Bronius Genzelis
Lietuvos kultĹŤros istorija
V y tau t o D i d Ĺž i o j o u n i v e r s i t e ta s
Bronius Genzelis
Lietuvos kultĹŤros istorija Monografija
Kaunas, 2019
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-467-404-4 (spausdintas) © Bronius Genzelis, 2019 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2019
TURINYS
P ratar m ė (prof. Rūta Petrauskaitė) / 7 Įvadas / 9 Lietuvos kultūros istorijos objektas / 14 Tyrimo šaltiniai / 27
I. Lietuvių kultūros šaknys
/ 31
Tyrinėjimų problemos / 33 Senoji lietuvių kultūra iki Mindaugo karūnavimo / 41 Lietuvių kultūra po Mindaugo karūnavimo / 58 Pereinamasis laikotarpis / 72
II. Integracija
/ 75
Epochos apžvalga / 77 Renesansas / 80 Švietimo ir mokslo plėtotė / 102 Barokas / 122 Savasties paieškos ir lietuvybės nykimas / 139 Miestiečiai ir kaimiečiai / 156
III. Tautinės savimonės pabudimas
/ 171
Apšvietos epochos principai / 176 Romantizmas / 196 Lietuvybės plėtra Rytų Prūsijoje / 215 Tautinio sąjūdžio refleksija / 234 5
Turinys
IV. Tapsmas
/ 255
Paraiška būti savimi / 257 Susikaupimas / 274 Atskėlimas / 292 Veržimasis / 312 Baigiamosios pastabos / 334 B i bl i o graf i ja / 337 As menvar dž ių ro dyklė / 345
6
P r ata r m ė
Š
iais visuotinės fragmentacijos ir specializacijos laikais sunku būtų rasti knygą, kurioje taip plačiai tarsi iš paukščio skrydžio būtų apžvelgta Lietuvos kultūra. Tokiai knygai parengti neužtenka susipažinti su gausybe anksčiau atliktų ir paskelbtų tyrimų, juos susintetinti ir apibendrinti parodant mūsų kultūros ištakas, plėtotę ir virsmą. Kad užduotis – kultūros istorijos apžvalga – taptų įveikiama, o visų laikų kultūros laukas – aprėpiamas, autorius iš pat pradžių turėjo pasirinkti savą prieigą ir žiūros tašką. Jis tą padarė į vientisą visumą siedamas ir derindamas du glaudžiai susijusius, bet nevisiškai sutampančius apžvalgos objektus: Lietuvos kultūrą ir lietuvių kultūrą. Tiek vienas, tiek ir kitas tirti įvairiais aspektais, turtingi faktografine specia lių tyrimų medžiaga. Tačiau aprėpti ir suvaldyti dvilypį turinį būtų buvę nelengva, jei ne antrasis autoriaus pasirinkimas – susitelkti ne ties kultūros fragmentais, bet, anot jo paties, ties „epochų kultūrologinių mąstymo nuostatų sklaida“. Tai padaryti galėjo tik tokią unikalią Lietuvos, ir ne tik jos, filosofijos istorijos pateikimo patirtį turintis profesorius, koks yra Bronius Genzelis. Daugiaplanis ir įvairialypis viso gyvenimo įdirbis leido jam pateikti Lietuvos ir lietuvių kultūros visumą, kilstelti skaitytoją į istoriosofinių apmąstymų aukštumą, kuri jam leistų geriau suprasti pateiktą „panoraminį Lietuvos kultūros vaizdą“. Šios knygos skaitymo ir permanymo darbą lengvina ne tik autoriaus pasirinktos tyrimo prieigos, bet ir minčių, argumentų ir duomenų pateikimo būdas. Lietuvos kultūra, jos savitumas gali būti suprastas tik platesniame Europos kontekste, kintančiame su kiekvienu nauju istorijos etapu. Taigi Lietuvos ir už jos ribų gyvenusių lietuvių lyginimas su kitomis šalimis, Lietuvos kultūros įterpimas į platesnį kontekstą yra svarbi šios knygos vertybė. Net ir neturinčiam aiškaus epochų kultūros vaizdo skaitytojui jis sukuriamas čia pat prieš akis naudojant gausius, tačiau esmingai susistemintus faktus ir jų paaiškinimus, o svarbiausia – jų tarpusavio sąsajas. 7
P r ata r m ė
Siekis aprėpti visumą ir ją paaiškinti ne visada yra paprastas dalykas. Kartais autoriui kyla klausimas – kodėl? Jis jį užduoda ir sau, ir skaitytojui, nebijodamas nerasti į jį greito atsakymo. Beje, užduoti tinkamą klausimą kartais būna svarbiau ir sunkiau, nei į jį atsakyti. Tikėtina, kad šie klausimai sudomins ir paskatins ieškoti atsakymų ne vieną smalsų skaitytoją. Bendri apmąstymai ar paaiškinimai, faktografinė medžiaga, pateikta „be priedų“, nebūtų lengvai suprantama, jei ne gausios citatos iš pristatomų šaltinių su autoriaus interpretacijomis, vaizdingos detalės ar pasakojimą gyvinantys įsimintini epizodai. Tad pasakojimas banguoja čia pakildamas į apibendrinimų aukštumas, čia nusileisdamas į detalų pasakojimą ir konkrečius faktus. Toks minčių dėstymo būdas turėtų tikti ir patikti numanomam skaitytojui – bet kuriam kultūra ir istorija susidomėjusiam asmeniui. Taigi knygai suprasti nereikia specialių žinių ar gilaus humanitarinio išsimokslinimo, o tik noro išsamiau ir sistemingiau susipažinti su Lietuvos kultūra ir susidomėjimo lituanistika