370 # 11

2011 kovas #11

Interviu su Žilvinu Kempinu

Galbūt vieną dieną nepavyks numirti Nusibodusios feisbuko kronikos

4

SKVOTAS IR MIESTAS

KAIP NEPASIKLYSTI „KINO PAVASARYJE“– Filmų žemėlapis be mastelio 370_011.indd 1

2011.02.25 19:39:42

37o su:

#11

NU­ME­RIO BEND­RA­DAR­BIAI: NE­RIN­GA ČER­NIAUS­KAI­TĖ Me­no kri­ti­kė, art­news.lt re­dak­to­rė

ŽI­VI­LĖ GEI­NA Ko­lia­ži­nin­kė

Ko­vas – kul­tū­ri­ nė gim­nas­ti­ka

Ne pa­slap­tis, kad pa­žin­čių po­rta­lai atė­jus pa­va­sa­riui su­lau­kia dau­giau pe­lės pa­spau­ di­mų, tai­gi par­duo­da dau­giau rek­la­mos – ir vi­sa tai vyks­ta pa­de­dant mū­sų ins­tink­ tams. Pa­va­sa­rį tie­siog daž­niau ne­gu bet ka­da iš­si­jun­giam vi­di­nius sau­gik­lius. O ir pa­ si­ma­ty­mams mies­tas at­gy­ja.

FA­NI DIA­NE Skvo­te­rė, žur­na­lis­tė, gra­fi­kos di­zai­ne­rė

ANDR­ZEJ BONG

Ra­šė: In­ga Nor­ke

Mu­zi­kos skil­ties di­rek­to­rius

Mu­zi­kos ap­žval­gi­nin­kas

MA­RI­JA A. ŠIL­KŪ­NAI­TĖ Ki­no kri­ti­kė, žur­na­lis­tė

EN­FANT TER­RIB­LE Ki­no kri­ti­kė

JUR­GI­TA KRU­KAUS­KAI­TĖ Ma­dos žur­na­lis­tė

GA­BI­JA GRU­ŠAI­TĖ Ra­šy­to­ja

PAU­LĖ BO­CUL­LAI­TĖ Pieš­tu­kų di­rek­to­rė, iliust­ra­to­rė

NAU­JI BEND­RA­DAR­BIAI: AUS­TĖ­JA VIE­DE­RY­TĖ Žur­na­lis­tė

DA­NU­TĖ GAM­BIC­KAI­TĖ Me­no­ty­ri­nin­kė, me­no kri­ti­kė

TO­MAS TENG­MARK Ki­no kri­ti­kas

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė In­ga Nor­ke 37O@dienamedia.lt Di­zai­nas To­mas Mo­zū­ra Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #11, kovas, 2011

Š

ian­dien yra pir­ma pa­va­sa­rio die­na, sun­ ku ne­pas­te­bė­ti, kad ant grin­di­nio nie­ kas ne­pa­si­kei­tė, ta­čiau ir vy­rų, ir mo­te­rų akys su­ži­bė­jo. Net jei­gu ko­vą, ba­lan­dį ir ge­gu­žę oro kai­tą per vie­ną pa­rą teks per­gy­ ven­ti 146 kar­tus, nuo­tai­ka sta­bi­liai ge­rės. Šis „37O“ nu­me­ris al­suo­ja pa­va­sa­riu, nors bu­vo ku­ria­mas dar ta­da, kai lau­ke bu­vo –15.

Vis­kas čia pa­pras­ta – ki­nas, emo­ci­jos, ma­da, aša­ros (tur­būt ki­ne), šiuo­lai­ki­nis me­nas, ke­lio­nės, mu­zi­ka (tik pa­klau­syk „Dest­royer“ al­bu­mo „Ka­ putt“ – mė­ne­sio vais­tas nuo blo­gos nuo­tai­kos, pa­vy­do, niū­ru­mo ir lie­taus), apa­ti­niai (pa­sku­ti­nis pus­la­pis) ir išanks­ti­nė pro­jek­ci­ja į va­sa­rą – apie vi­sa tai ir vir­še­lis. Ne apie dau­giau. Ši­lu­ma šia­me nu­me­ry­je tie­siai iš Ma­lai­zi­jos mus mai­ti­na ra­šy­to­ja Ga­bi­ja Gru­šai­tė (23 p.).

Tie­sa, vie­nas straips­nis (4, 5 p.) neal­suo­ja pa­ va­sa­riu, tiks­liau iš­vis neal­suo­ja. Jis apie mir­tį ir apie mir­tį feis­bu­ke. Tie­siog pa­si­ro­dė pa­ts lai­kas iš­kel­ti tam tik­rą dar vie­ną ki­lu­sį, bet Lie­tu­vo­je nu­ ty­lė­tą klau­si­mą apie so­cia­li­nius tink­lus.

Rub­ri­ka „Skvo­tas ir mies­tas“ grįž­ta po ne­di­ de­lės per­trau­kos, kai skvo­te­rė lie­tu­vai­tė he­ro­jiš­ ku var­du Fa­ni Dia­ne po sa­vo pan­kiš­kų ke­lio­nių Ber­ly­ne grį­žo į Lon­do­ną ir pa­ga­liau su­si­ra­do nau­ją na­mą au­ką gy­ven­ti.

Iš Ber­ly­no po gar­sio­sios Ber­ly­na­lės grį­žo ir ki­no fa­na­ti­kai. Tarp jų ir Ro­mas Za­ba­raus­kas (tie­sa, jis grį­žo į na­mus Pa­ry­žiu­je). Ber­ly­na­lė­je R.Z. pri­sta­tė sa­vo de­biu­ti­nį fil­mą „Por­no­me­lod­ ra­ma“. Ta pro­ga jis, nors ir krau­piai su­si­jau­di­ nęs po šio di­de­lio įvy­kio, „37O“ da­vė ga­nė­ti­ nai in­ty­mų in­ter­viu. Tie­sa, in­ter­viu vy­ko Ber­ly­ne die­ną po prem­je­ros.

Taip pat svar­biau­sių kul­tū­ri­nių įvy­kių ap­žval­ ga, ko­vas skir­tin­gai nei sau­sis be jų neį­si­vaiz­ duo­ja­mas. „Ki­no pa­va­sa­ry­je“ pa­dės ne­pa­sik­lys­ti ke­lių ki­no kri­ti­kų su­da­ry­tas ki­no že­mė­la­pis (tie­sa, jis ne­tu­ri mas­te­lio). Į sa­vo pa­ro­dą ga­le­ri­ jo­je „Var­tai“ vyks­tant in­ter­viu kvie­čia iš Niu­jor­ ko at­vy­kęs ir daug skam­bių epi­te­tų nu­si­pel­nęs šiuo­lai­ki­nis me­ni­nin­kas Žil­vi­nas Kem­pi­nas. Ma­ da ir „Ma­dos in­fek­ci­ja“ ko­vo nu­me­ry­je taip pat ne­lie­ka už­mirš­ta.

Vil­nius ko­vą tam­pa ge­riau­sia vie­ta bū­ti.

Vir­še­lio au­to­riai:

2011 kovas #11

IntervIu su Žilvinu kempinu

Galbūt vieną dieną nepavyks numirti Nusibodusios feisbuko kroNiko

4

skvOtas ir miestas

ArtėjA MAdos iNfekCijA. Ar eisi?

370_011.indd 2

Fo­tog­ra­fa­vo: Ra­sa Ki­ja­kaus­kie­nė Kū­r y­bos va­do­vas: Vy­gan­tas Bach­mac­kij Postp­ro­duk­ci­ja: Min­dau­gas Gri­gas Ma­kia­žas: Ind­rė Lu­ka­še­vi­čiū­tė Mo­de­lis: Jo­nė (PMST LIE­TU­VA) Plau­kai: In­ga („Andrè Team“ gro­žio cent­ras) Pal­tas: Eg­lė Žie­my­tė (di­zai­ne­rė sa­vo ko­lek­ci­ją „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ pri­sta­to ko­vo 26 d., ŠMC)

Tai gar­saus „Met­ro“ ir ki­tų lei­di­nių ko­mik­si­nin­ko šve­do To­ny Crons­ta­mo švie­žiau­sias dar­bas iš se­ri­jos „El­vis: gy­ve­ni­ mas ir san­ty­kiai“. To­kį ne­pa­va­sa­riš­ką įspū­dį apie Lie­tu­vą jis pa­brūkš­nia­vo spal­vo­tais pieš­tu­kais at­vy­kęs į Vil­niaus kny­ gų mu­gę ir ati­da­vė mums. Bus dau­giau.

PAU­LIUS ILE­VI­ČIUS

2011.02.25 19:14:31

>> išklotinė

apžvalga Ried­len­čių par­kas „Kab­ly­je“ Pir­ma­sis po sto­gu

Įkur­ti ried­len­čių par­kui „Kab­ly­je“ pri­rei­kė: daug kant­ry­bės iš­ve­žant šiukš­les iš ap­leis­to pa­sta­to, ten gy­ve­nu­sių pan­kų su­pra­tin­gu­mo iš­si­kraus­tant, daug fa­ne­ros, šiek tiek me­džio ram­poms su­kal­ ti ir gat­vės spor­to pa­ki­li­mo ne to­kia­me ir spor­tiš­ ka­me Vil­niu­je. „Skamp“ na­riai ima­si ini­cia­ty­vų už mu­zi­kos ri­bų, ir abu – vis la­biau at­gy­jan­čia­me Vil­niaus Nau­ja­mies­ty­je. Štai jau dau­giau nei me­tus Švit­ri­ gai­los g. 29 Vik­to­ras Dia­wa­ra vys­to me­nų fab­ri­ ko „Lof­tas“ pro­jek­tą ir di­džiu­lia­me an­ga­re or­ga­ ni­zuo­ja ren­gi­nius, ku­rie su­trau­kia bū­rius ma­din­gų vil­nie­čių. Da­bar ki­tas gru­pės na­rys Vi­lius Ale­sius su ko­le­ga Gied­riu­mi už­sii­ma le­gen­di­nio, bet pa­ sta­ruo­ju me­tu iki „bom­žat­ni­ko“ nu­va­ry­to „Ge­le­ži­ nio kab­lio“ (Kau­no gat­vės Vil­niu­je pa­si­di­džia­vi­ mas) gai­vi­ni­mu. „Kab­ly­je“, tiks­liau, pir­ma­me jo aukš­te, jau yra įkur­tas ir vei­kia ried­lien­čių par­kas. Pum­pu­rams spro­gus ten at­si­ras ir poil­sio zo­na su wi-fi, ir ka­vi­ nai­tė, ir ried­lien­čių mo­kyk­la, ir ekst­re­ma­laus spor­ to par­duo­tu­vė „Crank“. Ant­ra­me aukš­te pa­lik­ta vie­ta dirb­tu­vėms bei kū­ry­bi­niams biu­riu­kams nuo ki­no kū­rė­jų iki ori­ga­mio lanks­ty­to­jų – pri­klau­so nuo jū­sų, mie­lie­ji, ini­cia­ty­vos ir en­tu­ziaz­mo, kas ten įsi­kurs pir­mes­nis.

Ried­len­čių par­kas vei­kia nuo va­sa­rio pa­bai­gos.

Ram­pas sa­vo ran­ko­mis konst­ra­vo ir ka­lė pen­ki pro­fe­sio­na­lūs jau­nų­jų Vil­niaus ried­len­ti­nin­kų krikš­ ta­tė­viai, ku­riems da­bar jau yra per 30 me­tų.

Ta­čiau dau­giau­sia kant­ry­bės idė­jos au­to­riams ir įgy­ven­din­to­jams pri­rei­kė ne ram­pas ka­lant, o pa­ruo­šiant erd­vę dar­bams. Ka­dan­gi „Kab­lys“ pri­ klau­so pri­va­čiam as­me­niui, iki Vi­liaus ir Gied­riaus kul­tū­ri­nės in­ter­ven­ci­jos į pa­sta­tą jis bu­vo ge­ro­kai už­leis­tas, te­ko ir­tis per kal­nus šiukš­lių iki laip­tų į ant­rą aukš­tą.

O ant­ra­me pa­sta­to aukš­te bu­vo įkur­tas skvo­ tas, ku­ria­me „sar­gų“ tei­sė­mis gy­ve­no apie 15 ne­ for­ma­lų. Jie žie­mo­jo šil­dy­da­mie­si sa­va­dar­bė­mis kros­ne­lė­mis, kol Vi­lius ir Gied­rius jų gra­žiai iš ten neišp­ra­šė. Ta­čiau kad vi­si bū­tų lai­min­gi, pan­kams li­ko „Kab­lio“ rū­sys. Ja­me jau ne vie­nus me­tus vei­ kia al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos klu­bas „XI20“.

Tai­gi „Kab­lio par­ke“ jau da­bar lau­kia­mi ne tik ža­vie­ji skei­te­riai, bet ir rie­du­ti­nin­kai, bmx dvi­ra­ti­ nin­kai, taip pat vi­si pra­de­dan­tys, ku­rių kau­lai stip­ rūs. Moks­lei­viai ir ne tik.

Kol kas mo­kes­tis už die­ną „Kab­ly­je“ sim­bo­li­ nis, ta­čiau jei ir toks bus per di­de­lis, Vi­lius ža­ da nu­mes­ti.

370_011.indd 3

„Ko­vo­to­jas“ „The Figh­ter“

Rež. Da­vi­das O.Rus­sel­las, 2010 m. Žiū­rė­jo: En­fant Ter­rib­le

Jei­gu vi­si ne­bū­tu­me ma­tę Dar­re­no Aro­nofs­ky „Im­ty­ni­nin­ko“, „Ko­vo­to­jas“ tur­būt bū­tų pa­ti­kęs la­biau. Šiaip jau fil­mo siu­ že­tas ar­che­ti­pi­nis ir ne­tgi su­kur­tas pa­gal rea­lią is­to­ri­ją apie Mic­ky War­do-Ai­rio kar­je­rą. Jis po ne­sėk­min­gų ko­vų pe­rio­ do grįž­ta į bok­są ir lai­mi pa­sau­lio čem­pio­no ti­tu­lą (ir iki šiol te­be­gy­ve­na il­gai, lai­min­gai, apie jį ra­šo „Vi­ki­pe­di­ja“.

Jo­je sa­ko­ma, jog jis tu­ri sa­vo spor­to klu­bą Loue­ly­je, Ma­ sa­ču­set­se).

Kad vis­kas ne­bū­tų taip pa­pras­ta, prie War­do kar­je­ros plė­to­ji­mo pri­si­de­da bro­lis (nar­ko­ma­nas, bu­vęs ta­len­tin­gas bok­si­nin­kas ir ta­len­tin­gas tre­ne­ris), iš­pro­tė­ju­si agen­tė mo­ti­ na, tru­pu­tį dau­giau pro­to tu­rin­tis tė­vas, krū­va šlykš­čių ir bu­ kų se­se­rų bei pro­tin­ga gra­žuo­lė. Žo­džiu, na­mie si­tua­ci­ja su­dė­tin­ges­nė nei bok­so rin­ge. Šiaip jau nors te­ma ne­nau­ja, ji yra ga­ji dar nuo Ro­ kio lai­kų.

Ver­ti­ni­mas: Ge­rai su­kal­tas fil­mas

„Tik­ras iš­ban­dy­mas“ „True Grit“

Rež. Joe­lis Coe­nas, Et­ha­nas Coe­nas, 2010 m. Žiū­rė­jo: En­fant Ter­rib­le

AL­GI­MAN­TAS ŠVĖGŽ­DA (1941–1996).

TA­PY­BA. GRA­FI­KA. PIE­ŠI­NIAI Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja Pa­ro­da veiks iki 2011 03 20 Ap­žiū­rė­jo: me­no kri­ti­kė Ne­rin­ga Čer­niaus­kai­tė

Kas pir­miau­sia iš­ky­la prieš akis iš­gir­dus fra­zę „lie­tu­viš­ka ta­py­ba“? Bū­tų ga­li­ma spė­ti, kad vaiz­duo­tė nu­si­spal­vi­na pilkš­vai ru­da spal­va ir iš­dar­ky­tais neaiš­kiais si­lue­tais. Jei taip, va­di­na­si, ne­spė­jai pa­gal­vo­ti apie Al­gi­man­tą Švėgž­ dą – tik­rų tik­riau­sią prie­šin­gy­bę nu­si­sto­vė­ju­siai ta­py­bos su­vo­ki­mo tra­di­ci­jai Lie­tu­vo­je.

Ta­py­to­jas, gra­fi­kas, pie­šė­jas, mąs­ty­to­jas ir mo­ky­to­jas bu­vo pir­ma­sis ša­ly­je su­si­do­mė­jęs pa­sau­li­ne hi­per­rea­liz­ mo – efek­tin­gos IŠO­RĖS fik­sa­vi­mo – kryp­ti­mi. Švėgž­da ėmė stu­di­juo­ti pa­čius daik­tus – at­si­tik­ti­nius ob­jek­tus dirb­tu­ vė­je, o vė­liau ir gi­les­nę pra­smę tu­rin­čias ap­lin­kos de­ta­les.

Sun­kios inks­tų li­gos ver­čia­mas dai­li­nin­kas 1982 m. iš­ vy­ko į Ber­ly­ną, kur gy­ve­no ir kū­rė iki pat pa­bai­gos. Ten jis ir pa­ni­ro į Ry­tų fi­lo­so­fi­ją, ku­rios įta­kos sun­ku ne­pas­te­ bė­ti ir jo su­kur­to­se kas­die­nių daik­tų – čes­na­kų, svo­gū­nų ar me­džio ša­ke­lių – stu­di­jo­se. Iš pa­sta­rų­jų srū­van­ti me­ta­ fi­zi­ka tie­siog gniau­žia kva­pą.

Dau­ge­lis spė­jo pa­mirš­ti, jog prieš šiuos ta­py­bi­nius „men­kų“ ob­jek­tų ty­ri­nė­ji­mus bū­da­mas jau­nas dai­li­nin­kas kū­rė su­dė­tin­gas di­džiu­lio for­ma­to dau­gia­fi­gū­res kom­po­ zi­ci­jas (be­je, čia jis taip pat pir­ma­sis su­ge­bė­jo pri­tai­ky­ti po­par­to sti­lis­ti­ką so­cia­li­nio rea­liz­mo siu­že­tams).

Tai­gi šiuo me­tu šio­je pa­ro­do­je ga­lė­si su­si­pa­žin­ti ne tik su lie­tu­viš­kuo­ju ir vo­kiš­kuo­ju au­to­riaus kū­ry­bos pe­rio­dais, ta­čiau ir pa­ma­ty­ti jo gra­fi­kos dar­bus, pie­ši­nius ir net jo pa­ties su­kur­tą fil­mą. Dai­li­nin­ko su­ma­ny­mus pa­dės ge­riau su­pras­ti jo pa­ra­šy­ti teks­tai – pa­mąs­ty­mai ir fi­lo­so­fi­nės min­ tys apie kū­ry­bą bei gy­ve­ni­mą.

Al­gi­man­tas Švėgž­da pri­vers iš nau­jo pa­gal­vo­ti ne tik apie nu­si­sto­vė­ju­sį vie­ti­nės ta­py­bos su­pra­ti­mą, bet ir apie kas­die­nių daik­tų sle­pia­mas pa­slap­tis.

Ver­ti­ni­mas: Ei­ti, jei lie­tu­viš­ka ta­py­ba aso­ci­juo­ja­si tik su pilkš­va spal­va ir iš­dar­ky­ tais neaiš­kiais si­lue­tais

„Tik­ras iš­ban­dy­mas“ pa­sa­ko­ja apie mer­gai­tės iš lau­ki­nių Va­ ka­rų kerš­tą tė­vo žu­di­kui. Tai dar vie­nas pui­kus Coe­nų fil­mas – ki­taip ta­riant, de­ser­tas sno­bui prie tau­rės rū­ši­nio vy­no.

Kaip ir vi­si ki­ti Coe­nų dar­bai, jis tu­ri ke­le­tą pa­sa­ko­ji­mo lyg­me­nų: iš mig­lo­tos li­te­ra­tū­ros auš­ros atė­ju­sią is­to­ri­ją apie tai, kad vis­kas tu­ri tam tik­rą kai­ną (net jei esi Dzeu­so sū­ nus – nie­kas nie­ko vel­tui tau vis tiek ne­duos), ir dai­ną apie mi­ti­nę Ame­ri­ką ir Joh­ną Vei­ną.

Nors šis kū­ri­nys ofi­cia­liai pri­ski­ria­mas ko­me­di­jos žan­rui, šio fil­mo kaip ir „Rim­to vy­ru­ko“ juo­kin­gu­mas tik tai, kad „vis­ kas yra š... prieš Die­vo ga­ly­bę“, t. y. vi­sas žmo­giš­ka­sis he­ ro­jiš­ku­mas ir prin­ci­pin­gu­mas yra juo­kin­gas ar­ba di­din­gas pri­klau­so­mai nuo žiū­rė­to­jo per­spek­ty­vos.

Ver­ti­ni­mas: Eik eik eik

2011.02.25 19:19:08

>> žirklės Ra­šė: Aus­tė­ja Vie­de­ry­tė Vaiz­das: Ži­vi­lė Gei­na

Turbūt jau supratai, kad kalbėsiu (ir vėl) apie feisbuką, tačiau šįkart tema rimta – ar draugai turės galimybę vos keliais paspaudimais klaviatūroje palaikyti ryšį su tavimi, kai net tavęs nebebus? .

Juokinga, graudu ar amoralu, tačiau tai vyksta – naujausiais duomenimis, šiuo metu yra apie 5 mln. negyvų feisbuko „vartotojų“. Kas toliau? ... ................. .. . .... .

.

Pro­fi­lis feis­bu­ke su ta­vi­mi kar­t Feis­bu­ke – 5 mln. „ne­gy­vė­lių“ Vir­tua­lios ka­pi­nės ir me­mo­ria­li­nės sve­tai­nės kaip Le­ga­cy, Tri­ bu­tes, Sweet­Me­mo­ries­Si­te, skir­tos bran­gių žmo­nių at­mi­ni­mui sau­go­ti, tam­pa įpras­tu reiš­ki­niu. Ta­čiau pa­sta­rai­siais me­tais, kai feis­bu­kas ta­po neats­ki­ria­ma kas­die­nio mū­sų gy­ve­ni­mo da­li­mi, šio so­cia­li­nio tink­la­la­pio var­to­to­jams te­ko pa­tir­ti, ką reiš­kia ir to­liau „bend­rau­ti“ su drau­gu, ku­rio tarp gy­vų­jų kaip ir nė­ra.

Tai­gi iš vi­sų feis­bu­ke su­kur­tų pro­fi­lių yra apie 1 pro­c. ne­ be­gy­vų jo „var­to­to­jų“. Pra­dė­ti to­kius var­to­to­jus trak­tuo­ti kaip pro­ble­mą pa­ska­ti­no pa­čių feis­bu­ko nau­do­to­jų už­ves­ta dis­ku­ si­ja apie tai, kas nu­tiks jų pro­fi­liams po mir­ties, bei vie­no iš tink­la­la­pio dar­buo­to­jų mir­tis.

Bū­tent pa­sta­ra­sis įvy­kis, kai pa­tiems FCB dar­buo­to­jams iš ar­ti te­ko su­si­dur­ti su var­to­to­jo mir­ti­mi ir jos pa­da­ri­niais, pa­ ska­ti­no pus­la­pio ad­mi­nist­ra­ci­ją pa­gal­vo­ti apie tai, ką da­ry­ ti su mi­ru­sio­jo pro­fi­liu.

4 // © 370 370_011.indd 4

Feis­bu­ke lik­si įam­žin­tas am­žiams Nors dau­gu­ma var­to­to­jų pa­gei­dau­tų, kad po mir­ties jų pro­ fi­liai bū­tų pa­nai­kin­ti, ta­čiau ad­mi­nist­ra­ci­ja su­gal­vo­jo ki­taip.

Jos spren­di­mu, ar­ti­mų­jų ar­ba drau­gų pra­šy­mu mi­ru­sio­jo an­ ke­ta tam­pa įam­žin­ta. Ką tai reiš­kia?

Jei­gu jū­sų gi­mi­nai­tis ar ar­ti­mas drau­gas nu­mi­rė, apie tai ga­ li­te pra­neš­ti ad­mi­nist­ra­ci­jai ir pa­sa­ky­ti, jog no­rė­tu­mė­te įam­žin­ ti jo an­ke­tą. Jei­gu pra­šy­mas yra pa­ten­ki­na­mas, tuo­met mi­ru­ sio­jo an­ke­tos duo­me­nys pa­ša­li­na­mi iš paieš­kos sis­te­mos. Tai

reiš­kia, jog šio žmo­gaus ne­be­bus įma­ no­ma ras­ti paieš­ko­je įve­dus ne­tgi tiks­ lų jo var­dą ir pa­var­dę. Vis dėl­to drau­ gams, ku­riuos as­muo pri­si­jun­gė prieš sa­vo mir­tį, jo an­ke­ta lie­ka pa­sie­kia­ma.

Taip yra su­tei­kia­ma ga­li­my­bė ra­šy­ti at­ mi­ni­mo žo­džius ve­lio­niui, pa­si­da­ly­ti ryš­ kiau­siais pri­si­mi­ni­mais apie išė­ju­sį drau­ gą ant jo pro­fi­lio „sie­nos“.

Li­guis­ta? Sun­ku pa­sa­ky­ti. Apie mo­ der­nų po­žiū­rį į sie­los iš­va­da­vi­mą taik­ liai yra pa­sa­kiu­si ra­šy­to­ja Mar­ga­ret Wert­heim: „Kaip pir­mie­ji krikš­čio­nys įsi­vaiz­da­vo Dan­gų kaip ka­ra­lys­tę, ku­ rio­je jų sie­los bus iš­va­duo­tos nuo kū­no trū­ku­mų ir tra­pu­mo, taip šian­die­niai ki­ ber­ne­ti­nės erd­vės ša­li­nin­kai skel­bia sa­ vo ka­ra­lys­tę vie­ta, kur bū­si­me iš­va­duo­ ti nuo fi­zi­nio įsi­kū­ni­ji­mo ap­ri­bo­ji­mų ir su­var­žy­mų.“ Šian­dien, no­rint pa­bū­ti su išė­ju­siu ar­ ti­muo­ju, ne­be­rei­kia va­žiuo­ti prie jo ka­ po, ga­li­ma tie­siog jo an­ke­to­je pa­ra­šy­ti, kad pa­siil­gai ar pa­teik­ti nuo­ro­das į jo mėgs­ta­mas dai­nas. Vis­kas tar­si įpras­ta, ta­čiau tuo pa­čiu ži­no­ma, jog var­to­to­jo sta­tu­sas ne­be­bus at­nau­jin­tas. Nie­kad.

Ar ne per pa­pras­ta? Iš tik­rų­jų so­cia­ li­niai tink­la­la­piai kei­čia ne vien mū­sų bend­ra­vi­mo įpro­čius, so­cia­li­nį gy­ve­ni­ mą, ta­čiau su­ba­na­li­na ir pa­čią mir­tį.

Gal­būt jau ne­beį­ma­no­ma nu­mir­ti?

Ver­tin­ti da­li­nį feis­bu­ko vir­ti­mą vir­tua­lio­ mis ka­pi­nė­mis ga­na įdo­mu.

Vie­na ver­tus, ga­li­my­bė pri­si­min­ti mi­ ru­sį­jį pa­kei­čia so­cia­li­nio ka­pi­ta­lo sam­ pra­tą. Į jį žiū­ri­ma ne vien inst­ru­men­tiš­ kai, kaip į bū­dą pa­si­nau­do­jant ry­šiais gau­ti ko­kią nors nau­dą, ta­čiau kaip į prie­mo­nę per so­cia­li­nius tink­lus pa­lai­ky­ ti ry­šius su nu­to­lu­siais as­me­ni­mis. Pro­ga „bend­rau­ti“ su mi­ru­siuo­ju tar­si at­sve­ria jo mir­tį, nes jo an­ke­ta tar­si ga­ran­tuo­ja gy­ve­ni­mo tą­są. Kaip tei­gė žur­na­lis­tas Matt­hew Fra­se­ris ir jo ko­le­ga Sou­mit­ ra Dut­ta, „jei­gu am­ži­ny­bė iš tik­rų­jų yra vir­tua­li erd­vė, gal­būt mir­tis pa­na­ši į mū­ sų sie­lų iš­ga­ny­mą ir išė­ji­mą per vir­tua­lų dan­gų į am­ži­ną gy­ve­ni­mą“.

Ki­ta ver­tus, so­cia­li­nia­me tink­la­la­py­ je pa­lik­ti mi­ru­sių as­me­nų pro­fi­lius yra be­pras­miš­ka. Ka­dan­gi pa­grin­di­nis tink­

2011.02.25 19:20:24

Ve­lio­niui ne­pa­lie­ka­ ma ap­si­spren­di­mo tei­ sė. Gal­būt jis vi­sai ne­no­ri gu­lė­ti vir­tua­ lio­se ka­pi­nė­se.

i kar­tu ne­mirs la­la­pių tiks­las yra bend­ra­vi­mas, drau­ gų ra­to plė­ti­mas, mi­ręs as­muo vai­den­ da­ma­sis feis­bu­ke iš to ne­gau­na jo­kios nau­dos: nei jam kas pa­dės gau­ti ge­res­ nį dar­bą, nei jis pa­ts su­teiks ko­kią pa­ gal­bą ki­tam. Ta­čiau tai tik teo­ri­niai iš­ ve­džio­ji­mai, tad pa­ts lai­kas pe­rei­ti prie rea­ly­bės. Šiuo me­tu feis­bu­ku nau­do­ja­si dau­giau nei 800 tūkst. lie­tu­vių, tai­gi pro­ble­ma ak­tua­li ir čia, bet apie ją kol kas ne­kal­ ba­ma. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, jog mes ne­ nau­do­ja­me tink­la­la­pio kaip prie­mo­nės at­min­ti ar­ti­mus žmo­nes. Pa­vyz­džiui, mi­ rus paaug­lei duk­rai jos mo­ti­na feis­bu­ke su­si­kū­rė sau an­ke­tą tam, kad ga­lė­tų pa­ dė­ko­ti vi­siems duk­ros drau­gams, ku­rie ją pri­si­me­na ir ra­šo at­mi­ni­mo žo­džius.

Be to, sa­vo pro­fi­lio nuo­trau­ką pa­si­rin­ko to­kią, ku­rio­je ji kar­tu su duk­ra. Ta­čiau ma­no drau­gė, ku­ri pa­si­dalj­no šia is­to­ri­ ja, ne­si­jau­čia jau­kiai, kai feis­bu­kas au­ to­ma­tiš­kai pa­siū­lo su­si­ra­šy­ti su mer­gi­na, nes jos „se­no­kai bend­ra­vo“. Kaip ma­ty­ ti, to­kia bend­ra­vi­mo for­ma vie­niems yra bū­das pa­gerb­ti mi­ru­sį­jį, o ki­tiems su­ke­ lia prieš­ta­rin­gų jaus­mų.

370_011.indd 5

Apsk­ri­tai dau­gu­ma ma­no pa­žįs­ta­mų pa­klaus­ ti, ką ma­no apie įam­žin­tas feis­bu­ko an­ke­tas, pa­ reiš­kė, jog pir­mą kar­tą gir­di apie to­kį da­ly­ką. Ta­ čiau paaiš­ki­nus, ką tai reiš­kia, vi­si tar­si su­si­ta­rę tei­gė, jog toks reiš­ki­nys yra ga­nė­ti­nai keis­tas, ne­ tgi mis­tiš­kas ir yra bū­das pa­si­reikš­ti psi­cho­lo­gi­ niams su­tri­ki­mams.

Juk nie­kas ne­ga­ran­tuo­ja, jog vie­ną die­ną gra­ žūs at­mi­ni­mo žo­džiai pa­si­baigs ir gal­būt kas nors su­ma­nys iš­lie­ti praei­ties nuo­skau­das. Kas tuo­met ap­gins ve­lio­nio in­te­re­sus? Čia ir sly­pi to­kio bend­ ra­vi­mo dvi­ly­pu­mas. Vie­na ver­tus, su­da­ro­ma ga­ li­my­bė ge­dė­ti, už­jaus­ti ir at­min­ti, ta­čiau pa­čiam ve­lio­niui ne­pa­lie­ka­ma ap­si­spren­di­mo tei­sė. Gal­ būt jis vi­sai ne­no­ri gu­lė­ti vir­tua­lio­se ka­pi­nė­se.

Kal­bant apie feis­bu­ko vir­ti­mą vir­tua­lio­mis ka­ pi­nė­mis, neį­ma­no­ma priei­ti bend­ros nuo­mo­nės, nes kiek­vie­nas į to­kį reiš­ki­nį žvel­gia­me skir­tin­gai.

Ta­čiau toks so­cia­li­nis bend­ra­vi­mas, be abe­jo­nės, kei­čia mū­sų įpro­čius. Mes ne vien re­čiau bend­ rau­ja­me su žmo­nė­mis akis į akį, bet jau įsi­gud­ri­ no­me pa­lai­ky­ti „ry­šį“ ir su mi­ru­siai­siais. To­dėl jei vis dar ne­tu­ri sa­vo feis­bu­ko pro­fi­lio ar ko­kio ki­to po­pu­lia­raus so­cia­li­nio tink­la­la­pio an­ke­tos (nors tai neį­ti­ki­ma), prieš to­kią su­si­kur­da­mas ge­rai pa­ mąs­tyk, nes gal­būt vie­ną die­ną bus ne­beį­ma­no­ ma nu­mir­ti.

TURI ŽURNALISTO GYSLELĘ?

Tarptautinė migracijos organizacija ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas kviečia studentus dalyvauti tarptautiniame konkurse „Dėmesio centre – migrantai“.

r

r

r

r

r

Kas? Konkursas skirtas Europos Sąjungos universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų studentams nuo 18 iki 28 metų.

Kaip? Dalyviai turi parašyti straipsnį (1500-3000 žodžių) arba sukurti dokumentinį filmą (5-10 min) migracijos ir integracijos tema.

Kur? Konkursas vyksta Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje.

Kada? Konkursui sukurti straipsniai ir dokumentiniai filmai turi būti atsiųsti iki 2011 m. balandžio 4 d.

Kas už tai? Kiekvienos kategorijos (straipsnių ir dokumentinių filmų) pirmų trijų vietų laimėtojai pasidalins 1000, 500, 200 EUR prizus.

Laimėtojai taip pat bus pakviesti į apdovanojimų ceremoniją Vengrijoje.

Daugiau informacijos: www.mits-eu.org

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis

2011.02.25 19:20:41

>> menas

In­ter­viu su Žil­vi­n pristato

Žil­vi­nas Kem­pi­nas – me­ni­nin­kas, gy­ve­nan­tis Niu­jor­ke, 2009 m. Lie­tu­vą pri­sta­tęs 53-io­jo­je tarp­tau­ti­nė­je šiuo­lai­ ki­nio me­no bie­na­lė­je Ve­ne­ci­jo­je. Jo iš mag­ne­ti­nių juos­tų su­kur­ta ins­ta­lia­ci­ja „Tū­ba“ su­lau­kė iš­skir­ti­nio už­sie­nio spau­dos ir me­no ži­no­vų dė­me­sio. .... .. . ........ .

P

a­ga­liau jo kū­ry­ba at­ke­liau­ja į Lie­ tu­vą – ga­le­ri­jos „Var­tai“ dvi­de­šimt­ me­čio pro­ga ten yra ins­ta­liuo­ti net pen­ki skir­tin­gi me­ni­nin­ko kū­ri­niai. Tai ant­ro­ji šio vi­sa­me pa­sau­ly­je žy­maus lie­ tu­vio per­so­na­li­nė pa­ro­da gim­ti­nė­je (pir­ mo­ji „Pa­ra­le­lės“ vy­ko 2007 m. Šiuo­lai­ ki­nio me­no cent­re).

Tai­gi ta pro­ga la­bai iš­skir­ti­nis po­kal­ bis su­ka­si dau­giau­sia apie mi­nė­tą pa­ ro­dą, ta­čiau į pa­bai­gą nu­vil­ni­ja iki Ve­ ne­ci­jos, kur 54-ojo­je bie­na­lė­je Lie­tu­vai at­sto­vaus Da­riaus Mik­šio pro­jek­tas „Už bal­tos už­dan­gos“.

6 //

Da­nu­tė Gam­bic­kai­tė: – Va­sa­rio 23 d., ga­le­ri­jos „Var­tai“ gim­ta­die­nio pro­ga, ati­da­r y­ta per­so­na­li­nė jū­sų kū­r y­bos pa­ro­da. Koks jaus­mas po ne­ma­žai pa­ si­ro­dy­mų tarp­tau­ti­niuo­se ren­gi­niuo­ se reng­ti pa­ro­dą Vil­niu­je? Tu­ri­me ga­ li­my­bę iš­vys­ti tuos kū­ri­nius, apie ku­ riuos skai­tė­me, gir­dė­jo­me, ku­rie apie sa­ve jau yra su­kau­pę ne vie­ną pa­tir­čių sluoks­nį. Žil­v i­nas Kem­pi­nas: – Man įdo­mu ir ma­lo­nu ins­ta­liuo­ti dar­bus sa­va­me kraš­ te, lie­tu­v iš­ko­je ga­le­ri­jo­je, juo la­biau „Var­ tų“ dvi­de­šimt­me­čio pro­ga. Sma­g u su­si­ tik­ti se­nus drau­g us, ko­le­gas ir gi­m i­nes, ta­čiau ne­su itin sen­ti­men­ta­lus. Man tai yra tie­siog dar vie­nas svar­bus pro­jek­tas, ku­r į kaip vi­sa­da ban­d žiau įgy­ven­d in­t i kuo ge­riau.

© 370

D.G.: – Ga­le­ri­jos „Var­tai“ erd­vės jū­sų dar­bams gal­būt nė­ra pa­kan­ka­mai tal­ pios. Ko­kiais prin­ci­pais rė­mė­tės pa­si­ rink­da­mas kū­ri­nius?

370_011.indd 6

Ž.K.: – „Var­tai“ anaip­tol nė­ra ma­ža ga­le­ ri­ja. Čia yra net pen­k i at­ski­ri kam­ba­riai, to­dėl ro­do­mi pen­k i dar­bai. Man tai yra neįp­ras­ta, nes pa­pras­tai ins­ta­l iuo­ju vie­ ną ar­ba du.

Tai­g i pri­sta­tau dvi ins­ta­l ia­ci­jas (pir­ mą kar­tą 2006 m. jas ro­d žiau „Spen­cer Browns­to­ne“ ga­le­ri­jo­je) – tai „Co­lumns“ ir „Bi­ke Mes­sen­ger“. Ši pa­ro­da, įvy­ku­si prieš pen­ke­tą me­t ų, ženk­li­na ma­no pro­ fe­sio­na­l ios kar­je­ros pra­d žią, to­dėl abu šiuos dar­bus pa­ro­dy­ti Vil­niu­je da­bar vi­ sai įdo­mu. Be­je, „Bi­ke Mes­sen­ger“ dar nė kar­to neeks­po­nuo­tas Eu­ro­po­je. „Ser­pen­ti­ne“ bu­vo pri­sta­t y­tas per­nai „Ar­mo­ny show“ Niu­jor­ko me­no mu­gė­ je. Bū­tent šio dar­bo nuo­trau­k ą ku­ra­to­ riai kaž­ko­dėl pa­si­rin­ko iliust­r uo­ti kny­ gai, ku­ri bu­vo iš­leis­ta pa­ro­dos „On Li­ne.

Dra­w ing Through the Twen­tieth Cen­tu­ ry“ pro­ga. Nei Eu­ro­po­je, nei Ame­ri­ko­je – jo­k io­je pa­ro­do­je šio dar­bo dar ne­spė­jau pa­ro­dy­ti. Tai­gi Vil­niu­je ga­le­ri­nė­je erd­vė­ je jį ro­dau pir­mą kar­tą.

Taip pat „Var­t uo­se“ de­biu­t uo­ja „Fan Dra­w ings“ pro­jek­tas. Tai nau­jas, bet taip pat vie­nas se­niau­sių ma­no dar­bų, nes jo iš­ta­kos sie­k ia ins­ta­lia­ci­ją „Ta­py­ba iš Na­ tū­ros“, ku­ri 1994 m. bu­vo pri­sta­t y­ta Šiuo­ lai­k i­nio me­no cent­re. Šie pie­ši­niai tar­si sie­ja ma­no praei­t į su da­bar­ti­mi. „Ball­room“ ne­se­niai bu­vo eks­po­nuo­ tas MU­DAM mu­zie­ju­je Liuk­sem­bur­ge ir „Yvon Lam­bert“ ga­le­r i­jo­je Niu­jor­ke.

Tie­sa, nors „Var­t ų“ sa­lės plo­tas yra tris kar­tus ma­žes­nis nei MU­DAM ar „Yvon Lam­bert“ sa­lių, šį nau­ją dar­bą Lie­tu­vos žiū­ro­vams vis tiek la­bai no­rė­jau pa­ro­dy­ ti. Net jei ir ma­žes­nės apim­ties.

Vi­si mi­nė­ti dar­bai ski­ria­si sa­vo for­ma

ir cha­rak­te­r iu, ta­čiau tar­pu­sa­v y­je re­zo­ nuo­ja ir vie­nas ki­tą iš­r yš­k i­na.

D.G.: – Jums itin svar­bus emo­ci­nis po­ vei­kis, t. y. sa­vo­tiš­kas žiū­ro­vo svai­gi­ni­ mas, tie­sa? Dar­buo­se su mag­ne­ti­nė­mis juos­te­lė­mis, pa­vyz­džiui, „Tū­ba“, „O“ ar „Dvi­gu­ba O“ ir kt., už to svai­gi­ni­mo sly­pi ir dau­giau sluoks­nių, su­si­ju­sių su at­min­ti­mi, do­ku­men­ta­vi­mu, įra­šy­mu.

Juos šif­ruo­ti žiū­ro­vas daž­niau­siai pa­jė­ gia tik išė­jęs iš ga­le­ri­jos. Ar ši in­ten­ci­ja vi­sa­da są­mo­nin­ga ar la­biau in­tui­ty­vi? Ž.K.: – In­t ui­c i­ja yra pir­m i­n is inst­r u­ men­tas bet ku­r iam me­n i­n in­kui. Ta­čiau tai tik nuo­jau­ta, ji be­for­mė. For­ma iš­ ryš­kė­ja jos ieš­kant są­mo­n in­gai, eks­pe­r i­ men­t uo­jant ir klys­t ant, ta­čiau tuo pa­čiu ir nu­jau­čiant, kur link vis­kas tu­r i ju­dė­ti.

Kū­ri­nio su­vo­k i­mas ir vi­si žiū­ro­v ui su­ke­ lia­m i po­jū­čiai man yra itin svar­būs. Apie tai aš vi­sa­da gal­vo­ju ir tai iš ma­no pu­sės yra sa­vo­tiš­ka jus­l i­nė jaus­m i­nė ma­n i­pu­ lia­ci­ja. Ta­č iau tai ge­ra­no­r iš­k a ma­n i­pu­ lia­ci­ja. Aš nie­k a­da ne­mul­k i­nu žiū­ro­v ų.

Juo­lab jų ne­šo­k i­r uo­ju, ne­d ik­t uo­ju sa­vo tie­sų, neaiš­k i­nu, kaip žiū­rė­ti ir ką ma­t y­ ti, ką ir ka­da gal­vo­ti. Žiū­ro­vo vaiz­duo­tė ir in­te­lek­tas tar­si už­bai­g ia tai, ką aš pra­ dė­jau, to­dėl man svar­bu, kad ši „ko­la­bo­ ra­ci­ja“ įvyk­t ų.

Aš nie­ka­ da ne­mul­ki­ nu žiū­ro­vų.

Juo­lab jų ne­šo­ki­ruo­ ju, ne­dik­ tuo­ju sa­vo tie­sų, neaiš­ ki­nu, kaip žiū­rė­ti ir ką ma­ty­ti, ką ir ka­da gal­ vo­ti.

D.G.: – Žiū­rint į jū­sų kū­ri­nius vi­sa­da ste­bi­na, kaip leng­vai ir meist­riš­kai su­ ge­ba­te iš mi­ni­mu­mo pe­rei­ti į mak­si­ mu­mą. Ko rei­kia, kad ši stra­te­gi­ja bū­ tų vy­ku­si? Ž.K.: – Rei­k ia tie­siog su­kur­ti si­t ua­ci­ją, kai 1 + 1 = 3.

Tai ir yra me­nas.

2011.02.25 19:21:05

vi­nu Kem­pi­nu

D.G.: – Ne­bu­vau apie jū­sų dar­bus su juos­te­lė­mis pa­gal­vo­ju­si kaip apie pie­ ši­nį. Iš tie­sų, įdo­mus dis­kur­sas ir ki­ toks žvilgs­nis į tai, ką ku­ria­te. Ar apie sa­vo ins­ta­lia­ci­jas su mag­ne­ti­nė­mis juos­te­lė­mis (konk­re­čiai apie „Dvi­gu­ bą O“) kaip apie „al­ter­na­ty­vius šiuo­lai­ ki­nio pie­ši­nio“ at­ve­jus, mąs­tė­te dar ir iki Mo­MA (Niu­jor­ko mo­der­nio­jo me­no

mu­zie­jus – įta­kin­giau­sias me­no mu­zie­ jus pa­sau­ly­je – red. pa­st.) ati­da­r y­tos

pa­ro­dos „On Li­ne: Dra­wing Through the Twen­tieth Cen­tu­ry“? Ž.K.: – Taip, be abe­jo. Li­ni­ja iš es­mės yra in­for­ma­ci­jos ne­šė­ja. Ar tai bū­tų pieš­tu­ko li­n i­ja, žy­m in­ti obuo­l io kon­t ū­rą, ar par­ ke­riu ant po­pie­riaus už­ra­šy­ta teks­to ei­lu­ tė – abiem at­ve­jais da­ly­vau­ja šio­k ia to­k ia ma­te­ri­ja, su­da­ran­ti pa­čią li­ni­ją. Pir­mu at­ ve­ju tai – gra­fi­tas, ant­r u – ra­ša­las.

Mag­ne­ti­nė juos­ta eks­po­zi­ci­nė­je erd­ vė­je ga­li bū­ti leng­vai su­vo­k ia­ma kaip li­ ni­ja. Be to, ji iš pri­g im­ties yra in­for­ma­ci­ jos ne­šė­ja (t. y. su­kur­ta tam, kad įra­šy­t ų spal­vo­tus vaiz­dus ir gar­sus). Mag­ne­ti­nė juos­ta yra ne­pap­ras­tai plo­nu­tė ir leng­va, to­dėl at­ro­do vos ma­te­ria­li. Jei pa­ties­tu­me ją plokš­čiai ant po­pie­riaus, ji mums at­ro­ dy­t ų dvi­ma­tė, ly­g iai kaip gra­fi­tas ar ra­ ša­las. Aš, ži­no­ma, ne­ga­liu pri­vers­t i pieš­ tu­ko li­ni­jos šok­ti ore, ne­ga­liu ra­ša­lo li­ni­ jos iš­lais­v in­ti iš po­pie­riaus plokš­tu­mos, ta­čiau ga­l iu tai pa­da­r y­t i su mag­ne­t i­ne juos­ta. Ga­l iu at­skir­ti ją nuo apa­ra­to, iš­ va­duo­ti iš ka­se­tės ir pa­leis­t i ju­dė­ti tri­ma­ tė­je erd­vė­je, kad ji ne­pra­ras­t ų sa­vo kaip li­ni­jos sa­v y­bių. Tie­sa, Con­nie Bul­ter, vie­ na iš pa­ro­dos ku­ra­to­rių, ma­nęs nie­ko pa­ na­šaus ne­k lau­sė, kai paė­mė į pa­ro­dą ši­ tą dar­bą.

370_011.indd 7

D.G.: – Įdo­mu bū­tų su­ži­no­ti, ką iš tie­ sų ma­no­te apie lie­tu­viš­ką­jį me­no pa­ sau­lio kon­teks­tą. Pa­vyz­džiui, apie šių me­tų Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je Lie­tu­vai at­ sto­vau­sian­tį Da­riaus Mik­šio pro­jek­tą „Už bal­tos užuo­lai­dos“?

(Tai pro­jek­tas, ku­ria­me kvie­čia­mi da­ ly­vau­ti Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos me­ni­nin­kai sti­pen­di­nin­kai (1992–2010 m.). Jie pa­tys tu­ri pa­siū­ly­ti ge­riau­sią to lai­ko­ tar­pio sa­vo kū­ri­nį ir pri­sta­ty­ti jį pa­ruoš­tą eks­po­nuo­ti. Dar­bai bus iš nau­jo nu­fo­ tog­ra­fuo­ti ka­ta­lo­gui ir iš­vež­ti į Lie­tu­vos pa­vil­jo­ną Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je, kur bus su­dė­ti į ga­le­ri­jos ste­la­žus pri­me­nan­ čias len­ty­nas sau­gyk­lo­je už bal­tos už­ dan­gos. Prie­šais ją esan­čio­je tuš­čio­je pa­tal­po­je lan­ky­to­jus pa­si­tiks me­ni­nin­ kas ir siū­lys žiū­ro­vams pa­var­ty­ti di­de­lę spal­vo­tą. Iš už užuo­lai­dos bus iš­trauk­ tas tas kū­ri­nys, ku­rį ka­ta­lo­ge iš­si­rinks į pa­vil­jo­ną atė­jęs lan­ky­to­jas, ir iš­neš­tas pa­ro­dy­ti – šis Da­riaus Mik­šio pro­jek­tas jau da­bar su­lau­kė kont­ro­ver­siš­kų ver­ti­ ni­mų – red. pa­st.)

Ž.K.: – Ne­si­jau­čiu tu­rin­tis tei­sę da­r y­ ti api­bend­ri­ni­mus apie Lie­tu­vos me­no si­tua­ci­ją. At­v y­kau čia trum­pam, sve­čio tei­sė­m is ir ne­no­r iu nie­ko ver­t in­t i kri­ tiš­kai. Yra vi­so­k ių me­ni­nin­k ų, vi­so­k ių ir rei­k ia. Tie­sa, pa­l in­kė­čiau to­le­ran­ci­ jos vie­nas ki­tam ir ne­pa­mirš­ti, kiek ma­ žai mū­sų yra. Juk la­biau­siai mes rei­ka­ lin­g i tik vie­ni ki­tiems, o ne pla­čia­jai vi­ suo­me­nei.

Di­džiau­sia pro­ble­ma Lie­tu­vo­je, ku­ri yra aki­vaiz­d i – šiuo­lai­k i­n io me­no rin­ kos ne­bu­v i­mas. Tai, de­ja, le­m ia ga­le­ri­ jų trū­ku­mą. O, ži­nia, lais­v ų mo­der­nių ir vi­sa­ver­tiš­kai funk­cio­nuo­jan­čių šiuo­

Lais­vų mo­ der­nių ir vi­ sa­ver­tiš­ kai funk­ cio­nuo­jan­ čių šiuo­lai­ ki­nio me­no ga­le­ri­jų trū­ ku­mas yra kul­tū­ri­nės stag­na­ci­jos po­žy­mis.

lai­k i­nio me­no ga­le­ri­jų trū­ku­mas yra kul­ tū­ri­nės stag­na­ci­jos po­ž y­mis.

Ne­pai­sant to, Lie­tu­va vi­sa­da itin ge­rai pa­si­ro­do Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je. Tai, kad ši nykš­tu­k i­nė ša­lis po sep­t y­niaš­de­šim­ties so­v ie­ti­nės oku­pa­ci­jos ir kul­t ū­ri­nės izo­ lia­ci­jos me­t ų šian­dien ga­li pui­k iai at­ro­ dy­ti ša­l ia vi­sa­da lais­v ų di­d žių­jų vals­t y­ bių ir net at­k reip­ti į sa­ve dė­me­sį, – fak­ tas, ku­riuo mes tik­rai ga­lim džiaug­tis ir di­džiuo­tis.

Aš net ne­gal­vo­ju šiuo klau­si­mu kuk­ lin­tis. Ta­čiau taip pat tu­riu ome­ny­je Ur­ bo­nus, Sta­ni­kus, Me­k ą, Nar­ke­v i­čių, Na­ va­k ą, Ra­kaus­kai­tę ir vi­sus ki­tus žmo­nes, ku­rie mums pa­dė­jo tik­rai ge­rai at­sto­vau­ ti ša­liai ir ap­šil­dy­ti šių­me­t į Mik­šio pa­si­ ro­dy­mą.

Da­r iaus pro­jek­tas „Už bal­tos užuo­ lai­dos“ man pri­me­na ru­siš­k ą ru­le­tę (gal tei­sin­g iau bū­t ų jį va­din­ti lie­tu­v iš­ka ru­le­ te – na­cio­na­li­nis mo­men­tas šiuo at­ve­ju yra itin svar­bus). Kol kas tai yra sėk­min­ ga in­te­lek­t ua­l i­nė pro­vo­ka­ci­ja, pri­ver­t u­ si kiek­v ie­ną iš mū­sų, me­ni­nin­k ų, užim­ ti tam tik­rą po­zi­ci­ją, pa­gal­vo­ti apie sa­vo da­ly­va­v i­mą ar ne­da­ly­va­v i­mą. Jau vien tai, kad šis keis­tas su­ma­ny­mas ga­li bū­ti ke­lių lie­tu­v ių me­ni­nin­kų po­kal­bio te­ma, sa­vai­me yra svei­k in­ti­nas da­ly­kas, net jei tie me­n i­n in­kai yra ne­pa­ten­k in­ti, girgž­ dan­t ys ir nu­si­tei­kę prie­šiš­kai.

Man no­rė­t ų­si, kad pro­jek­tas pa­laips­niui at­si­k ra­t y­t ų sa­vo ne­pat­rauk­laus pa­ra­zi­ ti­nio pa­v i­da­lo (me­ni­nin­kas nau­do­ja ki­ tų me­n i­n in­k ų kū­r i­n ius pri­sta­t y­da­mas kaip sa­vo pro­jek­tą). Taip pat, kad ši pro­ vo­ka­ci­ja ne­lik­t ų vie­ti­nės reikš­mės. Lin­ kiu, kad ga­lu­ti­nė for­ma, kad ir ko­k ia ji bū­t ų, kad ir ką reikš­t ų, tap­t ų sti­l in­ga ir

Ra­šė: Da­nu­tė Gam­bic­kai­tė Vaiz­das: Žil­vi­nas Kem­pi­nas (Niu­jor­kas)

kad tech­ni­niai ne­sklan­du­mai pro­jek­to neuž­du­sin­t ų.

Tu­riu abe­jo­nių dėl dau­g y­bės šio pro­ jek­to gran­d žių. Pa­v yz­d žiui, neį­si­vaiz­ duo­ju, kas ga­lė­t ų pa­ska­tin­ti į pa­v il­jo­ną užė­ju­sį žmo­g ų pra­dė­ti var­t y­ti nu­čiu­pi­ nė­tą ka­ta­lo­gą ir bend­rau­ti su ne­pa­ž įs­ ta­mais pa­v il­jo­no dar­buo­to­jais apie po­ rą šim­t ų vi­siš­kai skir­tin­g ų me­ni­nin­kų iš ma­žos ir ne­la­bai ge­rai ži­no­mos Ry­tų Eu­ ro­pos šalies… Ka­žin, ko ti­k i­si da­ly­vau­ jan­t ys me­ni­nin­kai?

Taip pat man smal­su, kaip or­ga­ni­za­ to­riai vis­ką pa­teiks, kad šis pa­si­ro­dy­mas neat­ro­dy­t ų tar­si ga­le­ri­jos sten­das ei­li­nė­ je me­no mu­gė­je, kur daž­nai me­ni­nin­k ų dar­bai bū­tent taip ir yra pri­sta­to­mi – iš­ trau­k iant iš san­dė­liu­ko.

Gal­būt ši ana­lo­g i­ja (t. y. Ve­ne­ci­jos bie­na­lės kaip me­no mu­gės) ir yra slap­ ta or­ga­ni­za­to­rių in­ten­ci­ja, mi­ni­d i­ver­si­ ja, to­k ia špy­ga švar­ko ki­še­nė­je? O gal­ būt tai pa­čios na­cio­na­li­nės te­mos pa­ro­ di­ja – lie­tu­v iš­kas Tro­jos ark­lys? Kol kas neaiš­ku.

Dėl šių ir dau­g y­bės ki­t ų neaiš­ku­mų pa­ts tie­sio­g iai pro­jek­te ne­da­ly­vau­ju. Ta­čiau man kaip žiū­ro­v ui ir kaip bu­v u­siam Ve­ ne­ci­jos bie­na­lės da­ly­v iui įdo­mu ste­bė­ ti, kas iš to iš­si­r u­tu­lios. Net­r u­kus vis­kas paaiš­kės.

Nep­ra­ras­k i­me hu­mo­ro jaus­mo ir ne­ si­š vais­t y­k i­me dal­g iais, kol dar nie­k as neiš­dy­go. Ga­l i bū­t i, kad šis pro­jek­tas sa­vo sėk­me mus vi­sus nu­ste­bins. Bū­da­ mas toks keis­t as ir pro­vo­kuo­jan­t is, jis ga­lė­t ų at­k reip­ti dė­me­sį. Ti­k iu, kad or­ ga­ni­za­to­riai ži­no, ką da­ro, ir lin­k iu jiems vis­k ą įgy­ven­din­ti ly­g iai taip, kaip su­ma­ nė Da­rius.

2011.02.25 19:21:25

>> skvotas ir miestas

SKVOTAS IR MIES Rašė: Fani Diane Komiksas: Fani Diane

Gidas po Berlyno skvotus Grįžimas į benamystę Londone

V

isi gandai ir paskalos bei straipsniai laikraščiuose apie skvotinimo kriminalizavimą Didžiojoje Britanijoje kelia pasipiktinimo pūgą. Pastarąjį kartą bandydami už-

drausti skvotinimą 1990-aisiais dėl kilusio viešo pasipiktinimo Parlamentas tesugebėjo įteisinti Laikiną pasisavinimo orderį (ang. – Interim Possesion Order, IPO).

Prieš keletą mėnesių Olandijoje skvotinimas buvo oficialiai uždraustas. Vokietijoje tai yra nelegali veikla. Tačiau skvotai egzistuoja beveik daugumoje didesnių Vokietijos miestų ir jie pamažu yra legalizuojami.

Keliauju daug, nes to reikalauja mano profesija, ir stengiuosi kuo dažniau, nes patinka nematytos vietos ir nesėslumas. Važiavau ten susitikti su draugais, produktyviai praleisti laiko ir paatostogauti.

O Berlyno skvotų scena žavėjausi jau nuo pat ankstyvos paauglystės.

Namai-projektai – iš esmės tik kitaip pavadinti skvotai Namų-projektų tikslas yra surasti tuščią ar apleistą namą, jį suremontuoti ir apgyvedinti arba išnaudoti erdvę socialiniais tikslais. Pavyzdžiui, renginiams.

Atsiradus šeimininkui, su juo pirmiausia siekiama susitarti, kad leistų pasilikti. Toks pastatas nuo skvoto skiriasi tuo, kad, palyginti su bendru šalies NT nuomos vidurkiu, yra mokamas mažas mokestis ir apmokamos komunalinės išlaidos.

Dauguma didesnių skvotų / namų-projektų yra netgi itin socialiai integruoti į visuomenės gyvenimą – rūsiuose, pirmuose aukštuose, kiemuose ar tiesiog svetainėje yra rengiami koncertai, vakarėliai, filmų peržiūros, workshopai, parodos, BeVoKü virtuvės, į kurias ateina ne tik skvoteriai, bet vietos gyventojai ar atsitiktiniai praeiviai. Tiesa, dabar reivų miegamuosiuose rajonuose pasitaiko rečiau. Kaimynai jų tikrai nepakenčia ir su malonumu iškviečia policiją.

8 // © 370 370_011.indd 8

BödikerstraSSe Man labiausiai patinka, kad Berlyno skvotus / namus-projektus gali atpažinti iš gatvės. Dažniausiai jie būna iš išorės išpaišyti, be to, plevėsuoja iš toli matoma vėliava su skvotinimo ženklu.

Bödikerstraße namas-projektas, kuriame ir apsistojau, yra įkurtas pačioje Rytų Berlyno geto Ostkreuz širdyje. Ten jau penktadienio popietę privažiuoja policijos autobusiukas ir būna ten per visą savaitgalį.

Kodėl? Žinoma, dėl vakarėlių aplinkiniuose Markgrafendamm gatvės namuose. Šalia jų nėra jokių gyvenamųjų namų, tad nieks ir nesiskundžia dėl triukšmo. Tačiau būna kitokių pažeidimų, o palaikyti tvarką vokiečiai vis dėlto mėgsta visada ir visur.

Viename Bödikerstraße name gyvena apie 40 žmonių (nuo politiškų studentų, besiruošiančių egzaminams, iki šeimų iš trečiojo pasaulio šalių). Kai ten atvykau, pusė namo gyventojų su vienu neaiškiu šarlatanu buvo išvažiavę… pūsti didelių muilo burbulų į Hamburgą.

Taip, šio namo kolektyvas nuolat keičiasi.

Dėl buities ir kitų kilusių klausimų rengiamos namo gyventojų asamblėjos. O svečių kambaryje svečio teisėmis galima gyventi iki mėnesio. Jei nori pasisvečiuoti ilgiau, tavo prašymas būna svarstomas asamblėjoje.

Kiekvieną ketvirtadienį ten gaminama bendra vakarienė. Vėliau rūsyje vyksta filmų peržiūros. Jei nori pamatyti kokį nors konkretų filmą, įrašai jo pavadinimą sąraše, kuris kabo namo koridoriuje. Palėpėje yra freeshop – nemokama parduotuvė. Lentynose guli knygos, plokštelės, drabužiai, batai – gali pasiimti, jeigu radai, kas tau patinka ar ko nors trūksta, ir palikti, ko pačiam nereikia, kam kitam gal pravers.

Link Koepi Einant pėsčiomis nuo Rytų Berlyno traukinių stoties link Koepi, yra daugybė apleistų daugiaaukščių. Jie yra aptverti tvoromis, irgi apipiešti. Iš gatvės matosi tik pasikartojančiomis kryptimis sklindanti prožektoriaus šviesa.

Koepi aptvertas metaline tvora, kiemo šonuose – vagonai ir trobelės. Pats Koepi – tai plytinis daugiaaukštis. Įėjus vidun ausis apgula grojantis pankrokas. Kas sėdi grupelėmis lauke, gurkšnoja alų ir šnekučiuojasi, kas viduje stebi pasirodymą. Visur bėgioja šunys, o jei kas nors prigėręs nukrenta ant žemės, aplink jį susispiečia šunų banda ir loja, kol tas atsistoja.

Kažkoks skeiteris prilipęs pradeda pasakoti man apie savo rašomą konspiracijos knygą – daugiausia girdžiu minint žodžius „Amerika“, „Bushas“, „Vokietijos kariuomenė“. Slopina.

Berlyno skvotų scena žavėjausi jau nuo pat an­kstyvos paauglystės.

2011.02.25 19:21:42

ESTAS 4

Schokoladen(fabrik) Dauguma skvotų / namų-projektų buvo okupuoti beveik iš karto po Berlyno sienos griūties. Jungiantis Rytams ir Vakarams liko daugybė tuščių pastatų. Šiemet jie švenčia dvidešimties metų jubiliejų. Vienas iš tokių jubiliatų – Schokofabrik (Mariannenstr). Tai buvęs šokolado fabrikas. Po Koepi būtent ten ir keliauju.

Nuo Ubahno stoties reikia pereiti per alėją. Priešais pastatą kabo šviestuvas, jo gaubtas – gėlėtas. Šalia lūkuriuoja žmonės. Viduje bubble gum popdiskoteka. Šokių aikštelė sausakimša. Užgrojus tokiems himnams kaip Le Tigre „I’m so excited“ ar Britney Spears „Toxic“, pankas ar ne, ideologija ar ne – visi puola judinti savo kūnų.

Zielona Gora Po intensyvaus savaitgalio sekmadienio popietę geriausia leisti besivoliojant ant žolės Boxi-Platz (Boxhagener Platz) parkelyje. Ten vyksta blusturgis. O priešais pat parkelį – Zielona Gora skvotas. Šalia jo būriuojasi įvairaus plauko tipai – nuo simpatiškų pankų iki laimingų alternatyvių šeimų.

Pačiame skvote šeštadienio vidurdieniais rengiami priešpiečiai, sekmadieniais – veganiška vakarienė (alternatyva kebabinėms ir Vokietijoje sekmadieniais nedirbantiems prekybos centrams). Žmonės susėda vakarieniauti prie lauko staliukų, o kas netelpa – parkelyje. Skanu, nors ir seniai aš jau valgau mėsą. Niekur nesinori eiti, tik gulėti čia, ant žolės, kai aplinkiniai pokalbiai, žaidžiančių vaikų klegesys, gatvės griausmas ir lojančių šunų garsai susilieja į tobulą sekmadieninį Berlyno šurmulį.

Skvotinimo kūdikiai: BeVoKü ir Wagenplatz Jei skvotinimas būtų vieniša, nėščia ir benamė motina (laikraščiai rašo, kad tai yra blogiausia, kas gali atsitikti moteriai), ir taip turinti jau augančių vaikų, tai BeVoKü ir Wagenplatz būtų jos nesantuokiniai kūdikiai, išnešioti idealoginio socializmo, komunizmo, anarchizmo įsčiose ir gimę 1980-aisiais.

BeVoKü (vok. Volxküche – viešoji virtuvė) – tai kolektyvinė nepriklausoma vieša virtuvė, patiekianti vegetarišką arba tik veganišką maistą kelis kartus per savaitę tam tikru laiku. Produktai, naudojami tokiose virtuvėse, būna iš prekybos centrų arba pirkti didmeniniais susitarimais iš vietos ūkininkų.

BeVoKü maistas parduodamas už savikainą arba pigiau nei kitose komercinėse viešojo maitinimo įstaigose.

Viešųjų virtuvių Vokietijoje daugėja. Jos yra atidaromos įvairiuose baruose, infoshopuose (net Vilniuje yra panaši alternatyva – netoli Mokytojų namų kiemelio, apsidairyk), jaunimo kultūros namuose ar kituose autonominiuose centruose.

Wagenplatz (treilerių parkas – vok.) – autonomiškas treilerių parkas, primenantis kempingą. Kai kurie yra pastatyti ant nelegaliai okupuotos žemės ar kokioje nors automobilių stovėjimo aikšelėje. Kai kurių šalių įstatymai skelbia, kad treileriai yra skirti keliauti, o ne gyventi. Biologiškai funkcionuoti treileriuose – draudžiama! Tik įdomu, kur tada dingsta tokie banalūs, bet skambūs pasakymai kaip „gyvenimas – tai filmas, kelionė, pasaka, šventė, stebuklas, teatras, traukinys“?

Gyvenimas treileryje Amerikoje yra neskoninga (kaip iš Johno Waterso filmo „Pink Flamingos“) ir netgi antisocia-

370_011.indd 9

lu. Amerkietiškos svajonės besivaikanti daktarė Izė Stevens iš „Greis anatomijos“ nemėgo pasakoti apie savo vaikystę treileryje, apimta pigaus gyvenimo gėdos. Tačiau juk tai tik pigios gyvenimo išlaidos, galimybė būti mobiliam, kontrastas vieno buto izoliacijai ir tolerancija gyventi nepriklausomam! Berlyniečiai tai ima suprasti. Aš patikrinu. Taip, tikrai ima suprasti.

Gero kraustymosi, Fani Diane!

Grįžus po kelionių Londono buitis mane pradeda erzinti po savaitės.

Tačiau iš tiesų bet būdama kitur aš jo pasiilgstu ir vadinu jį savo namais (nors aš juk dabar čia benamė, po to, kai mane su kitais iškraustė iš trejus metus skvotinto namo – apie tai skaityk ankstesniuose „37O“ numeriuose).

Pastaruoju metu keičiu namus kaip laisvo elgesio (pagal moralines normas – aut. past.) vaikinas keičia merginas. Tiksliau, namai keičia mane. Jei vienoje vietoje pragyvenu mėnesį ar du, atrodo – oho, šis tas naujo mano gyvenime. Prieš išvažiuodama į Berlyną išsikrausčiau iš trejus metus jaukinto skvoto Šiaurės Londone į daugiaaukštį Laburnum gatvėje.

Grįžau iš Berlyno ir jau planavau kitą kelionę. Likus vienai dienai prieš išvykstant į Lenkiją (menininkų parodą ir plenerą), iškraustė visą daugiabutį. Riaušių policininkai dalijo lapelius su benamių prieglaudų sąrašu maždaug apie šimtui išmestų skvoterių, stovinčių prie savo daiktų gatvėje, kol pareigūnai uždėjo vartus ir niokiojo daugiabutį taip, kad po to jau ten niekas negalėtų jame apsigyventi. Tą pačią dieną persivežiau daiktus į per porą gatvių esančią gamyklą, nuo kurios durų raktus turėjo draugai.

Nei elektros, nei vandens. Tikra landynė, tačiau geriau nei gatvėje. Tada keliavau beveik tris mėnesius traukiniais per Europą, sustojimai: Ravičius, Vilnius, Berlynas, Puatjė, Barselona. Būdama Lietuvoje gavau pasiūlymą skvotinti centre 8 milijonų vertės namą Chancery Lane Centriniame Londone. Iškart sutikau.

Po kelių savaičių prasidėjo neramumai ir nesutarimai su savininku. Jis vis bandydavo įsilaužti į namą. Reikdavo kviesti mentus ir gyventi užsibarikadavus. Tad netrukus persikrausčiau į namą Totenham Court Road (centrinis taškas Londone), kur anksčiau buvo sexshopas ir viešnamis. Jame pragyvenau mėnesį, kol visi namo gyventojai gavome laišką į teismą. Man patiko skvotinti centre, nes visur galėjau nueiti pėsčiomis. Tačiau taip pat tada ir pajutau, kad ši kraustymosi žiema mane pradėjo varginti.

Iš centro išsikrausčiau pas draugus atgal į šiaurę. Iš ten – pas kolegas Penge (Londono pietinė dalis), kurie skvotino senelių namus.

Vyksta pokalbis apie naujus namus. Tyliai atsirinkinėju savo daiktus, pasimetusius po evaNet nenokuacijos. Tomas iš A.S.S. (Advisory Squatters Service) atsisuka į mane klausiamuoju žvilgsriu pagalniu ir prabyla: voti, kaip – O tu ką apie tai manai? Juk pragyvenai gyvenčiau vienoje vietoje trejus metus, o dabar kraustaipo buto savi- si iš vietos į vietą kas kelios savaitės / mėneninko padu siai. ir trijų nulių – Aš? Ieškau dabar namo, kuriame galėčiau gyventi ilgiau, kad ir pusę metų, ir nereiktų taip užsta­tu. dažnai kraustytis. Nesiskundžiu ir dėl kraustymosi, tai juk savotiška egzotika. Negaliu sau leisti būti viso etato skvotere. Juk darau ir kitus dalykus. Nenoriu, kad mane žinotų vien dėl skvotinimo. Tai yra mano gyvenimo būdas, o ne gyvenimas. (Fani Diane neseniai baigė prestižinį mados ir menų koledžą Central Saint Martins, kurio dauguma absolventų dabar yra pasaulinio garso kūrėjai – red. past.).

Net nenoriu pagalvoti, kaip gyvenčiau po buto savininko padu, trijų nulių užstatu, o dar mokėk nuomą kas mėnesį, gyvūnų laikyti negalima, mandagiai nudažytos sienos, kalbėti tik pašnibždomis. Tada galvoji, ar pinigai – tai laisvė daryti, ką nori? Aš noriu sau leisti tiek, kiek galima, o ne tiek, kiek leisi tu.

Beje, subkultūrose irgi egzistuoja elitizmas, kai nori nenori renki pagarbos taškus. Esant progai prisiminiau apie labiausiai apsaugotą namą. Jeigu jį užskvotinsi, patapsi „Squatter Superstar“. Manau, tai nebloga idėja kompiuteriniam žaidimui – kai į užimtą namą įsidedi spyną, gauni bonusą arba „gyvybę“. Tačiau apie jį ir kitus respekto taškus tarp pankų ir ne tik – kitoje, penktoje, „Skvoto ir miesto“ dalyje

2011.02.25 19:22:03

>> muzika

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

Mogwai Hardcore Will Never Die, But You Will

Destroyer Kaputt Merge 2011-01-14

BPitch Control 2011-02-14

Rock Action / Sub Pop

Devintas garbingų kanadiečių darbas.

Bet nesvarbu, kiek jų buvo iki šiol ir kokio gerumo. Gali pradėti ir nuo čia. Nes visas albumas – kaip viena daina. Lengvas, nerūpestingas, pozityvus, tiesiog pasakiškas.

Lyg grotų Phoenix, o dainuotų Erlendas Øye. O Danas Bejaras dainuoja taip, lyg visą laiką besišypsotų. Klausaisi jo ir tiki, kad viskas aplinkui iš tikrųjų bus, yra ir buvo gerai (you were on the side of good; I heard your record, it’s alright).

Tilpo viskas, ką mėgsti ir ko galbūt ne: 9 dešimtmečio disco, Animal Collective, anksčiau minėti prancūzai ir norvegas ir kiti meškiai.

Lietuvos gydytojai pacientams šią plokštelę turėtų siūlyti nuo blogos nuotaikos, pavydo, niūrumo ir lietaus.

95°

2011-02-14

Škotų penketukas vis labiau tolsta nuo savo firminio noiserock grojimo, kuris mums labiausiai patiko dabar jau klasika tapusiame Mogwai Young Team [1997] ir epiniame Rock Action [2001] albumuose. Hardcore... seka dviejų ankstesnių darbų (Mr Beast [2006], Hawk Is Howling [2008]) pėdomis. Jame dar daugiau sintezatorių ir pianino, bet albumo monumentališkumas atsiskleidžia tik keliolika kartų pasiklausius. Kad ir kaip būtų apmaudu, plokštelė neprilygsta seniems darbams. Atrodo, Mogwai nekuria įkvėpti, o iš poreikio. Per jėgą. Tačiau taip paprastai jų dar nenurašysime.

68°

Cut Copy Zonoscope

3du1

Modular Reordings 2011-02-07

Geotic – Find Your Peace

Atrodo, daugelis aplinkui giria trečią australų albumą. Bet už ką? Bandos jausmas? Madinga?

O gal už antro In Ghost Colours [2008] šlovę? Juk Zonoscope tuščiaviduris kaip „Kinder“ kiaušinis be siurprizo.

Infantilus, per saldus ir apie nieką. Klausantis jo apima toks nepatogaus drovumo jausmas, lyg būtum verčiamas pardavinėti nekenčiamas prekes iš „Topshop“ reklamų.

Devintojo dešimtmečio disco pop saldėsiai su keliais fintais, išmoktais iš LCD Soundsystem. Pretenzijų neturiu tik šeštai dainai (tikriausiai todėl, kad trunka tik 2 minutes, joje nedainuojama ir apskirtai tai interliudija).

Sakysite, Destroyer irgi optimistai? Taip, tik kitame lygmenyje.

Chaim Alive

65°

Cold Cave – The Great Pan Is Dead

Šie synth / coldwave atstovai vis dėlto prisijungė gitaras.

Matyt, prisiminė savo hardcore šaknis. Intensyvi ir energinga baladė – tokie papiktinti The Cure.

James Blake – The Wilhelm Scream

Jaunas talentas suskamba romantiškai, bet ir moderniai.

Cut Copy – Need You Now

Modernaus new wave / indie atstovų iš Australijos hitukas mena tiek geriausius 9 dešimtmečio momentus, tiek dabartinius sintetinio indie vėjus.

Moshi Moshi 2011-01-31

Cadenza 2011-02-21

Ostgut Ton 2011-02-07

Rašė: Paulius Ilevičius

Visiška ramybė ir harmoninga pulsacija. Ramus brėkštantis rytas, kai žmogus susiranda savo taiką.

Frivolous Meteorology

69°

Steffi Yours & Mine

MĖNESIO HITAI

Hercules & Love Affair Blue Songs

Vaikigalis vardu Chaim Avital iš Tel Avivo šokių muzika susižavėjo dar ankstyvoje paauglystėje, kai kaimynai už tvoros organizuodavo triukšmingus vakarėlius. Pasirodo, house muzika tuo metu Izraelyje buvo kiek kitokia nei Europoje ir Amerikoje.

O apsilankęs Niujorke jis galutinai apsisprendė tapti muziku. Trejus metus bendradarbiavęs su BPitch Control, jis pagaliau prinoko pilno metro albumui. Be rytietiškų motyvų, Chaim kūriniai iš daugumos tech house muzikos išsiskiria melodingumu ir puikiai atitinka šiandienos Berlyno leiblo politiką.

Paskęsk saldžioje klubinėje euforijoje žemų woop-woop fone.

Ostgut Ton leidyklą jau galima drąsiai vadinti vienu iš Berlyno skambesio vėliavos nešėjų. Čia išleisti darbai nuolatos patenka į įvairiausius geriausiųjų sąrašus, atlikėjai groja elitiniuose klubuose ir festivaliuose, ir, apskritai, Ostgut jau tapo kokybės ir prestižo simboliu. Savo atpildo valandos sulaukė ir Steffie Doms. Jos prodiusuojama house muzika – itin moteriška (net jei nežinotume, kam priklauso autorystė).

Valandą trunkantys 9 albumo kūriniai pasižymi minkštu bytu, minimalistinėmis aranžuotėmis, panašių tonų garso palete (dėl to albumas vientisas) ir niekados neužpjauna per kietai. Patiks naujokams, įvertins ir scenos mėgėjai / senbuviai.

75°

Robertas Milesas Th1rt3en S:alt Records 2011-02-07

10 //

Su šitais panaši situacija kaip ir su Cut Copy. Trejų metų senumo išsišokėliai sugrįžta, bet skystai. Pirmas numeris Painted Eyes (su dar keliomis išimtimis) lyg ir žada, kad galėtų ir vėl būti panašiai gerai. Deja.

Ir neaišku, kas kaltas: ar Antonio nebuvimas, ar kūrybinių idėjų trūkumas. Juk jeigu šiandien groji tokią muziką, kurią Technotronic grojo prieš 22 metus, turi pridėti kitokių papildomų elementų. Tačiau tai nereiškia, kad užtenka 9 dešimtmečio disco aplaistyti 10 dešimtmečio acid ir dainuoti žydras dainas apie žydrus berniukus. O jei užsidedi senus Blind, Raise Me Up ar Iris, pasidaro dar graudžiau nuo esamos situacijos beviltiškumo.

Einu, geriau išsitrauksiu Pump Up The Jam plokštelę.

Danielis Gardneris yra dar vienas pavyzdys, kaip kaimietukas (konkrečiai šis gimęs netoli Vankuverio) virsta techno berniuku. Mokslai jam nerūpėjo (išskyrus priverstines pianino pamokas), kol vieną dieną mokymų programoje atsirado elektroninės muzikos kompozicijos kursas. Šiandien kanadietis savo sąskaitoje turi šūsnį 12’’ vinilų ir trečią albumą ant slenksčio. Iš pirmo žvilgsnio jo orų prognozė skamba kaip eilinis klepu-klepu minimal. Tačiau įsiklausius ne tiek daug skirtumo tarp jo ir, pavyzdžiui, didžiųjų dOP. Netrūksta nei džiazo, nei tropinių miškų. Gana villalobiškas albumas, kad atsidurtų Luciano kuruojamame leible Cadenza. Savo namais Danielis šiandien vadina Berlyną.

Tikrai prisimenate nespalvotą Children vaizdo klipą, kuriame mergaitė stebėjo vaizdus pro mašinos langą. Tuomet (1996-aisiais) Robertas Milesas buvo tituluojamas dream-house (trijų bosų) stiliaus pradininku ir karaliumi. Tai va, dabar jis skamba visai ne taip.

Natūralu, kad per 10 metų trunkančią pertrauką pasikeičia mąstymas ir prioritetai. Šiandien Robertas groja psichodelinį roką – rimtą, su bliuzo ir artroko priemaišomis. Jam padeda tokie profesionalai kaip Robertas Frippas, Jonas Thorne ir kiti. Taip, atsiduoda senienomis kaip Mike’as Oldfieldas ar Santana, bet… Dabar bandau suvokti, kuo ir, apskritai, ar šis darbas blogesnis už, pavyzdžiui, bendrą The ORB ir Davido Gilmouro pernykštį Metallic Spheres?

60°

73°

65°

© 370

0°

kisielius kefyras

370_011.indd 10

70°

absentas

100°

spiritas

2011.02.25 19:22:39

Ra­šė: Rob­bie Wil­liams

K

ai ku­rie TV ir ki­to­kie pro­ diu­se­riai už vie­šą mu­zi­ kos kū­ri­nių at­li­ki­mą ne­ no­ri su­si­mo­kė­ti vi­sų jiems pri­klau­san­čių mo­kes­čių (lie­tu­viš­ kų  mui­lo ope­rų kū­rė­ jai tik­rai pa­sa­ky­tų, kiek dėl to tu­ ri pro­ble­my­čių).

LAT­GA-A krapš­to bam­bą, nes vi­sas au­to­rių tei­sių gy­ni­mas su­ka­ si ap­link vie­ną bam­bą.

Net ta­ria­mai pa­vyz­din­ga­sis Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja au­ to­rių tei­sių gy­ni­mo aso­cia­ci­jai sko­lin­gi dau­giau nei pu­sę mi­li­ jo­no li­tų.

Kai ku­rios ka­vi­nės ir ba­rai me­luo­ja, kad ne­dir­ba, už­si­da­ ro, no­rė­da­mi iš­veng­ti au­to­ri­ nio mo­kes­čio už gro­ja­mą mu­ zi­ką (pa­lan­giš­kiai ypač mėgs­ta taip ble­fuo­ti). Ki­ti tie­siog ne­mo­ ka mo­kes­čio, kaip kad de­gu­sis „Brodvėjaus pu­bas“, ir yra sko­li­ nin­kų są­ra­še. O la­biau­siai aso­ cia­ci­jai ne­no­ri mo­kė­ti tie, ku­rie jau­čia ar­tė­jan­tį bank­ro­tą ir pik­ ty­biš­kai iš anks­to pra­de­da eng­ ti są­skai­tas už ki­to žmo­gaus su­ kur­tos mu­zi­kos nau­do­ji­mą sa­vo vers­lo tiks­lais.

Taip ke­li LAT­GA-A ins­pek­to­riai ir vars­to Lie­tu­vos mies­tų užei­gų du­ris, lan­ko ren­gi­nius, mies­tų šven­tes ir pan. bei ra­šo įspė­ji­ mus, lu­pa bau­das. Kaip „37O“ sa­kė LAT­GA-A mu­zi­kos kū­ri­nių sky­riaus ve­dė­jas Ma­rius Kuz­ mi­nas, – nie­kas sa­vo ini­cia­ty­ va ne­su­si­mo­kės, jei ne­baks­no­si pirš­tu į at­suk­tą nu­ga­rą ir ne­pat­ rin­si nykš­čio ir ro­do­mo­jo pirš­to viens į ki­tą. . . . . . . . . . . . . . . . . Ša­ly­se, kur in­te­lek­ti­nė nuo­sa­ vy­bė yra kruopš­čiai sau­go­ma, mi­nė­ti nu­si­žen­gi­mai pa­žei­dė­ jams su­ke­lia ner­vi­nio ti­ko prie­ puo­lius, kai­nuo­ja lai­ko, pi­ni­gų ir ne­mie­go­tų nak­tų.

Tik ne Lie­tu­vo­je. „Ta­čiau ne­ ži­no­ji­mas neat­lei­džia nuo at­sa­ ko­my­bės. Taip pat jis yra ne­ pa­gar­bos mu­zi­kai prie­žas­tis.

Keis­ki­mės!“ – sa­ko Ag­nė Las­ taus­kai­tė, dir­ban­ti mu­zi­kos tie­ki­ mo bend­ro­vė­je „Apol­lo Mu­sic“ par­da­vi­mo va­do­ve Bal­ti­jos ša­ lims. Ji ko­ke­tiš­kai pri­du­ria, kad jei ne­si tik­ras, kaip elg­tis esant vie­nai ar ki­tai  si­tua­ci­jai, su­ si­ju­siai su mu­zi­kos tei­sė­mis, ga­li kreip­tis į ją (agne@apollomusic. dk). Ag­nė pa­ža­da ta­ve nu­kreip­ ti tin­ka­ma link­me. . . . . . . . . . . . . . . . .

Grįž­tant prie mu­zi­kos, ku­ri lyg sa­vai­me su­pran­ta­mas ele­men­tas nau­do­ja­ma vie­šai tam tik­rai no­ ri­mai at­mos­fe­rai, fo­nui su­kur­ti ar tai bū­tų par­duo­tu­vė, ar ka­vi­nė, ar vieš­bu­čio ves­ti­biu­lis ir pan., – bet ko­kiu at­ve­ju už jos pa­nau­ do­ji­mą pri­va­lo bū­ti su­mo­kė­ta ir to da­lis ati­tek­ti au­to­riui (ži­no­ma,

370_011.indd 11

BLO­GI ĮP­RO­ČIAI – AT­SIK­RA­TY­KI­ME JŲ!

Lie­tu­vo­je ne­pa­gar­ba mu­zi­kai išau­go iki dvy­li­kaaukš­čio na­mo dy­džio. Net­gi tu­rint ome­ny, kad in­ter­ne­tas ją išau­gi­no vi­sa­me pa­sau­ly­je, šio­je ša­ly­je mes tu­ri­me ir dau­giau su tuo su­si­ju­sių pro­ble­ mų, t. y. šį­kart ne apie pi­ra­tus kaip fi­zi­nius as­me­nis. .. . . .

Agnė Lastauskaitė ir kiti muzikos konsultantai iš „Apollo Music“

Muzika visada yra kažkur šalia mūsų, todėl, manau, tikrai vertėtų žinoti, kaip ją naudoti viešai reikalui esant.

LAT­GA-A da­lį pa­si­lie­ka sau, kad ga­lė­tų iš­si­mo­kė­ti pre­mi­jas, iš­si­leis­ ti be­tiks­les skra­ju­tes ir gal­vo­ti, kad jau vis­ką au­to­rių tei­sių gy­ni­mo ir švie­ti­mo klau­si­mais pa­da­rė).

Vis dėl­to di­džiau­sia kont­ro­lės sto­ka ir dau­giau­sia ore skrai­dan­ čių, kū­rė­jams pri­klau­san­čių pi­ni­ gų yra te­le­vi­zi­jo­je dėl jų nau­do­ ja­mų mu­zi­ki­nių kū­ri­nių. „Gal­vo­ja­me, kad te­le­vi­zi­jos pa­grin­das yra vaiz­das. Ta­čiau ne­re­tai pa­mirš­ta­me, kad pu­ sė to ku­ria­mo vaiz­do es­mės yra gir­di­mas gar­sas“, – sa­ko Ag­nė Las­taus­kai­tė, „In­te­lek­ti­nė nuo­sa­vy­bė Lie­tu­vo­je nė­ra ap­sau­ go­ta ir nau­do­ja­ma ne­tin­ka­mai.

Mu­zi­ka vi­sa­da yra kaž­kur ša­lia mū­sų, to­dėl, ma­nau, tik­rai ver­tė­ tų ži­no­ti, kaip ją nau­do­ti vie­šai, esant rei­ka­lui. Ta­da ir pa­ts ra­ miau mie­go­si“, – pri­du­ria ji. „Di­džio­ji da­lis TV pro­diu­se­rių ti­ ki, kad mo­kė­da­mi už gar­sių mu­ zi­ki­nių kū­ri­nių pa­nau­do­ji­mą tik LAT­GA-A, ga­li juos nau­do­ti kaip pa­no­rė­ję“, – to­liau pa­sa­ko­ja Ag­ nė. Vie­nas jų jai ne­tgi pa­ko­men­ ta­vo: „Mums ne­rei­kia spe­cia­liai kur­ti se­ria­lui ar TV lai­dai mu­zi­kos.

Juk ga­li­me nau­do­ti La­dy Ga­ga ar „Coldp­lay“ mu­zi­ką ir at­si­skai­ty­ti už tai LAT­GA-A.“ Ta­čiau ne tik šis mo­kes­tis tu­rė­tų bū­ti su­mo­kė­tas.

Pir­miau­sia jie pri­va­lo gau­ti tei­ ses į mu­zi­kos pa­nau­do­ji­mą sa­vo tiks­lais iš pa­ties lei­dė­jo, ta­da su­ si­mo­kė­ti sinch­ro­ni­za­ci­jos mo­kes­ tį, t. y. kai au­to­ri­nė mu­zi­ka yra sinch­ro­ni­zuo­ja­ma (pri­ski­ria­ma) ki­tam au­to­ri­niam vaiz­dui. Šiuos pro­ce­sus Lie­tu­vo­je tu­rė­tų tvar­ky­ti „NCB Lie­tu­vos“ biu­ras.

Nors ncb.lt skel­bia, kad ta­me biu­re dir­ba kva­li­fi­kuo­ti spe­cia­lis­ tai, ku­rie vi­suo­met pa­si­ren­gę pa­ dė­ti sie­kiant tei­sė­tai pa­nau­do­ti mu­zi­kos kū­ri­nius mu­zi­kos ar au­ dio­vi­zua­li­niuo­se įra­šuo­se, in­ter­ne­ te, mo­bi­liuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se ar kt., tie­sa kur kas simp­to­miš­kes­nė Lie­tu­vai – ta­me biu­re kol kas dir­ ba tik vie­nas žmo­gus, kol kas ne­ daug ga­lin­tis pa­sa­ky­ti apie mu­ zi­kos tei­ses. Ta­čiau  po­ky­čiai bręs­ta ir šiuo me­tu žen­gia­mi pir­ mie­ji žings­niai  tin­ka­ma link­ me. Su NCB tas, kam ak­tua­lu, grei­tu me­tu tik­rai su­si­pa­žins ar­ti­ miau.

Ne­pa­gar­ba mu­zi­kai au­ga ir, „37O“ nuo­mo­ne, tai yra vie­na prie­žas­čių, ko­dėl Lie­tu­vo­je for­ muo­ja­si pra­stas mu­zi­ki­nis sko­nis.

Va­ka­rų pa­sau­lio au­to­rių tei­sių gy­ nė­jai jau ėmė­si sa­vo pre­ro­ga­ty­ vų šiek tiek su­draus­min­ti to­kiems kaip mes. Bet ar mes no­ri­ me jaus­tis kaip še­šia­me­tis pe­čius su­gū­žęs vai­kas, kai jį ba­ra ma­ ma, už tai kad ir vėl pri­siu­sio­jo į lo­vą? Pir­miau­sia mes pa­tys tu­ri­me at­si­kra­ty­ti blo­gų įpro­čių, ži­no­ti ne tik sa­vo tei­ses, bet ir ki­tų.

2011.02.25 19:23:07

>> kinas Ra­šė: En­fant Ter­rib­le, Ma­ri­ja A.Šil­kū­nai­tė, Ro­ mas Za­ba­raus­kas, In­ga Nor­ke

Tos die­nos pra­si­de­da ko­vo 17-ąją, kai dau­ge­lis mū­sų mes šei­mą, vai­kus, ne­be­gers vy­ni­nė­se va­ka­rais ir sa­vo l Šių me­tų „Ki­no pa­va­sa­rio“ (KP) (ko­vo 17 – 31 d.) pro­gra­ma yra per­ne­lyg įvai­ria­pu­sė sa­vo te­ma­ti­ka ir sti­lis­ti­ka

Jo­nas Ga­ra­ño, José Mar­ía Goe­na­ga 80 DIE­NŲ

Ju­lius­zas Ma­chuls­kis LOP­ŠI­NĖ Len­ki­ja

Is­pa­ni­ja

La­bai juo­kin­ga ko­me­di­ja iš len­kų vam­py­rų gy­ve­ni­mo.

Len­kai ir jų ki­nas pa­sta­ruo­ ju me­tu va­ro ge­rai!

Ale­xas de la Ig­le­sia BA­LA­DĖ LIŪD­NA­JAM TRI­MI­TUI Is­pa­ni­ja, Pran­cū­zi­ja

Štai ir priė­jo­me prie se­nu­čių les­bie­čių – tai liūd­nas liūd­nas fil­mas apie ją, ją ir vie­nos jų vy­rą. Vie­na pa­li­ko Is­pa­ni­ją, 50 me­tų ke­lia­vo ir mu­zi­ka­vo, pri­si­pa­ži­ no sau sek­sua­li­nę orien­ta­ci­ją. Ki­ta tvar­ kin­gai iš­te­kė­jo ir iš­si­kė­lė į kai­mą. Da­bar joms po 70 me­tų ir jos su­si­tin­ka ten, kur iš­si­sky­ru­sios, tik kur kas la­biau iš­lais­vė­ ju­sio­je vi­suo­me­nė­je.

Ola Si­mons­so­nas TRIUKŠ­MO GAR­SAI

„Ti­ger Lil­lies“ sti­liaus vei­kė­jai ima ka­la­vi­jus bei ašt­rius dur­tu­ vus ir ei­na ma­žin­ti prie­šų po­pu­ lia­ci­jos is­pa­nų pi­lie­ti­nia­me ka­re ge­riau­sio­mis Ta­ran­ti­no ir Rod­ri­ ge­so tra­di­ci­jo­mis. Pras­mės nė­ ra, bet krau­jo už­teks.

Šve­di­ja, Pran­cū­zi­ja

Pa­sa­ko­ja apie me­no te­ro­ris­tus per­ku­si­nin­kus, gro­jan­čius nu­va­ ry­tais eks­ka­va­to­riais, ban­ko dar­ buo­to­jų riks­mais, ir apie po­li­ci­ jos var­gą ban­dant juos su­gau­ti.

Mo­ra­las: mu­zi­ka yra vi­sur.

Kad ne­pa­sik­lys­tum ki­ne

„KI­NO PA­VA­SA­RIO“ Ž

P.S. Be šių re­ko­men­duo­ja­mų fil­mų, yra dar bent 10, ku­riuos rei­kė­tų pa­žiū­rė­ti, bet bū­tų la­bai ne­są­ži­nin­ga a KP hi­tų hi­tas Gas­pa­ras Noé PA­SI­NERK Į TUŠ­TU­MĄ

Vo­kie­ti­ja, Pran­cū­zi­ja, Ita­li­ja

Gas­pa­ras Noé yra vie­nas re­tų šiuo­lai­ki­nių re­ži­sie­rių, ku­rie ban­do kur­ti ką nors nau­ja.

Ir ku­riems tai iš da­lies pa­vyks­ta. Po smur­ tau­jan­čio „Ir­re­ver­sib­le“ „Užei­ki­te į tuš­tu­mą“ žiū­ro­vus nu­svai­gin­sian­čias is­to­ri­jas per­ke­ lia į To­ki­jų. Čia bro­lis ne­teks se­sers; nar­ ko­ti­kai, pro­sti­tu­ci­ja, ir ki­tos žmo­ni­jos ne­lai­ mės įtrau­kia į bjau­rų ir įspū­din­gą vaiz­dų ir vi­zi­jų ver­pe­tą.

KP hi­tas

KP hi­tas

Dan­ny Boy­le‘as 127 VA­LAN­DOS

Ab­ba­sas Kia­ros­ta­mi PAT­VIR­TIN­TA KO­PI­JA

Pa­tiks mo­nos­pek­tak­lių mė­gė­jams, nes vi­są fil­mą vie­nas al­pi­nis­tas ban­dys ne­nu­mir­ti sė­dė­da­mas ur­ ve. Grei­čiau­siai bū­si­mas fes­ti­va­ lio hi­tas.

Ele­gan­tiš­kas ir in­te­lek­tua­lus fil­mas apie skai­čių 2: pa­veiks­lus ir jų ko­pi­ jas, mo­ti­nas ir vai­kus, vy­rus ir mo­te­ ris. Re­ži­sie­riaus Kia­ros­ta­mi dar­bai – kaip koks ge­ras kon­ja­kas.

Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė

Pran­cū­zi­ja, Ita­li­ja

KP hi­tas Da­vi­das Mi­cho­das ŽVĖ­RIŲ KA­RA­LYS­TĖ Aust­ra­li­ja

12 // © 370 370_011.indd 12

17-me­tis Jo­šas ste­bi, kaip jo ma­ma mirš­ta nuo he­roi­no – tai pir­mo­ji fil­mo sce­na. Ta­da jis iš­ke­liau­ja pas sa­vo mo­čiu­tę, pra­min­tą Smur­fu, ku­ri gy­ve­na su ke­tu­riais sa­vo sū­nu­mis. Vi­si jie yra nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio da­lis. Tai kri­ mi­na­li­nė dra­ma, tik to­li nuo pa­čių kri­mi­na­lų. Pa­tiks, kas mėgs­ta gangs­ta fil­mus, bet ne gink­lų ko­vos ar ma­ši­nų lenk­ty­nės jo­se svar­biau­sia.

2011.02.25 19:36:25

s ir sa­vo lai­ką ma­tuos kiek-fil­mų-bū­čiau-pa­ma­tęs per tą lai­ką. Tad teks at­si­rink­ti, ką pa­ma­ty­ti, o ko ne. ir sti­lis­ti­ka, kad tilp­tų į, pa­vyz­džiui, 10 ge­riau­sių fil­mų, ku­riuos bū­ti­nai rei­kia pa­žiū­rė­ti. O taip bū­na ne kas­met.

Char­le­sas Fer­gu­so­nas SA­VŲ DAR­BAS JAV

Do­ku­men­ti­nis fil­mas apie eko­ no­mi­nę kri­zę. Šiaip jau nie­ko nau­ja, bet jei­gu kas nors nė­ ra eko­no­mis­tas ir ko­mu...(at­si­ pra­šau, so­cia­lis­tas), tai sa­viš­ vie­tos dė­lei žiū­rė­ti ver­ta.

Da­nie­las Monzó­nas KA­ME­RA NR. 211 Is­pa­ni­ja Jei­gu iš­gy­ven­si pir­mas de­šimt mi­nu­čių, ta­da esi pa­si­ruo­šęs jį pa­žiū­rė­ti iki ga­lo.

Tai yra dar vie­nas bai­sus fil­mas iš ka­ lė­ji­mo smur­to len­ty­nė­lės, ta­čiau vis tiek pui­kiai su­kal­tas.

Lee Chang-don­gas POE­ZI­JA Pie­tų Ko­rė­ja

De­nis Vil­le­neu­ve‘as MO­TE­RIS, KU­RI DAI­NUO­JA Ka­na­da, Pran­cū­zi­ja

Vėl apie te­ro­ris­tus, tik šį kar­tą ma­ma sa­ vo tes­ta­men­tu iš­siun­čia vai­kus į ke­lio­nę, iš ku­rios jie grįš ki­to­kie. Tiks Ar­ti­mų­jų Ry­ tų is­to­ri­jos my­lė­to­jams ir tiems, ku­riems įdo­mu pa­ma­ty­ti hu­ma­niš­ku­mą gi­liau­sia­ me dug­ne ir aukš­čiau­sio­je vir­šū­nė­je vie­ na­me fil­me.

e

Tur­būt ar­che­ti­piš­kiau­sias KP fil­mas pa­ sa­ko­ja apie se­ny­vą mo­te­rį, gy­ve­ni­miš­ kas pro­ble­mas, at­ran­da­mą kū­ry­biš­ku­ mo gys­lą ir bė­gan­tį lai­ką, per grei­tai, ži­no­ma. Kas ma­tė šio re­ži­sie­riaus „Sec­ ret suns­hi­ne“, „Poe­zi­ja“ yra net ge­riau, tik pa­bai­gą Lee per gau­siai api­bė­rė cuk­ru­mi.

“ ŽE­MĖ­LA­PIS

­ži­nin­ga atim­ti iš ta­vęs ga­li­my­bę su­si­ras­ti sa­vo KP fil­mą.

KP hi­tas Mar­kas Ro­ma­ne­kas NE­LEISK MAN IŠEI­TI

Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, JAV

Tai bran­gus mainst­rea­mi­nis bri­tų fil­mas – Ka­zuo Is­hi­gu­ro ro­ma­no „Ne­ver Let Me Go“ adap­ta­ci­ja su ašt­ria­vei­de Kei­ra Knight­ley, bū­si­mu spai­der­me­ nu And­rew Gar­fiel­du ir ky­lan­čia žvaigž­du­te Ca­rey Mul­lig­han.

Veiks­mas vyks­ta se­no­je ge­ro­je Bri­ta­ni­jo­je su an­tiu­to­pi­nio sci-fi prie­sko­ niu – čia kai ku­rie eli­ti­niuo­se in­ter­na­tuo­se au­gi­na­mi vai­kai yra klo­nai, skir­ ti or­ga­nų do­no­rys­tei. Gal­būt do­no­rys­tė ne pa­ts tiks­liau­sias ter­mi­nas, nes pa­si­rin­ki­mo nė­ra – vai­ku­čiai nuo ma­žu­mės mo­ko­mi, kad rei­kia gy­ven­ti svei­kai, nes pa­skui rei­kės pra­dė­ti au­ko­tis ir po tru­pu­tį ati­da­vi­nėt or­ga­nus. Įdo­miau­sios fil­mo at­mos­fe­ri­nės de­ta­lės yra su­bti­lu­mas ir ra­my­bė. Su­ži­no­ję apie sa­vo mi­si­ją vai­kai ne­ver­kia, ne­si­dras­ko, ne­bė­ga. Fil­mas ne­tu­rė­tų pa­ lik­ti abe­jin­gų.

KP hitas Lisa Cholodenko VAIKAMS VISKAS GERAI

KP hi­tas

Dviejų lesbiečių ir jų vaikų šeima gyvena Los Andželo priemiestyje. Šilta ir gražu, kol dukra sulaukia pilnametystės ir nuspren­ džia susisiekti su spermos donoru/biolo­ giniu tėvu. Tėvas pasirodo visai neblogas hipsteriukas, bet vien jo veido išraiška kai kam gali pasirodyti kaip seksualinis prie­ kabiavimas. Tada kažkas ilgamečius san­ tykius pamina dėl a bit of cock. Taip, fil­ mas neskirtas krizės iškankintiems duonos ieškotojams arba nestabilios psichikos na­ mų šeimininkėms. Tačiau patiks, kas verti­ na gerus garso takelius, mėgsta Kaliforni­ ją ir yra tolerantiški.

Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja

JAV

370_011.indd 13

Oli­vier Ass­sayas KAR­LO­SAS ŠA­KA­LAS Dar vie­nas geo­po­li­ti­nis tri­le­ris apie se­ leb­re­tę te­ro­ris­tą, ta­čiau pa­tei­si­nan­tis lū­ kes­čius, ko­kius, pa­vyz­džiui, kė­lė­me Ste­ ve­no So­der­berg­ho „Che“ (o jis vi­siš­kai jų ne­pa­tei­si­no). Dau­ge­ly­je pa­sau­ly­je su­ kur­tų fil­mų Kar­lo­sas bu­vo nau­do­ja­mas kaip te­ro­ris­to pro­to­ti­pas, įkvė­pi­mas blo­ giu­kų vaid­me­niui. Ta­čiau pa­ga­liau jam ski­ria­mas vi­sas 5 va­lan­dų 30 mi­nu­čių epas. Pa­tiks tiems, ku­rie mėgs­ta ek­ra­ni­ zuo­tas tik­ras krau­pias is­to­ri­jas ir vi­są fil­ mą gal­vo­ja, kad taip iš tie­sų kam nors yra nu­ti­kę.

2011.02.25 19:36:41

>> klinika

„Ho­li­vu­das“ – pa­sku­ti­ny­sis ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros chu­li­ga­no Char­le­so Bu­kows­ki ro­ma­nas. No­rit su­ži­ no­ti, kiek iš­ge­ria Faye Du­na­way, Sea­nas Pen­nas ir Mic­key Rour­ke‘as? At­sa­ky­mai – „Ho­li­vu­de“. Vi­si jie gan per­re­gi­mais pseu­do­ni­mais pa­kliū­va ant ne­gai­ les­tin­go Bu­ko plunks­nos smai­ga­lio. .

Iliust­ra­vo: Pau­lė Bo­cul­lai­tė Iš ang­lų kal­bos ver­tė: Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas Ro­ma­ną iš­lei­do: „Ki­tos kny­gos“

APIE MIC­KEY ROUR­KE’Ą „Ho­li­vu­de“ Ch.Bu­kows­ki vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, kai ra­šė sce­na­ri­jų ki­no fil­mui „Ba­ro mu­ sė“ (angl. – „Barf­ly“). Šią vi­siems Bu­ko ger­bė­jams ži­no­mą juos­tą 1987 m. su­su­ko re­ži­sie­rius Bar­be­tas Schroe­de­ris, pa­grin­di­nius vaid­me­nis jo­je at­li­ko to­ kios žvaigž­dės kaip F.Du­na­way ir M.Rour­ke‘as.

14 // © 370 370_011.indd 14

(II IŠT­RAU­KA iš kny­gos „Ho­li­vu­das“, I iš­trau­ka – aš­tun­ta­me „37O“ nu­me­r y­je) Po tri­jų ar ke­tu­rių die­nų pa­skam­bi­no Džo­nas.

– Dže­kas Bled­sou per­skai­tė sce­na­ri­jų. Jam pa­ti­ ko, no­ri vai­dint.

Mė­gi­nau įkal­bėt, kad at­va­žiuo­tų pas ta­ve, bet ne­ su­ti­ko. Sa­ko, jau­sis per­ne­lyg ne­pa­to­giai. Pak­vie­tė, kad pa­ts pas jį at­va­žiuo­tum.

– Nuo to jis pa­si­jus pa­to­giau?

– Jam taip at­ro­do.

– Ma­nai, jis su­si­tvar­kys su vaid­me­niu?

– Aiš­ku! Jis gi užau­gęs gat­vė­se! Kaž­ka­da gat­vė­se par­da­vi­nė­da­vo kaš­to­nus! Jis iš Niu­jor­ko!

– Ma­čiau ke­lis fil­mus su juo...

– Ir? – Hm... Tu­rė­tų nu­stot šyp­so­tis kiek­vie­ną kar­tą, kai ne­ži­no, ko dau­giau kad­re grieb­tis. Ir kumš­čiais tran­ kyt šal­dy­tu­vų ne­rei­kia. Dar tu­rė­tų pa­keist tą sa­vo pa­si­pū­tė­liš­ką niu­jor­kie­tiš­ką ei­se­ną, nes ste­bė­da­mas ga­li pa­ma­nyt, kad bi­čas žings­niuo­ja į šik­ną ba­na­ ną įsi­ki­šęs.

– Dže­kas Bled­sou kaž­ka­da bu­vo bok­si­nin­kas...

– Tai kas, mes vi­si kaž­ka­da bu­vom bok­si­nin­kai.

– Su vaid­me­niu jis su­si­do­ros, pa­ti­kėk.

– Džo­nai, ne­no­riu, kad fil­mas dvok­tų Niu­jor­ku.

Pag­rin­di­nis he­ro­jus – vai­kis iš Ka­li­for­ni­jos. Ka­li­for­ni­ jos vai­kiai – žmo­nės pa­pras­ti, be ypa­tin­gų klas­tų.

Jie ne karš­ta­ko­šiai, įver­ti­na kiek­vie­ną žings­nį. Ma­ žiau pa­ni­kuo­ja. Ir svar­biau­sia – ne­bi­jo žu­dy­ti. Bet ir ne­pu­čia jo­kios mig­los.

– Pats jam ir paaiš­kink...

– Ge­rai, kur ir ka­da?

Su­si­tik­ti su­ta­rėm aš­tun­tą va­ka­ro šiau­ri­niam Ho­li­vu­ de. Pen­kias mi­nu­tes vė­la­vom. Klai­džio­jom vi­so­kiais tam­siais ke­liu­kais ieš­ko­da­mi na­mo.

– Ti­kiuo­si, jis tu­ri ko nors iš­gert. Rei­kė­jo pa­siimt po­rą bu­te­lių.

– Jis tik­rai tu­rės ko nors, – pa­sa­kė Sa­ra.

Bu­vo sun­ku įžiū­rėt nu­me­rius. Ga­liau­siai pa­ma­tėm Džo­ną, sto­vin­tį bal­ko­ne.

– Ei­kit čia...

Už­li­pom laip­tais ir nu­se­kėm pa­skui Džo­ną. Tai bu­ vo vie­nas iš Dže­ko slap­tų liz­de­lių.

Džo­nas stum­te­lė­jo du­ris, įė­jom. Jie sė­dė­jo ant se­ nos so­fos: Dže­kas Bled­sou ir jo drau­gu­žis Le­nis Fi­ de­las. Fi­de­las vai­din­da­vo dau­giau­sia epi­zo­di­nius vaid­me­nis. Dže­kas Bled­sou at­ro­dė vi­sai kaip Dže­

Per savo amžių mačiau daug šūdo ir visiškos beprasmybės, bet su tokia nesąmone dar niekad nebuvau susidūręs.

kas Bled­sou. Le­nis bu­vo dič­kis, pla­čia­pe­tis, tik­ras sun­kias­vo­ris. Aiš­kiai bu­vo ma­tyt, kad gy­ve­ni­mo vė­ ty­tas ir mė­ty­tas.

Man jis iš­syk pa­ti­ko. Di­de­lės liūd­nos akys. Stam­bios ran­kos. At­ro­dė iš­var­gęs, vie­ni­šas. Žo­džiu, pa­ts tas.

Mus su­pa­žin­di­no.

– O jis kas toks, – pa­klau­siau Dže­ko mos­te­lė­jęs gal­va į Le­nio pu­sę, – ta­vo as­mens sar­gy­bi­nis?

– Aha, – at­sa­kė.

Džo­nas sto­vė­jo iš­si­šie­pęs, tar­si tai bū­tų koks iš­ kil­min­gas su­si­ti­ki­mas. Nors ką ga­li ži­not, kas jam ten su­kos gal­voj.

– Gal tu­ri ko iš­gert? – pa­klau­siau.

– Tu­rim tik alaus. Tiks?

– Tiks, – at­sa­kiau.

Le­nis išė­jo į ki­tą kam­ba­rį at­neš­ti alaus. O man pa­gai­lo Sa­ros – alus tik­rai ne mėgs­ta­miau­sias jos gė­ri­mas. Sie­nos bu­vo nu­kli­juo­tos bok­so var­žy­bų afi­ šo­mis. Slam­pi­nė­da­mas jas ap­žiū­rė­jau. Pui­ku­mė­lis.

Kai ku­rias jų pri­si­mi­niau. Vien nuo šių vaiz­dų pa­ si­ju­tau ma­čo. Iš so­fos ky­šo­jo spy­ruok­lės, ant grin­ dų vo­lio­jos pa­gal­vės, ba­tai, žur­na­lai, po­pie­ri­niai mai­še­liai.

– Tik­ras vy­riš­kas ur­vas, – nu­si­kva­to­jo Sa­ra.

– Aha, man pa­tin­ka, – ta­riau. – Esu gy­ve­nęs įvai­ rio­se sky­lė­se, bet nie­ko pa­na­šaus dar ne­ma­čiau.

– Mums taip pa­tin­ka, – pa­sa­kė Dže­kas.

Le­nis grį­žo ir at­ne­šė alaus. Skar­di­nė­se. At­si­kim­ šom, trūk­te­lė­jom po po­rą gurkš­nių ir at­si­sė­dom.

– Gir­dė­jau, per­skai­tei sce­na­ri­jų? – pa­klau­ siau Dže­ko.

– Taip. Tas bi­čas – tai tu?

– Aš. Tik la­bai se­niai.

– Gau­da­vai į sku­du­rus, – pa­ste­bė­jo Le­ nis.

– Daž­niau­siai.

– Iš tie­sų laks­ty­da­vai par­nešt vi­so­kiems su­ skiams su­muš­ti­nių? – pa­klau­sė Dže­kas.

– Te­ko.

Alus bu­vo ne­blo­gas. Ku­riam lai­kui sto­jo ty­la.

– Tai ką ma­nai? – pa­klau­sė Džo­nas.

– Tu­ri gal­voj Dže­ką?

– Taip.

– Jis su­si­tvar­kys. Gal tik rei­kė­tų tru­pu­tį jį ap­tal­žyt.

– Pa­ro­dyk sa­vo ko­vos sti­lių – pa­pra­šė Dže­kas.

At­sis­to­jęs pai­mi­ta­vau smū­gius.

– Grei­tos ran­ke­lės, – pa­ste­bė­jo Sa­ra.

At­si­sė­dau.

– Neb­lo­gai at­lai­ky­da­vau smū­gius. Bet man vi­sa­ da trū­ko tam tik­ro nu­si­tei­ki­mo. Ir už­tik­rin­tu­mo. Gal tu­rit dar alaus?

– Aiš­ku, – pa­sa­kė Le­nis ir išė­jo at­neš­ti.

Vi­sas Ho­li­vu­das ži­no­jo, kad Dže­kas Bled­sou ne­ mėgs­ta To­mo Pe­lo. Jis su­ge­bė­da­vo įkąst To­mui vos

ne kiek­vie­nam sa­vo in­ter­viu: „To­mas užau­go Ma­li­bu, o aš – gat­vė­se.“ Tie­są sa­kant, man vis vien, kur užau­go ak­to­rius, jei tik jis su­ge­ba vai­dint. O vai­din­ti jie su­ge­bė­jo abu. Ir nė vie­nam iš jų ne­bu­vo jo­kio rei­ka­lo ra­šy­to­jų pa­pra­ti­mu va­žiuo­ ti vie­nas ant ki­to. Le­nis at­ne­šė alaus.

– Pas­ku­ti­nė skar­di­nė, – ta­rė pa­duo­da­mas.

– Ot vel­nias, – nu­liū­dau.

– Aš tuoj, – pa­sa­kė Džo­nas ir išė­jo pro du­ris par­neš­ti alaus. Džo­nas tik­ras šau­nuo­lis.

– O kaip tau Džo­no Pin­čo­to re­ži­sū­ra? – pa­klau­sė Dže­ kas.

– Esi ma­tęs jo do­ku­men­ti­nį apie Li­do Ma­mi­ną?

– Ne. – Pin­čo­tas ne­jun­ta bai­mės. Mėgs­ta kruš­tis su mir­tim.

– Jam nuo jos sto­vi, ar ką?

– Tur­būt kad. Bet jis yra pa­sta­tęs ir ki­tų fil­mų, ne tik apie Ma­ mi­ną. Kaip re­ži­sie­riu­mi juo vi­siš­kai pa­si­ti­kiu. Ho­li­vu­das Džo­no dar ne­su­ga­di­no, nors gal ka­da vė­liau dar ir su­ga­dins.

– O kaip dėl ta­vęs?

– Kas dėl ma­nęs?

– Ar Ho­li­vu­das ta­ve ka­da pa­čiups už kiau­šų?

– Tik­rai ne.

– Pas­ku­ti­nis iš­kil­min­gas pa­ža­das?

– Ne, pir­mas iš­kil­min­gas pa­ža­das.

– Hen­kas ne­ken­čia fil­mų, – įsi­ter­pė Sa­ra. – Pas­ku­ti­nis jam pa­ti­kęs fil­mas bu­vo „Pra­ras­tas sa­vait­ga­lis“. O juk pui­kiai vi­si ži­nom, ko­kia tai se­nie­na.

– Rė­jus Mi­lan­das nė tru­pu­čio ne­pers­pau­dė, – pa­sa­kiau. – Vis­ką at­li­ko meist­riš­kai.

Ta­da su­ma­niau pa­myžt, pa­klau­siau, kur ši­ki­ny­kas. Nuė­jau, at­si­da­riau du­ris, at­li­kau rei­ka­lą. Ta­da pa­si­su­kau į kriauk­lę nu­ si­plaut ran­kų. Kas čia per vel­nia­va? Į kriauk­lę bu­vo įmurg­dy­ tas di­džiu­lis bal­tas rankš­luos­tis. Vie­nas ga­las įgrūs­tas į nu­te­ kė­ji­mo an­gą, ki­tas – nuo kriauk­lės kraš­to ta­ba­la­vo iki grin­dų.

Aiš­kiai kaž­kas ne­ge­rai. Rankš­luos­tis kiau­rai per­mir­kęs. Ku­rių ga­lų taip pa­da­ry­ta? Ką tai reiš­kia?

Praė­ju­sios or­gi­jos lie­ka­nos? Ab­sur­das. Aiš­ku, kad vi­sa tai pa­lik­ta ne šiaip sau. Bu­vau pa­pras­tas se­nio­kas. Ne­gi jau spė­jau ši­taip at­si­lik­ti nuo gy­ve­ni­mo? Per sa­vo am­žių ma­čiau daug šū­do ir vi­siš­kos be­pras­my­bės, bet su to­kia ne­są­mo­ne dar nie­kad ne­bu­vau su­si­dū­ręs.

Kas blo­giau­sia, Dže­kas juk ži­no­jo, kad at­va­žiuo­jam į sve­ čius. Ko­dėl ta­da vis­ką taip pa­li­ko? Ką jis tuo no­ri pa­sa­kyt?

Grį­žau į kam­ba­rį.

Jei bū­čiau niu­jor­kie­tis, kaip mat il­gai ne­mąs­tęs pa­klaus­čiau: „Ku­rių ga­lų kriauk­lėj lai­kot tą su­pis­tą rankš­luos­tį, a?“ Bet aš – vai­kis iš Ka­li­for­ni­jos. Tie­siog atė­jau ir, ne­ta­ręs nė žo­džio, at­si­sė­dau. Nusp­ren­džiau, kad vi­sa tai – jų pa­čių rei­ka­las, ir nėr čia ko man kvar­šint sau gal­vą.

Džo­nas jau bu­vo grį­žęs su alum, man po ran­ka sto­vė­jo at­ kimš­ta skar­di­nė. Paė­miau ją. Gy­ve­ni­mas vėl ta­po gra­žus.

– Pag­rin­di­niam mo­ters vaid­me­niui pa­kvie­siu Fran­sin Bau­ ers, – pa­sa­kė Dže­kas. – Ma­nau, su­ge­bė­siu ją įkal­bėt.

– Pa­žįs­tu Fran­sin, – ta­rė Džo­nas, – ga­liu ir aš su ja šnek­ te­lėt.

– Tai gal abu su ja ir pa­si­kal­bė­kit? – pa­siū­lė Sa­ra. Le­nis ir­ gi at­si­kim­šo alaus. Re­gis, bi­čas ne­stab­dė. Sa­viš­kis.

– Ei, gal ir man koks vaid­muo at­si­ras­tų? – pa­klau­sė.

Paž­vel­giau į Džo­ną.

– Le­nis daž­nai su ma­nim fil­muo­jas, – pa­sa­kė Dže­kas.

– Ma­nau, ra­sim ir tau vaid­me­nį – ta­rė Džo­nas. Pa­ža­ du, be dar­bo ne­lik­si.

– Skai­čiau sce­na­ri­jų, – pa­sa­kė Le­nis.

– Man at­ro­do, ga­lė­čiau su­vai­dint bar­ me­ną.

– Liau­kis, – pa­sa­kiau, – juk ne­no­rė­si tal­ žy­ti bi­čiu­lio Dže­ko?

– Ko­dėl ne? – pa­klau­sė Le­nis.

– Tik­rai, kad ne, – įsi­ter­pė Dže­kas. – Ne pir­mas kar­tas.

Sy­kį jis man jau iš­mu­šė dan­tį.

– Tik­rai? – pa­klau­sė Sa­ra.

– Taip, – ta­rė Dže­kas.

Gurkš­no­jom alų. Šne­kė­jom apie šį bei tą. Dau­giau­sia apie įvai­rius Le­nio nuo­ty­kius. Vy­ru­kas tik­rai ne­bu­vo iš tų, ku­rie pa­ kvi­pus ne­ma­lo­nu­mams bė­ga slėp­tis po sta­lu. Alui bai­gian­tis nu­spren­džiau, kad lai­kas vy­niot na­mo. Dar­syk su­laks­čiau į ši­ki­ny­ką, ta­da su Sa­ra pa­trau­kėm prie du­rų. Džo­nas ke­ti­no lik­ti ap­tar­ti kai ku­rių da­ly­kų.

Ei­nant pro du­ris nu­ti­ko tik­rai šis tas keis­ta. Nė iš šio, nė iš to pa­klau­siau Dže­ko: – Klau­syk, vy­ru­ti, o ku­rių vel­nių ši­ki­ny­ko kriauk­lėj pa­li­kai ta­ ba­luot tą su­mau­tą per­mir­ku­sį su­binš­luos­tį?

– Ko­kį dar per­mir­ku­sį su­binš­luos­tį? – nu­ste­bo Dže­kas. Ši­taip pa­si­bai­gė va­ka­rė­lis.

2011.02.25 19:23:28

>> kinas

Ra­šė: To­mas Teng­mark

Ber­lyna­lė­je Lie­tu­vai at­sto­vau­ja­ma ge­rai – tiek ki­no mu­gė­je, tiek ofi­cia­lio­jo­je pro­gra­ mo­je. .

Eu­ro­pos fil­mų mu­gė­je da­ly­va­vo „En­terp­ri­ se Lit­hua­nia“, „ME­DIA Desk Lit­hua­nia“ ir dau­giau nei 20 ki­tų Lie­tu­vos įmo­nių. .. . . .

F

es­ti­va­lio pro­gra­mo­je „Pa­no­ra­ma Do­ku­men­te“ Man­ tas Kve­da­ra­vi­čius pri­sta­tė sa­vo fil­mą „Bar­zakh“, o vie­nas iš „37O“ ki­no kri­ti­kų Ro­mas Za­ba­raus­kas – pro­gra­mos re­mia­mą trum­po met­ra­žo fil­mą „Por­no Me­lod­ra­ma“. Fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je „Fo­rum“ bu­vo pri­ sta­ty­tas ir avan­gar­di­nio ki­no au­to­riaus Jo­no Me­ko fil­ mas „Be­mie­gės nak­ties pa­sa­ko­ji­mai“ (angl. – „Sleep­ less Night Sto­ries“). Šie fil­mai nu­run­gė ke­lis tūks­tan­čius ki­tų pa­sau­lio re­ži­sie­rių dar­bų, sie­ku­sių vie­tos fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je.

RO­MAS ZA­BA­RAUS­KAS, POR­NO ME­LOD­RA­MA R.Za­ba­raus­ko trum­po met­ra­žo fil­mas „Por­no Me­lod­ra­ ma“ lau­kia­mas jau se­niai. Apie jį ra­šy­ta ke­liuo­se in­ter­ ne­to pus­la­piuo­se ir lei­di­niuo­se. Ro­mas tei­gia, kad tai pir­ma­sis lie­tu­viš­kas fil­mas apie gė­jus (ta­čiau per prem­ je­rą pri­pa­ži­no, kad iki tol jau bu­vo pa­si­ro­dęs kū­ri­nys apie les­bie­tes). Fes­ti­va­ly­je pri­sta­ty­da­mas fil­mą, R.Za­ ba­raus­kas su­ren­gė po­li­ti­nę ak­ci­ją ir per­for­man­są: per­ skai­tė ke­lis sa­ki­nius iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Ne­pil­na­me­ čių ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­to, o ta­da su­plė­šė la­pus ir pa­skel­bė įsta­ty­mą ne­są­mo­ne.

Ne­ga­li­ma ne­si­ža­vė­ti šiais veiks­mais, nes tai pri­lygs­ta gla­dia­to­riaus žy­giui į liū­tų duo­bę. La­bai įdo­mu, kaip fil­ mas bus priim­tas Lie­tu­vo­je ir ko­kių dis­ku­si­jų su­kels.

Ne­ga­liu ne­pas­te­bė­ti, kad „Por­no Me­lod­ra­mos“ sce­ na­ri­jus ir re­ži­sū­ra neiš­baig­ti, to­dėl vai­dy­ba at­si­du­ria ak­la­vie­tė­je. Pa­gir­ti­nas R.Za­ba­raus­ko pa­si­rin­ki­mas šia­ me skait­me­ni­nia­me am­žiu­je fil­muo­ti į ki­no juos­tą. Fil­ mo vaiz­das di­de­lės raiš­kos, ta­čiau neat­ro­do plas­ti­ki­ nis – lau­rai už tai ten­ka ope­ra­to­riui Vil­le Piip­po, ku­ris pui­kiai su­si­tvar­kė su sa­vo už­duo­ti­mi ir „Su­per 16 mm“ juos­tos for­ma­tu.

Bet ko­kiu at­ve­ju jau lau­kiu ki­tų šio jau­no re­ži­sie­riaus ta­len­tą įro­dan­čių ki­no pro­jek­tų.

Lie­tu­viai Ber­ly­ne pa­si­ro­dė ge­rai MAN­TAS KVE­DA­RA­VI­ČIUS, ČE­ČĖ­NI­JA, BAR­ZAKH Pa­de­da­mas Aki Kau­rismä­kio pro­diu­se­rių įmo­nės „Sput­nik Oy“, M.Kve­da­ra­vi­čius su­kū­rė įspū­din­gą do­ku­men­ti­nį fil­mą „Bar­zakh“ apie Če­čė­ni­jo­je din­ gu­sį vy­rą: „Bar­zakh“ yra iš Ko­ra­no ki­lu­si ir su­fi­jų iš­plė­to­ta teo­lo­gi­nė są­vo­ka. Per van­dens me­ta­fo­rą ji api­bū­di­na erd­vę tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties“, – pa­ sa­ko­ja Man­tas.

Fil­me jis de­ri­na po­van­de­ni­nius vaiz­dus ir rea­lų Če­čė­ni­jos gy­ve­ni­mą. No­rė­da­mas at­skleis­ti vi­są tą skaus­mą, lie­tu­vis be­veik tre­jus me­tus pra­lei­do ta­me kraš­te fil­muo­da­mas vie­nos Šiau­rės Kau­ka­zo šei­mos gy­ve­ni­mą. Per tą lai­ko­tar­pį M.Kve­da­ra­vi­čius ne­te­ ko ke­lių sa­vo drau­gų, ku­rie bu­vo pa­grob­ti ir nu­žu­ dy­ti. Tarp jų bu­vo ir re­ži­sie­riui tal­ki­nu­si gar­si Ru­si­ jos žur­na­lis­tė Na­ta­li­ja Es­te­mi­ro­va.

Pats M.Kve­da­ra­vi­čius bu­vo suim­tas ir įka­lin­tas sau­gu­mo or­ga­ni­za­ci­jų. Vien tik ak­ty­viai tal­ki­nan­ čių vie­tos gy­ven­to­jų dė­ka, jam pa­vy­ko iš­veng­ti il­ ges­nio įka­li­ni­mo ir kan­ki­ni­mų.

Prog­ra­mos „Pa­no­ra­ma Do­ku­men­te“ di­rek­to­rius Wie­lan­das Spec­kas per ati­da­ry­mą tei­gė, kad „Bar­zakh“ itin aukš­tai iš­ke­lia kar­te­lę ki­tiems pro­ gra­mos fil­mams. Ne­ga­liu ne­su­tik­ti, nes M.Kve­da­ra­ vi­čiaus de­biu­ti­nis fil­mas iš­ties pa­lie­ka su­si­ža­vė­ji­mo simp­to­mų ir aš plo­ju at­si­sto­jęs ant kė­dės.

Man­tas tu­ri Kul­tū­ri­nės ant­ro­po­lo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį ir šiuo me­tu Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­te ra­šo dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją bei kny­gą apie skaus­mo po­ vei­kį. Žings­nis iš aka­de­mi­nės bend­ruo­me­nės į ki­ ną Man­tui neat­ro­do sun­kus. Jis jau įro­dė, kad mo­ ka ne­prie­kaiš­tin­gai kal­bė­ti ki­no kal­ba.

O kol kas ki­ta­me pus­la­py­je – spra­gė­siai. Lon­do­ne gy­ve­nan­ti ki­no stu­di­jų ab­sol­ven­tė Ma­ri­ja A.Šil­kū­nai­tė suor­ga­ni­za­vo po­kal­bį su tuo pa­čiu Ro­mu apie vi­so­kį po­rno ir įspū­džius iš Ber­ly­no, kur juo­du ir su­si­ti­ko, iš­kart po prem­je­ros.

Ren­giant šį nu­me­rį Jo­no Me­ko fil­mo „Be­mie­gės nak­ties pa­sa­ko­ji­mai“ prem­je­ra dar ne­bu­vo įvy­ku­si.

370_011.indd 15

2011.02.25 19:35:32

>> kinas

Lie­tu­viš­ko ki­no en­tu­ zias­tams POR­NO ME­LOD­RA­MA

PREM­JE­RA Ra­šė: Ma­ri­ja A.Šil­kū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Ve­ro­ni­ka Do­ros­che­va

16 // © 370 370_011.indd 16

Ro­mas Za­ba­raus­kas be­ si­sklai­dy­da­mas skver­ nais at­bė­ga į ka­vi­nę Ber­ly­ne, nei „la­bas“, nei nie­ko, iš vib­ruo­jan­ čios pirš­ti­nės iš­si­trau­kia te­le­fo­ną ir ner­vin­gai su kaž­kuo pa­šne­ka. Tik po po­ros mi­nu­čių, kai Ro­ mas jau ge­ria šam­pa­ną su deg­ti­ne, mes ga­lim pra­dė­ti po­kal­bį apie jo nau­ją fil­mą „Por­no me­ lod­ra­ma“, ku­ris pa­te­ko į šių me­tų Ber­ly­no ki­no fes­ti­va­lį – Ber­ly­na­lę. Va­ kar čia įvy­ko jo prem­ je­ra – šian­dien re­ži­sie­ riaus švar­kas kiek pa­ si­glam­žęs, o ant vei­do dar ži­ba bliz­gu­čių dul­ kės. Šne­ka­me apie tai, kaip jam se­ka­si gy­ven­ti sa­vo ki­no sū­ku­ry­je čia, Pa­ry­žiu­je ir Vil­niu­je.

M.A.Š.: – „Por­no me­lod­ra­mos“ fi­nan­ sa­vi­mas bu­vo nau­jas ir neįp­ras­tas Lie­ tu­vai – jam gau­ti nau­do­jai­si in­ter­ne­tu, so­cia­li­niais tink­lais ir ren­gei va­ka­rė­lius Lie­tu­vo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Da­ni­jo­je. Pa­pa­ sa­kok pla­čiau.

R.Z.: – Net­ra­d i­ci­n io fi­nan­sa­v i­mo idė­ ja ki­lo, nes no­rė­jau kuo grei­čiau kur­ti, o ne lauk­ti at­sa­k y­mų iš įvai­rių fon­dų. To­ dėl per­nai me­t ų Ber­ly­no fes­t i­va­liui kar­ tu su „Rain stu­d io“ pro­d iu­se­re Kse­n i­ja Ko­žen­ko­va su­k ū­riau in­ter­ne­to sve­tai­nę (po­rno­me­lod­ra­ma.com), ati­da­riau in­ter­ ne­t i­nę Pay­pal są­skai­tą, at­si­spaus­d i­nau lanks­t i­nu­k ų ir pra­šiau žmo­n ių pa­rem­ ti fil­mą – ža­dė­jau pa­var­dę tit­r uo­se ar fil­ mo DVD. Apie to­k į fi­nan­sa­v i­mą su­ži­no­ jau to­je pa­čio­je Ber­ly­na­lė­je, kai prieš dve­ jus me­tus da­ly­va­vau jau­nų­jų ki­no ta­len­ tų „Ber­li­na­le Ta­lent Cam­pus“ pro­gra­mo­ je. Yra ne­ma­žai to­k ių so­cia­li­nių fi­nan­sa­ vi­mo tink­lų kaip in­die­go­go.com, kur jei su­do­mi­ni sa­vo idė­ja, ga­li su­rink­ti už­tek­ ti­nai lė­šų.

Po Ber­ly­no ma­no bro­liui Mar­t y­nui Za­ ba­raus­kui ki­lo min­tis su­reng­ti fil­mą re­ mian­č ius va­k a­rė­l ius, „Por­no Me­lo­dy“, jie pen­k is kar­t us ap­ke­l ia­vo skir­t in­g us Vil­n iaus ir Kau­no klu­bus ir net at­si­ve­ žė į Lie­t u­vą ekst­ra­va­gan­tiš­k ą ita­lų gru­ pę „Hard Ton“. Da­ni­jo­je prie mū­sų pri­ si­jun­gė Eu­ro­pos ki­no ko­le­d žas, ku­r ia­ me va­k a­rė­l į su­ren­gė bū­si­ma lie­t u­v iš­ ko ki­no vil­t is Ie­va Čer­n iaus­k ai­tė. Ber­ ly­ne „Eu­ro­v i­zi­jos“ pro­ga mus įlei­do klu­ bas „Schwuz“ – šia pro­ga vis­k ą su­pla­na­ vo ku­ra­to­rė Jus­tė Kos­t i­ko­vai­tė.

džio­ji dau­gu­ma gar­ sių var­dų Lie­tu­vos kul­tū­ro­je ir me­ne vis dar sė­di ab­sur­diš­ko­ je spin­to­je. Koks ta­vo po­žiū­ris į tai? Ar, ta­ vo nuo­mo­ne, tai ne­ var­žo jų kū­r y­bi­nės iš­raiš­kos lais­vių?

R.Z.: – Kiek­v ie­no žmo­g aus rei­k a­l as, kaip jam elg­t is. Ta­ čiau kol ne­pra­dė­si­me at­v i­rai kal­bė­tis su sa­ vo drau­gais, šei­mo­ mis, ar­ti­mai­siais ir ga­ lų ga­le žiū­ro­vais, skai­ ty­to­jais, ger­bė­jais, tol nie­k as Lie­t u­vo­je ne­ pa­si­keis. Žo­džiu, taip, aš esu už at­v i­r u­mą.

O bi­jo­t i nie­ko ne­rei­ kia, nes tei­sy­bė vi­sa­ da lai­mi.

Iš tie­sų, šie ne­tra­di­ci­niai fi­nan­sa­v i­mo bū­dai ga­lų ga­le su­da­rė tik apie 20 pro­c. fil­mo biu­dže­to, bet ir su­bū­rė ne­ma­ž ą ger­bė­jų bū­r į. Be to, tai bū­das dar prieš fil­mo prem­je­rą at­k reip­ti dė­me­ sį į lie­tu­v ių val­džios ho­mo­fo­bi­ją, ku­ri eti­niu po­žiū­riu yra vi­siš­ kai ne­to­le­r uo­ti­nas reiš­k i­nys.

M.A.Š.: – Vi­suo­se ta­vo fil­muo­se fi­gū­ruo­ja as­me­ni­nės trau­ mos dėl vi­suo­me­nės spau­di­mo. Ma­nau, tai na­tū­ra­li reak­ci­ ja užau­gus Lie­tu­vo­je, kur, gai­la, vis dar vyks­ta išo­ri­nės ir vi­ di­nės ko­vos dėl ki­to­niš­ku­mo. Net ir „Por­no me­lod­ra­mo­je“ he­te­ro­nor­ma­ty­vu­mas iš­si­sklei­džia kaip teat­ra­liš­ka eg­ze­ku­ ci­ja. Ar da­bar gy­ve­nant Va­ka­rų Eu­ro­po­je (Pa­ry­žiu­je – red. pa­st.), kur į dau­ge­lį da­ly­kų žvel­gia­ma li­be­ra­liau, šios te­mos tau ta­po ne­be to­kios ak­tua­lios?

R.Z.: – Kur­da­mas pra­de­du nuo konk­re­čios sa­vo ar ap­lin­k i­nių pa­tir­ties, konk­re­čių so­cia­l i­n ių ap­l in­k y­bių, ku­rio­m is gy­ve­nu, ta­čiau už­duo­tis yra nuo šios konk­re­čios li­ni­jos mes­t i tri­taš­k į į pla­t ų me­no krep­šį, ku­ria­me jau ga­lio­t ų uni­ver­sa­lios tai­syk­lės.

To­dėl man at­ro­do, kad tai, koks da­ly­kas man ir kar­tu ki­tiems bus ak­tua­lus ku­riant, iš es­mės ne­keis pa­čios kū­r y­bos ko­k y­bės.

To­dėl nors „Por­no me­lod­ra­ma“ yra lie­tu­v iš­kas fil­mas apie gė­ jus, iš tie­sų jis įdo­mus tuo, kad per­spė­ja apie mei­lės ke­lia­mus pa­vo­jus. Toks yra me­no truiz­mas – nuo konk­re­čių da­ly­k ų pa­ kil­ti į uni­ver­sa­lų ly­g į.

Da­bar į klau­si­mą at­sa­kant tie­siai – man šios te­mos li­ko ak­tua­ lios, nes Lie­tu­vai jau­čiu pa­trio­ti­nius jaus­mus ir da­ly­vau­ju jos gy­ve­ni­me: nuo­lat ra­šau straips­nius į „37O“ ir ki­t us lei­d i­nius, ku­riu fil­mą apie Lie­tu­vą, pa­de­du or­ga­ni­zuo­ti lie­tu­v iš­kus va­ka­ rė­lius. Vis dėl­to taip, stu­di­juo­da­mas Pa­r y­žiu­je su­rin­kau nau­jų pa­tir­čių ir ta­pa­t y­bių, ir la­bai ga­li bū­ti, kad ma­no kū­r y­ba atei­t y­ je pa­si­suks bū­tent to­mis te­mo­mis.

Ku­riu fil­ mus tam, kad atei­ ty­je ga­lė­ čiau mie­ go­ti su sa­ vo gra­ žiais ak­to­ riais.

M.A.Š.: – Di­d e­l i svei­ki­ni­mai pa­te­kus į Ber­ly­na­lę ir pri­sta­ čius fil­mą fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je! Kaip ten pa­te­kai, ką ten ro­do, ką žmo­nės ten da­ro ir kuo ji įdo­mi?

R.Z.: – Ačiū. Ber­ly­nas šiuo me­tu yra neiš­ven­ gia­mas ir le­gen­d i­n is

M.A.Š.: – Be fil­mų kū­ri­mo, už­sii­mi ir ki­tai da­ly­kais. Daž­ niau­siai tie da­ly­kai su­si­ję su kul­tū­ri­niais reiš­ki­niais ir įvy­ kiais. Ta­čiau vi­so­je ta­vo veik­lo­je jau­čia­mas itin stip­rus po­ li­ti­nis ele­men­tas – ska­ti­ni lais­vu­mą ir at­vi­ru­mą. Tu „pri­si­ pa­ži­nai“ apie sa­vo orien­ta­ci­ją dar bū­da­mas paaug­lys, o di­

2011.02.25 19:23:54

Romas Zabarauskas prieš premjerą Belryne.

Iš tie­sų, šie­ met Ber­ly­ne su­da­ly­va­vau dau­giau va­ ka­rė­lių, nei pa­ma­čiau fil­ mų. Tai bu­vo ma­no, kaip pra­de­dan­čio re­ži­sie­riaus, pa­rei­ga ir ga­li­my­bė.

mies­tas. Žmo­nės iš ten grįž­ta už­verk­to­ mis aki­mis: „Ne­be­no­riu dau­giau tū­sin­ tis“... Per Ber­ly­na­lę mies­tas dar de­šimt kar­t ų įdo­mes­nis, nes į jį iš vi­so pa­sau­ lio su­va­žiuo­ja ki­no žvaigž­dės, pro­diu­ se­r iai, kri­t i­k ai. Fes­t i­va­l is įdo­mus tuo, jog su­pran­ta, kad me­nas XXI a. yra ne tik es­te­ti­ka, bet ir po­l i­ti­ka. Fes­t i­va­ly­je pri­sta­to­mi jau­nų, neat­ras­t ų re­ži­sie­rių ir ša­lių fil­mai. Kiek­v ie­nas re­ži­sie­rius sva­ jo­ja apie Ber­ly­na­lę. To­dėl, kad tai žiū­ ro­v ų fes­t i­va­lis – skir­tin­gai nei Ka­nuo­ se ar Ve­ne­ci­jo­je, t. y. Ber­ly­ne ta­vo fil­mą iš­kart pa­ma­to ne tik kri­ti­k ų grie­ti­nė­lė, bet ir mies­t ie­čiai.

M.A.Š.: – Taip, taip, taip. Va­kar nak­tį gir­dė­jau, kad Ber­ly­nas yra skur­dus ir sek­sua­lus; žmo­nių į klu­bus su iš­ly­gin­ tais ir šva­riais dra­bu­žiais neį­lei­džia, bet tai jau se­nos nau­jie­nos. Ber­ly­na­lė tik­rai įsu­ka vi­są mies­tą – prie įė­ji­mų į va­ka­rė­lius-tik-su-pa­kvie­ti­mais kil­nūs pro­diu­se­riai do­va­no­ja sa­vo kvie­ti­mus mie­loms mer­gai­tėms, iš va­žiuo­jan­čių tak­si nak­ti­mis šo­ki­nė­ja jau­ni re­ži­sie­ riai ir rė­kia, kad dau­giau ne­be­ga­li ir ry­te tu­ri svar­biau­sią su­si­ti­ki­mą sa­vo gy­ve­ni­me. Ką ge­ro jau čia nu­vei­kei?

R.Z.: – Iš tie­sų, šie­met Ber­ly­ne su­da­ ly­va­vau dau­g iau va­k a­rė­l ių nei pa­ma­ čiau fil­mų. Tai bu­vo ma­no, kaip pra­de­ dan­čio re­ži­sie­r iaus, pa­rei­ga ir ga­l i­my­ bė. Prap­lė­čiau pa­žin­čių ra­tą ir pri­si­pil­ džiau en­tu­ziaz­mo. Kas iš vi­so to išeis – ma­t y­sim!

M.A.Š.: – Ar jau gal­vo­ji apie nau­ją fil­mą?

R.Z.: – La­bai įtemp­tai apie tai gal­vo­ju. Tu­riu min­čių ke­liems il­ go met­ra­žo sce­na­ri­jams, vie­ną esu pa­ra­šęs, šiuo me­tu jį tai­sau.

M.A.Š.: – No­rė­tum juos įgy­ven­din­ti Lie­tu­vo­je ar kur ki­tur?

Da­lis „Por­no me­lod­ra­mos“ per­so­na­lo bu­vo iš ki­tų ša­lių. Ar ma­nai, kad Lie­tu­vo­je šiuo me­tu pa­kan­ka žmo­nių, ku­rie ga­ lė­tų ir no­rė­tų kur­ti įdo­mų, švie­žią ir įspū­din­gą ki­ną, su ku­ riais no­rė­tum dirb­ti?

R.Z.: – No­rė­čiau kur­ti Lie­t u­vo­je, nes tu­r iu ke­l ias idė­jas fil­ mams apie Lie­tu­vą. Ta­čiau yra la­bai daug ap­lin­k y­bių, ku­rios to­k į ma­no no­rą ga­li pa­keis­t i, to­dėl ne­ži­nau, kaip bus. Iš ki­tos ša­lies mū­sų fil­ma­v i­mo aikš­te­lė­je ga­lų ga­le bu­vo tik ope­ra­to­rius Vil­le Piip­po iš Suo­mi­jos; na, ir aš dėl fil­ma­v i­mų grį­žau iš stu­ di­jų Pa­r y­žiu­je, o ak­to­rė Vil­ma Ku­ta­v i­čiū­tė iš Mask­vos. Lie­tu­ vo­je įdo­mių žmo­nių tik­rai pa­kan­ka. Be to, yra la­bai daug tik­r ų pro­fe­sio­na­lų, ku­rie vien iš en­tu­ziaz­mo pa­de­da jau­nam ki­nui – to­k ia ir ma­no pro­diu­se­rė Kse­ni­ja Ko­žen­ko­va. Aš tik no­rė­čiau, kad ir su ma­ni­m i vi­si la­bai no­rė­t ų dirb­ti, pa­ma­tę ma­ne im­t ų stri­k i­nė­ti iš džiaugs­mo ir pa­na­šiai. Na, bet ne vis­kas iš kar­to.

M.A.Š.: – Ant ta­vo skra­ju­tės, ma­tau, pa­ra­šy­ta, kad šio fil­mo sce­na­ri­jaus ne­ra­šė Truf­faut, Clau­de‘as Chab­ro­lis ne­pa­ta­ri­ nė­jo dėl tech­ni­nių da­ly­kų, o Jea­nas Lu­cas Go­dard‘as ne­re­ ži­sa­vo. Tai kas vis dėl­to da­rė tą fil­mą?!

R.Z.: – Tai yra tie­siog links­ma aliu­zi­ja į Go­dard‘o „Iki pa­sku­ ti­nio ato­dū­sio“ anon­są ir tit­r us. Ban­džiau at­k reip­ti ne tik gė­jų tei­sių gy­nė­jų dė­me­sį, bet ir si­ne­fi ­lų. Fil­mą da­rė Ro­mas Za­ba­ raus­kas ir kom­pa­ni­ja.

M.A.Š.: – Kiek pri­si­me­nu, kaž­ka­da sa­kei, kad mu­zi­ka yra tie­ siog pre­liu­di­ja prieš sek­są. Toks po­žiū­ris pa­dė­jo ar kliu­dė iš­ rink­ti gar­so ta­ke­lį fil­mui? Pa­pa­sa­kok dau­giau apie tai.

R.Z.: – Neat­si­me­nu, kad taip sa­k iau! Dėl mu­zi­kos tu­rė­jo­me daug pro­ble­mų, nes vie­nas kom­po­zi­to­rius, ku­ris pa­pras­tai ku­ ria tik la­bai ge­rą mu­zi­k ą, mū­sų fil­mui su­k ū­rė ne­la­bai ge­rą. To­ dėl rei­kė­jo grei­tai su­ras­ti, kuo pa­keis­ti. Lai­mė, su­ra­dau elekt­ro­

370_011.indd 17

ni­nės mu­zi­kos kū­rė­ją Soul­So­nic, ku­r is ope­ra­t y­v iai pri­tai­kė sa­vo kū­r i­n ius „Por­no me­lod­ra­mos“ gar­so ta­ke­liui. Mu­zi­k ą pa­rink­ti, be­je, pa­dė­jo ir mon­tuo­to­ja Gin­ ta­rė So­ke­ly­tė, apie ku­rios darbš­ tu­mą ir ta­len­tą Vil­niu­je šiuo me­ tu sklan­do įvai­rių le­gen­dų.

M.A.Š.: – Ar no­rė­tum re­ži­suo­ ti po­rno­fil­mą?

R.Z.: – Ne, ne­no­rė­č iau. Šiaip man pa­tin­ka Bru­ce LaB­r u­ce po­ rnog­ra­fi ­n iai fil­mai, bet vis tiek ne­no­rė­č iau nie­ko pa­na­šaus re­ ži­suo­ti.

Fes­ti­va­ly­ je pri­sta­to­ mi jau­nų, neat­ras­tų re­ži­sie­rių ir ša­lių fil­mai.

Kiek­vie­nas re­ži­sie­rius sva­jo­ja apie Ber­ly­na­lę.

M.A.Š.: – „Ku­riu fil­mus tam, kad atei­ty­je ga­lė­čiau mie­go­ti su sa­vo gra­žiais ak­to­riais“ – ta­ vo žo­džiai. Pa­neik ar­ba pa­tvir­ tink.

R.Z.: – Taip, be abe­jo. Čia, ma­ nau, ir sly­pi pa­g rin­di­nė lie­tu­v iš­ ko ki­no pro­ble­ma – kad re­ži­sie­ riai ne­m ie­ga su sa­vo ak­to­r iais.

Ta­čiau kol kas ir pa­ts ne­su mie­ go­jęs.

M.A.Š.: – Ti­kiu, kad Ro­mas šią pro­ble­mą iš­spręs.

Fil­mą „Por­no me­lod­ra­ma“ Lie­tu­vo­je bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti per tarp­tau­ti­nį ki­no fes­ti­va­lį „Ki­no pa­va­sa­ris“.

2011.02.25 19:26:21

>> mada

Rašė: Inga Norke, Jurgita Krukauskaitė

Neabejotinai „Mados infekcija“ (MI) yra svarbiausias mados įvykis lėlės namo dydžio lietuviškame mados pasaulyje.

Ten susirenka ir tie, kurie renginyje jaučiasi patogiai ir nebenori dar kartą įrodinėti savo skonio (verto milijono). Tačiau ateina ir tų, ku­ riems dėmesys dar tikrai neatsibodęs. Kasmet netrūksta ir tų, kurie yra skaistūs šiuo klausimu. Tačiau jų rytas jau dabar kaip tėve mū­ sų prasideda mados tinklaraščiais ir kitokiais madingais ritualais, o ne respublikom ir kiaušiniene. Tad jie nesunkiai atlaiko dusinančią žvilgsnių konkurenciją mados renginiuose.

KĄ JAUNAM REIŠK AM REIŠKIA INFEKC J

aunieji modistai – šalies mados ateitis. Stebėti juos žen­ giančius MI fotografų stendo link neabejotinai įdomiau nei įgrisusias „primadonas“. Įdomu, ką jie patys mano apie vienintelį „lietuviškosios mados savaitės“ atitikmenį – „Mados infekciją“. Jie eina ten, nes nori būti ten, o kolekci­ jos – ar „Dior“, ar Žiugždienės – visos internete žiūrisi netgi geriau. Ar ne taip?

MADOS INFEKCIJA 2011

Kovo 24–26 d. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

TEODOrA POPADu,

INTErNETO DIENOrAščIO APIE MADą „POPADu“ AuTOrė

DEIMANTė BulBENKAITė,

17 METų, TINKlArAščIO „SPINTOSguru“ AuTOrė

– Ar planuoji eiti į MI? – Būtinai! Juk, be Juozo Statkevičiaus prisaty mų, tai yra bene vienintelis kokybiškas renginys, kuria me podiu mas ir si linga liaudis po vienu sogu.

– Ko tikiesi iš renginio šiais metais?

– Pasi labinti su kolegomis tink laraštinin kais, nu žiū rinėti sve­ čius ir būti nužiū rinėjama. Jei „netyčia“ pavyks patekti į kokį gat­ vės si liaus tink laraštį ar būti „prigautai“ „Žmonių“ – renginys bus vykęs. Aišku, neblogai būtų ir bent kelias geras kolekcijas pamaty ti.

– Ar netrikdo faktas, kad einant į MI tikrai tenka pagalvoti, kaip atrodysi?

– Žinoma, trikdo! Tenka pripažinti, jog turbūt 80 proc. MI sebė­ tojų norės nusifotografuoti prie sendo. Dėl vietos žurnalų rengi­ nių apžvalgų puslapiuose pakonkuruoti tik rai teks, tad atrody ti blogai tiesiog NEGA LI MA. – Kokių Lietuvos dizainerių pasirodymų lauki?

– Jaunosios dizainerės Mildos Čergely tės. Visapusiškai ją pa lai­ kau ir žinau, kad ši jos kolekcija žiū rovams turėtų „nunešti so­ gus“.

– Ar kartais įsigyji vieną kitą Lietuvos dizainerio darbą?

– Ne – tiesiog iki šiol neteko maty ti nieko, už ką norėtųsi paklo­ ti tuos kelis šimtus ar net tūksantį litų.

– Ko nenorėtum vėl pamatyti MI? – Blankių lietuviškai pil kų kolekcijų ir didelių bi lietų kainų.

eg triSTE maiPO LoNA vai JuLė lIJA vItė čIūTė,

20 tų, Lie ka 17me ME Tų,at MA NE KEpra Nė kti (gEką rIAuSIų vie jelyme gaLeri jo je PAno SAu JEno 50-uKE), AT SA Kė TIESIAI Ber Lyne Iš NIu JOrKO MADOS SAvAITėS

––ArAreieisisi? šiemet?

––De gau Jeija, tikne. busIki propa gava ir sa būrio siu įsri Lietu voje – taip.

Berly ne. Tačiau anksčiau visuomet ap–siGe lanriau kyda vaupri MI. sias siminimas iš MI. – Kai buvau dar tik pradedanti modelio kar­ –jeKas labiau užda kliu praė ju­je. Pamenu rą, šiek tieksiai dirb vauvoLie tuvo siais tas ilkar gastais? dienas MI – begalę repeticijų, didelę –do Gal tinlogų vų var dukgįros, zęjau juonos ko irtur ma nųtėnuo po renginio. o gal tai, kad visi ploja li ni niams dra bune žiams, o gal kai kad ma ne kenėsį MI tenka – Ar trikdo faktas, einant per pervo trau kas lėattai vaikš pagal ti, kaip rody si? to tarp žiū rovų, kad apie tų.tais Nors – At virkš čiai!

Jukjasnošne risikėkar save parody­ išties nepa mažiū taurėti.

MI tiek blogo, irmės į kitus kiek apie tai girdžiu.

– Ar kartais įsigyji vieną kitą mūsų dizai­ –ne Turiųvidar sadbą? puikiai atrodai, tačiau ar–ei dasima į MI pagal vo­no lietuvių Pri pažin siu,spe kadcia neliai turiu nė vie ji,dikaip rody zaineatrio darsi? bo savo spintoje. Galbūt pats –laiŠikas tas įsi dagy lykas ti. anksčiau buvo ak­ tua lesnis. Kad ir praeitais metais – sa kė, visi puošėsi pirmą dieną, visi vieni į kitus žiūrėjo, tačiau kai buvau antrą – visiškai nieko panašaus ne­ pasebėjau. Manau, pradedam apie tai tiesiog mažiau galvoti. Be to, juo­ di marškinėliai ir džinsai tiks visa­ da visur.

– Ar kartais įsigyji lietuvių dizai­ nerių darbų?

– Ne. Tai, ką turiu, – draugų do­ va nos. Pirk siu „Mot her Eleganza“ marški nėlius. Man trūks a koky­ biškų „beisikų“ Lietuvoje. Aišku, be to, ir parduotuvių antkainiai ne vi­ sada bū na padorūs.

Beatričė Lukošiūnaitė, – Ar eisi?

20 me stamVis Biųdar ak„ne­ sesuarų kūrėja – Jei at virai, dar neap sisptų, rendžiau. pagaunu“ renginio popu liarumo šak nų.

– Ar eisi į MI? – Ma bet ju kosiais kiu atkar­ veju būsiu ten – tik neaišku, ar kaip – Kas tau labiausiai užnau, kliukad vo praė žiū rovė, ar kaip savanorė. tais?

– Garso takeliai, besiseilėjančios be penkių mi­ – Ko si mų iš MI tais? nučių akademi kės apietikie kir pi egšiais zisenme cines – Ge nės Ro koky bės.dra Jukbuneuž reikšmes ir Pog reb nores jų bei tušės žių tenka vien vardo ir fakto, kad ta vienintelis platesnio maso mados renginys Lietuvoje ir dėl to ga kiosko šeimininkas. lima šiek tiek „chalturinti“. Nors, manau, kad šiais metais ŠMC patal posdybus kin gesį nės nei Naciona linės dailės ga lerijos.

– Ar galvoji, kaip atro si eidėda ma mados renginius?

Kaskaip tau–lakibiau užkliu vo praėjusiais kartais?

– Nė kiek. Vieno–bet tamsiai siekia mybė.

– Ašjau visuo užku lisiuose, tad mačiau visko. Turbūt la čiaumet si vildir kėbau dama džin­ Pasarąją MI puikiai siaiNe užma kliutau vorei keb podiu sus, kad ir Damir biau Doma. kalus lo skir ti mas ir tai, jog kai kurie modelia nespėkądareng vo apei ti abie poVei­ diumo „kry žiukų“, už kurių sovėjo a laiko apmąs y mams, tis, dėl įvyjųkio. sėdė žiū rosavai. kaikiu kubū­ riems teko mėgautis tik vaizdu ek ra kiau jau dėl savijau tosjoprieš ve,Tad bet jo užkliu tai, jog buvo du ne prieš krūvąne.soDar fis ikuo tų vo kodis ų. Pra ve­maty ti modelių išėjimo vieta ir vi ridodirius, kuno riamiems me jos ke­ kentėjo dėl per mažų aukštakulnių i ri spintos du ris irsaspako siduo neži suverž sysičių.

Manau, kad žiūrovui šito maty ti ne liams. Veikiausiaiper kursip kasriai labiau triktųdokapa ruo­ reirakia, bujais vo pra­ vie­ šimo renginiui ma tonąbetkaraištuku, su tai kū rė lan dąky totos pro deVa dan tys lan jai ir jųble ismiš erišku kaimas. mir tinos bū­ dretiban čiom nybės sumedžioti savo „atrody mą“. rankom ra­ – Geriausias tavo prisimini­ mas ren nio.

– Ar lau kity­ bent ko kiųišLie tugi vos dizainerių pri­ šiau mo – Tur būt ta da, kai sužinojau, sta ty mų šie met?

Vacinį laiš­ jog MI ren ka sa vakad norius.

– Ne lau kiu.

Ne re tai nu tin ka taip, kolekVa­ ci­ ką, nežino­ lanmo dą dedre ban čiom kom ją „ištrau kia“ patys liai, ant kuriųran dra bu­ jau ką tiks­ ra šiau moty vaci nį laišką, ne­ žiai tiesiog „nugu la“. Kalbu apie tokius veidus liaikaip turiu sa­ nojau turiuVipa Vaclopa­ vas Gužimu liauskąkastiks arliai Vi lius lutis: sa kylaiti, ti, irbet tik rin tai neat kobet mas šarky mas espa etira ka.šiau Tikužkiek tokiu ir pa nau, darbš ir at ve ju veruž­ ta pati ko lekticikija?

Viekad šas esu speku liacitijas para šiau sakintos ga.gu Paru, pasa lū kes pako kajau, bų ką taresu ny­ tik rinčiais tai pa irliekuatspin mados srity je ir pa­ boms akademinu josvei perkusosinoms. pa tikiirnau, sida linau savo kitomis aisro­ kad esu drabu žinėdi­ je.

– O ar kartais įsimis. gyjiGa vievau nąvie kitą Lie tuvos darbš tirio ir dar at­bą? O tada Mantas Petruškevičius zaine ga. imdariaus mas sa volaus paltą lė­ –sa Sukin sigun džiau Gied Pau kožvilg džintesais. jo įlėma orchi jų papapuo ša­ Taip spintoje nugu keno li jų: smadėgūs, togūs ir nu šyptusosun jo, kiai pritaišria mai ir lietuviški. Pasląa ruo ju sime len du linkįsi tegy lėjęs vą.Mu Irse“, sa ky kit iš kelių drabu žėlių, tų išgal „Le – pa­ man, kad jis ne ri sko (juokiasi). Žavi akimirka. pirko mane jų kons ruk cijos, kaštumy ras nio ir leng­ vumas.

– Ar netrikdo faktas, kad einant į MI negali apsirengti be kaip?

– Manau, kad kiek vienas, kuris domisi mada ar priklauso mūsų mažai indusrijai, nuolat privalo pagalvoti, kaip atrodo… nes nie kas kitas to nepadarys. Dabar dažnas lietuvis užsitempęs džinsiu kus eina ir į operą, ir į parduotuvę – lyg tai neturėtų jokios reikš mės ar skir tumo. Drabužiai sukuria tam tik rą aurą. Jei nesugeb jos atpažinti ir įver tinti, tai jau savišvietos bėda.

biausias mados įvykis lėlės namo dydžio lietuviškame mados pasaulyje. atogiai ir nebenori dar kartą įrodinėti savo skonio (verto milijono). Tačiau ateina ir tų, ku­ netrūksta ir tų, kurie yra skaistūs šiuo klausimu. Tačiau jų rytas jau dabar kaip tėve mū­ madingais ritualais, o ne respublikom ir kiaušiniene. Tad jie nesunkiai atlaiko dusinančią

AUNAM REIŠKIA INFE ŠKIA INFEKCIJA?

n­ u o – i­ gi

ene nga

ve­ gat­ nys jas

oti,

bė­ gi­ y ti

lai­ so­

lo­

TEODOrA POPADu,

INTErNETO DIENOrAščIO APIE MADą „POPADu“ AuTOrė

eglI Lė mai tė Tė, Ju JAtri STE POLo NAvai vIčIū

17 20ME meTų, tų,MA atLie NEKE kaNė pra (gE kti rIAu ką SIų PA vie SAu noly jeJE me 50-uKE), no gaLeAT riSA joKė je TIESIAI Iš Ber NIu Ly JOr ne KO MADOS SAvAITėS

Areieisi? si šiemet?

––Ar ja,bus ne.pro Ikigapairvabūsasiu rioLie įsri gauje – taip.

––JeiDetik tuvo Berly ne. Tačiau anksčiau visuomet silan davau –apGe riaukysias priMI. siminimas iš MI. – Kai buvau dar tik pradedanti modelio kar­ Kas siai da užvau kliuLie vo tu praė ju­Pamenu je–rą, šieklabiau tiek dirb voje. siais kardie tais? tas ilgas nas MI – begalę repeticijų, didelę – Gal jaukonos turlo tinnųgųnuo tėvų ros,renginio. do zę juo ir ma varduk gį po o gal tai, kad visi ploja li ni niams maeine kenės –dra Arbu nežiams, trikdoofakgal tas,kai kad nant į MI tenka per trau kasatlėrotai pa galper voti, kaip dyvaikš si? to tarp vų, čiai! kad apie jasrišne kėtų.

–žiū Atro virkš Juk no si kar taisNors save parody­ mės tauti. MI tiek blogo, tiiširesį ki tus ne pama žiū rė kiek apie tai girdžiu.

– Ar kartais įsigyji vieną kitą mūsų dizai­ – rių Tu dar visad ne bą?puikiai atrodai, tačiau eisidapama MIkad spene ciatuliai –arPri žinįsiu, riupa nėgal vievo­ no lietuvių kaip atro dybo si?savo spintoje. Galbūt pats diji,zai nerio dar – kas Šitasįsida lai gyly ti.kas anksčiau buvo ak­ tua lesnis. Kad ir praeitais metais – sa kė, visi puošėsi pirmą dieną, visi vieni į kitus žiūrėjo, tačiau kai buvau antrą – visiškai nieko panašaus ne­ pasebėjau. Manau, pradedam apie tai tiesiog mažiau galvoti. Be to, juo­ di marškinėliai ir džinsai tiks visa­ da visur.

– Ar kartais įsigyji lietuvių dizai­ nerių darbų?

– Ne. Tai, ką turiu, – draugų do­ va nos. Pirk siu „Mot her Eleganza“ marški nėlius. Man trūks a koky­ biškų „beisikų“ Lietuvoje. Aišku, be to, ir parduotuvių antkainiai ne vi­ sada bū na padorūs.

Beatričė Lukošiūnaitė, – Ar eisi?

20sisp meren tų, stam sesuarų kūrėja – Jei at virai, dar neap džiau.

VisBių darak „ne­ pagaunu“ renginio popu liarumo šak nų.

– Ar eisi į MI? – Ma nau,vokad bet kokiukar­ at veju būsiu ten – tik neaišku, ar kaip – Kas tau labiausiai užkliu praė jusiais žiū rovė, ar kaip savanorė. tais?

– Garso takeliai, besiseilėjančios be penkių mi­ Ko kir tikie MIzis šiais nučių akademi kės –apie pisi mųiš eg encime nestais? neužtenka vien vardo ir fakto, kad tai reikšmes ir Pog reb–noGe jųres beinės Roko tuky šėsbės. draJuk bu žių kiosko šeimininkas.vienintelis platesnio maso mados renginys Lietuvoje ir dėl to ga­ lima šiek tiek „chalturinti“. Nors, manau, kad šiais metais ŠMC dėma kinges nėsdos nei Naciona linės dailės ga lerijos.

– Ar galvoji, kaippaattal ropos dysibus eida į ma renginius?

– Kas biausie siai kliu – Nė kiek. Vieno bet kaiptau – kilatam kiaužmy bė.vo praėjusiais kartais?

– Aš suosimet dirdabau ku lisiuose, tad mačiau visko. Turbūt la­ jauvi čiau vil kė mauž džin­ Pasarąją MI puikiai potidiumas ir tai, jog kai kurie modeliai sus, kad ir Damir Dobiau ma.siai Neuž makliu tauvo reikeb ka lolus skir nespė davotis, apei abiekio. jų po diumo „kry žiukų“, už kurių sovėjo ar laiko apmąs y mams, ką reng dėltiįvy Vei­ jo žiūsa rove, vai.bet Tadjokiu kai ku kiau jau dėl savijausė tosdėprieš bū­riems teko mėgautis tik vaizdu ek ra­ ne.fis Dar užtų kliu tai,ų.jog du ne prieš krūvą so ikuo kovodis Prabu ve­vo maty ti modelių išėjimo vieta ir vi­ sassiko rido kumiems riame jos ri spintos du ris ir pa duo di rius, nežino ke­kentėjo dėl per mažų aukštakulnių ir perkas siplariai sutrik verždo tų pa kasisyruo­ čių. Manau, kad žiūrovui šito maty ti ne­ liams. Veikiausiai kur biau reitokia, bettu aišsu ku,kūtai buvopra­ vie­ šimo renginiui mara ną kar rėjais Vatys lan proisble miš mas. dedan landą ky tojaitos ir jų eriš kaikumir tinos bū­ dre čiom tinyban bės su medžioti savo „atrody mą“. rankom ra­ – Geriausias tavo prisimini­ masLie iš tu ren ginio.

–šiau Ar laumo ki bent vos dizainerių pri­ ty­ kokių – Tur būt ta da, kai sužinojau, sta ty mų šie met?

Vacinį laiš­ jog MI ren ka sa vanokorius.

Va­ – Ne lau kiu.

Ne re tai nu tin ka taip, kad lekci­ ką, nežino­ dreban ranbu­ kom ją „ištrau kia“ patyslan modądeliai, ant čiom kurių dra jau ką tiks­ rašiau moapie ty vato ci nį laišvei ką,dus ne­ žiai tie siog „nugu la“.

Kalbu kius liai riu pa­Gu mu žino jaukas ką tiks riulupa kaiptuVac lovas liaus ar Viliai liustuVi tis:sa­ saky ti,mas betšarmas ky ti, betetipaka.raTik šiaukiek užtiktorin neat laiko ir es kiutai kinau, kadspe esu ti ir veju ver tauž­ pati koirlekpacitija?

Viešas kudarbš liacijas paatra šiau atsakin jau,tarkąny­ esu lūtik kesrin čiaistai pa lie tos ga. guPa ru,papasakakobų ir ku spin nu vei ku si ma dos sri ty je ir pa­ boms ir aka de mi jos per so noms. patikinau, sida linau savo kitomis aisro­ mis.

Ganą vaukivie dra – O kad ar karesu tais įsigy ji vie tą tąLie tubu vosžinė di­je. darbš ti ir zainerio darat­ bą? O tada Mantas Petruškevičius sasikin ga. Gied imriaus damasPau savo žvilgsais. telė­ – Su gundžiau lauspal kotądžin mali no chigūs, dėjųpa pato puo Taip spintoje nugujolė įke jų:or sma gūsša­ lą irjunume sišyp sojo,kiai priištalen riadu mai ir lietuviški. Pasa ruo tu sun telė galvą.

Ir sa iš kelių drabu žėlių,link įsigy tųjęsiš „Le Muse“, – ky pa­kit man, nemy turirassko (juokiasi). Žavi akimirka. pirko mane jų kons rukcikad jos,jiskaš irnio leng­ vumas.

– Ar netrikdo faktas, kad einant į MI negali apsirengti bet kaip?

– Manau, kad kiek vienas, kuris domisi mada ar priklauso mūsų mažai indusrijai, nuolat privalo pagalvoti, kaip atrodo… nes nie­ kas kitas to nepadarys. Dabar dažnas lietuvis užsitempęs džinsiu­ kus eina ir į operą, ir į parduotuvę – lyg tai neturėtų jokios reikš­ mės ar skir tumo. Drabužiai sukuria tam tik rą aurą. Jei nesugebi jos atpažinti ir įver tinti, tai jau savišvietos bėda. 19:24:56 2011.02.25

– Kokių Lietuvos dizainerių pristatymų lauki šiemet?

– Dianos Kuzmickaitės ir Aušros Urbanavi­ čiūtės – be galo jomis susižavėjau per praeitą MI. Taip pat Giedriaus Paulausko – man pa­ tinka jo subti lumas, per teiktas šiuolaikiškai ir moderniai. Laukiu ir Lucile Puton dėl no­ vatoriškų idėjų. Be abejonės, įdomi ir M.Čer­ gely tė. Į šios dizainerės kūrybą atkreipiau dė­ mesį pamačiusi jos pirmąjį Lietuvoje vir tua­ lų kolekcijos prisaty mą.

– Ar kartais įsigyji vieną kitą mūsų dizai­ nerių darbą?

– Deja, ne. Velniškai norėjau Dianos ir Auš­ ros odinio švarkelio iš praeitos kolekcijos…

Miriau, kaip jo norėjau, bet kažkaip susilai­ kiau. O šiaip juk dykai gavau Sandros Strau­ kaitės MI marškinėlius su kaukole ir ilgą rau­ doną šaliką (juokiasi) – tai kol kas patenkina mano įgeidžius. Jei ir vėl da ly vausiu, tikiuo­ si, šį kart duos kel­ nes. Lai kau kumš­ čius.

– Ko vėl nenorė­ tum pamatyti MI? – Nebenorėčiau pa­ maty ti drabu žių su f luo res cen si niais lipdukais, kurie, de­ ja, nė velnio nešvie­ čia ei nant podiu­ mu, ar modelių su ant veido už dėto­ mis „vy telių“ kaukė­ mis ir megztų, klou­ niškų spalvų apda­ rų, ku riuos, at vi rai sakant, retas norėtų ir ga lėtų vilkėti.

– O ką iš pasaulio kūrėjų norėtum pama­ tyti MI? – Marios Schwab – jį nusižiū rėjau per Lon­ dono mados savaitę. Marios silius man ar­ timas, o paskutinėje kolekcijoje dar ir nema­ žai odos, tad pajaučiau simpatiją. Davidą Ko­ mą – jo ba lerinos suknelių pagrindu pasiūta kolekcija įspūdinga (kar piniai, raštai ir for­ mos). Apie garsesnius dizainerius Lietuvoje kol kas net negalvoju.

>> mada

MI­ M I.C „Ma­dos in­fek­ ci­jo­je“ – jau­ni jau­nus len­kia

Vie­nas lau­kia­miau­sių „Ma­dos in­fek­ci­jos“ pa­si­ro­dy­mų tarp jau­nų­jų mo­dis­tų – Mil­dos Čer­ge­ly­tės de­biu­tas ren­gi­ny­je su ko­lek­ci­ja „FTRB0000 (fo­to­ro­bot)“. Jai ir pa­čiai vos 18. „37O“ ją pa­lai­ ko dar nuo ne­pil­na­me­tys­tės (skai­tyk pir­mą­jį ar­ba pa­sku­ti­nį­jį 2010 m. nu­me­rius, no­rė­da­mas su­ ži­no­ti ko­dėl). ..

„MI“ pri­sta­to­mos ko­lek­ci­jos idė­ ja – šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų pa­ gim­dy­tos in­for­ma­ci­jos gau­sos įta­ ka kū­rė­jui. Da­bar­ti­nę me­ni­nin­kų kū­ry­bą įkve­pia įvai­rūs in­for­ma­ci­ jos šal­ti­niai, daž­nai ku­ria­ma iš frag­men­tiš­kų vaiz­di­nių. Fo­to­ro­bo­ tu va­di­na­mas me­na­mo nu­si­kal­tė­ lio / įta­ria­mo­jo vei­das, su­lip­dy­ tas iš  skir­tin­gų vei­do frag­men­tų.

Au­to­ri­te­tin­gi kū­rė­jai ne­re­tai kar­to­ja, kad vis­kas jau se­niai su­kur­ta. Pa­na­šiai ir su ma­da, ku­ ri su­ka­si ma­giš­ku ra­tu.

Nors di­džią­sias pa­sau­lio tie­ sas išaiš­ki­no dar se­no­vės grai­ kų fi­lo­so­fi­ja, mes iki šiol narp­lio­ ja­me tuos pa­čius eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus. Se­niau­siai nu­spręs­ta, kas yra mo­te­riš­ka ir kas sek­sua­ lu, kas vy­riš­ka ir kas pa­trauk­lu, ta­čiau mes vis dar svars­to­me ir dėl to dis­ku­tuo­ja­me.

Pa­na­šiai ir su ma­da. Bet tai nie­ko blo­go. Čer­ge­ly­tės ma­ny­ mu, ne­reik­tų veng­ti at­kar­to­ti se­nų for­mų. Ta­čiau rei­kia ieš­ko­ti nau­jų sam­plai­kų, kur­ti „fo­to­ro­bo­tus“ iš pa­čių įvai­riau­sių de­ta­lių. Pa­sau­ lio ma­da tu­ri ei­ti iš­vien su nau­ jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, idė­jo­ mis ir gy­ven­ti atei­ti­mi.

Mil­dos tiks­las – su­kur­ti nau­ją dra­bu­žį, nau­do­jan­tis ne tik se­ no­mis ma­dos for­mo­mis, bet ne­ tgi su ma­da ne­su­si­ju­siais ele­ men­tais. Pa­sak jos, šiuo­lai­ki­nis dra­bu­žis ne­bū­ti­nai tu­ri siek­ti kom­ for­to aukš­tu­mų – vi­sais am­žiais

20 // © 370 370_011.indd 20

.......... . sto­vin­tys ant aukš­tes­nio laip­te­

lio sa­vo di­dy­bę ir iš­skir­ti­nu­mą nuo vi­du­ti­ny­bės įro­di­nė­da­vo ne­ kas­die­niš­ku „at­ro­dy­mu“, net jei­ gu tai bū­da­vo ne­pa­to­gu ir var­ gin­da­vo.

FTRB0000 di­zai­ne­rė Mil­ da Čer­ge­ly­tė (mi­mi.c) „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ pri­sta­tys ne tik sa­vo ku­ria­mus dra­bu­žius, bet ir su au­ to­riu­mi Ro­nal­du Buo­žiu su­ka­mo fil­mo apie ma­dą užuo­maz­gas, taip pat bend­ra­dar­biau­da­ma kar­tu su „Deich­mann“ de­ko­ruo­ tas dau­giau nei 20 ba­tų po­rų ir ga­liau­siai kar­tu su „Not A Shop“ vys­to­mą vie­ne­ti­nių lab­da­rin­gų pil­ kų marš­ki­nė­lių pro­jek­tą „L.O.G.Tshirt“, ku­riuos ga­li­ma bus įsi­gy­ti už sim­bo­li­nę kai­ną: „Bu­vau su­gal­vo­jus sau iš­ban­ dy­mą – iš pa­dė­vė­tų marš­ki­nė­lių su­kur­ti 100 kuo ori­gi­na­les­nių ir skir­tin­gų di­zai­no kū­ri­nių, ta­čiau ne­ži­no­jau, kur dė­ti jau pa­ga­min­ tus drabužius, taip ir ki­lo min­tis, kad tai ga­li bū­ti pa­nau­do­ta kil­ niems tiks­lams“, – sė­dė­da­ma vie­ no­je lau­ko ka­vi­nė­je Lon­do­ne ir kram­ty­da­ma šiau­de­lį pa­sa­ko­jo Mil­da.

... . . . ....

. ..

.

To­kia ta XXI a. jau­ni­mo in­fek­ ci­ja – am­bi­cin­ga, pla­čiom akim žvel­gia į atei­tį, bet ir įdė­miai do­mi­si praei­ti­mi, tar­si da­bar­ tis neeg­zis­tuo­tų, bet štai ir apie lab­da­rą spė­ja pa­gal­vo­ti – ir ji plin­ta!

Bu­vau su­gal­vo­jus sau iš­ban­dy­mą – iš pa­dė­vė­tų marš­ki­nė­lių su­kur­ti 100 kuo ori­gi­na­les­nių ir skir­tin­gų di­zai­no kū­ri­ nių, ta­čiau ne­ži­no­jau, kur dė­ti jau pa­ga­ min­tus drabužius.

2011.02.25 19:30:23

370_011.indd 21

2011.02.25 19:31:31

Pie­šė: Pau­lė Bo­cul­lai­tė

pristato

VI­SA TIE­SA APIE MA­NO DAR­BĄ: TAK­SIS­TAS Dar­bas kaip dar­bas.

Sa­vo vai­kui ne­lin­kė­ čiau: sun­ku ir už­dar­ bis ma­žas.

B

et vi­si tė­vai no­ri sa­vo vai­kams leng­ves­nio gy­ ve­ni­mo. Ta­čiau dir­bu jau daug me­tų ir ki­to­je vie­to­ je sa­vęs neį­si­vaiz­duo­ju. Ban­ džiau pra­dė­ti ki­tą vers­lą, su­ de­giau la­bai grei­tai (ačiū Die­vui) ir grį­žau.

Va­ži­nė­ju sa­vo au­to­mo­bi­liu. Ma­nau, kad dar­ bas nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu tu­ri dau­giau pra­na­šu­ mų – ga­li sa­vait­ga­liais pa­dir­bė­ti pa­pil­do­mai, tu­ri nuo­la­ti­nių klien­tų, ku­riems bet ka­da ga­li pa­ gel­bė­ti. Va­ži­nė­da­mas įmo­nės au­to­mo­bi­liu pa­ pil­do­mai neuž­si­dirb­si, juk pa­mai­na bai­gia­si ir au­to­mo­bi­lį tu­ri ati­duo­ti ki­tam vai­ruo­to­jui. Va­ži­ nė­da­mas sa­vo ma­ši­na kas mė­ne­sį įmo­nei ati­ duo­di nuo 700 iki 900 li­tų, o kas li­ko – ta­vo. Tie­sa, de­ga­lus per­kie­si pa­ts ir re­mon­ tuo­ji sa­vo lė­šo­mis. Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas šian­ dien išei­na maž­daug pu­sant­ro tūks­tan­čio li­tų.

Na, o pra­de­dan­tis vos mi­ni­mu­mą už­si­dir­ba.

Aš už­si­dir­bu kiek dau­giau nei vi­dur­kis, nes tu­riu pa­pil­do­mo dar­bo sa­vait­ga­liais. Be to, kiek­vie­ nas sten­gia­si kaip nors pi­ges­nių de­ga­lų pra­si­ ma­ny­ti, aš daž­nai  Bal­ta­ru­si­jo­je už­si­ per­ku.

Vai­ra­vi­mas ne­var­gi­na, jau­čiuo­si tar­si gi­męs šio­je kė­dė­je. Sun­kus yra nak­ti­nis dar­bas. Kol jau­nas, ne­su­ki sau gal­vos, tik kai su­trin­ka svei­ ka­ta, su­pran­ti, kad nak­tį žmo­gus tu­ri mie­go­ti   sa­vo lo­vo­je. Nors yra tak­sis­tų, ku­rie ren­ka­ si nak­ti­nę pa­mai­ną, nes nė­ra spūs­čių, vai­ruo­ti leng­viau. Slen­kan­tis gra­fi­kas yra ki­tas ne­ma­lo­ nus da­ly­kas, ne­ga­li pla­nuo­ti sa­vo lais­va­lai­kio su šei­ma, daž­nai ten­ka dirb­ti šven­čių die­no­mis.

22 // © 370 370_011.indd 22

Ge­riau­si klien­tai, aiš­ku, už­sie­nie­čiai. Jiems au­to­ma­tiš­kai įjun­gi di­des­nį ta­ri­fą. Vi­si tai da­ ro. Juk vis tiek jiems ge­ro­kai pi­giau nei iš vieš­ bu­čio pa­siim­ti tak­si. Ir ar­bat­pi­ni­gių jie ne­gai­li, iš­sky­rus  ita­lus – tie nie­kad ne­pa­lie­ ka. Ypač ge­rai vež­ti už­sie­nie­čius į oro uos­tą.

Iš­vyk­da­mi jie iš ki­še­nių vi­są li­ku­sį „me­ta­lą“ iš­ kra­to, nes kur jie dės tas mū­sų mo­ne­tas sa­vo už­sie­niuo­se. Kar­tą vie­nas kad pa­žė­rė, su­skai­ čia­vau apie 70 li­tų.

Va, pa­vyz­džiui, Bžes­ kas nie­kad nė cen­to ar­ba­tai nė­ra pa­li­kęs.

Iš ke­lių po­li­ci­jos iš­si­per­ ka­ma. Kaip ir se­niau, nie­kas ne­pa­si­kei­tė.

O Lie­tu­vo­je tai stu­den­tai ir pen­si­nin­ kai daž­niau­siai ar­ba­tai pa­lie­ka. Ki­ti – re­tai. O kur ge­rai ap­si­ren­gęs, tai iš to ne­si­ti­kėk. „Žvaigž­dės“ ir­gi – nie­ka­da.

Va, pa­vyz­džiui, Bžes­kas nie­kad nė cen­ to nė­ra pa­li­kęs. Stu­den­tai vi­sa­da sten­ gia­si kuo pi­giau va­žiuo­ti, vi­so­kiais nuo­ lai­dų, ak­ci­jų ku­po­nais nau­do­ja­si, bet li­tu­ką vis tiek pri­me­ta.

Iš  ke­lių po­li­ci­jos iš­si­per­ka­ ma. Kaip ir se­niau, nie­kas ne­pa­si­kei­ tė. Ta­čiau tik tuo at­ve­ju, jei va­žiuo­ji be ke­lei­vių. Jei tu­ri liu­di­nin­kų – gau­si bau­ dą be kal­bų.

Dirb­da­mas šį dar­bą daug bend­rau­ ju su žmo­nė­mis. Ko­kių tik is­to­ri­jų ne­pri­ sik­lau­sau. Juk tak­sis­tui ge­riau nei ku­ni­ gui iš­si­kal­bė­ti, pas ku­ni­gą dar ga­li tek­ti grįž­ti ne kar­tą. Tu­ri pa­žin­ti žmo­nes, kad ne­pa­tek­tum į bė­dą. Nors šiais lai­kais daug ra­miau nei prieš 15 me­tų, kai į nak­ti­nę pa­mai­ną išei­da­vau ap­si­gink­la­ vęs lyg į ka­rą ir su šei­ma at­si­svei­ kin­da­vau. Šian­dien jei kas at­si­tin­ka, tai ko­kių įkau­šu­sių pi­lie­čių prie­ka­bės. Be to, vi­sa­da ra­di­jo ry­šiu ga­li pa­si­kvies­ ti pa­gal­bos. Ar­čiau­siai bū­nan­tys tak­sis­

Iki kri­zės bu­vo vi­sai ne­blo­gai, da­bar sun­ku. O dar „sta­ty­bi­nin­kai“ grįž­ta. Juk daug tak­sis­tų anuo­met išė­jo dirb­ti sta­ ty­bi­nin­kais – ge­ri at­ly­gi­ni­mai su­vi­lio­jo. Šian­dien jie nie­ko ne­beuž­dir­ba, o mes vis šį bei tą – iš­gy­ven­ti ga­li. Ta­čiau ad­ mi­nist­ra­ci­jos mes rei­ka­lau­ja­me at­gal jų ne­priim­ti ar­ba ma­žin­ti mo­kes­tį, nes ir taip už­sa­ky­mų trūks­ta. Ypač tuš­čia bū­ na va­sa­rą. Kai ji bai­gia­si, grįž­ta stu­ den­tai, pra­si­de­da va­ži­nė­ji­mas nak­ti­mis.

Ir ka­da tie stu­den­tai mo­ko­si ši­taip nak­ ti­nė­da­mi?..

tai at­sku­bės grei­čiau nei po­li­ci­ja. To­kia ne­ra­šy­ta tai­syk­lė. Ir ne­svar­bu, ar tu lais­ vas, ar su ke­lei­viu.

2011.02.25 19:32:42

Ro­jaus de­konst­ruk­ci­ja: sau­lė, smė­lis ir sek­sas Ra­šė: Ga­bi­ja Gru­šai­tė iš Ma­lai­zi­jos Ko­lia­žas: Ži­vi­lė Gei­na

B

al­to smė­lio ruo­žas, ska­lau­ja­mas skaid­raus tur­kio spal­vos van­dens, įrė­ min­to mels­vų kal­nų ir pal­mių pa­vė­ sio – tro­pi­nis pa­plū­di­mys daž­nai vaiz­duo­ ja­mas, rek­la­muo­ja­mas ir par­duo­da­mas kaip ro­jus ar­ba bent jau ro­jaus at­vi­ru­kas, ku­rį įsi­spau­džia­me at­min­ty­je kaip nuo­sta­ bią, ne­pa­mirš­ta­mą vie­tą, ku­rio­je bu­vo­me lai­min­gi (ar­ba ga­lė­tu­me bū­ti). Pus­nuo­giai. Įde­gę. Gra­žūs. To­kie, ko­kie nie­ka­da ne­ bu­vo­me, bet no­rė­tu­me. Iš­gal­vo­ti it šei­mos ver­ty­bės Lie­tu­vos Sei­me.

Pap­lū­di­mys yra ne­der­lin­gas sau­sas ruo­ žas tarp sau­su­mos ir jū­ros, keis­ta nie­kie­ no že­mė, ku­rio­je ga­li­ma iš­si­reng­ti ir nie­ko ne­veik­ti tin­giai ste­bint, kaip virš van­dens svy­ra pal­mės. Nes­var­bu kur, Ko Phi Phi, Lan­ga­wi, Ha­va­juo­se ar Mal­dy­vuo­se, sė­di ban­dy­da­mas nu­si­krapš­ty­ti smė­lį nuo pirš­ tų, iš­gel­bė­ti kom­piu­te­rį nuo skruz­dė­lių in­ va­zi­jos ir mąs­tai, ko­dėl tiek daug žmo­nių ro­ju­mi va­di­na siau­rus lip­nius pa­jū­rio ruo­ žus, ku­riuo­se it dar­žo­vės gu­li rau­do­ni, be­ si­lu­pan­tys kū­nai? Ne­gi pro­tes­tan­tiš­ka dar­ bo eti­ka mus nu­ve­dė taip to­li, kad il­gi­mės sau­lės iš­de­gin­tos me­di­ta­ci­jos, ir lai­ko, ku­ rio ne­rei­kia skai­čiuo­ti? O gal il­ge­sys to­bu­ lam pa­plū­di­miui yra įspaus­tas į tūks­tan­čius nuo­trau­kų ir at­vi­ru­kų, ku­riuos žiū­ri­me tam­ siais žie­mos va­ka­rais Vil­niu­je?

O Vieš­pa­tie, taip karš­ta, kad esi abe­ jin­gas ap­lin­ki­niam gro­žiui, abe­jin­gas sau, jū­ra ne­vė­si­na ir po po­ros va­lan­dų – de­ hid­ra­ci­ja ir rau­do­na no­sis. Kup­ri­nė­je, fo­ toa­pa­ra­te, su­muš­ti­ny­je ir už­pa­ka­liu­ke pil­ na smė­lio. So­me san­d in you va­gi­na?

Dar tru­pu­tis ir pa­vir­si Kart­ma­nu, so­cio­pa­ tu, žvilgs­niu žu­dan­čiu vi­sus ru­sus, ku­rie vis nai­viai klau­sia klap­sė­da­mi aky­tė­mis: „A ti rus­kij? A Pri­bal­ti­ka.“ Ko­dėl mū­sų ci­vi­li­za­ci­ja nu­spren­dė, jog ro­jus tu­ri bū­ti vie­ta, kur už­mu­ši­nė­ja­mas lai­ kas? Mie­ga­me, skai­to­me krau­pius ro­ma­ nus (kaž­ko­dėl tro­pi­kuo­se ne­par­da­vi­nė­ja Za­die Smith ar Wil­lia­mo Bur­rough­so), žai­ džia­me fris­bį (pa­sau­ly­je yra ne­daug da­ ly­kų, ku­rie bū­tų nuo­bo­des­ni už fris­bį) ir lė­ tai lė­tai nuo karš­čio pra­ran­da­me pro­tą.

Atos­to­gų nuo­trau­kos su ta­vo nau­ja DSL ka­me­ra? Pir­kai prieš dve­jus me­tus, bet vis dar ne­pers­kai­tei nau­do­ji­mo inst­ruk­ci­ jų. O taip, vi­si mes šir­dy­je me­ni­nin­kai, fo­tog­ra­fai, nuo­la­tos fik­suo­ja­me gro­žį, o pa­skui dar tru­pu­tį sa­tu­ra­ti­nam spal­vas. Iš tie­sų, kiek dar pa­sau­liui rei­kia nuo­trau­kų su mels­vais kal­nais, bal­tu smė­liu ir sma­ rag­di­niu van­de­niu...

Smė­lis ir sau­lė pa­sta­tė dau­gy­bę mies­ tų, nie­kam ne­ži­no­mas sa­las pa­ver­tė nu­ lai­žy­to­mis ato­sto­gų džiung­lė­mis ir pri­ver­ tė su­ktis tre­čio­jo pa­sau­lio eko­no­mi­ką ar­ba bent jau su­kū­rė iliu­zi­ją, jog tu­ris­tų pi­ni­gai ga­li at­neš­ti lai­mę. Vis dėl­to daž­niau tu­ris­tų be­ria­mas auk­sas at­ne­ša kai­nų inf­lia­ci­ją, mirš­tan­čius ko­ra­lus, už­terš­tu­mą, be­sie­lius be­to­ni­nius vieš­bu­čius ir pro­sti­tu­ci­ją. Pap­lū­di­miuo­se vi­sa­da sklan­do sek­so dva­sia, kar­tais tik švel­nus įe­lekt­rin­tos odos dvelks­ mas, kai po­ra dvi­de­šimt­me­čių šne­ku­čiuo­ ja ger­da­mi alų; kar­tais tik šyp­se­na ir gra­ žūs kū­nai, ap­trauk­ti bi­ki­niais; bet daž­nai gi­les­niuo­se Pa­ta­jos ar­ba Pu­ke­to skers­gat­

370_011.indd 23

>> ŠAL­DY­TOS KRE­VE­TĖS IŠ­DŽIŪ­VU­SIOM SME­GE­NIM

viuo­se vie­nat­vė per­ka gro­žį, ir kaž­ko­dėl ne­no­rom pri­si­me­ni „Li­li­ją Fo­re­ver“.

Tai­gi vie­ną ry­tą pa­bu­dęs nu­ spren­di trauk­ti į ke­lią, to­lyn nuo ku­ror­tų, nuo il­gų su­ve­ny­rais ap­ ka­bin­tų pa­plū­di­mio pro­me­na­ dų ir ra­sti vie­tą, ku­ri my­lės ta­ ve tiek pat, kiek tu ją. Kai kur pa­plū­di­mys bus už­terš­tas sur­ fer du­des. Teo­riš­kai jie ga­li bū­ ti ki­lę iš vi­sur, bet kaž­ko­dėl vi­ sa­da bū­na aust­ra­lai; teo­riš­kai ga­li at­ro­dy­ti bet kaip, bet daž­ niau­siai bū­na rau­me­nin­gi įde­ gę blon­di­nai, ku­rie vi­sur iš pa­skos tą­so­si len­tas ir val­go vien su­vož­ti­nius ir pi­cas. Sur­fi­ni­mas yra fi­lo­so­fi­ja, be­veik ne­priei­na­ ma pseu­doin­te­lek­tua­liam šiau­ rie­čiui, ir kuo dau­giau ke­liau­ji, tuo aiš­kiau su­pran­ti, jog dau­ gu­ma ta­vo pa­žįs­ta­mų vil­nie­čių kaž­ko­dėl yra pseu­doin­te­lek­tua­ lai. Tau čia ne vie­ta, ne­ga­li eg­ zis­tuo­ti tarp žmo­nių, ku­rie die­ ną  dul­ki­na ban­gas, o nak­tį ge­ria ir gar­siai rė­kia žiū­rė­da­mi fut­bo­lą ir nuo­lat kaip sek­tan­tai by­lo­ja apie tie­są, ku­ rią ra­do van­de­ny­ne.

Ir vėl į ke­lią. Bū­na pa­plū­di­ mių, ku­riuo­se vi­sas veiks­mas vyks­ta po van­de­niu ir ga­li už­ hip­no­ti­zuo­tas ste­bė­ti vėž­lius, ryk­lius ir ra­jas, tin­giai plau­kio­ jan­čius ko­ra­lų so­duo­se. Bet ir čia jau bus įsi­kū­rę ku­ror­tai, su­ ve­ny­rų par­duo­tu­vės ir ang­liš­ ki ba­rai, ku­riuo­se vi­si va­ka­re gers alų, kal­bės apie žu­vis ir po­ruo­sis. Kai ku­riuos, pa­čius gra­žiau­sius pa­plū­di­mius, bus už­ka­ria­vę pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­čiai ir nu­klo­ję smė­lį se­ nais sau­lė­je nu­svi­lu­siais vo­kie­ čiais ir ame­ri­kie­čiais. Ga­liau­ siai lie­ka na­cio­na­li­niai par­kai, ku­riuo­se ga­lė­si pa­si­sta­ty­ti pa­la­ pi­nę ir gy­ven­ti tol, kol baig­sis mais­tas ir van­duo, o jis baig­sis ga­na grei­tai ir tuo­met vėl grį­ši į ten, kur pra­dė­jai.

Gal­būt pa­plū­di­mio mi­to­lo­gi­ ja to­kia gy­va bū­tent to­dėl, kad neeg­zis­tuo­ja, ir ga­li­me il­gė­tis kaž­ko, ko nė­ra. Kaž­ko, kas nuo­la­tos šmėkš­čio­ja prieš akis kaip mi­ra­žas – sau­lė, jū­ra, įde­ gu­si oda, šyp­se­na ir lai­mė.

Kup­ri­nė­je, fo­toa­pa­ra­ te, su­muš­ti­ ny­je ir už­pa­ ka­liu­ke pil­ na smė­lio.

2011.02.25 19:33:49

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Ra­šė: In­ga Nor­ke

Vie­nas­du.lt me­da­lio­nas „Ova­las“ Lie­tu­va

15 Lt Stic­ker­de­sign.eu lip­du­kai Lie­tu­va

35 Lt

Elekt­ro­ni­nė deš­re­lė, ka­lo­ri­jų spi­do­ met­ras, šu­niu­ko su­suk­ti le­dai ir t. t.

– links­mi lip­du­kai (30 x 30 cm) nu­ spal­vins bet ku­rią ge­ros nuo­tai­kos ir sau­lės be­siil­gin­čią erd­vę. Kli­juok prie bal­dų, in­dap­lo­vių, du­rų apa­ čios ar bet kur ki­tur, kur fan­ta­zi­ja ve­da. Pui­ki do­va­na-komp­li­men­tas drau­gui.

Gin­ta­rės Ur­nie­žiū­tės kė­du­tė-suo­liu­kas Lie­tu­va

Lt 300 Dar vie­nas pui­kus mi­ni­ma­liz­mo ir ge­nia­liz­mo pa­vyz­dys šio­je rub­ri­ko­je.

Bliz­gės for­mos mi­ni­ma­lis­ti­nis pa­puo­ša­las ne­pri­lygs nė vie­ nam „ibe­rų“ ar „ak­se­so­rai­zų“ par­duo­da­mam ki­čui. Šis kū­ri­ nys yra įkvėp­tas ne tik kla­si­kos, bet ir kruopš­čiai nu­glu­din­tas pa­gal vi­sus ko­ky­bės stan­dar­ tus. Yra ir juo­das „Ova­las“.

Gin­ta­rė pa­ga­mi­no be pro­ble­mų trans­por­tuo­ja­mą kė­du­tę-suo­liu­ką. Ji iš­si­ kė­lė sau tiks­lą at­si­sa­ky­ti bet ko­kių su­dė­tin­gų ir es­te­ti­nį vaiz­dą ga­di­nan­čių jung­čių ar komp­li­kuo­tų tvir­ti­ni­mo ele­men­tų. Pa­vy­ko – suo­liu­kas su­tvir­ti­na­ mas tik vir­ve ir po­ra pa­ga­liu­kų, tvir­to vel­ti­nio au­di­nys vei­kia vy­rio prin­ci­ pu. Ir na­mams, ir ren­gi­niams.

„Mor­ca pro­ject“ se­gės Lie­tu­va

12–16 Lt

„Mor­ca pro­ject“ ir to­liau ban­do įterp­ti šiek tiek sek­sua­lu­mo į lie­tu­viš­ką­jį di­zai­ną, ta­čiau vis dar lai­ko­si eko­lo­gi­jos prin­ci­pų.

Se­gės bu­vo su­kur­tos prieš pat vie­nas bo­ta­gė­lių py­ni­mo dirb­ tu­ves (jau int­ri­guo­ja?). „Mor­cos“ di­zai­ne­riai sklai­dė vin­ta­ži­ nių apa­ti­nių nuo­trau­kas, da­li­jo­si mo­de­liais ir juos „lai­ki­no“ bei iš­rin­ko tuos, ku­riuos no­rė­tų­si ro­dy­ti, o ne slėp­ti. Ma­žus ati­tik­me­nis iš­pjo­vė iš fa­ne­ros at­lie­kų ir štai, pra­šom. (Se­gėms nau­do­ta fa­ne­ra iš vie­no Ute­no­je esan­čio bal­dų fab­ri­ko.)

KON­KUR­SAS „Mot­her Ele­gan­za“ (R&E Pras­pa­liaus­kas) Vo­nios žais­lai Lie­tu­va

40 Lt

Tai drė­ki­na­ma­sis mui­las jaut­riai odai. Sa­ky­si, juo­kin­ga dar ir mui­lus pri­sta­ti­nė­ti „Ali­sos ste­buk­lų len­ty­no­ je“. Ta­čiau tai ab­so­liu­čiai di­zai­ne­ riš­kas kū­ri­nys. Jis rie­da odos pa­vir­ šiu­mi, at­pa­lai­duo­ja, ma­sa­žuo­ja.

Taip pat tai di­zai­no pro­duk­tas va­ ži­nė­ti ant vo­nios kraš­tų. Kaip edu­ka­ ci­nė prie­mo­nė tin­ka ir vai­kams pra­ tin­ti prie as­mens hi­gie­nos. Ver­čia šyp­so­tis? Ge­rai.

370_011.indd 24

Kak­la­raiš­čiai Lie­tu­va

75 Lt

Vy­rai, ku­riems rū­pi, kaip jie ir ki­ti ap­link at­ro­ do, ne­re­tai pa­si­skun­džia, kad mo­te­rų pre­kių sky­riai uži­ma ke­lio­li­ka kar­tų dau­giau kvad­ra­ti­ nių met­rų ne­gu vy­riš­kų. Ta pro­ga, vy­re, imk ir pa­si­rišk sti­lin­gą bei uni­ka­lų džin­si­nį kak­la­raiš­ tį. P.S. at­ne­šus sa­vo džin­sų skiau­tę, kak­la­raiš­ tis kai­nuos tik 55 li­tus.

Ta­čiau šį­kart mo­kė­ti vi­siš­kai ne­rei­kės. Ši džin­ si­nė „kil­pa“ ati­teks tam, kas pa­siū­lys vy­riš­kiau­ sią te­mą straips­niui ki­ta­me nu­me­ry­je. Siū­ly­mų lau­kia­me iki ko­vo 12 d. e. pa­štu 37O@dienamedia.lt. Nu­ga­lė­to­jas gaus do­va­nų šį „džin­si­ nį“ gry­nuo­lį, o straips­nį pa­rengs „37O“ bend­ raau­to­riai.

2011.02.25 19:34:49