Ilona Tamutienė, Vytautas Kirka, Birutė Jogaitė, Vaida Auglytė
Nuo baudžiamosios intervencijos link puoselėjančios globos: tarpdisciplininis žvilgsnis į vaiko apsaugą ir gerovę Monografija
Ilona Tamutienė, Vytautas Kirka, Birutė Jogaitė, Vaida Auglytė
NUO BAUDŽIAMOSIOS INTERVENCIJOS LINK PUOSELĖJANČIOS GLOBOS: TARPDISCIPLININIS ŽVILGSNIS Į VAIKO APSAUGĄ IR GEROVĘ Monografija
Kaunas, 2020
Recenzentai: prof. dr. Liuda Radzevičienė, Šiaulių universitetas doc. dr. Lijana Gvaldaitė, Vilniaus universitetas doc. dr. Dalija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Viršeliui panaudota Vytauto Kirkos nuotrauka ISBN 978-609-467-451-8 (spausdintas) ISBN 978-609-467-450-1 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674501
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2020 © Ilona Tamutienė, 2020 © Vytautas Kirka, 2020 © Birutė Jogaitė, 2020 © Vaida Auglytė, 2020
TURINYS Padėka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 Autoriai ir jų indėlis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 Sąvokų apibrėžimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14 Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15 1. Patirties įtaka vaiko vystymuisi. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21 1.1. Žalojančios vaikystės patirties samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21 1.2. Žalojančios vaikystės patirties sąsajos su toksiniu stresu. . . . . . . . . . . . . 26 1.3. Kodėl toksinis stresas toks žalingas?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34 1.4. Pagrindiniai vaiko vystymosi mokslų atradimai: mikro- ir makrosistemų bei kontekstų integracinė perspektyva. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35 2. Nuo baudžiamosios intervencijos link veiksmingesnių vaiko apsaugos ir gerovės būdų. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 2.1. Baudžiamoji intervencija: smurto apibrėžimo problema . . . . . . . . . . . . . 42 2.2. Nuo paternalistinio iki vaiko autodeterminacinio požiūrio . . . . . . . . . . . . 46 2.3. Veiksmingos vaiko apsaugos ir gerovės paieškos. . . . . . . . . . . . . . . . . 51 3. Puoselėjančios globos koncepcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 3.1. Puoselėjančios globos samprata. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 3.2. Puoselėjančios globos komponentai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 3.3. Puoselėjančios globos kontekstai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70 3.4. Intervencijos ankstyvosios vaikystės periodu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 3.5. Puoselėjančios aplinkos paaugliams kūrimas derinant tai su raidos pokyčiais .83 4. Vaiko apsaugos ir gerovės sistemos vystymas bei faktiniai rezultatai Lietuvoje . 98 4.1. Vaiko apsaugos ir gerovės politikos vystymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98 4.2. Vaiko teisių apsaugos reformos įstatyminis pagrindas . . . . . . . . . . . . . . 108 4.3. Lietuvos vaikų ir juos auginančių šeimų susidūrimo su sunkumais mastai . . 123 5. Vaiko apsaugos veiksmingumo problemos Lietuvoje (iki vaiko teisių apsaugos reformos). . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136 5.1. Tyrimo analizės prieiga. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 5.2. Pranešimai apie vaikų nepriežiūrą ir smurtą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141 5.3. Patiriamos nepriežiūros ir smurto bei kitų sunkumų atskleidimas: vaikų perspektyva . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142 5.4. Nepriežiūros ir smurto prieš vaikus pranešimų tyrimas . . . . . . . . . . . . . 158 5.5. Vaiko apsaugos priemonių taikymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 6. Vaiko apsaugos ir paslaugų vaikams teikimo kontekstai: praktikų perspektyva. 164 6.1. Institucinė rizika vaiko apsaugoje: specialistų perspektyva . . . . . . . . . . . 164 6.1.1. Vaiko apsaugos institucinės rizikos teorinė prieiga . . . . . . . . . . . . 165 6.1.2. VTAS darbo specifikos kontekstas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168 6.1.3. Institucinės rizikos veiksniai vaiko apsaugoje. . . . . . . . . . . . . . . . 170 5
6.1.4. Socialinis ir politinis spaudimas vaiko apsaugoje. . . . . . . . . . . . . . 180 6.2. Paslaugų vaikams vystymo problemos ir kontekstai . . . . . . . . . . . . . . . 187 6.2.1. Tyrimo metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192 6.2.2. Priklausymas nuo paramos: „Labai apmaudu, kad NVO ir toliau lieka prašytojo, o ne partnerio vaidmenyje“. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 194 6.2.3. Veiklos tęstinumo ir biurokratinės naštos iššūkiai: nesėkmės sėkmė . . 199 6.2.4. Valdžios sektorius turėtų kurti puoselėjančią aplinką paslaugoms vystyti. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 203 7. Vaiko teisių apsaugos reformos vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 206 7.1. Vaiko teisių apsaugos reformos vertinimo tyrimo teorinė prieiga. . . . . . . . 207 7.2. Pasirengimas reformai ir priimti sprendimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213 7.3. Pasirengimas praktiškai įgyvendinti reformą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 218 7.3.1. Specialistų mokymų problemos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 218 7.3.2. Specialistų samdymas: eskaluojama nekompetencijos problema nespręsta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 222 7.4. Reformos praktinio įgyvendinimo proceso vertinimas. . . . . . . . . . . . . . 224 7.4.1. Reformos praktinis įgyvendinimas startavo nepasirengus, chaotiškai . 224 7.4.2. VTAS iššūkiai ir problemos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 225 7.4.3. Mobiliųjų komandų vertinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 234 7.4.4. Atvejo vadybos problematika. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 239 7.5. Konkretaus indėlio į pagalbą vaikui ir šeimai stoka: tarpdisciplininis aspektas. 245 7.5.1. Sveikatos priežiūros įstaigų vaidmens vertinimas . . . . . . . . . . . . . 248 7.5.2. Švietimo institucijų vaidmens vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 250 7.5.3. VTAS vaidmens vertinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 252 7.5.4. Reforma susiaurino požiūrį į vaiko teises . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255 7.6. Reformos vertinimo išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 259 8. Apibendrinamoji diskusija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 265 Summary. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Literatūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Priedai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Lentelių, paveikslų ir priedų sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