apskritai. Toks skaitytojas pasirinktas neatsitiktinai – mat knyga parengta pagal anksčiau įvairių Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų studentams skaitytą „Lietuvos kultūros istorijos“ kursą, atsižvelgus į skirtingą žinių bagažą ir gyvenimišką patirtį turinčią auditoriją. Šios knygos leidyba puikiai dera su universiteto siekiu neapsiriboti vien tik studentais, bet ir šviesti visą skaitančiąją Lietuvos visuomenę. Didžiausias knygos pranašumas – jos vertybinis akcentas ir išskirtinis dėmesys lietuvybei, ypač lietuvių tautinei tapatybei, lietuvių kalbai, valstybinei sąmonei, kitaip sakant, pamatiniams dvasiniams kultūros orientyrams. Kalbėdamas apie tautos ir pasaulio kultūros sąveiką, autorius pabrėžia, kad tik tas, kas kuria vertybes savo tautai, gali daryti įtaką ir pasaulinei kultūrai, o tautos ir valstybės savitarpio priklausomybę apibūdina taip: „[V]ienpusiška orientacija į kitos tautos kultūrą neišvengiamai ugdo tautinį nihilizmą ir gresia tautos išnykimu. Valstybė, netekdama tautinio pamato, virsta tik administraciniu vienetu, neturinčiu ateities.“ Tai suvokti ir įsisąmoninti mums šiandien ypač svarbu. Prof. Rūta Petrauskaitė V y tau to D i d ž i o j o u n i v e r s i t e ta s
8
Į va d a s
E
sama nemaža Lietuvos kultūros istorijos tyrinėjimų. Neblogai išanalizuota literatūros, meno, architektūros, švietimo istorija. Šį tą žinome iš archeologijos, ūkio istorijos, senovės lietuvių tikėjimų, filosofijos istorijos. Visa tai leidžia sintetiškai pažvelgti į mūsų kultūros plėtotės visumą. Be abejonės, sudėtinga būtų rašyti Lietuvos kultūros istoriją, jeigu neturėtume šakinių (mokslo, architektūros, literatūros, meno, teatro) kultūros istorijų, archeologų darbų. Tik šitaip rasime atsaką, koks yra ryšis tarp šių dienų kultūros ir kultūros, einančios iš amžių glūdumos. Kultūros istorija yra kartu ir tautos istorija, bet ji nėra tiesiogiai susijusi su valstybingumu. Valstybingumą galima prarasti ir atgauti. Tauta, pradusi savo kultūrą (dvasią), – mirusi tauta. Be abejo, sava valstybė sudaro palankesnes sąlygas plėtotis tautinei kultūrai. Lietuva yra gyvas šio reiškinio pavyzdys. Mūsų sąmonę mėgina paveikti du vienas kitam priešingi požiūriai į lietuvių tautos ir valstybės praeitį: pagal vieną esą praeityje buvusi galinga lietuvių imperija, nutįsusi nuo šiandieninės Ispanijos iki Indijos; pagal kitą – lietuvių tauta formavosi tik XIX amžiuje ir ji neturinti ryšio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), todėl šiandieninė Lietuva negali pretenduoti į tos valstybės paveldą. Nors šie požiūriai dar nėra įsigalėję, bet jie yra. Šiuose požiūriuose neužčiuopiu nei loginio, nei faktografinio pagrindimo, išskyrus politines aspiracijas, todėl nesileisiu su šių požiūrių propaguotojais į polemiką, dėstysiu tik man žinomą medžiagą. Tegu skaitytojas sprendžia, kiek mano koncepcija pagrįsta. Kultūros istorijos apžvalga galima dviem aspektais: nuoseklia kultūrinių reiškinių istorinės raidos faktografinės medžiagos analize ir epochų kultūrologinių mąstymo (nuostatų) sklaida. Pirmojo aspekto pavyzdys – Juozo Jurginio ir Ingės Lukšaitės „Lietuvos 9
Į va da s
kultūros istorijos bruožai: feodalizmo epocha: iki aštuonioliktojo amžiaus“ (1981). Tačiau šis veikalas apima tik vos kelių šimtmečių laikotarpį. Senoji lietuvių kultūra aptariama Rimutės Rimantienės ir kitų mūsų archeologų darbuose. Bet daugelio šimtmečių mūsų kultūros raida dar neaptarta ir laukia savo eilės. Iki šiol neturime tokių darbų apie kitas epochas. Daugiatomė Lietuvos kultūros istorija būtų ženklus mūsų dvasinės kultūros faktas. Deja, kol kas ji dar neparašyta. Kultūros istorija – taip pat kultūros faktas. Manyčiau, tikslinga turėti įvairius jos variantus, nes tik turėdami išsamius darbus, parašytus abiem metodais, suvoksime mūsų kultūros visumą. Aš pasirinkau antrąjį būdą, nes tik taip, manau, galima glaustai išdėstyti mūsų kultūros plėtotės panoramą, parodyti kultūrinių nuostatų kaitą, išryškinti mūsų kultūros būklę bei įvykusius pokyčius. Istorijos moksle esama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių tyrinėjimų: faktografinių ir apibendrinamųjų. Pirmiesiems priklauso monografiniai darbai, skirti naujų faktų, reiškinių aiškinimui. Tokie darbai padeda tolesniam ryšių tarp atskirų reiškinių apmąstymui. Antriesiems priklauso teoriniai veikalai, sisteminantys anksčiau minėtus darbus. Iš