370#16

2011 rugpjūtis #16

(Ne)pasiklydusi Niujorke lietuvaitė – mados tinklaraštininkų taikiklyje

Pushaz: „Muzika man suteikė šeimą, draugus“

Eglei Mikulionytei aktorių gyvenimas primena kabaretą

Cosplay:

karnavalas suaugusiesiems pagal japonus 370_016.indd 1

2011.08.02 19:47:02

370_016.indd 2

2011.08.02 19:48:48

37o

#16 Nu­me­rio bend­ra­dar­biai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Man­tas Stan­ke­vi­čius Re­pe­riš­kos sie­los spor­to žur­na­lis­tas

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS

Ne tik apie varš­kę N

et nea­be­jo­ju, koks žo­dis lie­pą tarp sos­ti­nės žur­na­lis­tų, pan­kų, hips­te­rių ir ki­to­kio plau­ko pa­šle­mė­kų bu­vo po­pu­lia­riau­sias. Ogi „varš­kė“.

O vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad vie­nas po­ pu­lia­rus dien­raš­tis kaip di­džiau­sio svar­bu­mo nau­jie­ną (ir dar pir­ma­ja­me pus­la­py­je!) pa­ tei­kė už­sie­ny­je gy­ve­nan­čios ra­šy­to­jos Zi­tos Če­pai­tės pa­pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją apie Ją – Jos Di­de­ny­bę varš­kę. O is­to­ri­ja la­bai pa­pras­ ta: ra­šy­to­ja nu­si­pir­ko in­de­lį grū­dė­to­sios pus­ ry­čiams ir nie­ko blo­ga neį­tar­da­ma įsi­dė­jo į sa­vo krep­šį. Ta­čiau ne na­mo pa­trau­kė, o į ne­mo­ka­mą „An­ties“ kon­cer­tą. Prie įė­ji­mo į Mo­ky­to­jų na­mų kie­me­lį (ten vy­ko kon­cer­ tas) ją su­stab­dė ap­sau­gi­nin­kas ir (o Die­ve!) varš­kę atė­mė ir iš­me­tė į šiukš­lių dė­žę. At­ro­ dy­tų, ir kur čia tas skan­da­las ar kri­mi­na­las?

O štai gar­bio­ji ra­šy­to­ja taip su­si­ner­vi­no, kad net drau­gei žur­na­lis­tei nu­spren­dė pro­ble­mą iš­dės­ty­ti. Ma­ty­ki­te gi, Lie­tu­vo­je ap­sau­gi­nin­kai net varš­kę ati­ma, o Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je jų ko­le­gos lei­džia net vy­ną įsi­neš­ti ir dar pa­slau­ giai į plas­ti­ki­nę ta­rą su­pils­to... Į šį straips­nį bu­vo rea­guo­ta žai­biš­kai ir su ge­ra hu­mo­ro do­ze: feis­bu­ke bu­vo įkur­ta NVVGA (Na­cio­na­li­nė varš­kės val­gy­to­jų gy­ni­ mo aso­cia­ci­ja), ku­ri su­vie­ni­jo be­veik 4 tūkst. varš­kės mė­gė­jų, ku­rian­čių ko­mik­sus, pie­šian­ čių pie­ši­nius, šiam pie­no pro­duk­tui pa­šlo­vin­ ti ren­gian­čių mi­tin­gus. Tie­sa, NVVGA na­riai iki šiol ne­su­ta­ria tar­pu­sa­vy­je, koks yra šio vi­ suo­ti­nio su­varš­kė­ji­mo tiks­las.

Aš esu prie tų, ku­rie ne­no­ri ma­ty­ti to­kių „nau­jie­nų“ na­cio­na­li­nių dien­raš­čių vir­še­liuo­ se ne­tgi per agur­kų se­zo­ną. Da­lis varš­ki­nin­ kų sto­ja Z.Če­pai­tės pu­sėn ir bur­no­ja ant ne­ vėkš­lų ap­sau­gi­nin­kų. Yra ir tre­čia gru­pė – tai

370_016.indd 3

Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

GROŽIO GURU Ne tik lietuviškos mados ekspertai

Tau­tė Ber­no­tai­tė Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

tie­siog ne­la­bai ką veik­ti tu­rin­tys pseu­do­me­ni­nin­kai, ku­ rian­tys ko­mik­sus apie varš­kę.

Už­teks tai varš­kei gar­bės, pa­ts lai­kas pri­sta­ty­ti šio nu­ me­rio tu­ri­nį. Kuo čia dė­ta Ja­po­ni­ja, nu­ste­bo­te pa­ma­tę vir­še­lį... Nie­kuo ypa­tin­ga – tie­siog no­rė­jo­me jums pri­ sta­ty­ti ren­gi­nį „now­Ja­pan“, ku­ris jau tre­čią­syk vil­nie­čius pa­kvies į pa­si­ma­ty­mą su šiuo­lai­ki­ne ir tra­di­ci­ne ja­po­nų kul­tū­ra. Iš Ja­po­ni­jos iki Lie­tu­vos at­si­ri­de­nu­siam reiš­ki­niui „Cosp­lay“ de­di­ka­vo­me vi­są straips­nį: juk įdo­mu, ko­dėl suau­gę žmo­nės stai­ga su­vai­kė­ja ir bent kar­tą per me­tus virs­ta ani­ma­ci­nių ar me­ni­nių fil­mų per­so­na­žais.

Ak­to­rė Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė „370“ ne tik pa­pa­sa­ko­jo apie ne­se­niai už­si­mez­gu­sį „flir­tą“ su Gy­čio Iva­naus­ko teat­ ru, bet ir pa­si­da­li­jo įspū­džiais iš kū­ry­bi­nės la­bo­ra­to­ri­ jos, ku­rią su ko­le­go­mis su­ren­gė sa­vo so­dy­bo­je Ka­vo­ lių kai­me.

Iš­siaiš­ki­no­me, ko­dėl re­pe­ris Pus­haz ne­si­da­li­ja nei ge­ ro­mis, nei blo­go­mis nau­jie­no­mis su žur­na­lis­tais. „Ga­liu su drau­gu pa­sė­dė­ti prie bu­te­lio ir apie tai pa­šne­kė­ti, iš­ si­kal­bė­ti, bet tai yra per daug as­me­niš­ka. Man tai ne­ priim­ti­na. Ne­no­riu tri­mi­tuo­ti apie sa­vo pro­ble­mas ar ge­ rus da­ly­kus. Tai yra ma­no pa­sau­lis. Iš­si­kal­bė­ti ren­kuo­si mu­zi­ką“, – duo­da­mas in­ter­viu „370“ kaip kir­viu nu­kir­ to mu­zi­kan­tas.

Pa­kal­bi­no­me Niu­jor­ke ne­pa­sik­ly­du­sią lie­tu­vai­tę: Li­na gy­ve­na iš to, kad ra­šo ma­dos tink­la­raš­tį, ku­ria­me ap­ta­ ria Man­ha­ta­no se­nu­čiu­kių sti­lių. Be to, fil­muo­ja rek­la­mos ir mu­zi­kos kli­pus. Ar­gi ne­nuos­ta­bu, kad su ta­vi­mi svei­ki­ na­si net to­kios gar­se­ny­bės kaip Ja­re­das Le­to...

Sug­rį­žę klai­džio­jo­me po Vil­niaus bu­ti­kus ir aiš­ki­no­mės, kur jų šei­mi­nin­kai ieš­ko ma­din­gų dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų.

Do­mė­jo­mės, ką sa­vo vir­tua­lio­se vir­tu­vė­se ga­mi­na ku­li­ na­ri­nių tink­la­raš­čių tu­rė­to­jai ir į ko­kius ren­gi­nius mus pa­ kvies­ti ke­ti­na ma­din­giau­sių sos­ti­nės va­ka­rė­lių ren­gė­jai.

Sma­gaus skai­ty­mo ir ge­ros li­ku­sios va­sa­ros!

P.S. Ma­no pa­sa­kė­čios apie varš­kę mo­ra­las bū­tų toks: ne­su­varš­kė­ki­me nuo kvai­lų ir ne­rei­ka­lin­gų nau­jie­nų, ku­ rių pil­na vi­sur, iš­sky­rus „37O“. Kaip ten sa­ko, kas šu­niui uo­de­gą pa­kels, jei ne jis pa­ts. :D

Mu­zi­ki­nių kla­jo­nių mė­gė­ja

Eri­ka Vyš­niaus­kai­tė Ma­dos pa­sau­lio ty­ri­nė­ to­ja

Do­vy­das Kiau­lei­kis Vy­riš­kų rei­ka­lų ži­no­vas

Pau­lius Za­ka­raus­kas (pau­zak.blogs­pot.com) Sek­sua­lios mer­gi­nos vir­še­ly­je au­to­rius

37o su

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #16, rugpjūtis, 2011

2011.08.02 19:43:17

>> išklotinė

„now­Ja­pan 2O11“

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Fo­tog­ra­fi­jos: iš or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

NUO RUGP­JŪ­ČIO 16 IKI 21 D. „Mul­ti­ki­no“ (Ozo g. 18, Vil­nius) „Vie­nuo­ly­no kie­mas“ ( Tra­kų g. 9 / 1, Vil­nius) Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“ (Švit­ri­gai­los g. 29, Vil­nius) Vil­niaus kong­re­sų rū­mai (Vil­niaus g. 6 / 16, Vil­nius)

4 // © 370 370_016.indd 4

Tra­di­ci­nės ir mo­der­nio­sios Ja­po­ni­jos kul­tū­ros fes­ti­va­lis „Now­ Ja­pan“ yra neat­sie­ja­mas įvy­kis tarp Ja­po­ni­jos kul­tū­ros my­lė­ to­jų, ku­rių Lie­tu­vo­je kas­met vis dau­gė­ja. Kad mes, lie­tu­viai, esa­me nea­be­jin­gi Te­kan­čios Sau­lės ša­liai, įro­dė­me ir iš­ties­ da­mi ja­po­nams ran­ką po ša­lį nu­siau­bu­sių sti­chi­nių ne­lai­mių – ša­ly­je vy­ko įvai­rūs lab­da­ros ren­gi­niai, bu­vo ren­ka­mos pi­ni­ gi­nės lė­šos. Tre­čią­syk vyk­sian­tis fes­ti­va­lis „Now­Ja­pan“ kaip vi­suo­met apims dau­gy­bę Ja­po­ni­jos kul­tū­ros da­lių, ku­rios bus pri­sta­to­mos įvai­rio­se sos­ti­nės vie­to­se.

Rugp­jū­čio 16–19 d. nuo 19 val. pre­ky­bos cent­re „Ozas“ įsi­kū­ru­sio­je ki­no sa­lė­je „Mul­ti­ki­no“ vyks ja­po­niš­kų fil­mų ret­ros­pek­ty­va. Rugp­jū­čio 17 d. 20 val. už­su­kę į „Vie­ nuo­ly­no kie­mą“ ga­lė­si­te iš­klau­sy­ti pra­ne­ši­mų cik­lą apie Ja­ po­ni­ją „Pe­cha Ku­cha“ (tai ja­po­niš­kas ter­mi­nas, daž­niau­siai ta­ria­mas tri­mis skie­me­ni­mis „pe-čak-ča“). Tai spe­cia­li pri­sta­ ty­mo for­ma, kai in­for­ma­ci­jos tu­ri­nys yra itin grei­tai ir efek­ty­ viai pa­tei­kia­mas au­di­to­ri­jai.

Rugp­jū­čio 19 d. 22 val. fes­ti­va­lio ren­gė­jai kvie­čia į „Lof­te“ vyk­sian­tį kon­cer­tą „Get­suyo­bi no ja­zu“, ku­ria­me Ja­po­ni­ją per mu­zi­ką pri­sta­tys Ta­das Qua­zar ir Jus­tas Fresh.

Rugp­jū­čio 20 d. 10–19 val. Vil­niaus kong­ re­sų rū­muo­se – „Shi­mas­ho (Vei­ki­me!) die­na“, kai ja­po­nų kul­tū­ros my­lė­to­jai ga­lės pa­si­ner­ti į kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių, kon­kur­sų ir pa­si­ro­dy­mų jū­rą.

Pro­fe­sio­na­lios pie­ši­mo tech­ni­kos ant ry­žių po­pie­riaus su­mi-e dirb­tu­vės, bon­sų me­de­ly­nas ir jų au­gi­ni­mo pa­mo­kos, au­ten­tiš­kų ja­po­niš­kų ak­se­sua­rų ga­my­ba, sce­nos pa­si­ro­dy­mai, tra­ di­ci­niai kon­kur­sai, Ge­riau­sio me­tų vaiz­do kli­po re­ži­sie­riaus ir Ge­riau­sio me­tų ja­po­niš­ko ko­mik­so man­ga dai­li­nin­ko rin­ki­mai.

Rugp­jū­čio 21-ąją 10–19 val. tuo­se pa­čiuo­se Kong­re­sų rū­muo­se vyks fes­ti­va­lio da­lis, pa­va­din­ta „Mi­mas­ho (Ma­ty­ki­me!) die­na“. Čia bus su­reng­ti Me­tų šo­kio, Ge­riau­sio kosp­lė­ je­rio (pla­čiau apie Cosp­lay – 8–9 p.) rin­ki­mai, taip pat bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti Ry­tų dvi­ko­ vų pa­si­ro­dy­mus. Šven­tę baigs spal­vin­gos fes­ti­va­lio da­ly­vių ei­ty­nės Vil­niaus gat­vė­mis. Vi­są fes­ti­va­lio pro­gra­mą ra­si­te tink­la­la­py­je www.now­ja­pan.lt.

2011.08.02 18:48:52

N.O.H.A

„EU­RO­BAS­KET 2011 TA­VER­NA @ LOF­TAS“ Nuo rugp­jū­čio 31 iki rug­sė­jo 18 d.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“ (Švit­ri­gai­los g. 29, Vil­nius) Ge­ra mu­zi­ka, krep­ši­nis ir alus – šie trys da­ly­kai vie­nys į be­ne ma­din­giau­sių va­ka­rė­lių sos­ti­nę „Lof­tą“ su­si­rink­sian­čius vil­nie­čius ir sos­ti­nės sve­čius. Di­džiu­lė „Lof­to“ erd­vė per Krep­ši­nio čem­pio­na­ tą trans­for­muo­sis į ta­ver­ną su dau­gy­be sta­lų, di­džiu­liu ek­ra­nu, te­le­vi­zo­riais ir VIP, Loun­ge ir be­lai­džio in­ter­ne­to zo­no­mis. Ne­ga­na to, „Lof­te“ bus įreng­ta krep­ši­nio aikš­te­lė, kur krep­ši­nio ger­bė­ jai ga­lės iš­ban­dy­ti sa­vo ran­kos taik­lu­mą ar­ba galvos blai­vu­mą.

Liū­de­sį ar džiaugs­mą (de­ja, krep­ši­nis ne­prog­no­zuo­ja­mas, skir­tin­gai nei orai) po rungtynių bus ga­li­ma pa­skan­din­ti ge­ro­je mu­zi­ko­je – kiek­vie­ną va­ka­rą „Lof­to“ ta­ver­no­je vyks af­ter­par­ty, ku­ riuo­se pa­si­ro­dys gar­sios Lie­tu­vos ir už­sie­nio gru­pės, o plokš­te­les su­ks my­li­miau­si di­džė­jai. Krep­ši­nio se­zo­ną „Lof­te“ pra­dės maiš­tin­ga­sis „G&G Sin­di­ka­tas“ (rug­sė­jo 1 d.). Rug­sė­jo 2 d. su­lauk­ si­me sve­čių iš Vo­kie­ti­jos – gru­pės „N.O.H.A“, rug­sė­jo 3 d. per­ga­lės dai­nas (ti­kė­ki­mės) trauk­si­me su „Boo­tie Bal­tic“. Rug­sė­jo 8 d. ta­ver­no­je šei­mi­nin­kaus „Gol­den Pa­ra­zyth“, rug­sė­jo 15 d. „Bix“, rug­sė­jo 16 d. „Stanton Warriors (Didžioji Britanija), o krep­ši­nio šven­tę baigs sve­čių iš užsienio komandos „The Kings“ kon­cer­tas rug­sė­jo 17 d. Visi krepšinio mėgėjai koncertus galės žiūrėti nemokamai!

„TU­BORG Li­quid Soundt­rack“ su „Hap­pyend­less“ Rugp­jū­čio 25 d. D. „Va­sa­ros te­ra­sa“ (Vil­niaus g. 39) Va­sa­ros pa­bai­ga ne­šykš­tės ge­rų kon­cer­tų, tad ne­bus leng­va ap­si­spręs­ti, ku­ria­me ba­re pa­kra­ty­ti ir taip ge­ro­kai per va­sa­rą pa­leng­vė­ju­sią pi­ni­gi­nę. „Va­sa­ros te­ra­sa“ va­sa­ros kon­cer­tų cik­ lo pa­bai­go­je me­ta di­džiau­sią ko­zi­rį – net ir di­džiau­sius sno­bus su­ge­ban­čius iš­ju­din­ti „Hap­pyend­less“ vy­ru­kus. Pri­dė­ki­me ypa­tin­ gą sce­nog­ra­fi­ją, įdo­mų sce­ni­nį įvaiz­dį ir gau­sius spe­cia­liuo­sius efek­tus ir gau­si­me sprogs­ta­mą mi­ši­nį, dėl ku­rio iš pro­to ei­na ne tik sos­ti­nės hips­te­riai, bet ir ki­tų su­bkul­tū­rų at­sto­vai.

Nuo sa­vęs pri­dė­si­me, kad šiuo kon­cer­tu va­sa­ra „Va­sa­ros te­ ra­so­je“ ne­si­baigs. Kaip ir ki­ti sa­ve ger­bian­tys sos­ti­nės va­ka­rė­lių or­ga­ni­za­to­riai, taip ir „Va­sa­ros te­ra­sos“ šei­mi­nin­kai neat­sis­pirs krep­ši­nio ma­ni­jai ir siū­lys bū­tent čia žiū­rė­ti rungtynes tiems tau­ tie­čiams, ku­rie ne­spė­jo įsi­gy­ti bi­lie­tų į are­nas.

„Si­len­ce Night: Fa­mi­ly Reu­nion“

RUGP­JŪ­ČIO 26 D. „Vie­nuo­ly­no kie­mas“ (Tra­kų g. 9 / 1, Vil­nius) Džiau­gia­mės ga­lė­da­mi pir­mie­ji pa­skelb­ti ge­rą nau­jie­ną mu­zi­kan­tų rink­ti­nės „Si­len­ce Fa­mi­ly“ ger­bė­jams. Vi­ dis, Ma­rio Ba­sa­nov, Jaz­zu, Leon So­mov, Few Nol­der, Mo­ni­ka Liu, Ado­mas po pu­sant­rų me­tų per­trau­kos ren­gia neei­li­nį šei­mos su­si­ti­ki­mą, per ku­rį pra­džiu­gins se­nais ir pri­sta­tys nau­jus kū­ri­nius. Sup­ran­ta­ma, vi­si jie tuos pu­sant­rų me­tų ne­sė­dė­jo ran­kų su­dė­ję – kas iš­lei­do al­bu­mus, kas – sing­lus. Tai­gi, šis šei­mos su­siė­ji­mas taps ge­ra pro­ga ne tik kar­tu pa­šėl­ti, bet ir su­si­pa­žin­ti su nau­jau­siais ko­le­gų dar­bais. Kaip vi­suo­met šei­my­ nai tal­kins mu­zi­ka­lie­ji bro­liu­kai Ma­ri­jus (būg­nai) ir Do­mas (bo­sas) Alek­sos. Ger­bė­jai ži­no, o ki­tiems pri­dur­ si­me, kad iš­skir­ti­nis dė­me­sys bus ski­ria­mas gar­sui, švie­soms, vaiz­do pro­jek­ci­joms.

370_016.indd 5

2011.08.02 19:28:01

>> išklotinė Ra­šė: Do­v y­das Kiau­lei­kis ir Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: re­dak­ci­jos ar­chy­vo ir „Shutterstock“

Čia Lie­tu­va, čia lie­tūs ly­ja...

Už lango lyjant ne visada romantiškam lietui arba orams stipriai atvėsus, sostinė ištuštėja. Ką gi veikti, jei turi laisvo laiko, bet nenori jo praleisti kalendamas dantimis po terasos skėčiais, grauždamas knygas (tam turėsi visą rudenį ir žiemą) ar (dar blogiau!) žiūrėdamas beviltiškas lietuviškas TV laidas? .

1 De­gus­ta­ci­ja

na­mie ir dar pa­si­kvie­tė­te nuo­bo­džiau­jan­čių drau­ Jei­gugų,jaupa­pa­msė­i­rgy­in­žo­ki­ttee lik­su­trieng­ ti pra­šmat­nių kok­tei­lių va­ka­rė­lį. Mes čia ne­kal­

bam apie ele­men­ta­rų at­suk­tu­vą. Tik ne­pa­ni­kuo­ki­te: vi­siš­kai ne­svar­bu, kad stu­di­jų lai­kais nė sy­kio neuž­dar­bia­vo­te ba­re plak­da­mi kok­tei­lius, to­dėl net kan­ki­na­mi ne­su­ge­bė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, kuo „Pi­na Co­la­da“ ski­ria­si nuo „Cu­ ba Lib­re“. Su­mik­suo­ti kok­tei­lius jums pa­dės pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ne­mo­ka­ma grei­to­jo var­to­ji­mo pre­kių programėlė „Ozo­ne Vod­ka“ – vir­tua­lus kok­tei­ lių plak­tu­vas. Jei­gu jū­sų ba­re gau­su gė­ry­bių su laips­niais, tai net ne­rei­kės bėg­ti į par­duo­tu­vę – už­teks mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne su­žy­mė­ti tu­ri­mus gė­ri­mus, ir programėlė pa­ti pa­rinks, koks ar­ba ko­kie kok­tei­liai ga­li išei­ti iš šių su­de­ da­mų­jų da­lių. Jei­gu sa­vo ba­re re­vi­zi­ją pa­sta­rą­jį sy­kį at­li­ko­te per Nau­jų­jų me­tų va­ka­rė­lį, to­dėl nė neį­si­vaiz­duo­ja­te, ko ten yra, ši programėlė pra­vers par­duo­tu­vė­je – ne­si­kan­kin­si­te klai­džio­da­mi nuo vie­nos len­ty­nos prie ki­tos.

Tik prieš tai iš­kvos­ki­te, ko pa­gei­dau­ja drau­gai, su­rin­ki­te te­le­fo­ne kok­tei­lio pa­va­di­ni­mą, ir „Ozo­ne Vod­ka“ jums pa­teiks re­cep­tą.

„37O“ atskleidžia keturis įdomius laiko praleidimo būdus, kuriems nei lietus, nei nukritusi oro temperatūra nemaišo. .................... ....

2 De­gus­ta­ci­ja

. .

Žvilgs­nis iš aukš­ty­bių

L

ie­pą ki­lęs są­my­šis dėl Aust­ri­jos – pui­ki pro­ ga pri­si­min­ti is­to­ri­ją ir ap­lan­ky­ti TV bokš­tą, su me­mo­ria­lu ir mu­zie­ju­mi, skir­tu Sau­sio 13-ajai.

Ge­rai ge­rai... apie rim­tus da­ly­kus pri­si­skai­to­ me ži­niask­lai­do­je, bet TV bokš­tas iš­lie­ka pui­ ki at­rak­ci­ja, dau­ge­lio pa­mirš­ta, nes iš­ban­dy­ta dar mo­kyk­los lai­kais. Tad jei dan­gus gied­ras, bet vė­su (ki­taip sa­kant, ti­piš­ka rugp­jū­čio die­ na), tuo­met skry­dis grei­tuo­ju lif­tu į bokš­to res­to­ ra­ną – pui­ki pra­mo­ga pra­leis­ti po­pie­tę. Tas ma­ lo­nu­mas at­sieis 21 li­tą, bet ver­ta, nes Vil­niaus to­liai at­si­vers 50 km spin­du­liu. Vir­šu­je ga­li­ma pa­val­gy­ti, at­si­gai­vin­ti, bet juk ne tai svar­biau­ sia. Di­džiau­sias pra­na­šu­mas – ra­tu be­si­su­kan­ čios grin­dys. Kar­tą te­ko tro­lei­bu­se nu­girs­ti dvie­ jų stu­den­čių po­kal­bį – jos abi šven­tai ti­kė­jo, kad su­ka­si ne grin­dys, o vi­sa žie­di­nė bokš­to da­lis. To­kius mi­tus iš­sklai­dy­ti pa­dės ap­si­lan­ky­ mas aukš­čiau­sia­me Lie­tu­vos pa­sta­te ir pa­si­mė­ ga­vi­mas kva­pą gniau­žian­čia pa­no­ra­ma.

6 // © 370 370_016.indd 6

Pa­si­ku­tenk pė­das

Mies­tui iš­tuš­tė­jus ir už lan­go ly­jant, ge­riau­ sia nu­veik­ti ką nors to­kio, prie ko ru­de­nį ei­ lė­je rei­kės sto­vė­ti. „Vy­no klu­bo“ or­ga­ni­zuo­ ja­mos vy­no de­gus­ta­ci­jos pa­pras­tai vyks­ta du­kart per sa­vai­tę, nes no­rin­čių daug, o štai va­sa­rą vie­toj še­šio­li­kos vy­no mė­gė­ jų atei­na tik ko­kie aš­tuo­ni, nors de­gus­ta­ ci­jų – vos trys per mė­ne­sį. Su­ti­ki­te, to­kius da­ly­kus vi­sa­da ma­lo­niau da­ry­ti ma­žes­nė­ je gru­pė­je. Šią va­sa­rą „Vy­no klu­bas“ siū­ lo ra­gau­ti eksp­re­sy­vius, ryš­kaus sko­nio vy­ nus iš sau­lė­tų kraš­tų – va­sa­riš­ka nuo­tai­ka su­grįš, net jei už lan­go stip­ri liū­tis. O jei su­ si­bu­ri ke­lis drau­gus į gru­pe­lę, ga­li­ma už­si­ sa­ky­ti ir iš­skir­ti­nę de­gus­ta­ci­ją. „In Vi­no Ve­ ri­tas“ par­duo­tu­vė­je še­šių kom­pa­ni­jai per va­lan­dą ne tik iš­pa­sa­kos vy­no pa­slap­tis, bet dar ir sū­riu pa­vai­šins. Nu­zu­li­nus be­veik vi­sų Vil­niaus vy­ni­nių suo­lus, ko­dėl su bi­čiu­ liais neap­si­lan­kius nau­joj ap­lin­koj vy­no pa­ ra­gau­ti? Vy­no de­gus­ta­ci­jos trun­ka bent va­ lan­dą ir kai­nuo­ja nuo 30 li­tų sve­čiui.

V

i­sa­da ge­ra at­si­pa­lai­duo­ti SPA. Ma­sa­žai, pur­vo vo­nios... Ta­čiau kai vi­sos gro­žio pro­ce­dū­ros jau iš­ban­dy­tos, no­ri­si nau­jų bū­dų at­si­švie­ žin­ti. Tiek kar­tų gir­dė­ta apie žu­ve­lių pe­di­kiū­rą, tiek kar­tų re­ko­men­duo­ ta, tiek gan­dų iš­klau­sy­ta, kad bū­ti­na tai iš­ban­dy­ti sa­vo kai­liu (tiks­liau, oda). Pro­ce­dū­ra, kai ma­žu­tės be­dan­tės žu­vy­tės nuė­da ne­gy­vą odą nuo pė­dų, žai­biš­kai iš­po­pu­lia­rė­jo pa­sau­ly­je, o da­bar ga­li­ma ją iš­mė­gin­ti ir Vil­niu­je. Pa­si­ry­žus iš­ban­dy­ti šią eg­zo­ti­nę pro­ce­dū­rą, svar­biau­sia ne­bi­jo­ ti ku­te­ni­mo, nes tie tun­tai žu­ve­lių su­ke­lia jaus­mą, tar­si kas glos­ty­tų pė­das plunks­no­mis. Taip pa­si­ku­te­nus at­ro­do, kad pė­dos tu­rė­tų bū­ti neap­sa­ko­ mo švel­nu­mo, nes de­šim­ties mi­nu­čių sean­sui ei­nant į pa­bai­gą žu­ve­lės nė kiek ne­rims­ta (o gal ma­no pė­dos su­per­kie­tos?). Ma­tyt, rei­kia ke­le­to to­kių sean­sų, kad pe­di­kiū­ras bū­tų itin įspū­din­gas, ta­čiau bet ko­kiu at­ve­ ju – pa­tir­tis įdo­mi ir ne­kas­die­niš­ka.

2011.08.02 18:51:05

..

370_016.indd 7

2011.08.02 18:51:42

Įvaiz­dis – dar ne vis­kas Vis dėl­to kas tas cosp­lay ir su kuo jis val­ go­mas? „Tai – ne kar­na­va­las, nes rei­kia ne tik per­si­reng­ti ko­kiu nors vei­kė­ju, bet juo tap­ti“, – sa­kė kosp­lė­je­rė Kris­ti­na Fau­zet­ di­no­vai­tė. Anot jos, įvaiz­dis – dar ne vis­kas: tik­ ras kosp­lė­je­ris pri­va­lo iša­na­li­zuo­ti vei­kė­jo bruo­žus, kal­bos ma­nie­ras ir per su­si­rin­ki­mus kal­bė­ti tik apie sa­ vo pa­sau­lį. Kris­ti­nai no­rė­tų­si, kad vi­si šias tai­syk­les priim­ tų rim­tai, o ne tik ap­si­reng­tų pa­tin­kan­čiais kos­tiu­mais ir pra­ leis­tų vi­są die­ną pa­sa­ko­da­mi, kaip juos pa­si­ga­mi­no.

Cosp­lay – vie­na spal­vin­giau­sių ir įdo­miau­sių mo­der­nio­sios Ja­po­ni­jos kul­tū­ros da­lių. Pa­tį žo­dį „cosp­lay“ su­gal­vo­jo ja­po­nų ki­no stu­di­jos va­do­vas No­buyu­ki Ta­ka­has­hi, 1984 m. sa­lė­je pa­ma­tęs bū­rį per­si­ren­gė­lių. Jis su­jun­gė du ang­liš­kus žo­džius „cos­tu­me“ ir „play“. Da­bar pa­tys ja­po­nai cosp­lay va­di­na „ko­su­pu­re“. Ja­po­ni­jo­je cosp­lay – at­ski­ra vers­lo ša­ka. To­ki­ju­je vie­nas ra­jo­nas pa­vers­tas cosp­lay ka­ra­lys­te – ja­me pil­na spe­ cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių, ka­vi­nių, ku­rio­se ne tik sve­čiai, bet ir pa­da­vė­jos įkū­ni­ja man­ga vei­kė­jus. Ta­me To­ki­jo ra­jo­ne be­si­ lan­kan­čius kosp­lė­je­rius fo­tog­ra­fuo­ja ca­me­ko („ca­me­ra boy“), ku­rie nuo­trau­ką pa­do­va­no­ja kosp­lė­je­riui kaip do­va­ną. Bū­tent dėl cosp­lay ki­tų ša­lių žmo­nės pra­de­da do­mė­tis Ja­po­ni­jos kul­ tū­ra, nes man­ga ir ani­me ne­trūks­ta ja­po­nų die­vy­bių ir mi­to­lo­ gi­jos, į ku­rią cosp­lay gerbėjai pri­vers­ti įsi­gi­lin­ti.

Ne­pi­gus ma­lo­nu­mas Lie­tu­vo­je šiuo me­tu vi­si kosp­lė­je­riai ruo­šia­si per ren­gi­nį „now­ Ja­pan“ vyks­tan­čiam ge­riau­sio kos­tiu­mo kon­kur­sui. O pa­si­ga­ min­ti cosp­lay kos­tiu­mą – ne­leng­vas dar­bas. Įmant­riems gink­ lams, šar­vams ir sky­dams rei­kia ypa­tin­gų me­džia­gų, ku­rių Lie­tu­vo­je nie­kas ne­par­duo­da, tad dau­ge­lis už­si­sa­ko iš už­sie­ nio. Ar­ba ga­mi­na­si iš to, ką tu­ri. Pa­ty­ręs kosp­lė­je­ris Gied­ rius Didž­ba­nis sa­vo šių­me­tį kos­tiu­mą pla­na­vo pu­sant­rų me­ tų. „Užt­ru­ko, kol iš­si­rin­kau vei­kė­ją, nes no­rė­jo­si ir kos­tiu­mo įdo­maus, ir ge­ro he­ro­jaus“, – pa­sa­ko­jo Gied­rius. Ga­lų ga­ le jis pa­si­rin­ko įkū­ny­ti ink­vi­zi­to­rių iš „War­ham­mer 40 000“ žai­di­mo. Kos­tiu­mą Gied­rius ga­mi­na­si pa­ts, tik ap­siaus­tą pa­ siūs siu­vė­ja. „Da­ly­vau­siu ge­riau­sio kos­tiu­mo kon­kur­se, ir ti­ kiuo­si, kad pa­vyks lai­mė­ti, nes į kos­tiu­mą įdė­jau daug dar­ bo“, – vy­lė­si Gied­rius.

Gied­rius kos­tiu­mui jau iš­lei­do apie 500 li­tų, bet iki kon­kur­ so pra­džios, ma­tyt, teks pa­klo­ti dar tiek pat. Kris­ti­na dau­giau­

.

ta­tis­ti­nis lie­tu­vis apie cosp­lay gal nie­ko ir ne­gir­dė­jo, bet kosp­lė­je­rių Lie­tu­vo­je yra apie 4000, ir jų me­tų įvy­kis – rugp­jū­čio vi­du­r y­je vyks­tan­tis fes­ti­va­lis „now­ Ja­pan“ (dau­giau apie jį – 4 p.). Per fes­ti­va­lį rep­re­ zen­tuo­ja­ma Ja­po­ni­jos kul­tū­ra: ro­do­mi fil­mai, vyks­ta pa­skai­tos ir se­mi­na­rai, ja­po­niš­kų pa­tie­ka­lų de­gus­ ta­ci­jos, bet kul­mi­na­ci­ja – cosp­lay ren­gi­nys.

...

Pa pe mi m rsi rški fil ani ren te U ve muk ja. gėli žg iš ikė ų a Co us. avė ... Jap jų į nim spla Lie nių . .... on kūn e y – tuv ir o ijo ij ir H s ima viz tai je į elo at s j ke s, ual ap iga vin lia ku ių on li o vo ris no išk co ir pe vel ų a spl į L r V ių n a ie ak m im y a tu vą arų ang cin . ių Eu a ro pą

S

Co na­va­las gu­si sp­l gal ay e­si : kar ja­po­nus emssuau ­ pa ­ ­

>> ŪSAI

sia sa­vo kos­tiu­ mui yra iš­lei­du­si 300 li­tų. O kai­na, pa­sak jos, pri­klau­so nuo kos­tiu­mo įmant­ru­mo. „Kar­tą iš­lei­dau tik 20 li­tų, nes sku­du­ry­ne nu­si­pir­kau pi­gių dra­ bu­žių, pri­tai­kiau ak­se­sua­rus nuo pa­sku­ti­nio kos­tiu­mo ir išė­jo vi­sai ne­ blo­gai“, – iš­da­vė Gied­rius. Kris­ti­na yra pir­ku­si kos­tiu­mų in­ter­ne­tu, bet la­bai nu­si­v y­ lė, nes nea­ti­ti­ko dy­dis, o ir pa­ža­dė­tos ko­ky­bės ne­bu­vo. „Ga­li­ma siū­tis siu­v yk­lo­je, bet nie­kas ne­pa­ ga­mi­na to, ko ti­kie­si“, – paaiš­ki­no mer­gi­na.

Gied­rius ap­gai­les­ta­vo, kad ne vi­sus per­so­na­žus įma­ no­ma įkū­ny­ti. Kai ku­rių vei­kė­jų iš­vaiz­da to­kia įmant­ri, kad toks kos­tiu­mas su­ry­tų krū­vą pi­ni­gų ir lai­ko. Per me­tus Kris­ti­na pa­si­ga­mi­na vie­ ną du kos­tiu­mus. Ji sa­kė, kad yra daug kos­tiu­mų, apie ku­riuos sva­jo­ja, bet jiems la­bai sun­ku gau­ti tin­ka­mų me­džia­gų. „Šiaip vis­ką įma­no­ma pa­si­da­ry­ti, in­ter­ne­ te yra paaiš­ki­ni­mai, kaip ga­min­ti, ir ga­li­ma ras­ti be­veik vi­sus kos­tiu­mus“, – pa­tir­ ti­mi da­li­jo­si Kris­ti­na.

Sup­ran­ta ne vi­si Abu kal­bin­ti kosp­lė­je­riai šį už­siė­mi­mą at­ra­do dar vai­kys­tė­je. „Po pa­mo­kų bėg­da­ vau na­mo žiū­rė­ti ani­ma­ci­nių fil­mu­kų per len­kiš­kus ir ru­siš­kus ka­na­lus, nes la­bai pa­ ti­ko. Ta­da net ne­ži­no­jau, kad tai ani­me“, – pa­sa­ko­jo Kris­ti­na. Pa­na­šiai su cosp­lay su­si­pa­žįs­ta dau­gu­ma mė­gė­jų – vai­kys­tė­je at­ran­da ani­me, man­ga, o ta­da nar­šy­da­

mi in­ter­ne­te iš­girs­ta ir apie cosp­lay. Vir­tua­lio­se erd­ vė­se vi­so pa­sau­lio kosp­lė­je­ riai da­li­ja­si pa­tir­ti­mi fo­ru­muo­se.

Gied­rius ra­šo in­ter­ne­to die­no­raš­tį šia te­ma ir pub­li­kuo­ja nuo­trau­kas tiek iš ga­my­bos pro­ce­so, tiek jau baig­tų kos­tiu­mų.

Kaip rea­guo­ja ap­lin­ki­niai į šį po­mė­ gį? „Tė­vai vis lau­kia, ka­da išaug­siu.

Sa­ko, jau suau­gu­si mo­te­ris, o žai­džia žai­di­mus“, – šyp­so­jo­si de­vy­nio­lik­me­ tė Kris­ti­na. Bet drau­gai pa­lai­ko ir su­ pran­ta – per tiek me­tų pri­pra­tę. VGTU

KNYGOS Ar­vy­das Juo­zai­tis Ry­ga: nie­kie­no ci­vi­li­za­ci­ja Vil­nius, „Al­ma lit­te­ra“, 2011 m.

8 // © 370 370_016.indd 8

„Žiū­riu į kny­gą – ma­tau Ry­gą“. Fi­lo­so­fo iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis au­to­rius (ka­dan­gi kny­ga ne­skir­ta fi­lo­so­fi­jai, rei­kė­tų teks­tą ver­tin­ti tie­siog kaip pub­li­cis­ti­ką), kaip su­pra­tau iš pa­sa­ko­ji­mų – ne­ma­žai gy­ve­nęs Ry­go­je, iš pe­ties pa­si­sten­gė ra­šy­da­mas to­kią sto­rą (be­veik 500 pus­la­pių) mies­to ap­žval­gą. Mies­to, ku­ria­me gy­ve­na ko­ne pu­sė vi­sos Lat­ vi­jos gy­ven­to­jų, ku­rį daž­nai pai­nio­ja su ki­tų Bal­ti­jos ša­lių sos­ti­nė­mis ir ku­rio neį­ma­no­ma ap­ra­šy­ti įpras­to­mis ka­te­ go­ri­jo­mis, kad ir kiek jam bū­tų skir­ta tu­ris­ti­nių bro­šiū­rų ir tink­la­la­pių. Kny­ga skir­ta tiems, ku­rie no­ri vi­są Lat­vi­ją pa­ žin­ti iš ar­čiau, kaip kai­my­nės ša­lies pi­lie­tis, nuo­šir­džiai be­si­do­min­tis lat­vių kas­die­ny­be.

Au­to­rius at­kak­liai į ją gi­li­na­si, nau­do­da­mas ne­ma­ žai me­džia­gos iš Lat­vi­jos spau­dos, in­ter­ne­to, me­mo­ ria­li­nių len­tų įra­šų, gat­vės gy­ve­ni­mo sce­nų, pai­nios Lat­vi­jos is­to­ri­jos ir li­te­ra­tū­ros šal­ti­nių. Ir pri­du­ria ge­rą do­zę sa­vo sam­pro­ta­vi­mų ste­bė­da­mas ar­ti­miau­sius lie­tu­vių kai­my­nus, jų el­ge­sį le­mia­mo­mis aki­mir­ko­mis ir kruopš­čiai ana­li­zuo­da­mas to­kius ne­dis­ku­tuo­ti­nus ko­ne šven­tus da­ly­kus, kaip Dai­nų šven­tė, lat­vių ka­

Ru­ta Se­pe­tys Tarp pil­kų de­be­sų Vil­nius, „Al­ma lit­te­ra“, 2011 m.

rių tar­nys­tė per Spa­lio re­vo­liu­ci­ją ar Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Au­to­riui tal­ki­na lie­tu­vių Kin­dziu­lis, vis­ką ver­ti­nan­ tis iš neaukš­to sa­vo „sta­tis­ti­nio lie­tu­vio“ bokš­to, kar­tu su lat­vių Kin­dziu­liu, mė­gi­nan­čiu pa­tei­sin­ti kai­ my­nui ne­sup­ran­ta­mus da­ly­kus ir ga­liau­siai nu­ mo­jan­čiu į jį ran­ka.

Bū­tų vi­sai sma­gu skai­ty­ti, jei ne A.Juo­zai­čio kal­bė­ji­mo to­nas, dėl ku­rio, gir­dė­jau, kai ku­rie iš­si­la­vi­nę žmo­nės net me­tė kny­gą. Jis vi­sa­da jau­čia­si pra­na­šes­nis (ypač kal­bė­da­mas apie lat­vių mo­te­rų li­te­ra­tū­ri­nę kū­ry­bą, šiuo­lai­ki­nių po­ li­ti­kų el­ge­sį ar so­viet­me­tį), di­džiuo­ja­si krikš­čio­ niš­ko­mis pa­žiū­ro­mis, at­lai­džiu „vy­res­nio bro­lio“ to­nu mė­gi­na su­vok­ti ir ra­cio­na­liai paaiš­kin­ti lat­ vių el­ge­sį tam tik­rais is­to­ri­niais mo­men­tais ir ap­ skri­tai jau­čia­si ge­ro­kai vir­šes­nis už tuos „keis­tuo­lius“.

Ma­tyt, sun­kiais at­ve­jais Lat­vi­jos pi­lie­čiai tu­rė­tų kreip­tis iš­min­tin­go pa­ta­ri­mo į lie­tu­vius (ge­riau­sia – į pa­tį A.Juo­ zai­tį). Šis mie­lai pa­mo­ky­tų, kaip elg­tis su tau­ti­ne ma­ žu­ma ar mo­te­rų va­do­vau­ja­mu vers­lu, kaip pa­si­da­ly­ ti su ru­sais R.Pau­lą ir ap­skri­tai su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą, kad jis ati­tik­tų lie­tu­viš­kus ir ypač krikš­čio­niš­kus idea­ lus. Be jų, ma­tyt, Lat­vi­jos gy­ven­to­jai jam vis tiek neį­ tin­ka ir at­ro­do ne­vi­sa­ver­čiai.

Skai­ty­ti iš ang­lų kal­bos vers­tą ro­ma­ną yra ma­žų ma­žiau­ siai keis­ta. Ne dėl to, kad pa­sa­ko­ji­mas apie lie­tu­vių trem­ tį pa­si­ro­do praė­jus tiek me­tų po to, kai bu­vo at­gau­ta ne­ prik­lau­so­my­bė. Ne dėl to, kad pa­ra­šė jį JAV gi­mu­si ir užau­gu­si mo­te­ris, gau­siai dė­ko­jan­ti pa­dė­ju­siems rink­ti me­ džia­gą. O dėl ne­jau­ku­mo jaus­mo, ko­kį pa­ti­ri, kai ge­ras žmo­gus iš kil­niau­sių pa­ska­tų vie­šai pa­da­ro ką nors, kas jam at­ro­do tei­sin­ga ir gra­žu, o ap­lin­ki­niai ne­drįs­ta pa­sa­ ky­ti, kad juo nė tru­pu­čiu­ko ne­ti­ki. Ge­riau­sia tai bū­tų pa­ va­din­ti tie­siog „sa­vi­raiš­ka“ ir žvelg­ti į to­kias kny­gas kaip į žmo­gaus tei­sę už­siim­ti kū­ry­ba. Jei ro­ma­ną per­skai­ty­tų tie, ku­rie iš tie­sų iš­gy­ve­no trem­tį, jie tuo­jau pat pul­tų apie tai ra­šy­ti pa­tys.

Tu­rin­tys gi­mi­nių ar pa­žįs­ta­mų bu­vu­sių trem­ti­nių ži­no ne­ma­žai pa­na­šių is­to­ri­jų apie tą šiur­pą ke­ lian­tį lai­ko­tar­pį. Nak­ti­niai NKVD „rei­dai“, iš trau­ki­nių iš­me­ta­mi ne­ gy­vi kū­di­kiai, pil­ka „bu­za“, ku­ria bu­vo mai­ti­na­mi „liau­dies prie­šai“, šiurkš­tus na­tū­ra­liz­mas, šo­ki­ra­vęs in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vus ne ma­žiau nei be­pro­tiš­kas šal­tis, ir ki­ti pa­ si­bai­sė­ji­mo ver­ti vaiz­dai kny­go­

2011.08.02 20:00:57

je pr re „m tū­r lo da pa M na sa Ar ne kie ti­jo lie vą is­t (ka tin nu kie ke pa

ar ­ch y ­v o Ra ­š uo ė: D t­ra o­v u­k y­d os a :h sK e­r ia o­j u­l ų ei­k as is ­m e­n i­ni o

ja­po­nus

N

me­c hat­ro­ni­ką stu­di­ juo­jan­čiam Gied­riui cosp­lay kaip tik ir pa­tin­ ka, nes su­si­ran­da daug bend­ ra­min­čių, nau­jų drau­gų. „Aš esu „prie tech­ni­kos“, tad jau pa­ts kos­tiu­mo konst­ra­vi­ mas man yra la­bai pa­trauk­lus. Be to, dau­gy­bę va­lan­dų trun­kan­tį kū­ri­mo pro­ce­są vai­ni­kuo­ja su­si­ti­ki­ mas su drau­gais, kos­tiu­mo įver­ti­ni­mas ir da­li­ji­ma­sis įspū­ džiais su ki­tais“, – sa­kė Gied­rius.

Pa­sau­ly­je, taip pat Ja­po­ni­jo­je, kur vis­kas ir pra­si­dė­jo, pa­ste­ bi­ma, kad cosp­lay tam­pa ne tik man­ga vei­kė­jų su­si­bū­ri­mu, bet mai­šo­si ir ki­tos su­bkul­tū­ros. Pas­ta­ruo­ju me­tu į su­si­ti­ki­mus atei­na ne­ma­žai Dis­nė­jaus per­so­na­žais ar fan­tas­ti­kos kny­gų vei­kė­jais per­si­ren­gu­sių kosp­lė­je­rių. Gied­riui at­ro­do, kad tai ge­rai, nes ir jo pa­ties kos­tiu­mas šiais me­tais ne iš man­ga ar ani­me is­to­ri­jų, o iš vi­deožai­di­mo. O Kris­ti­nai no­rė­tų­si, kad cosp­lay iš­laikytų griež­tes­nius rė­mus.

ek g­tų

mė­ u. ia me­ su­ TU

au­ m­ ne­ ir me­ as as sa­ pa­ pį e, ai

Tė­vai vis lau­kia, ka­da išaug­ siu. Sa­ko, jau suau­gu­si mo­ te­ris, o žai­džia žai­di­mus.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

Ser­hi­jus Ža­da­nas Anar­chy in the UKR

Iš uk­rai­nie­čių kal­bos ver­tė Vy­tas Dekš­nys. Kau­nas, „Ki­tos kny­gos“, 2010 m.

je ne­ste­bi­na. Ste­bi­na pri­mi­ty­vus pa­sa­ko­ji­mo sti­lius, pri­me­nan­tis iš ang­lų kal­bos vers­tus fil­mus: gau­su ne­ rei­ka­lin­gų dia­lo­gų, vi­so­kių „bran­gu­čių“, „šir­de­lių“ ar „ma­lo­nė­ki­te“, ku­rie šia­me kon­teks­te at­ro­do itin ne­na­ tū­ra­liai: „Ma­ma vi­sai nu­si­lpo. [...] Jos plau­kai pri­ša­ lo prie len­tos. Ji tai už­snūs­da­vo, tai vėl lyg pra­bus­ da­vo, ir tik pa­ju­tu­si mus gre­ta pra­merk­da­vo akis ir pa­siųs­da­vo mums oro bu­či­nį“, „Ak, ma­no vai­ke­li!

Mie­las ma­no ma­žy­li!“ – ver­kia iš­mes­to kū­di­kio mo­ti­ na, vei­kė­jai vie­nas į ki­tą krei­pia­si il­gais man­da­giais sa­ki­niais, o pa­ke­lei­vių pa­var­dės ga­li bū­ti Sta­las ar Ar­vy­das. Pa­ma­žu pri­pran­ti, bet ne­jau­ku­mo jaus­mas neap­lei­džia: ne­pa­dė­jo gau­sūs kon­sul­tan­tai. Ame­ri­ kie­čiai, jei jiems ap­skri­tai rū­pė­tų skai­ty­ti apie Bal­ ti­jos ša­lis, dėl to­kio sti­liaus nė ne­mirk­te­lė­tų. Ta­čiau lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai ro­ma­no au­to­rę suės­tų gy­ vą. Už sa­vo­tiš­ką švent­va­gys­tę, pa­ver­čiant trem­ties is­to­ri­ją Ho­li­vu­do fil­miūkš­čiu, ku­ria­me ru­sų ka­rei­viai (kad ir ko­kie bū­tų niek­šai) te­mo­ka žo­dį „da­vai!“ Su­ tin­ku, kad pa­sa­ko­to­ja paaug­lė ne­mo­ka ru­siš­kai, kad nuo­šir­džiai ken­čia, bet pa­sa­ko­ji­mas – toks ame­ri­ kie­tiš­kas, kad no­ri­si kny­gą tie­siog per­ra­šy­ti žmo­giš­ kes­ne kal­ba. Kaip sa­ky­tų Ro­mas Li­lei­kis, „Ačiū už pa­stan­gas...“

370_016.indd 9

Au­to­rius – iš kar­tos, ku­ri vos pa­ sie­ku­si są­mo­nin­gą am­žių ste­bė­jo so­cia­liz­mo griū­tį, o vė­ly­vo­je jau­ nys­tė­je da­ly­va­vo Oran­ži­nė­je re­ vo­liu­ci­jo­je. Kny­go­je ra­si­me ke­le­tą užuo­mi­nų į šios įvy­kius, ta­čiau jei ją pra­dės skai­ty­ti iš­si­la­vi­nęs, anar­ chiz­mu be­si­do­min­tis jau­nuo­lis, rei­ kės ne­ma­žai pa­stan­gų su­vok­ti, ko­dėl pa­sa­ko­ji­mas nu­vin­gu­riuo­ja į lan­kas, ku­rio­se klai­džio­da­mas ra­ šy­to­jas ne­pa­liau­ja­mai sam­pro­tau­ ja apie vai­kys­tę, po­li­ti­ką ir kul­ti­ nes sa­vo paaug­lys­tės ir jau­nys­tės dai­nas. Sa­ki­niai il­gi ir jaus­min­gi, emo­ci­jos lie­ja­mos tra­di­ciš­kai pa­sod­ri­nant jas keiks­ ma­žo­džiais, ban­dant su­ves­ti są­skai­tas su praei­ti­mi, bet kar­tu ir ven­giant at­skleis­ti sa­vo po­zi­ci­ją. O ir ko­ kia ji ga­li bū­ti, jei Uk­rai­na vis dar iš­griau­ta ir tarp ne­si­bai­gian­čių jos sau­lėg­rą­žų lau­kų stūk­so tru­pan­tys so­viet­me­čio sta­ti­niai, mies­to aikš­tė­se mi­li­ci­nin­kai tik ir lau­kia, ką čia bū­tų ga­li­ma su­muš­ti, o vi­si, kad ir ką pa­sa­ko­to­jas su­tik­tų, ne­svie­tiš­kais kie­kiais ge­ria to­ li gra­žu ne tau­riuo­sius gė­ri­mus.

Au­to­riaus po­zi­ci­ja tvir­ta: štai „mes“, tė­vų ig­no­ruo­ ti, sta­ty­bų duo­bė­se užau­gę vai­kai, iki šiol ne­ra­dę sa­vo vie­tos pa­sau­ly­je, ir štai „jie“, val­džios iš­troš­kę ka­pi­ta­liz­mo die­vin­to­jai, mik­liai pa­si­nau­do­ję chao­ su ir be­si­gvie­šian­tys į „mū­sų“ lais­vę. Tvir­ta ir lei­dė­jų po­zi­ci­ja „tiks­li­nės au­di­to­ri­jos“ at­žvil­giu: tiems, ku­rie ne­mo­ka ru­siš­kai ir neau­go so­viet­me­čiu, teks pa­tiems aiš­kin­tis, kas sle­pia­si už to­kių žo­džių, kaip ka­pei­ka, ha­je­ris, deržp­ro­mas, dža­va­har­la­las ne­ru, agit­punk­ tas ir t. t. Aš­tun­ta­sis ir de­vin­ta­sis praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­čiai pa­vaiz­duo­ti su de­ra­ma do­ze nos­tal­ gi­jos ir ly­ri­nių nu­kry­pi­mų, tur­būt ge­riau­siai nu­sa­kan­ čių anar­chiz­mo pri­gim­tį: „Nė­ra nie­ko, iš­sky­rus ta­ve pa­tį, nė­ra jo­kių są­ly­giš­ku­mų, jo­kios mo­ra­lės, tik tu ir ta­vo są­ži­nė, tik tu ir ta­vo šir­dis, ku­ri pla­ka taip, kaip tu jai įsa­ky­si, nė­ra jo­kios vi­suo­me­nės, jo­kio re­ži­mo, jo­kių ko­ mi­te­tų ir spau­dos, jo­kios val­džios ir be­val­dys­tės, jo­kių kliū­čių ir jo­kio tiks­lo...“ Ro­ma­nas apie le­gen­di­nį Uk­rai­nos anar­chis­ tą Nes­to­rą Mach­ną ir ke­lio­nę po is­to­ri­nes su anar­chiz­mu su­ si­ju­sias vie­tas grei­tai pa­virs­ta so­vie­ti­nės paaug­lys­tės kro­ni­ka, nu­spal­vin­ta sam­pro­ta­vi­mų apie po­li­ti­ką, mu­zi­ką, sek­są, gau­ jų gar­bės ko­dek­są ir kit­ką, kas su­da­ro šiuo­lai­ki­nio po­so­vie­ti­ nio jau­ni­mo ko­lek­ty­vi­nę at­min­tį. Su­ke­lia ne­nu­mal­do­mą no­rą nu­brai­žy­ti ati­tin­ka­mą sa­vo pa­tir­ties že­mė­la­pį.

2011.08.02 20:01:20

>> žirklės

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius, taip pat pa­nau­do­tos GIT ar­chy­vo nuo­tr.

Eg­lė Mi­ku­lio­ny­tė: „Ak­to­rių gy­ve­ni­mas – lyg ka­ba­re­tas“

Šie­met Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi ap­do­va­no­tą ak­to­rę Eg­lę Mi­ku­ lio­ny­tę (46 me­tų) pui­kiai pa­žįs­ta lie­tu­viš­ko teat­ro mė­gė­jai – ji vai­ di­no be­ne vi­sų gar­siau­sių ša­lies re­ži­sie­rių spek­tak­liuo­se. Tie­sa, pa­skui ją gat­vė­je ger­bė­jai bū­ riais ne­se­kio­ja, nes Eg­lė lei­džia sau pra­ban­gą ne­vai­din­ti po­pu­ lia­riuo­se te­le­vi­zi­jos se­ria­luo­se ir ne­pa­sa­ko­ti sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ ni­mo de­ta­lių per­ka­miau­sių mo­te­ riš­kų žur­na­lų pus­la­piuo­se. „370“ ak­to­rę pa­ga­vo re­pe­tuo­jan­čią nau­ją vaid­me­nį Gy­čio Iva­naus­ko teat­re. Spek­tak­lis, int­ri­guo­jan­čiu pa­va­di­ni­mu „Mar­ko (Ka­vo­lių ka­ ba­re­tas)“, jau spa­lį bus pri­sta­ty­ tas žiū­ro­vams. ...... .. .. . .... .

S

u Eg­le su­si­ta­ria­me su­si­tik­ti prie Me­nų spaus­tu­vės li­kus va­lan­dai iki vi­dur­die­ nio, kai ten pra­si­dės spek­tak­lio „Mar­ ko (Ka­vo­lių ka­ba­re­tas)“ re­pe­ti­ci­ja. Nors ir esu ma­čiu­si ne vie­ną spek­tak­lį, ku­ria­me ji vai­di­na, lauk­da­ma ne­ri­mau­ju – ne­duok Die­ ve, ne­pa­žin­siu. Juk vie­na ma­ty­ti ak­to­rių sce­ no­je, o vi­sai kas ki­ta – gat­vė­je, be jo­kio gri­mo ir ki­tų „spe­cia­lių­jų efek­tų“. Be to, kaip jau mi­nė­jau įžan­go­je, Eg­lė at­sto­vau­ja tiems ak­to­riams mo­hi­ka­nams, ku­rie ne­pa­si­da­vė pa­gun­doms vai­din­ti se­ria­luo­se, to­dėl jos vei­das ne­šmė­žuo­ja nei plet­kų žur­na­luo­se, nei te­le­vi­zi­jos ek­ra­nuo­se. Tai­gi, mi­si­ja „At­ pa­žink“ daug kar­tų su­dė­tin­ges­nė.

Lai­mė, at­min­tis ma­nęs ne­nu­vi­lia – iden­ti­fi­ kuo­ti ne­sut­ruk­do net ir ak­to­rės akis den­gian­ tys tam­sūs aki­niai. Eg­lė pa­siū­lo „nu­tūp­ti“ ša­lia Me­nų spaus­tu­vės, tie­siog ant borte­ lio. Pap­rieš­ta­rau­ju – pakviečiu į ar­ti­miau­ sią ka­vi­nę.

10 // © 370 370_016.indd 10

2011.08.02 19:55:05

Re ir Pra tua ba mė va sp sc ru ka šu tak ka pa re G kė

kų pa mi vo ap lį iš nu tą įsi tik ai

vo nę lio va pr ja na

gė siū vo „V

i

a i­ s

e­ e­ 0“

o u a­ ­

n­ ų ie­ ar­ ir ji ie­ ce­ io ip ms ­vė os e, At­

i­fi­ an­ t­i“ te­ au­

Re­pe­ti­ci­jos – ir kai­mo so­dy­bo­je Pra­džio­je kal­ba­mės apie tai, kas ak­ tua­lu, – spek­tak­lį „Mar­ko (Ka­vo­lių ka­ ba­re­tas)“, ku­rio pa­grin­di­nė idė­ja už­gi­ mė dar prieš ke­le­tą me­tų, ta­čiau tik šią va­sa­rą jis po tru­pu­tį „tam­pa kū­nu“, o spa­lį bus pri­sta­ty­tas pub­li­kai. Spek­tak­lio sce­na­ri­jų ra­šo Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė, teat­ ru be­si­do­min­tiems tau­tie­čiams ži­no­ma kaip pje­sių ver­tė­ja, iš­ti­ki­ma Os­ka­ro Kor­ šu­no­vo pa­gal­bi­nin­kė. Be Eg­lės, spek­ tak­ly­je vai­di­na ak­to­riai Da­rius Gu­maus­ kas, Ju­di­ta Za­rec­kai­tė, Pau­lius Ta­mo­lė ir pa­ts teat­ro šei­mi­nin­kas bei spek­tak­lių re­ži­sie­rius G.Iva­naus­kas. Mu­zi­ką ku­ria Ge­di­mi­nas Gel­go­tas, o kos­tiu­mai pa­ti­ kė­ti dai­li­nin­kui To­mui Ba­gac­kui.

Apie ką spek­tak­lis, be juo­kų užuo­lan­ kų klau­siu Eg­lės, o ši pri­si­pa­žįs­ta, kad ir pa­ti ne iš kar­to su­pra­tu­si au­to­rės užuo­ mi­ną apie ka­ba­re­tą. „Tik bū­da­ma Ka­ vo­liuo­se su­pra­tau, ko­dėl Ak­vi­lė kal­ba apie ka­ba­re­tą. Mes ku­ria­me spek­tak­ lį apie mū­sų, ak­to­rių, gy­ve­ni­mą, ku­ris iš tie­sų kar­tais pri­me­na ka­ba­re­tą – tas nuo­la­ti­nis tran­ky­ma­sis iš vie­no ga­lo į ki­ tą, kas su šei­mom, kas be šei­mų... Kai įsi­gi­li­nau, ta min­tis man ėmė la­bai pa­ tik­ti“, – dar tik sta­to­mo spek­tak­lio idė­ją aiš­ki­na ži­no­ma ak­to­rė. „Kar­tu su Gy­čiu prieš ke­le­tą me­tų bu­ vo­me gast­ro­lė­se. Jis pri­sė­do prie ma­ nęs lėk­tu­ve ir trum­pai pri­sta­tė spek­tak­ lio idė­ją. Pak­lau­sė, ar „pa­si­ra­šy­čiau“ vai­din­ti ja­me. Sa­kau: ko­dėl gi ne? Štai praė­jo ke­le­ri me­tai ir pa­ga­liau re­pe­tuo­ ja­me“, – šyp­so­da­ma­si pra­džią pri­si­me­ na Eg­lė.

Ak­to­rė ne tik su ma­lo­nu­mu pri­si­jun­ gė prie ak­to­rių ko­man­dos, bet ir pa­ siū­lė ori­gi­na­lią vie­tą re­pe­ti­ci­joms – sa­ vo so­dy­bą Ka­vo­liuo­se, Za­ra­sų ra­jo­ne. „Vi­si su džiaugs­mu su­ti­ko, su­va­žia­vo,

Vie­nų pa­žįs­ ta­mų vai­kas yra pa­sa­ kęs: „Jei­gu ta­vęs nė­ra „Žmo­nė­se“, tai ko­kia tu ak­to­rė.“

taip pra­si­dė­jo mū­sų kū­ry­bi­nė la­bo­ra­to­ ri­ja Ka­vo­liuo­se“, – šyp­te­li ak­to­rė.

Ne­di­de­lia­me na­me iš­griau­tos sie­nos, tad vi­siems ak­to­riams te­ko mie­go­ti vie­ no­je erd­vė­je – kaip ka­rei­vi­nė­se. „Vi­sas sma­gu­mas tas, kad jau at­si­kė­lę iš ry­ to ga­lė­jo­me pra­dė­ti dirb­ti. Da­rius (Gu­ maus­kas – red. pa­st.) ke­lia­si sep­tin­tą ry­to ir, žiū­rėk, jau sė­di su kny­ge­le. At­ si­ke­lia­me vi­si li­kę, o jis jau mums sa­ ko, kad tu­ri min­tį spek­tak­liui. Ka­dan­gi kar­tu bu­vo ir pje­sės au­to­rė Ak­vi­lė, tai dar­bas vy­ko esa­muo­ju lai­ku: ką nors ji pa­ra­šo, mums pa­skai­to, ap­ta­ria­me, pa­ sa­ko­me sa­vo nuo­mo­nę, ieš­ko­me są­ly­ čio taš­kų“, – pa­sa­ko­ja Eg­lė.

Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad apie pa­na­šius me­ ni­nius pro­jek­tus sa­vo so­dy­bo­je bu­vo pa­ gal­vo­ju­si ir anks­čiau: „Kai tik at­si­ra­do ši so­dy­ba, vis pa­gal­vo­da­vau į ją pa­si­ kvies­ti me­ni­nin­kų. Nes­var­bu, ko­kios sri­ ties. Kad tie­siog at­va­žiuo­tų ir ga­lė­tų da­ ry­ti čia tai, ką no­ri. La­bai džiau­giuo­si, kad ta idė­ja pa­ga­liau rea­li­za­vo­si.“ Ba­le­tas ne­trau­kė Su gar­siau­siais ša­lies re­ži­sie­riais dir­ bu­sios ak­to­rės ne­trik­do, kad spek­tak­ lį re­ži­suo­ja 15 me­tų už ją jau­nes­nis G.Iva­naus­kas, o ir ki­ti tru­pės na­riai už ją jau­nes­ni. At­virkš­čiai, E.Mi­ku­lio­ny­tė džiau­gia­si ga­li­my­be pa­dir­bė­ti su jau­ nais, kū­ry­bin­gais, ener­gin­gais žmo­nė­ mis. „Man sma­gu žiū­rė­ti, kaip Gy­tis dir­ba, kiek jė­gų įde­da, kiek daug įdo­ mių min­čių tu­ri. Bet ne pa­slap­tis, iš kur vi­sa tai, – iš jau­nys­tės. Ir bend­rau­ti pa­ pras­ta su juo, ir tas ieš­ko­ji­mo pro­ce­ sas la­bai įdo­mus“, – komp­li­men­tų ne­ gai­li Eg­lė.

Ki­taip nei dau­gu­mo­je G.Iva­naus­ko spek­tak­lių, čia ne­bus daug ju­de­sio.

Nors Eg­lės šo­kis la­bai ir neiš­gąs­din­tų: nie­kam ne pa­slap­tis, kad ji Juo­zo Nau­

Darius Gumauskas

Kavoliuose užteko laiko ir darbui, ir pramogoms.

370_016.indd 11

ja­lio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je (da­bar gim­na­ zi­ja – red. pa­st.) bai­gė ba­le­to kla­sę, o iki įsto­da­ma mo­ky­tis ak­to­rys­tės į Lie­tu­ vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją šo­ko Ko­mi­jos res­pub­li­kos mu­zi­ki­nia­me teat­re Syk­tyv­ka­re. Be to, Eg­lė yra ta­pu­si So­ vie­tų Są­jun­gos break­dan­ce čem­pio­ne!

Ba­le­tas Eg­lės gy­ve­ni­mo da­li­mi ta­po neat­si­tik­ti­nai – to no­rė­jo jos tė­vas. „Dar ma­mai lau­kian­tis, tė­tis bu­vo sa­kęs: jei gims mer­gai­tė, tai bus ba­le­ri­na, jei – ber­niu­kas, tai – mu­zi­kas. Tė­ve­lis mi­rė, kai man bu­vo tre­ji, ta­čiau ma­ma nu­ spren­dė įvyk­dy­ti jo va­lią. Pri­si­pa­žin­siu, mie­liau bū­čiau ta­pu­si mu­zi­kė. Bet ir ne­ si­gai­liu dėl to – ba­le­tas man daug da­ vė gy­ve­ni­me. Juk ak­to­riui svar­bu tu­rė­ti ge­rai iš­la­vin­tą kū­ną. Ta­čiau tai, kad ne­ su su­kur­ta ba­le­tui, su­pra­tau dirb­da­ma Syk­tyv­ka­re“, – kal­ba ak­to­rė.

Ko­mi­jos mu­zi­ki­nia­me teat­re, pa­sak ak­to­rės, dir­bo dau­gy­bė pui­kių ar­tis­tų. „Aš vi­są­laik bu­vau aukš­čiau­sia iš vi­sų šo­kė­jų ir di­de­le krūtine. O ba­le­ri­na ir di­de­lė krūtinė – ne­su­siei­na... Tu­rė­jau rei­kia­mus duo­me­nis: ir šuo­lis bu­vo ge­ ras, ir ko­jas aukš­tai iš­kel­da­vau, ir su­ ktu­kus ge­rai da­ry­da­vau, ir koor­di­na­ci­ja ge­ra... Ta­čiau dėl to ūgio vis tek­da­ vo vi­so­kias ka­ra­lie­nes vai­din­ti, kur šok­ ti be­veik ne­rei­kia. Ar­ba ta pa­ti Ode­ta iš „Gul­bių eže­ro“ – ten ir­gi šo­kio ne­ daug. Išei­ni, spar­nais vie­no­je vie­to­je pa­mo­si­kuo­ji, ir tiek. Ži­no­ma, da­bar ga­ liu gir­tis, kad šo­kau Ode­tą“, – juo­kia­si E.Mi­ku­lio­ny­tė.

Ak­to­rei ne­pa­ti­ko ir nuo­la­ti­nis sa­vęs kan­ki­ni­mas die­to­mis. „Aš iki šiol nuo ki­ bi­no nu­lau­žau tuos teš­los kraš­te­lius. Tai iš vai­kys­tės li­kęs ref­lek­sas val­gy­ti kuo ma­žiau mil­ti­nių pro­duk­tų. Spur­gos bu­ vo ypač drau­džia­mų da­ly­kų są­ra­še. Bū­ da­vo, neišt­ve­ri, ko­kias 10 spur­gų nu­si­ per­ki ir su­val­gai. Pas­kui atei­ni tooo­kiu

Gytis Ivanauskas

pil­vu, ir mo­ky­to­jai klau­sia, kas tau pa­si­ da­rė“, – kva­to­ja pri­si­mi­nu­si Eg­lė.

Kad ir kaip bū­tų keis­ta, daug pa­tir­ ties šo­kių sri­ty­je tu­rin­ti ak­to­rė nė sy­kio ne­pak­liu­vo į te­le­vi­zi­nius šo­kių pro­jek­tus ren­gian­čių pro­diu­se­rių aki­ra­tį. Bet šo­ kiai te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne jos ir ne­vi­lio­ja: „Nie­kas kal­bin­ti net ir ne­mė­gi­no. Vis dėl­to aš ma­nau, te­gu jau­ni šo­ka, o aš jau ge­riau iš šo­no pa­si­gro­žė­siu.“ Vai­din­tų ge­ruo­se de­tek­ty­vuo­se Ir vai­din­ti se­ria­luo­se ak­to­rei iki šiol pa­ vy­ko iš­veng­ti. Tie­sa, ko­le­gų, be­si­fil­muo­ jan­čių te­le­vi­zi­jos fil­muo­se, Eg­lė jo­kiu bū­du ne­smer­kia. „Aš dar ne­sub­ren­dau se­ria­lams. O ko­le­gas vi­siš­kai su­pran­ tu – juk rei­kia iš ko nors gy­ven­ti. Aš gal ir­gi vai­din­čiau, jei se­ria­lai bū­tų aukš­tes­ nio ly­gio. Man la­bai pa­tin­ka vo­kie­čių „Se­nis“ ar­ba ame­ri­kie­čių „Dže­si­ka Fle­ čer“. To­kiuo­se se­ria­luo­se vai­din­čiau su ma­lo­nu­mu. Gai­la, kad nie­kas ne­pa­ra­ šo ge­rų sce­na­ri­jų. Išim­tis – „Gi­mi­nės“.

O vi­si ki­ti tai...“ – nu­tę­sia pa­šne­ko­vė. – Kol ga­liu iš­gy­ven­ti be se­ria­lų, tai ir nei­ siu į juos. Aš la­bai mi­ni­ma­liai už­dir­bu, bet už­ten­ka. La­bai pa­pras­ta vis­ką tais se­ria­lais nu­brauk­ti – pa­skui rim­to vaid­ mens ne­be­gau­si. Bet kaip jau sa­kiau – ge­ra­me de­tek­ty­vi­nia­me se­ria­le mie­lai su­vai­din­čiau.“ Ak­to­rė neiš­gy­ve­na ir dėl to, kad su­ lau­kia ma­žiau ži­niask­lai­dos dė­me­sio, pa­ly­gin­ti su ko­le­go­mis, ku­rie dir­ba se­ ria­luo­se. „Vie­nų pa­žįs­ta­mų vai­kas yra pa­sa­kęs: „Jei­gu ta­vęs nė­ra „Žmo­nė­se“, tai ko­kia tu ak­to­rė.“ O kai įdė­jo nuo­trau­ ką po ap­do­va­no­ji­mų, kai ga­vau Auk­si­nį sce­nos kry­žių, tai net at­ne­šė pa­ro­dy­ti.

Bu­vo la­bai juo­kin­ga... Aš ne iš tų žmo­ nių, ku­rie no­ri bū­ti ma­to­mi. Man svar­ biau ryš­kiai spin­dė­ti tik iš pro­fe­sio­na­lios pu­sės, t. y. sce­no­je“, – sa­ko Eg­lė.

Ta­čiau jai ma­lo­nu, kai teat­ro my­lė­to­ jai at­pa­žįs­ta gat­vė­je ir api­pi­la komp­li­ men­tais už vie­ną ar ki­tą vaid­me­nį.

Eg­lė pa­si­džiau­gia tu­rė­ju­si ga­li­my­bę pa­dir­bė­ti su jau­nais ak­to­riais ir re­ži­ sie­riais, dar te­be­si­mo­kan­čiais Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je. „Dve­jus me­tus dir­bo­me, net du spek­tak­liu­kus pa­ sta­tė­me. Tai bu­vo la­bai įdo­mus iš­ban­dy­ mas. Net at­si­ga­vau“, – sa­ko ak­to­rė.

E.Mi­ku­lio­ny­tė pri­si­pa­žįs­ta, kad yra ga­na daž­na vieš­nia teat­re, tu­rė­da­ma ga­li­my­bę sten­gia­si nuei­ti į spek­tak­lių prem­je­ras.

Pap­ra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo lais­ va­lai­kį, Eg­lė iš­duo­da, kad drau­gų dė­ka ne­se­niai su­si­do­mė­jo bri­džu. „Šis žai­di­ mas vys­to lo­gi­nį mąs­ty­mą, at­min­tį. La­ bai džiau­giuo­si, kad drau­gai pa­ta­rė nuei­ti į bri­džo pa­mo­kas ir da­bar tu­riu ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su šiuo žai­di­mu.

Aiš­ku, iki meist­rų dar to­li“, – pa­sa­ko­ja ar­tis­tė. Ak­to­rė ne­sle­pia, kad pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau į ran­kas pai­ma gi­ta­ rą. „Ga­li bū­ti, kad spek­tak­ly­je „Mar­ko (Ka­vo­lių ka­ba­re­tas)“ nu­skam­bės ir vie­ na ma­no kū­ry­bos dai­na“, – int­ri­guo­ja ži­no­ma ak­to­rė.

2011.08.02 19:55:36

>> muzika

Pus­haz: „Mu­zi­ka man su „Bjau­rus šian­dien oras“ – tai bu­vo pir­mas sa­ki­nys, ku­rį kaž­ka­da iš­gir­dau iš „G&G Sin­di­ka­to“ na­rio Pus­ho (tik­ra­sis var­das ir pa­var­dė – And­rius Glu­ša­ko­vas) vie­ną lie­tin­gą die­ną. Ne­ži­no­jau, ką at­sa­ky­ti, vi­sa­da įsi­vaiz­da­vau, kad tai re­po sce­nos žvė­ris, ku­ris yra pik­tas ir grės­min­gas.

T

a­da te­su­ge­bė­jau at­sa­ky­ti „praeis“. O Sva­ras (jis gi – Gab­rie­lius Liau­dans­kas) pri­dū­rė: „Kaip ir vis­kas šia­me gy­ve­ni­ me.“ Vė­liau su Pus­hu bi­jo­jau kal­bė­ti, bet po ku­rio lai­ko jis apie orą jau ne­gal­vo­jo, nors tą die­ną Šiau­liuo­se py­lė tar­si iš ki­bi­ro. Įsi­ kal­bė­jo­me „prie ci­ga­re­tės“ apie daug ką…

Ta­da su­pra­tau, kad pir­mas įspū­dis (ypač tas, ku­rį su­si­da­rai tik klau­sy­da­mas at­li­kė­jo mu­zi­kos) ga­li bū­ti klai­din­gas.

Ta­čiau tu­rė­čiau pri­si­pa­žin­ti, kad šiam in­ter­ viu sa­ve nu­tei­ki­nė­jau ga­na il­gai – be­veik me­tus. Pa­ga­liau pa­vy­ko.

Ra­šė: Man­tas Stan­ke­vi­čius Nuot­rau­kos: Gedimino Bartuškos ir he­ro­jaus as­me­ni­nio ar­chy­vo

– Ta­vo ma­ny­mu, Lie­tu­vo­je hip­ho­po kul­tū­ra gy­va?

– Be abe­jo, eg­zis­t uo­ja, čia yra daug žmo­nių, ku­rie tuo gy­ve­na – vie­ni dau­g iau, ki­ti ma­žiau, bet jie da­ro sa­vo rei­ka­lus – hip­ho­pą. Tai yra mu­ zi­ka, šo­k iai, pai­šy­mas. Yra žmo­nių, ku­rie ne­bū­ti­nai tai da­ro, jie tie­siog gy­ve­na su hip­ho­pu: nuo ry­to iki va­ka­ro klau­so­si, do­m i­si šia mu­zi­ka, siun­čia­si em­pet­rioš­kių tūks­t an­čiais.  

    

12 // © 370 370_016.indd 12

Ne­sa­kau, kad ne­tu­ri­ me ge­ros po­pmu­zi­kos, ta­čiau ko­ky­ biš­ko lie­tu­ viš­ko po­pso pa­si­gen­du.

– Kiek tau rei­kia?

– (Mąs­to.) Kad iš­g y­ven­čiau nor­ma­liai.

– Ar sun­ku iš­si­lai­ky­ti hip­ho­po vers­le?

– Nė­ra čia hip­ho­po vers­lo. Tik­rai Lie­tu­vo­je nė­ra to, ką ma­to­me Va­ka­ ruo­se. Ten yra hip­ho­po rin­ka. Ne­ga­li gy­ven­ti vien tik iš to, nes iš tie­ sų tu­ri­me la­bai ma­ž ą rin­k ą pla­čią­ja pra­sme. Pas mus ji už­g rūs­t a įvai­ riu š.

– Kal­bi užuo­lan­ko­mis. Ką reiš­kia „iš­gy­ ven­ti nor­ma­liai“?

– Iš­g y­ven­t i? Lie­t u­vo­je, pri­pa­ž in­k i­me, dau­ge­l is ban­do tik iš­g y­ven­ti. Ma­ž ai yra žmo­n ių, ku­r ie už­d ir­ba tiek, kad ga­lė­t ų gy­ven­t i: įgy­ven­d in­t i sa­vo sva­jo­nes, pa­

– Ką tu­ri ome­ny­je?

– Tar­k i­me, po­pu­lia­rią mu­zi­k ą, ku­ri tik­rai nė­ra la­bai aukš­to ly­g io. Ne­ sa­kau, kad ne­t u­ri­me ge­ros po­pmu­zi­kos, ta­čiau ko­k y­biš­ko lie­t u­v iš­ko po­pso pa­si­gen­du. O iš hip­ho­po biz­nio tik­rai ne­pa­da­r y­si. Tie­siog tu ga­ li pri­si­dur­ti pai­šy­da­mas ar gro­da­mas. Iš­si­lai­ko tik vie­ne­tai, ku­rie ga­li sau leis­t i iš to gy­ven­ti.

ke­l iau­ti. Pats esu iš tų 90 pro­c. žmo­n ių, ku­rie ban­do iš­g y­ven­ti. Už­dir­bu pa­na­šiai kaip ir jie, lai­kau­si to­k ios pa­čios fi­lo­so­fi­ jos. Man to už­ten­ka.

– Pats sau lei­di iš to gy­ven­ti?

– Taip, tai yra ma­no dar­bas. Pag­rin­di­nis, ži­no­ma, dar­bas yra su „G&G Sin­di­ka­tu“. Taip pat yra ma­no so­li­niai pro­jek­tai su ki­tais at­li­kė­jais, įra­ šų stu­di­ja. Tai yra ir ma­no dar­bas, ir ho­bis, ir pra­g y­ve­ni­mo šal­ti­nis. Kol kas.

– Sun­ku?

– Ži­nai, o kas yra sun­ku?

– Ar jau kaž­kiek ta­vo var­das dir­ba tau pa­čiam?

– Kaž­k iek. Aš ne­no­riu ko nors gau­ti ir tu­rė­ti. Esu rea­lis­t as, pui­k iai su­ pran­tu, kas ir kiek ga­li už­dirb­ti, ži­nau, kas ir kiek ga­li pa­da­r y­ti. Es­mė ta, kad jei­g u aš tik no­rė­čiau, kur­čiau ki­tiems ir sau tai, kas yra la­biau „val­go­ma“ ir iš ko bū­t ų ga­li­ma dau­g iau už­dirb­ti. Tar­k i­me, ga­lė­čiau la­ vi­r uo­ti...

– Kal­bi apie vi­są tą š...?

– Na, tur­būt. Bet tu­rė­čiau že­min­tis, par­duo­ti sa­ve. Bent jau da­l į. Ta­čiau, jei­g u aš ga­liu kur­ti ne­suk­da­mas gal­vos, ar kam nors pa­tiks, ne­pa­tiks, pa­

– – na zę sp ry

ims ma­no ga­ba­lus į ra­di­ją ar ne, va­di­na­si, ga­liu sau leis­t i kur­ti tai, ką no­riu, eks­p e­ri­ men­tuo­ti ir dėl to vi­siš­kai ne­si­pa­rin­ti. Man juk daug ir ne­rei­k ia (šyp­so­si).



da liu

– – kū tų

nė jau

– ga –T Es lo ria lė su

– Pri­si­pa­žink, kai tik pra­si­dė­jo mu­zi­ kos ke­lias, ar tu­rė­jai sva­jo­nių apie dži­ pus?

– Ne, baik tu, ma­no pir­mo­sios sva­jo­nės bu­vo apie gro­ji­mą. Pui­k iai pa­me­nu ant­ rą sa­vo sva­jo­nę: kai tik pra­dė­jau gro­ti su „G&G Sin­d i­k a­t u“, su­si­bi­č iu­l ia­vo­me su Don­cia­v u ir ta­da pra­dė­jau sva­jo­ti apie sa­ vo so­li­n į al­bu­mą. To­k ios bu­vo ma­no sva­ jo­nės – ne par­duo­ti, ne su dži­pu va­ži­nė­ ti, kaip sa­kei. Ma­niš­kės bu­vo la­bai že­miš­ kos, pa­pras­t os ir kū­r y­biš­kos   . . Aš jas įgy­ven­di­nau.

– –

– – ga va ieš

– O da­bar dė­me­sio ne­trūks­ta?

– Ne, ne­trūks­t a. Jo tik­rai už­ten­ka. Tie­ siog ne­la­bai mėgs­t u dė­me­sį, ne­si­sten­g iu bū­ti jo cent­re. Tai ne man. Yra drau­g ų, ku­riems tai pa­tin­ka. Jų toks cha­rak­te­ris, jie mo­ka elg­tis nor­ma­l iai, o aš esu ga­na už­da­ras. Man to dė­me­sio ne­rei­k ia.

. se žo jo tau

2011.08.02 18:53:03

su­tei­kė šei­mą, drau­gus“ – Da­bar sė­di­me ta­vo stu­di­jo­je. Kiek lai­ko sva­jo­jai apie ją?

– Ru­de­n į pra­dė­jau su­kti gal­vą, kur įsi­kur­ti. Tur­būt kiek­v ie­ nas kiek dau­g iau me­t ų pa­dir­bė­jęs žmo­g us no­ri tu­rė­ti sa­vo ba­ zę. „G&G“ tu­ri stu­di­ją, su Sva­r u tu­rė­jo­me stu­di­ją, vis dėl­to nu­ spren­dė­me tu­rė­ti ir at­ski­ras stu­di­jas, nes no­ri­si tu­rė­ti sa­vo kū­ ry­bi­nę erd­vę. Pa­tal­pų ieš­ko­jau il­gai, kai­nos Vil­niu­je už­kel­tos .. Ta­čiau jau žie­mą pra­dė­jau re­mon­tą. Ko­vą įsi­kū­riau, dar ne vis­kas baig­ta, bet dirb­ti, rea­li­zuo­ti sa­vo sie­k ius jau ga­ liu..

– Ko­kie tai sie­kiai da­bar?

– Pir­miau­sia, dar­bai su „G&G“, lai­ko ski­riu ir sa­vo so­li­niams kū­ri­niams. Mu­zi­kos pri­kur­ta ne­ma­žai, da­bar sė­džiu prie teks­ tų. Pui­k iai da­bar ga­liu pa­ts sa­ve įra­ši­nė­ti (juo­kia­si). Yra žmo­

– Ne­si­gai­li, kad da­bar juo esi, bū­tum tie­ siog me­lo­ma­nas, suau­gęs bū­tum ta­pęs vers­li­nin­ku?

– Ne­t u­r iu tei­sės gai­lė­tis, nes esu pa­ten­k in­ tas tuo, ką tu­riu da­bar: šei­ma, mu­zi­ka, drau­ gai, ar­ti­m ie­ji. Gal ir bū­čiau vers­l i­n in­kas ar ban­ko pre­zi­den­tas, bet gal ne­t u­rė­č iau šei­ mos, to­k ių drau­g ų. Gal bū­t ų di­des­nių pro­ble­mų ne­g u yra da­bar. Jei­g u gai­lė­č iau­si to, ką da­r iau anks­čiau, tai reikš­t ų, kad gai­l iuo­ si dėl to, ką tu­r iu da­bar. Gy­ve­n i­mo ke­l ias bū­t ų kaž­k ur nu­v in­g ia­vęs ir gal da­bar bū­ čiau ne­g y­vas, gal bū­t ų kas nors nu­šo­vę?

(Juo­kia­si.)

nės, ku­riems pa­tin­ka tai, ką da­rau, tai dir­bu ir su jais. Nes toks jau yra ma­no dar­bas.

– Už ką?

– Na, jei­g u bū­čiau vers­li­nin­kas...

ne to­k į, koks esu. Ki­to­k io jie ma­nęs, ma­nau, ne­ga­lė­t ų įsi­vaiz­ duo­ti.

– Gru­pė­je esa­te vi­si la­bai skir­tin­gi, ar tai ir yra gru­pės il­ gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis?

– Tik­rai taip. Tie­sa, tai ne pa­slap­tis. Tie­siog – vie­na prie­žas­čių.

Esa­me skir­tin­g i, ta­čiau tu­ri­me bend­r us tiks­lus, su­pra­ti­mą, fi­ lo­so­fi­ją mu­zi­kos klau­si­mais. Ži­no­ma, kar­tais po­žiū­riai iš­si­ski­ ria, bet ran­da­me bend­r us su­ta­ri­mus. Mus sie­ja mu­zi­ka... Mei­ lė mu­zi­kai, kū­r y­bai. Tai yra įdo­mu, kai la­bai skir­tin­g i žmo­nės su­ran­da bend­r us taš­kus.

– Pa­mi­nė­jai šei­mą. Bet tu­ri pa­ts pri­pa­žin­ ti, kad apie ją su­ži­no­me tik iš vie­nos tos šei­mos pu­sės – Sand­ros. Ne iš ta­vęs. Apie ta­ve daug kal­ba, o ta­vęs tar­si ir nė­ra.

– Aš kal­bu sa­vo dai­nų teks­t ais. Tik­rai ne man šne­kė­ti su kuo nors apie to­k ius da­ly­ kus. Ga­liu su drau­g u pa­sė­dė­ti prie bu­te­lio ir apie tai pa­šne­kė­ti, iš­si­kal­bė­ti, bet tai yra per daug as­me­niš­ka. Man tai ne­priim­ti­na. Ne­ no­riu tri­mi­tuo­ti apie sa­vo pro­ble­mas ar ge­ rus da­ly­kus. Tai yra ma­no pa­sau­lis. Iš­si­kal­ bė­ti ren­kuo­si mu­zi­k ą.

– Tar­ki­me, ko­kio at­ga­li­nio ry­šio lau­ki iš mu­zi­kos?

– Man 50 pro­c. naš­tos nu­k ren­ta, kai ga­ba­las yra baig­tas. Nors jis tie­siog gu­l i kur nors kom­pe. Jis ten ga­l i pra­g u­lė­ti ke­le­rius me­tus, svar­biau­sia, kad po tų me­t ų jis vis dar ma­ne vilk­tų. Jis ga­li nie­kam ne­pa­tik­ti, bet jei jis pa­tin­ka man – esu pa­ten­k in­ tas re­zul­ta­tu. Tai reiš­k ia, kad ne­vel­tui dir­bu. At­ga­li­nis ry­šys?

Vi­sa­da sma­g u, kai drau­gams ar ar­ti­mie­siems pa­tin­ka ar ne­pa­ tin­ka. Džiau­giuo­si, kai man tie­siai švie­siai pa­sa­ko, kas ne­pa­tin­ ka, žmo­nės, ku­rių nuo­mo­nę ger­biu. Žmo­nių, ku­rių ne­pa­žįs­t u, nuo­mo­nės aš ne­ver­ti­nu. Ži­no­ma, fai­na, kai cheb­rai la­biau pa­ tin­ka nei ne­pa­tin­ka, – tai na­t ū­ra­lu.

– Ka­da su­vo­kei, kad no­ri bū­ti su mu­zi­ka?

– Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau me­lo­ma­nas...

– Pri­pa­žin­ki­me, me­lo­ma­nas ski­ria­si nuo mu­zi­kos kū­rė­jo.

– Fak­tas, lū­žis vy­ko paaug­lys­t ė­je, kai at­si­ra­do „Ze­ni­tas“. Drau­ gas su­bū­rė žmo­nes. Iš pra­džių lai­k iau­si gan dro­v iai. Vė­liau įsi­ va­žia­vo­me, pra­dė­jau žais­t i su „mai­ku“, dė­lio­ti pir­mus sa­k i­nius, ieš­ko­ti pir­mų re­pa­v i­mo „skil­sų“.

Man pa­ti­ko, už­si­ka­bi­nau, pra­dė­jau sė­dė­ti   .. rū­siuo­se die­no­mis ir nak­ti­mis, da­r y­ti pir­mus įra­šus į ka­ se­tes, be jo­k ių kom­pų: įra­ši­nė­ji vo­ka­lą, pa­čio­je pa­bai­go­je ne tą žo­d į pa­sa­kai ar­ba ne taip su­skie­me­nuo­ji – stop, vis­kas iš nau­ jo. Bū­da­vo sma­g u. Ta­da su­si­ža­vė­jau, iš mu­zi­kos ger­bė­jo pavir­ tau į kū­rė­ją.

370_016.indd 13

– Pats leng­viau­sias ke­lias?

– Man – taip.

– Mi­nė­jai, kad mu­zi­ka tau su­tei­kė mu­zi­ką, drau­gus. O ką ji atė­mė?

– Tu­rė­jau paau­ko­t i šiek tiek lai­ko moks­ lams, spor­t ui. Tai nor­ma­lu, nes mu­z i­k a paaug­lys­t ė­je su­val­gė tą lai­k ą. Vė­l iau mu­zi­ ka val­gė vis­k ą. Šei­ma pui­k iai ži­no, kuo už­ sii­mu, ką da­rau. Jie tai ver­ti­na ir prii­ma ma­

Ne­no­riu tri­mi­tuo­ti apie sa­vo pro­ble­mas ar ge­rus da­ly­kus. Tai yra ma­no pa­sau­lis.

Iš­si­kal­bė­ti ren­kuo­si mu­zi­ką.

– O koks yra jaus­mas, kai ži­nai, kad per kon­cer­tą ga­li val­ dy­ti mi­nią?

– Tai yra ener­g i­jos ap­si­kei­ti­mo epi­zo­das. Ne­pa­sa­k y­čiau, kad val­dau pub­li­k ą, tie­siog gau­nu iš jos ener­g i­jos, ku­ri va­ro į prie­ kį. Po kon­cer­to esu tie­siog iš­sunk­tas, at­ro­do, kad bū­čiau nu­ bė­gęs ko­k ių 50 km. Nie­ka­da ne­sup­ra­tau, kaip ga­liu ant sce­ nos iš­temp­ti pu­sant­ros va­lan­dos, ar­dy­da­ma­sis vie­no­du tem­ pu. Ant sce­nos jau­ti ge­rą žmo­nių ener­g i­ją. Šiuo at­ve­ju bū­na­ me tar­si vam­py­rai. Bet ti­k iu, kad pub­li­ka taip pat gau­na iš mū­ sų ener­gi­jos. Tai tar­si už­da­ras ra­tas. Tai iš­skir­ti­nis da­ly­kas, ku­ ris ge­rai vel­ka.

2011.08.02 18:53:27

>> blizgė Ra­šė: Eri­ka Vyš­niaus­kai­tė Fo­tog­ra­fi­jos: „Bac­kyard Bill“ ir iš as­me­ni­nio he­ro­jės archyvo

Vis per­žiū­ri­nė­jant pui­kias tink­la­raš­ti­nin­ko Bac­kyard Bill fo­tog­ra­ fi­jas, ku­rio­se įam­žin­ti vi­saip kaip sti­lin­gi ir dė­me­sį pa­trau­kian­tys Ame­ri­kos gy­ven­to­jai, akys už­kliu­vo už vie­no įra­šo – „Li­na Pliop­ ly­tė. New York“...

R

yš­kias­pal­viais, įvai­riau­siais raš­tais iš­mar­gin­tais dra­ bu­žiais ir ekst­ra­va­gan­tiš­kais ak­se­sua­rais pa­si­puo­šu­ si lie­tu­vai­tė po­zuo­ja skir­tin­go­se Niu­jor­ko vie­to­se.

Int­ri­guo­ja ne tik nuo­trau­kos, bet ir po jo­mis pa­tei­kia­ma in­ for­ma­ci­ja: pa­gy­ve­nu­si ke­lio­se skir­tin­go­se vie­to­se Va­ka­rų pa­kran­tė­je, mer­gi­na ap­si­sto­jo Bruk­li­ne, o mėgs­ta­miau­sia jos veik­la ir sa­vi­raiš­kos erd­vė – in­ter­ne­to tink­la­la­pis „Tee­na­ ge Pea­nut“, ku­ria­me – gau­sy­bė tau­tie­tės dar­bų: trum­pa­met­ ra­žių fil­mu­kų, ma­dos re­por­ta­žų ir mu­zi­ki­nių vaiz­do kli­pų.

Jų re­ži­sie­rės ar bend­raau­to­rės Li­nos už­sa­ko­vų są­ra­še – Lie­ tu­vo­je ru­de­nį su gru­pe „30 Se­conds to Mars“ vie­šė­sian­ tis ak­to­rius ir dai­ni­nin­kas Ja­re­das Le­to, ava­ly­nės „Tim­ber­ land“ kū­rė­jai, ame­ri­kie­tiš­ko po­pkul­tū­ros ir ma­dos žur­na­lo NY­LON in­ter­ne­ti­nė te­le­vi­zi­ja NY­LON TV ir dau­ge­lis ki­tų.

Ga­li­my­bės ne­lei­do avan­tiū­riš­kai sės­ti į pir­mą lėk­tu­vą Vil­ nius–Niujorkas ir sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kaip dan­go­rai­žių mies­te įsi­tai­siu­si ta­len­tin­ga 27-erių mer­gi­na, tad te­ko pa­si­ nau­do­ti bet ko­kius at­stu­mus įvei­kian­čiu in­ter­ne­tu...

– Ko­kius tris di­džiau­sius Niu­jor­ko pra­na­šu­mus įvar­dy­ tum?

1. Čia vi­sa­da yra ką veik­ti – šis mies­tas iš tie­sų nie­ka­da ne­mie­ ga!

2. Čia įma­no­ma su­si­tik­ti sa­vo he­ro­jus, kad ir ko­k io „ka­l ib­ro“ jie bū­t ų.

3. Mies­to ener­g i­ja yra neiš­se­mia­mas šal­ti­nis veik­ti, kur­ti, da­ ry­ti.

– O ko­kie trū­ku­mai?

1. Čia bai­siai bran­g u – tu­ri nuo­lat dirb­ti, kad ga­lė­tum iš­g y­ven­ ti.

2. Žie­mos – bjau­riai šal­tos, o va­sa­ros per karš­tos. Vi­si nuo­lat skun­džia­si oru, bet mes su drau­gais pa­da­rė­me iš­va­dą, kad blo­ gas oras ska­ti­na pro­duk­t y­v u­mą.

3. Čia puo­la ši­zof­re­ni­ja! Ne­nu­mal­do­mas eis­mo, žmo­nių, idė­jų, gar­sų srau­tas įkve­pia, bet ir var­g i­na. Kiek­v ie­nas pri­va­lo pa­lik­ ti Niu­jor­k ą nors vie­nai die­nai bent kar­tą per po­rą mė­ne­sių, ki­ taip imi da­r y­tis pa­ra­no­jiš­kas – pra­de­da vai­den­tis te­ro­ris­tai, va­ gys ar pa­sau­lio pa­bai­ga.

– Kaip at­pa­žin­ti ti­pi­nį niu­jor­kie­tį? Koks jis?

– Vi­sa­da sku­ban­tis, trum­pai at­sa­kan­tis į klau­si­mus, ne­pa­lei­ džian­tis iš ran­k ų „Black­ber­r y“ – tai ma­dos niu­jor­k ie­tis, su ku­ riuo daž­niau­siai tu­riu rei­ka­lų. Apsk­ri­tai niu­jor­k ie­tis – ašt­raus pro­to, vi­sa­da ste­bin­tis ap­lin­k ą. Čia pri­va­lai bū­ti bud­r us, ki­taip tak­si, dvi­ra­ti­nin­kai, tu­ris­tai už­lips ant gal­vos!

– Li­na, kas ry­tą pa­bun­di Bruk­li­ne – gau­siau­siai ap­g y­ven­ta­me Niu­jor­ko ra­jo­ne, kur gy­ve­na maž­daug 2,5 mln. žmo­nių. Kaip ten at­si­ra­dai?

– Gy­ve­nu vals­t i­jo­se nuo 2004-ųjų. Čia at­v y­kau dirb­ti pa­gal tarp­tau­ti­nę stu­den­ tų pro­g ra­mą „Work and Tra­vel USA“ ir... ne­ti­kė­tai pa­si­l i­kau. Tai la­bai il­ga is­to­ri­ ja. Gy­ve­nau Ko­lo­ra­de ir Ka­li­for­ni­jo­je, o 2007-ai­siais va­sa­rai at­va­žia­vau į Niu­jor­ ką, ta­čiau pa­si­li­kau il­gam. Jau­čiuo­si kaip na­mie – fan­tas­t iš­kas mies­tas, žmo­nės ir ener­g i­ja – čia ga­l i­ma nu­veik­ti dau­g y­bę da­ly­k ų.

– In­ter­ne­te gau­su fo­tog­ra­fi­jų, ku­rio­se po­zuo­ji tink­la­raš­ti­ nin­kams, ma­dos ir sti­liaus lei­di­niams. Kaip pa­vyks­ta pa­ trauk­ti fo­tog­ra­fų dė­me­sį, gy­ve­nant vie­na­me di­džiau­sių ir dau­gia­kul­tū­riš­kiau­sių mies­tų pa­sau­ly­je, kur iš­si­skir­ti iš mi­ nios – ne­leng­va už­duo­tis?

– Niu­jor­ke „gat­vės fo­tog­ra­f ų“ dau­g y­bė – dau­g y­bė ir jų ob­jek­t ų!

Ne­ma­žai jau­nų žmo­nių, ku­rie bent kiek įdo­miau at­ro­do, yra fo­ tog­ra­f uo­ja­mi. Ne­ma­nau, kad šių die­nų gy­ve­ni­me tai di­de­lis pa­ sie­k i­mas ar nuo­pel­nas. Ne­pa­sa­ky­čiau, jog ren­giuo­si kaip nors ypa­tin­gai, bet su­tin­ku, kad daž­nai at­ro­dau spal­vin­giau nei ei­li­nis niu­jor­k ie­tis. Juk ofi­cia­li šio mies­to ap­ran­gos spal­va – juo­da.

– Kaip rea­ga­vo ar­ti­mie­ji?

– Vi­są gy­ve­ni­mą va­do­vau­juo­si mo­men­

(Ne)pa­si­kly­du­si Niu­jor­k ma­dos tink­la­raš­ti­nin­k – Kaip for­muo­ji sa­vo sti­lių? Koks ta­vo gar­de­ro­bas?

– Man pa­tin­ka žais­t i su dra­bu­žiais. Apsk­ri­tai ap­ran­ga man yra svar­bi, nes tin­ka­mai ap­si­ren­gęs, pa­tik­da­mas sau, tik­rai ga­li pa­ ge­rin­ti sau die­nos nuo­tai­k ą. Ma­no sti­l ius ek­lek­tiš­kas: vis­kas, kas at­ro­do bent tru­pu­t į ne­ti­kė­tai, bū­ti­nai pa­trauks ma­no dė­ me­sį, ren­kan­tis ap­da­r us. Tie­sa, leo­par­di­nių raš­t ų, kai­lių, ki­t ų ryš­kes­nių ak­cen­t ų ir skir­tin­g ų teks­t ū­r ų vi­sa­da dai­rau­si vin­ta­ žo par­duo­t u­vė­se. Va­sa­rą Niu­jor­ke sun­ku, nes čia taip karš­ta, jog pa­kan­ka už­si­v ilk­ti marš­k i­nė­lius, už­si­seg­ti si­jo­ną ir vis­kas.

Man pa­tin­ka ru­duo, nes ta­da rei­k ia švar­ke­lio ir pėd­kel­nių. Juk kuo dau­g iau dra­bu­žių sluoks­nių, tuo įdo­miau.

ti­n iais spren­d i­mais, to­dėl ma­no ma­ma vi­siš­kai ne­nus­te­bo, kai po Ko­lo­ra­de pra­ leis­tos va­sa­ros šei­mai pa­sa­k iau, jog na­ mo ne­g rį­šiu. Pa­si­li­kau čia, nes bu­vo įdo­ mu ir no­rė­jo­si dau­g iau pa­tir­ti.

14 // © 370 370_016.indd 14

– Bet juk Lie­tu­vo­je li­ko drau­gai, šei­ma, moks­lai – vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mas. Ne­jau­ ti sen­ti­men­tų?

– Tu­riu ža­lią­ją kor­tą, tad ke­liau­ti iš JAV ir atgal ga­l iu ka­da no­riu – tai daž­nai ir da­rau. Pa­lai­kau glau­dų ry­šį su Lie­tu­va – na­mus ap­lan­kau du­kart per me­t us. Be abe­jo, pa­siilgs­t u šei­mos, bet daž­nai kal­ ba­mės, o su ma­ma ta­po­me dar ar­ti­mes­ nės. Ne­ma­nau, kad at­stu­mas truk­do ir drau­gams – da­bar jie vi­si iš­si­bars­tę po pa­sau­l į, bet nuo to juk ne­tam­pa ma­žiau bran­g ūs. Su­ra­dau drau­g ų lie­t u­v ių ir iš­ vy­ku­si – tai ma­ne la­bai džiu­g i­na. Da­bar tu­r iu drau­g ų ra­tą čia, Niu­jor­ke, moks­ lus krem­t u in­ter­ne­t u, to­dėl skųs­t is ne­ la­bai ga­liu!

„Sva­jo­nių ša­lis“ ne­ bū­ti­nai eg­ zis­tuo­ja – man Ame­ ri­ka to­kia nie­ka­da ne­bu­vo.

– In­ter­viu, re­por­ta­žai, kli­pai, trum­pa­met­ra­žiai fil­mai ta­po ta­vo gy­ve­ni­mo da­li­mi. Kur iš­mo­kai dirb­ti su vaiz­du?

– Stu­di­ja­vau žur­na­lis­t i­k ą Vil­niu­je, vė­liau – Boul­de­rio mies­te Ko­lo­ra­de. Ten iš­mo­kau mon­t uo­ti re­por­ta­ž us ži­n ių lai­doms, bet rim­to­sios ži­nios man nie­ka­da ne­pa­ti­ko. Kū­r y­bi­nio fil­ma­ vi­mo įgū­džius iš­la­v i­nau dirb­da­ma su NY­LON žur­na­lu. Čia tu­ rė­jau kū­r y­bi­nę lais­vę – in­ter­ne­ti­nei žur­na­lo sve­tai­nės te­le­v i­zi­jai NY­LON TV fil­ma­vau mu­zi­kan­tus ir mo­de­lius. Ne­pa­va­din­čiau to tik­rą­ja te­le­v i­zi­ja, ta­čiau ten iš­dir­bau be­veik tre­jus me­tus ir iš­ mo­kau vis­ko, ką da­bar ži­nau, su­si­pa­ži­nau su dau­g y­be įdo­mių žmo­n ių. Pra­dė­jau kur­ti mu­zi­k i­n ius kli­pus, ką tik bai­g iau sa­

vo pir­mą­ją trum­pą do­ku­men­ti­k ą – kuo dau­giau da­rai, tuo dau­giau iš­moks­ti. Da­ bar esu lais­vai sam­do­ma „ka­me­ri­nė mer­ gai­tė“, re­ži­sie­rė ir mon­tuo­to­ja – dir­bu su skir­tin­go­mis kom­pa­ni­jo­mis ir ran­du lai­ ko sa­vo pro­jek­tams.

– Dirb­da­ma NY­LON TV da­ly­va­vai ma­ dos sa­vai­tė­se, ta­vo siu­že­tuo­se ga­li­ma iš­vys­ti „Cha­nel“, „Ale­xan­der McQu­ een“, „Marc Ja­cobs“ ko­lek­ci­jų pri­sta­ ty­mus, in­ter­viu su Kar­lu La­ger­fel­du, Lind­say Lo­han ir dau­ge­liu ki­tų įžy­ my­bių. Kaip at­ro­do ma­dos vir­tu­vė iš vi­daus?

– Ma­dos sa­vai­tė, ko ge­ro, sun­k iau­sia sa­ vai­tė me­t uo­se. Vis­kas be ga­lo įdo­mu – mies­tas su­ju­da, iš­g ra­ž ė­ja, mo­de­liai ir fo­ tog­ra­fai – ant kiek­v ie­no kam­po, ta­čiau man šis me­tas reiš­k ia įtemp­tą dar­bą, kai ten­ka fil­muo­ti net ir še­šias ko­lek­ci­jas per die­ną! Ma­dos pa­sau­lis yra la­bai įdo­mus ir gra­žus, bet ir pa­v ir­šu­ti­niš­kas. Man te­

2011.08.02 19:59:39

r­ke lie­tu­vai­tė – n­kų tai­ki­ny­je ko di­džiu­lė gar­bė fil­muo­ti to­k ius ma­dos šu­lus kaip K.La­ger­fel­das, Al­be­ras El­ba­ zas iš „Lan­v in“ ma­dos na­mų, Don­na Ka­ ran, ku­rian­ti sa­vo var­du pa­va­din­tas bei DKNY pre­kės ženk­lo dra­bu­žių ko­lek­ ci­jas, Bet­sey John­son – šie žmo­nės yra fan­tas­t iš­k i, tu­ri pui­k ų hu­mo­ro jaus­mą.

Aš juos tik­rai ger­biu. Tai me­ni­nin­kai! Jie pro­tin­g i, ži­nan­t ys, ką da­ro, ta­čiau links­ mi, pa­pras­t i, „ne­pa­si­kė­lę“. Tie­sa, juos su­pan­t ys žmo­nės daž­nai lin­kę į per­dė­ tą dra­ma­tiz­mą. Tai ap­kal­bas ir rie­te­nas itin mėgs­tan­ti sce­na!

ba­čius, o ki­tos dar ir 80-ies da­žo lū­pas oran­ži­ne spal­va ir ne­šio­ja leo­par­di­nius kos­tiu­mė­lius? To­k ios mo­te­r ys ma­ne įkve­pia. Ma­ no drau­gas Ari Co­he­nas su­k ū­rė tink­la­raš­t į „Ad­van­ced Sty­le“, ku­riam pra­dė­jo fo­tog­ra­f uo­ti sti­lin­gas gar­baus am­žiaus da­mas Niu­jor­ko gat­vė­se. Man la­bai pa­ti­ko jo su­ma­ny­mas, to­dėl pri­si­ jun­g iau – pra­dė­jo­me fil­muo­ti trum­pus in­ter­v iu po­nių na­muo­ se, ku­riuo­se jos ga­li pa­ro­dy­ti sa­vo mėgs­ta­miau­sius ak­se­sua­r us ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Tai da­ro­me jau ke­le­tą me­t ų, o mū­sų iš­ tek­liai – neiš­sen­kan­t ys: juk Niu­jor­ke tiek daug įdo­mių da­mų!

Svar­biau­sias da­ly­kas, ku­r į iš jų iš­g irs­ta­me, tai le­gen­di­nės Co­co Cha­nel min­tis: „Ma­da atei­na ir praei­na, o sti­lius iš­lie­ka.“ Kad ma­da yra no­rin­tiems at­ro­dy­ti kaip vi­si, o sti­lius – tiems, ku­rie no­ri iš­si­skir­ti iš mi­nios.

– Vie­nas ta­vo pro­jek­tų – „Ad­van­ced Sty­le La­dies“. Kaip gi­mė idė­ja kur­ti trum­pa­met­ra­žius fil­mus, ku­riuo­se sa­ vo po­žiū­rį į sti­lių ir ma­dą at­sklei­džia gar­baus am­žiaus da­mos?

– Sti­l in­gos vy­res­nės mo­te­r ys vi­sa­ da trau­kė ma­no dė­me­sį. Daž­nai sa­vęs klaus­da­vau – ko­dėl vie­nos su­lau­ku­sios 30-ies ren­ka­si pa­to­g ius džin­sus ir sport­

– „Tee­na­ge Pea­nut“ – ta­vo in­ter­ne­to pus­la­pis. Kaip jis at­si­ ra­do?

– „Tee­na­ge Pea­nut“ esu aš. Tai ma­no kū­r y­bi­nės pro­duk­ci­jos fir­ ma. Su šiuo ženk­lu ku­riu vi­sus sa­vo fil­mu­kus. Ang­la­kal­biams pri­si­min­ti „Tee­na­ge Pea­nut“ yra daug leng­v iau nei Li­na Pliop­ ly­te! Kar­tą vie­nas vai­kas, neiš­gir­dęs ma­no var­do, pa­va­di­no ma­ ne Pea­nut – taip ir pri­li­po. Tee­na­ge pri­ka­bi­nau vė­liau, nes pa­ti­ ko skam­be­sys. Nu­pie­šiau ir lo­go­ti­pą – paaug­l į že­mės rie­šu­tė­l į su ka­me­ra ar­ba su ci­ga­re­te.

370_016.indd 15

– Ta­vo už­sa­ko­vų są­ra­še neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti ak­ to­riaus ir gru­pės „30 Se­conds To Mars“ ly­de­rio J.Le­ to pa­var­dės. Kaip su­si­pa­ži­no­te?

– Su­si­pa­ži­nau su Ja­re­du fil­muo­da­ma jo gru­pės fo­to­se­ si­ją NY­LON vir­še­liui. Ge­rai su­ta­rė­me, to­dėl jis pa­siū­lė pa­fi l­muo­ti jo kon­cer­tą Niu­jor­ke. Ta­po­me drau­gais ir, kai jis čia vie­ši (o tai bū­na re­tai), su­si­tin­ka­me.

– Mi­nė­jai, jog svar­bius spren­di­mus prii­mi eksp­rom­ tu, bet ti­kiu, kad kū­ry­bi­nių ir as­me­ni­nių atei­ties pla­ nų vis dėl­to tu­ri?

– No­riu tap­ti rim­ta fil­mų kū­rė­ja! Man la­bai pa­tin­ka šis me­diu­mas – no­riu juo skleis­ti ži­nu­tę pa­sau­liui apie gro­žį ir sa­v i­raiš­ką. Tu­riu daug sva­jo­nių, no­ro dirb­ti ir mo­ky­tis su Ho­li­v u­do ki­ne­ma­tog­ra­fais, bet vis­kam sa­vas lai­kas!

– Ame­ri­ka – ga­lu­ti­nė ta­vo sto­te­lė? O gal grį­ši į Lie­ tu­vą?

– Lie­tu­va yra ma­no tė­v y­nė ir di­džiuo­juo­si bū­da­ma lie­tu­ vė, ta­čiau da­bar ma­no įkvė­pi­mo šal­ti­nis ir na­mai – Niu­ jor­kas. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad Ame­ri­ka bus pa­sku­ti­nė sto­te­ lė – la­bai no­rė­čiau pa­g y­ven­ti To­k i­ju­je ir Pa­r y­žiu­je.

– Pri­ta­ri min­čiai, kad kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus, tu­ rin­tis sva­jo­nę, ga­li tie­siog mes­ti sa­vo kas­die­ny­bę ir iš­ ke­liau­ti į sva­jo­nių ša­lį?

– Ma­nau, jog vi­si tu­rė­t ų siek­ti to, ko iš tie­sų no­ri gy­ve­ni­ me. Tik­rai ne­t vir­ti­nu, kad žo­lė ža­les­nė ana­pus, – vi­sa­da my­lė­jau sa­vo na­mus ir nie­ka­da ne­no­rė­jau iš­va­žiuo­ti vi­ sam. „Sva­jo­nių ša­lis“ ne­bū­ti­nai eg­zis­t uo­ja – man Ame­ ri­ka to­k ia nie­ka­da ne­bu­vo. Tie­siog bū­da­ma čia su­vo­k iau sa­vo sva­jo­nes ir tiks­lus – čia yra prie­mo­n ių jiems įgy­ ven­d in­ti, čia gy­ve­na ma­no he­ro­jai, ku­riuos ga­l i­ma fil­ muo­ti.

2011.08.02 20:00:18

>> virtuvė Ra­šė: Mil­da Tar­ci­jo­nai­tė Nuot­rau­kos: he­ro­jų as­me­ni­nio ar­chy­vo

Vir­tua­lių vir­tu­vių š „37O“ vėl nar­dė po lie­tu­viš­kus tink­la­raš­čius, ta­čiau šį kar­tą do­mė­jo­mės ne mais­tu sie­lai, bet kū­nui. Iš­va­dos: lie­tu­viš­kų ku­li­na­ri­nių tink­la­raš­čių yra dau­giau nei pa­kan­ka­mai ir vi­so­kių: ir įmant­rių, ir pa­pras­tų, ve­ge­ta­riš­kų, in­diš­kų, skir­tų sal­du­my­nų mė­gė­jams ir mė­sos pa­tie­ka­lų ger­bė­jams. Siū­lo­me už­megz­ti pa­žin­tį su tri­jų tink­la­raš­čių šei­mi­nin­kais ir siū­lo­me pa­ra­gau­ti pa­tie­ka­lų iš jų vir­tua­ lių­jų vir­tu­vių. .................................. ............ .... . ................. .. . .

duonosirzaidimu. wordp­ress.com/ šei­mi­nin­kė Jur­gi­ta

P

rieš ke­le­tą me­tų dir­bau ga­na nuo­bo­dų kan­ce­lia­ri­nį dar­bą, trū­ko sa­vi­raiš­kos. Vi­ suo­met mė­gau kur­ti, ra­šy­ti ir ret­sy­kiais į ran­kas paim­ti fo­toa­pa­ra­tą. Mais­to ga­ my­bą taip pat lai­kau sa­vi­raiš­kos da­li­mi, tad nu­spren­džiau tris po­mė­gius – žo­ džius, vaiz­dus ir sko­nius – su­jung­ti į vie­ną. Taip at­si­ra­do „Duo­nos ir žai­di­mų“.

Bai­giau lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas ir il­gą lai­ką gy­ve­nau my­li­miau­sia­me pa­sau­lio mies­te Vil­niu­je. Ta­čiau be­veik prieš me­tus pa­to­gų dar­bą ir gy­ve­na­mą­ją vie­tą im­pul­sy­ viai iš­kei­čiau į gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­mie­gan­čia­me Lon­do­ne. Ne­ži­nau, ar lik­siu čia vi­sam lai­kui – tik­riau­siai čia gy­ven­siu iki ki­to ne­ma­žiau im­pul­sy­vaus pa­si­rin­ki­mo.

Tu­riu dau­gy­bę ku­li­na­ri­nių kny­gų, ne­pra­lei­džiu pro­gos pa­var­ty­ti už­sie­nio spau­dą mais­to te­ma­ti­ka, o kur dar in­ter­ne­to šal­ti­niai! Rink­da­ma­si re­cep­tą, ku­rį no­rė­čiau iš­ mė­gin­ti, pir­miau­sia at­krei­piu dė­me­sį į ke­lis da­ly­kus: su­de­da­mų­jų da­lių kie­kį, su­dė­ tin­gu­mą ir... pa­tie­ka­lo nuo­trau­ką. :) De­vy­niais at­ve­jais iš de­šim­ties pa­si­rink­siu pa­ pras­tes­nį re­cep­tą. Įsi­ti­ki­nau, kad ne vi­suo­met su­dė­tin­gas re­cep­tas virs­ta pa­tie­ka­lu, ku­rį no­ri­si kar­to­ti dar sy­kį. Tad kam gaiš­ti lai­ką? La­bai mėgs­tu Vi­dur­že­mio jū­ros re­ gio­no vir­tu­vę ir ga­min­ti de­ser­tus – šie re­cep­tai nie­kuo­met ne­prasp­rūs­ta pro akis.

Re­čiau su­do­mi­na eg­zo­ti­ka, to­kius pa­tie­ka­lus la­biau mėgs­tu ra­gau­ti res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nė­se. Kai ku­riuos pa­tie­ka­lus pa­kuž­da at­min­tis – vai­kys­tės sko­niai vi­suo­met bu­ vo ir yra įkvė­pi­mo šal­ti­nis.

Su­kur­ti pa­pras­tą re­cep­tą ne­sun­ku. Po ke­le­rių do­mė­ji­mo­si ku­li­na­ri­ja me­tų ėmiau drą­siau eks­pe­ri­men­tuo­ti, at­ras­ti, ko­kie pro­duk­tai de­ra tar­pu­sa­vy­je, o ku­rių pa­žin­ties ge­riau veng­ti. Vis dėl­to tai da­rau re­tai, to­dėl ma­no tink­la­raš­ty­je dau­giau­sia yra imp­ ro­vi­za­ci­jų ki­tų su­kur­tų re­cep­tų mo­ty­vais.

Iki šiol di­džiau­siu ku­li­na­ri­niu fias­ko lai­kau la­za­ni­ją, ruoš­tą bū­si­mam vy­rui. Ta­da dar ne­ži­no­jau, kad bal­tą­jį pa­da­žą rei­kia nuo­lat mai­šy­ti – jis pri­svi­lo, bet, gel­bė­da­ ma pa­da­žo li­ku­čius, su­ge­bė­jau su­sluoks­niuo­ti ir iš­kep­ti la­za­ni­ją. De­ja, lakš­tai li­ko kie­ti (nie­ko keis­ta), o kve­pė­jo ji (kaž­ko­dėl)... de­gė­siais. Ats­pė­jo­te – la­za­ni­ja bu­vo iš­mes­ta lauk. Tie­sa, vy­ras ne­li­ko be pie­tų – su­val­gė­me ska­nią pi­cą. Iš šal­dik­lio.

La­biau­siai di­džiuo­juo­si sa­vo pa­ga­min­tais de­ser­tais. Ypač ke­pi­niais. Neį­ti­kim sko­ nio sal­dūs py­ra­gai pa­vyks­ta iš cu­ki­ni­jų, mo­liū­gų, Briu­se­lio ko­pūs­tų, mor­kų ar­ba bu­ ro­kė­lių. Kar­tais no­rė­čiau ra­šy­ti vien sal­džių pa­tie­ka­lų tink­la­raš­tį, bet per­ne­lyg rū­pi­ nuo­si sa­vo ir šei­mos na­rių svei­ka­ta.

Itin re­tai ruo­šiu jū­ros gė­ry­bes ir ne­ži­nau, ar su­ge­bė­čiau gy­vą oma­rą pa­nar­din­ti į ver­dan­tį van­de­nį, kad šis ap­svaig­tų, o tuo­met jį iš­do­ro­ti.

Sal­dus mo­liū­gų py­ra­gas su ci­na­mo­ni­niu sū­rio įda­ru

Py­ra­gui rei­kės: ¾ stik­li­nės ru­do­jo cuk­raus, 1,5 stik­li­nės mil­tų, 1,5 šaukš­te­lio ke­pi­mo mil­te­lių, nu­brauk­to šaukš­te­lio ke­pi­mo so­dos, šaukš­te­lio mal­to ci­na­mo­no, 0,5 šaukš­te­lio mal­to kar­da­mo­no, 0,5 šaukš­te­lio mal­to im­bie­ro, 0,5 šaukš­te­lio mal­tų gvaz­di­kė­lių, 300 g mo­liū­go, 2 kiau­ši­nių, 0,5 stik­li­nės aly­vuo­gių alie­jaus, šaukš­te­lio va­ni­lės ekst­rak­to ar­ba šaukš­to va­ni­li­nio cuk­raus, ¼ stik­li­nės apel­si­nų sul­čių.

Sū­rio įda­rui rei­kės: 125 g na­tū­ra­laus kre­mi­nio sū­rio be prie­dų (tin­ka „Phi­la­delp­hia“), pu­sės šaukš­to mil­tų, 1 kiau­ši­nio, 0,5 šaukš­te­lio mal­to ci­na­mo­no, 3 šaukš­tų ru­do­jo cuk­raus (ar­ba įpras­to), 0,5 šaukš­te­lio va­ni­lės ekst­rak­to ar­ba ½ šaukš­to va­ni­li­nio cuk­raus.

16 // © 370 370_016.indd 16

Sau­są­sias py­ra­gui skir­tas da­lis su­mai­šy­ki­te du­be­ny­je. Mo­liū­gą nu­lup­ki­te, išim­ki­te sėk­las ir su­pjaus­ty­ki­te plo­no­mis rie­ke­lė­mis. Jas su­ dė­ki­te į ke­pi­mo in­dą, už­pil­ki­te 4 šaukš­tais alie­jaus, in­dą už­den­ki­te fo­li­ja ir pa­šau­ki­te į 175 laips­nių or­kai­tę maž­daug va­lan­dai, kad su­minkš­tė­tų. Su­minkš­tė­ju­sį mo­liū­gą ša­ ku­te su­trin­ki­te į ko­še­lę, šią su­pil­ki­te į du­be­nį aukš­tais kraš­tais, įmuš­ki­te kiau­ši­nius, su­pil­ ki­te aly­vuo­gių alie­jų, va­ni­lės ekst­rak­tą ar­ba

va­ni­li­nį cuk­rų ir apel­si­nų sul­tis, ta­da su­pla­ ki­te iki vien­ti­sos ma­sės. Po tru­pu­tį įmai­šy­ki­te sau­są­jį mi­ši­nį. Sū­rio įda­rui vi­sas su­de­da­mą­ sias da­lis ge­rai iš­su­ki­te šaukš­tu. Sta­čia­kam­ pę ke­pi­mo for­mą iš­tep­ki­te svies­tu ir su­pil­ki­ te pu­sę teš­los. Ant jos šaukš­tu pa­skirs­ty­ki­te sū­rio įda­rą ir už­pil­ki­te li­ku­sią teš­lą. Iki 175 laips­nių įkai­tin­to­je or­kai­tė­je kep­ki­te 50 mi­ nu­čių ar­ba tol, kol įbe­dę me­di­nį pa­ga­liu­ką jį iš­trauk­si­te neap­li­pu­sį teš­la.

2011.08.02 18:54:18

ų šei­mi­nin­kai ka­su­val­gy­ti.lt/ šei­mi­nin­kas Aud­rius

A

š klai­pė­die­tis, gy­ve­nan­tis Vil­niu­je. Dir­bu ban­ke, stu­di­juo­ju dok­to­ran­tū­rą, tu­riu šei­mą, drau­gų ir daug daug po­mė­gių bei la­bai ne­daug lais­vo lai­ko. Vie­nas iš dau­ge­lio ma­no po­mė­gių yra ku­li­na­ri­ja. Mėgs­tu ska­niai ir įvai­riai val­gy­ti bei ga­min­ti. Tai bu­ vo vie­na prie­žas­čių, ko­dėl at­si­ra­do ma­no tink­la­raš­tis „Ką su­val­gy­ti?“. Daug ga­mi­nant sun­ ku at­si­min­ti įvai­riau­sius mais­to de­ri­nius, kie­kį – ka­da, ką ir kiek dė­jau. Ėmiau už­si­ra­ši­nė­ti re­cep­tus. O ka­dan­gi jau už­si­ra­ši­nė­ju sau, tai pa­ro­dy­ti ki­tiems ne­sun­ku.

Tink­la­raš­ty­je yra įvai­rių re­cep­tų, gal tik de­ser­tų nė­ra daug, nes juos ga­min­ti man ne­pa­ tin­ka. Pra­de­dant tra­di­ci­niais, to­kiais kaip kol­dū­nai ar ki­bi­nai, iki re­tes­nių, su­dė­tin­ges­nių, pa­vyz­džiui, Ve­ling­to­no keps­nys.

Yra re­cep­tų, ku­rių au­to­rius esu aš pa­ts, o pa­tie­ka­lų at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja daž­niau­siai bū­na vie­no­da: į par­duo­tu­vę ei­ti tin­gi­si, o val­gy­ti no­ri­si, to­dėl ga­mi­nu iš to, ką ran­du na­mie.

Nie­ka­da ne­ra­gau­ju ga­min­da­mas ir la­bai daž­nai bū­na, kad pa­tie­ka­lą pir­mą kar­tą pa­ ska­nau­ju, kai jis jau bū­na lėkš­tė­je.

Mėgs­tu ga­min­ti ant­ruo­sius pa­tie­ka­lus, daž­niau­siai mė­sos. To­dėl ma­no vir­tu­vė­je vi­sa­da yra pa­gar­dų mė­sai – prie­sko­nių, ac­to. Nau­do­ju tik stam­bią jū­ros drus­ką, nes tik ją su­ge­ bu ati­tai­ky­ti iš akies ir pirš­tais. Vir­tu­vė­je ne­mėgs­tu ne­tvar­kos, kai bū­na pri­bars­ty­ta ar pri­ lais­ty­ta.

Yra ke­le­tas da­ly­kų, ku­rių ne­val­gau. Pir­miau­sia – tai inks­tai, ke­pe­nė­lės (net ir an­čių) ir kt. pa­na­šūs da­ly­kai. Taip pat ne­mėgs­tu džio­vin­tų vai­sių, ku­riuos dau­ge­lis nau­do­ja ga­mi­nant de­ser­tus ar mė­sos pa­tie­ka­lus.

Ge­ras vi­rė­jas ar ne, tik­rai ne­prik­lau­so nuo ly­ties. Yra daug vy­rų, ku­rie ga­mi­na pra­stai ar­ba vi­sai ne­ga­mi­na. Yra dar dau­giau mo­te­rų, ku­rios ne tik ga­mi­na, bet tai da­ro dar ir ska­niai.

Yra daug vy­rų, ku­ rie ga­mi­na pra­stai ar­ ba vi­sai ne­ ga­mi­na. Yra dar dau­giau mo­te­rų, ku­ rios ne tik ga­mi­na, bet tai da­ro dar ir ska­niai.

Šaš­ly­kai Rei­kės: 2 kg kiau­lie­nos spran­di­nės, 4 svo­gū­nų, be­veik 2 stik­li­nių gra­na­tų sul­čių, be­veik pu­sės cit­ri­nos sul­čių ar­ba 3 v. š. rau­do­no­jo vy­no ac­to, drus­kos, pi­pi­rų.

Mė­są su­pjaus­to­me nei di­de­liais, nei ma­žais ga­ba­lais (jau ge­riau di­des­niais nei ma­žes­ niais).

Svo­gū­nus su­pjaus­to­me žie­dais. Mė­są, svo­gū­nus, drus­ką ir pi­pi­rus (drus­ka ir pi­pi­ rai – pa­gal kiek­vie­no sko­nį, de­da­me, kaip įpras­tai dė­tu­me ga­min­da­mi bet ko­kį pa­tie­ ka­lą) su­de­da­me į in­dą, ku­ria­me ir ma­ri­nuo­ si­me šaš­ly­kus. Vis­ką ge­rai iš­min­ko­me ran­ko­ mis (na, taip vy­riš­kai) 5–10 mi­nu­čių.

Ta­da ar­ba tie­siai į tą pa­tį in­dą, ar­ba at­ ski­rai su­pi­la­me gra­na­tų ir cit­ri­nų sul­tis (ar­ba ac­tą). Ne­tu­ri bū­ti nei per rūgš­tu, nei per sal­ du, o vis­kas pri­klau­so nuo gra­na­tų sul­čių, ku­

savaitgaliorendezvous.blogs­pot.com/ šei­mi­nin­kė Jur­ga:

T

ink­la­raš­tis gi­mė iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti. Nors tie, kas ma­ne pa­žįs­ta, nu­stem­ba su­ži­no­ję, kad ra­šau ku­li­na­ri­nį tink­la­raš­ tį, nes anks­čiau tik­rai ne­bu­vau ta, ku­ri mėg­tų leis­ti lai­ką vir­ tu­vė­je. Ma­nau, kad vis­kas pra­si­dė­jo prieš ko­kius de­šimt me­tų, kai per „Tra­vel“ ka­na­lą pa­ma­čiau Keit­ho Floy­do lai­das. Pas­kui at­ra­dau pir­mus lie­tu­viš­kus mais­to tink­la­raš­čius, vė­liau – už­sie­nie­ tiš­kus. Ta­da pa­si­ro­dė pir­mo­sios Ja­mie Oli­ve­rio lai­dos. Pa­ma­žu pra­dė­jau ga­min­ti ir eks­pe­ri­men­tuo­ti. Nors sa­kiau, kad jau aš tink­la­raš­čio tai tik­rai ne­tu­rė­siu, bet „ne­ver say ne­ver“ (nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da – angl.).

Di­džiau­sia ku­li­na­ri­nė ne­sėk­mė ma­ne iš­ti­ko la­bai la­bai se­niai.

Iki šiol pa­me­nu tą ly­de­ką su cit­ri­na. Tiks­liai lai­kiau­si re­cep­to ir kaip liep­ta, dė­jau daug cit­ri­nos, o ant vir­šaus dar už­bars­čiau cit­rin­pi­pi­rių. Žu­vis bu­vo vi­siš­kai ne­val­go­ma – re­cep­tas bu­vo ne­ vy­kęs. O tai tu­rė­jo bū­ti ro­man­tiš­ka va­ka­rie­nė. Žo­džiu, vi­siš­ka ka­tast­ro­fa. Pas­kui il­gai ne­si­lie­čiau prie žu­vies. Be to, ėmiau ak­ lai ne­be­si­va­do­vau­ti re­cep­tais.

Kep­tas bri sū­ris su roz­ma­ri­nu, me­du­mi ir mig­do­lais – ma­no pa­ si­di­džia­vi­mas. To­bu­les­nio už­kan­džio dar ne­su ra­ga­vu­si.

Ma­no vir­tu­vė­je vi­sa­da ga­li­ma ras­ti roz­ma­ri­no ir ba­zi­li­ko. Ir dar kar­da­mo­no, ku­rio de­du į ka­vą. Na, o va­sa­rą vi­sa­da yra po­mi­ do­rų. „Ve­ge­tai“ vir­tu­vė­je vie­tos nie­ka­da neat­si­ras.

370_016.indd 17

rios kar­tais bū­na sal­des­nės, o kar­tais rūgš­ tes­nės. Sul­tys tu­ri ap­sem­ti vi­są mė­są. Jei jų trūks­ta, įpil­ki­te pa­pil­do­mai. Vis­ką dar tru­pu­ tį pa­spau­džia­me, in­dą už­den­gia­me ir de­ da­me į šal­dy­tu­vą, lai­ko­me per nak­tį. Tie­sa, spran­di­nė – minkš­ta mė­sa, tad ga­li­ma ma­ ri­nuo­ti ir trum­piau.

Mau­na­me ant ieš­mų, nu­ren­ka­me svo­gū­ nus, mė­są nu­spau­džia­me ran­ka. Mė­sos kva­ pas nuo­sta­bus, spal­va pri­me­na jau­tie­ną ar avie­ną. Iš­ke­pu­si – ypač ska­ni, minkš­ta, sul­ tin­ga. Ži­no­ma, rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad ir kep­ ti mė­są rei­kia tin­ka­mai: ne­su­de­gin­ti ir ne­per­ džio­vin­ti.

Spa­ge­čiai su cit­ri­na Vie­nai po­rci­jai rei­kės: 100 g spa­ge­čių; 1 v. š. aly­vuo­gių alie­jaus, pu­sės svo­gū­no (ar­ba 1 ma­žo svo­gū­no), 1 v. š. im­bie­ri­nio vy­no (ar­ba bal­to­jo vy­no), pu­sės cit­ri­nos tar­kuo­tos žie­ve­lės (be bal­to­sios da­lies), pu­sės cit­ri­nos sul­čių, sau­jos tar­kuo­to par­me­za­no ar „Džiu­go“ sū­rio, ke­lių ša­ke­lių ba­zi­li­ko, 1 a. š. svies­to.

Ma­ka­ro­nus iš­ver­da­me al den­te (nepervirti, trupu­ tį kietoki). Kol ver­da ma­ka­ro­nai pa­si­ruo­šia­me pa­da­žą: įkai­tin­to­je kep­tu­vė­je pa­ke­pi­na­me smul­kiai su­ka­po­tą svo­gū­ną. Įpi­la­me im­bie­ri­nio vy­no (ar­ba bal­to­jo vy­no). Mi­ nu­tę ki­tą pa­kai­ti­na­me.

Skys­tis tu­ri be­veik iš­ga­ ruo­ti. Tuo­met su­de­da­me tar­kuo­tą cit­ri­nos žie­ve­lę ir sul­tis. Įde­da­me drus­ kos ir su­ma­ži­na­me ug­nį.

Ma­ka­ro­nus nu­ko­šia­me, su­mai­šo­me su pa­da­žu. Įbe­ria­me sū­rio, su­de­da­ me ba­zi­li­ką ir svies­tą.

Vis­ką iš­mai­šo­me.

2011.08.02 18:54:40

Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė

>> scena

„Kos­heen“ sie­la S. E sa­ve pa­vaiz­duo­ti k Sun­ku pa­ti­kė­ti, bet rugp­jū­čio 12 d. Mins­ke kon­cer­tuos iš vai­sin­go­jo Bris­to­lio ki­lu­si gru­pė „Kos­heen“, tad jei­gu die­vi­na­te šį įdo­mų ko­lek­ty­vą ir ne­tu­rė­jo­te ga­li­my­bės ap­si­lan­ky­ti jų kon­cer­tuo­se Lie­tu­vo­je bei ne­bi­jo­te, kad bū­si­te suim­ti už nie­ką, pa­ts lai­kas pa­si­rū­ pin­ti vi­zo­mis į Bal­ta­ru­si­ją. Gal­būt išleidusi al­bu­mą „In­de­pen­den­ce“ gru­pė už­klys ir į Lie­tu­vą, o kol jų ne­kant­riai lau­kia­te, „370“ su gru­pės sie­la Sian Evans kal­ba­si apie mo­te­riš­ku­mą, mu­zi­ką ir in­dė­nų die­vy­bes. .................................. ................ . eš­k an­tys įvai­r ių sti­lių de­r i­n ių sta­ra­ja­me ir su­ko­si vi­sas spie­čius populia­ – Sian, tu la­bai mėgs­ti pa­brėž­ti, kad stu­den­t ų mies­tas, (drum‘n‘bass, trip hop, rock, EDM) rių sing­lų, pa­vyz­džiui, „Sui­ci­de“, „Hi­de bū­da­ma mo­te­ris, at­li­kė­ja, ma­ma dar to­dėl nuo­lat at­ „Kos­heen“ ne­lei­džia nu­spė­ti, ko­kio U“, „Catch“, „Hung­ry“, „Har­der“. Tre­čia­ esi ir tik­ro­viš­ka, „ne­nu­la­kuo­ta“ sce­ plūs­ta nau­jų jau­nų kon­cer­to ga­li­ma lauk­ti, bet daž­niau­ sis „Kos­heen“ al­bu­mas „Da­ma­ge“ ne­su­lau­ nos fi­gū­rė­lė. Kaip iš mer­gai­tės tam­pa­ žmo­nių – tūks­tan­ siai prie jų pa­si­ro­dy­mo bū­na prie­ kė di­de­lio kri­ti­kų pa­lai­ky­mo. ma mo­te­ri­mi? čiai kas­met. Ir vi­si ra­šas „dan­ce act“. Iš­ties nors kar­tą – Per pa­tir­t į. Taip, mėgs­t u sa­ve pa­vaiz­ at­si­ve­ža tą kun­ku­ re­ko­men­duo­ja­ma iš­girs­ti gy­vai gro­ Ne­ty­li at­li­kė­ja duo­ti kaip la­bai stip­rią bo­bą: mo­t y­v uo­ liuo­jan­č ią ener­g i­ jan­čius „Kos­heen“. Jau vien dėl stip­ „Kos­heen“ įra­šius „In­de­pen­den­ce“, Sian ta, vie­na au­g i­nan­ti vai­k ą, sie­k ian­ti kar­je­ ją. Bris­to­ly­je daug raus ir verž­laus gru­pės vo­ka­lis­tės ra­do lai­ko „pa­flir­tuo­ti“ ir su ki­tais mu­zi­kan­ ros, bet iš tie­sų aš vis dėlto tik mo­te­ris. pui­k ių erd­v ių kon­ S.Evans vo­ka­lo, ku­ris „įsi­ri­de­na“ į tais. Su DJ Fresh įra­šy­tas sing­las „Lou­der“ Vis dar la­bai jaus­min­ga esy­bė, daug kas cer­t uo­t i. Kar­t u ir pub­li­ką lyg ka­muo­li­nis žai­bas. lie­pos 10 d. užė­mė pir­mą­ vie­tą Di­džio­ ma­ne ga­li skau­din­ti ir liū­din­ti. Tap­ti mo­ la­bai daug me­ sios Bri­ta­ni­jos „iTu­nes“ per­ka­miau­sių sing­ te­ri­mi reiš­k ia iš­mok­ti vi­sus šiuos as­pek­ no. Ypač ten, kur Šiuo me­tu gru­pės ger­bė­jai ne­nus­tyg­da­ lų są­ra­še ir ar­ti­miau­sią var­žo­vą ap­len­kė tus su­val­dy­ti: tu­ri bū­ti stip­ri, bet kar­tu ir aš gy­ve­nau prieš mi lau­kia, ka­da bus iš­leis­tas nau­ja­sis dvi­gu­bai. jaut­ri. Mu­zi­ka man vi­sa­da pa­dė­jo lai­k y­ grįž­da­ma at­gal į „Kos­heen“ al­bu­mas „In­de­pen­den­ce“.

Sian bal­są ka­dai­se įver­ti­no ir M.Substis šio po­žiū­rio.

Vel­s ą. Bris­to­l y­je Be­je, klau­sy­to­jai, ne­bi­jan­tys ri­zi­kuo­ti tance’as. Kai tik iš­gir­do dai­nuo­jan­čią mes ap­sup­t i van­ neiš­tir­tu ne­pa­žįs­ta­mų kū­ri­nių po­vei­kiu, Sian, ku­ri pre­ten­da­vo į pri­ta­rian­čią­sias vo­ – Dai­no­je „Hung­r y“ pa­sku­ti­nė ei­lu­tė dens, pa­k ran­tė vi­ tu­ro kon­cer­tuo­se jau ga­li iš­girs­ti dai­nų ka­lis­tes, jis iš­kart pa­sa­kė, kad jos bal­sas „Aš to­kia rim­ta ir su­si­mąs­čiu­si“ man sai ša­lia. ir iš jo. Kai ku­rios skam­ba la­bai ryž­tin­ per daug stip­rus, jog bū­tų ant­ra­me pla­ne. as­me­niš­kai skam­ba kaip la­bai pa­ski­ gai. Maž­daug taip: „Vi­soms toms ka­ Kai ku­rių kri­ti­kų ly­gin­tas su Car­ly Si­mon ras, sa­va­ran­kiš­kas tei­gi­nys. Ar čia tik – Kaip vei­kia van­ bal­su, ūka­no­tas, dus­lus ir skli­di­nas pa­slap­ lėms, ku­rios ma­ne mo­kyk­lo­je ver­tė jaus­ man taip at­ro­do? duo? tis pa­ša­lie­te.“ ties Sian vo­ka­las vil­ni­ja daug to­liau ana­ – Oi, kaip pa­vo­jin­ga pra­dė­ti aiš­k in­ti dai­ – Van­duo yra erd­ Te­ko lan­ky­tis „Kos­heen“ kon­cer­te Poz­ pus ir ne­ga­li bū­ti su­pai­nio­tas. Sian juo­kas nas. Aš nuo dvy­li­kos me­t ų klau­siau­si Jo­ vė. Tai la­bai stip­ ir­gi ver­tas at­ski­ros au­sies – toks tie­siai iš na­nė­je ir įgy­ven­din­ti se­ną sie­kį pa­jus­ti ni Mit­chell ir kar­tais tik­rai at­ro­dė, kad rus ele­m en­t as, Sian ener­gi­ją iš la­bai ar­ti. Tą­syk pa­vy­ ver­dan­čio ka­ti­lo dug­no! kai ku­rios jos dai­nos pa­ra­šy­tos man... ska­t i­n an­t is kū­ Ryš­kią at­li­kė­jos as­me­ny­bę for­ma­vo al­ ko ją pa­kal­bin­ti prieš kon­cer­tą. Kaip ir Nors šiaip ta ei­lu­tė – „Aš to­k ia rim­ta ir ry­bin­g u­m ą. Kal­ įta­riau, vi­sų gru­pės teks­tų bei me­lo­di­jų ter­na­ty­vaus gy­ve­ni­mo pa­tir­tys. Sian te­ko su­si­mąs­čiu­si“ – yra kaip spy­ris sau. Sau bant apie van­de­ gy­ven­ti na­me­ly­je me­dy­je, kai ji pro­tes­ta­ au­to­rė yra stip­ri mo­te­riš­ka sti­chi­ja. Ga­ sa­kau maž­daug taip: „Ko­dėl tu tu­ri to­ nį, Bris­to­l is dar na ma­kab­riš­kai pel­niau at­li­kė­jos pa­lan­ vo prieš New­bu­ry ke­lio sta­ty­bą Berk­šy­ kia bū­ti vi­są lai­k ą? Gal ga­li­ma ir ki­taip, re, per ku­rią bu­vo iš­kirs­ta dau­giau nei ku­mą ir pen­kios po­kal­biui skir­tos mi­nu­ kvai­ša? Ko­dėl pa­si­rin­kai to­k į ke­lią?“ Bet tės vir­to dvi­de­šim­čia. Kaip tai nu­ti­ko?

10 000 me­džių. Dar be­veik de­vy­nis mė­ aš neap­gai­les­tau­ju dėl to, ko­k ia esu. Tai mo­ty­vuo­ta, vie­na ne­sius ji gy­ve­no ti­py­je – in­dė­niš­ko­je me­ Ogi pra­juo­ki­nau ją, kai, pul­da­ma į už­ dar vie­nas žings­nis tam­pant mo­te­ri­mi – au­gi­nan­ti vai­ką, ku­li­sius vos man bu­vo leis­ta sek­ti pa­skui džio­to­jų pa­la­pi­nė­je iš kar­te­lių, kol vė­liau pa­lan­k iai priim­ti sa­ve ir sa­vo tam­sias ar sie­kian­ti kar­je­ros, nu­sė­do gy­ven­ti ko­mu­no­je Vel­se. di­vą į jos per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį, vir­ve­ mig­lo­tas pu­ses. Tas, su ku­rio­mis sun­ku bet iš tie­sų aš vis „Bū­da­ma jau­na su­si­lau­kiau sū­naus. Vi­si le, ant ku­rios ka­bo­jo dik­to­fo­nas, iš­ro­ ir ne­pa­to­g u. Aš tik­rai la­bai rim­tas žmo­ viau kuokš­tą plau­kų. ma­no drau­gai siau­tė va­ka­rė­liuo­se, ta­čiau gus, prii­mu žmo­nes gan tie­sio­giai ir jaut­ Dėlto mo­te­ris. Vis dar la­bai jaus­min­ aš ne­be­ga­lė­jau lai­ky­tis kar­tu su jais. Ta­da riai rea­g uo­ju, bet ką pa­da­r y­si! dvie­se su sū­nu­mi per­si­kraus­tė­me į ko­mu­ną.

Mo­te­ris – die­vy­bė – mu­zi­ka Dai­ną „Hung­r y“ pa­ra­šiau sa­vo drau­ ga esy­bė, daug kas Jo­je vai­kai žai­dė kar­tu, o šei­mos kar­tu ga­ Jei ka­da su­ma­ny­si­te at­kreip­ti Sian dė­ gui, ku­ris au­go pa­si­tu­rin­čio­je ap­lin­ko­je, ma­ne ga­li skau­din­ mi­no mais­tą. Ši pa­tir­tis ga­lin­gai pra­tur­ti­no me­sį, ga­li­te pa­nau­do­ti ir ki­tą triu­ką. Pa­ tu­rė­jo vis­k ą ir vi­so to at­si­sa­kė, nes no­ ti ir liū­din­ti. ma­ne kaip kū­rė­ją“, – už­tik­ri­na Sian. si­da­bin­ki­te sty­ran­čiais ant gal­vos fa­lo, rė­jo ko nors, ko sal­dai­nių par­duo­tu­vė­je Sian sū­nus, ku­riam da­bar jau aš­tuo­nio­li­ plunks­nų ir an­te­nų ti­po iš­si­ki­ši­mais. Bū­ ne­ga­li­ma gau­ti, ir jis išė­jo to ieš­ko­ti pa­ts. ka, yra „Kos­heen“ ge­riau­sio hi­to „Hi­de U“ tent taip at­ro­do Sian pa­mėg­ta die­vy­bė „Hung­r y“ bū­tent apie tą ke­lio­nę. įkvė­pė­jas. Ga­min­da­ma pie­tus at­li­kė­ja kar­ Ko­ko­pel­li, ku­ri sa­vo le­gen­da vė­liau ap­ bu­vo ir svar­bus tą pra­dė­jo nie­ko ne­gal­vo­da­ma niū­niuo­ti ža­vė­jo vi­sus gru­pės na­rius. „Kos­heen“, – Gal jau ir Jū­sų nau­ja­sis al­bu­mas pa­ uos­t as. Ten li­k u­ „Hi­de U“. Sū­nus, ku­riam ir bu­vo skir­ti bū­si­ be Sian, dar yra Dar­re­nas De­co­de­ris ir si la­bai stip­ri miš­ ke­liui? mo hi­to žo­džiai, su­klu­so bei įver­ti­no kū­ri­nį.

Markee’as Substance’as – mik­suo­jan­ – Taip. Al­bu­mas „In­de­pen­den­ce“. Tai ri bend­r uo­me­nė.

Yra net sa­ko­ma, kad sing­las „Hi­de U“ sa­ tys, gi­ta­ro­mis gro­jan­tys ir gru­pę pro­diu­ nuo­sta­bu, nes mes jau jau­čia­mės ne­be- Azi­jie­č ių, Ka­r i­bų vu lai­ku iš po­že­mių iš­ve­dė drum’n’bass. suo­jan­tys pa­ty­rę drum‘n‘bass di­džė­jai. p­rik­lau­so­mi nuo lei­dy­bos kom­pa­ni­jų ir juodaodžiai. Tai Ame­ri­kos in­dė­nų šlo­vin­tas kup­ro­tasis šį al­bu­mą iš­lei­si­me su sa­va „Ske­le­ton“ vė­ pra­t ur­t i­n a tiek Už­tik­rin­tai ir vien­ti­sai Ko­ko­pel­li, kaip ir pri­klau­so ap­suk­rioms lia­va. Mes su­pran­ta­me, kad ge­riau­sia yra vi­suo­me­n i­n į gy­ Apie sa­vo kaip mo­ters ir mo­ti­nos vaid­me­ die­vy­bėms, tu­rė­jo daug eta­tų, bet la­ iš­leis­t i al­bu­mą ir ta­da reng­ti kon­cer­tus. ve­n i­mą, tiek mu­ biau­siai ver­tin­tas kaip der­lin­gu­mo ir nį at­li­kė­ja kal­bė­ti mėgs­ta. Per 20 mi­nu­ „Kos­heen“ ge­rai se­ka­si kon­cer­tuo­ti, la­bai zi­k i­n į. Žiū­r int iš mu­zi­kos dva­sia. Smal­su, ką jis pūs­ čių po­kal­bį ji net ke­lis sy­kius mi­nė­jo sū­nų. mėgs­ta­me pa­si­ro­dy­mus, tai vi­sa­da bu­vo ma­no pa­č ios po­ da­vo sa­vo flei­ta, vaikš­čio­da­mas po „Yve­sas pra­dė­jo stu­di­juo­ti mu­zi­kos tech­no­ zi­ci­jų, bū­tent ta­ mū­sų cha­rak­te­rio da­lis. kai­mus, kad vien­gun­gės po to­kio vi­ lo­gi­ją ir tei­sę. Ir nors yra pro­tin­gas, su­ma­ da, kai at­si­k raus­ zi­ta­vi­mo su­lauk­da­vo ap­vai­si­ni­mo, že­ nus ir ge­ras mąs­ty­to­jas kaip ir jo ma­ma, – Vie­nas žo­dis – Bris­to­lis. Ir ši­tiek iš čiau į Bris­to­l į, vi­ mė – der­liaus, o bend­ruo­me­nė – ge­ro­ vis dėlto yra aš­tuo­nio­lik­me­tis stu­den­tas, ku­ jo išau­gu­sių ge­rų mu­zi­kan­tų: „Smith su stip­r u­mu tren­ vės ir džiaugs­mo. ris man skam­bi­na ir sa­ko: „Ne­be­tu­riu pi­ni­ & Migh­ty“, Tric­ky, „Mas­si­ve At­tack“, kė gru­pės „Mas­ Ko­ko­pel­li var­du ir bu­vo pa­va­din­tas gų.“ Klau­siu, kur iš­lei­do tuos, ku­riuos ką tik „Por­tis­head“, „Kos­heen“. Aš ten nie­ka­ si­ve At­tack“ al­bu­ ant­ra­sis „Kos­heen“ al­bu­mas. Aki­vaiz­ per­siun­čiau. Ta­da jis pa­mur­ma, kad pir­ko da ne­bu­vau, bet tur­būt yra koks nors mas „Blue Li­nes“, du, kad bur­tas su­vei­kė, nes Di­džio­ pi­cą, marš­ki­nė­lius... Tai­gi jis tu­rė­jo la­bai paaiš­ki­ni­mas, kas ten yra to­kio ypa­ kuris re­vo­l iu­c in­ sios Bri­ta­ni­jos al­bu­mų są­ra­še „Ko­ko­ ne­nor­ma­lią vai­kys­tę, bet da­bar yra la­bai gai pa­vei­kė šo­k ių tin­go? pel­li“ 2003-iai­siais ap­len­kė pir­mą­jį nor­ma­lus“, – bri­tiš­ka ma­nie­ra sū­nų pa­šie­ – Esu la­bai daug apie tai gal­vo­ju­si. Ma­ mu­zi­k ą. Trip hop „Kos­heen“ al­bu­mą „Re­sist“. Nors pa­ pia he­ro­jė. nau, yra net ke­lios prie­žas­t ys. Pir­ma, tai pra­d ė­jo gy­v uo­

I

18 // © 370 370_016.indd 18

2011.08.02 19:11:20

. Evans: „Mėgs­tu i kaip stip­rią bo­bą“ ti, „Por­t is­head“ iš­lei­do pir­mą­jį al­ bu­mą. Vis­kas kaip tik vi­rė, vys­tė­si ši nau­ja mu­zi­kos for­ma, tad jei tuo me­tu bu­vai Bris­to­ly­je ir kū­rei mu­zi­ ką, ši­tie žmo­nės bu­vo ša­lia. Tai ver­ tė ta­ve stip­riau dirb­ti. Ma­nau, kad mu­zi­k i­niai stan­dar­tai ten bu­vo to­ kie aukš­ti dėl šių no­va­to­riš­k ų, neį­ ti­k imų am­ži­nin­k ų.

– Ką svar­baus ra­do­te Ame­ri­kos in­dė­nų kul­tū­ro­je, kad net pa­ va­di­ni­mas „Kos­heen“ su­si­jęs su ka­rio Ko­che­se var­du, be to, ant­ra­sis al­bu­mas pa­va­ din­tas „Ko­ko­pel­li“. O jū­sų al­bu­mų vir­še­liuo­se do­mi­ nuo­ja gam­tos mo­ty­vai...

– Taip, ma­nau, vis­kas su­ si­ję su tais lai­kais, kai gy­ ve­nau ti­py­je, ir su stip­riu su­si­ž a­vė­ji­mu Ame­r i­kos vie­t i­n ių me­d i­ci­nos, žo­ le­l ių kul­t ū­ra, to­k ia su­si­ ju­sia su gam­ta. Pra­dė­jus mąs­t y­ti ta kryp­ti­m i, at­ ran­di sa­ve ar­čiau že­mės. „Kos­heen“ bu­mo lai­kais, t. y. apie 2000-uo­sius, man kaip tik la­bai rei­kė­jo jus­t i že­mę po ko­jo­m is, to­dėl vi­ sur ne­šio­da­vau­si sa­vo smil­ ka­lus, žo­le­l ių ar­ba­tas, ne­pa­ mirš­da­vau tos kul­t ū­ros, ku­ ri to­k ia pui­k i. Pa­va­d in­da­m i al­bu­mą „Ko­ko­pel­l i“ no­rė­ jo­me pa­si­nau­do­ti pro­ga ki­ tiems pri­m in­t i apie nyks­ tan­čią in­dė­nų kul­t ū­rą. Be to, Ko­ko­pel­li yra fan­tas­t iš­ kas he­ro­jus. Kai pa­si­do­ mi, su­ž i­nai, kad jis toks vi­sas sex, drugs ir rock & roll vaikš­čio­jo iš kai­mo į kai­mą, skleis­da­mas na­ šu­mo sėk­lą per mu­zi­ ką. Bū­tent taip ir mes mėgs­ta­me da­r y­ti.

370_016.indd 19

2011.08.02 19:11:37

>> mada Ra­šė: Ing­ri­da Kar­puš­kai­tė (Gro­zio­Gu­ru.lt) Fo­tog­ra­fa­vo: Visvaldas Morkevičius

Sos­ti­nės ma­dos bu­vei­nės II da­lis

Sos­ti­nės sti­lei­vos jau do­mi­si nau­jau­sio­mis ma­dos ten­den­ci­jo­mis ir .............................................................................. pla­nuo­ja gar­de­ro­bą tai ypa­tin­gai nak­čiai, skir­tai Jos Di­de­ny­bei Ma­dai – .......................................................................... „Ma­dos nak­čiai“ – pa­gerb­ti. Gro­žio­Gu­ru.lt ta pro­ga tę­sia eks­kur­si­ją po ...... ......................... karš­čiau­sias vie­te­les, be­si­ruo­šian­čias šiai šven­tei Vil­niu­je. ...... . . .

„Pud­ri­nė“

2009 m. nuo­sta­bia­me Stik­lių gat­ve­ lės kie­me­ly­je du­ris at­vė­rė ko­mi­sas (ko­ mi­sas – tai įstai­ga, ku­rio­je tar­pi­nin­kau­ ja­ma per­kant ir par­duo­dant) švel­niu ir la­bai mo­te­riš­ku pa­va­di­ni­mu. Įsi­vaiz­duo­ ki­te drau­ges, ku­rios su­si­ren­ka prieš ko­ kį va­ka­rė­lį ir kei­čia­si, da­li­ja­si, sko­li­na vie­na ki­tai dra­bu­žius ir ak­se­sua­rus. Pa­ žįs­ta­ma si­tua­ci­ja? „Tai­gi, ir ko­mi­sė­lio idė­ja iš­si­ru­tu­lio­jo vi­siš­kai or­ga­niš­kai, be­gurkš­no­jant vy­ną“, – pa­sa­ko­ja An­ dže­li­ka Ksa­nie­nė.

Pa­sak jos, iš­skir­ti­nių dra­bu­žių ir ak­ se­sua­rų „Pud­ri­nė­je“ at­si­ran­da la­bai įvai­riai: „Pre­kės mus pa­čios pa­sie­kia.

Sti­lin­gi, no­va­to­riš­kų pa­žiū­rų ir žo­džio „ko­mi­sas“ ne­bi­jan­tys žmo­nės pa­tys mums at­ne­ša įdo­mių, to­li­mo­se ša­ly­se pirk­tų „per­liu­kų“. Ži­no­ma, ir mes pa­čios ne­pa­mirš­ta­me iš ke­lio­nių par­vež­ti sa­vo klien­tams įdo­mių, bet ne­bū­ti­nai bran­ gių dra­bu­žė­lių.“ Ap­si­lan­kę „Pud­ri­nė­je“ pa­si­ju­si­te ne tik jau­kiai, kaip na­mie, bet ir kaip tik­ ro­je ma­dos oa­zė­je: kla­si­ki­niai bal­dai, sko­nin­ga mu­zi­ka, pa­slau­gūs dar­buo­to­ jai, o ko ver­tas vien su Ju­li­jos Ja­nus pa­ gal­ba de­ko­ruo­tas kiemelis… „Mes tik­ rai nuo­šir­džiai no­ri­me pa­dė­ti užim­toms mer­gi­noms ir mo­te­rims ne­bran­giai su­ for­muo­ti gar­de­ro­bą bei įpūs­ti į Vil­nių ma­žų Pa­ry­žiaus gat­ve­lių kva­po“, – šyp­ so­si A.Ksa­nie­nė.

„Bu­tiq.lt“

20 // © 370 370_016.indd 20

Įdo­mi ir no­va­to­riš­ka idė­ja – bu­ti­kas in­ter­ne­te. Džiu­gu, kad ir Lie­tu­va neat­si­lie­ka nau­ja­ja­me tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je, ir mū­sų sti­lei­vos ga­li ap­ si­pirk­ti ne­kel­da­mi ko­jos iš na­mų. Ka­dan­gi Bu­tiq.lt ne­nus­tygs­ta vie­toj ir pri­sta­to vis nau­jų pre­kės ženk­lų pro­duk­tus, ga­li­te ras­ti ir tink­la­raš­tį, ku­ ria­me pa­tei­kia­ma vi­sa in­for­ma­ci­ja bei nau­jie­nos. „Pak­lau­sus apie lie­tu­vių sti­lių be­veik vi­sa­da iš­gir­si at­sa­ky­mą „pil­ka ma­sė“. Dėl to vei­kiau­siai kal­ta ma­ža pa­siū­la. Ka­dan­gi ir mes pa­si­ ge­do­me „ki­to­kių“ dra­bu­žių bei ak­se­sua­rų, nu­spren­dė­me pri­si­dė­ti prie ma­dos rin­kos Lie­tu­vo­je ir bent šiek tiek ją paį­vai­rin­ti. Sie­kė­me ko nors nau­jo­viš­ko, leng­vo ir pra­ktiš­ko, to­dėl paė­mė­me pa­vyz­dį iš Eu­ro­po­je vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­čios elekt­ro­ni­nės pre­ky­bos ir įkū­rė­me Bu­tiq.lt“, – at­ sklei­džia vir­tua­laus bu­ti­ko šei­mi­nin­kė Ag­nė Draz­daus­kai­tė.

Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad apie klien­tus bu­vo gal­vo­ja­ma nuo pat pra­džių.

Pa­va­di­ni­mas fo­ne­tiš­kai su­trum­pin­tas iš lie­tu­viams sun­kiai įskai­to­mo pran­ cū­ziš­ko­jo „bou­ti­que“. „Bou­ti­que“ – ne­di­de­lė par­duo­tu­vė­lė, spin­du­liuo­ jan­ti jau­ku­mo ir ar­tu­mo idė­ją, sie­kian­ti par­da­vi­nė­ti uni­ka­lias, ne „mainst­ rea­mi­nes“ pre­kes. Vi­sa tai pui­kiai api­brė­žia mus pa­čius“, – pa­va­di­ni­mo kil­mę aiš­ki­na A.Draz­daus­kai­tė. Taip pat ir pa­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė su­kur­ ta ap­gal­vo­jant net ir ma­žiau­sias tech­ni­nes bei sti­lis­ti­nes de­ta­les.

2011.08.02 19:10:05

„Bu­dua­ras ko­mi­siu­kas“

„Bu­dua­ras ko­mi­siu­kas“ du­ris at­vė­rė pa­čia­me kri­zės įkarš­ty­je – 2010-ųjų žie­mą. Gied­rė Mul­da­rie­nė ir Lau­ra Dau­gir­dai­tė-Ku­li­kie­nė vi­sų pir­miau­sia sie­kia, kad kiek­vie­na Lie­tu­vos mo­te­ris bū­tų sti­lin­ga ir tu­rė­tų kur iš­si­rink­ti iš­ ties ori­gi­na­lių bei iš­skir­ti­nių dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų, jaus­da­ma­si tar­si sa­vo pa­čių bu­dua­ruo­se. „Bu­dua­ru pa­va­di­no­me no­rė­da­mos at­spin­dė­ti mo­te­riš­ko pa­sau­lio jau­ku­mą ir in­ty­mu­mą. Čia ka­ra­liau­ja mo­te­rys – ano­kia pa­slap­ tis, kad jos ne­ma­žai su­kau­pia tur­to, ku­riuo vė­liau ten­ka da­ly­tis, kad na­mie vie­tos už­tek­tų“, – šyp­so­si bu­ti­ko šei­mi­nin­kės. Sa­vo klien­tes sa­vi­nin­kės api­ bū­di­na kaip iš­si­la­vi­nu­sias, in­te­lek­tua­lias mo­te­ris, ne­bi­jan­čias eks­pe­ri­men­ tuo­ti ir ži­nan­čias ko no­ri. Jei esi bū­tent to­kia – kul­niuok tie­siai į Vil­niaus gat­ vės 31 nu­me­riu pa­žy­mė­tą na­mą, ten ra­si dra­bu­žių, ak­se­sua­rų ir ava­ly­nės iš vi­so pa­sau­lio.

„Vin­ta­ge Bou­ti­que“ Šią krau­tu­vė­lę Arklių gatvėje bū­ tų ga­li­ma va­din­ti vie­na iš Lie­tu­vos bu­ti­kų mo­ti­nų. „Vin­ta­ge Bou­ti­que“ sa­vo veik­lą pra­dė­jo prieš pen­ke­ rius me­tus ir ėmė tar­pi­nin­kau­ti per­ kant ir par­duo­dant iš­skir­ti­nius, vin­ ta­žo lai­kus me­nan­čius dra­bu­žius ir ak­se­sua­rus.

Pap­ras­tas ir su­pran­ta­mas pa­va­ di­ni­mas, Vla­do Mac­ke­vi­čiaus fres­ kos „an­ge­liu­kai“, ne­šan­tys sėk­ mę, du mil­ži­niš­ki se­ne­lio, grį­žu­sio iš JAV, la­ga­mi­nai, ku­riems jau per 80 me­tų... Užei­ni ir ne­si­no­ri išei­ ti. O juk liau­dis mū­sų reik­li! „Mū­sų klien­tės be ga­lo įdo­mios, la­bai sti­ lin­gos mo­te­rys, ku­rios pui­kiai ži­no ko no­ri. Tai­gi, mums la­bai rei­kia pa­si­steng­ti, kad jų neap­vil­tu­me.

Pri­va­lo­me nuo­lat to­bu­lė­ti, ne­sto­vė­ ti vie­to­je“, – sa­ko „Vin­ta­ge Bou­ti­ que“ šei­mi­nin­kė Inga Zakarevičie­ nė. Šio­je tik­ru vin­ta­žu dvel­kian­čio­je par­duo­tu­vė­je ra­si­te net ir pa­gei­da­ vi­mų kny­gą, ku­rio­je ga­li­ma pa­ra­ šyt, ko­kios ran­ki­nės ar su­kne­lės taip gei­džia­te, kad net sap­nuo­ja­ te. Ir vos „Vin­ta­ge Bou­ti­que“ gaus ją, jums pa­skam­bins ir pra­neš. „Vis dau­giau žmo­nių atei­na pas mus ne tik pirk­ti – jiems įdo­mi is­ to­ri­ja: koks daik­tas iš ko­kios ša­lies at­ke­lia­vo, kiek me­tų vie­nai ar ki­tai pre­kei“, – sva­jin­gai sa­vo par­duo­tu­ vė­lės pri­sta­ty­mą už­bai­gia In­ga.

370_016.indd 21

2011.08.02 19:10:45

370_016.indd 22

2011.08.02 19:12:24

>> muzika

YES Fly from Here

OTHER LIVES Tamer Animals

Frontiers Records

TBD

2011-07-01 Mano bičiulis Aidas Marčėnas mane seniai tikina, kad muzika pasibaigė apie 1979-uosius, kai lempas pakeitė tranzistoriai, o „rūgštį“ – alus. Visa kita – tik pakartojimai to, kas buvo. Ir dažniausiai ne tokie išradingi. Turbūt neverta abejoti, kad viena ryškiausių „auksinio“, aštuntojo, devintojo dešimtmečių grupių buvo „Yes“ – garsiausi artrock atstovai, žanro pionieriai. „Yes“ į muzikos šlovės muziejų įsirašė su tokiais šedevrais kaip „Fragile“ (1971) ar „Relayer“ (1974). Dabar „Yes“ kiek netikėtai sugrįžta su visiškai nauju albumu „Fly from Here“. Sugrįžta po 10 metų pertraukos. Tie patys? Ne, tikrai ne. Nors albume iš senosios grupės sudėties groja Chrisas Squire’as, Steve’as Howe’as ir Alanas White’as, senieji gerbėjai tikrai pelnytai gali bambėti: „Ė, o kur J.Andersonas???“ Jonas grupę paliko dėl sveikatos sutrikimų. Ir tai, ko gero, yra didžiausia albumo bėda – naujasis vokalistas Davidas Benoit nėra blogas, tačiau Jonas Andersonas buvo visos „Yes“ simbolis, net prekės ženklas. Pabandžius įsivaizduoti, koks albumas būtų buvęs su juo... et. O iš muzikinės pusės „Yes“ neieško ko nors, ko nebūtų jau seniai radę. Pusę albumo sudaro 6 dalių art-rock siuita „Fly from Here“, kitą – trumpesnės grupės kompozicijos. Žodžiais „Yes“ muziką visada buvo nusakyti sunku. Iš čia ir grupės jėga. Albumas tikrai nenuvilia, tačiau ir nesužavi. Galbūt būtų kitaip, jei pro kosminius Ricko Wakemano sūnaus Oliverio sintezatorius prasiveržtų J.Andersono balsas...

65

2011-05-10 „Tamer Animals“ – trečiasis amerikiečių indie-folk grupės „Other Lives“ albumas. Iš gyvos galybės tokio menkai ką sakančio žanro grupių, pridygusių tarsi grybai pastaraisiais metais, „Other Lives“ išsiskiria autentiškumu – grupė išties remiasi amerikietiškos folkmuzikos (gal kiek vesterniškos) tradicija, tik interpretuoja ją savaip – išradingai, tačiau nepretenzingai. Į ausis krenta įstabios aranžuotės: daugybė styginių instrumentų, laužomi ritmai. Kartais (kaip tituliniame albumo kūrinyje) „Other Lives“ skaniai nuslįsta į post-punk revival lankas, primindami „The National“ ar „Interpol“. Tačiau tikrasis grupės veidas atsiskleidžia būtent indie-folk stilistika: „As I Lay My Head Down“, neovesterniškame „For 12“, „Dust Bowl III“. Albumo pliusas (ar minusas?), kad jį galima klausyti atskiromis dainomis nuo bet kurios vietos – vis tiek „velka“.

Dainos tiesiog kuria prieš akis vaizdus – jos idealiai tiktų bet kokiems filmams, vaizdams, puikiai skamba tuo pat metu stebint vaizdo klipus. Gal todėl JAV serialų industrija „Other Lives“ muziką nesivaržydama išnaudoja.

Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šį puikų albumą, ko gero, jis skambėtų taip: kažkas tarp „Arcade Fire“ (ypač „My Body Is a Cage“), Quentino Tarantino filmų garso takelių ir „Interpol“. Bet kokiu atveju, savotiška, melodinga ir gražu.

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

100

85

100

BOBBY Bobby Partisan

BON IVER Bon Iver Jagjaguwar

2011-06-22 Nemėgstu žodžio „kultinis“, bet ką daryti, jei Justinas Vernonas, kažkada pasivadinęs „Bon Iver“, toks yra? Ir pelnytai. Debiutinis amerikiečio darbas „For Emma, Forever Ago“ (2007) įkvėpė daugelį – pasirodo, galima išgarsėti pačiam troboje įrašius ir išleidus albumą. Be jokių rėkiančių reklamų, milijoninių sutarčių, be MTV, be radijo stočių. Mano galva, „For Emma, Forever Ago“ – vienas melodingiausių pastarojo dešimtmečio albumų, kuris tiesiog negali neužkabinti ir nenusinešti. Po jo J.Vernonas išleido dar vieną EP „Blood Bank“, pasirodė su projektais „Gayngs“, „Volcano Choir“, ir viskas. Daugiau „Bon Iver“ vardo iki šios vasaros negirdėjome. Kyla natūralus klausimas: jei kūrėjas pasiekia pačią viršūnę jau pačiu pirmu albumu, kur toliau? Kartoti save? Ristis žemyn? Unikalus Justino falcetas ir dubliuotos vokalo partijos niekur nedingo. Dar daugiau – atsirado krūva instrumentų, įraše groja net 15 žmonių! Ir nors pavadinimo albumui „Bon Iver“ neieškojo, jo koncepcija griežta ir aiški. Visos dainos – tam tikrų JAV miestų ir miestelių pavadinimai. Tad ir kaip banaliai tai skambėtų, šis darbas – tarsi kelionė su melancholiškuoju J.Vernonu po jam brangias vietas. Kiekvieną apraudant. Ir vis dėlto... Kokio nors užtaiso, buvusio kūriniuose „Skinny Love“ ar „Flume“, nebėra. Visos dainos susilieja į vieną minorinę visumą ir susidaro įspūdis, kad gyvenimas „Bon Iver“ aplankytuose miesteliuose yra nepakeliamai liūdnas. Šviesiai liūdnas.

370_016.indd 23

75

100

2011-06-21 Retai pasitaiko tokių atvejų, kai tau į rankas netyčia pakliūva visiškai nežinomos grupės pirmas albumas ir jį perklausęs apimtas ekstazės drebančia ranka spaudi „groti iš naujo“. Recenzija visada yra subjektyvus žanras, tad leiskite subjektyiai pasidžiaugti: BOBBY albumas BOBBY yra vienas geriausių, tarp tų, kuriuos teko išgirsti šiais metais ir greičiausiai per visą XXI amžių. Grupė (o gal tiksliau reikėtų sakyti „projektas“) BOBBY iš JAV groja muziką, kurią lengviausia būtų pavadinti art-folk. Lengviausia, bet nebūtinai tiksliausia. Debiutinis jaunų muzikantų albumas – dvipusiškas. Tai rodo jau ir pats albumo viršelis.

Muzika plaukioja tarp ambient garsų ir žaidimų ritmika lyg tarp kosmoso ir Žemės. Vietomis ji sunkiai suvaldoma, aštri, čia pat rami ir tyli. Dvipusiškumo, savotiško in ir jang įspūdį sustiprina ir tai, kad albume vokalo partijas atlieka tai vyras (lyderis Tomas Greenbergas), tai moterys (Molly Sarle ir Amelia Meath). Bet kokiu atveju, 7 narių kolektyvas BOBBY – tikras atradimas. Iš tų grupių, kurios jau pirmu albumu pataiko tiesiai TEN. Geriausios muzikos neįdėsi į lentynėlę, nepavadinsi terminu ar dviem. Tokie yra dinamiški ir nenuspėjami BOBBY. Nepataikę į laiką, bet pakibę kažkur virš jo: perklausius albumą jį lengvai būtų galima priskirti aštuntajam dešimtmečiui – nuo to jis netampa senesnis, tiek 2011-iesiems – nuo to jis netampa naujesnis. O atrasti savo jame turėtų pačių įvairiausių žanrų ir krypčių mėgėjai.

90

100

JOHNAS MAUSAS We Must Become the Pitiless Censors of Ourselves Ribbon Music/Upset the Rhythm

2011-06-28 Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos gerbėjams nereikia pristatinėti Johno Mauso. Šis kompozitorius šiuo metu dažnai lyginamas su kita ryškia figūra – kritikų liaupsinamu Arieliu Pinku. Įdomu, kad šie muzikantai prieš 10 metų yra groję kartu. Tuo metu abu mokėsi kompiuterinių menų.

Paskui jų keliai išsiskyrė, nors abu nardė po tuos pačius tamsius lo-fi muzikos užkaborius. Tiesa, Mausas visada buvo labiau linkęs prie senamadiško new wave skambesio, prieštvaninių sintezatorių, elektronikos ištakų, komanduojančio balso su gotikiniu aidu, primenančio „Joy Division“ vokalistą Ianą Curtisą ar „Bauhaus“ lyderį Peterį Murphy.

Pridėkite šiek tiek noise, siurrealistiškų ir, švelniai tariant, drąsių tekstų (viena geriausių albumo dainų, mano galva, yra „Cop Killer“, kurioje skamba eilutės: „Mentų“ žudike, nužudykime „mentų“ šią naktį, nužudykime kiekvieną „mentą“, kurį tik pamatysime“) ir štai jums tipinis J.Mausas. Nepaisant tokio apibūdinimo, šis kompozitorius ir atlikėjas yra nenuspėjamas ir stebinantis. Kitaip ši muzika, matyt, ir nesivadintų eksperimentine. Nors kaip eksperimentinei muzikai, albumas „We Must Become the Pitiless Censors of Ourselves“ keistai lengvai klausosi. Vibruojantis, pulsuojantis ir vientisas, pilnas aidų, komiškai skambančių vintažinių sintezatorių ir elektroninių ritmų. Tačiau kartu kiek bauginantis, kažkuo primenantis scenas iš Davido Lyncho filmų.

Tai trečias studijinis J.Mauso darbas, neskaitant daugybės pogrindinių įrašų. „Kitokios“ muzikos gerbėjams šį albumą reikėtų turėti savo lentynoje ar kompiuteryje.

80

100

2011.08.02 19:14:24

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė

Ką gi, pri­si­pa­žin­si­me, ar­tė­jan­čio Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to karš­ti­nė pa­ga­vo ir mus. Ne­sė­dė­si gi pa­vė­sy, kai vi­sa tau­ta žūt­bū­ti­niams mū­šiams ša­lies are­no­se ruo­šia­si – tik ne kir­vius ir ka­la­vi­jus ga­lan­da, o tau­ti­nę at­ri­bu­ti­ką me­džio­ja. Ieš­ko­ti daik­tų su tau­ti­ne sim­bo­li­ka iš­si­ruo­šė­me ir mes, tik ne į pre­kyb­ cent­rius, o į in­ter­ne­to džiung­les. Akys nuo gė­ry­bių iš­si­plė­tė su­rin­kus www.uni­ka­lu.lt, kur ra­do­me ne tik marš­ki­nė­lių, ke­pu­rė­lių, bet ir ki­to­kios at­ri­bu­ti­kos, su­ kur­tos re­mian­tis lie­tu­viš­ku pa­vel­du. Vel­niai, ra­ga­nos, ožiai, vil­kai ir ki­tos sti­li­zuo­tos bū­ty­bės, su­tin­ka­mos lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je, su­si­vie­ni­jo tam, kad at­bai­dy­tų prie­šus. Uni­ka­lu.lt idė­jos au­to­riai: ar­chi­tek­tas Al­gis Kauš­pė­das, skulp­to­rius ir ta­py­to­jas Ta­das Gu­taus­kas ir vers­lo kon­sul­tan­tas Man­tas Goš­tau­tas.

Uni­ka­lių Už­ga­vė­nių per­so­na­žų ap­ra­šy­mus su­kū­rė ir kū­ri­nių au­to­rius kon­sul­ta­vo pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka.

Fi­lo­so­fi­ją „Įbau­gink var­žo­vą“ su­kū­rė et­noast­ro­no­mas Jo­nas Vaiš­kū­nas. .................... ..

KAU­KĖS .

Kar­to­ni­nės kau­kės – 16 Lt Me­di­nės kau­kės – vie­ne­ti­nės Kar­to­ni­nės kau­kės pa­ga­min­tos iš la­ mi­nuo­to kar­to­no, tvir­ti­na­mos tamp­ ria juos­ta. Me­di­nės kau­kės pa­gal in­di­vi­dua­lius už­sa­ky­mus dro­žia­ mos iš ąžuo­lo, de­ko­ruo­ja­mos da­ žais. Apie vel­nius, ra­ga­nas ir vil­kus vis­ką jau ži­no­te, tad lai­kas pri­sta­ ty­ti meš­ką. Pa­sak tau­to­sa­kos ži­no­ vų, et­ni­nė­je kul­tū­ro­je te­bė­ra žy­mi meš­kos kaip to­te­mi­nės pra­mo­tės at­ min­tis. Me­džio­to­jų bend­ruo­me­nės ka­len­do­ri­nė­se šven­tė­se ga­lė­jo sim­ bo­li­zuo­ti šil­tą­jį pus­me­tį.

.

TRIUKŠ­MO INST­RU­MEN­TAI

Tarš­ky­nė – 25 Lt Kle­ke­tas – 30 Lt Abu inst­ru­men­tai yra ran­kų dar­bo, pa­ga­min­ti iš me­džio. Tarš­ky­nė (barš­ka­las, tarkš­la, tarš­ka­ las, terkš­lė, tarš­ku­liai) – tra­di­ci­nis Lie­tu­vos gar­ są ke­lian­tis inst­ru­men­tas, ku­ris bu­vo nau­do­ja­mas pie­me­nų va­rant gy­vu­lius ir gąs­di­nant paukš­ čius. Ne­di­de­lė tarš­ky­nė leng­vai su­ka­si ir sklei­ džia stip­rų gar­są. Kle­ke­tas (kle­be­da, pliauš­ku­ tis, tarš­ky­nė) – įran­kis, pie­me­nų ir vai­kų bu­vo nau­do­ja­mas ga­nant gy­vu­lius, vai­kant iš so­dų paukš­čius, žai­džiant. Kai ku­rie jų va­rian­tai se­ niau­siais lai­kais bu­vo nau­do­ja­mi me­džiok­lė­je ir kul­to rei­ka­lams. Prie kie­to me­džio len­te­lės pri­tai­ sy­tas vie­nas ar­ba du plak­tu­kai su ko­te­liais. Lai­ kant už ran­ke­nė­lės, ju­di­na­ma taip, kad plak­tu­ kai pa­kai­to­mis at­si­dauž­tų į abi len­te­lės pu­ses.

Pas­ta­ba: šie inst­ru­men­tai skir­ti are­no­se prie­ši­nin­ kams ir jų sir­ga­liams va­ry­ti iš pro­to, o ne kai­ my­nams ner­vin­ti.

MARŠ­KI­NĖ­LIAI

„Ra­ga­na“ ir „Vel­nias“ (po­lo ti­po, ža­li ir gel­to­ni) – 99 Lt. „Vel­nias“ („t-shirt“ ti­po, ža­li ir gel­to­ni) – 59 Lt „Kau­kės“ (po­lo ti­po, ža­li ir gel­to­ni) –140 Lt „Vel­nias“ (be­ran­ko­viai, juo­di ir gel­to­ni) – 49 Lt „Ra­ga­na“ (mo­te­riš­ki, ža­li ir bal­ti) – 59 Lt Po­lo ti­po marš­ki­nė­liai pa­siū­ti iš 100 pro­c. med­vil­nės, o prie­šui įbau­gin­ti skir­tos bū­ ty­bės – siu­vi­nė­tos. Ki­tų ti­pų marš­ki­nė­liai pa­ga­min­ti iš me­džia­gos, ku­rią su­da­ro 95 pro­c. med­vil­nės ir 5 pro­c. laik­ros, o pie­ši­niai ant jų „už­dė­ti“ pa­nau­do­jant šil­kog­ra­fi­ ją. Ant pa­čių bran­giau­sių marš­ki­nė­lių („Kau­kės“, po­lo ti­po) įsi­tai­siu­sios net dvi ra­ga­ nos, du vel­niai ir vil­kas. Apie ra­ga­nas ir vel­nius pa­si­skai­ty­ki­te skil­ty­je „Ke­pu­rai­tės“, o štai į vil­kus se­no­vės lie­tu­viai per­si­kū­ny­da­vo ei­da­mi į mū­šį, ki­taip ta­riant – su­žvė­rė­da­ vo. Vil­kas grės­min­gas, o kar­tais ir pa­lan­kus žmo­gui, sak­mių ir pa­sa­kų per­so­na­žas, tik­riau­siai tu­rin­tis to­te­mi­nę kil­mę. Il­gai­niui gen­ties glo­bė­jo at­vaiz­das ta­po gen­ties va­ do, vė­liau ku­ni­gaikš­čio, jo pi­lies ir ša­lia išau­gu­sio mies­to her­bu, sim­bo­liu.

Marš­ki­nė­lių yra įvai­riau­sių dy­džių. Vi­sus juos puo­šia ir „Eu­ro­Bas­ket 2011“ lo­go­ti­pas, ku­ris pri­mins, ko­kia Lie­tu­vai svar­bia pro­ga marš­ki­nė­liai bu­vo pa­ga­min­ti.

KE­PU­RAI­TĖS

mAG­NE­TAI, LIP­DU­KAI IR SE­GĖS

Mag­ne­tas – 19 Lt Lip­du­kai (9 vnt.) – 5 Lt Se­gė – 19 Lt Jei rung­ty­nes dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ke­ti­na­te ste­bė­ti na­ mie, vie­toj dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų rin­ki­tės pi­ges­nius, ta­čiau ne ma­žiau veiks­min­gus amu­le­tus-mag­ne­tus ar amu­le­tus-lip­du­kus.

Mag­ne­tai ir se­gės ga­mi­na­mi iš cin­ko mi­ši­nio, jų aukš­tis – 6 cm. Lip­du­kai pa­ga­min­ti iš po­lip­ro­pi­le­ni­nės plė­ve­lės. Jau ap­ kal­bė­jo­me vi­sas bū­ty­bes, iš­sky­rus ožius. Pa­sak ži­no­vų, ši kau­ kė – ryš­ki ve­ge­ta­ty­vi­nės gam­tos jė­gos iš­raiš­ka. Už­ga­vė­nių šven­tės po­bū­dis rei­ka­lau­ja ak­ty­vaus ero­tiš­ko el­ge­sio, pro­vo­ kuo­jan­čio gam­tos vai­sin­gu­mą, tad ožys šė­lio­da­vo ap­lan­ko­ mo­je tro­bo­je: ki­lo­da­vo mer­gi­noms si­jo­nus, baks­no­da­vo jas ra­gais, bars­ty­da­vo pe­le­nus, taš­ky­da­vo van­de­niu.

370_016.indd 24

„Vel­nias“ (juo­dos, ža­lios ir gel­to­nos) – 69 Lt „Ra­ga­na“ (juo­dos, ža­lios ir gel­to­nos) – 69 Lt „Vel­nias“ (juo­dos, ža­lios ir gel­to­nos) – 69 Lt „Kau­kės“ (juo­dos, ža­lios ir gel­to­nos) – 69 Lt Vi­sos ke­pu­rai­tės pa­ga­min­tos iš 100 pro­c. med­ vil­nės, o bū­ty­bės ant jų siu­vi­nė­tos. Apie vel­nią: šis mi­to­lo­gi­nės pri­gim­ties per­so­na­žas ki­lęs iš vie­ no svar­biau­sių in­doeu­ro­pie­čių pro­tau­tės die­vų – Ve­li­no. Tai bū­ta gy­vu­li­nin­kys­tės glo­bė­jo, iš čia ir vel­nio po­žy­miai: ra­gai, ka­no­pos, uo­de­ga. Ra­ ga­na kaip Už­ga­vė­nių per­so­na­žas yra daž­niau­ siai la­bai at­stu­mian­čių bruo­žų, bau­gi­nan­ti ir gąs­ di­nan­ti, – tai mo­te­riš­ko­ji mi­ti­nio „sve­ti­mo“ kau­kė.

Ke­pu­rai­tes „Kau­kės“, be jau iš­var­dy­tų per­so­na­ žų, puo­šia ne ma­žiau bau­gi­nan­tys ožio, meš­kos ir vil­ko at­vaiz­dai.

2011.08.02 19:46:11