Įvadas

vaikystės pabrėžia ir paauglystės svarbą bei ieško mokslu pagrįstų intervencijų, kurios veiksmingai prisidėtų prie vaikų ir paauglių klestėjimo, o ne vien išgyvenimo ar pasikliovimo jų gebėjimu išgyventi. Kad vaikystės vystymasis būtų įrašytas į globalią politinę darbotvarkę, ženkliai prisidėjo įvairių disciplinų moksliniai atradimai, pabrėžiantys neurovystymąsi, aplinkos ir santykių reikšmę bei žalojančios vaikystės pasekmes žmogui, ateities kartoms ir visuomenės raidai. Šioje monografijoje pateikiami argumentų šaltiniai yra įvairių disciplinų publikuotų tyrimų rezultatai bei autorių atlikti originalūs empiriniai tyrimai Lietuvoje. Dėstymas pradedamas nuo problemos ir jos sprendinių teorinių paieškų, pereinant prie empiriniais duomenimis grindžiamos Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir gerovės analizės iki vaiko teisių apsaugos reformos ir po jos. Pirmajame šios monografijos skyriuje pateikiame žalojančios vaikystės patirties (toliau – ŽVP) koncepciją, žalos kategorijas, apimančias įvykius, paliekančius didelės kančios patirtį, kuri tokia paveiki ir įtakinga, kad gali keisti tolesnio žmogaus gyvenimo kryptį. ŽVP susijusi su tokiomis žalos kategorijomis (arba, kitaip tariant, įvykiais vaiko gyvenime) kaip pasikartojanti fizinė prievarta, pasikartojanti rimta emocinė prievarta, kontaktinė seksualinė prievarta, fizinė, emocinė nepriežiūra, šeimos nario įkalinimas, smurtas prieš motiną (gali būti ir prieš kitą šeimos narį), šeimos nario piktnaudžiavimas narkotikais ar / ir alkoholiu, šeimos nario depresija, psichikos liga, bandymas žudytis ar nusižudymas bei vieno ar abiejų biologinių tėvų praradimas, nepaisant priežasties (gali būti skyrybos, mirtis, vaiko atskyrimas nuo tėvų). Susikaupusi ŽVP vaiko gyvenime turi didelę įtaką daugybiniams sveikatos sutrikimams gyvenimo kelyje ir ženkliai sutrumpėjusiai gyvenimo trukmei. Šios neigiamos pasekmės aiškinamos remiantis toksinio streso koncepcija ir organizmo reagavimo į jį mechanizmais. Siekiant gilesnio supratimo aprašoma, kaip vaikai reaguoja į stresą ir kaip toksinis stresas atima galimybę organizmo sistemoms atgauti pusiausvyrą (atsigauti po streso), dėl ko paveikiama genų, reguliuojančių atsaką į stresą, raiška. Toksinio streso mokslas suteikia mums galimybę suprasti vystymosi ir elgesio iššūkius. Daugelis įprasčiausių elgesio iššūkių, su kuriais susiduria vaiko gerovės sistemos, yra nuspėjamas atsakas į toksinį stresą. Pavyzdžiui, paauglys, kuris įsiaudrina dėl nedidelės provokacijos, ar tėvas, kuriam sunku planuoti ir išgyventi, – visi jie vienaip ar kitaip parodo, kad yra sutrikusi reagavimo į stresą sistema. Biologiniu požiūriu tai adaptacija, o ne patologija. Jei aplinka suvokiama kaip pavojinga, prasminga pritaikyti reagavimo į stresą sistemą, kad situacija būtų nedelsiant išgyvenama, o ne skirti resursus ateičiai, kurios galbūt niekada nebus, planuoti. Tokia reakcija į stresą taikoma ir mažiau grėsmingoje aplinkoje, nes šios reakcijos negalima tiesiog imti ir išjungti. Todėl reikia suprasti,

kad vaikystėje patirtas toksinis stresas gali žmogaus gyvenimą pasukti skirtinga linkme nei tokio streso nepatyrusio. Priešinga žalojančiai vaikystės patirčiai yra puoselėjanti vaiko globa ir priežiūra. Puoselėjanti vaikų globa ir priežiūra apibrėžiama kaip stabili aplinka, jautri vaikų sveikatos ir mitybos poreikiams, sauganti nuo grėsmių, užtikrinanti galimybes anksti mokytis ir socialinę sąveiką, kuri yra atliepianti, palaikanti emocijas ir skatinanti vystymąsi. Puoselėjančią globą ir priežiūrą palaiko ir įtakoja daugybė socialinių kontekstų – nuo namų / šeimos iki tėvų darbo, vaiko priežiūros, mokymosi, platesnės bendruomenės ir politikos.