jų ryškėja, kas jau žinoma, kokių esama spragų. Tai kategorijai priklausytų ir istoriosofiniai apmąstymai. Kelis dešimtmečius tyrinėjau Lietuvos filosofijos istoriją, drauge su ja ir kultūros istoriją. Tačiau daugiausia dėmesio skyriau XVIII amžiaus pabaigos ir XX amžiaus kultūrologinėms problemoms. Kelis sykius glaustą Lietuvos kultūros istorijos kursą skaičiau Krokuvos Jogailos universitete, o 1997 metais šį kursą pradėjau skaityti Vytauto Didžiojo universitete. Iš naujo apžvelgiau šaltinius ir naujus tyrinėjimus. Pamažu brendo mintis parengti Lietuvos kultūros istorijos met menis. Man labiau rūpėjo glaustai apžvelgti mūsų kultūrinius procesus kultūrologiniu aspektu. Be abejo, šio darbo nepajėgčiau atlikti, jeigu nebūtų Tado Adamonio, Klemenso Čerbulėno, Vlado Drėmos, Marijos Gimbutienės, Pranės Dundulienės, Algirdo Juliaus Greimo, Jurginio, Vytauto Merkio, Napoleono Kitkausko, Jurgio Lebedžio, Lukšaitės, Rimantienės ir kitų tyrinėjimų. Taigi 10
Į va da s
atskiros kultūros šakos jau pakankamai išgvildentos, trūksta tik visumos suvokimo. Siekiau pateikti panoraminį Lietuvos kultūros vaizdą. Lietuvos kultūra man daugiau negu lietuvių tautos kultūra, nors tai tarpusavyje ir susiję dalykai. Lietuvos kultūros tyrimo ribos netapatintinos su valstybių sienomis. Pavyzdžiui, Vakarinė Lietuvos dalis (Prūsijos Lietuva) niekada anksčiau nebuvo Lietuvos valstybės dalis, bet ten gyveno ir lietuviai, veikė lietuvių kultūros židiniai. Dalis šios teritorijos po Pirmojo pasaulinio karo susijungė su lietuvių gyvenamais LDK rajonais, kita dalis liko už jos ribų. Kitaip atsitiko su Vilnija. Tai istorinė Lietuva, kuri keliems dešimtmečiams buvo atplėšta nuo Lietuvos valstybės siekiant ją prievarta nutautinti. Taigi rašydami kultūros istoriją susiduriame su politiniais faktoriais, kurie pajėgia vieną tautos dalį atskirti nuo kamieno. Tačiau nepaisant to tiek atplėštoje Vilnijoje, tiek Rytų Prūsijoje lietuvių kultūra buvo Lietuvos kultūros sudedamoji dalis. Be to, dalis lietuvių įvairiais keliais atsidūrė už Lietuvos ribų – išeivijoje. Jų kultūra taip pat veikė ir protėvių gimtinę. Šie faktoriai atsispindėjo Lietuvos kultūros plėtotėje. Be jų nesuvokiama Lietuvos kultūros visuma. Todėl, manyčiau, tikslinga atskiruose istoriniuose tarpsniuose skirti Prūsijos lietuvių, Vilnijos, išeivijos kultūrinį gyvenimą į atskirus poskyrius mėginant atskleisti jų integravimąsi į Lietuvos kultūrą. Aptarinėjant kultūrinius procesus neišvengiamai iškyla vieno ar kito kultūros poreikio klausimas, dėmesys vienai ar kitai problemai. Tam turi įtakos ir materialiniai ištekliai. Tik išanalizavę šią problemą, pajėgsime atsakyti į klausimą, kodėl vienu metu lietuvybė silpo, o kitu metu didėjo lietuviškai rašančių žmonių kiekis, vienu metu labiau domėtasi savo krašto praeitimi, o kitu metu – mažiau. Man nepavyko chronologiškai perteikti mūsų kultūros plėtotės. Griežtai laikantis chronologinių rėmų tektų probleminę temą skaidyti – pereidinėti nuo vienos kultūrologinės problemos prie kitos. Man rūpėjo parodyti mūsų kultūroje vykstančius procesus. Antra vertus, iškilo kai kurių techninių problemų, visų pirma pavardžių ir vardų rašyba, kuri kol kas įvairuoja. 11
Į va da s
Manyčiau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjų pavardes ir vardus reikėtų lietuvinti, Lenkijos veikėjų, kurių veikla tiesiogiai nesusijusi su Lietuva, pavardes rašyti originalo kalba. Problemų iškyla ir rašant kitų užsieniečių pavardes. Lietuvoje leidžiamuose mokslo darbuose istorijos veikėjų pavardžių rašyba labai įvairuoja. Tad juos cituojant gali pasitaikyti kitokių pavardžių rašymo variantų negu mano autoriniame tekste, todėl gali susidaryti įspūdis, jog kalbama apie skirtingas asmenybes. Antai vieni autoriai rašo Katkevičius, kiti – Chodkevičius. Pavyzdžiui, jei cituojamoje literatūroje rašoma „Chodkevičius“, tai mano autoriniame tekste – „Katkevičius“. Taip pat vengiau darbą perkrauti nuorodomis. Cituoju tik tuo atveju, jei būtina išryškinti vieną ar kitą detalę (citatos išskirtos pasviruoju šriftu) arba cituojamas autorius įtaigiai apibūdina man rūpimą problemą. Knygos pabaigoje pateiktame literatūros sąraše įtraukti tik tie Lietuvos kultūros istorijos tyrinėjimai, kuriais remiamasi šiame darbe. Kultūros raidą ir jos būklę suvokiame tiek vizualiai, tiek racionaliai. Vizualus stebėjimas leidžia spręsti apie materialinę kultūrą. Apie