2012 sausis #21
Dailininkas Vladas Mackevičius – malonios infekcijos gniaužtuose
Nusisukusi nuo veidrodžio
Viktorui Diawarai
šypsosi tikros žvaigždės
BAisiausi padarai Žemėje Nuo meilės Paryžiuje iki Sibiro bobučių
Ir žiemą galima gyventi!
370_021_2.indd 1
2012.01.03 19:54:25
370_021_2.indd 2
2012.01.03 18:30:04
37O
#21 NUMERIO BENDRADARBIAI: ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ ŽINO, KUR, KAS IR KADA
MARIUS BUROKAS KNYGŲ IR PLUNKSNŲ GRAUŽIKAS
APIE GYVENIMĄ VĖLIAU
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“
A
irių rašytojas Jonathanas Swiftas (tas pats, kuris parašė „Guliverio keliones“) XVIII a. teigė: „Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.“ Ir nors praėjo beveik trys šimtmečiai, mes, žmonės, atrodo, nė kiek nepasikeitėme.
Šio mūsų numerio herojus muzikantas, „Lofto“ idėjinis vadas Viktoras Diawara prisipažįsta, kad geri dalykai jo gyvenime atsiranda atsitiktinai – taip nutiko ir su „Loftu“, kuris duris atvėrė per pačią krizę ir per metus tapo viena madingiausių meno erdvių sostinėje.
Metų sandūroje dažnas sau pažadame, kad kitais metais „skaitysiu daugiau knygų“, „vartosiu mažiau alkoholio“, „mesiu rūkyti“, „dažniau eisiu į teatrą“, „pradėsiu sportuoti“, „peržiūrėsiu daug gerų filmų“, „dažniau paskambinsiu mamai“, „laikysiuosi dietos“ ir t. t., ir pan.
O štai choreografė Marija Simona Šimulynaitė laiku nusisuko nuo veidrodžio. „Modernistai yra sukami nuo veidrodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi sukti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiūri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti įjungti smegenėles į darbą“, – savo požiūrį drąsiai išdėsto Baltijos baleto grupės įkūrėja.
Pasibaigus švenčių maratono sukeltoms fizinėms, moralinėms ir netgi psichologinėms pagirioms, dalis pamiršta pažadus. Ištvermingesni įpročius pakeičia mėnesiui, valingi – keliems.
Kitai mūsų herojei 22 metų dizainerei Justė Raudonytei Lietuvos savo svajonėms įgyvendinti neužtenka. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet, anot jos, tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus.
Na, kodėl niekas neišranda kokio nors stebuklingo būdo, kaip pasikeisti visam laikui? Gal galima sukurti kompiuterinę Gėrio programą? Tik įsivaizduokite – keli mygtuko spustelėjimai, ir tu jau toks, koks nori būti – toks „teisingesnis“. Turtingesni nepagailėtų didelių pinigų už legalią programą su daugiau funkcijų, o biednesni – kaip visada – parsisiųstų piratinę versiją iš torentų.
Šiame numeryje kaip visada apžvelgiame jau rodomus ir būsimus spektaklius, įdomesnius koncertus, parodas, kino filmus ir festivalius. Paieškojome būdų, kaip įveikti žiemišką nuobodulį – jeigu pasinaudosite mūsų pasiūlymais čia ir dabar, galėsite save priskirti tiems, kurie gyvena šiandien.
O gal galima išrasti tokias tabletes, po kurių kurso valios padaugėtų dešimteriopai? Dievaži, nepagailėčiau mėnesio algos už tokias... Na, pasvajojome ir užteks. Gyvenkime čia ir dabar. Taip, kaip kiekvienam išeina. O visiems išeina skirtingai...
370_021_2.indd 3
P.S. Ką gi, laikas atsisveikinti. Tik šį kartą ne iki kitų metų, o tik iki kito mėnesio. Gero skaitymo, gerų metų, gerų idėjų, kuriomis nepamirškite pasidalyti su mumis!
VISVALDAS MORKEVIČIUS JAUNASIS FOTOGENIJUS
DOMANTAS RAZAUSKAS POETIŠKAS MUZIKANTAS ARBA MUZIKALUS POETAS
GODA DAPŠYTĖ LIETUVIŠKO TEATRO SPECIALISTĖ
DOMINYKAS CZE „37O“ ATSTOVAS PARYŽIUJE
VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAUSTUVĖS „SANDĖLININKĖ“
AGNĖ TUSKEVIČIŪTĖ MADINGO JAUNIMO REIKALŲ ŽINOVĖ
TAUTĖ BERNOTAITĖ MODERNAUS ŠOKIO GERBĖJA
VIRŠELYJE
Dailininko Vlado Mackevičiaus paveikslas „Survival“
37O SU 37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #21, sausis, 2012
2012.01.03 19:14:13
>> žirklės Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Andrey Motorichevo
29-u numeriu pažymėtą pastatą sostinės Švitrigailos gatvėje dabar puikiai žino ne tik Naujamiesčio loftų kvartalo senbuviai, bet ir visi sostinės taksis tai. Pirmąjį vakarėlį čia naktį į 2010-uosius surengusiam Viktorui Diawarai ir pačiam sunku patikėti, kad pačiame krizės įkarštyje pavyko atverti erd vę, į kurią mielai renkasi įvairiausių muzikos stilių ir meno rūšių gerbėjai. Regis, kalbos apie naują krizę Viktorą įkvėpė naujam iššūkiui – vasarą su savo komanda jis ketina surengti trijų dienų „Loftivalį“!
