2011 balandis #12
NAUJASIS VILNIUS Vietų apžvalga
LEMON JOY: Kažkada mes buvom praktiškai paaugliai INTERVIU SU PAROV STELAR
370_012.indd 1
2011.03.25 18:20:15
37o su:
#12 Rašė: Inga Norke
NUMERIO BENDRADARBIAI: DAINA DUBAUSKAITĖ Naktinio gyvenimo redaktorė
NERINGA ČERNIAUSKAITĖ Meno kritikė, artnews.lt redaktorė
ŽIVILĖ GEINA Koliažininkė
ANDRZEJ BONG Muzikos skilties direktorius, suru.lt redaktorius
PAULIUS ILEVIČIUS Muzikos apžvalgininkas
Net atrodom taip pat, nors mus skiria 20 metų
GABIJA GRUŠAITĖ Rašytoja
Praeitis kaip kita šalis, kurioje dalykai, atrodo, vyksta kitaip.
PAULĖ BOCULLAITĖ Pieštukų direktorė, iliustratorė
PAULIUS GASIŪNAS Fotografas
RŪTA KIŠKYTĖ Juvelyrė
NAUJI BENDRADARBIAI: LUKAS DEVITA Rašytojas
JUSTINE JUKEVICH Fotografė
DOMINYKAS CZE Revoliucionierius, žurnalistas
37o su 37O 37O.diena.lt Redaktorė Inga Norke 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #12, balandis, 2012
I
štįsusiom ausim klausau vyresnių draugų pasakojimų, kaip juos baudė už oranžinių kaklaraiščių nenešiojimą, išskustą galvos šoną (ties mąstymo smegenim, jei anatomiškai pasakojant), kas grėsė už „The Stranglers“ pankroko klausymą, apie tai, kas ką dirbo, kai nebuvo ką dirbti ir pan. Taip pat kiekvienas yra girdėjęs tėvų ar senelių pasakojimų iš laikų, kurie mums išvis atrodo tarsi iškarpytos iškraipytos istorijos iš aplamdyto vadovėlio puslapio – lietuvių literatūros ar istorijos, ne taip svarbu. Kiekviena tokia (ir kitokia) maža istorija kaip turtas. Kuo daugiau tau per gyvenimą nutinka tokių, kuriomis gali pasidalyti, tuo esi turtingesnis. Aš jas irgi kaupiu. Artėjimas prie Nepriklausomybės ir pirmieji jos metai dabartiniam jaunam atrodo, kaip kita šalis, kurioje dalykai vyko kitaip. Ji kažkur už Kaspijos jūros, o gal Uralo? Nesvarbu. Bet šioje žemėje, kurioje stoviu, atrodo, taip tikrai nevyko. Bet tuo pačiu istorijos iš tų laikų veikia kaip dežavu, tik kitą smegenų pusrutulį – juk užaugome ir gyvename viso to atoveiksmyje. Žiauriai įdomu jas girdėti, manau, bus ir tau. Kai ko nors trūksta, o kai kas nieko nekainuoja, kai reikėdavo įdėti pastangų pamatyti naują filmą, ar tiesiog išgirsti naują gabalą, kai gyvenimo malonumai nebuvo taip arti – vieno klavišo paspaudimu. Ta miesto karta, kuri jau dabar yra išaugusi su aipodu rankoje ir svajone būti kažkuo iš esmės, nesupras tos kartos, kuri gyveno šia diena ir visiškai nesuko sau galvos, kas bus rytoj. Netgi jeigu rytoj bus atgauta Nepriklausomybė (tiesa, jie niekada iki to nepatyrė valstybinės laisvės, bet buvo visiškai laisvi savo kūne). Aleksandras Pogrebnojus 2011 m. žiemos įšale mane pasigavo ir sako, kad reikia papasakoti istorijų iš tada. Juk laikai grįžta. Juk mes vėl susisiejam su ta jaunąja karta, kuri trina Vil-
niaus ir Islandijos gatvės kavines ir barus šiandien. Sakau, gerai, tu teisus. Grįžo ne tik raybanai, bet ir noras bei galimybės šiek tiek pamaištauti. Padarom tai kartu. Prie to prisidėjo ir Lukas Devita bei Mindaugas Peleckis, balandį išleisiantis knygą „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“, taip pat tos pačios kartos menininkas Paulius Gasiūnas. Tada atsirado Dominykas Cze, kuris patvirtino, kad ne medūzos esam ir turim apie ką griežtai pasisakyti ir mes, dvidešimtkeliamečiai. Dominykui dvidešimt keleri, bet jis jau mokosi prestižiniame Sorbonos universitete Prancūzijoje. Jis parašė revoliucinį tekstą (p. 20–21), šįkart su potekste, skirta išjudinti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Pasak jo, praėjo daugiau nei dvidešimt metų, o mes vis dar vergaujame sovietmečiu sukurtai sistemai – iki neapsikentimo sunorminta lietuvių kalba (net J.Jablonskis, matyt, nesutiktų su tuo, kas vyksta – juk jis buvo už gyvą kalbą) – kaip viso to simbolis… Iš to didelio laisvės noro vis tiek gyvename kaip vergai, ir ne tik dėl kalbos. Postrevoliucinis Vakarų pasaulis mus valdo ir visa masinė kultūra ateina iš ten, kur įvyko ir sekso revoliucija, ir kalbų, ir daugybė kitų sukrėtimų, pakeitusių normas. Mes vartojame tą kultūrą, o gyvename išprievartautoje. Būtent todėl Lietuvoje ir įvyksta daugybė kuriozų – pavyzdžiui, beveik pornožvaigždės laimi vaikų apdovanojimuose mėgstamiausios grupės kategorijoje. Sena istorija, bet ryškiausia, kuri atėjo į galvą rašant šį tekstą. Arba mergaitės botoksinėmis lūpomis ir gilia gilia iškirpte yra auklėtos viduramžiškai ir
dėl to kuklios, bet rėkiančia išore – tai, galima sakyti, psichologinis sutrikimas. 50 metų gyvenome be laisvės. O vergas per vieną dieną laisvas netampa. Netgi per dvidešimt metų, kaip matome, netampa. Vergui laisvė yra galimybė elgtis, kaip elgėsi šeimininkas. Kadangi mūsų šeimininkas nebuvo liberalus, tai ir dabar norima iš aukščiau kontroliuoti ir kalbą, ir seksualumą, ir nepilnamečių smegenis ir t. t. Pasakytume, velniop! Šiame numeryje susijungia kelios kartos, tačiau visos jos revoliucingos ir turi savų istorijų. Mes net atrodome taip pat, nors mus skiria mažiausiai dvidešimt metų. P.S. šalis ta pati, nors iš pradžių atrodo, kad skirtinga.
Viršelio autoriai:
Fotografavo ir piešė: Paulius Gasiūnas Meno direktorius ir stilius: Aleksandras Pogrebnojus Šukuosena: Laimis Smažinas Grimas: Inga Kavalčinskienė Modelis: Margarita Švėgždaitė Marškinėliai-suknelė „A&V“ (Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė) 2009 limited edition („Monstrai“)
2011 balandis #12
NAUJASIS VILNIUS VIETų APžVALgA
LEMON JOY: KažKada mes buvom praKtišKai paaugliai INTERVIU SU PAROV STELAR
370_012.indd 1
370_012.indd 2
2011.03.25 18:20:15
2011.03.25 18:55:00
>> išklotinė
Plaukų vaizdo klipas eteryje
„Silence“ vyrukai Mario Basanov ir Vidis nesnau džia. Ir nors neliko esminės platformos rodyti vaiz do klipams, o kartu su tuo ir esminės motyvacijos, – būti pastebėtam europietiškojo MTV, – šis duetas ir toliau eina geriausiųjų pėdomis – apie save ir savo ne tokį jau ir seną albumą „Changed“ vėl prime na ne skandalais, o vaizdo klipu pirmajam singlui iš albumo tuo pačiu pavadinimu. Be abejonės, tai kūrybiškiausias lietuvių vaiz do klipas pastaruoju metu (ir tikrai daugiau nei nuo 2011 m.), o autoriai – charizmatiški keistuo liai „Let‘s Phantom“ (Vytautas Volbekas ir Mantas Skrupskelis). Jų sąskaitoje kabo ir „Metal On Me tal“ vaizdo klipas „Damn“. „Changed“ vaizdas šaukia avangardu, o jo pa grindinė tema ir pagrindinis veikėjas – plaukai. Ga lima būtų pagalvoti, kad arba Vidis su Mario, ar ba „Let‘s Phantom“ – plaukų fetišistai, tačiau tiek vieni, tiek kiti krato galva: „Tikrai tokie nesam, ta čiau turbūt kaip ir daugeliui, mums irgi gražu ma
tyti merginą, stovinčią prie jūros besiplaikstančiais plaukais“, – sako grafinio dizaino meistras V.Vol bekas. Šiaip plaukai kūrybiniam duetui simbolizuo ja ramybę ir grožį, tačiau klipo viešai interpretuoti net nesiruošia. Vis dėlto galima spėti, kad „Chan ged“, greiti pokyčiai ir plaukai – tikrai turi nema žai bendrumų. Pagrindinis klipo filmavimas vyko specialiame paviljone, tačiau teko ir VGTU sporto centre, ir Sultininėje, ir žirgyne šiek tiek kadrų nufilmuoti. Vi sas filmavimas truko keturias dienas, o pasiruoši mas ir montavimas – penkias savaites. „Let‘s Phantom“ kartu su šio klipo prodiuserine bendrove „Starworks“ bei pagrindinių kūrėjų vizi jų pildytojais – stilistu, dailininku, operatoriumi ir pan. – dirbo be jokių nuotykių ar trukdžių, nes vis ką buvo kruopščiai susiplanavę. Pabaigoje V.Vol bekas priduria: „Piniginiais klausimais prodiuseris mums galvos nekvaršino, todėl nežinome „Chan ged“ klipo biudžeto ir tuo labai džiaugiamės.“
pristato
Diane Arbus Makoto Aida ŠMC (Vokiečių g. 2) Iki gegužės 22 d.
Balandis Vilniaus Šiuolaikinio meno centre išsi skirs personalinių parodų programa: be Berlyne gyvenančio šiuolaikinio menininko Jasono Dod ge pristatymo, vyks pasaulinės fotografijos kla sikės Diane Arbus ir japonų menininko Makoto Aida parodos. Kiekvienas besidomintis fotografija tikrai yra bent kartą susidūręs su D.Arbus kūryba ar komp likuota ir nevienprasmiškai vertinama jos asme nybe. Nors 1971 m. sau gyvybę atėmusi me nininkė labiausiai garbinama (ar kritikuojama) už visuomenės atstumtųjų – gigantų, transvestitų, keistuolių cirko artistų – fotografin į įamžinimą, Niujorke ji garsėjo ir kaip itin sėkmingai dirban ti spaudos fotografė. Šiuolaikiniame meno centre rengiamoje paro doje bus pristatytas šis dar menkai pažįstamas menininkės kūrybos puslapis. Prancūzų meninin kas Pierre‘as Leguillonas pristatys D.Arbus spau dos fotografijų restrospektyvą – daugiausia portretines nuotraukas, sukurtas tokių žurnalų kaip
370_012.indd 3
„Harper‘s Bazaar“, „Esquire“, „Nova“ ir „The Sunday Times Magazine“ užsakymu 7-ame de šimtmetyje. Fotografijos bus pristatomos jų origi naliame kontekste – žurnalų atvartuose. Kontroversiškiausiu japonų menininku nere tai pristatomas M.Aida Vilniuje surengs parodą „Day & Night“ (Diena ir Naktis – angl.), ku rią sudarys milžiniškas tapybos darbas „Pamink las niekiui III“ (15 x 5,6 m), sukurtas japonišku mangos stiliumi ir specialus projektas, sukurtas šiai parodai: tiksli menininkui priklausančio ba ro, esančio Tokijo Shinjuku rajone, rekonstrukci ja ŠMC didžiojoje salėje. Tokijo barą ir jo antrininką Vilniuje sujungs in terneto kameros, leidžiančios lankytojams bend rauti tarpusavyje. Kovą Japoniją (ir visą pasaulį) sukrėtę įvykiai dar labiau sustiprina šios parodos aktualumą. Juolab kad menininkas nuolat pro vokuoja permąstyti šiandienos japonų gyvense ną kūryboje supindamas populiariąją ir tradici nę savo šalies kultūras.
„Žmonės, įsitikinę, kad jie panašūs į kitus“ („People Who Think They Look Like Other People“) Nova, 1969 m. spalis
„Vertikali kelionė: šeši akimirkos sąjūdžiai miesto širdyje“ („The Vertical Journey: Six Movements of a Moment within the Heart of the City“) Esquire, 1960 m. liepa
2011.03.25 18:23:07
>> žirklės
4 // © 370 370_012.indd 4
2011.03.25 18:30:22
XXI A. JAUNIMO BE SIENŲ KRIKŠTATĖVIAI. DOKUMENTAS Rašė: Lukas Devita
PIRMOJI PANKŲ JU DĖJIMO BANGA Savitas pankų judėjimas Lietuvoje prasidėjo anks čiau, nei plačiau paskli do punk stiliaus muzika ar susiformavo lietuviškas pankrokas. Pasak vieno mūsų šalies muzikos kori fėjų Dovydo Bluvšteino, pavienių melomanų gru pelės Vilniuje, kituose di desniuose miestuose apie punk fenomeną sužino jo jau 1977–1978 m., daugiausia iš užsienio pe riodinės spaudos, radi jo laidų, taip pat kritiškų
370_012.indd 5
straipsnių TSRS žurnaluose ar laikraš čiuose . Žymioji grupė „Bix“ jau 1982-aisiais įrašė pankroko kasetę „Rats City“, o Va rėnoje tais pačiais 1982-aisiais įsikūrė „Karbiuratorius“, – viena ankstyvesnių, tik neilgai gyvavusių pankroko grupių. Platesnis vakarietiškų pankų idėjų pa plitimas transformavosi į savitą jaunimo madą, nuo 1981–1982 m. įtraukusią galybę paauglių, ypač Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kai kuriuose mažesniuose miestuose. Maždaug iki pat 1986-ųjų „pankavimas“ Lietuvoje savo masiškumu tikriausiai neprilygo jokiam kitam istori niam laikui. Vadinamaisiais Atgimimo ar Sąjūdžio laikais lietuviškasis pankų judėjimas tapo konkretesnis ir gal ne toks gausus, tačiau tuomet geriau susi formavo ir pats lietuviškas pankrokas. Spontaniškas lietuviškas pankų judėji mas ėmė reikštis maždaug nuo 1980-
ųjų, kai kada skatinamas drąsių punk ideologijos propaguotojų, kaip kad Ar nas Klivečka, tuomet aktyvus diskotekų vedėjas mokykloje. ATRODYMAS GATVĖJE Judėjimas neturėjo bendrų taisyklių ar nuostatų. Pirmoji masiška ir, leisiu sau pavadinti, keistai originali lietuviško ji pankų era tilptų į 1982–1986 m. Būtent tada tai buvo ne tik plačiau siai žinomas, bet ir savičiausias kele to kontrkultūrų, muzikinių madų bei sti lių bruožus ir idėjas savyje suvienijęs reiškinys. Pradinis skiriamasis pankų požymis 1982-ųjų Vilniaus gatvėse – „išskusti smilkiniai“ ( t. y. bakenbardų nebuvi mas) – veikė vos ne kaip branduolinis užtaisas, tapo „sakraliniu“ vietos pankų pionierių ženklu. Vėliau radikaliai pa sikeitė ir visa šukuosena, priminė 5–6
dešimtmečio stilių. Tai, kad viskas vyko vėliau nei Vakarų pasaulyje, ir, be to, unikalios tvarkos šalyje – TSRS, lėmė ir visiškai nelauktą Lietuvos pankų idė jų koloritą. Pankus, be abejonės, ugdė idėjos, nors išvaizda, kaip nepakeičia ma visuotinės išraiškos priemonė, daž nai buvo ypač svarbi tais laikais, kai žodžių negalėjo būti daug, minties ar spaudos laisvė vis dar buvo pa žabota. Lietuviškojo panko išvaizda neapsi ribojo tik „patobulinta“ šukuosena. Sugrįžo siaurėjančios (dažnai iki kraštuti numo) kelnės, buvo drąsiai nupjauna mos marškinių apykaklės, kaip niekad įsigalėjo platūs, ilgi megztiniai, o žie mą kelnių klešnių galai buvo sukišami tiesiog į vilnones kojines. Reikėtų nepa miršti, kad tada visa tai buvo ženklas. Nesunku įsivaizduoti, kad naujoji eilu tė, kaip ir išskusti smilkiniai, tarybiniams
2011.03.25 18:31:07
>> žirklės
gaujos, ir viešosios tvarkos saugotojai, ir pavieniai priešiškai nusiteikę mokyto jai, žurnalistai, tėvai. Vėliau mokymo įstaigose pradėjo vis dažniau lankytis „dėdės“. Šiomis dieno mis, gal ne visai aišku, kad „dėdėmis“ buvo vadinami KGB, t. y. tarybinio sau gumo darbuotojai. Gal niekas ir nebu vo areštuotas už pankavimą, bet sau gumo reidai kviečiantis pokalbio (po vieną) į kabinetą, perkratant klases, tik rinant sąsiuvinius ir portfelius tikrai buvo. Milicijos pareigūnų bandymai sulaikyti gatvėse netinkamai atrodančius jaunuo lius taip pat įsimintini, o juk taip, beje, įvyko net „Sex Pistols“ nariams „tenai“, Londone, apie 1977 m.! (...)
