370 sausis #21

2012 sausis #21

Dailininkas Vladas Mackevičius – malonios infekcijos gniaužtuose

Nusisukusi nuo veidrodžio

Viktorui Diawarai

šypsosi tikros žvaigždės

BAisiausi padarai Žemėje Nuo meilės Paryžiuje iki Sibiro bobučių

Ir žiemą galima gyventi!

370_021_2.indd 1

2012.01.03 19:54:25

370_021_2.indd 2

2012.01.03 18:30:04

37O

#21 NUMERIO BENDRADARBIAI: ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ ŽINO, KUR, KAS IR KADA

MARIUS BUROKAS KNYGŲ IR PLUNKSNŲ GRAUŽIKAS

APIE GYVENIMĄ VĖLIAU

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

A

irių rašytojas Jonathanas Swiftas (tas pats, kuris parašė „Guliverio keliones“) XVIII a. teigė: „Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.“ Ir nors praėjo beveik trys šimtmečiai, mes, žmonės, atrodo, nė kiek nepasikeitėme.

Šio mūsų numerio herojus muzikantas, „Lofto“ idėjinis vadas Viktoras Diawara prisipažįsta, kad geri dalykai jo gyvenime atsiranda atsitiktinai – taip nutiko ir su „Loftu“, kuris duris atvėrė per pačią krizę ir per metus tapo viena madingiausių meno erdvių sostinėje.

Metų sandūroje dažnas sau pažadame, kad kitais metais „skaitysiu daugiau knygų“, „vartosiu mažiau alkoholio“, „mesiu rūkyti“, „dažniau eisiu į teatrą“, „pradėsiu sportuoti“, „peržiūrėsiu daug gerų filmų“, „dažniau paskambinsiu mamai“, „laikysiuosi dietos“ ir t. t., ir pan.

O štai choreografė Marija Simona Šimulynaitė laiku nusisuko nuo veidrodžio. „Modernistai yra sukami nuo veidrodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi sukti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiūri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti įjungti smegenėles į darbą“, – savo požiūrį drąsiai išdėsto Baltijos baleto grupės įkūrėja.

Pasibaigus švenčių maratono sukeltoms fizinėms, moralinėms ir netgi psichologinėms pagirioms, dalis pamiršta pažadus. Ištvermingesni įpročius pakeičia mėnesiui, valingi – keliems.

Kitai mūsų herojei 22 metų dizainerei Justė Raudonytei Lietuvos savo svajonėms įgyvendinti neužtenka. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet, anot jos, tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus.

Na, kodėl niekas neišranda kokio nors stebuklingo būdo, kaip pasikeisti visam laikui? Gal galima sukurti kompiuterinę Gėrio programą? Tik įsivaizduokite – keli mygtuko spustelėjimai, ir tu jau toks, koks nori būti – toks „teisingesnis“. Turtingesni nepagailėtų didelių pinigų už legalią programą su daugiau funkcijų, o biednesni – kaip visada – parsisiųstų piratinę versiją iš torentų.

Šiame numeryje kaip visada apžvelgiame jau rodomus ir būsimus spektaklius, įdomesnius koncertus, parodas, kino filmus ir festivalius. Paieškojome būdų, kaip įveikti žiemišką nuobodulį – jeigu pasinaudosite mūsų pasiūlymais čia ir dabar, galėsite save priskirti tiems, kurie gyvena šiandien.

O gal galima išrasti tokias tabletes, po kurių kurso valios padaugėtų dešimteriopai?

Dievaži, nepagailėčiau mėnesio algos už tokias...

Na, pasvajojome ir užteks. Gyvenkime čia ir dabar. Taip, kaip kiekvienam išeina. O visiems išeina skirtingai...

370_021_2.indd 3

P.S. Ką gi, laikas atsisveikinti. Tik šį kartą ne iki kitų metų, o tik iki kito mėnesio. Gero skaitymo, gerų metų, gerų idėjų, kuriomis nepamirškite pasidalyti su mumis!

VISVALDAS MORKEVIČIUS JAUNASIS FOTOGENIJUS

DOMANTAS RAZAUSKAS POETIŠKAS MUZIKANTAS ARBA MUZIKALUS POETAS

GODA DAPŠYTĖ LIETUVIŠKO TEATRO SPECIALISTĖ

DOMINYKAS CZE „37O“ ATSTOVAS PARYŽIUJE

VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAUSTUVĖS „SANDĖLININKĖ“

AGNĖ TUSKEVIČIŪTĖ MADINGO JAUNIMO REIKALŲ ŽINOVĖ

TAUTĖ BERNOTAITĖ MODERNAUS ŠOKIO GERBĖJA

VIRŠELYJE

Dailininko Vlado Mackevičiaus paveikslas „Survival“

37O SU 37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz.

Už reklamos turinį „37O“ neatsako #21, sausis, 2012

2012.01.03 19:14:13

>> žirklės Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: And­rey Mo­to­ri­che­vo

29-u nu­me­riu pa­žy­mė­tą pa­sta­tą sos­ti­nės Švit­ri­gai­los gat­vė­je da­bar pui­kiai ži­no ne tik Nau­ja­mies­čio lof­tų kvar­ta­lo sen­bu­viai, bet ir vi­si sos­ti­nės tak­sis­ tai. Pir­mą­jį va­ka­rė­lį čia nak­tį į 2010-uo­sius su­ren­gu­siam Vik­to­rui Dia­wa­rai ir pa­čiam sun­ku pa­ti­kė­ti, kad pa­čia­me kri­zės įkarš­ty­je pa­vy­ko at­ver­ti erd­ vę, į ku­rią mie­lai ren­ka­si įvai­riau­sių mu­zi­kos sti­lių ir me­no rū­šių ger­bė­jai.

Re­gis, kal­bos apie nau­ją kri­zę Vik­to­rą įkvė­pė nau­jam iš­šū­kiui – va­sa­rą su sa­vo ko­man­da jis ke­ti­na su­reng­ti tri­jų die­nų „Lof­ti­va­lį“!

Kai žvaigž­dės šyp­so­si, į – Ar ne­su­pyk­si, jei pa­va­din­siu ta­ve vers­ li­nin­ku, nors ta­vo „kū­di­kis“ „Lof­tas“ skam­biai va­di­na­mas me­nų fab­ri­ku...

– Tas pa­ts Bo­no yra sa­kęs, kad me­nas yra ge­rai ir juo rei­k ia rū­pin­tis, bet vers­lo ir­ gi ne­rei­k ia už­mirš­ti... Ši­tas sa­k i­nys man la­bai įstri­go. Jo­k iu bū­du ne­sa­kau, kad „Skamp“ man yra (bu­vo) vers­las, bet vi­sa­ da pa­gal­vo­da­vau, kaip pra­g y­ven­ti iš mu­ zi­kos. Taip, aš da­bar vers­li­nin­kas, tik ne iš tų kos­tiu­muo­t ų. „Lof­tas“ – nau­ja ma­ no veik­la, nes kaip „Skamp“ ak­t y­v iai ne­ be­dir­ba­me. Ir taip, tu tei­si, ta nau­ja veik­la glau­džiai su­si­ju­si su vers­lu. Gal­būt kai ku­ riems žmo­nėms už­k liū­va, kad va­di­na­mės me­nų fab­ri­ku, nors tu­ri­me rė­mė­jų ir, ga­ li­ma sa­ky­ti, ta­po­me meinst­ry­mu. Bet jei­ gu ne­bū­tu­me gal­vo­ję kaip vers­li­nin­kai, nie­ko iš to ne­bū­t ų išė­ję. Vil­niu­je ne­g y­ve­ na ke­li mi­li­jo­nai, o „Lof­tas“ ne se­na­mies­ ty­je (kur mus dėl triukš­mo jau bū­t ų už­ da­rę) įsi­kū­ręs. Rei­kė­jo įdė­ti daug pa­stan­ gų, kad į šią vie­tą pra­dė­tų rink­tis žmo­nės.

Kaip ir žmo­nės ki­to­se kon­to­ro­se, taip ir „Lof­te“ mes mąs­to­me apie pa­ja­mas ir iš­ lai­das, gal­vo­ja­me, kaip iš­g y­ven­ti.

– Na, bet, ko ge­ra, ne tu bu­hal­te­ri­ją tvar­kai...

– Tik­rai ne. Me­nų fab­ri­ke aš at­sa­k in­gas už tą pir­mą­jį žo­d į – „me­nų“. (Juo­kia­si.)

4 // © 370 370_021_2.indd 4

– Ta­da pa­kal­bė­ki­me apie ta­vo vir­tu­vę.

Kaip vis­kas vyks­ta, kaip į „Lof­tą“ pa­si­ kvie­ti vie­ną ar ki­tą gru­pę?

– Rei­kė­t ų pra­dė­ti nuo to, kad mes pa­t ys ne tiek daug ren­gi­nių ir or­ga­ni­zuo­ja­me, tik vie­ną du per mė­ne­sį. Vi­si ki­ti ren­gi­niai – ne mū­sų, mes tik nuo­mo­ja­me pa­tal­pas. Ži­no­ma, mes at­si­ren­ka­me, ką įsi­leis­ti.

– No­ri pa­sa­ky­ti, kad net va­di­na­muo­ siuo­se kor­po­ra­ty­vuo­se čia ne­ga­li gro­ ti gru­pės a la „Yva“?

– Vie­ną kar­tą – per „ZIP FM“ gim­ta­ die­n į – kon­cer­ta­vo Džor­da­na But­ku­tė.

(Nu­sik­va­to­ja.) Ne­me­luo­ju, bu­vo at­ve­jų, kai at­li­kė­jai pra­šė­si į „Lof­tą“, bet aš juos at­kal­bė­jau. Ne to­dėl, kad mu­zi­ka ne­pa­ tin­ka ar pub­li­ka pas mus ki­to­k ia ren­ka­ si. Kai ku­rie įsi­vaiz­da­vo, kad čia vi­sa­da sau­sa­k im­ša, tad ir pas juos ateis. De­ja, ne.

Kaip jau sa­k iau, ne cent­re esa­me, tad rei­ kia įdė­ti daug pa­stan­g ų, kad žmo­nių pri­ si­rink­t ų.

Pla­nuo­ja­me reng­ti tri­jų die­nų truk­ mės mu­zi­kos fes­ti­va­lį, ku­ ris va­din­sis „Lof­ti­va­lis“ ir vyks per Jo­ni­nes.

– Ne kaip vers­li­nin­kas mąs­tai – tie­siog imk pi­ni­gus ir ne­suk gal­vos!

– Jei ne­su­si­rinks žmo­nių, at­li­kė­jas sės į mi­nu­są ir mums liks sko­lin­gas už sa­lę...

Bet mums vis tiek rei­kės su­si­mo­kė­ti už ap­sau­gą, už elekt­rą...

– Jei­gu jau apie pi­ni­gus vėl pra­šne­ko­ me, tai ar to, ką už­dir­bi, už­ten­ka tik duo­nai ar – ir svies­tui?

– Tik­rai ne­plau­k io­ja­me pi­ni­g uo­se. Daž­ nai bū­na­me ties iš­g y­ve­ni­mo ri­ba. Da­bar tu­ri­me ne­ma­ž ą ko­man­dą, ku­riai rei­k ia mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mus. Tai­gi, rei­k ia už­dirb­ ti pa­ja­mų, kad ją iš­lai­k y­tu­me. Ge­rai, kad bent jau be jo­k ių pa­sko­lų su­si­pir­ko­me vi­ są rei­ka­lin­gą gar­so ir ap­švie­ti­mo tech­ni­ ką. Iš tie­sų vis­ką da­rė­me pa­ma­žu, nes ne­ tu­rė­jo­me di­de­lių san­tau­pų. In­ves­ta­v i­mas – ne­nut­r ūks­ta­mas pro­ce­sas. Va, ne­se­niai nau­jus ki­li­mus pa­k lo­jo­me. Bet mes taip ir pla­na­vo­me – no­rė­jo­me, kad ši vie­ta iš­ si­lai­k y­t ų pa­ti ir kad dar bū­t ų iš ko į ją in­ ves­tuo­ti. Ki­taip ta­riant, ji skir­ta ne mi­li­ jo­nams už­dirb­ti.

– Ge­rai, grįž­ki­me prie ren­gi­nių, už ku­ riuos tu at­sa­kin­gas...

– La­biau­siai šia­me dar­be džiu­g i­na, kad vėl at­ran­du daug nau­jos ge­ros mu­zi­kos.

Nes ku­r į lai­k ą nei ra­d i­jo klau­siau­si, nei ki­tais bū­dais do­mė­jau­si...

– Vis­kas vyks­ta maž­daug taip: at­ran­di ką nors įdo­maus, pa­ra­ šai mu­zi­kan­tams laiš­ką: „Esu Vik­to­ras iš Lie­tu­vos, tu­riu sa­ vo klu­bą...“?

– Pra­d žia bu­vo pa­na­ši. Da­bar jau tu­r iu daug kon­tak­t ų, nes per tuos dve­jus me­t us te­ko su daug įvai­r ių at­l i­kė­jus glo­bo­jan­ čių agen­t ū­r ų pa­bend­rau­t i. Kai ku­r ios anks­čiau net ne­k reip­da­ vo dė­me­sio į ma­no laiš­kus, da­ bar bent jau at­ra­šo.

– O kaip at­si­ren­ki, ku­riuos kvies­ti? Juk ne­leng­va at­spė­ti, kas tiks lie­tu­viš­kam sko­niui...

– Yra gru­pių, ku­r ios bū­t ų ei­na­

mos ir mums įper­ka­mos, bet jų neuž­sa­ ko­me, nes... Iš to, ko­k ios gru­pės gro­jo „Lof­te“, ma­to­te, kad yra to tran­ky­mo gal­ va į sie­ną (kaip aš mėgs­tu sa­ky­ti), nes no­ ri­me žmo­nėms įro­dy­ti, kad ga­li­ma ir KI­ TAIP. Be­je, pa­ts nu­ste­bau, kai per­žiū­rė­ jau są­ra­šą gru­pių, ku­rias 2011-ai­siais at­ ve­ž ė­me. Tik­rai daug!

– Ku­rios gru­pės vieš­na­gė (ne­bū­ti­nai jų kon­cer­tas) la­biau­siai įsi­mi­nė?

– Su vi­sais mu­zi­kan­tais, ku­r ie kon­cer­ ta­vo, te­ko ne­ma­žai pa­bend­rau­ti, iš­g irs­ti įvai­riau­sių is­to­ri­jų, pa­ma­t y­ti, kaip jie dir­ ba (man kaip mu­zi­kan­t ui tai ypač įdo­ mu). Bet la­biau­siai įstri­go „Jung­le Brot­hers“, ku­r ių klau­siau­si dar bū­da­mas paaug­lys. Šie mu­zi­kan­tai dže­mi­no iki 8 ry­to, ko­ne tie­siai iš „Lof­to“ va­žia­vo į oro uos­tą. Tai­g i va­ka­rė­l is bu­vo tik­rai įspū­ din­gas. (Šyp­so­si.)

– „Lof­te“ iš­si­ten­ka ne tik įvai­rių sti­lių mu­zi­ka, bet ir poe­zi­jos, ki­no va­ka­rai, net dai­lės pa­ro­dos. Kaip pa­vy­ko tai pa­ siek­ti?

– Ne­rei­k ia ma­ny­ti, kad į „Lof­tą“ kas va­ ka­rą ren­ka­si vis tie pa­t ys žmo­nės. Net jei­ gu apie mu­zi­k i­nius ren­g i­nius kal­bė­si­me – vie­ną die­ną vyks­ta re­g io va­ka­rė­lis, ki­ tą die­ną – hau­so, tre­čią – ro­ko kon­cer­tas.

Pub­li­ka juk skir­tin­ga ren­ka­si.

– „Lof­tas“ per Nau­juo­sius me­tus at­ šven­tė ir sa­vo ant­rą­jį gim­ta­die­nį. Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo – tik­rai ne vi­si lan­ ky­to­jai ži­no...

– Iš pra­džių ren­gi­nius da­rė­me sa­vo lof­te (ten da­bar „Skamp“ stu­di­ja – red. pa­st.), kil­da­vo ne­ma­žai konf­lik­tų su kai­my­nais.

Pra­dė­jo­me dai­r y­tis ki­tos vie­tos, taip at­si­ tik­ti­nai ra­dom ši­tą lof­tą ir nu­spren­dėm čia su­reng­ti Nau­jų­jų me­tų su­ti­k i­mą. Va­ka­rė­ lis bu­vo la­bai sėk­min­gas, po jo ir nu­spren­

2012.01.03 16:35:10

, įma­no­ma vis­kas

sa­ ­jo al­ o­ KI­ ė­ at­

dėm ne pa­vie­nius va­ka­rė­lius or­ga­ni­zuo­ti, o ati­da­ry­ti sa­vo klu­bą. No­riu pa­brėž­ti, kad tai bu­vo vi­siš­kas at­ si­tik­ti­nu­mas, ne­tu­rė­jo­me se­niai pa­reng­to grand pla­ no. Bet ma­no gy­ve­ni­me daž­niau­siai vis­kas taip at­si­ tik­ti­nai at­si­ran­da. (Šyp­so­si.)

– Ko ge­ra, iš pra­džių daug kas ga­na skep­tiš­kai žiū­rė­jo į šią ta­vo veik­lą?

– Rei­kė­t ų ne­pa­mirš­ti, kad tai bu­vo 2009 m. pa­bai­ ga ir klu­bai bu­vo už­da­ro­mi, o ne ati­da­ro­mi. (Šyp­ so­si.) Tik­rai bu­vo daug to­k ių, ku­rie žiū­rė­jo skep­ tiš­kai. Ne­se­niai su Ži­v i­le (at­li­kė­jo žmo­na, ku­ri ir­ gi va­do­vau­ja vers­lui – red. pa­st.) iš­si­trau­kė­me do­ ku­men­t us, ku­riuo­se bu­vo­me iš­dės­tę sa­vo pla­nus ir tiks­lus. Pa­tiems bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, kad be­veik vis­k ą ir įvyk­dė­me, ką pla­na­vo­me! Ta­čiau, kaip sa­ kiau, iki 2009-ųjų man nė kar­to ne­bu­vo ki­lu­si min­ tis ati­da­r y­ti sa­vo klu­bą Lie­tu­vo­je. Anks­čiau juo­kais ne­bent pa­sva­jo­da­vau, kad bū­da­mas se­nas ati­da­r y­ siu nuo­sa­vą ba­riu­k ą kur nors Is­pa­ni­jos pa­jū­r y­je...

jų

er­ s­ti ir­ o­ oas 8 ro ū­

– Tur­būt iš pra­džių „Lof­te“ ko­ne gy­ve­nai?

– Iš tie­sų ten kar­tais pra­leis­da­vau dau­giau lai­ko nei na­mie. Tas en­tu­ziaz­mas ve­žė ne tik dar­buo­se, bet ir po jų. No­rė­jo­si vi­suo­se ren­gi­niuo­se iki ga­lo pa­bū­ti, vi­suo­se af­ter­par­ty su­da­ly­vau­ti. Tik tas jau­nat­v iš­kas mak­si­ma­liz­mas ka­da nors nu­sen­ka. (Šyp­so­si.)

ių ai, pa­

va­ ei­ me ki­ as.

– O juk ir šei­mą su­kū­rei, sū­nus gi­mė, dar vie­na at­ža­la – pa­ke­liui į pa­sau­lį.

– Na, su sū­nu­m i Kip­r u daug lai­ko pra­lei­d žiu pa­pras­to­mis die­no­mis, kai ne­bū­na ren­g i­nių. (Kal­ tai šyp­so­si.)

at­ uo n­

– Tur­būt per tuos dve­jus me­tus ne­trū­ko ir vi­so­ kių ku­rio­zi­nių si­tua­ci­jų.

– Daug to­k ių bu­vo – žmo­nės ir be kel­nių, ir be ba­ tų išė­jo iš „Lof­to“. Ne­ži­nau, kaip jie taip su­ge­bė­jo.

(Juo­kia­si.) Vie­nas žmo­g us at­si­bu­do „Lof­te“ ir sig­ na­li­za­ci­ja įsi­jun­gė. Įsi­vaiz­duok, ko­k ia pa­ni­ka tu­rė­ jo apim­ti: at­si­bun­di ne na­mie, įsi­jun­g ia sig­na­li­za­ ci­ja ir dar ap­sau­ga at­va­žiuo­ja! Įdo­mių si­tua­ci­jų bu­ vo ir su mu­zi­kan­tais. Kai iš­si­ver­ž ė ug­ni­kal­nis Is­ lan­di­jo­je, vie­nas at­li­kė­jas at­skris­ti ne­ga­lė­jo, tai mū­

f­te t.), is. s­ i­ čia rė­ n­

370_021_2.indd 5

Jei­gu at­si­ kur­tų „Fo­ je“, tai nea­ be­jo­ti­nai su­ rink­tų pil­ną „Sie­mens“ are­ną, net jei bi­lie­tai kai­nuo­tų po 200 li­tų.

sų žmo­g us spė­jo per pa­rą nu­va­žiuo­ti au­ to­mo­bi­liu į Ber­ly­ną, jį paim­ti ir at­vež­ti į kon­cer­tą.

– Gal jau ga­li at­skleis­ti 2012 m. „Lof­ to“ pla­nus?

– Ge­rai, iš­duo­siu. (Šyp­so­si.) Pla­nuo­ja­me reng­ti tri­jų die­nų truk­mės mu­zi­kos fes­ ti­va­l į, ku­ris va­din­sis „Lof­ti­va­lis“ ir vyks per Jo­ni­nes. Tai reiš­k ia, kad tai bus vie­ nas pir­mų­jų va­sa­ros fes­ti­va­lių. Ka­dan­g i pa­sa­k iau vie­šai, tai yra „370“, tai nie­kur ne­ding­siu – teks or­ga­ni­zuo­ti. (Juo­kia­si.)

– Mė­gin­si­te ma­siš­ku­mu per­spjau­ti ki­ tus fes­ti­va­lius?

– Kai pra­de­di nuo ko nors di­de­lio, ta­da ke­lias – tik že­myn. (Šyp­so­si.)

– Pats lai­kas pa­kal­bė­ti apie „Skamp“, ku­ri, re­gis, iš­gy­ve­na ve­ge­ta­ci­nį pe­rio­ dą... Ne­gi ne­be­ku­ria­te nau­jų dai­nų?

– Mums te­rei­k ia su­si­rink­ti vi­siems į vie­ ną erd­vę ir pra­dė­ti ra­šy­ti dai­nas. Tik vie­ na bė­da – nie­kaip ne­ga­li­me to pa­da­r y­ti.

(Juo­kia­si.) Juo­lab kad Eri­ca su Jur­g iu ne­ se­niai pa­da­rė pro­jek­tą „The Ball & Chain“ – ne­gi da­bar kon­ku­ ruo­si­me tar­pu­sa­v y­je.

– O ne­ki­lo min­tis ir tau pra­dė­ti ką nors vi­siš­kai nau­ja, „Skamp“ pa­li­kus nuo­ša­ly­je?

– Ka­da nors tai sa­vai­me nu­tiks, kaip ir dau­ge­lis da­ly­k ų ma­no gy­ve­ni­me. Jau­čiu, kad jau kaž­kas žvaigž­dė­se vyks­ta į tą pu­sę.

(Juo­kia­si.) Bet tai ne­reiš­k ia, kad už­brauk­siu „Skamp“ – mes dar ne vis­k ą pa­sa­kė­me kaip gru­pė. Ka­da nors su­si­rink­si­me ir mė­ gin­si­me įra­ši­nė­ti. Aiš­ku, jei ma­t y­si­me, kad išei­na š , tai gu­mos ne­temp­si­me.

– Ar pa­ste­bė­jai, kad si­tua­ci­ja Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­sau­ly­je pa­ si­kei­tė į ge­ra: nor­ma­lūs at­li­kė­jai – Ma­ri­jo­nas, And­rius Ma­ mon­to­vas, „G&G Sin­di­ka­tas“ (kal­bu apie ko­ky­biš­ką at­li­ki­ mą, mu­zi­ka – sko­nio rei­ka­las) – ren­ka pil­nas sa­les, o pa­pais dai­nuo­jan­čios    gru­pės skirs­to­si...

– Tie­siog kri­zė su­dė­lio­jo vis­k ą į vie­tas: kas tu­rė­jo iš­mir­ti – iš­

mi­rė, o kas ne – li­ko. Jei­g u at­si­kur­t ų „Fo­je“, tai nea­be­jo­ti­nai su­r ink­t ų pil­ ną „Sie­mens“ are­ną, net jei bi­l ie­tai kai­nuo­t ų po 200 li­t ų. Žmo­nės da­bar skai­čiuo­ja pi­ni­g us ir nei­na į „bet ką“, o ieš­ko ko­k y­bės. Anks­čiau bū­da­vo to­ kių, ku­r ie per vie­ną va­ka­rą nuei­na į pen­k is bet ko­k ius klu­bus, nes bi­lie­tas kai­nuo­ja 20 li­t ų. Da­bar žmo­nės ki­taip mąs­to – ge­riau nuei­ti į vie­ną ge­rą kon­ cer­tą ir pa­skui kur nors ra­miai iš­ger­ ti vy­no ar alaus. O grįž­tant prie mu­ zi­kos, tai ta­vo iš­var­dy­ti at­l i­kė­jai ne­ šo­ka, ne­čiuo­žia ant le­do, ne­dai­nuo­ ja cho­r uo­se, to­dėl žmo­nėms ne­nu­si­ bo­dę. Jie ga­l i sau leis­ti ir bi­l ie­t ų kai­ nas pa­kel­ti, ir di­des­nė­se sa­lė­se kon­ cer­tuo­ti.

Ir ne­bū­ti­na al­bu­mo leis­ti kas­met, ga­li pa­da­r y­ti per­trau­k ą. Bet ir po jos at­si­ras žmo­nių, ku­rie no­rės klau­sy­tis.

O tų te­li­kuo­se šmė­žuo­jan­čių dau­g u­ ma nė­ra net vie­no al­bu­mo iš­lei­dę. Jų vi­sas pa­sie­k i­mas – trys per­dai­nuo­ti už­sie­nie­tiš­k i šmo­tai... Kas no­rės už to­ kį kon­cer­tą su­mo­kė­ti 60 li­t ų? Jie tin­ ka ne­bent pri­va­tiems va­ka­rė­liams, už ku­riuos kas nors su­mo­ka iš anks­to.

– Ką ma­nai apie M.A.M.A. ap­do­va­ no­ji­mus?

– Idė­ja la­bai svei­k in­ti­na – jų tik­rai trū­ ko. Kad ir ma­ža Lie­tu­va, bet jos mu­ zi­k i­nė­je erd­vė­je vis tiek yra kaž­koks veiks­mas. Tik man la­biau pa­tik­t ų, jei jie bū­t ų ren­g ia­m i ma­žes­nė­je erd­vė­je – su nos­tal­gi­ja pri­si­me­nu, kaip sma­g u bū­da­vo La­pė­se per pir­muo­sius „Bra­ vo“ ap­do­va­no­ji­mus, kai vi­si mu­zi­kan­ tai sė­dė­da­vo­me prie vie­no sta­lo. La­ biau no­rė­t ų­si to­k ios at­mos­fe­ros, o ne to su­perg­rands­how. Ga­lų ga­le, ma­nau, kad ge­riau pra­dė­ti nuo ma­žes­nių da­ ly­k ų ir užaug­ti.

2012.01.03 16:35:35

>> žirklės

Prieš me­tus tar­si iš nie­kur at­si­ra­du­si Bal­ti­jos ba­le­to gru­pė (BBG) at­ne­šė vil­ties – pa­ga­liau ba­ le­to „rin­ki­muo­se“ ga­li­me rink­tis iš dau­giau nei vie­no kan­di­da­to. Cho­reog­ra­fės Ma­ri­jos Si­mo­ nos Ši­mu­ly­nai­tės su­bur­ta tru­pė no­ri, kad Lie­tu­vo­je puan­tai šok­tų ir mo­der­nų, neok­la­si­ki­nį ba­ le­tą. Su ja kal­ba­mės apie sun­kią pra­džią, žiū­ro­vų pri­pa­ži­ni­mą ir ki­tus ne ma­žiau svar­bius da­ly­kus.

...................................................... ........... . ...................... .

Nu­si­su­ku­si nuo veid­ro­džio Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Fotografavo: Visvaldas Morkevičius ir Tadas Černiauskas

L

ie­tu­vos na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to teat­ras (LNOBT) – be­ne vie­nin­te­lis išė­ji­mas iš la­bi­rin­to M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los Ba­le­to sky­rių bai­gu­ siems ar­tis­tams. Ta­čiau ne vi­si pa­si­ ren­ka LNOBT kaip sa­vo ke­lio tą­są.

Pa­ti Ma­ri­ja Si­mo­na po ba­le­to mo­kyk­ los no­rė­jo rink­tis Ka­ro aka­de­mi­ją. Vis dėl­to tiks­lių­jų moks­lų ži­nių pri­sti­gu­si nu­ krei­pė ener­gi­ją ir ko­vi­nį nu­si­tei­ki­mą į dra­mos re­ži­sū­ros stu­di­jas pas Ri­mą Tu­ mi­ną Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­ mi­jo­je (LMTA). Ta­čiau prie­vo­lės at­si­val­ giu­si ba­le­to lai­kais, stu­den­tės ke­lią jau dė­lio­jo­si lanks­čiau. Ga­vu­si pa­siū­ly­mą šok­ti „Va­ne­mui­ne“ teat­re Es­ti­jo­je, pa­si­ ta­rė su re­ži­sū­ros dės­ty­to­ju ir iš­vy­ko pa­ stu­di­juo­ti ten. Štai ten nuo laz­dos ir veid­ro­džio pa­leis­ta ba­le­ri­na go­džiai ri­jo pa­sau­lį gast­ro­lė­se po įvai­rius teat­rus, kur gi­mė min­tis, kad Lie­tu­va ne­tu­ri mo­der­naus ba­le­to tru­pės. Jai pri­ta­rė ir pa­sau­lio kam­puo­se iš­si­mė­tę bu­vę bend­ra­moks­ liai, ne­ži­nan­tys, pas ką sa­vo­je ša­ly­je ga­lė­tų šok­ti.

– Sa­vo pri­si­sta­ty­mo spek­tak­liu „Ki­ tas pa­sau­lis“ pa­gal „De­pe­che Mo­de“ mu­zi­ką sa­ko­tės kei­tę įpras­tą ba­le­to įvaiz­dį. Kie­no at­žvil­giu jū­sų ba­le­tas ki­toks?

– Ano­k ia čia nau­jo­v ė, Béjart’as (Maurice’as Béjart’as – red. past.) jau aš­ tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pa­gal „Queen“ šo­k ius sta­tė. Čia tik Bal­ti­jos ša­lių au­di­

6 // © 370 370_021_2.indd 6

to­ri­jai yra švie­žias da­ly­kas. Gy­ ve­nau Es­ti­jo­je, Lie­tu­vo­je, to­dėl ži­nau, kad tai – neiš­nau­do­ta te­ ma. Be to, mums ar­ti­ma. Šo­k io pa­le­tė la­bai pla­ti: ga­li ras­ti įvai­ rių at­spal­v ių – ar tai tie pa­t ys „Queen“, ar ro­kas, ar „Apo­ca­ lyp­t i­ca“. Mes imam mu­zi­k ą, ku­r i mums pa­t in­k a. Jei žmo­ nėms ge­ra šok­ti pa­gal TO­K IĄ mu­zi­k ą, ko­dėl bū­t i­nai rei­k ia im­t i Čai­kovs­k į? Nie­ko blo­ga apie kla­si­kos kom­po­z i­to­r ius ne­sa­kau, bet no­ri­si da­r y­ti, kas ar­t i­ma tau ir au­d i­to­r i­jai. Tai ska­ti­na ne­bi­jo­ti ri­zi­kuo­ti.

– Koks jū­sų žan­ras?

– Šou ba­le­tas, šiuo­lai­k i­nis ba­ le­tas. Ma­no gu­r u yra „At­ter­ bal­let­to“ – la­bai stip­r i Ita­l i­jos gru­pė, dar - „Cull­berg“ iš Šve­ di­jos. Tai ma­no ro­dik­liai, į ku­ riuos žiū­riu, nes iš jų rei­k ia mo­ ky­tis. Ke­l iau­jant pa­leng­va au­ go min­tis, kad to­k io žan­ro pas mus nė­ra, dar bend­ra­m in­čiai pra­dė­jo bur­t is, ku­r ie ne­no­r i į tą var­ga­ną oper­hau­z ą: ver­k ia, aša­ros rie­da – ką da­rom? Ke­ lia­vau po Es­ti­ją, Šve­d i­ją, Suo­ mi­ją, ta­da grį­ž au. Čia pra­dė­ jau sta­t y­t i ope­rą, ki­t us mu­zi­ ki­n ius vei­k a­lus, ga­vau pa­siū­ ly­mą Klai­pė­dos mu­zi­k i­nia­me teat­re sta­t y­ti „Sprag­tu­ką“ ir bū­ tent ta­da pra­si­dė­jo ma­no šo­k io „ti­ra­da“.

– Lie­tu­vo­je tu­ri­me ko­kius tris šo­kio kri­ti­kus, bet ir tie pa­tys su­si­lai­ko nuo pa­g y­rų jū­sų spek­tak­liams. Bet, at­si­ žvel­giant į jū­sų žan­rą, tai gal­ būt tik – ge­ras ženk­las?

– Kas yra kri­t i­k as? Tai vie­no žmo­gaus nuo­mo­nė iš tūks­tan­ čio, ku­rie ma­tė spek­tak­l į. Tai­ gi, dėl jos vie­nos rau­tis plau­kus ne­pro­tin­ga. Man bu­vo di­de­l is įvy­k is, kai vie­na pa­ž įs­ta­ma at­ si­tem­pė sa­vo ke­tu­rio­li­ki­nę duk­ rą, to­k ią „ne­ken­čiu ba­le­to“, ir ji po „Arach­nės“ vos neap­si­ver­ kė, o vė­liau pa­sa­kė: „Ma­my­te,

Aš kaip koks che­mi­kas, ku­rį pa­ga­ liau įlei­džia į la­bo­ra­to­ ri­ją ir duo­ da ele­men­tų ban­dy­mams da­ry­ti.

aš no­riu šok­ti.“ Spek­tak­lio „Ki­tas pa­sau­l is“ re­pe­t i­ci­jas žiū­rė­jo kaž­ ku­r ios bu­dė­to­jos anū­k as. Ty­l iai kam­pe sė­dė­jo, tad aš nė ne­si­g i­l i­ nau, kas ten sė­d i. O šiais me­tais atė­jau į ba­le­to sa­les re­pe­tuo­ti ir jis man sa­ko: „Aš pra­dė­jau šok­ti jū­sų dė­ka, pa­ma­čiau, kad ba­le­tas nė­ra vien ap­temp­tos kel­nės.“ Šie da­ly­ kai ska­ti­na ei­ti į prie­k į. Kai pa­ža­ di­ni žmo­ge­lio, ku­ris ne­ken­tė ba­le­ to, nuo­šir­du­mą ir no­rą bū­ti kar­tu su ta me­no sri­ti­mi.

– LMTA mo­kėtės dra­mos re­ži­sū­ ros spe­ci­fi­kos. Ko­kia šo­kio teat­ ro spe­ci­fi­ka?

– Re­ž i­sū­ra pa­na­šiai nau­do­ja­ma tiek ope­ro­je, tiek teat­ro spek­tak­ liuo­se, tiek – ki­ne. Šo­k io spek­tak­ lių re­ž i­sū­ra nuo ki­t ų gal­būt šiek tiek ski­r ia­si pa­čios šo­k io tech­n i­ kos su­pra­t i­mu. Ka­dan­g i esu šo­ ku­si 24 me­tus, re­ži­sū­ra man pa­de­ da su­for­muo­ti vaiz­dą, vis­k ą su­sty­ guo­ti, su­dė­lio­ti. Pir­mas spek­tak­lis, ku­r į sta­čiau, bu­vo dra­mos spek­ tak­lis „Fi­zi­kai“ Es­ti­jo­je. O grįž­tant prie šo­k io spek­tak­lių, tai Lie­tu­vo­ je jų pa­siū­la ne­di­de­lė. Ma­no bu­vę

2012.01.03 18:35:35

“sojickejni sodaM„ ,ajeD -ielunen uaičat ,ojėmialen ųiledom įlad ri ųknar uad

– BBG spektakliuose beveik lygiomis teisėmis šoka šviesa. Iš kur toks santykis su apšvietimu? O gal tai nė kiek neasmeniška, gal šviesa gimininga šokiui?

– Estijoje yra Viljandžio teatro akademija, kuri vienintelė Baltijos šalyse turi apšvietimo dizaino specialybę. „Vanemuine“ teatras, kuriame dirbau, ir Viljandžio akademija yra 50 kilometrų atstumu, tai aš įsitryniau į apšvietimo dizainerių kursą ir, kai tai netrukdydavo mano darbui teat re, sėdėdavau paskaitose.

O kokia ten aparatū ra – oho! Ir vėl man nunešė stogą – taigi čia niša!

Jau buvau pasiry žusi mesti visą baletą, visą teatrą, ir stoti į magistrantū rą Viljandžio akademijoje. Na, bet supratau, kad nebegaliu daugiau būti Estijoje, kad turiu grįžti namo.

Jau taip pradėjo šak nys traukti, kad jeigu būčiau likusi, tai nežinau, kas būtų atsitikę. Bet daug gavau iš apšvietimo dizaino paskaitų, sužinojau, kaip tai rei kia da ry ti. Tiesiog dabar žinau, ko noriu iš apšvietėjų, ir to reika lauju.

bendrakursiai kovoja kaip žanos d’ark, mosikuoja vėliavomis dėl vienos ar kitos šiltos vietelės, o štai yra niša – laisva, neužimta, imk ir daryk. Jei man pasiū lo dramą daryt – aš irgi imu, man įdomu.

– Šokio spektaklis gal netgi kitais kanalais veikia žiūrovą?

– Šokis yra kū no kalba. Iškalbi viską tą patį, tik iškalbi kū nu. Jei pažvelg tume į šiuolai kinius dra mos teatro spektak lius (kad ir Romeo Castel lucci), tai jie lygiai tiek pat eina kū no kalbos keliu labiau negu pagal tekstą. Nes žmogus daugiau pagau na ne akustiniu aparatu, o regimąja atmintimi.

Visi šiuolai ki niai režisieriai siekia da ry ti daugiau etiudų ir veng ti teksto, todėl nesakyčiau, kad tai kas nors labai atskira.

– Paminėjai bendrakursius. Domiesi jų kūryba? Ar justi, kad esate iš tos pačios mokyklos?

– Stodama į akademiją buvau kitokia. Buvau ba lerina – traumuota, išverstomis pėdutėmis. Žmogui po ba leto mokyk los nėra leng va užmušti bai mes, atsisa ky ti visko, kas tave traumavo per devy nerius metus. Akademija man padėjo suprasti, kad aš daug ga liu. Ba lerinos yra bukutės – kai prašoki sa lėje devy nias va landas, fi ziškai

370_021_2.indd 7

neį manoma, kad tau į galvą lįstų matematinės lyg tys, Shakespeare’o pjesės ar sonetai. Akademija man užpildė spragas, per metus labai daug sužinojau, atradau, perskaičiau, pa mačiau, atsivėrė visa dra ma, kinas. Tiesa, turėjau jung tį su tuo ir anksčiau, nes mano tėvų namuose – ir biblioteka, ir plokštelių fonoteka, ir klasikos kinoteka, taigi aplinką pažinojau, tik fiziškai ne viską patempiau. Mokyk loje buvau išsišokėlė, o akademijoje pasijutau savose rogėse ir sėk mingai va žiavau visus tuos šešerius metus.

– Iš tiesų neseniai viename susitikime su žiūrovais Eglė Špokaitė sakė, kad viena didesnių baleto šokėjų bėdų yra išsilavinimo stoka. Klasikiniame balete mums tikrai bene svarbiausia technika, juk nebandome špagate įžiūrėti perskaity tų knygų. Bet turbūt iš šiuolaikinio baleto šokėjų tenka reikalauti daugiau, juk temų kontekstai platesni nei meilė?

– Šiuolai ki niai šokėjai pradėjo šokti jau baigę mokyk lą, tik dabar atsi randa modernus šokis mokyk loje po dešimtos klasės (ga li pasi rinkti ba letą arba modernų šokį). Mūsų lai kais to nebuvo. Senesnių kar tų moder nistai žino, kas yra Pina Bauch ar Matt hew Bourne’as. Bet jie turi

kitą spragą – techni kos. Profesiona lus šokėjas – tai jo ga lū nės, kojų ir rankų pirštai.

Man ne visur būtini špagatai, žingsniai gali būti ir be jo labai gražūs, bet profesiona lą išduoda ga lū nės. Moderno šokėjai jų neturi, nes ga lū nei išdirbti reikia mažiausiai devy nerių metų. Yra protelis, bet ga lū nių nėra, arba – at virkščiai.

– Kokį kursą dėstote LMTA? – Šiuo metu akademijoje ki no aktoriams dėstau kū no kalbą pagal Al la no Pease’o metodi ką – gestų kalbos aiškini mas, moty vacija, darbas su kamera, tiesioginis savęs ana lizavimas. Tai naujas modelis, pritaikytas Jono Vaitkaus studentams. Informaciją susiradau pati, o jos svarbą supratau Norvegijoje, sava ran kiškai nuva žiavusi į meno akademiją, kur stebėjau aktorių darbą su kamera. Tuomet man ir gimė ta idėja – taigi čia kū no kalba ir jie nieko nežino! Tada prisiminiau visas ta tema skaity tas knygas, kelissyk peržiūrėjau dokumentinius fi lmus, susisteminau metodikas ir pristačiau.

Jonas Vaitkus pasakė: „Taip, čia įdomus dalykas, reikia imti.“ Metus dėstysiu, nežinau, ar tęsim, bet kol kas įdomu ir studentams, ir man. Aš kaip koks chemikas, kurį pagaliau įleidžia į laboratoriją ir duoda elementų bandy mams dary ti.

– Kažkuri garsi šokėja metė šokius, nes vieną dieną suprato, kad nebegalima tiek daug žiūrėti į veidrodį, pajuto viso to tuštybę.

Kur šokėjui rasti atsvarą?

– Aš radau tą atsva rą. Rei kia būti im liam. Kas yra ba leto mokykla? Tu devy nias va landas esi pastaty tas prieš veid rodį – čia klasi ki nis ba le tas. Mo der nis tai yra su ka mi nuo veid rodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi su kti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiū ri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti pajung ti smegenėles į darbą.

Veidrodis įvaro bu limiją, anorek siją, nes mergaitės išreng tos su triko ir baltom pėdkelny tėm stovi beveik nuogos, tad elementaru – tai visiškai sudrožia psichiką. Žiū ri į save, o kas nors iš šono sako: „Tu stora, buka, durna, tu nieko nesugebi.“ Ir kai tai ka la ma kiek vieną dieną po šešias–aštuonias va landas, tai įsivaizduokite, koks žmogus išeina, baigęs ba leto mokyk lą. Ir jei neišvažiuoji į užsienį, pasirenki operhauzą, tai tave toliau bukina, menkina, ir asmenybės sudirbamos, nes vėliau žmogus tampa nebe toks imlus ir, jei nepradeda moky tis, sun kiau prii ma in for maciją. Tai štai ką da ro veidrodis.

Kas būna, kai nusisuki nuo veidrodžio, galite pažiūrėti vasario 29 d. Ūkio banko teatro arenoje spektaklyje pagal „Depeche Mode“ muziką „Kitas pasaulis“.

2012.01.03 18:29:27

>> scena Ra­šė: Kęs­tas Ne­ve­ra Fo­tog­ra­fa­vo: Eli­jus Knie­žaus­kas

Mies­to rit­mi­kos des­po­tai „Des­po­tin Fam“ – kas jie? Kaip per ke­le­rius me­tus jiems pa­ vy­ko re­pu su­do­min­ti itin mar­gą au­di­to­ri­ją? Apie „Des­po­tin Fam“ veik­lą ir kon­cep­ci­ją „37O“ kal­bė­jo­si su vie­nu gru­pės na­rių Vai­pe­riu. .......... .

P

rieš 10 me­tų su­si­pa­ži­nę du jau­ni ri­muo­to­jai, Šmėk­la ir Vai­pe­ris, su­jun­gę jė­gas su­kū­rė de­biu­ti­nį al­bu­mą. „Iš ki­tos ek­ra­no pu­sės“ (2004 m.) ta­po kul­ti­nis tarp Lie­tu­vos hip­ho­po mė­gė­jų.

Vė­liau kei­tė­si gru­pės skam­be­sys, pri­si­jun­gė nau­jų na­rių. Pro­jek­ tas ga­vo nau­ją pa­va­di­ni­mą – „Des­po­tin Fam“. 2010 m. va­sa­rą pa­si­ro­dė al­bu­mas „Odi­sė­ja 49“, jis su­lau­kė įvai­res­nių ger­bė­jų dė­ me­sio. Net­ru­kus ke­li „des­po­tai“ iš­vy­ko gy­ven­ti į už­sie­nį. Da­bar gru­ pė su­si­ren­ka kon­cer­tuo­ti tik po­rą­kart per me­tus, ta­čiau su­si­do­mė­ji­ mas ja tik di­dė­ja. Va­sa­rą, kar­tu su „The Big Bang Band“ su­dre­bi­nę fes­ti­va­lius „Tams­ta Mu­zi­ka“ ir „Sat­ta Out­si­de“, „des­po­tai“ pa­tei­si­ no sa­vo var­dą – tūks­tan­ti­nės mi­nios tar­si pa­liep­tos šo­ko ir kar­to­jo teks­tus. Šiuo me­tu gru­pė dir­ba prie nau­jų kū­ri­nių.

Gru­pė­je „Des­po­tin Fam“ yra ke­tu­ri re­puo­jan­tys as­me­nys: Šmėk­ la, Vai­pe­ris (ku­ris kar­tu su Se­ru­mu ku­ria mu­zi­ką), Lie­žu­vis ir And­rew­la. Su gru­pe nuo­lat kon­cer­tuo­ja di­džė­jus Jus­tas Fresh. Šie­met spe­cia­liai pa­si­ro­dy­mams kon­cer­tuo­se bu­vo su­bur­ta mu­zi­kan­tų ko­ man­da „The Big Bang Band“. Tai­gi, sce­no­je pa­si­ro­do jau ne­be due­tas, o še­šio­li­kos žmo­nių ko­man­da.

– Kuo ypa­tin­gas „Des­po­tin Fam“ skam­be­sys?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Ma­nau, tai vis tiek yra re­pas. Ta­čiau mes la­bai pla­čiai žiū­ri­me į mu­zi­k i­n į „už­pil­dy­mą“. Bent jau tuo me­ tu, kai įra­šė­me al­bu­mą, ne­gal­vo­jo­me, tai skam­bės kaip re­pas ar – ne.

Vi­sa tai, nuo ko pra­dė­jo­me, bu­vo gry­ niau­si re­po pa­v yz­džiai. Per 10 me­t ų spė­ jo­me at­ras­ti ki­to­k ių da­ly­kų, ku­rie įsė­do į mu­zi­ką. Ne­ga­li to atim­ti, per­lip­ti per sa­ve da­r y­da­mas ką nors, ko ne­jau­ti. Ne­ga­li da­ ry­ti to, ko gal­būt kas nors iš ta­vęs ti­k i­si.

– Kaip žmo­nės priė­ mė „Odi­sė­ją 49“?

– Bu­vo to­k ių, ku­ rie ti­kė­jo­si, kad mū­ sų skam­be­s ys ne­pa­ si­keis. Daug kas nu­si­ vy­lė. Net iki da­bar su­ lau­k iu ko­men­ta­r ų, kad „jūs su­ge­dot, pa­ si­kei­tėt į kaž­ko­k į meinst­r y­mą“.

No­rė­jo­si pa­da­r y­ti sko­nin­gai ir ge­rai pa­

8 // © 370 370_021_2.indd 8

Vil­nių bū­tų ga­li­ma drą­ siai pa­da­ry­ ti al­ter­na­ty­ vią­ja šiau­ rės Ibi­sa, skir­ta rim­tai elekt­ro­ni­nei mu­zi­kai.

teik­tą pro­jek­tą su įvai­rių žan­r ų prie­sko­ niais, ku­ris bū­t ų skir­tas pla­tes­nei au­di­to­ ri­jai. No­rė­jau, kad jis bū­t ų priim­ti­nas ir įsi­min­ti­nas.

Dau­ge­lis žmo­nių at­ran­da dai­nas, ku­ rios juos įkve­pia ar­ba pa­lai­ko tam tik­rais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Vi­sas al­bu­mas pil­nas ci­ta­t ų. Ma­nau, kad tiks­las pa­siek­tas.

Vi­si kū­ri­niai ki­lo iš no­ro ir ma­lo­nu­mo kur­ ti. Vi­sos idė­jos ki­lo kaip idė­jos, o ne kaip pla­ nas už­ka­riau­ti kie­no nors šir­d į. Vi­sai kas ki­ ta – bend­ras skam­be­sys, me­lo­din­g u­mas. Vi­ siš­kai ne­ban­dė­me pri­si­tai­k y­ti. Mū­sų tiks­las bu­vo ne pa­siek­ti dau­giau žmo­nių ir kur­ti po­ pmu­zi­ką, bet pa­siek­ti tuos, ku­rie ver­ti­na ge­rą mu­zi­k ą, bet nu­ver­ti­na hip­ho­pą.

– Ko sie­kė­te šiuo al­bu­mu?

– Mū­sų sie­k is bu­vo pa­ro­dy­ti tam tik­ras ver­t y­bes žmo­nėms, ku­rie gal­būt iš­v is ne­ pri­pa­ž įs­ta re­po kaip sa­v i­raiš­kos prie­mo­ nės. Pri­pa­ž in­k i­me, dau­g u­mai žmo­n ių tai at­ro­do juo­k in­ga kul­t ū­ra. Yra tam tik­ ri, bet vi­siš­kai tei­sin­g i ste­reo­ti­pai. Jie ne­ gi­mė šiaip. Ne­si­jau­čiu jau­k iai, kai ma­ne pri­ski­ria tam ste­reo­ti­pui, nes aš taip ne­ si­jau­čiu ir pa­sau­l į su­vo­k iu vi­siš­kai ki­taip.

To­dėl ir mū­sų mu­zi­ka pa­su­ko ki­ta link­ me, nes mes sie­k ia­me bū­ti at­v i­ri pa­sau­ liui. Mū­sų al­bu­mas ir skam­be­sys yra bū­ tent apie tai – apie at­v i­r u­mą ir sa­v ia­na­li­ zę, o ne bu­v i­mą   ban­do­je.

– Ko­kie yra „Des­po­tin Fam“ klau­sy­to­jai?

– Man no­rė­t ų­si juos va­din­ti tie­siog šei­mos na­riais. Jei­g u jiems pa­tin­ka mū­sų mu­zi­ka, ją siū­lo drau­gams ir ban­do įsi­g i­lin­ti, jie yra šei­ mos na­riai, pri­pa­ž įs­tan­t ys tas pa­čias gy­ve­ni­ mo ver­t y­bes. Ma­nau, mū­sų klau­sy­to­jai yra jau­ni, am­bi­cin­g i ir at­v i­ri pa­sau­liui žmo­nės.

Pir­mas al­bu­mas bu­vo pa­rem­tas kla­si­k i­niu re­pu. Sup­ran­ta­ma, kad klau­sy­to­jų bu­vo daug ma­žiau. Mū­sų pa­sau­lis smar­k iai iš­si­plė­tė. Jei­ gu ap­link sa­ve bu­ria­me bend­ra­min­čius, na­ tū­ra­lu, kad jie tu­ri sa­v i­tą vei­dą. Ir tai ne­bū­ti­ nai tu­ri bū­ti re­pe­riai.

– Kaip at­si­ra­do „The Big Bang Band“?

– Idė­ja ki­lo „Mes­siah Goes Mad“ gru­pės būg­n i­n in­kui Jo­nui. Jis su­bū­rė gru­pę žmo­ nių, su jais per­k ū­rė mū­sų kū­ri­nių aran­žuo­ tes. Aš pri­si­dė­jau tik per re­pe­ti­ci­jas, kar­tu gal­ vo­da­mas, kaip vis­k ą pa­teik­ti.

Jaus­mas kon­cer­tuo­jant su šia di­de­le kom­ pa­ni­ja yra vi­siš­kai ki­toks, nei pa­si­ro­dant su di­džė­ju­m i. Nuo ta­da, kai iš­lei­dom al­bu­mą, iki šių kon­cer­t ų praė­jo me­tai. Per tą lai­k ą žmo­nės ga­lė­jo su­si­pa­ž in­t i su kū­r y­ba. Ma­ nau, to­dėl tiek žmo­nių ir su­si­rin­ko į kon­cer­ tus fes­ti­va­liuo­se. Grįž­ta­ma­sis ry­šys yra daug dau­g iau ne­g u al­bu­mo par­da­v i­mas.

– Nuo­lat gro­ji Vil­niu­je, iš­vyks­ti gro­ti į ki­ tas ša­lis. Kaip ver­ti­ni Vil­niaus mies­to mu­

zi­kos kul­tū­rą, pa­ly­gin­ti su ki­tų mies­tų kul­tū­ra?

– Pa­ci­tuo­siu Vi­dį: Vil­nių bū­tų ga­li­ma drą­siai pa­da­ry­ti al­ter­na­ty­vią­ja šiau­rės Ibi­sa, skir­ta rim­tai elekt­ro­ni­nei mu­ zi­kai. Čia yra su­si­klos­čiu­si tik­rai ge­ra ter­pė at­si­skleis­ti elekt­ro­ni­nės mu­zi­ kos kū­rė­jams, mu­zi­kan­tams, pro­diu­ se­riams ir di­džė­jams. Ma­nau, ne vie­ nas už­sie­nie­tis at­va­žia­vęs čia nu­stem­ ba, kai ran­da to­kį įdo­mų ir di­de­lį mu­zi­ kos pa­si­rin­ki­mą. Tu­rė­tu­me pa­si­steng­ ti, kad Vil­nius ka­da nors tap­tų ge­ros mu­zi­kos sos­ti­ne. Vi­si šan­sai tam yra, tik per ma­žai pi­ni­gų sklai­dai pa­sau­ly­ je.    Ma­nau, lie­tu­viš­kos mu­zi­kos vei­das po ku­rio lai­ko la­bai pa­si­keis. Yra ma­ sė žmo­nių, ku­riems ne­pa­tin­ka įpras­ ti bū­dai links­min­tis ir įpras­ti mu­zi­k i­ niai reiš­k i­niai Lie­tu­vo­je. Jie ren­ka­si ir ieš­ko al­ter­na­ty­v ų. Ma­nau, kuo to­liau, tuo la­biau kri­ti­nės ma­sės dau­gės.

– Jū­sų gru­pė M.A.M.A. ap­do­va­ no­ji­muo­se bu­vo no­mi­nuo­ta ge­ riau­sio hip­ho­po at­li­kė­jo ar gru­ pės ka­te­go­ri­jo­je. „Fa­ce­boo­ke“ Šmėk­la jau spė­jo pa­si­pik­tin­ti tuo, kad „Des­po­tin Fam“ yra įtrauk­ti į šiuos ap­do­va­no­ji­mus. Kaip ver­ti­ na­te fak­tą, kad pa­te­ko­te tarp no­ mi­nan­tų?

– Iš es­mės pri­ta­riu Pau­liui (Šmėk­lai) dėl vi­sos tos „grie­ti­nė­lės“. Ta­čiau tai, kad ki­to­k ios gru­pės pra­de­da po tru­ pu­t į ei­ti į te­li­ką, jau šį tą reiš­k ia. Gal­ būt at­ši­li­mą. Bū­čiau la­bai nu­ste­bęs, jei mū­sų ne­bū­t ų buvę tarp no­m i­ nan­t ų.

2012.01.03 18:10:54

sa, ai. pė rė­ ir ie­ da ki­ us ne. ni­



as ma­ as­ ki­ i ir au,

a­ e­ u­ e“ o, iį ti­ o­

k­ Ta­ e­ tą la­ rp už­ j­ i­ n­

>> muzika

THE BLACK KEYS

THE STRAN­GE BOYS

No­ne­such

Rough Tra­de

El Ca­mi­no

Li­ve Mu­sic

2011-12-06 Jei prie jums ne­ži­no­mos gru­pės pa­ma­ty­si­te lei­dy­bi­nės fir­ mos „No­ne­such“ pa­va­di­ni­mą, nea­be­jo­ki­te, kad tai ge­ ra gru­pė. Ar bent jau ge­ras al­bu­mas. Sti­lius ga­li pa­tik­ti ar ne­pa­tik­ti, bet „No­ne­such“ šlamš­to ne­lei­džia. Jei ne­ti­ki­ te, pa­skai­ty­ki­te in­ter­ne­te šios fir­mos lei­džia­mų gru­pių są­ra­ šą. Pri­si­pa­žin­siu, apie „The Black Keys“ anks­čiau bu­vau tik gir­dė­jęs. Lei­dy­bi­nės bend­ro­vės pa­va­di­ni­mas pri­ver­tė per­klau­sy­ti nau­jau­sią jų al­bu­mą „El Ca­mi­no“. Ir ne tik tai.

Dar ir ma­no my­li­mas ir ger­bia­mas Dan­ger Mou­se – jis pro­ diu­sa­vo šį stul­bi­na­mai pui­kų dar­bą. Kas yra „The Black Keys“? Tai ame­ri­kie­čių due­tas: Da­nas Auer­ba­chas dai­nuo­ ja ir „grie­žia“ gi­ta­ro­mis, prie mu­ša­mų­jų ir kom­piu­te­rio kla­ vi­šų sė­di Pat­ric­kas Car­ney. Ta­čiau klau­sant fan­tas­tiš­ko „El Ca­mi­no“ nie­ka­da ne­pa­ju­si, kad tai tik due­tas. Šia­me al­ bu­me tiek daug vis­ko (skir­tin­gų gi­ta­rų par­ti­jų, kla­vi­šų, gar­ sų, bal­sų), kad kva­pą uži­ma. Kiek­vie­na kom­po­zi­ci­ja ka­bi­ nan­ti ir tie­siog trykš­tan­ti ener­gi­ja, ku­ria pa­si­žy­mi ge­riau­si ro­ko mu­zi­kos dar­bai. Ga­li­ma tai va­din­gi ga­ra­ge ro­ku ar bliuz­ro­ku, ta­čiau dėl tos pui­kiai su­val­dy­tos ener­gi­jos ir sa­ vo pa­pras­tu ge­nia­lu­mu stul­bi­nan­čių kom­po­zi­ci­jų „El Ca­ mi­no“ pa­va­din­čiau tie­siog se­no ge­ro ro­ko mu­zi­kos įra­šu.

Pa­čia pla­čiau­sia pra­sme. Pui­kiai įra­šy­tu, ne­nuo­bo­džiai su­ ves­tu. Be­je, tai jau sep­tin­tas „The Black Keys“ dar­bas, ir iš­gir­dęs jį (ir nuo­lat klau­sy­da­mas) ne­riu į prieš tai pa­si­ro­ džiu­sius al­bu­mus.

90

100

JOHN ZORN

A Drea­mers Christ­mas Tza­dik

2011-10-31 At­leis­ki­te, šis al­bu­mas iš­ties pa­si­ro­dė dar spa­lį, ta­čiau da­bar, kai ra­šau šias re­cen­zi­jas, yra ant­ro­ji Ka­lė­dų die­ na, tad ne­ga­liu jo neapž­velg­ti. Nes tai ne ru­de­niš­kas, o ka­lė­di­nis al­bu­mas! O sau­sį Ka­lė­dų dva­sios dar siau­čia.

Pa­sa­ko­ti apie Joh­ną Zor­ną, ma­tyt, ne­rei­kia. O jei kam nors rei­kia, tai pra­ga­riš­kai sun­ku. Nu­sa­ky­ti sti­lių ar įvar­ dy­ti skai­čių al­bu­mų, ku­riuo­se kaip mu­zi­kan­tas ar kom­po­ zi­to­rius J.Zor­nas da­ly­va­vo, neį­ma­no­ma. Vi­sa­ži­nė­je „Vi­ki­ pe­di­jo­je“ ra­šo­ma, kad bu­vo ban­dy­ta skai­čiuo­ti J.Zor­no al­bu­mus, ta­čiau ties 400 skai­čiai pa­si­me­tė. Daž­niau­siai šį vie­ną uni­ver­sa­liau­sių am­žiaus kū­rė­jų links­ta­ma sie­ti su avan­gar­di­ne, eks­pe­ri­men­ti­ne, mu­zi­ka, free-jazz. Ta­čiau „Na­ked Ci­ty“ lai­kų J.Zor­no ger­bė­jai bus sta­čiai šo­ki­ruo­ti – al­bu­mas „A Drea­mers Christ­mas“ (ku­ris, be­je, jau penk­tas 2011 m.) la­biau pri­me­na švel­nų, ra­mų džia­zo stan­dar­tų rin­ki­nį. Gi­ta­ra gro­ja Mar­cas Ri­bo­tas, bo­su ir kont­ra­bo­su – Tre­vo­ras Dun­nas, mu­ša­mai­siais – Joey Ba­ro­nas, per­ku­ si­ja ir vib­ro­fo­nu – Ken­ny Wol­le­se­nas, Ja­mie Saf­tas (nuo­sta­biai!) – kla­vi­ši­niais. Vi­si jie ži­no­mi dėl sa­vo dar­bų freejazz ir eks­pe­ri­men­ti­nė­je mu­zi­ko­je, ta­čiau da­bar su­si­rin­ko tie­siog pa­do­va­no­ti žmo­nėms ka­lė­di­nio džiaugs­mo. Ži­no­ mas world mu­zi­kos per­ku­si­nin­kas Cy­ro Bap­tis­ta vis­ką pa­ puo­šia mi­ni­ma­lis­ti­niais var­pų ir var­pe­lių gar­sais, Mi­ke’as Pat­to­nas pa­dai­nuo­ja... O pa­ts kom­po­zi­to­rius J.Zor­nas tie­ siog ra­miai lin­guo­ja į šių ka­lė­di­nių stan­dar­tų tak­tą ir lei­ džia to­liau spė­lio­ti, kas po ga­lais de­da­si jo gal­vo­je?!

70

370_021_2.indd 9

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

MSMW

Li­ve In Ca­se the World Chan­ges Its Mind In­di­rec­to Re­cords

2011-11-10 Jei ne­ži­no­te gru­pės „Me­des­ki, Mar­tin & Wood“ (daž­nai ra­šo­mi tie­siog ab­re­via­tū­ra MMW), tuč­tuo­jau tai­sy­ki­te šią bai­sią klai­dą! To­dėl, kad MMW – tai ne tik vie­na ge­ riau­sių šiuo­lai­ki­nių džia­zo gru­pių, su­da­ry­ta iš be­ne ge­ riau­sių vi­du­ri­nės kar­tos mu­zi­kan­tų (kla­vi­ši­nin­ko Joh­no Me­ des­ki, būg­ni­nin­ko Bil­ly Mar­ti­no ir bo­sis­to Chri­so Woo­do), bet jau du de­šimt­me­čius yra dau­giau nei džia­zas. Čia jun­gia­si pa­tys įvai­riau­si sti­liai – nuo fan­ko iki hip­ho­po.

Tai pat tai pui­kų hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­ti gru­pė (tai ro­do ir ap­žvel­gia­mo al­bu­mo pa­va­di­ni­mas), jų kom­po­zi­ci­jos ar net al­bu­mai daž­nai yra su­bti­lūs mu­zi­ki­niai po­kštai. Da­bar vie­nam al­bu­mui prie tri­ju­lės pri­si­jun­gė dar vie­na rai­dė – S – džia­zo gi­ta­ros le­gen­da Joh­nas Sco­fiel­das, ku­ris yra gro­jęs su Mi­le­su Da­vis, Char­le­su Min­gu­su ir ki­tais pa­na­ šaus ka­lib­ro mu­zi­kan­tais. Ir štai MMW tam­pa MSMW ir su­si­ren­ka „dže­mo“. Vi­siš­kai gy­vai ir vi­siš­kai ne­pa­kar­to­ja­ mai. Ir tai virs­ta al­bu­mu „Li­ve In Ca­se the World Chan­ges Its Mind“. Pir­mą kar­tą J.Sco­fiel­das ir MMW su­siė­jo dar 1999 m. ir iki šio al­bu­mo bu­vo įra­šy­ti dar du. Ta­čiau šis yra tik­rai il­giau­sias ir iš­raiš­kin­giau­sias. Be­veik dvi va­lan­ dos ab­so­liu­taus, ne­nu­sa­ko­mo gė­rio be­pro­tiš­kų imp­ro­vi­ za­ci­jų. MMW 2012 m. ko­vą at­vyks­ta į Len­ki­ją. Aš jau pla­nuo­ju ke­lio­nę.

90

100

2011-12-08 Man vi­sa­da la­bai gra­žu, kai kas nors re­mia­si tra­di­ci­ja.

Ne­kal­bu apie world ar gry­ną­ją et­nomu­zi­ką. Kal­bu apie gru­pes, ku­rios ge­ba vie­ną ar ki­tą tra­di­ci­ją pa­si­telk­ti sa­vo tiks­lui, ku­rios su­pran­ta, kad tra­di­ci­ja ir da­ro juos iš­skir­ti­ nius. Čia man vi­sa­da pa­vyz­dys bu­vo Bo­bas Dy­la­nas, ku­ ris su­ge­bė­jo iš tra­di­ci­nio folk-song išau­gin­ti sa­vo uni­ka­lias au­to­ri­nes dai­nas. Tad ir tas psy­cho-folk ar bliuz­ro­ko at­gi­ mi­mas šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos sce­no­je man at­ro­do la­bai gra­ žus. Ypač sti­lin­gai ir gra­žiai šio­je sri­ty­je dar­buo­ja­si ame­ ri­kie­čiai. Šį­kart pri­sta­tau Tek­sa­so ko­man­dos „The Stran­ge Boys“ nau­jau­sią al­bu­mą „Li­ve Mu­sic“. Geog­ra­fi­nė nuo­ro­ da į Tek­sa­są tu­ri lem­tin­gos įta­kos jų mu­zi­kai. Šiaip jau „The Stran­ge Boys“ pa­tys sa­ve va­di­na ro­ken­ro­lo gru­pe, ta­čiau nau­do­ja ir ga­ra­ge, ir bliu­zo, ir R&B, ir count­ry prie­sko­nius.

Ir vi­sa tai smė­lė­ta, kiek dep­re­sy­via tek­sa­sie­tiš­ka ma­nie­ra.

Al­bu­mas „Li­ve Mu­sic“ (ne­pa­gal­vo­ki­te, tai nė­ra kon­cer­ti­nis dar­bas) – ket­vir­tas pil­nas gru­pės al­bu­mas. Be­je, kol kas pa­si­ro­dęs tik LP (vi­ni­li­niu) pa­vi­da­lu, kaip ir praė­ju­sių me­tų al­bu­mas „Be Bra­ve“. Ir nors pa­va­di­ni­mas „Li­ve Mu­sic“ ža­ da ypač gy­vą kū­ri­nį, man pa­čiam „Be Bra­ve“ pa­si­ro­dė gy­ vesnis, ne toks ste­ri­lus ir sma­ges­nis. „Li­ve Mu­sic“ su­ves­tas la­bai ste­ri­liai ir tai jį da­ro kiek nuo­bo­do­ką. Ta­čiau at­ski­ri kū­ri­niai, to­kie kaip „Me and You“, klau­so­si tik­rai sma­giai.

Bet ko­kiu at­ve­ju, tai dar vie­na gru­pių, ku­rios ty­liai da­ro tik tai, kas joms pa­tin­ka. Nep­rik­lau­so­mai nuo to, ar kas per­ ka jų vi­ni­li­nes plokš­te­les, ar – ne.

60

100

SNOW PAT­ROL

Fal­len Em­pi­res Fic­tion, In­ters­co­pe

2011-11-22 To­kių gru­pių kaip „Snow Pat­rol“ yra be­ga­lė. Ir vi­sos jos pa­na­šios. Tie­są sa­kant, kai skai­ti­nė­da­mas apie nau­jau­ sią šios Ško­ti­jo­je gy­ve­nan­čių šiau­rės ai­rių gru­pės al­bu­mą „Fal­len Em­pi­res“ vie­na­me in­ter­ne­ti­nia­me lei­di­ny­je kak­to­ mu­ša su­si­dū­riau su api­bū­di­ni­mu „Al­ter­na­ti­ve Rock“, pra­ pliu­pau juok­tis. Kur ri­ta­si šis žai­di­mas ter­mi­nais? Tuo­jau mes ir Ne­lę Pal­ti­nie­nę im­si­me va­din­ti al­ter­na­ty­va?! Vi­sa ta me­lo­di­nio brit­pop ir iš­skir­ti­nai bri­tiš­ko in­die-rock karšt­li­ gė pra­si­dė­jo dar prieš 20 me­tų ir gal­būt tuo me­tu ko­kius nors „Ra­dio­head“ sa­vo kar­je­ros auš­ro­je ir bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti al­ter­na­ty­va. Kaip vie­na­me in­ter­viu sa­kė ra­dio­ gal­vų ly­de­ris Tho­mas Yorke’as, „kai mes pa­ma­tė­me, kad vien Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je to­kių „Ra­dio­head“ pri­vi­so šim­ tai, tu­rė­jo­me ne­šti ku­da­šių ir ieš­ko­ti ko nors ki­ta“. Ir jie ra­ do. O to­kie kaip „Snow Pat­rol“ – ne. Ir jo­kia tai al­ter­na­ty­ va. Tai meinst­ry­mas. Ar dėl to ne­ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti to­kių al­bu­mų kaip „Fal­len Em­pi­res“? Ko­dėl ne, ga­li­ma. Juo­lab kad al­bu­mas ne­blo­gas. Har­mo­ni­jos ir rit­mai už­ka­bi­na. Vo­ ka­las ir teks­tai pre­ten­zin­gai verks­min­gi, ir man as­me­niš­kai gra­žiau­sios tos vie­tos, kur lie­ka vien mu­zi­ka. Ta­čiau to­kių gru­pių kaip „Coldp­lay“ ar „Snow Pat­rol“ tiks­las ir yra už­ ka­bin­ti vie­no­mis ir to­mis pa­čio­mis har­mo­ni­nė­mis se­ko­mis, rit­mu ir už šir­dies grie­bian­čiu verks­min­gu bal­su, slys­tan­čiu į fal­ce­tą, švie­sų šou ir kon­fe­ti per kon­cer­tus... Ir tai yra ge­ rai. Taip ir tu­ri bū­ti. Tai bet ko­kiu at­ve­ju bent pre­ten­zi­ja į šį tą in­te­lek­tua­laus.

55

100

2012.01.03 16:58:37

>> menas

„Love and pain“

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: To­mo Iva­naus­ko Pie­ši­niai: Vla­do Mac­ke­vi­čiaus (www.vla­da­sart.com)

Ma­lo­nios in­fek­ci­jos gniauž­tuo­se Su dai­li­nin­ku Vla­du Mac­ke­vi­čiu­mi su­si­tik­ti ta­rė­mės se­niai, ta­čiau su­si­bėg­ti pa­vy­ko tik prieš pat Ka­lė­das. Su­tar­to­je vie­to­je su­lau­ku­si Vla­do pa­ste­biu jo ran­ko­se dvi nuo­sta­biai įpa­kuo­tas do­va­nas. „Tu iš­pro­tė­jai?!“ – be­veik už­rė­kiu ant pa­šne­ko­vo, kai jos abi at­si­du­ ria ma­no ran­ko­se. „Jau se­niai“, – šyp­so­si Vla­das. Aš at­si­dus­da­ma pri­ta­riu: „Ai, jūs, me­ni­nin­kai, to­kie gims­ta­te...“ Mi­si­ja (ne)įma­no­ma Per po­kal­bį (už­ra­šy­da­ma ty­čia pa­ver­čiau jį mo­no­lo­gu) imu Keis­ta, ta­čiau ma­no gi­mi­nė­je ne­bu­vo me­ni­nin­kų ar me­niš­ JAM pa­vy­dė­ti JO be­pro­tys­tės, ku­rią su­kė­lė kaž­ko­kia la­bai ko cha­rak­te­rio ama­tų at­sto­vų. Pir­mo­ji sėk­la bu­vo pa­sė­ta, kai man bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai. To­kio am­žiaus vai­kai dar ne­prii­ma jau me­niš­ka in­fek­ci­ja... ra­cio­na­lių spren­di­mų, tad me­no ap­sup­ty­je at­si­ra­dau tė­vų va­ . lia. Lan­ky­da­mas me­ni­nio po­bū­džio bū­re­lį Moks­lei­vių rū­muo­ se pir­mą­kart su­si­ti­kau su tep­tu­ku ir da­žais. Bū­re­lį lan­kiau ke­lis ............. se­zo­nus. Vė­liau tę­sė­si stan­dar­ti­nė bran­da. Po vi­du­ri­nės at­si­ ........................................... dū­riau san­kry­žo­je, apie ku­rią net kny­gos ra­šo­mos, jos daž­ ............... niau­siai pa­va­di­na­mos „Kur sto­ti?“. Krei­piau­si į sa­vo in­tui­ci­ją, o ji man vie­na­reikš­miš­kai nu­ro­dė kū­rė­jo ke­lią. .

Rin­kau­si iš ar­chi­tek­to ir in­ter­je­ro di­zai­ne­rio spe­cia­ly­bių, pa­ .................. ... .

10 // © 370 370_021_2.indd 10

si­rin­kau pa­sta­rą­ją. Jau tuo me­tu su­pra­tau, kad ma­no mi­si­ja – įnešti sa­vo įna­šą į is­to­ri­ją, kuo dau­giau pa­lik­ti po sa­vęs atei­nan­čioms kar­toms. Pra­si­dė­jo! Es­ki­zai, brė­ži­niai, sta­ty­bos, par­duo­tu­vės, už­sa­ko­vai ir ran­go­vai... Be­si­su­kdamas ši­to­se „sa­lo­to­se“ bu­vau kū­ry­bi­nin­kas, bet ne­si­jau­čiau sa­vo vie­to­je.

Tik­ro­ji švie­sa pa­ga­liau nu­švi­to, kai vie­na­me in­ter­je­ro ob­jek­te už­sa­ko­vė pa­no­ro ke­lių pa­veiks­lų. Pir­mie­ji po­tė­piai su­sta­tė vis­ ką į sa­vas vie­tas. Ta ma­lo­ni in­fek­ci­ja – ky­lan­ti aist­ra ta­py­bai – pri­ver­tė per­svars­ty­ti pla­nus. To­liau se­kė sun­ku­mai ir įdo­my­ bės. Ta­py­bos nie­kur ofi­cia­liai ne­si­mo­kiau, tad kaip ta­py­to­jas for­muo­juo­si sa­va­ran­kiš­kai, ne­stan­dar­ti­niu bū­du.

Idė­jų dė­žu­tė ir ska­ti­nan­čios prie­mo­nės Idė­jų dė­žu­tė – gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vas. Pir­ma­sis įkvė­pė­jas yra Die­ vas – gam­ta, jos įvai­ro­vė, poel­giai ir po­ky­čiai. Tu­riu glau­dų ry­ šį su gam­ta, ger­biu ją. Ant­ra­sis – žmo­nės. Sten­giuo­si bū­ti ge­ras ste­bė­to­jas – ste­biu žmo­nes, jų pyk­tį, pa­vy­dą, bu­ku­mą ir nea­py­

kan­tą, mei­lę ir švie­są, aist­rą ir am­bi­ci­ją, jų ti­kė­ji­mą... Šie da­ ly­kai yra pui­kūs kū­ry­bi­nio pro­ ce­so pra­džios ka­ta­li­za­to­riai.

Tre­čia­sis – sap­nai. No­ri­ te ti­kė­ki­te, no­ri­te – ne, bet aš daug sap­nuo­ju, o sap­nų der­ lius yra daž­nas mo­ty­vas pa­ veiks­lui. Ket­vir­ta­sis – ki­tos kū­ry­bos rū­šys, daž­niau­siai – teat­ras ir ki­nas. Ma­nau, vi­sos me­no rū­šys yra neat­sie­ja­mos.

Vi­sas me­no pa­sau­lis – tai tar­si vie­na drau­gau­jan­ti ir (ar) kon­ ku­ruo­jan­ti sim­bio­zė, tar­si vie­ nas or­ga­niz­mas. Aš lai­kau sa­ ve jo da­li­mi.

Spal­vos? Jos man – kaip ma­mai vai­kai. Vi­sas my­liu ir vi­sų yra.

Sa­vo kū­ry­bos pro­ce­są da­ li­ju į dvi da­lis. Pir­mo­ji – kai gims­ta pa­ti idė­ja.

Ant­ro­ji – kai ją rea­li­zuo­ ju. Kū­ry­bos pro­ce­suo­se bū­ na įvai­riai, kar­tais tos da­lys neat­sie­ja­mos. Kar­tais idė­ją tie­siog už­ra­šau ar­ba es­ki­zuo­ ju, bet tuo mo­men­tu dar ne­ta­

2012.01.03 19:30:21

pa M me

ma iš pa tu li­n pr

Ap Ka mi jų na ni­n tuo tie

ne sta pr ša mo ti­n la­b

jui

ir da­ ro­ ai. o­ri­ aš er­ a­ os – os os. r­si on­ ie­ sa­

ip ir

da­ ai

o­ bū­ ­ys ­ją uo­ ­ta­

„Strėlė“

Pab­lo Pi­cas­so sa­kė: „Ta­py­to­jas ta­po tai, kas par­ duo­da­ma, o ge­ras ta­py­to­jas par­duo­da tai, ką ta­po.“ Aš sten­giuo­si ta­py­ti ne­pai­sy­da­mas vi­suo­me­nė­je nu­ sta­ty­tų nor­mų ir for­muo­ja­mo su­pra­ti­mo, kas yra ge­ rai, o kas – ne. Sten­giuo­si bū­ti už jų tai­syk­lių ri­bų.

Ei­nu in­tui­ty­viai.

„Emigrantai“

„Chasing the success“

pau... Kai ku­rios idė­jos tu­ri bręs­ti ir kris­ta­li­zuo­tis.

Mie­gu su es­ki­zų ar­ba už­ra­šų kny­ga, kad ne­pa­ mes­čiau stai­ga ap­lan­kiu­sios idė­jos.

Ta­pau bū­da­mas blai­vaus pro­to ir kū­no. Taip man pa­vyks­ta ge­riau­siai iš­reikš­ti sa­vo min­tį. Šne­ku iš pra­kti­kos. Pa­veiks­lo už­bai­gi­mas (jei­gu jį ga­li­ma pa­va­din­ti už­baig­tu) man – ma­žo­ji šven­tė. Mėgs­ tu ska­nau­ti vis­kį, taip pat esu rau­do­no­jo vy­no ša­ li­nin­kas. Ki­to­kioms, t. y. sin­te­ti­nėms, ska­ti­nan­čioms prie­mo­nėms – ne.

Ma­no ma­ny­ mu, me­ni­nin­ kai pri­klau­ so tai vie­nai iš ne­dau­ge­lio vi­suo­me­nės at­ša­kų, ku­riai sa­vo mąs­ty­ mu pa­vyks­ta bū­ti už sis­te­ mos ri­bų.

Skai­čiai, emo­ci­jos ir kliur­kos Nu­ta­py­tų dar­bų tiks­liai ne­skai­čiuo­ju, anks­čiau jų net ne­fo­tog­ra­fa­vau. Ma­nau, kad nuo 2004 m., kai įkū­ riau per­so­na­li­nę me­no ga­le­ri­ją, iki da­bar jų skai­čius dar ne­per­li­po 200. Dar­bai iš­si­bars­tė po Eu­ro­pą, Skan­di­na­vi­jos ša­lis, Ru­si­ją, ne­ma­žai ma­no kū­ri­nių yra ir Lie­tu­vo­je.

Di­džiuo­juo­si to­kiais sa­vo pa­veiks­lų sa­vi­nin­kais kaip Da­ni­jos prin­ce­sė Alek­sand­ra Kris­ti­na, Emi­ras Kus­tu­ri­ca, En­nio Mor­ri­co­ne, Il­ja La­gu­ten­ka ir dau­gy­ be ki­tų. Vie­niems do­va­no­ju, ki­ti įsi­gy­ja.

Ma­nau, vie­na gy­ve­ni­mo pra­smių yra emo­ci­ja. To­ dėl sten­giuo­si skir­ti lai­ko ir sa­vo dar­bams pa­teik­ti, ap­ra­šy­ti ir įpa­kuo­ti. Pa­veiks­lo „pa­kuo­tė“ ga­li pra­tęs­ ti ar pa­brėž­ti jo min­tį. Be to, tai dar vie­na ma­lo­ni ir nuo­tai­kin­ga se­kun­dė į pa­veiks­lo šei­mi­nin­ko krep­šį.

Ge­ra da­ry­ti ge­ra...

Koks ne­nu­si­se­ku­sio pa­veiks­lo li­ki­mas? Ne­sėk­me to ne­pa­va­din­čiau. Tai ke­lio da­lis, ku­rią nu­tie­sė ku­riant ne­tei­sin­gai su­for­muo­tos te­mos.

Ne­pa­vy­ku­sį kū­ry­bi­nį pro­ce­są už­bai­giu pa­pras­tai – nui­mu dro­bę nuo po­rė­mio ir iš­me­tu į šiukš­lia­dė­žę.

Nie­kad ne­ta­pau ant vir­šaus ki­to dar­bo – jei jau išė­ jo za­po­ro­žie­tis, ne­rei­kia dė­ti ant jo ki­to kė­bu­lo. Jei ne­pa­vy­ko įgy­ven­din­ti to, kas bu­vo su­pla­nuo­ta, aš ne­si­tai­kau su pu­siau už­baig­tu­mu. Ma­nau, kad mo­ ku pra­lai­mė­ti ir pra­dė­ti iš nau­jo, nes esu mak­si­ma­lis­ tas, pa­gal žvaigž­des – Liū­tas.

Nuo Vil­niaus iki Pa­ry­žiaus San­ty­kiai su Lie­tu­va ge­ri. Gy­ve­nu sos­ti­nė­je, my­liu šį mies­tą. Taip, ga­liu kur­ti ir kur nors ki­tur – ne­re­tai taip ir da­rau. Esu nu­ta­pęs ne­ma­žai fres­kų Nor­ve­gi­ jo­je, Ru­si­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se. Bet man vi­sa­da ma­lo­ nu grįž­ti į ar­ti­mas man vie­tas, bu­čiuo­ti Vil­nių aki­mis.

Tai­gi, apie emig­ra­ci­ją ne­gal­vo­ju.

Ar pa­sva­jo­ju apie pa­sau­li­nę šlo­vę? Me­luo­čiau, jei pa­sa­ky­čiau, kad – ne. Dau­ge­lis tai nei­gia, ne­ va, jiems to ne­rei­kia... Bet ma­nau, kad kiek­vie­nam kū­rė­jui ma­lo­nu bū­ti pa­ste­bė­tam, juo la­biau – įver­tin­ tam pa­sau­lio mas­tu. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad geog­ra­fi­nė pa­dė­tis me­ni­nin­kui nė­ra svar­bi – šian­dien yra be­ ga­ly­bė prie­mo­nių, kaip pa­skleis­ti in­for­ma­ci­ją apie sa­vo kū­ry­bą.

Sten­giuo­si nuo­lat reng­ti pa­ro­das ir ro­dy­ti žmo­nėms sa­vo re­zo­nan­sus vie­na ar ki­ta te­ma. Šiuo me­tu ma­no dar­bai eks­po­nuo­ja­mi Mask­vo­je.

Tai ma­no 22-oji per­so­na­li­nė pa­ro­da, tre­čio­ji – Ru­ si­jo­je. 2011 m. tu­rė­jau gar­bės sa­vo kū­ry­bą eks­po­ nuo­ti dar ir Pran­cū­zi­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Len­ki­jo­je, Di­ džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir, ži­no­ma, Lie­tu­vo­je.

„Absoliutumas“

Apie vi­suo­me­nės ka­no­nų grio­vi­mą Kaip ir vi­si ki­ti me­ni­nin­kai, rea­guo­ju į man įdo­ mius ap­link vyks­tan­čius pro­ce­sus, sten­giuo­si jaus­ti jų pul­są. Grū­di­nan­ti ap­lin­ka su­ke­lia vi­di­nius re­zo­ nan­so pro­ce­sus, ku­rie ga­na ryš­kiai iš­plau­kia as­me­ ni­nė­je kū­ry­bo­je. Ma­no spal­vo­tuo­se dro­bių kvad­ra­ tuo­se pil­na dia­lo­go su vi­suo­me­ne, ku­ris pri­so­tin­tas tiek pro­tes­to, tiek iro­ni­jos.

Bet ku­ri sis­te­ma tu­ri sa­vo tai­syk­les, kad jos vie­ ne­tas tar­nau­tų in­te­re­sams, gy­ven­da­mas pa­gal nu­ sta­ty­tus nor­ma­ty­vus. Ma­no ma­ny­mu, me­ni­nin­kai pri­klau­so tai vie­nai iš ne­dau­ge­lio vi­suo­me­nės at­ ša­kų, ku­riai sa­vo mąs­ty­mu pa­vyks­ta bū­ti už sis­te­ mos ri­bų. Ne pa­slap­tis, kad „už ri­bų“ yra ga­nė­ ti­nai pla­ti są­vo­ka. Tar­si prie­mies­čiai – vie­ni bū­na la­bai pa­gei­dau­ja­mi, o ki­ti kaž­ko­dėl nu­ra­šo­mi.

Sis­te­ma smar­kiai bau­džia, ta­čiau kar­tais kū­rė­ jui pa­vyks­ta pa­kil­ti virš jos.

370_021_2.indd 11

2012.01.03 19:30:39

>> mada He­ro­jės nuo­trau­ka: Benjamino Le Ray Ma­dos fo­to­se­si­ja: Mar­los Sin­ger Mo­de­lis: Ma­ri­ja Bi

Justė Raudonytė yra 22 metų drabužių dizainerė, pabėgusi iš Lietuvos vedama bulgakoviškos meilės. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus. .

Su ja susitikome kavinėje Claudo Bernard’o gatvės gale, kuri mano geriausių vietų intymiems pokalbiams sąrašuose jau seniai užima pirmą vietą. .. ............. ............. ............... . .................. ... .

Aš ti­kiu li­ ki­mu ir ma­ nau, kad tai bu­vo jo dar­bas. Dėl to ir ėmiau­si šių dra­bu­žių – la­biau­siai ti­kiu jais, o kur­ti ga­liu tik tai, kuo la­bai ti­kiu.

kū­no. Bet bi­jau, kad tai tik mi­tas. Bet ku­ riuo at­ve­ju ga­lu­ti­nis ma­no ke­lio­nės tiks­ las yra Si­bi­ro snie­g y­nai. Ži­nai, Šiau­rės pa­švais­tė, bal­to­sios nak­t ys, snieg­len­tės, ke­lio­nės šu­nų kin­k i­niu ir, aiš­ku, ša­ma­ nai su vi­sais sa­vo pra­na­šu­mais...

– O ko iš ta­vęs ti­kė­tis pa­sau­liui?

– Man ne­pa­tin­ka pa­sy­v us san­t y­k is su pa­sau­l iu. Ne aš esu jo, o jis yra ma­no ka­lė. Jei jis iš ma­nęs ne­si­ti­k i nie­ko, aš jį paim­siu ir pri­ver­siu ti­kė­tis. Pa­v yz­džiui, da­bar ver­čiu pa­sau­l į pra­dėt ti­kė­tis, kad ma­no dra­bu­žiai iš­spręs did­mies­čių gy­

S

e­nas bar­me­nas, dir­ban­tis sa­vo ba­re ne dėl pi­ni­gų, o dėl tuš­tu­mos, ku­ri at­si­ras­tų jo gy­ve­ni­me, jei nu­sto­tų; nuo sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio ne­keis­tas in­ter­je­ras su be­si­mė­tan­ čiais, kaž­ka­da tren­dy bu­vu­siai ka­vi­nei pri­va­lo­mais „Vo­gue“ nu­me­riais ir bren­dis iš ap­mu­si­ju­sių stik­li­nių.

– Tu man pri­me­ni tą švie­sią Ca­te Blan­chet he­ro­ję fil­me „Ka­ va ir ci­ga­re­tės“. Aš bū­siu ta tam­si...

– Ge­ras fil­mas, at­si­me­nu tą sce­ną. Nors kny­gos man svar­biau už ki­ną. Ly­g iai taip ru­sų ir ame­ri­k ie­čių dvi­ko­vo­je pa­lai­kau ru­ sus. Dos­to­jevs­k is / Bul­ga­ko­vas. Ta nuo­tai­ka, po­kal­biai, kaž­kaip tas dirb­ti­nu­mas at­ro­do daug tik­res­nis. Kai skai­tau, vi­sa­da at­ro­ do, kad au­to­rius ir aš su­da­rėm su­tar­tį, jog da­bar vis­kas bus dirb­ ti­na, ir tai duo­da tik­ru­mo. O fil­mai, ypač ame­ri­k ie­čių, ban­do ta­ ve ap­gau­ti, kad tai, kas ten vyks­ta, yra tik­ra. Ta­da vis­kas at­ro­do daug pa­v ir­šu­ti­niš­k iau. Bet juo­do­sios bu­vo ge­ri kai­li­niai.

– Ru­sai prieš ame­ri­kie­čius... Kas tai? Žiū­rė­jai per daug „The Com­pa­ny“ ar „Ox­ford spies“ (te­le­vi­zi­jos fil­mai apie Šal­to­jo ka­ro lai­kus – red. pa­st.)?

– Ma­t yt, Šal­to­jo ka­ro pa­lik­tos trau­mos...

12 // © 370 370_021_2.indd 12

– Tai tau ne­pa­tin­ka Pa­ry­žius?

– Tu la­bai ka­te­go­riš­kas. Vis­ko čia yra. Pa­tin­ka man se­ni bur­žua.

Su sti­lium, su gra­ci­ja, su pa­gie­ža pur­v i­noms gat­vėms. Gra­žu, iš­ di­du. Pri­me­na Dos­to­jevs­k io Pe­ter­bur­gą.

Pas­kui tai, ži­no­ma, įky­ri. Įdo­mu tol, kol tu nau­jas čia, kol tai eg­ zo­tiš­ka. Paskui… Ai, bet vi­sur neį­do­mu. Iš tie­sų la­biau­siai no­ rė­čiau iš­trūk­ti iš mies­t ų. Tu­riu šiek tiek vil­ties, kad man pa­tik­ tų Port­lan­de. Ten, sa­ko, vis dar gy­vos de­v in­to­jo de­šimt­me­čio lai­k ų sva­jo­nės. Ten vis dar nie­kas ne­tu­ri am­bi­ci­jų – no­ri tap­ti cir­ko ar­tis­tais ar iš­gar­sė­ti pa­si­da­rę zom­bio ta­tui­r uo­tes ant vi­so

Nuo mei­lės P iki Si­bi­ro b ven­to­jų so­cia­l i­nes pro­ble­mas. Čia kaip su trans­ves­t i­tais. Jie vi­są gy­ve­n i­mą ti­ ki­si pa­si­da­r y­t i ly­t ies kei­t i­mo ope­ra­ci­ ją ir ma­no, kad dėl to jų so­cia­li­nis gy­ve­ ni­mas taps ge­res­nis, jie gaus ge­res­n į dar­ bą, leng­v iau bus mo­k y­tis ir t. t. O tie­sa ta, kad ne­daug kas pa­si­kei­čia, bet nie­kam ir ne­r ū­pi – svar­bu, kad chi­r ur­g i­ja kles­ ti. Taip ir čia. Ma­no dra­bu­žiai neišsp­ręs stip­rė­jan­čio in­di­v i­dua­liz­mo did­mies­čių vi­suo­me­nė­se, bet jie ga­li su­teik­ti sal­džią iliu­zi­ją, kad taip at­si­tiks. Tai ko­dėl gi ja ne­pa­si­mė­gau­ti?

– Tai, apie ką kal­bi, ir yra ta­vo dra­bu­ žių kon­cep­ci­ja?

– Aiš­ku. Dra­bu­ž is tam ir yra, kad, va­ žiuo­jant met­ro, žmo­g us, ku­ris ta­ve trau­ kia, pa­kel­t ų žvilgs­n į ir pa­si­žiū­rė­t ų tau į akis tar­si klaus­da­mas: „Ko­dėl tu taip ren­ gie­si?“ O jau kai įvyks­ta akių kon­tak­tas, tai vi­so va­ka­ro ei­ga pri­k lau­so tik nuo ta­ vo pa­ties ag­re­sy­v u­mo...

2012.01.03 19:56:20

– Pa­pa­sa­kok man dau­giau apie sa­vo dra­bu­žius. Tu­ ri sa­vo li­ni­ją „Ba­boosh­ka“. Ko­dėl bū­tent kai­li­niai ir tim­pės?

– Jau­čiu šiems dra­bu­žiams la­bai daug sen­ti­men­t ų. Man taip su­si­k los­tė gy­ve­n i­me, kad vi­sus kar­t us, kai ma­no gy­ve­n i­me nu­ti­ko kas nors ge­ra ar blo­ga, bu­vau su ap­ teš­kėm ir kai­li­niais. Pir­ma mei­lė lai­ve į Ško­ti­ją. Pir­mas heartbrake’as. Pa­me­nu, kad ne­tgi pir­mą Tin­to Bras­so (jį iki šiol lai­kau vie­nu di­d žiau­sių Va­ka­r ų pa­sau­l io ge­n i­ jų) fil­mą žiū­rė­jau su sa­vo my­li­mom tim­pėm dri­ve-in ki­ ne. Pa­me­nu, kad pa­skui il­gai bi­jo­jau at­si­kel­ti nuo kė­dės.

(Juo­k ia­si, kol vos ne­pasp­rings­ta se­nu­ko bar­me­no iš sa­vo bu­to, esan­čio virš ba­ro, at­neš­tais vaf­liu­kais.)

Aš ti­k iu li­k i­mu ir ma­nau, kad tai bu­vo jo dar­bas. Dėl to ir ėmiau­si šių dra­bu­žių – la­biau­siai ti­k iu jais, o kur­ti ga­liu tik tai, kuo la­bai ti­k iu. Ki­tu at­ve­ju, ge­riau dirb­siu vieš­bu­čio kam­ba­rių tvar­k y­to­ja ir ti­kė­siuo­si vie­ną die­ną įsi­vel­ti į skan­da­lą su gar­siu Pran­c ū­zi­jos so­cia­l is­t ų par­ ti­jos na­riu.

– Pa­pa­sa­kok dau­giau apie sa­vo pro­fe­si­nius tiks­lus...

– Pro­fe­si­ja? Kas tai? Aš ne­ti­k iu to­k iais da­ly­kais. Kū­r y­ba man nė­ra dar­bas. Ar ma­not, kad Tols­to­jus tre­čią kar­tą per­ra­ši­nė­da­mas „Ka­rą ir tai­k ą“ mąs­tė apie tai kaip apie dar­bą ir gal­vo­jo, ar iš to iš­g y­vens. Kai ne­ku­r iu, ma­no PMS bū­na ko­k ius pen­k is kar­tus stip­res­nis. Tai­g i, kū­r y­ ba ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas man iš es­mės yra tas pa­ts. O gy­ve­ni­me, kaip sa­k iau, ma­no ga­li­nė sto­te­lė yra po Šiau­ rės pa­švais­te. No­riu gy­ven­ti ten ir reng­ti vi­sas kai­mo ba­ buš­kas sa­vo dra­bu­žiais.

s Pa­ry­žiu­je o bo­bu­čių Trum­pai

„Ba­boosh­ka“ (bo­bu­tė – rus.) – po šiuo var­di­niu ženk­lu sle­pia­si Jus­tės kur­ti dra­bu­žiai.

Mėgs­ta­miau­sias tink­la­la­pis – High Fas­hion Porn tink­la­raš­tis (su­pre­mef­reak­ma­ga­zi­ne.com).

My­li­miau­sia Pa­r y­žiaus vie­ta – Ei­fe­lio bokš­tas.

370_021_2.indd 13

2012.01.03 19:56:49

>> IŠKLOTINĖ

TEATRAS

Recenzavo: Goda Dapšy tė Nuotraukos: teatrų archy vo ir BFL

IŠVARYMAS ŽIŪRĖKITE VASARIO 4 D.

NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)

Teatro scenoje seniai neteko matyti tokio spektaklio, kokiu naujuosius metus pasitiko Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę kalba aktualiomis temomis, džiugina pilnakrauju teatrališkumu, įspūdingomis masinėmis scenomis ir puikiais vaidmenimis.

Per penkias visiškai neprailgstančias valandas režisierius ir dramaturgas su gausia įvairaus amžiaus aktorių trupe bei populiariąja grupe „Happyendless“ scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtame daugiafunkciame poindustrinio stiliaus bare-skaistykloje pasakoja lietuvių emigrantų Londone epopėją. Lengva istorinė perspektyva (čia kalbama ne apie šiuolaikinius emigrantus, o apie trečiąją jų bangą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje) leidžia kūrėjams sutirštinti spalvas ir kiek laisviau interpretuoti kasdienybe tapu-

sias „išvariusiųjų“ ir „išvarytųjų“ problemas. „Išvaryme“ kalbama ne vien apie emigrantų buitį, bet ir apie pasirinktas gyvenimo trajektorijas aukštyn (nuo infiltruoto, bet demaskuoto „mento“ iki britų konsteblio) ar žemyn (nuo svajoklės fotografės iki kekšės, išganymą pasiekiančios per islamišką burką), o dar svarbiau apie norą save sukurti iš naujo, išvalant iš savęs Rytus, arba tiesiog šūdą, ir šio noro bergždumą.

Miuziklo forma sukurtame spektaklyje, kuriame gausybė puikiai atliktų masinių ir choro scenų (judesį kūrė Vesta Grabštaitė), dešimčių populiarių muzikinių temų ir rusiškų keiksmažodžių kaskadų fone kaip niekad ryškiai sužibėjo

jaunoji aktorių karta. Pagrindinį Beno vaidmenį kuriantis Ainis Storpirštis žaižaruoja visomis įmanomomis aktorinėmis spalvomis: akrobatiniai triukai, puikios vokalinės scenos ir ne mažiau paveikūs filosofinio suvokimo momentai. Greta jo – ne mažiau puikūs duetų scenų partneriai: Mariaus Repšio budulis filosofas Vandalas, neįtikimas transformacijas patiriantis Martyno Nedzinsko Edis ir nepretenzingas, bet tikslus Tado Gryn babajus Azimas.

Iš viso „Išvaryme“ pasirodo kelios dešimtys įvairiausių personažų: nuo lietuviškųjų budulių, lenkų benamių, lietuviškojo kaimo obuolių iki britų policininkų, Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ herojų ir Freddie Mercury, nuo gražuolių damučių iki kekšių ir anarchisčių.

Tačiau tenka pripažinti, jog šis spektaklis tik patvirtina teiginį, kad lietuvių teatras – pirmiausia, vyrų teatras. Jaunosios aktorės Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė kaip įmanydamos kuria spalvingus personažus, tačiau bendros dramaturginės linijos jos jau iš anksto pasmerktos tapti nusivalkiojusiomis išdavikėmis. „Išvarymas“ kalba ne apie protų nutekėjimą į Vakarus, o apie tuos, kurie neradę būdo būti čia pasirenka būdą nebūti ten, apie identiteto krizę, kurią primeta ne kiti, o pats pasirenki. Žaismingame sceniniame šurmulyje neapsieinama ir be trikdančių kontroversiškų scenų, kaip kad šiuolaikinė Justino Marcinkevičiaus kreipinio „Tėvyne, tu mano, tėvyne...“ parafrazė. Tačiau kad ir kokia skaudi, šiandien ji skamba skausmingai tiksliai, tad sorry, nevermind.

JUDANTYS TAIKINIAI ŽIŪRĖKITE SAUSIO 28 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

14 // © 370 370_021_2.indd 14

Vieno įdomiausių vyresniosios kartos lietuvių choreografų Vyčio Jankausko naujausias darbas „Judantys taikiniai“ kalba apie egoizmu pagrįstus žmonių santykius, kai minioje vienas kitą regime kaip taikinį, apie savitikslį bendravimą ir mėginimą išsiveržti iš šio uždaro rato (tiksliau – kvadrato).

Išgrynintoje erdvėje, kurią formuoja tik kvadratą sudarančios balto linoleumo juostos, keturi šokėjai juda savo gyvenimo linijomis iš visų pusių stebimi žiūrovų.

Tokiam atviros aikštelės bandymui V.Jankauskas ryžtasi pirmą kartą, taip pat tai pirmas šio choreografo spektaklis, kuriame jis pats nepasirodo scenoje.

V.Jankauskas renkasi gana aiškią kompozicijos formą – pirmiausia pristato visus šokėjus po vieną, vėliau grupuoja juos į duetus, keičiančius vienas kitą ar atliekamus paraleliai. Taip jis suteikia galimybę mėgautis ir kiekvieno šokėjo individualumu ir kartu pa-

tirti tarpusavio santykių dinamiką: ekscentrišką dėmesio troškimą, vyrų kovą (kiek primenančią gaidžių peštynes), moterišką atjautą ir konkurenciją, porų santykių peripetijas ir kovą už vietą po saule (tiksliau – po prožektoriumi). „Judančiuose taikiniuose“ pirmą kartą profesionaliojoje scenoje buvo galima išvysti Dovydą Letkauską, kurio plastika gal kiek neįprasta V.Jankausko šokio teatrui, tačiau puikiai papildė spektaklio ansamblį, o kartu su Agne Ramanauskaite atlikti duetai pulsavo gyvybe bei pažabota aistra ir kontrastavo su kur kas nuosaikesne Giedrės Kirkilytės ir Tautvilo Gurevičiaus pora.

2012.01.03 17:58:46

Rašė: Vlada Kalpokaitė Nuotraukos: teatrų archy vo

KITOKS TEATRAS VAIKAMS SAUSIO 17–22 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

TIEMS, KURIE TURI ŠĮ TĄ BENDRA SU VAIKAIS Jei jūsų atžala (jauniausias broliukas, sesuo, pusseserė ar paliktas prižiūrėti tolimesnis giminaitis) jau daugmaž išmoko sėdėti ir sekti judančius objektus, vadinasi, jam jau metas į teatrą. Žinoma, toks kūdikėlių ir visų kitų ikistudentinio amžiaus žiūrovų ėjimas į spektaklius turi paisyti tam tikrų taisyklių, kad nesikankintų nei pats pradedantis teatralas, nei aplinkiniai, nei aktoriai scenoje. Padorūs teatrai, kuriems rūpi visos minėtos grupės, nurodo, kokio amžiaus žiūrovui tinkamas jų spektaklis. Tokius Menų spaustuvė ir surinko į jau antrą kartą vykstantį festivalį „Kitoks teatras vaikams“. Tai va, apie tai, kodėl jis kitoks, jau pradėjome. Dar KITOKS bent jau tuo, kad gerbia savo žiūrovus. Dar pagarba išreiškiama normalia, padoria kūryba be jokių kompromisų (atseit vaikai „suvalgys“ viską, ypač liūdnai pagarsėjusį klaikios vaidybos, lėkšto turinio ir kelių pigių efektų a la „Trys paršiukai“ kokteilį). KITOKS jis ir dėl to, kad po spektaklio neragina kuo skubiau šokti į kombinezonus ir apleisti patalpų. Kiekvieną festivalio dieną po renginių vyks vaikams skirti edukaciniai užsiėmimai įvairiomis temomis, juos ves profesionalūs aktoriai, šokėjai ir t. t. KITOKS šis festivalis ir tuo požiūriu, kad jame bus rodomi įvairių žanrų spektakliai: dramos, muzikiniai vaidinimai, lėlių, objektų, vaizdo projekcijų, šiuolaikinio šokio, be to, pirmas lietuvių žongliravimo spektaklis ir visiška naujovė – komiksų spektaklis.

TIEMS, KURIE SU VAIKAIS VISIŠKAI NIEKO BENDRA NETURI (Bet sutiktų su jais susitikti žiūrovų salėje). Teatras vaikams, ypač tas, kuris turi meninių ambicijų, anaiptol nėra vaikiškas. Bent keletas festivalio programos spektaklių (pavyzdžiui, Keistuolių teatro „Mykolas žvejas“, šokio spektaklis „Bebaimis“ (šokio teatras „Dansema“), italų trupės „Scarlattine Teatro“ komiksų spektaklis „Mano Libera“, „Stalo teatro“ „Mano miestas“ ir „Vėjų motė“, šiuolaikinio cirko spektaklis „Stebuklingas medis“) sudomins net tuos, kuriuos kadaise sutraumavo jau minėti paršiukai ar kokia nelemta Raudonkepurė... Visa festivalio programa: menuspaustuve.lt

SALAMANDROS SAPNAS. PAVEIKSLAS SAUSIO 13 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)

Šiuolaikiniam šokiui tarnaujanti (tikrąja ta žodžio prasme) Lora Juodkaitė pastaruoju metu yra labai retas paukštis Lietuvoje. Jei ji nešoka kokiame nors tarptautiniame festivalyje Prancūzijoje, Olandijoje ar kur nors dar toliau, tai bent jau tiria šokio prigimtį Turkijoje arba dirba su savo studentais Klaipėdoje (taip, tai arčiau nei Stambulas, bet jau kaip pažiūrėsi). Jos su dar vienu šventuoju teatro bepročiu Valentinu Masalskiu prieš keletą metų sukurtas spektaklis „Salamandros sapnas.

Paveikslas“ apvažiavo daugybę festivalių ir pelnė nemenką skaičių apdovanojimų (bent du Auksinius scenos kryžius). O matėme jį Vilniuje tikrai labai seniai. Ateikite pažiūrėti į retą paukštį (tiksliau – amfibiją) – sceninį judesio pasakojimą apie mitinio gyvūno transformacijas.

370_021_2.indd 15

2012.01.03 17:59:44

>> IŠKLOTINĖ

KINAS

Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archy vo

„YVES SAINT LAURENT.

BEPROTIŠKA MEILĖ“

NUO SAUSIO 6 D.

Kino teatre „Skalvija“ (Vilnius, A.Goštauto g. 2 / 15)

Sausį, prieš prasidedant prancūzų kino festivaliui „Žiemos ekranai“, savotišku apšilimu taps dokumentinis filmas apie genialųjį Yves‘ą Saint Laurent‘ą „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ („L‘Amour Fou“, 2010 m.). Šis filmas kruopščiai ir subtiliai atskleidžia ne tik prieštaringo vieno žymiausių XX a. mados kūrėjų Y.Saint Laurent‘o paveikslą, bet ir pasižymi tomis ypatybėmis, kurios dažnai priskiriamos prancūziškajai kultūrai, – ypatinga elegancija, rafinuotumu, išskirtine estetika ir vizualumu. „Apie madą nieko nenusimanau, man rūpi žmonės. Man tai – filmas apie meilę“, – taip savo filmą pristato Prancūzijoje gimęs videomenininkas Pierre‘as Thorettonas. Sukurti filmą režisierių paskatino pokalbiai ir susitikimai su Pierre‘u Bergé.

Turbūt niekas taip gerai ir įvairiapusiškai nepažinojo genialiojo Y.Saint Laurent’o kaip P.Bergé. Šis buvo jo gyvenimo ir verslo partneris, o jų ryšys truko net pusę amžiaus. Tad iš prisiminimų ir

PARODOS „REMIX 2011“ IKI SAUSIO 14 D.

Galerija „Arka“, (Vilnius, Aušros Vartų g. 7)

Populiariojoje muzikoje ypač paplitusią tendenciją perdaryti senas dainas pabandyta perkelti į vizualinio meno kūrinius. Galerijoje „Arka“ vykstanti paroda atspindi populiarų šių dienų bruožą – vartotojiškumą, kai į nieką neįsigilinama, o tik paviršutiniškai apžvelgiama. Parodos tema – vizualiosios ir muzikinės kultūros jungtys, simbiozė, atsikartojimo, interpretavimo, kopijavimo, replikos, citatos problemos. „Arkoje“ įvairių kartų ir skirtingų meninių išraiškos formų atstovai diskutuoja apie vaizdą ir meną, bando priversti parodos lankytojus stabtelėti, prikaustyti jų dėmesį ilgesniam laikui.

16 // © 370 370_021_2.indd 16

subtilių detalių, bendrai surinktos išskirtinių meno dirbinių kolekcijos jis kuria nuoseklų, įdomų ir jautrų dizainerio portretą.

Palaikomas P.Bergé dizaineris išgarsėjo kaip pirmasis mados kūrėjas, kuris aprengė moteris smokingais, pirmasis, kuris demonstruoti kolekcijų ant podiumo pakvietė juodaodes manekenes, pirmasis, kuris paveikslus pavertė drabužiais.

Daug apie dizainerį pasako P.Bergé pastaba, esą jis laimingas jautėsi vos porą kartų per metus, ir tai trumpai, kai jo kolekcijos pristatymus palydėdavo audringi aplodismentai.

Y.Saint Laurent‘as dirbo kaip apsėstas, tačiau su ne mažesniu įkarščiu linksminosi ir legendinėje kokaino bei prabangos oazėje – klube „Studio 54“.

Rašė: Dovydas Kiauleikis Nuotraukos: organizatorių archy vo

„SAMUELIS BAKAS. GYVENIMO STOTYS“ IKI KOVO 30 D.

Vilniaus Gaono žydų muziejus, (Naugarduko g. 10/2)

Lietuvių kilmės žydų tapytojas Samuelis Bakas savo pirmąją parodą surengė būdamas vos devynerių Vilniaus gete. „Kai man buvo vienuolika, palikau Vilnių, jau sovietinį miestą, ir išsivežiau gausybę įspūdžių bei nenumaldomą praradimo jausmą. Visa tai veikė ir mano kūrybą. Joje kalbu apie sugriautą pasaulį ir stengiuosi pavaizduoti amžinas, tačiau bergždžias pastangas atstatyti jį tokį, koks buvo anksčiau. Iš tiesų manau, kad bandau atspindėti vidinę žmogaus būseną“, – yra sakęs S.Bakas. Kaip būdinga pasaulio menininkams, S.Bakas mokėsi ir kūrė daugelyje meno centrų – Romoje, Paryžiuje, Niujorke ir kitur.

Simbolių kupini, tragedijos persmelkti S.Bako kūriniai nagrinėja kančios temas. Parodoje eksponuojami ne tik paveikslai iš archyvų, bet ir niekada Lietuvoje nematyti darbai iš Jungtinių Valstijų.

2012.01.03 20:12:27

ŽIE­MOS EK­RA­NAI SAU­SIO 20–VASARIO 5 D.

Vil­niu­je – ki­no teat­ruo­se „Skal­vi­ja“ (A.Goš­tau­to g. 2 / 15) ir „Pa­sa­ka“ (Šv. Ig­no­to g.

4 / 3), taip pat – Kau­ne, Klai­pė­do­je, Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je ir Aly­tu­je

Pran­cū­zų ki­no fes­ti­va­lis „Žie­mos ek­ra­nai“ šie­met sep­tin­tą kar­tą grįž­ta su se­nom tra­ di­ci­jom ir ku­ria nau­jas. Prog­ra­mo­je de­šimt dar ne­ma­ty­tų pran­cū­ziš­kų fil­mų, dvi ret­ ros­pek­ty­vos iš kla­si­kos ar­chy­vų, skir­tos pran­cū­zų ko­mi­kams Jac­que­sui Ta­ti ir Pier­re‘ui Étai­xui. Ek­ra­nuo­se žyb­te­lės ir trum­po met­ro fil­mu­kai, jie pri­mins se­nus ge­rus lai­kus, kai „Lie­tu­vos“ ki­no teat­re vyk­da­vo pran­cū­zų trum­pa­met­ra­žių fil­mų nak­tys. Spe­cia­lus ki­no sean­sas bus skir­tas ne­se­niai mus pa­li­ku­siai ak­to­rei Ka­te­ri­nai Go­lu­be­vai. Ją iš­ vy­si­me Clai­re De­nis fil­me „Aš ne­no­riu mie­go“. Jung­da­mi se­na ir nau­ja, „Žie­mos ek­ ra­nai“ kvies pa­si­klau­sy­ti 16 mm pro­jek­to­riaus traš­ke­sio ir pa­glos­ty­ti aki­mis juos­tos grū­do vir­pe­sių – su­si­pa­žin­si­me su eks­pe­ri­men­ti­niais fil­mais, su­kur­tais Pa­ry­žiu­je įsi­kū­ ru­sio­je ki­no la­bo­ra­to­ri­jo­je „L‘Abo­mi­nab­le“.

Pag­rin­di­nė šių me­tų pro­gra­ma „Di­džio­sios ir ma­žo­sios iliu­zi­jos“ – apie karšt­li­giš­ką iliu­zi­jų vai­ky­mą­si, apie di­des­nes ir ma­žes­nes vil­tis, sva­jo­nių puo­se­lė­ji­mą ir ti­kė­ji­mą ste­buk­lais. Fil­mai to­kie net ne­rea­lis­tiš­kai na­tū­ra­lūs ir gy­ve­ni­miš­ki, kad kar­tais pri­me­ na iš­gal­vo­tas is­to­ri­jas ar­ba bai­sias pran­cū­ziš­kas pa­sa­kas. Jau­nos nėš­čios mer­gi­nos, jos sto­ru­lės ma­mos, jos vai­ki­no ir se­nu­ko kai­my­no ke­liai su­si­lies į vie­ną tra­giš­ką pa­ bai­gą fil­me „Karš­čio ban­ga“. Jau­ki „Or­li“ mo­zai­ka pri­mins mus pa­čius oro uos­tuo­ se lū­ku­riuo­jan­čius ne­ti­kė­to su­si­ti­ki­mo ar žvilgs­nio. Ge­rai pa­žįs­ta­mas re­ži­sie­rius Bru­ no Du­mont‘as grįž­ta su nau­ja juos­ta „Be šė­to­no“, ku­rią žiū­rint ga­li­ma tik spė­lio­ti, ką sle­pia keis­tuo­lis, klai­džio­jan­tis La Man­šo pa­kran­tė­mis. Dra­mo­je „Išauš ir mū­sų die­ na“ šė­to­niš­ka­sis Vin­cent‘as Cas­se­lis ly­dės su­tri­ku­sį jau­nuo­lį į rau­donp­lau­kių ro­jų – Ai­ri­ją. Ma­ža­sis Si­ri­lis ir­gi ieš­kos vie­tos ir ši­lu­mos šia­me at­šiau­ria­me pa­sau­ly­je bro­lių Dar­den­ne‘ų juos­to­je „Ber­niu­kas su dvi­ra­čiu“. Kul­ti­nis pran­cū­zų dai­ni­nin­kas Ka­te­ri­ne fil­me „Aš esu nie­kie­no že­mė“ ne­ty­čia grį­žęs į tė­vų na­mus nie­kaip ne­be­ga­lės iš ten iš­trūk­ti. Ani­ma­ci­nė­je juos­to­je „Ra­bi­no ka­ti­nas“ en­tu­zias­tin­gi vei­kė­jai ke­liaus į Je­ru­ za­lę, kur gy­ve­na tik juo­dao­džiai. Juo­do­sios ko­me­di­jos meist­ras Sa­mue­lis Ben­chet­ri­ tas pa­kvies pa­si­sve­čiuo­ti pi­ce­ri­jo­je „Pas Dži­no“, ku­rio­je fil­mas pa­bėgs nuo sce­na­ri­ jaus ir pra­dės gy­ven­ti sa­vo nuo­žiū­ra. Juos­to­je „Pri­si­mi­ni­mai iš vieš­na­mio“ mer­gi­nos už par­duo­tą kū­ną sva­jos nu­si­pirk­ti sva­jo­nes. Šie­met Pran­cū­zi­jai „Os­ka­rų“ ce­re­mo­ ni­jo­je at­sto­vau­jan­čio­je dra­mo­je „Ka­ras pa­skelb­tas“ tė­vai stos į ko­vą su ne­nu­ga­li­ma sa­vo sū­naus li­ga. Ar ga­li mei­lė nu­vers­ti kal­nus? Ar iliu­zi­jos – tik mui­lo bur­bu­lai? O jei jos vis dėl­to ne­sub­liūkš­tų...

Sausis – muziejų mėnuo Visą sausį „Vilniaus diena“ skirs ypatingą dėmesį miesto muziejams, o su savaitgalio numeriais bus galima nemokamai aplankyti šiuos muziejus ir galerijas: sausio 7 ir 8 d.

Nacionalinę dailės galeriją (Konstitucijos pr. 22); sausio 14 ir 15 d. Šiuolaikinį meno centrą (Vokiečių g. 2); sausio 21 ir 22 d.

Taikomosios dailės muziejų (Arsenalo g. 3A); sausio 28 ir 29 d.

Vilniaus paveikslų galeriją (Didžioji g. 4).

Nemokamas įėjimas

tik su to savaitgalio „Vilniaus dienos“ numeriu.

„Mo­der­ni­za­ci­ja.

7–8 de­šimt­me­čio Bal­ti­jos ša­lių me­nas, di­zai­nas ir ar­chi­tek­tū­ra“ IKI VA­SA­RIO 12 D.

Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja (Vil­nius, Kons­ti­tu­ci­jos pr. 22)

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­sau­ly­je jau­čia­mas su­si­do­mė­ji­mas so­vie­tų me­nu ir di­zai­nu. Štai Lon­do­ne dar vyks­ta pa­ ro­da apie 1915–1935 m. ar­chi­tek­tū­rą Ru­si­jo­je, o Ro­mo­je praė­ju­sį ru­de­nį vy­ko net dvi pa­ro­dos, skir­ tos XX a. Ru­si­jos ir so­vie­tų me­nui, konk­re­čiai so­cia­lis­ti­niam rea­liz­mui ir di­džiam gra­fi­kui Alek­sand­rui Rod­ čen­kai. O kur dar nuo­lat šia te­ma lei­džia­mos kny­gos ir al­bu­mai (įve­dus fra­zę „so­viet art“, ama­zon.com iš­me­ta tūks­tan­čius to­kių kny­gų pa­va­di­ni­mų).

Lie­tu­vo­je nuo bet ko, kas kve­pė­jo so­vie­tiz­mu, il­gai bė­go­me dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Vis dėl­to ir so­viet­ me­čiu žmo­nės gy­ve­no ir kū­rė, o pa­sta­ruo­ju me­tu vi­suo­me­nė vis la­biau do­mi­si so­viet­me­čio kū­ry­ba. Tai pa­ tvir­ti­na Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jo­je gau­siai lan­ko­ma pa­ro­da „Mo­der­ni­za­ci­ja. 7–8 de­šimt­me­čio Bal­ti­jos ša­lių me­nas, di­zai­nas ir ar­chi­tek­tū­ra“. Čia ra­si­te ir nau­jų­jų mik­ro­ra­jo­nų sche­mų, ir ra­di­jo apa­ra­tų, ir gei­džia­ miau­sių ma­dų. Juk Bal­ti­jos ša­lys bu­vo „Ar­ti­mie­ji Va­ka­rai“.

Tei­sus bu­vo kul­tū­ros mi­nist­ras, ku­ris per ati­da­ry­mą sa­kė, kad pa­ro­da su­lauks įvai­rių nuo­mo­nių. Tai pa­tvir­ti­no ga­le­ri­nin­kų pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos, kaip sun­ku bu­vo su­rink­ti eks­po­na­tus – ne tik pri­va­tūs as­me­nys, bet ir kai ku­ rios kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jos at­si­sa­kė da­ly­tis me­džia­ga su pre­teks­tu „Agi­tuo­jat už so­viet­me­tį!“. Vis dėl­to jau­nes­nio­ ji kar­ta į eks­po­na­tus žiū­ri ne kaip į so­viet­me­čio pa­li­ki­mą, o kaip į ne­to­li­mos praei­ties me­ną ir di­zai­ną. Juk tų lai­kų sti­lius ir ma­dos da­bar la­bai po­pu­lia­rūs – Vil­niaus vin­ta­ži­nės pil­nos mo­čiu­čių dra­bu­žių ir vai­kys­tės re­lik­ tų, o Var­šu­vos „Ikeos“ teks­ti­lės sky­riu­je do­mi­nuo­ja to­kie pat raš­tai, kaip ir pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mų au­di­nių.

370_021_2.indd 17

2012.01.03 20:13:17

>> IŠKLOTINĖ Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archy vo

KONCERTAI

RAMMSTEIN VASARIO 6 D.

„Žalgirio“ arena (Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 50)

Ši grupė unikali tuo, kad jos muzika patinka tiek gana išprususiems melomanams, tiek metalistams, tiek neonaciams, tiek visiškiems kaimo buduliams. Tiesa, šie turbūt neįperka nei originalių kompaktinių plokštelių, nei bilietų į koncertus. O bent kartą pamatyti šią grupę, jei nesergate pirofobija (ugnies baimė), labai rekomenduojame. Tačiau nusiteikite būti šokiruoti – ką jau ką, o šou daryti šitie vokiečiai tikrai moka. Savo pasirodymuose jie panaudoja visus įmanomus ugnies triukus, todėl organizatoriai jų koncertų visada laukia su šiokia tokia baime.

Tiesa, Lietuvoje jie koncertavo jau du kartus ir dar nė karto arenos nepadegė. Tikėkimės, kad ir naujoji „Žalgirio“ arena po „Rammstein“ viešnagės liks sveika.

Lietuvoje „Rammstein“ pristatys praėjusiais metais išleistą dainų rinktinę „Made ir Germany 1995–2011“, išleistą trimis skirtingomis versijomis. Didžiausiems gerbėjams, ko gero, patraukliausia „super deluxe edition“, kurią sudaro dvi kompaktinės plokštelės ir 3 DVD. Koncerte išgirsite Vokietijoje „pagamintus“, tačiau visame pasaulyje „Rammstein“ išgarsinusius hitus – „Du Hast“, „Du Riechst So Gut“, „Mutter“, „America“ ir daugybę kitų.

TARJA TURUNEN SAUSIO 17 d.

„Forum Palace“ (Vilniuje, Konstitucijos pr. 26)

GATVĖS LYGA FEST:

SUPERSCI SAUSIO 14 D.

Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)

Išsami radijo laida apie hiphopą „Gatvės lyga“ 2011 m. atšventė vienuoliktąjį gimtadienį. Tais pačiais metais jos rengėjai sugalvojo, kad jau yra subrendę kurti ne tik tęstinę laidą, bet ir gyvos muzikos renginius. Taip atsirado „Gatvės lyga Fest“ (GLF) idėja, kuri išsipildys jau 2012 m.

GLF – tai kokybiškų, turiningų ir pasiutusių hiphopo renginių serija. 1-ojo GLF svečiai – „Supersci“ iš Švedijos. Renginį ves Svaras („G&G Sindikatas“). Taip pat pasirodys Pushaz, DJ Mamania, break dance šokėjai ir kiti. „Supersci“ – švedų hiphopo grupė, Vilniuje ji pristatys savo naują albumą „Timelines“. Jų muzika – šiaurietiška melancholija, derinama su giliais tekstais, džiazu ir soulu, izoliuota nuo didelių miestų tendencijų ir triukšmo – užsidirbo gerbėjų pagarbą. Prieš ketverius metus jie žengė pirmus žingsnius iš pogrindžio tarptautinio pripažinimo link.

Daugiau www.menufabrikas.lt 18 // © 370 370_021_2.indd 18

THE KINGS

Jos balso diapazonas apima tris oktavas, kaip ir mūsų operos žvaigždės Violetos Urmanos. Tačiau roko muzikos pasaulis būtų daug praradęs, jei ši suomė būtų dainavusi operos teatre. Nors Sibelijaus muzikos akademiją (ten mokėsi ir kitos garsios suomių grupės „Apocalyptica“ nariai) baigusi Tarja tai galėtų daryti kuo puikiausiai. Galite tuo įsitikinti youtube.com peržiūrėję ištrauką iš „Nightwish“ (šioje simfoninio roko grupėje ji dainavo iki 2005-ųjų, vėliau pradėjo solinę karjerą) koncerto, kur ji su vokalistu Marco Hietala dainuoja duetą iš Andrew Lloydo Webberio „Operos fantomo“ ir sukelia salėje tikrą euforiją.

