370# 17 Rugsėjis

2011 rugsėjis #17

„Vo­gue“ šo­kis: rei­kia pra­neš­ti, kad aš gra­žiau­sias

Af­ri­kie­tiš­ka mei­lė už pi­ni­gus

To­mas Kri­vic­kas Psi­chas gy­vas ir ne­tgi kon­cer­tuo­ja!

Ma­dos ne­bū­na per daug 370_017.indd 1

2011.08.30 19:48:43

370_017.indd 2

2011.08.30 19:50:21

37o

#17 Nu­me­rio bend­ra­dar­biai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

Su­tin­ka pa­gal dra­bu­žį, pa­ly­di pa­gal pro­tą...

Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

Š

tai, net ir lie­tu­vių liau­dies iš­min­tis by­ lo­ja, kad dra­bu­žis tu­rė­tų bū­ti ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Iš tie­sų ne­ga­li bū­ti ne­ svar­bu, kaip at­ro­do­me, – kiek­vie­ną die­ną tu esi žmo­nių ap­sup­ty­je, ta­ve kiek­vie­na­me žings­ny­je kaž­kas nu­žvel­gia, įver­ti­na ta­ vo sti­liaus po­jū­tį. Pri­si­pa­žink: juk ir pa­ts mėgs­ti ty­ri­nė­ti žmo­nių ap­ran­gą, mė­gin­da­ mas nu­sta­ty­ti, kuo vie­nas ar ki­tas sa­vo gy­ ve­ni­me ga­lė­tų už­siim­ti.

Ne­ga­li­ma teig­ti, kad mes, lie­tu­viai, ne­ mėgs­ta­me puoš­tis, nors Vil­nius ir nė­ra įtrauk­ tas į pa­sau­lio ma­dos sos­ti­nių są­ra­šą. Prieš ke­lis šimt­me­čius pa­pras­tą li­no dra­bu­žį ne­tur­ tin­gos lie­tu­vės su­ge­bė­da­vo pa­vers­ti tik­rais me­no kū­ri­niais, pa­si­telk­da­mos vi­są sa­vo iš­ mo­nę. So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais mū­sų mo­te­ rys ig­no­ruo­da­vo se­ri­ji­nius dra­bu­žius, ku­riais puoš­da­vo­si vi­sų 15 res­pub­li­kų dai­lio­sios ly­ ties at­sto­vės, ir pa­čios siū­da­vo­si pa­lai­di­nes, su­kne­les, si­jo­nus pa­gal iš­kar­pas iš už­sie­nie­ tiš­kų žur­na­lų. Darbš­tes­nės ori­gi­na­liais dra­bu­ žiais pa­puoš­da­vo ir sa­vo ant­rą­sias pu­ses.

Pa­ly­gin­ti su anais lai­kais, da­bar dra­bu­žių pa­si­rin­ki­mu tik­rai ne­tu­rė­tu­me skųs­tis. Ne­bent jų kai­no­mis, ku­rios vi­siš­kai ne­de­ra prie mū­sų lie­tu­viš­kų ki­še­nių. Dau­ge­lis ma­no bi­čiu­lių ne­ sle­pia: jei­gu ne dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­ vės ir tur­ge­liai, tai kaip tos dzū­kės (be gry­bų ir uo­gų) vaikš­čio­tų nuo­gos. Bet jos at­ro­do ne pra­sčiau (daž­nai net ir ge­riau) nei tos, ku­rios už­dir­ba tiek, kad ga­li kas mė­ne­sį sa­vo gar­ de­ro­bą at­nau­jin­ti po­pu­lia­rio­se par­duo­tu­vė­se.

Jei­gu neuž­dir­bi ke­lių tūks­tan­čių ir / ar­ba ne­

370_017.indd 3

tu­ri tur­tin­go vy­ru­ko pa­šo­nė­je, gel­bė­ja ir pi­gūs skry­džiai į Lon­do­ną, kur ga­li pri­si­pirk­ti dra­bu­žių vi­sam se­zo­nui – pra­de­dant apa­ti­niais, bai­giant pal­tu.

Yra dar vie­na išei­tis: lie­tu­viš­ki bu­ti­kai, ku­rių vis dau­gė­ ja ne tik Vil­niu­je, bet ir ki­tuo­se ša­lies mies­tuo­se. Bū­tent į juos dė­me­sį at­krei­pė ren­gi­nio „Ma­dos nak­tis“ or­ga­ni­ za­to­riai, rug­sė­jo 8-ąją pa­kvie­sian­tys mo­dis­tes ir mo­dis­ tus iki pat 23 val. nar­dy­ti tarp lie­tu­viš­kų ir už­sie­nie­tiš­kų gė­ry­bių sos­ti­nės bu­ti­kuo­se. Juos su­ras­ti pa­dės spe­cia­lus „Ma­dos nak­ties“ že­mė­la­pis, ku­rį ra­si­te laik­raš­čio pus­la­ piuo­se. O ypač sma­gu ži­no­ti, kad Vil­nius šio­je sri­ty­je nė per na­go juo­dy­mą neat­si­lie­ka nuo di­džių­jų ma­dos sos­ ti­nių – pa­na­šūs ren­gi­niai ten pra­dė­ti reng­ti taip pat tik prieš dvejus me­tus.

No­rė­da­mi pa­lai­ky­ti šią gra­žią ini­cia­ty­vą, bū­tent ma­ dai de­di­ka­vo­me rug­sė­jo mė­ne­sio „370“ nu­me­rį. Vėl žval­gė­mės po sos­ti­nės bu­ti­kus ir ma­dos na­mus, pa­si­do­ mė­jo­me, kuo gy­ve­na lie­tu­viš­kos ma­dos tink­la­raš­ti­nin­kai, iš­siaiš­ki­no­me, kaip at­si­ra­do Vo­gue šo­kis. „Ne­ma­din­guo­se“ pus­la­piuo­se ra­si­te in­ter­viu su ro­ke­riu To­mu Kri­vic­ku-Psi­chu, ku­rio pa­var­dė din­go iš ant­raš­čių, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad jis bai­gė mu­zi­kan­to kar­je­rą.

Rug­sė­jį ato­sto­gau­ti bai­gia lie­tu­viš­ki teat­rai – ką nau­jo įvai­rio­se sce­no­se pa­ma­ty­si­me šį ru­de­nį, su­ži­no­si­te per­ skai­tę straips­nį „Me­tas šluos­ty­ti dul­kes ir vė­din­ti sa­les – teat­ro se­zo­nas pra­si­de­da!“ Taip pat Jums at­sklei­si­me, ko­kiam eks­pe­ri­men­tui kar­tu su ar­mė­ne re­ži­sie­re Za­ra An­ to­nyan ry­žo­si dai­ni­nin­kė Jur­ga Še­dui­ky­tė, rug­sė­jį pa­siū­ ly­sian­ti mu­zi­ki­nį lė­lių spek­tak­lį suau­gu­sie­siems „Met­ro­ No­mes“.

Vėl su­si­ti­ko­me su lie­tu­vai­čiais iš sve­tur – šį kar­tą šio­ je skil­ty­je sve­čiuo­ja­si Lid­so uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­ti lie­tu­ vai­tė, to­li­mo­jo­je Ke­ni­jo­je at­li­ku­si ty­ri­mą apie vie­tos sek­ so dar­buo­to­jas – ma­la­jas. Šį­kart tiek. Ge­ro krep­ši­nio ir ma­lo­naus skai­ty­mo!

GROŽIO GURU Ne tik lietuviškos mados ekspertai

Tau­tė Ber­no­tai­tė Mu­zi­ki­nių kla­jo­nių mė­gė­ja

Eri­ka Vyš­niaus­kai­tė Ma­dos pa­sau­lio ty­ri­nė­to­ja

Au­ri­mas Min­se­vi­čius Lie­tu­viš­ko teat­ro ži­no­vas

Vla­das Mac­ke­vi­čius Dai­li­nin­kas, sti­lin­go­sios ku­me­lai­tės vir­še­ly­je au­to­rius

37o su

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #17, rugsėjis, 2011

2011.08.30 20:07:59

>> išklotinė Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Piešė: Vladas Mackevičius Nuot­rau­kos: iš or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo, BFL, „Scan­pix“

„MA­DOS NAK­TIS 2011“ RUG­SĖ­JO 8 D.

Vil­niaus se­na­mies­tis

Jau tre­čius me­tus iš ei­lės nak­ti­bal­das ka­muos ma­din­ga ne­mi­ga: kaip ir vi­so pa­ sau­lio ma­dos sos­ti­nė­se, taip ir Vil­niu­je, šie­met vėl ren­gia­ma „Ma­dos nak­tis“.

Iš­si­ruo­šu­siems į nak­ti­nį ren­dez-vous su ma­da „Ma­dos nak­ties Vil­nius 2011“ or­ga­ni­za­to­riai pa­ren­gė ne­ma­žai staig­me­nų, pra­de­dant nak­ti­ne gro­žy­bių me­ džiok­le vė­ly­vai ap­si­pirk­ti ne­mie­gan­čio­se par­duo­tu­vė­se ir bai­giant su­si­ti­ki­mais su ma­dos kū­rė­jais bei svai­gi­nan­čiais it šam­pa­no bur­bu­liu­kai ma­dų šou.

Gau­sy­bė mies­to gat­vė­se vyk­sian­čių ren­gi­nių ne­leis su­dė­ti bluos­to. Pri­kel­tas iš mie­go Vil­niaus se­na­mies­tis ir cent­ras virs di­džiu­liu po­diu­mu, ku­riuo su ma­dos pa­sau­lio at­sto­vais ga­lės žings­niuo­ti kiek­vie­nas nea­be­jin­gas ma­dai.

La­bai re­ko­men­duo­ja­me ap­si­lan­ky­ti iš­skir­ti­nia­me „Ma­dos nak­ties“ ren­gi­ny­je – jung­ti­nė­je šiuo­lai­ki­nės ju­ve­ly­ri­kos ir ta­py­bos pa­ro­do­je „Tech­ni­ka ir emo­ci­ja“, ku­ri rug­sė­jo 8 d. du­ris at­vers ga­le­ri­jo­je „Pre­mie­re“ (Vil­niaus g. 31/1). Čia sa­ vo dar­bus pri­sta­tys aukš­to­sios ko­ky­bės ju­ve­ly­ri­kos at­sto­vas Vy­tau­tas Jo­nu­tis ir ži­ no­mas ta­py­to­jas Vla­das Mac­ke­vi­čius, ku­rio dar­bas puo­šia šį „37O“ vir­še­lį. „Ma­dos nak­tis“ – 2009 m. „Vo­gue“ su­kel­ta iš Niu­jor­ko at­rie­dė­ju­si ban­ga, ku­rią pa­si­ga­vo Lon­do­nas, Pa­ry­žius, Ber­ly­nas, Mi­la­nas, To­ki­jas, Mask­va, Rio de Ža­nei­ras, Hon­kon­gas ir ki­ti pa­sau­lio mies­tai. Vil­nių ši vi­suo­ti­nė ma­dos šven­tė pir­mą­kart pa­ža­di­no 2009 m. rug­sė­jo 10-osios nak­tį, kai į gat­ves su­kvie­tė bū­ rį sti­lin­gų ir smal­sių žmo­nių. Sėk­mės su­lau­kęs ren­gi­nys, skir­tas pa­sau­lio ma­dos bend­ruo­me­nei su­bur­ti, in­dust­ri­jos po­pu­lia­ri­ni­mui ska­tin­ti, kū­rė­jams pa­rem­ti ir pui­ kiai nuo­tai­kai do­va­no­ti, Lie­tu­vos sos­ti­nė­je or­ga­ni­zuo­ja­mas jau tre­čią kar­tą.

In­for­ma­ci­jos apie „Ma­dos nak­ties“ da­ly­vius ir bu­vei­nes ieš­ko­ki­te facebook/ madosnaktis, lei­di­ny­je „370“, o no­rė­da­mas gau­ti karš­čiau­sias ir iš­skir­ti­nes nau­ jie­nas re­gist­ruo­kis ma­dos­nak­tis.lt.

„AR­MA­DA“ RUG­SĖ­JO 8–10 D.

Užu­pio res­pub­li­ka, „Stop­kės kie­mas“, Vil­nios pa­kran­tė

Ma­dos my­lė­to­jai tą patį rug­sė­jo sa­vait­ga­lį bus lau­kia­mi ir Užu­pio res­pub­li­ko­je, kur jau aš­ tun­tą kar­tą ren­gia­mas al­ter­na­ty­vios ma­dos ir me­nų fes­ti­va­lis „Ar­Ma­da“. Kaip vi­suo­met čia bus ak­cen­tuo­ja­ma ma­da ir di­zai­nas, ta­čiau ne­trūks mu­zi­kos, šo­kio, fa­ky­rų, pan­to­mi­mos ir ki­to­kių pa­si­ro­dy­mų.

Kaip vi­suo­met iš­ra­din­gai bus pri­sta­ty­tos Lie­tu­vos ir už­sie­nio jau­nų­jų kū­rė­jų ma­dos ko­ lek­ci­jos, ku­rias ver­tins au­to­ri­te­tin­ga ko­mi­si­ja, vyks ma­ne­ke­nių, di­zai­ne­rių, ak­to­rių ir šo­kė­ jų fo­to­se­si­jos su vi­sais sve­čiais ir da­ly­viais. Ga­lė­si­te pa­si­gro­žė­ti Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ jos Di­zai­no ka­ted­ros stu­den­tų fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da, pa­si­klau­sy­ti džia­zo mu­zi­kos ko­lek­ty­vų.

Fes­ti­va­lio ren­gė­jai nu­ro­do tris te­mas, į ku­rias šį kar­tą steng­sis at­kreip­ti dė­me­sį: ret­ro sti­liaus są­sa­ja su tar­pu­ka­rio Lie­tu­va; krep­ši­nio kul­tū­ra, ša­lis (de­di­kuo­ta Lie­tu­vo­je vyks­tan­ čiam Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­tui); glo­ba­li­za­ci­ja, emig­ra­ci­ja ir imig­ra­ci­ja, ra­si­nis, re­li­gi­nis pa­kan­tu­mas, skir­tu­mai. Dau­giau in­for­ma­ci­jos: ar-ma­da.lt.

„ANA­PUS“ NUO RUG­SĖ­JO 9 D.

Ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“ (Vil­nius, Šv. Ig­no­to g. 4/3)

4 // © 370 370_017.indd 4

Va­sa­rą po at­vi­ru dan­gu­mi fil­mus žiū­rė­ti siū­lęs ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“ grįž­ta į sa­vo jau­kų liz­de­lį Šv. Ig­no­to gat­ vė­je ir kvie­čia pa­si­mė­gau­ti ta­len­tin­giau­sių pa­sau­lio ki­no kū­rė­jų dar­bais. Pra­džio­je – 2010 m. šve­dų su­suk­ ta dra­ma „Ana­pus“.

Prieš pat Ka­lė­das Le­na su­lau­kia skam­bu­čio iš gim­to­jo mies­te­lio li­go­ni­nės – jos mo­ti­na gu­li mir­ties pa­ta­le.

Le­na iš­si­ruo­šia su­si­tik­ti su mo­ti­na, pir­mą kar­tą sa­vo, kaip suau­gu­sios mo­ters, gy­ve­ni­me. Su skaus­min­gais vai­ kys­tės pri­si­mi­ni­mais ko­vo­ju­siai Le­nai teks akis į akį su­si­dur­ti su praei­ti­mi. Pag­rin­di­nį vaid­me­nį vėl at­lie­ka ak­to­ rė Noo­mi Ra­pa­ce („Mer­gi­na su dra­ko­no ta­tui­ruo­te“).

Fil­mą re­ži­sa­vo Per­nil­la Au­gust – šve­dų ak­to­rė, vai­di­nu­si Ing­ma­ro Berg­ma­no fil­me „Fa­ni ir Alek­sand­ras“.

1992 m. ji bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia ak­to­re Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je už vaid­me­nį Bille’o Au­gus­to fil­me „Ge­ri ke­ ti­ni­mai“. „Ana­pus“ – pir­ma­sis jos re­ži­suo­tas il­ga­met­ra­žis fil­mas, lai­mė­jęs be­veik de­šim­tį įvai­rių fes­ti­va­lių ap­ do­va­no­ji­mų, tarp jų – Ve­ne­ci­jos ki­no fes­ti­va­lio kri­ti­kų žiu­ri pri­zą.

2011.08.30 19:51:05

BA­LE­TAS „KA­ZA­NO­VA“ RUG­SĖ­JO 27 D.

Ūkio ban­ko teat­ro are­na (Olim­pie­čių g. 3, Vil­nius)

„TA­DAS BLIN­ DA.PRA­DŽIA“

Nuo­ty­kių ieš­ko­to­jas, nie­kin­gas su­kčius ir lais­va­ma­nis? O gal pui­kus poe­ tas, įžval­gus fi­lo­so­fas ir jaut­rus mu­zi­kan­tas? Kas iš tie­sų bu­vo Ve­ne­ci­jos chu­li­ga­nas Ka­za­no­va? Vi­sus at­sa­ky­mus į klau­si­mus vil­nie­čiai ir mies­to sve­čiai su­ži­nos jau rug­sė­jo 27-ąją, kai sos­ti­nės Ūkio ban­ko teat­ro are­no­ je ka­ra­liaus Tar­tu mies­to „Va­ne­mui­ne“ teat­ro prem­je­ra „Ka­za­no­va“. „Ka­za­no­vos“ au­to­rius Da­vi­das Son­nenb­luc­kas – vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­ sus bel­gų cho­reog­ra­fas ir pro­diu­se­ris. Gy­ven­da­mas Briu­se­ly­je jis mo­kė­ si pas gar­sų­jį Maurice’ą Béjart’ą, ne­sus­to­da­mas šo­ko ir taip ne­gin­či­ ja­mai to­bu­lė­jo. Nuo Sankt Pe­ter­bur­go iki Mad­ri­do – toks pla­tus bel­go kū­ry­bi­nių kla­jo­nių lau­kas.

Kal­bė­da­mas apie sa­vą­jį „Ka­za­no­vą“ re­ži­sie­rius pa­sa­ko­ja, kad ka­dai­ se tie­siog per­skai­tė le­gen­di­nio ne­lai­mė­lio mei­lu­žio is­to­ri­ją ir už­si­de­gė ją per­kel­ti į sce­ną. Re­gis, pa­vy­ko ne­blo­gai, nes apie bel­gų me­ni­nin­ko dar­bą neuž­si­čiaup­da­mi tarš­ka vi­so pa­sau­lio kri­ti­kai, ver­tin­da­mi „Ka­za­ no­vą“ kaip pui­kų šiuo­lai­ki­nio me­no pa­vyz­dį. „Man pa­tin­ka, kad Ka­za­no­vos is­to­ri­ja to­kia jaus­min­ga. Ir kad ją ži­ no vi­sas pa­sau­lis. Tai da­ro ba­le­tą daug ar­ti­mes­nį ir su­pran­ta­mes­nį žmo­ nėms. Taip pat ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­no „Ka­za­no­vo­je“ ne­ma­žai šou ele­men­tų – kai ku­rios jo da­lys yra la­bai su­dė­tin­gos tech­niš­kai, ta­čiau Mo­ zar­to, Vi­val­di mu­zi­ka ir kva­pą gniau­žian­čio gro­žio is­to­ri­niai kos­tiu­mai vis­ką at­per­ka ir vaiz­dą da­ro ne­pa­kar­to­ja­mą“, – pa­sa­ko­jo D.Son­nenb­ luc­kas. „Ka­za­no­vo­je“ iš­vy­si­te net 29 šo­kė­jus, ku­rie į vie­ną tru­pę su­si­rin­ ko iš pa­čių skir­tin­giau­sių pa­sau­lio ša­lių. Taip pat iš Lie­tu­vos!

Is­to­ri­nius kos­tiu­mus šiam ne­pa­mirš­ta­mam spek­tak­liui kū­rė dai­li­nin­kas Ma­re Tom­min­gas. Už švie­sų žais­mą sce­no­je at­sa­kin­gi Im­bi Mälk ir And­ re­sas Sar­vas.

N.O.H.A

NUO RUG­SĖ­JO 23 D.

Di­džiuo­siuo­se ša­lies ki­no teat­ruo­se

Tur­būt ne­ra­si­me nė vie­no lie­tu­vio, ku­ris ne­ži­no­ tų, kas toks yra Ta­das Blin­da. Že­mai­ti­jo­je XIX a. pa­bai­go­je siau­tu­sį plė­ši­ką (ki­tiems – svie­ to ly­gin­to­ją), mė­gu­sį ne tik grob­ti, ta­čiau ir ty­ čio­tis iš po­nų, la­biau­siai iš­gar­si­no 1973 m. su­kur­tas ke­tu­rių se­ri­jų TV fil­mas „Ta­das Blin­da“ (re­ži­sie­rius Ba­lys Brat­kaus­kas, sce­na­ri­jaus au­ to­rius Ri­man­tas Ša­ve­lis, pa­grin­di­nio vaid­mens – Ta­do Blin­dos – at­li­kė­jas Vy­tau­tas Tom­kus).

Dau­giau nei po 30 me­tų nu­pūs­ti dul­kes nuo le­gen­dos apie Ta­dą Blin­dą iš­drį­so re­ži­sie­rius Do­na­tas Ul­vy­das, už­si­mo­jęs su­kur­ti pir­mą­jį lie­ tu­viš­ką is­to­ri­nį nuo­ty­kių fil­mą. Tie­sa, no­rė­da­mi iš­veng­ti pa­ly­gi­ni­mų, fil­mo kū­rė­jai ap­si­drau­dė pra­neš­da­mi, kad nau­ja­sis fil­mas ne­bus se­no­jo per­dir­bi­nys, nes pa­sa­kos apie Ta­do Blin­dos jau­nys­tę. Šis Ta­do Blin­dos gy­ve­ni­mo eta­pas ap­ra­šo­mas R.Ša­ve­lio ro­ma­ne, ta­čiau į po­pu­ lia­rų­jį TV se­ria­lą ne­pa­te­ko.

Ku­riant fil­mą „Ta­das Blin­da. Pra­džia“ neiš­ veng­ta di­des­nių ar ma­žes­nių ne­su­sip­ra­ti­mų: pa­vyz­džiui, nie­kas taip ir ne­paaiš­ki­no, ko­ dėl iš pra­džių sce­na­ris­to vie­ta bu­vo nu­ma­ty­ ta Si­gi­tui Pa­ruls­kiui, o vė­liau jį pa­kei­tė Jo­nas Ba­nys. Vi­si pui­kiai ži­no, kad bu­vo pro­ble­ mų ir dėl fi­nan­sa­vi­mo, to­dėl fil­mas už­baig­ tas vė­liau, nei bu­vo nu­ma­ty­ta. Fil­me vai­di­na dau­gy­bė pui­kių Lie­tu­vos ak­to­rių, taip pat ru­ sų ki­no žvaigž­dės Tat­ja­na Liu­ta­je­va ir Ag­nė Dit­kovs­ky­tė. Ta­čiau be­ne la­biau­siai vi­sus int­ri­ guo­ja, kaip se­kė­si pa­grin­di­nį vaid­me­nį su­kur­ ti ne­pro­fe­sio­na­liam ak­to­riui dai­ni­nin­kui Man­ tui Jan­ka­vi­čiui. Net nea­be­jo­ju, kad „Ta­das Blin­da. Pra­džia“ pa­ge­rins vi­sus lie­tu­viš­kų fil­ mų po­pu­lia­ru­mo re­kor­dus, nes, ko ge­ro, taip in­ten­sy­viai ne­bu­vo rek­la­muo­ja­mas nė vie­nas lie­tu­viš­kas dar­bas. Ta­čiau ne vis­kas auk­sas, kas auk­su ži­ba. Ar iš tie­sų šis fil­mas ver­tas ne tik di­de­lių pi­ni­gų, bet ir ge­rų žo­džių, su­ži­no­ si­me jau ne­tru­kus.

