Bastūnė, 2024 by Vytautas Magnus University

Bastūnė

romanas

Vertė Giedrė Pranaitytė

Kaunas, 2024

Vertimas į lietuvių kalbą iš Kristjana Gunnars „The Prowler“, 1989

Pirmas leidimas anglų kalba © Red Deer College Press, 1989.

Pakartotinis leidimas © Coach House Books, 2022 kaip The Scent of Light dalis.

Autorių teisės © Kristjana Gunnars, 2022

Iš anglų kalbos vertė © Giedrė Pranaitytė, 2024

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-623-9 (spausdintas)

tėvui Gunarui

mano

Kristjanos Gunnars „Bastūnė“ –pirmasis rašytojos kūrinio vertimas į lietuvių kalbą

Kristjana Gunnars yra žymi Kanados prozininkė, poetė, redaktorė ir vertėja, 1948 metų kovo 19 d. gimusi Reikjavike, Islandijoje. Ji įgijo išsilavinimą keliuose universitetuose: baigė Oregono universitetą (angl. University of Oregon) Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau, kai 1969 metais persikėlė gyventi į Kanadą, studijavo Reginos universitete (angl. University of Regina) ir Manitobos universitete (angl. University of Manitoba). Baigusi studijas, Gunnars pasirinko akademinį kelią ir daug metų dėstė anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Albertos universitete (angl. University of Alberta), Kanadoje. Šiame universitete jai suteiktas profesorės emeritės vardas. Baigusi akademinę karjerą, Gunnars susitelkė į kūrybą, vertimą ir ėmė skaityti viešąsias paskaitas apie literatūrą ir abstraktųjį meną.

Gunnars pasaulėžiūros ir pasaulėjautos formavimuisi nemažą įtaką padarė gyvenimo Islandijoje ir Kanadoje patirtys, todėl neatsitiktinai jos kūryboje persipina abiejų šalių temos, kultūriniai, istoriniai ir politiniai kontekstai. Jau pirmajame Gunnars eilėraščių rinkinyje „Vienaakio mėnulio žemėlapiai“ (angl. One-Eyed Moon Maps, 1980 m.) jaučiama norvegų mitologijos įtaka, o 1980 ir 1981 metais išleistame dviejų tomų pasakojimų cikle „Nausėdijų eilėraščiai“ (angl. Settlement Poems) atskleidžiamas pirmųjų islandų kolonistų Kanadoje gyvenimas ir išbandymai. Kaip rašoma elektroninėje „Kanados enciklopedijoje“ (pranc. L’encyclopédie canadienne), islandiškos Gunnars šaknys atsispindi eilėraščių rinkiniuose „Budėjimo eilėraščiai” ( angl. Wake-Pick Poems, 1981 m.) ir „Kirvio ašmenys” (angl. The Axe’s Edge, 1983 m.) bei poezijos rinkinyje „Tremtiniai tarp jūsų” (angl. Exiles Among You), už kurį 1996 metais autorė pelnė Albertos Stephán-G.-Stephansson poezijos premiją.1

1 https://www.thecanadianencyclopedia.ca/fr/article/gunnars-kristjana (Žiūrėta 2024 10 24).

Žvelgiant į visą Gunnars kūrybą matyti, kad joje apstu įvairių žanrų

kūrinių: poezijos, prozos, esė ir kt. Iš gausios autorės kūrybos išsiskiria „Nulinė valanda“ (angl. Zero Hour, 1991 m.), „Naktinis traukinys

į Nykobingą“ (angl. Night Train to Nykobing, 1998 m.), „Rožių sodas: skaitant Marselį Prustą“ (angl. The Rose Garden: Reading Marcel Proust, 1998 m.), už kurį autorė apdovanota Georges-Bugnet premija, apsakymų rinkinį „Bet kurią dieną, tik ne šią“ (angl. Any Day But This, 2004 m. ) ir daug kitų. Vienu žymesnių Gunnars kūrinių galima laikyti romaną „Bastūnė“ (angl. The Prowler, 1989 m.), pelniusį autorei MacNally-Robinsono Metų knygos apdovanojimą. Džiugu, kad šį kūrinį 2024 metais

į lietuvių kalbą išvertė VDU Frankofonijos šalių centro koordinatorė, vertėja dr. Giedrė Pranaitytė. Šiuo darbu ji įgyvendino vieną iš centro siekių – pristatyti frankofoniškųjų šalių meno, kultūros ir mokslo pasiekimus ir didinti šių šalių kultūros pažinimą Lietuvoje.

Romanas „Bastūnė“ pirmą kartą pristato lietuvių skaitytojams Gunnars kūrybą, leidžia pajusti jos meninio stiliaus individualumą ir subtilumą. Pasirinkusi fragmentišką romano kompoziciją, autorė siekia atskleisti pagrindinės veikėjos savęs kūrimo procesą ir tapatybės paiešką Islandijos Šaltojo karo istoriniame ir politiniame kontekste. „Įsivaizduoju istoriją, neturinčią jokios krypties. Panašią į sėklą. Kartą pasodinta sėkla niekur nepradingsta. Ji lieka vienoje vietoje, tačiau auga savyje. Ji pražysta iš savo vidaus, nepastebimai. Jei tai – daržovė, ji pamaitina.“2 – rašo Gunnars. Pagrindinė romano veikėja nuo vaikystės konstruoja save „iš atsitiktinio dalių rinkinio“3, sugeria viską, kuo alsuoja aplinka. Vaikystė, kaip rašo autorė, „yra scenos įrengimo metas. Vėlesniame gyvenime užlipi ant tos scenos ir supranti, kad rekvizitus pakeisti – labai sunku.“4 Gyvenanti nepritekliaus sąlygomis ir tokioje aplinkoje, kurioje vaikai atvirai nesikalba su suaugusiais, kurioje svarbu „išsiaiškinti, kas yra tavo

2 Gunnars, Kristjana. (2024). Bastūnė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 24 dalis, p. 18.

3 Ten pat, 108 dalis, p. 54.

4 Ten pat, 58 dalis, p. 32.

priešai“5, pagrindinė veikėja savaime ima jausti, kaip Šaltasis karas persmelkia žmonių santykius, mąstymą ir jauseną. „Ten, kur nebėra vilties, svajonė tampa viskuo. Tikslas slypi siekyje. Svajonės yra tarsi užsivėrusios moliuskų geldelės, gulinčios fiorde tarp akmenų. Kriauklelės, tvirtai susispaudusios aplinkui gyvenimo gabalėlį.“6 , – svarsto veikėja. Kaip atverti „moliuskų geldeles“? Kaip „rasti tinkamą argumentą“, kad baigtųsi „šaltasis karas“ tarp sesers, tėvų ir paties Dievo? O gal imti ir pabėgti iš slegiančios aplinkos, tapti bastūne, nuolat ieškančia dialogo ir „jungiančių gijų“ 7 ? Tik, deja, kai kuriems žmonėms, kaip rašo Gunnars, „reikia ilgai laukti, kad jų istorijos susidėliotų“, kad „visos detalės atsirastų savo vietose“8. Šiuos ir daug kitų žmogaus egzistencijos ir santykio su kitais klausimų nagrinėja rašytoja „Bastūnėje“, vienur tarsi susitapatindama su pagrindine romano veikėja, kitur – atsitraukdama nuo jos metatekstiniais komentarais ir žvelgdama į ją lyg iš šalies.

Pirmasis Lietuvoje publikuotas Gunnars kūrinio vertimas pasiekia skaitytojus sklandžia meninio stiliaus kalba, taiklia vertimo žodžių atranka ir lengvai romano puslapiais vingiuojančiomis frazėmis. Už tai norisi padėkoti vertėjai dr. Giedrei Pranaitytei, VDU leidyklos redaktorei ir visai Leidybos centro komandai. Tikimės, kad ateityje sulauksime kitų Kanados rašytojos Kristjanos Gunnars vertimų į lietuvių kalbą ir geriau pažinsime jos kūrybą.

Prof. dr. Aurelija Leonavičienė

VDU Frankofonijos šalių centro vadovė

5 Ten pat, 82 dalis, p. 43.

6 Ten pat, 38 dalis, p. 24.

7 Ten pat, 74 dalis, p. 40.

8 Ten pat, 163 dalis, p. 77.

Mano gyvenimo istorijos nėra. Nėra ir niekad nebuvo. Nebuvo jokio centro, jokio kelio, jokios linijos.

Tik plačios erdvės – žinoma, norėtųsi, kad kiti patikėtų, jog ten kažkas buvo, bet tai netiesa, ten nebuvo nieko.

– Marguerite Duras, Meilužis 9

9 Romano ištrauka paimta iš leidinio Duras, Marguerite. „Meilužis“ [L’Amant], romanas; iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Vilnius: Vaga, 2014 (4-oji laida), p. 11. Vertėjos pastaba.

1

Jis tvirtino, kad, Džeimso Džoiso žodžiais tariant, tai galbūt nėra gera knyga, bet tai – vienintelė knyga, kurią sugebu parašyti. Tai nėra knyga, kurią kada nors balsiai skaitysiu. Daugiau niekada nestovėsiu priešais žmones skaitydama savo pačios žodžius, apsimesdama, jog turiu ką pasakyti, pažeminta. Tai – ne rašymas. Nei poezija, nei proza. Nesu rašytoja. Visgi tai glūdi mano gerklėje, skrandyje, rankose. Toji knyga, kurios neįstengiu parašyti. Tie tyloje reikalaujantys žodžiai. Žodžiai, kurie mane išduoda. Jis nenori, kad rašyčiau šią knygą. Žodžiai mane užmigdo. Jie verčia mane būdrauti.

Mes stovėjome ir spoksojome vienas į kitą. Tai buvo netikėtas susitikimas. Galbūt todėl nė vienas neįstengėme prabilti. Aš pastebėjau kažkokią aurą, neįprastą medžiagą be fizinių savybių. Kažką nepaaiškinamo, ką jau anksčiau buvau aptikusi, bet tiksliai nežinojau, kur.

Esama tam tikrų akimirkų, kurios atrodo gyvos. Nenoriu pasakyti, kad kiti momentai – negyvi, bet tiksliai nežinau, kokie jie yra. Akimirkos, primenančios daugelį kitų akimirkų, yra gyvos.

Apie kažką mąsčiau.

Tikriausiai tai buvo kažkoks dalykas, nulėmęs netikėtą minčių posūkį. Galbūt sukrečianti patirtis. Jokio rezultato nedavęs kortų lošimas. Žaidimas be laimėtojų. Nebuvau tikra, ar kada nors būna kokių nors laimėtojų.

Kai nerašau jokios istorijos, apima palengvėjimas. Nereikia būti įkalintai personažų ir veiksmo aplinkos. Nebelieka siužeto, jo raidos, devynioliktojo amžiaus manieringumo. Palengvėja, kai nereikia kurti eilėraščio, tyrinėti eilučių akimis, primygtinai reikalauti kūrybinių vaizdinių, likti sužalotai tono. Palengvėjimas atsiranda tiesiog rašant.

Nenoriu būti protinga. Versti savęs juoktis. Aš nesijaučiu protinga. Jei juokiuosi iš savęs, tai tik todėl, kad neturiu ką pasakyti ir esu kupina meilės. Nes viskas, ką galiu pasakyti, nieko neišreiškia. Tai bus vien žodžiai.

Mano žodžiai neturi prasmės būtent todėl, kad esu kupina meilės.

Ši knyga yra paženklinta savo pačios paprastumo. Atsiranda suvokimas, kad gyvenime negali būti nieko neįprasto, kalboje – taip pat.

Vis dėlto įsiveržia istorija. Kur ji prasidėjo? Kiek toli į praeitį galima atsekti priežastis ir pasekmes, kol prasideda tavoji istorija? Galėčiau sugrįžti į savo gimimo dieną, bet tai jau pernelyg nutolęs metas. Arba atgal

į tą dieną, kai mano tėvas išlipo iš lėktuvo, nuskraidinusio jį toli nuo mūsų. Savajame lagamine jis atsivežė „Toblerone“ šokoladukų ir čigoniškų istorijų.

Bet mano tėvas lėktuvais visada vykdavo kažin kur toli, o namo parveždavo „Toblerone“ šokoladukų. Jis nepasakodavo čigoniškų istorijų. Mes su seseria tas istorijas išsigalvodavome. Čigonai gyveno plačiose

Vengrijos lygumose, o mūsų tėvas nukeliavo jų pamatyti. Jis pamilo čigonę. Jis pavogė mūsų motiną ir parsivežė ją, nes ji taip pat buvo čigonė.

Mus lankydavo gydytojas Patelis. Gydytojas Patelis buvo žemo ūgio vyriškis iš Rytų Indijos, tamsios veido spalvos, šiek tiek primenančios kakavą. Jis daug šypsojosi. Kai ateidavo pietų, mano motina nežinodavo, ką gaminti. Gydytojas Patelis nevalgė mėsos, o mūsų šalyje nebuvo daržovių.

Kristjana Gunnars

Mudvi su seseria sėdėdavome prie stalo nekantriai lūkuriuodamos ir jaudindavomės dėl gydytojo Patelio. Jis numirs iš alkio. Tačiau svečias juokdavosi.

Gydytojas Patelis nekalbėjo mūsų kalba, o aš ir mano sesuo nemokėjome angliškai. Tačiau jeigu jis klaustų dėl daržovių: „O ką jūs tada valgote?“, mes atsakytume: „Esame baltosios inuitės. Mes valgome žuvį. O vasaromis ganomės kalnų žolynuose lyg avys.“ 8

Mes iš tiesų ganydavomės tarsi avys kalnuose. Negaliu to paneigti. Pavasarį svarbiausias mūsų rūpestis būdavo atkakliai ieškoti tų rūgščių tamsiai žalių lapų, kurie augdavo kalvose tarp žolių. Būtent tų, kuriuos vadindavome šunų kanapėmis. O aš dar valgydavau ramunėles, atsargiai išimdama geltonus, diską primenančius viduriukus. Pakrantėje mes rinkdavome laukinius rabarbarus ir eidami pakeliui juos kramsnodavome.

Buvo kalbama, kad per karą žmonės nugramdydavo net apetito nekeliančias jūržolių sąvijas, esančias ant uolų netoli vandens. Galvodavau apie tai.

Rudenį visi traukdavo ant kalvų, kartais gana toli, į pačią gilumą –uogų rinkti. Tai buvo svarbu. Šeimos laikinai atsitraukdavo nuo darbo ir ištisas dienas leisdavo rinkdamos kibirus serbentų bei mėlynių.

Itin retomis progomis mūsų namuose atsirasdavo citrina. Ji atkeliaudavo su kroviniais, kai kokia žvejų valtis stabtelėdavo Brėmerhafeno arba Halo uostuose. Aš buvau tarsi lobių medžiotoja, ieškanti aukso. Įsisiurbdavau į citriną, godžiai rydama sultis, minkštimą, žievę – viską, išskyrus sėklas.

9 Nemanau, kad tai – badaujančios tautos istorija. Kubos krizės ir Korėjos karo metu, prabėgus dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo, mes iš tiesų turėjome menkių ikrų ir kepenėlių, banginių mėsos ir avių galvų. Per atostogas ir sekmadieniais visada valgydavome ėriuko kulšis.

Mano sesuo buvo tokia sulysusi, kad jos išsišovę kaulai styrodavo pro megztinį. Ant rankų atsivėrė žaizdos. Tai buvo nepakankamos mitybos požymiai. Manydavau, jog valtys turėtų atgabenti neabejotinai daugiau daržovių.

Mokykloje mes gaudavome CARE paramos paketų iš Jungtinių Valstijų. Moteris eidavo prie kantriai suoluose sėdinčių vaikų ir kiekvienam iš eilės dalindavo po nedidelę dėžutę. Atidariau savąją dėžutę.

Joje buvo keletas smulkių naudotų žaisliukų, kuriuos paaukojo kažkokia amerikiečių šeima. Perkračiau visus tuos nereikalingus daiktus ieškodama citrinos.

Kadangi nebuvo jokių vaisių ir daržovių, nebuvo ir medžių. Jeigu tuose kalnuose kada nors medžiai ir augo, visi jie – iškirsti. Tuo metu buvo pradėta plataus masto kampanija, raginanti sodinti medžius. Autobusų stotelėse, parduotuvių vitrinose, net ant pašto ženklų buvo skelbiama: Aprenkime žemę.

Mes turėjome labai mažai rūbų. Man visada būdavo šalta, o lietui lyjant visuomet peršlapdavau. Ši mintis būdavo tokia savanaudiška, kad vos drįsdavau ją įsileisti: „Man reikia drabužių. Mano kūnui reikia drabužių.“

Naktį užmigdavau drebėdama. Dažnai prireikdavo daug valandų, kad susisukusi į kamuoliuką po skiautinių antklode sušilčiau, galiausiai miegas suimdavo visus – pavargusius ir vis dar drebančius.

Tai nebuvo šalis, kurioje vaikai bendraudavo su suaugusiaisiais. Tik suaugusieji kalbėdavo vaikams. Negalėdavau pasakyti: „Tėti, man reikia daugiau drabužių, kad sušilčiau.“

Vėliau, daug vėliau, kai jau gana ilgai buvau gyvenusi Amerikoje, mano drovumas galiausiai išnyko. Savo piniginėje turėjau pinigų. Nuėjau į vieną iš tūkstančio parduotuvių, pilnų drabužių, ir pradėjau juos pirkti. Prisipirkau rūbų visokiausiam orui ir batų įvairiausiam žemės paviršiui. Ypač skirtų apsisaugoti nuo lietaus. Niekada daugiau nebešlapsiu

ir nebešalsiu. Prikroviau pilnutėlį automobilį pirkinių ir jaučiausi lyg nusikaltėlė.

Vykstant visiems šiems dalykams kažkur prasideda istorija. Tai nėra mano istorija. Jei Dievas egzistuoja, tai – Dievo istorija.

Kartais matydavau, kaip mano motina nustodavo audusi ir žiūrėdavo pro langą. Galbūt ji prisimindavo geresnę vietą nei šioji.

Snaigės pamažėle plevendavo žemyn.

Jeigu aš būčiau gyvenusi šalyje, kurioje vaikams leista kalbėtis su suaugusiaisiais, būčiau pasakiusi: „Tau pasisekė, kad tavo šeima iš Vengrijos lygumų atkeliavo į Danijos pusiasalį. Be to, tau pasisekė, kad mano tėvas, baltasis inuitas, tave ten surado ir atsivežė į šią salą, kurioje yra daug ruonių ir kur dreifuodamas ant Grenlandijos ledo lyties kartais atplaukia poliarinis lokys.“

Žinojau, kad tai tiesa, nes turėjome radijo imtuvą. Per radiją kalbanti moteris sakė, kad Vengrijoje įvyko revoliucija, o po to – invazija. Rusų tankai įvažiavo į Budapeštą.

13 Autobuse sutikau gražią juodaplaukę moterį, kažkada gyvenusią manajame miestelyje. Ji buvo išvykusi į Ameriką, kur augo daugiau gėlių ir medžių nei įmanoma suskaičiuoti. Aš jos paklausiau: „Kodėl, po galais, esi čia? Juk čionai lyja ir šalta.“ Ji papasakojo man, kad prezidentas, prezidentas Kenedis, įsaku liepęs visiems grįžti namo – ten, iš kur esi kilęs. „Kodėl?“ – paklausiau aš. „Kuboje kilo raketų krizė, kvailute, – atsakė ji. – Argi tavo namuose nėra radijo imtuvo?“

Aš nežinojau, kas yra raketų krizė, bet žinojau, kas yra Šaltasis karas.

Gatvėje mudvi su drauge susitikome du amerikiečių kareivius. Mes tada tikriausiai buvome keturiolikos. Jie norėjo, kad eitume kartu su jais į viešbutį parūkyti. Štai taip aš sužinojau apie Šaltąjį karą.

Vėliau man pasakojo, kad tie amerikiečių kariai buvo paskirstyti po kareivines amerikiečių bazėje. Aplinkui bazę stovėjo tvora ir vyrams neleisdavo išeiti už jos ribų. Net tada dar nebuvo atėjęs laikas prabilti, tačiau aš būčiau pasakiusi: „Taip ir dera elgtis. Todėl, kad amerikiečių kariškiai rodo susidomėjimą vaikais.“

Kitą dešimtmetį pamažėle pažinau tuos amerikiečių kareivius kaip žmones, gyvenančius gimtojoje šalyje. Keletas jų tapo mano bičiuliais. Jie grodavo, dainuodavo balades, rašydavo eilėraščius kaip ir kiti. Pažinojau juos dar neišėjusius į karą – naivius ir laimingus – ir vėliau, grįžusius, – nebe tokius naivius ir kur kas žiauresnius. Tai jau nebebuvo Šaltasis karas. Tai buvo metas, kai televizija rodydavo daugybę filmuotų kadrų apie suluošintus Azijos vaikus.

Kas yra tie žmonės, žvelgiantys man per petį, rašantys istorijas mano vardu? Ar tai mano proprosenelis iš tolimosios Thingeyjarsyslos apskrities šiaurėje, aktyviai dalyvavęs išvaduojant mano tėvo tautą iš mano motinos tautos gniaužtų? O gal tai mano prosenelis iš Danijai priklausančios Fiuno salos, pralošęs visą savo turtą? Jei šis žmogus kada nors parašytų testamentą, jame nebūtų visiškai nieko.

Mano tėvo šalyje mane pažinojo kaip į šuns dienas dažnai išdedamą mergaitę, monarchistę, danę. Kiti vaikai šaukdavo man pavymui: „Karaliaus skarmalas! Apdriskusi silpnaprotė!“

Mano motinos šalyje kiti vaikai sukdavo ratus aplink mane išdidžiai

įsitaisę ant dviračių. Gatvės pakampiuose jie tarpusavyje šnibždėdavosi, kad aš esu baltoji inuitė, ryklių valgytoja. Islandė. Mano seseriai ši neteisybė nerūpėjo. Ji tęsė savo bado streiką, paskelbtą Dievui.

Asmuo, pasakojantis šias istorijas, galbūt yra šiek tiek vyresnis. Rungstede, Danijoje, gyvenanti labai vieniša mergaitė, kuri privalėjo suvokti, kad jos kaimynystėje buvo apsigyvenęs Isakas Dinesenas. Gal tai – kažkoks dar vyresnis žmogus. Mergaitė, turinti gimtuosius namus Mosfelsveito kalnuose, Islandijoje, kuriai nuolatos buvo kartojama, jog gretimame ūkyje gyvena Haldoras Laksnesas. Tame baltame name, kurį matai pro savo langą.

Arba kažkas dar vyresnis, apsistojęs mažame miestelyje, netoli Oregono pakrantės. Toji, kuriai buvo pranešta, jog Bernardas Malamudas yra gyvenęs jos namuose. Jis parašė Meistrą tavo kambaryje.

Tai – kažkas, einantis dvasių taku.

Žmogus, rašantis šiuos žodžius, greičiausiai yra toji, kuri sėdi prie ligoninės lovos, nežinodama, ką sakyti. Šios veiklos ėmiausi būdama dvylikos. Sėdėjau šalia sesers, kuri buvo vyresnė už mane. Ji gulėjo ant lovos visiškai sulysusi: kaulai išsišovę, skruostikauliai atsikišę, akys didelės: „Kodėl tu nenori valgyti? – paklausiau jos. – Žmonės, kurie atsisako valgyti, miršta.“ Sesuo paaiškino: „Tiesiog nenoriu būti tuo, kas esu“, – pasakė.

Tai vienintelis nuoseklumas, aptinkamas fragmentuose, susijusiuose su dalykais, kurių daugiau neprisimenu. Būta tiek daug balsų, bet sėdinčioji prie ligoninių lovų visada ta pati. Nebėra jokio balso. Nebelieka ko pasakyti.

Keliaudama traukiniu iš Rungstedo į Kopenhagą ir eidama plačiu

bulvaru, apsodintu medžių eile, pro didelės ligoninės vartus, mąsčiau, jog mano buvimo tikriausiai pakanka, nors nieko ir nesakau. Mano sesuo pamažu priaugo svorio, nes medikai versdavo ją valgyti. Sėdėjau greta jos niūraus, kerštingo veido. „Be jokios abejonės, ji planuoja revoliuciją, – manydavau sau. – Ketina nubausti kiekvieną už tai, kas ji yra.“

Esama dalykų, kuriuos pažįstame daug anksčiau nei juos suvokiame.

Kai kurie iš mūsų gauna dovanų, atveriančių duris, kad išsivaduotume iš dilemų. Tai – tam tikras CARE paramos paketas, gautas iš likimo. Aš buvau viena laimingųjų, nes sulaukus keturiolikos ar penkiolikos mano šviesūs plaukai pasidarė rudi. Nuo tada visi ėmė manyti, kad esu rusė, nes išvaizda buvau į ją panaši. Mane vadino mažąja rusaite, ir aš buvau tuo patenkinta.

Vos tik kilus šiam gandui, aš kiek galėdama stengiausi jį skleisti. Studijavau Pasternaką, Jevtušenką, Puškiną. Norėdama tai įrodyti, savo draugams rodydavau tėvo lentynoje stovinčias rusiškas knygas, būtent tas keistomis, pakrypusiomis raidėmis. Jeigu jie netikėdavo, prašydavau savo tėvo pasakyti keletą žodžių rusiškai, ką jis ir padarydavo. Man labai pasisekė, kad rusų kalba buvo viena iš tų, kuriomis kalbėjo mano tėvas.

Viskas, kas tik atkeliaudavo iš toli, buvo gera. Gyvenimas kitur buvo magiškas. Kuo toliau jis egzistavo, tuo stebuklingesnis atrodė.

Kartais aš stovėdavau prieškambaryje priešais veidrodį ir repetuodavau, nutaisydama įkypas akis ir tardama japoniškus žodžius. „Gyvenimo nepakanka, – užuominomis tvirtindavau veidrodžiui. – Jis turi būti stebuklingas.“

Peržiūrėjusi šlamštą viename iš kasmetinių CARE paramos paketų iš Jungtinių Valstijų, kuriuos mums dalindavo mokykloje, radau dvi mano nykščio dydžio rudaplaukes gumines lėlytes. Aš sukūriau joms ištisą pasaulį, sėkmingai gyvavusį visą likusią mano vaikystę. Jos gavo namą su baldais, vardus, kalbą, nematomus draugus ir darbų, kuriuos reikėjo atlikti.

Lėlių namelis stovėdavo palėpėje, kur buvo galima patekti tik pro skylę lubose, užlipus laikinomis kopėčiomis, vinimis pritvirtintomis prie sienos. Niekas kitas ten ir neidavo. Jei visos valandos, kurias praleidau palėpėje prie lango, būtų suskaičiuotos, jos sudarytų mažiausiai vienerius gyvenimo metus.

Bet aš pamilau ne tuos dalykus.

Tai – pasaulis, kurio niekada nebūta. Gal jaučiu meilę siekiams. Fantazijai. Galbūt myliu tik troškimą.

Pakanka surasti pradžią istorijai. Nes pabaiga glūdi pradžioje. Pasitenkinimas glūdi troškime.

Atsakymas taip pat glūdi klausime.

Įsivaizduoju istoriją, neturinčią jokios krypties. Panašią į sėklą. Kartą pasodinta sėkla niekur nepradingsta. Ji lieka vienoje vietoje, tačiau auga savyje. Ji pražysta iš savo vidaus, nepastebimai. Jei tai – daržovė, ji pamaitina.

Skaičiau veikalus apie vyrų rašymą. Vyriškąją liniją. Maskulistinį pasakojimą. Idėją, kad vyrai turi kažkur nukeliauti. Vyrai visada kažin kur į kažin ką šaudo. O moterys to nedaro. Aptikau mintį, kad moterys gali viską užauginti vienoje vietoje. Kad moteriškasis pasakojimas yra klodų atidengimas.

Nežinau, ar tai tiesa. Tai – neesminis dalykas.

Mokiniai prižiūrėdavo daržovių sklypelius. Kiekvienas vaikas turėdavo priskirtą sodo lopinėlį ir buvo tikimasi, jog jis kasdien jame darbuosis tris ar keturias valandas. Radijo bangomis, laikraščiuose, ant bankų ir vaistinių sienų būdavo skelbiama: Dirbkite mokyklų soduose.

Tokiu būdu badmiriaujančiai tautai būdavo tiekiamos daržovės.

Turėjau žemės lopinėlį pietiniame mūsų miestelio pakraštyje, šiek tiek aukštėliau pakrantės. Kiekvieną dieną aš jį purendavau, grėbstydavau, ravėdavau piktžoles arba sodindavau augalus. Ten buvo galima rasti ridikų, kopūstų, ropių, bulvių. Pasodinau visas tas daržoves ir stebėjau, kaip auga, kasdien apvalydama savąjį lopinėlį.

Man šis darbas nepatiko. Jis būdavo sekinantis. Trukdavo ilgas valandas. Aš pavargdavau, o tie kvaili augalai keldavo man nuobodulį. Bet galiausiai jau galėjau bent keletą jų atgabenti į namus.

Purvini ridikai, atnešti namo į motinos virtuvę, buvo tas nedidelis dalykas, kurį pagaliau galėjau atiduoti kitiems.

Galbūt šioje dovanoje slypėjo šiek tiek išdidumo. Šalyje, kurioje vaikų nemokė būti išdidžius, o mergaitės gyveno slegiamos tautinio įtarimo, kad jos potencialiai gali tapti amerikiečių kareivių kekšėmis, tame darbe glūdėjo bent šiek tiek išdidumo. Tačiau būtent todėl pradėjau nekęsti sodininkystės.

Bet argi dėl šios priežasties net kur kas vėlesniu gyvenimo laikotarpiu niekaip negalėjau įsitaisyti amerikiečio meilužio? Bendraudama su korėjiečiu, graiku ar vengru galėjai būti su tamsiaplaukiu, išvaizdžiu, slėpiningu, sudėtingu vyru, kilusiu iš stebuklingos vietos ir žaidžiančiu tavo jausmais. Tačiau bičiuliaujantis su nuovokiaisiais amerikiečiais būdavo suprantama, kad esi kekšė ir viską darai tik dėl pinigų, argi ne?

Palengvėjimas apima tuomet, kai neturi jokių įsipareigojimų. Kai nereikia užtikrinti balanso sąskaitybos knygose. Kai nėra būtinybės skaičiuoti grynųjų dienai baigiantis. Kai nereikia suskaityti palengva besikaupiančių puslapių. Kai nėra poreikio mąstyti apie kulminacinį tašką ar atomazgą, arba įžangą. Vietoj to tu tiesiog stebi jau besikalantį kiaušinį. Jis yra ten ir jau žinai, kad išsiris paukščiukas.

Dažnai galvodavau, kad jei Dievas būtų tapęs rašytoju, jis būtų sukūręs labai įdomią istoriją. Toji istorija nuvestų į daugelį klaidinančių akligatvių. Tai būtų labirintas, kurio nepajėgtum perprasti. Reikėtų vėl ir vėl grįžti atgal tuo pačiu keliu, atsekti savuosius žingsnius, pripažinti pralaimėjimą. Po to galų gale įvyktų ironiškas posūkis.

Ironijos nepastebėtum tuojau pat. Bet suvoktum ją pamažėle. Tai būtų grynoji ironija.

Paskutinę dieną mokykloje laukiau autobuso. Nacionaliniai egzaminai buvo pasibaigę. Jau buvome gavę savuosius brandos atestatų įvertinimus ir visiems buvo leista laisvai žengti į pasaulį. Aš lūkuriavau tuščioje klasėje. Vėlyvos popietės saulė buvo persiritusi į kitą senosios mokyklos pusę. Pro langą galėjau matyti kalnus, į kuriuos kopdavau kiekvieną dieną, nešina savo knygomis ir popieriumi užrašams. Pastebėjau, kokios suskeldėjusios pastato sienos, kokios jos aptrintos ir neišvaizdžios. Dažai nusilupę dideliais lopais. Suolai išmarginti peilių įbrėžimų.

Į kambarį įžengė kalbų mokytojas Magnusas. Pakėliau akis ir pažvelgiau jo pusėn. „Ką gi, – tarė jis, – mokykla jau baigta.“ Man prireikė dar dvidešimt dvejų metų, kad suprasčiau šį paprastą teiginį.

Skaitydama Islandijos dienraštį Morgunbladid supratau, kad siekiama nuraminti salos gyventojus. Buvo rašoma, kad amerikiečių bazė nėra branduolinė bazė. Po kelių mėnesių, būnant Kanadoje, man pasitaikė

Kristjana Gunnars Bastūnė Romanas

Vertimo iš anglų kalbos redaktorė Aurelija Leonavičienė Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Matiukė

Maketuotoja Laura Petrauskienė

Viršelio dailininkė Vilmantė Pakštienė

2024 10 01. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-039

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt