2011 gruodis #20
Rasa bubulytė: „Juk ne Lietuva diktuoja muzikos madas“
Aštrūs sriubos kampai pagal Tomą Vyšniauską
Svetimo ilgesio nebūna „Freaks On Floor“ muzika, gimusi koplyčioje
Barų liūtų takais
37o
#20 Numerio bendradarbiai: Šiaudinė Kaliausė Žino, kur, kas ir kada
Aleksandra Fomina Knygų ir plunksnų graužikė
Visvaldas Morkevičius Jaunasis fotogenijus
DOMANTAS RAZAUSKAS Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas
Aurimas Minsevičius
Kitokios Kalėdos
Lietuviško teatro žinovas
Lina Sabaitytė Poezijos mūzų specialistė Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“
Vlada Kalpokaitė Menų spaustuvės „sandėlininkė“
Lamuslenis.lt Draugiškiausias lietuviškas žurnalas internete
I
š tiesų šiame numeryje žodis „Kalėdos“ paminėtas vos kelis kartus. Tačiau neišsigąskite, mes dar neišprotėjome ir nesiruošiame jums sekti kalėdinių pasakų ir čia, redakcijos skiltyje. Bet šventės artėja ir nori nenori visus įtraukia į tą šurmulį – tik vienus labiau, kitus mažiau. Negaliu sakyti, kad pati nemėgstu šios šventės. Viskas dėl tos šventės gerai. Tik nemėgstu to burbulo, kurį išpučia žiniasklaida, reklamščikai ir verslininkai. Pirk tą, eik ten, daryk aną. Eikite, jūs, patys žinote kur! Kaip norėsiu, taip ir švęsiu. Ką norėsiu, tą ir dovanosiu. Kur norėsiu, ten ir eisiu. Ką norėsiu, tą ir žiūrėsiu. Na, čia galėtumėte man paprieštarauti – juk niekas neverčia jėga daryti viena ar kita, tad ko čia putotis. Taip, neverčia. Bet negi jūsų nepykina nuo tų pačių šimtus kartų matytų kalėdinių filmų („Vienas namuose“), nuo tų perdėtai saldžių reklamų, nuo tų pačių renginių (pavyzdžiui, „Liepsnojantis Kalėdų ledas“). Likus mėnesiui iki Kalėdų kasdien gali pasijusti kaip filmo „Švilpiko diena“ herojus: eini, o viskas atrodo jau kažkur girdėta, matyta. O ką gi daryti? Svarbiausia nesinervinti ir gerai maitintis, kaip sakė vieno animacinio filmuko herojus. Maitintis siūlau ne tik kūčiukais, baltomis mišrainėmis ir silke, bet ir geromis emocijomis, kurių dovanoja ši šventė. Pirmas patarimas: išjunk televizorių. Net ir kalėdiniu laikotarpiu gali išlįsti viduriniu pirštu mojuojanti pabaisa Smoriginas ir sugadinti nuotaiką mažiausiai savaitei. O tada: 1) paimk butelį gero vyno ir, kaip savo kalėdiniame himne rekomenduoja Marijonas, nueik pas kaimyną (geriausia pas tą, su kuriuo nelabai sutari); 2) pamėgink iškepti skanių imbierinių sausainių, kuriais ne tik papuoši eglutę, bet ir pavaišinsi artimuosius ar
kolegas darbe ; 3) susirask gražių atvirukų (tik ne masinės gamybos), parašyk ranka (būtinai) sveikinimus ir išsiųsk likus mažiausiai savaitei iki švenčių. Kad nereiktų dovanų ieškoti Kalėdų išvakarėse sausakimšame prekybos centre, kurią dieną įlįsk į internetą ir paieškok bilietų į renginius – parodas, koncertus, spektaklius ar filmus. Nebūtinai kalėdinius, juk po jų gyvenimas nesibaigia. Ir artimas žmogus apsidžiaugs vietoj kokio niekniekio gavęs tikrai vertingą dovaną (kultūra dar niekam nepamaišė), o tu turėsi šansą tapti tuo, kuris bus pakviestas į renginį kaip kompanionas. Kadangi jau prabilome apie renginius, tai jų gruodį netrūks. Tik žurnale vietos neliko jiems visiems apžvelgti. Asmeniškai labai rekomenduočiau Emiro Kusturicos ir „No Smoking Orchestra“ koncertą – buvau jau keletą kartų ir dar nueičiau. Naujus spektaklius, parodas, didžiausius „Lofto“ gruodžio mėnesio koncertus pristatome tradicinėje rubrikoje „Išklotinė“. Labai džiaugiamės šiltu pokalbiu su Rasa Bubulyte, kuri kaip tik ruošiasi koncertui „Tamstoje“ su savo kolegomis norvegais iš grupės „Rasabasa“. Repeticijose pluša bei albumo „Hello, Girls!“ krikštynų nuotaikomis jau gyvena ir „Freaks On Floor“. Netrūksta šiame numeryje ne tik muzikos, bet ir mados. Dizainerių pora Giedrius Paulauskas ir Aistė Krasuckaitė kalba apie naujo kūrybos etapo pradžią, o mados fotografas Tomas Vyšniauskas atskleidžia, kad šviesai padedant galima vieną daiktą paversti mažiausiai šimtu skirtingų. Taip pat siūlome pažintį su būsimu režisieriumi, „Pravdos naujokų“ nominantu Titu GQ, kuris šiuo metu gyvena ir studijuoja Paryžiuje, o su menininke Lina Albrikiene kartu džiaugiamės laimėtu prizu – kūrybinėmis atostogomis Monruže.
P. S. Mieli „37O“ skaitytojai! Kitokių nei visada jums Kalėdų – prasmingų, dvasingų ir mielų. Ir iki pasimatymo 2012-aisiais!
Agnė Tuskevičiūtė Madingo jaunimo reikalų žinovė
Lina Sabaitytė Antrojo „Freaks on Floor“ albumo krikštamotė
Tautė Bernotaitė Mados ir moters santykių specialistė
Viršelio autorius:
fotografas Tadas Černiauskas (Tadao Cern tadaocern.com) Modeliai: Simona Paciukonytė, Vladimir Latišonok („Baltijos baleto grupė“ (balticballet.com) Grimas: Karolina Taraškevič (facebook. com/Carolina.Make.Up.Studio)
37o su 37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #20, gruodis, 2011
>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Fotografavo: Rūta Jankauskaitė ir Vita Lažinskaitė
Rasa bubulytė: „Juk ne Lietuva diktuoja muzikos madas“
J
au seniai brandinau mintį pasišnekučiuoti su Rasa – ta sim patiška mergiote iš „pa Utenas“, kuri dalyvavo realybės šou „Dangus“, kur laimėjo profesines studijas Liverpulyje. Savo iniciatyva „The Beatles“ gimtinėje ji baigė ir bakalau ro studijas, o po jų grįžo į Vilnių jau ne viena, o su grupe le muzikantų iš Norvegijos. Jos suburtos grupės „Rasabasa“ 2010-aisiais išleistas debiutinis albumas komercinės sėkmės nesulaukė (nieko stebėtina), tačiau užčiaupė net didžiausius skeptikus, o jų muzikai apibūdinti netgi buvo „ištrauktas“ (ko gero, tik lietuviai tokį gali sugalvoti) terminas „intelektuali popmuzika“ – na, kad ir durniui būtų aišku, jog čia ne ta popmu zika, kokia mus nuodija radijas ir telikas. Mintis (pasikalbėti) virto kūnu, kai su Rasa netyčia susitiko me viename populiariame bare. Ji lyg tyčia po ranka turėjo savo naująjį albumą „1“, o aš negalėjau nepriimti šio „ky šio“. Nuo jo ir pradėjau pokalbį su Rasa, kai susitikome ta me pačiame bare, tik jau padoriu paros metu.
Muzika, gimusi kaime Minėtą albumą teisybės dėlei reikėtų vadinti EP – anot Viki pedijos, tai toks muzikinis albumas, kurį sudaro daugiau dai nų nei single, tačiau mažiau nei pilname albume. Dainininkė sutiko, kad EP formatas Lietuvoje neįprastas, o už jos ribų tai – normalus reiškinys. Tačiau ne formatas esmė – muzikantams tiesiog nesinorėjo ilgiau tempti gumos: „Norė jome greičiau parodyti naujus kūrinius, juk per metus gerokai patobulėjome. Be to, pirmas albumas yra pirmas.“ Dainos gimė dar 2010 m. vasarą, per savotišką kūrybi nę stovyklą. Muzikantai išsinuomojo kaimo sodybą, atsivežė instrumentus. „Dauguma muzikinių idėjų ir gimė toje sodybo je. Vėliau jas panaudojome įrašuose. O įrašų teko palauk ti net iki 2011 m. žiemos, nes įrengti studiją užtruko ilgiau, nei tikėjomės“, – pasakojo muzikantė. Albumą „1“ galima įsigyti koncertuose, dainas galima par sisiųsti ir internetu. „Manęs nė kiek nenervina tas vadinama sis piratavimas, kai muzika parsisiunčiama nemokamai. Bet mes norime bent suteikti galimybę gerbėjams mus paremti. Mes nesiekiame užsidirbti, tiesiog norime bent jau padengti leidybos išlaidas. Juk viskas kainuoja – įrašo suvedimas, kom paktinių plokštelių ir viršelio gamyba. Juk sutiksi, kad 10 litų už „fizinę“ kopiją ar euras už dainą internete nėra daug?“ – retoriškai klausė Rasa.
4 // © 370
Uždarbiauja gimtinėje Pasak lietuvės, jos draugams norvegams – Snorre Bergeru dui (gitaristas, prodiuseris), Sindre Skeie (būgnininkas), Nilsui Bogenui (bosistas) ir Bjørnui Holmeslandui (gitaristas) – labai patinka Lietuva, nors mūsų kalbos nė vienam nepavyko nor maliai perkąsti. Vaikinams didžiulį įspūdį paliko Juodkrantė, draugų vestuvės Pakaunėje, pasiplaukiojimas kanojomis. Vis dėlto gyventi čia nuolat jie neturi galimybių – vaikinams reikia padirbėti keletą mėnesių Norvegijoje, kad paskui už tuos pinigus Lietuvoje būtų galima gyventi vien muzikuojant. Anot dainininkės, dėl malonumo groti mėgstamą muziką jos grupės nariai nesibodi jokių darbų: „Pavyzdžiui, mūsų bo sistas Nilsas dirbo vaikų darželyje. Būgnininkas Sindre dirba su neįgaliais žmonėmis. Vienas muzikantas metė gana aukš tas pareigas viename prekybos centre, kad galėtų groti su mumis. Laimė, tokių specialistų kaip jis trūksta, tad grįžęs jis paprastai vėl gauna tą patį darbą, nors ir trumpam.“ Ar pačiai nekyla noras išvažiuoti kartu su jais uždarbiau ti, kad galėtų gyventi daugiau mažiau padoriai? „Kad yra ir čia ką veikti. Netrukus „pakūrinėsime“ savo įrašų studiją. Jau dabar jaučiame susidomėjimą, nors dar net studijos pava dinimo nesugalvojome. Mano bičiuliai norvegai – labai fai ni žmonės, su jais labai lengva dirbti. Jie turi savo filosofiją, savo požiūrį į muziką. Jau turime ir užsakymų į priekį, domisi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Ypač pastarieji – juk kiekvie nam muzikantui įrašinėjimas kitoje šalyje yra nuotykis“, – grei takalbe bėrė R.Bubulytė, kuriai patikėtos studijos vadybinin ko pareigos. .
. .
Darome tai, ką norime, o ne specia liai kuriame muziką tam tikrai rin kai. Taigi, vi sai nesvar bu, iš kur bus žmonės, kurie norės mūsų klau sytis – iš Bul garijos ar iš Japonijos.
Įkūrė įrašų studiją Mintis būtent Lietuvoje įsirengti nuosavą aukštos kokybės įrašų studiją kilo gru pės gitaristui Snorre (turiu įtarimų, kad jis yra ir Rasos širdies draugas, tačiau ne mūsų žurnalo reikalas kapstytis po intymias gyvenimo kertes). „Tai yra jo asmeninė investicija, nes jis labiausiai gyvenime tai ir nori daryti – prodiusuo ti muziką. Turime labai gerą aparatūrą, instrumentų. Lietuviai į mūsų sumanymą, žinoma, žiūri įtariai. Bet kas gali blogo nutikti? Atvažiavome čia, įsirašėm daug muzikos sau, gal ir kitiems daug įrašy sim. Na, o jei nesiseks, kur nors kitur iš važiuosim ir vėl toliau įrašinėsim“, – op timistiškai, tačiau kartu atsargiai apie ateitį kalbėjo pašnekovė. Kaip supratote, grupės „Rasabasa“ muzikantai neslepia ambicijų išgarsėti. Ir kalbame ne apie mūsų mažą Lietuvą, bet apie visą pasaulį. „Lietuviškai nedai nuojame, nes nenorime daryti produkto tik Lietuvai. Darome tai, ką norime, o ne specialiai kuriame muziką tam tikrai rinkai. Taigi, visai nesvarbu, iš kur bus žmonės, kurie norės mūsų klausytis – iš Bulgarijos ar iš Japonijos“, – gūžtelėjo pečiais mergina. Ir nors niekas netampo už skvernų garsiems prodiuseriams, reikalai po tru putį juda . . Grupė neseniai sulaukė kvietimo koncertuoti Šveicarijo je – vietos grupės vokalistė prisipažino esanti sužavėta „Rasabasos“ muzikos. Grupė turi ir didelį gerbėją Ispanijoje, kuris dirba didžiulėje koncertų organi zavimo bendrovėje. Vyras taip pat yra pažadėjęs tarpininkauti organizuojant
grupės koncertus Italijoje ir Ispanijoje. „Beje, Italijoje mūsų daina atsidūrė kažkokiame tope, ketvirtoje vie toje. Mano mama beguglindama jį netyčia surado. Dar įdėtas klipas, mūsų biografija. Iš kur ištraukė, kaip – net neįsivaizduoju“, – juokdamasi stebėjosi Rasa. Beje, grupės daina „Train“ iš ankstesnio albumo skamba per nacionalinį Norvegijos radiją. Tai irgi nemažas pasiekimas, nes patekti į jo eterį be pažįs tamų rekomendacijų nėra paprasta. Be to, grupės EP apžvelgė ir keli Norvegijos tinklaraštininkai. Ieško savo auditorijos Kiek tokie dalykai svarbūs patiems grupės „Rasabasa“ muzikantams? „Kiekvienas muzikantas nori, kad jį iš girstų kuo daugiau žmonių. Taip, tokia muzika, kokią atlieka Beyoncé ar Rihanna, visada bus populiaresnė. Tai natūralu ir taip turi būti. Bet ties jomis pasaulis nesi baigia, yra labai daug nišų. Ar patikėsi, kad „Rolling Stones“ tik už parduotus marškinėlius uždirba daugiau nei Madonna už visą turą? Tai tiesiog skirtingi mastai, skirtingos auditorijos“, – mano atlikėja. R.Bubulytė įsitikinusi, kad labai svarbu įvardyti, ko kiam priklausai žanrui, – taip lengviau ir savo audi toriją atrasi. „Mes grojame pop stilių, tačiau jis yra savitas, nes kiekvienas muzikantas įnešė šį tą iš sa vo aplinkos. Pavyzdžiui, du mūsų gitaristai ilgai grojo metalą ir hardcore, todėl jų smegenys veikia atitinka ma kryptimi. Tačiau jiems patin ka ir daugybė kitokios muzikos. O būgnininkas grojo panką ir klasikinį roką. Visų mūsų mintys susieina kažkur ten, muzikoje, ir gauname pop, tačiau su tam tikru atspalviu. Suprantu, kodėl Lietuvoje niekas nenori įsivardyti kaip pop, – į šią muziką žiūrima kreivai. Tačiau juokinga, kai pa sivadinama kitaip, nors yra toks „pop“... Nesi tas, kuo norėtum būti. Tu esi tas, kaip tu skam bi. Galų gale reikia atsižvelg ti ir į madas. Jeigu groji pana šiai kaip devintojo dešimtmečio „pop“, tai tu ir esi devintojo de šimtmečio „pop“. Lyginti visada reikia su tuo, kas yra šiandien. Ir ne su „Yva“ ar dar kuo nors, o su tuo, kas žinomi pasaulyje. Juk ne Lietuva diktuoja muzikos madas“, – savo nuomonę dės tė Rasa. Ji sutiko, kad žmonėms sunku įvardyti muziką, neminint konkre čių grupių pavadinimų, nors mu zikantai ir nemėgsta būti lygina mi vieni su kitais: „Žmogui, kuris mėgsta „Radiohead“, „Depeche Mode“ ar tavo minėtą „Cocteau Twins“ (man grupės „Rasabasa“ skambesys šiek tiek primena šią grupę – red. past.), pasiūlyčiau paklausyti ir mūsų dainų. Tai ne reiškia, kad mes skambam taip pat, tik sakau, kad tam žmogui, kuris mėgsta tokią muziką, gali me patikti ir mes. Tai pastebė jau žiūrinėdama profilius feisbu ke – labai dažnai nutinka, kad mano ir tų žmonių, kurie kvie čia draugauti, muzikinis skonis sutampa.“ Tekstuose – nuotaikų atspindžiai Rasa sugriauna dar vieną mano pačios susikurtą mitą. Žinojau, kad tekstus ji kuria pati, tačiau visuomet maniau, kad muziką rašo vaikinai iš Norvegijos – tokia ji man „nelietuviška“ atro dė. Pasirodo, Rasa pati rašo ir pagrindines melodijas. „Pavyz džiui, dainą „No Matter“ sukū riau tiesiog sėdėdama prie pia
nino. Pradėjau niūniuoti melodiją, tada paieš kojau harm on ijos... Paprastai kurdama ne naudoju net mikrofono, įrašau tą idėją papras čiausia „Garage band“ programa. Tada duodu paklausyti vaikinams. O jie pareiškia savo nuo monę. Kartais tinka iš karto, kartais siūlo pa tobulinti. Pavyzdžiui, „No Matter“ buvo tik keli pianino akordai ir balsas. Kai pasiūlė pa keisti, pianiną išmečiau, sugrojau sintezatoriumi, tada uždėjome gyvus būgnus ir gitaras“, – grupės „Rasabasa“ mu zikinės virtuvės paslaptis atskleidė muzikantė. Užtat kuriant tekstus jai suteikta visiška lais vė. Vaikinai dažnai nė nesusimąsto, kokią ži nutę per dainą norėjo perduoti lietuvė. „Teks tus rašyti nelengva. Ra šau juos labai labai labai ilgai, naudoju vi sokias technikas. Pavyz džiui, impulsą tekstui gali duoti netgi interne te perskaitytas straipsnis apie mirštančias žvaigž des. Arba skaitau kny gą ir užsirašau žodžius, kurie man patinka. Vė liau tuos žodžius skai tau ta eile, kuria užsi rašiau – tai yra visiškai random. Žodžių seka kuria tam tikrą istoriją – būtent todėl, kad tas žodis ėjo ne pirmas, o ėjo trečias. Taip, mano istorijos nėra tikros, bet jos šiek tiek atspindi ma no nuotaikas. Ir aš ne viską išgalvoju. Tik ne sakau, ko neišgalvoju. Galbūt pirmas albumas toks liūdnas, nes tuo me tu dar buvau Anglijoje – toli nuo tų, kuriuos my liu. Norėjau perduoti tas emocijas, kuriomis tuo metu gyvenau. Da bar taip nebesijaučiu, todėl kai kurios dai nos skamba netgi vai kiškai“, – šyptelėjo pa šnekovė.
Visų mūsų mintys susiei na kažkur ten, muzikoje, ir gauname pop, tačiau su tam tikru at spalviu.
šiuolaikinio baleto spektaklis
2011 m. gruodžio 13 d. 19 val. ŠOKIO TEATRE (T.Kosciuškos g. 11, Vilnius)
bilietusPLATINA platina – BILIETUS
>> žirklės
Dizainerių porai Giedriui Paulauskui ir Aistei Krasuckaitei, kitaip nei daugeliui jų kolegų, ru duo buvo ramus mėnuo – menininkai nusprendė nedalyvauti rudeninėje „Mados infekcijoje“. „Šią vasarą patys sau pasakėme, kad viskas, reikia keisti poziciją. Dvejonių buvo ir anks čiau. Galiausiai nusprendėme keisti viską. Po šešerių metų prasideda naujas etapas“, – at skleidžia Giedrius ir Agnė. ...................................................... ........... . ...................... .
Naujas etapas Rašė: lamuslenis.lt Nuotraukos: Augio Narmonto ir www.dualhead.com
– Ar jums netrūksta Lietuvoje spal vų, reikšmingų įvykių? Giedrius: – Kartais iš tikr ųjų liūd na. Pav yzd žiui, norėt ųsi, kad žmo nės, kurie domisi gatvės mada, kar tais sueit ų pasikalbėti. Gal tok ie dia logai ir vyksta, bet mes než inome. Dizainerių mažai, be to, jie skirting i. Ne su kiekv ienu gali bendrauti – ne tik skonis, bet ir pažiūros kartais la bai skiriasi. Ir šiaip spalv ų kartais la bai trūksta. Aistė: – Ypač šaltuoju met ų laiku. – Bet emigruoti artimiausiu metu nežadate? Giedrius: – Ne, tai ne išeitis. Emig rav us būt ų dar sunk iau. Ne taip pa prasta ką nors įrodyti. Tai susiję su daug ybe dalyk ų, ne tik finansin ių, bet ir psicholog in ių. Juk ten niekas tavęs išskėstom is rankom is nepasi tiks. Už tai per keliones gali įsik rauti teig iamos energ ijos. Aistė: – Įsikrauti gali ir Lietuvoje. Išvažiuoji, pav yzdžiui, į kok ią Nidą, pabūni savaitę, grįžti – ir tas Vilnius jau visai nieko. – Ar yra šalis, kurios žmonių gyve nimo būdas jums labai patiktų? Aistė: – Norint atsak yti, reikėt ų il giau kur nors pag yventi. Giedrius: – Pastarąjį kartą buvo me Londone. Fainas miestas, bet ne visas, didel is jis. Tark ime, su mada susijusios vietos, kaip Brick Lane ra
jonas, – taip, ten smag u, bet apskritai tai sleg iantis miestas. Aistė: – Jei reikėt ų rinktis iš Lon dono ir Barselonos, rinkčiausi Bar seloną. Dėl gyvenimo būdo, maisto, žmon ių, klimato, tok io lengvo atsi pūtimo. Giedrius: – Kaip tik dabar lau kiam, kol pasirodys naujas fotoapa ratas – norim fiksuoti gatvės madą. Kol kas fotograf uojam akimis. Aistė: – Kai geras oras, per dieną paprastai pamatai kok ius du tinka mus variantus. Giedrius: – Dažn iausiai, graž us paltukas, bet rank inė ar batai – ne tinkami. Visuma – ne toks paprastas dalykas. Anksčiau pakakdavo turėti įdomią rank inę ir jau būdavai „stilio vas“. Dabar viskas nuo galvos iki ko jų turi būti suderinta. Bet mes žada me neapsiriboti tik Vilniumi, važiuo sim į Par yžių, Londoną. O dabar la bai įdomu stebėti. – O ką su tomis nuotraukomis da rysite? Giedrius: – Gatvės mados tinkla rašt į padar ytume. Daug tinklarašti nink ų taip daro. – Būsite „sartorialistai“? Giedrius: – O šitas tinklaraštis tai tikrai super! Niujork as, Londonas, Par yž ius. „Sartor ial ist“ – vienas iš tų, kurie įkvepia. Kartais ir kuriant kolekciją tenka remtis gatvės mada.
Svarbių da lykų gyve nime yra la bai daug. Tai ir drąsa išsakyti sa vo nuomo nę, laiky tis griežtos pozicijos. Galiausiai – pasaulio vienas neiš gelbėsi.
Pasaulinė mada dabar eina link paprast umo, aiškumo, švaros. Atsisakoma sudėt ing ų deta lių, kirpimų. Gatvės mada uži ma labai stiprias pozicijas. – Vadinasi, dabar tiesiog vaikštote sau ir stebite žmo nes? Giedrius: – Taip. Dažnai. Juk fotograf uojant gatvės mad ą dar labai svarbu pagaut i tam tikrą kampą. Tad vaikščioda mas ir galvoji, mąstai, kaip čia geriau būt ų. Mūsų tikslas – ne išrasti dviratį, bet atrasti išskir tinius žmones. – Giedriau, o tau yra tekę gy venime dirbti ne sau? Giedrius: – Taip, todėl ir pra dėjau dirbti sau, nes supratau, kad negaliu tarnauti kitam. Esu net turgaus sarg u Širv intose dirbęs. Mėnesį nakt im is sau godavau turg ų. Turėjau didel į šun į, kur į per dvi savaites šiaip taip prisijauk inau. Iš pradžių jis labai lodavo, tai aš mėsos gaba lą jam numesdavau. Aistė: – Atsimenu, kai susi pažinome, tu gi bijojai šunų! Giedr ius: – Tai buvo pir mas darbas, už kur į gavau už darbį. Kai baig iau aukštesnią ją mok yklą, ašt uon is mėne sius dirbau Ukmergės gamyk
loje konstr uktorium i. 6 val. ryto keldavausi, eidavau į stot į ir autobusu važiuodavau į Ukmergę. Ten būdavau pusę sept ynių, o darbas prasidėdavo aštuntą. Šeštą va karo grįždavau namo kaip zombis. Po aštuonių mėne sių supratau, kad tai ne man. Gerai, kad pajutau, ką reiš kia dirbti kitam, kai atsiranda rutina, kai ne pats sau re guliuoji gyvenimą. Paskui, atvažiavęs į Vilnių, imdavau si įvairių darbų, su draug u „chalt ūras“ dar ydavom, nau jiesiems lietuv iams baseinuose visok ius angeliukus ta pydavom. – Auksinius? Giedrius: – Taip, taip! Dar kino studijoje dirbau. Pas kui supratome, kad turime susikurti tok ią sistemą, kad dirbtume pat ys sau. – Gyvenimas ėmė ir pasikeitė? Giedrius: – Visiškai. Kaip gera buvo… Aistė: – Tada pradėjome kurti pirmąją kolekciją. Dir bome pažaliavę, bet suk ūrėme. Giedrius: – Persikraustėme į senamiest į – dėl klien tų, kad žmog ui ateiti patog u būt ų. Bet… Reikėjo ne mažai įdirbio.
6 //
– Lietuvoje vyrai ir šiaip su mada dažnai pykstasi… Giedrius: – Taip jau mes pasirinkome. Bet tie drabu žiai puik iai tinka ir moterims.
© 370
– Ar moterų užsuka į jūsų studiją? Giedrius: – Žinoma.
“sojickejni sodaM„ ,ajeD ielunen uaičat ,ojėmialen ųiledom įlad ri ųknar uad
Mados fotosesija: Visvaldo Morkevičiaus Modelis: Eglė Ungurytė („Image group model management“)
Aistė: – Jų visą laik ą ateidavo. Giedrius: – Klientai vyrai prašydavo, kad kurtume tik jiems, nes moter ys ir taip didel į pasirink imą turi. – Jūs patys esat įpareigoti nuolat išsiskirti išvaizda. Tai nevargina? Aistė: – Tai įdomu. Giedrius: – Nebent, kai šuniuk ą vedžio ji, gal ir nebūtina. Aistė: – Ar važiuoji obelų sodinti pas tė vus. Giedrius: – Bet šiaip pačiam norisi atro dyti įdomiai. Būt ų dar smag iau, jei daug iau žmonių rengt ųsi įdomiai. Mes ir savo kurtus drabužius dėv ime, ir į „secondhandus“ eina me. Tik juose ne taip lengva ką nors rasti. Ypač kalbant apie vyr us. Vis tiek dažnai apei name, tiesiog toks sportinis interesas. Lon done labai daug įdomių dalykų matėme. Pas kui gailėjomės, kad nenusipirkau tok io brit ų Antrojo pasaulinio karo lakūno kombinezo . . Brick Lane matė no me raudoną odinę sof utę ir labai stilingą die duką šalia. Atrodė, kad jis čia specialiai šešta dieniais ateina ir papuošia tą kampą. Jis priėjo prie mūsų, mums komp limentą pasakė, mes – jam. Tada ir sugalvo jome, kad reik ia gatvės madą fotograf uoti.
Dizainerių Giedriaus Paulausko ir Aistės Krasuckaitės planuose - mados tinklaraštis.
– O kas jums yra tuštybė? Giedrius: – Juk visa tai, ką čia kalbame, taip pat yra tušt ybė... – Bet jūs tuo gyvenate... Giedrius: – Na, taip. Man tai įdomu, aš tai vertinu. Ir tok ių žmonių yra daug. Nors ga lėtum puik iausiai be viso to apsieiti, neleisti pinig ų ir apsiriboti paprastais dalykais. Ga lėtum apsieiti be prabang ių mašinų, brang ių apartament ų, maisto, daug ko. Tušt ybės yra daug. Bet kartais tai tampa tavo gyven imo dalimi ir norisi į tą tušt ybę pasinerti. – O kas tada gyvenime yra svarbiausia? Giedrius: – Gyven ime labai svarbu pin i gai… – Kiti pasakytų, kad tai ir yra didžiausia tuštybė. Giedrius: – Kad ir kaip ten būt ų, tai vienas svarbiausių dalyk ų. Štai stov i nuogas mies te. Ir kok ios tavo galimybės? Tikėtis, kad kas nors duos? Daug tok ių, kurie nieko neperka, tik eina ir renka išmestą maistą, drabužius. Išg yvena iš to, ką randa. Bet tai naudojima sis kit ų darbu. Kitas klausimas – kiek tau reik ia? Svarbių dalyk ų gyvenime labai daug. Tai ir drąsa išsak yti savo nuomonę, laik ytis griežtos pozicijos. Galiausiai – pasaulio vie
nas neišgelbėsi. Reik ia kalbėti apie real ius dalykus. Kad ir visi tie ekolog iniai dalykai. Tai labiau pin igais paremta mada. O apie tikr uosius ekolog us mes tikr iausiai nieko nežinome. Dar sveikata labai svarbu. Man svarbu, kad aš dabar gyvenu. Iš tiesų to ir pakanka. – Ką dar, be žmonių stebėjimo, mėgsta te daryti? Giedrius: – Filmus žiūrėti. Aistė: – Bendrauti, diskut uoti. Ypač su jaunais žmonėm is, studentais, jaunais di zaineriais. Giedrius: – Aš savo gyvenime jau prisi linksminau. Man įdomiau keistis mintimis, pamat yti gerą filmą. Dar – spektakl į. – Ar yra buvę, kad štai žiūrite kokį filmą ir netikėtai gimsta geniali idėja? Giedrius: – Dažnai taip! Būna, pasižiūr i filmą, susirand i garso takel į, ieškai konk reč ių scenų, kur ta muzik a skamba, atsi renk i spalvas, kirpimus. Mums tai įdomu, nes gauname grįžtamąjį ryšį – tiek vaizdi nį, tiek idėjin į. – Kokį gerą filmą pastarąjį kartą matėte? Aistė: – Pranc ūzų filmas „Les amours ima ginaires“.
Giedrius: – Dar – „Kolumbiana“. Visiškai kitoks, bet irg i geras. – „Mados infekcijoje“ šiemet nu sprendėte nebedalyvauti. Tai ko dabar laukti? Kuo nustebinsite? Aistė: – Dabar galvojam apie kitus met us, pavasar iop tikrai bus kas nors įdomaus. – Vadinasi, jūsų kūr yboje dabar naujas etapas? Giedr ius: – Taip, taip. Šią vasa rą pat ys sau pasakėme, kad viskas, reik ia keisti poziciją. Dvejonių bu vo ir anksčiau. Galiausiai nuspren dėme keisti visk ą. Po šešerių met ų prasideda naujas etapas.
Tuštybės yra daug. Bet kartais tai tampa tavo gyvenimo da limi ir norisi į tą tuštybę pa sinerti.
>> scena Rašė: Lina Sabaitytė Nuotraukos: Oksanos Točickajos ir grupės archyvo
„Freaks On Floor“ eksperimentas – muzika, gimusi koplyčioje Alternative party muzikos atstovais save vadinantys rokeriai „Freaks On Floor“ (toliau jų pavadinimą trumpinsime FOF) jau gruodžio 16 d. į gyvenimą paleidžia antrąjį „kūdikį“ – albumą „Hello Girls!“. Ta proga – išskirtinis inter viu „370“ su visais grupės nariais, kuriame jie atskleidžia naujo albumo užkulisius ir ragina gerbėjus užsukti gruo džio 17-ąją į menų fabriką „Loftas“, kur įvyks triukšmingos „Hello Girls!“ krikštynos. ..................................................... ........... . ...................... . – Naujausias jūsų radijo singlas „Is There A Light“ šiek tiek melancholiš kas. Kokią istoriją norite papasakoti šia daina? FOF: – Ši daina pasakoja apie galimybę ir pasirink imą – vertinti tai, ką turi, o gal siekti daug iau, rizikuoti viskuo ir gaudy ti sėkmę. Ji kelia pagrindinį klausimą: „Is there a light, hope ?“
8 //
– Kas, jūsų nuomone, yra intelektuali muzika? Kaip manote, lietuviai jos bi jo, o galbūt atvirkščiai – yra ištroškę? FOF: – Lietuvoje žmonės tikrai trokšta intelekt ual ios muzikos. Mes manome, kad tai tok ia muzika, kurią tu nagrinė ji, bandai suprasti jos žinutę ir visai ne svarbu, kok io muzik inio stiliaus ar žan ro ji yra. Taigi, visa kokybiška muzika yra intelektuali.
© 370
– Grupės vokalistas Justas yra užsimi nęs, kad naujasis albumas pakeis mūsų
Klausydamie si albumo su prasite, kuo kompiuterinis atlikimas ski riasi nuo tar si fotoapara tu užfiksuo tos tikro gar so koncerto energijos.
visų gyvenimus. Apšvieskite, ką jis turėjo omenyje. FOF: – Subūrėme tikrai stiprią komandą. Visi labai tik ime antrojo albumo sėkme! Pats kūr ybos procesas jau pakeitė grupės požiūr į į darbą studijoje ir įprastą dienos ritmą. Nau jas albumas, kur į nekantraujame pristat yti, tikrai gali pakeis ti mūsų visų gyvenimus. Galbūt ne tik mūsų... – Ar roko muzika, jūsų manymu, yra geriausias žanras kalbėti apie socialines problemas? Kiek jos svarbios jums patiems? FOF: – Nesame apolitišk i. Esame socialiai atsak ingi ir tok ios temos mums artimos, o roko muzika tikrai yra vienas geriau sių įrank ių apie tai kalbėti. – Visi grupės nariai gyvenimą mato panašiai, ar vis dėl to derindami skirtumus ir gaunate šį unikalų produktą – „Freaks On Floor“? FOF: – Net dviejų žmonių sant yk iams reik ia didžiulio su derinamumo, todėl visai nenuostabu, kad ir ši muzik inė tri jų skirting ų asmenybių sąjunga reikalauja labai daug pastan gų ne tik scenoje, bet ir už jos. – Antrąjį grupės albumą, kuriame yra devynios naujos dai nos, išleidžiate po pusantrų metų pertraukos. Kaip vyko
brandinimo procesas, kada supratote, kad jau laikas paleisti į pasaulį? FOF: – Kad jau laikas albumui, supra tome netrukus po to, kai prie mūsų pri sijungė Aurelijus. Noras žengti dar vie ną didel į žingsnį į priek į sustiprino mus. Tada ir prasidėjo tikroji kūr yba. – Kaip, jūsų manymu, pasikeitė grupė nuo tada, kai įsikūrė (pažiūros, idė jos, muzika, žmonės ir t. t.)? FOF: – Pasaulyje nėra nieko stabilaus, galbūt tik aukso kaina. Grupės bran duolys ir dvasia liko ta pati. Labiausiai keitėsi pačios muzikos suvok imas ir jos pateik imas klausytojams. Panašiai gru pėje keitėsi ir bosistai. ☻ – Papasakokite apie savo mūzas. Kas labiausiai įkvepia kurti? Justinas: – Viskas prik lauso nuo nuo taikos ir aplinkos. Kai esu liūdnas, kuriu piktokas dainas, kai esu linksmas – gra
„Freaks On Floor“ sudėtis: Justinas Jarutis (gitara, vokalas), Rokas Beliukevičius (būgnai) ir Aurelijus Morlencas (boso gitara).
– Galbūt pavadinimas „Hello Girls!“ reiškia, kad skiriate jį tik merginoms? FOF: – Šis skambus pavadinimas veik iausiai neša kitą žinutę, kad albumas yra skirtas IR merg inoms. :) Dėl albumo pavadinimo įtak ą padarė fotosesija. Beje, albume rasite ir dainą tok iu pat pavadinimu. – Albumo įrašai vyko Anykščių koplyčioje. Koks velnias jus ten nunešė? FOF: – Pasaulyje tai tikrai nėra naujovė, Lietuvoje – galbūt. Tai požiūris į įrašą ne kaip į technin į pro cesą, o kaip į tam tikrą menin į prieskon į, kuris tar si suk lijuoja muzik ą. Klausydamiesi albumo supra site, kuo kompiuterinis atlik imas skiriasi nuo tarsi fotoaparatu užfi ksuotos tikro garso koncerto ener gijos. Beje, koplyčioje radome ne tik nepakartojamą aurą, bet ir smirdinčius chorist ų drabužius. – Ar galėtumėte pasakyti, kad šiame albume esa te labiau suaugę, ne tokie „freaky“? FOF: – Muzika – mūsų iškalba. Ir ji tikrai daug brandesnė. Pat ys – tikrai ne. – Turite nemažą koncertų patirtį. Kokioje aplin koje labiausiai mėgstate groti, ar tai visiškai ne turi reikšmės? FOF: – Kiekv ienas atlikėjas trokšta didelės scenos, daug garso, šviesų ir daug ybės žmonių. Mes puik iai jaučiamės tok iomis sąlygomis, o ir mūsų atliekama muzika taip geriausiai skamba. – Rokas Lietuvoje. Ko reikia, kad jį išlaikytume, nenumarintume? FOF: – Kurti roko muzik ą, atlikti roko muzik ą ir nebijoti jos pateikti kaip roko muzikos. Na, visos roko paketo sudėties, kurią žinome tik mes, tikrai neatskleisime. – Ar norėtumėte su kuo nors iš užsienio ar Lietu vos muzikantų kurti bendrą muzikinį projektą? FOF: – Bendr ų projekt ų kurti kol kas nesinori, bet lipti į vieną sceną su daugeliu pasaulinio lygio atlikė jų būt ų tikrai jėga. Tai ne svajonė, o siek iamybė. – Gal turite savo nuomonę apie 2012 m. progno zuojamą pasaulio pabaigą? Galbūt jau pradėjo te jai ruoštis? FOF: – Š...s, o ne pasaul io pabaiga. Kai žmonės pradėjo apie tai galvoti, dabar vien apie tai ir mąs to. Mes – ne! – Ar stengiatės būti madingi, mėgstate puoštis? Kaip manote, kiek svarbus sceninis įvaizdis kon certą stebinčiai publikai? FOF: – Vertiname madą, bet jos nesivaikome. Su vok iame, kad muzikantas lipdamas ant scenos turi atrodyti patraukliai. O tai kiekv ienas iš mūsų suvo kia kiek skirtingai. Jei viskas bus gerai, lauk ite staig menų ir dėl mūsų grupės įvaizdžio.
žias. Įkvėpimas aplanko tada, kai išgirstu ar pamatau savo mėgstamą atlikėją. Man tai geriausias spyris į užpakal į. Rokas: – „Pantera“! Auris: – Visa kok ybiška muzika. – Albumo išleidimo proga dalyvavote intriguojančioje fotosesijoje... FOF: – Įamžinti mus ant podiumo su manė fotografė Oksana Točickaja. Prieš tai ji mums parodė vieną ašt untojo de šimtmečio reklam inių atv ir uk ų knyge lę. Tada prie idėjos prisijungė apatin io trikotažo dizainerė Jurg ita Stakauskaitė – jos kurtus apatinius drąsiai demonst ravome. Esame graž ūs , to dėl nebijojome karaliauti ant podiumo ir taip save parodyti. – Naujojo albumo viršelį apipavida linti patikėjote savo gerbėjams. Gal at skleisite, ką labiausiai norėtumėte ma tyti savo albumo viršelyje?
FOF: – Patikėjome šio albumo apdarą sukurti „Red Bull Doodle Art“ nugalė tojui. Tai išskirtinis ir globalus projektas, per kur į ger iausia student ų paišal ionė ant sąsiuv inio kampo gali papuošti mū sų albumo viršelį. Nekantraujame pama tyti visus darbus ir išsirinkti geriausią. – Manote, kad albumo sėkmei įtakos gali turėti ir jo viršelis? FOF: – Albumo viršel is suteik ia albu mui estetin į vaizdą. Gavęs albumą ga li ne tik klausyt i muzikos, bet ir pasi džiaugti kito menininko darbu. – Kokią žinią žmonėms norite perduo ti savo naujuoju albumu? FOF: – Kiekv iena daina nagr inėja at skiras temas, pasakoja skirt ingas isto rijas, svarsto problemas, atskleidžia no rus. Albume žinučių tikrai daug, todėl vi siems link ime išg irsti tą, kuri skirta bū tent jam.
– Galbūt norite dar ką nors pasakyti savo gerbė jams? FOF: – Nebijok ite klausytis šio albumo. Ir nepa miršk ite dalytis. O mes lauksime grįžtamosios reak cijos koncertuose gruod į ir sausį!
Dėkojame vaikinams už interviu, o jų ger bėjams primename, kad gruodžio 17 d. vakarą jie tiesiog PRIVALO BŪTI „Lofte“. Daugiau informacijos apie albumo „Hel lo Girls!“ pristatymą rasite www.freak sonfloor.com.
>> mada
Aštrūs sriubos kampai
10 // © 370
Su kolegomis įkūręs studiją „t & v|creep“, fotografas ............. Tomas Vyšniauskas lyg užantspaudavo ir perspėjo, kad prie .......... reikalo jis gali prisėlinti neįprasta kryptimi. Kalbinamas apie .... (mados) fotografiją, Tomas telkėsi mėgstamos kulinarijos paraleles, kad apšviestų mums šios srities virtuvę. . dalykai visai gražiai persikelia į fotografiją. Suprasdamas, kaip su kurti įdomią sriubą iš kelių sudedamųjų dalių, gali perkelti tai į fo Pasiruoškit proto įrankius, požiūrio kampai gali būti aštrūs. tografiją – gali padar yti ją gaivesnę, aštresnę, sūresnę. Kūr ybos me . todai universalūs visur. Mano kolega fotografas yra fizikas. Su juo esame kalbėję, kad kuo daug iau metodų paž įsti, tuo įdomiau gali kurti, juos pritaik ydamas. .............. – Skaičiau, kad augai su Piero Paolo Paso – Paklaustas apie savo maišto fotografijoje pradžią, 2010 m. vie . lini filmais. Jis buvo name interviu sakei, kad to meto „kūrybinė tikrovė daug klam režisierius, aktorius, pesnė nei anksčiau“. Kokia kūrybinė tikrovė dabar? . žurnalistas, poetas ir – Esu nusprendęs pasukti savo fotografiją gludinimo link. Kai maiš dar daugiau. Ką ma tauji, atrodo, kad tas šiurkštumas geras ir reikalingas. Tiek idėjiniu, ... nai apie tokį asmeny tiek techniniu požiūriu. Dabar atradau naują žaidimo taisyklę: gali bės daugiakr yptišku ma šiurkščius, akivaizdžius dalykus nušlif uoti tam, kad padar ytum mą? Turbūt ir pats tu juos ne bukesnius, ne lygesnius ar patogesnius, bet kaip tik aštres . ri daugiau „ūglių“ nei nius ten, kur reik ia. Jeig u kalbėtume apie koncepcijas, tas efektas išgaunamas renkantis labai tikslias temas, požiūrio kampą, techni vien fotografija? – Žinoma. Ta pati fo niu požiūriu – lav inant technik ą ir įgūdžius. Dabar tai vienas įdo tograf ija atsirado ne miausių dalyk ų man. kaip pag rind in is ūg lis, ji tiesiog tapo vienu – Vis dėlto ne taip seniai matėme, kad kai kurie tavo kolegos, ži sėkming iausių, labiau nomiausi mados fotografai, požiūrio kampų ne tik kad nešlifuo siai vež anč ių mano ja, bet kone identiškai atkartoja jau kitų, dažniausiai užsienyje, pasir ink imų. Kažk a sukurtas kompozicijas… da buvau knyg ų dail i – Atleisk, aš nutrauksiu – man norisi verkti. Ypač dėl tų atvejų, kai ninkas, dar labai mėgs visiškai paprastai ir akivaizdžiai nukopijuojama. Keista tai, kad taip tu gaminti, ragauti ge kopijuojant ys (ypač jei tai pav yksta padar yti gerai, o tavo žiūrovas rą vyną. Savo pasir in nežino, ką pavogei) galbūt netgi patiria pasitenk inimą ir mėgauja kimais renk ame pa si šlove. Iš tikr ųjų daug kas nežino, kad Gedas pavogė tą, Tomas pa tirtis. Net kulinariniai vogė aną, gal ir Rokas ką nors pavogė, o gal ir Visvaldas – niekas
nežino. O gal ir aš ką nors pa vogiau? Galbūt vieną kitą min tį, tikrai ne pav idalą. Viskas pri klauso nuo abiejų pusių išsilavi nimo ir akiračio. Žinoma, išsila vinusiam žiūrov ui smag u, ypač jeig u jis kolekcionuoja tok ius „smag umus“. Tačiau jei žmo gus tai rimtai priima, tuomet jam tikrai darosi liūdna dėl to, kad fotografas ėmė ir nukopi javo pav idalą, nes pats neturė jo idėjų. Tikrai geriau, kai žmo nės vagia idėjas ir jas perleidžia per save. Bet jeig u vagiamas pa vidalas grynąja forma – tai vi siškai žema ir šlykštu. – Kas vis dėlto tai – tingumas, įžūlumas, bandymai mokytis kartojant? – Aš tai vad inu sekluma. Kai reik ia dar yti greitai, daug, pi giai ir gražiai, kam nors tikti ir patikti. Čia tinka maisto alego rija – galima valg yti mėsos pa kaitus užsigeriant alumi iš plas tik inės stiklinės, galima valg y ti aukščiausios kok ybės kepsn į užsigeriant puik iu vynu – kiek
fotostudiją, buvo blog iau. Dabar jau yra daug geriau. – 2009 m. laimėjai geriausio mados fo tografo titulą už nuotrauką „Azazel“, kurioje – pusnuogė moteris ant ark lio. Juodi sliekai jose, ko gero, simbo lizuoja įsikerojusią, nuodėmingai trau kiančią madą. Ar taip įsivaizduoji mo ters ir mados santykį? – Visišk ai teisingai perskaitei tą mano triptik ą. Vienu atveju ji ją trauk ia kaip aistra, kaip geismo objektas, kit u atve ju ji raita ant jo, trečiu – ji ją plėšo iš vi daus. Mada trauk ia žmog ų, nes yra vie na tų neįtik imų galimybių. Ji kiekv ienam suteik ia šansą atrodyti savaip ir patikti sau pačiam. Tai yra jos, vieno diding iau sių žmogaus išradimų, triumfas. – Koks tavo kūrybos principas? – Dažniausiai turiu žmogaus reginį – to kį koncentr uotą žmogaus pav idalą, kur į perkeliu į savo fotografiją. Dar yra daly kai iš praeities arba pastebėtos aplinkos detalės, sit uacijos, emocijos. Lieka vis ką sujungti tarsi taškelius. Paveiksluoja mus modelius renkuosi lyg rinkčiausi ak torius filmui. Man visuomet reik ia labiau asmenybės, charakterio nei sugebančio išlaužti vadovėlinę pozą žmogaus. Aš vi suomet teik iu pirmenybę idėjai ir istori jai, kurią pasakoju savo fotografijomis.
Rašė: Tautė Bernotaitė Fotografavo herojų: Visvaldas Morkevičius Fotosesija: Ennui Fotografas: Tomas Vyšniauskas (fotostudija „t & v | creep“) Stilius: Lina Jakeliūnaitė Makiažas: Laura Petrauskaitė Modeliai: Kotr yna, Laura, Loreta („Baltic Model Management“) Prodiuseris: Vytautas Razma Fotografo asistentas: Kernius Pauliukonis Drabužiai iš parduotuvės „Decolte“ (Savičiaus g. 12, Vilnius)
– Kuo pagrįstum seną tikėjimą, esą kuo žmogus dažniau patenka į nuo traukas, tuo daugiau jose pasilieka jo sielos? – Fotografija yra toks dalyk as, kur ia me susikerta erdvė ir laikas. Ji gimsta to je vietoje, kurioje susikerta akim irka ir vieta. Mano kaip fotografo apsisprendi mas – kaip ir kada tą momentą užfi ksuo ti. Kaip kūrėjas galiu suderinti tuos pro cesus, pasirinkti tašk ą ir laik ą, pak vies ti dalyv ius ir paspausti mygtuk ą. Žinau, kad Afrikos čiabuv iai labai bijojo netek ti sielos, nes tikėjo, jog jų atvaizdai gal i būti panaudoti mag ijai. Šiandien, gyve nant atvaizdų džiunglėse, realijos ir bai mės turėt ų būti kitos.
vienas renkasi, kas jam geriausia, kas mieliausia. Jeig u žmog us nori gero daikto, turbūt žino, kas tai yra, kiek kainuoja jį sukur ti, tuomet jis renkasi tok į. Tai būtent tas žmog us, kuriam aš ku riu, ir noriu tikėti, kad tok ių kaip jis daugės.
– Kas yra šviesa fotografijoje? – Jeig u dabar išjungčiau šviesą, manęs nesimat yt ų, tavęs taip pat. Šviesa užko duota fotografijos pavad in ime. Ji – fo tografo rašalas, tad jei šviesos nėra, la pas lieka tuščias.
– Jeigu mados fotografijos pionieriai pamatytų dabartinę padėtį, kas juos verstų aiktelėti? – Turbūt aiktelėtų nuo kiek io ir išsigąstų dėl kokybės. Nors, tie są sakant, mes kartais per daug dramatizuojame kok ybės klau simą – ankst yv ieji mados fotografijos pionieriai buvo vieni ply name lauke. Kai esi vienas lauke ir reik ia pastat yti miestą, tau šiek tiek lengv iau, neg u didmiest yje išg riauti tris namus ir pa stat yti ką nors naujesn į ir geresn į. Pionieriams būt ų keista, kad toks miestas apskritai stov i. Jie dar turbūt nustebt ų, kaip šian dien lengvai viskas sudedama iš gabaliuk ų ir lengvai paspalv i nama. Ir kaip visi primena visus. Čia gal didžiausia šiandienos problema – kai daug triukšmo, visi supanašėja tame triukšme, sutampa, papilkėja, lieka vienodai nekontrasting i. – Ar Lietuvoje yra mados fotografija? Ko reikia, kad toks reiškinys būtų? – Reikėt ų okupuoti keletą aplink inių šalių. Neapkaltink ite ma nęs imperinėmis svajonėmis, bet reikėt ų daugiau žmonių, dau giau gyven imo, kuriame būt ų leid žiama ir perkama daug iau žurnalų, siuvama daug iau drabužių. Dar reik ia, kad tie drabu žiai būt ų ne atvažiavę į parduotuvę iš kur nors, o gimę čia. Kad būt ų daug iau nei keli dizaineriai. Žmonės, kuriant ys savo ko lekcijas ir savo pasirodymus, savo ateities strateg ijas. Kad bū tų daug iau visko – daug iau laiptelių nuo juodo iki balto. Tik iu, kad tai laiko klausimas. Prieš šešerius metus, kai įkūriau savo
– Fotografija yra labiau tiesa ar netik rybė? Jei pasitelktume tavo mėgstamą Platoną, kuris sakė, kad gyvename še šėlių pasauly ir matome ne tikruosius Fotografija yra toks daly kas, kuriame susikerta erd vė ir laikas. Ji gimsta toje vie toje, kurioje susikerta aki mirka ir vieta.
daiktus, o tik jų atspindžius. Gal čia ir yra fotografijos di dybė, kad valdydamas šviesą, fotografas gali mums apšvies ti daiktus taip, kaip mūsų įpročio valdoma akis pati nebū tų pamačiusi? – Labai sunku šnekėti apie universalius dalykus, mūsų mat y mo įpročiams taip išsikerojus. Platono laikais, manau, buvo pa prasčiau. Tačiau pats principas išlieka – fotografija vis dar lei džia užfi ksuoti dalykus kitoje šviesoje. Juk yra toks posak is – „kitoje šviesoje“. Fotografija visuomet atlieka tarpininko vaid men į, ji parodo tai, ką mato fotografas. Aš galiu apsispręsti, kad žiūriu į tave tuo ar kitu kampu, apšviečiu tave iš to ar kito taš ko, apšviečiu kietai, minkštai. Visos šios priemonės keičia tavo atvaizdo charakter į, bet ne tave. Šviesai padedant, galima vie ną daiktą paversti mažiausiai šimtu skirting ų. Jei prisimintu me paralelę, kad šviesa yra raštas, tai fotografas gali rašyti dai lyraščiu, gali keverzoti, gali rašyti gotik iniu šrift u, gali padėti minimalistin į tašk ą tuščiame lape. Tad, kaip supranti, ta tiesa visuomet tok ia, kok ią ją mato fotografas. – Kaip sakei, fotos – šviesa, grapheo – rašau. Sudėjus, ką tu esi parašęs, koks būtų tekstas? – Atsimenu, gal septintoj klasėj grafi kos mok ytoja mokė rašyti šrift us. Laikai plunksną, svarbu ja taisyklingai braukti, bet sun kiai išeina. Tai, ką aš iki šiol padariau fotografijoje, man atro do kaip tas sąsiuv inukas, kur į tada prirašiau. Man smag u, kad šiandien kelios linijos jau tiesios, dabar jau norėčiau parašyti keletą skirting ų šrift ų. Man sakė, kad kai kurias raides rašau labai neblogai. – Esi dirbęs „Aidų“ leidykloje, apipavidalindavai knygas. Dar mėgsti Vilniaus baroką. Tikiu, ir patį Vilnių. Gal gali me sujungti šias gijas ir atiduoti duoklę mūsų miestui? Jei reikėtų sukurti viršelį knygai apie Vilniaus esybę, kokį vaiz dą parinktum? – (Pagalvojęs.) Tai būt ų kadras iš Visų Švent ųjų bažnyčios kie mo. Kai eini šventoriumi šiek tiek kairiau, apsisuk i ir pro var tus matai į dang ų besistiebiant į bažnyčios bokštą. Gera tai da ryti vakarėjant, beveik sutemus. Liūdna, kad tai viena labiau siai primiršt ų bažnyčių Vilniuje. – Atsikvėpkime. Kas tave džiugina? – Keisti žmonės neįprastose, netikėtose sit uacijose. Bet aš jų nemėgstu fotograf uoti. – Kodėl? – Kai kuriuos, ypač smag ius, dalykus daug geriau fotograf uoti akimis į savo atmintį. Nes jeig u juos nufotograf uoji fotoaparatu – daug lengv iau pamiršti, juk fotograf uodamas įsitrauk i į pro cesą, o paties įvyk io neišg yveni, be to, atrodo, kad „užsirašei“, ką pamatei, tad gali pereiti prie kito. Taip ir pamiršti. – Atrodo, fotografų būtina paklausti, ar nesijaudina fotogra fuodami nuogas moteris, bet skaičiau, kad nemėgsti aktų fo tografuoti. Tai ar nebeturiu intriguojamo klausimo, ar kaip tik dėl per didelio jaudulio ir nefotografuoji? – Ačiū, kad nek lausi, kas yra graži moteris. Tai baisiausias žur nalisto klausimas fotograf ui. O dėl jaudulio – aš apskritai ne sijaudinu fotograf uodamas. Tai, ką sukuriu, išg yvenu pats kiek anksčiau, vykstant procesui. Vadinasi, viskas, ką fotograf uoju, gimsta galvoje daug anksčiau ir jaudina gerokai stipriau. Tai lei džia mat yti įvariapusišk iau ir jaustis saug iau. Kai kas sako, kad tai visiškai antik ūr ybiška ir aš nesižav iu akimirka. Aš žav iuosi akimirka tada, kai ji tik gimsta mano galvoje.
>> svetur Rašė: Dominykas Cze Fotografavo: Marla Singer
S
u Titu GQ (China Girl) susipa žinau tuo metu, kai mano mer gina mėgino mesti rūkyti. Gerų keturių valandų intensyvaus pokalbio apie politiką, kiną ir cigaretes bei bu telio jacko aftermathas buvo toks: ma no mergina traukė jau penktą cigare tę vis klausdama Tito, ar tikrai niekuo nesusirgs, nes jau dvi dienas jos plau čiai negavo nikotino, o aš svarsčiau, ar prie įvaizdžio man labiau tiktų rū kyti cigaretes, ar cigariles. Teko pri pažinti, kad šito žmogaus stor y-telling įgūdžiai stiprūs, kaip turi būti.
– Pradėkim nuo pradžių. Kodėl šian dien mes sėdim ir kalbamės čia, Rue Saint Denis, Paryžiuje, o ne Londone? – Žinai, Pranc ūzijoje pagaminama dau giausia kino visoje Europoje. Did žioji Britanija manęs šiuo klausimu nedomi na, nes Londono kult ūros atgarsių man užteko ir Lietuvoje. Kitas dalykas – pa sirinkau Par yžių, nes nekalbu prancūziš kai. Velniop komfortabilumą visuome nės apsupt y – kartais smag u pasijusti idiotu.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai Ti tas buvo nominuotas „Pravdos naujo kų“ rinkimuose už geriausią metų vaizdą („Fair and Square“ dainos klipas „Del ta Dawn“), sėdėdami pasaže ant laip tų pagrindinėje Paryžiaus prostitučių gat vėje ir klausydami filmo „Igla“ (Tito myli miausias Rusijos produktas) garso takelio dainos – „Kino“ „Grupa Krovi“, – kal bamės, kuo skiriasi du Europos kultūros centrai – Londonas ir Paryžius, kuriuos šiandien vis dažniau kaip savo kūrybinę erdvę renkasi užsispyręs Lietuvos jauni mas; apie kino ateitį Lietuvoje bei pasau lyje ir Tito asmenines estetines bei kon ceptualiąsias preferencijas.
...... . ...................... .
Lietuviška China Girl Pary – Ką naujo duosi pasauliui? Kam žiū rėt tai, ką tu kuri? – „Duoti“ man skamba per daug mate rialiai. Ką pasaulis galės „pasiimt“, skam ba lyg ir turėčiau ką „duot“, vienu žodžiu – per painu. Be to, gana nelog iška ban dyti vienu sak iniu išreikšti tai, ką nori ma pasak yt visu filmu. Nors turbūt dau gumai nomenklat ūrinių Liet uvos kino žmon ių tai sava. Man visada būdavo kvaila, kai kūrėjai apie savo darbus žo džiais pasako daugiau nei pat ys kūriniai. Gal tada tiesiog visk ą sak yt visuomenei tekst u? Man did žiausią įtak ą kūr ybo je daro ne konceptualusis, o popmenas. Todėl (kalbant apie bendrav imą su pa sauliu) noriu tai dar yt tiesiai per kiną, o ne per papildomus koncepto lapus ar pa našų šūdą. Visiškai neat sak yt į tavo klausimą irg i būt ų neman dag u, nes, mat yt, kas nors perskaitė visą pastraipą ir nieko neišg irdo. Tai sakau, kad šiuo met u man artima revol iucijos tematika. Turiu omeny, kad visuomenę reik ia provokuot, veikti. Tiek Lietuvoje, tiek bet kur kitur.
12 // © 370
– Kalbi apie sukilimą. Ką turi omeny? Kalbi apie tikrą revoliuciją ar naudoji tai tik kaip metaforą? Jei kalbi apie tik rą, tai kas ir prieš ką, tavo manymu, tu rėtų sukilti? Kaip įsivaizduoji pasaulį po šios revoliucijos? – Revol iuciją įsivaizduoju tiek kult ūr i nę, tiek politinę, tiek socialinę; tiek Lie tuvoje, tiek pasaulyje. Nesu komun is tas, bet pritar iu Slavojaus Žižeko išsa kytai minčiai per Occupy Wall Street ma
Pasaulis už miega sal džiu miegu, ypač Vakarų, deja, tuo me tu kas nors jį prievartau ja, ir gana žystokai.
nifestaciją: „They will tell you that you are dreaming, but the true dreamers are those who think that things can go on indefi nitely they way they are, just with some cosmetic changes. We are not drea mers, we are the awakening from a dream, which is turning into a nightmare.“ – Kuo tau svarbios cigaretės? – Juokauji? Na, jei did žioji visuomenės dalis būt ų draug iška rūkaliams, tai tur būt išv is slėpčiau, kad rūkau, arba net ne rūk yčiau. – Kas tave įkvepia? – Mano darbų tematikai įtak ą daro vi suomenės aklumas ir impotentizmas (at siprašau, jei nėra tok io žodžio). Pasaulis
užmiega saldžiu mieg u, ypač Vakar ų, deja, tuo metu kas nors jį prievartauja, ir gana žystokai. Turiu svajonę prisidėt prie tų žmonių, kurie jau dabar jį žadina lediniu vandeniu. Jei klausi mas buvo apie mano kūr ybos braiž ą, tai negaliu neprisipažinti, kad jaučiu didelę Dav ido Lyncho, Jimo Jarmuscho, Wong KarWai, Spike’o Jonze’o, Romaino Gavras. Neabejotinai ir Quenti no Tarantino, bet po šitos frazės turbūt didžioji dalis kino „eks pert ų“ mane nurašys, nes kas antras lietuv is žino jo filmus ... – Jau antrą kartą šiame interviu pasisakai prieš profesiona lius kino kritikus („daugumai nomenklatūrinių Lietuvos ki no žmonių tai sava“, „didžioji dalis kino ekspertų mane nu rašys“). Ar galima sakyti, kad esi prieš kino elitizaciją? Ar, tavo manymu, kiną vartoti, vertinti ir garsiai apie tai kalbė ti, o gal net ir jį kurti turi teisę kiekvienas, nepriklausomai nuo jo diplomų ar įrašų CV? – Neturiu nieko prieš ger us kino kritikus. Jie kartais gali net iš
Visų pirma, aš ne kriti kas, o visų antra, kai gatvėje pa matau šlykš tų šunšudį, stengiuosi tą vaizdą iš trint iš savo atminties, o ne disku tuot apie tai viešai.
– Netiesa. Kai parodžiau tau naują „Die Ant woord“ klipą, daug kartų kartojai, kad šiuolai kinis mainstreamas yra visiškai iškrypęs. Ką tu rėjai omeny? – Esant normal iai sit uacijai, mano akys to pama čiusios nebūt ų, tu mane privertei jį paž iūrėt. O kalbėt apie mainstreamo minusus tiesiog nenor iu. Visų pirma, aš ne krit ik as, o visų antra, kai gat vėje pamatau šlykšt ų šunšud į, steng iuosi tą vaiz dą ištrint iš savo atm inties, o ne diskut uot apie tai viešai. – Ar įmanoma kurti kiną ir išlikti lietuviu? – Ne. Kiną kur ia tik amer ik ieč iai, pranc ūzai ir vengrai. Skaitau knygą, kaip jais tapt. – Geriausių filmų penketukas... – Žodis „geriausi“ man skamba kvailai, bet klasiš kiausi ir didžiausią įspūdį padarę yra „Tax i Driver“, „The Good, The Bad and The Ugly“, „Fight Club“, „Reservoir dogs“, „Night On Earth“. Šiais metais la biausiai patiko „The Artist“. Keista, Lietuvoje turbūt apie šį filmą niekas net neužsiminė ir niekas nežino, kad režisieriaus pavardė lietuviška – Hazanavičius. – Ką manai apie valstybės finansuojamą kiną? Koks kinas turėtų būti? Komercinis? Valstybės finansuojamas? – Jei valst ybė nėra apsupta kino mafijos klano, tai log iškai mąstant, autorius turi didžiulę laisvę, bet ar kūrėjai tai jaučia – nežinau. Esu matęs ger ų ir blog ų pav yzdžių. Galbūt tik nesąžininga, kad tetos ir dėdės kabinetuose sprendžia, kas yra geras me nas. Vienu ar kitu atveju, jei kinas neatsiperka, tai kas nors buvo negerai. Galbūt tai buvo ir genijaus darbas, bet, mano akimis, to neturi būti. Aišku, kal bu apie pilnametražį kiną. Kinas – brang us menas, tai kaip jam tapt visiškai nepriklausomam?
ryžiuje – Titas GQ provokuoti kūrėjus kurti ir pradėti koky biškai naują erą. Kaip pav yzd į galiu pa minėt Pranc ūzijoje tik po filmo kritik ų paskelbtų manifestų prasidėjusią Nouvel le Vague (naujosios bangos – pranc.) erą. Esu už laisvą kiną, tik kiekv ienas turėt ų suprast kūrėjo atsakomybę. Kartu nesu ir prieš kino elitizaciją – elitas kult ūro je reikalingas. Lietuvoje jis šiandien silp nas, o gal tok io išv is nėra, taig i rezultatą matome ir girdime. – Ar galima sakyti, kad tavo klipuo se daug pykčio? Jei taip, tai ant ko tu pyksti? – Vienoje dainoje girdėjau žodžius „An ger is your gift“ (pyktis tavo dovana – an gl.). Gal iu pasak yt, kad tikrai šitą ener giją priimu būtent taip. Tik mok u at skirt i pykt į ir agresiją. Pykst u ant vis ko, įskaitant ir save. Esu visiškas šių die nų visuomenės pilkos masės lašas. Skir tumas tarp manęs ir daug umos yra tik toks, kad aš tai suprantu – turiu viltį bent mirti pasikeitęs. – Ar tiesa, kad buvai sutikęs D.Lynchą ir su juo bendravai? – Stebukling u būdu patekau į privatų va karėl į „Silencio“ klube, prie kurio įkūri mo prisidėjo ir D.Lynchas. Kai klube yra kino salė, kurioje per vakarėl į rodo Ing maro Bergmano filmus, suprant i, kad Par yžius tikrai kino miestas. O dar kai vienas iš penk ių žmonių, sėdinčių salė je, yra pats D.Lynchas, tai pagalvoji, kada kitąkart bus proga išreikšt pagarbą savo mėgstamiausiam režisieriui. Bet vis tiek
nesuprantu, kodėl buvau priverstas atsa kyt į šį klausimą. – Papasakok apie naujos kartos lietuvių bohemą Paryžiuje. Kuo ji ypatinga ? Ar manai, kad Londone viskas kitaip? – Kalbėt apie Londoną palik ime tiems, kas ten gyvena. Grįžtant prie Par yžiaus, tai jame esančiai Ryt ų Europos bohemai viskas gerai. Kaip ir turėt ų būti: keik ia me pranc ūzų buržua, sov ietin į komunistų klaną, kuris dar šian dien valdo mūsų tėv ynę, ir, aišku, daug kuriame. – Ką manai apie Lietuvos identitetą? Ar tai tau svarbu? – Nesu didel is patriotas, bet ir negal iu pasak yt, kad man tai ner ūpi. Mane tik rai veik ia tai, kad Lietuva visiškai konser vat yv i, o kult ūros pasaulis trag iškai už daras ir stagnat yv us. Gerbiu tuos žmo nes, kurie bando ką nors keisti, bet rea lybė tok ia, kad šalis juos labiau diskrimi nuoja, nei pasako jiems ačiū. – Apibūdink savo klipų stilių. Ko juo se daugiau, o ko mažiau nei mainstrea miniuose vaizdo klipuose? – Į šitą klausimą atsak yti reik ia tiems, kurie tuos vaizdus žiūri. Kol kas man vis dar keista kalbėt apie savo darbus. Apie mainstreamą galiu pasak yti tik tiek, kad jis man patinka. Na, bent jau tas, kur is pasiek ia mano akis. Vaizdai gali paveikti stipriai, todėl reik ia mokėti atsirinkti, ką valg yt, nes ne viską kartais ir pats suv irš kinu, o apsivemt tikrai nenoriu.
– Ar įmanoma šiandien prasimušti kino pramo nėje be mėlyno peruko ir narkotikų? – Ne. Nevartoju ir plaukai ne mėlyni, tai ir šuns dienos man... – Ką manai apie žmones, kurie daug kalba apie tai, kaip viskas vyksta kino pramonėje? – Sutikau čia daug tok ių. Kai kalba apie norma lius dalykus, būna neįdomu. Kai kalba apie mora liai nenormalius, galiausiai išaiškėja, kad tie žmo nės tik norėt ų dirbt kino pramonėje. – Kam tau universiteto diplomas? (Titas studi juoja kinematografiją ICAR.) – Dar neturiu tok io, bet ir reikšmės jį turėti nema tau. Studijuot kiną idiotiška ir aš vienas iš tok ių... – Tavo pseudonimas feisbuke yra China Girl. Ką tai reiškia? – Tai Dav ido Bow ie ir Igg y Pop dainos pavad i nimas. Ši daina buvo paskutinė Igg y Pop albume „Idiot“. Ianas Curtis iš „Joy Div ision“ prieš sav ižu dybę klausė „Idiot“ plokštelės. Tai kok ia jo girdė ta daina buvo paskutinė? – Kaip tu sugalvoji klipo koncepciją ? – Dažniausiai turiu idėją dar prieš išgirsdamas dai ną. Paskui tik pasinaudoju proga ją įgyvendint. – Kas tavo planuose? Kuo užsiimi dabar? – Dabar montuoju siurrealistin į vaizdo klipą, ku rį ką tik nufi lmavome Par yžiuje Marlai Singer (exSheezzanova). Jį paleisim į viešumą kitą savaitę. Taip pat šiuo met u ruošiuosi filmuoti dar vieną, Vilniuje. Be to, rašau scenarijų trumpo metro fil mui, kur į žadu filmuot Par yžiuje.
>> menas
Svetimo ilgesio nebūna
Rašė: lamuslenis.lt Nuotraukos: Linos Albrikienės asmeninio archyvo
Monružas. „La Fabrique“. Jaunųjų Europos kūrėjų bie nalės atidarymas. 80 meno kūrinių iš 10 Europos šalių. Ir žinia: „Sveikinu – tu laimė jai!“ O tada – daug drebu lio ir nuostabos. Tai prieš ke letą savaičių patyrė meninin kė Lina Albrikienė, kuri Pran cūzijoje, Paryžiaus pašonėje esančiame Monruže, pristatė savo sentimentų kupiną dar bą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. ..... ....... ...................... .
J
i kartu su vengru Tomu Dez so ir Italijos atstovu Cesa re Bignotti pasidalijo pagrindinį bienalės prizą – trijų mėnesių kūrybines atostogas ir per jas sukurtų darbų parodą Briuselio galerijoje „BeLa Edi tions“. Dar ir šiandien Lina niekaip negali atsakyti sau į klausimą, kodėl bienalės komisiją taip paveikė, rodos, visiškai asme niška istorija, kylanti iš praei ties, ir į kurią žvelgiama mažos mergaitės, gyvenančios vieno Europos mastu ne tokio jau di delio miesto miegamajame ra jone, akimis. Kurdama darbą, menininkė panaudojo kadrus iš Vytenio Imbraso filmo „Laz dynai. Architektų gatvė“. Dvi vaizdo instaliacijas sieja vadi namasis vaikystės štabas ir ba tukai, kuriais Lina žengė pir muosius žingsnius.
Mintis per kelti tėvų vestuvių ce remoniją į bažnyčią ki lo atlikus Santuokų rūmų ana lizę ir paaiš kėjus, kad jie stovi ant evangelikų liuteronų kapinių.
Pagarba atsiminimams „Kūryboje man svarbi atminties temati ka. Tad panaudojau labai trumpus frag mentus iš V.Imbraso filmo, kurie svarbūs man pačiai. Aš gyvenau Lazdynuose. Nors gimiau dešimčia metų vėliau, nei buvo sukurtas šis filmas, niekas ten nebuvo pakitę, liko net ta pati žaislų parduotuvė. Pirmą kartą pamačiusi tą filmą, reagavau labai jautriai, – pasa kojo L.Albrikienė. – Beveik visi mano darbai kyla iš asmeninės patirties. Kartą mamos namuose radau labai trumputį fragmentą iš savo tėvų vestuvių Vilniaus santuokų rūmuose. Mano tėtis žuvo, kai mama manęs laukėsi. Pažinojau jį tik iš nuotraukų. Tad pasiėmiau tą 8 mm juostą, nuskenavau kadrus ir tiesiog lei dau jiems suktis. Ir staiga pamačiau tė čio judesį, kaip jis kelia šampano taurę. Mintis perkelti tėvų vestuvių ceremoniją į bažnyčią kilo atlikus Santuokų rūmų analizę ir paaiškėjus, kad jie stovi ant evangelikų liuteronų kapinių, kad tame pačiame pastate yra ir Mirties archy
vas. Man pasirodė, kad visa tai nedera su ta gražia eufori ja. Panorau tą momentą per kelti į šventą vietą. Padariau instaliaciją Bernardinų bažny čioje, priešais altorių.“ Laimėjusi Jaunųjų Europos kūrėjų bienalę, Lina galėjo rinktis kūrybinių atostogų vie tą: Prancūzija, Austrija ar Por tugalija. Ir nors širdis jau svai go nuo portugališkos saulės, protas įsakmiai kartojo rink tis Monružą. Juk visai šalia – Paryžius su visa savo gar siųjų galerijų gvardija ir žmo nės, nauji pažįstami, pažadė ję bent jau moralinę paramą, jei tik Linai jos prireiktų. Sendaikčių maniakė Nėra čia ko slėpti, Paryžius Li ną vilioja dar ir savo garsiai siais sendaikčių turgumis. Juk virtualioje erdvėje ši meninin
kė dar žinoma kaip „Blusynukės“, jaukaus sen daikčių salonėlio, įkūrėja. Nieko keista, kad ir naujas Linos meninis projektas bus susijęs su šia tematika. „Blusynukės“ idėja gimė kartu su Linos dukrele Rusne. „Kartą sėdėjome su vyru Justu prie ežero, Rusnelė miegojo sau ramiai ant kranto. Gurkšnojom vyną, žvelgėm į hori zontą ir staiga supratau: „Norėčiau... Juk taip myliu visus tuos sendaikčius, vis kaupiu ir kau piu juos. Sumąsčiau, kad reikėtų išnaudoti šią savo silpnybę, – pasakojo L.Albrikienė. Iš pra džių ji ketino įkurti elektroninę parduotuvę, bet kol kas savo radinius iš visos Lietuvos siūlo įsi gyti feisbuko draugams: „Įdomių daiktų ieškau visoje Lietuvoje. Dažnai geriausi sendaikčių tur gūs vyksta net ne miesteliuose, o šalia jų. Ke liaudama po Ispaniją, Paryžių irgi vaikščiojau po turgelius. Nebuvau tik pačiame pagrindinia me Paryžiaus blusturgyje. Bet kai grįšiu, būtinai apsilankysiu. Norėdamas atrasti ką nors tikrai vertinga, privalai tam visiškai atsiduoti. Viena me turgelyje galiu praleisti ir tris valandas. Va žiuoju net per didžiausius šalčius. Toks azartas tada būna ir toks džiaugsmas apima, kai grįž ti pilna mašina radinių!“
14 // © 370
>> muzika
KATE BUSH
SIGUR RÓS
Fish People/EMI
XL
50 Words for Snow
Inni
2011-11-21 Norite ko nors tikrai žiemiško? Kate Bush „50 Words for Snow“ yra kaip tik tai. Kai prieš albumo pasirodymą vie šai nuskambėjo singlas „Wild Man“, įsiklausiau. Daino je pasakojama apie ekspediciją Himalajuose, ieškančią Sniego žmogaus. „Jie tave sugaus ir nužudys / bėk, bėk, bėk“, – eilutės iš dainos. Atsimenu jas iki šiol, nors dai nos klausiau jau seniai. Taip giliai ji įkrito. Kodėl tai pasa koju? Todėl, kad pati K.Bush tam tikra prasme yra mitinė pabaisa, savo dainos personažas. „50 Words for Snow“ yra tik antras albumas, gimęs po 17 metų pertraukos. Viso koncerto K.Bush nėra atlikusi nuo legendinio „Tour of Life“ turo 1979 m. Taigi pati britų dainininkė ir yra tas Sniego žmogus, bėgantis nuo savo persekiotojų. Kurie greičiau siai taip pat vidiniai. Visas albumas pilnas įprastų K.Bush kūrybai būdingų charakterių ir istorijų – fantazijų, personi fikacijų, vaiduoklių, paslaptingų vietų, angelų, nemirtingų jų ir t. t. Kuo žavi ši atlikėja? Tuo, kad postmoderniame pasaulyje ji geba tyliai ir ramiai sekti nuoširdžias ir šiltas pasakas. Su visais pasakoms būdingais elementais. Ir da ryti tai dainose, albumuose. „50 Words for Snow“ muzi ka yra kaip sniegas: čia ramiai krentanti, čia užverčianti pūgomis. Visa tai vyksta tarp pirštų ir fortepijono klavišų. Ir čia nėra jokio konkretaus stiliaus, čia yra tam tikru metų laiku gamtoje susiformuojantis muzikinių pasakų debesis, kurį tegalima pavadinti Kate Bush. 80
100
ANDRIUS MAMONTOVAS
Elektroninis Dievas
2011-11-11 Ši recenzija užsakyta leidinio valdžios. Suprask, užteks pagaliau rašyti apie tuos indie šmindie, kurių niekas ne siklauso, ir pradėti rašyti apie tai, ko klausosi visi. Imtis rašyti apie tiek daug Lietuvos muzikai nusipelniusio And riaus Mamontovo albumą labai sunku. Pradėsiu nuo sa vo svajonės (šį žodį A.Mamontovas albume rimuoja su žodžiu „kelionė“). Visa muzika – nemokama ir prieinama visiems. Ir poezija. Visa internete. Muzikos pramonė ma žais žingsneliais eina link to. A.Mamontovas tikrai ne pir mas Lietuvoje duoda atsisiųsti albumą nemokamai inter netu (nors ir ne be komercijos kvapo, kurį skleidžia viena televizija, tarpininkaujanti šiame procese). Tačiau intencija labai gera, pagirtina ir skatintina. Tai yra didelis šio albu mo pliusas. Sakyčiau, vienas didžiausių... Visa kita leiski te švelniai pakritikuoti, nors puikiai suvokiu visus tuos „kas tu toks, kad kritikuotum JĮ“. Albume apstu banalių poetinių klišių. A.Mamontovas ir nepretenduoja į poeziją, tačiau nuo geriausių „Foje“ albumų laikų jo įvaizdžiai tampa vis primityvesni ir banalesni. Žinutė, kurią lyrinis herojus nori perduoti, aiški. Šiame albume ji pasakoma tiesiai: „Dievo nebūna ten, kur nėra žmonių.“ Visa kita – amžina iliuzijos ir tikrovės kolizija ir seni geri padrąsinimai nerandantiems savęs iš serijos „gyvenk dabar“. Centrinė ir stipriausia al bumo daina – „Ratilai“, ji primena, kad A.Mamontovas savo dar neiššaudė, tačiau po tokios dainos kaip „Kalė dos“ vėl susimąstai... ar tikrai? 40
100
MĖNESIO
ALBUMAI
Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt
ATLAS SOUND
Parallax 4AD
2011-11-07 Yra vienas kūrėjas Jungtinėse Valstijose, kurio darbus tik rai verta sekti. Tai Bradfordas Coxas. JAV nepriklauso mos muzikos scenoje šis žmogus gerai žinomas, o tokios muzikos kritikų tiesiog nešiojamas ant rankų. Nešioti ne sunku, nes B.Coxas dažnai sulaukia komentarų dėl savo ypač mažo svorio ir nemažo ūgio. Ko gero, labiausiai šis amerikietis žinomas dėl savo vadovaujamos psicho delinės ir ambient muzikos (apibūdinimas labai santykinis) grupės „Deerhunter“. Be to, B.Coxas užsiima ir solo projektu „Atlas Sound“. Jau pirmieji du albumai („Let the Blind Lead Those Who Can See but Cannot Feel“ ir „Lo gos“) parodė, kokia plati yra B.Coxo muzikinė fantazija. „Atlas Sound“ muzikos požiūriu neturi beveik nieko bend ra su „Deerhunter“. Naujausias albumas „Parallax“ stip rus visomis prasmėmis – kūrybiškai vientisas, tačiau ga lima klausyti ir atskirų dainų, nuostabiai ir netradiciškai „padarytų“, tai yra įrašytų ir suvestų. B.Coxas tuo garsė ja. Profesionalus, sterilus garsas dažnai užleidžia vietą triukšmams ir šnaresiams, prieskoniams, kuriuos daugu ma studijos profesionalų vadintų broku. Albumas melo dingas, neperkrautas instrumentų, galima sakyti akustinis – daugiausia gitaros, sintezatoriai ir balsai. Tačiau „Atlas Sound“ fenomenas yra tas, kad ta pati muzika gali būti ir avangardas, ir meinstrymas, ir keista, ir rami, ir triukšmin ga, gali ir migdyti, ir budinti, ir versti šokti.
85
100
2011-11-07 Ką apskritai galima pasakyti apie „Sigur Rós“? Galbūt tai, kad ši grupė dėl savo populiarumo visame pasau lyje tarp įvairiausios muzikos mėgėjų tapo popsiškiausia unikalios Islandijos scenos atstove. Tuo jie ima lenkti net Björk! Ir, duok Dieve, daugiau tokių „popsų“! Albumas „In ni“ nėra tipiškas grupės darbas. Visų pirma, tai kartu ir filmas. Muzikos albumas (vinilinė plokštelė arba CD pa sirinktinai) pasirodė kartu su vaizdine medžiaga (DVD ar ba „Blue-ray“). Kas čia darosi su tais islandais? Nebeuž tenka įprasto formato? Tik ką pasirodęs Björk darbas taip pat neapsiribojo vien muzika – prisirišo dar ir prie kom piuterinėse laikmenose esančių vizualizacijų. Visų antra, „Inni“ yra tikro garso albumas. Pavydėtinai geros garso kokybės tikro garso albumas. Trečia – albume yra dainos iš visų iki šiol išėjusių „Sigur Rós“ albumų. Taigi, nenauja medžiaga. Tačiau skamba naujai. Ir pagaliau ketvirta – tai dvigubas albumas. Štai čia ir yra didžiausia jo bėda. Ilgis. Jūs puikiai žinote „Sigur Rós“ kosmines harmonijas, lėtą, plaukiantį, minimalistinį stilių. Mano galva, tokiai mu zikai geriausiai tinka EP formatas. Na, gerai, kartais pa vyksta ir tikrai geri albumai. Bet dvigubi?! Ima nusibosti... Sakysite, tai klausytojo problema. Ir būsite teisūs. Prisieku siam gerbėjui melancholikui verta turėti. O tiesiog melo manui gera užsimesti. Bet ne visą dvigubą albumą. Dali mis. Po dainą per savaitę. 70
100
GONJASUFI
The Ninth Inning EP Hydroshare.tv
2011-11-15 Jei manęs kas paprašytų įvardyti geriausią pastarojo meto reperį, nedvejočiau – tai Gonjasufi. Nors pavadinti jį re periu nėra visai tikslu. Negalima jo statyti į vieną eilę su kokiu nors Eminemu ar Kanye Westu. Tai visai skirtingi ka librai, net pasauliai. Gonjasufi (tikrasis vardas Sumachas Ecksas) yra ne tik reperis, bet ir dainininkas, didžėjus ir... jogos mokytojas iš San Diego. Būtent šis jo užsiėmimas stipriausiai atsiliepia ir muzikoje. Jis išrado naują stilių, tam tikrą inteligentiškai demonišką muzikinį kalbėjimo būdą, ku rį pavadinti vien repu būtų banalu. Viskas prasidėjo nuo jo 2010 m. šedevro „Sufi and a Killer“. Reperio kūriniai dvipusiai – tai Vakarų agresija ir Rytų išmintis, mistika. Šie du pasauliai dainose susiduria, įvyksta sprogimas ir iš čia gimsta visos kitos temos. Net ir pats sceninis vardas Gon jasufi tai rodo – vardą sudaro „žolė“ (kaip narkotikas) ir „sufijus“ (islamo mistikas). Taigi pusiau narkomanas, pusiau išminčius. Industriniai garsai, nešvarumai, traškėjimai, toli gražu ne kokybiškiausi vokalo įrašai, paniūniavimai, am bient, net noise, slogi atmosfera, kaip mantros veikiantys pasikartojimai – visa tai būdinga Gonjasufi nuo „Sufi and a Killer“ iki dabar pasirodžiusio EP „The Ninth Inning“. Ta čiau paveikiausias yra balsas – kažkas tarp George’o Clin tono, Tomo Waitso ir prieš tūkstančius metų gyvenusių ša manų vėlių. Ir viskas dar prispausta sunkiu akmeniu.
75
100
>> išklotinė
parodos Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo
RAIMUNDAS MALAŠAUSKAS.
FOTOFINIŠAS IKI 2012 M. SAUSIO 15 D.
NUO MINI IKI MAKSI. SEPTINTOJO DEŠIMTMEČIO MADA IKI 2012 M. LAPKRIČIO 4 D.
ŠMC (Vilniuje, Vokiečių g. 2)
Taikomosios dailės muziejuje (Vilniuje, Arsenalo g. 3A)
1982 m. Vilniaus jaunimo teatre buvo pastatytas spektaklis pagal Peterio Ustinovo pjesę „Fotofin išas“, joje susitinkantys keturi pagrindiniai veikėjai yra vienas ir tas pats žmogus – Semas – įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Dalis spektaklyje vaidinusių aktorių (Antanas Šurna, Arūnas Storpirštis, Ge rardas Žalėnas, Elvyra Žebertavičiūtė, Kristina Andrejauskaitė) neseniai vėl susibūrė į Raimundo Malašausko surežisuotą holograminę erdvę kartu su menininkų Gintaro Didžiapetrio, Elenos Narbutaitės, Rosalind Nashashibi ir Fios Backstrom kūriniais, figūromis ir regėjimais. Šią ir kitas hologramas rems Liudviko Buklio, Antano Gerliko, Gedimino G.Akstino ir Jurgio Paškevičiaus pagaminta kėdė.
Ačiū rusų mados specialistui, kolekcininkui ir teatro kostiumų dailininkui Aleksandrui Va siljevui, kuris mus, būrus lietuvius, sumanė iš arti supažindinti su pasaulio mados istorija. Mados mėgėjai jau turėjo galimybę Vilniu je pamatyti ne vieną įspūdingą šio kolek cininko parodą: „Karalienės Viktorijos laikų mada“, „Art deco stilius (1918–1939 m.)“. Taikomosios dailės muziejuje vis dar ekspo nuojama paroda „Du mados šimtmečiai“, kurioje – itin reti 1820–1940 m. moterų kostiumai ir daugybė ne tik joms, bet ir vy rams skirtų aksesuarų, parodą papildo fotog rafijos, grafikos ir tapybos darbai. Lapkričio viduryje ėmė veikti dar viena A.Vasiljevo inicijuota paroda „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“, jos
eksponatai priklauso vadinamajai Paryžiaus kolekcijai. Jos pristatyti buvo atvykęs ir pats autorius. „Tai buvo laikotarpis, kai moterys ėmė dėvėti pėdkelnes, žmogus pakilo į kos mosą ir atsirado hipiai“, – pristatydamas pa rodą, kurioje eksponuojama per 60 septin tojo dešimtmečio suknelių, kostiumėlių, taip pat daugiau kaip 200 aksesuarų, lakoniš kai apibendrino A.Vasiljevas. Klystate, jei manote, kad visa tai jau ma tėte mamos ar senelės (priklauso nuo to, ko kio jos amžiaus) jaunystės laikų nuotraukų albume. Sovietinės moterys galėjo pasva joti nebent apie prêt-à-porter (gatavi dra bužiai, sukurti parduotuvių tinklams), tačiau apie houte couture (aukštąją madą – pranc.) neturėjo žalio supratimo.
TONIS SAADOJA IR FLO KASEARU.
„21.05.09“ / „14.06.09“ IKI 2012 M. SAUSIO 15 D. ŠMC (Vilniuje, Vokiečių g. 2)
16 // © 370
„21.05.09“ / „14.06.09“ – tai dviejų estų menininkų Tonio Saadojos ir Flo Kasearu ko laboracinis projektas. T.Saadojos nuotraukų instaliacijos pavadi nimas „14.06.09“ nurodo pirmos masinės deportacijos, kurią vykdė sovietinės pajėgos, datą Estijoje 1941 m. Nuotraukos, kuriose užfiksuotos tuščios sankryžos, buvo padary tos Taline tą pačią naktį, po šių įvykių praėjus 68-iems metams. Vaizduojamos miesto dalys neturi tiesioginio ryšio su istorinėmis deporta cijos vietomis ir labiau remiasi mintimi „jeigu tai atsitiktų šiandien“, o pristatomų nuotraukų seka prasideda vėlyvojo XIX a. buržua prie miesčiais ir tęsiasi iki XX a. 9-ajame dešimt metyje statytų modernių sovietmečio gyvena mųjų namų blokų. Šis kūrinys, pristatomas kaip šviesdėžių ins taliacija, fiziškai veikia žiūrovo buvimą erd vėje ir tampa monumentu aplinkybėms, kai žmogaus galią kontroliuoti įvykius perima for
ANTIGALERIJA GRUODŽIO 9–11 D.
ce majeure (nenumatytos aplinkybės – lot.). Šviesdėžių instaliacija pristatoma su me nininkės F.Kasearu videofilmu „21.05.09“ (arba ESC), kuris remiasi, nors ir neįprasta, tikra situacija, įvykusia prieš keletą metų ge gužės 21 d., kai iš hipodromo pabėgę žir gai blaškėsi po ištuštėjusį Taliną. Šiek tiek atkartojant šiuos įvykius, kūrinys buvo nufil muotas ant Talino fasadų projektuojant greitą skaitmeninį grafitį. Desperatiškos ekspresyviai šuoliuojančio simbolinio balto žirgo ir vieno jaunuolio lenktynės tampa įspūdinga kelione miestu, kuri pristatoma iš nematomo įtikinėto jo perspektyvos. Trečia dviejų menininkų kolaboracinio pro jekto dalis yra įvairių pasaulinės literatūros, laikraščių ir istorijos knygų citatų rinkinys, ku riame copy paste būdu sudėliojamas naujas koliažas, o tekstai taip ištraukiami iš jų įpras tinio konteksto. Šie rinkiniai bus nemokamai dalijami parodoje.
Antrus metus iš eilės rengiamoje „AntiGalerijoje“ savo darbus pristatys kelios dešimtys jau nųjų kūrėjų. Projekto autorė Jurgė Skiauterienė didžiuojasi, kad šiais metais „AntiGalerijoje“ sutiko dalyvauti ir kviestiniai autoriai, pelnę pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Su atrinktais darbų autoriais šios neįprastos mugės organizatoriai patys derėjosi dėl kai nų, kad išsklaidytų mitą, jog gražūs ir vertingi darbai privalo būti brangūs. Organizatoriai surinko daugiau nei šimtą jaunų ir perspektyvių meno žmonių kūrinių, kurie renginio dieno mis kabės vienoje erdvėje ir trauks lankytojų akį. Projekto autorė džiaugiasi, kad nemažai talentų atrado ne sostinėje, o provincijoje. Juo lab kad šios parodos vizija ir yra jaunam menininkui surasti klientų ir jo kūrybos gerbėjų. „Šiais metais pristatysime ir mūsų atrasto jauno talento art brut stiliaus (kai žmogus kuria būdamas neadekvačios psichinės būsenos – red. past.) darbų, kurie yra labai gilūs, dau giasluoksniai, ypatingos auros, – pasakoja J.Skiauterienė. – Džiugu gauti ir pop art darbų – tai yra viena perspektyviausių meno krypčių Lietuvoje.“ Pasak projekto autorės, pagrindinis tikslas – surinkti kuo daugiau aukštos kūrybinės ko kybės darbų, nes autorių produktyvumas ir sugebėjimas vystyti naujoviškas vizualines idė jas yra vieni pagrindinių šių metų mugės komisijos kriterijų. „Tai yra tokie patys kriterijai, kuriais vadovaujasi ir profesionalūs kolekcininkai, matantys meną kaip ilgalaikę investici ją“, – teigia J.Skiauterienė. Paroda rengiama žmonėms, kurie yra išsilavinę, neabejingi savo aplinkai ir jaučia po reikį aplink save regėti nors truputėlį meno. Daugiau apie renginį ir jo veiksmo vietą – www.antigalerija.lt.
KONCERTAi
„TUBORG loftas LIVE“:
EBONY BONES GRUODŽIO 16 D.
Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)
Tai bus spalvingiausias metų pabaigos kon certas menų fabrike „Loftas“ su nepakarto jama Ebony Bones. Ji – prodiuserė, mados ikona, dainų kūrėja ir atlikėja, multiinstru mentalistė ir Didžiosios Britanijos televizijos žvaigždė. „Loftas“ dar svarsto, ar verta iki koncerto papuošti Kalėdų eglutę, vis tiek Ebony ją de šimteriopai nustelbtų. Drąsi, ryški ir nepakartojama dainininkė kartais net pavadinama įžūlia. Jos kuriami mu zikiniai tekstai drebia visą tiesą apie šių laikų aktualijas. Romantikai savo kūryboje ji palie ka kur kas mažiau vietos. „Kurti mane įkvepia politinės peripetijos pasaulyje ir fenomenalus žmonių abejingumas“, – sako pati Ebony. Šios atlikėjos požiūris į popstilių išskirtinai pankiškas. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo kaip spalvingas animacinių filmukų mash-upas, šiek tiek netgi primenantis M.I.A. ar Santigold. Laukinis Ebony Bones stilius, karnavalinių ritmų, plojimų ir skanduojamo vokalo sintezė, padėjo jai įgyti gerbėjų, kuriems patinka to kie atlikėjai kaip Timbaland ar Grace Jones. Ebony Bones gerbėjų gretos plečiasi neį tikimu greičiu, tarp jų yra ir superprodiuseris Markas Ronsonas. Be to, daugybė coolhunter tipo portalų ir naujienlaikraščių ją titulavo vie na geriausių naujų atlikėjų 2009-aisiais. Lietuvių žurnalas „Pravda“ taip pat ne kar tą apie ją rašė. Ir štai pagaliau Ebony Bo nes muzikinis turas po pasaulį užgriebs ir ga balėlį Lietuvos. Ebony Bones į Lietuvą atvyksta pačiu šven tiškiausiu metų laiku. Tad ieškant kokybiškų pramogų, gerų emocijų ir vienetinio nuotykio, šios atlikėjos pasirodymo praleisti tikrai never ta. Bilietus platina „Tiketa“.
„COMING HOME FOR CHRISTMAS“ SU „SKAMP“ GRUODŽIO 26 D. Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)
„Coming Home for Christmas“ su „Skamp“ jau pretenduoja tapti tradicija. Praeitais me tais tuo pačiu stebuklingu metu tame pačia me „Lofte“ vykęs grupės koncertas sušildė daugybę širdžių, kojų ir pirštų galiukų. Tad šiemet norisi su visais ir vėl susitikti. Kalėdiniai kvapai, raudoniu išmuštos karš tų gėrimų stiklinės, vaikų klegesys, draugų apsikabinimai bei sveikinimai ir visiems ge rai žinomos šios jau daugiau nei 13 metų gyvuojančios grupės dainos, baladės ir sma gūs patrypimai. Manome, kad toks vakaro planas, kelias dienas ragavus šventinius patiekalus ir plė šius dovanų popierių, turėtų patikti ir tau. Juk draugams pasveikinti dažniausiai ir lie ka antroji Kalėdų diena, tad susitikimo taš kas tebūnie „Coming Home for Christmas“ su „Skamp“.
>> išklotinė
teatras Rašė: Menų spaustuvės „sandėlininkė“ Vlada Kalpokaitė Nuotraukos: organizatorių archyvo
Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
ŪKIO BANKO TEATRO ARENOJE (Vilniuje, Olimpiečių g. 3)
WORKSHOP’S
(Maskvos kinetinio teatro gastrolės) Gruodžio 4 ir 5 d.
Gruodžio pradžioje į Menų spaustuvę atvyksta šiuolaikinio šo kio (šiurkščiai tariant) teatras iš Maskvos, kurį kadaise įkūrė Saša Pepeliajevas (sulaukiantis spaudoje tokių epitetų: Rusijos šiuolai kinio šokio metras, tėvas mūsų, pastaruoju metu visokie neiš manėliai sako – veteranas). Kodėl šiurkščiai tariant: šis teatras nuo seno ieško išraiškos priemonių įvairovės ir neria į mūsų tik rai mažai išbandytus vandenis. Dėl to sieti jį vien su šiuolaiki niu šokiu kebloka.
Kadras iš spektaklio „Senė“
SENĖ
(Maskvos kinetinio teatro gastrolės) Gruodžio 7 ir 8 d.
DIAGNOZĖ: VYRAS Gruodžio 13 d.
Pasak režisierės Marijos Simonos Šimuly naitės, tai šokio spektaklis apie vyro vie natvę. Keturi šokėjai (suprantama, vyrai) mėgina atsakyti į klausimus, kurie rūpi mo terims. Koks vyras būna savo liūdesio aki mirkomis? Koks vyras būna, kai be atsako įsimyli? O paniekintas ar kerštingas? Anot režisierės, šokio kalba bus atskleis ta visa vyro jausmų paletė. O joje įsitenka vienatvė ir liūdesys, meilė ir puikybė, duo bės ir viršukalnės. Spektaklio „diagnozė“ buvo nustatyta iš artistinių improvizacijų, gyvenimo realijų, vyrų stebėjimo. Kūrinyje taip pat atsižvelgiama į vyrų šokėjų siūly mus. „Statant tokio pobūdžio spektaklį ir būnant moterimi, būtų kvaila neatsižvelg ti į artistų nuomonę, siūlymus – kaip be jų būtų galima kalbėti apie vyrus“, – priduria spektaklio „Diagnozė: vyras“ kūrėja. Spektaklio ašis – gyvas perkusijos vir tuozo Arkadijaus Gotesmano pasirody mas. Vienas kūrybingiausių Lietuvos per kusininkų į sceną išsineš nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių instrumentų ir jautriai at skleis pagrindinę spektaklio „Diagnozė: vyras“ idėją.
Spektaklio pagal Danijilą Charmsą autorius žanrą įvardija taip: kelių paveikslų, veiksmų, dimensijų, komiksų ir lindihopo spek taklis. Ir ne todėl, kad matytų reikalą skambėti įmantriau. Tie siog ten iš tiesų yra ir paveikslų, ir veiksmų, ir ne viena dimen sija, ir tikrai yra komiksų, o lindihopas dar ir kaip šokamas. Jei netikite, lieka ateiti ir pažiūrėti!
DEPARTURE
VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 22)
(Maskvos kinetinio teatro gastrolės) Gruodžio 9 d.
Interaktyvių technologijų ir animacijos solo spektaklyje „Departu re“ pasirodo pats Saša Pepeliajevas. Čia irgi netrūksta interakty vių technologijų, įvairiausių skaitmenybių, kurios stoja į žūtbūtinę kovą su normaliais reiškiniais (ašaromis, aistromis, prisigalvoji mais ir kitais seno gero absurdo dalykais). Kas laimės – griež tas suprogramuotas planas ar meniniai atsitiktinumai? Vėlgi – reikėtų pamatyti patiems. Beje, dėl pavadinimo: anglišką žodį Saša vartoja (ir kitiems liepia) todėl, kad jis turi daug reikšmių, o bet koks vertimas jų sumažina. Į spektaklį, matyt, reikia neštis jas visas: išvykimą, išskridimą, išplaukimą, išėjimą, pasitrauki mą, pradinį tašką, naują dalyką, nukrypimą, nesilaikymą ir t. t. Arba – nė vienos!
FEEL-LINK Gruodžio 31 d.
18 // © 370
Menų spaustuvė siūlo palydėti 2011-uosius su gatvės šokio spektakliu „Feel-Link (po jo žadame įvairių šventinių staigme nų). Netikėtas (o gal tikėtas?) fenomenas – su šiuo spektakliu paskui Lauryną Žakevičių ir Airidą Gudaitę į Šiltadaržio skers gatvį plūstelėjo labai gausi ir ne visai įprasta, bet labai simpa tiška žiūrovų minia. Gerokai jaunesni už mūsų jau prijaukintus, labai smalsūs, jie kažkaip ypatingai šurmuliuoja fojė. Matyt, iš dalies juos į Menų spaustuvę atveda pats gatvės šokio žanras ir televizijoje matyti veidai. Bet šitie dalykai niekaip nepriverstų taip nuoširdžiai ploti spektaklio pabaigoje! O kodėl tai vyksta? Gatvės šokėjų duetas sukūrė išties profesionalų, labai apgalvo tą, galbūt ne visai struktūriškai ir dramaturgiškai tobulą, bet la bai nuoširdų spektaklį. O nuoširdumas čia ne šiaip sau pami nėtas: galima sakyti, kad šiuolaikinio šokio scenoje pastaruoju metu netrūksta profesionalumo ir konceptualumo, abstrakcijų ir labai giliamintiškos laikysenos, bet tikrai labai trūksta vieno tar si elementaraus dalyko – emocijų. Šis spektaklis jas tikrai trans liuoja! Patikėkite, tai yra vertybė.
MOTINA
(VASA ŽELEZNOVA) Gruodžio 9 d.
Rašė: Aurimas Minsevičius Nuotraukos: organizatorių archyvo
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)
IŠVARYMAS Gruodžio 22 ir 23 d.
Oskaras Koršunovas grįžta į Lietuvos nacio nalinio dramos teatro sceną. Geras ženklas mūsų reprezentaciniame teatre? Tai sužino sime jau gruodžio pabaigoje, kai dienos šviesą išvys naujausias režisieriaus darbas pagal lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaške vičiaus pjesę „Išvarymas“. Dramaturgas pjesę rašė remdamasis tik romis istorijomis, kurias papasakojo emig rantai iš Rytų Europos, gyvenantys Londone. Žmonių, kurie pasijuto svetimi savo namuo se, todėl nusprendė savęs ieškoti svetur. Emigracija – ideali vieta stebėti, pažinti sa ve, ieškoti savosios tapatybės. Galbūt reži sierius vėl kels jau „Hamlete“ girdėtą klau simą: „Kas aš esu?“
Visuomenė tiesiog suka savo gyvenimo ratą – Maksimo Gorkio dramaturgija vėl tampa aktuali šių laikų kasdienybės folklorui. Šį kartą jos imasi jaunas režisierius Kirilas Glušajevas, Vilniaus ma žajame teatre statantis spektaklį pagal pjesę „Motina (Vasa Že leznova)“. Sutapimas ar ne, tačiau spektaklyje gvildenama tema yra vėl kaip niekad artima ir aktuali lietuviams – istorija, kai artimieji daly damiesi palikimą gali vienas kitam gerklę perkąsti. Istorijos centre – motina Vasa Železnova, kuriai pavyko sukaupti daugybę pinigų, tačiau šilumos ir užuojautos – nė lašo. Kaip sako pats režisierius: „Pinigų – daug, vaikai – nevykę.“ Kitaip tariant, režisierius ir ak toriai nagrinės lygtį, kurios dėmenys – motina, vaikai ir pinigai. Dvasinėms vertybėms vietos joje nebeužtenka.
Šiltadaržio g. 6, 01124 Vilnius Tel. (8 5) 204 0832 El. paštas info@menuspaustuve.lt www.menuspaustuve.lt
menų spaustuvė
kinas
gruodžio 3 d., šeštadienis *12.00
Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*
GANDRO DOVANA
3
gruodžio 4 d., sekmadienis *19.00 MARiuS VoN MAyENbuRG
UGNIES VEIDAS
Spektaklis, 120 min. Rež. oskaras Koršunovas oskaro Koršunovo teatras » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa*
NEŽIŪRĖTAS JARMUSCHAS
Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*
gruodžio 4 d., sekmadienis *19.00
gruodžio 7–8 d., tre–ket *19.00
3
LIETAUS ŽEMĖ ¡ premjera !
Spektaklis Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*
4
SENĖ
7–8
DEPARTURE
EŽIUKAS RŪKE ¡ premjera !
VĖJŲ MOTĖ ¡ premjera !
9
Šiuolaikinio šokio spektaklis Chor. Vytis Jankauskas Vyčio Jankausko šokio teatras » Juodoji salė, 30 Lt, bilietai.lt
Spektaklis žmonėms nuo 14 metų Rež. Tomas Stirna Teatras „Trupė liūdi“ » Juodoji salė, 15–25 Lt, Tiketa*
9
3
Kelių paveikslų, komiksų ir lindyhopo spektaklis, 70 min. Chor. Saša Pepeliajevas Kinetinis teatras (Maskva) » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa**
gruodžio 10–11 d., šeš–sek *12.00
JUDANTYS TAIKINIAI ¡ premjera !
denasi Preslis. Jeigu dabar 2.17 val., o jūs esate geležinkelio stotyje, kurioje gro ja E.Preslio daina, privalote pamatyti fil mą „Paslaptingas traukinys“ (1989 m.). Kada pastarąjį kartą kalbėjotės su taksistu? Istorija keičia istoriją... Filme „Naktis Žemėje“ (1991 m.) keičiasi tak si, keičiasi miestai, modelis nesikeičia. Žmogus prie vairo ir jo keleiviai. Nak tį visi mes kitokie nei dieną. Norime to ar ne. Johnny Deppas. Skvarbus žvilgsnis, emocijų neišduodantis veidas. Pats tas, jeigu nori susilaukti problemų. „Negyvė lis“ (1995 m.) – kultūriniai skirtumai, mis tika, viskas juoda balta. Sveiki atvykę į laukinius Vakarus. Jeigu reikia ką nors nužudyti, paliep tas jis klusniai tai įvykdo. Paskui nepas tebėtas grįžta namo, kur tylėdamas pa lesina balandžius. Nors pats nekalba prancūziškai, geriausias jo draugas – prancūzas ledų pardavėjas, nekalbantis angliškai. Forestas Whitakeris 1999-ai siais filme „Šuo Vaiduoklis: Samurajaus kelias“ turėjo gobtuvą ir pistoletą su dus lintuvu, o ne „Oskarą“.
DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)
Muzikinis etnologinis veiksmas šeimai Kūrybinė grupė: A. Mikutis, S. Degutytė, D. Rakauskas, J. Vilius Tūras, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*
gruodžio 9 d., penktadienis *19.00
gruodžio 11 d., sekmadienis *19.00
GRUODŽIO 2–8 D.
Būna vakarų, kai einant naktinėmis gatvėmis nesinori sutikti nė vie no pažįstamo. Būna, kad sutikti nepažįstamieji ir trumpas pokalbis su jais virsta netikėta ir įdomia patirtimi. (Ne)planuoti pašnekesiai, mintys, kurios skverbiasi gilyn, žvilgsniai, veriantys pastatus, – visa tai yra miesto gyventojo kasdienybė. Ar kada nors stebėjote žmones viešajame transporte? Kiekvienas savo uždaroje erdvėje ir su sava istorija. Juk kavinėje tikrai teko nu girsti prie gretimo staliuko sėdinčių pokalbį. Žmonės yra smalsūs. Ki tų istorijos domina, stebina, glumina, priverčia susimąstyti, kad ne tokie mes jau ir skirtingi. Pamatyti kitų žmonių istorijas savo filmuose mums siūlo JAV kino režisierius Jimas Jarmuschas. Kiek savęs ieškančių dvidešimtmečių galite sutikti Vilniuje? O Man hatane? Kiekvienas jų sau – unikalus, išskirtinis, nesuprastas pasau lio ir vienišas. Vieno jų istoriją pasakoja filmas „Amžinos atostogos“. 1980-aisiais J.Jarmuschas ėjo tiesiai prie esmės – pagrindinį vaid menį atliko neprofesionalus aktorius. Jimas sako jau tada turėjęs su sivokti – komanduoti vaikiui ar fiksuoti natūralumą. Nuobodu, nuobodu, nuobodu. Monotonija. Nėra ką veikti. Mes visi tik stumiame laiką. Stumia ir Vilis iš „Keisčiau nei rojuje“ (1984 m.), kol jo draugelio atvyksta aplankyti pusseserė. Prastūmę dar me tus visi trys nusprendžia, kad „nėr čia ko“, ir patraukia į Floridą. Ro jaus ieškoti. Ar Tomas Waitsas kada nors yra sėdėjęs kalėjime? O iš jo pabė gęs? Filme „Už įstatymo ribų“ (1986 m.) – tikrai taip. Dainininkas šioje juostoje vaidina automobilių vagį, o jam kompaniją bėgant iš kalėjimo palaiko sąvadautojas ir angliškai nekalbantis italas. „Aš mačiau Elvį! Elvis gyvas!“ Važiuokite į Memfį, jeigu vis dar vai
4
CEzARiS GRAužiNiS
gruodžio 9 d., penktadienis *19.00 Šokis, interaktyvios medijos, animacija, 60 min. Chor. Saša Pepeliajevas Kinetinis teatras (Maskva) » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa**
Kino teatras „Skalvija“ (Vilnius, A.Goštauto g. 2 / 15)
gruodžio 3 d., šeštadienis *19.00
gruodžio 3 d., šeštadienis *12.00
LAI LAI LAI ¡ premjera !
Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų Spektaklio kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*
10–11
gruodžio 12 d., pirmadienis *12.00
gruodžio 13 d., antradienis *19.00
PASAKŲ PIRMADIENIAI MAŽYLIAMS Žvejų pasakos
PAŽADĖTAS GYVENIMAS ¡ premjera !
Pasakas seka Saulė Degutytė Stalo teatras, Menų spaustuvė » infoteka, 10 Lt (1 suaugęs + 1 vaikas), 17 Lt (1 + 2)
Šokio apmąstymai Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, priimamos aukos
gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00
gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00
FEDERiCo GARCíA LoRCA
JuLiuS PAŠKEVičiuS
Spektaklis, 150 min. Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 37–42 Lt, Tiketa*
Spektaklis Rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Stiklinė ii, 20 Lt, Tiketa**
gruodžio 15 d., ketvirtadienis *19.00
gruodžio 15 d., ketvirtadienis *19.00
FEDERiCo GARCíA LoRCA
JuLiuS PAŠKEVičiuS
Spektaklis, 90 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**
Spektaklis, 150 min. Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 37–42 Lt, Tiketa*
Spektaklis Rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Stiklinė ii, 20 Lt, Tiketa**
gruodžio 16 d., penktadienis *12.00
gruodžio 17 d., šeštadienis *12.00
gruodžio 17 d., šeštadienis *19.00
11
gruodžio 13 d., antradienis *19.00
LIETAUS ŽEMĖ ¡ premjera !
Spektaklis Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*
13
gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00 CEzARiS GRAužiNiS
VISKAS ARBA NIEKO
14
PASAULIO SUTVĖRIMAS
Šiuolaikinio šokio spektaklis 5–11 m. vaikams ir jų tėvams Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, 10 Lt, bilietai.lt*
16
gruodžio 18 d., sekmadienis *12.00
PASAULIO SUTVĖRIMAS
Šiuolaikinio šokio spektaklis 5–11 m. vaikams ir jų tėvams Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, 10 Lt, bilietai.lt*
18
12
PUBLIKA
14
PUBLIKA
15
VĖJŲ MOTĖ ¡ premjera !
STEBUKLINGAS MEDIS
22
gruodžio 27 d., antradienis *19.00
BŪN TEP
RIBOS ¡ premjera !
14
RIBOS ¡ premjera !
15
KURŠO BĖGLYS ¡ premjera !
Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų Spektaklio kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*
Spektaklis pagal Aldonos Liobytės pjesę, 120 min. Rež. Alvyda čepaitytė Naujasis teatras » Juodoji salė, 6 Lt, bilietai.lt*
gruodžio 18 d., sekmadienis *19.00
gruodžio 21 d., trečiadienis *19.00
17
KURŠO BĖGLYS ¡ premjera !
Spektaklis pagal Aldonos Liobytės pjesę, 120 min. Rež. Alvyda čepaitytė Naujasis teatras » Juodoji salė, 6 Lt, bilietai.lt*
18
gruodžio 22 d., ketvirtadienis *12.00, 15.00 gruodžio 22 d., ketvirtadienis *19.00 žongliravimo spektaklis visai šeimai, 40 min. Kūrybinė grupė: M. Markevičius, A. balionis, M. Sučyla, T. Chmelevskij Menų spaustuvė, „Antigravitacija“ » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*
13
VISKAS APIE JĄJĄ
17
MARiJA KoRENKAiTė
PABĖGIMAS Į AKROPOLĮ
Spektaklis, 100 min. Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė, 20–30 Lt, Tiketa*
21
gruodžio 27 d., antradienis *12.00
SENELĖS PASAKA
Aktoriaus Daliaus Skamarako ir sukarinto socialinės pakraipos kabareto „Atsakyk už save“ koncertas » Kišeninė salė, 15–20 Lt, Tiketa*
Muzikinis spektaklis-improvizacija ne tik vaikams, 60 min. Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*
gruodžio 28 d., trečiadienis *19.00
gruodžio 28 d., trečiadienis *19.00
22
METRONOMES
27
CEzARiS GRAužiNiS
VISKAS ARBA NIEKO
Andriaus Kulikausko ir grupės „Kuli Family“ koncertas, 120 min. Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*
Teatralizuotas koncertas, 75 min. Rež. zara Antonyan Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 40–50 Lt, bilietupasaulis.lt*
gruodžio 29 d., ketvirtadienis *17.30
gruodžio 29 d., ketvirtadienis *20.30
gruodžio 29 d., ketvirtadienis *18.00, 20.00
STIPRIAI KITAIP
NUTOLĘ TOLIAI
27
TELEFONŲ KNYGA
28
Spektaklis, 90 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**
28
Spektaklis, 120 min. Rež. Vidas bareikis Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 25–30 Lt, bilietupasaulis.lt*
Koncertas, 90 min. Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 22–27 Lt, bilietupasaulis.lt*
Poezijos spektaklis pagal Paulių Širvį, 70 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa*
gruodžio 30 d., penktadienis *12.00
gruodžio 30 d., penktadienis *19.00
gruodžio 31 d., šeštadienis *19.00
29
LAI LAI LAI
29
FEEL LINK
CEzARiS GRAužiNiS
Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*
DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)
30
29
Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*
30
Gatvės šokio spektaklis su šventiniais siurprizais! Kūrėjai ir atlikėjai Laurynas žakevičius ir Airida Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa**
31
*bilietai parduodami ir renginio vietoje, 1 val. iki spektaklio pradžios. Su omni iD auksine / sidabrine, „Daily Card“ kortele ar Ežio „Viza“ – 20 proc. nuolaida 2 bilietams. Rengėjai pasilieka teisę keisti programą. Renginio dieną bilietai gali brangti. Perkant „Tiketos“ kasose, taikomi mokesčiai.
viLNiAus Miesto sAvivALDybĖ
Lietuvos RespubLikos kuLtūRos MiNisteRiJA
Lietuvos RespubLikos kuLtūRos RĖMiMo FoNDAs
Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo
Kai ne tik radijas, bet ir tavo širdis visu garsu ima plėšti Marijono „Velnias, man patinka Kalėdos“, laikas pagalvoti apie dovanas – mamai, mylimajam, draugams, kolegoms. Kad nereiktų lakstyti lyg akis išdegus po prekybcentrius Kalėdų išvakarėse ir pirkti „štampovkių“, rekomen duojame (labai!) gruodžio 18 ir 19 d. apsilankyti Kalėdiniame daiktų turguje, kurį organizuoja mūsų geri bičiuliai iš „Daiktų viešbučio“. Ap gaubti meduolių ir karšto vyno kvapo „Daiktų viešbutyje“ (Vilniuje, Ševčenkos g. 16A) nuo 12 iki 18 val. galėsite įsigyti originalių dalykėlių, kuriais tikrai pradžiuginsite artimuosius: natūralių šokoladų, ekologiškų muilų, aromatingų kavos mišinių, šiltų aksesuarų ir kitų malonių smulk menų. Dėl vietos stokos pateikiame tik dalį Kalėdinio daiktų turgaus katalogo. Kainų neskelbiame, nes turguje visada galima DERĖTIS! Ir prisi minkite, kad net ir mažos dovanėlės stiprina draugystę! .................... .. .
„Bug2Hug“ piloto kepurė Stora kaip tikras pilo to šalmas. Stilinga kaip tikras piloto šalmas. Su odiniu dirželiu kaip tik ras piloto šalmas. Puiki kepurė nebijančioms su gadinti šukuosenos ar ba toms, kurių šukuo senos nesugadinamos, nuostabios ir nepakar tojamos. Kitaip tariant, drąsioms moterims. Kur skrendam šį kartą?
Stikliukai Sagės, sąsagos, segtu kai plaukams, auskarai, padėkliukai kavai – vis kas iš stiklo...
Lipdiniai iš molio Jauna menininkų šeima iš Vilniaus Lina ir Adomas kuria keistus lipdinius iš paprasčiausio molio, naudodami ango bo (sgrafito) techniką, kai viršutinio spalvoto molio sluoks nio paviršius išraižomas, kad pasimatytų apatinis sluoksnis. Taip išgaunamos linijos, piešiniai. Darbai degami esant aukštai temperatūrai, glazūruojami ir vėl išdegami.
Muilas „Marius Fabre“ Parduotuvėlė „Užupio keturiolika“ pri stato autentiškus, ekologiškus, pagal senas Marselio gyventojų tradicijas gaminamus muilus „Marius Fabre“. Jie atkeliauja iš muilo fabriko, kuris įkurtas dar 1900 m. Prancūzijos Pro vanso regione.
Sagės iš Laukės fabrikėlio Žavūs gyvūnėliai, paukščiukai, laumžirgiai su malonumu nutūps ant jūsų artimųjų. Taip pat Laukės fabrikėlis Kalė diniame daiktų turguje prekiaus stebuklingo grožio rankų darbo atvirukais ir auskarais.
Paukštukai Dvipusės surišamos pete liškės, kurios mirga įvai riausiomis spalvomis.
20 //
Šokoladas „Chocolate Naive“ Ledinukai „Tutu“
© 370
Natūralūs, lietuviški ir be galo skanūs „Tutu“ ledinu kai! Aitriosios paprikos ir cinamono, ananasų ir obuolių skonio.
Šokolado alchemikai Domantas ir Darius apie šį saldėsį išmano, ko gero, dau giau nei visa Lietuva kartu sudėjus. Jie eksperimentuoja su rūšinėmis kakavos pupelėmis, stengiasi atskleisti šokolado skonio sudėtingumą ir savo darbu dar kartą patvirtinti, kad šokoladas – dievų maistas. Šokolado virtuozai į Vilnių atveš ne tik išskirtinių „Chocolate Naive“ manufak tūros rankų darbo šokoladų, bet ir kitų gaminių – triufelių, karamelių.
Elnias iš „Etno Design“ Ant ragų jis parneša lauktąją šviesą – saulelę ilgėjančioms die noms. Trumpėsiančių naktų mėnu laičiui palinkėsim ilgesnio pogu lio, o jums – visko gražaus, kas tik su šviesa ateina!
>> blizgė Rašė: Agnė Tuskevičiūtė ir Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: redakcijos archyvo
Barų liūtų takais Vasarą supažindinome su ke liomis dėmesio vertomis naujo mis vietelėmis po atviru dangu mi, o dabar atėjo laikas prista tyti naują barų po stogu der lių. Viena po kitos atsidariusios įvairaus žanro pasilinksminimo įstaigos pakeitė ne tik naktinėto jų maršrutą, bet ir visą sostinės žemėlapį. Taigi, pagaliau turi me visą barų ir klubų kvartalą, kuris apima Islandijos, Vilniaus, Palangos, Šv. Ignoto ir Klaipė dos gatves. Bet geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų išgirsti. Mes per vieną vakarą patikrinome keturias naujas vie teles, siūlome jums padaryti tą patį. „Trasos“ sudėtingumą rin kitės savo nuožiūra.
Atgaiva sielai ir pilvui –
„SoulBox“
Adresas: Vilniaus g. 33 / Palangos g. 4 Darbo laikas: kviečia tiek pietaujančius, tiek naktipiečiaujančius
Sveikatos apsaugos ministerija įspėja: niurzgėdami rizikuojate šeimos ir visuomenės gerove. Ta pati Sveikatos apsaugos ministerija neseniai po savo stogu priglaudė vie tą, skirtą niurzgloms perauklėti, – „Soulbox“. Ekologišku minimalizmu dvelkiantis interje ras be nereikalingų detalių, tačiau su įdomiais akcentais. Ypač akys kliūva už sienos, kuri primena korį. Baras gali pasigirti ilgu kokteilių meniu, kuriame ne tik įprasti, bet ir visiškai origina lūs gėrimai, kuriuos maišo vienas klubo šeimininkų Aurelijus. Mondayjazz, tuesdaysoul, fridayrock ir sundaychill... Jeigu nesupratote, aiškiname: kiekvieną vakarą čia siūlomos skirtingos programos, pristatomi tikro garso koncertai ar DJ sesijos. Juk gimtadienis gali pasitaikyti ir pirmadienį. Virtuvė, kaip ir baro vakaro programa, kasdien siūlo išbandyti vis kitokių šefo džia zavimo rezultatų. Patys nevalgėme, bet girdėjome, kad maistas vertas grieko. Taigi, čia laukiami ne tik naktinėtojai, bet ir alkani. P.S. Savaitgalio vakarais įėjimas mokamas, o prie durų stovi plačių pečių apsaugos vyrukai.
Technologijų šventovė –
„The Room“
Adresas: Vilniaus g. 39 Darbo laikas: tiek virtuvė, tiek barmenas dirba nuo ryto iki... vėlai (savaitgaliais – iki anksti)
Mokytojų namuose neseniai įsikūrė naujas „Kambariukas“. Na, bent jau taip šį barą rekomenduotų vadinti priekabieji kalbininkai. Interjeras vientisas ir stilingas, kurtas ilgai ir atsakingai, restauruojant ir prikeliant naujam gyvenimui senus baldus. Nenusivils ne tik senienų, bet ir naujų technologijų mėgėjai. Bare įrengta naujoviška sąskaitos sekimo ir užsisakymo sistema – t. y. planšetiniai kompiuteriai, integruoti į stalus. Sėdimų vietų pasirinkimas didžiulis: nori sėsk prie didžiulių langų (pro juos niekas nepraeis nepas tebėtas) ar prie veidrodinių sienų (šitos erdvės subalansuotos mėgstantiems bendrauti su protingiausiu žmogumi pasaulyje). Jeigu norėsis privatumo, rasite atskirą erdvę savo didesnei ar mažesnei šventei. (Kas sakė, kad kiekviena diena – ne šventė?). Nedidelėje erdvėje telpa ir didžėjaus pultas, tad, ko gero, ateityje vakarais bus ren giamos specialios programos. O jei trypčiojimas pagal trankius ritmus jums svetimas dalykas, tai išmėginkite kitą malonumą – maistą. Virtuvės šefai visada pasiryžę nuste binti netikėtais deriniais, o jei bus pernelyg prėska, pagardinti patiekalus galėsite čia pat ant palangių augančiais prieskoniais.
KNYGOS Julio Cortázaras Žaidimas baigtas
Iš ispanų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas. Vilnius, „Baltos lankos“, 2011 m.
22 // © 370
J.Cortázaro kūrybą galima skaityti dešimtis kartų, ir kiekvienas kartas atvers naujas, anksčiau nepastebė tas pasakojimo detales ir teksto subtilybes, nes tirš tas, sodrus pasakojimo stilius kupinas tiek paslapčių, kad gali prirašyti krūvas tiriamųjų darbų ir vis tiek visų neatsklei si. Bandžiau šį rinkinį skaityti pavasarį – ir nepavyko įsigilinti, blaškė pernelyg dinamiška aplinka. Tai knyga kaip tik ilgiems rudens vakarams, kad ir kaip banaliai skambėtų. Tik tokioje aplinko je įmanoma įvertinti tai, kaip autorius nuveda į tekstą tarsi į tamsų parką ir netikėtai palieka stovėti vieną su aplin kui knibždančiais nematomais gyviais – vidinėmis ir išorinėmis pabaisomis, mįslingai din gusiais ir vėl parsiradusiais žmonėmis ir daiktais, jų kelionių istorijomis ir kitais nuostabą keliančiais nu tikimais. Tos pabaisos yra vidinio ar išorinio pasau lio padarai, sunku suprasti – kartais atrodo, kad tai tas pats, kartais – kad nė viena iš tikrųjų neeg zistuoja, nors būtent J.Cortázaro kūryboje tokios fra zės kaip „iš tikrųjų“ visiškai netenka prasmės. Yra tik užburiantis sakinių ritmas, pamažu, švelniai, subtiliai
įtraukiantis į teksto plotmę, kaip niekas kitas supažin dinantis su Pietų Amerikos kasdienybe – apsnūdusia, visada apstatyta gerais senoviniais baldais, kurių stal čiuose gali rasti bet ko. Viename interviu rašy tojas prasitarė, kad tik kurdamas istorijas su geba nugalėti savo paties baimes. Čia pilna tylaus siaubo, slypinčio spintose tvarkingai gu linčių megztinių rankovėse, šmirinėjančio di džiuliuose tyliuose namuose, viešbučio kam bariuose, soduose, giminaičių vilose, siaubo, kuris tikrai kiekvienam pažįstamas nuo vaikys tės, kai buvo uždaromos miegamojo durys ir likdavai vienas nakčia, aukštielninkas. Monst rus stengiamasi draugiškai prisijaukinti, susitai kyti su jais, balansuojant tarp jų pasaulio ir vadinamosios tikrovės, ir sutarti gražiuoju, nes bet ku rią akimirką gali paaiškėti, kad tu pats ir esi priešas, kurį persekioji. Arba orkestras, žudantis garsais. Arba gyvis, kurį paslapčia stebi. Apsėdimai, sutapimai, da lykai, kuriuos draugai slepia vieni nuo kitų metų me tus, „elementai, esantys ne savo vietoje“, ištraukiami į dienos šviesą ir išgyvenami neįtikimai intensyviai: tai tarsi terapijos seansas, kartu primenantis šamanų ke lionę laike ir erdvėje.
Juanas Marsé Mergina aukso kelnaitėmis Vilnius, „Versus Aureus“, 2011 m.
Pradžioje nustebau, kodėl Nobelio premiją autoriui pel nęs kūrinys išleistas kišeninius romanėlius, tinkamus skaity ti viešajame transporte, primenančia forma. Paskui – kad kone visas siužetas nupasakotas knygos galiniame viršely je: atsivertęs knygą skaitytojas į veiksmą panardinamas iš karto, be ilgų įžangų, tiesmukiškai ir šiurkštokai. Ir beveik iš karto akis užkliūva už kertinės romano frazės: „Pasako ju ne tai, koks esu ar koks buvau, o koks norėjau būti.“ O pats tekstas prašyte prašosi filmo, kurio pavidalą galiau siai ir įgavo: sename žvejų name prie jūros, nuo kurios kranto matyti Ibisa, gyvena vienišas senas rašytojas. Rašo sau ramiai autobiografines knygas, kol į jo namus įsiveržia jauna, seksuali, hipiška dukterėčia, dirbanti žurnaliste ir užsimojusi pa dėti „dėdytei“ susitvarkyti su dide lės apimties medžiaga. Čia prasi deda detalūs aplinkos aprašymai, ilgi dialogai, kinematografiški pri siminimai, kuriuose paryškinami dramatiškiausi momentai, nes, pa sirodo, dėdė praeityje bendradar biavo su fašistine Franko valdžia. Savo knygose jis, žinoma, stengia si tai užglostyti gausiais smulkiais
Kokteilinė + vyninė =
„Niño“
Augio Normanto nuotr.
Adresas: Šv. Ignoto g. 16 Darbo laikas: pradeda dirbti tuomet, kai jūs darbus jau baigiate
Mėlynoji trasa (subalansuo ta ketvirtadieniui): „The Room“ (vaka rienė ir taurė vyno)–„Niño“ (taurė vy no)–„Soulbox“ (1 kokteilis)–namai.
Tikras senamiesčio rūsys, kurio interjere dera senų plytų arkos ir nauji šiuo laikiški baldai. Originalaus dizaino ilgas baras, o už jo – malonūs ir paslaugūs barmenai, kiekvieną pasitinkantys su plačia šypsena. Tikėkimės, kas jos greit neišblės. Atrodo, šio baro šeimininkai stengėsi sukurti vyni nės ir kokteilių baro hibridą ir sujungti abiejų vietų pliusus. Taigi, ir kom panijai bičiulių suderinti skirtingus norus nuo šiol bus daug lengviau. Di džiąją valgiaraščio dalį užkariavo atvykėliai iš Ispanijos – tapai, taip pat prie vyno siūloma sūrio ar marinuotų daržovių. Čia pakankamai vietos, jei norėsite kam nors parodyti savo šokių žingsnelius pagal didžėjaus pa rinktus ritmus. Nors baras deklaruoja, kad yra casual vieta, jau dabar at rodo, kad tai gali tapti nauja vieta stilingai miesto grietinėlei, kur galima save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. O jeigu toks ekshibicionizmas jūsų neįkvepia, galite atsiskirti nuo bend ros masės ir įsikurti tolimiausioje baro salėje, kuri skirta uždariems vaka rėliams.
Raudonoji trasa (su balans uota penktad ien iui): „Gringo“ (3 alaus) – „Soulbox“ (4 kokteiliai)–namai.
Juodoji trasa (subalansuota šeštadieniui): „Niño“ (taurė vyno arba kokteilis)–„The Room“ (2 taurės vyno arba 2 kokteiliai)–„Soulbox“ (3 kok teiliai)–„Gringo“ (4 bokalai alaus)–namai.
Varlinykas (kito mis dienomis): per va karą – vienas baras.
Alaus ir muzikos Meka –
„Gringo“
Adresas: Vilniaus g. 31 Darbo laikas: dirba net pirmadienį tiek, kiek jums reikia
Anksčiau visi keliai vedė į Romą, o dabar – į „Grin go“. Šis baras visuomet pakeliui, nesvarbu, vakaras dar tik prasideda, ar jūs jau – pakeliui namo. Atro do, kad neįpareigojanti ir laisva aplinka ypač traukia jaunąją bohemos kartą. Ir nesvarbu, ar tai premjerą nusprendęs atšvęsti aktoriukas, ar lietuviškos muzikos perlas (čia mes ne apie „Yvą“, jei ką), ar įkvėpimo (o gal ir pačios mūzos) ieškantis dailininkas. Visiems čia užtenka vietos ir alaus. Ir net jei atėjote vienas, galite nesunkiai įsisukti į kompaniją – staliukai stovi vienas šalia kito, tad galėsite kaipmat prisijungti prie greta vykstančios diskusijos. Be to, iriantis pro žmo
nes dažnai susidaro spūstys, tad šį laiką taip pat ga lima išnaudoti pažinčiai su aplinkiniais. Azartiškiausiems – stalo futbolas. Jis, beje, tinka ir tuo atveju, jei norite pasitikrinti savo koordinaciją. Te levizorių ekranuose mirga vaizdai įvairiausiems sko niams – nuo gyvūnijos pasaulio aktualijų iki sporto varžybų. Visų skoniams čia įtiks ir įvairių rūšių alus. Na, o labiausiai čia maloniai stebina muzika. Va karodamas „Gringo“ gali išgirsti ir gergždžiantį To mo Waitso vokalą, ir verkšlenantį Tomo Yorko („Ra diohead“) balsą, ir nesenstančius „Depeche Mode“ ritmus.
Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina
Mari Poisson, Sara Poisson Šabaš
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.
pasakojimais apie draugus, šeimos narius, politikus ir santykius su jais ir kartu paslapčia stebi dukterė čios santykius su pasauliu. O ši stengiasi flirtuoda ma ir intriguodama išpešti iš rašytojo kuo daugiau intymių smulkmenų, taip, kad galiausiai jis susipai nioja, ką išsigalvojo, ką pagražino, o kas iš tikrų jų įvyko. Jo knygos, kaip ir viso šio romano tekstas, kaip pastebi pati mergina, – „jaudinanti melodrama su kandeliabrais, šaliu ir fortepijonu“ arba „aistrin gas feljetonas su vedybinėmis ir politinėmis išdaigo mis“. Tipiška puošnia ispaniška maniera aprašoma daugybė daiktų, drabužių, portretų, valgių, gėrimų, perpasakojami numanomi kitų veikėjų veiksmai ir pasakojimai, paskui išsiaiškinama tiesa ir vėl nepa liaujamai analizuojama, gromuluojama, plepama. Ypač sekso scenų mėgėjai ras kuo pasismaginti, nes vulgarokos erotikos ir atvirų pokalbių apie inty mius giminaičių santykius čia daugiau negu proto. Pabaigoje tradiciškai išsaugota keletas pikantiškų šeimos paslapčių, kurias atskleidęs autorius, tiesą sakant, nepadaro beveik jokio įspūdžio, nes ga liausiai taip susipainiojama tarp tikrovės ir fikcijos, faktų ir gandų, kad viskas atrodo vienodai melod ramatiška ir tragikomiška.
Dar viena sėkmingai kuriama fikcija, kuri, sprendžiant iš kny gos storio, labiau skirta suteik ti džiaugsmo ir pasimėgavimo pačioms autorėms, o ne skaity tojams. Skaitytojas čia tik „tarp kitko“ – ilgiausiais elektroniniais laiškais susirašinėjančios seserys Mari iš Londono ir Sara iš Žiogai čių bando apsimesti, kad joms skaitytojas apskritai neegzistuo ja, ir jos rašo tik viena dėl kitos, nors nepaliaujamai visur primena esančios rašytojos – taip dažnai ir uoliai, lyg pačios tuo abejotų. Viena iš jų, Mari, Anglijoje blaškosi tarp dviejų vy rų, kita, Sara, Žiogaičiuose bando imituoti intelek tualų klubą, kurio svarbiausia narė, žinoma, yra ji pati. Jau apsakymų rinkinyje „Čiupinėjimo malonu mas“ išryškėjo šios rašytojos enciklopedinis, sausas pasakojimo stilius, atsiribojant nuo bet kokių vertini mo kriterijų (kas atrodo absurdiška: juk kam rašai, jei vengi ir bijai vertinti?), balansuojama tarp pseu domokslinių išvedžiojimų filosofijos ir literatūros te
momis ir narciziško grožėjimosi savimi, atveriant kone intymias savo gyvenimo paslaptis ir garsiai afišuojant religingumą (ypač nervina, kai kalbant apie vaikus nuolat vartojamas žodis „mažutėliai“, tarsi autorė nebūtų mačiusi „Dogvilio“). Jos literatū rinė sesuo atrodo gerokai ramesnė, linkusi į komp romisus, turi geresnį humoro jausmą, ji nuolat pa kliūva į neįtikimas istorijas ir noriai smulkiai jas pasakoja, kartu analizuoja, daro išvadas ir spė lioja. Seseris jungia tradicinis požiūris į lyčių san tykius, daug samprotavimų apie vyrus bei moteris ir mistiniai personažai, kurie keliauja iš Londono į Žiogaičius ir atgal, nuolat kur nors mįslingai šmės telėja, keičia išvaizdą, veržiasi į jų namus ir ap skritai neaišku, ko šiame pasaulyje nori. Šiame il game, rodos, nesibaigiančiame detektyve viskas būtų labai gražu, tik vietomis fikcija pradeda rodytis siūta baltais siū lais: ypač tose vietose, kur neva kūrybinį rašymą Londone dėstanti Mari nesugeba be klaidų parašyti angliškų žodžių. Atrodo, smulkmena, tačiau tiek daug pasakanti atidesniam skaitytojui, kad toliau neįtikins jokios kitos įspūdingos deta lės ir intriguojančios istorijos – dėl tokių „nesvarbių“ dalykų net kruopščiausiai sukurtas pasaulėlis ima ir subliūkšta tarsi balionas, iš kurio išleistas oras.