tai darome tam tikras išvadas analizuodami, tarpusavyje lygindami išlikusius senovėje statytus pastatus, jų griuvėsius, apdailos nuotrupas, naudotus darbo įrankius, išlikusius brėžinius, gatvių išplanavimus, meno kūrinius bei kitą archyvinę medžiagą. Taip pat archeologiniai radiniai padeda suvokti mūsų protėvių verslą, estetinį skonį, žodžiu, žmonių gyvenimo būdą. Archeologų tyrinėjimų metu gauta medžiaga ir ją apibendrinantys darbai – svarbiausias praeities kultūros suvokimo šaltinis. Sudėtingiau yra spręsti apie praėjusių laikų dvasinę kultūrą, ypač apie laikus, kada nebuvo rašto. Amžininkų, net lietuvių priešų liudijimai leidžia spręsti apie to meto žmogaus mąstymo lygį, pasaulio suvokimą, ypač šiuo požiūriu vertinga grožinė, filosofinė literatūra, religiniai raštai, kurie rodo, jog Lietuvos kultūra plėtojosi netolygiai – būta ir pakilimų, ir nuosmukių. Siekiau išryškinti to reiškinio subjektyvias ir objektyvias prielaidas. Manau, kad lietuvybės idėja susiformavo pagoniškojoje Lietuvoje, nors ji tada ir nebuvo įvardyta. 12
Į va da s
Nepolemizavau su esamais kultūrologiniais darbais, nes tai būtų specialių tyrimų objektas. Be to, kiekvienas autorius turi savo viziją. Nemanau, kad galima parašyti darbą, kuriame išdėstyta koncepcija būtų laikoma vienintelė teisinga. Man rūpėjo pats kultūros vyksmas, jo prielaidos. Rėmiausi tais paskelbtais tyrinėjimais, kuriuose analizuojama faktografinė medžiaga, be kurios būtų sudėtinga pagrįsti vieną ar kitą prielaidą. Darbe pagrindinį dėmesį skyriau išlikusiems tiesioginiams šaltiniams, o ne jų interpretacijai. Knyga skirta plačiajam skaitytojų ratui, besidominančiam Lietuvos kultūros istorija. Tai antroji pataisyta ir papildyta „Lietuvos kultūros istorijos metmenų“ (2001) laida. Pirmoji seniai išnyko iš knygynų. Bet ne tai svarbiausia – per tą laikotarpį toliau tyrinėjau Lietuvos kultūros raidą, susikaupė naujų faktų, pastebėjimų, iš archyvų buvo ištraukti ir visuomenei paskelbti iki tol nežinomi rankraščiai, kurie parodė, jog reikia kai kuriuos kultūros istorijos momentus pakoreguoti. Be to, prieš porą dešimtmečių išleistoje knygoje būta kai kurių skubotumo žymių, todėl ir kilo sumanymas anksčiau paskelbtą tekstą išplėtoti, pakoreguoti kai kuriuos pavadinimus.
13
L i e tu v o s k ult ū r o s isto ri j o s o b j e k ta s
S
varbu išsiaiškinti, ką mes vadiname kultūra, koks jos poveikis žmogaus egzistencijai. Paprastai dėl termino „kultūra“ sutariama. Kultūra vadiname visa, kas žmogaus sukurta. Žmogus kuria materialines ir dvasines vertybes. Galima atskirai aptarti buities, elgesio kultūros fenomenus, bet jie nulemti esamos dvasinės ir materialinės kultūros. Materialinių vertybių sričiai priklauso statiniai, apranga, darbo įrankiai, maisto paruošimas. Žodžiu, visa, kas susiję su kūniškumu ir apčiuopiama juslėmis. Dvasinės kultūros sričiai priskiriame religiją, mitologiją, tautosaką, literatūrą, moralę, meną, filosofiją, mokslą, politiką, karybą. Šiai sričiai taip pat priklauso ir žmogaus estetinis skonis, pasireiškiantis materialiųjų daiktų gamyboje bei politinės nuostatos – gebėjimas valdyti valstybę ir kurti politologines koncepcijas, vertybių samprata. Materialinė ir dvasinė kultūra yra glaudžiai susijusios, net vartojamuose darbo įrankiuose atsiskleidžia grožio pajauta. Žmogus priima (arba atmeta) tas vertybes, kurios dominuoja jo epochoje (jis nekartoja viso žmonijos praeito etapo). Kiekviena epocha turi savo vertybinę orientaciją, dorovės sampratą. Pavyzdžiui, pirmykštėje visuomenėje nužudyti kitos genties narį ne tik nebuvo laikoma amoraliu poelgiu, bet ir savo šaunumo įrodymu. Taip mąstyta ir religinių kovų metais. O šiuolaikinėje ir krikščioniškoje visuomenėje toks veiksmas laikomas amoraliu ir nusikalstamu. Kiekvieną žmogų ugdo sava epocha, kuri formuoja jo mąstyseną, grožio pajautą. Paprastai žmogus priklauso kuriai nors tautai, tiksliau – jis gimsta tautoje. Tautos identitetas – tai jos kultūra. Tautiškumas lemia žmogaus vietą pasaulyje, jo galimybes, kurios savo ruožtu priklauso nuo istorinės situacijos. Vienokias galimybes turi didelės 14
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