6
274 288 307 314
PADĖKA Ši knyga atsirado po teorinių ir praktinių duomenų apmąstymo, trukusio ne vienerius metus, nors naujausi duomenys surinkti per pastaruosius trejus. Norėtume padėkoti daugeliui žmonių, be kurių indėlio ši monografija nebūtų publikuota. Dėkojame tyrimo dalyviams, pirmiausia vaikams, už pasidalinimą savo patirtimi, kurioje daug skausmo, jautrumo, atsparumo ir išeičių ieškojimo. Politikos formuotojų ir įgyvendintojų vardu mes atsiprašome jūsų, kad jums teko tiek daug sunkumų ir daugeliu atvejų negavote tinkamos pagalbos. Džiaugiamės su tais, kurie sutiko jautrių žmonių ir turėjo į ką atsiremti. Manome, kad žinios apie toksinį stresą ir galimybes jį sumažinti padės jums labiau suprasti save, tėvus, o ateityje ir savo vaikus. Dėkojame praktikams. Esame liudininkai, kad kiekvienas iš jūsų, atskleisdamas savo išgyvenimus, susijusius su vaikų apsauga ir gerove, buvote sujaudintas iki sielos gelmių. Kai kurių iš jūsų ašaros, kalbant apie nuskriaustus vaikus, prie kurių jūs prisilietėte, kuriems jūs reikšmingai padėjote, atskleidžia jus kaip jautrius vaiko kančiai žmones, kupinus meilės, atjautos. Būtent jūs kėlėte klausimus apie sistemos prievartą, ignoruojamą vaiką, per didelį biurokratizmą ir kitas negeroves, kurios trukdo veiksmingai padėti su sunkumais susidūrusiam vaikui ir jo šeimai. Būtent jūs kalbėjote apie vaiko prieraišumo problemas, jo atplėšimą nuo jam svarbios aplinkos, paslaugų stoką, ypač patiems jauniausiems, paaugliams ir jaunimui. Jūsų patirtis atskleidė, kad jūs visa širdimi ir protu gilinotės į vaikų gerovę, teikėte siūlymus socialinės politikos formuotojams, tikėjotės, bet ne visuomet buvote išgirsti. Apmaudu. Toks drastiškas didesnės galios turinčiųjų „triumfas“ supriešina, atskiria. O mums visiems be išimties reikia solidarumo ir paramos, ypač keičiant kryptį nuo baudžiamosios intervencijos link puoselėjančios globos. Jūs buvote pavargę nuo nuolatinio spaudimo ir skausmingai jautrių situacijų, priešiškų darbo aplinkybių, tačiau radote laiko pasidalinti savo patirtimi. Ačiū jums. Šioje monografijoje gausu originalių ištraukų iš interviu. Tegul jos būna liudijimas, kad, norint padėti, pirmiausia būtina išgirsti vaiką ir tuos, kurie už jį atsakingi.
7
Turinys Padėka
Dėkojame Gintarei Žukauskaitei už suteiktą teisę naudoti jos surinktus empirinius duomenis, kurie padėjo atskleisti vaiko teisių apsaugos reformos formavimo procesus. Dėkojame Žygimantui ir Kristupui Tamučiams už techninį indėlį adaptuojant paveikslus lietuvių kalba ir bendrą supratimą bei paskatinimą nesustoti. Dėkojame recenzentėms Liudai Radzevičienei, Dalijai Snieškienei ir Lijanai Gvaldaitei, lietuvių kalbos redaktorei, maketuotojai, kurių dėka mūsų dėstoma mintis tapo sklandesnė, aiškesnė. Dėkojame NVO vaikams konfederacijai, kuri paskatino, finansavo vaiko teisių apsaugos reformos pirmojo etapo tyrimą ir skatino toliau tyrinėti šią sritį. Ypač dėkingi Elenai Urobonienei ir Genovaitei Paliušienei. Dėkojame visiems savo kolegoms, dirbantiems VDU, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie šios knygos gimimo. Tyrimas yra Vytauto Didžiojo universiteto klasterio „Europos viešoji erdvė: politika, komunikacija, diskursas“ mokslinio projekto „Vaikų gerovės politikos įgyvendinimo veiksmingumo vertinimas“ (Nr. VAG-S-08-04/01) dalis. Monografijos leidybą finansavo VDU Mokslo fondas.
8
A UTORIAI IR JŲ INDĖLIS Ilona Tamutienė – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorė, vyriausioji mokslo darbuotoja. 2004 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė disertaciją „Vaiko teisių apsaugos institute sąveika prievartos prieš vaiką atveju“, tačiau ir bakalauro, ir magistro baigiamieji darbai tiesiogiai siejosi su vaikų apsauga ir gerove. Nuo pat bakalauro studijų Ilona dalyvavo praktiniame vaiko apsaugos ir gerovės darbe. Ji prisidėjo prie LR Vaiko globos įstatymo projekto (1998), LR šeimos politikos koncepcijos (1995) (buvo vaiko saugumo skyriaus autorė), LR Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos įstatymo (2002) projekto bendraautorė. Baigusi magistro studijas dirbo Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Mokslinių interesų kryptys fokusuojamos ne tik į vaikų apsaugos ir gerovės sritį, bet ir į alkoholio žalą kitiems nei geriantysis tyrimų sritį bei nevyriausybinių organizacijų veiklą. Šioje monografijoje Ilonos Tamutienės indėlis yra esminis. Ji yra monografijos sudarytoja ir pagrindinė autorė, parašiusi visus skyrius, išskyrus 4.1. Poskyriai 5.3. ir 6.1. parašyti su bendraautorėmis. Vytautas Kirka – Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedroje baigė socialinės politikos studijų bakalaurą ir 2017 m. parašė baigiamąjį bakalauro darbą „Vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimas dirbant su socialinės rizikos šeimomis: Jonavos rajono savivaldybės VTAS atvejis“. Baigęs šias studijas nuo 2017 m. dirba vaiko teisių apsaugos specialistu. Vytautas Kirka parašė šios monografijos 4.2 poskyrį. Vaida Auglytė – Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedroje baigė socialinės politikos studijų bakalaurą ir 2016 m. parašė baigiamąjį bakalauro darbą „Jaunimo savanorišką veiklą nevyriausybinėse organizacijose skatinančios priemonės“. 2018 m. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedroje baigė valstybės institucijų administravimo magistro studijas ir parašė baigiamąjį magistro darbą „Vaiko apsaugos politikos įgyvendinimo veiksmingumas Lietuvoje“. Studijuodama Vaida Auglytė akademinę praktiką atliko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje bei Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje, kur turėjo galimybę prisidėti prie mokslinių tyrimų rengimo, analizių rašymo ir tyrimų rezultatų apibendrinimo, aktyviai dalyvavo mokslinėje 9
Autoriai ir jų indėlis
veikloje rengdama publikacijas ir dalyvaudama mokslinėse konferencijose bei seminaruose. Vaida Auglytė kartu su Ilona Tamutiene yra šios monografijos 6.1 poskyrio bendraautorė. Birutė Jogaitė – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros doktorantė rašanti disertaciją temą „Alkoholio žalos valdymo efektyvumas Lietuvoje“, kurioje nagrinėjamas institucinis atsakas mažinant alkoholio žalą vaikams, problematizavimo reikšmė sprendimų priėmimo procese. Nuo 2018 m. dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliojoje komandoje kaip priklausomybės ligų specialistė. Mokslinių interesų kryptys – alkoholio žala kitiems nei geriantysis, alkoholio žala vaikams. Birutė Jogaitė ir Ilona Tamutienė yra šios monografijos 5.3 poskyrio bendraautorės.
