Visoj Europoj tuščia be tavęs, 2024 by Vytautas Magnus University

ĮŽANGA

2024-ieji – kadencijų virsmo, rinkimų po rinkimų ir politikos bangų metai. Dar nežinojau, kuriuose iš jų dalyvausiu ir kiek iš jų laimėsiu. Kažkur taip jau kartą buvo? Ak, mano pirmasis politinis dienoraštis – „ Fuksai Europoje“. Rašiau: „Iki rinkimų į Europos Parlamentą – n mėnesių, aš juos laimėsiu.“ Vieša paslaptis, kai rezultatas visiems žinomas. O kaip, kol dar tėra negarantuotas siekis? Rezultatą reikia konstruoti: iš netvarių ir patikimų, simpatijų ir antipatijų, geidžiamo pozityvo ir nepageidaujamo negatyvo. Sutelkti žmones: artimus, pažįstamus, o ir tuos, kurie gal tik epizodiškai šmėkštelėjo salėse, atėję su manimi susitikti… Tokių per penkerius anos kadencijos metus EP sutikau tūkstančius. Juos reikia rinkimų dieną „atsivesti“, o kaip tai padaryti, pasaulyje nežino niekas, net kiečiausi politikos asai. Tokie banguojantys, tokie išsvarstytų sėkmės receptų metai tie 2024-ieji. Tad ir dienoraštis šiemet daugiau apie savo paties asmenines politines ambicijas ir siekius. Tai jau nebe vienišo profesoriaus kelionės į pridulkėjusius archyvus, iš kurių gali grįžti taip nieko ir nesuradęs, ir to niekas nė nepastebėtų. Tai jau nebe apie „ieškoti ir rasti“. Tai – apie kartok sėkmę, Liudai. Juk kartu su tavimi šįkart žygiuoja žmonės, kurie tavimi pasitiki ir kuriais tu pasitiki. Tu jau nebe tas pats Liudas, kuris prieš septynerius (taip...) metus parvyko iš Berlyno pradžiuginti tautos. 2019-aisiais buvai entuziastingas fuksas Europos Parlamente, o dabar tu – jau

rinkimų sėkmės kalkuliatorių pasitelkęs politikos alchemikas, kuris smulkmeniškai skaičiuos, kuriuos rėmėjus, kuriose geografinėse vietovėse visų pirma pasitelkti (kai to nežino niekas), su kuo iš bendražygių veikti kartu, o su kuriais išlaikyti distanciją (ar tai dora?) ir tikėti, kad tie menami išrokavimai pavirs sėkme (o tikrai pavirs). Apie visa tai – šioje knygoje.

O dar išskirtinis šių metų unikalumas – keturi įvairiausių balsavimų turai, neskaitant vidinio reitingavimo partijoje ir neminint visuotinio referendumo. Tai ne šiaip sau eiti ir balsuoti, tai kaip priekrantės bangos Baltijos jūroje. Jos arba sustiprina viena kitą ir plačiai užlieja kranto smėlį, arba pakyla viena prieš kitą ir viena kitą nugesina, sukurdamos lygaus stiklo iliuziją. Bet politikoje stiklo nebūna. Viskas ir gelmėje, ir ties pačiu paviršiumi nuolat, gal ir nuo kranto stebėtojui nepastebimai, kunkuliuoja ir verda. Ir kaip tik apie tai ši knyga. Ji pratęsia ankstesnių mano politinių dienoraščių seriją. Kam ir kaip? Sunku rasti naratyvą. Visa tai vyksta kažkaip intuityviai. Politologiškai – tai tarytum „juodoji dėžė“. Matyti įeiga (įdėtos pastangos) ir išeiga (rinkimų rezultatas). Kas jie, tie slaptieji rėmėjai, kurie reitingavo vidiniuose rinkimuose (paskelbdami, kad esi reikalingas ir nusipelnęs judėti kartu). Slapto balsavimo mistika ir smagi galimybė tingiai reaguoti, neanalizuoti (bent kol kas), nepradėti aiškintis, skaičiuoti „savo“ regionų ir „savo“ rėmėjų amžiaus grupių. Kas jie? Apie artimiausių mano rėmėjų veikseną ir yra ši knyga. Kas dar? Savo metų skaičiuotėje kaip tik šiemet atsiėmiau „Dievo normą“, tai įvyko gegužės 19 dieną. (Kiek konkrečiai metų tai sudaro – žinoma iš folkloro.) Viskas, kas dar nutiks toliau (o juk ir bet kada anksčiau galėjo), kiekviena „virš normos“ išaušusi diena – tai Apvaizdos globojamas ir tau dovanojamas dar vienas būties mirksnis, Liudai.