Kai žvaigždės šypsosi, į – Ar nesupyksi, jei pavadinsiu tave vers lininku, nors tavo „kūdikis“ „Loftas“ skambiai vadinamas menų fabriku... – Tas pats Bono yra sakęs, kad menas yra gerai ir juo reik ia rūpintis, bet verslo ir gi nereik ia užmiršti... Šitas sak inys man labai įstrigo. Jok iu būdu nesakau, kad „Skamp“ man yra (buvo) verslas, bet visa da pagalvodavau, kaip prag yventi iš mu zikos. Taip, aš dabar verslininkas, tik ne iš tų kostiumuot ų. „Loftas“ – nauja ma no veikla, nes kaip „Skamp“ akt yv iai ne bedirbame. Ir taip, tu teisi, ta nauja veikla glaudžiai susijusi su verslu. Galbūt kai ku riems žmonėms užk liūva, kad vadinamės menų fabriku, nors turime rėmėjų ir, ga lima sakyti, tapome meinstrymu. Bet jei gu nebūtume galvoję kaip verslininkai, nieko iš to nebūt ų išėję. Vilniuje neg yve na keli milijonai, o „Loftas“ ne senamies tyje (kur mus dėl triukšmo jau būt ų už darę) įsikūręs. Reikėjo įdėti daug pastan gų, kad į šią vietą pradėtų rinktis žmonės. Kaip ir žmonės kitose kontorose, taip ir „Lofte“ mes mąstome apie pajamas ir iš laidas, galvojame, kaip išg yventi. – Na, bet, ko gera, ne tu buhalteriją tvarkai... – Tikrai ne. Menų fabrike aš atsak ingas už tą pirmąjį žod į – „menų“. (Juokiasi.)
4 // © 370 370_021_2.indd 4
– Tada pakalbėkime apie tavo virtuvę. Kaip viskas vyksta, kaip į „Loftą“ pasi kvieti vieną ar kitą grupę? – Reikėt ų pradėti nuo to, kad mes pat ys ne tiek daug renginių ir organizuojame, tik vieną du per mėnesį. Visi kiti renginiai – ne mūsų, mes tik nuomojame patalpas. Žinoma, mes atsirenkame, ką įsileisti. – Nori pasakyti, kad net vadinamuo siuose korporatyvuose čia negali gro ti grupės a la „Yva“?
– Vieną kartą – per „ZIP FM“ gimta dien į – koncertavo Džordana Butkutė. (Nusikvatoja.) Nemeluoju, buvo atvejų, kai atlikėjai prašėsi į „Loftą“, bet aš juos atkalbėjau. Ne todėl, kad muzika nepa tinka ar publika pas mus kitok ia renka si. Kai kurie įsivaizdavo, kad čia visada sausak imša, tad ir pas juos ateis. Deja, ne. Kaip jau sak iau, ne centre esame, tad rei kia įdėti daug pastang ų, kad žmonių pri sirinkt ų. Planuojame rengti trijų dienų truk mės muzikos festivalį, ku ris vadinsis „Loftivalis“ ir vyks per Jonines.
– Ne kaip verslininkas mąstai – tiesiog imk pinigus ir nesuk galvos! – Jei nesusirinks žmonių, atlikėjas sės į minusą ir mums liks skolingas už salę... Bet mums vis tiek reikės susimokėti už apsaugą, už elektrą... – Jeigu jau apie pinigus vėl prašneko me, tai ar to, ką uždirbi, užtenka tik duonai ar – ir sviestui? – Tikrai neplauk iojame pinig uose. Daž nai būname ties išg yvenimo riba. Dabar turime nemaž ą komandą, kuriai reik ia mokėti atlyginimus. Taigi, reik ia uždirb ti pajamų, kad ją išlaik ytume. Gerai, kad bent jau be jok ių paskolų susipirkome vi są reikalingą garso ir apšvietimo techni ką. Iš tiesų viską darėme pamažu, nes ne turėjome didelių santaupų. Investav imas – nenutr ūkstamas procesas. Va, neseniai naujus kilimus pak lojome. Bet mes taip ir planavome – norėjome, kad ši vieta iš silaik yt ų pati ir kad dar būt ų iš ko į ją in vestuoti. Kitaip tariant, ji skirta ne mili jonams uždirbti. – Gerai, grįžkime prie renginių, už ku riuos tu atsakingas... – Labiausiai šiame darbe džiug ina, kad vėl atrandu daug naujos geros muzikos. Nes kur į laik ą nei rad ijo klausiausi, nei kitais būdais domėjausi...
– Viskas vyksta maždaug taip: atrandi ką nors įdomaus, para šai muzikantams laišką: „Esu Viktoras iš Lietuvos, turiu sa vo klubą...“? – Prad žia buvo panaši. Dabar jau tur iu daug kontakt ų, nes per tuos dvejus met us teko su daug įvair ių atl ikėjus globojan čių agent ūr ų pabendraut i. Kai kur ios anksčiau net nek reipda vo dėmesio į mano laiškus, da bar bent jau atrašo. – O kaip atsirenki, kuriuos kviesti? Juk nelengva atspėti, kas tiks lietuviškam skoniui... – Yra grupių, kur ios būt ų eina
mos ir mums įperkamos, bet jų neužsa kome, nes... Iš to, kok ios grupės grojo „Lofte“, matote, kad yra to trankymo gal va į sieną (kaip aš mėgstu sakyti), nes no rime žmonėms įrodyti, kad galima ir KI TAIP. Beje, pats nustebau, kai peržiūrė jau sąrašą grupių, kurias 2011-aisiais at vež ėme. Tikrai daug! – Kurios grupės viešnagė (nebūtinai jų koncertas) labiausiai įsiminė? – Su visais muzikantais, kur ie koncer tavo, teko nemažai pabendrauti, išg irsti įvairiausių istorijų, pamat yti, kaip jie dir ba (man kaip muzikant ui tai ypač įdo mu). Bet labiausiai įstrigo „Jungle Brothers“, kur ių klausiausi dar būdamas paauglys. Šie muzikantai džemino iki 8 ryto, kone tiesiai iš „Lofto“ važiavo į oro uostą. Taig i vakarėl is buvo tikrai įspū dingas. (Šypsosi.) – „Lofte“ išsitenka ne tik įvairių stilių muzika, bet ir poezijos, kino vakarai, net dailės parodos. Kaip pavyko tai pa siekti? – Nereik ia manyti, kad į „Loftą“ kas va karą renkasi vis tie pat ys žmonės. Net jei gu apie muzik inius reng inius kalbėsime – vieną dieną vyksta reg io vakarėlis, ki tą dieną – hauso, trečią – roko koncertas. Publika juk skirtinga renkasi. – „Loftas“ per Naujuosius metus at šventė ir savo antrąjį gimtadienį. Nuo ko viskas prasidėjo – tikrai ne visi lan kytojai žino... – Iš pradžių renginius darėme savo lofte (ten dabar „Skamp“ studija – red. past.), kildavo nemažai konfliktų su kaimynais. Pradėjome dair ytis kitos vietos, taip atsi tiktinai radom šitą loftą ir nusprendėm čia surengti Naujųjų metų sutik imą. Vakarė lis buvo labai sėkmingas, po jo ir nuspren
2012.01.03 16:35:10
, įmanoma viskas
sa jo al o KI ė at
dėm ne pavienius vakarėlius organizuoti, o atidaryti savo klubą. Noriu pabrėžti, kad tai buvo visiškas at sitiktinumas, neturėjome seniai parengto grand pla no. Bet mano gyvenime dažniausiai viskas taip atsi tiktinai atsiranda. (Šypsosi.) – Ko gera, iš pradžių daug kas gana skeptiškai žiūrėjo į šią tavo veiklą? – Reikėt ų nepamiršti, kad tai buvo 2009 m. pabai ga ir klubai buvo uždaromi, o ne atidaromi. (Šyp sosi.) Tikrai buvo daug tok ių, kurie žiūrėjo skep tiškai. Neseniai su Živ ile (atlikėjo žmona, kuri ir gi vadovauja verslui – red. past.) išsitraukėme do kument us, kuriuose buvome išdėstę savo planus ir tikslus. Patiems buvo sunku patikėti, kad beveik visk ą ir įvykdėme, ką planavome! Tačiau, kaip sa kiau, iki 2009-ųjų man nė karto nebuvo kilusi min tis atidar yti savo klubą Lietuvoje. Anksčiau juokais nebent pasvajodavau, kad būdamas senas atidar y siu nuosavą bariuk ą kur nors Ispanijos pajūr yje...
jų
er sti ir o oas 8 ro ū
– Turbūt iš pradžių „Lofte“ kone gyvenai? – Iš tiesų ten kartais praleisdavau daugiau laiko nei namie. Tas entuziazmas vežė ne tik darbuose, bet ir po jų. Norėjosi visuose renginiuose iki galo pabūti, visuose afterparty sudalyvauti. Tik tas jaunatv iškas maksimalizmas kada nors nusenka. (Šypsosi.)
ių ai, pa
va ei me ki as.
– O juk ir šeimą sukūrei, sūnus gimė, dar viena atžala – pakeliui į pasaulį. – Na, su sūnum i Kipr u daug laiko praleid žiu paprastomis dienomis, kai nebūna reng inių. (Kal tai šypsosi.)
at uo n
– Turbūt per tuos dvejus metus netrūko ir viso kių kuriozinių situacijų. – Daug tok ių buvo – žmonės ir be kelnių, ir be ba tų išėjo iš „Lofto“. Nežinau, kaip jie taip sugebėjo. (Juokiasi.) Vienas žmog us atsibudo „Lofte“ ir sig nalizacija įsijungė. Įsivaizduok, kok ia panika turė jo apimti: atsibundi ne namie, įsijung ia signaliza cija ir dar apsauga atvažiuoja! Įdomių situacijų bu vo ir su muzikantais. Kai išsiverž ė ugnikalnis Is landijoje, vienas atlikėjas atskristi negalėjo, tai mū
fte t.), is. s i čia rė n
370_021_2.indd 5
Jeigu atsi kurtų „Fo je“, tai nea bejotinai su rinktų pilną „Siemens“ areną, net jei bilietai kainuotų po 200 litų.
sų žmog us spėjo per parą nuvažiuoti au tomobiliu į Berlyną, jį paimti ir atvežti į koncertą. – Gal jau gali atskleisti 2012 m. „Lof to“ planus? – Gerai, išduosiu. (Šypsosi.) Planuojame rengti trijų dienų trukmės muzikos fes tival į, kuris vadinsis „Loftivalis“ ir vyks per Jonines. Tai reišk ia, kad tai bus vie nas pirmųjų vasaros festivalių. Kadang i pasak iau viešai, tai yra „370“, tai niekur nedingsiu – teks organizuoti. (Juokiasi.) – Mėginsite masiškumu perspjauti ki tus festivalius? – Kai pradedi nuo ko nors didelio, tada kelias – tik žemyn. (Šypsosi.)