370_017.indd 5

2011.08.30 20:04:09

>> išklotinė

GRU­PĖS „SIE­LA“ AKUS­TI­NIS KON­CER­TAS RUG­SĖ­JO 16 D.

Šv. Kot­r y­nos baž­ny­čia (Vil­niaus g. 30 Vil­niu­je)

Praė­ju­siais me­tais sa­vo 20-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si go­ti­ki­nio ro­ko Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kė gru­pė „Sie­la“ ry­žo­si pri­sta­ty­ti sa­vo ge­riau­sius kū­ri­nius neįp­ras­tu – akus­ti­niu – skam­be­siu. Šiam kon­cer­tui prie gru­pės pri­si­jungs smui­ki­nin­kas Si­ mas Bu­ta­vi­čius ir vio­lon­če­li­nin­kas Pat­ris Žy­de­lia­vi­čius. Nus­kam­bės ne tik žy­ miau­sios gru­pės dai­nos, ta­čiau bus pri­sta­ty­tas ir vi­siš­kai nau­jas kū­ri­nys.

Pa­sak „Sie­los“ ly­de­rio ir vo­ka­lis­to Au­re­li­jaus Sir­ge­do, „šia­me kon­cer­te dai­ nos skam­bės ki­taip nei įra­šy­tos al­bu­muo­se ar anks­tes­niuo­se gru­pės kon­cer­ tuo­se, vi­sos jos tu­rės nau­ją ap­da­rą, nes joms su­kur­tos nau­jos aran­žuo­tės“.

Akus­ti­nį kon­cer­tą Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čio­je gru­pė įra­šys ir dar šiais me­tais iš­ leis sa­vo akus­ti­nių dai­nų vi­ni­lo plokš­te­lę – pir­mą­ją sa­vo dis­kog­ra­fi­jo­je.

„AN­TARC­TI­COS“ IR „THE QUEEN’S HEAD“ KON­CER­TAS RUG­SĖ­JO 15 D.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“ (Švit­ri­gai­los g. 29)

Krep­ši­nis krep­ši­niu, ta­čiau sa­vo gy­ve­ni­me pa­li­ki­me vie­tos ir ge­rai mu­zi­kai. Juo­lab kad me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“ šiuos du da­ly­kus pa­si­sten­gė su­jung­ti: „Lof­te“ ga­li­ma ir krep­ši­nį pa­žiū­rė­ti, o po rung­ty­nių kon­ cer­tuo­se sa­vo emo­ci­jas iš­lie­ti.

Vi­sus „Lof­to“ rug­sė­jo mė­ne­sio ren­gi­nius ra­si­te šia­me mū­sų nu­me­ry­je ar­ba „Lof­to“ erd­vė­je feis­bu­ke, o nuo sa­vęs la­bai no­riu pa­re­ko­men­duo­ti sve­čių iš to­li­mo­sios Aust­ra­li­jos „An­tarc­ti­cos“ ir „The Queen’s Head“ kon­cer­tą: ir sa­vo mu­zi­ki­nį sko­nį pa­la­vin­si­te, ir sve­čiams iš to­kios to­ly­bės pa­gar­bą pa­ro­dy­si­te. „An­tarc­ti­ca“ – tvir­to gi­ta­rų skam­be­sio, sin­te­za­to­riaus ir ašt­raus vo­ka­lo mi­ši­nys. Elekt­ro­ro­ke­riai su­si­kū­rė 2010 m. va­sa­rą Aus­tra­li­jo­je. Ir jau po še­šių mė­ne­sių įra­šę al­bu­mą pra­dė­jo sėk­min­gą tu­rą po Eu­ro­pą, ku­rio kul­mi­na­ci­ja ta­po pa­si­ro­dy­mas „Schil­ling“ fes­ti­va­ly­je. „The Queen’s Head“ – Joe­lo Grif­fit­ho („Su­bau­dib­le Hum“) so­lo pro­jek­tas. Tai elekt­ri­nių gi­ta­rų, būg­nų ir švel­naus vo­ka­lo jun­gi­nys, ku­rian­tis neįp­ras­tą skam­be­sį.

„MID­NIGHT PIC­NIC“ RUG­SĖ­JO 16 D.

Vin­gio par­ko est­ra­da (M.K.Čiur­lio­nio g. 100, Vil­nius)

6 //

At­sis­vei­ki­nus su va­sa­ros fes­ti­va­liais ir grį­žus į sos­ti­nę nau­jas Vil­niaus nak­ti­nio gy­ve­ni­mo se­zo­nas star­tuos iš­kart ke­tur­gu­bai – jė­gas su­vie­ni­ję lei­dė­jai ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai „Si­len­ce“, dau­gia­tūks­tan­ti­nį al­ter­na­ty­vio­sios mu­ zi­kos ir me­no fes­ti­va­lį pa­jū­ry­je „Sat­ta Out­si­de“ ren­gian­tis kul­ti­nis sos­ti­nės ba­ras „Sat­ta“, ryt­die­nos elekt­ro­ni­ką vi­sam pa­sau­liui trans­liuo­jan­tys ir Vil­nių šok­di­nan­tys „Mon­day­jazz“ ir hip­ho­po auk­so am­žiui de­di­kuo­ta įvy­kių se­ri­ja „Se­no­ji mo­kyk­la“ ren­gia mu­zi­ki­nę iš­ky­lą ir į ją pa­si­kvie­tė net ke­lis įdo­mius ir ne­vie­na­die­nius už­sie­nio at­ li­kė­jus: „Âme“, Dim­li­te, Pe­ter Di­gi­tal Or­chest­ra bei bit­bok­so meist­rą Fe­li­xą Zen­ge­rį.

Pu­siau at­vi­ros va­sa­ros pa­ly­dė­tu­vės ir įžan­ga į už­da­rų dis­ko­te­kų se­zo­ną vyks iš kar­to tri­jo­se erd­vė­se. Dvi tilps į Vin­gio par­ko est­ra­dą, tre­čio­ji leis dar šiek tiek pa­si­džiaug­ti gry­nu oru. Dau­giau in­for­ma­ci­jos – mid­ night­pic­nic.lt ar feis­bu­ke.

© 370 370_017.indd 6

2011.08.30 20:04:56

„GREEN NIGHT“ RUG­SĖ­JO 30 D.

Vil­nius

„JA­MES BLUNT WORLD TOUR 2011“

Rug­sė­jo 30-ąją sos­ti­nės klu­bi­nė­to­jai sa­vo ka­len­do­riuo­se tu­ rė­tų api­brėž­ti ža­lia spal­va – tą­dien net ke­lio­li­ka sos­ti­nės klu­ bų ir vėl pla­čiai at­vers du­ris bei pa­kvies ne­mo­ka­mai nak­ ti­nė­ti iki pa­ry­čių.

Praė­ju­sį rug­sė­jį star­ta­vu­siam ir ana­lo­go Lie­tu­vos klu­bi­nia­ me gy­ve­ni­me ne­tu­rin­čiam pro­jek­tui „Green Night“ jau ruo­ šia­si „Tams­ta“, „Chap­lin te­ra­sa“, „Pa­pa­raz­zi“, „Ta­ran­ti­no“, „G-Stars“, „Lof­tas“, „Ar­tis­tai pub“, „Va­sa­ros te­ra­sa“, „Bal­ ti dramb­liai“, „Gor­ky“, „Brius­ly“, „Soul Box“, „Ti­me out“, pa­si­ro­dy­ti sa­vo sce­no­se vi­lio­jan­tys tiek Lie­tu­vos, tiek už­sie­ nio žvaigž­des. „Man džiu­gu bū­ti šio pro­jek­to vei­du ir bal­su. Ma­nau, tai yra uni­ka­lus reiš­ki­nys, su­jun­gian­tis be­ga­lę tei­gia­mų emo­ci­ jų, lais­va­lai­kį ir šo­kių mu­zi­ką, ku­riai aš ir pa­ts at­sto­vau­ju. Įdo­mus jaus­mas nak­tį ma­ty­ti pil­nas gat­ves klu­bi­nė­to­jų – to ir vėl ti­kiuo­si šį rug­sė­jį. Man la­bai pa­tin­ka bū­tent nak­ti­nio Vil­niaus šur­mu­lys ir bus ma­lo­nu pri­si­dė­ti prie nau­jos tra­di­ci­ jos kū­ri­mo“, – pri­si­pa­žįs­ta ant­ro­jo „Green Night“ pro­jek­to am­ba­sa­do­riu­mi – vei­du, sie­la, bal­su, kū­nu ir idė­jos sklei­dė­ju – ta­pęs „Hap­pyend­ less“ vo­ka­lis­tas Sau­lius Prū­sai­tis.

Pro­jek­to kū­rė­jai ti­ki­si, kad ren­gi­nio idė­ja su­si­ža­vės ir mū­ sų kai­my­nai – tuo tiks­lu į Vil­nių tą va­ka­rą pa­kvies­ti svar­ biau­si Lat­vi­jos bei Es­ti­jos klu­bi­nė­to­jai. Ką gi, vie­ną vi­ru­są – Gat­vės mu­zi­kos die­nos – jau pa­sklei­dė­me. Gal­būt pa­ vyks už­krės­ti ir šiuo?

SPA­LIO 1 D.

„Žal­gi­rio are­na“ (Ka­ra­liaus Min­dau­go pr. 50, Kau­ne)

Po­pu­lia­riam bri­tų at­li­kė­jui Ja­me­sui Blun­tui, prieš ke­le­tą me­tų pa­sau­lį už­ka­ria­vu­siam dai­ na „You’re Beau­ti­ful“, abe­jin­gų nė­ra. Tik vie­ niems jis – ele­men­ta­rus verks­nys, me­lan­cho­ liš­ko­mis ba­la­dė­mis ėdan­tis mo­te­rų šir­dis, o ki­tiems (ne­bū­ti­nai tik mo­te­rims!) – sim­pa­tiš­kas bri­tas, su­ge­ban­tis sa­vo spe­ci­fi­niu bal­su su­jau­ din­ti iki aša­rų.

Jei­gu pri­klau­so­te pir­mai ka­te­go­ri­jai, vis tiek re­ko­men­duo­ja­me spa­lio 1-ąją nu­si­bels­ti į Kau­ ną: 1) šis bri­tas tik­rai ne­lei­džia nuo­bo­džiau­ ti per kon­cer­tus; 2) pa­ro­dy­si­te pa­gar­bą sa­vo da­mai; 3) tuo pa­čiu va­žia­vi­mu ap­žiū­rė­si­te nau­ją­ją „Žal­gi­rio“ are­ną, jei dar ne­tu­rė­jo­te pro­gos.

As­me­niš­kai J.Blun­to kon­cer­te Vil­niu­je prieš po­rą me­tų lan­ky­tis ne­te­ko, ta­čiau iš drau­gų ge­rų at­si­lie­pi­mų apie šį pa­si­ro­dy­mą gir­dė­jau dau­giau nei blo­gų. Daug ką pa­sa­ko ir ant­ raš­tė po­pu­lia­ria­me po­rta­le: „Ly­riš­ka­sis J.Blun­ tas lie­tu­vius grau­di­no ir ste­bi­no“. Ge­ro aša­ ro­ji­mo!

370_017.indd 7

2011.08.30 20:05:38

>> teatras

Me­tas šluos­ty­ti dul­kes ir sa­les – teat­ro se­zo­nas pr Me­tų lai­kas, kai su­si­du­ria vi­sų gar­bi­na­ma va­sa­ra ir vi­sų kei­kia­mas ru­duo, liu­di­ja ir nau­jo­jo teat­ro se­zo­no pra­džią. Tuo me­tu ak­to­riai, re­ži­sie­riai ir ki­to­kio plau­ko kū­ry­bi­niai dar­buo­to­jai grįž­ta iš pa­sku­ti­nių va­sa­ros gast­ro­lių, o ge­ro­sios ir daž­niau­siai ne­ma­to­mos teat­ro te­tu­ly­tės in­ ten­sy­viai kuo­pia pa­sku­ti­nes dul­kes, vė­di­na per va­sa­rą nu­si­sto­vė­ju­sį naf­ta­li­no ir pe­lė­sio kva­ pą. Tšššš, tik ne per daug in­ten­sy­viai – ši­taip ga­li­ma iš­va­ry­ti Kons­tan­ti­no Ser­ge­je­vi­čiaus dva­ sią, o to da­ry­ti teat­re ne­va­lia. Te­gul da­lis šios dva­sios lie­ka nau­jam se­zo­nui, apie ku­rį bū­tent da­bar ir kal­ba­me. ..... ... .

L

8 // © 370 370_017.indd 8

ie­tu­vos na­cio­na­li­nis dra­mos teat­ ras, praei­tą se­zo­ną pa­su­kęs de­ mok­ra­tiš­kes­niu ke­liu, šie­met žen­gia juo dar drą­siau. Šį se­zo­ną – net de­ šimt prem­je­rų, ku­rias ren­gia tiek vy­res­ nės, tiek jau­nes­nės kar­tos, ta­čiau jau vie­tą po teat­ro sau­le iš­si­ko­vo­ję re­ži­sie­ riai. Jo­nas Vait­kus pri­sta­tys net du nau­ jus spek­tak­lius – teat­ro stu­di­jo­je sta­to­mus „Fun­da­men­ta­lis­tus“ pa­gal suo­mių dra­ma­ tur­go Ju­hos Jo­ke­los pje­sę bei Hen­ri­ko Ib­se­no „Vi­suo­me­nės prie­šą“, vie­ną ra­ di­ka­liau­sių XX a. pra­džios pje­sių. „Re­ži­ sie­rius, su­bū­ręs stip­riau­sių skir­tin­gų kar­tų ak­to­rių an­samb­lį, kurs įspū­din­gą teat­ro ir te­le­vi­zi­jos šou su rin­ki­mų kam­pa­ni­jos ele­men­tais, ku­rio da­ly­viais taps ne tik sa­lė­je, bet ir sce­no­je at­si­dur­sian­ti pub­li­ ka“, – H.Ib­se­no pje­sės pa­sta­ty­mą anon­ sa­vo teat­ro ko­mu­ni­ka­ci­jos koor­di­na­to­rė Gre­ta Ba­bars­kai­tė. Be­je, pa­sta­ro­jo spek­ tak­lio kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je dir­ba vie­nas ori­gi­na­liau­sių Skan­di­na­vi­jos vaiz­do me­ ni­nin­kų Vil­le‘as Hyvö­ne­nas.

Re­ži­sie­rė Ya­na Ross pri­sta­tys spek­tak­ lį pa­gal suo­mių dra­ma­tur­go Mi­kos Mil­ lya­ho pje­sę „Chao­sas“, o ak­to­rė ir re­ži­ sie­rė Da­lia Mi­che­le­vi­čiū­tė kurs vaiz­do, poe­zi­jos ir mu­zi­kos sin­te­zės spek­tak­lį Čes­lo­vo Mi­lo­šo kū­ry­bos mo­ty­vais, pa­ va­din­tą „Kal­bos ga­lia“.

Kaip vie­ną di­džiau­sių se­zo­no int­ri­gų teat­ras įvar­di­ja lie­tu­vių dra­ma­tur­go Ma­ riaus Ivaš­ke­vi­čiaus ir re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo su­si­ti­ki­mą sta­tant spek­tak­lį „Iš­ va­ry­mas“, pa­rem­tą tik­ro­mis lie­tu­vių emig­ ran­tų Lon­do­ne gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­mis.

Na­cio­na­li­nis dra­mos teat­ras neuž­ mirš ir ma­žo­sios vil­nie­čių kar­tos. Dar iki Nau­jų­jų me­tų pla­nuo­ja­ma pri­sta­ ty­ti dvi prem­je­ras vai­kams: Va­len­ti­no Ma­sals­kio re­ži­suo­tą Jus­ti­no Mar­cin­ke­ vi­čiaus poe­mą „Gry­bų ka­ras“ ir Ul­fo Star­ko „Murkš­li­no ir Turkš­li­no“ ins­ce­ni­ za­ci­ją, sta­to­mą Eval­do Ja­ro.

Nau­jo­jo se­zo­no re­per­tua­rą pa­pil­ dys at­nau­jin­tas Gin­ta­ro Var­no spek­ tak­lis „Nu­siaub­ta ša­lis“, sta­ty­tas pa­gal Tank­re­do Dors­to pje­sę. Lapk­ri­tį teat­re gast­ro­liuos Mask­vos dai­lės teat­ras, ku­ ris pri­sta­tys spek­tak­lį „Va­sa Že­lez­no­va“, re­ži­suo­tą Le­vo Eren­bur­go.

Teat­ras pla­nuo­ja plės­tis ir tie­sio­gi­ ne šio žo­džio pra­sme, pa­si­telk­ti iki šiol neiš­nau­do­tas erd­ves. Prie per­nai du­ ris at­vė­ru­sios teat­ro stu­di­jos pri­si­jungs ir teat­ro fo­jė, ku­rio­je pla­nuo­ja­ma reng­ ti pa­skai­tas, pa­ro­das, dis­ku­si­jas ir su­si­ ti­ki­mus su pub­li­ka.

„Es­mi­nis at­si­nau­ji­nu­sio Lie­tu­vos na­ cio­na­li­nio dra­mos teat­ro tiks­las – su­ si­grą­žin­ti vie­tą kul­tū­ri­nia­me že­mė­la­ py­je, au­gin­ti nau­ją pub­li­ką ir kvies­ti į sa­les žiū­ro­vus, ku­rį lai­ką ėju­sius pro ša­lį“, – op­ti­mis­tiš­kai apie nau­ją se­ zo­ną kal­bė­jo G.Ba­bars­kai­tė ir pa­ža­ dė­jo jau pra­si­dė­jus se­zo­nui at­skleis­ti nau­jie­nas apie ak­to­rių tru­pės pa­pil­ dy­mą.

47-ą se­zo­ną pra­de­dan­tis Jau­ni­mo teat­ras pri­sta­tys du di­de­lius spek­tak­ lius. Ru­si­jo­je ku­rian­tis re­ži­sie­rius Va­le­ri­ jus Griš­ko sta­to spek­tak­lį „Skry­dis virš ge­gu­tės liz­do“ pa­gal Da­le‘o Was­ser­ ma­no pje­sę, pa­ra­šy­tą re­mian­tis jau kla­si­ka ta­pu­siu to pa­ties pa­va­di­ni­mo Ke­no Ke­sey ro­ma­nu. Spek­tak­ly­je vai­ dins And­rius Bia­lob­žes­kis, Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis, Ne­ri­jus Gad­liaus­kas ir ki­ti Jau­ni­mo teat­ro ak­to­riai.

Re­ži­sie­rius Ag­nius Jan­ke­vi­čius sta­ to spek­tak­lį „Ka­tė ant įkai­tu­sio skar­di­ nio sto­go“ pa­gal ame­ri­kie­čių ra­šy­to­ jo Ten­nes­see Wil­liam­so pje­sę. Pa­sak Jau­ni­mo teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­ dė­jos Gin­tės Pranc­kū­nai­tės, prem­ je­ra die­nos švie­są tu­rė­tų iš­vys­ti dar lapk­ri­tį.

Jau­ni­mo teat­ras pla­nuo­ja at­gai­vin­ti kaž­ka­da šia­me teat­re tra­di­ci­nius bu­ vusius dra­ma­tur­gi­jos skai­ty­mus. Nu­ ma­to­mos ži­no­mų Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ ro­pos dra­ma­tur­gų pje­sės, į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tos teat­ro kri­ti­ko And­riaus Jev­se­je­vo.

Tai – tik pir­mo se­zo­nos pus­me­čio nau­jo­vės. Ant­rą se­zo­no pus­me­tį Jau­ ni­mo teat­ras lai­ko pa­slap­ty­je, nes re­ per­tua­ras dar ne­pat­vir­tin­tas.

Os­ka­ro Koršunovo/Vilniaus mies­ to teat­ras ža­da vie­ną prem­je­rą, jau pri­sta­ty­tą Veng­ri­jo­je ir Len­ki­jo­je. Tai

„Mi­ran­da“ pa­gal Wil­lia­mo Sha­kes­pea­ re‘o pje­sę „Aud­ra“. Spek­tak­lį re­ži­sa­vo O.Kor­šu­no­vas, o vaid­me­nis su­kū­rė ak­ to­riai Po­vi­las Bud­rys ir Ai­ri­da Gin­tau­ tai­tė. „Žmo­nių iš­trė­mi­mas į ne­gy­ve­na­ mą sa­lą vy­ko vi­sais lai­kais. Val­džiai ne­pa­to­giems žmo­nėms to­kios sa­los bū­ da­vo ku­ria­mos vi­sur, ta­čiau bū­tent So­ vie­tų Są­jun­go­je ply­tė­jo ne­gy­ve­na­mi sa­ly­nai, ku­riuo­se bū­da­vo įkur­di­na­mi iš­ ki­liau­si kū­rė­jai. Ir kiek­vie­na ne­gy­ve­na­ ma sa­la bū­da­vo pil­na gy­ve­ni­mo, nes to­se trem­ties zo­no­se bu­vo di­si­den­tiš­kai ban­do­ma iš­sau­go­ti sa­vo dva­si­nį gy­ve­ ni­mą“, – apie spek­tak­lio kon­cep­ci­ją kal­bė­jo O.Kor­šu­no­vas, pa­sta­ty­mo aši­

„Tadas Blinda“

mi pa­si­rin­kęs duk­ros ir tė­vo san­ty­kius.

Be­ne in­ten­sy­viau­siai gast­ro­liuo­jan­čio teat­ro var­dą už­si­tar­na­vęs Os­ka­ro Kor­ šunovo/Vilniaus mies­to teat­ras šią tra­ di­ci­ją iš­lai­kys ir šį se­zo­ną. O „Mi­ran­ dos“ prem­je­ra Vil­niu­je – jau rug­sė­jo 20 ir 21 d. Gal kiek ir ap­mau­du, kad pa­ čios pir­mo­sios prem­je­ros įvyks­ta ne Lie­ tu­vo­je, ta­čiau in­ten­sy­vios gast­ro­lės yra be­ne vie­nin­te­lis bū­das ne­vals­ty­bi­niam teat­rui iš­gy­ven­ti. „Lė­lės“ teat­ras nau­ją se­zo­ną ban­dys įro­dy­ti, kad lė­lių teat­ras skir­tas ne tik vai­ kams. Pra­džia – lė­lių spek­tak­lis pa­gal lie­tu­viš­ką le­gen­dą apie Jū­ra­tę ir Kas­ty­tį, pa­va­din­tas „Jū­ra­tė ir Kas­Tau­tas“. Spek­

„Miranda“

2011.08.30 20:08:43

s ir vė­din­ti s pra­si­de­da!