Kodėl toks knygos pavadinimas? Gal tai visiškai trivialu... Metų viduryje, vasarą, atėjo elementari, visiškai buitiška nuobodulio nuojauta. „Ką darydavai tu iš savųjų rytų, vaidilute protinga?“ –būtų pagal Milašių, bet buvo ne taip. Užpildyti beatsiveriančią kasdienybės tuštumą (Europa juk tuščia bevertė erdvė be tavęs, be manęs, be mūsų) kasdieniais veiklos iššūkiais ėmė atrodyti ir įprasta, ir prasminga. Reikėjo gauti šansą vėl siekti, o tada ir pasiekti. Pasakyta – padaryta? Na, taip dabar jau gali atrodyti. Ištikus sėkmei, bus pasakyta: kampaniją jis vykdė neatsikeldamas nuo sofos, o duris į kurį užsigeidęs parlamentą atsidarinėjo koja. Kadangi taip nebuvo, tai gal ši knyga apie tai, ko nebuvo?

Liudas Mažylis, 2024

2024 m. 1 savaitė

Sausio 1 diena. Su Naujaisiais! Tradiciškai sveikinuosi iš Karo muziejaus sodelio Kaune. Metai prasideda pirmadienį ir jie bus ilgi – net 366 dienos. Metai daug kuo neeiliniai. Štai Seimas (o jo nariu aš tapsiu, anokia čia intriga) paskelbė šiuos metus NATO ir Europos Sąjungos metais (įstojome į tas abi organizacijas 2004-aisiais), Dainų šventės metais (minime pirmosios Dainų šventės Kaune šimtmetį) bei diplomatų S. ir S. Lozoraičių metais (smarkiai „užkabina“ ir mano asmeninį santykį su jais, ypač su Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju, su kuriuo teko ir asmeniškai bendrauti).

Metams virstant į 2024-uosius kažkodėl prisiminiau 1971-uosius, jiems baigiantis sukūriau programinį eilėraštį apie „mus“:

mes –

kaip popgarsų užsimiršimas

kaip ašaringo dūmo apsvaigimas

klajokliai apytuščiuose pritemdytuose kambariuose kur plaska vienišų žvakių liepsnos

valkiojasi lentynoje Jėzaus kaukolė

už lango pusto

nerealūs nusvaigę veidai

ilgai po bučinio lūpos degs

o šokyje tamsoje slogotą vakarą

tu – tu aš – aš

mes – mes

Pasibaigė 2023-ieji, prasidėjo 2024-ieji ir užsispiriu neperrašyti nė vieno anuomet užrašyto žodžio. Žvakių liepsnos tegul „plaska“, ir jau po kelių dienų reikšminis žodis „žvakės“ neilgam

suplaskės jau kitų patirčių kontekste, o tai įvyks kažin kur žemės gale, net Azoruose.

Į Vakarus! „Tau burnoje sutirpsta žodis – Ponta Delgada.“

Sausio 2-ąją visur dar tebetvyro kalėdinė nuotaika. Man pakeliui švyti Barselona, čia reikės perlipti į kitą lėktuvą, portugališką.