– Pats laikas pakalbėti apie „Skamp“, kuri, regis, išgyvena vegetacinį perio dą... Negi nebekuriate naujų dainų? – Mums tereik ia susirinkti visiems į vie ną erdvę ir pradėti rašyti dainas. Tik vie na bėda – niekaip negalime to padar yti. (Juokiasi.) Juolab kad Erica su Jurg iu ne seniai padarė projektą „The Ball & Chain“ – negi dabar konku ruosime tarpusav yje. – O nekilo mintis ir tau pradėti ką nors visiškai nauja, „Skamp“ palikus nuošalyje? – Kada nors tai savaime nutiks, kaip ir daugelis dalyk ų mano gyvenime. Jaučiu, kad jau kažkas žvaigždėse vyksta į tą pusę. (Juokiasi.) Bet tai nereišk ia, kad užbrauksiu „Skamp“ – mes dar ne visk ą pasakėme kaip grupė. Kada nors susirinksime ir mė ginsime įrašinėti. Aišku, jei mat ysime, kad išeina š , tai gumos netempsime. – Ar pastebėjai, kad situacija Lietuvos muzikos pasaulyje pa sikeitė į gera: normalūs atlikėjai – Marijonas, Andrius Ma montovas, „G&G Sindikatas“ (kalbu apie kokybišką atliki mą, muzika – skonio reikalas) – renka pilnas sales, o papais dainuojančios grupės skirstosi... – Tiesiog krizė sudėliojo visk ą į vietas: kas turėjo išmirti – iš
mirė, o kas ne – liko. Jeig u atsikurt ų „Foje“, tai neabejotinai sur inkt ų pil ną „Siemens“ areną, net jei bil ietai kainuot ų po 200 lit ų. Žmonės dabar skaičiuoja pinig us ir neina į „bet ką“, o ieško kok ybės. Anksčiau būdavo to kių, kur ie per vieną vakarą nueina į penk is bet kok ius klubus, nes bilietas kainuoja 20 lit ų. Dabar žmonės kitaip mąsto – geriau nueiti į vieną gerą kon certą ir paskui kur nors ramiai išger ti vyno ar alaus. O grįžtant prie mu zikos, tai tavo išvardyti atl ikėjai ne šoka, nečiuožia ant ledo, nedainuo ja chor uose, todėl žmonėms nenusi bodę. Jie gal i sau leisti ir bil iet ų kai nas pakelti, ir didesnėse salėse kon certuoti. Ir nebūtina albumo leisti kasmet, gali padar yti pertrauk ą. Bet ir po jos atsiras žmonių, kurie norės klausytis. O tų telikuose šmėžuojančių daug u ma nėra net vieno albumo išleidę. Jų visas pasiek imas – trys perdainuoti užsienietišk i šmotai... Kas norės už to kį koncertą sumokėti 60 lit ų? Jie tin ka nebent privatiems vakarėliams, už kuriuos kas nors sumoka iš anksto. – Ką manai apie M.A.M.A. apdova nojimus? – Idėja labai sveik intina – jų tikrai trū ko. Kad ir maža Lietuva, bet jos mu zik inėje erdvėje vis tiek yra kažkoks veiksmas. Tik man labiau patikt ų, jei jie būt ų reng iam i mažesnėje erdvėje – su nostalgija prisimenu, kaip smag u būdavo Lapėse per pirmuosius „Bra vo“ apdovanojimus, kai visi muzikan tai sėdėdavome prie vieno stalo. La biau norėt ųsi tok ios atmosferos, o ne to supergrandshow. Galų gale, manau, kad geriau pradėti nuo mažesnių da lyk ų ir užaugti.
2012.01.03 16:35:35
>> žirklės
Prieš metus tarsi iš niekur atsiradusi Baltijos baleto grupė (BBG) atnešė vilties – pagaliau ba leto „rinkimuose“ galime rinktis iš daugiau nei vieno kandidato. Choreografės Marijos Simo nos Šimulynaitės suburta trupė nori, kad Lietuvoje puantai šoktų ir modernų, neoklasikinį ba letą. Su ja kalbamės apie sunkią pradžią, žiūrovų pripažinimą ir kitus ne mažiau svarbius dalykus.
...................................................... ........... . ...................... .
Nusisukusi nuo veidrodžio Rašė: Tautė Bernotaitė Fotografavo: Visvaldas Morkevičius ir Tadas Černiauskas
L
ietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) – bene vienintelis išėjimas iš labirinto M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigu siems artistams. Tačiau ne visi pasi renka LNOBT kaip savo kelio tąsą. Pati Marija Simona po baleto mokyk los norėjo rinktis Karo akademiją. Vis dėlto tiksliųjų mokslų žinių pristigusi nu kreipė energiją ir kovinį nusiteikimą į dramos režisūros studijas pas Rimą Tu miną Lietuvos muzikos ir teatro akade mijoje (LMTA). Tačiau prievolės atsival giusi baleto laikais, studentės kelią jau dėliojosi lanksčiau. Gavusi pasiūlymą šokti „Vanemuine“ teatre Estijoje, pasi tarė su režisūros dėstytoju ir išvyko pa studijuoti ten. Štai ten nuo lazdos ir veidrodžio paleista balerina godžiai rijo pasaulį gastrolėse po įvairius teatrus, kur gimė mintis, kad Lietuva neturi modernaus baleto trupės. Jai pritarė ir pasaulio kampuose išsimėtę buvę bendramoks liai, nežinantys, pas ką savoje šalyje galėtų šokti.
– Savo prisistatymo spektakliu „Ki tas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką sakotės keitę įprastą baleto įvaizdį. Kieno atžvilgiu jūsų baletas kitoks? – Anok ia čia naujov ė, Béjart’as (Maurice’as Béjart’as – red. past.) jau aš tuntajame dešimtmetyje pagal „Queen“ šok ius statė. Čia tik Baltijos šalių audi
6 // © 370 370_021_2.indd 6
torijai yra šviežias dalykas. Gy venau Estijoje, Lietuvoje, todėl žinau, kad tai – neišnaudota te ma. Be to, mums artima. Šok io paletė labai plati: gali rasti įvai rių atspalv ių – ar tai tie pat ys „Queen“, ar rokas, ar „Apoca lypt ica“. Mes imam muzik ą, kur i mums pat ink a. Jei žmo nėms gera šokti pagal TOK IĄ muzik ą, kodėl būt inai reik ia imt i Čaikovsk į? Nieko bloga apie klasikos kompoz itor ius nesakau, bet norisi dar yti, kas art ima tau ir aud itor ijai. Tai skatina nebijoti rizikuoti. – Koks jūsų žanras? – Šou baletas, šiuolaik inis ba letas. Mano gur u yra „Atter balletto“ – labai stipr i Ital ijos grupė, dar - „Cullberg“ iš Šve dijos. Tai mano rodikliai, į ku riuos žiūriu, nes iš jų reik ia mo kytis. Kel iaujant palengva au go mintis, kad tok io žanro pas mus nėra, dar bendram inčiai pradėjo burt is, kur ie nenor i į tą varganą operhauz ą: verk ia, ašaros rieda – ką darom? Ke liavau po Estiją, Šved iją, Suo miją, tada grįž au. Čia pradė jau stat yt i operą, kit us muzi kin ius veik alus, gavau pasiū lymą Klaipėdos muzik iniame teatre stat yti „Spragtuką“ ir bū tent tada prasidėjo mano šok io „tirada“. – Lietuvoje turime kokius tris šokio kritikus, bet ir tie patys susilaiko nuo pag yrų jūsų spektakliams. Bet, atsi žvelgiant į jūsų žanrą, tai gal būt tik – geras ženklas? – Kas yra krit ik as? Tai vieno žmogaus nuomonė iš tūkstan čio, kurie matė spektakl į. Tai gi, dėl jos vienos rautis plaukus neprotinga. Man buvo didel is įvyk is, kai viena paž įstama at sitempė savo keturiolikinę duk rą, tok ią „nekenčiu baleto“, ir ji po „Arachnės“ vos neapsiver kė, o vėliau pasakė: „Mamyte,
Aš kaip koks chemikas, kurį paga liau įleidžia į laborato riją ir duo da elementų bandymams daryti.
aš noriu šokti.“ Spektaklio „Kitas pasaul is“ repet icijas žiūrėjo kaž kur ios budėtojos anūk as. Tyl iai kampe sėdėjo, tad aš nė nesig il i nau, kas ten sėd i. O šiais metais atėjau į baleto sales repetuoti ir jis man sako: „Aš pradėjau šokti jūsų dėka, pamačiau, kad baletas nėra vien aptemptos kelnės.“ Šie daly kai skatina eiti į priek į. Kai paža dini žmogelio, kuris nekentė bale to, nuoširdumą ir norą būti kartu su ta meno sritimi. – LMTA mokėtės dramos režisū ros specifikos. Kokia šokio teat ro specifika? – Rež isūra panašiai naudojama tiek operoje, tiek teatro spektak liuose, tiek – kine. Šok io spektak lių rež isūra nuo kit ų galbūt šiek tiek skir iasi pačios šok io techn i kos suprat imu. Kadang i esu šo kusi 24 metus, režisūra man pade da suformuoti vaizdą, visk ą susty guoti, sudėlioti. Pirmas spektaklis, kur į stačiau, buvo dramos spek taklis „Fizikai“ Estijoje. O grįžtant prie šok io spektaklių, tai Lietuvo je jų pasiūla nedidelė. Mano buvę
2012.01.03 18:35:35
“sojickejni sodaM„ ,ajeD -ielunen uaičat ,ojėmialen ųiledom įlad ri ųknar uad
– BBG spektakliuose beveik lygiomis teisėmis šoka šviesa. Iš kur toks santykis su apšvietimu? O gal tai nė kiek neasmeniška, gal šviesa gimininga šokiui? – Estijoje yra Viljandžio teatro akademija, kuri vienintelė Baltijos šalyse turi apšvietimo dizaino specialybę. „Vanemuine“ teatras, kuriame dirbau, ir Viljandžio akademija yra 50 kilometrų atstumu, tai aš įsitryniau į apšvietimo dizainerių kursą ir, kai tai netrukdydavo mano darbui teat re, sėdėdavau paskaitose. O kokia ten aparatū ra – oho! Ir vėl man nunešė stogą – taigi čia niša! Jau buvau pasiry žusi mesti visą baletą, visą teatrą, ir stoti į magistrantū rą Viljandžio akademijoje. Na, bet supratau, kad nebegaliu daugiau būti Estijoje, kad turiu grįžti namo. Jau taip pradėjo šak nys traukti, kad jeigu būčiau likusi, tai nežinau, kas būtų atsitikę. Bet daug gavau iš apšvietimo dizaino paskaitų, sužinojau, kaip tai rei kia da ry ti. Tiesiog dabar žinau, ko noriu iš apšvietėjų, ir to reika lauju.
bendrakursiai kovoja kaip žanos d’ark, mosikuoja vėliavomis dėl vienos ar kitos šiltos vietelės, o štai yra niša – laisva, neužimta, imk ir daryk. Jei man pasiū lo dramą daryt – aš irgi imu, man įdomu. – Šokio spektaklis gal netgi kitais kanalais veikia žiūrovą? – Šokis yra kū no kalba. Iškalbi viską tą patį, tik iškalbi kū nu. Jei pažvelg tume į šiuolai kinius dra mos teatro spektak lius (kad ir Romeo Castel lucci), tai jie lygiai tiek pat eina kū no kalbos keliu labiau negu pagal tekstą. Nes žmogus daugiau pagau na ne akustiniu aparatu, o regimąja atmintimi. Visi šiuolai ki niai režisieriai siekia da ry ti daugiau etiudų ir veng ti teksto, todėl nesakyčiau, kad tai kas nors labai atskira. – Paminėjai bendrakursius. Domiesi jų kūryba? Ar justi, kad esate iš tos pačios mokyklos? – Stodama į akademiją buvau kitokia. Buvau ba lerina – traumuota, išverstomis pėdutėmis. Žmogui po ba leto mokyk los nėra leng va užmušti bai mes, atsisa ky ti visko, kas tave traumavo per devy nerius metus. Akademija man padėjo suprasti, kad aš daug ga liu. Ba lerinos yra bukutės – kai prašoki sa lėje devy nias va landas, fi ziškai
370_021_2.indd 7
neį manoma, kad tau į galvą lįstų matematinės lyg tys, Shakespeare’o pjesės ar sonetai. Akademija man užpildė spragas, per metus labai daug sužinojau, atradau, perskaičiau, pa mačiau, atsivėrė visa dra ma, kinas. Tiesa, turėjau jung tį su tuo ir anksčiau, nes mano tėvų namuose – ir biblioteka, ir plokštelių fonoteka, ir klasikos kinoteka, taigi aplinką pažinojau, tik fiziškai ne viską patempiau. Mokyk loje buvau išsišokėlė, o akademijoje pasijutau savose rogėse ir sėk mingai va žiavau visus tuos šešerius metus. – Iš tiesų neseniai viename susitikime su žiūrovais Eglė Špokaitė sakė, kad viena didesnių baleto šokėjų bėdų yra išsilavinimo stoka. Klasikiniame balete mums tikrai bene svarbiausia technika, juk nebandome špagate įžiūrėti perskaity tų knygų. Bet turbūt iš šiuolaikinio baleto šokėjų tenka reikalauti daugiau, juk temų kontekstai platesni nei meilė? – Šiuolai ki niai šokėjai pradėjo šokti jau baigę mokyk lą, tik dabar atsi randa modernus šokis mokyk loje po dešimtos klasės (ga li pasi rinkti ba letą arba modernų šokį). Mūsų lai kais to nebuvo. Senesnių kar tų moder nistai žino, kas yra Pina Bauch ar Matt hew Bourne’as. Bet jie turi
