VDU žurnalas „Sesija“ Nr. 2

Redaktorių žodis: gyvename, kada prisimename

2012 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo universitetas švenčia savo 90 metų jubiliejų.

Būtent tądien 1922 m. ir buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Iš jo vėliau išaugo ir Kauno technologijos universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas bei Aleksandro Stulginskio universitetas. Taigi keturi universitetai mini savo gimtadienį, išaušusį prieš beveik šimtą metų.

Ta proga, Lietuvos valstybės atkūrimo šventės išvakarėse, išeina šis žurnalo „Sesija“ numeris, skiriamas atminties temai. Šiame numeryje prisiminsime universiteto kūrimą, kurį liudija užrašyta istorija bei amžininkų pasakojimai, ano meto Lietuvos universiteto studento fotografinė miesto istorija.

Vienintelis tuo laiku Lietuvos universitetas laisvai augo nepilnus dvidešimt metų. Ką, ypač žvelgiant į pirmuosius du universiteto gyvavimo dešimtmečius, VDU galėjo ir turėjo atlikti, bet, deja, neatliko? O kuo galime ir privalome didžiuotis? Tiesa, kaip viename šio numerio straipsnių pastebi istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, „perdėtas rūpinimasis savų jubiliejų šventėmis išduoda ne ką kitą, kaip kultūros paralyžiaus laipsnį. Tad švęsdami savo ir svetimus jubiliejus turime būti intelektualiai saikingi ir mandagiai savianalitiški“. Šiame numeryje prisimename ir gerokai senesnius laikus nei prieškaris. Argi neįstabu, kad vis dėlto ir dabar, savo dvidešimt pirmojo amžiaus gyvenimais sekame tas pačias sakmes, dainuojame tas pačias dainas, vaikštome tais pačiais keliais, mąstome tomis pačiomis mintimis, prisimename tokius pačius prisiminimus kaip ir tūkstantmečius prieš mus gyvenę žmonės, tik dabar tai darome jau šių dienų kontekste?

Atsimename asmeniškai neišgyventą pasaulio istoriją, kurią mums gali priminti popierinės atminties saugyklos. Apie kiekvieno mūsų asmeninę istoriją primena daug sudėtingesnės sąmonės ir pasąmonės „saugyklos“, o gal tiesiog seniai matyto draugo (ar ir nedraugo) pasakojimas.

Iš tiesų, atmintis gali būti apibūdinama kaip vaizdinių saugykla, iš kurios prireikus visada galima išsitraukti vieną ar kitą kopiją. Tačiau ar tai reiškia, kad atsiminimai – tik originalo kopijos? Žvelgdamas į atminties ir užmaršties santykius tuo abejoja filosofas prof. Dalius Jonkus.

Kurgi iš tiesų gyvena atmintis? Ar ji čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse?

Ar, priešingai, ji ateina iš kitur, iš Kito? Gal apie mus pačius pasauliui iš tiesų liudija kiti? Apie tai savo straipsnyje rašo prof. Leonidas Donskis, primindamas šiais laikais ypač aktualią čekų rašytojo Milano Kunderos įžvalgą, kad „mes mirštame, kada pamirštame“.

Kitas šio numerio teksto autorius Giedrius Česnakas priverčia prisiminti buvusias iliuzijas apie būsimus pasaulio politinius autoritetus. Akivaizdu, kad pasaulis yra ant didžiojo virsmo – tarptautinės sistemos kaitos – slenksčio.

Galbūt šiandien pereiname į jau nevaldomo chaoso sistemą, kurioje nebebus pasaulio policininkų ar teisuolių? „Pasaulinė krizė atskleidė pokyčius, kurie prieš dvidešimt ar penkiolika metų būtų skambėję kaip pokštas – neįtikėtina, kad Europai prireiks finansinės paramos iš Kinijos“, – teigia G. Česnakas.

Prisiminti galime ir nebūtus prisiminimus, apie kuriuos šiame „Sesijos“ numeryje, skirtame atminčiai, rašo prof. Gintautas Mažeikis. Juos prisiminęs iš naujo turi galimybę apsispręsti, kas tu esi, ir tai įgyvendinti: kūnu, gyvenimo veiksmais, naujais jausmais ar santykiais. Juk „norėdami prisiminti, kaip buvome stepių klajokliai, ir tuo pačiu nustoti niekinti jų papročius, turime pajusti paslėptą meilę arkliams, žvaigždėtam stepių dangui, simpatiją kumyso kvapui... Bet ar tai pasiekiama be kelionės ten, kur menamai gyvenome, be ilgalaikio naujo vargo, šalčio, alkio, meilės ir keršto?“ – svarsto G. Mažeikis.

Taigi ar ne baugu, kad atmintis visiškai nuo mūsų nepriklauso? Gali įsiveržti sąmonėn nekviesta, o kuo labiau prašysi paleisti, tuo įkyriau nepaleis ir lieps išgyventi būtus prisiminimus dabartyje. Antra vertus, ji gali apdovanoti ir šiltais prisiminimais, kada buvusius šviesiausius gyvenimo momentus išgyvensime dabartyje, džiaugdamiesi dar sykį ir dar kartą. Taigi atmintis – ir juoda, ir balta. O šis žurnalas baltu viršeliu, viliamės, taip pat nuskaidrins ir baltomis mintimis. Gražaus skaitymo, gražių minčių ir gražios atminties perskaičius.

Tikimės, kad šis „Sesijos“ numeris taip pat pažadins ir Jūsų prisiminimus – būtus ar nebūtus. O studentus, dėstytojus ir kitus darbuotojus kviečiame savo atmintimi pasidalinti ir bendradarbiauti „Sesijoje“. Jei kas nors nebus apžvelgta šiame, antrajame „Sesijos“ numeryje, prašome mums parašyti į trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir taip toliau. Laukiame įvairaus žanro straipsnių, taip pat ir skaitytojų laiškų, jeigu norite trumpai pasisakyti bet kokia tema.

Visais atvejais – gyvuokime ilgai!

Mykolas Drunga Agnė Kairiūnaitė

TURINYS ŽVILGSNIS 4

G. Mažeikis. Nutylėtų gyvenimo galimybių prisikėlimas

8

D. Jonkus. Užmiršti, kad atsimintum

12

L. Donskis. Kur gyvena atmintis?

VISUOMENĖ 14

R. Žukienė. Dailės gyvenimas: nuo reprezentacinių aukštumų iki kasdienybės liūno

18

S. Čižikaitė. FLUXnamiai

21

R. Pukenis. Būti atsakingam už kalbą

22

A. Kairiūnaitė. Anapus natų: apie etninės muzikos kilmę ir prasmę

8p.

Užmiršti, kad atsimintum

PROFILIS 26

J. Petronis. Elektroninė atmintis

INOVACIJOS 34

M. Jančis. Prisimenant ateitį: žvilgsnis į retro-futurizmą

PASAULYJE 44

G. Česnakas. Didžioji kaita – nestabilumo amžius

48

M. Drunga. Optimizmas po nevilties

34p.

Prisimenant ateitį: žvilgsnis į retro-futurizmą

AULA 52

P. Junas. Retrospektyvių keistenybių įrodymai

56

M.Drunga. Beveik šimtą metų

79p.

Issues of Remembrance and Forgetting

ARTES 58

M. Jančis. Vėjui pučiant į širdį

60

M. Gedvila. „Tamsos miestas“. Meilės laiškas kino praeičiai

62

D. Genys. Žmonių Dirgintojas

64

S. Dailydytė. „Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu“

ESĖ

REDAKCIJA

ISSN 2029-7904

El. p.: info@vkt.vdu.lt Tel.: (8 37) 327892 S. Daukanto g. 28-206 44246 Kaunas

Vyriausiasis redaktorius 67

A. Skrebytė. Argi gražu taip meluoti?

68

A. Baranovas. Neapykanta melui ir meilė pliurpalams

70

J. Vaišvilas. Čikšimas, čirkšima, pripelysimas

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA 73

M. Tavoras. Jonas Kuveikis. VDU studento gyvenimas prieškariu

Mykolas Drunga m.drunga@pmdf.vdu.lt

Redaktorė

Agnė Kairiūnaitė a.kairiunaite@vkt.vdu.lt

Dizaineris, fotografas Jonas Petronis j.petronis@vkt.vdu.lt

Leidėjas

SESSION 78

M. Drunga. VMU‘s 90th Anniversary

79

R. Van Voren. Issues of Remembrance and Forgetting

84

J. Greenspon. Dad

Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos tarnyba info@vkt.vdu.lt K. Donelaičio g. 58-10 44248 Kaunas Spausdino „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė Tiražas 1500 egz.

ŽVILGSNIS

Nutylėtų Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta: prigimtis pašaukė žydu, lietuviu, vokiečiu... bet tėvai paslėpė prigimtį dėl vaiko saugumo. Tačiau štai atėjo diena, kai dar kartą turi apsispręsti, kas tu esi, ir tai įgyvendinti: kūnu, gyvenimo veiksmais, naujais jausmais, santykiais.

gyvenimo galimybių

Gintautas Mažeikis Kultūros filosofas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas

Kitus prigimtis pakviečia būti merginomis, bet gimsta su vyriškumo požymiais ir pasaulis žūtbūt diržu ir karine rikiuote lavino jas tapti vyrais; kai kuriuos prigimtis apdovanojo girdėti muziką ir šokti, tačiau valstietiška ir darbininko dalia kas dieną mokė klausytis botago švilpimo ir mašinų gausmo; socialinė gimtis pakvietė būti dvarininku, o gal žiniuonės vaiku, bet partija išmokė būti beveidžiu masių ideologijos sraigteliu... Socialinio konstruktyvizmo teorija kalba apie tai, kad tauta, lytis, talentas tėra dirbtiniai dariniai. Ši teorija ir įvairios susijusios socialinės inžinerijos, asmens savimonės reguliavimo praktikos siekia mus išlaisvinti nuo prigimties, nuo visuomenei nepavaldžių priklausomybių ir kurti modernų, gamybos ir politikos poreikius

4 |SESIJA

prisikėlimas

tenkinantį žmogų. Prievartinį išlaisvinimą ir kartu dresūrą (subjekciją, t. y. priklausomybę) vykdo geriausių ketinimų ir meilės vedini žmonės: tėvai, draugai, mokytojai, visuomenės lyderiai... Dar daugiau, iš pirmo žvilgsnio toks pavertimas viešpataujančių santykių subjektais atrodo neišvengiamas.

Teigiama, kad laiko atgal neatsuksi, bet... naują kelią galima sukurti.

Ir vis dėlto šis linijinis determinizmas ir konstruktyvizmas nėra visagaliai ir maištas prieš įvykdytą pasirinkimą tikrai galimas, nes tik tada ko nors yra vertos svajonės ir slapčiausi praeities pėdsakų atradimai. Žinoma, žmogaus širdis ir gebėjimai išsipildo ne svajose, o negailestingoje istorijoje ir gamtoje, konkurencinėje socialinėje-politinėje tikrovėje, kur ištiesta kieno nors pagalbos ranka reiškia ir naują įpareigojimą, kur universitetai įkūnija ne tik laisvę, bet ir mokytą priklausomybę.

Tačiau tai, ką giminės, klano ar tautos žodžiais siūlo prigimtis, dažniausiai tėra egzistuojančių klasinių santykių ir prievartos mechanizmų reprodukcija.

Tomo Pabedinsko nuotraukos

Gerai, jei gimei galingo ir turtingo vyro giminės klane, žinoma, geriau berniuku, bet galima ir mergaite. Tačiau kitais atvejais konkurenciją išlikti pasaulyje apsunkina viešpataujančios ideologijos, kurias gina stipresnės grupuotės ir prisidengia esencializmo vardais: biblinių santykių, šeimos tradicijos, tariamos prigimtinės teisės ir tvarkos... Ši teisė moterį paverčia vyro tarnaite, tamsiaodį – baltojo vergu, prastuomenę moko būti nuolankia diduomenei. Ši tvarka liepia prisiminti savo vietą ir kilmę bei juos saugoti.

Taigi žmogus šiandien yra tarp suabsoliutintos prigimties priekalo ir modernistinio konstruktyvizmo kūjo. Atitinkamai ir kovojama dėl atminties ir laiko suvokimo: dėl jų interpretavimo, tarp to, ką reikia tęsti arba pakeisti iš esmės. Todėl vieni prisimena klano namų šilumą, o kiti – kovų istoriją. Tačiau ir konstrukyvistiniai, kovos išugdyti naujieji prisiminimai lavina klausyti ne būties, o ideologijos, tik ne klano, o hegemoninės

klasės, ne namudinių santykių, o totalinės emancipacijos, laikančios bet kokį prisirišimą jausmų ar nuoširdumo silpnybe.

Kiek kitokį kelią siūlo amžino sugrįžimo idėja, susijusi ir su prigimties teorija, ir su savarankiškos, autonomiškos žmogaus-monados vizija. Žmogus, šiuo požiūriu, turi daugelį, ne tik iš vienos giminės linijos kylančių potencijų, todėl yra laisvas rinktis, grįžti, kurti ir vėl rinktis. Monada išsiskleidžia realizuodama vienas ar kitas galimybes bei naujas vizijas, kūrybingus prasimanymus ir reaguodama į palankias ar grėsmingas išorines aplinkybes. Tačiau žmogus gali būti dirbtinai ideologizuojamas, indoktrinuojamas, jo savimonė gali būti pakeista, kaip Ledo Karalienė pakeitė Kajaus sąmonę, užšaldžiusi jo širdį. Vis dėlto išlieka galimas sugrįžimas prie monados (ne giminės) ištakų. prie naujos potencijos

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 5

ŽVILGSNIS laisvė. Nors reinkarnacijos nuostata saugo mus nuo perdėto nacionalizmo, rasizmo, patriarchalizmo, vis dėlto tas regėjimų netikrumas, besiribojantis su spontanišku prasimanymu, stokoja gilesnio judėjimo trajektorijų, kvapų ir skonių, žodžių ir prisilietimų prisiminimo, ryškių kontekstų, laimės ir meilės landšaftų. Norėdami prisiminti, kaip buvome stepių klajokliai, ir tuo pačiu nustoti niekinti jų papročius, turėtume pajusti paslėptą meilę arkliams, žvaigždėtam stepių dangui, simpatiją kumyso kvapui... Bet ar tai pasiekiama be kelionės ten, kur menamai gyvenome, be ilgalaikio naujo vargo, šalčio, alkio, meilės ir keršto? Reinkarnacijų vizijoms duoti tik mūsų tylūs regėjimai, svajų vėjas, nežinomo ilgesio audros.

Tęsiant pokalbį apie negalimus prisiminimus, apie nebūto laiko patirtis, verta jas atskirti nuo „prarasto laiko“ paieškų ir rekonstrukcijų, kurios buvo išskleistos Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“ ir vėlesniuose Gilleso Deleuze ir Merabo Mamardašvilio fenomenologinėse interpretacijose.

Proustas ieško ne šiaip prisiminimų, o tų, kuriuose būtų įkūnytos daiktiškos ir kūno praktikos, kurios padėtų išskleisti visą prarastą pasaulį. Pastebima, kad romano scenos, susijusios su madlen pyragaičiais, atskleidžia kvapo, skonio, ritmo (arbatos gėrimas), šventės (šv. Kalėdos) nedalomas sąsajas, kurios saugo vakaro pokalbius, mamos bučinius, aristokratiškos ir manieringos šeimos pasakojimus, svečiavimusis ir ilgus pokalbius, nerimą ir išlavintą, subtilų džiaugsmą. Meduolio įgalinta kūniška ir dvasinė įvykio sinergija yra ir esamo, ir atmenamo pasaulių sąveikų rezultatas bei prielaida vienu metu. Šios sinergijos dėka įvykiai ir jausmai įsitvirtina pasaulyje ir tuo užtikrina atmenamo pasaulio tvarumą, lyginant su svajomis, kurioms trūkta kūniškos gravitacijos, daiktinio apčiuopiamumo, pojūčių garantijų. Tačiau palyginkime Prousto ir Charles Bukowskio vaikystės prisiminimus, atskleistus romane „Arklienos kumpis“, sugretinkime jų autobiografinio laiko patirčių sklaidą.

Bukowskio vaikystės ir paauglystės pasaulis nusėtas purvinu vočių krauju ir nepakeliamais ligos skausmais, tėvo diržu, keiksmažodžiais, badu ir atskirtimi.

Jo baltiniai amžinai pasmirdę krauju, vėmalais, pigiu vynu, cigarečių dūmais. Ir šito laiko negalima prarasti, jis niekur nebepasitraukia. Žiaurios vaikystės įvykių nebenutrina jokios kitos ideologinės istorijos. Bukowskio pasaulis yra visiškai ryškus savo sandara ir kryptim ir jokių spragų kitam pasirinkimo ir jos aktualizavimo, nepriklausomai nei nuo klano noro, nei pasirinkimui ar amžinojo sugrįžimo mitui nepalikta, kaip nepalikta vietos ir nuo viešpataujančios partijos įsakymo. jokiai modernizacijai ar ideologijai. Klasinių santykių, net karo propagandos Amžinojo sugrįžimo idėja siūlo kitokį nei klaninis, bažnytinis, partinis, klasibutaforiškumą, nuolatos įveikia Bukowskio gatvės cinizmas. Prousto laikas yra nis ar nacionalinis prisiminimas. Pirmiausiai tai yra grįžimas prie asmeniškai, nostalgiškas, aristokratiškai melancholiškas, kiek depresinis, sentimentalus, o o ne tautiškai, reikšmingo mitinio kilmės šaltinio. Skirtingai nei šeimyniniai Bukowskio – tiesus ir nuolatos save įveikiantis, nepaliekantis gailesčio nei prisiminimai, grąžinantys mums vaikystės kvapus, garsus, jausenas, mito vienai praeities dienai, nei vienai ideologijai, net pačiam sau. Palyginimui, šaltinio gaivinimas įpareigoja kitokioms gyvenimo pareigoms, būtinybei lietuviški prisiminimai, pavyzdžiui, Juozo Baltušio autobiografinių prisiminimų pasirinkti iš naujo gyvenimo kelią. Autobiografinis laikas ne išlaisvina, o dilogijoje „Su kuo valgyta druska“ gyvenimas taip susaisto su jau egzistuojančia šeima, įgalina pat tiesus, kaip reikalauja socialistinis realizmas, giminišką praeities regėjimą. Priešingai, mitiniai, Vienas lama mano iš piemens vargų į proletariškos savimonės dažniausiai toteminiai ar vieno bendro legendakivaizdoje yra klausęs: kalvę ir, pagaliau, sąmoningą socializmo, t. y. inio herojaus šaltiniai, taip pat išskleidžia praeitį, „Kam jums prisiminti ideologijos rašytoją. Čia praeitis ne atgaivinama tačiau suteikia platesnes pasirinkimo galimybes: vėl ir vėl suktis kolektyvinio arba asmeninio buvusius gyvenimus, ar mažai ir ne įveikiama, o paliekama kitiems, kaip kovos ir pergalės pamoka. (monados atvejis) grįžimo ratuose, vis iš naujo turite problemų šiame?“ Poetės Marinos Cvetajevos dienoraščiai ir bandant savo išsipildymus. laiškai parodo mums dar vieną galimybę, kuKiek kitokia nei mitinis totemas – prisiminimo rios beveik neapčiuopsime Prousto, Bukowskio ar Baltušio romanuose: passtrategija, bet tiek pat platus ir įgalinantis yra tikėjimas buvusiais, tačiau tangas prisiminti nebūtą gyvenimą ir jį įkūnyti kaip tikrą, t. y. pakeisti vagas, pamirštais gyvenimais. Vienas lama mano akivaizdoje yra klausęs: „Kam jums grįžti prie ištakų ir suteikti sau dar vieną, kitokį šansą išsipildyti. Pavyzdžiui, prisiminti buvusius gyvenimus, ar mažai turite problemų šiame?“ Tačiau šis pažvelkime į Cvetajevos laiškus į Vilnių Nataliai Hajdukiewicz (1890–1978) retorinis klausimas tik iš dalies paaiškina situaciją. Iš tiesų, kam su nepakanta (mergautinė pavardė Giejewska), kuriuose konkuruoja dvi atmintys. Viena prisiminti buvusio gyvenimo skriaudėjus, skolininkus, kančias, nuodėmes, atmintis dar labai proustiška, kai bandoma prikelti ikirevoliucinį aristokratės išdavystes, visą bjaurastį... bet kodėl ne džiaugsmus, ne meilę, ne patirtį? poetės gyvenimo prarastą laiką. Ji, panašiai kaip Proustas meduolį, atmena Šiaip ar taip mirties vainikuojama užmarštis išlaisvina mus nuo daugybės tėvo prieš karą (iki I Pasaulinio karo) dovanotą pledą, kuris švelnumu, šiluma prisirišimų, priklausomybių, pono ir tarno santykių ir dovanoja didžiausią ir spalva atkuria visą šeimos tvarką ir tikėjimą, stiprias klanines sąsajas ir šansą atgimti. Kita vertus, reinkarnacijos teorijos kalba apie laipsnišką aristokratų išsilavinimą bei meninį jautrumą. Tačiau revoliucijos, diktatūros gerosios patirties gaivinimą, tačiau tai yra sunkiai pamatuojama sugrįžimo

{

6 |SESIJA

smūgiai, pilietinio karo siaubai, pažeminimas, badas, jos vaiko mirtis iš alkio proustišką laiko ieškojimą paverčia begaline kančia. Tas ikikarinis pasaulis numirė ir jo nebevalia prikelti. Cvetajeva savo laiškuose rašo apie „visiškai pasibaigusį pasaulį, kad net nustoji tikėti, kad jis kada nors yra buvęs (žvelgiu į rudą pledą, paskutinę tėvo dovaną, kuri visur mane lydi nuo 1912 metų, ir galvoju: nejau – tas?! Čiupinėju ir netikiu“.) Kitur minėtuose laiškuose Cvetajeva kviečia draugę į savo pasaulį, pasižymintį „lemtingu nepanašumu“.

Būtent šis „lemtingas nepanašumas“ atveria dialoginę galimybę išsiskleisti savitam, o ne objektyviam, pasauliui, jos lenkiškai legendai.

Susirašinėjimas su N. Haidukievič pažadina jos, Cvetajevos, nenugyventą, neprisimintą galimybę ir tikrovę, dialogą vienu metu. Šis, dar ne atmintis, o tik jos pastanga, yra savo lenkiškosios kilmės, mamos giminės ir fantazijos prisiminimas, kurį buvo suvaržiusi stipri tėvo giminės klano tradicija. Jos motina buvo lenkų kilmės grafienė Maria Leduchowska, o močiutė (pagal mamos liniją) – lenkų dvarininkų palikuonė Maria Bernacka. Būtent močiutės giminės atverta gyvenimo ir savijautos perspektyva Cvetajevai buvo nauja: tolima, romantiška – iš esmės kita. Tačiau ją, kaip galimą alternatyvą dingusiam prieškario Rusijos pasauliui, sustiprino susitikimai Paryžiuje su Bernacka‘jos giminės linijos atstovais ir susirašinėjimas bei šilta draugystė su Hajdukiewicz. Šis naujas lenkiško (ir veikiausiai LDK) dvaro pasaulis buvo jos, Cvetajevos, nenugyventa, neprisiminta tikrovė. Ji suprato esanti lenkų dvarininkių palikuonė ir jos charakteris, jos išdidumas, jos drąsa ir ryžtas yra būtent šis naujas, nematytas, nepatirtas kelias.

Natalija kartu su šeima tarpukariu, karo metu ir pokariu gyveno Užupyje, Polocko gatvėje. Sena ir garsi Hajdukiewicz‘ių giminė ir Natalijos šeima buvo aktyvi Vilniaus lenkų kultūrinio ir politinio gyvenimo, opozicijos sovietams ir pasipriešinimo naciams dalyvė. Atitinkamai, Haidukevičiai nukentėjo dėl prieškario ir pokario sovietų persekiojimų, vokiečių okupacijos metu, dėl trėmimų. Natalijos protėviai pagal mamos liniją Giejewskiai buvo LDK Ukrainos kilmės didikai. Nesantaika su sovietais lėmė tai, kad visa Hajdukiewicz‘ių šeima pokario metu buvo ištremta, išdraskyta, o jos archyvai buvo konfiskuoti ir, veikiausiai, sunaikinti.

Cvetajeva atkuria savo kitą tikrovę kūno, gilinamo prisiminimo ir materialinių ryšių perspektyvoje. Naują materializuotą pasaulį jai atvėrė samprotavimai apie veidą ir charakterį: „Iš L. M. Bernacka‘jos mano lenkiška nosis ir maištas,“ – rašė Cvetajeva užrašų knygelėje 1933 metais. Svarbu pastebėti, kad ši nauja perspektyva būties požiūriu yra ne pramanas, fantazija, o jos, kaip unikalios save išskleidžiančios monados, perspektyva.

Leibnizo monadologijos požiūriu kiekvienas mūsų turime daugelį mums – monadoms – potencialiai duotų išsipildymo galimybių. Gyvenimui bėgant jos niekur nedingsta, tačiau sunkėja sąlygos joms realizuoti. Jos turi tapti kūnu, procesu, gyvenimu, įvykiais, aistringais dienoraščiais, eilėmis, biografija, pagaliau, istorija.

Cvetajevos laiškai Hajdukiewicz yra kupini noro su tolimos giminaitės ir kartu nuoširdžios draugės pagalba atsiskleisti naujame tikrovės horizonte, išlikti poete, asmenybe... Ji mokosi alsuoti kitokia savimone, visai kitais įvykių vertinimais, vertybėmis, naujomis pažintimis. Atsisakymas ieškoti prarasto prieškario laiko ir nesutikimas priimti, pripažinti naujo modernizacijos laiko, atvira poetinė širdis ir gilaus cinizmo stoka paskatino ją alternatyvios galimybės paieškai, kuri būtų ne reinkarnacijos regėjimas, o apčiuopiama, gyva patirtis.

Naujas Cvetajevos vaizduotės šaltinis, atsiskleidęs tarp Paryžiaus ir Vilniaus, mažai ką bendro turi su dabarties Prancūzijos ir ypač Lietuvos sostinėmis. Todėl tas laiškų dialogas, kuriame poetė gaivino ir realizavo savo turimos atminties ir geidžiamos vaizduotės sąveikas, negailestingai prasilenkė su dabartine Lietuva. 2001 metais Vilniuje, Užupyje, rasti jos laiškai beveik (be kelių publikacijų) nesukėlė jokio susidomėjimo Lietuvos kultūrinėje padangėje, nors buvo laikomi didžiausiu atradimu pirmiausiai Rusijoje, Prancūzijoje, Kanados slavistų pasaulyje ir Lenkijoje. Šis lietuviškas

{

Norėdami prisiminti, kaip buvome stepių klajokliai, turėtume pajusti paslėptą meilę arkliams, žvaigždėtam stepių dangui, simpatiją kumyso kvapui... Bet ar tai pasiekiama be kelionės ten, kur menamai gyvenome, be ilgalaikio naujo vargo, šalčio, alkio, meilės ir keršto? Reinkarnacijų vizijoms duoti tik mūsų tylūs regėjimai, svajų vėjas, nežinomo ilgesio audros.

nesidomėjimas Hajdukiewicz‘iais, tarpukario lenkiško Vilniaus kultūriniu gyvenimu ir ryšiais, svajonėmis yra panašus į sovietų apatiją Rusijos aristokratų dramoms, jų badavimui ir mirtims. Kiek mažai buvo sovietams reikšminga Cvetajeva, lygiai tiek pat nesvarbūs dabar tapo jos laiškai Lietuvai.

Leibnizo barokiniam pasauliui išsiskyrimai ar gyvenimų nesankirtos yra nemažiau svarbūs nei būties klosčių susiliejimai ir sukurti gyvenimo labirintai. Didžiosios atskirtys suteikia šansą vėl grįžti prie savo šaltinių, prie neviešpataujančių, nutylėtų gyvenimo galimybių ir žadinti jas prisikėlimui bei galiai. Tačiau atminties jausmus temdantys kultūrinės nuosavybės ir tautinės vienovės ideologiniai siekiniai užgožia skirtumų pajautą, kitos meilės žavesį, jautrumą nesankirtoms, prasilenkimams, lūžiams ir prisikėlimams.

Tomo Pabedinsko nuotraukos

SESIJA| 7

ŽVILGSNIS

Užmiršti,

kad atsimintum Man niekada nebuvo sunku atskirti pramaną nuo tikrovės. Keblumų kildavo, kai reikėdavo atskirti prisimintą pramaną nuo prisimintos tikrovės. Tai visai kas kita. Visuomet jaučiau skirtumą tarp to, ką iš tikrųjų mačiau ir ką įsivaizdavau matęs. Tačiau laikui bėgant pasidaro nelengva atskirti tikrus įvykius nuo prasimanytų išgyvenimų. Atmintyje nėra atskirų skyrelių dalykams, kuriuos mačiau ir girdėjau, ir dalykams, kuriuos susikūriau vaizduotėje. Turiu tik vieną atmintinę, kur privalo išsitekti ir jusliniai praeities potyriai, ir prabėgusio laiko vaizduotės kūriniai, o viskas drauge sudaro tai, kas vadinama atmintimi. Tačiau kai retkarčiais supainioju tas dvi kategorijas, kai kada pamanau, kad atsakė atmintis. Tai mažų mažiausiai netiksli formuluotė. Kai ką nors prisimenu kaip tikrą išgyvenimą, nors esu tik sapnavęs, kalta per daug gera mano atmintis. Kad išvis sugebu prisiminti įvykius, kurie vyko tik mano sąmonėje, visada laikiau atminties pergale.

Jostein Gaarder

Jorinde Reijnierse (www.jorindephotography.nl) nuotrauka

Dalius Jonkus Filosofas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros vedėjas

Atminties kaip kopijų saugyklos modelis Tradicinės atminties sampratos naudojasi atminties, kaip įsimintų daiktų reproduktoriaus, modeliu. Jis dažnai apibūdinamas kaip paveikslų ar fotografijų sąmonė. Esą susidurdami su įspūdingais daiktais ar įvykiais žmonės jau tiesioginio suvokimo metu susikuria atitinkamus vaizdinius apie juos. Vėliau šie sąmonės įspaudai gali būti aktyvuojami taip, kad prisiminimas iškyla kaip patirto daikto kopija. Kitaip sakant, atmintis yra apibūdinama kaip tokia vaizdinių saugykla, iš kurios prireikus galima visada išsitraukti vieną ar kitą kopiją. Atminties, kaip kopijų saugyklos, modelis leidžia paaiškinti, kodėl vieni prisiminimai yra ryškesni už kitus. Esą kopijos gali būti daugiau ar mažiau išblukusios, laikas taip pat gali nutrinti akivaizdžius įspaudus. Traktuojant atsiminimus kaip originalių daiktų kopijas iškyla nemažai sunkumų. Visų pirma prisiminimų vaizdiniai atsiduria kartu su suvokimo ir vaizduotės vaiz-

8 |SESIJA

diniais vienoje terpėje, kur nelabai aišku, kaip jie gali būti atskiriami. Aišku, kad suvokimo vaizdiniai yra atsiminimų vaizdinių prielaida, nes atsiminimai yra ne kas kita, kaip suvokimuose sukurtų vaizdinių pakartojimas. Vaizduotės vaizdiniai modifikuoja suvokimo vaizdinius daug radikaliau. Vaizduotė ne tik transformuoja, bet ir atveria patirtyje dar neaktualizuotas galimybes. Kita vertus, toks sąmonės, kaip vaizdinių saugyklos, modelis suponuoja galingą savimonę, kuri ne tik atskiria suvokimo, atsiminimo ir vaizduotės vaizdinius, bet ir gali šiuos vaizdinius palyginti su pačiais daiktais. Tokios savimonės postulavimas reiškia, kad daiktai, priešingai nei anksčiau tvirtinta, gali būti pasiekiami ne tik per suvokimo, atminties ir vaizduotės vaizdinius, bet ir tiesiogiai. Galima daryti prielaidą, kad vaizdiniais operuoja tik atmintis ir vaizduotė, o suvokimas susijęs su pačiais daiktais, bet ne su vaizdiniais.

Tokiu atveju suvokimas būtų tiesioginė daikto pagava, o atsiminimai ir vaizduotė operuotų tiktai originaliai suvokto daikto vaizdiniais-kopijomis.

Toks atminties, kaip vaizdinių-kopijų kaupyklos, modelis pačią atmintį traktuoja kaip visiškai statišką originalių tiesiogiai patirtų daiktų reprodukavimą.

Atmintis tada suvokiama kaip atkartojimas to, kas jau buvo. Atmintis yra tiktai

blankus originalių daiktų ir patirčių atspindys. Bet tokiu atveju nepastebimas atminties ir visos sąmonės dinaminis pobūdis. Nepastebima kaip atmintis ne tik reprodukuoja, bet ir reorganizuoja mūsų išgyvenimus.

{

Atminties ir laiko dinamizmas Kodėl atminties, kaip kopijų saugyklos, modelis yra nepakankamai dinamiškas? Laikantis šio modelio prisiminimai suprantami kaip statiški vaizdiniai, atsirandantys mūsų galvose kai juos sužadina tam tikri impulsai. Tačiau atidžiau pažvelgus aiškėja, kad prisiminimai neatsiranda kaip paveikslėliai, kurie, skirtingai nuo kitų paveikslėlių, yra pažymėti ženklu „praeitis“. Prisiminimai išgyvenami dinamiškai, nes jiems yra būdinga tėkmė. Kitaip sakant, prisiminimuose man iškyla ne šiaip atskiri įspūdžiai, bet tokie išgyvenimai ir juose duoti dalykai, kuriems būdingas tęstinumas. Štai aš prisimenu savo pirmąjį laikrodį ir tai, kad gavau jį dovanų dešimtojo gimtadienio proga, prisimenu kaip tą laikrodį nešiojau ant rankos ir kaip vakare nusiimdavau ir paslėpdavau po pagalve. Prisiminimai man iškyla kaip tarpusavyje asocijuoti daiktai ir jų išgyvenimai. Aš juos matau tarsi vėl išgyvenčiau iš naujo, tačiau jie akivaizdžiai skiriasi nuo to, ką aš išgyvenu dabar, kai rašau šį straipsnį. Įdomu, kad pasinerdamas į šiuos praeities išgyvenimus ir išgyvendamas juos kaip besitęsiančią dabartį, kurioje atrandu ankstesnių išgyvenimų prisiminimus (aš niekada iki tol neturėjau laikrodžio) ar svajones apie ateitį (aš planavau tą laikrodį nešioti visą gyvenimą), niekada neužmirštu, kad ši vėl išgyvenama dabartis yra susijusi su mano dabartimi, kurioje aš sėdžiu prie kompiuterio ir rašau straipsnį.

Kaip įmanomi tokie dvigubi išgyvenimai? Kaip vienos dabarties išgyvenimai provokuoja ir tęsia kitos dabarties išgyvenimus? Tai susiję su patiriamo laiko specifika. Laikas patiriamas kaip besitęsianti dabartis, kuri implikuoja nuorodas į kitas dabartis. Šios implikacijos veikia kaip asociacijų grandinės, kurios veda nuo vieno išgyvenimo prie kito. Pirmiausia jokia dabartis negali būti išgyvenama be pirminės praeities atminties ir ateities anticipacijos. Dabartis tęsiasi tik todėl, kad aš sugebu užlaikyti tai, kas ką tik išgyventa, ir kartu esu atviras ateičiai. Pirminė atmintis leidžia suvokti ne tik suvokiamus dalykus kaip tęstinius (kaip tęsiasi skambanti melodija, kaip tęsiasi ištariamas ar užrašomas žodis ir sakinys), bet ir suvokti, kaip tęsiasi mano paties išgyvenimai, suvokimai, mintys. Laiko išgyvenimui būdingas vidinis sąmoningumas leidžia išgyventi ne tik dalykų, bet ir pačių aktų tęstinumą. Vidinis laiko sąmoningumas yra ne kas kita kaip pirminė savimonės forma, leidžianti susiorientuoti laiko skirtumuose ir aktualią dabartį išgyventi kaip prasitęsiančią į praeitį ir ateitį. Be šios vidinės laiko sąmonės negalėtume ne tik suvokti paprasčiausių dalykų, bet ir koordinuotai judėti ar atsižvelgti į kitų judesius.

Sugrįžkime prie pačių prisiminimų. Kadangi laikui būdingas vidinis sąmoningumas, tai prisimindami kažką ir išgyvendami prisiminimą tarsi dabar patiriamą išgyvenimą, mes neprarandame ryšio su aktualia dabartimi.

Būtent todėl galime konstatuoti, kad aš prisimenu savo vaikystę taip, lyg vėl išgyvenčiau tuos džiaugsmus ir rūpesčius. Čia svarbus tas vėl. Šis žodelytis nurodo vidinį pasikartojančio išgyvenimo sąmoningumą. Jis tarsi nurodo, kad aš prisimindamas suvokiu ne tik tuos prisimenamus dalykus ar tai, kaip jie buvo išgyventi, bet ir tai, kad tuos išgyvenimus aš patiriu pakartotinai.

Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose tokius išgyvenimus fiksuoja taip: „Staigus, fiziškas ir absoliučiai identiškas praeities vaizdo, spalvos, kvapo, judesio arba išgyvenimo pajutimas grąžina mane į tuos laikus, kada suaugusiųjų gyvenimo sistemoje aš tebuvau suinteresuotas stebėtojas, pats visą laiką užsiėmęs savojo pasaulio botanika, kosmologija ir geografija, – ir gyvenimas absoliučiai tiksliai pasikartoja (kaip šiandien aštriai kvepiančių apynių skynimo epizodas Kryželių pievose), ir aš gyvenu antrą kartą (1989 m. kovo 5 d.)“ Be vidinio laikui būdingo sąmoningumo prisiminimų išgyvenimus tikriausia patirtume kaip vaizduotės fikciją ar net haliucinacijas. Svarbu, kad sąmonė dalyvauja šiuose prisiminimuose ne kaip išorinė viską aprėpianti

Prisiminimai man iškyla kaip tarpusavyje asocijuoti daiktai ir jų išgyvenimai. Aš juos matau tarsi vėl išgyvenčiau iš naujo, tačiau jie akivaizdžiai skiriasi nuo to, ką aš išgyvenu dabar, kai rašau šį straipsnį.

savimonė, bet kaip pačiai laiko tąsai būdingas pasyvus sąmonės dalyvavimas. Pirminė atmintis yra pasyvi sąmoningumo forma, tačiau be jos nebūtų įmanomas aktyviai atkuriantis atsiminimas. Taigi pirminė atmintis, laike besitęsiančių objektų ir aktų užlaikymas yra išgyvenamas ikirefleksyviame lygmenyje, o atsiminimai tada gali būti traktuojami kaip refleksijos analogas.

Atmintis ir refleksija Paprastai atkuriamas atsiminimas tapatinamas su refleksija. Aš galiu reflektuoti savo pirmąją meilę, nes prisimindamas ją galiu stebėtis savo jaunatvišku naivumu. Šia prasme atmintis negali būti suparastintai traktuojama kaip reprodukcinis atvaizdas. Reikia pastebėti, kad atmintis ne tik atvaizduoja, bet ir modifikuoja bei kūrybiškai išryškina tam tikras detales, kurios galėjo likti neįsisąmonintos tiesioginėje patirtyje. Įsimylėjęs pirmą kartą aš buvau užvaldytas to jausmo ir visiškai susitelkęs į mylimąjį žmogų taip, kad negalėjau kritiškai vertinti savo jausmų. Dabar – kitas reikalas. Esu patyręs šiuos jausmus ne kartą ir todėl prisimindamas pirmąją meilę galiu ją kritiškai vertinti. Taip pat galiu sutelkti dėmesį į tuos meilės išgyvenimų ypatumus, kurie anksčiau man atrodė nesvarbūs. Taigi atsiminimas nėra mechaniškas patirto daikto ar įvykio pakartojimas. Atsimindami mes galime sutelkti dėmesį visai į kitus dalykus nei suvokimo metu. Dar daugiau, refleksija atsiminimuose gali būti daugiapakopė. Dabar aš galiu prisiminti mylėtą žmogų tokį, kaip jis atrodė tada. Matydamas jį, tarsi stovintį man prieš akis, aš kartu suvokiu, jog jis taip atrodė praeityje ir dabar, matyt, atrodo kitaip.

Aš prisimenu ne patį žmogų, bet suvokimą to, kai mes susitikome pirmą kartą. Taigi aš modifikuotu būdu dabartiniame suvokime aktualizuoju išgyvenimą, kuriame pasireiškė mylimoji taip, kaip aš ją suvokiau tada.

Ar galima tvirtinti, kad dabar aš aktualizuoju tą patį išgyvenimą, kurį išgyvenau susitikdamas mylimąją pirmą kartą? Taip ir ne. Aš tada dar nežinojau, kad ji bus mano mylimoji. Tad prisimindamas aš ne identiškai atkartoju tą išgyvenimą, aš jį išgyvenu modifikuodamas dabartinių išgyvenimų kontekste ir implikuodamas kitas išgyventas patirtis. Tačiau svarbiausia, kad šis prisiminimas yra galimas kaip suvokimas tokio objekto, kuris buvo mano išgyventas praėjusioje dabartyje ir kuris aktualizuojamas dabar vykstančio prisiminimo metu. Tad aš galiu sutelkti dėmesį pirmiausia į patį prisimenamą objektą, antra, į tai, kaip jis pasireiškė tuometiniame suvokime, ir trečia, galiu stebėti kaip jis reiškiasi dabartiniame prisiminime.

Atlikdamas tokią daugiapakopę refleksiją aš galiu reprodukuoti ankstesnius išgyvenimus tuo pačiu juos modifikuodamas ir suvokdamas kaip nedabartinius. Tik išlaikant šį dabar ir nedabar vykstančių išgyvenimų sąryšį ir kartu suvokiant jų netapatumą galima ankstesnius suvokimus pakartotinai išgyventi kaip prisiminimus.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 9

ŽVILGSNIS Kitas svarbus tokios atsiminimų sampratos aspektas yra tas, kad prisiminimai nebegali būti traktuojami kaip sąmonėje egzistuojantys vaizdiniai.

Dabartiniuose išgyvenimuos duoti prisimenami objektai ar jų patirtys gali būti dar kartą dėmesingai stebimi. Negaliu prisiminti objektų neprisimindamas kartu ir to, kaip ir kada jie buvo išgyventi. Jei šis ryšys tarp objekto ir jo išgyvenimo nutrūksta, tada labai sunku ir patį objektą priskirti prisiminimams. Tai gali būti tiesiog vaizduotės objektas.

Svarbiausia, kad išgyvendami dabartį mes galime būti laisvi jos atžvilgiu.

Atmintis leidžia išgyventi dabartį kaip besitęsiančią į praeitį ir net į ateitį.

Atmintis esant dabartyje leidžia pasinerti į praeitį ir atidėti kitus dalykus ateičiai. Taigi suprantama, kodėl Hegelis senovės graikų filosofiją susieja su mnemozine – atminties mūza. Ji leidžia laisvai mąstyti ir kūrybiškai tęsti tradicijas.

Ne tik mitai, bet ir šiuolaikiniai meno kūriniai dažnai analizuoja atminties temą vaizdžiai atskleisdami ne tik atminties, bet ir užmaršties ribines situaciAtmintis ir užmarštis jas. Paminėsiu tik du atvejus. Pirmasis – filmas „Memento“, kuris akivaizdžiai Atrodytų, jog atmintis yra visiškas užmaršties paneigimas ir atvirkščiai – parodo, kaip neįmanomas tampa žmogaus gyvenimas ir ateities planai užmarštis sunaikina atmintį. Tačiau prisiminimų fenomenologija atskleidžia net tada, kai atmintis prarandama tik dalinai. Filme pasakojama istorija ne atminties ir užmaršties opoziciją, bet jų tarpusavio dialektinę įtampą. Laižmogaus, kuris patyrė traumą ir prarado ilgalaikę atmintį. Herojus prisikydamiesi tradicinės logikos turėtume teigti, jog nuo dabarties esamybės mena, kas vyko prieš 15 minučių, ir tik po to ateina užmarštis, kuri neleidžia tolstantys prisiminimai praranda savo akivaizdumą, nusidėvi, išblunka ir įvykių eigos sujungti į vieną visumą. Tam, kad palaikytų sąmonės rišlumą galiausiai virsta užmarštimi. Tačiau, kaip pastebėjome, atmintis negali būti ir galėtų bent kiek susiorientuoti savo išgyvenimuose, herojus užrašo traktuojama kaip kopijų saugykla. Atsiminimai yra praeitos dabarties aktualviską, kas turi padėti atsiminti. Jis tatuiruoja savo kūną, daro momentines izavimas. Šis atminties sampratos pasikeitimas susijęs su tuo, kad pirminė nuotraukas, kurias taip pat pažymi užrašais. Nepaisant šių mnemotechninių atmintis, kurioje užlaikomas suvokiamo dalyko kontinuumas, yra dvilypė. pastangų tokia dirbtinė atmintis negali jo išgelbėti, nes užrašai neišsaugo Pirminė atmintis (retencija) įgalina suvokti dalykus kaip besitęsiančius. Bet išgyvenimų atminties, jie tik primena. Dauguma aplinkinių naudojasi tokia ką reiškia šis užlaikytas tęstinumas? Viena vertus, pirminė atmintis yra tai, be herojaus negalia ir manipuliuoja juo savo tikslams. Antrasis pavyzdys – ko neįmanoma suvokti jokios diferencijuotos tai Jorge’ės Luiso Borgeso novelė „Funesas, prasmės, kita – pirminė atmintis užlaikydama atminties stebuklas“. Novelėje pasakojama Atmintis – tai indas, suvokimo objektą, jį taip pat atitolina. Pirminė istorija apie priešingą patologijos atvejį, kai užlaikantis laiko tėkmę. atmintis apibūdinama kaip miglotumas, kaip atmintis ne prarandama, bet, atvirkščiai, ji yra skirtumų ir apibrėžtumo mažėjimas. Kitaip stebuklingai tobula. Irinėjus Funesas nukritęs Jei indas vandens negali sakant, tokio pobūdžio užlaikymas ne tik tęsia sulaikyti ir išsaugoti, tai toks nuo arklio prarado sąmonę, o kai ją atgavo, esaties suvokimą, bet ir nutolina nuo esaties, aplinkinio pasaulio suvokimas tapo toks aiškus nutekantis vanduo sutampa leidžia ją užmiršti. Todėl atmintis dabar nebegair turtingas, kad, pasak Borgeso, jis buvo sunkiai su užmarštimi. li būti laikoma blunkančių paveikslų saugykla. ištveriamas. Kartą pamąstytas ar suvoktas daAtmintis yra nuolatinė praeities gelmės reorlykas niekada nebeišsitrindavo. Nepaprastas ganizacija ir reinterpretacija dabartyje. Dabarties išgyvenimas ir suvokimas suvokimo turtingumas radosi dėl to, kad prisimenantysis galėjo išsaugoti yra galimas tiktai todėl, kad dabarties atžvilgiu išlaikome nepriklausomybę. visus savo net ir nepastebimiausius suvokimus, net jei jie buvo išgyvenami Ši nepriklausomybė nuo esaties galima tiek prisimenant, tiek ir užmirštant. vaizduotėje ar sapnuose. Tiesioginius suvokimus lydintys prisimenami Atmintis leidžia dabartį pratęsti, atidėti ir atrasti ją iš naujo. Užmaršties suvokimai, svajonės ir sapnai pavertė šiuos suvokimus neįmanomai turintikslas ne sunaikinti praeitį, bet išlaisvinti dabartį nuo praeities tiek, kad ingais. Asociacijų srautas gali tęstis be galo, nes jo neriboja jokia užmarštis. taptume atviri naujos suvokimo sintezės įgyvendinimui. Jei atmintis būtų Tačiau tokią neužmirštančios atminties būklę Funesas išgyvena ne tik kaip absoliuti, ji užgriozdintų mūsų sąmonę taip, kad nesugebėtume suvokti įvairių suvokimo aspektų ryškumą, bet ir kaip sunkiai ištveriamą realybės nieko nauja, negalėtume abstrakčiai mąstyti ir nesuvoktume tapatybių. spaudimą. Neveltui Funesas savo fenomenalią atmintį lygina su pamazgų

duobe. Tai, ką kiti išpila kaip nereikalingas atliekas, jo atmintis išsaugo. Tai Atminties mitologija susiję su keliais herojaus gyvenimo trūkumais. Pirmiausia, jis negalėjo abGeorgas Hegelis savo filosofijos istorijoje kadaise pabrėžė, kad senovės strahuotis nuo suvokiamos įvairovės. Suvokė skirtingus daiktų profilius, bet graikų filosofijos esmė yra susijusi su mnemozine t. y. atminties deive. Šis negebėjo jų sujungti į vieną to daikto idėją. Jis negalėjo suprasti, kaip vienas pastebėjimas nebuvo atsitiktinis, nes mnemozinę senovės graikai suvokė bendras rūšies įvardijimas (pavyzdžiui, šuo) gali apimti tiek skirtingų savo kaip susijusią su žmogaus esme. Tik prisimenantis žmogus gali išlikti formomis ir dydžiais individų. Kitaip sakant, patiriamų suvokimų ryškumas ir žmogumi. Tik atmintis įgalina laisvą ir kūrybišką mąstymą. Platonas savo įspūdingumas neleido ne tik jų užmiršti, bet ir nuo jų atsiriboti, pamatyti ne tik dialoge „Valstybė“ pasakoja mitą, kuris netiesiogiai paaiškina atminties svarbą. tai, kas juos skiria, bet ir tai, kas juos jungia. Tai sąlygojo Funeso nesugebėjimą Kaip pasakojama šiame mite, mirusių žmonių sielos prieš sugrįždamos į mąstyti. Mąstymas pasirodo esąs neįmanomas be skirtumų užmaršties, be žemę ir vėl įsikūnydamos patenka į lygumą, kuri reikšmingai vadinama sugebėjimo apibendrinti ir atsiriboti mintimis. Viską atmenančio Funeso Letės arba Paslėpties vardu. Esą šioje lygumoje teka Ameleto upė, kuri pasaulis buvo sudarytas vien iš betarpiškai išgyvenamų smulkmenų, todėl pažodžiui išvertus reiškia „upė, nusinešanti visus rūpesčius“. Atsigėrę šios jis galėjo suvokimus smulkmeniškai asocijuoti vienus su kitais, bet negebėjo upės vandens žmonės viską užmiršta. Kitaip sakant, žmogus praranda nuo jų atitrūkti, kitaip sakant, negalėjo nutraukti tų begalinių prisiminimų atmintį. Taip esą atsitinka todėl, kad šios upės vanduo „nesilaikąs jokiame asociacijų grandinių. Tai paaiškina, kodėl Funesas negalėdavo užmigti. inde“. Indas šiuo atveju simbolizuoja užlaikymo galimybę. Atmintis – tai Užmigti – tai sugebėti atsipalaiduoti nuo pasaulio, o visus skirtumus priindas, užlaikantis laiko tėkmę. Jei indas vandens negali sulaikyti ir išsaugoti, simenantis Funesas negalėjo atsiriboti nuo pasaulio realybės spaudimo. tai toks nutekantis vanduo sutampa su užmarštimi. Įdomu, kad šiame mite Norėdamas užmigti Funesas įsivaizduodavo vienalytę nediferincijuotą tamsą atmintis siejama su galimybe užlaikyti srautą. Sąmonės, kaip laiko srauto, arba vieningą upės tėkmę, kuri ištirpina visus skirtumus ir kartu jį patį. įvaizdis svarbus ir šiuolaikiniuose filosofiniuose svarstymuose. Laikas gali Taip netikėtai paaiškėja, kad atmintis yra susijusi ne su tapatybe, bet su būti įsisąmonintas ir pratęstas tik tada, kai srautas gali būti užlaikytas. Bet skirtumais. Tobula atmintis – tai nesugebėjimas atsitraukti nuo skirtumų ir tai nereiškia, kad srautas gali būti sustabdomas ir užmarštis neegzistuoja. suvokti tapatybę. Tad, jei atmintis yra sugebėjimas atsitraukti nuo dabarties

{

10 |SESIJA

Tomo Pabedinsko nuotrauka

pasineriant į praeitį, tai šis atsitraukimas nuo dabarties turi implikuoti savyje ir užmarštį, nes kitaip žmogaus sąmonė bus perkrauta išgyventais patyrimais ir jų skirtumais, kurie neleis ne tik abstrahuotai suvokti tapatybių, bet ir tiesiog užmigti – pasinerti į nediferencijuotą kontinuumą.

Kaip atsitinka, kad sąmonės tapatybės tęstinumo negali garantuoti nei užmarštis, nei atmintis? Kokia yra paradoksali sąmonės būtis, kad ją reikia apibūdinti kaip sugebėjimą užmiršti ir vėl atsiminti, užmigti ir vėl pabusti?

Gebėjimas užmigti ir gebėjimas užmiršti atskleidžia, kad sąmonės gyvenimas nėra vien absoliutus sąmoningumas ir aktyvumas. Didelė dalis mūsų gyvenimo susijusi su neįsisąmonintais, pasyviais išgyvenimais. Tai nereiškia, kad galime lengvai supriešinti sąmoningąją ir nesąmoningąją gyvenimo puses, kaip ir aktyviuosius bei pasyviuosius sąmonės modusus. Sąmonė yra daugiasluoksnė ir ambivalentiška, tačiau jos negalima apibūdinti vien dualistinėmis kategorijomis.

SESIJA| 11

ŽVILGSNIS

K ur yv en

a

t

s mi t i n

Leonidas Donskis Filosofas, Europos parlamento narys, vizituojantis VDU profesorius

Kartą man teko tapti stulbinančio dialogo tarp džiazo muzikanto ir publikos liudininku. Tai nutiko 2006 m. spalio 22 d. Kuboje gimusio JAV džiazo trimitininko virtuozo Arturo Sandovalio koncerte „Kaunas Jazz“ festivalyje. Daug ką atvėręs dialogas įvyko po kelių muzikinių kompozicijų, po kurių nebeliko abejonių, kad mes girdime vieną iš didžiausių mūsų laikų trimitininkų, tokią pačią džiazo trimito legendą kaip Sandovalio kūrybos didysis partneris Dizzy Gillespie.

Staiga Sandovalis padarė pauzę ir kreipėsi į publiką: „Kas iš jūsų žinote neseniai mirusį trimito meistrą Timofejų Dokšicerį, kuris gyveno Vilniuje?“ Gal keli vieniši balsai sureagavo į jo klausimą, bet didžioji publikos dalis tylėjo, nors ką tik ūžė iš susižavėjimo bei atsistojusi plojo džiazo virtuozui ir žmogui-orkestrui (Sandovalis nuostabiai improvizavo ne tik trimitu, bet ir balsu, sykiu vos ne čia pat, scenoje, mokydamas svingo ir improvizacijos jaunus savo grupės muzikantus). Buvo akivaizdu, kad klausimas apstulbino publiką. Juk žmonės susirinko išgirsti pasaulinio garso muzikantą, o ne klausytis istorijų apie niekam negirdėtus ir neįdomius vietos personažus. „Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas“ – tarė Sandovalis. „Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“ – linktelėjo jai Sandovalis. Tą akimirką publika man pasirodė sujaudinta šio epizodo, bet netrukus vėl buvo visiškai užvaldyta Sandovalio magiškų ritmų ir garsų.

Kas buvo Timofejus Dokšiceris (1921–2005)? Kodėl Sandovalis nusprendė pertraukti savo koncertą tam, kad pagerbtų muzikantą, kurio pavardė man pačiam buvo galvosūkis, kol nesupratau, apie ką kalbama?

Savo didžiulei nuostabai susivokiau, kad tai Ukrainoje gimęs pasaulinio garso trimito meistras, kurio su niekuo nesupainiojamas trimito garsas žavėjo mane dar tada, kai aš prieš daugelį metų mokiausi muzikos ir

12 |SESIJA

?

studijavau klasikinę muziką per muzikos istorijos pamokas. Juk vienas iš stebuklų tada buvo solo trimito garsas iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ garsiojo „Neapolietiško šokio“. Kitas unikalios meistrystės perlas – „Kamanės skrydis“ iš Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Pasaka apie carą Saltaną“. Trimitininkas, kurio įrašai buvo neatsiejami nuo mano anksti gimusios meilės klasikinei muzikai, ir buvo Timofejus Dokšiceris, kuriam 2011 m. gruodžio 13 d. būtų sukakę 90 metų.

Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, daug metų praleido ir mirė Vilniuje. Man prireikė Kuboje gimusio amerikiečio pamokos apie jautrumą vietos atminčiai ir istorijai, kad susimąstyčiau apie atminties paradoksą.

Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda? Ar ji yra tik kognityvinis procesas ir kultūros kodų sistema, susiejanti mus su kitais ir bendra praeitimi?

Ar ji yra kažkas daugiau – gal jautrumas tam, kas tampa mūsų kalba, kasdienybe, patirtimi ir gyvenimo epizodais, kuriuos mes laikome savaime suprantamais? O gal mes prarastume atmintį, jei mus suptų tik į mus panašūs žmonės, kurie mums netaptų iššūkiu ir būtinybe giliau suvokti save ir savo praeitį bei viską, kas tapo mumis – tuos mus formavusius vaizdus, garsus, pojūčius ir žodžius, kurie yra mūsų tylioji, neįvardytoji, intymiausioji tapatybė?

Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Ar mes tampame jautresni savo aplinkai nei kiti vien todėl, kad fiziškai gyvename čia? Bet juk Europos istorija pilna pavyzdžių, kaip vienų šalių menininkai ir menotyrininkai atrado kitos šalies genijus – Claude’as Monet XIX a. atranda Fransą Halsą ir jo mokyklą Harleme; Théophile’is Thoré – Janą Vermeerį; Édouard’as Manet didžiausiu visų laikų genijumi ir tapytojų tapytoju laikė ispanų baroko genijų Diego Velázquezą (anot jo, c’est le peintre des peintres); Vincentas van Goghas Rembrandtą laikė savo mokytoju ir įkvėpėju. Sąrašas ilgas – Williamą Shakespeare’ą į literatūros genijų gretas įrašė tikrai ne anglai, o vokiečiai Johannas Wolfgangas von Goethe ir Friedrichas Schilleris.

s i m

K

n

y e

n v t

r

?

Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saukaip tikrovės ir istorijos dalies, o ne kaip įsivaizduotos bendruomenės, gome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus vienijamos kolektyvinio jautrumo ir sentimento. sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o Tad atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis ganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur. yra ne fantazija, o faktas, nes daugeliu požiūrių mes esame ne atminties, Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė. Mūsų prasmės nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir numarinančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir visos mūsų jautrumo bei sentimento praeitį, užuot save įsteigus bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti kaip tobulą auką arba Mes raminame ir guodžiame save pasakomis mumyse randa, ką mes prarandame. naują politinę sensaciją. apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome Mes mirštame, kada pamirštame, kaip Bet, deja, mūsų atmintis savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti pasakytų Milanas Kundera. primena paminklus sau galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja Ko mums skaudžiai reikia nuolatinės statančios tragiškos ir viską traiškančios kaitos laikais yra salvaizduotės žaismą, o ne į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra dus melas sau, miela saviapgaulė apie saitus, kurie susieja ir mūsų dialogas su mūsų pačių buvimu pasaulyje. šviesią, išgrynintame teoriniame ir issutelkia sau kritišką savastį toriniame modelyje sutelpančią praeitį ir atvirą tapatybę.

– mūsų apsauginį šarvą ir tikėjimo ateitimi versmę. Visa tai būtų žmogiška, Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena suprantama ir nekeltų jokių problemų, jei mums realioje politikoje ir mūsų silpnumą ir ydas. Vargu ar atsitiktinis yra tylos ir ignoravimo kerštas itin praktiniais tikslais nereikėtų politinio-istorinio pasakojimo, kuris Ričardui Gaveliui, kuris yra tiesiog sąmoningai ištrintas iš mūsų viešosios pateisintų mūsų dabartinius politinius veiksmus ir moralinius pasirinkiir oficialiosios atminties, nors visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam mus. O kartais šis naratyvas reikalingas viso labo tik kaip mūsų nūdienos ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame užsienio politikos aspektas arba kodas informacijos bei viešosios komuskolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifinikacijos sistemoje. kavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po Mūsų keistame amžiuje – nuolatinio savęs atradimo ir apsinuoginimo nepriklausomybės atgavimo. amžiuje – mums tiesiog nuolatos reikia motyvacijos ir legitimuojančio Todėl neverta stebėtis, kad atminties ir jautrumo mūsų dabarčiai bei diskurso, kurį palaiko sensacijos, modernioji didingos praeities praeičiai mums kartais tenka mokytis iš Kuboje gimusio JAV trimitininko, išradinėjimo sistema ir sykiu įvairios istorijos, kurios įsteigia ir legitimuoja atvykstančio į Lietuvą priminti apie didį, nors ir stipriai pas mus primirštą mus pasaulyje, siųsdamos jam žinią apie tai, kokie mes saviti ir unikalūs. trimitininką – Ukrainoje gimusį rusakalbį Vilniaus genijų, neužmirštamą Todėl atminties paradoksas ir yra tas, kad kitiems mūsų dažniausiai reikia „Neapolietiško šokio“ solistą.

{

SESIJA| 13

VISUOMENĖ

Remio Ščerbausko nuotrauka

Dailės gyvenimas:

nuo reprezentacinių aukštumų iki kasdienybės liūno Išsilavinusiam žmogui savaime aišku, kad muziejai ir galerijos yra svarbi kultūros sistemos dalis. Tai institucijos, tiesiogiai susijusios su miesto, šalies kultūriniu gyvenimu, bent šiek tiek atsakingos už šalies piliečių lavinimą. Dėl muziejuje ar galerijoje pademonstruoto kūrinio kartais ima ir susipyksta mažų vaikų mamos ir muziejų direktoriai, įsikiša marga internautų minia, o Kultūros ministerija pažada viską apsvarstyti.

Toks bruzdesys, koks šių metų pradžioje dėl meno kilo Kaune, reiškia, kad visuomenei yra svarbu, kas ir kaip vyksta muziejų ir galerijų sferoje.

Rasa Žukienė

Menotyrininkė, VDU Menų fakulteto Menotyros katedros docentė

Kokią gerąją žinią visuomenei pastaruosius porą metų nešė dailės muziejai ir galerijos? Didžiausias teigiamas įspūdis liko iš tų renginių, kurie organizuoti taip, lyg čia, Lietuvoje, būtų pats tikriausias Europos kultūros centras. Tokią sveiką poziciją demonstravo palyginus jaunas, nepralenkiamai veržlus meno renginys Kauno bienalė „Tekstilė’11“. Svečių iš pasaulio buvo tiek, kad Lietuvos oro uostų vadybininkai turėjo tikrai gailėtis, kad vis dar taip mažai tiesioginių skrydžių į Lietuvą ir į Kauną. Bus galima pasitaisyti, nes Kauno bienalė – šiuolaikiškas, kas dveji metai Kaune porą mėnesių vykstantis renginys, tikra tekstiliško šiuolaikinio meno puota. Pasaulyje veikia šimtai bienalių.

Kauno bienalės išskirtinumas yra ne tai, kad demonstruojama tekstilė – kilimai, audiniai ir visa kita, kas susiję su siūlais ir, be abejo, moterų pasauliu. Toks požiūris į tekstilę gerokai senstelėjęs, bet Kaune gajus. Pasak dailėtyrininkės

14 |SESIJA

Elonos Lubytės, tai yra įsisenėjusi Lietuvos dailės pasaulio problema. „Jei jau tau (ne)pasisekė baigti tekstilės ar keramikos mokslus […], tai visą gyvenimą ir būsi „taikomasis“, net jei darysi nepritaikomus ir konceptualius darbus“ (Lubytė E. Šiuolaikinis menas abipus Baltos užuolaidos // Naujasis židinysAidai, 2011 m. Nr. 8, p. 534). Suprantama, kad ši mąstysenos tendencija yra diskriminacinė, ir Kauno tekstilininkės jau apie penkiolika metų, kas antri metai surengdamos Kauno bienalę, kantriai įrodinėja savo teisę kurti ir bendrauti šiuolaikinio meno paradigmoje. Kauno bienalės išskirtinis bruožas yra tai, kad joje demonstruojamas šiuolaikinis menas turi artimą sąlytį su tekstilės menu. Demonstruojamas šiuolaikinis tarpdiscipliniškas menas šioje bienalėje dažniausiai kalba medžiagiškumo ištaromis. Beje, šį prasmingą žodžių junginį, manau, greitai tapsiantį menotyriniu terminu, rašydama Vytauto Didžiojo universitete menotyros disertaciją, sukūrė dabartinė bienalės meno vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Vitkienė. Tekstilės konceptualumo galimybė, jau daugiau kaip prieš dešimtmetį įsisąmoninta kai kurių tekstilės

menininkų ir menotyrininkų, inspiravo būtent tokį dabartinės Kauno bienalės pobūdį. Jei tas tekstilinis bienalės pobūdis pranyktų, Kauno bienalė pasaulio bienalių žemėlapyje būtų menkiau pastebima, jos unikalumas aptirptų. Reiktų atsiminti, kad tai, kas eksponuojama Kauno bienalės parodose, yra absoliučiai tarpdiscipliniška, priešinga modernistinei meno sampratai, neatsiejamai nuo „discipliniškų“ tapybos, skulptūros, grafikos kūrinių. Tokių kūrinių besiilgintiems reikėtų keisti žiūros tašką arba traukti į konservatyvesnes ekspozicines vietas, kurių Lietuvoje dar labai daug. Kauno bienalė, kas porą metų okupuojanti beveik visas šiuolaikiniam menui tinkamas miesto erdves, dabar jau yra tarsi ryški tekstilinė gija, sujungianti mąstančius kūrėjus ir imlius, išsilavinusius žiūrovus.

Jau įvyko aštuonios bienalės. Kauno bienalė – neabejotinai rimčiausias, profesionaliai parengtas (solidus katalogas, reklaminė kampanija) 2011 metų dailės gyvenimo įvykis mieste. Bienalės sėkmės priežastis – ryškus nusistatymas veikti atvirame, kintančiame meninių idėjų lauke, pasaulio įvairovės pripažinimas, priešinimasis vietinio meninio gyvenimo uždarumui. Ši bienalė jau yra tapusi ryškia bendravimo erdve, kur susitinka, dalijasi idėjomis ir kartu kuria viso pasaulio menininkai ir ne vien tekstilininkai. Štai pavyzdys, pateiktas Edo Carollo: „Kai su Vita Gelūniene skridome į Hagą, lėktuve sutikome Birutę Letukaitę, kuri tąsyk skrido į šiuolaikinio šokio centrą „Korzo“ susitikti su jo kuratoriumi Wilhelmu Statzu. Atsakomojo vizito atvykęs į Kauną, jis peržvelgė bienalės programą ir sako: „Norvegų choreografas Kennethas Flakas, su tekstilininke Inga Likšaite ir estų choreografe Kulli Roosna kuriantis Kauno bienalei projektą „Ratu“, yra mūsų centro „Korzo“ bendradarbis!“ Spalį į Kauną atvykęs Kannethas Flakas užsuko į brito Yinkos Shonibare’o instaliacijos kambarį ir apsidžiaugė, kad pagaliau pamatys „Kaukių balių“, kuriame prieš keletą metų filmavosi. Nors tame filme visi kaukėti, sakėsi atpažinęs save iš ūsų“ (Rusinaitė V. Šešios pažintys arba penki tarpininkai // Kultūros barai, 2011 m. Nr. 12, p. 35.). *** Kai baigiasi dideli ir prasmingi, bet vis dėlto trumpalaikiai meno renginiai (Kauno bienalė, „Kaunas mene“, „Kaunas Jazz“, „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalis), Kauno meninio gyvenimo lokalumas, uždarumas tampa dar ryškesnis. Provincialumas kaip milžiniška yla iš maišo išlenda periodiškai, kasmet prieš Vasario 16-ąją, kai Paveikslų galerijoje muziejininkai eksponuoja vadinamąją „Geriausio metų kūrinio“ parodą. Jau daug svarstyta, kas ir kam yra „geriausias“. Nesuprantama, kodėl po tikrai rimtų, europinio lygio renginių stačia galva puolama atgaivinti visa apimančių apžvalginių parodų tradiciją, kuriamas „demokratijos“ ir „normalaus meno“ simuliakras. Jo kūrime nedalyvauja patys geriausi miesto menininkai, senokai atsisakę joje eksponuoti savo kūrinius. Nebūtų keista, jei ją aktyviai remtų vyresnioji dailininkų karta. Keista, kad ir jauni nesikrato tapti geriausiais prastoje parodoje. O tikrai stiprių, įdomių, verčiančių diskutuoti parodų skaičius Kaune vis mažėja. Negalima pasakyti, kad tokių visai nėra. Bet jos rengiamos ne pagrindinėse miesto parodų salėse, bet mažutėse lyg privatūs butai galerijose, kurių durys po parodos atidarymo lankytojui beveik niekada neatveriamos, galerijytė tiesiog nedirba. Kaune ryškėja pogrindinio meninio gyvenimo tendencija? Jei taip, tai kokios priežastys tai lemia? Kaune didėja skaičius diplomuotų dailininkų, kuriuos net menotyrininkai tegali pažinti, pasak Kannetho Flako, „pagal ūsus“, o ne pagal sukurtus kūrinius, surengtas personalines parodas. Pasidomėjusi, kodėl menininkai vengia arba nenori eksponuoti savo darbų, sužinojau, kad ir į šio miesto menininkų gyvenimą jau įsigraužė Lietuvoje pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjęs žodis „neapsimoka“. Ne vienas kūrėjas sako, kad rengti parodą neapsimoka. Esą jos išlaidos neatsiperka, apie meno kolekcininkų dėmesį ar užsakymą galima tik pasvajoti. Svarstau, o gal vis dėlto paroda apsimoka kažkaip kitaip – maloniomis bendravimo su vernisažo svečiais valandomis, žiniasklaidos dėmesiu, draugišku kolegos patarimu, gal ir netikėtai aplankiusia naujo kūrinio vizija. Kartais atrodo, kad merkantilizmas ir šaltas apskaičiavimas naikina supratimą apie inteligentišką gyvenimą. Negi jo nesiilgima? Tikiu, kad ilgimasi ir siekiama, jei, pavyzdžiui, Vilniuje viena šeima kaupia paveikslus būsimam naujam dailės muziejui, jei

Kaune nelinkę viešintis mecenatai finansuoja dailininkų albumų ir dailėtyros mokslo darbų išleidimą, o universiteto absolventė menotyrininkė jaučiasi laiminga, dirbdama visai nekomfortiškoje dailės galerijoje, nes, pasak jos, ten verda įdomus gyvenimas. Reiškia, kad ne viskas taip nyku, o aplink – ne vien merkantilizmo dvasia. Jaunas ir gabus tapytojas Alonas Štelmanas, ką tik Kaune, I. Mikuličiūtės galerijoje, atidaręs personalinę parodą (skeptikas pasakytų, kad „neapsimokančią“), teigia, kad kai kurie jo draugai jauni dailininkai jau pasirinko „undergroundinį“ gyvenimo stilių, nes yra viskuo nusivylę. A. Štelmanas sakosi „nutaręs išsireikšti savo tapybos darbais“. Iš tiesų dailininkai turėtų kuo greičiau pamiršti modernistinį „peintre maudit“ įvaizdį, kuris dvidešimtojo amžiaus pradžioje pritiko panašiems į Amedeo Modigliani, bet nebetinka dabar. Šiuo metu dailininkų bendruomenėje esama tapatybės krizės požymių, iš čia ir nihilizmas, ir kompleksai. Tiesiog modernistinė menininko, kaip visuomenės nesuprastojo, atstumtojo bohemininko laikysena nedera prie poindustrinės visuomenės, o kitos lipdyti nenorima arba nemokama. Ir vis dėlto, jei Lietuvoje jau oficialiai įteisinta menininkų „kūrybinė prastova“, už kurią mokami pinigai, tai tuos nevaisingus ir nesėkmingus kūrybai laikotarpius galbūt būtų galima panaudoti kad ir neįpareigojantiems eksperimentams viešoje erdvėje, taip persiimti miesto gaivinimo idėja ir galbūt save atrasti naujai, kitur? *** Ilgesnės kalbos apie pinigus labai norėtųsi išvengti. Apie valstybės išlaidas kultūrai ir muziejams kalbėti būtų bergždžia, nes problema aiški kaip dieną – pinigų muziejams ir galerijoms tikrai maža. Tačiau kas žino, kiek ir kam kultūros sferoje jų labiausiai reikia? Priminsiu, kad vieną vienintelį kartą buvo bandyta suskaičiuoti valstybės išlaidas kultūrai. Ekonomistė M. Starkevičiūtė 2001 metais konstatavo pinigų naudojimo kultūros sferoje neracionalumą.

M. Starkevičiūtės pateiktos išvados trumpam buvo įelektrinusios atmosferą.

{

Kai baigiasi dideli ir prasmingi, bet vis dėlto trumpalaikiai meno renginiai (Kauno bienalė, „Kaunas mene“, „Kaunas Jazz“, „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalis), Kauno meninio gyvenimo lokalumas, uždarumas tampa dar ryškesnis.

Beveik viskas liko kaip buvę, tik įsigalėjo projektinis kultūros finansavimo modelis. Jis stipriai keičia ne tik muziejų, o ypač smulkesnių galerijų veiklos pobūdį, bet ir supratimą, kas yra kultūros sfera ir ko joje siekiama. Negerai, kai su kiekvienu nauju projektu esi verčiamas pradėti nuo nulio. Įdirbis, patirtis, pasisekimas tokiame kultūros finansavimo modelyje nevertinamas. Kaskart varžosi naujos idėjos, nauji kolektyvai. Turi arba tobulai įsisavinti projektų rašymo meną, arba užsiimti lobizmu. Projektai finansuojami visada nepakankamai, todėl ir renginiai smulkėja, darosi sunkiai įmatomi sporto ir mugių kontekste. Galbūt todėl ir svarbias valstybei datas tauta žymi ne džiaugsmingais ir kokybiškais renginiais geriausiose salėse, bet gatvėje, lauke, šildydamasi prie laužo, prisidengdama lietsargiais ar trypčiodama nuo šalčio. Kažkodėl tapo nematomos valstybės kultūros politikos strateginės linijos, kultūrinis gyvenimas virto pabirų projektų punktyru.

Bet sugrįžkime prie muziejų. Valstybė jau dvidešimt metų yra pagrindinė menininkų projektų, muziejų veiklos ir viso kultūros vyksmo finansuotoja. Galbūt dėl to nejučia susikūrė kultūrininko, kaip amžino prašytojo ir materialų produktą kuriančiosios visuomenės skolininko, įvaizdis. Tačiau retai susimąstoma, kad meno kūrinių vertė ir kainos kyla kartu su bendrų

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 15

VISUOMENĖ ekonominių rodiklių augimu, o muziejų fonduose saugomi milžiniški Lietuvos egzistuoja ir meno kultas. Muziejuje kūrinys buvo izoliuotas nuo visų išorinių lobiai. Atrodo, niekas nebandė suskaičiuoti, kokios vertės valstybės turtus savo funkcijų, ir, pasak J. W. Goethe’s, išstatytas „šventiems meno tikslams“. saugo meno muziejai ir kokia to turto piniginė vertė. Galbūt atlikus šį žemišką Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) profesinės etikos kodekse dabarveiksmą, greičiau suprastume, kad brangaus turto priežiūra ir naudojimas taip tinis muziejus apibrėžiamas kaip „nesiekianti pelno vieša, nuolat tarnaujanti pat gali kainuoti daug, kad muziejaus ar galerijos aplinka neturėtų būti pilka ir visuomenei bei jos tobulėjimui institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, nyki, nes kultūros muziejuose ieško piliečiai – mokesčių mokėtojai. populiarinanti ir eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos Apleisti pastatai – tai svarbiausias bruožas, išskiriantis Lietuvos muziejus ir ją supančios aplinkos materialinius laimėjimus“. Nors šiandien Lietuvos ir galerijas iš kitų visuomeninių įstaigų. Nors dailės muziejai ir galerijos – muziejininkai labiau linkę kaupti, saugoti, tirti. Saugojimas – neginčytina neįtikėtinai pigi pramoga (Kauno muziejuose 6–10 litų, galerijos nemokamos) muziejininkų pareiga, įteisinta įstatymuose. Tačiau saugojimas be aktyvaus ir šeimos biudžetas nedaug nukentėtų, rodymo visuomenei gali įgauti ir kitą – atsivedus ne tik vaikus, bet ir sustingdymo, negyvo įpaminklinimo Apleisti pastatai – tai svarbiausias močiutę su seneliu, juose vis dar prasmę. Neretai muziejinė kultūra verčiama bruožas, išskiriantis Lietuvos muziejus nesinori leisti laisvalaikio. Šiuo paminklu praeičiai. Gyvybės ir aktuir galerijas iš kitų visuomeninių metu Lietuvoje, galima sakyti, tėra alumo trūkumas didina muziejų tylą. Laikas įstaigų. Nors dailės muziejai ir pusantro pastato, atitinkančio visus pradėti muziejų ir galerijų darbą vertinti šiuolaikinės muziejininkystės reikalakaip veiklą, kurios tikslas (turėtų būti) – galerijos – neįtikėtinai pigi pramoga vimus. Tai Nacionalinė dailės galerija šalies visuomenės, savo darbu išlaikančios (Kauno muziejuose 6–10 litų, galerijos Vilniuje ir nedidukas M. K. Čiurlionio nemokamos) ir šeimos biudžetas nedaug ir muziejus, prusinimas. galerijos priestatas prie Nacionalinio Pažintine prasme didžiausią įspūdį nukentėtų, atsivedus ne tik vaikus, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus seper pastaruosius porą metų paliko tos bet ir močiutę su seneliu, juose vis dar nojo pastato. Vakarų Europoje atlikti muziejinės parodos, kurių sumanymai nesinori leisti laisvalaikio. muziejų tyrimai parodė, kad eksposusiję su bandymais sujungti į vienį pasauzicijose žiūrovai praleidžia trečdalį lyje pasklidusius lietuvių kultūros fragmenmuziejui skirto laiko. Kiti du trečdaliai tus. Tai M. Žilinsko galerijoje veikusi paroda laiko būna skirti pramogoms: kavinei, suvenyrų krautuvėlei, knygynui. Būtų „Lietuviai Paryžiuje“, Lietuvai dovanotų kūrinių kolekcijos iš JAV pristatymas malonus netikėtumas visa tai radus Lietuvos muziejuose.

Lietuvos dailės muziejuje, jubiliejinė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muzieMuziejų, kaip instituciją, sukūrė išsilavinusi XIX a. buržuazija. Jai muziejaus jaus paroda „Mirábile visu / Nuostabu matyti“, ir šiuo metu tebeveikianti Kaune. įsteigimas, meno kūrinių apžiūrinėjimas, estetinis vertinimas buvo būdas Aktyvi, intelektuali Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Vilniuje veikla. išsiskirti iš kitų socialinių sluoksnių, pabrėžti savo išskirtinumą tarp miestiečių ir Pradėjusi nuo nacionalinei dailei itin svarbaus Mikalojaus Konstantino darbininkų. Londono, Paryžiaus muziejų pastatų iškilmingumas ir grožis lankyČiurlionio vardo, NDG veikla jau per pirmuosius jos darbo metus (2009tojui teigė, kad juose galima numalšinti ne vien žinių troškulį, bet kad pasaulyje 2010) pasislinko nuo mūsų muziejams įprasto dailės paveldo saugotojos,

{

Remio Ščerbausko nuotrauka

16 |SESIJA

„aukštosios“ kultūros puoselėtojos vaidmens prie pragmatiškesnės pozicijos, į savo veiklos lauką įtraukdama architektūros, kino, dizaino problematiką, kuriai nė vienas Lietuvos muziejus ar galerija neskyrė nuoseklaus dėmesio. NDG tenkina poindustrinės visuomenės laisvalaikio reikmes, todėl ji nepaprastai greitai populiarėjo, tapo noriai lankoma, nors jos vieta tiesiogine prasme yra nuošali. NDG parodų ir renginių pasiūla neretai yra nesisiejanti su įprastine kultūros samprata, jos simboline verte ir misija. Dizaino, architektūros, fotografijos parodos, kino renginiai pateikia kultūrą, integruotą į tokias vis populiarėjančias sampratas, kaip gyvenimo kokybė, socialinis stabilumas. Ko gero, tai ir yra NDG staigaus išpopuliarėjimo, greito savosios vietos atradimo kultūriniame Lietuvos peizaže priežastis. Šiuolaikinį lankytoją traukia ne mūzų šventovė (NDG pastovioji ekspozicija yra didžiausios kritikos taškas), bet muziejus, kaip (nepastebimo) mokymosi ir gyvų diskusijų vieta, teikianti kultūringo laisvalaikio praleidimo paslaugą.

Muziejinėse parodose šiandienos žmogui labiausiai trūksta jo dabarties gyvenimui aktualių prasmių. Muziejų veikla tebėra nukreipta į gana tolimos praeities reiškinius ir tik Nacionalinė dailės galerija, Kauno bienalė ir kartais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras savo parodine veikla bando malšinti šį aktualių prasmių alkį. Šį rudenį pirmąsyk teko eiti į tarptautinę dailės parodą prekybos centre. Ir tai buvo ne vaškinių figūrų, ne kelioninių fotografijų, ne pintinių ar kaimiškų skarų paroda. Kauno bienalės „Tekstilė’11“ rengėjos Latvijos, Estijos ir Lietuvos dailės akademijų studentų parodai pasirinko prekybos centrą ir nenusivylė: paroda buvo gausiai lankoma, prekinimosi aistrą numalšinę žmonės mielai apžiūrinėjo šiuolaikiškus, vienetinius, tekstilės dizaino tendencijas atspindinčius jaunų menininkų kūrinius. Parodos neįprastoje vietoje sėkmė verčia galvoti, kad verta ieškoti įvairesnių meno pateikimo formų ir susimąstyti, kaip dabartinėje visuomenėje galėtų būti derinami įvairių žmonių grupių laisvalaikio poreikiai. Iš tiesų,

{

Remio Ščerbausko nuotrauka

Keisti neryškų meno muziejų įvaizdį būtų įmanoma aktyvesne ir kokybiškesne edukacine veikla, pristatant visuomenei aukšto intelektinio lygio muziejinius produktus – savo kolekcijų parodas, leidinius, ekskursijas ar pokalbių ciklus.

kodėl neužmesti meškerės ten, kur būriuojasi pasiilgusieji reginių?

Keisti neryškų meno muziejų įvaizdį būtų įmanoma aktyvesne ir kokybiškesne edukacine veikla, pristatant visuomenei aukšto intelektinio lygio muziejinius produktus – savo kolekcijų parodas, leidinius, ekskursijas ar pokalbių ciklus.

Muziejų eksponatai lentynose ramiai glūdi šimtmečius. Susidomėjimas muziejų veikla kyla tik tada, kai atsiranda žingeidžių žmonių, norinčių matyti, žinoti, diskutuoti, ieškančių įdomesnių laisvalaikio leidimo formų.

Dabartiniai dailininkai ir šiuolaikinės dailės renginiai yra gana sudėtingoje padėtyje: ekspoziciniai plotai kainuoja nemažai, kūrinių beveik neįsigyja valstybiniai muziejai, reta nuoseklių kolekcininkų, savo rinkinį kuriančių nevienadieniškai. Šiuolaikinio meno bienalė nenuilsdama įrodinėja jo vertę. 50 tūkstančių lankytojų Kauno bienalėje – absoliutus Lietuvos parodų lankomumo rekordas. Kalbant šiuolaikine internetine kalba, „50 000 draugų myli tave“, Kauno bienale. Nežiūrint į nieką, miestas bienalės rengėjams, po uždarymo kabantiems ore (projektinio gyvenimo pasekmė), signalizuoja, kad „kultūros įstaigų dauginama nebus“. Menininkai, muziejininkai, galerininkai su savuoju miestu bendradarbiauja nenuosekliai.

Kūriniams sukurti netgi skiriamos valstybės ar savivaldybės stipendijos, tačiau sukurtasis meninis produktas nei reprezentacine, nei finansine, nei kultūrinės naudos miestui prasme jau nieko nebedomina?

SESIJA| 17

VISUOMENĖ

FLUXnamiai Gamyklos tipo gyvenamosios erdvės idėja, gimusi JAV dar XX a. viduryje, į Lietuvą atkeliavo tik prieš dešimtmetį. Loftų kaip namų-studijos idėja pamažu sudomina vis daugiau žmonių ir ima sparčiai populiarėti. Šiuo metu originalių loftų likę tiek nedaug, kad pradėta įgyvendinti idėją – statyti naujus didelių erdvių pastatus, kurie būtų panašūs į senas gamyklas. Lietuvoje loftai vertinami gana palankiai, tačiau ne vienas nekilnojamojo turto ekspertas teigia, kad tokias erdves dažniausiai renkasi menininkai.

Simona Čižikaitė VDU Menų fakulteto Menotyros katedros studentė

Lofto sampratos atsiradimas Daugelis literatūros šaltinių teigia, kad loftų era prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, tačiau sunku nusakyti, kada tiksliai šis reiškinys paplito. Galima spėti, kad XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV sukausčiusi Didžioji depresija lėmė ir loftų atsiradimą. Brango žemė, pramonė iškelta už miesto ribų, todėl ištuštėję pramoniniai rajonai tapo prieinami Niujorko dailininkams, kurie galėjo pradėti įrenginėti savo dirbtuves apleistuose cechuose. Tokio nekilnojamojo turto nuoma buvo žymiai pigesnė. Sekant

18 |SESIJA

šia prielaida, manoma, kad neturtingi menininkai gamyklinėse patalpose įsikurdavo ypač minimaliomis sąlygomis. Būtent todėl skiriamuoju tokio būsto ženklu tapo atviri ventiliacijos bei vandentiekio vamzdžiai, sendintų plytų sienos, aliumininiai šiek tiek gremėzdiški šviestuvai.

Pasak loftus tyrinėjančios R. Šantaraitės, per keletą dešimtmečių gamyklinės patalpos Amerikoje tapo stilingais būstais, o loftų bumas apogėjų pasiekė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Šiose patalpose vykdavo visas meninis gyvenimas, buvo rengiamos parodos, vakarėliai.

Prasidėjusi mada pakėlė kainas: nepasiturintiems menininkams toks būstas tapo neįperkamas. Juos pakeitė turtingi advokatai, vadybininkai, pramogų pasaulio žvaigždės.

Kauno Šančių kareivinių pastatai po rekonstrukcijos 2011m. birželio mėn. ir iki jos. Kęstučio Malžinsko nuotraukos.

Loftai, įrengti buvusiose gamyklose ar cechuose, dažniausiai pasižymėjo dydžiu ir erdve, kuri nebuvo daloma sienomis. Taigi tuometinius menininkus viliojo didžiulė atvira erdvė, žema nuomos kaina ir faktas, kad gyventi loftuose buvo draudžiama. Toks gyvenimo būdas gana ryškiai išreiškė menininko ideologiją ir tikslus. Atviro planavimo būstai, įrengti pramoniniuose pastatuose, pamažu sėkmingai išplito visame pasaulyje, o ne per seniausiai atsirado ir Lietuvoje.

Jurgio Mačiūno indėlis į tarptautinį lofto fenomeną Jurgis Mačiūnas (1931–1978 m.) yra svarbi figūra, aptariant loftų judėjimą ir plitimą JAV. 7 dešimtmetyje menininkas įgyvendino savo ilgalaikį planą – įrengti Fluxus studijas. J. Mačiūno ir jo laisvo Fluxus judėjimo dėka, buvo sukurti menininkams priklausantys ir jų prižiūrimi kooperatiniai namai – fluxnamiai (kadangi Mačiūnas savo kūrybą laikė Fluxus menu, tad nekeista, jog atrastos gyvenamosios ir kūrybinės patalpos įgavo fluxnamio pavadinimą, pastebi Jonas Mekas). J. Mačiūno loftų eros pradžią galima pradėti skaičiuoti nuo 1966 metų, kai jie dar buvo suprantami kaip kooperatyvai. Pastarieji buvo skirti gyventi ir dirbti patogioje erdvėje, dar geriau, jei tai – ta pati erdvė.

Fluxnamiai arba SoHo loftai buvo įkurti Manhateno rajone. Anksčiau miesto planuotojai šį rajoną vadino „Slėniu“, o priešgaisrinis departamentas – „Šimtu pragaro akrų“ (dėl priešgaisrinės saugos nesilaikymo kildavo nuolatiniai gaisrai), dabar nusistovėjo SoHo (South of Houston street) rajono pavadinimas. Anot loftų tyrinėtojo E. Williams, būtent čia J. Mačiūnas sėkmingai suorganizavo pirmąjį fluxnamio kooperatyvą tuščiuose buvusių gamyklų

pastatuose – tai buvo Wooster gatvės 80 namas. Nepaisant to, kad oficialiai jis laikomas antruoju fluxnamiu, Wooster gatvės 80 namas buvo pirmasis loftas, kurį J. Mačiūnas atgaivino meniniams projektams ir gyvenimui. Pastato apatiniame aukšte veikė Jono Meko kinoteka, kurioje vykdavo Fluxus pasirodymai, šalimais – Bobo Wattsono loftas, kur vyko kiti renginiai ir vaišės.

Loftų sąvoka Kadangi loftai gimė JAV, šiam reiškiniui pavadinti kol kas neturime oficialaus lietuviško atitikmens. Galima tik paminėti, jog Lietuvoje apytiksliai praėjusio amžiaus pabaigoje buvo sutinkamas kūrybinių dirbtuvių pavadinimas. Terminas artimas loftų sampratai ir turi tam tikrų panašumų, tad juos galima laikyti sinonimais. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad loftai – internacionalus reiškinys, terminą vartojame su lietuviška galūne. Valstybinė kalbos kontrolės tarnyba buvo pasiūliusi žodį loft versti kaip ,,pertvarkyta, rekonstruota palėpė“ (tačiau taip tik dar labiau nutolstama nuo termino reikšmės). Žodis loft iš anglų kalbos verčiamas kaip „studija, pastogė, viršutinis prekybinio pastato ar sandėlio aukštas“. Šiandien taip vadinamas būstas, įkurtas pertvarkius fabriką, gamyklas ar kitas pramonines patalpas. Taip pat pasitaiko, kai loftais laikomi avangardiniai dizainerių projektai, įrengiant viršutinį aukštą arba projektuojant būstą taip, kad jis primintų gamybines patalpas. Šiandieną loftai Lietuvoje yra įgavę įvairiausių pavidalų. Ne vienas netradicinės erdvės savininkas teigia, esą tai susitarimo reikalas, koks būstas laikomas loftu, o koks – ne.

Pagrindinis tikrojo lofto bruožas – didžiulė atvira erdvė. Dažniausiai tai

SESIJA| 19

VISUOMENĖ

{

Loftų pradžia Lietuvoje su vakarietiškuoju variantu yra bene panašiausia istoriniu požiūriu – tai mažos kainos prieš išpopuliarėjimą, pavyzdžiui, Vilniuje prieš dešimtmetį patalpų buvo galima rasti juokingomis kainomis.

erdvė, kurios plotas siekia nuo kelių šimtų iki tūkstančio kvadratinių metrų.

Kadangi tokiose erdvėse dažnai būna ir aukštos, paprastai iki 10 m, lubos, neretai loftai matuojami ir kubiniais metrais. Svarbu tai, kad net ir 1000 kvadratinių metrų loftas iš esmės yra viena patalpa, dažnai tik išskaidoma į funkcines zonas. Dėl šios priežasties loftai nėra tinkami gyventi šeimoms.

Vientisa erdvė tinkamiausia viengungiams, žmonėms, kuriems priimtinas gyvenimas be sienų. Sienas tokioje erdvėje atstoja širmos, o funkcinės zonos atskiriamos spalvomis, reljefinėmis grindimis, apšvietimu ar faktūromis. Atvira erdvė patogi rengti parodas, kūrybines dirbtuves, o tinkamai suplanuota atstoja gyvenamąjį būstą.

Pastebėtina, kad interjeruose vyrauja asketiškumas ir minimalizmas.

Projektuojama hi tech stiliumi, tad būdingi švelnūs modernizmo elementai. Sienos dažniausiai – tik fonas baldams. Pagrindinės medžiagos: stiklas, metalas ir plastikas. Loftams priskiriamos trys svarbios savybės: aukštos lubos, dideli langai ir matomos statybinės medžiagos (pvz., plytų siena, vamzdžiai, lentos).

Loftai Lietuvoje Loftų idėja Lietuvą pasiekė gana pavėlavusi – tik XX a. pabaigoje.

Iniciatyvių meno žmonių dėka į Lietuvą atvežtos idėjos palaipsniui ėmė plėtotis. Pirmieji gamyklinių patalpų pirkimai prasidėjo vos prieš dešimtmetį. Mintis, paversti seną gamyklą tinkama gyvenimui ar kūrybinėmis dirbtuvėmis, atrodė įmanoma ne visiems – drąsiausi buvo menininkai ir kūrybiškai mąstantys žmonės. Loftų pradžia Lietuvoje su vakarietiškuoju variantu yra bene panašiausia istoriniu požiūriu – tai mažos kainos prieš išpopuliarėjimą, pavyzdžiui, Vilniuje prieš dešimtmetį patalpų buvo galima rasti juokingomis kainomis. Taigi anuomet žema netikėtų erdvių kaina leido įgyvendinti originalius sprendimus.

Vilniaus naujamiestyje plėtota pramonė po nepriklausomybės atgavimo persikėlė į miesto pakraščius, todėl liko daugybė nefunkcionalių erdvių. Šios patalpos ilgai stovėjo apleistos ir tik neseniai į jas ėmė keltis poindustrine romantika susižavėję naujakuriai, pradėję įrenginėti loftus.

Dabar rajonas – ypač patraukli ir išskirtinė urbanistinė erdvė kurtis.

20 |SESIJA

Viena iš patraukliausių gamyklų tapo visai šalia Vilniaus centro, Ševčenkos gatvėje, įsikūrusi, sovietmečiu veikusi radiotechnikos matavimo prietaisų gamykla, vadinama tiesiog „555“ gamykla. Vis dėlto dažnai pagal pirminę paskirtį nereikalingos erdvės įrenginėjamos gana stichiškai. Situacija pasikeitė, kai rinkoje atsirado tik loftų vystyme besispecializuojanti kompanija „Concept Lofts“. Sėkmingai įgyvendinant projektus visiškai renovuojami tarybinio laikotarpio pramonės pastatai, aplinka pritaikoma gyvenimui, vystomi inžineriniai tinklai. Vilniuje „Concept Lofts“ rūpinasi projektais ,,Soho Lofts“ metalo staklių šlifavimo gamykloje bei ,,Radio Lofts“ radioelektronikos gamykloje ,,Elfa“.

Taip pat verta paminėti sostinėje vykdomą projektą ,,Loft town“.

