Vytauto Didžiojo universitetas
Ina Pukelytė
KARAS IR KULTŪRA:
Lietuvos teatras nacių okupacijos laikotarpiu
Vytauto Didžiojo universitetas
Ina Pukelytė
KARAS IR KULTŪRA:
Lietuvos teatras nacių okupacijos laikotarpiu
Monografija
Kaunas, 2024
Recenzentės
dr. Šarūnė Trinkūnaitė, LKTI Muzikos ir teatro istorijos skyriaus mokslo darbuotoja
doc. dr. Audronė Rimkutė, Vilniaus universitetas
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. lapkričio 21 d. (protokolo Nr. 115).
Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-24-34
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-620-8 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-621-5 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676215
© Ina Pukelytė, 2024 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
3.2.
3.3.
4.2.
4.4.
4.5.
4.6.
4.7.
4.8.
1944 liepos 20 d.
Jie ir mes dabar esame lemiamoj persilaužimo riboj. Jei laimės bolševizmas, mes būsime paskelbti reakcionieriais, kapitalizmo šalininkais, supuvusio buržuazinio pasaulio reiškėjais, o jie – pažangiais kovojančio, kūrybos jėgų kupino proletariato ir „liaudies rašytojais“; jei bolševizmas pralaimės, mes liksimės paviršiuj, o jie nugramzdės į apačią kaip tautos išdavikai ir išgamos. Ir daug praeis laiko, kol istorija išryškins kiekvieno tikrą vertę.
(Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, p. 357–358)
ĮVADAS
Antrojo pasaulinio karo metų teatro Lietuvoje tyrimus paskatino pastebėjimas, kad šis laikotarpis Lietuvos kultūros istorijoje yra dažniausia arba nutylimas, arba minimas tik fragmentiškai, siejant jį su nacistine ar komunistine ideologija. Tačiau kaip rodo to meto archyvai ir spaudos šaltiniai, vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944) Lietuvos teatrai veikė kaip niekad intensyviai – lyginant su pirmąja Nepriklausomybe, teatrų skaičius Lietuvoje išaugo nuo trijų iki vienuolikos, o siekiant patekti į teatrą dažnai reikėdavo arba ieškoti pažinčių, arba įsigyti bilietus taip vadinamojoje juodojoje rinkoje. Toks intensyvus teatro gyvenimas tyrėjui kelia klausimą – kaip tokiu sudėtingu šalies gyvavimo laikotarpiu, kai aplink buvo naikinamos ištisos bendrapiliečių žydų bendruomenės, suiminėjami nepaklūstantys nacių režimui, trūko maisto ir normalių buities sąlygų, galėjo klestėti teatro menas? Kas buvo tie teatro darbininkai, kūrę ir vaidinę tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis?
Siekiant atsakyti į šiuos klausimus leidausi į tyrimų kelionę, kurių sudėtingumą visų pirma lemia tai, kad šis valstybės kultūros istorijos laikotarpis yra atminties ir tapatybės karų epicentre. Karo metų atminties ir tapatybės perspektyvos yra prieštaringos ir daugialypės. Žvelgiant į oficialią vokietmečio spaudą 1941–1942 metais, šis laikotarpis atsiskleidžia kaip grąžinęs Lietuvai kultūrinį suverenumą, kai pirmuoju sovietmečiu prislopintas dešiniosios inteligentijos balsas tampa vėl girdimas ir autoritetingas – vokietmečio pradžioje teatras vėl galėjo atlikti tautos telkimo ir stiprinimo vaidmenį. Žvelgiant į vėlesnį laikotarpį, kai vietiniai nacionalistai priverčiami vis labiau ir labiau paklusti vokiečių diktatui, šis pirminis entuziazmas slūgsta, dėl susidorojimų grėsmės dešinioji mintis atsiduria pogrindyje. Frontui traukiantis ir sovietams artėjant prie Lietuvos, atkunta kairysis sparnas, nacių okupaciją vienareikšmiškai laikantis Tarybų Lietuvos okupacija ir, karui pasibaigus, siekiantis savų tikslų, susijusių su naujos tarybinės santvarkos įvedimu. Vien karo laikotarpiu galima skirti tris skirtingas situacijas, prieštaringus žiūros taškus į tą patį objektą. Karui pasibaigus šie skirtingi žiūros vektoriai nedingsta. Oficialus sovietinės Lietuvos (1945–1990) diskursas smerkia nacių okupaciją ir jų „vietinius pakalikus“, tačiau dalis visuomenės, nesvarbu ar ji būtų likusi Lietuvoje, ištremta į Sibirą ar emigracijoje, sovietinės santvarkos nepripažįsta ir priešinasi naujai įtvirtinamam
režimui. Sovietinėje Lietuvoje šis opozicinis balsas skleidžiasi per pogrindžio spaudą, o emigracijoje jis skelbiamas ir platinamas viešai.
