SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
Knyga skirta Lietuvos savivaldos problematikai. Autorių kolektyvas diskutuoja apie Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo situaciją, akcentuojant viešųjų paslaugų teikimą ir viešojo intereso bei gyventojų dalyvavimo savivaldoje klausimą. Lietuvoje savivaldybių bendradarbiavimui ilgą laiką buvo skiriama itin mažai dėmesio, paliekant šį klausimą mokslinių tyrimų ir savivaldos praktikos nuošalėje. Viena iš knygos aktualumo prielaidų yra nuolat mažėjantis gyventojų skaičius savivaldybėse, skatinantis platesnę diskusiją apie savivaldybių išteklių perskirstymą ir kokybiškesnį viešųjų paslaugų teikimą vietos gyventojams. Studijoje remiamasi Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo situacijos apklausa, kurioje buvo vertinama, kaip savivaldybių, verslo ir bendruomenių atstovai vertina viešųjų paslaugų teikimo galimybes ir aktyvesnį gyventojų įsitraukimą. Tikimės, kad knyga bus naudinga ne tik akademikams, bet ir visuomenininkams, politikams ir specialistams, dirbantiems savivaldybėse, asociacijose, įstaigose ar vietos bendruomenėse ir prisidedantiems prie savivaldos vizijos plėtojimo.
Jurga BUČAITĖ-VILKĖ, Remigijus CIVINSKAS, Aistė LAZAUSKIENĖ, Vaida LEŠČAUSKAITĖ, Marta LACKOWSKA, Adam GENDŹWIŁŁ, Joanna KRUKOWSKA, Arvydas MIKALAUSKAS
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Jurga BUČAITĖ-VILKĖ, Remigijus CIVINSKAS, Aistė LAZAUSKIENĖ, Vaida LEŠČAUSKAITĖ, Marta LACKOWSKA, Adam GENDŹWIŁŁ, Joanna KRUKOWSKA, Arvydas MIKALAUSKAS
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS Kolektyvinė monografija
Kaunas, 2019
Recenzentai: prof. dr. Saulius Nefas, Mykolo Romerio universitetas doc. dr. Jaroslav Dvorak, Klaipėdos universitetas Atsakingoji redaktorė: Jurga Bučaitė-Vilkė
Koletyvinė monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros posėdyje 2019 m. spalio 9 d. (protokolo Nr. 2019/10/09, išrašo Nr. 2019/10/09-01) ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2019 m. spalio 10 d. (protokolo Nr. 48-1).
Knygos leidybą pagal Mokslininkų grupių programą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MIP-17-3).
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-467-443-3 (spausdintas) ISBN 978-609-467-442-6 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674426
© Jurga Bučaitė-Vilkė, 2019 © Remigijus Civinskas, 2019 © Aistė Lazauskienė, 2019 © Arvydas Mikalauskas, 2019 © Vaida Leščauskaitė, 2019 © Marta Lackowska, 2019 © Adam Gendźwiłł, 2019 © Joanna Krukowska, 2019 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2019
3
TURINYS PRATARMĖ. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 1. ĮVADAS: SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS KAIP KOLEKTYVINĖ VEIKSENA IR TINKLAVEIKA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 2. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS: TEORINĖ SĄVOKA AR VEIKSMINGA PRAKTIKA? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17 2.1. TEORINĖ SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. . 17 2.1.1. Teritoriniai bendradarbiavimo veiksniai: formos, iniciatyvos ir paskatos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18 2.1.2. Savivaldybių bendradarbiavimo formos ir paslaugų teikimas. . . . 21 2.1.3. Bendradarbiavimo poveikis ir rezultatai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26 2.1.4. Bendradarbiavimas ir viešosios paslaugos: atskirų Europos šalių patirtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 2.2. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO FORMŲ ĮVAIROVĖ: KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LENKIJOS PATIRTIES? . . . . . . . . . . . 41 2.2.1. Įžvalgos dėl savivaldybių bendradarbiavimo motyvų ir rezultatų. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44 2.2.2. Vietos valdžia ir savivaldybių bendradarbiavimo formos Lenkijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 2.2.3. Pagrindinės savivaldybių bendradarbiavimo sritys . . . . . . . . . . . 47 2.2.4. Savivaldybių bendradarbiavimo motyvai ir pasekmės. . . . . . . . . 50 2.2.5. Savivaldybių bendradarbiavimo rezultatus lemiantys veiksniai .54 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56
4
3. LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO PATIRTIS: KONTEKSTAS, VEIKSNIAI, PASLAUGOS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 3.1. TEISINĖ DISKUSIJA DĖL SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO. . 59 Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 3.1.1. Savivaldybių viešosios paslaugos sąvokos apibrėžimai ir teikimo organizavimas LR įstatymuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61 3.1.2. Savivaldybių paslaugų teikėjai ir viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 3.1.3. Ar galime rasti savivaldybių bendradarbiavimo strateginiuose dokumentuose?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70 3.2. KODĖL LIETUVOS SAVIVALDYBĖS (NE)BENDRADARBIAUJA TEIKDAMOS VIEŠĄSIAS PASLAUGAS: APRIBOJIMŲ, GALIMYBIŲ IR KONTEKSTO ANALIZĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72 3.2.1. Konceptualūs įrankiai aiškinantis savivaldybių (ne)bendradarbiavimo priežastis: ar tai tinka Lietuvai?. . . . . . . . 74 3.2.2. Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimui nepalankios sąlygos. 81 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92 3.3. Istorinis palikimas ir valstybės reguliuojamas bendradarbiavimas . . . . 95 3.3.1. Postsovietinio bendradarbiavimo tinklai komunalinių paslaugų srityje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97 3.3.2. Valstybės reformomis „žemyn nuleistas“ bendradarbiavimas: pagrindinės iniciatyvos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124 4. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO TYRIMAS: GALIOS SANTYKIAI, INICIATYVOS IR PRAKTIKOS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 129 4.1. Tyrimo metodologiniai aspektai: kaip tirti savivaldybių bendradarbiavimą?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 129 4.1.1. Kiekybinės apklausos metodologija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130 4.1.2. Kokybinio savivaldybių bendradarbiavimo atskiruose teikiamų paslaugų sektoriuose tyrimo pagrindimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 134 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 139 4.2. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO PRIEŽASTYS, MOTYVAI IR PASKATOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140 4.2.1. Kodėl savivaldybės bendradarbiauja? Teoriniai aspektai. . . . . . 140
5
4.2.2. Tyrimo metodologinės pastabos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 144 4.2.3. Kas skatina savivaldybes bendradarbiauti: problemos suvokimas ir teritorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145 4.2.4. Bendras rezultatų suvokimas kaip bendradarbiavimo veiksnys.151 4.2.5. Išorinių institucinių veiksnių įtaka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 153 4.2.6. Partnerių galios santykiai ir organizacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 4.3. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO REZULTATAI IR NAUDA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4.3.1. Savivaldybių bendradarbiavimo nauda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4.3.2. Bendradarbiavimo naudos sklaida ir adresatai . . . . . . . . . . . . . . 4.3.3. Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo nauda. . . . . . . . . . . . . 4.3.4. Bendradarbiavimo naudos apskrities mastu problematika . . . . 4.3.5. Savivaldybių bendradarbiavimo simbiozės formos. . . . . . . . . . . Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
163 165 169 170 183 185 188
4.4. TARPSAVIVALDYBINIO BENDRADARBIAVIMO VYSTYMO GALIMYBĖS: VIEŠASIS INTERESAS IR GYVENTOJŲ ĮSITRAUKIMAS Į PASLAUGŲ TEIKIMO ORGANIZAVIMĄ . . . . . 189 4.4.1. Savivaldybių bendradarbiavimas ir gyventojų vaidmuo ieškant tinklinės valdysenos galimybių. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 190 4.4.2. Metodologinės pastabos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 195 4.4.3. Savivaldybių bendradarbiavimui įtakos turinčių veikėjų vertinimas: ar galima prognozuoti bendradarbiavimo naudą viešajam interesui?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199 4.4.4. Gyventojų įsitraukimo į savivaldybių bendradarbiavimą vertinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 207 Skyriaus apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 214 5. APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS: AR GALIMAS VIETOS TINKLINIS VALDYMAS LIETUVOJE? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217 SUMMARY. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 231 LITERATŪRA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 240 TEISĖS AKTAI. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 256 PRIEDAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 258 APIE AUTORIUS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 270
7