ideologams iškart asocijavosi su nacio nalizmu, fašizmu ar vadinamąja bur žuazine Lietuva. Taip patys ideologijos gynėjai padėjo Lietuvos pankams tap ti savotiška nacionaline politine jėga, kuri sąmoningai gal niekada ir nebu vo sutelkta. Bet kurios santvarkos šalyje apsirengi mo manieros yra tiesiogiai susijusios su konkrečia visuomenine bei ekonomine situacija, tad ir Lietuvos pankų „unifor ma“ jokiu būdu nebuvo tik sugrįžimas į pokario laikų madą. Jaunatviškas sąjū dis reiškėsi ir visiškai naujai, netikėtai. Vyresnieji moksleiviai tiesiog ekstazės apimti išpirko žiogelius, panelės įsivėrė į ausis pigius auskarus. Buvo atsisakyta prabangių krepšių – juos pakeitė neva tautiški drobiniai arba brezentiniai tary bų armijos dujokaukių maišeliai. Pankai pasijuto kaip niekad panašūs vieni į ki tus. Iš tiesų jie kartu pirko pilkas kelnes geltonomis juostelėmis po septynis rub lius ir iki tol tik pensininkų nešiotus san dalus už tokią pat mažą kainą.
6 // © 370 370_012.indd 6
PUNK GYVENIMO BŪDAS LIETUVOJE. 9 DEŠIMTMETIS Sąmoningai skurdi išorė atskleidė ir sa votišką idealizmą. Visi vienu metu intui tyviai suvokė, kad dabar tiesiog priva lo mesti iššūkį tezėms „gerai gyventi“, „gauti“, „rinktis brangiausia“. Atsirado šūkiai – „rinktis tai, kas paprasta“, „pi giausia“, „tai, kas mėtosi“. Neturtas prieš pinigus! Galbūt aske tizmu ir savarankiškumu galima pakirsti primestą visuotinę gyveni mo tvarką. Šie devizai vos apčiuopia mai slypėjo viduje, bet visi tarytum ži nojo, kaip reikia elgtis. Jei esi apsukrus, dvelki prabanga, jei tėvai ar giminai čiai tave kur nors „įkišo“ (turima minty mokslo įstaiga, darbas ir kt.), jei „lipi karjeros laiptais“ – tu praradai tikrąjį sa ve, parsidavei, negali būti panku. Šios nuostatos greičiausiai buvo labiau emo cinės nei įsąmonintos kaip taisyklės. Ta čiau bendra idėja išliko: kad pasiprie šintum, pasirodo, reikia apriboti poreikius. Tokios Mahatmos Gandhi mokyklą primenančios nuostatos tikriausiai kiek sutaurintos, žinoma, kad pankų mąsty senoje idealistinės nuotaikos buvo sumi šusios su nihilizmu, hedonizmu ar sek sualinės revoliucijos užuomazgomis, aktyviai dalyvaujant alkoholiui bei „iš radingai“ pritaikytiems pigiems narko tikams. Tačiau ar pakilioji kontrkultūros pusė ar negatyvioji – jos vienodai trikdo or todoksinę visuomenę. Pagaliau tai paauglių pasaulis, tad nenuilstamai buvo gainiojami „debe sys alaus“, vyko „plotai“, buvo sėdima kavinėse, valkataujama, tranzuojama ir mušamasi su tais, kuriems pankai nepa tiko. Reakcija į Lietuvos pankų judėjimą susitelkė beveik iškart, tai ir „urlaganų“
Palengva formavosi naujas modernaus jaunuolio tipas, kuris šiuo metu nušlifuotas tiesiog iki blizgesio.
MONTANOS VS. PANKAI Taip jau susiklostė, kad bent jau Vil niaus pankų judėjimas buvo laikomas lietuvišku nacionaliniu reiškiniu. Ir ne maža dalis vietos rusų bei lenkų tau tybės jaunimo pasitiko jį ypač agresy viai nusiteikęs. Žinoma, buvo išimčių, ir aišku, niekas nė nemanė „nepriimti“ kitataučių į pan kų būrį. Tačiau savotiškos stovyklos susi formavo ir pankų priešininkai įgavo pra vardę montanos („urlaganų“ atitikmuo, pagal tuo metu paplitusias firmos „Mon tana“ palaidines su gigantiškais ereliais ant krūtinės). Yra buvę ganėtinai žiaurių pankų ir montanų muštynių, laikraščiai apie jas tuomet nerašydavo, taip pat niekas nemanė pranešinėti teisėtvarkai, o milicija buvo palanki montanoms. Ryškus nacionalinis pasidalijimas bu vo savaime suprantamas grynai dėl po litinės situacijos ir visa laimė – išnyko jai pasikeitus. Pavyzdžiui, jau tuomet vi si Vilniuje puikiai žinojo, kad Maskvo je ar Piteryje – tuomečiam Leningrade (Sankt Peterburge) – taip pat yra pan kų. Jie netgi lankydavosi Lietuvoje ir ga liausiai prasidėjo abipusiai „kultūriniai mainai“, kurie dar aktyviau išjudino ta rybinės imperijos pamatus. (...) ANTROJI PANKŲ JUDĖJIMO BANGA Ankstyvąją, keistai lietuviškąją, bene pačią masiškiausią pankavimo erą, gal ir subjektyviai, laikyčiau užsibaigu sią apie 1986 m., kai pankai išsigry nino ir tvirtai formavosi tikras pankrokas kaip muzikinė srovė, prasidėjo kontrkul tūrinis proveržis. Bet taip pat tarp jau nimo paplito vadinamosios „naujosios bangos“ mados, kaip breikas (break dance), įsigalėjo riedlentės, ėmė lais vėti ir plėstis pramogų sritis, prašmat nūs daiktai atgavo vertę. Palengva for mavosi naujas modernaus jaunuolio tipas, kuris šiuo metu nušlifuotas tiesiog iki blizgesio: jaunas verslininkas, apsuk rus menininkas, baltmarškinis bankinin kas, visad teisus teisininkas.
Tuomet, maždaug nuo 1987-ųjų, įsi siūbavo, pavadinkim, antroji pankų ju dėjimo banga, galbūt brandžiausia, pasireiškusi plačia stilių ir idėjų įvairo ve, išugdžiusi stipriausias grupes ir vi są margaspalvę subkultūrą. Na, o ankstyvieji, „pirmosios eros“, pankai vis dėlto galėtų stebinti savo so lidarumu. Greičiausiai juos vienijo ne vien išvaizda, naujas gyvenimo būdas, bet ir nujaučiamos tautinės rezistencinės idėjos. Būtent jų, jaunųjų pankų, gre tose pasirodė miniatiūrinės trispalvės, dažnai prikabintos prie baltų sportinių batelių, buvo stengiamasi priešpriešinti lietuvių kalbą „bendrasąjunginei“ rusiš kajai, kartais tarpusavyje bendraujant buvo net bandoma atsisakyti rusiškų keiksmažodžių. Buvo ir vadinamasis pankų himnas, gerai pamenu, kaip mo kykloje bendraklasė kartą džiaugsmin gai šnabždėjo: „Ar žinai, kad jau yra pankų himnas?“ Tik neaišku, ar egzis tavo originalus tekstas, nes dažnai juo būdavo laikoma Vinco Kudirkos „Tautiš ka giesmė“. Taip, visa tai – smagus ra kursas geram Lietuvos istorikui. Akivaizdu, kad toliau viso šito KGB nebegalėjo pakęsti ir išsiuntinėjo nu rodymus mokykloms „Kova su „pank“ reiškiniu“ (yra patvirtinta, kad panašus dokumentas tikrai egzistavo), o pirmiau sia, kaip visada, įpareigojo komjauni mo organus. Pagaliau atsiliepė ir pe riodinė spauda, supratusi, kad „pank informacijos“ srauto sulaikyti jau neį manoma. Tarkim, neva jaunimui auk lėti svarbus žurnalas „Moksleivis“ jau 1983-iaisiais paskelbė užsienio pan kų judėjimą „demaskuojančių“ straips nių. Tuose niūriuose tekstukuose ir pseu dodiskusijose žurnalas „pristatė“ pankų judėjimą kaip tik buržuazinėje visuo menėje įmanomą reiškinį. Manau, ne vienas paauglys siuntė protesto laiškus kad ir tam pačiam „Moksleiviui“, aišku, prisidengęs slapyvardžiu ir galbūt pa rašęs kaire ranka, kad niekas neatpa žintų rašysenos. Ne vieną Vilniaus mokyklą, kaip mi nėta, krėstelėjo saugu mo grupės antplūdis. „Moralės sargai“ iš anksto būdavo kruopščiai supažindin dami su pankų atributika ir požymiais. KGB, padedant daugumai mokytojų, ieškojo pankų lyderių, bet tai sunkiai sekėsi. Kai kurie milicijos pareigūnai ju dėjimą laikė stichišku, sakė, kad „pan kas panką iš tolo jaučia“, vadų lyg ir nėra. Nors Vilniuje pankų judėjimas turėjo kelis „neetatinius“ įkvėpėjus, la biau išgarsėjusius apie 1983-iuosius, kaip pankai asmenybės, Vytas-Saulutė, Danas ar Gedas Eisidisistas (nuo „AC/ DC“). Netrukus juos pakeitė tikri, jau ir muzikuojantys pankų herojai – Atsuktu vas bei Varveklis. Atsuktuvas pamažu tapo visateise Lietuvos įžymybe ir še šėlyje paliko kitų pogrindžio asmeny bių, ne mažiau svarbių pankų judėji
2011.03.25 18:31:43
mui, kaip kad Londonas, Erkė, Smalkė ir kiti. Varveklis vėliau tapo visateisiu panku pačiame Londono mieste. (...) Tuomet atsirado muzikinių grupių ir apie 1984-uosius susikūrė pirmasis ar chetipiškas pankų duetas „WC“ su cha rizmatiškais lyderiais Atsuktuvu (gitara, balsas) ir Varvelkliu (balsas). Čia buvo viskas, ko reikia: prastoka grojimo tech nika, alus ir dažnai netvirtas stovėjimas ant kojų pačioje scenoje, bet pavyko įrašyti ir keletą dainų, netgi viso gyvo koncerto fonogramą. Įvyko keliasdešimt grupės pasirodymų, iki Atsuktuvas sufor mavo savo kitą grupę „Už Tėvynę“.Var veklis 1987 m. subūrė grupę – „Emo cinis karas“. (...) Maždaug nuo 1985-ųjų visoje bu vusioje TSRS nubangavo partijos nuro dymai kiek atlaisvinti ir netgi puoselė ti (tuo pat metu kontroliuojant) jaunimo muzikinę saviveiklą: tiek originalų gro jimą, tiek diskotekas. Mokslo įstaigose, gamyklose ir pramoniniuose susivieniji muose, profsąjungų rūmuose ar kultūros namuose repetuojantys ir grojantys ko lektyvai ėmė reikštis kur kas drąsiau, o vis labiau persimainę komjaunimo komi tetai galėjo pridengti ir organizuoti pir muosius roko klubus, šventes ir festiva lius. Bendras kultūrinis atšilimas taip pat padėjo išjudinti ir senokai jau nerims tantį pankroko gaudesį Lietuvoje. Dešimtmečio pabaigoje Vilniuje pasi rodė aktyvios ir geros pankroko grupės „Dustas – nuodai“, „Erkė maiše“, netru kus ir „Invazija“, „Pilk“, „Marihuana“, „SC“, „WC News“ ir , žinoma, „Turbo reanimacija“, kiek vėliau „Preservative Factory“. Kaune viena ryškiausių grupių buvo „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“ su lyderiu Vaidu Iškrypėliu. Svarbiu lūžiu „legalizuojant“ pankro ką ir jam įsitvirtinant lietuviškoje populia riojoje kultūroje tapo Atsuktuvo grupės „Už Tėvynę“ pasirodymai „Roko mar šuose per Lietuvą“ 1988 ir 1989 m. Tai buvo ir kurioziška tautinė pankiška apraiška, kai natūrali pankų savybė – kritika – tapo strėlės antgaliu Lietuvos at gimimo roko maršų misterijoje. Lietuviškas pankrokas nėra nerealybė. Gaila, bet dauguma žmonių smerkia šį faktą. Mano nuomone, pankrokas – sti chijos dovana mažiems muzikantams, kurie, duok, Dieve, po kelerių įtempto darbo metų praturtins mūsų muzikos pa saulį, o gal net virš „Anties“ erelio spar nais suplasnos... (...)
Fotografavo ir piešė: Paul ius Gasiūnas Meno direktorius ir stiliu s: Aleksandras Pogrebno jus Šukuosena: Laimis Smažina s Odinis švarkas: iš kažkokio Grimas: Inga Kavalčinskien Paryžiaus second hand, ė marškinėliai-suknelė „A& Modelis: Margarita Šveg V 2009 limited edition“ ždai tė („Monstrai“), Rankinukas–k nyga „A&V“
370_012.indd 7
VADŽIOS ATSILEIDO. LIETUVOS PANKAI PANAŠĖJA Į VAKARŲ PANKUS Vėliau kelissyk per metus Vilniuje imtas rengti festivalis „Durnių laivas“ ir, žino ma, Vilniaus blogiausių grupių festivalis, kasmet organizuojamas pirmosios lietu viškos nepriklausomos plokštelių ir įrašų firmos „Zona“, išliko visos pogrindinės scenos katalizatoriumi. Paskutiniame dešimtmetyje vienas svarbiausių muzi kinių festivalių išsiplėtė iki puikaus D.I.Y. (pasidaryk pats) visuomeninio renginio „Darom“. Festivaliai ir koncertai tapo gauses nių susibūrimų vieta, taip pat pankai ėmė rinktis žymiajame Vilniaus šunpar kyje (dabar ten išpuoselėtas vakuojan tis prezidentūros parkas), taip pat kituo se miesto parkuose, Katedros aikštėje, kaip ir seniau – Pilies gatvėje.
Galima teigti, kad nuo 1990-ųjų lietuviška sis pankų judėjimas ta po vis tikresnis, panašes nis į tarptautinį tiek išore, tiek idėjomis... tiek pogo šokiu! Pankai taip pat inicija vo pirmuosius lietuviškus fanzinus (savos gamy bos laikraštėlius bei žur nalus). Dar „Už Tėvynę“ laikais Atsuktuvas išleido greičiausiai pirmąjį, dau giausia pačios grupės reikalus atspindintį orga ną „Mūsų ašigalyje“. Vė liau pasirodė didesnės apimties ir įvairiapusiš kas „KNK“ („Koks nors kelias“), „Gatvės vaikai“, „Neuro Neuro“, „Jokios prasmės“ „Provincija“ ir vieni žymesnių – „Raga nos ir alus“ bei „Decibe lai Offensive“, taip pat „Kablys“, kurį sugebėta leisti gana dideliu tiražu ir galiausiai netgi pridė ti garso CD. Numanoma, kad 1990–2000 m. Lietuvoje buvo leidžiama daugiau kaip šimto pavadinimų fanzinų, visa subkultūra buvo labai aktyvi, stipri, įvairialypė, įtraukė ne vie no muzikinio stiliaus ger bėjus bei kūrėjus, pub likavo straipsnius, esė muzikinėmis, socialinė mis, filosofinėmis temo mis, taip pat eksperimen tinę prozą ir poeziją. (...)
Outro Čia būtų neįmanoma išsa miai aptarti naujųjų laikų pankroko muzikinės sce nos ir veiklos ar išdėlio ti į vietas „harkorovcus“, „anarchopankus“, „streite džerius“, detaliai apžvelg ti visas grupes, postilius, bet šaunu, kad nepaliau jamai kintantis, atsinauji nantis, nykstantis, bet nie kad nedingstantis, visad įtakingas pankų judėji mas sukūrė ištisas margų įspūdžių eras tyrinėjimui ir diskusijoms, taip pat atei ties perspektyvoms.
// Iš balandį pasirodysiančios Mindaugo Peleckio knygos „LIETUVOS ROKAS. Ištakos ir raida“.
2011.03.25 18:32:02
>> žirklės
Arnas Klivečka, roko klubo atidaryme 1987 m.
1981–19
Fotografavo ir piešė: Paulius Gasiūnas Meno direktorius ir stilius: Aleksandras Pogrebnojus Modelis: Julija Goyd Skrybelė „A&V“, akiniai „Ray Ban“, kaklaraištis „Next“, marškinėliai „A&V 2011 limited edition“, švarkas „A&V made by personal order“
8 // © 370 370_012.indd 8
Aleksandras Pogrebnojus, Prancūzparkis
2011.03.25 18:32:30
Dviejų modistų jaunystė Rašė: Inga Norke
Drabužių dizaineris Aleksandras Pogrebno jus – iš centro ir Sena miesčio chebros. . TV laidų vedėjas Arnas Klivečka – iš Antakalnio chebros. .. ..... .
DISKOTEKOS
Arnas: – Mes pirmieji dar mokykloje pradė jome kultivuoti tas šukuosenas – čiubas vie nam šone, o kitam praskusta. Aleksas: – Buvote, vadinamieji, elektrove nikai. Arnas: – Ha! Jo! Tada natūraliai pajudė jo ta modernistinė banga (Elvis Costello,
1989 m. „The Knack“, „Squeeze“, „Depeche Mo de“, „Human League“) – visi turėjo tuos čiu bus. O mūsų chebra kažkaip užsiciklino už šios bangos. Šiaip jau, kai atėjau į „Ami cus“ – legendinė diskoteka Saulėtekyje – vesti diskotekų, tai aš ir pradėjau propa guoti visą tą modernizmą. Aleksas: – Kiek laiko veikė „Amicus“? Arnas: – Nuo 1980 iki 1989 m. Paskui ją perėmė kiti, pervadino, bet aš jau ne dalyvavau. Aleksas: – O kaip būdavo su saugumu – niekas jums neaiškindavo, ką groti? Arnas: – Viskas buvo paprasta. Po kiekvie nos diskotekos pildydavome raportą, nes kiekvienoje diskotekoje pagal įsakus turėjai groti 70 % sovietinės muzikos. Niekas jos, aišku, negrodavo. Jei būtum grojęs – ta vo diskotekos būtų buvusios tuščios. Tačiau mes žinodavome, kada būdavo planuoja mas patikrinimas, per mikrofoną perspėda vome publiką, kad šiek tiek laiko esame priversti pagroti sovietinės muzikos, todėl nepykite. Visi supratingi – suprasdavo. Po šokių pildydavome raštus, kokią muziką, gabalas po gabalo, grojome tą vakarą. Tiek tų raportų pripildyta... Įdomu, kur jie dabar.
370_012.indd 9
PALANGA
Aleksas: – Aš tave gerai prisime nu iš plaščiatkės. Arnas: – Mes 1983-iaisiais visą vasarą grojome plaščiatkėje.
Aleksas: – Tai man tada buvo 15 metų. Matai, tu keliom kar tom vyresnis už mane. Arnas: – Taip, nes mes jau į pankroką mažai buvome įsivėlę. Tu turbūt daugiau. O plaščiatkė buvo Palangoje… Tokiame am fiteatre kas vakarą vasaros va karais būdavo rengiamos kul tinės diskotekos. Standartiškai jos prasidėdavo aštuntą vaka re. Pagrindiniai šokiai vykdavo nuo dešimt iki pusės dvyliktos. Paskui visi eidavo muštis. Kas ką, miestais – panevėžiečiai su kauniečiais, šiauliečiai su vilnie čiais ir pan. Tik mes, diskoteki ninkai, buvome neliečiami, nes be mūsų nebūtų buvę plaščiat kės. Be to, buvome pacifistai ir patys nelįsdavome. Pačiam nė karto neteko muštis. Aleksas: – Taip, plaščiatkėje vesti diskoteką – didžiausias ly gis Lietuvoje. Ten eiti irgi būda vo kieta. Įėjimas – vienas rub lis. Nedaug. Arnas: – Taip, bet vis tiek iš dis
Ir netgi jei buvai to perio do žvaigždė, tai nesupo navo, kad parsive si kiekvieną paną namo. Ir tikrai ne buvo taip, kad vieną vakarą su viena, kitą su kita. Čia ne kaip da bartiniai di džėjai.
kotekų kiek užsidirbda vome. Įsivaizduok, jei į disk otek ą sus irinkd av o tūkstantis žmonių ir jie visi sumokėdavo po rublį. O gyventi Palangoje vasarą būdavo pigu. Turi kelias dešimt rublių ir gali savai tę ten sau ramiai būti. Aleksas: – Įdomu tai, kad tais laikais pinigų nebuvo, tačiau jų kažkokiu mistiniu būdu ir netrūkdavo. Viskas kainavo kapeikas. Arnas: – Nebuvo, kad kiekvienas moka už sa ve. Kas tądien turi pinigų, tas ir moka. Aš galiu už save ir draugus mokėti ir tris dienas iš eilės, jei ga liu. Kai negalėsiu, mokės Aleksandras. Aleksas: – Dar tais laikais buvo daug idealizmo, visi gyveno šia diena ir negal vojo, kas bus rytoj. Šian dien jau taip neįmanoma gyventi.
MADA
Aleksas: – Su pankais iš
ties nieko bendro ir ma no kartoje nebuvo. Tai greičiau buvo new wave banga Lietuvoje. Šiaip jau atrodėme labai gerai, kai dabar pasižiūri senas nuo traukas. Nedaug atsiliko me nuo Londono, nors ir viską savo rankomis darė me. Tačiau, nepagalvok, šitas judėjimas buvo ne didelis. Vis dėlto didžioji dalis, kaip ir dabar, buvo
2011.03.25 18:33:06
>> žirklės
pilkuma. Kitaip tariant, buvome toks jau nimo elitas. Mane kas mėnesį iškvies davo pas direktorių, nes nešiojau varly tę, o ne tą oranžinį kaklaraištį. Arnas: – Aš tai visada nešiojau kak laraištį, bet tik juodą. Už tai irgi gau davau nemažai pastabų. Dėl to net mokyklą baigiau patenkinamu elge sio pažymiu – nenešiojau to gelto no kaklaraiščio. Tačiau juodą rišėjau visur – ir į mokyklą, ir į diskotekas. Aleksas: – Dar buvo mada – tėvų marš kinių kalnieriukus su britva nusipjauti. O Arnas vaikščiojo pasistatęs kalnierių – buvo labai kieta. Arnas: – ...bet trumpai. Mūsų chebroje buvo „The Beatles“, „Queen“ periodas, tada iškart peršokome į pankroką – „The Stranglers“ ir dar vienas „Sex Pis tols“ albumas padarė įtakos – „The Gre at Rock’n’Roll Swindle“ (1979). O jau 1981-aisiais aš su savo chebra išaugau iš pankų ir tapau modu. Modai buvo tvarkingų vyrukų įvaizdis, todėl visada nešiojome kaklaraiščius. O tų marškinių nupjauta apykakle atsisakiau greitai, nes prie jų negalėjau pasirišti kaklaraiš čio. Tada man, kaip modui, didžiausią įtaką darė Elvis Costello. Aleksas: – Mes daugiau draugavome su „The Smiths“, bet aš porą metų jaunes nis. Mes tai visi patys kurdavomės sti liuką – siaurindavome senelio kelnes, į Arnas Klivečka renginyje „Už laisvę eterį“, 1992 m.
„basketkes“ įsisiūdavome kailius, kad su jomis galėtume ir žiemą vaikščioti. Apie naują muziką sužinodavau iš plokštelių turgaus. Vienas kitam su draugais per rašinėdavom muziką, dalijomės kas ką turėjom. Turėti dešimt plokštelių – tai jau buvo daug, nes galėdavai jomis mani puliuoti, parduoti, išsikeisti.
MOTERYS
Aleksas: – Mergos retai žiūrėdavo į
10 // © 370 370_012.indd 10
akis, kai su tavim šokdavo. Jų veidai buvo akmeniniai, nes jei žiūrėsi į akis, o jei dar šypsosies (!)... tai, žiūrėk, dar ir kurva palaikys. Arnas: – Taip, panos niekada į akis ne žiūrėdavo, bet į lovą tikriausiai ir tais laikais labai norėjo. Tik visas tas ka
Aleksandras Pogrebnojus su draugais, 1991 m.
Arnas Klivečka su savo grupe „D.A. 17“ // 1990 m. Sporto rūmai. Jaunimo estrada.
binimo ir pasikabinimo procesas vykdavo ilgiau ir kul tūringiau. Aleksas: – Neiškart griūdavo į lovą, tikrai ne iš pirmo va karo. Arnas: – Todėl, kad nebuvo kainos, buvo daugiau mo ralumo. Aleksas: – Taip, nebuvo jokio skaitliuko galvoje. Arnas: – Absoliučiai jokių išskaičiavimų. Ir netgi jei bu vai to periodo žvaigždė, tai nesuponavo, kad parsive si kiekvieną paną namo. Ir tikrai nebuvo taip, kad vieną vakarą su viena, kitą su kita. Čia ne kaip dabartiniai di džėjai (juokiasi). Aleksas: – Man atrodo, ir gražių moterų buvo mažiau nei dabar. Arnas: – Neee, Aleksandrai, gal taip tau tik atrodo. Juk genetika nepasikeitė. Buvo gražių moterų ir tada, bet ka dangi jos buvo sunkiau prieinamos, atrodė kukliau, tai taip tau ir atrodo žvelgiant iš dabar. Aleksas: – Na, ne... Gražių merginų mano laikais bu vo mažai. O jei su kokia gražia norėdavai susitikti, tek davo skambinti į namus. Mobiliųjų juk nebūdavo. Daž niausiai pakeldavo tėvai. Jei jos nebūdavo namie, tai tekdavo net kelis kartus skambinti. Paskui jau darydavo si nepatogu. Tada tiesiog, jei vėl pakeldavo tėvai, padė davai ragelį. Bet matai, užtat tėvai puikiai pažinojo sa vo vaikų draugus. Dabar tėvai turbūt net neįsivaizduoja, su kuo jų vaikai bendrauja. Jie gyvena savo gyvenimą su savo mobiliakais.
Arnas Klivečka su klasiokais, jaunieji modai.
Populiariausios modnikų vietos Vilniuje – Arno karta, iš Antakalnio: „Amicus“ – legendinė ir populiariausia tuo metu diskoteka Saulėtekyje. Prie Žemaitės paminklo Gedimino prospekte – ten susitikimų, parūkymo vieta. Plaščiatkė – tūkstantinė diskoteka amfiteatre Palangoje. Rotonda – apvali ledainė Sereikiškių parke, netoli teniso aikštyno. Buvęs Černiachovskio skverelis (priešais Vyriausybę) – irgi susitikimų, parūkymo vieta. Populiariausios vietos – Aleksandro karta (keliais metais jaunesnė), iš centro: Alumnatas – Universiteto gatvėje esantis skveras. Kalnų parkas – ten važinėdavo visi skeitu, bet ir vykdavo didžiausios muštynės su montanistais. Plaščiatkė – tūkstantinė diskoteka amfiteatre Palangoje.
2011.03.25 18:33:59
370_012.indd 11
2011.03.25 18:34:26
L kažkada m praktiškai paa
>> muzika
MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong
Mox
Миллиард Желтых Птиц
Brassbastardz Synthezatorium
Pergalė Horizontalios Maldos Palaima
self-released (lesom.ru)
2010-11-11
BrassBastardz
2011-01-01
Inferna Profundus
Stebuklingas albumas apie milijardą geltonų paukščių (raganosių, gegučių, austrių...) pasirodė pernai lapkritį, bet juk geriau pastebėti vėliau nei niekada. Projektas Mox iš Minsko tik palyginti yra naujas. Jo kūrėjas, muzikos ir žodžių autorius Antonas Krivulia, dažniau prisistatantis kaip Stereočuvak, jau daugiau kaip 15 metų yra pogrindinės kūrybinės sąjungos Solncecveti narys. Geriausia pasaulio grupe vadina The Beach Boys, o pats groja eksperimentinę, psichodelinę popmuziką kaip J Dilla sumaišytas su Ariel Pink. Šitokioje lo-fi / chillwave / shoegaze spalvų košėje telpa sapnai, vaikystė, karuselės, traukiniai ir animaciniai filmukai.
Brassbastardz primena trečią brolį. Grupė desperatiškai groja savo mėgstamą acid jazz / funk / soul / hip-hop mišinį (nors anas ir liko kažkur praeityje). O jų bendradarbiai iš Vaitaitau cecho Somov & Jazzu skęsta populiarumo puokštėse. Na taip, turėjo kažkada BB savo hitą Žiema, tačiau šiandien De-Phazz ir Morcheeba mažai kam įdomūs. Todėl jų savotiškai gaila. Be to, juntama ir pagarba – už tvarkingą, nuoširdų ir kokybišką darbą (ypač gyvai) bei atkaklumą nekeičiant krypties. Todėl tikrai norėtųsi išsaugoti šią lokalią funk muzikos oazę. Albume net du tikriausi hitai: One More Chance ir Everything.
90° PJ Harvey Let England Shake
2011-01-20
70°
3du1
2011-02-14
79°
CLR Records
Rašė: Paulius Ilevičius
Le Corps Mince De Francoise – Beach Life
„Kuo šįkart ji nustebins?“ – klausiu rankose laikydamas kiekvieną naujai pasirodžiusį PJ Harvey albumą. Ir niekada nenusiviliu. O šįkart Polly Jean yra patriotė (tik ne ta, kur „Lietuva – lietuviams!“) gimtosios (angliškos) folklorinės muzikos fone. Atrodo, turėtų būti sunku nustebinti senais dalykais (juk folk = tradicijos), tačiau PJ tuos dalykus moka pateikti nebanaliai ir viskas kaip visuomet jai išeina pavydėtinai gražiai ir sklandžiai. Blaško tik „keisti“ trimitai The Glorious Land ir England dainose. Gali per klaidą pagalvoti ne apie Afganistaną, o apie JAV pilietinį karą.
2011-03-28
Kūrinys iš didingo ir poetizuoto PJ Harvey epo Anglijai. Ši moteriškė visada turėjo ką pasakyti. Šįkart ji – nacionaliai neabejinga. Ir, be abejo, muzikaliai subtili.
Esminis dalykas, nuo kurio močiutei iš gatvės reikėtų pradėti pasakoti apie Tommy Four Seven, yra tai, kad jis nenaudoja jokių tradicinių perkusijų ar bytų semplų. Sintezatorių taip pat. Tommy gimė ir baigė mokslus Londone, o vėliau persikėlė į Berlyną. Visus garsus talentingas (dar ir itin simpatiškas) prodiuseris bei garso dizaineris įrašo pats klaidžiodamas mieste arba užmiestyje. Vėliau prie jų prideda iškraipytų vokalo semplų. Pagalvotum, skamba nuobodžiai ir galimybės ribotos? Tik skaitant apie tai. O iš garsiakalbių sklinda unikaliai gilus techno. Pionierius! Tokio albumo savo sąrašuose nesigėdytų net Ant-Zen leidykla.
Šios teisingo indie pankės grįžta. Tiesa, kiek subtilesnės ir melodingesnės. Gitaros suvaldytos puikiai.
Kol Chicks on Speed atostogauja, šios suomių laputės nesnaudžia. Jos sukuria puikų albumą, kokio jau seniai nebuvo išleidusi jokia merginų electro grupė. O Beach Life – superinis vasaros hitas. Moteriškai subtilus ir gaivus.
Lykke Li – Love Out Of Lust
Labai jau jaučiama Lykke Li branda. Gražiai jausmingas kūrinys. Apie meilę, žinoma. O albumas patvirtina, kad ši švedukė – toli gražu ne vienadienė atlikėja.
PJ Harvey – Glorious Land
Dum Dum Girls – He Gets Me High
Radiohead
85° The King Of Limbs 2011-02-18
12 //
Monaco
2011-02
LL Recordings
Radiohead – visų galų meistrai – seniai pasiekė tokį lygį, kai gali sau leisti prabangą daryti beveik bet ką. Pavyzdžiui, leisti albumus kas 4 metus. Arba visai neleisti albumų, o tik EP (8 kūriniai – 37,5 minutės muzikos). Gilumos nuo to jie nepraranda. Aštuntas studijinis darbas – nerangus ir kreivas tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų Lotus Flower ne mažesnis hitas nei Yorko solinis Harrowdown Hill. Kitas eilėje – Codex. Daugiau hitų nėra. Nors įsiklausius ir Separator pradeda skambėti ne taip nuobodžiai. O ten toliau ir dar penki numeriai. Vis dėlto iki In Rainbows [2007] netempia.
80°
80° Šiaurės Kryptis Netiekto
Lykke Li Wounded Rhymes
self-released
2011-02-28 Pagirtinas noras keistis. Tačiau ne visi sugeba taip kaip PJ Harvey (čia dar vienas nusilenkimas pastarajai). Debiutinis Youth Novels [2008] darbas buvo nedrąsus, pašnibždom ir ant pirštų galiukų, o Wounded Rhymes, kaip ir sufleruoja pavadinimas, plėšia visa gerkle. Prodiuseris Björnas Yttlingas (iš Peter Bjorn & John) pasidarbavo iš peties ir prikūrė maksimalistinių aranžuočių. Švedukė tai pat nesitaupo. Išgaravo visas intymumas, neliko išskirtinumo. Liko tik patenkintos paauglės (sadness is her boyfriend) ir radijo stotys. Na ir tegu. Juk visokių reikia. Svarbu, kad pamoka būtų naudinga.
Legendinis albumas. Prieš 18 metų „Zona Records“ išleistas tik kasetės pavidalu. Dabar su restauruotu garsu ir dviem papildomais kūriniais. Kaip Antis, tik rimtai; kaip Foje, tik be snarglių; kaip BIX, tik be... Šiaulių. Su sveikos psichodelikos doze. Muzikaliai primena anų laikų rusų grupių (Aukcion, Agata Kristi, Kino) skambesį. Lyriškai – toks pat liūdnas ir nuoširdus, kaip anas laikotarpis, kai „grupės“ aktų salėse barškindavo valstybiniais instrumentais. Pasididžiavimas. Ne kitaip. Jaunime, sužinok, kodėl išleidusi vos vieną albumą Šiaurės Kryptis neretai apšaukiama viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių.
65°
87°
© 370
0°
kisielius kefyras
370_012.indd 12
.
Tommy Four Seven Primate
MĖNESIO HITAI
Island
Džiugu, kai senų grupių (Andaja, Argharus, Obtest ir Žalvarinis) nariai sugeba sukurti šį tą naujo, užuot virę savo sultyse. Dar smagiau, kai į įprastą (dažnai debilišką ir moraliai pasenusį) black metal pažvelgiama su blaivia ironija. Net jei jis paremtas čiastuškine keturių akordų kombinacija. Savo stilių Pergalė apibūdina victorious-psycho-black-rock žodžių junginiu. Besiklausant norisi sakyti alco-whore-punk-metal. Žodžiu, smagumėlis. Prie grupės misijos – skleisti pasauliui tyrą ir nepažabotą, iškrypimų ir nuodėmių kupiną Meilės cirką – turėtų prisijungti ne tik prijaučiantys „sunkiajai“ muzikai, bet ir naujokai.
G m (p .. . .
70°
absentas
100°
spiritas
2011.03.25 18:34:55
S
19 int M vy kla čiu
–„ šim įra – ka ris ne ap sio
–K ta – da las „S Vi nu an lab ža bū
– („ „T sk –L tim
Lemon Joy: kažkada... mes buvom praktiškai paaugliai
pristato
Rašė: Andrzej Bong Fotografavo: Igoris Novikovas
Galbūt tai nuskambės kaip staigmena, bet amžinieji romantikai „Le mon Joy“ vis dar gyvi! Balandžio pabaigoje žada pasirodyti naujas (penktas) jų albumas „Stebuklas“. .. . . .
S
u Igoriumi kalbamės Vilniaus cent re esančioje „Lemon Joy“ studijo je. Gerai išsilaikęs bjaurybė (nuo 1996-ųjų jis beveik nepaseno). Savo intraverto savybėmis Kofas primena Martiną Gore‘ą, kuris be dviejų butelių vyno nelipa ant scenos, tad kalbantis į klausimus atsakinėja atsargiai (kaip ka čiukas), bet nuoširdžiai.
– „Kažkada“ – itin vykusi devintojo de šimtmečio stilizacija. Kaip gimė idėja įrašyti tokį gabalą? – Gimė ir spontaniškai, ir nespontaniš kai. Dažnai aplank ydavo mintis, kad no risi padar yti kažkok į kič ą. Bet taip pat ne kičą – o atnaujinti savo prisiminimus apie mok yklos diskotek as, kramtomo sios gumos „Donald“ kvapą ir skon į. – Kas jūsų albume stebuklingo, kad jis taip pavadintas? – Albumas stebukl ingas tuo, kad jame dainuojama apie stebuklą. O stebuk las tai nėra koks nors ateiv is ar panašiai. „Stebuklas“ man yra romantiška sąvoka. Vienoje dainoje apie tai tiesiog iai ir dai nuoju „...bet tu leidai man stebuklu tikėt, ankst ų rytą jūros vėjo įkvėpt...“ Tiesiog labai romantiškai į tai žiūriu. Manęs ne žav i jok ie banalumai, kad stebuklas turi būti kažkas tok io „wow!“. – Iš kur albume liaudiški mot yvai („Siuntė mani motula“)? Anksčiau (be „Tonkaja riabina“) to nebuvo, juk tai iš skirtinai „Exem“ teritorija... – Liaudišk i mot yvai man visada buvo ar timi. Turėjau patirties dirbdamas su pro
370_012.indd 13
jektu „Folkšokas“, kuriam buvo aranžuo ta keletas kūrinių. Ypač įdomiai nuskam bėjo daina „Plauk iau per jūr ų“. Išg irdęs labai daug teig iamų nuomon ių apie ši tok ią kūr ybos pusę pamaniau „Kodėl gi ne?“. Juolab man tai patinka. Aišku, tai nėra užstalės dainos. Mane do mina gilūs dalykai. – Kažkada dainavai „geltona skrybe lia“, „tavam širdy“... Kaip reaguoji šian dien atsisukęs atgal? Ar nejuokinga? – Žiūriu į tai labai ramiai ir netgi galima būt ų pasak yti – filosofiškai. Aišku, man žiauriai juok inga. Kartais netgi gėda, sa kyčiau. Bet tuo metu mes buvome praktiškai paaugliai. O paauglyst ė tam ir skir ta, kad dar ytum nesąmones. Tai nat ūra lu. Žmog us auga, bręst a ir žiūrint į paaug lyst ės nuotraukas iš dabartinės perspek tyvos jam yra truputėl į juok inga . Netik iu tuo, kuris sako, kad paauglyst ėje buvo rimtas. – Abi naujos dainos, kuriose dainuoji falcetu („Kažkada“, „Vasaros laiškai“), – daug stipresnės už likusias. Jos pui kiai skamba tiek įraše, tiek gyvai. Ma nai, tai sutapimas? Ar tam turi įtakos pastaruoju metu „madingi“ plonabal siai („MGMT“, „Passion Pit“, „Scissor Sisters“, „Empire of the Sun“...)? – Falcetu dainuoju visą gyvenimą, todėl tai nėra man visiškai naujas ir nepaž įst a mas dalykas. Buvo „Balta eilė“, o „Baltas miest as“ visas sudainuotas falcetu. Įraši nėdamas dainą dažnai eksp erimentuoju, galvoju, kaip geriau ją atlikti, panaudoti falcetą ar ne. O šita mada man visiškai nieko nereišk ia.
– Svarbiausi elementai, be ko neįsivaiz duoji savo išvaizdos scenoje? – Beveik visą gyvenimą maniau, kad tai yra plaukai. Kartais netgi balti plaukai. Šią vasa rą padariau eksp erimentą – visiškai nusku tau galvą (plaukus palikau vonioje), ir, pasi rodo, galiu koncertuoti be jų. Suvo kiau, kad jie man nedaro jok ios įtakos. O jei rimtai, tai niekuomet negalvojau nieko spe šial, kad kas nors turi būti būtinai vat taip ir ne kitaip. Man viskas išeina nat ūraliai. Nesė džiu vakarais ir negalvoju, kad turiu ką nors pakeist i, kad anaip aš turėčiau atrodyti ma ding iau ar atv irkščiai. Žiūriu į spintą, patin ka tas, vadinasi, velkuosi tą drabužį. Rytoj pa tinka kitas drabužis – einu su juo. Šukuoju arba vel iu plaukus analog išk ai. Nepat ink a plaukai – kam tie plaukai? – Kaip dažnai balini plaukus? – Net ur iu režimo. Pagal nuotaik ą. Kartais dažnai, kartais ne. Būna, kad tiesiog gal iu kai lieka balti. Nesk iriu tam daug dėmesio. – Kas geriau: „Camouflage“ ar „And One“? – Ir tas, ir tas. Tai labai skirtingos nuotaikos. „And One“ nor isi pasileist i, kai man reik ia griežt ų sprend imų arba kam nors pasak y ti ką nors griežto... O „Camouflage“ gerokai lyriškesni. Man patinka abu kolekt yvai. Net nežinau, kur is labiau. Galbūt su „Camouf lage“ kūr yba esu kiek daug iau susipažinęs. Netg i teko gyvai su jais susipažinti. – Ar esate patenkinti, kad vėl juos šildysite? – Net nenust ebau, kai mus pakvietė. Kažkaip pasidarėme „etatine“ grupe. Kita vertus, kon cert ų organizatoriai skirtingi, tad jok ie žmo nės tam įtakos neturėjo. Jei išeina toks
synthpop vakaras, tai kas dar Lietuvoje galėt ų groti? Vienetai. Iš tos „daug ybės“ Lietuvos syntpopininkų rasčiau gal tik ke letą komandų. – Gal gali išvardyti? – Atsirado toks kolekt yvas ir aš jiems ne maž ai padėjau, ir tuo labai did žiuojuo si. Jie vad inasi „Multiks“. Labai gražios jų dainos, graž ios elektropopinės aran žuotės. Be to, vaik inas labai gražiai dai nuoja. Man jis primena mano mėgst amą švedą Jay-Jay Johanson. Toks pat aukš tas balsas. – Taip pat šildėt „Pet Shop Boys“... Ką dar norėtumėte? – (Šelm iškai šypsodamasis Igor is pasi suka už jo kabančio didžiulio „Depeche Mode“ plakato link.) – O kas, norėtumėte, kad jus šildytų? – Nelabai supratu tos „šildymo“ sąvokos. Mat tai yra tiesiog grojimas kartu. Juolab kad Lietuvoje nėra tok io didžiulio skirtu mo tarp atlikėjų, koks yra tarp Lietuvos ir užsienio muzikant ų. – Ar kito „Lemon Joy“ albumo galime tikėtis 2016-aisiais? – Jeig u nebus pasaulio pabaigos, tai... Nežinau. Aš dar kartą pasikartosiu, kad į savo dainas, kūrybą nežiūriu iš grafi ko pozicijos. Jeig u dainų atsiranda ir jų yra užtekt inai, kad galėč iau padar yt i kok į nors rink in į, albumą, tuomet tai ir daro me. O jei nėra, tai negaliu savęs paimti už plaukų ir priverst i dirbti. Tai bus labai ne tikra, išgalvota. Pusė lietuv iškos muzikos yra tok ia. Ar dar tok ių dainų reik ia?
2011.03.25 18:35:54
>> muzika Rašė: Inga Norke
Trumpas interviu:
Jau įsivaizduoju, kaip pagal „Parov Stelar Band“ elektroninio svingo ritmus tryps menų fabrike „Loftas“ susirinkę balandžio 8-ąją. Be to, su Parovu, vienu gabiausių Europos prodiuserių, šiandien į Vilnių atvažiuoja dar 9 žmonės. Bus tiek džiazų, kad maža nepasirodys – žada „Lofto“ šeimininkai Viktoras Dia wara su žmona Živile.
Parov Stelar 14 // © 370 370_012.indd 14
P
arovas Stelaras kilęs iš Lin co, Austrijoje, tikras vardas Marcusas Fürederis, vedęs kol kas ne itin didelės sėkmės sulaukusią dainininkę Lilją Blo om, auginantis penkias kates ir vieną muzikinį leiblą pavadini mu „Etage Noir Recordings“. Į Lietuvą jis atsiveža klubinį gyvai atliekamą (vokalai, bo sas, saksofonas, būgnai) savo muzikos variantą, tačiau patiki na, kad kuria ir tiems, kurie ne sitūsina, o daug vairuoja, tvar kosi namuose, gamina ir pan. Šiaip jau vyrukas produktyvus – kaip nauji metai, taip nauji al bumai, EP, singlai. O lentelė „IŠPARDUOTA“ prie įėjimo ka bo beveik prieš visus grupės renginius, ar tai būtų Maskva, ar Niujorkas, ar Atėnai. Poną Stelarą „37O“ pavyko pagauti po muzikinio įvykio Bu charešte. Taigi išskirtiniame in terviu prieš pat atvykdamas čia, į Vilnių, jis sutiko atsakyti į ke letą klausimų pirmai artimesnei pažinčiai užmegzti.
– Sveikas Parovai, tai pirmas kartas Lietuvoje… Vadybi ninkas, matyt, liepė važiuoti čia. Tačiau vis tiek paklausiu – ar ką nors žinai apie šią šalį? – (Juokiasi.) Jei nuoširdžiai… nelabai… tač iau per viešnagę tikrai esu suinteresuotas suž i noti kuo daug iau apie šal į ir jos gyventojus. Tik iuosi, užteks lai ko pasivaikščioti ir išgerti kavos senamiest yje.
