Gero kelio Nr. 4/2016

2016 kovas-gegužė Nr. 1 (4) 1

ISSN 2424-435X

kovas – gegužė 2016

2

Tu prieš veidrodi˛ Makiažas – tai ne kaukė.

Atskleisk savo grožį.

Tai veidas, kurį tu nori parodyti pasauliui.

Paryškink natūralų odos spindesį.

Kreminė pudra – tai ne filtras.

Atrodyk idealiai visą dieną.

Tai – įtikinamas rezultatas.

Tai – tavo atspindys.

NAUJA ilgai išliekanti skysta pudra „Sybchro Skin“ Pasakyk veidrodžiui – tavo laikas baigėsi.

Gyvenki šviesoje.

2016 kovas-gegužė Nr. 1 (4) VEIDAI

7 Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“ 16 Pasitikėti gyvenimu

NUOMONĖ

19 Kaip pranokti lūkesčius 20 Rezonuojančios širdys

VIDINIS BALSAS

23 Bijoti yra normalu 26 Kaip atleisti... SAU 28 Kaip suvaldyti siautėjančias mintis?

32 Jeigu jaučiatės įstrigę... 9 dalykai, kuriuos verta prisiminti 34 Ar aš tau patinku

3

VIRTUVĖS PASLAPTYS 81 Gardi detoksikacija 84 Pavasaris lėkštėje

JAUKU

86 Fototapetai privačiose ir visuomeninėse patalpose

ARTI/TOLI

91 Keliavimas su gyvūnais augintiniais

LAISVALAIKIS 94 Knygos 96 Kryžiažodis 98 Anekdotai

DISCIPLINA

36 Laiko planavimas – improvizacijos žudikas ar kasdienis pagalbininkas? 13 laiko planavimo mitų 40 Popierinių užrašų magija. 10 patarimų, kaip pasitelkus juos pasiekti naują mąstymo pakopą

SANTYKIAI. TU IR AŠ.

45 Kaip gyventi, kad išėjus vaikams būtų apie ką kalbėti?

46 Laimingi santykiai: komplimentai ir padėkos

MOTERS PASAULIS

49 Moters išbandymas... vyru 50 Moterims – kaip tinkamai išsakyti nepasitenkinimą 52 8 patarimai renkantis pėdkelnes

VYRO PASAULIS

54 Vyrams – norite sudominti moterį? Išmokite domėtis ja 56 Kada marškinius susikišti, o kada ne 58 Pagrindinės taisyklės, kaip derinti kojines

19 28 40 49 78

Kaip pranokti lūkesčius

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis

Popierinių užrašų magija

SPECIALISTAS PATARIA 60 Ar taupyti lengva?

KRYPTIS

63 Kur stoti, arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios 68 „Facebook“ politinė galia: lyčių lygybė, rinkėjų aktyvumas ir nuotaikų manipuliacijos

SVEIKA GYVENSENA

74 Skauda galvą? Į pagalbą skuba jūsų rankos!

76 Mūsų kūnas – sielos namai ir gyvybės šaltinis 78 Penki mitai apie sveiką mitybą

Moters išbandymas… vyru

Penki mitai apie sveika mitybą

kovas – gegužė 2016

Kurkime žurnalą kartu!

4

NESPĖJAI

perskaityti

?

Skaityk žurnalą nemokamai internete, adresu www.zurnalasgk.lt

Ar galvojate apie individualumą? O gal prisitaikote prie daugumos, kad tik nebūtumėte

5

balta varna? Juk taip patogiau ir ramiau. Bet ar tikrai? Juk nebūdami savimi mes nerealizuojame savęs, slopiname laisvę būti savimi, o tada tampame nepatenkinti ir pikti, kad negyvename savojo gyvenimo. Natūralu, juk pavargstame nuo visų tų kaukių. Reikia daug

stiprybės, valios pastangų, disciplinos, kad galėtum ištrūkti iš šio rato ir drąsiai parodytum, kad aš esu aš ir galiu eiti vienas. Minios sindromas gali pasireikšti esant labai paprastoms gyvenimiškoms situacijoms, pavyzdžiui, požiūriu į: religiją, sveikatą, laisvalaikį, žalingų

įpročių vartojimą, saviugdą ir t. t. Pavyzdžiui, kalbant apie žalingus įpročius tenka išgirs-

ti: „Dauguma vartoja alkoholį, tai kaip aš dabar su vandens stikline stovėsiu svečiuose,

renginiuose“ arba „Kaip aš socializuosiuosi neišgerdamas?“ Tų pavyzdžių, kaip mes pradingstame, norėdami susitapatinti su dauguma ir bijodami prarasti jų dėmesį, yra begalė. Ir

save dėl to ėdame (kaip Beata Tiškevič yra sakiusi: „Kam man valgyti, jei aš galiu save paėsti“), viduje kenčiame, nepastebimai tampame pikti ant viso pasaulio, nes nešiojamės nuostatą VISI TAIP DARO, taip prarandame ir savo tapatybę.

Pagyvenkite be kaukių, taip, kaip trokštate... išsilaisvinkite. Ko bijote, aplinkinių at-

stūmimo? Tačiau paradoksas – kai pradedi gyventi taip, kaip nori, pamatai, kiek iš tikrųjų yra bendraminčių aplink. Mes pritraukiame į gyvenimą tai, kas esame. Todėl nenustebkite, kad ir jus supanti aplinka pasikeis – nubyrės žmonės, su kuriais jums ne pakeliui ar kurie

nespėja paskui jus. Ir tada aplanko nuostabus jausmas – pamatai tą kitą daugumą – išsi-

laisvinusią minią, kuri gyvena savo, ne kitų malonumui (kas ką pasakys, pagalvos, kaip pažiūrės ir pan.).

Nepamirškime svarbiausio, kad mes priklausome tik sau. Suvokime savo individualybę ir

poreikius. Priimkime (pamilkime) save besąlygiškai. Kai save priimsime – priims mus ir Pasaulis.

Gero gyvenimo kelio Jums!

Vyr. redaktorė Renata

2016 kovas – gegužė Nr. 1 (4) ISSN 2424-3426 Vyriausioji redaktorė Renata Burbulienė

Autoriai: Algirdas Gricius Andrius Pilipuitis Aurelija Veršininė Audra Maksvytienė Diana Plečkaitienė Giedrius Radžius Gražina Gum Ilona Tamošiūnienė Julija Sudakova Laura Varžinskienė Linata Dvareckienė Luka de Luna Martynas Jocius

Martynas Jočys Miglė Povilėnaitė Natalija Stunžėnienė Saulius Vasiliauskas Silvija ir Šarūnas Mažuoliai Sofija Melnikaitė Vaida Kurpienė Kalbos redaktorė Sandra Balžekaitė Dizainerė-maketuotoja Veronika Olšauskaitė

Leidėjas VšĮ „Sumani“ Tel. 8-656 77 724 Faks. 8-5 278 42 12 redakcija@zurnalasgk.lt

Spausdino Spaustuvė UAB Agentūra “Jungtinės Spaudos Paslaugos”,

Direktorė Jurgita Vaitkevičienė

Už reklamos turinį ir jos kalbą redakcija neatsako. Be raštiško leidėjo sutikimo, bet kurį tekstą ar jo dalį, iliustracijas, perspausdint draudžiama.

Reklama

Žurnalo nuotraukos Dreamstime

Tel. +370 685 62798 Interneto svetainė kovas – gegužė 2016 reklama@zurnalasgk.lt

www.zurnalasgk.lt

(Nuotr. Elenos NikonovaitÄ—s)

6 Veidai

Veidai

Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“

7

Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“ Dalia Staponkutė – eseistė, vertėja, filosofė, daug metų gyvenanti Kipre. Niujorke pernai išleido monografiją apie Aphonsą Lingį Exultant Forces of Translation (anglų k.). Jos naujausioji esė knyga Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja („Apostrofa“) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinkta kūrybiškiausia 2014 metų knyga.

Knygos vertimas Jenseits vom Entweder-Oder jau pasirodė vokiškai (vertė Markas Roduneris).

Saulius Vasiliauskas Apie gyvenimą tarp dviejų kultūrų, tapatybę, lietuvių kalbą, literatūros lauką su rašytoja kalbėjosi Lietuvių kalbos instituto jaunesnysis mokslininkas Saulius Vasiliauskas.

– Išvykote į Kiprą 1989 m., Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkarščiu. Kaip sekėte to meto įvykius Lietuvoje? Ar šaliai atkūrus nepriklausomybę nekilo noras sugrįžti, aktyviai prisidėti prie jos kultūros, švietimo strategijų, Valstybinės kalbos statuso ar kitų svarbių dokumentų rengimo?

– Išvykimas iš vietos, kuri tave subrandino kaip kultūros subjektą – tai gimimas iš naujo. Jis primena laiko mašiną, visam išskraidinusią ten, kur „prisikeliama“ su kitaip skambančiu savo vardu, kita kalba, kitokių daiktų formomis aplinkui. Esi kaip gležnas augalas, perkeltas kiton dirvon. Kiek šansų prigyti? Juk kitame dirvožemyje keičiasi net šaknų konfigūracija. Prasideda antrasis gyvenimas, reikalaujantis didelio sąmoningumo. Ilgainiui virsti kitu žmogumi, nes šito reikia naujai vietai, ir sykiu tave nejučiomis lydi susvetimėjimas su ta vieta, iš kurios išvykai.

Išvykimas – tai įvykis, didysis gyvenimo vyksmas ir individo tapsmas, apdovanojantis nuolatine dviprasmybe.

Net jei tai ironiškai vadinsime išvarymu (iš „išvarau“), vis viena kiekvieno iš mūsų sąmonei pirmiausia tai – įvykis (iš „išvykau“). Jis pareikalauja visko, be išlygų. Lietuva ir jos naujos strategijos, įstatymai ir dokumentai kuriam laikui atrodo kaip praeitis, iš kurios pasitraukei. Tas naujas – ne Lietuvos lietuvio – tapsmas reikalauja labai daug jėgų ir laiko… Tik po geros pertraukos, atsikvėpęs nuo įvykio įtampos, suvoki – net nustembi – kiek tavyje liko Lietuvos. Tada pasveri, kiek prarasta, o kiek atrasta, ką galėjai padaryti, ko – ne. Viską išbando tik labai ilgas laikas. Jis išbando ir dokumentus, apie kuriuos klausiate…

Sąjūdis, kuriam tada jaučiausi „per jauna“ (Bix’ų grupės saksofonas buvo mano Sąjūdis), dar neatvėrė, man atrodo, visų savo tikrųjų prasmių: praėjo per mažai laiko…

kovas – gegužė 2016

8 Tai – politinis judėjimas, romantiškas šansas ir istorinė būtinybė. Sudėtingas derinys. Šansas ir būtinybė visiems liekantiems ir išvykstantiems pradėti kitokį, nepriklausomą gyvenimą. Sąjūdžio kaip judėjimo akivaizdoje visi esame lygūs – tiek rašydami dokumentus prie stalo, tiek kurdami juos kelionėje. Pokyčius kuria ne tik sėslieji, bet ir keliaujantieji. Keliaujantieji juos kuria savo nebuvimu, ir tai – konkretus balsas ir laikysena.

Mano tolesni kasinėjimai psichoanalizės kryptimi Kipre tada atsirėmė į praktines problemas: norint studijuoti, reikėjo užsidirbti ir keliauti iš salos… Ilgainiui atradau literatūros vertimus, kurių tada Lietuvoje labai trūko. Vėliau, ėmus tyrinėti literatūrą moksliškai, per dalyvavimą Britanijos universitetų programose, viskas susivėrė į logišką grandinę: psichoanalizės pagrindai padėjo gilintis į naujas tendencijas literatūros teorijoje, pagaliau suvokti save kaip rašančią moterį, motiną, subjektą, kultūros laidininką (Julia Kristeva, Hélène Cixous, Lucy Irigaray, Ruth Salvagio). Psichoanalitinis požiūris į tekstą ir rašy-

Water rolls over the rocks, aut. Ignė Grikevičiūtė

Sąjūdis tęsiasi. Kol kas būta tik mažosios jo odisėjos. Matydami Sąjūdį kaip besitęsiantį procesą, labiau vienas kitu domimės ir jaučiamės vienas kitam atlaidesni.

Veidai

– Rodos, tuo metu aktyviai domėjotės psichoanalize, bet vėliau ją pakeitėte vertimo teorija. Kokios aplinkybės lėmė šį pokytį? Galbūt galėtume rasti sąsajų tarp psichoanalizės ir vertimo, rašymo procesų?

– Šis domėjimasis psichoanalize daug pasako apie mano bendraminčius ir jų istoriją. Aštuntajame dešimtmetyje tai buvo madinga teorija tarp studentų. Ją tada atradau per filosofijos studijas Piteryje. Ji tarsi vienijo nedidelį būrį filosofinių „stiliagų“, kuriems knietėjo atsiplėšti nuo sausų filosofijos traktatų ir atrasti tarpinę zoną tarp tradicinių studijų ir kultūros avangardo, ryškėjančio per unikalų ano meto roką ir kiną. Mums atrodė, jog seksualumo tabu, sublimacijos, trauminės atminties, ego ir superego klausimai Freudo teorijoje bei Jungo sapnų teorija labai tinka gilesniam Sąjūdžio fenomeno lietuvių kultūroje aiškinimui ir t. t. Tiesą tariant, mums, sovietinių didmiesčių studentams, tai buvo įdomiau už sąjūdininkų programas.

Atrodė, kad Sąjūdis dar tik siekia to, ką mes jau turime – sąlyčio su platesniu pasauliu, tada – „teoriniais Vakarais“.

Pagaliau, kas žino, gal tas jaunatviškas maksimalizmas ir lėmė daugelio mūsų išvykimą Vakaruosna…

mą šiandien sudaro svarbiausią literatūros teorijos dalį, juk psichoanalizė tarsi vaisingas medis pasėjo gausybę įdomių sąvokų, taikytinų ne tik klinikinėje praktikoje.

Ji leido laisviau eksperimentuoti, sugretinti, regis, nesugretinamas sritis ir tekstus. Štai tyrinėdama lietuviškų šaknų amerikiečio, filosofo Alphonso Lingio kelionių filosofiją ir vertimo kūniškumą joje, naudojausi prancūzų feministės, psichoanalizės filosofės Lucy Irigaray kritika, nukreipta į dominuojantį Vakaruose pasaulio pažinimą per vaizdus ir technologijas. Ji ir Lingis sutaria, jog pirmenybė vaizdui Vakarų kultūroje iš esmės kerta mūsų šaknis ir paniekina pirmapradį žmogaus pažinimą per lytėjimą – per motinos prisilietimą. Prisilietimas, kultūros pažinimas kelionės arba žygio metu per nepažįstamą šalį leidžia išvengti tipinio santykio tarp šalių ir žmonių, ir neretai – karo, na, nebent tai – „prisilietimas kulkomis“ ir kūnų žalojimas (Irigaray, Sexes and Genealogies)… Psichoanalitinio požiūrio į vertimą pritaikymas, pavyzdžiui, Andrew‘o Benjamino filosofijoje, moko, kad neįmanoma visiškai įsijausti į verčiamą – kito – tekstą. Neretai verčiant tenka pasikliauti instinktyvia energija. Freudas ver-

Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“ timu vadino pasąmonės „teksto“ perkėlimą į sąmoningą pasakojimą ir t. t., ir pan.

– Kokius esminius kultūrinio gyvenimo, literatūros lauko skirtumus tarp Kipro ir Lietuvos pastebėjote vos atvykusi? Kurie iš jų išliko aktualūs ir šiandien?

„Tai neįtikėtina“, – pagalvoju, mintyse brėždama paralelę su Lietuva, – „dedu pėdą Nikosijos gatvėje, o po ja, po žeme – kelių epochų klodai, miestų griuvėsiai, kamarėlės ir trūnėsiai…“ Nelyginu Kipro kultūrinio gyvenimo šiandien su Lietuva, kurioje jis kur kas turiningesnis, kryptingesnis ir įvairesnis. Žinoma, jei žvelgčiau į Kiprą kaip į unikalią Graikijos kultūros dalį (dėl tos pačios valstybinės kalbos), tada atsivertų kitokios paralelės. Galima būtų kalbėti apie teatrų gausą ir įvairovę Atėnuose, apie pačius Atėnus, kuriuose nėra miesto centro – tik daug savo unikalų gyvenimą gyvenančių grafičiais išmargintų kvartalų… Mėgėjui – tai trendy miestas…

Nuotr. Justino Rimeikio

– Vis grąžinate mane į praeitį. Įdomu, pajuokausiu, ar jūs prisimintumėte, ką veikėte penktojoje mokyklos klasėje? Visko buvo tiek daug, ir viskas keitėsi. Visa tai esu išsamiau aprašiusi pirmojoje savo knygoje Lietumi prieš saulę. Atvykau į salą… Saloje kultūrinis gyvenimas, kad ir kokia pasiturinti ji buvo, iš esmės neegzistavo, arba tai

9

buvo atvežtinis, festivalinis, sezoninis menas iš užsienio.

Tiesa, jo būta įdomaus, įskaitant kinų operas, amerikiečių modernųjį šokį, itališkas ir portugališkas popkultūros „žvaigždes“. Tai – šis tas kaip šaliai, kuri gyveno iš turizmo ir laisvos ekonominės zonos privilegijų. O šiaip yra tik vienas vietinis teatras, nedidukas simfoninis orkestras, viena baleto trupė, šimtai savo knygas iš(si)leidusių poetų. Tiesiog – poetų šalis, kol vienas jų iš nevilties sušuko: „Duokite salai daugiau vandens – ne poezijos!“ Tikrai, ne visi Kipro poetai, kaip sakoma, „gilūs“, tačiau graikų kalba melodinga, ji tiesiog įkvepia eiliavimui. Taip, yra įdomios gatvės karnavalo tradicijos Limasolio mieste – nuotaikingas reginys. Atsirado ir pora šiuolaikinio meno centrų, centriukų, kuriuose lankėsi net ir Lietuvos ŠMC delegacijos, o štai galerijos veikiau primena elitinius paveikslų salonus.

Man turbūt įdomiausias Kipro archeologijos muziejus, kuriame yra gausybė įrodymų, tokių kaip miniatiūriniai septintojo amžiaus prieš Kristų dirbiniai iš stiklo, liudijantys apie vieną seniausių pasaulyje Kipro civilizacijų…

Iki šiol aktualu tai, kad Kipras ir Lietuva, turėdamos daug panašumų politiškai (kaip „periferinės“ Europos zonos, išgyvenančios nelengvą „didžiųjų“ – Rusijos ir Turkijos – kaimynystę), kultūriškai lieka gana tolimos viena kitai erdvės.

Tiesa, viena aplinkybė tikrai skiria Kiprą nuo Lietuvos: jau daug dešimtmečių dauguma jaunų kipriečių išvyksta mokytis į įvairiausias pasaulio šalis. Daug jų sugrįžta atgal, parsiveždami mišrias šeimas. Šalyje nuolatos gyvena daug užsieniečių. Šalis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kur kas labiau kosmopolitiška nei Lietuva, tačiau įdomios, kreoliškos, hibridinės kultūros procesai Kipre žengia tik pirmuosius žingsnius… Tai, manyčiau, dėl periferinės Kipro padėties Europos ir Artimųjų Rytų regiono žemėlapyje. Kipro kultūrą, kitaip tariant, matau kaip seną kultūrų biblioteką.

Lietuvos – kaip lengvai išmontuojamą modernią sceną.

– Naujausioje esė knygoje giriate Kipro žurnalistikos, spaudos lygį, „kitokią nei Lietuvoje retorikos mokyklą ir mažai dėmesio nusikaltimams“ (p. 198). Kuo kitoniška tenykštė spauda? Kokią vietą joje užima kultūra?

Kas būdinga kipriečių kultūrinei žiniasklaidai?

kovas – gegužė 2016

10 – Ne tiek giriu, kiek pabrėžiu skirtumus, kuriuos pastebėjau gyvendama tarp Kipro dienraščių žurnalistų. Kipro žurnalistika unikali, t. y., ji galėtų būti lyginamosios žurnalistikos pavyzdys: joje dirba specialistai, ėję mokslus įvairiose užsienio šalyse; žurnalistai kalba (ir rašo) bent dviem kalbomis; gali sekti ir perteikti įvairių šalių tendencijas. Dienraščių straipsniuose – nemažai lyginamojo požiūrio, o tai sukuria ir pritraukia intelektualesnį skaitytoją.

Ką skaitai, tuo ir tampi. Dienraščiai ir sukuria skaitytoją.

Primityvūs tekstai daro įtaką primityviam požiūriui į gana svarbius valstybės reikalus; agresyvūs – agresyviam ir priešiškam. Kultūrai skiriama tiek vietos, kiek ir futbolui – pakankamai. Keista paralelė. Net Graikijoje sportą ir kultūrą jungia viena ministerija. Tiesa, futbolas Kipre – vietos kultūros, sykiu ir politinės, dalis. Mano nuostabai, kultūros ir futbolo naujienas kipriečiai skaito atsidėję. Tose srityse aiškiau išryškėja politinis balsas. Ne taip seniai sužinojau, jog futbolas Kipre daug byloja apie politinę salos istoriją.

Kolonijiniais, britų viešpatavimo laikais (iki 1960 m.), politines pažiūras kipriečiai galėjo reikšti tik per „dešiniuosius“ arba „kairiuosius“ futbolo klubus. Lig šiol futbolo klubai ir kultūros leidiniai bei įstaigos skirstomi pagal politines pažiūras – į kairiuosius ir dešiniuosius.

– Viename pokalbyje užsiminėte apie „smulkius niuansus“ Kipro kultūriniame gyvenime, būdingus ir Lietuvai: „Na, tarkime, vieni aktoriai nebendrauja su kitais, vieni rašytojai su kito žanro arba kitos kalbos rašytojais…“ Norėtųsi šiuos niuansus aptarti plačiau.

Kaip manote, iš kur kultūros lauke kyla jos narių uždarumas, polinkis užsisklęsti tik savo žanre, mažesnėje ar didesnėje bičiulių, bendraminčių grupelėje?

– Viskas gana paprasta: žmonės yra nelygūs, o kultūros žmonės dar nelygesni. Užsisklęsti neįmanoma, nes uždara mikro ar makro kultūra kalkėja ir miršta, bet kuo mažesnė bendruomenė, tuo labiau joje matyti žmogiški jos narių niuansai, sykiu ir neigiami, tokie kaip pavydas.

Kūrybingų žmonių ego gana stiprus, tad kartais nemėgstame būti šalia kitų, esame linkę į „solo“ variantą. Vis dėlto, niekas taip neįkvepia kuriančio žmogaus, kaip draugystė su bendraminčiais. Minties adekvatumas. Adekvati pašnekovo reakcija. Tai – ne tolerancija. Tai – bandymas suprasti. Be man pažįstamų lietuvių ir graikų rašytojų, vertėjų nebūčiau ėmusi rašyti. Na, kaip ir be tarpinės erdvės, nuolatinės abejonės, kuri mane ištiko ir, deja, lydi.

– Vienos iš pokolonijinei literatūros teorijai (pokolonializmui), kurią ne kartą minėjote atsakydama į žurnalistų klausimus, būdingų sąvokų – liminalumas ir mimikrija. Liminalumą – kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „slenkstį“ – suvokiu kaip pereinamąją būseną, kai subjektas, pereidamas nuo vienos socialinės struktūros, bendruomenės, prie kitos, suskyla, tampa dviprasmiu, aiškiai neapibrėžtu subjektu. Mimikrija laikyčiau veiksmą (-us), kuriuo (-iais) subjektas bando prisitaikyti prie naujos bendruomenės, tapti beveik toks, kaip kitas, vis dėlto – nevisaverčiu kitu. Pasitelkdamas šias sąvokas kviesčiau pasamprotauti, kada Jūs patyrėte liminalią, slenkstinę, pereinamąją būseną, ir ar (kaip) teko mėginti prisitaikyti, mimikrizuotis į kitą – iš lietuviškosios į kiprietiškąją – kultūrą, bendruomenę, aplinką, turint galvoje ir skirtingas valstybių istorijas, jų nariams būdingų tradicijų, pasaulėvaizdžio skirtumus.

– Taip, ačiū už kvietimą samprotauti. Juo pasinaudosiu, bandydama siūlyti kiek kitokį šių sąvokų suvokimą ir pritaikymą. Įdomu, kodėl pasirinkote būtent šias sąvokas?

Veidai Juk yra ir hibridizacija, dvilypumas, kurios mano atveju galbūt labiau tiktų? Sąvoka liminalumas tikrai kyla iš graikiško žodžio, tačiau graikiškai tai reiškia ne „slenkstį“ (lotyniška transliteracija), o „uostą“, „prieplauką“, „slėptuvę“. Savo knygose pasitelkiu šiuos žodžius kaip metaforas, kalbėdama apie Lietuvą. Mano prisitaikymas prie Kipro bendruomenės iš esmės neįvyko. Tai, ką jūs vadinate „tapti beveik tokiu“ irgi neišsipildė, ir savo knygose aiškinu, kodėl: labai anksti suvokiau, kad mane iš kipriečių tarpo visados skirs, pirmiausia, išorė ir daugybė kitų dalykų. Kaip sakydavo mano mokslinis vadovas kiprietis Stefanas Stefanidis, „jei žmonės ir jų kalbos negali būti lygios, tai reikia analizuoti skirtumus ir visados nuo jų pradėti“. Atvykau į gana tradicinę, nors ir aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Kipro bendruomenę, kuri prieš tris dešimtis metų buvo išsivadavusi iš britų kolonializmo sistemos. Užsienietis tokioje bendruomenėje užėmė gana aiškiai apibrėžtą – „įsibrovėlio“ – vietą, ir tai, kaip išsilavinęs žmogus, aš gerai suvokiau. Tačiau kaip „tarybiniam žmogui“ man pirmiausia reikėjo ne pritapimo prie uždaros bendruomenės (uždarumo ir „uždangų“, net geležinių, mūsų gyvenime ir taip pakako), o platesnio pasaulio.

Kipre sąmoningai judėjau link hibridinės bendruomenės, kuri simboliškai vadinosi tarptautinė bendruomenė, kurioje atradau amerikiečius, švedus, brazilus, bulgarus, nors rusų ir lietuvių tada dar saloje nebūta… Atradau anglų laikraščius, literatūrą, radiją ir BBC, o per tai – ir „plataus pasaulio“ iliuziją, per kurią žvelgiau ir į Lietuvą.

Keista, kad sovietiniam jaunam žmogui jaustis globalaus pasaulio dalimi pasirodė taip natūralu ir netgi būtina. Ne Lietuva, ne Kipras – duokite man pasaulį. Ne, ne bet kokį, o dominuojamą (tik gerokai vėliau tai suvokiau) gajos anglosaksų kultūros… Suvokiau, kad mano ieškojimai iš esmės yra ir mano tėvynės, Lietuvos, ieškojimai. Pati sau atrodžiau kaip keliaujanti Lietuvos miniatiūra (amebiškumas?), ir visi mano (ne)pasirinkimai ir mitai ilgainiui ėmė atrodyti kaip būtent lietuvės, ištrūkusios pasaulin, (ne)pasirinkimai ir mitai.

Taigi šiame lauke galima samprotauti be galo… Pokolonijinė teorija – vėliausiai iš mano atrastųjų teorijų. Ji gal viena naujausių, jei kalbėsime apie ją kaip literatūros teksto analizę. Lietuvoje ją taikome mažai, vis dar pritariame semiotiniam-semantiniam teksto nagrinėjimui, tačiau tada psichologinis, socialinis-politinis kūrybos kontekstas lieka nepakankamai įvertintas. Pokolonijinė teorija – kolonijinių, dominuojančios kultūros pasekmių, centro ir periferijos santykio apmąstymas. Sąvokos liminalumas ir mimikrija tinka ne tiek emigrantui, atsidūrusiam kitoje šalyje ir kultūroje (kuri, be abejo, dominuoja; tačiau emigrantas yra judantis subjektas, jis atvyksta, gal net įsibrauna), kiek kultūrai ir jos subjektams, kurie dėl politinių priežasčių ilgai gyvena supami dominuojančios kultūros ir ima keisti save iš „galingojo“ žiūros taško, kaip kadais Indija pagal Britaniją arba Ukraina pagal Rusiją. Pavyzdžiui, leisti vaikus į anglų (arba rusų) mokyklas tam, kad jie turėtų geresnes darbo galimybes. Iš esmės tai „stipriojo“ pozicijos, galios palaikymas ir, žinoma, negalėjimas kitaip. Už tai, kad mes nenuėjome į rusų mokyklas, galime padėkoti visiems idealistams, kuriems šiandien virš septyniasdešimt… (Jaučiu pilietinę gėdą, kai ta karta ignoruojama…). Anot Homi Bhabha, dominuojanti kultūra niekados nebūna saugi. Šalia jos esama bendruomenių, kurios abejoja jų galia ir „pagraužia“ jų pamatus. Tačiau tolesnis tų bendruomenių likimas – kai jos išsivaduoja – būna kupinas dvilypumo ir tarpusavio

Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“

11

ką mes darome su savimi ir su savo kalba, pasitelkę technologijas, t. y., vaizdinę, ne taktiliškąją arba kūniškąją informaciją.

Tai persmelkia visas mūsų gyvenimo sritis. Šiandien labiausiai politinę. Kuriame tokius vaizdus, kuriuos norime parodyti kitiems, kad jie patikėtų. Net karo vaizdus ir mitus (aktualu Lietuvoje šiandien). Karo mitas per medijas prasidėjo nuo Persų įlankos karo 1991 m. Tuomet kaip tik jį stebėjau iš arti, iš Kipro. Turbūt pirmą kartą karas buvo pavadintas „technologi-

– Vilniuje atsiimdama premiją už kūrybiškiausią 2014– ųjų metų knygą, teigėte: „Gyvename asmeninių mitų eroje. Esame pasakojimų apie save pačius herojai. Elgiamės taip, kaip kalbame.“ Ar kalba šiandien yra svarbiausia asmeninio mito kūrėja? Ką galima sužinoti apie žmogų iš jo kalbėjimo, rašymo stiliaus?

Mitas būna užrašytas, išpasakotas arba pavaizduotas. Mitas – ne tikrovė. Kalbėdama apie mūsų erą, turėjau omenyje tai,

niu karu“, kažkuria prasme „mitologiniu“. Tai nustebino kaip nauja idėja. Šiandien nebestebina, nes idėja nebenauja – karai aplinkui. Tačiau patys nepajuntame, kaip tais mitais patikime, o tikėdami palaikome karą… Mitas, net ir asmeninis, yra savotiška „kolonizacija“, užkariavimas. Jis užkariauja tave, esi jo subjektas… Todėl man patinka autobiografinis esė žanras. Jis suteikia galimybę pasverti savo santykį su tiesa ir tikrove, tačiau pasakyti apie save gali tik tiek, kiek leidžia subjektyviai estetinis kalbos jausmas.

Underwater tale, aut. Ignė Grikevičiūtė

priklausomybės; to, ką aprašydama savo subjektyvų santykį su Kipru ir Lietuva, pavadinau „iš dviejų renkuosi trečią“. Bhabha (The Location of Culture) tai vadino kiek kitaip: „third space of enunciation“ (gal „trečioji ištarties erdvė“?). Anot jo, tai – ateities viltis, kai kultūros nebus suvokiamos kaip grynuolės, anei daugiakultūrės, su egzotiniais elementais. Daugiausia apie jas bylos hibridai (turiu omenyje pirmiausia mąstymo hibridiškumą).

kovas – gegužė 2016

12

Veidai širdimi ir nebereikia ketureilio apie meilę. Kartais man atrodo, kad grįžtame į senovės Graikiją, kuomet žodžio menas priklausė tik išrinktiesiems… O kartais patogu turėti begalę pasirinkimo: noriu atsakau vaizdingai ir išsamiai, noriu – tik „ok“. Noriu – naudoju varneles, noriu – ne. Vis dažniau pastebiu, kad žmonės kaip vaikai – renkasi tai, kas papras-

matikos skurdėjimo, primityvėjimo procesas? Ar kalba besirūpinantieji turėtų ieškoti būdų jam (su)stabdyti?

čiau: šitaip visi smagiai vaikėjame, šypsomės vienas kitam skype, judame link žmonijos kultūros pradžios, į garsų ir vaizdų erą… Pamažu keičiasi mūsų smegenų veikla, asmeninis kontaktas. Liečiame tik ekraną, nebe žmogų. Tai tarsi greitai progresuojanti liga, kurios sustabdyti nebeįmanoma.

Nuotr. Elenos Nikonovaitės

– Rodos, visuomenė, kuriai svarbiausia greitai ir efektyviai pasiekti norimą rezultatą, didžiausią reikšmę teikia informacinei kalbos funkcijai. Kalbantiesiems tapo svarbiausia ne pokalbio kokybė – turiningumas, tikslumas, kalbos vaizdingumas – bet visų pirma greitas konkrečios žinutės perdavimas. Ar iš to kyla kalbos, jos leksikos, gra-

Man tas procesas įdomus kaip vertėjai. Kažkas pranašauja, kad greitai kalbėsime vaizdais. Štai pasiunčiu paveikslėlį su

Dalia Staponkutė: „Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti“ Iš šito kyla ir pamąstymai, kad neva žmonių planetoje per daug, kad žodžių per daug…

Užsidarydami nuo gyvos kalbos ir dialogo, vis labiau užsisklendžiame savyje. Aš dar tikiu, kad mūsų kalbą išgelbės žmogiški kalbos instinktai, arba, kaip sako Freudas, instinktyvi kalbos energija.

– Savo knygoje subanalėjusios kalbos vartotojui apibūdinti taikote neregio kapitono metaforą: kalbos vartotoją prilyginate kapitonui, netekusiam regos, bet šios negalios pripažinti nenorinčiam ir siekiančiam vadovauti laivo įgulai. Norėčiau atkreipti dėmesį į štai tokią aprašytąją situaciją: „Išplaukę į jūrą jūreiviai nemėgsta sudėtingų pokalbių, nes tokie pokalbiai atimtų pasitikėjimą, verstų ieškoti žodžių, apsunkintų ir taip sudėtingus apmąstymus jūroje. Pakanka pasikalbėti, kol ištuštėja viskio butelis, apie moteris, politiką ir futbolą, ir tokiame lengvame pašnekesyje kapitono aklumo tarsi nė nebūtų“ (p. 156).

Moteris, politika, futbolas… Ar aklasis kapitonas savo negalią slepia už „banalybės raiščio“? Galbūt toks „apakimas“ – giliojo kalbos jausmo netektis – veikia ir žmogaus kultūringumo, orumo, išmintingumo pamatus – juos stipriai supurto (t. y. banalėjanti kalba = banalėjantis žmogaus mąstymas, elgesys)?

– Iš tikro, giliamintišką graikų rašytojos Iannos Karystiani „aklojo kapitono“ metaforą pritaikiau sau. Juk kuriu lietuvių kalbą iš atminties, jos negirdžiu savo kasdienybėje, tik vasaromis. Į mano kalbą neretai įsiterpia disonansas, kalbos paklaidos, veiksmažodiniai daiktavardžiai, ateinantys iš graikų kalbos. (Lietuvoje redaktoriai tai vadinama „rusizmais“, sukeldami šypseną: visas blogis – iš kaimynų)… Sutinku su jūsų lygybės ženklu. Be kalbos išminties esame kaip armija lengvai valdomų subjektų, apie orumą nustojame galvoti, lieka tik funkcija, kurią atliekame tam, kad išgyventume. Kalbą irgi paverčiame funkcija, melsdamiesi vaizdui.

Kalba netenka estetinės reikšmės kasdienybėje. Besilankydama įvairiose Amerikos valstijose prieš keletą metų, aš tarsi naivi menininkė „praregėjau“, suvokusi, kad bene pusė didelės ir galingos valstybės, valstybės, darančios įtaką viso pasaulio politikai, gyventojų blogai rašo ir kalba valstybine kalba. Pagalvojau, jie nedalyvauja ir demokratinės valstybės valdyme, arba dalyvauja, spaudydami mygtukus ir klavišus?

Tada mus valdo technologijos? Nors šalia šito Valstijose – ir viena įdomiausių pasaulio literatūrų, ir visas būrys Nobelio premijos laureatų… Vis viena, kirba pakartoti Bosnijoje gimusio serbo, tačiau katalikiškoje šeimoje augusio rašytojo, nobelininko Ivo Andričiaus žodžius: „Mirtume iš siaubo, jei žinotume, kiek mažai smegenų valdo pasaulį“. Tad gal būti aklam ne taip jau pražūtinga, juk akys atlieka pusę smegenų darbo, leisdamos minčiai ilsėtis.

– Esė „Bangų ritmu, arba Banalybės baimė“ kalbėdama apie dukras vartojate apibūdinimą visavertės kalbos „nešėjos“.

Kas sudaro „kalbos nešėjo“ visavertiškumą? Kitaip tariant, ką, Jūsų nuomone, turi nešti tikrasis „kalbos nešėjas“?

– Mano dukros Lietuvoje galėtų dalyvauti valstybės reikaluose tik spaudydamos mygtukus, nes, bent jau iš pradžių, nemokėtų taisyklingos lietuvių kalbos. Paradoksas: juk tik ką kalbėjau apie Amerikos visuomenę… Ar tai reiškia, kad jos (kad kadaise aš pati Kipre) būtų nevisavertės Lietuvos pilietės? Pagalvokime… Koks tokių vaikų likimas Lietuvoje?

Kiek durų jiems bus atidaryta? Kiek uždaryta? Aš keliu šiuolaikinės tikrovės klausimus, ko gero, vesdama link minties, kad kalba yra tai, ką jūs pokolonijnės teorijos kontekste pavadinote liminalumu ir mimikrija. Kalba šiuos procesus pa-

13

liudija arba paneigia. Ką reiškia „kalbėti kaip vietinis“, mėgdžioti? Ar tai įmanoma? Randu išeitį tik vertimo sąvokoje.

Kalbos nešėjas – tai žmogus, galintis kalbą suprasti ir išversti ją į kitą kalbą. Tai – senovės Graikijos pasienietis – diogenas (mišrios santuokos palikuonis), aktyviai dalyvaująs valstybės sienų gynyboje kaip vertėjas, diplomatas ir tarpininkas.

Neabejoju, kad tokių diogenų mums Lietuvoje labai stinga.

– Esė „Kai trokštu sėsti į laivą iš salos“ minite Sankt Peterburgo filosofijos profesorių Moisiejų Samoilovičių Kaganą, vertinantį kalbos skambumą, teigiantį, kad „jei nejauti kalbos kaip filosofijos ir dainos, jos gelmių nepasieksi“ (p.

185). Skaitydamas šią vietą prisiminiau profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės iškalbą, jos dėmesingumą žodžiui, poetikai, kalbos skambesiui, kai prasmingesni žodžiai ar eilėraščio eilutė pakartojama bent du kartus su didžiuliu pasigėrėjimu. Ar daug dėmesio skiriate žodžių skambesio gludinimui versdama, rašydama?

– Estetikos profesorius Piteryje norėjo pranešti tą patį, ko nuolatos moko profesorė Viktorija Daujotytė: žmogaus kalba turi būti graži, t. y., prasminga ir skambi – filosofija ir daina. Ar gali būti kas nors gražiau? Juk tai – poezija, tačiau ne bet kokia. Man labai svarbu, kad žodžių junginys būtų ne kratinys, o gaida. Juk kiekvienos kalbos melodija unikali.

Jų nėra „negražių“. Ji atspindi aplinką, kurioje gyvename, jos garsus, taip pat garsus, kuriuos mums neišvengiamai dovanojo kaimynės tautos. Kalbos melodija turbūt labiausiai mus sieja kaip kaimynus. Jei tik mokėtume į ją įsiklausyti… Mūsų kalboje yra visa, ką norime apie save sužinoti. Tolimesniame užsienyje eilinis praeivis mūsų kalbą iš klausos pavadina „rusų“, o Rusijoje vadina „vokiečių“. Niekas nėra pavadinęs „prancūzų“ arba „graikų“. Graikijos švedams ji kartą suskambo kaip turkų, ir graikai nuščiuvo, nes Turkijos žemėje gyvenančių genčių kalbas jie kadaise vadindavo „barbarų“ kalbomis dėl „barbančio“ skambesio… Per spėlionę atsiveria ir mūsų santykis su negirdėta kalba. Nežinojimo santykis.

Taip, neretai rašau, garsiai skaitydama, ir vis dėlto, lietuvišką sakinį jausti, kai kalbos kasdien nevartoju, man darosi vis sunkiau. Bendravimas naudojant technologijas nepadeda.

Nuolat kartoju sau ir kartodavau savo studentams: reikia daugiau skaityti ir versti literatūrą. Nepasiduoti.

– Ar vertėjos praktikoje nepasitaiko atvejų, kai žodžius perkeliant į kitą kalbą ilgai nerandama atitikmens, tenka imti ir sukurti (ar iš dviejų sudurti) naujažodį, galbūt pasitelkti tarminius ir šnekamosios kalbos išteklius, ką Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius“ vertime darė Rimantas Kmita ir Markas Roduneris?

– Tai vertimo praktikoje vyksta nuolatos. Tikras vertėjas visados ieškos kūrybingo sprendimo, todėl ir sakoma, kad vertėjas yra versto teksto autorius. Vertimo meną man padėjo suprasti tokie jo kaip fenomeno tyrinėtojai: Michailas Bachtinas; Walteris Benjaminas; Jacques‘as Derrida; Stanislavas Baranchakas. Vertimas suteikia originalui dar vieną gyvenimą, kartais – net pomirtinį (Benjaminas) Jis turi būti ekonomiškas, atitikti ne tik reikšmių kokybę, bet ir neskriausti žodžių kiekio (Derrida). Skambėti kaip originalas (Baranchakas). Tai įmanoma, nes kalbos nuolatos kalbasi tarpusavyje, veda dialogą, kurio metu atsiveria kiekvienos kalbos daugiabalsystė ir daugiakalbystė (Bachtinas). O Varatariaus, deja, neskaičiau…

– Galbūt tai pernelyg asmeniškas klausimas (nors šiek tiek pokalbiuose apie tai pasakojote), bet smalsu, kaip sekėsi dukras mokyti lietuvių kalbos – kokius mokymo būdus, mokymo priemones rinkotės; kokias pasakas, kokių au-

kovas – gegužė 2016

Veidai

14 torių kūrinius skaitėte? Kurie pasirinkimai buvo priimti teigiamai, o kurie galbūt atmesti tarsi svetimi, nepriimtini, nesuprantami, pvz., pernelyg siejami su lietuviškumu, sakykim, lietuviškąją (tolimąja?) tapatybės dalimi?

Nieko mistiško vaiko kalbos mokyme motinai nėra. Tik reikia pasitelkti visus motiniškus burtus. Paprasčiausias būdas – kuo daugiau kalbėti su vaiku viena kalba ir nepainioti kalbų, klausti vaiko ir atsakyti jam ta pačia kalba. Vaikai labai gerai skiria kalbos šaltinius, tačiau ima blaškytis, kai tas pats šaltinis kreipiasi į jį ar ją sakiniu, tarkime: „Paduok man ta knife’į, supjaustysiu tomatoe‘ą“. Mano dukrų lietuvių kalba unikali: ji truputį iš Kazio Binkio, Leonardo Gutausko, Jono Biliūno, Petro Cvirkos, „Saulutės“ elementoriaus – knygų, su kuriomis užaugau aš, kurias turėjau namie; ji truputį iš Šiaulių ir Kelmės rajonų, iš kur kilę mano seneliai; truputį iš mūsų globalios kasdienybės. Tai – eklektiška kalba, bet pakankamai turtinga. Tiesa, lietuviškų pasakų vaikams skaityti neįstengiau. Jie nesuprato ne tik pusės žodžių, bet ir tikrovės: kas tie žemaičiai, kas ta gryčia ar kluonas, kam ta mirtis kiekvienos pasakos pabaigoje? Tad pasakas sukurdavau pati – iš visų po truputį. Mėgiamiausia vis dėlto liko „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ interpretacija. Mano dukrų gatvėje lietuvių vaikai dažnai klausdavo: „Iš kokio jūs miesto? Tik ne iš Vilniaus…“ Tada jos klausdavo manęs: „Ar tai gerai, ar blogai, kad mes ne iš Vilniaus?“ Aiškindavau, kad mes – lietuviai iš kitos šalies, todėl lietuviškai kalbame kitaip.

sižyminčia kosmopolitiškumu, liberaliu mąstymu, tolerancija kitam? O gal šiai kartai būdinga išsiskaidymas, fragmentiškumas, negebėjimas rasti savo vietos daug galimybių siūlančiame, bet kažko esmingo tarsi stokojančiame nūdienos pasaulyje?

– Šioje lietuvių kartoje yra visa, ką jūs paminėjote. Tikroji tėvynė, kad ir ką besakytume, turbūt yra viena. Ta, kurioje jaučiamės kaip namie. Taip, pirmiausia, šiai kartai būdingas laisvas pasirinkimas ir gebėjimas naudotis galimybe, šansu. Kai kam šansas buvo emigruoti, kai kam – gauti gerą darbą Lietuvos valstybės valdyme arba Europos Sąjungos struktūrose, kai kam – susikurti savo verslą; dirbti tarnautoju arba samdomu darbininku ir t. t. Kai šalis atsiduria krizėje, šansų ribos ne siaurėja, o plečiasi. Kol nestovėsi ant bedugnės krašto, sparnai neišsiskleis. Lietuvai buvo lemta stovėti ant politinės ir ekonominės bedugnės krašto ne kartą, ir lietuviai išgyveno. Svarbiausia, jie mokėjo išlikti kaip lietuviai, kaip įvairių profesijų atstovai ar nagingi meistrai.

Tolerancija kitam arba negebėjimas rasti sau vietos… Tai netrukdo vienas kitam. Liberalus mąstymas… Jis dažnai būna fragmentiškas. O štai sąvoka „kosmopolitas“ buvo rimtai suabejota jau minėtos pokolonijinės literatūros kontekste: neva kosmopolitas – dominuojančios kultūros nešėjas. Koks kosmopolitas šiandien nekalba angliškai? Ir t. t.

Turbūt reiktų išmokti iš esmės – gal „bibliškai“ – neteisti kitų, nevertinti perdėm kritiška akimi, kaip ir kas išgyvena – nesverti kitų gyvenimo perdėm politiškai ir morališkai? Gal atsisakyti emigrantų skirstymo į visokias „bangas“, kartais pabrėžiant, kad kadaise emigracijos vertybės buvo tikros, o dabar niekinės. Toks balsas skaudina lietuvį kaip kūną. Atseit, šie – tautos širdis, išsaugojusi lietuvybę, o anie – nago juodymas, išdavę tėvynę. Negi terminai „lietuvių juodadarbiai“, „meilės tremtinės“ (o tremtiniai?), „ekonominiai emigrantai“ neparodo mūsų esminio bodėjimosi pasirinkimu, kuris neįprastas, kuris nebūtinai veda link pasisekimo, laimės, meilės? Šie terminai vartojami įvairiuose kontekstuose, netgi moksliniuose, nors tikrovėje nuo baltadarbio iki juodadarbio – vienas žingsnis, kaip ir nuo meilės iki neapykantos, arba nuo taikos iki karo. Peršasi mintis, kad pagrindinis mūsų kartos bruožas vis dėlto yra nesaugumas ir baimė. Šansu mes pasinaudojome, jį turėjome, tačiau šansą kaip ir viską žmonių bei tautų gyvenime išbando istorijos laikas. Šis laikas pasiutėlis kužda: „Šanso laikas praėjo“. O dabar (kažkodėl juokais prisiminiau vieną grėsmingą britų reklamą: „Start saving now“ apie pensijas, kurių šiandienos keturiasdešimtmečiai dėl tuštėjančio socialinio iždo Britanijoje, ko gero, nebegaus) – taupykime, branginkime, ką suteikė tas šansas, ir geriau keiskime „karo su savimi“ retoriką kaskart, kai ji apsėda. ________________________________

: s i s n i al d s i a m i , š a e v n o a n r a s a sp i H a i č i č v n e . a k i ų š i t p i T e k a v s t i k l a Į e e g B u , a ė t d i r i ta n ė t o y l i m r G a ė N n ė g l A o j , i s N a n i g u l a K s u i r d n A , U O Y E B a r o n Leo

– Naujausioje knygoje svarstote ir apie ateities žmogų, ateities visuomenę. Norėčiau paklausti apie ateities kalbą. Kaip manote, ar gali ateiti laikas, kuomet pasaulyje žmonės ims bendrauti viena kalba? Ar ta kalba taptų šiandien tarptautinės kalbos pozicijas užėmusi anglų, ar galbūt mišri, kreolinė, iš kitų kalbų pagrindų sudaryta universali kalba? Vaizdų kalba? Socialinio tinklo kalba?.. O gal vertimo technologijoms ištobulėjus, visi galėsime laisvai, nesivargindami bendrauti savosiomis kalbomis, kad ir kokios jos bebūtų?

Ateities žmogus man dažnai atrodo kaip žmogus be pasirinkimo. Už jį viskas jau pasirinkta, jam įteiktas NET (New Era Technologies) aparatas… Visa tai, ką jūs kalbate, jau egzistuoja. Kalbame vaizdais, socialinių tinklų ženklais…

Tačiau tai – ne kalba. Tai – kodai, kodavimas. Savotiška ištobulinta Morzė. Morzės juk niekas nevadino „kalba“.

Sakė, „abėcėlė“. Mes sugrįžome į abėcėlės laikus, į pirmą klasę, tačiau nesinori visko matyti tragiškai. Tai yra ir galimybė. Neeilinė. Jei mokėsime suvaldyti greitį ir riboti savo santykį su technologijomis – nes jos veršis į mūsų asmeninę erdvę vis labiau – tai išlošime daug ne tik kaip kalbantys ir rašantys subjektai, bet ir kaip kalbos nešėjai. Jei atvirai, neabejoju, kad ryt skambinsiu iš Vilniaus į Šanchajų, kalbėsiu lietuviškai, o mano bičiulė kinė tuo pat metu girdės arba skaitys mane kiniškai.

– Esate pakviesta į šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimo Alantoje diskusiją, skirtą nepriklausomybės (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai, augusiai) kartai.

Rodos, ši karta dabar plačiai pasklidusi po pasaulį, tarp jos narių daug „mišrūnų“, „diogenų“, nuolat plečiančių pasaulio suvokimo horizontus, ieškančių naujų veiklų, naujų tėvynių… Kaip manote, kokia šios kartos tapatybė? Iš ko susideda jos pamatai, kas yra jos sijos? Kokį vaidmenį svarstant apie šią kartą užima kalbos (-ų) pokyčiai? Ar ją galima laikyti laisvės karta, pirmiausia pa-

http://doxa.lt/

15

Konferencijoje išgirsite apie moters harmoningą, sveiką ir laimingą gyvenimą bei jo valdymą. Pranešimai teigiamai paveiks Jūsų požiūrį į save, šeimą, darbą/karjerą, laisvalaikį...

, . d 7 1 – je

u i 6 n l i 1 V , e o r t j n e ė s sų c

g e r g u n r o k . r i ų m d o r 6 a p 1 s 20 XPO Lietuvo LITE

VEIKLI keičia moters pasaulį, pajusk šią jėgą ir

tu!

Daugiau informacijos: www.konferencijaVeikli.lt

Bilietais–prekiauja kovas gegužė 2016

Veidai

16

Pasitikėti gyvenimu

Pasitikėti gyvenimu, būti dėkingam ir mėgautis absoliučiai kiekviena akimirka: verslininkė Diana Šubelko apie savęs pažinimą ir drąsų žengimą į priekį Martynas Jocius Mano svečias – Diana Šubelko, sukūrusi sėkmingą lietuvišką įmonę noriunoriunoriu.lt ir savo jėgomis subūrusi pačią šviesiausią komandą, kokią man iki šiol teko matyti. Diana nepaprastai drąsiai ir greitai žengia ne tik verslo, bet ir savęs

pažinimo link, todėl labai džiaugiuosi galėdamas užduoti klausimus ir pasidalyti šio žmogaus atsakymais.

– Diana, kokia veikla tave labiausiai įkvepia ir teikia džiaugsmo?

– Nežinau, ar tai galiu pavadinti veikla, bet mane įkvepia buvimas čia ir dabar. Sąmoningumas. Kai tiesiog esu. Esu šią akimirką. Tą akimirką atsiranda natūralus džiaugsmas viskuo, absoliučiai viskuo, kas vyksta. Džiaugiuosi realizuodama savo potencialą versle, tarnaudama žmonėms, padedanti žmogui įsigyti gerą poilsį.

Džiaugiuosi gurkšnodama arbatą, bendraudama su draugais, džiaugiuosi gamta, garsais, džiaugiuosi, kad tiesiog kvėpuoju. Džiaugiuosi ir esu dėkinga toms akimirkoms, kurios, kartais atrodo, nėra „malonios“, bet ir jos praeina, ir jos primena man, ko vis dar nepriimu. O kai viską priimame, ar gali būti koks nors konfliktas? Belieka tik džiaugsmas, dėkingumas bei natūralus spontaniškumas.

Pasitikėti gyvenimu

17

– Kam šiuo metu skiri daugiausia laiko, energijos ir dėmesio?

– Ar užsiimi meditacija arba kita proto lavinimo praktika?

– Savęs pažinimui. Tikiu, kad vienas pagrindinių klausimų, į kurį žmogus turi sau atsakyti, yra „Kas aš esu?“ Ir atsakyti į jį ne teoriškai, ne iš knygų, ne iš seminarų, o patirti tai. Tai nereiškia, kad dabar atsisėsiu ir sėdėsiu, kol atsakysiu sau į šį klausimą. Tikiu, kad savęs pažinimas gali vykti kiekvieną akimirką, pradedant nuo savęs stebėjimo. Ir visiškai nesvarbu, ar stebi save, savo reakcijas ir pojūčius būdamas gamtoje, ar verslo susitikime.

– Man patinka sąmoningas savęs stebėjimas visą dieną, kad ir ką darytum. Taip, kartais pasineriu į mintis, bet tada vėl „grįžtu“ į buvimą čia ir dabar. Be to, rytais ir vakarais labai mėgstu „Guided Meditation by Mooji“, „Youtube“ galima rasti daug nemokamų įrašų (arbamooji.tv, mooji.org puslapiuose).

– Ką tau reiškia verslas?

– Visų pirma man tai yra savęs realizavimas, kai pajauti, ką nori daryti, bei pasineri į tai visa širdimi. Atsidavimas. Atsakomybė. Profesionalumas. Ir, be abejo, santykiai su žmonėmis, t. y. kolektyvu, partneriais, klientais. Kai kiekvienu santykiu tarnauji žmogui.

– Kas darbe tau svarbiausia?

Asmeniškai man svarbiausia ta vidinė aistra, vidinė ugnis, kuri nori tai daryti, nori tai kurti, matai tame prasmę. Absoliutus atsidavimas tam, ką darai. Atviri ir nuoširdūs santykiai su kolektyvu. Ir, be abejo, laimingi klientai, dėkojantys už nuostabų poilsį, kurie dar labiau skatina tobulėti.

– Ką patartum sau, jei galėtum grįžti dvidešimt metų atgal?

– Trys filmai, kuriuos gali žiūrėti vėl ir vėl?

– Prisipažinsiu, filmus žiūriu labai retai, bet kartais mėgstu pasižiūrėti žmonių biografijas ar jų kalbas, o asmenybės, kurios mane įkvepia, tai Steve’as Jobsas, Nelsonas Mandela, Mohandas Gandhi, Markas Zuckerbergas bei kiti. Ir labai mėgstu įrašus apie savęs pažinimą, daug gerų vaizdo įrašų „Youtube“ galima rasti įrašius „Mooji“.

– Kaip atrodo pirmoji tavo valanda atsikėlus iš lovos?

– Labai skirtingai. Kartais tą valandą praleidžiu ir toliau lovoje, bet dažniausiai rytais padarau mankštą ar jogos pratimų, pamedituoju, paklausau kelių mane įkvepiančių asmenybių įrašų, pasidarau vaisių kokteilį arba tiesiog vaisių salotų (rytais dievinu valgyti daug įvairių vaisių). Ir prieš išvažiuodama į biurą labai mėgstu kelis svarbius darbus pasidaryti namie prie pusryčių stalo.

– Kaip tau kyla geros idėjos?

Pasitikėti gyvenimu, būti dėkingam ir mėgautis absoliučiai kiekviena akimirka. Kartais išgyvendavau dėl tam tikrų dalykų, ir tos akimirkos atrodė kaip pasaulio pabaiga, bet praėjus kuriam laikui suprasdavau, kaip tam tikra situacija mane kažko išmokė.

– Kad ir kaip keistai skambėtų, idėjos pačios kyla spontaniškai, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Svarbiausia būti atviram ir, ko gero, atsipalaidavusiam. Kaip pavyzdys, idėja apie noriunoriunoriu.lt verslą kilo penktadienį po darbų, tiesiog duše.

– Kaip patartum kitam žmogui atrasti savo pašaukimą?

– Kaip palaikai gerą psichologinę formą ir vidinį balansą?

– Tikiu, kad viskas prasideda nuo savęs. Nuo tavo paties noro atrasti savo pašaukimą. Tad vienas iš būdų kiekvieną dieną nuoširdžiai savęs klausti „Ką aš noriu daryti? Kaip aš galiu tarnauti žmonėms? Koks mano pašaukimas?“ Ir kai kreipsi dėmesį į tai, pastebėsi, kaip gyvenime atsiras panašiai mąstančių žmonių, įvairių pasiūlymų, įvykių, kurie dar labiau priartins prie šių klausimų atsakymų. Ir, be abejo, drąsos daryti, o ne tik galvoti ir filosofuoti, ar tai patiks, ar ne. Ir jeigu tai patinka, toliau tai tęsti.

Ir pasiruošti įvairiems sunkumams, kurių gali pasitaikyti kelyje. Jeigu yra vidinė motyvacija, noras daryti, įveiksi visas kliūtis. Tiesiog pasitikėk savimi ir būk tuo pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje.

– Kaip atrasti drąsos padaryti tai, ko nėra pavykę anksčiau?

– Viskas labai paprasta. Bijai? Ženk žingsnį į priekį. Jokių stebuklų. Mes visi galime turėti tam tikrų baimių, įsitikinimų, nepasitikėjimo savo jėgomis ir t. t., bet… kad ir kaip būtų baisu, nedrąsu, tiesiog ženk žingsnį į priekį. Dėl to, kaip ir minėjau, savęs pažinimas padeda „nusimesti“ tai, kas mes nesame, t. y. įvairias baimes, pyktį, nepasitikėjimą, kompleksus ir aibę kitų dalykų, kurie trukdo mums gyventi bei realizuoti savo potencialą.

– Kai tiesiog esi, nebereikia pastangų kažko palaikyti. Viskas vyksta spontaniškai, natūraliai. Anksčiau stengdavausi laikytis griežtų grafikų, ir taip, 70–100 % pavykdavo jų laikytis, bet viduje jaučiau įtampą. Dabar tiesiog leidžiu viskam vykti taip, kaip turi vykti.

Taip, kartais būna, kad išsibalansuoju ir per daug laiko skiriu darbams ar susitapatinu su tam tikromis mintimis, bet labai greitai tai pastebiu ir tokiais atvejais išvažiuoju į gamtą arba į SPA, pasilepinu masažais, vandens pramogomis, paskaitau knygą, pamedituoju ir pakankamai greitai atsigaunu.

– Ko norėtum palinkėti žmonėms?

– Žmonėms iš visos širdies linkiu pažinti save, atsakyti sau į klausimą „Kas aš esu? Ką aš noriu daryti?“ ir atsakyti ne teoriškai, o praktiškai, bei pasinerti į tai 100 %, tiesiog tarnauti žmonėms, mėgautis absoliučiai kiekviena gyvenimo akimirka ir būti tuo pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje. ________________________________ www.virsmai.lt

kovas – gegužė 2016

Nuomonė

18

Nuomonė

Kaip pranokti lūkesčius

19

Kaip pranokti lūkesčius Aptarkime hipotetinę situaciją, kai nepažįstamasis autobusų stotelėje paklausia, kiek dabar valandų. Pagal socialines normas lyg ir reikėtų atsakyti, jog dabar vienuolika trisdešimt aštuonios, galbūt sulaukti padėkos už savo išskirtines pastangas, tuomet gal net atsakyti į padėką nerūpestingu nėra už ką (nes iš tiesų juk nėra) ir tęsti savo gyvenimą.

Miglė Povilėnaitė Niekas per daug nesitiki šypsenų, geros dienos palinkėjimų ar kokio drąsaus kultūrines ribas laužančio, nepažįstamiems žmonėms nepritinkančio klausimo, pavyzdžiui, kaip gyveni?.

Bet kaip būna puiku, kai pokalbis nesibaigia valandų skaičiumi, kai išties palinki sėkmės nuoširdžiai ar pasikalbi apie kokias nors smulkmes, kad ir apie tai, kad ką tik persikraustei ir vis dar nesusitvarkei balkono. Ir pokalbis nubyra į bendrą dienos chaosą, bet vėlų vakarą pamąstai, kad buvo smagu, jog toks įprasto bendravimo pavyzdys pranoko lūkesčius.

Kartais rodosi, kad gražiausi pokalbiai su nepažįstamaisiais nutinka keliaujant, nes tada kiekvieną praeivį nužiūri susižavėjimo kupinomis akimis, kaip vietinį ar kaip kitą keliautoją, kurių kompanijos jau spėjai pasigesti. Tuomet kiekvienas žmogus rodosi toks ypatingas, jei vietinis, jis žino šio miesto tradicijas ir istoriją, gražiausias vietoves ir geriausio vyno rūšis. Jei keliautojas, jis irgi išgyvena kažką panašaus kaip tu, jis irgi jau spėjo pasiilgti artimųjų, galbūt jis irgi pasiklydo vakar ieškodamas šilko fermos, o gal jis jau spėjo paragauti tų dygliuotų ryškiai raudonų vietinių vaisių, kurių pavadinimo nesugebi ištarti. Tokiomis akimirkomis pajauti ryšį su bene visais aplink esančiais. Ir gana dažnai mąstau, kas būtų, jei tas kelioninis santykis su žmonėmis būtų permestas į kasdienybę. Jei tau rūpėtų, ką šiuo metu išgyvena mergina už pusmetrio, verdanti tau kavą, ir kaip jai sekasi rašyti savo kursinį darbą. Jei į pardavėjo klausimą kaip laikotės atsakytum jiems visada netikėtu klausimu kaip laikotės jūs? Jei pasisveikintum su praeiviu, kai susitinka jūsų akys, ir galbūt net nusišypsotum, jei situacija vis dar neatrodo per daug pavojinga.

Kartais tai tereiškia vieną mažą papildomą žingsnį, akimirką,

žodį – gerą intenciją bet kokia forma, parodant, kad tau rūpi žmogus, esantis šalia, net jei jis niekada anksčiau ir nebuvo sutiktas.

Ir nepažįstamieji nėra vieninteliai, laukiantys tavo dėmesio ir rūpesčio. Tu gali pranokti lūkesčius kaip darbuotojas, kaip viršininkas, kaip klientas, kaip sūnus, kaip mama, kaip draugas, kaip anūkas, kaip savanoris, kaip [įrašyk pavyzdį, kuris rūpi tau]. Dažnai lyg ir trūksta laiko bei energijos funkcionuoti aukščiau savęs ar visuomenės nubrėžtos ribos, darant tik pakankamai, kad nesugriūtų santykiai, darbai ar likęs pasaulis, ir ne daugiau. Tačiau toks apsikeitimas energija, apie kurį rašau čia, suteikia jėgų. Kartais rodosi, kad lyg ir sudėtinga stengtis pokalbį padaryti įdomesnį ir daug patogiau leisti savo pašnekovui rūpintis vertingais klausimais, bet kokybiškas pokalbis suteikia daugiau energijos nei jos suvartoja, be to, nežinau, kada kitą kartą vėl pamatysiu žmogų, su kuriuo štai šnekučiuojuosi, tad net ir būdama išsekusi bandau bent kažkiek savęs investuoti į ryšį, kuris sieja mus dabar. Kartais tyla būnant šalia tiek pat vertinga, kaip ir kito žmogaus išklausymas. Pasiūlymas pagalbos, kai visiškai neprivalai to daryti.

Kai neprivalai klausyti apie jų tamsiausius metus, neprivalai plauti indų, neprivalai pasidalyti savo patirtimi. Bet tai darai, nes tau rūpi žmogus, esantis šalia, arba plačiąja prasme – tau rūpi pasaulis ir suvoki, kad kiekvienas esame nenuneigiamai susijęs (kaip rašė D. R.: Čia nieko nėra be tavęs).

Kartais bendrumo ir meilės pasauliui jausmas toks stiprus, kad sunku sugalvoti, kaip jį išreikšti, kartais jo nejusti, nors išgyventi jį norėtųsi ir stengtis pranokti lūkesčius atsakymu.

Pranokti savo lūkesčius sau kaip žmogui, ir aš nekalbu apie perfekcionizmą, kalbu apie patogių normų laužymą ir sakymą tu man rūpi, kai lyg ir nepridera, kalbu apie elgesį, kuriantį gerą jausmą kažkur aplink širdį, apie pagalbą draugams susitvarkyti namus po vakarėlio, apie močiutės aplankymą, nes pripažinkime, senelius lankome per retai, apie reikšmingą indėlį į kalėdinių pietų gaminimą ir švelnų draugų supratimą nepaisant nieko. Rodos, čia yra ta teksto vieta, kai mintyse ar entuziastingai sulinksėsime galva bent porą kartų ir užsidegsime būti geresniais žmonėmis, bet greit vėl grįšime prie savo individualistinių kėslų. Ir tame nieko blogo, nes laikas ribotas, bet energija nėra taip tvirtai apibrėžta ir gali jos sugeneruoti dar daugiau ja dalydamasis. Kai geriau pagalvoji, laikas irgi nėra taip kategoriškai sudalytas, laikas – gana taki reliatyvi sąvoka ir kasdienybės paįvairinimas sukelia daugiau prisiminimų, kurie, savo ruožtu, neleidžia įsivyrauti rutinai, kuri bando įkalbėti, jog per pastarąjį mėnesį nenutiko nieko naujo. Nes, kai geriau pagalvoji, juk nutiko, ir šitiek daug.

Tad pastanga gyventi plečia laiko kontinuumą. Ir žinai ką?

Gali nutikti dar daugiau, jei tik inicijuosi paprastus mažus veiksmus, jei tik nuspręsi šiandien būti tuo klientu, kuris sakys ačiū, kaip gyvenate, kokia graži diena šiandien, ar pastebėjote?, jei tik nuspręsi būti tuo draugu, kuris sakys ačiū, kad esi. Dievaži, ačiū, kad esate. Savo buvimu jūs jau pranokote mano lūkesčius. Net jei to nė nenumanėte. ________________________________ http://www.sviesu.lt

kovas – gegužė 2016

Nuomonė

20

Rezonuojančios širdys Grįžtant namo aplankius tėviškę ir blėstant vasario mėnesio mokyklos abiturientų susitikimui atmintyje išnyra šėlionės su bendraklasiais ir tos akimirkos, kai atrodė, kad klasės draugų niekas nei plienu, nei ugnimi neišskirs...

Andrius Pilipuitis Bėgančios dienos pasirodė daug tvirtesnės nei titaniška tuometinė draugystė, su kai kuriais ji tiesiog išnyko lyg pavasarį tirpstantis ledas, o su kai kuriais vis dar auga ir tvirtėja, maitinama retų susitikimų, nuoširdžių pokalbių. Kodėl vieni žmonės tampa ilgaamžiais draugais, o kiti tik epizodiniais veikėjais? Kas mus susieja? Kaip laiku ištiesta ranka – pagalba kontrolinio metu, nusirašyti namų darbai ar tiesiog pasidalijimas arbata paverčia mus draugais? Savitarpio supratimas, artimos sielos ar kaip kitaip mistifikuojamas ryšys, kuris visada susieja ir sutvirtina draugystę. Per amžių amžius daugelis ezoterikų bando tai paaiškinti įvairiomis teorijomis, paremtomis gimimo datos, astronominiais ženklais ar tiesiog vardo ir pavardės numerologija. Kas gi suskamba, surezonuoja viduje iš tikrųjų, kai mes atrandame vienas kitame ryšius, kurie lydi mus visą gyvenimą?

Kiekvienas mūsų esame sudaryti iš kūno, nervų sistemos, kurioje impulsai, mintys ir komandos perduodamos nerviniais elektriniais impulsais. Fizikas Davidas Cohenas, kuris Mičigano Technikos Institute (Bostonas, JAV) 1969 metais pradėjo tyrinėti žmogaus kūno ir organų biomagnetinį lauką, teigė, kad sklindantis elektrinis laukas formuoja magnetinį. Taip mes kaip gyvas organizmas spinduliuojame biomagnetinį lauką, ir tikriausiai net nenuostabu, kad su vienais žmonėmis mūsų laukas rezonuoja geriau, stiprėja ir mes patys jaučiamės geriau, lyg kvėpuotume visa krūtinė, visais plaučiais. O su kitais mūsų laukas slopsta ir mes patys slopstame, jaučiamės užgožti.

Bet juk ne vien biomagnetinis laukas apibrėžia, kodėl mes vis dar bendraujame, kuriame taške mūsų pasaulėžiūros sutapo ir kodėl tie gyvenimo vingiai neišskyrė.

Juk draugai – tai tie žmonės, su kuriais jauti poreikį pasidalinti naujienomis, įspūdžiais, emocijomis. Juk tai tie žmonės, su kuriais gali leisti laisvalaikį, gaudžiant kolonėlėms kartu linguoji koncerte į taktą, žygiuoji ilguose alinančiuose žygiuose, mini savo kilometrus ar irkluoji upės vingius, išspaudi paskutinį prakaito lašą ir leidi sau nusikeikti, kepi kepsnius, palydi akimis kylantį į dangų jėgos aitvarą... Jų draugijoje tau nereikia aiškintis, kodėl pasielgei taip, jie paklaus tik to, kuo gali padėti, nusišypsos, išklausys ir išties ranką. Bendravimas su laiko patikrintais draugais apsupa nuoširdumu, mažesniu ego, bendra veikla ar pasaulėžiūra. ________________________________

Rezonuojančios širdys

21

Draugai – tai tie žmonės, su kuriais jauti poreikį pasidalinti naujienomis, įspūdžiais, emocijomis.

kovas – gegužė 2016

22

Vidinis balsas

Vidinis balsas

Bijoti yra normalu

23

Bijoti yra NORMALU

Daug kas Jums sako, nieko nebijok, daryk, ženk į priekį ir viskas bus gerai. Norėčiau pasižiūrėti į žmogų, kuris nieko nebijo. Manau, jo jau nėra tarp gyvųjų, nes, kiek žinau, baimė mums yra duota tam, kad apsisaugotume.

Juolab kad kiekvienas žmogus kartu gali būti be proto drąsus ir bijoti ko nors visai be priežasties. Su savo pasąmone nėra taip jau lengva kovoti. Pats sau negali liepti nebebijoti, taip pat kaip liepti nebevalgyti ar nebegerti. Baimė – tai mūsų gyvenimo patirčių pasekmė, o jos rūšys – tai mūsų aplinkos ir formavimosi šioje aplinkoje faktorių poveikio pasekmės.

Luka de Luna

Baimės atsikratyti sunku, kaip ir visų kitų psichologinių dalykų. Tačiau aš pabandžiau eiti kitu keliu.

Tie, kas kažką keičia ar įgyvendina savo gyvenime, nori nenori susiduria su baimėmis ir abejonėmis, ir tai normalu.

Baimių neišvengsi, tačiau kiekvieno asmeninis sąmoningas pasirinkimas bijoti ar ne, pasiduoti jai ar kontroliuoti.

Jei žmogus augino baimes dvidešimt trisdešimt metų, jis jau seniai net nebeskiria jų nuo normalių jausmų. Kaip galėtų jis staiga imti ir nebebijoti?

Netikėkite tais, kas sako, jog baimės atsikratyti lengva. Tai netiesa. Visų pirma ji nėra viena, baimės rūšių yra labai daug. Jei nebijai šokti su parašiutu, tai dar nereiškia, kad tu nebijai tamsos. Jau nekalbant apie fobijas.

Turiu daugybę baimių, nors anksčiau maniau, kad esu drąsi ir žinau, jog kitiems tokia atrodau. Tačiau bijau tokių kvailų dalykų, kad net pyktis ima. Juolab kad aiškiai suprantu, jog

kovas – gegužė 2016

24 visa tai yra tiesiog sociumo įdiegtos, tokios jau banalios ir niekuo nepagrįstos baimės, kad net gėda kam pasakyti.

Turiu tokių senų pažįstamų, kurie turėjo reikalų su sunkiomis priklausomybėmis ir kurie gydėsi bei „išsigydė“. Tada vieno paklausiau: „Kaip tu sugebėjai, juk buvai jau visai palaidotas?“ O jis atsakė labai paprastai: „Aš neišsigydžiau, tai neišgydoma, aš tiesiog išmokau su tuo gyventi.“ Taigi, jie tiesiog pripažįsta ir išmoksta gyventi turėdami ligą bei ją kontroliuodami. Panašiai kaip diabetikas, jis juk neišgyja, tačiau išmoksta su tuo gyventi.

Tuomet ir kilo man ta mintis, jog vis dėlto, matyt, mano smegenims būtų tikriausiai lengviau priimti, pripažinti, žinoti, kaip, kada, kodėl pasireiškia, ir jau iš anksto išmokti sugebėti užkirsti kelią pasekmėms. Jei žinai, kokie simptomai, kada reikia sureaguoti, kokių imtis priemonių, esi apsiginklavęs ir gali kontroliuoti pasekmes.

Visos mano bėdos kilo dėl baimės. Nusprendžiau išmokti su ja gyventi, susidraugauti ir susitarti dėl abiem pusėms priimtinų sąlygų bendradarbiaujant.

Negaliu pasakyti, kad tai paprasta, tačiau tai kažkaip po mažą žingsnelį, daug stebint save, analizuojant ir spėjant užkirsti kelią priepuoliui, vis dėlto pasiteisina.

Tačiau pirmasis ir pats svarbiausias dalykas, tai būti 100 procentų sąžiningam pačiam sau. Norint pradėti ką nors keisti ar tobulinti, pirmiausia reikia labai aiškiai tai įvardyti. Būti atviram sau nėra lengva, mes tiek pripratę sau meluoti, jog net patys to nebepastebime. Todėl norint kažko imtis teks padaryti tai: RĖŽTI SAU Į AKIS VISĄ TIESĄ APIE SAVE TOKĮ, KOKS IŠ TIESŲ ESI.

Taigi pirmas ir pats svarbiausias žingsnis – tiesos paieškos Po truputį, atsargiai, atrandame savo baimes, kurios trukdo gyventi. Apibūdiname jas, apžiūrime iš visų pusių. Pamąstome ties kiekviena, iš kurgi ji kilo, kiek ji yra reali, kaip ji prasideda, kas sukelia ją. Viską rašome į savo slaptą dienoraštį, kuriame fiksuojame ir analizuojame viską, kas susiję su baimėmis. Prisiminkite, gal ką nors iš tolimos vaikystės, gal kažkada išgirdote, kad taip reikia, o gal mama to bijojo ir jums persidavė.

Privalome pripažinti sau, kad turime tas kvailas ar tikras baimes, jausmus, kurie jas sukelia, ir turime priimti save tokius, nes tai nėra nei blogai, nei gerai. Priimkite viską, ką turite, ir reaguokite į tai visiškai ramiai. Tai pradžios ir atspirties taškas. Kiekvienas mūsų jaučiame ir bijome. Visa tai yra mūsų patirtis. Savo patirtį mes galime pakeisti, ir tai yra normalu.

Vidinis balsas Atsiminkite, pripažindami, įvardydami ir priimdami savo baimes, mes jas ištraukiame iš savo pasąmonės ir jos nustoja formuoti mūsų ateitį mums patiems to nežinant. Mes tokiu būdu paimame vairą į savo rankas. Mūsų reikalas išmokti į tai reaguoti ramiai ir lengvai, kaip į tai, kas yra, ir tiek. Jei kol kas negalite reaguoti ramiai, turite mintyse vis pakartoti tokią frazę: noriu reaguoti į tai ramiai, be neigiamų emocijų, bet kol kas neišeina.

Viskas yra nepaprasta, viskas sudėtinga, visi jūsų negatyvūs jausmai, tokie kaip pyktis, pavydas, įžeidumas ir pan., tai jūsų baimės vaikai, ji gimdo juos, o jūs manote, kad tai tiesiog toks jūsų charakteris ir nieko nepadarysi.

Padarysi, bet tik pripažinęs, kad esi užvaldytas ir kad tu nesi toks, koks norėtum būti, tačiau gali būti koks tik nori.

Nebandyk kovoti su baime, ji už tave stipresnis karys, tačiau priimk ją ir apsigyvenkite kaimyniškai, tarkitės, diskutuokite, ieškokite išeities, o dviese juk visada lengviau rasti ją, tą išeitį iš užburto rato, kurį, beje, patys mes sau ir užsiburiame.

Ne veltui sakoma, kad baimės akys didelės. Taip, tai pati didžiausia bėda, kad viskas yra nenatūraliai padidinama, kai tik mūsų sąmonę užvaldo baimė. Tačiau jei jūs jau esate tam pasiruošęs, žinote, kad taip bus, žinote, kad taip jau būna, bet tai nėra tikra, tai tik mažas baikštus vaiduoklis, kuris tupi jums ant peties, tuomet viskas stoja į vietas.

Drąsa – tai, manau, nėra baimių neturėjimas, tai sugebėjimas sąmoningai jas kontroliuoti ir neleisti joms kontroliuoti jūsų gyvenimo.

Ateities baimės sėkmingiausiai suvaldomos šiandienos darbais ir problemų sprendimu. Jei nusprendėte, kur einate ir ką darote, tai eikite ir darykite, o problemas spręskite tik tuomet, jei jų atsiranda, ir neleiskite savo smegenims kurti to, ko nėra ir greičiausiai net nebus, todėl, kad tik jūs atsakingas už savo smegenų veiksmus, kaip ir už savo pačių veiksmus bei sprendimus. ________________________________ www.transformacijos.lt https://www.facebook.com/transformacijos/

Bijoti yra normalu

25

Pats sau negali liepti nebebijoti, taip pat kaip liepti nebevalgyti ar nebegerti. Baimė – tai mūsų gyvenimo patirčių pasekmė, o jos rūšys – tai mūsų aplinkos ir formavimosi šioje aplinkoje faktorių poveikio pasekmės.

kovas – gegužė 2016

Vidinis balsas

26

Kaip atleisti... SAU Daugelis žmonių, padarę ką nors negero arba tapę tragiškai pasibaigusių sudėtingų gyvenimo aplinkybių įkaitais, dažnai visą likusį gyvenimą gyvena slegiami kaltės jausmo, grauždamiesi ir nekęsdami savęs. Pirmiausia, ką jie turi padaryti, – atleisti sau.

Tačiau tai – taip sudėtinga…

Audra Maksvytienė Iš tiesų, dažnai atleisti kitam būna gerokai lengviau nei atleisti sau. Dauguma žmonių nė neįtaria, kaip svarbu yra išmokti atleisti sau, išmokti suteikti sau teisę daryti klaidas, nes dažnai be viso to žmogus negali pakeisti gyvenimo ir pajudėti į priekį – nė per žingsnelį.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra tai patyręs – kai negalime sau atleisti, sukuriame begalę sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Ir tai tęsiasi, kol pradedame mokytis žiūrėti į save atlaidžiau. Atleisti sau. Tad geriau ugdyti save savo noru, o ne leisti ugdyti ir auginti vienam po kito būsiantiems likimo smūgiams…

Kas tai yra – nesugebėjimas atleisti sau? Žmogus nesugeba sau atleisti, kai: 1. Jo santykis su savimi neteisingas – kai žmogus nemyli savęs, jo požiūris į save nėra pozityvus. Kai jis pripranta save smerkti, graužti ir griauti, kai tik kas nors pakrypsta, jo supratimu, ne taip.

2. Kai jis nesuteikia sau teisės klysti, t. y. nesuvokia pačios gyvenimo Žemėje esmės ir prasmės (gyvenimas – moky-

kla, likimas – pamokų seka. Prasmė – pastovus sielos ugdymas išbandymais, klaidomis ir t. t.).

3. Nesuvokia atleidimo esmės. To, kad atleidimas – ne nuolaidžiavimas savo ydoms, o savo nuodėmės (klaidos) pripažinimas ir pozityvus požiūris į save. Juk be giluminio atleidimo žmogus negali pasikeisti, negali išsigydyti to trūkumo (ydos, blogio), kuris paskatino jį padaryti tą klaidą.

4. Įprato smerkti save (dėl to ir kitus žmones). Smerkimas – ne pati geriausia savybė, ji nesuteikia nieko gero ir vertingo. Smerkimas – puikybės išdava, kai žmogus imasi Dievo vaidmens, suteikia sau teisę teisti ir paskelbti nuosprendį.

Tokie žmonės tampa sausi ir žiaurūs, o širdys rambėja.

Neatleidimo sau pasekmės Nesugebėjimas sau atleisti formuoja negatyvų požiūrį į save, kas savo ruožtu visada griauna žmogų iš vidaus. O kaltės jausmas visada silpnina žmogų – žudo džiaugsmą ir vidinę šviesą.

Jei žmogus nesugeba ar nenori sau atleisti, tai reiškia, kad jis nepriima ir savo nuodėmės, nelaiko to klaida, kurią reikia pripažinti ir ištaisyti, o jei neįmanoma ištaisyti, galima išpirkti ir daugiau niekada jos nebekartoti. Nors daugumą klaidų dažniausiai įmanoma ištaisyti atsiprašymu, kartais – kompensacija.

Taigi, jei žmogus nesugeba sau atleisti, jis neišsivalo nuo nuodėmės, iki galo neištaiso padarytų klaidų, kaupia kaltes, taigi, ir negatyvą, griaunantį jį visą.

Apskritai negatyvus požiūris į save – giliai šaknis suleidžiantis sindromas, siaubingas posovietiniam žmogui itin būdingas įprotis, kurio vertėtų kuo skubiau atsisakyti.

Juk žmogus, neatleisdamas sau, iš esmės konservuoja negatyvą, kaupia jį savo sieloje.

Nesugebėjimas atleisti – iš esmės yra nuoskauda, tik šiuo atveju nuoskauda, nukreipta į save!

Jei žmogus prikaupia į save nukreiptų nuoskaudų (sielą griaunančio negatyvo) – anksčiau ar vėliau tai gali baigtis nepagydoma liga, dažnai nesugebėjimas sau atleisti pasireiškia onkologiniais susirgimais.

Kaip atleisti... SAU

Taigi, kaip sau atleisti?

1. Pradėti reikia nuo to, kad vertėtų suprasti, jog gyvenimas yra mūsų mokykla, kurioje žmogus turi išmokti daug ir kuo daugiau pamokų. Klaidos – neatsiejama mokymosi dalis, juk kaip kitaip suprasi, kas teisinga, kas ne, kas gerai, o kas blogai ir kas kur nuveda.

O į save reikia išmokti žiūrėti kaip į patį brangiausią ir mylimą draugą – kas reiškia priimti save tokį, koks esate (su visais privalumais ir trūkumais), visuomet rūpintis savimi ir sugebėti atleisti sau praktiškai viską. Ir tai jau jokiais būdais nereiškia, kad galima paleisti vadeles, teisinti ir pataikauti savo ydoms bei silpnybėms.

2. Nukreipti savo energiją ne į savigriovą, o į padarytų klaidų analizavimą ir jų priežasčių pašalinimą. Kaltės jausmą keičiame veiksmu: analizė, priežasčių pašalinimas (ydų, silpnybių gydymas), atsiprašymas ir padarytos klaidos kompensavimas.

3. Meilės sau formavimas. Jį sudaro: a) negailestingas požiūris į vidinį blogį (ydas, silpnybes, bet kokius trūkumus – aptikti ir išgydyti, pakeisti į pozityvą);

27

b) besąlyginė meilė sau – vadovautis taisykle „Į save – tik Šviesą, tik palaikymą, meilę ir pastiprinimą!“, „Niekada nebūti sau priešu – negriauti, neįsileisti į širdį pykčio ir neapykantos sau“; 4. Suvokti, kas yra tikrasis Atleidimas sau. Atleisti sau – visada reiškia pakeisti save, dvasiškai vystytis ir augti. „Aš atleidžiu sau ir keičiuosi – paleidžiu visą manyje glūdintį blogį, kuris paskatino mane daryti klaidas ir nuodėmes.“ „Aš atleidžiu sau ir sustiprinu savo stipriąsias gerąsias savybes, kurios padės man ateityje išvengti klaidų...“ Žinoma, visada pasitaiko atvejų, kai žmogui labai sudėtinga sau atleisti. Tokiu atveju verta kreiptis į profesionalus. Be to, kartais nepakanka tiesmukiškai bandyti sau atleisti, žmogus pirmiausia privalo suvokti, kaip jis pateko į tokią situaciją.

Bet kokiu atveju sakoma, kad Dievas atleidžia žmogui bet kokią nuodėmę, jei tik tas yra pasiryžęs keistis. Žmogus tikrai turėtų perimti šį požiūrį.... ________________________________ Pagal psychology-faq.com paruošė Audra Maksvytienė šaltinis: www.sakubona.lt

kovas – gegužė 2016

Vidinis balsas

28

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis?

Ar būna, kad mėgini susikoncentruoti į kokią nors veiklą, klausimą ar problemą ir atūžiantis minčių debesis išblaško?

Martynas Jočys Jos zyzia paausiais kaip uodai, tačiau kai pamėgini vieną pagauti, jos kaipmat išsiskraido. Kai nusprendi nebekreipti dėmesio, nematomas priešas vėl grįžta, tarsi erzindamas: „O aš vėl čia.“ Arba, jei nusprendi ramiai apie ką nors pagalvoti ir priimti sprendimą, įsisukęs minčių kamuolys, užuot situaciją padaręs aiškesnę, viską dar labiau komplikuoja. Angliškai tai kartais pavadinama overthinking.

Jei nors viena iš šių pastraipų Tau tinka, skaityk toliau. Šis straipsnis apibendrins pastarųjų dvejų metų darbo su sumaištimi galvoje rezultatus ir pateiks keletą metodų, kaip šią problemą spręsti.

Pradžioje apie iliuzijas, kurios tą sumaištį ir sukuria.

Iliuzijos, kurios nepadeda Mums atrodo, kad, jeigu viską gerai apgalvosime, mintimis išnarpliosime sudėtingas problemas. Bet mintys turi tokią savybę – jos kelia panašias, susijusias mintis.

Tarkime, sprendi, kokios spalvos tapetus pirkti. Gal oranžinius? Hmm... oranžinė kaip apelsinai. Apelsinų sultys labai skanios, kai šviežios. Bet dar skanesnė kokakola. Bet kokakola nesveika, nes joje daug cukraus. Rytais į arbatą dedu per daug cukraus. Viskas, nuo šiol gersiu arbatą be cukraus. Bet nueisiu nusipirkti kokakolos. Ir apelsinų. Kiek sprendimų priimta! Bet tapetai taip ir lieka neišrinkti.

Taigi, užuot viską išnarpliojus, susipina ir susinarplioja dar labiau.

Dar atrodo, kad negalime priimti sprendimų neapdoroję visos informacijos. Bet mes NIEKADA neturime visos informacijos (jei turime, tai sprendimas turėtų būti akivaizdus).

Esmė ta, kad trūkstamą informaciją mes bandome nuspėti ir prognozuoti – o kas bus, jeigu? Atsiranda optimistinė, realistinė ir pesimistinė prognozės. Savo prognozėmis ir spėjimais abejojame, sprendimas pasidaro netvirtas ir visokių „o kas

būtų, jeigu“ atsiranda dar daugiau.

Taigi, susikuriame iliuziją, kad sprendimui priimti būtina turėti visą informaciją, ir sutrinkame, nes jos nėra.

Taip pat atrodo, kad reikia apgalvoti viską iki paskutinės smulkmenos. Bet kai pradedame gilintis, tos smulkmenos vis nesibaigia ir nesibaigia. Atrodo, lyg kas nors turėtų ateiti ir užbraukti brūkšnį – dabar jau užtenka. Kol brūkšnys neužbrėžtas, neriame į bereikšmių smulkmenų bedugnę.

Ir, galų gale, atrodo, kad sąmoningas intelektas tai yra tas pats kas protas. Kol sprendimas neapgalvotas, sąmoningai jis laikomas nerimtu, neargumentuotu. Nors iš tiesų būtent pasąmonė pajėgi greičiau apdoroti daugiau informacijos vienu metu. Kai tik įsikiša sąmoningas intelektas – viskas sulėtėja ir komplikuojasi.

Dėl iliuzijų susikuria įprotis daug ir apie viską galvoti. Įprantame nuolatos galvoti, apgalvoti, svarstyti, nepriimti sprendimų nepasitarę su savimi. Įprotis reiškia, kad tai vyksta be mūsų dėmesio pagalbos, savaime.

Nuo priežasčių eime prie teorijos.

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis – teorija Visų pirma reikia atsikratyti iliuzijų.

Tada reikia pakeisti įsišaknijusį įprotį.

Norint atsikratyti vienų iliuzijų, jas tiesiog galima pakeisti kitomis. Taip, deja, viskas yra tik iliuzijos, nežinome nieko tikra, išskyrus savo pojūčius. Tačiau turi teisę rinktis, kas naudingiau.

Leiskime viskam įvykti savaime. Turėkime tokią iliuziją, kad pasaulyje egzistuoja pusiausvyra ir viskas savaime atsistoja į tinkamas vietas. (Aš pats tuo tikiu, nes studijavau ekonomiką – dėsniai yra ir jie veikia, kai tik žmogus pradeda daryti nesąmones, kyla krizės ir viskas atsistoja į savo vietas.)

Pasikliaukime nuojauta. Turėkime iliuziją, kad pasąmonės priimtas sprendimas visada yra geriau apsvarstytas ir atsižvelgia į daugiau mums svarbių faktorių nei priimtas sąmoningai (išskyrus apsipirkimą parduotuvėje).

Tvirtai tikėkime naujomis savo iliuzijomis, kaip kad dabar tikime senomis.

Norint atsikratyti įsišaknijusio įpročio, reikia visų pirma išmokti jį pastebėti, neleisti jam reikštis nesąmoningai. O tada sukurti naują įprotį, kuris užgožtų senąjį.

Taip pat atrodo, kad reikia apgalvoti viską iki paskutinės smulkmenos. Bet kai pradedame gilintis, tos smulkmenos vis nesibaigia ir nesibaigia. Atrodo, lyg kas nors turėtų ateiti ir užbraukti brūkšnį – dabar jau užtenka.

Kol brūkšnys neužbrėžtas, neriame į bereikšmių smulkmenų bedugnę.

29

kovas – gegužė 2016

30 Kaip tai padaryti – nėra akivaizdu. O taip, aš įsivaizduosiu, kad mintys, tai musių spiečius, tada iš mano akių pliūpteli lazerio spindulys ir visas sudegina – gali bandyti, gal suveiks.

Bet aš ne apie tokius metodus.

Taigi, nuo teorijos eime prie praktikos.

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis – nuolatinė kasdienė praktika Praktika susideda iš dviejų dalių: prevencijos – kai praktikuojame tam, kad tas minčių šurmulys iš viso nekiltų, ir reagavimo – kai praktikuojame tam, kad kilęs minčių šurmulys nurimtų.

Prevencija Meditacija. Meditacija yra proto treniruotė, protas pratinamas būti ramus. Jis treniruojamas nereaguoti į trukdžius ir likti susikoncentravęs. Kaip gali norėti ramių minčių, kai net nežinai, koks tai jausmas? Pamedituoji ir pamatai – aha, galvoje buvo ramu ir aš jaučiausi puikiai.

Noriu, kad visada taip būtų!

Monotoniškos veiklos. Tai taip pat meditacijos forma.

Bėgimas, važiavimas dviračiu, mezgimas, drabužių lyginimas – visa tai yra monotoniška, mechaniška veikla. Kūnas atlieka veiksmus be proto pagalbos, taigi protas kaip ir nebeturi kuo užsiimti ir pradeda visai be reikalo generuoti kalną minčių, kurios niekaip neveikia Tavo veiksmų. Jeigu jas pastebi, atsiranda intuityvus suvokimas – aha, šitas kalnas minčių neveikia mano veiksmų, vadinasi, jos nereikalingos.

Atsiribojimas nuo trukdžių. Jeigu gali sau leisti savaitgalį be kompiuterio ir telefono – pamatai, kad gali leisti sau negalvoti apie tai, kas yra kompiuteryje ir telefone, ir... nieko nenutinka (dažniausiai tikrai nieko nenutinka). Atsiranda intuityvus suvokimas – aha, jeigu aš apie ką nors kartais negalvoju, nuo to niekam ne blogiau. Vadinasi, galima apie tai negalvoti ir dažniau. Lygiai taip pat galima trumpam atitrūkti nuo žmonių, darbo, žiniasklaidos ir viso kito, kas Tau trukdo.

Formalizuoti mąstymo metodai. Jei įpranti mąstyti su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje –rašytis mintis, braukyti, jungti ir piešti – pamatai, kaip atrodo Tavo mąstymo procesas. Oho, kokia netvarka! Kad tai pamatytum, reikia taikyti formalizuotus galvojimo metodus. Tai gali būti „mind map“, „fishbone“, „brainstorm“, „naudos ir sąnaudų analizė“, „pliusai minusai“, diagramos, grafikai ir hierarchinės struktūros. Jei nuolatos stengsiesi jas taikyti ir problemas spręsi su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje, laikui bėgant mąstymas popieriaus lape bus vis tvarkingesnis. Kartu tvarkingesnis jis bus ir galvoje.

Reagavimas Jei praktikuosi prevenciją, pradėsi pastebėti, kai galvoje kyla šurmulys. Ir kuo toliau, tuo greičiau. Kai pastebi šurmulį, gali taikyti reagavimo technikas.

Vidinis balsas Galvojimas raštu. Jei galvoji ir įsiveli į susipainiojusį minčių kamuolį, pats metas paimti popierių, pieštuką ir pradėti rašyti. Greičiausiai nepavyks nupiešti jokios diagramos, nes diagrama jau šiek tiek apdorotos ir suvirškintos mintys. Tiesiog rašyk rašinį „Aš galvoju, kad…“. Tai LABAI sulėtins minčių srautą ir išvalys nenaudingas, pasikartojančias mintis. (Pastebėsi: o aš tai jau užrašiau!) Pamatysi, kad tas ūžiantis musių spiečius susidaro iš viso labo 4–5 muselių, kurios vis grįžta ir atitolsta (na, bent jau man taip būdavo).

Kryptingas galvojimas. Jei ne laiku ir ne vietoje galvoje pradeda ūžti visokios negeros mintys, jų kiekį galima sumažinti tokiu pratimu – pasakyti sau: „Tegu tos mintys būna, bet aš noriu galvoti apie…“ Apie ką Tu norėtum galvoti? Jei, tarkime, bėgioji ir įpusėjus distanciją ima suktis mintys „kaip man sunku“, „nebegaliu“, apie ką norėtum vietoj to galvoti? „Kai baigsiu trasą, leisiu sau X“, „Kaip man patinka grynas oras“, „Apie nieką“, „Kaip man patinka atostogos prie jūros“, „Šokoladas!“ ir panašios idėjos yra puikus pasirinkimas.

Svarbu – kryptingai galvoti galima tik apie tai, apie ką iš tikrųjų nori galvoti. Jei bandysi save priversti, nepavyks, sugrįš negatyvios mintys. Taip pat jokiu būdu negalima stengtis išvaryti negatyvių minčių. Nes jei galvosi apie tai, kaip išvaryti negatyvias mintis, iš principo galvosi apie negatyvias mintis.

Pratimo esmė – užgožti negatyvias mintis maloniomis, o ne jas išvaryti.

Sąmoningas negatyvus galvojimas. Negerą, trukdančią mintį galima pagauti už uodegos ir tyčia sąmoningai apie ją galvoti. Pratimas veikia tada, kai yra viena aiški trukdanti mintis. Tarkime, pametei piniginę ir dėl to pikta – galvoje pilna negatyvių minčių. Nevenk šios minties, o stenkis apie ją galvoti: „pamečiau piniginę ir kaip sumautai dėl to jaučiuosi.“ Tau nepatiks ir mintys natūraliai ims krypti kitur.

Arba, jei mėgini mokytis, ruoštis egzaminui ir kokia nors viena mintis neduoda ramybės. Nustok mokytis ir paskirk 5 minutes specialiai galvoti apie šią mintį. Galbūt pamatysi, kad ji tuščia ir jau po 3 minučių galėsi ramiai mokytis toliau.

Kvėpavimas. Atkreipk dėmesį į kvėpavimą. Kai tik atkreipsi dėmesį, jis pasikeis, tai fizinis pokytis, jau įdomu, dėmesys nuo minčių jau atitrauktas. Galbūt susinervinai, kvėpavimas seklus ir greitas. Pamėgink dirbtinai sulėtinti, pagilinti. Organizmas sulėtės, sulėtės ir minčių srautas.

Pertraukėlė. O gal Tu pavargai? Gal dėl to nebesugebi išlaikyti dėmesio ties sudėtinga problema? Juk ne veltui pamokos mokykloje trukdavo po 45 minutes – ilgiau išlaikyti dėmesį smegenims tiesiog per sunku. Jei tikrai sąžiningai dirbai – padaryk pertraukėlę. Atlik keletą fizinių pratimų.

Pavalgyk. Užsimerk ir pabūk ramiai. Nueik kam nors patrukdyti ir tuščiai papliurpti (na taip, tai trukdo susikaupti kitam, išmuša jį iš vėžių). Tik jokiu būdu neskaityk naujienų – nes tai apkraus pavargusį protą nereikalingos informacijos pertekliumi. Išvis geriausia, jei gali, 20 minučių pamiegok (bet ne daugiau).

Grįžus prie problemos turėtų kilti naujų netikėtų įžvalgų.

Atidėjimas. Tai yra ekstremalus pratimas, skirtas ypač sudėtingoms didelės apimties problemoms, susijusioms su dau-

Kaip suvaldyti siautėjančias mintis?

31

geliu gyvenimo sričių, spręsti. Jei pamatai, kad susipainiojai, atidėk sprendimą rytdienai. Per naktį protas apdoroja per dieną sukauptą informaciją, taigi kitą dieną sprendimas gali pasirodyti tiesiog akivaizdus.

Ir žinok, kad minčių bus visada, tiesiog ne visoms būtina skirti dėmesio.

Žinoma, tokią galimybę turime ne visada. Bet kartais atidėti sprendimą galima ir ilgesniam laikui – savaitei (kokios spalvos tapetus pirkti), mėnesiui (kur atostogausime kitais metais), pusmečiui (keisti darbą ar ne). Tačiau sprendimą atidėjus, nustatytą dieną reikia jį ir priimti, nes taip atidėlioti galima be galo ir be krašto.

P. S. Yra, kas sako, kad ši problema neegzistuoja ar iš jos šaiposi. Bet jei aš jaučiuosi sumautai – man tai nepatinka, aš tai laikau problema. Ir ją sprendžiu.

Nenustebk, jei, nurimus mintims, pradėsi pastebėti dalykus, kurių anksčiau nematei, galimybes, kurių anksčiau nežinojai, pajausi diskomfortą, kuris anksčiau buvo užgožtas. Nenustebk, jei suabejosi, ar tai, ką darai, yra tai, ką turėtum daryti.

www.valtininkas.lt

Sėkmės tvarkantis savo galvoje :) Dėkui už dėmesį! Sėkmės kelyje! ________________________________

kovas – gegužė 2016

Vidinis balsas

32

Jeigu jaučiatės įstrigę…

9 dalykai, kuriuos verta prisiminti „Aš nežinau, ką daryti… ir vėl 1. Pojūtis, kad įstrigote, yra tik tas pats… jaučiuosi įstrigęs…“ jūsų ĮSIVAIZDAVIMAS, bet ne Šiuos ir panašius žodžius kaž- faktas jaučiamės įstrigę, pirmas dalykas, kurį mes darome, kada ir ne kartą esu sakiusi pati Kai – visą savo dėmesį sutelkiame į išorę ir tenai ieškome tų, ir ne kartą girdėjau juos sakant kurie sukūrė šią situaciją. O kalbant paprasčiau – mes ieškome kaltininkų. Ir pirmiausia, ką mums vertėtų padaryti, – atitraukti savo dėmesį nuo išorės ir nukreipti jį į save, kitus žmones.

Ilona Tamošiūnienė Pažįstama būsena, kai ATRODO, kad viskas veltui, kad ką darytum – atsiremi į tą patį. Rankos nusvyra iki žemės ir atrodo, kad jau niekada nebus kitaip… Ir su tokiais išgyvenimais esame susidūrę tikrai kiekvienas ir ne vieną kartą.

Tiesa yra ta, kad kiekvienas iš mūsų turi pakankamai jėgų eiti pirmyn, nepriklausomai nuo to, kokių kliūčių gali atsirasti pakeliui. Kiekvienas turi jėgos įgyvendinti didžiausias savo svajones. Kiekvienas turi pakankamai jėgos pasiekti aukščiausių tikslų. Kiekvienas mūsų turime vidinę jėgą ir, kas dar svarbiau, – PASIRINKIMĄ. Kiekvieną akimirką galime pasirinkti, ką GALVOTI, ką DARYTI ir KUO BŪTI. Nors kartais gali atrodyti, kad patys nieko nebegalime padaryti, esame aplinkybių įkaitai ir nuo mūsų mažai kas priklauso. Bet tai – tik tam tikras mūsų proto sukurtas pasaulio matymo būdas. Gera žinia ta, kad neprivalome ir toliau daryti taip, kaip darėme iki šiol, mes neprivalome užrakinti savęs senų minčių, nuostatų, įsitikinimų kalėjime. Mes turime raktą nuo jo ir bet kurią akimirką galime atverti duris.

Duris į naują save, į naują gyvenimą. Taip, sutinku, tai neįvyks lyg pasakoje – vienu stebuklingos lazdelės mostelėjimu. Taip, tam reikės laiko ir pastangų. Bet jeigu dabar atrodo, kad įstrigote, šią akimirką jūs turite pasirinkimą – likti užrakintame narvelyje ar atrakinti jį ir leistis į kelionę… Šiandien yra nauja diena, kupina naujų galimybių. Todėl verta prisiminti…

atidžiai pasižiūrėti į tai, ką galvojame, kaip jaučiamės ir ką darome, kad situacija pasikeistų. Mūsų gyvenimas – mūsų atsakomybė. Ir kol mes ją bandysime sukrauti kitiems, situacija bus įšaldyta ir niekas nesikeis. Taip, kai kurių dalykų, esančių išorėje, mes pakeisti negalime, bet galime pakeisti savo požiūrį į juos. Ir įdomiausia yra tai, kad, pakeitus požiūrį, ima keistis ir viskas aplink.

2. Vakarykštes blogas naujienas palikite praeičiai Geresnės šiandienos nebus tol, kol rūpinsitės praėjusios dienos įvykiais. Ir visai nesvarbu, kas galėjo ar turėjo būti kitaip. Nors dabar galėtumėte judėti į priekį, galvodami apie praeitį, jūs vieną koją laikote ant stabdžių ir stovite vietoje. Norėdami startuoti, išmokite paleisti tai, kas jus laiko akligatvyje. Liaukitės apgailestavę dėl to, ko jau nebegalite pakeisti, ir keiskite tai, ką galite pakeisti. Atsisakykite vakarykščių nusivylimų. Išleiskite pasivaikščioti seną skausmą.

Visa tai tik siurbia jūsų energiją ir neleidžia vykti naujiems dalykams. Ką dabar galite padaryti dėl naujos dienos? Padarykite!

3. Įstrigimo pojūtis – tai ženklas, kad atėjo laikas kažką keisti Galbūt laikas keisti Širdies turinį, galbūt reikia keisti požiūrį, o gal – įpročius. O gal ir viską reikia paremontuoti.

Faktas yra tas, kad dabar jūs darote tai, kas jūsų gyvenime neveikia. Ir nieko nekeisdami, jūs būtinai liksite tame „įstrigime“, kuriame esate. Visam likusiam gyvenimui. Na, nebent visko susikaups tiek, kad išlėksite kaip kamštis iš

Jeigu jaučiatės įstrigę… 9 dalykai, kuriuos verta prisiminti šampano butelio. Taip, pasakyti lengva. Padaryti taip pat įmanoma. Kaip? Darant. Mokytis, ieškoti, kreiptis į žmones, kurie padeda tai daryti. Gaila, bet kito kelio nėra. Ir dar – apsišarvuokite kantrybe. Tai, kas sukaupta ir aprūdijo per dešimtmečius, nepasikeis per vieną dieną.

4. Tai, ką jums reikia padaryti, gali būti nelengva, bet tai daryti VERTA Jeigu klausimas „ką daryti?“ kyla jau seniai, bet jūs vis dar jaučiatės įstrigę, tai nereiškia, kad neturite atsakymų. Atsakymus jus turite, tik gali būti, kad tie atsakymai, kuriuos išgirdote, jums nepatiko. Prisiminkite, kad vien pripažinti, jog būtina kažką keisti, – reikia drąsos. Dar daugiau drąsos reikia prisiimti atsakomybę už pokyčius. Augimas ir pokyčiai kartais gali būti skausmingi, bet tai ne taip skausminga, kaip likti įstrigus dulkėmis nugulusiose senienose.

5. Pasiteisinimai gyvena kažkur tarp jūsų ir to žingsnio, kurį jums reikia žengti Jeigu jūs tikrai norite kažką padaryti, būtinai rasite būdą.

Jeigu nenorite – jūs rasite pasiteisinimų. Galbūt tai skamba nemaloniai, bet tokia yra tiesa. Liaukitės teisintis, kodėl negalite ko nors padaryti, ir sutelkite dėmesį į priežastis, kodėl jums reikia tai padaryti. Vienintelis žmogus, kuris tempia jus atgal, esate jūs. Daugiau jokių pasiteisinimų. Laikas pokyčiams. Dabar pats tinkamiausias laikas pasirinkti, kas JUMS yra geriausia? Dažnai, kai jaučiamės įstrigę, mes laukiame, kad įvyktų kažkas magiško. Laukiame, kad visi vėjai pradėtų pūsti mums palankia kryptimi. Mes tai darome, nenorėdami matyti realybės ir pripažinti pokyčių būtinybės. Kas jus sulaiko nuo žingsnio pirmyn? Jeigu ne nesėkmės baimė, kas tada? Nepasitikėjimas? Tingulys? Kokie jūsų pasiteisinimai? Kiekvienas turi savo variantą. Ir kai į savo pasiteisinimus mes įnikę labiau nei į sprendimus, mes malamės tame pačiame rate ir vadiname tai „įstrigimu“.

6. Kitų žmonių nuomonė jus stabdys, jeigu leisite jiems tai daryti Jeigu nuolat stengiatės kažkam įrodyti savo vertę, vadinasi, jūs jau pamiršote, ko esate verti. Liaukitės tai daryti. Dėl savęs. Rūpinkitės kitų nuomone, jeigu norite būti jų sukurtame kalėjime. Jūsų laisvė nėra išorė, jūsų laisvė – jūsų vidus.

33 Kol jūs užkibę ant kitų žmonių sukurtų tiesos, grožio ir laimės standartų, būsite surakinti tvirtomis grandinėmis.

Mintys, prasidedančios „Aš privalau…“ arba „Aš tikrai privalau…“, parodo, į ką mes investuojame didžiąją dalį savo energijos. Persvarstykite jas. Susikurkite standartus.

Patys pabaikite sakinius. Atraskite savo kelią. Ir svarbiausia – klausykite savo Širdies. Ji tikrai žino, ko jums reikia.

7. Tikrumas išlaisvina Leiskite sau būti savimi. Ir leiskite kitiems būti tokiais, kokie jie yra. Tai sukuria nuoširdžią ir laisvą aplinką. Visuomenėje, kur žmonės taip mėgsta badyti pirštais ir šaipytis, galima kovoti tik nuoširdžiu atvirumu. Kalbėdami apie savo problemas ir atsiverdami norite sulaukti pagalbos ir palaikymo, leiskite tai daryti ir kitiems. Tiesa yra ta, kad kiekvienas mūsų esame ten pat, pereiname tokį patį mokymosi procesą, išgyvename tą pačią vidinę kovą.

Kiekvienas mūsų esame tobuli savo netobulumu. Ir nėra priežasties to slėpti po melo kauke.

8. Gyvenimas yra kelionė, o ne atvykimo punktas Paleiskite norą, kad viskas vyktų taip, kaip jūs suplanavote. Daug pokyčių vyksta tuomet, kai paleidžiate įsivešėjusias baimes, prietarus ir svarstymus apie tai, kas yra normalu. Paleisdami savo mintis, kas „turi“ įvykti ir kas „gali“ įvykti, jūs atlaisvinsite vietą džiaugsmingiems netikėtumams ir siurprizams. Jūs negalite gyventi pagal tikslų planą, bet galite gyventi sąmoningą ir laimingą gyvenimą. Gyvenimas kartais gali atrodyti sunkus, bet jūs visada galite pasirinkti ir paversti tai nuotykiu. Dabar nuspręskite jaustis gerai su savimi, su savo pasauliu ir su visu tuo, ką jis atsiunčia. Priimkite viską kaip dovaną. Dabar.

9. Jūs esate daug stipresni ir daug mažiau „įstrigę“ nei manote Sukaupkite drąsą ir prisiminkite, kad didžiausi proveržiai įvyksta po ilgų sąstingio laikotarpių. Galbūt tam ir reikalingas toks „įstrigimo“ išgyvenimas. Kai atrodo, kad blogiau būti negali, – tai idealus laikas pakilti. Jeigu negalite žengti didelio žingsnio, ženkite mažą. Jei reikia – pirštų galiukais. Ir nuolat priminkite sau, kad turite vidinių jėgų padaryti dar vieną, kad ir patį mažiausią, žingsnelį. Ir tai bus vienintelis DABAR svarbus žingsnis. ________________________________ www.108studija.lt

kovas – gegužė 2016

Vidinis balsas

34

Ar aš tau patinku?

Tai – nebylus klausimas, kurį ištransliuojame sutiktam žmogui dar nepratarę nė žodžio.

Ilona Tamošiūnienė Mes norime patikti kitiems. Ir tai yra normalu iki tol, kol šis klausimas netampa svarbiausia mūsų gyvenimo dalimi, dėl kurios paaukojame savo norus, svajones, siekius. Paaukojame tai, kas mums iš tiesų yra svarbu. Dėl to, kad mus priimtų ir mylėtų.

Mes gimstame tyri, švarūs, vientisi. Ateiname į šį pasaulį išmokti pamokų, išgyventi tam tikrų patirčių. Augdami skirtingose šeimose skirtingomis sąlygomis mes išmokstame, kokie turime būti, kaip turime elgtis, kad mus mylėtų.

Kiekvienas draudimas, kiekvienas „negalima“, kiekvienas „geri vaikai taip nesielgia“ skaldo mus į atskiras dalis. Norime, kad mus mylėtų, kad mus priimtų kiti, kad mus matytų ir skirtų dėmesio. Ir ieškome to elgesio modelio. Pats svarbiausias klausimas tampa „Koks aš esu? Ar pakankamai geras, gražus, protingas? Ar pakankamai geras, kad mane mylėtų?“ Ir patys nepastebime, kaip pagrindiniu gyvenimo tikslu tampa siekis patikti kitiems. Gyvename dėl kitų, tampame kitiems „patogūs“, darome taip, kad kitiems būtų gerai. Nebūtų nieko blogo, jeigu nepamirštume savęs.

O juk dažnai atsisakome savo norų, troškimų, svajonių, pamirštame savo gyvenimą ir poreikius. Tarnaujame vieninteliam tikslui – patikti kitiems. Mes kenčiame, nes šį tikslą pasiekti yra sunku. Visada atsiras žmonių, kurie mus kritikuos, mums nepritars, mūsų nemylės. Mums atrodo, kad pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Juk taip stengiamės, o kiti mūsų nepriima. Kenčiame, kol vieną dieną „sprogstame“. Ši sprogimo banga nubloškia mus į kitą pusę… Ir tada mes sakome:

Man nusispjaut… aš būsiu savimi Prisikentėję, įdėję begalę pastangų į savo įvaizdį ir nesulaukę norimo rezultato, vieną dieną mes nusprendžiame (arba

kažkur perskaitome), kad reikia „būti savimi“. „Puiku, štai pagaliau radau atsakymą“, – galvojame mes. Ir tampame „savimi“. Tik labai dažnai buvimą savimi supainiojame su nusispjovimu į kitus žmones. Mums pasidaro visiškai nebesvarbi kitų nuomonė, mes užsiimame savimi, savo reikalais, savo tikslais… Na taip, jeigu taip ir būtų. Deja, mes tik galvojame, kad užsiiminėjame savo reikalais, o iš tikrųjų pradedame puoselėti kitą savo įvaizdžio dalį, demonstruodami savo laisvę ir nepriklausomybę. Elgiamės taip, kaip norime, darome, ką norime, nebepaisome kitų žmonių norų, nuomonių, poreikių. Gyvename taip, kaip reikia mums. Atrodytų, kad viskas sugrįžo į tinkamas vėžes. Bet ir būdami šioje „barikadų“ pusėje, mes vis tiek nejaučiame pasitenkinimo ir laimės. Dažniausi mūsų palydovai – pyktis ir tas pats nepasitenkinimas kitais, tik dabar įgavęs kitą atspalvį. Anksčiau kiti buvo svarbūs dėl teigiamos nuomonės apie mus, o dabar jie mums svarbūs dėl galimybės parodyti jiems „jų vietą“ ir pademonstruoti savo pranašumą.

Būti savimi nereiškia nusispjauti į kitus. Būti savimi – tai nėra atsakymas į klausimą „Koks aš esu?“ Tai – atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ Bet ir čia galima prikurti daug painiavos, todėl jeigu rūpi atsakymas į šį klausimą, rekomenduoju paskaityti Eckharto Tolle knygą „Naujoji Žemė“. Kol kas neradau nieko, tiksliau atsakančio į amžiną klausimą.

Citata: „Niekas negali pasufleruoti, kas jūs esate. Tai būtų tik dar viena idėja, dar viena koncepcija, kuri jūsų nepakeistų.

Tikrajai jūsų esybei (kas jūs esate) įsitikinimai nereikalingi.

Tiesą sakant, kiekvienas įsitikinimas yra tam tikra kliūtis.

Jums net nėra reikalo suprasti, kas esate, nes ir taip esate, kas esate. Kita vertus, kol savo esybės neapšviesite sąmonės šviesa, pasaulis irgi nenušvis. Jūsų esybė liktų neišreiškiamybėje, kuri, kaip jūs žinote, yra jūsų tikrieji namai. O jūs primintumėte varguolį, kuris nežino, kad banke turi šimtą milijonų, todėl jo turtas – tik nerealizuota galimybė.“ Abu anksčiau aprašyti variantai – tai kraštutinumai, dvi vieno ir to paties medalio pusės. Nė vienas nėra kuo nors geresnis už kitą. Abiem atvejais yra maitinamas mūsų reikšmingumas (svarbumas) – drakonas, suryjantis didžiąją dalį energijos. ________________________________ www.108studija.lt

Ar aš tau patinku?

35

Būti savimi nereiškia nusispjauti į kitus. Būti savimi – tai nėra atsakymas į klausimą „Koks aš esu?“ Tai – atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“

kovas – gegužė 2016

Disciplina

36

Disciplina

Laiko planavimas – improvizacijos žudikas ar kasdienis pagalbininkas? 13 laiko planavimo mitų

37

Laiko planavimas – improvizacijos žudikas ar kasdienis pagalbininkas?

13 laiko planavimo mitų Aš daug kartų prisigyriau, kaip šauniai moku planuoti laiką.

Manau, atėjo metas pasidalyti savo žiniomis ir su Tavimi.

Martynas Jočys Kodėl aš teigiu, kad moku gerai planuoti laiką? Todėl, kad man tai padeda, man nuo to geriau. Ar gali būti rimtesnis argumentas?

Bet aš kartais susiduriu su visokiais straipsniais straipsniūkščiais internete, tvirtinančiais, kad laiko planuoti nereikia. Tikrai sutinku, kad yra žmonių, gebančių gyventi improvizacijos chaose ir kuriems planuoti nereikia. Bet tai ne aš. Ir jei tai ne Tu – šis rašinys kaip tik Tau. Nepateiksiu išbaigtos planavimo metodikos, jokių laiko planavimo įrankių ar nuorodų į telefono programėles. Pradėsiu nuo pradžių – principų. Ir ne bet kaip – o paneigdamas sklandančius mitus. Metodikos, įrankiai paaiškės pakeliui.

Laiko planavimo mitai Kaip visada teiginius formuluoju pozityviai, nerašydamas neteisingo mito, o iš karto taip, kaip manau esant teisinga.

1. Laiko planavimas iš tiesų yra dėmesio valdymas, o ne laiko Atrodo, kad, planuodamas laiką, turi sugalvoti, ką ir kada daryti. Bet tai ne visada tiesa. Iš tiesų planuojame, kur ir kada kreipti dėmesį. Ir kaip intensyviai. Juk bus sunku, jei vakare po darbų, kai nuovargis spaudžia prie lovos, suplanuosi kokį nors svarbų ir sudėtingą darbą. Laiko taigi yra. O dėmesys?

Ar sugebėsi jį išlaikyti? Priimti sprendimus?

Sutinku, kad kartais taip dirbti yra neišvengiama, bet tada galvoji, kaip gauti energijos reikalingiems darbams atlikti.

Ne laiko – jo yra, bet energijos dėmesiui išlaikyti. Štai kodėl studentai ima gerti kavą ir „Redbul“ per sesiją.

Fenomenalu, bet intensyviai koncentruodami dėmesį galime nuveikti tą patį darbą per trumpesnį laiką. Tiesiog reikia daryti pertraukėles. Taigi, kartais reikia atsižvelgti ne į tai, kada yra laiko padaryti kokį nors darbą, o kada gali tinkamai sutelkti dėmesį.

O kartais, ypač kai kalbama apie bendravimą ir malonų laiko praleidimą, dėmesys yra esminis dalykas. Jeigu nori atsipalaiduoti su draugais, bet rūpiniesi šimtu dalykų vienu metu, vargu ar išnaudosi laiką taip, kaip planavai. Jei nori apie ką nors pakalbėti, pasitarti ar išsiaiškinti, vargu ar pavyks pasiekti rezultatą, jeigu skirsi tam laiko. Skirti reikia dėmesio, ne laiko. Bendrauti dėmesingai, o ne per paskirtą laiką.

2. Laiko planavimas yra darbų, kuriuos reikia padaryti, žinojimas, o ne žinojimas, ką daryti kiekvienu momentu Kitaip tariant, laiko planavimas iš tiesų yra darbų planavimas. Tik žinodami, kokie darbai laukia, galime patikimai nuspręsti, ar tai, ką darome dabar, iš tiesų yra tai, ką reikėtų daryti, galime nuspręsti, kurie darbai yra svarbūs, o kurie ne.

Juk jeigu nori visą laiką žinoti, ką kiekvienu momentu daryti, gali tiesiog atlikti darbus iš eilės. Bet nepajausi, kaip staiga toli eilėje stovintis darbas užsidegs, nes jį reikėjo padaryti vakar…

Darbų sąrašo ir prioritetų žinojimas yra laiko planavimo esmė, o ne nuolatinis žiūrėjimas į laikrodį.

3. Netikėti įvykiai negali sugriauti planų, tik juos pakeisti ar pakoreguoti Itin dažnai girdžiu tokias patarles kaip „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“ ir kad apskritai „negalima planuoti, nes vis kas nors atsitinka ir sugriauna planus“.

kovas – gegužė 2016

Disciplina

38 Tad jeigu žinai, ką reikia padaryti, ir žinai, kad tai yra svarbu, atsiradus naujam darbui tiesiog pasikeičia prioritetai. Paskiri dėmesį tiems dalykams, kurie yra svarbiausi tuo metu. Planai nesugriūna, tiesiog jie yra papildomi.

Sutinku, jeigu norėjai 12 valandą eiti papietauti su drauge, bet suskaudo dantį ir teko apsilankyti pas dantų gydytoją, nespėjai atlikti to, kas buvo suplanuota. Bet tuo momentu juk apsilankyti pas gydytoją buvo svarbiau nei papietauti su drauge, vadinasi, viskas pagal planą, padarei tai, kas svarbiausia.

Juk tam ir planuojame, kad žinotume, kas svarbiausia dabar.

4. Planavimas padeda geriau improvizuoti, nė kiek nesumažindamas improvizacijos laisvės Na, gali laikyti visus reikalingus padaryti darbus galvoje ir intuityviai rinktis, ką reikia daryti dabar.

Bet gali visus darbus surašyti į sąrašą ir intuityviai rinktis, ką reikia daryti dabar. Kartais pasinaudoti priminimais, kad nepamirštum, ką daryti dabar. Nekvaršinti sau galvos visokiomis smulkmenomis, o rinktis tik iš svarbiausių darbų, ką gi dabar daryti.

Jei neplanuoji laiko, o planuoji dėmesį ir darbus – neužsidarai kalendoriaus rėmuose – priešingai, pakeli galimybes improvizuoti į aukštesnį lygį. Išsilaisvini iš degančių (reikėjo vakar) darbų rėmų.

Jei gerai sekasi planuoti – sumažėja stresas, o kai sumažėja stresas – padidėja kūrybiškumas, taigi ir improvizacijos gebėjimai.

5. Laiko planavimas ypač naudingas, kai kiti aplinkui neplanuoja Nors kartais atrodo priešingai – kaip gali būti tuo vieninteliu, kuris planuoja, kai aplinkui tvyro chaosas.

Jei neplanuoji laiko valandomis ir minutėmis, o planuoji dėmesį ir darbus – neleidi kitiems išmušti savęs iš vėžių paskutinės minutės darbais.

Kaip aš taupau laiką?

Pirma, mažiau blaškausi. Nebereikia prisiminti visų darbų, kuriuos reikia padaryti, ir iš jų desperatiškai rinktis, ką gi daryti dabar. Darbai surašyti, kartais net prioritetai sudėlioti. Taigi, pagal tai, kiek galiu sutelkti dėmesio, galiu greičiau pasirinkti darbą, kurį darysiu dabar.

Pavyzdžiui, turiu 15 minučių, per kurias man turi paskambinti. Neprotinga imtis sudėtingos užduoties, kurios atlikimas gali trukti pusvalandį ir reikalauja susikaupimo. Skambutis išblaškys dėmesį, geriau užsiimti smulkmenomis.

O jei turiu gerą valandą, neprotinga užsiimti smulkmenomis, nes šokinėjimas nuo vienos prie kitos išvargins, geriau skirti dėmesį ilgai ir sudėtingai užduočiai atlikti.

Antra, pirmiausia atlieku svarbiausius darbus.

Kai žinau, ką reikia padaryti, galiu pasirinkti, kuris svarbiausias. Ir atlikti jį tada, kai dėmesys „šviežiausias“. (Man asmeniškai iki pietų, bet yra kam atvirkščiai.) Šitaip svarbiausi darbai būna atlikti, mažiau degančių paskutinės minutės darbų.

Trečia, planuodamas patiriu mažiau streso, atsirandančio iš nežinomybės. O stresas vargina, stresuojant silpnėja dėmesys. Kai streso mažiau, ilgiau ir geriau sugebu išlaikyti dėmesį ties savo užduotimis ir daugiau jų atlikti.

7. Laiko planavimas padeda visiems, ne tik užimtiems vadybininkams ir vadovams

Pirma, galbūt tie paskutinės minutės darbai jau bus padaryti, jei iš tiesų buvo pakankamai svarbūs.

Esu girdėjęs tokių pasakojimų, kaip namų šeimininkės planuoja pietus mėnesiui į priekį. Taip jos mažiau laiko praleidžia parduotuvėje ar spręsdamos, ką paruošti šiandien pietums, dėl to gali skirti daugiau laiko vaikams.

Antra, žiūrėk 3 punktą. Tiesiog pasikeis prioritetai ir kuris nors kitas, kolegos „pasiūlytas“ darbas tuo metu taps svarbesnis. Jokios katastrofos.

Aš vaikystėje planuodavau namų darbų atlikimo laiką, taigi turėjau daugiau laiko žaisti.

Trečia, galbūt išvis kiti prie Tavęs nebelįs. Kodėl? Nes pasakysi, kad jei atliktum jo darbą, turėtum atidėti štai šituos savo darbus – ar tinka?“. Kartais tai suveikia, ir žmonės supranta, kad yra svarbesnių darbų nei jų paskutinės minutės smulkmenos. Bet tam turi planuoti savo darbus.

Kiekvienas gali skirti daugiau laiko mėgstamai veiklai, jeigu geriau susitvarko su nemėgstamais.

6. Laiko planavimas yra laiko taupymas Gali atrodyti, kad penkiolika minučių ar pusvalandis kas rytą, praleisti planuojant, yra laiko švaistymas, juk būtų galima ką nors produktyvaus nuveikti. Bet tai yra netiesa (bent jau man).

8. Planavimas susideda iš darbų sąrašo ir kalendoriaus. Ne tik kalendoriaus.

Jau turbūt supratai, kad pagrindinė darbo priemonė planuojant yra darbų sąrašas. Kalendorius – tik pagalbinė.

Neturėk tikslo užkišti visą kalendorių nuo ryto iki vakaro darbais darbeliais ir

Laiko planavimas – improvizacijos žudikas ar kasdienis pagalbininkas? 13 laiko planavimo mitų vaizduoti, kad tai produktyvu. Tai – mažai naudingas grynas laiko planavimas. Neatsparus pokyčiams, trukdymams, sunaikinantis improvizaciją.

Kalendorius skirtas tik tiems darbams, jei žinai tikslų jų laiką. 12 val. pas dantistą. 21 val. į koncertą. Gruodžio 3 egzaminas. Ir panašiai.

Taip pat kalendorius skirtas priminimams. Po savaitės egzaminas – pradėti ruoštis. Po savaitės Kalėdos – nupirkti dovaną. Po mėnesio atostogos – pradėti galvoti apie tai, kur važiuoti.

Pagrindinė darbo priemonė yra sąrašas. Koks jis? Sąrašas su prioritetais (svarbu, dega, nesvarbu)? Daug sąrašų pagal dėmesio lygį (šviežias, vidutinis, pavargęs)? Daug sąrašų pagal darbų pobūdį (skambučiai, prie kompiuterio, mieste, mokytis, namuose)? Daug sąrašų pagal gyvenimo sritis (darbas, šeima, laisvalaikis, namai)?

Milijonas teorijų ir nė viena netinka visiems.

Pradėk nuo paprasto sąrašo, paskui matysi, ko Tau iš tiesų reikia.

9. Laiko planavimui nereikia jokios specialios programos. Užtenka popieriaus ir pieštuko. Excel’io galimybių – per akis.

Aš taip ir nesugebėjau išlipti iš popierinio planavimo, nes kas gali būti geriau už popieriaus lapuką su darbų sąrašu, ties kuriais aš matau burbulus (skubu) arba trikampius (svarbu).

Bet aš jau toks, tą patį galima padaryti kompiuteryje, bet kokioje užrašų programėlėje (kad ir evernote).

10. Laiko planavimas yra periodinis reikalas. Jokiu būdu ne vienkartinis Netiesa, kad užpildai kalendorių mėnesiui į priekį ir tai reiškia, kad suplanuota. Juk mes dirbame su sąrašais, ar ne?

Nuolatos atsiranda naujų darbų, keičiasi aplinkybės, ko nors nespėji, kai ką reikia atidėti. Planavimas kaip miegas, būtina sustoti ir atsišviežinti vaizdą. Kas padaryta?

Kas nepadaryta? Kas naujo?

Kaip dažnai reikia atsišviežinti? Priklauso nuo darbų krūvio. Gal kas dieną – jei darbų tiek daug, kad NIEKO nespėji. O gal kas mėnesį.

Bet su sąrašu turi būti dirbama nuolatos: atliktus darbus reikia išbraukti iš karto, naujus įrašyti vos tik jiems atsiradus.

39

Retkarčiais atsišviežinti reikia prioritetus. Galbūt išbraukti nebeaktualius darbus, galbūt prirašyti naujų idėjų.

11. Nebūtina ir neįmanoma visados atlikti viską, kas suplanuota Tu nežinai, kokių naujų darbų atsiras šiandien. Tu nežinai, kiek laiko užtruks suplanuoti darbai. Geriausia iš viso neturėti „dienos darbų“ sąrašo, nes vakare jis nužudo, kai pamatai, kad užbraukti tik 2 darbai iš 50.

Gali turėti aktualių darbų sąrašą ar dar kokį nors, bet jokiu būdu ne „dienos“ ar „savaitės“. Jis tiesiog demotyvuos.

Tai labai sunku, bet reikia susitaikyti su tuo, kad kiekvieną dieną bus tūkstantis neatliktų darbų. Laiko planavimas užmuša iliuziją, kad gali padaryti viską ir tada eiti ilsėtis. Negali – eik ilsėtis dabar. Mokėk atsipalaiduoti darbų sūkuryje.

Mokėk daryti pertraukėles (jau rašiau – kartais rekia daryti priešingai nei atrodo).

12. Galima planuoti ir laisvalaikį, ne tik darbus Juk visai neblogai užsirašyti, kad gruodžio 25 d. 21 val. eini į koncertą. Lygiai taip pat gali planuoti ir kitus laisvalaikio darbus.

Susitikimus su draugais, veiklą su šeima. Į laisvalaikio darbų sąrašą rašytis idėjas, kurias galbūt norėtum įgyvendinti (pagaliau pasiūlyti draugams eiti į žygį, nusipirkti badmintono komplektą ir pažaisti su vaikais, nueiti su antrąja puse į teatrą, paskirti pusdienį ir nuvalyti savo pašto ženklų kolekciją).

Ir namų ruošos darbus gali planuoti (pameni pietus planuojančias namų šeimininkes?) Kada skalbti, kada lyginti, kada tvarkyti namus.

13. Vien tik planavimas neišspręs problemų, reikia laikytis ir plano Juk kas iš to, kad susirašei visus darbus ir matai, kuris svarbiausias, vis tiek darai smulkmenas, kol lieka paskutinė naktis.

Kas iš to, jei kalendoriuje paskiri pusdienį ruoštis egzaminui, jei vietoj to išplauni indus.

Kas iš to, jei suplanuoji paskirti dėmesio ir paieškoti internete informacijos savo projektui, jeigu prasėdi „Facebook“.

Gebėjimas laikytis plano atsiranda pamažu – visų pirma turi būti pats planas. Jei turėsi planą ir pakankamai ilgai jo nesilaikysi, atsitiks viena iš dviejų: arba nustosi planuoti (ir išvardysi visus čia aprašytus mitus, kodėl planavimas neveikia), arba pradėsi laikytis plano.

Dėkui už dėmesį! Sėkmės kelyje! ________________________________ www.valtininkas.lt

kovas – gegužė 2016

Disciplina

40

Popierinių užrašų magija. 10 patarimų, kaip pasitelkus juos pasiekti naują mąstymo pakopą Kodėl milijonieriai intensyviai rašo į popierines užrašų knygeles?

Martynas Jocius

2 800 puslapių rankraščio per 4 metus Mano knygų lentynoje guli 12 visiškai prirašytų (tai 2012 m. duomenys, kasmet šis skaičius padidėja po 3–6 – red. past.) užrašų knygelių, susikaupusių per pastaruosius ketverius metus. Iš viso 2 800 puslapių, o gal ir šiek tiek daugiau. Jos pilnos idėjų, pastebėjimų, verslo planų, įvykių aprašymų, klausimų, knygų santraukų ir kitokios rūšies informacijos, kuri šiandien yra aukso vertės, nes išrinkta, sužymėta ir lengvai valdoma. Anksčiau negalėjau nė įsivaizduoti, kad sugebėčiau tiek prirašyti, tačiau šiandien save laikau popierinių užrašų magijos praktikuotoju. Ir labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu, nes būtent rašymas man padeda idėjas reguliariai paversti realybe ir judėti į priekį, o ne laikyti jas nepasiekiamuose atminties kloduose.

Tačiau ne atsitiktinai dauguma žmonių nesinaudoja užrašais ir yra visiškai įsitikinę, kad kasdienis užrašų knygelių

pildymas tebūtų laiko gaišimas. Taip yra todėl, kad mūsų niekas nemokė, kaip efektyviai dirbti su mintimis popieriuje.

Kodėl užpildytos užrašų knygelės atsiperka su kaupu Štai kelios priežastys, kodėl jau šiandien verta pradėti naudoti popierinius užrašus: 1. Svarbiausia informacija nedingsta. Geriausios idėjos šauna į galvą netikėtai ir taip pat netikėtai atgula į ilgalaikę atmintį, todėl neužrašytos pradingsta ir gali sugrįžti tik po kelerių metų arba visai nebegrįžti. Geriau taip nerizikuoti.

2. Lengviau įsiminti. Tai, ką ranka užrašo, protas daug geriau įsimena. Kai užrašomos idėjos, įžvalgos arba svarbios detalės, atmintyje jos užsifiksuoja labiau ir tampa lengviau prieinamos mąstant.

3. Kokybiškesnis mąstymas. Užrašomos mintys virsta simboliais ant popieriaus lapo, todėl protas turi papildomą priemonę su jomis dirbti ir mąstymo procesas tampa ne tik aktyvesnis, bet ir turtingesnis, kokybiškesnis.

Tai gali pakeisti viso gyvenimo rezultatus, nes žmogus, kuris gyvena geriausiomis idėjomis, nugyvens kitaip, negu žmogus, kurio protas užimtas vidutinės kokybės mintimis.

Popierinių užrašų magija. 10 patarimų, kaip pasitelkus juos pasiekti naują mąstymo pakopą

4. Minčių išplėtimas. Ant popieriaus užrašytos mintys gali būti papildytos piešiniais, specialiu žymėjimu ir paryškintos. Mintyse toks veiksmas kainuotų daug papildomo dėmesio ir energijos, o tada su laiku išnyktų. Popierius fiksuoja už mažiausią kainą.

5. Lengviau surasti. Ant popieriaus lapo užrašytos mintys nedingsta laikui bėgant ir gali būti efektyviai pasiekiamos bei panaudojamos bet kuriuo metu, kad ir po 15 metų.

6. Progreso matuoklė. Tik pavartęs savo 2–4 metų užrašus gali matyti, ar per tą laiką paaugai, ar kažkur užstrigai. Jeigu šiandieninės problemos nesiskiria nuo senųjų, vadinasi, su jomis nedirbama arba dirbama netinkamais būdais. Gyvenimas turėtų apipilti vis naujomis problemomis (situacijomis ir iššūkiais), nes tik taip žmogus gali tobulėti. Rašymas padeda pažinti save ir stebėti progresą.

Visa tai mes prarastume, jeigu ignoruotume rašymą.

Popierius prieš elektroninius prietaisus: kas patogiau?

Gali iškilti natūralus klausimas: ar tikrai efektyvu rašyti ant popieriaus, kai turime išmaniuosius telefonus ir dar išmanesnius kompiuterius? Juk yra dešimtys ypač gerų programų, kurios leidžia greitai ir patogiai tvarkyti kasdienius užrašus, vykdyti paiešką, priskirti kategorijas ir t.t.

Man šis klausimas iškilo daugybę kartų, todėl atlikau nemažai eksperimentų ir dažnai keisdavau savo Moleskine užrašų knygeles į mobilųjį telefoną, nešiojamuosius ir iPad kompiuterius su Evernote, Pages ir netgi VIM bei Emacs programomis (pastarosios dvi skirtos kompiuterių genijams), vėl grįždamas prie popieriaus ir vėl atgal. Skaitmeniniu formatu per šį laiką esu prirašęs dar gerus 4 000 puslapių.

41

Bet galų gale radau atsakymą: popierius ir kompiuteris turi atskirus panaudojimo atvejus, ir abu svarbūs. Šiandien aš naudoju ir popierinius užrašus, ir Evernote programą kompiuteryje.

Mano išvada Idėjoms, įžvalgoms, klausimams ir pastebėjimams fiksuoti labiausiai tinka popierius, nes turi visišką laisvę. Tik ant popieriaus galima laisvai piešti, modeliuoti, mąstyti ir be apribojimų žymėti. Tačiau ant popieriaus man asmeniškai nepatogu rašyti ilgesnius tekstus.

Kompiuteris, atvirkščiai – patogus rašyti ilgesnes pastabas, įvykių aprašymus, kaupti nuorodas į informacijos šaltinius internete. Tačiau kompiuteris (ar iPad / iPhone) skleidžia juntamą elektrinį lauką ir subtiliai, bet pastebimai veikia sąmoningumą (suvokimo lygį). Be to, juos reikia įkrauti, saugoti ir dažnai sveria daugiau, negu norėtųsi.

Mažo ir didelio formato popierines užrašų knygutes ir sąsiuvinius margina tokie žinomi verslininkai, mokytojai ir verslo angelai kaip Anthony Robbinsas, Robinas Sharma, Timas Ferrissas, Richardas Bransonas, Kevinas Rose’as, ir daug kitų. Be to, net Silicio slėnio verslo angelai (t. y. žmonės, sėkmingai pardavę savo kompanijas, keliaujantys po pasaulį ir investuojantys) mieliau renkasi tradicinį popierių.

Kokias rašymo priemones naudoju Esu tikras, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti, kas jam asmeniškai patogu, nes patogumas yra subjektyvus dalykas. Štai rašymo priemonės, kurias naudoju pats: 1. Dažniausiai Moleskine arba teNeues gamintojų užrašų knygelės (nes jų popierius labai kokybiškas, o kietas viršelis turi kišenėlę). Labiausiai mėgstu su linijomis arba tuščią popierių.

kovas – gegužė 2016

Disciplina

42 2. Juodas pigmentinis rašiklis Faber-Castell Ecco Pigment – 0,1 arba 0,4 mm storio.

3. Spalvoti 0,4 mm storio Stabilo Point 88 flomasteriai.

4. Stori spalvoti flomasteriai tekstui užbraukti: Faber-Castell Textliner 48 Refill.

Esminė dalis – kaip visus šiuos įrankius naudoti efektyviai.

10 patarimų, kaip efektyviai naudoti popierinius užrašus 1. Naudok indeksavimą. Tai gudrybė, kuri padeda greitai surasti informaciją tarp daugybės puslapių. Iš pradžių sunumeruok lapus. Geriausia numeruoti ne puslapius, o lapus, nes taupoma vieta ir laikas. Aš lapo numerį užrašau ant priekinės jo dalies, viršutiniame dešiniajame kampe.

Kadangi lapas turi dvi puses, pirmoji jo pusė matoma su numeriu (pvz., „25“), o kita jo pusė, nors numerio neturi, yra suprantama kaip tas pats numeris, tik su tašku (pvz., „25.“, t.y. „dvidešimt penktas su trupučiu puslapis“).

Puslapių indeksas sudaromas paskutiniame užrašų knygelės puslapyje: iš pradžių užrašomas numeris, o tada keliais žodžiais aprašomas turinys.

Indekso pavyzdys: 1 – seminaras apie vegetarinį maistą* 4, 34 – straipsnių idėjos 5., 22, 42. – Musefolio idėjos 6, 33, 79., 114 – esminiai suvokimai 7, 17 – Musefolio iPhone / iPad app 11, 19., 21 – koncertų organizavimo užrašai, tel. pokalbių užrašai

36 – trečiojo ketvirčio veiksmų planas*...

Puslapio numeriai nebūtinai turi eiti iš eilės, nes ieškant informacijos visada bus pirma žiūrima į aprašymą, o tik tada į numerį. Prie vienos temos gali būti keli puslapių numeriai, nes prie svarbių temų natūraliai grįžtama kas kiek laiko vis iš naujo.

2. Apibrauk ypač svarbios informacijos blokus. Jeigu tam tikra pastraipa arba sakinys atrodo ypač reikšmingi tavo gyvenime arba einamuoju momentu, pvz., suformuluota mintis apie ateinančio mėnesio planą, skvarbi įžvalga arba kita aukščiausio prioriteto informacija, įdėk ją į stačiakampį. Vartant užrašus tokie stačiakampiu apibraukti blokai bus gerai matomi, nes jie iš tiesų yra svarbesni už visas kitas užrašytas mintis, net jeigu rašant jos ir atrodė labai svarbios.

3. Pabrauk esmines sakinio dalis. Užrašinėjant minčių srautą, tam tikros sakinių dalys perteikia esminę informaciją, o kitos tik palaiko sakinio struktūrą. Kartais verta spalvotu flomasteriu pabraukti arba storu spalvotu žymėjimo flomasteriu pažy-

mėti esminius žodžius. Taip vartant užrašus akis užklius tik už šių žodžių ir gausite visą reikiamą informaciją sutaupydami laiko ir dėmesio sąnaudų.

4. Informaciją kategorizuok spalvomis. Labai pozityvių patyrimų ir idėjų aprašus aš pabraukiu arba apibraukiu žalia spalva. Su kūno sveikata susijusias mintis žymiu oranžine.

Verslo, projektų ir kitokios veiklos idėjas žymiu mėlyna spalva. Rimtos problemos, kurias svarbu skubiai spręsti, išskiriamos raudonai. Kai naudoju storą teksto žymėjimo flomasterį, šiuo metu svarbias įžvalgas pažymiu rožine, o veiklos idėjas ir esminę informaciją – mėlyna spalva. Tai nepaprastai daug duoda vėliau dirbant su šiais užrašais.

5. Visada turėk su savimi. Popierinių užrašų nereikia įkrauti kaip kompiuterių, jie nebijo šalčio ir karščio, jie užima mažiau vietos ir beveik nieko nesveria, todėl gali būti kartu beveik visą laiką. Nešiokis užrašus su savimi, nes niekada nežinai, kada į galvą šaus ta ypatinga idėja arba ilgai ieškotas problemos sprendimas. Ypač dažnai jų prireikia būnant gamtoje, žiūrint filmą ar klausantis muzikos, per seminarus ir konferencijas arba visai netikėtai.

6. Braižyk schemutes. Vizualiniai elementai labai padeda suvokti sudėtingesnes minčių struktūras, pvz., ką nors planuojant ar projektuojant.

7. Naudok minčių žemėlapius (angl. Mind Maps). Minčių žemėlapiai – tai labai patogi hierarchinė informacijos pavaizdavimo struktūra. Jie naudojami panašiai kaip laisvos formos schemutės ir praverčia dėliojant verslo, renginio ar kelionės planą.

8. Pasižymėk datą. Prieš pirmąjį dienos įrašą aš visada užrašau datą ir ją apibraukiu. Papildomai kartais užbrėžiu horizontalų brūkšnį per visą puslapio plotį prieš datą, kad vizualiai atskirčiau šios dienos įrašus nuo ankstesnių. Datos labai dažnai praverčia bandant atsekti, kurią dieną kas įvyko.

9. Sudarinėk sąrašus. Šį patarimą perėmiau iš Richardo Bransono, Virgin Group įkūrėjo, nes šis žmogus yra vienas iš popierinių užrašų knygelių fanatikų, kiekvieną dieną sudarinėjančių sąrašus: ką šiandien nuveikti, kam paskambinti ir t. t.

Aš sąrašus naudoju kasdien: pasitelkęs juos suskaidau darbus į lengvai suprantamas dalis, planuoju produktų savybes, straipsnių dalis ir dar daug visko.

10. Numeruok užrašų knygeles. Pradėjus naudoti rašymą produktyvumui ir kūrybiškumui ugdyti, užrašų knygelės pradės kauptis. Geriausia kiekvienai iš jų priskirti po unikalų numerį chronologine tvarka: 1, 2, 3 ir t. t. Jeigu datose nenaudojami metai, prie užrašų knygelės numerio verta užrašyti ir metus.

Popieriniai užrašai akivaizdžiai stiprina žmogaus kūrybiškumą ir gerina mąstymą, nes dėmesio centre atsiranda aukščiausio lygio minčių ir jų struktūrų – tų, kurios buvo pabrauktos, apibrauktos ir nuspalvintos.

Prisiminkime patį svarbiausią dėsnį: į ką sutelki savo dėmesį, to ir daugėja gyvenime. ________________________________ www.virsmai.lt

Popierinių užrašų magija. 10 patarimų, kaip pasitelkus juos pasiekti naują mąstymo pakopą

, lapo s u ria

43

e popi t n s a liai ti o b im dirb s s i a om rst s vi su j y t ę n n i mo os m prie m o ą š ra s, dom Už esni v apil y p t i ak ur tik as t t e o n r l p pa tam todė s a es , proc ogus o snis. m e m ž y k t š s bi ąs ne oky us, ir m k t a , t s sni zul o re inge p, t m r i u t itai en v k r y i s g . en bet viso imis ugyv i t n t n s i i , m is ake ybės ėjom li p k d i o a g k s s mi Tai tinė usio u a d i i r s v ge imta vena ž y u g s as kuri prot o i kur us, g o žm negu

kovas – gegužė 2016

44

Santykiai.Tu ir aš

Santykiai.Tu ir aš

Kaip gyventi, kad išėjus vaikams būtų apie ką kalbėti?

45

Kaip gyventi, kad išėjus vaikams būtų apie ką kalbėti?

Ar kada pastebėjote, kiek suaugusių žmonių – tėvų gyvenimo užima vaikai ir rūpinimasis jais.

Laura Varžinskienė Nuvežti vaikus į darželį ar mokyklą, padėti paruošti pamokas, pabendrauti, pasirūpinti, kad vaikai būtų pavalgę, pamiegoję, nusiprausę, laiku apsilankytų gydytojo kabinete, nubėgti pas auklėtoją pasikalbėti, pasirūpinti būreliais ir patekimu į juos, pasikalbėti su vaiku... Bėgimas, bėgimas, bėgimas. O kai sustojame, neretai ir vėl bendraujame apie vaikus. Apie ką kalbėsite, kai vaikai išeis? Ką tada veiksite? – šie klausimai neretai išmuša iš vėžių ne vieną porą, besilankančią mano kabinete. Tikrai, o ką tada veiksime? „Jau tada tai rasime ką veikti“, – atsako guvesni. Nė neabejoju, kad ras, bet klausimas, ar kartu? Juk jeigu vienintelis porą laikantis ryšys galiausiai tampa vaikai, ar išliks pora, kai šis ryšys pasitrauks ir ims kurti savo gyvenimą? Taigi, kaip gyventi, kad vaikams išėjus nepasijustume nutolę vienas nuo kito nebepasiekiamu atstumu? Santykiais reikia rūpintis, juos puoselėti kaip gėlę. Juk jei nelaistytume gėlių, jos galiausiai nustotų mus džiuginti savo gražiais žiedais, lygiai taip pat ir santykiai tarp sutuoktinių reikalauja rūpesčio. Pateiksiu Jums keletą patarimų, kaip rūpinimasis sutuoktinių santykiais galėtų padėti juos išlaikyti gyvus, o kartu suteiktų bendrumo jausmą, kuris yra būtinas, siekiant, kad tarp jų nedidėtų atstumas.

Pirmiausia pabandykite sukurti bendrus ritualus, kurie būtų tik jūsų su sutuoktiniu. Šie ritualai neprivalo užimti daug jūsų laiko, bet privalo būti pastovūs. Pavyzdžiui, 10 minučių pokalbio prieš miegą, bendras rytinis kavos gėrimas, išvyka dviese kartą per metus ar sekmadieniniai pasimatymai – tai keletas tokių ritualų pavyzdžių. Aš nė neabejoju, kad jūs galite jų prigalvoti dar įdomesnių ir įvairesnių, bet nepamirškite, kad ritualas tampa ritualu tik tada, kai jis nuolat kartojamas ir jo dalyviai suteikia jam reikšmės. Įsiveskite kasdieninę „registraciją“ (check-in). Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau pasitikrinimas ir vienas kitam informacijos (ne tik apie tai, kur ir kada reikia būti ar pristatyti vaikus) perdavimas yra svarbi sutuoktinių tarpusavio santykių funkcija. Sari Harrar ir Rita Demaria siūlo štai tokį poros „registracijos“ variantą, kurį visai nesunku suderinti su užimta dienotvarke: - Pradėkite nuo to, ką vienas kitame vertinate (nepamirškime, kad tai kasdieninis reikalas, taigi šie pripažinimai gali būti labi nedideli, pavyzdžiui, „šiandien man labai patiko, kai tu pagyrei mano aprangą ryte. Tavo nuomonė man labai svarbi.“

-

Pateikite naujos informacijos apie savo dieną.

- Paklauskite sutuoktinio apie tai, kas jums šiandien kėlė nerimą ar jus trikdė.

- Pateikite nekaltinantį prašymą ar nusiskundimą („Prašau pakabinti rankšluostį po to, kai paimi senuosius skalbti, šiandien po dušo neradau rankšluosčio nusišluostyti“).

- Pabaikite viltimi, kuri taip pat neturi būti labai didelė ar siekianti tolimą ateitį („Norėčiau, kad galėtume penktadienį nueiti į kiną pasižiūrėti tą naują filmą“).

Ne mažiau svarbu santykiams puoselėti nuolat klausti savęs „Ar tai mūsų santykiams nekenkia?“ Kai susiduriate su kokiu nors svarbiu sprendimu, stenkitės nekalbėti apie tai, ar tai gerai jums, ar jūsų sutuoktiniui, verčiau paklauskite, kiek tai gerai jūsų santuokai. Dažniausiai atsakymą rasite intuityviai, jei tik sustosite ir pamąstysite apie tai. Pamatysite, kiek laiko tai gali atimti iš jūsų bendro laiko, kiek įtampos tarp jūsų tai sukels, ar bus įtraukti žmonės, keliantys grėsmę jūsų santykiams (pavyzdžiui, jūsų buvusysis ar buvusioji). Jei tokio klausimo nė nenorite sau užduoti, tai ženklas, kad tai, ką jūs sumanėte, nėra gerai jūsų santuokai.

Kurkite sveikas ribas. Santuokai yra būtinos pusiau pralaidžios ribos, kurios leidžia jūsų draugams, šeimai ar kitiems asmenims susijungti su jumis, tačiau tik tiek, kad tai nesugriautų jūsų pačių planų ir troškimų. Tai gali tapti gana komplikuota, ypač lietuvišku kontekstu, kai reikalai pasisuka apie jūsų tėvų šeimas. Taigi būkite atidūs.

Džiuginkite vienas kitą. Šiuo atveju galioja trys pagrindinės taisyklės: ieškokite ne savo sutuoktinio trūkumų, o privalumų, ugdykite bendrą humoro jausmą ir dovanokite nuoširdžius bei specifinius (tik tam asmeniui skirtus) pagyrimus.

Nebijokite pasakyti, už ką sutuoktinį vertinate labiausiai.

Planuodami laiką prioritetu laikykite savo santuoką. Nepalikite savo sutuoktinio tenkintis tik laiko likučiais. Planuodami ateinančias savaites pabandykite pirmiausia surašyti jūsų bendrą laiką, o tada jau derinkite kitus įsipareigojimus.

Jūsų darbas netrunka 24 valandų 7 dienų per savaitę. Nepamirškite to. Nusistatykite aiškias laiko ribas, kada nebeatsiliepsite į darbo skambučius, kada nebeįjungsite kompiuterio, nedalyvausite socialiniuose tinkluose. Pagalvokite, kaip jūs neleisite technologijoms panaikinti ribos tarp darbo ir namų.

Susikurkite slaptą kodinį žodį, kuris reikš meilę tik jums dviem. Paslapčių turėjimas suartina. Bet jos neturi būti per didelės. Slaptas žodelis yra kaip tik.

Pasinaudokite šiais patarimais, ir jūsų ryšiui vaikų pasitraukimas nebus baisus. Tai bus galimybė dar labiau atrasti vienas kitą. ________________________________ http://pagalbaseimai.lt

kovas – gegužė 2016

Santykiai.Tu ir aš

46

Laimingi santykiai: komplimentai ir padėkos Vienas iš laimingų santykių faktorių yra gebėjimas vertinti žmogų, su kuriuo pasirinkome gyventi, kurti šeimą, buitį, bendrauti artimiau nei su bet kuo kitu. Laikui bėgant, ypač jei poroje prasideda nesklandumai, labai lengva pamiršti, už ką vertiname partnerį.

Silvija ir Šarūnas Mažuoliai Dėmesys paprastai pradeda koncentruotis į trūkumus bei problemas, o tai, kas yra gera, tarsi detalės, nepatekusios į objektyvo fokusą – jos yra, tačiau blankios ir kažkur lyg tarp kitko.

Tikrai ne kiekvienas iš šeimos turi atsinešęs įprotį sakyti komplimentus, dėkoti, ypač savo šeimos nariams. Dažniau nei norėtųsi gerai vertinami tampa svetimi žmonės, o savi juk savi. Dalis mūsų tiesiog nepastebime tų, kurie yra arčiausiai mūsų, – įprotis ir mechaninė kasdienybė daugelį dalykų paverčia nepastebimais. Kiti tiesiog neišmokome, neįpratome. Su tetomis, dėdėmis kiekvienas turėjome sveikintis ir būti mandagūs, o savo šeimoje dažnas nematėme nei mandagaus tarpusavio elgesio, nei vienas kito vertinimo. Tokius įpročius nešamės toliau – kieme su kaimynu draugiški, o grįžę namo kaip išeina.

O štai problemos kaip akmenukas bate – jų neįmanoma nepastebėti. Taip ir išsivysto labai įdomi dinamika. Kas blogai, visada vienas kitam pranešame, o kas gerai – ne taip jau ir dažnai teikiamės pasakyti.

Nemokėjimas ar užmiršimas vienas kitam dėkoti, pasakyti ką nors malonaus (kas būtų tikra ir nuoširdu) turi du žalingus aspektus. Vienas jų – partneris pradeda jaustis vis prasčiau, girdėdamas vien pastabas, jokio palaikymo bei pagyrimo. Sunku bendrauti su žmogumi, kuris moka tik peikti. Kitas aspektas – patys pamirštame, kodėl apskritai esame su šiuo žmogumi. Nekalbame apie situacijas, kai partneriu pasirenkame žmogų, kuris

apskritai netinkamas santykiams ir nemoka elgtis su kitu žmogumi. Tačiau jei mylime tą, su kuriuo esame, norime būti kartu nepaisydami iššūkių, sveika prisiminti, kodėl gi pasirinkome būtent jį. Pasakyti tai sau ir savo mylimai antrajai pusei.

Konsultacijoje viena pora, atlikdama komplimentų ir padėkų sakymo pratimą, sužinojo šį tą netikėto apie eilinę buitinę situaciją. Vyras visada manė, kad jo žmoną erzina tai, jog jis, prieš užvažiuodamas į parduotuvę, skambina jai ir klausia, ką nupirkti. Jam buvo labai nauja išgirsti, kad žmona yra labai dėkinga ir vertina vyrą už tai, kad jis tai daro, o jos susierzinęs balsas, kurį vyras išgirsta būna dėl to, kad tą akimirką, kai jis paskambina, jai labai tingisi nueiti į virtuvę ir pažiūrėti, ko trūksta.

Vyras sudirgsta ir jaučiasi darantis kažką, kas jai nemalonu, kai tiesa yra visiškai kitokia. Tokių situacijų galima surasti kiekvienos poros gyvenime ir ne vieną.

Pagalvokite, kiek malonesnis būtų bendravimas, jei kaskart žinotumėte, kada partneris jus vertina? Jei girdėtumėte paprastus, bet nuoširdžius žodžius kiekvieną dieną? Pradėkite nuo savęs. Mokykitės vertinti tą, su kuo kuriate šeimą, ir išsakyti tai garsiai. Tiems, kas tikrai nori išsiugdyti tokį įprotį, labai puiku kiekvieną vakarą, prieš užmiegant, sutarti pasakyti vienas kitam po vieną ar porą padėkų ar komplimentų. Pradžioje tai gali būti nepatogu, nesmagu, neįprasta, tačiau jau po kelių dienų pamatysite, kaip dienoms bėgant vis labiau pastebite tai, už ką vertinate partnerį, kad vakare turėtumėte ką pasakyti. Po kelių savaičių pajusite, kaip pradėjote sakyti daugiau padėkų bei komplimentų, vos tik partneris padaro kažką, kas jums patinka ar pastebite jame ką nors gražaus ir vakare nebebus apie ką kalbėti.

Skubėjimo, verslo, didelių siekių laikais pamirštame investuoti į mažus dalykus. Skubame statyti namą, o šeima, kuri jame turėtų gyventi, – byra. Skiriame laiką svarbiems karjeros siekiams ir pamirštame pasakyti gražų žodį tam, kuris kiekvieną dieną yra šalia. Kaupiame pinigus ir diplomus pamiršdami, kad širdį šildo santykiai, o ne turtas ir pasiekimai.

Nedidelė investicija – pora minučių kas dieną pasakyti kažką tikro ir malonaus vienas kitam. Problemos nuo to niekur nedings, tačiau jos nebus pagrindiniu fokusu, slegiančiu ir jus, ir partnerį. Kad ir kaip būtų debesuota, jei pro debesis kartkartėmis prasiskverbia saulė, kartu ji atneša lengvumą, viltį ir jėgų sulaukti geresnių orų. ________________________________ http://santykiuabc.lt/

Laimingi santykiai: komplimentai ir padėkos

47

Pagalvokite, kiek malonesnis būtų bendravimas, jei kaskart žinotumėte, kada partneris jus vertina? Jei girdėtumėte paprastus, bet nuoširdžius žodžius kiekvieną dieną? Pradėkite nuo savęs.

kovas – gegužė 2016

Moters pasaulis

48

Moters pasaulis

Moters išbandymas... vyru

49

Moters išbandymas... vyru Rusų psichologė ir moteriškumo trenerė Julija Sudakova įspėja moteris apie vieną svarbų momentą, kuris užklumpa, kai ji panūsta kurti santykius po nutrūkusiųjų. Išsiskyrus su partneriu, anksčiau ar vėliau gyvenime ima rastis naujų vyrų ir atsiranda niuansų, kuriais būtinai norime pasidalyti.

Julija Sudakova Pirmiausia, jei ankstesniuose santykiuose neišmokote tam tikros pamokos, nesupratote, ką turėjote suprasti, neįgavote tam tikrų savybių, naujasis partneris anksčiau ar vėliau ims kartoti prieš jį buvusio partnerio elgesio scenarijų.

Antra, labai svarbu, jei Jus stengėtės pakeisti scenarijų, dirbote su savo savybėmis, naujas vyras ateina kaip patikrinimas, demonstracinė tikrųjų santykių versija. Ir jis tikrins naujųjų jūsų įgūdžių tvirtumą ir atsparumą. Daugelis moterų skundžiasi, kad jų kelyje pasitaiko vieni „ožiai“, tačiau problema ta, kad mes tiesiog neišlaikome santykių egzamino.

Tarkime: moteris gyveno su vyru, kuris jos neaprūpino, viskas gulė ant jos vienos pečių, o jis dar ir žemino ją (iš tiesų, gana tipinis scenarijus). Galiausiai ji pasiekė ribą, paisterikavo, nusprendė, kad yra verta daugiau ir jį paliko. Po kurio laiko jos gyvenime atsirado kitas vyras, tarsi viskas gerai, santykiai puikūs, romantiški. Ir vieną akimirką jis sako: „Brangioji, man trūksta pinigų žieminėms padangoms, gal gali primesti?“ Tai – pirmas išbandymo skambutis. Visata švelniai sako: „Na, brangute, parodyk, kad tu jau išmokai nešelpti vyrų finansiškai ir palieki jiems patiems spręsti savo problemas! Juk aš taip atkakliai tave to mokiau buvusiuose santykiuose… Dabar tau pavyks ir tu ištarsi: „Atleisk, mielasai, aš negaliu tau duoti pinigų, jau esu suplanavusi, kur juos išleisiu.. Ir jeigu moteris iš tiesų neigiamai atsako vyrui, jai pateikiami dar keli išbandymai, dažniausiai sudėtingesni, po kurių santykiai pereina į naują lygmenį. Ir tuomet tas vyriškis arba išeina, užleisdamas vietą vertesniam, arba pasikeičia ir pats tampa vertas! O jei moteris neišlaiko egzamino, duoda pinigų, ratas apsisuka ir jai tenka kartoti ta pačias pamokas iš naujo.

Nutraukus traumavusius santykius mums visada pateikiamas išbandymas!

Atminkite tai!

Egzistuoja dar vienas labai svarbus momentas, kuris liečia moters savivertę ir santykius.

Tarkime, mergaitė dirbo su savimi, kaupė moterišką energiją, ugdė dorybes, sudarinėjo sąlygas į savo gyvenimą pritraukti vertą vyriškį, tvirtino savivertę. Ir štai prasidėjo santykių sukūrimo periodas.

Pirmiausia jai atsiunčiamas koks kvailelis, kuris niekada nesugebės įvertinti tokios moters.

Kodėl? Visata taip tikrina jos savivertės stabilumą, klausia, ar ji yra pasiruošusi kurti vertingus santykius. Jei pasiruošusi, ji mandagiai atsakys: „Atleiskite, bet mums ne pakeliui.“ Tuomet ateis geresnis, tačiau dar ne toks, kuris galėtų iš tiesų suvokti šios moters vertę. Ir išmintinga moteris, realiai suvokianti savo vertę, ramiai ištars: „Labai dėkoju, tačiau norėčiau šio to daugiau.“ Ji sąmoningai suvokia savo lygį, joje nėra netikro susitaikymo ir keliaklupsčiavimo.

Tada atsiųs nuostabų variantą – vyrišką, atsakingą, jos išsivystymo lygio ar net aukštesnį, pasiturintį ir psichiškai brandų, tik… vedusį. Tai – vienas iš sunkiausių egzaminų, kurio, deja, dauguma moterų neišlaiko. Tačiau jei moteris tikrai padirbėjo, ji žino, kad gaus tai, ko verta, – ji atsakys tam vyrui: „Jūs man labai patinkate, tačiau kadangi jūs jau turite žmoną, nenoriu kurti su Jumis santykių, nes tai prieštarauja mano taisyklėms. Buvo malonu pabendrauti!“ Ir tuomet, po visų išbandymų ateina Jis. Su juo taip pat išbandymų neišvengsite, tačiau tai – jau visai kita istorija, gerokai malonesnė.

Bandomųjų vyriškių variacijų gali būti daug ir įvairių, tai tik keli pavyzdžiai. Tačiau svarbiausia, kad labai retai mums skirtasis ateina iš karto, ypač jei moters kartelė užkelta. Kuo didesni reikalavimai, tuo daugiau išbandymų ir bandomųjų santykių!

Išbandymai atskleidžia mūsų brandumo ir savivertės lygį.

Deja, labai dažnai išsiskyrusios moterys renkasi pačius pirmuosius ir labai ilgai mokosi.

Jei moteris yra absoliučiai pasiruošusi kurti aukštesnio lygmens santykius, išbandymų gali nebūti visai, idant visata mato, kad tai – tik laiko gaišimas ir moteris jau pasiruošusi.

Tad norėčiau įspėti visas moteris: būkite dėmesingos, įsileisdamos į gyvenimą naujus santykius ir mokykitės korektiškai į juos reaguoti, laiku prisimindamos praeities pamokas!

Neskubėkite pulti į pirmus pasitaikiusius santykius, daugiau sąmoningumo, išjauskite savo lygį! Nosies užriesti niekas tikrai neleis, to tai jau bijoti neverta, o savo lygmens santykių jūs visada sulauksite. _________________________ Šaltinis: www.sakubona.lt

kovas – gegužė 2016

Moters pasaulis

50

Moterims – kaip tinkamai išsakyti nepasitenkinimą Kiekviena pora susiduria su iššūkiais, nesusikalbėjimu, pykčiais, nepasitenkinimu, akimirkomis, kai nesupranta vienas kito, arba tik mano, kad vienas kitą supranta bei pažįsta.

Silvija ir Šarūnas Mažuoliai Be viso šito chaoso neegzistuoja nė viena pora, kurioje santykiai tarp partnerių daugiau nei paviršutiniški.

Naivu tikėtis, kad du visiškai skirtingi žmonės, turintys savų poreikių, suprastų vienas kitą be žodžių nuo pirmos pažinties dienos. Nepasitenkinimas vienas kito elgesiu anksčiau ar vėliau pradeda lįsti kaip yla iš maišo ir prasideda „įdomioji“ bei tikroji santykių dalis – kartu ne tik, kai laimė lydės ar vargas suspaus. Moters suvokimas, išmintis bei žinojimas, kaip elgtis ir kalbėti esant tam tikroms situacijoms, ypač svarbus ir gali lemti, ar santykiai bus laimingi, ar anksčiau ar vėliau grės skyrybos. Moters psichika 5–6 kartus stipresnė nei vyro ir emocinis krūvis, kuriuo ji išsako savo nepasitenkinimą, gali būti toks stiprus, kad sulygins vyrą su žemės paviršiumi. Kaip tik todėl verta žinoti kelias taisykles, kaip iš-

sakyti nepasitenkinimą taip, kad moteris gautų vyro elgesio korekciją, o vyras tai darytų iš meilės ir pagarbos.

Pirma taisyklė – išsakykite nepasitenkinimą kuo anksčiau, vos tik įvyko kažkas, kas jus įskaudino, sužeidė, supykdė. Kai tarp partnerių vyrauja ramybė, dažnai nesinori jos jaukti ir nedideli skauduliukai nuryjami, pakišami po kilimu ir „užmirštami“. Iš tikrųjų jie viso labo atidedami ateičiai, kai visos nuoskaudėlės po kilimu nebetilps ir vienu metu pasipils lauk. Praktiškai tai atrodo panašiai taip: vyras pamiršo nupirkti pieno ir grįžęs namo nuo savo moters atsiėmė už netinkama komentarą svečiuose, už tai, kad nepranešė, jog vėluos grįžti iš darbo, už tai, kad prižadėjo kažką padaryti, bet nepadarė, kad užrėkė ant vaikų, neišvedė šuns, nepadėkojo už paruoštą vakarienę ir… už tai, kad pamiršo nupirkti pieno. Pastebėkite, kad nereikia net nusikalsti vyrui, užtenka, kad buvo sunki diena ir vien dėl to vyras gauna iš jūsų savo sunkių emocijų dozę. Kai susideda ir sukauptos nuoskaudos konkrečiai jam, smūgis gali būti mirtinas ar sukelti audringą bei santykius žalojantį konfliktą.

Antra taisyklė – nepasitenkinimą reikškite tada, kai atslūgo bent jau didžiausia emocijų banga ir esate daugiau mažiau ramios būsenos. Kalbėti tada, kai esate veikiama emocijų, yra tas pats, kas gesinti ugnį žibalu. Kad ir kaip norisi panaudoti vyrą kaip žaibolaidį savo emociniam krūviui nuleisti, auka už tai yra laimingi santykiai ir meilė vienas kitam. Pasitraukite į šalį, apsiraminkite ir tik tada pasakykite vyrui, dėl ko ir kaip jautėtės, kas

Moterims – kaip tinkamai išsakyti nepasitenkinimą

jus užgavo ir kaip norėtumėte, kad jis pasielgtų, jog jūs atleistumėte. Šitą dalį kiekvienai porai teks išdiskutuoti ir išsiaiškinti pačiai, kartais tenka nueiti ilgą kelią, kol abi pusės supranta, kam, ko ir kaip reikia, kas, dėl ko ir kaip jaučiasi bei priima tą faktą, kad abu yra skirtingi pasauliai ir kartais turės elgtis ne pagal savo prigimtį ir išmokimą, o taip, kaip to reikia partneriui.

Trečia taisyklė – kuo aiškiau, konkrečiau ir paprasčiau, tuo geriau. Jei visų pirma jums reikia iškalbėti litaniją žodžių tam, kad suprastumėte, kas iš tikrųjų jus įskaudino, – sutarkite, kad vyras pabus kantrus bei pirmų dviejų minučių jūsų kalbos nesistengs suvokti savo loginiu mąstymu ir nepriims asmeniškai. Kai tik sudėliosite mintis ir / ar išsikalbėsite, paaiškinkite jam suprantamais žodžiais, kas nutiko ir kaip dėl to jaučiatės. Vyrui suprantami žodžiai: ką jis konkrečiai pasakė ar padarė, kada jis konkrečiai tai pasakė ar padarė, kaip konkrečiai jūs dėl to jaučiatės ir ko tiksliai iš jo norite. Venkite šiurkščių kaltinimų, priekaištų, žodžių „tu visada“, „tu niekada“. Galiausiai jums svarbiausia sulaukti atsiprašymo ar skriaudos atpirkimo, o jam – suprasti, ką padarė ne taip, ir kaip daugiau to nekartoti.

51

Ketvirta taisyklė – pabandykite į nuoskaudos išsakymą įpinti ir vieną kitą dėkingumą ar komplimentą. Pykstate, kad jis ko nors nepadarė, nors prašėte daugybę kartų?

Išsakydama tai, užsiminkite ir apie tai, ką jis jau yra padaręs ir kuo esate patenkinta. Taip net konfliktuodami liksite geranoriška jam, vyras nejaus tokio didelio pavojaus ir noro gintis ar užsidaryti, ignoruoti jus bei matys, kad jis ir jo darbai yra įvertinami nepaisant to, kad šiuo metu jūs pykstate. Atsargiai – nesakykite komplimento kaip priekaišto „tada tu sugebėjai iš pirmo karto padaryti, o dabar…“ Penkta taisyklė. Tuo metu, kai nėra dėl ko priekaištauti, – dėkokite. Tebūnie tai bus naujas įprotis jūsų santykiuose su vyru – dėkoti jam už tai, už ką esate dėkinga, bei pagirti jį už tai, kuo jame žavitės bei didžiuojatės.

Vyras, kuris jaučiasi mylimas, gerbiamas ir reikalingas, bus daug labiau suinteresuotas išgirsti jūsų nepasitenkinimą ir keisti savo elgesį. Dalis moterų turi žalingą įsitikinimą koreguoti vyro elgesį baudimu, kas yra veiksminga tik vienam – tiesiam keliui prie skyrybų. ________________________________ http://santykiuabc.lt/

kovas – gegužė 2016

Moters pasaulis

52

8 patarimai renkantis pėdkelnes 4. Maža juoda arba kokteilinė suknelė Dėvint mažą juodą arba kokteilinę suknelę tinka juodos plonos 20 denų pėdkelnės. Bet turėkite omenyje, kad lengvą blizgesį turinčios pėdkelnės tinka tik vakarui. Jei jus pasipuošusi mini suknele, jums tiks 30 denų pėdkelnės. Jos ne per daug permatomos ir yra pakankamai tankios ir stiprios.

5. Noriu daugiau spalvų!

Natalija Stunžėnienė aprangos stilistė, dizainerė (foto iš autorės archyvo)

1. Pėdkelnės formuoja figūrą?

Nori, kad tavo figūra atrodytų puikiai? Mūvėk pėdkelnes, jos padės sumažinti apimtis pilvo ir sėdmenų srityse. Gamintojai siūlo begalę įvairiausių modelių. Neseniai pasirodė pėdkelnės be siūlių, šios liks visiškai nepastebėtos dėvint net pačią siauriausią suknelę.

Šiandien aktualiausias spalvų derinimo būdas yra „total look“. Tai aprangos stilius, kurį sudaro visi arba beveik visi tos pačios spalvos drabužiai, gali skirtis tik tos spalvos atspalviai. Bet tai nereiškia, kad negalima kontrastuoti – kombinuoti juodą spalvą su balta. Pavyzdžiui, ryškios spalvos pėdkelnės su tvidiniu kostiumu pagyvina konservatyvų įvaizdį. Pagrindinė taisyklė mūvint spalvotas pėdkelnes – jos neturi būti permatomos.

6. Ar vis dar madingos tinklinės pėdkelnės? Šios tinka roko stiliui arba „glam pank“ sukurti. Bet kuriuo atveju šis modelis – klasika. Kasdieniniam įvaizdžiui tinklines pėdkelnes derink su vidutinio ilgio suknelėmis ir sijonais, taip pat su 7/8 ilgio kelnėmis ir klasikiniais aukštakulniais.

2. Mėgstančioms raštuotas pėdkelnes 7. O kaip dėl vilnos?

Juostos, langeliai, nėriniai, leopardo raštas – raštuotos pėdkelnės pabrėžia tavo individualumą. Pagrindinė taisyklė – kuo atviresnės kojos, tuo stipresnis efektas. Mini drabužis tiks labiau nei vidutinio ilgio mūvint šias pėdkelnes.

3. Kada rinktis kompresines pėdkelnes? Šiuolaikinės kompresinės pėdkelnės – ne tik medicinos priemonė, tinka jas mūvėti ir kasdieną. Šios idealiai tinka moterims, ilgai dirbančioms stovimą / sėdimą darbą arba esant venų varikoziniam išsiplėtimui ir jo profilaktikai. Taip pat jos skirtos esant antsvoriui, nėštumo metu ir pogimdyminiu laikotarpiu.

Vilnonės pėdkelnės – minkštos ir nepermatomos – puikiai tiks prie trumpų suknelių arba prie romantiškų klostėmis puoštų apdarų su auliniais arba ilgaauliais batais.

Nors vilna asocijuojasi su stora ir besikandžiojančia močiutės kojine, bet patikėkite, šiuo metu yra labai patogių modelių, pagamintų iš vilnos, jos plonos ir atrodo prabangiai.

8. Šio sezono „PRIVALAI TURĖTI“: - Širdelių formos; - Juodos permatomos; - Puskojinės arba puskojines imituojančios pėdkelnės; - Permatomos šviesios, įvairių raštų pėdkelnės. _________________________ http://natalijastun.com/

8 patarimai renkantis pėdkelnes

53

foto iš http://www.silkies.com/

Šiandien aktualiausias spalvų derinimo būdas yra „total look“. Tai aprangos stilius, kurį sudaro visi arba beveik visi tos pačios spalvos drabužiai, gali skirtis tik tos spalvos atspalviai.

kovas – gegužė 2016

Vyro pasaulis

54

Vyro pasaulis

Vyrams – norite sudominti moterį? Išmokite domėtis ja Kiekviena moteris anksčiau ar vėliau pripažins – nieko nėra nuobodžiau kaip plepus vyras.

Silvija ir Šarūnas Mažuoliai Kiekviena moteris anksčiau ar vėliau pripažins – nieko nėra nuobodžiau kaip plepus vyras. Jei jis žavingas, nesiliaujančių jo šnekų galima klausyti kartą kitą, bet sulig kiekvienu kartu jo žavesys moters akyse po truputį blės, nebent jos laki vaizduotė dar kurį laiką išlaikys pirminį susižavėjimą. Dalis vyrų, o gal net ir dauguma, turi natūralų įprotį (veikiausiai netgi instinktyvų) parodyti moteriai, kokie jie yra ypatingi, išskirtiniai, įdomūs, žavingi ir nepakartojami. Jei pažvelgtume į gamtą, viskas kaip ir stoja į vietas – kiekvienas patinas nori atskleisti savo išskirtinumą, tai akivaizdžiai demonstruodamas patelei. Kas puikiai veikia gamtoje ieškant partnerio poravimuisi, nebūtinai taip pat puikiai veikia ieškant antrosios pusės ilgalaikiams santykiams.

Turbūt retam vyrui yra paslaptis, kad moteris jį įvertina vos per kelias sekundes susitikus. Nebūtinai ji iš karto mato santykių potencialą, galimybes, pajunta trauką ir t. t. Tačiau pačią esmę ji mato taip gerai, kad bandyti stipriai demonstruoti ar įrodyti kalbomis savo žavesį nėra didelės prasmės.

Ypač jei norite sudominti moterį ilgiau nei porai susitikimų bei ieškote brandžios asmenybės ilgalaikiams santykiams.

Norite „taktikos“, kuri padės stipriai išsiskirti iš kitų vyrų?

Išmokite domėtis moterimi.

Dėmesys gali būti dviejų tipų – vienas jų yra paslėptas reikalavimas dėmesio sau. Rašymas, skambinimas, kalbinimas tam, kad gautum sau kito žmogaus kompaniją, dėkingumą, geras emocijas ir t. t. Kito tipo dėmesys – laiko ir energijos skyrimas kitam žmogui gerbiant jo laiką bei energiją. Ką tai reiškia? Tai domėjimasis žmogumi dėl to, kad žmogus rūpi, domina, žavi. Pastangos pažinti, klausinėjimas apie jos pasaulį, kuo ji gyvena, kas jai patinka, kas jai artima, sava, svarbu ir kodėl. Tai dalinis dėmesio nukreipimas nuo savęs prie kito. Kaip tai atrodo praktiškai?

Moteris / mergina papasakoja šį tą apie save, tarkime, apie savo naują pomėgį siuvinėti. Retam vyrui tokia tema yra įdomi klausyti, ką jau kalbėti apie gilinimąsi į tai. Tačiau čia ir slypi gebėjimo domėtis paslaptis. Nesvarbu, kad siuvinė-

jimas yra paskutinė pokalbio tema jūsų sąraše – moteriai ji gali būti labai artima ir svarbi. Nekreipkite dėmesio į temą, bandydami pasukti pokalbį tik apie tai, kas įdomu jums.

Klausykite, kas įdomu moteriai, ir klausinėkite jos apie tai.

Sakysite, ką galima paklausti apie siuvinėjimą, kai neturite apie tai jokio supratimo? Na, visų pirma paprastas, nuoširdus pripažinimas, kad ne itin apie tai žinote, gali būti puikus įvadas į pokalbį. Toliau pasitelkite vaizduotę – paklauskite, koks darbas jai patiko labiausiai ir kodėl, kiek laiko užtrunka vienas paveikslas, kodėl tai ją domina. Nesistenkite gilintis į techninį pasakojimą ir išmokti viską apie siuvinėjimą nuo A iki Z. Pamirškite praktinę pokalbio naudą – esate pasimatyme su moterimi, o ne su specialistu, kalbančiu rūpima tema.

Tiesiog klausykite jos kaip žmogaus, kuris pasakoja apie save, savo pasaulį, savo gyvenimą. Klausimai, pavyzdžiui, kodėl ją žavi siuvinėjimas, kodėl ji pasirinko siuvinėti būtent šitą paveikslą, gali padėti nemažai sužinoti apie ją kaip apie žmogų. O svarbiausia – ji lydysis iš malonumo (nebent yra labai uždara ir gali prireikti laiko įgyti jos pasitikėjimą), kad vyras ja taip nuoširdžiai domisi. Nebūtina sutelkti visą savo dėmesį ir juo pragraužti moteriai skylę kaktoje. Kita vertus, subtilesnė moteris greitai pajus, kad klausimus užduodate mechaniškai ir iš tikrųjų jums visiškai nerūpi, ką ji kalba.

Pasikartosime – pamirškite temą, ji gali jums nuoširdžiai nerūpėti. Prisiminkite, kad ši tema rūpi jai, o ji rūpi jums, tad ir domėkitės, klausykite.

Ne visiems paprastai ir greitai pavyks išmokti domėtis kitais žmonėmis. Dalis tiek vyrų, tiek moterų yra taip įsigilinę į save, kad iš tikrųjų išgirsti kitą žmogų, neskubant daryti savas išvadas ar atmesti pokalbio temą, gali būti labai rimtas iššūkis. Tačiau praktika gali padaryti savo ir, jei jaučiate, kad esate iš tų vyrų, kurie daug kalba apie save ir niekaip negali susirasti antrosios pusės ilgalaikiams santykiams, – pabandykite naują būdą bendrauti su moterimi. Mokykitės užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, o išgirdę atsakymus užduoti dar vieną kitą klausimą iš to, ką išgirdote. Taip moteris pajus, kad ją girdite, jums nereikės dėti pastangų bandant įrodyti, koks jūs šaunus (prisimenate? Apie jūsų šaunumą ji jau viską žino), padarysite moteriai didelę dovaną ir, jei pirminiu skenavimu moteris jums nedavė labai daug balų, mokėdamas domėtis ir klausyti, galite pasikelti vertę jos akyse viena kita pakopa aukščiau. Pasijutusi išklausyta, ji tikrai norės sužinoti šį tą ir apie jus, tad, tyleniai, pasiruoškite atskleisti vieną kitą kortą ir pateikti šiek tiek informacijos apie save atgal. ________________________________ http://santykiuabc.lt/

5 mitai

55

apie trumpą meilės aktą

„Daktare, mano vyrui vis dažniau nutinka tai, kad jis pirma laiko viską užbaigia. Jis dėl to akivaizdžiai nerimauja, bet kalbėti apie tai griežtai atsisako. Ką man daryti? Ar galiu jam kuo padėti?“ - kone žodis žodin panašių skundų iš moterų beveik kasdien girdi urogolai.

Ir jie žino, ką tokia moteris turi omeny – meilės akto metų jos vyrui pasireiškia priešlaikinė ejakuliacija.

Toma ALEKSĖJŪNAITĖ

www.netikakimirka

Medikai tvirtina, kad priešlaikinė ejakuliacija – spermos išsiliejimas anksčiau, nei to norėtų abu partneriai, ir negalėjimas kontroliuoti išsiliejimo yra skubančių ir nuolatinį stresą patiriančių šiuolaikinių porų problema. Su ja susiduria maždaug 30 procentų vyrų iki šešiasdešimties metų.

Nepaisant to, apie priešlaikinę ejakuliaciją vis dar vengiama kalbėti, o šis sutrikimas yra apipintas daugybės mitų. Pats metas kai kuriuos jų sugriauti.

Pirmas mitas.

Priešlaikinė ejakuliacija – paauglių ir lovos reikaluose nepatyrusių vyrų problema.

Dėl šios problemos neskubėkite kaltinti jauno amžiaus ar patirties stokos. Piešlaikinę ejakuliaciją gali patirti bet kokio amžiaus vyrai ir ji gali išsivystyti bet kuriuo gyvenimo etapu.

Priešingai, nei mano daugelis, su amžiumi šis sutrikimas dažniausiai nepraeina. Negydoma priešlaikinė ejakuliacija gali išsivystyti į lėtinę sutrikimo formą ir tęstis vis gyvenimą.

Antras mitas.

Moterų pasitenkinimas priklauso nuo sekso trukmės.

Naujausios psichologinės apklausos rodo, kad moterims svarbiausia ne sueities trukmė, o tai, ar jų seksualinis partneris yra dėmesingas ir atsižvelgia į jos poreikius.

Pasirodo, moteris į neviltį labiausiai varo ne spermos išsiliejimas anksčiau laiko, o tai, kad norėdami ilgiau sulaikyti ejakuliaciją vyrai sekso metu visą dėmesį skiria vien tam.

Dėmesingas seksualinis partneris, su kuriuo jaučiama emocinė darna, padeda moteriai atsipalaiduot ir patirti orgazmą.

Trečias mitas.

Priešlaikinės ejakuliacijos priežastis – vien tik stresas.

Taip, stresas gali turėti įtakos priešlaikinės ejakuliacijos problemai. Stresas gali sumažinti lytinį potraukį ir aistrą. Tačiau stresas, jo sukeliami padariniai ar kitos psichologinės problemos nėra tik viena priešlaikinės ejakuliacijos priežastis.

Priešlaikinė ejakuliacija gali būti urologinių ar endokrininių ligų pasekmė bei medikamentų vartojimo šalutinis poveikis. Dėl to susidūrus su šiuo lytiniu sutrikimu, būtina kreiptis į medikus. Išgydžius ligas ir parinkus tinkamus medikamentus, ejakuliacija vėl gali tapti normali.

Ketvirtas mitas.

Priešlaikinė ejakuliacija – vyro savikontrolės reikalas. SeksualiStraipsnį remia UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“

nė partnerė niekuo padėti negali.

Meilės žaidime dalyvauja du žaidėjai. Partnerės įtaka sprendžiant priešlaikinės ejakuliacijos problemą gali būti milžiniška.

Pirmas žingsnis sprendimo link – atviras pokalbis. Niekam nebus naudos, jei bijodami įskaudinti partnerį, vengsite apie tai kalbėti.

Be to, nesprendžiama priešlaikinės ejakuliacijos problema gali turėti neigiamos įtakos ne tik seksualiniam gyvenimui, bet ir santykiams apskritai.

Penktas mitas.

Priešlaikinės ejakuliacijos problemos neįmanoma išspręsti.

Padėti vyrams, patiriantiems šį sutrikimą, ir jų seksualinėms partnerėms tikrai galima. Egzistuoja ne vienas būdas, padedantis atitolinti ejakuliaciją. Pavyzdžiui, taikant elgsenos terapiją.

Tačiau priešlaikinę ejakuliaciją dažnai lemia ne tik psichologiniai, bet ir fiziologiniai sutrikimai. Tuomet priešlaikinė ejakuliacija gydoma receptiniais vaistais.

Bet kuriuo atveju pirmiausia būtina pasitarti su gydytoju, kuris tinkamai diagnozuos šį sutrikimą, padės pasirinkti saugiausias ir efektyviausias gydymo priemones bei padės veiksmingai išspręsti šią problemą.

Jokiu būdu nesiimkite priešlaikinės ejakuliacijos sutrikimo gydytis patys. Visų pirma, vien dėlto, kad galbūt šios problemos jūs nė neturite. Gero sekso sąvoka yra dažnai iškreipiama, todėl tai, ką laikote sutrikimu, gali būti visiškai normalu.

Be to, be gydytojo konsultacijos vartodami vaistus ar kitas priemones galite sau tik dar labiau pakenkti.

Skaičiai ir faktai 10--20 minučių – per tiek laiko nuo sekso pradžios moteris paprastai pasiekia orgazmą.

3 -- 13 minučių – JAV ir Kanadoje atlikto tyrimo duomenimis, tiek trunka pasitenkinimą teikiantis lytinis aktas.

Tik 9 procentai vyrų, susiduriančių su priešlaikinės ejakuliacijos problema, kreipiasi pagalbos į medikus.

1943 metais priešlaikinė ejakuliacija apibrėžta kaip klinikinis simptomas. ________________________________________________ Daugiau informacijos apie priešlaikinę ejakuliaciją ir efektyvius jos gydymo būdus galite rasti internetinėje svetainėje www.netikamirka. lt Čia rasite Lietuvos miestuose dirbančių gydytojų specialistų, padėsiančių jums išspręsti šią problemą, kontaktus.

Tegul meilė tęsiasi ilgai!

kovas – gegužėLT_Pri_2015_01_V1 2016

Vyro pasaulis

56

Ar susikišti marškinius, ar ne, Tokio ilgio marškinius reikia vilko gero, klausimą yra uždavęs kėti sukištus į kelnes: kiekvienas vyras, tačiau tikslaus Trumpesni marškinių modeliai, kurie priekyje visiškai nedengia viso užtrauktuko, o gale jų ilgis yra maždaug iki vidurinės ir aiškaus atsakymo dažniausiai kišenių dalies, yra skirti vilkėti jų nesusikišus į kelnes. Vilkėti taip ir nepavykdavo surasti – sukištus į kelnes bus tiesiog labai nepatogu – jie nuolatos išsibūdavo vadovaujamasi logika, sveiku protu ir pavyzdžiais.

Algirdas Gricius

Vyrų stiliaus apžvalgininkas, www.vyrostilius.lt tinklaraštininkas

Tačiau iš tikrųjų yra keletas labai paprastų taisyklių, kuriomis vadovaujantis bus aišku, kaip reikėtų pasielgti, kad atrodytum tvarkingai ir gražiai.

trauks iš kelnių sėdantis ar vaikščiojant. Ar tinkamas marškinių ilgis juos vilkėti nesusikišus, dažniausiai galima patikrinti

H.E. by Mango marškiniai

Kadangi tas pats sukišimo į kelnes klausimas galioja ir kitiems viršutiniams drabužiams, aptarsiu ir juos. Tačiau pirmiausia – marškiniai.

Marškiniai

Taigi, vyriški marškiniai – ypač universalus drabužis, kurį galima vilkėti beveik su bet kuo, pradedant kostiumu ir baigiant šortais. Vis dėlto šis universalumas reiškia, kad nuo situacijos priklauso, kaip reikia juos dėvėti – ištrauktus ar sukištus į kelnes. Tai priklauso nuo kelių pagrindinių faktorių.

Marškinių modelis ir ilgis

Ko gero, pagrindinis faktorius, lemiantis tai, reikia marškinius susikišti į kelnes ar ne, jų modelis ir ilgis. Vieni marškinių modeliai yra siuvami taip, kad gali būti dėvimi tik sukišti į kelnes, kiti, priešingai – turi būti dėvimi nesukišti.

Visų pirma, tai priklauso nuo marškinių ilgio – jeigu marškiniai visiškai dengia užpakalį, o priekyje pasibaigia žemiau nei kelnių užtrauktukas, tai yra akivaizdus ženklas, kad juos privaloma vilkėti sukištus į kelnes. Geriausias tokių marškinių pavyzdys – kostiumų parduotuvėse pardavinėjami marškiniai – jie visuomet bus siuvami ilgesni tam, kad sukišus į kelnes neišsitrauktų sėdint ar judant.

Propercloth nuotraukos

Kada marškinius susikišti, o kada ne

labai paprastai – jų ilgiausia dalis priekyje turėtų baigtis ten, kur prasideda riešai.

Tokio ilgio marškinius reikėtų vilkėti nesukištus į kelnes: Jeigu marškiniai yra tokie trumpi, kad net nedengia priekinių kelnių kišenių, tai reiškia, kad jų vilkėti negalima nei sukištų į kelnes, nei ištrauktų – jie tiesiog yra per trumpi. Nepriklausomai nuo to, kaip marškiniai bus vilkimi – sukišti ar ištraukti, – jie turi būti tinkamo dydžio. Per dideli, platūs ties liemeniu ir klubais marškiniai sukišti į kelnes pūpsos išlindę į šonus, o ištraukti atrodys kaip suknelė – nei vienas, nei kitas variantas nėra priimtinas, jeigu norima atrodyti gražiai ir stilingai.

Kada marškinius susikišti, o kada ne

57

Marškinėliai H.E. by Mango marškiniai

Trumpų rankovių marškinėlius rekomenduojama vilkėti nesukištus į kelnes.

Dėvima apranga Kitas faktorius, nuo kurio priklauso, ar marškinius reikėtų vilkėti sukištus, ar ištrauktus, yra tas, prie kokios aprangos jie yra derinami.

H.E. by Mango mar6kin4liai Ralph Lauren nuotraukos

Viena iš taisyklių, kuria reikėtų vadovautis, yra ta, kad, jei ant marškinių yra užsivelkamas drabužis, jie turi būti dėvimi sukišti į kelnes. Ar tai švarkas, ar megztinis, ar liemenė, visiškai nesvarbu – marškiniai turi būti sukišti į kelnes. Jeigu yra dėvimas kostiumas, marškiniai turi būti visada sukišti, net ir nusivilkus švarką.

Marškinėlių ilgiui galioja tos pačios taisyklės kaip ir marškiniams – jie neturėtų būti nei per trumpi, nei per ilgi. Skirtumas tik tas, kad per ilgų marškinėlių susikišti į kelnes ir atrodyti gerai taip paprastai neišeis. Galima pabandyti, bet viskas labai priklauso nuo marškinėlių dydžio, aprangos tipo ir to, kokio lygio žvaigždė esi.

Polo marškinėliai

Polo marškinėlius, priklausomai nuo jų modelio, galima arba susikišti į kelnes, arba ne. Laisvesnio modelio polo marškinėlius geriau vilkėti nesukištus, nes, padarius priešingai, pūpsos išlindę į šonus ties liemeniu. Siauresni polo marškinėliai gerai atrodo ir sukišti, ir ne.

Be abejonės, galima argumentuoti tuo, kad mados kolekcijų pristatymo metu modeliai ar šiaip kino ar muzikos pasaulio žvaigždės kartais vaikšto su ištrauktais marškiniais, tačiau nereiškia, kad tai galioja ir visiems kitiems. Pabandžius padaryti tai, ką daro jie, ko gero, išeis kažkas panašaus: Taigi, geriau rinktis klasikinį variantą, kuris visuomet atrodys gerai.

Mūvint šortus, marškinius galima vilkėti ir sukištus, ir ištrauktus.

Ištraukti marškiniai, ypač lininiai, labiau derės prie laisvesnės ir labiau kasdienės aprangos bei medžiaginių batelių:

Sukišti į šortus marškiniai puikiai atrodys su „slim-fit“ šortais ir vasariniais odiniais įsispiriamais batais:

Įliemenuoti, prigludę prie kūno polo marškinėliai yra visai kitas dalykas – sukišti į kelnes jie atrodys stilingiau ir formaliau. Vis dėlto, prieš tai darant reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jie nebūtų per trumpi, nes kitaip bus ta pati problema kaip ir dėl marškinių – jie nuolatos išsitrauks iš kelnių. Dažniausiai polo marškinėlių, skirtų susikišti į kelnes, nugara yra ilgesnė nei priekis.

Reziumė

Taigi, atsakyti į klausimą, ar reikia susikišti marškinius, ar ne, visai nesudėtinga. Kelios paprastos taisyklės padės tiek surasti tinkamą sprendimą apsivilkus marškinius, tiek pasirinkti marškinius parduotuvėje. Eksperimentuoti, žinoma, visada galima, tačiau svarbiausia, kad tas eksperimentas neatrodytų blogai. To galima visuomet išvengti renkantis klasikinius ilgesnius marškinius ir juos susikišti į kelnes. _________________________ www.vyrostilius.lt

kovas – gegužė 2016

Vyro pasaulis

58

Pagrindinės taisyklės, kaip derinti kojines

džinsais ar kitomis kasdienėmis kelnėmis gali būti mūvimos

Kaip derinti kojines prie apran- ir paprastesnės, storesnės kojinės. abejo, jokiu būdu negalima mūvėti purvinų ar suplyšusių gos? Klausimas, galbūt nedažnai Be kojinių. kylantis vyrų galvoje, tačiau ne- Taigi, o dabar keletas taisyklių ir gairių su pavyzdžiais, kaip retai netinkamas jų derinimas reikėtų derinti kojines prie įvairių kelnių. prie aprangos sugadina puikų Kaip derinti kojines prie kelnių Tai yra pagrindinė ir paprasčiausia kojinių mūvėjimo taisyklė: įvaizdį. Laimei, vyriškų kojinių kokios spalvos kelnės, tokios spalvos ir kojinės. Kodėl turi būti prie kelnių, o ne prie batų? O todėl, kad nusiavus mūvėjimo taisyklės tikrai nėra derinama batus ar sėdint matomos kojinės turėtų sukurti vientisumo įspūdį. Jeigu kojinės bus visiškai kitos spalvos nei kelnės, jos sudėtingos ir jų nėra daug. suardys vientisumą.

Algirdas Gricius

Vyrų stiliaus apžvalgininkas, www.vyrostilius.lt tinklaraštininkas

Prieš pradedant analizuoti, kaip derinti kojines prie skirtingos spalvos kelnių, reikėtų susipažinti su keletu universalių kojinių mūvėjimo taisyklių ir gairių, kurios galioja mūvint bet kokias kojines: Kojinių ilgis. Mūvimų kojinių ilgis turėtų būti toks, kad sėdint užsikėlus koją ant kojos nebūtų matoma nuoga blauzda.

Kojinių medžiaga. Kuo formalesnės kelnės, tuo plonesnės ir kokybiškesnės turėtų būti ir mūvimos kojinės. Tuo tarpu su

Juodos, mėlynos ir pilkos kelnės Su šių spalvų kelnėmis derinti kojines yra labai paprasta – kokios spalvos kelnės, tokios spalvos ir kojinės turėtų būti mūvimos. Be abejo, nereikia visiškai identiškų spalvų – pakaks panašaus atspalvio ar šiek tiek tamsesnio atspalvio kojinių.

Jeigu dvejojate, kurias kojines rinktis prie kelnių – šviesesnes ar tamsesnes, rinkitės pastarąjį variantą. Tamsesnės kojinės ir šviesesnės kelnės yra pats saugiausias variantas, kuris visuomet atrodys gerai. Šių keturių spalvų kojinių rasti parduotuvėse tikrai yra labai paprasta, tad neturėtų iškilti jokių problemų bandant jas įsigyti ir priderinti prie savo turimų kelnių atspalvių.

Pagrindinės taisyklės, kaip derinti kojines

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad juodas kojines reikėtų mūvėti tik su juodomis kelnėmis. Pačiu blogiausiu atveju galima ir su tamsiai pilkomis, tačiau daugiau prie jokių kitų spalvų kelnių jų nereikėtų derinti. Žemiau pateiktoje schemoje galite matyti, kaip galima derinti kelnių (vidinis ratas) ir kojinių (išorinis ratas) spalvas.

Kitų spalvų kelnės

Su kitų spalvų kelnėmis kojines būtų galima derinti pagal tas pačias taisykles ir gaires kaip ir su aukščiau paminėtomis, tačiau atsiranda šiokia tokia problema – reikiamos spalvos kojines gali būti pakankamai sunku surasti. Ypač jei tai rečiau pasitaikančių spalvų kelnės – tamsiai raudonos, violetinės ar rudos.

59

kelnės puikiai atrodys, jeigu su jomis bus mūvimos gerokai tamsesnės ar tiek prie kelnių, tiek prie batų spalvų derančios kojinės.

Be abejo, galima mūvėti ir panašios į kelnes spalvos kojines, tačiau nereikėtų jų pasirinkti per daug šviesių. Baltos spalvos kojinių geriau apskritai vengti, nes, dažniausiai, jos bus sportinio tipo. Jeigu pavyks surasti plonas, baltas medvilnines kojines, kurios tikrai nebus skirtos sportui, galite jas derinti prie visiškai baltų kelnių.

Kurias kojines pasirinkti – ar kelnių spalvos, ar kitokios – nuspręsti turėsite tik jūs. Paprasčiausiai, reikia apsimauti kojines ir pažiūrėti, su kuriomis iš jų bendras vaizdas geresnis.

Kaip derinti kojines su šortais, šlepetėmis, basutėmis

Pagrindinė basučių ar šlepečių paskirtis – leisti vėdintis pėdoms, kad neprakaituotų esant karštam orui, todėl kojinių mūvėjimas su basutėmis ar šlepetėmis nelogiškas.

Jeigu mūvite šortus, kad ir kokius batus ar sportinius batelius avėtumėte, reikėtų rinktis nematomas kojines. Su šiomis kojinėmis atrodysite ne tik stilingai, tačiau ir apsaugosite tiek savo batus, tiek pėdas nuo prakaito. Nusipirkite keletą porų šių kojinių, kadangi jas galėsite panaudoti ir tuomet, kai vasarą norėsite atsiraitoti kelnes.

Tokiu atveju sprendimai galimi du: 1. Jeigu pavyksta surasti panašaus atspalvio kojines, galite mūvėti jas.

2. Jeigu nepavyksta, pasirinkite tamsiai mėlynos arba pilkos spalvos kojines – su jomis taip pat neprašausite pro šalį.

Kaip derinti baltas sportines kojines

Jas reikėtų mūvėti tuomet, kai aktyviai užsiimama sportine veikla. Jos puikiai atrodo su sportiniais šortais, bėgimo kelnėmis ir sportiniais bateliais.

Reziumė

Svarbiausia nebandyti desperatiškai ieškoti kelnių spalvos kojinių.

Štai tokios pagrindinės kojinių ir kelnių derinimo taisyklės ir gairės. Jomis labai paprasta vadovautis.

Juk gali pasidaryti nuobodu ir neįdomu mūvėti kojines, kurios bus tokios pačios spalvos kaip ir kelnės.

Svarbu prisiminti, kad juodų kojinių jūsų drabužių spintoje turėtų būti tikrai nedaug, nes jos nėra pačios universaliausios ir tinkančios dauguma atvejų. Kur kas geriau ją papildyti tamsiai pilkomis ir mėlynomis kojinėmis, kurios bus kur kas naudingesnės ir beveik visada derės prie jūsų kelnių. _________________________

Šviesių spalvų ir baltos kelnės

Šviesių ir baltų kelnių bei kojinių derinimo taisyklės yra gerokai laisvesnės nei tamsių – nėra būtina jas mūvėti panašios į kelnes spalvos. Šviesiai pilkos, pastelinių spalvų ar baltos

www.vyrostilius.lt

kovas – gegužė 2016

60

Specialistas pataria

Specialistas pataria

Ar taupyti lengva?

61

Ar taupyti lengva?

Manęs dažnai klausia – „ar iš tikrųjų taupyti lengva, ar taupyti galima išmokti, ar aš sugebėsiu?“ Visada atsakau: Linata Dvareckienė

Taip,

jei suvoksi, kad Tau labiau patinka jaustis finansiškai saugia ir nepriklausoma nei aplinkybių auka ir nuolat dejuoti, kad nesuduri galo su galu.

Taip,

jei suprasi, kad efektyvus taupymas – tai ne visų malonumų atsisakymas ir cento prie cento spaudimas, kai nėra tokio poreikio, o tiesiog supratimas, kaip valdyti pinigus, kad gautum didžiausią naudą.

diškai leisti sau paišlaidauti (svarbu tik tai, kad atsipalaidavimo dienos netruktų keletą dienų iš eilės).

Taip,

jei kiekvieną mėnesį, pradėdama nuo šio, atidėsi bent 10 % atlygio atlyginimo gavimo dieną ir sukauptos sumos jokiu būdu neliesi.

Taip,

jei kiekvieną mėnesį pradėsi galvoti ne apie tai, ką įsigyti, o kaip daugiau sutaupyti. Visada prieš pirkdama sąžiningai atsakysi į klausimą „AR MAN TO TIKRAI REIKIA?“

Taip,

jei taupymas taps maloniu gyvenimo būdu, kurio rezultatai – išsipildžiusios svajonės.

Nuoširdžiai linkiu sėkmės. ________________________________ Facebook: 91 būdas taupyti

Taip, jei nuosekliai laikysiesi numatyto biudžeto, bet ret-

karčiais suteikti sau atsipalaidavimo dienų, t. y. galėsi perio-

https://www.facebook.com/91-būdas-taupyti-185087746660/ timeline/?ref=bookmarks91

kovas – gegužė 2016

Kryptis

62

Kryptis

Kur stoti, arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

63

Kur stoti, arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios nenutolo. Gerai, jeigu humanitariniai polinkiai visuoNors nesu studentė, vis daž- kiek met akivaizdžiai buvo stipresni už tiksliuosius, ar atvirkščiai. ką daryti likusiems? Atsakomybė ir spaudimas dėl neniau tenka padiskutuoti aukš- Otinkamo pasirinkimo pradeda spausti moksleivių ir jų tėvų smegenis jau pora metų iki stojimo į aukštąsias, renkantis tojo mokslo pasirinkimo tema. profilinį mokymą. Juk turi žinoti, kokius baigiamuosius Galbūt ji iškyla į paviršių dėl egzaminus laikysi, nes tik su konkrečiais iš jų gali patekti į konkrečias aukštojo mokslo studijas. Žinoma, nemažai yra to, kad tik neseniai nutilo ir tokių moksleivių, kurie mokosi bet ką, stoja bet kur ir mobaigimo nesureikšmina. Bet šį kartą kalbame ne apie triukšmas dėl baigiamųjų mo- kyklos juos. kyklos egzaminų bei stojamųKam reikia aukštojo mokslo? jų, o gal dėl to, kad pastaruoju Vis dažniau tenka girdėti, kad tam tikra prasme aukštasis (bent jau Europoje) per smarkiai sureikšminamas, metu tenka daugiau bendrauti mokslas kad moksleiviams užkraunama per didelė atsakomybės naštiek su mokslus besirenkan- ta. Iš dalies turiu su tuo sutikti. vertus, aukštasis mokslas yra būtinas. Tai ne tik gečiais moksleiviais ar jų susi- Viena resnio gyvenimo galimybės, darbo perspektyvos, bet ir platus akiratis, suteikiantis bendrų gyvenimui reikalingų rūpinusiais, stresuojančiais žinių, įgūdžių savarankiškai mokytis visą gyvenimą, netgi leidžiantis pasiekti aukštesnę mąstymo kokybę. Net trumpai tėveliais. Bet kuriuo atveju, pabendravus su diplomą turinčiu ir jo neturinčiu jaunuoliu, akivaizdu, kad daugeliui tai skirtumas akivaizdus. Kita vertus, nurašyti visus nebaigusius studijų ar iš viso neturinčius aukštojo ar aukštesniojo moksviena aktualiausių temų. lo diplomo, kaip tokius, kurie neturi šansų susikurti pato-

Aurelija Veršininė Atrodytų, studijų meto vizijos turėtų būti kupinos tik pozityvo. Juk pagaliau iš vaikystės žengiame į daug atsakingesnį pilnamečių pasaulį. O jame šalia mokslų krimtimo laukia tiek daug naujų pažinčių, atradimų, vakarėlių ir visą gyvenimą išliekančių nerūpestingos jaunystės įspūdžių. Vis dėlto naujo gyvenimo etapo laukimą kartina keletas BET. Pagrindinis jų – o kur gi man stoti?

Gerai, jeigu vos išmokęs kalbėti ir vaikščioti, klausiamas tėvų, kuo būsi suaugęs, svaigai apie veterinariją, aviaciją, inžineriją, menus ar aktorystę ir metams bėgant ši svajonė nė

gų gyvenimą, nevertėtų. Yra žinomas ne vienas pasaulinis atvejis, kai drąsūs ir gabūs jaunuoliai, kuriems disciplinuotas grupinis mokymasis tiesiog nebuvo priimtinas, pasirinko savarankiško asmeninio verslo kelią. Tai Billas Gatesas („Microsoft“), Markas Zuckerbergas („Facebook“), dizaineris Ralphas Laurenas, Richardas Bransonas („Virgin Airlines“), Michaelas Dellas („Dell“) ir kt. Dėl tokio pasirinkimo jie vis tiek pasiekė pripažinimą ir milžinišką finansinę gerovę. Suprantama, tokių istorijų daugiau JAV – asmeninio verslo ir didelių galimybių šalyje, bet pasitaiko ir kitose rinkose. Akcentas, žinoma, yra tas, kad turime ieškoti geriausių talentus ir gerąsias savybes padedančių atskleisti ir lavinti galimybių.

Jų, kad ir kaip ten būtų, suteikia kokybiškas ir tinkamai pasirinktas aukštasis mokslas Lietuvoje ar užsienyje.

kovas – gegužė 2016

Kryptis

64

Ar būtina stoti iš karto po mokyklos?

Kaip gali žinoti, kur teisingiausia stoti, jei dar neįsivaizduoji, ką norėtum veikti gyvenime? Retas kuris šešiolikmetis ar aštuoniolikmetis turi aiškią savo tolesnio gyvenimo viziją. Ir tikrai ne kiekvienas trisdešimtmetis tokią turi. Mano pasirinkimas, ką studijuočiau, jei tektų rinktis dabar, per pastaruosius septynerius metus pasikeitė net tris kartus kartu su besikeičiančiu gyvenimo būdu ir profesinėmis sferomis. Tai kaip gali pasirinkimo užtikrintumo tikėtis iš ką tik mokyklos suolą nustojusio trinti moksleivio, išsekusio nuo „kalimo“, streso ir baimės?

Dažnai Lietuvoje mokslų atidėliojimas vadinamas laiko gaišimu. Bet paklauskite savęs, kiek metų būsite sugaišęs, jeigu ketverius metus prasimokysite, o po to dar penkerius metus pradirbsite srityje, kuri jums niekada iš tiesų nepatiko? Ilgainiui nori nenori teks pripažinti, kad pasirinkote neteisingai.

Galbūt, jei apsispręsti iš tiesų labai sunku arba studijuoti iš karto baigus mokyklą visiškai nesinori, ne tokia jau blogybė amerikiečių pamėgtas būdas „duoti sau laiko“.

JAV visiškai įprastas dalykas, kad baigęs mokyklą vaikas siunčiamas padirbėti kažkur toliau nuo namų ar į užsienį.

Taip jis turi galimybę ne tik pakeliauti po pasaulį, pamatyti, kas vyksta už komforto zonos ribų, bet ir išbandyti save, paragauti savarankiško gyvenimo, įsisąmoninti uždirbamų pinigų vertę, kiek plačiau suvokti, kokio darbo ateityje norėtų ar tikrai nenorėtų. Kartais, paragavus juodo darbo ir įsisąmoninus, kad be diplomo gali tekti visą gyvenimą tokį dirbti, motyvacija studijuoti ir visaip kaip realizuoti savo talentus smarkiai sustiprėja. Žinoma, ne visi tėvai nori ar turi galimybę išleisti vaikus dirbti į užsienį. Tokiu atveju gali pasitarnauti ir tiesiog įsidarbinimas Lietuvoje. Žinoma, be aukštojo mokslo diplomo gauti darbą yra sudėtinga, bet norintys visada randa galimybių, o nenorintys – pasiteisinimų.

Kas trukdo pasirinkti aukštojo mokslo studijų krypties?

Labai liūdna, bet dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie studijas pasirinko arba vis dar planuoja rinktis vedami klaidinančių veiksnių. Šie tik atskleidžia vidinės žmogaus stiprybės, drąsos būti savimi, savęs pažinimo trūkumą, o šie dažnai lemia netinkamą pasirinkimą.

1. Tėvų, šeimos spaudimas – nerealizuotos tėvų svajonės Prisipažinkite, kiek iš jūsų pasirinko savo tėvų, senelių, vyresnių brolių ar seserų siūlomas studijas vien dėl to, kad begalinis noras pateisinti jų lūkesčius buvo stipresnis už asmenines svajones, kurios tuo metu galbūt dar ir nebuvo visai aiškios. Suprantama, tėvai mums visuomet linki kuo geriausio ir darydami spaudimą dėl studijų krypties tik bando įpiršti savo pačių laimės supratimo modelį. Vis dėlto tai yra jų laimės modelis, o ne mūsų.

Gana dažna globaliai paplitusi situacija, kai dauguma šeimos narių yra gydytojai, aktoriai, mokslininkai ar bet kokios kitos profesijos atstovai. Šaunu, jeigu laimingų tėvų pavyzdys tokiam pasirinkimui įkvėpė ir jų vaikus, kurie gimė apdovanoti tais pačiais gabumais ir svajonėmis. Daug blogesnis variantas, kai vaikai spaudžiami įgyvendinti savo tėvų nerealizuotas svajones („aš visada norėjau šokti / vaidinti / būti psichologe ir t. t., bet tėvai neleido), nes šios, jų manymu, turėtų atnešti jiems laimę. Iš tiesų, kiekvienas mūsų gyvenimo veiksmas dažniausiai yra skirtas įrodyti tėvams, kad esame verti jų meilės. Nenuostabu, kad bandome visomis jėgomis pateisinti jų lūkesčius – net jei to nesuvokiame ar atsisakome pripažinti. Vis dėlto studijuosite ir dirbsite jūs, o ne jūsų tėvai. Taigi, net ir šiek tiek papykę, jie jus mylės, kad ir ką pasirinktumėte, nes paprasčiausiai linki jums laimės.

2. „Prestižinės profesijos“ Dar dažniau tenka išgirsti apie tėvų spaudimą studijuoti „prestižinę specialybę“, nes tai, neva, turėtų padovanoti materialiai aprūpinto gyvenimo galimybę. Prieš penkiolika metų tai buvo ekonomika, teisė, vadyba, žurnalistika, retos užsienio kalbos. Geriausiu atveju, jei studijas renkamės tik „dėl prestižiškumo“, tai gresia neblogai mokamu ir visiškai nemielu, savirealizacijos neteikiančiu darbu. Blogiausiu atveju – nedarbu arba jausmu, kad „nuolat dvasiškai parsidavinėji už grašius“. Kiek šiais laikais yra diplomuotų, bet bedarbių, kasininkais dirbančių ar nuoširdžiai savo darbo nekenčiančių teisininkų ar vadybininkų? Šimtai? Tūkstančiai? Dabar prestižinėmis specialybėmis laikomos IT, bioinžinerija, biochemija ir panašios. Taigi, jeigu moksleivis turi šiems tiksliesiems mokslams akivaizdų pašaukimą ir susidomėjimą – valio. Visi kiti, besivaikantys studijų, su kuriomis vėliau „gali daugiausia uždirbti“, galiausiai vis vien lieka prie suskilusios geldos. Kodėl? Todėl, kad širdies neapgausi. Jei iš prigimties esi menininkas, laimingas būsi tik realizavęs save kūryboje. Jei turi pašaukimą mokyti – anksčiau ar vėliau atrasi pedagoginę veiklą. Tik tavo širdžiai iš tiesų miela profesinė sritis tau galiausiai teiks ne tik laimę, bet ir didelio uždarbio galimybę.

3. Studijų krypties populiarumas (stosiu ten, kur populiariausia) Dar vienas netinkamas pagalbininkas renkantis studijas – populiarumas tarp kitų. Netinkamumo priežastis tokia pati – tai, kas tinka kitiems, visiškai nebūtinai tinka jums.

4. Kažkokia nauja studijų kryptis, kuri skamba įdomiai (visa kita jau atsibodo) 2000 metais, kai stojau į VU, atsirado labai įdomiai, nors ir visiškai neaiškiai skambanti mokslo kryptis – informacinės technologijos. Šios naujos studijos sulaukė itin didelio susidomėjimo, nors kai kurie iš ten įstojusių pažįstamų net negalėjo tinkamai man paaiškinti, kas čia per mokslai ir ką būtent jie ten mokysis. Taigi, nauja – nebūtinai vertinga ir reikalinga būtent jums. Prieš stodami tiksliai žinokite, kas ten jūsų laukia. Tam yra aukštojo mokslo įstaigų atvirųjų durų dienos ir specialios konsultacijos.

Kur stoti, arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios 5. Ten, kur lengviausia įstoti Labai dažnas pasirinkimo variantas – stosiu ten, kur lengviausia patekti.

Mažiausias konkursas stojant Toks pasirinkimas suprantamas, bet ar tikrai geriausias? Paklauskite savęs, kodėl tų studijų mažiausias konkursas? Ar tikrai visada geriau bet kur negu iš viso niekur?

Aukštoji ar aukštesnioji mokykla yra arčiausiai namų ar miesto, kur gyvenu Gal iš tiesų patogiausia mokytis, gyvenant tėvų namuose, kur nereikia mokėti nei už pastogę, nei už maistą. Tik klausimas – ar šalia esanti aukštoji mokykla gali jums pasiūlyti tai, ko iš tiesų norite?

Pigiausias mokslas Akivaizdu, kad, ribojant finansinėms galimybėms, rinktis daug sunkiau. Vis dėlto, jei turite svajonę studijuoti kažką, ko šiuo metu negalite sau leisti, nepameskite jos. Ieškokite galimybių ir jos suras jus pačios.

65

Niekada nevėlu apsigalvoti!

Vis dėlto tam tikrais atvejais pasimokyti ten, kur pavyko įstoti, tol, kol suprasi, ko nori iš tiesų, – gal ir ne blogiausias variantas. Svarbiausia – nesijausti „mirtinai įsipareigojus“.

Daugelis įstoję bet kur vėliau sunkiai randa pasiryžimo kažką keisti.

Jeigu aiškiai jaučiate, kad šios studijos jums ne prie širdies ir bėgant metams nė kiek nepradeda patikti pasirinkta pro-

fesija, nebijokite keisti profilio. Suprantama, atrodo, kad prasimokius nemėgstamose studijose trejus metus, kai iki diplomo gavimo liko vos metai, viską mesti ir stoti kažkur kitur labai neatsakinga. O kur dar tėvų nusivylimas ir pyktis!

Kaip dažnai esant tokioms situacijoms tenka girdėti „Tėvai mane užmuš“… Ir tikrai pradžioje, priėmus tokį sprendimą, jautiesi kaip vienišas karys – kvailas, nedėkingas, nuvylęs ir užtraukęs gėdą visai giminei.

Dar sunkesnis variantas – kai vis dėlto šiaip ne taip pabaigęs nekenčiamus mokslus įsidarbini pagal profesiją ir, nepaisant bėgančių metų ir ateinančios patirties bei augančios gerovės, jautiesi „ne savo rogėse“. Atrodo, kad jau viskas, traukinys nuvažiavo.

kovas – gegužė 2016

Kryptis

66 Bet juk niekada nevėlu apsigalvoti! Kaip rodo daugybė sėkmingų ir pamokančių gyvenimiškų pavyzdžių – tokiam drąsiam žingsniui (studijų ar net kardinaliam profesinės srities keitimui) pasiryžę žmonės ilgainiui atranda savo kelią ir pašaukimą. Ir būtent tai jiems atneša ne tik laimę, bet ir suteikia finansinį saugumą, kurių mums taip nuoširdžiai linki mūsų tėvai.

Kas gali padėti nuspręsti, kur stoti: 1. Klausimynas ir testai (ką man patinka daryti, kas man pavyksta geriausiai, stipriausios savybės ir pan.)

Tik gerai pažindamas save, savo pomėgius, stipriąsias ir silpnąsias savybes turi šansą atrasti savo gyvenimo kelią, kurio pradžia daugeliui yra tinkama studijų kryptis. Geresnei profesinei orientacijai taip pat gali būti naudingi specialūs testai, kurie atskleis, kuri profesija ar studijos jums labiau tiktų (tokių testų internete daug anglų kalba, lietuviškai galima rasti svetainėje Kur stoti).

2. Specialios universitetų ir psichologų konsultacijos Be kasmetinių studijų pasirinkimo konsultacijų, kurias organizuoja įvairios aukštojo mokslo įstaigos, džiugina ir vis populiarėjančios psichologų programos ir konsultacijos, skirtos būsimiems studentams. Tokių mokymų metu sprendžiami specialūs testai, pristatomos įvairios profesijos ir jų darbo galimybės, vyksta susitikimai su sėkmingai dirbančiais įvairių profesijų atstovais. Taip pat gali būti naudinga individualiai susitikti su šioje srityje besispecializuojančiu psichologu, kuris padės pasirinkti tinkamiausią studijų ir darbo sritį.

3. Gyvi pavyzdžiai Pabendraukite su jus dominančių profesijų atstovais gyvai. Tais, kurie patenkinti savo pasirinkimu, ir tais, kurie nelabai mėgsta savo darbą. Išsiaiškinkite, su kokiomis užduotimis tenka susidurti darbe. Įkvepiančių pavyzdžių gali rastis ir iš netikėtų sferų, apie kurias nė negalvojote.

Tiesiog skirkite laiko pasidomėti ir jis jums tikrai atsipirks.

4. Spauda Ko gero, visi būsimi studentai ir jų tėvai žino „Kur stoti“ serijos žurnalą „Kuo būti“ , kuriame galima rasti daug pagalbos renkantis studijas ir gyvenimo profesiją. Jeigu yra dar neskaičiusių ir vis dar svarstančių, kur stoti, – rekomenduoju įsigyti.

5. Širdies balso klausymas Pats svarbiausias faktorius, kuris turi lemti tavo pasirinkimą, – stok ten, kur nori tu. Tėvai, giminės, draugai ir mokytojai tikrai turės savo nuomonę šiuo klausimu, bet nėra nieko svarbiau už tavo asmeninius norus, kuriuos žinai tik tu pats. Kaip gera išdrįsti ir būti savimi! Pabandome?

Darbas ne pagal specialybę Pabaigėte mokslus, bet jaučiate, kad pasirinkta sritis ne jums ir dirbti norėtųsi kažkur kitur? Jūs tokie ne vieni! Pagal darbo paieškos portalų pateiktus duomenis, darbą pagal specialybę dirba tik 20% žmonių. Vadinasi, didžioji dalis lietuvių dirba kitoje, nei baigtų mokslų srityje. Taigi aukštojo mokslo diplomas – kad ir kokios sferos jį įgijote – yra tik jūsų darbinio kelio pradžia, o ne iššvaistyti metai.

Kad studijuoti būtų lengviau – trumpas skyrius perfekcionistams Štai pagaliau tu ne tik pasirinkai, bet ir įstojai! Valio, galima švęsti. Bet jei sergi labai paplitusia perfekcionizmo liga, noru visuomet pirmauti, viską atlikti tobulai, gali būti, kad nepaisant šaunių paskaitų, smagių naujų draugų ir dėstytojų, studijų metai bus apkartinti didelio streso ir nuolatinio nepasitenkinimo jausmo.

Kai prisimenu tą įtampą, ašaras ir nusivylimą, patiriamą kartu su savo bendramoksliais kas kartą gavus blogesnį pažymį arba tuos įnirtingo „kalimo“ ir konkurencijos mėnesius, kai ruošdavomės sesijai, man pasidaro mūsų visų labai gaila. Kiek daug negatyvių emocijų ir jų sukeltų fizinių negalavimų sukelia mūsų perfekcionizmas ir nuolatinės pastangos atitikti tėvų, šeimos, draugų lūkesčius… Tuo metu, kai studijuoji, atrodo, kad prastesnis semestro įvertinimas tolygus tragedijai ir būsimam nedarbui. Dabar, apie tai galvojant ima juokas.

Rankų pirštais galima suskaičiuoti žmones, kurie prisipažįsta kada nors gyvenime darbdaviui rodę savo diplomo priedą su pažymiais. Niekas neprašo parodyti diplomo! Darbdaviui svarbus pats pabaigto aukštojo mokslo faktas bei, dar svarbiau, jūsų turimos žinios ir patirtis, o ne pažymiai, dėl kurių susigadinote tiek nervų ir galbūt sveikatą.

Kad ir kaip ten būtų, studijos turėtų būti ne kovos ir streso, o smagaus žengimo į žinių ir suaugusiųjų pasaulį metas. Neapkartinkime to patys, pasirinkdami ne savo, o kitų žmonių lūkesčių ir norų įgyvendinimą. Konkuruokime tik patys su savimi ir mėgaukimės tais keleriais metais, kuriuos bus gera atsiminti visą gyvenimą.

Nuoširdžiai linkiu sėkmės. ________________________________ www.sielosnamai.lt

Kur stoti, arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

67

Nuotraukos aut. Sara Haj-Hassan

Pabaigėte mokslus, bet jaučiate, kad pasirinkta sritis ne jums ir dirbti norėtųsi kažkur kitur? Jūs tokie ne vieni! Pagal darbo paieškos portalų pateiktus duomenis, darbą pagal specialybę dirba tik 20% žmonių.

kovas – gegužė 2016

Kryptis

68

„Facebook“ politinė galia: lyčių lygybė, rinkėjų aktyvumas ir nuotaikų manipuliacijos Akimirkai įsivaizduokite situaciją, kurioje „Facebook“ ne tik primintų rinkimų dieną, bet ir atiduotų balsą už jus. Automatiškai pasvėręs visus už ir prieš, pagal jūsų poreikius, pomėgius, pažiūras ir draugus šis socialinis tinklas greičiausiai gana tiksliai atspėtų, už ką jūs ir taip būtumėte balsavęs.

Sofija Melnikaitė Vienintelis skirtumas tas, kad net neprireiktų išeiti iš namų, o rinkimuose dalyvavusiųjų statistika veikiausiai primintų skelbiamą piliečių aktyvumą Šiaurės Korėjos rinkimuose. Šis tekstas nebus detali socialiniuose tinkluose naudojamų algoritmų analizė ir nebus jame rašoma apie George’o Orwello 1984 primenantį sekimą ir iš jo kylančias etines problemas. Vietoje to trumpai aptarsiu, kaip šiandien paplitę socialiniai tinklai keičia pilietiškumą, gali formuoti

vertybes ir suteikia galimybę geriau pažinti patiems save.

Nors daugelis yra linkę nuvertinti arba pervertinti socialinių tinklų duomenų gausą ir jos keliamas grėsmes, svarbu suprasti, kad socialinių tinklų turimas duomenų kiekis kol kas nėra žinomas, o jų naudojimo būdai taip pat gali būti tik numanomi. Bet kokios vertybinės nuostatos šiuo atveju tėra spekuliacijos. Iš Edwardo Snowdeno atskleistos informacijos akivaizdu, kad net ir tradiciškesnės komunikacijos priemonės, pavyzdžiui, skambučiai ar trumposios žinutės, gali būti skaitomos trečiųjų šalių. Kita vertus, kaip ir kitos technologijos, socialiniai tinklai gali būti panaudoti tiek „blogais“ (autoritariniais, homofobiškais), tiek ir „gerais“ (demokratiniais, atvirumą skatinančiais) tikslais. Šiame tekste komentuosiu sritis, kuriose empiriniai tyrimai identifikuoja „Facebook“ potencialą prisidėti būtent prie „gerųjų“ tikslų įgyvendinimo.

Viskas prasidėjo 1932 m., kai iš vienos Niujorko mergaičių mokyklos pradėjo bėgti moksleivės. Psichiatras J. L. Moreno ir jo kolegė H. Jennings pastebėjo, kad, svarstant sprendimą bėgti, individualūs bėglių bruožai lėmė kur kas mažiau nei jų padėtis socialiniame mokyklos tinkle – bėglė kambario draugė pasirodė lemtingas faktorius apsisprendžiant. Šiandien socialinių tinklų analizė – vertingas mokslinis metodas, galintis stipriai prisidėti prie visuomenės pažinimo.

Vietoje vienpusio susitelkimo į socialinius visuomenės parametrus, tokius kaip socioekonominis statusas (SES), lytis ar rasė, „Facebook“, „Twitter“ ir „Instagram“ duomenys gali atskleisti šį tą apie visuomenės pagrindą – žmonių santykius. Šie duomenys, naudojami kartu su tradiciškesniais duomenų šaltiniais, gali atskleisti tam tikrus faktorius,

„Facebook“ politinė galia: lyčių lygybė, rinkėjų aktyvumas ir nuotaikų manipuliacijos

Dažnai laikomi tiesiog nenaudingos veiklos šaltiniais ar vieta, kur patenkiname smalsumą apie savo draugus ar kolegas, šie socialiniai tinklai gali būti daug įtakingesni, nei iki šiol manyta.

kovas – gegužė 2016

69

70 lemiančius vienokius ar kitokius individų sprendimus, pavyzdžiui, balsavimą rinkimuose ar požiūrį į tos pačios lyties piliečių santuoką. Maža to, šiandieniniai socialiniai tinklai nebėra vien duomenų šaltiniai – jie yra galinga informacijos sklaidos ir elgesio keitimo platforma.

Dažnėjant naudojimuisi išmaniaisiais telefonais, didėja ir aktyvumas socialiniuose tinkluose. Anot „Deloitte“ konsultantų, 2014 m. 85% 18–24 amžiaus asmenų Jungtinėje Karalystėje naudojosi išmaniuoju telefonu. Nėra pagrindo manyti, kad statistika Lietuvoje labai skirtųsi. Gyvename bendruomenėje, kurioje vidutiniškai 53 kartus per dieną žiūrime į mobilųjį, ir tai praryja maždaug dvi dienos valandas. 2013 m. per dieną buvo parduodama daugiau iPhone’ų (400 000) nei gimė kūdikių (300 000). Anot IBM, 90% pasaulyje sukauptų duomenų buvo sukurta per pastaruosius dvejus metus. Natūralu, kad 2015 m. socialinio tinklo apibrėžimas gerokai pakito – 1 490 milijonų vartotojų „Facebook“ ir 316 milijonai „Twitter“ suteikia neįtikėtinų galimybių socialinių tinklų analizėms.

Solidarumas: ar „Facebok“ ir „Twitter“ gali padaryti mus tolerantiškesnius?

Nepaisant to, kad socialiniai tinklai tėra dalinis realybės atspindys, jie pabrėžia, kad dauguma viešojo politinio gyvenimo sprendimų nevyksta vakuume. S. J. Heine pastebi, kad net ir gyvenamoji vieta gali turėti įtakos piliečių pažiūroms. Amerikiečiai, kuriems kraustytis iš vienos valstijos į kitą tenka kur kas dažniau nei europiečiams, dažnai pakeičia savo pažiūras, pakitus gyvenamajai jų vietai.

Politinė tapatybė yra taki ir nuolat kintanti, priklausanti nuo kasdienių aplinkybių, kaimynų ir bendradarbių pažiūrų. H. Markus ir A. Conner teigia, jog būtent tokios individualistinės visuomenės kaip JAV dažnai būna „kultūriškai aklos“ (culturally blind) ir nuvertina įtaką, kurią individams daro jų fizinis ar emocinis kontekstas.

Socialiniai tinklai gali būti puikus informacijos šaltinis, padedantis suvokti, kokie veiksniai turi įtakos vieniems ar kitiems vertybiniams sprendimams. Vienas iš pavyzdžių yra B. State ir L. Adamic (2015) tyrimas, kurio tikslas – perprasti, kaip „Facebook“ gali plisti palaikymas tos pačios lyties santuokoms, ir išsiaiškinti, ar politiškai angažuotų piliečių grupės gali susiburti internetu. Arabų pavasaris dažnai minimas kaip geras socialinių tinklų vaidmens visuomeniniuose pokyčiuose pavyzdys, tačiau galbūt derėtų teigti, kad „Facebook“ įtaka tuo metu pasireiškė informacijos, o ne vertybių sklaida. Dauguma piliečių, aktyviai dalyvavusių protestuose, palankiai vertino demokratiją ir buvo pasirengę viešai ginti šią idėją. „Facebook“ tik padėjo panašiai mąstantiems žmonėms susi-

Kryptis burti, tačiau tiesiogiai neprisidėjo prie viešai deklaruojamo požiūrio į demokratiją.

Kalbant apie požiūrį į tos pačios lyties individų santuoką, ši idėja daugelyje Vakarų visuomenių tūkstantmečio pradžioje būdavo atmetama – homoseksualų santuokos nebuvo palaikomos ne tik dėl nusistovėjusio status quo, bet ir prieštaravo vis dar stipriam krikščioniškam identitetui.

2013 m. situacija JAV reikšmingai pakito: pirmąkart šalies istorijoje dauguma piliečių (58%) išreiškė palaikymą homoseksualų santuokoms. Nepaisant to, ši tema daugelyje visuomenės sluoksnių išliko tabu, garsiai išreikšti palaikymą daugeliui buvo nedrąsu. B. State ir L. Adamic nusprendė patikrinti, ar „Facebook“ gali keisti vartotojų pasiryžimą viešai deklaruoti solidarumą, bandydami nustatyti, ar kelių draugų „Facebook“ išreikštas solidarumas gali įtikinti individus viešai išreikšti palaikymą. 2013 m. kovo mėnesį trys milijonai socialinio tinklo vartotojų pasikeitė savo profilio nuotrauką į lygybės ženklą raudoname fone, taip deklaruodami palaikymą homoseksualų santuokoms. Dar 106 milijonai vartotojų pamatė nors vieną lygybės ženklo nuotrauką. Anot tyrėjų, tam tikro „tipo“ individai profilio nuotrauką keitė dažniau: išsilavinę, liberalių pažiūrų ir nereligingi vartotojai buvo labiau linkę palaikyti santuokų lygybę. Tačiau tyrimas atskleidė ir dar vieną, kur kas įdomesnį faktorių – tikimybė, kad individas pritars tos pačios lyties santuokoms, didėjo proporcingai jo draugų viešam pritarimui. Šeši solidarumą išreiškę draugai pasirodė pakankamas skaičius įgauti pasitikėjimo ir pačiam paviešinti savo pritarimą.

Tyrimo rezultatus galima apibendrinti ir pritaikyti už pirminės temos ribų. Informacijos sklaida žmonėms komunikuojant yra vienas svarbiausių procesų, leidžiančių sparčiai plisti politinėms idėjoms ir elgesiui, tačiau tam tikrą nuomonę palaikanti „kritinė masė“ yra reikalinga.

Arabų pavasario metu „Facebook“ įrodė, kad yra puiki informacijos sklaidos platforma, tačiau B. State ir L. Adamic analizės atskleidė, kad šis socialinis tinklas gali ne tik suburti panašiai mąstančius, bet ir įgalinti solidarumo reiškimą fenomenams, kurie nebūtinai yra plačiai palaikomi. Būtent todėl socialinių tinklų vaidmuo tampa toks svarbus kintant visuomenių vertybiniams orientyrams. Iki 2013 m. nusistovėjęs krikščioniškas identitetas JAV lėmė visuomenės požiūrį į vienos lyties santuokas; po 2013-ųjų pagarba individo apsisprendimo laisvei tapo svarbesnė.

Tokios permainos nebūtinai teigiamos. Pavyzdžiui, pastaraisiais mėnesiais nemažai rašoma apie tai, kaip Islamo valstybė (IS) internete – sykiu ir socialiniuose tinkluose – skleidžia ideologiją, bandančią pakeisti iki tol buvusį elgesio kodeksą. Anot jų, žudyti, prievartauti ir kitaip išnaudoti netikinčiuosius nėra smerktina – priešingai, tai juos esą „priartina prie Dievo“. Vis dėlto tai tik darsyk paliudija,

„Facebook“ politinė galia: lyčių lygybė, rinkėjų aktyvumas ir nuotaikų manipuliacijos kad socialinių tinklų vaidmuo keičiant ir įtvirtinant viešai deklaruojamas vertybes ar elgesio kodeksą yra svarbus.

Nepastebimi pilietinio elgesio ir pakantumo pokyčiai – ar „Facebook“ sukurs pilietinę visuomenę?

Homofilijos principas teigia, kad žmonės dažniausiai bendrauja su į save panašiais – kairiųjų pažiūrų individai turi daugiau bičiulių, pritariančių jų pažiūroms, tuo tarpu konservatoriai bičiuliaujasi su kitais konservatoriais.

Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad dialogas tarp skirtingų įsitikinimų piliečių yra vargiai įmanomas būtent todėl, kad kairieji dažniausiai girdi „kairuoliškus“ argumentus ir nuomones, konservatoriai – konservatyvius. Šiandien toks įsitikinimas nebeatitinka tikrovės ar bent jau tikrai ne tokiu mastu, kaip manyta. Socialiniuose tinkluose „bičiuliaujamės“ su darželio, pradinės ir pagrindinės mokyklų pažįstamais, universiteto laikų draugais, kolegomis. Visi jie turi skirtingas pažiūras, dalijasi būtent jas atspindinčiais straipsniais, taip sudarydami galimybę skirtingų pažiūrų „draugams“ susipažinti su kitų ideologijų argumentais.

Priešingai nei realiame pasaulyje, išvengti įvairių mūsų pažiūrų neatitinkančių idėjų sunku. Kalbantis akis į akį

71

lengviau nuspręsti „tam tikrų temų neliesti“, o socialiniuose tinkluose nuomonės ir informacija dažniausiai transliuojami neturint omenyje vieno konkretaus adresato. Taip sumažėja atsakomybė neįžeisti, aštrių ginčų vengimas, būdingi tête-à-tête pokalbiams. Juk susidūrimas su priešingomis nuomonėmis gali būti naudingas: tik įsiklausę į kitos pusės argumentus galime geriau pažinti pasaulį, susidaryti tvirtą ir argumentuotą nuomonę. Šiais metais publikuotoje analizėje E. Bakshy ir kolegos bando suprasti, kiek mūsų pažiūrų neatitinkančių nuorodų mes išties pamatome ir kelias iš jų nusprendžiame atidaryti. Naudodami milžinišką „Facebook“ duomenų bazę, tyrėjai nustatė 10,1 mln. JAV vartotojų ideologines pažiūras ir įvertino 7 mln. nuorodų, kuriomis jie pasidalijo. Dauguma ideologinių naujienų pasirodė konservatyvios ir liberalios ideologinės pakraipos. Įdomu tai, kad nors stereotipiškai liberalai laikomi kur kas atviresniais kitų nuomonėms, o konservatoriai dažnai įsivaizduojami kaip neabejojantys savo teisumu, paaiškėjo, kad liberalų draugai rečiau dalydavosi nuorodomis iš „priešingos barikadų pusės“ (24 %), bet net 35 % konservatorių bičiulių dalijosi nekonservatyviomis naujienomis. Žinoma, tai dar nereiškia, kad konservatoriai atvirai priima ir įsiklauso į jiems nepritariančius vertinimus.

Be to, kiti socialiniai tinklai, pavyzdžiui, „Twitter“, gali sukurti stipresnius ideologinius vakuumus – juk žmonės „Twitter“ stebi vieni kitus būtent pagal pažiūrų atiti-

kovas – gegužė 2016

72 kimą. Vis dėlto analizės atskleidžia, kad daugiau nei 20 % mūsų „Facebook“ draugų dalijasi mūsų pasaulėžiūroms prieštaraujančiomis nuorodomis. Galima teigti, kad socialiniai tinklai gali būti naudingi sudarant galimybę pažinti ir suprasti ideologinius oponentus, rastis galimybėms megzti dialogą tarp skirtingai mąstančių piliečių.

Socialiniai tinklai gali būti naudingi ir skatinant pilietiškumą – konkrečiau, didinant balsavimo rinkimuose aktyvumą. Per 2010 m. JAV vykusius Kongreso rinkimus R. Bondas ir kolegos stebėjo 61 milijono „Facebook“ vartotojų aktyvumą rinkimuose. Pastebėję, kad aktyvumas tarp šeimos narių, draugų ir bendradarbių panašus, tyrėjai nusprendė pasitelkti „Facebook“ piliečiams angažuoti. Svarbu pažymėti, jog, turint omenyje „Facebook“ gebėjimą pasiekti didelę elektorato dalį, net ir maži pokyčiai gali būti politiškai lemtingi.

Savo tyrime mokslininkai paskirstė dalyvius į tris grupes.

Pirmoji, „socialinės žinutės“ grupė, rinkimų dieną savo naujienų skilties viršuje pamatė balsuoti raginančią žinutę, informaciją apie artimiausią rinkimų apylinkę, galimybę paspausti „aš balsavau“ mygtuką ir jau balsavusių draugų nuotraukas. Antroji, „informacijos žinutės“ grupė, matė visas šias funkcijas, išskyrus balsavusių draugų nuotraukas. Trečioji, kontrolinė grupė, nematė nė vienos iš šių funkcijų. Nors sunku patikėti, kad balsavusių draugų nuotraukos ar galimybė paspausti „aš balsavau“ galėtų motyvuoti piliečius dalyvauti rinkimuose, rezultatai rodo, kad būtent „socialinės žinutė“ buvo efektyviausiai balsuoti motyvuojanti priemonė.

Eksperimentinių intervencijų įtaka buvo matuojama pagal tikrą balsavimo aktyvumą. Palyginti su kitomis, „socialinės žinutės“ grupė buvo 0,39 % aktyvesnė rinkimuose. Įdomu tai, kad balsavusių draugų nuotraukos buvo reikšmingas faktorius, motyvuojantis piliečius balsuoti – tyrimo rezultatai rodo, kad kiekvieno artimo draugo balsavimas, skelbiamas „Facebook“ , didino tikimybę, kad piliečiai balsuos. Ši paprasta intervencija padidino balsavusių skaičių 340 000 balsų, rinkimų metu sudariusius 0,14 % balsuoti teisę turinčių piliečių. Eksperimentas parodė, kad „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai potencialiai galėtų prisidėti prie pilietinės visuomenės formavimo, primindami vartotojams, kad jų draugai atlieka savo pilietinę pareigą, sustiprindami tarp draugų besimezgančią atsakomybę.

Galima žengti ir dar toliau – galbūt „Facebook“ galėtų moderuoti ne tik mūsų elgesį, bet ir emocijas? 2014 m. publikuotas kontroversiškas A. Kramerio ir jo kolegų atliktas „Facebook“ eksperimentas“ atskleidė, kad „Facebook“ stebimos emocijos gali būti „užkrečiamos“.

Kadangi daugelio socialinio tinklo vartotojų draugai skelbia daugiau informacijos, nei gali būti parodyta, „Facebook“ algoritmas parenka tai, kas, tikėtina, vartotojui bus aktualiausia ir įdomiausia. Per eksperimentą beveik 700 000 tinklo vartotojų savaitę matė daugiau pozityvios

Kryptis arba negatyvios draugų skelbiamos informacijos. Jų pačių rašomų statusų emocingumas buvo matuojamas pasitelkiant egzistuojantį emocinės kalbos žodyną. Ir „pozityvi“, ir „negatyvi“ grupės buvo lyginamos su kontroline grupe, kuri matė atsitiktinai parinktus draugų įrašus.

Rezultatai parodė, kad socialinio tinklo vartotojai, kurie matė daugiau pozityvių įrašų, patys skelbė daugiau pozityvių žodžių turinčius įrašus, o tie, kurie matė daugiau negatyvumo, patys skelbė mažiau pozityvių žodžių turinčius įrašus. Šis efektas nėra itin stiprus, tačiau reikšmingas: juk daryti įtaką žmonių emocijoms sunku, prie mūsų nuotaikos prisideda gausybė faktorių. Nors eksperimentas vis dar yra kvestionuojamas etiniu aspektu, svarbu pažymėti, kad per jį padaryti atradimai gali turėti svarbių pasekmių skleidžiant demokratines vertybes, skiepijant minties ir žodžio laisvę. Galbūt ne be reikalo tiek Kinija, tiek Rusija yra sukūrusios „Facebook“ analogus, kuriuos valdo pačios, taip „apsaugodamos“ savo piliečius nuo demokratinių idėjų?

Socialinių tinklų ateitis – nelygybės, potencialas ir bandymai išvengti 1984-ųjų Visi socialiniai tinklai yra skirtingi – šią išvadą priėjo L. Manovichius, kompiuterių mokslo profesorius iš Niujorko universiteto (City University of New York). Savo vizualiniame tyrime „Išimtis ir kasdienybė: 144 valandos Kijeve“ (The Exceptional & The Everyday: 144 Hours in Kiev) mokslininkas klausia: kas būtų, jei pasaulį stebėtume ne per mums įprastus socialinius tinklus – „Facebook“ ar „Twitter“ – bet per ką nors kita? Šiame projekte L. Manovichius stebėjo, kaip skyrėsi „Instagram“ ir „Facebook“ skelbiamos nuotraukos Euromaidano metu. Kadangi „Instagram“ nebuvo sistemiškai naudojamas informacijos apie įvykius Maidane sklaidai, 13 208 tyrėjo surinktos revoliucijos metu darytos nuotraukos nesutapo su oficialiais kanalais ir „Facebook“ transliuojamais vaizdais. Greta nedaugelio gaisrus ir vėliavas vaizduojančių nuotraukų buvo galima matyti daugybę gyvūnų, gamtos vaizdų, asmenukių.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai stebina, turint omenyje politinę Maidano reikšmę, ilgiau pagalvojus ima atrodyti, kad būtent socialiniai tinklai gali atskleisti tikrąją realybę – juk natūralu, kad, kol vieni ukrainiečiai Maidano aikštėje aukojo savo gyvybę už Europos idėją, kiti fotografavosi ir mėgavosi banaliais džiaugsmais. Pažiūrėję žinias dažnai susidarome klaidingą išimties įspūdį, tačiau kiekvienoje išimtyje slypi dalis kasdienybės.

Socialinių tinklų renkami duomenys ir jų galimas panaudojimas verčia kelti etinius klausimus. Visų pirma, aptartas potencialas formuoti vertybes ir keisti emocijas savai-

„Facebook“ politinė galia: lyčių lygybė, rinkėjų aktyvumas ir nuotaikų manipuliacijos me nėra nei pozityvus, nei negatyvus. Socialiniai tinklai, pasitelkiami kaip priemonė solidarumui skatinti ir pilietinėms pareigoms atlikti, gali tapti naudingais demokratijos stiprinimo įrankiais. Tačiau jie gali būti naudojami ir kitokiais tikslais. Ne mažiau sudėtingas klausimas, ar moralu formuoti vertybes ir manipuliuoti vartotojų elgesiu jiems to nežinant.

Taip pat reikia nenuvertinti socialiniams tinklams ir kitiems interneto gigantams priklausančio duomenų kiekio. Šiame tekste aptariau viešai publikuotus tyrimus, naudojančius vien „Facebook“ generuojamus duomenis: įrašus, nuotraukas, draugų ypatybes. Tačiau, anot T. Liberto, socialiniai tinklai dažnai renka duomenis ir už savo puslapių ribų.

Pensilvanijos universiteto mokslininkas nusprendė pasidomėti, kas „saugo“ informaciją apie visas internete atliekamas užklausas. Išnagrinėjęs su ligomis susijusias paieškas, tyrėjas parodė, kad 91% visų analizuotų puslapių paieškų informaciją siunčia trečiosioms šalims. Kitaip tariant, jei internete ieškote herpio gydymo būdų, faktas, kad jūs veikiausiai sergate herpiu, yra siunčiamas daugybei įvairių organizacijų. „Google“ yra vieni pagrindinių tokių duomenų rinkimo programų savininkai: 78% duomenų kaupimo elementų, kuriuos identifikavo Libertas, priklausė būtent šiai kompanijai. 31% informacijos iš kitų internetinių puslapių buvo siunčiami „Facebook“ .

73

Socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“ ir „Twitter“, šiandien apie mus turi kur kas daugiau informacijos nei numanome. Dažnai laikomi tiesiog nenaudingos veiklos šaltiniais ar vieta, kur patenkiname smalsumą apie savo draugus ar kolegas, šie socialiniai tinklai gali būti daug įtakingesni, nei iki šiol manyta. Visų pirma, jie – puikus visuomenės pažinimo šaltinis, pateikiantis netobulą, tačiau kiek netikėtą mūsų atspindį. Socialiniai tinklai gali būti svarbūs įrankiai ir stiprinant pilietiškumą bei propaguojant vakarietiškas vertybes. Tačiau technologijas įsisavinti ir panaudoti gali ne tik liberaliosios demokratijos, bet ir joms priešiški autokratiniai ar totalitariniai režimai – naujų įrankių siūlomos galimybės verčia permąstyti ir jų keliamas grėsmes bei būdus užkirsti joms kelią. ________________________________ http://doxa.lt/

kovas – gegužė 2016

74

Sveika gyvensena

Sveika gyvensena

Skauda galvą? Į pagalbą skuba jūsų rankos!

75

Skauda galvą? Į pagalbą skuba jūsų rankos!

3. Sukamaisiais judesiais dviejų ar trijų pirštų galais pradėkite masažuoti smilkinius.

4. Pamažu skėsdami pirštus pereikite į plaukuotąją galvos sritį ir nedideliais apskritimais masažuokite galvos odą.

Pradėkite nuo šonų arba kaktos ir pirštų galais judėkite pakaušio link. Masažuokite po kelias sekundes, kol apimsite visą galvos odą.

Kai suskausta galvą, dažnas iš mūsų griebiasi skausmą malšinančių vaistų, tačiau vertėtų neskubėti – kartais dėl nuovargio ar įtampos kilusį galvos skausmą gali greitai pašalinti ne kas kitas, o jūsų pačių rankos! Tereikia skirti truputį laiko sau ir atlikti keletą pratimų bei masažo elementų.

5. Rodomaisiais pirštais spauskite šiuos biologiškai aktyvius taškus:

1) įduba ant akiduobės krašto pirmajame antakio trečdalyje (kai kurių žmonių ji matoma akivaizdžiai); 2) įduba ant akiduobės krašto prie vidinio akies kampo;

Diana Plečkaitienė

3) įduba ant akiduobės krašto išoriniame antakio gale.

Taigi, greitoji pagalba skaudančiai galvai:

Taškus, ypač pirmąjį, reikia spausti taip stipriai ir tiek ilgai, kiek tik galite iškęsti.

Kineziterapeutė (nuotrauka iš autorės asm. archyvo)

Atsigerkite vandens, nes jo trūkumas organizme gali sukelti galvos skausmą.

Atsipalaiduokite, patogiai atremkite galvą į atlošą.

1. Uždėkite delną ant kaktos ir stipriai patrinkite nuo vieno smilkinio iki kito.

2. Abiejų rankų pirštus padėkite virš antakių (tarsi delnais norėtumėte užsidengti veidą) ir patrinkite kaktą aukštyn žemyn.

Kartokite, kol skausmas praeis arba pasijusite geriau.

Nepamirškite, jog fizinių pratimų metu organizme išsiskiria endorfinai, veikiantys kaip natūralūs nuskausminamieji, todėl esant galimybei kelionės metu pajudėkite ar lengvai pasimankštinkite! Įdomių kelionių! ________________________________

kovas – gegužė 2016

Sveika gyvensena

76

Mūsų kūnas – sielos namai ir gyvybės šaltinis Kūnas – tai ir mūsų sielos prieglobstis. Kodėl siela turi kūną?

Luka de Luna Daugelyje religijų rasite įvairių nuomonių šia tema, tačiau vienas dalykas aiškus – mes esame ir kūnas, ir siela. Šie du vienetai vienas be kito nesudaro vientiso žmogaus. Tačiau, kaip ir kiekviename gražiame dalyke, visuomet atsiranda prierašas „tačiau“, taip ir dėl to mūsų nuostabaus kūno. Žmogus nebūtų žmogus, jeigu nesugalvotų, kaip sau pakenkti arba kaip apeiti gamtos dėsnius. Na, pabandyti apeiti.

Tikriausiai sutiksite, kad yra daug žmonių, kurie save asocijuoja tik su kūnu. Jiems išvaizda svarbiau už viską.

Taip pat tikrai žinote ir tokių, kurie ignoruoja išorinį grožį, manydami, kad jei bus dvasingi, išsilavinę ar labai protingi, to ir gana, o kūnas – tai niekas, svarbu vidinis grožis. Tačiau gamta taip jau surėdė, kad žmonės vis dėlto gyvena pagal tuos senuosius instinktus ir ieško sveiko partnerio, su kuriuo galės susilaukti sveikų palikuonių ir su kuriuo juos galės saugiai užauginti. O būtent gražus kūnas ir signalizuoja smegenims, kad šis individas sveikas, lygiai kaip atvirkščiai – prasta išvaizda atstumia lygiai dėl tos pačios, pasąmonėje ir genuose užkoduotos priežasties.

Taigi, matome, kaip išvešėjo grožio industrija, būtent pasinaudojusi ir labai meistriškai išnaudodama žmogaus instinktą ieškoti sveiko, t. y. gražaus partnerio. Šiuo metu jau tikrai suprantame, kad gražus – nebūtinai sveikas, jaunas ar psichiškai stabilus. Gražiu galime tiesiog tapti sumokėję tam, kam reikia, ir gavę tai, ko reikia.

Bet žinote, ką aš pasakysiu, tai vis tiek jaučiasi. Jaučiasi ir tiek, kad kažkas čia ne taip, kad kažko vis dėlto trūksta, nors tu ką.

Sveikas kūnas, vadinasi, sveika ir siela, vadinasi, žmogus ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai yra švarus, stiprus ir pozityvus. O tam, kad galėtum valdyti savo gyvenimą ir siekti džiaugsmo, visų pirma reikia tapti švariam. Švariame, kitaip tariant, sveikame kūne ir mintys greičiau materializuojasi, ir gyvenimo pokyčiai vyksta į gera. Jei kažkas nori pasiginčyti, prašau – aš ir vėl remsiuosi asmenine savo patirtimi ir vėl turiu kozirį. Taip, aš sirgau onkologine liga ir aš žinau, kodėl ir kaip tai atsitiko. Taip, aš turiu ir tokios patirties, tad išbandžiau kitą kelią, sveiko gyvenimo kelią. Jei jums reikia palyginimų, kuo skiriasi dabartinis mano gyvenimas, nuo to, kuris mane guldydavo po peiliu kas trejetą metų, parašykite, aš jums išvardysiu, nors manau, kad normalus žmogus ir taip gali tai suprasti, todėl nesiplėsiu.

Aš labai puikiai suprantu, kaip vis dėlto sunku prisiversti. Patikėkite, tikrai gerai žinau tai. Ir vėl, čia ne tai, kad mes jau tokie visai bevaliai, nes negalime prisiversti pa-

sportuoti 10 minučių kiekvieną rytą. Čia, pasirodo, mūsų proto gudrybės ir išdaigos.

Naujausiais tyrimais įrodyta, kad mūsų protas dabar ir ateityje suvokia skirtingai. Pasirodo, kai mes galvojame apie save ateityje, tai mūsų protas priskiria kitų, svetimų žmonių kategorijai ir dėl to mes taip lengvai numojame ranka ir vėl eilinį kartą prisivalgome šokolado prieš naktį ar prisigeriame alaus. Protas sako – valgyk, nieko tokio, tas kitas tu, paskui pats tegu sprendžia, ką daryti, kai jau reikės spręsti. Štai kodėl taip svarbu ne daryti kažką per jėgą, versti save, o ugdyti naujus veiksmus, dar kitaip vadinamus įpročiais.

Jei seną įprotį pakeisite nauju, vėliau jam atlikti nebereikės nei pastangų, nei valios. Bet kažkiek valios pastangų reikės įdėti tam, kad išsiugdytum tą naują įprotį. Tik vėlgi protą galima įkalbėti, įtikinus jį, kad tai tik laikinas energijos pereikvojimas. Žinokite, tam, kad išsiugdytum naują įprotį, veiksmą reikia atlikti 100 dienų iš eilės, nepraleidžiant nė vienos. Vieną praleidai, kartoji nuo pradžių.

Bet, kai žinai, kad štai pabaigsi tas 100 dienų ir nebereikės dėti tiek pastangų, o pradėsi jausti malonumą ir tai taps tavo nauju gyvenimo palydovu, kur kas lengviau. Jūs visuomet turite turėti motyvaciją ir paaiškinimus, kodėl to reikia. Taip protas mažiau priešinsis, tačiau jis kaišios vinis į ratus. Jis siūlys visokiausius prizus už nuopelnus. Jei nubėgote kilometrą ir pasijutote labai patenkintas savimi, jis pasiūlys jums kaip dovaną pasilepinti gabalu torto. Tai pinklės! Būkite labai budrūs. Tačiau, kai žinai, kaip viskas veikia, lengviau atpažinti pinkles ir jų išvengti. Žinau, jūs norite būti sveiki, gražūs, laimingi. Žinau, kad tik pradėję sąmoningą gyvenimą galėsite pagaliau įgyvendinti šias svajones. Prisiimkite atsakomybę už save ateityje, nes tas žmogus esate jūs, o ne kažkas kitas, o ir ta ateitis nebe už kalnų. Tai augimo procesas, tapkite pagaliau suaugusiais žmonėmis ir pradėkite valdyti savo kūno gyvenimą, nes kitaip vieną dieną jis užvaldys jūsų gyvenimą ir nebebus ką kaltinti, tik save.

O kaip sukurti sveiką kūną?

Svarbu geras nusiteikimas ir tikėjimas savimi. Dar svarbu savikontrolė ir ritmo laikymas. Manau, jei jau aš tai darau, nors esu tinginių karalienė, jums tikrai pavyks. Nepradėkite visko iš karto, eisime mažais žingsneliais, keisime vieną prastą įprotį kitu, geru įpročiu, užtvirtinsime jį, vėliau imsimės kito. Po vieną mažą grūdelį. Nieko sudėtingo ir baisaus. ________________________________ www.transformacijos.lt https://www.facebook.com/transformacijos/

77

kovas – gegužė 2016

Sveika gyvensena

78

Penki mitai apie sveiką mitybą

Komentuoja sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė, knygos „Balansas: skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms“ viena iš autorių.

Vaida Kurpienė sveikos mitybos specialistė

Mitas. Sulieknėti galima tik nevalgant angliavandenių (vaisių, bulvių, kruopų, duonos).

Tik iš dalies tiesa. Angliavandeniai mums būtini ir turi sudaryti 50–65 proc. mitybos. Svarbu atsižvelgti į kelis dalykus. Pirma, angliavandeniai suteikia organizmui energijos, o baltyminiai produktai (mėsa, žuvis, varškė) negali jų pakeisti. Laikantis dietų, kai atsisakoma angliavandenių, negaunama pakankamai gliukozės, t. y. „kuro“ organizmo gyvybinei veiklai palaikyti, kas ypač svarbu sportuojantiems. Iš pradžių, norėdamas gauti energijos, organizmas ima deginti gliukozės atsargas (glikogeną), o su šiuo procesu iš organizmo šalinami skysčiai ir ardomi raumenys. Atrodo, kad svoris sparčiai krinta, deja, tai tik – iliuzija. Atsistačius skysčiams, svoris sugrįš. Antra, mažo angliavandenių kiekio dietos dažnai skatina valgy-

ti daugiau gyvūninės kilmės produktų: mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Tokios dietos vadinamos baltyminėmis, kai valgydami per daug baltymų gaunate per didelį jų kiekį ir dalis perteklinių aminorūgščių šalinamos per inkstus. Inkstai per daug apkraunami, alinami, o dieta ilgainiui ima kenkti ir kepenims, gali įvykti negrįžtamų pokyčių. Be to, gali didėti cholesterolio lygis kraujyje ir tikimybė susirgti širdies bei kraujagyslių ligomis. Jei valgysite daug pramoniniu būdu apdorotos mėsos (dešrų, kumpių), yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu – apie tai pastaruoju metu nemažai kalba Pasaulio sveikatos organizacija. Trečia, iš tiesų reikia vengti kai kurių angliavandenių: aukščiausios rūšies miltinių gaminių, sausų pusryčių, dribsnių, pervirtų kruopų ir daržovių, cukraus, šlifuotų ryžių, sulčių, saldžių pieno produktų. Ketvirta, būtina valgyti lėtai pasisavinamų angliavandenių pusryčiams ir pietums: įvairiausių grūdų (ne dribsnių) košių, visadalių grūdų bemielės duonos, nesvarbu, kvietinės ar ruginės. Mėgaukitės visadalių grūdų makaronais ar natūraliais ryžiais. Vaisius ir uogas taip pat valgykite į sveikatą, tik geriau pirmoje dienos pusėje.

Mitas. Atsisakius pusryčių arba pietų, „susitaupo“ kalorijų vakarui.

Ne. Režimas ir tinkamas maisto pasiskirstymas – be galo svarbu. Pirmuoju atveju, t. y. atsisakant pusryčių, po kelių valandų norisi saldumynų ar saldžios kavos, trūksta energijos. Visą likusią dieną užsisukame gliukozės / insulino spiralėje ir norime greitai pasisavinamų angliavandenių: miltinių gaminių, saldumynų, picos, baltos duonos sumuštinių. Dieną baigiame su „pliusu“ – net jei ir labai mažu, per metus susikaupia aiškiai matomas kiekis…

Pietų atsisakymas veikia šiek tiek kitaip. Stebitės, kad labai norisi valgyti vakarais, kankina stiprus alkis? Viena iš dažniausių priežasčių – per maži pietūs. Pietūs turėtų sudaryti 30–40 proc. jūsų maisto raciono kiekio, juos valgyti būtina.

Mitas. Jei nejaučiu troškulio – skysčių organizmui pakanka.

Ne. Teiginys, kad troškulys yra pagrindinis skysčių trūkumo signalas – klaidingas. Troškulį jaučiame, jei organizmui trūksta 0,5–1 litro vandens. Jeigu vandens trūksta

Penki mitai apie sveiką mitybą

daugiau, šį jausmą prarandame. Taigi galvoti, kad „man skysčių nereikia, nes organizmas neprašo“ – klaidinga.

Būtinas skysčių kiekis priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, medžiagų apykaitos, mitybos būdo, fizinio aktyvumo lygio, aplinkos sąlygų bei svorio. Žmogaus organizme yra apie 60 proc. skysčių ir kiekviena ląstelė turi būti aprūpinama vandeniu. Dehidratacijos požymių yra įvairiausių: nuo sausų lūpų, vidurių užkietėjimo iki aukšto hemoglobino lygio. Vienas paprasčiausių būdų sužinoti – patikrinti šlapimo spalvą. Jei ji šviesi – gerai, jei šlapimas be spalvos – išgerta per daug skysčių, jei tamsus – jūsų organizmas dehidratuotas. Ši taisyklė negalioja, jei jūs geriate B grupės vitaminus, kurie šlapimą nudažo skaisčiai geltona spalva. Skysčių teorinė norma žmogui, sveriančiam 60 kg ir 120 kg, bus visiškai skirtinga. Orientacinę skysčių normą galite pasiskaičiuoti asmeniškai – padauginkite savo kūno svorį iš 0,03 ir gausite kiekį litrais. Gerkite tiek, kiek nurodyta, ir stebėkite savo šlapimo spalvą, kuri yra pagrindinis kriterijus jums reikiamam skysčių kiekiui nustatyti.

Mitas. Aktyvus sportas tik didina apetitą ir valgyti norisi vis daugiau.

Netiesa. Taip atsitinka, jeigu mityba yra nesubalansuota ar tiesiog trūksta miego. Kai kurie, žinodami, kad mityba lieknina akivaizdžiai efektyviau nei sportas, pasirenka keisti tik mitybą ir visiškai nedidina fizinio aktyvumo – tai netinkamas požiūris. Žinoma, jei iki šiol antsvorio turintis žmogus nesportavo, pirmiausia rekomenduoju susitvarkyti mitybą ir tik tada imtis sporto, nes gali būti per sunku vienu metu pakeisti viską. Aktyviai sportuoti

79

rekomenduoju pradėti praėjus porai mėnesių, kai pakeitėte mitybą, įgavote naujų mitybos įpročių ir matote aiškius savijautos bei kūno pasikeitimus. Tuomet ženkite kitą žingsnį ir pasirinkite sporto šaką, kuri jums patinka ir teikia malonumo. Jei jau sportuojate, kreipkitės į mitybos specialistą.

Mitas. Kad pasiektų gerų rezultatų, sportininkai turi pakentėti ir valgyti tik sausą liesą vištieną, baltus ryžius ir kiaušinių baltymus.

Netiesa! Sportininkų maistas gali būti ir skanus, ir įvairus, tereikia laikytis sveikos gyvensenos ir maisto balanso.

Pusryčiams mėgaukitės skania (nesaldžia ir kramtoma) koše ar sveiku sumuštiniu, pietums galite rinktis daug įvairių šviežių daržovių ir sotų patiekalą, kupiną angliavandenių, pvz., visadalius makaronus, orkaitėje keptas bulves arba baltymų. Pavakariams tiks rauginto pieno produktas, šviežios daržovės ar riešutai bei sėklos. Vakarienei idealu šviežių, termiškai neapdorotų daržovių porcija su baltymais: pupelėmis, sojų varške, žuvimi, varške, nedideliu mėsos gabalėliu ar kiaušiniu. Ypač svarbu, kad atrastumėte sveikų produktų skonį ir jaustumėtės energingi. Kitu atveju nuolat kankinsitės ir kovosite su savimi.

Ar tikrai to norite? Juk yra daug lengvesnis ir malonesnis būdas. ________________________________ www.sulieknek.lt www.facebook.com/sulieknek.sveikai

kovas – gegužė 2016

Virtuvės paslaptys

80

Virtuvės paslaptys

Gardi detoksikacija

81

Gardi detoksikacija Kokteilių poveikis Mes per dažnai valgome sunkiai virškinamą maistą. Tad gal leiskime sau pailsėti nuo maisto ruošos, o skrandžiui – nuo sunkaus virškinimo ir gardžiuokimės sveikais kokteiliais: gausime ir maisto, ir gyvos bei tikros energijos.

Tinkamai subalansuoti ir tam tikrais laiko tarpais vartojami kokteiliai suteikia organizmui reikalingų ir maistingų medžiagų. Tačiau virškinimo sistemai nelengva virškinti prastai dantimis sukramtytų žalėsių, tokių kaip petražolės, morkų lapai, dilgėlės ir kiti žalumynai. Taigi geriau šį darbą patikėti trintuvui. Reikia tik išmanyti, ką su kuo maišyti.

Vaisiuose, daržovėse ir žalėsiuose gausu ne tik mikroelementų, bet ir ląstelienos, kuri apvalo žarnyną kaip kempinė ir atkuria mikroflorą. Žalėsiuose itin gausu chlorofilo bei kitų mums naudingų medžiagų, bet tik susmulkinti ar sumalti augalai kokteiliui suteikia maistingumo.

Pasirinkite kurį nors savaitgalį praleisti tik su gardžiais, maistingais ir organizmą detoksikuojančiais kokteiliais. Tą dieną (ar dienas) reikėtų atsisakyti kito maisto, taip pat ir alkoholio, kavos, cukraus, miltinių ir gyvūninės kilmės produktų. Tada kur kas greičiau pajusite rezultatą ir užplūs energija. Kiekvieną jums patikusį kokteilį galite susiplakti ir kada panorėję.

Žaliųjų kokteilių jėga Žalieji kokteiliai yra puikus maistas dėl daugybės biologiškai veiklių medžiagų, be kurių tiesiog neįmanoma būti sveikiems. Tačiau mūsų organizmas nepratęs gauti šviežių žolių ir lapų. Taigi žalieji kokteiliai po truputį mus pratina prie žalumynų – organizmas gauna įvairiausių naudingų medžiagų iš augalų, kurių niekada tiek nesukramtytų ir juolab nesuvirškintų. Žalieji kokteiliai labai lengvai virškinami. Plakant žalių lapų ir vaisių ląstelės yra puikiai suskaidomos, dėl to organizmas gali lengviau įsisavinti maisto medžiagas. Pasak žaliųjų kokteilių kūrėjos ir išradėjos Viktorijos Butenko (Victoria Boutenko), maisto medžiagos iš tokių kokteilių pradedamos virškinti jau burnoje, o žarnyne jos tarsi kempinės atlieka valymo funkciją. Žarnynas tampa švaresnis ir atkuriama tinkama mikroflora, taigi kartu stiprėja imunitetas. Žaliuosiuose kokteiliuose gausu chlorofilo. Natūraliosios medicinos atstovai pastebėjo, kad chlorofilo molekulė yra labai panaši į žmogaus kraujo hemoglobino molekulę. Taigi organizmas šią medžiagą labai gerai ir lengvai įsisavina.

Mitybos specialistai teigia, kad daugelis žmonių – ne tik visavalgiai, bet ir vegetarai – valgo per mažai žalumynų. Kasdien išgerdami 2–3 stiklines žaliojo kokteilio, pakankamai suvartosite žalialapių augalų.

Ar žinote? Įvairių alergijų priežastis gali būti padidėjęs organizmo rūgštingumas. Sąnarių skausmas juntamas tada, kai rūgštys

pakeičia sąnarinį tepalą ir dėl nepakankamos mitybos sąnarių kremzlės nusidėvi. Įvairias kvėpavimo takų ligas taip pat dažnai paskatina rūgštys. Jų pertekliaus kamuojami asmenys skundžiasi galvos skausmais, bloga nuotaika, energijos trūkumu, nerviniu išsekimu, jautrumu, taip pat nevaldomomis emocijomis, gyvenimo džiaugsmo praradimu, apatija, nuovargiu, atsirūgimu rūgštimi, vidurių užkietėjimu. Juos dažnai vargina nuolatinė sloga, ašarojančios akys, odos egzemos, skrandžio ir kitų vidaus organų negalavimai.

Tai vadinamosios civilizacijos ligos. O kokia visa to priežastis? Per mažai judame, valgome per daug ir per sočiai, gausus gyvūninės kilmės baltymų maistas rūgština organizmą, dažnas nevengia alkoholio, be saiko geria kavą, rūko ir patiria daug streso.

Organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyra, arba kas yra pH pH (vandenilio jonų rodiklis) – tai dydis, nusakantis vandenilio jonų (H+) koncentraciją tirpale, tai yra tirpalo rūgštingumą ar šarmingumą. Svarbiausias yra kraujo pH, kurio norma yra nuo 7,32 iki 7,35. Net ir labai mažas (vos keliomis dešimtosiomis dalimis) šios normos pokytis paveikia elektrocheminius organizmo procesus, ir žmogaus sveikatai ima grėsti pavojus, todėl organizmas daro viską – gamina cholesterolį ir riebalus, ima iš kaulų kalcį, magnį ir kitus šarminius elementus, kad išlaikytų šią kraujo pH normą.

Jei žmogus maitinasi sveikai – valgo natūralų maistą ir praktikuoja sveiką gyvenimo būdą, organizmas lengvai palaiko normalų pH. Deja, šiandien daugelio žmonių dietoje vyrauja rafinuoti produktai – cukrus, balta duona ir baltų miltų gaminiai, baltieji ryžiai, nesveiki (hidrinti) riebalai (margarinas, tepieji mišiniai, aliejai), vartojama per daug gyvūninės kilmės baltymų. Visi šie produktai labai rūgština organizmą ir ilgainiui sukelia sveikatos sutrikimų bei lėtinių ligų.

Ką galime pakeisti?

Pradėkite nuo žaliųjų kokteilių rytais. Tai padės organizmui pailsėti ir natūraliai apsivalyti – detoksikuotis. Daigai, vaisiai, žalėsiai, daržovės, ypatingi produktai, fermentuotas maistas padeda greičiau atkurti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą. Štai kodėl žmonės, įtraukdami į savo mitybos racioną daugiau gyvo maisto, tampa gyvybingi, linksmesni, atranda gyvenimo džiaugsmą, norą judėti, sportuoti. Jums į pagalbą ir atskubėjo ši knyga, kuri, tikiuosi, lydės jus kaip sveikesnio ir džiugesnio gyvenimo įkvėpėja! Tad būkime sveiki ir laimingi! _______________________________ Gražina Gum Daugiau Gražinos receptų bei naudingos informacijos rasite www.facebook.com/zalireceptai www.grazinagum.com

kovas – gegužė 2016

Nauja Gražinos Gum „3 dienų 82 kokteilių programa + maistingų kokteilių receptai“ knyga jau knygynuose!

Virtuvės paslaptys

„Riešutinė braškė“ 1 ananaso skritinys ½ stiklinės braškių 1 bananas 2 šaukštai chia (ispaninių šalavijų) sėklų 1 šaukštas riešutų sviesto Riešutų sviestą rinkitės pagamintą ne iš kepintų riešutų.

Braškės tinka ir šaldytos. Viską sudedame į trintuvą, įpilame vandens, kad apsemtų, ir sutriname.

„Šokoladinis imbieras“

Itin gardūs, maistingi kokteiliai patiks bet kokio amžiaus žmonėms..

Kokteilius galite vartoti pagal programą tris dienas, mėgautis jais vieną dieną arba labiausiai patikusius tiesiog gerti, kada širdis geidžia. Subalansuota, natūrali, gardi, lengva ir visavertė programa organizmą ne tik detoksikuos ir atjaunins, bet ir papildys reikiamomis medžiagomis.

Taip pat įsitikinsite, kad netruks „aptirpti“ ir nereikalingi kilogramai.

1 bananas 1 apelsinas 2 šaukštai kakavos ¼ šaukštelio cinamono 1 šaukštelis medaus arba 2 datulės Viską sutriname trintuvu.

Labai tinkamas kokteilis, kai norisi kavos su desertu. Bus pats tinkamiausias pavakarių gėrimas ir maistas.

Gardžiuokimės sveikais kokteiliais: gausime ir maisto, ir gyvos bei tikros energijos.

Paprastas ir lengvas būdas maitintis sveikiau!

Apie autorę Gražina Gum – medikė, gyvo / augalinio maisto ekspertė, veganiškos mitybos žinovė, sveikos gyvensenos programų „7 dienų super detox mitybos programa“, „3 dienų energinės mitybos programa“ sudarytoja, stovyklų organizatorė, autorinių gyvo / augalinio maisto ruošimo kursų rengėja ir lektorė, pirmų žaliojo maisto receptų knygų „Žalias maistas. Žiemos švenčių receptai“ ir „3 dienų mitybos programa“ autorė.

Daugiau Gražinos receptų bei naudingos informacijos rasite

www.facebook.com/zalireceptai www.grazinagum.com

Kokteilis su grūdais 1 obuolys 1 agurkas ¼ citrinos 2–3 šaukštai daigintų kviečių arba rugių grūdų 10 petražolių šakelių 5 krapų šakelės Viską gerai sutriname trintuvu, įpylę vandens, kad apsemtų. Šiame kokteilyje gausu B grupės vitaminų, chlorofilo ir medžiagų, reikalingų gerai inkstų ir šlapimo sistemos veiklai palaikyti.

83

kovas – gegužė 2016

Virtuvės paslaptys

84

Pavasaris lėkštėje Morkų salotos su graikiniais riešutais Ingredientai: • 2 morkos • 2-3 graikiniai riešutai • 2-4 džiovintos juodos slyvos • majonezas • česnakinė druska Gaminimas: Morkas nulupti, nuplauti ir sutarkuoti per stambią tarką.

Slyvas perplauti, supjaustyti mažesniais gabaliukais ir sudėti į morkas. Graikinius riešutus išgliaudyti, supjaustyti smulkesniais gabaliukais ir taip pat sudėti į morkas. Viską pasūdyti česnakine druska ir išmaišyt su nedideliu kiekiu majonezo.

Ridikėlių salotos su majonezu Ingredientai: • 1 ryšulėlis šviežių ridikėlių • 20 g svogūnų laiškų • 1 virtas kiaušinis • petražolės • 80 g majonezo Gaminimas: Ridikėlius ir svogūnų laiškus nuplauname. Ridikėlius supjaustome griežinėliais, svogūnų laiškus ir virtą kiaušinį susmulkiname. Viską užpilame majonezu, išmaišome, sudedame į salotinę. Puošiame petražolių lapeliais.

Salotos su žemės riešutais Ingredientai: • 300 g raudongūžių kopūstų • 200 g baltagūžių kopūstų • 1/2 šaukštelio grūstų kalendros grūdelių • grūstų kmynų • 50 g sūdytų žemės riešutų • 1 šaukštas citrinų sulčių • 1 šaukštas apelsinų sulčių • 1 šaukštas majonezo • 4 šaukštai grietinės • 1 šaukštelis garstyčių • maltų pipirų • druskos Gaminimas: Atskirai supjaustyti raudongūžius ir baltagūžius kopūstus, pasūdyti ir palaikyti 10 min. Po to suberti kmynus ir kalendrą, truputi padaužyti, kad suminkštėtų. Dalį riešutų atidėti kitus sumalti kavamale. Grietinę išmaišyti su garstyčiomis, sultimis, majonezu, maltais riešutais, druska ir pipirais. Į lėkštę greta dėti abiejų rūšių kopūstus, aplieti padažu, apibarstyti riešutais.

Salotos su bulvėmis Valdorfo salotos Ingredientai: • Saujelė mėgstamų žalių salotų lapų (aisberg, rukola ir kt.)

• 2 obuoliai • Trečdalis saliero • Kapotų graikinių riešutų • 100 gramų mėgstamo Jogurto Gaminimas: Salotų lapus suplėšykite gabalėliais, salierą supjaustykite griežinėliais, obuolius riekelėmis. Ingredientus sumaišykite, užpilkite jogurtu ir paskaninkite kapotais graikiniais riešutais. Skanaus!

Ingredientai: • bulvės, 4 vnt.

• grietinė, 2 valg. š.

• druska • petražolės • raudonas svogūnas, 1 vnt.

• pomidorai, 3 vnt.

• pipirai Gaminimas: Išvirkite bulves su lupenomis. Nulupkite, supjaustykite. Susmulkinkite svogūną ir pomidorus.

Paskaninkite druska ir pipirais, įdėkite jogurto padažo ir petražolių, gerai išmaišykite ir patiekite.

Pavasaris lėkštėje

Brokolių salotos Ingredientai: • 1 brokolis • 1-2 saliero stiebai • 1-2 svogūno laiškai • 0,5 citrinos sulčių majonezo Gaminimas: Daržoves supjaustyti, sumaišyti su citrinos sultimis, majonezu ir palaikyti šaldytuve.

Daržovių salotos su jogurtiniu padažu Ingredientai: • 300 g vynuoginių pomidorų • 1 paprikos • 1 indelio konservuotų pupelių • 1 indelio konservuotų kukurūzų • nedidelės gūželės Aisbergo salotų • kelių svogūno laiškų

85 Jogurtiniam padažui: • 100 ml natūralaus jogurto • 20 g šv. kalendros lapelių • 1-2 skiltelių česnako • 1 valg. š. laimo arba citrinos sulčių • 1 arb. š. balto balzaminio acto • 30 m alyvuogių aliejaus • žiupsnelio druskos Gaminimas:Vynuoginiai pomidorai perpjaunami per pusę.

Paprika perpjaunama per pusę, išvalomos sėklos ir supjaustoma nedideliais gabaliukais. Supjaustomos Aisbergo salotos, susmulkinami svogūno laiškai. Viskas sudedama į dubenį, sudedamos konservuotos pupelės, konservuoti kukurūzai ir išmaišoma.

Jogurtiniam padažui: viskas sudedama į smulkintuvą ir sutrinama iki vientisos masės. Pagardinama druska.

Daržovių salotos išdėliojamos į lėkštes, užpilamos jogurtiniu padažu ir patiekiamos. _______________________________ Skanaus

kovas – gegužė 2016

Jauku

86

Jauku

Fototapetai privačiose ir visuomeninėse patalpose Šių dienų fototapetai tinka visiems, norintiems savo būstui suteikti šiuolaikiško dizaino įvaizdį. Ši sienų dekoro forma evoliucionavo ir turi daugiau dimensijų negu jos pirmtakai. Šiandien dizaineriai ir namų šeimininkai fototapetais gali paversti asmenines ar mėgstamas nuotraukas, meno kūrinių reprodukcijas, gamtos vaizdus ar įvairius raštus.

Taip fototapetai atrodytų ant svetainės sienos,

ant pertvaros valgomajame,

Giedrius Radžius Žvilgtelkime į dizaino firmos „Eazywallz“ fototapetų kolekciją, skirtą įvairioms privačioms ir visuomeninėms patalpoms dekoruoti. Tapetai gali būti klijuojami ant sienų, taip pat spintų, spintelių ar kitų didesnių baldų ar vidaus detalių paviršių. Šiuolaikiniai fototapetai lengviau priklijuojami prie paviršiaus negu tai buvo galima padaryti su senesnių laikų gamybos fototapetais. Dizaineriai šiais laikais plačiai naudoja fototapetus įgyvendindami gyvenamųjų ir komercinių pastatų interjerų projektus.

Tai paprastas ir greitas būdas pakeisti aplinką ir atmosferą savo kambaryje ar darbo vietoje.

miegamuosiuose kambariuose,

Fototapetai privačiose ir visuomeninėse patalpose ant sienos poilsio kambaryje,

87 ant virtuvės kambario sienos,

ant virtuvės spintelių,

voniose,

darbo kambaryje ir biure,

taip pat kavinėje ir restorane.

vaiko kambaryje,

________________________________ www.namudizainas.lt

kovas – gegužė 2016

Arti / Toli

88

R. Širvinskas – Makalius: „Į autobusą lipu susitvarkyti gyvenimo“ Kelionių guru pramintas Rim- Visada gera išeitis vydas Širvinskas, geriau žinomas Pirmenybę teikiantis kelionėms lėktuvu, Makalius noriai keliauja ir autobusu. Kelionės jam beveik kasdienybė, tokaip Makalius, pastebi, kad ke- dėl dažnai tenka vykti į tolimus kraštus, į kuriuos tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nėra arba tektų skristi persėdant liautojų įpročiai keičiasi – jie tam- kelis kartus. Tokiu atveju jis sėda į autobusą ir važiuoja iki Varšuvos oro uosto, nes skristi iki ten būtų tiesiog per pa savarankiškesni ir lagaminus brangu. „Kartą teko su draugais skristi į koncertą lėktuvu, o atgal kraunasi vis dažniau. grįžti autobusu. Tokį kelionės būdą pasirinkome būtent dėl pigesnių autobuso bilietų ir patogaus maršruto, o kadangi dažnai keliauju ir esu įpratęs miegoti įvairiomis sąlygomis, netgi apsidžiaugiau, kad pavyko rasti naktinį autobuso reisą“, – šypsojosi Makalius.

„Anksčiau keliautojai buvo linkę visas kelionės detales patikėti kelionių organizatoriams, tačiau dėl padidėjusios pigių kelionių pasiūlos ir naujų krypčių viskas iš esmės pasikeitė. Dabar vis daugiau žmonių patys „gaudo“ gerus pasiūlymus, išaugo vykstančių į netolimas keliones, pavyzdžiui, praleisti savaitgalį viename iš Europos miestų, skaičius“, – pasakojo Makalius, pats autobusu aplankęs ne vieną Europos miestą.

Aistra keliauti atsirado autobuse Pats Makalius prisimena pirmąsias savo keliones autobusu, po kurių užsikrėtė aistra keliauti. „Pirmoji mano kelionė svetur buvo su klase į Rygą, vėliau – su teta autobusu į Kroatiją. Keliauti tapo dar smagiau, kai planuoti keliones pradėjau pats – norėjosi lėkti į visas puses ir pamatyti kuo daugiau pasaulio“, – sakė kelionių ekspertas.

Reklamos projektas

Kelionių entuziastas atskleidė, kad studijų laikais beveik kiekvieną savaitgalį su grupės draugais autobusu važiuodavo į Rygą arba Latviją pasilinksminti. „Vykdavome maždaug dvidešimt žmonių kompanija, tad kas gali būti geriau nei pusė autobuso draugų?“ – juokėsi jis. – Tiek Ryga, tiek Talinas garsėja naktiniu gyvenimu, todėl nusprendėme, kad geriau vieną kartą patiems įsitikinti nei kelis kartus išgirsti.“ Rygos sužavėtas Makalius čia vyko ir su šeima, kur praleido visą dieną vaikščiodami Rygos senamiestyje, apsipirko ir vakarop grįžo atgal. Jo teigimu, didžiausias tokių šeimos išvykų privalumas – vos kelias valandas trunkanti kelionė, kurią galima skirti bendravimui su artimaisiais.

Taip pat vaikinas atskleidė, kad ateinančiais metais planuoja autobusu vykti į Berlyną, kur vyks dainininkės Adelės pasirodymas, ir į vasarą Varšuvoje vyksiantį popscenos žvaigždės Rihannos šou.

Taip pat yra nemažai miestelių, kurie gerokai nutolę nuo oro uostų, todėl skrydis lėktuvu, vėliau persėdimas į traukinį ar vietinį autobusą, labai vargina. Tuo tarpu autobusų maršrutai kur kas įvairesni ir suteikia daugiau galimybių keliauti. Turintiems skrydžio baimę – tai bene vienintelė alternatyva skrydžiams lėktuvu.

Įkvėpimo ieško keliaudamas Nuolat keliaujantis Makalius neslėpė, kad keliaudamas autobusu nuveikia dar daugiau nei sėdėdamas darbo kabinete. „Šiuolaikiniuose autobusuose sudarytos visos sąlygos išnaudoti laiką produktyviai – veikia belaidis internetas, yra elektros lizdų. Todėl kelias valandas trunkančios kelionės metu pavyksta rasti laiko darbams, kuriuos anksčiau atidėliodavau, kruopščiai susidėlioju ir apgalvoju kelionės planus. Kartais tai būna puiki proga tiesiog skirti laiko sau ir pažiūrėti filmą“, – pasakojo Makalius.

Keliaudamas autobusu jis visada pasiima patogių drabužių, antklodę ir pagalvėlę, kad galėtų patogiai įsitaisyti ir pailsėti. „Kelionės autobusu mane žavi tuo, kad galiu pro langą pamatyti daug įvairių vietų, kurios įkvepia naujoms idėjoms“, – teigė R. Širvinskas. ________________________________ Viktorija Ramanauskaitė

89

EUROPOJE KELIAUKIME AUTOBUSAIS

Nemokamas bevielis internetas

Filmai ir muzika media centre

Elektros lizdai

Nemokamas Švarus ir buteliukas Kondicionavimo tvarkingas VIP kovas – gegužė 2016 sėdynės vandens tualetas sistema

Arti / Toli

90

Nuotraukos aut. Roman Balog

VirtuvÄ—s paslaptys Arti / Toli

Keliavimas su gyvūnais augintiniais

91

Keliavimas su gyvūnais augintiniais Vykstant į užsienį, nekomerciniais tikslais vežtis galima šunis, kates ir šeškus. Kartu pasiimti galima ne daugiau kaip 5 gyvūnus, išskyrus dalyvavimą tam tikruose renginiuose.

naudojimas paprastai oro transporte yra negalimas) taigi reikėtų rinktis kitokį, gyvūnui saugų, kraiką graužikų ir triušių transportavimo metu;

Vykstant į užsienį, nekomerciniais tikslais vežtis galima šunis, kates ir šeškus. Kartu pasiimti galima ne daugiau kaip 5 gyvūnus, išskyrus dalyvavimą tam tikruose renginiuose.

8. gyvūnas turėtų būti pripratintas prie transportavimo įrangos, taigi ją reikėtų įsigyti gerą mėn. prieš kelionę ir leisti gyvūnui su ja palaipsniui susipažinti;

Gyvūnai augintiniai nekomerciniais tikslais gali keliauti su savininku (fiziniu asmeniu, kuris identifikavimo dokumente nurodytas kaip savininkas) arba įgaliotuoju asmeniu, kuris turi savininko rašytinį įgaliojimą nekomerciniais tikslais vežti gyvūną.

9. nerekomenduojama šerti augintinį 6-8 val. prieš keliones oro transportu, siekiant išvengti galimų vėmimo, užspringimo, uždusimo pasekmių;

Šuns, katės ar šeško savininkas arba įgaliotas asmuo nekomerciniais tikslais vienos kelionės metu gali vežtis ne daugiau kaip 5 gyvūnus.

Daugiau gyvūnų galima vežtis, jeigu: - gyvūnai augintiniai nekomerciniais tikslais vežami dalyvauti konkursuose, parodose, sporto renginiuose arba tokių renginių treniruotėse; - savininkas arba įgaliotas asmuo pateikia rašytinį įrodymą, kad gyvūnai augintiniai yra registruoti kaip renginių dalyviai arba registruoti organizacijoje, kuri rengia tokius renginius; - gyvūnai augintiniai yra vyresni nei šešių mėnesių.

Nekomercinio keliavimo su gyvūnais augintiniais (šunimis, katėmis ir šeškais) reikalavimai išdėstyti Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 576/2013 dėl gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais .

Kaip teisingai augintinį transportuoti?

Rekomenduojama kad: 1. transportavimo įranga / dėžė būtų pagaminta iš tvirtos, lengvai plaunamos medžiagos, o durelės tvirtai užsidarytų; 2. transportavimo metu reikalinga transportavimo įrangą prisegti, pririšti ir padėti taip, kad ji stabiliai būtų ant tvirto pagrindo vienoje vietoje. Nerekomenduojama gyvūnų transportavimo įrangą dėti lentynos, kabinti prie lubų ir pan.; 3. tuo atveju, jei transportavimo įranga susilanksto/ susideda, transportavimo metu reikalinga užtikrinti, kad jos padėtis visada būtų užfiksuota padėtyje - „pilnai išlankstyta“;

10. rekomenduojama gyvūną kelionės metu pažymėti išoriniu ženklinimo ženklu (pvz., antkakliu su savininko kontaktais), kad įvykus nenumatytam gyvūno ištrūkimui iš laikymo įrangos būtų paprasčiau nustatyti jo savininką. Išorinis paženklinimas turėtų būti saugus gyvūnui, kad niekur neužsikabintų ir pan.; 11. katės transportavimo / stresinėse situacijose jausis saugesnės ir ramesnės, jei keletą transportavimo įrangos sienelių bus uždengtos; 12. transportavimo metu reikėtų pasirūpinti, kad gyvūnas transportavimo įrangoje būtų apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių, skersvėjo, šalčio ir kt.; 13. transportavimo įranga turėtų būti pakankamo dydžio, kad gyvūnas joje galėtų stovėti, atsigulti ir sėdėti normaliose padėtyse; 14. „Trumpanosių“ veislių šunų (pvz., Anglų buldogas, Prancūzų buldogas, Mopsas, Pekinas, ir Bostono terjeras) ir kačių (pvz., Pekino, Himalajų, egzotų trumpaplaukių veislės) vežimo atveju, rekomenduojama pasirinkti šiek tiek didesnę transportavimo įrangą / dėžę, kad gyvūnui būtų daugiau laisvos erdvės ir geresnė ventiliacija; 15. tinkamo dydžio gyvūnui transportuoti skirtą įrangą galima pasirinkti priklausomai nuo gyvūno išmatavimų.

Kaip apskaičiuoti transportavimo dėžės dydį gyvūnui?

Gyvūno išmatavimai: A = atstumas nuo uodegos šaknies iki nosies galo; B = atstumas nuo pagrindo iki alkūnės sąnario; C = atstumas tarp pečių;

4. transportavimo įrangą, ypač kai iš jos konstrukcijos nematyti kur pagrindas, o kur viršus, reikėtų pažymėti kryptinėmis rodyklėmis, nurodančiomis taisyklingą jos laikymo ant pagrindo padėtį;

D = augintinio ūgis normalioje stovėjimo pozicijoje nuo pagrindo iki viršugalvio ar ausų galiukų (jei ausys stačios). Katėms galima matuoti atstumą nuo pagrindo iki ausų galiukų, kai katė sėdi.

5. jei transportavimo įranga yra su ratukais, juos kelionės metu rekomenduojama nuimti siekiant išvengti nepageidaujamo riedėjimo;

Minimalūs transportavimo dėžės išmatavimai:

6. transportavimo įrangos plastikines tvirtinimo detales rekomenduojama pakeisti metaliniais varžtais ar pan.; 7. reikėtų rinktis skysčius sugeriančius paklotus šunų, kačių transportavimo įrangoje; (šiaudų, šieno ar medžio drožlių

Ilgis = A+1/2 of B Plotis = C x 2 (1 gyvūnas) ar C x 3 (2 gyvūnai) Aukštis = D ________________________________ Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. http://vmvt.lt/

kovas – gegužė 2016

Į kelionę – su lauknešėliu 92

Reklamos projektas

elektronikai Būtų labai apmaudu, jei mobilusis telefonas išsikrautų kaip tik tada, kai spaudžiate komandą „skambinti“!

Kai norai neribojami Kelionėje galime atsipalaiduoti ir pasimėgauti sulėtėjusiu gyvenimo ritmu. Tuomet galime rasti laiko drauge su mažaisiais peržiūrėti telefone susikaupusias nuotraukas, įamžinti besikeičiantį gamtos grožį ar tiesiog ramiai pasimėgauti muzika. Pagaliau galime pasinerti į elektroninėje skaityklėje pradėtą skaityti knygos siužetą. Kada panorėję galime fotografuoti, filmuoti, skaityti ar klausytis muzikos, nes greta – atsarginis elektros šaltinis drauge keliaujančiai elektronikai. Turėdami energijos paskirstytuvą, pradžiuginsite ir draugus, jei jiems prireiks elektros energijos savo prietaisams įkrauti tiesiog čia ir dabar.

Laikas, praleistas kelyje, gali prabėgti prasmingai – be įtampos, laukimo. Su šia išorine DELTACO nešiojamąja baterija-krovikliu turėsite galimybę įkrauti beveik visų tipų telefonus, planšetinius kompiuterius, ausinukus,

MP3/MP4, PSP (nešiojamąjį žaidimams skirtą įrenginį „PlayStation“), navigacijas, laisvųjų rankų įrenginius, skaitmenines kameras, „Selfie“ lazdas ir kitus prietaisus. Integruotas žibintuvėlis padės rasti ne tik pasimetusius raktus kuprinėje, bet ir pravers išvykų į gamtą metu. Įkrovos lygio indikatorius primins, kada bateriją laikas įkrauti.

Užteks net keliems kartams Su vos keliolika gramų sveriančiu stilingu aparatėliu mobiliajam telefonui ar kitiems prietaisams įkrauti būsite ramūs, kad elektroninius palydovus galėsite įsijungti visur ir visada: autobuse, traukinyje ar paplūdimyje, pasiklydę svetimo miesto gatvių labirintuose ar išvydę vaizdą, kurį tiesiog būtina įamžinti…

Neatidėliokime svarbių skambučių artimam žmogui, kolegai ar seniai girdėtam draugui, rezervuokime, planuokime, filmuokime ir reikiamą informaciją gaukime čia ir dabar.

Linkime atsipalaiduoti. Jūsų laikas gali būti prasmingas kartu su DELTACO išorine baterija – tai ENERGIJA SKLANDŽIOMS KELIONĖMS!

DELTACO išorinių baterijų įvairovė Talpa 2600 mAh: PB-1015 PB-1016 PB-1018

Talpa 5200 mAh: integruotas žibintuvėlis, įkrovos lygio indikatorius.

Talpa 5000 mAh: įkrovos lygio indikatorius.

PB-1027

PB-1040

PB-1028

Talpa 15600 mAh: įkrovos lygio indikatorius, galima krauti du prietaisus vienu metu.

PB-1050

DELTACO.Lietuvoje

93

PB-1027

Integruotas žibintuvėlis

Įkrovos lygio indikatorius

Skandinaviška kokybė

kovas – gegužė 2016

Knygos

94 Alicia GUTJE

Liane MORIARTY

BĖGANTI UGNIS

NEKALTAS MELAS

Vyras ir moteris, dvi sužeistos sielos. Netikėtas jųdviejų susitikimas sujaukia mintis, pažadina širdis ir sudrumsčia gyvenimą.

Jiedu tampa priklausomi vienas nuo kito ir nuo nežemiškos aistros, bloškiančios į meilės liepsnas.

Ar neatšals jausmai sužinojus tiesą? Tamsios paslaptys privers kovoti, o gal, atvirkščiai, išskirs amžiams?

Ar įmanoma pabėgti nuo to, kas lemta? O išgydyti kito sielą mirtinai nesužeidžiant savosios? „Niekada nemaniau, kad imsiu bijoti savo pačios minčių. Juo labiau kad pasijusiu apsėsta. Bet esu...

Jo. Vyro, kuris vieninteliu akies mirksniu sudrebina mano vidų. Staiga atsiradęs noras Jį pažinti gąsdina. Kaltinau tas velniškai pavojingas akis, lyg šešėlį persekiojančias mane. Per vėlu. Jis akiplėšiškai įsibrovė į vaizduotę ir be skrupulų ją užkariavo.

Atkaklumas, pavydėtinas ryžtas siekiant tikslo, gebėjimas prikaustyti dėmesį, menas žaisti kito jausmais be proto žavi ir traukia artyn. Abejonės stumia atgal, bet jausmų, kad ir kokių nuodėmingų, taip paprastai neužgniauši...“ Alicia Gutje ALMA LITTERA, 2015 m.

Leon LOGOTHETIS

GERUMO DIENORAŠTIS Leonas Logothetis – užkietėjęs nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius ir filantropas.

Tačiau taip buvo ne visada. Nuolatinis skubėjimas, nuovargis ir nervinė įtampa – tokia daugelį metų buvo jo kasdienybė, dirbant biržos makleriu Londone, kol vieną dieną jis tiesiog nebeapsikentė ir pasirinko gyvenimą kelyje. Kelionėse, tarsi savaime, prisipildė įkvepiantys Gerumo dienoraščio puslapiai.

Iš Los Andželo Leonas iškeliavo senoviniu motociklu ir ‒ neįtikėtina – juo apskriejo kone visą Žemės rutulį. Kelyje sutikti žmonės padėdavo jam rasti nakvynę, dalijosi maistu, parūpindavo degalų; jų dosnumo pakako, kad jis apkeliautų visą JAV, Europą, Indiją, Kambodžą, Vietnamą. Įsitikinęs, kad vertingiausia pasaulyje valiuta – gerumas, keliautojas už gera mokėjo geru, visam laikui pakeisdamas pakeliui sutiktųjų gyvenimus: atstatydavo sugriautus namus, apmokėdavo varge augančių vaikų mokslus, atminimui palikdavo vertingų dovanų.

Gerumo dienoraštis – tai pažintis su spontanišku ir neįtikėtinu nuotykių pasauliu, kuri primins, jog verta tikėti žmonėmis, įkvėps plačiai atvertomis širdimis priimti ir patiems dovanoti gėrį.

Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė VAGA, 2015 m.

„Nekaltas melas“ – įtraukiantis, nebanalus ir susimąstyti priverčiantis pasakojimas apie santykius šeimoje, vyro ir moters, motinų ir vaikų ryšį, antrąsias santuokas, savigarbą. Romane aprašomos ir _super_šauniosios mamytės – jų rungtyniavimas, paskalos, vaidai bei pavojingas nekaltas melas, kuriuo jos stropiai dangstosi tarytum madingais saulės akiniais. Į nedidelį Australijos miestelį atsikelia drovoka, užsisklendusi, sunkiai prie kitų pritampanti vieniša mama Džeinė. Kadaise linksma, bendrauti mėgstanti mergina dabar slepia siaubingos patirties randus. Pirmąją pažinties dieną ją ir jos sūnų imasi globoti charizmatiškoji Madlina. Ši puošeiva turi aštrų liežuvį ir gerą širdį, bet negali nurimti matydama savo pirmąjį vyrą.

Madlinos paauglė duktė vis daugiau laiko veržiasi leisti su tėčiu ir jo tobula nauja šeima, o tai giliai užgauna motinai širdį. Džeinės ir Madlinos draugiją papildo gražioji Selestė. Ši visad nepriekaištingai atrodanti turtingo vyro žmona ir dviejų žavių dvynukų mama spinduliuote spinduliuoja šeimos idilę. Deja, išoriškai tobuli santykiai neatskleidžia to, kas vyksta už uždarų durų...

Apsnūdusį Australijos pajūrio miestelį įaudrina pradinėje mokykloje įvykęs incidentas. Šis suskaldo tėvų bendruomenę į dvi priešingas stovyklas, o Madlinos, Džeinės ir Selestės gyvenimus supina neatsiejamai. Nuo tada viskas negrįžtamai pasikeis...

ALMA LITTERA, 2015 m.

Anželika LIAUŠKAITĖ [1], Modesta ŽUKAUSKAITĖ

SLAPTAS SULIEKNĖJUSIOS MERGINOS DIENORAŠTIS „Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis“ – šiuolaikišku ir originaliu stiliumi parašytas sveiko gyvenimo būdo vadovas, skirtas tam, kad skaitytojos dar paprasčiau įsisavintų lieknėjimo ypatumus ar naujus įpročius. Atvirai ir įkvepiančiai aprašyti Smiltės išgyvenimai padės įsijausti į bjauriojo ančiuko virtimo gulbe kasdienybę, kuri kiekvienai pokyčių siekiančiai moteriai yra vis kitokia, tačiau tuo pačiu pilna panašių emocijų ir asmeninių išgyvenimų.

Atnaujintas leidinys pasipildė keturiais naujais skyriais, kuriuose tęsiasi nepakartojama Smiltės meilės, kūno tobulinimo ir išgarsėjimo istorija su dar daugiau motyvacijos ir žinių apie tinkamą lieknėjimą. Knygoje rasite ir tikras moterų iš įvairiausių Lietuvos kampelių lieknėjimo patirtis.

Jeigu ieškote motyvacijos pradėti sveikai gyventi čia ir dabar – galite būti ramūs, nes stebuklų lazdelę jau laikote savo rankose. Slapto dienoraščio tikslas – užkrėsti noru nebeatidėlioti ir nuo šiandien padaryti viską, kas įmanoma, kad pasiektumėte savo grožio idealą ir stulbinančiais rezultatais priblokštumėte aplinkinius.

ALMA LITTERA, 2015 m.

Marguerite DURAS

MEILUŽIS Svetlana ALEKSIJEVIČ

ČERNOBYLIO MALDA. ATEITIES KRONIKA Svetlana Aleksijevič (g.

1948 m.), baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.

2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Rašo rusų kalba. Jos knygos verčiamos ir leidžiamos daugiau nei dvidešimtyje šalių. Yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų: Švedijos PEN centro, Andrejaus Siniavskio, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“, prancūzų Mediči apdovanojimą ir kt. „Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

ALMA LITTERA, 2015 m.

Meilužis – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas, 1984 m. pelnęs Goncourt’ų premiją.

Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir kinų turčiaus meilę XX a. 4-ojo deš. Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje. Į mergaitę fetrine skrybėle šviečia saulė, žaidžianti drumstam upės vandenyje, ji stovi viena denyje, atsirėmusi į turėklus. Nuo vyriškos skrybėlės viskas aplink švyti rožine šviesa. Ši spalva – vienintelė. Rūkeliu aptrauktoje saulėje virš upės, karštymečio saulėje, krantai atrodo tarsi trintuku ištrinti, upė, regis, nuvilnija tiesiai į patį horizontą. Ji teka tyliai, be jokio garso, kaip kraujas gyslose.

Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas VAGA, 2014

Knygos

95 Nijolė NARMONTAITĖ

AKTORIAI, REŽISIERIAI IR STUDENTAI Viena moteris man prisipažino, kad pirmąją mano knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ skaitė naktimis ir taip juokdavosi, kad savo vyrą prižadindavo. Šis, pabudintas iš gilaus saldaus miego, pašokdavo lovoje: – Kas nutiko? Ar išprotėjai? Ko čia žvengi vidury nakties?

– Nieko nenutiko. Knygą skaitau...

– Po savaitės, – pasakoja ta pati moteriškė, – jau vyras mane žadina vidury nakties, jau pats kvatoja iki ašarų. Pasirodo, skaito tą pačią knygą. Klausiu: „Kurią vietą skaitai?“ Tik pacituoja, ir jau abu juokiamės.

Kuo toliau, tuo dažniau sulaukiu tokių prisipažinimų. Todėl išleisdama į gyvenimą antrą knygą „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“, pridedu instrukciją.

Knygą skaitykite: 1. Kai esat blogos nuotaikos. 2.

Kai jaučiat, jog gyvenimas šipuliais eina. 3. Kai svajojat, bet„šūds gaunasi“. 4. Kai šalia niekas nemiega. 5.

Kai norit, kad ir kaimynai nemiegotų.

O jei rimtai, rekomenduoju: nesilaikykit visų aukščiau išvardytų rekomendacijų – skaitykit knygą visur ir visada! Ir net jei besijuokdami prižadinsit sutuoktinį ar kaimyną – nesijaudinkit.

Nėr čia ko miegoti – gyvenimas ir taip trumpas.

Tegu kvatoja, tegu mėgaujasi istorijomis kartu su jumis. Gero skaitymo, geros nuotaikos! _Tego joukas dūšė!_ _Nijolė Narmontaitė_ P. S. Visas pulkas mano pašnekovų dalijasi nuotykiais, patirtais per egzaminus, kai stojo į aktorinį, režisūrą arba dainavimą.

Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys ir laikas, todėl nėra ko stebėtis, kad pakeliausime ir sovietmečio šunkeliais su visomis to meto kalbos šiukšlytėmis. Taip gyvenom, taip kalbėjom, ką girdėjau, tą užrašiau.

ALMA LITTERA, 2015 m.

Agnė PAČEKAJĖ

PRISIRPUSIOS SENMERGĖS IŠPAŽINTIS Zosę Ilganosę gražia mergaite vadino tik bobutės bažnyčioje, bet niekam ne paslaptis, kad jos mato prastai. Gal todėl, užaugus Zosei, užaugo ir nepilnavertiškumo jausmas, o nesėkmės meilės sferoje tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Tačiau vieną dieną senmergė nusprendė – pakaks laukti, kol svajonių vyras susivoks, kad ji prisirpo santuokai, ir nuraškys didele gauruota letena. Atkišusi savo nosį lyg špagą, dėl to vienintelio ji kovos ypatingais būdais: nuo patyrusių burtininkų, paslaptingų kursų lankymo iki bandymo medžioti vyrus užsienyje, gyvybei pavojinguose vakarėliuose ar ant teatro scenos! Knyga apie Zosę Ilganosę – tai sveiko humoro, nežabotų nuotykių, linksmos moteriškos filosofijos ir netikėčiausių meilės istorijų kupinas romanas, vedantis per senmergės klystkeliusį didžiausią jos svajonę – vestuves.

ALMA LITTERA, 2015 m.

Geneviève Antoine DARIAUX

ELEGANCIJOS GIDAS Prancūzų mados guru Geneviève Antoine-Dariaux (Ženevjev Antuan Darjo) dar vaikystėje mieliau lydėdavo mamą pas siuvėją, negu eidavo į kiną. Intuicija ir talentas drabužių bei papuošalų dizaino srityje nuvedė ją į Nina Ricci mados namus, kuriems ji daugelį metų vadovavo, padėjo įkurti ir nuosavus mados namus.

Savo patirtį ir įžvalgas ji surašė knygoje Elegancijos gidas, kuri šiandien mados ekspertų vadinama Stiliaus Biblija. Laikui ir mados tendencijoms nepavaldūs autorės patarimai – nuo aksesuarų iki elgesio manierų – skirti įvairiausioms moters gyvenimo situacijoms. Šios knygos tikslas ne pristatyti skirtingus ir madingus įvaizdžius, o aptarti tą vienintelę – savęs puoselėjimo – eleganciją ir jos santykį su mada.

Kaip sako Geneviève Antoine-Dariaux, elegancija, kaip ir grožis, yra harmonija, tik grožis dažniausiai – gamtos dovana, o elegancija – kūrybos rezultatas.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Nenartavičiūtė Viršelio dailininkė Milena Grigaitienė VAGA, 2015 m.

Michael TUCKER

ITALIŠKAS MŪSŲ GYVENIMAS Garsi amerikiečių aktorių pora – iš Lietuvos žydų šeimos kilęs Michael Tucker ir Jill Eikenberry – išlydėję į koledžą jaunėlį savo sūnų, pabėga ilgų atostogų į žavingą Italijos kaimelį Umbrijos regione. Sutuoktiniai svajonių namus atranda 350 metų senumo sodyboje, žaliuojančio Spoleto slėnio papėdėje, kur noksta sultingos vaismedžių uogos ir svyra aksominiai alyvų žiedai. Iš pirmo žvilgsnio pamilę šį dieviško grožio kampelį, jiedu numoja ranka į rūpesčius dėl vandentiekio vamzdžių ar termitų ir, be ilgų svarstymų, senučiuką namą nusiperka. Atsisveikinę su amerikietišku gyvenimu, Michael ir Jill neriasi iš kailio stengdamiesi prabilti italų kalba, suprasti šalies kultūros subtilybes ir sukurti jaukius namus naujajame savo gyvenimo skyriuje.

Itališkas mūsų gyvenimas – neužmirštamų įspūdžių, žavių avantiūrų, kvepiančios, miltuotos itališkos virtuvės ir gardaus vyno istorijų knyga, vertinantiems tikrus ir paprastus gyvenimo malonumus. [ Debesys prasisklaidė. Oranžine ir violetine spalva nusidažiusį dangų pervėrė auksiniai saulės spinduliai, glostydami mirguliuojančius alyvmedžių lapus. Atrodė, tarsi būtume atsidūrę Renesanso meistro paveiksle. Kurį laiką neištarėme nė žodžio.

Bella, no? – sukuždėjo jis. – Bella Italia.

Taip, – linktelėjom ir mes. Iš tikrųjų labai bella.

Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė VAGA, 2015 m.

Marilyn DIAMIOND ir Dr. Donald Burton SCHELL

FITONIKA: MENAS GYVENTI Prancūzų mados guru Geneviève Antoine-Dariaux (Ženevjev Antuan Darjo) dar vaikystėje mieliau lydėdavo mamą pas siuvėją, negu eidavo į kiną. Intuicija ir talentas drabužių bei papuošalų dizaino srityje nuvedė ją į Nina Ricci mados namus, kuriems ji daugelį metų vadovavo, padėjo įkurti ir nuosavus mados namus.

Savo patirtį ir įžvalgas ji surašė knygoje Elegancijos gidas, kuri šiandien mados ekspertų vadinama Stiliaus Biblija. Laikui ir mados tendencijoms nepavaldūs autorės patarimai – nuo aksesuarų iki elgesio manierų – skirti įvairiausioms moters gyvenimo situacijoms. Šios knygos tikslas ne pristatyti skirtingus ir madingus įvaizdžius, o aptarti tą vienintelę – savęs puoselėjimo – eleganciją ir jos santykį su mada.

Kaip sako Geneviève Antoine-Dariaux, elegancija, kaip ir grožis, yra harmonija, tik grožis dažniausiai – gamtos dovana, o elegancija – kūrybos rezultatas.

Iš anglų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis ir Laima Vasiliauskaitė VAGA, 2015 m.

Catherine SANDERSON

MAŽOJI ANGLĖ PARYŽIUJE „Kai ką dienoraštyje nutylėjau – padariau tai iš pagarbos įvykiuose dalyvavusiems žmonėms. Ne viską surašiau ir todėl, kad įspūdžiai buvo labai švieži, alsuojantys, ir reikėjo leisti jiems susigulėti.

Bet dabar, kai daug ką supratau, o laikas užgydė žaizdas, galėčiau dar labai daug pasakyti...“ Gyvendama Paryžiuje su savo darboholiku partneriu ir jųdviejų žaviaja dukrele, Katerina nusprendžia bent kiek paįvairinti nuobodų kasdienybės maršrutą „darbas – namai“, ir pradeda rašyti interneto dienoraštį slapyvardžiu Mažoji Anglė (Petite Anglaise). Atvirai pasakodama apie inertiškus santykius su mylimuoju, gyvenimą Paryžiaus mieste, motinystės teikiamus džiaugsmus ir vargus, Katerina atranda kasdienoje naują prasmę, atgauna pasitikėjimą savimi, suranda naujų draugų, o susipažinusi su žaviu Bretanėje gyvenančiu britu, suvokia, kad vis dar geba įsimylėti.

Knyga virtęs interneto dienoraštis www.petiteanglaise.com sukėlė daug kalbų, jo vaikėsi visi agentai ir leidėjai. Jį ištikimai seka tūkstančiai gerbėjų, dienoraštis nominuotas daugeliui apdovanojimų, tarp jų ir Satin Pyjama European Weblog Award bei Bloggie už geriausią interneto dienoraštį. Tikru fenomenu www. petiteanglaise.com virto tuomet, kai jo autorė Katerina Sanderson už dienoraščio rašymą buvo atleista iš darbo – šią istoriją pasakojo visi Jungtinės Karalystės laikraščiai.

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė VAGA, 2014 m.

kovas – gegužė 2016

Kryžiažodis

96

Valstybë Rytø Afrikoje

6

Uosta– miestis Merdëjimas Australijoje

Tamsiai mëlyni daþai

Kriðtolo dirbiniai

P. Amerikos voverinë beþdþionë

Visiðkai

Valstybë Afrikoje

Kas va– dovauja

Vienuolio drabuþis Átaisas kabeliams jungti

9 Miestas Japonijoje, Honðiu saloje

Lietuvos muzikos grupë

Kryžiažodį sudarė

Sieninis ðviestuvas

Prezidento Smetonos inicialai

7 Kazokø sueiga Indas alui

5 TV serialas „Keturi tankistai ... ðuo“

... nori, gali imti

2

„Microsoft“ ákûrëjas ...

Geitsas

Lietuviø poetas

Paðvaistë 4 Agariniø ð. ... tu toks? vandens Indø mei– augalas lës dievas

Lakus, degus alkoholis

... auga darþovës Kraus á krûvà

Lëktuvo laiptai 1 Tantalas

Izraelio miestas

Taip pat

Atsakymą siųskite el. paštu zaidimai@zurnalasgk.lt iki š.m. gegužės 20 d. Su prizo laimėtoju bus susisiekta asmeniškai el. paštu.

Naktinës uþuolaidos

... Jurgá ir kepurë Atogràþø drieþas

Valstybë — ... Lanka Aktoriaus amplua — jaunuolio vaidmuo Gleivinës þaizda

Prancûzø aktorius ...

Depardjë

Riejasi

8 Blogos ypatybës

Ne „...“, o svarainis Kur ... kaip akis iðdegæs?

Aviø jauniklis ... maiðe nepaslëpsi

Jupiterio palydovas

Dugninë jûrø þuvis

Ims á þmonas 11 Anim. se– rialas „..., palauk!“

Turkijos adm. teritorinis vienetas

3

... tau, Martynai, mëlynas dangus

... eþeras Smulkios (Baltarusi– kvietinës joje, Vitebs– kruopos ko srityje) Post scriptum

Poetas ... Mandel– ðtamas

Ampero þymëjimas

1

2

3

4

5

6

10 7

8

9

10

11

3 SŪRIO PEILIAI IŠ FISKARS

Vertė

26,00 Eur

Fiskars pristato pusryčių seriją „GoBreakfast“, kurioje rasite įvairių įrankių, paversiančių jūsų pusryčius tikru malonumu. Be kavinuko, lentelės duonai pjaustyti, indelio sviestui ir daugelio kitų įrankių, šioje linijoje rasite 3 specialius peilius sūriui: minkštam, kietam ir universalų sūrio peilį.

Su„Fiskars“ kiekvienas kąsnelis tikra palaima!

Daugiau apie „Fiskars“ įrankius: http://lt.fiskars.com

Kryžiažodis

97

Kryžiažodį sudarė

Rusijos ðuolininkë á aukðtá Jelena ...

Vainikinës arterijos

Tai, kas jau yra, realybë

Deðimtko– jis vëþia– gyvis

Aktorë ...

Mironaitë 1

Prancûzø Durø, lango Sekanto laikanèioji þymëjimas liaudies dalis ðokis

Promeèio simbolis

Trumpoji ... þinutë Pieno produktas

Didelis nenuodin– gas smauglys Literatûros þanras Islandija

Kauèiuko ar gumos vulkaniza– tas Nr. 1, sausis

6

Miestas Japonijoje (Onomièis)

Gëlë varpelio pavidalo þiedais

9

64 maxi! net puslapiai!

PANORAMINIAI žiai kryžiažod

MĖNESIO KONKURSAS

Beldimo garsaþodis 5 Vandens augalas bekoèiais lapais

Ispanø lyrikos forma

PRIZAS TRENIRUOKLIS „POWERBALL”

2 ISSN 2029-6363 Kaina 0,75 €

Atsakymą siųskite el. paštu zaidimai@zurnalasgk.lt iki š.m. gegužės 20 d. Su prizo laimėtoju bus susisiekta asmeniškai el. paštu.

Miestas Japonijoje, Honðiu saloje

Kas sveikas

Upë Rusi– joje, Vol– gos intakas

Salonikø krepðinio klubas

Miestas Izraelyje

10

Pasak

Operos Miestas Atgrasi, solistë Pakistano V. Urmana– rytuose atstumianti vièiûtë–...

7 Graþi dainos ...

12 Pameèiau ... (ausies papuoðalà) Tantalo simbolis

Dziudo imtyniø kilimas

Ðatrijos Raganos aps. „... tragedija“

...nulio uþtemimas 13 Amonio druskø Tapytojas sudëtinë ... Grekas dalis Legendinis JAV boksi– ninkas Mu– chamedas ...

Maþiausia chem. ele– mento dalelë

Vienintelis dabar gyve– nantis sna– pagalvis roplys

11 Eþeras V. Kaukaze, Abchazijoje

Kazachijos sostinë 8 Vykt raitam

Rusø poetë, vertëja

Virðkinimo liauka 3

Pasakyk ..., kad að vëluosiu

..., atsi– liepk!

14

Mojuos

JAV vals– tija — ...

Ailandas

Kas ieðko, ... randa

... ið tavæs Kelintas nesitikëjau metines jûs dabar ...?

Susivoki– mas erdvë– je, situaci– joje

4

Kuri tásta

Þ. Sand romanas

1

2

3

4

5

6

7

8

15 9

10

11

12

13

14

15

DIDELĖ PJAUSTYMO LENTELĖ IR DUONOS PEILIS IŠ FISKARS Patogi duonos pjaustymo lentelė ir aštrus peilis – būtini kiekvienoje virtuvėje. Vienoje beržinės medinės lentelės pusėje pritvirtinti keičiami plastikiniai paviršiai leis lentelę panaudoti ne tik duonai, bet ir žuviai, mėsai ar daržovėms pjaustyti.

Vertė

50,00 Eur

Virtuvėje pilna malonumų, dovanojamų„Fiskars“.

Daugiau apie įrankius čia: http://lt.fiskars.com

kovas – gegužė 2016

Anekdotai

98

Kas yra kompromisas? Jeigu vyras nori praleisti atostogas kalnuose, žiemos slidinėjimo kurorte, o žmona nori važiuoti į Turkiją prie jūros, tada kompromisas – visa šeima važiuoja į Turkiją prie jūros, bet vyrui leidžiama pasiimti slides. _________ – Kur tu pirmiausiai žiūri, kai pamatai gražią moterį?

Ar manoji nežiūri. _________ – Ponia, o kiek Jums metų?

Oi, žinote, sudėtingas klausimas – kiekvienais metais skirtingai!

Bendrauti su savo buvusiąja ir eiti gerti kavos tas pat, kas parduot automobilį ir domėtis, kaip važiuoja ir ar negenda. _________ Kalbasi du draugai: – Ko toks nuliūdęs?

– Išsiskyriau su žmona.

– O kaip jūs turtą pasidalinot? Turėjot jo kaip iš gausybės rago!

– Pasidalinom, jai gausybė, o man ragai. _________ – Mano žmona sakė, kad sveika valgyti nevirtus produktus.

Ir maniškė nemėgsta gaminti.

_________

_________

Pavasaris visai kaip moteris. Sako: „Jau einu“, nors dar stovi prieš veidrodį šlapiais plaukais ir dažosi. _________

Vyras krapštosi prie skalbimo mašinos. Dešimt minučių, dvidešimt… Neiškentęs šaukia žmonai: – Brangioji, klausyk, o kokį čia skalbimo režimą reikia nustatyti skalbiant marškinėlius?

– O tu pasižiūrėk, kas ant jų parašyta. „Manchester United“. Ir ką?..

Ar žinote, kodėl moteris baisiau už mafiją? Atsakymas: mafija leidžia rinktis – pinigai arba gyvenimas, tuo tarpu moteris pasiima viską... _________ Virtuvėje žmona kepa kiaušinienę, o vyras stovi šalia ir rėkia: – Druskos, druskos daugiau! Apversk, apversk greičiau!

– Aš žinau, kaip reikia kepti kiaušinienę.

– Aš tiesiog noriu, kad žinotum, kaip jaučiuosi, kai tu sėdi šalia manęs man vairuojant mašiną. _________ Artėja pavasaris… Iš po moterų lovų pasirodo pirmosios svarstyklės… _________ Ant suoliuko parke sėdi vyrukas. Žvalgosi į laikrodį. Po kiek laiko prieina kitas, atsisėda, išsitraukia termosą, sumuštinių, laikraštį… Paskui pažiūri į pirmąjį ir klausia: – Pasimatymas?

– Taip…

– Pirmą kartą?

– Aha… – Matosi. Nei maisto, nei skaitalo nepasiėmei. _________

_________ – Brangioji, aš sapnavau nuostabų sapną, tarytum buvau viengungis ir prašiau tavo rankos…

– Ir ko tu toks patenkintas?

Tu nesutikai. _________ Senas kavalierius kreipiasi į draugą: – Negaliu vesti, nes visos merginos, kurias išsirenku, nepatinka motinai.

– O tu vesk tą, kurios būdas panašus į motinos, – pataria draugas. – Matysi, jai patiks.

Po kurio laiko draugai vėl susitinka: – Paklausiau tavo patarimo ir vedžiau…

– Na, viskas gerai?

– Ne, dabar tėvas negali jos pakęsti… _________ Kalbasi du vyrai: – Jau metus nesikalbu su savo žmona…

– Kodėl?

– Niekaip nesugebu jos pertraukti… _________

99

kovas – gegužė 2016

100