Lietuvoje galbūt šio kūrinio neišgirsime, tačiau paklausyti tikrai bus ko. Organizatorių teigimu, naujausią savo darbą „What Lies Beneath“ sausio–kovo mėnesiais įvairiose Europos šalyse pristatanti dainininkė į repertuarą įtraukė ir ankstesnių albumų kūrinius, taip pat keletą dainų iš „Nightwish“ laikų. Galbūt išgirsime ir koverių – Tarja yra perdainavusi Alice Cooperio „Poison“, „Nir vanos“ „Smells Like Theen Spirit“.

Suprantama, į Vilnių ji atvyksta ne viena, o lydima nemažos muzikantų grupės, tarp kurių ir buvęs „Apocalypticos“ violončelininkas Maxas Lilja ir su daug garsių atlikėjų grojęs ekstravagantiškas būgnininkas Mike’as Terrana.

SAUSIO 20 D.

Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)

Pabusk iš žiemos miegų ir suvok tikrovę. Pajusk karščio liepsną, o užsiliepsnojęs dek, nes jau sausio 20 d. menų fabriką „Loftas“ užlies beprotybių beprotybė. Ši kartą karaliai privers išgirsti, kaip traška tavo kaulai – net ir labiausiai sustingę šokinės. „The Kings“ nakties programoje: Serial Killaz (Didžioji Britanija), Raggamuffin Whiteman (Belgija), Kambo Don (Belgija), Jamie Irie (Didžioji Britanija), Babilan (Lietuva) ir kt.

2012.01.03 19:49:46

VERSLO KLASĖS VYRIŠKI DRABUŽIAI IR AVALYNĖ

VERSLO KLASĖS VYRIŠKI DRABUŽIAI IR AVALYNĖ Vilniuje: PPC OZAS, PC PANORAMA, PPC AKROPOLIS, PC EUROPA WWW.CARDIN.LT 370_021_2.indd 19

2012.01.03 17:02:06

>> ŪSAI Ra­šė: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė Nuot­rau­kos: re­dak­ci­jos ar­chy­vo ir „Shut­ters­tock“

Ir žie­mą ga­li­ma g Pa­bu­dę Nau­jų­jų me­tų ry­tą su­pra­to­te, kad jū­sų te­le­vi­zo­rius ne­be­ro­do. Sus­kai­čia­vo­te, kiek lai­ko praė­ju­sį mė­ne­sį pra­lei­do­te ei­lė­se ir spūs­ty­se. Pri­si­mi­nė­te, kiek įtam­pos pa­ty­rė­te rink­da­mi, pa­ kuo­da­mi, vy­nio­da­mi do­va­nas, o pa­skui jo­mis keis­da­mie­si. .

Su­si­mąs­tė­te, kiek karš­to vy­no, man­da­ri­nų su­var­to­jo­te ir kiek man­da­gių žo­džių tu­rė­jo­te iš­klau­ sy­ti ir pa­sa­ky­ti. Sun­kus mė­nuo... Nu­si­pel­nė­te gy­ven­ti ra­miau, ta­čiau tik­rai ne nuo­bo­džiau! .. ................................................... ............. ............... . .................. ... . ... ..........

Mo­ky­tis nie­ka­da ne­vė­lu au tik­riau­siai iš­mo­ko­te vel­ti, megz­ti, už­sii­ma­te de­ ku­pa­žu, ta­po­te ant šil­ko, lie­ja­te ak­va­re­le. Ir jei ne­ ty­čia jūs vis dar jau­čia­te, kad tu­ri­te per daug lais­vo lai­ko (ar­ba neat­ras­tų ta­len­tų), il­gais žie­mos va­ka­rais už­si­ra­šy­ki­te į bū­re­lį. Mo­ky­ki­tės kal­bų – ro­man­tiš­ko­ sios pran­cū­zų, griež­to­sios vo­kie­čių ar­ba eg­zo­tiš­kų­jų ki­nų, ja­po­nų. Mo­kan­tiems kal­bą, bet vis ne­ran­dan­ tiems pro­gos ja pa­bend­rau­ti siū­lo­mi šne­ka­mo­sios kal­bos pra­kti­niai kur­sai, per ku­riuos ne­for­ma­lio­je ap­ lin­ko­je bend­rau­ja­ma su už­sie­nie­čiu. Taip pat siū­lo­mi ap­si­kei­ti­mo kur­sai, kai jūs už­sie­nie­tį mo­ky­si­te kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, o jis jus – ku­ria nors už­sie­nio kal­ba.

Jei vis dar prie­kaiš­tau­ja­te tė­vams, kad ne­lei­do jū­ sų į mu­zi­kos mo­kyk­lą, ieš­ko­ki­te kur­sų, ku­riuo­se iš­ mok­si­te gro­ti pia­ni­nu, gi­ta­ra, o gal net ir skra­ba­lais.

Jei­gu ne­tu­ri­te klau­sos, or­ga­ni­zuo­ja­mos fo­tog­ra­fi­jos, vai­dy­bos pa­mo­kos.

Pu­sė Lie­tu­vos dai­nuo­ja, o ki­ta pu­sė šo­ka. Šiais lai­kais ga­li­ma mo­ky­tis įvai­raus žan­ro šo­kių – gat­ vės, hip­ho­po, lin­di­ho­po, liau­dies. Jei­gu no­ri­te ap­ si­lan­ky­ti Vie­nos pokylyje, lan­ky­ki­te kla­si­ki­nių šo­kių pa­mo­kas. O jei vi­sa­da sva­jo­jo­te apie puan­tus, ga­ li­te drą­siai už­si­ra­šy­ti į ba­le­to pa­mo­kas – nu­steb­si­te pa­ma­tę, kiek neiš­si­pil­džiu­sių sva­jo­nių sa­vi­nin­kų su­ si­ren­ka vie­no­je vie­to­je.

Or­ga­ni­zuo­ja­mos plau­ki­mo, šuo­lių į van­de­nį pa­ mo­kos suau­gu­sie­siems. Ne­pa­ža­da­me, kad pa­si­ruo­ ši­te olim­pia­dai, bet tik­rai spė­si­te iš­mok­ti plauk­ti dar iki va­sa­ros.

J

Pro­to bokš­tams ro­tų mū­šiai, in­te­lek­to ar pro­tų ko­vos (kaip pa­va­din­si, taip ne­pa­ga­din­si) da­bar vyks­ta kas ant­ra­me sos­ ti­nės ba­re ir ko­ne kas­dien. Į pro­tų mū­šio ko­man­das bu­ria­si bend­ra­moks­liai, bend­ra­dar­biai, laip­ti­nės kai­my­nai. Iš ba­rų ir pa­bų ko­vos per­si­kė­lė į ki­no teat­rus, kny­gy­nus, ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją (po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė). Jei klau­si­mus gliau­do­ te kaip rie­šu­tu­kus, ga­li­te pa­tys gal­vo­ti te­mas ir siū­ly­ti sa­vo klau­si­my­ną. Ge­ra nau­jie­na bi­čiu­liams iš už­ sie­nio – pro­tmū­šiai jau vyks­ta ir už­sie­nio kal­bo­mis.

Jei no­ri­te rim­tai pa­ko­vo­ti dėl pir­mų vie­tų, de­rė­tų prieš tai pa­si­tre­ni­ruo­ti (sun­ku pra­ty­bo­se – leng­va mū­ šy­je) ir su­reng­ti ap­ši­li­mą drau­gų bū­ry­je. Ke­le­tas tu­rų, žaibo tur­ny­ras ir pa­ma­ty­si­te, ku­riuos bi­čiu­lius pri­ imt į ko­man­dą, o ku­riuos pa­lik­ti ant le­do. Op­ti­ma­li ko­man­dos su­dė­tis: fi­zi­kas, ma­te­ma­ti­kas, che­mi­kas, is­to­ri­kas... Jei tarp sa­vų to­kių ne­tu­ri­te, sam­dy­ki­te le­gio­nie­rius – ka­re vi­sos prie­mo­nės pa­tei­si­na­mos.

O jei tie­siog no­ri­te ge­rai pra­leis­ti lai­ką, su­ži­no­ti ką nors nau­ja ar su kuo nors pa­si­gin­čy­ti (klau­si­mai vi­sa­da ne taip su­for­mu­luo­ti, bet „Quiz­mas­ter is al­ways right“), pro­tų ko­vos – pui­kus va­ka­ro pla­nas.

Jei esa­te ko­kios nors vie­nos sri­ties fa­na­ti­kas (pa­vyz­džiui – ki­no, ma­dos), or­ga­ni­zuo­ja­mos ir spe­cia­li­ zuo­tos ko­vos. Man, pa­vyz­džiui, ne­blo­gai se­kė­si at­sa­ki­nė­ti į klau­si­mus apie Ho­li­vu­do ki­ną. Sklin­da gan­ dai, kad bus or­ga­ni­zuo­ja­mos teat­ro ži­no­vų ko­vos. Gal­būt kur nors po­grin­dy­je vyks­ta sun­kio­jo me­ta­lo ar bai­ke­rių te­mi­niai pro­tų mū­šiai, tik ieš­ko­ki­te ir at­ra­si­te tai, kas jums tin­ka ir pa­tin­ka.

P

20 // © 370 370_021_2.indd 20

2012.01.03 19:59:38

a gy­ven­ti!

Ku­li­na­ri­niai šou r­kai­tė – tai ne dar vie­na spin­te­lė jū­sų na­muo­se. Jū­rų šu­ku­ tės, šaf­ra­ni­nis ri­zo­tas, pa­pri­kų pu­ta, ąžuo­lo dū­mai – šiek tiek fan­ta­zi­jos, šiek tiek goog­le ir vis­kas tam­pa įma­no­ma. Drau­ gų kom­pa­ni­jo­je bū­ti­nai at­si­vers neat­ras­ti ku­li­na­ri­jos ar kon­di­te­ri­ jos ta­len­tai, tad už­leis­ki­te jiems sa­vo vir­tu­vę, pa­ga­ląs­ki­te pei­lius ir pa­to­giai įsi­tai­sy­ki­te. Kiek­vie­ną sa­vai­tę ga­li­ma rink­tis ki­tą vir­tu­ vę (tiek tie­sio­gi­ne, tiek per­kel­ti­ne pra­sme), eks­pe­ri­men­tuo­ti ir vi­są va­ka­rą skir­ti ku­riai nors kul­tū­rai pa­žin­ti – mais­tas, gė­ri­mai, mu­zi­ ka. Jei iki šiol mo­kė­jo­te tik su­tep­ti su­muš­ti­nį, ste­bė­ki­te ga­mi­nan­ čius drau­gus ir ši pa­tir­tis tik­rai pra­vers ieš­kant ke­lio į kie­no nors šir­dį. Už­si­ra­šy­ki­te re­cep­tus – gal­būt ka­da nors iš­lei­si­te ku­li­na­ri­jos kny­gą. Jei bly­nas pri­svi­lęs (ir ne pir­mas), ne­pa­mirš­ki­te, kad svar­ biau­sia yra pa­tei­ki­mas: sta­lo de­ko­ra­vi­mas, ser­vi­ra­vi­mas, stal­tie­sės bal­tu­mas. Ir šio­je vie­to­je pra­šo­me veng­ti ita­liš­ko sti­liaus – plas­ti­ki­ nių lėkš­čių, nes plau­ti in­dus ir­gi ge­ras bend­ra­vi­mo bū­das.

Jei kom­pa­ni­jo­je yra ve­ge­ta­rų ar net ve­ga­nų, neig­no­ruo­ki­te jų, kvies­ki­te į sve­čius. Šie žmo­nės kaip nie­kas ki­tas pa­si­žy­mi la­kia fan­ta­zi­ja, tad ir iš bro­ko­lio ga­li pa­ga­min­ti kot­le­tu­ką (šios ži­nios pra­vers, kai šal­dy­tu­vas bus tuš­čias). Be to, tik jų dė­ka su­ži­no­si­ te, kas yra bur­no­čiai (man jau te­ko su­ži­no­ti – iš jų ga­li­ma vir­ti la­bai svei­ką ko­šę).

O

Kny­gų grau­ži­kams ėgs­ta­te skai­ty­ti kny­gas (taip, tai toks se­nas žmo­ni­jos iš­ra­di­ mas, su tik­rais pus­la­piais, kar­tais bū­na kie­tais vir­še­liais ir ne vi­sa­da – su pa­veiks­liu­kais), no­ri­te pa­si­da­ly­ti sa­vo įžval­go­mis ar­ba re­ko­men­duo­ti mėgs­ta­mą au­to­rių (ga­li bū­ti, kad pa­žįs­ta­mas di­zai­ne­ris iš­lei­do poe­zi­jos rin­ki­nį) – jun­ki­tės į kny­gų klu­bą.

Apie kny­gų klu­bą pir­miau­sia per­skai­čiau vie­na­me tink­la­raš­ty­ je. Tie­sa, ten bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie ar­ti­ma­ja­me už­sie­ny­je (t. y. Lon­do­ne) vyks­tan­čius va­ka­rė­lius, ku­riuo­se su pin­ta alaus ran­ ko­je karš­tai dis­ku­tuo­ja­ma apie per­skai­ty­tą kny­gą, da­li­ja­ma­si įspū­džiais ir įžval­go­mis. Vil­niu­je šios lais­va­lai­kio for­mos dar tik pra­de­da po­pu­lia­rė­ti. Tad jei jū­sų mėgs­ta­mo­je vy­ni­nė­je prie gre­ ti­mo sta­liu­ko rink­sis kny­go­mis ne­ši­ni klien­tai, ne­su­kio­ki­te pirš­to prie smil­ki­nio, o drą­siai jun­ki­tės.

Kny­gų klu­bas – pui­ki dis­cip­li­na tiems, ku­rie ne­pa­bai­gę vie­nos kny­gos čium­pa ki­tą. Tai ir švie­tė­jiš­ka veik­la tiems, ku­rie neiš­si­ren­ ka iš gau­sy­bės siū­ly­mų kny­gy­nuo­se ar­ba nė­ra at­ra­dę mėgs­ta­ mo au­to­riaus. Tai ir pui­kus, in­te­lek­tua­lus at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­das – nau­jos pa­žin­tys ir bend­ra­min­čių kom­pa­ni­ja, ku­rio­je da­li­ja­ma­ si min­ti­mis apie kny­gas. Tai kur kas ge­riau už su­rū­gu­sią bib­lio­ te­ki­nin­kę (ne­su­rū­gu­sių la­bai at­si­pra­šau).

Pra­de­dan­tie­siems (ga­li už­truk­ti, kol pe­rei­si­te prie rim­tų vei­ka­lų ana­li­zės ir in­terp­re­ta­ci­jos) ga­li­me pa­siū­ly­ti al­ter­na­ty­vą – lie­tu­viš­ ko­jo „Peop­le“ klu­bą. Tik kar­tą per sa­vai­tę, grei­tai skai­to­si ir vis tiek vi­si TĄ žur­na­lą ap­ta­ri­nė­ja.

P.S. Ko iš­mok­si, ant pe­čių ne­ne­šio­si.

M

Dar ke­le­tas min­čių, kad va­ka­ras ne­bū­tų nuo­bo­dus

1. Jei ra­do­te se­ną pa­te­fo­ną, pa­jus­ki­te ma­lo­nu­mą, klau­sy­da­mi vi­ni­li­nių plokš­te­lių (šo­kio kvie­čia mer­gi­nos). Lie­tu­ viš­ka kla­si­ka, kul­ti­nių gru­pių al­bu­mai, se­nos ge­ros dai­nos ir šla­ge­riai. Sen­ti­men­ta­lu, ta­čiau la­bai sma­gu nu­si­kel­ ti į pri­si­mi­ni­mus, ku­riuos at­ne­ša se­niai pa­mirš­tos me­lo­di­jos. Ma­nau, kad su drau­gais pri­si­min­si­te sma­gių is­to­ri­jų (ak, tos „jau­nys­tės“ dai­nos).

2. Iš dar­bo par­si­neš­ki­te pro­jek­to­rių. Jū­sų na­mai virs ki­no teat­ru, kai jau­kiai įsi­su­pę į ple­du­ką pri­gul­si­te ant so­fu­tės (ga­li­ma net čep­sė­ti). Per­žiū­rė­ki­te se­nus ge­rus fil­mus, or­ga­ni­zuo­ki­te siau­bo fil­mų nak­tis ar ko­me­di­jų va­ka­rus. Sma­ gu, kai ga­li­ma per vie­ną va­ka­rą pa­ma­ty­ti tiek daug fil­mų už spra­gė­sių kai­ną.

3. Atė­jus tik­rai žie­mai, ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti snie­go skulp­tū­rų kon­kur­są „Nu­lip­dyk drau­gą“ (ne­bū­ti­nai be­sme­ge­nį) ar ro­gių lenk­ty­nes – nuo kal­no at­si­ve­rian­ti pa­no­ra­ma, ter­mo­se ga­ruo­jan­ti ar­ba­ta. Ša­lin žie­mos mie­gus! Il­gus žie­mos va­ka­rus leis­ki­te jau­kiai ir šil­tai, o ba­rų liū­tų ta­kais min­ki­te sa­vait­ga­liais.

370_021_2.indd 21

2012.01.03 20:02:35

>> blizgė Ra­šė: Ta­das Vid­man­tas (Ci­ni­ko Ro­ber­to tink­la­raš­tis – ro­ber­to.blo­gas.lt) Nuotraukos: asmeninio archyvo Piešinys: „Shutterstock“

Bai­siau­si pa­da­rai Že­mė­je Šis įra­šas bus ne apie ma­žu­mas, o apie dau­gu­mą. Apie dar bai­ses­ nį reiš­ki­nį nei žy­dai, gė­jai ir kai­ria­ran­kiai kar­tu su­dė­jus! Uuu, jau bai­ su da­ro­si! Tik ne­pul­kit da­bar ra­šyt to­kių ko­men­ta­rų: „Ką vėl tu­ri prieš kai­ria­ran­kius?!“ Iro­ni­ja čia bu­vo, hu­mo­ras toks. Nors sa­ko, kad kai­ ria­ran­kiai ne­sup­ran­ta ironijos… Cha, ir vėl po­kštas! Taip pat šis straips­nis ga­li jus įžeis­ti ir pa­pik­tin­ti. Bet tik tuo at­ve­ju, jei esa­te kvai­ lys. O jei sa­vęs kvai­lu ne­lai­kot, pra­šom skai­ty­ti to­liau. Tik pa­skui ne­ rė­kit, kad neįs­pė­jau… ..... ....... ......................

Apie ho­mo­fo­bus ir ki­tus dur­nius Vie­na iš kvai­lių at­mai­nų – ak­ty­vūs ho­mo­fo­ . bai. Jie sa­ko / rė­kia: „Mes gi­na­me tra­di­ci­nę ..... šei­mą. Kaip man paaiš­kin­ti sa­vo vai­kams??? .......

Jie li­go­niai, mes nor­ma­lūs.“ Ži­no­ma, yra ir

dau­giau rū­šių idio­tų: fa­šis­tai, ke­do­fi­lai, kse­ no­fo­bai ir t. t. Ro­ber­tas ži­no, kad tai neį­ma­ no­ma, ta­čiau sva­jo­ti juk galima… Jis no­rė­ tų, kad jo vai­kai aug­tų pa­sau­ly­je be idio­tų, ku­rie, skir­tin­gai nei bai­sie­ji ho­mo­sek­sua­lai, dau­gi­na­si na­tū­ra­liu bū­du ir spar­čiai. Dur­na mer­ga ko­kiam nors pri­si­gė­ri­me su­si­pa­žįs­ta su dur­nium, su­si­tuo­kia gra­žio­se, tra­di­ci­nė­se ves­tu­vė­se, ku­rio­se vi­si ge­ria de­vy­nias die­nas (ar­ba tam­pa kla­si­ki­niais sugyventiniais…) ir su­si­lau­kia dvie­jų ar dau­giau to­kių pat ma­žų dur­ne­lių, ku­rių nei auk­lė­ja, nei ko nors ge­

...................... . . ... .

ro mo­ko. Ir bu­kap­ro­čių vai­kai užau­gę da­ro tą pa­tį – pyks­ta ant to, ko ne­sup­ ran­ta, sa­ko, kad ra­šy­ti ant sie­nų krei­ vom rai­dėm ae­ro­zo­li­niais da­žais yra ge­rai, kad pa­sau­lį val­do gė­jai, ti­ki, kad mo­te­ris at­si­ra­do iš vy­ro šon­kau­ lio, kad tuoj bus pa­sau­lio pa­bai­ga, aky­lai se­ka ir ne­pra­lei­džia pro­gos pa­ko­men­tuo­ti kiek­vie­no Ke­džio is­ to­ri­jos tru­pi­nio. Be abe­jo, pa­si­tai­ko išim­čių – pro­tin­giems žmo­nėms gims­ ta dur­nius, ar­ba dur­niams – pro­tin­gas vai­kas. Tik tu­rė­kit ome­ny, kad Ro­ber­ tas čia kal­ba ne apie psi­chi­nes li­gas, o apie tie­siog pik­ty­biš­kus be­pro­čius.