10
S ĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI Adulcentrizmas – suaugusiųjų polinkis žiūrėti į vaikus ir jų problemas iš šališkos, suaugusiųjų perspektyvos, taip sukuriant kliūtis veiksmingai praktikai ir santykiams su vaikais. Ankstyvasis vaikystės vystymasis – daugialypis konstruktas, kurio centre yra besivystantis vaikas daugiasluoksniame ir tarpusavyje susijusiame kontekste, darančiame įtaką vaiko raidai. Ankstyvoji vaikystė – vaiko amžiaus tarpsnis nuo jo pradėjimo iki 8–9 metų. Atvejo vadyba – atvejo vadybininko koordinuojamos kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą organizavimas bei teikimas, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir sudarytų sąlygas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. Autodeterminacija yra požiūrių ir gebėjimų derinys, verčiantis žmones išsikelti sau tikslus ir imtis iniciatyvos siekiant juos įgyvendinti, prisiimant atsakomybę už pasekmes. Vaiko apsaugoje autodeterminacinis požiūris yra priešingas paternalizmui ir pabrėžia, kaip svarbu vaikui aktyviai dalyvauti ir spręsti dėl savo gyvenimo. Baudžiamoji intervencija – vaiko apsaugoje yra paremta smurto prieš vaiką išaiškinimu ir kaltųjų nubaudimu. Baudžiamoji intervencija gali būti apibūdinama ir kontrolės bei priežiūros dominavimu, informuojant apie represines pasekmes netenkinant keliamų standartų. Dinaminio vystymosi sistemų teorija yra konstruktyvus ir lankstus modelis, įgalinantis mus pažvelgti į vystymosi turtingumą, sudėtingumą bioekologiniame kontekste ir paaiškinti šios įvairovės kitimą, pradedant genų ekspresija molekulių lygmenyje ir cheminių hormonų sekrecija, baigiant elgesio raiška, įvertinant ir apdorojant patirtį. Epigenetinė adaptacija yra biologinis procesas, per kurį abipusiai individo ir aplinkos konteksto santykiai kuria kokybinius mūsų genetinės struktūros pokyčius – tiek esamos, tiek būsimų kartų atžvilgiu. Genai yra cheminiai „pasekėjai“, o ne pirminiai / varomieji vystymosi proceso dalyviai; jų raišką biologiniame lygmenyje lemia konteksto įtaka. Cheminiai signalai, atsirandantys dėl aplinkos įtakos – „epigenetiniai parašai“ – turi įtakos, kada ir kaip genai yra įjungiami ir išjungiami, ar pokytis yra laikinas, ar nuolatinis. 11
Sąvokų apibrėžimai
Familializmas reiškia procesus, kai vaiko poreikiai, bėdos yra nepastebimi, o pagalbos darbuotojai visus resursus nukreipia tik į tėvus, kurie turi didesnę galią nei vaikas. Į šeimą centruota vaiko apsaugos sistema gali būti chimeriška, ypač nepriežiūros, smurto atvejais, nes, susifokusavus į paslaugas suaugusiesiems, vaikai tampa „nematomi“. Globos ir priežiūros teikėjai (angl. „caregivers“) – asmenys, labai artimai susiję su vaiku ir atsakingi už jo kasdienę priežiūrą bei palaikymą. Pirminiais globėjais laikomi tėvai, šeimos nariai ir kiti žmonės, tiesiogiai atsakingi už vaiką namuose. Tačiau į šią sąvoką įeina auklėtojai, pedagogai, sveikatos priežiūros specialistai ir kiti asmenys, dirbantys su vaikais. Institucinė rizika – tokia padėtis, kai dėl susiklosčiusių kompleksinių aplinkybių yra didelė tikimybė, kad vaikas, kuriam reikia apsaugos, jos negaus, o kai kuriais atvejais dar labiau nukentės. Mobilioji komanda – specialistų grupė, teikianti į krizę patekusiai šeimai ir (ar) vaikui intensyvią pagalbą ir (ar) bendradarbiaujanti su atvejo vadybininku, nustačius vaiko apsaugos poreikį. Paternalizmas – kišimasis į asmens laisvę veikti pateisinamas priežastimis, susijusiomis su asmens gerove, gėriu, laime, poreikiais, interesais ar vertybėmis. Paternalizmas yra tokia palankumo forma, kai pagalbą teikiančio asmens naudos ir žalos samprata skiriasi nuo kliento ir pagalbą teikiantysis jos nepaiso. Paternalizmas praktikoje pasireiškia principu „turintis galią žino, kas gaunančiajam geriau“. Puoselėjanti globa – tai sukurta aplinka, užtikrinanti gerą vaikų sveikatą ir mitybą, apsauganti juos nuo grėsmių ir suteikianti jiems galimybių anksti mokytis per emociškai palaikančią ir reaguojančią sąveiką. Toksinis stresas – ilgalaikis atsako į stresą sistemos aktyvavimas be palaikančiųjų produktyvių santykių. Vaiko apsauga – vaikų, kurie identifikuojami kaip kenčiantys ar galintys patirti didelę žalą dėl prievartos ar nepriežiūros, apsaugos procesas. Šis terminas naudojamas apibūdinti filosofijas, strategijas, standartus, gaires ir procedūras, siekiant apsaugoti vaikus nuo tyčinės ir netyčinės žalos. Apibrėžimas atspindi organizacijų ir joms priklausančių žmonių pareigą rūpintis vaikais. Vaiko apsauga yra neatsiejama jo gerovės dalis. Vaiko gerovė – terminas, dažniausiai vartojamas bendrąja prasme, siekiant aprėpti plačią valstybės ir jos įgaliotų specialistų pagalbą vaikams ir jų šeimoms – tiek prievartos ir aplaidumo atvejais, tiek ir tada, kai nustatoma, kad šeimai reikia pagalbos dėl, pavyzdžiui, skurdo ar darbo ir šeimos derinimo. Šia 12
