370 #14

2011 birželis #14

Festivalis mirė?

Tegyvuoja kiti festivaliai!

Ištrūkęs iš ligos kalėjimo Nuo mados Lietuvoje iki kung fu Kinijoje – vienas žingsnis

Nespjauk ant Londono, nes...

V.Čepkauskas,

gyvenantis viltimi

Grafičių kūrėjų variklis – adrenalinas 370_013.indd 1

2011.05.31 19:09:06

370_013.indd 2

2011.05.31 18:04:43

37o

#14 Nu­me­rio bend­ra­dar­biai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Eg­lė Žal­čių Ka­ra­lie­nė Ne­ty­čia at­si­dū­ru­si Lon­do­ne

Pa­gau­tas už ran­kos – ne­bū­ti­nai So­lo­mo­nas D

ar ir da­bar Vil­niu­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti sten­dus su so­cia­li­ne rek­la­ma, kur gra­fi­ čių pie­šė­jui (tiks­liau, ta­ge­riui) ge­le­ži­nis vil­kas pjau­na ran­ką. Bai­sus re­gi­nys. Bet, at­ro­ do, ne­la­bai veiks­min­gas. Mes tik­rai ne­si­ruo­ šia­me už­tar­ti sie­nų tep­lio­to­jų, ta­čiau ir ran­kų pjau­ti jiems ne­ke­ti­na­me. Juo­lab kad tik­rai ne vi­si jie yra ken­kė­jai, nak­ti­mis ieš­kan­tys ad­re­ na­li­no, kad ap­derg­tų dar vie­ną ką tik nu­da­ žy­tą pa­sta­to sie­ną.

Ge­gu­žę įvy­ko ku­rio­zas: so­cia­li­nę rek­la­mą ant vie­nos sie­nos kar­tu su kom­pa­ni­ja už­si­mo­ ju­sį nu­pieš­ti re­pe­rį Gab­rie­lių Liau­dans­ką-Sva­ rą už ran­kos (ir dar įvy­kio vie­to­je!) pa­ga­vo sos­ti­nės po­li­ci­ja. Pa­si­ro­do, vai­ki­nai tu­rė­jo tik žo­di­nį mies­to me­ro Ar­tū­ro Zuo­ko lei­di­mą, o šis, ko ge­ro, pa­mir­šo per­spė­ti sa­vo biu­rok­ra­ ti­nės ma­ši­nos sraig­te­lius. Lai­mė, is­to­ri­ja bai­ gė­si lai­min­gai (kaip Ho­li­vu­do fil­muo­se!), o gra­fi­čių kū­rė­jų kom­pa­ni­ja at­si­pir­ko tik leng­ vu iš­gąs­čiu.

Kad pa­ga­liau vi­siems lai­kams su­ži­no­tu­mė­ te, kuo ski­ria­si ta­ge­ris nuo street art meist­ro, gra­fič­ ių meist­rai nuo gra­fi­čių me­no meist­rų, su­ži­no­si­te per­skai­tę šį „370“ nu­me­rį. Drą­su­ sis stree­tar­te­ris IV mums pa­pa­sa­ko­jo vi­sas šio žan­ro su­bti­ly­bes, o paukš­te­liai pa­čiul­bė­ jo, kad So­lo­mo­nas – nė­ra vie­nas žmo­gus ir kad jo pa­ra­šą ne­sun­ku at­kar­to­ti bent kiek pra­ku­tu­siam sie­nų tep­lio­to­jui. Dar kal­ba­ma, kad So­lo­mo­nas ir Cab­ri yra vie­nas ir tas pa­ts. Sun­ku čia su­si­gau­dy­ti. Bet, kaip sa­ko­ ma, ne­pa­gau­tas už ran­kos – ne va­gis ar­ba... ne sie­nų ken­kė­jas.

Va­sa­ra jau ne­be ant no­sies, o vi­sa­me kū­ ne. Kol mes brau­kė­me pra­kai­tą re­dak­ci­jo­ je, pu­sė Vil­niaus mau­dė­si ap­link esan­čiuo­se eže­ruo­se. Kad va­sa­ra ne­pra­bėg­tų vel­tui, siū­ lo­me aki­mis per­mes­ti ne­la­bai ob­jek­ty­vų, ta­ čiau ga­na in­for­ma­ty­vų va­sa­ros mu­zi­ki­nių fes­ ti­va­lių ka­len­do­rių. Ne tik per­žvel­ki­te, bet ir

370_013.indd 3

Jū­ra­tė Žuo­ly­tė Žur­na­lis­tė, mo­kan­ti pra­kal­bin­ti

la­mus­le­nis Ne tik lie­tu­viš­kos ma­dos eks­per­tai

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

To­mas Teng­mark Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė

į pa­ti­ku­sius bi­lie­tus įsi­gy­ki­te – šie tu­ri bjau­rią ypa­ty­bę brang­ti.

Karš­ta ne tik lau­ke. Pra­kai­tas „Lof­to“ sie­no­mis var­vė­jo ir per ka­na­die­čio elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos meist­ro Ca­ri­bou kon­cer­tą. Mums pa­si­se­kė ne tik pa­gal už­bu­rian­čius jo rit­mus pa­lin­guo­ti, bet ir jį pa­kal­bin­ti.

Mū­sų ma­dos spe­cia­lis­tai iš „La­mų slė­nio“ šį kar­tą pri­ga­vo Vid­man­tą Čep­kaus­ką. Tik il­gai gal­vo­jo, kaip jį pri­sta­ty­ti. Di­zai­ne­riu? Bet dra­ bu­žiai jam – tik me­no kū­ri­nys, ne pra­gy­ve­ni­ mo šal­ti­nis. Skulp­to­riu­mi? Bet jis dar ir tapo…

O gal ju­ve­ly­ru? Juk nuo to pra­dė­jo.

Su ma­da su­si­jęs ir ki­tas mū­sų šio nu­me­rio he­ ro­jus – fo­tog­ra­fas Al­gir­das Ba­kas. Me­tęs dar­bą „Cik­lo­pe“ jau­na­sis ta­len­tas ap­si­gy­ve­no... Ki­ni­ jo­je. Ta­čiau ir ten Al­gir­das ne tik nuo­ty­kių ieš­ ko ir juos sa­vo tink­la­raš­ty­je ap­ra­ši­nė­ja, bet ir fo­tog­ra­fuo­ja. Ir ma­dą. Ir ne tik gat­vė­je.

Me­ni­nin­kas Eval­das Jan­sas, prieš pen­ke­rius me­tus iš­gar­sė­jęs ne­nu­si­se­ku­siu per­for­man­su, kai mė­gi­no nu­pjau­ti gal­vą ėriu­kui, da­bar lais­vas.

Neiš­si­gąs­ki­te, tuo­met jo nie­kas ne­pa­so­di­no.

Lais­vas da­bar jis nuo li­gos, ku­ri net de­šimt me­ tų jį tar­si bu­vo už­da­riu­si į ka­lė­ji­mą. O apie tik­rą ka­lė­ji­mą pa­sa­ko­ja nau­jau­sias jo dar­bas – do­ ku­men­ti­nis fil­mas „Lais­vė kur­ti“. Ja­me kal­ba­ma apie nu­teis­tuo­sius, ku­rie baus­mės lai­ką trum­pi­ na pieš­da­mi, ra­šy­da­mi ar gro­da­mi.

O pa­bai­go­je – grau­džiai links­ma vie­nos emig­ran­tės is­to­ri­ja. Tris aukš­tų­jų mo­kyk­lų dip­ lo­mus Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je ap­gy­nu­si mer­gi­na prieš ke­lis mė­ne­sius į Lon­do­ną iš­vy­ko ti­kė­da­ ma­si su­si­ras­ti dar­bą pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – me­ no, ži­niask­lai­dos ar ki­no sri­ty­je. Kuo bai­gė­ si jos paieš­kos, su­ži­no­si­te per­skai­tę šį „370“ nu­me­rį.

Ge­ro skai­ty­mo ir gra­žios va­sa­ros su pa­si­kei­ tu­siu (ti­kė­ki­mės, į ge­ra) „370“.

Ki­no ir Ka­nų spe­cia­lis­tas

Man­tas Stan­ke­vi­čius Re­pe­riš­kos sie­los spor­to žur­na­lis­tas

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

An­ta­nas Dub­ra Ran­kos vir­še­ly­je au­to­rius

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rius Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #14, birželis, 2011

2011.05.31 18:56:45

>> išklotinė Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė

Mo­by

„Tu­borg Green Sound Cast­le fes­ti­val“ Bir­že­lio 13 d.

Tra­kų pi­lis Sa­ky­kit, ką no­rit, ta­čiau dar prieš pus­me­tį pa­skli­ du­si ži­nia, kad elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos spe­cia­lis­tas Mo­by at­vyks­ta į Lie­tu­vą, au­sį nu­tei­kė ma­lo­niai. Ir net ne­gai­la, kad ta mū­sų gar­sio­ji ker­pė­mis ir pe­ lė­siais apau­gu­si pi­lis per šį kon­cer­tą bus ge­ro­ kai pa­dre­bin­ta ir dėl to ga­li šiek ap­griū­ti. Tik tru­ pu­tį ner­vi­na pa­se­nu­si or­ga­ni­za­to­rių in­for­ma­ci­ja, kad esą Mo­by Lie­tu­vo­je pri­sta­tys nau­jau­sio al­ bu­mo „Wait for Me“ (2009 m.) kū­ri­nius. Ga­lė­ jo kas nors pa­si­do­mė­ti bei ger­bė­jus in­for­muo­ti, kad šis elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos ge­ni­jus vos prieš po­ rą sa­vai­čių iš­lei­do vi­siš­kai nau­ją al­bu­mą „Dest­ royed“, ku­rį, sa­vai­me su­pran­ta­ma, no­rės pa­pro­ min­ti ir lie­tu­viams. Ki­ta ver­tus, nė­ra kur apie tai ir pra­neš­ti, nes mū­sų ži­niask­lai­dos prie­mo­nės mie­ liau pa­ra­šys apie nau­jas Ok­sa­nos Pi­kul kel­nai­tes nei apie nau­ją Mo­by al­bu­mą... Reik­tų pa­brėž­ti, kad nau­ja­sis ame­ri­kie­čio mu­zi­kan­to ir di­džė­jaus dar­bas ga­na me­lan­cho­liš­kas ir dau­gu­ma dai­nų ne­tin­ka­mos šo­ki­nė­ti ant gal­vos, tad lie­ka ti­kė­tis, kad bent treč­da­lį kon­cer­to su­da­rys ener­gin­ges­ni kū­ri­niai, to­kie kaip „Lift me up“. Juk ne ­mie­go­ti į Tra­kus rink­si­mės!

„Scanpix“ nuotr.

„Lo­pe de Ve­ga: pa­lai­dū­nas ir gun­dy­to­jas“

4 // © 370 370_013.indd 4

Nuo bir­že­lio 3 d.

Ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“

Jei­gu jau (!) at­si­bo­do mė­gau­tis va­sa­ra lau­ko ka­vi­ nė­se tie­siog siurb­čio­jant gė­ri­mus (ne­bū­ti­nai al­ko­ ho­li­nius), ar­ba oras šiam rei­ka­lui ne itin tin­ka­mas, pa­si­kul­tū­rin­ki­te žiū­rė­da­mi ge­rą fil­mą. To­kių dau­giau­ sia ro­do pa­čio­je mies­to šir­dy­je įsi­tai­sęs ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“. Pri­myg­ti­nai re­ko­men­duo­ju 2010 m. is­pa­ nų ir bra­zi­lų su­suk­tą is­to­ri­nę juos­tą „Lo­pe de Ve­ga: pa­lai­dū­nas ir gun­dy­to­jas“, ku­rią re­ži­sa­vo And­ru­cha Wad­ding­to­nas. Fil­me pa­grin­di­nius vaid­me­nis at­lie­ ka po­pu­lia­rūs is­pa­nų ak­to­riai Al­ber­to Am­man­nas ir Lui­sas To­sa­ras, gal­būt jums jau pa­žįs­ta­mi iš „Ki­no pa­va­sa­rio“ fil­mo „Ka­me­ra 211“. Šiek tiek apie fil­mą. Anot ki­no teat­ro at­sto­vų at­ siųs­tos in­for­ma­ci­jos, veiks­mas vyks­ta XVI a. Is­pa­ni­ jo­je. Jau­nas ta­len­tin­gas dra­ma­tur­gas Lo­pe de Ve­ ga grįž­ta į Mad­ri­dą po ka­ro. Jis pil­nas am­bi­ci­jų, no­ri gy­ven­ti ir ra­šy­ti... Lo­pe ti­ki­si pa­gar­bos ir pri­ pa­ži­ni­mo, ta­čiau ne­tu­ri nei pa­žin­čių, nei pi­ni­gų, to­dėl yra pri­vers­tas dirb­ti teks­tų per­ra­ši­nė­to­ju pas gar­ses­nius au­to­rius. Lo­pe aist­rin­gai įsi­my­li gra­žią­ ją sa­vo darb­da­vio duk­te­rį Ele­ną ir tarp jų už­si­mez­ ga aist­rin­gas ro­ma­nas. Ta­čiau Ele­na jau iš­te­kė­ju­si ir skir­tis su vy­ru vi­sai ne­trokš­ta. Pa­nie­kin­tas ir įžeis­ tas Lo­pe ima­si kerš­to ir tu­ri spruk­ti, kad iš­veng­tų su­ si­do­ro­ji­mo... Spren­džiant iš anon­so, fil­me ne­trūks­ ta pa­si­špa­ga­vi­mų, gau­dy­nių, muš­ty­nių ir, ži­no­ma, mei­lės sce­nų.

„Te­le­fo­nų kny­ga“

Bir­že­lio 8 d.

Me­nų spaus­tu­vė

Šiuo me­tu Mask­vo­je su šei­ma gy­ve­nan­čio, ta­čiau va­sa­ros pra­džio­je į Lie­tu­vą grįž­tan­čio ak­to­riaus ir mu­zi­kan­to Vi­do Ba­rei­kio kū­ry­bos ger­bė­jai, ko ge­ro, jau įsi­gi­jo tri­jų die­nų abo­ne­men­ti­nį bi­lie­tą į Me­nų spaus­tu­vę.

Juo­kau­ju, to­kių tur­būt ne­bū­na. Ta­čiau prieš siū­ly­da­ma pa­žiū­rė­ti spek­tak­lį „Te­le­fo­nų kny­ga“ ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti, kad die­ną prieš – bir­že­lio 7 d. – ten pat, Me­nų spaus­tu­vė­je, bus dar sy­kį pa­ro­dy­tas V.Ba­rei­kio įkur­to teat­ ri­nio ju­dė­ji­mo „No theat­re“ spek­tak­lis-kon­cer­tas „No Con­cert“, kur skir­ tin­gi per­so­na­žai ban­do vi­so­kiais bū­dais pa­si­sa­ky­ti, at­lik­ti sa­vo nu­me­rį.

Bir­že­lio 9-ąją jau (ir ne sy­kį!) mi­nė­tas V.Ba­rei­kis pa­si­ro­dys su sa­vo gru­pe „Stip­riai ki­taip“, ku­ri dar va­di­na­ma akus­ti­ne „Sui­ci­de dj‘s“ ver­si­ja.

Ta­čiau grįž­ki­me prie prem­je­ros „Te­le­fo­nų kny­ga“. Kaip jau su­pra­to­te iš pa­va­di­ni­mo, spek­tak­lis pa­sta­ty­tas ne pa­gal ko­kią nors įmant­rią gar­ saus re­ži­sie­riaus pje­sę, o pa­gal... ele­men­ta­riau­sią te­le­fo­nų kny­gą. Kad įma­no­ma spek­tak­lį pa­sta­ty­ti net ir re­mian­tis to­kia me­džia­ga, yra pa­sa­ kęs le­gen­di­nis Juo­zas Mil­ti­nis, ta­čiau pir­ma­sis, ro­dos, ab­sur­diš­kos už­ duo­ties ėmė­si tas pa­ts V.Ba­rei­kis (ir vėl kar­to­juo­si). Ką at­spir­ties taš­ku pa­si­rin­ko jau daug kar­tų mi­nė­tas ak­to­rius ir re­ži­sie­rius, su­ži­no­si­te už­su­ kę į Me­nų spaus­tu­vę, o aš iš­duo­siu tik tai, kad spek­tak­ly­je vai­di­na ne tik „No theat­re“ ko­man­da, bet ir ke­li nau­jo­kai.

2011.05.31 18:07:00

Pa­mink­lai, ku­rių nė­ra

Pa­si­vaikš­čio­ji­mas po Vil­nių Iki rugp­jū­čio 28 d.

Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja (Kons­ti­tu­ci­jos pr. 22, Vil­niu­je) Jei­gu pa­ma­nė­te, kad pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos tik nuo­trau­kos ar fil­muo­ta me­džia­ga, ku­rio­se įam­žin­tas so­viet­me­čio pa­li­ki­mas, la­bai klys­ta­te. Eks­po­ na­tai ap­rė­pia kur kas il­ges­nį is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį – nuo XIX a. pa­bai­gos iki šių die­nų. Pa­ro­da skir­ta de­mon­tuo­tiems pa­mink­lams ir neį­gy­ven­din­tiems pro­jek­tams, taip pat ro­do­mos prieš 15–20 me­tų vy­ku­sių šiuo­lai­ki­nių me­no pro­jek­tų do­ku­men­ta­ci­jos. Pa­ro­da su­si­ste­min­ta geog­ra­fin­ iu me­to­du: pir­ma­ me aukš­te pri­sta­to­mi Ka­ted­ros aikš­tės ir jos apy­lin­kių (V.Ku­dir­kos ir Lu­kiš­

eį ai, ę. k­lį – at­ kir­ r­į. p ­e

kių aikš­čių) pa­mink­lai ar jų pro­jek­tai, ant­ras aukš­tas pa­da­ly­tas į dvi erd­ves: vie­no­je jų su­si­pa­žin­si­te su Ro­tu­šės ir S.Dau­kan­to aikš­čių, o ki­to­je – Sto­ties ir Re­for­ma­tų skve­rų pa­mink­lais. Ap­si­lan­kę pa­ro­do­je su­ ži­no­si­te, kad tar­pu­ka­riu maž­daug tarp Spor­to rū­mų ir bu­vu­sio „Žal­gi­rio“ ba­sei­no 14 me­tų sto­vė­jo me­ di­nis 12 m aukš­čio pa­mink­lo poe­tui A.Mic­ke­vi­čiui

„Lya­pis Tru­bec­koy“ Bir­že­lio 10 d.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“

o­te ar­ ad sa­ už­ ­ku ­su­ ne

Vos pu­sant­rų me­tu­kų vei­kian­tis „Lof­tas“ drą­siai spjau­do į barz­dą vi­siems se­niems sos­ti­nės mu­zi­kos klu­bams ir ren­gia vie­nas už ki­ tą ge­res­nius tū­sus. Džiu­giau­sia tai, kad klu­bas įvai­raus plau­ko kon­cer­tus rengs net ir bir­že­lį, kai ki­ti klu­bai bū­na už­da­ro­mi ne­ bū­tiems re­mon­tams ar tie­siog ato­sto­gau­ja.

Pa­sis­teng­siu kuo trum­piau pri­sta­ty­ti tris, ma­no nuo­mo­ne, la­biau­ siai dė­me­sio ver­tus bir­že­lio pa­si­bu­vi­mus.

Pra­dė­siu „Lof­to“ kon­cer­tų ap­žval­gą nuo kai­my­nų bal­ta­ru­sių ko­ man­dos „Lya­pis Tru­bets­koy“, ku­ri drau­džia­ma sa­vo gim­ti­nė­je, ta­čiau iš­skės­to­mis ran­ko­mis lau­kia­ma tiek Lie­tu­vo­je, tiek ki­to­se de­mok­ra­ti­nė­se ša­ly­se kai­my­nė­se, mat sa­vo teks­tuo­se sma­giai šai­ po­si iš pa­sku­ti­nio­jo Eu­ro­pos dik­ta­to­riaus Aliak­san­do Lu­ka­šen­kos. „Lya­pis Tru­bets­koy“ mu­zi­ka – ele­men­ta­rus ru­siš­kas ro­ke­lis, ta­čiau ver­ta įsi­klau­sy­ti į teks­tus. Sup­ran­ta­ma, tam rei­ka­lui ru­sų kal­ba – bū­ti­na. Na, dar rei­kė­tų pri­dur­ti, kad šar­mo ši­tie bal­ta­ru­siai tu­ri dau­giau nei ke­lios lie­tu­viš­kos gru­pės kar­tu su­dė­jus. „Jung­le Brot­hers“ – ir vėl re­po se­niai. „Vėl“ sa­kau to­dėl, kad ge­gu­žę ta­me pa­čia­me „Lof­te“ kon­cer­ta­vo „Raw Su­gar“. O se­ niai... Ką jau ir kal­bė­ti – kū­ri­niu „Straight out the Jung­le“ ši gru­pė

370_013.indd 5

iš­gar­sė­jo gū­džiais 1988-ai­siais, kai dau­ ge­lis jū­sų dar po sta­lu vaikš­čio­jo... Po il­ gos per­trau­kos trys ori­gi­na­lios „Jung­le Brot­ hers“ su­dė­ties na­riai – Mi­ke Gee, Af­ri­ka Ba­by Bam ir DJ Sam­my B – pa­tvir­ti­no, kad gru­pė at­si­nau­ji­no ir iš­va­žiuo­ja į gast­ro­les „Spea­king In Ton­gues Reu­nion Tour“, ku­ rio­mis žy­mi­ma gru­pės gy­va­vi­mo 23 me­ tų su­kak­tis.

