Sesija Nr.4 „Atradimai“

VDU ŽURNALAS

www.vdusesija.lt

ATRADIMAI

REDAKTORIŲ ŽODIS

„Pradžioje buvo žodis“, – rašoma Šventajame rašte. Viskas, ką galime įvardyti, visų pirma yra žodis, argi ne taip? Aišku. Bet ne tik žodis. Arba, tiksliau pasakius, visais šiais atvejais yra dvilypumas: egzistuoja ne tik žodis, bet ir juo žymimas dalykas. Yra ir žodis „atradimai“, ir juo žymimi faktai – realūs atradimai, apie kuriuos šiame numeryje ir rašome.

Kitaip sakant, yra dvi skirtingos plotmės – kalba (žodžiai, terminai, išraiškos) ir realybė (tikrovė, faktai, būtis), apie kurią tais žodžiais kalbame. Šių plotmių nereikia suplakti – tai ir yra pirmasis „atradimas“. O antrasis yra tas, kad žodžių negalima menkinti (nereikia per dažnai skųstis: „Tai tik žodžiai!“, tarsi jie būtų nesvarbūs...), nes žodžių pažinimas yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindas (arba bent esminė to pagrindo dalis). Žodžiai turi prasmę ir reikšmę, ir su jomis susipažinus, galima nemažai sužinoti apie pačią tikrovę.

Tiesa, reikia turėti omenyje, kad ne visi žodžiai būtinai ką nors žymi. Tebūnie tai dar vienas mūsų „atradimas“. Vadinasi, yra daug neegzistuojančių dalykų, kurie turi vardus, tik trūksta tų daiktų, kuriuos tie daiktavardžiai žymėtų. Pavyzdžiui, nėra Dzeuso, dangiškų migdolų, (amžinos) jaunystės eliksyro, Kalėdų senio ir daugybės kitų dalykų.

Sąrašą būtų galima tęsti ir filosofuoti apie neegzistuojančius dalykus mūsų gyvenimuose iki begalybės. Tiesa, čia derėtų atkreipti dėmesį į dar vieną gerai žinomą atradimą: filosofija dažnai yra arti beprotybės.

Laimingi tie, kurie neperžengia ribos.

Taigi šiame numeryje ir bandome pažinti tikrovę, tos ribos neperžengdami.

Pavyzdžiui, Tomas Kavaliauskas atranda vieną iš labiausiai pribloškiančių sutapimų tarp Kauno ir Niujorko – tai tiltų gausa ir jų statymo kultūra, kurią padiktavo kone identiška šių miestų geografinė padėtis – buvimas tarp dviejų upių. Raimucka Jurgaičių prisimena skirtingų religijų pasakojimus apie žmogaus prigimtį ir, smagiai žvalgydamasis po šių dienų žemiškąjį pasaulį, prieina prie išvados: šlaistykis visą gyvenimą, kiek tik sveikata ir vaizduotė leidžia, bet paskui susiprask, grįžk į tiesos kelią ir būsi mylimiausias iš mylimiausių.

Kalbant apie atradimus, sunku būtų paneigti, kad nemažai jų patiriama palikus savo komforto zoną ir išvykus į svetimą šalį. Tiesa, šiame numeryje – atradimai, patirti ne tik tolimuose kraštuose, bet ir savo viduje. Tai – tik keletas temų, kuriose, tikimės, kažką sau atrasite ir Jūs. Gražaus skaitymo!

Mykolas Drunga Agnė Kairiūnaitė

TURINYS

ŽVILGSNIS J. Raimucka. Nori šlovės? Būka palaidūnas!

M. Drunga. Apie penkis atradimus

4

10

T. Kavaliauskas. Atrask Manhataną Kaune

12

VISUOMENĖ

4p.

V. Kilpys. Naujasis ateizmas

Būk palaidūnas!

18

P. Avižonis. Ekskursijos, turizmas ir kelionės po (savo) pasaulį

12p.

Manhatanas Kaune

20p.

PASAULIS B. Birgelytė. (Ne)atrasta Somalija

30

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ P. Junas. Tarp čia ir ten

Kelionės po (savo) pasaulį

20

34

ARTES N. Butnoriūtė. Atrandamas ir pametamas poetų Maironis

30p.

S. Mickis. Ateitis... Dienoraštis šiandien

(Ne)atrasta Somalija

40

44

SESSION P. Junas. Where Is Your GPS, Indiana?

34p.

50

ESĖ D. Preišegalavičius. Paveldo paskaita

Interviu su Tadu Jeršovu

56

FOTOISTORIJA

40p.

J. Petronis, J. Tutlytė ...nes miestas į tave žiūri II

58

Poetų požiūris į Maironį

58p.

Unikali Kauno architektūra

REDAKCIJA

El. p.: info@vkt.vdu.lt Tel.: (8 37) 327892 S. Daukanto g. 28-206 44246 Kaunas

ISSN 2029-7904

www.vdusesija.lt

Viršelio iliustracijos autorė – Agnė Kišonaitė

Redakcija Mykolas Drunga ( m.drunga@pmdf.vdu.lt ), Agnė Kairiūnaitė ( a.kairiunaite@vkt.vdu.lt ), Agnė Taurinskaitė (a.taurinskaite@vkt.vdu.lt) Kalbos redaktorė Eglė Dagilytė ( e.dagilyte@hmf.vdu.lt ) Dizaineris Jonas Petronis ( j.petronis@vkt.vdu.lt. ) Fotografijų autoriai Jonas Petronis, Mindaugas Kavaliauskas, Darius Kuzmickas Iliustracijų autoriai Ieva Juknytė, Vytis Snarskis Spausdino „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė. Tiražas 1000 egz.

Leidėjas Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos tarnyba info@vkt.vdu.lt K. Donelaičio g. 58-10 44248 Kaunas

Ievos Juknytės iliustr.

ŽVILGSNIS

NORI ŠLOVĖS?

BŪK PALAIDŪNAS Jurgaičių Raimucka VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

4 |SESIJA

Pastaruoju metu vis parašau tokį genialų pavadinimą, kad praktiškai nebelieka ką daugiau prie jo pridurti pačiame straipsnyje. Nebent būčiau koks nors akademinio pasaulio postringautojas ir dar bent dvidešimt kartų pakartočiau tą pačią frazę vis iš kitos pusės, prikaišiodamas žodelių „taigi darome prielaidą“, „todėl galima teigti“, „ir visa tai suponuoja“, „grįžtant prie jau pasakyto“. Bet aš nesu iš akademinio pasaulio, todėl teks kalbėti paprastai ir aiškiai.

Taigi grįžtant prie temos apie sugrįžimus.

Pradėsiu nuo patikimiausio šioje „Almoje Materoje“ šaltinio – Biblijos. Netgi mano bendraminčiai laisvamaniai žino biblijinį pasakojimą apie sūnų palaidūną. Dabar tiksliai nepacituosiu, bet ten yra štai tokia istorija. Vienam sūnui atsibodo, kad namuose visi ant jo užsisėdę, rytais liepia kloti lovą, varo nuo kompo, o vakarais verčia plautis kojas, todėl susirinko savo manatkes, pasiėmė iš tėvo auksinę kredito kortelę (ar kas ten tais laikais pinigams laikyti buvo) ir išvarė patranzuoti po pasaulį. Paskui prisiuliavojo visais būdais, kokiais tik galėjo sugalvoti, ir su visomis, kurias tik pagavo. Žodžiu, atsipūtė jaunuolis pagal pilną programą. Bet vieną dieną kortelėje ar tai kapše iš tėvo pričiupti pinigai baigėsi ir sūnelis pagalvojo, kad jau laikas jam varyti namo pasiimti jų dar. Negi eisi dabar nei iš šio, nei iš to dirbti, būdamas Biblijos įžymybe, ar ne? Sūnus taip primetė, kad grįš, atsiprašys ir viskas bus gerai. Sakot, jūsų tėvas tokiu atveju pertrauktų gerai su pančiu per sprandą? Tai toliau vis tik teks pacituoti, nes nepatikėsit, kad taip būna. „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.

O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį.

Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite!

Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis.“ (Lk 15, 21–25) Jei kartais nežinote, tai žiedas reiškia, kad tėvas jam užrašė visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o apavas ant kojų reiškė, kad ir toliau vaikinui nereikės dirbti, nes tuo metu dirbo tik basi vergai.

Ko gi pamoko mus ši šventraščio istorija?

Galima būtų įtarti, kad tai istorija apie aklą tėvo meilę savo palikuoniui, bet, mieli mano skaitytojai, mes visai užmiršome, kad tas tėvas turėjo dar ir kitą vyresnį sūnų, kuris niekur nė minutės nesišlaistė, visą gyvenimą nuolankiai pildė jo kaprizus, klausė jo nesibaigiančio seniokiško bambėjimo, mokėjo visus komunalinius mokesčius ir suprakaitavęs basas lakstė laukais paskui mėšlinas karvių uodegas. Va kaip jis pats šnirpščiodamas nosimi vebleno prieš tėvą, bandydamas prisišaukti teisybės: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą

su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“ (Lk 15, 29–30). Matot, net ožiuko žmogus negavo pasilinksminti su draugais, kol brolelis lyg niekur nieko linksminosi su, pasak Biblijos, kekšėmis! Ir dar liko be žiedo ir be paskutinės batų poros! Įtariu, kad ir tos riebios jautienos jam nepaliko. O kam?! Juk jis ir taip geras, jam daugiau nieko ir nereikia. Geriems visada būti geriems yra rutina, įprastas ir net privalomas dalykas, o jei atsakančiai nepalepinsi sugrįžusio blogiuko, tai jis juk gali persigalvoti ir pasiėmęs naują kapšą pinigų vėl išeiti. Štai jums ir prašom. Sveiki sugrįžę!

Galbūt pamanysit, kad tai tik viena iš Biblijos pasakų. Nieko panašaus, tai yra visų religijų vertybė – šlaistykis visą gyvenimą, kiek tik sveikata ir vaizduotė leidžia, bet paskui susiprask, grįžk į tiesos kelią ir būsi mylimiausias iš mylimiausių. Skaitau indų „Mahabharatą“, tai ten beveik kiekvienas jų didvyris ir dievas pametė likimo valiai savo žmonas, vaikus, ūkius, darbuotojus, „lizingines“ paskolas ir išėjo pasėdėti kur nors miške prie upės. Pasėdi ten aplinkinių valstiečių maitinamas kokį tūkstantį metų, tada už tokią veltėdžiavimo ištvermę gauna iš dievų kokį nors baisiai galingą ginklą ir dar sugrįžęs visus išgalabina ir tampa didvyriu.

O islamas? Pavyzdžiui, gali visą gyvenimą net nebūti musulmonu, ryti kiaulienos šašlus užsigerdamas samane, bet jei vieną dieną priimsi tą tikėjimą ir net tos pačios dienos vakare žūsi kankinio mirtimi kovoje su netikėliais, kurie ką tik buvo tavo gerbiami sugėrovai, iš karto pateksi į musulmonų rojų pas 72 nekaltas gražuoles hurijas ant medaus upės kranto su amžina erekcija ir šimtą kartų stipresne vyriška jėga. Štai kodėl aš esu aršus merginų nekaltybės saugojimo priešininkas, nes mes visi žinom, kam jos po mirties atitektų. Tai tiesiog terorizmo protegavimas! Šiek tiek nuklydau į lankas, grįžtu prie temos.

O kaip yra žemiškame gyvenime? Kaip kaip – kaip danguje, taip ir ant žemės. Žinote, kaip lengviausia gauti Nobelio taikos premiją? Ogi reikia sukelti kokį nors baisulinį karą arba didžiules skerdynes, sukonstruoti kokį nors baisų ginklą, o kai jau prisikariauji ir prisiskerdi iki soties, reikia paskelbti, kad grįžti į taikos kelią ir pasižadi gyventi taikoje. Taip pavyko atominės bombos kūrėjui Andrejui Sacharovui, sausio 13-osios aukų Vilniuje autoriui Michailui Gorbačiovui, pagarsėjusiam teroristui Yasserui Arafatui, o toks Barackas Obama ją gavo netgi nesiliovęs siųsti ka-

GERIEMS VISADA BŪTI GERIEMS YRA RUTINA, ĮPRASTAS IR NET PRIVALOMAS DALYKAS, O JEI ATSAKANČIAI NEPALEPINSI SUGRĮŽUSIO BLOGIUKO, TAI JIS JUK GALI PERSIGALVOTI IR PASIĖMĘS NAUJĄ KAPŠĄ PINIGŲ VĖL IŠEITI. ŠTAI JUMS IR PRAŠOM. SVEIKI SUGRĮŽĘ!

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 5

ŽVILGSNIS

GALBŪT PAMANYSIT, KAD TAI TIK VIENA IŠ BIBLIJOS PASAKŲ.

NIEKO PANAŠAUS, TAI YRA VISŲ RELIGIJŲ VERTYBĖ – ŠLAISTYKIS VISĄ GYVENIMĄ, KIEK TIK SVEIKATA IR VAIZDUOTĖ LEIDŽIA, BET PASKUI SUSIPRASK, GRĮŽK Į TIESOS KELIĄ IR BŪSI MYLIMIAUSIAS IŠ MYLIMIAUSIŲ.

6 |SESIJA

reivius į frontą. Dar labiau pasisekė Ramzanui Kadyrovui – čečėnų kovotojų vadui, kuris pasišvilpaudamas sprogdino, šaudė ir šiaip pjaustė galvas visiems pasipainiojusiems rusų armijos kareiviams ar tiesiog per gerai rusiškai kalbantiems gyventojams. Po to vyrukas atsiprašė, kad pasikarščiavo (kas nesupranta karšto kaukazietiško kraujo?), ir sugrįžo į Rusijos valdžios pusę. Dabar jis yra Rusijos sudėtyje esančios Čečėnijos Respublikos prezidentas ir net turi Rusijos didvyrio žvaigždę su visomis jos privilegijomis bei nespėja leisti pinigų, kuriuos jam krūvomis krauna ta pati Rusijos valdžia, prieš kurią jis taip smagiai kovojo.

Ką ten kapstytis po didžiąją politiką, galima sugrįžti visai arti ir pažiūrėti, kaip gyvena paprasti žmonės. Va, priešais mano langus kitoje gatvės pusėje įsikūrusi tokia Bronė Kalabinskienė (vardas pakeistas neatpažįstamai, bet aš tai jau ją pažįstu kaip nuluptą, jeigu ką) su savo vyru Vaclovu (šito vardą palikau nekeistą, tegul visi pažįsta didvyrius). Tai jie vos ne kiekvieną rytą ir vakarą vietoj mankštos lakstydavo aplinkui namą. Pirma, būdavo, lekia Bronė, tuo pačiu

dar lavindama balso stygas, o paskui ją plumpsi Vacys. Jam sunkiau, nes vis nusitvėręs nešasi dar kokį kirvį ar laužtuvą. Bėga ir vis savo bosiuku sududena: „Oi, pagausiu, pagausiu!”. Palaksto, palaksto, sugrįžta, atsigeria, prasiplėšia andarokus, kad nebūtų taip karšta, ir vėl bėga. O paskui Vacys visai išbėgo ir nebesugrįžo pas Bronę. Išėjo pas visas kitas, kurios tik norėjo savo palociuose matyti tokį šaunų vyrą. Girgždino girgždino tuos palocius, bušavojo bušavojo (labai gerai šis senas lietuviškas žodis skambėdavo ankstesnio JAV prezidento laikais), kol sėdo į belangę. Tikriausiai kokiems šešeriems metams, nes sugrįžo po dvejų. Ir kaip manot kur? Taip, tiesiai pas Bronę! Reikėjo matyti, kaip ta moteriškė apsidžiaugė šituo sugrįžimu. Jau tas Biblijos tėvo apsidžiaugimas, palyginus, tai tik santūrus šyptelėjimas į ūsą. Pražydo moteris kaip rožė. Juk iš visų kvartalo moterų grįžo pas ją. O kai sugrįžėlis pasakė, kad aplinkui namą irgi kol kas nebebėgs, nes nuo ilgo sėdėjimo tikriausiai sėdimąją skauda, tai iš viso patapo Dievo dovana. Dar niekada gyvenime manimi – pavyzdingu vyru ir dar pavyzdingesniu tėvu – niekas šeimoje taip

nesididžiavo ir nesidžiaugė. Netgi sugrįžusiu iš užsienio komandiruočių su pilnais lagaminais dovanų. Ir jei galvojate, kad toks pavyzdys dar nepristato visos žmonijos, tai net neįsivaizduojate, kiek iš tiesų mes mažai vienas nuo kito skiriamės.

Kodėl taip yra? Ogi labai paprasta. „Homų sapiensų“ (irgi galiu akademiškai, kai noriu) bendruomenėje taip jau susiklostė, kad vienas kito vertinimuose užskaitomas tik paskutinis žmogaus žodis, paskutinis poelgis ir paskutinis testamentas. Ir kuo tas paskutinis pasispardymas būna toliau į gerąją pusę nuo viso nugyvento gyvenimo, tuo žmogus laikomas labiau nusipelnusiu. Va, toks Saulius visą gyvenimą skerdė krikščionis, kol pats Dievas apakinimo grėsme privertė jį tapti krikščioniu Pauliumi, ir dabar jis yra vienas iš kiečiausių šventųjų. Tačiau niekas neprisimena nė vieno žmogelio, kuris tais pavojingais laikais visą gyvenimą buvo uolus krikščionis ir žuvo nuo to Saulio rankos. Tarp šventųjų jo tikrai nėra. Visą gyvenimą buvai padorus ir lygiai toks pat padorus mirei, tai nepadarei jokios pažangos – ką čia apie tave kalbėti. O štai nuo žudiko iki tos jo aukos padorumo

lygio – čia jau pagerėjimas oho-ho! Galimas netgi priešingas variantas. Jei visą gyvenimą nugyvensi dorai, teisingai, pavyzdingai, bet pačioje pabaigoje susimausi ir nebesusilaikęs ką nors tokio bjauraus iškrėsi, tai vis tiek išeisi iš šio pasaulio kaip pašlemėkas. Skaitosi tik paskutinis veiksmas, žodis ir testamentas.

Todėl iš tiesų sakau jums – jei norite velniškai smagiai gyventi ir dieviškai šventai numirti, tai taip ir gyvenkite. Ir kuo velniškiau prišėlsite per visą gyvenimą, tuo geriau. Svarbu, suspėti visai pabaigoje (kad neliktų laiko vėl visko sugadinti) sugrįžti ir pasakyti: „Vaje, kaip negerai čia su tuo mano gyvenimu išėjo. Atsiprašau, jeigu suklydau, pirmą kartą gyvenu, nelabai dar moku. Daugiau taip nedarysiu.“ Galima visa tai pasakyti net visai nuoširdžiai, juk prieš galą gal pajėgsi ir tikrai dorai kelias dienas pagyventi, nes ir sveikatos tikroms velnystėms paprastai tuo metu nebe labai bebūna. Aš per vėlai tai supratau, jau žilės sulaukęs, todėl net nebespėsiu kokių dar palaidūnysčių iškrėsti, o jums tai visas gyvenimas prieš akis. Eikit, šėlkit, uliavokit apie nieką negalvokit. Ir tegu visi jums pavydi ir laukia sugrįžtant, nes aš pats tai nežinau, ar čia dar grįšiu.

JEI VISĄ GYVENIMĄ NUGYVENSI DORAI, TEISINGAI, PAVYZDINGAI, BET PAČIOJE PABAIGOJE SUSIMAUSI IR NEBESUSILAIKĘS KĄ NORS TOKIO BJAURAUS IŠKRĖSI, TAI VIS TIEK IŠEISI IŠ ŠIO PASAULIO KAIP PAŠLEMĖKAS.

SESIJA| 7

Dariaus Kuzmicko nuotr.

ŽVILGSNIS

APIE PENKIS ATRADIMUS Mykolas Drunga Filosofas, žurnalo „Sesija“ redaktorius

PIRMASIS ATRADIMAS: YRA DVI SKIRTINGOS PLOTMĖS – KALBA IR TIKROVĖ, KURIŲ NEREIKIA SUPLAKTI.

8 |SESIJA

Šį straipsnelį pradėsiu nuo to, ką praėjusiame „Sesijos“ numeryje apie ištikimybę rašė VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros doktorantė Viltė Drūlienė. Ogi ji teigė, kad „IŠTIKIMYBĖ – visų pirma žodis“. Ši mintis ir verčia susimąstyti.

Jeigu ištikimybė – visų pirma žodis, tai ar ji vienintelė tokia? Kodėl to paties (kad tai „visų pirma žodis“) negalima pasakyti ir apie visus kitus (prasmiškai susijusius ar ir nesusijusius) dalykus? Kuo ištikimybė čia kitokia nei, pavyzdžiui, draugystė, draugas, draugė, meilė, mylimasis, mylimoji, vagystė, vagis, raktas, stalas, duona, vanduo, žvaigždės, debesys, audros ir taip toliau, ir taip toliau be galo?

Juk ir visa tai visų pirma yra žodžiai. Viskas, ką galime įvardyti, visų pirma yra žodis, argi ne taip?

Aišku. Bet ne tik žodis. Arba, tiksliau pasakius, visais šiais atvejais yra fundamentalus dvilypumas: yra ne tik žodis, bet ir juo žymimas dalykas. Yra ir žodis „ištikimybė“, ir juo žymima realybė. Yra ir žodis „raktas“, ir juo žymimas daiktas. Yra ir žodis „atradimai“, ir juo žymimi faktai – realūs atradimai, apie kuriuos šiame numeryje rašome. Visada čia

yra du dalykai. Todėl žodžius būtinai reikia skirti nuo jais žymimų daiktų (dalykų, faktų, realijų, apraiškų, fenomenų).

Kitaip sakant, yra dvi skirtingos plotmės – kalba (žodžiai, terminai, išraiškos) ir realybė (tikrovė, faktai, būtis), apie kurią tais žodžiais kalbame. Šių plotmių nereikia suplakti – tai ir yra pirmasis „atradimas“, į kurį čia, įkvėptas Viltės, norėčiau atkreipti dėmesį.

O antrasis yra tas, kad žodžių negalima menkinti (nereikia per dažnai skųstis: „Tai tik žodžiai!“, tarsi jie būtų nesvarbūs...), nes žodžių pažinimas yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindas (arba bent esminė to pagrindo dalis). „Pradžioje buvo Žodis“ – tai ne vien evangelinė tiesa, bet ir filosofinė bei mokslinė. Žmogus iš prigimties ir esmės yra kalbinė būtybė – tuo jis labiausiai ir skiriasi tiek nuo gyvūno, tiek nuo negyvo daikto. Net ir mąsto jis žodžiais – jei ne natūralios kalbos

(lietuvių, anglų, rusų, vokiečių, ispanų, prancūzų, turkų ir t. t.), tai mentalinės, kaip psicholingvistai ją vadina. Žodžiu, žmogus yra kalbanti ir mąstanti būtybė. O kas buvo pirmiau: kalba ar mąstymas? Į šį klausimą, panašų į tą apie vištą ir kiaušinį, turbūt reiktų atsakyti taip: jie vienas nuo kito priklausomi ir radosi kartu – pačioje kelio iš hominidų į žmones pabaigoje. Žmogus, ko gero, – ne vienintelė tokia esybė. Citatoje iš evangelijos tas Žodis – tai Dievas, kuris ir mąsto, ir kalba. Dievas (ir jo Žodis) buvo jau tada, kai dar nebuvo žmogaus. Tad šia (krikščioniška) religine prasme Žodis buvo pirmiau viso kito.

Tačiau ne tik religijoje, bet ir visoje iš Platono kilusioje idealistinėje filosofijoje, mąstymas laikomas pirminiu materijos atžvilgiu. Paprastai tas visa kuriantis mąstymas siejamas su Dievu, kuris kartais įsivaizduojamas kitaip nei krikščioniškai. Koks Dievo supratimas teisingas ir ar išvis tai galime nustatyti – sunkus klausimas, į kurį čia nesileisime. Tik pažymėsime, kad ne kiekvienas idealizmas postuluoja Dievą, pasaulio Kūrėją.

Bet net ir materialistinėje pasaulėžiūroje, visokį Dievą atmetančioje ar apie jį tylinčioje, mąstymo reikšmė pripažįstama, nors jis (mąstymas) kažkaip suvedamas į materiją (smegenų veiklą). Deja, tame „kažkaip“ kol kas daug daugiau klaustukų negu galutinių taškų.

Minėjau, kad nereikia suplakti žodžio ir daikto plotmių (tai pirmasis „atradimas“). O kas gi suplaka žodį su daiktu? Tai pasitaiko, bet retai, dažniausiai anekdotuose, kaip va šitame: – Paskutiniu metu man ėjosi nekaip, – guodėsi moksleivis savo draugams.

– Pirmiausia gavau stenokardiją, paskui arteriosklerozę, vos atsipeikėjus man kirto psoriazė, tada dar davė tonzilitą, perikarditą, visai pabaigoje girdžiu – apendektomija.