PRATARMĖ Jurga Bučaitė-Vilkė Šios tarpdisciplininės knygos atsiradimą paskatino ilgametis tarptautinis bendradarbiavimas su Europos tyrėjais, dirbančiais savivaldos problematikos srityje, kurie plėtoja tokius klausimus kaip savivaldybių institucinė struktūra, teikiamos viešosios paslaugos, dalyvavimo vietos savivaldoje demokratiškumas, politinė lyderystė ar pagaliau kur kas platesnis savivaldos reformų vertinimas. Lietuvoje savivaldybių bendradarbiavimui ilgą laiką buvo skiriama itin mažai dėmesio, paliekant šį klausimą mokslinių tyrimų nuošalėje. Pagrindiniu projekto ir kartu šios knygos įkvėpimo šaltiniu tapo 2014–2017 metų laikotarpiu įgyvendintas COST tyrėjų tinklo LocRef „Local Public Sector Reforms“ (liet. Vietos lygmens viešojo sektoriaus reformos) projektas, kurio metu buvo atlikti keli tarptautiniai palyginamieji tyrimai, taip pat atlikta ir savivaldybių bendradarbiavimo apklausa tyrėjų iš Suomijos, Portugalijos, Vokietijos, Islandijos, Slovakijos, Slovėnijos, Ispanijos pastangomis. Taip pat ypatinga vieta skiriama mūsų projekto partnerei ir idėjų generatorei Varšuvos universiteto Vietos politikos ir vystymo katedros tyrėjų grupei, kurios 2017–2020 m. įgyvendinamas projektas „Intermunicipal cooperation – forms, scale, motives, mechanisms, results – comparison of European countries“ (liet. Savivaldybių bendradarbiavimas – formos, mastas, motyvai, mechanizmai, rezultatai: kelių Europos šalių lyginamasis tyrimas) apie institucines tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo formas tapo svaria platforma ir įkvėpimu vykdyti analogišką tyrimą Lietuvoje. Knygoje apibendrinami 2017–2019 m. vykdyto mokslinių tyrimų projekto „Savivaldybių bendradarbiavimas teikiant viešąsias paslaugas: tinklinės valdysenos galimybės ir viešojo intereso dilema Lietuvoje“ (Nr. S-MIP-17-3) teoriniai ir empiriniai lauko tyrimų rezultatai. Pagrindinė tyrimo idėja – atskleisti
8
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
ir įvertinti Lietuvos savivaldybių tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir tinklinės valdysenos potencialą, akcentuojant viešųjų paslaugų teikimo organizavimą ir viešojo intereso bei gyventojų dalyvavimo klausimą. Projekte remiamasi užsienio partnerių suformuluota metodologine prieiga, siekiant išnagrinėti vidines ir išorines institucinio kooperavimosi savivaldybių lygmenyje prielaidas, priežastis bei pasekmes. Taip pat vertinami skirtingų savivaldos lygmens interesų grupių koordinavimo mechanizmai, siejant su aktualia teritorinių savivaldos reformų ir savivaldybių funkcijų konsolidacijos diskusija. Viena iš tyrimo praktinio aktualumo prielaidų yra nuolat mažėjantis gyventojų skaičius savivaldybėse, įgalinantis diskusiją apie vidinių ir išorinių savivaldybių resursų konsolidavimą, teikiant viešąsias paslaugas vietos gyventojams. Atskirus knygos skyrius parengė tarpdisciplininė Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinių tyrimų centro tyrėjų komanda, kurią sudaro sociologai, politikos mokslų ir viešojo administravimo specialistai: Jurga Bučaitė-Vilkė, Remigijus Civinskas, Aistė Lazauskienė, Vaida L eščauskaitė, Arvydas Mikalauskas. Marta Lackowska, Adam Gendźwiłł ir Joanna K rukowska iš Varšuvos universiteto parengė skyrių apie Lenkijos patirtį. Monografija nebūtų parengta be Lietuvos mokslo tarybos įgyvendinamos Mokslininkų grupių programos paramos lėšų, kurios leido atlikti kiekybinį ir kokybinį savivaldybių bendradarbiavimo Lietuvoje tyrimą bei įvertinti įvairius veiksnius ir priežastis, leidžiančias kalbėti apie savitas savivaldybių tarpusavio sąveikos, teikiant viešąsias paslaugas, formas. Taip pat norisi padėkoti prie tyrimo prisidėjusiems Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos ir viešojo administravimo katedros jauniesiems tyrėjams, autoriams ir knygos recenzentams už vertingus bei įžvalgius pastebėjimus ar komentarus. Ypač dėkojame visiems mūsų kokybinio interviu dalyviams, Klaipėdos, Alytaus ir Kauno regiono ekspertams, visuomenininkams, politikams ir specialistams, dirbantiems savivaldybėse, asociacijose, įstaigose ar bendruomenėse, be kurių kasdienių profesinių pastangų ir atsidavimo savo bendruomenėms vietos gyvenimo kokybė būtų kur kas prastesnė.
9
1. ĮVADAS: SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS KAIP KOLEKTYVINĖ VEIKSENA IR TINKLAVEIKA Jurga Bučaitė-Vilkė Savivaldybių bendradarbiavimo tyrimai Europos šalyse atliekami jau kurį laiką, įtraukiant tiek diskusijas apie decentralizacijos reformų įgyvendinimo būtinybę savivaldoje, tiek atidžiau pažvelgiant į savivaldybių vaidmenį vietos politikoje ir gyvenime, jų atsakomybes, funkcijas, autonomijos lygmenį ir įsipareigojimus. Vakarų valstybėse savivaldybių bendradarbiavimo reiškinys atsirado kartu su naujomis tinklinės valdysenos tendencijomis, kai į hierarchizuotas biurokratines valdymo struktūras bandyta pažvelgti inovatyviai, dėmesį sutelkiant į horizontalesnes tarpsektorines sąveikas. Pavyzdžiui, itin daug dėmesio pradėta skirti visuomenės interesams atstovaujančiam sektoriui ir jo dalyvavimui vietos valdysenoje. Perėjimas nuo valdymo prie valdysenos (angl. from government to governance) – tai perėjimas nuo valdymo kaip biurokratizuoto administravimo, valstybės kontrolės ir politinės lyderystės formos prie efektyvia decentralizacija, viešųjų ir privačių interesų diversifikacija ir bendradarbiavimu paremtos valdysenos (Pierre, 