O pa­bai­go­je – šiek tiek pank­ro­ko. Ka­ na­die­čių ko­lek­ty­vo „No­means­no“ Lie­tu­vos pan­kams pri­sta­ty­ti tik­rai ne­rei­kia, mat jis į mū­sų ša­lį už­su­ka jau tre­čią­syk. Tie­sa, anot kri­ti­kų, „No­means­no“ lau­žo pa­tį pank­ro­ ko stu­bu­rą. Šis lie­ka dau­giau po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą, o mu­zi­ko­je gir­di­me džia­zo, po­st-hard­co­re, math-rock ir pro­gre­sy­vio­jo pank­ro­ko ly­di­nį, api­pin­tą juo­do­jo hu­mo­ ro teks­tais.

ma­ke­tas, ku­rį 1938 m. pa­va­sa­rį nu­ne­ šė smar­kiai iš­tvi­nę Ne­ries van­de­nys. O ar ži­no­jo­te, kad ten, kur da­bar sto­vi Lie­tu­vos ka­ra­lių Min­dau­gą sim­bo­li­zuo­ jan­ti skulp­tū­ra, bu­vo pla­nuo­ja­ma pa­ sta­ty­ti pa­mink­lą poe­tui, ra­šy­to­jui Vin­cui My­ko­lai­čiui-Pu­ti­nui? Šias ir ki­tas mies­to pa­mink­lų pa­slap­tis pri­va­lo įmin­ti kiek­ vie­nas sa­ve ger­bian­tis vil­nie­tis ar mė­gi­ nan­tis to­kiu tap­ti!

„Jung­le Brot­hers“ Bir­že­lio 17 d.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“

„No­means­no“ Bir­že­lio 21 d.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“

2011.05.31 18:13:48

>> scena

Fes­ti­va­lis mi­rė? Te­ gy­vuo­ja ki­ti fes­ti­ va­liai!

A

t­ro­do, dar vi­sai ne­se­niai Lie­tu­vo­ je bu­vo tik vie­nas fes­ti­va­lis – į Var­ niuo­se nuo 1993 m. vyks­tan­čias „Bliu­zo nak­tis“ su­plūs­da­vo ne tik me­ni­nin­ kai iš did­mies­čių, bet ir bliu­zo ne­sup­ran­ tan­tys, ta­čiau ko­mu­ni­ka­ci­jos iš­siil­gę pro­ vin­cia­lai. Oi, vos ne­pa­mir­šau „Vi­sa­gi­no count­ry“, ku­ris pra­dė­tas reng­ti ne­tgi po­ ra me­tų anks­čiau. Į šį fes­ti­va­lį rink­da­vo­ si pa­tys kant­riau­si mu­zi­kos ger­bė­jai. Ok, pa­juo­ka­vo­me, ne­py­kit, kant­ris­tai ar kant­ ri­nin­kai, kant­ri – pui­ki mu­zi­ka, ta­čiau šį kar­tą mes – ne apie ją.

Lai­kas bė­go, o si­tua­ci­ja šio­je rin­ko­je ne­ge­rė­jo. Pa­dė­tis pa­si­tai­sė tik XXI a. Net ap­si­dai­ry­ti ne­spė­jo­me, kaip pri­dy­go įvai­ riau­sių veis­lių fes­ti­va­lių: jei­gu į vi­sus pa­si­ ryž­tum va­žiuo­ti, tai bai­gian­tis va­sa­rai ne tik au­sis, bet ir ke­pe­nis pa­džiau­tum. O jei­gu dar su­gal­vo­si pas kai­my­nus len­kus ir lat­vius už­suk­ti... „37O“ siū­lo ge­res­nę išei­tį – trum­pą, la­bai su­bjek­ty­vią mu­zi­ki­ nių fes­ti­va­lių ap­žval­gą-ka­len­do­rių.

Kaip pa­va­din­si, taip ne­pa­ga­din­si, o pa­si­ka­bin­ti jį ant sie­nos pri­va­lo­ma.

Ra­šė: Šiaudinė Kaliausė Nuot­rau­kos: iš re­dak­ci­jos ar­chy­vo

Tur­būt su­pra­to­te, apie ko­kį mi­ru­sį­jį čia mes. Taip, apie „Be2gether“. Ne­pai­sant vi­sų sa­vo trū­ku­mų, Gied­riaus Klim­ke­vi­čiaus „kū­di­kis“ bu­vo ma­siš­kiau­sias fes­ti­va­lis Lie­tu­vo­je ir ja­me iš­gir­do­me kad ir ne A ly­gio, bet vi­sai pa­do­rių gru­pių. Ta­čiau ne­ver­ki­me pas ka­pą, o ge­riau ap­si­dai­ry­ki­me, ko­kie ki­ti fes­ti­va­liai vyks­ta Ma­ri­jos že­mė­je ir ne­to­li jos! ........ . .... .

.

6 // © 370 370_013.indd 6

SŪ­PY­NĖS

TUND­RA

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: Jay Ha­ze, Te­ eth, Pa­cou, Clau­sas Voigt­man­nas Bi­lie­to kai­na: 60 Lt (pi­ges­ni iš­pirk­ti) Tai, ko ge­ro, pa­slap­tin­giau­sias fes­ ti­va­lis Lie­tu­vo­je, mat jo ren­gė­jai lin­ kę ge­rų vie­tų neiš­duo­ti – fes­ti­va­lio lo­ka­ci­ja bu­vo pa­skelb­ta tik li­kus mė­ ne­siui iki ren­gi­nio. Iki tol bi­lie­tai bu­ vo par­da­vi­nė­ja­mi it ka­tės mai­šuo­se.

Da­bar šiek tiek pia­ro: „Šeš­tus me­tus skai­čiuo­jan­tis minimal/techno/dub/ idm/triphop/house fes­ti­va­lis su šak­ ni­mis raus pa­var­gu­sius nuo ur­ba­nis­ti­ nės ru­ti­nos pro­tus, o su­si­rin­ku­sių au­sis pro­fe­sio­na­liai įreng­to­se 2 mu­zi­ki­nė­ se sce­no­se ku­tens pu­sė šim­to ta­len­ tin­giau­sių at­li­kė­jų ir di­džė­jų iš Lie­tu­ vos bei už­sie­nio.“ Ką gi, leng­vo jums pro­tų nu­si­ro­vi­mo ir švel­naus au­sų pa­ si­ku­te­ni­mo. Tik ne­sa­ky­ki­te, kad ne­ pers­pė­jo­me, mie­lie­ji tech­no mu­zi­kos ger­bė­jai!

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: Giu­sep­pe, Jah­ bo, Law­ren­ce Har­vey a.k.a. Ku­ba, Rai­ den, Ri­car­do To­bar Bi­lie­to kai­na: 88 Lt Dar vie­nas fes­ti­va­lis, orien­tuo­tas į elekt­ ro­ni­nės mu­zi­kos ger­bė­jus. „Tund­ra“ dve­ jais me­tu­kais vy­res­nė už „Sū­py­nes“, gal ir bi­lie­tu­kai dėl to šiek tiek bran­ges­ni – juk daug kur už var­dą pri­mo­ka­me dau­giau.

As­me­niš­kai man at­ro­do, kad elekt­ro­ni­ka ir gam­ta ne­la­bai de­ra. Bet gal­būt sa­vo žo­džius at­siim­siu, kai spjau­siu į prin­ci­ pus ir ten ap­si­lan­ky­siu. Juo­lab kad šį kar­ tą or­ga­ni­za­to­riai ža­da nuo elekt­ro­ni­nio šur­mu­lio pa­var­gu­sias au­sis die­ną gai­vin­ ti gy­va mu­zi­ka.

Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai į eže­rin­gą­jį Za­ra­sų kraš­tą vi­lio­ja ke­tu­rio­mis sce­no­mis („Psy tran­ce“, „Chill out“, „Bass“ ir „Tech­ no“), ku­rio­se bus vir­pi­na­mi pa­čių įvai­riau­ sių mu­zi­ki­nių sko­nių re­cep­to­riai, taip pat me­no dirb­tu­vė­mis, pa­skai­to­mis.

Bir­že­lio 17–19 d. Pak­re­tuo­nė, (Šven­čio­nių r., Lie­tu­va)

Lie­pos 7–10 d. Dū­bu­rio pu­sia­sa­lis (Za­ra­sų r., Lie­tu­va)

2011.05.31 19:11:34

TAMS­TA MU­ZI­KA Lie­pos 22–24 d. (Va­rė­nos miš­kai, Lie­tu­va)

HEI­NE­KEN OPE­NER

Bir­že­lio 30–liepos 3 d. (Gdy­nė, Len­ki­ja)

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: „Coldp­lay“, „Pulp“, „Hurts“, „The Na­ tio­nal“, „The Stro­kes“, Prin­ce, M.I.A. Bi­lie­to kai­na: 3 die­noms – apie 276 Lt, 4 die­noms – apie 330 Lt (neįs­kai­tant ki­tų pa­slau­gų) Jau de­šim­tus me­tus kai­my­nų len­kų or­ga­ni­zuo­ja­mas fes­ti­ va­lis „Hei­ne­ken ope­ner“ tiek žvaigž­džių gau­sa, tiek žiū­ro­ vų ma­siš­ku­mu jau be­veik pri­lygs­ta di­die­siems Eu­ro­pos fes­ti­va­ liams – vo­kiš­kie­siems „Rock Am Ring“ ir „Rock Im Park“ (ne­to­li Niur­bur­go, bir­že­lio 3–5 d.), da­niš­ka­jam „Ros­kil­de“ (bir­že­lio 30–liepos 3 d.), bri­tų „Glas­ton­bu­ry“ (bir­že­lio 24–26 d.). Be­ je, di­džiau­sios „Hei­ne­ken Ope­ner“ žvaigž­dės – „Coldp­lay“ – taip pat gros ir vo­kie­čių, ir bri­tų že­mė­se. Iš­var­dy­tų fes­ti­va­ lių afi­šo­se kar­to­ja­si ir dau­giau ži­no­mų var­dų: „Hurts“, „Dea­ dmau5“, „The Stro­kes“. M.I.A. Vis dėl­to „Hei­ne­ken Ope­ner“ mums ak­tua­les­nis, nes: 1) yra ar­čiau Lie­tu­vos, 2) bi­lie­tai į jį kai­nuo­ja pi­giau, 3) alus ir­gi pi­ges­nis, 4) tai yra pui­ki pro­ga bent sim­bo­liš­kai „pa­drau­gau­ti“ su len­kais.

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: Aloe Blacc, „Bix“ „G&G sin­di­ka­tas“, „Hap­pyend­less“, „Emp­ti“ „Brass­bas­ tardz“, „Freaks on floor“ Bi­lie­tų kai­nos: 83 Lt Šis fes­ti­va­lis ne­tu­ri griež­tų rė­mų: sce­na čia da­li­ ja­si ro­ke­riai, re­pe­riai, fan­ko, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos at­sto­vai. Li­be­ra­liai žiū­ri­ma ir į žiū­ro­vus: lei­džia­ma at­si­vež­ti ne tik vai­kus, bet ir šu­nis. Į fes­ti­va­lį or­ ga­ni­za­to­riai vi­lio­ja ne skam­biais už­sie­nie­tiš­kais var­dais, o lai­ko pa­tik­rin­tų Lie­tu­vos mu­zi­kan­tų pa­ si­ro­dy­mais bei įvai­rio­mis pra­mo­go­mis ne tik ant že­mės, bet ir van­de­ny­je. Juk fes­ti­va­lis vyks­ta eže­ ro ap­sup­ty­je. Dar vie­nas pliu­sas – per­pus pi­ges­ni bi­lie­tai trau­ki­niu į abi pu­ses. Na, mi­nu­sų ga­li­ma vi­sa­da ras­ti (gru­pių są­ra­šas ga­lė­tų bū­ti ir įdo­mes­ nis), bet pa­si­džiau­ki­me tuo, ką tu­ri­me.

VELNIO AKMUO Liepos 15–17 d. (Anykščiai, Lietuva)

PO­SI­TI­VUS

Lie­pos 15 ir 16 d. (Sa­lacg­ry­va, Lat­vi­ja)

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: „Ja­mes“, „Edi­tors“, „Hurts“ Bi­lie­tų kai­nos: vie­nai die­nai – 143 Lt, dviem die­ noms – 160 Lt Kol „Be2gether“ or­ga­ni­za­to­riai ža­dė­jo auk­so kal­ nus (ne­tgi tuos pa­čius „Coldp­lay“), bra­liu­kai lat­viai ėmė ir pa­da­rė... fes­ti­va­lį „Po­si­ti­vus“, į ku­rį ne gė­da va­žiuo­ti net di­džiau­sioms mu­zi­kos žvaigž­dėms. Na, „ne gė­da“ gal per stip­riai pa­sa­ky­ta. Gal ir pas mus už­suk­tų, jei su­krapš­ty­tu­me pi­ni­gų ne­ma­žiems jų ho­ no­ra­rams. Ant Bal­ti­jos jū­ros kran­to, miš­ke (120 km nuo Ry­gos, 70 km nuo Es­ti­jos sie­nos) ren­gia­ma­me fes­ti­va­ly­je jau kon­cer­ta­vo „Mu­se“, „Scis­sor Sis­ters“, „Ma­nic Street Prea­chers“, „Ste­reop­ho­nics“, Mo­by, „Tra­vis“ ir dau­gy­bė ki­tų. Kai ku­rie ne­tgi grįž­ta – šį kar­tą tik­rai ne­pra­lei­siu ga­li­my­bės pa­ma­ty­ti „Ja­mes“.

Kal­ba­ma, kad per­nykš­čia­me fes­ti­va­ly­je ap­si­lan­kė apie 30 tūkst. žmo­nių. Tik spė­lio­ti ga­li­me, kiek tūks­ tan­čių at­va­žia­vo iš Lie­tu­vos. Dar la­bai no­riu lat­vius pa­gir­ti, kad sa­vo tink­la­la­py­je in­for­ma­ci­ją pa­tei­kia ir lie­tu­vių kal­ba. Kad ir per gug­lo ver­tyk­lę iš­vers­ta, bet vis tiek la­bai sma­gu! Neuž­mirš­ta bra­liu­kai ir lie­ tu­viš­kų gru­pių pa­kvies­ti. Šį kar­tą mū­sų sce­nai at­sto­ vaus Ali­na Or­lo­va ir „Co­lors of Bubb­les“.

370_013.indd 7

Festivalio žvaigždės: „Benediction“, „Inquisi­ tion“, „Susperia“, „Forgotten Tomb“, „October Tide“ „In Mourning“ Bilietų kainos: trims dienoms – 93 Lt Kai prieš keletą metų Vilniuje pamačiau „Vel­ nio akmenį“ reklamuojančius plakatus, žegno­ tis nepradėjau, tačiau akis išpūčiau pamačiusi ten vieną pavadinimą: „Sepultura“ – Anykščiuo­ se?!

Nesu didelė šios brazilų grupės gerbėja, bet puikiai suprantu, ką ji reiškia metalistams, ypač vyresniems. Štai taip įspūdingai mano akyse de­ biutavo šis sunkiosios muzikos gerbėjų labiausiai laukiamas metų įvykis. Šio festivalio rengėjai nu­ stebino ir operatyvumu – jie pirmieji reagavo į mano SOS. Dar labai norėčiau pagirti festivalio tinklalapį, kuris labai informatyvus. Būtent ten su­ žinojau, kad black metal/shoegaze kolektyvas „Alcest“ iš Prancūzijos atšaukė savo pasirody­ mą, tačiau pažada kaltę išpirkti kitąmet. Gero galvų pakratymo, kad sprandai neskaudėtų!

KARK­LĖ LI­VE MU­SIC BEACH Rugp­jū­čio 11–14 d. (Kark­lė, Lie­tu­va)

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: „G&G sin­di­ka­tas“, Jur­ga Še­dui­ ky­tė, „Hap­pyend­less“, „Ta­nel Pa­dar & The Sun“ Bi­lie­tų kai­nos: 90 Lt (su vie­ta pa­la­pi­nių mies­te­ly­je) Fes­ti­va­lio ren­gė­jai iš­si­rin­ko idea­lią vie­tą – kaip sma­ gu klau­sy­tis mu­zi­kos, akom­pa­nuo­jant jū­ros ban­gų oši­mui.

Kol kas „Kark­lė“ ne­ga­li pa­si­gir­ti nei di­džiu­liais lan­ky­to­ jų srau­tais, nei žvaigž­dė­mis iš už­sie­nio. Bet no­ri­si ti­kė­ti, kad ka­da nors fes­ti­va­lis išaugs iš siau­rų lie­tu­viš­kų marš­ki­ nė­lių ir pa­si­gro­žė­ti lie­tu­viš­ku pa­jū­riu at­va­žiuos ir pa­sau­li­ nio gar­so mu­zi­kan­tai.

Fes­ti­va­lio ren­gė­jus ga­li­ma pa­gir­ti, kad neap­si­ri­bo­ja vien mu­zi­ka. Pa­vyz­džiui, šie­met žiū­ro­vai ga­lės pa­ma­ty­ ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo re­ži­suo­tą „Va­sar­vy­džio nak­ties sap­ ną“, ku­rį vai­ni­kuos fa­ky­rų pa­si­ro­dy­mas.

RO­KO NAKTYS/ GALAPAGAI Rugp­jū­čio 5 ir 6 d. (Za­ra­so sa­la, Za­ra­sai, Lie­tu­va)

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: „Gua­no Apes“, „Pain“, „Bix“, „Hap­pyend­less“ Bi­lie­tų kai­nos: 88 Lt Šie­met „Ro­ko nak­tys“ me­lo­ ma­nų lau­kia ge­ro­kai pa­si­kei­tu­ sios: fes­ti­va­lio ren­gė­jai pri­si­dū­ rė pa­va­di­ni­mą „Ga­la­pa­gai“, pa­si­kvie­tė ka­dai­se ryš­kiai švie­tu­ sias, ta­čiau il­gai­niui pri­blė­su­sias žvaigž­des iš Vo­kie­ti­jos „Gua­no Apes“ ir dar su­si­do­mė­jo eko­lo­gi­ ja. Tik vie­nas da­ly­kas ne­pa­si­kei­ tė: kaip ir kas­met, čia kon­cer­tuos le­gen­di­niai „Bix“. Gai­la tik, kad į fes­ti­va­lio rek­la­ma­vi­mą or­ga­ni­ za­to­riai žiū­ri ga­na at­mes­ti­nai: laiš­kas nuo „370“ li­ko ne­pas­te­ bė­tas, o ir į te­le­fo­no skam­bu­čius nie­kas neat­si­lie­pė. Na, bet tur­ būt ne­la­bai ką čia daug ir pa­pa­ sa­ko­si: daug gi­ta­rų, daug alaus, daug gam­tos. Be­lie­ka pa­lin­kė­ti daug žiū­ro­vų!

MĖ­NUO JUO­DA­RA­GIS Rugp­jū­čio 26–28 d. (Za­ra­so sa­la, Za­ra­sai, Lie­tu­va)

Fes­ti­va­lio žvaigž­dės: „Blood Axis“, Ra­poon, „Son­ne Ha­gal“, „Ar­ni­ca“, „Bix“ Bi­lie­tų kai­nos: 70 Lt Be abe­jo­nės, po­stfolk­lo­ro ir šiuo­lai­ki­nės bal­tų kul­tū­ros fes­ti­va­lį „Mė­nuo Juo­da­ ra­gis“ ga­li­ma va­din­ti ne tik vie­nu se­niau­sių, bet ir vie­nu uni­ka­liau­sių fes­ti­va­lių Lie­ tu­vo­je, gal­būt ir vi­so­se Bal­ti­jos ša­ly­se. Fes­ti­va­lio lo­ka­ci­ja daž­nai kei­tė­si, ta­čiau ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams tai nie­ka­da ne­truk­dė su­rink­ti į vie­ną vie­tą pri­jau­čian­čių bal­tų tra­di­ci­joms. Ir di­de­lės rek­la­mos šiam fes­ti­va­liui jau ne­be­rei­kia: juk jis vyks jau14 kar­tą! Šių­me­čio fes­ti­va­lio te­ma yra uni­ka­li ir itin ar­cha­jiš­ka jung­tis – su­tar­ ti­nės. O šią tra­di­ci­ją pri­sta­tys žy­miau­si ty­ri­nė­to­jai ir at­li­kė­jai.

P.S. Dau­giau in­for­ma­ci­jos apie vi­sus fes­ti­ va­lius su­si­ra­si­te pa­si­tel­kę vi­sa­ga­lį gug­lą.

Taip pat tiks­lias bi­lie­tų kai­nas, ku­rios tu­ri po­lin­kį di­dė­ti ar­ti­nan­tis ren­gi­niui. Bi­lie­tais daž­niau­siai pre­kiau­ja „Ti­ke­ta“, „Bi­lie­tų pa­ sau­lis“ ir „Bi­lie­tai.lt“.