Pastatai ties Kalvarijų ir Kareivių gatvių sankryža Vilniuje primins miestą mieste: čia bus suformuoti įvairaus dydžio butai, studijos, loftai, darbui skirtos patalpos bei prekybiniai plotai. ,,Loft Town“ projektas įsikurs buvusioje ,,Kuro aparatūroje“, kuris virs pirmuoju loftų miestu Rytų Europoje.

Tai beveik 50 000 kvadratinių metrų buvusių gamyklos statinių. Projekto autorius – architektas Remigijus Bimba – koncepciją tobulino daugiau nei pusantrų metų.

Kaune loftų projektai plėtojasi šiek tiek lėčiau nei sostinėje. Bene pirmieji gamykliniai butai įrengiami Žaliakalnyje, dviejų aukštų pastate.

Tai 1958 m. statytas gamybinės paskirties pastatas, kuriame jau senokai nebevyksta gamyba. Nestandartinių butų įrengimo darbai, galima sakyti, jau pabaigti, siūlomos erdvės nuo 38 iki 300 kvadratinių metrų, parduodamų patalpų aukštis 5,2–5,5 metro, idealiai tinka įrenginėjant antresoles.

Kauniečiai naujam gyvenimui prikėlė apgriuvusias, dar caro laikais statytas kareivines, kuriose įsikūrė nemažai laikinosios sostinės meno pasaulio atstovų. Projekto vadovas A. Kančas apie Žemųjų Šančių projektą kalbėjo: ,,Išlikę vertingo architektūrinio – urbanistinio ansamblio pastatai šiuo metu yra prikeliami naujam gyvenimui, juose įrengiami butai, tvarkoma aplinka ir formuojamas naujas gyvenamųjų pastatų kvartalas, kuriam išskirtinumo ypač suteikia XIX a. architektūros pastatai.“ Interjero dizainerė Aura Draugelė viename interviu prisipažino, jog vienas svarbiausių aspektų, lėmusių apsisprendimą apsigyventi kaunietiškame lofto tipo bute, buvo raudonų plytų sienos. Senovinių raudonų plytų faktūra interjere sudaro išties puikų ir originalų derinį.

Neseniai Kaune duris atvėrė nauja renginių vieta ,,Gargaras“.

Pasilinksminimų vieta įsikūrė bankrutavusiame kailių siuvimo fabrike „Vilkas“. Kartu su naujuoju klubu kuriasi dizaino, meno ir kūrybos centras „Büro“ – darbo, kultūros ir gyvenimo erdvė moderniam miesto žmogui.

Greta salonų, biurų, parduotuvių loftais virtusiame fabrike išsiteks dvi naktinio klubo salės, vieta poilsiui, du barai bei interaktyvios erdvės.

Būti atsakingam už

kalbą

Tik ką atšventėme Jono Jablonskio 150-ąsias gimimo metines. Anot Arnoldo Piročkino, „jam lietuvių kalba buvo idealas“. Visi tautinio atgimimo veikėjai ir dainiai rūpinosi lietuvių kalbos grynumu, gyvosios kalbos grožiu, jos suklestėjimu. Kiekviename istoriniame laikotarpyje iškildavo jos netekimo pavojų – tai caro laikų spaudos draudimo metai, tai sovietinė ideologija trukdė gyvuoti lietuvių kalbai, plito rusakalbės sakinio konstrukcijos, žargonas. Šiandien įsivyrauja anglų kalbos svetimžodžiai.

Robertas Pukenis Kunigas, VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorius

Nereikia įrodinėti, kad kiekvieno žmogaus pareiga puoselėti savo gimtąją kalbą, nors mokėti užsienio kalbų šiandien yra labai svarbu. Kiekviena taisyklinga kalba yra graži ir tai visai nesusiję su nacionalizmu.

Jaunimui priklauso ateitis, jis privalo rūpintis ir būti savo valstybės šeimininku. Kiekviena mokslo šaka yra tiek naudinga, kiek pasitarnauja praktiškai, tobulina mūsų gyvenimą, puoselėja kultūrą. Mokslas juk negali atsiriboti nuo aktualijų, problemų ir jų sprendimo. Tad įžanga baigta, o dabar prašymas pamąstyti.

Kodėl mums nepamėginus nuo mažų dalykų? Pradėkime keistis ir keisti požiūrį savo universitete? Manau, kad pradėti galėtų ne tik dėstytojai, kurie atkreiptų didesnį dėmesį į studentų kalbos raštų kokybę, bet ir patys studentai, būdami labiau kritiški ir reiklesni savo bei savo kolegų kalbai.

Gal šiandien galėtume atgaivinti universitete susibūrusios terminologijos grupės darbą, nes ši sritis ypač reikalauja daug darbo ir yra svarbi kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas fakultetas galėtų rinkti naujus terminus ir po to konsultuotis su srities ir lietuvių kalbos specialistais dėl jų tinkamumo

bei taisyklingumo. Akademinis jaunimas galėtų aktyviai įsitraukti į tokią veiklą ir tapti net pagrindiniais tokių terminų žodynų kūrėjais. Būkime atidesni skaitydami vadovėlį ar straipsnį: radę svetimžodį bandykime surasti jam gražų lietuvišką atitikmenį. Tada užrašykime tą sakinį, kad būtų aiškus kontekstas ir siųskime mūsų universiteto kalbos kultūros skyriaus specialistei, kuri pakonsultuos, patars.

Taisyklinga kalba yra vertybė. Taigi šiuo atveju prabilau ne kaip lituanistas, bet kaip kalbos gynėjas. Manau, jei mums pavyktų suburti bendraminčius, studentus ir dėstytojus, galėtume padaryti nemažai.

Būti išsilavinusiu ir kultūringu žmogumi reiškia kultūringai kalbėti, būti atsakingu už savo kalbą.

Padainuosiu dainą iš degančios skausmu širdies: o, žmonės, nebeplėšykime Lietuvos, daugiau vienybės, darbo, juk mūsų tik trys milijonai, o į mūsų kampelį prie Baltijos žiūri daug atgręžtų piktų veidų.

Jeigu man svarbu mūsų kalba ir valstybė, tai jūs privalote būti dar įžvalgesni, kad „paimtume arklą, knygą, lyrą ir eitume Lietuvos keliu“. ...einu per žalią žemės žolę: ak, liepa, lopšinė, linai, laimingos lietuvaitės laiškai. Sugrįžkite lyg paukščiai iš tolimų kraštų ir prisiglausime drauge prie tėviškės židinio. Čia duona dar kvepia ajerais...

SESIJA| 21

VISUOMENĖ

Anapus natų: apie etninės

muzikos

kilmę ir prasmę

Etnomuzikologai tyrinėja eksponatus, kurių neturi nei vienas pasaulio muziejus ar kolekcininkas. Jų, kasinėdami seniausių civilizacijų griuvėsius, neranda ir archeologai. Tai – etninė muzika. Nepaisant to, kad užkonservuotų, dešimtis tūkstančių metų siekiančių dainų neturime, mokslininkai įžvelgia neįtikimiausius pasaulio tautų muzikos etninius ryšius. Be to, šis mūsų dvasinės kultūros palikimas – ne vien tik kultūrinis kodas. Jis siejamas ir su žmogaus genetika. Etninėje muzikoje ir jos atlikime tarsi išsaugoti senųjų tikėjimų ir įvaizdžių bruožai ir net mokslas neatmeta jos ryšių su nematerialiu pasauliu.

Tiesa, kiek ir kaip etninė muzika, kurioje atsispindi priešistoriniai laikai, gali būti aktuali šių dienų žmogui? Apie etninės muzikos kilmę ir prasmę pasikalbėjome su VDU Etnologijos ir fokloristikos katedros profesoriumi, humanitarinių mokslų etnologijos habilituotu daktaru Romualdu Apanavičiumi.

Agnė Kairiūnaitė Žurnalistė, žurnalo „Sesija“ redaktorė

Kaip atsirado muzika?

Kad aš žinočiau... Niekas negali to pasakyti. Yra įvairiausių teorijų, bet jos nėra iki galo įrodytos. Man atrodo įtikimiausia teorija, kad etninė muzika pirmiausiai atsirado kaip ryšio priemonė. Tik neaišku, kokio ryšio – galbūt tarp šio pasaulio gyventojų, tarp žmonių, tarp kitų sutvėrimų, tačiau kai pradedi domėtis giliau ir plačiau, matai, kad čia tik viena, regimoji pusė. Kyla mintis, kad etninė muzika nuo jos atsiradimo iki šių dienų (ji dar nėra išnykusi) galėjo būti ir kitokio ryšio priemonė – ryšio su kitu pasauliu.

Kokių dar yra teorijų? Paminėjote, kad vis dėlto jų ne viena.

Manoma, kad muzika atsirado drauge su darbu. Žmonėms bedribant reikėjo bendrauti, šūkauti, taigi muzika tarsi ir kilo iš šūksnių. Yra pagrindo taip manyti, nes šūksnių, kaip melodijų pagrindo, yra daugelyje pasaulio kultūrų. Taip pat ir mūsuose aiškiai pastebimi šūksnių elementai, šūksnių intonacijos. Tuomet galima teigti, kad muzika yra ankstyvesnė net už kalbą.

teorijas. Juk teorijos nėra negyvos dogmos – jas nuolat reikia peržiūrėti ir pervertinti. Įsivaizduoju, kad be galo sudėtinga tyrinėti muziką ir jos atsiradimą, kai dabar konkrečių ir aiškių jos kilmės pavyzdžių neturime. Dvasinis kultūros palikimas turėtų būti gana sunkiai apčiuopiamas tyrinėjimų objektas mokslininkams. Žinoma, etninė muzika yra labai sunkiai tyrinėjamas reiškinys. Ypač neturime dainų, jokių iškasenų, jokių daiktinių dainavimo ir giedojimo įrodymų. Instrumentų iškasenų visame pasaulyje randama nuo labai senų laikų, nuo paleolito, t. y. laikų prieš dešimtis tūkstančių metų. Yra pačių gerai išlikusių instrumentų, jų nuotrupų, taip pat ir piešinių, brėžinių olose, kur galima suprasti, kad ten vaizduojami muzikos instrumentai. Tačiau dainos – ištirpstantis erdvėje dalykas. Todėl pagal jas tirti muzikos kilmę labai sunku. Vis dėlto galima tai palyginti su kalbotyra. Ši mokslo šaka lygiai taip pat tyrinėja reiškinius iki pirmųjų rašto šaltinių. Tačiau, skirtingai nuo etnomuzikologijos, kalbotyra per maždaug pusantro šimto metų yra sukūrusi labai aiškią metodiką, kaip datuoti reiškinių atsiradimą, kaitą, raidą ir t.t. O etnomuzikologija tokios metodikos vis dar neturi.

Dar manoma, kad muzikos atsiradimas, o ypač instrumentų, muzikavimo ir signalinimo įrankių atsiradimas, taip pat gali būti siejamas su pačiu darbo procesu. Juk dirbantiems žmonėms galbūt reikėjo ko nors prie to darbo – smagiai padainuoti, pamušti kokius nors įrankius, papūsti kokią dūdą.

Ar vien dėl to etnomuzikologijos moksle labiau linkstama į tokius gana paviršinius etninės muzikos klodų tyrinėjimus, kai dėmesys kreipiamas į pasekmes, o priežasčių neieškoma? Kai fiksuojamos dainos, bet nesigilinama, kodėl jos būtent tokios ir kokią žinią yra užkodavusios?

Regis, jums priimtinesnė ta pirmoji teorija? Čia sunku pasakyti. Kai pradedi gilintis, suvoki, kad reikėtų peržvelgti visas

22 |SESIJA

Iš tiesų, pasaulio etnomuzikologijos mokslas labai nenoriai kuria savą metodiką, ypač tokią, kuri tyrinėtų pačią tyrinėjamo reiškinio esmę, tai

yra priežastingumą. Reikėtų klausti: kodėl, kada ir kaip atsirado etninė muzika? Ar ji atsirado iškart tokia, kokią dabar girdime (mes ir šiandien jos klausydami suvokiame, kad dažniausiai apgiedami ne mūsų, o, greičiausiai, netgi pirmykštės visuomenės atspindžiai)? Ar toliau etninė muzika kiek nors vystėsi, tai yra tobulėjo, ar buvo sustingusi?

Tačiau tokią metodiką sukurti be galo sunku, nors kalbininkai pasaulyje ją yra sukūrę labai aiškią ir patikimą. Todėl nesant patikimos metodikos, įgalinančios datuoti etninę muziką, pasaulio etnomuzikologijos moksle ir linkstama į tokius, sakyčiau, antraeilius dalykus: aprašinėjimus, fiksavimus, konstatavimus, ir vis pasiteisinama, kad jei neturime jokių įrodymų, tai tada tam reiškiniui koks šimtas, o gal du šimtai, gal trys šimtai metų ir jis dažniausiai siejamas su istoriniuose šaltiniuose minimais duomenimis. O į tai, kas buvo iki tų istorinių šaltinių – o, be abejonės, buvo – nesigilinama. Todėl etnomuzikologijos moksle pasaulyje ir šiandien labiau tiriamos pasekmės, o ne priežastys.

Tuomet pakalbėkime plačiau būtent apie priežastis. Pokalbio pradžioje paminėjote vieną iš muzikos kilmės teorijų, kad muzika atliko ryšio priemonės vaidmenį.

Kiek teko man pačiam tyrinėti, tai susidaro aiškus įspūdis, kad vis dėlto ir toje etninėje muzikoje, kuri ir šiandien dar gyva nors ir akivaizdžiai baigia išnykti, ryšys išlikęs su anuo pasauliu. Taigi etninė muzika nebuvo paprasta ryšio priemonė. Ji buvo maginė, apeiginė. Ji visada derinta su tam tikromis apeigomis, su tam tikru tikslu, ji buvo atliekama ir tam tikru metu. Todėl akivaizdus, tiesą sakant, daugiau nei akivaizdus ryšys su anuo pasauliu. Tik, žinoma, tą ryšį atsekti nėra lengva. Reikia suprasti ir išmanyti tokio ryšio priežastingumą, kurį nustatyti labai sunku. Tenka analizuoti melodiką, tekstus, apeigas ar aplinkybes, kuriomis muzika tada gyvavo. O tai yra sudėtinga, nes tenka pasitelkti daugelio mokslų tarpdisciplininius duomenis.

Kokius konkrečiai lietuvių etninės muzikos bruožus išskirtumėte? Kuo ji išsiskiria pasaulio folkloro kontekste?

Labiausiai krenta į akis tai, kad labai nedidelės mūsų tautos labai mažoje teritorijoje yra labai daug kalbos tarmių. Lygiai taip pat galima pasakyti, kad Lietuvoje esama ir daugybė etninės muzikos „tarmių“. Tačiau kaip kalbininkai skirsto mus, lietuvius, į aukštaičius ir žemaičius, taip ir pagal etninę muziką dalijamės į dvi kultūrines sritis. Pirmoji – vienbalsumas, vienbalsė muzika, antroji – daugiabalsumas. Mano tyrimų duomenimis, tai dvi visiškai skirtingos prigimties muzikinės kultūros, nes vienbalsumas lietuvių muzikoje, kaip ir visame pasaulyje, paremtas vienokiais gamtos, muzikinės akustikos ir fizikos dėsniais, o daugiabalsumas – kitokiais. Lietuvių vienbalsumas yra etninės muzikos Šiaurės Europoje ir aplink mus taisyklė. Dainas, būdingas Šiaurės Europai, dainuoja dzūkai, suvalkiečiai ir rytų aukštaičiai švenčioniškiai.

Savo ruožtu žemaičiai, aukštaičiai ir dalis suvalkiečių atlieka daugiabalsę muziką, kuri yra Šiaurės Europos etninės muzikos išimtis.

Ar yra rasta atsakymų, kaip galėjo taip atsitikti, kad tokioje nedidelėje šalyje visos Europos mastu dainuojamos būtent tokios dainos? Įdomiausia, kad žemaičių, aukštaičių ir dalies suvalkiečių daugiabalsėms dainoms, kurias liaudiškai vadiname dainomis su „tūravojimu“ – pritarimu antru balsu, atitikmenų Šiaurės Europoje nėra. Yra nedidelių atitikmenų Centrinėje Europoje, daugiau jų Balkanuose. Vadinasi, jei greta nėra panašių pavyzdžių, jų galime ieškoti toliau izoliuotose salose, pavyzdžiui, slovakų Karpatuose ir Balkanuose. Hipotetiškai galime manyti, kad šios tolimos sąsajos siekia labai senus laikus ir greičiausiai atskleidžia bendrą baltų ir slavų kilmę. Taigi turėdami omenyje tai, kad slovakai formavosi dakų – senųjų

paleobalkanų – tautų plote Karpatuose, o pietų slavai: serbai, kroatai, juodkalniečiai, su kuriais aukštaičių ir žemaičių daugiabalsės dainos turi daug sąsajų, susidarė senųjų trakų tautų plote, galime analizuoti etninę lietuvių muziką atsižvelgdami į bendrą slavų, trakų ir baltų kilmę.

2010 m. lietuviškos sutartinės įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sulaukėme svaraus tarptautinio pripažinimo. Kaip jums atrodo, ar pakankamai jas vertina patys lietuviai?

Iš tiesų, sutartinėms skiriamas labai didelis dėmesys. Dar nuo XX a. pradžios jos tapo išskirtiniu tyrinėjimo objektu. Pagaliau Lietuvoje ir pačios etnomuzikologijos pradžia sietina su kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos dar 1904 m., 1911 ir 1916 m. paskelbtais darbais apie šiaurės rytų aukštaičių etninę muziką. A. Sabaliauskas pirmasis nuosekliai aprašė unikalią šio regiono etninę muziką, surinko galybes jos pavyzdžių ir juos paskelbė JAV, Lietuvoje bei Suomijoje. Nuo to laiko sutartinės susilaukė pripažinimo.

Jas tyrinėja ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų mokslininkai, nes sutartinės, kaip reiškinys, yra ypatingos ne tik mūsų krašte, bet ir aplinkiniuose Europos plotuose. Sutartinės – senoji polifonija, kurios kilmė gali siekti ypač senus mūsų istorijos laikus.

Esate minėjęs, kad sutartinėms, kurios Lietuvoje buvo paplitusios tik šiaurės rytų Aukštaitijoje, iš viso nėra atitikmenų visos didžiosios baltosios rasės europidų muzikoje. Ką tai apskritai galėtų liudyti apie mūsų dvasinį kultūrinį palikimą?

Sutartinės labai unikalios. Jos neturi atitikmenų jokioje europidų, gyvenusių ir tebegyvenančių ne tik Europoje, bet ir Azijoje bei Šiaurės Afrikoje, muzikoje. Tai rodo, kad sutartinės, kaip polifoninė muzika, yra tikrai labai senoviškos ir pirmykštės. Tačiau labai įdomu, kad lygiagrečių ir netgi visiškų sutartinių atitikmenų yra ir didžiosios juodosios rasės muzikoje, pavyzdžiui, Centrinės Afrikos plotuose ir būtent ten, kur gyvena pigmėjų ar artimos pigmėjams gentys. Reikia pastebėti, kad kalbininkai mano, jog pigmėjų kalbose yra išlikusių tokių sandarų, kurios dar buvo pereinamosios tarp gyvūnų ir žmonių kalbos.

Taigi šiandien, tyrinėdami Biržų krašto sutartines, randame labai panašių dalykų. Pirmiausia gerai nesuvokiame, ką reiškia jų žodžiai, ypač priedainiai daunolylio, čiūto, tūto ir t.t., ką iš tiesų reiškia senoviškas polifoninis (savarankiškų balsų) pynimasis, ir kodėl mūsų platumose būtent tik sutartinėse išliko vadinamosios sinkopės, tokios ryškios jų sandaroje. Šiaurės Europoje šiaip jau sinkopių nėra ir neturėtų būti, jos egzistuoja kituose kultūriniuose plotuose. Ir trečias dalykas – akivaizdu, kad sutartinių žodžiuose nesutampa žodžių ir muzikiniai kirčiai. O tai yra ženklas, kad buvo pakitusi kalba.

Taigi galime drąsiai spėti, kad sutartinės pagal mano išvardintus požymius gali būti siejamos su mums nežinoma substratine kultūra. Šiek tiek panašumo yra Balkanuose bei vakarų Kaukaze. Tačiau tikrų atitikmenų nėra, randama tik tam tikro panašumo. O pagal sutartinių lygiagretes didžiosios juodosios rasės muzikoje, kur yra ne tik panašumo, bet ir atitikmenų, galime hipotetiškai spėti, kad jos atsirado su visos žmonijos kilme ir raida, su žmonijos rasių atsiradimu.

Kaip jūs manote, kokia galėjo būti lietuviškų sutartinių paskirtis? Ar galėjo jos būti, tarkime, meditacinė muzika, tam tikrų ritualų dalis?

Puikiausiai. Viso pasaulio etninė muzika, kaip jūs sakėte, tokia ir yra – susikaupianti, apmąstanti, meditacinė. Juk etninės muzikos esmė yra begalinis to paties kartojimas.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 23

VISUOMENĖ

Etninėje muzikoje aiški pradžia, tačiau visiškai nesvarbi ir nereikšminga pabaiga. Ją gali nutraukti, kada nori, giedoti, groti, šokti, kiek tik nori. Kiek turi sveikatos, kiek tau reikia, kiek moki žodžių, kiek tavęs klauso. Tai tas pats ir sutartinėmis. Be to, sutartinių atlikime dar akivaizdus ir senoviškas pirmykštės bendruomenės sinkretiškumas, nes sutartinių giedotojos, daugiausiai moterys, bandydavo žengti tam tikrus lyg anties, žąsies, kitų vandens paukščių žingsnius tarsi imituodamos šokio judesius. Vis dėlto ryškių sinkretizmo atitikmenų, kaip tose vadinamose egzotinėse kultūrose, kur etninės muzikos atlikėjai išsipaišo, apsirengia egzotiniais drabužiais, apsikaišo kaukėmis, pas mus nėra. Reikia turėti galvoje, kad mes esame moderni europietiškos civilizacijos tauta. Tačiau įtarimų apie irgi kadaise buvusį sinkretiškumą yra.

Savo monografijoje „Etninė muzika“ domėjotės ne vien etninės muzikos palikimu, bet ir konkrečiai sutartinių giedotojomis, tyrinėjote jų įvaizdžius.

Jie iki šių dienų apipinti įvairiomis mitologizuotomis istorijomis, neva sutartinių giedotojos buvo siejamos su anuo pasauliu. Kiek, jūsų nuomone, tokiuose pasakojimuose yra tiesos?

Tyrinėdamas sutartinių giedotojų įvaizdžius peržiūrėjau, ką tyrinėtojai pastebėjo per daugiau kaip per šimtą metų. Dar pradedant A. Sabliausku manyta, kad tai yra neeilinės asmenybės, daugiausiai moterys, kurios skyrėsi iš aplinkinių. Jos perduodavo savo patyrimą šeimos nariams ir artimoms giminėms, nors tai nėra kažkas išskirtinio: visos etninės kultūros perdavimo būdas būtent toks. Tuo metu vėlesni tyrinėtojai, kurie tyrinėjo etninę muziką po Antrojo pasaulinio karo ir dabar, atkreipė dėmesį ir į tai, kad sutartinių giedotojos galėjo būti siejamos su pirmykštėmis senovės žynėmis. Buvo teigiama, kad galbūt tai yra išlikęs ikikrikščioniškosios kultūros palikimas. Žinoma, šio požiūrio atmesti negalima, bet aš, remdamasis per šimtmetį sukauptomis žiniomis, priėjau prie išvados, kad gal visgi tokiam vieninteliui požiūriui rimto pagrindo nėra. Per menkai yra duomenų, kad galima būtų teigti, jog čia kažkoks žyniavimas, burtininkavimas. Juk visa etninė muzika, senoji kultūra apipinta magija ir tikėjimais. Ir ypač etninėje muzikoje bei jos atlikime tarsi užkonservuoti senųjų tikėjimų ir įvaizdžių bruožai, kurie aplinkiniams galbūt nelabai suvokiami. O juk tai, kas nesuvokiama, dažnai siejama su žyniavimu ir anuo pasauliu.

24 |SESIJA

Kokius bruožus turite omenyje?

Giedotojos atkreipia aplinkinių dėmesį, jos kažkokios tarsi kaip burtininkės, jų prisibijoma, vengiama. Žinoma, liaudies tradicijoje, jei žmonės išskirtiniai, ne tokie kaip kiti, iškart apie juos visaip manoma. Tačiau duomenų nėra, kad sutartinių atlikime būtų kažkas tokio nekrikščioniško, nekatalikiško. Čia galbūt mūsų tyrinėtojai, kurie labai įsigilina į sutartines ir nori pabrėžti jų reikšmingumą, per daug įsijaučia ir įžvelgia, neturėdami tam pakankamai duomenų.

Vis dėlto pokalbio pradžioje kalbėdamas apie etninės muzikos kilmę pabrėžėte vieną iš teorijų, kad tai galėjo būti ryšio su anuo pasauliu priemonė.

Manau, kad taip. Sutartinių giedotojų įvaizdžių neaiški paskirtis, ko gero, taip pat tą patvirtina. Kad ir tos giedotojos, kurios ir garsiai gieda, ir elgiasi išskirtinai, irgi gali atspindėti kažkada egzistavusį etninės muzikos ir jų atlikėjų susižinojimo su anuo pasauliu paskirtį. Juk reikia suprasti, kad dabartiniu metu mokslininkai, kurie pozityviais metodais tiria žmogaus kilmę, žmogaus ir pasaulio kultūrą, jos atsiradimą, visgi pripažįsta, kad vien tik šiais metodais daugelio dalykų paaiškinti jau neįmanoma. Juk žmonija per daugelius tūkstančių metų tiki. O kodėl tiki? Būtų labai keista manyti, kad milijardai žmonių per besikeičiančias kartas tikėjo tuo, ko nebuvo ir nėra.

Moksle vyraujančiu pozityvistiniu požiūriu dabartinių mokslinių tyrimų pagrindas yra toks: pripažįstama tikru tik tai, ką gali suskaičiuoti, įvertinti, pasverti, pastebėti. Tačiau šiandien daugelio sričių mokslininkai jau sutinka, kad vis dėlto yra tokių dalykų, kurių vien pozityvistiniais metodais tirti nepakanka. Manau, kad ir pačios etninės muzikos bei etninės kultūros kilmę taip pat reikėtų tirti ir aiškinti panašiai.

Etninę muziką tyrinėjate kelis dešimtmečius. Kas per tuos dešimtmečius buvo netikėta jums pačiam? Juk prieš imdamiesi bet kokio darbo turime išankstinių nuomonių, nusistatymų, lūkesčių.

Netikėjau, kad etninė muzika – iš pažiūros toks tarsi dvasinis hedonistinis pasilinksminimo reiškinys – gali atskleisti tokius giliausius etninės istorijos

ir etninės kultūros klodus. Šiuo metu jau galime sakyti, kad etninė muzika – ne vien tik kultūrinis kodas. Jis kažkoks kitoks, ypatingas, labiau susijęs su žmogaus genetika, ne tik su kultūra. Ir aš ne pirmas tai sakau. Dar 1988 – 1989 m. apie tai ir apie gruzinų tradicinį daugiabalsumą pasaulio daugiabalsumo kontekste jau kalbėjo gruzinų prof. Josifas Žordanija. Jis bene pirmasis pasaulyje pareiškė, jog stebėtina, kad etninė muzika, tarsi būdama kultūros reiškiniu, labiau atspindi žmogaus genetinius ypatumus. Mano tyrinėjimai tai taip pat patvirtino. Taigi radau dalykų, kurių tikrai nesitikėjau surasti.

Iš tiesų klausydamas lietuviškų sutartinių ar apskritai kitų etninės muzikos pavyzdžių, pasijunti tikrai ne dvidešimt pirmame amžiuje: jos tarsi turi galią nukelti tūkstantmečius atgal, nesvarbu, kelių kompiuterių apsuptyje gyventume. Vis dėlto kaip jums atrodo, ar gali būti etninė muzika iš tiesų suprantama šiandieniniam žmogui? Kokiais būdais etninės muzikos palikimą turėtume pristatyti ir sau, ir pasauliui?

sodžiaus ir miesto kultūros priešprieša, visiškai nekreipiama dėmesio į visuomenės poreikius, nesistengiama muziką perkurti, neskatinama improvizuoti. Universitetuose ir muzikos mokyklose tokie dalykai, skirtingai nuo Europos šalių, visai nedėstomi. Tebemanoma, kad etnomuzikologas turėtų renovuoti tik archyvinę, faktiškai neegzistuojančią vertybę. Tuo metu Europos universitetuose sukurtos specialios studijų programos, kaip tą etninę muziką įtraukti į šių dienų kontekstą. Tad, kai lyginame save su Europa, pamatome, kur šiuo metu esame ir kiek mums dar reikia dirbti, kad šių dienų žmones galėtume sudominti etnine muzika.

Kokios muzikos jūs pats klausotės laisvalaikiu?

Visokios. Mėgstu visokią, tik su sąlyga, kad ji būtų gera. Mėgstu ir gerą klasikinę, ir gerą pramoginę, ne vien tik etninę muziką.

Kokia yra gera muzika, kai esi profesionalus etninės muzikos tyrinėtojas?

Neseniai universitete pradėjome vykdyti ketverių metų trukmės mokslinį projektą „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje XX a. II pusėje. – XXI a. pradžioje“. Tai – Lietuvos Mokslo tarybos projektas, finansuojamas iš ES struktūrinių fondų. Drauge su etnologijos krypties doktorantėmis tiriame, kaip etninė muzika gaivinama mūsų krašte. Sulyginę pirminius duomenis su paskelbtais tyrinėjimais Europoje, priėjome prie išvados, kad mums reikia dar labai pasitempti. Tai, kas pas mus vyksta dabar, Europoje pergyventa maždaug iki Pirmojo, vėliausiai, Antrojo pasaulinio karo.

XIX a. pab. – XX a. pr. pradėjus gaivinti etninę muziką, Europoje buvo laikomasi nuostatos, kad reikia puoselėti sodžiaus kultūrą, o vėliau ją perkelti į miestus ir tokiu būdu gaivinti etninę kultūrą. Vis dėlto pastebėta, kad į miestus tokį modelį perkelti tinka ne visada. Po Antro pasaulio karo imta galvoti, kaip etninės muzikos gaivinimą susieti su šiuolaikinės visuomenės poreikiais.

Pradėta ieškoti būdų, kaip sudominti visuomenę, kaip skatinti šiuolaikinius atlikėjus savo muzikoje naudoti etninės muzikos palikimą. Juk jei gaivinama tokia negyva, sakyčiau, mirusi etninė kultūra, ji nebegali atspindėti šių dienų visuomenės poreikių, ji – tarsi muziejinė archyvinė vertybė. O Lietuvoje matome, kad mūsų folkloro ansambliai etninę muziką gaivina būtent taip, kaip tai Europoje buvo daroma iki Pirmojo pasaulinio karo. Taigi atsiranda

Visa etninė muzika yra labai gera, ideali, nugludinta, ne tik per šimtmečius, bet per tūkstantmečius, nes kitaip neišliktų. Visi etninės muzikos pavyzdžiai yra be galo geri. Tik kitas reikalas, ar ji tau priimtina, ar ne. Ar viskas mums, kaip europiečiams, gali būti kitų kultūrų palikime suvokiama, ir, atvirkščiai, ar kitų kultūrų žmonėms gali būti suvokiama mūsų muzika? Tačiau visa pasaulio etninė muzika yra be galo tobula.

Dėkoju už pokalbį.

Šiandien etninė muzika iš tiesų gyvuoja įvairiausiais pavidalais. Šios muzikos elementai, ko gero, apskritai įsirėžė į visą muzikinę kultūrą: ir į pop, jazz, ir į klasikinę muziką. Ją vykusiai ar nevykusiai atlieka mūsų dienų folkloro ansambliai. Meditacinę etninės muzikos formą – begalinį kartojimą – perėmė ir šiuolaikinė elektroninė muzika. O ar šiuolaikinė muzika išliks, ar ja kas domėsis po dešimties tūkstančių metų? Tai klausimas, į kurį mes atsakymo tikrai nesužinosime.

SESIJA| 25

PROFILIS

Kairėje profesoriaus Laimučio Telksnio rankoje – 16 MB talpos atminties cilindras iš 7 – ojo dešimtmečio skaičiavimo mašinos. Dešinėje rankoje – dabar naudojamas 16 GB atminties raktas, „talpinantis“ 1000 tokių cilindrų.

-

ELEKTRONINE

ATMINTIS 26 |SESIJA

Pernai VDU Informatikos fakultete įvykusią profesoriaus Adolfo Laimučio Telksnio garbingo jubiliejaus šventę pradėjo pats jubiliatas paskaita „Skaičiavimo mašinos: tuomet ir dabar“. Ji paliko stiprų įspūdį ne tik informatikams, bet ir šio interviu autoriui, naiviam humanitarui. Su VDU dėstančiu profesoriumi dar kartą prisimename kibernetikos užuomazgas Lietuvoje, senąsias elektronines skaičiavimo mašinas (ESM), jų kūrimą, tobulinimą ir darbą jomis.

Interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius (tai tik maža dalis mokslininko titulų ir nuopelnų) maloniai sutiko pakalbėti ir apie savo paties kelią į kibernetiką. Pokalbis įvyko L. Telksnio darbovietėje – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute. Čia beveik prieš 50 metų sušvito pirmõsios Lietuvoje ESM radijo lempos.

Jonas Petronis VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros absolventas

Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kad tapote tuo kuo esate dabar? Kada išryškėjo pašaukimas konstravimui, naujovių troškimui ir... kibernetikai?

„Kompiuteris yra vertas tiek, kiek yra vertas jį naudojantis žmogus“.

Norbertas Wieneris

Mano kartos žmonės dar būdami vaikai ir paaugliai turėjo tokius „arsenalus“ išradingumui parodyti, kuriuos dabar sunku net įsivaizduoti.

Mes, kaip visi normalūs vaikai, žaisdavome indėnais. Buvo pokario metas ir mes iš užsilikusių priešlėktuvinių sviedinių imdavome medžiagą, vadinamą „Perkūno sidabru“, kuri turėjo savybę sprogti nuo sutrenkimo.

Dėdavome tą medžiagą į tuščias šovinių tūtas ir tokį užtaisą maudavome ant strėlių. Indėnas šauna – strėlė atsitrenkia į ką nors ir sprogsta...

Apie kulkosvaidžius, pistoletus granatas, sprogstamas medžiagas, radioelektroninę įrangą jau nekalbu – viską esu išbandęs (juokiasi – red. past.).

Kalbant rimčiau, galimas dalykas, kad technikos kūrėjo geną paveldėjau iš savo tėvo Adolfo, pradinės mokyklos mokytojo. Mes gyvenome nedideliame miestelyje Saldutiškyje (Utenos r.) kuriame nebuvo elektros, tai jis savo rankomis padarė vėjo elektros jėgainę, kuri puikiai veikė. elektros pakako ir mokyklai, ir mūsų butui. Netgi mačiau, kaip tėvas pats apskaičiavo, kokio reikės propelerio tam įtaisui, kad jis sėkmingai veiktų.

Tai, ką aš mokiausi mokykloje, man buvo visiškai neįdomu.

Neįsivaizduoju nė kaip išmokau skaityti (juokiasi – red. past.). Tik pamenu porą puslapių iš elementoriaus: „Jonuko brolis Feliksas mokėsi gimnazijoje, tėvelis jam už gerą mokslą nupirko fotoaparatą. Dabar Jonuko broliukas Feliksas fotografuoja šunelį Fiksą“.

Visai kitas reikalas buvo, kai Politechnikos institute pasirinkau inžinieriaus – elektrotechniko specialybę. Ten veikė Mokslinė-techninė draugija, o man juk visada rūpėjo visokios technikos naujovės. Čia reikėtų priminti, kad mano jaunystės laikais labai populiarus būdavo radijo meistravimas. Jei nemokėjai pasidaryti radijo aparato, negalėjai būti laikomas „rimtu vyru“. Sakyčiau, kad mano ryšys su kibernetika prasidėjo nuo to, kai ėmėme konstruoti tokius radijo aparatus, kurie „apeitų“ sovietų pastatytus radijo trukdžių siųstuvus, neleisdavusius klausytis užsienio radijo stočių. Nagrinėjome, kaip gaminti kryptines antenas, ieškojome schemų, kurios padėtų filtruoti triukšmus. Perdarydavome naujus imtuvus arba gaivindavome vokiškus „Blaupunkt“ ar „Philips” aparatus.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 27

PROFILIS

{

Kai 1953 m. mokslininkai Kijeve sukonstravo skaičiavimo mašiną, valdžia griežtai įsakė tyrimus nutraukti. Tačiau kai sovietų valdžiai prireikė sukurti vandenilinę bombą, tą mašiną sukonstravusį Sergėjų Lebedevą atvežė į Maskvą, uždarė į kalėjimą ir... liepė pagaminti „tokią pačią, tik geresnę“ skaičiavimo mašiną.

Pakeisdavome pasenusias jų lempas į mūsų pačių pritaikytas rusiškas.

Net buvome pasigaminę siųstuvą: sumanėme vieni kitiems transliuoti muziką. Grojame grojame – žiūrime, kad jau atvažiuoja pelengatorius...

Greitai išėmėme radijo lempas, transliacija nutrūko, o saugumiečiai nuvažiavo...

Kaip bebūtų, institutą baigiau su pagyrimu ir man buvo pasiūlyta stoti į aspirantūrą. Vis dėlto, kai baigiau pagrindines studijas, saugumas išsiaiškino, kad mano tėvas – buvęs aktyvus jaunimo organizatorius ir „Šaulių“ organizacijos narys, ir ištrėmė jį dvidešimt penkeriems metams į Sibirą. Aspirantūroje Lietuvoje studijuoti su tokia žyme man niekas neleido, todėl pradėjau dirbti Kaune, Lietuvos valstybiniame projektavimo institute. Man ten puikiai sekėsi. Tekdavo dažnai darbo reikalais važinėti į Maskvą ir galiausiai, biografijoje įrašęs, kad mano tėvas miręs, ten įstojau į aspirantūrą. Labai džiaugiuosi, kad patekau į aukščiausio lygio studijas, kur mano vadovu buvo pasaulinės klasės mokslininkas akademikas Vladimiras Pugačiovas. Turėjau galimybę klausyti „kibernetikos tėvu“ vadinamo Norberto Wienerio ir informacijos teoretiko Claude’o Shannono paskaitų.

1958 metais, laikinai sumažėjus centralizuotam valdymo rėžimui, Lietuvos šviesuoliai „prastūmė“ idėją: Lietuva nepasižymi turtingais gamtos ištekliais, tačiau turi protingų žmonių, todėl reikia, kad gamintų produktus, kuriems sukurti reikia daug intelekto ir mažai žaliavų. Lietuvoje buvo pradėta plėtoti elektronikos ir prietaisų pramonė.

Besibaigiant mano aspirantūrai, Lietuvoje buvo įkurta skaičiavimo mašinų gamykla ir aš gavau pasiūlymą dirbti prie gamyklos kuriamo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro vadovu. Viršininku būti nenorėjau, nes daug labiau viliojo mokslinis darbas. Todėl pasiūliau vietoje savęs savo draugą. O kai jis ten ėmėsi vadovauti, jam prireikė vyriausiojo inžinieriaus ir jis pakvietė mane. Tuomet, 1959 metais, ėmėmės kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Po šešerių metų buvo įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institutas, į kurį perėjau, pakviestas ten dirbti.

Faktas, kad ESM ir kibernetika Lietuvoje atsirado sovietinės okupacijos laikotarpiu, tačiau juk pirmieji kompiuteriai buvo išrasti anksčiau. Ar būta kibernetikos užuomazgų Lietuvoje tarpukariu?

Idėją naudoti skaičiavimo mašinas mokslo reikmėms į Lietuvą atvežė VDU absolventas Adolfas Jucys, prof. rektoriaus Vinco Čepinskio mokinys.

Tarpukariu universitete gyvavo graži tradicija geriausius absolventus siųsti mokytis į Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją ar Angliją ir 1939 m. A. Jucys išvažiavo į Kembridžą studijuoti atominės fizikos (!). Jis pamatė ten vykdomus modernius tyrimus ir suprato, kad, neturint geros skaičiavimo technikos, nėra galimybių atlikti sudėtingus pažintinius mokslinius tyrimus, sunku panaudoti mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Šią idėją jis

28 |SESIJA

Kibernetikos pionierius Lietuvoje Adolfas Jucys sėdi gale, pirmas iš dešinės. Priekyje centre – VDU Rektorius prof. Vincas Čepinskis. atsivežė į Lietuvą 1940 m., tačiau teko ją „pasilaikyti sau“ dar 22 metus, nes Lietuva buvo okupuota, o sovietų valdžios požiūris į kibernetiką – daugiau negu neigiamas.

Kodėl Sovietų Sąjungos ideologai laikėsi tokios, švelniai tariant, keistos nuostatos?

O kodėl sovietų valdžia neleisdavo jaunimui klausyti vakarietiškos muzikos, o taip pat – nepriklausomoje Lietuvoje išleistų plokštelių?

Kai komjaunuoliai šokių metu paleisdavo tarybinio studento moralei tinkamą balinių šokių muziką, mes tiesiog išeidavome iš salės.

Man bestudijuojant, į madą atėjo siauros kelnės. Neduok, Dieve, negalima jų nešioti, juk tai – Vakarų mada, totalus blogis...

Lygiai tas pats nutiko su kibernetika. Juk negalima „pažangaus tarybinio studento galvos teršti Vakarų imperialistų išmislais“.

Kai 1953 m. mokslininkai Kijeve sukonstravo skaičiavimo mašiną, valdžia griežtai įsakė tyrimus nutraukti.

Tačiau kai sovietų valdžiai prireikė sukurti vandenilinę bombą, tą mašiną sukonstravusį Sergėjų Lebedevą atvežė į Maskvą, uždarė į kalėjimą ir... liepė pagaminti „tokią pačią, tik geresnę“ skaičiavimo mašiną.

Tačiau vėliau skaičiavimo mašinos buvo naudojamos ne tik karo tikslams...

Taip. Tačiau išskirtinis dėmesys karo reikalams paliko gilų pėdsaką..

Didelę žalą padarė Sovietų Sąjungos strategija, kad ESM reikalingos tik kariškiems reikalams. Tai galiausiai lėmė didelį techninį atsilikimą nuo Vakarų skaičiavimo technikos.

Duosiu konkretų pavyzdį iš Šaltojo karo. Rusų atomines raketas gabendavo povandeniniai laivai. Norėdama juos aptikti, JAV primėtydavo į vandenyną rutulio formos plūdurų su hidrolokatoriais, kurie priimdavo laivų sukeliamus garsus ir atitinkamus signalus mikrobangomis

SKAIČIAVIMO MAŠINOS ANUOMET...

Po Antrojo pasaulinio karo visoje Sovietų Sąjungoje kibernetika buvo laikoma „kapitalistų išgalvotu melagingu pseudomokslu“, kurti ir gaminti skaičiavimo mašinas uždrausta.

siųsdavo per palydovus amerikiečiams. Tuose rutuliuose būdavo sudėta moderniausia tų laikų mikroelektroninė įranga, skirta laivų skleidžiamiems garsams šifruoti. Plūdurus žvejodavo, juose esančias mikroschemas kopijuodavo sluoksnis po sluoksnio (beje, šie darbai būdavo atliekami ir Vilniuje), o vėliau pagamindavo tokią pačią veikiančią mikroschemą.

Tokiu būdu SSRS atsilikimas nuo JAV informacinių technologijų srityje kurį laiką buvo labai nedidelis – vos pusantrų metų. Sovietų generolai, kurių žinioje buvo visas mikroelektronikos centras pamaskvėje, mokslininkams, norintiems plėtoti mikroelektronikos tyrimus, atkirsdavo: „Kam mums to jūsų mokslo, jeigu mes patys viską puikiai padarome?“ Mokslo ignoravimas baigėsi tuo, kad amerikiečiai, išsiaiškinę „plagijavimo“ atvejus, į mikroschemas įvedė dinaminį elementą, kurio nežinant, net ir „švariai“ nukopijuota schema paprasčiausiai neveikdavo. Štai nuo tada ir atsivėrė praraja tarp sovietinės ir Vakarų skaičiavimo technikos... Šis pavyzdys labai aiškiai įrodo, kad strateginiai moksliniai tyrimai yra būtini. Nuo jų ir priklauso, ar mes elektroninę atmintį rašysime ant 16 MB talpos plieninių cilindrų, ar visą sunkvežimį tokių cilindrų talpinsime savo mobiliajame telefone... Sovietų kompiuterių techninė įranga nuo tuometinės vakarietiškos atsilikdavo viena karta (kelerius metus), tačiau programinė įranga būdavo pažangi.

Šaltojo karo metais tarp Sovietų Sajungos ir JAV prasidėjo raketų ir branduolinio ginklavimosi varžybos. Sovietų Sąjunga pirmąją atominę bombą susprogdino 1949 metų rugpjūčio 29 dieną. Kadangi skaičiavimo mašinų nebuvo, skaičiavimai buvo padaryti naudojant štai tokius aritmometrus. Skaičiavo maždaug šimtas žmonių vienu metu!

Vis dėlto A. Jucio idėjoms buvo lemta išsipildyti. Kada ir kur Lietuvoje atsirado pirmosios skaičiavimo mašinos?

A. Jucys turėjo gerą kolegą, Lietuvos draugą, ukrainietį akademiką Dorodnyciną. Būtent jam padedant Lietuvos mokslininkai gavo pirmąją elektroninę skaičiavimo mašiną „BESM–2M“ (rusų kalba ji vadinosi „БЭСМ–2М“ – „bolšaja elektronaja sčiotnaja mašina“; lietuviškai – „didžioji elektroninė skaičiavimo mašina“). Tuo metu tai buvo galingiausia Sovietų Sąjungoje gaminama elektroninė skaičiavimo mašina. Ji pradėjo veikti Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto specialiai pastatytame skaičiavimo centre 1962 metų liepos 14 dieną.

>>>>>>>>>>>>>>>>

Pirmoji Lietuvoje elektroninė skaičiavimo mašina BESM 2, skirta moksliniams tyrimams. Įrengta Fizikos ir matematikos institute, akademiko Adolfo Jucio iniciatyva 1962 metų liepos 14 dieną. >>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 29

PROFILIS ŽVILGSNIS Elektroninę skaičiavimo mašiną naudojo Lietuvos Mokslų akademijos institutų mokslininkai, Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto darbuotojai, studentai, pramonės įmonių tyrėjai bei konstruktoriai. „BESM–2M“ aktyviai naudojo Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos konstruktoriai naujų skaičiavimo technikos priemonių kūrimui. Gamybininkai modeliavo rašto ženklus atpažįstančio automato „Rūta 701“ mazgus, tyrinėjo universalių skaičiavimo mašinų „Rūta-EVP 80-2“ programinę įrangą, konstrukcijos elementus. Buvo sukurta speciali įranga, išplėtusi „BESM-2M“ galimybes: vaizdų ir garsų signalų automatinio įvedimo į skaičiavimo mašiną įrenginys ir įrangos kompleksas, skirtas skaičiavimo rezultatų grafiniam atvaizdavimui ant popieriaus, displėjų ekranuose bei procesų įrašymui į magnetinę juostą.

Pirmoji Lietuvoje pagaminta ESM buvo amerikietiškos skaičiavimo mašinos „IBM 604“ kopija. Originalus kompiuteris greičiausiai buvo pirktas per trečiąsias šalis, išnarstytas po kaulelį ir perdarytas, pritaikant sovietines radijo lempas. Ji buvo gaminama Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Ji 1966 m. virto susivienijimo „Sigma“ centru.