kitą spragą – techni kos. Profesiona lus šokėjas – tai jo ga lū nės, kojų ir rankų pirštai. Man ne visur būtini špagatai, žingsniai gali būti ir be jo labai gražūs, bet profesiona lą išduoda ga lū nės. Moderno šokėjai jų neturi, nes ga lū nei išdirbti reikia mažiausiai devy nerių metų. Yra protelis, bet ga lū nių nėra, arba – at virkščiai. – Kokį kursą dėstote LMTA? – Šiuo metu akademijoje ki no aktoriams dėstau kū no kalbą pagal Al la no Pease’o metodi ką – gestų kalbos aiškini mas, moty vacija, darbas su kamera, tiesioginis savęs ana lizavimas. Tai naujas modelis, pritaikytas Jono Vaitkaus studentams. Informaciją susiradau pati, o jos svarbą supratau Norvegijoje, sava ran kiškai nuva žiavusi į meno akademiją, kur stebėjau aktorių darbą su kamera. Tuomet man ir gimė ta idėja – taigi čia kū no kalba ir jie nieko nežino! Tada prisiminiau visas ta tema skaity tas knygas, kelissyk peržiūrėjau dokumentinius fi lmus, susisteminau metodikas ir pristačiau. Jonas Vaitkus pasakė: „Taip, čia įdomus dalykas, reikia imti.“ Metus dėstysiu, nežinau, ar tęsim, bet kol kas įdomu ir studentams, ir man. Aš kaip koks chemikas, kurį pagaliau įleidžia į laboratoriją ir duoda elementų bandy mams dary ti.
– Kažkuri garsi šokėja metė šokius, nes vieną dieną suprato, kad nebegalima tiek daug žiūrėti į veidrodį, pajuto viso to tuštybę. Kur šokėjui rasti atsvarą? – Aš radau tą atsva rą. Rei kia būti im liam. Kas yra ba leto mokykla? Tu devy nias va landas esi pastaty tas prieš veid rodį – čia klasi ki nis ba le tas. Mo der nis tai yra su ka mi nuo veid rodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi su kti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiū ri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti pajung ti smegenėles į darbą. Veidrodis įvaro bu limiją, anorek siją, nes mergaitės išreng tos su triko ir baltom pėdkelny tėm stovi beveik nuogos, tad elementaru – tai visiškai sudrožia psichiką. Žiū ri į save, o kas nors iš šono sako: „Tu stora, buka, durna, tu nieko nesugebi.“ Ir kai tai ka la ma kiek vieną dieną po šešias–aštuonias va landas, tai įsivaizduokite, koks žmogus išeina, baigęs ba leto mokyk lą. Ir jei neišvažiuoji į užsienį, pasirenki operhauzą, tai tave toliau bukina, menkina, ir asmenybės sudirbamos, nes vėliau žmogus tampa nebe toks imlus ir, jei nepradeda moky tis, sun kiau prii ma in for maciją. Tai štai ką da ro veidrodis.
Kas būna, kai nusisuki nuo veidrodžio, galite pažiūrėti vasario 29 d. Ūkio banko teatro arenoje spektaklyje pagal „Depeche Mode“ muziką „Kitas pasaulis“.
2012.01.03 18:29:27
>> scena Rašė: Kęstas Nevera Fotografavo: Elijus Kniežauskas
Miesto ritmikos despotai „Despotin Fam“ – kas jie? Kaip per kelerius metus jiems pa vyko repu sudominti itin margą auditoriją? Apie „Despotin Fam“ veiklą ir koncepciją „37O“ kalbėjosi su vienu grupės narių Vaiperiu. .......... .
P
rieš 10 metų susipažinę du jauni rimuotojai, Šmėkla ir Vaiperis, sujungę jėgas sukūrė debiutinį albumą. „Iš kitos ekrano pusės“ (2004 m.) tapo kultinis tarp Lietuvos hiphopo mėgėjų. Vėliau keitėsi grupės skambesys, prisijungė naujų narių. Projek tas gavo naują pavadinimą – „Despotin Fam“. 2010 m. vasarą pasirodė albumas „Odisėja 49“, jis sulaukė įvairesnių gerbėjų dė mesio. Netrukus keli „despotai“ išvyko gyventi į užsienį. Dabar gru pė susirenka koncertuoti tik porąkart per metus, tačiau susidomėji mas ja tik didėja. Vasarą, kartu su „The Big Bang Band“ sudrebinę festivalius „Tamsta Muzika“ ir „Satta Outside“, „despotai“ pateisi no savo vardą – tūkstantinės minios tarsi palieptos šoko ir kartojo tekstus. Šiuo metu grupė dirba prie naujų kūrinių. Grupėje „Despotin Fam“ yra keturi repuojantys asmenys: Šmėk la, Vaiperis (kuris kartu su Serumu kuria muziką), Liežuvis ir Andrewla. Su grupe nuolat koncertuoja didžėjus Justas Fresh. Šiemet specialiai pasirodymams koncertuose buvo suburta muzikantų ko manda „The Big Bang Band“. Taigi, scenoje pasirodo jau nebe duetas, o šešiolikos žmonių komanda.