Sąvokų apibrėžimai
prasme vaikų gerovė yra susijusi su jų apsauga, teikiant bendras prevencijos, įskaitant sveikatos, švietimo, poilsio, paramos šeimai ir gydymo, paslaugas. Vaiko vystymasis – holistiniu požiūriu apima, bet tuo neapsiriboja, fizinį, pažintinį, kalbos, socialinį, emocinį, etinį ir dvasinį vystymąsi, taip pat tautinės ar grupinės tapatybės jausmą. Žalojanti vaikystės patirtis – vienas ar daugiau įvykių ar aplinkybių (įskaitant, bet neapsiribojant ŽVP studijoje išskirtomis kategorijomis), kurios pažeidžia vaiko fizinę ir psichologinę sveikatą, paveikdamos jo gyvenimo kelią.
13
S ANTRUMPOS ŽVP – žalojanti vaikystės patirtis VTAS – vaiko teisių apsaugos specialistai AV – atvejo vadyba VAGS – vaiko apsaugos ir gerovės sistemos DVST – dinaminio vystymosi sistemų teorija VTK – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija MK – mobilioji komanda NVO – nevyriausybinė organizacija VDC – vaikų dienos centras UNICEF – Jungtinių Tautų Vaikų fondas (angl. „The United Nations Children‘s Fund“) UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. „United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization“). G20 – (Didžiojo) dvidešimtuko grupė (angl. „The Group of Twenty“)
14
Į VADAS Ilona Tamutienė
Vaikystėje patirti išgyvenimai lydi žmogų visą gyvenimą. Vieni jų įsirėžia giliau, kiti praslysta nejučia. Svarbu, kad vaikystės patirtis būtų tausojanti, o ne žalojanti. Žalojanti vaikystės patirtis (ŽVP), kurios koncepciją aprašė V. Felitti su kolegomis, palieka neigiamą patirtį visam žmogaus gyvenimui, o be veiksmingų intervencijų – perduodama ir ateities kartoms1. Ypač svarbi ankstyvoji vaikystė ir paauglystė. Pastaruoju metu vystymuisi ankstyvojoje vaikystėje skiriamas globalus politinis dėmesys. Darnaus / tvaraus vystymosi tikslai įtraukia ankstyvąjį vaikystės vystymą kaip raktą, siekiant pasaulio permainų iki 2030 m. JT generalinio sekretoriaus pasaulinė strategija moterų, vaikų ir paauglių sveikatai 2016–2030 m. susintetina naują viziją, kurios tikslas – išgyventi, klestėti ir transformuotis. Pasaulinės institucijos – UNICEF, Pasaulio bankas, UNESCO, PSO ankstyvajai vaikystei savo programose teikė prioritetą2, 3, 4, 5. 2018 m. gegužės mėn. sukurtas Puoselėjančios globos tinklas (angl. „Nurturing Care Framework“), kuris vysto politikos gaires, įgalinančias puoselėjančios globos vystymą, įskaitant sveikatą, mitybą, apsaugą ir saugumą, atliepiančią priežiūrą ir ankstyvojo mokymosi galimybes6, 7, 8. Vis daugiau mokslinių tyrimų greta ankstyvosios 1
2
3
4
5
6
7
8
Felitti, V. J., Anda, R. F., Nordenberg, D., et al. (1998). Relationship of childhood abuse and household dysfunction to many of the leading causes of death in adults: the Adverse Childhood Experiences (ACE) study. Am J Prev Med., 14(4), 245–258. https://doi.org/10.1016/S0749-3797 (98)00017-8. Black, M. M., Walker, S. P., Fernald, L. CH., et al. (2016). Early childhood development coming of age:science through the life course. Lancet., 389, 77–90. World Health Organization. United Nations Children’s Fund, World Bank Group. (2018). Nurturing care for early childhood development: a framework for helping children survive and thrive to transform health and human potential. Geneva, Switzerland: World Health Organization. Geneva: World Health Organization. Licence: CC BY-NC-SA, 3. Britto, P. R., Lye, S. J., Proulx, K., et al. (2016). Nurturing care: promoting early childhood development. Lancet, 389, 91–102. Daelmans, B., Darmstadt, G. L., Lombardi, J., Black, M. M., Britto, P. R., Lye, S., ... & Richter, L. M. (2017). Early childhood development: the foundation of sustainable development. The Lancet, 389(10064), 9–11. Wertlieb, D. (2019). Nurturing care framework for inclusive early childhood development: opportunities and challenges. Developmental Medicine & Child Neurology. Tomlinson, M., Darmstadt, G. L., Yousafzai, A. K., Daelmans, B., Britto, P., Gordon, S. L., ... & Dua, T. (2019). Global research priorities to accelerate programming to improve early childhood development in the sustainable development era: a CHNRI exercise. Journal of Global Health, 9(3). Coll-Seck, A., Clark, H., Bahl, R., Peterson, S., Costello, A., & Lucas, T. (2019). Framing an agenda for children thriving in the SDG era: a WHO–UNICEF–Lancet Commission on Child Health and Wellbeing. The Lancet, 393(10167), 109–112.