tautos atstovas ir kitokias – mažos. Priklausomybę tautai nusako gimimas, jo apsisprendimas. XIX amžiaus pradžioje pradėjo formuotis naujas požiūris į tautiškumą kaip į „tautos dvasią“, pasak kurio, priklausomumą tautai lemia ne tiek kraujo ryšiai, kiek kultūra (visos šiuolaikinės tautos yra įvairių etninių grupių konglomeratas). Tačiau iki XIX amžiaus nebuvo suvokta, kad pats žmogus gali nusakyti savo tautinę priklausomybę. Tokie pakyčiai žmogaus mąstyme ir kultūrinių vertybių skalėje prasidėjo XIX amžiaus pradžioje. Kiekviena tauta turi tik jai būdingų bruožų, savitą charakterį. Tautiškumas – tai savitas ir nepakartojamas reiškinys. Sutikime, kad kinas ir lietuvis atskirais klausimais nesusišneka ne vien dėl kalbos barjero. Esama tautos kultūros, kurią suvokiame kaip „lietuvybę“, „rusybę“ ar „lenkybę“. Vienos tautos savo mentalitetu artimos, kitos – tolimos. Be šių reiškinių analizės sunkiai suvokiamos universalizmo idėjos, pasaulietiškumas. Pagrindiniai „lietuvybės“ bruožai susiformavo dar pagonybės laikais. Kultūra nežymima vien pažangos ženklu (pavyzdžiui, vargu ar pozityvus yra žmonių masinio naikinimo ginklo išradimas). Nekorektiška sakyti, kad esama aukštesnės ar žemesnės kultūros tautų. Todėl kalbėdamas apie Lietuvos kultūrą nelyginsiu jos su kitų tautų kultūromis, o tik konstatuosiu, kad taip yra ir mėginsiu atskleisti jos ryšį su kitomis tautomis, jos vietą pasaulinės kultūros, kuri nėra paprasta tautinių kultūrų visuma, kontekste, nors pasaulinė kultūra ir nesuvokiama be atskirų tautų kultūrų egzistencijos. Ne visų žmonių (ir tautų) vienodas indėlis į pasaulinę kultūrą. Bet asmuo, nesukurdamas vertybių savo tautai, neturės poveikio ir pasaulinei kultūrai. Vienpusiška orientacija į kitos tautos kultūrą neišvengiamai ugdo tautinį nihilizmą ir gresia tautos išnykimu. Valstybė, netekdama tautinio pamato, virsta tik administraciniu vienetu, neturinčiu ateities. Tautos egzistencijos pagrindas – jos kultūra. Tautai susidūrus su kita didesne ar kultūringesne tauta, ji netenka savasties ir integruojasi į kitas tautas. Skirtingose epochose skirtingi vertybiniai akcentai. Kuo primityvesnė visuomenė, tuo labiau ji prisirišusi prie 15
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
materialinių gėrybių – materialinės gėrybės tampa kulto objektu. Jų gamybai yra orientuotas visas žmogaus mąstymas. Kiekvienas žmogus veikia (dirba), nors po savęs palieka nevienodus rezultatus. Tol, kol žmogus neturėjo rašto, nestatė naujoviškų pastatų, nepanaudojo naujos statybinės medžiagos, darbo įrankių, jo kultūra, dabartine terminologija tariant, buvo stagnacinės būsenos. Žmonijos intelektualėjimas nukreipia žmogų į dvasingumą. Tačiau kiekviena epocha išryškina vienas ar kitas vertybes: vienose epochose žmogus labiau suorientuotas į materialinių, kitose į dvasinių vertybių kūrimą. Kinta ir mąstymo orientyrai: vienu metu žmogui labiau rūpi jo konfesiškumas, kitu – tautiškumas, trečiu – visuotiniškumas. Žmogus nėra niekas. Jis yra. Tad svarbu, kaip jis pats save suvokia. Žmogaus vertybinę orientaciją lemia epochos dvasia, kuri pasireiškia kaip visuomeninė nuomonė. Žmogus visada save su kuo nors tapatina. Pavyzdžiui, dabar save galiu apibūdinti taip: aš – lietuvis, socialdemokratas, katalikas, profesorius, tačiau galiu galvoti ir kitaip: aš – europietis, katalikas, lietuvis, profesorius arba: aš – katalikas, europietis, profesorius, tik po to lietuvis, arba aš – tik europietis, o visa kita – man nerūpi. Čia susiduriame su skirtinga vertybine orientacija. Pirmuoju atveju aš pabrėžiu, kad esu lietuvis ir kad tai yra man svarbiausia, antruoju atveju – savo europietiškumą (man svarbu yra tai, kad aš save priskiriu prie europiečių), trečiuoju atveju – savo konfesiškumą, kuriam tautiškumas trečios svarbos klausimas. Vienu ir kitu atveju išvardijau tas savybes, kurios, mano nuomone, man, kaip žmogui, yra svarbiausios, bet šios vertybinės nuostatos nusistovi esant tam tikrai epochos dvasios vertybinei orientacijai. Viduramžiais žmogus į klausimą, kas jis yra, tikriausiai pasakytų, kokiai religinei konfesijai priklauso, tai yra sakytų: aš – katalikas, arba aš – ortodoksas, o gal aš – musulmonas. Konfesiškumas tada buvo svarbiausias žmogiškosios egzistencijos pamatas (jis nenustojo prasmės ir dabar kai kuriose šiuolaikinėse šalyse, pavyzdžiui, Balkanuose: Bosnijos musulmonai yra tie patys serbai, kalba ta pačia kalba, vartoja tuos pačius rašmenis – juos nuo protėvių atskyrė da16
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