– Kuo ypatingas „Despotin Fam“ skambesys? – Sunku pasakyti. Manau, tai vis tiek yra repas. Tačiau mes labai plačiai žiūrime į muzik in į „užpildymą“. Bent jau tuo me tu, kai įrašėme albumą, negalvojome, tai skambės kaip repas ar – ne. Visa tai, nuo ko pradėjome, buvo gry niausi repo pav yzdžiai. Per 10 met ų spė jome atrasti kitok ių dalykų, kurie įsėdo į muziką. Negali to atimti, perlipti per save dar ydamas ką nors, ko nejauti. Negali da ryti to, ko galbūt kas nors iš tavęs tik isi. – Kaip žmonės priė mė „Odisėją 49“? – Buvo tok ių, ku rie tikėjosi, kad mū sų skambes ys nepa sikeis. Daug kas nusi vylė. Net iki dabar su lauk iu komentar ų, kad „jūs sugedot, pa sikeitėt į kažkok į meinstr ymą“. Norėjosi padar yti skoningai ir gerai pa
8 // © 370 370_021_2.indd 8
Vilnių būtų galima drą siai padary ti alternaty viąja šiau rės Ibisa, skirta rimtai elektroninei muzikai.
teiktą projektą su įvairių žanr ų priesko niais, kuris būt ų skirtas platesnei audito rijai. Norėjau, kad jis būt ų priimtinas ir įsimintinas. Daugelis žmonių atranda dainas, ku rios juos įkvepia arba palaiko tam tikrais gyvenimo atvejais. Visas albumas pilnas citat ų. Manau, kad tikslas pasiektas.
Visi kūriniai kilo iš noro ir malonumo kur ti. Visos idėjos kilo kaip idėjos, o ne kaip pla nas užkariauti kieno nors šird į. Visai kas ki ta – bendras skambesys, meloding umas. Vi siškai nebandėme prisitaik yti. Mūsų tikslas buvo ne pasiekti daugiau žmonių ir kurti po pmuziką, bet pasiekti tuos, kurie vertina gerą muzik ą, bet nuvertina hiphopą.
– Ko siekėte šiuo albumu? – Mūsų siek is buvo parodyti tam tikras vert ybes žmonėms, kurie galbūt išv is ne pripaž įsta repo kaip sav iraiškos priemo nės. Pripaž ink ime, daug umai žmon ių tai atrodo juok inga kult ūra. Yra tam tik ri, bet visiškai teising i stereotipai. Jie ne gimė šiaip. Nesijaučiu jauk iai, kai mane priskiria tam stereotipui, nes aš taip ne sijaučiu ir pasaul į suvok iu visiškai kitaip. Todėl ir mūsų muzika pasuko kita link me, nes mes siek iame būti atv iri pasau liui. Mūsų albumas ir skambesys yra bū tent apie tai – apie atv ir umą ir sav ianali zę, o ne buv imą bandoje.
– Kokie yra „Despotin Fam“ klausytojai? – Man norėt ųsi juos vadinti tiesiog šeimos nariais. Jeig u jiems patinka mūsų muzika, ją siūlo draugams ir bando įsig ilinti, jie yra šei mos nariai, pripaž įstant ys tas pačias gyveni mo vert ybes. Manau, mūsų klausytojai yra jauni, ambicing i ir atv iri pasauliui žmonės. Pirmas albumas buvo paremtas klasik iniu repu. Suprantama, kad klausytojų buvo daug mažiau. Mūsų pasaulis smark iai išsiplėtė. Jei gu aplink save buriame bendraminčius, na tūralu, kad jie turi sav itą veidą. Ir tai nebūti nai turi būti reperiai. – Kaip atsirado „The Big Bang Band“? – Idėja kilo „Messiah Goes Mad“ grupės būgn in inkui Jonui. Jis subūrė grupę žmo nių, su jais perk ūrė mūsų kūrinių aranžuo tes. Aš prisidėjau tik per repeticijas, kartu gal vodamas, kaip visk ą pateikti. Jausmas koncertuojant su šia didele kom panija yra visiškai kitoks, nei pasirodant su didžėjum i. Nuo tada, kai išleidom albumą, iki šių koncert ų praėjo metai. Per tą laik ą žmonės galėjo susipaž int i su kūr yba. Ma nau, todėl tiek žmonių ir susirinko į koncer tus festivaliuose. Grįžtamasis ryšys yra daug daug iau neg u albumo pardav imas. – Nuolat groji Vilniuje, išvyksti groti į ki tas šalis. Kaip vertini Vilniaus miesto mu
zikos kultūrą, palyginti su kitų miestų kultūra? – Pacituosiu Vidį: Vilnių būtų galima drąsiai padaryti alternatyviąja šiaurės Ibisa, skirta rimtai elektroninei mu zikai. Čia yra susiklosčiusi tikrai gera terpė atsiskleisti elektroninės muzi kos kūrėjams, muzikantams, prodiu seriams ir didžėjams. Manau, ne vie nas užsienietis atvažiavęs čia nustem ba, kai randa tokį įdomų ir didelį muzi kos pasirinkimą. Turėtume pasisteng ti, kad Vilnius kada nors taptų geros muzikos sostine. Visi šansai tam yra, tik per mažai pinigų sklaidai pasauly je. Manau, lietuviškos muzikos veidas po kurio laiko labai pasikeis. Yra ma sė žmonių, kuriems nepatinka įpras ti būdai linksmintis ir įprasti muzik i niai reišk iniai Lietuvoje. Jie renkasi ir ieško alternatyv ų. Manau, kuo toliau, tuo labiau kritinės masės daugės. – Jūsų grupė M.A.M.A. apdova nojimuose buvo nominuota ge riausio hiphopo atlikėjo ar gru pės kategorijoje. „Facebooke“ Šmėkla jau spėjo pasipiktinti tuo, kad „Despotin Fam“ yra įtraukti į šiuos apdovanojimus. Kaip verti nate faktą, kad patekote tarp no minantų? – Iš esmės pritariu Pauliui (Šmėklai) dėl visos tos „grietinėlės“. Tačiau tai, kad kitok ios grupės pradeda po tru put į eiti į teliką, jau šį tą reišk ia. Gal būt atšilimą. Būčiau labai nustebęs, jei mūsų nebūt ų buvę tarp nom i nant ų.