2011.05.31 19:12:27

>> žirklės

Ne kiekvienas mokame piešti. ............................................................................

O kas moka – piešia sąsiuviniuose, ......................... ant baltų lapų, rengia parodas, ......................................................................................... pardavinėja savo talento vaisius. .. . „IV“ piešia ant sienų ir tikina, kad tai teikia džiaugsmo. ................ ..... .

......... .. .

Rašė ir fotografavo: Mantas Stankevičius

– Jeigu atvirai, net nežinau, kaip tave pavadinti.

– Galima įvairiai: yra Street art meistrai, grafičių meistrai, taip pat galime išskirti grafičių meno meistrus, kurie dažniausiai piešia legaliai. Aš pats esu streetarteris, nes paišau tam tikra technologija – tai trafaretai, lipdukai. Tai yra viena estetiškiausių grafičių atšakų. Esu streetarteris, tačiau kartu su manimi į naktinius Vilniaus dailinimo reidus keliauja ir tie patys grafičių meistrai.

8 // © 370 370_013.indd 8

– Papasakok, kaip vyksta tie naktiniai reidai?

– Viskas vyksta kaip gerai suplanuotuose mokslinių tyrimų žvalgymuose. Pasiruošiame miesto planą, suplanuojame, kur eisime ir kur bėgsime, jei prireiks. Viskas prasideda nuo pasivaikščiojimo po miestą dieną, kad galėtum išsirinkti vietą, kuri būtų aktuali žmonėms. Grafičiui esminis dalykas – jis turi būti pastebėtas. Visada norima, kad į jį būtų reaguota, trokštama, kad kiekvienas pamatęs tavo darbą susimąstytų, kodėl viena ar kita problema yra aktuali. Streetartas visada iškelia tam tikrą problemą.

Naktiniame maršrute svarbiausia turėti pabėgimo planą, jeigu netyčia užkluptų pareigūnai. Kuo daugiau dirbi šioje srityje, tuo drąsesnis daraisi. Kartais užmirštu išeities taškus, einu tarsi į darbą. Tiesiog planavimas baigiasi tuo, kad pamatai sieną ir prie jos sugrįžti naktį.

– Pats pagautas nebuvai?

– Oficialiai ne. Su policijos pareigūnais buvo tekę pabendrauti, kai paišėme ant dabartinės socialinės reklamos sienos.

Turėjome žodinį savivaldybės sutikimą,

Čia svarbiaus

raštiško, deja, ne. Papaišėme valandą, o vėliau šalia esančio namo savininkai iškvietė pareigūnus. Tačiau viską išsiaiškinome. Žinoma, visus duomenis užsirašė, taigi    duomenų bazėje jau esu greičiausiai įrašytas kaip koks vandalas.

– Adrenalinas. Ar jo būna per naktinius reidus?

– Būna. Greičiausiai tai ir yra svarbiausias grafičių dalykas. Tai viso paišymo varomasis motyvas. Kartais būtent dėl to renkiesi tokias vietas, kuriose yra gerokai didesnė rizika būti pagautam.

Adrenalinas turi išlikti.

– Ar dažnai tenka bėgti?

– Yra tekę bėgti, yra tekę ir skubiai sėsti į automobilį ir sprukti. Kartais į paišymo vietą vykstu automobiliu, todėl

tenka važiuoti ir stebėti, ar policija neseka iš paskos. Kai bėgu, galvoju, kur pasislėpti, rasti saugią vietą. Tai yra nenusakomas jausmas, žinoma, suprantu, kad kiekvieną fiziologiškai jis veikia skirtingai. Pavyzdžiui, man adrenalinas suteikia džiaugsmo: atlikęs  nelegalų darbą, kuris neša visuomenei žinią, jaučiu pasitenkinimą. Džiaugiuosi, kad tuo pačiu metu atlikau šį tą gero ir šį tą neleistino.

– Keliese dalyvaujate reiduose?

– Niekada neveikiu vienas. Žinau, kad yra tokių, kurie veikia individuliai. Tačiau praktika parodė, kad vienam veikti sunkiau – niekada nematai, kas tave gali užklupti. Šalia manęs visada turi būti dar bent vienas žmogus, kuris stebi aplinką.

Solomono misija – žinomumas, jo tikslas – kad visi žinotų jo vardą.

Pas mus kaip ir Švedijoje tai jau laikoma organizuotu nusikaltimu: baudžiami gali būti ir tie, kurie niekada savo rankose nėra laikę dažų balionėlio.

– Sakyk, ar grafitininkų bendruomenė Lietuvoje yra didelė?

– Skaičiais sunku pasakyti, tačiau bendruomenė, kuri veikia, tikrai yra. Manau, jog grafitininkai šiuo metu Lietuvoje klesti, dalis bendruomenės emigruoja į Didžiąją Britaniją ar kitas šalis, tačiau šio meno neapleidžia ir ten.

– Gal kiek ir ne į temą, tačiau ar moki pasirašyti kaip Solomonas?

– Taip, čia nėra nieko sudėtingo (juokiasi). Solomono misija – žinomumas, jo tikslas – kad visi žinotų jo vardą.

Sunku pasakyti, ar tai vienas žmogus.

2011.05.31 18:14:38

– sie bu – vie čia vis m lim tis

– ky ly ta dž – Ju kn šin įva

usia – adrenalinas – Prisiminiau gilią jaunystę. Jeigu ant sienos parašysiu „čia buvo Mantas“, tai bus priskiriama grafičiui?

– Žiūrint, kiek tokių užrašų paliksi. Iš vienos pusės – taip, nes tai nelegalu, tačiau stilistiškai tai nebus grafitis, nes čia viskas prasideda nuo stilizuotų pasirašymų – tagų. Jei tavo pasirašymo nebus galima įvardyti kaip tago – tai nebus grafitis (šypsosi).

– Pirmas piešinys, kurį pamačiau vaikystėje ant namo sienos, buvo vyriškas lyties organas, šalia jo dar buvo parašytas rusiškas  žodis iš trijų raidžių. Grafitis?

– Iš tiesų tai buvo grafičiai (juokiasi).

Juk tai nelegalu. Be to, yra išleista netgi knyga apie tualetuose aptinkamus piešinius. Ne paslaptis, kad ten galima rasti įvairių organų.

370_013.indd 9

– Minėjai nešamą socialinę žinią. Kokios dažniausiai tai būna žinutės?

– Street art atveju žinios būna labai skirtingos. Jos reikalingas, kad žmonės pastebėtų, jog kažkas visuomenėje vyksta negerai. Nepamirštama politika, socialiniai reikalai. Žinios perteikimas kartais gali būti ironizuotas, šmaikštus.

– Dabar paneigsime nusistovėjusią dogmą, kad piešėjai yra eiliniai buduliai. Kalbame apie intelektualius menininkus?

– Daugelis mano, jog grafitais užsiima tik žmonės, kuriems     trūksta intelekto, tačiau streetarterius priskirčiau išsilavinusiems ir socialiai atsakingiems žmonėms, nes jie patys suvokia, kas vyksta šalyje, ir nori su tuo supažindinti visus aplinkinius.

Pas mus kaip ir Švedijoje tai jau laikoma organizuotu nusikaltimu: baudžiami gali būti ir tie, kurie niekada savo rankose nėra laikę dažų balionėlio.

Paukšteliai čiulba Gaudyk negaudęs, p. Ramanauskai, tą Solomoną. Paukšteliai čiulba, kad ne vienas žmogus po Vilnių ir kitus miestus darbuojasi, dalis dabar gyvena Airijoje, kur sėdi ir stebi medžioklę. „Jeigu kas nors pagaus ir pasodins žmogų, kuris rašė „Solomon“, tuoj visi iš Airijos sulėks ir dar labiau „užbombins“ miestą.

Teks paleist „nusikaltėlį“, – čiulba paukščiai. Be to, tie patys čiulba, jog „Solomon“ ir „Cabri“ – vienas ir tas pats. Na, ne mums čia spręst. Čia medžiotojų ir seklių reikalai. ;)

2011.05.31 18:15:18

>> muzika Ra­šė: Jū­ra­tė Žuo­ly­tė Fo­tog­ra­fa­vo: And­rey Mo­to­ri­chev

Ca­ri­bou: „Mu­zi Da­nas Snait­has, ge­riau ži­no­mas kaip Ca­ri­bou, mu­zi­ką kur­tų net tuo­met, jei nie­kas jos ne­si­klau­sy­tų. Ir gąs­di­ni­mai pi­ra­tais jam ne­bai­sūs – vis tiek vis­kas išeis tik į ge­ra. Prieš su­reng­da­mas sto­gą nu­rau­nan­tį pa­si­ro­dy­mą mu­zi­kos fab­ri­ke „Lof­tas“ ge­gu­žės 30 d., at­li­kė­jas su­ti­ko pa­bend­rau­ti su lie­tu­viš­ka ži­niask­lai­da, o „37O“ to­kių pro­gų ne­pra­lei­džia! ............. ........ .. ........................................ ........................ . ........ . ................ . ........ .. .... . ........ . . .

– Nuo­lat esi ke­ly­je. Ne­pa­vargs­ti?

– Aš nie­k a­da ne­pa­vargs­t u nuo pa­si­ro­ dy­mų. At­v irkš­čiai, jie yra ma­no ener­g i­ jos šal­t i­n is. Žmo­nės vis­k ą įsi­vaiz­duo­ja su­dė­tin­g iau nei yra. Su­si­da­rai tam tik­rą tvar­ka­raš­t į, su­si­ku­ri gy­ve­ni­mo rit­mą ir jo lai­kai­si. Gal­būt man pa­de­da tai, kad ne­ge­riu al­ko­ho­l io. Jei kiek­v ie­ną va­ka­rą po kon­cer­to pri­si­ger­čiau, vis­kas, ko ge­ ro, bū­t ų kur kas sun­k iau.

– Nie­ka­da ne­ger­da­vai ar nu­spren­dei mes­ti?

– Nie­ka­da. Kai au­gau, be­veik vi­si ma­no drau­gai ger­da­vo ir var­to­da­vo nar­ko­ti­kus, o aš la­bai no­rė­jau bū­ti iš­skir­ti­nis, tad ne­ gė­riau. Ma­nau, kad kur kas dau­giau da­ly­ kų ga­liu pa­da­r y­ti bū­da­mas blai­vaus pro­ to. Ga­lų ga­le juk aš esu ma­te­ma­ti­kas, la­ bai mėgs­t u de­ta­les: ma­t y­ti jas vi­sur, nag­ ri­nė­ti, įvai­riai jung­ti – ap­si­ne­šęs aš to ne­ ga­lė­čiau da­r y­ti.

10 // © 370 370_013.indd 10

– Ar ma­te­ma­ti­ko iš­si­la­vi­ni­mas tau pa­ de­da mu­zi­ko­je?

– Tie­sio­g i­ne pra­sme – ne. Mu­z i­ko­ je tik­rai ne­nau­do­ju jo­k ių for­mu­l ių. Ta­ čiau mu­zi­ka ir ma­te­ma­ti­ka tu­ri dau­g iau bend­r ų taš­k ų nei at­ro­do. Kai stu­di­ja­vau

ma­te­ma­t i­k ą, man ji at­ro­dė la­bai kū­r y­ bin­gas už­siė­m i­mas, prie­šin­gai nei dau­ ge­lis žmo­nių įsi­vaiz­duo­ja. Tuo­met nuo­ šir­d žiai mė­ga­vau­si ma­te­ma­ti­ka, bet da­ bar ma­no gy­ve­ni­me svar­bes­nė mu­zi­ka.

Aka­de­mi­nės kar­je­ros tik­rai ne­pla­nuo­ju.

Juk tiks­lių­jų moks­lų sri­t y­je rei­k ia dirb­ti nuo­lat, ten vis­kas kei­čia­si ko­ne kas­dien, o aš nuo stu­di­jų bai­g i­mo ne­tu­riu su tuo nie­ko bend­ro. Ne­bent ga­lė­čiau bū­ti ma­ te­ma­ti­kos mo­k y­to­ju, bet to grieb­siuo­si ne­bent ta­da, kai man pa­bos kur­ti mu­zi­ ką. Kol kas man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad taip ga­li at­si­tik­ti.

– Ar kar­je­ros pra­džio­je įsi­vaiz­da­vai, kad su­lauk­si to­kios sėk­mės?

– Tik­rai ne, aš net ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kai al­bu­mas „Swim“ ta­po toks po­pu­l ia­r us.

Man tai bu­vo šo­kas. Man iki šiol vis­kas at­ro­do siur­rea­lis­tiš­ka, kaip ir tai, kad, pa­ vyz­džiui, šį­va­kar gro­siu Vil­niu­je. Aš tik lai­kau su­k ry­žia­vęs pirš­tus, kad vis­kas ir to­liau klos­t y­t ų­si taip sėk­min­gai.

– Ar tu­ri ko­kių nors ypa­tin­gų su mu­zi­ ka su­si­ju­sių sva­jo­nių?

– Tie­są sa­kant, ne. Man ir da­bar vis­kas to­bu­la. Kai ku­rie mu­zi­kan­tai guo­džia­si,

kad mu­zi­kos pra­mo­nė­je jiems te­ko nu­ken­tė­ti, kas nors juos iš­me­tė, nu­skriau­dė ar pa­na­šiai. Man to ne­te­ko pa­ tir­ti. Aš su­si­du­r iu tik su la­bai drau­g iš­kais žmo­nė­m is, pui­k iai lei­džiu lai­k ą – ko dar ga­liu no­rė­ti?

– Kaip tu pa­ts įvar­dy­tum sa­vo mu­zi­kos sti­lių?

– Kai iš­lei­dau pir­mą­jį al­bu­mą, tai bu­vo už­tik­rin­ta elekt­ ro­ni­ka. Pas­kui, leis­da­mas ki­tus ke­lis al­bu­mus, dė­jau vi­ sas pa­stan­gas įti­k in­ti žmo­nes, kad ma­no mu­zi­ka ne­bė­ ra elekt­ro­ni­ka – no­rė­jau, kad ji skam­bė­t ų kaip gy­va mu­ zi­ka, nors ir kū­riau kom­piu­te­riu. Nau­jau­sią al­bu­mą tur­ būt tei­sin­g iau­sia va­din­ti šo­k ių mu­zi­ka, nors iš tik­r ų­jų tai ne taip svar­bu.

– Kas tau yra ge­ra mu­zi­ka ar­ba blo­ga mu­zi­ka?

– Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris man svar­bus klau­san­tis mu­ zi­kos, – idė­ja. No­riu su­pras­t i, ką no­rė­jo pa­sa­k y­ti žmo­ gus, ku­ris ją su­k ū­rė. Be to, tu­riu pa­jaus­t i, kad to, ką pa­ da­rė ši­tas žmo­g us, nie­kas ki­tas ne­ga­lė­tų pa­da­r y­ti. No­ri­si uni­ka­lu­mo. Ne­su ypač su­si­do­mė­jęs kaž­ko­k iais žan­rais ir ne­smer­k iu po­pmu­zi­kos – jos taip pat bū­na la­bai ko­ky­ biš­kos. Tie­siog klau­sau­si, kaip mu­zi­ka pa­da­r y­ta, kas pa­ nau­do­ta: man, kaip mu­zi­kos kū­rė­jui, tai la­bai įdo­mu.

Tie­siog ku­riu, klau­sau­si, ieš­ kau, pa­žiū­rė­si­ me, kas iš to iš­ eis ir ka­da. Gal ki­tais me­tais, gal dar ki­tais.

Net ne­ži­nau, ko­kio sti­liaus mu­zi­ka tai bus.

Ne­no­riu prie ko nors pri­si­riš­ti.

– Mu­zi­kos klau­sy­mas iš po­mė­gio ne­vir­to dar­bu?

– Ne, tik­rai nie­ka­da ne­pa­ju­tau to jaus­mo, kad mu­zi­ka bu­vo kaž­kas, ką aš mė­gau, o da­bar tai – tie­siog dar­bas, iš ku­rio gy­ve­nu. Man tai vis dar di­džiu­lis ma­lo­nu­mas ir vi­liuo­si, kad taip ir liks.

2011.05.31 18:16:35

zi­ką ku­riu sau“ tin­g i da­ly­kai, bet abu juos vie­no­ dai mėgs­t u.

– Ka­da ga­li­me ti­kė­tis ta­vo nau­ jo al­bu­mo?

– Pra­dė­jau dirb­ti su nau­ja mu­zi­ ka, tu­r iu dar neišg­r y­n in­t ų idė­jų, ku­rios man pa­tin­ka, bet ne­no­riu nie­ko pro­gno­zuo­ti. Tie­siog ku­riu, klau­sau­si, ieš­kau, pa­žiū­rė­si­me, kas iš to išeis ir ka­da. Gal ki­tais me­tais, gal dar ki­tais. Net ne­ži­nau, ko­k io sti­l iaus mu­zi­k a tai bus. Ne­no­r iu prie ko nors pri­si­riš­ti.

– Daug at­li­kė­jų skun­džia­si nu­ ken­čian­tys dėl mu­zi­kos pi­ra­tų.

Ar da­rai ką nors, kad žmo­nės mo­kė­tų už ta­vo mu­zi­ką?

– Šiuo klau­si­mu esu op­ti­m is­tas.

Juk vis­kas kei­čia­si ir rei­k ia tie­siog pri­si­tai­ky­ti. Gal­būt da­lis mu­zi­kan­ tų anks­čiau bu­vo per­ver­ti­na­mi už tai, ką jie da­rė. Man tai ne­svar­bu.

Ge­ro­ji in­ter­ne­to pu­sė ta, kad da­ bar mu­zi­ka priei­na­mes­nė klau­sy­ to­jams nei bet ka­da ir tai yra pui­ ku. Tie­siog no­r iu kur­t i sau įdo­ mią mu­zi­k ą. Vie­n in­te­l is da­ly­kas, ku­r is man ne­pa­tik­t ų, – jei no­rė­ čiau įra­šy­ti dai­ną su di­džiu­liu or­ kest­r u ar ko­k ia nors la­bai bran­g ia tech­no­lo­g i­ja, tai bū­t ų ga­na su­dė­ tin­ga pa­da­r y­ti. Bet ki­ta ver­tus, da­ bar ga­liu mu­zi­k ą kur­ti nors ir sė­ dė­da­mas sa­vo mie­ga­ma­ja­me ar bet kur ki­t ur – tai su­tei­k ia nau­jų ga­li­my­bių.

– Kur­da­mas al­bu­mą „Swim“ mo­kei­si plauk­ti. Ko­kią įta­ką tu­rė­jo ku­riant mu­zi­ką?

– Gal­būt mu­zi­kos skam­be­sys šia­me al­bu­me kar­tais ku­ ria jaus­mą, lyg bū­t um po van­de­n iu. Kai plau­k i, api­ma įdo­mus jaus­mas: vie­na au­sis iš­k y­la virš van­dens, o ki­ta ja­me lie­ka, vie­no­je at­ro­do sau­sa, o ki­to­je šla­pia – tai lyg skir­tin­gas gar­sas iš skir­tin­g ų ko­lo­nė­l ių. Bet kai mo­k y­ da­vau­si plauk­ti, ne­gal­vo­da­vau apie nie­k ą ki­ta, tik kaip pa­siek­ti kran­tą.

– Kaip ver­ti­ni sa­vo anks­ty­vą­ją kū­ry­bą?

– Di­džiuo­juo­si vi­sais sa­vo al­bu­mais. Ži­nau, kad jie smar­ kiai pa­si­kei­tė, bet kiek­v ie­nas man reiš­k ia ko­k į nors ge­rą ma­no gy­ve­ni­mo pe­rio­dą. Jie tar­si ma­no die­no­raš­tis, pri­ me­nan­tis man svar­bias vie­tas ir įvy­k ius.

– Ar tu pa­ts dar vaikš­tai į klu­bus?

– Taip, ne­tgi dau­g iau nei į kon­cer­t us.

Man la­bai pa­tin­ka, kai žmo­nės su­si­ren­ ka ne­di­de­liuo­se klu­buo­se, kar­tu links­mi­ na­si ir, ži­no­ma, gro­ja ge­r i di­d žė­jai. Kai ku­rie ma­no drau­gai sa­ko, kad jie jau per se­n i ei­ti į klu­bus, kad jie jau gy­ve­na ki­ tą gy­ve­ni­mo tarps­n į. Bet man klu­buo­se svar­biau­sia mu­zi­ka ir ji ma­ne vis dar la­ bai jau­di­na.

– Yra sa­kan­čių, kad di­džė­jai ap­skri­tai nė­ra mu­zi­kan­tai.

– Ma­no nuo­mo­ne, at­rink­ti dai­nas ir jas su­mik­suo­ti tik­rai yra me­nas. Nors kai ei­

nu pa­k lau­sy­ti di­d žė­jaus, ku­ris man pa­ tin­ka, man nė­ra taip svar­bu, ko­k ias dai­ nas jis mik­suo­ja, man įdo­m i ir tech­n i­ nė gro­ji­mo pu­sė, aš tie­siog no­riu pa­ma­ ty­ti, kaip jis su­ku­ria at­mos­fe­rą, iš­g irs­t i, ko­k ias dai­nas jis mėgs­ta, su­pras­t i, koks yra jo mu­zi­kos sko­n is. Vis dar esu mu­ zi­kos ger­bė­jas.

– Pats esi bu­vęs di­džė­ju­mi klu­buo­se?

– Taip, pra­dė­jau dar bū­da­mas paaug­ lys ir nuo­lat prie to grįž­tu. Neuž­siė­miau tuo tik tuo me­tu, kai bu­vau la­bai už­si­de­ gęs gy­va mu­zi­ka. Bū­ti di­džė­ju­mi ir gro­ ti gy­v uo­se pa­si­ro­dy­muo­se – la­bai skir­

– Koks bū­tų ta­vo sva­jo­nių ap­do­ va­no­ji­mas, ku­rį no­rė­tum gau­ti?

– Pas­k u­t i­n iai po­ra ap­do­va­no­ji­ mų, ku­riuos ga­vau Ka­na­do­je, man bu­vo la­bai siur­rea­lūs: aš apie juos nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jau ir jų ne­sie­ kiau. Tai bu­vo ma­lo­nu, bet šie ap­ do­va­no­ji­mai nė­ra tai, dėl ko aš ku­ riu mu­zi­k ą. Gal nu­skam­bės sa­va­ nau­diš­kai, bet vie­nin­te­lis da­ly­kas, dėl ku­r io ku­r iu mu­zi­k ą, – no­r iu su­teik­t i ma­lo­nu­mą sau pa­č iam.

Jei aš pa­ten­k in­tas sa­vo kū­ri­niu – tai yra ge­riau­sias ap­do­va­no­ji­mas.

Aš kur­čiau mu­zi­k ą, net jei nie­kas jos neiš­leis­t ų ir nie­kas jos ne­k lau­ sy­t ų.

– Tu­ri sa­vo mėgs­ta­miau­sią inst­ru­men­tą?

– Be abe­jo­nės, tai yra for­te­pi­jo­nas. Pats juo skam­bi­nau vai­k ys­tė­je. Nors da­bar ne­bes­kam­bi­nu, bet vis dar ma­ nau, kad nė­ra ki­to inst­r u­men­to, ku­riuo ga­lė­tum su­kur­ti to­k ią įspū­din­gą mu­zi­k ą.

– Ar ta­vo tė­vai klau­so­si ta­vo mu­zi­kos? Gal jiems bū­tų la­biau pa­ti­kę, jei bū­tum to­liau gro­jęs for­te­pi­jo­nu?

– Ne, jie mie­lai atei­na į ma­no kon­cer­tus ir la­bai ma­ni­ mi di­džiuo­ja­si. Ma­no tė­vai abu aka­de­mi­kai, kaip ir ma­ no abi se­se­r ys, to­dėl ma­no šei­mai la­bai ge­rai tu­rė­ti bent kiek įvai­ro­vės, at­si­pūs­t i, atei­ti į klu­bą ar at­va­žiuo­ti į fes­ ti­va­l į. Tai jiems šis tas nau­jo ir įspū­din­go.

370_013.indd 11

2011.05.31 18:17:11

>> mada

Kaip jį vadinti? Dizaineriu?

Bet drabužiai jam – tik meno kūrinys, ne pragyvenimo šaltinis. Skulptoriumi? Bet jis dar ir tapo… O gal juvelyru?

Juk nuo to pradėjo. .

Tad tebūnie šį kartą jis tiesiog Vitalis Čepkauskas, kurio studijos kieme Vilniaus senamiesčio prieigose šį pavasarį pirmą kartą pamačiau baltais žiedais apsipylusį medį.

O tai, ką jis papasakojo, kai peržengėme studijos slenkstį, prasideda viena eilute žemiau. ........ .. .... . ........ . . .

V.Čep­kaus­kas – gy­ve­nan­tis vil­ti­mi Ra­šė: www.la­mus­le­nis.lt Fo­tog­ra­fa­vo: Au­gis Nar­mon­tas Drabužiai iš kolekcijos „Sumaištis ir ramybė“ (2001 m.)

bę, no­rė­čiau di­des­nės erd­vės, kad bū­tų aukš­tis, švie­sa ta­py­ti. Bet tik­rai ne­si­skun­ džiu, la­bai džiau­giuo­si, kad to­kią tu­riu, kad ga­liu kur­ti. Tai di­de­lis džiaugs­mas, di­de­lė lai­mė. Tai kaip na­mai, kur atei­nu ir el­giuo­si kaip no­riu. Te­ri­to­ri­ja, kur už­da­ ręs du­ris esu šei­mi­nin­kas. Taip jaus­tis la­ bai svar­bu.

Stu­di­ja Šio­je stu­di­jo­je aš jau sep­tin­ti me­tai. Pa­ me­nu, kaip rin­kau­si pa­tal­pas. Jos di­ de­lės – 200 kv. met­rų. Vis­kas čia po tru­pu­tį kei­tė­si, tik ma­no kam­pe­ly­je li­ko taip, kaip ir bu­vo. Iš­li­ko ta dva­sia, atė­ ji­mo, bu­vi­mo rit­mas. Ši vie­ta na­tū­ra­liai apau­go, ap­žė­lė daik­tais. Iš tik­rų­jų ji per daug pri­krau­ta. Jei tu­rė­čiau ga­li­my­

Dar­bo va­lan­dos Da­bar stu­di­jo­je pra­lei­džiu ma­žiau lai­ko.

Epi­zo­diš­kai. Bet kai ar­tė­ja „Ma­dos in­fek­ ci­ja“ ar pa­ro­da, čia dir­bu in­ten­sy­viai. Ne­ su tas žmo­gus, ku­ris vi­są die­ną   ? dar­be sė­di. Ne­tu­riu to­kios pri­vi­le­ gi­jos, nes tu­riu ki­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Bū­na, žmo­gus stu­di­jo­je tie­siog tri­na­si. Aš atei­ nu dirb­ti, tai ma­no dar­bo vie­ta. Pa­da­rau ir išei­nu.

Pristato

12 // © 370 370_013.indd 12

Idė­jos Čia vyks­ta pro­ce­sas. O idė­jos gims­ ta kaž­kur ki­tur. Pra­džio­je – gal­vo­je.

Kai idė­ją pra­de­di ma­te­ria­li­zuo­ti, ji kin­ta. Idė­jos ne­tu­ri ri­bų ar geog­ra­ fi­nės vie­tos. Kai ar­tė­ja pa­ro­da, tie­ siog ku­ri tai, kas tau pa­tin­ka. Da­ rai, da­rai, da­rai ir priar­tė­ji prie ko nors, ką jau ga­li­ma pa­ro­dy­ti. Įvyks­ ta pa­ro­da. Ki­ta ma­no sri­tis – ma­ dos di­zai­nas. Ži­nau, kad kiek­vie­ną pa­va­sa­rį bus „Ma­dos in­fek­ci­ja“, ir iš anks­to bran­di­nu idė­ją. Ruo­šiuo­ si, da­rau es­ki­zus, šli­fuo­ju, o pa­skui pra­de­du kur­ti. Ka­dan­gi tai nė­ra ma­ no pa­ja­mų šal­ti­nis ir aš ne­ga­liu tam skir­ti tiek daug lai­ko, už­ten­ka dvie­jų tri­jų mė­ne­sių prieš pat ren­gi­nį. Vi­sa tai ati­dirb­ta per daug me­tų.

Uni­ver­sa­lu­mas Ma­no pri­gim­tis to­kia. Kur­da­mas in­ter­je­ rus aš džiau­giuo­si ly­giai taip pat, kaip ta­py­da­mas ar kur­da­mas dra­bu­žį. Štai kū­riau ka­vi­nių „Cof­fee Inn“ in­ter­je­rą Ry­ go­je ir Vil­niu­je. Ten ir­gi per­kė­liau sa­vo kū­ry­bą, in­ter­je­ras man – toks pat kū­ri­ nys. Aš ne­lau­kiu įver­ti­ni­mo. Man tai gy­ ve­ni­mo bū­das. Da­rau tai, kas man la­ bai pa­tin­ka. Ir ne­pa­si­duo­du. Žmo­gus, kū­rė­jas yra jaut­rus. O aš da­rau, ir vis­ kas, ki­taip ne­ga­liu.

Pa­ry­žius Ir ma­no ke­ly­je bu­vo vis­ko. Tik man tur­ būt pa­si­se­kė, kad tai nu­ti­ko kū­ry­bos pra­džio­je, kai iš­va­žia­vau į Pa­ry­žių. Iš­ va­žia­vau kur­ti. Įvy­ko pir­mo­sios sa­va­ran­ kiš­kos pa­ro­dos, pa­skui ma­ne pa­ste­bė­

2011.05.31 18:20:20

diš­kai dar ren­giu ten pa­ro­das. Yra įdir­bis, ma­ne ten ži­no. Li­ko sai­tai.

Ir sten­giuo­si čia, Lie­tu­vo­je, per­teik­ ti tai, ką ten ga­vau. Vi­si idea­lis­tai taip – at­va­žiuo­ja ir no­ri ką nors at­ si­vež­ti su sa­vi­mi.

Vil­tis Šian­dien gy­ve­nu vil­ti­mi. Kad vis­kas bus ge­rai, kad aš rei­ka­lin­gas, kad ir čia ga­li­ma kur­ti, kad yra jau­ni­ mas. Nors man keis­tai tas žo­dis – „jau­ni­mas“ – skamba…  ?

Dar ne­se­niai pa­ts toks bu­vau, kai vis­kas tik pra­džia. Tai štai, ma­tau, kaip kas nors at­si­ran­da, ku­ria. Tik tas modernizmas… jis žmo­gų tą­ so pa­vir­šiais. Trum­pam ir ne į gy­lį.

Tą­so į kai­rę ir į de­ši­nę. Vis­kas ma­ din­ga, vi­si gal­vo­ja, kaip pa­tai­ky­ti į lai­ką, į ma­dą. Tai jau tar­na­vi­mas.

Kaip tik ne­se­niai bu­vo­me Ra­mu­tės Rach­le­vi­čiū­tės pa­skai­to­je apie gai­ les­tin­gu­mą dai­lė­je. Pa­sa­ko­jo apie sū­nų pa­kly­dė­lį ir tė­vą, ku­ris sa­ vo vai­ką prii­ma į na­mus grįž­tan­ tį. Ji kal­bė­jo apie am­ži­nus, ne­kin­ ta­mus da­ly­kus, tai, kas ver­ti­na­ma.

Tie da­ly­kai šian­dien gal tru­pu­tė­lį už­mirš­ta­mi. Gal iš pro­vin­cia­lu­mo sten­gia­mės ko­pi­juo­ti, pe­rim­ti. Štai įsi­vaiz­duo­ki­te – siu­vė­jas. Jis mo­ko­ si siū­ti, sten­gia­si, dir­ba, kol tam­pa meist­ru. O da­bar vi­sa in­for­ma­ci­ja ap­do­ro­ta su tam tik­ra eko­no­mi­ne, var­to­to­jiš­ka stra­te­gi­ja. Gre­ta vyks­ta ir di­die­ji no­va­to­riš­ki da­ly­kai, bet jie la­bai sun­kiai iš­si­kaps­to į vir­šų.

jo ir pa­kvie­tė vie­na ga­le­ri­ja. At­si­dū­riau sve­ti­ma­me kraš­te, bu­vo aiš­ku, kad tar­ nau­ju ga­le­ri­jai, tu­riu bū­ti lo­ja­lus. Ir taip ten pra­bu­vau 12 me­tų. Iš­va­žia­ vau 1994-ai­siais, kai dar nie­kas ne­ va­žiuo­da­vo. Tie 12 me­tų man bu­vo stu­di­jų me­tai. Ten mo­kiau­si gy­ven­ti, elg­tis, es­te­ti­kos. Ten su­si­for­ma­vau. Juk at­va­žia­vau toks su­tri­kęs, kaip iš pro­ vin­ci­jos. At­va­žiuo­ju, o ma­no ga­le­ri­ja – San Žer­me­ne, pa­čia­me cent­re. Ta ap­lin­ka, tie dalykai… Bu­vau la­bai įsi­ tem­pęs. Vi­sa­pu­siš­kai tar­na­vau ir sten­ giau­si pa­klus­ti, vis­ką siur­biau, dė­jau­si į gal­vą. Dirb­da­vau la­bai daug, bet pa­ gal­vo­da­vau: na va, sun­ku, bet rei­kia pa­ken­tė­ti. Ir ma­ne tai pa­drą­sin­da­vo.

Bet atei­na lai­kas, kai tu­ri ap­si­spręs­ti.

Ap­sisp­ren­džiau grįž­ti. Ir da­bar pe­rio­

r­je­ aip Štai Ry­ a­vo ū­ri­ gy­ la­ us, vis­

tur­ bos Iš­ an­ ­bė­

370_013.indd 13

Ra­di­niai Ma­no skulp­tū­ros – iš ras­tų daik­tų.

Man svar­biau­sia – per­so­na­žas ir asamb­lia­žas. Pir­mą skulp­tū­rą pa­ da­riau Vo­kie­ti­jo­je. Ir už­si­ka­bi­nau. Į Pa­ry­žių su tais pa­vyz­džiais ir iš­ va­žia­vau. Pa­ry­žiu­je daik­tų ieš­ko­ da­vau dau­giau­sia gat­vė­se, blu­sų tur­guo­se, drau­gai pa­dė­da­vo. Be to, sa­vait­ga­liais ten žmo­nės iš­ne­ ša prie na­mų vi­sa, kas ne­rei­ka­lin­ ga. O čia ei­nu į hu­ma­nas, ten vi­ so­kių daik­čiu­kų ran­du, į sen­daik­čių par­duo­tu­ves, į tur­gų. Tu­riu to­kį ma­ ty­mą, įgū­dį. Ki­ti ste­bi­si: „Kaip tu ran­di?“ Grei­čiau­siai tai lai­ko nuo­ pel­nas. Kai ką nors il­gai da­rai, pra­de­di tai val­dy­ti, iš­moks­ti. Yra ir kaž­ko­kia trau­ka. Ga­li­ma mis­ti­fi­ kuo­ti, bet tai na­tū­ra­lu. Bū­na, gat­ vė­je pa­ma­tau ko­kią gra­žią ge­ lež­tę ir pa­sii­mu. Tur­gu­je žmo­nės par­da­vi­nė­ja vi­so­kius pra­stus, nie­ kam neį­do­mius daik­tus, bet vie­nas – uni­ka­lus. Par­da­vė­jas net ne­ži­no, kas tai, par­duo­da už 3–5 li­tus. O aš at­si­ne­šu į sa­vo stu­di­ją ir ma­no skulp­tū­rai jis – idea­lus. Man svar­ bu pa­ro­dy­ti daik­tą kaip au­ten­tiš­ ką, se­ną. Se­nu­mo imi­ta­vi­mas man prie šir­dies. Da­bar­ti­nia­me tech­no­ lo­gi­jų pa­sau­ly­je vis­kas da­ro­ma la­ bai pre­ci­ziš­kai, tiks­liai. O aš iš­lie­ ku tos se­no­sios mo­kyk­los at­sto­vas, ku­riam svar­bu jaut­ra pa­vir­šiui. Ir aš to lai­ky­siuo­si.

Kau­kės Kau­kė man yra bū­se­na. Žmo­gus stip­rus sa­vo esy­be, to­dėl ant po­ diu­mo aš jį den­giu kau­ke. No­riu pa­ro­dy­ti pa­tį dra­bu­žį, si­lue­tą. Prieš

pa­si­ro­dy­mą aš daug kal­buo­si su mo­de­liais. Man rei­kia, kad bū­tų kaip teat­re. Bet jų pra­šau, kad ne­vai­din­tų, ne­rei­ka­lau­ju jų net mo­de­liais bū­ti. Tie­ siog no­riu, kad ant po­diu­mo jie ge­rai jaus­tų­si. Man idė­ja svar­bes­nė už for­mą. Ne­no­riu pa­tik­ti vi­siems.

Jei vi­siems pa­tik­tų tai, ką da­rau, vis­kas – bū­tų pa­ bai­ga. Jei skai­ty­čiau ko­men­ta­rus, koks esu šau­nuo­ lis, vis­ką mes­čiau ir pra­dė­čiau da­ry­ti ką nors ki­ta.

Man tai bū­tų ženk­las. To­kie įver­ti­ni­mai nė­ra ro­dik­ lis. Nei jų bi­jau, nei no­riu, tie­siog man tai ne­rū­pi.

Man pa­tin­ka vis­ką da­ry­ti iš es­mės. Ko­men­ta­rus in­ ter­ne­te skai­tau tik tam, kad ži­no­čiau, ar žmo­nės su­ pra­to, ką no­riu pa­sa­ky­ti. O šiaip tu­riu ke­lis au­to­ri­ te­tus, jų ir pa­klau­siu. Ar­ba jie pa­tys man pa­sa­ko.

Bet jei jau pra­dė­čiau į tą „pop“ pu­sę ei­ti, priei­čiau ženk­lą „stop“. Gal to­dėl ir dir­bu to­liau, nes ma­tau, kad iki to dar ne­priė­jau.

2011.05.31 18:19:05

>> blizgė

Nuo mados iki kung fu – vienas žingsnis Arba koks velnias jį nešė į tą Kiniją?

Surašė ir iš bakuganas.blogas.lt nukopipeistino: Jurgita Kviliūnaitė Fotografavo: Algirdas Bakas

Kas tas Algirdas Bakas? Šią pavardę pastaruosius keletą metų kartkartėmis galėdavai pastebėti mažomis raidelėmis parašytą prie nuotraukų glianciniuose žurnaluose kartu su studijos „Ciklopas“ pavadinimu. ......... . urbūt ne iš balos tas gražumas: gi būtų smagu skaityti draugo nuotykius kone visi Tomo Kaunecko mokykitame žemyne. Kadangi laiškų niekas neklą išėję fotografai tampa dauberašo, tai tinklaraštis – puikus būdas vigiau ar mažiau žinomi dėl savo fosiems kartu pakeliauti. O galva, sakyčiau, tografijų ir darbo kultūros kokybės. labiau atšalo nei perkaito... Nemėgstu užTačiau vieną dieną išgirdau, kad Alsibūti vienoje vietoje ar vienos būsenos per girdas meta darbą ir išvažiuoja į Kiilgai, tad po 3 metų (!) „Ciklope“ jaučiauniją. Nepatikėjau tuo gandu, kol nesi mažumėlę įstrigęs. Trūko naujo vėjo ir perskaičiau feisbuke, kad fotografo baisiai knietėjo daryti ką nors reikšmingo. draugai ieško naujų namų jo katiNa, ką nors TOKIO, nes verdant toje panui. čioje sriuboje ilgą laiką sunku pagauti kitą skonį, todėl ir nusprendžiau belstis kuo toSumaniusi pasidalyti Algirdo įspūdžiais liau, kad maža nepasirodytų.

T

iš Kinijos su „37O“ skaitytojais, parašiau jam į tą patį feisbuką... Kurį laiką nesulaukiau atsakymo – paaiškėjo, kad feisbuko naudojimas ten yra gerokai apribotas... Susikalbėti per atstumą mums padėjo Gmailas, kuris, žinia, irgi turi chato funkciją...

14 // © 370 370_013.indd 14

– Galima, pagirsiu, esi puikus tinklaraštininkas. Paskaičiusi kelionės įspūdžius tavo tinklaraštyje supratau, kad net neturiu ko paklaust, nes viską taip įdomiai ir gausiai ten esi aprašęs... Vis dėlto keletą klausimų užduosiu, nes neatsivėrei iki pat paširdžių... Sėkmingai sau fotografavai „Ciklope“, kol vieną dieną išgirdau, kad išvarai į Kiniją...

Susidarė įspūdis, kad tau perkaito galva nuo nesibaigiančių fotosesijų, ir nusprendei dumti iš Lietuvos kuo toliau...

Kaip buvo iš tiesų?

– Labas ir ačiū už pagyrimus! Tinklaraštį rašau labiausiai dėl draugų. Pačiam ir-

– Beje, ar domiesi savo katino likimu?

Ar žinai, kad jis šiuo metu kažkokiame kaime...

– Tikrai?! Na, tada džiaugiuosi. Kas gali būti geriau nei gyventi kaime?

– Grįžtame prie įspūdžių iš kelionės. Vilniuje turime savo Šanchajų. Ar mūsiškis, tavo galva, labai skiriasi nuo tikrojo?  – Kinijos Šanchajus yra labai visoks. Vieni rajonai nesiskiria nuo Londono ar Niujorko, o kituose žmonės po senovei gyvena: 10 galvų kvadratiniame metre ir miega savo dirbtuvėlėse po stalu. Pakeliavus po Kiniją, Šanchajus man atrodo kaip pinigų kranelis, iš kurio visi plūsta atsigerti. Tiesa, gandas, kaip čia viskas paprasta ir kad užtenka būti iš Europos, kad gautum geriausią darbą, yra gerokai išpūstas. Kinija labai daug dirba ties savireklamos propaganda.

Ir labai gerai dirba. Kartais pagalvoju, kad taip Lietuvai nors lašiuką tos pompastiškos savimeilės  ...

lietuva Valgoma su Rusija ir krepšiniu. Negali jų kaltint: ką daugiau žinoti apie valstybę, kurioje gyvena mažiau žmonių nei vidutiniame Kinijos mieste?

Buvo namas, tuoj bus naujas

– Negaliu nepaklausti apie kinų merginas. Ar lengvai pasikabina?

Galbūt tu joms esi per daug egzotiškas arba atvirkščiai – jos tau atrodo pernelyg egzotiškos.  – Baltaveidžiai joms atrodo egzotiški iš didžiosios E. Ypač tai justi nuvažiavus į kokį mažesnį, tik porą milijonų gyventojų turintį miestelį. Ten užėjus į klubą kabinti nieko nereikia – kimba kaip pasiutusios.

Bet kas iš to: juk tarp mūsų kultūrų yro ledkalnio dydžio skirtumas, sunkoka surasti bendrą kalbą, net

jei suprastum kiniškai. Atvirai? Nelabai man tos kinės, gal dar mažai sutikau, tad nespjaunu į šulinį.  – Beje, ar kinai bent apytiksliai žino, kur yra Lietuva ir su kuo ji valgoma?

– Valgoma su Rusija ir krepšiniu. Negali jų kaltint: ką daugiau žinoti apie valstybę, kurioje gyvena mažiau žmonių nei vidutiniame Kinijos mieste?

– Koks velnias nunešė tave pas Šaolino vienuolius? Net neįtarėme, kad esi užsislaptinęs budistas...

2011.05.31 18:20:53

– vie ne sa ri Al sk tu pa m nu sim Ša jo

lati-

o, a?

Nepie o-

oad

Bile tik ne taip kaip visi

Hierarchija

– Aš įtariau, bet, pasirodo, nesu . Šaolino vienuolyne užsibuvau neilgai, vos 3 dienas, nes ten toks turistų avilys, kad sunku atpasakoti. Per dieną bent 50 kartų su tavimi nori nusifotografuoti kinuliai (taip mažybiškai Algirdas vadina kinus – red. past.), tampo už skvernų, pirk šitą, pirk aną... Nelabai mėgstu masinių žmonių susibūrimo vietų, todėl pasitaikius progai pagyventi netoli esančiame ir mažai kam žinomame Fa Wang Si vienuolyne (jis vienas seniausių Kinijoje) ir pasimokyti ten kung fu bei cigun, nesudvejojau. Šaoline susipažinau su vienuoliu is Graikijos, kuris kung fu treniruojasi nuo 8-erių, o

370_013.indd 15

suėjus pilnametystei atvyko pas šaolinus. Po 7 metų grįžęs į Graikiją atidarė savo mokyklą Atėnuose, o kelis kartus per metus sugrįžta čia pasitobulinti.

Susidraugavome ir jis mane apsiėmė mokyti. Ne paslaptis, kad lygiavertiškai norėjau pafotografuoti ten gyvenančius, o turisto kailyje ten nieko nepeši, reikia būti  insaideriu.

– Ar tėvynės ilgesys nekamuoja ir kaip su tuo ko? voji  – Buvo užėjusi banga po trijų savaičių Šanchajuje, kai nustebimas atslūgo ir atėjo kultūrinis šokas, bet dabar vėl viskas gerai. Laikau ryšį su Lietuva, pašneku su draugais online, o ir čia tarp gerų žmonių gyvenu.

„Broken Promises“

– Esminis klausimas: iš ko ten gyveni? Gal prisiduri pinigų iš šalies kokiais nors pusiau legaliais būdais?

– Nesu didis prabangos mėgėjas.

Moku pragyventi su tiek, kiek turiu, o ir darbų po truputį pradeda rastis. Bendradarbiauju su Šanchajaus mados dizaineriais, modelių agentūromis, neseniai grįžau iš Pekino, kur fotografavau reklamą vienai drabužių parduotuvei. Jei visai bėda, visada gali eiti mokyti anglų kalbos – šitas užsiėmimas vienas

Pasiutpolkė

Laikau ryšį su Lietuva, pašneku su draugais online, o ir čia tarp gerų žmonių gyvenu.

populiariausių tarp čia gyvenančių užsieniečių.

– Na, ir pabaigoje tas jau pats dežurniausias klausimas: kokie tavo ateities planai? Arba kitaip tariant, kada grįžti ir kodėl?

– Stengiuosi per daug neplanuoti, ateitis ateis ir parodys. 

2011.05.31 18:21:23

>> blizgė

Penktos valandos šviesa

Senutės

Su mielu noru sudėčiau viską, ką Algirdas prirašė tinklaraštyje, bet dėl vietos stokos esu priversta apsiriboti varganu penktadaliu. Kaip jam sekėsi keliauti upe iki Šanchajaus ir kitas smagybes sužinosite įlindę į bakuganas.blogas.lt. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti.

16 // © 370 370_013.indd 16

Gone baby gone (Meiyou Le) (2011 03 18) Pavėlavęs į paskutinį traukinį nenukabinau nosies. Žemėlapis kišenėje, o nuo centro iki vietos, kurią vadinu namais, ne daugiau kaip sprindis. Pakeliui iš po tiltu viso pasaulio riešutais prekiaujančio senuko nusiperku 2 saujas sėmkių už litą ir pilnas optimistinio vėjo žygiuoju.

Miesto nepažinsi geriau nei eidamas pėsčiomis ir tai netruko nė 10 minučių, kai iš galvas debesyse slepiančių dangoraižių apsupties išlindau į visai kitokį Šanchajų. Pavadinti tą vietą skyle būtų nepakankamai stipru. Vietinių 1 kv. m dydžio virtuvėlių šefai baigę darbą dėlioja su chebrantais domino arba tiesiog sėdi ant aliejaus statinių ir rūko žiūrėdami į naktį. Viskas alsuoja nuovargiu ir istorija – lyg eičiau seniausio miesto su seniausiais gyventojais, kurie jau nebeturi vietos tarp žibančių vitrinų ir stiklinių dangoraižių, gatve. Žmogeliai, kuriems dar užtenka jėgų į mane pažiūrėti, lydi mane akimis, kol dingstu iš akiračio – „ant tiek“ neįprastas jiems baltojo žmogaus vaizdas jų gatvelėj. Bet kad ir kokio glitumo būtų rajonas, jaučiuosi visiškai saugus. Akyse tik nuostaba, jokios klastos. Nepraėjo nė valanda ir buvau namie safe and sound. Kaip nuo Žaliojo tilto iki Saulėtekio Vilniaus mastu. Or less.

Trečiadienį nusipirkau savo svajonių fotiką. Išsirinkau jį iš 4 vnt. ir už patį

Paukšteliai

Žmogeliai, kuriems dar užtenka jėgų į mane pažiūrėti, lydi mane akimis, kol dingstu iš akiračio – „ant tiek“ neįprastas jiems baltojo žmogaus vaizdas jų gatvelėj.

pačiausią sumokėjęs labai padorią sumelę nusipirkau. „Fuji GS 645“ – platus juostinis, telpantis į didesnę kišenę.

Visiškai patenkintas (man tai būna itin retai), juo nešinas nusikabarojau į užmiestinį parkelį ir apgaubtas nerūpestingos aplink lakstančių vaikų ir aitvarų danguje atmosferos pasidėjau abu savo mažučius (polaroiduką ir jau tą naują) šalia savęs ant žolės. Netrukus atsistojau ir nupėdinau kokių 10 m atstumą padėti pakelti aitvaro. Padėjau, pakilo.

Grįžau. Fotikų nebebuvo.

Po panikos priepuolio buvo bandymas išsiaiškinti, ką nufilmavo už 5 m stovėjusi cctv kamera. Pasirodė, kad ji filmavo į tvorą, tada buvo policija, kur protokolą surašyti užtruko dvi valandas tam, kad sužinočiau, jog tai, kas įvyko man, visai nebuvo vagystė, nes savo daiktus palikau unattended in the public space. Tai tas pats, kas pamečiau.

Senis ir jūra (2011 03 25) Vakar sapnavau Lietuvą. „Čili kaime“ užsisakiau visus patiekalus iš bulvių ir buvo gaila, kai nebetilpo. Gal sergu, ar čia jau galima traktuoti kaip namų ilgesį?

Apsiniaukusį sekmadienio rytą buvo nuspręsta važiuoti prie jūros. Visada norėjau gyventi prie jūros, o dabar, progai pasitaikius, nuodėmė būtų nenuvažiuoti. Mėlyna metro linija iki galo ir pusė sprindžio ant žemėlapio pėsčiomis iki East China Sea. Mėgstu pasivaikščiot, ypač – su muzika ausyse, tad kelrodžiu pasirinkęs gigantiškų konteinerinių kranų viršugalvius nužygiavau migam. Pramonės rajonas, kuriame vien kinietiškos fūros, milžiniškos betonkės ir aibės konteinerių, prištabeliuotų viens ant kito, laukiančių savo eilės į laivą, kad galėtų aprūpinti visą pasaulį tušinu-

Saldi asistento duona

kais, sportbačiais, lėkštėm, užpilamais makaronais ir... you name it.

Prieinu prie jūros, atsiremiu į betoninį molą. Kranai, fūros, o tolumoj – laivai, apsiniaukęs dangus ir (o, šventas nustebime) maža, ant vandens suręsta trobelė iš visko, ką žmonės paprastai išmeta. Ant trobelės lieptuko stovi senukas, moja man ranka ir įnirtingai rodydamas į cigarečių pakelį kviečiasi mane užeiti. Nusikabaroju nuo molo žemyn, užeinu į 1 kv. m trobeliukę linguojančiu lieptuku ir kaipmat būnu pasodintas. Po gero pusvalandžio įtikinėjimo, kad ne, aš nerūkau, jis aprimsta, atsisėda šalia ir pasiekęs nuo lentynos puslitriuką beveik pilną kažko su šiek tiek skystimėlio ant viršaus. Atsuka, netyčia apipila mane skystimėliu. Kol vyksta atsiprašinėjimas, iš kvapo suprantu, kad tas „kažkas“ yra užpiltas samagonu. Siurbtelim.

Pakalbam apie gyvenimą. Visi kinai žino du dalykus: kad Lietuva yra Rusija ir kad mes savo Lietuvėlėj nieko daugiau neveikiam, tik žaidžiam krepšinį. <...> Jis pasirodo esąs žvejys. Vyniodamas trobelėj sukonstruotą mechanizmą jis be vargo iš vandens iškelia kokių 10 kv. m tinklą. Ritualas man svečiuojantis įvyko kokių 10 kartų, bet žuvies ten nebuvo nė kvapo. Dar kiek parymoję išsiskirstome. Aš su geru jausmeliu sutikęs nuoširdų gerą žmogų, senukas, tikiu, irgi palaimingėjęs. Turės ką papasakoti grįžęs namo, kaip baltaveidis lietuvaitis pas jį svečiavosi, šiukštu, atsisakė rūkyt, bet užpiltukės ragavo ir įnirtingai ginčijosi nesąs rusas.

Will you marry me?

(2011 04 03) Vestuvių paveikslavimosi fenomenas Kinijoj stulbinantis. Bet vestuvių fotosesija toli gražu nevyksta vestuvių dieną ir tam

net nebūtina būti susižadėjus. Just for fun is ok too. Tai yra kaip europiečiams nueiti į teatrą ar vakarienės, tik užtrunka kiek ilgiau. Bazinis saldaaaus fotografo paslaugų paketas, įskaitant grimuotojos ir stilistės paslaugas, kainuoja ne brangiau kaip vilniečiui nuvažiuoti prie jūros. Surasti fotografą profesionalą (greičiausiai užsienietį, iš Taivano, nes lygis neva), saldžiai iki blogumo retušuotų paveiksliukų meistrą, irgi visai nesunku:

2011.05.31 18:21:54

Cigun a la Bakugan

Į šviesą

tunijų pievelės turi stoti į eilę. Stačiai komiškas ir baisiai smagus reginys stebėti pozuojančius kinulius, išsipusčiusius puikiausiom drapanom. Love is in the air... Tik fotografai nesišypso.

Jiems čia business as usual.

Gatvės mada

jų paslaugas reklamuoja metro stotelėse, merginos, apsikrovusios sunkiais portfolio, neduos praeiti pro šalį, interneto portalai kemšasi nuo pasiūlymų fotografuotis, o mieste yra visa vestuvinių paslaugų gatvė, kur pagal kišenę gali išsirinkti suknelių dizainerio stilių, fotografo braižą ir net fotošopintojo gabumą, jei pageidauji, kad už nugaros būtų įmontuoti ir geltonieji kalnai – no problem.

Dabar kaip tik prasidėjo sezonas. Parkuose vestuvininkų kaip Pilies gatvėje žmonių per Kaziuko mugę, o prie kokios gražesnės vietelės ar žydinčių pe-

or ms ka fo os anjūeigis otų u:

370_013.indd 17

Papasakosiu šį tą apie čiuvą Staską... (2011 04 27) Šiuosyk turiu garbę pristatyti trumpą reportažėlį iš vietinės reikšmės metalistų sambūrio, į kurį buvau pakviestas pažįstamo gitaristo. Informuotas, kad gros 3 vietiniai grupsonai, vieno kurių lyderė vokalistė yra mergaitė (!), nieku gyvu negalėjau atsisakyti. <...> Grupė, kurios labiausiai atvažiavau pažiūrėti, vadinasi „Broken Promises“. Nežinau, kas kokį pažadą sulaužė, bet išgirdęs tos mergužėlės balso žemumą ne juokais susimąstau apie jos tikrąją lytį. LiStačiai kokus geram pusvalandžiukui iki konco miškas ir bai- pradžios išeinam su ja šnektelt į parsiai smagus kiuką. Vardas Ayumi. Japoniškas, nes reginys ste- bo dirba japoniškų karaokės garsiakalbių firmos atstovybėje Kinijoje, todėl bėti pozuoturi susigalvoti japonišką vardą. Taip jančius kireikia. Apie karaokę Kinijoj reikėtų panulius, išsirašyti atskirą knygą, nes reiškinio papusčiusius plitimas stačiai fenomenalus. Anyway, puikiausiom Ayumi – miela drovi mergaitė: nerūko, drapanom. negeria, nesiveržia į masinius žmonių susibūrimus ir savaitgalius labiausiai mėgsta leisti namie žiurėdama siaubo filmus su Saw ir Chainsaw Masacre pirmame trejetuke. Truputį buchtielina angielskai ir, kaip jau įprasta šiek tiek anglų pramokusiam kinui, kas antram sakiny sako „Mano anglų kalba labai biedna“ ir droviai kikena į ūsą.

Maloniai besišekučiuojant apie siaubo filmus, orą ir muziką, į sceną užlipa pirmieji piktosios muzikos atstovai, tad grįžtam prie scenos. Pasiruodymą

Parke be parkiu

atidaro paaugliukai, kokių maximum 18 metų, bet su glaudžiai surauktais antakiais – lyg išgyventų pasaulio pabaigą arba katastrofinį vidurių užkietėjimą. Pradėjus jiems lieti tulžį, susiraukia ir mano antakiai, nes suvokiu kiek man nesuvokiama jų muzika ir kad stoviu gerokai per arti kolonkių. Atsitraukiu maksimaliai – niekas nepagerėja. Na, bet tai ką, mintiju sau, man ir neturi patikt, aš čia dėl experienco. Nedidelis gerbėjų būrelis, įaudrintas per fūzuotą mikrafą iškoštų DIEFUCKBICHBLOOODDIE, sušoka lengvą nedrąsų pogutį, prie kurio per paskutinį gabalą prisijungia ir vokalistas. Tas jaunatviškas užsidegimas, galvoju sau, su šypsena prisimindamas „Biokarozijos“ laikus. Ir kaip juokingai mes tada turėjom atrodyti širdyse jausdamiesi kurtais kobeinais, deividais gahanais ir dar bala žino kokiais sekspistolais, atlikdami dviejų akordų kompoziciją. Žodžiu, its all good.

Užlipa „Broken Promises“ su Ayumi priešaky.

Nelabai žinau, kiek laiko ir kiek dainų anie sugrojo, bet mano antakiai iš nuostabos pakilę į maksimalią poziciją išbuvo nuo pradžios iki galo. Susigriebęs vos spėjau nuspausti porą kadriukų į savo naująją „muilinę“ „Žuvėdrą“. Na, stačiai įspūdinga, kaip mergaitė rėkia. Nori nenori kyla noras išsiaiškinti, kas jai viduj taip sopa. Klausimas lieka atviras. Nulipusi nuo scenos ir persijungusi atgal į drovią mergaičiukę, besišluostydama nubėgusį meikupą ji paklausia manęs: „Im a different person on stage?“ Na, retorinis klausimas iš didžiosios R, atsakau. <...> Bliuzas iš E

2011.05.31 18:23:07

>> menas

Ištrūkęs iš ligos kalėjimo Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Fotografavo: Visvaldas Morkevičius

„Apie filmą viskas pasakyta pačioje jo pradžioje. Ką aš čia dar galiu jums naujo papasakoti. Kelnes nusimauti ar ką?“ – per savo dokumentinio filmo „Laisvė kurti“ pristatymą „Skalvijoje“ lepteli menininku provokatoriumi tituluojamas Evaldas Jansas. Laimė, apie kelnes jis tik juokauja. . Įdėmiai peržiūriu filmą, o paskui jo nedrąsiai paprašau telefono numerio.

Nustembu, kai ekscentriškasis kūrėjas ištiesia vizitinę kortelę... Kokia prabanga! ..... . ......... . .

Tačiau Evaldo studijoje, kuri jam atstoja ir namus, prabanga nekvepia nė iš tolo. „Gal čia irgi kokia provokacija“, – pagalvoju apžvelgusi klaikiai apverstus jo „apartamentus“ pačiame miesto centre (tame pačiame pastate įsikūrusi „Fluxus ministerija“ – aut. past.). Šeimininkas net neatsiprašinėja už netvarką, tik papasakoja, kad kažkas nupjovė radiatorių, tad dabar tenka naudotis elektriniu šildytuvu. Mandagiai pasiūlo ne tik kėdę, bet ir pigaus vyno, kurį šaldo aprūdijusiame kibire su vandeniu. Lygiai taip pat mandagiai atsisakau...

Sėdėdama tos jansiškos „tvarkos“ epicentre ir užduodama klausimus, į kuriuos jis atsakinėja „kuo painiau“ stiliumi, pasijuntu lyg pakliuvusi į kitą pasaulį. Į E.Janso pasaulį. Su savomis taisyklėmis, įstatymais ir tvarka. Šitame pasaulyje neegzistuoja pinigai (kai kas per daug prisiskaitė Friedricho Engelso), nėra lietuviškų runkelių (čia tie, kuriems nusispjauti ant meno, o ypač – šiuolaikinio), tačiau yra daug ambicijų ir noro kurti. „Kito pasaulio“ įspūdis dar labiau sustiprėja, kai kontroversiškasis menininkas pasiūlo pažiūrėti keletą savo filmukų, kurie netelpa į jokio žanro rėmus. Šypsausi, replikuoju, o nosį vis smarkiau kutena degėsių kvapas. Pasirodo, Evaldas pamiršo, kad ant viryklės verda perlinių kruopų košė...

Vyno butelis tuštėja, o aš mėginu išklausyti E.Jansą, kuriam prieš keletą metų priklijavau Ėriukų Siaubo pravardę. Tikriausiai esate girdėję apie jo performansą festivalyje „Dimensija 1“ 2006-aisiais, kai menininkas atsivedė į renginį ėriuką ir ketino žiūrovų akivaizdoje jam nupjauti galvą. Laimė, žiūrovai pasitaikė jautrūs ir iškvietė pareigūnus...

18 // © 370 370_013.indd 18

Liga išmušė agresiją Užteks apie ėriukus, grįžkime prie „Laisvės kurti“. Šiame E.Janso filme, kuris buv įtrauktas ir į „Kino pavasario“ programą, pasakojama apie nuteistuosius, kurie bausmės laiką trumpina užsiimdami kūryba: piešia, drožinėja, rašo knygas ar dainuoja. „Ateidavo ir tokių, kurie nieko nedaro, tik sportuoja. Sako: „Aš kuriu save, savo kūną... Aš pasidariau geras, lankau socialinės reabilitacijos grupę.“ Ir ką tokiam atsakyti?

Jo smegenys turbūt mažesnės už beždžionės. Tie, kurie lanko kokias nors kūrybines grupes, iš tiesų yra kitokie, išskirtiniai“, – dėsto filmo autorius.

Filmo pradžios titruose Evaldas trumpai papasakoja, kaip 1996 m. nerdamas į upelį prasiskėlė galvą, o paskui susirgo potraumine epilepsija, kuri jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. E.Jansas apie tai sutinka papasakoti plačiau, tik paprašo straipsnyje „nepadaryti iš jo verksnio“. „Medikai nesiuvo žaizdos, nes atseit per vėlai kreipiausi. Dar tam gydytojui studijų laikų paveikslą nunešiau su  kažkokiais berželiais, kad tik duotų amerikoniškų vaistų. Bet kai kiaušas kiauras, kokie dar vaistai... Įsimetė infekcija. Išsikviečiau

greitąją pagalbą ir atidariau duris. Kai atvažiavo, jau buvau be sąmonės. Atsipeikėjau po dviejų savaičių ligoninėje. Negalėjau pajudinti dešinės rankos ir kojos, vaikščioti, kalbėti mokiausi iš naujo. Prasidėjo epilepsijos priepuoliai.

Reikėjo pirkti brangių vaistų, aš gaudavau tik 120 litų dydžio invalidumo pensiją. Laimė, tėvai padėjo. Dabar priimu visa tai kaip pamoką. Iki traumos pernelyg pasitikėjau savimi, buvau agresyvus  ir visoks kitoks...

Ka ta

ra ma at no ku film tis ps gr

2011.05.31 18:24:18

Kažkas turėjo pristabdyti mane...“ – lėtai pasakoja E.Jansas.

Menininkas neslepia: šia savo biografijos dalimi jis spekuliavo, mėgindamas prakalbinti kalinius: „Būti su jais atviram ir nuoširdžiam man patarė vieno kalėjimo socialinė darbuotoja, su kuria susitikau dar prieš pradėdamas filmuoti. Ji sakė: „Tik nepradėk maivytis prieš juos. Kaliniai yra perėję puikią psichologinę mokyklą. Tavo melas sugrįš su dviguba jėga.“

370_013.indd 19

Tiesa, jam pačiam nereikėjo įkalbinėti nuteistųjų, kad šie pasirašytų filmuotis. „Viskas vykdavo taip: kalėjimas ar pataisos namai gauna raštą-leidimą iš Kalėjimų departamento, kuriame išdėstyta visa esmė. Tada viršininkas būrių vadams duoda nurodymą išsiaiškinti, kurie kaliniai norėtų filmuotis. Tad kai atvažiuodavau filmuoti, manęs jau laukdavo sutikusieji kalbėti“, – pasakoja menininkas. Filmavimas truko net devynis mėnesius, Evaldas apsilankė kone visose

įkalinimo įstaigose: Pravieniškėse, Marijampolėje, Alytuje, Lukiškėse, Rasose.

Vienintelis moterų kalėjimas Panevėžyje menininko neįsileido – neatsirado nė vienos norinčios kalbėti.

Globojo kalinį Menininkas sako niekada nepamiršiąs „krikšto“, kai per patį pirmąjį apsilanky-

mą pataisos namuose jį nuvedė į vadinamąjį bausmės būrį: „Turiu tokią mažytę kamerytę. Pamėginau filmuoti ja slapčia. Pamatė. Reakcija buvo... Reikėtų pamatyti tuos buldogus... Išbalau, rankos drebėti pradėjo. Paprašiau nedaužyti kameros ir prie jų akių visą medžiagą ištryniau.“ Vis dėlto su daugeliu kalinių pavyko užmegzti gerus santykius. Vieną iš savo filmo herojų – Rytį – Evaldas netgi apsiėmė globoti, kai šis išėjo iš įkalinimo įstaigos. „Jis mane nupirko nuoširdumu. „Nepalik manęs bėdoje, suteik šansą“, – kalbėjo. Apsigyveno mano namuose Prūdiškėse. Netgi mėginome kartu paveikslą nupiešti – norėjom pristatyti darbą konkursui Žalgirio mūšio tema. Kadangi daugiau laiko leisdavau čia, centre, jis ten susirado  „draugų“, ėmė išgėrinėti.

Kantrybė baigėsi, kai ėmė į mano namus vestis mergas iš Prūdiškių pensiono...

Paskui išvažiavo į Kauną – kažkoks mafiozas išsikvietė piešti portreto. Ir dingo kaip į vandenį...“ – rodydamas buvusio kalinio darbus pasakoja pašnekovas.

Kuriozu baigėsi susitikimas ir su kitu kaliniu, kurį menininkas pasikvietė į filmo peržiūrą „Fluxus ministerijoje“. „Aišku, išgėrėme visi per peržiūrą. O paskui pasigedau projektoriaus.

Brangus projektorius, Zuokas (dabartinis miesto meras Artūras Zuokas – aut. past.) nupirko. Na, galvoju tas kalinys su tokiu pat draugeliu paėmė. Peržiūrėjau vaizdo kamerų įrašus – gal kokią savaitę sugaišau.

Nieko... Po kurio laiko Zuokas ten šventė savo gimtadienį. Priėjau, pasakiau: „Atleisk, aš neturiu tiek pinigų.“ Tik paskui paaiškėjo, kad vietiniai iš „Fluxus ministerijos“ pasiskolino, kaliniai – niekuo dėti“, – juokiasi kuriozinę situaciją prisiminęs filmų kūrėjas.

Nors pats yra profesionalus dailininkas, vertinti kalinių meno Evaldas nesiryžta: „Man patiko, kaip Oginskaitė (kritikė Rūta Oginskaitė – aut. past.) parašė, kad filme bendravau su jais kaip žmogus su žmogumi, o ne kaip profas su ne profu. O jų kūryba... Tai tiesiog vietinė valiuta. Taip jau yra visose prievartos struktūrose. Sovietų armijoje irgi ant rankų nešiodavo, jei mokėdavai piešti...“ Apie prišiktą Paryžių Minėtam filmui kurti pinigų skyrė vienas kultūros rėmimo fondas. Kokia tai suma, Evaldas neatskleidžia,

tačiau atveria, kad tai tikrai nedideli pinigai: „Vienas žinomas montažo režisierius manęs po filmo paklausė to paties. Išgirdęs sumą, pasakė, kad dvigubai daugiau jis gauna už vieno filmo montažą. Aš gi už tuos pinigus ir nufilmavau, ir pats sumontavau, dar ir buhalteriją visokią reikėjo sutvarkyti.“ Tai kaipgi išgyvena komerciniam menui „atsparūs“ kūrėjai? „Pasveikęs po ligos pardaviau keletą paveikslų, filmų. Šiek tiek dirbau operatoriumi vienoje firmoje – per ją ir gaudavau iš fondų tuos grašius savo filmams. Neseniai išsiėmiau verslo liudijimą, kuriu tokius filmukus apie meną internetui“, – išvardija ir tuoj pat pasvarsto, kiek filmų galėtų sukurti per metus, jei gautų paramą iš Kultūros ministerijos. „Galėčiau sukurti mažiausiai du filmus per metus. Gerus filmus – tokius, kur ir per televiziją būtų galima rodyti ar parduoti festivaliams... Tokiam suknistam Donelai (režisierius Tomas Donela – aut. past.) duoda 3 mln., o jis padaro šūdą... (čia apie filmą „Atsisveikinimas“ – aut. past.). Duotų man bent pusę milijono, aš toookį filmą pastatyčiau...

Suprantama, savo stiliaus...

Tačiau kai Vilkaitis (buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis – aut. past.) pasako, kad jūs, menininkai, atidarykite bandelių kepyklėles ir tada bus tvarka... Ką čia bepridursi...“ Tai ko nebėgi kaip daugelis kuo toliau nuo Lietuvos, dabar jau aš provokuoju. Seka labai painus atsakymas: „Noriu ką nors savo daryti. Negi dabar dirbti staliumi, valytoju ar panašiai? Buvau išvažiavęs į Prancūziją. Ištvėriau porą mėnesių. Ir filmą apie savo kasdienybę parsivežiau – „Kodėl šunys gali, o aš negaliu nieko“. Paryžius labai šunų prišiktas, o aš gyvenau kamūrkėje, kur nebuvo tualeto. Arba į maišelį tekdavo daryti, arba į kavinę eiti. Nežinau, dabar, kol turiu darbelių, pabūsiu čia. O paskui reikės daryti kūrybinę pertrauką, tai gal ir verta išvažiuoti.

Nors man jau 40, dar esu išvaizdus jaunuolis. Gal kokią  milijonierę pakabinčiau... Na, čia juokauju, žinoma. O jeigu rimtai... Na, nepasisekė ta karjera, netapau pasauline žvaigžde, bet... Po tų dešimties ligos metų, kai jaučiausi kaip kalėjime, supratau, kad ne karjera gyvenime svarbiausia. Kad yra ir kitų dalykų...“

2011.05.31 18:24:46

>> klinika

„Švie­žios“ emig­ran­tės mo­n

Nesp­jauk ant Lon­ Ra­šė: Eg­lė Žal­čių Ka­ra­lie­nė Iliustravo: Austėja Janušauskaitė

Dar prieš ge­rą mė­ne­sį sė­dė­jau vie­na­me Lon­do­no par­kų, žiū­rė­jau į vo­ve­res ir klau­siau sa­vo drau­gės Y emig­ra­ci­jos is­to­ri­jos. Ji ma­ne guo­dė, kad vis­kas bus ge­rai, kad pra­džio­je nie­ka­da ne­bū­na la­bai leng­va. Pa­vyz­džiui, pir­mą sa­vai­tę ją par­tren­kė au­to­bu­sas, į dar­bą ne­priė­mė net „McDo­nald‘s“, ir ji jau bu­vo pa­si­ry­žu­si ei­ti per­rin­ki­nė­ti šiukš­lių į kaž­ko­kį kom­pos­to fab­ri­ką, kai vie­ną die­ną... ..... .. . .

Lon­do­nui – ne!

Kaž­ka­da se­niai sau pri­sie­kiau: „Kas bus – tas, bet Lon­do­ne nie­ka­da ne­gy­ven­siu.“ Nie­ka­da ne­bu­vau čia lan­kiu­sis, bet at­ro­ dė, kad to­kiam įsi­ti­ki­ni­mui tu­riu ne vie­ną rim­tą prie­žas­tį. Kai man bu­vo 10 me­tų, į Lon­do­ną ne­le­ga­liai emig­ra­vo ma­no dė­dė.

Ga­liau­siai jis bu­vo de­por­tuo­tas, nors ku­ rį lai­ką to iš­veng­ti jam pa­vy­ko klas­to­jant do­ku­men­tus ir pa­si­va­di­nant to­kiais var­dais kaip Šel­mis La­pi­nas ar­ba Meš­ki­nas Drą­su­ sis. Kai su­lau­kiau 19 ir bai­giau mo­kyk­lą, ne­ma­žai bend­rak­la­sių nu­spren­dė pir­miau­ sia už­si­dirb­ti (Lon­do­ne), o ta­da – mo­ky­tis.

Kai su­lau­kiau 20-ies tie bend­rak­la­siai jau bu­vo nu­spren­dę „ge­riau už­si­dirb­ti nei mo­ ky­tis“. Tuo­met pra­si­dė­jo bend­ra­kur­sių ir nau­ jų drau­gų se­zo­ni­nė emig­ra­ci­ja: dėl pi­ni­gų, dėl ang­lų kal­bos įgū­džių ar šiaip ro­man­ti­ nių su­me­ti­mų.

Kai man bu­vo 26-eri ir bu­vau be­bai­gian­ ti ant­rą­ją ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mą, ma­no „Fa­ce­boo­ko“ drau­gų są­ra­šas stai­ga pa­si­pil­ dė dau­giau nei de­šim­ti­mi „drau­gų“ iš pra­di­ nės mo­kyk­los. Ne­la­bai nu­ste­bau su­pra­tu­si, kad vi­si jie gy­ve­na Lon­do­ne. At­ro­dė, kad dau­giau nei pu­sė kla­sės tie­siog su­si­kro­vė la­ga­mi­nus ir, lyg į ko­kią eks­kur­si­ją, pa­trau­ kė į Lon­do­ną, ten ga­liau­siai   ir pa­si­li­ko. Da­bar jie vi­si da­ly­vau­ja tuo­se pa­ čiuo­se va­ka­rė­liuo­se, dir­ba tuo­se   pa­čiuo­se ba­ruo­se, vie­ni su ki­tais po­ruo­ ja­si ir ski­ria­si (jei „Fa­ce­boo­ke“ ne­me­luo­ja).

Nes­lėp­siu – jų nuo­trau­kas ir ko­ne ero­ti­nes fo­to­se­si­jas žiū­rė­da­vau su di­de­liu su­si­do­mė­ ji­mu, nors min­ty­se vis kar­to­da­vau: „Į Lon­do­ ną tik­rai nie­ka­da ne­va­žiuo­siu.“ Gy­ve­nau ke­lio­se skir­tin­go­se pa­sau­lio ša­ ly­se ir ne­ma­žai ke­lia­vau, bet Lon­do­no man pa­vy­ko iš­veng­ti, iš­sky­rus jo oro uos­tus... To­ dėl ma­ne er­zin­da­vo kiek­vie­nas kai­my­nas, kiek­vie­na kir­pė­ja ir kiek­vie­nas bend­ras pa­ žįs­ta­mas, ku­ris iš­gir­dęs, kad gy­ve­nu už­sie­ ny­je, pa­klaus­da­vo: „Lon­do­ne?“ Di­džia­vau­ si, kad nė kar­to ne­bu­vau prie Big Be­no, kad Lon­do­no til­tus ma­čiau tik in­ter­ne­te, kad nie­ka­da, nie­kur už nie­ką neat­sis­kai­ti­nė­jau Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sva­rais ir kad jais man nie­kas nie­ka­da ne­mo­kė­jo at­ly­gi­ni­mo.

20 // © 370 370_013.indd 20

Kai dip­lo­mai ne­šil­do...

Iš štai aš Lon­do­ne. Man 27-eri, tu­riu tris Lie­ tu­vos ir už­sie­nio aukš­tų­jų mo­kyk­lų dip­lo­mus, jau tre­čią mė­ne­sį gy­ve­nu drau­gės iš­si­nuo­ mo­ta­me kam­ba­ry­je ir pir­mą kar­tą gy­ve­ni­ me dir­bu pa­da­vė­ja kok­tei­lių ba­re. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad at­vyk­da­ma tu­rė­jau šiek tiek di­des­nių am­bi­ci­jų, t. y. su­si­ras­ti dar­bą „pa­ gal iš­si­la­vi­ni­mą“ – me­no, ži­niask­lai­dos ar

ki­no sri­ty­je. Po­rą mė­ne­sių ga­ le­ri­joms, ki­no bend­ro­vėms, net ki­no teat­rams siun­ti­nė­jau CV ir mo­ty­va­ci­nius laiš­kus, už­si­re­gist­ ra­vau vi­suo­se įma­no­muo­se pus­ la­piuo­se be­dar­biams, o ma­no drau­gė (gy­ve­nan­ti čia jau tre­ jus me­tus) į ma­ne vis žiū­rė­jo su užuo­jau­ta ir kant­riai siū­lė „bent iš pra­džių“ su­si­ras­ti pa­pras­tą dar­bą ko­kio­je ka­vi­nė­je.

Ka­vi­nė­je dirb­ti aš ne­no­rė­jau ir, tie­są sa­kant, bi­jo­jau. Ne­tu­ rė­jau jo­kios pa­tir­ties, o Lon­do­ ne to­kios pa­tir­ties tu­ri vi­si. To­ dėl bent tam, kad nu­ra­min­čiau sa­vo ši­zof­re­niš­kai gar­sė­jan­tį są­ži­nės bal­są ir kaip nors pa­ tei­sin­čiau ne­pi­gų gy­ve­ni­mą Lon­do­ne, su­si­ra­dau pra­kti­ką ar­ ti­miau­sio­je me­no ga­le­ri­jo­je. Ka­ dan­gi stu­di­ja­vau me­nus ir šio­ je sri­ty­je dir­bau ke­le­rius me­tus, ti­kė­jau­si, kad ma­no ži­nios bei ry­šiai bus nau­din­gi, or­ga­ni­zuo­ tos pa­ro­dos kam nors pa­da­rys įspū­dį, su­tik­ti žmo­nės taps ge­ rais drau­gais, o ga­le­ri­jos sa­vi­ nin­kas, pa­ste­bė­jęs ma­no ko­mu­ ni­ka­ci­nius ge­bė­ji­mus ir ži­nias, ga­liau­siai pa­siū­lys dar­bą. To­je ga­le­ri­jo­je ne­mo­ka­mai dir­bau be­veik du mė­ne­sius: plo­viau puo­de­lius, ga­mi­nau ka­vą, bė­ gau į par­duo­tu­vę pirk­ti pie­no ir šiukš­lių mai­šų, glais­čiau sie­nas, plo­viau grin­dis ir siun­ti­nė­jau me­ ni­nin­kams kvie­ti­mus eks­po­nuo­ti sa­vo dar­bus 3 kv. met­rų plo­te už 500 sva­rų ster­lin­gų mo­kes­tį.

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad sa­vi­nin­kas iš­ties pa­ste­bė­jo ma­no ži­nias ir ge­bė­ji­mus, bet dar­bo, de­ja, taip nie­ka­da ir ne­pa­siū­lė.

Siun­ti­nė­da­ma pa­raiš­kas iš­ ban­džiau įvai­rias stra­te­gi­jas: ra­šiau as­me­niš­kai, ro­man­tiš­ kai, pro­fe­sio­na­liai, grau­džiai, net ei­liuo­tai, nau­do­jau pres­ti­ži­ nių fes­ti­va­lių ir pri­pa­žin­tų me­ni­ nin­kų, su ku­riais dir­bau, var­dus.

Nie­ko! Ga­liau­siai pra­dė­jau li­ guis­tai tik­rin­tis ne tik gau­na­ mus laiš­kus, bet ir „spa­mą“ bei elekt­ro­ni­nio pa­što šiukš­lia­dė­žę.

To­kia ty­la iš vi­sų po­ten­cia­lių darb­da­vių at­ro­dė pa­na­ši į są­ moks­lą ar kons­pi­ra­ci­ją. At­ro­dė, kad vi­sas pa­sau­lis pa­si­slė­pė po

2011.05.31 18:25:18

o­no­lo­gas

on­do­no, nes... minkš­tu at­mos­fe­ros sluoks­niu, o aš, kaip ko­kia Biel­ ka ar Striel­ka, su­ku ra­tus ap­link Že­mę be­svo­rės bū­ se­nos, ge­rai ne­ži­no­da­ma, ar ka­da vėl pa­ju­siu sta­ bi­les­nį pa­ma­tą po ko­jo­mis.

Užau­gau ap­lin­ko­je, kur vi­si ti­kė­jo, kad moks­las su­tei­kia ga­ran­ti­jas atei­čiai. Ti­kė­jau, kad bai­gus ba­ ka­lau­rą rei­kia baig­ti ir ma­gist­rą, įgy­ti šiek tiek dar­ bi­nės pa­tir­ties ir ta­da vis­kas su­si­dė­lios sa­vai­me.

Bet sa­vai­me vis­kas ne­su­si­dė­lio­jo. Apie tai daug dis­ku­ta­vo­me ir su ki­tais drau­gais emig­ran­tais. Ma­ no drau­gė X, šiuo me­tu ei­nan­ti pres­ti­ži­nes pa­rei­ gas Va­šing­to­ne, sa­kė, kad vi­sa ko es­mė yra ry­ šiai. Ir ne­svar­bu, ko­kia­me pa­sau­lio kraš­te esi. Tą pa­tį kar­to­jo ir Lon­do­ne su­tik­ti žmo­nės. Vi­si lyg su­si­ ta­rę aiš­ki­no, kad rei­kia megz­ti ry­šius: vi­sa­da tu­rė­ti vi­zi­ti­nių kor­te­lių, pra­šy­ti ne­for­ma­lių su­si­ti­ki­mų, ra­šy­ ti tie­sio­giai ir ne­tie­sio­giai pa­žįs­ta­miems žmo­nėms, vaikš­čio­ti į įvai­rius su­si­ti­ki­mus ir t. t. Prie­žas­čių ne­ti­ kė­ti tuo, ką jie sa­kė, ne­tu­rė­jau. Pra­dė­jau vaikš­čio­ ti į Lon­do­no va­ka­rė­lius, pa­ro­dų ati­da­ry­mus, ne­for­ ma­lius su­si­ti­ki­mus, ren­gi­nius, kal­bė­ti su vi­sais, ką tik su­tik­da­vau. Ir iš­ties, su­ti­kau daug įdo­mių žmo­ nių. De­ja, pa­tys įdo­miau­si dar­bo pa­siū­ly­ti ne­ga­lė­ jo, nes pa­tys jo ieš­ko­jo.

Iš­gal­vo­tas CV Ry­šius mez­giau su vi­so­kiais žmo­nė­mis – lie­tu­viais ir ne­lie­tu­viais, me­ni­nin­kais, me­ni­nin­kais ap­si­me­tė­liais ir tais, ku­rie dir­bo ka­vi­nė­se... Atė­jo lai­kas gau­ti „bet ko­kį dar­bą“. Nuo­jau­ta kuž­dė­jo, kad teks dirb­ti ba­re, bet vis ti­kė­jau­si, kad gal kaip nors pa­vyks to iš­veng­ti. To­kiais mo­men­tais žmo­nės pa­pras­tai pra­ de­da ieš­ko­ti ženk­lų, skai­ty­ti ho­ros­ko­pus, mels­tis ir t. t. Aš nuė­jau į lie­tu­vių baž­ny­čią. Tie­sa, sto­vė­jau už du­rų, nes ieš­kan­čių vil­ties ir pa­lai­mi­ni­mo bu­vo kur kas dau­giau, nei ma­žy­tėje šven­tyk­loje ga­lė­jo su­tilpti. Tą die­ną ga­vau ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mą ir išė­ jau Lon­do­no gat­vė­mis da­ly­ti ka­vi­nėms sa­vo CV su iš­gal­vo­ta pa­da­vė­jos dar­bo pa­tir­ti­mi. Dar tą pa­tį va­ ka­rą ma­ne pa­kvie­tė po­kal­bio. Jis tru­ko ma­žiau nei mi­nu­tę. Bu­vo už­duo­ti du klau­si­mai: ar tu­riu pa­tir­ties ir ka­da ga­liu atei­ti ban­do­mo­sios pa­mai­nos.

Tos pa­mai­nos bi­jo­jau taip, kad iš va­ka­ro nie­ko ne­ga­lė­jau val­gy­ti. Ne­ga­na to, ji bu­vo ba­lan­džio 29-ąją, ka­ra­liš­kų­jų ves­tu­vių va­ka­rą. Ži­no­jau, kad tą die­ną vi­si ba­rai bus pil­ni žmo­nių, ku­rie kal­bės gir­tu bri­tiš­ku ak­cen­tu. Bi­jo­jau vis­ko: kad ne­sup­ra­ siu už­sa­ky­mų, ne­mo­kė­siu kor­te­lės įdė­ti į mo­kė­ji­mo apa­ra­tą,  ka­so­je su­spau­dy­siu ne tuos skai­čius, iš­lie­siu gė­ri­mus ir su­dau­žy­siu tau­res. Net ne­ži­no­jau, man teks dirb­ti pa­da­vė­ja ar bar­me­ne, to­dėl die­ną pra­lei­dau žiū­rė­da­ma „You­Tu­be“ fil­mu­ kus apie įvai­rių kok­tei­lių ga­mi­ni­mą, o nak­tį pa­bu­ di­nau drau­gę tam, kad iš­siaiš­kin­čiau, kuo ski­ria­si latė nuo kapučino.

Vis­kas praė­jo ge­rai, dar­bą ga­vau, se­ka­si man ne­blo­gai. Tie­sa, ba­ro sa­vi­nin­kas taip ir neiš­mo­ko

370_013.indd 21

tu­riu tris Lie­tu­vos ir už­sie­nio aukš­ tų­jų mo­kyk­lų dip­lo­mus, jau tre­čią mė­ne­sį gy­ve­nu drau­gės iš­si­nuo­mo­ ta­me kam­ba­ry­je ir pir­mą kar­tą gy­ve­ ni­me dir­bu pa­da­vė­ja kok­tei­lių ba­re. ma­no var­do ir į ma­ne krei­pia­si tie­siog „pa­da­vė­ja“. Bet čia – smulk­me­na. Kar­ tais, kai va­lau sta­liu­kus ir ne­pa­ma­tau nau­jai į ba­rą įė­ju­sių žmo­nių, jis gar­siai pa­klau­sia: „Kur ta­vo sme­ge­nys?!“ Lon­do­ne su­ti­kau ne­ma­žai lie­tu­vių. Kai ku­riuos – tiks­lin­gai, ki­tus – at­si­tik­ti­nai.

Kiek­vie­nas imig­ran­tas, at­vy­kęs į Lon­do­ ną ir ke­ti­nan­tis ka­da nors čia pra­dė­ ti dirb­ti, tu­ri gau­ti na­cio­na­li­nio drau­di­ mo nu­me­rį. O tam, kad jį gau­tų, tu­ri pa­skir­tu lai­ku at­vyk­ti į po­kal­bį. Kai lau­ kiau sa­vo ei­lės, gre­ta sė­dė­jo du lie­tu­ viai – vai­ki­nas ir mer­gi­na. Jie da­li­jo­ si įspū­džiais apie in­dų plo­vė­jų dar­bą ir už­dar­bį, kai pro ša­lį praė­jo il­ga­ko­jė mė­ly­na at­la­si­ne su­kne­le ir gir­tu­tė­lis že­ mu­tė­lis pa­gy­ve­nęs vy­ras. Jie kei­kė­si ru­ siš­kai, bet kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. „Sa­viš­kius iš­kart at­pa­žin­si“, – rep­li­ka­vo gre­ta ma­ nęs sė­dintis vai­ki­nas. Ir tai – tie­sa: lie­tu­ viai lie­tu­vy­bės daž­niau­siai ne­ban­do nu­ slėp­ti. Pa­me­nu, kar­tą išė­jau iš na­mų ir dar ne­spė­jus už­da­ry­ti var­tų prie ma­nęs priė­jo se­ny­vas vy­riš­kis ryš­kio­mis žyd­ro­ mis aki­mis, be prie­ki­nių dan­tų. „I am from Lit­hua­nia and I am an al­co­ho­lic (aš al­ko­ho­li­kas iš Lie­tu­vos)“, – po­kal­ bį pra­dė­jo jis. Pa­si­kal­bė­jo­me, da­viau

jam sva­rą. Sa­kė, kad nors pra­gė­rė vis­ką, net mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, bet są­ži­nę dar tu­ ri. Man te­rei­kė­jo tar­ti žo­dį ir jis bū­tų man pa­dė­jęs ras­ ti dar­bą – nu­ve­dęs pas pa­ žįs­ta­mą ba­ro sa­vi­nin­ką. Aš pa­dė­ko­jau, at­sa­kiau, kad pa­gal­vo­siu....

Op­ti­miz­mo dar ne­pra­ra­ dau. Ba­ro, ku­ria­me dir­bu, ap­sau­gi­nin­kas – tei­si­nin­ kas, ki­ta pa­da­vė­ja – me­ni­ nin­kė, o bar­me­nė – ak­to­rė.

Kar­tais, kai sto­viu gat­vė­je ir kvie­čiu žmo­nes užei­ti ir iš­ ger­ti du kok­tei­lius už vie­no kai­ną, su­tin­ku įdo­mių žmo­ nių... Lon­do­nas iš­ties yra ga­li­my­bių mies­tas.

P.S. Ma­no drau­gė Y, apie ku­ rios is­to­ri­ją už­si­mi­niau pra­ džio­je, da­bar gy­ve­na ge­rai: tu­ri dar­bą, drau­gą, kam­ba­ rį šiau­rės Lon­do­ne, so­cia­li­nio drau­di­mo nu­me­rį ir abo­ne­ men­tą spor­to klu­be.

2011.05.31 18:25:40

>> kinas

Kol vy­rai pro­vo­ku mo­te­rys ver­žia­si į p Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis yra rau­do­nų ki­li­mų, Ho­li­vu­do žvaigž­džių, sko­nin­gų fil­mų ir skan­da­lų kok­tei­lis, ku­ria­me žur­na­lis­tai ban­do už­čiuop­ti Mol­je­ro „ta­ria­mu li­go­ niu“ va­di­na­mos ki­no pra­mo­nės pul­są. .... .

W.Al­le­no ir Pa­ry­žiaus flir­tas 64-ąjį Ka­nų ki­no fes­ti­va­lį pra­dė­jo Woo­ dy Al­le­no fil­mas „Vi­dur­nak­tis Pa­ry­žiu­ je“ – leng­va ko­me­di­ja apie ame­ri­kie­tį ra­šy­to­ją, ku­ris vi­dur­nak­tį per­si­ke­lia į se­ nus Pran­cū­zi­jos sos­ti­nės lai­kus ir su­tin­ ka Er­nes­tą He­ming­way, Scot­tą ir Zel­ dą Fitz­ge­ral­dus, Gert­rud Stein, Pab­lo Pi­cas­so ir ki­tų is­to­ri­nių as­me­ny­bių. Šia­ me fil­me ypač į akis krin­ta Ad­ria­no Bro­ dy at­lik­tas eks­cent­riš­ko­jo Sal­va­do­ro Da­ li vaid­muo. „Vi­dur­nak­tis Pa­ry­žiu­je“ ku­pi­nas po­kštų, iš­dai­gų ir pai­nia­vos, kaip ti­piš­kas W.Al­le­no fil­mas. Vie­na­me epi­zo­de re­ ži­sie­rius už­si­me­na apie sa­vo lit­va­kiš­ką kil­mę, Co­le‘o Por­te­rio lū­po­mis už­dai­ nuo­da­mas jo gar­sų­jį kū­ri­nį „Let‘s do it“: „Lit­hua­nians and Letts do it, Let‘s do it, let‘s fall in lo­ve.“ Mo­te­rys re­ži­sie­rės Per­nykš­tis Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis bu­vo gau­ siai kri­ti­kuo­ja­mas dėl to, kad ja­me ne­ bu­vo re­ži­sie­rių mo­te­rų. Bū­tų keis­ta, jei­ gu or­ga­ni­za­to­riai neat­siž­velg­tų į šias pa­sta­bas. Šie­met pa­grin­di­nė­je pro­gra­ mo­je da­ly­va­vo ke­tu­rios re­ži­sie­rės: Lyn­

ne Ram­say, Ju­lia Leigh, Nao­mi Ka­wa­ se ir Maï­wenn.

J.Leigh fil­mas „Mie­gan­čio­ji gra­žuo­lė“ pa­sa­ko­ja apie jau­ną stu­den­tę Lu­cy, ku­ ri ima­si mie­gan­čio­sios gra­žuo­lės dar­ bo, kad ga­lė­tų su­mo­kė­ti už sa­vo stu­di­ jas. Re­ži­sie­rė pui­kiai nu­pie­šė po­rtre­tą mo­ters, iš­nau­do­ja­mos vy­rų jų fan­ta­zi­ joms ten­kin­ti. Mer­gi­na gau­na la­bai ge­ rus pi­ni­gus, bet vie­ną die­ną pa­bu­du­si su­pran­ta, kad kaž­kas ne­ge­rai.

L.Ram­say juos­to­je „Mes tu­ri­me pa­ kal­bė­ti apie Ke­vi­ną“ pa­grin­di­nė he­ro­ jė Eva au­ko­ja sa­vo am­bi­ci­jas ir kar­je­rą tam, kad pa­gim­dy­tų sū­nų Ke­vi­ną. Mo­ti­ nos ir sū­naus san­ty­kiai tam­pa su­dė­tin­gi nuo pat pir­mų­jų me­tų. Kai Ke­vi­nui su­ kan­ka 15, jis pa­da­ro šį tą la­bai kvai­lo ir neat­leis­ti­no bend­ruo­me­nės aky­se.

L.Ram­say pa­sa­ko­ja apie vis­ką paau­ ko­ju­sios mo­ti­nos vi­di­nį pa­sau­lį. Re­ži­sie­ rė už­pil­do sce­nas sod­rio­mis spal­vo­mis ir gar­sais už ek­ra­no, siek­da­ma iš­ryš­kin­ti pui­kią Til­dos Swin­ton vai­dy­bą.

Maï­wenn pil­na­met­ra­žis vai­dy­bi­nis fil­ mas „Po­li­ci­ja“ ga­lė­tų bū­ti api­bū­din­tas kaip do­kud­ra­ma. Re­ži­sie­rė pa­ti vai­di­ na fo­tog­ra­fę, dir­ban­čią po­li­ci­jos vai­kų

sky­riu­je, kur pa­rei­gū­nai per­se­kio­ja ne­ pil­na­me­čių prie­var­tau­to­jus, ma­žuo­sius ki­šen­va­gius, o per pie­tus spren­džia as­ me­ni­nius rei­ka­lus. Jie tar­do smur­tau­jan­ čius tė­vus, ima pa­ro­dy­mus iš vai­kų, su­ si­du­ria su per­dė­tu paaug­lių sek­sua­lu­mu, so­li­da­ri­zuo­ja­si tar­pu­sa­vy­je ir plyš­ta iš juo­ko pa­čio­mis neį­ti­ki­miau­sio­mis aki­mir­ ko­mis. Šis fil­mas pri­me­na gar­sų­jį se­ria­

lą „Žmog­žu­dys­čių sky­rius“. Ran­ki­nė ka­me­ra ir tik­ro­viš­kos sce­nos lei­džia žiū­ro­vui ge­riau įsi­jaus­ti į po­li­ci­jos dar­bą ir jų kas­die­nius sun­ku­mus.

Ge­ni­jaus mi­tas Lar­sas von Trie­ras at­vy­ko į Ka­nus sa­ vo nau­juo­ju na­me­liu su ra­tais, nes se­ną­jį jau par­da­vė in­ter­ne­to auk­cio­ ne „eBay“. To­kį ke­lia­vi­mo bū­dą jis ren­ka­si, nes bi­jo skrai­dy­ti. As­me­ni­ nių bai­mių fil­ma­vi­mas pa­sta­rai­siais me­tais ta­po jo pa­mėg­tu triu­ku.

Re­ži­sie­riaus žvaigž­džių gau­sus fil­mas „Me­lan­cho­li­ja“, ku­ria­me su­ vai­di­no Kirs­ten Dunst, Char­lot­te Gains­burg, Kie­fe­ris Sut­her­lan­das ir

mo­te­rys pra­ dė­jo ko­vo­ti su vy­rų do­ mi­na­vi­mu ki­ no pra­mo­ nė­je, ir ši ko­ va tę­sia­si.

KNYGOS Ste­fa­nas Whil­de’as „Za­ra­tust­ra kal­ba ma­ka­ro­nams“

So­fi Ok­sa­nen „Va­ly­mas“

Iš suo­mių kal­bos ver­tė Ai­da Kri­la­vi­čie­nė.

Vil­nius, „Ver­sus Au­reus“, 2010 m.

22 // © 370 370_013.indd 22

Suo­mių ra­šy­to­jai pa­vy­ko taip au­ten­tiš­kai ir gy­vai at­ kur­ti po­ka­rio me­tų Es­ti­jos pro­vin­ci­jos įvy­kius, kad tie­ siog gir­di ak­me­nu­kų girgž­dė­ji­mą ir užuo­di dar­žo­ vių kva­pus. Es­tai tu­ri la­bai pa­na­šią ko­vos su so­vie­ti­ne oku­pa­ci­ja is­to­ri­ ją – tik nie­ko ne­kal­ti­na, ne­smer­kia ir neieš­ko, kaip Lie­tu­vo­je ma­din­ga, už­ si­slap­ti­nu­sių KGB agen­tų. Ro­ma­nas pa­ro­do, kad to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­ga­lė­jo bū­ti kal­tų: juk ir ko­mu­nis­tai šven­tai ti­kė­jo, kad ku­ria ge­res­nį pa­ sau­lį. Jo au­ka – uo­lio­ji Aly­dė, be­vil­ tiš­kai įsi­my­lė­ju­si sve­ti­mą vy­rą. Dėl jo iš­duo­da sa­vo ra­my­bę, dar­bą, san­ tuo­ką, net jo pa­ties my­li­mus žmo­nes.

Nie­kas ne­tu­ri ži­no­ti, kad žu­vu­siu lai­ko­mas ūki­nin­kas, so­vie­ti­nio re­ži­mo prie­ši­nin­kas, ne­žmo­niš­ko­mis Aly­ dės pa­stan­go­mis il­gus me­tus sle­pia­mas jos na­me.

Siau­bas daž­niau­siai nė­ra toks, ko­kį ro­do fil­muo­ se, ku­riuo­se rė­kia­ma, dras­ko­ma­si ir kar­to­ja­ma „ne“.

Siau­bas iš­gy­ve­na­mas ty­liai. Dre­ba ran­kos, bet vi­sa­ da pui­kiai ga­li­ma su­vai­din­ti. Ga­li­ma įti­ki­nė­ti sa­ve, kad vie­ną die­ną my­li­ma­sis pa­ga­liau ta­ve įver­tins.

Ga­li­ma ap­gau­di­nė­ti ap­lin­ki­nius taip meist­riš­kai, kad jie nie­ka­da neį­tars, jog tu­ri ką nors bend­ro su vals­ ty­bės nu­si­kal­tė­liu. Ra­šy­to­ja pa­sa­ko­ja taip, kad kar­tu

ir bi­jai, ir be­pro­tiš­kai trokš­ti skai­ty­ti to­liau. Apie tai, ko­kia bu­vo po­ka­rio lai­ko­tar­pio Bal­ti­jos ša­lių kas­die­ny­bė: me­luo­ti sau ir ki­tiems, vai­din­ti, sa­ky­ ti vis­ką, ką no­ri gir­dė­ti nau­jos san­tvar­kos įve­di­nė­to­jai, kad tik ne­pa­tek­tum į bai­sių kan­ki­ni­mų ir prie­var­tos liū­ną.

Ki­ta siu­že­to li­ni­ja – šiuo­lai­ki­nės jau­nos es­tės is­to­ri­ja, pa­na­ši į tūks­tan­čių „par­ duo­tų kaip lė­lės“ mer­gi­nų li­ki­mą, ku­pi­ na ne­by­laus skaus­mo, sa­vo men­ku­mo su­ vo­ki­mo ir sva­jų. Abiem mo­te­rims lem­ta su­si­tik­ti, ta­čiau to­li gra­žu ne tam, kad kar­ tu pa­siek­tų lai­min­gą pa­bai­gą. Žiau­riau­ sia, kad to­kios is­to­ri­jos ke­liau­ja iš kar­ tos į kar­tą: „Nors rub­lį pa­kei­tė kro­na, nors ka­ro lėk­tu­vai virš gal­vos ūžė re­čiau, nors ka­ri­nin­kų žmo­nų bal­sai nu­ščiu­vo, o pro Il­go­jo Her­ma­no gar­sia­kal­bius kas­dien skam­ba Nep­rik­ lau­so­my­bės dai­nos, kiek­vie­ną die­ną ga­li atei­ ti nau­jas chro­muo­tos odos ba­tas – nau­jas, ly­ giai toks ar ki­toks, tik vie­no­dai už­spau­džian­tis gerk­lę.“ Ta­čiau tra­giš­ku­mo ar sa­vip­la­kos ro­ma­ ne nė­ra. Kal­ba­ma ra­miai, šiau­rie­tiš­kai san­tū­riai, ne­sku­biai, su di­džiu­le at­jau­ta, to­dėl ga­liau­siai kny­ga pa­lie­ka švie­sų įspū­dį ir sim­pa­ti­ją li­ki­mo bro­liams es­tams.

Iš šve­dų kal­bos ver­tė Ra­sa Ba­ra­naus­ki­nė.

Kau­nas, „Ki­tos kny­gos“, 2011 m.

Eu­ro­pie­čiai di­džiuo­ja­si sa­vo ra­cio­na­lu­mo kul­tu, moks­lo ir so­ cia­li­nės san­tvar­kos lai­mė­ji­mais. Bet štai atei­na nie­kam ne­ži­ no­mas vy­ru­kas, kil­di­nan­tis sa­ve iš die­vy­bių, ir pa­ma­to už jų ci­vi­li­za­ci­jos šį tą, į ką bū­ti­na pa­ro­dy­ti pirš­tu kiek­vie­nam su­ tik­ta­jam. La­bai pa­žįs­ta­mas ir, ko ge­ro, la­biau­siai „eu­ro­pie­ tiš­kas“ vaiz­das – sė­dė­ti vie­ti­nia­me ba­re prie bo­ka­lo alaus ir sam­pro­tau­ti apie įvy­kius pa­sau­ly­je. Pa­sau­lis šiuo at­ve­ju ap­si­ ri­bo­ja ma­žu Šve­di­jos mies­te­liu ir, tie­są pa­sa­kius, nie­ko nau­ jo tas Za­ra­tust­ra ne­paaiš­ki­na. Tik Vil­niaus nu­my­lė­ti­nio per­so­ na­žo Ku­ni­gaikš­čio sti­liu­mi kar­to­ja tai, kas li­te­ra­tū­ro­je sa­ko­ma jau, ko ge­ro, nuo pat XX a. pra­džios: Eu­ro­pa mer­di, gy­ven­ to­jai ne­si­jau­čia lai­min­gi, ne­pai­sy­da­mi so­cia­li­nės sis­te­mos, ne­svei­kai mai­ti­na­si, ne­tin­ka­mai gy­ do­si, ne­tin­ka­mai auk­lė­ja vai­kus – per­duo­da jiems apa­ti­jos apim­tų ro­bo­tų gal­vo­se­nos už­tai­są ir ža­lo­ ja psi­chi­ką.

Pag­rin­di­nis Za­ra­tust­ros prie­kaiš­ tas šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio gy­ven­to­ jams – per di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas me­cha­ni­zuo­ta ci­vi­li­za­ci­ja, in­di­vi­ dua­lu­mo sto­ka. Ta­čiau jo kri­ti­ka, nu­kreip­ta į Šve­di­jos mies­te­lė­nus, lie­tu­vių skai­ty­to­jams ne­la­bai tin­ka.

2011.05.31 18:26:06

Jei mo ria ga to au ir ka la at ga tie pi ka bl au „A ka ka ža da to iš­g ja

kuo­ja, į prie­kį

so­ ž­ i­ jų su­ ie­ ir s­ i­ au­ so­ ma en­ os,

Stel­la­nas Skarsgår­das bu­vo ge­rai įver­tin­tas kri­ti­ kų. Bet juos­tos sėk­mę už­tem­dė skan­da­las spau­ dos kon­fe­ren­ci­jo­je, kur pro­vo­ka­to­riš­kas L.von Trie­ ras pra­dė­jo svai­dy­ti ci­niš­kus po­kštus apie žy­dus ir sim­pa­ti­jas Adol­fui Hit­le­riui. Reak­ci­ja bu­vo grei­ ta ir griež­ta: Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio di­rek­ci­ja re­ži­ sie­rių pa­skel­bė per­so­na non gra­ta.

Ta­čiau L.von Trie­ro sto­jo gin­ti ki­no kri­ti­kai. Vi­si fil­mo ak­to­riai, iš­sky­rus Kirs­ten Dunst, už­sto­jo re­ži­ sie­rių, o jo il­ga­me­tis drau­gas S.Skarsgår­das fes­ ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rius iš­va­di­no bai­liais.

L.von Trie­ras yra ži­no­mas kaip as­muo, ku­ris mėgs­ta pro­vo­kuo­ti reak­ci­jas. Gal­būt šį­kart jis iš tie­sų per­žen­gė ri­bas, bet jo gy­nė­jai tvir­ti­na, kad ge­ni­jui tu­ri bū­ti lei­džia­ma dau­giau. Jiems ne­svar­ bu, ką žmo­gus da­ro, bet jo kū­ry­ba yra ge­nia­ li, o ge­ni­jus esą tu­ri dau­giau lais­vės ne­gu ei­li­nis

Ra­šė: To­mas Teng­mark (spe­cia­liai iš Ka­nų „37O“)

žmo­gus. Pa­na­šiai, be­je, bu­vo kal­ba­ma ir apie Ro­ma­ną Po­lans­kį, ir Me­lą Gib­so­ną, ku­rie ir­gi įsi­vė­lė į skan­da­lus.

Ki­ti nuo­la­ti­niai Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio da­ly­ viai – bro­liai Dar­den­ne‘ai, Ped­ro Al­modó­ va­ras, Nan­ni Mo­ret­ti, Nu­ri Bli­ge Cey­la­nas, Pao­lo Sor­ren­ti­no – taip pat pri­sta­tė ge­rus fil­mus, bet ypa­tin­go su­si­ža­vė­ji­mo ne­su­kė­lė.

Skir­tin­gai nei jie, ma­lo­niai nu­ste­bi­no Ra­du Mi­chai­lea­nu, ku­rio fil­mas „La sour­ce des fem­mes (Sour­ce)“ ryš­kiai iš­si­sky­rė iš ki­tų.

Nors re­ži­suo­tas vy­ro, tai bu­vo la­biau­siai fe­mi­nis­ti­nis fil­mas kon­kur­si­nė­je pro­gra­mo­je.

Juos­ta pa­rem­ta tik­ra is­to­ri­ja, ku­ri nu­ti­ko Tur­ ki­jo­je 2001-ai­siais. Mo­te­rys su­ren­gė sek­ so strei­ką, kad gau­tų van­dens šal­ti­nį sa­ vo mies­te­ly­je, o ne kop­tų į kal­nus ir ne­šio­tų

van­de­nį iš ten. Fil­mas ro­do, ko­kį svar­ bų vaid­me­nį tu­ri iš­si­la­vi­ni­mas ir žmo­nių bend­ra­vi­mas, kai pa­sau­ly­je žmo­nės nu­ sto­ja do­mė­tis vie­ni ki­tais ir bi­jo nau­jų, ne­ži­no­mų pa­pro­čių.

Ir nu­ga­lė­to­jas yra… „Auk­si­nę pal­mės ša­ke­lę“ lai­mė­jo Ter­ ren­ce‘as Ma­lic­kas už fil­mą „Gy­ve­ni­mo me­dis“, ku­ria­me vaid­me­nis at­li­ko Sea­ nas Pen­nas ir Bra­das Pit­tas. Fil­mas pa­ sa­ko­ja imp­re­sio­nis­ti­nę Vi­du­rio Va­ka­rų šei­mos, gy­ve­nan­čios XX a. vi­du­ry­je, is­ to­ri­ją. Žiū­ro­vams pri­sta­to­ma vy­riau­sio­ jo sū­naus Jac­ko gy­ve­ni­mo ke­lio­nė nuo ne­kal­tos vai­kys­tės iki nu­si­vy­li­mo apim­ tos pil­na­me­tys­tės ir jo ban­dy­mai tai­sy­

ti su­ge­du­sius san­ty­kius su tė­vu. Jac­kas yra šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je pa­si­me­tu­ si sie­la, ieš­kan­ti at­sa­ky­mų apie gy­ve­ ni­mo pa­ma­tus ir pra­smę bei abe­jo­jan­ ti ti­kė­ji­mu.

Api­bend­ri­nant, mo­te­rys pra­dė­jo ko­ vo­ti su vy­rų do­mi­na­vi­mu ki­no pra­mo­ nė­je, ir ši ko­va tę­sia­si. Nors Maï­wenn bu­vo vie­nin­te­lė re­ži­sie­rė, šie­met ga­vu­si Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio ap­do­va­no­ji­mą, vis dau­giau žmo­nių pa­jun­ta, kad re­ži­sie­ riai vy­rai tam­pa vis pa­na­šes­ni į Mol­je­ro „ta­ria­mus li­go­nius“. Tai­gi atei­ty­je ga­li­ ma ti­kė­tis nau­jo mo­te­rų re­ži­sie­rių pra­si­ ver­ži­mo ir pri­pa­ži­ni­mo. 2011-ųjų Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis pa­ro­dė, kad tai tik lai­ko klau­si­mas.

Nors prancūzė Maïwenn (nuotr. dešinėje, Maïwenn – trečia iš dešinės) buvo vienintelė režisierė, šiemet gavusi Kanų kino festivalio apdovanojimą, neliko nepastebėti ir australės Julios Leigh (nuotr. kairėje, ji – antra iš dešinės), japonės Naomi Kawase (antra nuotr. iš kairės, režisierė – ketvirta iš dešinės), škotės Lynne Ramsay (antra nuotr. iš dešinės, Lynne – dešinėje) filmai.

Kny­gas skai­tė ir re­cen­za­vo: Alek­sand­ra Fo­mi­na

Ga­bi­ja Gru­šai­tė „Neiš­si­pil­dy­mas“ Vil­nius, „Bal­tos lan­kos“, 2011 m.

Jei jis per­bėg­tų iš sa­vo keiks­no­ja­mos so­cial­de­ mok­ra­tų val­do­mos ša­lies į da­bar­ti­nę Lie­tu­vą, tik­ riau­siai jam cen­zū­ri­nių žo­džių neuž­tek­tų. Taip, gal eu­ro­pie­čiai iš­ties per daug nu­to­lę nuo gam­ tos, per daug ti­ki­si iš vals­ty­bės, dir­ba be mei­lės, aukš­ti­na pa­rei­gą, ne­klau­so šir­dies bal­so, ta­čiau ir pa­čiam pra­na­šui ga­li­ma pa­teik­ti kai ku­rių prie­ kaiš­tų. Sa­vo mo­no­lo­gų klau­sy­to­jus jis ma­to vi­so la­bo kaip tam tik­ras vi­suo­me­ni­nes gru­pes, ku­rių at­sto­vai at­ro­do vie­no­di, api­bend­ri­na žmo­nes pa­ gal sa­vo su­si­kur­tus ste­reo­ti­pus. Kal­ba apie pa­ ties iš­si­gal­vo­tą „ty­rą egoiz­mą“, o mo­te­ris lai­ko pir­miau­sia „gim­dy­to­jo­mis“ ir ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad kai kas ga­li vi­sai ne­no­rė­ti jo aukš­ti­na­mos gė­riu ir blo­giu pa­rem­tos mąs­ty­se­nos. Skai­tant kaž­ko­dėl au­sy­se skam­ba „G&G sin­di­ka­to“ dai­nos žo­džiai: „Ar ver­ta gal­vo­ti, kad vis­ką ži­nai...“ Kny­ga pa­lie­ ka neuž­baig­tu­mo, frag­men­tiš­ku­mo įspū­dį ir min­tį, kad Ku­ni­gaikš­tis tik­rai pa­sa­ky­tų dau­giau. Ne­ma­ žai kur kal­bė­to­jas pa­ts sau prieš­ta­rau­ja, ne­tai­ky­ da­mas sau tų pa­čių rei­ka­la­vi­mų, kaip ir klau­sy­ to­jams: „Gel­bė­ki­te ne pa­sau­lį, o sa­ve. Tik taip iš­gel­bė­sit pa­sau­lį“ – dėl to ga­liau­siai su­si­pai­nio­ ja ir jam ten­ka ne­šti sa­vo man­tą.

370_013.indd 23

Ro­ma­nas – pre­ten­zi­ja į eli­tiš­ ku­mą, iš pir­mo žvilgs­nio au­ to­rę bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti su F.Sa­gan ar S.Plath: tai veid­ mai­n iš­k o­je, pa­s i­tu­rin­č io­je ap­lin­ko­je užau­gu­sios, ge­rai iš­si­la­vi­nu­sios, pa­klus­nios mer­ gai­tės, už jas vis­ką spren­džia ki­ti, to­dėl jos ima be­vil­tiš­kai nuo­bo­džiau­ti. Per tą nuo­bo­ du­lį jos vie­ną die­ną ryž­ta­ si bet kam, kad su­kel­tų ap­ lin­ki­nių pa­si­pik­ti­ni­mą, ir ieš­ko skaus­mo, tik­rų pa­ty­ri­mų.

Kny­ga to­li gra­žu „ne­tem­ pia“ iki mi­nė­tų au­to­rių – bū­tent so­cia­li­nė ap­lin­ ka, ku­ri toms yra at­spir­ties taš­kas, čia pa­mi­nė­ta tik pro­bėgš­mais, ne­si­gi­li­nant. Įžan­go­je už­si­me­na­ ma apie tė­vus, pra­ti­nu­sius ap­si­me­ti­nė­ti, čia ir pra­ de­da plė­to­tis bran­gaus ir lėkš­to fil­mo de­ko­ra­ci­jų įspū­dis. Tar­si sa­vai­me at­si­ran­da mei­lu­žiai, pa­sa­ ko­to­ja dū­sau­ja iš ne­pa­ke­lia­mo tuš­ty­bės jaus­mo pra­ban­giuo­se na­muo­se ir už­sie­nio ku­ror­tuo­se, vie­ na­me jų su­tin­ka mer­gi­ną. Ta pa­si­ro­do esan­ti mu­ zi­kan­tė, vei­kė­jos vaid­muo pa­si­kei­čia iš vy­ro iš­lai­ ky­ti­nės į me­ni­nin­kės mei­lu­žę. O mei­lu­žę kaž­ko­dėl

su­ta­pa­ti­na su nie­ku: per vi­są ro­ma­ną gir­dė­ti jos ai­ ma­nos apie sa­vo vi­du­ti­ny­bę, apie tai, kad to­kia ją pa­ver­tė ma­mos el­ge­sys ir sno­biš­ka Vil­niaus ap­ lin­ka. Dėl pa­sta­ro­sios ga­li­ma ras­ti ne­ma­žai taik­lių pa­ste­bė­ji­mų, ta­čiau Vil­nius – au­ten­tiš­kiau­siai ap­ra­ šy­tas mies­tas. Lon­do­nas, Pa­ry­žius ar Bar­se­lo­na – vi­si vie­no­dai ap­lais­ty­ti vy­nu, ku­rį dos­niai da­li­ja per­ so­na­žai, ta­pę jos glo­bė­jais ir drau­gais. Su vi­sais ji vie­no­dai kal­ba ir my­li­si, vi­si san­ty­kiai pa­na­šūs, už­tat daug dė­me­sio ski­ria­ma dra­bu­žiams, in­ter­je­ rams, val­giams. Čia ne­ma­žai nar­ci­ciz­mo, ap­gal­vo­to po­za­vi­mo, sam­pro­ta­vi­mų apie šiuo­lai­ki­nės Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos be­vil­tiš­ku­mą. Vis­kas įmant­riai su­pa­kuo­ta į dau­gy­bę ra­fi­nuo­tų, be­reikš­mių me­ta­fo­rų: ne gro­žis, o gra­žu­ mas, su ku­riuo sun­ku su­si­tai­ky­ti, sun­ku su­si­ta­pa­tin­ti su vei­kė­ ja, be­si­di­džiuo­jan­čia sa­vo ne­su­ge­bė­ji­mais. Už to­kių skam­bių žo­džių, kaip daž­nai links­niuo­ja­ma vie­nat­vė, nie­kas ne­sly­pi, emo­ci­jos neišp­lė­to­ja­mos, ge­riau­siai jas api­bū­di­na pa­ti au­ to­rė: „šal­dy­to viš­čiu­ko nea­py­kan­ta“. Ro­ma­nas pri­me­na ak­ va­riu­mą: daug neįp­ras­tų for­mų, bur­bu­lų, stik­lo, van­giai uo­ de­gy­tes ju­di­na spal­vin­gos un­di­nė­lės, nu­spren­du­sios pa­žais­ti su­dė­tin­gą, aist­rų ku­pi­ną suau­gu­sių­jų gy­ve­ni­mą, nors jaus­mų at­žvil­giu ne­to­li nuė­jo nuo paaug­liš­ko maiš­to. Ta­čiau maiš­ tau­ti ne­la­bai yra prieš ką – to­kios gra­žu­tės ste­buk­lin­gu bū­ du vi­siems pa­tin­ka.

2011.05.31 18:26:28

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė

Ne­ty­čia su­pla­kė­me kaž­ko­kį va­sa­riš­ką kok­tei­lį iš pra­ktiš­kų, ne­la­bai rei­ka­lin­gų, ta­čiau sti­lin­gų, la­bai lie­tu­viš­kų ir itin eko­lo­giš­kų daik­tų. ..... Žiū­rim, ko ne­tu­rim, bet ga­lim įsi­gy­ti in­ter­ne­te, at­si­žvelg­da­mi į sa­vo kor­te­lės tu­ri­nį. .. . .

BA­TAI „ME­LIS­SA“

199 ir 479 Lt V2 CON­CEPT STO­RE (Vo­kie­čių g. 2) Apie eko­lo­giš­ką­sias „Me­lis­sas“ iš 100 pro­c. per­dir­ba­mo plas­ti­ko jau esa­me ra­šę. Tai su­bti­laus di­zai­no ba­tai, prie ku­rių kū­ri­mo pri­si­de­da gar­siau­si pa­sau­lio di­zai­ne­riai. Šį kar­tą pri­sta­ to­me nau­jie­nas, ku­rios bir­že­lį pa­sieks par­duo­ tu­vę Vil­niu­je. Jei­gu ne­tu­ri­te pa­do­rių „ba­let­kių“, jus iš­gel­bės „Cam­pa­na Brot­hers“ ir „Me­lis­sos“ bend­ras kū­ri­nys, ku­rį ma­to­te nuo­trau­ko­je. O tas gro­žis ša­lia – tai itin grakš­tūs aukš­ta­kul­niai, su­kur­ti pa­čios Vi­vien­ne West­wood! Jie pui­kiai tiks ko­kiai nors iš­kil­min­gai pro­gai, ku­rių va­sa­ rą ne­trūks­ta. www.v2-on­li­ne.com

RAN­KI­NĖS IŠ SKAR­DI­NIŲ DANG­TE­LIŲ

NUO 299 Lt V2 CON­CEPT STO­RE (Vo­kie­čių g. 2) BRA­ZI­LI­JA

Rei­kia ge­rai įsi­ste­bei­ly­ti, kad pa­ma­ty­tum, iš ko šios ran­ki­nės pa­ga­min­tos. O ir pa­ti­kė­ti sun­ku, kad to­kį gro­žį ga­li­ma su­kur­ti iš pa­nau­do­tos, ne­be­rei­ka­lin­gos smul­kios de­ta­lės.

Iš iš­ly­gin­tų, nu­šveis­tų, nu­po­li­ruo­tų dang­te­lių žie­dų, ku­ riais ati­da­ro­me gė­ri­mų skar­di­nes, su­kur­ti daik­tai – Bra­ zi­li­jos gat­vių kū­ri­niai be pa­ten­to, jau ta­pę folk­lo­ro da­ li­mi. Ypa­tin­go po­pu­lia­ru­mo su­lau­kė ran­ki­nės, ku­rios ne­tru­ko pa­plis­ti po vi­są pa­sau­lį, o jų ga­mi­ni­mas ta­po pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu tūks­tan­čiams žmo­nių. www.v2-on­li­ne.com

AUS­KA­RAI „MO­ROC­CO POST“

12 Lt LIE­TU­VA

Jei­gu ieš­kai ko nors ne­bran­gaus, bet gra­žaus ir sti­lin­go sa­vo au­sims, pa­si­kliauk „Moonc“ – di­zai­no li­ni­ja, ku­ri ku­ria­ma pa­si­tel­kiant la­ze­ri­ nes tech­no­lo­gi­jas. „Moonc“ – tai „moon curv“ trum­pi­nys, ku­ris iš­ver­tus į lie­tu­vių kal­bą reiš­kia „mė­nu­lio krei­vė“. Šie aus­ka­rai pjau­ti iš 3 mm juo­do or­ga­ni­nio stik­lo, gra­vi­ruo­ti ir įtrin­ti bal­tais ak­ri­lo da­žais. Taip gra­žu, jog net sun­ku pa­ti­kė­ ti, kad tik to­kia kai­na. www.moonc.lt

„SKYP­LAN­TER“

128–315 Lt NAU­JO­JI ZE­LAN­DI­JA Ko ge­ro, pa­ma­tę nuo­trau­kas, pa­ma­nė­te, kad iš­si­kraus­tė­me iš pro­to? Ne, tie­siog žmo­ni­ja ju­da į prie­kį kos­mi­niu grei­čiu net ir so­di­nin­kys­tės sri­ty­je.

Di­zai­ne­ris Pat­ric­kas Mor­ri­sas su­kū­rė ste­buk­lin­gą prie­tai­są, ku­ria­me aukš­ tyn ko­jo­mis ga­lė­si­te au­gin­ti mėgs­ta­miau­sius prie­sko­ni­nius au­ga­lus ar ne­tgi le­pią­sias or­chi­dė­jas. So­di­nin­ka­vi­mas mies­te (tiks­liau, bu­te) įgaus ža­ve­sio, nes vi­di­nė drė­ki­ni­mo sis­te­ma to­ly­giai mai­tins au­ga­lo šak­nis, o jūs tau­py­si­ te sa­vo lai­ką ir van­de­nį. „SkyP­lan­ter“ ga­mi­na­mas iš mo­lio ke­ra­mi­kos, yra įvai­rių dy­džių. Be to, jis la­bai leng­vai su­ren­ka­mas: au­ga­las tie­siog per­ke­ lia­mas iš va­zo­no ir įde­da­mas į nau­ją­jį „SkyP­lan­ter“ in­dą. www.daik­tu­vies­bu­tis.lt

LIE­TU­VIŠ­KIAU­SI „NI­KE“ BA­TE­LIAI

DE­ JA, neįkainojami LIE­TU­VA „NA­HUI OL­LIN“ RAN­KI­NĖS

24 // © 370 370_013.indd 24

NUO 199 Lt V2 CON­CEPT STO­RE (Vo­kie­čių g. 2)

JUO­ZO STAT­KE­VI­ČIAUS APY­RAN­KĖS

„Na­hui ol­lin“ ran­ki­nės ga­mi­na­mos iš neį­ti­ ki­mai pi­gios ža­lia­vos – iš fab­ri­kuo­se ne­pa­ nau­do­tų, iš­mes­ti pa­ruoš­tų sal­dai­nių, kram­to­ mo­sios gu­mos po­pie­rė­lių, gė­ri­mų eti­ke­čių.

Ta­čiau ga­mi­niai ne­pi­gūs, nes ran­ki­nės (ir ne tik jos) ga­mi­na­mos ran­ko­mis. www.v2-on­li­ne.com

Neį­ti­ki­ma, ta­čiau aki­vaiz­du: ma­dos gu­ru J.Stat­ke­vi­čiaus kū­ri­nių jau ga­li­te įsi­gy­ti nei­ šei­da­mi iš na­mų. Bū­si­te ma­din­gi jau vien to­dėl, kad jū­sų ran­kas puoš J.Stat­ke­vi­čiaus var­das. Ki­ti pliu­sai: uni­sex (tin­ka vai­ki­nams ir mer­gi­noms), vers­ta oda ir taip šią va­ sa­rą ma­din­gos ryš­kios spal­vos. O ir kai­na ne taip bai­siai kan­džio­ja­si... www.daik­tu­vies­bu­tis.lt

90 Lt LIE­TU­VA

Be­lauk­da­mi tre­čio­jo „Di­zai­no sa­vait­ga­lio“ aš­tuo­ni ta­ len­tin­gi, la­bai kū­ry­bin­gi ir la­bai skir­tin­gi lie­tu­vių me­ ni­nin­kai kū­rė lie­tu­viš­kiau­sius spor­ti­nius ba­te­lius. Vi­sus jų dar­bus bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti lof­tų kvar­ta­le „Daik­ tų vieš­bu­čio“ ko­man­dos su­kur­to­je „Ni­ke“ eks­po­zi­ci­jo­ je. Mes pri­sta­to­me ba­te­lius nu­ga­lė­to­jus – „Dual­head“ due­to Ais­tės Va­liū­tės ir Dau­man­to Ple­cha­vi­čiaus su­ kur­tą po­rą, ku­ri, anot pub­li­kos ir ko­mi­si­jos, ge­riau­ siai at­sklei­dė lie­tu­vio DNR ži­nu­tes. Ais­tės ir Dau­man­ to nuo­mo­ne, į šian­die­nį lie­tu­vio men­ta­li­te­tą la­biau­siai įau­gę ir tau­ti­nę eu­fo­ri­ją ge­riau­siai iliust­ruo­ja krep­ši­ nis ir ša­ko­tis.

2011.05.31 18:27:03