– Vau! Kaip visa tai išlaikei? – stebėjosi draugai.

– Nežinau. Tai buvo pats sunkiausias rašybos kontrolinis, kurį gyvenime laikiau.

Su žodžio ir daikto painiojimu susijęs ir klaidingas manymas, kad kiekvienas žodis žymi daiktą. O taip nėra. Tebūnie tai trečiasis „atradimas“. Jį iliustruoja kad ir toks filosofinis juokelis: Jonas: Kas atėjo?

Petras: Niekas.

Jonas: Ar jis su barzda?

Petras: Kas su barzda!?

Jonas: Nagi, Niekas.

Petras: Bet sakiau juk, kad niekas neatėjo.

Jonas: O aš supratau, jog sakei, kad atėjo Niekas.

Kas nesuvokia, kad ne visi žodžiai ką nors žymi, kad ne visi žodžiai yra daiktavardžiai, tas įsitempęs ieško dalyko, kurį žodis „niekas“ galėtų įvardyti. Jeigu tokio neranda, jis neklysta ir yra visiškai teisus: tokio daikto, dalyko, reiškinio ar fenomeno, kuris būtų niekas, tikrai nėra. Pats žodis „niekas“ yra pažymimasis įvardis, kuris iš tiesų nieko nežymi, priešingai kitam pažymimajam įvardžiui „viskas“, kuris žymi visus daiktus, kartu paėmus.

Bet kai filosofai, negalėdami priimti to, jog ne kiekvienas žodis yra daiktavardis, išsigalvoja (ir kalba apie) Nieką ir Niekį, jie

ANTRASIS ATRADIMAS: ŽODŽIŲ NEGALIMA MENKINTI, NES ŽODŽIŲ PAŽINIMAS YRA VISŲ HUMANITARINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ PAGRINDAS.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 9

ŽVILGSNIS

TREČIASIS ATRADIMAS: NĖRA TAIP, KAD KIEKVIENAS ŽODIS ŽYMĖTŲ DAIKTĄ.

lygiai taip pat nesusivokia kalboje kaip ir mūsų juokelio Jonas. Tarp tokių filosofų yra keli labai dideli ir didžiai originalūs, kaip antai G. W. F. Hegelis, M. Heideggeris, A. Šliogeris.

Pirmieji du rimti, vokiškai sunkūs ir sausi, trečias irgi rimtas, bet jo kalba tokia stilinga, žaisminga, sąmojinga, kad jo žodžius, kitaip negu Hegelio ar Heideggerio, norisi laikyti ne tiek piktnaudžiavimu jais, kiek žaidimu, kuriuo autorius gracingai išsako savo pilnakraujį pesimizmą ir aštrų, tūžmingą beviltiškumą beprasmio žmogiškojo pasaulio akivaizdoje.

Iš tiesų, tas vietas, kuriose A. Šliogeris apmaudžiu pasigardžiavimu kalba apie Nieką ir Niekį neva kaip apie realijas, reikėtų perrašyti su žodžiais „tuštuma“, „beprasmybė“ bei kitais panašiais, kurie tikrai žymi realijas, kurias jis ir pats naudoja ir kurias dar dažniau pasitelkus būtų išvengiama nesąmonių. Žinoma, žodis „niekas“ yra ne tik jokio dalyko nežymintis įvardis, bet gali būti

10 |SESIJA

ir daiktavardis, reiškiantis menką, prastą daiktą, nesvarbų dalyką, menkniekį.

Maždaug tą patį žymi ir daiktavardis „niekis“, kuris be to dar turi ir giminingą mažmožio reikšmę. (Visa tai – iš paprasto „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“).

Jeigu A. Šliogeris naudotų minėtus žodžius šiomis įprastinėmis, kasdienėmis ir suprantamomis reikšmėmis, būtų tvarka. Bet to jis nedaro. Jam reikia šiems žodžiams suteikti netinkamų, semantiškai priekaištingų prasmių ir reikšmių tam, kad jais išsakytų beveik visuomet įdomias, tačiau labai nevienodos vertės ir įžvalgumo tezes. Čia jas smulkiau kritikuoti – ne laikas ir ne vieta. Tačiau kalbinė teiginių analizė (tokia, kokios ištikimybės tema „Sesijos“ trečiame numeryje ėmėsi Viltė Drūlienė) gali suteikti įrankių darbui pradėti.

Jau minėjau, kad žodžių pažinimas yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindo esminė dalis (tai buvo antrasis „atradimas“). Žodžiai turi prasmę ir reikšmę,

ir su jomis susipažinus, galima nemažai sužinoti apie pačią tikrovę. Žodžio prasmė yra jo (kognityvinis, semantinis) turinys, o žodžio reikšmė – ta tikrovės dalis, kurią jis žymi, į kurią nurodo.

Pavyzdžiui, žodžio „žmogus“ prasmė yra „protinga, mąstanti, kalbanti ir mirtinga būtybė“. O jo reikšmė yra Jonas, Petras, Alisija, Milda, Rūta, Žibutė ir t. t., ir t. t., taigi visos protingos, mąstančios, kalbančios ir mirtingos būtybės, atskirai paėmus ir kartu sudėjus. Gerokai supaprastinus galima pasakyti, kad žodynai mums atskleidžia žodžių prasmę, o enciklopedijos ir visi kiti žinynai – jų reikšmę.

Iš to aišku, kad net ir ne visi daiktavardžiai būtinai ką nors žymi. Tebūnie tai mūsų ketvirtasis „atradimas“. Vadinasi, yra daug neegzistuojančių dalykų, kurie turi vardus (daiktavardžius), tik trūksta tų daiktų, kuriuos tie daiktavardžiai žymėtų. Pavyzdžiui, nėra Dzeuso, dangiškų migdolų, (amžinos) jaunystės eliksyro, Kalėdų senio ir daugybės

kitų dalykų. Į šią aplinkybę dar anksčiau mūsų žurnale jau buvo nurodęs filosofas Dalius Jonkus.

Bet palaukime. Argi čia nesakome, kad yra dalykų, kurių nėra, ir argi tai ne prieštaravimas, kokio reikia vengti? Šį galvosukį palieku skaitytojams (jam yra du populiarūs, bet skirtingi atsakymai).

O baigsiu pažvelgdamas į Mindaugo Nastaravičiaus (beje, visais atžvilgiais pavyzdingo žurnalisto) 2008 m. „Atgimime“ paskelbtą ir „Delfi.lt“ persispausdintą interviu. Jame jis rašo: „Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats niekas“.

Bet tai nevisiškai tikslu. A. Šliogeris teigia, kad „Dievas“ yra žodis, už kurio niekas nestovi. O tai reiškia, kad Dievo (A. Šliogerio nuomone) tiesiog nėra. Pats filosofas čia žodžio su daiktu nepainioja (tai greičiau daro M. Nastaravičius), tik sako, kad šio žodžio neatitinka (už jo „nestovi“) jokia realybė. Skirtumas tarp

žodžio ir daikto išreiškiamas tuo, kad žodis imamas į kabutes („Dievas“), o pats daiktas (Dievas) – ne, nors realybėje tokio daikto nėra (vėlgi, pasak A. Šliogerio).

Ir dar vienas niuansas. M. Nastaravičius teisingai sako, kad šiam filosofui už žodžio „Dievas“ stovi ne pats Dievas, o Niekis. Kaip tame interviu patvirtina pats A. Šliogeris: „Todėl aš ir sakau, kad „Dievas“ yra Niekio vardas, beviltiškos žmogiškumo tuštumos užkeikimas“.

Taigi, anot A. Šliogerio, Niekis yra, bet Dievo nėra, o „Dievas“ yra to Niekio vardas. Bet jei Niekis egzistuoja ir jis vardu „Dievas“, tai ar iš to neplaukia išvada, kad egzistuoja ir Dievas? Žinoma, pasak filosofo, toks Dievas tapatus Niekiui, tai beviltiškajai žmogiškumo tuštumai.

Mano provizorinė išvada: A. Šliogeris arba prieštarauja sau, arba kalba nesąmones.

Tai galėtų būti mūsų penktasis „atradimas“: filosofija dažnai yra arti beprotybės.

Laimingi tie, kurie neperžengia ribos.

KETVIRTASIS ATRADIMAS: NET IR NE KIEKVIENAS DAIKTAVARDIS ŽYMI EGZISTUOJANTĮ DAIKTĄ.

SESIJA| 11

ŽVILGSNIS

ATRASK

MANHATANĄ KAUNE Tomas Kavaliauskas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojas

12 |SESIJA

Vienas iš labiausiai pribloškiančių sutapimų tarp Kauno ir Niujorko – tai tiltų gausa. Galima kalbėti apie šių miestų tiltų architektūrinę kultūrą, kuri ne iš dangaus nukrito, o buvo padiktuota kone identiškos didmiesčių geografinės padėties – buvimo tarp dviejų upių. Štai kodėl ėmiausi rašyti apie galimybę atrasti Manhataną Kaune. Manhatanas – tarp Hadsono ir Rytų upių, o Kaunas – tarp Nemuno ir Neries. Žinoma, Hadsono ir Rytų upės supa ne visą Niujorką, o tik jo sielą – Manhataną, lygiai taip, kaip Nemunas ir Neris juosia ne visą Kauną, o tik jo centrinę dalį, tą kaunietiškąjį Manhataną.

Mindaugo Kavaliausko ir Jono Petronio nuotr.

Tiltų gausa Manhatanas lenkia Kauną. Be to, pastarasis neturi povandeninių tunelių, kurie gyvybiškai svarbūs Niujorko transporto cirkuliacijai. Tačiau jei tiltus skaičiuosime pagal jų svarbą miestui, o ne pagal jų dydį, tuomet skaičius gali net ir sutapti. Kaune svarbiausi tiltai yra šie: Panemunės (dabar uždarytas rekonstrukcijai), Varnių, perkeliantis iš Vilijampolės į klinikų rajoną arba Savanorių prospekto arteriją, Kleboniškio gigantas – tiltas-autostrada, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas, leidžiantis iš senamiesčio persikelti prie Aleksoto šlaito, Petro Vileišio (Vilijampolės, suteikiantis galimybę Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos krypčių autobusams persikelti prie garsiosios Kauno pilies stotelės, erdvusis Čiurlionio tiltas, išsitiesęs iki Europos prospekto, greta pastarojo lyg vyresnis brolis – devynioliktame amžiuje prancūzų statytas Kauno geležinkelio Žaliasis tiltas, vedantis į žemutinę Fredą, pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą, pavadintas Jurgio Kairio vardu, atlikusio akrobatinį skrydį lėktuvu aukštyn ratais 2000 m. rugsėjo 2 d., naujutėlis Karmelitų tiltas,

taip pat vedantis į „Žalgirio“ areną, dar pora mažutėlių tiltų į Nemuno salą (vienas likęs nuo seno, o kitas naujai suręstas, statant „Žalgirio“ areną) ir kiek toliau nuo centro dar vienas „autostradinis“ tiltas – Lampėdžių.

Manhatano tiltai didesni ir įspūdingesni, bet jie atlieka tą pačią funkciją – išsaugo Niujorko miesto dalių vientisumą. Tai didysis Džordžo Vašingtono ir kiek toliau esantis Henrio Hadsono tiltas, leidžiantis persikelti į Naująjį Džersį, taip pat svarbūs to paties pavadinimo Manhatano ir greta esantis Kvinsboro tiltas, kurie nublanksta prieš dviejų aukštų pakabinamą Verazano tilto monstrą. Bruklino tilto pristatyti nereikia – jis pamėgtas pėsčiųjų ir maratono bėgikų, nuo jo darytos ir degančių Niujorko dvynių fotografijos.

Toliau būtų galima kalbėti apie daugybę tiltų tiltelių, jungiančių Manhataną su Bronksu, o prie jų dar reikėtų paminėti pakabinamą funikulierių/tramvajų į Ruzvelto salą, įamžintą filme „Nighthawks“, kuriame

KAUNO IR NIUJORKO MIESTŲ TILTŲ ARCHITEKTŪRINĖ KULTŪRA BUVO PADIKTUOTA KONE IDENTIŠKOS DIDMIESČIŲ GEOGRAFINĖS PADĖTIES – BUVIMO TARP DVIEJŲ UPIŲ.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 13

ŽVILGSNIS

teroristas Volfgaras, vaidinamas Rutgerio Hauerio, įkaitais paima keleivius ir laiko juos kol atvyksta vaduotojas herojus De Silva, vaidinamas Silvestero Stallonės. Du Kauno funikulieriai, kylantys Aleksoto ir Žaliakalkio kalvomis, nėra pakabinti ore, o savo dizainu veikiau primena San Francisko tramvajus.

Niujorką sudaro penkios dalys: Manhatanas, Bruklinas, Bronksas, Kvinsas ir Steiteno sala. Kaunas taip pat nevienalytis: Centras su Senamiesčiu, Aleksotas, Vilijampolė, Šančiai, Šilainiai. Kaip žinome, Kauno centras, širdis, pati kaunietiškumo dvasia glūdi ruože nuo Ąžuolyno parko iki Laisvės alėjos ir iki Rotušės aikštės bei pilies, santakos... Atkreipkime dėmesį, kad Manhatanas pailgas ir baigiasi siaurėjančia įlanka. Kauno centrinė dalis taip pat baigiasi santakos susiaurėjimu.

Kaunas, apsuptas Neries ir Nemuno, panašus į Manhataną, juosiamą Hadsono ir Rytų upių.

Vienas miestas baigiasi ties Atlanto vandenyno įlanka, kurioje suteka minėtos upės, kitas – ties Nemuno ir Neries sąjunga.

14 |SESIJA

Panašumai patraukia akį ir lyginant pagrindines komercines gatves: Brodvėjus su pramogų teatrais skrodžia visą Manhatano centrą, Laisvės alėja taip pat turi teatrų, iš kurių„brodvėjiškiausias“ – Muzikinis teatras. O štai Prisikėlimo bažnyčios bokštas, matomas iš bet kurios miesto pusės, primena „The Empire State Building“ – abu suprojektuoti taip, kad taptų art deco modernios architektūros klasika. Prisikėlimo bažnyčia turi apžvalgos aikštelę, į kurią ateina ir jaunavedžiai, o ant „The Empire State“ Valentino dieną užlipa įsimylėjėliai. Verta atminti, jog ten užsiropštė ir King Kongas. Ant Prisikėlimo bažnyčios tokie padarai nelaipioja, bet jei būtų ketinama kurti lietuvišką King Kongo kino versiją, tuomet ši bažnyčia tam geriausiai tiktų. Tikėkimės vyskupai to neuždraustų...

Nepamirškime, jog Senajame Testamente per tvaną Nojaus laive buvo vietos visiems Dievo kūriniams. Pagal šią logiką ir King Kongas turėtų būti priimtas į bažnyčią.

Ir „The Empire State“ pastatas, ir Prisikėlimo

bažnyčia yra labai gerai apšviesti – kuo tamsiau, tuo ryškiau jie šviečia. Abu – simboliai, įkūnijantys savo miesto dvasią. Nugriauk Prisikėlimo bažnyčią ir neliks pusės Kauno dvasios. Šis pastatas, kaip ir Laisvės alėja, – miesto esmės dalis. Pavyzdžiui, nuo Jurgio Kairio pėsčiųjų tilto pažvelgęs į miesto pusę, išsyk pamatysi šį statinį. Dar dramatiškiau ši bažnyčia atsiveria, žvelgiant į ją nuo Vienybės aikštės prie Karo muziejaus. Tie, kurie gyvena Putvinskio gatvėje, pro savo virtuvės langą gali ją matyti iškilusią ant Žaliakalnio skardžio vos už šimto metrų.

Taip pat ir su „The Empire State“ dangoraižiu.

Nugriauk jį ir sunaikinsi pusę Manhatano. Žemutinėje Manhatano dalyje, kur įsikūręs Greničo rajonas su žemais olandiškos architektūros namais, dar nuo tų laikų kai Niujorkas buvo Naujasis Amsterdamas, dažnai pamatysi tolumoje blyksinčią būtent „The Empire State“ pastato viršūnę, kuri atsitiktinai apšviečiama tai geltonai, tai žaliai, tai raudonai... Prisikėlimo bažnyčios

apšvietimas spalvų nekeičia – ji visada balta.

Naktį apšviestu „The Empire State“ pastatu gali žavėtis iš Bruklino pusės, kur Rytų upė suteikia pastatui distancijos ir patalpina jį į kitų dangoraižių kontekstą. Šalia Prisikėlimo bažnyčios kiti dangoraižiai nestūkso, bet galėtų. Jei Vilniuje atsirado toks kvartalas Konstitucijos prospekte, kodėl negalėtų atsirasti Kauno Žaliakalnyje? Būtų klaidinga statyti dangoraižius Kauno žemutinėje dalyje, nes jie būtų mažiau matomi (nebent norima išgauti Honkongo efektą, kur būtent nuo kalvų atsveria miesto dangoraižiai). Kaune dangoraižiai veikiausiai atrodytų nevykusiai Vilijampolėje ar Šančiuose. Taip, kaip Prisikėlimo bažnyčia pritraukia (savotiškai „zoom in“) žvilgsnį leidžiantis nuo Šilainių Milikonių kalvos, dar labiau negalėtume atitraukti akių nuo serijos architektūriškai jai prilygstančių dangoraižių. Ir kodėl gi juos būtina statyti iš stiklo? Kaunas galėtų būti avangardinis, likdamas ištikimas tarpukario Art deco retro stiliui, ir stiebti į dangų kitas

IR „THE EMPIRE STATE“ PASTATAS, IR PRISIKĖLIMO BAŽNYČIA YRA LABAI GERAI APŠVIESTI – KUO TAMSIAU, TUO RYŠKIAU JIE ŠVIEČIA. ABU – SIMBOLIAI, ĮKŪNIJANTYS SAVO MIESTO DVASIĄ. NUGRIAUK PRISIKĖLIMO BAŽNYČIĄ IR NELIKS PUSĖS KAUNO DVASIOS.

baltas architektūrines gulbes, tokias kaip Prisikėlimo bažnyčia. Juk ir Vilniuje savo elegancija išsiskiria ne naujos dangoraižinės „stikliaškos“, o sovietmečiu pastatytas baltas viešbutis, dabar vadinamas „Radison Blue Hotel“.

Tačiau Manhataną ir Kauną sieja ne tik tiltai ir architektūriniai panašumai, bet ir apokaliptinis leitmotyvas. Apie Kauną niekas nekalba kaip apie apokaliptinį. Jis gali būti vadinamas laikinąja sostine arba

patriotų miestu, sovietmečiu tai buvo „biznierių“ miestas, bet niekada jis nebuvo suvokiamas kaip trapus, stovintis ant savo prarajos krašto... Štai naujoji sporto arena Nemuno saloje tikrai apokaliptiška – juk jei tik kas nors nutiktų hidroelektrinės užtvankai, penkiolika tūkstančių žmonių būtų nuplauti, jiems skanduojant „Žalgiris“! „Žalgiris“! arba „Lietuva“! Lietuva“!

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 15

ŽVILGSNIS

ŠTAI NAUJOJI SPORTO ARENA NEMUNO SALOJE TIKRAI APOKALIPTIŠKA – JUK JEI TIK KAS NORS NUTIKTŲ HIDROELEKTRINĖS UŽTVANKAI, PENKIOLIKA TŪKSTANČIŲ ŽMONIŲ BŪTŲ NUPLAUTI, JIEMS SKANDUOJANT „ŽALGIRIS“! „ŽALGIRIS“! ARBA „LIETUVA“! LIETUVA“!

16 |SESIJA

Vadinkime tai fantazija, bet faktas yra tas, kad jau įpusėjus „Žalgirio“ sporto arenos statybai, susigriebta savivaldybės prašyti dar 10 milijonų. Kam? Kokiam tikslui?

Ogi būtent papildomiems santechnikos, kanalizacijos, nuotekų darbams, jei kartais apsemtų daugiau, nei manoma...

Apie tai galima kurti dramos filmą, pritraukiant turistus šūkiu: „Pabūki mieste, kuriame gali būti nuplautas bet kada“.

Vienoje lokalioje Kauno televizijoje prieš statant „Žalgirio“ areną, buvo spėjama, jog, jei Kauno marių vanduo prasiveržtų pro užtvanką prie Pažaislio, po vandeniu atsidurtų 16 kvadratinių kilometrų. Čia plotis. Nebuvo pasakyta, koks būtų gylis.

Taip pat nepranešta, kokio aukščio būtų toji Kauno marių cunamio banga. Manau, toks galėtų būti ir kino pavadinimas: „Kauno marių cunamis“. Angliškai būtų galima pavadinti „The tsunami of Kaunas Sea“, o filmo reklamoje galėtų skambėti tokie žodžiai: „Discover Kaunas, where you can be washed away at any time“ arba „Kaunas sea tsunami wave is waiting for you.“ Galimas daiktas net Australijos banglentininkai susidomėtų tokia galimybe. Jiems galėtų būti skirtas dar vienas turizmo agentūrose platinamas reklaminis šūkis: „Don‘t miss the

only tsunami wave in Kaunas!“ arba „Catch your wave standing on the roof of “Žalgiris“ sports arena and swim till Nida‘s golden dunes“. Jei visa tai skamba kaip pernelyg nutolę nuo realybės, tuomet ar ne tiek pat toli kasmet siekia Holivudo fantazija, gimdanti tokią produkciją, kai į Atlantą įkritęs meteoritas sukelia neregėto aukščio bangas ir nušluoja Niujorką? Amerikiečiai nuolat mėgaujasi filmais, kuriuose dėl stichinių nelaimių kylančios Atlanto bangos sunaikina dangoraižius, apsemia visą Manhataną. Reikia pabrėžti, jog Holivudo sąmonėje užtvindytas turi būti būtent Manhatanas, o ne Bruklinas ar kokia Steiten sala.

Apokalipsė turi įvykti ten, kur Volstrytas, ten, kur Brodvėjus, kur Penktoji aveniu su milijardierių butais, kur stovi garsioji „Madison“ sporto arena. Niekam nerūpi kaip apokalipsė paveiks viduriniąją emigrantų klasę, kokiame pusiau nuskurusiame Bruklino rajone. Panašus ir Kauno scenarijus – užtvanką pralaužusi banga turi atsiristi ne tik iki pat senamiesčio, bet pakeliui būtinai turi sunaikinti ir Laisvės alėją...

Manhatano apokaliptiškumą sustiprina ir rugsėjo 11-osios teroristinis išpuolis. Kaunas tuo „pasigirti“ negali. Nors niekada nesakyk niekada, vis dėlto, tikėkimės, miestas nėra

toks svarbus, kad taptų teroristų taikiniu. Čia apokaliptika apsiriboja HES’u arba didelėmis liūtimis.

Verčiau žvilgsnį nukreipti į Manhatano Centrinį parką, kuris taip pat kelia įvairių kaunietiškų asociacijų. Vaikščiodamas, gulinėdamas ant pievutės ar sėdėdamas ant suoliuko Centriniame parke, tame „Central Park“, vos kilstelėjęs akis išvysti dangoraižių siluetus, tą ypatingą architektūrinį reljefą, būdingą tik Manhatanui. Kauno Santakos parke ties iš akmenų suręstu aukuru, šalia asfaltuoto pėsčiųjų tako, taip pat pakanka žvilgtelti Senamiesčio link, kad pastebėtum išskirtinį bažnyčių bokštų ansamblį: Šv. Jurgio, Jėzuitų, Rotušės, Kunigų seminarijos Švč. Trejybės. Neatitikimas būtų tas, jog geografiniu požiūriu Ąžuolyno parkas labiau tinka lyginamajai analizei su Centriniu parku, tačiau jame neatsiveria joks Kauno miesto vaizdas. Ąžuolyno parkas taip pat itin skurdus savo kultūra: skirtingai nei Manhatano Centriniame parke, čia nerasi nei riedlietininkų, nei gatvės performansų, kuriuos atliktų cirko darbuotojai, nei studentijos, gulinčios ant pievutės su knygomis, advokatų, kurie kaitrią vasaros dieną, atpalaidavę savo

kaklaraiščius, kemša sumuštinius. Santakos parkas šiuo požiūriu gyvesnis: čia daugiau įvairovės, nuo dailės akademijos studentų iki kunigų seminarijos klierikų, operečių pilies klonyje iki šeimyninių iškylų.

Kitas panašumas sunkiau pastebimas: štai didžiausia pasaulyje anglikonų Šv. Jono pranašo katedra (angl. Cathedral of Saint John the Divine) stovi paties Manhatano urbanistinio juodulio paribyje – Harleme, Amsterdamo aveniu ir Vakarų 111 gatvių kampe. Harlemo aplinka atitinkamai apgaubia ir šią rankomis statytą bažnyčią.