Antrajame monografijos skyriuje rašoma apie būtinybę pereiti nuo baudžiamosios intervencijos link veiksmingesnių vaiko ir jo šeimos apsaugos ir gerovės būdų. Baudžiamosios intervencijos esmė yra nustatyti pasireiškusį smurtą ar jo riziką. Tai labai svarbus uždavinys, susijęs su smurto formų apibrėžimais. Apžvelgę smurto formas galime matyti, kad šalia tradicinių seksualinio, fizinio, psichologinio ir nepriežiūros formų atsiranda naujos smurto formos, kurios turi labai didelį ryšį su vaiko vystymosi mokslų atradimais, pavyzdžiui, prievarta prieš vaiką įsčiose. Įrodyta, kad vartojant alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas atimama iš vaiko sveiko vystymosi galimybė dar būnant motinos įsčiose. Kita vertus, žinant, kaip toksinis stresas, patirtas vaikystėje, įtakoja žmogaus tolesnį gyvenimą, ypač reakcijas į grėsmes, akivaizdu, kad tik baudžiamosios priemonės problemos neišsprendžia, o kai kuriais atvejais gali tik dar labiau pagilinti. Todėl greta smurto / prievartos apibrėžimų problematikos išskiriama ir požiūrio į vaiką bei jo apsaugą svarba. Norint įveikti negandų, patirtų vaikystėje, poveikį, reikia sumažinti ryškaus streso šaltinius ir aktyviai ugdyti įgūdžius bei gebėjimus. Žinant žmogaus reagavimo į stresą mechanizmus, toksinio streso poveikį žmogui, būtų naivu manyti, kad vyraujančios priežiūros ir kontrolės intervencijos bus veiksmingos priemonės vaiko gerovei užtikrinti.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje apibrėžiami vaiko apsaugos, dalyvavimo ir paramos komponentai. Tai aukščiausias vaiko apsaugos ir gerovės standartas, bet praktiškai jį įgyvendinti kyla daug iššūkių. Čia susikerta du vaiko apsaugos ir gerovės užtikrinimo požiūriai ir į vaiką arba į tėvus sukoncentruotas požiūris. Konvencija įpareigoja šiuos požiūrius derinti priklausomai nuo situacijos. Vien į tėvus sukoncentruotas požiūris, kai į vaiką praktiškai nekreipiama dėmesio, nes manoma, kad išsprendus tėvų problemas automatiškai išsispręs ir vaikų problemos, turi daug trūkumų. Visų pirma tai apriboja vaiko dalyvavimą ir neleidžia pastebėti vaiko patiriamų sunkumų, jo kančių. Blogiausiu atveju tai baigiasi vaikų mirtimi, nes kylanti jiems rizika nebuvo įvertinta. Tačiau vien į vaiką sukoncentruotas požiūris taip pat turi trūkumų, nes

