370 #7

2010 lapkritis #7

juoZaS StatKeVIčIuS: aRčIau ŽemĖS gIntaRaS VaRnaS: LIetuVa – tamSI šaLIS

Jazzu ĮKVėPimŲ lenta albumui „scoRe“ AR vIsKAs lOfTAs, KAs lOfTu BlIzGA?

NAUJAMIESČIO REALIJOS

37O SU:

#7 šiO nUMeriO BendradarBiai karOlis kOsas GrAFiKos DizAinEris, Šio nuMErio VirŠELio Autorius

rOMas zaBaraUskas Kino ApŽVALGininKAs

nerinGa ČerniaUskaitĖ

rašė: inga norke

BūKiME rEAListAi – rEiKALAuKiME to, KAs nEĮMAnoMA ruDEns nuotAiKoMs sEKAnt iŠ pAsKos

MEno KritiKė, KurAtorė, ARTNEWS.LT rEDAKtorė

daina dUBaUskaitĖ nAKtinio GYVEniMo rEDAKtorė

n

e tik šiame, bet ir praeituose „37O“ rudens numeriuose iškilūs lietuvos kultūros žmonės pakeleivingus pokalbius apie savo kūrybą netikėtai pa­ suka kitu maršrutu. Pirmoji stotelė, nieko nuostabaus, – nusivylimas (ži­ nau žinau, jokia čia naujiena lietuvoje, kad nusipelnytų pirmosios pastraipos, bet palaukite…).

andrzej BOnG MuziKos spECiAListAs, SURU.LT rEDAKtorius

VisValdas MOrkeViČiUs FotoGrAFAs

rŪta jankaUskaitĖ FotoGrAFė

aUriMas jUOdiškis VizAŽistAs, DAŽYtoJAs

naUji BendradarBiai žiVilĖ Geina iLiustrAtorė

MiGlĖ ir Markas FotoGrAFų DuEtAs

jUrGita krUkaUskaitĖ ŽurnAListė

37O SU

2 // © 370

37O 37O.diena.lt Redaktorė inga norke 37O@dienamedia.lt Dizainas tomas Mozūra viršelio iliustracija Karolis Kosas, „naujamiesčio realijos“ Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje leidėjas uAB „Diena Media news“ spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. už reklamos turinį „37o“ neatsako #7, lapkritis, 2010

sako, jog pesimistai niekada nenusivilia, tad džiu­ gina faktas, kad šie žmonės tikriausiai vis dėlto yra optimistai. o pastarieji taip lengvai nepalieka aikš­ telės be kovos. Blogoji to pusė – jie išties yra rim­ tai nusivylę. užuot dialogai maloniai vystęsi apie jų kūrybą, mintis užgožia apmaudas dėl šalyje su­ sidariusios situacijos. ir tai akivaizdu – juodu ant balto. tiesa, kaip matome, kūryba dėl to nesusto­ ja. tik pasitraukia į pakampius arba už šalies ribų.

Bet ar tai sąžininga? Šį mėnesį „37o“ išskirtinį inter viu davė drabužių dizaineris Juozas statkevičius – iš jo tiek noro kal­ bėti nE apie save,  grožį ir madą, o pen­ siją ir emigraciją – dievaži, tikrai nesitikėjau. pa­ klaustas, kada jam gerai, Juozas viltingai atsako: „Kai saulė šviečia, tada ir gerai.“ teatro režisierius Gintaras Varnas, kalbėdamas apie savo premjerą, pokalbį netikėtai pasuka politiniais takais: „Kultūros politikai sukurti reikia protingų žmonių, kurie suvok­ tų, kas yra kultūra.“ Kitą mėnesį, spėju, pašnekovai taip pat negailės  žinučių valdžiai (gal taip tik prieš metų pa­ baigą – patys už save kalba neišpildyti lūkesčiai? nors pati tuo netikiu). tad kodėl mūsų Lietuvos kul­ tūra priversta stovėti prie tokios bedugnės,  kai jau apie einamąją kūrybą norisi kalbėti gero­ kai mažiau, o pilti kritikos rūgštį ant valdininkų sta­ lo esame priversti vis dažniau?

Vis dėlto nenorėčiau veltis gilyn į šiuos politinius dialogus. „37o“ – ne apie tai. tačiau istoriškai būtent nuo kultūrinių šalies sluoksnių prasideda ke­ lias į pokyčius, t. y. nuo maišto, protesto, streiko.

Kai kurie pasakys, kad maištas – tai romantikų pa­ sirinkimas. streikas – tai profsąjungų iniciatyva. iš esmės bet koks pasipriešinimas stovi ant kūrybinio pagrindo ir išties nesvarbu, kas yra kas ir kam, svarbu netylėti. tai savigarbos išraiška susidariu­ siomis aplinkybėmis.

Kūrėjai Gediminas ir nomeda urbonai viename in­ ter viu sako, kad: „protestas yra viešas žodžio įkū­ nijimas viešoje erdvėje. Jis veiksmingesnis už teks­ tą arba žodį, pasakytą mitinge, nors yra lydimas ir šių išraiškų. nes protestas – vizualus ir perfor­ matyvus.“ svarbu, kad protestai būtų ne vienkartiniai ir vyk­ tų konstruktyviai, kol bus pasiektas visuotinis tikslas.

Juk protestas, tiksliau „pro“, – tai pokyčių pagrin­ das, kurio ir siekiame. Kai kurie sakys, kad beviltiš­ ka kelti sumaištį, nes valdžia yra bejėgė ir sėdi…

ant skylėto biudžeto. tačiau pri­ siminkime 1968­aisiais prancū­ zijoje protestavusių darbuotojų šūkį: „Būkime realistai – reika­ laukime to, kas neįmanoma.“ nuo tada jų gyvenimas ir ga­ rantijos tik gerėjo. prancūzai,  kovo­ dami už savo teises, savo šalį pasiryžta privesti net prie ener­ getinės krizės, kaip rodo ir da­ bartinė situacija. tačiau jie ne­ leis valdžiai iš jų tyčiotis arba nuvilti. Lietuviams kol kas, aki­ vaizdu, yra lengviau (!!) emig­ ruoti nei eiti į gatves. Aišku, nederėtų sakyti, kad mes vie­ ninteliai kenčiame ir dejuojame tyliai. Jokiu būdu. Kai kurios tau­ tos elgiasi taip pat. pavyzdžiui, airiai. Matyt, ne veltui karštako­ šiai graikai per vieną demonst­ raciją iškėlė plakatą „We are not irish“. taip pat galėjo būti ir „We are not Lithuanians“.

>> iŠKlotinė

DAINOS DUBAUSKAITĖS REKOMENDACIJA NAKČIAI

CLUB TROPICANA 2010 11 06, CAFÉ DE pAris Bilietas į tropikus lapkritį – už dyką

Apie „Club tropicana“ kadaise daina­ vo George‘as Michaelas, palyginti ne­ seniai hituką naujam gyvenimui šokių aikštelėse prikėlė nor vegas toddas ter­ je, bet ir jis čia niekuo dėtas. Lapkričio 6­ąją „Café de paris“ virs kurios nors buvusios prancūzijos kolonijos paplūdi­ miu, kuriame savo bottomsais trinsis, ti­ kėkimės, atviro jaunimo gausa.

Apie šokius sužinojau todėl, kad feis­ buke, kaip ir dar keliasdešimt žmonių, pamėgau puslapį „Moombahton Lithua­ nia“. Ką reiškia antrasis žodis, tikrai ži­ nai, o pirmasis mums pristato absoliu­ čiai naują maždaug prieš metus JAV gimusį stilių. Gimė jis vienam vaikinui besiruošiant brolio gimtadieniui, ir vien tai yra šiek tiek juokinga. tai tikrai ne­ bus naujasis techno, house ar dubstep.

Moombahton – paprasta, šilta (tam tik­ ra prasme net karšta) tropinė nuotaika ir šios vizginimas į taktą. Energijos pa­ kanka net darant tai lėtai.

Lietuvoje moombahton ambasadoriumi apsiskelbė įvairių galų meistras Vytis Gruzdys – jis yra ir Aout6, ir „havana social Club“ darbuojasi, o naujajam stiliui rado ir naują vardą – Boyfriend. Ban­ dė boyfriend ir groti – dar po atviru dangumi, „Vasaros terasoje“ su „Mondayjazz“. sakė, jį suprato tik kitas didžėjus – Vaiperis, buvo išėjusių būtent dėl muzikos. Pussies! tikrai, kas čia gali nepatikti? nors kai paskaitai, ką stabarai kalba apie kitą lietuviškojo „Club tropicana“ artistą – ophex, – nenuosta­ bu. Gal per drąsu, per atvira ir per šilta kaip šiauriečiams? Kita ver­ tus, tropinės muzikos bumas jau pasiekė ir tokius vėsius kraštus kaip Londoną. paplūdimio smėlio gali rasti tuose pačiuose techno, dubstep ar electro įrašuose. ir tai nereiškia latin house. Be to, jei tarp lie­ tuvių turim tokį, kaip ką tik minėtas ophex, kuris savo idėjomis ir jų varža nenusileidžia brazilams, portugalams ir kitiems pietiečiams, va­ dinasi, viltis yra. Šis vaikinas yra absoliutus baile funk lyderis ir Lietu­ voje, ir, manau, nemažu spinduliu aplink. Beje, Aout6 apie ophex sužinojo užsienietiškame interneto dienoraštyje. tikėtina, kad „Club tropicana“ virs šiuo tuo daugiau nei vieni šo­ kiai siauroje kavinėje. Aout6 ir ophex rankomis jau sukirto, kuo pa­ vers šį produktą, netruksim pamatyti. Lapkričio 6­ąją jie gerą orą, baile, moombahton, cumbia ir kitus keistus žodžius dalys nemokamai, prie kolegų jungsis ir Fingalick.

MEnAs MEnui. AnonsAs. dUrYs atsidarO?

ŠiuoLAiKinio MEno CEntrAs 2010 11 18–2011 01 09

Parodos kuratorius – šMc direktorius Kęstutis Kuizinas Duris atveria intriguo­ janti paroda – (privers­ tinai) uždarųjų kaimynų baltarusių šiuolaikinio meno ekspozicija „Du­ rys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Dėl visiems žinomų prie­ žasčių šalyje kaimynėje daugiausia dėmesio ski­ riama nacionalinės kul­ tūros tradicijoms puose­ lėti, o ne progresyviems ir tarptautiškai konkuren­ cingiems menininkams ruošti ir palaikyti. Vienin­ telė (na, bent iki praėju­ sių metų) veikianti šiuo­ laikinio meno galerija taikliu pavadinimu „po­ dzemka“ dėl savo rodo­

„PodZemKa“ dĖL SaVo Ro­ domo meno KRyPtIeS taPo Kone SVaR­ bIauSIa aL­ teRnatyVauS jaunImo SuSI­ RInKImo eRd­ Ve mInSKe.

mo meno krypties tapo kone svarbiausia alternatyvaus jaunimo susirinkimo erdve Minske. tačiau nors ir pasirodžiusi prieš dvejus metus Vilniuje vykusioje pirmojoje šiuolaikinio meno mugėje, ši galerija ver­ čiasi tikrai sunkiai. Ypač kai jų pristatomų menininkų neįsileidžia valstybinės meno institucijos. tačiau gal kas nors išties pa­ sikeitė, o mes, atsidūrę kitoje uždarų du­ rų pusėje, to net nejaučiame? parodos kuratorius Kęstutis Kuizinas kol kas po teiginio „Durys atsidaro“ deda klaustuką. Lieka tikėtis, kad kada nors ga­ lėsime jį užbaigti šauktuku.

Iliustracija: Maxim tyminko. penkios lyriškos dainos apie fiziką. penkiasdešimt menininkų ir du meno kritikai dainuoja akompanuojant fortepijonui ir tereminui.

2009, videofilmas

rECEnzuoJAM Kino tEAtrų rEpErtuArą

MėnEsio KnYGA

sOCialinis tinklas

sOpHie Calle Knygą pasiimk Menų spaustuvės skaitykloje

Rež. DAViDAs FinChEris 2010 M., LiEtuVoJE nuo spALio 22 D. žiŪRėJo: roMAs zABArAusKAs

Kurti apie aktualius dalykus yra nuostabu. Feisbuko įkūrėjo me­ tamorfozė nuo paprasto gyko iki bilijonieriaus – puiki filmo ašis. todėl „socialinis tinklas“ įdomus. Bet prastas. prastas, nes istori­ ja bulvarinė, personažai pritempti, o vietoj dramaturgijos – aiš­ kinimasis, kas kaltesnis (visai kaip lietuviškajame „pilote“ apie rolandą paksą). pasakyti, kad kaltas režisierius Davidas Fincheris, reikštų jį per­ vertinti. tebūnie ciniškas ir lėkštas „Kovos klubas“ iškovojo jam hipsterišką aurą, tačiau naivu lipinti autorinius bruožus režisie­ riui, kurio filmai skiriasi tiek žanrais, tiek temomis, tiek stiliumi, ir kurie yra parašyti skirtingų scenaristų. Šįkart scenaristas pasi­ taikė nekoks.

Nieko gero, bet vis tiek nueisi

iliUziOnistas

Rež.: sYLVAinAs ChoMEtAs 2010 M., LiEtuVoJE nuo LApKričio 5 D. žiŪRėJo: roMAs zABArAusKAs

4 // © 370

„Kultūra – tai taisyklės; menas – tai išimtys“, – sakė JlG. „iliuzionistas“ – kultūringas kinas. Antras prancūzų režisieriaus syl­ vaino Chometo ilgo metražo animacinis filmas ekranizuoja kome­ dijos klasiko Jacqueso tati užmirštą scenarijų. iliuzionistas nebe­ randa sau vietos penktojo dešimtmečio scenoje, kurioje žiūrovai vietoj fokusų nori matyti seksualius rokerius. Gal norėčiau ir aš, bet šis filmas yra apie vienišo žmogaus ryšį su geraširde mergai­ te, kuriai magija vis dar įdomi.

Keli šimtai animatorių, keliolika milijonų eurų, ir ekrane atgyja ne­ rangios tati manieros ir pribloškiamo grožio Edinburgas. Gal ir gražūs tokie fokusai, kai teptukas užmaskuoja banalų siužetą. lengvas kaip spragėsis

Knyga, kuri iš skaityklos keliom savaitėm persikrausčiusi puoš tavo namus, – dizainas pavydėtinas, minkšti rožiniai pusla­ piai, ryškios nuotraukos ir viena akimi į tave žvelgianti pati sophie Calle. prancūzė s.Calle – performansų kūrėja ir konceptualistė, ko­ kių reta. Ją sekė detektyvas jos pačios užsakymu; ji kvietė žmo­ nes į savo laikinąjį miegamąjį Eifelio bokšte, kad šie jai sektų pasakas, kai užmigdavo, jos pačios prašymu apsauginis kaskart ją pažadindavo klausyti kitų pasakų; ji buvo įsidarbinusi kam­ barine ir fotografavo žmonių kelioninių lagaminų turinį, paskui surengė parodą; keliavo su nepažįstamais vyrais po Ameriką ir visa tai fiksavo vaizdo kamera (filmas „no sex Last night“), atliko dar daug kitų keistenybių, kurių istorijas su asmeniškiau­ siomis iškarpomis, nuotraukomis, inter viu rasi šioje knygoje.