15
Įvadas
vaikystės pabrėžia ir paauglystės svarbą bei ieško mokslu pagrįstų intervencijų, kurios veiksmingai prisidėtų prie vaikų ir paauglių klestėjimo, o ne vien išgyvenimo ar pasikliovimo jų gebėjimu išgyventi. Kad vaikystės vystymasis būtų įrašytas į globalią politinę darbotvarkę, ženkliai prisidėjo įvairių disciplinų moksliniai atradimai, pabrėžiantys neurovystymąsi, aplinkos ir santykių reikšmę bei žalojančios vaikystės pasekmes žmogui, ateities kartoms ir visuomenės raidai. Šioje monografijoje pateikiami argumentų šaltiniai yra įvairių disciplinų publikuotų tyrimų rezultatai bei autorių atlikti originalūs empiriniai tyrimai Lietuvoje. Dėstymas pradedamas nuo problemos ir jos sprendinių teorinių paieškų, pereinant prie empiriniais duomenimis grindžiamos Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir gerovės analizės iki vaiko teisių apsaugos reformos ir po jos. Pirmajame šios monografijos skyriuje pateikiame žalojančios vaikystės patirties (toliau – ŽVP) koncepciją, žalos kategorijas, apimančias įvykius, paliekančius didelės kančios patirtį, kuri tokia paveiki ir įtakinga, kad gali keisti tolesnio žmogaus gyvenimo kryptį. ŽVP susijusi su tokiomis žalos kategorijomis (arba, kitaip tariant, įvykiais vaiko gyvenime) kaip pasikartojanti fizinė prievarta, pasikartojanti rimta emocinė prievarta, kontaktinė seksualinė prievarta, fizinė, emocinė nepriežiūra, šeimos nario įkalinimas, smurtas prieš motiną (gali būti ir prieš kitą šeimos narį), šeimos nario piktnaudžiavimas narkotikais ar / ir alkoholiu, šeimos nario depresija, psichikos liga, bandymas žudytis ar nusižudymas bei vieno ar abiejų biologinių tėvų praradimas, nepaisant priežasties (gali būti skyrybos, mirtis, vaiko atskyrimas nuo tėvų). Susikaupusi ŽVP vaiko gyvenime turi didelę įtaką daugybiniams sveikatos sutrikimams gyvenimo kelyje ir ženkliai sutrumpėjusiai gyvenimo trukmei. Šios neigiamos pasekmės aiškinamos remiantis toksinio streso koncepcija ir organizmo reagavimo į jį mechanizmais. Siekiant gilesnio supratimo aprašoma, kaip vaikai reaguoja į stresą ir kaip toksinis stresas atima galimybę organizmo sistemoms atgauti pusiausvyrą (atsigauti po streso), dėl ko paveikiama genų, reguliuojančių atsaką į stresą, raiška. Toksinio streso mokslas suteikia mums galimybę suprasti vystymosi ir elgesio iššūkius. Daugelis įprasčiausių elgesio iššūkių, su kuriais susiduria vaiko gerovės sistemos, yra nuspėjamas atsakas į toksinį stresą. Pavyzdžiui, paauglys, kuris įsiaudrina dėl nedidelės provokacijos, ar tėvas, kuriam sunku planuoti ir išgyventi, – visi jie vienaip ar kitaip parodo, kad yra sutrikusi reagavimo į stresą sistema. Biologiniu požiūriu tai adaptacija, o ne patologija. Jei aplinka suvokiama kaip pavojinga, prasminga pritaikyti reagavimo į stresą sistemą, kad situacija būtų nedelsiant išgyvenama, o ne skirti resursus ateičiai, kurios galbūt niekada nebus, planuoti. Tokia reakcija į stresą taikoma ir mažiau grėsmingoje aplinkoje, nes šios reakcijos negalima tiesiog imti ir išjungti. Todėl reikia suprasti, 16
Įvadas
kad vaikystėje patirtas toksinis stresas gali žmogaus gyvenimą pasukti skirtinga linkme nei tokio streso nepatyrusio. Priešinga žalojančiai vaikystės patirčiai yra puoselėjanti vaiko globa ir priežiūra. Puoselėjanti vaikų globa ir priežiūra apibrėžiama kaip stabili aplinka, jautri vaikų sveikatos ir mitybos poreikiams, sauganti nuo grėsmių, užtikrinanti galimybes anksti mokytis ir socialinę sąveiką, kuri yra atliepianti, palaikanti emocijas ir skatinanti vystymąsi. Puoselėjančią globą ir priežiūrą palaiko ir įtakoja daugybė socialinių kontekstų – nuo namų / šeimos iki tėvų darbo, vaiko priežiūros, mokymosi, platesnės bendruomenės ir politikos. Antrajame monografijos skyriuje rašoma apie būtinybę pereiti nuo baudžiamosios intervencijos link veiksmingesnių vaiko ir jo šeimos apsaugos ir gerovės būdų. Baudžiamosios intervencijos esmė yra nustatyti pasireiškusį smurtą ar jo riziką. Tai labai svarbus uždavinys, susijęs su smurto formų apibrėžimais. Apžvelgę smurto formas galime matyti, kad šalia tradicinių seksualinio, fizinio, psichologinio ir nepriežiūros formų atsiranda naujos smurto formos, kurios turi labai didelį ryšį su vaiko vystymosi mokslų atradimais, pavyzdžiui, prievarta prieš vaiką įsčiose. Įrodyta, kad vartojant alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas atimama iš vaiko sveiko vystymosi galimybė dar būnant motinos įsčiose. Kita vertus, žinant, kaip toksinis stresas, patirtas vaikystėje, įtakoja žmogaus tolesnį gyvenimą, ypač reakcijas į grėsmes, akivaizdu, kad tik baudžiamosios priemonės problemos neišsprendžia, o kai kuriais atvejais gali tik dar labiau pagilinti. Todėl greta smurto / prievartos apibrėžimų problematikos išskiriama ir požiūrio į vaiką bei jo apsaugą svarba. Norint įveikti negandų, patirtų vaikystėje, poveikį, reikia sumažinti ryškaus streso šaltinius ir aktyviai ugdyti įgūdžius bei gebėjimus. Žinant žmogaus reagavimo į stresą mechanizmus, toksinio streso poveikį žmogui, būtų naivu manyti, kad vyraujančios priežiūros ir kontrolės intervencijos bus veiksmingos priemonės vaiko gerovei užtikrinti. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje apibrėžiami vaiko apsaugos, dalyvavimo ir paramos komponentai. Tai aukščiausias vaiko apsaugos ir gerovės standartas, bet praktiškai jį įgyvendinti kyla daug iššūkių. Čia susikerta du vaiko apsaugos ir gerovės užtikrinimo požiūriai ir į vaiką arba į tėvus sukoncentruotas požiūris. Konvencija įpareigoja šiuos požiūrius derinti priklausomai nuo situacijos. Vien į tėvus sukoncentruotas požiūris, kai į vaiką praktiškai nekreipiama dėmesio, nes manoma, kad išsprendus tėvų problemas automatiškai išsispręs ir vaikų problemos, turi daug trūkumų. Visų pirma tai apriboja vaiko dalyvavimą ir neleidžia pastebėti vaiko patiriamų sunkumų, jo kančių. Blogiausiu atveju tai baigiasi vaikų mirtimi, nes kylanti jiems rizika nebuvo įvertinta. Tačiau vien į vaiką sukoncentruotas požiūris taip pat turi trūkumų, nes 17
Įvadas
rizika, kylanti vaikui, gali būti pervertinama, dėl to jis gali būti atskirtas nuo tėvų ir jam svarbių žmonių, aplinkos ir taip padaroma dar daugiau žalos nei tai buvo intervencijos pradžioje. Iš kitos pusės, vien į vaiką sukoncentruotas požiūris kelia labai didelius reikalavimus tėvams, kuriems įgyvendinti jie gali neturėti resursų, ypač tie, kurie augo ŽVP ar gyvena skurde ir socialiai atskirti. Kadangi dauguma vaiko apsaugos klientų yra būtent patyrę ŽVP ir perdėtai reaguoja į grėsmes, todėl intervencijos turėtų būti gerai apgalvotos, paremtos mokslu. Vien priežiūros ir kontrolės intervencijos didina stresą, įjungia gynybos mechanizmus, sukelia konfliktus. Net jei apsaugos ir gerovės specialistai prevenciškai lanko šeimas, juos vaikystėje ŽVP išgyvenę asmenys gali traktuoti kaip grėsmę jų ir šeimos saugumui. Kita vertus, tokiose šeimose dėl nekontroliuojamo atsako į grėsmes, menkų vykdomųjų funkcijų, kurios susiformuoja vaikystėje ir paauglystėje, raiškos (savikontrolė, saviorganizacija, daugybės užduočių derinimas ir pan.) kyla rimtas pavojus, kad savo vaikus mylintys tėvai neturės pakankamai gebėjimų ir resursų jais pasirūpinti, todėl šioms šeimoms svarbu padėti, ne tik kelti reikalavimus. Dažniausiai būtent tokiame kontekste iškyla vaiko apsaugos ir gerovės darbuotojų dilema, kaip apsaugti vaiką ir kartu šeimą. Smurto atveju tai gali būti nesuderinama, ypač kai visuomenėje vyrauja dvigubas reikalavimas – išsaugoti vaikui šeimą ir apsaugoti jį nuo smurto šeimoje. Tokio spaudimo kontekste yra gajūs kontrolės ir kaltinimo aspektai. Nesėkmės atveju siekiama įsitikinti, ar darbuotojai padarė viską, ką privalėjo, o jei nepadarė – nubausti. Šiame procese drauge auga popierizmas, posėdžiavimo ir institucinė rizika, tai reiškia, kad viskas bus dokumentuojama ir daroma pagal įstatymo raidę, nes darbuotojas nori apsidrausti nuo kaltinimų. Šiame kontekste kalbama apie „pražiūrėtą žmogų“, „zombinį“ socialinį darbą ar „dokumentinius“ klientus. Kad taip nenutiktų, siūloma mažinti spaudimą ir tėvams, ir darbuotojams, sudaryti jiems galimybes kuo veiksmingiau atlikti pareigas. Atsakymus į klausimą, kaip tai padaryti, pateikia mokslas ir praktika. Linkstama link puoselėjančios globos koncepcijos, gimusios iš tarpdisciplininių mokslų įrodymų. Trečiasis monografijos skyrius skiriamas puoselėjančios globos koncepcijos sampratai, jos komponentams ir mokslu grįstoms intervencijoms, skirtoms ankstyvosios vaikystės ir paauglystės puoselėjančiai priežiūrai bei globai. Siekiant užtikrinti atsparumą ir užkirsti kelią toksiniam stresui arba jį sumažinti, reikia šių veiksnių: reaguojančios priežiūros, kuri skatintų sveiką vystymąsi ir saugotų nuo streso, sutelkti dėmesį į pagrindinių gebėjimų stiprinimą, saugios, gerai reguliuojamos ir palaikančios aplinkos, leidžiančios valdyti naujų įgūdžių ir elgesio bandymus bei tikrinimų rizikas. Puoselėjančios globos koncepciją nagrinėjančiame monografijos skyriuje didelis dėmesys skiriamas mokslu grįstoms intervencijoms į puoselėjančią ankstyvosios vaikystės ir paauglystės 18
Įvadas