rizika, kylanti vaikui, gali būti pervertinama, dėl to jis gali būti atskirtas nuo tėvų ir jam svarbių žmonių, aplinkos ir taip padaroma dar daugiau žalos nei tai buvo intervencijos pradžioje. Iš kitos pusės, vien į vaiką sukoncentruotas požiūris kelia labai didelius reikalavimus tėvams, kuriems įgyvendinti jie gali neturėti resursų, ypač tie, kurie augo ŽVP ar gyvena skurde ir socialiai atskirti. Kadangi dauguma vaiko apsaugos klientų yra būtent patyrę ŽVP ir perdėtai reaguoja į grėsmes, todėl intervencijos turėtų būti gerai apgalvotos, paremtos mokslu. Vien priežiūros ir kontrolės intervencijos didina stresą, įjungia gynybos mechanizmus, sukelia konfliktus. Net jei apsaugos ir gerovės specialistai prevenciškai lanko šeimas, juos vaikystėje ŽVP išgyvenę asmenys gali traktuoti kaip grėsmę jų ir šeimos saugumui. Kita vertus, tokiose šeimose dėl nekontroliuojamo atsako į grėsmes, menkų vykdomųjų funkcijų, kurios susiformuoja vaikystėje ir paauglystėje, raiškos (savikontrolė, saviorganizacija, daugybės užduočių derinimas ir pan.) kyla rimtas pavojus, kad savo vaikus mylintys tėvai neturės pakankamai gebėjimų ir resursų jais pasirūpinti, todėl šioms šeimoms svarbu padėti, ne tik kelti reikalavimus. Dažniausiai būtent tokiame kontekste iškyla vaiko apsaugos ir gerovės darbuotojų dilema, kaip apsaugti vaiką ir kartu šeimą. Smurto atveju tai gali būti nesuderinama, ypač kai visuomenėje vyrauja dvigubas reikalavimas – išsaugoti vaikui šeimą ir apsaugoti jį nuo smurto šeimoje. Tokio spaudimo kontekste yra gajūs kontrolės ir kaltinimo aspektai. Nesėkmės atveju siekiama įsitikinti, ar darbuotojai padarė viską, ką privalėjo, o jei nepadarė – nubausti. Šiame procese drauge auga popierizmas, posėdžiavimo ir institucinė rizika, tai reiškia, kad viskas bus dokumentuojama ir daroma pagal įstatymo raidę, nes darbuotojas nori apsidrausti nuo kaltinimų. Šiame kontekste kalbama apie „pražiūrėtą žmogų“, „zombinį“ socialinį darbą ar „dokumentinius“ klientus. Kad taip nenutiktų, siūloma mažinti spaudimą ir tėvams, ir darbuotojams, sudaryti jiems galimybes kuo veiksmingiau atlikti pareigas. Atsakymus į klausimą, kaip tai padaryti, pateikia mokslas ir praktika. Linkstama link puoselėjančios globos koncepcijos, gimusios iš tarpdisciplininių mokslų įrodymų.

Trečiasis monografijos skyrius skiriamas puoselėjančios globos koncepcijos sampratai, jos komponentams ir mokslu grįstoms intervencijoms, skirtoms ankstyvosios vaikystės ir paauglystės puoselėjančiai priežiūrai bei globai. Siekiant užtikrinti atsparumą ir užkirsti kelią toksiniam stresui arba jį sumažinti, reikia šių veiksnių: reaguojančios priežiūros, kuri skatintų sveiką vystymąsi ir saugotų nuo streso, sutelkti dėmesį į pagrindinių gebėjimų stiprinimą, saugios, gerai reguliuojamos ir palaikančios aplinkos, leidžiančios valdyti naujų įgūdžių ir elgesio bandymus bei tikrinimų rizikas. Puoselėjančios globos koncepciją nagrinėjančiame monografijos skyriuje didelis dėmesys skiriamas mokslu grįstoms intervencijoms į puoselėjančią ankstyvosios vaikystės ir paauglystės

globą. Šie amžiaus tarpsniai yra jautriausi, jų metu intervencijos, patiriamos iš aplinkos, veikia labiausiai.