Paskelbus antrąją Lietuvos Nepriklausomybę į istorinį Lietuvos naratyvą oficialiai per Sibiro atsiminimus ir išeivijos leidinius sugrįžta dešiniosios pakraipos pasakojimai. Daugiausia jų susikaupė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur buvo susikoncentravusi karo metu Lietuvą palikusi antibolševikinė inteligentija. Sovietiniam naratyvui vis labiau prarandant teisėtumą, užribyje buvę pasakojimai virsta naująja vieša kolektyvine atmintimi, įtvirtinama oficialiose kalbose, mokyklų vadovėliuose. Į valstybės atmintį grąžinami išeivijos rašytojų, politinių veikėjų vardai, naujai konstruojamų herojų garbei statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos. Laisvės ištroškusioje valstybėje naujasis naratyvas, besiremiantis tarpukario tautiškumo idėjomis, kurį laiką nebuvo kvestionuojamas, tačiau 21 a. 2 dešimtmetyje, ypač akistatoje su žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais, šis naratyvas pradeda aižėti. Iškyla naujai sukonstruotų herojų legitimumo klausimas, jų vaidmens vokietmečio Lietuvoje svarba. Ar šie herojai, tarp kurių yra ir rašytojų, mokytojų, teatralų, palaikiusių nacistinį režimą ir propagavusių antisemitizmą, gali būti laikomi nacionaliniais tautos didvyriais? O galbūt atvirkščiai, jų skleidžiama ideologija tapo nesantaikos sėjimo, neapykantos kitokiam priežastimi? Koks buvo inteligentijos, taip pat ir teatro menininkų vaidmuo įtvirtinant vokiečių okupacinį režimą kaip normalybę? O gal visi, gyvenę dviejų – vokiškojo ir sovietinio – totalitarizmų laikotarpyje, tebuvo šių totalitarizmų aukos?
Į šiuos klausimus kol kas nėra ligi galo atsakyta. Tyrimu bus siekiama rekonstruoti Lietuvos teatro veiklą nacių okupacijos laikotarpiu ir nustatyti karo metų teatro vaidmenį Lietuvos kultūros laukui bei viešojo diskurso formavimui. Kaip minėjome, teatrinė veikla Lietuvoje karo metais buvo kaip niekada aktyvi. Tai reiškia, kad įvairiuose Lietuvos miestuose buvo susiformavusios teatrinės bendruomenės, prisitaikiusios prie naujojo režimo sąlygų ir jame veikiančios. Dalis bendruomenių narių 1944 m. vasarą paliko Lietuvą traukdamiesi kartu su vokiečiais, dalis vėliau sėkmingai tęsė savo karjeras sovietiniame teatre. Keli pripažinti teatro veikėjai, tokie kaip režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963) ar aktorė Monika Mironaitė (1913–2000), buvo laikomi teatro žvaigždėmis ir vokietmečiu, ir sovietiniu laikotarpiu. Kyla klausimas, ar daugumai kultūros bendruomenės apskritai buvo svarbu, kokiam šeimininkui tarnaujama? Ar didesnė dalis teatralų, kurių paskirtis, kaip bebūtų paradoksalu, per teatro meną reprezentuoti valstybę, apskritai neturėjo
ideologinio stuburo ir tiesiog įgyvendino savo pašaukimą kurti ir vaidinti, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis? Tokią hipotezę suponuoja ne tik Lietuvos, bet ir vokiečių teatralų laikysena karo metu. Ją geriausiai atspindi aktorės Emmy Sonnermann, svarbiausio Vokietijos ministro Hermanno Göringo žmonos, samprotavimai apie savo elgseną žydų žudymo metu: pasak jos, ji buvo bejėgė kaip nors paveikti vyrą ir stabdyti žydų žudynes, ji buvo teatro žmogus, ir realus gyvenimas jai nerūpėjo (Wyllie, 387).
Siekiant atsakyti į iškeltus klausimus pirmiausia buvo formuluojama teorinė prieiga, kuri leistų suprasti tiriamojo objekto – karo metų teatro Lietuvoje – objektyviąsias aplinkybes. Šio teatro formavimuisi aptarti pasirinkta totalitarizmo ir su juo susijusio kolonializmo teorijų perspektyva, ryškiausiai atsiskleidžianti per žydų kilmės vokiečių ir amerikiečių filosofės Hannah’os Arendt atliktus tyrimus. Jų apžvalgai skiriama pirmoji darbo dalis. Ši teorinė prieiga leidžia geriau suprasti menininkų ir intelektualų, romantizmo epochos idealų ir propagandos vaidmenį vystant ir skleidžiant nacionalsocializmo idėjas bei telkiant tautines bendruomenes.