1999; John, 2001). Dėl visuomenės kompleksiškumo atsiranda sudėtingesnės horizontaliomis sąveikomis paremtos valdymo formos, leidžiančios įtraukti didesnį suinteresuotų šalių skaičių (plačiau žr. Jessop, 2002; Mayntz, 1993; Stoker, 2000 ir kt.). Tinklinės valdysenos formos ir mechanizmai ištrina geografines teritorijų ribas ir sukuria miglotą kompetencijų ar funkcijų apibrėžimą, kurioms anksčiau būdavo nustatomos griežtos ir aiškios biurokratinės ribos (Teles, 2016). Institucinių bendradarbiavimo formų ir įvairovės analizė atveria platesnę diskusiją apie tai, kaip suvokiamas bendras interesas ir kaip palaikoma efektyvi tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, politikos mokslų atstovas Clarence N. Stone (1989), analizuodamas šiuolaikinės urbanistinės politikos režimus,
10
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
pasitelkia socialinės gamybos modelio terminą (angl. the social production model), kuris prieštarauja konvencinėms nusistovėjusioms socialinės kontrolės ir valdymo formoms. Šiuo atveju bendradarbiavimas tarsi simbolizuoja naujai suvokiamą valdysenos efektyvumą, kai per kooperaciją ir sudėtingus institucijų, taisyklių ar normų tinklus peržengiamos teritorijų ar galios ribos (Stone, 1989; Stoker, 1995). Pagrindinis keliamas klausimas – kaip valdysenos tinklų viešieji ir privatūs veikėjai geba bendradarbiauti ir pasiekti efektyvių rezultatų, taip pat diskutuojama dėl politinio autoriteto vaidmens, kadangi tradicinis iš viršaus į apačią valdymo modelis keičiamas horizontalia skirtingų interesų sąveika. Pagrindinis tyrėjų argumentas pabrėžia, kad nauji institucijas jungiantys valdysenos tinklai leidžia įveikti tam tikrus bendradarbiavimo barjerus, bet neišvengiamai reikalauja naujų kompetencijų, įgūdžių, siekiant įgalinti naujus paslaugų teikimo būdus ar mechanizmus (Stoker, 2006). Prisimenant platesnį Europos valdymo reformų kontekstą reikia pažymėti, kad bendradarbiavimas itin svarbus Europos šalių savivaldybių raidai. Žvelgiant retrospektyviai, vietos valdymo ir teritorinės reformos daugelio Europos šalių politinėje darbotvarkėje atsirado jau septintajame dešimtmetyje. Teigiama, kad šios reformos atspindi dvi pagrindines kryptis: 1) vietos demokratijos plėtra ir demokratinio dalyvavimo skatinimas; ir 2) vietos politikos veiksmingumo didinimas. Dėl to buvo įgyvendinta nemažai įvairių reformų ar politinių iniciatyvų, apėmusių ir savivaldos kompetencijų bei autonomijos klausimus (žr. vietos valdymo reformų apžvalgą: Kersting ir Vetter, 2003). Kaip teigia Mouritzen, viena svarbiausių vietos valdymo reformų paskatų buvo susijusi su stiprėjančiomis masto ekonomijos tendencijomis, taikomomis ir biurokratiniame valdymo aparate. Pagrindinis argumentas apėmė „tinkamo“ savivaldybės dydžio ir efektyvumo aspektus, teigiant, kad, pasiekus nustatytą savivaldybės dydį, bus įgyvendinti ir veiklos efektyvumo bei rezultatyvumo kriterijai (Mouritzen, 1989, p. 661–664). Vis dėlto tolesni tyrimai parodė, kad esama labai mažai empirinių įrodymų, jog didelės savivaldybės efektyviau teikia paslaugas (Copus, 2006). Rengiant šią monografiją, buvo laikomasi teorinės prielaidos, kad savivaldybių bendradarbiavimą apibrėžia valdysenos tinkluose dalyvaujančių valdžios, verslo ir bendruomeninių interesų tinklai, kurie kuria tarpusavio ištekliais, formalia ir neformalia sąveika bei įvairiais derybų būdais paremtus tinklus. Vis dėlto nagrinėjant savivaldybių bendradarbiavimą kaip reiškinį svarbu prisiminti ir platesnes teorines šio reiškinio ištakas (teorinė diskusija plačiau pristatoma 2 skyriuje „Savivaldybių bendradarbiavimas: teorinė sąvoka ar veiksminga
1. ĮVADAS: SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS KAIP KOLEKTYVINĖ VEIKSENA IR TINKLAVEIKA
praktika?“ ir 3.2. poskyryje „Konceptualūs įrankiai aiškinantis savivaldybių (ne)bendradarbiavimo priežastis“). Pagrindinius teorinius šio reiškinio analizės argumentus padėjo suformuluoti politinės ekonomijos, tinklų teorijos, viešojo pasirinkimo ir kolektyvinės veiksenos perspektyvos. Šios skirtingai interpretuoja savivaldybių bendradarbiavimo priežastis, paskatas, institucinius modelius ir pasiektus rezultatus. Vienos jų, pavyzdžiui, politinės ekonomijos ar viešojo pasirinkimo perspektyva, pažymi efektyvumo ir masto ekonomijos kriterijus, išskiriant paslaugų konsolidacijos privalumus. Ekonominio efektyvumo kriterijus tampa viena svarbiausių paskatų savivaldybėms imtis bendrų paslaugų teikimo modelių ar kurti naujas tarpinstitucines formas (Gerber ir Gibson, 2005). Kitos teorijos (tinklų teorija) koncentruojasi ties išteklių ir sprendimų priėmimo sąveikomis. Teigiama, kad be neformalių sąveikų, iniciatyvų, tarpusavio pasitikėjimo ar bendrų interesų bendradarbiavimas tampa sunkiai įmanomas ir padeda įveikti formalius sandorių