Kauno arkikatedra bazilika taip pat įsprausta tarp pastatų. Tiesa, jos vieta itin civilizuota, patogi turistams, bet ji, kitaip nei Vilniaus arkikatedra, neturi distancijos perspektyvos – į ją tiesiog užeinama arba praeinama pro ją. Įdomu, jog tik pro šonines duris, tarsi į kokią nelabai reikšmingą koplyčią, lygiai kaip ir į Šv. Jono pranašo katedrą Harleme.

Pabaigai reikia tarti žodį apie Jurgį Mačiūną, tą George Maciunas, kuris buvo kaunietis-niujorkietis. Jis – šių dviejų miestų tiltas. Neatsitiktinai būtent Kauno Paveikslų galerija turi jo Fluxus „kabinetą“. Šis Jurgis įkūrė menininkų rajoną Manhatano širdyje – SOHO. Jo dėka

SOHO (angl. South of Houston street) tapo prestižiniu dėl loftų stiliaus, taip sužavėjusio menininkus. Rajonas, gavęs ir Yoko Ono bei Vudžio Aleno palaiminimą, išsiskiria kuklumu – šioje Manhatano dalyje nėra nei dangoraižių, nei kokių prekybos centrų. Tai sala, oazė viduryje paties Manhatano. Gal Kaune Žaliakalnis galėtų tapti tokiu SOHO? Jis lyg ir pačiame centre, bet vaikščiodamas Lietuvių ar Radastų gatvėmis prie Viešosios bibliotekos, lipdamas Kauko laiptais, gali pasijusti it atsidūręs Kaune-2: kuklu, drovu, bet dvasinga. O ką jau kalbėti apie Juozo Tumo Vaižganto gatvę su Sugiharos namais... O kiek tolėliau – E. Fryko gatvė su atsiveriančiu Kauno vaizdu. Bet šioje dalyje vargu ar atsiras Kauno SOHO, nes jis seniai įsitvirtino senamiesčio palėpėse.

Post Scriptum Kažkoks Dievo pirštas lėmė, jog Kauno kino festivalyje į programą įtrauktas Širlės Klark (Shirley Clarke) filmas „Sukasi tiltai“ [angl. Bridges go round], kuriame Manhatano tiltai šoka pagal džiazo muziką. Gal laikas pašokdinti ir Kauno tiltus? O gal Jurgiui Kairiui pašokdinti Niujorko tiltus, praskridus pro juos aukštyn ratais?

SESIJA| 17

VISUOMENĖ

NAUJASIS

ATEIZMAS Lietuvos viešojoje erdvėje plačiai vartojamas terminas „sekuliarizmas“ nebeatitinka savo aptariamo objekto, nes jis yra per daug bendro pobūdžio. Kita vertus, randasi kol kas sunkiai nusakoma, bet ne visai sekuliaristinė pasaulėžiūra, kurią pavadinkime naujuoju ateizmu.

Valdas Kilpys VDU Katalikų teologijos fakulteto studentas

NAUJOJO ATEISTO MĄSTYMO VEKTORIAI YRA MAŽDAUG TOKIE: RELIGIJA YRA SVARBU, JĄ NEIGTI — NESUSIPRATIMAS, TAČIAU REALIAME GYVENIME (DARBAS, ŠEIMA, MOKSLAS IR IŠSIMOKSLINIMAS) RELIGIJOS VERTYBĖS NĖRA PAGRINDAS DARYTI SPRENDIMUS.

18 |SESIJA

Kino režisierius Woody Allenas yra sakęs, kad daugumai žmonių jis atrodo ateistas, bet Dievui jis yra tiesiog konstruktyvus opozicionierius. Šie žymaus režisieriaus žodžiai tebūna atspara tolimesniems mintijimams apie sekuliarėjančią žmogaus būtį. Juolab netradicinio sekuliarizmo apraiškos bene geriausiai pastebimos būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Patogus dievotumas“ ten itin kultivuojamas ir užima svarbią vietą bendruomenės gyvenime.

Autonominę žmogaus egzistenciją suponuojanti pasaulėžiūra pirmiausiai būdinga tradiciniams ateistams. Čia veikia savi dėsniai, vertybės, kurios niekaip nekoreliuoja su Anapusybe. Darbas, šeima, mokslas ir išsimokslinimas ar koks kitas socialumo aspektas neturi jokių sąsajų su tikėjimu. Šis ryšys, jų požiūriu, nėra būtinas ir/ar galimas. Anapusybė traktuojama kaip kliuvinys šiapusybei ir bet koks sakralumo ženklas sutinkamas priešiškai.

Kita vertus, egzistuoja populiari teorija apie marksizmo ir krikščionybės bendrumus, kurią mini ir marksizmo klasikai.

Tarkime, Friedrichas Engelsas veikale „Apie religiją“ rašė, kad juos vienija išsivadavimo troškulys (eschatologinis aspektas), paplitimas tarp nuskriaustųjų ir požiūrio universalumas. Kitaip tariant, komunizmas yra sakrali Rojaus versija, o tai, kad Hegelis buvo marksizmo klasikų „idėjinis tėvas“, tik dar labiau juos suartina.

Nors šio straipsnio tikslas nėra paneigti minimos populiarios teorijos nuostatas, tačiau dera pasakyti, kad marksizmą ir krikščionybę skiria gili praraja vien dėl to, kad pirmasis neturi jokio religinio turinio ir lyginimas korektiškas tik tada, kai žvelgiama

iš marksistinio požiūrio taško, o ne priešingai (krikščionybė gali būti socialinio pertvarkymo pagrindas, tačiau marksizmas niekada nebus religiškas).

Bet grįžkime prie naujojo ateizmo reikalų.

Nuo klasikinių ateistų jį skirianti riba itin aiški: naujasis ateizmas nėra antireliginis.

Veikiau priešingai — tam tikrais atvejais jį galima pavadinti „religišku“. Religija naujojo ateizmo šviesoje suvokiama kaip svarbus ir bemaž neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenimo dėmuo, tačiau jai nepriskiriamos pasaulėžiūros savybės. Kitaip tariant, naujojo ateisto sąmonės mąstymo vektoriai yra maždaug tokie: religija yra svarbu, ją neigti — nesusipratimas, tačiau realiame gyvenime (darbas, šeima, mokslas ir išsimokslinimas) religijos vertybės nėra pagrindas daryti sprendimus. Šioje vietoje būtina paminėti dar vieną skirtį, kuri būdinga asmenybės egzistencijai: tai gyvenimo filosofija (realios ar įsivaizduojamos vertybės) ir gyvenimo būdas (tradicijų raiška sociume, bendrabūvio (ne)moralūs veikimo modeliai, asmens kūrybinė veikla ir t.t.)

Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad naujiesiems ateistams religija yra integrali gyvenimo būdo dalis, tačiau turi labai ribotą įtaką jų gyvenimo filosofijai. Įsikūnijimas, Nukryžiavimas, Prisikėlimas, Išganymas ir kita krikščioniška dogmatika redukuojama į sėkmės, saugumo visuomenėje, prestižo, naudos, dvasinio tobulėjimo ar tiesiog gyvenimo filosofiją. Įdomiausia tai, kad naujiesiems ateistams gyvenimo būdo ir gyvenimo filosofijos kolizijų veik nekyla.

Jos tarpusavyje dailiai sugyvena ir net teikia tam tikrą teisuoliškumo pajautą. Tai, matyt,

Jono Petronio nuorauka

yra pagrindinis jų bruožas, tarsi neigiantis šv. Augustino apologetinio veikalo „Dievo miestas“ (De civitati Dei, 426 m.) nuostatas.

Anot šv.

Augustino, žmogaus egzistenciją lemia nuolat kamuojanti įtampa tarp „Dieviškojo“ ir „žmogiškojo“ miestų. Įprastos ir gal kiek nuvalkiotos priešybių poros (laisvė ir būtinybė, dvasia ir materija, aukojimasis ir savanaudiškumas ir t.t.) naujojo ateizmo šviesoje praranda bet kokią prasmę. „Civitas Dei“ triumfas pasaulio pabaigoje atidedamas neribotam laikui, nes naujasis ateistas jau dabar jaučiasi it dokumentus „Dieviškojo miesto“ klerkams pridavęs ir tik pilietybę patvirtinančio pažymėjimo laukiantis pilnateisis minimo miesto gyventojas.

Būtent tai — galimybė pačiam „priduoti dokumentus“ — naujiesiems ateistams yra prasmę atstojantis faktas.

Savarankiškumas ir galimybė rinktis yra jų vėliavos šūkiai dėl kurių jie pasiryžę (ne)aukotis. Naujieji ateistai patys gali nuspręsti kas yra gera, o kas — nelabai ir atitinkamai pasielgti. Tačiau ieškant tinkamo sprendimo nenutiks nieko

blogo, jei pasimelsi „kažkam“, tūnančiam anapus. Nors galima to ir nedaryti. Tai vadinama laisve rinktis.

Religija šiuo atveju yra puikus, tačiau ne vienintelis, vertybių aruodas, iš kurio galima pasirinkti sau tinkamą gyvenimo principą.

Atrankos procesų greitis dar tik įsibėgėja ir, teisybės dėlei, būtina pastebėti, kad rezultatai ne visuomet būna prasti. Tarkim, kad ir itin aktyviai propaguojamas savanorių judėjimas, kuriam negailima pinigų iš ES fondų. „Europietiška savanorystė“ neturi nė užuominos apie metafiziką, ten su žiburiu nerasite kokių nors „įpareigojimų iš Anapus“, tačiau negalima teigti, kad tokio formato rėmuose nuveikti darbai yra ydingi ar netarnauja visuotiniam gėriui. Kita vertus, naujojo ateisto „galimybė rinktis“ jo egzistenciją įprasminančią veiklą kartais įgauna ir sunkiai sveiku protu suvokiamų pavidalų, kuriuos galima būtų iliustruoti besisteigiančiomis naminių gyvūnėlių advokatų kontoromis ar gydytojų teisę daryti abortus ginančiomis draugijomis.

Padorus elgesys religijos atžvilgiu yra senojo darvinistinio ir naujai beužgimstančio ateizmo takoskyrą žymintis riboženklis.

Moralė su visais iš to išplaukiančiais veikimo bendruomenėje įpareigojimais perkeičiama į padoraus elgesio kodeksą. Etiką keičia etiketas, o Dievas tampa džentelmenu, kuriam nebūdingi iš tikėjimo šaltinių ateinantys „nepatogūs“ apibūdinimai (rūstus, baudžiantis, keliantis baimę ir t.t.)

Naujojo ateisto „etiketo kodekse“ nėra privalomos nuostatos neigti tikėjimą Dievu.

Jis puikiai sutaria su visais tikinčiaisiais ir gerbia jų nuomonę. Nes tikėjimas jam — tik nuomonė. Gi nuomonė, kaip žinia, nuolat kinta, todėl religinis turizmas ar sunkiai suvokiama sinkretika (o tiksliau, jovalas) taip pat ne svetimi naujajam ateistui. Paradoksalu, tačiau visai tikėtina, kad radikalus tradicinis ateistas, aktyviai neigiantis bet kokias religijos apraiškas, matuojant „dieviškuoju matu“ yra vertas didesnės pagarbos nei drungnas naujasis ateistas. „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!

Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“.

(Apr 3,16.)

SESIJA| 19

FARTES liberales

Petras Avižonis VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentas

Kai kuriems žmonėms šimtai ar net tūkstančiai kilometrų bet kuria kryptimi nuo namų – gyvenimo būtinybė. Kodėl? Ar kelionė – tai būdas pažinti save, ar tiesiog bėgimas nuo kasdienybės, nuo savęs, ir nuo įgrisusių socialinių vaidmenų? Apie kelionių filosofiją bei ryškiausius toli nuo namų išgyventus patyrimus kalbamės su VDU studijavusiais Goda ir Justu, kurie kiek pasispyrioję ir pasikuklinę sutiko pasidalinti savo nekasdieniais užsienietiškais įspūdžiais su žurnalo auditorija.

>>>>>>>>>>>>>>>>

20 |SESIJA

EKSKURSIJOS, TURIZMAS IR KELIONĖS PO (SAVO) PASAULĮ (DVIGUBAS INTERVIU SU BASTŪNAIS)

TURISTAI NEŽINO, KUR JIE BUVOJO. KELIAUTOJAI NEŽINOJO, KUR JIE KELIAUJA. PAUL THEROUX

SESIJA| 21

VISUOMENĖ

PRADĖJAU DAR LABIAU TIKĖTI, KAD NORINT BŪTI SPINOZIŠKU ŽMOGUMI BEI MĖGAUTIS GYVENIMU, REIKIA TAPTI AMORALIU. TAI NEREIŠKIA BŪTI BE VERTYBIŲ, TIK BE DOGMŲ.

Justas: Atsiprašau, jei tikėjaisi ilgesnių atsakymų. Mano lakoniškumas – ne tavo klausimų problema. Interviu reikia imti iš mažeikių, o ne iš neseniai studijas baigusių pašlemėkų. „Lietuvos rytas“ vis mėgsta kas pusę metų išspausdinti „Interviu su jaunu žmogumi“. Tai pats bukiausias dalykas pasaulyje... tad stengiausi atsakinėti tiksliai ir be ilgų tuščiažodžiavimų.

grįžimas į tam tikrą prarastą nekaltybės utopiją. Tada dar buvau gerokai per jaunas, kad galėčiau vertinti valstybes. Labiau žavėjo specifinės vietos: gražus tiltas, jaukus senamiestis ar linksmas atrakcionų parkas.

Aišku, be abejo, turint omeny mano beveik analinį žvilgsnį Iberijos pusiasalyje, reikia pripažinti, jog Ispanijoje tų žavių akimirkų buvo gausiausia.

Kada supratai, kad važiuoji nebe į ekskursiją, o kelionę? Koks tas „pirmasis kartas“, jeigu jis apskritai buvo tiek įsimintinas?

Goda: Nežinau. Nebuvo kažkokio momento, kai tai supratau. Ekskursijos būdavo mokykloje, kelionės – savu laiku ir savo noru. Tikrai nežinau, ką galima laikyti pirmąja kelione. Gal kažką iš pirmų „tranzavimų“ Lietuvoje arba pirmą vasarinį „pasitąsymą“ po Europą. Pirmos kelionės, palikusios neišdildomą įspūdį, irgi įvardinti negaliu. Nors gal tai buvo kelionė su kelionių agentūra į Slovakiją ir žygiai po Tatrus. Nori nenori pirmą kartą pamatyti kalnai įspūdį tikrai padaro. Kaip ir visiškai pūslėm nuėję padai.

Justas: Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau ekskursijoje – gal pradinėje mokykloje į gyvūnijos iškamšų muziejų Laisvės alėjoje? Niekada nemėgau ekskursijų – jos per daug suplanuotos, per daug nušlifuotos ir nuzulintos. Tikimybė patirti kažką autentiško – beveik nulinė. Juolab, manęs ir tradicinės turistų vietos netraukia. Mėgstu pilkus bjaurius užkampius, vietinės bohemos sambūrių vietas, keistas gatveles ir t.t.

Gidai ten neveda, o jei vestų, eičiau kitur.

Pirmoji kelionė buvo šeimos automobiliu aplink Europą. Gal buvau kokių aštuonerių tada? Dabar atrodo, kad visada norėjau keliauti, bet tas „visada“ tikriausiai ir prasidėjo nuo to karto su tėvais. Keliavome susiplanavę vien maršrutą, per kurias valstybes važiuosime – jokių iš anksto rezervuotų nakvynės namų ir pan., tik nuostabi improvizacija.

Ar visada jautei potraukį keliauti, ar jis atsirado kažkokiu konkrečiu momentu Tavo gyvenime?

Goda: Sunku pasakyti, iš kur tas noras keliauti. Iš pradžių turbūt labiausiai veikė noras pamatyti viską savo akimis. Viską, apie ką esi skaitęs ar matęs filmuose.

Justas: Pats sąmoningai supratau, kad man patinka bastytis, kai buvau antrame kurse. Jaučiausi pakankamai apsipratęs su „gyvenimu“ ir „laisve“, kad galėčiau keliauti vienas ir nepražūti, bei pakankamai nusivylęs lietuvišku studentišku gyvenimu, kad trokščiau ieškoti nuotykių kažkur toliau.

Kokie ryškiausi prisiminimai iš tos kelionės?

Kuri šalis tuo metu paliko didžiausią įspūdį?

Ar negalėtum nieko panašaus išskirti, nes visa patirtis (beje, kiek ji truko – mėnesį, du, pusmetį?) tavo atmintyje guli kaip vienas „Little big adventure“?

Justas: Tai guli galvoje kaip pavienių įspūdžių kratinys, kuris pasireiškia įvairiomis iš pasąmonės vis iškylančiomis akimirkomis.

Sunku ką nors specifiškai išskirti – liko tik didelė ekstazė kaskart atsidūrus kelyje, lyg

22 |SESIJA

Kas lietuviškame studentiškame gyvenime tave labiausiai nuvylė? Ar neradai grupės žmonių, kurie vietoj koliokviumo kartu su tavimi „ištranzuotų“ į Raganų kalną, ar, susiginčiję, kiek žmonių reikia Puntuko akmeniui apjuosti, išskubėtų to tikrinti empiriškai „čia ir dabar“?

Justas: Labiausiai nuvylė tam tikras primityvumas. Bet galbūt aš pats kaltas, kad neradau tokio gyvenimo, kokį įsivaizdavau pagal mane (pa)veikusią popkultūrą? Iš kitos pusės, tiek Suomijoje, tiek Ispanijoje studentiškas gyvenimas buvo pakankamai lengvai prieinamas netgi laikinam atvykėliui.

Ką vadinu primityvumu? Pirma, pačių studentų požiūrį, pagal kurį prisigerti „barake“ yra savarankiškumo ir laisvės viršūnė. Antra, universiteto vadovybės elgesį, kai nesugebama studentams suteikti sąlygų save išreikšti šiek tiek kūrybiškiau ir plačiau.

Kokie iš viso būdavo VDU renginiai? Universiteto naktis viename iš Kauno „pižonų“ klubų? Stovykla kažkur priemiestyje?

Formalus koncertas Centrinių rūmų salėje?

Ir tai visas kūrybiškumas, kuris pasireiškia liberaliausiame Lietuvos universitete?

Nenuostabu, kad tas Lietuvos liberalumas atrodo atkeliavęs iš Č. Dickenso laikų.

Kartais suskamba pavienis entuziastingas balsas kurti studentų „erdvę“ ar „klubą“, bet kuo tai baigiasi? Amžinu projektėliu,

Godos ir Justo asmeninio archyvo nuotr.

paskęstančiu universiteto biurokratijoje ir lėšų trūkume. Kartais vadovybė šiek tiek nori kažkaip plėsti studentų laisvalaikio galimybes, bet tas noras dažniausiai nebūna paremtas rimtesniu pasitikėjimu pačių studentų gebėjimais. Deja, sovietmečiu gimę „funkcionieriai“ nuo dabartinio jaunimo laisvalaikio yra kiek nutolę, tad galiausiai išeina nuobodus „kičas“ arba nieko.

P..S. Tamsta, pasižymi telepatiniais sugebėjimais. Puntuko akmens empirinis tikrinimas visgi vieną kartą vyko, būtent naktį prieš koliokviumą... Buvo ir įvairių pasekmių, tokių kaip pakeliui netyčia įlenkti „Achemos“ gamyklos vartai, bet kitos dienos žinių tas, ačiū Dionisui, nepasiekė.

Ar tavo keliones paveikė konkreti knyga, filmas ar kitas meninis-kultūrinis reiškinys? Ar išskirtum, pavyzdžiui, J. Kerouacko „On the Road“ ar H. S. Thompsono „Fear and Loathing in Las Vegas“? O gal apie juos susižinojai tik

keliaudamas, ieškodamas panašių į save?

Goda: Ne (juokiasi – aut. past.). Bet geras „roadtripas“ visada bus panašus į „Fear and Loathing in Las Vegas“.

Justas: Nemanau, kad viena knyga ar filmas gali įkvėpti esminius gyvenimo stiliaus pokyčius. Jei tai būtų tiesa, tada galbūt išties reikėtų uždrausti knygas kaip Anthony Burgesso „A Clockwork Orange“, nes vaikai perskaitytų ir eitų į gatves žudyti bobučių. Tais atvejais, kai meninis kūrinys įkvepia pokytį, tai būna tik paskutinis išorinis veiksnys, atitikęs jau suformuotą vidinį nusistatymą, kuris galbūt tiesiog anksčiau nebuvo sąmoningai išreikštas. Ar kažkas tokio, paklausk Jay Daniel Miningerio (VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojas – aut. past.).

Apie šiuos darbus sužinojau tik keliaudamas. Aišku, vėliau jie turėjo tam tikrą atgalinį poveikį, ypač H. S. Thompsono kūryba. Pradėjau dar labiau tikėti, kad norint būti spinozišku žmogumi bei mėgautis

gyvenimu, reikia tapti amoraliu. Tai nereiškia būti be vertybių, tik be dogmų.

Kaip toliausiai esi atsidūręs(-usi) nuo Lietuvos? Ar kada nors pajutai tiesioginį ryšį tarp nukeliauto atstumo ir Tėvynės ilgesio? Ar apskritai spėjai jį pajusti per laiką, kurį ilgiausiai esi išbuvęs(-usi) svetur?

Kiek toji išvyka truko – savaites, mėnesius, metus? Ką Tavo nuomone tas ilgesys reiškia? Gal jis ne Tėvynės, o „comfort zone“ ilgesys?

Goda: Namų ilgesys, man atrodo, priklauso ne nuo nukeliauto atstumo, o nuo fizinės ir dvasinės būklės. Kai viskas gerai, namų nė neprisiminsi. Kitaip būna, kai kas nors blogai. Tris dienas neradęs kur nusiprausti, svajoji apie dušą ir visas pasaulio higienos priemones, ypač tas, kurios atplautų juodus padus. Kai ilgai keliauji, kojos dvokia

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 23

VISUOMENĖ

nesvarbu, kiek jas beplautum. Riesdamasis paryčiais parke ant suoliuko svajoji apie savo lovą. Peršalęs svajoji apie naminį sultinį ir panašiai. Labiausiai namo norėjosi kartą Lisabonoje. Buvome dvi blondinės be vyro palydovo, todėl mus kiekviename žingsnyje grabinėjo arabai. Maža to, šeimininko (angl. host), pas kurį buvome apsistojusios, kambario draugas bandė mus apvogti. Užteko trijų dienų, kad miestas įgristų iki gyvo kaulo. Bėgome iš ten ir nesustojome, kol nepasiekėme Paryžiaus. Ilgiausios kelionės paprastai trukdavo apie tris mėnesius. Kol dar studijavau, visą vasarą prabūdavau kelyje. Dabar man patinka trumpesnės, bet daug patogesnės kelionės.

Justas: Jeigu Lietuvoje neturėčiau šeimos, visi artimi draugai būtų emigravę, o kelios mėgstamos vietos Kaune – nugriautos, abejoju, ar ilgėčiausi „tėvynės“. Galbūt aš tiesiog nudriskęs besielis šuva, nemylintis gimtosios žemelės, tačiau tėvynės, kaip kažkokio savaime mistinio traukos centro, sąvoka man atrodo, švelniai tariant, keista. „Tėvynę“ sudaro artimos vietos, artimi žmonės ir prisiminimai, nebent esi išskirtinai ideologiškai indoktrinuotas ir save tapatini su vėliava, simboliais ir panašiomis tuštybėmis.

Tad tai kažkas panašaus į tavo minėtą „comfort zone“, tik galbūt ne tiek materialine prasme, kiek noru susitikti su senais draugais bei troškimu grįžti į pažįstamas vietas, kuriose likę svarbių prisiminimų.

Kokie Tavo kelionės vietos ir maršruto pasirinkimo kriterijai: istorinės vietos, pramogos, sutinkami žmonės, viso to derinys ar kažkas kita? O gal pagrindinis kriterijus yra maršruto nebuvimas?

24 |SESIJA

GALBŪT AŠ TIESIOG NUDRISKĘS BESIELIS ŠUVA, NEMYLINTIS GIMTOSIOS ŽEMELĖS, TAČIAU TĖVYNĖS, KAIP KAŽKOKIO SAVAIME MISTINIO TRAUKOS CENTRO, SĄVOKA MAN ATRODO, ŠVELNIAI TARIANT, KEISTA.

Goda: Dabar – kaina ir patogumas.

Anksčiau keliaudavau bet kur, svarbu, keliauti.

Aišku, visų pirma norėjosi gerai išnaršyti Vakarų Europą. Paskui lankydavau draugus.

Tolimesnėms kelionėms neturėdavau pinigų ir kompanijos. Dabar kartą per metus važiuoju į kokią nors naują vietą, o kitus kartus – į koncertus, festivalius arba pas draugus.

Justas: Kalba yra pagrindinis, didžiulis ir bjaurus pasirinkimo kriterijus. Tai vos ne kaip tam tikras pasaitėlis. Tada dar vizos.

Jei būčiau Reinas Raudas ir mokėčiau keliasdešimt šimtų kalbų, tikriausiai ir mano maršrutai atrodytų kitaip. Aišku, nereikia nuvertinti ir finansų. Bet atmetus visas neišvengiamas pragmatines banalybes, galiausiai renkiesi pagal įdomumą, aktualumą ir, svarbiausia, pagal intuiciją. Esu įsitikinęs, kad šio šamaniško elemento visiškai atmesti niekada negalima. Būdamas „ten“ paprasčiausiai trankausi pagal nuogirdas, kvapą ir kur akys veda.

Ar keliauji vienas(-a), ar dažniau su kompanija? Ar tai ta pati žmonių grupė, o gal vienas patikimas draugas(-ė)? Ar yra kokybinių skirtumų tarp keliavimo vienam ir draugėje? Gal tik atsidūręs vienas svetur gali pasijusti tarsi būtum nuogas tarp

vilkų? Jie uostinėja ir Tu nežinai, sudraskys, ignoruos ar priims į savo gaują?

Goda: Anksčiau daugiausiai keliaudavau su ta pačia drauge, dabar – kaip papuola.

Visi didieji keliautojai dabar tupi kur nors užsienyje. Padirba pusmetį, tada keliauja. O likę Lietuvoje – arba su vaikais, arba neturi pinigų. Sunku rasti, kas keliautų kartu. Viena niekur toli nesu keliavusi, tik Lietuvoje. „Tranzuoti“ pradėjau nuo 15 metų, lakstydavau visur pirmyn atgal po Lietuvą per draugus.

Justas: Keliauti su kompanija lengviau, bet nori nenori tada daug mažiau pasineri į naują aplinką. Su draugais atsiveži savo pačių nedidelį pasaulį – savitą kalbą, savas istorijas, nuotykius ir išgyvenimus.

Tada būdamas kitame kultūriniame krašte vis vien turi savo šventę, kuri visada su tavimi. Ji neišvengiamai tampa tam tikru kelionės gravitaciniu centru. Taip kartais būna linksmiau, bet dažnai apriboji naujų patirčių ir iššūkių srautą. Iš kitos pusės, su draugais kartais būna daugiau drąsos imtis nutrūkgalviškesnių dalykų. Nežinau, ar šioje situacijoje įmanoma rasti aukso vidurį – galbūt tiesiog reikia atsirinkti prioritetus ir savęs paklausti – ko aš noriu iš kelionės?

Man gal visgi labiau patinka keliauti vienam. Niekas tavęs nestabdo ir neragina: ką gauni – tas tavo, ką pameti – pats kaltas.

Geriau pajunti savo ribas ir gali lengviau jas peržengti.

Koks įvykis iš visų kelionių buvo įsimintiniausias?

Goda: Nutiko daug visokių juokingų, įsimintinų įvykių. Kartą dviese bandėme miegoti parke Milane. Vakaruose daug kur parkai naktį užrakinami. Pasislėpėm po krūmais ir laukėm, kol visi išeis. Kai parką užrakino, atsigulėm ant pievutės šešėlyje ir bandėm miegoti. Su miegmaišiu karšta, be miegmaišio gelia uodai. Po kiek laiko užmigom, bet mus pažadino keistas garsas. Pasirodo, įsijungė pievutės laistytuvai. Visas parkas naktimis automatiškai laistomas. Miegoti nėra kur, nes ant tavęs purškia vandenį. Išeiti irgi negalime, nes užrakinta. Laimė, pro šalį ėjo policininkai, tai prisiprašėme, kad išleistų. Išėjome pikti ir šlapi. Vėliau atradome „couchsurfingą“ (keliautojus į savo namus priimančių žmonių socialinį tinklą – aut. past.), tad parkuose miegoti nebereikėjo.

O kartą miegojome palapinėje kažkur Austrijos arba Vokietijos Alpėse, prie kažkokio kurorto. „Tranzuoti“ kalnų keliukais sekėsi gana lėtai, bet neliūdėjome, nes visur buvo labai gražu. Kai sutemdavo, statydavome palapinę kur papuola (kartais daugiau statmenai nei horizontaliai) ir miegodavome. Tąkart netoli nuo kelio buvo labai graži žalia pievutė šalia upės. Ten ir įsikūrėme, dar ryte išsimaudėme upėje.

Pirmas „susitranzuotas“ vyras paklausė, kur

praleidome naktį. Parodėme pirštu į pievutę, o jis pakraupo. Pasirodo, ten aukščiau yra užtvanka ir tą pievutę kas antrą naktį užlieja.

Mes pataikėme ir nenuskendome.

Dar buvo labai juokinga, kai pirmą kartą išvažiavę su „pigiais“ (padirbtais) „InterRail“ bilietais tame pačiame vagone sutikome rusę su taip pat lietuvių gamintu „pigiu“ „InterRail“ bilietu. Pasirodo, lietuviai tokiais bilietais tada pusę Europos aprūpino. Dabar su padirbtais bilietais jau mažai kas važiuoja, nes patobulėjo bilietų tikrinimo įranga (anksčiau bilietą žymėdavo skylamušiu, dabar skaito elektroniniu būdu). Be to, lenkai jau gerai žino, kad jei lietuvis, tai tik su padirbtu bilietu ir gali važiuoti, todėl iškart prašo kyšio.

Dar gana smagu praustis traukinio tualete.

Ypač plauti kojas. Norint, kad bėgtų vanduo, reikia koja spausti pedalą. Tai įsivaizduokite: viena koja spaudi pedalą, o kitą šiaip ne taip užkeli į kriauklę. Jei traukinys juda tiesiai, viskas tvarkoje. Jei įvažiuoja į posūkį, skrendi per visą tualetą ir trenkiesi į sieną. Bet ką daugiau daryti, jei smirdi?

Justas: Įsimintiniausi įvykiai dažniausiai būna tie, kuriuos pasakoji bare prie viskio, o ne rašai „Word“ faile. Keletą iš jų tu esi girdėjęs – garsiai ir viešai jų atkartoti kol kas nedrįsčiau. Abejoju, ar skaitytojui jie būtų įdomūs – asmeniniai moraliniai nusižengimai labai greitai netenka žavesio.

Buvo keista gyventi Niujorko oro uoste penkias paras su penkiais doleriais; tuščia pinigine žadėti didelį kyšį policijos aikštelės prižiūrėtojui, kad atiduotų konfiskuotą

MAN GAL VISGI LABIAU PATINKA KELIAUTI VIENAM. NIEKAS TAVĘS NESTABDO IR NERAGINA: KĄ GAUNI – TAS TAVO, KĄ PAMETI – PATS KALTAS. GERIAU PAJUNTI SAVO RIBAS IR GALI LENGVIAU JAS PERŽENGTI.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 25

VISUOMENĖ automobilį, o tada, vartams prasivėrus, minti pedalą ir kuo greičiau nešdintis; Ispanijoje iš policijos būstinės vogti plastikinę užkardą vidury nakties (suprask, reikėjo suvenyro būstui); Indijoje paryčiais maudytis uždraustame paplūdimyje ir vėliau aiškintis, jog turiu diplomatinę neliečiamybę, nes esu Lietuvos ambasadorius Kočyje (uostamiestis Indijos pietuose, Keralos provincijoje – aut. past.) ir taip toliau ir panašiai. Nežinau, kodėl tiek susidūrimų su teisėsauga. Aš – už viešąją tvarką ir saugumą.

BUVO KEISTA GYVENTI NIUJORKO ORO UOSTE PENKIAS PARAS SU PENKIAIS DOLERIAIS; TUŠČIA PINIGINE ŽADĖTI DIDELĮ KYŠĮ POLICIJOS AIKŠTELĖS PRIŽIŪRĖTOJUI, KAD ATIDUOTŲ KONFISKUOTĄ AUTOMOBILĮ...

Koks įsimintiniausias kelionėse sutiktas žmogus? Ar manai, kad panašių galima sutikti ir Lietuvoje?

Goda: Šiaip visokių žmonių teko sutikti. Gerų ir nelabai. Paskutinis puikus kelionėje sutiktas žmogus buvo toks australas. Susipažinome Ukrainoje, buvome apsistoję tuose pačiuose nakvynės namuose (angl. hostel). Pasiūliau jam, kadangi buvo atsidūręs visai netoli, apsilankyti ir Vilniuje. Kai atvažiavo, tai liko beveik trims savaitėms, net kai aš išvykau savaitei į Angliją. Tvarkė butą, šėrė katę. Dabar metams išvyko į Kiniją mokyti anglų kalbos.

Justas: Visur yra įdomių žmonių, bet kelionės tiesiog padidina tikimybę jų sutikti.

Ir kuo egzotiškesnė kelionė, tuo labiau. Savo šalyje lengva įkristi į kasdienybės rėmus ir apriboti naujų pažinčių srautą. Judėdamas dažnai sutinki kitus daug keliaujančius žmones, kurie paprastai turi šiek tiek labiau „nupušusias“ asmenybes ir daug gerų istorijų, ypač jei tai vyresni keliautojai.

Negalėčiau išskirti vieno žmogaus. Esu sutikęs daug mane nustebinusių asmenybių: seną jogą, kadaise priklausiusį ekoteroristų grupuotėms; septintą dešimtį įpusėjusią magistrantūros studentę, vis dar sėkmingai gyvenančią pagal visus praeito amžiaus San Francisko hipių principus; Jėzaus apaštalą, gydantį maldomis; valkatą, turintį filosofijos mokslų daktaro laipsnį (diplomo nemačiau, bet bent jau apie Schopenhauerį ir panašius veikėjus žmogus žinojo įspūdingai daug).

Būtų galima vardinti daug, bet popieriuje tie žmonės vis vien niekada neatrodys taip, kaip tikrovėje.

Ar skiriasi požiūris į tokius keliautojus kaip tu įvairiose šalyse? Gal vienose labai atkreipiamas dėmesys, noriai padedama, o kitose šnairuojama ar ignoruojama, nes esi vienas iš daugelio keistenybių nestokojančių svečių? O gal gauni dėmesio vien todėl, kad esi Kitoks?

26 |SESIJA

Goda: Daugmaž panašus. Jei būčiau kur nors tikrai toli nukeliavusi, į kokią nors visai egzotišką šalį, galėčiau labiau palyginti, dabar gi nėra ką.

Justas: Žinoma, kad skirtingas, jau vien dėl kiekvienos šalies kultūrinių skirtumų.

Kai esi kur nors tolimame krašte vienintelis baltaodis per pastarąjį pusmetį, tai nori nenori susilauki daug dėmesio dėl savo kitokios išvaizdos. Tas dėmesys, bent jau pagal mano lankytas vietas, be didelių išimčių labai teigiamas. O kai atsiduri vietose, kurios prie turistų pripratusios labiau, tai ir to dėmesio mažiau arba jis pagrįstas vien komerciniais sumetimais. „Kiekviena kelionė yra kelionė ne į svetimą šalį, bet į save“. Kiek tokioje nuvalkiotoje frazėje tiesos? Ar grįždavai pasikeitęs(-usi), ar Lietuvoje sutikta kasdienybė grąžindavo savastį į anksčiau buvusias ribas? O gal pasikeitimas ir jo pojūtis užklupdavo dar būnant svetur?

O galbūt kelionė – tai bėgimas nuo kasdienybės, nuo savęs ir įgrisusių socialinių vaidmenų, kuriuos norom nenorom namuose privalai atlikti? Ar apskritai įmanoma atsidurti ir ilgesnį laiką prabūti kažkur taip, kad viskas netaptų rutina su nuspėjamu rytojumi?

Goda: Sunkus klausimas, tingiu atsakinėti (juokiasi – aut. past.).

Justas: Į visus klausimus atsakymas būtų „Taip“, išskyrus į paskutinį, kuris jau pats sau sufleruoja „Ne“, nes viename sakinyje tuo pačiu metu kalbama ir apie „ilgesnį laiką“, ir „nenuspėjamumą“ – tikras oksimoronas (juokiasi – aut. past.).

Ką Tavo manymu duoda ir ką asmeniškai Tau davė kelionės ar viena konkreti iš jų?

Goda: Man kelionės yra poilsis. Nesvarbu, kad sunku, kad keliaudamas mažai miegi, prastai valgai ir dažniausiai būni pavargęs. Man tai yra poilsis nuo nuobodulio.

Justas: Nežinau, neatsakinėsiu į šitą klausimą. Kiekvienas žmogus iš kelionių pasiima kažką labai asmeniško, neįmanoma nuspėti, kas paskiram individui tai galėtų būti. Man pačiam čia neva reikėtų užsiimti savo nuostabių savybių vardinimu? Nors aš ir „pižonas“, tačiau tokio dugno dar nepasiekiau (juokiasi – aut. past.).

Hmmm, sakykim, galbūt kelionės mane išvedė iš doros kelio ir dabar esu daug

labiau prasigėręs, pasileidęs bei amoralus šunsnukis nei kadaise. Baisu.

Kur ir kodėl dar norėtum nukeliauti per savo gyvenimą? Kur norėtum būtinai sugrįžti? Gal jau esi sugrįžęs (-usi) į tą pačią vietą ir galėtum pasakyti, kad patirtas įspūdis ne ką ne menkesnis nei pirmąkart?

Goda: Visur. Tame pačiame Berlyne ar Paryžiuje dar daug ko nemačiau. Be to, praėjus keleriems metams tos pačios vietos vėl įdomios. Pavyzdžiui, mielai grįžčiau į Barseloną, jau seniai ten nebuvau.

Justas: Pfff, tiek daug tų vietų, kur norėčiau dar pabūti, kad net nėra prasmės jas vardinti. Būtinai tikiuosi dar daug kartų sugrįžti į Ispaniją – man tai visada liks pasakų kraštas. Bet dėl grįžimų, vėlgi, ne vietos, bet ten sutikti žmonės kuria nepaprastas patirtis.

Vieta – tai tik katalizatorius. Tad labiau už viską norėčiau „sugrįžti“ į susitikimus su daugybe senų draugų, išsibarsčiusių po svietą.

ESU SUTIKĘS SENĄ JOGĄ, KADAISE PRIKLAUSIUSĮ EKOTERORISTŲ GRUPUOTĖMS; SEPTINTĄ DEŠIMTĮ ĮPUSĖJUSIĄ MAGISTRANTŪROS STUDENTĘ, VIS DAR GYVENANČIĄ PAGAL PRAEITO AMŽIAUS SAN FRANCISKO HIPIŲ PRINCIPUS; JĖZAUS APAŠTALĄ, GYDANTĮ MALDOMIS...

Ar galėtum pasakyti, kad visur žmonės yra tie patys, su tais pačiais rūpesčiais, su tais pačiais norais? Ar visgi skirtumas stiprus?

Goda: Žmonės visur tie patys. Ir geri, ir blogi. Visur yra savų šiknių ir paprastų, gerų žmonių, kurie tau linkę padėti.

Justas: Žinai, labai priklauso, kokiu atstumu žvelgsi į problemą. Jeigu viską interpretuosi labai plačiai ir abstrakčiai (maždaug kaip tai daro postkolonializmo šarlatanizmas), tada taip, visur žmones kankina tos pačios bėdos: išgyvenimas, pritapimas, santykiai ir panašiai. Tačiau jei „prizoominsi“ labai arti, tų problemų išraiškos tarp kultūrų gali būti nesuderinamai skirtingos. Trumpai tariant, tam tikri abstraktūs bendrumai egzistuoja, tačiau jų specifinės išraiškos gali skirtis kaip diena ir naktis.

Maldauju, mestelk man ir skaitytojams kokį konkretų specifinių išraiškų, galinčių skirtis kaip diena ir naktis, pavyzdį iš Indijos, Ispanijos ar kokios kitos politinio žemėlapio teritorijos!

Justas: Ak, tu senas šunsnuki, negali tiesiog mano abstrakčių išvedžiojimų nekritiškai priimti kaip Tiesos ir vien tik Tiesos? Kur tavo tikėjimas? Geriau būčiau sakęs „visi visur visada vienodi“.

Imkime komišką pavyzdį: estetinė išvaizda visur turi tam tikrą reikšmę. Lietuvoje vienas iš estetikos bruožų – įdegusi

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 27

VISUOMENĖ

KAS IŠ TO, KAD ŽMOGUS VASAROMIS IR KOMANDIRUOČIŲ METU YRA IŠMAIŠĘS PUSĘ GAUBLIO, JEIGU JIS NETURI PROTINIŲ RESURSŲ TAS PATIRTIS PAVERSTI GILESNĖMIS ĮŽVALGOMIS? TAIP PAT, KOKIA NAUDA IŠ „KELIAVIMO“, JEIGU TAI VISO LABO LĖBAVIMAS UŽSIENY?

oda, todėl merginos ir vaikinai skrudinasi soliariumuose iki visiško „suapelsinėjimo“.

Indijoje vienas iš perkamiausių grožio produktų – odą balinantis kremas. Yra netgi speciali lytinių organų blukinimo priemonė. Reklamose – vien blykstėmis ir „photoshopu“ nudailinti modeliai.

Taigi Lietuvoje ir Indijoje estetinis savęs pateikimas yra bendras bruožas, odos spalva – bendra bruožo kategorija, tačiau tos kategorijos išraiška abejose šalyse pasireiškia visiškai priešingomis spalvų gamos pusėmis.

Aiškinama, kad universaliausias pojūtis – romantinė meilė. Tačiau vakarietiška jos išraiška labai sutelkta į įsimylėjusį individą ir meilės objektą, daugiausia svarbos suteikiama jausmų laisvei. Tradicinis

28 |SESIJA

Indijos variantas daug labiau paremtas įsipareigojimu šeimai bei artimiesiems, individualumas paliekamas tolimame plane. Europiečiui šeimų organizuotos santuokos būtų lygiai taip pat nesuprantamos kaip tradicinių pažiūrų indui begalinis partnerių keitimas.

Beje, po laiko atsiprašau už tokių nedovanotinų bendrybių kaip „Indija“, „indai“ ir „Europa“ vartojimą. Kartais taupant vietą be tuščių apibendrinimų išsiversti neišeina. Indija ir indai, be abejo, toli gražu nėra vientisas kultūrinis/ lingvistinis/ etninis darinys.

Tavo pasirinktas kelionės tipas – be gido, be kelionių agentūrų – turi daugiau privalumų (laisvė) ar trūkumų (nepamatai

to, ką toji šalis gali pasiūlyti geriausia)?

Jei turėtum neribotą kiekį pinigų, ar rinktumeisi tokias pat keliones kaip anksčiau, ar pultum į kelionių agentūros biurą, o po to į kosmetikos parduotuvę išsirinkti kremo nuo saulės?

Goda: Žinoma, daugiau privalumų. Jei turėčiau daug pinigų, į kelionių biurą nepulčiau, bet miegočiau patogiuose nakvynės namuose (angl. hostel), gerai valgyčiau. Be to, galėčiau nuskristi į tolimas šalis, į kurias jau „nenutranzuosi“ ir traukiniu nenuvažiuosi. Beje, ne visos kelionių agentūros blogos. Yra tokie „Young Pioneer Tours“. Važiavau su jais į Černobylį. Čia tokia alternatyvi agentūra.

Pritraukia išskirtinai vien įdomių žmonių, tad susirinkusi grupė buvo labai smagi.

Tikiuosi kada nors turėti daugiau pinigų ir važiuoti su jais į Š. Korėją ar Iraną.

Justas: Manau, reikia skirti sąvokas „kelionė“ ir „turizmas“. Kelionė turi būti kuo labiau spontaniška ir asmeniška.

Turizmas yra tau iš anksto paruošto produkto suvartojimas pagal visas konsumerizmo taisykles. Nesiimsiu spręsti, kuris geriau ar blogiau – tegul visi renkasi pagal poreikius. Aš asmeniškai noriu patirti kuo labiau pavienį gyvenimą, todėl vartoti konvejeriu štampuojamus turizmo patiekalus man būtų nelogiška.

Ar bendraudamas su žmonėmis jauti skirtumą, kad „va šitas nėra niekur rimtai keliavęs, todėl nesupranta ar nesupras to ar ano“? Ar įgyta patirtis atsispindi (ne)verbalikoje komunikacijos metu? Ar apskritai ribinė patirtis, patirta kelionėje ar ne kelionėje, atskiria žmogų nuo saugiai „significant others“ susuktame lizdelyje tunkančio žmogystos?

Goda: Ne. „Durnam“ žmogui jokios kelionės nepadės, jis vis tiek bus „durnas“.

Justas: Oi, Jėzau, palauk, reikia pirma terminus išsiversti, psichoanalizės paskaitų konspektus peržvelgti, paprašyti dėstytojo konsultacijos, o tada gal ir atsakyti kažką pavyks (juokiasi – aut. past.).

Bendraudamas jauti skirtumą tarp „išmintingų“ žmonių ir ne tokių „išmintingų“. Keliavimas yra tik vienas iš būdų šiai retai savybei ugdyti – gaila, bet ir šitas metodas neteikia garantuotų rezultatų. Dažnai žmonės statistiškai būna aplankę kelias dešimtis valstybių, bet pažiūros jų – pločio sulig bulvių lauku. Kas iš to, kad žmogus vasaromis ir komandiruočių metu yra išmaišęs pusę gaublio, jeigu jis neturi protinių resursų tas patirtis paversti gilesnėmis įžvalgomis?

Taip pat, kokia nauda iš „keliavimo“, jeigu tai viso labo lėbavimas užsieny?

Beje, aš čia kritikuoju ne tiek patį alkoholį, kiek besaikį ir sustabarėjusį jo

vartojimą, kai šis ugninis vanduo būna ne būdas praturtinti patirtį, bet tikslas pats savaime. Tad negalvok, kad aš juodas veidmainis (juokiasi – aut. past.).

Pavyzdžiui, esu kartą sutikęs jauną merginą, kuri su kelionių agentūroje dirbusia mama buvo išmaišiusi labai daug valstybių nuo ankstyvo amžiaus. Ir kas iš to?

Jos išvados skambėdavo šitaip: „Visi žydai – bjaurybės“, „Visi italai – paršai“ arba „Visi lenkai – „durniai“. Po velnių, jeigu pats žmogus – bjauri išparšusi kvailybė, tai tampyk tu jį, kur nori, vis vien menkai kas pasikeis.

Mano išvada būtų tokia: ribinės patirtys padidina tikimybę, kad žmogus truputį praplės akiratį, bet vis vien reikia turėti tam tikrą gebėjimą šias patirtis perdirbti į žinias bei gilesnį mąstymą.

NE VIETOS, BET TEN SUTIKTI ŽMONĖS KURIA NEPAPRASTAS PATIRTIS. VIETA – TAI TIK KATALIZATORIUS.

Na ir pabaigai, kokie ateities planai (juokiasi – aut. past.)?

Goda: Ateities planai – keli festivaliai ir koncertai. O kita rimtesnė kelionė visai galėtų būti į Islandiją, girdėjau, bus tiesioginių skrydžių iš Vilniaus. Tik reikia pasitaupyti pinigų. Daugmaž panašiai kainuotų ir aplankyti tą australą Kinijoje. Dar planuoju grįžti į Portugaliją ir ištaisyti pirmą nenusisekusį įspūdį. Atsirado ten gyvenančių draugų, tad reikia naudotis proga.

Justas: Naujoji Zelandija būtų nerealu.

Dėkoju už pokalbį.

SESIJA| 29

PASAULIS Birutė Birgelytė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentė

30 |SESIJA

(NE)ATRASTA

SOMALIJA Pasak Jungtinių Tautų (JT) Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro Somalyje (UN–OCHA Somalia) vadovės Kiki Gbeho, 2011 m. vasarą Afrikos ragas (angl. Horn of Africa) buvo pripildytas „mirtinu kokteiliu“. Tokiu vaizdžiu žodžių junginiu ji apibūdino vieną iš didžiausio masto sausros krizių per pastaruosius 60 metų, kuri ypač smarkiai paveikė Somaliją (Gettleman, 2011). Padėties regione sudėtingumą taip pat lėmė kiti du „mirtino kokteilio“ komponentai: tebesitęsiantis karinis konfliktas Somalio Respublikos teritorijoje bei aukštos kainos – ypač maisto produktų – vietinėje rinkoje. Somalijos krizės atvejis yra reikšmingas, nes nepaisant to, jog tai buvo viena iš labiausiai gvildenamų to meto temų užsienio žiniasklaidoje, jis vis dar nėra sulaukęs atitinkamo akademinio dėmesio.

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaidą, visų pirma reikėtų pasakyti, kad Somalijos krizės tema iš esmės neegzistavo: įvedus į „Google“ paieškos sistemą raktažodžius „Somalijos krizė“, nėra nurodoma nė viena internetinė svetainė, kuri atitiktų užklausą. Paprastas klausimas: „Kodėl?“ Paprastas atsakymas: „Somalija – tai nestandartinės lietuvių kalbos terminas.“ Šis paprastas atsakymas kelia kitą paprastą klausimą: „Kokia tada prasmė jį vartoti?“ Atsakymas į šį klausimą kur kas sudėtingesnis: „Somalija – tai somaliečių gimtosios kalbos terminas (som. Soomaaliya), apibūdinantis jų valstybę, atspindintis jų gyvenamąsias etnines žemes, kurių gana didėlė dalis įeina į kaimyninių valstybių – Kenijos bei Etiopijos – sudėtį.“ Taigi terminas „Somalija“ peržengia geografines Somalio Respublikos ribas: jis ne tik pažymi, kad humanitarinė krizė padarė įtakos skirtingose valstybėse tebegyvenantiems somaliečiams, bet tuo pačiu ir išryškina, kad krizės sudėtingumą stipriai nulėmė politinė suirutė Somalyje – ypač vietinės teroristinės grupuotės Al Shabab, turinčios saitų su tarptautine Al Quedos teroristine organizacija, veiksmai, nukreipti prieš humanitarinės pagalbos kompleksišką koordinavimą valstybės teritorijoje.

Šis gana sudėtingas termino „Somalija“ aiškinimas parodo, kad kalbant apie Somalijos krizę, būtina atkreipti dėmesį į skirtingus žiniasklaidos diskurso aspektus, kurie lemia, kokią galime atrasti humanitarinę krizę, paveikusią somaliečius, plačiame sociopolitiniame bei ekonominiame kontekste. Tolesnėje straipsnio dalyje bus trumpai apžvelgti keli tokie (ne)atradimai, išryškėjantys užsienio žiniasklaidos reportažuose apie Somalijos krizę, kurie buvo publikuoti vaizdo klipų svetainėje „YouTube“ bei Robino Hammondo fotoreportaže „Drought crisis in Somalia – in pictures“ (liet. „Sausros krizė Somalijoje – nuotraukose“), išspausdintame britų dienraštyje „The Guardian“ 2011 m. liepos 14 d.

Pirmasis (ne)atradimas: Yra tiesioginis ryšys tarp naratyvinių priemonių, naudojamų reportažuose apie globalias krizes, ir jų poveikio visuomenės atjautai krizių aukoms. Informaciją apie globalias krizes būtina pateikti nekonvencionalia forma, antraip publika ne tik nesidomės jos turiniu, bet ir bus abejinga krizių aukoms.

Nekonvencionali forma nereiškia, kad tradicinės naratyvinės priemonės turėtų būti užmirštos. Pavyzdžiui., nevyriausybinės

http://foter.com nuotr.

organizacijos „Concern Worldwide“ video reportažas įrodo, jog šios priemonės yra veiksmingos, jei tik yra atitinkamai pakeičiamos, siekiant išryškinti Somalijos krizės atvejo unikalumą. Reportažo turinio struktūra yra grįsta schematiška „4 elementų sausros formule“ (Moeller, 1999): (1) žmonės turi mirti iš bado; (2) paprastos priežastys ir paprasti sprendimai; (3) pasakėčios fabula ir (4) bauginantys vaizdai. Tačiau schematiškumo pojūtis yra susilpninamas, sukeičiant elementų tvarką, panaudojant tik kai kuriuos jų komponentus bei pasitelkiant kitas alternatyvias žurnalistines praktikas, tokias kaip: prisirišimo žurnalistiką (angl. journalism of attachment; Bell, 1998; Tumber ir Prentoulis, 2003), atstovavimo žurnalistiką (angl. advocacy journalism; Atton, 2004; Platon ir Deuze, 2003), moralės žurnalistiką (angl. moral journalism; Wiesslitz ir Ashuri, 2011) bei globalią žurnalistiką (angl. global journalism; Fürsich, 2002).

Antrasis (ne)atradimas: Objektyvumo, kaip profesinės normos žurnalistikoje, statusas yra diskutuotinas. Visi analizuojami reportažai pristato įvykius Somalijoje emociniame lygmenyje, taip atspindėdami pastarojo meto diskusijas

VIENAS IŠ AKIVAIZDŽIAUSIŲ VISŲ REPORTAŽŲ BRUOŽŲ – DOMINUOJANČIO AUKŲ KODO, GRĮSTO LYČIŲ STEREOTIPAIS, NAUDOJIMAS. YPAČ PASTEBIMAS VAIKŲ, KAIP KRIZĖS IKONŲ, STATUSAS. PAVYZDŽIUI, HAMMONDAS NAUDOJA VAIKŲ ATVAIZDUS NET 15-KOJE IŠ 17-KOS SAVO NUOTRAUKŲ.

dėl objektyvumo statuso, kaip profesinė norma (Tumber ir Prentoulis, 2003; Boudana, 2010). Kertinė sąvoka šioje diskusijoje – naujienų vertybių feminizacija (Tumber ir Prentoulis, 2003), kuri pažymi emocijų ir subjektyvių įžvalgų svarbą, pristatant įvykius. Pasirinkdami pateikti informaciją apie įvykius Somalijoje tokia forma, reporteriai išryškina padėties šalyje kritiškumą, sužadina atjautą somaliečiams bei skatina imtis pagalbos veiksmų.

Trečiasis (ne)atradimas: Analizuotuose reportažuose sugretinami bei susipina tiek stereotipinis, tiek ir nestereotipinis somaliečių atvaizdavimas. Vienas iš akivaizdžiausių visų reportažų bruožų – dominuojančio aukų

kodo (Höijer, 2004), grįsto lyčių stereotipais, naudojimas. Ypač pastebimas vaikų, kaip krizės ikonų, statusas. Pavyzdžiui, Hammondas naudoja vaikų atvaizdus net 15-koje iš 17-kos savo nuotraukų. Šis stereotipiškumas yra subalansuojamas nestereotipiniu aukų vaizdavimu. Pavyzdžiui, Al Jazeeros reportažo pagrindinė kalbėtoja – somaliečių kilmės manekenė Iman – išsako mintį, jog Somalijos moterys yra pajėgios veikti, siekdamos pagerinti padėtį šalyje, ir kad jos neturėtų būti vertinamos kaip bejėgės būtybės, kuriomis reikia ypač rūpintis. Kitas pavyzdys: „Democracy Now!“ komanda

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 31

PASAULIS

OBJEKTYVUMO, KAIP PROFESINĖS NORMOS ŽURNALISTIKOJE, STATUSAS YRA DISKUTUOTINAS. ANALIZUOJAMI REPORTAŽAI PRISTATO ĮVYKIUS SOMALIJOJE EMOCINIAME LYGMENYJE, TAIP ATSPINDĖDAMI PASTAROJO METO DISKUSIJAS DĖL OBJEKTYVUMO STATUSO.

pateikia somaliečio vyro, maitinančio kūdikį, vaizdą. Šis vaizdas signalizuoja, kad vyrai yra taip pat labai pažeidžiami tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, kadangi kartais jų pagalba apsiriboja beveik vien tik viltimi, jog jų artimieji išgyvens. Šie du pavyzdžiai pažymi, kad norint iš tikrųjų suprasti, kas tada vyko Somalijoje, būtina atsisakyti diskriminacinės perspektyvos bet kokio amžiaus bei lyties somaliečių atžvilgiu.

Ketvirtasis (ne)atradimas: Verbaliniai ir vizualiniai kenčiančių vaikų paveikslai (bei įvaizdžiai) gali būti traktuojami kaip psichologinės manipuliacijos priemonė, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į situaciją šalyje. Kaip jau buvo minėta, vaikai yra patys populiariausi visų reportažų

32 |SESIJA

veikėjai. Tiek verbalinių, tiek vizualinių jų paveikslų naudojimas yra tikslingas: matydama ir girdėdama tiek daug kenčiančių nekaltų vaikų vaizdų, publika yra labiau linkusi patikėti, jog padėtis Somalijoje iš tikrųjų yra kritiška. Ji gali jausti pareigą padėti ne tik jiems, bet ir suaugusiems somaliečiams, nepaisant jų amžiaus ir lyties. Taigi čia dar išryškėja moralinis imperatyvas: „Padėk kenčiančiam žmogui.“ Penktasis (ne)atradimas: komunikacinė vizualinių vaizdų, pateikiamų reportažuose apie globalias krizes, vertė – tai sudėtingų balanso tarp naujienų vertybių paieškų rezultatas.

Hammondo fotoreportažo analizė iš karo fotožurnalistikos pozicijų išryškino santykių tarp propagandos, sim-

bolikos bei estetikos sudėtingumą bei jų įtaką reportažo informacinei vertei. Kertinis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti, analizuojant jo reportažą, yra toks – ko jis iš tikrųjų siekia: ar perteikti informaciją apie kritinę padėtį Somalijoje, ar estetinio sužavėjimo savo darbu? Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti nebeįmanoma, kadangi simboliai, kurių gausu Hammondo fotoreportaže, gali būti skirtingai interpretuojami. Šį klausimą taip pat reikėtų vertinti platesniame kontekste. Kalbėdamas apie karo žurnalistikos ypatumus, Griffinas (2010) tvirtino, kad karo fotožurnalistika – tai CNN principu veikiančių žiniasklaidos priemonių pirmtakė. Siekiant išsiaiškinti, kaip karo fotožurnalistikos padėtis pasikeitė, įsivyravus „24 valandos per savaitę (24/7)“ naujienų formatui, ir kaip šis pokytis išryškėja videoreportažuose apie Somalijos krizę, pravartu būtų plačiau išnagrinėti šį ryšį.

(Ne)atradimų sąrašą apie 2011-ųjų Somalijos krizės atvejį žiniasklaidos diskurse dar būtų galima pratęsti keliais punktais.

Pavyzdžiui, atskiras komentaras turėtų būti skirtas ideologiniam reportažų apie krizę turiniui, kurį atspindi sąvokos: „politinis imperatyvas“, užkoduotas termine

„CNN efektas“ (Freedman, 2000; Robinson, 2002) bei kontrinformacija, užkoduota termine „Al Jazeeros“ efektas. Ši ideologinė priešprieša, grįsta binarine opozicija Vakarai vs. Kiti, išryškina, kad Vakarų žiniasklaidos monopolis globalioje žiniasklaidos rinkoje vis labiau silpsta Artimųjų Rytų bei kitų sparčiai besivystančių šalių, tokių kaip Kinija, žiniasklaidos naudai. Šis procesas leidžia išryškinti vis naujus tam tikrų globaliai aktualių klausimų ideologinius aspektus: įvairių šalių, interesų grupių politinius bei ekonominius interesus, siekiant perteikti ar užslėpti duotą informaciją nuo tarptautinės bendruomenės.

Taigi norint kiek įmanoma nuodugniau išanalizuoti Somalijos atvejį žiniasklaidos diskurse, būtina atkreipti dėmesį į įvairių šalių – tiek užimančių svarbias pozicijas globalioje žiniasklaidos rinkoje, tiek ne, pavyzdžiui, tokių kaip Lietuva ar Lenkija, – pateikiamos informacijos apie krizę ypatumus.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad minėtieji (ne)atradimai leidžia pažvelgti į Somalijos krizę platesniame sociopolitiniame kontekste: jie išryškina, kad norint iš tikrųjų suprasti, kas vyko anuomet šalyje, būtina kritiškai vertinti ne tik žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie krizę, bet ir mūsų pačių indėlį į krizės mastą.

TIEK VERBALINIŲ, TIEK VIZUALINIŲ JŲ PAVEIKSLŲ NAUDOJIMAS YRA TIKSLINGAS: MATYDAMA IR GIRDĖDAMA TIEK DAUG KENČIANČIŲ NEKALTŲ VAIKŲ VAIZDŲ, PUBLIKA YRA LABIAU LINKUSI PATIKĖTI, JOG PADĖTIS SOMALIJOJE IŠ TIKRŲJŲ YRA KRITIŠKA.

Šis pareiškimas – ne kokia nors žurnalistinė provokacija, bet teiginys, turintis faktinį pagrindimą: savo knygoje „Tropic of Chaos: Climate Change and the New Geography of Violence“ (liet. „Chaoso atogrąžos: klimato kaita ir naujoji prievartos geografija“) amerikiečių kilmės tiriamosios žurnalitistikos atstovas Christianas Parenti (2011) išryškina glaudžią tarpusavio priklausomybę tarp globalios klimato kaitos ir sociopolitinių neramumų vidurio platumų regione. Taigi, paprastai tariant, kiekvienas sąmoningas savo veiksmų asmuo turėtų pats sau atsakyti, koks jo(s) asmeninis įnašas į klimato kaitą ir, žvelgiant plačiau, į Somalijos krizės mastą.

*** 1) „The report of the US daily news broadcaster Democracy Now!: Horn of Africa Famine: Millions at Risk in ‘Deadly Cocktail’ of War, Climate Change, Neoliberalism“ (liet. „JAV naujienų laidos komandos „Democracy Now!“ reportažas: Afrikos bado ragas: milijonas karo, klimato kaitos bei neoliberalizmo „mirtino kokteilio“ pavojuje“).

2) „Al Jazeera English“ komandos reportažas: „AJE speaks to Somali model Iman about the crisis“ (liet. „AJE kalbasi su somaliete manekene Iman apie krizę“).

3) „Concern Worldwide“ video reportažas „Drought crisis in Somalia: inside report“ (liet. „Sausros krizė Somalijoje: reportažas iš vidaus“).

SESIJA| 33

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ Povilas Junas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojas

34 |SESIJA

TARP

ČIA

IR

TEN

Tadas Jeršovas – VDU verslo administravimo bakalauras, keliautojas. Nors Tadas užkopė į aukščiausius Pietų ir Šiaurės Amerikos kalnus – Vitnį Aliaskoje ir Akonkagvą Argentinoje, taip pat ne sykį kopė į Himalajų viršūnės, jis teigia esąs ne alpinistas, o keliautojas, kuris nevengia pamatyti ir pažinti ne tik kalnus. Šiltą liepos popietę su Tadu kalbėjomės apie universitetą, verslą ir, žinoma, buvusias bei būsimas keliones.

Keliautojas – gyvenimo būdas, o ne specialybė ar pareigos. Labai įdomu, kaip tampama keliautoju?

Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą išvažiavau į stažuotę pietų Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gyvendamas nuostabioje vietoje tarp Ramiojo vandenyno ir kalnų, savaitgalius leisdavau vaikštinėdamas po kalnus. Apėjęs šalia esančius, nutariau užkopti aukščiau ir su draugu pradėjau žygį į aukščiausią JAV kalną (išskyrus Aliaską) – Vitnį (4421 m). Žygis buvo labai sunkus ir varginantis, nes iš anksto nepasidomėjome apie aklimatizaciją, aukščio poveikį, maitinimąsi. Todėl grįžęs pradėjau domėtis, kodėl viršuje buvo taip bloga ir, apskritai, apie alpinizmą.

Po trijų Amerikoje praleistų metų grįžau į Lietuvą, tačiau susidomėjimas kelionėmis nedingo. Dar daugiau, ieškodamas pragyvenimo šaltinio nepamiršau aistros kelionėms. Žinojau, jog kelionės man niekada neatsibos, todėl nusprendžiau

investuoti savo laiką, žinias ir energiją į turizmo reikmenų prekybą. Džiaugiuosi, jog galiu derinti darbą ir malonumą – kas kartą važiuodamas į parodą ar susitikimą užsienyje, paskiriu porą dienų aktyviam poilsiui.

Užsiminėte, jog po studijų važiavote stažuotis į JAV. Ką prisimenate iš studijų laikų?

Didžiausias studijų nauda – bendrasis išsilavinimas. Taip pat labai džiaugiuosi, kad išmokau anglų kalbą, pramokau ispaniškai.

Pastaroji kalba itin pasitarnavo, kai keliavau po Lotynų Ameriką. Galų gale VDU įgijau labai platų draugų socialinį tinklą. Studijų laikais su studentų organizacijomis teko važinėti į Ukrainą, o šiuo metu dėl studijų metais užmegztų kontaktų būtent į šią šalį nukreipta pagrindinė mano verslo kryptis.

Iššūkių nebijote nei kelionėse, nei versle?

Rizikavote ne tik iškopęs į kalnus, tačiau ir nusprendęs į Lietuvą atvežti prekes, skirtas keliautojams.

Tado Jeršovo asmeninio archyvo nuotr.

Prieš pradėdamas vystyti aktyvaus laisvalaikio prekių eksportą atlikau rinkos tyrimą, užmezgiau kontaktus su gamintojais, tiekėjais, pardavėjais. Taigi mano verslas – ne akla rizika. Visgi buvo ir klaidų. Prieš tris metus nusprendžiau, jog verslas užaugs ir suklestės, jeigu pardavinėsiu dviejų rūšių striukes: nuo vėjo ir nuo lietaus. Taigi ne kukliai paskaičiavęs atsivežiau jų nemažai.

Laikui bėgant įsitikinau, jog žmonėms, reikia ne tik striukių. Šiuo metų mano tikslas – atidaryti elektroninę parduotuvę, kurioje lankytojas patogiai ir lengvai ras viską, ko reikia konkrečiai kelionei. Tarkim, jei jūs nuspręsite keliauti į Indiją, mes rekomenduosime kokie marškinėliai, batai, piniginė yra tinkamiausi. Norime pasiūlyti geriausiais ir tinkamiausiais prekes kiekvienai kelionei.

Atspėti, ko reikia Lietuvai, – iššūkis, tačiau žinios ateina su patirtimi.

Kiekvienais metais pabandau atvežti ką nors naujo. Nė vienas gamintojas negali

garantuoti produkto pasisekimo šalyje.

Jeigu prekė išpopuliarėja Estijoje, Lenkijoje ar Ukrainoje, tai dar nereiškia, jog ji turės tokį patį pasisekimą Lietuvoje ir atvirkščiai.

Taip pat kiekvieną sykį keliaudamas pasiimu ką nors naują išbandyti, todėl labai gerai žinau kiekvieno daikto galimybes ir pritaikomumą. Lengviau kai pat išbandau, kuri striukė tinka Himalajuose, kuri Turkijoje, o kuri Amerikoje ant ugnikalnio viršūnės.

Keliavimas ir verslas yra labai panašūs. Į mano organizuojamas keliones susirenka patys įvairiausi žmonės. Vadovavimas į sunkias sąlygas patekusiai grupei žmonių – nemaža atsakomybė ir iššūkis. Todėl kelionės po kalnus – labai gera mokykla, kurioje visi išmokstame kaip bendrauti su bendrakeleiviais esant nekomfortabilioms sąlygoms: kai miegame minusinėje temperatūroje, nuolat valgome tą patį

ŽINOJAU, JOG KELIONĖS MAN NIEKADA NEATSIBOS, TODĖL NUSPRENDŽIAU INVESTUOTI Į TURIZMO REIKMENŲ PREKYBĄ.

DŽIAUGIUOSI, JOG GALIU DERINTI DARBĄ IR MALONUMĄ – KAS KARTĄ VAŽIUODAMAS Į PARODĄ AR SUSITIKIMĄ UŽSIENYJE, PASKIRIU PORĄ DIENŲ AKTYVIAM POILSIUI.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 35

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ

maistą, kovojame su nuovargiu. Jau grįžus į Lietuvą ne kartą teko išgirsti: „Buvo pačios sunkiausios gyvenime atostogos, tačiau noriu dar!“ Tai suteikia motyvacijos nesustoti ir tęsti darbą.

Ar svarbu kelionei pasiruošti iš anksto, susirasti visą galimą informaciją apie laukiančius nuotykius?

Egzistuoja dvi vyraujančios nuomonės šiuo klausimu. Vieni keliautojai mano, jog viską susižinojus ir susiplanavus iš anksto kelionė netenka įdomumo ir žavesio. Geriau atrasti nepažintus nuotykius jau nuvykus. Antra nuomonė – reikia susižinoti, kur važiuoji ir ko negali nepamatyti, nepatirti nuvykęs. Savo ruožtu, keliaudamas vienas aš ieškau aukso vidurio: visada šiek tiek pasidomiu apie vietą, į kurią vykstu, tačiau pasilieku ir galimybę atrasti kažką naujo, nepažįstamo.

Labai gaila, kuomet jau sugrįžęs sužinai, jog kelionėje nepamatei kažko labai gražaus tik todėl, kad nepasidomėjai iš anksto.

Jeigu važiuoju su draugų kompanija – aš esu atsakingas už juos, todėl informacijos

36 |SESIJA

ieškau daug rimčiau ir atsakingiau. Visgi net atsakingai sudėliojus visos kelionės dienotvarkes, laikas nuo laiko atsiranda papildomų atrakcijų, nenumatytų veiklų.

Ir versle, ir kelionėse labai svarbu efektyviai atrinkti naudingą informaciją?

Taip, tai yra labai svarbu. Į paieškos laukelį įvedę žodį „Himalajai“ internete rasite dešimtis tūkstančių rezultatų, todėl ypač svarbu mokėti atsirinkti ir susisteminti svarbiausią informaciją.

Pernai kopėte į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną. Gal galite plačiau papasakoti apie ekspediciją į Aliaską?

Praėjusių metų pavasarį vyko devynių lietuvių ekspedicija „Lituanica Denali 2011“ į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršukalnę Denali, kurios aukštis – 6194 metrai. Į šį kalną galima užkopti per dvi savaites, nes šeši kilometrai nėra labai aukštai, tačiau šis kalnas yra labai toli Šiaurėje, kur gyvenimo sąlygos ypatingos, todėl planavome, jog tris savaites praleisime ant kalno ir dar savaitę Aliaskoje.

Gegužės viduryje nuvykę į kalno papėdę mes neradome jokios žalumos, tik sausa pernykštė žolė, visgi po dviejų savaičių mus pasitiko atgijusi, sužaliavusi gamta. Šioje ekspedicijoje mes kopėme be vietinių pagalbininkų, teko visą kelionės mantą neštis patiems. Atskridus į bazinę stovyklą (2200 metrų aukštyje) mano kuprinė svėrė 26 kilogramus, o rogės 24 kilogramus. Taigi kelionės pradžioje kiekvienas iš mūsų turėjo 50 kilogramų krovinį, neskaitant rūbų ir batų. Tokį sunkų krovinį privalėjome gabentis, nes ten orai nenuspėjami ir gali būti, jog savaitę teks išgyventi palapinėje. Tenka neštis papildomai maisto, kuro – būtiniausių daiktų išgyvenimui. Oro temperatūra regione gali nukristi iki 40–60 laipsnių šalčio, todėl mūsų apranga buvo pritaikyta: batai, išlaikantys kūno temperatūrą lauke tvyrant -60°C, striukė – -60°C, miegmaišis – -40°C. Taip pat reikia paminėti, jog gelbėtojų sraigtasparniai gali atskristi tik iki tam tikro aukščio, o jeigu tu esi aukščiau, atsakai pats už save.

Kopiant į kalnus neapima jausmas „koks velnias mane nešė į tą galerą“?

Dar prieš šį žygį aš ilgai dvejojau ar kopti į Denali. Nuolatinis šaltis buvo pagrindinis akstinas, verčiantis pasilikti namie, visgi kiti argumentai nusvėrė į teigiamą pusę. Kalno papėdėje mus pasitiko labai geras oras – tą dieną buvo tik -5°C. Visgi gera pradžia neužtikrino ramios kelionės – oras kopiant buvo labai permainingas: pirmas dvi dienas buvo giedra, saulėta; trečią dieną pamažu pradėjo snigti, o ketvirtos dienos rytą prabudę radome aplink siaučiančią pūgą – kopti toliau buvo tiesiog neįmanoma. Vėjo greitis tokiose vietose gali siekti iki 140 km/val., todėl palapinių miestelius įrengdavome daubose arba aptverdavome iš sniego suformuota siena.

Pirmas kritinis momentas buvo ketvirtos dienos rytą bandant užkurti viryklę, kad galėtume atitirpinti vandens ir pasigaminti maisto. Dėl siaučiančių vėjų man visą pusvalandį nepavyko užkurti viryklės. Per tą pusvalandį pamažu užvaldė neviltis, nes pradėjau suvokti, kad jeigu neužkursiu viryklės nebus vandens, nebus maisto – žūsime. Po to sugalvojau, kad reikia iškasti duobę sniege, įleisti viryklę ir užkurti ugnį ten, kur vėjas neužpučia. Tai buvo pirmas ir vienintelis momentas, kai galvoje sukosi mintis „Ką aš čia veikiu?“. Kopiant aukščiau viršuje atsivėrę vaizdai buvo per daug gražūs ir vietos dvejonėms nebeliko.

Išgyvenus tokius potyrius formuojasi kitoks požiūris į gyvenimą, į nuolatinį skubėjimą?

Kalnuose praretėjęs oras neleidžia skubėti. Pačiame viršuje paėjęs dvi pėdas sustoju pailsėti, nes daugiau fiziškai negaliu. Kiekvieną kartą grįžęs iš kalnų turiu vėl priprasti prie labai skubančios aplinkos. Visi keliautojai žino, jog kalnuose pabėgęs nuo civilizacijos, turi daug laiko pabūti su savimi, permąstyti savo gyvenimą apačioje.

Kiekvieną pavasarį mes darome apie 300 kilometrų trijų perėjų žygį Everesto regione, iš kurio žmonės grįžta su pokyčiais jų viduje. Pažįstu ne vieną, kuris po žygio nusprendė pakeisti darbą, aplinką, mitybą – kažką savo gyvenime.