Ketvirtasis–šeštasis monografijos skyriai skirti Lietuvos atvejo analizei ir apima tyrimus, atliktus iki 2018 m. liepos 1 d. startavusios vaiko teisių apsaugos reformos bei po jos. Remiamasi kokybine metodologija. Skirtingais etapais yra paimti 137 kokybiniai interviu ir atlikta 203 socialinės rizikos (po reformos socialinę riziką patiriančių) šeimų bylų turinio analizė. Išanalizavus bylas buvo suformuotas praktinės vaiko apsaugos modelis, kuris taikomas Lietuvoje, įtraukiant pranešimus apie smurtą ir vaiko nepriežiūrą, atvejo tyrimą, intervencinių priemonių pasirinkimą. Bylų analizė parodė, kad vaiko apsauga yra nepakankamai veiksminga, didžiausias dėmesys skiriamas vaiko tėvams, ignoruojant paties vaiko vaidmenį. Tačiau šiai prielaidai patvirtinti reikėjo papildomų tyrimų, todėl buvo nuspręsta apklausti vaikus, kurie auga piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų šeimose, su kuriomis dirba socialiniai darbuotojai. Tyrimo esmė buvo ištirti vaikų perspektyvą: kokią žalą ir sunkumų jie patiria, kam apie tai papasakoja ir kokios specialistų pagalbos yra gavę. Šis tyrimas patvirtino bylų analizėje išryškėjusią tendenciją – pagalbos procesas „prisimagnetina“ prie suaugusiojo, vaikai lieka nuošalyje. Nors ši tendencija yra vyraujanti, vaikų patirtyse išryškėjo ir teigiamų elementų, susijusių su jų gerovei reikšmingomis rutininėmis paslaugomis, dažniausiai vaikų dienos centruose. Siekiant labiau įsigilinti į kontekstus, susijusius su pagalba vaikui, ir kliūtis, kurios trukdo veiksmingai apsaugoti vaiką, buvo atliktas kokybinis tyrimas su vaiko teisių apsaugos specialistais. Šis tyrimas leido identifikuoti didelį socialinį ir politinį spaudimą vaiko teisių apsaugos specialistų darbui, ypač tais atvejais, kai tenka spręsti dilemą, kaip apsaugoti vaiką nuo jį neprižiūrinčių ar net prieš jį smurtaujančių tėvų ir kartu išsaugoti vaiko teisę į šeimą, didelius darbo krūvius, paslaugų vaikams trūkumą, tarpinstitucinio darbo problemą, tendenciją susifokusuoti ties dokumentacija, mokymų, kurie atitiktų praktiniame darbe sutinkamų problemų sprendinius, trūkumą ir kitus veiksnius, reikšmingai prisidedančius prie institucinės rizikos apsaugant vaiką (pavojus, kad vaikai nebus apsaugoti arba bus dar labiau traumuoti tų, kurie turi jiems padėti).

Iš kokybinių tyrimų, kuriuose informantai buvo vaikai ir vaiko teisių apsaugos specialistai, identifikavome, kad vaikų dienos centrų vaidmuo nepriežiūrą, skurdą patiriantiems vaikas yra esminis. Vaiko teisių apsaugos specialistai atstovavo pozicijai, kad juos reikia stiprinti, nes egzistuoja daug problemų, dėl kurių vaikų dienos centrams sunku suteikti kokybiškas paslaugas vaikams ir patiems išsilaikyti. Kadangi puoselėjančiai globai aplinkybės, kuriomis veikia paslaugų vaikui teikėjai, yra esminės, buvo nutarta įsigilinti į jas, išklausant

dirbančiuosius VDC. Siekiant geriau suprasti, buvo atliktas kokybinis struktūruotas interviu su vaikų dienos centrų ekspertais. Jo rezultatai atskleidė, kokioje sudėtingoje aplinkoje teikiamos paslaugos vaikams: poreikis labai didelis, o finansavimas – simbolinis, fragmentuotas, konkursinis. VDC, įsikūrę po nepriklausomybės atgavimo, beveik tris dešimtmečius egzistuoja kaip projektas, dirba nuolatinio streso sąlygomis.

Penktasis monografijos skyrius paremtas oficialios statistikos rodikliais bei vaiko teisių apsaugos reformos dokumentais (įstatymais ir poįstyminiais aktais). Šis skyrius atskleidžia formalų vaiko apsaugos ir gerovės problemos matymą, politinį sprendimą. Argumentuojami problemos ir paslaugų neatitikimo mastai.