globą. Šie amžiaus tarpsniai yra jautriausi, jų metu intervencijos, patiriamos iš aplinkos, veikia labiausiai. Ketvirtasis–šeštasis monografijos skyriai skirti Lietuvos atvejo analizei ir apima tyrimus, atliktus iki 2018 m. liepos 1 d. startavusios vaiko teisių apsaugos reformos bei po jos. Remiamasi kokybine metodologija. Skirtingais etapais yra paimti 137 kokybiniai interviu ir atlikta 203 socialinės rizikos (po reformos socialinę riziką patiriančių) šeimų bylų turinio analizė. Išanalizavus bylas buvo suformuotas praktinės vaiko apsaugos modelis, kuris taikomas Lietuvoje, įtraukiant pranešimus apie smurtą ir vaiko nepriežiūrą, atvejo tyrimą, intervencinių priemonių pasirinkimą. Bylų analizė parodė, kad vaiko apsauga yra nepakankamai veiksminga, didžiausias dėmesys skiriamas vaiko tėvams, ignoruojant paties vaiko vaidmenį. Tačiau šiai prielaidai patvirtinti reikėjo papildomų tyrimų, todėl buvo nuspręsta apklausti vaikus, kurie auga piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų šeimose, su kuriomis dirba socialiniai darbuotojai. Tyrimo esmė buvo ištirti vaikų perspektyvą: kokią žalą ir sunkumų jie patiria, kam apie tai papasakoja ir kokios specialistų pagalbos yra gavę. Šis tyrimas patvirtino bylų analizėje išryškėjusią tendenciją – pagalbos procesas „prisimagnetina“ prie suaugusiojo, vaikai lieka nuošalyje. Nors ši tendencija yra vyraujanti, vaikų patirtyse išryškėjo ir teigiamų elementų, susijusių su jų gerovei reikšmingomis rutininėmis paslaugomis, dažniausiai vaikų dienos centruose. Siekiant labiau įsigilinti į kontekstus, susijusius su pagalba vaikui, ir kliūtis, kurios trukdo veiksmingai apsaugoti vaiką, buvo atliktas kokybinis tyrimas su vaiko teisių apsaugos specialistais. Šis tyrimas leido identifikuoti didelį socialinį ir politinį spaudimą vaiko teisių apsaugos specialistų darbui, ypač tais atvejais, kai tenka spręsti dilemą, kaip apsaugoti vaiką nuo jį neprižiūrinčių ar net prieš jį smurtaujančių tėvų ir kartu išsaugoti vaiko teisę į šeimą, didelius darbo krūvius, paslaugų vaikams trūkumą, tarpinstitucinio darbo problemą, tendenciją susifokusuoti ties dokumentacija, mokymų, kurie atitiktų praktiniame darbe sutinkamų problemų sprendinius, trūkumą ir kitus veiksnius, reikšmingai prisidedančius prie institucinės rizikos apsaugant vaiką (pavojus, kad vaikai nebus apsaugoti arba bus dar labiau traumuoti tų, kurie turi jiems padėti). Iš kokybinių tyrimų, kuriuose informantai buvo vaikai ir vaiko teisių apsaugos specialistai, identifikavome, kad vaikų dienos centrų vaidmuo nepriežiūrą, skurdą patiriantiems vaikas yra esminis. Vaiko teisių apsaugos specialistai atstovavo pozicijai, kad juos reikia stiprinti, nes egzistuoja daug problemų, dėl kurių vaikų dienos centrams sunku suteikti kokybiškas paslaugas vaikams ir patiems išsilaikyti. Kadangi puoselėjančiai globai aplinkybės, kuriomis veikia paslaugų vaikui teikėjai, yra esminės, buvo nutarta įsigilinti į jas, išklausant 19
Įvadas
dirbančiuosius VDC. Siekiant geriau suprasti, buvo atliktas kokybinis struktūruotas interviu su vaikų dienos centrų ekspertais. Jo rezultatai atskleidė, kokioje sudėtingoje aplinkoje teikiamos paslaugos vaikams: poreikis labai didelis, o finansavimas – simbolinis, fragmentuotas, konkursinis. VDC, įsikūrę po nepriklausomybės atgavimo, beveik tris dešimtmečius egzistuoja kaip projektas, dirba nuolatinio streso sąlygomis. Penktasis monografijos skyrius paremtas oficialios statistikos rodikliais bei vaiko teisių apsaugos reformos dokumentais (įstatymais ir poįstyminiais aktais). Šis skyrius atskleidžia formalų vaiko apsaugos ir gerovės problemos matymą, politinį sprendimą. Argumentuojami problemos ir paslaugų neatitikimo mastai. Šeštasis skyrius skiriamas vaiko teisių apsaugos reformai įvertinti. Vertinimas atliktas remiantis reformos dalyvių perspektyva ir R. Vedung (2017) pasiūlytu vertinimo metodu, pasitelkus argumentus ir interviu su asmenimis, kurie dalyvavo rengiant reformos dizainą, ir tais, kurie turėjo praktiškai taikyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą po 2018 m. liepos 1 d. Į tyrimą buvo įtraukti vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, vadybininkai, psichologai, priklausomybių ligų konsultantai ir vyko trimis etapais. Tyrimas atskleidė, kad reforma buvo menkai fokusuota į problemų, identifikuotų iki reformos, sprendimą, koncentruojantis į vadybos elementus ir smurto identifikavimą. Neišsprendus trūkstamų paslaugų ir kitų problemų, kurios trukdė veiksmingą apsaugą, reformos priemonės visuomenės buvo sutiktos priešiškai, gynybiškai ir vertintinos kaip stiprinančios baudžiamosios intervencijos strategiją. Monografijos pabaigoje pateikiamos identifikuotų problemų sprendimo kryptys. Akcentuojama būtinybė grįžti prie veiksmingą vaiko apsaugą komplikuojančių problemų ir jų sprendimo, keičiant požiūrį, kad būtina nuo priežiūros ir baudžiamosios intervencijos pereiti prie puoselėjančios globos. Monografija skirta mokslininkams, praktikams, politikams, studentams, vaikų tėvams ir su vaikais dirbantiems specialistams bei visiems suaugusiesiems, esantiems šalia vaikų.