kaštus. Čia itin svarbi teritorinė savivaldybių tapatybė, leidžianti identifikuoti tinklaveikos ribas (Feiock et al., 2004). Viešojo pasirinkimo teorinė perspektyva atskleidžia platesnę institucinę logiką diskutuojant, kuris teritorinis modelis – konsolidacijos ar fragmentacijos – efektyvesnis ir padeda įveikti vietos valdymo kompleksiškumo problemas (Bouckaert et al., 2002). Galop kolektyvinės veiksenos teorinė prieiga į savivaldybių bendradarbiavimą žvelgia remdamasi siekio sumažinti tarpusavio sandorių kaštus ir asimetrišką galios pasiskirstymą (tarp jų informacijos, derybų, kontrolės ar įveiklinimo kaštus) argumentu (plačiau Feiock, 2007). Daugelyje Europos šalių atlikti savivaldybių bendradarbiavimo tyrimai parodė, kad nėra vieno dominuojančio požiūrio, galinčio paaiškinti šio reiškinio priežastis. Tenka atsižvelgti į atskirų valstybių savivaldos ir teritorinės sistemos specifiką bei įvertinti daugybę kitų politinių veiksnių. Lietuvoje šis savivaldos analizės pjūvis sulaukia gana mažai praktinio ir akademinio dėmesio. Lietuvoje tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo tyrimai nėra tiek išplėtoti, kiek Europos šalyse, turinčiose gana fragmentuotą teritorinį administracinį tinklą. Kitų Europos tyrinėtojų dėmesio daugiausia yra sulaukę tokie savivaldybių bendradarbiavimo analizės pjūviai kaip teritorinių reformų įtaka savivaldybių kooperacijai ir viešųjų paslaugų teikimo modeliams, politinio ar teisinio konteksto įtaka, organizacinės kultūros specifika, savivaldos decentralizacijos ryšys su savivaldybių funkcijomis ir vietos lyderystės vaidmuo. Daugiausia tyrimų buvo atlikta tokiose srityse kaip savivaldos teisinis statusas, institucinė sandara ar teikiamos funkcijos (pavyzdžiui, Astrauskas, 2002, 2013;
11
12
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
Žilinskas, 2009, 2004; Mačiulytė, 2006, 2007); analizuojami savivaldos santykiai su centrine valdžia ar pilietinėmis organizacijomis (Guogis, 2007; Raišienė, 2003); piliečių įtraukimas į savivaldą ir vietos bendruomenių problematika (Bučaitė-Vilkė ir Žilys, 2016; Bučaitė-Vilkė, 2019); savivaldybių biudžeto sandara ir savivaldos institucijų veiklos efektyvumas (Davulis, 2006, 2009; Civinskas ir Tolvaišis, 2006). Tiriant savivaldybių bendradarbiavimą, daugiau dėmesio skiriama atskiroms sektorių problemoms ir galimybėms taikyti jose įvairius paslaugų privatizavimo variantus bei savivaldybių tarptautiniam bendradarbiavimui, ypač pasienio projektų vystymui. Minėtinas tyrimas, kuriame lyginama situacija Slovakijoje ir Lietuvoje nagrinėjant savivaldybės dydžio įtaką bendradarbiavimo procesams (Klimovský ir kt., 2014) arba plačiau analizuojamas Lietuvos savivaldybių kooperavimosi potencialas (Bučaitė-Vilkė, Civinskas ir Lazauskienė, 2018). Kiek daugiau dėmesio skiriama savivaldybių teikiamų paslaugų analizei ir viešųjų paslaugų teikimo sistemos tobulinimui žvelgiant iš viešojo valdymo perspektyvos (Urvikis, 2016; Civinskas ir Dvorakas, 2010; Burkšienė et al., 2017 ir kt.). Tad ši monografija yra vienas pirmųjų bandymų kryptingai įsilieti į Europos šalių tyrimų lauką plėtojant savivaldybių bendradarbiavimo tyrimų tradicijas. Monografijos skyriuose remiamasi kiekybinės apklausos ir trijų kokybinių konsoliduotų paslaugų teikimo atvejų skirtingose Lietuvos savivaldybėse tyrimų duomenimis. Kiekybinio tyrimo, atlikto 2018 m. sausio–gegužės mėn., metu buvo įgyvendinta Lietuvos savivaldybių bendradarbiavime dalyvaujančių vietos lygmens politinių, administracinių, paslaugų ir bendruomenės veikėjų kiekybinė apklausa. Šis tyrimas leido įvertinti bendradarbiavimo tarp savivaldybių galimybes, priežastis, motyvus ir koordinavimo formas teikiant viešąsias paslaugas savivaldoje, išskirti pagrindines tarpusavio interesų koordinavimo grėsmes. Kita dalis knygoje naudojamų duomenų surinkti 2018 m. gruodžio–2019 m. kovo mėn., atliekant atskirų viešųjų paslaugų teikimo Klaipėdos, Alytaus ir Kauno regionuose atvejų tyrimus. Kokybiniam tyrimui buvo pasirinktas Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro įmonės atvejis, jungiantis Druskininkų, Alytaus miesto, Alytaus, Varėnos, Lazdijų, Birštono ir Prienų rajonų savivaldybes, Kauno kultūrinio turizmo paslaugų teikimo atvejis, jungiantis Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybes, ir viešojo transporto paslaugų teikimo atvejis Klaipėdos regione, įtraukiantis Klaipėdos miesto, Palangos, Klaipėdos ir Kretingos rajonų savivaldybes. Šiame etape buvo atlikti pusiau struktūruoti interviu su ekspertais
1. ĮVADAS: SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS KAIP KOLEKTYVINĖ VEIKSENA IR TINKLAVEIKA