Šeštasis skyrius skiriamas vaiko teisių apsaugos reformai įvertinti. Vertinimas atliktas remiantis reformos dalyvių perspektyva ir R. Vedung (2017) pasiūlytu vertinimo metodu, pasitelkus argumentus ir interviu su asmenimis, kurie dalyvavo rengiant reformos dizainą, ir tais, kurie turėjo praktiškai taikyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą po 2018 m. liepos 1 d. Į tyrimą buvo įtraukti vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, vadybininkai, psichologai, priklausomybių ligų konsultantai ir vyko trimis etapais. Tyrimas atskleidė, kad reforma buvo menkai fokusuota į problemų, identifikuotų iki reformos, sprendimą, koncentruojantis į vadybos elementus ir smurto identifikavimą. Neišsprendus trūkstamų paslaugų ir kitų problemų, kurios trukdė veiksmingą apsaugą, reformos priemonės visuomenės buvo sutiktos priešiškai, gynybiškai ir vertintinos kaip stiprinančios baudžiamosios intervencijos strategiją.

Monografijos pabaigoje pateikiamos identifikuotų problemų sprendimo kryptys. Akcentuojama būtinybė grįžti prie veiksmingą vaiko apsaugą komplikuojančių problemų ir jų sprendimo, keičiant požiūrį, kad būtina nuo priežiūros ir baudžiamosios intervencijos pereiti prie puoselėjančios globos.

Monografija skirta mokslininkams, praktikams, politikams, studentams, vaikų tėvams ir su vaikais dirbantiems specialistams bei visiems suaugusiesiems, esantiems šalia vaikų.

1. PATIRTIES ĮTAKA VAIKO VYSTYMUISI

Ilona Tamutienė

Vaiko patirtis priklauso nuo jo aplinkos, kurioje reikšmingiausią vaidmenį atlieka jo tėvai. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti kontekstai, įskaitant tuos, kuriuose veikia vaiko motina, tėvas ir kiti globos teikėjai. Aplinkoje glūdi ne tik pavojai, bet ir turtas. Šiame skyriuje apžvelgiama žalojančios vaikystės patirties samprata, pasekmės. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl žalojanti vaikystės patirtis taip veikia žmogaus gyvenimą, pasitelkiama streso teorinė prieiga. Toksinio streso sąvoka ir besivystančio vaiko reakcijos į jį atskleidžia sudėtingas vaiko gyvenimo patirtis ir tai, kaip jos „užminuoja“ būsimą susidūrimą su stresu. Vystymosi sistemų teorijos rėmuose pateikiami šiandienio vystymosi mokslo pagrindiniai atradimai, kurie teikia vilčių, kad keičiant sąveiką su vaiku per ankstyvosios vaikystės vystymą galima užtikrinti vaiko raidos potencialo išsiskleidimą.

1.1. ŽALOJANČIOS VAIKYSTĖS PATIRTIES SAMPRATA

Vaikystės patirtys svarbios visam žmogaus gyvenimui. Vaikai kaip viena silpniausių visuomenės grupių yra ypač pažeidžiami, todėl jų apsaugai skiriamas itin didelis dėmesys. JT Vaiko teisių konvencija yra vienas svarbiausių vaiko apsaugos ir gerovės standartų, draudžiančių visų rūšių smurtą ir įpareigojantis sukurti vaikams apsaugą, paramą ir galimybę dalyvauti priimant jų gyvenimą liečiančius sprendimus. Parama vaikams ir galimybė dalyvauti yra universali visiems vaikams, tuo tarpu apsaugos sistema įsitraukia, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš vaiką ir būtų išvengta jo raidą žalojančių patirčių. Vaiko gyvenimas yra jo patirtis. Šiandienis mokslas vaikų patyrimą ir aplinką, kurioje vyksta patyrimai, susieja su esminiais vaiko vystymosi elementais. Pripažįstama, kad vaikystės aplinka yra esminė sąlyga visapusiškai vaiko brandai. Tuo tarpu žalojanti vaikystės aplinka palieka neigiamą poveikį visam žmogaus gyvenimui.

Žalojančios vaikystės patirties tyrimus inicijavo V. Felitti, gydytojas ir mokslininkas, dirbantis prevencinės medicinos srityje. Novatoriškas V. Felitti tyrimas pradėjo revoliuciją ne tik prevencinės medicinos, bet ir vaikystės traumų ir