Keliaujant po kalnus skirtinguose regionuose, netgi skirtinguose žemynuose, nuolat bendraujate su vietiniais gyventojais. Ar daug skirtumų pajuntate? Žmonės labai skiriasi. Skirtumus nesunku pajausti net tarp gyvenančių Himalajų

kalnuose ir papėdėse, nors juos skiriantis atstumas labai mažas. Apačioje gyventojai bando turistams parduoti suvenyrų, įvairių niekučių ar lengvai apgauti. O kalnų gyventojai – labiau atsipalaidavę, nors gyvena vargingai, tačiau laimingesni už papėdžių gyventojus. Jaučiu labai didelę pagarbą kalnų žmonėms, kurie nors gyvena paprastai, tačiau iš jų sklinda laimė, džiaugsmas. Himalajuose gyvenantys šerpai – vieni laimingiausių žmonių pasaulyje: ten šypsenų pamatysi daug daugiau nei pas mus Lietuvoje.

Nusileidęs nuo kalno niekada nepraleidžiu progos artimiau susipažinti su vietos žmonėmis, kultūra, istorija, papročiais. Pavyzdžiui, Argentinoje, šalia Akonkagvos kalno įsikūręs Mendosa – nedidelis, šiek tiek daugiau nei 100 000 gyventojų miestas, tačiau jis – viena iš septynių pasaulio vyno sostinių. Šalia miesto organizavome žygį su dviračiai po vietines vyno daryklas. Visgi keliaujant po Argentiną ir, apskritai Lotynų Ameriką, ispanų kalba būtina. Man labai padėjo ispanų kalbos paskaitos universitete, nes argentiniečiai angliškai nekalba.

Kokios jūsų, kaip keliautojo, didžiausios ambicijos? Šį pavasarį užkopiau į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę – Akonkagvą (6959 metrai) ir beveik pasiekiau septynis kilometrus. Dabar mano tikslas patekti į 8000 metrų klubą. Deja, visi aštuonių kilometrų kalnai yra labai komercializuoti ir labai brangūs. Pavyzdžiui, vien leidimas kopti į Everestą kainuoja 10 000 JAV dolerių.

Taip pat 8 kilometrų kelionė užtrunka porą mėnesių. Man ir daugumai dirbančių žmonių tai labai ilgas laiko tarpas.

Užkopti į Everestą nori visi – žinantys, kaip tai padaryti, ir nežinantys, profesionalai ir pradedantieji. Vieną sykį teko matyti porą šerpų, bestumiančių į viršų labai apkūnų keliautoją. Kultinis vardas – vienas pagrindinių šio kalno trūkumų. Prie Everesto bazinės stovyklos mes nukeliaujame kasmet. Šiemet mes radome miestą ant ledyno su 42 ekspedicijomis. Tai yra gerokai per didelis skaičius, ypač turint omenyje, jog dėl krintančių akmenų ir pavojingų sąlygų kelios ekspedicijos atšaukė žygius.

Internete galima rasti nuotraukas, kuriose matosi jau pačiame kalno viršuje dėl grūsties susiformavusios žmonių eilės.

Kartais tokie „kamščiai“ baigiasi labai

HIMALAJUOSE GYVENANTYS ŠERPAI – VIENI LAIMINGIAUSIŲ ŽMONIŲ PASAULYJE: TEN ŠYPSENŲ PAMATYSI DAUG DAUGIAU NEI PAS MUS LIETUVOJE.

skaudžiai. Pavyzdžiui, šiemet keturiems besileidžiantiems ir eilėje laukiantiems žmonėms pasibaigė deguonis – jie žuvo. Ir tai tik vienas iš nutikimų. Mirčių dėl grūsčių šiemet ant Everesto buvo nemažai. Nors į Everestą įkopti labai norėčiau, tačiau tokios keliautojų masės demotyvuoja.

Apskritai saugumas man yra labai svarbus, todėl nenorėčiau leistis į labai rizikingas ekspedicijas. Pavyzdžiui, K2 kalnas Pakistane yra antras pagal aukštį pasaulyje – 8611 metrai virš jūros lygio. Šis kalnas taip pat išsiskiria 25% mirtingumu.

Kitaip tariant, kas ketvirtas į jį kopiantis žmogus gyvas nenusileidžia. Apie žygį į šį kalną aš nė nemąstau.

Esate ne alpinistas, o keliautojas. Ar nekyla noro keliauti ne kalnynuose? Pavyzdžiui, prisijungti prie Lietuvių speleologų ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą 2012“ į Kruberio–Voronjos urvą?

Kryme aš bandžiau landžioti po urvus, tačiau jie manęs nesužavėjo: šalta, šlapia, filmuoti ir fotografuoti nelabai yra ką.

Speleologija manęs netraukia. Mano geras bičiulis Gediminas Sakalauskas – vienas iš ekspedicijos „Gilyn į Žemės centrą 2012“ narių. Leidžiantis žemyn reikia labai stiprių nervų, nes žinai, jog virš tavęs milijonai tonų uolienų. Urvuose pasitaiko vietų, kurios tokios siauros, jog pralįsti gali tik iškvėpęs orą ir jeigu išsigąsi, susijaudinsi net ir norėdamas negalėsi prakvėpuoti.

Dėkui už pokalbį.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 37

© Laura Fotoprincess ( www.hardcore.lt/fotoprincess )

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ

Everestas. VDU vėliava – 5300m aukštyje

Grupės „Mountainside“ koncertas Vilniuje 2011m.

38 |SESIJA

SESIJA| 39

ARTES

ATRANDAMAS IR PAMETAMAS POETŲ

MAIRONIS

(POETŲ POŽIŪRIS Į MAIRONĮ 2000-2011 M. LITERATŪRINĖJE SPAUDOJE)

2012 m. skirti Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Apie šią progą mums primena gelsvi reklaminiai stendai, iš kurių žvelgia klasiko veidas ar tamsoje šviečiančios poezijos eilutės, nugirstame ir apie šen bei ten sumirgančius jubiliejinius renginius. Kultūrinėje spaudoje vis pasirodo viltingų pasisakymų, priminimų, kad šio poeto pamiršti nederėtų, juk šie metai reikšmingi ne tik jam, bet ir mums.

Neringa Butnoriūtė VDU Humanitarinių mokslų fakulteto studentė

40 |SESIJA

Tačiau Maironis vargu ar šiandien jaustųsi drąsiai, nes poezija jau gerokai nutolo nuo stadionų ir vis rečiau atlieka žmogaus globėjos funkciją. O apie rašymą prabylama tik kaip apie intriguojančią saviraišką.

Tarytum tų XX a. pradžią menančių grubių polemikų tarp rašytojų net nebūtų buvę. Kitokie tie šiandienos poetai: subtiliau, bet ne mažiau atvirai deklaruojantys savo požiūrį į kūrybą. Ir nors sudėtingas laikmetis, kuomet rašymas išreiškė dvasinę laisvę ir buvo suvoktas kaip reikšminga veikla, jau praėjo, dar ir šiandien poetai ne visada lieka nuošalyje – bando, stengiasi spaudoje pasirodyti ir apdainuoti visuomenei aktualius klausimus.

Poetai šiandien savitai atskleidžia santykį su literatūros tradicija, galbūt netgi pergalvoja savo santykį su ja. Todėl įdomu, ar jie prisimena Maironį, ar mini jį spaudoje?

Kokį jį atranda? Šiuo atveju atradimą suprantu ne vien kaip bendriausią reikšmę „ką nors nauja rasti“, bet kaip kasdieniškesnį veiksmą tarsi jau „pametus užeiti, užtikti“ (DLKŽ). Todėl skaitydama pastarojo dešimtmečio „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“ ir „Šiaurės Atėnus“ tartum lipu ant kulnų tiems, prisimenantiems, minintiems Maironį ir nė nenujaučiantiems, kad pastarąja atrasti reikšme, ko gero, jie jau ir veikia. Šiandien aktuali literatūrinė spauda paranki tokiam žvilgsniui: dėmesys rodomas ne tik konkrečiu metu populiariems autoriams, tad leidžia atskleisti skirtingos kūrybinės

brandos poetų požiūrį, o apsistojus ties 20002011 m. laikotarpiu, galbūt galima aplenkti nuomones ir pasisakymus, išprovokuotus su klasiko jubiliejumi susijusių progų.

Pirmiausia, įdomu pažiūrėti, kiek dėmesio skiriama pačiai Maironio poezijai ir kokią ją spaudoje visuomenei atskleidžia literatūrinės spaudos redakcijos (jose dažniausiai ir bendradarbiauja poetai). Nuo 2000 iki 2011 m. savaitraščiuose pastebėti tik du Maironio eilėraščiai: „Nepriklausomybę atgavus“ (LM, Nr. 7, 2005) publikuotas vasario 16-osios proga, o ekonominės krizės metu pasirodė „Nuolat verkšlenantiems politikams“ (LM, Nr. 5, 2009). Abu tekstai, publikuoti „Literatūroje ir mene“, perteikia džiaugsmą laisva šalimi ir skatina lietuvius, skeptiškai žvelgiančius į valstybės ateitį, mąstyti kitaip. Maironio poezija vis dar yra sociali, atliepianti šiandienai artimas realijas, tačiau atrodo, kad jos aktualumas skaitytojui priklauso nuo to, kokiu momentu bus publikuotas Maironio žodis. Be to, spaudoje išryškinami ne europinio lygio, įstabiausi, estetinį pojūtį žadinantys eilėraščiai, tokie kaip „Uosis ir žmogus“ ar „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Tai kelia įspūdį, kad literatūrinė spauda nepadeda naujai formuoti visuomenės požiūrio į Maironį, bet nustato numanomą, ganėtinai siaurą lūkesčių horizontą: klasikas išlieka moralizuojantis, optimistiškai mus nuteikinėjantis visuomenininkas, o tik paskui poetas.

Vyčio Snarskio iliustr.

Pastarojo dešimtmečio literatūrinėje spaudoje poetų pasisakymų, kuriuose jie atskleistų savo kaip kūrėjų santykį su Maironiu, nėra daug – iš viso nesiekia dvidešimties. Todėl kiekvienas pasisakymas yra svarbus. Visų pirma, tai keleto kūrėjų prisipažinimai, kad Maironis yra jų įkvėpėjas, tarsi kūrybos pradžios atskaitos taškas ar savotiškas „pedagoginis atradimas“. Toks požiūris būdingas vyresnės kartos poetams, pirmąsias knygas išleidusiems sovietmečiu (maždaug 6–8-uoju dešimtmečiais), kurių kūryboje yra savaip plėtotos artimumo

MAIRONIS VARGU AR ŠIANDIEN JAUSTŲSI DRĄSIAI, NES POEZIJA JAU GEROKAI NUTOLO NUO STADIONŲ IR VIS REČIAU ATLIEKA ŽMOGAUS GLOBĖJOS FUNKCIJĄ. O APIE RAŠYMĄ PRABYLAMA TIK KAIP APIE INTRIGUOJANČIĄ SAVIRAIŠKĄ.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 41

ARTES

NEABEJOTINA, KAD JAUNESNIOSIOS KARTOS POETAI YRA SKAITĘ MAIRONIO EILES, BET TIK NEDAUGELIS ATSKLEIDŽIA TAI SPAUDOJE . NET IR PRABYLANTYS, ATRODO, KAD ŠIEK TIEK NUMOJA RANKA, TEIGDAMI, ESĄ JOKIOS ĮTAKOS JIS NEPADARĖ, TARSI ATLIEPDAMI, KAD JAU PRIKLAUSO KITOKIAI KARTAI.

42 |SESIJA

savam kraštui ar Lietuvai temos. A. Grybauskas įvardija Maironį vienu iš, jo požiūriu, XX a. didžiųjų rašytojų (N, Nr. 5–6, 2003). P. Panavui (LM, Nr. 25, 2010) ir R. Keturakiui (N, Nr. 15, 2005) poeto eilėraščiai tampa apskritai vienu iš pirmųjų ir įtakingiausių kontaktų su poezija: skatino imituoti maironiškąją intonaciją bei kėlė tikros lietuviškos poezijos (laimei, nedraustos sovietmečiu) skaitymo džiaugsmą. Just. Marcinkevičius Maironį laiko mokytoju, reprezentuojančiu įtaką vadinamajai trisdešimtmečių (A. Maldonis, A. Baltakis) kartai (LM, Nr. 8, 2011). Pasak poeto, jiems – tai galingas lietuviškas žodis, daręs įtaką kurti tautinę poeziją. Šia prasme Maironis laikomas didesniu už daugelį garsiausių pasaulio poetų. Taigi Maironio eilėraščiai poetams tampa impulsu atrasti ir kurti, o jo kūrybos samprata bei nešama žinia yra paveiki. Tačiau toks žvilgsnis į mus ataidi tarsi iš praeities, atrodo kaip emblema pačiam kūrėjui, „užsikonservavusiam“ tautai ir jai prabylančio žmogaus vertybinėms idėjoms. Ir nors jas puoselėti būtina, vargu ar aktualiai prabylama jaunajai kartai ir padedama naujai atrasti Maironio kūrybos veidą, greičiau, padedama jį, numanomą, įtvirtinti.

Tarp vyresnės kartos poetų pasisakymų apie Maironį savitai įsiterpia S. Gedos požiūris. Bene du dešimtmečius „Šiaurės Atėnuose“ spausdintuose jo dienoraščiuose poeto pozicija įvairuoja. Įrašuose akivaizdžiai galima jausti Maironio kūrybos įtaką, atrodo, kad tebejaučiama jos pasąmoninė jėga. Matyti, kad S. Geda suvokia Maironio kūrybos ir asmenybės reikšmę, bet spaudoje niekur poeto neįvardija kaip lietuviui reikalingo kasdien, nesuvokia jo ir kaip tradicijos ženklo, siejamo tik su tautiškumu (o tai galima nujausti P. Panavo ar Just. Marcinkevičiaus žodžiuose). Kitaip nei aukščiau minėti autoriai, S. Geda Maironį ima vertinti ir kritiškai, viename interviu išvadindamas jo kūrybą secesine poezija (ŠA, Nr. 4, 2003). Tačiau jaunam žmogui pritariamai šypsotis šioje vietoje nederėtų: S. Gedos dienoraščių įrašuose išryškėjantis požiūris artimas A. Maceinos minčiai, kad dažnai patriotine laikomoje poezijoje svarbu ideologinis turinys, bet ne pati poezija, jos individualus (o kartu ir bendražmogiškas) pergyvenimas. O juk galėtų būti kitaip. S. Gedos manymu, „Pavasario balsų“ eilėraščiai mus pasiekia iš tų gilesniųjų gelmių, kurios tiek parašymo laiku, tiek šiandien ne visiems yra suvokiamos, patiriamos (ŠA, Nr. 44,

2010). Tad šiandien nudėvėtą patriotiškumo sąvoką poezijoje reikėtų suvokti ne vien kaip paviršutiniškus šūkius. Tai ir padėtų atrasti kitokį Maironį.

Neabejotina, kad jaunesniosios kartos poetai (t. y. tie, kurie debiutavo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo) yra skaitę klasiko eiles, bet tik nedaugelis atskleidžia tai spaudoje . Net ir prabylantys, atrodo, kad šiek tiek numoja ranka, teigdami, esą jokios įtakos jis nepadarė, tarsi atliepdami, kad jau priklauso kitokiai kartai (pavyzdžiui, vėlai debiutavęs V. Rudžianskas ir A. Ruseckaitė (N, Nr. 17, 2006)). Pagal kūrybinę brandą jaunesnis kūrėjas Maironį priima kitaip nei gyvasis klasikas, noriai atsakinėjantis ir svarstantis įkvėpimo, tautai esmingus ar poeto statuso visuomenėje klausimus. Ir tai yra pakankamai suprantama. Šiandien poezija dažnai rašoma tiesiog dėl „meno menui“ (apskritai tokią estetinę funkciją kaip tikslą spaudoje yra minėję G. Grajauskas, A. Marčėnas, K. Navakas) – veikti tautinę sąmonę ne kiekvienam atrodo aktualu.

Galbūt dėl to ir kalbėti apie Maironį jaunesniosios kartos poetams be progos neatrodo prasminga. Nestebina ir tai, kad jaunesniųjų deklaruojamas požiūris į Maironio poeziją susijęs su polinkiu laikyti ją įsisenėjusia tradicija. Pavyzdžiui, taip suvokiamo klasiko ir šiuolaikinės poetikos sankirta atsispindi B. Januševičiaus „Literatūroje ir mene“ publikuotame pranešime, kuriame jis poetą pavadina stambiu lietuvių poezijos pamato akmeniu, užgožusiu dėmesio vertesnes asmenybes (M. Mažvydą, K. Donelaitį, A. Baranauską), ir mėginantiems eiliuoti pataria „nužudyti savo vidinį maironį, skelbiantį nusenusias, klaidingas poetines vertybes ir kviečiantį į grafomanijos karnavalą“ (LM, Nr. 40, 2011).

Toks drąsus siūlymas verčia peržengti tai, kas jau atrodo nebepajudinama: neretai mokyklose būtent per klasiką perduodama priešinga samprata – tikroji poezija visų pirma ir yra Maironio bei jo amžininkų kūryba.

Vis dėlto tokia provokuojanti nuostata, skatinanti „atsisakyti“ maironiškos poetikos, nelaikytina bendrąja jaunesniosios kartos kūrėjų pozicija, nes viena nuomonė negali reprezentuoti visų. Ji tik parodo, kad visuomenėje (ir rašančiųjų) esama abejonių.

Nelaikyčiau tokio požiūrio ir atrandančiu, greičiau tik linkstančiu į mano pradžioje minėtą atrasti reikšmę, nes pradinė pozicija yra pamesti, o antroji – aptikti. Be to, „Nemune“ R. Stankevičius pašnabžda, kad

„jei neatsirastų, kas pasako, kad Maironis nėra gerai, ir neparodytų savo talento tvarinių kitokiais „drabužiais“, dar ir šiandien poetai bandytų prikelti bent vieną senolį iš kapų milžinų“ (N, Nr. 16, 2005). Šiame pasisakyme atsispindi tai, kad minėdamas vienintelį Maironį, R. Stankevičius, jį palieka tik to, kas sena, pavyzdžiu, kurį praturtinant literatūrą galima praaugti.

Taip išryškėja gana aktualus, jau S. Gedos pastebėtas aspektas – Maironis daugelio yra suvokiamas chrestomatiškai: tartum rankose turėtume tik vienintelį raktą, darantį kūrėją stabu, kurį galima griauti. Net jei tai nepadeda poeto išvysti naujame kontekste, palieka jį kūrėjams reikšmingu atspirties tašku. Kad juo pasinaudotum, turi jį pažinti, prie jo ne paviršutiniškai sugrįžti, galbūt atpažinti tai, kas ilgą laiką glūdėjo netoliese.

Galiausiai kaip įvertinti šiandien Maironį supančią tylą? Juk jos iš poetų gerokai daugiau nei apie jį pasakytų žodžių, įtvirtinančių Maironio tautiškai reikšmingą, monumentalų kūrybos veidą, skatinančių permąstyti patį patriotizmo turinį, siūlančių kiek nors nuo poeto nusigręžti ar jį praaugti. Neutralumas, tyla – taip pat yra pozicija. Pavyzdžiui, V. Kukulas ir R. Skučaitė spaudoje nevertina poeto, bet nurodydami, kad Maironis dar nėra pakankamai pagerbtas, skaitytojui palieka erdvės pagalvoti, kodėl taip yra. Net satyrinėse

MAIRONIS DAUGELIO YRA SUVOKIAMAS CHRESTOMATIŠKAI: TARTUM RANKOSE TURĖTUME TIK VIENINTELĮ RAKTĄ, DARANTĮ KŪRĖJĄ STABU, KURĮ GALIMA GRIAUTI. NET JEI TAI NEPADEDA POETO IŠVYSTI NAUJAME KONTEKSTE, PALIEKA JĮ KŪRĖJAMS REIKŠMINGU ATSPIRTIES TAŠKU.

rubrikose, kuriose dažnai prabyla jaunieji, susiduriama su nutylėjimu. Tik neaišku, ar ši pozicija atskleidžia vien pagarbą. Galbūt kai kuriais atvejais ir keblų santykį su tradicija, ryžtingiau apmąstomą svarbiomis progomis. Ko gero, ryškesni atradimai prasidėtų nuo pačių kūrėjų atsinaujinusio požiūrio į klasiką. Juk kol poeto dėmesingai klausomasi ne vien per poeziją, tol jo žodis (ir apie Maironį) leistų kiekvieno iš mūsų santykį pasverti iš naujo ir galbūt dažniau pasiūlytų drąsią galimybę jį surasti pirmąja atradimo reikšme – kaip ką nors naujo, netikėto, šviesaus.

SESIJA| 43

ARTES

Ateitis...

Dienoraštis šiandien .

Futuristine fantazija

Sigitas Mickis VDU Muzikos akademijos dėstytojas

2031 m. W3C padalinys Stounhendže. Informacinių technologijų evangelistas Sirijus Baiulas atsijungia nuo darbalaukio ir panyra į rūkymo būseną. Erdvintuvas tyliai dūzgia, sukeldamas virtualias, rūkymui būdingas kūno reakcijas, budriai reaguodamas į evangeliko kvėpavimą ir perimdamas žmogaus pasąmonėje gimstantį momentinį poreikį naujai nikotino dozei. Schematinių dūmų debesis pasklinda erdvėje, sukeldamas žmogui nevalingą, bet erdvintuvo dozuojamą akių reakciją. Sirijus nori Havanos cigaro ir kompiuteris parenka vieną iš retos 1952 m. siuntos. Pasimėgavęs Sirijus pajuda atgal darbo erdvės link. Aplinka pasikeičia į buvusią dalykinę.

Sirijus dirba 18-to Visuotinių neurotinklų mazgo Viešųjų ryšių departamento Kūrybos visuomenės komunikacijos skyriaus Informacijos valdymo poskyrio operatoriumi.

Skyrius užsiima garso ontologinės informacijos srautų kreipimu. Kai per dešimtmečius nunyko antros kartos socialiniai bendravimo tinklai, aktualios istorijos sekimo funkcijos buvo paskirstytos naujiesiems semantinio saityno mazgams. Sirijus turi užbaigti keleto tinklaraščių transkripcijas. Tinklaraščių informacijos gijos išsimėčiusios įvairiuose dešimtmečiuose. Evangelistas pripratęs narplioti tokio pobūdžio semantines mįsles, taikydamas rafinuotas saitynu grindžiamas darbų srautų technologijas. Sirijus susikaupia ir įsigilina į vieną iš žinių saitų. Jis priklauso amžių sandūroje tinklaraštį pildžiusiam kompozitoriui. Fragmentai išsisklaidę ir nesistemingi, bet nuojauta siūlo į juos įsigilinti.

44 |SESIJA

-

-

1993 m. birželio 7 d.

Baigiau aukštąją ir raukiu. Velniop tuos pianinus. Laisvė į komerciją. Užsidirbti. Ieškoti skelbimų.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------Sirijus niauktelėja. Tiems vaizduojamųjų kalbų atstovams nuolat stinga verbalinės semantikos supratimo. Deja, tinkamas autentikos gairinimas yra atsakinga žinių valdymo dalis. Darbą sunkina ir žinių žemėlapio laiko skalės nenuoseklumas – praūžusių saityno transformacijų pasekmė. Ne išimtis ir ši gija.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------2011 m. sausio 21 d.

Ragai. Visi projektai pasibaigė. Nebetinku studijos darbams. Užsakovas girdi savaip, o tu beviltiškai blaškaisi su savo dvejais aukštaisiais. Ne to mus mokė. Kur amato gebėjimai?

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------„Akivaizdu, neramus etinių konfliktų mėgėjas“. Sirijus nusprendžia pasinaudoti resurso apibrėžčių karkaso plano, dar vadinamo RDFS, klasėmis bei ontologinės OWL kalbos elementais, pastaruosius įvesdamas tose teksto vietose, kuriose žinių bazės loginis išvedimas sunkiau suformuojamas. Protokolas reikalauja tokius papildinius išskirti ženklais „<...>“. „Kad tik darbas eitų sparčiau ir neblaškytų pašalinės mintys“.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------1993 m. liepos 18 d.

Skelbimas darbui į įrašų studiją. Paskambinau, ilgai klausinėjo, ką moku.

Labiausiai imponuoja muzikinis išsilavinimas. Visa kita ateis – jie taip sako.

1993 m. rugpjūčio 8 d.

Pirma diena studijoje. R. dirba kaip pašėlęs, bent penki projektai vienu metu, nes išvažiuoja atostogų. Net norėjo mano balsą įrašyti, bet netinku, ne ta dikcija. Iš kur bus, jei visai kita <veiklos> sritis? Sutarėme susėsti dėl darbo principų, kai sugrįš.

2011 vasario 11 d.