ir savivaldos lygmens verslo, administracijos ir bendruomenės atstovais, susijusiais su minėtais viešųjų paslaugų įgyvendinimo modeliais. Pristatant monografijos struktūrą reikia pastebėti, kad knyga sudaryta atsižvelgus tiek į mokslinių priežastinių ryšių paieškos svarbą, tiek į praktinio poveikio aktualumą Lietuvos savivaldai. Pirmasis ir antrasis knygos skyriai skirti bendrai savivaldybių bendradarbiavimo formų, motyvų ir modelių Europos šalyse ir Lietuvoje apžvalgai, ypač didelį dėmesį atkreipiant į kaimyninę Lenkiją. Kitoje monografijos dalyje pristatoma empirinių savivaldybių bendradarbiavimo priežasčių, motyvų ir pasekmių analizė, akcentuojant įvairius viešųjų paslaugų teikimo atvejus bei gyventojų įsitraukimo ir dalyvavimo diskutuojant apie paslaugų kokybės parametrus problematiką. Pristatant knygos struktūrą, pirmajame skyriuje „Savivaldybių bendradarbiavimas: teorinė sąvoka ar veiksminga praktika“ detaliau apžvelgiama teorinė anksčiau atliktų tyrimų diskusija apie savivaldybių bendradarbiavimo priežastis, paskatas, motyvus ir pasekmes. Taip pat skiriama dėmesio įvairių bendradarbiavimo formų analizei, akcentuojant tuos sąveikos modelius, kurie susiję su viešųjų paslaugų teikimu. Nemažai dėmesio skiriama institucionalizuotiems bendradarbiavimo modeliams pristatyti, gilinantis, kodėl pasirenkama tam tikra bendros veiklos forma, kokie veiksniai skatina savivaldybes pereiti prie vienaip ar kitaip įteisintų organizacinių santykių. Kalbant apie atskirų Europos šalių patirtį, išskiriamos skirtingos institucionalizuotos savivaldybių bendradarbiavimo formų praktikos ir kitos savivaldybių bendradarbiavimo charakteristikos. Europos šalyse, turinčiose itin tankų savivaldos administracinį teritorinį tinklą, yra daug savivaldybių bendradarbiavimo formų, vyrauja senos kooperacijos tradicijos. Kita vertus, valstybėse, kurios pasižymi aukštu teritorinės konsolidacijos lygiu, tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas vis dar laikomas organizacinės valdysenos inovacija. Šiame skyriuje, kurį parengė tyrėjai iš Varšuvos universiteto, taip pat gilinamasi į kaimyninės Lenkijos patirtį organizuojant tarpinstitucines savivaldybių bendradarbiavimo formas. Šiuo atveju Lenkijos, turinčios itin tankų administracinį savivaldos tinklą (priskaičiuojama 2 480 savivaldybių), pavyzdys rodo, kad ilgametės kooperavimosi tradicijos lemia skirtingus viešųjų paslaugų teikimo modelius ir leidžia pasiekti skirtingą efektyvumo ir paslaugų kokybės lygį. Antrąjį poskyrį „Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo patirtis Europos kontekste“ sudaro dvi Lietuvos kontekstą skirtingai pristatančios dalys. Pirmojoje pristatoma Lietuvos teisinė situacija kalbant apie viešųjų paslaugų ir bendros
13
14
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
savivaldybių veiklos reglamentavimą. Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo teikiant viešąsias paslaugas teisinis reglamentavimas nagrinėjamas atsižvelgiant į tai, kaip reguliuojamas savivaldybių viešųjų paslaugų teikimas ir kaip apibrėžiamos savivaldybių institucinės formos. Viena vertus, gilinamasi į viešųjų paslaugų ir kooperacijos galimybes, kita vertus, apžvelgiami strateginiai tarpsektoriniai dokumentai, kuriuose nustatomos institucinio bendradarbiavimo ribos tarp savivaldybių ir kitų viešojo administravimo subjektų. Poskyryje „Kodėl Lietuvos savivaldybės (ne)bendradarbiauja teikdamos viešąsias paslaugas: apribojimų, galimybių ir konteksto analizė“ koncentruojamasi į esamą Lietuvos savivaldybių situaciją dėl bendrų paslaugų teikimo modelių ir retrospektyviai apžvelgiama sektorių viešųjų paslaugų situacija. Čia pristatomas struktūrinis ir sisteminis savivaldos funkcijų ir teikiamų paslaugų reguliavimo kontekstas, leidžiantis diskutuoti apie Lietuvos savivaldybių autonomijos laipsnį. Apžvelgus daugelio savivaldybių duomenis, išskiriami valstybės reguliuojami savivaldybių teikiamų paslaugų mechanizmai, pasiteikus ekspertinius interviu apžvelgiamos sektorių paslaugų problemos. Trečiajame monografijos skyriuje „Savivaldybių bendradarbiavimo tyrimas: galios santykiai, iniciatyvos ir praktikos“ analizuojami empiriniai kiekybinio ir kokybinio Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo teikiant viešąsias paslaugas tyrimo rezultatai. Šiame skyriuje siekiama dekonstruoti savivaldybių bendradarbiavimo procesą nuo jame dalyvaujančių veikėjų koalicijų ir priežasčių bei paskatų suvokimo iki rezultatų ir viešojo intereso suvokimo. Vienas pagrindinių šio skyriaus tikslų – plačiau pažvelgti į Lietuvos savivaldybių kontekstą, kuriame formuojasi formalios ir neformalios kooperacijos tinklų iniciatyvos. Pirmasis poskyris skirtas metodologinei savivaldybių tyrimo diskusijai, plačiau pristatant empirinio tyrimo metodologines gaires, imties sudarymo ir atvejų atrankos kriterijus. Antrajame poskyryje analizuojamos Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimo priežastys ir paskatos, klasifikuojant paskatas į vidinius ir išorinius veiksnius, kurių vieni akcentuoja institucinį kontekstą, kiti labiau siejami su savivaldybės teritoriniais, vidaus politikos ar organizaciniais aspektais. Trečiajame poskyryje vertinama, kaip tyrimo dalyviai subjektyviai suvokia savivaldybių bendradarbiavimo naudą ir siektinus rezultatus. Ketvirtasis poskyris skirtas viešojo intereso ir gyventojų įsitraukimo į viešųjų paslaugų teikimo procesą diskusijai. Diskutuojama, kaip savivaldybių bendradarbiavimo veiklose dalyvaujantys vietos, regiono ir centrinio lygmens veikėjai suvokia bendradarbiavimo naudą, susijusią tiek su aktyvesniu vietos