Šilta, +16 laipsnių, o Lietuvoje palikom minus panašiai. Barselona ypatingo azarto nesukuria, jie yra visiškai privatizavę pajūrį. Net pro pramogų parkus, už kuriuos reikia mokėti, pajūrin nelabai pateksi. Visur blykčioja lemputės, užtat Kolumbo statula tamsoje.

Jis kažkoks dulkėtas ir susigėdęs dėl savo prasižengimų pasauliui, dėl teritorijų kolonizavimo turbūt.

Per 1 valandą vakare ir plius 2 valandas sausio 3-iąją buvo „įveiktos“ 6 įžymybės: La Rambla, Katedra, Marijos (kažkurios) bažnyčia, „Sagrada Familia“, minėtoji Kolumbo statula, Gaudi apartamentai. Barselona yra pusiaukelė iš Lietuvos į Azorus, iš viso tenka 3,5 + 3,5 val. skristi.

Pagaliau lėktuvas tupia Ponta Delgadoje – už 4,4 km nuo mūsų viešbučio su langu į okeaną, kuris atitvertas molais nuo įlankos, su dviem švyturėliais, žaliu ir raudonu. Lėktuvų tūpimo ir kilimo trajektorija, taip pat ir judrus automobilių traktas, bus irgi kaip tik už kambario lango. Žemėlapyje tie Azorai regisi kažkokie laukiniai, o natūroje viskas priešingai. Apie 21 val. viskas aptyla, apie 6 val. ryto vėl startuoja triukšmas. Oras geras, vanduo lygutėlis. Viešbutis beveik tuščias, turbūt ne sezono metas. SPA paslaugos beveik Druskininkų lygio, o pusryčiams iki lietuviško serviso toloka. 17 val. saulėlydis (Lietuvoje jau 20 val.), o 18 val. jau visai tamsu. Įsigyjame ananasą (per 2 dienas nesuvalgom) bei sūrio (irgi ne). Apeinam dalį miesto centro. Sala vadinasi San Miguel, ilgis 60 km, maždaug iš rytų į vakarus, plotis 8–14 km, 3 vulkanų liekanos, 30 ežerų. Garsėja karvėmis (jos čia visur ganomos,

ir įkalnėse dažniausiai, net gaila ekvilibristikai pasmerkto gyvulėlio, visur jos pakelėse reklamuojamos, pieno produktai yra vienas iš Azorų „brand‘ų“) ir ananasais.

Sausio 4 dieną apėjome miestą, pabuvome visuose 3 parkuose, dar aplankėme muziejų su istorine bažnyčia jame. Į prezidentinį parką reikia leidimų. Atsisakom eiti. Botanikos sode – viso pasaulio augmenija: australiška, azijietiška. Milžiniški medžiai. Pačių Azorų ekspozicija kukli – lauro medžiai bene tiktai. Rožynas apleistas, bet ko norėti, juk sausis, žiedai apvytę. O nasturtų, kamelijų ir kitokių žiedynai puošnūs. Ne ką kitaip ir Borgeso parkelyje (NE TO argentiniečio rašytojo!) – didžiuojamasi kažkodėl eukaliptais, ne lauramedžiais, na ir, aišku, gaidžiais, kurie čia parkuose veisliniai, vaikštinėja laisvai, išdidūs, kartu su vištų pulkais. Gatvelės čia siauros, užtat automobilių daug, visi nauji ir blizgantys. Kiek tanklaivių iškastinio kuro čia įgabenama per parą? Vieną tikrai pro langą matėm. Momentais manyje prabunda politikas, betgi EP ši savaitė „baltoji“, visi, įskaitant padėjėjus bei techninį personalą, atostogauja, tai mėgaujuosi egzotika ir aš. Šiaip Azorų Ponta Delgados miestelis man pasirodo visai žavus. Nors Madeiros Funšaliui prilygti kažin ar galėtų.