Skaičiuoti įvairius uždavinius anuometinėmis ESM tikriausiai neatrodė labai romantiškas užsiėmimas, tačiau dabar tie spintas, kambarius ir pastatus užimantys įrenginiai atrodo tarsi nepasiekiama praeities egzotika, man asmeniškai kelianti pagarbų susižavėjimą. Kitas, baksnodamas savo „IPad’o“ stiklą, gali ir pasijuokti iš ESM parametrų ir valdymo ypatumų. Papasakokite,

C://antikiniai kibernetinio chuliganizmo atvejai „Draugas vyr. inžinieriau, mūsų mašina keikiasi!“ Sėdime kartą Novosibirske su vyriausiuoju inžinieriumi, staiga į kabinetą įlekia programuotoja ir skundžiasi: „Vėl tie inžinieriai negražiai elgiasi: ESM man eilinį kartą atspausdino krūvą rusiškų keiksmažodžių“... Inžinierius pakraipo galvą: „Greičiausiai tai – tiesiog ESM sutrikimas, dėl kurio susigeneravo šitie žodžiai.“ Kai nusiraminusi moteris išėjo, aš ir klausiu vyriausiojo inžinieriaus: „Pasakyk atvirai, kokia tikimybė, kad tie riebūs žodeliai sugeneruoti atsitiktinai“? Inžinierius nė nesiginčijo – jis puikiai suprato, kad tai praktiškai neįmanoma. Tiesiog programuotoja buvo supykdžiusi techninį personalą.

kaip realiai anuomet vykdavo darbas skaičiavimo centruose?

Skaičiavimo centre prie vienos ESM dirbdavo virš 100 žmonių trimis pamainomis, bent keliasdešimt vienu metu. Užduotys skaičiavimo mašinai buvo pateikiamos ir atsakymai gaunami gana įdomiu būdu – šių dienų akimis žiūrint, sakyčiau, romantiškai. Parengtą programą, pagal kurią skaičiavimo mašina turėdavo atlikti darbą, reikėdavo išversti į jai suprantamą kalbą. Tam būdavo naudojamos perfokortos – specialios kieto popieriaus kortelės. Jose atitinkama tvarka būdavo išduriamos stačiakampės skylutės. Šiuos darbus atlikdavo tam parengti darbuotojai – perforatorininkai. Dažniausiai tai būdavo merginos – jos kruopštesnės. Tą patį programų tekstą perforavimui lygiagrečiai rengdavo dvi operatorės.

Deja, net ir šitaip dirbdamos, klaidų jos neišvengdavo, tekdavo perforavimo procedūrą kartoti. Po to perfokortos būdavo nešamos į skaičiavimo mašinų salę, kurioje operatoriai atlikdavo skaičiavimus arba pateiktos programos derinimo darbus. Rezultatus uždavinio autoriai gaudavo perfokortose arba atspausdintus ant popieriaus rulonų.

Programų autoriai į skaičiavimo mašinų salę buvo neįleidžiami, kad netrukdytų operatoriams dirbti.

Sunku būtų patikėti, kad nebandėte palengvinti sau gyvenimo, tobulindami duomenų įvedimo būdus...

Tikrai bandėme. Viena vertus, tuometiniai apribojimai labai trukdė, kita vertus, nepaprastai ugdė kūrybiškumą. Mes pirmieji pagaminome įtaisą, kuris duomenis, užrašytus ant popieriaus kreivėmis, įvesdavo tiesiai į skaičiavimo mašiną. Tuomet tai buvo didžiulė pažanga, lyginant su skylučių badymu perfokortose. Mes už šitą darbą gavome SSRS Prietaisų pramonės Mokslo ir technikos draugijos premiją. Kreives nuskaitantį įrenginį, kurį pavadinome „Siluetu“, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla gamino visą dešimtmetį.

>>>>>>>>>>>>>>>>

30 |SESIJA

ESM RŪTA-110 perforacinių kortų nuskaitymo įrenginyje likę nepanaudotos perforacinės kortos. Patį įrenginį ir daugelį senosios skaičiavimo technikos pavyzdžių galite apžiūrėti Kauno Ryšių istorijos muziejuje (Rutušės a.19).

„Software vs Hardware“ Atpažinimo procesų skyriuje programuotojai nepasidalino kažko su inžinieriais. Programuotojai žinojo, kad ESM aušinimo sistema suprojektuota taip, kad vienodai aušintų visus ESM skyrius, esant daugmaž tolygiai jų apkrovai. Todėl jie tyčia įvedė programinę įrangą, kuri stipriai apkraudavo tik vieną celę, ir ši tiesiog „iškepdavo“. Kaltų nėra. Inžinieriai nespėdavo keisti perdegusių sekcijų, kol nesusitaikė su programuotojais.

Klaidų fabrikėlis Viena Adolfo Jucio mokinė buvo labai darbšti mergina – sėdėdavo prie ESM per naktis ir skaičiuodavo profesoriui įvairias lygtis. Šalia mašinos būdavo toks žurnalas, kuriame dirbantieji galėdavo rašyti savo pastabas inžinieriams. Mašina vis gesdavo ir gesdavo, todėl mergina nuolatos piktindavosi inžinierių darbu, esą, dėl jų kaltės mašina dirba nepatikimai. Galiausiai inžinieriams taip įkyrėjo jos skundai, kad jie tiesiog atjungė automatinį įrangos tikrinimą... Mergina patenkinta skaičiuoja, džiaugiasi, pagyrimus į žurnalą rašo, ir net nenujaučia, kad tokio „skaičiavimo“ rezultatai – labai jau „skersi“.

Inžinierius Bronius Borisa, būsimos skaičiavimo mašinų gamyklos direktorius, apžiūri gamyklos statybų teritoriją. 1956 metai.

Pasakojo Laimutis Telksnys

1961 metais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje pagaminta pirmoji Lietuvoje originali elektroninė skaičiavimo mašina.

RŪTA 701, pirmoji Europoje pramoniniu būdu gaminama rašto ženklus atpažįstanti mašina, sukurta 1967m. Lietuvoje. Apdovanota Lietuvos Valstybine premija, SSRS prietaisų pramonės premija, Leipcigo mugės aukso medaliu.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 31

ŽVILGSNIS PROFILIS

A

B

C

Dėvima sistema, skirta širdies darbo stebėjimui.

A - diržas su elektrodais; B - belaidžio ryšio kanalas, perduodantis informaciją apie širdies ritmo signalus; C - širdies ritmo signalų imtuvas

Žymioji L. Telksnio „pranašystė“ apie „informerį“. „Tiesa“ 1968 sausio 1 d.

Senosios ESM būdavo „varomos“ radijo lempomis. Ar dažnai turėdavote dėl

minėjau, įvairiais būdais stengėmės lengvinti programuotojų gyvenimą.

to problemų?

1966 metais sukūrėme rašto ženklus atpažįstančią mašina „Rūta 701“. Tai buvo Europoje pirmoji rašto ženklus atpažįstanti pramonės gaminama

„BESM 2M“ turėjo virš 10000 radijo lempų – tai prilygo beveik

mašina. Ji pelnė Lietuvos mokslo premiją, SSRS Prietaisų pramonės

tūkstančiui anų laikų televizorių. Per dieną kelios lempos būtinai

Mokslo ir technikos draugijos premiją, o Leipcigo mugėje buvo įvertinta

perdegdavo, tačiau rusiškos skaičiavimo mašinos turėjo programinę

aukso medaliu.

įrangą, kuri diagnozuodavo pačios mašinos gedimus. Jei kas nors sugesdavo, mašina automatiškai išsijungdavo.

Tos mašinos rašto ženklų atpažinimo proceso modeliavimo darbus pradėjome Rygos skaičiavimo centre. Vykdavome ten traukiniais, su

BESM2 lempų gvardija išskirdavo įspūdingus kiekius šilumos, todėl

savimi veždami „čemodanus“, pilnus perfokortų su užkoduotais rašto

žemutinis skaičiavimo centro aukštas buvo prikimštas aušintuvų ir

ženklais... Vėliau, atsiradus Lietuvoje skaičiavimo mašinai „BESM 2M“,

ventiliatorių, kurie storais vamzdžiais atvėsintą orą tiekdavo skaičiavimo

darbus tęsėme nevažinėdami kitur. Taigi mes, inžinieriai, skaičiavimo

mašinai. Tie įrenginiai ir pati skaičiavimo mašina „surydavo“ daugybę

mašinas naudodavome kitų, tobulesnių skaičiavimo mašinų mazgams

kilovatų elektros energijos! Dabar tai atrodo tarsi „trenkta“ egzotika.

modeliuoti. Nepaisant akivaizdaus skaičiavimo mašinų netobulumo, viską pavykdavo įgyvendinti, tik reikėdavo pasitelkti išradingumą ir

Grįžkime prie „susikalbėjimo su kompiuteriu“ temos. Akivaizdu, kad didžiausia bėda buvo net ne mašinos skaičiavimo greitis, bet nepatogi sąsają su vartotoju...

gerai suformuluoti uždavinius skaičiavimo mašinai. Juk kompiuteris nėra protingas – jei įvesi jam skaičiuoti nelogišką programą, jis tik didžiuliu greičiu darys klaidas...

Štai čia ir slypi visa esmė. Juk ESM skaičiavimas, kad ir daugelį kartų lėtesnis, negu šiuolaikinių kompiuterių, buvo priimtinas net ir sudėtingoms užduotims spręsti – tiesiog pats skaičiavimas trukdavo ilgiau, bet jis vis tiek įvykdavo. Kur kas didesnė bėda – duomenų įvedimas ir išvedimas, kuris, dabartinio vartotojo požiūriu, buvo siaubingai nepatogus. Kaip ir

32 |SESIJA

Pakalbėkime apie kompiuterius, skirtus paprastam vartotojui – jie nepaliaujamai mažėja. Pats septintajame dešimtmetyje „išpranašavote“ kone visas žinomas medijas talpinantį „informerį“, kuris pasirodė mūsų rankose išmaniojo telefono pavidalu...

{

Kompiuteris nėra protingas – jei įvesi jam skaičiuoti nelogišką programą, jis tik didžiuliu greičiu darys klaidas...

Taip sparčiai „traukiantis“ kompiuteriams ir jiems giminingiems prietaisams, greitai nebeįžiūrėsime, kur tas kompiuteris padėtas. (Juokiasi – red. past.)

Plintant naujausiems dėvimiems kompiuteriams (angl. wearable computer), kurie yra tikrai mažučiai, pasireiškia gana įdomi tendencija.

Programuojant dėvimų kompiuterių darbą, neužteks mokėti programuoti aukšto lygio kalba. Teks prisiminti programavimą kodais, išmokti pasitelkti elektroninių schemų subtilybes, parašyti programinę įrangą, su kuria dirbdamas mažas kompiuteris taupiai naudotų elektros energiją. Todėl dabar ypač vertinami programuotojai, sugebantys programuoti primityvia programavimo kalba. Tai itin sudėtinga, tačiau mažus prietaisus toks programavimas labai paspartina.

Elektroninė skaičiavimo mašina RŪTA – 110, sukurta 1969 metais Lietuvoje, apdovanota Lietuvos Valstybine premija.

Teko girdėti, kad ir jūs pats Atpažinimo procesų skyriuje kuriate dėvimas sistemas. Kaip ketinate jas pritaikyti?

Vasario mėnesį Paryžiuje vyko originalių idėjų konferencija, kurioje pristačiau idėją kurti dėvimą kompiuterinę sistemą, skirtą širdies ritmo ir laidumo sutrikimams stebėti ir analizuoti. Užsidėjus ant krūtinės dirželį su organizmo signalų jutikliu, pastarasis siunčia signalus į dirželio nešiotojo mobilųjį telefoną, aprūpintą mūsų sukurta programine įranga, skirta atpažinti širdies darbo sutrikimus. Jei kažkas įvyksta negerai, mobilusis jums paskambins ir praneš, kad reikia pailsėti, išgerti vaistų ar, esant sunkesne situacijai, paskambins artimiesiems ar gydytojui. Grėsmingu atveju, telefonas kviečia greitąją medicinos pagalbą. Kol kas dirbame su sportininkais, bet tikimės, kad ateityje toks prietaisas bus naudojamas ir medikų, jį laisvai įsigyti galės daugelis.

Ar seniai kibernetines inovacijas taikote medicinos srityje?

Aktyviai bendradarbiaudami su Kauno politechnikos instituto ryšininkais plėtojome nutolusių terminalų tinklą. Kompiuterinių duomenų perdavimui naudojome telefono ryšio kanalus. Pirmasis nutolęs terminalas, veikiantis Palangoje, Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institute, sujungtas 350 kilometrų telefono ryšio kanalu su skaičiavimo mašinomis „BESM-6“, veikiančiomis Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos instituto Skaičiavimo centre, įdiegtas 1979 metais. Tai buvo pirmoji Interneto kregždė Lietuvoje. Širdies ritmo analizės sistemą, veikiančią Lietuvoje, kompiuterinių ryšių kanalais demonstravome 1982 metais parodoje Maskvoje.

Visada stengėmės išplėsti naudojamos technikos galimybes, kad galėtume ją naudoti praktiniams tikslams. Tai, ką darome dabar – tęsinys dar anoje epochoje pradėto darbo.

Beje, dabar modemo, veikusio tuometiniame Kauno politechnikos institute, spinta stovi pas profesorių Rimantą Plėštį – jis joje rūko kumpelius...

1979 metais instaliuotas nutolęs terminalas, veikiantis Palangoje, Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institute, sujungtas 350 kilometrų ryšio kanalu su skaičiavimo mašinomis BESM – 6, veikusiomis Vilniuje Matematikos ir informatikos instituto Skaičiavimo centre.

1991 metais didžiųjų skaičiavimo mašinų ATSISAKYTA Straipsnio autorius nuoširdžiai dėkoja prof. Laimučiui Telksniui už suteiktą galimybę panaudoti jo paskaitos „Skaičiavimo mašinos tuomet ir dabar” medžiagą.

Ačiū už pokalbį.

SESIJA| 33

INOVACIJOS

: į t i e t a t n a n e i Pris m

ą m z i į r s i n u t u f žvilgs t o u f r ret ensta gre Niekas nes ughes Robert H

s.

ities vizijo

monių ate ičiau nei ž

aujink. reitai. Atn g ta s n e s s Viska aras IA semin ID IM X A M

Mindaugas Jančis VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros absolventas

Retrofuturizmas ar retro ateitis?

Pastaraisiais metais stebime retro madų atgimimą populiariojoje (ir ne tik) kultūroje. Praeitame dešimtmetyje automobilių rinkoje pasirodė JAV Didžiosios depresijos laikus menantis „mafijozvežis“ „Chrysler PT Cruiser“, aptinkamas ir Lietuvos gatvėse. Retro dizainas grįžta į interjerą ir buitinę techniką, kurioje plastiką keičia mediena ar pigesni į ją panašūs pakaitalai.

Atrodytų, nieko ypatinga, stilius ir mada dažnai atsigręžia atgal ieškodami įkvėpimo, todėl ne retai šiame kontekste girdime frazę „nauja – tai pamiršta sena“. Tačiau kartais atsigręžiama ne į praeitį, o į tuo metu įsivaizduotą, bet taip ir nesulauktą (ne)tolimą ateitį.

P. McFedries „Word Spy“ tinklapyje retrofuturizmas aiškinamas kaip grįžimas prie XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio futurizmo stiliaus ir idėjų. Žvelgiant plačiau, šiuo terminu galima vadinti sugrįžimą prie bet kurio laikmečio vizijų, kurias paprastai siejo šviesi ir (dažnai perdėtai) optimistinė nuotaika.

Kaip teigia žmonių išmintis, sukaupta „Vikipedijoje“, retrofuturizmas vienija du žiūros kampus: a) žvilgsnį į ateitį iš praeities ir b) žvilgsnį iš ateities į praeitį, dar vadinamą futuristiniu retro. Pirmoji pozicija pateikia tam tikro laikotarpio rašytojų (pavyzdžiui, Žiulio Verno, H. G. Wellso), dailininkų ir filmų kūrėjų vizijas, argumentuotai aprašytas mokslo populiarinimo žurnaluose arba mokslinėje fantastikoje. Antruoju atveju modernios arba futuristinės technologijos siejamos su ankstesnio laikotarpio kultūra taip sukuriant ateities, dabarties ir praeities mišinį. Vienas iš populiariausių šio fantastinio „vinegreto“ pavyzdžių – steampunk subžanras, jungiantis dabarties mokslo pasiekimus su garo varikliais ir karalienės Viktorijos laikų mada, architektūra bei gyvenimo būdu. Vieni populiaresnių šio žanro pavyzdžių – 1999 m. vesternas-komedija „Wild Wild West“ ir 2003 m. pasirodęs veiksmo filmas „The League of Extraordinary Gentlemens“, pastatytas pagal to paties pavadinimo komiksus.

34 |SESIJA

Retrofuturizmo ir mokslinės fantastikos ryšys Fantastikos žanrų žemėlapyje retrofuturizmas galėtų tilpti kažkur tarp maginės fantastikos (angl. fantasy), atmetančios visą po Viduramžių atsiradusią technologiją, ir mokslinės fantastikos, pasirinkusios ultramodernų žvilgsnį į priekį. Dėl šios priežasties retrofuturizmas atsiduria tarsi arčiausiai mūsų kasdienybės, primindamas apie neseniai ir galbūt nepelnytai užmirštus dalykus. Žinoma, Antrasis pasaulinis ir Šaltasis karas smarkiai paveikė amžininkų nuotaikas ir ateities vizijas, tačiau net ir atominių bombų liūties šešėlyje vietos šypsenai likdavo daugiau nei skaitmeninio amžiaus „kiberpanko“ (angl. cyberpunk) distopijose.

Kuo skiriasi prieš keliasdešimt metų parašyta mokslinė fantastika nuo retrofuturizmo? Visų pirma, mokslinė fantastika yra grožinės literatūros žanras, kuris nepaisydamas griežtų taisyklių gali dėl istorijos aukoti detales.

Retrofuturizmas apima platesnį laikmečio ir jo visuomenės įsivaizdavimą apie žmonijos ateitį, todėl šis reiškinys iš dabarties perspektyvų gali būti nagrinėjamas kaip socialinės atminties forma, kurią gali veikti minėtieji mokslinės (ir ne tik) fantastikos rašytojai-vizionieriai. Dėl šios priežasties retrofuturizmas yra bene labiausiai susijęs su architektūros ir dailės srovėmis, dominavusiomis tam tikroje epochoje. Kai kurios iš jų buvo konkrečiai orientuotos į avangardą arba ateitį plačiąja prasme (pavyzdžiui, italų futurizmas), tačiau vyraujanti mada skirta kurti daiktus dabarčiai, o retrofuturizmas geriausiu atveju galėjo aprašyti, nupiešti ar papasakoti apie prototipą, kurio įgyvendinimo galėtų būti imtasi (ne)tolimoje ateityje.

ą m z i r tu acija

str nda“ iliu Propaga „Moma

Madoje atgimstantis retrofuturizmas Kartu su retro mada atsiranda galimybės grįžti ir retrofuturizmui. Žinoma, jis nepasiekia plačiosios visuomenės, tačiau tam tikroms grupėms sukelia nostalgišką arba ironišką šypseną. Kaip pavyzdį galima pateikti internete klajojančių šeštojo dešimtmečio JAV reklaminių plakatų dvasia alsuojančių „Skype“, „Twitter“, „YouTube“ ir „Facebook“ plakatų seriją „Everything ages fast“ (liet. viskas sensta greitai), kurią to paties pavadinimo „Maximidia“ seminarams apie naująsias medijas sukūrė San Paule (Brazilija) įsikūrusi reklamos agentūra „Moma Propaganda“. 2010 m. pasirodę plakatai netruko pasklisti internete ir atkreipti medijų kritikų dėmesį. 2011 m. kampanija kasmetiniuose reklamos agentūrų apdovanojimuose „Clio Awards“ spaudinių kategorijoje pelnė bronzą. Tais pačiais metais bronza apdovanotoje „Colgate“ reklamoje vaizduojamas retrofuturistinis robotas, siaubiantis miestą iki ateina laikas skirti dvi minutes savo varžtuotos burnos higienai.

Tiek „Colgate“, tiek „Moma Propaganda“ pasirinktas reklamos įvaizdis labiausiai artimas JAV šeštojo dešimtmečio spalvoms, nuotaikai ir stiliui.

Didžioji visuomenės dalis tikėjo „taikaus atomo“ idėjos įgyvendinimu, garantuosiančiu šalies stiprybę ir visuomenės gerovę, vyrai ir moterys atliko aiškiai diferencijuotus vaidmenis, o „gėlių galios“ (angl. flower power), „seksualinės revoliucijos“ ir marihuanos populiariojoje kultūroje dar nebuvo nė kvapo. Visa tai nesunkiai pajusime įsijungę minėto laikmečio Holivudo filmus.

Vėliau prasidėjęs „kosmoso amžius“ (angl. Space Age) nukreipė dėmesį nuo kasdienybės Žemėje į potencialią kasdienybę danguje. Aprimus viltims atostogauti Mėnulyje, grįžta savo planeton gilintis į sunkiai suvokiamas ir dar sunkiau prieinamas žmonėms technologijas. To rezultatas – „kompiuterių amžius“ ir skaitmeninis turinys, kardinaliai pakeitęs kasdienybę.

Kiekvieną šių epochų lydėjo savitos ateities vizijos. Vis dėlto natūralu, kad kartu su mokslo pažanga šie naivūs įsivaizdavimai apie ateitį pamažu virto nostalgiją keliančiomis romantiškomis istorijomis apie mini atominio reaktoriaus varomą uniformomis apsirėdžiusios šeimos aeromobilį, nardantį steriliuose dangoraižių labirintuose, visai kaip animaciniame seriale „The Jetsons“.

Jų vietą užėmė racionalus ir realistinis ateities planas, koreguojamas nebent revoliucijos paradigmoje, prilygstančioje vidaus degimo variklio ar tranzistoriaus išradimui. Tad tokiai revoliucijai neįvykus, žiloje (nebent to neleis genų inžinerija) senatvėje su nostalgija prisiminti galėsime tik praeitį, bet ne jos ateitį, kurioje ir „senais gerais laikais“ neradome nė žiupsnelio romantikos.

Ateities viziją, ypač jos vizualinę pusę, bendrame kultūros kontekste išskirtinai veikia to laikmečio technologijų galimybės bei ikirevoliuciniai sprendimai, keliaujantys užmarštin sėkmingai realizavus novatoriško mokslinio-inžinerinio kūrinio idėją. Vienas iš vizualiai efektingesnių pavyzdžių – akustinių lokatorių naudojimas kariuomenėje, kai norima nustatyti priešo oro pajėgų buvimo vietą pagal variklių skleidžiamą garsą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje šiuos griozdiškus aparatus pakeitė iki šiol naudojamas radaras. Nors pastarojo signalą galima blokuoti kitomis technologijomis (prisiminkime F-117 „Nighthawk“ ir kitus „nematomus“ JAV kariuomenės lėktuvus) ar natūraliai egzistuojančiomis kliūtimis signalo kelyje (pavyzdžiui, kalnais), tačiau tai nebuvo lemiami veiksniai, galėję sustabdyti šią mažą navigacinę revoliuciją. Tas pats pasakytina ir apie vinilo plokšteles, išlikusias tik dėl jų unikalaus „šilto“ skambesio, verčiančio melomanus plačiau atverti pinigines. Dažnai nesusimąstome, kad mums įprastu automobilio (o dabar – ir išmaniojo telefono) priedu tapusi prieiga prie JAV Gynybos departamento sukurtos GPS navigacinės sistemos tik 2000 m. ėmė rodyti taip pat tiksliai, kaip ir kariuomenei, o iš miesto viešųjų erdvių nykstančios taksofono būdelės tebefunkcionuoja veikiau kaip apsauga nuo netikėto lietaus.

Kai kurie kadaise utopiškai atrodę ir dėl to primiršti išradimai vėliau tapo naujove. Galime prisiminti žymaus lietuvių mokslininko L. Telksnio (interviu su juo skaitykite 26 p.) sugalvotą „informerį“, itin primenantį dabartinį išmanųjį telefoną. Kaip interviu internetiniam meno ir sporto laikraščiui „uroboras.lt“ teigia žymiausias Lietuvos fantastas, biomedicinos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas, „Samsung“ netgi padavė į teismą „Apple“ kompaniją pykdama, kad šioji nusižiūrėjo arba tiesiog pavogė „iPad“ dizaino sprendimą iš S. Kubricko filmo „2001-ųjų kosminė odisėja“, kurio personažai astronautai turėjo labai panašius įrenginius. Ir anksčiau yra buvę precedentų, kuomet mokslinės fantastikos autoriaus sugalvotas įrenginys neleido įmonei užpatentuoti savo išradimo. Taip atsitiko XX a. septintajame dešimtmetyje su R. Heinleino „išrasta“ vandens lova. Ir nors S. Jobso tarp mūsų nebėra, atsakydamas „Samsung“ jis greičiausiai nekeistų viename 1994 m. savo interviu ištartų žodžių: „P. Pikaso sakydavo, kad geri menininkai kopijuoja, o puikūs – vagia. O mes niekada nesigėdijome vogti geras idėjas“.

Bandydami apibrėžti XX a. pradžios retrofuturizmo vizualinę estetiką neišvengsime rašytojo W. Gibsono sugalvoto termino „Raygun Gothic“, reiškiančio Googie, Art Moderne, Art Deco stilių inkorporavimą. Stiliui neabejotinos įtakos turėjo vienas pirmųjų mokslinės fantastikos filmų – F. Lango „Metropolis“ (1927). Retrofuturistinėje madoje dominavo neišsiskiriančios, funkcionalistinės, uniforminės aprangos vizija. O kaip įsivaizduota technologinių veikiama mūsų kasdienybės kaita – verta panagrinėti atskirai.

Detali ir chronologiškai tiksli praeities žvilgsnio į ateitį analizė – straipsnį pranokstanti užduotis, tačiau net ir kuklus bandymas užčiuopti ankstesnių kartų svajonių pulsą leidžia geriau suprasti save pačius, įvertinti nueitą kelią, pamąstyti apie tolimesnę jo kryptį ir galbūt tas svajones įgyvendinti. Kartais optimizmo pasisemti galima tik iš praeities.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 35

INOVACIJOS

Tele-radijo daktaras. Davidszondy.com nuotrauka

Ateitis iki moderniųjų laikų. Dominuojant cikliniam laiko suvokimui, esant stipriai religijos įtakai ir silpnoms gamtos mokslų pozicijoms, ateities vaizdiniai piešti remiantis tuo, kas žinota tada. Kartu su industrinės ir kitų revoliucijų paskatinta mokslo pažanga ėmė sparčiau keistis ir ateities vaizdiniai: atsirado daugiau mokslinių duomenų, kuriais buvo galima remtis spėjant ateitį. Radosi netgi prielaidos futurologijai kaip kvestionuojamai, bet iki šiol egzistuojančiai ir universitetuose dėstomai mokslo šakai. Mes išmokome svarstyti tik apie artimiausio laikotarpio naujoves, o drąsios vizijos, žinant kaip greitai viskas keičiasi, vertinamos skeptiškai, nors dar XX a. pradžioje ir viduryje tai nekėlė visuotinės šypsenos.

XIX–XX a. sandūra ir vidaus degimo variklis. Šis judėjimą pagreitinęs išradimas pakeitė ir mūsų užmojus. H. Fordas yra pasakęs: „Jei būčiau kláusęs klientų, ko jie nori, jie būtų atsakę – greitesnio arklio“. Atsiradus galimybėms pasiekti tolimiausius Žemės kampelius, netrukta galvas užversti ilgesingam žvilgsniui į Mėnulį. 1902 m. į šį Žemės palydovą kinematografo dėka iššauti patrankos žmonės iškeliavo nebyliai pasišnekučiuoti su vietine fauna, o 1969 m. raketa tapusios patrankos keleiviai vietinei Žemės faunai skambiu balsu pranešė įspūdžius nuo nebylaus palydovo paviršiaus.

Kaip savo tinklalapyje „Tales of Future Past“ teigia D. Szdondy, toks jau buvo tas trečiasis dešimtmetis: turėta pakankamai žinių apie nežemiškos gyvybės galimybę, tačiau neužtektinai, kad spekuliacijos apie tai įgautų rimtesnį mokslinį pagrindą. Nemenka atsakomybės dalis tenka italų astronomui G. Schiaparelli (1835–1910), 1877 m. atradusiam „Marso kanalus“, kurie automatiškai asocijavosi su vandeniu ir, kaip nekeista, gyvybe. Tačiau būtent išradėjas ir tikras leidybos guru Hugo Gernsbackas galėtų būti laikomas vienu iš didžiausią įtaką JAV padariusių vizionierių, nutrūktgalviškiausius, tačiau mokslo pasiekimais paremtus įsivaizdavimus pateikęs krūvoje savo leistų žurnalų, iliustruotų vieno žymiausių tarpukario mokslinės fantastikos dailininkų F. R. Paulo.

All we hear is radio ga-ga...

Vienas iš didžiųjų H. Gernsbacko susižavėjimo šaltinių – radijas, svajoklio manymu turėjęs ateityje užvaldyti pasaulį. Kaip žinome, tasai valdymas truko neilgai, tačiau jam besitęsiant H. Gernsbackas išleido daugybę žurnalų, kurių viršeliuose puikuodavosi vis naujas radijo pritaikymo būdas. Jis įsivaizdavo

36 |SESIJA

Davidszondy.com nuotrauka

aukšto dažnio radijo bangų terapiją, diagnostiką, netgi chirurgiją nuotoliniu būdu. Tai turėjo atrodyti maždaug taip: daktaras ekrane mato vaizdą, savo kabinete ant siųstuvo esančiais manipuliatoriais atlieka veiksmus, o šie, užkoduoti radijo signalu, siunčiami į imtuvą paciento kambaryje su lygiai tokiais pačiais manipuliatoriais, atliekančiais distancinę apžiūrą. Kaip žinome, šiais laikais kameros naudojamos stebėti vaizdą operacijų metu, tačiau daktaras paprastai būna netoliese arba atlieka viską savomis rankomis, miklumu vis dar pranokstančiomis daugumą mechaninių manipuliatorių.

Verta paminėti, kad Hugo Gernsbackas priklausė JAV fizikų draugijai „American Physical Society“, kuri, panašu, nesijautė diskredituojama produktyviojo išradėjo, tarp kurio inovacijų paminėtina radijo spausdinimo mašinėlė, radijo kompasas ir... radijo laikraštis! Įsivaizduokite vėtrą už lango, plėšiančią pašto dėžutę nuo stovelio, o jūs, įsisupęs į mėgstamą chalatą, palaimingai geriate kavą, klausotės vėjo kaukimą permušančio radiospausdintuvo džeržgimo ir nebeužmiegančios žmonos pažadų rytoj pat išsikraustyti atgal pas motiną.

Visiems patiko klausytis radijo namie, vėliau – automobilyje, tačiau pėstieji ilgam liko nuskriausti. Bandymai sukurti „iPod‘ą“ tuo metu atrodė išties absurdiškai. Įsivaizduokite bateriją kišenėje, laidą nuo jos iki mažyčio radijo imtuvo rankoje ir keliolikos metrų ilgio anteną, kurią kabinate ant lietvamzdžio ar medžio šakos, tam, kad galėtumėte pagauti signalą... tokiu atveju saugiau likti su savo mintimis, kad ir kokios niūros jos būtų.

Viešose vietose planuota pastatyti monetomis apmokamą radijo aparatą.

Kažkas panašaus automatinio patefono (ang. jukebox) pavidalu išpopuliarėjo tik Antrojo pasaulinio karo metais (3/4 tuo metu parduodamų muzikos įrašų, anot Tylerio Coweno, atsidurdavo būtent juose) ir vargu, ar keletas tuo metu transliavusių radijo programų būtų galėję konkuruoti su populiarios muzikos kupina spintele.

Ir galiausiai – idėjinis vieno iš mokslinės fantastikos tėvų perlas automėgėjams. Tai – radijo ryšiu į automobilio panelę transliuojami šviesoforo signalai atvejams, kai jų nesimato dėl prastų oro sąlygų ar apmusijusio lango. Neatsižvelgta tik į vieną mažytę problemą – ne visada yra tiesioginis ryšys tarp žalios šviesos ir laisvos nuo organinių ar mechaninių kliūčių važiuojamosios dalies.

Taigi reikia pripažinti, kad iki televizijos atsiradimo radijo įtaka visuomenės

mąstymui ir vizijoms buvo ryškiai juntama. Tai puikiai įrodė 1938 m. spalio 30 d. transliuotas H. G. Wellso knygos „Pasaulių karas“ teatrališkas skaitymas, kurio metu dėl dramatiškų O. Welleso intonacijų trumpam bent milijonas žmonių JAV pamanė, kad juos puola marsiečiai.

Mūsų namuose atsirado „kalbanti galva“! „Kalbančių galvų“ dėžutėse revoliucija įgyvendino daugelį dalykų, kurių taip troško radijo entuziastai. Ne kas kitas, kaip H. Gernsbackas ir sugalvojo žodį „televizija“, pirmiausia mąstęs apie vaizdo ir telefono jungtį – „videofoną“.

Kaip pastebėjome, ne viename praeities mokslinės fantastikos naratyve didelė reikšmė teikiama vizualiam pokalbiui su asmeniu, matant jo veidą ekrane ar netgi trimatę projekciją. Tačiau, kaip parodė mūsų patirtis, pirmiausia išpopuliarėjo telefono ryšio mobilumas. Vaizdo pokalbis reikalavo sukoncentruoti pačią svarbiausią iš juslių – regą – todėl į pripažinimą kelią skynėsi ilgiau. Nors dabar turime pigųjį „Skype“, reikia sutikti, kad ne taip dažnai randame laiko susėsti prie kompiuterių ir skirti laiko videopokalbiui. Jei jau norime pabendrauti su žmogumi akis į akį, esant galimybei renkamės gyvą susitikimą, o telefonu dėl operatyvumo perduodame tik svarbiausią informaciją.

H. Gernsbackas televiziją taip pat pirmiausiai įsivaizdavo kaip komunikacijai, bet ne pramogai skirtą išradimą. Vizualumo, taigi ir emocinio įtaigumo, stoka, ko gero, sutrukdė tokiu tapti radijui, kuriam iki dabar sunku atsisakyti kasvalandinių žinių net ir pramoginėse-komercinėse radijo stotyse, daugiausiai orientuotose į „politika nesidomintį“ jaunimą.

H. Gernsbacko fantastinėje istorijoje „Ralph 124C41+“ telefonas tapo naujos netikėtos pažinties priežastimi, kai superherojus gavo nuklydusį skambutį iš Šveicarijos. Kitame laido gale pasirodė beesanti žavinga mergina, vėliau tapusi jo mergina. Nors norėdamas išsiaiškinti, kiek atvejų iš šimto ne ten paskambinęs žmogus vėliau susitinka su tuo asmeniu, statistinių duomenų neieškojau, tačiau ir be to akivaizdu, kad šiais laikais naudojantis „Skype“ itin sunku surinkti klaidingą numerį. O tokie projektai kaip „Chatroulette“, planingai suteikdami atsitiktinį videopašnekovą iš viso pasaulio, nepasiteisino kaip įdomių pažinčių užmezgimo vieta. Šeštojo dešimtmečio televizijos vizija papildė tą pačią radijo svają apie

{

Hugo Grensbackas priklausė JAV fizikų draugijai „American Physical Society“, kuri, panašu, nesijautė diskredituojama produktyviojo išradėjo, tarp kurio inovacijų paminėtina radijo spausdinimo mašinėlė, radijo kompasas ir... radijo laikraštis!

tiesioginį audio-video kontaktą. Viename iš Gernsbacko žurnalų viršelių vaizduojama alpstanti mergina, matyt, populiarios to meto berniukų grupės „fanė“, teleradijo faksu gavusi mylimo atlikėjo nuotrauką su autografu, ką tik pasirašytu ekrane plačiai besišypsančio gražuolio.

Kitame viršelyje televizorius vis dar vaizduojamas be patogios sofos šalia, kurioje išsidrėbęs gali stebėti mėgstamas programas. Neįsivaizduota, kad ekranas greitu metu galėtų būti kiek didesnis nei trijų stiklainių dugno skersmuo, todėl vienas iš vaizduojamų žiūrovų, norėdamas sekti detalesnį vaizdą aikštelėje, netgi naudoja pensnė.

Pats TV formatas taip pat išgyveno perversmą. Iš pradžių galvota televizijos programas įrašinėti į fonografą, mat TV signalas, kaip ir garsas, sklinda bangų pavidalu. Šiuolaikinių televizorių galimybes „vaizdas vaizde“ H. Gernsbackas įgyvendino tiesiog keliais atskirais ekranais toje pačioje komodą primenančio televizoriaus dėžėje.

Ant 1944 m. žurnalo viršelio vaizduojami slėptuvėje saugiai sėdintys kariai, nutiesę du laidus į kulkosvaidį, stovintį ant kalnelio. Šalia ginklo padėta kamera. Nors visa tai atrodo itin absurdiškai, tačiau iš principo ši idėja jau įgyvendinama: vis aukštesniu lygiu kuriami nepilotuojami naikintuvai, laivai ir kita karinė technika.

1936 m. kilusi portatyvios televizijos idėja turėjo būti įgyvendinta 1970 m. H. Gernsbackas 1963 m. nuotraukoje vaizduoja teleakinius, su kuriais atrodytumėte panašus į aklą vabalą. Taigi šis išradimas, kaip ir prieš tai minėtas videotelefonas ar portatyvus radijo imtuvas, ilgesniu už „nebijokit jis nekanda“ veislės šuns pavadėlį laidu, taip pat nepritaikomas mobiliam naudojimui.

>>>>>>>>>>>>>>>>

„Labas vakaras, mieli portatyvios televizijos žiūrovai...“

Davidszondy.com nuotrauka

Davidszondy.com nuotrauka

SESIJA| 37

INOVACIJOS

Atsargiai atsargiai! Aukšta įtampa!

Davidszondy.com nuotrauka

Kitos H. Gernsbacko idėjos žmonėms Viename iš H. Gernsbacko žurnalų „Science and Invention“ siūloma valyti sniegą nuo tramvajaus bėgių naudojant tramvajų varančią elektros srovę, dviejų greta sustatytų elektrodų pagalba sukuriančią elektros lanką. Tarp priekyje tramvajaus pritaisyto, akėčias primenančio prietaiso elektrodų ima spingsėti 4000 Celsijaus laipsnių šilumos „žiežirbukė“, turinti sveiką apetitą elektros energijai bei savybę akimirksniu garais versti ne tik sniegą, bet ir daugumą kitų mokslui žinomų cheminių junginių. Ko nepadarysi, kad į darbą kitame miesto gale žvarbų vasario rytą suspėtumėt laiku! Žmonėms, valantiems savo kiemus nuo sniego, taip pat siūloma naudoti chemines medžiagas. Žurnale keliama žoliapjovę primenančio aparato, spjaudančio natrio gabalėliais, idėja. Šio mechanizmo principas visai paprastas: natris reaguodamas su deguonimi užsidega ir taip tirpdo sniegą. To meto kastuvų pardavėjai spaudos kioske išvydę tokį viršelį ko gero pametė ne tik galvą, bet ir plaukus.

Dar vienas H. Gernsbacko „išradimas“ – „Elektrinis valgis“. Tai vietoje lašelinės pacientui prijungiami elektrodai, kurie maitina jį nežinia kaip atsirandančiomis organinėmis medžiagomis. Neįmanoma? Kelia šypseną?

Tuomet įsivaizduokite kai ką paprastesnio, pavyzdžiui, senovinį naro kostiumo šalmą primenantį garso trukdžių izoliatorių. Jūs dėvite jį namie, prie rašomojo stalo, ant kurio – „žarnoku“ Jums prijungtas deguonies balionas.

Pro mažus rasojančius dujokaukės tipo stikliukus ramiai žvelgiate į dokumentus ir jūsų nevargina nei aplinkos triukšmas (žmona, uošvienė, mažas vaikas ar jų unisonas), nei kvapai (prisvilęs žmonos valgis, uošvienė, mažas vaikas ar jų unisonas). Vienintelė jūsų problema – nuolatinis tempimas kaklo srityje, tarytum ant jo būtų ne Jūsų galva, o amerikietiškų kėglių rutulys.

Vien tik auksas valdo mus. XX a. pirmoje pusėje alcheminės svajos dar nebuvo apleidusios žmonijos. Planuota auksą išgauti iš jūros, mat kiekvienoje jos sūraus vandens tonoje yra maždaug 10-² miligramo šio tauraus metalo.

Taigi iš kubinio kilometro jūros vandens elektrolizės būdu galime gauti apie 6 kilogramus aukso. Vienintelė problemėlė – išpumpuoti tokį vandens kiekį reikalinga energija bei didžiulė plaukiojanti elektrolizės sistema.

Sugrįžki, jaunyste... Išmanusis H. Gernsbackas pagalvojo ir apie senąją kartą, kuriai pristatė atjauninančią centrifugą. Ratu sustatytose lovose sugulę

38 |SESIJA

Elektronų dieta.

Davidszondy.com nuotrauka

„Rentgenofilmų“ festivalio premjera.

Davidszondy.com nuotrauka

senoliai sukasi nenurodytu greičiu nenurodytą laiką ir sustoja ne tik be kelių papildomų metų, bet ir be ką tik valgytų pusryčių naštos. Viskas grindžiama tuo, kad ratu sukamas kibiras vandens lieka pilnas, todėl centrifuguoti pacientai panaikina gravitacijos padarytus nuostolius (pavyzdžiui, nukaręs pilvas ar smakras, sulinkusi nugara ir panašūs neestetiški dalykai).

1921 m. jau išpopuliarėjusiame, bet vis dar nebyliame kine kaip diegtina naujovė siūlytas ne garsas ar spalvos, bet... rentgeno spindulių kinas. Argi nenuostabu pamatyti, ką viduje slepia nebylūs aktorių veidai?

Hipnotonas ir jo priešininkas žadintuvas.

Elektrinis nemigos laukas „Miego eliminatorius“.

Davidszondy.com nuotrauka

Davidszondy.com nuotrauka

Vartotės lovoje, kai žmona kuo ramiausiai parpia šalia? Jums padės hipnotonas – šalia žadintuvo stovintis aparatas, padedantis užmigti specialių garso bangų pagalba. Patobulintas jo variantas, kurio neefektyvumą ausinuko pagalba dabar jau galite išbandyti patys – įtaigieji garso įrašai, kurių klausomės miegodami, o nubudę sėkmingai prisimename visą naktį išgirstą informaciją, kad nereikia nė pasikartoti. Pagalvokite ir apie elektrinį „nemigos” lauką sukuriančią ritę. Jos apgaubtas visai nebenorėsite miegoti ir mąstysite nebent apie tai, kaip greičiau iš jos ištrūkti. O jeigu vis dėlto užmigote, gal norėtumėte įsirašyti savo sapnus? Įsigykite sapnų įrašiklį. Tai prie pilvo kairės pusės ties blužnimi, matyt, kažkuo stipriai susijusia su jūsų pasąmone, prijungtas aparatas, fiksuojantis sapnus ir ryte panašiu į radijo laikraštį aparatu pateikiantis Jums intriguojančią ataskaitą.

Naudodamas „izoliatorių“, straipsnio autorius tyloje ir ramybėje sukūrė aukščiau esantį „reklaminį intarpą”. Ilgiau nebeištvėrė.

Redakcijos pastaba Sapnų įrašiklio išvesties įrenginys spausdina „sapnų centro“ siunčiamus duomenis.

Davidszondy.com nuotrauka

Davidszondy.com nuotrauka

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 39

INOVACIJOS

Pėsčiųjų eskalatoriai. Davidszondy.com iliustracija

Ateities miestas Kaip teigia D. Szondy, ateities miesto vizija ne tik XX a. pradžioje, bet ir antroje pusėje išliko panaši – gigantiškų plieno, stiklo ir plastiko dangoraižių džiunglės be kuokštelio žalumos. Ant pastatų stogų įrengtose nusileidimo aikštelėse tvarkingai tupia aeromobiliai. Urbanizacija (XX a. žmonių, gyvenančių mieste skaičius šoktelėjo nuo 8 proc. iki beveik 50 proc.), technikos tobulėjimas ir jo iššaukto gigantizmo (prisiminkime 1931 m. pastatytą „Empire State Builing“, ilgiau nei bet kuris kitas pastatas išsilaikiusį aukščiausių pasaulio pastatų dešimtuke: vėliau jį aukščiu aplenkė tik Kinijos ir JAE ištįsėliai) dominavimas – priežastys, dėl kurių kino režisieriai (F. Langas „Metropolyje“, D. Butleris „Just Imagine“ ar R. Scottas „Blade Runner“) ateities miesto panoramą rodo būtent tokią, iš kurios galima spręsti apie miestą pastačiusią kultūrą. 1939 m. leidinys, kurį cituoja D. Szdondy, ateities miestą aprašo kaip milžinišką, platų, išraizgytą kabančių gatvių, kuriomis dideliais greičiais lėks automobiliai, o manevringi lėktuvai-sraigtasparniai perims taksi funkcijas. Kiekvienas pastatas bus it miestas mieste, kuris visiškai save išlaikys, o reikiamas prekes gaus požeminiais tinklais vykstančia prekyba.

Dauguma žmonių įsikurs pastatų viršuje, taigi savaičių savaites galės gyventi neliesdami kojomis žemės. Kiti gyventojai po darbo reguliariai grįš į užmiestį. Pėstieji nebevaikščios, o slinks pėsčiųjų eskalatoriais, kurių greitis prilygs automobiliui. Visame mieste nebus nei triukšmo, nei oro užterštumo.

Pastarojo problemą tankiuose „dangoraižynuose“ siūlyta spręsti gaubtais, po kuriais būtų draudžiamas eismas ir kita oro kokybei nepalanki veikla. Vis dėlto menininkai dažnai pamiršta, kad bet kokia gyvenvietė, jeigu ji nėra pastatyta dirbtinai (kaip Brazilijos miestas, turėjęs tapti modernybės įsikūnijimu), turės ankstesnius laikus menančius kvartalus ar ištisus rajonus. Savo gerokai pervertintoje prognozėje „2001-ųjų kosminė odisėja“ S. Kubrickas apskritai atsisakė vaizduoti Žemę. Režisieriaus nuomone, nuspėti, kaip mūsų planeta atrodys po keliasdešimties metų – neįmanoma.

40 |SESIJA

Filmo „Metropolis“ kadras. 1927m.

Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, „Empire State Building“ aukštis 2010 m. viršytas daugiau nei du kartus, tačiau į plotį neišsiplėsta. Sraigtasparnį kaip taksi naudoja tik retas didmiesčio žmogus, galintis tai sau leisti, pavyzdžiui NBA žvaigždė K. Bryantas, ypač nemėgstantis Los Andželo transporto sistemos. Eskalatoriais mes vis dar slenkame it vėžliai, ir tik „Akropoliuose“, o gatvėse toliau diliname batus. Brazilijos sostinės dirbtiną, simetrišką planą pakeitė kapitalizmo ideologijoje gimę JAE dirbtinių salų kompleksai, bent jau kol kas primenantys utopiją, kuri sugriuvo Pietų Amerikoje kartu su beklasės visuomenės idealu tikėjusia politine sistema. Dauguma žmonių pastatų viršuje gyventi nepradėjo, greičiau atvirkščiai. Užterštumo, triukšmo ir transporto problemų išspręsti nepavyko nei JAV, nei sparčiai augančių Indijos ar Kinijos megapolių valdžiai.