MuziKA ir tEAtrAs

>> iŠKlotinė

Rež.: Da­lia Ibel­haup­tai­tė Kos­tiu­mai: Juo­zas Stat­ke­vi­čius 2010 11 06 Vil­nius Bu­vęs ki­no teat­ras „Lie­tu­va“ 2010 11 07 Kau­nas „Per­ga­lės an­ga­ras“

Be kiek iš­kry­pė­liš­ko V.Bau­mi­los per­so­na­žo, „Mir­ ti­na­me bu­či­ny­je“ pa­si­ro­do de­tek­ty­vas Mo­ri­sas Bru­ me­lis (vaid­me­nį at­lie­ka Jus­ti­nas La­pa­tins­kas), leng­vai ero­tiš­ka Sa­ra (vai­di­na ypač mo­te­riš­ko bal­so temb­ro sa­vi­nin­kė Ing­ri­da Ži­liū­tė) ir ko­ne apie de­šimt per­so­ na­žų vie­na­me miu­zik­le su­kū­ru­si „El­fų teat­ro“ ak­to­rė

„Vi­sų sta­ty­bi­nių ir va­ly­mo dar­bų or­ga­ni­za­vi­mu ten­ka už­ siim­ti pa­čiai. Ta­čiau man pa­de­da daug nuo­sta­bių žmo­nių.

Miu­zik­lo žan­ras, nors ir ab­so­liu­čiai pra­mo­gi­nis, net pro­fe­sio­na­lių kla­si­ki­nės mu­zi­kos at­li­kė­jų nuo­mo­ ne, yra itin su­dė­tin­gas – ak­to­riai pri­va­lo ne tik pla­ čiu dia­pa­zo­nu dai­nuo­ti, bet ir šok­ti, daug ju­dė­ti, vai­din­ti ir tuo pa­čiu me­tu ne­per­si­temp­ti, kad tvar­ kin­gai ge­bė­tų iš­dai­nuo­ti sa­vo par­ti­jas.

Tie­sa, nors ren­gi­ny­je gir­dė­si­me gar­siau­sias pa­sau­lio ari­ jas iš pro­fe­sio­na­liau­sių so­lis­tų Lie­tu­vo­je gerk­lių, ope­rai bū­ din­gų rau­do­nų ki­li­mų ir šį­kart ne­bus: „Prieš sa­vai­tę sė­dė­jau vie­na ant dė­žės tarp vi­sų tų šiukš­lių ir gal­vo­jau, kad rei­kia bū­ti ge­ro­kai iš­pro­tė­ju­siam pa­si­šo­vus at­gai­vin­ti ab­so­liu­čiai nu­nio­ko­tą erd­vę: vi­dus iš­dras­ky­tas, nu­plėš­ta vis­kas, kas bu­ vo įma­no­ma, nė­ra nei grin­dų, nei kė­džių, nei ka­ba­mų­jų lu­ bų, nei elektros… tik daug šiukš­lių“, – pa­sa­ko­ja Da­lia ir žiū­ ri į laik­ro­dį.

Apie šį pro­jek­tą ne­ži­nan­tiems nie­ko: „XYZ“ – tai re­ži­sie­rės D.Ibel­haup­tai­tės, „bo­he­mie­čių“ so­lis­tų ir pro­fe­sio­na­lios elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos „Si­len­ce Fa­mi­ ly“ at­sto­vų bend­ras dar­bas, ku­rio tiks­las – per­teik­ ti gar­siau­sias pa­sau­lio ari­jas skam­bant elekt­ro­ni­ nei mu­zi­kai. De­biu­ti­niam pa­si­ro­dy­mui jie pa­si­rin­ko in­dust­ri­nį „Lof­tą“, ant­ras kar­tas bus pri­sta­ty­tas bu­ vu­sia­me ki­no teat­re „Lie­tu­va“ Vil­niu­je ir „Per­ga­lės an­ga­re“ Kau­ne.

Abi erd­vės di­des­nės, tad ir kai­na į ope­ros fan­ ta­zi­ją kur kas priim­ti­nes­nė – nuo 45 li­tų.

Taip pat Da­lia pa­ža­da, kad tin­kas ant gal­vų tik­ rai ne­by­rės – aukš­ty­bi­nių lu­bų sta­ty­bi­nin­kai pri­si­ri­šę pa­lu­bė­je pa­tik­ri­no kiek­vie­ną jų cen­ti­met­rą.

Tie­sa, kas dėl pa­ties ren­gi­nio tu­ri­nio – va­di­na­ ma­ja­me auk­so fon­de nuo „XYZ“ prem­je­ros šių me­ tų rug­sė­jį li­ko tik aš­tuo­ni kū­ri­niai. Vi­si ki­ti šli­fuo­ja­mi iš nau­jo. Be to, šį­kart bus pri­sta­ty­ti ir sep­ty­ni nau­ ji kū­ri­niai. Pri­si­jun­gia du nau­ji so­lis­tai – Lai­mo­nas Pau­tie­nius (Diu­sel­dor­fo Rei­no ope­ros so­lis­tas), iš dar­bo Stras­bū­re grįž­ta ir Jo­vi­ta Vaš­ke­vi­čiū­tė: „Ta­ čiau di­džiau­sių pa­si­kei­ti­mų lau­kiu iš švie­sų ir vi­ zua­li­nių ele­men­tų“, – vėl at­si­ran­da en­tu­ziaz­mas re­ži­sie­rės bal­se.

Pa­si­ro­do, įsi­pra­šy­ti į bu­vu­sio „Lie­tu­vos“ ki­no teat­ro pa­tal­ pas ir jas at­gai­vin­ti yra įma­no­ma. Už­ten­ka tu­rė­ti drą­sią ne­ tra­di­ci­nę idė­ją ir, aiš­ku, kai pa­sa­ko pir­mą­jį „ne“, ne­nu­leis­ti ran­kų. Tai ir pa­da­rė teat­ro re­ži­sie­rė D.Ibel­haup­tai­tė.

Jos ope­ros fan­ta­zi­ja su „bo­he­mie­čių“ so­lis­tais ir „Si­len­ce Fa­mi­ly“ di­džė­jais bei pro­diu­se­riais pa­va­di­ni­mu „XYZ“ iš­si­pil­ dys dar kar­tą ir bū­tent ten, kur ka­dai­se lan­kė­si ir sa­vo kū­ri­nius pri­sta­ti­nė­jo pa­ts Emi­ras Kus­tu­ri­ca, Pe­te­ris Gree­na­way, Wer­ ne­ris Her­zo­gas, Krzys­to­fas Za­nus­si, Mi­ke‘as Leigh‘as, taip pat ten, kur su­si­for­ma­vo dau­ge­lio mū­sų kri­tiš­kas po­žiū­ris į ki­ ną ir šiuo­lai­ki­nę kul­tū­rą ap­skri­tai – ki­no teat­re „Lie­tu­va“.

Tad „Lie­tu­va“ dar kar­tą bent vie­nam va­ka­rui ga­ lės priim­ti žiū­ro­vus“, – to­liau skam­ba grau­di­nan­ tis tar­si lai­min­ga dra­ma­tiš­ko fil­mo pa­bai­ga Da­ lios to­nas.

„Daž­nai praei­da­ma pro ki­no teat­rą „Lie­tu­va“ pa­gal­vo­da­vau – gai­la, kad ta vie­ta, ku­ri se­niau tu­rė­jo to­kią di­de­lę reikš­mę Vil­niaus kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, da­bar sto­vi ap­leis­ta kaip vai­ duok­lis“, – liūd­nu to­nu sa­ko re­ži­sie­rė Da­lia Ibel­haup­tai­tė.

Miu­zik­lo žan­ras trium­fa­vo Ame­ri­ko­je dar XX a. tre­čia­ja­me de­ šimt­me­ty­je, ta­čiau pa­sau­li­nio ly­gio miu­zik­lai jau se­niai sta­to­mi ir Eu­ro­po­je. Lie­tu­vo­je, ti­kė­ki­mės, kryp­tin­gai ju­da­ma tik pir­myn po­pu­lia­ri­nant šį žan­rą nuo ro­ko ope­ros „Jė­zus Kris­tus su­perž­vaigž­dė“ aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je lai­kų. Štai „El­fų teat­re“ rug­ sė­jo pa­bai­go­je įvy­ko de­tek­ty­vi­nio miu­zik­lo „Mir­ti­nas bu­či­nys“ or­gi­na­lia ang­lų kal­ba prem­je­ra.

Ja­me ryš­kiau­siai žyb­si įti­ki­nan­tis Vai­do Bau­mi­los vai­di­na­mas žu­ di­ko Kit Gi­lo per­so­na­žas, ku­ris sa­vo au­kas bu­čiuo­ja krau­jo sod­ ru­mo rau­do­no­mis lū­po­mis, o vie­no­je sce­no­je ne­tgi per­si­ren­gia mo­te­ri­mi! Žu­di­kas, dai­liai šo­kan­tis su sa­vo au­ka ir mei­liais žo­ džiais dai­nuo­jan­tis apie tai, kaip ją žu­do – to­kie ste­bė­ti­nai, at­ ro­do, ne­su­de­ri­na­mi vaiz­dai įma­no­mi tik miu­zik­luo­se.

Ope­ros fan­ta­zi­ja „XYZ“

MIR­TI­NAS BU­ČI­NYS

Rež.: Joh­nas Sta­niū­nas Pa­gal Doug­la­so Co­he­no miu­zik­lą „No way to treat a la­dy“ 2010 11 19–2010 11 21 „El­fų teat­ras“, Vil­nius

Ža­ne­ta Jab­lons­ky­tė-Gu­dai­tie­nė. Į šiuos miu­zik­lo pa­si­ro­dy­mus V.Bau­ mi­la grįž­ta spe­cia­liai iš moks­lų už­ sie­ny­je.

„Mir­ti­nas bu­či­nys“ – ži­no­ma, ne Brod­vė­jaus. Ta­čiau pa­si­tel­kus ak­to­ rius, gy­vos mu­zi­kos trio (kla­vi­ši­niai, kont­ra­bo­sas, mu­ša­mie­ji), kos­tiu­mus ir ame­ri­kie­tiš­ką­ją re­ži­sū­rą jau ga­ li­ma ban­dy­ti už­čiuop­ti kla­si­ki­nių miu­zik­lų ar­te­ri­ją ir Vil­niaus Kons­ ti­tu­ci­jos pro­spek­te.

ŽIRKLĖS

Ar vis­kas lof­tas, kas lof­tu bliz­ga, ar­ba Nau­ja­mies­ čio rea­li­jos Ra­šė: Dai­na Du­baus­kai­tė Koliažai: Živilė Geina

Ka­dai­se pra­mo­ni­nių pa­tal­pų pa­ver­ti­mas na­mais bu­vo ne­ti­kė­ta išei­tis iš bergž­džios pa­dė­ties, šian­dien tai – pa­reiš­ki­mas, ma­da ir ne­tgi vers­las. Iš da­lies pri­me­nan­tis „Way­fa­rer“ ar ap­temp­tus džin­sus, tik ge­ ro­kai il­gaam­žiš­kes­nis. Juk ne­kei­ti bu­tų taip daž­nai kaip šu­kuo­se­nų. .. . . .. .

Architektas Gintaras Pobedinskas

DJ Tadas Qua­zar

S

var­biau­sia – tu­ri­nys, tad jei tu­ri sko­nį ir fan­ta­zi­jos, įsi­kur­si ir dre­vė­je taip, kad ap­do­va­no­ji­mai ne­tilps į žur­na­lų pus­la­pius. Lof­tas to­kiai ne­ža­bo­tai fan­ta­zi­jai pa­si­reikš­ti yra la­bai tin­ka­ma vie­ta. Tik pa­gal­vo­kit – tiek ver­ti­ka­lių, ho­ri­zon­ta­lių ir kvad­ra­ti­nių met­rų, ne­su­ra­kin­tų so­ vie­ti­nė­mis per­tva­ro­mis ir ki­tais ne­pa­to­gu­mais. O kaip vi­sa ki­ta? Tu­rin­tys sa­vo na­mus ge­rai ži­no, kad in­ter­je­ru nie­kas ne­si­bai­gia ir to­li gra­žu ne­pra­si­de­da. Tai­gi įsi­gi­jai ga­myk­ los ga­ba­lą. Ir kas ta­da? Džiaug­tis, liū­dė­ti, gir­tis, pa­si­rai­ to­ti ran­ko­ves? O gal kas­ti smė­lio dė­žę kie­me?

Apie ne ro­žė­mis klo­tą, bet vai­vo­rykš­te tu­ne­lio ga­le ke­ti­nan­ tį baig­tis ke­lią į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą šne­ka­mės su ke­liais „lof­ ti­niais“. Pir­ma­sis – ar­chi­tek­tas Gin­ta­ras Po­be­dins­kas. Jis da­ bar jau gar­sia­ja­me T.Šev­čen­kos fab­ri­ko kvar­ta­le įsi­gi­jo net du lof­tus, tre­čią nuo­mo­ja­si dar­bui. Su juo dar­buo­ja­si ir ša­lia gy­ve­nan­tis di­džė­jus Ta­das Vait­kus, ar­ba Qua­zar. Juos bend­ rai ga­li­ma ras­ti ad­re­su www.Ou­tO­fOf­fi­ce.lt. Dar vie­na pa­ šne­ko­vė – Rū­ta Ra­du­šy­tė, ku­ri šiuo me­tu lof­to įren­gi­mo dar­ bus iš­kei­tė į Lon­do­ną.

6 // © 370

Taip pat kal­bė­ję „Nau­ja­mies­čio re­vo­liu­ci­jos“ (www.ne­wtown­re­vo­lu­tion.lt) at­sto­vai tu­ri jei ne Va­siu­kų, tai bent So­Ho ly­gio pla­nų. Tai – ne­for­ma­lus ju­dė­ji­mas, vie­ni­jan­tis Nau­ja­ mies­ty­je gy­ve­nan­čius, vei­kian­čius, ku­rian­čius ir ra­jo­nui nea­ be­jin­gus. Apie me­nų (o iš tie­sų – vi­sų ga­lų) fab­ri­ką „Lof­tas“ jau tik­rai gir­dė­jai, čia tel­pa ki­nas, va­ka­rė­liai, ma­da, kon­cer­ tai ir dar daug kas. Tarp ju­dė­ji­mo na­rių – ir „Daik­tų vieš­bu­ tis“, Di­zai­no ko­le­gi­ja bei pa­vie­niai in­te­re­san­tai.