Paskambino prieš metus užmesto projekto koordinatorė: „Gal galim pagaliau kurti?“ Nėra ką daryti, teks imtis. Su leidykla lyg ir sutarėme dėl honoraro. Biudžetas skylėtas, bet teks pasiaukoti. Derinu, ką reikės daryti. Pasirodo, pagal pavyzdžius daineles vaikams. Na, bandysiu. Bet po praeitų metų visai nebepasitikiu savimi.

1993 m. rugpjūčio 28 d.

Na va, pagaliau susėdom, vieną klipą R. darys, o man mokytis kaip <dirbti>. Vis klausia, ko niekuo nesidomiu? Kad nežinau nė ko teirautis, nesu lietęsis nei prie tokios įrangos, nei kūrinio reikalavimų negaudau. Intuicija bando kabintis, bet išsilavinimas nepadeda. Grodavau sau paruoštas natas, o čia reikia savarankiškai, iš savęs. Kita vertus, reikėjo pagal specialybę <darbintis>, bet kad ir ten nuo ryšių priklauso. Atsirūgs nieko neveikimas aukštojoje, įgūdžių verslumo nėra.

2011 m. vasario 20 d.

Parodžiau pora maketų dainelių. Lyg ir gerai. Bet gudrauju – čia iš tikrųjų tik truputį keičiu natas, o visa stilistika iš interneto. Toks darbas lengvas, galiu nesiknaisioti savo viduje ieškodamas intonacijų šaltinių.

Jeigu taip ir toliau <seksis>, sąžinei <bus> ramiau, vis kokia veikla.

1993 m. rugsėjo 5 d.

Bus susirinkimas studijoje su vyresnybe. Kalbėsim dėl darbo santykių. Baisu, pirmą kartą tokioje padėtyje. Ta rinkos komercija. Ramu buvo anksčiau – priruošdavo pianistų, vis tiek visi turės darbo. O čia išleido, veik ką nori, o iš tikrųjų tai nieko. Kaip šuniukus <mokinti> plaukti. Aha. Viršininkas kalba taip aptakiai, girdi, bandyk, žiūrėk. O kaip dėl pinigo? Ką valgysiu?

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 45

ARTES 1993 m. rugsėjo 12 d.

Visai <mane> šeima išbrokavo. Girdi, eik ir šnekėkis tiesiai apie atlyginimą, nesvaičiok.

Pasikláusiau studijos kolegų. Patarė neskubėt ir negąsdint darbdavių. Girdi, apie pinigą kalbančiųjų nemėgsta. Pirma <turėtų būti darbo> rezultatas... Kažkokie meniški santykiai. Dirbi, turėtum žinot, ką gausi. Reikia susitarti audiencijos pas vyriausią.

1993 m. rugsėjo 14 d. Įsiveržiau pas viršininką, tai davė avansą. Darbuokis. Kuo toliau žiūriu, savotiškai čia <veikiama>. Darbo nėr... Tai kaip pažinti, ką ir kaip darbuotis? Ateis tikras užsakymas, jau reikės rezultato, o ne pažinimo. Dabar gi trinuos kaip koks sargas, šį bei tą kompiuteriu paknebinėjau sau. Pats ir sprendžiu, ar gerai. Kaip čia pajusti, ko reikia?

2011 m. kovo 2 d.

Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Užsakovė paklausė keletą pavyzdžių internete ir rado panašumų. Sako, kam tada naujų daryti, kas pirks? Taigi pati davė pavyzdžius. Aišku, patingėjau įdėti daugiau meno. Teks iš naujo. Bet ką? Su ta komercija atpratau, kad siela dainuotų. Nieks tavęs neklausia, ką manai, duok gatavą <muzikos> variantą. Taip, kaip girdėjome per radiją. Betgi klausant negirdit, kiek žmonės darbavosi, kiek savęs įdėjo.

Reikia kažkaip pasiekti, kad mintys viduje pereitų į greitą rezultatą. Keisčiausia, kad prieš kokius keturis metus esu daręs panašų projektą. Tada nekankino tokie klausimai.

Ak, tiesa, naudojau autoakompaniatorių. Po to jį pergrodavau. Už tai išėjo paprastai, bet gyvai. Prie to negrįšiu, senovė. Kaip čia išrasti naują šaltinį vaisingai veiklai?

2011 m. kovo 12 d.

Cha, akademikai <(Kompozitorių sąjunga)> paskelbė konkursą <kūriniams sukurti>. Va pas juos tai lengva. Jokių reikalavimų, tiesiog <muzikos> instrumentai. Bet <organizacinė> konjunktūra. <...> Vieną idėją turiu. Panaudosiu jaunystės laikų muzikos prisiminimus, tai, kaip ji mane vežė. Gal bus šaltinis. Natas tai moku greitai rašyti. Tik turinys kažkur klaidžioja. Tas „fusion“ džiazas labai techniškas <rašant ir atliekant>. Kaip visuomet, akademinė kompozicija išeis komplikuota. Tas nuolatinis nesusikalbėjimas <tarp> atlikėjų ir kompozitorių. Bet turbūt čia ir esmė šioje muzikoje – trintis tarp visų muzikinės veiklos dalyvių. Ir žiūrovai įtraukiami. Jie tai labiausiai vargšai: nei žino, ką kompozitorius galvoja, nei ką atlikėjas mąsto. Na parašai anotaciją <apie kūrinį>. Bet ten geriausiu atveju tik <kūrinio sukūrimo> ištakos. Kaip <klausytojui> suprasti jų pasireiškimą kūrinyje?

Klausytojas turėtų turėti tokio paties, kaip ir mano, lygmens išsilavinimą. Tada gal pagaus, ką norėjau sukurti. Kanonų, konvencijų <šioje muzikoje> juk nėra. Nuspręsta, parašysiu. Vis tiek žiauriai užstrigau su kūrybos šaltiniu. Gal čia ir yra kūrybinės kančios? Bet ne, sukurti galiu produktyviai, tik siela kažkur klaidžioja. Gerai, kad akademikai nežiūri pritaikomumo, sprendžia savo institucinių ryšių pagalba... Nelabai tikiu, kad <kūrinys> praeis <komisijos vertinimą>. Gal, jeigu bus mažai dalyvių. Nes šiaip yra labiau nusipelniusių apdovanojimui.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------Sirijus atkreipia dėmesį į informacinės erdvės kampe pasirodžiusį įspėjantį pranešimą dėl laikinų žinių radimo išteklių tinkle architektūros sutrikimų.

Ne laiku. Tekstas ne iš lengvųjų, be pagalbos galima ilgam užstrigti. Bet nepaskubėsi. Be to, „vargšo“ menininko minčių vingiai pradeda keistai traukti... Evangelistas vėl susitelkia į tinklaraščio archyvo langą.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------1993 m. spalio 22 d.

Jau prasideda iš reklamos vadybininkų pusės: „Kas čia toks studijoje dirba, gal pats nori savo tą ... pridavinėti. Panašu į <muzikinius> klipus, bet ir ne taip...“ To reikėjo tikėtis. O kaip? Sako, klausyk, domėkis. Bet nežinau, ką turiu išgirsti. Tai ką, atseit netinkamas? Lyg ir taip nieks nesako. Turiu pajusti, pajusti... ko reikia...

46 |SESIJA

1993 m. Lapkričio 7 d.

Yes! Pagaliau pavyko. Sako, kad smagi daina. Atrodo, nieko specialiai neieškojau. Tiesiog klausiausi įsivaizduojamo teksto skambesio ir grojau. Keistas dalykas, kai paprastutis motyvas (man tai vaikiškas, juokingas) atkreipia klausytojo dėmesį, tai visa kita (na, aranžuotė, suliejimas) patampa gerai. Negaliu gi per tokį trumpą laiką tiek patobulėti.

O gal? Juk tik mėnuo praėjo. Tarytum paskui sėkmingą garvežiuką visas traukinys nuvažiavo. Beje, apie juokingumą. Gal čia mano išsigelbėjimas. Šiaip jau juokauti mėgstu, tik nuolat ne vietoj ir keistais žodžiais. Jeigu viską saikingai su pokštu <kursiu>, klausytojai gal pagaus <lengviau>? Nors jiems tas humoras tiesiog į smagumą išvirsta.

1994 m. vasario 8 d.

Va ir pratrūko darbiniai santykiai. Pasirodo, mano nekantrumas dėl atlyginimo tik problemų pridėjo. Atėjo laikas honorarus mokėti, tai kolegos nusprendė iš vyresnių išmušti mano uždirbtus pinigus. Bet paaiškėjo, kad aš nutylėjau gautą avansą. Tai visi susimušė ir priežastis – aš. Atrodė, kad turiu pastovėti už save, bet vyrams kiaulę pakišau.

2011 m. kovo 31 d.

Įsivaizduoji? Paskambino iš <kompozitorių> sąjungos. Pasirodo, dalyvavo tik tiek kompozitorių, kiek yra ir vietų. Tai dar pavyko gauti pirmą vietą dviese. Balsai komisijos išsiskyrė. Gal čia bus koks grįžimas į seną gerą akademinę sferą? Lašas po lašo. Šiaip veikla nesunki, reikia tik nuolat rodytis akyse (ir ausyse ). Kita vertus, gerai kad yra tokia komponavimo sfera, nepriklausanti nuo realizavimo rinkos. Reikia tik stebėti institucines nuotaikas, na, dar padirbėti (neklausiant apie pinigus). Ne naujiena man, svarbiau yra kapitalas, kurį galima susikrauti kultūrinėje erdvėje. Išvis pastaruoju metu traukia švietimo dalykai, juose yra paskatų veiksmui. Malonu dalintis žinojimu. Tik kad tūlas nežino, ko jis nežino. Čia taip kaip pradžioje nežinojau, ko klausytis. Kaip užburtas ratas: pradedi, bet nežinai, ko nežinai, kad pradėtum. Tam turėtų švietimas ir padėti. Tik kad jis labiau panašus į pirkimo pardavimo sandėrį, o ne į ugdymą. Dėstytojai turi darbo. O ko jauni žmonės eina į aukštąsias <mokyklas>? Gal palygintų tai, ką žino, su tuo, ką <mokymo įstaigoje> gauna? Čia kaip kokios varžybos – ar aš dėstytoją, ar jis mane. Taip ir žlunga autoritetai.

Kada suprasim, kad nuo mūsų elgesio ir priklauso mūsų gerovė. O kultūros švietimas ir yra gerovė. Dėl ko kito verta visuomenei susitelkti? Pinigai, postai be Žmogaus nedaug verti.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------(Sirijus nugairina keleto paskutiniųjų sakinių išteklių aprašų karkasus į švietimo etikos žinių bazę, nurodydamas apraše vartoti platesnės kategorijos žymes. Žinių audito tarnyba, remdamasi šia informacija, papildys ontologinius karkasų išteklius) --------------------------------------------------------------------------------------------------------------1994 m. gruodžio 11 d.

-

-

Viskas. Karuselė įsisuko. <Ateina> užsakymai <kūriniams>. Įvairūs tekstai pro akis tik plaukia, gula į muziką. Kaip ir išreiškiu save, to siekiau. Kai sukuri atgarsio susilaukiantį klipą, palieki dalį savojo džiaugsmo, jį patiria ir užsakovas. Veikla, aktyvuota pinigų bendrame visuotino pinigų darymo fone. Tai, aišku, prideda pasitikėjimo savimi. Bet vis daugiau pasitaiko konfliktų, kai <gamyboje dalyvaujančių pusių> reklamos kultūros supratimas skirtingas. Net pradedu <užsakovams> sakyti, kad ateitų <į studiją> ir patys sakytų, ko nori. Suteikiu tik savo žinias, įdirbį, bet tikėtis, kad <kūrybos> gairės bus vienodos, naivu. Gandas eina mieste, kad nebloga kokybe gaminam, bet tai firmos ženklas. O kiek manęs tame? Ar galiu galvoti, kad tai mano dėka? Ar viena sėkminga daina televizijos eteryje nuties kelią į kitus užsakymus?

1995 m. vasario 8 d.

Nė velnio darbas darbo neprišaukia. Televizijai netiko kainos. Tiesiog nuėjo pas kitus. Nuo manęs tai nepriklauso, nes vadovai sprendžia. Tik norėtų, kad mažesni

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 47

ARTES <būtų> mano įkainiai. <„>Lygmenų konfliktas<“>: teks raukti šią veiklą, nes matyti, kad dideli reikalavimai, o atlygis neproporcingas. Plius, kuo jie prisideda? Tik patalpomis. Nei meninės krypties <diskusijų>, nei vadybinio palaikymo. Velnias, pats viską padaryk, bet mums didesnė dalis, nes mes tave išauginom. Bet čia ne dėl pinigų.

Kažkaip nesinori būti narvelyje laikoma darbo priemone. Į saviraišką tai nepanašu.

Nors ką aš čia noriu apgauti. Tiesiog per mažai iš šito užsiėmimo pinigų.

2011 m. balandžio 6 d.

Na, baigėsi konkursas. Ir toliau tyla. Bet ne, šiandien D. siūlo sukurti foną dailininkui. Sako, galima <finansavimo> projektą suregzti. Imuosi, nes nuolat neramu dėl rytojaus. Atradau būdą, kaip tai <(muziką)> galima kokybiškai ir greitai įgyvendinti. Jeigu ir nepavyks – na, su tais pinigų projektais ir pan., vis tiek ramiau, kai darbo turi, nors ir nemokamo. Veiklos kapitalas, taip sakant. <Mano> technika muzikos <kalbos> atžvilgiu tobulėja, bet jos <gi>nevalgysi.

2011 m. birželio 11 d.

Pavyko su tuo projektu. Dabar pusę metų gausiu mėnesinį atlygį. Jau saugiau.

Reikia pradėti veiklą. Susikviesiu bendraautorius pasitarimui.

2011 m. rugsėjo 5 d.

Mėnesinis atlygis eina, o mes tik mąstome. Tiesa, ne vien nuo manęs priklauso, kelios skirtingos kūrybos (na, tekstai, muzika) finansuojamos.

Kada tai pajudės? Įtariu, kai padai svilti pradės.

2011 m. gegužės 15 d.

Va pagaliau pradedu pagauti, kas yra dvasios judesio raiška muzika. Tos dainelės tikrai į kitą lygį mane nuves. Jau pradedu sutarti su sudarytoja, kokiu būdu stilistinis reikalavimas ir teksto numatymas gali pavirsti į kūrinį, kuris atitinka mano pasąmonės meniškumą. (Informacija erdvėje rodo, kad smarkiai padidėjo prisijungimo prie duomenų įvedimo paslaugos trikdžių galimybė. Sakytum, daugybė Sirijaus kolegų vienų metu šokosi turtinti visuotinį saityną. Evangelistas, pasitikėdamas keturguba atsargine sistema, tikisi užbaigti šią giją iki bus atkirstas priėjimas prie išreikštų žinių freimų.) Malonu jausti, kad nėra aplinkos reikalavimo barjerų tiesioginiam mano jausmui. Taip, kaip jauti iš anksto, nevaržydamas <savęs>, išsilieja į meninį išpildymą. Vis tiek ką kas ir besakytų, taikomieji muzikos reikalavimai ir kanonai yra žymiai sunkiau išpildomi.

Malonu, kad gyvėja saviraiška, bendraujant tiesiogiai su tavo muzikos vartotoju. Su organizuotais akademikais <Kompozitorių sąjunga> nepalyginamai lengviau. Ten arba palaipsniui įsisuksi, jeigu eisi pakeliui su <jų> veiklos linija, arba niekada nepavyks, nesvarbu, ką kurtum. Veiklos skirtingos, o kuri vertesnė? Įtariu, kad nebūtina rinktis, verčiau pasistengti pamilti procesą. Ar gali būti prievarta malonu? Įsimylėjęs savo noru...

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------(...lūžio tikimybė dar padidėja...)

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------2011 m. rugpjūčio 18 d.

Tai gražu. Paskambino iš švietimo įstaigos. Norėtų sutarti dėl dalykų dėstymo. Mestis į dėstytojus? Baisu, bet „-niolikta“ mintis kužda, kad galėtų būti išeitis, jeigu siekiu ramesnės dvasios būsenos. Galbūt stabilesnė veikla. Ne kartą girdėta, iš meno nepragyvensi.

2011 m. rugsėjo 2 d.

Kaip čia viskas greitai, jau reikia programos, ką veiksiu per paskaitas.

Katedros vadovas ramina, kad pasikliaučiau savo intuicija. Panašu į jau patirtus natūralios kūrybos raiškos ieškojimus. Netrukdyk savos minties išraiškai. Tikiu pastangų dėl kultūros gėrio teisumu (..irgi į švietimo etikos žinių bazę...).

Jaučiu, kad tobulėju kartu su kiekvienos naujos procedūros apmąstymu.

48 |SESIJA

2011 m. rugsėjo 16 d.

Och, jau tie studentai. Tarytum nauji instrumentai, kuriais turėčiau pagroti.

Tarytum rezonuoja su mano <dėstomo> dalyko pavyzdžių atlikimu. Čia yra tai, dėl ko nuolat ginčijuosi su muzikinės veiklos žmonėmis: apie muziką galima ir reikia kalbėti. Tik taip mes <kultūros žmonės> ko nors išmoksim.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------(...Sistema rekomenduoja nevykdyti gijų gairinimo darbų artimiausias 15 minučių...)

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------2011 m. spalio 19 d.

Vau, kiek užmirštų ir nežinotų, nes nenusakytų dalykų sužinai, bandydamas sužinoti, ką kiti turėtų žinoti. (Kaip man patinka painiai formuluoti.) Smagu, niekas vis tiek neturėtų kėsintis gilintis į šiuos tekstus. Kodėl viešai skelbiu? Gal Reikia neatsakingos kūrybos?

2012 m. sausio 21 d.

Gal ir nepersisotinimas, bet terminai ir reikalavimai koreguoja elgsenos kryptis.

Staiga sutrumpėjo galutinis terminas anam finansuojamam projektui. Per kelias dienas teks padaryti, ko nepadariau per pusmetį. Koncepciją ir turinį jau numatėm, susitikimų buvo daug. Liko tik techninis užrašymo darbas. Aišku, visi juokiasi, kad už savaitės darbą visą pusmetį mitau. Kūryba išvis neteisinga. Valandos ir rezultatas neturėtų koreliuoti. Kaip ten klasikai, ilgai kankinosi? Koks Verdis per savaitę sumesdavo šedevrus. Kiti <kūrėjai> net nepasisakė, <kiek truko>. Plius prieš tai viskas viduje tai virė – normalus psichologinis pasąmoninės kūrybos modelis.

2012 m. kovas.

Visos trys <kūrybinės> veiklos <(pedagoginė, populiarioji ir akademinė muzikos)> kaitalioja viena kitą, papildo. Įvairios kūrybos rūšys persilieja. Gal čia pilnatvė?

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------(...sistemos administratorius informuoja, kad ryšys nutruks po 30 sekundžių. Sirijus greitai perbėga akimis toliau einančią informaciją. Tinklaraštininko mintys jau nelabai susijusios su buvusiu tekstu, greičiausiai tai fragmentas, mechaniškai prišlietas prie tvarkomos gijos) --------------------------------------------------------------------------------------------------------------2012 m. balandžio 10 d.

-

-

Pasiskundžiau, kad noriu raiškos spaudoje. Yra visuomenėje pareikalavimas tokios veiklos. Niekas nerašo, visi skundžiasi.

2012 m. balandžio 28 d.

Va, priminė žurnalo redaktorė mano norą rašyti. Atsimenu, praeitą kartą kai pasakiau, net nepatikėjo. Nusiųsiu rankraštį.

2012 m. gegužės 5 d.

Džiaugiasi redaktorė mano rašymu. Man tai visai kaip ir natų kūryba, kūrybinis procesas visai nesiskiria. Primėtai laisvų minčių, po to jas redaguoji.

2012 m. gegužės 12 d.

Nuostabu, kaip žinios padeda kūrybingumui...

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------Šaižus perspėjimo signalas informuoja, kad atkirstas priėjimas prie skaičiavimo išteklių tinkle. Sirijus išsaugo pakeitimus vietiniame karkase ir mintimis nurodo erdvintuvui sutelkti poilsio aplinką. Netrukus jis, apsuptas veržlių bangų mūšos, palaimingai mėgaujasi Havajų pliažų gaiva. O architektūros sutrikimai greitai pašalinami. Žinių bazė pasipildo nauja gija. Neurotinklo saitynas toliau fiksuoja kultūrinio palikimo intelektinį kapitalą ir turtina žmonijos ateitį.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------

SESIJA| 49

SESSION Povilas Junas VMU lecturer of Political Sciences

An even more iconic person, Karl Marx, explained that a higher unity of the State had established itself on the foundations of the primitive rural communities which kept their ownership of the soil, while the State became the true owner in conformity with the apparently objective movement that attributed the surplus product to the State; assigned the productive forces to it in the great projects undertaken; and made it appear as the cause of the collective conditions of appropriation. The principe of territoriality is one of the very ground principles of a sovereign state. At the dawn of Western civilization, warlords, kings and emperors have understood that the ability to command individuals who were not blood relatives enabled rulers to expand their domains over much larger population bases and territories. Thus the creation of the principe of territoriality was necessary for the subordination of the bigger communities. This is the reason, why the King of the Franks became the King of France and the King of the English started

50 |SESIJA

WHERE IS YOUR GPS,

INDIANA?

Indiana Jones, the most famous archeologist in Hollywood, has always been struggling to find the lost map leading to the secret city. He needed to find the way to the Lost Ark, the Temple of Doom, the Lost Crusader, and the Kingdom of the Crystal Skull. Serious challenges, deadly traps, evil villains, and beautiful women were his companions in all of these missions. All these escorts made his journeys even more complicated in the old days. However, the situation has changed, maps have been found, and cities arenâ&#x20AC;&#x2122;t secret anymore.

to be called the King of England. The last personalistic aspects of rule disappeared with the end of the feudal state.

Marxâ&#x20AC;&#x2122;s buddy Friedrich Engels argued that the state subdivides not the people but the territory. Even though the principles of nation and national brotherhood are important in the modern world, it is obvious that the sovereignâ&#x20AC;&#x2122;s rules and laws are applied first and foremost to territories rather than to the people. Put simply, any person has to obey the laws of the country in which he/she currently finds himself/ herself. The fact that a person is or is not a citizen of the country does not affect their duty to obey the law of the state.

Then again, a clear principle of territoriality and of control of the territory is necessary for the modern state in many ways. Sufficient collection of taxes and revenues is impossible without the control of the territory. Furthermore, higher revenues were important for rulers because they allowed kings eventually to raise standing armies to replace the ad hoc feudal service. More-

over, dismissing the feudal-based army meant building an army not constituted by a principle of personal relation. This principle was replaced by the territorial principle in the formation of the modern army, just as it was in the establishment of the sovereignty.

The next step in the development of the modern state was the establishment of homogeneous governance, formalized legal codes, and maps, which replaced the previous juridical segmentation of society based largely on informal customs and traditions. Professional bureaucracy and public office replaced the private possession of royalties. The process gathered momentum in the wake of the French Revolution of 1789. Napoleonic rule extended formal legal codes over much of continental Europe, extinguished the last vestiges of aristocratic particularism and clerical privilege, and standardized weights, measures, and administration.

Inhabitants of the territories became citizens. In the course of the nineteenth

Photomontage by Jonas Petronis

century, public education and conscript service led to linguistic homogeneity and uniformity. Therefore, the importance of accurate maps of the state increased even more.

Zygmunt Bauman explained that the clarity of a state’s space is necessary for its

authority, which aims to monopolize legal control and regulate social interaction. The total supremacy of the rule of the sovereign can be achieved when a state is the only legal source of the maps of it territory.

The establishment of a professional administration instead of personalistic rule; the formation of a modern army instead of one based on feudal relations; and the collection of revenues to the state’s budget

are possible only after determination of the state’s territory. The process of state making – legal usage of violence within its territory – is rather impossible without the official and state-approved maps of its territory.

*** The Internet has brought the modern state’s monopoly of information control to its knees. Liberalization and deregulation of

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 51

SESSION

STATES HAVE LOST THEIR ABSOLUTE GRIP ON THE PRESENTATION AND DETERMINATION OF THEIR TERRITORY. A PROCESS OF DETERRITORIALIZATION HAS STARTED.

52 |SESIJA

the market have had a heavy impact on the monopoly of information. However, even under the most liberal market conditions, television and radio broadcasters, newspapers, and publishers have to some extent been under control of the national government. National agencies used to control radio frequencies and rules for establishment of cable broadcasters, practice pre-publishing censorship, and supervise and ban information that might cause damage to national security and national interests.

Although the state liberalized the market of news, it still kept a grip on control of nationally important information, such as the determination of its territory.

But even though only extraordinary international events, such as wars and the collapse of empires, might impact the stateâ&#x20AC;&#x2122;s monopoly of setting its territory, yet the redrawing of maps under any circumstances was still the business of sovereign states.