Svarbus tyrimo uždavinys buvo išsiaiškinti, kaip Vokietijos kultūros politika galėjo veikti kitas Europos šalis 4 dešimtmetyje ir koks buvo pagrindinių nacionalsocializmo projekto kūrėjų vaidmuo įteisinant kultūrą kaip svarbiausią tautinės bendruomenės kūrimo politinį dėmenį. Tam pasitelkti George’o L. Mosse’s, Alano E. Steinweiso, Iano Kershawo, Joanos L. Clinefelter, Lisos Pine, Pamelos M. Potter, Elizabethos Harvey, Davido Welcho, Andrew Sangsterio, Jonathano Petropouloso, Jameso Wyllie ir kitų autorių tyrimai, skirti nacionalsocializmo kultūros politikos bendrai apžvalgai ir konkrečių politinių lyderių bei jų aplinkos poveikio kultūros laukui nustatymui. Antroji darbo dalis skirta šių tyrimų apžvalgai ir kultūros, kaip vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos įrankio, atskleidimui. Skirtingai nei sovietinio totalitarizmo atveju, didelį vaidmenį įtvirtinant kultūrą, kaip svarbiausią vokiškojo nacionalsocializmo dėmenį, vaidino aukščiausi partijos vadai. Adolfas Hitleris, Hermannas Göringas, Josephas Goebbelsas, Reinhardas Heydrichas, Heinrichas Himmleris, Alfredas Rosenbergas, Rudolfas Hessas ir daugelis kitų buvo aktyvūs kultūros vartotojai, turėję kultūrines preferencijas ir intensyviai gynę savąjį kultūros supratimą. Muzikos ir kino žinovo funkcijas sau buvo pasiskyręs Hitleris; Göringas ir Goebbelsas konkuravo teatro srityje; Himmleriui, Heydrichui, Rosenbergui visų pirma rūpėjo tautinė (völkisch) samprata mene. 1933 metais įsitvirtinusi nacionalsocialistų valdžia ėmėsi kultūros politikos pertvarkos, eliminuodama iš kultūros lauko
modernistinį meną ir suteikdama galimybes tautinio meno rėmėjams. Pastarieji pasklido po įvairias naujai įsteigtas kultūros galios institucijas – Švietimo ir propagandos ministeriją, Reicho kultūros rūmus ir jų šakinius padalinius Berlyne bei regionuose. Šis kultūros aparato tinklas veikė skirtingas meno rūšis, tačiau lemiamą
žodį kultūros veiklų legitimumui turėjo aukščiausieji partijos vadai – Hitleris, Goebbelsas, Rosenbergas. Pastarieji du tarpusavyje kovojo dėl naujos meno sampratos įtvirtinimo – Goebbelsas, nepaisant nepritarimo modernizmui, siekė, kad kultūra atspindėtų šiuolaikinį žmogų ir jo mąstymą, Rosenbergas norėjo sugrąžinti kultūrai istorinę dimensiją, atskleisti ją mitų ir folkloro perspektyvoje.
Be dailės, muzikos ir kino, svarbus vaidmuo įtvirtinant nacionalsocializmą teko teatrui. Teatro ir jo atskirų sričių, tarp kurių svarbiausios buvo šokis, kabaretas, fronto teatras, tyrimus plėtoja mokslininkai Anselmas Heinrichas, Gerwinas Stroblas, Samas Lebovicius, Alexanderis Hirtas, Inge Baxmann, Susana Manning, Mariona Kant, Peteris Jelavichas ir kt. Nacionalsocializmo ideologai teatrą rinkosi dėl sukaupto simbolinio kapitalo – jis ilgą laiką buvo vokiečių biurgerių telkimo ir nacionalinių vertybių ugdymo vieta, šia sukaupta galia norėjo naudotis ir Trečiasis reichas. Padidėjo valstybės subsidijos, skirtos teatrų išlaikymui ir darbuotojų atlyginimams, pailgėjo sezonai, išaugo teatrų ir lankytojų skaičiai. Be daugybės teatro darbuotojus jungiančių draugijų, svarbią vietą teatrų gyvenime užėmė žiūrovus vienijančios organizacijos. Ypač didelį vaidmenį vaidino Darbo partijos įkurta Kraft durch Freude („Stiprybė per džiaugsmą“), kuri sukūrė bilietų platinimo sistemą, skatinančią organizacijos narius lankytis spektakliuose pigiau. Karo metu pastaroji organizacija buvo atsakinga ir už vokiečių kariuomenę lydinčių fronto teatrų veiklas. Didelis dėmesys nacių kultūroje buvo skiriamas gimnastikai ir šokiui – kūno įtaką tautinės bendruomenės formavimui nagrinėjo nacių antropologai, tvirtinantys, kad ritmas, laisvas ir organiškas judesys turi poveikį tautinės bendruomenės telkimui. Šios naujos kūno sampratos įtvirtinimui buvo pasitelktos modernaus šokio, kitaip vadinamo išraiškos šokio, priemonės. Išraiškos šokio vaidmuo nacių valstybėje su laiku keitėsi. Nacių vadai nusprendę, kad šis šokis turi per didelę interpretacijų laisvę, siekė jį kiek įmanoma labiau apibrėžti – buvo išleistas dekretas, nurodantis, kokios šokio kompozicijos yra priimtinos rasinę sąmonę ugdančiai kultūrai ir kokios ne. Ilgametes tradicijas Vokietijoje turėjo tokie pramoginio teatro žanrai kaip kabaretas, varjetė ir operetė. Iki nacių valdžios įsitvirtinimo didelį vaidmenį kuriant kabareto ir varjetė programas vaidino žydų menininkai. Prasidėjus antisemitinei kampanijai,
jie iš teatrų buvo išvaryti, o kabareto ir varjetė pasirodymus ypač akylai sekė saugumo tarnybos. Operetės žanras, lyginant su kabaretu, buvo apolitiškas, todėl nacių kultūros vadai puoselėjo šį žanrą ir skatino operečių pastatymus ne tik Vokietijoje, bet ir naujai užimtuose kraštuose.