lies gyventojų priimta užkariautojų religija, o tai ir nukreipė juos į kitą kultūrinę orientaciją). Kartais konfesiškumas padeda išsaugoti tautiškumą, bet ne visada. Balkanuose tai suskaldė tautą, o airiams katalikybė padėjo apsisaugoti nuo nutautėjimo. Anglai prieš kelis šimtmečius nukariavo Airiją. Formaliai vyko katalikų ir protestantų kovos. Didesnė teritorijos dalis liko katalikiška. Airijos katalikai liko ištikimi savo valstybingumui, nors ir juos smarkiai paveikė anglų kultūra, jie primiršo protėvių kalbą. Nepaisant to katalikai pakilo į kovą dėl savo valstybingumo, nes jautė dvigubą jungą (tautinį ir konfesinį). 1916 m. katalikiškoje krašto dalyje buvo atkurtas Airijos valstybingumas, o šiaurinėje dalyje, kur dominuoja protestantai, iki šiol neišspręsta problema (tos dalies gyventojai protestantai ir toliau nori likti Anglijos sudėtyje). Nepriklausomoje Airijoje gaivinama primiršta protėvių kalba. Atgyja tautiškumas. Šiandien akivaizdu, jeigu visoje teritorijoje būtų įsigalėję protestantai, turėtume vieningą Angliją (Airija reikštų ne ką daugiau kaip vietovės pavadinimą). Savo religinėje bendruomenėje žmogus sulaukia paguodos (ar pasmerkimo). Ji suteikia bendruomenės nariui savumo ir saugumo jausmą, žodžiu, padeda įveikti susvetimėjimą. Tai buvo ypač svarbu viduramžiais. Tada žmogus tikriausiai žinotų, kieno jis yra valdinys. O visa kita, taip pat ir tautiškumas, nebuvo svarbiausias žmogaus egzistencijos klausimas, nors ir tada kiekvienas kalbėjo viena ar kita kalba, priklausė tam tikrai etninei grupei. Čia mes susiduriame su pamatiniais dvasiniais kultūros orientyrais. Kultūrines vertybes kuria visi žmonės. Tačiau šiame procese iškyla iškiliausios asmenybės, kurių veikla tampa visų veiklos simboliu, istorijos objektu. Asmenybės kuria idėjas (arba materialines vertybes), kurias vieni priima, kiti atmeta. Taip formuojasi ir keičiasi žmonių požiūriai. Žmogaus santykiai nebūna visą laiką vienodi. Jie kinta. Dažnai natūralūs dalykai neanalizuojami, jie priimami kaip savaime suprantami, nors per juos ir atsiskleidžia žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Čekų istorikas Miroslavas Hrochas, nagrinėdamas tautų egzistencijos požymius ir žmogaus saviraišką, suformulavo 17
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
tokią koncepciją: A. Tauta yra; B. Tauta suvokia, kad ji yra; C. Tauta realizuoja save sukurdama savo valstybę1. Pirmuoju atveju nemąstoma apie savo egzistenciją, ji priimama kaip savaime duota, tiksliau tariant, neiškyla saviraiškos klausimas (kiekvienu atveju epochos dvasia nukreipia individą į atitinkamą vertybinę orientaciją, tai yra padeda žmogui atsakyti į klausimą, kas jis esąs). Čia ir slypi Hrocho koncepcijos prasmė. Vadinasi, ir viduramžiais tautos buvo. Tačiau tada konfesiškumas ir tautiškumas nesutapdavo. Į pirmą vietą iškildavo konfesiškumas: lietuviui katalikui buvo artimesnis lenkas katalikas negu lietuvis reformatas. Religinės konfesijos artino skirtingas tautas, bet tuo pat metu ir jas skaldė konfesiniu pagrindu. Ir šiuolaikiniam žmogui iškyla klausimas, pavyzdžiui: kas jis, lietuvis ar pasaulio pilietis (kosmopolitizmo sąvoka susiformavo dar antikos laikais)? Antikos laikais konfesiškumas ir etniškumas sutapdavo: būti graiku (helenu) reiškė išpažinti tik helenų religiją (romėnai, užkariavę helenistinį pasaulį ir susižavėję jų kultūrą, modifikavo savo kultūrą, tai yra perėmė iš graikų daugelį dievų įvaizdžių, tačiau vis dėlto tai buvo romėnų, o ne graikų religija, romėnų, o ne graikų kultūra). Taigi antikos laikais valstybingumo ir pilietiškumo (senovės valstybėse kitų etninių grupių žmonės buvo antrarūšiai, dažniausiai vergai, kurie paprastai garbino kitus dievus), tautiškumo ir konfesiškumo sampratos sutapdavo. Viduramžiais valstybės iš esmės formavosi konfesiniu pagrindu (laikytasi principo: kieno esi valdinys, to ir pripažįsti religiją – etniškumas atsidurdavo ant roje vietoje). Renesanso išvakarėse formavosi stiprios centralizuotos valstybės, kuriose gyveno skirtingų tautų ir religijų žmonės. Atsirado piliečio samprata. Būti valstybės piliečiu – reiškė būti jos patriotu. Dažnai tos pačios sąvokos suprantamos nevienareikšmiškai. Dėl to žmogus gali didžiuotis, kad jis yra tos valstybės pilietis, ir ginti jos interesus, nesvarbu, kokios jis tautybės ir kokią religiją išpažįsta. Antikos laikais tautos ir valstybės sąvokos buvo artimos, 1
Hroch M. Obrodeni malych evropskych narodu. – Praha, 1971, s. 36.