The ground rules of the territoriality

and cartography, which have been set by the Westphalian patterns, have experienced a dramatic shift in the recent decade. States have lost their absolute grip on the presentation and determination of their territory. A process of deterritorialization has started, a process which represents the stateâ&#x20AC;&#x2122;s weakening position with respect to determining its territory and presenting it on a map. *** Google, Yahoo!, Bing, and other mapping websites present a normative version of international boundaries. There are many territorial conflicts between two or more sovereign state in the contemporary world. Each side of the conflict draws border line differently.

The government of Pakistan and that of India each incorporates the disputed territory of Kashmir into its territory. The Russians and the Japanese still have not reached a consensus on their territorial dispute regarding sovereignty over the South Kuril Islands in the northern

part of the Pacific Ocean. These are but two cases among the many bilateral and multilateral international territorial conflicts. Furthermore, there are many civil conflicts within the territories of sovereign states. Movements such as that of the Kurdish separatists in Eastern Turkey, Northern Iran, and Northern Iraq, as well as the separatists of South Ossetia and Abkhazia in the territory of the Republic of Georgia, etc. are all fighting for independent national states. These fighters are more or less independent from each other and experience varying degrees of success. Moreover, there are disputed territories, such as the island of Taiwan, Western Sahara, Kosovo, and others, the international status of which is unclear: they are usually within or near a sovereign state which argues that the disputed territory is an integral part of that state’s territory, while a most the international community does not legally recognize these separatist claims. Thus each time the creators of globally, freely,

and easy accessible online maps draw a line through or near a disputed territory, they also make a decision that affects international political communication. A line through an internationally disputed territory is its creators’ interpretation of a fact and a message to the international community.

States were the only powers that could define and redefine state borderlines. Many international processes, declarations of war, declarations of peace, mergers of two states, declarations of independence, and so on shape the world’s political maps. Yet states were the main participants in any kind of political process. Put differently, states used to be the only actors who were able to change their own shapes and present these changes on maps. But in recent decades this situation has changed. States are no longer the only actors who change the look of maps. Traditionally actual political changes caused changes in maps but not vice versa. For example, the collapse

of the Soviet Union generated significant changes in the political map of the world. It used to be unimaginable that a change of map, which by definition is a diagrammatic representation of an area of land or of sea, could lead to actual changes in the perception of the world’s territorial structure.

Though the map of the Earth generally has not changed in centuries, it has not been fully universal. There are many versions of the political map of the World, which is a representation of the structure of national states. Some national states recognize some entities as independent, while others deny their sovereignty. For example, a majority of western democracies recognize Kosovo as an independent unit, but Spain has a different approach. Therefore, a map’s variation depends on the author of the map. In fact, there have been dozens of slightly different versions of the political

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 53

SESSION

MAPS, WHICH IS BEING USED BY THE HIGHEST NUMBER OF PEOPLE IS THE MOST POWERFUL SOURCE OF THE INFORMATION IN THE PROCESS OF POLITICAL COMMUNICATION.

54 |SESIJA

worldâ&#x20AC;&#x2122;s map but never a single and universally acknowledged one. Putting it differently, there has not been a dominant image of the World.

But now Google has revolutionized how people perceive space and even how they navigate through it. Google maps have become universal maps made by non-state, self-ruling actors.

Google has been a flagman of online maps software. The technology of universally accessible, high definition maps has radically shifted patterns of international political communication.

The power of a mapping site to influence discourse is so substantial that it can start a dispute over the stateâ&#x20AC;&#x2122;s power to define its territory. Many borderlines are unclear and disputed. Thus creators of maps are not merely presenters of actual facts. They interpret the facts. A borderline through an area of military conflict between two or more sovereign states is an interpretation of a fact rather than a fact by itself. All sides involved in a conflict have their own versions of the map. However, maps created by

participating sovereign states are rarely used so often and so widely as are online maps. Online mapping publishers enjoy larger audiences than do publishers of national maps. Furthermore, the information transmitted by mapping websites is spread far and wide throughout the world. And the area of proliferation has a direct causal impact on the power of information in the process of international political communication. No matter what the context of a message is, it is not going to have major international impact if only a relatively small audience is aware of the message. Quantity matters in international political communications. Because of that, maps which are being used by the highest number of people are the most powerful source of information in the process of political communication. And the number of users of online maps is far higher than that of any offline map.

The power of information that online mapping services wield creates a tension between them and the authorities of sovereign states. One of the most

intense disputes has erupted between Google, the leading publisher of online maps, and the government of India.

Indian law prohibits the sale, within India, of maps that depict Indian borders differently from the official version. Not surprisingly, Google Earth’s version of India’s map differs from the official version in crucial areas such as the disputed north Indian state of Kashmir. Given the many boundary disputes that the Indian state faces with neighboring countries, the depiction of national boundaries in a manner different from the official version was shown by media reports to be just as problematic as threats.

This situation has features common to all 21st century international political communication. Indian authorities are not the only ones unable to control online information. States have always been troubled by the content of media, especially foreign, and have sought to regulate it. The Indian problems with Google are an example of the fact that although national borders have always had holes, new media challenge the basic concept of defined international boundaries due to their ‘borderless’ architecture. A universal network of information and transnational online news corporations create a common international area of information which cannot be divided by national borders.

Digital information, which flows backwards and forwards through national borders, is little controlled by sovereign authorities. The Indian government has legally constrained the image of its territory; however, it has not levers to impose its national laws on transnational online news organizations. The implementation of national laws and legal norms which constrain freedom of information for national security reasons is much more complicated in the 21st century than before. Even the most successful attempts to build national firewalls fail to fully control streams of information flooding into a national territory and out of it. Although the Chinese authorities have a massive control apparatus and a relatively sophisticated national firewall, they additionally demand that censorship be practiced by online news organization actively broadcasting in Chinese territory. In other words, any online

search engine that has servers in China’s territory should censor itself according to the rules which identify items banned by the authorities. Basically these rules are applied to any Chinese website or local branch of an international online website. Thus even Chinese censors are unable to control information in the territory of their state.

In a world where information flows freely through national borders, news audiences are limited by technical rather legal factors. Audiences are being impacted by two opposite trends. On the one hand, mass media are leaning towards interpretative functions. They are less neutral and ‘objective’ than they were half a century ago. On the other hand, main online news broadcasters are being seen as objective. Thus, online users are less willing to unconditionally trust news broadcast by traditional mass media. Meanwhile, society welcomes information which comes from unorthodox new mass media. Maps published by leading mapping service websites are almost universally available and with minor exceptions universally accepted by members of both the global online and the offline communities. As a consequence, online maps have earned the status of an axiom. While information has great power, the might of an axiom is immense. Thus any sovereign state which is going to dispute a piece of information publicized by any leading mapping service website, especially Google Maps, has to be ready for a David versus Goliath type of battle. Sovereign states are no longer sources of undisputed information, even in the case of information about their own territories.

The mapping service websites have taken over. But that does not mean that positions of online maps in international political communication are utterly impregnable. Nothing is. *** Missing parts of ancient maps used to make Indiana’s journeys adventurous and exciting. Although maps were transferred to the virtual word, this does not mean that all the excitement is gone.

And those who hanker after an Indiana Jones style thrill, may try to find out what is covered in the lands of the far East – 66°16′0″N 179°15′0″E.

INDIAN LAW PROHIBITS THE SALE, WITHIN INDIA, OF MAPS THAT DEPICT INDIAN BORDERS DIFFERENTLY FROM THE OFFICIAL VERSION. NOT SURPRISINGLY, GOOGLE EARTH’S VERSION OF INDIA’S MAP DIFFERS FROM THE OFFICIAL VERSION IN CRUCIAL AREAS SUCH AS THE DISPUTED NORTH INDIAN STATE OF KASHMIR.

SESIJA| 55

esė Jono Petronio nuotr.

56 |SESIJA

Paveldo

paskaita

Kam rūpi tas „Kultūros paveldas“? Sakytumei – paveldosaugininkams? Galbūt. Šie yra to išmokyti universitetuose ar įgiję pašaukimu, lyg rotveileriai saugoti savo kiemą, kurį jie gali nupasakoti plačiai ir vaizdingai: istorinių laikotarpių, reikšmingesnių asmenybių ar įvykių, meno vadovėliuose nugulusių sąvokų rėmuose.

Paveldosaugininkai gali netgi globojamai uždengti materialius, nekilnojamojo paveldo objektus biurokratinėmis dulkėmis ir neleisti nieko artyn.

Tačiau taip vadinamas „Kultūros paveldas“ rūpi ir dar masei žmonių (turbūt), bet taip retai, kad iš jų minčių, rutuliojamų „saugoti ar nugriauti“ kryptimi, galima būtų gauti beveik pusę kilogramo siūlų. O iš šių galbūt

numegzti megztuką vėsesnėms dienoms. O jei dar liktų minčių siūlų, platėliau, kritiškai ir tolėliau mąstančių asmenybių nuaustų, juos būtų galima panaudoti užrašui: „Aš esu turtas ir jėga“.

Jis nebuvo fokusininkas. Boksininkas – taip pat. Tiesa, brandžioje jaunystėje svajojo tapti dailininku. Žvelgiant į jo su didele atida ir jautrumu sukurtas akvareles, kuriose vyrauja daugiausiai marinistinė tematika, galima sakyti, kad jam pavyko. Tačiau ar to užtenka, kad šįsyk galėtų sau leisti tokį akibrokštą?

Jūs juk įsivaizduojate profesorių emeritą, švelniai šonuose praplikusiu pakaušiu, plačia, tačiau reto ir žilo plauko barzdele, primenančia pumėnulį? O tos jo išmintimi besišypsančios akys, hipnotizuojantis balso tembras? Maždaug, sakote? Gerai. Turiu pasakyti, kad smulkaus sudėjimo profesorius tąkart buvo su ryškiai raudonu megztukėliu, ant kurio švietė kaligrafiškai išaustas užrašas: „Aš esu turtas ir jėga“.

Jausmingojo profesoriaus paskaitas lankantys studentai buvo pripratę prie jo gėrio ir išminties gėlių, kurias jis dovanodavo aplinkiniams. Ir visiems, kas jo tik klausydavosi. Dovanodavo lūpomis ir širdimi. O papasakoti jis turėjo apie ką, tikrai. O kaip ir su kokiu polėkiu!

Profesorių iš tiesų mylėjo visi jį pažinojusieji, net ir laiškininkai, sunkiai vilkdavę jam prieš daugybę metų buvusių studentų, studenčių ir kolegų laiškų pundus iki durų.

Profesorius „S“ rezidavo Kuršių nerijoje ir į darbą važiuodavo valstybiniu autobusu, sakytum, kaip paprastas mirtingasis. Tačiau šįsyk, nukabinėtoje vieno savo fotografiškos išraiškos ieškančio dėstytojo fotografijomis, vaizduojančiomis senus dvarus, medines tvoras ir kitus didelius ir įstabius mažmožius, ne pačioje didžiausioje auditorijoje, vyko paskaita „Kultūros paveldo gaivinimas“.

Kas galėjo pagalvoti, kad profesorius „S“ į nedidelę auditoriją atsigabens sidabrinę lėkštę su užvožiamu viršumi. Įstabiai panašią į naudojamas prabangiausiuose Respublikos „L“ restoranuose patiekti kalakutams ir kitiems, nebūtinai su elegantiškomis skiauterėms susijusiems, tačiau meistriškai pagamintiems patiekalams. „Atspėkite kas yra viduje,“ – profesorius gudriai šypsodamasis akimis tarė, padėjęs sidabrinę lėkštę su sidabriniu, o kas ten žino, gal sidabruotu, antvožu ant stalo.

Mes ir aš, tąkart krimtę studentiškus raguolius, lengvai suglumome. Šis pasiūlymas priminė Respublikos atgimimo

laikais matytą televijos žaidimą „Taip arba Ne“, o dar labiau tą, kurį žaisdavome vaikystėje, – „Šilta, Šalta“. Vaikystėje, kuri dovanojo budinčią raudonų kareivėlių armiją, musės logika mąstančius jos generolus ir nepraeinamą aptvarą, sujungtą su kitais gardeliais – tarsi liguisto proto susapnuotą sąjungą. Tačiau sugrįžkime prie profesoriaus eremito „S“ (papasakoti jo mokslinius nuopelnus) ir studentų. Ir, žinoma, to sidabrinio puodo, kurį, jei Juozas Statkevičius pavadintų katiliuku iš didžiosios „K“, kiek apsipratę, nešiotų didžiųjų miestų ponai ir ponios iš didžiųjų „P“. O galbūt ir aš pats. Kas žino? Gal ir Jūs.

Ta pati nedidelė, nespalvotomis griūvančių dvarų fotografijomis padabinta universiteto auditorija. Stalas, lakuotu paviršiumi. Ant jo – sidabrinė lėkštė ir puodas, už jo – išmintingas profesorius eremitas „S“ su pusiau vešlia, pusmėnuliška barzda. Priešais – ratu susėdę studentai. Tikrai nedaugiau nei dešimt.

Kelios merginos, išgirdusios pakartotinai klausimą: „Kas yra po šiuo puodu“ (profesorius turėjo galvoje antvožą), natūraliai suglumo ir tyliai atsakė: „Neežinoome“. Ir Jūs juk pažįstate vieną ar kelias moteris, kurios visko nežino ir kartais to garsiai drovisi.

Tačiau visuose pasaulio kampeliuose yra žmonių visko nežinančių, tad natūralu, jog lengva suglumti ir pasimesti, kai prašoma atspėti, kas slypi po sidabriniu antvožu ir kuo tai susiję su kultūros paveldo animacija, kitaip tariant, jo gaivinimu ir sklaida.

Stasys pasikrapštė viršugalvį. Jis laikė save galvotu. „Tikrai ne šašlykas. Galbūt plyta iš valdovų rūmų? Ne, ne tai. Gal tai bilietas į „Žalgirio“ rungtynes?...“ Stasio protas keliavo dar toliau. Jis pradėjo galvoti, kad tai galėtų būti net profesoriaus atrastas pomirtinis dievo Perkūno laiškas savo tautiečiams.

Reiktų pasakyti, kad Stasys, laisvalaikiu drožinėdavęs medinius, nenusiaštrinusius nuo televizoriaus vėpsojimo žmonių veidus, rinkdavęsis atsakymą panaikindamas visus neteisingus. Tačiau šįkart jų buvo tiek daug, kad Stasys užsimanė į tėviškę prie tvenkinio, užuot sėdėjęs šioje paskaitoje, juoba jau penktadienis. Vaikinas net užsigalvojo apie dešrigalius bei tikro ir kvapnaus kumpelio gabalus, kuriuos parsiveš grįžęs į miestą atgalios.

Vanda ir Izaura – per metus susigiminiavusios bendramokslės – sukrizeno. Galbūt žodis „puodas“ sugrąžino jas į laikus, kai jos tupėdavo ant panašių. Manau ir Jūs taip pat, jei turėjote bent pusiau padorią

IR JŪS JUK PAŽĮSTATE VIENĄ AR KELIAS MOTERIS, KURIOS VISKO NEŽINO IR KARTAIS TO GARSIAI DROVISI. TAČIAU VISUOSE PASAULIO KAMPELIUOSE YRA ŽMONIŲ VISKO NEŽINANČIŲ, TAD NATŪRALU JOG LENGVA SUGLUMTI IR PASIMESTI, KAI KLAUSIAMA ATSPĖTI – KAS SLYPI PO SIDABRINIU ANTVOŽU IR KUOM TAI SUSIJĘ SU KULTŪROS PAVELDO ANIMACIJA, KITAIP TARIANT JO GAIVINIMU IR SKLAIDA.

vaikystę. Vanda ir Izaura vertos švelnių, puoselėjančių jausmų, nes juodvi išlaikė truputį „barbišką“ stilių nuo vaikystės bei lankosi žymiame šokių klube „Barbara“, kuriame, gal graudu, mažai kas domisi „Paveldu“, tačiau greitai gali išpyškinti viską apie „Pagarbą šiuolaikiškumui“. Absoliučiai viską. Dviem sakiniais.

Likusieji studentai buvo sutrikę, o kažkuriems pradėjo plaukti asociacijos su šiuolaikiniu požiūriu į paveldą ir antpuodžiu.

Pardon, antvožu.

Tačiau greičiau, sako paukštis už mano palangės, skubinantis mane baigti šį mislyną ir papasakoti istorijos atomazgą.

Teisybę pasakius, po sidabriniu antvožu, kurį profesorius, ryškiai raudonu megztukėliu, buvo atsigabenęs į auditoriją, buvo spausdintinėmis raidėmis parašytas žodis „Požiūris“. Tas tvarus žodis! Jį skaitant, lapelių buvo vis daugiau, jie ore nuo kvėpavimo plaikstėsi, lindo į kišenes, sąsiuvinius, sąžinę, funkcionierių, politikų ir jų artimųjų, kitų, kasdienybe kvėpuojančių, žmonių sapnus, kol jį beskaitantieji suprato. Kažką.

Deividas Preišegalavičius, Menu fakulteto absolventas

SESIJA| 57

fotoistorija

...nes miestas į tave

žiūri II

Vakarietiškas modernizmas, persipynęs su savito tautinio stiliaus paieškomis – štai kuo unikali tarpukarinė Kauno architektūra, stebinanti ir žavinti ne vieną čia apsilankiusį svečią iš užsienio. O mes patys ar įvertiname tai, ką turime, į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Ta proga siūlome ekskursiją aplink Kauno centrą – pradedant A. Mickevičiaus, K. Donelaičio gatvėmis, prabėgant Laisvės alėja, užsukant į V. Putvinskio gatvę ir baigiant Savanorių prospekto pradžia. Ekskursijos vadovai – VDU menų fakulteto dėstytoja dr. Jūratė Tutlytė ir VDU fotografas Jonas Petronis.

Linkime gerų įspūdžių!

A. Mickevičiaus g. 15 Arch. A. Maciejauskas, 1926.

Apskritas langelis-saulutė frontone, viršuje įterptas pusmėnulio formos švieslangis, tulpių, žvaigždučių dekoro motyvai, laužytas stogo skydas – visa tai gana tiesmukos ir aplinkatyvios liaudiškos, medinės architektūros citatos profesionalioje tarpukario architektūroje, ypač būdingos pirmiesiems laikotarpio pavyzdžiams, ieškojusiems savito, nacionalinio stiliaus krypties.

58 |SESIJA

K. Donelaičio g. 19 Arch. Arnas Funkas, 1933-34.

Negali nepastebėti šio apvalaus lango ir lenkto stiklo – šiandien tai vienas ryškiausių tarpukario modernizmo architektūros ženklų Kauno architektūroje.

Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės gyvenamasis namas – novatoriškas modernistinės Le Corbiusier architektūros atspindys Lietuvoje, be kita ko pastatytas per palyginti trumpą laiką (statybos truko vos 10 mėn.). Ant jo stogo dar buvusi nedidelė oranžerija-žiemos sodas.

SESIJA| 59

fotoistorija

Laisvės alėja 53 – VDU menų fakultetas (buvę „Pažangos“ rūmai) Arch. Feliksas Vizbaras, 1933-34.

Jau vien dėl to, kad šiandien čia VDU rūmai, kuriuose bazuojasi Menų fakultetas ir kita universiteto administracija, verta įsiminti – tai vienas reprezentatyviausių tarpukario laikotarpio biuro tipo objektų Lietuvoje, buvę bendrovės „Pažanga“ rūmai. Juose tuo metu buvo įsikūrusi ne tik ši bendrovė, bet ir „Lietuvos Aido“ administracija, „Jaunoji Lietuva“ būstinė, „Jaunosios kartos“ redakcija ir administracija. Pirmame aukšte veikė parduotuvė, ant stogo buvusi terasa, rūsyje – posėdžių salė.

Taip vadinamas „tautinis stilius“ pastato architektūroje geriausiai pastebimas dekoratyviose metalinių balkonų tvorelių juostose, karnizo bei interjero detalėse. Statinys ištaigingas, kainavęs daugiau nei pusę milijono anuometinių litų.

S. Daukanto g. 25/1 – VDU Išeivijos institutas Arch. J. Ušakovas, 1910.

VDU Išeivijos institutas įsikūręs viename įdomiausių iš nedaugelio moderno architekūros pavyzdžių Kaune. Pagrindiniame fasade išryškintas erkeris su nedideliais balkonėliais abiejose pusėse, vainikuojamas pusapskritės arkos langu viršuje, virš karnizo iškelti frontonėliai. Interjere išlikę tipingi moderno laiptai, augaliniu ornamentu puošti švieslangiai.

Namas buvo nuomojamas, pirmajame aukšte veikė parduotuvė, sovietmečiu – siuvykla.

60 |SESIJA

Laisvės alėja102 – Kauno Centrinis paštas.

Arch. Feliksas Vizbaras, 1930-31.

Tautiškumas ir modernumas – štai kas geriausiai pritinka apibūdinti vieną svarbiausių tarpukario laikotarpio architektūros paminklų Kaune.

Modernumas aiškiausiai pastebimas statinio monumentalioje kompozicijoje, neįprastai lenktuose juostiniuose languose, erdvinėje organizacijoje ir infrastruktūroje: čia įrengta erdvi operacijų salė, tiems laikams modernūs liftai, itin patogios darbo sąlygos (netgi su dušais), fasade įmontuotas elektroninis laikrodis. „Tautinio stiliaus“ gausu detalėse: vestibiulyje ir grindų plytelėse susipynę liaudiško audimo raštai, lelijų-tulpelių ornamentai – sienų apvaduose, tautiniai simboliai – sienų dekore (salės viršuje – Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai, Šimonio paveikslai, tarp jų – „Lietuvaitė su skydu“, Kalpoko piešti Lietuvos pašto ženklai).

L. Sapiegos g. 5 – Kauno valstybinė filharmonija Arch. Edmundas Alfonsas Frykas, 1925-29.

Monumentali filharmonijos architektūra byloja apie svarbią statinio reikšmę tarpukariu, kuomet čia veikė Teisingumo ministerijos rūmai ir posėdžiavo Seimas. Neoklasicizmo stilius su eksterjere akcentuota kampine apvaliąja dalimi ir aštuoniomis korintinėmis kolonomis puikiai padeda tai pabrėžti. Interjere – unikalios art deco ir tautinio stiliaus detalės: vestibiulio kolonų kapitelius puošia liaudies drožinių motyvai, grindis – gėlių ornamentas, lubose – vitražas, laiptų viršuje – Gediminaičių stulpai.

SESIJA| 61

fotoistorija

Maironio g. 25 – Lietuvos banko rūmai Arch. Mykolas Songaila, techninė statybos priežiūra - Feliksas Vizbaras, 1924-27.

Vienas prabangiausių tarpukario laikų objektų Kaune iki šiol veikiantis pagal pirminę paskirtį. Tuo metu čia buvęs ne tik bankas, bet ir banko valdytojų butai, buvo ministro pimininko A. Voldemaro butas su biblioteka, kabinetu ir oficialių priėmimų patalpomis. Ant stogo buvęs žiemos sodas, o rūsyje – seifai su specialiais kontroliniais koridoriais ir kameromis. Monumentalioje architektūroje – neoklasicizmas. Objektyvo užfiksuotos detalės: dorėninio orderio puskolonių portikas, bronziniai žibintai ant postamentų, trikampiame frontone virš atiko – Kajetono Sklėriaus skulptūra. Ypač prabangūs banko interjerai iš natūralaus ir dirbtinio marmuro, įvairių stilių baldais, vertingais šviestuvais ir sietynais.

62 |SESIJA

V. Putvinskio g. 70 Arch. Edmundas Alfonsas Frykas, 1930-32. Žymaus tarpukario visuomenės veikėjo Kauno miesto burmistro Antano Gravrogko gyvenamasis namas. Architektūroje – modernizuotas istorizmas (asimetriškas pagrindinis fasadas, laužytų formų iškyšos, žemesnėje centrinėje dalyje suformuota terasa su baliustradomis, vainikuota stulpelių „karūna“, vertikaliuose ruožuose stilizuoti plastiniai elementai). Virš pagrindinio aukšto siauro portalo – bronziniai Juozo Zikaro bareljefai „Arklių tramdytojas“, „Pjovėjas“, „Rinkėja“.

Savanorių pr. 9 Arch. Vladimiras Dubeneckis, Mykolas Songaila, 1922-23.

Objektyvas priartina labai svarbią detalę – užsakovo inicialines raides, sukryžiuotas su bokalo ragais, informuojančias ne tik apie tai, kad namas priklausė „Ragučio“ fabriko savininkui, bet ir apie pirmosios Respublikos laikų Lietuvos tautinės politikos architektūroje kryptis. Ieškant savito architektūros stiliaus modernėjančiame pasaulyje, tautiškumas arba tautinis stilius bandytas interpretuoti kaip neobaroko ir liaudies meno junginys. „Ragučio“ namas – vienas pirmųjų tokios krypties bandymų ir liudininkų. Detalėse barokui būdingas erkerių ir karnizų laužymas, frontonai su voliutomis, tautiniai tulpių ornamentai puošimuose.

SESIJA| 63

64 |SESIJA