Siekiant išsiaiškinti, kaip Lietuvos kultūra buvo veikiama dviejų totalitarinių režimų – sovietinio ir vokiškojo – pasitelkti Arūno Bubnio, Manto Bražiūno, Arūno Streikaus, Artūro Svarausko, Algimanto Garliausko, Mindaugo Tamošaičio, Christopho Dieckmanno, Nerijaus Šepečio, Lino Venclausko, Mantvydo Lugovojaus istoriniai tyrimai. Mokslinės įžvalgos papildytos egodokumentų analize, tarp kurių šiam tyrimui aktualiausi buvo Kazio Škirpos, Juozo Keliuočio, Vinco Mykolaičio-Putino, Zenono Blyno tekstai ir atsiminimai. Biografinių žinių apie svarbiausius nacių laikotarpio kultūros veikėjus suteikė Juozo Stražnicko, Leono Peleckio-Kaktavičiaus studijos. Tyrimui svarbūs buvo ir Vokietijos skaitmeninio archyvo „Bundesarchiv invenio“ dokumentai, kurie atskleidžia vokiečių saugumo tarnybos požiūrį į aktualius to meto kultūros klausimus Baltijos šalyse. Šie tyrimai apžvelgiami ir palyginami trečiojoje darbo dalyje. Pirmoji sovietinė okupacija, trukusi vos vienerius metus, drastiškai keitė Lietuvos meninio lauko paskirtį. Menininkų kūryba dabar turėjo būti pajungta sovietinės propagandos diskursui, ir dalis menininkų, ypač rašytojų, šį diskursą noriai atliepė. Dalis dešiniųjų intelektualų spėjo pasitraukti į Vakarus ir taip išvengė pirmųjų Sibiro tremčių bei žudymų. Po metų Lietuvą užėmus vokiečiams, galios pozicijose vėl atsidūrė dešinieji. Dalis jų grįžo iš Vokietijos, dalis išėjo iš pogrindžio ir kalėjimų Lietuvoje. Iki galo neįvertindami Vokietijos kolonizacijos projekto Lietuvoje, dešinieji savo vadovavimą tautai pradėjo nuo politinių rietenų. Krikščionių demokratų suburta Lietuvos laikinoji vyriausybė valdžią išlaikė vos mėnesį, netrukus jos vietą užėmė Vokietijai lojalesnė Lietuvos nacionalistų partija. Pasikeitus politinei valdžiai Lietuvos menininkai ir intelektualai vėl turėjo atnaujinti savo darbotvarkes – Stalino saulę apdainavusieji pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą, o likę Lietuvoje taikėsi prie iš Vokietijos pareinančių kultūros gairių. Nors Vokietijos planuose būta siekių vietinius Lietuvos gyventojus išstumti tolyn į Rytus, o į jų vietą atkelti vokiečių kolonistus, šiuos ketinimus bandyta maskuoti, suteikiant Lietuvos gyventojams tam tikrą administracinę ir kultūrinę autonomiją. Vos tik vokiečių karinė valdžia buvo perduota civilinei administracijai, buvo bandoma sudaryti regimybę, kad Lietuvai generalinių tarėjų formatu vadovauja patys lietuviai, o vokiečių valdžia tik atstovavo
Vokietijai. Ši regimybė buvo kuriama išnaudojant spaudos institucijas bei kultūros organizacijas. Spaudos institucijos – vietiniai laikraščiai ir žurnalai – buvo pagrindiniai kultūrinės informacijos nešėjai. Taupant popierių, o ypač siekiant visapusiškos kontrolės, vokiečių valdžia minimalizavo knygų leidybą ir nukreipė kultūros apžvalgininkus ir rašytojus cenzūros prižiūrimų leidinių link. Čia buvo formuojama viešoji nuomonė, skirta kultūros procesams Lietuvoje aptarti. Spauda ir kultūros veiklos turėjo atitikti bendrąją Vokietijos kultūros kryptį – atsisakyti modernistinio meno apraiškų bei puoselėti tautinėmis vertybėmis grįstą meną.
Ketvirtoji monografijos dalis skirta Lietuvos teatrų veiklų apžvalgai. Karo laikotarpio teatro veiklų Lietuvoje tyrimui buvo pasitelkti spaudos ir archyviniai šaltiniai. To meto spauda vokiečių ir lietuvių kalbomis, taip pat Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA) saugomos Kauno didžiojo teatro, Vilniaus miesto teatro, Kauno jaunojo teatro bylos leidžia susidaryti išsamų teatrų veiklų vaizdą. Šie duomenys buvo papildyti Danos Rutkutės, Monikos Mironaitės, Stasio Pilkos dienoraščiais ir atsiminimais, lenkų tyrėjų Krzysztofo Woźniakowskio, Jagodos Hernikos Spalińskos įžvalgomis, liečiančiomis Vilniaus teatrinį gyvenimą. Apibūdinant žydų teatro veiklas remtasi Franko Beero ir Markuso Rotho sudaryta žydų laikraščio Fun letstn khurbn medžiaga, valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus sudaryto albumo-katalogo medžiaga, Avromo Suckeverio prisiminimais.
