žvilgsnis
Markas Soloninas: „Istorija nėra šventa karvė“ Viktoras Denisenko
Markas Soloninas (nuotr.) yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Rusijos istorikų, nors ir baigęs ne kurio nors universiteto Istorijos fakultetą, o Kuibyševo aviacijos institutą. Jis nebijo diskutuoti su oficialia (ideologizuota) Rusijos istoriografija, pateikti savo požiūrį į vieną ar kitą istorinį įvykį, paremtą precizišku darbu su istoriniais dokumentais. Vilniaus universitete M. Soloninas svečiavosi 2010 metų pradžioje, VU Istorijos fakultete jis perskaitė viešą paskaitą, sulaukusią didelio dėmesio. Su M. Soloninu mums pavyko aptarti opų Sovietų Sąjungos dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare klausimą, Stalino slaptai puoselėtus Europos užgrobimo planus ir sudėtingą situaciją, kurioje paskutiniais prieškario metais atsidūrė trys Baltijos šalys. Kuo skiriasi Jūsų požiūris į Didįjį Tėvynės karą nuo oficialaus Rusijos istoriografijos požiūrio? Sakyčiau, čia dvi susijusios problemos. Yra Antrasis pasaulinis karas ir yra didžioji istorinė problema – Sovietų Sąjungos dalyvavimas jame. Problema sudėtinga dėl to, kad viename karo etape Sovietų Sąjunga elgėsi kaip geranoriška neutrali šalis Hitlerio Vokietijos atžvilgiu, faktiškai – buvo jos bendrininkė. Tai akivaizdu – aš kalbu apie 1939 metų įvykius, kai buvo pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas, padalyta Lenkija. Galima paminėti ir vėlesnius įvykius Baltijos šalyse. Turiu prielaidų manyti, kad tolimesnis Sovietų Sąjungos dalyvavimas Antrajame SPECTRUM 2010/2
V. Naujiko nuotr.
pasauliniame kare turėjo būti ne toks, koks buvo. T. y. Stalinas nesirengė Didžiajam Tėvynės karui, kuris turėjo apginti šalį nuo vokiečių agresijos. Buvo planuojamas kitoks modelis. Dar prieš prasidedant karui Stalinas pasistengė, kad įsižiebtų pirma europinis, o vėliau jau ir pasaulinis karas. Kai šis karas prasidėjo, Stalinas buvo įsitikinęs, kad jam pavyks įgyvendinti kitą savo geostrateginio plano etapą – užsitęsęs karas turėjo nualinti Europą, o tada į jos teritoriją galėtų įžengti ir Raudonoji armija. Tačiau 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija pirma užpuolė Sovietų Sąjungą, tad Stalino planai žlugo. Prasidėjo visiškai kitokio pobūdžio karas.
Sovietinėje tradicinėje istoriografijoje karas tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos visada buvo vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu. Aš sutinku su šiuo terminu, tačiau nesutinku su oficialiai siūloma chronologija. Tradicinė sovietinė istoriografija visada skelbė, kad Didysis sovietų liaudies Tėvynės karas (toks visas pavadinimas) prasidėjo birželio 22-osios rytą sulig pirmu šūviu, o aš manau, kad viskas yra daug sudėtingiau. Kokią Didžiojo Tėvynės karo chronologiją siūlote Jūs? Ne kiekvienas karinis susidūrimas turi teisę vadintis tokiais vertinamaisiais žodžiais kaip Didysis ir Tėvynės. Antrasis pasaulinis karas – tai pavadinimas, kuriame nėra vertinimo. Juo konstatuojama, kad tai buvo antras toks karas, apėmęs daug pasaulio šalių. Sovietų–vokiečių karas irgi nėra vertinamasis pavadinimas – juo nurodoma, kas su kuo kariavo. Tačiau Didysis Tėvynės karas – šiame pavadinime yra vertinimas. Šis pavadinimas nėra atsitiktinis – jis įpareigoja aptariant temą laikytis tam tikros rimties ir taisyklių. Apie Didįjį Tėvynės karą buvo ir tebėra priimta kalbėti kaip apie mirusį žmogų – sakyti tai, kas yra privaloma, prisiminti apie velionį tik gerus dalykus. Tad Didžiojo Tėvynės karo pavadinimas visada diktavo tam tikrus jo tyrimo ir aptarimo rėmus. Aš manau, kad taip neturi būti – istorijos įvykiai nėra šventa karvė, juos reikia tirti. Istorikui tai yra tyrimo objektas, kurio atžvilgiu jis turi būti toks pat nejautrus kaip patologoanatomas, atliekantis savo darbą. Čia nėra vietos galantiškumui. Kalbant apie Didžiojo Tėvynės karo temą kaip apie mokslinę problemą, galima padaryti tam tikras išvadas. Savo knygose aš tvirtinu, kad Didysis Tėvynės karas prasidėjo 1942 metų pabaigoje –
19