20
1 . PATIRTIES ĮTAKA VAIKO VYSTYMUISI Ilona Tamutienė
Vaiko patirtis priklauso nuo jo aplinkos, kurioje reikšmingiausią vaidmenį atlieka jo tėvai. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti kontekstai, įskaitant tuos, kuriuose veikia vaiko motina, tėvas ir kiti globos teikėjai. Aplinkoje glūdi ne tik pavojai, bet ir turtas. Šiame skyriuje apžvelgiama žalojančios vaikystės patirties samprata, pasekmės. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl žalojanti vaikystės patirtis taip veikia žmogaus gyvenimą, pasitelkiama streso teorinė prieiga. Toksinio streso sąvoka ir besivystančio vaiko reakcijos į jį atskleidžia sudėtingas vaiko gyvenimo patirtis ir tai, kaip jos „užminuoja“ būsimą susidūrimą su stresu. Vystymosi sistemų teorijos rėmuose pateikiami šiandienio vystymosi mokslo pagrindiniai atradimai, kurie teikia vilčių, kad keičiant sąveiką su vaiku per ankstyvosios vaikystės vystymą galima užtikrinti vaiko raidos potencialo išsiskleidimą.
1.1. ŽALOJANČIOS VAIKYSTĖS PATIRTIES SAMPRATA Vaikystės patirtys svarbios visam žmogaus gyvenimui. Vaikai kaip viena silpniausių visuomenės grupių yra ypač pažeidžiami, todėl jų apsaugai skiriamas itin didelis dėmesys. JT Vaiko teisių konvencija yra vienas svarbiausių vaiko apsaugos ir gerovės standartų, draudžiančių visų rūšių smurtą ir įpareigojantis sukurti vaikams apsaugą, paramą ir galimybę dalyvauti priimant jų gyvenimą liečiančius sprendimus. Parama vaikams ir galimybė dalyvauti yra universali visiems vaikams, tuo tarpu apsaugos sistema įsitraukia, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš vaiką ir būtų išvengta jo raidą žalojančių patirčių. Vaiko gyvenimas yra jo patirtis. Šiandienis mokslas vaikų patyrimą ir aplinką, kurioje vyksta patyrimai, susieja su esminiais vaiko vystymosi elementais. Pripažįstama, kad vaikystės aplinka yra esminė sąlyga visapusiškai vaiko brandai. Tuo tarpu žalojanti vaikystės aplinka palieka neigiamą poveikį visam žmogaus gyvenimui. Žalojančios vaikystės patirties tyrimus inicijavo V. Felitti, gydytojas ir mokslininkas, dirbantis prevencinės medicinos srityje. Novatoriškas V. Felitti tyrimas pradėjo revoliuciją ne tik prevencinės medicinos, bet ir vaikystės traumų ir 21
1. Patirties įtaka vaiko vystymuisi
vaiko raidos tyrimų lauke bei praktikoje9. Žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusio žmogaus sveikatai jis atskleidė atsitiktinai, dirbdamas gydytoju svorio mažinimo programoje. Įžvalgos prasidėjo 1985 m., kai V. Felitti susidūrė su paciente, kurios nutukimą pavyko sumažinti, bet svoris nepaaiškinamai greitai sugrįžo. Pasigilinęs į pacientės vaikystę, V. Felitti atskleidė pasikartojančias traumines patirtis, prievartą. Tuomet jis pradėjo apie vaikystės patirtis klausinėti ir kitus nutukimo mažinimo programos dalyvius. Įžvelgęs žalojančios vaikystės patirčių pasikartojimus, jis paprašė savo kolegų surinkti duomenis iš jų gydomų pacientų. Gauti rezultatai tiek V. Felitti, tiek jo kolegas pribloškė – jie įžvelgė, jog vaikystės traumų emociniai išgyvenimai vėliau gyvenime transformuojasi į organines ligas. Moksliniai atradimai, gimę kasdienės gydytojo praktikos lauke, vėliau peraugo į V. Felitti, R. Andos ir kolegų10 reprezentatyvų tyrimą, kuriame dalyvavo 17 000 suaugusiųjų. Šis tyrimas atskleidė tvirtą ryšį tarp vaiko emocinės patirties ir suaugusiojo fizinės, psichinės ir socialinės sveikatos. Praėjus dvidešimčiai metų nuo pirmojo reprezentatyvaus žalojančios vaikystės patirties ir suaugusio žmogaus sveikatos sąsajų tyrimo, į šią sritį įsitraukė tyrinėtojai iš visų žemynų. Šiandien mokslas nekvestionuoja žalojančios vaikystės patirties sąsajų su viso likusio žmogaus gyvenimo psichine, fizine ir socialine sveikata. Žalojančios vaikystės kaupiamasis aspektas
patirties
kategorijos
ir
kumuliatyvinis
/
Žalojanti vaikystės patirtis (angl. „Adverse childhood experience“, ACE) apibrėžia specifines traumas, kurias patiria vaikai iki 18 m. Remdamasis klinikine patirtimi V. Felitti su kolegomis išskyrė šias žalojančios vaikystės patirties kategorijas: 1. Pasikartojanti fizinė prievarta. 2. Pasikartojanti rimta emocinė prievarta. 3. Kontaktinė seksualinė prievarta. 4. Fizinė nepriežiūra*. 5. Emocinė nepriežiūra*. Šeimos disfunkcija: 6. Šeimos nario įkalinimas. 9
10
*
22
Felitti, V. J. (2016). Reflections on the Adverse Childhood Experiences (ACE) Study. https://www. youtube.com/watch?v=-ns8ko9-ljU Felitti, V. J., Anda, R. F., Nordenberg, D., Williamson, D. F., Spitz, A. M., Edwards, V., & Marks, J. S. (1998). Relationship of childhood abuse and household dysfunction to many of the leading causes of death in adults: The Adverse Childhood Experiences (ACE) Study. American journal of preventive medicine, 14(4), 245–258. Išskirtos vėliau vykdytuose tyrimuose.
ISBN 978-609-467-451-8 (spausdintas) ISBN 978-609-467-450-1 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674501
Ilona Tamutienė, Vytautas Kirka, Birutė Jogaitė, Vaida Auglytė
Nuo baudžiamosios intervencijos link puoselėjančios globos: tarpdisciplininis žvilgsnis į vaiko apsaugą ir gerovę Monografija
Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Gasperavičienė Maketuotoja Rasa Švobaitė Viršelio autorius Kristupas Tamutis 2020 06 05. Tiražas 59 egz. Užsakymo Nr. K20-042 Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@.vdu.lt