Re­vo­liu­cio­nie­rius Vy­tau­tas Ma­tu­le­ vi­čius pri­pa­ži­no, kad Niu­jor­ko ir Vil­ niaus is­to­ri­jos – skir­tin­gos, bet pa­na­šu­ mų ne­trūks­ta. „So­Ho bu­vo in­dust­ri­nės ar­chi­tek­tū­ros ci­ta­de­lė pa­čia­me Niu­ jor­ko cent­re, ku­rio­je gi­mė lof­tų ju­dė­ ji­mas. Šiuo me­tu tai yra kles­tin­tis me­ ni­nin­kų ir ori­gi­na­lių žmo­nių trau­kos cent­ras. Nau­ja­mies­ty­je taip pat yra daug uni­ka­lios in­dust­ri­nės ar­chi­tek­tū­ ros ir neiš­nau­do­tų ga­li­my­bių. Šiuo me­ tu vil­nie­čiai ir mies­to sve­čiai tik pra­ de­da at­ras­ti šį sos­ti­nės ra­jo­ną, ta­čiau ti­kiu, kad po pen­ke­rių me­tų ma­ty­si­me vi­siš­kai ki­to­kį Nau­ja­mies­čio vei­dą – at­si­nau­ji­nu­sį, gy­vą Vil­niaus me­no, di­zai­no ir ori­gi­na­lių žmo­nių trau­kos cent­rą“, – gal kiek po­mpas­tiš­kai, bet su nuo­šir­džiu už­si­de­gi­mu kal­bė­jo jis. „Mū­siš­kiai lof­tai – va­ka­rie­tiš­kų­jų, ku­rių is­to­ri­ja pra­si­dė­jo prieš 60 me­tų Niu­jor­ke, in­terp­re­ta­ci­ja, pa­rem­ta tu­ri­ mais iš­tek­liais ir prie­mo­nė­mis“, – kiek rea­lis­tiš­kiau dės­tė Rū­ta. Anuo­met ma­ žos kai­nos bu­vo su­jung­tos su ne­ti­kė­ to­mis erd­vė­mis ir išė­jo ste­buk­las, Vil­ niu­je is­to­ri­ja pa­na­ši – prieš de­šimt­me­tį pa­tal­pų bu­vo ga­li­ma ras­ti juo­kin­go­

Rūta Radušytė

mis kai­no­mis, tai tur­būt di­džiau­ sias pa­na­šu­mas  is­to­ri­niu po­žiū­riu.

Rū­ta lof­tą įsi­gi­jo prieš dve­jus me­tus. Anot jos – spon­ta­niš­kai ir be di­de­lių svars­ty­mų, ži­no­da­ma, kad bus pai­nia­vos ir įsi­kū­ri­mas truks il­gą lai­ką. „Jei nuo­šir­džiai – ne­ma­niau, kad taip il­gai“, – pri­ si­pa­ži­no ji. Ir... jos lof­tas dar ne­ pas­ta­ty­tas.

Per pen­ke­ rius me­tus lof­tų kai­ nos Vil­niu­ je išau­go bent pen­kis kar­tus. Vi­sai kaip ka­dai­se Lon­do­ne ar Niu­jor­ke.

Gin­ta­ras ap­si­pirk­ti spė­jo dar 2004-ai­siais. Kaip pri­si­me­na jis, tuo me­tu tarp per­spek­ty­vių dvi­ de­šimt­ke­lia­me­čių sklan­dė ma­da pirk­ti būs­tą. Daž­nai dė­žu­tiš­kė­se ir įsi­pa­rei­go­jant il­gam lai­kui. Tai ar­chi­tek­tui be „Sod­ros“ sta­žo bū­ tų su­kė­lę il­ga­lai­kę dep­re­si­ją. To­ dėl Gin­ta­ras, pa­si­sko­li­nęs vos 28 tūkst. li­tų, nu­si­pir­ko 50 kv. met­rų mies­to cent­re be lan­gų, ko­mu­ni­ ka­ci­jų ir du­rų. Po 450 lt už 1 kv. met­rą! Vė­liau virš sa­vo pa­tal­pų su 13 ko­le­gų me­ni­nin­kų įsi­gi­jo dar ir pa­lė­pę, ku­rią pa­si­da­li­jo ir komp­ lek­siš­kai įve­dė ko­mu­ni­ka­ci­jas. Kol

kas pa­lė­pė – atei­ties in­ ves­ti­ci­ja, pro­jek­tas de­ri­ na­mas, sta­ty­bos nu­ma­ to­mos pa­va­sa­rį. Be­je, Gin­ta­ras juo­kais ar rim­tai lau­kia su­si­do­mė­ju­sių in­ ves­ti­ci­ja ir dik­tuo­ja sa­vo e. pa­što ad­re­są – pobedinskas@gmail.com. Švie­žiau­sias iš kal­bin­ tų – Ta­das. „Prieš ket­ver­ tą ar pen­ke­tą me­tų at­si­tik­ ti­nai te­ko ap­si­lan­ky­ti pas pir­muo­sius Šev­čen­kos gy­ ven­to­jus. Su­ža­vė­jo ne­tra­ di­ci­nė erd­vė, pur­vas, ne­baig­ti re­mon­tai. Su­si­ kū­riau vi­zi­ją, kad tai – pui­kiau­sia vie­ta gy­ven­ ti, tad kryp­tin­gai link to ir ėjau“, – pa­sa­ko­jo da­ bar jau me­tus nuo­sa­vo­ je erd­vė­je gy­ve­nan­tis di­džė­jus. Jis, be­je, įsi­kū­ rė bu­vu­sios ak­tų sa­lės, vie­nos di­džiau­sių anuo­met – apie 1000 kv. met­ rų – da­ly­je.

Vi­sų pir­ma man įdo­mu, ar ga­li­ma mū­siš­kę rea­li­ją – ke­lias­de­šim­ties kvad­ ra­ti­nių met­rų bu­tu­ką ga­ myk­lo­je – va­din­ti lof­tu, ar tai tik skam­bi rin­ko­da­ ra? Kur tie iš­gir­tie­ji šim­ tai kvad­ra­ti­nių met­rų, ar jų vi­sai ne­rei­kia? Ka­da at­si­sklei­džia tik­ra­sis lof­to gro­žis?

Ta­dui api­brėž­tys ne­rū­ pi, anot jo, svar­bu, kaip jau­čia­si gy­ven­to­jas, o kaip tai pa­va­din­ti – su­si­ ta­ri­mo rei­ka­las. Rū­ta pri­ mi­nė, kad svar­biau­sia – is­to­ri­ja, tai yra, iš ko lof­ tas pa­da­ry­tas. Nau­jos sta­ty­bos na­mas aukš­tom lu­bom ir di­de­liais lan­gais nė­ra lof­tas. Dy­dis – ne svar­biau­sia, bet pa­gei­ dau­ti­na ypa­ty­bė, o kuo dau­giau erd­vės ir kuo ma­žiau ji pa­da­ly­ta – tuo lof­tas „lof­tiš­kes­nis“, – pri­ ta­rė ji.

Kaip kad Užu­ pis ne­ta­po Mon­ mart­ru, taip Nau­ ja­mies­čio lof­tai ne­bus So­Ho, ta­ čiau ki­taip ne­reiš­ kia pra­sčiau.

ŽIRKLĖS Rei­kia pro­fe­sio­na­lo žo­džio, ar ne? Gin­ta­ras tam kaip tik tin­ka. Jis aky­lai pa­ste­bi, kad atė­jus eko­no­mi­ niam pa­ki­li­mui grei­tai at­si­ra­do vers­ li­nin­kė­lių, ku­rie iš jau pri­va­ti­zuo­tų erd­vių iš­spau­dė maksimalią nau­dą.

To­kiu bū­du plo­tai su­ma­žė­jo, nes 1 kv. met­ro kai­na smar­kiai išau­go, ir vi­sa­ver­tis lof­tas ėmė ne­be­tilp­ti į kiek­vie­no ki­še­nę. „Rea­liai lof­tą ga­ li­ma pa­da­ry­ti ir 40 kv. met­rų. To­ kio gy­ve­na­mo lof­to ne­ma­čiau, bet kaip tik nuo­mo­ja­mės kū­ry­bi­nei stu­ di­jai“, – pa­sa­ko­jo Gin­ta­ras. Jis per ket­ve­rius pro­jek­ta­vi­mo me­tus lof­to var­do ver­tą būs­te­lį su­kur­pė iš 50 kv. m. Ar­chi­tek­tas taip pat pri­dū­rė, kad di­de­lis plo­tas dar nė­ra lof­tas, nes kai ku­riais at­ve­jais ja­me tie­siog įren­gia­mas nor­ma­lus gy­ve­na­mo­jo na­mo in­ter­je­ras su at­ski­rais mie­ga­ mai­siais ir ki­to­mis už­da­ro­mis erd­vė­ mis. Gal tik so­do ne­tu­ri, bet gy­ve­ni mies­to cent­re... „Eko­no­mi­niais su­me­ti­mais lof­to vi­dur­kis pas mus yra apie 60 kv. metrų   pir­mo aukš­to plo­to. Kaip lof­tui – tai ne­daug. Taip pat  blo­ gą­ja pra­sme esa­me pi­gi ko­pi­ja, nes dau­ge­lis na­mus įsi­ren­gė sklai­ dy­da­mi lie­tu­viš­kus in­ter­je­ro žur­na­lus ir pa­mir­šo lof­to kon­cep­ci­ją“, – prie ki­to klau­si­mo puo­lė Gin­ta­ras.

Jis pa­ts sa­vo pro­jek­te sten­gė­si iš­lai­ky­ti fab­ri­ko dva­sią ap­siei­da­ mas be veid­ro­džio ly­gu­mo sie­nų ir įtrauk­da­mas neap­dirb­to me­ta­lo ele­ men­tų. Spe­cia­lis­tas kiek  pe­si­mis­tiš­kai pri­dū­rė, kad ne­no­rė­tų kal­bė­ti apie lie­tu­viš­ko in­ter­je­ro au­ ten­ti­kos ne­bu­vi­mą ir pro­ble­ma­ti­ką, bet Nau­ja­mies­čio lof­tuo­se ši bė­da, anot jo, tik­rai įsi­gy­ve­nu­si.

Rū­ta pri­dū­rė, kad jei gro­žis – in­di­vi­dua­lus da­ly­kas, lof­tuo­se vis daž­niau įsi­ku­ria kū­ry­bi­nės bend­ ruo­me­nės at­sto­vai, ku­rie sten­gia­si na­mus įsi­reng­ti kuo in­di­vi­dua­liau.

O šab­lo­ni­niai spren­di­mai į pa­gal­ bą atei­na ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo, o dėl lė­šų trū­ku­mo: „Ga­ran­tuo­ju – jei vi­si lof­ti­nin­kai įpirk­tų Le ­Cor­bu­sier ar bent jau „Vit­rą“, „Ikeos“ ir „Jysk“ ne­lik­tų nė kva­po.“ Ta­das šiuo klau­si­mu ga­li di­džiuo­ tis. Jis na­mus kū­rė su ta­len­tin­ga in­ ter­je­ro di­zai­ne­re, lei­do jai imp­ro­ vi­zuo­ti. Net bal­dai jo na­muo­se su­kur­ti spe­cia­liai jam ir jo po­rei­ kiams. In­ter­je­ras, pri­dė­siu, tik­rai uni­ka­lus ir to­dėl ver­ti­na­mas net ki­ no bei rek­la­mos pra­mo­nė­je!

8 // © 370

Pa­kal­bė­kim apie tai, ar lof­tą ga­ li­me va­din­ti na­mais vi­so­mis pra­smė­mis. Štai Ta­das kol kas ofi­cia­ liai gy­ve­na ga­my­bi­nė­se-kū­ry­bi­nė­se pa­tal­po­se. Anot jo, nie­kas ne­ver­ čia bū­ti­nai su­si­tvar­ky­ti biu­rok­ra­ti­jos.

Tie­sa, klau­si­mas ak­tua­lus įsi­gy­jant erd­vę –  ban­kas mie­liau su­tei­kia pa­sko­lą gy­ve­na­mo­ sios, o ne ga­my­bi­nės pa­skir­ties pa­ tal­poms. Šiuo me­tu Ta­do ap­lin­ko­je virs­mas į gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas vyks­ta cent­ra­li­zuo­tai – „prie to dir­ ba ati­tin­ka­mi žmo­nės“. Rū­ta pri­dū­ rė, kad to­kį virs­mą įgy­ven­din­ti la­ bai sun­ku – gy­ve­na­ma­jai pa­skir­čiai

Ar ga­li­ma mū­siš­kę rea­li­ ją – ke­lias­de­ šim­ties kvad­ ra­ti­nių met­ rų bu­tu­ką ga­myk­lo­je va­din­ti lof­ tu, ar tai tik skam­bi rin­ko­ da­ra?

įgy­ti yra krū­vos rei­ka­la­vi­mų. Kad ir au­ to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo vie­tų skai­čius ar vai­ kų žai­di­mo aikš­te­lės. „Lie­ka ne­le­ga­lus bū­das ap­lin­ki­niais ke­liais, dau­gu­ma tai ir iš­ban­do. Ko­rup­ ci­ja kles­ti, nes nė­ra žmo­giš­ko­jo veiks­nio ir ga­lios rea­guo­ti pa­gal si­tua­ci­ją, o ne va­do­vau­tis įsta­ty­mo rai­de“, – kiek tam­ ses­nė­mis spal­vo­mis vis­ką ta­pė Gin­ta­ras ir kar­tu ki­ke­no, kad tai bū­das pa­si­pel­ny­ ti iš ma­dos be­si­vai­kan­čių, ku­rie ne­gau­ na mi­nė­tos pa­sko­los tik to­dėl, kad jų lof­ to lan­gai – į šiau­rę (le­ga­liai to­kia erd­vė ne­ga­li bū­ti gy­ve­na­mo­ji pa­tal­pa).

O kaip tė­vai? Kaip jų mie­ga­mo­jo, sve­tai­nės ir dar­že­lio po lan­gais vi­zi­ja, ne­gai­les­tin­gai už­deng­ta Nau­ja­mies­čio dul­kė­mis? „Kol ne­pa­ma­to, vy­res­ni žmo­nės rea­guo­ja kon­ ser­va­ty­viai. Kas ki­ta – pa­si­kvies­ti į sve­čius ir pa­ma­ty­ti nu­ ste­bu­sius vei­dus“, – juo­kė­si Ta­das. Jis pri­pa­ži­no, kad toks gy­ve­ni­mo bū­das vy­res­nia­jai kar­tai at­ro­do keis­to­kas, o mil­ ži­niš­kos laip­ti­nės ir ap­leis­ti kie­mai jau­ku­mo aky­se ne­ku­ria.

Bet gy­ve­na juk ne jie!

Gin­ta­ras pri­dū­rė, kad jo lof­te yra vi­sos gy­ve­ni­mui rei­ka­ lin­gos funk­ci­jos, o jei jos įgy­ven­din­tos ki­taip, nei įpras­ta, tai dar nie­ko ne­reiš­kia. „Jei vi­si šoks nuo til­to, ar tu ir­ gi šok­si?“ – tė­vo įskie­py­tą iš­min­tį kar­to­jo jis. Ir pri­mi­nė, jog tai, kad iš lof­tų ne­są­mo­nin­gai pa­da­ro­mi bu­tai, ir yra pro­ble­ ma, o ne me­no kū­ri­nys ir žvilgs­nis ki­taip, kaip ga­lė­tų bū­ti.

„Nau­ja­mies­čio re­vo­liu­ci­jos“ at­sto­vas sa­kė, kad šis ra­jo­nas – ne tik fab­ri­kai.

Ir iš tie­sų – iki Vin­gio par­ko žings­niuo­ jant to­bu­lą­ja M.K.Čiur­lio­nio gat­ve vos ke­lio­li­ka mi­nu­čių ke­lio.

Per pen­ke­rius me­tus lof­tų kai­nos išau­ go bent pen­kis kar­tus. Vi­sai kaip ka­dai­ se Lon­do­ne ar Niu­jor­ke. Bet aukš­čiau­ sia ri­ba dar ne­pa­siek­ta. „Lon­do­ne, nors lof­to fe­no­me­nas jau se­nas, vis­kas, kas tuo kve­pia, įgau­na tri­gu­bą ver­tę. Bu­te ar na­me čia gy­ven­ti daug pi­giau, lof­tai – iš­rink­tie­siems“, – skai­čia­vo Rū­ta ir lin­kė­jo to­kios gra­žios atei­ties ir Vil­niui.

di­džė­jui, Ta­dui kvar­ta­le trūks­ ta tik­ro nak­ti­nio klu­bo. „To­ kio tam­ses­nio. Ma­nau, tai pri­trauk­tų į ra­jo­ną dau­giau žmo­nių.“ At­ro­do, ši vi­zi­ja – ne to­kia ir neį­gy­ven­di­na­ma, nes di­džė­jų su pa­na­šiais įgei­džiais ap­link gy­ve­na ir dau­giau, o va­ka­rė­liais ra­jo­ nas jau pa­krikš­ty­tas.

Tie­sa, Ta­das kal­ba ir apie veiks­mą die­ną – už­ten­ka pui­ kių erd­vių blus­tur­giams, kon­ cer­tams ar per­for­man­sams.

Juk se­na­mies­tis, kaip jau mi­nė­jau, len­da per gerk­lę, o čia, lai­ku pri­dū­rė Ta­das, ga­li­ma veik­ti nie­kam ne­truk­ dant. Ir tai tur­būt pro­tin­giau­ sias kvar­ta­lo pra­na­šu­mas šian­dien.

Gin­ta­ras taip pat no­ri, kad iš­si­kraus­ty­tų laip­ti­nė­se rū­kan­ tys dar­bi­nin­kai ir vi­sa ki­ ta ne su kū­ry­ba su­si­ju­si veik­ la – au­to­ser­vi­sai, va­lyk­los, plo­vyk­los. Jų vie­ta – už mies­ to. „Atei­ty­je čia tu­rė­tų te­lik­ti kū­ry­bin­gų žmo­nių kvar­ta­las su dirb­tu­vė­lė­mis ir par­duo­ tu­vė­lė­mis pir­muo­se aukš­tuo­ se ir ap­gy­ven­din­tais vir­šu­ti­ niais“, – sva­jo­jo ar­chi­tek­tas ir nos­tal­giš­kai pri­si­mi­nė Ma­ ro­ką bei Sa­vi­ros mies­tą. Ten se­na­mies­čio tur­gus toks ir yra – anks­ti ry­te pir­muo­se aukš­tuo­se at­si­ve­ria krau­tu­vė­ lės, vi­są die­ną ver­da gy­ve­ni­ mas, gi­liau pa­tal­po­se vyks­ta ga­my­ba. „Per to­li įsi­bė­gė­jo­me su tuo glo­ba­liz­mu ir var­to­ji­mu.

Nau­jas hai­pas – ko­mu­nos, blus­tur­giai  ir ki­ti rank­ dar­biai. Lof­tai pir­mi­ne sa­vo idė­ja ir­gi yra to ju­dė­ji­mo da­ lis, o ne tur­tin­gų kler­kų už­gai­ da“, – už­si­fi­lo­so­fa­vo Gin­ta­ ras. Bet juk tai – ne už­da­ra ko­mu­na? Ži­no­ma, ne. Svar­ bu, kad žmo­gus bū­tų at­vi­ras ki­tiems. Vie­tos spal­voms yra, ne­be­li­ko jos tik „tei­sėms“ ir aro­gan­ci­jai. „Auk­so lai­kai tik atei­na“, – per­spė­ jo Ta­das, jis sa­vo lof­to ne­pla­nuo­ja nei keis­ti, nei par­duo­ti, ne­bent iš­nuo­mo­ti, jei tek­tų il­ges­niam lai­kui vyk­ti į už­sie­ nį. Bū­tent to­dėl in­ves­tuo­ti į tai ga­li­ma, bet at­sar­giai. „Ras­ti ge­rą va­rian­tą šiuo­ lai­ki­nė­mis per­par­da­vė­jų kai­no­mis ga­na sun­ku – daug lof­tų pro­jek­tų ne tik Nau­ ja­mies­ty­je vys­to­ma pa­vir­šu­ti­niš­kai, sku­ bo­tai, erd­vės su­pro­jek­tuo­tos mer­kan­ti­ liš­kai“, – įspė­jo Gin­ta­ras ir sa­kė, kad šian­dien to­kio va­rian­to ieš­ko­tų il­gai ir sun­kiai. Ko­kia pa­šne­ko­vų kvar­ta­lo vi­ zi­ja? Rū­tos aki­mis, čia bus jau­ku kaip na­mie. „Įė­jęs į kvar­ta­lą tu­ri pa­jus­ti, kad

Kuo dau­ giau erd­vės ir kuo ma­ žiau ji pa­da­ ly­ta – tuo lof­tas „lof­ tiš­kes­nis“.

ja­me gy­ve­na­ma, ku­ria­ma. Pas­ta­tai tu­ri bū­ti už­pil­dy­ti būs­tais ir stu­di­ jo­mis, čia ne­tu­rė­tų lik­ti neaiš­kios kil­mės ua­bų ir įmo­nė­lių.“ Rū­ta taik­liai pri­dū­rė, kad kaip Užu­pis ne­ta­po Mon­mart­ru, taip Nau­ ja­mies­čio lof­tai ne­bus So­Ho. Jos ma­ny­mu, ki­taip ne­reiš­kia pra­sčiau ir va­di­na tai in­terp­re­ta­ci­ja. Taip pat ji pri­mi­nė auk­si­nę tai­syk­lę, tei­ gian­čią, kad pro­gre­sy­viau­si žmo­nės nuo­lat ren­ka­si dar neu­žim­tas, pi­ges­nes, šva­rias te­ri­to­ri­jas. Tai, kas veiks­mo vie­ta bu­vo prieš pen­ke­ rius me­tus, nie­kam ne­beį­do­mu šian­dien. Ir tik­rai. Ka­da pa­sta­rą­jį kar­ tą sė­dė­jai Vo­kie­čių gat­vė­je?

Ta­das iš pra­džių lin­kė­jo at­si­gau­ti eko­no­mi­kai ir ban­kams at­lais­vin­ ti kap­šus tei­kiant fi­nan­si­nę pa­gal­bą in­te­re­san­tams. Anot jo, bend­ruo­ me­nė da­bar dar per ma­ža, kad ma­ty­tų­si ko­kių nors ten­den­ci­jų. Pats jis, kaip tur­būt vi­si gy­ven­to­jai, as­me­ni­nę vi­zi­ją tu­ri. Be­je, kaip tik­ram

Pa­bai­go­je ga­li­ma pa­ci­tuo­ ti „Nau­ja­mies­čio re­vo­liu­ci­jos“ ma­ni­fes­tą. Jis po­mpas­tiš­kas, bet to­dėl ir ma­ni­fes­tas. Teks­ te tei­gia­ma, kad Nau­ja­mies­ tis – ne­pel­ny­tai pa­mirš­tas ir nu­ver­tin­tas, ja­me dau­gy­bė dar neiš­nau­do­tų įdo­mių vie­ tų kū­ry­bai ir gy­ve­ni­mui. Tie­ sa. Jis, anot re­vo­liu­cio­nie­rių, po pen­ke­rių me­tu bus pa­ trauk­liau­sias ir sti­lin­giau­sias Vil­niaus ra­jo­nas! Die­vams į au­sis. Tik, pra­šau, ne­va­din­ kim to vil­nie­tiš­ku So­Ho.

>> blizgė

NAUJOS KARTOS

Jų papuošalai unikalūs, nors medžiagos, iš kurių jie daromi, yra pačios paprasčiausios. Nei Rūtai, nei Beatričei nereikia nei aukso, nei šamaniškų akmenų, nei kristalų, kad sukurtų iš tolo ant kūno pastebimus meno kūrinius. Abi jos yra absoliučiai naujos kartos aksesuarų kūrėjos (veltiniai, karoliukų deivių ir keraminių sagių papuošalai irgi jau senokai pabodo), kurios, kaip aš sakau, kuria kutiūrą, kuris vis dar yra įperkamas, bet tik drąsiai miestietei.

Tai pirmas kolekcijos darbas ir kertinis akmuo, pagal kurį kūriau kitus papuošalus.

.. . ..... . ..

Antpečiai – kolekcijos kulminacija. Juos pada­ riau paskutinius. Ilgai jiems kaupiausi.

Masyvių aksesuarų specialistė – Beatričė Lukošiūnaitė aka Bea Seydoux Kūrybos prioritetai – masyvumas, dydis, svoris.

Pirštai ilgi ir nesmulkūs, tad darbui tinka, tačiau sunkiai randa sau tinkamas pirštines.

Moka dirbti vyriškus darbus: lanksto replėmis vinis, naudoja grąžtą, sulaužė jau porą ylų.

Studijuoja anglų filologiją VU. Svarbiausias jai pasaulinis išradimas – antibiotikai.

Jei būtų priversta rinktis iš vienos medžiagos – kurtų iš metalo.

Pirmenybę atiduoda briedžio motyvui ant drabužių. Žavisi „Balmain“ mados namais ir Isabelos Marant kūryba.

Rašė: Inga Norke Fotografavo: Rūta Jankauskaitė, Vytautas Juozėnas

– Pafantazuok, kokį papuošalą padarytum sau iškilmingiausia proga, kad ir vestuvėm.

– Masyvų, šaltą ir preciziškai kruopštų, tačiau  paprastą. Manau, daryčiau kietą metalo vėrinį, prasidedantį nuo smakro pabaigos ir išnykstantį kažkur po krūtine. Galbūt įterpčiau povo plunksnų fragmentą. Šiuo metu esu jomis susižavėjusi.

10 // © 370

– Kokių papuošalų nemėgsti?

– Negaliu pakęsti tų segių su bantais (kamėjų), a la Viktorijos laikų, kurios dabar ant bangos, ir tų papuošalų, kurie daromi iš karoliukų – suveri tris karolius, padarai užsegimą ir va – auskaras.

– Kai kas iš tavo darbų primena kutiūrą…

–Maniau, kad tik aš juos nešiosiu. Nemaniau, kad kas nors jais susidomės.

Dabar taip atsitikus turbūt turėčiau atsižvelgti į tai, bet ne, aš to nedarysiu. Manau, mano darbai nusipelno drąsaus žmogaus.

– Ar tendencijos papuošalų rinkoje tave nors kiek nors veikia kaip kūrėją?

– Jei atvirai, niekada nesidomėjau būtent papuošalų tendencijomis. Jei jau aš – kūrėja, aš ir nusprendžiu. Nenoriu, kad mano darbai virstų sezoniniais, kaip kad nebemadingas paltas ar rankinė. Noriu, kad jie turėtų išliekamąją vertę visais metų laikais.

– Kaip atrodo tavo darbo vieta?

– Mano darbo vieta dažniausiai virsta mano lova. Ji didžiulė.

Kai susinervinu, išgriūnu ant jos minutelei, tada vėl užsispiriu ir dirbu toliau – labai patogu!

– Ar yra koks nors aksesuaras, kurį segi nuolat?

– Taip, vienintelis papuošalas ant manęs, kurio niekada nenusiimu – apyrankė. Ji niekuo neypatinga, ant jos išgraviruoti visi banaliausi žodžiai, bet kartais man užtenka žvilgsnio į ją, kad prisiminčiau, dėl ko šitas pasaulis vis dar sukasi. Mėgstu klausti žmonių „Kur pradžia?“ ir kiekvienas apyrankėje pasirenka savo pradžią – žodį, tada suprantu, koks jų prioritetas.

– Kokie žodžiai? Kur tavo pradžia?

– Wish, hope, luck, love, faith, peace. Love vis dar išlieka populiariausias žodis, bet aš renkuosi wish. Manau, kad būtent nuo noro viskas ir prasideda. Svarbu norėti, o visa kita ateis.

Negaliu pa­ kęsti tų segių su bantais (kamėjų), a la Viktorijos laikų.

AKsEsuArAi Ilgai krapščiausi su tais plaukeliais. svarbu buvo padaryti taip, kad nety­ čia patraukus už vieno, nesusitrauktų visas pa­ puošalas.

Daug plisavimo, paskui komponavimo, jungimo.

100 % širdies.

sugalvojau, kai buvo liūdna, o dariau, kai jau buvo linksma. širdies šiame darbe daugiau nei 100 %.

Smulkių aksesuarų specialistė – Rūta Kiškytė užaugo Vilniaus senamiesty prie rotušės. baigė scenografijos studijas, tęsia mokslus rygoje (vizualinės komunikacijos magistrantūra), pakeliui į rudeninę stažuotę paryžiuje.

Seniau papuošalai jai išvis nepatiko, bet būtent tai jai padėjo nesilygiuoti į kitus. dirba namie prie stalo, po šaltos šviesos žiedine lempa su didinamuoju stiklu, šalia stovi manekenas. jos pirštai smulkūs, tačiau kai dirba, rankos šiek tiek dreba. norėtų, kad jos papuošalais pasipuoštų Rodarte seserys, muzikantas Felixas Kubinas ir Beyoncé.

Pastarojoje kolekcijoje naudojo plaukus, šifoną, poliuretano granules ir kt. Įkvėpė sudrožti pieštukai, sėmkos, taksistų veidrodėliai, putplastis. e. namai­parduotuvė: hairysock.com.

– Jei reiktų pasirinkti vieną medžiagą kūrybai, kokia ji būtų?

– Oi, nežinau… gal koks nors high-tech silikoninis plastikas, kuris gali būti ir minkštas, ir kietas, nepaprastai patvarus, pats susiklijuojantis, spalvotas ir malonus liesti. Neįdomu būtų su vienu.

– Ar tendencijos papuošalų rinkoje tave nors kiek nors veikia kaip kūrėją?

– Dabar joms nesu tokia abejinga kaip anksčiau. Pamatau gražių dalykų, bet jie labiau neįkvepia negu įkvepia.

– Kokias matai tendencijas aksesuarų rinkoje dabar?

– Tendencijų daug, tačiau aksesuarai –

ne drabužiai. Taip greitai naujos idėjos nesisuka – atsiranda daugiau kūno papuošalų, gražaus minimalizmo ir, ekhem, plaukų.

– Pafantazuok, kokį papuošalą norėtum padaryti sau pačia iškilmingiausia proga?

Na, pavyzdžiui, vestuvėm.

– Pasipuosčiau sėmka (segė).

– Kokių papuošalų nemėgsti?

– Neverta apie prastus dalykus net kalbėti.

Tų atgrasių papuošalų, mano akimis, turbūt 90 proc., arba aš visiška autsaiderė šiame reikale. Trumpai tariant, neįdomių nemėgstu.

– Prisimink save vaikystėje – ar buvai frigidiška papuošalams?

– Vaikystėje turėjau plaukų segtuką su vyšniomis (daug kas tokį turėjo).

Dar nuolat nešiodavau laikrodį – irgi labai geras papuošalas.

– Kokiems mados namams norėtum kurti papuošalus?

– Kurčiau „Rodarte“, „Louise Gray“, „Tsumori Chisato“, o šiaip mane geriausiai veikia Antverpeno karališkosios menų akademijos absolventai.

– Prisimink vieną pirkinį, kai buvo žiaaaauriai gaila pinigų.

– Lėktuvo, kuriuo neskridau, bilietas.

>> scena

12 //

JUO­ZAS STAT­KE­VI­ČIUS:

© 370

AR­ČIAU ŽE­MĖS

Po dviejų šimtų penkiasdešimties dienos darbų laukia dar tiek pat, ir viskas per vieną dieną: apyrankių vipiniams klientams darymas, matavimas, drabužių atidavimas viršelio fotosesijai, muzikos mados pristatymui dėliojimas ir t. t. viso to sūkuryje su Juozu statkevičiumi susitikau jo dirbtuvėse Odminių gatvėje. ...... . .... rašė: inga norke Fotografavo: Visvaldas Morkevičius

.

K

ol kalbėjomės, į mus žiūrėjo de­ šimtys Manolo Blahniko ir Jim­ my choo aukštakulnių žudikų, 50 naujausios kolekcijos brėžinių, krūva natūralaus šilko rulonų ir kam­ pe kaip mėsgaliai sukabinti lekalai.

Dirbtuvės dar kvepėjo rožėmis, kurias Juozas gavo savo gimtadienio proga iš draugų ir gerbėjų.

Ta proga kūrėjas rengia grandiozi­ nį madų pristatymą „Pavasaris–vasa­ ra 2011“, šių metų spalio 28 d., vil­ niuje.

gyVendamaS LIetuVoje IR SąŽInIngaI moKĖdamaS moKeSčIuS VI­ SIšKaI neSI­ jaučIu Sau­ guS dĖL SaVo SenatVĖS.

specialiai pristatymui sukurtas garso takelis (su Andriumi Alien Kaukliu), spe­ ciali scenografija (kuria Donatas Jan­ kauskas), kviestinių svečių kone tūks­ tantis.

Garso takelis įkvėptas barokinio Vil­ niaus, „Madam pompadur“ spektaklio, kuriam Juozas kūrė kostiumus, Kristinos sabaliauskaitės knygos „silva rerum“.

– Neseniai įvyko didžiausios mados savaitės pasaulyje, kur buvo pristatomi 2011 m. pavasario–vasaros modeliai. Ar pastebėjote ką nors jums pačiam idėjiškai artima?

– Nevažiavau šį kart į pristaty mus, turėjau daug darbo. O žiū rėti nuotraukas inter nete – kam man to rei kia? Neprofesiona lu. Tai yra jau praėjęs etapas ir blogoji lietuviško supratimo klišė – pasižiūriu inter nete ir jau viską žinau. Aš pats diktuoju madas, o jei noriu jų pasižiūrėti, tuomet važiuoju. Be to, pagrindinės mados – ne ant podiumo, o sa lėje tarp pristaty mų lan ky tojų. Kitaip ta riant, pirmosios eilės diktuoja madas.

– Jaunų merginų ir vaikinų mada – nėra jūsų tikslinė kūrybos kryptis, ar klystu?

– Klystate, dabar išaugo nauja kar ta, tėvai vaikams parodė gerą skonį ir nuo vaikystės mokė juos atskir ti tik rus ir kokybiškus daiktus. Pas ma ne ateina ir Dariaus Mockaus sū nus, klienčių duk ros, kitų jaunų žmonių. Ir ši naujoji mano ko-

– Tarkime, Londono mados savaitėje yra tik kviestiniai svečiai ir erdvės kur kas mažesnės nei Pramogų arena…

– Londono mados savaitė yra nieko gero (rodo nykščiu žemyn). Kodėl McQueenas ir Galliano savo kolekcijas pristato Paryžiuje?.. Ten tik rasis kutiūras, o kai kurie pristaty mai vyksta penkiatūkstantinėse erdvėse. Milane ar Niujorke – komercija, Londono mados savaitė dvesia.

– Šįkart pristatysite ir vyrišką liniją.

Kodėl tiek ilgai delsėte ant podiumo pristatyti vyrišką madą?

– Taip. Ma no diplomi nis darbas buvo vy riška kolekcija. Tačiau ilgą laiką kalbė-

– Kada prasidėjo šios kolekcijos kūrybinės užuomazgos?

– Seniai, šių metų gegužės 28-ąją. Atostogavau Prancūzijos pietuose, daly vavau draugų vest uvėse, turėjau laiko pagalvoti – taip ir atsirado tos užuomazgos. Mes, lietuviai, greitai susitapatiname su Holivudu, bet esame labai toli nuo jo. Todėl norėjau, kad ši kolekcija būtų ant žemės.

Nederėtų susitapatinti, nes neužten ka pasitiest i raudono ki li mo – tai dar ne prabanga. Be to, tas raudonas kilimas – netik ras raudonas kilimas, o aš labai nemėgst u netik rų da lykų.

– Jokia jūsų kolekcija neturi pavadinimo.

– Ne, rašau tik sezoną (pavasaris–vasara) ir metus. Labai kaimietiška kolekcijoms kur ti pavadinimus – tai jau senas ir atgy venęs da lykas.

jie pas mane siuvasi metų metus. Tačiau kadangi dar kuriu ir teatrui… tikiu, kad atsiranda mano kost iumų gerbėjų. Tad šis renginys skirtas ir mano kūrybos gerbėjams, kurie pas mane nesisiuva dėl vienų ar kitų priežasčių. Nega liu jiems uždraust i pamaty ti mano kū rybą. 50 litų – nėra baisus da lykas, jei turi noro pamaty ti estetiką ir svajonę.

mas ir są ži ningai mokėda mas mokes čius vi siš kai nesijaučiu saugus dėl savo senat vės.

Tai kas per Tėvynė, kad ten ka iš jos išvažiuoti? Kai kar tais pagalvoji, visiškas pa radoksas, kad čia kuriu tą esteti ką ir grožį, nes kar tais paklau siu savęs – kam?

– Trūksta paramos?

– Be abejo, mano kurso draugai di zai neriai Victor & Rolf Olandijoje yra pa laikomi tiek savo valst ybės, tiek savo ša lies ambasa-

Juozas Statkevičius

Per 2010 m. su režisieriumi Gintaru Varnu padarė jau 10 spektaklių.

Nėra nė vieno iškilaus teatro režisieriaus Lietuvoje, su ku­ riuo jis nebūtų dirbęs.

Nuo vaikystės patinka teatrinės uždangos fenomenas.

Anksčiausias vaikystės prisiminimas – naujųjų metų spek­ takliai ant taburetės pas pusseserę.

Naudingiausias gyvenimo patarimas – mados istoriko A.Va­ siljevo (patarė važiuoti į pasaulį). septyneri metai – tiek Juozas praleido paryžiuje.

Neseka naujienų, užtenka pamatyti tV sezono pradžią, kad suprastų, jog šalyje niekas nesikeičia.

lekcija labiau skirta jau nam žmogui. Nors apskritai savo kolekcijomis noriu su kelti esteti nį pasigėrėjimą, nes tik rai ne visiems tie daiktai pasiekiami.

18 metų važinėju į pasaulinius mados pristaty mus, todėl galiu drąsiai pasaky ti, kad taip sąžiningai mados pristaty mų Lietuvoje nerengia niekas.

– Pasaulio mados savaitėse tokie pasirodymai dažniausiai būna uždari, o jūs darote jį atvirą visiems norintiems pamatyti jūsų kūrybą iš arti.

– Pakviečiau tūkstantį savo klientų –

ti apie vy rišką madą Lietuvoje buvo tas pats, kas paršeliams apie dangiškus migdolus pasakoti. Dabar bent jau yra dvidešimt madingų vy rų Lietuvoje… (juokiasi). Jei rimtai, aš daug, labai daug, kuriu vy rams. Tik mažai kas tai žino.

– Septynerius metus praleidote Paryžiuje. Kodėl grįžote?

– Taip, dirbau ten, bet grį žau, nes kodėl aš tu riu būti emig rantas? Va žiavau seniai, dar tais laikais, kai lėktuve buvo gali ma rū ky ti. Tuo metu Lietuvoje buvo tokia pati krizė kaip dabar, todėl pamaniau, kad never ta gaišti laiko. Geriau per tą laiką ką nors išmokti. Todėl dabar visiems jauniems žmonėms rekomenduoju iš va žiuoti. Neneigsiu, kad kada nors ga liu ir aš vėl ilgam išvažiuoti.

– Bet juk negerai emigruoti…

– O ką dary ti? Gy venti šaly je, kur esi netik ras dėl savo ateities ar tos pačios pensijos? Tai, kas dabar vyksta ša ly je, būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

– Konkretizuokite.

– Kas padeda gabiems st udentams? Pensininkams? Aš, pavyzdžiui, čia gy venda-

dų svetur. Ša lis supranta, kad Victor & Rolf nuostabi kūryba yra puikiausia rek lama valstybei. Juk mano darbai – irgi ne mergaičių pasivaikščioji mas. Kar tais siū lų ieškoji mas užima ilgiau nei idėjos brandinimas. Lietuvoje taip jau yra – 95 proc. lai ko užima organizaciniai reika lai. Taip bū na, kai nėra palaiky mo.

– Daug dirbate teatre, kokia jo situacija Lietuvoje?

– Jei kalbame apie Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, tai galima nukristi iš juoko. Reper tuaras klaikus, menui uždary tos durys, teatras žlugęs. Tokie spektak liai iš serijos „Meilė pagal grafi ką“ galbūt įdomūs tik Šeškinės publikai (nenoriu nieko įžeisti). O geriausi šalies režisieriai dirba kažkur pakampėse.

– Jeigu pas jus ateitų jaunas perspektyvus režisierius, ar kurtumėte su juo?

– Esu profesiona las ir kuriu, kam mano kūrybos reikia.

– Tačiau įsivaizduoju, kad spektaklio kūrėjams yra brangu samdyti tokį kostiumų dizainerį kaip jūs?

– Kaip ver tinsi. Teatre niekada daug neužsidirbsi, todėl ten kuriu labiau dėl ma lonumo. Pavargst u nuo madų – einu kur ti į teatrą, ir at virkščiai. Be to, pusę honoraro pasiima valst ybė… Ar man 700 kostiumų teatrui kur ti (kiek vienam reikia dar ir batų, kojinių, sagų – visko), ar kelias sukneles klientėms – fi nansiškai apsimoka panašiai (juokiasi). Sako man: „Oh, suknelė kainuoja 10 000 litų“, o „Sod rai“ su moku 9000 litų kas mėnesį.

Leng va skaičiuoti svetimus pinigus.

– Seniai jau pesimistiškai kalbate ir apie Lietuvos gatvės madą, ar kas pasikeitė?

– Aš beveik jos nepastebiu.

– Visuomet važinėjate automobiliu? O prie šviesoforų nepastebite praeivių?

– Tiek pastebiu, tačiau nelabai kas ir pasikeitė. Taip, maty ti, kad žmonės už sieny je pabuvę, tačiau pačioje Lietuvoje nelabai kas vyksta. Vieni atsiveža prancūzišką madą, kiti skandinavišką, treti ekscentrišką Londono madą, tačiau mūsų pačių miesto mados kaip nebuvo, taip ir nėra.

– Vadinasi, nėra tradicijos.

– Ar yra lat viška mada, ar kanadietiška? Yra prancūziška, ita liška ir kt., tačiau lietuviškos nėra. Taip, nėra tradicijos. Tačiau kad ji atsirast ų, reikia valst ybei padėti dedant pagrindus tradicijai atsirast i.

ILgą LaIKą KaLbĖtI aPIe VyRIšKą ma­ dą LIetuVoje buVo taS Pa­ tS, KaS PaR­ šeLIamS aPIe dangIšKuS mIgdoLuS PaSaKotI.

– Vintažo banga visame pasaulyje ir Lietuvoje – ką manote apie ją?

– Labai gražiai pavadinta, tai tik gražus dangtelis, po kuriuo sly pi skurdas. Iš tiesų viskas paprasta – ša lis netur tinga, todėl žmonės ir rengiasi skudury nuose. Na, aišku, tik atrodo, kad ša lis netur tinga, o pa žiū ri į tuos, kurie dirba valdišką darbą – jie ne tik sau, bet ir visiems šeimos nariams gali nupirkti po butą ir dar po automobilį. Taip tik sako, kad lietuviai darbštūs ir pareigingi, tačiau, pasirodo, dar ir

geri vagys. Aišku, kalbu apie ma žąją da lį tautos. Tačiau kaip gy venau savo 50 kv. m bute, taip ir gy venu.

– Jūsų patarimas, kaip atrodyti gerai (be to, kad juoda spalva visad elegantiška).

– Žmonėms reikia iš mok ti elementa rios mados kultū ros ir esteti kos.

Pirmiausia išmokti gerai atrody ti dieną. O jeigu dieniniai drabužiai labai geri, su jais ga lima kur nors eiti ir vaka re, už ten ka pakeist i ak sesua rus.

– Visiškai sutinku dėl paskutinės jūsų minties. Dėkoju už pokalbį.

>> muzika

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

Grinderman Grinderman 2

Walkner.Moestl Structures

IR BeLIEve

Mute/Anti2010-09-13

Defusion Records 2010-09-24

IR 2010-10-04

Nickas Cave’as dar nesiruošia į pen­ siją. Toli gražu. Be to, kad jo ir The Bad Seeds albumai tampa vis brandesni ir sunkesni, Nikas su Grinderman (apkarpyta The Bad Seeds sudėtimi) prieš trejus metus trinktelėjo durimis taip, lyg neturėtų ko prarasti. Tas „lyg“ net nereikalingas. Kvartetui nusispjauti ant komercijos ir apskritai ant viso pasaulio. Antras „projekto“ albumas – šiurkštus, intensyvus, purvinas, nešvankus, pilnas žudikų, nuogybių, sekso ir smurto. Kaip geriausiuose Sin City ir No Country For Old Men baruose.

Paradoksalu, tačiau čia užtenka vietos ir švelniems, lė­ tiems numeriams.

Akivaizdus įrodymas, kad Grinderman nėra tik šalutinis projektas, o užtikrintas, savarankiškas monstras.

90° Dryft Ventricle

68°

Mike Cadoo produktyvumui ir fantazi­ joms, atrodo, nėra ribų. Be to, kad jis reguliariai džiugina naujais projekto Bitcrush darbais (ten dažniausiai patei­ kia post-rock tematikos variacijas), n5MD leidyklos bosas sugalvojo atgaivinti kiek primirštą projektą Dryft. Ne vel­ tui. Vos įmerki ausį... išnerti nebeturi šansų. O svarbiau­ sia, kad Ventricle pavadintas erdvėlaivis tavęs neneša.

Jo vairalazdė yra tavo rankose. Ką čia, net ne rankose!

Muziką tu valdai telepatiškai. Visi posūkiai albume – ten, kur nori tu. Aukščiausios klasės ambient su drum’n’bass užuomazgomis (nepamirštant idm). Tokio daugiasluoksnio „buterbrodo“ pavydėtų net Autechre.

Atgaiva, kol Bad Sector ruošia naują darbą.

87°

Kas naujo praėjus penkeriems metams nuo debiutinio Now Or Never albumo? Beveik nieko. Tu­ rinio atžvilgiu trijulė toliau pjausto seno kirpimo grunge (Alice In Chains, Pearl Jam...), kuris yra morališkai at­ gyvenęs dalykas. Tad natūralu, kad norint jį gaivinti reika­ lingos priemaišos: pvz., System of a Down riebumo bo­ sas, Muse kreivumo gitaros solo ir būgnų galopas... Šių sudedamųjų dalių tarpusavio darna – atskira tema (daž­ nu atveju net Linkin Park skamba išradingiau), bet grupė nusipelno pagyrų dėl to, kad smarkiai patobulėjo skam­ besio atžvilgiu. Ir vis dėlto perklausius kyla klausimas „na ir kas?“. O menas tokių klausimų neturi kelti. Ir bliamba, Germanai, susitvarkykite gabalų tekstus, kaip please ir don’t fuck with us gali tilpti vienoje eilutėje???

3du1

69° Empti Fermata

MĖNESIO HITAI

n5MD 2010-09-09

Ir dar vienas „kambekas“. Paskutinis bendras Uwe Walknerio ir Karlo Möstlo darbas pasirodė prieš 10 metų. Anuomet jų kūrybą tekdavo dėti toje pačio­ je lentynos pusėje, kur stovėdavo madingi downtempo ir nu-jazz dalykėliai iš Tosca, Thievery Corporation, Kruder & Dorfmeister stovyklų. Nuo to laiko tiek Uwe, tiek Karlas ne­ buvo nustoję groti. Jie tiesiog dirbo atskirai. Neaišku, kas juodu vėl suvedė kartu, bet šįkart senstelėjusį skambesį jie bando gaivinti pasitelkdami vis dar „ant bangos“ esantį dubstep. Vyrukams išeina geriau nei būtų galima įsivaiz­ duoti. Ne paskutinį vaidmenį įrašuose atlieka gausus pui­ kių vokalistų būrys.

Muzikos Bomba 2010-09-17

Ra­šė: Paulius Ilevičius

Former Ghosts – New Orleans

Erdvių analoginių sintezatorių bangų coldwave ritmai ir sluoksniai – vienas geriausių būdų įgarsinti didmiesčio gy­ ventojo polinkį į eskapizmą. Todėl Jameso Stewarto eilutė „If you leave the city, take me with you“ čia skamba tikrai įtiki­ namai. Himnas už horizonto tolstančioms miesto šviesoms.

Donis – Tolyn

Negalėjau neįdėti šio neofolk grynuolio, pateikto itin gryna forma, pulsuojančio archajiniu subtilumu ir autentišku skam­ besiu. Magiška eilutė vedžioja po nenusakomo grožio muzi­ kines pievas ir horizontus. Muzikos magas Donatas Bielkaus­ kas ir vokalistė Rasa Serra sukūrė nepakartojamą muzikinę pasaką.

No Age – Fever Dreaming

Lo fi gyvas ir nežada pasiduoti audiofilinėms nuostatoms. No Age trenkia stipriai, kaip visada. Su būgnelius sprogdinančio­ mis gitaromis, punk energija ir jaunatvišku maksimalizmu.

Swans My Father Will Guide Me Up a Rope to the Sky

Various Artists Fünf

Young God 2010-09-23

Ostgun Ton 2010-10-25

Be šešėlio dvejonės – viena geriau­ sių grupių Lietuvoje. Ir tik du albumai sąskaitoje! Pabli­ kas + Giedrė – profesionalūs, išradingi, talentingi, per­ fekcionistai. Iki tokio lygio, kad praėjus net vienuolikai metų jų kompozicijos nepraranda aktualumo. Jei duetas būtent tai norėjo įrodyti į rinkinį įtraukdamas 13 senų kū­ rinių – jiems pavyko.

Tačiau klausytojui būtų kur kas įdomiau klausytis tų pačių gabalų, aprengtų atnaujintais hauso, breaks, džiazo, ro­ ko ar downtempo drabužiais – taip, kaip tai buvo daro­ ma per daugelį pastarųjų grupės koncertų. Iš naujienų: Don’t Miss The Party – mėgėjui, du kiti – tobuli (vėl be šešėlio dvejonės). Ir kur dar, po velnių, kad ir pusėtinas Kas Gali Būt Gražiau?

85° Ernesto Ferreyra El Paraiso De Las Tortugas Cadenza Records 2010-11-08

14 // © 370

Šis sugrįžimas – dar didingesnis. 14 metų – tiek užtru­ ko Michaelas Gira, kol sugalvojo prikelti didingiausius paukščius. Esminis albumo bruožas yra tai, kad Swans visa galva pranoksta likusią, dažnai bukumo ribą peržen­ giančią gotų armiją. Juodais plazdančiais sparnais jie 45 minučių monolitinį luitą apokaliptiškos muzikos parneša ant psichodelikos pamatų. Jokie Spiritual Front ar Ordo Rosarius Equilibrio taip dar nemoka. Tik senoji gvar­ dija sugeba... Net banalu būtų minėti grupes su skaičiais 93 ir birželio mėnesiais pavadinime.

You Fucking People Make Me Sick – metų manifestas.

Berlynietiškas leiblas „Ostgut Ton“ šven­ čia mažąjį jubiliejų. Jiems – penkeri. Tad jie sugalvojo uni­ kalią koncepciją šiai progai paminėti. „Ninja Tune“ šeimos narys Emika ištisus du mėnesius slankiojo įvairiais leiblo štabo, kuriame telpa Berghain ir Panorama Bar klubai, koridoriais ir kitomis patalpomis bei įrašinėjo pastato ge­ neruojamą atmosferą (kai jame nebuvo lankytojų). Tokių įra­ šų biblioteka buvo pateikta atlikėjams (Marcel Dettmann, Shed, Dinki, Len Faki, Scuba, Ben Klock...) kaip išeities šal­ tinis. Pastarieji sugeneravo 2CD (24 gabalus) šalto, bekom­ promisio minimal techno skambesio. Paminklas!

Atrodytų, tai yra tik dar vienas eili­ nis Luciano kuruojamo leiblo Candenza leidinys. Vien iš šios etiketės turėtų būti aišku, kad tarp kompakto takelių įspraustus rasime Lotynų Amerikos genčių įtaka persmelk­ tus ritmus. Būtų natūralu. Ypač žinant, kad Ernesto – ar­ gentinietis. Smagu, kad, iš tiesų, ten yra ne vien tik tai.

Ponaitis Ferreyra yra pasaulio pilietis, daug matęs, ap­ keliavęs, todėl, besiremdamas begaline vėžlių išmintimi (plokštelės pavadinimas – Vėžlų rojus), savo debiutiniame ilgagrojyje užfiksuoja įvairiausias nuotaikas iš savo patir­ ties: nuo minimal ir tech bei deep house iki disco.

Pats tas diskotekos „apšilimui“ arba „ataušinimui“.

0° kisielius kefyras

85°

81°

76°

70° absentas

100° spiritas

>> muzika

Se­ria­lai, fil­mai Ji – Ag­nė Las­taus­kai­tė.

Dir­ba įmo­nė­je „Apol­lo Mu­sic“.

Ket­ve­rius me­tus ne­be­gy­ve­na Lie­tu­vo­je.

Me­tus iš Da­ni­jos dir­ba su Bal­ti­jos ša­li­mis.

Pa­rei­gos – rū­pi­na­si Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos pro­duk­ci­jos mu­zi­ki­niu fo­nu. ............. . .... . ..

J

ei­gu Emi­lio Vė­ly­vio „Ze­ro III“ rei­kia ra­di­ka­laus ta­ran­ti­ niš­ko gar­so ta­ke­lio – bus, jei se­ria­lui rei­kia to­kio po­zi­ ty­vaus įky­ru­mo ga­ba­lo kaip se­ria­lo „Drau­gai“ int­ro – ir­gi bus. Jei sa­vo ap­ran­gos li­ni­jai no­ri ko nors pa­na­šaus, ką da­rė „Con­ver­se“ su Ju­lia­nu Ca­sab­lan­ca­su, San­ti­gold ir Pha­rel­liu – Ag­nė tuo pa­si­rū­pins. Tik įdo­mu, ar Lie­tu­vai tai priei­na­ma kal­bant apie fi­nan­si­nę pro­jek­tų iš­raiš­ką. Pa­si­ro­ do, Ag­nė tuo ir­gi pa­si­rū­pi­na.

Mu­zi­kos sti­li­za­vi­mas – nau­ja są­vo­ka mums, ta­čiau tuo tarp­tau­ti­nio gar­su­mo di­džiu­lė mu­zi­kos įmo­nė „Apol­lo Mu­ sic“ už­sii­ma jau tris­de­šimt me­tų, tad su­ge­ba įtik­ti net vie­ nai pe­si­mis­tiš­kiau­sių ki­no pa­sau­lio per­so­nų – Lar­sui von Trie­rui.

.

„U2“ nie­ka­da ne­duos sa­vo kū­ri­nių šo­ko­la­ do rek­la­moms, nes Pie­tų Ame­ ri­ko­je ka­ka­vos pu­pe­lių plan­ta­ ci­jo­se iš­nau­do­ ja­mi vai­kai.

Kiek­vie­ną kar­tą ete­r y­je gro­jant „I’ll be the­re for you“ į gru­pės ki­ še­nę by­ra at­li­ki­mo mo­kes­čio pro­ cen­tas: „Tai yra bai­siai di­de­li pi­ ni­gai. Be to, kū­rė­jai mo­ka jiems už sinch­ro­ni­za­ci­ją, kad ap­skri­tai tą kū­ri­nį jau de­šimt me­tų nau­do­ ja sa­vo se­ria­le“, – ti­ki­no Ag­nė.

Taip, gru­pė tu­rė­da­ma vie­ną to­kį ga­ba­lą gy­ve­na il­gai ir lai­min­gai dau­giau nie­ko ne­kur­da­ma.

16 // © 370

Mu­zi­kos sti­li­za­vi­mas – tin­ka­miau­sios mu­zi­kos pa­rin­ki­mas jū­sų pro­jek­tams, ge­riau­sių mu­zi­ki­nių is­to­ri­jų su­ra­di­mas jū­sų fil­mams ir rek­la­moms. Vi­siš­kai ne­svar­bu, ga­ran­tuo­ja­me gar­so ir vaiz­do har­mo­ni­ją. Svar­biau­sia – ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas!

Ai ir MuziKA MUzika serialUi Yra itin sVarBi, kad ir kiek kainUOtų taigi tarp progresyvaus įmonės kolektyvo – ir lietuvė Agnė Lastauskaitė. Ji yra atsakinga už Baltijos šalių produkcijos muzikinį foną. pirmiausia Agnės klausiu paskutinio klausimo iš atmintyje susikonspektuoto klausimyno – to, kaip atsirado daugelio galvose amžiams užstrigęs serialo „Draugai“ intro gabalas: „tai pavyzdys, kai niekam nežinomos grupės kūrinys tampa hi­ tu. Buvo skelbiamas naujo serialo pagrindinio gabalo konkursas. Laimėjo „the rembrandts“ daina.“ Kiekvieną kartą eteryje grojant „i’ll be there for you“ į grupės kišenę byra atlikimo mokesčio procentas: „tai yra baisiai di­ deli pinigai. Be to, kūrėjai moka jiems už sinchronizaciją, kad apskritai tą kūrinį jau dešimt metų naudoja savo seriale“, – tikino Agnė. taip, grupė turėdama vieną tokį gabalą gyvena ilgai ir laimingai daugiau nieko ne­ kurdama (tiesa, „the rembrandts“ dėl to išgyveno net kūrybinę depresiją – sunku sukurti ką nors didesnio nei visos kartos draugų hitas).

Gal kai kuriems tik atrodo, kad muzika – nelabai svarbi filmų ar serialų dalis. tačiau Agnė tai neigia ir garsiai skaičiuoja: „nors visa tV produk­ cija yra skirtinga, dažniausiai 30 minučių vaizdui tenka sukurti 15–20 mi­ nučių muzikos.“ Vis dėlto dalies tų garsų, daugiausia dėmesio sutelkdami į vaizdą, mes dažnai net negirdime, tad ar jie tikrai tokie reikalingi? „ne visai taip, mes juos jaučiame emociškai to net nesuvokdami. nesvarbu, ar tai vos girdima foninė muzika, ar didelis ir galingas kūrinys – jie yra vie­ nodai svarbūs filmo, serialo, reklamos garso takelyje“, – sakė Agnė. paprastai prie vieno filmo, serialo ar reklamos muzikos dirba nuo vie­ no iki dešimties žmonių. Vieno žmogaus darbą nesunkiai įpirktų ir Lietuva: „na, reiktų pakloti nuo 5000 iki 500 tūkst. litų – atsižvelgiant į užmojus: ar norima karališko orkestro epiniam filmui, ar violončelininko mažo biu­ džeto dokumentiniam filmui.“

MUzika net kinO šedeVraMs kUriaMa ir derinaMa ONLINE Didžiausi kino meistrai yra dirbę su „Apollo Mu­ sic“. Jau minėtas Larsas von trieras yra vienas jų: „Von triero filmų „Manderlis“ ir „Dogvilis“ atmos­ fera ypatinga, todėl patenkinti režisieriaus pagei­ davimus buvo labiau nei sunku, tačiau rezultatu Larsas liko patenkintas. skirtumas, dėl kurio dirbti su Larsu yra sudėtingiau, – jis niekada negalvoja apie žiūrovą, o tik apie savo paties perspektyvą.“ Šiuo metu Agnės kolegos su juo derina naujojo filmo „Melancholia“ detales: „Gauname trumpus scenų aprašymus, atgal išsiunčiame muzikinius pa­ siūlymus – matysim, kaip šios derybos baigsis.“ Atrodo, kurti muziką, pavyzdžiui, von triero fil­ mui – itin jautrus ir didis dalykas, tad vaizduotė­ je piešiasi neišmiegojusio režisieriaus ir kompozi­ toriaus paveikslas – vienas blaškosi po kambarį, kitas sėdi prie fortepijono. Juodu bando surasti tinkamą melodiją… tačiau šiais laikais taip ne­ bebūna. net patys iškiliausi kino režisieriai nesi­ vargina susitikti su muzikos (savo filmui) kūrėjais: „Dažniausiai bendraujame su režisieriumi ir jo ko­ manda internetu arba telefonu. susitinkame Ka­ nuose ar kituose renginiuose, tačiau tie susitikimai dažnai jau būna nevisiškai darbiniai“, – šypsojo­ si A.Lastauskaitė.

– Agne, tarkime, jei E.Vėlyvis savo būsimame „Zero III“ norėtų panaudoti garsią Kylie Minogue dainą „Get Outta My Way“, ką jam pirmiausia reiktų daryti?

– Kreiptis, žinoma, į mane. Tad jeigu Vėly viui prireiks Kylie – Kylie ir bus. Maža to, už optima lią kainą. Bet kokiu at veju Lietuvos kinui ta kaina nebus labai saldi. Turint omeny je, kad tai fi lmas ir kad Kylie, reiktų kišenėje turėti apie 50 tūkst . eurų.

– Tokie pinigai… Atrodo, kad dar ilgai garsių kūrinių lietuviškame kine negirdėsime. Beje, Kylie atvažiuoja į Lietuvą. Ar ji galėtų asmeniškai padovanoti savo kūrinį Vėlyviui?

– Ne, nes ne tik jai priklauso šis kūrinys. Teisę į dainos nuosavybę taip pat turi „Sony Music“ ir kt. Pavyzdžiui, Lenny Kravitzas gal ir galėtų, nes jis neturi įsipareigojimų su st udija ir jam pačiam priklauso teisės į savo dainų tekst us ir melodijas.

rašė: inga norke Fotografavo: roberto (photoshooter.eu)

apie fantazijas ir aUtOriaUs teises Agnės įmonė „Apollo Music“ dirba su vadinamuoju didžiuoju ketver­ tu: „universal Music studio“, „so­ ny Music Entertainment“, „EMi“ ir „Warner Music Group“ – visų mil­ žinų vardai mums turbūt vienaip ar kitaip jau girdėti.

neSenIaI L.KRaVItZaS atSISaKĖ bū­ tI SIejamaS Su „mItSu­ bISHI“ PRe­ KĖS ŽenKLu, neS jam jIS nePatInKa.

– Vadinasi, kai kurie atlikėjai asmeniškai gali rinktis, kur bus naudojama jų muzika.

– Taip, pavyzdžiui, „U2“ niekada neduos savo kū rinių šokolado rek lamoms, nes Pietų Amerikoje kakavos pupelių plantacijose išnaudojami vaikai. Neseniai L.Kravitzas atsisakė būti siejamas su „Mitsubishi“ prekės ženk lu, nes jam jis nepatinka.“

paaiškinusi tai, Agnė garantavo, kad pasistengs keisdama lietuviš­ kų filmų, serialų ir reklamų muzikinį apdarą. Juk jos įmonė muziką yra kūrusi ir serialams „sopranai“, „Draugai“, „Daktaras hausas“, „Men­ talistas“, „herojai“ ir filmams „tamsos riteris“, „negarbingi šunsnu­ kiai“, „transporteris“, „svajonių merginos“ ir t. t. pabaigoje ji pridū­ rė abejojanti, ar lietuviškuose serialuose komercinė muzika šiuo metu naudojama teisėtai ir paliko daug klausimų inter viu tęsiniui…

Iš KuR MuzIKA Bus PAIMTA: AR Bus GAuTOs TeIsės į GARsIus KOMeRcINIus KūRINIus, AR suKuRTA Mūsų KOMPOzITORIų, AR RAsTA Mūsų fONOTeKOJe – 30 metų patir tis. www.apollomusic.dk. apollo music frederiksboggade 11, 3 a. 1360 Kopenhaga, danija

>> teatras

Gintaras Varnas: „Publika? Teg

arba Lietuva – tams Susitinkame senamiestyje, režisieriaus bute. Koridorius pasitinka plakatais: „Šėpos“ teatras, Lagarce, Dostojevskis, Verdi, Lorca.

Režisierius – Gintaras Varnas. Kūrybinė chronologija liko popieriuje, šiaip daugiau niekur. Spektakliai juk laikinas dalykas – „numiršta aktorius, ir spektaklio nebėra“, paties G.Varno žodžiais tariant. ....... . .. .

18 // © 370

Virtuvėje režisierius pasiūlo žolelių ar­ batos ir obuolį iš sodybos. Dabar ne­ turi laiko ten nuvažiuoti, tačiau kai pastarąjį kartą jis ten buvo, pririnko obuolių. Gamta G.Varnui svarbi. Reži­ sierius nuolat kovoja su Lietuvos politi­ kų abejingumu gamtosaugai.

Svetainės siena išklota knygomis. Ar nebus per kvaili mano klausimai? Pra­ dedu nuo to, ką išmanau – nuo gėjų.

Apie juos (arba su jais) bus ir naujau­ sias G.Varno spektaklis pagal Federi­ co Garcíos Lorcos „Publiką“. Režisie­ rius jį stato jau antrą kartą. Kodėl?

Pjesė yra parašyta 1930 m., bet tik 1976 m. jos tekstas buvo išspausdintas Londone. Toks paslaptingas „Publikos“ likimas susijęs visų pirma su pjesės turiniu – bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 m.!) pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią temą: „Federico, nė negalvok apie pastatymą! Išskyrus skandalą, to neįmanoma suvaidinti“ – |taip apie pjesę atsiliepė jo draugai 30-aisiais. Federico tik šyptelėjo: „Tai yra skirta teatrui po daugelio metų. Ir daugiau apie tai nekalbėkim.“

Tegu užeina“,

si šalis

Rašė: Romas Zabarauskas Fotografavo: Visavaldas Morkevičius

Romas Zabarauskas: – Pakalbėkim apie gėjus. „Publika“ – spektaklis apie juos?

Gintaras Varnas: – Ir taip, ir ne. Nemėgstu tokio termino „apie gėjus“. Tai man iškart primena „Tolimos šalies“ repeticiją. Viena aktorė staiga susimąsčiusi tarė: „Klausyk, o čia nebus spektaklis iš žvėriukų gyvenimo?“ Nebuvo. Gėjai – tai ne žvėriukai. Tai tokie patys žmonės kaip ir visi. Tuo viskas pasakyta.

R.Z.: – Aktorės replika skamba kraupiai. Buvau pašiurpęs ir dėl Astos Baukutės, kuri tada vaidino jūsų „Ruzvelto aikštėje“, komentaro [Alfa.lt]: „Kai viešai teigiama, kad gėjai yra normalus šiuolaikinės visuomenės reiškinys, su tuo nenorėčiau sutikti. Tai yra labai pavojinga paaugliams, kai jie tiesiog skatinami labai anksti patirti tokį „malonumą“. Daug ką lemia aplinka, kurioje žmogus gyvena.

Spektaklyje (veiksmas vyksta Brazilijoje) apie tai ir kalbama.“ Bijau, kad A.Baukutė neteisingai suprato jūsų intencijas... Ar dažnai teatre susiduriate su homofobija?

G.V.: – Homofobija teatre egzistuoja kaip ir visoje visuomenėje. Lietuva – tamsi šalis ir net meno sfera, kur gėjai šiaip jau yra įprastas reiškinys, nėra išimtis. Kai pirmą kartą stačiau „Publiką“, 1996-aisiais, užkulisiuose vieną aktorių girdėjau garsiai rėkiantį: „kas čia per pyderasti spektakliai nacionaliniam teatre?!“ Kai stačiau „Tolimą šalį“ (2001), tokių komentarų nebesulaukiau. Bent jau į akis niekas nesiskundė. Šįkart per pirmą repeticiją pasakiau aktoriams: jei kam tokių vaidmenų kurti neleidžia religija ar dar kokios nors kitos priežastys, sakykite, neįsižeisiu. Galite SMS parašyti, kad susirgote, jei nenorite pasakyti tiesiai. Jokių SMS negavau, tai supratau, kad ramu.

Kalbant apie visuomenės reakciją, 1996-aisiais „Publika“ dėl homoseksualių personažų mažai ką šokiravo. Tiesą sakant, gal ne visi tai suprato, net ir patys aktoriai. Gėjų klausimas Lietuvoje tuo metu nebuvo populiarus todėl, kad jie tiesiog „neegzistavo“. Dabar jie staiga pradėjo egzistuoti ir prasidėjo gatvės mūšiai, lygiai tokie pat kaip Lorcos „Publikoje“. Gėjų eitynės parodė, kad lietuvių požiūris į kitus žmones yra agresyvus. Spektaklis yra atsakas ir į tai, tačiau ši tema – šalutinė.

R.Z.: – O kokia tema pagrindinė?

G.V.: – Teatras. „Publika“ – tai visų pirma spektaklis apie teatrą ir drąsą būti savimi, konstruojamas per sapną, košmarą, pasąmonę. Lorca mokėsi kar-

>> teatras

tu su Luisu Buñueliu ir Salvadoru Dali. Pirmasis sukūrė siurrealizmą kine, kitas – dailėje. Lorca, mano manymu, buvo siurrealizmo pranašas teatre. Tačiau tai nėra akivaizdu – greičiau mano nuomonė. Vis dėlto pastaruoju metu randu ją patvirtinančių teatrologų tekstų.

Ilgą laiką Lorca buvo siejamas su žmogišku, folklorišku, socialiniu stiliumi. Keturios garsiausios šios krypties pjesės: „Jerma“, „Bernardos Albos namai“, „Kruvinos vestuvės“, „Donja Rosita“. Bet dabar atsiranda svarstymų, kad tikrasis Lorca buvo siurrealistinis. „Publika“ pirmą kartą buvo pastatyta, iš rankraščio, tik 1972 m.

Dar kelios pjesės dingusios. Bet būtent jomis jis permatė įvairius pokarinius meno judėjimus.

Pagrindinis „Publikos“ herojus – režisierius. Spektaklio pradžioje ir pabaigoje įvyksta toks dialogas: „Pone?“ – „Ko?“ – „Publika!“ – „Tegu užeina.“ Tarp šių sakinių – galbūt tik sugreitinta priešmirtinė režisieriaus vizija. Režisierius pastatė populiariausius sezono spektaklius, bet jis apimtas nerimo: jam dar reikia atrasti tikrąjį meną. Ir todėl vietoj „teatro po atviru dangumi“ jis imsis „teatro po smėliu“. Teatro kapuose. Teatro, kuris ribojasi su drėgme. Vietoj pramoginio teatro režisierius atras teatrą iš esmės. Ir tai baigsis tragiškai.

Ką darysi.

R.Z.: – Žiūrovai turbūt pagrindinį herojų tapatins su jumis?

Menas turi būti menui.

Tai yra są­ žinės klau­ simas.

G.V.: – Man nesvarSpalį G.Varnas su kitais keturiais teatro reži­ bu. Statau šį spektaklį sieriais ir aštuoniais teatrologais kreipėsi į Pre­ antrą kartą ne iš savizidentę bei dabartinį Kultūros ministrą ir ban­ meilės, o dėl situacijos dė atkreipti dėmesį į galbūt neskaidrų Lietuvos teatre. 1996-aisiais tenacionalinio dramos teatro direktoriaus paieš­ atre buvo 80 proc. kų konkursą, taip pat prašė suteikti galimybę meno ir 20 proc. pradalyvauti konkurso procese: „Normalūs tea­ mogėlės, o dabar yra trą suprantantys ir mylintys žmonės į LNDT jau atvirkščiai. Tokių tenebevaikšto, – teigė G.Varnas. – Penkeriems atrų kaip „Domino“ metams mes jau buvome praradę šią sceną, tada nebuvo. Nacioo jeigu ją prarasime dar penkeriems, tai bus nalinis teatras taip pat tragiška.“ nebuvo virtęs komerciniu teatru.

Dabar Nacionalinis teatras vieną kitą rimtesnį spektaklį pastato tik tras lūžta nuo žiūrovų – salė per maža, neatsiperka. tam, kad galėtų pateisinti savo statusą. „Nusiaubtos šalies“ dėl tos pačios priežasties nebeKomercija  nugalėjo teatrą. Todėl Lorcos rodome. „Publiką“ statau tam, kad turbūt jos nerometaforiškas kontrastas tarp „teatro po atviro dytume, nes iškart žinau, jog Menų spaustuvės salė dangumi“ ir „teatro po smėliu“ šiuo atveju yra šiam spektakliui taip pat per maža, kad spektaklis kaip niekad aktualus . atsipirktų. Ko ne „teatras po smėliu“?

Suprantu, kad kažkada teatras atliko ir meno, ir pramogėlės misiją. Nors vėlgi – Shakespeare’as R.Z.: – Kalti politikai? rašė apie gilius dalykus, nesvarbu, komedijas ar G.V.: – Taip. Aukštoji kultūra turi būti išlaikotragedijas. Bet kokiu atveju dabar pramogėlę ma arba palaikoma valstybės, ypač tokioje mažoreikia palikti televizijai ir kinui. Teatras neturi je valstybėje kaip Lietuva. Dabar kultūros politika eiti paskui publiką, publika turi eiti paskui tea- yra tokia, kad verčia menininkus nekurti. Išgyventrą. Teatras turi tapti elitiniu, aukštuoju menu. ti iš spektaklių gali tik komercinis teatras.

Tarybų laikais buvo sakoma, kad menas turi Kultūros politikai sukurti reikia protingų žmonių, būti liaudžiai ir kad nėra nieko blogiau už me- kurie suvoktų, kas yra kultūra. Mūsų politikams ną menui. Nesąmonė. Menas turi būti menui. atrodo, kad tai niekam nereikalinga atgyvena. Kartoju: Lietuva – tamsi šalis. Galbūt naujas kultūros Tai yra sąžinės klausimas. ministras ir Prezidentės sukurta darbo grupė imR.Z.: – Bet jeigu menas – menui, kaip tada sis kokių nors permainų… nežinau. išsilaikyti?

G.V.: – Sunkiai. Po to, kai išėjau iš Kauno dra- R.Z.: – O jūsų spektakliai – visi „po smėliu“? mos teatro, ekonominiu požiūriu esu žiauriai G.V.: – Tikrai ne. Kai vadovavau Kauno teatrui, suvaržytas. Monteverdi madrigalinių operų buvo ir kompromisų. „10 indėniukų“ pastačiau, nes turbūt nebegalėsime vaidinti: nors „Lėlės“ tea- teatrui reikėjo pinigų. Aišku, man patinka Agatha

Christie, norėjau pastatyti detektyvą, bet tai nėra aukštasis menas. Taip ir „Žvaigždžių kruša“ – buvo įdomu panagrinėti  realybės šou fenomeną. Be to, mano studentai galėjo tai suvaidinti. Tačiau širdies dėl šito spektaklio man neskauda. To paties Lorcos spektaklis „Donja Rosita“ išėjo eilinis. Teko pabaigti ir kitų režisierių pamestus spektaklius… Žodžiu, buvo visko.

R.Z.: – Komercinis teatras daro kompromisus su publika, bet valstybės  išlaikomas – su oficialia ideologija?

G.V.: – Na... galima pritarti, kad menas visada turėjo ideologinį poveikį. Nors, manau, mažiau nei, tarkim, Renesanso tapyba, freskos, nes jos visos buvo religinio turinio. Jeigu kalbėtume apie tai, kokiai ideologijai skirta „Publika“, tai tolerancijos ir demokratijos.

R.Z.: – Ačiū už pokalbį!

20 // © 370

>> mada

Rašė: Jurgita Krukauskaitė Fotografavo: Nora Otte

7 savaitės dienos Jono Kakoške spintoje – Jonai, pristatyk mums savo aprangos stilių.

– Pff,  net nežinau…

Mėgstu tarpusavyje derinti įvairaus stiliaus drabužius.

Aš vis dar  myliu savo baggy stiliaus kelnes (tai plačiai sukirptos kelnės, kurios buvo ypač populiarios de ši mt aja me dešimtmetyje – red.

Jonas paprašytas nesunkiai trimis žodžiais apibūdina madą: „Tai tiesiog gudrybė.“ O gudrauti jis moka, todėl jis yra pirmasis šios rubrikos herojus, kurio aprangos derinius leidžiame sau stebėti septynias dienas iš eilės (o tai reiškia septynios dienos Berlyne?

Uhu!!). .. .

27-erių Jonas Kakoške gyvena Berlyne.

Studijuoja grafinį dizainą, dirba kaip laisvai samdomas dizaineris.

Pomėgiai. Piešimas ir darbas su grafika. Be viso to, jis dar mėgaujasi buvimu scenoje – koncertuoja su grupe ir vaidina teatre, mezga naujas pažintis ir lankosi triukšminguose vaka­ rėliuose! O norėdamas atsipalaiduoti skaito, arba retkarčiais tiesiog patampa „internet junky“.

Lankomiausios vietos Berlyne: Paul-linke-uffer gatvė, Pingpongbar ir Mauerio parkas.

3

5

1

6 2

past.), tačiau domiuosi ir tuo, ką siūlo dabartinė mada.

Mano nuomone, kvaila aklai sekti mados tendencijomis, bet jų ignoruoti taip pat nevalia.

– Kas tave įkvepia rengtis būtent taip?

– Žmonės, kuriuos sutinku gatvėje, draugai, mano asmeninė patirtis ir nedidelės kainos (šypsosi).

– Kokiems audiniams jauti simpatiją?

– Paprastai jiems per daug reikšmės neteikiu, bet šiuo metu ypač mėgstu džinsą.

Dažnai dėviu džinsinį švarką, kelnes ar marškinius.

7 4 – Esi mados fanatikas?

– Ne, tikrai ne. Man tiesiog patinka gerai jaustis su drabužiais, kuriuos dėviu. Ir aš nebijau išsiskirti iš minios.

– Tai apsipirkinėjimas tau yra kančia ar malonumas?

– Dažniausiai – kančia. Apsipirkti man yra nelengva užduotis. Tačiau kartais, kai esu geros nuotaikos ar uždirbu daugiau nei įprastai, tai gali būti ir mažytis malonumas.

– Geriausios vietos tavo pirkiniams.

– Prekybos centras  Ditthmanns (Dittmanns Kaufhaus – red. past.). Humana. Keli sneakershops Friedrichshaino rajone. Ebay. Blusturgis Mauerio parke (Mauerpark flea – red. past.).

– Geriausi tavo pirkiniai…

– Gyvenime geriausias – mano MacBook Pro, spalvinga beisbolo kepuraitė iš Sardinijos, ir, be abejo, mėlynųjų Vans

sportbačių era. Taip pat šiuo metu nuotraukoje matomi polo marškinėliai su nukirpta apykakle ir šviesūs džinsai.

– Ar mėgsti aksesuarus?

– Beprotiškai dievinu savo portemonnaie su grandinėle (piniginė – red. past.), kurią gavau dar būdamas 14 metų.

Ir... net nežinau... kartais mėgstu nukirpti marškinių apykakles ar dėvėti išvirkščius drabužius. Tačiau tokias idėjas vagiu iš draugų (juokiasi).

– Išduok  paslaptį, kiek laiko kasdien užtrunki prie veidrodžio?

– Nuo 2 iki 20 minučių (ir vėl juokiasi).

rašė: inga norke Koliažas: tomas Mozūra Fotografavo: Miglė ir Markas (mitastudio.lt) Vizažas: Aurimas Juodiškis Jazzu kostiumas: Fausta Šarkūnaitė

t

iek leonas, tiek Jazzu savo naujuoju albu­ mu „score“ didžiuojasi. Jame atsiskleidžia tamsesnė dueto pusė. Be to, kaip pati Justė Arlauskaitė­Jazzu sako, „score“ ji nebesiseilėja apie meilę ir drugelius, o užduoda tiesioginius klausimus arba pateikia tiesioginius atsakymus. Įrašinėdama šį albumą, Jazzu taip pat pasirašė solo atlikėjos kontraktą su švedų muzikos vadybos ben­ drove, kuri nuo šiol yra atsakinga už atlikėjos karjerą ir ketina ją išsviesti į pasaulinę muzikos orbitą – tai vienas svarbiausių įvykių jos gyvenime per tą laiką. o Leonui įrašinėjant albumą gimė dukra ir tai yra jo svarbiausias įvykis gyvenime.

specialiai „37o“ dueto fotosesijai mūsų išrinktas jaunos dizainerės Faustos Šarkūnaitės kostiumas Jazzu taip patiko, kad tą pačią dieną jį iš naujokės mados pasaulyje ir įsigijo. Labai džiugu, kai jauni kūrėjai vieni kitus taip palaiko.

Be abejo, per „score“ įrašinėjimo laikotarpį jų gyvenimuose vyko ir mažesnių, bet reikšmingų dalykų (MtV apdovanojimas, publikos perpildy­ ti koncertai, muzikinis turas ir t. t.). tad ta proga Justė pateikia laviną savo įkvėpimų, iš kurių „37o“ padarė vaizdinį žemėlapį, o Leonas pasidalija sa­ vo paties darytomis nuotraukomis iš laiko, kai buvo įrašinėjamas albumas.

Plačiai užmerktos akys

– Jazzu, kas svarbaus įvyko tavo gyvenime, kai įrašinėjai „Score“?

Jazzu: – Pasirašiau tarptautinį kontraktą su švedais.

Persikrausčiau į labai šunišką rajoną Londone, noriu greičiau iš ten išsikraustyti. Dar susiplanavau kelionę į Tailandą – tik gausiu vieno koncerto patvirtinimą ir iškart tuštinsiu banko sąskaitą pirkdama bilietus. Per tą laiką taip pat sužinojau, kad kai miršta gulbė, jos partneris nusižudo laisvai krisdamas iš aukštai. Be to, tapau šeimyniškesnė – išmokau kepti pyragus. Ai, ir pagaliau pamėgau alyvuoges. Įsivaizduoji, netgi žalias.

22 // © 370

– Leonai, papasakok apie albumo kūrybos procesą.

Leonas: – Albumą įrašinėjome visur: miške, prie ežero, sodyboje, namuose, studijoje, Londone ir t . t. Sunku net vienu įkvėpimu išvardyti. Daug dėmesio skyrėme gabalams redaguoti – davėme albumo ištraukų paklausyti draugams, rinkome pastabas, žinoma, reagavome į jas, tobulinome medžiagą. Tiesą pasakius, tai tęsiasi iki šiol ir dar gali tęstis amžinybę. Tačiau kažkuriuo etapu liepi sau sustoti ir savo darbą parodyti visiems.

Fotografavo: Leonas somovas

– Jei reiktų parinkti jūsų su Leonu naujausio albumo spalvą, kokia ji būtų?

Jazzu: – Įsivaizduoju juodą, metalo ir elektrinę. Šis albumas man asocijuojasi su mistika: lateksas, augalais apaugęs indigo ežeras, baltas žydintis medis, kuris pražysta tik naktį, o paryčiais tampa rožinis…

DA KIA TA R sPA

lis lūžęs raktikau

e d Driv Mulhollan

Roisin Murphy

Temzė vakare

Blue velvet

Bell aD onn a

lle s de Bellevi les triplette

Juodos lūpos žės Juodos ro

et claude Mon

n isi Ro y ph ur M

frida

MM

Jazzu įkvėpimų žemėlapis NAUJAJAME albume „Score“

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Ra­šė: In­ga Nor­ke

Kol daik­tų kū­rė­jai iš Lie­tu­vos in­ten­sy­viai ruo­šia nau­jie­nas ka­lė­di­niam pe­rio­dui, pri­sta­to­me įdo­miau­sius Vil­niu­je ras­tus daik­tus, šį­kart ne tik iš lie­tu­vių di­zai­ne­rių ran­kų. .. . .

A&V ran­ki­nu­kai Lie­tu­va

950 Lt

Ran­ki­nu­kų „Ka­ras ir tai­ka“, sa­ko Pog­reb­no­ jus, per vi­są pa­sau­lį yra gal tris­de­šimt. Jis su ko­le­ge Si­ma­na­vi­čiū­te to­kius kny­gas-ri­dikiu­lis ku­ria jau se­niai (ir ne tik iš Tols­to­jaus re­per­ tua­ro), bet tik pa­gal už­sa­ky­mą. Ta­čiau šie ne­bai­gia ste­bin­ti (Bib­li­ja, Sart­ro ir Če­cho­vo kū­ry­ba ir t. t.) sa­vo in­te­lek­tua­lia ekst­ra­va­gan­ ci­ja ir kar­tu sa­vo pa­pras­tu­mu net ir šian­dien.

Vi­siš­kai įsi­vaiz­duo­ju pa­čią An­ną Piag­gį su ant ran­kos pa­ka­bin­ta „Na­ked Lunch“.

Tau­ro Stal­nio­nio sta­las Lie­tu­va

800 Lt

Ba­la­ga­nas ant dar­bo sta­lo nesve­ti­mas ne­bent tam, kas gy­ve­na ab­so­liu­čiam ba­la­ga­ne, nes ta­da jis bet ko­kios ne­tvar­kos tie­siog ne­pas­te­bi. Ta­čiau dau­ge­lį ne­tvar­kin­gas sta­las grei­tai pra­de­da er­zin­ti, ta­da puo­la­me tvar­ky­tis.

Tau­ras šį rei­ka­lą su­pap­ras­ti­na ir siū­lo dar­bą nuo mais­to ar šiaip ma­lo­nios per­trau­kė­lės at­skir­ti dang­čiu – dar­bi­ nis šur­mu­lys lie­ka bū­tent po juo.

Veid­ro­džiai „DO­MES­TIC“

260 Lt

Veid­ro­dis – toks da­ly­kas, kar­tais džiu­gi­na, kar­tais bau­džia ir neat­siž­vel­giant į ly­tį (jei jau ma­no­te, kad kal­ba­ma apie mo­te­riš­kus ki­log­ra­mus). To­dėl tu­rint veid­ro­dį, ku­ris tik džiu­gi­na, ne­svar­bu, koks tą­kart ja­me at­vaiz­das, gy­ve­ni­mas ge­rė­ja. Jų yra įvai­rių for­mų, tad ga­li bū­ti „įmon­tuo­ti“ ir kaip sie­ nų de­ko­ras.

Pi­ni­gi­nė „MY­WA­LIT“

54–230 Lt

Spal­vų de­ri­niai ne­re­tai už­kni­sa, nes, pa­vyz­ džiui, iš tri­jų, ro­dos, dvi pa­tin­ka, o tre­čia vi­ sai ne. Tie, ku­rie nea­be­jin­gi spal­voms, bū­ tent dėl šios prie­žas­ties ir neį­si­gy­ja ko­kio nors daik­to – ne­ran­da tin­ka­mo de­ri­nio. O šių pi­ni­gi­nių de­ri­nių yra so­čiai, tad sa­vą­jį tu­ rė­tų at­ras­ti net ir iš­ran­kiau­sias.

Kalėdinis turgus „370“ ir „Daik­tų vieš­bu­tis“ KVIE­ČIA RE­GIST­RUO­TIS IR DA­LY­VAU­TI Šio tur­gaus tiks­las su­teik­ti tur­gaus lan­ky­to­jams ga­li­my­bę įsi­gy­ti ori­gi­na­lių ka­lė­di­nių do­va­nų iš pa­čių daik­tų kū­rė­jų.

KŪ­RĖ­JAU, Puo­de­lis „DO­MOOR“ Olan­di­ja

45 Lt

Puo­de­liai di­de­lėm ąse­lėm iš dvie­jų pu­sių pri­me­na „ne­ zgrab­ną“ vai­kys­tę, o ją pri­si­min­ti daž­nai yra tie­siog sma­gu. Ne­dūž­tan­tis olan­diš­ko di­zai­no mi­ni­ma­lis­ti­nis dviau­sis puo­de­lis bet ku­rio am­žiaus per­so­nai trum­pai su­grą­žins vai­kiš­kus ins­tink­tus.

Siųsk dar­bus (ne dau­giau kaip 2 MB): daiktai@daiktuviesbutis.lt Pa­va­di­ni­mo ei­lu­tė­je nu­ro­dyk: KA­LE­DI­NIS DAIK­TU TUR­GUS Pas­ku­ti­nė dar­bų siun­ti­mo die­na – 2010 lapk­ri­čio 15 d.

TUR­GAUS VIE­TA IR LAI­KAS 2010 gruo­džio 18 ir 19 d., 12–18val., „Daik­tų vieš­bu­tis“

Laik­ro­džiai „TOO LA­TE“

65 Lt

Ok, jie jau ne to­kia ir nau­jie­na tarp mi­ni­ma­lis­ti­nio daik­tų di­zai­no ver­gų (ger­bė­jų?). Ta­čiau ver­ti dė­ me­sio, nes jau ir Vil­niu­je tam­pa fe­no­me­nu – laik­ro­ dis, ku­rio leng­vai ne­su­dau­žy­si, ku­ris ne­perš­lam­pa, ne­ver­žia ran­kos, tam­po­si, bet neiš­si­tam­po, yra ne­ bran­gus ir, dė­me­sio spal­vų fa­na­ti­kai, ga­li­te rink­tis iš vi­sų vai­vo­rykš­tės spal­vų ir dar dau­giau.