Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje

Vytauto Didžiojo universitetas

Sigita Černevičiūtė, Monika Kareniauskaitė

Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje

Monografija

Kaunas, 2021

Recenzentai:

doc. dr. Dovilė Sagatienė, Mykolo Romerio universitetas

doc. dr. Saulius Kaubrys, Vilniaus universitetas

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros posėdyje 2021 m. gruodžio 3 d. (protokolo Nr. 05-01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2021 m. gruodžio 7 d. (protokolo Nr. 6-2).

Autorės:

dr. Sigita Černevičiūtė – Įvadas, 1, 2 ir 3 skyrius, išvados

dr. Monika Kareniauskaitė – Įvadas, 4, 5 ir 6 skyrius, išvados, summary

Monografija parengta įgyvendinant mokslo projektą

„Smurtas prieš moteris: nuo priekabiavimo prie nusikaltimo XX a. Lietuvoje“ (sut. Nr. S-LIP-18-38), vykdytą pagal Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos IV kvietimą.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-467-521-8 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-522-5 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/9786094675225

© Sigita Černevičiūtė, 2021

© Monika Kareniauskaitė, 2021

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2021

ĮVADAS

Smurto prieš moteris (angl. violence against women) fenomenas egzistuoja visame pasaulyje, visose kultūrose ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Daug skirtingų veiksnių, vertybių ir stereotipų turėjo pasikeisti, kad smurtas prieš moteris būtų pripažintas socialine problema, kuri sulauktų ne tik pagalbos ieškančių aukų, bet ir mokslininkų bei įstatymų leidėjų dėmesio. Viena pirmųjų problemų analizuojant smurtą yra jo įvardijimas, kuris sugestijuoja ir kalbančiojo apie

jį poziciją. Norint kalbėti neutraliai lyties atžvilgiu, minimas smurtas artimoje aplinkoje ar smurtas namuose (angl. domestic violence), smurtas šeimoje (angl. family violence) ar intymaus partnerio smurtas (angl. intimate partner violence).

Integruojant lyties aspektą, diskutuojama apie smurtą prieš moteris ir smurtą lyties pagrindu (angl. gender-based violence). Anot Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO), smurtas lyties pagrindu yra viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų, egzistuojanti nepaisant socialinių, ekonominių, valstybinių ir etninių barjerų. Viena iš trijų moterų visame pasaulyje per savo gyvenimą, pasak JTO, patyrė, patiria ar patirs fizinę arba seksualinę prievartą ir išnaudojimą1. Europos lyčių lygybės institutas smurtą lyties pagrindu apibrėžia kaip smurtą, nukreiptą prieš asmenį dėl jo lyties. Nors, kaip teigiama, tiek moterys, tiek ir vyrai patiria smurtą dėl lyties, dauguma aukų yra moterys ir mergaitės, tad terminai smurtas lyties pagrindu ir smurtas prieš moteris vartojami pakaitomis2. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 7 332 asmenys, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje, dauguma iš suaugusių nukentėjusiųjų (5,2 tūkst., arba 79,8 proc.) buvo moterys, 88 proc. įtariamųjų buvo vyrai3 , todėl šiame tyrime buvo nuspręsta analizuoti dažniausiai smurto aukomis tampančių moterų patiriamą smurtą.

1 Gender based violence. Overview. Prieiga internetu: https://www.unfpa.org/genderbasedviolence, [žiūrėta 2019 10 01].

2 What is gender-based violence? Prieiga internetu: https://eige.europa.eu/genderbased-violence/ what-is-gender-based-violence, [žiūrėta 2019 10 01].

3 Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje 2020 m. Prieiga internetu: https://osp.stat.gov.lt/informaciniaipranesimai?articleId=8417124, [žiūrėta 2021 10 24].

Pats žodis smurtas4 lietuvių kalboje pirmiausia suprantamas kaip šiurkšti prievarta5, o pastaroji aiškinama kaip jėgos vartojimas verčiant ką nors daryti, taigi siejamas pirmiausia su fizine prievarta. Visgi moksliniame diskurse smurto prieš moteris apibrėžimas varijuoja priklausomai nuo skirtingų tyrimo perspektyvų ir keliamų klausimų – nuo atskirų smurto prieš moteris formų tyrimo iki globalesnio žmogaus teisių klausimo.

1979 m. Jungtinės Tautos priėmė konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims6, o 1993 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Vienoje priimta deklaracija dėl smurto prieš moteris panaikinimo:

„Smurtas prieš moteris apibūdinamas kaip bet koks smurtinis veiksmas lyties pagrindu, kuris moterims daro ar gali padaryti fizinę, seksualinę ar psichologinę žalą ar sukelti kančių, įskaitant grasinimus atlikti tokius veiksmus, prievartą ar savavališką laisvės atėmimą, tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime.

Smurtas prieš moteris turi būti suprantamas kaip apimantis, bet neapsiribojantis:

a) fiziniu, seksualiniu ar psichologiniu smurtu, vykstančiu šeimoje, įskaitant sumušimus, seksualinę prievartą prieš mergaites namuose, smurtą, susijusį su paveldimu moters turtu, santuokiniu žaginimu, moters lytinių organų luošinimu ir kitomis tradicinėmis praktikomis, žalingomis moterims, nesantuokiniu smurtu ir smurtu, susijusiu su išnaudojimu;

b) fiziniu, seksualiniu ir psichologiniu smurtu, vykstančiu bendruomenėje, įskaitant žaginimą, seksualinę prievartą, seksualinį priekabiavimą ir bauginimą darbe, mokymo įstaigose ir kitur, prekyba moterimis ir priverstine prostitucija;

c) fiziniu, seksualiniu ir psichologiniu smurtu, kurį vykdo arba toleruoja valstybė, kad ir kur jis būtų.“7

4 Smurtas. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/?zodis=smurtas&id=24152020000, [žiūrėta 2021 08 07].

5 Prievarta. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/?zodis=prievarta&id=22266290000, [žiūrėta 2021 08 07].

6 1979 12 18 Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women. Prieiga internetu: https://www.ohchr.org/en/professionalinterest/pages/cedaw.aspx, [žiūrėta 2021 08 09].

7 Article 1. For the purposes of this Declaration, the term “violence against women” means any act of gender-based violence that results in, or is likely to result in, physical, sexual or psychological

Būtent šioje deklaracijoje buvo pripažinta, kad smurtas prieš moteris yra istorinė nelygiaverčių galios santykių tarp vyrų ir moterų manifestacija, lėmusi vyrų dominavimą ir moterų diskriminavimą visuomenėje. Taip pat teigta, kad smurtas prieš moteris yra esminis socialinis mechanizmas, kuriuo moterys priverstinai pastatomos į subordinuotą padėtį vyrų atžvilgiu8. Pastebėtina, kad smurtas prieš moteris šioje deklaracijoje buvo siejamas su smurtu lyties pagrindu, taip į apibrėžimą neįtraukiant smurtinių veiksmų, kurių pagrindinis veiksnys nėra moteriškoji lytis. Nepaminėtas ir struktūrinis bei ekonominis smurtas9 .

1993 m. apibrėžimas buvo papildytas ir Lietuvoje didžiulio rezonanso vis sulaukiančioje 2011 m. priimtoje Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencijoje). Trečiasis jos straipsnis iš esmės pakartojo jau cituotą apibrėžimą, jį papildant žmogaus teisių pažeidimo, moterų diskriminacijos formos aspektais bei įtraukiant ekonominio smurto rūšį10. Ši konvencija ir toliau smurtą prieš moteris siejo su smurtu lyties pagrindu. Pastarasis moksliniame diskurse dažnai

harm or suffering to women, including threats of such acts, coercion or arbitrary deprivation of liberty, whether occurring in public or in private life.

Article 2. Violence against women shall be understood to encompass, but not be limited to, the following:

(a) Physical, sexual and psychological violence occurring in the family, including battering, sexual abuse of female children in the household, dowry-related violence, marital rape, female genital mutilation and other traditional practices harmful to women, non-spousal violence and violence related to exploitation;

(b) Physical, sexual and psychological violence occurring within the general community, including rape, sexual abuse, sexual harassment and intimidation at work, in educational institutions and elsewhere, trafficking in women and forced prostitution;

(c) Physical, sexual and psychological violence perpetrated or condoned by the State, wherever it occurs. 1993 12 20 Declaration on the Elimination of Violence against Women. Prieiga internetu: https://www.ohchr.org/en/professionalinterest/pages/violenceagainstwomen.aspx, [žiūrėta 2021 08 07].

8 1–2 straipsnis. 1993 12 20 Declaration on the Elimination of Violence against Women. Prieiga internetu: https://www.ohchr.org/en/professionalinterest/pages/violenceagainstwomen.aspx, [žiūrėta 2021 08 07].

9 EDWARDS, Alice. Violence against women: under International Human Rights Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p. 21, 25.

10 3 straipsnis: “violence against women” is understood as a violation of human rights and a form of discrimination against women and shall mean all acts of gender-based violence that result in, or are likely to result in, physical, sexual, psychological or economic harm or suffering to women, including threats of such acts, coercion or arbitrary deprivation of liberty, whether occurring in public or in private life”. 2011 05 11 Council of Europe Convention on preventing and combating violence against women and domestic violence. (Istambul convention). Prieiga internetu: https://www.coe.int/en/web/conventions/full-list/-/conventions/treaty/210?module= treaty-detail&treatynum=210, [žiūrėta 2021 08 07].

vartojamas kaip smurto prieš moteris apibrėžimo sinonimas, tačiau pastaruoju metu vis dažniau suprantamas kaip smurtas prieš visus žmones, kurie neatitinka stereotipinių lyties vaidmenų – lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų11. Visgi svarbu pabrėžti, kad ši konvencija pirmiausia kalba apie smurto prieš moteris priežastis ir prevencijos priemones, galinčias užtikrinti ryžtingesnes konvenciją pasirašiusių valstybių priemones kovoje su neproporcingu smurtu prieš moteris.

Paminėtina ir tai, kad smurtas prieš moteris dažnai suprantamas tik kaip fenomenas, kuriame smurtautoju gali būti tik vyras. Tačiau egzistuojant moterų smurtui prieš moteris, svarbu suprasti ir moterų smurtinių veiksmų priežastis. Deniz Kandiyoti „patriarchaliniu sandoriu“ pavadino įvairias strategijas, kuriomis moterys, siekdamos užsitikrinti savo saugumą, priima vyrų formuojamo ir dominuojamo pasaulio taisykles12. Taigi, moterų vykdomą smurtą prieš moteris galima vertinti kaip vieną iš išlikimo strategijų, kuriomis jos prisideda prie patriarchalinės visuomenės status quo, kur vyrai ir kartais moterys smurtą naudoja kaip įrankį išlaikyti galią ir kontroliuoti moteris socialiniame, ekonominiame ir politiniame kontekste13 .

Šioje monografijoje smurtas prieš moteris apibrėžiamas kaip apimantis, bet neapsiribojantis prievartos veiksmais, kurie moterims daro ar gali padaryti fizinę, seksualinę, psichologinę ir ekonominę žalą ar sukelti kančių. Smurtas prieš moteris gali reikštis tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime ir būti vykdomas tiek vyrų, tiek ir moterų.

Idėja analizuoti šį reiškinį gimė knygos autorėms diskutuojant apie smurto prieš moteris problemos mastą šiandieninėje Lietuvoje. Buvo keliamas klausimas, ar šio reiškinio priežastis sąlygojo dabarties socialinės, ekonominės, politinės situacijos ir kiek ši problema buvo istoriškai „paveldėta“?

Monografijos tyrimo objektas – smurtas prieš moteris XX a. Lietuvoje. Tyrimo tikslas – išanalizuoti smurto prieš moteris formų ir socialinių praktikų

11 VAIGĖ, Laima. Violence against women under international law: filling the gaps at international, regional and national levels. Daktaro disertacija: socialiniai mokslai, teisė (01 S), Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla, 2016, p. 10.

12 KANDIYOTI, Deniz. Bargaining with Patriarchy. Gender and Society, 1988, Vol. 2, No. 3, p. 274–290.

13 PICKUP, Francine; WILLIAMS, Suzanne; SWEETMAN, Caroline. Ending violence against women: a challenge for development and humanitarian work. Oxford: Oxfam, 2001, p. 22.

visumą XX a. Lietuvoje, galinčią paaiškinti fenomeno priežastis, veiksnius ir kilmę. Taip pat keltas klausimas, kaip formavosi smurto prieš moteris sąvokos turinys skirtinguose to meto visuomenėje funkcionavusiuose diskursuose.

Tikslui pasiekti buvo keliami šie uždaviniai: 1. Apžvelgti ikimodernios Lietuvos smurto prieš moteris bendrąsias tendencijas. 2. Išanalizuoti teisinius smurtinių nusikaltimų prieš moteris apibrėžimus, įvertinti labiausiai paplitusias smurto šeimoje tarpukario Lietuvoje formas ir turinį, išsiaiškinti smurto šeimoje veiksnius, aplinkybes ir priežastis. 3. Išnagrinėti seksualinės prievartos formas ir jų apibrėžimus, išskirti bendrąsias seksualinės prievartos charakteristikas, aptarti karių seksualinio smurto ypatumus ir apžvelgti seksualinių nusikaltimų prevencijos mokslinį diskursą. 4. Išanalizuoti smurto prieš moteris specifiką okupacijų, Antrojo pasaulinio karo, Holokausto metu bei pokariu. 5. Atskleisti Lietuvos moterų padėties pokyčius, įvykusius dėl sovietmečio bei modernizacijos atneštų kultūrinių, socialinių, teisinių transformacijų, ir atskleisti, kaip jie sąveikavo su smurto prieš moteris problema.

6. Rekonstruoti seksualinio smurto prieš moteris ir smurto šeimoje vaizdinį sovietmečiu viešajame, kriminologiniame, teisiniame diskursuose. Atskleisti smurto prieš moteris traktavimą visuomenėje, su juo susijusius stereotipus. Įsigilinti į smurto prieš moteris atvejų teisminį nagrinėjimą ir aukų padėtį.

Tyrimo chronologija. Monografijos chronologinė tyrimo pradžia – Lietuvos valstybės 1918 m. atkūrimas, tačiau mums buvo aktuali ir šio reiškinio priešistorė, peržengusi chronologinę 1918 m. ribą. Tyrimo pabaiga laikėme 1990 m., nes, pasak Jūratės Šeduikienės, „rinkos ekonomika pagilina kai kuriuos visuomenėje

egzistuojančius negatyvius reiškinius. Vienas iš tokių – prievarta prieš moterį“14 .

Todėl šioje knygoje smurto prieš moteris fenomenas po 1990 m. neanalizuotas, nes tam reikia kokybiškai atskiro tyrimo.

Istoriografija. Smurtas prieš moteris plačiąja prasme dažniausiai apibrėžiamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta. Nors šis fenomenas buvo fiksuotas ir anksčiau, pirmą kartą didesnio dėmesio susilaukė XIX a. viduryje Didžiojoje Britanijoje, sufražisčių judėjimui paskatinus kelti klausimus apie žmonų

14 ŠEDUIKIENĖ, Jūratė. Oficiali smurto prieš moteris statistika. Smurtas prieš moteris Lietuvoje. Red. Ugnė Siparienė. Vilnius: Danielius, 1997, p. 4.

mušimą ir prievartą šeimose15. XX a. antrojoje pusėje feminizmo antrosios bangos judėjimo pagrindine ašimi tapo moters vietos visuomenėje ir kultūroje vertinimas. Viena iš pagrindinių tyrimų sričių tapo smurtas prieš moteris, įskaitant ir lytinę prievartą. Keliant klausimus apie smurto prieš moteris kilmę, priežastis ir prevenciją, ją ėmėsi tyrinėti tiek socialinių, tiek ir humanitarinių mokslų atstovai, pradedant sociologais, kriminologais, psichologais, teisininkais, lyčių studijų tyrėjais ir baigiant istorikais.

Smurtas prieš moteris yra kompleksinis reiškinys, kuriam suprasti reikalingi istorinių, kultūrinių ir socialinių normų tyrimai. Tokie istoriniai tyrimai šio reiškinio priežasčių ieškojo įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose institutuose.

Pavyzdžiui, intymaus smurto istorijos raida sieta su šeimos funkcionavimo kaita: anksčiau šeima buvo vieša, apsupta daugelio šeimos narių, kaimynų ir draugų, todėl smurto būta mažiau, o šiuolaikinėje visuomenėje šeimai tapus privačia, grėsmė moterims patirti smurtą išaugo16 .

Smurtas artimoje aplinkoje analizuotas imperinės kultūros ir rasizmo kontekste17, smurtas šeimoje ir jo apibrėžimas nagrinėtas kaip socialinis ir politinis konstruktas18, o žmonų mušimo Oregone istorijoje susitelkiama į socialinius kontekstus, darančius įtaką smurto ir atsako į jį raidai19. Prancūzijos seksualinio smurto istorija analizuota per sąlyginę tolerancijos smurtui prieš moteris raidą. Georges’as Vigarello teigia, kad Senojo režimo (Ancient Regime) laikotarpiu žaginimo aukos buvo kaltinamos ištvirkavimu, gėdinamos, o agresoriai retai baudžiami. Tačiau ši situacija ėmė kisti XIX a. teismų praktikoje, kai palaipsniui imtas pripažinti ne tik fizinis, bet ir moralinis smurtas, klasifikuotos skirtingos seksualinio smurto formos20. Visgi tik modernioje XX a. visuomenėje kintant vyrų ir

15 REINGARDIENĖ, Jolanta. Historical and Theoretical Discourses in Violence against Women Research. Feminizmas, visuomenė, kultūra, 2002, Nr. 4, p. 48.

16 Over the Threshold: Intimate Violence in Early America. Ed. Ch. Daniels, M. V. Keneddy. New York, London: Routledge, 1999.

17 BAGGET, Ashley. Intimate Partner Violence in New Orleans: Gender, Race, and Reform, 1840–1900. Jackson: University Press of Mississippi, 2017.

18 GORDON, Linda. Heroes of their own lives: The Politics and History of Family Violence. Boston 1880–1960. New York: Viking, 1988.

19 PETERSON DEL MAR, David. What Trouble I Have Seen. A History of Violence Against Wives. Cambridge, Massachusetts, London, England: Harvard University Press, 1998.

20 VIGARELLO, Georges. A history of Rape: Sexual Violence in France from the 16th to 20th Century. France: Willey, 2001, p. 241–244.

moterų galios santykiui seksualinių nusikaltimų samprata ėmė transformuotis –

legitimuojant aukų patirtis ir joms suteikiant teisę skųstis bei rengiant teisingesnius teismus nusikaltėliams, kartu pripažinta ir seksualinių nusikaltimų ilgalaikė

psichologinė žala aukoms.

Naują impulsą tirti smurtą prieš moteris suteikė SSRS žlugimas, Šaltojo karo pabaiga ir XX a. paskutiniame dešimtmetyje įvykęs Rytų ir Vakarų suartėjimas.

Atsiradus naujos empirinės medžiagos studijuojant buvusias komunistines ar valstybinio socializmo visuomenes, buvo atkreiptas dėmesys į moterų teisių ir smurto prieš moteris situacijas, imta geriau suvokti egzistuojančias problemas, kurių nesugebėjo išspręsti formaliai daugelyje Rytų Europos šalių iki Šaltojo karo

pabaigos funkcionavusi komunistinio egalitarizmo ideologija21 .

Lietuvoje smurto prieš moteris nagrinėjimas jau sudaro atskirą lyčių studijų, psichologijos, teisės ar kriminologijos diskursą. Istorikai šią problemą nagrinėja tik fragmentiškai. Smurtinių nusikaltimų fenomenas tyrinėtas daugiausia naujųjų laikų istorijoje. Smurtas prieš moteris buvo fiksuotas XVI a. LDK miestuose22 , keli tyrimai seksualinį smurtą analizavo mirties bausmės kontekste, pavyzdžiui, XVI a. pab. – XVII a. pirmojoje pusėje LDK Magdeburgo teises turinčiuose miestuose išžaginimas buvo gana dažnas nusikaltimas, tačiau už juos mirties bausmė buvo paskiriama retai, o dar rečiau įvykdoma23. XVIII a. Vilniaus paviete žinomi bajorų žmonų ir motinų mušimo ir nužudymo atvejai, o seksualiniai nusikaltimai fiksuoti retai ir nebuvo būdingi bajorų luomui24. XIX–XX a. pr. Lietuvoje smurtas

21 ATTWOOD, Lynne. She was asking for it: rape and domestic violence against women. Post-Soviet Women. From the Baltic to Central Asia. Ed. Mary Buckley. Cambridge University Press, 1997; FUNK, Nanette. Introduction. Gender Politics and Post-Communism. Reflections from Eastern Europe and the former Soviet Union. Eds. Nanette Funk, Magda Mueller. Routledge: New York, London, 1993; LAPIDUS, Gail Warshofsky. Sexual Equality in Soviet Policy: A Developmental Perspective. In Women in Russia. Ed. Dortorhy Atkinson, Alexander Dallin & Gail Warshofsky Lapidus. Stanford, California: Standford University Press, 1977.

22 KARPAVIČIENĖ, Jolanta. Moteris Vilniuje ir Kaune XVI a. pirmojoje pusėje: gyvenimo sumiestinimo Lietuvoje atodangos. Vilnius: Versus aureus, 2005.

23 ZUJIENĖ, Gitana. The death penalty in Magdeburgian cities of the Grand Duchy of Lithuania in the late – 16th and early-17th century. Lithuanian historical studies, 2014, Nr. 19; ZUJIENĖ, Gitana. Mirties bausmė Žemaičių pilies teisme XVI–XVII a. I pusėje. Lituanistica, 2015, t. 61, Nr. 2 (100).

24 BURBA, Domininkas. Smurtiniai bajorų nusikaltimai ir bausmės XVIII amžiaus Vilniaus paviete. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016.

prieš moteris išanalizuotas santuokų ir skyrybų kontekste25, minėtas ir moters vaidmens konstravimas viešojo diskurso analizėje26 .

Istoriografijoje, skirtoje naujausių laikų Lietuvos istorijai, smurtas prieš moteris ištirtas itin skurdžiai. Tarpukario Lietuvos tyrimuose, naudinguose smurto prieš moteris analizei, galima išskirti moterų istorijai skirtas publikacijas ir smurtinių nusikaltimų tyrimus.

Moterų istorijoje vieno iš smurto prieš moteris faktorių – alkoholio ir kovos su juo problema nagrinėta moterų judėjimo27 ir katalikiškojo feminizmo28 tyrimuose. Smurto prieš moteris socialines priežastis padėjo atskleisti stereotipinį moters vaidmenį analizavę, šeimos kūrimo29 ir santuokos30 problematikai skirti tyrimai.

Smurtiniai nusikaltimai prieš moteris Lietuvos istoriografijoje dažniausiai minėti tik statistiniuose nusikalstamumo raidos tyrimuose, pavyzdžiui, moterų išžaginimo ir nužudymo atvejai pristatyti nepilnoje skaitinėje analizėje išskiriant lytinių nusikaltimų latentiškumo aspektą31. Konkretūs moterų nužudymo ir išžaginimo atvejai pristatyti tarpukario mirties bausmės tyrime32, teisėsaugos veiklos analizėje33 ar tarpukario rezonansinių nusikaltimų34 kontekste.

25 MARCINKEVIČIENĖ, Dalia. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje –XX amžiaus pradžioje. Vilnius: Vaga, 1999.

26 BLEIZGIENĖ, Ramunė. Privati tyla, vieši balsai: moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012; MIKNYTĖ, Jurga. Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvoje. Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009.

27 JURĖNIENĖ, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.

28 KARČIAUSKAITĖ, Indrė. Katalikiškoji moterų judėjimo srovė Lietuvoje (1907–1940). Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007.

29 RAČIŪNAITĖ, Rasa. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga –XX a. vidurys). Kaunas: VDU, 2002; RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ, Rasa. Lietuvių šeima vertybių sankirtoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.

30 ČERNIAUSKAS, Norbertas. Santuoka modernėjančioje Lietuvoje (1918–1940): nuo diskusijų iki pokyčių. Istorija, t. 114, Nr. 2; MASLAUSKAITĖ, Aušra. Meilė ir santuoka pokyčių Lietuvoje. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2004.

31 BABACHINAITĖ, Genovaitė; PAULIKAS, Vygandas. Nedarbas ir nusikalstamumas Lietuvos kaime 1918–1990 m. Jurisprudencija, 2002, t. 26 (18); SMALIUKAS, Jonas; URBELIENĖ J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918–1993 m. Vilnius: Lietuvos Respublikos prokuratūra, 1994.

32 ČERNEVIČIŪTĖ, Sigita; KAUBRYS, Saulius. Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera: mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 m. Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.

33 PALSKYS, Eugenijus. Lietuvos kriminalistikos istorijos apybraižos (1918–1940). Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1995.

34 GAILIUS, Bernardas. Nusikaltimai „Prie Smetonos“: rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija. Vilnius: Aidai, 2008; PUKIENĖ, Vida. Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės

Pirmosios Lietuvos Respublikos smurtinių nusikaltimų teisinis reglamentavimas išsamaus dėmesio lietuviškojoje istoriografijoje nebuvo sulaukęs. Mirties bausmių tyrimo kontekste dalinai analizuotas tik nužudymų teisinis apibrėžimas. Tačiau pasaulinėje istoriografijoje buvo nagrinėtas teisinis seksualinių nusikaltimų reglamentavimas 1903 m. Rusijos imperijos baudžiamajame kodekse ir kariniuose įstatymuose35, kuriuos Lietuva 1918 m. recepavo.

Seksualinė prievarta XX a. antrojoje pusėje nagrinėta literatūroje, analizuojančioje karo metų smurtą36, ir trauminės atminties37 tyrimuose. Esama ir kitų tyrimų, kuriuose iš dalies paliečiama smurto prieš moteris problematika. Čia galima paminėti Valdemaro Klumbio38, Tomo Vaisetos39, Enrikos Kripienės40 darbus. Svarbūs mūsų tyrimui ir Dalios Leinartės41 darbai. Vis tik nors šie veikalai smurto prieš moteris Lietuvoje temos analizei yra labai vertingi, juose smurtas prieš moteris – tiek seksualinis, tiek smurtas šeimoje – nėra pagrindinis tyrimo objektas, tik kontekstinis.

veikėjo tragedija. Vilnius: Edukologija, 2013; SASNAUSKAS, Pranas, SASNAUSKAS, Valdas. Didžiausi skandalai Lietuvoje 1918–1940. Vilnius: Eugrimas, 2004.

35 ENGELSTEIN, Laura. Gender and the Juridical Subject: Prostitution and Rape in NineteenthCentury Russian Criminal Codes. The Journal of Modern History, 1988, Vol. 60, No. 3; MURAVYEVA, Marianna. Between Law and Morality: Violence against Women in Nineteenth-Century Russia. Women in Nineteenth-Century Russia. Ed. Wendy Rosslyn, Alessandra Tosi, 2012, p. 209–238; MURAVYEVA, Marianna. Categorising Rape in Military Law of Modern Russia. Rape in Wartime. Ed. Raphaëlle Branche and Fabrice Virgili. Houndmills, Basingstoke, Hampshire, New York: Palgrave Macmillan, 2012; MURAVYEVA, Marianna. Legal Definitions of Sex Crimes in the Laws and Commentaries of Russian Lawyers (1860–1910s). Women’s History in Russia: (Re)establishing the Field. Ed. Marianna Muravyeva and Natalia Novikova. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 2014.

36 MAČIANSKAITĖ, Loreta. Užkariauta moteris: karo metų seksualinės prievartos tema lietuvių literatūroje. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2017, Nr. 85.

37 BALOČKAITĖ, Rasa. Nepatogi atmintis: seksualinė prievarta karo metais. Kultūros barai, 2016, Nr. 6.

38 KLUMBYS, Valdemaras. Equality just Over the Horizin: Soviet Gender Equality in Law and Policy. Lithuanian Historical Studies, Vol. 24, Issue 1 (Dec. 2020); KLUMBYS, Valdemaras. Šeimos ir lyčių vaizdiniai savilaidoje. Genocidas ir rezistencija, 2020, 2(48).

39 VAISETA, Tomas. Miegančių šunų žadinimas: Ar sovietų Lietuvoje vyko tylioji seksualizacija? Sud. Elona Lubytė. Acta Academiae Artium Vilnensis 95: Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje? Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2019.

40 KRIPIENĖ, Enrika. Vyrų ir moterų santykiai Lietuvos partizanų gretose. Genocidas ir rezistencija, 2020, 1(47).

41 LEINARTĖ, Dalia. Lietuvos moterų ir vyrų trauminė patirtis sovietų lageriuose ir tremtyje. Kultūros barai, 2012, Nr. 2; LEINARTĖ, Dalia; HIGNETT, Kelly; ILIC, Melanie; SNITAR, Corina; TOTH, Eszter Zsofia. Women’s Experiences of Repression in the Soviet Union and Eastern Europe. London: Routledge, 2017; LEINARTĖ, Dalia. Adopting and Remembering Soviet Reality: Life Stories of Lithuanian Women, 1945–1970. Amsterdam, New York: Brill, 2010; LEINARTĖ, Dalia. Family and the State in Soviet Lithuania: Gender, Law and Society. Bloomsbury Academic, 2021.

Metodai. Smurto prieš moteris reiškinys yra tarpdisciplininių studijų objektas, todėl tyrimui atlikti buvo remtasi tiek humanitariniais, tiek ir socialiniais mokslais. Monografijoje plačiausiai naudoti istorikams įprasti metodai: pasitelkta sakytinė istorija, neskelbtų ir publikuotų šaltinių, istoriografijos ir teorinės literatūros kritinė analizė bei sintezė. Taip pat taikyta baudžiamosios teisės šaltinių turinio analizė, lyčių studijų, kriminologijos ir sociologijos mokslų teoriniai konstruktai. Šaltinių bazę apėmė pirminiai šaltiniai: neskelbta baudžiamųjų bylų dokumentika, norminiai teisės aktai (baudžiamieji kodeksai) ir teisės doktrinos šaltiniai (teisininkų, teisės studentų mokslo darbai). Tyrimo spragas pavyko užpildyti antriniais šaltiniais – publikuotais tarpukariu ir sovietmečiu gyvenusių bei apie smurtą lyties pagrindu rašiusių asmenų memuarais ir dienoraščiais, spauda. Pirminių šaltinių analizės ir sakytinės istorijos metodų naudojimas tame pačiame tyrime šiuolaikiniame istorijos moksle padeda išvengti jų abiejų ribotumo42. Be to, istorinio tyrimo metodologijoje didelė šaltinių gausa ir įvairovė laikomi tyrimo kokybės garantu43 .

Šiame moksliniame tyrime pirminių istorinių šaltinių analizė ir atranka vykdyta remiantis istorijos mokslo metodologijoje įsitvirtinusia šaltinių kritika, įvertinus jų: a) patikimumą, b) reprezentatyvumą, c) prasmę44. Remiantis archyvinio tyrimo standartais, tyrime buvo įvertintas šaltinių autentiškumas ir pagrįstumas, pripažįstant, kad dokumentai formuojami atsižvelgus į politines aplinkybes ir institucines tradicijas45 .

Tyrimo procedūra, vadovaujantis istorijos moksle įsitvirtinusiomis rekomendacijomis, vykdyta keliais žingsniais: 1) identifikuojant, randant ir pasirenkant tyrimo tikslų įgyvendinimą įgalinančius šaltinius; 2) šaltinius klasifikuojant ir rengiant juose esančių duomenų analizę; 3) surinktą medžiagą kritiškai tiriant

42 BOSI, Lorenzo; REITER, Herbert. Historical Methodologies: Archival Research and Oral History in Social Movement Research, Methodological Practices in Social Movement Research. Ed. D. Della Porta. Oxford: Oxford University Press, 2015, p. 117–143.

43 GINZBURG, Carlo. The Judge and the Historian: Marginal Notes on a Late-Twentieth-Century Miscarriage of Justice. London: Verso, 1999.

44 BOSI, Lorenzo; REITER, Herbert. Historical Methodologies: Archival Research and Oral History in Social Movement Research, Methodological Practices in Social Movement Research. Ed. D. Della Porta. Oxford: Oxford University Press, 2015.

45 CLEMENS, E.; HUGHES, M. D. Recovering Past Protest: Historical Research on Social Movements. Methods of Social Movement Research. Eds. B. Klandermans, S. Staggenborg. Minneapolis: The University of Minnesota Press, 2002, p. 201–27.

(įvertinant), „institucinius procesus, dėl kurių ta medžiaga atsirado“ – mūsų atveju, įvertinant sovietinių ir posovietinių institucijų veikimo principus ir mechanizmą, įstatymų leidybos ypatybes, žiniasklaidos funkcionavimo principus; 4) atliekant patį tyrimą ir suformuluojant galutines jo išvadas46 .

Laikydamiesi asmens duomenų apsaugos įstatymų ir mokslinių tyrimų etikos, šaltiniuose minimų asmenų pavardes ir vardus keitėme inicialais. Išimtį taikėme publikuotų atsiminimų arba iki šio tyrimo viešai žinomos informacijos atvejais. Siekiant išlaikyti šaltinių autentiškumą, monografijoje cituojamų dokumentų kalbos netaisėme.

Teorinės prieigos. Moksliniame diskurse smurto prieš moteris fenomenas nagrinėjamas pasitelkus skirtingas teorines prieigas. Orientuojantis į psichologines ir sociobiologines teorijas galima išskirti dvi pagrindines perspektyvas. Remiantis asmenybės sutrikimų teorija, daroma prielaida, kad smurtautojai yra sutrikusios psichikos. Antroji teorija – evoliucinė, kuri daro prielaidas, grindžiamas Charleso Darwino natūralios atrankos modeliu. Šios teorijos šalininkai

mano, kad žmogaus elgesiui didžiausią įtaką daro biologiniai instinktai, o ypač seksualiniai, kurie gali skatinti ir žmogaus agresyvumą. Teigiama, kad seksualiniai nusikaltimai egzistuoja dėl adaptacijos proceso, kuriuo žmonijos protėviai padidindavo savo reprodukcijos sėkmę47 .

Socialinių mokslų teoretikai smurtą prieš moteris analizuoja socialinio išmokimo teorijos kontekste. Teigiama, kad smurtas ir agresija nėra įgimtos savybės, bet išmokstamos iš socialinės aplinkos. Pavyzdžiui, vaikai, patyrę smurtą šeimoje, yra labiau linkę smurtauti ir suaugę48 .

Feministinių teorijų šalininkai smurtą prieš moteris sieja su lytimi, galia ir patriarchatu. Pastarasis plačiąja prasme gali būti laikomas institucionalizuota vyrų dominavimo visuomenėje sistema, pasireiškiančia tradiciniais vyriškumo ir moteriškumo konstruktais. Pasak Zillah Eisenstein, „patriarchatas apibrėžiamas

46 DILL, B.; AMINZADE, R. Historians and Study of Protest. Handbook of Social Movements Across Disciplines. Eds. B. Klandermans, C. Roggeband. London: Springer, 2007, p. 267–311.

47 THORNHILL, Randy; PALMER Craig T. A Natural History of Rape: Biological Bases of Sexual Coersion. Cambridge, Massachusetts, London, England: The MIT Press, 2000.

48 RUSSELL, Michael A.; ROBINS, Summer J.; ODGERS, Candice L. Sex Differences in Antisocial Behavior from Childhood to Adulthood. The Oxford Handbook of Gender, Sex, and Crime. Ed. Rosemary Gartner, Bill McCarthy. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 289.

kaip lytimi pagrįsta galios sistema, kurioje vyrui priklauso didesnė galia bei ekonominė pirmenybė“49. Pagal šią teorinę prieigą, esmine smurto prieš moteris priežastimi laikoma lyčių nelygybė ir daroma prielaida, kad vyrai smurtauja prieš moteris norėdami išlaikyti galią ir kontrolę.

Seksualinė prievarta čia siejama pirmiausia su galios išraiška, vyrų dominavimu visuomenėje, o ne seksualiniu geismu50. Viena garsiausių radikaliojo feminizmo atstovių Susan Brownmiller išžaginimą apibrėžė kaip „sąmoningą bauginimo procesą, kuriuo vyrai moteris laiko baimėje“51. Kiti šios teorijos šalininkai seksualinį smurtą kildina iš moterų subordinuotos pozicijos industrinėje visuomenėje52, bando įvertinti vyriškumo (maskulinizmo) kultūros įtaką šiam reiškiniui53. Feminizmo perspektyvoje moterų ar mergaičių nužudymai plačiąja prasme apibrėžiami femicidu, siaurąja reiškia tyčinį moters nužudymą dėl jos lyties54. Atsižvelgus į esamus teorinius smurto prieš moteris aiškinimus feministiniame moksliniame diskurse, šiame darbe vien juo neapsiribojama.

Dažniausiai, nors ne visais atvejais, mūsų analizuojamu laikotarpiu smurto prieš moteris sąvoka teisėje sutapo su „nusikaltimo“ – tai yra baudžiamaisiais įstatymais draudžiama veikla, už kurią gresia valstybės sankcionuota bausmė. Tačiau baudžiamieji įstatymai, pasak kritinės kriminologijos atstovo Richardo Quinney, kuriami galią turinčių socialinių grupių (t. y. politikų), kurie apibrėžia nusikaltimais šiai grupei nepriimtiną elgesį. Todėl pravartu akcentuoti, kad „nusikaltimą“ mes suprantame kaip konstruojamą realybę, kurios apibrėžtis priklauso nuo įvairių visuomenės institutų ir institucijų – politikų, kūrusių nusikaltimo apibrėžimą, teisės „agentų“ (prokuratūros, teismų ir policijos), taikiusių jau sukurtą nusikaltimų apibrėžimą, ir pačios visuomenės socialinio pasaulio konstravimo

49 EISENSTEIN, Zillah. Capitalist patriarchy and the case for socialist feminism. New York: Monthly Review Press, 1980, p. 17.

50 FERRALES, Gabrielle; MCELRATH, Suzy Maves. Beyond rape: reconceptualizing gender-based violence during warfare. The Oxford Handbook of Gender, Sex, and Crime. Ed. Rosemary Gartner, Bill McCarthy. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 679.

51 BROWNMILLER, Susan. Against Our Will: Men, Women, and Rape. New York: Fawcett Columbine, 1993, p. 15.

52 SMART, Carol. Women, Crime and Criminology: A Feminist Critique. Abingdon, Oxon, New York: Routledge, Taylor & Francis Group, 2013.

53 D’CRUZE, Shani. Approaching the History of Rape and Sexual Violence: notes towards research. Ed. David Sugarman. Law in History: Histories of Law and Society, 1992, Vol. I. Aldershot, Singapore, Sydney: Dartmouth.

54 BROOKMAN, Fiona. Understanding homicide. London, New Delhi: Sage publications, 2005.

tarpusavio sąveikos55. Toks sukonstruotas nusikaltimo sampratos pavidalas suformuluojamas baudžiamojoje teisėje ir naudojamas baudžiamojo persekiojimo procese.

„Kriminalizavimą“ tyrimo kontekste suprantame kaip veikimo (ar neveikimo) teisinį apibrėžimą kaip nusikaltimą. Svarbu akcentuoti, kad ne visos smurto prieš moteris formos analizuojamu laikotarpiu buvo kriminalizuotos ir baudžiamos teisiniu būdu. Tačiau kai kurios iš jų, net ir nebūdamos teisės objektas, susilaukdavo tam tikrų visuomenės sankcijų ar būdavo laikomos jei ne baustinu, tai bent jau amoraliu elgesiu. Kita vertus, kai kurios smurto formos ilgai buvo normalizuotos ir tik neseniai vakarietiškose visuomenėse ėmė susilaukti tam tikrų sankcijų (pavyzdžiui, seksualinis priekabiavimas).

Nusikaltimą traktuojant kaip konstruktą, tampa neišvengiamas ir supratimas, kad daugelis vienos ar kitos veikos ar neveikimo kriminalizavimą lemiančių idėjų kinta laike ir erdvėje. Čia mums praverčia Michelio Foucault pasiūlyta žinojimo archeologijos metodologija, kuri mūsų tyrime padėjo įsisąmoninti ir tirti smurto prieš moteris sampratų bei formų kaitą. Į idėjų istoriją M. Foucault ragina žvelgti per vadinamąją sąvokų istorijos prizmę, tad savo darbe siekėme rekonstruoti, kaip socialinį-kriminologinį žinojimą atspindinčios sąvokos gimsta ir evoliucionuoja bėgant laikui ir keičiantis istorinėms aplinkybėms. Šiandieninės sąvokos, kaip teigė M. Foucault, yra ilgalaikės idėjinės evoliucijos rezultatas56 .

Darbe buvo remtasi ir viktimologine perspektyva, kuriai vien akademinio žinojimo apie nusikaltimą neužtenka, prisideda ir tiesioginė aukos patirtis. Analizuojame, kaip kriminologinį žinojimą transformuoja ši patirtis, kokį vaidmenį atlieka lytis. Čia svarbi naratyvo sąvoka: tai struktūruoti pasakojimai, suformuoti socialinių normų pagrindu. Jie padeda interpretuoti socialinę tikrovę, kriminologinį žinojimą apie nusikaltimą ir aukų tiesiogines patirtis57 .

55 QUINNEY, Richard. The Social Reality of Crime. Criminology Theory. Selected Classic Readings. Eds. F. P. Williams III, M. D. McShane. Cincinnati, OH: Anderson Publishing Co, 1998.

56 FOUCAULT, Michel. The Archaeology of Knowledge and the Discourse of Language. New York: Pantheon Books, 1972.

57 ANDERSSON, Ulrika; EDGREN, Monika; KARLSSON, Lena; NILSSON Gabriella. Introductory Chapter: Rape Narratives in Motion. Rape Narratives in Motion. Ed. U. Andersson, M. Edgren, L. Karlsson, G. Nilsson. London: Palgrave Macmillan, 2019, p. 6–7.

Kartais pačios prievartos ir smurto aukos konstruoja patirto smurto pasakojimą, kuris pasiekia žiniasklaidą, teismus. Visgi aukų naratyvai dažnai yra nulemti visuomenėje egzistuojančių „didžiųjų naratyvų“58, kultūriškai suponuotų smurto prieš moteris reprezentacijų. Pavyzdžiui, visuomenėje egzistuojantis „išprievartavimo“ didysis naratyvas dažnai lemia tai, kaip išprievartavimo ar kitokio smurto aukos konstruos savo pačių patirtis. Naratyvai, kuriems būdingas didelis priimtinumas visuomenėje bei dažnas reprodukavimas, veikia kaip rėmai ar prizmės, per kuriuos tiek aukos, tiek didesnės grupės konstruoja ir reprezentuoja savo išgyvenimus ar interpretuoja įvykius, struktūruodami bendruosius teiginius apie tai, kas ir kokie yra išprievartavimo auka bei kaltininkas59 .

Kita svarbi mūsų tyrimui teorinė prieiga yra vadinamoji kultūrinė kriminologija. Tyrėja Louise Wattis pastebėjo, kad kriminalizacijos ir visuomenės reakcijos į smurtą prieš moteris procese svarbų vaidmenį vaidina, požiūrį į nusikaltimą keičia ar net tam tikra linkme bylos tyrimą kartais pakreipia tai, kaip konkrečioje visuomenėje suprantamos „lyties, smurto ir aukos“ (angl. gender, violence and victimhood) kategorijos. Savo knygoje ji analizuoja ne tik pačius smurtinius nusikaltimus prieš moteris, bet ir juos gaubiantį kultūrinį kontekstą: ekonominį, socialinį, normatyvinį tam tikros visuomenės diskursą. Šiam tyrimui reikšmingas jos pastebėjimas, kad visuomenės įsivaizdavimai apie nusikaltėlį ir auką, grindžiami lyties stereotipais, daro įtaką ne tik konkretaus nusikaltimo tyrimui, bet ir smurto prieš moteris problemos praktiniam sprendimui60 .

Čia gerai atsiskleidžia ir Ulrikos Andersson tyrime parodytas „idealios aukos konstravimo“, interpretacinio kriminologinio naratyvo mechanizmas61. Reikia pabrėžti, kad terminą „ideali auka“ čia vartojame kaip sovietinės teisėsaugos formuluotą aukos apibrėžimą.

58 LYOTARD, Jean-Francois. The Postmodern Condition: A Report on Knowledge. Minneapolis, MN.: University of Minnesota Press, 1984.

59 ANDERSSON, Ulrika; EDGREN, Monika; KARLSSON, Lena; NILSSON Gabriella. Introductory Chapter: Rape Narratives in Motion. Rape Narratives in Motion. Ed. U. Andersson, M. Edgren, L. Karlsson, G. Nilsson. London: Palgrave Macmillan, 2019, p. 7.

60 WATTIS, Louise. Revisiting the Yorkshire Ripper Murders Histories of Gender, Violence and Victimhood. Palgrave Macmillan, 2018, p. 1–5.

61 ANDERSSON, Ulrika; EDGREN, Monika; KARLSSON, Lena; NILSSON Gabriella. Introductory Chapter: Rape Narratives in Motion. Rape Narratives in Motion. Ed. U. Andersson, M. Edgren, L. Karlsson, G. Nilsson. London: Palgrave Macmillan, 2019, p. 7.

Taigi, nagrinėdami kultūrinį ir socialinį kontekstą galime geriau suvokti, kaip funkcionuoja smurto prieš moteris racionalizavimo logika: tiek teisinės sistemos, tiek visuomenės, tiek paties smurtautojo polinkis racionalizuoti savo veiksmus, bent dalį kaltės perkeliant pačiai aukai. Tokios tyrimo gairės, kaip matysime, gerai atskleidžia tiek tarpukario, tiek ir sovietmečio smurto prieš moteris tikrovę.

Mūsų tyrimui buvo svarbi ir Nanette Funk prieiga. Ši tyrėja analizavo tiek Rytų Europos moterų emancipaciją visiškai atsiskiriant darbo ir namų sferoms

XX a. 7–8-ajame deš., tiek reakciją į šį procesą, kuris itin suaktyvėjo žlugus Rytų blokui. Autorė gerai atskleidžia Rytų Europos visuomenių mentalinį stagnavimą susidūrus su staigia industrializacija ir visuotiniu moterų įtraukimu į darbo aplinką. Pasak N. Funk, būtent Rytų Europos mąstymo giluminiai patriarchaliniai klodai buvo priežastis ir paaiškinimas aršios postkomunistinės reakcijos į lyčių lygybę, aktyvių bandymų vėl skirti moteriai tradicinį vaidmenį, sugrąžinant ją iš darbovietės į namus. Reikia pastebėti, kad šį konservatyvų posūkį lyčių lygybės klausimuose Rytų Europoje rėmė ir pačios moterys. Viso šio proceso pasekmė buvo tai, kad ideologijoje smurtas prieš moteris vėl tapo išimtinai privačiu, ne viešu reikalu62

Sovietinė lyčių stereotipų nulemta moterų priespauda išryškėja ir Teresos

Polovy darbe, skirtame alkoholizmo fenomeno interpretacijos sovietinėje literatūros ir kultūros tradicijoje analizei63 .

Šaltiniai. Monografijoje buvo panaudoti gausūs archyviniai ir publikuoti šaltiniai, todėl nekeliame tikslo pristatyti visus juos išsamiai, apsiribosime tik pagrindinių aptarimu. Vienas aiškus pjūvis yra smurtinių nusikaltimų prieš moteris analizė per nusikaltimo apibrėžimą formavusius teisinius agentus, atskleidžiančius smurtą prieš moteris instituciniu lygmeniu, kurie saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) bei Lietuvos ypatingajame archyve (toliau – LYA).

Tarpukariu nusikaltimai prieš moteris buvo fiksuojami policijos ir teismų dokumentuose. Policijos ikiteisminio tyrimo dokumentai saugomi Vidaus

62 FUNK, Nanette. Introduction: Women and Post-Communism. Gender Politics and Post-Communism. Reflections from Eastern Europe and the former Soviet Union. Eds. Nanette Funk, Magda Mueller. New York, London: Routledge, 1993.

63 POLOVY, Teresa. Russian Women Wiriting Alcoholism: The Sixties to the Present. Postcomunism and the Body Politic. Ed. Ellen E. Berry. New York, London: New York University Press, 1995.

reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento fonde (f. 378). Remiantis kokybine tyrimų metodologija, vykdyta tikslinė baudžiamųjų bylų atranka. Atvejai atrinkti atsižvelgus į nusikaltimų rūšį ir aukų lytį – dažniausiai prieš moteris vykdyti smurtiniai nusikaltimai, todėl atrinktos bylos iškeltos už sužalojimus, nužudymus ir seksualinius nusikaltimus prieš moteris, kurie nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose: Kauno (f. 478), Šiaulių (f. 488), Panevėžio (f. 842) apygardos ir apylinkių teismuose, taip pat Vyriausiajame Tribunole (f. 1422). Svarbu paminėti, kad būtent civilių teismų dokumentai yra labiausiai fragmentuoti. Prie Kauno apygardos teismo bylų priėjimas LCVA yra apribotas dėl pelėsio žalos byloms, todėl pavyko ištirti tik keletą jų. Marijampolės apygardos teismo fonde (f. 484) neišliko nė vienos smurto prieš moteris bylos iš tarpukario laikotarpio. Dalinai šias spragas padėjo kompensuoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma garsių to meto teisininkų Petro Leono (f. 117) ir Romualdo Buroko (f. 171) asmeninių fondų dokumentika, kurioje rasti keli Kauno ir Marijampolės apygardos teismų nuosprendžiai baudžiamosiose bylose dėl smurto prieš moteris.

Atsižvelgus į tai, kad didžiąją Nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laiko dalį galiojo karo padėtis, didelę įtaką nusikaltimų kontrolei darė kariniai institutai, pastarųjų dokumentai saugomi Krašto apsaugos ministerijos (f. 384) ir jos įstaigų fonde (f. 930). Sunkiausi smurtiniai nusikaltimai prieš moteris nagrinėti ir kariniuose – Kariuomenės ir karo lauko teismuose, todėl mums buvo naudingi Kariuomenės teismo64 (f. 507), jo prokuratūros (f. 483) ir vieno iš karinių dalinių (f. 513) fondų teisminiai dokumentai.

Sovietmečio tyrimui pravertė net keli LCVA esantys fondai. Svarbiausias iš jų – Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo fondas (f. R-808). Jame saugomos sovietmečiu įvairiais laikotarpiais prieš moteris smurtavusių asmenų baudžiamosios bylos. Jos padėjo rekonstruoti smurto prieš moteris formas, įvairovę, pasigilinti į baudžiamojo persekiojimo procesą. Tyrimui buvo naudingi ir kiti šio archyvo fondai: Užsienio reikalų ministerijos (f. 383, ap. 1) ir Krašto apsaugos ministerijos Ypatingojo skyriaus bei Vyriausiosios likvidacinės komisijos veiklos bylų dokumentų masyvas (f. 384, ap. 4), padėję atskleisti incidentų su TSRS kariuomenės

64 Iki 1922 m. sausio 1 d. Kariuomenės teismas buvo vadinamas Armijos teismu.

įgulomis Lietuvoje problematiką ir pasitarnavę mėginant suprasti smurto prieš moteris, ypač kariškių smurto, situaciją pirmosios sovietinės okupacijos metu.

Baudžiamojo persekiojimo diskurso, smurto prieš moteris kriminalizavimo analizę padėjo įgyvendinti LYA saugoma dokumentika. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu ir spekuliacija valdybos dokumentai (f. V-100) atskleidė registruotų nusikaltimų statistiką; Lietuvos partizanų dokumentų kolekcija (f. K-5) padėjo ištirti partizanų

teisinių normų požiūrį į smurtą prieš moteris; Įskaitos (tremties) bylos (f. V-5) ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komitetas (KGB) (f. K-1) atspindėjo represuotų asmenų smurto patirtis.

Svarbiausias LYA fondas mūsų tyrimui buvo Nuteistųjų asmenų bylos (f. V-145/40). Šiame fonde yra nuteistųjų nusikaltimų aukų sąrašas, tad, ieškant pagal moteriškąją lytį, galima atsekti ir smurto prieš moteris bylas. Žinoma, nors labiausiai atspindi baudžiamojo persekiojimo specifiką, tokie dokumentai kaip baudžiamosios bylos ir kalinių asmens bylos gerai atskleidžia ir kitus mūsų tyrimo niuansus, tokius kaip nusikaltėlio ir aukos konstravimas visuomenėje. Iš liudijimų bylose galima bent dalinai suprasti ir visuomenės požiūrį bei aukų patirtis.

Moterų organizacijų požiūrį į smurtą prieš moteris tarpukariu padėjo atskleisti Lietuvių katalikių moterų draugijos dokumentai (f. 567), saugomi LCVA, taip pat Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje esantys Lietuvos moterų tarybos dokumentai (f. 159).

Teisinio diskurso analizei didelę reikšmę turėjo publikuoti norminiai teisės aktai ir susiklosčiusi doktrina65. Tarpukario ir sovietinės Lietuvos smurtinių nusikaltimų apibrėžimų raidą analizavome tarpukario teisės aktuose (daugiausia publikuotuose „Vyriausybės žiniose“ 1918–1940 m.), jų sąvaduose ir įsakymų

65 Vyriausiojo Tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. Red. Jurgis Byla. Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932; Vyriausiojo Tribunolo 1928–1929 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys su dalykine rodykle 1924–1929 metų rinkiniui. Sud. Jurgis Byla. Kaunas: D. Gutmanas, 1933; Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimai 1–539:1933–1938: [pradedant 1933 m. rugsėjo mėn. 15 d.]. Kaunas: Vyriausiasis Tribunolas, 1939; Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimai. Sąs. Nr. 1. Kaunas, 1939; Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimai. Sąs. Nr. 6, Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1940; Vyriausiojo Tribunolo visuotinių susirinkimų nutarimai, pradedant 1933 m. rugsėjo mėn. 15 d.: [1933–1938 m. sprendimai 1–196]. Kaunas: Vyriausiasis Tribunolas, 1939.

Sigita Černevičiūtė, Monika Kareniauskaitė

Pati kalta?

Smurto prieš moteris

istorija XX a. Lietuvoje

Monografija

Redaktorė Auksė Gasperavičienė

Maketuotoja Jelena Babachina

Viršelio dailininkė Kristina Saveljeva

2021 06 17. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K21-031

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas

www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas.

www.tuka.lt | info@tuka.lt