– Ar norėtum čia pamatyti ką nors ypatingo (daug kas iš at vykėlių pirmiausia prašosi ve dami, pavyzdžiui, į KGB mu ziejų)? – Neee, man visuomet įdomiau sias yra miesto kasd ien is gyve nimas. Gastroliuodamas nema tau prasmės apeit i visų tur ist i nių viet ų. Užtenka pajust i tikrą
2011.03.25 18:40:26
m gy
– m tu zik –
– žin ka –P na pa su sų sų da to ir ve
– pe va žy –( Ti Li ta
– du ru tin jau – je… ti sa lei tą irg
–A to –T ro
ir le. ka
rė nu dė ka jau to
in as ęs ės lo ir ni
inį bo v o ki ne ar n. – al elė ka ės a,
ko Bu in a, ke nei
as bi oti –
… g ę ži os ai os
ką at e u
u e ma st i r ą
– Kokius muzikinius perio dus išg yvenai? Papasakok apie austrišką rokenrolą. – Nebuvau rokenrole, buvau labiau poptipažas. Be to, kaip Austr ijoje neg yvena keng ū ros, taip mes niekada ir ne turėjome rokenrolo. Įsivaiz duoji?
miesto ritmą, t. y. pabendrauti su vietos gyventojais. – Žmones čia tikrai pažinsi. Lofto šei mininkai, kuriame su grupe koncer tuosit, ypatingi. Visi atvykstantys mu zikantai lieka sužavėti jų svetingumu. – (!!!) – Sako, kūrėją ir jo kūrybą geriau pa žinsi susipažinęs su jo asmenine aplin ka. Kaip atrodo tavo namai? – Prieš metus nusipirkau seną ūkinink ų namą netol i Linco. Restauravau jį nuo pag rindų – dabar ten ir gyvenu, kart u su žmona Lilja Bloom ir penk iom mū sų katėm. Ai, ir būtina pam inėti – mū sų kaimynai nuostabūs. Namuose turiu daug erdvės sau ir nekuklų lopinėl į gam tos. Pirmas aukštas – darbo kambariai ir stud ija, antrame verda asmeninis gy venimas. – Taip pat sako, kad austrai ypatingi pedantai – viskas nuo šaligatvių ir gy vatvorių iki virtuvės stalviršių yra išlai žyta iki negalėjimo. Ar tu irgi toks? – (Juokiasi.) Tiesą pasak ius, nežinojau to. Tikriausiai sąžiningiausia būtų pak lausti Liljos Bloom. O ji pasakytų: nesu pedan tas ar itin tvark inga asmenybė.
Kaip Austri joje negyve na kengū ros, taip mes niekada ir neturėjome rokenrolo.
– Gyveni šalia Linco, o ir Lincas nedi dukas – ar niekad nekilo noras emig ruoti (Lietuvoje ši tema tarp talen tingų žmonių itin populiari, bet ir jautri)? – Tur iu namus ir Palma de Maljorko je… Tačiau kai tenka tiek daug kel iau ti su grupe, negaliu sulaukti, kai grįšiu į savo namus, atsipalaiduosiu ir vėl nusi leisiu ant žemės. Tiesa, kartais (t. y. kar tą per mėnesį) pabėgti į Ispaniją šilumos irg i labai patinka.
– Tačiau, matyt, pasvajoda vote apie jį gavę įrašų iš Di džiosios Britanijos. Tuo met kam šiuo metu teiktum pirmenybę duetui– popdi vai Lilly Allen ar rokenrolo kalei Courtney Love? – Su Lilly norėč iau sudai nuot i, o Courtney galėt ų nusifi lmuoti to gabalo vaiz do klipe. – Koks kitas realus etapas suplanuotas tavo vizijose? – Jau nebegalvoju etapais. Mėgaujuosi kiekv iena die na, kiekv ienu koncert u su grupe. Mūsų gerbėjai tikrai geriausi… Be to, 2012 m. – pasaul io pabaiga. Negaišk i me laiko planams, gyvenk i me šiandien. – Kaip manai, į kurią pu sę keisis muzikos pramonė ateinančiais metais? – Niekas nežino, kuria krypti mi judės tas muzikos verslas. Tačiau didysis lūžis, susijęs su muzikos piratavimu, suaug u sių žmonių protuose jau įvy ko – atsiranda vis daug iau nor inčių už kok ybę mokė ti, t. y. atsisiųsdami gabalą už tai mainais duoti šiek tiek eu ro cent ų. Tiesą pasak ius, gal tai yra netgi kažkaip susiję su visa ta organiško maisto ma da – viskas eina iš pagarbos.
– Ar prisimeni save dešimtajame praei to amžiaus dešimtmetyje? – Tas laikas buvo puikus – visi grojo tik rom is plokštelėm is. Buvau ent uziastas
Į sintezatorių mūšį! „Kick Punch Gang“ pavadinimas skamba kaip senos geros repo grupės, tačiau bendrumas tik tas, kad šie vyrukai turi polinkį į ret ro, šiek tiek primena Čikagos bičiukus, tačiau kai jau ten atsirado hauso muzika, be to, mėgsta viską gyvai. KPG scenoje atrodo kaip mūšyje. Jie apsistato krūva (nemeluoju, krūva) sintezatorių bei kitokios aparatūros ir visą elektroninę muziką atlieka gyvai, trise. Įdainuoja irgi patys. At liekamo hauso atšakos pačios įvairiausios – nuo deep ir Chicago iki jackin‘ ir acid. Patikėk, tikrai ne veltui šiuos vyrukus kalbinam artėjančio jų renginio DIVISION42 ba landžio 9 d. menų fabrike „Loftas“ proga, jie mus kels į kitą galaktiką.
– Ką groja „Kick Punch Gang“? – „Kick Punch Gang“ groja savos kūr y bos elektroninę muzik ą gyvai įvairiais elektroniniais instr umentais – nuo pir mųjų ROL AND iki šiom is dienom is gaminamų sintezatorių. Vokalas – prie taisams padedant išgaunamas semi-elect ro balsas. Pasirodymuose grojame tik gyvai. Kaip tanke apsistatome įvairia techni ka ir taškomės garsais. Visa tai, žinoma, darome savo malonumui. O ir muzikos stilius kaskart išeina šiek tiek kitoks, pri klausomai nuo nuotaikos, to, ką valgėm pusr yčiams, ir kit ų tik vienam „Galakti kos gido“ personaž ui „Deep Thought“ žinomų veiksnių. – DIVISION42 – tai muzikinis šif ras? – 42 yra atsak ymas į svarbiausius klau simus, o „Div ision“ yra vietoj „team“ ar kito panašaus sujung iančio žodžio.
ir naujokas visame tame muzikos vers le. Tikrai nemaniau, kad mano muzika kada nors taip išpopuliarės. Tačiau net ir tada daug svajojau bei tu rėjau prisik ūręs ateities vizijų. Tuo metu nustojau klausyti dainos po dainos. Pra dėjau jas pjaust yti gabalais ir savarank iš kai analizuoti. Vėliau dar ilgai nemokė jau klausyti muzikos kaip eilinis klausy tojas.
370_012.indd 15
PAROV STELAR BAND
Menų fabrike „Loftas“
Balandžio 8 d., 2011 m. Patiks, kam patinka St. Germain, Moby, prieškario Amerikos gangsteriai ar bent filmai apie juos, lin dihopas, skrybėlių kultūra ir, be abejo, svingas.
– Gyvos elektronikos odisėja – ga na reiklus pavadinimas. Ko ten gali me tikėtis? – Tikėtis galite nebent muzik inės staig menos, kitok io projekto pateik imo. Kas išeis – dar visiems paslaptis. Juk idėja yra muzik inis jam’as, rokenrolo impro vizacija perkelta į elektron inę muzik ą. Romantišk i „Proper Heat“, elektroninės muzikos gur u Mario Basanov, energ in gieji „The Sneekers“, V.Diawaros „NO DJ’s“ ir „Kick Punch Gang“ – atrodo,
kad pasik lausyti bus ko. Ir, be abejo, pašokti. O geriausia to dalis – susilieti į vieną visumą ir kaip pridera pasitūsinti. – Gyvos elektroninės muzikos aplink dabar vis daugėja – tai nauja mada? – Šiame pasirodyme tikrą elektron inę groja tik „The Sneekers“, gal kiek priemaišų turi ir „Kick Punch Gang“. Taigi tai nebus vien elekt roninės muzikos vakarėlis. Išg irsi ir švelnaus skambesio disko. Mar io Basanov special iai šiam projektui ruošia kiek kitok į, netradicin į, savo pasirodymą. Balandžio 9 d. gyva elektro nika bus išnagrinėta iš esmės. – Balandžio 9-osios koncertas – vienkarti nis reikalas ar planuojate ir daugiau? – Tik imės, kad DIV ISION42 pritrauks dar daug iau elektroninės muzikos atlikėjų ir ger bėjų. Ir tai taps ne tik koncert u, bet ir nuo lat vykst anč iu GYVOS elektron inės muzi kos reišk in iu. Vis dėlto „tikrasis“ atsak ymas yra 42.
DIVISION42: Kick Punch Gang Mario Basanov Proper Heat The Sneekers NO DJs Balandžio 9 d.
Menų fabrikas „Loftas“
2011.03.25 18:41:00
>> nauja vieta Rašė: Daina Dubauskaitė Fotografavo: Justine Jukevich
Naujasis Vilnius
Arba kur eiti, kai sudega „Brodvėjus“ Atsidaro, užsidaro, atsidaro, užsidaro – amžinas uroboras sukasi Vilniuje, kaip ir bet kuriame kitame pasaulio mieste ar net kaime. Visada rasi, kur išgerti, dažniausiai – ir kur pašokti, jei pasiseks, įtiks ir muzika. Apie naujas vietas visada trimituojama iškilmingai ir spalvingai. Tik užsidarymai ne tokie vieši. Atėjęs pavasaris į sostinę atnešė tikrą naujienų uraganą! Per žiemą vos ne kas sa vaitę apsireikšdavo naujas pavadinimas, koncepcija ir pažadų krepšys. Prisipa žinsiu, daugeliui mano draugų visa tai ūpo jau seniai nebekelia. Vis dėlto radau drąsią bendražygę ir vieną ilgojo kovo savaitgalio vakarą išsirengėme patikrin ti visų tų naujų taškų (na, gerai – du buvau įvertinusi iš anksto). Daugelis jų – jau
gerai žinomose, strateginėmis vadinamose, vietose. Prognozuoti sunku, bet ver tinti neapsilankius – nuodėmė. Tad pasipustom batelius, ir į kelią. Vietoj išvadų iš anksto galiu pasakyti, kad dalį straipsnio herojų aplankyti norėsis, kiti skirti tikrai ne mano dubauskaitiškam požiūriui. Ir nieko dėl to nekaltinu – mieste vietų priva lo būti visokių ir visiems. Sėdėti namie daug blogiau už bet kokius „berlynus“!
„Vinchenso – Mimoza“ (Islandijos g. 1) Vos už poros metrų nuo „Buddha 311“ durų be rankenos – draugiškesnis vy ninės, norinčios judėti hauso ritmu, įė jimas. Prie minėtų dviejų gana drąsiai derinamų komponentų (ir visai gero iš lubų dygstančių faneros lakštų sprendi mo) čia priklijuotas ir azijietiškas mais tas... Ir ne tik! Berželiai! Berželiai, brangieji skaitytojai! Tarp jų vinguriuo ja staliukai, rymo didžėjaus pultas, gi liau – prekybos centrą menanti vitrina su užtepėlėmis, kumpeliais ir visais ki tais naktiniam gyvenimui lyg ir nepride rančiais dalykais. Ir, tiesa, nesupratau, kur jie ten šoka? O gal tik klauso, val go ir geria? Bet kuriuo atveju grįžti įma noma – kaip vyninė vieta pasirodė vi sai OK. Net su tais berželiais. 1
„Pre-Party“ (A.Goštauto g. 2) Abejoju, ar kas A.Goštauto gatve tie siog „eina pro šalį“, bet kad kino teat rui „Skalvija“ reikėjo baro, buvo aišku dar iki atsidarant bei užsidarant „Brius ly“. Pamenu ten vykusį „Ore grotuvo“ atidarymo vakarą, žinoma, neapsiėju sį be žvitrių kaimynų įsikišimo... „PreParty“, nors jau iš pavadinimo aišku, kad nesiorientuoja į gilią naktį, didžėjų ir muzikos vis dėlto neatsižada. Labai mielas barmenas mums pasakojo, kad pirmų poros veiklos savaičių rekordas – apie antra valanda nakties (paprastai dirba maždaug iki vidurnakčio). Jėga, kad ne rūsys, dar didesnė jė ga – visai ne centrinių barų kainos. Ar jau minėjau, kad šalia – kino salė, tu rinti vertingą repertuarą? Savaitgalio pradžioje filmas ir pusvalandis bare – pats tas! 2
16 // © 370 370_012.indd 16
2011.03.25 18:41:47
„Pušku Pušku“ (Trakų g. 2) O, vaikeli. Žinojom, kad lengva nebus. Draugė niekaip nesupranta, kaip gali ma taip pavadinti barą, ir mano argu mentai, jog tai – sėdmaišių gamintojų dovana, jos neįtikina. Iš tikrųjų, kaip? Neapsiribojame raidėmis ir leidžiamės laiptais žemyn tiesiai šalia įėjimo į klu bą „Tarantino“. Dar visai neseniai čia kabojo kažkokia kita iškaba, viliojusi super pigiais kokteiliais ir ilgu darbo lai ku. „Pušku pušku“ irgi rėkia dirbantys iki devintos, bet jau pusę dvyliktos dvelkia visiškai blogu siurrealizmu, sklindančiu tiek iš „Fashion TV Club“ laikus menan čių šviestuvų-televizorių, tiek iš 96kbps kokybės prasto seno disko, tiek iš zeb rinės barmenės suknelės. Ji, „draugiš kiausiu Lietuvoje“ besivadinančio baro darbuotoja, bepakuodama sultis mums tarsteli: „Jau išsirinkot?“ Dar kartą nu žvelgiame aitriai raudonus sėdmaišius ir ant jų sukritusius nenusakomų pažiū rų lankytojus. Išeiname neatsisveikinę. Nėra su kuo. 6
4 „Ba sement Bar“ (Trakų g. 4) Mūsų žygis tęsiasi be didesnių ekscesų. Kauniečių beveik priešais „Pabo Latino“ (neabejoju, kad strategiškai pasirinkta vieta – juk ten ne visus įleidžia) įreng tame rūsyje iškart pasitinka draugiško veido apsaugininkas, kartu dirbantis ir rūbininku. Tiesa, ir pelėsių kvapas. Vis kas siaura, primena pereinamą butą, o iš patalpos gale esančio baro sklinda paprastas ir tuo žavus hausas. Jį leidžia pats DJ Saga. Tačiau vertinant apskritai „Basement Bar“ muzikos meniu gana įvairus. Pavyzdžiui, ketvirtadienius čia leidžia savo „Minimal Mondays“, „Sū pynėmis“ ir kitais gerais darbais karte lę užsikėlę „Minimal.lt“. Tiesa, šokiams vietos žiauriai nedaug. Darbuotojai geranoriški – užsakymą priims ir nepriėjus prie baro. Jo turinys paprastas, kaip ir kainos. Na, neskai tant sušių... Kam jie ir kodėl? Visa kita ir interjere dominuojanti juoda – gerai.
3 „Dis co 311 Buddha“ (Vilniaus g. 33) Nebetilpęs į jau paminėtas patalpas baras vogtelėjo idėją iš pasaulyje pri pažinto „Buddha Bar“ ir užėmė buvusio telekomo pastato dalį. Interjeras puoš nus. Be abejo, auksinių budų tikrai ne trūksta, kaip ir visokių kitokių margumy nų. Kažkuo primena „Absento fėjas“, bet gal tik dėl tvyrančios nuotaikos. Mu zika bare skirta šokiams, o ne apmąsty mams. Tiesa, piruetų tą ilgą šeštadienio naktį čia nesukome – vyko Vaido Bau milos koncertas, o mes juk tik patį ba rą pamatyti norėjome. Vis dėlto eksperimentą bus galima pratęsti, nes, priešingai nei už mūsų stoviniavusią visai simpatiškų merginų ir solidžių jų palydovų kompaniją, ap saugos darbuotojai mus įleido nė ne mirktelėję. Taip, „face control“ sostinė je vis dar egzistuoja. Ir jei jau Islandijos gatvėje susidaro eilė, tai būtent čia.
370_012.indd 17
5 „Pante ra“ (A.Smetonos g. 5) Niekada nebuvau didelė „Roller“ ger bėja, nors renginių ten vyko ir gerų, bet kokio nors jungiamojo aplinkos, pro gramos ir darbuotojų elemento niekad neaptikau. Nesėkmingai veiklą baigu sio klubo vietoje susiraičiusi murkianti „Pantera“ tokios problemos tikrai netu ri. Čia tviska auksu ir švara, barmenės šypsosi ne tik akimis, rūkaliai turi visas teises ir patogumus, o muzika nešoka nei aukščiau, nei žemiau. Kad ir radi jo hitai, bet jie čia skamba kažkaip... „savai“? Taip, „Exit“ požiūris į kokybę man ar timas, turbūt todėl ir „Panteroje“ net ne prisiauginusi nagų, plaukų, krūtinės ir be įdegio jaučiausi gana laisvai. Bet tai nėra toks naktinis-muzikinis klubas, koks yra „Exit“. Tikrai ne. Tai kokteilių baras be minusų.
7 „G Stars“ (J.Jasinskio g. 16A) Baigiu pasivaikščiojimą ir pasakoju apie dar dvi vietas, iš visų bene šo kamiausias. Niekas niekada nebepri kels „seno gero gravo“, o ir neberei kia. Vilniuje nuo to prieš keletą metų sutviskėjusio auksinio laikotarpio pasi keitė absoliučiai viskas. Todėl ėmęsi ge neralinių pertvarkų rūsyje, išlaikiusiame firminį savo koridorių ir adresą, naujie ji šeimininkai galėjo ir logotipą atsinau jinti. Na, bet ne apie dizainą šįkart ra šome. Muzikiniais pažadais „starsai“ daug labiau primena jei ne „Exit“, tai klaipėdiečius „Kiwi“, bet tikrai ne „seną gerą“... Labiau kičinis gerąja prasme – na, radistai juk nepretenduoja į rimtumą – ir vis dar norintis atvežti tikrus vardus (nors „Hybrid“ vizitas lyg ir nepasisekė), susitvarkęs būtinuosius lubų, grindų, tua letų, barų ir rūkomųjų reikalus, taip pat smarkiai sutvarkęs garsą klubas atrodo gerai. Ar sugebės gerumą išlaikyti ne surinkdamas pilnos salės? Subjektyviai galiu pridėti, kad buvau vieną kartą, per atidarymą. Ateityje planuoju tik dėl labai ryškaus vardo ten vėl užsukti.
8 „Ber lin“ (Islandijos g. 3) Įtariu, daugelį Berlynu besižavinčių rei verių šios vietos logotipas nuteikė ma loniai. Mane – taip pat. O bet tačiau! Buvusiose fenomenalaus „Disco 311“ patalpose įsikūręs baras yra kažkas daug giliau nei Vokietijos sostinė. Nea bejoju, joje tokių vietų irgi yra, tačiau pirmoji asociacija juk tikrai ne tokia, kokia pamačiau. Vietoj pogrindžio, paprastumo, kokybiškos elektronikos ir anonimiškumo gauname perkaitusį spe nelius sau čiupinėjantį prancūzų didžė jų, jo leidžiamus „I Like To Move It“ ir Tarkan, pasaulio sostinėmis (Pekin, Praha and Los Angele) nurašinėtą šo kių aikštelės sieną... Už pastarąją erd vę didesnį „sėdimąjį kambarį“, apsta tytą „Uosio“ tipo gobelenu apmuštomis sofomis, barmenes, limonadą „į kasą mušančias“ kaip alkoholį, ratuku šo kančias merginas, dešimto dešimtme čio pradžią menančią šviesų muziką ir... Ačiū, gal tiek to.
9 „Gor ky Club“ (Pilies g. 34) Dar vienas Rolando Jarušausko bandy mas padaryti gerą vietą geriems žmo nėms. Nors girdėjau gandą, kad ati darydamas dar tik kavinę „Gorky“ jos savininkas Augustinas teigė, kad „jokio hauso čia nereikia“, netruko nė metai praeiti, ir požiūris pasikeitė. Man šias eilutes berašant oficialus „Gorky Club“ atidarymas dar neįvyko, bet raudoną juostą čia kirps „Swayzak“ didžėjus. O ir šiaip didžėjų čia gausu – čigoniški, drum’n’bassiški, hausiški, plokšteliniai, cd’iniai... Kaip visų jų ego išsitenka po itin žemais klubo skliautais, menančiais ne tik visą parą veikusią „Double Cof fee“, bet ir Gero viskio barą, aš ne suprantu. Klaustrofobija nesergu, bet šio to, kas erdvę jei ne praplėstų, tai padarytų jaukesnę, ten tikrai reikia. Nors progra ma ir itin vilnietiškai turtinga (maždaug ŠMC + „Opium“ + „Satta“ + dar kaž kas), gaila, bet tai nėra viskas. O viršu tinė kavinės dalis – be priekaištų.
2011.03.25 18:42:19
>> 37O vitaminas
Būk sveikas, hip Rašė: Inga Norke
Statistika sako, kad daugiausia 10 % žmo nių gyvena sveikai, o tyrimai rodo, kad 90 % mano, jog jie yra tarp tų 10 %. Na, aš apie save taip nemanau, tačiau tikrai ži nau, kad Saulius Urbonas yra vienas iš tų tikrųjų 10 %. .... .. ................. .. . ..
N
ors Saulius ir gana radikalus dėl savo sveikos gyvensenos įsitikinimų, jis bene geriau sias pasirinkimas šiai rubri kai, šiam pokalbiui, šiandien – jaunam, aktyviam, užsispyrusiam, gyvenančiam linksmai ir tik priebėgomis pagalvojan čiam apie sveikatą. O Saulius griež tas, bet teisingas sveikos gyvensenos treneris. Taigi, be visų vakarėlių anonsų ir rokenrolinių interviu, sužinosi, ko dėl vidury vakarėlio naktį atsiran da nežmoniškas noras „paėsti“ ar ba tai, kaip po savaitgalinių vakarėlių klubuose, baruose, vyninėse kitą dieną iš ryto šlapinamės „savo paties smege nimis“, ir apie kitas mūsų silpnybių ana tomijos grandis.
– Vis dėlto pokalbio pradžioje bandau būti radikali, tik iš kitos pusės. Nema note, kad konservantai išgelbėjo žmo niją nuo bado? – Druska juk irgi yra konservantas, tačiau jos neveng iu, nors yra daug straipsn ių ir už, ir prieš ją. Yra konservantai – nat ūralūs ir nenat ūra lūs. Pav yzdžiui, cukr us pereina daug eta pų, kol išgaunamas tok io pav idalo, kok į jį žinome. Druska – kok ią iškasėme, to kią ir vartojame. O štai, pav yzdžiui, citri nų rūgštis nieko bendro su citrina neturi. Tai cukraus pramonės atliekos. Pacukrink im, padrusk ink im ir nuvešim tuos produktus, kur reik ia (tik galbūt va žinėti dažniau teks ir iš to kas nors neuž dirbs, kiek galėtų naudodamas mirti nus konservantus). Tie konservantai, kur ie pratę sia produkto galiojimo laik ą iki me tų ar keler ių, – žud ikai. Be to, konser vantai sukel ia prik lausomybę. Tas pats natr io glutamatas nedaug skir iasi nuo druskos, tačiau jis išk reipia skon į. Žmo gus nebesupranta, kas yra skanu, o kas ne. Mononatr io glutamatą naudoja ne tik kinai, beveik visi rest oranai ir kav i nės kiša į maist ą tok ių dalyk ų.
Visa mity bos deg radacija prasidėjo nuo prie skonių.
370_012.indd 18
– Cukrus taip pat iškreipia skonį, bet jo jaunam aktyviam organizmui, sako, taip reikia. – Taip, cukr us pasiž ym i ta pačia sav ybe – išk reipti skon į. Šiaip jau cukr us kaip narkotikas, vienoje eilėje su alkoho liu, cigaretėmis ir pan. Cukr uje nėra jo kių nauding ųjų medžiag ų, tik tušti ang liavandeniai. Cukr us veik ia tok iu principu: padidi na cukraus kiek į kraujyje, tada mes jau
čiamės gerai. Tačiau cukraus kiek is most elėja per smark iai ir iš paskos einantis insulinas vis dar „paduo damas“ į kraują, nors cukraus kiek is jau krinta. Du arbat in iai šaukštel iai cukraus dviem valandoms 50 % prislopina žmo gaus imun inę sist emą, nes visą tą laik ą dorojamasi su cukraus kiek iu kraujyje. Tada kart u su hipogl ikem ija (cukraus kiek is kraujyje žem iau normos) mūsų nuotaika krinta žemyn. O ten apačioje yra kur kas blog iau nei viršuje, kai sme genys gauna gliukozės. Tada mus už puola žiaur us alk is – sakome „no riu ėst“, net nevalg yti. Labai kvailas patar imas suval gyti šokolado, siek iant suakt yv inti sme genų veiklą. Tai propoganda bei smege nų plov imas. Šokoladas, kaip ir visi nar kotikai, skatina norą vartoti. Šokoladas – koncentr uoti angliavandeniai. Treneriai sak ydavo suvalg yti prieš varž ybas cuk raus. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, ga
Labai kvailas patarimas suvalgyti šo kolado, sie kiant suakty vinti smegenų veiklą.
vus cukraus įvykst a staig us energijos ir nuotaikos šuolis, bet labai grei tai atsidur iame duobėje, žem iau nei buvome prieš suvartodami sal dumyno. Silpnybių anatomija jau seniai yra tapusi verslu. – Na, ne paslaptis, kad dažnas miesto žmogus, jaunesnis (bet nebūtinai) gy vena ritmu kaip penktadienis, taip va karėlis. Žinia, alkoholyje irgi yra labai daug cukraus. – Taip, tai ir yra baisu. Tačiau ir aš jaunas panašiai gyvenau. Vis dėlto dabar su prantu, kad reik ia mokėti eiti prieš srovę. Jei 99 % geria, rūko, baliavo ja, tai nereišk ia, kad tu negali da ryti kitaip. Tačiau tie, kur ie stipr ūs, jie nenust oja bendrauti ir linksmintis. Kaip sakoma, nuo alaus pirmiausia tampama impotent u, o paskui degraduojama, o nuo degtinės atv irkščiai. Galvos skausmas arba kitaip vad ina mas pachmielas, kur į jaučiam ryte po iš
2011.03.25 18:42:45
hipsteri!
iai
t o y a bai
as
jie ip ma o
na iš
gert uv ių, yra sukel iamas ne ko kito, o žuv usių nuo deg uonies trūkumo sme genų ląstelių šalinimo „tie siog inio praplov imo“ me todu t. y. padidėjusiu fizio log inio tirpalo spaudimu. Dėl to mums iš ryto ne tik, kad skauda galvą, bet dar mus ir trošk ina. Taig i ne suklysim pasakę, kad va kar vakare gėręs žmog us iš ryto šlapinasi „savo pa ties smegenimis“. Manau, kad kada nors prieisime tą etapą, kai bus viešai iškeltas klausi mas, kodėl tiek šimtme čių žmog us gėrė ir da rė tai legal iai. Kodėl nar kot ik ai sen iai užd raus ti, o alkohol is vis dar ne? Na, taip, alkoholio vartoji mas yra valst ybės rankose – apsvaig usią tautą valdy ti paprasčiau. Alkoholis iš organizmo išsivalo per 30 dienų. O vakariniai vaikš čiojimai atsilieps ne dabar, bet gerok ai vėl iau – ma nau, tai mes visi žinome. Tik kartais reikt ų tai pri minti. Vis dėlto informacijos amžius eina pirmyn ir gal būt dar šita jaun imo kar ta suspės laik u atsisak y ti alkohol io ir kit ų žal in gų įpročių, kas išties tam pa jau kaip ir popul iar u – negerti ir ner ūk yti – ir pradės, pag imdys bei au gins vaik us jau būdam i blaiv ūs. Ta karta ir pradės naują erą.
– Dabar nenuostabu, iš kur atsiranda milžiniškas noras „paėsti“ vidury va karėlio. Vis tas cukrus... Tačiau naktinio maisto dar galima išvengti, vis dėlto dienos meto valgio „nuodėmių“ sunkiau. – Labai sunku mieste pa valg yti sveikai. Maisto es mė yra paprast umas. Ma no nuomone, visa mit y bos degradacija prasidėjo nuo prieskonių. Visi ploja gavę dovanų prieskon ių. Ryt uose prieskon iai nau dojami kaip konservantai, ten iki šiol juk nėra šaldy tuv ų. Tačiau jie tik išk rei pia skon į ir mes nebesup rantame, ką valgome. Past ar uoju met u išpo pul iarėjo įvair ios kul ina rijos laidos. Jose mums sako: „Dabar par uošime tok į ir tok į patiekalą, jam prireiks penk iasdeš imt šešių ingred ient ų.“ Žino ma, perlenk iu, tač iau ta da pagalvoju, ar tuos ing redient us aš valg yčiau at
370_012.indd 19
ALISA STEBUKLŲ LENTYNOJE
Rašė: Inga Norke
skirai. Jei ne, vadinasi, jų man ne reik ia.
– O kaip pats maitinatės? – To manęs daug kas klausia. Turiu atsa kyti, kad to, ką valgau šiandien, aš neval giau prieš met us. Pok yčiai nev yksta iš kart, todėl mano šiand ienos men iu ne tinka jums. Yra įrodyta, kad žmog us gali mirti iš ba do bevalg ydamas... Mes valgome per daug, nes organ izmas nesupranta, ką mes į jį kišam, negali įsav inti reikalin gų medžiag ų ir reikalauja vis dau giau, tikėdamasis gauti „teisingo“ maisto. Be cukraus, kitas sveikatos žud ikas yra miltai. Jie kempinės principu atima visus verting iausius element us iš orga nizmo. Ir kuo aukštesnės kok ybės mil tai – tuo blog iau. Jok iuose aukščiausios rūšies miltuose nesiveist ų gyv iai, niekas nenori ten veist is. Anksčiau juk moter ys spintelėse dar ydavo rev izijas, ieškodavo, kur užsiveisdavo kirminai. Vadinasi, dar tas maistas buvo valgomas. Dabar visaip apdorotą maistą valgome tik mes. Mano nuomone, kiaušinis yra pat s neutral iausias produkt as, palyg inti su pienu ar mėsa, kurių aš jau irg i atsisak iau. Kiaušinis buvo valgo mas milijoną met ų bet tok iam pav idale, kok į rasdavo, tok į suvalg ydavo.
Marijos Puipaitės antpečiai Lietuva
80–120 Lt
Apsidovanok už gerą išvaizdą! Puipaitės militaristinių istorinių antpečių adaptacija šių dienų gražuolei.
– Na, ir šiam kartui paskutinis, bet ne mažiau aktualus klausimas apie vita minus – ar atėjus pavasariui jų būti na vartoti? – Vitaminų reik ia vartoti tik tada, kai tik rai žinai, kad kok io nors elemento tau tikrai trūksta. Jų perteklius nebus įsav inamas, nusės ten, kur nerei kia. Suvalg ius ridikėl į ar burokėl į įsisav inama daug ybė verting ų elemen tų, nes jame vyksta tūkstančiai jung ia mųjų reakcijų, o ištraukus tuos elemen tus atskirai ir suspaudus į tabletę tok io efekto niekad neišgausi. Mokslininkams tai per didelis darbas. Todėl pirmiausia reik ia žinoti, kok io vitamino tau tiksliai trūksta prieš imant jų vartoti.
Aistės Nesterovaitės prijuostės Lietuva Kitas pokalbis su Saulium (www.susaulium.lt) numa tomas apie ne ką ma žiau mums aktualius da lykus – miegą (šiek tiek grįšim prie vakarėlių te mos), smegenų plovimo aparatus (maisto pramo nės užgaidos ir VĖL mū sų silpnybės) ir miestiečiui puikiai pažįstamą poną stresą.
180 Lt
Dabar, kai kulinarės laidos viršūnė se, kulinarinių knygų leidžiama dau giau nei užsienio kalbos žodynų, o gaminti namuose – geras tonas, toks Aistės kūrinys abejingų neabe jingų krizinei kulinarijos madai tikrai nepaliks. Bon appétit be dėmių.
Juozo Statkevičiaus aksesuarai Lietuva
Apyrankė 90 Lt, diržas 140 Lt, rankinė 600 Lt
Atsirado daugiau vyrų, kurie nori gerai atro dyti, netruko atsirasti ir vyriškų mados linijų. Nors JS daug metų kuria ir vyrams, tik šiemet jis oficialiai pristatė kolekciją ir vyrams. Ko lekcijos aksesuarai atsidūrė „Daiktų viešbuty je“, ir tikrai ne paryžietiškom kainom.
KVIEČIAME DALYVAUTI „DIZAINO TURGUJE Nr. 4“
2011 gegužės 15 d. per „DIZAINO SAVAITGALĮ“. SĄLYGOS. Šiais metais kviečiame sukurti lietuviškų suvenyrų, kurių pardavimo vertė būtų nuo 1 iki 50 Lt. Norint dalyvauti, prašome atsiųsti daikto nuotrauką, kurios dydis negali viršyti 2 MB. Taip pat nurody kite kompanijos pavadinimą, dalyvio ar dalyvių vardus ir pavardes, e. paštą, telefono numerį. Dar bus siųskite iki balandžio 5 d. e. paštu daiktai@daiktuviesbutis.lt.
2011.03.25 18:43:09
>> žirklės
minyka Rašė: Do
s Cze
ra galia nė g jo , ė ž ikta ą pabrė virtinta d os režim įt g n ų t u j ū ą b S , kad ovietų yksta tam litarinį S v a t s o to j i s c a iu d rev ol ikuodam rėžė, ka ellas krit b w a r p liuciją. O is J s ytų rev o slas. k k i ti a l a George‘a a d p a vis m, kad ė, tai – riama ta u k priemon u s a r e diktatū tūra, o n .. . .... .
M
20 // © 370 370_012.indd 20
atydamas revoliuciją kaip neginč ytiną progreso iš raišką jis smerkė žmonių silpnumą pasiduodant pa gundoms ir sugadinant šią idėją. Ši jo kritika buvo nukreipta prieš Sovie tų Sąjungą sukūrusią kairiosios politi nės minties revoliuciją ir net negalėjo įsivaizduoti, kad po keliasdešimt me tų byrant Sąjungai įvyksiančioms deši niuoliškoms revoliucijoms galios tos pa čios taisyklės. Ar galima padaryti revoliuciją dešine ranka? Klausimas „Ar tai, ką mes iš visų jėgų darome, veda į tai, ko mes iš visų jėgų norim?“ ateina į galvą. Pirmiausia norint atsakyti į šiuos klau simus reikia išsiaiškinti kelis terminus, to kius kaip „kairė“, „dešinė“, „ultra de šinė“. Esminis skirtumas tarp dviejų politinių krypčių yra jų alkis progresui. Kairė visada pasisako už greitą ir stiprų progresą, net Karlas Marxas pa stebėjo, jog revoliucija neturintiems ko prarasti darbininkams atveria galimybes laimėti visą pasaulį. Kai patenki į tokią situaciją, kyla akivaizdus klausimas, ko dėl reikėtų revoliuciją daryti lėtai. Dešinė nori lėto progreso, stabilu mo, nes atitinkamai elitiniai visuome nės sluoksniai, kuriems ir atstovauja ši kryptis, gali prarasti viską ir negauti nie ko. Jeigu judame dar labiau į dešinę, ši politinė kryptis pradeda norėti tokio lėto progreso, kad pamažu tai pavirs ta į norą regresuoti – atkurti tai, kas bu vo prieš tai. Tai vadinama ultra dešine arba reakciniais judėjimais, t. y. judė jimais, kurie reaguodami į ką tik buvu sią ir jiems nepriimtiną padėtį nori atkur ti kažkada seniai buvusį pasaulį. Ne atsitiktinumas, kad būtent dėl XIX a. romantizmo – kultūrinio judėji mo, idealizavusio praėjusius didvyrių laikus, – XX a. pradžioje susikūrė ultra dešiniosios reakcinės partijos kaip, pa vyzdžiui, Vokietijos nacionalsocialistų partija, norėjusi išvesti antžmogį – ari ją, atkurdamos mitinį priešistorinių lai kų pusdievį. Turėdami omenyje šituos politinių sro vių principus ir vertybes pažiūrėkime į šiuolaikinės Lietuvos santykį su revoliu cijomis ir progresu. Pradėkime nuo to,
kad antroji Lietuvos respublika pradeda savo egzistenciją būtent nuo revoliuci jos. Tačiau kokia buvo ta revoliucija ir ką ji įtvirtino? Esminiai pokyčiai buvo tarpukario Lietuvos ATkūrimas ir kapitalistinės siste mos ATstatymas. Šie faktai perša išvadą apie reakcinę, arba ultra dešiniuolišką, revoliuciją. Kyla klausimas, ar įmano ma padaryti revoliuciją dešine ranka? Ar įmanomas regresas, kurio priemonė progresas (revoliucija)? Negana to, ši „revoliucija“ padėjo pamatus tolesnei politinei minčiai Lie tuvoje. Atsispyrę nuo šios atkuriančios, o ne kuriančios revoliucijos dar šian dien svarstome, kaip atkurti kažkada tu rėtą mitinę gerovę, ar tai būtų tarpuka rio Lietuvos ar LDK laikotarpis. Vienas Sorbonos universiteto profesorius, kurio specializacija – Baltijos šalių politika, manęs netikėtai paklausė: „Kodėl jūs to kie apsėsti tuo, kas buvo, ir jums visai neįdomu, kas yra ar bus?“ Manau, da bar jau galėčiau jam atsakyti. Tuo pačiu metu reakcinė revoliuci ja (kurią palaikė absoliuti populiacijos dauguma) padiktavo tam tikras politi nio žaidimo taisykles. Ultra dešinė jėga negalėjo palaikyti jokio politinio dialo go su normalia kariuoliška opozicija, nes jos būtų paprasčiausiai nesusikal bėjusios. Taip Lietuvos komunistų par tija iš ultra kairės pavirto į nuosaikią dešinę – tai ir šiandien rodo jos vado vybėje esantis ir ją remiantis finansinis Lietuvos elitas. Labai įdomu, jog net dešiniųjų pa žiūrų Jeilio universiteto profesorius To mas Venclova pabrėžia, kad tai, kas pas mus vadinama kaire, Europoje bū tų dešinė, o tie, kuriuos mes vadiname dešine, Vakaruose būtų apšaukti bepro čiais. Taigi matome, kad Lietuva poli tinėje erdvėje užsidarė ir pasiliko sau tik du politinius sprendimus: už regresą arba už labai lėtą progresą. O juk la biausiai reikėjo labai greitų pokyčių. Dėl to dabar noriu atkreipti dėmesį į gyvybiškai svarbų realaus ir greito pro greso poreikį mums. Realią demokrati zaciją su dviem opozicinėm politinėm jėgom ir, svarbiausia, revoliucijų porei kį. Mums reikia labai stipraus ir dras
Vienas Sor bonos uni versiteto pro fesorius, ku rio specializa cija – Baltijos šalių politika, manęs netikė tai paklausė: „Kodėl jūs to kie apsėsti tuo, kas buvo, ir jums visai neį domu, kas yra ar bus?“
tiško persilaužimo, vedančio į progre są, nes juk to kiekvienas Lietuvoje jau pastaruosius dvidešimt metų ir laukia. Mes turime ne tik toliau judėti į prie kį, bet ir kompensuoti per 50 metų So vietų Sąjungoje praleistas revoliucijas. Dėl to visuomenės (r)evoliucijos proce sas turi vykti itin intensyviai. Vienas es minių į visišką visuomenės šizofreniją vedančių veiksnių yra tai, kad gyve name poseksualinės revoliucijos pa saulyje ir kas dieną vartojame kultū rą iš pastarąją patyrusių Vakarų, nors mūsų seksualinė savimonė dar nepert raukiamai perduodama iš kartos į kar tą nuo viduramžių, kai buvo pradėta diegti krikščioniškoji seksualumo sam prata. Šita šizofrenija, pavyzdžiui, iš siveržia tokiomis išraiškomis, kai visiš kai vaikams neaktualios, į porn stars kategoriją priskirtinos žvaigždės laimi mylimiausios vaikų grupės apdovano jimuose. Kitas lygiai toks pats bazinis kultūros dalykas kaip kalba patiria dar dides nę reakcinę prievartą. Jau visiškai sak ralizuota ir „indoeuropiečių prokalbės laikus menanti“ lietuvių kalba apskritai neturi teisės keistis ir būti veikiama ja kalbančių žmonių. Vienintelis jos eg zistencijos tikslas yra būti be gailes čio atkūrinėjamai pagal jau seniai ne beaktualaus pasaulio dėsnius. Kalbos grynintojų reakcinės pažiūros ta po tokios radikalios, kad pradėjo prieštarauti net romantiko kalbos tėvo Jono Jablonskio idėjoms... Tokiame konteks te matau pareigą žengti pirmą žingsnį su tikslu pradėti dvie jų bazinių visuomenės elementų kalbos ir sek sualumo progresą arba revoliuciją. Tas žingsnis yra tekstas, parašytas re miantis grafinės novelės „V for Vendetta“ pagrindinio herojaus įkvėpėjo Guy Fawke so idėja, kad nepagydomai li gai gydyti puikiausiai tinka rizi kingi vaistai.
2011.03.25 18:46:10
Rašė: Dominykas Cze
Renkuosi, koks seksas man patinka ir kaip apie jį kalbėti Blog entry
(Kalba neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijų ir yra nevartotina) Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpome keturiese. Du raumeningi, bet nemaroziški bičai, aš ir mano naujas švelnių ir akiai malonių linijų aipadas. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pachmielna, skaudėjo galvą, ir kambary dvokė po vakar, manyje budo žvėris. Norėjau gero porno greituko, o ne mistifikuoto dramatiško šūdo. Leidau sau nebevaldyti rankų ir pradėjau vieną iš jų čiupinėti. Pagalvojau kad man patinka tatuiruotė ant jo žando – mažoji i raidė helvetikos fontu (iFUCKER, pamaniau). Laisva ranka pasileidau twiterį. Buvo sunku swapinti ir rašyti, dar nebuvau pripratus prie aipado. Šiaip ne taip parašiau „guess what I'm doin“. Susijaudinau. Prasiskėtus pastebėjau, kad mano kirkšnys nuo plūstelėjusio kraujo paraudo. Galvojau, kurioje pantono paletės vietoje galėtų būti šita spalva. Negalėjau apsispręsti, galvoje sukosi RGB #ffb0a1 kodas. Tūsas vystėsi. Bičai ėmė bučiuotis, o aš nusprendžiau pračekinti feisbuką. Kažkas lenda su žinutėm, kažkas kviečia „draugauti“. Niekas nuo vakar neužlaikino mano papostintos dainos – wtf? susinervinau. Pasileidau treklistą „naughty Kafka“ ir nustūmiau kompą. Nuverčiau vieną iš bičų ir apsižergiau gulintį apačioje. Jo įdegęs kūnas visai tiko prie mano baltos patalynės. Aipadas ramiau, bet be pertraukų grojo „Black Strobe“ – „Me and Madonna“. Net plaukučiai ant sprando pasišiaušė, o aipadas savo lėva kolonėle nepavilkdamas garso kriokė parėjusiu Miss Kitten balsu. Paskui nelauktai netikėtai jis trykštelėjo ne mažiau nei 3 kartus. Aš taip pat baigiau spėjusi pagalvoti, kodėl nėra epso automatiškai twiteryje postinančio apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, o aš į ritmą rašiau šį postą savo bloge. Kovo 11 d. 12 :00
370_012.indd 21
Tinklaraščio įrašas
(Šis teksto variantas suredaguotas ir patobulintas) Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpome keturiese. Du raumeningi, bet nepanašūs į gatvinius kalėjimo tipo nepraustaburnius vaikinukai, aš ir mano naujas švelnių ir malonių akiai linijų planšetinis kompiuteris. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pagiringa, skaudėjo galvą ir kambary dvokė po vakar, jaučiausi lytiškai susijaudinusi ir patraukli. Norėjau gero greituko kaip suaugusiųjų filme, o ne jausmingo reikaliuko. Pradėjau vieną iš jų liesti. Pagalvojau, kad man patinka ilgalaikis neblunkantis paveikslėlis ant jo skruosto – mažoji i raidė helvetikos šriftu. Laisva ranka pasileidau žiniatinklio puslapį, skirtą pranešti apie naujienas draugams. Buvo sunku braukyti ir rašyti, dar nebuvau pripratusi prie savo planšetinio kompiuterio. Šiaip ne taip parašiau „Įspėkit, kuo užsiimu“. Aš juk sakiau, kad mes keturiese... Susijaudinau. Prasiskėtusi pastebėjau, kad mano kirkšnys paraudusios. Galvojau, kurioje vaivorykštės vietoje galėtų būti tokia spalva. Vakarėlis tęsėsi. Bičiuliai ėmė bučiuotis, o aš nusprendžiau patikrinti savo veidaknygės paskyrą. Pažiūrėjau naujienų davinį – buvau gavusi dvi naujas žinutes ir vieną kvietimą tapti draugais. Niekas nuo vakar neparodė mėgstąs dainos, kurios nuoroda pasidalinau – pošimts perkūnų! Susinervinau. Pasileidau grojaraštį pavadinimu „nepadorus Kafka“ ir nustūmiau kompiuterį. Nuverčiau vieną iš bičiulių ir apsižergiau gulintį apačioje. Jo įdegęs kūnas visai tiko prie mano baltos patalynės. Planšetinis kompiuteris ramiau, bet nepaliaujamai grojo „Juodųjų Šviesos Blyksnių“ – „Aš ir Dievo motina“. Ėmė šiauštis plaukeliai ant sprando, o planšetinio kompiuterio kolonėlė nemaloniai džeržgė nusigalavusiu Panelės Katinėlio balsu. Po to trykšt trykšt trykšt. Aš taip pat baigiau, spėjusi pagalvoti, kodėl nėra programėlės, savaime mano asmeninėje svetainėje paskelbiančios apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, į taktą rašiau šį įrašą savo tinklaraštyje. Kovo 11 d. 12 :00
Nori kietos ir visoms temoms tinkamos kalbos, o ne tokios, kuria gali pasisakyti tik apie žemės ūkį? Feisbukas: demokratinės lietuvių kalbos manifestas.
2011.03.25 18:46:37
>> DARBININKO PRISIPAŽINIMAI
pristato
STRIPTIZO ŠOKĖJA PAGAL AUTORINĘ SUTARTĮ Piešė: Paulė Bocullaitė
Dažniausiai užduodamas klausimas – kodėl pasirinkau šį darbą? Priežasčių daug. Pirmiausia – dėl atlygio. Esu studentė. Tėvai nėra pasiturintys ir negali man padėti. Pabandykite rasti šiandien darbą studentei, kuri iš atlyginimo galėtų susi mokėti už mokslus. Aš galiu. .... .. .................
O
22 // © 370 370_012.indd 22
dar todėl, kad man patinka. Beprotiškai patinka šokti. Mėgstu bendrauti. Moku klausytis ir man įdomu. Galiu lavinti sa vo anglų kalbą. Užmezgu naudingų pažinčių. Apsinuoginti nelabai mėgstu, bet įpranti ir ne matai nieko ypatingo. Darbas nelabai lengvas. Pirmiausia todėl, kad dirbi naktimis. Jei klientų nėra, gali ir numig ti. Tačiau čia viskas priklauso nuo klubo vadovų ar savininkų. Vieni žiūri atlaidžiau, kiti griežtai reikalauja nemiegoti, kad staiga atėjus klientui nebūtum užsimiegojus. Dar turi nuolat lankytis sporto klube ir palaikyti fizinę formą. Aš net ne rūkau. Nes išlaikyti savo svorį ant buomo nėra taip jau lengva. Kita problemų nesukelia. Priim dami į darbą mus įspėja dėl elgesio su klien tais ir kaip reaguoti į klientų išsišokimus, jei tokių pasitaikytų. Šiaip mus gerai saugo ir neleidžia skriausti. Ir jau visiška nesąmonė, kaip kai kurie mano, kad mus verčia mylėtis su klientais. At virkščiai, dėl tokių cirkų gali akimirksniu netekti darbo. Bent jau normaliuose klubuose. Gal ko kiuose mažuose privačiuose ir būna visko, bet kuriuo atveju tai yra visiškai tavo pačios spren dimas. Tačiau kas tuo keliu nueina, ilgai darbe neužsibūna, nes savininkams tai visai neapsimo ka. Ir gresia dideliais nemalonumais. Užmokesčio sistema skirtinga skirtin guose klubuose. Aš dirbu pagal autorinę sutar tį. Yra, kur moka fiksuotą atlyginimą, bet čia daug neužsidirbsi. Geriau gyveni iš arbatpini gių ir komisinių. Tie pinigėliai, kur už petnešėlės užkiša, – juokai. Tik nevykėlės gali tuo tenkin tis. Tebus kokie 2000 litų per mėnesį. Neverta. Pagrindinės pajamos yra iš konsumacijos. Klien tas jaučiasi vienišas svetimame mieste, tu su juo bendrauji, jis tau perka gėrimų, o tu gauni ko misinius nuo tų gėrimų kainos. Gėrimų kainos labai aukštos, taigi susidaro nemažai. Būna, kad ryte parsinešu 1000 litų. Niekada neskai čiavau, kiek per mėnesį uždirbu, bet manau, kad apie 10 000 susidaro. Tiksliau, užsidirb davau. Taip būdavo anksčiau, krizę jaučiame ir mes. Užsieniečių vis mažiau, lietuviams klien tams per brangu, jų – vienetai. Jei kokia
Tie pinigė liai, kur už petnešėlės užkiša, – juokai. Tik nevykėlės gali tuo tenkintis.
K
S škotų kompanija užklysta ar koks bern vakaris, taip pat nedaug naudos, jiems bend ravimo nereikia, jie linksminasi savo kompanijo je. Tiesa, gėrimų negeriame, išspjauname, kai klientas nusisuka. Vienur išpilama čia pat, po stalu ant kiliminės dangos, kitur yra specialios vietos, slaptos spjaudyklės. Įėjęs į klubą iš kar to gali atspėti, kur pila ant kilimo, smarvė il gai laikosi. Dalį pinigų turi atsidėti, nes jei susirgsi – nie kam nerūpi. Tavo bėda, kaip sako šeimininkas, gerai uždirbi, galvok. Taip pat turi pats įsigyti reikiamus drabužius ir apavą. Turime savo ava lynės ir aprangos siuvėjus, kurie pertaiso batus į tinkamus ir pasiuva drabužėlius pagal katalogą ar tavo norą. Taigi – visa pramonė. Reikalavimai priimant į darbą nedideli – turi būti malonios išvaizdos, kalbėti angliškai ir jaus ti muziką. Nes nors ir yra choreografas, kuris
Niekada neskaičia vau, kiek per mėne sį uždir bu, bet ma nau, kad apie 10 000 susidaro.
moko, šokdama turi daug improvizuoti. Kas slegia? Tik ne visuomenės požiūris ar moralinė pusė. Kai mokėsite tiek, kad galėčiau pragyventi, galėsime pakalbėti apie žmonių „apiplėšinėjimą“ ar žemiausių instinktų tenkini mą. Dabar galvoju taip: moka tie, kurie gali. Dažnai tie patys, kurie „apiplėšinėja“ kitus. Tegul dalijasi. O dėl moralės, tai balsuočiau ir už prostitucijos įteisinimą, gal mažiau nusikaltimų būtų. Nors pati to darbo niekada nedirbčiau. O tai, kad kai kurie tarp mūsų deda lygy bės ženklą, nelabai jaudina. Šis darbas užgrūdina. Nepatinka tai, kad savininkai elgiasi nesąžiningai. Sunkus laikas, mažai lankytojų, o jie dar baudas susi galvoja: už tai, kad laiku nenusišypsojai – 50 litų, už tai, kad ataugusių plaukų šaknų nenusidažei laiku, kad nagai nepriauginti (privaloma!) – 100 litų, už tai, kad drabužė lių nekeiti, antrą porą batelių pamiršai atsinešti ir t. t. Mesiu tą darbą, matyt. Pinigai nebe tie ir draugui nelabai patinka. Nors gaila, susigyvenau su mergi nomis.
2011.03.25 18:47:41
dė šim va
mi de sa sv pa jie ge
gi de lyj su su mė ju ka
vo
*H su en s i ja ju ry ka s ta siem Vale n s so i jo ip į tin Pa cia je s pat stat o M ro raš linė ugu bu yma ill kie uac ęs d kri la vo p ms erio au tika ne irm da lit vie k n ui ka nu e m ir ki gyb , siu tik fi asi r p erat la i vė „Pl až tiem ę li rea kci s, s rae ūro j a pi s k ai liau yb iau s) s tera lizm a, b ulau ito am ūrin oy iš a tū s ž e a s iše ur “ ęs r v t d s o i ž o i in ink mo ykę d s š ir m r a no iau ai – a e u 40 ti į k del s – iena d e isti tob vel s se išb pt an 00 ny iu B pa s H vrų ciz iog ės . gą ren sku en ir d ma ra form inta dy „D d tin ry a s. fija ą ja ma v ę ea a V iu , p , – me s r, e s ba s sic iš d JAV de nus ket igė pra ho tra eši d ž ar , k ver m su p lo Br uri ius rika ią gi dici tme po en ai n ja nė ty rn o , fi s d a tu met usty auj j lo į m e. R gra “. o m us tas aja so fi a Jų jis ib o e p fin d šy ja rie yt pr tu e l t ė a o r n b isk s t ni i ez ą, ai uvo ška lovo ikų č iu v is ės s, kar o s , ot t u s a t sir ač i a d ap vid aš ia (Ke u i ie eš nė 15 im jo nė 00 t. La su , p iš us
Ra Fo šė: to G gr a af b av ija o: G Er ruš ne a st itė Za (iš ch M ar a ev lai ic zij (iš os M ) al ai z
ijo s)
O ,H en ry !* Būna dienų ilgų kaip šimtmečiai, kurios prasideda plonuose gultuose ant grindų ir veda tolyn iš miesto į miestą per atogrąžų lietų, kepinančią saulę, pro taksistų armiją į dar vieną nušvitimą šiukšlyne po tiltu. .. Ir jeigu kartais akis užlieja nuovargis, jeigu pamirštu, ko dėl aš čia, jeigu norisi kaukti iš bado ar ilgesio, jeigu kartais pirštus surakina vienatvė ir nebeprisimenu, kodėl žmonės turi su dėvėti plieninius batus prieš rasdami užutėkį savyje, tuomet prisime nu tave, mano mielas Henry, ir gyslomis vėl pražysta pavasaris. .. . ......
Kelyje Bankokas–Batervertas
S
kaitau „Rausvąjį nukryžiavimą“ traukinyje Bankokas–Batervertas ir suprantu, kodėl amerikiečiai drau dė tavo knygas iki pat septintojo de šimtmečio, beveik pusę amžiaus laisvę vadino pornografija. Pro langą matau nesibaigiančias pal mių plantacijas, šalia kajutėje sėdi dvi dešimtiniai berniukai, kurie jaučiasi pa saulio užkariautojais, pirmieji įžengę į svajonių Tailandą, lyg mokinukai po pažastimi pasibrukę kelioninį gidą, ir jiems dar neprasižiojus jau žinai jų sme genų anatomiją. Prisimenu paauglystės metus, sniegu girgždantį kelią į mokyklą, tetas ir dė des, kurie prisimerkę kartodavo: pasau lyje nėra ko ieškoti, viskas tas pats, vi sur ir visuose ta pati dykvietė; žmonės su iškastruotomis viltimis, paskendę bai mėje, bijantys atsimerkti ir lėtai su krau ju perduodantys nuodus ateinančioms kartoms. Po karo bytnikai kontrabanda vežda vosi tavo knygas iš Paryžiaus ir it slap
370_012.indd 23
toje draugijoje dalydavosi nutrintais to mais. Aš juos suprantu, nes kartais, kai gyveni pasaulio krašte, kai atrodo, kad pasaulis yra didelė buhalterijos knyga ir žmonės nėra nei puolę angelai, nei renesansiniai milžinai, gali pamiršti, kad esi laisvas ir gali gyventi kaip no ri. Pamiršti lengva, išgyventi sunku, ir to dėl žmonės, kaip tu, žmonės, nugalėję baimę, perėję pragarą, Niujorko, Pa ryžiaus purvą ir nė akimirką nenustoję mylėti gyvenimo – tu esi Mozė, prana šas, praskyręs modernaus pasaulio lukš tą, atidaręs nesvetingus miestus ir atra dęs magiją, stebuklus ir laisvę ten, kur visi matė tik neviltį. Jie tavęs bijojo, priemiesčių žmonės, bijojo netgi ne seksualinio turinio ar bo hemiškos propagandos, o nesibaigian čios, vulkanu trykštančios laimės, kurios negalėjo suprasti. Jie norėjo, kad laimė būtų įvilkta į miesčionišką turinį, būtų lo bis, pakastas po pamatais, ar prince sė su puse karalystės ar bent jau naujas Ipadas; norėjo, kad laisvė būtų dviejų
mėnesių backpackinimas po išgrįs tus takučius, kad viskas būtų sau gu, pamatuota, be polėkio. Tavo laimė trykšta iš taip giliai ir liejasi taip paprastai, kad dėl to prasmės netenka vi si žmogiški žaislai, kartu gyvenimui atidarius duris neatsakomas nė vienas malonumas, jokios protestantiškos etikos, jokio kūno neigimo, asketiz mo, manieringo dvasingumo ir taisyklių. Henry Milleris mėgo pavalgyti ir niekas pasaulyje nė ra geriau aprašęs to džiaugsmo, kai draugiška siela nu perka tau pietus už galimybę pasiklausyti karštligiško ra šytojo svaigulio; prisimenu tai Singapūre, kai prieš mus iš Dievo (ir Yen Lin) malonės klojasi dim sumai, varlių kojų košytės, sriubytės. Didžiausias gyvenimo priešas nėra mir tis, ir netgi ne liūdesys, o nuobodulys ir neviltis. Valgau, myliu, rašau, klausausi ir pasakoju, važiuoju ir ieškau, grįžtu ir prarandu, ir silpnumo akimirkomis visada prisi menu frazę, kurią pasakei pačią juodžiausią savo gyve nimo akimirką: „One day it will be pleasant to remem ber these things.“ Tebūnie išgelbėtos sielos visų, kurie drįsta nuobodžiau ti, kai aplink veriasi gyvenimo stebuklas. Kad ir ką saky tume apie religiją, bet mums reikia pranašų, kuriuos galė tume prisiminti baimei pakirtus kojas.
2011.03.25 18:48:23
Darom: pakabuką „Pieštukas su brūkšniais“ SU RŪTA KIŠKYTE
Abu „dešrelės“ galus reikia nusmailinti pirš tų galiukais ar peiliuku, kad šie atrodytų kaip pieštukas. Jeigu nepavyksta – nesvar bu. Iškeptą pieštuką galėsite nudrožti peiliu ku (atrodys dar tikresnis).
Burbuliuką delnu leng vai iškočiokite. 2
Iš polimerinio molio gabaliuko tarp delnų susukame burbuliuką (aš naudojau kūno spalvos molį, bet galite naudoti bet ko kios ir paskui nudažyti).
Reikės: :: Polimerinio molio (modelino, kepamo orkaitėje) :: Dviejų spalvų virvelės (tinka silikoninis ar bet koks kitas siūlas ar grandinėlė) :: Tų dviejų virvelių spalvos dažų (tinka akrilas, tempera ar panašūs tiršti dažai (tik ne guašas) :: Smulkaus teptuko :: Klijų (tinka superklijai, skaidrūs „Moment“ klijai, dvikomponenčiai epoksidiniai ir t. t.) :: Lako (tinka tiek profesionalus akrilo ar temperos, tiek blizgus arba matinis nagų lakas) :: Adatos :: Poros spaustukų :: Sagties :: Pinceto (nebūtinai) :: Orkaitės
1
4
3
Abiejuose pieštuko galuose adata pra durkite gilią skylutę. Durdami stenkitės pirštais jo nesutrėkšti. Jei pieštukas per daug minkštas ir duriant deformuojasi, įdėkite jį dešimčiai minučių į šaldytuvą ir paskui vėl pabandykite.
5 Tuomet klijais sutepamos virvelės ir įveriamos į pieštuko galuose esančias skylutes (tam gali prireikti pinceto, bet nebūtinai).
Pradūrus skylutes pieštuką reikia kep ti orkaitėje laikantis ant modelino pa kuotės pateiktos instrukcijos.
8
Abiejų virvelių galuose reikia už verti po vieną spaustuką, sagtį, perverti kilpą per spaustuką ir jį replėmis (ar kuo kitu) suspausti.
6
Iškeptą ir ataušį pieštuką reikia nu dažyti, o išdžiūvusį padengti laku (to reikia, kad dažai nenusikrapšty tų, prie papuošalo neliptų dulkės).
Darom: knygutę užrašams / blonknotą piešimui „A5” TAURAS (VIENASDU.LT)
2
1
Susirinkti panau dotus popieriaus lapus.
Sulenkti popieriaus lapus per pusę į A5 formatą.
7
9
Voilà!
Reikės: :: Iš vienos pusės panaudotų A4 formato popieriaus lapų Viršeliui gali būti naudojamos įvairios medžiagos ir daiktai (plastikinės įmautės, įvairios plastikinės papkės ir segtuvai, storas popierius, nereikalingi knygų ar žurnalų viršeliai, plakatai, kartonas, įlaminuotas popierius) :: Liniuotės :: Popieriaus peilio ar žirklių
3 Susirasti medžiagų viršeliui. Viršelis gali būti arba kietas, arba minkštas. Abiem atvejais praktiškiau naudoti šiek tiek storesnį po pierių ar plastiką. Paprastas popierius lengviau tepasi, todėl geriau naudoti plastikinį viršelį arba plastiku aplenktą popierių ar kartoną. Laminuojama didesnėse kanceliarinių prekių parduotuvėse. Kaina už dviejų viršelių įlaminavimą ~1Lt.
6 24 // © 370 370_012.indd 24
4
5
Sudėti visus lapus, atsukus lenkimus ta pačia kryptimi.
Iš viršaus ir apačios sudėti viršelius ir įrišti knygutę.
Plastikine ar metaline spirale knygutę galima įsirišti didesnėse kan celiarinių prekių parduotuvėse, spaudos paslaugų centruose (kaina ~3Lt). Įrišti knygutę galima ir namų sąlygomis susiuvant, pramušant skylutes, supinant virvute ir t t. Tačiau tai užima daug laiko, o rezul tatas ne visada džiugina, lapai dažnai sunkiai verčiasi, lamdosi, plyšta. O pramoninės spiralės atrodo tvarkingai ir idealiai atlieka savo funkciją. Be to, tai yra ekologiškas sprendimas, nes įrišti ne naudojama elektros energija – tai grynai mechaninis procesas.
7
Voilà!
2011.03.25 18:50:41