Rašė: Aurimas Minsevičius Nuotraukos: teatrų archyvo, Dmitrijaus Matvejevo ir „Studijos f 5,6“ Piešė: Vilmantas Juškėnas

tak­lį kurs Vi­ta­li­jus Ma­zū­ras, o prem­je­ra nu­ma­to­ma spa­lio pra­džio­je.

Jau­no­ji „Lė­lės“ teat­ro ak­to­rių kar­ta, dai­li­nin­kė Ju­li­ja Sku­ra­to­va ir teat­ro­lo­ gė bei re­ži­sie­rė iš Ru­si­jos Ana Iva­no­vaBra­šins­ka­ja spek­tak­lį-per­for­man­są „Me­tų lai­kai“ kurs tie­siog per re­pe­ti­ci­jas. Re­ zul­ta­tas – prem­je­ra, nu­ma­to­ma lapk­ri­tį.

Dar vie­nas žings­nis lė­lių teat­ro suau­ gu­sie­siems link – re­ži­sie­riaus Ki­ri­lo Glu­ ša­je­vo re­ži­suo­ja­mas spek­tak­lis „Įs­ta­bus žmo­nių gy­ve­ni­mas. Gi­mi­mas“ pa­gal ru­sų dra­ma­tur­go Alek­se­jaus Sla­povs­kio dra­ma­tur­gi­ją. Spek­tak­ly­je – ne­gi­mu­sio vai­siaus ir jo mo­ti­nos dia­lo­gas, skau­ džiai ap­nuo­gi­nan­tis so­cia­li­nius šiuo­lai­

us. io or­ ra­ an­ 20 pa­ ie­ ra am

ys ai­ gal y­tį, ek­

„Cezario grupė“

370_017.indd 9

ki­nės vi­suo­me­nės pū­li­nius ir ašt­riai kri­ti­kuo­jan­tis ver­ty­bių de­val­va­ci­ją vis la­biau ma­te­ria­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je. Su­do­mi­no? Tuo­met ga­li­te jau pra­dė­ti bu­dė­ti prie bi­lie­tų ka­sų, nes prem­je­ra nu­ma­to­ma dar lapk­ri­ čio pa­bai­go­je. „Šie­met teat­re „Ce­za­rio gru­pė“ tvy­ro toks stip­rus re­ži­sie­riaus Ce­za­ rio Grau­ži­nio no­ras ir džiaugs­mas kur­ti Lie­tu­vo­je, ko­kio ne­bu­vo dar nie­ka­da“, – dau­giau nei op­ti­mis­tiš­ka gai­da kal­bą pra­dė­jo „Ce­za­rio gru­pės“ rin­ko­da­ros di­rek­to­rė Ind­rė Ku­lie­šiū­tė. Tai­gi, lau­ki­me prem­je­rų gau­sos. Pir­mo­ji jų – spek­tak­lis pa­va­di­ni­mu „LAI LAI LAI“, lie­tu­vių mi­ to­lo­gi­jos pra­džia­moks­lis vai­kams iki sep­ty­ne­rių, die­nos švie­są iš­vys dar rug­sė­jį. Di­des­niems vai­kams ar­ba ne vai­kams teks pa­lauk­ti spa­ lio ir spek­tak­lio „Me­ta­mor­fo­zė“ pa­gal Fran­zą Kaf­ką prem­je­ros. Tai pa­sa­ko­ji­mas apie šiuo­lai­ki­nės šei­mos tra­ge­di­ją, apie jau­ną žmo­gų, sa­vo ar­ti­mų­jų aky­se vir­tu­sį bjau­riu ir be­jė­giu. Šį se­zo­ną pub­li­kos lau­kia ir mo­nos­pek­tak­lio „De Sa­das – Žius­ti­ nai“, sta­to­mo pa­gal Mar­ki­zo de Sa­do kū­ri­nius, prem­je­ra. Spek­tak­ lis, sta­ty­tas Grai­ki­jo­je, kur bu­vo su­tik­tas aud­rin­gai ir su­kė­lė karš­tas dis­ku­si­jas, šie­met per­ke­lia­mas į Lie­tu­vos sce­ną ir pa­tei­kia­mas lie­tu­viš­ kai vi­suo­me­nei. „Tai lyg sa­vo­tiš­kas so­cia­li­nis eks­pe­ri­men­tas – kaip tą pa­čią skan­da­lin­gą, sta­tus quo kri­ti­kuo­jan­čią me­džia­gą prii­ma Atė­ nai ir Šiau­rės Atė­nai“, – tei­gė I.Ku­lie­šiū­tė. Mo­nos­pek­tak­ly­je vai­dins ak­to­rė Bri­gi­ta Ar­so­bai­tė.

Pa­va­sa­rį lau­kia spek­tak­lio „Mie­go na­mai“ pa­gal pa­ties C.Grau­ži­ nio pa­ra­šy­tą pje­sę prem­je­ra. Spek­tak­ly­je – po­so­cia­lis­ti­nia­me lai­ko­ tar­py­je su­bren­du­sios kar­tos nu­si­vy­li­mas esa­muo­ju me­tu Lie­tu­vo­je bei pa­sau­ly­je vyks­tan­čiais po­li­ti­niais ir so­cia­li­niais pro­ce­sais. Te­ma iš tie­ sų ak­tua­li ir ar­ti­ma šian­die­nai.

Nau­ja­me se­zo­ne „Ce­za­rio gru­pė“ ne­lau­žys jau aš­tuo­ne­rius me­ tus gy­vuo­jan­čios tra­di­ci­jos ir to­liau rem­sis tik tais pa­čiais ak­to­riais: B.Asor­bai­te, Pau­liu­mi Či­ži­naus­ku, Vy­tau­tu Kont­ri­mu, Vil­ma Rau­bai­ te ir Ju­liu­mi Ža­la­ke­vi­čiu­mi. Lie­ka ir ki­ta, kiek ne­ma­lo­nes­nė „tra­di­ci­ ja“ – teat­ras vis dar ne­tu­ri sa­vo pa­tal­pų, ta­čiau šie­met ti­ki­si po­zi­ty­ vių po­ky­čių.

Jau­nų ak­to­rių su­bur­ta „Tru­pė liū­di“ nau­jam se­zo­nui ruo­šia prem­je­rą pa­gal Ser­ge­jaus Koz­lo­vo kny­gos „Ežiu­kas rū­ke“ teks­tus. Iki šiol ši me­ džia­ga dar ne­bu­vo pa­sie­ku­si Lie­tu­vos teat­ro sce­nos. „Tai kla­si­ka, su­ vo­kia­ma ir ma­žam vai­kui, ir suau­gu­siam li­te­ra­tū­ros gur­ma­nui. Jau­nie­ ji ak­to­riai ke­ti­na šiuos teks­tus adap­tuo­ti sce­nai ir pri­sta­ty­ti spek­tak­lį, per ku­rį bū­tų at­lie­ka­ma gy­va mu­zi­ka, su­kur­ta pa­čių ak­to­rių, su­si­bū­ru­ sių į mu­zi­ki­nę gru­pę „Liūd­ni sli­bi­nai“, – min­ti­mis apie nau­ją­jį spek­tak­ lį da­li­jo­si tru­pės at­sto­vė vie­šie­siems ry­šiams Vik­to­ri­ja Iva­no­va. Be­je, tru­pė pla­nuo­ja bend­ra­dar­biau­ti ne tik su Lie­tu­vos teat­ro or­ga­ni­za­ci­ jo­mis, ta­čiau ir su įvai­rio­mis už­sie­nio teat­ro bend­ro­vė­mis. Jei­gu konk­ re­čiau – žval­go­ma­si į Ru­si­jos bei Vo­kie­ti­jos pu­ses.

Teat­ras la­bo­ra­to­ri­ja „At­vi­ras ra­tas“ se­zo­ną pra­de­da Vie­nos „Dschun­gel­Wien“ teat­re, kur su re­ži­sie­riu­mi Step­ha­nu Rab­lu pri­sta­tys prem­je­rą, skir­tą 14–18 me­tų paaug­lių au­di­to­ri­jai. Apie nau­ją se­zo­ ną ir prem­je­ras Lie­tu­vo­je – dau­giau klaus­tu­kų nei at­sa­ky­mų. „Lapk­ri­tį ar­ba gruo­dį pla­nuo­ja­ma pa­leis­ti nau­ją spek­tak­lį, ku­rį re­ži­suos Ai­das Gi­nio­tis. Kol kas tai tik dar­bo pra­džia, tad daug pa­sa­ky­ti apie tai ne­ga­li­me. Spek­tak­lis bus ku­ria­mas „At­vi­ro ra­to“ la­bo­ra­to­ri­jos prin­ci­ pu“, – min­ti­mis apie nau­ją­jį se­zo­ną da­li­jo­si teat­ro va­dy­bi­nin­kė Gied­ rė Liu­gai­tė.

Sos­ti­nės „Do­mi­no“ teat­ras vėl ža­da prem­je­rų ma­ra­to­ną ir di­džiau­ sią kū­ry­bos se­zo­ną teat­ro is­to­ri­jo­je. Teat­ras pla­nuo­ja pen­kias prem­ je­ras, iš ku­rių tris – dar iki Nau­jų­jų me­tų. „Be ga­lo džiau­gia­mės ir di­džiuo­ja­mės vi­so­mis bū­si­mo­mis prem­je­ro­mis, ku­rios ste­bins pro­fe­ sio­na­lu­mu, nau­jo­mis for­mo­mis ir ne­ti­kė­tais spren­di­mais“, – dar ne­ pra­si­dė­jus se­zo­nui teat­ro va­do­vas Egi­di­jus Ba­ra­naus­kas jau džiau­ gė­si prem­je­rų sėk­me.

Pir­mo­ji se­zo­no prem­je­ra – ko­me­di­ja „Žirk­lės“, re­ži­suo­ta už­sie­nio re­ ži­sie­riaus, bus pri­sta­ty­ta jau spa­lio vi­du­ry­je. Ant­ro­ji teat­ro prem­je­ra – miu­zik­las „Ta­das Blin­da“, ku­riam teks­tus ir mu­zi­ką su­kū­rė And­rius Ma­ mon­to­vas. Pas­ku­ti­nė šių me­tų prem­je­ra – Kos­to Smo­ri­gi­no re­ži­suo­ta ro­man­ti­nė ko­me­di­ja. Ant­ro­je se­zo­no pu­sė­je „Do­mi­no“ teat­ras ža­da dar dvi prem­je­ras. „Vie­ną jų sta­to gar­su­sis re­ži­sie­rius Adol­fas Ve­čers­ kis“, – pa­var­dė­mis int­ri­ga­vo bū­si­mu se­zo­nu be­si­džiau­gian­tis „Do­mi­ no“ teat­ro va­do­vas, ta­čiau jis taip ir neatsk­lei­dė mums vi­sų nau­ją se­ zo­ną sta­to­mų kū­ri­nių.

Tai­gi, va­sa­rą klai­džio­jęs gast­ro­lė­se, teat­ras su­grįž­ta į sau įpras­ tą vie­tą, po sto­gu ir tarp ke­tu­rių sie­nų. Se­zo­nas nu­ma­to­mas il­gas ir in­ten­sy­vus, tad pa­ma­ty­ti ką nors kul­tū­rin­go tik­rai su­spė­si­te. Tik ne­nuk­lys­ki­te ir neat­si­duo­ki­te „chal­tū­rai“. Žo­džiai juk pa­na­šūs.

2011.08.30 20:08:58

>> žirklės

Apie ką sva­jo­ja „37O“ re­ko­men­duo­ja dai­ni­nin­kės Jur­gos Še­dui­ky­tės ini­ci­juo­tą tarp­tau­ ti­nį eks­pe­ri­men­tą pa­va­di­ni­mu „Met­ ro­No­mes“, ku­ris rug­sė­jo 21 ir 22 d. bus pri­sta­ty­tas Me­nų spaus­tu­vė­ je. Žo­dį „eks­pe­ri­men­tas“ pa­var­to­ jo­me ne šiaip sau. „Man su­dė­tin­ ga kal­bė­ti apie spek­tak­lį, kol jis dar tik ku­ria­mas, nes tas pro­ce­sas la­bai ne­nus­pė­ja­mas“, – ap­si­drau­džia eks­ pe­ri­men­tus die­vi­nan­ti jau­na ar­mė­nų re­ži­sie­rė Za­ra An­to­nyan.

O met­ro bi­lie­tais pre­kiau­jan­ti mo­te­ris? O gat­vės pre­kiau­to­jas? Ar jie ap­skri­tai sva­jo­ja? Į šiuos klau­si­mus mė­gins at­sa­ky­ti mu­zi­ki­nio lė­lių spek­tak­lio „Met­ro­No­mes“ kū­rė­jai. Kaip su­ pra­to­te, tai – spek­tak­lis suau­gu­sie­siems. Be­je, ka­da jūs pa­sta­rą­jį kar­tą bu­vo­te lė­lių spek­tak­ ly­je? Jei­gu ne­tu­ri­te vai­kų, ko ge­ra, prieš pen­kio­li­ka – dvi­de­šimt me­tų? ....... . ... . . .

Režisierė Zara Antonyan tikisi, kad jos eksperimentas lietuviams patiks.

Pa­žin­tis, su­vie­ni­ju­si kur­ti Į Lie­tu­vą dau­giau nei prieš mė­ne­sį Za­ ra at­vy­ko re­ži­sie­riaus Vi­do Ba­rei­kio ir jo žmo­nos Jur­gos kvie­ti­mu. Su lie­tu­ viais ji su­si­pa­ži­no Mask­vo­je – su Vi­ du ji Me­jer­hol­do cent­re sie­kia re­ži­sū­ ros ma­gist­ro laips­nio. „Ša­lį pa­žįs­ti, kai su­tin­ki žmo­nių, ku­rie jai at­sto­vau­ja. Iš to, ko­kie su­si­klos­to ta­vo san­ty­kiai su tais žmo­nė­mis, vė­liau iš­si­vys­to ir po­žiū­ ris į tą ša­lį“, – nu­si­šyp­so ar­mė­nė, pa­ klaus­ta, ko­dėl nė kiek ne­dve­jo­da­ma su­ti­ko da­ly­vau­ti Jur­gos ir Vi­do pa­siū­ ly­to­je avan­tiū­ro­je ir ato­sto­gas gim­ti­nė­ je iš­kei­tė į spek­tak­lio kū­ri­mą ne­pa­žįs­ ta­mo­je ša­ly­je. „Vi­sa­da la­bai su­dė­tin­ga sta­ty­ti spek­ tak­lį ki­ta­me teat­re, ki­ta­me mies­te ir net ki­ta kal­ba... Ta­čiau kai su­tin­ki žmo­nių, ku­rie švie­sūs ir tau at­vi­ri, stai­ga su­pran­ ti: o ko­dėl bi­jau mies­to, ku­ria­me ne­su bu­vu­si? Praė­jo vos ke­lios sa­vai­tės, bet jau su­si­da­rė įspū­dis, kad esu čia la­bai se­niai. Re­tai taip bū­na, kad jaus­tum to­ kią har­mo­ni­ją su ap­lin­ka, su erd­ve, ku­ rio­je dir­bi, su žmo­nė­mis, su ku­riais kar­ tu bū­ni. Kar­tais net pa­gal­vo­ju: kaž­kaip vis­kas čia per ge­rai...“ – emo­ci­jų ne­ sle­pia vieš­nia.

KNYGOS Ra­nya Paa­so­nen Sau­lės pa­dė­tis

Iš suo­mių kal­bos ver­tė Ai­da Kri­la­vi­čie­nė. Vil­nius, „Ver­sus Au­reus“, 2011 m.

10 // © 370 370_017.indd 10

Pa­si­ro­do, ne vien šiuo­lai­ki­nės Ry­tų Eu­ro­pos mer­gi­ nos įsi­my­li Ar­ti­mų­jų Ry­tų vai­ki­nus. Čia pa­sa­ko­ja­ma au­to­biog­ra­fi­nė is­to­ri­ja, vy­ku­si 8-aja­me de­šimt­me­ty­ je, kai eu­ro­pie­čiai dar ma­siš­kai ne­ke­ lia­vo lėk­tu­vais ap­link pa­sau­lį, Egip­tas aiš­ki­no­si san­ty­kius su Iz­rae­liu, o jau­no­ ji kar­ta Eu­ro­po­je te­bep­ri­si­mi­nė Ant­ro­ jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kus. Ne­di­de­lė­je, bet jaut­riai pa­ra­šy­to­je kny­gu­tė­je egip­ tie­čio ir suo­mės duk­ra pa­sa­ko­ja neįp­ ras­tą sa­vo tė­vų mei­lės is­to­ri­ją ir svars­ to, ko­dėl ji bai­gė­si per anks­ti ir ne itin lai­min­gai. Ji ty­ri­nė­ja ir sa­vo pa­čios pa­ dė­tį tarp dvie­jų ša­lių, dvie­jų kul­tū­rų, ku­ rių skir­tu­mai to­kie mil­ži­niš­ki, kad di­des­ nius sun­ku bū­tų ir įsi­vaiz­duo­ti.

Juo­du su­si­ti­ko trau­ki­ny­je, ku­riuo suo­mė Anu ke­lia­vo po Egip­tą tai­sy­da­ma svei­ka­tą, o egip­tie­tis Is­mai­las va­žia­vo dar­bo rei­ka­lais. Šiuo su­si­ti­ki­mu kny­ga pra­si­ de­da ir bai­gia­si, ir nors ją su­da­ro be­veik 40 sky­rių, nė­ra nė vie­no, ku­ria­me ne­bū­tų pa­mi­nė­ta bent men­ ku­tė to su­si­ti­ki­mo de­ta­lė. Ra­šy­to­ja tie­siog me­di­tuo­ja, ru­tu­lio­ja įvai­riau­sius tos aki­mir­kos as­pek­tus, gi­li­na­si į my­li­mų žmo­nių praei­tį, ban­dy­da­ma su­pras­ti, ko­dėl

jųd­vie­jų są­jun­ga vis dėl­to iši­ro. Iš da­lies jos mo­no­lo­ gas yra mė­gi­ni­mas iš­tir­ti, kaip su­gy­ve­na tar­pu­sa­vy­je vi­siš­kai skir­tin­gos pri­gim­ties žmo­nės, ko­kį vaid­me­nį jų as­me­ny­bėms vai­di­na ša­lys, ku­rio­se jie gi­mė ir užau­go, jų tra­di­ci­jos, men­ta­li­te­tas, gam­ta, re­li­ gi­niai įsi­ti­ki­ni­mai ir vi­sa tai, kas su­da­ro iš pa­žiū­ ros vie­no­dė­jan­čią ir „glo­ba­lė­jan­čią“ vi­suo­me­nę.

Kny­go­je ro­do­ma, kaip tarp dvie­jų tė­vų, dvie­jų ša­lių au­gu­si mer­gi­na dras­ko­ma vi­di­nių prieš­ta­ ra­vi­mų, blaš­ko­si, ne­su­vok­da­ma, ko no­ri: „<...> kar­tais, kai grįž­tu na­mo, už­gu­la sun­ku­mas ir no­ ri­si pa­si­vaikš­čio­ti, kai išei­nu pa­si­vaikš­čio­ti, no­ri­ si na­mo, kai užei­na nak­tis, no­riu, kad vėl išauš­tų die­na, o kai nu­švin­ta die­na, no­riu tik­tai mie­go, ži­nau, kad žvė­ris juo­kia­si iš ma­nęs ir lai­ko ran­ ko­se vir­vu­tes, ku­rių pa­ti ne­si­ryž­tu suim­ti, žvė­ris jas lai­ ko ir lau­kia, kol ge­rai iš­si­mie­go­siu ir pri­si­vaikš­čio­siu iki va­lios, jis lau­kia ir juo­kia­si iš ma­no ne­ri­mas­ties, – žmo­gus vis dėl­to nie­kad ne­bū­na vie­nas.“ Kaž­ku­ris iš psi­cho­lo­gų yra pa­sa­kęs, kad vi­są gy­ve­ni­mą žmo­gus vi­du­je bend­rau­ja su sa­vo mo­ti­na ir tė­vu – šiuo at­ve­ju per­kel­ti­ne pra­sme, kny­ga skir­ta šiai te­mai ap­mąs­ty­ti ir iš­nag­ri­nė­ti – lanks­čiu, švel­niu, bet vis dėl­to šiau­rie­tiš­ ku ra­šy­mo sti­liu­mi.

Bre­tas Eas­to­nas El­li­sas Ame­ri­kos psi­cho­pa­tas

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Gab­rie­lė Gai­liū­tė. „Ki­tos kny­gos“, 2011 m.

Kny­gos lie­tu­viš­ka ver­si­ja pa­si­ro­do praė­jus ke­le­riems me­ tams po to, kai bu­vo su­kur­tas to pa­ties pa­va­di­ni­mo fil­mas, ku­rį jau tur­būt ne vie­nas spė­jo ke­lis­kart per­žiū­rė­ti. Ne­ma­tę fil­mo įspė­ja­mi, kad skai­ty­da­mi ga­li pa­tir­ti su­dė­tin­gų psi­cho­ lo­gi­nių iš­gy­ve­ni­mų. Nors ir esu jaut­ri skai­ty­to­ja, kaž­ko­dėl man tų iš­gy­ve­ni­mų vis dėl­to ne­ki­lo. Gal dėl to, kad skai­ty­ti apie bai­sius ir žiau­rius da­ly­kus vis dėl­to ne taip sun­ku, kaip ma­ty­ti juos ek­ra­ne? O gal dėl to, kad vei­kė­jas, – kil­min­ gas, tur­tin­gas ja­pis iš Man­ha­ta­no, lais­va­lai­kiu per­se­kio­jan­ tis, kan­ki­nan­tis ir žu­dan­tis nie­kuo dė­tus žmo­nes, – apie tai su­ge­ba pa­pa­sa­ko­ti ypač nuo­bo­džiai? Sto­rą kny­gą skai­ty­ ti ne­leng­va bū­tent dėl pa­sa­ko­ji­mo sti­liaus: dia­lo­guo­se kas ant­ras žo­dis pa­ryš­kin­tas pa­svi­ruo­ju šrif­tu, teks­te pil­na dra­ bu­žių, tech­ni­kos, mais­to, įvai­ riau­sių kas­die­nių daik­tų pre­kės ženk­lų pa­va­di­ni­mų, kuo kruopš­ čiau­siai var­di­ja­mos jų me­džia­ gos ir kai­nos. Pat­ri­kas ir jo ko­ le­gos dir­ba ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bir­žo­je, bet apie tą dar­bą nie­ ko ne­pa­sa­ko­ja­ma: jie tik su­si­ti­ ki­nė­ja res­to­ra­nuo­se, val­go, ge­ ria ir uos­to ko­kai­ną klu­buo­se ir

2011.08.30 20:10:05

tik ta­l na su tai

ri­k je tuo mu su mi o au ne ma sia jo ja pr sa nių va jos

o­ja tua­le­tų va­ly­to­ja?