18
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
o Renesanso epochoje situacija pasikeitė iš esmės – į pirmą vietą iškilo pilietiškumas. Šitie bruožai akivaizdūs ir tyrinėjant Lietuvos kultūros istoriją (LDK gyventojai net teisiškai nebuvo piliečiai, nesvarbu, kokiai etninei grupei jie priklausė, kokia kalba šnekėjo). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių skaičius kito: kuo valstybė didėjo, tuo lietuvių procentas joje mažėjo, kol pagaliau jie liko mažuma. Lietuvos bajorų luomui priklausė įvairių tautybių ir religijų asmenys. Visi jie turėjo vienodas teises, kad ir kokios tikybos ar tautybės jie būtų. Lietuvoje gyveno įvairios tautos. Rytinėse LDK žemėse gyveno slavų kilmės asmenys. Jie tarpusavyje bendravo slavų kalbomis. LDK tapo daugiatautė valstybė. Todėl Lietuvoje anksčiau negu monotautinėse valstybėse suvoktas skirtumas tarp pilietiškumo, tautiškumo ir konfesiškumo. Pagoniškojoje Lietuvoje žmogus mąstė taip: šis žmogus yra savas, nes kalba ta pačia visiems suprantama kalba, išpažįsta tuos pačius dievus, o anas – svetimas, nes kitaip kalba ir garbina kitus dievus. Taip suprasta takoskyra tarp žmonių. Tik formuojantis daugiatautėms ir daugiakonfesinėms valstybėms, kuriose etniškumas nustojo būti pagrindiniu ir privilegijuotu elementu, gimsta visų žmonių bendrumo idėja. Valstybinės sąmonės charakteringiausias požymis – pilietiškumas, tai yra supratimas, kuriai valstybei tu priklausai ir kad tą valstybę laikai sava. Valstybės patriotais gali būti ir žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis ir išpažįstantys skirtingas religijas. Tokia žmonių elgsena negalima pagoniškoje valstybėje (senovės Egipte ar Graikijos polių laisvais žmonėmis galėjo būti tik etninių grupių nariai). Tuo skyrėsi ir senoji Lietuvos valstybė nuo vėlesniųjų laikų Lietuvos (pirmoji buvo etninė valstybė, o antroji – pilietinė). Pagoniškojoje Lietuvoje nebuvo aiškios luominės priklausomybės, atrodo, mūsų krašte nebūta ir vergovės, bent neturime apie tai aiškių duomenų. Lietuvos kunigaikščiai, prijungę prie savos valstybės teritorijas, kuriose gyveno kitos etninės grupės, nesiekė joms primesti savo gyvenimo būdo ir neversdavo jų vergais. Šiuo požiūriu Lietuva skyrėsi nuo klasikinių senovės pagoniškų vergovinių Rytų 19
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
kraštų (pavyzdžiui, Egipto). Šis faktorius ir padėjo Lietuvoje ilgiausiai išsilaikyti pagoniškai kultūrai. Lietuvos fenomeną reikėtų vertinti dvejopai: pirma, tokia pozicija užtikrino greitą valstybės augimą ir antra, senoji lietuvių kultūra niveliavosi – ji tapo pernelyg atvira kitoms kultūroms nustodama savasties. Kultūra susideda iš kelių sluoksnių: vienas iš jų – egalitarinė (masinė arba liaudies), o kitas – elitinė kultūra. Pirmoji apima plačiausius šalies gyventojų sluoksnius. Elitinė kultūra formuojasi, kai visuomenė susisluoksniuoja, tai yra kai ji susiskaldo į diduomenę ir prastuomenę, kai dėl pirmojo sluoksnio atsiradimo gimsta profesionalusis menas, kurio paslaugomis naudojasi pasiturintys žmonės. Porenesansinėje Lietuvoje – tai didikai, aukštieji dvasininkai, turtingieji miestiečiai. Tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai naudojosi savo darbu sukurtomis vertybėmis. Kultūrą veikia inteligentija ir intelektualai. Inteligentais paprastai laikome asmenis, atitinkami išsilavinusius ir gyvenančius iš protinio darbo. Intelektualai – naujų idėjų kūrėjai ar ieškotojai. Įvairiose epochose jų vaidmuo nevienodas. Tyrinėdami Lietuvos kultūrą, turime nuspręsti, ką laikome Lietuvos kultūra. Aiškiai matyti, kad formulavimai šiuolaikinė Lietuva, etnografinė Lietuva ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė skiriasi. Lietuvos valstybės ribos kito, keitėsi ir lietuvių gyvenamos vietos. Jų apgyvendinti plotai nuolat mažėjo toje pačioje savoje valstybėje, tačiau bendri kultūriniai elementai išliko. Vadinasi, Lietuvos kultū ra ir lietuvių kultūra nėra tas pats. Kalbant apie pagoniškus laikus, galima teigti, kad tuometinėje Lietuvoje šios sąvokos buvo artimos, nes tada kitataučių joje beveik negyveno, o lietuvių kultūra buvo sąlygota ilgalaikių tradicijų. Tad svarbu išsiaiškinti, kas yra Lietu vos kultūra, koks jos paveldas? Lietuvos kultūroje akivaizdūs du klodai: senasis, pagoniškasis, siekiantis amžių glūdumas, ir naujasis, krikščioniškasis, įtraukiantis Lietuvą į europinės ir krikščioniškos kultūros orbitą. Ilgiausiai Europoje išsilaikiusi pagonybė paliko neišdildomus pėdsakus mūsų kultūroje. Šiuo aspektu ir turime analizuoti lietuvių kultūrą, jos išlikimo prielaidas. 20