1. ĮVADAS: SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS KAIP KOLEKTYVINĖ VEIKSENA IR TINKLAVEIKA
bendruomenės įsitraukimu ir atstovavimu viešajam interesui, ar gyventojų dalyvavimas siejamas su efektyvesniu paslaugų teikimo procesu. Knygos pabaigoje pateikiamas apibendrinimas ir rekomendacijos, akcentuojančios būtinybę įvertinti savivaldybių bendradarbiavimo kaitą Lietuvoje ir atidžiau pažvelgti į panašių Europos šalių patirtį vietos valdysenoje. Pabaigoje reikia pažymėti, kad šia knyga siekiama paskatinti ir platesnę savivaldos praktikų diskusiją, siekiant įvertinti besikeičiantį savivaldybių kontekstą, didėjančius įsipareigojimus dėl efektyvesnio viešųjų paslaugų teikimo ir augančius gyventojų lūkesčius. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į skirtingas savivaldybių bendradarbiavimo tinkluose dalyvaujančių valdžios, verslo ir pilietinių grupių koalicijas, akcentuojant skirtingus politinės ar sprendimų priėmimo galios santykius. Nors vietos valdysenos klausimams skiriama nemažai dėmesio, gyventojų dalyvavimo ir aktyvumo dimensija vis dar dažnai pamirštama. Tad ši tarpdisciplininė monografija skatina pasvarstyti, kiek savivaldybių teikiamų paslaugų modeliai suderinami su gyventojų interesais ir vietos teritoriniais poreikiais, ar akcentuojamas teritorinis kapitalas ir turimi ištekliai, ar žvelgiama per partnerystės ir tinklaveikos prizmę. Kita vertus, knygoje atsispindi didėjantis savivaldos nerimas dėl besikeičiančių geografinių ir funkcinių ribų persidengimo, didėjančios organizacinės konsolidacijos, autonomijos išsaugojimo ar demokratinio skaidrumo ir atskaitomybės.
15
17
2. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS: TEORINĖ SĄVOKA AR VEIKSMINGA PRAKTIKA?
2.1. TEORINĖ SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA Jurga Bučaitė-Vilkė, Aistė Lazauskienė Šiame monografijos skyriuje pristatoma teorinė savivaldybių bendradarbiavimo diskusija, kuri jau kuris laikas plėtojama ne tik Europos, bet ir kitose šalyse, ypač tose, kuriose yra gana fragmentiška savivaldos administracinių vienetų sistema, pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Prancūzija ar kai kurios Rytų Europos valstybės, tokios kaip Čekija, Slovakija. Viena vertus, diskutuojama apie savivaldos decentralizavimo reformų įgyvendinimą ir politinės vietos valdymo darbotvarkės kaitą, kurią ypač pajuto Rytų ir Vidurio Europos valstybės, prieš beveik 30 metų perėjusios prie demokratijos. Kita vertus, atskiros Europos šalys atliko nemažai savivaldos sistemos eksperimentų, kurie leido persvarstyti vietos valdžios funkcijų ir įsipareigojimų kaitą, vietos lygmens institucijų bendradarbiavimą, vietos politinės ir administracinės lyderystės mechanizmą ir demokratinius gyventojų įsitraukimo instrumentus. Viena svarbiausių savivaldybių bendradarbiavimo sąlygų yra bendro tikslo ir bendrų interesų turėjimas, leidžiantis konsoliduoti turimus administracinius, politinius, ekonominius ar pilietinius išteklius. Šiuo pjūviu galima analizuoti itin skirtingas bendradarbiavimo formas, kurių vienos yra formalizuotesnės ir institucionalizuotos, kitos labiau remiasi partnerių tinklaveika, neformaliais kontaktais ar informacijos apsikeitimu (daugiau žr. savivaldybių bendradarbiavimo formų apžvalgą Hulst ir van Monfort, 2007; Teles ir Swianiewicz, 2017).
18
SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS
Dažniausiai pasitaikanti Europos šalių praktika rodo, kad į bendradarbiavimo veiklas labiausiai linkusios jungtis smulkios ir mažos savivaldybės, kurioms dėl administracinių ar finansinių išteklių trūkumo sunku kokybiškai teikti deleguotas funkcijas ar paslaugas. Šiuo aspektu į bendradarbiavimo procesą galima pažvelgti klausiant, kas paskatino tokias kolektyvines iniciatyvas, kokių tikslų siekiama bendrais projektais, kokią naudą atskiroms savivaldybių teritorijoms ir jų gyventojams suteikia savivaldybių inicijuotos bendradarbiavimo veiklos, bendros teritoriniu principu įsteigtos įmonės ar organizacijos, kiek tai padeda įgyvendinti savarankiškas ir valstybės deleguotas savivaldybių funkcijas, kiek dėl šių iniciatyvų keičiasi vietos gyventojų gyvenimo kokybė.