Siekdami suderinti vietos teatrą su Vokietijos teatro sistema, naciai pirmiausia keitė teatrų pavadinimus. Jie turėjo atspindėti municipalines, o ne valstybines ambicijas. Siekiant išryškinti buvusio Valstybės teatro svarbą, šis teatras įgavo papildomą „didžiojo“ teatro dėmenį ir dabar vadinosi Kauno didžiuoju teatru. Visi kiti teatrai buvo vadinami tiesiog miestų teatrais. Pagrindiniuose teatruose buvo pakeisti direktoriai – Kauno didžiajam teatrui šiuo laikotarpiu vadovavo nacionalistų partijos narys Vladas Ivanauskas (1902–1952), Vilniaus miesto teatrui – Švietimo vadybos generalinio tarėjo Prano Germanto-Meškausko (1903–1945) geras bičiulis, buvęs dešiniųjų dienraščio Lietuvos aidas vyr. redaktorius Vytautas Alantas (1902–1990). Skirtingai nei sovietmečiu, teatrams nebuvo primygtinai peršamas ideologines nacių nuostatas atspindintis repertuaras. Atsisakę sovietinių propagandinių veikalų, teatrai išlaikė tarpukario repertuaro kryptis. Toliau buvo rodomos populiarios vokiško, vengriško, prancūziško teatro komedijos ir melodramos, statomos lietuviškos pjesės. Be jau egzistuojančių teatrų, buvo kuriami nauji – Vilniuje karo metu formavosi būsimasis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Kaune mezgėsi operetės
teatras, Telšiuose, Marijampolėje, Ukmergėje ir kituose mažesniuose miestuose vietos gyventojai inicijavo savo teatrus. Nacių valdžia noriai palaikė ir iš Vokietijos kilusio išraiškos šokio iniciatyvą, kuriai vadovavo Berlyne studijas baigusi Danutė Nasvytytė (1916–1983). Pastarosios vadovaujama šokio trupė rengė dažnus pasirodymus Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose.
Viena iš vokiškų direktyvų karo metų teatrams buvo formuoti tokį repertuarą, kuris leistų karo nualintiems gyventojams atsipalaiduoti ir užsimiršti. Kaip ir Vokietijoje, Lietuvoje buvo įtvirtinta profsąjungų skyrių, besirūpinančių pigesnių bilietų platinimu įvairių įmonių ir organizacijų darbuotojams, sistema, tad teatrą pradėjo lankyti tos visuomenės grupės, kurios anksčiau neturėjo finansinių galimybių to daryti. Atsižvelgdami į tai, teatrai turėjo iš dalies pritaikyti repertuarą ir siūlyti daugiau pramoginio pobūdžio kūrinių. Be valdžios išlaikomų teatrų, Kaune ir Vilniuje pradėjo veikti iki tol lietuvių teatrui nebūdingi varjetė teatrai. Kaune populiarumo sulaukė „Pupų dėdės pastogė“, Vilniuje – „Ali Baba“ teatras. Pažymėtina, kad pastarasis lietuvių spaudoje buvo pristatomas kaip lietuvių, o lenkų spaudoje – kaip lenkams priklausantis teatras. Be varjetė, kurio publika buvo žemesnio išsilavinimo, buvo siekiama patenkinti ir didesnių švietėjiškų poreikių turinčią auditoriją – jai buvo skiriami šiupiniai. Jų programos rėmėsi rimtosios muzikos kūrinių, lietuvių liaudies dainų atlikimu, lietuviškos poezijos skaitymais. Be šių pramoginių veiklų, žiūrovai buvo kviečiami ir į cirką, kurio pagrindinis iniciatorius karo metais buvo Vaclovas Černiauskas.
Vos tik vokiečiai užėmė Lietuvos teritoriją, netrukus čia pasirodė ir kariuomenę lydinčios fronto teatro trupės. Šių trupių pasirodymai buvo skirti tik vokiečių kariams ir administracijos atstovams. Vilniuje tokių teatrų buvo du, Kaune ir Šiauliuose – po vieną. Jų repertuaras buvo išimtinai pramoginis ir skirtas gimtosios šalies apdainavimui, siekiant sužadinti karių patriotinius jausmus ir norą tarnauti tėvynei. 1943 m., formuojant lietuvių rinktinę, atsirado poreikis kurti lietuvišką fronto teatro trupę. Šią trupę sudarė jauni, ką tik studijas baigę aktoriai, jų pasirodymai vyko įvairiose Lietuvos vietose.
Didžiausias kančias nuo vokiečių invazijos patyrė Lietuvos žydai. Nepaisant tragiškos situacijos, o galbūt ir dėl to, žydų menininkai Vilniaus ir Kauno getuose inicijuodavo meninius pasirodymus. Ypač aktyvūs buvo vilniečiai, menines veiklas pradėję 1942 m. pradžioje. Susibūrę į atskiras kūrybines grupes, geto atlikėjai organizavo spektaklius suaugusiesiems ir vaikams, choro ir orkestro pasirodymus,
skaitymų vakarus. Kaip ir didžioji Lietuvos žydų bendruomenės dalis, geto atlikėjai buvo išžudyti ir karo pabaigos nesulaukė.
Karo laikotarpio sukurtos situacijos vertė okupuotų zonų gyventojus gyventi ypatingomis aplinkybėmis – iškilo pavojus gyvybei, buvo apribotas judėjimas, trūko svarbiausių gyvybinių priemonių – maisto, kuro, pajamų. Tačiau Vokietijos okupuotų zonų gyventojai galėjo kaip niekada mėgautis kultūros gyvenimo reiškiniais.
Toks prieigos prie kultūros renginių padidėjimas lėmė naujo žiūrovų sluoksnio formavimąsi, ugdė meninį skonį. Naujai įsikūrę vokiečiai buvo aktyvūs kultūros vartotojai ir rodė vietiniams gyventojams elgsenos kultūros įstaigose pavyzdį. Nepaisant iliuzinio gyvenimo scenoje, kasdienybėje teatrai turėjo taikytis prie laikmečio sąlygų ir kartu su visa visuomene patyrė jo sunkumus. Dalis teatro darbuotojų buvo iškeldinami iš vokiečiams atiduodamų butų, dalis susidūrė su finansiniais nepritekliais dėl nedidelių atlyginimų, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, teatralai turėjo prasimanyti maisto produktų, kuro. Trūko medžiagų spektaklių pastatymams – teatrai buvo raginami taupyti ir verstis su tuo, kas teatre jau buvo sukaupta. Lyginant su kitais, Kauno didysis teatras, buvęs arčiau valdžios, turėjo tam tikrų privilegijų – jam kostiumus ir medžiagas pastatymams skolino Vokietijos teatrai, buvo skiriamos didesnės dotacijos. Svarbūs gyvenimo pagerinimo momentai buvo teatrų premjeros –jų proga teatralai iš valdžios galėdavo gauti kasdienybėje trūkstamų gėrybių: alkoholinių gėrimų, cukraus, cigarečių ir pan. Karo nežinomybė slėgė, ir dalis teatralų, ypač vyrai, gyvenimo sopulius skandino alkoholyje, dalis apskritai neatvykdavo į darbą, todėl teatrų vadovai susidūrė su didelėmis darbo drausmės problemomis. Darbo sąlygas sunkino ir tai, kad trūko patalpų, aptarnaujančio personalo, tad kelios trupės turėjo dirbti viename teatre tuo pačiu metu. Vokiečiams karą pralaimint, darbo sąlygos darėsi dar sunkesnės, tačiau teatrų veiklos nesustojo iki pat 1944 m. vasaros. Tik vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, teatro veiklos trumpam nutrūko. Atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos teatrinis gyvenimas, nepaisant karo laikotarpio sudėtingų aplinkybių, buvo įvairus, intensyvus ir daugialypis. Iki šiol tokio pobūdžio tyrimų Lietuvos menotyroje nėra atlikta. Karo metų dailės istorijai dėmesį skiria Giedrė Jankevičiūtė, muzikos ir muzikinio teatro raidai – Rita Aleknaitė Bieliauskienė, Vytautė Merkeliūnienė, Rita Nomicaitė, Danutė Petrauskaitė, tačiau dramos, šokio, lėlių ir pramoginio teatro istorija iki šiol buvo atskleista tik fragmentiškai. Vilniaus „Vaidilos“ lėlių teatro veiklą trumpai apibūdino Rimas Driežis, karo metų veiklą, aptardama Romualdo Juknevičiaus kūrybą, iš dalies pristato Irena
Aleksaitė, Panevėžio teatro trupės, vadovaujamos Juozo Miltinio, istorija pristatoma Tomo Sakalausko sudarytose knygose. Šis tyrimas užpildys iki šiol žiojėjusią teatro istorijos tyrimų spragą ir leis geriau suprasti Lietuvos teatro vystymosi priežastinius ryšius su praeitimi ir siekinius, susijusius su vėlesniais laikotarpiais. Taip pat atskleidžiami arba papildomi kultūros veikėjų portretai, parodomos jų veiklų trajektorijos įvairiuose politiniuose kontekstuose.
Už pagalbą rengiant monografiją visų pirma nuoširdžiai dėkoju dr. Marcui Muylaertui, padėjusiam susisteminti laikraščių vokiečių kalba informaciją bei patikslinti „Bundesarchiv invenio“ dokumentų vertimus iš vokiečių į lietuvių kalbą, lenkų teatro tyrėjai dr. Jagodai Hernikai Spalińskai už suteiktą galimybę susipažinti su karo metų Vilniaus teatrų tyrimais lenkų kalba, Ievai Variakojytei-Reinström už suteiktą galimybę panaudoti šiame darbe karo laikotarpio cirko ikonografinius pavyzdžius, LTMKM darbuotojai Vilmai Janeliauskienei už pagalbą tiriant Stasio Pilkos fondą, dr. Šarūnei Trinkūnaitei ir dr. Audronei Rimkutei už vertingas įžvalgas skaitant pirmąjį monografijos variantą. Taip pat dėkoju savo kolegoms – dr. doc. Edgarui Kliviui, prof. dr. Jurgitai Staniškytei ir doc. dr. Rūtai Mažeikienei už nuolatinį dėmesį ir palaikymą plėtojant Lietuvos teatro istorijos tyrimus.
Trumpiniai:
LLMA – Lietuvos literatūros ir meno archyvas; LLMA šaltinių citavimas: kai nurodama 1, 2, 3, 4 – 1 atitinka F (fondo nr.), 2 – Ap. (aprašo numerį), 3 – B (bylos numerį), 4 – p. (puslapio numerį)
LCVA – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas
LTMKM – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
LYA – Lietuvos ypatingasis archyvas
BA – Bundesarchiv
TOTALITARIZMAS
IR INTELEKTUALAI
1
Nacistinės Vokietijos ekspansinė politika Rytų Europos šalyse ir su tuo susijęs kultūros vystymasis vertintini totalitarizmo politinės ideologijos perspektyvoje. Šios perspektyvos pagrindiniai dėmenys yra išsamiai apžvelgti Hannah’os Arendt fundamentaliame veikale Totalitarizmo ištakos (pirmasis leidimas 1951, lietuviški leidimai 2001, 2022). Jame taip pat punktyriškai apibrėžiamas intelektualų, menininkų vaidmuo totalitarizmo ideologijų plėtrai, atskleidžiamas fasadinių organizacijų, tarnaujančių propagandos ir totalitarizmo tikslams, poveikis visuomenei. Totalitarizmo koncepciją Arendt aprašo per pansąjūdžių, rasizmo, organinės istorijos, politinio romantizmo koncepcijų išryškinimą ir pagrindimą, tuo pačiu parodydama, kaip įvairias koncepcijas veikė laikmečio intelektualai, rašytojai. Veikale taip pat apibūdinamas propagandos mechanizmas, lėmęs masių tikėjimą totalitarizmo sąjūdžių teisėtumu. Kaip vieną svarbiausių totalitarizmo gimimo priežasčių Arendt įvardija pansąjūdžius. Tarp 19 a. atsiradusių sąjūdžių išskiriami panslavizmas ir pangermanizmas. Šių sąjūdžių vienas iš pagrindinių tikslų buvo plėtra Europoje, kitaip vadinama kontinentiniu imperializmu. Atsiradęs 19 a. viduryje Austrijoje, pangermanizmas kaip sąjūdis skleidėsi 9 dešimtmetyje, jo pagrindiniai iniciatoriai buvo laisvųjų profesijų, mokytojų ir valstybės tarnautojų atstovai. Šis sąjūdis nuo užjūrio imperializmo skyrėsi tuo, kad buvo „atvirai priešiškas visiems egzistuojantiems politiniams junginiams“ (Arendt, 296), jo vienintelė trauka buvo ideologija ir tai, kad jis galėjo pasiūlyti dalyvauti sąjūdyje. Griūvant bendruomenei ir atomizuojantis visuomenei to, pasak Arendt, visai pakako, kad žmonės norėtų bet kokia kaina priklausyti kolektyvui. Svarbu buvo ne aiškiai apibrėžtas pragmatinis tikslas, o bendra nuotaika, kuri jungė sąjūdžio narius. Skirtingai nei krikščionybė, kuri propagavo dievišką žmogaus prigimtį, pansąjūdžiai skleidė žinią apie dievišką tautos prigimtį. Pagal šią koncepciją žmogus, nepriklausantis tautai, negalėjo turėti ir dieviškos prigimties, o visi, priklausantys tautai, galėjo tapti išrinktaisiais. Su šia koncepcija siejasi kita 19 amžiuje visas Europos šalis užvaldžiusi ideologija – rasizmas. Iš pradžių buvęs viešosios nuomonės formavimo įrankiu, netrukus rasizmas tapo esminiu masių laikysenos formuotoju. Prūsijoje, kitaip nei Prancūzijoje, jis ne skaidė piliečius, o tapo tautos vienijimo įrankiu kovai su svetimšalių viešpatavimu. Rasinio mąstymo kūrėjai, pasak Arendt, stengėsi žmonėse pažadinti bendros kilmės sąmonę (Arendt, 229), todėl klasinis pasiskirstymas pamažu tapo neaktualus, visuomenės kilmingųjų ir buržuazijos sluoksnių prieštara nyko, o prioritetas buvo teikiamas „kraujo giminystei“, šeimos ryšiams, gentinei vienybei,
nemišrios kilmės kategorijoms (230). Tokia rasizmo traktuotė buvo įmanoma, nes siejosi su kitu tuo laikotarpiu aptarinėjamu fenomenu – organiška istorija. Pastarasis konceptas Prūsijoje buvo reikalingas tam, kad būtų galima pagrįsti nacionalinės vienybės svarbą net ir nesukūrus nacionalinės valstybės. Tai, kad vokiečiai ilgą laiką nebuvo susivieniję į valstybę, leido jiems, pasak teorijos kūrėjų, išsaugoti grynumą, nesusimaišyti ir likti tikra tauta. Tokia nuostata iš tiesų kurį laiką būrė tautą į visumą, vėliau ji pradėta išnaudoti imperialistiniams ketinimams. Organinės istorijos teorijos taip išpopuliarėjo, kad 19 a. pabaigoje buvo visiškai įprasta politinius klausimus vertinti per biologijos ir zoologijos mokslų prizmę.
Dar vienas rasinio mąstymo akstinas buvo politinis romantizmas, veikęs vėlesnes politines ideologijas žymiai stipriau nei iki tol sukurtos teorijos. Politinis romantizmas skyrėsi nuo kitų teorijų tuo, kad buvo labiau siejamas su moderniojo mąstymo intelektualiais žaidimais, kurie galėjo pagrįsti bet kokią teoriją vien dėl žaidimo malonumo, jo pagrindinis siekis buvo suromantinti pasaulį, o taip pat ir tautą. Šio sąjūdžio priekyje buvo vokiečių rašytojai, kurie, pasak Arendt, dėl savo materialinės gerovės buvo pasirengę užsakovams sukurti bet kokias juos tenkinančias istorijas. Tam, kad išsaugotų ir palaikytų savo karjeras, jie kūrė pasakojimus apie „sudievintą individo ‚asmenybę‘, kurios jau pats savavališkumas buvo laikomas genialumo įrodymu [...] Kas tik tarnavo vadinamajam individo produktyvumui, būtent, visai savavališkas jo ‚idėjų‘ žaismas galėjo tapti visos pažiūrų į gyvenimą ir pasaulį sistemos centru“ (232). Kaip vieną iš tokios ideologijos produktų Arendt įvardija italų fašizmo kūrėją
Benito Mussolini, kuris buvo ir aristokratas, ir demokratas, ir pacifistas, ir antipacifistas, t. y. romantizmo laukas buvo reliatyvus, o jo priemonių arsenalas galėjo būti taikytinas priklausomai nuo individo aktualių poreikių. Apibūdindama romantikų įnašą į modernaus mąstymo kaitą Arendt pažymi, kad romantizmo istorijų kūrėjai, dažniausiai kilę iš neprivilegijuotų klasių ir priklausę viduriniajam sluoksniui, privilegijas kūrėsi patys, formuluodami naują „įgimtos individualybės“, arba genijaus, sampratą. Pagal ją, tikrasis kilmingumas negali būti kildinamas iš jokio žmogiško veiksmo. Ši samprata leido vokiečiams suformuoti nuostatą, kad kitos tautos, ypač žydai, prancūzai, anglai, negalėjo jiems prilygti, todėl buvo vertintinos iš aukšto.
19 a. judėjimų trumpas apibūdinimas atskleidžia nesąmoningą vokiečių intelektualios minties prisidėjimą prie to, kas 20 a. pirmoje pusėje išvirsta į savireguliuojančią sistemą, atnešusią Europos kontinentui vieną iš didžiausių pastarųjų šimtmečių katastrofų. Pagrindiniu veiksniu, turėjusiu įtakos šiai sistemai, laikytinas
pansąjūdžių išplitimas draugijų pavidalu įvairiuose intelektualų ir pasiturinčių žmonių sluoksniuose, pabrėžiant jų atsiribojimą ir nepriklausomumą nuo politinių partijų. Matydamas sąjūdžio patrauklumą prieš partijas nusiteikusiems gyventojų sluoksniams, šia samprata sumaniai pasinaudojo Hitleris, įtvirtindamas savo autoritetą ne kaip kokios nors partijos, bet kaip sąjūdžio, teikusio dėmesį įvairiems pangermanistinių draugijų interesams, atstovas.
Dar keli konceptai, kuriuos Arendt išryškina totalitarizmo ideologijos sklaidoje, yra minia ir ją pakeitusios masės. Masės atsiranda kaip klasinės visuomenės žlugimo produktas, kur visa visuomenė, nepriklausomai nuo jos ankstesnio socialinio statuso, išgyvena po Pirmojo pasaulinio karo ištikusią ekonominę krizę, pavertusią visuomenės narius socialinės atomizacijos, kraštutinės individualizacijos produktais. Ši atomizacija veda individą prie anonimiškumo, sulygina jį su kitais individais. Minioje didžiausias siekis yra įeiti į istoriją, būti genijumi arba jam tarnauti (Arendt, 417). Masių nebuvo galima priskirti jokiai visuomenės atšakai, jos neturėjo politinio atstovavimo: „masės – priešingai negu minia, nors ir iškreipta forma – nepaveldi viešpataujančios klasės normų ir požiūrių, bet atspindi ir savaip iškreipia visų klasių normas ir požiūrius į viešuosius reikalus“ (Arendt, 397). Naujas masių bruožas buvo jų izoliuotumas ir normalių socialinių ryšių stoka. Šį bejėgiškumą bandyta kompensuoti nacionalistinių jausmų puoselėjimu, kurį vėliau savo demagoginiams tikslams sėkmingai panaudojo totalitarinio režimo vadai.
Nauja masių, nesusijusių su klasėmis, samprata buvo ypač patraukli aukštos kultūros žmonėms, įvairiems radikalams, kurie iš principo atsisakydavo pripažinti socialinius ryšius ir įsipareigojimus. Intelektualinio elito sąjungą su masėmis paskatino ir Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimai apkasuose – pastarieji akivaizdžiai parodė, kad mirties akivaizdoje visi lygūs ir yra tik didelio nuo jų nepriklausančio mechanizmo sraigteliai. Pirmasis pasaulinis karas išryškino žiaurios realybės ir humanistinės, liberalios visuomenės veidmainiškumo skirtį, karo sukeltos traumos, skurdas, neviltis lėmė šios kartos kūrėjų autentiškumą, jų polinkį į prievartą, žiaurumą, netikėjimą jokiu galimu išsigelbėjimu. Toks nihilistinis 3 dešimtmečio kontekstas buvo palankus istorijos klastočių kūrimui, nes tiesos ir netiesos riba buvo išsitrynusi, viską buvo galima paversti tiesa, lygiai taip pat, kaip ir viską buvo galima paneigti. Išgalvoti pasakojimai, tokie kaip Siono išminčių protokolai, 300 šeimų sąmokslas, tapo masių manipuliavimo įrankiu, jos noriai tikėjo tuo, kas galėjo įkvėpti naujam gyvenimui, kurį sumaniai siūlė totalitariniai sąjūdžiai.
Ina Pukelytė
Karas ir kultūra: Lietuvos teatras nacių okupacijos laikotarpiu Monografija
Redaktorė Ramutė Dragenytė
Maketuotoja Laura Petrauskienė Viršelio dizaineris Darius Jelenskis
2024 10 03. Tiražas 300 egz. Užsakymo Nr. K24-041
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt