Įvadas
vaikystės pabrėžia ir paauglystės svarbą bei ieško mokslu pagrįstų intervencijų, kurios veiksmingai prisidėtų prie vaikų ir paauglių klestėjimo, o ne vien išgyvenimo ar pasikliovimo jų gebėjimu išgyventi. Kad vaikystės vystymasis būtų įrašytas į globalią politinę darbotvarkę, ženkliai prisidėjo įvairių disciplinų moksliniai atradimai, pabrėžiantys neurovystymąsi, aplinkos ir santykių reikšmę bei žalojančios vaikystės pasekmes žmogui, ateities kartoms ir visuomenės raidai. Šioje monografijoje pateikiami argumentų šaltiniai yra įvairių disciplinų publikuotų tyrimų rezultatai bei autorių atlikti originalūs empiriniai tyrimai Lietuvoje. Dėstymas pradedamas nuo problemos ir jos sprendinių teorinių paieškų, pereinant prie empiriniais duomenimis grindžiamos Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir gerovės analizės iki vaiko teisių apsaugos reformos ir po jos. Pirmajame šios monografijos skyriuje pateikiame žalojančios vaikystės patirties (toliau – ŽVP) koncepciją, žalos kategorijas, apimančias įvykius, paliekančius didelės kančios patirtį, kuri tokia paveiki ir įtakinga, kad gali keisti tolesnio žmogaus gyvenimo kryptį. ŽVP susijusi su tokiomis žalos kategorijomis (arba, kitaip tariant, įvykiais vaiko gyvenime) kaip pasikartojanti fizinė prievarta, pasikartojanti rimta emocinė prievarta, kontaktinė seksualinė prievarta, fizinė, emocinė nepriežiūra, šeimos nario įkalinimas, smurtas prieš motiną (gali būti ir prieš kitą šeimos narį), šeimos nario piktnaudžiavimas narkotikais ar / ir alkoholiu, šeimos nario depresija, psichikos liga, bandymas žudytis ar nusižudymas bei vieno ar abiejų biologinių tėvų praradimas, nepaisant priežasties (gali būti skyrybos, mirtis, vaiko atskyrimas nuo tėvų). Susikaupusi ŽVP vaiko gyvenime turi didelę įtaką daugybiniams sveikatos sutrikimams gyvenimo kelyje ir ženkliai sutrumpėjusiai gyvenimo trukmei. Šios neigiamos pasekmės aiškinamos remiantis toksinio streso koncepcija ir organizmo reagavimo į jį mechanizmais. Siekiant gilesnio supratimo aprašoma, kaip vaikai reaguoja į stresą ir kaip toksinis stresas atima galimybę organizmo sistemoms atgauti pusiausvyrą (atsigauti po streso), dėl ko paveikiama genų, reguliuojančių atsaką į stresą, raiška. Toksinio streso mokslas suteikia mums galimybę suprasti vystymosi ir elgesio iššūkius. Daugelis įprasčiausių elgesio iššūkių, su kuriais susiduria vaiko gerovės sistemos, yra nuspėjamas atsakas į toksinį stresą. Pavyzdžiui, paauglys, kuris įsiaudrina dėl nedidelės provokacijos, ar tėvas, kuriam sunku planuoti ir išgyventi, – visi jie vienaip ar kitaip parodo, kad yra sutrikusi reagavimo į stresą sistema. Biologiniu požiūriu tai adaptacija, o ne patologija. Jei aplinka suvokiama kaip pavojinga, prasminga pritaikyti reagavimo į stresą sistemą, kad situacija būtų nedelsiant išgyvenama, o ne skirti resursus ateičiai, kurios galbūt niekada nebus, planuoti. Tokia reakcija į stresą taikoma ir mažiau grėsmingoje aplinkoje, nes šios reakcijos negalima tiesiog imti ir išjungti. Todėl reikia suprasti, 16