1958 m. balandžio mėnesio „Science Digest“ rašė, kad „klimato kontrolės galimybė jau nebekelia klausimo, vienintelis likęs – ar JAV, ar SSRS tai padarys pirmoji?“. Griuvus dvipoliam pasauliui, galima pasakyti, kad pirmieji tai padarė Vakarai. Tiesa, kol kas tik automobiliuose ir prabangesniuose biuruose, o nuo 2007 m. – ir naminių gyvūnų transportavimo nameliuose.

Kaip alternatyva stiebimuisi aukštyn siūlyta kastis po žeme, t. y. požemį skirti transportui, o gatves – išimtinai pėstiesiems. Būta ir tokių, kurie siūlė paslėpti po žeme visą miestą. Po Antrojo pasaulinio karo pajutus branduolinio karo grėsmę, siūlyta Manheteną talpinti ne po gaubtu, o po žeme. Tiesa, viršuje it dangoraižiai liktų kyšoti lengvai pažeidžiamos ventiliacijos šachtos. Matyt, tai suprato ir to meto inžinieriai-konstruktoriai, kurie galiausiai atmetė ambicingus menininkų planus.

XX a. pirmosios pusės architektūros vizionierius, D. Szdondy išskyrė du tipus: modernistus, ketinusius statyti antiburžuazinį miestą, ir bulvarinių skaitalų (angl. pulp fiction) iliustratorius, savo fantazijų iracionalumu bei alogika primenančius futuristų vizijas. Kodėl tie menkos meninės vertės piešiniai turėtų rūpėti iki šiol? Dėl jau minėtos priežasties: juose galima užčiuopti romantišką žvilgsnį į ateitį.

Davidszondy.com nuotraukos

Nežemiška gyvybė dar dabar gali būti likę bent jau samanų ir kerpių, o galbūt ir aukštesnių Antrasis pasaulinis karas atnešė daug naujovių technikoje ir gyvenime. gyvybės formų. Tuo tarpu, kaip kandžiai ir taikliai pastebi svetainės autorius Branduolinės fizikos ekspertai žadėjo nesibaigiančią pigią energiją jėgainėse D. Szondy, pranešimas apie „bakterijos fosiliją Marse“ šių laikų žmogų ilgam pažaboto atomo dėka, o po kelionės Mėnulin paaiškėjo, kad jokių bendrų patalpintų į egzistencinį šoką. išgertuvių su mėnuliečiais nebus. Drąsiausios vizijos iškart nukreiptos į Kaip H. Gernsbackas 1924 m. įsivaizdavo marsietį? Dėl mažesnės graviMarsą, nors nepilotuojamų zondų bei tacijos jis turbūt daug aukštesnis, palydovų surinkti duomenys džiugino iki 4–6 metrų. Ištobulėjusios techMarsiečio rankos ir kojos greičiausiai tik skeptikus – naujos rasės ar civilinologijos lėmė, kad marsiečio atrofavosi, tačiau norint, kad toks kūnas zacijos pėdsakų planetos paviršiuje ir rankos ir kojos greičiausiai atroišlaikytų pusiausvyrą, reikalingos plačios pėdos. gelmėse tikėtis buvo naivu. Nutrūkus favosi (jomis tiesiog nebereikia Dėl retos atmosferos sunku užuosti, todėl programų finansavimui, kosmoso naudotis), tačiau norint, kad lenktynių pabaigoje, pamažu slopo ir toks kūnas išlaikytų pusiausvyrą, marsiečio nosis ypač didelė. Ta pati priežastis viltys artimiausiu metu susipažinti su reikalingos plačios pėdos. Dėl lėmė ir dideles ausis. Dėl žemos temperatūros, kaimynais marsiečiais. retos atmosferos sunku užuosti, marsietis greičiausiai turi storą kailį.

Gyvybės tikėtasi rasti ir kitose Saulės sistodėl marsiečio nosis ypač didelė. temos planetose. Iki tol populiariojoje JAV Ta pati priežastis lėmė ir dideles spaudoje įsivaizduota, kad Merkurijuje dėl didelės jo paviršiaus temperatūros ausis. Dėl žemos temperatūros marsietis greičiausiai turi storą kailį. gyventi gali tik vabzdžiai, nors mokslininkai jau tada žinojo, kad tokia paviršiaus temperatūra lydo šviną. Tuo tarpu Venerą tarpukario žmonės Neišsipildžiusios XX a. antrosios pusės vizijos apibūdino kaip šiek tiek mažesnę nei Žemė, debesų dengiamą, daugiau 1964 m. „Popular science“ vedamasis klausė: „Kas tave skraidins 2 tūkst. anglies dvideginio turinčią planetą. Debesys asocijavosi su vandeniu, mylių per valandą greičiu?“ Dabar vienas „PayPal“ įkūrėjų P. Thielis pastebi, didesnis anglies dvideginio kiekis – su priešistorinių laikų Žemės atmoskad šiuolaikinis žmogus, nepaisant augančių judėjimo srautų stebi pafera. Galima įsivaizduoti, kokio dydžio ropliai gyveno Veneroje, o tiksliau ties judėjimo lėtėjimą. Nuo 2003 m. nebevykdomi „Concorde“ lėktuvų – fantazuotojų galvose, perkaitusiose labiau nei pats Veneros paviršius, skrydžiai, po rugsėjo 11-osios įvykių keleiviai dėl įvairių patikrinimų oro merkiamas sieros rūgšties lietaus. uoste užtrunka ilgiau, pabrango skrydžių bilietai. Visa tai nekėlė problemų Marsą apsupusi paslaptis prasidėjo nuo minėto astronomo G. Schiaffarelli iki pat XX a. vidurio. 1974 m. JAV prezidentas R. Niksonas, nepaisant 1973 m.

1877 m. komentaro apie teleskopu pastebėtus kanalus. Taigi beveik šimtą keturiskart išaugusių naftos kainų, pranašavo jo rinkėjus 1980 m. apimsiančią metų buvo visiškai normalu galvoti, kad ten egzistuoja gyvybė. Net patys skeptiškiausi tarpukario mokslininkai įsivaizdavo, kad Raudonojoje planetoje >>>>>>>>>>>>>>>>

{

SESIJA| 41

INOVACIJOS

Tokie vizionieriai, kaip Niujorką formavęs R. Mosesas ar Brazilijos architektas O. Niemeyeris, priklauso kartai, kuri turėjo aiškią ateities viziją. Tačiau dabar pirkėjai renkasi Viktorijos laikų stiliaus namus.

{

energetinės nepriklausomybės palaimą. Pernai prezidentas B. Obama kukliai įsipareigojo nuo 2020 m. pasiekti dalinę (33 proc.) nepriklausomybę nuo naftos. Tuo tarpu W. Buffetas ir kiti tyliai investuoja į akmens anglį ir geležinkelių infrastruktūrą, užuot kovoję su vėjo energijos malūnais. Įdomu, ką šiais metais paprognozuos naujasis (vis dar) galingiausios pasaulio valstybės vadovas?

Dar iki Černobylio bei Fukušimos katastrofų aplinkosaugininkų judėjimai sužlugdė 1954 m. atominės energijos industrijos duotą pigesnės nei įmanoma paskaičiuoti energijos pažadą. Alternatyvūs energijos šaltiniai kol kas garantuoja dideles jų įrengimo išlaidas, o ar garantuoja švaresnę aplinką – dar turės įrodyti. Tad kol kas liekame su nafta ir anglimi, kuri dėl brangstančio juodojo aukso tampa vis paklausesne ir patrauklesne investuotojams preke.

Pabaigoje, dėl niūrumo, viena liūdnai neišsipildžiusi prognozė medicinos srityje. 1970 m. JAV Kongresas pažadėjo išrasti vaistą nuo vėžio per šešis metus. Nežinia, kaip tai 1977 m. paveikė balsuotojų nuotaikas, tačiau sergančiųjų šia liga tai tikrai nenudžiugino.

XX a. pabaiga. Skaitmeninis amžius.

Kaip žinoma, pirmieji kompiuteriai užėmė daug vietos ir galėjo atlikti tik kasdieniame gyvenime visiškai nenaudingus skaičiavimus. Taigi nenuostabu, kad tarp kibernetikų atsirado tokių, kurie neįsivaizdavo, kad „kada nors paprastam žmogui kompiuteris galėtų pasitarnauti“. Galime patys įsitikinti, kokia naivi buvo ši nuomonė. Jei pats kompiuteris dar nebuvo užvaldęs visuomenės XX a. pabaigoje, tai padarė internetas. Dabar internetu naudojamės nuolat. Kuriami „debesys“ (angl. clouds) leidžia išmaniuoju telefonu bet kurioje pasaulio vietoje prisijungti prie namie esančio kompiuterio duomenų. Taigi kompiuteris tampa mūsų dalimi. Ne kaip lustai po oda (kaip Terminatoriaus ar Roboto policininko), bet kaip netiesioginė priklausomybė. XXI a. žmogus – modernusis kiborgo variantas. Jau dabar nuolat turėdami su savimi tam tikras kompiuterines technologijas, galime gauti informaciją, prieinamą ne visiems (QR kodai gatvėse). Taigi didėjanti priklausomybė internetui verčia rūpintis nuolat plečiamų ir tankinamų komunikacijos tinklų stabilumu. Galime prisiminti, kokį ažiotažą sukėlė keletui dienų 2011 m. sutrikusi „Skype“ sistema. O jei mūsų informacijos debesis staiga išsisklaidytų ir vietoje laukiamo vienetukų ir nuliukų lietaus negautume nieko? Tokia informacijos sausra gali (su)trikdyti. Žinoma, bauginimai pasaulinio tinklo „nulūžimu“ egzistavo nuo pat jo susikūrimo pradžios, tačiau reikia nepamiršti, kad kuo intensyviau naudojamės šia technologija, tuo labiau esame nuo jos priklausomi. Tai būtų galima palyginti su automobilio vairavimu. Jei važiuojate tuščiu užmiesčio keliu, leistinu greičiu, tai grėsmė Jūsų sveikatai ar gyvybei egzistuoja tik dėl Jūsų. Tačiau, jei lekiate viršydamas greitį didmiesčio spūsties valandą, Jūsų ir aplinkinių gerovė smarkiai priklauso nuo naudojamų priemonių techninės būklės ir įdiegtų saugumo sistemų. Kompiuteryje esančių duomenų praradimas – tai blogiausia, kas gali nutikti dabartiniam žmogui. Retais atvejais dėl to galima netekti darbo ar patirti didelių nuostolių. Vis daugiau duomenų laikoma „debesyje“, darbovietės FTP serveriuose ir t. t. Resursų ir informacijos diversifikavimas, kopijavimo galimybė (dėl skaitmeninio turinio) apsaugo nuo didelių pavojų. Tad ir šiuo atveju, jei staiga mūsų išmanusis telefonas netektų ryšio su „debesyje“ esančia informacija, galėsime pasinaudoti, kad ir senesne, bet to paties failo kopija, išsaugota telefono atmintyje, kuri ateityje, tikėtina, prilygs dabartiniam kompiuterio standžiajam diskui.

Kaip savo straipsnyje „The End of the Future“ teigia P. Thielis, kompiuterių technologijos progresas niekaip nestoja ir sėkmingai paklūsta Moore‘o dėsniui, bylojančiam, kad viename luste telpantis tranzistorių skaičius kas 18–24 mėn. padvigubės. Tiesą sakant, kompiuteriai net pranoksta šias prognozes. Skaičiai kalba patys už save: 2011 m. išmanieji telefonai turi daugiau skaičiavimo galios nei visa 1969 m. „Apollo“ programos sistema.

Ateitis dažniausiai įsivaizduojama kaip progresas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, ji reikalauja judėti pirmyn ir daryti viską dar greičiau tik tam, kad išliktumėme vietoje. Lietuvos knygynuose pamažu pasirodo knygos

42 |SESIJA

„Democracy“ pavilijonas, 1939 m.

Davidszondy.com nuotrauka

blizgiais viršeliais su kontraversiškais pavadinimais „4 darbo valandų savaitė“, tačiau kol pasaulio ekonomika, taigi ir gerovė, priklausys nuo kapitalizmo sėkmės, tol turėsime suktis kaip pelės ratelyje. Galima tik pasidžiaugti, jog be retkarčiais pasitaikančių traumų, toks tempas grūdina ir leidžia pasiruošti kitam, dar sunkesniam etapui. Akivaizdu, kad savo galimybių ribų dar neperžengėme, tačiau kai tai bus padaryta, viskas arba sustos, arba turėsime laukti tos pačios paradigminės mokslo bei technologijų revoliucijos, turinčios į gera pakeisti nuolat augančios ir geresnių laikų laukiančios populiacijos kasdienybę. Retas nejaustų spaudimo, kai į tave nukreipta daugiau kaip 6 mlrd. porų akių, kurių kas sekundę viltingai atsimerkia vis daugiau. Belieka tikėtis, kad tie, kurie ras bendros gerovės sprendimą, neužsisklęs po stikliniu gaubtu nuo likusio pasaulio.

1967 m. perkamiausioje knygoje „The American Challenge“, J. J. ServanSchreiberis teigė, kad spartėjant technologiniam progresui atsiras vis didesnis skirtumas tarp JAV ir kitų valstybių, tad 2000-aisiais poindustrinės valstybės (pagal galią) išsidėlios taip: JAV, Japonija, Kanada, Švedija. Skirtumas tarp JAV ir Europos išaugs nebe kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dėl tokio nuolatinio proceso, JAV nebejaus spaudimo rungtyniauti, todėl kaip poindustrinė valstybė teturės keturias septynių valandų darbo dienas per savaitę ir 13 savaičių atostogų per metus.

P. Thielis teigia, kad XX a. paskutinio dešimtmečio nekilnojamojo turto kainos išaugo dėl dešimtmečiu anksčiau sprogusio technologijų burbulo.

Kai paaiškėjo, kad šioje srityje progresas lėtesnis nei manyta ir numatytų pelnų nebus, bandyta atsigriebti nekilnojamojo turto sąskaita. Dėl lėto technologijų progreso, nekilnojamo turto kainos taip pat nekilo tiek ilgai, kiek manyta.

Tačiau padidinti progreso spartą dabar gali tik valstybė, ne verslo sektorius.

Būtent valstybės užsakymu atominė bomba buvo sukurta per tris metus.

Tačiau dabar toks terminas atrodo vargiai įgyvendinamas. Tad P. Thielis prisi-

{

O. Niemeyerio suprojektuotas Modernaus meno muziejus Niterojuje, Brazilijoje. Gintaro Balčyčio nuotrauka

mena, kad tokie vizionieriai, kaip Niujorką formavęs R. Mosesas ar Brazilijos architektas O. Niemeyeris, priklauso kartai, kuri turėjo aiškią ateities viziją.

Tačiau dabar pirkėjai renkasi Viktorijos laikų stiliaus namus. Mokslinė fantastika prarado savo, kaip žanro, pozicijas. Žmogus pasiekė Mėnulį, po trijų savaičių prasidėjo „Vudstokas“. P. Thielio akimis žvelgiant, tai buvo laikas, kai hipiai perėmė valdžią šalyje ir karas dėl progreso buvo pralaimėtas. Ir dabar šie hipiai nesupranta skirtumo tarp juodaodžio prezidento pergalės ir pigios saulės energijos gavybos būdo išradimo. Jų akimis, pilietinių teisių augimas reiškia paraleliai ir kitose srityse vykstantį progresą, o dirbtinai sukurti kultūriniai karai nukreipia dėmesį nuo vis lėtėjančio technologijų vystymosi.

Paties P. Thielio įkurto studentų žurnalo „The Stanford Review“ redaktorė Lisa Wallace pateikia kritikos P. Thielio geopolitiniam sustabarėjimui, neva progresas tegali vykti Vakaruose. Redaktorė retoriškai klausia, ar nereikėtų permąstyti, kas galėtų tapti progreso flagmanu? Galbūt Rytai, kuriuose vis dar daug dėmesio skiriama technologiniam progresui? O gal apskritai besivystančios ekonomikos, sparčiai besivejančios Vakarus, sudaro įspūdį, kad mūsų progresas sustojo?

Mūsų praeities ateitis: karas realiuoju laiku Šiuolaikinės technologijos ir į faktinę istoriją leidžia pažvelgti visiškai naujai. Įprasta, kad apie reikšmingus įvykius skaitome mokslininkų monografijose, mokslo populiarinimo ar publicistiniuose straipsniuose (dažniausiai – internete), toje pačioje „Vikipedijoje“ ar kituose laisvai prieinamuose šaltiniuose. Tačiau greitėjant gyvenimo tempui šie dalykai savo forma tampa vis mažiau patrauklūs ir „online“ visuomenės narys verčiau atsiverčia internetinį, nei spausdintos knygos puslapį. O šie dėmėsiu konkuruoja su spartėjančia socialinių tinklų integracija į kasdienybę. Socialiniame tinkle „Twitter“, Lietuvoje, deja, (dar) neturinčiame didelio populiarumo, pradėtas „RealtimeWWII“ projektas yra nuostabi ir, manau, dar neišnaudota edukaci-

Didėjanti priklausomybė internetui verčia rūpintis nuolat plečiamo komunikacijos tinklo stabilumu. Galime prisiminti, kokį ažiotažą sukėlė keletui dienų 2011 m. sutrikusi „Skype“ sistema. O jei mūsų informacijos debesis staiga išsisklaidytų ir vietoje laukiamo vienetukų ir nuliukų lietaus negautume nieko?

jos galimybė, susijusi su kasdiene pramoga. Projekto esmė – realiu laiku pateikti plačiai auditorijai Antrojo pasaulinio karo įvykius taip, tarsi jie vyktų šiuo metu. Tai yra, sausio 9 d. „Twitter“ paskyroje rasite įvykius iš to, kas vyko fronte 1940 m. sausio 9 d. Pernai prasidėjęs ambicingas projektas žada trukti 6 metus (iki „pasibaigs Antrasis pasaulinis karas“). Šitokiu būdu galima būti greitai besikeičiančios informacijos apie istoriją sraute, diskutuoti apie tai su kolegomis, o prireikus, susirasti papildomos medžiagos internete ar spausdintinėse knygose. Ir kas paneigs, kad tokia 6 metus trunkanti studija lavina geriau nei per savaitę perskaitytas ir per porą dienų užmirštas istorijos vadovėlis? Žinoma, kalba čia eina ne apie istorijos studentus, bet apie „paprastus žmones“. Neneigsiu, kad toks pateikimas turi neabejotinų trūkumų: jis negali pateikti „viso vaizdo“ su interpretacijomis ir komentarais. Faktus interpretuoti ir sieti į visumą turi pats skaitytojas. Tačiau lygiai tas pats galioja ir skaitomai knygai: vargu ar galima aprašyti 6 metus trukusią turtingą didžiausio žmonijos istorijoje konflikto eigą, neapsiribojant tik svarbiausiais faktais, kurių siejimas į visumą taip pat lieka užduotimi skaitytojui.

Taigi turime pavyzdį realiu laiku dokumentuojamos praeities. O ar tą patį kada nors darysime su ateitimi?

SESIJA| 43

PASAULYJE

Didžioji kaita –

stabilumo amžius nestabilumo

A MADE IN CHIN „Linkiu gyventi įdomiais laikais“ – to linki kinai savo priešams.

Dabar šis palinkėjimas pildosi – tampa pasaulio politikos realybe.

Pasaulis yra ant didžiojo virsmo – tarptautinės sistemos kaitos slenksčio. Valdomas chaosas buvo kontroliuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios atliko tam tikrą pasaulio policininkės vaidmenį – nustatydavo vertybes, jas įgyvendindavo, kontroliuodavo daugelį konfliktų, o prieštaravimas JAV buvo suvokiamas kaip prieštaravimas sveikam protui. Šiandien pereiname į jau nevaldomo chaoso sistemą, kurioje nebebus pasaulio policininkų ar teisuolių, o bet kokie sprendimai bus didžiųjų pasaulio valstybių susitarimo rezultatas. Tuo pačiu intensyvės kova dėl didžiųjų valstybių statuso ir įtakos. Toks nevaldomas chaosas bus tikras iššūkis valstybių lyderiams ir užsienio politikos formuotojams, vis sunkiau bus nuspręsti – kas tokie esame, ko norime, kas draugai ir priešai?

44 |SESIJA

MADE IN CHINA

Giedrius Česnakas

biurokratiniu bloku, kuriame skatinamas biurokratijos vešėjimas, o ne politinė atsakomybė ir atskaitingumas. Esminė problema sprendžiama ne ES piliečių tiesiogiai rinkti pareigūnai, bet komisarai ir kiti pareigūnai, 2008 m. JAV prasidėjusi ekonominė krizė pakeitė pasaulio veidą. Krizės paskiriami valstybių vadovų slaptais susitarimais. Atrodo, kad Oskaro Vaildo priežastys: išsipūtęs nekilnojamo turto kainų burbulas, ekonomika, išskirtinai išsakyta mintis, jog „biurokratija plečiasi tam, kad patenkintų besiplečiančios besiremianti vartojimu ir paskolomis, o ne gamyba ir konkurencingumu. biurokratijos poreikius“ ES ir ES valstybėse narėse tinka kaip niekur kitur. Vien Krizė parodė, kad visa Amerika iki šiol gyveno skolon. Be to, JAV kompanijos ES institucijose Briuselyje, Britanijos dienraščio „The Telegraph“ teigimu, dirba ir korporacijos perkeldavo gamybą į besivystančius regionus, tuo pat metu apie 170 tūkst. darbuotojų. išsireikalaudamos mokesčių nuolaidas pelnui, neva siekdamos skatinti Viena Europos valstybių smukimo priežasčių yra ir Antrojo pasaulinio darbo vietų kūrimą šalyje. Deja, darbo vietos būdavo ir toliau perkeliamos karo trauma, kuri jas padarė priklausomas nuo JAV ir Rusijos garantuojamo į besivystančias valstybes. Krizė įrodė: paslaugų, dizaino ir žinių sektorių saugumo, nes buvo bijoma vystyti savo karinius pajėgumus bei vystymas bei gamybos perkėlimas į užsienį neprisideda prie tvaraus ambicingesnius užsienio politikos tikslus. Europos valstybės bijo, kad jos vėl valstybės ekonominio vystymosi ir didina atotrūkį tarp socialinių grupių. gali tapti konflikto priežastimi, todėl rinkosi balansavimo pozicijas.

Prie JAV skolų augimo prisidėjo ir karinės kampanijos prieš terorizmą, Po Antrojo pasaulinio karo vystytas gerovės valstybės modelis ir „baby karinės misijos Afganistane, Irake ir Pakistane. Šios misijos JAV biudžetui boom‘as“ sukūrė auksinę kartą – neambicingą visuomenę, orientuotą tik į savo kainavo apie 3,4 trilijono JAV dolerių, arba beveik 23 proc. visos 15 trilijonų gerovę ir vartojimą. Tai rodė tam tikrą Vakarų Europos visuomenės nuovargį JAV dolerių skolos. Kariniai veiksmai Afganistane, Irake ir kitose Viduriniųjų ir gyvybingumo trūkumą. Buvusios sąlygos: dviejų blokų (demokratinio Rytų valstybėse parodė, kad galingiausia pasaulio valstybė, turinti ir socialistinio) koegzistavimas, jų uždarumas, konkurencijos trūkumas, didžiausias karines pajėgas (karinėms reikmėms išleidžianti daugiau nei 17 sukūrė „šiltnamio“ sąlygas. Vakarų Europos vidurinysis sluoksnis per rinkimų po jos einančių, daugiausiai karinėms reikmėms išleidžiančių valstybių kartu procesą užsitikrindavo vis didesnes socialines garantijas, kadangi dauguma sudėjus), nesugeba laimėti dviejų konfliktų valstybėse, kurios net negali būti partijų ir politikų orientuodavosi į socialinę gerovę, o gavę valdžią būdavo lyginamos su JAV dėl mažumo, jau nekalbant apie karinius ir ekonominius priversti įgyvendinti bent dalį pažadų. Vis didėjančios valstybių išlaidos pajėgumus. Pasikeitė pats karas, nebėra frontų, nebėra aiškių priešų, socialinei sferai didino valstybių skolas, tačiau sistema veikė tol, kol buvo teroristiniame ir partizaniniame kare tankų ir naikintuvų veiksmai yra labai izoliuota. Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir didėjanti konkurencija iš Kinijos apriboti, todėl konfliktuojančių pusių pajėgumai tampa ne tokie skirtingi. JAV bei kitų besivystančių valstybių, iš pradžių dėl pigios darbo jėgos, o vėliau nutraukus daugkartinių kosmoso ir dėl finansų ir technologijų erdvėlaivių programą, Rusija tapo lėmė, kad Vakarų Europa tapo JAV pernelyg dažnai pamiršta prestižo svarbą vienintele valstybe pasaulyje, nekonkurencinga. Ji nesugebėjo šiandieninėje tarptautinėje politikoje. Tarptautinei galinčia saugiai nusiųsti žmogų konkuruoti prekių ir paslaugų bendruomenei priimant sprendimus, ji vis dažniau į kosmosą ir jį grąžinti į Žemę. rinkoje, nes gerovės sąlygos atsiduria išsišokėlės pozicijoje.

Laikinas skrydžių į kosmosą (ankstyvas pensinis amžius, ilgos programos sustabdymas itin atostogos, trumpa darbo diena) neigiamai veikia JAV prestižą. kėlė prekių ir paslaugų savikainą.

JAV prestižas tarptautinėje bendruomenėje itin sumenko po invazijos Politikų įsipareigojimai visuomenei tik dar labiau didino įsiskolinimus. Pietų į Iraką, kai Jungtinių Tautų Saugumo taryba nesuteikė tam mandato. JAV Europos valstybės naudojosi Euro zona ir pigiomis paskolomis, plėsdamos pernelyg dažnai pamiršta prestižo svarbą šiandieninėje tarptautinėje perteklinės socialinės gerovės bazę, didindamos biurokratinį sektorių, politikoje. Tarptautinei bendruomenei priimant sprendimus, ji vis dažniau kurio augimas neužtikrino valdymo efektyvumo Tuo pat metu Europos atsiduria išsišokėlės pozicijoje. Puikiausias to pavyzdys – balsavimas dėl valstybėse nebuvo sukuriama pakankamai darbo vietų, o jaunimo nedarbas Palestinos prisijungimo prie UNESCO, kur JAV ir dar trylika valstybių balsavo maskuojamas socialinėmis išmokomis ir taip bandoma sumažinti socialines prieš Palestinos prisijungimą, o šimtas septynios valstybės balsavo už. JAV vis įtampas. Krizės metu atsiskleidė visos socialinės, ekonominės ir valdymo dažniau teks susitaikyti su tokia pozicija, nes augančios pasaulio galybės vis problemos. dažniau jai oponuos.

Problemų sprendimai veda didesnio taupymo, socialinių išlaidų Ekonominė krizė parodė, kad Europos Sąjunga buvo tam tikras mitas, mažinimo ir valdymo efektyvumo didinimo link. Visa tai iššaukia gausybę neišsipildžiusi svajonė, kurioje vokiečiai ir lietuviai, graikai ir švedai, portugalai masinių protestų, nes europiečiai siekia išlaikyti esamą socialinę gerovę, ir Jungtinės Karalystės gyventojai yra lygūs ir geba drauge spręsti savo ateitį. kuri tapo ekonomiškai nepakeliama. Protestų ir riaušių beprasmiškumo Deja. Pasiūlymai dėl „dviejų greičių“ Europos Sąjungos ar galimo neatsakingų nesuvokimas ir jų tęstinumas stebina. Be abejo, tai galima paaiškinti tuo, kad valstybių pašalinimo iš Euro zonos rodo, kad yra „lygios valstybės ir dar visuomenė, per daugiau nei 60 metų įpratusi prie gerovės kilimo, nebėra lygesnės“, kad yra vadovaujančios ir paklūstančios. Vis dar gyva platesnės ir lanksti, nesugeba prisitaikyti prie pokyčių. gilesnės federacijos idėja išliks utopija, jeigu į narius žvelgiama skirtingai.

Ekonominių krizių metu sustiprėja politinis ir ekonominis nacionalizmas, Europos Sąjungos krizė žymiai gilesnė, nei jos ekonominės krizės nusiteikimas prieš imigrantus ir kitataučius. Tai skaido ES iš vidaus. Už „dviejų atspindys. Pati ES struktūra iš esmės lemia jos žlugimą. Pirmiausia dėl to, kad greičių Europą“ blogesnis scenarijus yra tik ES žlugimas. nėra bendro Europos ar Europos Sąjungos identiteto, valstybės susivienijusios Europos valstybės ilgainiui ims pasigesti ir JAV dėmesio, kadangi JAV tik dėl pragmatinių individualių interesų – nesvarbu, ar tai fondų išmokos, ar siekia vis daugiau bendradarbiauti su Ramiojo vandenyno valstybėmis pigi darbo jėga iš ES rytinių valstybių narių. Vis dėlto ES istorija rodo, kad, bei kylančiomis galybėmis. Ramiojo vandenyno regionas ir Artimieji iškilus didesniems konfliktams tarp valstybių narių interesų, ES patekdavo į Rytai sparčiam ekonomiškos vystymuisi kurs naujus iššūkius, prie kurių aklavietę, iš kurios vienintelė išeitis būdavo Briuselio biurokratinių institucijų sprendimo turės prisidėti JAV. Europos reliatyvioji galia pasaulyje mažėja stiprinimas, kuris bent laikinai padidindavo ES funkcionalumą, tačiau kartu sustiprindavo ES biurokratinį aparatą ir jo įtaką. Taip palaipsniui ES tapo Politologas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas

{

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 45

PASAULYJE

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA

dėl stagnuojančios ekonomikos, vieningos užsienio politikos trūkumo, demografinių veiksnių ir besivystančių regionų galios augimo.

2008 m. Pekino olimpinės žaidynės pasauliui parodė, kad Kinija yra antroji valstybė pasaulyje. Jos spartus ekonomikos augimas, didžiausias pasaulyje valiutos rezervas, karinė galia ir kosminės programos rodo Kinijos ateities ambicijas. Kinija siekia plėsti savo politinę ir ekonominę įtaką pasaulio regionuose. Kinija aktyviai bendradarbiauja su Afrikos valstybėmis, į jas investuoja ir eksploatuoja jų išteklius. Kinijai nėra svarbu, kur investuoti, jeigu tik patenkinami jos ekonominiai poreikiai ir išplečiama politinė įtaka.

Kinija bendradarbiauja su nedemokratiškais, žmogaus teises pažeidžiančiais ir nusikaltimais žmonijai kaltinamais režimais. Dėl tokios pozicijos Kinija turi pranašumą prieš demokratines valstybes, kurios prieš plėtodamos didesnius investicinius projektus ir aktyviau bendradarbiaudamos reikalauja demokratinių reformų ir bent minimalios pagarbos žmogaus teisėms. Deja, tokia Kinijos užsienio ir ekonominė politika tampa vis patrauklesnė kitoms valstybėms, kurios pragmatinius interesus iškelia prieš demokratijos vertybes ir žmogaus teises. Tai daro pasaulį nestabilesnį, mažiau saugų ir su mažiau akcentuojamomis vertybėmis.

Kinija aktyviai plėtoja karinius pajėgumus, kuria lėktuvnešius ir povandeninius laivus, galinčius veikti bet kurioje planetos vietoje. Ši valstybė sparčiai vysto kibernetinį saugumą, kibernetinio karo galimybes ir lenkia visas kitas valstybes kibernetinio šnipinėjimo srityje. Jos kosminė programa ilgainiui leis užimti deramą vietą greta JAV, Rusijos, Japonijos ir kai kurių Europos valstybių.

Jeigu Kinija garsėjo kaip pigios ir dažnai nekokybiškos produkcijos gamintoja, tai šiandien ji gamina aukštos kokybės įrangą, sparčiai investuoja į nanotechnologijas ir technologijų vystymą. Metropoliai iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo JAV ir Japonijos stiklinių miestų. Pasaulinė krizė atskleidė pokyčius, kurie prieš dvidešimt ar penkiolika metų būtų skambėję kaip

46 |SESIJA

pokštas – neįtikėtina, kad Europai prireiks finansinės paramos iš Kinijos.

Kartu susidaro ganėtinai įdomi situacija, kada už 1000 JAV dolerių per metus dirbantis kinas finansiškai remia graikų, airių, portugalų ar ispanų pensininkus, kurių pensijos toli gražu ne mažiausios pasaulyje.

Nors Kinijos galia auga, tačiau jos viduje yra begalė problemų. Kinijoje nėra demokratijos, veikia griežta cenzūra, pažeidžiamos žmogaus teisės, oponuojantieji komunistų partijos vykdomai politikai sodinami į kalėjimus.

Kinija – pirmoji valstybė pasaulyje pagal įgyvendintų mirties bausmių skaičių. Didžiulė atskirtis tarp Kinijos pakrantės ir vakarinių žemyninių regionų, kuriuose gyvenimas per pastaruosius penkiasdešimt metų mažai pasikeitė. Spindintys miestai slepia tamsias paslaptis. Dėl didžiulės būsto kainos atvykę darbuotojai negali sau leisti jo įsigyti ar nuomotis, todėl daug kas gyvena „masiniuose butuose“, kuriuose asmuo naudojasi bendrais patogumais, o gyvena tik dviejų metrų ilgio, dviejų metrų pločio ir metro aukščio dėžėje su prie lubų pritvirtintu televizoriumi. Aukštos butų kainos ir sparti jų statyba, kuri finansuojama iš paskolų, lemia, kad Kinijoje egzistuoja didžiulis nekilnojamo turto kainų burbulas, didesnis nei JAV. Jam sprogus sukelta krizė neprilygs JAV krizei, nes daugelis paskolų paimta per pastaruosius dešimt – penkiolika metų.

Auganti Kinijos politinė ir karinė galia verčia nerimauti jos kaimynes: Pietų Korėją, Japoniją, Vietnamą ir Taivanį. Šios valstybės vis labiau pasisako už JAV karinio laivyno bazių išlaikymą ir bendradarbiavimo su JAV plėtrą.

Rusija dėl didžiulių energijos išteklių kainų siekia atgauti Sovietų Sąjungos laikotarpiu turėtą įtaką pasaulyje. Suvokdama, kad ji negalės būti antroji supervalstybė, bando prisidėti bent prie daugiapolio pasaulio kūrimo, kuris leistų padidinti jos svarbą ir išnaudoti tarpininkės tarp kitų didžiųjų valstybių vaidmenį. Rusija bando susigrąžinti įtaką posovietinėje erdvėje įgyvendindama Nepriklausomų valstybių sandraugos, Sąjunginės valstybės su Baltarusija, Muitų sąjungos, Vieningos ekonominės erdvės, Kolektyvinio

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA

MADE IN CHINA MADE IN CHINA

Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos besivystančios saugumo sutarties ir Eurazijos sąjungos projektus. Rusija taip pat siekia palaikyti valstybės: Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Turkija, Iranas, Venesuela, Meksika, artimus dvišalius santykius su Vokietija, Prancūzija ir kitomis didžiosiomis ES Saudo Arabija. Šių valstybių reliatyvi ekonominė ir karinė galia didėja, valstybėmis narėmis. Mažėjantis JAV dėmesys Europai leis Rusijai plačiau jos siekia užimti deramą padėtį tarptautinėje sistemoje. Augančios bendradarbiauti su Europa. Šalies ekonominė galia leidžia finansuoti kai kurias galybės vis garsiau reikalaus Europos skolas. Telieka tik spėlioti, ką Europos dalyvavimo, priimant sprendimus valstybės siūlo Rusijai už šią paramą.

Pasaulinė krizė atskleidė pokyčius, kurie JTO Saugumo Taryboje ir Saugumo Akivaizdu, kad į Rusijos interesus bus prieš penkiolika metų būtų skambėję Tarybos reformose. Deja, šie siekiai labiau atsižvelgiama. Kartu Rusija nėra suderinami su jų vidine raida. siekia asimetrinės įtakos – mažinti kaip pokštas – Europai prireiks Vidinės problemos (korupcija, savo ekonominę priklausomybę finansinės paramos iš Kinijos. Kartu daugelyje jų – autoritarinio nuo Europos, orientuodamasi į susidaro ganėtinai įdomi situacija, tipo valdymas, žmogaus teisių bendradarbiavimo plėtrą su Rytų Azijos kada už 1000 JAV dolerių per metus pažeidimai, aukštas skurdo lygis) šias valstybėmis, į kurias orientuojasi ir JAV. dirbantis kinas finansiškai remia graikų, valstybes daro nestabilias ir mažai Tuo pat metu Rusijoje egzistuoja airių, portugalų ar ispanų pensininkus, prognozuojamas. Siekiant plėtoti didžiulė ekonominė diferenciacija bendradarbiavimą su jomis, bus tarp socialinių sluoksnių, negatyvios kurių pensijos toli gražu ne mažiausios linkstama šias problemas ignoruoti. demografinės tendencijos, didžiulis pasaulyje.

Didėjantis pasaulio polių skaičius spaudimas rytų pasienyje iš tankiai ir vienodėjanti aptartų valstybių apgyvendintos Kinijos.

Rusijos reliatyvi galia viena kitos atžvilgiu rodo, kad pasaulis tampa mažiau ekonominį vystymąsi ir toliau lemia energetikos sektorius, o kitos sritys stabilus. Ateityje valstybės konkuruos ir bendradarbiaus vienu metu, vaidina tik antraeilį vaidmenį. Didžiausios problemos yra demokratijos tačiau skirtingais klausimais. Pasaulis labiau primins XIX a. Europą, trūkumas, rinkimų fiktyvumas, vyriausybėje ir parlamente vyraujančios valdomą kelių didžiųjų valstybių, tuo pat metu konkuruojančių ir Vladimiro Putino konsoliduotos valdymo grupės. Visa žiniasklaida, bendradarbiaujančių tarpusavyje. Reikia tikėtis, kad istorija yra išmokta ir išskyrus atskirus interneto portalus, yra valdoma V. Putino konsoliduotų kruvinų karų atmintis neleis šiems procesams pasikartoti, nes naikinanti ekonominių elito grupių, todėl joje iš esmės neegzistuoja kritiškas požiūris ginklų galia išaugo keliais tūkstančiais kartų. Kartu tenka viltis, kad į valdžią. Rusijos regionuose įtvirtinti mafijos grupuočių korupciniai režimai demokratijos ir žmogaus teisių idealai neišnyks iš JAV ir Europos valstybių ištikimi Maskvai. Politinė opozicija plačiau žinoma užsienyje nei Rusijoje. darbotvarkės bendradarbiaujant su augančiomis galiomis. Kitu atveju, Akivaizdu, kad tokia Rusija turėtų kelti nerimą JAV ir Europos valstybėms, pasaulis su menkstančiais idealais taps mažiau saugus ir stabilus. tačiau augantis pragmatizmas didins toleranciją šioms problemoms.

{

SESIJA| 47

PASAULYJE ...čia, ko gero, niekas nieko iš jokios valdžios nesitiki ir niekam nekyla abejonės, kad už viską esi pats ir atsakingas. Ir tokioje negailestingoje, bet padorioje atmosferoje (nepaisant galimybės būti apiplėštam Rio gatvės sankryžoje) brazilas šypsosi nepažįstamajam be įtarumo, agresijos ir demonstruodamas kažkokį nerealų gebėjimą suprasti be žodžių...

Profesorius Egidijus Aleksandravičius ekspedicijos į Braziliją metu.

Optimizmas po nevilties

„Sesijos“ redaktorius Mykolas Drunga kalbina VDU istoriką Egidijų Aleksandravičių apie Lietuvos universitetą Kaune ir lietuvius kaip diasporinę tautą.

Norėčiau paklausinėti Jus dviem tarsi nesusijusiomis temomis – tai Universiteto jubiliejus ir Pasaulio lietuvijos apmąstymai grįžus iš kelionės po Braziliją.

Pradėkime nuo pirmosios temos. Vytautas Kavolis turėjo įprotį jubiliejaus ar bet kokios reikšmingos takoskyros proga mąstančių žmonių paklausti, kuo jie tam tikru atžvilgiu labiausiai didžiuojasi ir ko jie labiausiai gėdijasi.

Kadangi apie VDU istoriją jau daug iš pozityviosios pusės rašyta, nebeklausiu Jūsų, kuo Jūs VDU 90 metų sukakties proga mūsų – ir savo – universiteto atžvilgiu labiausiai didžiuojatės, ką laikote iškiliausias, labiausiai vertintinais VDU darbais. (Žinoma, nesakau, kad čia Jūsų žvilgsnis nebūtų įdomus ar reikšmingas.) Bet klausiu visų pirma, ar žiūrėdamas į praeitį, ypač į pirmuosius du universiteto gyvavimo dešimtmečius, Jūs matote ką nors, ką VDU galėjo ir turėjo atlikti, bet, deja, neatliko?

Pradėjai nuo Vytauto Kavolio priminimo. Pridursiu ir aš. Kavolis ne tik siekė, kad jubiliejiniuose apmąstymuose nuolat būtų minimos praeities nesėkmės, dalykai, dėl kurių gėda ir kuriuos ateityje reikėtų taisyti arba kurių reikėtų vengti. Jis yra kalbėjęs dar griežčiau: perdėtas rūpinimasis savų jubiliejų šventėmis išduoda ne ką kitą, kaip kultūros paralyžiaus laipsnį. Tad švęsdami savo ir svetimus jubiliejus turime būti intelektualiai saikingi ir mandagiai

48 |SESIJA

savianalitiški. Tai geriausia dovana ir geriausias liudijimas, kad esame sveiki ir gyvi. Dabar prie klausimų.

Ar žiūrėdamas į praeitį, ypač į pirmuosius du universiteto gyvavimo dešimtmečius, matau ką nors, ką VDU galėjo ir turėjo atlikti, bet, deja, neatliko? Istorikui tokio pobūdžio klausimai yra sunkiausi, nes tartum reikėtų mąstyti apie tai, kas būtų buvę, jei istorijos ratas būtų pasisukęs kitaip.

Lengviau kalbėti apie tai, kas akivaizdžiai įvyko, nors ir tokiu keliu einant nėra akimirksniu aišku, ką visa tai reiškė tada, ką reiškia mums. VDU, kaip ir visos Vasario 16-osios Lietuvos paveikslai, mūsų atmintyje yra paveiktas polinkio skirti tik dviejų spalvų, juodos ir baltos, kontrastus. Yra perdėto adoravimo, yra ir plevėsiškų reikalavimų, kad anos epochos herojai būtų dar darę stebuklus. Šiandienos istorinėje dokumentikoje ir meninėje kūryboje to labai daug. Iš dabarties nesunkiai persikelia nuostatos, kad smetoninės valdžios žmonės buvo neįžvalgūs, neįgalūs ir savanaudžiai. Priešingai, kultūros, meno ir mokslo bendruomenių atstovai priklausė šviesiajai herojų rikiuotei. Argi nepabrėžiam, kad nusivylę politika Atgimimo aktyvistai (A. Janulaitis, S. Kairys, broliai Biržiškos ir taip toliau) ėjo į universitetą, nes čia buvo galima tęsti idealistinį tautos prisikėlimo projektą, kurį, anot daugelio amžininkų, skandina autoritarinis režimas. Tad VDU nesunkiai idealizuojasi, jam priešpriešinant praktinę politiką ir visą apie ją besisukantį gyvenimą. Manau, kad tai apgaulingas aiškumas, bet tuo pačiu metu nesu pajėgus su ta malonia apgaule rungtis. Iš tiesų sunkiai įveikiu savyje nuostatą, kad visa, kas gražiausia, kūrėsi anoje Lietuvoje, koncentravosi apie VDU. To meto spaudoje viešpatavusios tendencijos taip pat patvirtintų šias nuotaikas. Universiteto, kaip simbolinio besivystančios tautos kultūros, visuomenės ir politikos refleksijos židinio, statusas nekėlė abejonių. Išorinis žvilgsnis tą nusiteikimą gali tik stiprinti.

Tačiau paties universiteto viduje virė daugiau ar mažiau į išorę neprasiveržiantys procesai. Profesūros socialinės pozicijos, algos ir pasiturėjimas darė įspūdį (buvo arti ministrų), o pamažu auganti jaunoji akademinių žmonių karta nelengvai skynėsi kelius į tas aukštas pozicijas. Jaunosios VDU absolventų kartos atsiminimuose ir dienoraščiuose jaučiamas nepasitenkinimas užsisėdėjusiais savo pozicijose autoritetais. Didžiausia VDU

bėda buvo ta, kad tai buvo vienintelis universitetas mažoje ir autoritarinėje šalyje. Nei konkurencija Lietuvos viduje, nei liberalių demokratijų pamažu (bent jau po Antrojo pasaulinio karo) įgyvendinama praktika – neleisti peržengus PhD pakopą likti dėstyti toje pačioje mokykloje – čia neturėjo jokių galimybių. Vienas universitetas, vienas autoritetas, viena tiesa. Tai gal buvo fanatiško nacionalizmo ir komunizmo epochos siekiamybė. Bet vėlgi čia anaiptol ne VDU vidinė nuodėmė. Tokia buvo Lietuva, tokia universiteto egzistenciją sąlygojusi epocha.

Iki 1939 m. VDU bendruomenė tam tikru mastu kompensavo intelektualinio monopolio ydas: konkurencija vyko tarp atskirų fakultetų (pirmiausia tarp liberalaus Humanitarinių mokslų fakulteto ir katalikiško Teologijos-filosofijos fakulteto profesūros), pasaulėžiūriniai disputai buvo sveikos tautinės energijos ir išminties kaupimosi sąlyga. Trumpa prošvaistė švystelėjo sovietų invazijos išvakarėse, kuomet Lietuvos vyriausybė nusprendė galinti išlaikyti du – VDU ir Stepono Batoro universiteto vietoje kuriamą Vilniaus – universitetus.

Tačiau karo katastrofa neleido gražiems sumanymams išsipildyti. Šios liūdnos baigties išvakarėse akademinės kritikos strėlės nesyk taikliai buvo paleistos į VDU akademinės bendruomenės pusę. Ko gero, toliausiai šaudė istorijos prof. Zenonas Ivinskis, be gailesčio priekaištaudamas mokslininkams ir dėstytojams nesugebėjus įveikti provincialumo, menkavertiškumo, gynybiškumo, perdėto negatyvaus prisirišimo prie kaimyninių šalių istoriografijos (pirmiausiai lenkų ir vokiečių). Tiesa, po kelių dešimtmečių emigracijoje ir patyrus, kas darosi sovietų okupuotos Lietuvos aukštajame moksle, ir ypač humanistikoje, profesorius sušvelnino savo kritiką. Iš didėjančios laiko perspektyvos VDU rodėsi gražiau ir jam.

Neužmirština ir ta aplinkybė, kad vienintelis Lietuvos universitetas laisvai augo nepilnus dvidešimt metų. Pirmiausiai rūpintasi nacionaliniais mokslais: humanistika turėjo galutinai suformuoti tautos sąmoningumo kontūrus. Čia galbūt yra atpažintina akademinio gyvenimo šviesotamsa: viena vertus, senoji profesūra jautėsi tiesioginiais tautos projekto misionieriais, kita vertus, humanistika buvo itin slegiama visuomenės opinijos. Sveikam mokslo vystymuisi reikalinga pusiausvyra tarp visuomeninio užsakymo ir paties

{

Straipsniui iliustruoti naudojamos Henriko Gulbino nuotraukos

Perdėtas rūpinimasis savų jubiliejų šventėmis išduoda ne ką kitą, kaip kultūros paralyžiaus laipsnį. Tad švęsdami savo ir svetimus jubiliejus turime būti intelektualiai saikingi ir mandagiai savianalitiški. Tai geriausia dovana ir geriausias liudijimas, kad esame sveiki ir gyvi.

mokslo atpažįstamų tyrimo užduočių (net jei jis prieštarauja masinei opinijai) 1922–1940 metais nebuvo pasiekta. Prastesnėje padėtyje buvo socialiniai mokslai. Jie nespėjo pakankamai išsiplėtoti ir, be tradicinės teisės ir ekonomikos, gerokai atsiliko. Vakarų minties srovės nespėjo peržengti mūsų šalies ribų. Sociologija tik mezgėsi, emancipacijos iš kitų disciplinų procesas buvo tik prasidėjęs. Šią būklę jau emigracijoje taikliai atpažino jaunas chemijos mokslininkas ir visuomenės veikėjas Karolis Drunga.

