2011 rugpjūtis #16
(Ne)pasiklydusi Niujorke lietuvaitė – mados tinklaraštininkų taikiklyje
Pushaz: „Muzika man suteikė šeimą, draugus“
Eglei Mikulionytei aktorių gyvenimas primena kabaretą
Cosplay:
karnavalas suaugusiesiems pagal japonus 370_016.indd 1
2011.08.02 19:47:02
370_016.indd 2
2011.08.02 19:48:48
37o
#16 Numerio bendradarbiai: Šiaudinė Kaliausė Žino, kur, kas ir kada
Aleksandra Fomina Knygų ir plunksnų graužikė
Mantas Stankevičius Reperiškos sielos sporto žurnalistas
Visvaldas Morkevičius Jaunasis fotogenijus
DOMANTAS RAZAUSKAS
Ne tik apie varškę N
et neabejoju, koks žodis liepą tarp sostinės žurnalistų, pankų, hipsterių ir kitokio plauko pašlemėkų buvo populiariausias. Ogi „varškė“.
O viskas prasidėjo nuo to, kad vienas po puliarus dienraštis kaip didžiausio svarbumo naujieną (ir dar pirmajame puslapyje!) pa teikė užsienyje gyvenančios rašytojos Zitos Čepaitės papasakotą istoriją apie Ją – Jos Didenybę varškę. O istorija labai papras ta: rašytoja nusipirko indelį grūdėtosios pus ryčiams ir nieko bloga neįtardama įsidėjo į savo krepšį. Tačiau ne namo patraukė, o į nemokamą „Anties“ koncertą. Prie įėjimo į Mokytojų namų kiemelį (ten vyko koncer tas) ją sustabdė apsaugininkas ir (o Dieve!) varškę atėmė ir išmetė į šiukšlių dėžę. Atro dytų, ir kur čia tas skandalas ar kriminalas? O štai garbioji rašytoja taip susinervino, kad net draugei žurnalistei nusprendė problemą išdėstyti. Matykite gi, Lietuvoje apsaugininkai net varškę atima, o Jungtinėje Karalystėje jų kolegos leidžia net vyną įsinešti ir dar paslau giai į plastikinę tarą supilsto... Į šį straipsnį buvo reaguota žaibiškai ir su gera humoro doze: feisbuke buvo įkurta NVVGA (Nacionalinė varškės valgytojų gyni mo asociacija), kuri suvienijo beveik 4 tūkst. varškės mėgėjų, kuriančių komiksus, piešian čių piešinius, šiam pieno produktui pašlovin ti rengiančių mitingus. Tiesa, NVVGA nariai iki šiol nesutaria tarpusavyje, koks yra šio vi suotinio suvarškėjimo tikslas. Aš esu prie tų, kurie nenori matyti tokių „naujienų“ nacionalinių dienraščių viršeliuo se netgi per agurkų sezoną. Dalis varškinin kų stoja Z.Čepaitės pusėn ir burnoja ant ne vėkšlų apsaugininkų. Yra ir trečia grupė – tai
370_016.indd 3
Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas
GROŽIO GURU Ne tik lietuviškos mados ekspertai
Tautė Bernotaitė Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“
tiesiog nelabai ką veikti turintys pseudomenininkai, ku riantys komiksus apie varškę. Užteks tai varškei garbės, pats laikas pristatyti šio nu merio turinį. Kuo čia dėta Japonija, nustebote pamatę viršelį... Niekuo ypatinga – tiesiog norėjome jums pri statyti renginį „nowJapan“, kuris jau trečiąsyk vilniečius pakvies į pasimatymą su šiuolaikine ir tradicine japonų kultūra. Iš Japonijos iki Lietuvos atsiridenusiam reiškiniui „Cosplay“ dedikavome visą straipsnį: juk įdomu, kodėl suaugę žmonės staiga suvaikėja ir bent kartą per metus virsta animacinių ar meninių filmų personažais. Aktorė Eglė Mikulionytė „370“ ne tik papasakojo apie neseniai užsimezgusį „flirtą“ su Gyčio Ivanausko teat ru, bet ir pasidalijo įspūdžiais iš kūrybinės laboratori jos, kurią su kolegomis surengė savo sodyboje Kavo lių kaime. Išsiaiškinome, kodėl reperis Pushaz nesidalija nei ge romis, nei blogomis naujienomis su žurnalistais. „Galiu su draugu pasėdėti prie butelio ir apie tai pašnekėti, iš sikalbėti, bet tai yra per daug asmeniška. Man tai ne priimtina. Nenoriu trimituoti apie savo problemas ar ge rus dalykus. Tai yra mano pasaulis. Išsikalbėti renkuosi muziką“, – duodamas interviu „370“ kaip kirviu nukir to muzikantas. Pakalbinome Niujorke nepasiklydusią lietuvaitę: Lina gyvena iš to, kad rašo mados tinklaraštį, kuriame apta ria Manhatano senučiukių stilių. Be to, filmuoja reklamos ir muzikos klipus. Argi nenuostabu, kad su tavimi sveiki nasi net tokios garsenybės kaip Jaredas Leto... Sugrįžę klaidžiojome po Vilniaus butikus ir aiškinomės, kur jų šeimininkai ieško madingų drabužių ir aksesuarų. Domėjomės, ką savo virtualiose virtuvėse gamina kuli narinių tinklaraščių turėtojai ir į kokius renginius mus pa kviesti ketina madingiausių sostinės vakarėlių rengėjai. Smagaus skaitymo ir geros likusios vasaros! P.S. Mano pasakėčios apie varškę moralas būtų toks: nesuvarškėkime nuo kvailų ir nereikalingų naujienų, ku rių pilna visur, išskyrus „37O“. Kaip ten sako, kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats. :D
Muzikinių klajonių mėgėja
Erika Vyšniauskaitė Mados pasaulio tyrinė toja
Dovydas Kiauleikis Vyriškų reikalų žinovas
Paulius Zakarauskas (pauzak.blogspot.com) Seksualios merginos viršelyje autorius
37o su
37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #16, rugpjūtis, 2011
2011.08.02 19:43:17
>> išklotinė
„nowJapan 2O11“
Rašė: Šiaudinė Kaliausė Fotografijos: iš organizatorių archyvo
NUO RUGPJŪČIO 16 IKI 21 D. „Multikino“ (Ozo g. 18, Vilnius) „Vienuolyno kiemas“ ( Trakų g. 9 / 1, Vilnius) Menų fabrikas „Loftas“ (Švitrigailos g. 29, Vilnius) Vilniaus kongresų rūmai (Vilniaus g. 6 / 16, Vilnius)
4 // © 370 370_016.indd 4
Tradicinės ir moderniosios Japonijos kultūros festivalis „Now Japan“ yra neatsiejamas įvykis tarp Japonijos kultūros mylė tojų, kurių Lietuvoje kasmet vis daugėja. Kad mes, lietuviai, esame neabejingi Tekančios Saulės šaliai, įrodėme ir išties dami japonams ranką po šalį nusiaubusių stichinių nelaimių – šalyje vyko įvairūs labdaros renginiai, buvo renkamos pini ginės lėšos. Trečiąsyk vyksiantis festivalis „NowJapan“ kaip visuomet apims daugybę Japonijos kultūros dalių, kurios bus pristatomos įvairiose sostinės vietose. Rugpjūčio 16–19 d. nuo 19 val. prekybos centre „Ozas“ įsikūrusioje kino salėje „Multikino“ vyks japoniškų filmų retrospektyva. Rugpjūčio 17 d. 20 val. užsukę į „Vie nuolyno kiemą“ galėsite išklausyti pranešimų ciklą apie Ja poniją „Pecha Kucha“ (tai japoniškas terminas, dažniausiai tariamas trimis skiemenimis „pe-čak-ča“). Tai speciali prista tymo forma, kai informacijos turinys yra itin greitai ir efekty viai pateikiamas auditorijai.
Rugpjūčio 19 d. 22 val. festivalio rengėjai kviečia į „Lofte“ vyksiantį koncertą „Getsuyobi no jazu“, kuriame Japoniją per muziką pristatys Tadas Quazar ir Justas Fresh. Rugpjūčio 20 d. 10–19 val. Vilniaus kong resų rūmuose – „Shimasho (Veikime!) diena“, kai japonų kultūros mylėtojai galės pasinerti į kūrybinių dirbtuvių, konkursų ir pasirodymų jūrą. Profesionalios piešimo technikos ant ryžių popieriaus sumi-e dirbtuvės, bonsų medelynas ir jų auginimo pamokos, autentiškų japoniškų aksesuarų gamyba, scenos pasirodymai, tra diciniai konkursai, Geriausio metų vaizdo klipo režisieriaus ir Geriausio metų japoniško komikso manga dailininko rinkimai. Rugpjūčio 21-ąją 10–19 val. tuose pačiuose Kongresų rūmuose vyks festivalio dalis, pavadinta „Mimasho (Matykime!) diena“. Čia bus surengti Metų šokio, Geriausio kosplė jerio (plačiau apie Cosplay – 8–9 p.) rinkimai, taip pat bus galima pamatyti Rytų dviko vų pasirodymus. Šventę baigs spalvingos festivalio dalyvių eitynės Vilniaus gatvėmis. Visą festivalio programą rasite tinklalapyje www.nowjapan.lt.
2011.08.02 18:48:52
N.O.H.A
„EUROBASKET 2011 TAVERNA @ LOFTAS“ Nuo rugpjūčio 31 iki rugsėjo 18 d. Menų fabrikas „Loftas“ (Švitrigailos g. 29, Vilnius) Gera muzika, krepšinis ir alus – šie trys dalykai vienys į bene madingiausių vakarėlių sostinę „Loftą“ susirinksiančius vilniečius ir sostinės svečius. Didžiulė „Lofto“ erdvė per Krepšinio čempiona tą transformuosis į taverną su daugybe stalų, didžiuliu ekranu, televizoriais ir VIP, Lounge ir belaidžio interneto zonomis. Negana to, „Lofte“ bus įrengta krepšinio aikštelė, kur krepšinio gerbė jai galės išbandyti savo rankos taiklumą arba galvos blaivumą. Liūdesį ar džiaugsmą (deja, krepšinis neprognozuojamas, skirtingai nei orai) po rungtynių bus galima paskandinti geroje muzikoje – kiekvieną vakarą „Lofto“ tavernoje vyks afterparty, ku riuose pasirodys garsios Lietuvos ir užsienio grupės, o plokšteles suks mylimiausi didžėjai. Krepšinio sezoną „Lofte“ pradės maištingasis „G&G Sindikatas“ (rugsėjo 1 d.). Rugsėjo 2 d. sulauk sime svečių iš Vokietijos – grupės „N.O.H.A“, rugsėjo 3 d. pergalės dainas (tikėkimės) trauksime su „Bootie Baltic“. Rugsėjo 8 d. tavernoje šeimininkaus „Golden Parazyth“, rugsėjo 15 d. „Bix“, rugsėjo 16 d. „Stanton Warriors (Didžioji Britanija), o krepšinio šventę baigs svečių iš užsienio komandos „The Kings“ koncertas rugsėjo 17 d. Visi krepšinio mėgėjai koncertus galės žiūrėti nemokamai!
„TUBORG Liquid Soundtrack“ su „Happyendless“ Rugpjūčio 25 d. D. „Vasaros terasa“ (Vilniaus g. 39) Vasaros pabaiga nešykštės gerų koncertų, tad nebus lengva apsispręsti, kuriame bare pakratyti ir taip gerokai per vasarą palengvėjusią piniginę. „Vasaros terasa“ vasaros koncertų cik lo pabaigoje meta didžiausią kozirį – net ir didžiausius snobus sugebančius išjudinti „Happyendless“ vyrukus. Pridėkime ypatin gą scenografiją, įdomų sceninį įvaizdį ir gausius specialiuosius efektus ir gausime sprogstamą mišinį, dėl kurio iš proto eina ne tik sostinės hipsteriai, bet ir kitų subkultūrų atstovai. Nuo savęs pridėsime, kad šiuo koncertu vasara „Vasaros te rasoje“ nesibaigs. Kaip ir kiti save gerbiantys sostinės vakarėlių organizatoriai, taip ir „Vasaros terasos“ šeimininkai neatsispirs krepšinio manijai ir siūlys būtent čia žiūrėti rungtynes tiems tau tiečiams, kurie nespėjo įsigyti bilietų į arenas.
„Silence Night: Family Reunion“
RUGPJŪČIO 26 D. „Vienuolyno kiemas“ (Trakų g. 9 / 1, Vilnius) Džiaugiamės galėdami pirmieji paskelbti gerą naujieną muzikantų rinktinės „Silence Family“ gerbėjams. Vi dis, Mario Basanov, Jazzu, Leon Somov, Few Nolder, Monika Liu, Adomas po pusantrų metų pertraukos rengia neeilinį šeimos susitikimą, per kurį pradžiugins senais ir pristatys naujus kūrinius. Suprantama, visi jie tuos pusantrų metų nesėdėjo rankų sudėję – kas išleido albumus, kas – singlus. Taigi, šis šeimos susiėjimas taps gera proga ne tik kartu pašėlti, bet ir susipažinti su naujausiais kolegų darbais. Kaip visuomet šeimy nai talkins muzikalieji broliukai Marijus (būgnai) ir Domas (bosas) Aleksos. Gerbėjai žino, o kitiems pridur sime, kad išskirtinis dėmesys bus skiriamas garsui, šviesoms, vaizdo projekcijoms.
370_016.indd 5
2011.08.02 19:28:01
>> išklotinė Rašė: Dov ydas Kiauleikis ir Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: redakcijos archyvo ir „Shutterstock“
Čia Lietuva, čia lietūs lyja... Už lango lyjant ne visada romantiškam lietui arba orams stipriai atvėsus, sostinė ištuštėja. Ką gi veikti, jei turi laisvo laiko, bet nenori jo praleisti kalendamas dantimis po terasos skėčiais, grauždamas knygas (tam turėsi visą rudenį ir žiemą) ar (dar blogiau!) žiūrėdamas beviltiškas lietuviškas TV laidas? .
1 Degustacija
namie ir dar pasikvietėte nuobodžiaujančių drau Jeigugų,jaupapamsėirgyinžokittee liksutrieng ti prašmatnių kokteilių vakarėlį. Mes čia nekal
bam apie elementarų atsuktuvą. Tik nepanikuokite: visiškai nesvarbu, kad studijų laikais nė sykio neuždarbiavote bare plakdami kokteilius, todėl net kankinami nesugebėtumėte pasakyti, kuo „Pina Colada“ skiriasi nuo „Cu ba Libre“. Sumiksuoti kokteilius jums padės pirmoji Lietuvoje nemokama greitojo vartojimo prekių programėlė „Ozone Vodka“ – virtualus koktei lių plaktuvas. Jeigu jūsų bare gausu gėrybių su laipsniais, tai net nereikės bėgti į parduotuvę – užteks mobiliajame telefone sužymėti turimus gėrimus, ir programėlė pati parinks, koks arba kokie kokteiliai gali išeiti iš šių sude damųjų dalių. Jeigu savo bare reviziją pastarąjį sykį atlikote per Naujųjų metų vakarėlį, todėl nė neįsivaizduojate, ko ten yra, ši programėlė pravers parduotuvėje – nesikankinsite klaidžiodami nuo vienos lentynos prie kitos. Tik prieš tai iškvoskite, ko pageidauja draugai, surinkite telefone kokteilio pavadinimą, ir „Ozone Vodka“ jums pateiks receptą.
„37O“ atskleidžia keturis įdomius laiko praleidimo būdus, kuriems nei lietus, nei nukritusi oro temperatūra nemaišo. .................... ....
2 Degustacija
. .
Žvilgsnis iš aukštybių
L
iepą kilęs sąmyšis dėl Austrijos – puiki pro ga prisiminti istoriją ir aplankyti TV bokštą, su memorialu ir muziejumi, skirtu Sausio 13-ajai. Gerai gerai... apie rimtus dalykus prisiskaito me žiniasklaidoje, bet TV bokštas išlieka pui ki atrakcija, daugelio pamiršta, nes išbandyta dar mokyklos laikais. Tad jei dangus giedras, bet vėsu (kitaip sakant, tipiška rugpjūčio die na), tuomet skrydis greituoju liftu į bokšto resto raną – puiki pramoga praleisti popietę. Tas ma lonumas atsieis 21 litą, bet verta, nes Vilniaus toliai atsivers 50 km spinduliu. Viršuje galima pavalgyti, atsigaivinti, bet juk ne tai svarbiau sia. Didžiausias pranašumas – ratu besisukan čios grindys. Kartą teko troleibuse nugirsti dvie jų studenčių pokalbį – jos abi šventai tikėjo, kad sukasi ne grindys, o visa žiedinė bokšto dalis. Tokius mitus išsklaidyti padės apsilanky mas aukščiausiame Lietuvos pastate ir pasimė gavimas kvapą gniaužiančia panorama.
6 // © 370 370_016.indd 6
Pasikutenk pėdas
Miestui ištuštėjus ir už lango lyjant, geriau sia nuveikti ką nors tokio, prie ko rudenį ei lėje reikės stovėti. „Vyno klubo“ organizuo jamos vyno degustacijos paprastai vyksta dukart per savaitę, nes norinčių daug, o štai vasarą vietoj šešiolikos vyno mėgė jų ateina tik kokie aštuoni, nors degusta cijų – vos trys per mėnesį. Sutikite, tokius dalykus visada maloniau daryti mažesnė je grupėje. Šią vasarą „Vyno klubas“ siū lo ragauti ekspresyvius, ryškaus skonio vy nus iš saulėtų kraštų – vasariška nuotaika sugrįš, net jei už lango stipri liūtis. O jei su siburi kelis draugus į grupelę, galima užsi sakyti ir išskirtinę degustaciją. „In Vino Ve ritas“ parduotuvėje šešių kompanijai per valandą ne tik išpasakos vyno paslaptis, bet dar ir sūriu pavaišins. Nuzulinus beveik visų Vilniaus vyninių suolus, kodėl su bičiu liais neapsilankius naujoj aplinkoj vyno pa ragauti? Vyno degustacijos trunka bent va landą ir kainuoja nuo 30 litų svečiui.
V
isada gera atsipalaiduoti SPA. Masažai, purvo vonios... Tačiau kai visos grožio procedūros jau išbandytos, norisi naujų būdų atsišvie žinti. Tiek kartų girdėta apie žuvelių pedikiūrą, tiek kartų rekomenduo ta, tiek gandų išklausyta, kad būtina tai išbandyti savo kailiu (tiksliau, oda). Procedūra, kai mažutės bedantės žuvytės nuėda negyvą odą nuo pėdų, žaibiškai išpopuliarėjo pasaulyje, o dabar galima ją išmėginti ir Vilniuje. Pasiryžus išbandyti šią egzotinę procedūrą, svarbiausia nebijo ti kutenimo, nes tie tuntai žuvelių sukelia jausmą, tarsi kas glostytų pėdas plunksnomis. Taip pasikutenus atrodo, kad pėdos turėtų būti neapsako mo švelnumo, nes dešimties minučių seansui einant į pabaigą žuvelės nė kiek nerimsta (o gal mano pėdos superkietos?). Matyt, reikia keleto tokių seansų, kad pedikiūras būtų itin įspūdingas, tačiau bet kokiu atve ju – patirtis įdomi ir nekasdieniška.
2011.08.02 18:51:05
..
370_016.indd 7
2011.08.02 18:51:42
Įvaizdis – dar ne viskas Vis dėlto kas tas cosplay ir su kuo jis val gomas? „Tai – ne karnavalas, nes reikia ne tik persirengti kokiu nors veikėju, bet juo tapti“, – sakė kosplėjerė Kristina Fauzet dinovaitė. Anot jos, įvaizdis – dar ne viskas: tik ras kosplėjeris privalo išanalizuoti veikėjo bruožus, kalbos manieras ir per susirinkimus kalbėti tik apie sa vo pasaulį. Kristinai norėtųsi, kad visi šias taisykles priim tų rimtai, o ne tik apsirengtų patinkančiais kostiumais ir pra leistų visą dieną pasakodami, kaip juos pasigamino. Cosplay – viena spalvingiausių ir įdomiausių moderniosios Japonijos kultūros dalių. Patį žodį „cosplay“ sugalvojo japonų kino studijos vadovas Nobuyuki Takahashi, 1984 m. salėje pamatęs būrį persirengėlių. Jis sujungė du angliškus žodžius „costume“ ir „play“. Dabar patys japonai cosplay vadina „kosupure“. Japonijoje cosplay – atskira verslo šaka. Tokijuje vienas rajonas paverstas cosplay karalyste – jame pilna spe cializuotų parduotuvių, kavinių, kuriose ne tik svečiai, bet ir padavėjos įkūnija manga veikėjus. Tame Tokijo rajone besi lankančius kosplėjerius fotografuoja cameko („camera boy“), kurie nuotrauką padovanoja kosplėjeriui kaip dovaną. Būtent dėl cosplay kitų šalių žmonės pradeda domėtis Japonijos kul tūra, nes manga ir anime netrūksta japonų dievybių ir mitolo gijos, į kurią cosplay gerbėjai priversti įsigilinti. Nepigus malonumas Lietuvoje šiuo metu visi kosplėjeriai ruošiasi per renginį „now Japan“ vykstančiam geriausio kostiumo konkursui. O pasiga minti cosplay kostiumą – nelengvas darbas. Įmantriems gink lams, šarvams ir skydams reikia ypatingų medžiagų, kurių Lietuvoje niekas neparduoda, tad daugelis užsisako iš užsie nio. Arba gaminasi iš to, ką turi. Patyręs kosplėjeris Gied rius Didžbanis savo šiųmetį kostiumą planavo pusantrų me tų. „Užtruko, kol išsirinkau veikėją, nes norėjosi ir kostiumo įdomaus, ir gero herojaus“, – pasakojo Giedrius. Galų ga le jis pasirinko įkūnyti inkvizitorių iš „Warhammer 40 000“ žaidimo. Kostiumą Giedrius gaminasi pats, tik apsiaustą pa siūs siuvėja. „Dalyvausiu geriausio kostiumo konkurse, ir ti kiuosi, kad pavyks laimėti, nes į kostiumą įdėjau daug dar bo“, – vylėsi Giedrius. Giedrius kostiumui jau išleido apie 500 litų, bet iki konkur so pradžios, matyt, teks pakloti dar tiek pat. Kristina daugiau
.
tatistinis lietuvis apie cosplay gal nieko ir negirdėjo, bet kosplėjerių Lietuvoje yra apie 4000, ir jų metų įvykis – rugpjūčio vidur yje vykstantis festivalis „now Japan“ (daugiau apie jį – 4 p.). Per festivalį repre zentuojama Japonijos kultūra: rodomi filmai, vyksta paskaitos ir seminarai, japoniškų patiekalų degus tacijos, bet kulminacija – cosplay renginys.
...
Pa pe mi m rsi rški fil ani ren te U ve muk ja. gėli žg iš ikė ų a Co us. avė ... Jap jų į nim spla Lie nių . .... on kūn e y – tuv ir o ijo ij ir H s ima viz tai je į elo at s j ke s, ual ap iga vin lia ku ių on li o vo ris no išk co ir pe vel ų a spl į L r V ių n a ie ak m im y a tu vą arų ang cin . ių Eu a ro pą
S
Co navalas gusi spl gal ay esi : kar japonus emssuau pa
>> ŪSAI
sia savo kostiu mui yra išleidusi 300 litų. O kaina, pasak jos, priklauso nuo kostiumo įmantrumo. „Kartą išleidau tik 20 litų, nes skuduryne nusipirkau pigių dra bužių, pritaikiau aksesuarus nuo paskutinio kostiumo ir išėjo visai ne blogai“, – išdavė Giedrius. Kristina yra pirkusi kostiumų internetu, bet labai nusiv y lė, nes neatitiko dydis, o ir pažadėtos kokybės nebuvo. „Galima siūtis siuv ykloje, bet niekas nepa gamina to, ko tikiesi“, – paaiškino mergina. Giedrius apgailestavo, kad ne visus personažus įma noma įkūnyti. Kai kurių veikėjų išvaizda tokia įmantri, kad toks kostiumas surytų krūvą pinigų ir laiko. Per metus Kristina pasigamina vie ną du kostiumus. Ji sakė, kad yra daug kostiumų, apie kuriuos svajoja, bet jiems labai sunku gauti tinkamų medžiagų. „Šiaip viską įmanoma pasidaryti, interne te yra paaiškinimai, kaip gaminti, ir galima rasti beveik visus kostiumus“, – patir timi dalijosi Kristina.
Supranta ne visi Abu kalbinti kosplėjeriai šį užsiėmimą atrado dar vaikystėje. „Po pamokų bėgda vau namo žiūrėti animacinių filmukų per lenkiškus ir rusiškus kanalus, nes labai pa tiko. Tada net nežinojau, kad tai anime“, – pasakojo Kristina. Panašiai su cosplay susipažįsta dauguma mėgėjų – vaikystėje atranda anime, manga, o tada naršyda
mi internete išgirsta ir apie cosplay. Virtualiose erd vėse viso pasaulio kosplėje riai dalijasi patirtimi forumuose. Giedrius rašo interneto dienoraštį šia tema ir publikuoja nuotraukas tiek iš gamybos proceso, tiek jau baigtų kostiumų. Kaip reaguoja aplinkiniai į šį pomė gį? „Tėvai vis laukia, kada išaugsiu. Sako, jau suaugusi moteris, o žaidžia žaidimus“, – šypsojosi devyniolikme tė Kristina. Bet draugai palaiko ir su pranta – per tiek metų pripratę. VGTU
KNYGOS Arvydas Juozaitis Ryga: niekieno civilizacija Vilnius, „Alma littera“, 2011 m.
8 // © 370 370_016.indd 8
„Žiūriu į knygą – matau Rygą“. Filosofo išsilavinimą turintis autorius (kadangi knyga neskirta filosofijai, reikėtų tekstą vertinti tiesiog kaip publicistiką), kaip supratau iš pasakojimų – nemažai gyvenęs Rygoje, iš peties pasistengė rašydamas tokią storą (beveik 500 puslapių) miesto apžvalgą. Miesto, kuriame gyvena kone pusė visos Lat vijos gyventojų, kurį dažnai painioja su kitų Baltijos šalių sostinėmis ir kurio neįmanoma aprašyti įprastomis kate gorijomis, kad ir kiek jam būtų skirta turistinių brošiūrų ir tinklalapių. Knyga skirta tiems, kurie nori visą Latviją pa žinti iš arčiau, kaip kaimynės šalies pilietis, nuoširdžiai besidomintis latvių kasdienybe. Autorius atkakliai į ją gilinasi, naudodamas nema žai medžiagos iš Latvijos spaudos, interneto, memo rialinių lentų įrašų, gatvės gyvenimo scenų, painios Latvijos istorijos ir literatūros šaltinių. Ir priduria gerą dozę savo samprotavimų stebėdamas artimiausius lietuvių kaimynus, jų elgesį lemiamomis akimirkomis ir kruopščiai analizuodamas tokius nediskutuotinus kone šventus dalykus, kaip Dainų šventė, latvių ka
Ruta Sepetys Tarp pilkų debesų Vilnius, „Alma littera“, 2011 m.
rių tarnystė per Spalio revoliuciją ar Antrąjį pasaulinį karą. Autoriui talkina lietuvių Kindziulis, viską vertinan tis iš neaukšto savo „statistinio lietuvio“ bokšto, kartu su latvių Kindziuliu, mėginančiu pateisinti kai mynui nesuprantamus dalykus ir galiausiai nu mojančiu į jį ranka. Būtų visai smagu skaityti, jei ne A.Juozaičio kalbėjimo tonas, dėl kurio, girdėjau, kai kurie išsilavinę žmonės net metė knygą. Jis visada jaučiasi pranašesnis (ypač kalbėdamas apie latvių moterų literatūrinę kūrybą, šiuolaikinių po litikų elgesį ar sovietmetį), didžiuojasi krikščio niškomis pažiūromis, atlaidžiu „vyresnio brolio“ tonu mėgina suvokti ir racionaliai paaiškinti lat vių elgesį tam tikrais istoriniais momentais ir ap skritai jaučiasi gerokai viršesnis už tuos „keistuolius“. Matyt, sunkiais atvejais Latvijos piliečiai turėtų kreiptis išmintingo patarimo į lietuvius (geriausia – į patį A.Juo zaitį). Šis mielai pamokytų, kaip elgtis su tautine ma žuma ar moterų vadovaujamu verslu, kaip pasidaly ti su rusais R.Paulą ir apskritai susitvarkyti gyvenimą, kad jis atitiktų lietuviškus ir ypač krikščioniškus idea lus. Be jų, matyt, Latvijos gyventojai jam vis tiek neį tinka ir atrodo nevisaverčiai.
Skaityti iš anglų kalbos verstą romaną yra mažų mažiau siai keista. Ne dėl to, kad pasakojimas apie lietuvių trem tį pasirodo praėjus tiek metų po to, kai buvo atgauta ne priklausomybė. Ne dėl to, kad parašė jį JAV gimusi ir užaugusi moteris, gausiai dėkojanti padėjusiems rinkti me džiagą. O dėl nejaukumo jausmo, kokį patiri, kai geras žmogus iš kilniausių paskatų viešai padaro ką nors, kas jam atrodo teisinga ir gražu, o aplinkiniai nedrįsta pasa kyti, kad juo nė trupučiuko netiki. Geriausia tai būtų pa vadinti tiesiog „saviraiška“ ir žvelgti į tokias knygas kaip į žmogaus teisę užsiimti kūryba. Jei romaną perskaitytų tie, kurie iš tiesų išgyveno tremtį, jie tuojau pat pultų apie tai rašyti patys. Turintys giminių ar pažįstamų buvusių tremtinių žino nemažai panašių istorijų apie tą šiurpą ke liantį laikotarpį. Naktiniai NKVD „reidai“, iš traukinių išmetami ne gyvi kūdikiai, pilka „buza“, kuria buvo maitinami „liaudies priešai“, šiurkštus natūralizmas, šokiravęs inteligentijos atstovus ne mažiau nei beprotiškas šaltis, ir kiti pa sibaisėjimo verti vaizdai knygo
2011.08.02 20:00:57
je pr re „m tūr lo da pa M na sa Ar ne kie tijo lie vą ist (ka tin nu kie ke pa
ar ch y v o Ra š uo ė: D tra ov uk yd os a :h sK er ia oj ul ų eik as is m en ini o
japonus
N
mec hatroniką studi juojančiam Giedriui cosplay kaip tik ir patin ka, nes susiranda daug bend raminčių, naujų draugų. „Aš esu „prie technikos“, tad jau pats kostiumo konstravi mas man yra labai patrauklus. Be to, daugybę valandų trunkantį kūrimo procesą vainikuoja susitiki mas su draugais, kostiumo įvertinimas ir dalijimasis įspū džiais su kitais“, – sakė Giedrius. Pasaulyje, taip pat Japonijoje, kur viskas ir prasidėjo, paste bima, kad cosplay tampa ne tik manga veikėjų susibūrimu, bet maišosi ir kitos subkultūros. Pastaruoju metu į susitikimus ateina nemažai Disnėjaus personažais ar fantastikos knygų veikėjais persirengusių kosplėjerių. Giedriui atrodo, kad tai gerai, nes ir jo paties kostiumas šiais metais ne iš manga ar anime istorijų, o iš videožaidimo. O Kristinai norėtųsi, kad cosplay išlaikytų griežtesnius rėmus.
ek gtų
mė u. ia me su TU
au m ne ir me as as sa pa pį e, ai
Tėvai vis laukia, kada išaug siu. Sako, jau suaugusi mo teris, o žaidžia žaidimus. Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina
Serhijus Žadanas Anarchy in the UKR
Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys. Kaunas, „Kitos knygos“, 2010 m.
je nestebina. Stebina primityvus pasakojimo stilius, primenantis iš anglų kalbos verstus filmus: gausu ne reikalingų dialogų, visokių „brangučių“, „širdelių“ ar „malonėkite“, kurie šiame kontekste atrodo itin nena tūraliai: „Mama visai nusilpo. [...] Jos plaukai priša lo prie lentos. Ji tai užsnūsdavo, tai vėl lyg prabus davo, ir tik pajutusi mus greta pramerkdavo akis ir pasiųsdavo mums oro bučinį“, „Ak, mano vaikeli! Mielas mano mažyli!“ – verkia išmesto kūdikio moti na, veikėjai vienas į kitą kreipiasi ilgais mandagiais sakiniais, o pakeleivių pavardės gali būti Stalas ar Arvydas. Pamažu pripranti, bet nejaukumo jausmas neapleidžia: nepadėjo gausūs konsultantai. Ameri kiečiai, jei jiems apskritai rūpėtų skaityti apie Bal tijos šalis, dėl tokio stiliaus nė nemirktelėtų. Tačiau lietuvių literatūros kritikai romano autorę suėstų gy vą. Už savotišką šventvagystę, paverčiant tremties istoriją Holivudo filmiūkščiu, kuriame rusų kareiviai (kad ir kokie būtų niekšai) temoka žodį „davai!“ Su tinku, kad pasakotoja paauglė nemoka rusiškai, kad nuoširdžiai kenčia, bet pasakojimas – toks ameri kietiškas, kad norisi knygą tiesiog perrašyti žmogiš kesne kalba. Kaip sakytų Romas Lileikis, „Ačiū už pastangas...“
370_016.indd 9
Autorius – iš kartos, kuri vos pa siekusi sąmoningą amžių stebėjo socializmo griūtį, o vėlyvoje jau nystėje dalyvavo Oranžinėje re voliucijoje. Knygoje rasime keletą užuominų į šios įvykius, tačiau jei ją pradės skaityti išsilavinęs, anar chizmu besidomintis jaunuolis, rei kės nemažai pastangų suvokti, kodėl pasakojimas nuvinguriuoja į lankas, kuriose klaidžiodamas ra šytojas nepaliaujamai samprotau ja apie vaikystę, politiką ir kulti nes savo paauglystės ir jaunystės dainas. Sakiniai ilgi ir jausmingi, emocijos liejamos tradiciškai pasodrinant jas keiks mažodžiais, bandant suvesti sąskaitas su praeitimi, bet kartu ir vengiant atskleisti savo poziciją. O ir ko kia ji gali būti, jei Ukraina vis dar išgriauta ir tarp nesibaigiančių jos saulėgrąžų laukų stūkso trupantys sovietmečio statiniai, miesto aikštėse milicininkai tik ir laukia, ką čia būtų galima sumušti, o visi, kad ir ką pasakotojas sutiktų, nesvietiškais kiekiais geria to li gražu ne tauriuosius gėrimus.
Autoriaus pozicija tvirta: štai „mes“, tėvų ignoruo ti, statybų duobėse užaugę vaikai, iki šiol neradę savo vietos pasaulyje, ir štai „jie“, valdžios ištroškę kapitalizmo dievintojai, mikliai pasinaudoję chao su ir besigviešiantys į „mūsų“ laisvę. Tvirta ir leidėjų pozicija „tikslinės auditorijos“ atžvilgiu: tiems, kurie nemoka rusiškai ir neaugo sovietmečiu, teks patiems aiškintis, kas slepiasi už tokių žodžių, kaip kapeika, hajeris, deržpromas, džavaharlalas neru, agitpunk tas ir t. t. Aštuntasis ir devintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai pavaizduoti su derama doze nostal gijos ir lyrinių nukrypimų, turbūt geriausiai nusakan čių anarchizmo prigimtį: „Nėra nieko, išskyrus tave patį, nėra jokių sąlygiškumų, jokios moralės, tik tu ir tavo sąžinė, tik tu ir tavo širdis, kuri plaka taip, kaip tu jai įsakysi, nėra jokios visuomenės, jokio režimo, jokių ko mitetų ir spaudos, jokios valdžios ir bevaldystės, jokių kliūčių ir jokio tikslo...“ Romanas apie legendinį Ukrainos anarchis tą Nestorą Machną ir kelionę po istorines su anarchizmu su sijusias vietas greitai pavirsta sovietinės paauglystės kronika, nuspalvinta samprotavimų apie politiką, muziką, seksą, gau jų garbės kodeksą ir kitką, kas sudaro šiuolaikinio posovieti nio jaunimo kolektyvinę atmintį. Sukelia nenumaldomą norą nubraižyti atitinkamą savo patirties žemėlapį.
2011.08.02 20:01:20
>> žirklės
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Fotografavo: Visvaldas Morkevičius, taip pat panaudotos GIT archyvo nuotr.
Eglė Mikulionytė: „Aktorių gyvenimas – lyg kabaretas“
Šiemet Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą aktorę Eglę Miku lionytę (46 metų) puikiai pažįsta lietuviško teatro mėgėjai – ji vai dino bene visų garsiausių šalies režisierių spektakliuose. Tiesa, paskui ją gatvėje gerbėjai bū riais nesekioja, nes Eglė leidžia sau prabangą nevaidinti popu liariuose televizijos serialuose ir nepasakoti savo asmeninio gyve nimo detalių perkamiausių mote riškų žurnalų puslapiuose. „370“ aktorę pagavo repetuojančią naują vaidmenį Gyčio Ivanausko teatre. Spektaklis, intriguojančiu pavadinimu „Marko (Kavolių ka baretas)“, jau spalį bus pristaty tas žiūrovams. ...... .. .. . .... .
S
u Egle susitariame susitikti prie Menų spaustuvės likus valandai iki vidurdie nio, kai ten prasidės spektaklio „Mar ko (Kavolių kabaretas)“ repeticija. Nors ir esu mačiusi ne vieną spektaklį, kuriame ji vaidina, laukdama nerimauju – neduok Die ve, nepažinsiu. Juk viena matyti aktorių sce noje, o visai kas kita – gatvėje, be jokio grimo ir kitų „specialiųjų efektų“. Be to, kaip jau minėjau įžangoje, Eglė atstovauja tiems aktoriams mohikanams, kurie nepasidavė pagundoms vaidinti serialuose, todėl jos veidas nešmėžuoja nei pletkų žurnaluose, nei televizijos ekranuose. Taigi, misija „At pažink“ daug kartų sudėtingesnė. Laimė, atmintis manęs nenuvilia – identifi kuoti nesutrukdo net ir aktorės akis dengian tys tamsūs akiniai. Eglė pasiūlo „nutūpti“ šalia Menų spaustuvės, tiesiog ant borte lio. Paprieštarauju – pakviečiu į artimiau sią kavinę.
10 // © 370 370_016.indd 10
2011.08.02 19:55:05
Re ir Pra tua ba mė va sp sc ru ka šu tak ka pa re G kė
kų pa mi vo ap lį iš nu tą įsi tik ai
vo nę lio va pr ja na
gė siū vo „V
i
a i s
e e 0“
o u a
n ų ie ar ir ji ie ce io ip ms vė os e, At
ifi an ti“ te au
Repeticijos – ir kaimo sodyboje Pradžioje kalbamės apie tai, kas ak tualu, – spektaklį „Marko (Kavolių ka baretas)“, kurio pagrindinė idėja užgi mė dar prieš keletą metų, tačiau tik šią vasarą jis po truputį „tampa kūnu“, o spalį bus pristatytas publikai. Spektaklio scenarijų rašo Akvilė Melkūnaitė, teat ru besidomintiems tautiečiams žinoma kaip pjesių vertėja, ištikima Oskaro Kor šunovo pagalbininkė. Be Eglės, spek taklyje vaidina aktoriai Darius Gumaus kas, Judita Zareckaitė, Paulius Tamolė ir pats teatro šeimininkas bei spektaklių režisierius G.Ivanauskas. Muziką kuria Gediminas Gelgotas, o kostiumai pati kėti dailininkui Tomui Bagackui. Apie ką spektaklis, be juokų užuolan kų klausiu Eglės, o ši prisipažįsta, kad ir pati ne iš karto supratusi autorės užuo miną apie kabaretą. „Tik būdama Ka voliuose supratau, kodėl Akvilė kalba apie kabaretą. Mes kuriame spektak lį apie mūsų, aktorių, gyvenimą, kuris iš tiesų kartais primena kabaretą – tas nuolatinis trankymasis iš vieno galo į ki tą, kas su šeimom, kas be šeimų... Kai įsigilinau, ta mintis man ėmė labai pa tikti“, – dar tik statomo spektaklio idėją aiškina žinoma aktorė. „Kartu su Gyčiu prieš keletą metų bu vome gastrolėse. Jis prisėdo prie ma nęs lėktuve ir trumpai pristatė spektak lio idėją. Paklausė, ar „pasirašyčiau“ vaidinti jame. Sakau: kodėl gi ne? Štai praėjo keleri metai ir pagaliau repetuo jame“, – šypsodamasi pradžią prisime na Eglė. Aktorė ne tik su malonumu prisijun gė prie aktorių komandos, bet ir pa siūlė originalią vietą repeticijoms – sa vo sodybą Kavoliuose, Zarasų rajone. „Visi su džiaugsmu sutiko, suvažiavo,
Vienų pažįs tamų vaikas yra pasa kęs: „Jeigu tavęs nėra „Žmonėse“, tai kokia tu aktorė.“
taip prasidėjo mūsų kūrybinė laborato rija Kavoliuose“, – šypteli aktorė. Nedideliame name išgriautos sienos, tad visiems aktoriams teko miegoti vie noje erdvėje – kaip kareivinėse. „Visas smagumas tas, kad jau atsikėlę iš ry to galėjome pradėti dirbti. Darius (Gu mauskas – red. past.) keliasi septintą ryto ir, žiūrėk, jau sėdi su knygele. At sikeliame visi likę, o jis jau mums sa ko, kad turi mintį spektakliui. Kadangi kartu buvo ir pjesės autorė Akvilė, tai darbas vyko esamuoju laiku: ką nors ji parašo, mums paskaito, aptariame, pa sakome savo nuomonę, ieškome sąly čio taškų“, – pasakoja Eglė. Ji prisipažįsta, kad apie panašius me ninius projektus savo sodyboje buvo pa galvojusi ir anksčiau: „Kai tik atsirado ši sodyba, vis pagalvodavau į ją pasi kviesti menininkų. Nesvarbu, kokios sri ties. Kad tiesiog atvažiuotų ir galėtų da ryti čia tai, ką nori. Labai džiaugiuosi, kad ta idėja pagaliau realizavosi.“ Baletas netraukė Su garsiausiais šalies režisieriais dir busios aktorės netrikdo, kad spektak lį režisuoja 15 metų už ją jaunesnis G.Ivanauskas, o ir kiti trupės nariai už ją jaunesni. Atvirkščiai, E.Mikulionytė džiaugiasi galimybe padirbėti su jau nais, kūrybingais, energingais žmonė mis. „Man smagu žiūrėti, kaip Gytis dirba, kiek jėgų įdeda, kiek daug įdo mių minčių turi. Bet ne paslaptis, iš kur visa tai, – iš jaunystės. Ir bendrauti pa prasta su juo, ir tas ieškojimo proce sas labai įdomus“, – komplimentų ne gaili Eglė. Kitaip nei daugumoje G.Ivanausko spektaklių, čia nebus daug judesio. Nors Eglės šokis labai ir neišgąsdintų: niekam ne paslaptis, kad ji Juozo Nau
Darius Gumauskas
Kavoliuose užteko laiko ir darbui, ir pramogoms.
370_016.indd 11
jalio muzikos mokykloje (dabar gimna zija – red. past.) baigė baleto klasę, o iki įstodama mokytis aktorystės į Lietu vos muzikos ir teatro akademiją šoko Komijos respublikos muzikiniame teatre Syktyvkare. Be to, Eglė yra tapusi So vietų Sąjungos breakdance čempione! Baletas Eglės gyvenimo dalimi tapo neatsitiktinai – to norėjo jos tėvas. „Dar mamai laukiantis, tėtis buvo sakęs: jei gims mergaitė, tai bus balerina, jei – berniukas, tai – muzikas. Tėvelis mirė, kai man buvo treji, tačiau mama nu sprendė įvykdyti jo valią. Prisipažinsiu, mieliau būčiau tapusi muzikė. Bet ir ne sigailiu dėl to – baletas man daug da vė gyvenime. Juk aktoriui svarbu turėti gerai išlavintą kūną. Tačiau tai, kad ne su sukurta baletui, supratau dirbdama Syktyvkare“, – kalba aktorė. Komijos muzikiniame teatre, pasak aktorės, dirbo daugybė puikių artistų. „Aš visąlaik buvau aukščiausia iš visų šokėjų ir didele krūtine. O balerina ir didelė krūtinė – nesusieina... Turėjau reikiamus duomenis: ir šuolis buvo ge ras, ir kojas aukštai iškeldavau, ir su ktukus gerai darydavau, ir koordinacija gera... Tačiau dėl to ūgio vis tekda vo visokias karalienes vaidinti, kur šok ti beveik nereikia. Arba ta pati Odeta iš „Gulbių ežero“ – ten irgi šokio ne daug. Išeini, sparnais vienoje vietoje pamosikuoji, ir tiek. Žinoma, dabar ga liu girtis, kad šokau Odetą“, – juokiasi E.Mikulionytė. Aktorei nepatiko ir nuolatinis savęs kankinimas dietomis. „Aš iki šiol nuo ki bino nulaužau tuos tešlos kraštelius. Tai iš vaikystės likęs refleksas valgyti kuo mažiau miltinių produktų. Spurgos bu vo ypač draudžiamų dalykų sąraše. Bū davo, neištveri, kokias 10 spurgų nusi perki ir suvalgai. Paskui ateini toookiu
Gytis Ivanauskas
pilvu, ir mokytojai klausia, kas tau pasi darė“, – kvatoja prisiminusi Eglė. Kad ir kaip būtų keista, daug patir ties šokių srityje turinti aktorė nė sykio nepakliuvo į televizinius šokių projektus rengiančių prodiuserių akiratį. Bet šo kiai televizijos ekrane jos ir nevilioja: „Niekas kalbinti net ir nemėgino. Vis dėlto aš manau, tegu jauni šoka, o aš jau geriau iš šono pasigrožėsiu.“ Vaidintų geruose detektyvuose Ir vaidinti serialuose aktorei iki šiol pa vyko išvengti. Tiesa, kolegų, besifilmuo jančių televizijos filmuose, Eglė jokiu būdu nesmerkia. „Aš dar nesubrendau serialams. O kolegas visiškai supran tu – juk reikia iš ko nors gyventi. Aš gal irgi vaidinčiau, jei serialai būtų aukštes nio lygio. Man labai patinka vokiečių „Senis“ arba amerikiečių „Džesika Fle čer“. Tokiuose serialuose vaidinčiau su malonumu. Gaila, kad niekas nepara šo gerų scenarijų. Išimtis – „Giminės“. O visi kiti tai...“ – nutęsia pašnekovė. – Kol galiu išgyventi be serialų, tai ir nei siu į juos. Aš labai minimaliai uždirbu, bet užtenka. Labai paprasta viską tais serialais nubraukti – paskui rimto vaid mens nebegausi. Bet kaip jau sakiau – gerame detektyviniame seriale mielai suvaidinčiau.“ Aktorė neišgyvena ir dėl to, kad su laukia mažiau žiniasklaidos dėmesio, palyginti su kolegomis, kurie dirba se rialuose. „Vienų pažįstamų vaikas yra pasakęs: „Jeigu tavęs nėra „Žmonėse“, tai kokia tu aktorė.“ O kai įdėjo nuotrau ką po apdovanojimų, kai gavau Auksinį scenos kryžių, tai net atnešė parodyti. Buvo labai juokinga... Aš ne iš tų žmo nių, kurie nori būti matomi. Man svar biau ryškiai spindėti tik iš profesionalios pusės, t. y. scenoje“, – sako Eglė. Tačiau jai malonu, kai teatro mylėto jai atpažįsta gatvėje ir apipila kompli mentais už vieną ar kitą vaidmenį. Eglė pasidžiaugia turėjusi galimybę padirbėti su jaunais aktoriais ir reži sieriais, dar tebesimokančiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Dvejus metus dirbome, net du spektakliukus pa statėme. Tai buvo labai įdomus išbandy mas. Net atsigavau“, – sako aktorė. E.Mikulionytė prisipažįsta, kad yra gana dažna viešnia teatre, turėdama galimybę stengiasi nueiti į spektaklių premjeras. Paprašyta papasakoti apie savo lais valaikį, Eglė išduoda, kad draugų dėka neseniai susidomėjo bridžu. „Šis žaidi mas vysto loginį mąstymą, atmintį. La bai džiaugiuosi, kad draugai patarė nueiti į bridžo pamokas ir dabar turiu galimybę susipažinti su šiuo žaidimu. Aišku, iki meistrų dar toli“, – pasakoja artistė. Aktorė neslepia, kad pastaruoju metu vis dažniau į rankas paima gita rą. „Gali būti, kad spektaklyje „Marko (Kavolių kabaretas)“ nuskambės ir vie na mano kūrybos daina“, – intriguoja žinoma aktorė.
2011.08.02 19:55:36
>> muzika
Pushaz: „Muzika man su „Bjaurus šiandien oras“ – tai buvo pirmas sakinys, kurį kažkada išgirdau iš „G&G Sindikato“ nario Pusho (tikrasis vardas ir pavardė – Andrius Glušakovas) vieną lietingą dieną. Nežinojau, ką atsakyti, visada įsivaizdavau, kad tai repo scenos žvėris, kuris yra piktas ir grėsmingas.
T
ada tesugebėjau atsakyti „praeis“. O Svaras (jis gi – Gabrielius Liaudanskas) pridūrė: „Kaip ir viskas šiame gyveni me.“ Vėliau su Pushu bijojau kalbėti, bet po kurio laiko jis apie orą jau negalvojo, nors tą dieną Šiauliuose pylė tarsi iš kibiro. Įsi kalbėjome „prie cigaretės“ apie daug ką… Tada supratau, kad pirmas įspūdis (ypač tas, kurį susidarai tik klausydamas atlikėjo muzikos) gali būti klaidingas. Tačiau turėčiau prisipažinti, kad šiam inter viu save nuteikinėjau gana ilgai – beveik metus. Pagaliau pavyko.
Rašė: Mantas Stankevičius Nuotraukos: Gedimino Bartuškos ir herojaus asmeninio archyvo
– Tavo manymu, Lietuvoje hiphopo kultūra gyva? – Be abejo, egzist uoja, čia yra daug žmonių, kurie tuo gyvena – vieni daug iau, kiti mažiau, bet jie daro savo reikalus – hiphopą. Tai yra mu zika, šok iai, paišymas. Yra žmonių, kurie nebūtinai tai daro, jie tiesiog gyvena su hiphopu: nuo ryto iki vakaro klausosi, dom isi šia muzika, siunčiasi empetrioškių tūkst ančiais.
12 // © 370 370_016.indd 12
Nesakau, kad neturi me geros popmuzikos, tačiau koky biško lietu viško popso pasigendu.
– Kiek tau reikia? – (Mąsto.) Kad išg yvenčiau normaliai.
– Ar sunku išsilaikyti hiphopo versle? – Nėra čia hiphopo verslo. Tikrai Lietuvoje nėra to, ką matome Vaka ruose. Ten yra hiphopo rinka. Negali gyventi vien tik iš to, nes iš tie sų turime labai maž ą rink ą plačiąja prasme. Pas mus ji užg rūst a įvai riu š.
– Kalbi užuolankomis. Ką reiškia „išgy venti normaliai“? – Išg yvent i? Liet uvoje, pripaž ink ime, daugel is bando tik išg yventi. Maž ai yra žmon ių, kur ie užd irba tiek, kad galėt ų gyvent i: įgyvend int i savo svajones, pa
– Ką turi omenyje? – Tark ime, populiarią muzik ą, kuri tikrai nėra labai aukšto lyg io. Ne sakau, kad net urime geros popmuzikos, tačiau kok ybiško liet uv iško popso pasigendu. O iš hiphopo biznio tikrai nepadar ysi. Tiesiog tu ga li prisidurti paišydamas ar grodamas. Išsilaiko tik vienetai, kurie gali sau leist i iš to gyventi.
kel iauti. Pats esu iš tų 90 proc. žmon ių, kurie bando išg yventi. Uždirbu panašiai kaip ir jie, laikausi tok ios pačios filosofi jos. Man to užtenka.
– Pats sau leidi iš to gyventi? – Taip, tai yra mano darbas. Pagrindinis, žinoma, darbas yra su „G&G Sindikatu“. Taip pat yra mano soliniai projektai su kitais atlikėjais, įra šų studija. Tai yra ir mano darbas, ir hobis, ir prag yvenimo šaltinis. Kol kas. – Sunku? – Žinai, o kas yra sunku? – Ar jau kažkiek tavo vardas dirba tau pačiam? – Kažk iek. Aš nenoriu ko nors gauti ir turėti. Esu realist as, puik iai su prantu, kas ir kiek gali uždirbti, žinau, kas ir kiek gali padar yti. Esmė ta, kad jeig u aš tik norėčiau, kurčiau kitiems ir sau tai, kas yra labiau „valgoma“ ir iš ko būt ų galima daug iau uždirbti. Tark ime, galėčiau la vir uoti... – Kalbi apie visą tą š...? – Na, turbūt. Bet turėčiau žemintis, parduoti save. Bent jau dal į. Tačiau, jeig u aš galiu kurti nesukdamas galvos, ar kam nors patiks, nepatiks, pa
– – na zę sp ry
ims mano gabalus į radiją ar ne, vadinasi, galiu sau leist i kurti tai, ką noriu, eksp eri mentuoti ir dėl to visiškai nesiparinti. Man juk daug ir nereik ia (šypsosi).
da liu
– – kū tų
nė jau
– ga –T Es lo ria lė su
– Prisipažink, kai tik prasidėjo muzi kos kelias, ar turėjai svajonių apie dži pus? – Ne, baik tu, mano pirmosios svajonės buvo apie grojimą. Puik iai pamenu ant rą savo svajonę: kai tik pradėjau groti su „G&G Sind ik at u“, susibič iul iavome su Donciav u ir tada pradėjau svajoti apie sa vo solin į albumą. Tok ios buvo mano sva jonės – ne parduoti, ne su džipu važinė ti, kaip sakei. Maniškės buvo labai žemiš kos, paprast os ir kūr ybiškos . . Aš jas įgyvendinau.
– –
– – ga va ieš
– O dabar dėmesio netrūksta? – Ne, netrūkst a. Jo tikrai užtenka. Tie siog nelabai mėgst u dėmesį, nesisteng iu būti jo centre. Tai ne man. Yra draug ų, kuriems tai patinka. Jų toks charakteris, jie moka elgtis normal iai, o aš esu gana uždaras. Man to dėmesio nereik ia.
. se žo jo tau
2011.08.02 18:53:03
suteikė šeimą, draugus“ – Dabar sėdime tavo studijoje. Kiek laiko svajojai apie ją? – Ruden į pradėjau sukti galvą, kur įsikurti. Turbūt kiekv ie nas kiek daug iau met ų padirbėjęs žmog us nori turėti savo ba zę. „G&G“ turi studiją, su Svar u turėjome studiją, vis dėlto nu sprendėme turėti ir atskiras studijas, nes norisi turėti savo kū rybinę erdvę. Patalpų ieškojau ilgai, kainos Vilniuje užkeltos .. Tačiau jau žiemą pradėjau remontą. Kovą įsikūriau, dar ne viskas baigta, bet dirbti, realizuoti savo siek ius jau ga liu.. – Kokie tai siekiai dabar? – Pirmiausia, darbai su „G&G“, laiko skiriu ir savo soliniams kūriniams. Muzikos prikurta nemažai, dabar sėdžiu prie teks tų. Puik iai dabar galiu pats save įrašinėti (juokiasi). Yra žmo
– Nesigaili, kad dabar juo esi, būtum tie siog melomanas, suaugęs būtum tapęs verslininku? – Net ur iu teisės gailėtis, nes esu patenk in tas tuo, ką turiu dabar: šeima, muzika, drau gai, artim ieji. Gal ir būčiau versl in inkas ar banko prezidentas, bet gal net urėč iau šei mos, tok ių draug ų. Gal būt ų didesnių problemų neg u yra dabar. Jeig u gailėč iausi to, ką dar iau anksčiau, tai reikšt ų, kad gail iuo si dėl to, ką tur iu dabar. Gyven imo kel ias būt ų kažk ur nuv ing iavęs ir gal dabar bū čiau neg yvas, gal būt ų kas nors nušovę? (Juokiasi.)
nės, kuriems patinka tai, ką darau, tai dirbu ir su jais. Nes toks jau yra mano darbas.
– Už ką? – Na, jeig u būčiau verslininkas...
ne tok į, koks esu. Kitok io jie manęs, manau, negalėt ų įsivaiz duoti.
– Grupėje esate visi labai skirtingi, ar tai ir yra grupės il gaamžiškumo paslaptis? – Tikrai taip. Tiesa, tai ne paslaptis. Tiesiog – viena priežasčių. Esame skirting i, tačiau turime bendr us tikslus, supratimą, fi losofiją muzikos klausimais. Žinoma, kartais požiūriai išsiski ria, bet randame bendr us sutarimus. Mus sieja muzika... Mei lė muzikai, kūr ybai. Tai yra įdomu, kai labai skirting i žmonės suranda bendr us taškus.
– Paminėjai šeimą. Bet turi pats pripažin ti, kad apie ją sužinome tik iš vienos tos šeimos pusės – Sandros. Ne iš tavęs. Apie tave daug kalba, o tavęs tarsi ir nėra. – Aš kalbu savo dainų tekst ais. Tikrai ne man šnekėti su kuo nors apie tok ius daly kus. Galiu su draug u pasėdėti prie butelio ir apie tai pašnekėti, išsikalbėti, bet tai yra per daug asmeniška. Man tai nepriimtina. Ne noriu trimituoti apie savo problemas ar ge rus dalykus. Tai yra mano pasaulis. Išsikal bėti renkuosi muzik ą.
– Tarkime, kokio atgalinio ryšio lauki iš muzikos? – Man 50 proc. naštos nuk renta, kai gabalas yra baigtas. Nors jis tiesiog gul i kur nors kompe. Jis ten gal i prag ulėti kelerius metus, svarbiausia, kad po tų met ų jis vis dar mane vilktų. Jis gali niekam nepatikti, bet jei jis patinka man – esu patenk in tas rezultatu. Tai reišk ia, kad neveltui dirbu. Atgalinis ryšys? Visada smag u, kai draugams ar artimiesiems patinka ar nepa tinka. Džiaugiuosi, kai man tiesiai šviesiai pasako, kas nepatin ka, žmonės, kurių nuomonę gerbiu. Žmonių, kurių nepažįst u, nuomonės aš nevertinu. Žinoma, faina, kai chebrai labiau pa tinka nei nepatinka, – tai nat ūralu.
– Kada suvokei, kad nori būti su muzika? – Visą gyvenimą buvau melomanas... – Pripažinkime, melomanas skiriasi nuo muzikos kūrėjo. – Faktas, lūžis vyko paauglyst ėje, kai atsirado „Zenitas“. Drau gas subūrė žmones. Iš pradžių laik iausi gan drov iai. Vėliau įsi važiavome, pradėjau žaist i su „maiku“, dėlioti pirmus sak inius, ieškoti pirmų repav imo „skilsų“. Man patiko, užsikabinau, pradėjau sėdėti .. rūsiuose dienomis ir naktimis, dar yti pirmus įrašus į ka setes, be jok ių kompų: įrašinėji vokalą, pačioje pabaigoje ne tą žod į pasakai arba ne taip suskiemenuoji – stop, viskas iš nau jo. Būdavo smag u. Tada susižavėjau, iš muzikos gerbėjo pavir tau į kūrėją.
370_016.indd 13
– Pats lengviausias kelias? – Man – taip. – Minėjai, kad muzika tau suteikė muziką, draugus. O ką ji atėmė? – Turėjau paaukot i šiek tiek laiko moks lams, sport ui. Tai normalu, nes muz ik a paauglyst ėje suvalgė tą laik ą. Vėl iau muzi ka valgė visk ą. Šeima puik iai žino, kuo už siimu, ką darau. Jie tai vertina ir priima ma
Nenoriu trimituoti apie savo problemas ar gerus dalykus. Tai yra mano pasaulis. Išsikalbėti renkuosi muziką.
– O koks yra jausmas, kai žinai, kad per koncertą gali val dyti minią? – Tai yra energ ijos apsikeitimo epizodas. Nepasak yčiau, kad valdau publik ą, tiesiog gaunu iš jos energ ijos, kuri varo į prie kį. Po koncerto esu tiesiog išsunktas, atrodo, kad būčiau nu bėgęs kok ių 50 km. Niekada nesupratau, kaip galiu ant sce nos ištempti pusantros valandos, ardydamasis vienodu tem pu. Ant scenos jauti gerą žmonių energ iją. Šiuo atveju būna me tarsi vampyrai. Bet tik iu, kad publika taip pat gauna iš mū sų energijos. Tai tarsi uždaras ratas. Tai išskirtinis dalykas, ku ris gerai velka.
2011.08.02 18:53:27
>> blizgė Rašė: Erika Vyšniauskaitė Fotografijos: „Backyard Bill“ ir iš asmeninio herojės archyvo
Vis peržiūrinėjant puikias tinklaraštininko Backyard Bill fotogra fijas, kuriose įamžinti visaip kaip stilingi ir dėmesį patraukiantys Amerikos gyventojai, akys užkliuvo už vieno įrašo – „Lina Pliop lytė. New York“...
R
yškiaspalviais, įvairiausiais raštais išmargintais dra bužiais ir ekstravagantiškais aksesuarais pasipuošu si lietuvaitė pozuoja skirtingose Niujorko vietose. Intriguoja ne tik nuotraukos, bet ir po jomis pateikiama in formacija: pagyvenusi keliose skirtingose vietose Vakarų pakrantėje, mergina apsistojo Brukline, o mėgstamiausia jos veikla ir saviraiškos erdvė – interneto tinklalapis „Teena ge Peanut“, kuriame – gausybė tautietės darbų: trumpamet ražių filmukų, mados reportažų ir muzikinių vaizdo klipų. Jų režisierės ar bendraautorės Linos užsakovų sąraše – Lie tuvoje rudenį su grupe „30 Seconds to Mars“ viešėsian tis aktorius ir dainininkas Jaredas Leto, avalynės „Timber land“ kūrėjai, amerikietiško popkultūros ir mados žurnalo NYLON internetinė televizija NYLON TV ir daugelis kitų. Galimybės neleido avantiūriškai sėsti į pirmą lėktuvą Vil nius–Niujorkas ir savo akimis pamatyti, kaip dangoraižių mieste įsitaisiusi talentinga 27-erių mergina, tad teko pasi naudoti bet kokius atstumus įveikiančiu internetu...
– Kokius tris didžiausius Niujorko pranašumus įvardy tum? 1. Čia visada yra ką veikti – šis miestas iš tiesų niekada nemie ga! 2. Čia įmanoma susitikti savo herojus, kad ir kok io „kal ibro“ jie būt ų. 3. Miesto energ ija yra neišsemiamas šaltinis veikti, kurti, da ryti. – O kokie trūkumai? 1. Čia baisiai brang u – turi nuolat dirbti, kad galėtum išg yven ti. 2. Žiemos – bjauriai šaltos, o vasaros per karštos. Visi nuolat skundžiasi oru, bet mes su draugais padarėme išvadą, kad blo gas oras skatina produkt yv umą. 3. Čia puola šizofrenija! Nenumaldomas eismo, žmonių, idėjų, garsų srautas įkvepia, bet ir varg ina. Kiekv ienas privalo palik ti Niujork ą nors vienai dienai bent kartą per porą mėnesių, ki taip imi dar ytis paranojiškas – pradeda vaidentis teroristai, va gys ar pasaulio pabaiga. – Kaip atpažinti tipinį niujorkietį? Koks jis? – Visada skubantis, trumpai atsakantis į klausimus, nepalei džiantis iš rank ų „Blackberr y“ – tai mados niujork ietis, su ku riuo dažniausiai turiu reikalų. Apskritai niujork ietis – aštraus proto, visada stebintis aplink ą. Čia privalai būti budr us, kitaip taksi, dviratininkai, turistai užlips ant galvos!
– Lina, kas rytą pabundi Brukline – gausiausiai apg yventame Niujorko rajone, kur gyvena maždaug 2,5 mln. žmonių. Kaip ten atsiradai? – Gyvenu valst ijose nuo 2004-ųjų. Čia atv ykau dirbti pagal tarptautinę studen tų prog ramą „Work and Travel USA“ ir... netikėtai pasil ikau. Tai labai ilga istori ja. Gyvenau Kolorade ir Kalifornijoje, o 2007-aisiais vasarai atvažiavau į Niujor ką, tačiau pasilikau ilgam. Jaučiuosi kaip namie – fantast iškas miestas, žmonės ir energ ija – čia gal ima nuveikti daug ybę dalyk ų.
– Internete gausu fotografijų, kuriose pozuoji tinklarašti ninkams, mados ir stiliaus leidiniams. Kaip pavyksta pa traukti fotografų dėmesį, gyvenant viename didžiausių ir daugiakultūriškiausių miestų pasaulyje, kur išsiskirti iš mi nios – nelengva užduotis? – Niujorke „gatvės fotograf ų“ daug ybė – daug ybė ir jų objekt ų! Nemažai jaunų žmonių, kurie bent kiek įdomiau atrodo, yra fo tograf uojami. Nemanau, kad šių dienų gyvenime tai didelis pa siek imas ar nuopelnas. Nepasakyčiau, jog rengiuosi kaip nors ypatingai, bet sutinku, kad dažnai atrodau spalvingiau nei eilinis niujork ietis. Juk oficiali šio miesto aprangos spalva – juoda.
– Kaip reagavo artimieji? – Visą gyvenimą vadovaujuosi momen
(Ne)pasiklydusi Niujork mados tinklaraštinink – Kaip formuoji savo stilių? Koks tavo garderobas? – Man patinka žaist i su drabužiais. Apskritai apranga man yra svarbi, nes tinkamai apsirengęs, patikdamas sau, tikrai gali pa gerinti sau dienos nuotaik ą. Mano stil ius eklektiškas: viskas, kas atrodo bent truput į netikėtai, būtinai patrauks mano dė mesį, renkantis apdar us. Tiesa, leopardinių rašt ų, kailių, kit ų ryškesnių akcent ų ir skirting ų tekst ūr ų visada dairausi vinta žo parduot uvėse. Vasarą Niujorke sunku, nes čia taip karšta, jog pakanka užsiv ilkti maršk inėlius, užsisegti sijoną ir viskas. Man patinka ruduo, nes tada reik ia švarkelio ir pėdkelnių. Juk kuo daug iau drabužių sluoksnių, tuo įdomiau.
tin iais sprend imais, todėl mano mama visiškai nenustebo, kai po Kolorade pra leistos vasaros šeimai pasak iau, jog na mo neg rįšiu. Pasilikau čia, nes buvo įdo mu ir norėjosi daug iau patirti.
14 // © 370 370_016.indd 14
– Bet juk Lietuvoje liko draugai, šeima, mokslai – visas tavo gyvenimas. Nejau ti sentimentų? – Turiu žaliąją kortą, tad keliauti iš JAV ir atgal gal iu kada noriu – tai dažnai ir darau. Palaikau glaudų ryšį su Lietuva – namus aplankau dukart per met us. Be abejo, pasiilgst u šeimos, bet dažnai kal bamės, o su mama tapome dar artimes nės. Nemanau, kad atstumas trukdo ir draugams – dabar jie visi išsibarstę po pasaul į, bet nuo to juk netampa mažiau brang ūs. Suradau draug ų liet uv ių ir iš vykusi – tai mane labai džiug ina. Dabar tur iu draug ų ratą čia, Niujorke, moks lus kremt u internet u, todėl skųst is ne labai galiu!
„Svajonių šalis“ ne būtinai eg zistuoja – man Ame rika tokia niekada nebuvo.
– Interviu, reportažai, klipai, trumpametražiai filmai tapo tavo gyvenimo dalimi. Kur išmokai dirbti su vaizdu? – Studijavau žurnalist ik ą Vilniuje, vėliau – Boulderio mieste Kolorade. Ten išmokau mont uoti reportaž us žin ių laidoms, bet rimtosios žinios man niekada nepatiko. Kūr ybinio filma vimo įgūdžius išlav inau dirbdama su NYLON žurnalu. Čia tu rėjau kūr ybinę laisvę – internetinei žurnalo svetainės telev izijai NYLON TV filmavau muzikantus ir modelius. Nepavadinčiau to tikrąja telev izija, tačiau ten išdirbau beveik trejus metus ir iš mokau visko, ką dabar žinau, susipažinau su daug ybe įdomių žmon ių. Pradėjau kurti muzik in ius klipus, ką tik baig iau sa
vo pirmąją trumpą dokumentik ą – kuo daugiau darai, tuo daugiau išmoksti. Da bar esu laisvai samdoma „kamerinė mer gaitė“, režisierė ir montuotoja – dirbu su skirtingomis kompanijomis ir randu lai ko savo projektams. – Dirbdama NYLON TV dalyvavai ma dos savaitėse, tavo siužetuose galima išvysti „Chanel“, „Alexander McQu een“, „Marc Jacobs“ kolekcijų prista tymus, interviu su Karlu Lagerfeldu, Lindsay Lohan ir daugeliu kitų įžy mybių. Kaip atrodo mados virtuvė iš vidaus? – Mados savaitė, ko gero, sunk iausia sa vaitė met uose. Viskas be galo įdomu – miestas sujuda, išg raž ėja, modeliai ir fo tografai – ant kiekv ieno kampo, tačiau man šis metas reišk ia įtemptą darbą, kai tenka filmuoti net ir šešias kolekcijas per dieną! Mados pasaulis yra labai įdomus ir gražus, bet ir pav iršutiniškas. Man te
2011.08.02 19:59:39
rke lietuvaitė – nkų taikinyje ko didžiulė garbė filmuoti tok ius mados šulus kaip K.Lagerfeldas, Alberas Elba zas iš „Lanv in“ mados namų, Donna Ka ran, kurianti savo vardu pavadintas bei DKNY prekės ženklo drabužių kolek cijas, Betsey Johnson – šie žmonės yra fantast išk i, turi puik ų humoro jausmą. Aš juos tikrai gerbiu. Tai menininkai! Jie proting i, žinant ys, ką daro, tačiau links mi, paprast i, „nepasikėlę“. Tiesa, juos supant ys žmonės dažnai linkę į perdė tą dramatizmą. Tai apkalbas ir rietenas itin mėgstanti scena!
bačius, o kitos dar ir 80-ies dažo lūpas oranžine spalva ir nešioja leopardinius kostiumėlius? Tok ios moter ys mane įkvepia. Ma no draugas Ari Cohenas suk ūrė tinklarašt į „Advanced Style“, kuriam pradėjo fotograf uoti stilingas garbaus amžiaus damas Niujorko gatvėse. Man labai patiko jo sumanymas, todėl prisi jung iau – pradėjome filmuoti trumpus interv iu ponių namuo se, kuriuose jos gali parodyti savo mėgstamiausius aksesuar us ir papasakoti apie save. Tai darome jau keletą met ų, o mūsų iš tekliai – neišsenkant ys: juk Niujorke tiek daug įdomių damų! Svarbiausias dalykas, kur į iš jų išg irstame, tai legendinės Coco Chanel mintis: „Mada ateina ir praeina, o stilius išlieka.“ Kad mada yra norintiems atrodyti kaip visi, o stilius – tiems, kurie nori išsiskirti iš minios.
– Vienas tavo projektų – „Advanced Style Ladies“. Kaip gimė idėja kurti trumpametražius filmus, kuriuose sa vo požiūrį į stilių ir madą atskleidžia garbaus amžiaus damos? – Stil ingos vyresnės moter ys visa da traukė mano dėmesį. Dažnai savęs klausdavau – kodėl vienos sulaukusios 30-ies renkasi patog ius džinsus ir sport
– „Teenage Peanut“ – tavo interneto puslapis. Kaip jis atsi rado? – „Teenage Peanut“ esu aš. Tai mano kūr ybinės produkcijos fir ma. Su šiuo ženklu kuriu visus savo filmukus. Anglakalbiams prisiminti „Teenage Peanut“ yra daug lengv iau nei Lina Pliop lyte! Kartą vienas vaikas, neišgirdęs mano vardo, pavadino ma ne Peanut – taip ir prilipo. Teenage prikabinau vėliau, nes pati ko skambesys. Nupiešiau ir logotipą – paaugl į žemės riešutėl į su kamera arba su cigarete.
370_016.indd 15
– Tavo užsakovų sąraše neįmanoma nepastebėti ak toriaus ir grupės „30 Seconds To Mars“ lyderio J.Le to pavardės. Kaip susipažinote? – Susipažinau su Jaredu filmuodama jo grupės fotose siją NYLON viršeliui. Gerai sutarėme, todėl jis pasiūlė pafi lmuoti jo koncertą Niujorke. Tapome draugais ir, kai jis čia vieši (o tai būna retai), susitinkame. – Minėjai, jog svarbius sprendimus priimi eksprom tu, bet tikiu, kad kūrybinių ir asmeninių ateities pla nų vis dėlto turi? – Noriu tapti rimta filmų kūrėja! Man labai patinka šis mediumas – noriu juo skleisti žinutę pasauliui apie grožį ir sav iraišką. Turiu daug svajonių, noro dirbti ir mokytis su Holiv udo kinematografais, bet viskam savas laikas! – Amerika – galutinė tavo stotelė? O gal grįši į Lie tuvą? – Lietuva yra mano tėv ynė ir didžiuojuosi būdama lietu vė, tačiau dabar mano įkvėpimo šaltinis ir namai – Niu jorkas. Negaliu sakyti, kad Amerika bus paskutinė stote lė – labai norėčiau pag yventi Tok ijuje ir Par yžiuje. – Pritari minčiai, kad kiekvienas jaunas žmogus, tu rintis svajonę, gali tiesiog mesti savo kasdienybę ir iš keliauti į svajonių šalį? – Manau, jog visi turėt ų siekti to, ko iš tiesų nori gyveni me. Tikrai net virtinu, kad žolė žalesnė anapus, – visada mylėjau savo namus ir niekada nenorėjau išvažiuoti vi sam. „Svajonių šalis“ nebūtinai egzist uoja – man Ame rika tok ia niekada nebuvo. Tiesiog būdama čia suvok iau savo svajones ir tikslus – čia yra priemon ių jiems įgy vend inti, čia gyvena mano herojai, kuriuos gal ima fil muoti.
2011.08.02 20:00:18
>> virtuvė Rašė: Milda Tarcijonaitė Nuotraukos: herojų asmeninio archyvo
Virtualių virtuvių š „37O“ vėl nardė po lietuviškus tinklaraščius, tačiau šį kartą domėjomės ne maistu sielai, bet kūnui. Išvados: lietuviškų kulinarinių tinklaraščių yra daugiau nei pakankamai ir visokių: ir įmantrių, ir paprastų, vegetariškų, indiškų, skirtų saldumynų mėgėjams ir mėsos patiekalų gerbėjams. Siūlome užmegzti pažintį su trijų tinklaraščių šeimininkais ir siūlome paragauti patiekalų iš jų virtua liųjų virtuvių. .................................. ............ .... . ................. .. . .
duonosirzaidimu. wordpress.com/ šeimininkė Jurgita
P
rieš keletą metų dirbau gana nuobodų kanceliarinį darbą, trūko saviraiškos. Vi suomet mėgau kurti, rašyti ir retsykiais į rankas paimti fotoaparatą. Maisto ga mybą taip pat laikau saviraiškos dalimi, tad nusprendžiau tris pomėgius – žo džius, vaizdus ir skonius – sujungti į vieną. Taip atsirado „Duonos ir žaidimų“. Baigiau lietuvių filologijos studijas ir ilgą laiką gyvenau mylimiausiame pasaulio mieste Vilniuje. Tačiau beveik prieš metus patogų darbą ir gyvenamąją vietą impulsy viai iškeičiau į gyvenimą niekuomet nemiegančiame Londone. Nežinau, ar liksiu čia visam laikui – tikriausiai čia gyvensiu iki kito nemažiau impulsyvaus pasirinkimo. Turiu daugybę kulinarinių knygų, nepraleidžiu progos pavartyti užsienio spaudą maisto tematika, o kur dar interneto šaltiniai! Rinkdamasi receptą, kurį norėčiau iš mėginti, pirmiausia atkreipiu dėmesį į kelis dalykus: sudedamųjų dalių kiekį, sudė tingumą ir... patiekalo nuotrauką. :) Devyniais atvejais iš dešimties pasirinksiu pa prastesnį receptą. Įsitikinau, kad ne visuomet sudėtingas receptas virsta patiekalu, kurį norisi kartoti dar sykį. Tad kam gaišti laiką? Labai mėgstu Viduržemio jūros re giono virtuvę ir gaminti desertus – šie receptai niekuomet neprasprūsta pro akis. Rečiau sudomina egzotika, tokius patiekalus labiau mėgstu ragauti restoranuose ir kavinėse. Kai kuriuos patiekalus pakužda atmintis – vaikystės skoniai visuomet bu vo ir yra įkvėpimo šaltinis. Sukurti paprastą receptą nesunku. Po kelerių domėjimosi kulinarija metų ėmiau drąsiau eksperimentuoti, atrasti, kokie produktai dera tarpusavyje, o kurių pažinties geriau vengti. Vis dėlto tai darau retai, todėl mano tinklaraštyje daugiausia yra imp rovizacijų kitų sukurtų receptų motyvais. Iki šiol didžiausiu kulinariniu fiasko laikau lazaniją, ruoštą būsimam vyrui. Tada dar nežinojau, kad baltąjį padažą reikia nuolat maišyti – jis prisvilo, bet, gelbėda ma padažo likučius, sugebėjau susluoksniuoti ir iškepti lazaniją. Deja, lakštai liko kieti (nieko keista), o kvepėjo ji (kažkodėl)... degėsiais. Atspėjote – lazanija buvo išmesta lauk. Tiesa, vyras neliko be pietų – suvalgėme skanią picą. Iš šaldiklio. Labiausiai didžiuojuosi savo pagamintais desertais. Ypač kepiniais. Neįtikim sko nio saldūs pyragai pavyksta iš cukinijų, moliūgų, Briuselio kopūstų, morkų arba bu rokėlių. Kartais norėčiau rašyti vien saldžių patiekalų tinklaraštį, bet pernelyg rūpi nuosi savo ir šeimos narių sveikata. Itin retai ruošiu jūros gėrybes ir nežinau, ar sugebėčiau gyvą omarą panardinti į verdantį vandenį, kad šis apsvaigtų, o tuomet jį išdoroti.
Saldus moliūgų pyragas su cinamoniniu sūrio įdaru
Pyragui reikės: ¾ stiklinės rudojo cukraus, 1,5 stiklinės miltų, 1,5 šaukštelio kepimo miltelių, nubraukto šaukštelio kepimo sodos, šaukštelio malto cinamono, 0,5 šaukštelio malto kardamono, 0,5 šaukštelio malto imbiero, 0,5 šaukštelio maltų gvazdikėlių, 300 g moliūgo, 2 kiaušinių, 0,5 stiklinės alyvuogių aliejaus, šaukštelio vanilės ekstrakto arba šaukšto vanilinio cukraus, ¼ stiklinės apelsinų sulčių. Sūrio įdarui reikės: 125 g natūralaus kreminio sūrio be priedų (tinka „Philadelphia“), pusės šaukšto miltų, 1 kiaušinio, 0,5 šaukštelio malto cinamono, 3 šaukštų rudojo cukraus (arba įprasto), 0,5 šaukštelio vanilės ekstrakto arba ½ šaukšto vanilinio cukraus.
16 // © 370 370_016.indd 16
Sausąsias pyragui skirtas dalis sumaišykite dubenyje. Moliūgą nulupkite, išimkite sėklas ir supjaustykite plonomis riekelėmis. Jas su dėkite į kepimo indą, užpilkite 4 šaukštais aliejaus, indą uždenkite folija ir pašaukite į 175 laipsnių orkaitę maždaug valandai, kad suminkštėtų. Suminkštėjusį moliūgą ša kute sutrinkite į košelę, šią supilkite į dubenį aukštais kraštais, įmuškite kiaušinius, supil kite alyvuogių aliejų, vanilės ekstraktą arba
vanilinį cukrų ir apelsinų sultis, tada supla kite iki vientisos masės. Po truputį įmaišykite sausąjį mišinį. Sūrio įdarui visas sudedamą sias dalis gerai išsukite šaukštu. Stačiakam pę kepimo formą ištepkite sviestu ir supilki te pusę tešlos. Ant jos šaukštu paskirstykite sūrio įdarą ir užpilkite likusią tešlą. Iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kepkite 50 mi nučių arba tol, kol įbedę medinį pagaliuką jį ištrauksite neaplipusį tešla.
2011.08.02 18:54:18
ų šeimininkai kasuvalgyti.lt/ šeimininkas Audrius
A
š klaipėdietis, gyvenantis Vilniuje. Dirbu banke, studijuoju doktorantūrą, turiu šeimą, draugų ir daug daug pomėgių bei labai nedaug laisvo laiko. Vienas iš daugelio mano pomėgių yra kulinarija. Mėgstu skaniai ir įvairiai valgyti bei gaminti. Tai bu vo viena priežasčių, kodėl atsirado mano tinklaraštis „Ką suvalgyti?“. Daug gaminant sun ku atsiminti įvairiausius maisto derinius, kiekį – kada, ką ir kiek dėjau. Ėmiau užsirašinėti receptus. O kadangi jau užsirašinėju sau, tai parodyti kitiems nesunku. Tinklaraštyje yra įvairių receptų, gal tik desertų nėra daug, nes juos gaminti man nepa tinka. Pradedant tradiciniais, tokiais kaip koldūnai ar kibinai, iki retesnių, sudėtingesnių, pavyzdžiui, Velingtono kepsnys. Yra receptų, kurių autorius esu aš pats, o patiekalų atsiradimo istorija dažniausiai būna vienoda: į parduotuvę eiti tingisi, o valgyti norisi, todėl gaminu iš to, ką randu namie. Niekada neragauju gamindamas ir labai dažnai būna, kad patiekalą pirmą kartą pa skanauju, kai jis jau būna lėkštėje. Mėgstu gaminti antruosius patiekalus, dažniausiai mėsos. Todėl mano virtuvėje visada yra pagardų mėsai – prieskonių, acto. Naudoju tik stambią jūros druską, nes tik ją suge bu atitaikyti iš akies ir pirštais. Virtuvėje nemėgstu netvarkos, kai būna pribarstyta ar pri laistyta. Yra keletas dalykų, kurių nevalgau. Pirmiausia – tai inkstai, kepenėlės (net ir ančių) ir kt. panašūs dalykai. Taip pat nemėgstu džiovintų vaisių, kuriuos daugelis naudoja gaminant desertus ar mėsos patiekalus. Geras virėjas ar ne, tikrai nepriklauso nuo lyties. Yra daug vyrų, kurie gamina prastai arba visai negamina. Yra dar daugiau moterų, kurios ne tik gamina, bet tai daro dar ir skaniai.
Yra daug vyrų, ku rie gamina prastai ar ba visai ne gamina. Yra dar daugiau moterų, ku rios ne tik gamina, bet tai daro dar ir skaniai.
Šašlykai Reikės: 2 kg kiaulienos sprandinės, 4 svogūnų, beveik 2 stiklinių granatų sulčių, beveik pusės citrinos sulčių arba 3 v. š. raudonojo vyno acto, druskos, pipirų. Mėsą supjaustome nei dideliais, nei mažais gabalais (jau geriau didesniais nei mažes niais). Svogūnus supjaustome žiedais. Mėsą, svogūnus, druską ir pipirus (druska ir pipi rai – pagal kiekvieno skonį, dedame, kaip įprastai dėtume gamindami bet kokį patie kalą) sudedame į indą, kuriame ir marinuo sime šašlykus. Viską gerai išminkome ranko mis (na, taip vyriškai) 5–10 minučių. Tada arba tiesiai į tą patį indą, arba at skirai supilame granatų ir citrinų sultis (arba actą). Neturi būti nei per rūgštu, nei per sal du, o viskas priklauso nuo granatų sulčių, ku
savaitgaliorendezvous.blogspot.com/ šeimininkė Jurga:
T
inklaraštis gimė iš neturėjimo ką veikti. Nors tie, kas mane pažįsta, nustemba sužinoję, kad rašau kulinarinį tinklaraš tį, nes anksčiau tikrai nebuvau ta, kuri mėgtų leisti laiką vir tuvėje. Manau, kad viskas prasidėjo prieš kokius dešimt metų, kai per „Travel“ kanalą pamačiau Keitho Floydo laidas. Paskui atradau pirmus lietuviškus maisto tinklaraščius, vėliau – užsienie tiškus. Tada pasirodė pirmosios Jamie Oliverio laidos. Pamažu pradėjau gaminti ir eksperimentuoti. Nors sakiau, kad jau aš tinklaraščio tai tikrai neturėsiu, bet „never say never“ (niekada nesakyk niekada – angl.). Didžiausia kulinarinė nesėkmė mane ištiko labai labai seniai. Iki šiol pamenu tą lydeką su citrina. Tiksliai laikiausi recepto ir kaip liepta, dėjau daug citrinos, o ant viršaus dar užbarsčiau citrinpipirių. Žuvis buvo visiškai nevalgoma – receptas buvo ne vykęs. O tai turėjo būti romantiška vakarienė. Žodžiu, visiška katastrofa. Paskui ilgai nesiliečiau prie žuvies. Be to, ėmiau ak lai nebesivadovauti receptais. Keptas bri sūris su rozmarinu, medumi ir migdolais – mano pa sididžiavimas. Tobulesnio užkandžio dar nesu ragavusi. Mano virtuvėje visada galima rasti rozmarino ir baziliko. Ir dar kardamono, kurio dedu į kavą. Na, o vasarą visada yra pomi dorų. „Vegetai“ virtuvėje vietos niekada neatsiras.
370_016.indd 17
rios kartais būna saldesnės, o kartais rūgš tesnės. Sultys turi apsemti visą mėsą. Jei jų trūksta, įpilkite papildomai. Viską dar trupu tį paspaudžiame, indą uždengiame ir de dame į šaldytuvą, laikome per naktį. Tiesa, sprandinė – minkšta mėsa, tad galima ma rinuoti ir trumpiau. Mauname ant iešmų, nurenkame svogū nus, mėsą nuspaudžiame ranka. Mėsos kva pas nuostabus, spalva primena jautieną ar avieną. Iškepusi – ypač skani, minkšta, sul tinga. Žinoma, reikia nepamiršti, kad ir kep ti mėsą reikia tinkamai: nesudeginti ir neper džiovinti.
Spagečiai su citrina Vienai porcijai reikės: 100 g spagečių; 1 v. š. alyvuogių aliejaus, pusės svogūno (arba 1 mažo svogūno), 1 v. š. imbierinio vyno (arba baltojo vyno), pusės citrinos tarkuotos žievelės (be baltosios dalies), pusės citrinos sulčių, saujos tarkuoto parmezano ar „Džiugo“ sūrio, kelių šakelių baziliko, 1 a. š. sviesto. Makaronus išverdame al dente (nepervirti, trupu tį kietoki). Kol verda makaronai pasiruošiame padažą: įkaitintoje keptuvėje pakepiname smulkiai sukapotą svogūną. Įpilame imbierinio vyno (arba baltojo vyno). Mi nutę kitą pakaitiname.
Skystis turi beveik išga ruoti. Tuomet sudedame tarkuotą citrinos žievelę ir sultis. Įdedame drus kos ir sumažiname ugnį. Makaronus nukošiame, sumaišome su padažu. Įberiame sūrio, sudeda me baziliką ir sviestą. Viską išmaišome.
2011.08.02 18:54:40
Rašė: Tautė Bernotaitė
>> scena
„Kosheen“ siela S. E save pavaizduoti k Sunku patikėti, bet rugpjūčio 12 d. Minske koncertuos iš vaisingojo Bristolio kilusi grupė „Kosheen“, tad jeigu dievinate šį įdomų kolektyvą ir neturėjote galimybės apsilankyti jų koncertuose Lietuvoje bei nebijote, kad būsite suimti už nieką, pats laikas pasirū pinti vizomis į Baltarusiją. Galbūt išleidusi albumą „Independence“ grupė užklys ir į Lietuvą, o kol jų nekantriai laukiate, „370“ su grupės siela Sian Evans kalbasi apie moteriškumą, muziką ir indėnų dievybes. .................................. ................ . ešk antys įvair ių stilių der in ių starajame ir sukosi visas spiečius populia – Sian, tu labai mėgsti pabrėžti, kad student ų miestas, (drum‘n‘bass, trip hop, rock, EDM) rių singlų, pavyzdžiui, „Suicide“, „Hide būdama moteris, atlikėja, mama dar todėl nuolat at „Kosheen“ neleidžia nuspėti, kokio U“, „Catch“, „Hungry“, „Harder“. Trečia esi ir tikroviška, „nenulakuota“ sce plūsta naujų jaunų koncerto galima laukti, bet dažniau sis „Kosheen“ albumas „Damage“ nesulau nos figūrėlė. Kaip iš mergaitės tampa žmonių – tūkstan siai prie jų pasirodymo būna prie kė didelio kritikų palaikymo. ma moterimi? čiai kasmet. Ir visi rašas „dance act“. Išties nors kartą – Per patirt į. Taip, mėgst u save pavaiz atsiveža tą kunku rekomenduojama išgirsti gyvai gro Netyli atlikėja duoti kaip labai stiprią bobą: mot yv uo liuojanč ią energ i jančius „Kosheen“. Jau vien dėl stip „Kosheen“ įrašius „Independence“, Sian ta, viena aug inanti vaik ą, siek ianti karje ją. Bristolyje daug raus ir veržlaus grupės vokalistės rado laiko „paflirtuoti“ ir su kitais muzikan ros, bet iš tiesų aš vis dėlto tik moteris. puik ių erdv ių kon S.Evans vokalo, kuris „įsiridena“ į tais. Su DJ Fresh įrašytas singlas „Louder“ Vis dar labai jausminga esybė, daug kas cert uot i. Kart u ir publiką lyg kamuolinis žaibas. liepos 10 d. užėmė pirmą vietą Didžio mane gali skaudinti ir liūdinti. Tapti mo labai daug me sios Britanijos „iTunes“ perkamiausių sing terimi reišk ia išmokti visus šiuos aspek no. Ypač ten, kur Šiuo metu grupės gerbėjai nenustygda lų sąraše ir artimiausią varžovą aplenkė tus suvaldyti: turi būti stipri, bet kartu ir aš gyvenau prieš mi laukia, kada bus išleistas naujasis dvigubai. jautri. Muzika man visada padėjo laik y grįždama atgal į „Kosheen“ albumas „Independence“. Sian balsą kadaise įvertino ir M.Substis šio požiūrio. Vels ą. Bristol yje Beje, klausytojai, nebijantys rizikuoti tance’as. Kai tik išgirdo dainuojančią mes apsupt i van neištirtu nepažįstamų kūrinių poveikiu, Sian, kuri pretendavo į pritariančiąsias vo – Dainoje „Hungr y“ paskutinė eilutė dens, pak rantė vi turo koncertuose jau gali išgirsti dainų kalistes, jis iškart pasakė, kad jos balsas „Aš tokia rimta ir susimąsčiusi“ man sai šalia. ir iš jo. Kai kurios skamba labai ryžtin per daug stiprus, jog būtų antrame plane. asmeniškai skamba kaip labai paski gai. Maždaug taip: „Visoms toms ka Kai kurių kritikų lygintas su Carly Simon ras, savarankiškas teiginys. Ar čia tik – Kaip veikia van balsu, ūkanotas, duslus ir sklidinas paslap lėms, kurios mane mokykloje vertė jaus man taip atrodo? duo? tis pašaliete.“ ties Sian vokalas vilnija daug toliau ana – Oi, kaip pavojinga pradėti aišk inti dai – Vanduo yra erd Teko lankytis „Kosheen“ koncerte Poz pus ir negali būti supainiotas. Sian juokas nas. Aš nuo dvylikos met ų klausiausi Jo vė. Tai labai stip irgi vertas atskiros ausies – toks tiesiai iš nanėje ir įgyvendinti seną siekį pajusti ni Mitchell ir kartais tikrai atrodė, kad rus elem ent as, Sian energiją iš labai arti. Tąsyk pavy verdančio katilo dugno! kai kurios jos dainos parašytos man... skat in ant is kū Ryškią atlikėjos asmenybę formavo al ko ją pakalbinti prieš koncertą. Kaip ir Nors šiaip ta eilutė – „Aš tok ia rimta ir rybing um ą. Kal įtariau, visų grupės tekstų bei melodijų ternatyvaus gyvenimo patirtys. Sian teko susimąsčiusi“ – yra kaip spyris sau. Sau bant apie vande gyventi namelyje medyje, kai ji protesta autorė yra stipri moteriška stichija. Ga sakau maždaug taip: „Kodėl tu turi to nį, Bristol is dar na makabriškai pelniau atlikėjos palan vo prieš Newbury kelio statybą Berkšy kia būti visą laik ą? Gal galima ir kitaip, re, per kurią buvo iškirsta daugiau nei kumą ir penkios pokalbiui skirtos minu kvaiša? Kodėl pasirinkai tok į kelią?“ Bet tės virto dvidešimčia. Kaip tai nutiko? 10 000 medžių. Dar beveik devynis mė aš neapgailestauju dėl to, kok ia esu. Tai motyvuota, viena nesius ji gyveno tipyje – indėniškoje me Ogi prajuokinau ją, kai, puldama į už dar vienas žingsnis tampant moterimi – auginanti vaiką, kulisius vos man buvo leista sekti paskui džiotojų palapinėje iš kartelių, kol vėliau palank iai priimti save ir savo tamsias ar siekianti karjeros, nusėdo gyventi komunoje Velse. divą į jos persirengimo kambarį, virve miglotas puses. Tas, su kuriomis sunku bet iš tiesų aš vis „Būdama jauna susilaukiau sūnaus. Visi le, ant kurios kabojo diktofonas, išro ir nepatog u. Aš tikrai labai rimtas žmo viau kuokštą plaukų. mano draugai siautė vakarėliuose, tačiau gus, priimu žmones gan tiesiogiai ir jaut Dėlto moteris. Vis dar labai jausmin aš nebegalėjau laikytis kartu su jais. Tada riai reag uoju, bet ką padar ysi! dviese su sūnumi persikraustėme į komuną. Moteris – dievybė – muzika Dainą „Hungr y“ parašiau savo drau ga esybė, daug kas Joje vaikai žaidė kartu, o šeimos kartu ga Jei kada sumanysite atkreipti Sian dė gui, kuris augo pasiturinčioje aplinkoje, mane gali skaudin mino maistą. Ši patirtis galingai praturtino mesį, galite panaudoti ir kitą triuką. Pa turėjo visk ą ir viso to atsisakė, nes no ti ir liūdinti. mane kaip kūrėją“, – užtikrina Sian. sidabinkite styrančiais ant galvos falo, rėjo ko nors, ko saldainių parduotuvėje Sian sūnus, kuriam dabar jau aštuonioli plunksnų ir antenų tipo išsikišimais. Bū negalima gauti, ir jis išėjo to ieškoti pats. ka, yra „Kosheen“ geriausio hito „Hide U“ tent taip atrodo Sian pamėgta dievybė „Hungr y“ būtent apie tą kelionę. įkvėpėjas. Gamindama pietus atlikėja kar Kokopelli, kuri savo legenda vėliau ap buvo ir svarbus tą pradėjo nieko negalvodama niūniuoti žavėjo visus grupės narius. „Kosheen“, – Gal jau ir Jūsų naujasis albumas pa uost as. Ten lik u „Hide U“. Sūnus, kuriam ir buvo skirti būsi be Sian, dar yra Darrenas Decoderis ir si labai stipri miš keliui? mo hito žodžiai, sukluso bei įvertino kūrinį. Markee’as Substance’as – miksuojan – Taip. Albumas „Independence“. Tai ri bendr uomenė. Yra net sakoma, kad singlas „Hide U“ sa tys, gitaromis grojantys ir grupę prodiu nuostabu, nes mes jau jaučiamės nebe- Azijieč ių, Kar ibų vu laiku iš požemių išvedė drum’n’bass. suojantys patyrę drum‘n‘bass didžėjai. priklausomi nuo leidybos kompanijų ir juodaodžiai. Tai Amerikos indėnų šlovintas kuprotasis šį albumą išleisime su sava „Skeleton“ vė prat urt in a tiek Užtikrintai ir vientisai Kokopelli, kaip ir priklauso apsukrioms liava. Mes suprantame, kad geriausia yra visuomen in į gy Apie savo kaip moters ir motinos vaidme dievybėms, turėjo daug etatų, bet la išleist i albumą ir tada rengti koncertus. ven imą, tiek mu biausiai vertintas kaip derlingumo ir nį atlikėja kalbėti mėgsta. Per 20 minu „Kosheen“ gerai sekasi koncertuoti, labai zik in į. Žiūr int iš muzikos dvasia. Smalsu, ką jis pūs čių pokalbį ji net kelis sykius minėjo sūnų. mėgstame pasirodymus, tai visada buvo mano pač ios po davo savo fleita, vaikščiodamas po „Yvesas pradėjo studijuoti muzikos techno zicijų, būtent ta mūsų charakterio dalis. kaimus, kad viengungės po tokio vi logiją ir teisę. Ir nors yra protingas, suma da, kai atsik raus zitavimo sulaukdavo apvaisinimo, že nus ir geras mąstytojas kaip ir jo mama, – Vienas žodis – Bristolis. Ir šitiek iš čiau į Bristol į, vi mė – derliaus, o bendruomenė – gero vis dėlto yra aštuoniolikmetis studentas, ku jo išaugusių gerų muzikantų: „Smith su stipr umu tren vės ir džiaugsmo. ris man skambina ir sako: „Nebeturiu pini & Mighty“, Tricky, „Massive Attack“, kė grupės „Mas Kokopelli vardu ir buvo pavadintas gų.“ Klausiu, kur išleido tuos, kuriuos ką tik „Portishead“, „Kosheen“. Aš ten nieka sive Attack“ albu antrasis „Kosheen“ albumas. Akivaiz persiunčiau. Tada jis pamurma, kad pirko da nebuvau, bet turbūt yra koks nors mas „Blue Lines“, du, kad burtas suveikė, nes Didžio picą, marškinėlius... Taigi jis turėjo labai paaiškinimas, kas ten yra tokio ypa kuris revol iuc in sios Britanijos albumų sąraše „Koko nenormalią vaikystę, bet dabar yra labai gai paveikė šok ių tingo? pelli“ 2003-iaisiais aplenkė pirmąjį normalus“, – britiška maniera sūnų pašie – Esu labai daug apie tai galvojusi. Ma muzik ą. Trip hop „Kosheen“ albumą „Resist“. Nors pa pia herojė. nau, yra net kelios priežast ys. Pirma, tai prad ėjo gyv uo
I
18 // © 370 370_016.indd 18
2011.08.02 19:11:20
. Evans: „Mėgstu i kaip stiprią bobą“ ti, „Port ishead“ išleido pirmąjį al bumą. Viskas kaip tik virė, vystėsi ši nauja muzikos forma, tad jei tuo metu buvai Bristolyje ir kūrei muzi ką, šitie žmonės buvo šalia. Tai ver tė tave stipriau dirbti. Manau, kad muzik iniai standartai ten buvo to kie aukšti dėl šių novatorišk ų, neį tik imų amžinink ų. – Ką svarbaus radote Amerikos indėnų kultūroje, kad net pa vadinimas „Kosheen“ susijęs su kario Kochese vardu, be to, antrasis albumas pava dintas „Kokopelli“. O jūsų albumų viršeliuose domi nuoja gamtos motyvai... – Taip, manau, viskas su siję su tais laikais, kai gy venau tipyje, ir su stipriu susiž avėjimu Amer ikos viet in ių med icinos, žo lel ių kult ūra, tok ia susi jusia su gamta. Pradėjus mąst yti ta kryptim i, at randi save arčiau žemės. „Kosheen“ bumo laikais, t. y. apie 2000-uosius, man kaip tik labai reikėjo just i žemę po kojom is, todėl vi sur nešiodavausi savo smil kalus, žolel ių arbatas, nepa miršdavau tos kult ūros, ku ri tok ia puik i. Pavad indam i albumą „Kokopell i“ norė jome pasinaudoti proga ki tiems prim int i apie nyks tančią indėnų kult ūrą. Be to, Kokopelli yra fantast iš kas herojus. Kai pasido mi, suž inai, kad jis toks visas sex, drugs ir rock & roll vaikščiojo iš kaimo į kaimą, skleisdamas na šumo sėklą per muzi ką. Būtent taip ir mes mėgstame dar yti.
370_016.indd 19
2011.08.02 19:11:37
>> mada Rašė: Ingrida Karpuškaitė (GrozioGuru.lt) Fotografavo: Visvaldas Morkevičius
Sostinės mados buveinės II dalis
Sostinės stileivos jau domisi naujausiomis mados tendencijomis ir .............................................................................. planuoja garderobą tai ypatingai nakčiai, skirtai Jos Didenybei Madai – .......................................................................... „Mados nakčiai“ – pagerbti. GrožioGuru.lt ta proga tęsia ekskursiją po ...... ......................... karščiausias vieteles, besiruošiančias šiai šventei Vilniuje. ...... . . .
„Pudrinė“
2009 m. nuostabiame Stiklių gatve lės kiemelyje duris atvėrė komisas (ko misas – tai įstaiga, kurioje tarpininkau jama perkant ir parduodant) švelniu ir labai moterišku pavadinimu. Įsivaizduo kite drauges, kurios susirenka prieš ko kį vakarėlį ir keičiasi, dalijasi, skolina viena kitai drabužius ir aksesuarus. Pa žįstama situacija? „Taigi, ir komisėlio idėja išsirutuliojo visiškai organiškai, begurkšnojant vyną“, – pasakoja An dželika Ksanienė. Pasak jos, išskirtinių drabužių ir ak sesuarų „Pudrinėje“ atsiranda labai įvairiai: „Prekės mus pačios pasiekia. Stilingi, novatoriškų pažiūrų ir žodžio „komisas“ nebijantys žmonės patys mums atneša įdomių, tolimose šalyse pirktų „perliukų“. Žinoma, ir mes pačios nepamirštame iš kelionių parvežti savo klientams įdomių, bet nebūtinai bran gių drabužėlių.“ Apsilankę „Pudrinėje“ pasijusite ne tik jaukiai, kaip namie, bet ir kaip tik roje mados oazėje: klasikiniai baldai, skoninga muzika, paslaugūs darbuoto jai, o ko vertas vien su Julijos Janus pa galba dekoruotas kiemelis… „Mes tik rai nuoširdžiai norime padėti užimtoms merginoms ir moterims nebrangiai su formuoti garderobą bei įpūsti į Vilnių mažų Paryžiaus gatvelių kvapo“, – šyp sosi A.Ksanienė.
„Butiq.lt“
20 // © 370 370_016.indd 20
Įdomi ir novatoriška idėja – butikas internete. Džiugu, kad ir Lietuva neatsilieka naujajame technologijų amžiuje, ir mūsų stileivos gali ap sipirkti nekeldami kojos iš namų. Kadangi Butiq.lt nenustygsta vietoj ir pristato vis naujų prekės ženklų produktus, galite rasti ir tinklaraštį, ku riame pateikiama visa informacija bei naujienos. „Paklausus apie lietuvių stilių beveik visada išgirsi atsakymą „pilka masė“. Dėl to veikiausiai kalta maža pasiūla. Kadangi ir mes pasi gedome „kitokių“ drabužių bei aksesuarų, nusprendėme prisidėti prie mados rinkos Lietuvoje ir bent šiek tiek ją paįvairinti. Siekėme ko nors naujoviško, lengvo ir praktiško, todėl paėmėme pavyzdį iš Europoje vis labiau populiarėjančios elektroninės prekybos ir įkūrėme Butiq.lt“, – at skleidžia virtualaus butiko šeimininkė Agnė Drazdauskaitė. Verta paminėti, kad apie klientus buvo galvojama nuo pat pradžių. Pavadinimas fonetiškai sutrumpintas iš lietuviams sunkiai įskaitomo pran cūziškojo „boutique“. „Boutique“ – nedidelė parduotuvėlė, spinduliuo janti jaukumo ir artumo idėją, siekianti pardavinėti unikalias, ne „mainst reamines“ prekes. Visa tai puikiai apibrėžia mus pačius“, – pavadinimo kilmę aiškina A.Drazdauskaitė. Taip pat ir pati interneto svetainė sukur ta apgalvojant net ir mažiausias technines bei stilistines detales.
2011.08.02 19:10:05
„Buduaras komisiukas“
„Buduaras komisiukas“ duris atvėrė pačiame krizės įkarštyje – 2010-ųjų žiemą. Giedrė Muldarienė ir Laura Daugirdaitė-Kulikienė visų pirmiausia siekia, kad kiekviena Lietuvos moteris būtų stilinga ir turėtų kur išsirinkti iš ties originalių bei išskirtinių drabužių ir aksesuarų, jausdamasi tarsi savo pačių buduaruose. „Buduaru pavadinome norėdamos atspindėti moteriško pasaulio jaukumą ir intymumą. Čia karaliauja moterys – anokia paslap tis, kad jos nemažai sukaupia turto, kuriuo vėliau tenka dalytis, kad namie vietos užtektų“, – šypsosi butiko šeimininkės. Savo klientes savininkės api būdina kaip išsilavinusias, intelektualias moteris, nebijančias eksperimen tuoti ir žinančias ko nori. Jei esi būtent tokia – kulniuok tiesiai į Vilniaus gat vės 31 numeriu pažymėtą namą, ten rasi drabužių, aksesuarų ir avalynės iš viso pasaulio.
„Vintage Boutique“ Šią krautuvėlę Arklių gatvėje bū tų galima vadinti viena iš Lietuvos butikų motinų. „Vintage Boutique“ savo veiklą pradėjo prieš penke rius metus ir ėmė tarpininkauti per kant ir parduodant išskirtinius, vin tažo laikus menančius drabužius ir aksesuarus. Paprastas ir suprantamas pava dinimas, Vlado Mackevičiaus fres kos „angeliukai“, nešantys sėk mę, du milžiniški senelio, grįžusio iš JAV, lagaminai, kuriems jau per 80 metų... Užeini ir nesinori išei ti. O juk liaudis mūsų reikli! „Mūsų klientės be galo įdomios, labai sti lingos moterys, kurios puikiai žino ko nori. Taigi, mums labai reikia pasistengti, kad jų neapviltume. Privalome nuolat tobulėti, nestovė ti vietoje“, – sako „Vintage Bouti que“ šeimininkė Inga Zakarevičie nė. Šioje tikru vintažu dvelkiančioje parduotuvėje rasite net ir pageida vimų knygą, kurioje galima para šyt, kokios rankinės ar suknelės taip geidžiate, kad net sapnuoja te. Ir vos „Vintage Boutique“ gaus ją, jums paskambins ir praneš. „Vis daugiau žmonių ateina pas mus ne tik pirkti – jiems įdomi is torija: koks daiktas iš kokios šalies atkeliavo, kiek metų vienai ar kitai prekei“, – svajingai savo parduotu vėlės pristatymą užbaigia Inga.
370_016.indd 21
2011.08.02 19:10:45
370_016.indd 22
2011.08.02 19:12:24
>> muzika
YES Fly from Here
OTHER LIVES Tamer Animals
Frontiers Records
TBD
2011-07-01 Mano bičiulis Aidas Marčėnas mane seniai tikina, kad muzika pasibaigė apie 1979-uosius, kai lempas pakeitė tranzistoriai, o „rūgštį“ – alus. Visa kita – tik pakartojimai to, kas buvo. Ir dažniausiai ne tokie išradingi. Turbūt neverta abejoti, kad viena ryškiausių „auksinio“, aštuntojo, devintojo dešimtmečių grupių buvo „Yes“ – garsiausi artrock atstovai, žanro pionieriai. „Yes“ į muzikos šlovės muziejų įsirašė su tokiais šedevrais kaip „Fragile“ (1971) ar „Relayer“ (1974). Dabar „Yes“ kiek netikėtai sugrįžta su visiškai nauju albumu „Fly from Here“. Sugrįžta po 10 metų pertraukos. Tie patys? Ne, tikrai ne. Nors albume iš senosios grupės sudėties groja Chrisas Squire’as, Steve’as Howe’as ir Alanas White’as, senieji gerbėjai tikrai pelnytai gali bambėti: „Ė, o kur J.Andersonas???“ Jonas grupę paliko dėl sveikatos sutrikimų. Ir tai, ko gero, yra didžiausia albumo bėda – naujasis vokalistas Davidas Benoit nėra blogas, tačiau Jonas Andersonas buvo visos „Yes“ simbolis, net prekės ženklas. Pabandžius įsivaizduoti, koks albumas būtų buvęs su juo... et. O iš muzikinės pusės „Yes“ neieško ko nors, ko nebūtų jau seniai radę. Pusę albumo sudaro 6 dalių art-rock siuita „Fly from Here“, kitą – trumpesnės grupės kompozicijos. Žodžiais „Yes“ muziką visada buvo nusakyti sunku. Iš čia ir grupės jėga. Albumas tikrai nenuvilia, tačiau ir nesužavi. Galbūt būtų kitaip, jei pro kosminius Ricko Wakemano sūnaus Oliverio sintezatorius prasiveržtų J.Andersono balsas...
65
2011-05-10 „Tamer Animals“ – trečiasis amerikiečių indie-folk grupės „Other Lives“ albumas. Iš gyvos galybės tokio menkai ką sakančio žanro grupių, pridygusių tarsi grybai pastaraisiais metais, „Other Lives“ išsiskiria autentiškumu – grupė išties remiasi amerikietiškos folkmuzikos (gal kiek vesterniškos) tradicija, tik interpretuoja ją savaip – išradingai, tačiau nepretenzingai. Į ausis krenta įstabios aranžuotės: daugybė styginių instrumentų, laužomi ritmai. Kartais (kaip tituliniame albumo kūrinyje) „Other Lives“ skaniai nuslįsta į post-punk revival lankas, primindami „The National“ ar „Interpol“. Tačiau tikrasis grupės veidas atsiskleidžia būtent indie-folk stilistika: „As I Lay My Head Down“, neovesterniškame „For 12“, „Dust Bowl III“. Albumo pliusas (ar minusas?), kad jį galima klausyti atskiromis dainomis nuo bet kurios vietos – vis tiek „velka“. Dainos tiesiog kuria prieš akis vaizdus – jos idealiai tiktų bet kokiems filmams, vaizdams, puikiai skamba tuo pat metu stebint vaizdo klipus. Gal todėl JAV serialų industrija „Other Lives“ muziką nesivaržydama išnaudoja. Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šį puikų albumą, ko gero, jis skambėtų taip: kažkas tarp „Arcade Fire“ (ypač „My Body Is a Cage“), Quentino Tarantino filmų garso takelių ir „Interpol“. Bet kokiu atveju, savotiška, melodinga ir gražu.
MĖNESIO
ALBUMAI
Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt
100
85
100
BOBBY Bobby Partisan
BON IVER Bon Iver Jagjaguwar
2011-06-22 Nemėgstu žodžio „kultinis“, bet ką daryti, jei Justinas Vernonas, kažkada pasivadinęs „Bon Iver“, toks yra? Ir pelnytai. Debiutinis amerikiečio darbas „For Emma, Forever Ago“ (2007) įkvėpė daugelį – pasirodo, galima išgarsėti pačiam troboje įrašius ir išleidus albumą. Be jokių rėkiančių reklamų, milijoninių sutarčių, be MTV, be radijo stočių. Mano galva, „For Emma, Forever Ago“ – vienas melodingiausių pastarojo dešimtmečio albumų, kuris tiesiog negali neužkabinti ir nenusinešti. Po jo J.Vernonas išleido dar vieną EP „Blood Bank“, pasirodė su projektais „Gayngs“, „Volcano Choir“, ir viskas. Daugiau „Bon Iver“ vardo iki šios vasaros negirdėjome. Kyla natūralus klausimas: jei kūrėjas pasiekia pačią viršūnę jau pačiu pirmu albumu, kur toliau? Kartoti save? Ristis žemyn? Unikalus Justino falcetas ir dubliuotos vokalo partijos niekur nedingo. Dar daugiau – atsirado krūva instrumentų, įraše groja net 15 žmonių! Ir nors pavadinimo albumui „Bon Iver“ neieškojo, jo koncepcija griežta ir aiški. Visos dainos – tam tikrų JAV miestų ir miestelių pavadinimai. Tad ir kaip banaliai tai skambėtų, šis darbas – tarsi kelionė su melancholiškuoju J.Vernonu po jam brangias vietas. Kiekvieną apraudant. Ir vis dėlto... Kokio nors užtaiso, buvusio kūriniuose „Skinny Love“ ar „Flume“, nebėra. Visos dainos susilieja į vieną minorinę visumą ir susidaro įspūdis, kad gyvenimas „Bon Iver“ aplankytuose miesteliuose yra nepakeliamai liūdnas. Šviesiai liūdnas.
370_016.indd 23
75
100
2011-06-21 Retai pasitaiko tokių atvejų, kai tau į rankas netyčia pakliūva visiškai nežinomos grupės pirmas albumas ir jį perklausęs apimtas ekstazės drebančia ranka spaudi „groti iš naujo“. Recenzija visada yra subjektyvus žanras, tad leiskite subjektyiai pasidžiaugti: BOBBY albumas BOBBY yra vienas geriausių, tarp tų, kuriuos teko išgirsti šiais metais ir greičiausiai per visą XXI amžių. Grupė (o gal tiksliau reikėtų sakyti „projektas“) BOBBY iš JAV groja muziką, kurią lengviausia būtų pavadinti art-folk. Lengviausia, bet nebūtinai tiksliausia. Debiutinis jaunų muzikantų albumas – dvipusiškas. Tai rodo jau ir pats albumo viršelis. Muzika plaukioja tarp ambient garsų ir žaidimų ritmika lyg tarp kosmoso ir Žemės. Vietomis ji sunkiai suvaldoma, aštri, čia pat rami ir tyli. Dvipusiškumo, savotiško in ir jang įspūdį sustiprina ir tai, kad albume vokalo partijas atlieka tai vyras (lyderis Tomas Greenbergas), tai moterys (Molly Sarle ir Amelia Meath). Bet kokiu atveju, 7 narių kolektyvas BOBBY – tikras atradimas. Iš tų grupių, kurios jau pirmu albumu pataiko tiesiai TEN. Geriausios muzikos neįdėsi į lentynėlę, nepavadinsi terminu ar dviem. Tokie yra dinamiški ir nenuspėjami BOBBY. Nepataikę į laiką, bet pakibę kažkur virš jo: perklausius albumą jį lengvai būtų galima priskirti aštuntajam dešimtmečiui – nuo to jis netampa senesnis, tiek 2011-iesiems – nuo to jis netampa naujesnis. O atrasti savo jame turėtų pačių įvairiausių žanrų ir krypčių mėgėjai.
90
100
JOHNAS MAUSAS We Must Become the Pitiless Censors of Ourselves Ribbon Music/Upset the Rhythm
2011-06-28 Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos gerbėjams nereikia pristatinėti Johno Mauso. Šis kompozitorius šiuo metu dažnai lyginamas su kita ryškia figūra – kritikų liaupsinamu Arieliu Pinku. Įdomu, kad šie muzikantai prieš 10 metų yra groję kartu. Tuo metu abu mokėsi kompiuterinių menų. Paskui jų keliai išsiskyrė, nors abu nardė po tuos pačius tamsius lo-fi muzikos užkaborius. Tiesa, Mausas visada buvo labiau linkęs prie senamadiško new wave skambesio, prieštvaninių sintezatorių, elektronikos ištakų, komanduojančio balso su gotikiniu aidu, primenančio „Joy Division“ vokalistą Ianą Curtisą ar „Bauhaus“ lyderį Peterį Murphy. Pridėkite šiek tiek noise, siurrealistiškų ir, švelniai tariant, drąsių tekstų (viena geriausių albumo dainų, mano galva, yra „Cop Killer“, kurioje skamba eilutės: „Mentų“ žudike, nužudykime „mentų“ šią naktį, nužudykime kiekvieną „mentą“, kurį tik pamatysime“) ir štai jums tipinis J.Mausas. Nepaisant tokio apibūdinimo, šis kompozitorius ir atlikėjas yra nenuspėjamas ir stebinantis. Kitaip ši muzika, matyt, ir nesivadintų eksperimentine. Nors kaip eksperimentinei muzikai, albumas „We Must Become the Pitiless Censors of Ourselves“ keistai lengvai klausosi. Vibruojantis, pulsuojantis ir vientisas, pilnas aidų, komiškai skambančių vintažinių sintezatorių ir elektroninių ritmų. Tačiau kartu kiek bauginantis, kažkuo primenantis scenas iš Davido Lyncho filmų. Tai trečias studijinis J.Mauso darbas, neskaitant daugybės pogrindinių įrašų. „Kitokios“ muzikos gerbėjams šį albumą reikėtų turėti savo lentynoje ar kompiuteryje.
80
100
2011.08.02 19:14:24
Rašė: Šiaudinė Kaliausė
Ką gi, prisipažinsime, artėjančio Europos krepšinio čempionato karštinė pagavo ir mus. Nesėdėsi gi pavėsy, kai visa tauta žūtbūtiniams mūšiams šalies arenose ruošiasi – tik ne kirvius ir kalavijus galanda, o tautinę atributiką medžioja. Ieškoti daiktų su tautine simbolika išsiruošėme ir mes, tik ne į prekyb centrius, o į interneto džiungles. Akys nuo gėrybių išsiplėtė surinkus www.unikalu.lt, kur radome ne tik marškinėlių, kepurėlių, bet ir kitokios atributikos, su kurtos remiantis lietuvišku paveldu. Velniai, raganos, ožiai, vilkai ir kitos stilizuotos būtybės, sutinkamos lietuvių tautosakoje, susivienijo tam, kad atbaidytų priešus. Unikalu.lt idėjos autoriai: architektas Algis Kaušpėdas, skulptorius ir tapytojas Tadas Gutauskas ir verslo konsultantas Mantas Goštautas. Unikalių Užgavėnių personažų aprašymus sukūrė ir kūrinių autorius konsultavo profesorius Libertas Klimka. Filosofiją „Įbaugink varžovą“ sukūrė etnoastronomas Jonas Vaiškūnas. .................... .. KAUKĖS . Kartoninės kaukės – 16 Lt Medinės kaukės – vienetinės Kartoninės kaukės pagamintos iš la minuoto kartono, tvirtinamos tamp ria juosta. Medinės kaukės pagal individualius užsakymus drožia mos iš ąžuolo, dekoruojamos da žais. Apie velnius, raganas ir vilkus viską jau žinote, tad laikas prista tyti mešką. Pasak tautosakos žino vų, etninėje kultūroje tebėra žymi meškos kaip toteminės pramotės at mintis. Medžiotojų bendruomenės kalendorinėse šventėse galėjo sim bolizuoti šiltąjį pusmetį.
.
TRIUKŠMO INSTRUMENTAI
Tarškynė – 25 Lt Kleketas – 30 Lt Abu instrumentai yra rankų darbo, pagaminti iš medžio. Tarškynė (barškalas, tarkšla, tarška las, terkšlė, tarškuliai) – tradicinis Lietuvos gar są keliantis instrumentas, kuris buvo naudojamas piemenų varant gyvulius ir gąsdinant paukš čius. Nedidelė tarškynė lengvai sukasi ir sklei džia stiprų garsą. Kleketas (klebeda, pliaušku tis, tarškynė) – įrankis, piemenų ir vaikų buvo naudojamas ganant gyvulius, vaikant iš sodų paukščius, žaidžiant. Kai kurie jų variantai se niausiais laikais buvo naudojami medžioklėje ir kulto reikalams. Prie kieto medžio lentelės pritai sytas vienas arba du plaktukai su koteliais. Lai kant už rankenėlės, judinama taip, kad plaktu kai pakaitomis atsidaužtų į abi lentelės puses. Pastaba: šie instrumentai skirti arenose priešinin kams ir jų sirgaliams varyti iš proto, o ne kai mynams nervinti.
MARŠKINĖLIAI
„Ragana“ ir „Velnias“ (polo tipo, žali ir geltoni) – 99 Lt. „Velnias“ („t-shirt“ tipo, žali ir geltoni) – 59 Lt „Kaukės“ (polo tipo, žali ir geltoni) –140 Lt „Velnias“ (berankoviai, juodi ir geltoni) – 49 Lt „Ragana“ (moteriški, žali ir balti) – 59 Lt Polo tipo marškinėliai pasiūti iš 100 proc. medvilnės, o priešui įbauginti skirtos bū tybės – siuvinėtos. Kitų tipų marškinėliai pagaminti iš medžiagos, kurią sudaro 95 proc. medvilnės ir 5 proc. laikros, o piešiniai ant jų „uždėti“ panaudojant šilkografi ją. Ant pačių brangiausių marškinėlių („Kaukės“, polo tipo) įsitaisiusios net dvi raga nos, du velniai ir vilkas. Apie raganas ir velnius pasiskaitykite skiltyje „Kepuraitės“, o štai į vilkus senovės lietuviai persikūnydavo eidami į mūšį, kitaip tariant – sužvėrėda vo. Vilkas grėsmingas, o kartais ir palankus žmogui, sakmių ir pasakų personažas, tikriausiai turintis toteminę kilmę. Ilgainiui genties globėjo atvaizdas tapo genties va do, vėliau kunigaikščio, jo pilies ir šalia išaugusio miesto herbu, simboliu. Marškinėlių yra įvairiausių dydžių. Visus juos puošia ir „EuroBasket 2011“ logotipas, kuris primins, kokia Lietuvai svarbia proga marškinėliai buvo pagaminti.
KEPURAITĖS
mAGNETAI, LIPDUKAI IR SEGĖS
Magnetas – 19 Lt Lipdukai (9 vnt.) – 5 Lt Segė – 19 Lt Jei rungtynes dėl vienų ar kitų priežasčių ketinate stebėti na mie, vietoj drabužių ir aksesuarų rinkitės pigesnius, tačiau ne mažiau veiksmingus amuletus-magnetus ar amuletus-lipdukus. Magnetai ir segės gaminami iš cinko mišinio, jų aukštis – 6 cm. Lipdukai pagaminti iš polipropileninės plėvelės. Jau ap kalbėjome visas būtybes, išskyrus ožius. Pasak žinovų, ši kau kė – ryški vegetatyvinės gamtos jėgos išraiška. Užgavėnių šventės pobūdis reikalauja aktyvaus erotiško elgesio, provo kuojančio gamtos vaisingumą, tad ožys šėliodavo aplanko moje troboje: kilodavo merginoms sijonus, baksnodavo jas ragais, barstydavo pelenus, taškydavo vandeniu.
370_016.indd 24
„Velnias“ (juodos, žalios ir geltonos) – 69 Lt „Ragana“ (juodos, žalios ir geltonos) – 69 Lt „Velnias“ (juodos, žalios ir geltonos) – 69 Lt „Kaukės“ (juodos, žalios ir geltonos) – 69 Lt Visos kepuraitės pagamintos iš 100 proc. med vilnės, o būtybės ant jų siuvinėtos. Apie velnią: šis mitologinės prigimties personažas kilęs iš vie no svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų – Velino. Tai būta gyvulininkystės globėjo, iš čia ir velnio požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ra gana kaip Užgavėnių personažas yra dažniau siai labai atstumiančių bruožų, bauginanti ir gąs dinanti, – tai moteriškoji mitinio „svetimo“ kaukė. Kepuraites „Kaukės“, be jau išvardytų persona žų, puošia ne mažiau bauginantys ožio, meškos ir vilko atvaizdai.
2011.08.02 19:46:11