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Fotografavo: Visvaldas Morkevičius

„Jū­sų ša­ly­je la­bai stip­ri teat­ri­nė tra­di­ ci­ja, tiek daug iš­ki­lių var­dų: Nek­ro­šius, Kor­šu­no­vas, Tu­mi­nas... Gal net per di­ de­lis ge­ni­jų pro­cen­tas to­kiam skai­čiui pub­li­kos. Ne­ga­liu to pa­ties pa­sa­ky­ ti apie Ar­mė­ni­ją. Tie­sa, pro­ble­mos to­ kios pa­čios: teat­ro fi­nan­sa­vi­mas, žiū­ro­ vų ne­pa­kan­ka­mu­mas. Bu­vau pri­blokš­ta, kai Mask­vo­je pa­ma­čiau, kaip per vi­są gat­vę nu­si­drie­kė ei­lė prie bi­lie­tų ka­sos.

Mask­vie­čiai bent vie­ną kar­tą per sa­vai­ tę tu­ri nuei­ti į teat­rą. To­kia tra­di­ci­ja“, – pui­kia ru­sų kal­ba be­ria Za­ra.

Me­ni­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta taip su­si­ža­vė­ ju­si Jur­gos idė­jo­mis, kad nė ne­su­si­mąs­tė apie tai, kas bus, jei neat­si­ras rė­mė­jų.

Kai Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja at­me­tė pa­raiš­ ką, su­ne­ri­mo ir Jur­ga, ta­čiau ran­kų ne­ nu­lei­do – ėjo, kal­bė­jo, ne­si­gė­dy­da­ma pra­šė. Ge­rų žmo­nių at­si­ra­do – jų fi­nan­ si­nės pa­ra­mos už­teks ne tik spek­tak­liui su­kur­ti, bet ir do­ku­men­ti­niam fil­mui apie tai, kaip jis bu­vo sta­to­mas, su­suk­ti. „Nuos­ta­bu, kad su­si­rin­ko žmo­nės, ku­rie nuo pat pra­džių bu­vo pa­si­ruo­šę dirb­ti be ho­no­ra­rų, – tai di­de­lė re­te­ny­ bė mū­sų lai­kais. Jie su­si­bū­rė ir ne dėl am­bi­ci­jų – juk nie­kas ma­nęs ne­pa­žįs­ ta, o gal ne­pa­vyks? Tiems žmo­nėms tie­siog svar­bu pa­da­ry­ti TAI, jie tar­si su­ si­rgo ta pa­čia li­ga“, – vi­sos kū­ry­bi­nės gru­pės en­tu­ziaz­mu ža­vi­si Za­ra.

Su­gal­vok klau­si­mą – gau­si at­sa­ky­mą Ko­kią ži­nu­tę žmo­nėms no­ri per­duo­ti „Met­ro­No­mes“ kū­rė­jai? „Jur­ga pa­ra­šė 12 la­bai įdo­mių mi­nia­tiū­rų. Jų per­so­na­ žai – žmo­nės, į ku­riuos daž­niau­siai ne­ krei­pia­me dė­me­sio. Jie dir­ba gat­vė­se, vie­šuo­siuo­se tua­le­tuo­se, par­duo­tu­vių ka­ so­se... Tai už­gui­ti žmo­nės, ku­rie nu­žu­

dė sa­vy­je sva­jo­nes, – to­kie iš­var­gin­ti, izo­liuo­ti nuo vi­suo­ me­nės, re­gis, ta­me rit­min­ga­me srau­te, ku­ria­me vi­si kaž­kur sku­ba ir bė­ga, jų nie­kas nė ne­pas­te­bi. Su­ti­ki­te, yra dau­gy­ bė žmo­nių, ku­rie ry­tais pa­bu­dę tie­siog įjun­gia sa­ve kaip ko­kį me­cha­niz­mą ir dir­ba tik tam, kad ga­lė­tų eg­zis­tuo­ti.

Man at­ro­do la­bai svar­bu ir įdo­mu pa­si­kaps­ty­ti jų is­to­ri­jo­ se, su­pras­ti jų tra­ge­di­ją. Bet mes la­biau no­ri­me pa­pa­sa­ ko­ti apie jų sva­jo­nes, ku­rios taip ir ne­pa­ki­lo nuo že­mės...

Spek­tak­lio fi­na­le pa­si­ro­do žmo­gus, ku­ris šia­me pa­sau­ly­je ren­ka klau­si­mus, toks sa­vo­tiš­kas iš­min­čius, ku­ris at­sklei­džia, kad, no­rė­da­mas ras­ti at­sa­ky­mą, tu­ri la­bai aiš­kiai su­for­mu­ luo­ti klau­si­mą“, – trum­pai pa­grin­di­nę spek­tak­lio idė­ją pri­ sta­to Z.An­to­nyan. Šiek tiek pri­me­na vai­kiš­ką pa­sa­ką, ar ne? „Lė­lės man to­ dėl ir įdo­mios, kad jų ga­li­my­bės ne­ri­bo­tos. Jos lei­džia fan­ ta­zuo­ti, nes „bui­ti­nis“ teat­ras, kai rea­ly­bė per­ke­lia­ma į sce­ ną, man neį­do­mus“, – sa­ko kū­rė­ja.

Kaip sek­sis su­jung­ti at­ski­ras mi­nia­tiū­ras į vi­su­mą, Za­ra ne­lin­ku­si pro­gno­zuo­ti. Už­duo­tį ap­sun­ki­na ir tai, kad šia­me spek­tak­ly­je di­de­lis dė­me­sys ten­ka ne tik lė­lėms, bet ir mu­ zi­kai (Jur­gos su­kur­tos dai­nos at­spin­di he­ro­jų dva­si­nę bū­se­ ną, o teks­tams ji nau­do­jo lie­tu­vių, ang­lų ir ru­sų kal­bas – red. pa­st.), ju­de­siui, švie­soms. „Vi­sas idė­jas, ku­rios mums tik šau­na į gal­vą, iš­ban­do­me. Ko­dėl vis­ko yra tiek daug, net pa­ti ne­sup­ran­tu, tie­siog jau­čiu, kad man rei­kia iš to pa­ da­ry­ti vi­su­mą. Jei pa­vyks pa­da­ry­ti taip, kad ne­truk­dy­tu­me vie­ni ki­tiems, kad vi­si kom­po­nen­tai – dai­na, mu­zi­ka, teks­ tai, ani­ma­ci­ja, lė­lės, ak­to­riai – tar­nau­tų vie­nam tiks­lui, spek­ tak­lis bus pa­vy­kęs“, – paaiš­ki­na re­ži­sie­rė.

Sun­kios re­pe­ti­ci­jos Re­ži­sie­rė pa­ti yra bai­gu­si lė­lių teat­ro ak­to­rės spe­cia­ly­bę, taip pat mo­kė­si pan­to­mi­mos. Ji sten­gia­si spek­tak­liuo­se su­ jung­ti šiuos du žan­rus, nes yra įsi­ti­ki­nu­si, kad jie pui­kiai vie­nas ki­tą pa­pil­do. Ta­čiau to ne­pa­siek­si be sun­kių ir var­ gi­nan­čių tre­ni­ruo­čių – joms Za­ra ski­ria ypa­tin­gą dė­me­sį: „Vi­sa­da la­bai mėgs­tu „kaps­ty­tis“ ak­to­riu­je, nag­ri­nė­ti jo ju­ de­sius, jo ri­bas – ar jos iš vi­so eg­zis­tuo­ja? Kai mes tre­ni­ruo­ ja­mės, pa­ti ro­dau ak­to­riams ko­kius nors ele­men­tus. Ak­to­riai grei­čiau su­pran­ta, ką no­riu pa­sa­ky­ti. Kai sta­to­me etiu­dus, jie jau tu­ri at­sar­gų, iš ku­rių ga­li šį tą pa­da­ry­ti. Man at­ro­ do la­bai svar­bu su­kur­ti tą lau­ką, ku­ria­me su ak­to­riu­mi pra­

de­da­me kal­bė­ti ta pa­čia kal­ba ir vie­ nas ki­tą pa­pil­do­me. Be to, tre­ni­ruo­tės la­bai svar­bios ir dėl to, kad per jas iš skir­tin­gos ap­lin­kos atė­ję žmo­nės la­bai suar­tė­ja. La­bai svar­bu, kad vi­sa ko­man­ da bū­tų iš žmo­nių, ku­rie pa­pil­dy­tų vie­ nas ki­tą, bū­tų kar­tu, o ne veik­tų at­ski­rai kaip „so­lo par­ti­jos“ – „atė­jau, su­gro­jau ir išė­jau“.

Za­ros kaip re­ži­sie­rės krai­tis ne­di­de­lis – ji kol kas yra pa­sta­čiu­si du spek­tak­lius Je­re­va­ne: Vals­ty­bi­nia­me Ova­ne­so Tu­ma­ nia­no lė­lių ir Pan­to­mi­mos teat­ruo­se. Ta­ čiau su šiais sa­vo dar­bais ji jau ne tik spė­jo pa­ma­ty­ti pa­sau­lio, bet ir su­lau­kė pri­pa­ži­ni­mo tarp­tau­ti­niuo­se teat­ro fes­ ti­va­liuo­se. Šiuo­se spek­tak­liuo­se ji taip pat ne­ven­gė eks­pe­ri­men­tuo­ti: „Dog­ mą“ ga­li­ma va­din­ti pirš­tų teat­ru, nes ja­ me „vai­di­na“ žmo­gaus pirš­tai, o ki­ta­me spek­tak­ly­je – „La­bai se­nas žmo­gus di­ de­liais spar­nais“ pa­gal Gab­rie­lio Garc­ íos Márque­zo ro­ma­ną – per­so­na­žai kal­ba­si sa­va, pa­sau­ly­je rea­liai ne­sa­ma kal­ba. Za­ra įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­nės ne tik konk­re­čiais žo­džiais, o tie­siog sa­vo bal­su ir kū­nu ga­li iš­reikš­ti įvai­rias emo­ci­ jas. „Man vi­sa­da bu­vo įdo­mu im­tis eks­ pe­ri­men­tų: kiek­vie­na­me pro­jek­te at­ran­ du sau ką nors nau­ja ir ga­liu pa­nau­do­ti vi­sus įgū­džius, ku­riuos įgi­jau per de­šimt me­tų dar­bo teat­re, taip pat da­ly­vau­da­ ma me­no dirb­tu­vė­se Gro­tovs­kio ins­ti­tu­ te Len­ki­jo­je, o dar vė­liau – Ita­li­jo­je, kur su­si­pa­ži­nau su ant­ro­po­lo­gi­niu teat­ru ir už­siė­miau rit­mų ir žmo­gaus bal­so ty­ri­nė­ ji­mu. Man at­ro­do, kad re­ži­sū­ro­je ir yra svar­biau­sia tai, kad tu vi­są sa­vo gy­ve­ ni­mą mo­kai­si pa­žin­ti sa­ve. Jei šis pro­ ce­sas su­sto­ja ir tu ne­be­tu­ri ko sa­vy­je ieš­ko­ti, va­di­na­si, priė­jai ak­la­vie­tę“, – sa­ko re­ži­sie­rė.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

Ma­xas Fris­chas Mon­tau­kas

.

me­ as, a­tę ho­ dėl y­ti ip in­ an­ ai t­y­ as

Tai už­gui­ti žmo­nės, ku­ rie nu­žu­dė sa­vy­je sva­ jo­nes, – to­ kie iš­var­gin­ ti, izo­liuo­ ti nuo vi­suo­ me­nės, re­gis, ta­me rit­min­ ga­me srau­te, ku­ria­me vi­si kaž­kur sku­ ba ir bė­ga, jų nie­kas nė ne­ pas­te­bi.

Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Re­gi­na Iva­naus­kie­nė. Vil­nius, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011 m.

tik­ri­na vie­nas ki­to iš­ma­ny­mą, ko­kios ap­ran­gos de­ ta­lės prie ko tin­ka ir kaip jas rei­kė­tų dė­vė­ti. Daž­ nai ne­ži­no var­dų, tad nuo­lat vie­nas ki­tą pai­nio­ja su įžy­my­bė­mis, gel­to­no­sios spau­dos vei­kė­jais ar ki­ tais ja­piais.

Dėl to ga­liau­siai ky­la įta­ri­mas, kad sa­dis­tiš­ki Pat­ ri­ko ap­ra­šo­mi nu­si­kal­ti­mai vyks­ta tik jo vaiz­duo­tė­ je – kny­ga pri­me­na „Ko­vos klu­bą“ ir kuo to­liau, tuo la­biau imi abe­jo­ti jo­je vyks­tan­čių da­ly­kų rea­lu­ mu: pa­sku­ti­niuo­se pus­la­piuo­se vei­kė­ją už­kal­bi­na... suo­liu­kas par­ke. Šal­tak­rau­jiš­kai ir smul­kiai ap­ra­šo­ mi vaiz­dai, kai jis pa­si­gau­na ir nu­kan­ki­na žmo­gų, o vė­liau eks­pe­ri­men­tuo­ja su la­vo­nais. Keis­ta, kad au­kos el­gia­si pa­ly­gin­ti ra­miai, o ap­lin­ki­niai nie­ko ne­pas­te­bi, nors Pat­ri­ką iš­duo­da kal­bos „nu­gry­ba­vi­ mai“ ir des­pe­ra­tiš­kas, ira­cio­na­lus el­ge­sys. Keis­čiau­ sia, kad net la­vo­nų pil­no bu­to tvar­ky­to­ja neį­duo­da jo po­li­ci­jai. Vi­si nu­si­kal­ti­mai kruopš­čiai su­pla­nuo­ ja­mi, čia pat ny­kiai mi­ni­mos Ame­ri­kos vi­suo­me­nės pro­ble­mos, po­rnog­ra­fi­nio po­bū­džio sva­jo­nės ir sau­ sa, da­ly­kiš­ka kal­ba var­di­ja­mi šal­dy­tu­ve lai­ko­mi žmo­ nių or­ga­nai – nie­ka­da ne­sup­ra­si, ar tai li­guis­tos vaiz­duo­tės, ar per­krau­tos dar­bais Niu­jor­ko po­li­ci­ jos žiop­lu­mo vai­siai.

370_017.indd 11

Dar vie­na au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga, šį kar­tą pa­ra­šy­ta žy­maus ra­šy­to­jo, ku­rio ro­ma­nai ir pje­sės iš­vers­tos į dau­gy­bę už­sie­nio kal­bų. Nors tai sun­ku ir su­pras­ti, nes pa­sa­ko­ja­ma daž­niau­siai tre­čiuo­ju as­me­niu, itin ne­si­mas­kuo­ja­ma, bet au­to­rius tar­ si at­si­trau­kia nuo teks­to ir ste­bi jį iš kri­ti­nio at­stu­mo. O ir siu­že­tas, at­ ro­do, nie­kuo ney­pa­tin­gas: pa­gy­ ve­nęs ra­šy­to­jas su jau­nes­ne drau­ ge ame­ri­kie­te ke­liau­ja po Long Ai­lan­do sa­los apy­lin­kes. Kny­ga įvar­di­ja­ma kaip apy­sa­ka – šiuo­ lai­ki­niam skai­ty­to­jui jau ne­daž­nai pa­si­tai­ko toks žan­ras, neaiš­ku, kuo be­si­ski­rian­tis nuo ro­ma­no. Li­te­ra­tū­ro­lo­gų nuo­mo­ne, ro­ma­nas ra­šo­mas tuo­met, kai vei­kė­jui įvyks­ta me­ta­mor­fo­zė – ki­taip ta­ riant, ar­tė­jant kny­gos pa­bai­gai jis ko­ne neat­pa­žįs­ ta­mai pa­si­kei­čia, ir tas po­ky­tis lai­ko­mas pa­grin­di­ ne ro­ma­no są­ly­ga. O čia, ro­dos, nie­kas ne­si­kei­čia: ne taip se­niai su­si­pa­ži­nu­si po­ra au­to­mo­bi­liu ke­liau­ ja pa­slap­tin­ga­me, in­dė­niš­ką pa­va­di­ni­mą iš­sau­go­ju­ sia­me gam­tos kam­pe­ly­je, tuo­met pa­sa­ko­to­jas ste­bi

sa­vo pa­ly­do­vę, pri­si­me­na ki­tus žmo­nes, jau­nys­tės drau­gus, ra­šy­to­jo dar­bą, su­si­ti­ki­mus su skai­ty­to­jais, ku­rie ne vi­sa­da bū­na ma­lo­nūs ir įdo­mūs. Samp­ro­ tau­ja apie drau­gys­tės ver­tę, ne­leng­vą sa­vo kar­je­ros lai­ko­tar­pį, kai su­kles­tė­jo ir Vo­kie­ti­jos na­cio­na­liz­mas, pa­sa­ko­ja apie san­ty­kius su ki­to­mis mo­te­ri­mis, ku­rias te­ko gy­ve­ni­me su­tik­ti, bet nie­ko nea­na­li­zuo­ja, ne­ly­ gi­na ir ne­da­ro iš­va­dų. Tie­siog ra­miai ste­bi ap­lin­ką, jos de­ta­les, ša­lia esan­čios mo­ters el­ge­sį – bend­ra­ vi­mą ap­sun­ki­na ne tik jud­vie­jų am­žiaus skir­tu­mas, bet ir tai, kad mer­gi­na yra ame­ri­kie­tė, o ra­šy­to­jas per pra­stai kal­ba ang­liš­kai, kad pa­lai­ky­tų itin in­te­ lek­tua­lią dis­ku­si­ją. Su­si­da­ro įspū­dis, kad tie san­ty­ kiai ap­skri­tai ma­žai jį jau­di­na, nors ir yra sa­vo­tiš­ki, su­bti­lūs, la­biau pri­me­na drau­gys­tę nei mei­lę – at­ro­ do, kuo il­giau gy­ve­ni, tuo ra­mes­nis tam­pi, tuo lė­čiau slen­ka lai­kas, nes prie tie­sio­gi­nių įspū­džių pri­si­de­da pri­si­mi­ni­mai, ele­gan­tiš­kai įsi­pi­nan­tys į teks­tą, prieš akis pra­slen­ka dau­gy­ bės anks­čiau su­tik­tų žmo­nių vei­dai, vi­sos de­ta­lės su kuo nors su­sie­ja­mos, tad „iš­ky­la pai­kas po­rei­kis pa­tir­ti da­bar­tį per mo­ te­rį“ ar­ba „ap­ra­šy­ti šią die­ną, nie­ko ki­ta, tik šią die­ną, mū­ sų sa­vait­ga­lį ir kaip prie jo bu­vo priei­ta, kaip jis praei­na“.

At­ro­do pa­pras­ta ir pri­mi­ty­vu? Pa­ban­dy­ki­te tą pa­tį pa­da­ry­ti, kai jums bus per še­šias­de­šimt.

2011.08.30 20:10:18

>> scena

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius ir Si­mo­nas Švit­ra

Psi­chas: „Aš nie­kur neuž­si­ka­sęs – tie­siog gy­ve­nu sma­gų šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą“ Su gru­pės „Re­quiem“ ly­de­riu To­mu Kri­vic­ku-Psi­chu (36 me­tai) esa­me se­ni bi­čiu­liai, ta­čiau duo­ti in­ter­viu jis su­tin­ka tik tuo­met, kai pa­ža­du iš­pil­dy­ti ke­lias są­ly­gas. Pir­miau­sia jis pa­pra­šo bū­ti­nai pa­ra­šy­ti apie Uk­mer­gės jau­ni­mo klu­bą „Rok­mer­gė“, ku­rį kaž­ka­da pa­ts ir įkū­rė, pa­skui lie­pia pa­ža­dė­ti neatsk­leis­ti to, ką pa­sa­kė „ne spau­dai“, ir ne­klau­si­nė­ti apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Be­veik klus­ niai vyk­dau są­ly­gas: kas ži­no, ka­da jis vėl lei­sis iš­pro­vo­kuo­ja­mas to­kiam – žur­na­lis­tės ir mu­zi­kan­to, o ne bi­čiu­liš­kam – pa­šne­ke­ siui. Bet Psi­chas vis tiek la­bai at­sar­gus: at­vi­riau ir šil­čiau jis ima kal­bė­ti tik po po­ros tau­re­lių trauk­ti­nės... Na, bet svar­biau­sia, kad jis gy­vas, nie­kur nee­mig­ra­vo ir dar kar­tais ne­tgi kon­cer­tuo­ja! ........................ ................ . .................................... ... . ....... .

– Ka­dan­gi re­tai ka­da sos­ti­nė­je ta­ve be­su­tin­ku, tur­būt de­rė­ ... tų pa­klaus­ti, kur da­bar gy­ve­ni?

12 // © 370 370_017.indd 12

. . .

– Va­sa­rą daug ke­lia­vo­me – su šei­ma mė­ga­vo­mės gam­ta, vi­są Lie­tu­vą tur­būt ap­va­žia­vo­me. Bet vis dar „ba­zuo­juo­si“ Vil­niu­ je. Tiek in­for­ma­ci­jos už­teks? (Šyp­so­si.)

– Ką gi, pa­ts pa­mi­nė­jai žo­dį „šei­ma“, tad iš­drį­siu tie­siai švie­ siai pa­klaust ir apie ją...

– Nie­ko ne­sa­k y­siu! Pa­ra­š yk, kad esu šei­mos žmo­g us, tu­r iu

žmo­ną Ri­mą ir du vai­kus: duk­rai Mi­rai –treji su pu­se, o sū­nui Da­n ie­l iui pu­sant­r ų me­t ų. Už­teks? (Šyp­so­si.)

– Ge­rai jau, ge­rai. Ta­da pa­klau­siu, ko­dėl taip už­ si­ka­sei ir ne­be­no­ri nie­ko bend­ra tu­rė­ti su pra­ mo­gų vers­lu.

– Aš nie­kur neuž­si­ka­sęs – tie­siog gy­ve­nu sma­g ų šei­my­n i­n į gy­ve­n i­mą. Tei­sin­gai pa­sa­kei – su pra­

mo­g ų vers­lu ne­no­riu tu­rė­ti nie­ko bend­ra. Ko­dėl? Nes man to ne­rei­k ia.

– Dar ne­gir­dė­jai apie sa­ve le­gen­dų, kad nu­mi­rei ar bent jau emig­ra­vai?

– Vi­so­k ių gan­dų gir­dė­jau ir tuo­met, kai dar at­seit bu­vau ta­me „šou­biz­ny­je“. Nors čia dar klau­si­mas, ar ja­me aš ka­da nors iš tie­sų bu­vau... Ne­bu­vau la­bai pa­ste­bi­mas ta­me pra­mo­g ų vers­ le. Tiks­liau, bu­vau pa­ste­bi­mas dėl tų kitų, su mu­zi­ka ne­su­si­ju­

2011.08.30 20:10:41

sių da­ly­kų, vi­so­k ių ne­są­mo­nin­g ų skan­da­lų. O ir šiaip ro­ken­ro­liš­kai gy­ve­no­me vi­si tuo­met. (Šyp­so­si.)

– Čia kal­bi apie „Ak­va­riu­mą“? Tur­būt iki šiol dar drau­gai pa­ trau­kia per dan­tį?

– La­bai re­tai ka­da pri­si­me­nu tuos lai­kus. Man pa­tin­ka tai, kuo gy­ ve­nu da­bar...

– Iš­si­ža­di skan­da­lin­gos praei­ties?

– Ne­ga­li iš­si­ža­dė­ti. Taip, dur­nas bu­vau. Bet taip ge­rai pa­si­tū­sin­da­vo­ me, tuo­met vis­kas bu­vo dzin... (Šyp­so­si.)

– O ne­bi­jai, kad ta­vo vai­kai ka­da nors su­ži­nos apie ta­vo nuo­ty­ kius ta­me pa­čia­me „Ak­va­riu­me“?

– Na ir kas? Juo­k in­g i tie nuo­t y­k iai. Ma­nau, jiems tik bus pri­ko­las.

– Tai tur­būt ir vai­kus ro­ken­ro­lo dva­sia auk­lė­ji – ma­čiau ir kon­ cer­te bu­vo...

– Kas čia to­k io, kad į kon­cer­tą at­si­ve­džiau. Aš ir­gi su tė­v u va­ži­nė­da­ vau po vi­so­k ias agitb­ri­ga­das ir ne­tgi ves­tu­ves. Jis gro­jo ar­mo­ni­ka, taip pat kla­v i­ši­niais. Iš am­ži­na­til­sį tė­vo mei­lę mu­zi­kai ir pa­vel­dė­jau.

– Pra­mo­gų vers­le ga­li­ma už­dirb­ti ne­blo­gus pi­ni­gus, o tau jie ne­ pa­mai­šy­tų. Juk au­gi­ni net po­rą vai­kų...

– Juk aš kon­cer­tuo­ju ir už pa­si­ro­dy­mus už­dir­bu pi­ni­g ų. O vers­li­ nin­kas iš ma­nęs pra­stas. (Juo­kia­si.).

bar krū­tes­nis nei mū­sų lai­kais. Ja­me yra re­pe­ti­ci­jų ir įra­š ų stu­d i­jos, čia bū­r iuo­ja­ si ne tik mu­zi­k ai, bet ir ki­t ų sri­č ių me­ nams pri­jau­čian­tis jau­ni­mas. Kiek ži­nau, „Rok­mer­gė“ vie­ni­ja apie 200 žmo­nių. Be to, ke­ti­na­ma ir fes­t i­va­l į „Rok­mer­gė“ pri­ kel­ti. Kal­bu apie juos, nes ma­nau, kad tai pui­kus pa­v yz­dys ki­tuo­se ma­žuo­se mies­ tuo­se gy­ve­nan­čiam jau­n i­mui – yra įdo­ mes­nės veik­los nei bam­ba­l iai alaus ir muš­t y­nės. La­bai džiau­giuo­si, kad klu­bas at­g i­mė, to­dėl no­r iu, kad apie tai pa­ra­š y­ tum. Be­je, gal­vo­ju apie ro­ko aka­de­m i­ją Uk­mer­gė­je, bet iki to dar dau­g y­bę my­ lių š rei­kės nu­plaukt. Yra vi­so­k ių nau­jų gru­pių Uk­mer­gė­je: „The No­m i­ nals“, to­k ie vi­siš­kai jau­nu­čiai „The Hur­ ri­ca­nes“. Tai taip pat iš­si­v ys­tė iš „Rok­ mer­gės“. Dar yra Egi­d i­jus Da­r u­l is, ku­ ris gro­ja damb­re­l iu. Gal ma­tei, jis „Lie­ tu­vos ta­len­t uo­se“, kaip ir Bjel­le, da­ly­va­ vo. Na, o vi­sų uk­mer­g iš­k ių at­m in­t y iš­ li­kęs am­ž i­na­t il­sį Jo­nas Ta­k a­re­v i­č ius ir

– Pats pri­si­pra­šei klau­si­mo. Vi­si pri­si­me­na, kad mė­gi­nai vers­ lau­ti: tu­rė­jai sa­vo ka­vi­nę, pa­skui – klu­bą. Bet vers­las ne­bu­vo la­ bai sėk­min­gas...

– Tu­rint vers­lą, la­bai daug dirb­ti rei­k ia. Ir gal­vos skaus­mo per daug.

Gal ne tą vers­lą pa­si­rin­kau...

– Be­je, ar tau net ne­ky­la min­čių įra­šy­ti nau­jų dai­nų, iš­leis­ti al­ bu­mą?

– Drau­gai vis daž­niau to pa­k lau­sia, ra­g i­na įra­ši­nė­ti, juo­lab kad ir dai­nų yra pri­si­kau­pę. Bet nie­ko ne­da­rau – pa­si­ten­k i­nu tais ke­liais kon­cer­tais.

– Kiek­vie­nas at­li­kė­jas no­ri, kad jo dai­nas iš­girs­tų kuo dau­giau žmo­nių...

– Kiek bū­nu iš­g irs­tas, tiek man ir už­ten­ka. Džiau­g iuo­si, kad gro­ju tik ten, kur pa­ts no­riu ir kur esu lau­k ia­mas. Yra ke­li klu­bai Lie­tu­vo­ je, kur kart­kar­tė­mis kon­cer­tuo­ju. Pa­ti­kėk, tik­rai nė­ra sma­g u gro­ti klu­be, kur žmo­nės tik ir lau­k ia, ka­da tu baig­si, ir pa­ga­liau pra­si­dės dis­ko­te­ka. Maž­daug tre­jus me­tus to ne­bė­ra: kon­cer­tuo­ju ir jau­čiu, kad žmo­nės tik­rai atė­jo į ma­no kon­cer­tą. Ir au­tog­ra­f ų pra­šo... Kar­ tais net ant krū­ti­nės. Bet čia la­biau dėl ba­je­rio. Be­je, vie­nas kon­cer­ tas bu­vo ne­la­bai sėk­min­gas... Ga­liu pa­pa­sa­ko­ti. (Šyp­so­si). O bu­vo taip. Ni­do­je vie­na­me klu­be gro­jom tris va­ka­r us iš ei­lės. Pir­mą va­ ka­rą bu­vo ge­ras kon­cer­tas, tik žmo­nių ne­daug. Ant­rą va­ka­rą bu­vo­ me silp­nes­ni, nes po pir­mo kon­cer­to ge­rai pa­siau­tė­me, bet žmo­nių jau bu­vo dau­g iau. O tre­čią va­ka­rą din­go bal­sas – nė žo­džio ne­ga­ liu iš­tart, ką jau apie dai­na­v i­mą kal­bėt. O žmo­nių pil­na   Kvie­čiau žmo­nes dai­nuo­ti į sce­ną vie­toj sa­vęs, kaž­ko­k ia ka­rao­ kė išė­jo... (Juo­kia­si.)

– No­ri pa­sa­ky­ti, kad kas nors tau pa­skam­bi­na ir kvie­čia kon­cer­ tuo­ti, o tu sa­kai: „Ne“?

– Taip, ir daž­nai.

– At­si­sa­kai, jei ir į ko­kį fes­ti­va­lį pa­kvie­čia?

– Jei­g u tai ro­ko fes­ti­va­lis, tai neat­si­sa­kau. Be­je, per­nai gro­jo­me „Ro­ ko nak­t y­se“, šie­met tik kaž­ko­dėl ne­pak­v ie­tė.

– Po ta­vo pa­si­ro­dy­mo „Rok­mer­gės“ klu­bo (apie jį dar vė­liau pa­ si­kal­bė­si­me) or­ga­ni­zuo­ta­me kon­cer­te iš­gir­dau rep­li­ką: Psi­chas pra­dė­jo gro­ti kaž­ko­kį re­gį...

– Kam spraus­t i mu­zi­k ą į rė­mus? Aš jau se­niai ne­be­ga­liu pa­sa­k y­ti, kad gro­ju ro­k ą. Jei­g u pa­tin­ka re­g is, tai ko­dėl ne?

– Juk ne­suk­ly­siu teig­da­ma, kad tai, ką tuo me­tu klau­sai­si, at­si­ spin­di ir kū­ry­bo­je?

– Taip. Vie­nu me­tu ve­ža ko­k ia nors mu­zi­ka, tai jos ir klau­sau­si. Kai ji pa­bos­ta, ieš­kai ki­to­k ios. Sup­ran­ta­ma, tai at­si­spin­di ir kū­r y­bo­je.

Tie­siog kai ku­rie žmo­nės ne­mėgs­ta keis­t is, klau­so tą pa­t į per tą pa­ tį, to­dėl, ma­t yt, sun­k iai prii­ma ki­t ų po­k y­čius.

to

– Klau­si­mas ta­vo pa­ties už­sa­ky­mu. Kas ta „Rok­mer­gė“, su kuo ji val­go­ma ir ko­dėl ji tau to­kia svar­bi?

– „Rok­mer­gė“ – tai toks jau­n i­mo klu­bas ma­no gim­to­jo­je Uk­mer­ gė­je, ku­r į kaž­ka­da su bi­čiu­l iais įkū­rė­me. Pas­kui vi­si iš­si­laks­tė­me, aš pa­ts į Vil­n ių iš­va­žia­vau gy­ven­ti. Ke­le­tą me­t ų klu­bo veik­la bu­vo ap­m i­r u­si, bet atė­jo nau­ja kar­ta, ku­r i jį at­gai­v i­no. Ir šis klu­bas da­

au

me iš rs­ u­

370_017.indd 13

Kiek bū­nu iš­ girs­tas, tiek man ir už­ ten­ka. Džiau­ giuo­si, kad gro­ju tik ten, kur pa­ts no­riu ir kur esu lau­kia­ mas.

gru­pė „Afi­ša“. Bū­tent jo dai­nos kaž­ka­da vi­sus mus su­v ie­n i­jo...

– Pa­kei­tei įvaiz­dį – už­siau­gi­nai barz­ dą ir ūsus. Čia kad sun­kiau bū­tų at­pa­ žin­ti?

– Ne, įvaiz­d is pa­kei­tė ma­ne. (Šyp­so­si.)

Daug kas pri­si­k ni­sa prie tų ūsų. O man čia kaip žmo­n ių cha­rak­te­r ių ba­ro­met­ ras: links­mi žmo­nės nu­si­šyp­so pa­ma­tę, o tie, ku­rie tu­ri daug pyk­čio sa­v y­je, pa­ si­šai­po. Leng­va at­si­r ink­t i, kas yra kas.

(Juo­kia­si.)

– O žmo­nės gat­vė­je dar at­pa­žįs­ta ta­ ve?

– Lai­mė, vai­kai ne­be­šū­ka­lio­ja iš pa­skos.

At­pa­ž įs­ta dar vy­res­ni, bet san­t ū­riau rea­ guo­ja. Gal kad vy­res­nis at­ro­dau   Jau­ni­mas ne­tgi kar­tais krei­pia­si „jūs“.

– Grįž­kim prie tų ta­vo ūsų. Jei­gu iš tik­ rų­jų, kam juos už­siau­gi­nai?

– Pa­t ys užau­go. Bu­vo svar­bes­n ių rei­ ka­lų. Va, tai pa­čiai „Rok­mer­gei“ rei­kė­ jo ruoš­tis...

– Be­je, ar tau nors kiek rū­pi ta­vo įvaiz­ dis?

– Ži­no­ma, daž­niau­siai no­riu nor­ma­l iai at­ro­dy­ti. Bet kar­tais spe­cia­liai ne­si­sten­ giu, kad pa­ro­dy­čiau, jog jis ne toks jau ir svar­bus. (Šyp­so­si.) Aš ga­liu sau tai leis­t i.

Man p, aš Psi­chas. Ga­liu net kaip bom­žas  at­ro­dy­ti... Bet iš tie­sų man pa­tin­ka žiū­rė­ti į žmo­nės, ku­rie tu­ ri sa­vo sti­lių.

– Ka­dan­gi jau pra­kal­bo­me apie įvaiz­ dį... Vos pra­dė­ju­sį dai­nuo­ti žur­na­lis­tai (ir ne tik) pra­mi­nė ta­ve lie­tu­viš­ku Kur­

tu Co­bai­nu. Tuo me­tu iš tie­sų at­ro­dei kaip jis... Tai da­rei są­mo­nin­gai?

– Ma­nau, taip. Tik tuo me­tu ne­no­rė­jau to pri­ pa­žin­ti. Bet da­bar žiū­riu į se­nas nuo­trau­kas ir su­pran­tu, kad me­la­vau pa­ts sau. K.Co­bai­ nas bu­vo ma­no die­v u­kas ir aš sten­g iau­si bū­ ti į jį pa­na­šus.

– Gal net kar­tais iš­si­trau­ki se­ną „Nir­va­nos“ ka­se­tę...

– Ne, neiš­sit­rau­k iu. Bet kai iš­g irs­t u kur nors, ve­ža.

– Gal­būt iš­gir­dęs „Nir­va­ną“ ir su­ma­nei, kad ga­li pa­ts da­ry­ti ką nors pa­na­šaus?

– Tai ir­g i tie­sa, ku­r ios anks­č iau ne­bū­č iau pri­pa­ž i­nęs. Kai pa­ma­č iau „Nir­va­nos“ kli­pą „Smells Li­ke Teen Spi­rit“, iš kar­to su­pra­tau, ko gy­ve­ni­me no­riu, – gro­ti gi­ta­ra ir dai­nuo­ ti kaip tas čiu­va­kas.

– Esi gy­ve­ni­me iš­ban­dęs įvai­rių da­ly­kų, ne tik mu­zi­ka­vi­mą. Kas la­biau­siai ve­žė?

– Pra­mo­n i­n is al­pi­n iz­mas. Is­pa­n i­jo­je te­ ko dirb­ti to­k į dar­bą. La­bai įdo­m iai ten bu­ vo. Tuo me­tu tu­rė­jau val­ka­tos sta­tu­są, nie­ko ne­d ir­bau. Ei­nu gat­ve, žiū­r iu čiu­va­kas aukš­ tai pa­si­li­pęs, vir­vė­mis pri­si­ka­bi­nęs sie­ną da­ žo. Suš­v il­piau, pa­ro­džiau ženk­lais, kad nu­si­ leis­t ų. Dar vi­siš­kai ne­mo­kė­da­mas is­p a­niš­kai, pa­mė­g i­nau paaiš­k in­t i, kad no­rė­č iau dirb­t i to­k į dar­bą. Ap­si­kei­tėm te­le­fo­nais. Ki­tą die­ną man at­ve­ž ė li­te­ra­t ū­ros apie pra­mo­n i­n į al­pi­ niz­mą. Ir ką, per dvi sa­vai­tes ir is­p a­niš­kai pra­ mo­kau, ir su tuo al­pi­niz­mu teo­riš­kai su­si­pa­ži­ nau. Ką iš­mo­kau, pa­de­monst­ra­vau pra­ktiš­kai.

Man aukš­tis žiau­riai pa­tin­ka, svaigs­t u nuo jo.

Tas is­p a­nas ma­tė, kad ne­bi­jau. Paaiš­k i­no, kad svar­biau­sia sau­g u­mas, ir taip ga­vau dar­bą. To­ kį dar­bą mie­lai ir Lie­tu­vo­je dirb­čiau. Gal kas per­skai­t ys ir pa­skam­bins? (Juo­kia­si.)

– Grįž­ki­me prie mu­zi­kos. Ar li­kę gru­pė­je „Re­quiem“ mu­zi­kan­tų iš se­nų lai­kų?

– Ne, iš tų lai­kų ne­bė­ra nė vie­no. Da­bar gro­ ju su dviem jau­nais mu­zi­kan­tais iš Uk­mer­gės.

Ar­ba dar ko­k ius pa­si­kvie­čiu pro­fus – prieš kon­ cer­tą pa­re­pe­tuo­jam, ir tiek. Rea­liai aš esu vie­ nas, o ne gru­pė. Be­je, „Re­quiem“ su­dė­tis daž­ nai kei­tė­si. La­bai džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau ga­ li­my­bę pa­gro­ti su to­k iais mu­zi­kan­tais kaip Ar­ nol­das Lu­ko­šius (ex „Fo­je“), Skir­man­tas Gi­ba­ vi­čius (ex „Bix“), am­ži­na­til­sį Ma­rius Sa­v ic­kas (ex „Bo­v y“). Su „Bix“ ap­skri­tai „Ro­ko nak­t y­se“ prieš po­rą me­t ų kar­tu vie­no­je sce­no­je „Kiau­ lę“ dai­na­vau. Be­je, kaž­ka­da Uk­mer­gė­je bu­vom įkū­rę „Bix“ ger­bė­jų klu­bą. Pa­me­nu, tuo me­tu dir­bau kios­ke ir Sa­mas atė­jo kaž­ko nu­si­pirk­ ti. Kiek bu­vo džiaugs­mo – iš­si­trau­k iau kny­ gu­tę, pa­pra­šiau au­tog­ra­fo. Tuo me­tu man la­ bai pa­ti­ko „Bix“ ir „An­tis“, „Fo­je“ pra­dė­jo pa­ tik­ti vė­liau.

– O kas pa­tin­ka iš šiuo­lai­ki­nių at­li­kė­jų?

– „Freaks on Floor“, „Gol­den Pa­ra­zyth“... Bi­ jau ką nors ir pa­mirš­ti, dau­g iau jų yra.

– Ko­kia ta­vo nuo­mo­nė apie da­bar­ti­nę ži­ niask­lai­dą, ku­ri nuo­lat mus už­ver­čia ži­nio­ mis apie nie­ką? Ypač jei kal­bė­tu­me apie pra­mo­gų vers­lą...

– Tik­rai spe­cia­liai ne­skai­tau, bet tos in­for­ma­ ci­jos srau­tas toks ga­lin­gas, kad no­ri ne­no­ri pa­ sie­k ia ir ma­ne.

– Tai jau ži­nai, kad Na­ta­li­ja Bun­kė sū­nų pa­ gim­dė?

– Ži­nau, kad nėš­čia bu­vo. Ai, tai jau pa­gim­dė?

Svei­k i­nu! (Juo­kia­si.)

– O tau dar bent kar­tais skam­bi­na žur­na­ lis­tai?

– Skam­bi­na, bet vi­siems at­sa­kau, kad ne­tu­riu ką pa­sa­k y­ti. (Šyp­so­si.)

2011.08.30 20:11:16

>> svetur

Af­ri­kie­ tiš­ka mei­lė už pi­ni­gus Vieni alksta meilės ir ieško jos visą gyvenimą, kiti – nesigėdydami ją perka, o tretiems tai – pragyvenimo šaltinis. Lietuvė Eglė Česnulytė, studijuojanti Lidso universitete, doktorantūros disertacijai atliko tyrimą. .

Ji pusmetį gyveno Kenijoje, bendravo su vietos sekso darbuotojomis – malajomis ir iš arti pažino jų gyvenimą. .... ...

Kenija – viena pagrindinių sekso turizmo šalių, todėl malajų amžius kartais šokiruoja. Pasak Eglės, galima sutikti ir aštuonmečių mergaičių, laukiančių klientų paplūdimyje, ir penkiasdešimtmečių moterų, dirbančių tam, kad paskutinį vaiką išleistų į mokslus. ................ . ... . .... . .. . .

14 // © 370 370_017.indd 14

– Ty­ri­mą vyk­dei Ke­ni­jo­je. Ko­dėl pa­ si­rin­kai bū­tent šią Af­ri­kos ša­lį? Ar Ke­ ni­jo­je pro­sti­tu­ci­ja la­bai daž­nas reiš­ki­ nys?

– Bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas, po ku­rio paaiš­ kė­jo, kad per pa­sta­ruo­sius me­tus Ke­ni­jo­ je už sek­są pi­ni­g ų ga­vo apie 8 pro­c. mo­ te­r ų. Eu­ro­po­je šie skai­čiai ge­ro­kai ma­ žes­ni – 1–2 pro­c. Per pus­me­t į Ke­ni­jo­je kal­bė­jau­si su daug sek­so dar­buo­to­jų ir be­veik vi­sų is­t o­ri­jos tu­ri vie­ną bend­r u­ mą. Mo­te­r ys pra­de­da dirb­ti sek­so pra­ mo­nė­je, kai šei­ma pra­ran­da mai­t in­to­ ją – vy­rą. Sa­k y­k i­me, vy­ras dir­ba va­dy­ bi­n in­ku vieš­bu­t y­je ir iš­mai­ti­na žmo­ną bei sep­t y­n is vai­k us. Be abe­jo, žmo­na ne­dir­ba, nes juk rei­k ia vai­kus pri­žiū­rė­ti.

Su­lau­kęs ke­tu­rias­de­šim­ties stai­ga mirš­ ta vy­ras. Ka­dan­gi Ke­ni­jo­je sie­k ia­ma pri­ trauk­ti kuo dau­g iau in­ves­t i­ci­jų, vers­lui su­tei­k ia­ma daug leng­va­tų. Vie­na jų – ne­ mo­kė­ti kai ku­rių mo­kes­čių. Tai­g i naš­lė ne­gau­na jo­k ių iš­mo­k ų. Ką da­r y­ti mo­te­

Ra­šė: Mil­da Tar­ci­jo­nai­tė Nuot­rau­kos: iš he­ro­jės ar­chy­vo ir „Scan­pix“

Jos tė­vas mi­rė nuo AIDS, šia li­ga už­ krė­tė ir ma­mą. Ka­da lan­kė­si mo­kyk­ lo­je, mer­gi­na ne­beat­si­me­na. Jos trys se­se­rys ir bro­lis lūš­ny­nuo­se ir­gi dir­ ba sek­so dar­buo­to­jais.

riai, ku­ri gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­dir­bo, o rei­ kia iš­mai­tin­ti sep­t y­n is vai­kus? Ji ga­l i dirb­ ti sam­do­ma na­mų šei­m i­n in­ke. Ta­čiau už­ dar­bio pa­kak­t ų tik jai vie­nai pra­si­mai­tin­ti.

Tuo­met daž­nai vy­riau­sio­ji duk­ra nu­spren­ džia dirb­ti sek­so pra­mo­nė­je, nes ga­li­ma už­ dirb­ti dau­giau pi­ni­g ų. Pa­v yz­džiui, na­mų šei­ mi­nin­kės al­ga – 16 sva­r ų ster­lin­g ų per mė­ ne­sį (apie 60 li­t ų). Sek­so dar­buo­to­ja už­dir­ba tiek, kiek ir pa­pras­t as mi­nis­t e­ri­jos tar­nau­to­ jas, – apie 160 sva­r ų (apie 610 li­t ų). Esu kal­ bė­ju­si su mo­te­ri­mis, ku­rių už­dar­bio pa­kan­ ka su­si­mo­kė­ti už na­mo nuo­mą, au­to­mo­bi­ lį. Kai ku­rios net tu­ri ne­di­de­lius vers­lus. Pa­ vyz­džiui, nu­si­per­ka sunk­ve­ži­m į ir nuo­mo­ ja jį vai­r uo­to­jams. Vis dėl­to rei­k ia pa­brėž­ti, kad tiek kai­mų, tiek lūš­ny­nų sek­so dar­buo­ to­jos už­dir­ba tiek, kiek už­dirb­t ų vy­ras – šei­ mos mai­tin­to­jas.

– Ko­dėl mo­te­rys Ke­ni­jo­je ne­mė­gi­na dirb­ ti ki­to­kių dar­bų? Juk tap­ti sek­so dar­buo­to­ ja, at­ro­dy­tų, leng­viau­sias ke­lias.

– Jei­g u mo­te­r is ne­bai­g u­si mo­k yk­ los – dar­bo pa­si­r in­k i­mas la­bai ri­ bo­tas. Ji ga­l i dirb­ti tar­nai­te, tur­g u­ je par­da­v i­nė­ti dar­žo­ves ar­ba dirb­ti že­mės ūky­je. 80 pro­c. Ke­n i­jos mo­ te­r ų dir­ba že­mės ūky­je. Ka­dan­g i sa­ vo že­mės ne­tu­ri, dir­ba sam­di­nė­mis.

Die­nos už­dar­bis – 150 Ke­ni­jos ši­lin­ gų (apie 5 li­tus). No­rint dirb­ti ki­to­ kį dar­bą rei­k ia iš­si­la­v i­n i­mo, ta­čiau Ke­n i­jo­je už pra­d i­n į moks­lą ne­rei­ kia mo­kė­t i tik pa­sta­r uo­sius aš­t uo­ ne­rius me­tus (pra­di­nis moks­las – 8 me­tai). Ne­sun­ku nu­ma­ny­ti, kad yra daug žmo­n ių, ku­r iems mo­k a­mas pra­d i­n is iš­si­la­v i­n i­mas bu­vo tie­siog ne­pa­sie­k ia­ma sva­jo­nė. Ypač mo­te­ rims. Sa­k y­k i­me, kai­me gy­ve­na šei­ ma. Vai­kams iki mo­ka­mos mo­k yk­ los rei­k ia ei­t i de­šimt ki­lo­met­r ų. Iš aš­t uo­n ių vai­k ų tė­vai į moks­lus ga­l i iš­leis­t i du – daž­n iau­siai ber­n iu­kus.

Da­bar, kai už pra­di­n į moks­lą ne­be­

rei­k ia mo­kė­t i, at­ro­dy­t ų, si­t ua­ci­ja tu­rė­t ų pa­ge­rė­ti. Ta­čiau ne vi­si tu­ri pi­ni­g ų su­si­mo­kė­ti už li­ku­sius ket­ ve­r ius moks­lo me­t us, nes tik bai­ gęs vi­du­r i­nę mo­k yk­lą gau­n i dip­ lo­mą, ku­ris at­ve­ria daug du­r ų. Pa­ vyz­d žiui, ga­l i įsi­dar­bin­t i pra­ban­ gia­me vieš­bu­t y­je pa­da­vė­ja. Daž­nu at­ve­ju mo­te­rims, ku­rios skur­džiai gy­ve­na, dar­bas sek­so pra­mo­nė­je – vos ne ge­riau­sia išei­tis. Kal­bė­da­ma su sek­so dar­buo­to­jo­mis klau­siu, ne tik, kiek jos už­dir­ba, bet ir kam pi­ ni­g us iš­lei­d žia. Jau­nos mer­g i­nos, at­va­žia­v u­sios iš Ke­ni­jos kai­mų, pu­ sę pi­ni­g ų siun­čia šei­mai. Vie­nos tė­ vas ser­ga AIDS ir jam nuo­lat rei­k ia bran­g ių vais­t ų. Ki­ta mo­ka už bro­ lių ir se­se­r ų moks­lą, nes no­ri, kad šie lan­k y­t ų ne vals­t y­bi­nę, o pri­va­ čią mo­k yk­lą. Kai ku­rio­se vals­t y­bi­ nės mo­k yk­los kla­sė­se vie­nas mo­ ky­to­jas mo­ko apie šim­tą vai­k ų, o kla­sė įku­r ia­ma tie­siog po man­go me­džiu.

– Ko­kia ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė apie sek­so dar­buo­to­jas?

– Pap­ras­t i žmo­nės gat­vė­je nei­g ia­ mai kal­ba apie to­k ias mo­te­ris. Esą joms pa­tin­ka leng­v i pi­ni­gai, jos pa­ si­lei­du­sios ar­ba tie­siog tu­ri pro­st i­ tu­č ių krau­jo. Tur­t in­ga, re­l i­g in­ga Ke­ni­jos po­nia to­k io­mis mo­te­ri­mis bai­si­si. Ta­čiau vy­rai, ku­rie ne­re­tai

2011.08.30 20:12:00

ir nau­do­ja­si sek­so dar­buo­to­jų pa­slau­go­mis, ne­sku­ ba jų smerk­ti. Ato­k iuo­se ra­jo­nuo­se gy­ve­nan­t ys ke­ nie­čiai ne taip krei­vai žiū­ri į pro­st i­tu­tes. Pa­v yz­džiui, žmo­nės, ku­r ie tu­r i na­mus, nuo­mo­ja joms kam­ba­ rius. Ži­no­ma, tai tik vers­las: jau­nos šei­mos ga­li bū­ ti ne­mo­k ios, skir­tin­gai nei sek­so dar­buo­to­jos. Šios mo­te­r ys tu­ri pi­ni­g ų ir vi­sa­da lai­ku ap­mo­ka są­skai­ tas. Pa­v yz­džiui, tak­sis­t ai la­bai mėgs­t a pro­sti­tu­tes. Jei ji va­žiuo­ja su bal­tuo­ju tu­ris­t u, vai­r uo­to­jas ga­li pa­sa­ ky­ti ke­l is kar­t us di­des­nę kai­ną. Sa­k y­k im, ne 50, o 400 ši­lin­g ų.

– Kur dir­ba sek­so dar­buo­to­jos ir kas jų klien­tai?

– Ma­la­ja – ke­n ie­č ių kal­ba pro­st i­t u­tė. Kai apie 1900-uo­sius ang­lai Ke­ni­jo­je sta­tė mies­t us, juo­se bu­ vo lei­džia­ma gy­ven­ti tik vy­rams, nes sta­t y­bos – vy­ riš­kas dar­bas. Vy­rai tu­rė­jo at­v yk­ti, pen­ke­rius me­tus pa­dirb­ti ir iš­va­žiuo­ti. Ta­čiau ne kiek­v ie­nas vy­ras mo­ kė­jo val­g y­ti pa­si­ga­min­ti, iš­si­skalb­ti. To­dėl iš kai­mų į mies­t us ėmė va­žiuo­ti mo­te­r ys. At­v y­kė­lė iš­si­nuo­mo­ da­vo kam­ba­rį, gy­ven­da­vo mies­t e ir dirb­da­vo ma­la­ja.

Vy­ras pas ma­la­ją atei­da­vo ne­ši­nas mais­t o pro­duk­t ų mai­še­liu. Ji pa­ga­min­da­vo val­g y­ti, leis­da­vo nu­si­praus­ ti, nes vy­rai gy­ve­no ba­ra­kuo­se po ke­lias­de­šimt žmo­ nių, pa­my­lė­da­vo. Vie­nai die­nai vy­ras nu­si­pirk­da­vo iliu­zi­ją, kad jis yra na­mie. Vi­sais lai­kais bu­vo ži­no­ ma, ku­ria­me na­me ga­l i­ma ras­t i ma­la­ją. Da­bar vis­ kas pa­si­kei­tė – jos dir­ba vi­sur. Ji ga­l i dirb­ti pa­plū­ di­my­je, vieš­bu­t y­je, gat­vė­je, ba­re, tur­g u­je. Jei sek­so dar­buo­to­jos klien­tai – ke­nie­čiai, tai, pa­sak jos, la­bai pra­stas to­nas pa­čiai už­kal­bin­ti ir pa­si­siū­ly­ti po­ten­ cia­liam klien­tui. Ji nuei­na į ba­rą, nu­si­per­ka ko­ka­ko­ los ir lau­k ia, kol ją už­kal­bins. Ta­čiau bal­tie­siems, pa­ sak ma­la­jų, kar­tais rei­k ia pa­drą­si­ni­mo, to­dėl pa­čios mo­te­r ys ima­si ini­cia­t y­vos.

370_017.indd 15

– Ar į Ke­ni­ją at­vyks­ta daug sek­so tu­ris­tų?

– Ke­ni­ja – vie­na pa­g rin­di­nių sek­so tu­riz­mo ša­lių. Pen­ si­nin­kai at­va­žiuo­ja ma­lo­niai pa­si­tik­ti gy­ve­ni­mo sau­lė­ ly­džio. Jie ap­skai­čiuo­ja, kad pi­g iau ir sma­g iau li­ku­sias die­nas leis­t i Ke­ni­jo­je. Pa­v yz­džiui, vo­k ie­tis sen­jo­ras gy­ ve­ni­mą pra­ban­giuo­se se­ne­lių na­muo­se gim­ti­nė­je iš­kei­ čia į links­my­bes Af­ri­ko­je. Jis nu­si­per­ka na­mą Ke­ni­jo­je, ve­da jau­ną sek­so dar­buo­to­ją. Tai­g i pa­sku­ti­nius de­šimt gy­ve­ni­mo me­t ų jis pra­leis šil­to kli­ma­to ša­ly­je su jau­na žmo­na. Mo­te­riai ir­g i ne­blo­gai, nes po vy­ro mir­ties jai liks na­mas. O ne­k il­no­ja­ma­sis tur­tas – pra­ban­ga. Ant­ra­ me pa­gal dy­dį Ke­ni­jos mies­t e Mom­ba­so­je yra vi­sas pra­ ban­g ių na­mų ra­jo­nas, ku­ria­me gy­ve­na di­de­lė pa­g y­ve­ nu­sių vo­k ie­čių bend­ruo­me­nė. Dau­giau­sia sek­so tu­ris­t ų į Ke­ni­ją at­v yks­t a iš Vo­k ie­ti­jos, Švei­ca­ri­jos ir Ita­li­jos.

– Kal­bė­jai su daug sek­so dar­buo­to­jų, ku­ri is­to­ri­ja tau bu­vo grau­džiau­sia?

– Sep­t y­nio­li­kos me­t ų mer­gi­na iš lūš­ny­nų gy­ve­ni­mo is­ to­ri­ją su­dė­jo į ke­le­tą sa­k i­nių. Jos tė­vas mi­rė nuo AIDS, šia li­ga už­k rė­tė ir ma­mą. Ka­da lan­kė­si mo­k yk­lo­je, mer­ gi­na ne­beat­si­me­na. Jos trys se­se­r ys ir bro­lis lūš­ny­nuo­se

ir­g i dir­ba sek­so dar­buo­to­jais. To­k ios is­t o­ri­jos su­k re­čia la­biau­siai. Bet bu­ vo ir sma­ges­nių po­kal­bių. Bend­ra­vau su mo­te­ri­mi, įkū­r u­sia sek­so dar­buo­ to­jų aso­cia­ci­ją. Ji ko­vo­ja už šių mo­te­ rų tei­ses, da­ly­vau­ja se­mi­na­r uo­se Pie­ tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je, Ugan­do­je. Ji emo­cin­gai pa­sa­ko­jo, kad šis dar­bas – kaip bet koks ki­tas. Ta­čiau vė­liau pri­ si­pa­ži­no, kad pa­ti po de­šim­ties me­ tų šia­me vers­le jau net ne­be­no­ri mie­ go­ti su jo­k iu vy­r u. Pa­bend­ra­v u­si su sek­so dar­buo­to­jo­mis ga­lė­čiau teig­ti, kad joms ne­sve­ti­mas pa­pras­t os mo­ te­riš­kos lai­mės troš­k i­mas. Šios mo­te­ rys ir­g i sva­jo­ja su­tik­ti vy­rą, ku­ris pa­ keis­t ų jų gy­ve­ni­mą. Jis bus, be abe­jo, tur­tin­gas, o jai ne­be­reiks dirb­ti sek­ so dar­buo­to­ja. Kar­tais sva­jo­nės iš­si­ pil­do. Bu­vau gro­žio sa­lo­ne, ku­rio sa­ vi­nin­kė – bu­v u­si sek­so dar­buo­to­ja. Ji iš­te­kė­jo už ke­nie­čio, su­k ū­rė vers­lą.

2011.08.30 20:12:22

370_017.indd 16

2011.08.30 20:12:41

>> muzika

Fennesz Seven Stars EP

The Men Leave Home

Touch

Sacred Bones

Austrijos tema dabar populiari, nusprendžiau neatsilikti ir aš. Visiškai neįsivaizduoju, kas darosi Austrijos muzikos padangėje po Mozarto ir „Falco“. Specialiai tuo nesidomiu. Tačiau ausis nori nenori pasiekia puikaus austrų eksperimentinės muzikos kompozitoriaus ir muzikanto Christiano Fenneszo darbai. Šis gitaristas ir elektroninės muzikos kūrėjas, kaip dažniausiai ir būna, nėra toks populiarus savo šalyje, kaip, tarkime, tarp JAV ar Didžiosios Britanijos nepriklausomos (indie) elektronikos kūrėjų. Dažniausia jis pasirašo tiesiog Fennesz. Nuo 1997 m. šio kūrėjo diskografijoje jau šeši (įskaitant ir šį, naujausią) kritikų išliaupsinti soliniai albumai ir begalybė bendrų darbų su kitais muzikantais, pavyzdžiui, gyva Japonijos muzikos legenda Ryuichi Sakamoto, anglų dainininku Davidu Sylvianu, taip pat britų elektroakustinių improvizacijų ikona Keithu Rowe. Šviežias Ch.Fenneszo solinis darbas (tai nėra tikras albumas, o keturių kūrinių vadinamasis EP) „Seven Stars“ – gražus ir „plaukiantis“. Kažkodėl jį klausant prieš akis iškyla Stanley Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ vaizdai. Lėtas, meditatyvus ir toli nunešantis garsų kaleidoskopas. Galbūt kažkuo primenantis Briano Eno muzikinius eksperimentus, tačiau švelnesnis, skaidresnis. Tai muzika, kurią klausant galima medituoti, palikti kaip foną arba įdėmiai klausytis kiekvieno atskiro garso. Kompozitorius kaip visada meistriškai elektroninius garsus jungia su elektrinėmis gitaromis.

Kalbėdamas apie muziką nemėgstu apibūdinimo „įdomus“.

Tačiau būtent toks yra grupės „The Men“ albumas „Leave Home“, kurį gerbėjai svetainėje „Youtube“ krikštija geriausiu šios grupės darbu ir geriausiu 2011 m. albumu. Nuo tokių skambių liaupsių susilaikysiu. Tačiau dar 2010 m. įrašytas albumas tikrai vertas dėmesio. „Leave Home“, beje, aliuzija į legendinį pankų „The Ramones“ darbą tokiu pat pavadinimu. Tačiau tik aliuzija. „The Men“ labiau patiks tiems, kurių ausys pratusios prie tikrai aštrios muzikos.

Ją šiame jauno amerikiečių kolektyvo albume galima būtų apibūdinti kaip noise punk. Gal tai ir nesako daug, tačiau būtent toks apibūdinimas vienintelis limpa prie išties agresyvios, tačiau įdomios muzikos. Tai vienas iš tų albumų, kurį klausydamas negalėjau atsitraukti ne tiek dėl to, kad jis man labai patiko, kiek dėl to, kad pats garsas, aranžuotės ir, techniškai tariant, suvedimas padarytas tikrai įdomiai, profesionaliai ir prikaustomai. Aišku, jei jūsų ausis negali pakęsti aštraus vyriško riksmo – neklausykite. Bet jei jums iš „The Doors“ labiausiai patikdavo tai, kaip Morrisonas klykia, o šiurpais per nugaras einančios dvi, trys, o retkarčiais net keturios gitaros – jėga, šis darbas vertas jūsų dėmesio. Dar vienas pliusas – nepaisant bendros stilistikos visi aštuoni albumo kūriniai yra labai skirtingos nuotaikos ir tempo. Ir paskutinis patarimas: jei norite išgyventi ir pajusti visą albumo „Leave Home“ energiją, klausykitės jo atidžiai ir per ausines.

2011-07-05

2011-06-20

80

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

75

100

100

Fleet Foxes Helplessness Blues Sub Pop

2011-05-03

The Horrors Skying XL

2011-07-11 2011 m. liepą Didžiosios Britanijos albumų čartuose iki penktos vietos nusigavo „The Horrors“ albumas „Skying“.

Iš tiesų, „The Horrors“ Jungtinėje Karalystėje sukėlė nedidelę pamišimo bangą. Šviežutėlis albumas „Skying“ buvo išgraibstytas akimirksniu. Kritikai kaip susitarę (tai retokai būna Didžiojoje Britanijoje) „The Horrors“ lepina stulbinamomis liaupsėmis: „The Skying“ įvertinimai pasakiški. Ne ką prastesni buvo ir antrojo grupės albumo „Primary Colours“ rezultatai. Žodžiu, britai turi naujas žvaigždes. Ir tuo lieka džiaugtis, nes kuo daugiau tokių albumų, kaip „The Skying“, pateks į nulaižyto r‘n‘b ir hiphopo okupuotus čartus, tuo geriau. Ką galima pasakyti apie „The Horrors“ keliais sakiniais? Post-punk revival, shoegaze, indierock... Terminai, kurie iš esmės nelabai padeda. Man klausant (su malonumu) albumo „Skying“ susidarė keistas įspūdis, lyg stovėčiau „Simple Minds“ koncerte, kuriame dėl techninių kliūčių paprasti sintezatoriai buvo pakeisti oldskūliniais, dėl blogų elektros prievadų, elektrinės gitaros gergždė nešvariai ir aštriau, nei įprastai, o mušamųjų sugarsinti nepasisekė garso inžinieriui. Tačiau visa kita – vokalinės erdvės, harmonijos – liko taip pat. Ir žinote ką? Tai veikia. Veikia gerai. „The Horrors“ gali sėkmingai užimti tą nišą pastarųjų dešimtmečių britų muzikos lentynoje, kuri atsirado iš ten pasitraukus tokioms grupėms kaip „Suede“, „Pulp“, „The Verve“ ir kitoms.

370_017.indd 17

75

100

Tie, kurie svaigsta nuo naujos kanadiečių sukeltos, o gal tiksliau, prikeltos, indie rock bangos, vadinamosios baroque pop („Arcade Fire“, „Broken Social Scene“, Rufusas Wainwrightas ir kt.), išplitusios po valstijas ir Didžiąją Britaniją („Mumford & Sons“, „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“, „Iron & Wine“, „Belle & Sebastian“ ir daugybė kitų) ir dažnai taip pat krikštijamos indie folk, tie arba jau žino arba privalo žinoti „Fleet Foxes“. Mano galva, ši jauna grupė iš JAV išradingumu lenkia (jei čia įmanoma su kuo nors lenktyniauti) daugelį išvardytų pasaulinę šlovę pelniusių kolektyvų. Pirmasis „Fleet Foxes“ darbas tokiu pačiu pavadinimu buvo išties puikus. Norom nenorom šią grupę palyginčiau su praėjusiame numeryje apžvelgtais „Other Lives“. Abu kolektyvai semiasi įkvėpimo iš JAV, tai yra savo šalies, folk muzikos ir įpina pastarosios motyvus nebanaliai, išradingai, to nesureikšmindami ir neužgoždami savo tikrojo kūrybiškumo. Puikūs poetiniai tekstai, įdomios aranžuotės ir naują „Fleet Foxes“ albumą „Helplessness Blues“ išskiria iš bendro indie folk katilo. Vienas mano bičiulis muzikantas yra taikliai pastebėjęs, kad grupes geriausia vertinti pagal antrą albumą. Klausant „Helplessness Blues“ aiškiai juntama, kad dainų autoriaus, gitaristo ir vokalisto Robino Pecknoldo vedama grupė tobulėja, auga, ieško, ir, svarbiausia, randa. Nekreipdama dėmesio į madas ir tai, ką daro populiaresni kolegos.

80

100

Beirut The Rip Tide Pompeii

2011-06-07 Tarp intelektualaus ir dažnai pseudointelektualaus jaunimo Lietuvoje (nedrįsiu kalbėti už visą Europą ar juoba pasaulį) „Beirut“ tapo ne tik populiariu, bet ir madingu reiškiniu. Sąmoningai vengiau žodžio „grupė“, nes „Beirut“ – jokia grupė, arba tiksliau – vieno žmogaus grupė. Tas vienas žmogus yra Zachary Francis Condonas – asmenybė, apaugusi kitais muzikantais. „Beirut“ labai artimas EP (Extended play) formatas, tad nuo 2006 m. šis naujas albumas „The Rip Tide“ yra tik trečias, o EP „Beirut“ turi jau penkis. Tačiau kalbant apie „The Rip Tide“, aš būčiau už, jei tai būtų buvęs dar vienas, o gal du EP. Kažkodėl Z.F.Condono dainos geriau ima skambėti po tris keturias nei po devynias, kiek jų yra naujajame albume. Priežastis? Tas pats per tą patį. Nesu iš tų, kurie muzikoje ieško ko nors naujo, netikėto – nieko čia niekuo nenustebinsi. Tačiau „Beirut“ atveju susidaro įspūdis, kad Z.F.Condonas užstrigo kažkur 2006 m., vos pradėjęs. Tos pačios harmonijos, aranžuotės, tas pats amerikietiškas indie folk, baroque pop su balkaniškais ar klezmerių muzikos prieskoniais. Tas pats verksmingas vokalas. „Beirut“ turi nuostabių kūrinių, tačiau jie paskęsta vienoduose albumuose. Tad EP – išeitis. Didžiausias šio darbo pliusas – sodrios varinių pučiamųjų partijos, pasirodo, labai gerai migdo kūdikius. Bent jau mano mėnesio dukrelė, matyt, „Beirut“ duotų aukštesnį įvertinimą nei tėvas.

60

100

2011.08.30 20:13:00

>> mada Ra­šė: Ing­ri­da Kar­puš­kai­tė (Gro­žio­gu­ru.lt) Nuotraukos: iš butikų archyvo

Sos­ti­nės ma­dos bu­vei­nės III da­lis

Ne­nu­mal­do­mai ar­tė­jant Tai Ypa­tin­gai rug­sė­jo 8 d., kai Vil­nius ne­mie­gos .......................................................................................................... dėl ma­dos, tę­sia­me eks­kur­si­ją po vie­te­les, pro ku­rias praei­ti bū­tų nuo­dė­mė. ........................................................ Šį kar­tą su­pa­žin­din­si­me ne tik su jau­kiais bei ne­pa­kei­čia­mais bu­ti­kais ........................................................ ir ko­mi­sais, bet ir su iš­tai­gin­gais, ta­čiau drau­giš­kais Vil­niaus ma­dos na­mais. ...... . .

Ma­dos na­mai „Can­tas“ do­ta ne­ma­žai – net 98 met­rai . Šis var­das lie­tu­viams jau ži­no­ 15 cen­ti­met­rų. mas pen­ke­rius me­tus. Ta­čiau per juos bū­ta ne­ma­žai po­ky­čių, ku­rie ve­dė tik sėk­mės link: prieš tre­jus me­tus ma­dos na­mai per­si­ kė­lė iš Šv. Ig­no­to gat­vės į T.Kos­ ciuš­kos, tuo pat me­tu va­do­vau­ti jiems ėmė­si Jo­lan­ta Mi­ka­la­jū­nie­ nė. Pra­dė­ta siū­ly­ti dra­bu­žius ir ak­se­sua­rus ne tik vy­rams, bet ir mo­te­rims, vai­kams, prieš dve­ jus me­tus nau­jų vė­jų įne­šė ir di­ zai­ne­ris Egi­di­jus Si­da­ras. Šiuo me­tu bū­tent jis yra pa­grin­di­nis „Can­to“ įkvė­pi­mas, vei­das ir kū­rė­jas.

Tik įė­ję pro ma­dos na­mų „Can­tas“ du­ris pa­ma­ty­si­te tai, ką sa­vi­nin­kė drą­siai va­di­na „is­ to­ri­ja“. Pa­si­ro­dy­mui Gru­zi­jo­je rei­kė­jo įspū­din­gos fi­na­li­nės su­kne­lės. Egi­di­jus su­ma­nė pa­siū­ti su­kne­lę re­kor­diš­kai pla­čia apa­ čia. Me­džia­gos iš tie­sų su­nau­

. ... . .

.

18 // © 370 370_017.indd 18

„Pan­do­ra“

„Boutique1“

Tie­siai prie­šais Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ro ka­vi­nę užei­ti vi­dun vi­lio­ja mis­tiš­kas pa­va­di­ni­mas „Pan­do­ra“.

Tik neap­si­ri­kit, jis ne­tu­ri nie­ko bend­ ra su Pan­do­ros skry­nia. Įkū­rė­jos – se­sės Ag­nė Ra­vins­kie­nė ir Mig­lė Ži­ lins­kie­nė – aiš­ki­na, kad jų bend­ras „kū­di­kis“ pa­va­din­tas vi­sų gra­žiau­ sios dei­vės Pan­do­ros var­du. Šil­ta­ me ir švie­sia­me bu­ti­ke kiek­vie­na sau ras gra­žiau­sių, sti­lin­giau­sių ir ki­ to­kių -iau­sių dra­bu­žių bei ak­se­sua­ rų. „Mū­sų pa­siū­la tin­ka ir dir­ban­čiai mo­te­riai, ir ma­mai, ir stu­den­tei“, – pa­ti­ki­na Ag­nė. Be­je, „Pan­do­ra“ vi­ sai ne­se­niai at­šven­tė gim­ta­die­nį – rugp­jū­čio 18 d. suė­jo ly­giai me­tai, kai se­sės pra­dė­jo ita­liš­kais dra­bu­ žiais puoš­ti lie­tu­ves. „Kar­tą su se­se ato­sto­ga­vo­me Pran­cū­zi­jo­je. Va­žiuo­ti te­ko pro Ita­li­ ją, ten su­ti­ko­me nuo­sta­bių žmo­nių, ku­rie su­ži­no­ję, kad dra­bu­žių vers­ las – se­na ma­no sva­jo­nė, nė ne­ mirk­te­lė­ję pa­si­da­li­jo sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi. Vos grį­žu­si Mig­lė me­tė dar­bą ir ki­bo­me pil­dy­ti sva­jo­nės“, – „Pan­do­ros“ at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją pa­ sa­ko­ja Ag­nė.

Ką tik du­ris at­vė­ręs „Boutique1“ taip pat pri­klau­so se­sėms Ag­nei Ra­vins­ kie­nei ir Mig­lei Ži­lins­kie­nei. Šio bu­ti­ ko asor­ti­men­tas kiek pra­ban­ges­nis ir so­li­des­nis nei „Pan­do­ros“. Tie­sa, Ag­ nė pa­ti­ki­no, kad kai­nos ne­gąs­dins. „Ita­li­jo­je at­si­ra­do ne­ma­žai nau­jų pre­ kės ženk­lų ir di­zai­ne­rių, ku­riuos už­si­ ma­nė­me at­vež­ti į Lie­tu­vą“, – de­gan­ čio­mis aki­mis at­vi­rau­ja Ag­nė. – Štai di­zai­ne­rė Si­mo­na Cor­sel­li­ni, at­sto­ vau­jan­ti ma­dos na­mams „SPA­CE Sty­le Con­cept“, ste­bi­na ir ža­vi sa­vo kū­ri­niuo­se jung­da­ma švel­nų jaus­min­ gu­mą ir ne­ti­kė­tus, mo­der­nius me­džia­ gų ir spal­vų de­ri­nius, kir­pi­mą. „Kon­ tat­to“ tu­ri ką pa­siū­ly­ti ža­viai mies­tie­tei – tai ne­pa­kar­to­ja­mi mez­gi­nių de­ ri­niai, ku­rie švel­niai pri­glun­da prie kū­no. Čia taip pat ra­si­te pra­ban­ga al­suo­jan­čių, uni­ka­lių ir kar­tu uni­ver­sa­ lių, skir­tų mo­te­riai su cha­rak­te­riu „An­ na Ri­ta N“ dra­bu­žių, mi­ni­ma­lis­ti­nių, ta­čiau mak­si­ma­lų įspū­dį pa­lie­kan­čių „Li­via­na Con­ti“ mez­gi­nių bei tik­rai mo­dis­tei su­kur­tų „Atos Lom­bar­di­ni“ kū­ri­nių. Mū­sų pa­siū­la la­bai „lie­tu­ viš­ka“: kla­si­ki­niai, pa­to­gūs, neiš­šau­ kian­tys, pa­ste­li­nių spal­vų ap­da­rai.“

„Mo­der­ni kla­si­ka“, – la­ko­ niš­kai ir su šyp­se­na sa­vo sti­lių api­bū­di­na Egi­di­jus. „Mū­sų tiks­ las – pa­ro­dy­ti, kad kla­si­ka ga­ li bū­ti ne­nuo­bo­di“, – jam pri­ta­ ria Jo­lan­ta. Pa­sak jų, dau­gu­ma klien­tų čia siu­va­si tiek biu­ro kos­ tiu­mus, tiek pro­gi­nius kos­tiu­mė­ lius, taip pat va­ka­ri­nes, kok­tei­ li­nes ar net ves­tu­vi­nes su­kne­les. „Kai klien­tas pa­jun­ta, ką reiš­kia dė­vė­ti bū­tent jam kur­tą kos­tiu­ mą, ku­rio kiek­vie­na siū­lė pri­tai­ ky­ta iš­skir­ti­nai jo kū­nui, jis no­ ri pas mus grįž­ti“, – pa­sa­ko­ja di­zai­ne­ris. Čia dir­ba ir kaip pa­puo­ša­ lų kū­rė­ja sos­ti­nėms sti­lei­voms pa­žįs­ta­ma So­na­ta By­lai­tė. Be­ je, la­bai ori­gi­na­lius ir uni­ka­lius pa­puo­ša­lus ku­ria ir pa­ts E.Si­da­ ras – ma­tėm, gro­žė­jo­mės, re­ko­ men­duo­jam.

Ma­dos na­mai „Ra­quel Ba­lant“ Eg­zo­tiš­kas pa­va­di­ni­mas, sa­ko­te? Iš tie­ sų, ja­me pa­slėp­ta daug. Vi­sų pir­ma, R.B. yra įkū­rė­jos Ra­sos Balt­ru­šai­ty­tės ini­cia­lai. „Ra­quel“ – tai se­no­vi­nis pran­ cū­ziš­kas ir žy­diš­kas var­das, o „Ba­lant“ – nuo­sta­baus gro­žio gė­lė. Mergina tei­ gia ne­no­rė­ju­si ma­dos na­mų pri­riš­ti bū­ tent prie sa­vo var­do, nes po pa­va­di­ni­ mu ga­li sly­pė­ti ir ki­to di­zai­ne­rio dar­bas.

Be­je, Ra­sa nė­ra vie­nin­te­lė šių ma­dos na­ mų di­zai­ne­rė – vi­sai ne­se­niai, vos prieš po­rą sa­vai­čių, čia dirb­ti pra­dė­jo jau­nas per­spek­ty­vus kū­rė­jas Do­na­tas Šil­kai­tis.

Ket­ve­rius me­tus gy­vuo­jan­čiuo­se ma­ dos na­muo­se ku­ria­ma kla­si­ka. „Tie­sa, kar­tais už­sa­ko­vai pa­gei­dau­ja „nu­šok­ti“ la­bai to­li nuo kla­si­kos ir su­kur­ti to­kį ap­ da­rą, ku­rį re­tai net ant po­diu­mo iš­vy­ si“, – tei­gia Do­na­tas, ku­riam pra­ver­čia vis­kas – net kuo ma­žiau­sias ak­me­nu­kas. „O man įkvė­pi­mas yra klien­tai“, – kuk­ liai pri­si­pa­žįs­ta Ra­sa.

Su sa­vo klien­tė­mis ji vi­sa­da kant­ri ir reik­li sau: „Pri­si­me­nu vie­ną ves­tu­vi­nę su­kne­lę, ku­rios sa­vi­nin­kė itin stre­sa­vo. Net nak­tį pa­skam­bin­da­vo. Ta­čiau sa­vo ves­ tu­vių die­ną ji at­va­žia­vo pa­sa­ky­ti: „Pa­ žiū­rėk, ko­kia aš gra­ži.“

2011.08.30 20:13:29

.......

370_017.indd 19

2011.08.30 20:13:43

>> mada

Va­ka­ruo­se už­gims­tan­čios ten­den­ ci­jos, nors ir vė­luo­da­mos me­tus ki­ tus, at­ke­liau­ja iki mū­sų, o ta­da šiek tiek vė­ty­tos ir mė­ty­tos, skir­tin­ gais lyg­me­ni­mis iš­dis­ku­tuo­tos, vis dėl­to pri­gy­ja. Tie­sa, pri­gy­ja dau­ giau ma­žiau mo­di­fik­ uo­tos, ap­šli­ fuo­tos ir, be abe­jo, pri­si­tai­kiu­sios prie vie­tos men­ta­li­te­to. Grei­to­jo mais­to res­to­ra­nų „ame­ri­can si­ze“ po­rci­jos bu­vo su­ma­žin­tos iki lie­tu­ viš­kų skran­džių, hips­te­riai pas mus at­pa­žįs­ta­mi tik iš ra­gi­nių aki­nių ir siau­rų džin­sų, o api­bū­di­ni­mas „in­ die“ kaž­ko­dėl pri­gy­ja kas ant­rai nau­jai gru­pei... Ma­dos tink­la­raš­ čiai, žar­go­niš­kai mie­liau va­di­na­mi tie­siog blo­gais, ta­po dar vie­nu pa­ sau­li­niu šių die­nų už­kra­tu, ta­čiau jų adap­ta­ci­ja Lie­tu­vo­je vos pa­ste­ bi­ma. .................................. ................ .

Everyone loves fashion

..... . ...... .

Lie­tu­viš­ki ma­dos t paaug­lys­tės sta­d i N

iu­jor­ke, Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je ar ki­tuo­ se kos­mo­po­li­tiz­mo lop­šiuo­se ma­dos tink­la­raš­ti­nin­kai jau ne pir­mus me­tus jau­čia­si ko­ne in­for­ma­ci­jos am­žiaus die­vai­čiais: ap­si­kars­tę fo­toa­pa­ra­tais me­džio­ ja gat­vės sti­lei­vas, drą­siai kri­ti­kuo­ja aukš­to­sios ma­dos vir­šū­nė­les, sė­di pir­mo­se ko­lek­ci­jų pri­sta­ ty­mų ei­lė­se, ku­ria var­di­nius daik­tus, rek­la­muo­ ja dra­bu­žių „bran­dus“ ar da­li­ja in­ter­viu „Vo­ gue“, o tuo me­tu Lie­tu­vo­je – be­veik šti­lis. Gal lie­tu­viš­ki ma­dos tink­la­raš­čiai tie­siog ne­ran­da ter­pės aug­ti? O gal tai – bū­si­mas ma­sių už­ kra­tas? Ieš­ko­me at­sa­ky­mo ir re­mia­me prie sie­ nos tris skir­tin­gos kon­cep­ci­jos ma­dos tink­la­raš­ čių au­to­res.

20 // © 370 370_017.indd 20

Vie­ni­ja mei­lė ma­dai „Spin­tos gu­ru“ kū­rė­ja – abi­tu­rien­tė ir žur­na­lis­tė Dei­man­tė. Klai­pė­die­tė sa­vo tink­la­raš­tį pra­dė­jo ra­šy­ti 2007-ai­sias, o da­bar jos blo­gą ap­lan­ ko per 1300 lan­ky­to­jų kas­dien. „Spin­tos gu­ ru“ as­me­niš­ku­mų ras­ti sun­ku – čia pa­tei­kia­mos iš­sa­mios ma­dos žur­na­lų ap­žval­gos, ko­lek­ci­jų pri­sta­ty­mai, dė­me­sio ver­tos rek­la­mos kam­pa­ni­ jos ir fo­to­se­si­jos, sti­liaus iko­nos, ma­dos is­to­ri­ ja ir t. t. „Ma­da – ypa­tin­ga me­no rū­šis, esan­ti žmo­gui ar­čiau­siai odos ir su­ge­ban­ti ne­pa­liau­ ja­mai at­nau­jin­ti sa­vo vei­dą. Nors ir juo­kau­da­ ma kar­to­ju Os­ca­ro Wil­de‘o min­tį, jog „ma­da yra toks bjau­rus da­ly­kas, kad ją ten­ka keis­ti kas pu­sę me­tų“, man ji reiš­kia la­bai daug. Da­ ly­tis tuo, ką su­ži­nau, – ma­lo­nu, to­dėl ir ra­šau“, – sa­ko Dei­man­tė.

Nuo 2009-ųjų po „Eve­ryo­ne lo­ves fas­hion“ var­ du be­si­sle­pian­čios stu­den­tės kau­nie­tės Mig­lės tink­la­ raš­čio kon­cep­ci­ja – ki­to­kia. Kas­dien maž­daug pu­sę tūks­tan­čio kar­tų per­žiū­ri­muo­se įra­šuo­se vie­toj teks­tų – iš­ti­si įkve­pian­čių ma­dos fo­tog­ra­fi­jų klo­dai. „Jų paieš­ ka daž­nai už­trun­ka ke­lias va­lan­das. Gra­žios, ryš­kios ir di­de­lio for­ma­to nuo­trau­kos vi­sa­da pa­trau­kia akį, o jei ir rai­džių šrif­tas neįp­ras­tas – tie­siog pui­ku. Da­bar vi­si ma­ne įkve­pian­tys da­ly­kai vie­no­je vie­to­je – ma­ no tink­la­raš­ty­je, o šios ins­pi­ra­ci­jos pa­sie­kia­mos kiek­ vie­nam skai­ty­to­jui“, – pa­sa­ko­ja Mig­lė.

Tre­čius me­tus moks­lei­vės iš Vil­niaus Kris­tės ku­ria­ mas tink­la­raš­tis „Feed your fas­hion ani­mal“ skai­čiuo­ ja nuo 600 iki 800 kas­die­nių per­žiū­rų. To­kio ti­po blo­gai – itin po­pu­lia­rūs už­sie­ny­je. Kris­tė, kaip ir dau­ ge­lis ki­tų „fas­hio­nis­tų“, ima fo­toa­pa­ra­tą į ran­kas ir fik­ suo­ja sa­vo su­kur­tus dra­bu­žių de­ri­nius. „No­riu pa­si­ da­ly­ti sti­liaus idė­jo­mis su žmo­nė­mis iš vi­so pa­sau­lio, ti­kiuo­si, kad įkve­piu skai­ty­to­jus. Idė­jos gims­ta sa­vai­

me, o jas įgy­ven­din­ti ne­trun­ka – drau­gai vi­suo­met pa­si­ruo­šę nu­spaus­ti fo­ toa­pa­ra­to myg­tu­ką. Nuot­rau­kas re­tu­šuo­ju, kom­po­nuo­ju, de­ri­nu spal­vas – ban­dau skai­ty­to­jams pa­teik­ti kuo es­te­tiš­kes­nį sa­vo dar­bo re­zul­ta­tą“, – sa­ko Kris­tė.

ry ka yo dž

Lai­kas suaug­ti Lie­tu­viš­kos ma­dos „blo­gos­fe­ros“ mer­gi­nos kol kas ne­liaup­si­na. Pa­sak Dei­ man­tės, mū­sų tink­la­raš­čiai dar nei­šau­gę iš paaug­lys­tės: „Pa­čią idė­ją nu­ ga­li pa­ša­li­niai da­ly­kai – taip vie­toj įdo­mių fo­tog­ra­fi­jų ar in­for­ma­ci­jos ran­ da­me „Ką aš šian­dien vei­kiau“ ti­po ra­ši­nė­lius. Su už­sie­nie­tiš­kais ly­gin­tis dar anks­ti – ten ši kul­tū­ra daug la­biau iš­si­vys­čiu­si nei čia.“ Kris­tė tei­gia, kad lie­tu­viai – per­ne­lyg at­sar­gūs: „Ban­do­ma ko­pi­juo­ti po­pu­lia­rius už­sie­ nio ma­dos tink­la­raš­čius, idė­jas, sti­lių, net api­pa­vi­da­li­ni­mą. Į vie­ną vie­tą su­krau­ti vi­sas pa­tin­kan­čias ne sa­vo nuo­trau­kas – štai ką lie­tu­vai­čiai tik­ rai mo­ka.“ Kur kas at­lai­džiau tink­la­raš­ti­nin­kės at­si­lie­pia apie sa­vo įra­šų skai­ty­to­jus ir ko­men­ta­to­rius. „Tai kul­tū­rin­gi, man­da­gūs, iš­si­la­vi­nę žmo­nės – man vi­ suo­met įdo­mu su­ži­no­ti, kaip jie rea­guo­ja į ma­no dar­bą, ką ma­no. Kar­tais net ky­la ko­kia įdo­mes­nė dis­ku­si­ja“, – džiau­gia­si Dei­man­tė. „Grįž­ta­ma­sis

Re Pa si re ka mų tos re ve ko aš ra ta str

2011.08.30 20:14:12

Feed Your Fashion Animal

s tink­la­raš­čiai – di­jos?

Ra­šė: Eri­ka Vyš­niaus­kai­tė Nuot­rau­kos: iš tink­la­raš­ti­nin­kų ar­chy­vo

ry­šys ska­ti­na tęs­ti tai, ką pra­dė­jau. Yra bu­vę at­ve­jų, kai vi­siš­ kai ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus pa­klau­sė: „O, ar ne tu to­ji „Feed your fas­hion ani­mal“ au­to­rė?“ Nes­lėp­siu, to­kie da­ly­kai tik­rai džiu­gi­na“, – pri­pa­žįs­ta Kris­tė.

Rek­la­mos pa­siū­ly­mų dau­gė­ja Pak­laus­tos, ar tink­la­raš­ti­nin­kais do­mi­ si rek­la­mos už­sa­ko­vai, mer­gi­nos vie­na­ reikš­miš­kai at­sa­ko „taip“, ta­čiau pri­ta­ria, kad ap­čiuo­pia­mos nau­dos iš šių pa­siū­ly­ mų iš­peš­ti kol kas su­dė­tin­ga. Nors „Spin­ tos gu­ru“ au­to­rė Dei­man­tė ko­mer­ci­nių ir rek­la­mi­nių pa­siū­ly­mų gau­na nuo­lat, be­ veik vi­sus at­me­ta: „Dir­bu tik su tais už­sa­ ko­vais, ku­rie ma­dą su­pran­ta taip, kaip ir aš, tu­ri ge­rą, įdo­mią idė­ją. Ma­no tink­la­ raš­čio po­bū­dis – in­for­ma­ci­nis, tad ne­re­ tai su­lau­kiu pa­siū­ly­mų pa­ra­šy­ti rek­la­mi­nį straips­nį, ta­čiau, ma­no ma­ny­mu, ori­gi­

370_017.indd 21

Spintos guru

na­lus tu­ri­nys – pa­ts svar­biau­sias, o ir skai­ ty­to­jams rek­la­ma ne­pa­tik­tų.“ Tie­sa, au­to­rė tink­la­raš­tį rašydama pra­dė­ jo bend­ra­dar­biau­ti ne su vie­nu ma­dos lei­ di­niu ir įmo­ne, nuo­lat gau­na kvie­ti­mų į ren­ gi­nius: „Džiau­giuos, kad da­ry­da­ma tai, ką la­biau­siai mėgs­tu, pa­ti už­si­dir­bu įvai­rioms smul­kes­nėms iš­lai­doms, skir­tin­gai nei ma­no bend­raam­žiai, ku­riuos fi­nan­suo­ja tė­vai“, – sa­ko Dei­man­tė. „Eve­ryo­ne lo­ves fas­hion“ kū­rė­ja Mig­lė ma­no, kad Lie­tu­vos rin­ka kol kas per ma­ža: „Vers­li­nin­kai, gar­sūs žmo­nės ne itin no­riai ro­do dė­me­sį blo­ge­riams. Tai pa­pras­tų žmo­nių, ku­rie do­mi­si ma­da, ra­tas, o ne tų, ku­rie tu­ri įta­ką mū­sų lie­tu­viš­kos ma­ dos in­dust­ri­jos plėt­rai.“ Lie­tu­viai bi­jo iš­reikš­ti sa­ve Tink­la­raš­ti­nin­kės kas­dien per­žiū­ri šim­tus ma­ dos iko­nų, sti­lin­gų žmo­nių, gat­vės ma­dos nuo­trau­kų, to­dėl ga­li drą­siai var­dy­ti lie­tu­viš­ ko jau­ni­mo sko­nio trū­ku­mus ir pra­na­šu­mus. „Vul­ga­ru­mas, kuk­lu­mas ir ak­las ma­dos se­ki­ mas – di­džiau­sios klai­dos. Lie­tu­viai bi­jo sa­ve iš­reikš­ti, o jei pa­ban­do, tai daž­nai pa­mirš­ta ri­bas ir pra­šau­na pro ša­lį. Rei­kia kuo grei­ čiau iš­mes­ti tuos „tamp­rių ir ne­sko­nin­gų pa­ lai­di­nių“ ir „juo­dų kel­nių – juo­dų odi­nių striu­ ky­čių“ de­ri­nius! Pa­mirš­kim bent die­nai tas lie­tu­viš­kas že­mės spal­vas“, – ra­gi­na Mig­lė. „Žmo­nių ap­ran­ga yra be­vil­tiš­kai su­pa­na­šė­ ju­si, de­ri­niai daž­niau­siai neiš­baig­ti, bi­jo­ma per daug iš­si­šok­ti ar iš­si­skir­ti iš ki­tų, nau­do­

ja­ma per daug niū­rių at­spal­vių ir vi­sa tai for­muo­ja kuk­lų, pil­ką, lie­tu­viš­ką sti­ lių“, – pri­ta­ria Kris­tė. Pa­sak Dei­man­ tės, sun­ku kri­ti­kuo­ti tai, ko da­lis esi ir pa­ts, ta­čiau mer­gi­na pa­ste­bi, kad lie­tu­viai ne­tu­ri sai­ko, pa­si­duo­da kraš­ tu­ti­nu­mams: „Gat­vė­se ar­ba spin­di it dis­ko ka­muo­liai at­ro­dan­čios gra­žuo­ lės, ar­ba vaikš­to vi­siš­kai pil­kos pe­lės, sa­ve pa­sen­di­nan­čios de­šim­čia me­tų.

Ki­ta ver­tus, tu­riu pa­brėž­ti, jog pa­sta­ ruo­ju me­tu si­tua­ci­ja ge­rė­ja ir mer­gi­ nos bei vai­ki­nai vis daž­niau su­pran­ta, kad ma­žiau yra dau­giau, ir ren­ka­si kla­si­ki­nius, ta­čiau įdo­mių spal­vų ir raš­tų

Ma­da – ypa­ tin­ga me­no rū­šis, esan­ ti žmo­gui ar­čiau­siai odos ir su­ ge­ban­ti ne­ pa­liau­ja­mai at­nau­jin­ti sa­vo vei­dą.

ap­da­rus.“

Po dra­bu­žiais – ir cha­rak­te­ris O koks tas sti­lin­gas žmo­gus? Kas tu­rė­tų slėp­tis po ma­ din­gais dra­bu­žiais? „Ori­gi­na­lus, uni­ka­lus žmo­gus, nuo­ lat ieš­kan­tis idė­jų, jau­čian­tis sai­ką ir mo­kan­tis sa­ve tin­ka­ mai pa­teik­ti ati­tin­ka­mo­je ap­lin­ko­je“, – sa­ko Kris­tė. Pa­sak Mig­lės, tai as­me­ny­bės ir cha­rak­te­rio at­spin­dys, pa­žiū­rų ir el­ge­sio vi­su­ma: „Sti­lin­gas žmo­gus su­si­kurs to­kį įvaiz­dį, ku­ris iš­reikš jį to­kį, koks jis yra. Siū­lau kiek­vie­nam iša­na­li­ zuo­ti sa­ve, pa­jus­ti, ko­kie ak­cen­tai ge­riau­siai iš­reiš­kia as­ me­ny­bės po­žiū­rį. Gal tai bus tie­siog nuo­lat dė­vi­mas švar­ kas ar ko­ky­biš­ki ba­tai? Daž­niau­siai ma­žos de­ta­lės tam­pa sti­liaus ženk­lu.“ „To­kiems žmo­nėms ne­rei­kia ma­dos ten­ den­ci­jų, kad su­ge­bė­tų at­ro­dy­ti pui­kai – jie pa­tys jas dik­ tuo­ja. Sti­lin­gas žmo­gus ži­no, kas jam tin­ka, tu­ri iš­skir­ti­nį sko­nį, su­ge­ba iš­lai­ky­ti sa­vi­tu­mą tiek dė­vė­da­mas ge­riau­ sią va­ka­ri­nį de­ri­nį, tiek džin­sus ir marš­ki­nė­lius“, – už­bai­ gia Dei­man­tė.

2011.08.30 20:14:36

>> mada Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Vis­val­do Mor­ke­vi­čiaus

Vo­gue šo­kis: rei­kia pra­neš­ti, kad aš gra­ žiau­sias Ma­dai de­di­kuo­ta­me nu­me­ry­je žo­dis „vo­gue“ ne­ga­li bū­ti at­si­tik­ti­nis. Bet ga­li reikš­ti ką ki­ta nei mums įpras­ta. Sep­ty­nias­de­šim­čia me­tų vė­liau nei at­si­ra­do gar­su­sis žur­na­las, 1960-ai­ siais, Niu­jor­ke gi­mė ki­tas vo­gue – šo­kis su ga­li­my­be įro­dy­ti, kad esi ge­riau­sias. .................... .. ............................... . . ...

22 // © 370 370_017.indd 22

Ryš­kes­ni už ryš­kiau­sius Vo­gue (ar­ba vo­guin­gas) iš­si­vys­tė ho­mo­sek­sua­lų prie­globs­ty­je, kai bu­vo ke­lia­mi tik jų kul­tū­rai bū­din­gi po­ky­liai – „balls“. Per puo­tas su­si­rin­kę dau­giau­sia gė­jai ar­ba trans­sek­sua­lai reng­ da­vo var­žy­tu­ves, ku­rie at­ro­do gra­žiau­siai, šo­ka ge­riau­siai ir iš­vis yra „pa­čiau­si“. Tuo lai­ku to­kie kon­kur­sai ho­mo­sek­sua­lios pa­krai­pos at­sto­vams, va­di­na­si – ma­žu­mai, reiš­kė vis­ką. Dėl nuo­la­ti­nio „tū­no­ji­mo spin­to­je“ kas­die­nia­me gy­ve­ni­me gė­jai ne­tu­rė­jo kur bū­ti links­mi ir ryš­kūs, kaip pri­klau­so pa­gal api­ brėž­tį. Jų iš­si­ža­dė­da­vo šei­mos, mo­ti­nos de­gi­no at­ras­tus ekst­ ra­va­gan­tiš­kus ar mo­te­riš­kus dra­bu­žius, vi­suo­me­nė­je jie bu­vo at­stu­mia­mi už bet ko­kius ban­dy­mus ro­dy­ti sa­vi­tu­mą.

Ats­tum­tus, vie­tos ir dar­bo ne­tu­rin­čius gė­jus sa­vo glo­bon priim­da­vo koks nors ly­de­ris. To­kie su­si­bū­ri­mai bu­vo va­di­na­mi šei­ma, ku­ri pa­va­di­ni­mą gau­da­vo daž­niau­siai pa­gal įkū­rė­jo pa­var­dę. Į šei­mą įsto­ję vy­rai iš­kart pra­dė­da­vo nau­ją – he­ro­ jaus – gy­ve­ni­mą, pa­si­keis­da­vo pa­var­des pa­gal na­mų įkū­ rė­jo. Vie­ni gar­siau­sių na­mų – „The Hou­se of Xtra­va­gan­za“, „The Hou­se of Pend‘avis“, „The Hou­se of La­Bei­ja“.

To­kio­mis šei­mo­mis su­si­bū­rę gė­jai ra­do bū­dą at­si­grieb­ti už ne­ga­lė­ji­mą reikš­tis vi­suo­me­nė­je. „Kur trum­pa, ten trūks­ta“ stai­ ga ta­po „kas per daug, tai ir da­ry­sim“. Na­mie pa­si­ju­tę lais­ vi nuo vi­suo­me­nės rė­mų, nau­jie­ji he­ro­jai sie­kė tap­ti ryš­kes­ni už ryš­kiau­sius. Jie me­džio­jo įmant­riau­sius dra­bu­žius, ta­pė sau idea­lius vei­dus ir sie­kė tap­ti ži­no­mi. At­sip­ra­šau – ži­no­miau­si.

Tu ga­lė­jai ne­tu­rė­ti kur mie­go­ti, bet per puo­tą, nors vie­ną va­ka­rą, ga­lė­jai tap­ti bet kuo.

Bu­vo su­ma­ny­ta nau­jų kon­ku­ra­vi­mo for­mų. At­si­ra­do skai­ty­mai, per ku­ riuos vie­nos šei­mos at­sto­vas sa­ky­ da­vo pub­li­kai skir­tą kal­bą, ku­rio­je pa­šiep­da­vo opo­nen­to trū­ku­mus. Šie skai­ty­mai šiek tiek pri­me­na rim­čiau­sių kan­di­da­tų į pre­zi­den­to po­stą Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­ se de­ba­tus – tu­ri nau­do­ti stip­rius ar­gu­men­tus, bet įtik­ti mi­niai. Per to­kias kal­bas po­pu­lia­riau­sia for­ma bu­vo „tu­ša­vi­mas“.

Kaip sa­ko vie­no gar­siau­sių tą lai­ką už­fik­ sa­vu­sių do­ku­men­ti­nių fil­mų „Pa­ry­žius de­ga“ he­ro­jė: „Rei­kia pra­neš­ti, kad kon­ku­ren­tas ne­ gra­žus. Bet tu­riu tai pa­da­ry­ti taip, kad man ne­rei­kė­tų to tie­sio­giai sa­ky­ti – jis jau ži­no­tų, kad yra bjau­rus.“ Bet kal­bė­ti, ma­tyt, bu­vo ne­pa­kan­ka­mai veiks­min­ga. Ko­va bu­vo per­kel­ta į to­bu­lin­tus už to­bu­lu­mo ri­bos gė­jų kū­nus. Na­mai pra­dė­jo šok­ ti. „Tu­ša­vi­mas“ ne­din­go iš na­miš­kių gy­ve­ni­mo – ge­riau­si ju­de­siai ir bu­vo ge­riau­si sky­dai. „Nu­ ga­lė­ti ki­tą pei­liais, bet šo­kių aikš­te­lė­je“, – taip nau­ją bū­dą įro­dy­ti sa­vo vir­šų api­bū­di­na ki­tas fil­ mo „Pa­ry­žius de­ga“ he­ro­jus.

Pa­ry­žius pra­de­da deg­ti Vo­guin­gas ir gi­mė evo­liu­cio­nuo­jant už­siė­mi­mams per mar­ gą­sias gė­jų puo­tas. Iš pra­džių sa­vęs pa­ro­dy­mo kon­kur­suo­ se he­ro­jai siek­da­vo pa­kar­to­ti Las Ve­ga­so plunks­nuo­tų šou mer­gi­nų iš­vaiz­dą, vė­liau – bū­ti pa­na­šūs į ki­no di­vas, 90-ai­ siais atė­jo mo­de­lių ei­lė. Da­ly­viai vaikš­čio­jo sa­vuo­ju po­diu­ mu ir to­liau no­rė­jo bū­ti gra­žiau­si. Ar jie to­kie yra, spręs­da­ vo prie­ka­bi ko­mi­si­ja. Sa­gos ne to­je pal­to pu­sė­je – ir tu jau už bor­to. Žo­džiu, gy­ve­ni­mas ta­po ryš­kus, o ko­va pa­si­da­rė dar at­kak­les­nė.

Po­zos žai­ža­ruo­ja Vo­guin­gas iš pra­džių bu­vo va­di­na­mas tie­ siog pa­si­ro­dy­mu, pre­zen­ta­ci­ja. Toks šo­kis bu­vo tar­si grei­tai ver­čia­mi po­zuo­jan­čių mo­ de­lių pus­la­piai žur­na­le. Vo­gue sti­lius įtrau­kė ir egip­tie­tiš­kus hie­rog­li­fų ele­men­tus, ir gim­nas­ ti­kos ju­de­sius, kai ku­rie po­sti­liai – ak­ro­ba­ti­kos triu­kus. Jei tik bu­vo ga­li­ma pri­dė­ti ką įmant­res­ nio, na­gi par­don – įmant­riau­sio, taip ir bu­ vo da­ro­ma.

2011.08.30 19:45:57

Su vo­gue šo­kio skir­tin­go­mis at­ša­ko­mis su­pa­ žin­din­ti su­ti­ko Ai­ri­das Imb­ra­sas, šo­kio stu­di­jos „Ju­de­sio stu­di­ja“ įkū­rė­jas, tru­pės „Show ma­kers“ na­rys, mo­kan­tis ko­mer­ci­ nio vo­guin­go ju­de­sių tau­tie­čius. „Vo­guin­ge iš­ski­ria­mi ke­tu­ri ryš­kiau­si sti­ liai. Iki 90-ųjų šok­tas vo­gue va­di­na­mas old way, ku­rį ga­li­ma at­skir­ti iš griež­tų li­ni­jų, si­met­ri­jos, su­si­jun­gian­čių į grakš­tų vien­ti­są plau­ki­mą. Po 90-ųjų su­si­for­ma­vęs new way yra griež­tes­nis, šo­kant imi­tuo­ja­mos geo­met­ ri­nės fi­gū­ros. Bū­tent new way ran­kų ir rie­šų mik­lu­mu bū­na mėg­džio­ja­mi egip­tie­tiš­ki hie­ rog­li­fai. Ku­ria­ma iliu­zi­ja, pa­na­ši į pan­to­mi­ mos me­ną. Šis bū­das rei­ka­lau­ja ypa­tin­go tech­niš­ku­mo“, – pa­sa­ko­ja Ai­ri­das.

Pats vien­ti­siau­sias yra vo­gue fem­me – mo­te­riš­ka­sis vo­guin­gas. Sti­lius gi­mė pa­ veik­tas ba­le­to ir mo­der­nio­jo šo­kio.Yra še­ši vo­gue fem­me ele­men­tai: ran­kos, duck­walk (an­čiu­ko ei­se­na – angl.), ėji­mas ta­ria­mu po­ diu­mu, su­ktu­kai, pa­len­ki­mas ir ju­de­sių at­li­ ki­mas ant grin­dų. Kai ku­rie fem­me šo­kė­jai bū­na ypač eksp­re­sy­vūs, nau­do­ja triu­kus. Iš čia ket­vir­ta­sis sti­lius – dra­ma­tics (dra­ma­tiš­ ka­sis – angl.). „Pa­va­di­ni­mai old way ir new way da­ bar jau są­ly­gi­niai, var­to­ja­mi pa­brėž­ti šo­ kio evo­liu­ci­niams pa­ki­ti­mams, ir po de­šim­ ties me­tų da­bar­ti­nis new way grei­čiau­siai bus va­di­na­mas old way. Ta­čiau svar­bu ži­ no­ti, kad sa­vo gry­niau­sia is­to­ri­ne for­ma old way yra dvie­jų prie­ši­nin­kų ­ko­va. Tra­di­ciš­kai pa­gal old way tai­syk­les, kad lai­mė­tų, šo­kė­ jas tu­ri sa­vo opo­nen­tą pa­sta­ty­ti į to­kią po­ zi­ci­ją, kad jis ne­be­ga­lė­tų at­lik­ti ju­de­sių, kai tas, ku­ris jį už­da­ro į spąs­tus, vis dar ju­da.

Tai šie tiek pri­me­na žai­di­mą „Twis­ter“, – ly­ gi­na Ai­ri­das.

Ar tu ga­li „smog­ti po­za“?

Pra­si­dė­ju­sio kaip po­grin­di­nio ju­dė­ji­mo, šio pra­šmat­naus šo­kio pa­slap­tys vis dar tau­ so­ja­mos už­da­ro­se bend­ruo­me­nė­se. Tie­sa,

370_017.indd 23

šok­ti jį da­bar ga­li ne­be vien gė­jai. Ta­čiau tai­syk­lės ne­pa­ leng­vė­jo –- tu­ri bū­ti ge­riau­sias už bu­vu­sius ge­riau­sius iki tol.

Vei­dui ne­be­pa­kan­ka ma­kia­ žo – vei­das tu­ri bū­ti idea­lus.

Ne­pa­kan­ka bū­ti lanks­čiau­ siam – tu­ri bū­ti lanks­tes­nis ir už to­kius. Šo­kė­jas Ja­vie­ras Nin­ja, pa­si­va­di­nęs pa­gal vo­gue le­gen­dos Wil­li Nin­ jos na­mų var­dą, net nu­si­trau­ kė rau­me­nų saus­gys­les, ku­ rios kliu­dė jam iš­vers­ti ran­kas taip, kaip jis no­ri.

Vis dėl­to nė­ra, kad ne­bū­tu­ mė­te ma­tę vo­guin­go. Ke­lią į vie­šu­mą jam at­vė­rė Ma­don­ nos kli­pas „Vo­gue“, kur bu­vo pa­sa­ky­ta: „Stri­ke a po­se, the­ re‘s not­hing to it“ („Smok po­ za, tai nie­ko rim­ta“ – angl.), ir ku­ria­me ap­dai­nuo­ta „puo­ tų“ fi­lo­so­fi­ja: „Soul is in the mu­si­cal. That‘s whe­re I feel so beau­ti­ful. Ma­gi­cal, li­fe‘s a ball. So get up on the dan­ce Floor“ („Sie­la yra mu­zi­ko­je / Ten ir jau­čiuo­si taip ge­rai / Ma­giš­kai, gy­ve­ni­mas yra puo­ta / To­dėl pa­kilk į šo­kių aikš­te­lę“ – angl.).

Po­ra me­tų anks­čiau bu­vo pa­si­ro­dęs po­pu­lia­rus Mal­ col­mo Mcla­re­no vaiz­do kli­pas „Deep in Vo­gue“, su pa­čiu Wil­li Nin­ja.

Ge­ras da­bar­ti­nis vo­gue fem­me pa­vyz­dys yra Beyon­ cé, o ar ver­ta kal­bė­ti, ku­ri at­ li­kė­ja lai­ko­si tai­syk­lės „kas per daug, tas ne­svei­ka, bet aš pri­dė­siu dar dau­giau“?

La­dy Ga­ga iš tie­sų ga­li bū­ti vo­gue kul­tū­ros pa­vyz­dys. Pa­ti bū­da­ma vie­na di­de­lė po­za, taip sto­ko­tą dė­me­sį pri­si­šau­ kian­ti kos­tiu­mais, ku­riuo­se de­ ta­lės knibž­da lyg kir­mė­ly­nas, ku­rian­ti sau vis nau­jus per­so­ na­žus, La­dy Ga­ga bū­tų tik­ra „puo­tos“ pa­ži­ba.

Ne­pai­sant po­mpas­ti­kos, vo­gue ga­li bū­ti bū­das at­si­ kra­ty­ti su­si­kaus­ty­mo ir švęs­ti mei­lę sau. „Žmo­nės kuk­li­na­ si po­zuo­da­mi nuo­trau­koms, neat­si­pa­lai­duo­ja pa­si­mai­vy­ti net pra­šo­mi, o juk „puo­ta“ ir skir­ta at­si­pa­lai­duo­ti. Per vo­ gue re­pe­ti­ci­jas ga­li­ma ge­rai pa­si­links­min­ti – juk da­rai tai sau. Nors jo­kios ko­mi­si­jos nė­ra, tai nė­ra taip pa­pras­ ta“, – sa­ko šo­kio mo­ky­to­jas A.Imb­ra­sas. „Beau­ty‘s whe­re you find it [move to the music]“ („Gro­žis yra ten, kur jį ran­di (ju­dėk pa­ gal mu­zi­ką) – angl.)“, – pa­ dai­nuo­tų da­bar Ma­don­na.

Kiek­vie­na dai­lio­sios ly­ties at­sto­vė su­tiks, kad sma­gių, bet ir funk­cio­na­lių da­ly­kė­lių na­ mų ūky­je nie­ka­da ne­bū­na per daug. Be to, to­kio­mis ma­lo­nio­mis smulk­me­no­mis vi­sa­ da pra­džiu­gin­si sa­vo ar­ti­mą – juk, kaip sa­ko­ma, ma­žos do­va­nė­lės stip­ri­na drau­gys­ tę. Šį kar­tą „37O“ „dai­rė­si sos­ti­nės par­duo­tu­vė­lė­je „Crow“, ku­ri įsi­kū­ru­si Su­ba­čiaus g. 12. Jei­gu ne­tu­ri­te lai­ko at­kak­ti į ją, daik­čiu­kus ga­li­te ap­žiū­rė­ti par­duo­tu­vės feis­bu­ko pro­fil­y­je ir pa­teik­ti už­sa­ky­mą e. pa­štu crow.krautuve@gmail.com. .................... ..

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: iš „Crow“ ar­chy­vo .

KOL­BA NUO

14 LT

LIE­TU­VA

Į sa­vo bui­tį vis daž­niau įsi­lei­ džia­me neįp­ras­tus daik­tus. Lo­ vą pa­kei­čia­me eu­ro­pa­dėk­lu ir ant vir­šaus už­mes­tu čiu­ži­niu, ei­ li­nę ta­bu­re­tę iš­kei­čia­me į me­ di­nę ne­sus­kal­dy­tą trin­ką, o pu­ fą – į sėd­mai­šį. Ko­dėl bui­ty­je ne­pa­nau­do­ti kol­bų, ku­rios jū­sų na­mus pa­vers ma­žy­te che­mi­jos la­bo­ra­to­ri­ja. Ma­žes­nė­se kol­bo­ se ga­li­te lai­ky­ti alie­jų ar prie­sko­nius, o į di­de­les mer­ki­te gė­ les ar­ba su­pil­ki­te vy­ną.

GRŪS­TU­VĖ

23 AR­BA 33 LT LIE­TU­VA

Kaip ir ma­dos, taip ir vir­tu­vės ten­den­ci­jos neiš­nyks­ta, o ap­su­ ku­sios lai­ko ra­tą ir kiek pa­si­kei­ tu­sios su­grįž­ta. Į na­mų apy­vo­kos daik­tų są­ra­šą grįž­ta grūs­tu­vės, ku­rias daž­niau­siai nau­do­ja­me prie­sko­niams su­trin­ti. Jei­gu ne­ sa­te la­bai ge­ras ku­li­na­ras (-ė), ke­ra­mi­nė grūs­tu­vė tie­siog pa­ puoš jū­sų vir­tu­vės in­ter­je­rą. O jei neį­si­vaiz­duo­ja­te lais­va­lai­kio be mais­to ruo­šos, ji bus kas­die­ nė jū­sų pa­gal­bi­nin­kė.

PA­GAL­VĖ „MO­LIŪ­GĖ­LIS“ NUO

22 LT

LIE­TU­VA

Pa­gal­vė ga­li bū­ti minkš­ta, ji ga­li bū­ti pa­siū­ta iš pra­ban­ gios ar­ba la­bai pa­pras­tos me­džia­gos. Ga­li skir­tis jos dy­ dis. „Crow“ krau­tu­vės už­sa­ky­ mu pa­ga­min­ti „Mo­liū­gė­liai“ tie­siog kei­čia pa­gal­vės sam­ pra­tą, nes yra vi­siš­kai ki­to­kių for­mų. „Mo­liū­gė­liai“ bū­na skir­ tin­gų dy­džių ir spal­vų.

PA­DĖK­LIU­KAS „ŠE­ŠĖ­LIS“

25 LT (VNT.) LIE­TU­VA

Šven­ti­nė va­ka­rie­nė su šei­ma bus tri­gu­ bai links­mes­nė, jei jū­sų na­muo­se ap­si­ gy­vens dar vie­na – „še­šė­li­nė“ – šei­ma.

Mes čia ne apie ko­kią ma­fi­ją kal­ba­me, o apie sma­gius pa­dėk­liu­kus, ku­rių kiek­ vie­nas skir­tas vis ki­tam šei­mos na­riui – duk­rai, sū­nui, ma­mai, tė­čiui, se­ne­lei ir se­ne­liui. Pa­dėk­liu­kai pa­ga­min­ti iš 100 pro­c. vil­nos, o jų au­to­rius – daik­tų ir in­ ter­je­ro di­zai­ne­ris Ju­lius Bu­če­lis.

Žmo­nės kuk­ li­na­si po­zuo­ da­mi nuo­trau­ koms, neat­si­ pa­lai­duo­ja pa­ si­mai­vy­ti net pra­šo­mi, o juk „puo­ta“ ir skir­ ta at­si­pa­lai­ duo­ti.

2011.08.30 19:47:32

37O FACEBOOK.COM/370MAGAZINE Čia visada rasi PDF versiją

370_017.indd 24

OFFICIAL PROFILE ON FACEBOOK

2011.08.30 19:25:18