Ar tie šviesūs žmonės, kurie kūrė vienintelį Lietuvos universitetą ir paskui perdavė jo palikimą, atrodo, Jūsų taip pavadintai „virtualiai Lietuvos akademijai“ išeivijoje, – ar jie tarp 1922 ir 1944 m. patys ką nors pražiopsojo, ko nors neišnaudojo, ką paskui galbūt tik iš dalies „atpirko“, „atitaisė“ Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje?

Pasprukę nuo sovietų nelaisvės ir atsidūrę laisvuose Vakaruose buvę VDU bendruomenės nariai turėjo pakankamai laiko ir gana daug erdvės apmąstyti praeitį. Senieji profesoriai su didesne nostalgija, o jaunieji Vakaruose subrendę akademikai su didesniu kritiniu užsidegimu ėmė pinti naujas gijas tarp Vakarų moksle ir universitetinėje kultūroje subrandintų dalykų ir VDU tradicijos. Keturis dešimtmečius klostėsi ryšiai tarp tradicijos prisiminimo, virtualaus jos pildymo Vakarų mokslo vaisiais ir sąmoningo įsipareigojimo

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 49

PASAULYJE

Ekspedicijos dalyviai – A. Tatarūnas, H. Gulbinas, K.Pikūnas ir E. Aleksandravičius – su lietuvių bendruomenės Brazilijoje aktyvistu Alvaro A. Marquesu.

daryti tai, kas sovietų pavergtoje Lietuvoje iš esmės nebuvo įmanoma. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai palaikė ryšį ir leido neprarasti ryšių nei tarpusavyje, nei su laiko išbandymus patiriančiais idealais. Neabejodami galime teigti, kad tuos prieškario VDU trūkumus, kurie atsirado vien dėl laiko stygiaus, išeivijos mokslininkai kompensavo, išvystė ir tam tikru mastu parnešė atgal į atkuriamą VDU ir kitus Lietuvos universitetus.

{

Lietuvos sąmonė ir akademinis mentalitetas yra toks, koks susiformavo po sovietų epochos. Daugelis dalykų, kurie mus kamuoja dabartyje, negalėjo būti numatyti ir suprasti nei išeivijoje prieš 30 metų, nei sovietinėje Lietuvoje.

Ar ta patirtis gali padėti išvengti klaidų ir ydų, kurios kamavo VDU 1922–1940? Manau, kad tik simboliškai. Lietuvos sąmonė ir akademinis mentalitetas yra toks, koks susiformavo po sovietų epochos. Daugelis dalykų, kurie mus kamuoja dabartyje, negalėjo būti numatyti ir suprasti nei išeivijoje prieš 30 metų, nei sovietinėje Lietuvoje. Susiduriame su labai klaidžia ir standartinei žinijai bei vakarietiškoms patirtims lengvai nepasiduodančia tikrove. Iš akademinės išeivijos praeities nebent turime semtis jėgos ir ryžto pripažinti, kad mūsų problemos yra originalios ir reikalauja nemažiau originalios elgsenos. Nieko nėra duota – viską reikia pasidaryti patiems ir pasidaryti save pačius.

Mūsų universitetas lietuvių išeivijos istoriją iki dabarties laiko svarbia ne tik savo paties, bet ir visos Lietuvos dvasinio ir fizinio identiteto dalimi.

Toje istorijoje Brazilija yra daugiau negu tik tolimos, egzotiškos šalies pavadinimas. Jūs realioje Brazilijoje buvote du kartus. Kaip antrą kartą iš jos

50 |SESIJA

sugrįžus pasikeitė Jūsų, ne tik profesionaliai, bet ir asmeniškai susisielojusio šiandieninės lietuvybės sąvoka ir lietuvių, kaip diasporinės tautos, samprata bei perspektyvomis, požiūris į ją? Jei iki tol išeiviją daugiausia siejote gal su Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika, tai kaip diasporos supratimą Jums pakeitė susidūrimas su Pietų Amerika?

Manau, kad yra prasminga pabrėžti, jog VDU yra pasaulio lietuvijai ypač įsipareigojęs universitetas. Tai strateginis vaizdinys ir svarbi tapatybės dalis. Lietuviai yra diasporinė tauta, nors masinėje savo gimtojoje šalyje gyvenančių sąmonėje ši savivokos forma nėra pakankamai išsivysčiusi. Ir jei universitetai yra pašaukti tarnauti tautos sąmonėjimo misijoje, tai diasporinės savivokos tyrimas ir sklaida yra būtinas darbotvarkės klausimas. VDU per savo tarptautinius saitus ir bendrus veiksmus su pagrindinių lietuvių imigracijos (ir diasporos) šalių universitetais gali prisidėti prie sveikos kraujotakos ir nervų sistemos kūrimo.

Brazilijos ekspedicija kone visiškai pamirštos lietuvių diasporos pėdsakais buvo tam tikras sąmoningas nuotykis. Kuo toliau bastausi po lietuvių kadaise apgyvendintą pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad tauta apskritai (ir diasporinė tauta ypač) yra bendros atminties ir jaukios meilės subjektas. Kalba pasitraukia, o atmintis išlieka. Ilgiausiai ir viena, ir kita – ir kalbą, ir atmintį – išsaugo patys stipriausi: tie, kurie dorai laimi tai, dėl ko ryžosi palikti savo gimtą kraštą.

Aptikome Brazilijoje ir tokių 1890-ųjų metų kolonistų palikuonių, kurie iki šiandien nepraradę savo tapatumo, sąmoningumo ir lietuviškumo. Kartais net kalba lietuviškai, nors po tiekos metų izoliuoto nuo masinės lietuvių bendruomenės gyvenimo net nekiltų mintis, jog tai įmanoma.

Esame tauta pasaulyje, kuriame stiprios ir kilnios asmenybės it prieš šimtmečius saugo tai, kas brangiausia: savo protėvių žemės prisiminimus, relikvijas, meilę. Man tai buvo asmeninis atradimas, nors diasporų istorijoje ir sociologijoje tokių pastebėjimų būta. Galiausiai supratau, ką reiškė senas Vytauto Kavolio pastebėjimas, kad visa senoji lietuvių emigracijos istorija

Kuo toliau bastausi po lietuvių kadaise apgyvendintą pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad tauta apskritai yra bendros atminties ir jaukios meilės subjektas. Kalba pasitraukia, o atmintis išlieka.

{

(iki 1944 m.) rodė, jog labiausiai mums stinga stiprios ir moraliai jautrios individualybės – kilniųjų keliautojų, bastūnų ir riterių, kurie pasižymėtų ne savo sociopatijos šarvais, bet individualizmo stuburu. Tikrai stiprus žmogus niekada nežemina silpnesnio, nesiveržia ant populiarumo scenos, nedemonstruoja pranašumo ir išorinių apžavų – viskas yra viduje. Sėkmingas kolonistas Brazilijos miškuose, tapęs visos įvairiatautės apylinkės pripažintu lyderiu, neabejotinai pabrėš – ne slėps – savo lietuviškumą. Lietuviškumas globaliame pasaulyje yra mūsų išskirtinis turtas ir privilegija. Lietuviškumas, kuris gali padėti būti pilnu, sėkmingu žmogumi visokiausiose srityse ir būsenose. Tačiau tai pirmiausiai supranta stiprieji, gabieji, kilnieji. Šiandienos išeiviai, kurie asmeniškai nuleidžia rankas, nesugeba iš savęs daugiau pareikalauti, labai noriai kaltina savyje glūdintį lietuviškumą ir savo tėvynę. Taip jie dar labiau save susilpnina, dar labiau sumažina galimybes savo skirtingumą nuo daugumos šešių milijardų pasaulyje paversti privalumu, galimybe konkuruoti, nesužvėrėti, rūpintis kitais ir dėl to gyventi prasmingai.

Brazilija (ir Pietų Amerika apskritai) leido suprasti ir dar vieną mums, lietuviams, jautrų dalyką: džiugesys ir pasitenkinimas savo gyvenimu atsiranda ne iš daiktų pertekliaus ar asmeninės pozicijos įvaizdžių, o iš moralinių nusiteikimų. Džiugesys šiame netobulame, kontrastų ir nelaimių iškreiptame pasaulyje ateina ne iš gamtos, ne pagal kokius nors objektyvius dėsnius, o iš moralinio nusiteikimo džiaugtis šia gyvenimo akimirka.

Brazilijoje galima susidaryti įspūdį, kad vargų, rūpesčių, skundo valdžia, randų viešas demonstravimas veide yra tiesiog nuodėmė. Na, dar ir primityvumas. Ten, ko gero, niekas nieko iš jokios valdžios nesitiki ir niekam nekyla abejonės, kad už viską esi pats ir atsakingas. Ir tokioje negailestingoje, bet padorioje atmosferoje (nepaisant galimybės būti apiplėštam Rio gatvės sankryžoje) brazilas šypsosi nepažįstamajam be įtarumo, agresijos ir demonstruodamas kažkokį nerealų gebėjimą suprasti be žodžių. Ten, atrodo, kad susikaupė daug optimizmo po nevilties. Ši filosofo Arvydo Šliogerio metafora turi turėti daugiau išmintingų šalininkų ir mūsų Lietuvoje.

Neretai diasporoje išlieka kur kas daugiau negu kalba. Šio QR kodo pagalba galėsite pasižiūrėti, kaip brazilas advokatas Domascenas (žr. nuotrauką žemiau) atlieka lietuvių liaudies dainą „Kur tas šaltinėlis“ ir daugelį kitų akimirkų iš lietuvių ekspedicijos Brazilijoje.

SESIJA| 51

AULA

Retrospektyvių keistenybių

įrodymai

Genijai teisūs – laikas reliatyvus. Darbo dienos slenka lėčiau nei savaitės. Vasara prabėga greičiau nei mėnesis nuo algos iki algos. Metus prekybos centrai padalina į kelias labai svarbias dienas: Žiemos šventės, Valentino diena, Velykos, Vasara (kaip viena diena), rugsėjo 1 diena, Vėlinės arba Helovynas ir vėl Žiemos šventės. O greičiausiai praeina dešimtmečiai. Mes puikiai mename dešimtąjį pastarojo amžiaus dešimtmetį, o 2000-ieji, rodos, buvo dar vakar. Suvokus, kad trečiajame tūkstantmetyje nugyvenome jau tuziną metų, tūlą iš mūsų ištinka mikroinfarktas.

52 |SESIJA

Povilas Junas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

Prisiminimai susidėlioja ir atrodo, jog pirmosiomis ir kitomis trečiojo tūkstantmečio dienomis gyvenome taip, kaip gyvename ir dabar, o įvairios naujovės ir inovacijos ne itin keitė mūsų aplinką bei mus pačius.

Tik atsivertus seną spaudą prieš akis pasipila retrospektyvių keistenybių įrodymai.

2000-ųjų metų 10-jame Universitas Vytauti Magni numeryje Vaida Budginaitė aiškinosi, ar mes buvome pasiruošę virtualiam naujienų antplūdžiui. Autorės teigimu, „frazė „virtualus naujienų antplūdis“ daugumai lietuvių tiesiog nesuvokiamas žodžių derinys ir tai nėra keista, nes tik apie 9 procentai Lietuvos gyventojų yra interneto vartotojai.“ Dar keisčiau pasidaro pasvarsčius, ką tie 9 procentai veikė dar ne tokiame plačiame virtualiame pasaulyje be Facebook, Twitter, Google Maps, Skype, Reddit, Wikipedia ir Linkomanijos?

Tuo metu ne virtualų universiteto gyvenimą kaitino aistros dėl nesančios pėsčiųjų perėjos tarp VDU pastatų. Dar gūdžiais 1999 metais pasirodė pirmieji straipsniais šia opia tema. Universiteto ūkio tarnyba, naują amžių pasitikusi su naujomis viltimis, kalbėjosi, derėjosi, viliojo, tačiau nieko nepešė kovoje dėl patogios pėsčiųjų perėjos. Tuo tarpu itin džiugiai nusiteikęs Kelių komisijos komisaras A. Judickas pareiškė, kad „pėsčiųjų perėja liks toje pačioje vietoje. Studentams reikia tik šiek

tiek paeiti į vieną ar kitą pusę ir problema bus išspręsta“. Žurnalistėms pasiteiravus dėl siaubingų studentų savivalės padarinių, pareigūnas atsakė: „Nebuvo užfiksuota nė vieno autoįvykio, tačiau studentai, eidami gatve ne per perėją, trukdo eismą: vairuotojai, sustoję prieš perėją, po poros šimtų metrų vėl turi sustoti, dairytis į visas puses, kad išvengtų nelaimės. Dėl sąmoningo savivaliavimo gatvėje baudėme ir bausim.

Jokio pasigailėjimo nebus.“ Visgi praėjus daugiau nei dvylikai metų kartu džiaugiamės, jog akademinis jaunatviškumas nugalėjo statutinį užsispyrimą ir VDU studentai (ir ne tik) gali eiti be baimės.

Kol ne vietoje vaikštantys studentai skatino pareigūnus vartoti raminamuosius, VDU dėstytojai kovojo su kitomis problemomis. 2001-aisiais metais laikraštyje Universitas Vytauti Magni pasirodė straipsnis šokiruojančia antrašte – „SOS! Mobilūs telefonai!“. Sunerimti verčiančios situacijos grėsmingumą geriausiai atskleidė koja kojon su technologijomis žengianti VDU dėstytoja Danguolė Janickienė. Paklausta, ar leidžia savo studentams paskaitų metu laikyti įjungtus telefonus, ji buvo kategoriška: „Griežtai draudžiu. Paskaitų metu suskambėjęs telefonas ne tik suerzina, bet ir išblaško dėmesį visiems tuo metu esantiems auditorijoje. Jei studentui mobilusis reikalingas todėl, kad jis dirba, tai darbdavys turėtų žinoti, kad jo darbuotojas dar ir mokosi, o mokslas, mano nuomone, yra svarbiau už viską.“ Danguolė Janickienė teigė, kad mobilieji telefonai yra tik mados reikalas.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 53

AULA Dėstytoja pati mobiliuoju nesinaudoja, nes visi, kuriems ji būna reikalinga, žino, jog trukdyti paskaitų metu nedera.

Tuo pačiu metu atėjo suvokimas, jog daugelio naujų problemų mes net negalime įvardinti, nes neturime tinkamų lietuvių norminės kalbos žodžių. Išspręsti šią problemą ryžosi ne vienas. Štai keli pasiūlymai, kuriuos pateikė Elona Vaisinė iš Jeilio universiteto: Norėčiau pasiūlyti „email“ versti kaip „elaiškį“ („e“ kaip „eglė“). Tai vartoju jau seniai ir bet kas išgirdęs pirmą kartą nusišypso bei iš karto sutinka, kad žodis tinkamas. Tie „ymailai“ labai rėžia ausį.

Kažkada juokais pasiūliau, kad „serveris“ lietuviškai vadintųsi „tarniumi“ (Kodėl ne? Ir trumpa, ir ne taip rimta kaip „tvarkytuvas“. O „server“ angliškai reiškia „patarnautojas, tarnas“). „Trek-bolas“ = „rutulinė pelė“, o kodėl reikia versti žodžius, o ne pažaisti su jais, pavyzdžiui, „rutulinė pelė“ = „rutulė“ (Juokinga? Ir gerai).

Turiu pasiūlymą dėl ženklo @. Tai yra „a“ ir „ratukas“ = „aratukas“. Besivystanti, pavyzdžiui, prancūzų kalba imtų ir išmestų vieną „a“ ir išeina „artukas“! „Artukas“ ir smagu, ir kažkodėl tinka.

Kol Jeilio universitete buvo sprendžiamos fundamentalios lietuvių kalbos problemos, Vytauto Didžiojo universitetas vis dar ieškojo savo tapatybės. Antraisiais naujojo tūkstantmečio metais vienas po kito pasirodė du straipsniai, kuriuose diskutuota apie VDU įvaizdį ir studentų bei dėstytojų bendravimą. Abiejų straipsnių autorė Kristina Aleksynaitė pirmajame tekste pateikia keleto studentų nuomones apie VDU: Vitoldas (LKKA). Vaikštant po jūsų universitetą, susidaro įspūdis, kad visi labai jau atsipalaidavę ir linksmi, tarsi jiems mokytis nereikėtų. O patys studentai skirtingų stilių, laisvi ir nekonservatyvūs.

Jurgina (KDA). Jūsų sistema suteikia daug savarankiškumo, tačiau man tai nepatiktų, nes nėra vieningos grupės, kiekvienam rūpi tik jo asmeniniai reikalai. Žmonės taip pat nepatinka. Snobai kažkokie: visiems reikia „mobiliakų“ ir mašinų, nori būti patys „fainiausi“. Studentų stilius – masinis, panelės – tai „brangios fifos“, svarbu kuo gražiau apsirengti, o vaikinai – miesto vaikeliai. Nors, žinoma, yra ir visiškų priešingybių ar išskirtinių asmenybių, kaip ir visur.

Audrius (KTU). 50% vaikšto „pasikėlę“, 50% yra paprastučiai, visi susiskirstę į du sluoksnius: vieni nori išsiskirti iš kitų (miesto centras daro savo), o kita dalis linkę bendrauti, draugiški, paprasti. Nuoširdumas pasižymi šypsena veide – tokių čia daug.

Ramūnas (LŽŪU). VDU – pasipūtėlių universitetas, ten visiems rūpi save parodyti, iškelti aukščiau kitų. Nėra jokio draugiškumo ir studentiško paprastumo. Nesakau, kad tokie yra visi, bet mūsų studentai yra vieningesni ir nuoširdesni. Be to, man nepatinka jūsų sistema: egzaminus laikyti galima tik vieną kartą, o sesija trunka tik dešimt ar dar mažiau dienų. Kam mokytis „persiplėšiant“, o paskui žiemą atostogauti visą mėnesį?

Birutė, HMF II k. Kai stojau į VDU, girdėjau tik gerus atsiliepimus ir rekomendacijas stoti būtent čia, nes tai – prestižinis universitetas. Dabar mokausi ir tiek, noriu baigti aukštąjį mokslą. Tik gaila, kad mūsų grupei trūksta draugiškumo, nes visi susiskaidę grupelėmis. Tačiau laisvumas – privalumas. Žmonės VDU yra tokie, kaip ir visur, aišku, yra ir asmenybių,

54 |SESIJA

bet sako, kad šaukštas deguto visą statinę sugadina, todėl kartais tas mūsų įvaizdis atrodo nekoks.

Alina, HMF II k. Daugelis sako, jog VDU – prestižinis universitetas, galbūt todėl, kad į jį sunku įstoti, reikia gerų vidurkių. Mūsų universitetas yra sudaręs puikias sąlygas negalią turintiems žmonėms, taip jis tampa prieinamas visiems, norintiems čia studijuoti. Nemanau, kad žmonės čia bando pasirodyti tokie, kokie nėra, tačiau yra ir išskirtinių personų, kurie, pavyzdžiui, geria Donelaičio 52 rūmų fojė…

Milda, SMF II k. Kitų universitetų studentai mano, kad čia įstoti lengva, o mokytis nereikia, todėl ir VDU diplomas nevertinamas. Tačiau tai netiesa, mokytis tikrai reikia, juk egzaminus laikome tik vieną kartą, nėra jokių perlaikymų, kaip tada galima į mokslus žiūrėti nerimtai? Nors kiti studentai sako, kad esame pasipūtę, tačiau iš tiesų studentai yra draugiški, visuomet sutinkantys vieni kitiems padėti. Kitų universitetų prestižą gadina gandai, kad galima papirkti dėstytojus, pas mus tokių dalykų nėra. Manau, jog VDU nėra pats geriausias universitetas visais atžvilgiais, tačiau jis išskirtinis savo modernumu.

Kaip jau minėjau, kitame leidinio numeryje publikuotame tyrime Kristina teiravosi studentų apie jų bendravimą su dėstytojais.

Nuomonės pasirodė ne mažiau spalvingos: Tomas, PMDI II k.: Manau, kad dėstytojai yra ir turi būti aukščiau studentų. Juk kas išlaikys tam tikrą pusiausvyrą tarp hierarchijos ir demokratijos? Tokia pusiausvyra yra VDU ir tikrai PMDI. Pačių dėstytojų aš nebijau, juk jie nesikandžioja, dažniau bijau egzaminų. Jie pakankamai bendrauja su studentais dalykiniais reikalais ir reikiamą informaciją dažniausiai gali gauti, o kitoks bendravimas nėra būtinas. Reikia daugiau mokytis, tada nereikės laukti supratimo iš dėstytojų.

Jonas, MF II k.: Mūsų universitete egzistuoja hierarchija ir dauguma dėstytojų jaučiasi esą aukščiau studentų. Galbūt dėl nevienodo statuso, gal dėl kartų skirtumo. Tačiau baimės nejaučiu bendraudamas su jais, juk ne su kaliniais kalbu. Gali būti tik antipatija, bet ne baimė. Kartais dėstytojai turi savo simpatijas: vieniems patinka merginos, kitiems – vaikinai arba tie žmonės, kurie bando pataikauti. Toks elgesys man bjaurus, tačiau ir pats taip elgiuosi, jei labai reikia. Rinkdamasis dalyką vis dėlto pirma sužinau, ar dėstytojas rašo gerus pažymius, o ne pagal jo dėstymo kokybę.

Eglė, SMF II k.: Manau, kad mūsų universiteto dėstytojai mielai išklauso ir padeda. Žinau tai iš asmeninės patirties, nes viena dėstytoja man labai nuoširdžiai padėjo. Yra dėstytojų, kurie su studentais elgiasi kaip su sau lygiais, bet, manau, kad vis dėlto atstumas bendraujant turėtų išlikti, neužmirštant savo padėties. Nesusipratimai kyla galbūt todėl, kad mūsų studentai yra laisvo mąstymo, nesureikšmina kai kurių dėstytojams svarbių dalykų.

Nors VDU vidiniam gyvenimui ir įvaizdžiui buvo skiriama nemažai dėmesio, susirūpinimas globaliomis problemomis nebuvo dingęs.

Tame pačiame numeryje Eimantas Pūras žadino studentiją įspėdamas, jog „platieji interneto nasrai visada pasiruošę jus praryti“. Visų pirma autorius pažymėjo, jog „tipišku priklausomu internautu laikomas techninį išsilavinimą turintis žmogus, tačiau, be jokios abejonės, juo gali tapti ir studentas.“ Autoriaus teigimu, tūlas pirmakursis atvykęs į universitetą pirmą kartą pamato kompiuterį ir beveik iš karto yra apakinamas „stebuk-

„Internetas“. Autorius Slawek Gruca, www.slawekgruca.com

ladario interneto galimybių“. O pamėgę internetą jie vis rečiau susitinka su draugais, tampa nešnekūs ir naktis leidžia mėgaudamiesi virtualiomis draugystėmis. 2001-aisiais metais situacija pamažu darėsi vis rimtesnės ir buvo „galima pamatyti studentų, kurie net ir savaitgaliais „budi“ prie skaityklos durų, laukdami, kol šios pagaliau atsivers ir jie vėl galės pribėgti prie savo „geriausio draugo“ kompiuterio, paspausti mygtuką „Power“ ir pasinerti į virtualųjį pasaulį. Dar daugiau tokių, kurie namuose išvis labai

{

retai išjungia kompiuterius.“ Jeigu jūs nerimaujate, kad šiandien galite tapti priklausomi nuo šio sukto ir paslaptingo padaro – interneto, aš jums rekomenduoju atlikti dar 2001-aisiais metais taikytą testą ir pripažinti savo priklausomybę, nes tai pirmas žingsnis pasveikimo link:

Tūlas pirmakursis atvykęs į universitetą pirmą kartą pamato kompiuterį ir beveik iš karto yra apakinamas „stebukladario interneto galimybių“. O pamėgę internetą jie vis rečiau susitinka su draugais, tampa nešnekūs ir naktis leidžia mėgaudamiesi virtualiomis draugystėmis.

1. Ar jautiesi įtrauktas interneto: nuolat apie tai galvoji, lauki naujo seanso?

2. Ar jauti poreikį siekdamas malonumo internete lindėti vis ilgiau?

3. Ar jau keletą kartų bandei kontroliuoti, mažinti arba mesti naudojimąsi internetu?

4. Ar susierzini, jautiesi pavargęs, bandydamas nutraukti arba iš viso mesti lindėjimą internete?

5. Ar užsibūni internete ilgiau nei planavai prisijungdamas?

6. Ar rizikuoji netekti svarbaus ryšio, darbo, išsilavinimo arba karjeros galimybių dėl pripratimo prie interneto?

7. Ar melavai šeimos nariams, psichoterapeutui, darbdaviui, stengdamasis paslėpti potraukį internetui?

8. Ar naudoji internetą kaip būdą pabėgti nuo problemų arba nemalonių jausmų – bejėgiškumo, nerimo, kaltės?

Atsakiusieji „taip” į penkis ir daugiau klausimų turėtų susirūpinti: jiems gresia pripratimas prie interneto.

SESIJA| 55

AULA

...gyvuojantis mūsų universitetas anaiptol ne seniausias Europoje. Net ir tuos 90 metų, kuriuos jis egzistavo ir kurių sukaktį šiemet minime, jis išgyveno ne visus, nes kelis sovietų okupacijos dešimtmečius buvo visai uždarytas. Tačiau retas pasaulio universitetas turėjo tokią spalvingą, permainingą istoriją kaip mūsiškis.

Mykolas Drunga Žurnalistas, žurnalo „Sesijos“ vyriausiasis redaktorius

VDU, nors gerokai jaunesnis už Vilniaus universitetą, pirmosios Lietuvos Respublikos laikais (1918–40) savo darbą pradėjo Lietuvos universiteto vardu 1922 m. Tada iš tiesų jis buvo vienintelis šalies universitetas, nes Lietuva tik ką buvo išsilaisvinusi iš Vilniaus universitetą uždariusios carinės Rusijos vergijos, o patį Vilnių pasiskubino užimti nacionalistinė Lenkija, nesupratusi anksčiau su ja broliškus santykius palaikiusių lietuvių tautinių aspiracijų, jų noro turėti savą valstybę, atskirą nuo Lenkijos, Rusijos ir visų kitų kaimynų.

Tad lietuviams intelektualams neliko nieko kito, kaip tik steigti universitetą Kaune, didžiausiame Lietuvos mieste po Vilniaus.

Kūrėjai Bet tie pirmieji jo profesoriai visi buvo išėję mokslus svetur, baigę universitetus už Lietuvos ribų. Tad pirmieji grynai Lietuvos universiteto, 1930 m. gavusio Vytauto Didžiojo universiteto vardą, išauklėti ir subrandinti šviesuoliai

56 |SESIJA

buvo ne jo profesoriai, bet jo studentai ir absolventai. Iš jų, žinoma, ketvirtąjį ir vėlesniais dešimtmečiais ir išaugo docentai bei profesoriai, kurie kartu su savo studentais įrodė bei įtvirtino šio Lietuvos universiteto akademinį integralumą.

Tai žmonės, kuriais išsiskleidė visas vėlesniųjų pirmosios Respublikos nepriklausomybės metų kūrybinis brandumas. Ir ne tik nepriklausomybės, bet ir ankstyvosios pokario išeivijos laikų, nes pirmoji Lietuvos Respublika (1918–40) gyvavo trumpai, ir vėl užėjus rusų (1940–41, 1944–90) bei vokiečių (1941–44) okupacijoms ji buvo priversta dalį savo piliečių atiduoti emigracijai. O kadangi jau pirmoji rusų okupacija pasireiškė itin žiauriu stalinistiniu bukumu, nutaikytu prieš išsilavinusius žmones, daugelis šviesuolių nuo teroro bėgo į Vakarus. Tarp jų buvo daugybė VDU dėstytojų, studentų, absolventų.

Tradicijos tęsėjai Iš žymesniųjų, pasižymėjusių Lietuvoje dar prieš karą, per jį ar po jo arba išeivijoje pirmaisiais pokario dešimtmečiais, čia suminėsime vos keletą. Tai rašytojai: Jonas Aistis, Kazys Boruta, Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Juozas Grušas, Vytautas Mačernis, Antanas Miškinis, Henrikas Nagys, Salomėja Neris, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis; istorikai: Zenonas Ivinskis, Juozas Jakštas, Simas Sužiedėlis, Adolfas Šapoka, Vincas Trumpa, archeologas Jonas Puzinas; filosofai: Antanas Maceina bei Juozas Girnius, ekonomistas Domas Cesevičius ir daugelis kitų.

Kai kurie iš jų VDU baigę studijas pasiliko jame dėstyti.

Taigi, jei mūsų universitetą 1922 m. sukūrė profesoriai, baigę mokslus užsienyje, ypač Vakaruose, tai po 1940 m. VDU tradicijas į Vakarus išnešė ir jo, jau uždaryto, vardą ten paskleidė buvę dėstytojai, studentai ir absolventai. Jų dėka Lietuvos universiteto idėja nemirė išeivijoje.

buvo įgijusi Vakarų Europos ar Rusijos universitetuose ir tada dėstė VDU, ir jaunesnioji, kuri tą išsilavinimą įgijo būtent VDU ir paskui tą mokslo šviesą išsaugojo okupuotoje Lietuvoje ar išnešė į laisvus Vakarus, – tuomet su VDU susijusią mokslo veiklą galime laikyti užsimezgusia jau ano šimtmečio pradžioje ir nenutrūkstamai besitęsiančia ligi šiol, ne tik atkurtajame VDU, bet ir kituose Atkūrėjai Kauno ir visos Lietuvos universitetuose bei ypač pokario išeivijoje, kur beveik visi 1922 m. įsteigtas, Antrojo pasaulinio karo negandas, žudymus, trėmimus stambaus kalibro lietuvių intelektualai buvo išauklėti prieškarinio VDU dėstytojų iškentęs ir (dėl savo dėstytojų ir studentų paramos antitotalitariniam ar studentų. pasipriešinimui) sovietų 1950 m. galutinai uždarytas Vytauto Didžiojo univerŠiandien ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų pasaulyje daugiau ar mažiau žinomi sitetas po beveik keturių dešimtmečių, per trejus lemtingus 1988, 1989 ir 1990 šie mokslininkai humanitarai (tai tik dalinis sąrašas): lingvistai: Alfredas Sennas, metus, tautiškai sąmoningų ir sovietinės propagandos nesuklaidintų Lietuvos Algirdas Julius Greimas, Antanas Salys; istorikai: Alfredas Erichas Sennas, Zenonas bei išeivijos šviesuolių didžiausiomis pastangomis buvo atkurtas ir atstatytas Ivinskis, Egidijus Aleksandravičius; archeologai: Jonas Puzinas, Marija Gimbutienė; beveik iš nieko. Bent jau materialine prasme: juk universitetas neatgavo nė vieno filosofai: Vosylius Sezemanas (Vasily Sesemann), Levas Karsavinas, Leonidas Donskis, pastato ir nė vienos knygos, turėtos prieš uždarymą – pradžioje paskaitos vykKęstutis Ignas Skrupskelis; sociologas, kultūrologas Vytautas Kavolis. Jie visi susiję su davo trijuose išnuomotuose pastatuose.

VDU kaip dėstytojai ar kaip studentai.

O ir biblioteką, tą kiekvieno rimto universiteto pasididžiavimą, reikėjo atkurti iš Vienas jų, Vytautas Kavolis, 1985 m. kalbino kitą, Algirdą Julių Greimą, kuris naujo. Senojo, prieškarinio Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka iš tiesų buvo karo metais pasitraukęs iš Lietuvos į prancūziškai kalbantį pasaulį pasireiškė kaip turtinga. 1950 m. universitetą uždarant ji turėjo daugiau nei 400,000 leidinių ir lavienas iš pagrindinių Paryžiaus semiotinės mokyklos kūrėjų. Apie savo brendimą bai didelį rankraštyną. Atkurto VDU bibliotekos plėtojimo darbą lėšomis parėmė Lietuvoje, o ypač VDU, kur studijavo teisę, A. J. Greimas kalbėjo štai kaip: Atviros Lietuvos fondas, Amerikoje įsteigtas Lietuvių fondas, mecenatai iš JAV „Iš Lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo – Julija ir Emilis Sinkiai. Didžioji fondo dalis sukaupta padedant išeivijai, knygas kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros – filosofijoje, istoridovanojo užsienio universitetai ir ambasados, daugybė privačių asmenų. joje – elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis buvusios Romos Jei medžiagine prasme universitetas iš pat pradžių buvo skurdus ir tą imperijos tautoms nesuprantami dalykai. O tokie kultūriniai dvilypumai kartais nepriteklių dabar, remiamas valstybės, įveikia tik priešokiais ir po truputį, bet duoda tai reliatyvumo, tai viršiškumo išjautimus. nuolatos, tai dvasine prasme jis iš karto buvo stiprus. Jis sėmėsi ir tebesisemia Konkrečiai imant mūsų universitetas nebuvo jau toks prastas. Teisių fakultete didelės stiprybės ne tik iš emigracijoje išlaikytų, puoselėtų ir pratęstų senojo VDU buvo gvildenamos tokios problemos kaip Kelseno teisės filosofija, Maxo Webetradicijų, bet ir iš Lietuvoje, tame pačiame Kaune, likusio nepažeisto intelektualinio rio socioekonominės teorijos. Žinoma, visa galva pralenkdamas, Teisių fakultete potencialo. Juk bolševikams uždarius dominavo – savo kultūra, retorika ir VDU, kai kurie jo fakultetai davė pradžią gesto elegancija – universiteto rektorius VDU jau pirmosios nepriklausomybės būtent kitoms dabartinėms aukštosioms Mykolas Riomeris, Paryžiaus politinių laikais Lietuvoje buvo europietiškos mokslo mokykloms: Kauno technologijos mokslų mokyklos auklėtinis. kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Šiandien universitetui, Lietuvos sveikatos mokslų Kita svarbi figūra, kurią išsivežiau iš jis ryžtasi tęsti ir plėsti savo misiją būti universitetui (jungiančiam buvusius Kauno, tai profesorius Levas KarsaviKauno medicinos universitetą ir Lietunas, kurio paskaitų apie Viduramžių vienu iš Europos šviesuomenės centrų. vos veterinarijos akademiją) ir Lietuvos krikščioniškąją filosofiją dažnai klausyžemės ūkio universitetui (nuo 2011 davome tiktai mudu du teisininkai – m. Aleksandro Stulginskio universitetui). Jų visų, taip pat ir daugelio Vilniaus Juozas Juodišius ir aš. „Tai nesvarbu“, – sakydavo Karsavinas, – „pagal Viduramžių intelektualų, bendradarbiavimas atkuriant VDU negali būti užmirštas. tradiciją „tres faciunt collegium“. Jo lietuvių kalba buvo puiki: jį klausydamas supratau, kad lietuvių kalba gali būti drauge aiški ir rafinuota, „kultūringa“. [...] Tai Du VDU pirmavimo dešimtmečiai pats nuoširdžiausias ir elegantiškiausias mokslininkas, kurį kada esu sutikęs: tokiu Nenuostabu, kad XX-ojo amžiaus Lietuvos mokslo istorijoje VDU užima būdu turbūt susidaro idealios figūros, kurios vėliau padeda pasirinkti gyvenimo išskirtinę vietą jau vien dėl to, jog, kaip minėta, per beveik visą pirmąjį kelius. Šalia Karsavino, tik vieną žmogų teko dar sutikti taip gražiai ir kultūringai nepriklausomybės laikotarpį (1918–40) tai buvo vienintelis Lietuvos univerkalbantį, bet tai jau kitos imperijos augintinis – T. W. Adorno.“ sitetas. Kitaip nei ankstesnės carinės, ir ypač vėlesnės sovietinės, okupacijos VDU jau pirmosios nepriklausomybės laikais Lietuvoje buvo europietiškos dešimtmečiais, kada laisva lietuvių mokslinė veikla humanitarinėje srityje dėl mokslo kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Šiandien, tokių mokslininkų kaip Greitautinių ir politinių priežasčių buvo varžoma ar visai neįmanoma, pirmosios mas, Karsavinas, Kavolis ir daugelio kitų inspiruojamas, jis ryžtasi tęsti ir plėsti savo nepriklausomybės laikais (kaip dabar ir antrosios) pagrindinę kliūtį laisvai mokslinei misiją būti vienu iš Europos šviesuomenės centrų. kūrybai ir mokslo tyrimams lietuvybės dvasia sudarė materialiniai trūkumai.

Būtų, žinoma, klaida manyti, kad su VDU asocijuojasi tik humanitarai. Mūsų Antra vertus, pats nepriklausomos valstybės sukūrimo (1918 m.) ir jos universitetas neįsivaizduojamas be Harvardo modelį į Kauną atvežusio Kaliforniatgavimo (1990 m.) faktas buvo toks stimuliuojantis, sutelkiantis ir motyjos universiteto profesoriaus, pasaulinės reikšmės informatikos mokslininko, vievuojantis, kad kurį laiką jis nustelbė visus realius trūkumus. Ypač per pirmąjį no ryškiausių VDU atkūrėjo ir pirmojo atkurto VDU rektoriaus Algirdo Avižienio. nepriklausomybės periodą lietuvių tauta tiesiog susikūrė, ji atrado save iš O kur dar kiti VDU Atkuriamojo senato nariai, tarp jų, minint vos kelis kitus garnaujo visu humanitariniu savęs pažinimo pločiu. Tokiose disciplinose, kaip sius išeivius, fizikas Kazys Almenas, medikas Edvardas Kaminskas, okeanologas Lietuvos ar/ir lietuvių archeologija, etnologija, filosofija, istoriografija, kalbotyra, Vytautas Klemas, radiotechnikos inžinierius Arvydas Kliorė, ekologas ir evoliucinis literatūrologija, pažengta drąsiau ir toliau į priekį negu turbūt per bet kokį kitą biologas Juozas Rimas Vaišnys. Dauguma jų išvardyti prieš kelerius metus išleistose Lietuvos istorijos dvidešimtmetį. mūsų universiteto knygose „Vytauto Didžiojo universitetas: atmintis, žmonės ir O šie mokslai (su Lietuva susijusiu jų aspektu) suklestėjo ypač VDU dėstytojų idėjos“ bei „Vytautas Magnus University: Memory, People and Ideas“. ir studentų dėka. Jeigu prisiminsime jau taip pat anksčiau minėtą aplinkybę, jog Jų visų pavyzdys mus, kauniečius, ir visus mūsų miesto vertę pripažįstančius tarpukario VDU šviesuolių buvo dvi kartos – vyresnioji, kuri aukštąjį išsilavinimą lietuvius įpareigoja ne pūstis, o plušti tėvynės ir žmonijos labui.

{

SESIJA| 57

ARTES Daugeliui universiteto bendruomenės narių vasaris yra trumpiausiasis metų mėnuo, reiškiantis pavasario semestro pradžią, Valentino bei Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Šiais metais jis ypatingas – švenčiame Lietuvos universiteto 90-metį, tačiau lietuviško roko gerbėjai suskubs priminti ir kitą jubiliejų.

1987 m. vasario 16 d. susibūrusi „Šiaurės kryptis“ sužibo alternatyvios muzikos padangėje ir po penkerių metų užgeso, nors ryškiai šviesti galėjo dar ilgai.

į širdį

58 |SESIJA

Mindaugas Jančis VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir teorinės katedros absolventas

Apie nepelnytai pamirštą grupę Lietuvos jaunesnės kartos melomanams primindavo tik kitų grupių atliekami „koveriai“ ar negausūs straipsniai žiniasklaidoje, kol 2011 m. pasirodė CD formatu perleistas ir pora dainų iš kitų įrašų papildytas vienintelis, 1992 m. kasetės pavidalu išleistas, grupės albumas „Netiekto“. Pernai balandį Vilniaus „Lofte“ surengtas koncertas „Šiaurės Kryptis / Duoklė / Gyvai“ Alinos Orlovos,„Golden Parazyth“, „Freaks on Floor“ ir kitų žinomų

atlikėjų lūposna beigi instrumentuosna sudėjo poetiškai gilius grupės lyderio Kristijono Vildžiūno tekstus (dabar sėkmingai kuriančio kino filmus) ir savaip skaitė gitaristo Zigmo Butaučio (dizainerio bei dailininko, apipavidalinusio ir grupės CD viršelį) sudėliotas natas. Be šio dinamiško dueto grupės išskirtinį skambesį kūrė ir „Foje“ siautę akordeonistas-klavišininkas Arnoldas Lukošius bei storastygės tampytojas Darius Burokas, perkusiją mušęs „The Road Band“ siela Aleksandr Belkin, televizijos ir teatro režisierius Linas Ryškus, pūtęs saksofoną, ir Jorius Tarabilda, nepaleidęs iš rankų fleitos. Paskutinių dviejų dainų boso partijas įrašė latvių kilmės muzikantas Dzintars Skudra, vėliau grojęs „Blyškiuose veiduose“, taip pat filmavęsis K. Vildžiūno trumpametražėje juostoje „Biblioteka“ (1997).

Albumas klausytoją pasitinka S. Eidrigevičiaus braižą ir nuotaiką primenančiu tapybos darbu, 1992 m. neišsitekusiu ankštame MC formate, įrėmintu dailiame „Super Jewel Box“ dėkle. Sodriai purvinas koloritas ir tamsiuose žalios, mėlynos ir raudonos spalvos potėpiuose skęstančios šiltos jo atmainos, tuščiu (tiesiogine to žodžio prasme) žvilgsniu tarsi pro petį tau spoksantis deformuotas humanoido veidas dar neįdėjus paties kompakto kuria kolektyvo vardą (beje, užrašytą iš siurrealybės grąžinančiu mums įprastu „Times New Roman“ ar jam artimu šriftu) pateisinančią atmosferą. Atvertus bukletą ji niekur nedingsta – juodai baltos archyvinės nuotraukos ir dainų tekstų, tinkančių spausdinti kaip poeziją, lyrinio subjekto išsakomos nevilties,

tuštumos, skausmo, vienatvės jausenos nardina gilyn, o iš kolonėlių pasklidę garsai galutinai užburia. Ilgam.

Pirmosios dainos pasitinka įprastesniu gitaros-boso-būgnų-vokalo deriniu su subtiliais kitų instrumentų įsiterpimais ir tik antroje albumo pusėje pastarieji ima reikštis pirmame plane, plėtodami pagrindinę kūrinio temą.

Dėl šios priežasties gali atrodyti, kad muzikoje trūksta solo partijų ar antros gitaros, tačiau čia svarbiausia yra žodžiai, skambantys įtaigiai ir nesumeluotai.

K. Vildžiūnas kiekvienoje dainoje sugeba pademonstruoti kažką netradicinio ir naujo tai staigiai sušukdamas, tai nuo sau įprasto registro pereidamas prie netikėtų cyptelėjimų, dudenimų, užriaumojimų, intencionalių nesusirimavimų ir panašių„vokalinių ištiktukų“, išdėliotų it maži siurprizai kiekvienos dainos takelio atkarpose, už kurių ausis negali neužkliūti. Albumo pabaigoje ima ryškėti ir oktava žemesnis pritariantis vokalas, suteikiantis gilumo ir „gotiško“ skambesio nuotaiką. Akimirkomis, klausant antrosios albumo dalies kompozicijų, galima pagalvoti, kad greta K. Vildžiūno mikrofono atsistojo Laurynas „Bėska“ Arminas iš Kauno tamsiojo metalo (angl. dark metal) atstovų „XESS“.

Tuo tarpu kiek konservatyvesni, tačiau neabejotinai profesionaliai K. Vildžiūno balso stygų virpesius sekantys ir galiausiai su vokalu susiliejantys instrumentiniai skambėjimai sukuria tai, ką M. Peleckis pavadino „poetišku gitariniu roku“. Nors žodį „gitarinis“ dėl klavišinių ir pučiamųjų vaidmens būtų galima daug nedvejojant mesti lauk. Poroje dainų labai išraiškingai pasirodo keturstygės viražai, kitoje – reggae ritminė gitara, dar kitoje – paprastas, bet užburiantis smuiko čirpenimas, graudinantis bene taip pat, kaip J. Last vienišojo piemenėlio fleitos rypavimai.

Visos 14 dainų parašytos per netrumpą 1988–1992 m. laikotarpį ir išdėstytos albume ne chronologiškai, o pagal nuotaiką, kurios kreivė, prasidėjusi aukštai, leidžiasi į melancholiškesnį etapą, tuomet vėlei ties 9 kompozicija kyla aukštyn ir pamažu slopsta iki disko kūrinių pabaigos. Tačiau iš visų dainų galima išskirti „ankstyvąsias“ – „Meilė ir aviacija“ ir „Amžinas ruduo“ – bene tiesiausiai, bet ne banaliai atskleidžiančias, kaip gimė ši kūryba. Kandžiai (auto)ironiškuose, kartais pilkai šaltuose, o kartais veriančiai gailiuose dainų tekstuose nuolat pasikartojantys „šalčio“, „skrydžio/kritimo“, „(sušalusio) paukščio“, „vėjo“ sinonimai kuria konceptualaus darbo vaizdą ir dar kartą parodo, kiek daug savęs paliko grupės lyderis, kurio vidinės būsenos, galimai besitęsusios visą kolektyvo gyvavimo laiką, nebūtų išėję sutalpinti į vieną ar kelias kompozicijas.

Grupė, dariusi įtaką ne vienai dabartinės lietuviškos scenos atstovei, kaip vienus iš savo įkvėpėjų pristato „Depeche Mode“, „U2“ ir „Talking Heads“. Būtent pastarųjų dainos „Psycho Killer“ vokalo tembras vos akimirksniui skambteli „Meilės ir aviacijos“ pradžioje. Taip pat juntama ir rusiško roko klasikos („Аукцыон“, „Агата Кристи“, „Кино“) įtaka. O kiek dabartinės lietuviškos scenos atstovų kūryboje išgirstame „Šiaurės Kryptimi“ nuaidinčius akordus? Skaičiuoti beprasmiška, užteks pasakyti, kad dar yra žmonių, kuriems „netiekto“.

Jei manote esąs vienas iš jų, užeikite į grupės „Facebook“ ir „MySpace“ profilius: išgirsti ir pamatyti, prisiminti arba atrasti.

Nekantriesiems ir išmaniesiems – kiek kitaip nei albume skambantis „Amžinas ruduo“, prie kurio Drinkify.org rekomenduoja kambario temperatūros „Black Tower“. Mėgaukitės, nesvarbu, ką dabar jaustumėt. Nes, kaip sakė M. Peleckio interviu su K. Vildžiūnu cituojamas Khalilis Gibranas, „džiaugsmas ir liūdesys teka iš vieno šaltinio“.

SESIJA| 59

ARTES

„Tamsos miestas“.

Meilės laiškas kino praeičiai Kino istorija negailestinga filmams, atsidūrusiems laikmetį apibrėžusių darbų šešėlyje. Jų vieton mūsų atmintyje stoja amžiams tarp „didžiųjų“ įsirašę to ar ano laikotarpio garsiausi kūriniai. Antai 1999-uosius daugelis sieja su brolių Wachovskių bandymu kino projektoriuje „simuliuoti“ J. Baudrillardo idėjas, kurios pasibaigė naujo popkultūros fenomeno gimimu, atgaivinusiu visą mokslinės fantastikos žanrą. Tačiau mažai kas dabar pamena trilerį, kuris dar 1998-aisiais žaidė „Matricos“ tik vėliau išpopuliarintoje tikrovės manipuliacijų smėlio dėžėje – tai buvo kuklesnio biudžeto, tačiau ne ką mažiau vaizduotę audrinantis „Tamsos miestas“.

Martynas Gedvila VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

Australų režisierius Alexas Proyas, kinomanams pažįstamas iš kultinės komikso „Varnas“ ekranizacijos, nukelia į „Tamsos miestą“, kurio vizualinis pateikimas nuo pat pradžių džiugina nepaprastu stilingumu ir šaltai patrauklia, gotiką bei „film noir“ detektyvus menančia estetika. Pastarasis kino žanras, gyvavęs XX a. viduryje, čia yra persisunkęs kone kiekviename kadre – tai pastebima pagrįstai anachronistiškoje, tačiau būtent iš šio laikotarpio daugiausia pasiskolintoje aplinkoje, šešėlių žaisme, jau nekalbant apie lietpalčius ir skrybėliuotus detektyvus. „Noir“ kanonus atitinka ir siužeto užuomazga: mįslingasis filmo herojus Johnas Mur-

60 |SESIJA

dochas (akt. Rufusas Sewellas) atsipeikėja nieko neprisimindamas apie savo praeitį, kurioje šmėžuoja žmogžudystės ir jis pats kaip pagrindinis įtariamasis.

Kadangi tamsoje skendi ne tik miestas, bet ir Johno atmintis, žiūrovams taip pat gan ilgai pateikiamos tik užuominos apie tai, kas iš tiesų vyksta. Pirmosiose scenose Johno žmona Emma (akt. Jenniferė Connelly) dainuoja džiazo bare, o ekscentriškasis daktaras Schreberis (akt.

Kieferis Sutherlandas) šlubčiodamas žvalgosi po nakties dangų, kuriame skraido tiesiai iš „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pasiskolintos ateities mašinos. Žmogžudystes tirti imasi santūrus detektyvas (akt. Williamas Hurtas) ir, regis, netrukus šiame kriminaliniame labirinte galėsime pradėti ieškoti atsakymų.

Tačiau viskas nėra taip paprasta – akinančiai stilingi fantastiniai

elementai filme atveria kelią gilesnėms, gluminančioms idėjoms. Johną persekioja paslaptingos būtybės, vadinamos Nepažįstamaisiais (angl. the Strangers): jie pliki, dėvi lietpalčius ir turi nežemiškų galių, kurių išraiška primena „Pradžios“ („Inception“) sapnų pasaulių konstravimą. Verta pabrėžti, kad ne vienas kritikas čia įžvelgė XX a. trečiojo dešimtmečio vokiečių ekspresionistų kino elementus: paprastą, eilinį žmogų užpuola siaubingos, galingos būtybės, o aplinka yra jo emocijų reprezentacija.

Tiesa, šiuo atveju Johnas, kaip ir „Matricos“ Neo, turi neeilinių galių, kuriomis jis laužo įprastas „Tamsos miesto“ taisykles.

Nesinori atskleisti visų kortų nemačiusiems filmo, tačiau negalima nepaminėti idėjų, kurios slypi už Nepažįstamųjų veiksmų. Jie eksperimentuoja su atmintimi ir kuria savą pasaulį – kasnakt kaitalioja nieko neįtariančių žmonių tapatybes, trokšdami suprasti, kur slypi žmogiškumas. Manipuliuojama ne tik miestelėnų sąmone, prisiminimais, bet ir apčiuopiama juos supančia aplinka. Pavyzdžiui, vienoje scenoje matome kaip kuklus butas paverčiamas į rūmus, o jų gyventojai, prabudę prie gerokai pailgėjusio karališko pietų stalo, prisiima naujuosius turtuolių vaidmenis. Kitaip tariant, galbūt ironiška, tačiau filme galima pasitikėti tik Nepažįstamųjų tapatybės tikrumu.

Toks neįprastas sociologinis eksperimentas, žmogaus sielos ieškojimai ir tikrovės kaita yra masinančios, gausybę teorijų įkvepiančios temos.

Johno atradimai, nueitas kelias iki suvokimo, kad šis pasaulis dirbtinai sukonstruotas, atspindi Platono olos alegoriją, primena prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo veikalą „Simuliakrai ir simuliacijos“, visai kaip daugybė prieš ir po „Tamsos miesto“ pasirodžiusių panašios tematikos filmų. Kritikai pripažįsta, kad A. Proyas savo scenarijuje kelia teisingus klausimus.

Ar mus apibrėžia atmintis? Kur slypi mūsų prigimtis? Kas nutiktų, jei netektume savo prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą – ar būtume linkę jį kurti iš naujo?

Deja, kalbant apie kulminaciją, „Tamsos miestas“ akivaizdžiai nusileidžia „Matricai“. Skubota konfrontacija australų filmo pabaigoje apakina spe-

{

Afiša ir kadrai iš filmo „Tamsos miestas”

Kritikai pripažįsta, kad A. Proyas savo scenarijuje kelia teisingus klausimus. Ar mus apibrėžia atmintis? Kur slypi mūsų prigimtis?

Kas nutiktų, jei netektume savo prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą – ar būtume linkę jį kurti iš naujo?

cialiaisiais efektais, kurie neužglaisto scenarijaus skylių ir bendro įspūdžio, kad žiūrovams papasakota istorija nėra išbaigta, deramai neišsprendžia pristatytų temų. Veikėjų vidinės motyvacijos ir dilemos apskritai čia nagrinėjamos gana paviršutiniškai, charakteriai dažnai stereotipiški arba skurdūs: Williamo Hurto įkūnytą žemišką detektyvą pastebimai glumina siužeto keistenybės, tačiau jis lieka kažkur paraštėse, neišnaudotas kaip ryškesnis filmo moralinis centras, o žodžius, kuriuos taria neva kažką daugiau žinantis išprotėjęs policininkas ir Johno aplankyta prostitutė, pernelyg lengva nuspėti. Panašiai neišvystyta ir meilės istorija, kurios negelbsti menkos kibirkštys tarp porą suvaidinusių R. Sewello ir J. Connelly.

Galbūt tai kaina, kurią tenka sumokėti už akivaizdų troškimą parašyti meilės laišką kino praeičiai: „film noir“, vokiečių ekspresionistams („Metropolis“), distopiniam žanrui („Brazilija“). Norėdamas įtraukti gausybę aliuzijų, skolindamasis ne tik iš kino, bet ir literatūros didžiūnų, ypač iš fantasto Philipo K. Dicko ir kietojo detektyvo (angl. hard boiled detective) meistro Raymondo Chandlerio, A. Proyas scenarijų paliko antrame plane ir susitelkė ties savo talentais kaip vizualaus meno kūrėjas.

Išties, nepaisant pasakojimo trūkumų, „Tamsos miestu“ galima gėrėtis kaip nepaprasta puota akims.

SESIJA| 61

ARTES

Žmonių Dirgintojas

Pašnekesys su vienu originaliausių ir įdomiausių šalies menininku – Nacionalinės premijos laureatu, skulptoriumi Robertu Antiniu – vyko istorinio Kauno „Romuvos“ kino teatro gynimo kontekste. Tuo metu mieste siautė „Žmonės Kavingais Veidais“, o žinomų šalies menininkų performansai „Romuvos“ prieigose buvo skirti ne tik prasmingam laisvalaikiui, bet ir atkreipti dėmesį į svarbių kultūros objektų problemas.

Pasvarstymai apie meno, pilietiškumo ir socialinių problemų santykį.

Nuotraukos iš dvyliktosios „kavos už „Romuvą“ 2010 06 11.

Performansą atliko: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Raimondas Eimontas ir studentų grupė. Performansą prodiusavo Audrys Karalius.

Nuotraukos iš Žmonių Kavingais Veidais archyvo.

Dainius Genys Sociologas, VDU Sociologijos katedros absolventas

Kaip vertinate menininkų dalyvavimą kovose dėl visuomeninio intereso?

Kiekvienas menas – tai išsikovojimas, tai daigas, tai posūkis. Net ir klaidingas jis yra išsivadavimas iš rutinos. Visuomet yra dvigubi dalykai, negali būti viengubų. Taip ir čia: vienas, antras žmogus turi idėją, eina ir žiūri kur, kas ir kaip leidžia ją realizuoti, kur galima patekti ir ką galima duoti.

Ir, jeigu susilieja dvi panašios situacijos, kuriose abi pusės mato prasmę, mezgasi bendradarbiavimas.

62 |SESIJA

Kaip jums atrodo, gal pilietinės iniciatyvos – dar viena menininko pareiga?

Kas jus patį asmeniškai paskatino dalyvauti viešoje protesto akcijoje?

Menininkas turi būti šiek tiek egoistas. Jis turi prisitaikyti, tačiau negali pataikauti. Jeigu jis visiškas pataikūnas, tai nelieka menininko. Kiekvienas menininkas nori pasireikšti ir svarbu, kad jis į tą kovą įsiterptų tinkamai, kad taptų dalyviu.

Tačiau tas dalyvavimas nebūtinai turi vykti sklandžiai, pataikūniškai.

Mano, kaip menininko, misija susijusi su tuo, kaip aš galiu prisidėti prie to vyksmo. Niekada neinu su kardais ar šautuvais. Naudojuosi tik menininko

įrankiais. Stengiuosi suprasti, kaip galiu paveikti šį vyksmą, kad su savo kūriniu galėčiau prisiliesti prie jo tėkmės.

Menininko uždavinys – per kūrybą išskleisti tam tikras idėjas, kurios visuomenėje yra priimamos arba ne. Žinoma, ne visada jos priimamos vienodai. Ir gerai, kad ne vienodai, gerai, kad kažkas joms nepritaria, kyla diskusija, atsiranda prieštaravimai. Gyvenime nėra absoliučiai prigludusių dalykų, todėl prieštaravimai nėra blogai. Priešingai, jie padeda iššaukti tam tikras idėjas.

Tas idėjas pakelti į tam tikrą meninį lygį, aš manau, yra labai svarbu. Prisitaikymas išlaikant dygliukus yra labai gražus ir prasmingas, o brutali jėga – su ja ne visada gali kažką pasiekti. Su menu daug įdomiau. Meninis priėjimas su dygliukais ir jų iššaukiančia diskusija gali duoti daug didesnį rezultatą nei tiesmukas veiksmas, kažkokia brutali jėga it savotiškas komunistinis buldozeris, traiškantis viską pakelyje.

Kalbate apie pilietiškumą mene?

Mene pilietiškumas yra kiek kitoniškas. Jis išreiškiamas labiau per savo mąstymą, per kūrybą, per tam tikrus ieškojimus. Man, pavyzdžiui, tiesmukai dalyvauti socialinėse akcijose, tiesiogiai prie jų prisiliesti neatrodo žavu.

Asmeniškai aš tą darau kitokiomis formomis, kurios gali būti filosofiškos, įsileidžiančios, polemizuojančios ir netgi tylinčios.

Visuomenėje egzistuoja tam tikra tvarka ir kiekvienas žmogus pereina jos legitimacijos ritualą, o menininkas stengiasi šią legitimaciją kryptingai peržengti. Menininkas yra svarus peržengdamas legitimacines normas. Šiandien, demokratinėmis sąlygomis, labai sunku suprasti, kur yra ta legitimacijos riba, todėl jos net specialiai ieškoma. Siekiant sukurti kažkokį naujadarą ji netgi perlenkiama. Menininkui, net ir būnant tam tikru moraliniu vedliu, svarbu tą ribą peržengti, atverti duris progresui. Šiandien ši laisvių problema gal jau nebėra tokia aktuali, kokia buvo anksčiau. Aš prisimenu senesnius laikus, prieš gerą dvidešimtį metų, kai laisvės buvo daug labiau apibrėžtos, rengėme tokią parodą, o apie šimtas žmonių surinko parašus ir rėkė: „Lauk, šarlatanai, iš mūsų šventų paveikslų galerijų!“ Tuomet tai buvo kova. Ir kai mes nuvažiavom į Prancūziją, kolegos sakė: „Kokie jūs laimingi, jūs dar turit prieš ką kovot“. Tada man tai neatrodė taip žavu, bet laikui bėgant šią patirtį pradėjau vertinti kiek kitaip.

Tuomet svarbi buvo net kiekviena medžiaga, išraiškos priemonė ir pan. Mūsų parodoje jie įtarinėjo krikščionybės motyvus: ar tai prieštarauja ideologijai, ar ne, ar galima taip elgtis, ar ne ir t. t. Vakariečiai mums labai pavydėjo, kad sukūrėm opoziciją, kuriai protestuoti susibūrė šimtas žmonių.

Svarbu perduoti socialinę žinutę?

Kiekvienas meno kūrinys turi šiek tiek padirginti žmogų. Ne tik menininkas, bet ir kiekvienas žmogus turi turėti tam tikrą sukrutėjimo laisvę ir tas sukrutėjimas turi įnešti indėlį. Kažkada dalyvavau tokioje akcijoje, kur reikėjo derinti žodį ir performansą. Tuomet labai bijojau išsišokti, bijojau tą veiksmą sutrukdyti.

Pasibaigus renginiui, klausiau pažįstamo kaip aš atrodžiau, kaip pasirodžiau, o jis sako: „Tu buvai niekas“. Aš tuomet bijojau išsišokti, sutrukdyti ir todėl neįnešiau savo indėlio. Taigi žmogus, kuris yra labai taktiškas, solidus, yra niekas. Žinoma, tai labai priklauso nuo asmeninių savybių, tačiau esmė paprasta – ar žmogus gali kažką pasakyti? Kartais tie pasakymai išsiveržia netaktiškai, netvarkingai, dar blogiau kai nutylima ir visai nieko nepasakoma.

Pasaulyje tai populiaru. Daugelis menininkų skiria savo darbus didžioms socialinėms problemoms: ŽIV, karui, badui, globaliniam atšilimui ir t. t., tačiau vyresnės kartos, mano kartos menininkams, ištrūkusiems iš sovietinės sistemos, socialinis realizmas kėlė šiurpą. Manau, jog daugelis menininkų natūraliai siekė elgtis priešingai, nutolti nuo to pseudosocialumo. Žvelgiant

{

Kiekvienas meno kūrinys turi šiek tiek padirginti žmogų. Ne tik menininkas, bet ir kiekvienas žmogus turi turėti tam tikrą sukrutėjimo laisvę ir tas sukrutėjimas turi įnešti indėlį.

plačiau, be abejo tai svarbu, netgi malonu tarnauti kažkokiam kilniam tikslui.

Kiekvienas džiaugiasi padaręs postūmį, o jei tai dar laimi, jis gali didžiuotis, prisidėjęs prie visuomenės turtingumo dvasine prasme. Tai neabejotinai teikia moralinį pasitenkinimą.

Dabartiniame mene labai svarbus kontekstualumas: tas pats daiktas, ta pati forma, atsidūrusi vienoje situacijoje, gali būti labai paveiki, o kitoje tas pats aktas gali nesulaukti jokios reakcijos. Aš, kaip menininkas, daugiausia apie tai ir galvoju: kaip tą kontekstualumą įveikti? Yra daug būdų, kaip tai daryti: galima kalbėti apie formą, kontekstualumą, susieti juos su kitom sąvokom, kaip antai, garsinėm, performanso, lingvistinėm galimybėm ir t. t. Erdvėje paveikesnis yra vienas variantas, o patalpoje – kitas. Menininkas turi stebėti tas paveikumo formas, galvoti, kaip jas panaudoti, kaip sudirginti žmogų.

Vienas paskutiniųjų jūsų performansų drauge su Č. Lukensu sukrėtė ne vieną jį stebėjusįjį: nutekamuosiuose Laisvės alėjos grioviuose juodai apsirengę gulintys žmonės – statulos, ir jūs, skambant saksofonui, kramsnojantis neseniai išleistos savo knygos puslapius. Kas lėmė šio teatro idėją?

Kontekstualumas. Laisvės alėja turi savo simboliką: jai būdingos nuotekų kanalizacijos grotelės, kurios turi savo reikšmę. Gyvo žmogaus ir įdubos, slypinčios po grotelėmis, santykis, o paskui žmogaus išėjimas iš tų grotelių, jo sąsaja su žodžiu, šalia esančiu abstrakčiu garsu, jų suėjimas iš pulsacijos į vienetą ar padrikumą, jų kontaktavimas ar interaktyvumas su tais pačiais dalyviais. Klausytojai taip pat tapo dalyviais: jie replikavo, kalbėjo, vienas kažką sakė teigiamai, kitas gal neigiamai. Aš pats tarytum buvau užsidaręs savyje, bet paskui žmonės atėjo ir sakė: „Tokios durnystės dar nemačiau“, kitas kaip tik sakė, kad „viršūnė“ ar kitas banalus žodis buvo. Garso, menininko, kalbėtojo, kuris pasakoja apie kino teatrą, susijungimas man pasirodė labai įdomus, tačiau svarbu išlaikyti junginio proporcijas – jos gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, akcija gali vykti ir tyloje. Improvizuodamas svarstau, kad kitą akciją daryčiau tyloje, kadangi pirmoje buvo daug ko: vizualizacijos ant sienos, garso, žmogaus judesio, muzikavimo, politikavimo. O dabar galėtų būti junginys su tyla, kai visiškai nekalbama apie tuos dalykus. Tyla irgi gali puikiai veikti tinkamoje aplinkoje.

Jokių kalbų, jokio gyvo kūno pasireiškimo. Kartais tai labai paveiku.

Ar ši simbolika neišplaukė iš bendresnio sociokultūrinio konteksto?

Galėčiau daryti tokią prielaidą. Galbūt aš to sąmoningai nesiekiau, bet atėjęs žmogus galėtų taip galvoti. Kad ir kaip būtų, pirmoje vietoje yra ne pats kūrėjas. Kūrėjas yra niekis. Menininkui svarbu galvoti apie tai, kokį santykį sukursi tiems atėjusiems žmonėms, kaip jie bus paveikti. Visa esmė – tie keli šimtai žmonių, kurie buvo atėję, o tiksliau tai, kaip jie buvo paveikti.

Tai – interaktyvumas. Manau, kad visuomeniniuose judėjimuose to interaktyvumo labai reikia.

Kartais menininkas išsikelia kažkokį tikslą ir numato, kaip jo sieks. Kartais tai suveikia, tai jungia žmones. Tuomet sakome – menas sujungia, o menininkas tarytum tampa junginėtoju. Jei menininkui pavyksta sujunginėti ne vienalyčius, bet daugiaprasmius dalykus, tai jau yra šis tas.

SESIJA| 63

ARTES

„Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu “

Simona Dailydytė VDU Lietuvių kalbos katedros studentė

Šią dieną skiriu savo poilsiui bei rimtam darbui – knygų perdėliojimui lentynoje. Ak, kiek čia turto! Knygos plonais, storais viršeliais ir perskaitytos ne vieną ir ne du kartus. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, kiekviena jau perskaityta istorija kelia vis naujesnių jausmų. Žvilgsnis nukrypsta link Jurgos Ivanauskaitės knygų, pati to nė nejausdama pradedu jas vartyti. Rytietiškų religijų aromatas lyg juntamai pradeda sklandyti ore. Neslepiu savo susižavėjimo šia nuostabia rašytoja, moterimi, dailininke, jos gyvenimo filosofija bei mintimis, rašymo vizija.

Atsidūstu… Juk rašytojai Jurgai Ivanauskaitei neseniai būtų suėję penkiasdešimt metų, tiek knygų, interviu, pokalbių, piešinių parodų dar galėjo ji turėti… Gyvenimas lyg mozaika, iš daugybės įvairių momentų…

Ir skaudu, ir gaila, ir pikta, kad tiek dar galėjo būti nuveikta ir šios moters gyvenime.

Kaip žinome, Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 metų lapkričio 14 dieną Vilniuje, garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas (tad J. Ivanauskaitės pavardė yra sulietuvinta), mama – menotyros daktarė Ingrida Korsakaitė. Matyt, poetės, dailininkės talentas buvo genuose. Būsimos rašytojos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo dar visai mažytė. O 1977 metais gimė Jurgos sesuo Radvilė Racėnaitė (šiuo metu humanitarinių mokslų daktarė).

1980 metais Jurga Ivanauskaitė baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno

64 |SESIJA

mokyklą (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), o 1985 metais – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė ir pirmasis jos novelių rinkinys ,,Pakalnučių metai“.

1988–1991 m., Lietuvos Atgimimo laikotarpiu, ji aktyviai bendradarbiavo Sąjūdžio leidiniuose: „Sąjūdžio žinios“, „Sietynas“, „Atgimimas“, „Šiaurės Atėnai“.

Mirus menininkei, jos knygos labai išpopuliarėjo: naujausioji knyga „Odė džiaugsmui“ išpirkta per kelias valandas, baigiasi ir kitos autorės knygos, leidykla jau užsakė naujus jų leidimus. Surengta jos tapybos paroda. Žmonės ir dabar nepamiršta įsimintinomis asmeninėmis bei kūrybinėmis savybėmis pasižymėjusios moters.

Rašytojos poetikoje vyrauja modernistinis vaizdavimas (sąlygiškumas, sapnai, regėjimai, parapsichologijos paslaptys, iš Lotynų Amerikos prozos atėjęs magiškasis realizmas), meninė jausena vis dėlto yra postmodernistinė.

Atominė katastrofa, mirtys, savižudybės – tai nebe dramos ir tragedijos, o lyg kokie kasdieniški reiškiniai, žaidimai pagal tam tikras taisykles. Autorei būdingas postmodernistinis požiūris į realybę, kaip nebeturinčią vienijančio centro, virtusią chaosu, iš kurio kyšo atskiri subjektyvaus suvokimo fragmentai. Rašytojai pirmiausiai įdomi subjektyvi jos veikėjų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Tai ir amžinieji žmogiškosios prigimties kompleksai, aiškinti psichoanalitiko Z. Froido, ir XX a. pabaigos ,,ligos“ (pražūtingas totalitarinės visuomenės melo poveikis, šeimos suirimas, alkoholizmas, narkomanija).

Visoje jos kūryboje labai svarbi mirties tema, mirtis kūriniuose dažnai hi-

Remigijaus Venckaus nuotrauka.

perbolizuojama ir yra svari. Postmodernistinis mirties vaizdavimas būdingas visai rašytojos kūrybai – mirtis, kaip ir gyvenimas, yra įvairiausių formų. Ryški tragiškos meilės, tokios pat stiprios kaip mirtis, teminė styga. Ivanauskaitės sukurtos pasakotojos „Mėnulio vaikuose“, taip pat Viktorija romane „Ragana ir lietus“ ir pagrindinė pasakotoja Monika „Miegančių drugelių tvirtovėje“ pakliūva į šios meilės, kuri virsta tragedija, o vėliau veda į lemtingą baigtį, pinkles. Jos taip pat kovoja pačios su savimi dėl teisės išlikti. Kartais išlikti savimi – reiškia pabaigti savo gyvenimą, kol dar turi galią jį valdyti... Romano „Mėnulio vaikai“ pirmosios dalies pasakotoja sakosi nepamenanti, kada pirmą kartą pagalvojo apie savižudybę, bet tuo metu, kai vyksta romano veiksmas, ji tik pabudus galvoja apie mirtį: „Būtent apie savižudybę.

Beprasmybė smigte smigo į mane giliau, giliau, giliau, jaučiau, kaip skylu“.

Pasaulis jai atrodo svetimas ir priešiškas. Ji jaučiasi negalinti išsiveržti iš nepermaldaujamos vienatvės skafandro, nes kitus žmones gąsdina šios desperatiškos jos pastangos. Todėl ji visada liekanti nuošalyje. Ji jaučiasi įstrigusi, jai trūksta oro: „Dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu“. J. Ivanauskaitės lyrinė herojė turi išskirtinę romantinio idealizavimo ir meilės galią. Ji seka tarsi žuvusio, tarsi neegzistuojančio, bet iš tiesų labai gyvo ir labai esančio mylimojo Gedimino pėdomis. „Kiekvienas gelbėjasi kaip išmano“, – taip iš šalies įvertina jos užmojį sutiktas jo draugas. „O kančia – geriausias gelbėjimosi nuo beprasmybės būdas“.

Ko gero, romano pasakotojai pasisekė, jog gali mylėti, nes jos mylimasis yra vertas meilės. Jis jai įdomus: per gyvenimą eina kaip per ašmenis, nors bando kitiems įrodyti, kad tiesiog skrieja lengvu šokio žingsniu. Gediminas nėra an-

tropologinis savižudžio tipas. Jis gali pajusti tiesiog gulėjimo ant žolės, tai yra buvimo pasaulyje, džiaugsmą. Paskutinis romano sakinys, jau ištartas kito pasakotojo, paties Gedimino, yra metafizinė visos romano intrigos atomazga: „Apsiverčiau aukštielninkas. Šalta gaivi mėnesiena šliūkštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu!“ Gebėjimas mylėti mylimąjį, kuris kai kuriomis akimirkomis „myli viską“, ištraukia pasakotoją iš uždaros stiklo gaubto atmosferos. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“, – pamokomai sako tas pats sutiktas draugas, tarsi formuluodamas numanomą pamatinę romano tezę. Pasakotoja pasirenka meilę.

Ta pati paralelė tarp meilės ir tragiškos lemties smelkiasi ir į kitą J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Tik šiame romane apsiverčia mirties ir meilės santykis. Meilė jau ne gelbsti, o žudo. Pagrindinė pasakotoja Viktorija vaikšto pas psichoterapeutę, kad ši išgydytų ją nuo „meilės“. Ji tarsi apsinuodijusi meile. Ji ja nesidžiaugia, sako: „Tai žeidžia mano kūną, mano sielą, mano protą. Tai naikina mano dienas ir naktis. Tai griauna mano gyvenimą. Aš kartais tiesiog bijau išprotėt. Arba nusižudyt“. Kai mylimasis ją nutaria palikti, ji grasina nusižudysianti. Žinoma, tai gali nieko nereikšti. Ne viena moteris tokioje situacijoje linkusi naudoti tokį gąsdinantį šantažą. J. Ivanauskaitės romano veikėjai Vikai yra sunkiau, nes jos mylimasis yra kunigas. Mylėdama, sakosi psichoterapeutei Vika, ji patyrė ir patiria labai daug kančios. Kartojasi tas pats „Mėnulio vaikų“ motyvas: moters meilė vyrui galima tik kančioje. Tačiau pats kunigas, priešingai, buvęs

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 65

ARTES

pilnas džiaugsmo ir giedros, todėl ir įstojęs į švento Pranciškaus ordiną, nes „mokėjo džiaugtis“. „Raganos ir lietaus“ pagrindinei herojei (ne taip, kaip „Mėnulio vaikų“) nepavyksta gyventi šia mylimojo giedra kaip guodžiančiu prisiminimu, pasiliekant sau nors šiek tiek jo džiaugsmo. Meilės prisiminimas virsta naikinančiu Prarastojo rojaus ilgesiu. Ji suvokia, kad jos meilė – „tiesiog baisus troškimas to, kas neįmanoma, nepasiekiama, ko negalima pasotinti ar patenkinti“. Vika yra pajėgi suvokti savo kančios metafizinę prigimtį. Ją kamuoja tuštumos ir „niekio“ jausena. „Ne tik Bronius Radzevičius literatūroje ir Arvydas Šliogeris filosofijoje apmąstė „niekį“ kaip galimą sąmonės būseną. Nesunku pastebėti, jog apie niekį ne sykį prabilo ir J. Ivanauskaitė – ji jau 1993 metais romane „Ragana ir

66 |SESIJA

lietus“ leido savo herojei konstatuoti: „Aš esu niekas ir nieko, ničnieko nenoriu“. Ši „niekio“ patirtis romane labai įtaigiai aprašyta. Siaubinga pakliūti į tokius stingdančius gniaužtus. Ar nutrūkęs erotinis ryšys su mylimuoju ir yra šio „niekio“ kilmės šaltinis? Ar tik pretekstas? Tik postūmis? Per sunkus ir neįsisavintas likimo ženklas? Vika išsiveržė iš galimo gyvenimo kenčiant nuo „niekio“ perspektyvos apkabindama Pauliui kaklą, įsirėždama į automobilio dureles ir užguldama jas visu svoriu. Ji grūmėsi dėl galimybės kartu numirti iš paskutiniųjų. Jei būtų likę gyvi, Paulius, ko gero, ją būtų galutinai palikęs.

Simboliška, kad apvirtęs automobilis užsidegė. Kankinančios meilės liepsna virsta naikinančia ugnimi. Didaktinės romano pamokos labai įtaigios: gyvenimo neįmanoma įprasminti erotine meile. Destruktyvi meilės galia akivaizdi. „Yra du keliai: į meilę arba į savižudybę“, – sakė romano „Mėnulio vaikai“ herojus. Knygoje „Ragana ir lietus“ alternatyva „arba“ išnyksta: erotinė meilė sutampa su mirtimi.“ (J. Baranova, 2006 m.)

Romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagrindinė veikėja, pasakotoja Monika savo asmenybe yra labai artima Vikai. Kadaise paauglystėje ji peiliuku susipjaustė abiejų rankų riešus ir pasakė varškės pyragą kepančiai mamai, kad gyvenimo daugiau ištverti nebegali. Tačiau tai buvo labai seniai.

Savidestrukcijos recidyvas nebegrįžta į Monikos sąmonę. Ji dabar išlaiko distanciją su vadinamuoju TAI. Galima suprasti, kad tai kažkoks liguistumas, slypintis Monikos smegenyse, galbūt depresija, kurios ji nenori sukelti, vėl pavadindama tikru vardu. Romano veiksmo metu Monika nėra nei depresija sergantis ligonis, nei erotinės meilės vergė. Ji yra laisvas žmogus. Dar daugiau. Ne taip, kaip Vika, kuri nyko uždarame naikinančios meilės „niekyje“, Monika yra pajėgi keisti meilės kryptį. Ji paliudijo turinti didžiausią meilės galią: ji geba pamilti kaip artimąjį svetimą, tolimą, nemielą, nelabai laukdama kokio nors atlygio. Suvokdama tik tai, kad ši artimojo meilė suteikia jos gyvenimui tegul ir banalią, bet vis dėlto tam tikrą prasmę. Erotinė meilė liko antroje vietoje, kaip nelabai reikšmingas pasaulio fonas. Savo užsidegimus mylėti ji saviironiškai vadina pusmeile, nes paprastai tai būdavę „žaidimai į vienus vartus“. „Raganos ir lietaus“ herojė Vika buvo ištekėjusi, kaip ir Monika.

Tačiau ir vienos, ir kitos moters gyvenime sutuoktiniai nėra labai reikšmingi. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ santuokinio vyro Lino vaidmuo, regis, buvo sumanytas vien tik tam, kad paliudytų Monikos vidinę nepriklausomybę.

Ji niekada nepersekiojusi jo įtarinėjimais, nors skaitytojui jau nuo romano pradžios tampa aišku, kad Linas gyvena dvigubą gyvenimą ir jis neišvengiamai ją paliks. Kada tai nutinka, Monika negrasina jam savižudybe.

Reaguoja adekvačiai, kenčia. Tačiau nepadaro savo kančios pasaulio griūties epicentru. Ji stipri ir susikaupusi konstatuoja: „Man nereikia paguodos.

Nereikia užuojautos. Nereikia jokių mano gyvenimo interpretacijų“.

Pačiai rašytojai teko priimti neišvengiamą lemtį, pasitikti mirtį, apie kurią ji tiek daug rašė. Daug žmonių buvo ir tebėra sužavėti J. Ivanauskaitės stiprybės besiartinant mirčiai. Simboliška, jog rašytojai mirus, jos kūryba sulaukė dar didesnio susidomėjimo nei įprastai: knygynuose prie jos knygų driekėsi eilės, į Algimanto Puipos filmą pagal rašytojos kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“ bilietai buvo išgraibstyti iš anksto, kelis kartus pakilo J. Ivanauskaitės tapytų paveikslų kaina. Galima tiesiog susimąstyti, ar tokia ta leidinių, paveikslų, perdėto rašytojos gyvenimo domėjimosi populiarumo kaina? Ar tik tokiu atveju mes pradedame vertinti žmogų?

Neseniai peržiūrėjau laidą, kurioje buvo kartojamas vienas iš daugybės Jurgos Ivanauskaitės interviu. Mielas, atviras, nuoširdus, geranoriškas, spinduliuojantis šilumą bei meilę aplinkiniams. Juk tokia ir buvo ši rašytoja.

Užverčiu visas šalia pasidėtas knygas, o minčių begalybė. Gera vėl ir vėl išgyventi šių knygų herojų patyrimus, vidines dramas, nuotaikas, kančias, džiaugsmą, kitokį mąstymą priimti kaip savą ir vėl, ir vėl kartoti: Galbūt trokštu ne tiek rašyti, Kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo.

Mėgaujuosi iliuzija, Kad kol rašau – tol esu.

ESĖ

Argi gražu taip meluoti?

Aurimo Matusevičiaus piešinys

Reakcija po perskaityto I. Šutinienės straipsnio „Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tautinė tapatybė“ O juk melas kartais gali būti baltas... Ar girdėjai tokį posakį?

Kolektyvinės atminties vaidmeniui šis labai tinka. „Pasakiška“ praeitis jungia ir vienija mus. Kaip paauglius, kurie buriasi į „teams“ „Edward“ ir „teams“ „Jacob“. Tik šįkart „teams“ yra istorikai, archeologai ir kiti po mūsų kolektyvinę istorinę atmintį besiknaisiojantys veikėjai ir mes – romantikai maironiai, kuriems pilyse, pelėsiais ir kerpėm apaugusiose, vis dar rodosi, kad gyveno didingi lietuvių kunigaikščiai – vytautai, kęstučiai ir algirdai...

Būtent pastarosios idėjinės mintys ir formuoja mūsų tautinę savivoką, kuri (vis sunkiau) apibrėžia mūsų tautos tapatybę. „Didieji pasakojimai“ – tai mūsų pasididžiavimas. Ir nesvarbu, kad mes neturime savojo epo, nesvarbu, kad ir karalius tik vienas su puse (mums Jis vis tiek karalius!) ir kad krepšinis visai ne mūsų antroji religija (ne kokia ir ta pirmoji), juk „krepšinio manija“ turėjo „pasklisti“, manau, anksčiau nei po Antrojo pasaulinio karo, bet kažko vis tiek reikia, kad vienytų mus...

Tokiu atveju labai padeda atmintis. Atsisuki atgal ir stengiesi įžiūrėti, kokioje srityje mes geriausi, kas mus reprezentuoja...

Yra kas! Nereikia būti pesimistais! Kokiam užsieniečiui visuomet pasakoju apie tanko pervažiuotą automobilį sostinės senamiestyje, apie lietuvišką skilandį, Mekus, J. Mačiūną, SoHo rajoną ar Sabonį (jei jis/ji domisi „krepšinio pasaulio“ naujienomis). Bet ar nepastebėjai, kad visos šios Lietuvos „etiketės“ yra šiandieninės? Kolektyvinės atminties likę visai mažai – tik mūsų kunigaikščių istorija, bet ir ta nelabai pasitikiu, nes ši atmintis irgi irsta, kinta: ar žinojai, kad kai Vytautas kariavo Žalgirio mūšyje, Jam tuo metu buvo šešiasdešimt metų? Na ir stiprus seniokas!

Pamenu, Osbornas rašė, bet ne Ozzis, o Brianas, kad valstybinio nacionalizmo sklaidai visgi reikia idėjų ir mitų kaip „emocinių klijų“, kurie sujungtų žmones. Tik tai ir tepadeda kurti emocinius tautinės bendrijos ryšius, priklausomybės tautai jausmą! Vadinasi, tam, kad tauta būtų vieninga, ji turi turėti tiek praeityje, tiek dabartyje tokių pasididžiuojamų istorijų (ir nebūtinai jos turi būti tiesa), kurios verstų mus globaliame pasaulyje išlikti tauta. Tos „pasididžiuojamos“ istorijos ir mitai ir yra socialinė atmintis. Svarbiausia su ja užmegzti kuo tvirtesnius ryšius ir nebūtinai per sapnus, ieškant juose archetipinių animų, kaip pats Jungas mus mokė, užteks ir padavimų ar žmonių „prisiminimų“. Tuomet nacionalizmo ideologai ir sergėtojai atliks savo šventą darbą. Tereikia dar pridėti rišlaus draminio pasakojimo formos prieskonių, ideologinės funkcijos karščio ir naujas produktas yra! Skanaus!

Tik ar labai skanu buvo žiūrėti „Tadą Blindą“, kai kuoka atviroje kovoje nugalėjo būrį šautuvais apsiginklavusių kareivių?..

Tautos praeities mitai nuolat perkuriami ir atlieka įvairias funkcijas. Gerai, kad tarp jų yra ir ta, kuri mobilizuoja imtis kolektyvinių veiksmų. Tikiuosi, kad tik naujieji tadai blindos ir tesėdės 2013-ais metais, kai pirmininkausim ES ar kai bandysime (jei išvis bandysime) pašalinti problemas mokesčių aplinkoje, nes dabar matome tik „subinę auksinę“.

(Tad ar melas blogai, jei jis vienija mus?)

Meluokime kuo balčiau, kad tik gyventume geriau!

Aistė Skrebytė VDU Lietuvių kalbos katedros studentė

SESIJA| 67

ESĖ

„Padavėjas sriuboje”. Autorius Danny Villareal, kreativemedia, Sentidoskreativos.com

Neapykanta melui ir meilė liur Norėdami išsiaiškinti, kodėl mes nekenčiame tiesioginio melo, tačiau dieviname pliurpalus (bullshit) spaudoje ir apskritai gyvenime, turėtume savęs klausti: „kodėl šypsomės, kai padavėja, užkliuvusi už atbrailos, netyčia apipila klientą sultimis, ir pykstame, kai surūgusiu veidu mums patiekia sriubą su muse?“, „kodėl kikename iš to, kaip davatkos keiksnoja jaunimą, o įtarinėjame, kai bankininkas mums žada lengvus milijonus?“, „kodėl vaikystėje mėgdavome šokinėti purvinose balose, tačiau netverdavome pykčiu įmynę į ekskrementus?“... Daug tokių „kodėl?“ galima klausti, bet naudingiau bus išsiaiškinti nors keletą atsakymų – „nes“. „Kodėl šypsomės, kai padavėja užkliuvusi už atbrailos netyčia apipila klientą sultimis, ir pykstame, kai surūgusiu veidu mums patiekia sriubą su muse?“ Atsakymo toli ieškoti nereikia: nes netyčia apipiltas klientas, pažvelgęs į padavėją, tiesiog nusišypsos ir pagūžčios pečiais, o išvydę musę sriuboje ir susiraukusį darbuotojos veidą, jausimės mažų mažiausiai taip, tarsi būtume visiški kvailiai, nepastebintys, kaip juos menkina. Lygiai toks pats pavyzdys tinka ir kalbant apie spaudą – netyčia atsidūrę po pilamais pliurpalais paprasčiausiai nusišypsosime, gūžtelsime pečiais, tačiau dėmesio nekreipsime, bet pajutę, kaip pagiežingai ir įžūliai brukamas melas – degsime pykčiu. „Kodėl kikename iš to, kaip davatkos keiksnoja jaunimą, o įtarinėjame, kai bankininkas žada lengvus milijonus?“ Atsakymas elementarus ir čia: nes senyvo amžiaus žmonės niekada nesupras jaunimo atstovų (beje, taip buvo ir bus visais laikais): už elgesį – peiks, už aprangą – smerks ir t. t. Tačiau, matydami tokį bereikšmį bambėjimą,

68 |SESIJA

alams

niekada nepuolame į atlapus, veikiau prunkštelim ir ironiškai linktelim galvomis: „taip, Jūs teisios“. Priešingai elgiamės, kai prabangiu kostiumu vilkintis brandaus amžiaus vyriškis rimtu veidu siūlo mums aukso kalnus mainais į paskutinę dešimtinę kišenėje. O dabar šis palyginimas melui ir pliurpalams. Davatkiškas bambėjimas – kaip eiliniai pliurpalai: niekam nuo jų neskauda, tiesos juose niekas neieško, be to, ir esamos santvarkos tikrai nesugriaus. Tačiau, jeigu mums pasakojami nebūti dalykai (pavyzdžiui, milijonai laukuose mainomi į dešimtinę kišenėje) kaip mat įtariame klastą ir, švelniai tariant, nepatogiai jaučiamės. „Kodėl vaikystėje mėgdavome šokinėti purvinose balose, tačiau netverdavome pykčiu, įmynę į ekskrementus?“ Atsakymas? Kvaila būtų apskritai reikalauti atsakymo į šį klausimą. Bet dėl „bendros tvarkos“ pamėginkim: nes purvinos balos mažiesiems – visuomet nepaaiškinamos palaimos ir džiaugsmo šaltinis. Nėra jokios prasmės galvoti apie purvinus drabužius (juk dar tą pačią dieną jie atsidurs skalbyklėje). Įmynę į ekskrementus... dėl tos pačios „bendros tvarkos“ užteks paminėti, jog pastarųjų dvoką jaučiame ilgai.

Taigi pliurpalus dieviname todėl, kad – tai neišsemiamas laikino džiaugsmo šaltinis, negalvojant apie jokias rimtas pasekmes. Priešinga situacija kalbant apie melą – džiaugsmo visiškai jokio, o ir pasekmės daug didesnės.

Andrius Baranovas VDU Politikos mokslų ir dilomatijos fakulteto studentas

Mažas keraminis puodelis balta ąsele, puoštas mėlynais tarsi indiški raštai raižiniais, garuojanti žalioji arbata, kvepianti jazminais bei saldžiu medumi. Gyvenime viskas turi priežastį ir rezultatą. Mažas pasaulis nukrito į mano arbatą, sujudino mano jutimus ir mintis, suskilo ir pabiro į tai, ką rytoj kažkas pavadins esė, suskilo ir išnyko, deformavosi į kažką nepaaiškinamą ir nesuprantamą, bet ką bus bandoma paaiškinti ir suprasti...

Aš, sėdintis ir mąstantis apie tai, apie ką nė vienas normalus žmogus negalvotų… bet gal taip manau tik aš... bandau būti išskirtinis, nors niekuo nesiskiriu nuo tavęs, nuo kaimyno autobuse ar minios kinų turistų Trafalgar Square. Nekenčiu vienodumo, stereotipų, bet bėgimas nuo jų tiktai dar labiau priartina prie pastarųjų. Sėdžiu prie Apple kompiuterio, geriu kinišką arbatą, gašliu žvilgsniu nužiūriu turistes ir svajoju parašyti knygą, kurios niekas nepirktų, niekas neturėtų – tada jausčiaus išskirtinis. Juokiuosi iš estų dėl jų lėtumo, anglų dėl jų per didelės tolerancijos ir amerikiečių dėl bukumo. Bet jei šios tautos kooperuotųsi į vieną... Nebūtų karo, korupcijos ir avarijų keliuose... jei tik stereotipai būtų tiesa....

Noriu būti asmenybe, kūrėju, bet esu tik žmogus-darytojas, ir visi mes tokie, tik dauguma laikome save kažkuo daugiau. Kūrėjas yra Sokratas, Herodotas, kūrėjai yra šumerai ir babiloniečiai... Mes tik plagiatoriai... Kiekvienas literatūros kūrinys yra tik perdirbta sena...

Mano, kaip darytojo, egzistencija seniai susitaikiusi su tuo, kaip yra.

Ir dabar aš nekuriu, tiesiog automatiškai darau. Ant balto popieriaus lapo, kuris made in Poland, su rašikliu made in Germany, perkeliu tai, kas kažkada įvyko manyje, mano pasąmonėje, rašau ir remiuosi tūkstantį kartų perdirbta savąja mąstymo mašina. Mes gyvename savame, bet perdarytame pasaulyje, skaitome perrašytus kūrinius, remiamės banaliais stereotipais, kuriame esė, kurių parašyta šimtai ta pačia tema.

Pagalvojote, kokia gyvenimo prasmė? Ji yra, bet kam jos ieškoti?

Gyveni ir tiek, o ją atrasi tada, kai tik tas ir beliks – ieškoti kažko, ko niekas dar nėra radęs.

Kūrėju tampi tik tada, kai sukuri savo gyvenimo filmą, jis baigiamas tavo paskutiniu atodūsiu. Atmintis ištrina nereikalingas detales, pabrėžiančias skausmą ir pakilimus. Tik tokį filmą pripažįstu, tik baigtą – nuo pradžios iki galo. Tik tavo kūrinį, nes tik tu vienas sau pačiam neskirsi stereotipų, tu vienas sau būsi kitoks, tik sau būsi didysis kankinys, tik tu vertinsi šį kūrinį, tu laikysi jį kūriniu ir niekas tam negalės prieštarauti, tai bus menas – ne darinys. Tai turbūt ir

Apie rasmę to, kas neturi rasmės yra gyvenimo prasmė – vienas žmogus, vienas kūrinys, viena akimirka prieš išeinant.

Bėgame nuo savęs, slepiamės nuo kitų, norime būti antipodais, bet tampame „ipod‘ais“, grojančiais tą pačią melodiją. Juokiamės iš kitų – kiti iš mūsų. Laikome save kūrėjais, kai kiti į mus žvelgia stereotipais, bėgame prieš vėją, bet atsigręžę atgal matome tūkstančius darančių tą patį. Norėčiau būti gimęs prieš tūkstantį metų, dabar reikia ne kurti, o naikinti, kad sugrįžčiau į tuos laikus...

Sėdžiu čia, geriu žaliąją arbatą su jazminais, baltame keraminiame, mėlynais indiškais ornamentais išpuoštame puodelyje, ir skęstu joje su visu pasauliu. Rašau apie tai, apie ką nė vienas normalus žmogus nepagalvotų... Apie prasmę to, kas neturi prasmės. Apie ėjimą ten, kur kelio nėra. „Kūrimą“ to, kas jau seniai sukurta. Svajoju parašyti knygą, kurios niekas neskaitytų ir suprantu, kad ji bus (kada nors)...

Eglė Grajauskaitė

VDU Lietuvių kalbos katedros studentė

Mažas keraminis puodelis balta ąsele, puoštas mėlynais tarsi indiški raštai raižiniais, garuojanti žalioji arbata, kvepianti jazminais bei saldžiu medumi.

MivThevampire ~ Miemaria Syhler nuotrauka

SESIJA| 69

ESE

ČIRKŠIMAS, ČIRKŠIMA, Autobusas gašliai trūkčioja-ūkčioja. Amžius daro savo. Tušinukas šokinėja nuo eilutės ligi kitos. Prakeiktas ūsuotas vairuotojas. O gal ir amžius daro savo – alaus šiandien nebuvo per maža. Lietaus lašai drebiasi snukiu į asfaltą, buriasi į gaujas, balos tvinsta gatvėje, autobusas jau panašesnis į baržą, pavadintą kokio nors Titaniko pusbrolio vardu. Parduotuvės, šviesuliai, žiburiai, universitetas, lempos tvinksi tuo pačiu pulsu kaip ir eismas. Lauke dargana, vėjuota.

Oras tiesiog idealus. Idealus aplankyti tave. Radijas paskelbė, kad už patinkančius atlikėjus galima balsuoti www.lietus.fm... Iš kur jis sužinojo, kad važiuojam per lietų? Ir jei taip viską žino, kaip nesupranta, kad už nieką iš tos stoties nebalsuosiu? Nepatinka man stotys, ypač penktadieniais, kai pilna studentų, tuščiais krepšiais, ir pilnais – savaitės pradžioj. Kažkaip gaila žiūrėt, ypač į besišypsančius.

Kaip žmogus gali būti laimingas užsitikrinęs sau neužtikrintą ateitį? Po velnių, nesuprantu. O aš pasiilgau tavęs. Idealios tamsos ir pakrantės žiburių kontrastais akį nenorom traukia Nemunas. Graudu žiūrėt.

Graudu, nes šiuolaikiniai dainiai taip ir nesugebėjo apdainuoti Kauno hidroelektrinės! Aš artėju link tavęs. Mažais, vabaliniais žingsniais, kuriuos žengia silpnaregis senas autobusas. Beje, su labai gera šildymo sistema. Besisukant jo guminiams batams-ratams. Degalinė, pilna degių skysčių ir (deg)alaus, svetingai priima visus keliaujančius pakeliui. „Grynais ar kortele? Įstojot į mokamą ar „vf?“ Reflektoriai primena, kad mane senokai troškina, akyse vaidenasi šalto alaus skardinė. O čia iš tiesų šalta. Ir visai nesvarbu, kad šildymo sistema

70 |SESIJA

puikiai veikia. Vairuotojui tai tikrai. Jau matau, kaip jis šypsosi pro ūselius ir įsivaizduoja žmoną, laukiančią namie: „Tadzik, szaltzibarsziai atszalo. V ledu.“ Gal šilta ir kitiems, nežinau, bet mane krato drebulys.

Stumbrai, šernai, stirnos, taurai. Kur jūsų kailiai??? (Nekenčiu trijų iš eilės klaustukų, bet nemoku rėkt raidėm). Kas iššaudė visus taurus ir stumbrus? Ar turėjot medžiotojo bilietą? Su mielu noru pats kokį vieną nusišaučiau, nudyręs kailį apsivilkčiau, mėsieną vakarienei pateikčiau. Beje, prisiminiau. Daug labiau už stotis pirmadieniais ir penktadieniais nemėgstu užėjęs į universitetą pamatyti viltingus kolegų-studentų žvilgsnius, suvokti, kad yra daug tikimasi iš ateities, savo profesijos. Apskritai bet kokia mokymo įstaiga man kvepia priverstine ateities anoreksija, nes maždaug trečdalis tikrai neturės ką valgyt. Žinoma, kiti du trečdaliai turės, tik dirbdami ne tai, ko tikėjosi.

O mes važiuojam. Gal 20–30 nepažįstamų žmonių. Bet tokie artimi. Štai mano kaimynas jau pradėjo knarkti, lyg gulėtų su manim lovoj, o aš būčiau jo sugyventinė. Brangusis, apsiversk ant šono. Įdomu, ką tu veiki? Niekada nepamiršiu strazdanoto veido ir į kitus žiūrėsiu įtariai, lyg per kaukių vakarėlį ieškodamas pažįstamo. Jis gražus.

Tavo veidas, tikrai. Kelias bėga, pakelėse daug senų namų su naujais langais. Pagalvoju, jei man, pagyvenusiam, įstatytų paauglio akis.

Kažkaip būtų nejauku. Kažin ar jauku namams su svetimom akim?

Mes didinam greitį. Iki kokių 45 km/val. Įspūdinga. Per lėtai, per lėtai.

Kai pagalvoji, keistokai aš galvoju. Gal nėra taip blogai? Aišku, kad nėra. Bet aš pripratau prie savo minčių kaip prie savo suknelių, kurių

PRIPELYSIMAS nenešioju, nes neturiu. O atstumas iki tavęs tiesiogiai proporcingas laikui, kurio mes nepraleidžiame kartu. Tampa visiškai tamsu.

Tie prakeikti ūsuoti vairuotojai visada įjungia šviesą, kai troškimo pasislėpti tamsoje masė būna keliskart didesnė už pačios tamsos masę, o išjungia... Žodžiu, irgi ne į temą. Kaip vadinasi procesas, kai plaučiai reikalauja dūmų? Difuzija? Nė velnio. Filologu tapęs biologu neužderėsi. Nebent mėsininku. Nors toks ir lietuvninkas – keikiuosi rusiškai it troleibusas, surinktas KTP. Nė velnio nematau ką rašyt, tamsu. Tuoj pradėsiu rašyt chazarų abėcėlės raidėm. Prisiminęs tuo pačiu ir chazarų princesę, pagalvojau, jog švietimo sistemai tiktų toks pushimnis: Kaip princesė Ateh, apgauta ir belytė,/ Arba kaip Kunčino Tūla./ Turiu gerą naujieną, pigioji lėlyte –/ Pavadinsiu tave ne Varėna, o Ūla./ Galėsi tekėti atgal į Gardino sritį. O tu neteki atgal, artėji, nors nematau, bet jaučiu. Pasakyčiau, kad esi manoj širdy kaip kompasas ir kelią visada surasiu, bet kita vertus... (Nekenčiu daugtaškių, bet nemoku tylėti raidėm). „Tais žodžiais, kuriuos žinai, nemokėčiau tau paaiškinti, o tų, kurių neturi savam žodyne, vis tiek juk nesuprasi“, – sako man Keturakis, ir jis teisus. O aš turiu tik dvi akis, tuo tarpu tušinukas, lyg susimokęs su ranka (matyt, pastaroji jau susitaikė su statybininko profesija ir ieško, kur nutverti plytos) ir autobuso vairuotoju, ignoruoja eilučių ribas. Rytoj nenueisiu į paskaitas, nenueisiu niekur, nes artėju ten, kur ir turiu būti. Bet nėra tragedijų šiais metais, kaip pasakytų Garšva. Tragedijos bus vėliau... Čirkšimas, čirkšima, pripelysimas. Bereikšmiai žodžiai. Kažin ar sintagminiai

Alinos Butrimės iliustracija

žodžių santykiai miega su paradigminiais? Jei taip, manau, nieko gero.

Arba „šąla“, „bąla“. Nieko ypatingo, o turi nosinę! Kodėl nosinės neturi „lyja“? Arba „aš“? Ir kodėl tau nepatinka tavo strazdanos? Po velnių, čia gi privilegija, kaip ir žodžiui turėti nosinę, kaip ir Lietuvai žymiai per daug universitetų, kaip ir universitetams turėti per daug studentų tuščiais/pilnais mamos/studentiškais krepšiais/krepšeliais keliaujančių iš/į namus! Tu esi tobula. Man. Ramuma. Vienuma. Tamsa. Reikia bijoti ne tamsos, o to, kas slepiasi joje. Absurdas. Reikia nebijoti nieko. Dar didesnis absurdas... Mus skiria tik keli milimetrai. Už minutės – kartu. Kur mane veža šitas autobusas? Į laimę ar į jos kapines? Autobuso kanopa baksteli į stulpelį. Žingsniai į niekur. Pakvimpa praeities anoreksija, nes mūsų praeitis tikrai nenorėjo valgyti. Jei būtų norėjusi, aš, tuščiais krepšiais išlipęs apgirtęs iš autobuso, kurį vairuoja ūsuotas senolis, o šalia vis dar knarkia mano kelių valandų sugyventinis, netraukčiau į priešingą pusę, kur miega tai, ką lietus metai į metus vis daugiau nuskalauja. Neradęs nusišauti stumbro, nusišaunu cigaretę, nusiperku Tauro (alaus). Kiekvieną dantį burnoj jaučiu lyg atskirą raidę, bet kas iš to, išsilaužysiu juos atidarinėdamas butelius ir konservus. Knygos, žodžiai. Atributas. Predikatas. Paradigma. Šąla. Bąla. Nereikšmingi žodžiai. O su nosinėm.

Visi mes esame medžiai.

Tik užkasti į savo šešėlį.

Justinas Vaišvilas

VDU Lietuvių kalbos katedros studentas

SESIJA| 71

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

imui!

Atsimin

istorijos gogikos beralo. a id a p skaitų iš laisvamanio li ės... imui pa – Prisimin balo Gudaičio mane... juokiam sitete, er Va lgia į e v ž s ir prof. id. Univ tė ti Vyt. D -studen Kolėgės studijuoti – bū ltete. ku gu juk sma rinių Mokslų fa a it n a Hum II-10 d. , 1935-V Kaunas

Studijos 72 |SESIJA

Jonas Kuveikis gimė 1911 m. Dusetų apylinkėse.

Baigęs Rokiškio gimnaziją 1932 m. stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą, bet 1936 m. perstojo į Humanitarinių mokslų fakultetą.

Lankydamas mokytojų kursus susipažino su Genovaite Šilalyte (mano močiute iš mamos pusės).

Abu dirbo mokytojais Jiezno apylinkėse. 1941 m. rugpjūčio 4 d. jiedu susituokė. Karo metais šeimyninė laimė truko neilgai – praėjus vos mėnesiui po vestuvių, J. Kuveikis buvo sužeistas ir mirė nuo kraujo užkrėtimo.

Jonas Kuveikis.

VDU studento gyvenimas prieškariu.

Marius Tavoras VDU Humanitarinių mokslų fakulteto absolventas

Vartydamas savo močiutės pirmojo vyro fotografijų albumą, norom nenorom lyginu studentiško gyvenimo ypatumus tada ir dabar. Jono Kuveikio asmeninis fotografijų albumas leidžia bent šiek tiek pajusti tarpukario studentijos gyvenimo dvelksmą. Nors, viena vertus, tai tik vieno žmogaus studentiško gyvenimo nuotrupos... Deja, šiandien ne visos nuotraukos yra išlikusios. Dalis jų buvo prarasta per įvairius kraustymus, sunaikintos kaip nereikalingos... Šiandien, vartant senus fotografijų albumus, galima bent akies krašteliu žvilgtelėti į prieš aštuonis dešimtmečius virusį studentišką gyvenimą.

Kaip ir šiandien, taip ir tada tikras studentas turėjo pasirūpinti studijomis, gyvenamąja vieta, pragyvenimo šaltiniu bei pramogomis. Šis „reportažas“ – apie visa tai ir ne tik...

Atsiminimui!

Prisiminimui romansinių sv ajonių, kai šir plakė... jausm dis smarkiai ai virė... kai m ergaičių silue sielą... pamirš tai glamonėjo au jog gyvenu . Džiaugsmui Nemunas, mišk nebuvo galo... as, naktis, vand uo ir mėnulis. ..

Aukšt. Šančia i 1937. VII. 15

SESIJA| 73

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA Prisiminim u

i!

Atminim ui einant į tarnybą. popierį... .. džiovin Dirbant ar ti sm chyve trū nijo mano egenis, gerti rašalą ir naikinti dvasia ir k Kaunas, 1 ūnas...

937-VII-1 d.

Darbas

Kaunas, 1937-VII-2d. Prisiminimui!

Atminimui dirbant „Lietūky“... Buhalterijos skyriuje... kur romantika supo – nes prieš akis sėdi mergaitė – studentė ekonomistė... Parašą irgi įstaigoj rašiau prie to paties darbo staliuko.

74 |SESIJA

Studentavimas

Atminimui!

Prisiminimui gyvenant „vasarnamy“ Aukšt. Šanč. kur man buvo smagu gyventi ir liūdna... nes buvau skriaudžiamas... ir išnaudojamas... Smagu tarp draugų ir šeimininkių prie namų...

Aukšt. Šančiai, 1937-VII-15.

ldami žėm ke ui! ū u im s i in ia k Prisim o smar as su aidinim ... sumušdam chebra! ai po v s k e r a i, u u m ta ks ja Atminim raudono vyno tasyte... ir lin S , n ir ty aukš Liucyte ėmis... megait -7 d.

1937-IV Lapės,

SESIJA| 75

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

Atminimui!

Prisiminimui ekskursijos ir romantikos prie didžiausio Lietuvos akmenio... Mergaitės, saulė ir gėlės man širdį ramino... Nes mergaičių šypsniai ir žvilgsniai jaudino sielą...

Puntukas, 1937-VIII.29 d.

Išvykos Nors daugelį vietovių (Alytų, Birštoną, Palangą, Šventąją, Zarasus, Anykščius, Dubingius, Berčiūnus šalia Panevėžio, Bubius šalia Šiaulių, Babėnus šalia Kėdainių, Tytuvėnus, Likėnus, Germantą, Platelius, Antalieptę), tuomet vadintų kurortais, be vargo būdavo galima pasiekti autobusu ar traukiniu, studentai mieliau rinkdavosi „gruzaviką“, su kuriuo kelionė būdavo ne tik pigesnė, bet ir patogesnė, nes jis galėdavo sustoti, kur keliauninkams patogiau.

76 |SESIJA

s magio ėse... S tikos t n a r k os pa oman iai!.. ių Vilij At tami r svajon is nepamirš kiai ir bučk ių ž ld , šo žia i sa a, alus inimu s... Am Prisim kos dienelė ynas, muzik v iš t , studen .. Studentės ai! epizod 9 d.

7-VI.2 ai, 193 li e t e M ui! siminim

mano ch prie M ebra buržuja etelių ežero. i – inteligen tai Meteli ai, 193 7-VI.6 d.

ės ir okėm ė iš mus u j . . . k u nę i pla ikiau au Ja ui! onėj romansa Janytę la inim m m a l t i g i A ip ing ių... ka .. ui ka usm . ž inim udu. Ja ngų šird menėlio m i s m i e i i l e m Pr s o m jau ekn avo dain arštų – ęs... už li k n ų i p b a ū l k 9 d. a ap III. 2 rank 7. V 3 9 1 , ėlava Karm

SESIJA| 77

SESSION

language of instruction, for much of the 20th century; it was the institution

Mykolas Drunga

mainly responsible for most of the intellectual, educational, cultural, political, Journalist, editor in chief of „Sesija“

and social progress that Lithuania made during its first modern period of

In comparison to Europe or even the world as a whole, this number of years

national independence (1918-1940). And it is that progress during the in-

doesn‘t make our university old at all. VMU is not even the oldest university

terwar years that largely accounts for the fact that Lithuania became neither

in Lithuania: this distinction belongs, without any ands, ifs or buts, to Vilnius

Russified nor fatally Sovietized during the subsequent years of occupation

University (founded in 1579). But the very oldest universities in the world are

(1940-1990) as well as for the fact that in 1990 Lithuania was the first Soviet-

all in western Europe and were founded in the 11th-12th centuries in Italy,

occupied country resolutely to reestablish independence, having already

France, England, and Spain (in that order).

resurrected the Vytautas Magnus University that had been throttled by the

What is special about Vytautas Magnus University is not that it always was

Soviet Communists soon after World War II, in 1950.

the most important institution of higher education and research in Lithuania

Whatever successes Lithuanians achieved in the humanities (especially

– Vilnius University was that from 1579 to 1832 (when it was brutally closed

linguistics, literature, archaeology, ethnology, philosophy, and theology)

by the Russian Czar) – but that it (VMU) was the country‘s only university,

during the 1920s and 1930s were due mostly to the teachers (not all of

with Lithuanian as the major language of instruction, for much of the 20th

them Lithuanian-born) and students of VMU. The spirit of this international

century.

university was kept alive and flourished abroad in the guise of educational

After Lithuania regained independence in 1918, Vilnius University was indeed reopened in 1919, but since the territory of Vilnius was then occupied

and cultural institutions founded by former teachers and students of VMU in Western Europe, the United States, and other free-world countries.

by Poland, VU became a regional Polish university. The capital of Lithuania

Those VMU teachers and alumni who stayed in Lithuania and weren‘t

having been temporarily transferred to Kaunas, Lithuanian intellectuals saw

killed by the Nazis or Soviets (many were deported, a few returned alive)

the need for establishing a university in Kaunas; they finished doing that in

continued their work at the University of Vilnius (to whose rejuvenation as

1922, and on February 16th of that year the University of Lithuania (Lietuvos

a Lithuanian institution VMU decisively contributed in 1939 and 1940) or in

Universitetas) was officially launched. In 1930 it was given its present-day

Kaunas in the schools that directly grew out of VMU. Today the latter are

name: Vytautas Magnus University (Vytauto Didžiojo Universitetas).

known as the Aleksandras Stulginskis University, the Kaunas University of

We can now bring out the unique importance of VMU in a fuller way.

It wasn‘t just the country‘s only university, with Lithuanian as the major

78 |SESIJA

Technology, and the Lithuanian University of Health Sciences. They are all joing the celebration of VMU‘s 90th anniversary.

Issues of Remembrance and Forgetting Robert Van Voren Robert van Voren teaches Soviet and post-Soviet Studies at Vytautas Magnus University and at Ilia State University in Tbilisi, Georgia. He is also Chief Executive of the Global Initiative on Psychiatry

Introduction One of the most moving documentaries of the recent past is, in my view, a 20-minute program on the attack on the Twin Towers in New York on September 11, 2001, a program aired in the United States on the eve of the tenth commemoration of this terrorist act. The documentary focuses on an oral history project, in the course of which rescuers and survivors tell their personal stories. For instance, one policewoman tells how she worked in the morgue, waiting for the few remnants of those killed in the attack to be brought in for analysis and identification. One of the people who came to her was a retired police officer, with his hands cupped. When he opened the sack she could see a pile of bones. “This is my son,” the man said, and when recalling that story the policewoman burst into tears. The emotions jump from the screen and grip the viewer by the throat.

One of the most interesting aspects of this oral history project is the fact that it was developed by a physician, who was head of an emergency ward of Stony Brook University Hospital in New York and who prepared his department on September 11 for the influx of seriously wounded survivors. However, nobody came that day, as only few people survived the attack. Instead, during the subsequent months he started receiving dozens of rescuers, who had been affected by toxic dust and were suffering from respiratory problems. He was listening to the stories of these traumatized people and gradually realized he was listening to “history alive” related by firsthand witnesses to the biggest disaster in U.S. history since the Japanese attack on Pearl Harbor in 1941. The physician bought a video camera and started to record their stories, and in the course of the project almost a hundred and fifty interviews were made. They are now kept in the archives of the Library of Congress.

Encapsulating fresh memories The physician concerned, who became sort of an amateur historian, was not the only one who decided to record oral history interviews. Within a week after the attack, the Oral History Research Project at Columbia University, a center with probably the largest collection of oral history recordings and transcripts in the world, sent out its staff members to collect interviews with survivors, rescuers, neighbours, onlookers, and relatives of those who were killed. The researchers carried out not only initial interviews, but later ones as well to test the durability of the memory of traumatic events.

The American Folk Life Center at the Library of Congress also initiated a “September 11, 2001 Documentation Project” to record the thoughts and feelings of the American population across the country. Historians of the National Park Service and the Red Cross taped interviews with eyewitnesses, while military historians interviewed those who experienced the plane crash at the Pentagon. Senate Historical Office conducted interviews with regard to the evacuation of the Capitol Building.

As quoted in Donald Ritchie’s book Doing Oral History, a Practical Guide, published by Oxford University Press in 2003, the Wall Street Journal wrote that “down the road, researchers also will use newspaper accounts, videos and film, government documents and mementos culled from the destruction to study that day. There will be intelligence reports, declassified years from now, to add to the record. But it is the oral histories that are most likely to help researchers understand what it felt like to be under attack on that late summer morning.”

After Hurricane Katrina, which swept across the Southern US States in 2005, affecting some 90,000 square miles, inundating the city of New Orleans and leaving more than 1800 people dead and 135 people missing, historians immediately went out to record testimony of what happened. This was done with one particular purpose: to catch the emotions of the day: “A primary consideration in an interview project so soon after the occurrence is the ubiquitous truth that the experience is raw,” said Stephen Sloan, Director of the Center for Oral History and Cultural Heritage at the University of Southern Mississippi. “Devastation, both emotion and physical, is palpable… People are hurting, confused, and unsettled. Composure is often elusive and emotions can be overpowering.

Residents are in the process of trying to understand what happened while beginning the slow course of mending…”

The oral history projects following the Twin Tower attack and Hurricane Katrina are examples of a new development in oral history, in which historians hasten to record fresh memory of events rather than wait for years to let these memories settle. Central to this development was the understanding that memory directly following an event is different from memories two years later, which is again different from those several decades after an event. And all three memories are equally valuable; all three are an important element in trying to recover the past as multi-faceted as possible. Fresh memories encapsulate emotions in their full force, while memories several years later have usually enabled the “holder” of the memories to put them in a wider context, adding a certain perspective but at the same time also steering them into the direction of a more general understanding of what happened as a result of the influence of the environment and “collective memory.” Memories several decades later are more reflective, but at the same time will also show the impact certain events had on the lives of their “holder.”

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 79

SESSION For instance, in the Netherlands, in the 1970s and 1980s the number of clients at the treatment center for victims from concentration camps, Centrum 1940-1945, peaked due to the fact that many former inmates had retired from active professional life and as a result the “lid” on their memories was lifted. The traumas would come back to them during the night, sometimes resulting in untenable situations both for them and their environment.

Oral history Traditional oral history developed before the Second World War and gained increasing popularity in the 1960s and 1970s in response to the absence of sufficient documents and archival materials. In particular, in the case of writing the history of Native Americans and Afro-Americans, oral history sources were often the only available source of information.

Some anthropologists already started collecting recordings (at first especially of Native American folklore) on phonograph cylinders in the late 19th century. In the 1930s the Works Progress Administration (WPA) sent out interviewers to collect accounts from various groups, including surviving witnesses of the American Civil War, slavery, and other major historical events. In 1967 American oral historians founded the Oral History Association, and two years later British oral historians founded the Oral History Society.

Oral history in Europe was very much a part of social history, describing events through the eyes of the general population rather than through those of the ruling classes, while in the United States oral history programs for a long time continued to focus on the elite. However, in the 1960s and 1970s the scope widened there too in response to both the social movements of the period and historians’ growing interest in the experiences of common people. Increasingly, interviews were conducted with workers, ethnic minorities, women, labour and political activists, etc. By doing so, they gave a voice to those who hitherto had been historiographically silent. The Oral History Project at Columbia University, however, continued to focus on leaders in business, politics, and social life, and really changed this position only at the beginning of this century with its oral history project focusing on the Twin Tower attack.

In the former Soviet Union as well oral history has been a component in the quest to retrace and document the terror under the Communist regime.

The society “Memorial,” a cluster of dozens of organizations in different regions of Russia, Ukraine, Kazakhstan, Latvia, and Georgia that sees as its main task the awakening and preservation of the societal memory of the severe political persecution in the recent Soviet past, uses oral history as one of its main tools of preserving that past.

Oral history and difficult memories In other places in the former USSR oral history has been an important means in retracing the past, in particular with regard to the effects of the Stalinist terror. A recent example of such work is the book The Whisperers: Private Life in Stalin’s Russia by Orlando Figes, which was published in 2009 and gives a chilling account of life in the USSR under Stalin. In Kiev, the Ukrainian Center for the Rehabilitation of Victims of Totalitarianism and Civil Wars carried out interviews with many of its patients, thereby documenting their experiences and at the same time using the interviews as a therapeutic tool: former Gulag

80 |SESIJA

inmates were often chronically traumatized due to the long time span with which they lived with their experiences, and telling their stories to someone who was willing to listen – often the first time in many decades – had a therapeutic effect on them. I will come back to this issue later.

Conducting a good oral history project very much depends on the atmosphere one is able to create during the interview. An oral history interview is not a one-sided affair, but an interaction between two persons – the interviewer and the interviewee – and only in partnership can a good interview be produced. This partnership is very much dependent on the atmosphere, and in a certain way a “therapeutic environment” needs to be created that establishes a trust that allows the interviewee to tell his or her story with all its private emotions and perceptions. It is not uncommon that during such interviews, the interviewee will disclose things that he or she has kept secret for many years, even from close relatives or a spouse. For instance, when interviewing the former Medical Director of the American Psychiatric Association, Dr. Melvin Sabshin, the latter disclosed that he had been a member of the American Communist party in the 1950s. Considering the fact that he had been the most influential American psychiatrist during the second half of the twentieth century, this was no less than a bombshell, which was only disclosed because of the trust that had been developed in the course of the interview sessions.

In an oral history film on the liberation of concentration camp Dachau on April 29, 1945, veterans of the US Army unit that entered the camp first recalled their memories of the atrocities they had seen during that spring day. Dachau was the first Nazi concentration camp that was liberated, and what these young men saw surpassed every description or comprehension.

The interviews were conducted almost 55 years after the events, but the horror and shock was still visible on their faces. One would become agitated during the interview, trying to express his emotions in a rather uncoordinated stream of words, while another would recall the story mechanically, his face frozen in a mask as a result of the trauma that never left him. And during the interviews, the veterans disclosed something that had always been a closely guarded secret: the fact that some of the US troops had committed a war crime themselves, when executing scores of German SS guards with machine guns on the spot, as an act of vengeance, an expression of their anger and horror at what they were witness of. It was the therapeutic environment that gave them the strength to tell the story in full, thus adding another – human – dimension to the history of the event.

Memory As the Italian oral historian Alessandro Portelli writes, “Memory is not a passive depository of facts, but an active process of creation of meanings.”

People remember what they think is important, and when conducting an oral history interview this might not necessarily be what the interviewer thinks is most consequential. However, a good oral project allows the interviewees to influence the course of the interview, rather than the interviewer, and the art of conducting oral history interviews is to allow the conversation to take its course, without pushing the interviewee into a certain direction, yet at the same time trying to make sure that all issues are discussed at some stage. It is the oral historian who later can pick out those parts of the interview that are relevant to the research project.

However, it is important to remember that early memories are usually more vivid, because things were new and they left a lasting impression. Later things become more routine and are thus automatically less interesting to

remember and recall. Also, not every perceived event is retained in memory.

Some memories are lost, sometimes on purpose (e.g. trauma), and sometimes because they were superseded by more important events or memories. I will return to this later in my article.

Usually, oral historians categorize memory into five different types. The first is semantic memory, a system that deals with factual and conceptual knowledge. It is a sort of reference book for names, places, and facts rather than emotions, and helps to place certain memories into a historical time-line and framework. The procedural memory is a system that facilitates the learning of skills and habits, and is therefore of less importance to the oral historian.

The same counts for the working memory, a system that gets us through everyday life. It is both short-term and instrumental, and just like the procedural memory its value to the oral historian is limited to the sheer fact that it is needed in order to practice oral history, top go through the motions and use your skills and equipment. Very important, however, is the episodic memory, which enables us to recall specific events or incidents. People remember not only the particular events but also their place and role in them and the memory of each individual person regarding the same event is different and in some cases might be conflicting or even contrary. And finally, the flash-bulb memory concerns memories that are captured in vivid detail, almost like a photo, and of course in remembering traumatic events this memory plays a very important role.

National memory Also the national memory changes over time, as a result of changing emotions but also as a result of socio-political circumstances and the expediency of certain memories. A nation that goes through a traumatic event, such as a foreign occupation, usually “forgets” the horrors during the first years, trying to rebuild itself and move forward, away from the trauma that befell on it. After a certain period, a black and white picture starts to emerge, presenting the occupied nation as absolute victims and the occupiers as absolute villains, and this black-andwhite picture serves the purpose of developing the nation’s strength and inner resilience. It is, one could say, a necessary step in nation building, and during that phase sophistication and difficult questions usually result in bitter attacks and denials. The historical cycle changes again after some thirty years, when a new generation takes the lead that was not directly affected by the traumatic events and does not hold direct memories of what happens (although often “children of…” are affected as well, and in case of war trauma they have a “secondary trauma” which might need treatment as well). This generation is able to question, to doubt, to see that black-and-white is a crude and incorrect image of the past and that reality is much more a very diverse palette of shades of grey.

In the Netherlands, during the first years after the war hardly any attention was paid to the horrors of what had happened, and least of all to the fact that of the 112,000 Dutch Jews only some 5,500 had survived, the remainder having been exterminated in Auschwitz, Sobibor and other Nazi death camps.

The country had to be rebuilt, and looking back would only hamper this process. Only in the 1960s did this attitude change. Renowned historians such as Lou de Jong, director of the State Institute of War Documentation (RIOD), authored The Kingdom of the Netherlands during World War II, a book series of 26 volumes and a length of over 15,000 pages. Prof. Sam Presser, himself a survivor of the Holocaust, published the book Collapse: The persecution and extermination of Dutch Jewry 1940-1945, but although their works very

much focused on the victims of the German occupation of the Netherlands, their works still very much followed the black-and-white approach, in which all Germans were invariably bad and Dutch society resisted occupation collectively, apart from a small minority of despicable citizens who collaborated with the occupational regime and were for that reason justifiably ostracized from society after the liberation.

In the late 1970s a number of exponents of a new generation of historians tackled that image and argued that it was a simplification of reality, which was much more diverse and balanced. Several scandals in Dutch society, in which alleged heroes were unmasked as collaborators further stimulated the debate.

This debate in Dutch society is still ongoing, very much affecting this general perception of Dutch heroism (that seems to prevail in the international view on Dutch behaviour during the Second World War) and creating a totally different yet very realistic and “human” image of Dutch behaviour during the Second World War. Dutch compliance The “painful truth” is that after the German army occupied the Netherlands in May 1940, the overwhelming majority of Dutch citizens in fact tried to continue their previous life as much as possible and saw the resistance as an irritating obstacle, because every resistance act led to a severe German response and measures that curbed their daily liberties. Only when the outcome of the war became clear and the German defeat was inevitable did this attitude change. This compliance with the existing political “reality” was much more extensive in the Netherlands than acknowledged for many years after the war, and actually much more extensive than in many of the other countries of Western Europe. The fact that a Jew had far more chances of surviving the war in Berlin than the Netherlands is certainly no exaggeration.

The Dutch government which, together with the complete Royal family, fled to London on the fourth day of the war, leaving a Dutch civil service behind that was supposed to remain on duty to “serve the interests of the Dutch people.” The fact that they would be serving the interest of the occupier was, in general, considered less of a disadvantage than it would be for the general population if the civil administration would stop working. However, already in September 1940 the cleaning of the Dutch civil service started. An order was issued that Jewish civil servants were no longer to be promoted or appointed to new positions. Shortly after, Dutch civil servants were asked to sign a “declaration of being Aryan.” Virtually all agreed and signed and, thus, they separated themselves from their Jewish colleagues and, by doing so, made the purge of Jews from the civil service a very easy task for the German occupier.

It was also a Dutch senior civil servant, Jacob Lentz, who created the internal passport for the Dutch that was so difficult to falsify; thus, pleasing the Germans so much that they took him to Berlin to meet Hitler and be honoured.

This internal passport became a crucial tool in separating the Jews from the Dutch and in laying the groundwork for their deportation to the extermination camps.

On November 21, 1940, all Jewish civil servants were dismissed from their jobs and Jewish professors fired from their positions. When the Universities

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 81

SESSION of Leyden and Delft protested, the Germans immediately closed them down.

They would reopen only in April of the next year. At that time, restrictive measures followed one after the other. Parks, cinemas, concert halls, museums, and other public places became forbidden for Jews. In early 1941, the civil administration received the instruction to register all citizens of Jewish descent and to mark their identity papers with the letter “J.” The instructions were again followed meticulously. Even the Jews collaborated without resistance, seemingly proud of their heritage and going at lengths to prove that they were of real Jewish descent. However, gradually they were removed from public life and on July 15, 1942, the first train with deported Jews left Amsterdam for Durchgangslager Westerbork in the eastern part of the country. It was a transit point on way to Poland, a first stop on their way to their death.

Not only did civil servants adapt themselves to the new reality in the Netherlands, the same counted for the Dutch police. Dutch police continued to do their job and assisted the Germans in rounding up Jews for deportation. And while Dutch civil servants complied diligently with the orders issued by the Germans, the population stood by and watched, or tried very hard not to see what was happening to their fellow countrymen.

One of the most shocking cases of collaboration with the Germans by the Dutch industry is that of the Dutch railways (Nederlandse Spoorwegen). Until the railway strike of September 1944, the Dutch railways worked without a hitch, transporting German troops and their war machinery, even in the immediate weeks following the occupation of Holland when troops and materials had to be transported to Belgium and France where the war was still going on in full glory. In 1943, the same Dutch Railways transported the Dutch military prisoners of war sent to Germany. In addition, some 410,000 Dutch forced labourers were transported, without a problem, as well as the 112,000 Dutch Jews sent to their deaths in the extermination camps in Poland. After the war, the top managers of the Dutch Railways were interviewed by a Parliamentary Investigative Commission, during which they explained that they tried to send the Jews to Poland as in passenger trains as long as possible to make the trip more pleasant and, when that was no longer possible and the Germans insisted that boxcars were to be used, this was actually better because the Jews had a lot of luggage and that could be transported much easier like this.

One should not forget, however, the context in which the management of the Dutch Railways functioned and made their decisions. “The complete availability of the administrations at municipalities and other institutions of public administration, the almost unhitched involvement of the Dutch police, the signing of the declarations of being “Aryan” en masse and other forms of massive collaboration, enabling the occupier to implement the Endlösung in occupied Netherlands as reibungslos [flawlessly] as possible, show us that the Dutch Railways were in this… completely in line with the national tendency.”

Lithuanian memory In the case of Lithuania, alas, Nazi occupation was followed by a second Soviet occupation, and soon the memory of what happened to Lithuanian Jews was pushed into a collective “memory” of the victims of “Nazi hordes and their local collaborators”. History was in a way “de-Jewished”, and the whole issue of the Holocaust in Lithuania and both the compliance of the Lithuanian population and collaboration in the murders by Lithuanian police battalions were

82 |SESIJA

frozen for more than four decades. Only few dared to tackle the issue, and then mostly in the underground press. When in 1990 the country reinstated its independence, the “de-freezing” of the Nazi period in all its complexities took place simultaneously with the need to build a nationhood, to turn a dream of an independent Lithuania into a reality. Thus very black pages of recent Lithuanian history were competing with pictures of the heroic struggle of the Lithuanian nation for liberty, in some cases even leading to a direct conflict when partisans against the Soviets turned out to have also been involved in the Holocaust itself.

Combining a sophistication of history from black and white to shades of grey (regarding the Holocaust and the direct involvement of Lithuanian collaborators) with the creation of a black and white picture as a means of developing a national unity (regarding the Lithuanians as heroic fighters for freedom versus Soviet occupants) is an outright impossibility, and one of the two processes needs to be slighted. In the case of Lithuania the choice was not difficult: the hardships of Soviet occupation were still fresh, a country had to be built, a nation had to be formed, and thus the issue of the Holocaust with all its complexities was pushed to the sideline.

This also answered another desire, not uncommon to oral historians: the desire of forgetting, of not remembering events that were too traumatic. I noticed this myself in practice during my student years, when interviewing my uncle about his last meeting with his elder brother. Both had been in the resistance, and both had been transported to the Sachsenhausen concentration camp in September 1944. However, one day the elder brother was taken away, and did not survive the war. His younger brother returned, knowing that his parents were not only inconsolable, but also knowing that his brother had always been the favourite one, and thus in a way the wrong one was returning home.

When I asked him about this last meeting he could not remember anything, until I showed him the letter he had written to his parents, describing the last moments. The letter came as a shock, brought back memories so painful that he had pushed them away, as if they never happened.

Looking back I probably made a mistake. I left him behind, with his painful memories, and I did not have the skills back then to understand what I did and how to deal with the situation. My uncle had been for all these years in a state of denial, and that had helped him to survive. As oral historian Donald Richtie puts it, “oral historians documenting traumatic events of the past have found that many survivors will refrain from talking about these events, even to their own children. Researchers point out that the first stage of grief is shock, and the second stage is denial. People can stay in denial for a very long time.”

In this case, I should have thought of the long-lasting consequences of my action, and maybe have left the memory denied.

In the case of a country, however, no such option exists. A country, a nation, needs to know its past, in all its detail, good and bad. It is the knowledge of the past that allows a nation to grow, to go forward, to digest its past and to learn from past mistakes. Alas, Lithuania is only at the beginning of this process, and this process will be much more complex than in a “lucky” country like the Netherlands that went through only one occupation lasting only five years. Yet it is an inevitable necessity for a country, its citizens, and its authorities to reveal the true story in all its complexities and to pass it on to future generations in the hope that they will learn from it and maybe find the moral courage not to repeat this history in the future.

SESIJA| 83

DAD SESSION

Jaq Greenspon

Lecturer at VMU Political Science and Diplomacy faculty

By the time I finally worked up the courage to talk to my father, he had been dead for over fifteen years. I knew where the module was, that wasn’t the issue.

I even took it out once or twice to look at it, see if I could get something from it without plugging it in. It scared me.

Mom told me about the module on my eighteenth birthday, right after I graduated from high school. Up until then I didn’t even know it existed. I wasn’t sure I knew what it was supposed to do. All I knew dad was a scientist, before he died.

I was a kid when he left, barely nine years old. Was I supposed to know what he was working on? I could barely remember what he looked like.

Of course, by the time I was eighteen I knew about Home Video Companions. They weren’t common but you heard about them.

The first time I found out about them, I was in middle school. They were a joke, something to make fun of. The same way all kids will make fun of someone who’s different, who has different values or beliefs or sexual orientations. I remember I rushed home to ask my mother about the HVC’s, which is what we called them then. What we still call them. I think she could sense something in my voice, something about the derision I felt for these things, if they actually existed, and the people who allegedly used them. She didn’t have the heart to tell me my father was the man who suggested the machines, designed and built the first prototypes. She didn’t think I would have understood.

She did confirm my fears the things were real. She told me they’d been around for a while and were originally designed to be just what their name implied, Home Video Companions, for people like grandma, who couldn’t get around much and just wanted someone to talk to. I didn’t believe her. To my thirteen-year-old mind these disgusting constructs had been designed and built primarily for abuse by degenerates.

A lot had changed by the time Mom let me in on some of the family secrets.

In fact, by the time I first retrieved the module, it was almost completely useless. Mom kept it behind the violin which hung in our living room. She always said the violin was her little way of keeping dad alive. I always thought she meant it reminded her of the nights she and dad would get together with their relatives and talk until dad gave in to everybody’s plea that he play something on the violin. Mom told me dad was a fantastic fiddle player. In the days before they were married, when he was working his way through school as a house painter, he would take mom out and play his violin for her. The same one which hung, framed, on a wall in the front room of our house.

She told me once his music was what made her fall in love with him.

84 |SESIJA

I thought about him playing for her - the two of them sitting on Oak Street Beach, looking at the moon reflecting on the waters of Lake Michigan - as I looked down at the module.

It just sat there in my hand, looking like nothing so much as a metallic turtle which had somehow ended up on its back. The four contact points sticking up like legs, pleading to make contact with the ground, with something. I almost expected it to move.

I was eighteen and I’d been around. I’d seen films of what HVC’s could do.

What they did for people. I’d even seen an HVC card before. A kid named Ed Dennis had brought one to school, real big shot, said his dad got it during a police raid. That card didn’t look much like the one which had been waiting for me behind the violin for so many years. The cards today don’t resemble mine in any way. They’re flat, with imprinted circuits. Program names etched into them. Today they look like high-tech dog tags.

But then, when I first held the silver turtle in my hand, I had no idea what I was supposed to do with it. I know now. It took a while but I’m a smart boy.

And I had help.

So here I sit, twenty-four and still staring down into my hand at my friend the turtle. From the outside, not much has changed. In fact, the only noticeable difference is that I’m not alone.

Anyway, back then I held the electronic amphibian for a while before I put it back behind the violin. I even talked to it. Somehow I expected it to answer me. I don’t remember what I asked, probably something inane about the weather or if I was going to go to college or get lucky with some girl. It really doesn’t matter. I just know once I put it back, I didn’t think about it for quite awhile.

I didn’t think about it until I went to the bar.

I was nineteen or maybe just turned twenty and a bunch of the guys and I went out after class to celebrate doing well on our midterms. I was studying history, going to be a teacher.

The bar was crowded and no one carded us as we went in, our primary reason for going to this particular establishment. We’d been there before, but not often enough to be known by name, just by face.

A few minutes after we arrived, we’d taken over a vacant booth near the back wall. While we waited for our first round, a commotion at the bar drew our attention. Being inquisitive college types, we diplomatically elected one of our members to go and find out what was going on then report back. I was the one elected.

Our drinks came as I got up to leave the table. Grabbing my beer, I headed over to the crowd. As I got closer, I could see they were surrounding a couple and a few of them were cheering and yelling obscene comments, which elicited laughs and applause from the rest of the crowd. Even the male member of the couple laughed at some of the more lewd statements. His female

Jochem van Wetten, „Lost Robot“

companion was still facing the bar. She seemed embarrassed and humiliated.

I felt bad for her. Until he ripped off her wig and I saw the serial number engraved in the base of her simulated-skin covered skull. I knew what she was immediately, even though I’d never seen one in person. Her escort, repulsively drunk, grabbed her by the shoulders and spun her around to face the crowd of onlookers. Her too big hands reached behind her to find support on the bar in an almost reflexive move. I was stunned by how human she looked from the neck up. From the neck down she was fully clothed and the parts which did show could pass for real in a dimly lit bar full of people.

But the face.

The face was flat. Sort of. There was a small mound in the center, approximating the shape of a nose. Two concavities filled the role of eyes. And it reflected the lights from the bar just like the television I had back at my dorm room reflected my bare fluorescents. Behind the smooth glass of the monitor face was the girl whose personality was operating the animatronics.

Her eyes looked out from within the recesses of the simulated sockets. Her nose spilled over the allotted dimensions of the body she was occupying and looked somewhat horizontal, spreading out over what should have been beautiful cheeks. When she opened her mouth to speak, I expected the glass to break along the lines of her lips.

It was like watching a three dimensional TV; a walking, interactive TV. I turned away before she said anything, not wanting to know where the synthesized voice would come from, or if it would sound realistically human.

I pushed through the crowd and sat down heavily in the booth, the cushion making a ‘whoosh’ sound as my weight forced the air out of it. All my friends wanted to know what I saw. I shrugged my shoulders and told them it was

nothing, a guy showing off his date of the evening. They took the opportunity to make a toast to women. I added the qualifier of ‘real’ women, winking slyly as I said it.

Our glasses touched loudly and the celebrations continued well past late.

My hangover the next morning didn’t prevent me from remembering the girl. I thought about her a lot after that night.

A few months later, the night before I went home for the first time since I had seen her, I dreamt about her. It wasn’t a long dream, or particularly frightening, but it scared me nonetheless. I was back in the bar and the girl was there, but that was it, just the two of us. I offered to buy her a drink and she nodded her head, she never answered me, never spoke. I didn’t think about the absurdity of her drinking until she tried. The liquid spilt on her face and down the front of her blouse. She started to cry and the droplets from her drink formed tears running down her deformed cheeks, seemingly making rivulets around her nose. She looked up at me from under nonexistent eyelids.

I looked back at her, powerless to do anything to help her, then looked away.

When I looked back she had her head cocked to one side, holding a violin underneath her glass jaw. She brought the bow across the strings and played.

She played while makeshift tears drifted down her makeshift face. I woke up before I recognized the song. Once I was home, I went to visit my old friend the turtle.

He was right where I’d left him, behind my father’s violin, the girl’s violin.

This time I didn’t put him back right away. I didn’t talk to him either. I just looked at him, examined him from head to feet, inputs to outputs. I took him back to school with me. I took him shopping.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 85

SESSION I took him to an HVC shop. The guy behind the counter looked at him and smiled. He told me my turtle was an antique, offered me fifty dollars for him.

I turned him down. All I was looking for was a socket to let the turtle stand in.

The guy told me they didn’t make those kind anymore, they were obsolete.

He offered to sell me a current model, with brand new liquid glass for indistinguishable features. He said it stopped the problem of ‘nose spread’. I thanked him and left, putting my turtle into its plastic box temporary home before putting him into my pocket.

After that, I kept him with me. I was twenty-one, how did I know what was I doing?

I began actively searching for my turtle’s permanent home, the one he was created to live in. I found it when I was twenty-two. At least I found out where it was. That’s also when I found her.

I had graduated from college and had accepted a position with a high school on the west coast. The move facilitated my search for my metal pet’s home. There were more places to look, more HVC dealers, reputable and not so, to inquire at. The fact she told me where to find it, while talking over coffee, shouldn’t have surprised me. But it did.

I met her at the library and recognized her immediately. Not exactly like an old friend but more like someone you know you’ve seen before but can’t place the name. With her, I knew where I’d seen her and I never knew her name so it didn’t make a difference. The last time I saw her, really saw her, was on a portable T.V. in a bar. I desperately wanted to talk to her, to humanize her in my head. I was lost in the thought of formulating an opening line when she bumped into me.

Apologies were made. I pushed aside all memories of my dream and asked her to have a drink with me. She accepted. We went for coffee, which lingered into lunch, which transformed into dinner. We talked about all the trivialities we thought were important. We talked about important things as if they were trivial. I introduced her to my turtle.

She took it from me and held it lovingly, the way one holds a pet after a long vacation. She knew my turtle, or at least his brothers and sisters. She said she hadn’t seen one like him for years, since she left the lab. Being inquisitive, I asked her how she came to be acquainted with my little friend.

She worked for the company which developed the HVC’s, originally as a psyche model. That admission answered a question I hadn’t had the nerve to ask. I never even mentioned it to her. Maybe I will, after tomorrow. She modeled briefly, three modules for commercial use she said, and then moved into research and development. She did some more recording there, but that stuff would never hit the streets, it wasn’t suited for a mass audience. It was in R and D where she was introduced to my turtle’s family. She said they were for the first batch of HVC’s. The ones that made it onto retail shelves were real basic models, with very few of the modern advancements. She said the only one she’d ever seen was in a closet in the lab, standing in blackness behind the door with a perpetually blank face. That one was a prototype. She’d been told when they created it, they were trying for real artificial intelligence as opposed to the simple stimulus/response models which were made public.

My search was over. I finally found out where to put my friend to rest. I felt like I did when mom had first shown me the module. It scared me.

My companion handed my turtle back and asked me where I got it. I told her it was a family heirloom and maybe, once I got to know her better, I’d tell her the complete story. She laughed sweetly and looked down at her rippled reflection in the coffee mug. Then she looked up at me coyly, through glorious three-dimensional eyelashes, and said she hoped it was a long story and that she was willing to wait. I think that was when I fell in love with her.

A couple of weeks ago I told her the story. She seemed briefly intrigued and then went on with what she was doing.

My turtle’s home arrived yesterday. It came in a large crate, about the size of a coffin. I knew what it was before I pried open the lid and all the white foam

86 |SESIJA

peanuts came tumbling out onto the floor. I stood in front of it and stared evenly into its blank face. I asked her why. She said it was an early present, from her and my mom to me. From my dad to me. I sat it down in a chair in the living room and left it there overnight.

So today, here I sit, twenty-four and still staring down into my hand at my friend the turtle. From the outside, not much has changed. In fact, the only noticeable difference is that I’m not alone. I know I don’t have to go through with it if I don’t want to. I’ve gone through a lot to get this far, I might as well

Phil Simmer, “Stone Robot”

go all the way. It’s been fifteen years. I take the turtle and put him in his home.

He fits perfectly into the slot in the small of the HVC’s back. I sit down in front of him and watch as a face appears on the screen which has been blank for a long time. It’s a face I remember. His eyes look around the room, taking it all in. I think he knows where he is, who he is. He looks in my direction. I hope he knows who I am. I think he does.

“Hello.” The mouth on the screen moves and the voice comes out from somewhere in his throat. “You look good.” His face looks distorted through my

tears. “Dad?” “Yes.” “Daddy?”

“Yes?” His mouth curves into a smile.

“It’s been fifteen years and a lot has happened.”

“Tell me. We have a lot of catching up to do.”

It all rushes out before I can stop it. “I’m getting married tomorrow and I...

SESIJA| 87

Fotografijoje „humanitariškai dūmoja“ Jonas Kuveikis (1911–1941), prieškariu studijavęs Vytauto Didžiojo universitete.

Daugiau akimirkų iš studentiško ano meto gyvenimo – 72–77 p.