Sa­ko­ma, „nea­be­jo­ja tik kvai­liai“. Ro­ ber­tas paaiš­ki­na – kvai­las žmo­gus yra

KNYGOS Mar­ja­ne Sat­ra­pi PER­SE­PO­LIS

IŠ PRAN­CŪ­ZŲ KAL­BOS VER­TĖ RAI­MON­DA KRAU­JA­LIE­NĖ. VIL­NIUS, „KI­TOS KNY­GOS“, 2011 M.

22 // © 370 370_021_2.indd 22

Lei­dyk­la „Ki­tos kny­gos“ vėl ban­do pra­plės­ti Lie­tu­vos skai­ty­to­jo aki­ra­tį ir su­pa­žin­din­ti jį su nau­jais skai­ty­ mo bū­dais. „Per­se­po­lis“ – tai ko­mik­sas ar­ba, kaip da­bar įpras­ta va­din­ti, gra­fin­ is ro­ma­ nas. Šios rūšies menas mū­sų są­mo­nei vis dar sve­ti­mas ir dau­ge­liui sie­ja­si tik su „Par­šiu­ko Čiu­ko nuo­ty­kiais“. O juk pie­ši­niu ir teks­tu ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti pa­ čias įdo­miau­sias, pui­kiau­sias ir sa­vo su­dė­tin­gu­mu „Ka­rui ir tai­kai“ pri­lygs­tan­ čias is­to­ri­jas. „Per­se­po­lis“ taip pat skir­tas pa­čiam įvai­riau­siam skai­ty­to­jui. Ja­me pa­sa­ko­ ja­ma uni­ver­sa­li žmo­gaus bren­di­mo ir sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio ieš­ko­ji­mo is­to­ri­ja.

Au­to­biog­ra­fi­niais fak­tais pa­rem­tas M.Sat­ra­pi pa­sa­ ko­ji­mas pir­mą­kart pa­si­ro­dė 2000-ai­siais Pran­cū­zi­ jo­je.

Kny­ga yra ga­vu­si „Coup de Coeur“ me­tų gra­fi­nio ro­ma­no pri­zą, yra iš­vers­ta į 23 kal­bas. Pa­gal šią kny­gą 2007 m. pa­sta­ty­tas ani­ma­ci­nis fil­mas.

Kny­gos veiks­mas vyks­ta Ira­ne – ša­ly­je, apie ku­rią

dau­ge­lis mū­sų su­ži­no tik iš te­le­vi­zi­jos ir su­si­da­ro anaip­ tol ne pa­tį pa­lan­kiau­sią įspū­dį. Pag­rin­di­nė kny­gos he­ ro­jė Mar­ži aug­da­ma ste­bi ir sa­vo ša­ly­je vyks­tan­čius po­ky­čius. Aug­ti jai te­ko sun­kiais lai­kais: ji gi­ mė ša­cho Mo­ham­ma­do Reza Pah­la­vi val­dy­ mo me­tais, kai Ira­nas są­ly­gi­nai bu­vo lai­ko­ mas va­ka­rie­tiš­ku, mo­kė­si pran­cū­zų li­cė­ju­je, iš­gy­ve­no 1979 m. is­la­mo re­vo­liu­ci­ją bei Ira­ no ir Ira­ko ka­rą.

Vi­si šie įvy­kiai pa­tei­kia­mi Mar­ži ir jos šei­ mos na­rių aki­mis. Vers­da­mas pus­la­pius tie­ siog pa­si­ne­ri į mar­gos ir drau­giš­kos šei­mos kas­die­ny­bę, per ją pa­žįs­ti ir Ira­no – pui­kios ir itin tur­tin­gą kul­tū­rą bei is­to­ri­ją tu­rin­čios ša­ lies – gy­ve­ni­mą. Vi­są pa­sa­ko­ji­mą per­smel­kia san­tū­rus, kar­tais kan­dus hu­mo­ras.

Ki­ta ir itin ak­tua­li šios kny­gos te­ma – emig­ran­to gy­ ve­ni­mas Eu­ro­po­je. Po Ira­no ir Ira­ko ka­ro Mar­ži iš­siun­ čia­ma mo­ky­tis į Vie­ną. Čia ji pa­ti­ria, kad iš­sva­jo­to­ji lais­vė, eu­ro­pie­tiš­kos ver­ty­bės ir tai­kus gy­ve­ni­mas taip pat ga­li at­neš­ti skaus­mo, o pri­tap­ti ir kar­tu iš­lik­ti sa­vi­ mi nė­ra leng­va.

Mi­chai­las Šiš­ki­nas LAIŠ­KŲ KNY­GA

IŠ RU­SŲ KAL­BOS VER­TĖ SI­GI­TAS PA­RULS­KIS. VIL­NIUS, „VA­GA“, 2011 M.

Ru­sų pro­za il­gą lai­ką lie­tu­vių lei­dė­jams bu­vo tar­si bau­ bas: nie­kas ne­per­ka, o tie, kuriems įdo­mu, juk dar ga­li pa­si­skai­ty­ti ru­siš­kai. Ta­čiau to­kių ga­lin­čių spar­čiai ma­žė­ ja, kaip ir nu­tuo­kian­čių apie įdo­mią bei gau­sią di­džio­sios kai­my­nės li­te­ra­tū­rą. Ši spra­ga pa­sta­ruo­ju me­tu ima­ma tai­sy­ti. M.Šiš­ki­no „Laiš­kų kny­ga“ iš­vers­ta ir iš­leis­ta itin ope­ra­ty­viai. Vir­še­ly­je ra­šo­ma, kad „Laiš­kų kny­ ga“ no­mi­nuo­ta Ru­si­jos na­ cio­na­li­nei li­te­ra­tū­ros pre­ mi­jai „Di­džio­ji kny­ga“, o lapk­ri­tį ši pre­mi­ja M.Šiš­ki­ nui ir bu­vo įteik­ta. Švei­ca­ri­jo­je gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas yra sa­kęs, kad šį ro­ma­ną su­sap­na­vo, ir te­rei­kė­jo tik vis­ką už­ra­šy­ti. Ši kny­ga – įsi­my­lė­jė­lių Vo­ lo­dios ir Alek­sand­ros (Sa­ šos) su­si­ra­ši­nė­ji­mas. Tai dvi pa­ra­le­li­nės gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos, dvi dau­giau nie­

2012.01.03 20:18:51

au­ a­li žė­ os

­no y­je

vis­kuo įsi­ti­ki­nęs, jo įsi­ti­ki­ni­mai ne­re­tai klai­din­gi, pa­rem­ ti ki­tų siau­rap­ro­čių me­lais, ste­reo­ti­pais ir dar ba­la ži­no kuo. Ir nie­kas jo ne­pa­keis, nes jis ži­no ge­riau­siai. Pro­ tin­gas žmo­gus ne­bi­jo abe­jo­ti, do­mė­tis, pa­žin­ti, keis­ti sa­vo nuo­mo­nės, pri­pa­žin­ti, kad kly­do.

Ro­ber­tas ne­bi­jo, kad į jo na­mus ga­li įsi­verž­ti skry­bė­ lė­ti žy­dai ir atim­ti jo tau­pyk­lę. Ar jam va­ka­rie­niau­jant su bū­si­ma šei­ma du­ris iš­spirs gė­jai ir už­li­pę ant vir­tu­ vi­nio sta­lo pra­dės vie­nas ki­tą ten­kin­ti, o jo vai­kas tai pa­ma­tęs ir­gi pa­taps gė­jum. Ro­ber­tas la­biau bi­jo, jog idio­tai vai­kai (ar­ba ne­tgi ko­kia dur­na mo­ky­to­ja), jam mo­kyk­lo­je ne­pa­sa­ky­tų, kad de­be­sys iš tik­rų­jų nie­kur ne­plau­kia, jie sto­vi vie­toj, čia Že­mė su­ka­si... Na, bet tai dar nė­ra bai­siau­sia. Kaip Ro­ber­tui reik­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mą: „Tė­ve­li, ko­dėl ši­tas dė­dė ima šau­tu­vą ir eis šau­dy­ti žmo­nių?..“

va­ka­rie­niau­ jant su bū­si­ ma šei­ma du­ ris iš­spirs gė­ jai ir už­li­ pę ant vir­tu­ vi­nio sta­lo pra­dės vie­nas ki­tą ten­kin­ ti, o jo vai­kas tai pa­ma­tęs ir­ gi pa­taps gė­jum.

Jis no­rė­tų, kad jo vai­ kai aug­tų pa­sau­ly­je be idio­tų, ku­ rie, skir­tin­ gai nei bai­ sie­ji ho­mo­ sek­sua­lai, dau­gi­na­ si na­tū­ra­ liu bū­du ir spar­čiai.

Ne­sis­kir­si nuo be­bro?

Tai­gi bai­siau­si pa­da­rai Že­mė­je – gar­siai rė­kian­ tys, me­luo­jan­tys, tie­są iš­krai­pan­tys kvai­liai. Jie bū­na įvai­rių tau­ty­bių, įvai­rių spal­vų, įvai­rių ly­čių ir ly­ti­nių orien­ta­ci­jų. Jų pil­na vi­sur – nuo pa­pras­tų dar­bi­nin­kų iki val­džios žmo­nių. Ma­žiems vai­kams ir sen­jo­rams kvai­lu­mas at­leis­ti­nas – vie­ni dar mo­ko­si, ki­tiems jau vė­lu keis­tis, jų pro­tai su­sta­ba­rė­ję. Bet kai jau su­bren­ dęs, bet men­ko pro­te­lio asi­las ban­do de­monst­ruo­ti sa­ vo 40 IQ punk­tų rėk­da­mas ne­są­mo­nes, ko­men­ta­ruo­se ra­šy­da­mas „rei­kia už­mušt“ ar mo­juo­da­mas kumš­čiais, tuo­met jau ne­kas.

Bu­ka­gal­viai yra lin­kę sa­ve dar la­biau bu­kin­ti įvai­riom su­bstan­ci­jom (ir te­le­vi­zi­ja). Ro­ber­tas ma­no, kad jei jau no­ri pra­dė­ti ger­ti ar­ba var­to­ti nar­ko­ti­kus, tu­ri tu­rė­ti di­de­ lį pro­to re­zer­vą. Ki­taip sa­kant, tu­ri bū­ti pro­tin­ges­nis už vi­du­ti­nį var­guo­lį, nes pra­dė­jęs ką nors var­to­ti su da­li­mi sa­vo pro­to tu­rė­si at­sisvei­kin­ti. Rei­kia tu­rė­ti daug, kad pa­skui dar ne­ma­žai lik­tų. Nes jei esi bu­kas nuo gi­mi­ mo, tai pra­si­gė­ręs, pra­si­rū­kęs ar pra­siuos­tęs sa­vo in­ te­lek­ti­niais ge­bė­ji­mais ma­žai kuo skir­sies nuo be­bro.

Nors šis pa­ly­gi­ni­mas tur­būt yra įžei­di­mas be­brams. Jie yra pui­kūs in­ži­nie­riai, sta­to už­tvan­kas ir vien dėl to, kad nie­ko ne­kal­ba, at­ro­do vi­sai pro­tin­gi.

as­fal­to, iš­bars­to dan­tis ir pra­si­ske­lia sa­vo nie­ kam ti­ku­sią gal­vą. O kai pa­ma­tai, kad ja­po­ nai su­konst­ra­vo ried­len­te va­žiuo­jan­tį and­roi­dą, kaž­ko­dėl ste­bie­si ma­žiau.

Ar pa­ste­bė­jo­te, kad kvai­liai nie­kad ne­bū­na vie­ni­ši? Jie tu­ri daug pa­na­šių drau­gų, bend­ ra­min­čių, pri­klau­so ko­kioms nors or­ga­ni­za­ci­ joms, sek­toms, par­ti­joms, feis­bu­ko gru­pėms ir t. t. Juk vie­nas lau­ke – ne ka­rys, o di­džiau­si siau­rap­ro­čiai vi­sad tu­ri su kuo ko­vo­ti... La­biau­ siai ran­kom mo­suo­jan­tis ir gar­siau­siai rė­kian­tis dur­nius tam­pa va­du ir ve­da ki­tus dur­nius „į tie­ są, į švie­są ir į svei­ką, šva­rią, neišt­vir­ku­sią Lie­ tu­vą“. O tie iš­si­žio­ję klau­so, ei­na iš pa­skos ir pri­ta­ria­mai šūk­čio­ja. Jiems la­bai pa­tin­ka, kad ne­rei­kia gal­vo­ti pa­tiems, pa­tin­ka, kai „va­das“ gal­vo­ja už juos.

Tai­gi kam skir­tas ši­tas straips­nis? Koks jo mo­ ra­las? Nė­ra jo, su­si­gal­vo­kit pa­tys. O pa­lin­ kė­ji­mas bū­tų toks: drą­siai vis­kuo abe­jo­ki­te. Ir pa­ta­ri­mas vi­siš­kiems idio­tams (jei čia to­kių už­ kly­do): jei nuo abe­jo­ji­mo ir mąs­ty­mo jums grei­ tai įskaus­ta gal­va ar pra­de­da py­kin­ti, tai bent jau daž­niau pa­ty­lė­ki­te. Ty­lin­tis ir mąs­liai žiū­rin­tis žmo­gus at­ro­do pro­tin­giau­siai. Ne­bent iš prin­ci­ po ne­no­ri­te at­ro­dy­ti / bū­ti / tap­ti pro­tin­ges­nis.

Tuo­met šis straips­nis yra apie jus. Tai tiek.

Kvai­liai ne­bū­na vie­ni­ši Pa­tys di­džiau­si be­pro­čiai bent jau il­gai ne­gy­ve­na. Už­ si­mu­ša gir­ti vai­ruo­da­mi, per­do­zuo­ja ko nors ar­ba ban­ dy­da­mi vog­ti lai­dus elekt­ra nu­si­tren­kia. Tai va­di­na­ma na­tū­ra­lia at­ran­ka – iš­lie­ka pro­tin­giau­si. „Vi­sa­ta ir žmo­ nių kvai­lu­mas yra be­ri­biai. Nors dėl vi­sa­tos aš abe­jo­ ju...“ – sa­kė vie­nas pro­tin­giau­sių žmo­nių Al­ber­tas Eins­ tei­nas. Ro­ber­tas su Al­ber­tu su­tin­ka. Iš švie­suo­lių tu ti­kie­si ko nors nau­jo, ge­ro, o iš idio­tų ne­ži­nai, ko ti­kė­tis. To­ dėl jų „pa­sie­ki­mai“ vi­sad nu­ste­bi­na la­biau. „Kaip taip įma­no­ma???“ – ste­bie­si „You­tu­be“ žiū­rė­da­mas į bu­ka­ gal­vį, ku­ris prie ma­ši­nos pri­si­ri­šęs ried­len­tę griū­na ant

Ra­šė: Ma­rius Bu­ro­kas

Bil­las Bry­so­nas NA­MIE. TRUM­PA PRI­VA­TAUS GY­VE­NI­MO IS­TO­RI­JA IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ VY­TAU­TAS GREN­DA. VIL­NIUS, „TY­TO AL­BA“, 2011 M.

ka­da ne­su­si­tik­sian­čių žmo­nių sie­lų at­ver­tys. Laiš­ kų ro­ma­nas – ypa­tin­gas ir la­bai sli­dus žan­ras: juk rei­kia kruopš­čiai su­de­rin­ti at­vi­ru­mą su ob­jek­ty­vu­ mu, įtrauk­ti skai­ty­to­ją, neuž­pi­lant jo sve­ti­mų gy­ve­ ni­mų ne­reikš­min­go­mis smulk­me­no­mis. Šio­je „ Laiš­kų kny­go­je“ praei­tis ir da­bar­tis su­ si­pi­na, lai­kas ir erd­vė su­si­lie­ja, o laiš­kai tam­pa tar­si ban­dy­mu su­stab­dy­ti šią ne­si­bai­gian­čią ka­ru­ se­lę, iš­plėš­ti sau ato­kvė­pio, mei­lės, lai­mės ir pa­ guo­dos. Į laiš­kus tel­pa daug kas: kas­die­nė mies­ to bui­tis, gam­ta, ka­ras, dau­gy­bė žmo­nių li­ki­mų.

Vi­sa tai pa­tei­kia­ma meist­riš­kai nu­ta­py­to­mis de­ta­ lė­mis, su­bti­liais niuan­sais. Kal­bė­da­mas apie mei­ lę, gy­ve­ni­mo gniuž­do­mus žmo­nes au­to­rius pa­vo­ jin­gai ba­lan­suo­ja ties ba­na­lu­mo ir sen­ti­men­ta­lu­mo ri­ba, ta­čiau nie­ka­da į juos ne­nus­lys­ta. M.Šiš­ki­ nas ne vel­tui lai­ko­mas vie­nu ge­riau­sių ru­sų pro­ zos sti­lis­tų, ly­gi­na­mas su Iva­nu Bu­ni­nu ir Vla­di­mi­ ru Na­bo­ko­vu.

Jam pa­vy­ko sa­vaip ir nau­jai per­pa­sa­ko­ti tą am­ ži­ną­jį li­te­ra­tū­ros siu­že­tą apie mei­lę ir mir­tį, apie jį ir ją.

370_021_2.indd 23

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas B.Bry­so­nas ne tik ži­no be­veik vis­ką, bet ir su­ ge­ba tai pa­pa­sa­ko­ti šmaikš­čiai, juo­kin­gai ir ne­nuo­bo­džiai. Jis – vie­nas iš tos re­tos žmo­nių pa­der­ mės, ku­riuos bū­tų ga­li­ma va­din­ti en­cik­lo­pe­dis­tais. Šiais in­ter­ne­ti­nio raš­tin­gu­mo ir pa­vir­šu­ti­niš­kos vi­sa­ ži­nys­tės lai­kais, kai vi­sa įma­no­ ma in­for­ma­ci­ja leng­vai pa­sie­kia­ ma ir nuo­lat su­ka­si ap­link gal­vą it įky­rių uo­dų de­be­sis, žmo­nės, su­ ge­ban­tys ją at­rink­ti ir įdo­miai pa­ teik­ti tra­di­ci­niu bū­du – kny­go­je, ypač rei­ka­lin­gi.

Ko­dėl ša­ku­tė tu­ri ke­tu­ris dan­tis? Ko­dėl ant sta­lo sto­ vi drus­kos ir pi­pi­rų? Kaip at­si­ra­do te­le­fo­nas, lem­pu­tė, šiuo­lai­ki­nė kė­dė? Kaip prau­sė­si, val­gė, ren­gė­si ir pra­ mo­ga­vo žmo­nės anks­čiau? Ši gau­sy­bė klau­si­mų B.Bry­ so­nui iš­ki­lo įsi­gi­jus na­mą – se­ną Nor­fol­ko pa­sto­ra­tą.

Au­to­rius ei­na iš vie­no kam­ba­rio į ki­tą ir pa­sa­ko­ ja, kaip at­si­ra­do kas­die­nio gy­ve­ni­mo ra­kan­dai. Juk,

pa­sak jo pa­ties, „tai iš tik­rų­jų dau­giau­sia ir yra is­to­ri­ja: gau­sy­bė žmo­nių, už­sii­man­čių kas­die­ niais rei­ka­lais“.

Tik ke­le­tą žings­nių trun­kan­ti ke­lio­nė ta­po mil­ ži­niš­ku is­to­ri­niu ty­ri­mu, ap­rė­pian­čiu vis­ką – nuo ar­chi­tek­tū­ros iki elekt­ros, nuo mais­to kon­ser­va­ vi­mo iki epi­de­mi­jų, nuo pre­ky­bos prie­sko­niais iki Ei­fe­lio bokš­to, nuo kri­no­li­nų iki tua­le­tų; ap­ ra­šo­mos ir ta­len­tin­gos, daž­nai keis­tos as­me­ny­ bes, ku­rios vi­sa tai su­kū­rė. „Sa­vo nuo­sta­bai su­pra­tau, kad vis­kas, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, – kas at­ran­da­ma, su­ku­ria­ma, dėl ko at­kak­liai ko­vo­ja­ma, – ga­liau­siai vie­naip ar ki­taip at­si­du­ria jū­sų na­muo­se. Ka­rai, bad­me­ čiai, pra­mo­ni­nė re­vo­liu­ci­ja, Švie­čia­ma­sis am­ žius – vi­sa tai yra čia, jū­sų so­fo­se ir ko­mo­do­se, su­kiš­ta į užuo­lai­dų klos­tes, minkš­tus pa­gal­vės pū­kus, sie­nų da­žus ir van­de­nį vamz­džiuo­se“, – sa­ko au­to­rius.

Neį­si­vaiz­duo­ju ge­res­nės smal­su­mą ten­ki­nan­čios ir ži­nių troš­ku­lį mal­ši­nan­čios kny­gos. Tie­sa, skai­tant ne­pa­lie­ka įspū­ dis, kad vi­sa tai šiek tiek be­pras­miš­ka ir tos ži­nios iš­ga­ruo­ja iš gal­vos gan grei­tai...

2012.01.03 20:19:41

370_021_2.indd 24

2012.01.03 18:33:56