Sausio 5 diena – štormas, ekskursija atšaukta, stebim siautėjantį okeaną pro langą. Tik vienas laivas vis dėlto sunkiai, bet prisišvartuoja. Tik kiek prasigiedrija – ir galima iškart į miestą. Prie pašto – eilė valandinė. Panašu, kad pašte gyventojai bando mokesčius susimokėti. Bet man tereikia pašto ženklų atvirukams pasiųsti, o jais prekiauja ir suvenyrų parduotuvė. Ponta Delgadoje yra 4 vietinės mikroautobusų linijos, turistui nelabai naudingos, o štai iš taško A autobusai veža į visas atokesnes gyvenvietes: ir į rytus, ir į vakarus, ir į šiaurę (tik patirtis atėjo vėlokai). Popiet visai išsigiedrijo, nueinam prie vandenyno, kuris čia pat už transporto

trakto, bangos daužosi ir šėlsta. Aplankom tų garsiųjų ananasų šiltnamius. Gaila, kad gyvename ne apartamentuose, pasigaminti žuvies patiekalų nėra galimybės, o rūkytomis prekiauti čia nėra tokios tradicijos.

Tai ir prasideda dienoraštis dienoraštyje. Ponta Delgada negali tik grožėtis, čia vyksta dialogas su miestu, kultūra ir pačiu savimi. Ypač kai kas žingsnį okeanas. Grįžęs į viešbučio kambarį viską, kas buvo įkvėpta okeano, užrašau:

Kažkur ties Azorų „A” įsiterpė lietuviška „Ž»: pasivaideno Žvakinyčių kaimas. Prisiglaudęs bene Lietuvos gūdumoje, užpustytas Trijų Karalių sniego. Net nežinau, ar toks egzistavęs kada, o Trys Azorų Karaliai išdidžiai užsėdę kupranugarius. Kaip ir Betliejuje, Azoruose sniego nėra. Čia pliusinė temperatūra, o geizerio maudyklėje net plius 35. Ten smagu pliuškentis. Aš fotografuojuosi su Trimis Karaliais (taigi, ketvirtas). Ar bent vienas iš jų pliuškenosi geizery? Jei tiksliau, tai fotografavausi Trijų Karalių siluetų fone, prie bažnytėlės, mažame paežerės miestelyje didingu pavadinimu Septyni Miestai. Prie paties didžiausio Azorų ežero. Azorai – tai A, Betliejus – tai B, o Candelaria, šmėkštelėjusi pakelės užraše, sukūrė ryšį su mistinėmis Žvakinyčiomis.

Sukūrė vaizduotėje tą tolimą snieginą kaimą. Iki jo nuo čia – tris su puse valandos ir dar tiek pat oru lėkti, o kiek dar skverbtis pro sniegus. Ar noriu patekti ten, vedamas vaizduotės? O čia, paplentėje, Atlanto pakrantėje, realybė: du kampu sustatyti kubai, išdažyti ryškiomis skoningomis spalvomis. Namas kaip tik mano skonio.

Gal atsikraustyti gyventi čia? Gi Azoruose – kas žingsnis

okeanas. Jis arba okeanas šiaurėje, arba tas pats pietuose. Siauriausioje salos vietoje pietinį nuo šiaurinio skiria

8 km. Vidutinio sudėtingumo pėsčiųjų žygis man dar visai įveikiamas. Aukščiausiuose taškuose, čia vadinamuose miradorais, atsiveria tobuli vaizdai – į užgesusių vulkanų krateriuose tvyrančius ežerus, į žolynais ir miškais apaugusius lavos kalvynus, į visa tai supantį okeaną. Kažkur toli po sniegu – Žvakinyčios. O čia amžinai žalia sausio žolė. Kas žingsnis – okeanas. Snieginų Žvakinyčių šioje Azorų realybėje tiesiog nėra, jų nėra ir jokioje kitoje realybėje, o šioje realybėje – radosi. Nerealioje, ligi tol neegzistavusioje erdvėje, yra Atlanto mūša ir realus aš, matantis ir girdintis tai, kas yra Azoruose. O Žvakinyčiose? Kaip ir pakelės užraše smogusi frazė Candelaria. Smogė taip, kad apsvaigau, o po to ir prisiminiau:

Ji buvo ištarta atmarinto herojaus, knygoje apie teurgiją. Bet ne tai baisiausia. Ją, lygiai tokią, prieš numirdamas iš bado ištarė (gyvas buvęs dar tuo metu) mano giminaitis Jonas, dvejų metų vaikutis. Prie Laptevų jūros, Bykov Myse, Lenos žemupyje. Dabar, snieginoje Trijų Karalių šventėje, žvarbiose Žvakinyčiose, sausio tamsoje, Atlanto saulėje, ta frazė vėl nuskambėjo man.

Vėl? Man? Juk pakviečiau čia ne tik Joną. Ne tam, kad pakalbinčiau tolimą savo giminaitį, kažkada mirusį iš bado Sibiro tremtyje. O ir apie ką su juo kalbėčiausi?

Su dvejų metų išsekusiu kūdikėliu? Papasakočiau, kaip 50 metų jo kūnelis ilsėjosi sustingęs amžinajame įšale, išsilaikė nepakitęs? Kaip paskui jį buvo sugalvota perlaidoti Lietuvoje, kaip, pagavęs oro srovę, jis pamėlynavo, paskui juodai suanglėjo? Jis gi to nesuprastų, o jam ir nereikia.

Parenku jų, išėjusiųjų, ir daugiau. Sukviečiau visus šventiniam bendravimui, ne tam, kad išklausytų interviu su dvimečiu. Kad aptarčiau su jais kiekvieno iš jų istoriją? Užpildau tą jų erdvę neegzistuojančiais, nebesančiais, senais laikais palikusiais šį pasaulį žmonėmis, pažįstamais, galbūt ir niekada nepažinotais, bet žinomai egzistavusiais, gyvenusiais. Palaidotais visai ne Žvakinyčių kapinaitėse, nes tokių, žinoma, nė nėra. Tokių tikrai nėra, jos neegzistuoja netgi dar fiziškiau, negu neegzistuoja Žvakinyčios.

Paradoksas: tos Žvakinyčios vis dėlto pamažu randasi, snieginas kaimas, dar ką tik neegzistavęs, bet štai užsipildantis man svarbiais, tiesa, nebesančiais žmonėmis, tačiau visai kitoks yra to kaimo kapinaičių neegzistavimas. Žvakinyčios neegzistavo, bet pamažu randasi, o Žvakinyčių kapinaitės taip ir neatsiras. Nes ką gi laidosi jose, kai visi seniai ilsisi visai kitur. Išblaškyti po pasaulį, tų žmonių kūnų likučiai niekada nesusibėgs Žvakinyčiose.

Jie išblaškyti, galbūt dar per aną karą, o jų visų kilmės vieta – mano Laikinoji.

Jonukas, miręs iš bado prie Arkties, žinomo pasaulio dailininko Nihimėjos Arbitblato tėvas, tarpukariu prekiavęs Kaune pianinais, vienas toks tebestovi mano namuose, ir aš juo kartais pasigroju. Į kokį subuvimą tolimame apsnigtame Žvakinyčių kaime sumaniau juos sukviesti?

Ar jie norėtų? Bendrauti jie lyg ir galėtų, bet neturi bendros praeities, nesusikuria nė bendros dabarties. Kažkodėl jie surinkti (o surinkau aš) specialiai taip, kad nebūtų buvę pažįstami. Vienintelė jų jungtis (su pasauliu, su praeitimi, su ateitimi... – negi jie, seniai mirę, yra įgiję ateitį?) esu aš, per mane. Turi jie tik Žvakinyčias ir mane. Aš jų

nesukūriau, paėmiau iš realaus gyvenimo. O dabar jie turi tik mane. Ar jie žinojo apie mane? Ne visi gi. O čia Azorų realybė – plentas išilgai Atlanto. Žvakinyčios – man vienam tereikalinga fikcija. Kiekvienas iš tų sukviestųjų į Žvakinyčias lindėjo savame narvelyje, mano ten patalpintas. Mano atminties narveliuose (taip…). Norėjau, kad kiti – visi sukviestieji – iššokinėtų iš tų narvų ir eitų švęsti. Sudarytų šventinį ratą…

Iki kol supratau, kad tai neįmanoma, nerealu, neįveikiama. Grįžau į Azorų realybę. Ošė Atlantas. Tebevažiavau pro Candelaria. Trys Karaliai oriai sūpavosi sostuose, nešami kupranugarių. Jie jojo link kūdikėlio Jėzaus, meniškai išraižyto faneros plokštėse. Sugrįžus iš Žvakinyčių pasaulio, tai atrodė daugiau negu realu.

Kadaise perskaičiau apie teurgiją – mokslą, įgalinantį atkurti mirusiųjų pavidalus iš to, ką apie juos gyvus žinojome.

O ką galėjome žinoti? Ar įmanoma žmogų, bent vieną, pažinti iki galo? Užtat kol kas dar esu aš. Tuos žmones sieju tik aš. Žvakinyčių nė nebuvo iki šio užrašymo. O atsirado per akimirkos dalį, tiesiog pravažiuojant Azoruose pakelės gyvenvietę Candelaria.

Was wirst Du tun, Gott, wenn ich sterbe?

Ich bin Dein Krug –Wenn ich zerscherbe?

Raineris Maria Rilke, paskui išgraviruotas Aleksandro Šepkaus – dabar abu jau mirę.

Pagrindiniai punktai apie Azorus:

1. Čia itin preciziškos meteorologinės prognozės. Net sausį. Prieš pusantros paros pažada lietų ar saulę ir visada išsipildo.

2. Sausį oras ypač pastovus – pažadėta +17 laipsnių ir tai būtinai pasitvirtina – dieną, naktį, vėjui pučiant, lietui lyjant... Tik per didelį štormą atvėso iki +14 laipsnių, jutiminė gal ir buvo +9. Porąkart kaitinant saulei jautėsi ir +20 laipsnių.

3. Netiesa, kad po Azorų pagrindinę salą keliauti galima tik taksi. Autobusai veža iš Ponta Delgados pro visas svarbesnes gyvenvietes, aišku, jie pritaikyti vietiniams, vaikams į mokyklą nuvažiuoti ir iš jos, suaugusiems pagal kažkokius jų poreikius, o gal ir turistams. Šeštadieniais ir sekmadieniais grafikas visai „kūdas“, kai kur net neveža. Apskritai grafiko nežinia kur ieškoti. Stotelės mieste pažymėtos neaiškiai. Tik vietiniai žino, tai būriuojasi šalikelėje. Dar yra mikroautobusų tinklas, kiek mažesniais atstumais turbūt.

4. Tai labai civilizuota, savaip urbanizuota sala. Pakrantėmis važiuoji kaip ištisa gatve. Gatvės sostinėje dėl istorinių priežasčių labai siauros. Šaligatvis vos vienam žmogui pagal namo sieną prasislinkti. Daug šviesoforų, reikia įdėmiai žiūrėti, kad neatlėktų koks per žalią iš tolo įsilėkęs. Namai balti arba šviesiai spalvoti, maždaug pagal gėlių spalvas. Kiemeliai gražiai išpuoselėti, brūzgynai pagal kelius pašalinti, išravėta.

5. Kas žingsnis – Atlantas, kiek aukščiau atsiradus jau ir matosi, o pavažiavus į salos vidurį ir aukštyn, matosi į šiaurę ir į pietus. Bet kol viską apvažiuoji, neatrodo maža teritorija. Nuo Kanarų didžiųjų salų skiriasi, nes nėra skersai visą salą skiriančio aukšto gūbrio. Sala formavosi nuo kraštų, paskui užsipildė vidurys. Trys pagrindiniai krateriai, visuose dabar susiformavę ežerai. Jie ir yra

didžiausia salos ekskursijų atrakcija. Per dvi ekskursijas viską galima gražiai pamatyti.

O kam Žvakinyčios man? Matuojuosi išėjusiems negrįžti būseną turbūt. Kuo matuojamas išėjusiems negrįžti atstumas – kilometrais, prarastu laiku? Man irgi teks išeiti. Gal todėl ir radosi teurginė Žvakinyčių erdvė. Iš Azorų, iš bet kurio taško pasaulyje ji taip toli... Kam ji man? Kad pamažu apsiprasčiau būti išeiviu (iš bet kur). Žvakinyčios sukurtos kaip erdvė, į kurią nėra privaloma grįžti.

2 savaitė

Įprastinė savaitė pagal Briuselio standartą. Europos Parlamente jau nukabintos spynos nuo visų kabinetų. Į posėdžius, kiek jų jau prasidėję, galima jungtis nuotoliu, o „fiziškai“ aš Lietuvoje. Sausio 11 diena. Šimtmečių epopėja, prasidėjusi Valstybės šimtmečiu 2018-aisiais, tęsiasi! VDU Botanikos sode paminėjom

Vaistinių augalų skyriaus įsteigimą. O ir rinkimus paskelbėm: 2024-ųjų „Metų vaistinio augalo“. Pabandykite atspėti, kurios ES valstybės gyventojas sunaudoja – statistiškai – daugiausia vaistažolių? Be abejo, lietuvis! O rinkimų niekada nebūna per daug. Pagaliau tuo „metų augalu“ buvo išrinkta mažalapė liepa (Tilia cordata Mill ), gydantis, medingas ir aromatingas medis.

Sausio 12 diena. 1991-ųjų Sausio atminimo renginiai Kaune: prie Jono Basanavičiaus paminklo (susirinko ir patys jauniausieji)

Panemunėje, Neužmirštuolių pievoje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus pasidalijome prisiminimais su bendražygiais, o Šeštajame forte prisiekė jaunieji šauliai. Tokia ta atmintis.

Sausio 13 diena. 33 metai nuo 1991-ųjų Sausio. Skausmo ir džiaugsmo diena. Laisvės premija įteikta disidentui Petrui

Plumpai ir Europos Parlamentui. Atsiimti premijos atvyko Roberta Metsola, pasveikinau ją, o ji peradresavo sveikinimą ir man

pasakė: čia „mums“... Iš Petro Plumpos tai kadaise ir interviu esu ėmęs. O DAR IR BUS TAIP, kad jis vasario 16-ąją ateitininkų renginyje paskaitą skaitys. „Niekai, mano disidentystės laikais už tuos dalykus nebesušaudydavo, o tuos keliolika metų galima ir atsėdėti.“ Štai tokie tie žmonės buvo.

O aš vis rašau laiškus savo draugui Serhijui. Iš mano laiško jam:

Pasipylė garbingų svečių vizitai į Lietuvą. Po Zelenskio – EP pirmininkė Metsola. Jei ne karai, tai politikoje galima būtų įžiūrėti nemažai pozityvo. Nuo pirmadienio man sesija Strasbūre, tokių liko penkios šioje kadencijoje, o gal ir visoje mano karjeroje. Rengiamės rinkimų serijai

3 savaitė

Strasbūre įvyko pirmoji šių metų Europos Parlamento plenarinė sesija. Žinoma, darbotvarkėje ir toliau daug dėmesio skiriama globaliems konfliktams: Ukraina, Izraelis, Sudanas. Diskutuojami humanitarinės bei finansinės paramos klausimai.

Sausio 15 diena. Plenarinių debatų pradžioje paminime NETEKTĮ: prieš 2,5 savaitės (bet tai jau pernai, Kalėdų laiku, kai visas Europos Parlamentas buvo išsiskirstęs) mirė Jacques‘as Delors‘as, ikoninis lyderis iš wiki ir enciklopedinių žinynų, mano dėstymo objektas – 1985-aisiais užtikrinęs vieningos rinkos proveržį. Istorijoje – net du „Delorai“: Delors I ir Delors II, taip vadinami Jo inicijuoti du sėkmingi teisės aktų paketai – o aš „nespėjau” žinios apie netektį įdėti į aną savo knygą.

Sausio 16 diena. Savo prioritetus išdėsto šį pusmetį pirmininkavimą ES perėmusi Belgija. Kitas klausimas – labai

„simptomiškas“, apie jį nenuilstamai diskutuosime turbūt visas būsimas 48 ar 49 metų savaites – laikytis įsipareigojimų teikiant karinę pagalbą Ukrainai. Taip pat ir humanitarinė situacija Gazos ruože. Man rūpimų klausimų svarstoma ir daugiau, pavyzdžiui, dialogas ir bendradarbiavimas tarp Uzbekistano ir ES.

Sausio 17 diena. Įšaldytų konfliktų Europoje vis daugėja. „Mediatorę“ vaidinanti Rusija toliau prievarta ir pseudoreferendumais aneksuoja teritorijas. Šiandien EP plenarinėje sesijoje priėmėme rezoliuciją dėl įšaldytų konfliktų diplomatinės prevencijos (už –533 balsai, 64 prieš, 25 susilaikė). Dokumente akcentuojamos neišnaudotos diplomatijos galimybės ir galimi pokyčiai ateityje.

Balsavau už rezoliuciją, bet mano pasisakymas šiuo klausimu buvo gana skeptiškas. Teigiau, kad reikia taikyti atgrasymo priemones ir tai daryti laiku. Balsavimo išvakarėse vykusių debatų metu akcentavau Rusijos vaidmenį daugelyje tų įšaldytų konfliktų. „Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija tapo jos teisių perėmėja ir taip jai atiteko trigubas paveldas: vienas didžiausių pasaulyje karinis-pramoninis kompleksas; nuolatinė vieta Jungtinių

Tautų Saugumo Taryboje, taip pat Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje. Na, ir pasisavinta teisė vienu metu ir kurstyti lokalius konfliktus, ir vaizduoti save jų mediatoriumi“, –taip teigiau aš. Svarstome prevencinės diplomatijos siekiamybę, o paklauskim, ko mums, šios kadencijos Europos Parlamentui, pavyko pasiekti iki šiol? Tik nuoširdžiai piktintis.

Karabacho konfliktas užprogramuotas dar Stalino, o Jungtinių

Tautų stebėtojams pavyko patekti į konflikto teritoriją tik po to, kai 2023-iaisiais etniniai armėnai, ten gyvenę šimtmečius, buvo priversti masiškai iš jos bėgti. Kas buvo tas neva mediatorius?

Rusija. Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos teritorijos de facto manipuliuojamos rusų, mums bejėgiškai stebint. O kada, jei ne

Liudas Mažylis

VISOJ EUROPOJ TUŠČIA BE

TAVĘS

Redaktorė Rimantė Lapšytė

Kalbos redaktorė Auksė Matiukė

Korektorė Teresė Leskauskienė

Viršelio nuotrauka Teodoro Biliūno

Maketuotoja Laura Petrauskienė

Iliustracijos iš Mažylių šeimos archyvo Knygos pavadinimas – citata iš Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinio „Pakartojimai“ (Vilnius , „Vaga“, 1968 m., 48 psl.)

2025 02 04. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K25-002.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt |leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt

Visoj Europoj tuščia be tavęs, 2024

LIUDAS MAŽYLIS