L i e t u v o s k u lt ū r o s i s t o r i j o s o b j e k ta s
Tautinė kultūra ne tik išlieka, bet ir įgyja naujų bruožų, kai ji tampa imli įvairių krypčių kultūrinei įtakai. Tyrinėjant kultūros istoriją aiškėja, kad jeigu tauta tampa imli kitos tiktai vienos tautos kultūrai, ji ilgainiui tampa jos provincija, o jeigu atvira visoms kultūroms, ji toliau bręsta, turtėja pritaikydama jos elementus prie savo kultūros specifikos. Svarbus kultūros požymis yra kalba (žmogus mąsto tam tikromis kategorijomis, kurios turi žodinę išraišką). Tačiau jos funkcija ne visada vienareikšmė: pirma, kinta tautiškumo akcentai (pagonybės laikais kalba buvo neatskiriamas tautiškumo bruožas, o vėliau kalba nėra vienintelis ir lemiamas tautos egzistencijos požymis)2; antra, tautinė kultūra neapsiriboja vien valstybės sienomis; tautinė kultūra neišnyksta ir praradus nepriklausomybę, nors valstybingumas ir yra svarbus kultūros išlaikymo garantas; trečia, tautinės kultūros plėtotė gali ir nesutapti su valstybių sienomis (ne visoms tautoms pavyksta sukurti savo valstybingumą, be to, tautinės bendrijos (suvokiamos kaip tautinės mažumos) gali būti ir kitose valstybėse. Tyrinėjant kultūrą būtina išryškinti jos elementus, gyventojų sluoksnius, nes tik taip suvoksime kultūros esmę. Kultūrą sudarantys elementai įvairiose epochose vaidina nevienodą vaidmenį. Pavyzdžiui, senąją Lietuvos valstybę pagonybė vienijo ir išskyrė ją iš kitų valstybių. Tada ir aukštesnieji, ir žemesnieji gyventojų sluoksniai buvo artimi savo kultūriniu išprusimu. Juos skyrė tik visuomeninė hierarchija. Situacija iš esmės pasikeitė Lietuvą europietinant. Juk tada ne visi gyventojų sluoksniai buvo vienodai veikiami išorinių jėgų. Ankstesniais laikais Lietuvoje nebuvo miestų ir miestelių – dominavo kaimiečių sodybos ir pilys, o vėliau pradėjo kurtis miestai, kuriuose apsigyveno kitataučiai (amatininkai, pirkliai, įvairių aptarnavimo sričių darbuotojai). Lietuvoje įsikūrė žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai ir kitų tautų atstovai. Jie į mūsų šalį atvyko su 2
Tos pačios tautos nariai gali kalbėti skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, Lietuvos didikai rytinėje valstybės dalyje kalbėjo gudiškai, o kitur – lenkiškai; arba ta pačia kalba gali kalbėti skirtingų tautų žmonės (vokiškai kalba ir vokiečiai, ir austrai).
21
B. Genzelio monografija „Lietuvos kultūros istorija“ – pirmas bandymas aprėpti Lietuvos kultūros raidą nuo jos ištakų iki mūsų dienų. Metodologinis principas, kurį pasirinko autorius, – ne chronologinis, o probleminis. Remdamasis gausia empirine medžiaga, senaisiais rašto paminklais, archeologinių ir etnografinių tyrinėjimų duomenimis, autorius apmąsto Lietuvos kultūros egzistavimo sąlygas, ją formavusius veiksnius, jos raidą ir transformacijas. Pagrindinė problemos ašis, ant kurios autorius veria visas kitas problemas, – Lietuvos kultūros ir lietuvių kultūros sampratų skirtis. Šią skirtį, pasak autoriaus, lemia specifinės Lietuvos kultūros formavimosi sąlygos, glaudžiai susijusios su Lietuvos valstybės formavimosi istorine raida. Autorius skiria ir aptaria tris kultūros raidos tarpsnius: etnotautinį (pagoniškąjį), integracinį (orientacija į krikščioniškąją kultūrą) ir savasties suvokimo ir tapsmo (atgimimo). Ši knyga, pateikianti visuminį požiūrį į Lietuvos kultūros istoriją, atskleidžianti sudėtingas jos peripetijas, padės geriau ją pažinti, suvokti savo šaknis, prisidės prie tautinės savimonės, patriotiškumo ugdymo ir lietuvybės kaip svarbiausios vertybės puoselėjimo. Tai puiki mokymo priemonė studentams humanitarams. Kadangi knyga parašyta paprasta kalba, ji bus įdomi ir plačiajai visuomenei.
Bronius Genzelis Lietuvos kultūros istorija Monografija Redaktorius Antanas Rybelis Maketuotojas Saulius Juozapaitis Viršelio dailininkas Saulius Juozapaitis 2019 06 25. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K19-055 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino Standartų spaustuvė S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius www.standart.lt