2.1.1. Teritoriniai bendradarbiavimo veiksniai: formos, iniciatyvos ir paskatos Viena svarbiausių priežasčių, skatinančių savivaldos institucijų tarpusavio bendradarbiavimą, yra teritorinis savivaldos sistemos kontekstas. Dažnai teigiama, kad savivaldybių geografinės ribos suformuoja bendrus kaimyninių savivaldybių tikslus, nes šalia esančios teritorijos susiduria su panašiomis problemomis. Kaip jau minėta, vienas pagrindinių tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo elementų yra bendras tikslas, taigi ši teritorinių panašumų sukuriama priežastis tik patvirtina faktą, kad bendras tikslas sukuria poreikį ir stimulą dirbti kartu. Antra priežastis, dėl kurios savivaldybės nusprendžia bendradarbiauti, – subalansuotos galios santykiai. Portugalų tyrėjas Filipe Teles (2016) aiškina, kad, savivaldybėms kartu vykdant projektus, nevienoda tarp partnerių susiklosčiusi galia gali trukdyti tolesnei bendrai veiklai. Šie išvardyti veiksniai dažnai ir nulemia, kodėl savivaldybės bendriems projektams renkasi panašią galią turinčius partnerius. Kita vertus, bendradarbiavimas efektyviausias tada, kai sutampa abiejų ar daugiau partnerių tikslai, galimybės, poreikiai. Institucinis kontekstas įvardijamas kaip trečioji būdingiausia tarpusavio bendradarbiavimo priežastis. Savivaldybių darbą kartu gali lemti šalies įstatymai, pagal kuriuos tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas gali būti būtinas. Pavyzdžiui, Filipe Teles savo knygoje „Vietos valdysena ir savivaldybių bendradarbiavimas“ (angl. Local Governance and Inter-municipal Cooperation) išskyrė šiuos bendradarbiavimo tipus: savanoriškas, skatinamasis ir privalomas, kurį nustato ir inicijuoja centrinė valdžia (Teles, 2016) (žr. 1 lentelę).
2. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS: TEORINĖ SĄVOKA AR VEIKSMINGA PRAKTIKA?
1 lentelė. Savivaldybių bendradarbiavimo paskatų klasifikacija Savivaldybių bendradarbiavimo paskatų tipas
Svarbiausi bruožai
Savanoriškas
1. 2. 3. 4.
Skatina iniciatyvas iš „apačios į viršų“. Į vieną tikslą orientuoti savivaldybių susitarimai ar trumpalaikiai projektai. Siekis teikti specifines paslaugas arba spręsti regionines problemas. Suvokiama kaip politinė alternatyva centrinės valdžios spaudimui, o ne paslaugų efektyvumo didinimo priemonė.
Skatinamasis
1. Dažnai vartojamas masto ekonomijos argumentas. 2. Naudojama kaip „švelni“ centrinės valdžios ir reformų spaudimo priemonė. 3. Bendradarbiavimą skatina įvairus centrinės valdžios finansinis skatinimas, naujos funkcijos ar nauji administraciniai instrumentai. 4. Leidžia naujai peržiūrėti regioninę politiką arba įgyti priėjimą prie naujų išteklių.
Privalomas
1. Centrinės valdžios spaudimo priemonės ir naujų kompetencijų suteikimas, dažnai mažinant savivaldybių autonomijos lygmenį. 2. Naujos institucionalizuotos organizacinės formos (tarpsavivaldybių organizacijos, įmonės ir pan.). 3. Ideologiškai orientuotas procesas, naudojamas naujoms teritorinėms reformoms įgyvendinti.
Šaltinis: adaptuota iš Teles, 2016, p. 15–17.
Panašų savivaldybių bendradarbiavimo paskatų skirstymą pateikia ir Izraelio mokslininkas Eran Razin (2016). Jo teigimu, yra savanoriškas, privalomas ir „švelniai priskirtas“ tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas. Savanoriškas bendradarbiavimas dažniausiai pasirenkamas, kai stengiamasi kartu įveikti bendrus sunkumus, pagerinti teikiamų paslaugų kokybę. Privalomas savivaldybių darbas dažniausiai reikalingas, kai siekiama tvaraus vystymosi, ypač perskirstymo ir socialinio teisingumo srityse. „Švelniai priskirtas“ bendradarbiavimas tarp savivaldybių autoriaus įvardijamas kaip aukštesnės valdžios paskatinimas, siekiant ekonominės naudos, efektyvumo, todėl stengiamasi skatinti bendradarbiavimą. Tokio tipo priskyrimas gali būti vykdomas paskatinimais arba nuobaudomis ir yra naudingas tiek vietinei, tiek centrinei valdžiai dėl siekiamų tikslų (Razin, 2016). Taigi, kai tarpusavio bendradarbiavimą lemia šalies įstatymai, jis, remiantis Filipe Teles, priskiriamas prie privalomo, o pagal Eran Razin, sprendžiant iš jo tipų apibūdinimų, būtų privalomo ir „švelniai priskirto“ tipų junginys. Tokią išvadą galima daryti dėl įstatymų privalomumo, tačiau jų straipsniai gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, siūlantys įvairias alternatyvas sklandesniam darbui, o tai atitinka „švelniai priskirtą“ bendradarbiavimą. Be
19
Jurga Bučaitė-Vilkė, Remigijus Civinskas, Aistė Lazauskienė, Vaida Leščauskaitė, Marta Lackowska, Adam Gendźwiłł, Joanna Krukowska, Arvydas Mikalauskas SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE: FORMOS, GALIMYBĖS, VIZIJOS Kolektyvinė monografija
Redaktorė Auksė Gasperavičienė Maketuotojas Kęstutis Obelenis Viršelyje „Designed by wirestock / Freepik“ nuotrauka 2019-12-10. Tiražas 250 egz. Užsakymo Nr. K19-062 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt