Kauno atradimai

KAUNAS,

2009

UDK 910.4:379.8(474.5) Ka625

Tekstų autoriai: Egidijus Aleksandravičius, Dalia Kuizinienė, Modestas Kuodys, Tomas Pabedinskas, Jurgita Staniškytė, Jūratė Tutlytė, Rasutė Žukienė Redaktorė: Aušra Vinciūnienė Kalbos redaktorė: Danguolė Žalionienė Fotografijos: fotografijų konkurso „Kauno atradimai“ (2008 m.), Linos Auškalnienės, Gedimino Banaičio, Emmanuelle Bretel, Vidmanto Jankausko, Mindaugo Kavaliausko, Tomo Pabedinsko, Jono Petronio, Justinos Šuminaitės, Jurgitos Taurinskaitės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Vytauto Didžiojo universiteto archyvų.

Dizainerė: Birutė Mockutė Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas Kaunas, 2009

ISBN 978-9955-12-519-8

© Egidijus Aleksandravičius, 2009 © Dalia Kuizinienė, 2009 © Modestas Kuodys, 2009 © Tomas Pabedinskas, 2009 © Jurgita Staniškytė, 2009 © Jūratė Tutlytė, 2009 © Rasutė Žukienė, 2009 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2009

turinys

006

Kauno miesto atradimai: artes liberales žvilgsnis ▼

012

Egidijus Aleksandravičius

024

Modestas Kuodys

032

Jūratė Tutlytė

056

Rasutė Žukienė

070

Jurgita Staniškytė

078

Tomas Pabedinskas

085

Dalia Kuizinienė

092

Indeksas: Kauno atradimai – nuo A iki Ž

Kaunas istorijos vingiuose

▼

Akademinis liberalios minties miestas

▼

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje

▼

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus

▼

Teatrinis gyvenimas Kaune

▼

Kaunas Lietuvos ir pasaulio fotografijos žemėlapiuose

▼

Literatūrinis Kaunas

▼

▼

Kauno miesto atradimai:artes liberales žvilgsnis

Dažna šalis turi vieną ar kelis jaukius miestus, kurie išaugo, suklestėjo juose įsikūrus universitetams. Ir šiandien šie miestai traukia savo išskirtinai kūrybine, jaunatviškumu pulsuojančia akademine atmosfera, intelektualumo aura. Jungtinėje Karalystėje tokiu akademinės dvasios perlu laikomas Oksfordas, Italijoje – Bolonija, Lenkijoje – Krokuva, Estijoje – Tartu. Svarbų mūsų šalies istorijos tarpsnį buvęs laikinąja sostine Kaunas gali būti vadinamas akademiškiausiu Lietuvos miestu.

Nors Lietuvos universitetas Kaune buvo įkurtas tik 1922 metais, tai sutapo su pačios Lietuvos valstybės gimimu. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę nepriklausomybę, Lietuvos šviesuomenė vienu svarbiausių uždavinių laikė įkurti lietuvišką universitetą. Po ketverių metų atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. Tarpukariu tai buvo vienintelė lietuviška aukštoji mokykla, tapusi gyvybiškai svarbiu mūsų šalies kultūros, mokslo bei modernios, laisvos intelektualios minties židiniu.

Tarpukariu Kaune įkurtas universitetas buvo unikalus savo laisva dvasia, gyvu, betarpišku profesūros ir studentų bendravimu, aktyviu ir įdomiu visuomeniniu gyvenimu, puoselėjamu bendruomeniškumo jausmu. Universitete studijavo bei dėstė dauguma žymių to meto intelektualų, aukščiausių Lietuvos pareigūnų, valstybės veikėjų. Čia užsimezgė žymiausi pirmosios nepriklausomybės moksliniai ir kultūriniai sąjūdžiai.

1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, Lietuvos universitetui Kaune buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vardas. 1950 m. beveik keturiasdešimt metų tarpukariu Kaune veikusi aukštoji mokykla buvo uždaryta sovietų valdžios sprendimu, o kai kurie jos fakultetai davė pradžią dabartinėms aukštosioms mokykloms: Kauno technologijos universitetui, Kauno medicinos universitetui, Lietuvos žemės ūkio universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai. VDU akademinė tradicija ne tik

4

išliko, bet ir ilgus dešimtmečius iki valstybingumo atkūrimo vystėsi išeivijoje.

Akademinė Kauno tradicija jau skaičiuoja devyniasdešimt metų, o 2009-aisiais sukanka 20 metų, kai bendromis Lietuvos ir išeivijos mokslininkų pastangomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Šiandien VDU – tai dinamiška akademinė bendruomenė, kurios studentai, absolventai ir darbuotojai vadovaujasi artes liberales universiteto idėja, puoselėja istoriškai susiformavusias tradicijas ir vertybes. Čia įgyvendinami universiteto atkūrime aktyviai dalyvavusiųjų šalies ir užsienio intelektualų siekiai, puoselėjamas atvirumas, dialogas ir tolerancija, vadovaujamasi liberalumo ir demokratijos principais.

Prieš 20 metų VDU sugrįžo ir yra labai svarbus Kauno miesto intelektualinio gyvenimo variklis. Kauno akademinis, meninis, kultūrinis bei teatrinis gyvenimas – gyvas, įvairus ir patrauklus. Tai miestas, į kurį studijuoti, gyventi ir dirbti kasmet atvyksta tūkstančiai jaunų žmonių iš visos Lietuvos bei užsienio. Svečius bei turistus Kaunas patraukia savo visame pasaulyje garsiais muzikos, šokio, vizualinio meno festivaliais, netradiciniais projektais, muziejų kolekcijomis, meno galerijomis, įspūdinga įvairaus laikotarpio bei stilių architektūra.

Leidinys „Kauno atradimai“ yra kitoks, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės – studentų, dėstytojų, profesorių – žvilgsnis į miestą. Tai asmeniški pasakojimai, pristatantys svarbiausius miesto istorijos, universitetinės kultūros, meno, architektūros, fotografijos, teatrinio bei literatūrinio gyvenimo momentus ir kviečiantys atrasti juos šių dienų Kaune.

5

54°54′N 23°56′E

Kaunas

Egidijus AleksandraviÄ?ius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

9

31

24

17 73

93 101

37

21

69

23

28 89

91 71 66

34

7

96

9

75

45

44 43

58

12

20 61 40

57

41

76 53

22 80

54

72

68 82

4 5

15

6 51

46

2

87

Kaunas

33

19

32 47 56

78

25 27

39

84

8 94 10

1

16

3

30

67 83

97 95

98

59

14 48

100

36

81

38 60

52

79

49

90

102

13

18

26

65

29 99

64 70

11 42

Kaunas istorijos v i n g i u o s e*

Egidijus A lek sandravičius istorikas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras

*Iš: Aleksandravičius, E. (2000). Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius : Vaga.

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

▼ Kas yra miestas? Kada ir kaip jis atsiranda? Kokie svarbiausi jo bruožai, skiriantys jį nuo viso kito? Nesunku būtų pasakyti, kad miestas yra tokia vieta, kurioje stovi daug namų ir yra susispietusios žmonių minios. Jei kas nors paskelbs, koks namų ir žmonių skaičius privalus miestui, gal viskas taps aišku? Anaiptol ne. Žiūrintis iš tolo nuo savo sodžiaus kalvelės valstietis pasakys kiek taikliau: mieste žmonės nearia žemės, nesėja rugių. Miestiečių nepažadins gaidžio giedojimas ir tekanti saulė. Miesto žmonės būtinai turi ką nors gaminti ir ką nors parduoti. Bet pirmiausia, manytų valstietis, miestas turėtų pirkti kaime užaugintus žemės vaisius.

Valstietis neprieštarautų ir urbanistikos istorikui, teigiančiam, kad miesto esmė yra aikštė, kurios centre yra pilis, bažnyčia arba rotušė. Kur kitur, jei ne miesto aikštėje vyksta mugės, jomarkai ir visa turgaus prekyba.

Ką sako istorikai? Kada ir kur jie atranda miestus kaip vieno ar kito krašto civilizuotumo įrodymus? Patikėkit, nėra čia vienos nuomonės. Jos skiriasi gana esmingai. Jei miestas, kaip mano vieni, yra pilis, aikštė, bažnyčia ir amatininkų bei pirkių namai – tuomet Lietuvoje jau XIII amžiuje rasime jų keliolika. Besilaikantiems tokio požiūrio daugiau nei nuostabą ir pasipiktinimą turi kelti žodžiai, kuriuos prieš keletą metų LTV diskusijoje apie miestą ir miestiečių identitetą yra ištaręs filosofas Arvydas Šliogeris: senojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje miestų kaip tokių apskritai nebuvo.

Anot filosofo, nebuvo miestų, kurie būtų ne daiktų ir gynybinių sienų sistema, ne valdovų ir pavaldinių, bet laisvų piliečių bendruomenė. Filosofui miesto pavyzdys yra Sokrato laikų Atėnai, kurių aikštėse buvo gana vietos ir valstiečiui – alyvuogėm ar vynui parduoti, ir piliečių sueigoms – spręsti savo likimą ir kasdieninius reikalus.

O kaip pas mus? Gal filosofo miestas yra kaip Platono valstybė – grynasis idealas, kurio apsireiškimo žemėje ir nereikia ieškoti? Daug istorikų iš esmės neprieštarautų teorinėms Arvydo Šliogerio nuostatoms: negali būti miesto be laisvos piliečių veiklos, be savivaldos teisių, kurios gina miestiečius ir kurias jie saugo kaip savo akį. Taip, kaip XIII amžiaus Šiaurės Italijos miestai, atsisakę mokėti mokesčius, už kuriuos negrįžta paslaugos. Toks miestas buvo modernaus pasaulio ir pilietinės visuomenės lopšys. Tačiau sutikdami su teorinėmis nuostatomis istorikai anaiptol nesutiktų su radikaliu minėtu filosofo teiginiu. Žinoma, pradžioje nei Vilnius, nei tuo labiau Kaunas savo žmonių dvasia nepanašėjo į senuosius Atėnus, bet vokiška (magdeburginė) miestų teisė, pritaikyta vietinėms sąlygoms, iš esmės kūrė prielaidas laisvų miestiečių luomui formuotis. Kitas reikalas, kad tas luomas nebuvo stiprus, jis niekada neįgijo atstovavimo Seime teisių. Bet jis egzistavo. Tai leido istorikui Edvardui Gudavičiui kadaise suformuluoti mintį, jog vakarietiška

14

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

ar europietiška miestų civilizacija baigėsi ties rytinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėmis. Šiandien yra itin svarbu tai, kad Kauno miesto diena, švenčiama kasmet gegužės 20ąją, yra susiejama ne su kokia nors miglota legendine praeitimi, o būtent su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegija – aktu, kuris XV amžiuje reiškė esminę miestietiškumo idėją: jo laisvę, savivaldą ir, tartume, savigarbą. Tai, manyčiau, yra svarbiausia. Tokia diena yra ne tik nusilenkimas praeičiai, bet taip pat iššūkis ateičiai.

Istorijos miglose ieškodami Kauno praeities vaizdų, bemaž neabejodami įsivaizduosime kryžiuočių apgultą miesto pilį▼37 Neries ir Nemu­no santakoje. Strategiškai svarbi vieta buvo taikinys Kryžiaus karų dalyviams lietuvių žemėje. Tad Kauno piles▼37 kritimas 1362 m. buvo vienas didžiausių lietuvių pralaimėjimų karuose su vokiečių ordinu, bet vargu ar laikytinas šis karo epizodas Kauno miestietiškumo argumentu. Tokiu argumentu taps Žalgirio mūšio išvakarėse, 1408 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valia Kaunui su­teikta magdeburgija. Po kryžiuočių parklupdimo Žalgirio laukuo­se atsivėrė naujos galimybės Kaunui išnaudoti savo strateginę pa­dėtį: dabar jau ne karui, bet verslui ir prekybai. Nors XV a. miesto istorija nėra nuodugniai ištirta, tačiau net provizoriniai istorikų darbai rodo, kad Kaunas tapo vienu svarbiausių prekybos ir amatų centrų. Karaliaučius, Dancigas, tolimesnieji Hanzos miestų sąjungos nariai buvo kauniečių ekonominių interesų horizonte. Nors Kaunas niekad netapo Hanzos miestu, nes šios galingiausios viduramžių mies­tų organizacijos faktorija negalėjo čia įsitvirtinti, tačiau savo preky­biniais ryšiais Baltijos regione niekas Lietuvoje neprilygo Kaunui.

Vertinant šio miesto padėtį didžiulėje Lietuvos valstybėje pravartu prisiminti dažną istorikų argumentą – mokesčių, mokamų LDK iždui, dydį. Pagal šį rodiklį Kaunas nuolat buvo antras Lietuvos mies­tas, nors nuo Vilniaus jis atsiliko kone dešimteriopai.

Dar viena savybė, kuri prašyte prašosi minima Kauno istorijos apžvalgoje. Senosios Lietuvos miestų pradžioje, kaip ir lenkų ar čekų atveju, itin svarbus buvo svetimtautis elementas. Vokiečių pirkliai ir amatininkai, viliojami valdovų laiškų ir patrauklių verslui sąlygų, kėlėsi į rytines Europos žemes, kūrėsi miestuose, darė įtaką jų gyvenimui, tvarkai, įpročiams, diktavo madas ir teisinę kultūrą. Ilgainiui Lietuvos miestai tartum nutolo nuo pačios lietuvybės kamieno. Jei taip ir buvo – tai jokiu būdu ne unikalus dalykas Europos istorijoje. Greičiau priešingai. Kartais kyla įtarimas, kad mūsų istorikai buvo ir vis dar yra pernelyg pasidavę kaimiškosios tradicijos įtakai.

Kaimo žmogui – ypač ankstesniais amžiais – miestas, nepaisant to, kokia kalba jis būtų kalbėjęs, visad buvo truputį svetimas. Įveikę tokių agrarinių istoriografijos nuostatų slenkstį ir žvilgterėję į XV–XVI amžiaus Kauno istorijos šaltinius atrastume, kokios stiprios buvo vietinių lietuvių miestiečių pozicijos. Lietuviški vardai bei

15

Kauno pilis Pilies g. 17

Pastatyta XIV amžiuje tai yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Ji užėmė svarbią strateginę padėtį, nes užtvėrė kelią kryžiuočių veržimuisi į Lietuvos gilumą, taip pat ir į sostinę Vilnių. 1362 m., po ilgos apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė; vėliau ji buvo atstatyta ir sustiprinta. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) Kauno pilis prarado ankstesnę strateginę reikšmę. Šiandien – tai vienas labiausiai turistų lankomų objektų mieste. Nuo 2003 m. čia įsikūręs Kauno regiono turizmo informacijos centras.

Egidijus AleksandraviÄ?ius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

pavardės mirga amatininkų ir judresnių pirklių sąrašuose. Tai nėra reikiamai ištirtas fenomenas, tačiau šaltinių užuominos taip ir gundo ištarti: šitas miestas visada buvo savas savame krašte.

Kita vertus, ekonominis krašto nuopuolis, XVII amžiaus karai – tas Henriko Senkevičiaus „Tvanas“ – stipriai paveikė Kauno veidą. XVIII amžiaus pabaigos – paskutiniųjų LDK valstybingumo dešimtmečių – liudininkai jau regėjo truputį pamėklišką miesto peizažą. Daug apgriuvusių, negyvenamų namų pakraščiuose, purvinos gatvelės, apmiręs viešasis miestiečių gyvenimas, kuris trumpam sukunkuliavo Keturmečio Seimo ir Tado Kosciuškos sukilimo įkarštyje, bet po to vėl ilgam užgeso.

Rusijos viešpatavimo šimtmetis savitai paveikė miesto pavidalą: daug jo bruožų iki pat dabartinių laikų įsirėžė tiek architektūroje, tiek vietovardžiuose ar pasakojamojoje istorijoje. Rusų režimas miestui ir miestietiškumui buvo lygiai nepalankus, kaip ir degraduojančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paskutinių dešimtmečių tvarka. Rusų valdininkas visad buvo viršesnis už miestietį: amatininką, pirklį ar namų savininką. XIX amžiaus pirmame trečdalyje, kai savotiškos kultūrinės autonomijos sąlygomis Vilnius įgavo kone žydinčio intelektualinio centro su didžiausiu ir geriausiu imperijos universitetu pavidalą, Kaunas vargiai kilo iš savo didžiausio nuosmukio duobės. Vos šimtą kilometrų nuo Vilniaus atsidūręs jaunas mokytojas ir talentingas poetas Adomas Mickevičius dūsavo savo laiškuose bičiuliams dėl savotiškos tremties. Nebuvo tada Kaune nieko, kas guostų labiau pakylėtą, aukštesnio intelektinio gyvenimo pasiilgusią sielą.

Kauno provincialumas tik iš dalies buvo įveiktas rusams reorganizavus krašto valdymą ir suformavus Kauno guberniją. Tapti gubernijos miestu jau buvo šis tas: daugėjo valdininkų ir karininkų, prašmatnėjo aprėdas ir karietos, „pudravosi“ veidai ir šio nedidelio administracinio centro namų fasadai. Bet jokie valdininkai nedarė miesto miestu, nesukūrė laisvos miestiečių visuomenės. Tai, kas yra miesto esmė, priklausė ir priklauso nuo laisvų miestiečių visuomeninio pajėgumo savomis galiomis kurti tokį gyvenimą, dėl kurio nebūtų gėda. Rusų represinis režimas tiesiogiai negalėjo tokių savybių skatinti, bet po 1863 m. sukilimo įvyko kažkas gana netikėto. Skubotai ardydama anuomet kartais neformaliai vadinamos Telšių karalystės – vyskupo Motiejaus Valančiaus iš Varnių valdomą darnią Žemaičių vyskupijos struktūrą – caro valdžia atkelia vyskupijos centrą į Kauną. Kiek anksčiau, 1846 m., tokių pat motyvų vedina rusų administracija uždaro garsiąją Kražių gimnaziją ir perkelia ją Kaunan. Iš vakarinės Lietuvos į Kauną palaipsniui atkraustomos beveik visos svarbiausios lietuvių visuomenės gyvenimui institucijos. Net aukštosios mokyklos Kaune idėja pirmąsyk šmėkšteli gubernijos bajorų dokumentuose XIX a. viduryje. Kai kuriose XIX a. vidurio graviūrose prie Kauno atvaizdo atsirado: Kaunas – Žemaitijos sostinė.

18

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika Vilniaus g. 1

Tai vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bazilikinė bažnyčia. Po kelių rekonstrukcijų ji įgijo renesanso ir baroko bruožų. Katedra turi devynis altorius, zakristija perdengta vienais plačiausių visoje Europoje krištoliniais skliautais – ypatinga vėlyvosios gotikos dekoratyvia konstrukcija, kurios išmūrijimas kiekvienam statytojui būdavo aukščiausios meistriškumo ženklas.

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

Rusijos valdžios parėdimų pasekmės buvo išlies netikėtos. Vos keliems metams praslinkus po 1863 m. sukilimo, generalgubernatorius Eduardas Baranovas raportavo carui: Vyskupo Valančiaus veiklos charakteris nepasikeitė ir numalšinus sukilimą, kai jo rezidencija buvo perkelta iš Varnių į Kauną(...). Tikrasis katedros perkėlimo į Kauną rezultatas pastebimas tiktai tame, kad visa tai, kas anksčiau buvo daroma Varniuose, anksčiau likdavo nepastebėta, o dabar tapo žinoma vyriausiai vadovybei, nors tai vyskupo veiksnius nepadarė atsargesnius. Dar daugiau, priešingai rusų administracijos siekimams Valančiaus laikų Kaunas pamažu tampa naujosios lietuvybės svarbiausiu centru. Po 1865 m. vyskupo asmuo į naująjį vyskupijos centrą sutraukdavo lietuvius valstiečius iš Kauno, Kuršo, Augustavo, Vilniaus ir net Gardino gubernijų.

Nors XIX a. pabaigoje Kauno įtaka lietuviškai kalbančiam pasauliui augo, tačiau pats miestas vis labiau buvo veržiamas ganėtinai uždaro tvirtovės režimo ir galingo fortų▼55 žiedo. Visa tai lėmė keistą, modernumo ir konservatyvizmo simbiozę. XX amžiaus pirmieji dešimtmečiai dar labiau sustiprina lietuviškosios katalikybės ir jauno lietuviško nacionalizmo pozicijas mieste. Pirmąsyk išnyra Vilniaus–Kauno varžybos dėl vaidmens formuojant naująją Lietuvą. Šiame kontekste pravartu prisiminti amžiaus pradžios lietuviškos spaudos puslapiuose vykusią diskusiją šiuo klausimu, kurioje išryškėjo dalies tautinio judėjimo lyderių siekimas paversti Kauną svarbiausiu lietuviško gyvenimo sūkuriu. Štai 1905 m. advokatas K. Samajauskas taip rašė laiške A. Jakštui-Dambrauskui: <...> reikia rengti sostapilę, kuria gali būti tik Kaunas, kaip gyvos Lietuvos širdis, savo keliais — arterijomis atsimušantis į visus pakraščius. Vilnius su ištautėjusiomis apygardomis ir istoriškomis tradicijomis paneša ant netekusio žemių didžponio, atsidūrusio užrubežyj, giriančiosi tik herbais. (Cit. iš: Staliūnas D. Kauno vizija XX a. pradžioje // Darbai ir Dienos, Nr. 4 (13), p. 61.) Jakštas – gana plataus akiračio žmogus – per daug neprieštaravo. Anot jo, sulietuvinti Vilnių tegali tik stebuklas. Aš į ta stebuklą netikiu. Duok Dieve, kad žymi lietuvių kolonija Vilniuje susidarytų. Dabar sakytume: stebuklas įvyko. Tačiau skausminga XX a. Lietuvos istorija nuolat demonstruoja įvykius ir mintis, primenančias amžiaus pradžios diskusijas.

Tada svarbiausioji ir geistina miesto savybė buvo jo lietuviškumas. Miestiečių visuomenės tradicijos, kultūrinės veiklos parametrai, pilietinės veiklos bruožai – visa tai buvo antroje eilėje. Miestas darėsi suprantamas kaip tautos ir visuomenės veiklai svarbus centras. Kita vertus, Kauno prioritetas buvo paremtas nepatikimo Vilniaus įvaizdžiu arba net vėlesnėmis lietuvių nesėkmėmis istorinėje Lietuvos sostinėje. Bet didesnei daliai lietuvių aktyvistų tokia kaunietiška pozicija neatrodė toliaregiška. Ji greičiau reiškė atsisakymą grumtis dėl LDK istorinių tradicijų tęstinumo, dėl lietuviškosios Vilniaus ateities. Dabar mes žinome, kas buvo teisus, o kas klydo.

XX a. pradžios diskusija turėjo įtaką dviejų lietuviškosios veiklos centrų raidai po 1905 metų. Vilniuje spietėsi liberalusis lietuvių judėjimo sparnas su Lietuvių mokslo

20

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

draugija ir „Vilniaus žiniomis“, o Kaune koncentravosi katalikiškoji lietuvių veikla, kuri tęsė M. Valančiaus darbus. XX amžiaus pradžioje miestas pasidarė lietuviškosios veiklos ir krikščioniškosios demokratijos tvirtove. Kita vertus, nereikia perdėti antrojo Lietuvos miestu etnodemografinio lietuviškumo. Tuo metu čia reiškėsi lenkų kultūrinis elementas. Gana turtinga buvo ir Kauno žydų bendruomenės veikla: Mapu, Zamenhofo, Minkovskių vardai iš Kauno ir Aleksoto gatvelių persikėlė į pasaulio kultūros istorijos puslapius.

Tačiau bene didžiausią įtaką Kauno istorijai padarė įvykiai po Pirmojo pasaulinio karo. Valstybės atkūrimas, palydėtas konflikto su Lenkija, ir Vilniaus netektis miestą padarė laikinąja Lietuvos sostine. Per keliolika metų Kaunas padaro išties nuostabų šuolį. Pirmąsyk per ilgus Lietuvos amžius tarpukaryje ne Vilnius, o Kaunas suvaidino lemtingą vaidmenį visos tautos gyvenime. Dvidešimtmetis nepriklausomybės iš purvino tvirtovės miesto Kauną pavertė skoningos architektūros ir aktyvaus intelektualinio gyvenimo laikinąja sos­tine. Centrinėms valstybės institucijoms persikėlus Kaunan, miestas pradėjo sparčiai keistis: nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos ėmė ryškėti modernios Bauhauzo architektūros kontūrai, formavosi jauki ir moderni urbanistinė struktūra, plėtojosi kultūros ir mokslo centrai. Svarbiausia: Vytauto Didžiojo universitetas▼98, Valstybės teatras (dabar – Kauno valstybinis akademinis dramos teatras▼52), Karo▼97 ir M. K. Čiur­ l ionio dailės muziejai▼67. Kad ir laikinai tapdamas sostine, Kaunas išnaudojo istorinį momentą: jis sparčiai augo, integruodamas ir gamyklų kaminais žymėdamas pramoninius priemiesčius. Viskas, kas svarbaus vyko prieškario Lietuvoje, siejosi su Laikinąja sostine.

1939-ieji buvo sugrįžimo į Vilnių metas. Dabar galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs Kauno istorinis likimas, jei ne Antrasis pasaulinis karas. Sovietinės okupacijos metai sustabdė įvairiapusio laikinosios sostinės plėtojimosi tendenciją. Vilnius tapo jau sovietinės respublikos sostine, į kurią palaipsniui persikėlė ne tik centrinės administracijos įstaigos, bet ir svarbiausi kultūros bei mokslų židiniai. Vytauto Didžiojo universitetas▼98 buvo uždarytas. Likviduojant Kaune humanitarinių ir socialinių mokslų židinį buvo suformuotos dvi stambios aukštosios mokyklos: Politechnikos ir Medicinos institutai (dabartiniai Kauno technologijos▼48 ir Kauno medicinos universitetai▼29). Gęstant buvusiam kultūros spindesiui, miestas darėsi arba, tiksliau, sovietinės valdžios buvo verčiamas svarbiausia technokratinės inteligentijos kalve Lietuvoje.

Tačiau tuo pačiu metu Kaunas išliko nepriklausomos Lietuvos valstybės istoriniu simboliu, mažiausiai rusifikacijos paveiktu miestu, kuriame kiekvienas skersgatvis priminė prarastą laisvę. Dar daugiau, Kaunas tapo vieninteliu šalies miestu, turinčiu miestietiškos kultūros tęstinumo požymių. Kas liko iš Vilniaus ir Klaipėdos po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, žydų holokausto ir lenkų repatriacijų?

Greičiau tik saujelė senųjų miestiečių, neturėjusių įtakos greitai besiplečiančiam

21

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

socialistinės-tarybinės gyvensenos stiliui. Bet Kaune liko daug senųjų kauniečių, kurie nepaisant deportacijų, nacionalizacijų ir persekiojimų sugebėjo išsaugoti miestietiškos kultūros elementus. Kaunas buvo miestietiškiausias Lietuvos miestas.

Regis, tai nuolat išskirdavo jį iš kitų sovietinių miestų. Tokį įvaizdį jis įtvirtino net kitų tuometinės Sovietų Sąjungos tautų akyse.

Lietuviškoji rezistencinė dvasia Kaune taip pat reiškėsi stipriau nei kitur. 1956 m., o ypač 1972 m., mieste kilusios antisovietinės riaušės išgarsino Kauną ne mažiau kaip „Žalgirio“ pergalės šimtmečiu vėliau. Lietuviams, ir ne tik jiems, Kaunas visados buvo ir liks miestu, kuriame 1972 m. gegužę žmogaus ir tautos laisvės vardan susidegino Romas Kalanta. Beveik po dvidešimt penkerių metų tai priminė garsusis Europos demokratas, Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas, kuris per savo vizitą Kaune privertė diplomatus ir valdininkus nusilenkti Kalantos susideginimo vietai▼54. Hipių ir roko kultūros pakilimo metu Laisvės alėja▼58 buvo tarytum laisvūnų ir individualistų meka, nepaisant to, kad sovietinės industrijos gigantais apstatytas miestas buvo uždaras, oficialiai užsieniečiams neprieinamas. Tai netrukdė patekti vakarietiškai dvasiai ir madoms. Tradicijos tęstinumą gaivino ir Katalikų bažnyčia. Kauno dvasinė seminarija ir kitos Vilniui vargiai turėjusios įtaką jėgos saugojo ir sėmėsi galios iš Valančiaus laikų per Kauno tradiciją. Kauno katedra▼40 buvo labiau lankoma, o Vėlinės įžiebdavo ryškesnę žvakučių šviesą prie istorinių lietuvių veikėjų kapų.

Dabar daug kas keičiasi. Kaunas praranda savo nepriklausomybės memorialinį vaidmenį, nes pasiekta reali nepriklausomybė. Nebereikia daug kalbėti apie valstybinio gyvenimo ritualus praeityje – jie vyksta sostinėje Vilniuje. Kaunas tampa normaliu miestu, kur mažiau paradinio blizgesio, bet mažiau ir biurokratinio pasipūtimo. Tai yra miestas, susirūpinęs savomis tradicijomis.

22

Laisvės alėja

Tik pėstiesiems skirta 1,7 km. ilgio gatvė, jungianti senąją bei naująją miesto dalis.

Jos pradžia ir pabaiga tiksliai parodo rytų ir vakarų kryptis. Laisvės alėjoje įsikūrusios miestiečių ir miesto svečių pamėgtos parduotuvės, kavinės, restoranai bei viešbučiai.

Einant Laisvės alėja galima aplankyti Kauno apskrities centrinį paštą, Tado Ivanausko zoologijos muziejų, Kauno valstybinį dramos teatrą, Mykolo Žilinsko dailės galeriją, Vytauto Didžiojo paminklą (Laisvės al. ir L. Sapiegos gatvių sankryžoje), kurį 1932 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas.

Ak ad e minis lib e ralios minti e s m i es t a s M ode stas Kuodys istorikas, doktorantas

Modestas Kuodys

Akademinis liberalios minties miestas Kauno Atradimai

▼ Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioje tautinėje lietuvių valstybėje, istorikų dabar paprastai vadinamoje Pirmąja Respublika, Kaunui teko ypatingas – laikinosios sostinės – statusas. Dėl nepalankiai susiklosčiusių tarptautinės politikos aplinkybių Lietuvai praradus istorinę sostinę Vilnių, miestas prie Nemuno ir Neries santakos du nepriklausomybės dešimtmečius buvo svarbiausiu mažos šalies politinio, ekonominio, kultūrinio bei intelektualinio gyvenimo centru.

Kauno miesto varomąja jėga tapo 1922 metais įkurtas ir 1930-aisiais Vytauto Didžiojo vardą gavęs, dėl anuomet vyravusių visuomeninių–patriotinių nuotaikų, besiremiančių jauno lietuvių nacionalizmo suformuotais mistifikuotais tolimos, didingos praeities simboliais, universitetas▼98.

Nors ir paženklinta duoklės senajai romantinei tradicijai, ši vienintelė tuo metu šalies aukštoji universitetinė mokykla virto pačia tikriausia modernios, pagal etninius požymius nauju pavidalu atgimusios Lietuvos elito „kalve“.

Tikrąją tarpukario universiteto reikšmę valstybei ir miestui sunku realiai suvokti bei nusakyti: jis subrandino ne tik visą plejadą iškilių įvairių sričių mokslininkų, gydytojų, teisininkų, inžinierių, rašytojų, visuomenės veikėjų, bet ir pavertė lietuvių kalbą mokslo, aukštosios kultūros, meninės raiškos kalba, padėjo Lietuvos kūrybiniam potencialui skleistis Europos intelektualinėje erdvėje. anuomet garsėjo ir savo bendruomeniška dvasia. Visų pirma tai gausybe pačių įvairiausių korporacijų, bendraminčių sambūrių, vienijusių studentus ir profesorius, savo aktyvia, įvairialype veikla betarpiškai liudijusių Kauno kaip tikro europietiško universitetinio miesto gyvastį.

Vytauto Didžiojo universitetas▼98

Kauno kaip laikinosios Lietuvos sostinės akademinė aplinka tapo neblėstančiu kūrybiškos, liberalios, humanistinės, pažangios bei novatoriškos minties židiniu, terpe, kurioje net ketvirtojo dešimtmečio nacionalistinio autoritarizmo sąlygomis negeso tikėjimas demokratinėmis vertybėmis, laisva kūrybine saviraiška, socialiniu solidarumu ir pilietine atsakomybe.

Nors Antrasis pasaulinis karas Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę penkeriems ilgiems dešimtmečiams ištrynė iš pasaulio politinio žemėlapio, jos akademinė–intelektualinė tradicija nenutrūko kartu su valstybingumo praradimu. Ją palaikė ir vystė po laisvąjį pasaulį išsibarstę Vytauto Didžiojo universiteto▼98 absolventai bei profesūra.

26

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rektorato rūmai bei S. ir S. Lozoraičių muziejus K. Donelaičio g. 58

Restauruotame universiteto pastate K. Donelaičio gatvėje, kuriame tarpukariu veikė Švietimo ministerija ir ministrų kabinetas, dabar įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto Rektoratas bei S. ir S. Lozoraičių muziejus. Muziejuje sukaupta nemažai dokumentų, bylojančių apie garsios Lozoraičių diplomatų šeimos veiklą.

Už Vytauto Didžiojo universiteto Rektorato rūmų restauraciją (archit.

Asta Prikockienė, Gintaras Prikockis, Almantas Dumčius, Kęstutis Mikšys, 1998–2001 m.) pirmą kartą lietuviškam statiniui suteiktas Europos Sąjungos apdovanojimas.

Kauno Atradimai

Akademinis liberalios minties miestas

Modestas Kuodys

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU)

Vytauto Didžiojo universitetas – tai viena liberaliausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, tęsianti 1922 m. Kaune įkurto Lietuvos universiteto misiją.

VDU bendruomenę vienija artes liberales, t. y. laisvųjų menų universiteto, idėja.

Kauno technologijos universitetas (KTU)

1950 m. sovietų valdžiai uždarius Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, keletas jo padalinių pertvarkyti; taip atsirado Kauno politechnikos institutas, 1990 m. pervadintas universitetu.

Keli Kauno technologijos universiteto pastatai miesto centre yra tarpukario funkcionalistinės architektūros paveldas – tai universiteto centriniai rūmai (archit. Karolis Reisonas, 1934 m.), KTU rūmai Laisvės alėjoje (Laisvės al. 55) ir KTU tyrimų laboratorija (Radvilėnų pl. 19).

Modestas Kuodys

Akademinis liberalios minties miestas Kauno Atra dimai

Bendros sociokultūrinės patirtys, Pirmosios Respublikos vaizdiniai sovietmečiu buvo saviti ne materialūs tiltai jungę ir laisvės siekiui vieniję aneksuotos Lietuvos gyventojus bei jų tėvynainius egzilyje. Prisiminimuose vis atgimstanti atvira įvairovei, kūrybiškai veržli uždaryto prieškarinio universiteto aplinka ir patriotiška laikinosios sostinės aura gyvavo kauniečių širdyse net sunkiausiais totalitarinės priespaudos metais, stiprindama jų tikrąją tapatybę, bendrumo jausmą bei neparklupdomą rezistencinę dvasią.

XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvai vaduojantis iš totalitarizmo gniaužtų, kaip ir tarpukariu, Vytauto Didžiojo universitetas▼98 bei Žaliakalnyje stovinti paminklinė Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia▼27 tapo dviem ryškiausiais naujos, nepriklausomos valstybės dvasinio atgimimo simboliais, svarbia laisvės viltį ir tikėjimą ateitimi tautos kolektyvinėje atmintyje įprasminusia Kauno – laikinosios sostinės – istorinio vaizdinio dalimi.

Nors 1989 m. išeivijos ir Lietuvos intelektualų pastangomis atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas▼98 buvo tik viena iš keleto kitų Kaune veikusių aukštųjų mokyklų (dabartiniai Kauno medicinos▼29, Kauno technologijos▼48, ▼ Lietuvos žemės ūkio universitetai▼63, ▼ Lietuvos veterinarijos akademija▼62), savo ištakomis susijusių su senuoju dar 1950 m. uždarytu Vytauto Didžiojo universitetu▼98, vis dėlto ir šiandien jam neabejotinai tenka ypatinga, įpareigojanti misija – ne tik sujungti praeitį ir dabartį, tęsiant prieškario intelektualines tradicijas, bet ir atliepti aktualiausius nūdienos poreikius bei iššūkius: vystyti šalies mokslą, kultūrą, užtikrinti jų sklaidą pasaulyje, stiprinti tarptautinius akademinius ryšius, ugdyti kūrybiškas, laisvas, kritiškai mąstančias asmenybes, skatinti visuomenės asocijavimąsi pilietiškumo, liberaliosios demokratijos vertybių pagrindais, generuoti Kauno miestui, valstybei, Europai ir pasauliui svarbias idėjas bei iniciatyvas.

31

Europi e tiš k os tradicijos Kauno a r c h i t ekt ū r oje Jū r a t ė T utlytė architektūrologė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

▼ Apie Kauną įprasta pradėti nuo ikoninės sentencijos arba miesto tapatumą labiausiai pabrėžiančios ypatybės – miesto, įsikūrusio nepaprastame gamtos prieglobstyje, dviejų didžiųjų Lietuvos upių Nemuno ir Neries santakoje. Nuo čia ne tik prasideda miesto istorija, siekianti senuosius viduramžių laikus, bet į čia, galime sakyti, jis sugrįžta ir šiandien. Žalių šlaitų supamas Kaunas iš papilio netoli mūrinės pilies transformavosi į gyvenvietę. Iš pradžių ji plėtėsi natūraliai, prisitaikė prie gamtinės situacijos su centrine turgaus aikšte (XV amžiuje), vėliau pamažu į tiesesnį (XVI ir XVII a.), dar vėliau (XIX a.) į taisyklingo stačiakampio plano su trimis šachmatinėmis aikštėmis miestą, dabartinį centrą – senamiestį ir naujamiestį, – kol galiausiai virto jo širdimi, pulsuojančia senųjų ir naujųjų laikų prisiminimais, nūdienos aktualijomis.

Savitą architektūrinį bei urbanistinį miesto charakterį neabejotinai lėmė ir iki šiol lemia unikali jo situacija: išskirtinai vaizdingas gamtinis karkasas ir strategiškai patogi geografinė padėtis. Kaunas – istorinis vandens kelių miestas, šiandien esantis dviejų reikšmingų tarptautinių transporto koridorių sankirtoje ir siekiantis susigrąžinti laikui bėgant prarastą miesto prie vandens statusą. Upių slėniai, šlaitai ir kalvos formuoja glaudų Kauno ryšį su gamta, atveria savitus miestovaizdžio siluetus ir panoramas.

Kaunas ir jo architektūra yra neabejotinai unikalūs vietos ir regiono kontekste.

Visų pirma, tai senas, šimtmečius skaičiuojantis miestas, kurio istorinės šaknys yra gilesnės už daugelį kitų Europos miestų. Kauno senamiestis perteikia viduramžiško miesto istoriją. Gotikinį miestą puošia šiaurietiškojo renesanso pastatai, o jo apylinkes – įstabus baroko architektūros palikimas.

Ryškų ženklą Kauno formavimuisi, jo planinės, tūrinės bei erdvinės kompozicijos savitumui paliko ir XIX amžius. Trečdalį amžiaus (1879–1915 m.) Kauno kaip carinės Rusijos gubernijos centro gyvenimą veikė karinės tvirtovės taisyklės ir poreikiai: miestui suteiktas pirmos klasės karinės tvirtovės statusas. Visa tai sukūrė savitą, šių dienų Europoje unikalią tvirtovės įrenginių ir fortų▼55 sistemą miesto teritorijoje, paliko ryškius istoristinės architektūros ženklus Kauno centrinėje dalyje.

Vis dėlto Kaunas skiriasi iš kitų miestų ne vien senosios architektūros vertybėmis.

Kaunas – vienintelis Lietuvoje miestas, turintis tokį gausų ir unikalų tarpukario modernistinės architektūros palikimą. Kaip retas kuris Europos miestas Kaunas turi koncentruotą XX amžiaus trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Bauhauzo architektūros ekspoziciją.

34

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Prieškario Kaune formavosi moderniosios Lietuvos nacionalinės architektūros tradicijos. Tokią architektūros specifiką lėmė susiklosčiusios istorinės bei politinės aplinkybės. 1920 m., kai Vilnių okupavo Lenkija, Kaunas tapo nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. Tai sudarė sąlygas miestui ne tik sparčiai plėstis ir vos per du dešimtmečius iš provincijos transformuotis į šiuolaikinę europinę sostinę, bet kartu įprasmino ir miesto turinio struktūros, jo tautinio tapatumo raišką, pastebimai įženklintą ir miesto architektūros bei urbanistikos formose.

Miesto raida po Antrojo pasaulinio karo buvo neišvengiamai apspręsta valingų sovietinio planavimo ypatumų, atskirais atvejais brutalių jo apraiškų. Per dukart išaugusio miesto apylinkėse vykdyta masinės urbanizacijos programa, suformuoti nauji gyvenamieji ir pramonės rajonai, patvenkus Nemuną ir pastačius Kauno hidroelektrinę, atsirado Kauno marios, vykdyta senamiesčio rekonstrukcija, keisti miesto naujamiesčio bruožai: pabrėžta Laisvės alėjos▼58 kaip pagrindinės naujamiesčio kompozicijos ašies ir pėsčiųjų alėjos svarba, nutiestos pagrindinės transporto arterijos. Ši intensyvi plėtra lėmė tai, kad Kaunas įgavo pakitusias miesto struktūros ir jo vizualinės raiškos formas – netolygų, (vietomis) trūkčiojantį pavidalą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, pasikeitusių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų kontekste, sparčios, o kartais ir beatodairiškos plėtros fone pastarųjų dešimtmečių Kauno raida pasižymi tam tikru inertiškumu.

Kol kas stambių urbanistinių pokyčių išvengęs miestas turi galimybę apsisaugoti nuo skubotų klaidų. Susiklosčiusi prieškarinės architektūros mokyklos tradicija provokuoja ambicingą Kauno architektų bendruomenės siekį tęsti nacionalinės architektūros tradicijas, įgyvendinant harmoningo, humaniško miesto prie vandens viziją. Romantinis nusiteikimas globalių perversmų sūkuryje – tai iššūkis, kurio dėka iki šiol pavyko išsaugoti ir įtvirtinti perspektyvai senas urbanistines tradicijas, susigrąžinti prarastas vertes ir atverti duris Kauno kaip centrinio Lietuvos miesto potencialą erdvinei evoliucijai.

Istorinis Kaunas: nuo pirmųjų miesto ženklų iki Rusijos imperijos palikimo

Seniausioje Kauno dalyje, kur ir aplink kurią formavosi miestas, šiandien yra susitelkę svarbiausi istoriniai, kultūros ir architektūros paminklai. Joje skleidžiasi skirtingus laikotarpius įkūnijančios istorijos žymės. Daugiausia tai viduramžių, renesanso ir baroko paveldo objektai. Reikšmingą jų dalį kultūrine, o kartu ir vizualine prasme sudaro ankstyvojo miesto ženklai.

35

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia Aleksoto g. 3

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia yra pats seniausias ankstyvosios gotikos paminklas Kaune ir vienintelė tokia kryžiaus formos plano gotikinė bažnyčia Rytų Europoje. Manoma, kad Vytautas Didysis šią bažnyčią, kuria kiek vėliau pradėjo rūpintis jo paties iš Vilniaus pakviesti pranciškonų vienuoliai, pastatė 1400 metais. Senasis bažnyčios interjeras, menantis gotikos, renesanso, baroko ir net XIX a. laikus, neišliko.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Vienas svarbiausių ir pirmųjų miesto ženklų yra Kauno pilis▼37 – šio miesto pirmtakė. Tai seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, kurios vietoje jau IV–V a. būta gyvenvietės. XIV amžiaus pirmojoje pusėje įrengtas vienintelis Lietuvoje pilies su dviguba aptvara kompleksas. 1362 m. kryžiuočiams sugriovus pilį, po tris savaites trukusios apsiausties, pietryčių kampe buvo sumūryta antroji pilis – mūrinė bastėja, pritaikyta flanginei gynybai. XX a. pradžioje konservuota, vėliau iš dalies restauruota pilis šiandien atspindi antrosios aptvarinės pilies planą.

Dešiniajame Nemuno krante, prie Aleksoto tilto stovinti Kauno Švč. Mergelės yra ne tik seniausia Kaune, bet ir vienintelė Lietuvoje tokia gotikinė bažnyčia, savita kryžiaus pavidalo planu ir analogų nei anuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nei kaimyninėse šalyse neturinčia kompozicija. Kartu tai yra vienas svarbiausių Kauno senamiesčio silueto akcentų. Anot istorinės legendos, mūšyje su totoriais prie Vorsklos vos nenuskendęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XV a. pradžioje pastatė bebokštę bažnyčią ant upės kranto, taip atsidėkodamas Švč. Mergelei Marijai už išsaugotą gyvybę. Manoma, kad didysis bažnyčios, priklaususios pranciškonams, bokštas vėliau suprojektuotas kaip orientyras Nemunu plaukusiems laivams. Nepaisant daugybės bažnyčią ištikusių negandų, patirtų vidaus ir išorės pakeitimų, pastate gerai išsilaikė pirmykštė gotikinė kompozicija. Masyvių sienų fasadai yra ankstyvajai gotikai būdingi skirtingų faktūrų – lauko akmenų, plytų, nubalinto tinko – deriniai.

Juos puošia juodos spalvos plytų rombiniai ornamentai, šiauriniame fasade – dideli kryžiai, pranciškonų konventualų vienuolijos ženklai. Kompaktiškas interjeras išlaikė archaiškos erdvės pojūtį, kurį kelia halinės bažnyčios plano netaisyklingumai, unikalūs žvaigždinių skliautų su nerviūromis puošimai.

Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia▼46

Netoli bažnyčios stovi originalus gotikinės architektūros paminklas – XV amžiaus pabaigoje lietuvio pirklio pastatytas Perkūno namas▼68. Spėjama, kad pirminiame kvadratinio plano name ant stogo buvusi dievaičio Perkūno, rankose laikančio žibintą, statula, o namo rūsyje – senosios lietuvių tikybos aukuras. Perkūno namas▼68 yra vienintelis mūsų dienas pasiekęs gotikinis gyvenamasis namas, turintis unikalią eksterjero architektūrinę kompoziciją. Pagrindinį fasadą puošia stačiakampės dekoratyvinės nišos su Saulės simboliu iš glazūruotų akmenų. yra išskirtinis gotikos architektūros paminklas, retas savo istorija, gotikos stiliaus vienuolynams būdingu suplanavimu bei architektūros savitumais, ypatingas tikroviška, neišblizginta, o iš tiesų praeities dulkėmis nugulta ir dėl to savaip žavinga dabartimi.

Vienoje gražiausių Kauno vietų – Nemuno ir Neries santakoje, buvusiame miesto pakraštyje netoli tuometinio valdovo pilies – XVI a. pradžioje užbaigta statyti nauja mūrinė bažnyčia ir pradėtas vienuolynas. Nuo šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų (bernardinų) įsikūrimo Kaune pradžios (1468 m.) iki XVI a. vienuolyno

Šv. Jurgio bažnyčios ir Kauno bernardinų vienuolyno kompleksas▼91

38

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

pastatai buvę mediniai. Dabartinė bažnyčia kartu su pietinėje pusėje prie jos besišliejančiu vienuolynu sudaro stačiakampį uždarą kiemą, būdingą gotikos vienuolynų planams. Nepaisant daugybės negandų (XVI amžiaus gaisrų, XVII ir XVIII amžių karų), net keletos rekonstrukcijų, bažnyčia išlaikė Lietuvos gotikos architektūrai būdingą stačiakampį trijų navų halės su apside tūrį ir fasadus. Ypač išsiskiria vakarinis fasadas, kurio centre suformuotas smailiaarkis portalas su didžiule smailiaarke niša viršuje, simetriškai išdėstyti aukšti langai, grakštūs daugiatarpsniai kontraforsai ir trikampis frontonas – raiškiausiai bažnyčią simbolizuojanti detalė, stebima iš įvairių Kauno apžvalgos taškų. Šv. Jurgio bažnyčios▼91 interjere gotikai būdingų detalių neišliko. Meniniu požiūriu eklektišką interjerą puošia barokiniai fragmentai: mediniai barokiniai altoriai, vargonų tribūna, stalės su pranciškonų kankinių atvaizdais.

Ne kartą savo funkciją keitusi (1865 m. joje veikė Žemaičių vyskupijos dvasinės seminarija, sovietmečiu čia buvo įrengtas vaistų sandėlis ir tik 1993 m. ansamblis grąžintas Mažesniųjų brolių ordinui), šiandien ši bažnyčia tebelaukia svarbesnių rekonstrukcijos darbų ir jai priklausančių relikvijų bei meno kūrinių sugrįžimo.

Senamiesčio rytinėje dalyje, ant buvusio Kauno priemiesčio kelio į Vilnių, stovi itin jaukių proporcijų ir erdvės gotikinė Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia▼41. XV a. antroje pusėje buvo pastatyta vienanavė, beveik kvadratinė su trisiene apside bažnyčia, vėliau prijungtas ir bokštas. Iki šių dienų išliko autentiškas gotikinis bažnyčios tūris, fasaduose ryškios renesanso formos, o interjere – vėlyvojo baroko ansamblis (trys altoriai, sakykla, choras, puošti gipsinėmis statulomis ir lipdiniais) ir originalios XX amžiaus pabaigos dailininko Vaidoto Kvašio Kryžiaus kelio stotys iš akmens masės. Didžiausia sakralinė bažnyčios vertybė – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, nuo seno garsėjęs patiriamomis tikinčių malonėmis.

Rotušės aikštė▼72 atskleidžia ryškius kokybinius XV a. pirmojo dešimtmečio pokyčius Kaune. XIV–XV amžių sandūroje Kaunui buvo suteiktos miesto teisės.

Iškart po to, t. y. XV a. pradžioje, buvo suplanuota miesto rotušės aikštė (Kauno senamiesčio dalis tarp Nemuno upės, Daukšos ir Raguvos gatvių pilies bei santakos) pagal tipišką stačiakampį viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos miestų planą. Tai liudija Kauną nuo pat jo įsikūrimo pradžios buvus modernų, tų laikų urbanistines tendencijas atspindėjusį miestą. XV a. pradžioje miestas tapo vienu svarbiausių Lietuvos užsienio prekybos tranzito punktų, į Kauno turgavietę buvo suvežamos prekės iš artimų ir tolimų kraštų. Prieš 600 metų suplanuota Kauno Rotušės aikštė▼72 ypatinga tuo, jog užėmė apie 2,6 ha plotą ir buvo beveik dvigubai didesnė už Vakarų ir Vidurio Europos miestų taisyklingo plano aikštes. 1562 m. iškilusi gotikinė Rotušė▼34 netrukus buvo perstatyta ir įgavo šiaurės renesanso bruožų, tačiau dabartinis Rotušės▼34 fasadas reprezentuoja baroko ir ankstyvojo klasicizmo architektūros lydinį. Tik gotikiniai rūsiai, eksterjere ir interjere esančios autentiškos atodangos, atkurta plano schema atskleidžia XVI a. antrosios pusės architektūrinį palikimą.

39

Kauno miesto rotušė Rotušės a. 15

„Baltąja gulbe“ dažnai vadinama Rotušė turi net trijų stilių – gotikos, baroko ir ankstyvojo klasicizmo – elementų. Viduramžiais Rotušė buvo pati miesto širdis: aikštėje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, buvo baudžiami nusikaltėliai. Po 1973 m. rekonstrukcijos pirmajame ir antrajame aukštuose buvo atidaryti Santuokų rūmai, rūsiuose – keramikos muziejus.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

XVII a. pradžią reprezentuoja vėlyvojo renesanso stilistikos Kauno bernardinų ir Kauno Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia▼47,

vienuolyno pastatai▼91 ▼

evangelikų-liuteronų namų kompleksas Muitinės gatvėje: konsistorija▼5,

vadinamasis

„Napoleono namas“▼6,

ir

namas, pažymėtas 6-uoju numeriu▼4.

Sunkų miestui ir jo apylinkėms laikotarpį XVII amžiuje primena įstabus baroko palikimas: Jėzuitų▼44 ir Pažaislio kamaldulių (dabar – Šv. Kazimiero seserų) vienuolynų▼92 ansambliai, Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčia▼42 ir XVIII amžiaus pabaigoje pristatytas Karmelitų vienuolyno pastatas▼42. XVIII a. palikimui atstovauja Rotušės▼34 fasadų kompozicijos, Siručių rūmai (dabar – Maironio lietuvių literatūros muziejus▼66). Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia ir Pažaislio vienuolyno pastatų ansamblis▼92 – italų architekto Džovanio Batista Fredianio XVII a. pabaigoje suprojektuotas ir iki XVIII a. antrosios pusės įrengtas brandžiojo baroko šedevras Lietuvoje. Tai vienas geriausių šios epochos architektūros pavyzdžių Šiaurės Europoje, pasižymintis išskirtinai darnia, vieninga kompozicija, ypatingu santykiu su gamtine aplinka ir vertingais erdviniais sprendimais, originaliais tapybos bei skulptūros kūriniais. Svarbiausias vaidmuo ansamblio kompozicijoje skiriamas Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčiai, pasižyminčiai sudėtingu, originaliu tūrių deriniu. Jos pagrindą sudaro centrinė šešiakampė dalis, kurią vainikuoja masyvus kupolas, o vakariniame fasade glaudžiasi du bokštai. Itin menišką ir vertingą interjero apdailą atliko tarptautinė menininkų komanda: stiuko lipdinius sukūrė meistras Giovanis Merlis, freskas nutapė Michelarcangelo’as Pallonis, skulptūras iš smiltainio nukalė Michaelis Wolscheidas. Bažnyčios statybos priežiūros darbus vykdė architektas Pjetras Puttinis kartu su broliu Karlu Puttiniu. Vienuolyno pastatams, darniai įjungtiems į vientisą ansamblio kompoziciją, būdinga retai kur kitur Lietuvoje aptinkamų baroko epochos smulkiosios architektūros elementų gausa.

Gubernijos laikotarpiu Kaune (1843–1915 m.) buvo vykdomi reikšmingi pertvarkymai. Pora dešimtmečių Kaunas plėtotas pagal 1847 m. Rusijos caro patvirtintą naująjį planą. Pagal stačiakampį gatvių tinklą suformuota bent dukart senąją pranokusi naujoji miesto dalis, šachmatine tvarka išdėstant tris svarbiausias aikštes ir platesnį centrinį bulvarą – Nikolajaus prospektą (dabartinę Laisvės alėją▼58), kuriuo nuo Rotušės aikštės▼72 iki geležinkelio stoties tęsėsi tramvajaus linija. Naujamiestyje pastatyta dviaukščių istoristinio stiliaus mūrinių pastatų, o 1895 m. suformuota ligšiolinė jo dominantė – neobizantinės architektūros Įgulos soboras (dabar – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia▼90). Stačiatikių soboras, skirtas kariuomenei, įtvirtino Kauno kaip vieno svarbiausių carinės Rusijos gubernijos centrų pirmosios klasės karinės tvirtovės statusą.

41

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Miesto centre suformuoti administracinių Kauno tvirtovės pastatų kompleksai (dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse), o miesto apylinkėse išdėstyti fortifikaciniai įtvirtinimai. Šiandien nuo fortų ir baterijų atsiveria vaizdingos Kauno kraštovaizdžio perspektyvos. Po Pirmojo pasaulinio karo strateginės reikšmės netekę fortai▼55 ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei. Antrojo pasaulinio karo metais dalis fortų▼55 tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje jų veikė karinės bazės. Nors apleista ir griūvanti, Kauno tvirtovė yra viena didžiausių ir iki šiol geriausiai išlikusių tokio pobūdžio objektų visoje Rytų Europoje, vis dar laukianti panaudojimo šiuolaikinio miesto gyvenime.

Iki šių dienų išliko nemaža dalis carinio laikotarpio autentiškų bei pertvarkytų architektūros objektų: naujamiesčio mūrų, tvirtovės administracinių pastatų, žydų bendruomenės namų, Kauno choralinė sinagoga▼21 Ožeškienės gatvėje, „Saulės“ gimnazija▼39 ir daugelis kitų.

Tarpukaris Kauno architektūroje: nacionalinės tradicijos ir modernizmas

Tarpukario laikotarpiu Kauno architektūroje vyko reikšmingos transformacijos.

Iš carinės gubernijos miestelio Kaunas virto vakarietišku miestu, šiandien neretai architektų bendruomenės vadinamu modernizmo architektūros citadele. Šio laikotarpio pastatai bei jų kompleksai nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos modernistinių tendencijų. Apskritai tiek Kauno praeities, tiek šiandienos tapatumą lemia būtent šio laikotarpio aukšto lygio architektūra. Tai vienas reikšmingiausių, įdomiausių architektūros periodų Kauno ir visos Lietuvos architektūroje. Apibendrinant šį laikotarpį daugiausia nagrinėjusių architektūros istorikių Jolitos Kančienės bei Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės įžvalgas galima sakyti, kad tarpukario architektūroje atsispindėjo pagrindinės pasaulinės architektūros tendencijos – nuo istorizmo (neobaroko, neoklasicizmo) iki savitų tautinių ieškojimų, racionalistinių funkcionalizmo architektūros apraiškų, sekančių pažangiausia Bauhauzo mokykla. Keletas iki šių dienų gerai išlikusių retrospektyvizmo bei istorizmo architektūros pavyzdžių – tai Lietuvos banko▼59, ▼ Kauno filharmonijos▼23, Kredito draugijos▼73 ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto rūmų▼101 pastatai.

Lietuvos banko▼59 (1924–1938 m.) pastatą suprojektavo lietuvis profesorius Mykolas Songaila, nors tarptautinį banko rūmų projekto konkursą, paskelbtą 1924 m., iš

42

Kauno Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčia Rotušės a. 22

Bernardinų vienuolyno Švč. Trejybės titulo bažnyčia, pastatyta 16241634 m. Rotušės aikštės šiaurės vakarų kampe, priskiriama vėlyvojo renesanso stiliui, išlaikant gotikinę tradiciją. Pastatas yra halinio stačiakampio plano, fasado dešinėje prigludęs bažnyčios varpinės bokštas su puikiu portalu pietinėje sienoje.

Bažnyčia garsėjo turtingu rokoko stiliaus interjeru, devyni altoriai buvo papuošti medžio raižiniais ir skulptūromis. Restauravus bažnyčią atsirado šiuolaikinio interjero detalių: modernus altorius, sietynai, vargonai bei vitražai.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

tiesų buvo laimėjęs architektas iš Paryžiaus (jo pavardė nežinoma). Pastarojo projektas konkurso komisijai pasirodė labai sudėtingas ir pernelyg brangus. Iki šių dienų gerai išsilaikęs Lietuvos banko pastatas – tai neoklasicistinės architektūros statinys, kurio fasade akcentuota kupolu dengta K. Donelaičio ir Maironio gatvių fasadus jungianti ovalinė dalis su dorėniniu antablementu. Prabangiuose banko interjeruose panaudotas natūralus ir dirbtinis marmuras bei granitas. Itin įspūdinga pagrindinė salė, kurią juosia dirbtinio marmuro kolonada. Banko trečiajame aukšte buvo tuometinio ministro pirmininko Augustino Voldemaro butas su biblioteka, darbo kabinetu ir patalpomis, skirtomis oficialiems priėmimams. Stogo terasą puošė žiemos sodas.

To paties laikotarpio ir architekto Edmundo Alfonso Fryko 1930 m. suprojektuotas Lietuvos Respublikos vyriausybės Teisingumo ministerijos pastatas (dabar ten įsikūrusi Kauno filharmonija▼23) yra monumentalus gelžbetoninių perdangų statinys, išsiskiriantis eksterjero kompozicija – korintinėmis kolonomis akcentuota kampine apvaliąja dalimi. Tiek statinio fasaduose, tiek jo interjeruose ryškūs neoklasicizmo bruožai, įdomiai suderinti su art deco stilistikos elementais: geometrinėmis, stilizuotomis simbolinėmis kompozicijomis bei detalėmis.

To paties architekto sukurtas Kredito draugijos pastatas▼73 (1932 m.), kuriame dabar įsikūręs „Snoro“ bankas, išsiskiria simetriška fasado kompozicija. Pagrindiniame fasade neobarokinės detalės (baliustrados pirmojo aukšto palangėse, laužytas antablementas su profiliuotu karnizu) susipina su modernizuoto klasicizmo elementais, tokiais kaip fasadą vainikuojantis parapetas.

Dabartiniai Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto (buvusi Šv. Zitos draugijos buveinė) 1925 m. pastatyti pagal architekto Felikso Vizbaro projektą. Tarpukariu šis keturių aukštų eklektinio neoklasicizmo stiliaus pastatas buvo skirtas tiek draugijos, tiek ir viso miesto reikmėms: buvo nuomojama salė filmų peržiūroms bei teatro vaidinimams, veikė viešbutis. 2002 m. rūmai buvo rekonstruoti ir pritaikyti akademiniam gyvenimui. Rūmų rekonstrukcijos projekto autorės – Rūta Birdžiuvienė ir Laima Adomavičienė.

rūmai▼101

Tarpukaris šių dienų Kauno architektūrinį veidą papuošė ir išskirtiniais art deco bei nacionalinio stiliaus statiniais. Pavyzdžiui, „Ragučio“ gamykla▼69 (1922–1923 m.)

– tai ankstyvosios architektų Vladimiro Dubeneckio ir Mykolo Songailos kūrybos pavyzdys, kurio pagrindiniame simetriškame fasade ryškios neobarokinės formos (virš karnizų iškelti frontonai su voliutomis). Pastato dekoras atspindi nacionalinio stiliaus ieškojimus. Tulpių ornamentų puošti erkeriai – tai modifikuoti baroko elementai su liaudies meno motyvais.

Architekto Stasio Kudoko kūrinys Karininkų ramovės pastatas▼18 (1935–1937 m.) nors yra modernizuoto renesanso (istoristinio) stiliaus, tačiau jo interjerai itin 44

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

efektingai išreiškia to meto reprezentatyvumo ir tautiško savitumo siekius. Jungiant klasikinius, modernistinius ir tautinius motyvus sukurtos trys originalios visuomeninės patalpos: mažoji salė, „Vytauto seklyčia“ ir „Lietuviškoji svetainė“, kuri buvo numatyta prezidentui priimti. Visos interjero detalės pagal paties architekto brėžinius pagamintos Kameneckio fabrike.

Pagrindiniame „Lietuvos“ viešbučio▼60 (1925 m.) fasade atsispindi ankstyviesiems architekto V. Dubeneckio darbams būdingas fasado skaidymas – centre išryškintas išgaubtas erkeris, puošnus platus karnizas su vazomis, kartušai su inicialais „LV“, voliutos. Viešbučio interjeras puoštas stilizuotais tulpių ir varpelių motyvais.

Miesto (dabar – Kauno valstybinio akademinio dramos) teatro▼52 pastatas – tai įvairių architektūros stilių bei krypčių lydinys: nuo eklektikos, tarpukario neobaroko iki art deco su nacionaliniais ieškojimais. Žiūrovų salė dekoruota art deco maniera stilizuotais tautiniais tulpių, lelijų bei saulės spindulių motyvais. 1922 m., konsultuojant vokiečių inžinieriui Hofmanui, teatro rekonstrukciją vykdę V. Dubeneckis ir M. Songaila suprojektavo techninę scenos įrangą. Vėliau, 1930-aisiais, teatro rekonstrukciją tęsė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o 1980–1984 m. – restauratoriai K. Žalnierius ir A. Staskevičius.

Architekto Felikso Vizbaro suprojektuoto Kauno apskrities centrinio pašto▼19 (1930–1931 m.) salėse gausu tautinių motyvų – grindų ir vestibiulio plytelės supintos į geometrinius liaudiškų audinių raštus, tulpelių ar lelijų ornamentu dekoruoti gipsiniai sienų apvadai bei šviestuvai. Pastato planas atkartoja liaudiško būsto principą: vestibiulis – priemenė, šoninės patalpos – pirkia ir seklyčia, viduryje giliai esanti operacijų salė – maltuvė. Sienų viršų juosė Petro Kalpoko ištapyti lietuviški pašto ženklai. Vėliau tautiniais motyvais prisodrintą interjerą pakeitė naujoviškų funkcionalistinių formų architektūrinis sprendimas. Pagrindiniame fasade suprojektuoti originalūs lenktos formos sparnai.

Kitas to paties architekto sukurtas tarpukario šedevras – taip vadinamieji „Pažangos“ rūmai (1932–1934 m.) Laisvės alėjoje, kuriuose šiandien įsikūręs Vytauto Didžiojo universitetas▼102. Pastato kompozicijai būdinga racionalistinė maniera.

Eksterjero detalėse atsiskleidžia artimas art deco stilistikai dekoras – geometrinės profiliuotos briaunelės, balkonų geometriniai pynių motyvai. Ketvirto aukšto salę puošia tapytos rozetės, ąžuolo vainiko gipsatūra, geometrizuoti ornamentai.

Iš racionalistinės ir funkcionalistinės architektūros pavyzdžių svarbiausia yra Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia▼27, 1930 m. suprojektuota architekto Karolio Reisono ir 2004 m. atstatyta architekto Algimanto Sprindžio. Ši šventovė ryškiausiai pažymi Lietuvos nepriklausomybės kelią XX amžiuje – nuo pirmosios nepriklausomybės amžiaus pradžioje iki tautinio atgimimo jo pabaigoje. Sovietmečiu tapusi radijo

45

Kauno Kristaus Prisikėlimo Bažnyči Aukštaičių g. 4

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos ir atstatymo istorija atspindi lietuvių tautos XX amžiuje nueitą kelią. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1922-1940 m.) propaguota paminklinės bažnyčios idėja augo, čia buvo įkurta parapija. Sovietų okupacijos ir II-ojo pasaulinio karo metais statybos darbai buvo nutraukti. Po karo nebaigta statyti bažnyčia rekonstruota į radijo gamyklą. Prasidėjus Atgimimui, kilo iniciatyva atstatyti simbolinės reikšmės šventovę. 1997 m. dar pastoliais apramstytoje šventovėje aukotos pirmosios Mišios. 2004 m. pabaigoje šventovė iškilmingai dedikuota Kristaus Prisikėlimo vardu. Ant jos stogo yra Šiluvos Švč. M. Marijos koplyčia, įrengta ekskursijoms atvira terasa, iš kurios atsiveria Kauno panorama. 2006 m. rūsyje pašventintas kolumbariumas, įrengtos konferencijų ir parodų salės, kuriose vyksta parapijos susitikimai ir visuomenei skirti renginiai.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

gamykla ir atstatyta tik prieš kelerius metus, ši paminklinė šventovė yra bene ryškiausias Kauno miestovaizdžio akcentas, atsiveriantis nuo skirtingų miesto apžvalgos taškų ir įtaigiai apvaldantis miesto vizualines jungtis. Vienas reikšmingiausių miesto tapatumo simbolių miestui atsiveria baltu, dinamišku, aukštyn kylančiu bokštu. Pirminis architektūros konkursas, kuriuo rūpinosi pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, buvo sumanytas taip: bažnyčia turėjusi būti neogotikinio stiliaus su didžiuliu, koplytstulpiais papuoštu ir sūkurio verpetais, spirališkai, dinamiškai aukštyn kylančiu bokštu, kurio viršūnę vainikuotų septynių metrų aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Vėliau šio sumanymo atsisakyta. Atstatytoji Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia▼27 iš esmės nenukrypsta nuo savo pirmtakės – racionalistinės architektūros logika grįstos monumentalios bazilikos, kuri pagal anų laikų sumanymą ir šiandien yra viena didžiausių bažnyčių Baltijos šalyse.

Kitas funkcionalizmo pavyzdys – architekto E. A. Fryko suprojektuoti Kauno ugnia(1929–1930 m.). Funkcines reikmes tenkinančio pastato plano pagrindą sudaro lenktos formos centrinis korpusas, kurio simetriškoje kompozicijoje ir detalėse aiškūs moderniosios architektūros atgarsiai: kampai akcentuoti bokšteliais, arkinėmis nišomis, vertikaliomis juostomis ir mentėmis.

gesių rūmai▼51

Net kelis svarbius panašios stilistikos architektūros šedevrus sukūrė žymusis tarpukario architektas – V. Landsbergis-Žemkalnis. Tuometiniai „Pieno centro“ rūmai▼49 (1931–1934 m.) – tai kampinio, kompaktiško plano statinys, žavintis modernistinės architektūros lakoniškumu, ramiu elementų ritmu, horizontalių ir vertikalių juostų pusiausvyra. Ypač išsiskiria didžiulėmis vitrinomis šviečiantis pirmasis aukštas, sekantis pirmųjų Čikagos dangoraižių maniera. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų▼38 (1936 m.) eksterjere derinamos horizontalios ir vertikalios granito juostos. Fasadų šonuose išryškintos aukštos įėjimų arkos, apjuostos akmens apvadais, virš jų – bareljefai „Prekyba ir pramonė“ (skulptorius – Bronius Pundzius).

Pastatui būdingas funkcionalus patalpų išdėstymas, monumentalios, darnios proporcijos. V. Landsbergio-Žemklanio projektuotas Kauno miesto savivaldybės▼33 pastatas (1933 m.) – santūrus monumentalios architektūros paminklas. Keturių aukštų statinys susideda iš dviejų statmenai sujungtų disimetriškų korpusų. Abu rūmų fasadai beveik vienodi, žaidžiama nežymiais šonų įtraukimais, pabrėžiančiais vertikalias ir horizontalias tarpaukščių braukas. Apaštalinės nunciatūros (1930 m.) namas tarpukariu buvo Vatikano diplomatinė atstovybė. Šiandien čia įsikūrę Kauno menininkų namai▼30. Tai vienas įdomiausių ir vertingiausių racionalistinės architektūros pavyzdžių Kaune: simetriški fasadai, platūs langai, siauromis angomis suskaidyta centrinė iškyša, lengvas antrojo aukšto su aukštais langais ir dengta terasa priestatas.

Dėmesio verti ir tarpukario gyvenamieji namai. Buvęs miesto burmistro Jurgio (1930 m.) Putvinskio gatvėje įdomus netaisyklingo plano

Vileišio namas▼16

48

„Ragučio“ alaus daryklos pastatas Savanoriu pr. 9

„Ragučio“ alaus daryklai priklausęs gyvenamasis pastatas (1922–1923 m.) – tai ankstyvosios žymių tarpukario laikotarpio architektų Vladimiro Dubeneckio ir Mykolo Songailos kūrybos pavyzdys, kurio eksterjere ryškios neobarokinės formos, o interjeras atspindi nacionalinio stiliaus ieškojimus.

Kauno apskrities centrinio pašto pastatAS Laisvės al. 102

Architekto Felikso Vizbaro suprojektuotas Kauno apskrities centrinis paštas (1930–1931 m.)

– įdomus bei vertingas tarpukario architektūros statinys, kurio interjere gausu tautinių motyvų, persipynusių su vėlesnio laikotarpio funkcionalistinės architektūros formomis.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

fasade vyraujančiu horizontaliu dalijimu, kuriame išryškėja įtrauktas pietryčių kampas. Viršuje pabrėžtas paaukštintas, horizontaliai suraižytas parapetas. Į kiemą atsiveria dideli langai ir balkonai. Ketvirtojo dešimtmečio Kauno gyvenamiesiems namams būdingų bruožų turi ir architekto Broniaus Elsbergo suprojektuotas 72B namas Putvinskio gatvėje▼10 (1936 m.). Jis kompaktiškas, nedidelio, apibendrinto tūrio, dideliais langais, per visą fasado ilgį išsitęsiančiais balkonais. Vienas pirmųjų racionalistinės architektūros daugiabučių Kaune – tai 30-uoju numeriu pažymėtas namas Vytauto prospekte▼11 (architektas – Vladimiras Dubeneckis, 1930 m.). Funkcionalus tiek pats namo planas, tiek patalpų išdėstymas su moderniomis komunikacijomis – dviem laiptinėmis, lifto šachta, sanitariniais mazgais, virtuvės ir pagalbinėmis patalpomis. Daugiabučio fasade ryškūs du griežtų formų erkeriai. šiandien įsikūręs dviejuose tarpukario funkcionalistinės architektūros pastatuose. Universiteto centrinių rūmų▼48 pastato (architektas – Karolis Reisonas, 1934 m.) planas simetriškas, pamatai ir išorinės sienos iš gelžbetonio, išorės architektūra lakoniška, kiek sausa. Pagrindinis kompozicinis rūmų akcentas – stačiakampis įėjimas su masyviu stačiakampiu stulpu priekyje.

Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio sukurta dabartinė Kauno technologijos universiteto tyrimų laboratorija▼50 (1933-38 m.) – tai ryškiausias tarpukario funkcionalizmo estetikos architektūros pasiekimas. Pastato konstrukciją sudaro plytų sienomis apmūrytas gelžbetonio karkasas ir gelžbetoninės perdangų plokštės.

Eksterjere atsiskleidžia šio pastato novatoriškumas – aiški geometrinė forma, darni simetrija, aklinų ir įstiklintų plokštumų derinimas.

Kauno technologijos universitetas▼48

Miesto centre tarpukariu buvo pastatyti ir iki šiol veikia architektūrinę ir technologinę autentiką išlaikę, unikalūs technikos paveldo objektai – Žaliakalnio▼3 (1951 m.) ir Aleksoto▼2 (1953 m.) funikulieriai .

Kauno architektŪra – tarp vakar ir šiandien

Sovietmečiu natūrali Kauno, kaip ir visos Lietuvos, architektūros raida buvo sutrikdyta. Politiniai, socialiniai ir ekonominiai pertvarkymai nulėmė tolesnę architektūros plėtotę. Pastebima statybų tipizacija, standartizacija, vargingos galimybės ir priemonės sunormino bei suniveliavo architektūros raišką. Nepaisant kritikos, o kartais ir tam tikros ironijos, negalima neįvertinti to meto architektų mėginimų kurti įmanomai humaniškesnes aplinkas, ieškoti sąsajų su gamtine ir urbanistine aplinka, veržtis iš gluminančio suvienodėjimo ir monotonijos.

51

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Vienybės aikštė

Reprezentatyvi, iškilminga, jauki, ilgainiui sovietmečio atributų atsikračiusi Vienybės aikštė yra vienas harmoningiausių architektūrinių kompleksų Kaune. Aikštėje stovinti skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvės statula“ – vienas reikšmingiausių nepriklausomybės simbolių Lietuvoje.

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Sėkmingais sovietmečio architektūros pavyzdžiais laikytini laisvo planavimo principu projektuoti ir iki šių dienų išlikę kompleksai: Vienybės aikštės▼95 ansamblis (arch. Vladas Stauskas, Stasys Bartusevičius ir Algimantas Sprindys, 1966–1968 m.), Kalniečių gyvenamasis rajonas (arch. Alvydas Steponavičius, A. Miškinienė, A. Krasilnikova, 1974–1985 m.), Kauno technologijos universiteto▼48 studentų miestelis (arch. Nina Špikienė, Algirdas Antanas Kulvietis, Kostas Zykus, Jonas Algimantas Zeidotas, Vytautas Dičius, 1964–1972 m.), Kauno medicinos universiteto▼29 klinikų komplekso išplėtimas (arch. V. Zabulionis ir kt., 1972–1982 m.).

Originalumu išsiskiria pavieniai vėlyvojo modernizmo architektūros pastatai: Kauno (arch. L. Gedgaudienė, Jonas Navakas, 1978 m.), naujasis Nacionalinės M. K. Čiurliono dailės galerijos▼67 pastatas (arch. Feliksas Vitas, 1968 m.), Mykolo Žilinsko dailės galerija▼65 (arch. Eugenijus Miliūnas, 1981–1983 m.), Laidojimo rūmai ramybės parke▼70 (arch. Alfredas Paulauskas, 1975–1978 m.). Sovietmečiu suformuotas ir Laisvės alėjos▼58 kaip pėsčiųjų zonos tapatumas (rekonstrukcijos arch. Alfredas Paulauskas, Vanda Paleckienė, 1982 m.). paveikslų galerija▼36

Po nepriklausomybės atgavimo, maždaug apie 1998-uosius, prasideda naujas etapas Kauno architektūroje. Pastarųjų dešimtmečių laikotarpį palaipsniui ženklina projektai nuo patalpų pritaikymo naujoms paskirtims, komercinių-prekybinių interjerų, tokių kaip restoranas „Miesto sodas“▼76 (arch. Algimantas Kančas, V. Kunnapu, 1999 m.), buvusios ▼ „Los patrankos“▼78 (arch. Audrys Karalius, 2000 m.) iki reikšmingų miestui stambių rekonstrukcijų ir konversijų. Vienas po kito atgijo viešbučiai „Kaunas“▼79 (arch. Virgilijus Juozaitis, 1999 m.) ir „Santaka“▼80 (arch.

Rimantas Palys, Rūta Palytė-Biliūnienė, 1998 m.), išdygo ISM Ekonomikos ir vadybos universiteto▼83 pastatas (arch. A. Kančas, 2000 m.), rekonstruotas viešbutis „Reval Hotel Neris“▼81 (arch. Linas Tuleikis, Gintaras Balčytis, 2008 m.), atsirado originalūs gyvenamieji kompleksai – „Aušros namai“▼84(arch. A. Karalius, 2006 m.), Žemųjų Šančių kareivinių miestelis▼85 (arch. A. Kančas, 2005 m.).

Pamažu atgijo ir sakralinių objektų statyba. Išdygo Šv. Kazimiero bažnyčia▼87 (arch. A. Kančas, 1997 m.) ir Kotryniečių vienuolynas▼88 (arch. Dalia Paulauskienė, Eugenijus Miliūnas, 1999 m.). Naujosios statybos suintensyvėjo tik pastaraisiais metais. Itin aktyviai statomi gyvenamieji kompleksai, nuo pavienių gyvenamųjų namų pereinant prie vientisų urbanistinių-architektūrinių ansamblių formavimo.

Vienas tokių – Fredos miestelis▼86 (arch. A. Kančas, 2004 m.). Šiandieniniame Kaune gana sparčiai dygsta komerciniai („Iris“ salonas▼77, 2002 m. suprojektuotas architekto A. Karaliaus) ir kultūros (2007 m. architektės Gražinos

54

Jūratė Tutlytė

Europietiškos tradicijos Kauno architektūroje Kauno Atradimai

Janulytės-Bernotienės suprojektuota Kauno medicinos universiteto▼29 biblioteka ir informacinis centras) objektai. Sėkmingai vykdomi restauravimo darbai: gyvenimui iš naujo prikelti VDU Katalikų teologijos fakulteto rūmai▼101 (2002 m.), viešbutis „Daugirdas“▼82 (Asta Prikockienė, 2007 m.) ir VDU rektorato rūmai▼98 (arch. Asta Prikockienė, Gintaras Prikockis, Almantas Dumčius, Kęstutis Mikšys, 1998–2001 m.). Už pastarųjų restauraciją pirmą kartą lietuviškam statiniui suteiktas Europos Sąjungos apdovanojimas. Šių dienų Kaune meninės išraiškos prasme pastebimas siekis tęsti modernistinės architektūros tradiciją. Neretai ir patys miesto architektai prisipažįsta „sergantys“ puristinės Olandijos ar Ispanijos architektūros liga. Visgi kartu pastebimi ir įvairiaspalviai stilistiniai ieškojimai – nuo minimalizmo, postmodernizmo iki dekonstruktyvizmo atmainų.

55

K e lionė p o ku l t ū r i n ius Kauno o b j ekt u s Ra s u t ė Žukienė menotyrininkė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

▼ Šiandien Kauno meninis ir kultūrinis gyvenimas – gyvas, įvairus ir patrauklus.

Būtų sunku be Kauno suprasti tiek Lietuvos kultūros istoriją, tiek ir jos šiandieną.

Kaunas – istorinis moderniosios lietuvių kultūros centras. Šiame mieste tebėra ryškūs pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) kultūrinio gyvenimo liudininkai – buvęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabar Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus▼67), saugantis modernistų grupės „Ars“ tapybą, Kauno meno mokykla▼39 Žaliakalnyje, konstruktyvistiniai ir Bauhaus architektūrą primenantys privačių namų kvartalai miesto centre bei Žaliakalnyje.

Sakoma, kad norint bent šiek tiek giliau susipažinti su kultūriniu Kaunu, jo muziejų kolekcijomis, meno galerijomis, architektūra, paminklais, parkais ir gynybinių fortų žiedu, reikėtų maždaug savaitės pasivaikščiojimo. Visgi pažinties su Kaunu pradžiai galbūt pakaktų pačių svarbiausių miesto meno ir kultūros objektų.

Kauno miesto charakterį geriausiai galima pajusti pakilus į apžvalgos aikštelę aukščiausiame miesto taške – Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje▼27 Žemaičių gatvėje. Beje, ji gerai matoma ne tik iš įvairių miesto centro taškų, bet ir pro daugelio Vytauto Didžiojo universiteto▼98 auditorijų langus. Ši bažnyčia (architektas Karolis Reisonas) – didžiausias Lietuvoje sakralinis statinys, prieškario žmonių sumanytas kaip modernios ir stiprios Lietuvos valstybės simbolis, turintis dominuoti Kauno, to meto Lietuvos laikinosios sostinės, panoramoje. Sovietmečiu net penkiasdešimt metų bažnyčios pastate būta fabriko, ir tik po 1990 metų, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, statinys atgavo pirminę paskirtį ir iš tiesų tapo atgimstančios šalies simboliu. iš miesto centro pasiekiama funikulieriumi▼3. Tokia transporto priemone Lietuvoje gali pasigirti tik Kaunas. Bažnyčios apžvalgos aikštelėje prieš jūsų akis atsiveria Žaliakalnis – didelis, jaukus gyvenamųjų namų rajonas. Pietinėje dalyje, Parodos kalno rajone, mūrinėse vilose prieškariu kūrėsi miesto aukštuomenė, o šiaurės vakarų pusėje – Kauno darbininkija. Čia atidaryta ir įžymioji ▼Kauno meno mokykla▼31, išugdžiusi garsiausius Lietuvos dailininkus. Jos teritorija ir pastatai tarsi nepaliesti laiko, kaip ir greta esantis skulptoriaus Juozo Zikaro namas–muziejus▼17 su išlaikyta autentiška Laisvės paminklo autoriaus kūrybine dirbtuve. Nuo bažnyčios stogo gerai matoma dviejų upių – Nemuno ir Neries – santaka, o joje įsikūręs senamiestis su kauno gynybine pilimi▼37, Rotušės aikšte▼34 ir katalikų bei evangelikų bažnyčiomis: didinga Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika▼40, barokine Kauno dievo kūno bažnyčia▼22, gotikos perlu Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia▼41, Prisikėlimo bažnyčia▼27

58

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

seniausiomis mieste Šv.

bei ▼ Kauno Švč. Mergelės Marijos vėlyvojo baroko Kauno Šv.

Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia▼43 ir vėlyvojo renesanso Kauno Švč.

Trejybės (Seminarijos) bažnyčia▼47. Senamiestyje – didžiausia muziejų, galerijų, meno parduotuvėlių koncentracija.

Jurgio bažnyčia▼91

Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia▼46,

Prisikėlimo bažnyčios▼27 papėdėje – XX a. pirmojoje pusėje susiformavusi modernioji miesto dalis: Naujamiestis su Vienybės aikšte▼95, Laisvės paminklu (skulptorius J. Zikaras) ir Laisvės alėja▼58, atsiremiančia į Parodos kalno šlaitus.

Verta atkreipti dėmesį ir į pastatus Prisikėlimo bažnyčios▼27 kaimynystėje. Savita konstruktyvistine architektūra išsiskiria pastatas Žemaičių ir Aušros gatvių kampe.

Tai Kauno Jono Jablonskio gimnazija▼25, turinti garsaus lietuvių kalbininko vardą ir šių dienų jaunimui teikianti sustiprintą humanitarinį išsilavinimą.

Sugrįžę į miesto centrą, būtinai užsukite į unikalią „F galeriją“▼8, įsikūrusią funikulieriaus▼3 valdymo pastate: ne tik apžiūrėsite naujausią meninės fotografijos parodą, bet ir susipažinsite su veikiančiu technikos paveldu – funikulieriaus valdymo mechanizmu.

V. Putvinskio gatvė – viena gražiausių Kaune, ji išsiskiria įdomiais prieškarinio konstruktyvistinio stiliaus pastatais su art deco elementais. Nedidelė jauki vila prieš didingą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pastatą▼67– tai buvusi Vatikano valstybės ambasada. Čia šiandien įsikūrę Kauno menininkų namai▼30, kur vyksta vieši kultūros renginiai ir parodos. Pastato viduje rasite dekoratyvinę koloną, kurioje kasmet įrašoma menininko, miestiečių tituluojamo įsimintiniausiu Kauno menininku, pavardė.

Greta menininkų namų▼30 – lietuvių skulptūros patriarcho Roberto Antinio (19011981), kūrybą paskyrusio šeimos, draugystės ir meilės temoms, skulptūrų sodelis. Šio skulptoriaus darbų esama ir prie Kauno gynybinės pilies▼37 bei ▼miesto apžvalgos aikštelėje Aleksote▼2.

Greta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus▼67 stovi įspūdingas kūrinys – Vlado Vildžiūno 1967 m. sukurti „Trys karaliai“. Tai yra reikšmingas lietuvių modernizmo, 7-ajame dešimtmetyje aktualizavusio senąjį lietuvių liaudies meną ir XX a. Vakarų Europos skulptūros klasiką, pavyzdys. (architektas Vladimiras Dubeneckis) – seniausias ir didžiausias dailės muziejus Lietuvoje. Tai viena svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų, pristatanti Lietuvos dailės raidą nuo gotikos

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus▼67

59

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus V. Putvinskio g. 55

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus yra seniausias ir didžiausias dailės muziejus Lietuvoje, susipažindinantis su Lietuvos dailės raida nuo viduramžių iki šių dienų. Muziejus renka, saugo, tyrinėja ir populiarina bene žymiausio lietuvių dailininko bei kompozitoriaus M. K. Čiurlionio (1875-1911) kūrybą, Lietuvos ir pasaulio kultūros paveldą. Muziejaus rūmai – art deco stilistikos, statyti 1930–1936 m. (archit. V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis). 1969 m. atidaryta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija (archit. F. Vitas), kurios naujausias, modernus bei erdvus korpusas lankytojams duris atvėrė tik 2003 m. vasarą. Čia galima susipažinti su ilgus metus kaupta literatūra apie M. K. Čiurlionį ir jo laikmetį, jo mokytojus bei amžininkus, pasiklausyti muzikos įrašų, pavartyti parodų, kuriose eksponuoti M. K. Čiurlionio kūriniai, katalogus, peržiūrėti elektroninius archyvus.

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

iki mūsų dienų. Muziejaus rinkiniuose – lietuvių tautodailė, senovės civilizacijų ir XVI-XX a. menas, užsienio šalių vaizduojamoji ir taikomoji dailė, numizmatika, dokumentų ir fotografijų archyvai. Įspūdingos šio muziejaus▼67 salės skirtos žymiausiam Lietuvos dailininkui ir kompozitoriui M. K. Čiurlioniui (1875-1911). Šis menininkas kūrė neoromantinę muziką (jos galima klausytis specialioje muziejaus salėje) ir įspūdingus vizionieriškus tapybos kūrinius. Juose susipynę simbolizmo, neoromantizmo bruožai ir XX a. pradžios dailei būdingi modernistiniai ieškojimai. 1907-1909 m. M. K. Čiurlionis atrado visiškai originalų tapybos ir muzikos jungimo viename paveikslų cikle būdą.

Tokius paveikslus, kurių struktūroje panaudoti muzikinės kompozicijos principai, jis vadino sonatomis, preliudais, fugomis, o jų dalis – allegro, andante, scherzo, finale. Muziejuje▼67 saugomas beveik visas šio menininko kūrybos palikimas: apie 300 tapybos darbų, grafikos kūriniai, piešinių albumai, muzikos partitūros. Čia veikia ir M. K. Čiurlionio tyrimų informacijos centras bei biblioteka. Šiandien M. K. Čiurlionis menotyrininkų jau pripažintas vienu iš abstrakčiojo meno pradininkų.

Jo kūriniai eksponuojami pasaulinėse parodose, skirtose simbolizmui, avangardo atsiradimui, menų sintezei, fantastinei tapybai, meno ir mokslo sąryšiams, kosmoso temai mene.

Kaip atskiras Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus▼67 padalinys kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje įsikūręs Velnių muziejus▼94. Čia galima pamatyti net 3000 velnių iš viso pasaulio kolekciją, rinktą žymaus dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966). Greta muziejaus esančiame A. Žmuidzinavičiaus bute–muziejuje▼1 išsaugota autentiška prieškario Kauno inteligentų gyvenamoji aplinka bei menininko ateljė paskutiniajame namo aukšte.

Kita Nacionalinio

dalis – Mykolo ŽiM. Žilinskas buvo žymus meno kolekcionierius, gyvenęs emigracijoje ir asmeninę meno kolekciją kilniaširdiškai padovanojęs savo jaunystės miestui. Pagerbiant šio mecenato siekius, nuoseklų jo domėjimąsi Vakarų dailės raida, M. Žilinsko dailės galerijos▼65 erdvės skirtos užsienio dailės rinkiniams ir šiuolaikinės užsienio dailės parodoms. Žymiausi M. Žilinsko dailės galerijos eksponatai – olandų Dirko van Babureno ir Davido de Haeno (XVII a.), italų Bartolomeo Guidobono (XVII a.) ir Leonardo Carlo Coccorantes (XVIII a.), Paulio Weimaro (XIX a.), Loviso Corintho (XIX-XX a.) paveikslai ir XX a. belgų tapybos kolekcija.

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus▼76

linsko dailės galerija▼65.

Smagiu atradimu gali tapti apsilankymas M. Žilinsko dailės galerijos▼65 Egipto civilizacijos meno salėje. Čia Jūsų laukia nemažai unikalių eksponatų – nuo dievo Amono dainininkės mumijos iki sarkofagų bei skarabėjų. Šiame muziejuje esanti Egipto civilizacijos meno kolekcija (net 296 skirtingi eksponatai) – didžiausia 62

Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio memorialinis butas-muziejus E. Fryko g. 14

Muziejuje eksponuojami žymaus lietuvių dailininko bei Rytų menų kolekcininko Liudo Truikio (1904-1987) ir jo žmonos, operos solistės Marijonos Rakauskaitės (1892-1975) kūriniai bei daiktai: akvarelės, tapybos darbai, scenografijos ir kostiumų eskizai, rankraščiai, rytietiškų kilimų bei skulptūrų kolekcija. Čia tvyro paslaptinga ir jauki namų atmosfera, skamba L. Truikio pamėgta muzika.

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

Lietuvoje. Jos pagrindas – lietuvių egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885-1941) rinkinys.

2007 m. Kauno muziejus praturtino architekto Algimanto Miškinio surinkta tapybos ir Tolimųjų Rytų meno kolekcija. Ją galima pamatyti Kauno paveikslų galerijoje▼36. Čia taip pat eksponuojami lietuvių menininkų, XX a. gyvenusių įvairiose Vakarų Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kūriniai. Kauno paveikslų galerija▼36 garsėja ir originaliu Fluxus kambariu▼14, kuriame rasite šio avangardinio meno judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno (1931-1978), vaikystę praleidusio Kaune, artefaktų bei jo bendraminčių pasaulyje ir šių dienų Lietuvoje kūrybos. Visai netoli galerijos, Parodos kalno papėdėje tebestovi J. Mačiūno namas▼13, pažymėtas atminimo lenta.

Rytų egzotikos mėgėjams verta apsilankyti operos solistės Marijonos

Rakauskaitės (1892-1975) ir scenografo Liudo Truikio (1904-1987) memorialiniame

bute–muziejuje▼64. Išsirengusių į šį mažą, tačiau labai įspūdingą Kauno kultūros objektą laukia smagi kelionė pėsčiomis Ąžuolyno parko pakraščiu, jaukiomis ūksmingomis gatvelėmis pro senąją Kauno sporto halę ir japonų diplomato Sempo (Chiune) Sugiharos namus▼99. M. Rakauskaitės ir L. Truikio memorialinis butas–muziejus▼64 tikrai sužavės originaliu ir netikėtu lietuvių liaudies skulptūrų, rytietiškų kilimų, Budos statulų, smilkalų ir skambančios Richardo Wagnerio muzikos deriniu.

Nusileidus nuo Parodos kalno, iš centro į Kauno senamiestį verta eiti pėsčiomis.

Pakeliui – įstabūs istorinio Kauno objektai. Ramybės parke▼70, buvusiose kapinėse, išlikusios stačiatikių cerkvės, mečetė, paminklas Lietuvos kariams (skulptorius Stasys Stanišauskas). 1991 m. čia pastatytas R. Antinio sukurtas „Kryžius-medis“ – tai paminklas 1941 m. birželio sukilimo prieš sovietų valdžią dalyviams atminti.

Rusijos caro laikus mena bizantiškas soboras – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) Šventadieniais čia renkasi miestiečiai ir kariškiai. 2002 m. skvere prie Kauno valstybinio muzikinio teatro▼54 skulptorius R. Antinis ir architektas Saulius Juškys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, sukūrė paminklą „Aukos laukas“. Beveik nepastebimai, tačiau labai prasmingai skulptorius paženklino aštuoniolikmečio jaunuolio Romo Kalantos, protestavusio prieš sovietų valdžią, susideginimo vietą. Jo auka įamžinta aštuoniolika akmenų, įkomponuotų pievelėje tarp medžių. bažnyčia▼90.

Maždaug toje vietoje, kur Laisvės alėja▼58 susilieja su Vilniaus gatve▼96, apsupta aukštų XIX a. mūrų viename iš kiemų stovi miniatiūrinė Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia▼41. Tai viduramžių architektūros šedevras, tylos ir ramybės

64

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

oazė. Keliaujant Vilniaus gatve▼96, dešinėje pusėje pamatysite skverą su trijų Lietuvos prezidentų Kazio Griniaus, Aleksandro Stulginskio ir Antano Smetonos skulptūromis. Šalia atsiveria Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra▼12.

Jos interjerai bei ekspozicijos lankytojui primena ir šviesiausias, ir sunkiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo dienas.

Senamiestyje, šalia Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros – Kauno miesto muziejus▼32. Čia eksponuojama paroda „Kaunas laiko ženkluose“ skirta miesto istorijos ir kultūros įvykių, mokslo ir pramonės raidai. Šios ekspozicijos rengime dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto▼98 istorikai, menotyrininkai, informacinių technologijų specialistai. Tame pačiame pastate glaudžiasi ir Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejus▼20.

bazilikos▼49

Greta Rotušės

aikštės▼72

nemažą senamiesčio dalį užima Kauno

Šv. Pranciš-

kaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia▼43, Jėzuitų vienuolyno ansamblis▼44

ir – tai seniausia Lietuvos mokykla, menanti ir lietuvių bei lenkų poetą romantiką Adomą Mickevičių, 1819-1923 m. čia buvusį lotynų kalbos, antikinės istorijos ir retorikos mokytoju.

gimnazija▼45. Jėzuitų gimnazija▼45

įsikūrę net keturi skirtingi muziejai. Lietuvos mediciaptiksite įdomius, net keistus ir kartais šiurpius medicinos bei farmacijos istorijos liudininkus: šimtametės Kauno vaistinės oficiną, vaistažolių rūsius, tablečių gamybos agregatą, stomatologo kėdę, kurioje, sakoma, sėdėjo ir prieškarinio Kauno įžymybės.

Rotušės aikštėje▼72

nos ir farmacijos muziejuje▼61

Romantikams ir estetams skirtas Keramikos muziejus▼57 gotikiniuose Rotušės▼34 rūsiuose. Besidomintieji lietuvių literatūra turėtų užsukti į Maironio lietuvių literatūros muziejų▼66, įsikūrusį lietuvių tautos dainiaus, poeto neoromantiko Jono Mačiulio-Maironio namuose. Šalia muziejaus – įspūdingas paminklas poetui.

Ryšių istorijos muziejaus▼71 eksponatai pasakoja ne tik apie Kauną kaip svarbią XVII-XIX a. pašto stotį, bet ir pristato telefonų, kompiuterių, skaičiavimo technikos evoliuciją buvusioje Sovietų Sąjungoje. Apsilankę Sporto muziejuje▼75 turėsite galimybę iš arti pamatyti garsiąsias Johnso (1986) ir Eurolygos (1999) taures, pelnytas legendinės Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos. įsikūrusi žymiausia Kauno miesto meno galerija „Meno reguliariai kviečianti į šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio šalių menininkų darbų parodas. Tai pagrindinė miesto menininkų renginių ir diskusijų vieta. Gretimame pastate – populiari menininkų kavinė „Skliautas“▼56, viliojanti jaukiu senoviniu interjeru, vasarą – koncertais ir kino seansais po atviru dangumi.

Rotušės aikštėje▼72 parkas“▼7,

65

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Vilniaus g. 33

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, valstybės prezidento rezidencija tapo dar XIX a. pabaigoje pradėti statyti rūmai Kaune. Juose 1919–1940 m. rezidavo visi trys Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. 2005 m. istorinius LR Prezidentūros rūmus perimus Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, jie atvėrė duris visuomenei. Šiuo metu tai ne tik Lietuvos valstybingumo istorijos muziejus, bet ir vieta, kur organizuojami kultūriniai bei visuomeniniai renginiai, švenčiamos svarbiausios šalies ir miesto šventės, minimos reikšmingos valstybinės sukaktys.

66

Egidijus Aleksandravičius

Kaunas istorijos vingiuose Kauno Atradimai

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus

Kauno Atradimai

67

Vilniaus gatvė

Tai gražiausia ir judriausia Kauno senamiesčio vieta, skirta tik pėstiesiems. Kadaise tai buvęs pagrindinis kelias, vedantis į Kauno rotušę. Šioje gatvėje dauguma pastatų likę iš XVI amžiaus, kai kurie jų rekonstruoti.

Rasutė Žukienė

Kelionė po kultūrinius Kauno objektus Kauno Atradimai

Vasaros metu Kauno pilyje▼37 Tekstilininkų ir dailininkų gildija kartu su Kauno dailės instituto studentais rengia šiuolaikinio meno parodas. Ištisus metus gildijos galerijoje▼93 organizuojamos profesionaliosios tekstilės parodos ir seminarai. Žiemą skvere priešais gildiją jaunieji tekstilininkai kasmet rengia įspūdingas kalėdines instaliacijas, papuošia M. Valančiaus gatvę. Tekstilės menininkai Kaune ypač aktyvūs ir kūrybingi. Kas dveji metai vėlyvą rudenį vyksta Kauno meno bienalė „Textile“ – svarbus šiuolaikinio tekstilės meno renginys, į miestą sukviečiantis žymiausius pasaulio tekstilininkus.

69

Tea t r i n i s g y v en i m a s K aune

Ju r g i t a S tanišk ytė teatrologė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Jurgita Staniškytė

Teatrinis gyvenimas Kaune Kauno Atradimai

▼ Kauną pelnytai galima vadinti teatro miestu. Tarpukariu Lietuvos laikinojoje sostinėje susiformavo profesionalus mūsų šalies teatras, čia plito modernios bei novatoriškos scenos meno tendencijos. Sovietmečiu Kaune buvo plėtojama rezistencinio teatro kryptis, sulaukusi atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šiuolaikinio Kauno teatrinį veidą formuoja daugiau nei dvylika profesionalių institucijų, taip pat vaikų ir jaunimo, studentų bei mėgėjų teatrų kolektyvai.

Pirmasis teatras Kauno gubernijoje pastatytas rusų carinės administracijos užsakymu 1892 m. Tuometinio Miesto teatro Kaune (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras▼54) pastatą suprojektavo architektas Justinas Golinevičius (1829–1893). Carinės okupacijos metais jame vaidino rusų teatro trupė. Lietuviai to meto Kaune būrėsi į nelegalias savišalpos ir kultūrines draugijas, sambūrius, rengė lietuviškus vakarus ir taip paslapčia nuo okupacinės valdžios puoselėjo tautinio teatro idėjas.

1905 m. Miesto teatre tautinės draugijos „Daina“ iniciatyva buvo surengtas pirmasis viešas lietuviško teatro vakaras Kaune. Teatralai mėgėjai publikai pristatė vieną populiariausių to laikmečio dramų – komediją „Amerika pirtyje“.

Pasiruošimas oficialiam profesionalios Lietuvos teatro scenos įkūrimui Kaune užtruko iki pat 1920-tųjų. Profesionalaus lietuvių teatro ugdymu rūpinosi to meto Lietuvos intelektualai, susibūrę į Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Žymiausi jų – iš JAV sugrįžęs režisierius ir profesionalus aktorius Aleksandras Vitkauskas (1887–1943), Maskvoje modernaus teatro mokyklą baigęs režisierius bei teoretikas Antanas Sutkus (18921968), Sankt Peterburgo teatro mokyklų auklėtinis, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis (1886-1938), žymaus Rusijos teatralo, Maskvos dailės teatro įkūrėjo Konstantino Stanislavskio mokinys Andrius Oleka-Žilinskas (1893-1948) ir Sankt Peterburge įkurtos Skrajojamosios teatro trupės režisierius Juozas Vaičkus (1885-1935). J. Vaičkui ir buvo patikėta režisuoti pirmąjį Lietuvos profesionaliosios „Dramos vaidyklos“ spektaklį – Hermanno Sudermanno „Jonines“. Būtent šio spektaklio premjera 1920 m. gruodžio 19 d. Miesto teatre žymi oficialų profesionalaus Lietuvos teatro gimimą.

1922 m. „Dramos vaidykla“ kartu su operos, o nuo 1925 m. ir baleto trupėmis tapo Valstybės teatru – Lietuvos valstybės teatrinės kultūros centru. Ambicingi ginčai ir audringos meninės diskusijos lydėjo tiek Valstybės teatro gimimą, tiek ir jo tolimesnę veiklą. Valstybės teatre dirbę režisieriai atstovavo skirtingas menines pasaulėžiūras, turėjo savitas teatro sampratas. Teatro scenoje buvo galima stebėti įvairių stilistikų vaidybinius pastatymus: tautinis romantizmas, natūralizmas, simbolizmas teatro repertuare egzistavo šalia XIX a. melodramatinių ar modernaus realizmo spektaklių.

72

Jurgita Staniškytė

Teatrinis gyvenimas Kaune Kauno Atradimai

Moderniosios estetikos krytimi Valstybės teatro veiklą bandė pasukti aktorius ir režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, dirbęs teatre 1929–1935 m. ir pasikvietęs bendradarbiauti žymų rusų aktorių bei pedagogą Michailą Čechovą (1891–1955), Valstybės teatre vėliau pastačiusį net tris spektaklius. Šie teatro kūrėjai bandė diegti vidinės jausmų tiesos, be kurios neįmanomas aktoriaus susitapatinimas su personažo išgyvenimais, principus Lietuvos scenoje.

Modernios sceninės erdvės formavimo – konstruktyvizmo, kubizmo, art deco – idėjas Valstybės teatre realizavo dailininkai Stasys Ušinskas (1905–1974) ir Liudas Truikys (1904–1987). 1936 m. „Metropoliteno“ salėje Kaune įvykusia spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera S. Ušinskas įgyvendino ir marionečių teatro idėją.

Be oficialiosios kultūros ašies – Valstybės teatro – tarpukario Kaune veikė keliolika nevalstybinių scenų. Žymiausios iš jų siejamos su režisieriaus Antano Sutkaus pavarde. Tai Tautos teatras, su pertraukomis veikęs 1919, 1923−1924 m. bei puoselėjęs tautinio–simbolistinio teatro nuostatas ir „Vilkolakis“ –satyrinis–politinis kabaretas.

Verta paminėti ir 1937-1940 m. veikusį Darbo rūmų teatrą–studiją. Čia, grįžęs iš studijų Paryžiuje, kūrė Lietuvos teatro legenda – režisierius Juozas Miltinis.

Po Antrojo pasaulinio karo Kauno teatrinė erdvė išskaidyta: opera ir baletas iškelti į Vilnių (1948 m.), drama sujungta su Muzikinės komedijos teatru (1949 m.), vėliau jos išskirtos. 1959 m. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras▼52 perkeltas į buvusio kino teatro patalpas Laisvės alėjoje, kur veikia iki šiol, tuo tarpu muzikinio teatro trupė liko Miesto teatro patalpose ir suformavo Kauno valstybinio muzikinio teatro▼54 branduolį.

1960 m. Stasys Ratkevičius įsteigė Kauno valstybinį lėlių teatrą▼53 Laisvės alėjoje. Septintajame dešimtmetyje Kaunas vėl tapo svarbia Lietuvos teatrinės geografijos dalimi, šį kartą dėl dviejų kūrėjų − Modrio Tenisono ir Jono Jurašo, pasipriešinusių nusistovėjusioms sovietmečio meninėms formoms bei ideologinėms laikysenoms.

1968–1972 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre▼52 J. Jurašas suformavo alternatyvą oficialiajai psichologinio realizmo stilistikai. Jis padėjo alegorinio, konceptualaus autorinės režisūros teatro pagrindus. J. Jurašo pastatyti kūriniai Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968 m.), Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.) įteisino tyliosios rezistencijos, taip vadinamosios ezopinės kalbos, atsiradimą sovietmečio Lietuvos teatre.

1967 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre▼52 įsikūrė M. Tenisono vadovaujama pantomimos trupė, veikusi kaip avangardinė menininkų bendruomenė ir kūrusi vizualius naujosios pantomimos, apjungiančios įvairias me73

Jurgita Staniškytė

Teatrinis gyvenimas Kaune Kauno Atradimai

Kauno valstybinis muzikinis teatras Laisvės al. 91

1940 m. įsteigtas teatras lieka ištikimas ilgametei tradicijai rodyti visų muzikinės scenos žanrų spektaklius: operas, operetes, miuziklus, baletus, šokio spektaklius bei spektaklius vaikams.

Per vieną kūrybinį sezoną Kauno muzikiniame teatre parodoma beveik 200 spektaklių, žiūrovai pakviečiami į 2-3 premjeras.

Jurgita Staniškytė

Teatrinis gyvenimas Kaune Kauno Atradimai

nines formas, spektaklius. Vizualūs, alegoriniai, atviros prasmės turinio spektakliai, kolektyvinė–bendruomeninė trupės gyvavimo forma ir besiformuojanti antikultūrinė aplinka kėlė nomenklatūrinės valdžios nepasitenkinimą. 1972 m., po aštuoniolikmečio Romo Kalantos susideginimo protestuojant prieš okupacinę valdžią ir mieste kilusių neramumų, pantomimos trupės egzistavimas tapo nebeįmanomas. Tais pačiais metais dėl cenzūros iš Kauno valstybinio akademinio dramos teatro▼52 pasitraukė ir J. Jurašas.

Dar vienas Kauno teatrinio gyvenimo proveržis – tai 1975−1988 m., kai Kauno režisierius Jonas Vaitkus.

J. Vaitkus čia pastatė daugiau nei dvidešimt spektaklių, išsiskyrusių ekspresyvia plastika, sąlygine vizualių metaforų kalba ir palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Kauno laikotarpiu J. Vaitkus įsitvirtino kaip konceptualus idėjų teatro kūrėjas, savo darbuose atskleidžiantis vidinius personažų konfliktus, jų maištą prieš aplinką (Alberto Camus „Kaligula“, 1983 m.) tautinės tapatybės ir archetipinių teatro formų sąveikas (Broniaus Kutavičiaus, Sigitos Gedos „Strazdas – žalias paukštis“, 1984 m.) ir formuojantis simbolinio pasipriešinimo totalitarinei tikrovei erdvę. J. Vaitkaus vadovaujamame teatre dirbo ir vienas žinomiausių šių dienų teatro režisierių Eimuntas Nekrošius.

valstybiniame akademiniame dramos teatre▼52 dirbo

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno teatrinė topografija išsiplėtė: kūrėsi nauji privatūs ar miesto savivaldybės išlaikomi teatrai, atsirado netradicinių, kamerinių vaidybos erdvių, į teatrus atėjo jaunoji Lietuvos teatro kūrėjų karta.

1992 m. M. Daukšos gatvėje įkurtas Kauno mažasis teatras▼28, Valentino Masalskio ir Vidmanto Bartulio Menų sambūris (1993–1999). Režisierius Stanislovas Rubinovas 1990 m. įkūrė Kauno jaunimo kamerinį teatrą▼26, kurio branduolį sudaro dar 1976 m. su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi įsteigtos Jaunimo muzikinės studijos auklėtiniai. 1994 m. Kauno miesto savivaldybės teatru tapo Birutės Letukaitės vadovaujamas šokio teatras „Aura“▼89, o nuo 1981 m. savo veiklą pradėjo Kęstučio Adomaičio įkurtas Pantomimos teatras▼35. 1998 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre▼52 debiutavo ryškios režisūrinės vaizduotės kūrėjas Gintaras Varnas. Šiandien Kaune aktyviai vystoma ir vaikų, jaunimo, studentų bei mėgėjų teatrinė veikla. Šalia Kauno teatrinio gyvenimo meninės įvairovės formuojasi ir naujos teatrų darbo organizavimo formos – meno projektai, seminarai, festivaliai, lietuvių dramaturgijos panoramos ir kitos iniciatyvos, siekiančios decentralizuoti Lietuvos teatrinę struktūrą.

76

Kauno valstybinis akademinis dramos teatras Laisvės al. 71

Teatras savo istoriją skaičiuoja nuo 1920 metų. Tai buvo pirmasis profesionalus valstybinis teatras Lietuvoje. Tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais jame dirbo garsiausi Lietuvos teatro kūrėjai bei režisieriai. Nuo 1996 m. beveik kasmet Kauno dramos teatre kuriantys menininkai pelno Lietuvos geriausių metų teatralų apdovanojimus. Teatro pastatas – tai įvairių architektūros stilių bei krypčių lydinys: nuo eklektikos, tarpukario neobaroko iki art deco su nacionaliniais ieškojimais.

Nuo 2005 m. teatras restauruojamas, siekiant atkurti bei išsaugoti autentiškas tarpukario architektūros formas, originalų interjerą bei pritaikyti moderniausias technologijas.

K a u n a s Li et uvos ir pasaulio fotografijos m eno Ĺže m Ä&#x2014; l a p i u o s e To m a s P abe dinsk as menotyrininkas, fotomenininkas, doktorantas

Tomas Pabedinskas

Kaunas Lietuvos ir pasaulio fotografijos meno žemėlapiuose Kauno Atradimai

▼ Kauno fotografijos istorija prasidėjo dar XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. 1862 m. šiame mieste jau veikė dvi fotografų ateljė. Tačiau tikru Lietuvos fotografijos, kaip ir kitų kultūros bei meno sričių centru Kaunas tapo tarpukariu.

1925 m. Kaune buvo įkurta studijose dirbančius profesionalius fotografus vienijanti organizacija – pirmoji tokia Lietuvoje. 1932 m. to meto Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune susibūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, vėliau pakeitusi pavadinimą į Fotomėgėjų draugiją, kuri ir pradėjo plačią bei gerai organizuotą lietuvių fotografų veiklą. Jos iniciatyva imtas leisti žurnalas „Foto mėgėjas“, taip pat pasirodė Vienoje leidžiamo mėnraščio „Galerija“ lietuviškasis variantas.

1933 m. Kaune buvo surengta pirmoji fotomėgėjų darbų paroda, o iki 1938 m. iš viso atidarytos keturios lietuvių fotografų darbų ekspozicijos ir viena tarptautinė, kurioje dalyvavo autoriai iš Belgijos, tuometinių Čekoslovakijos bei Jugoslavijos, JAV, Olandijos, Rumunijos, Šveicarijos ir Vengrijos; išleisti visų parodų katalogai.

1932 m., ką tik įregistravus Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, vienas iš jos įkūrimo iniciatorių, fotografas, žurnalistas ir rašytojas Petras Babickas Kaune surengė pirmąją Lietuvoje personalinę fotografijos parodą, kuri išprovokavo ir vienus pirmųjų fotografijos teorijos bei kritikos straipsnius: Juozas Tumas-Vaižgantas publikavo rašinį pavadintą „Ar foto – menas?“, o „Lietuvos aidas“ išspausdino Halinos KairiūkštytėsJacinienės ir Antano Rūkštelės recenzijas.

Tarpukariu Kaune veikė ir dar viena fotografų organizacija – 1935 m. prie Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos įkurta fotografų sekcija. Ji taip pat rengė parodas, leido jų katalogus, organizavo fotografijos konkursus, parengė ir pirmąją kilnojamąją fotografijos parodą, apkeliavusią ne vieną Lietuvos miestą.

Po Antrojo pasaulinio karo minėtos fotografų organizacijos iširo, o sovietų okupacija pertraukė nuoseklią Lietuvos fotografijos raidą: pokario metais oficialiai pripažįstama buvo tik to meto ideologiją atitinkanti, propagandinė, fotografija.

Vis dėlto, net ir šiais fotografijos meno sąstingio metais Kaune būta įdomių kūrybinių ieškojimų. Su fotografijos technologijomis toliau eksperimentavo Povilas Karpavičius, dar nuo tarpukario laikinojoje sostinėje plėtojęs kūrybinę, teorinę ir šviečiamąją veiklą fotografijos srityje. Be to, Lietuvos fotografijos meno plėtotę okupacija sustabdė sąlyginai neilgam laikotarpiui. Septintajame dešimtmetyje sulaukta naujo lietuvių fotografų kūrybinio proveržio, su kuriuo prasidėjo ir ilgalaikis Lietuvos fotografijos renesansas.

80

Tomas Pabedinskas

Kaunas Lietuvos ir pasaulio fotografijos meno žemėlapiuose Kauno Atradimai

Lietuvos meninės fotografijos atgimime svarbus vaidmuo teko ir Kauno fotomenininkams. Drauge su kolegomis iš Vilniaus jie XX a. septintajame dešimtmetyje suformavo svarbiausius tuomet atgimstančios Lietuvos fotografijos bruožus, bent keletą vėlesnių dešimtmečių vyravusių ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos fotografijoje.

Dar 1969 m. Aleksandras Macijauskas ir Romualdas Rakauskas, vieni ryškiausių to meto Kauno fotomenininkų, eksponavo savo darbus Maskvoje surengtoje parodoje „9 Lietuvos fotografai“. Lietuvos fotografų kūryba sulaukė didelio susidomėjimo ir pelnė oficialų pripažinimą. Rusų menotyrininkai, norėdami nusakyti lietuvių fotografijos savitumą, parodoje rodytus kūrinius apibendrino „Lietuvos fotografijos mokyklos“ terminu. Nors „Lietuvos fotografijos mokyklos“ apibrėžimas ir fotografijos teoretikams, ir patiems menininkams kelia iki šiol iki galo neišspręstų problemų, tačiau bendriausia prasme ją galima būtų apibūdinti kaip savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą.

XX a. septintajame dešimtmetyje išryškėjusių tendencijų tąsą bei plėtotę nesunku įžvelgti ir vėliau į Lietuvos fotografijos raidą įsiliejusių ir joje ryškų pėdsaką palikusių Kauno fotografų kūryboje. Vienas žinomiausių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų tęsėjų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto▼98 dėstytojas – Romualdas Požerskis.

Jei tarpukariu ir sovietmečiu Kaunas buvo svarbus Lietuvos fotografijos meno židinys, tai po nepriklausomybės atgavimo jis tapo žinomu tarptautinėje fotografijos meno scenoje: mūsų fotografams ir fotografijos teoretikams atsivėrė naujos galimybės pristatyti savo kūrybą ir tobulėti Vakarų šalyse, kita vertus – Kaunas tapo dar atviresnis užsienio autoriams.

Naujų aplinkybių teikiamas galimybes puikiai išnaudojo Vytauto Didžiojo universiteto▼98 absolventai, fotomenininkai Gintaras Česonis ir Mindaugas Kavaliauskas. Šiame universitete baigę Menų fakultetą, abu studijavo Prancūzijos nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje. M. Kavaliauskas žinias toliau gilino Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje bei Lozanos universitete Šveicarijoje. G. Česonis šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto lektorius ir Tarpdisciplininių menų studijos vadovas. M. Kavaliauskas vadovauja istoriniame Žaliakalnio funikulieriuje▼3 įsikūrusiai fotografijos galerijai „F galerija“▼8.

Kiekvienais metais Kaune vyksta tarptautinis fotografijos festivalis „Kaunas Photo“, kuris daugelį Kauno parodų erdvių užpildo žinomų bei perspektyvių Lietuvos ir užsienio fotografų kūryba. Rudenį Kauno centrą apraizgo fotografijos mėgėjams patrauklus parodų lankymo maršrutas, iš senamiesčio vedantis į Vytauto Didžio-

81

Tomas Pabedinskas

Kaunas Lietuvos ir pasaulio fotografijos meno žemėlapiuose Kauno Atradimai

jo universiteto▼98 erdves. Šiuo metų laiku šiuolaikinius, kokybiškus fotografijos meno pavyzdžius galima apžiūrėti Ryšių istorijos muziejuje▼71, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje▼61, „Fujifilm“ fotografijos galerijoje▼9, Kauno įvairių tautų kultūros centre▼24, Kauno menininkų namuose▼30 , „F galerijoje“▼8, Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“▼102, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus▼67 parodų salėse. Jei rugsėjo pabaigos – spalio pradžios dienas leisite Kaune, taip pat galite apsilankyti kiekvienais metais vis kitose viešose miesto erdvėse rengiamose festivalio „Kaunas Photo“ fotografijos naktyse.

Nuaidėjus Kauno fotografijos festivalio šurmuliui meninės fotografijos gyvenimas Kaune nesustoja. Klasikinės meninės fotografijos parodos nuolat eksponuojamos „Fujifilm“ fotografijos galerijoje▼9, o visus metus lankytojams atviroje „F galerijoje“▼8 galima apžiūrėti šiuolaikinio fotografijos meno kūrinius. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus▼67 ne tik fotografija, bet ir vaizduojamuoju menu besidomintiems miesto svečiams suteikia išskirtinę progą išvysti bene žymiausio Lietuvos menininko M. K. Čiurlionio fotografijas. Pasivaikščiojimas po fotografijos parodas turėtų būti dar malonesnis, žinant, kad visai netoliese, Kauno senamiestyje, savo studijas įsikūręs ne vienas Lietuvos fotografijos klasikas. Taigi gali būti, kad miesto svečiams besigrožint parodose eksponuojamais darbais, šalimais jau gimsta nauji kūriniai, netolimoje ateityje tapsiantys Lietuvos fotografijos istorijos dalimi.

82

Žaliakalnio funikulierius Aušros g. 6

Vaizdinguose Aleksoto ir Žaliakalnio šlaituose veikia XX a. 4-ajame dešimtmetyje įrengti funikulieriai. Tokių, iki šiol veikiančių, unikalių keltuvų Lietuvoje išlikę vos trys. Žaliakalnio funikulierius – tai vienas seniausių iki šiol veikiančių keltuvų Europoje, paskelbtas valstybinės reikšmės Lietuvos kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę bei architektūrinę vertę.

Kylant funikulieriumi skamba garsaus Lietuvos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika, išlaikytas autentiškas funikulieriaus vidaus interjeras ir keleivių palydovo apranga. Ant kalno esančioje funikulieriaus stotelėje galima apžiūrėti funikulieriaus veikimo mechanizmą; čia taip pat įsikūrusi „F galerija“, kurioje rengiamos šiuolaikinės meninės fotografijos parodos.

L it e ratūrinis Kaunas Da l i a Kuizinie nė literatūrologė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Dalia Kuizinienė

Literatūrinis Kaunas Kauno Atradimai

▼ Kaunas – miestas, turintis gilias istorines literatūros tradicijas. Čia yra gyvenęs ir kūręs lenkų ir lietuvių literatūros grandas Adomas Mickevičius, su Kaunu susiję lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko ir Motiejaus Valančiaus vardai.

1918–1940 m. Kaunas, to meto Lietuvos laikinoji sostinė, tapo ir lietuvių literatūrinio gyvenimo centru. Čia telkėsi pagrindinės leidyklos, kuriose buvo spausdinami svarbiausieji šalies kultūriniai bei literatūriniai periodikos leidiniai. Kaune veikė ir Vytauto Didžiojo universitetas▼98 (įsteigtas 1922 m.) su itin stipriais Humanitarinių mokslų bei Teologijos fakultetais, kuriuose dėstė vieni iškiliausių šio laikotarpio lietuvių rašytojų – Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis–Putinas, Balys Sruoga, Maironis, Juozas Tumas–Vaižgantas, Juozapas Herbačiauskas.

1919 m. B. Sruogos iniciatyva Kaune įsikūrė menininkų sambūris „Vilkolakis“.

1919–1934 m. (iš tikrųjų iki 1952 m.) veikusi rašytojų ir dailininkų bendrija organizavo literatūros vakarus, minėjimus, paskaitas. Visuomenei „Vilkolakis“ rengė improvizuotus vaidinimus, kuriuose keltos politinės bei kultūrinės aktualijos, tekstus šiems vaidinimams kūrė pats B. Sruoga, taip pat Vytautas Bičiūnas, Kazys Binkis.

Svarbų vaidmenį Kauno kultūriniame bei literatūriniame gyvenime atliko Lietuvių meno kūrėjų draugija, veikusi 1920–1934 m. ir vienijusi apie šimtą įvairių meno sričių atstovų. B. Sruoga, vienas iš šios draugijos steigimo iniciatorių bei sekretorių, rašė laiškus Lietuvos valdžiai ir JAV gyvenantiems lietuviams dėl operos ir dramos teatrų Kaune steigimo, pasaulinės literatūros chrestomatijos išleidimo, premijų bei stipendijų skyrimo, kitų kultūros reikalų. B. Sruoga netruko tapti itin ryškia Kauno kultūros gyvenimo ir bohemos figūra. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvių meno kūrėjų draugija atliko nemažai dar neveikiančių valstybės kultūros įstaigų funkcijų: steigė teatrus, atidarė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galeriją▼67, rengė dailės parodas, organizavo dramos konkursus, planavo leisti kultūrinius leidinius. Į pirmąją draugijos valdybą be minėtojo B. Sruogos dar įėjo Lietuvos rašytojai–klasikai: Jonas Mačiulis–Maironis ir Faustas Kirša.

1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto▼98 Humanitarinių mokslų fakultete įsteigta Lietuvių rašytojų draugija. Draugija rengė literatūros vakarus, rašytojų jubiliejų minėjimus, o 1936 m. įkūrė Literatūros fondą. Nuo 1935 m. už iškiliausius metų lietuvių grožinės literatūros tekstus Lietuvių rašytojų draugija skirdavo valstybines premijas. Pirmaisiais šių premijų laureatais tapo Ieva Simonaitytė, Liudas Dovydėnas, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis. 1935–1938 m. draugija leido laikraštį „Literatūros naujienos“. 1940 m. birželio 28 d., okupacinės valdžios nurodymu, Lietuvių rašytojų draugijos veikla buvo nutraukta.

86

Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus Aleksoto g. 10-4

XX a. pradžios lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, lankytojams duris atvėręs 1997 metais.

Keturių kambarių butas, kuriame rašytojas ir kanauninkas praleido paskutiniuosius dvylika savo gyvenimo metų, dabar atrodo beveik taip pat, kaip ir jam čia gyvenant. Muziejuje rengiami susitikimai su šiuolaikiniais rašytojais, naujų knygų pristatymai, poezijos skaitymai, literatūros vakarai, su Vaižgantu susijusių rašytojų gimimo metinių minėjimai.

Dalia KuizinienÄ&#x2014;

LiteratĹŤrinis Kaunas Kauno Atradimai

Maironio lietuvių literatūros muziejus Rotušės a. 13

Besidomintieji lietuvių literatūra turėtų užsukti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, įsikūrusį lietuvių tautos dainiaus, poeto neoromantiko Jono Mačiulio-Maironio (1962–1932) namuose. Muziejuje galima aplankyti autentiškai atkurtus poeto kambarius, tarpukariu veikusį literatūros saloną ir redakciją, susipažinti su Maironio kartos menininkų bei kūrėjų darbais, knygomis, leidiniais bei rankraščiais. Dėmesio verti ir vieni seniausių Kaune gotikiniai XV–XVI a. muziejaus rūsiai.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje organizuojami klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vakarai, mokslinės konferencijos, tarptautinio „Poezijos pavasario“ festivalio laureatų apdovanojimai.

Dalia Kuizinienė

Literatūrinis Kaunas Kauno Atradimai

Svarbiausios Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio leidyklos taip pat telkėsi Kaune. 1921-1940 m. čia veikė Spaudos fondas, per dvidešimtmetį išleidęs apie 850 knygų, „Bibliografijos žinias“, Lietuviškąją enciklopediją, įvairią grožinę literatūrą, vertimus. Nuo 1935 m. Spaudos fondas skyrė literatūros premijas, turėjo spaustuvę, knygrišyklą bei knygynus daugelyje Lietuvos miestų.

Kita reikšminga to laikmečio Kaune – „Sakalo“ leidykla, veikusi 1924-40 ir 1943-44 m. Ją įkūrė Antanas Kniūkšta, Antanas Vireliūnas ir Lionginas Indreika. Čia buvo leidžiami žurnalai, vadovėliai, mokslo populiarinimo ir grožinė literatūra. nuo 1935 m. buvo skiriamos literatūros premijos.

Svarbus tarpukario Kauno literatūrinio gyvenimo fenomenas – garsių rašytojų bei kultūrininkų namuose veikę salonai. Vienas iš jų buvo kunigo ir poeto Jono Mačiulio–Maironio namuose, kuriame šiandien įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus▼66. Čia vyko Meno kūrėjų draugijos susirinkimai, lankėsi įvairių kartų bei pažiūrų menininkai: Jonas Aistis, Stasys Santvaras, Juozas Naujalis, Antanas Venclova, Mykolas Vaitkus, Aleksandras Dambrauskas–Jakštas. Maironio namuose skirtingu metu yra gyvenęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su šeima, profesorius Izidorius Tamošaitis, kunigas Mykolas Krupavičius, kunigas Stasys Yla, kompozitorius Juozas Talat-Kelpša.

Kito lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo–Vaižganto bute prie Kauno Švč. Merkuriame rašytojas gyveno 1920–1933 m., lankydavosi J. Mačiulis–Maironis, A. Dambrauskas-Jakštas, M. Vaitkus, V. Mykolaitis– Putinas, Sofija Kymantaitė–Čiurlionienė, F. Kirša. Vaižganto asmenybė paliko itin ryškų pėdsaką ne tik Kauno literatūriniame gyvenime, bet ir visoje lietuvių kultūros istorijoje. Jo paskaitos Vytauto Didžiojo universitete▼98, gebėjimas laisvai bendrauti, šmaikštūs pasakojimai traukė ir žavėjo. Vaižgantas dalyvavo miesto visuomeniniuose ir kultūriniuose renginiuose, rašė recenzijas apie naujus teatro spektaklius, dailės parodas, recenzavo beveik visas naujai pasirodžiusias knygas, jose ieškodamas „deimančiukų“, skatindamas jaunųjų kūrėjų eksperimentus ir atradimus. Buvusiame Vaižganto bute šiuo metu veikia Juozo Tumo–Vaižganto memorialinis butas–muziejus▼15. gelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios▼46,

Buvusiuose K. Binkio namuose Maironio gatvėje, liberalioje gyvų diskusijų aplinkoje, kur nuo 1920 m. nuolat lankydavosi Petras Vaičiūnas, F. Kirša, Juozas Švaistas, Juozas Tysliava, Salys Šemerys, susiformavo literatūros avangardistų keturvėjininkų grupė.

Nuo 1927 m. rašytoja S. Kymantaitė–Čiurlionienė šeštadieniais į savo namus pradėjo kviesti įvairių pažiūrų, kartų bei profesijų visuomenės veikėjus, tarp kurių – V. Mykolaitis-Putinas, Antanas Salys, Vanda Daugirdaitė–Sruogienė, M. Vaitkus, Kostas Korsakas. Čia virė gyvos diskusijos gimtosios kalbos klausimais, buvo aptariama 90

Dalia Kuizinienė

Literatūrinis Kaunas Kauno Atradimai

originalioji kūryba, pasaulio literatūros naujienos. Kultūrinio būrelio lankytojos turėjo taip vadinamąją „moterų kanapą“: ant sofos, virš kurios kabėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, susėsdavo S. Nėris, Marija Mašiotaitė–Urbšienė, Elena Žalinkevičaitė–Petrauskienė, Danutė Čiurlionytė.

Visgi populiariausia menininkų susibūrimo ir diskusijų vieta to meto Kaune buvo Laisvės alėjoje įsikūrusi „Konrado kavinė“, pavadinta jos savininko Makso Konrado vardu. „Konrado kavinė“, įsikūrusi XIX a. pabaigos statinyje, trečiajame–ketvirtajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje sutraukdavo bohemiškas Kauno kultūros asmenybes, čia vyko triukšmingi menininkų vakarėliai, apipinti istorijomis ir anekdotais, virė karštos diskusijos apie aktualius miesto ir visos Lietuvos politinius bei kultūrinius įvykius. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai rinkosi kitą populiarų tarpukario restoraną – „Metropolį“.

1940 m. sovietų okupacija nutraukė lietuvių literatūros brandos ir klestėjimo laikotarpį. Dalis Lietuvių rašytojų draugijos narių buvo ištremta į Sibirą, kiti, bijodami represijų, pasitraukė į Vakarus. Sovietmečiu Lietuvos kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo centru tapo sostinė Vilnius. Literatūrines tradicijas Kaune puoselėjo tik nedidelis būrelis likusių rašytojų. Daug dėmesio literatūrai skyrė Kaune įsikūręs kultūros žurnalas „Nemunas“, tradiciniais Kaune tapo kasmečio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai, kurių kulminacija – iškiliausių poezijos laureatų apdovanojimai. Sovietmečiu „Poezijos pavasaris“ vykdavo Palemone (Kauno raj.), visai šalia lietuvių poetės S. Nėries memorialinio muziejaus▼74. Šiandien „Poezijos pavasaris“ jau tapęs tarptautiniu poezijos festivaliu, o kasmečiai poezijos laureato apdovanojimai tradiciškai vyksta Maironio lietuvių literatūros muziejaus▼66 sodelyje. Kaune šiuo metu gyvena ir kuria Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai –rašytojai Donaldas Kajokas ir Kęstutis Navakas.

Kaunas įkvėpė ne vieną lietuvių rašytoją, ypatingai tuos, kuriems teko emigruoti iš Lietuvos. Kauno paveikslas itin ryškus Birutės Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“, Pulgio Andriušio memuaruose ir romane „Tipelis“, Petronėlės Orintaitės memuaruose. Rašytojo Juliaus Kaupo išeivijoje rašytose pasakose „Daktaras Kripštukas pragare“ (1948 m.) sukurta itin ryški Kauno panorama. Pasakų veiksmas, kuriame susipina realybė ir mistiniai įvykiai bei personažai, rutuliojasi realioje Kauno erdvėje: Kauno miesto rotušėje▼34, Gardino ir Vilniaus gatvėJe▼96 senamiestyje, Ąžuolyne, Laisvės alėjoje▼58. Autorius kuria iliuziją, kad realybė ir stebuklai egzistuoja greta. Kaunas J. Kaupo pasakose virsta pasaulio centru.

91

92

Kauno atradimai nuo A iki Ž

Kaunas – šiuolaikiškas bei įdomus miestas, garsus savo intelektualia atmosfera, draugiškais žmonėmis, tarpukario istoriniu ir architektūros paveldu, turiningu kultūriniu gyvenimu, skirtingų kultūrų tradicijomis. Kad tikrai pažintum Kauną, pajustum jo dvasią, reikia laiko ir žinojimo, kokius objektus verta aplankyti. Pirmajai pažinčiai su antruoju pagal dydį Lietuvos miestu pateikiame daugiau nei 100 nuorodų, kur minėtų lobių ieškoti.

93

funikulieriaus veikimo mechanizmą; čia taip pat įsikūrusi „F galerija“, kurioje rengiamos šiuolaikinės meninės fotografijos parodos.

Skaitykite knygoje: p. 48, 58, 59, 81.

_

1 Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus V. Putvinskio g. 64

▼ Muziejaus lankytojai gali susipažinti su garsaus Lietuvos dalininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) kūriniais, jų rinkiniais bei kūrybinės medžiagos archyvu, kurį dailininkas 1961 m. padovanojo Lietuvai. Čia taip pat eksponuojami ir kitų lietuvių dailininkų paveikslai, knygos, autentiški baldai, galima apžiūrėti A. Žmuidzinavičiaus kūrybos dirbtuvę. Muziejuje kasmet rengiamos tapybos, stiklo bei keramikos kūrinių parodos.

Skaitykite knygoje: p. 62.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

2-3 Aleksoto ir Žaliakalnio funikulieriai Amerikos lietuvių g. 6, Aušros g. 6

4-5-6 Evangelikų-liuteronų namų kompleksas Muitinės gatvėje Muitinės g. 6, 8, 12

▼ Architektūrinį evangelikų-liuteronų namų kompleksą sudaro XVI a. pab. – XVII pr. statiniai Muitinės gatvėje Kauno senamiestyje. 1984 m. juose įsikūrė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas. Restauruojant buvusią liuteronų bažnyčios konsistoriją (Muitinės g. 8), kurioje šiandien veikia fakulteto dekanatas, buvo išsaugotos autentiškos renesansinės detalės: langų angos, frontonai, drožinėtos sijos. Vadinamajame mūriniame Napoleono name (Muitinės g. 12) 1812 m. birželį trumpam buvo apsistojęs garsusis imperatorius Napoleonas. Restauruotas rytinis Napoleono namo priestatų korpusas išsiskiria Kauno architektūrai ypač reto fachverko stiliaus laiptine, matoma iš kiemo pusės. Dviejų pirmųjų laiptinės aukštų išorėje palikti autentiški mediniai karkasai. Šiuose aukštuose stengtasi išsaugoti ir originalų mūrą. Ypač gerai išlikę senoviniai rūsiai.

Skaitykite knygoje: p. 41.

_

▼ Vaizdinguose Aleksoto ir Žaliakalnio šlaituose veikia XX a. 4-ajame dešimtmetyje įrengti funikulieriai. Tokių, iki šiol veikiančių, unikalių keltuvų Lietuvoje išlikę vos trys. Pakilus Aleksoto funikulieriumi iš apžvalgos aikštelės atsiveria Kauno senamiestis, Nemuno ir Neries santaka, tolumoje matyti Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia. Žaliakalnio funikulierius – tai vienas seniausių iki šiol veikiančių keltuvų Europoje, paskelbtas valstybinės reikšmės Lietuvos kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę bei architektūrinę vertę. Kylant funikulieriumi skamba garsaus Lietuvos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika, išlaikytas autentiškas funikulieriaus vidaus interjeras ir keleivių palydovo apranga. Ant kalno esančioje funikulieriaus stotelėje galima apžiūrėti

96

7 Galerija „Meno parkas“ Rotušės a. 27

▼ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Meno parkas“ rengiamos šiuolaikinio meno parodos bei

ekspozicijos. Čia galima susipažinti su įvairių kartų autorių iš Lietuvos­­­­­­­bei užsienio kūryba, Vilniaus bei Kauno meno mokyklų studentų darbais, eksperimentiniais projektais, dalyvauti menininkų simpoziumuose bei konkursuose, pasklaidyti bei įsigyti dailės parodų katalogų. Prie galerijos veikia meno kūrinių salonas.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete: www.menoparkas.lt

Rotušės a. 1

▼ „Fujifilm“ fotografijos galerija, kuruojama Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus, veikia nuo 1979 metų. Čia kasmet surengiamos kelios dešimtys lietuvių ir užsienio fotomenininkų darbų parodų.

Skaitykite knygoje: p. 82.

Informacija internete: www.photography.lt

_

_

8 „F galerija“

10-11 Funkcionalistinės ir racionalistinės tarpukario architektūros gyvenamieji namai

Aušros g. 6

▼ „F galerija“ – fotografijos meno galerija Kaune, įsikūrusi Žaliakalnio funikulieriaus aukštutinėje stotelėje.

Galerijos misija – Kauno visuomenei bei miesto lankytojams pristatyti dinamiškus, originalius fotografijos meno kūrinius. Ekspozicijos keičiamos kas keletą savaičių. „F galerija“ savo veiklą pradėjo 2004 m., kai tarptautinio festivalio „Kaunas Photo“ metu čia vyko pasaulinės fotografijos korifėjų Marc Paygnard ir Alain Desvergnes vedami meistriškumo kursai. Festivalis „Kaunas Photo“ yra didžiausias fotografijos meno festivalis Baltijos šalyse, kasmet rudenį bei pavasarį įvairiose Kauno miesto erdvėse pristatantis po kelias dešimtis darbų, sukurtų pripažintų ir dar neatrastų fotomenininkų iš Baltijos šalių bei viso pasaulio. Festivalio metu parodos rengiamos ne tik galerijose, bet netikėčiausiose Kauno miesto vietose, organizuojami konkursai, diskusijos, fotografijos naktys.

V. Putvinskio g. 72b, Vytauto pr. 30

▼ Architekto Broniaus Elsbergo 1936 m. suprojektuotas namas V. Putvinskio gatvėje ir 30-uoju numeriu pažymėtas namas Vytauto prospekte (architektas – Vladimiras Dubeneckis, 1930 m.) – tai tarpukariu statyti gyvenamieji namai, kurių eksterjere ir interjeruose iki šių dienų gerai išlikę to laikmečio funkcionalistinės bei racionalistinės architektūros ženklai.

Skaitykite knygoje: p.51.

_

Skaitykite knygoje: p. 59, 81, 82.

Informacija internete: www.light.lt,

www.kaunasphoto.info

_ 12 Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Vilniaus g. 33

▼

9 „Fujifilm“ fotografijos galerija

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, valstybės prezidento rezidencija tapo dar XIX a. pabaigoje pradėti statyti rūmai Kaune. Juose 1919–1940 m. rezidavo visi trys Lietuvos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

2005 m. istorinius LR Prezidentūros rūmus perimus

97

Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, jie atvėrė duris visuomenei. Šiuo metu tai ne tik Lietuvos valstybingumo istorijos muziejus, bet ir vieta, kur organizuojami kultūriniai bei visuomeniniai renginiai, švenčiamos svarbiausios šalies ir miesto šventės, minimos reikšmingos valstybinės sukaktys.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete:

www.istorineprezidentura.lt, www.muziejai.lt

_

15 Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus Aleksoto g. 10-4

▼ XX a. pradžios lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, lankytojams duris atvėręs 1997 metais. Keturių kambarių butas, kuriame rašytojas ir kanauninkas praleido paskutiniuosius dvylika savo gyvenimo metų, dabar atrodo beveik taip pat, kaip ir jam čia gyvenant. Muziejuje rengiami susitikimai su šiuolaikiniais rašytojais, naujų knygų pristatymai, poezijos skaitymai, literatūros vakarai, su Vaižgantu susijusių rašytojų gimimo metinių minėjimai.

Skaitykite knygoje: p. 90.

Informacija in internete: www.muziejai.lt

13-14 Jurgio Mačiūno namas ir kabinetas-muziejus

_

Parodos g. 1, K. Donelaičio g. 16

▼ Jurgis Mačiūnas (1931–1978) – lietuvių kilmės menininkas, vienas iš pasaulinio avangardo judėjimo „Fluxus“ pradininkų. 1960 m. kartu su kitu menininku Almiu Šalčiu Madisono aveniu Niujorke jis atidarė galeriją „AG“, kurioje gimė pirmieji performansai, instaliacijos, muzikiniai ir literatūriniai pokštai, nukreipti prieš „grynąjį“ meną. Skirtingai nuo daugumos to meto lietuvių menininkų, J. Mačiūnas buvo miesto vaikas, nejautęs tradicinės nostalgijos kaimui ir gamtai: jo vaikystė prabėgo modernizuotame XX a. 4-ojo dešimtmečio Kaune, konstruktyvistinės architektūros namuose (Parodos g. 1). 1998 m. ant šio namo sienos buvo atidengta memorialinė lenta. 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) atidarytas Jurgio Mačiūno kabinetas, kuriame eksponuojami J. Mačiūno, Josepho Beuyso, Mieko (Chieko) Shiomi ir kitų „Fluxus“ judėjimo dalyvių kūriniai: netradicinės knygos, pašto meno pavyzdžiai. Greta šių eksponatų rasite ir lietuvių menininkų – Jono Meko, Jolantos Janavičienės, Jurgio Janavičiaus ir kitų – darbus, dedikuotus „Fluxus” judėjimui.

16 Jurgio Vileišio namas V. Putvinskio g. 68

▼ 1930 m. V. Putvinskio gatvėje statytas namas, kuriame tarpukariu gyveno miesto burmistras Jurgis Vileišis, originalus ir vienas iš geriausiai išlikusių tarpukario architektūros gyvenamųjų namų pavydžių.

Skaitykite knygoje: p. 48.

_

Skaitykite knygoje: p. 64.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

17 Juozo Zikaro namas-muziejus Zikaro g. 3

▼

98

Muziejaus ekspoziciją sudaro žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944), „Laisvės“ statulos Vienybės aikštėje autoriaus, kūrybinis palikimas. 1928 m. „Laisvės statula“ buvo pastatyta kaip Lietuvos valstybingumo simbolis; vėliau, Stalino režimo metais, paminklas buvo nugriautas, o 1989 m. vėl atkurtas. J. Zikaro namas-muziejus įkurtas 1999 m. buvusiuose skulptoriaus namuose. Dailininko dirbtuvėje eksponuojami kūrinių eskizai, piešiniai, gipso modeliai ir originalūs kūriniai.

Skaitykite knygoje: p. 58.

Informacija internete: www.muziejai.lt

Laisvės al. 102

▼ Architekto Felikso Vizbaro suprojektuotas Kauno apskrities centrinis paštas (1930–1931 m.) – įdomus bei vertingas tarpukario architektūros statinys, kurio interjere gausu tautinių motyvų, persipynusių su vėlesnio laikotarpio funkcionalistinės architektūros formomis.

Skaitykite knygoje: p. 45.

_

_

18 Kauno įgulos karininkų ramovės rūmai Mickevičiaus g. 19

▼ XX a. pirmojoje pusėje pastatyti Kauno įgulos karininkų ramovės rūmai buvo sukurti moderniai interpretuojant renesanso architektūros tradicijas.

Patriotiškumui įkūnyti pasirinkta monumentalioji, taikomoji ir dekoratyvinė dailė. Pagrindinis fasadas papuoštas „Trijų milžinų“ granito skulptūra (skulptorius – Bronius Pundzius), tapusia Ramovės simboliu. Keturių aukštų pastato antrasis aukštas – reprezentacinis, čia yra didžioji salė su atviromis galerijomis-ložėmis, Prezidento kambarys (įrengtas kaip lietuviška svetainė), Mažoji salė ir Vytauto seklyčia (gotikinio stiliaus menė).

20 Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejus M. Valančiaus g. 6

▼ Muziejuje galima susipažinti su turtinga bažnytinio meno paveldo kolekcija: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinės vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniais, Kauno arkivyskupijos sukauptais liturginės tekstilės, reikmenų, bažnyčios įrenginių eksponatais, archyvine bei dokumentine medžiaga. Galima apsilankyti kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame bute. Tame pačiame pastate įsikūręs ir Kauno miesto muziejus.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete:

http://kaunas.lcn.lt/03/muziejus

_

Skaitykite knygoje: p. 44.

Informacija internete: www.kam.lt

_

21 Kauno choralinė sinagoga Ožeškienės g. 13

19

Kauno apskrities centrinio pašto pastatAS

▼ Kauno choralinė sinagoga, pastatyta 1872 metais, yra viena iš dviejų Lietuvoje veikiančių žydų sinago-

99

gų. Pastato plano forma panaši į katalikų bažnyčios: stačiakampė, su trisiene iškiša Aron kodešui (Sandoros skryniai) rytų pusėje ir trimis įėjimais vakarų pusėje. Įėjimo fasade iškeltas barokiškas frontonas, kuris baigiasi masyviu bokštelio kupolu. Ši sinagoga priklauso reformuotų sinagogų tipui, nes jos išorė puošnesnė nei tradicinių žydų maldos namų, čia nuosekliau taikytos europietiškų stilių formos. Sinagogos interjeras dekoruotas žydų menui būdingais augalų ir gyvūnų motyvais.

ir tiesioginių muzikos renginių transliacijų studija.

Artimiausiu metu palėpėje įsikurs biblioteka; taip pat bandoma atkurti autentiškus sraigtinius laiptus, vedančius į filharmonijos bokštą, nuo kurios atsivers įspūdinga Kauno centro bei senamiesčio panorama.

Skaitykite knygoje: p. 42, 44.

Informacija internete:

www.kaunofilharmonija.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 42.

_

22 Kauno dievo kūno bažnyčia Vilniaus g. 31

▼ 1682–1690 m. pastatyta Dominikonų vienuolyno Dievo kūno bažnyčia yra baroko stiliaus. Jos fasadą puošia Jėzaus mozaika. Kadaise bažnyčia buvo trinavė, kryžiaus formos, turėjo tris bokštus, kurie nugriauti sovietmečiu.

24 Kauno įvairių tautų kultūros centras Šv. Gertrūdos g. 58

▼ Kauno įvairių tautų kultūros centras kviečia miesto svečius susipažinti su turtinga mūsų šalyje gyvenančių tautinių mažumų kultūra, jų organizacijų ir bendruomenine veikla.

Skaitykite knygoje: p. 82.

_

Skaitykite knygoje: p. 58.

_

23 Kauno filharmonija

25 Kauno Jono Jablonskio gimnazija Aušros g. 3

L. Sapiegos g. 5

▼

▼ Pastatas, kuriame šiandien įsikūrusi Kauno filharmonija, 1925– 928 m. pastatyta pagal žymaus tarpukario architekto Edmundo Alfonso Fryko projektą.

Tarpukariu čia buvo Teisingumo ir Seimo rūmai.

2008 m. pabaigoje, po trejus metus vykusių rekonstrukcijos darbų, filharmonija duris lankytojams atvėrė su 530 žiūrovų talpinančia koncertų sale, autentišku sienų dekoru, modernia muzikos įrašų

Kauno Jono Jablonskio gimnazija, turinti garsaus lietuvių kalbininko vardą, yra viena seniausių ir stipriausių humanitarinės krypties gimnazijų Kaune, įkurta dar 1937 metais. Tiems, kurie domisi lietuvių literatūros palikimu ir istorija, verta aplankyti gimnazijoje veikiantį lietuvių literatūros klasiko Antano Žukausko–Vienuolio muziejų, kuriame galima susipažinti su rašytojo kūryba, dokumentine ir archyvine medžiaga.

100

Skaitykite knygoje: p. 59.

Informacija internete:

http://www.jablonskis.kaunas.lm.lt

_

Prasidėjus Atgimimui, kilo iniciatyva atstatyti simbolinės reikšmės šventovę. 1997 m. dar pastoliais apramstytoje šventovėje aukotos pirmosios Mišios.

2004 m. pabaigoje šventovė iškilmingai dedikuota Kristaus Prisikėlimo vardu. Ant jos stogo yra Šiluvos Švč. M. Marijos koplyčia, įrengta ekskursijoms atvira terasa, iš kurios atsiveria Kauno panorama.

2006 m. rūsyje pašventintas kolumbariumas, įrengtos konferencijų ir parodų salės, kuriose vyksta parapijos susitikimai ir visuomenei skirti renginiai.

Skaitykite knygoje: p. 31, 45, 48, 58, 59.

Informacija internete:

www.prisikelimas.lt

_ 26 Kauno jaunimo kamerinis teatras Kęstučio g. 74A

▼ Municipalinis, repertuarinis dramos teatras, profesionalaus teatro statusą įgijęs 1986 metais.

Kiekvieną sezoną kameriniame teatre paruošiamos 3 premjeros (viena jų skirta vaikams). Vaidinimai skirtingi tiek žanrais, tiek ir forma. Tai gali būti nuotaikingi spektakliai–žaidimai „Blezas“ ir „Karštas šokoladas“, postmodernistinis G. Taborio „Peepshow“, E. Jonesko absurdo dramos, A. Puškino šedevras “Pikų dama”, psichologinė pjesė “Antigonė Niujorke” ar fantasmagoriška “Skaisčioji santuoka”.

Skaitykite knygoje: p. 76.

Informacija internete:

www.kamerinisteatras.lt

_

28 Kauno mažasis teatras M. Daukšos g. 34

▼ Kauno mažasis teatras įkurtas 1992 m. paslaptingoje senamiesčio erdvėje, išsiskiriančioje jaukumu ir žaismingu kitoniškumu. Repertuare dominuoja įvairiausių žanrų šiuolaikinių autorių kūrinių pastatymai – nuo tragikomiškų dramų iki intriguojančių ir neįprastų spektaklių.

Skaitykite knygoje: p. 76.

Informacija internete:

www.mazasisteatras.lt

_

27 Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Aukštaičių g. 4

▼ Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos ir atstatymo istorija atspindi lietuvių tautos XX amžiuje nueitą kelią. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1922-1940 m.) propaguota paminklinės bažnyčios idėja augo, čia buvo įkurta parapija.

Sovietų okupacijos ir II-ojo pasaulinio karo metais statybos darbai buvo nutraukti. Po karo nebaigta statyti bažnyčia rekonstruota į radijo gamyklą.

29 Kauno medicinos universitetas (KMU) A. Mickevičiaus g. 9

▼ Kauno medicinos universiteto tradicijos siekia tarpukariu Kaune veikusio Vytauto Didžiojo uni-

101

versiteto Medicinos fakulteto, sovietmečiu tapusio Kauno medicinos institutu, laikus. Tai vienas didžiausių Lietuvoje medicinos studijų, mokslo, tyrimų ir akademinių klinikų centrų.

Informacija internete:

nepriklausomos Lietuvos meninio ugdymo įstaiga, išaugusi iš žymaus lietuvių dailininko Justino Vienožinskio piešimo kursų ir išugdžiusi garsiausius to laikotarpio mūsų šalies dailininkus. 1940 m. Kauno meno mokykla padalinta į dvi dailės mokyklas Kaune ir Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės institutas).

www.kmu.lt

Skaitykite knygoje: p. 58.

_

_

30 Kauno menininkų namai

32 Kauno miesto muziejUS

Skaitykite knygoje: p. 21, 31, 54.

V. Putvinskio g. 56

▼ 1930 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytame Vatikano diplomatinės atstovybės pastate 1973 m. įsikūrė Kauno menininkų namai. Tai vienas įdomiausių ir vertingiausių racionalistinės architektūros pavyzdžių Kaune. Kauno menininkų namuose per metus įvyksta apie 200 įvairių renginių: parodų, performansų, koncertų, spektaklių, festivalių, konkursų, knygų pristatymų, kino, džiazo, folkloro, humoro, vokalinės muzikos vakarų, taip pat seminarų bei susitikimų žymiausiais Lietuvos menininkais ir užsienio svečiais. Greta Kauno menininkų namų – lietuvių skulptūros patriarcho Roberto Antinio (1901–1981), kūrybą paskyrusio šeimos, draugystės ir meilės temoms, skulptūrų sodelis.

M. Valančiaus g. 6

▼ Kauno miesto muziejus, atkurtas 2005 m., tęsia pirmojo muziejaus, veikusio 1897–1936 m., veiklos kryptis. Naujausia ekspozicija „Kaunas laiko ženkluose“ pristato miesto istoriją nuo seniausių laikų iki 1940 metų. Tame pačiame pastate įsikūręs ir Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejus.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 48, 59, 82.

Informacija internete: www.kmn.lt

_ 33 Kauno miesto savivaldybės pastatas Laisvės al. 96

31 Kauno meno mokykla A. Mackevičiaus g. 27

▼ Kauno meno mokykla – tai tarpukario laikotarpio

102

▼ Žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas Kauno miesto savivaldybės pastatas (1933 m.) – santūrus monumentalios tarpukario architektūros paminklas.

Skaitykite knygoje: p. 48.

Informacija internete: www.kaunas.lt

_

K. Donelaičio g. 16

34 Kauno miesto rotušė Rotušės a. 15

▼ „Baltąja gulbe“ dažnai vadinama Rotušė turi net trijų stilių – gotikos, baroko ir ankstyvojo klasicizmo – elementų. Viduramžiais Rotušė buvo pati miesto širdis: aikštėje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, buvo baudžiami nusikaltėliai. Po 1973 m. rekonstrukcijos pirmajame ir antrajame aukštuose buvo atidaryti Santuokų rūmai, rūsiuose – keramikos muziejus.

▼ 1978 m. lankytojams duris atvėrusioje Kauno paveikslų galerijoje (archit. L. Gedgaudienė, J. Navakas) eksponuojami po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių menininkų kūriniai, didžiausią dėmesį skiriant XX a. 7-8 dešimtmečių dailininkų kūrybos ekspozicijai. 2007 m. galeriją praturtino architekto Algimanto Miškinio surinkta tapybos ir Tolimųjų Rytų meno kolekcija. Kauno paveikslų galeroje vyksta šiuolaikinio meno renginiai, organizuojami susitikimai su menininkais, parodų aptarimai, edukaciniai renginiai vaikams ir jaunimui.

Skaitykite knygoje: p. 54, 64.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 39, 58, 65, 91.

Informacija internete: www.kaunas.lt

_

37 Kauno pilis Pilies g. 17

35 Kauno pantomimos teatras Kovo 11-osios g. 26

▼ Tai vienintelis Lietuvoje repertuarinis profesionalus pantomimos žanro teatras. Savo kūrybinę veiklą jis pradėjo 1967 metais. Teatro repertuare – daugiau nei 20 įvairaus žanro spektaklių.

Skaitykite knygoje: p. 76.

Informacija internete:

www.kaunopantomimosteatras.tinkle.lt

_

36 Kauno paveikslų galerija

▼ Pastatyta XIV amžiuje tai yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Ji užėmė svarbią strateginę padėtį, nes užtvėrė kelią kryžiuočių veržimuisi į Lietuvos gilumą, taip pat ir į sostinę Vilnių. 1362 m., po ilgos apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė; vėliau ji buvo atstatyta ir sustiprinta. Po Žalgirio mūšio (1410 m.)

Kauno pilis prarado ankstesnę strateginę reikšmę. Šiandien – tai vienas labiausiai turistų lankomų objektų mieste. Nuo 2003 m. čia įsikūręs Kauno regiono turizmo informacijos centras.

Skaitykite knygoje: p. 15, 38, 58, 59, 69.

Informacija internete:

www.kaunopilis.lt, http://visit.kaunas.lt

_

38 Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai K. Donelaičio g. 8

103

▼ Funkcionalistinės architektūros Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatą (1936 m.) suprojektavo žymus tarpukario architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Rūmų fasadą puošia skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefai „Prekyba ir pramonė“.

kurios išmūrijimas kiekvienam statytojui būdavo aukščiausios meistriškumo ženklas.

Skaitykite knygoje: p. 22, 58.

_

Skaitykite knygoje: p. 48.

Informacija internete:

http://www.chamber.lt

_

41 Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia Laisvės al. 101A

39 Kauno „Saulės“ gimnazijos pastatas Savanorių pr. 46

▼ Rusijos imperijos laikus menantys dabartinės Kauno„Saulės“ gimnazijos rūmai pastatyti 19121913 m. ir yra įdomus to laikotarpio architektūros pavyzdys.

▼ Pastatyta XV a. pab. – XVI a. pr. (bokštas – XVI a. vid.) Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia yra vienas savičiausių gotikos paminklų Lietuvoje.

Vertingas kultūros paveldo objektas yra šios bažnyčios altorių, sakyklos ir choro ansamblis (1785-1794 m.), kur ankstyvojo klasicizmo architektūros formos susijungia su vėlyvojo baroko bruožais.

Skaitykite knygoje: p. 39, 58, 64.

_

Skaitykite knygoje: p. 42, 58.

Informacija internete:

www.saule.kaunas.lm.lt

_

42 Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčia ir karmelitų vienuolynas Gedimino g. 1

40 Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika Vilniaus g. 1

▼ Tai vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bazilikinė bažnyčia. Po kelių rekonstrukcijų ji įgijo renesanso ir baroko bruožų. Katedra turi devynis altorius, zakristija perdengta vienais plačiausių visoje Europoje krištoliniais skliautais – ypatinga vėlyvosios gotikos dekoratyvia konstrukcija,

104

▼ Nuo Nemuno žvelgiant į Žaliakalnio šlaitus, pirmiausia akį patraukia baltuojantys Šv. Kryžiaus bažnyčios bokštai. Ši šventovė – puikus brandžiojo baroko meno paminklas, turintis renesanso bruožų. Manoma, kad ją, kaip ir Šv. Sakramento dominikonų bažnyčią, suprojektavo Pažaislio kamandulių vienuolyno statytojas, architektas Pietro Puttinis.

Skaitykite knygoje: p. 41.

_

Aleksoto g. 3

43-44-45 Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčios, vienuolyno ir gimnazijos ansamblis Rotušės a. 7, 8, 9

▼ Kauno senamiestyje baltuoja jėzuitų bažnyčios, vienuolyno ir gimnazijos ansamblis. Dvibokštė bažnyčia puošniausiu šiauriniu fasadu žvelgia į Rotušės aikštę, prie rytinio bažnyčios šono glaudžiasi jėzuitų vienuolyno, o prie vakarinio ‒ jėzuitų gimnazijos pastatai. Barokinės architektūros puošnumu jėzuitų bažnyčia išsiskiria iš kitų, daugiausia gotikinių, Kauno centro statinių. 1666 m. pradėtai mūryti bažnyčiai buvo parinktas kanonizuoto žymaus jėzuito Pranciškaus Ksavero titulas. Kadangi jėzuitams buvo labai svarbus švietimas, šalia bažnyčios ir vienuolyno buvo įsteigta keturmetė mokykla, tapusi gimnazija, o dar vėliau ir kolegija. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčiai teko išgyventi sunkius laikus: ji degė, karo metais buvo niokojama, naudojama ne pagal paskirtį. 1990 m. jėzuitų bendruomenė bažnyčią ir vienuolyno kompleksą atgavo, pradėti restauracijos darbai. Iš dvylikos barokinių dirbtinio marmuro altorių bažnyčioje yra išlikęs tik Nukryžiuotojo Jėzaus didysis altorius (archit. Tomas Žebrauskas). Restauruojant bažnyčią siekta atkurti XVIII a. vidurio interjerą, išsaugoti kai kuriuos prieškario dekoro elementus. Šiandien Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje rengiami religinės muzikos koncertai. Nuo 1991 m. savo veiklą atnaujino ir Kauno jėzuitų gimnazija.

Skaitykite knygoje: p. 46, 47, 65.

Informacija internete:

www.kjg.lt

_

46 Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia

▼ Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia yra pats seniausias ankstyvosios gotikos paminklas Kaune ir vienintelė tokia kryžiaus formos plano gotikinė bažnyčia Rytų Europoje. Manoma, kad Vytautas Didysis šią bažnyčią, kuria kiek vėliau pradėjo rūpintis jo paties iš Vilniaus pakviesti pranciškonų vienuoliai, pastatė 1400 metais. Senasis bažnyčios interjeras, menantis gotikos, renesanso, baroko ir net XIX a. laikus, neišliko. Dabartinio interjero dekoras ir įranga pradėti kurti 1920 m. Šiandien bažnyčios lankytojai gali grožėtis ypatingomis bažnytinio meno vertybėmis: Stasio Ušinsko heraldiniais vitražais, kuriuose savitai jungiasi klasikinio vitražo dekoratyvumas ir moderni raiška, ant granito pjedestalo pastatyta kararos marmuro Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula, pietinės koplyčios bronziniu altoriaus retabulu, G. Jokūbonio sukurta Vytauto Didžiojo statula, medalio, skirto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metų jubiliejui aversu ir reversu, Petro Kalpoko paveikslu „Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio“. Bažnyčioje įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas – Juozo Zikaro sukurtas bronzinis kanauninko bareljefas.

Skaitykite knygoje: p. 38, 59, 90.

_

47 Kauno Švč. bažnyčia

Trejybės

(Seminarijos)

Rotušės a. 22

▼ Bernardinų vienuolyno Švč. Trejybės titulo bažnyčia, pastatyta 1624-1634 m. Rotušės aikštės šiaurės vakarų kampe, priskiriama vėlyvojo renesanso stiliui, išlaikant gotikinę tradiciją. Pastatas yra halinio stačiakampio plano, fasado dešinėje prigludęs bažnyčios varpinės bokštas su puikiu portalu pietinėje sienoje. Bažnyčia garsėjo turtingu rokoko stiliaus interjeru, devyni altoriai buvo papuošti medžio raižiniais ir skulptūromis. Restauravus bažnyčią atsirado šiuolaikinio interjero detalių: modernus altorius, sietynai, vargonai bei vitražai.

Skaitykite knygoje: p. 41, 59.

_

105

52 Kauno valstybinis akademinis dramos teatras Laisvės al. 71

▼ 1950 m. sovietų valdžiai uždarius Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, keletas jo padalinių pertvarkyti; taip atsirado Kauno politechnikos institutas, 1990 m. pervadintas universitetu. Keli Kauno technologijos universiteto pastatai miesto centre yra tarpukario funkcionalistinės architektūros paveldas – tai universiteto centriniai rūmai (archit.

Karolis Reisonas, 1934 m.), KTU rūmai Laisvės alėjoje (Laisvės al. 55) ir KTU tyrimų laboratorija (Radvilėnų pl. 19).

▼ Teatras savo istoriją skaičiuoja nuo 1920 metų.

Tai buvo pirmasis profesionalus valstybinis teatras Lietuvoje. Tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais jame dirbo garsiausi Lietuvos teatro kūrėjai bei režisieriai – Andrius Oleka-Žilinskas, Mistislavas Dobužinskis, Michailas Cechovas, Henrikas Vancevicius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas, Vidmantas Bartulis ir kiti. Nuo 1996 m. beveik kasmet Kauno dramos teatre kuriantys menininkai pelno Lietuvos geriausių metų teatralų apdovanojimus. Teatro pastatas – tai įvairių architektūros stilių bei krypčių lydinys: nuo eklektikos, tarpukario neobaroko iki art deco su nacionaliniais ieškojimais. Nuo 2005 m. teatras restauruojamas, siekiant atkurti bei išsaugoti autentiškas tarpukario architektūros formas, originalų interjerą bei pritaikyti moderniausias technologijas.

Skaitykite knygoje: p. 21, 31, 48, 51, 54,

Skaitykite knygoje: p. 21, 45, 73, 76.

65.

Informacija internete:

Informacija internete: www.ktu.lt

www.dramosteatras.lt

_

_

48-49-50 Kauno technologijos universitetas (KTU) K. Donelaičio g. 73, Laisvės al. 55, Radvilėnų pl. 19

51 Kauno ugniagesių rūmai I. Kanto g. 1

▼ Žymaus lietuvių architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuoti Kauno ugniagesių rūmai (1929–1930 m.) – įdomus tarpukario funkcionalistinės architektūros pavyzdys.

Skaitykite knygoje: p. 48.

_

53 Kauno valstybinis lėlių teatras Laisvės al. 87A

▼ Nors beveik visas teatro repertuaras skirtas vaikams, čia vyksta ir vyresnei auditorijai skirtų renginių. Mažojoje salėje nuo 2001 m. veikia literatūrinė svetainė „Trečias brolis“, skirta vyresniųjų klasių moksleiviams, pedagogams, studentams. Čia skamba eilės, literatūrinės muzikinės kompozicijos. Teatre taip pat įkurta Akustinės muzikos zona – kiekvieną mėnesį joje svečiuojasi šalies dainuojamosios poezijos atlikėjai.

Skaitykite knygoje: p. 73 Informacija internete:

www.kaunoleles.lt

_

106

54 Kauno valstybinis muzikinis teatras

Pokario metais dauguma buvusių tvirtovės pastatų naudojosi sovietų kariuomenė. 1958 m. IX forte įrengtas muziejus. Nuo 2005 m. Šančių kareivinės pradėtos rekonstruoti į gyvenamuosius namus.

Kauno tvirtovė atspindi to meto inžinerijos meną bei statybos galimybes. Jos gynybiniai įrenginiai dar ir dabar stebina kraštovaizdžio pertvarkymo mastais, požeminiais statiniais, puikiai sutvarkyta vandens sistema. Ekskursijas po Kauno tvirtovės objektus organizuoja Kauno regiono turizmo informacijos centras.

Skaitykite knygoje: p. 20, 34, 42.

Laisvės al. 91

Informacija internete:

▼ 1940 m. įsteigtas teatras lieka ištikimas ilgametei tradicijai rodyti visų muzikinės scenos žanrų spektaklius: operas, operetes, miuziklus, baletus, šokio spektaklius bei spektaklius vaikams. Per vieną kūrybinį sezoną Kauno muzikiniame teatre parodoma beveik 200 spektaklių, žiūrovai pakviečiami į 2-3 premjeras. 2002 m. skvere prie Kauno valstybinio muzikinio teatro skulptorius Robertas Antinis ir architektas Saulius Juškys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, sukūrė paminklą „Aukos laukas“, įamžinusį aštuoniolikmečio jaunuolio Romo Kalantos, protestavusio prieš sovietų valdžią, susideginimo vietą.

www.kaunofortai.lt ; www.muziejai.lt ; http://visit.kaunas.lt

Skaitykite knygoje: p. 22, 64, 72, 73.

56 Kavinė „Skliautas“

Informacija internete:

www.muzikinisteatras.lt

_

_

Rotušės a. 26

▼ Tai viena populiariausių Kauno menininkų susibūrimo vietų, išsiskirianti jaukiu senoviniu interjeru, bohemiška atmosfera, vasarą džiuginanti koncertais ir kino seansais po atviru dangumi.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete:

www.skliautas.com

_ 55 Kauno IX forto muziejus Žemaičių pl. 73

▼ Kauno tvirtovė – poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta 1882-1915 m. Kauno mieste ir jo apylinkėse. Iš viso įkurti 9 fortai, išdėstyti apylygiais atstumais (kas 2-2,5 km), beveik teisingu ovalu, 0,5-2 km atstumu nuo miesto ribos. Iki 1891 m. tvirtovės teritorijoje buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai. Po I-ojo pasaulinio karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortai stovėjo tušti. Vėliau kai kuriuose įrengti butai varguomenei, VI forte – karinis kalėjimas, VII – Centrinis valstybinis archyvas, V – dirbtuvės, I – dujų kamera, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius. Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai paversti koncentracijos stovyklomis.

57 Keramikos muziejus Rotušės a. 15

▼ Apsilankius įspūdinguose Rotušės rūsiuose, galima susipažinti su Lietuvos keramikos ir porceliano istorine raida. Čia saugoma apie 30 tūkstančių archeologinių radinių, surinktų kasinėjant Kauno

107

senamiesčio teritoriją bei jo apylinkes. Muziejuje taip pat rengiamos šiuolaikinių keramikos meistrų parodos.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

skirta Lietuvos banko ir nacionalinės valiutos lito istorijai. Muziejuje taip pat galima pamatyti pinigų gamybos priemones, į apyvartą neišleistų monetų projektus, bandinius, kasdiene atsiskaitymo ir mokėjimo priemone netapusius banknotus ir kitus vertingus eksponatus, susijusius su tarpukario ir šių dienų Lietuvos banko veikla.

Skaitykite knygoje: p. 42.

Informacija internete:

www.lb.lt/lt/muziejus

_

58 Laisvės alėja Laisvės al.

▼ Tik pėstiesiems skirta 1,7 km. ilgio gatvė, jungianti senąją bei naująją miesto dalis. Jos pradžia ir pabaiga tiksliai parodo rytų ir vakarų kryptis. Laisvės alėjoje įsikūrusios miestiečių ir miesto svečių pamėgtos parduotuvės, kavinės, restoranai bei viešbučiai. Einant Laisvės alėja galima aplankyti Kauno apskrities centrinį paštą, Tado Ivanausko zoologijos muziejų, Kauno valstybinį dramos teatrą, Mykolo Žilinsko dailės galeriją, Vytauto Didžiojo paminklą (Laisvės al. ir L. Sapiegos gatvių sankryžoje), kurį 1932 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas.

Skaitykite knygoje: p.

22, 35, 41, 42, 54,

59, 64, 91.

60 „Lietuvos“ („Metoropolio“) viešbučio pastatas S. Daukanto g. 21

▼ Pagrindiniame „Lietuvos“ viešbučio (1925 m.) fasade atsispindi ankstyviesiems žymaus Lietuvos architekto Vladimiro Dubeneckio darbams būdingas neobarokinis stilius.

Skaitykite knygoje: p. 45.

_

_

59 Lietuvos banko pastatas ir muziejus Maironio g. 25

▼ Lietuvos banko (1924–1938 m.) pastatas, suprojektuotas Mykolo Songailos, yra neoklasicistinės architektūros paminklas. Prabangiuose banko interjeruose panaudotas natūralus ir dirbtinis marmuras bei granitas. Itin įspūdinga pagrindinė salė, kurią juosia dirbtinio marmuro kolonada.

2007 m. istoriniuose Lietuvos banko rūmuose buvo atidarytas ekspozicija, kurioje daugiausia dėmesio

108

61 Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus Rotušės a. 28

▼ Tai vienas unikaliausių tokio pobūdžio muziejų Baltijos šalyse. Medicinos istorijos ekspozicija supažindina su Lietuvos medicina 1918-1940 m., Kauno medicinos universiteto (KMU) istorija, atkurti autentiški tarpukario laikotarpio vaistinės, gydytojų darbo kabinetai.

Skaitykite knygoje: p. 65, 82.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

64 Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio memorialinis butas-muziejus E. Fryko g. 14

62 Lietuvos veterinarijos akademija (LVA) Tilžės g. 18

▼ Lietuvos veterinarijos akademijos ištakos siejamos su 1922 m. Lietuvos universiteto Kaune (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas) Medicinos fakultete atidarytu Veterinarijos skyriumi. Akademijos muziejuje šiandien galime susipažinti su veterinarijos ir gyvulininkystės mokslų raida nuo XVIII a. antrosios pusės.

▼ Muziejuje eksponuojami žymaus lietuvių dailininko bei Rytų menų kolekcininko Liudo Truikio (19041987) ir jo žmonos, operos solistės Marijonos Rakauskaitės (1892-1975) kūriniai bei daiktai: akvarelės, tapybos darbai, scenografijos ir kostiumų eskizai, rankraščiai, rytietiškų kilimų bei skulptūrų kolekcija. Čia tvyro paslaptinga ir jauki namų atmosfera, skamba L. Truikio pamėgta muzika.

Skaitykite knygoje: p. 64.

Informacija internete:

www.muziejai.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 31.

Informacija internete: www.lva.lt

_

65 Mykolo Žilinsko dailės galerija Nepriklausomybės a. 12

63 Lietuvos žemės ūkio universitetas (LŽUU) Studentų g. 11, Kauno raj.

▼ Lietuvos žemės ūkio universiteto ištakos siejamos su 1922 m. įsteigtu Lietuvos universitetu Kaune, 1930-aisiais gavusiu Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Šiandien universiteto miestelis įsikūręs daugiau nei 700 hektarų plote Akademijos miestelyje, Kauno rajone.

▼ Galerija pavadinta žymaus kolekcininko Mykolo Žilinsko (1904–1992) vardu, pagerbiant jo įnašą turtinant Lietuvos meno rinkinius. Čia eksponuojami vertingiausi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus užsienio dailės rinkiniai: Senovės Egipto dailė, XVII–XX a. Europos taikomoji dailė, XVII–XVIII a. italų tapyba, XIX a. antrosios pusės – XX a. Vakarų Europos tapyba, XX a. pirmosios pusės Baltijos šalių tapyba ir skulptūra. Trys salės skirtos šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio dailininkų kūrybos parodoms.

Skaitykite knygoje: p. 54, 62.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 31.

Informacija internete: www.lzuu.lt

_

66 Maironio lietuvių literatūros muziejus Rotušės a. 13

109

▼ Besidomintieji lietuvių literatūra turėtų užsukti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, įsikūrusį lietuvių tautos dainiaus, poeto neoromantiko Jono Mačiulio-Maironio (1962–1932) namuose.

Muziejuje galima aplankyti autentiškai atkurtus poeto kambarius, tarpukariu veikusį literatūros saloną ir redakciją, susipažinti su Maironio kartos menininkų bei kūrėjų darbais, knygomis, leidiniais bei rankraščiais. Dėmesio verti ir vieni seniausių Kaune gotikiniai XV–XVI a. muziejaus rūsiai .

Maironio lietuvių literatūros muziejuje organizuojami klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vakarai, mokslinės konferencijos, tarptautinio „Poezijos pavasario“ festivalio laureatų apdovanojimai.

Skaitykite knygoje: p. 41,65, 90, 91.

Informacija internete:

www.maironiomuziejus.lt

_

68 Perkūno namas-muziejus Aleksoto g. 6

▼ Perkūno namas ‒ originalus XV a. antrosios pusės gotikinės architektūros paminklas Kauno senamiestyje. Šiuo metu jis priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai; čia įrengta poeto Adomo Mickevičiaus (1798‒1855) gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos.

Skaitykite knygoje: p. 38.

Informacija internete: www.kjg.lt

_

67 Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus V. Putvinskio g. 55

▼ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus yra seniausias ir didžiausias dailės muziejus Lietuvoje, susipažindinantis su Lietuvos dailės raida nuo viduramžių iki šių dienų. Muziejus renka, saugo, tyrinėja ir populiarina bene žymiausio lietuvių dailininko bei kompozitoriaus M. K. Čiurlionio (1875-1911) kūrybą, Lietuvos ir pasaulio kultūros paveldą. Muziejaus rūmai – art deco stilistikos, statyti 1930–1936 m. (archit. V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis).

1969 m. atidaryta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija (archit. F. Vitas), kurios naujausias, modernus bei erdvus korpusas lankytojams duris atvėrė tik 2003 m. vasarą. Čia galima susipažinti su ilgus metus kaupta literatūra apie M. K. Čiurlionį ir jo laikmetį, jo mokytojus bei amžininkus, pasiklausyti muzikos įrašų, pavartyti parodų, kuriose eksponuoti M. K. Čiurlionio kūriniai, katalogus, peržiūrėti elektroninius archyvus.

69 „Ragučio“ alaus daryklos pastatas Savanoriu pr. 9

▼ „Ragučio“ alaus daryklai priklausęs gyvenamasis pastatas (1922–1923 m.) – tai ankstyvosios žymių tarpukario laikotarpio architektų Vladimiro Dubeneckio ir Mykolo Songailos kūrybos pavyzdys, kurio eksterjere ryškios neobarokinės formos, o interjeras atspindi nacionalinio stiliaus ieškojimus.

Skaitykite knygoje: p. 44.

_

Skaitykite knygoje: p. 21, 54, 58, 59, 62, 82, 86.

Informacija internete:

www.ciurlionis.lt ; www.muziejai.lt

_

110

70 Ramybės parkas Vytauto pr.

▼ Ramybės parkas – tai buvusios senosios Kauno kapinės, kuriose 1847-1959 m. laidoti mieste gyvenę katalikai, stačiatikiai, liuteronai ir musulmonai.

1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių dieną, kapinėse atidengtas dailininko Stasio Stanišausko sukurtas paminklas „Žuvome už tėvynę“. Tais pačiais metais Kauno totorių draugijos iniciatyva vietoj ankstesnių medinių maldos namų pastatyta mečetė. 1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą įrengtas legendinių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. 1991 m. šalia 1941 m. birželio pasipriešinimo sukilimo aukų kapų pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio paminklas „Kryžius-medis”, o 1994-aisias atstatytas paminklas „Žuvome už tėvynę“ (skulpt. Robertas Antinis, dail. Ričardas Bankauskas, inž. Kęstutis Linkus). 2006 m. atidengta paminklinė lenta, skirta 1956 m. Vengrijos revoliucijai ir Kaune kilusiai solidarumo akcijai paminėti. Šiuo metu parke veikia Rezistencijos ir tremties muziejus.

72 Rotušės aikštė Rotušės a.

▼ Rotušės aikštė – tai Kauno senamiesčio širdis. Čia XVI a. vyko prekyba, buvo įkūrusios dirbtuvės, vaško bei bronzos lydymo krosnys, ją iš visų pusių juosė dviaukščiai to meto pirklių namai. Pačioje Rotušėje buvo įsikūrę magistro posėdžių salė, teismas, iždinė, rūsiuose – kalėjimas. Nuo 1970 m. čia įrengti santuokų rūmai, rūsiuose – Keramikos muziejus.

Skaitykite knygoje: p. 39, 41, 65.

Informacija internete: www.kaunas.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 54, 64.

_

73 „Snoro“ banko pastatas (buvusi Kredito draugija K. Donelaičio g. 76

71 Ryšių istorijos muziejus Rotušės a. 19

▼ Ryšių istorijos muziejaus pastatai, kaip ir Kauno rotušė, atsirado dar XVI amžiuje. Tai buvo du mūriniai svirnai eksportuojamiems grūdams sukrauti.

XIX a. šiuose pastatuose buvo įkurta arklių pašto stotis, o XX a. pradžioje čia veikė pirmasis miesto muziejus. Ryšių istorijos muziejuje kaupiami apie Lietuvos ir kitų pasaulio šalių ryšių raidą pasakojantys pašto, radijo, telegrafo, telefono, informatikos eksponatai, dokumentai, nuotraukos, pašto ženklų rinkiniai.

▼ Žymaus tarpukario architekto Edmundo Alfonso Fryko sukurtas Kredito draugijos pastatas (1932 m.), kuriame dabar įsikūręs „Snoro“ bankas, išsiskiria simetriška fasado kompozicija, neobarokinėmis detalėmis su modernizuoto klasicizmo elementais ir yra funkcionalistinės tarpukario architektūros pavyzdys.

Skaitykite knygoje: p. 42, 44.

_

Skaitykite knygoje: p. 65, 82.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_ 74 Salomėjos Nėries memorialinis muziejus S. Nėries g. 7

▼ Žymios lietuvių poetės Salomėjos BačinskaitėsBučienės (1904–1945), pasivadinusios Salomėjos

111

Nėries slapyvardžiu, memorialinis muziejus buvo įkurtas 1962 m. jos name Palemone, kuriame ji gyveno 1938–1941 metais.

Skaitykite knygoje: p. 91.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

ir vadybos universiteto pastatą (Ožeškienės g. 18), gyvenamuosius kompleksus bei mikrorajonus „Aušros namai“ (Aušros g.), Žemųjų Šančių kareivinių miestelis (Juozapavičiaus pr.), Fredos miestelis (Europos pr.), Šv. Kazimiero bažnyčią (Vidukalnio g. 4) ir Šv. Kotrynos seserų vienuolyną Šilainiuose (Milikonių g. 18A).

Skaitykite knygoje: p. 54, 55.

_

75 Sporto muziejus Muziejaus g. 7

▼ Sporto muziejuje sukaupta daugiau nei 6000 eksponatų, supažindinančių su Lietuvos sporto istorija nuo ištakų iki šių dienų, daugiausia dėmesio skiriant populiariausiai Lietuvoje sporto šakai – krepšiniui.

Skaitykite knygoje: p. 65.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

89 Šokio teatras „Aura“ M. Daukšos g. 30A

▼ Bene geriausiai šį teatrą yra apibūdinusi ilgametė jo vadovės Birutė Letukaitė: „Pramuškim banalybę ir pigų populiarumą, vienadienius blizgučius ir nugrotą muziką, sukaustytas mintis ir nuvalkiotas idėjas, primityvumą, abejingumą ir net savo tingumą!

Mes galim, mes norim, mes esam kitokie!“. „Aura“ – seniausias, didžiausią patirtį turintis šiuolaikinio šokio kolektyvas Lietuvoje, pelnęs pripažinimą ir gausybę apdovanojimų tarptautiniuose šiuolaikinio šokio konkursuose. Nuo 1989 m. Kaune organizuojamas Tarptautinis modernaus šokio festivalis.

Skaitykite knygoje: p. 76.

Informacija internete:

www.dancefestival.lt

_ 76-77-78-79-80-81-82-8384-85-86-87-88 Šiuolaikinės Kauno architektūros pavyzdžiai Laisvės al. 93, Savanorių pr. 288 ir 124, Laisvės al. 79, J. Gruodžio g. 21, K. Donelaičio g. 27, Daugirdo g. 4, Ožeškienės g. 18, Aušros g., Juozapavičiaus pr., Europos pr., Vidukalnio g. 4, Milikonių g. 18A

▼ Norint susipažinti su šiuolaikine Kauno architektūra, rekomenduojama aplankyti keletą naujai įšdygusių bei moderniai rekonstruotų objektų: restoraną „Miesto sodas“ (Laisvės al. 93), „Iris“ saloną (Savanorių pr. 288), klubą „Nautilus“ (buvęs „Los patrankos“, Savanorių pr. 124), viešbučius „Kaunas“ (Laisvės al. 79), „Santaka“ (J. Gruodžio g. 21), „Reval Hotel Neris“ (K. Donelaičio g. 27) bei „Daugirdas“ (Daugirdo g. 4), ISM Ekonomikos

112

90 Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia Nepriklausomybės a. 14

▼ Neobizantinio stiliaus pastatas, turintis visus stačiatikių maldos namų bruožus. Pastatas buvo skirtas Kauno karinei įgulai, jį projektavo rusų architektai.

Vėliau šventovė buvo paversta meno galerija, o šiandien čia veikia katalikų bažnyčia.

muzikos festivalis.

Skaitykite knygoje: p. 41, 64.

Informacija internete: www.pazaislis.lt

91 Šv. Jurgio bažnyčia ir bernardinų vienuolyno kompleksas

93 Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija

_

Skaitykite knygoje: p. 41.

_

Papilės g. 7

M. Valančiaus g. 21

▼ 1468 m. Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis Kaune įkūrė bernardinų vienuolyną, kurio statyba užsitęsė iki XVI a. pradžios. Nepaisant dažnų perstatymų, Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno pastatai išlaikė gotikinės architektūros pobūdį. Gotikinis bažnyčios interjeras sunyko, iki šių dienų išlikę tik keletas barokinės įrangos fragmentų. Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas, kabėjęs viename iš bažnyčios altorių, bei 1703 m. didžiajam altoriui sukurtos Izraelio karalių skulptūros šiuo metu saugomos Kauno kunigų seminarijoje. Pietinėje pusėje prie bažnyčios šliejasi vienuolynas.

▼ 2000 m. įkurta Tekstilininkų ir dailininkų gildija netruko tapti vienu gyvybingiausių Kauno miesto kultūros centrų. Didelį būrį meninės tekstilės profesionalų bei kitų sričių dailininkų vienijantis sambūris rengia šiuolaikinės lietuvių tekstilės parodas, kas dveji metai organizuoja tarptautinę tekstilės meno bienalę „Textile“, pristato viešus kūrybinius projektus Kauno gatvėse.

Skaitykite knygoje: p. 69.

Informacija internete: www.tgd.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 38, 39, 41, 59.

_

94 Velnių muziejus 92 Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia ir Pažaislio Šv. Kazimiero seserų vienuolynas T. Masiulio g. 31

▼ Tai vienas gražiausių baroko stiliaus architektūrinių ansamblių Lietuvoje. Vadovaujant italų architektams, šis statinių kompleksas buvo užbaigtas XVII amžiuje. Kasmet vienuolyno rimtį ir susikaupimą sudrumsčia čia vykstantis tarptautinis Pažaislio

V. Putvinskio g. 64

▼ Buvusiame žymaus lietuvių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) name įsikūręs vienintelis pasaulyje velnių muziejus, garsėjantis gausia kolekcija, kurią sudaro apie 3000 eksponatų.

Velnių kolekcija pradėta rinkti 1906 m., o pirmąjį velniuką muziejui padovanojo kunigas, lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Skaitykite knygoje: p. 62.

Informacija internete:

www.muziejai.lt

_

113

95 Vienybės aikštė Vienybės a.

▼ Reprezentatyvi, iškilminga, jauki, ilgainiui sovietmečio atributų atsikračiusi Vienybės aikštė yra vienas harmoningiausių architektūrinių kompleksų Kaune. Aikštėje stovinti skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvės statula“ – vienas reikšmingiausių nepriklausomybės simbolių Lietuvoje.

▼ Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas seniausių šalies muziejų, pradėtas kurti dar 1919 metais. 1930 m., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo muziejaus pastato (archit.

Vladimiras Dubeneckis) kertinis akmuo, o 1936 m. jis baigtas statyti. Muziejaus sodelyje – visas lietuvių tautos didžiavyrių panteonas: Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai, skulptūros „Knygnešys“ ir „Sėjėjas“, paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams. Muziejaus bokšte skamba varpų atliekama muzika.

Skaitykite knygoje: p. 21.

Informacija internete: www.muziejai.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 54, 59.

_

98 Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Rektorato rūmai bei S. ir S. Lozoraičių muziejus 96 Vilniaus gatvė Vilniaus g.

▼ Tai gražiausia ir judriausia Kauno senamiesčio vieta, skirta tik pėstiesiems. Kadaise tai buvęs pagrindinis kelias, vedantis į Kauno rotušę. Šioje gatvėje dauguma pastatų likę iš XVI amžiaus, kai kurie jų rekonstruoti.

Skaitykite knygoje: p. 64, 65, 91.

_

K. Donelaičio g. 58

▼ Vytauto Didžiojo universitetas – tai viena liberaliausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, tęsianti 1922 m. Kaune įkurto Lietuvos universiteto misiją.

VDU bendruomenę vienija artes liberales, t. y. laisvųjų menų universiteto, idėja. Restauruotame universiteto pastate K. Donelaičio gatvėje, kuriame tarpukariu veikė Švietimo ministerija ir ministrų kabinetas, dabar įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto Rektoratas bei S. ir S. Lozoraičių muziejus. Muziejuje sukaupta nemažai dokumentų, bylojančių apie garsios Lozoraičių diplomatų šeimos veiklą. Už Vytauto Didžiojo universiteto Rektorato rūmų restauraciją (archit.

Asta Prikockienė, Gintaras Prikockis, Almantas Dumčius, Kęstutis Mikšys, 1998–2001 m.) pirmą kartą lietuviškam statiniui suteiktas Europos Sąjungos apdovanojimas.

Skaitykite knygoje: p. 21, 26, 31, 55, 58, 65, 76, 81, 82, 86, 90.

Informacija internete:

www.vdu.lt

97 Vytauto Didžiojo karo muziejus K. Donelaičio g. 64

114

_

101 VDU Katalikų teologijos fakulteto rūmai ir Didžioji aula Gimnazijos g. 7

99 VDU Japonistikos centras ir Sugiharos namai Vaižganto g. 30

▼ Prieš II-ąjį pasaulinį karą, 1939–1940 m., šiame name rezidavo Japonijos konsulato vicekonsulas Chiune (Sempo) Sugihara. Jis žydų tautybės žmonėms iš Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos išdavė Japonijos tranzitines vizas, taip nuo Holokausto išgelbėdamas beveik 6000 nekaltų žmonių gyvybių.

Dabar šiame pastate galima apžiūrėti ekspoziciją „Vizos gyvenimui“, jame įsikūręs ir Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos centras.

▼ Didžioji aula akademiniams ir kultūriniams renginiams duris atvėrė prieš kelerius metus, restauravus VDU Teologijos fakulteto rūmus. 2003 m., siekiant pagyvinti miesto muzikinį gyvenimą, puikia akustika garsėjančioje Didžiojoje auloje pradėta rengti kamerinius koncertus. Juos kartą per mėnesį organizuoja Didžiosios aulos muzikos draugijos ir Kamerinės muzikos rėmimo fondas. Koncertų ciklas „Didžiosios aulos muzikos vakarai“ pateikia muzikinių interpretacijų įvairovę: nuo senosios sakralinės muzikos iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, nuo kamerinių instrumentinių ansamblių ir vokalo iki chorinės muzikos.

Skaitykite knygoje: p. 42, 44, 55.

Informacija internete: www.vdu.lt

_

Skaitykite knygoje: p. 64.

Informacija internete:

www.vdu.lt ; www.muziejai.lt

_

102 VDU galerija „101“ Laisvės al. 53

Informacija internete:

▼ Nuo 2008 m. kovo mėnesio veikiančioje galerijoje rengiami edukaciniai, kultūrinį ir istorinį meno kontekstą pristatantys projektai bei parodos. Šių renginių tikslas – praturtinti intelektualinį miesto bendruomenės gyvenimą, skatinti kritinį dialogą bei tarpdisciplininę meno ir kultūros interpretaciją.

Galerija „101“ ir VDU administraciniai padaliniai bei auditorijos įsikūrę žymaus tarpukario architekto Felikso Vizbaro suprojektuotuose buvusiuose „Pažangos rūmuose“ (1932–1934 m.), racionalistinės architektūros pastate su originaliais art deco elementais.

www.vdu.lt , www.menucentras.lt

Skaitykite knygoje: p. 45, 82.

100 VDU didžioji salė S. Daukanto g. 28

▼ Po šiuo stogu jau ne vienerius metus vyksta didžiausi Kauno miesto kultūriniai renginiai ir festivaliai, tokie kaip „Kaunas jazz“, Tarptautinis modernaus šokio festivalis ir kiti.

Skaitykite knygoje: p. 76.

Informacija internete:

www.vdu.lt , www.menucentras.lt

_

115

kauno atradimai... nuo 1...

...iki 102...

Kauno atradimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, iliustr., 117 psl.

ISBN 978-9955-12-519-8

Ka625 „Kauno atradimai“ yra kitoks, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės – studentų, dėstytojų, profesorių – žvilgsnis į miestą. Tai asmeniški pasakojimai, pristatantys svarbiausius miesto istorijos, universitetinės kultūros, meno, architektūros, fotografijos, teatrinio bei literatūrinio gyvenimo momentus ir kviečiantys atrasti juos šių dienų Kaune. Leidinyje taip pat rasite informatyvų 100 lankytinų objektų Kaune gidą bei žemėlapį.

UDK 910.4:379.8(474.5)

KAUNO ATRADIMAI SL ??? Užsakymo Nr. ??? Tiražas 800 egz.

Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, Kaunas, LT-44248 Spausdino UAB „Morkūnas ir Ko“ Draugystės g. 17, Kaunas, LT-51229