2012.01.03 18:10:54
sa, ai. pė rė ir ie da ki us ne. ni
as ma as ki i ir au,
a e u e“ o, iį ti o
k Ta e tą la rp už j i n
>> muzika
THE BLACK KEYS
THE STRANGE BOYS
Nonesuch
Rough Trade
El Camino
Live Music
2011-12-06 Jei prie jums nežinomos grupės pamatysite leidybinės fir mos „Nonesuch“ pavadinimą, neabejokite, kad tai ge ra grupė. Ar bent jau geras albumas. Stilius gali patikti ar nepatikti, bet „Nonesuch“ šlamšto neleidžia. Jei netiki te, paskaitykite internete šios firmos leidžiamų grupių sąra šą. Prisipažinsiu, apie „The Black Keys“ anksčiau buvau tik girdėjęs. Leidybinės bendrovės pavadinimas privertė perklausyti naujausią jų albumą „El Camino“. Ir ne tik tai. Dar ir mano mylimas ir gerbiamas Danger Mouse – jis pro diusavo šį stulbinamai puikų darbą. Kas yra „The Black Keys“? Tai amerikiečių duetas: Danas Auerbachas dainuo ja ir „griežia“ gitaromis, prie mušamųjų ir kompiuterio kla višų sėdi Patrickas Carney. Tačiau klausant fantastiško „El Camino“ niekada nepajusi, kad tai tik duetas. Šiame al bume tiek daug visko (skirtingų gitarų partijų, klavišų, gar sų, balsų), kad kvapą užima. Kiekviena kompozicija kabi nanti ir tiesiog trykštanti energija, kuria pasižymi geriausi roko muzikos darbai. Galima tai vadingi garage roku ar bliuzroku, tačiau dėl tos puikiai suvaldytos energijos ir sa vo paprastu genialumu stulbinančių kompozicijų „El Ca mino“ pavadinčiau tiesiog seno gero roko muzikos įrašu. Pačia plačiausia prasme. Puikiai įrašytu, nenuobodžiai su vestu. Beje, tai jau septintas „The Black Keys“ darbas, ir išgirdęs jį (ir nuolat klausydamas) neriu į prieš tai pasiro džiusius albumus. 90
100
JOHN ZORN
A Dreamers Christmas Tzadik
2011-10-31 Atleiskite, šis albumas išties pasirodė dar spalį, tačiau dabar, kai rašau šias recenzijas, yra antroji Kalėdų die na, tad negaliu jo neapžvelgti. Nes tai ne rudeniškas, o kalėdinis albumas! O sausį Kalėdų dvasios dar siaučia. Pasakoti apie Johną Zorną, matyt, nereikia. O jei kam nors reikia, tai pragariškai sunku. Nusakyti stilių ar įvar dyti skaičių albumų, kuriuose kaip muzikantas ar kompo zitorius J.Zornas dalyvavo, neįmanoma. Visažinėje „Viki pedijoje“ rašoma, kad buvo bandyta skaičiuoti J.Zorno albumus, tačiau ties 400 skaičiai pasimetė. Dažniausiai šį vieną universaliausių amžiaus kūrėjų linkstama sieti su avangardine, eksperimentine, muzika, free-jazz. Tačiau „Naked City“ laikų J.Zorno gerbėjai bus stačiai šokiruoti – albumas „A Dreamers Christmas“ (kuris, beje, jau penktas 2011 m.) labiau primena švelnų, ramų džiazo standartų rinkinį. Gitara groja Marcas Ribotas, bosu ir kontrabosu – Trevoras Dunnas, mušamaisiais – Joey Baronas, perku sija ir vibrofonu – Kenny Wollesenas, Jamie Saftas (nuostabiai!) – klavišiniais. Visi jie žinomi dėl savo darbų freejazz ir eksperimentinėje muzikoje, tačiau dabar susirinko tiesiog padovanoti žmonėms kalėdinio džiaugsmo. Žino mas world muzikos perkusininkas Cyro Baptista viską pa puošia minimalistiniais varpų ir varpelių garsais, Mike’as Pattonas padainuoja... O pats kompozitorius J.Zornas tie siog ramiai linguoja į šių kalėdinių standartų taktą ir lei džia toliau spėlioti, kas po galais dedasi jo galvoje?! 70
370_021_2.indd 9
100
MĖNESIO
ALBUMAI
Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt
MSMW
Live In Case the World Changes Its Mind Indirecto Records
2011-11-10 Jei nežinote grupės „Medeski, Martin & Wood“ (dažnai rašomi tiesiog abreviatūra MMW), tučtuojau taisykite šią baisią klaidą! Todėl, kad MMW – tai ne tik viena ge riausių šiuolaikinių džiazo grupių, sudaryta iš bene ge riausių vidurinės kartos muzikantų (klavišininko Johno Me deski, būgnininko Billy Martino ir bosisto Chriso Woodo), bet jau du dešimtmečius yra daugiau nei džiazas. Čia jungiasi patys įvairiausi stiliai – nuo fanko iki hiphopo. Tai pat tai puikų humoro jausmą turinti grupė (tai rodo ir apžvelgiamo albumo pavadinimas), jų kompozicijos ar net albumai dažnai yra subtilūs muzikiniai pokštai. Dabar vienam albumui prie trijulės prisijungė dar viena raidė – S – džiazo gitaros legenda Johnas Scofieldas, kuris yra grojęs su Milesu Davis, Charlesu Mingusu ir kitais pana šaus kalibro muzikantais. Ir štai MMW tampa MSMW ir susirenka „džemo“. Visiškai gyvai ir visiškai nepakartoja mai. Ir tai virsta albumu „Live In Case the World Changes Its Mind“. Pirmą kartą J.Scofieldas ir MMW susiėjo dar 1999 m. ir iki šio albumo buvo įrašyti dar du. Tačiau šis yra tikrai ilgiausias ir išraiškingiausias. Beveik dvi valan dos absoliutaus, nenusakomo gėrio beprotiškų improvi zacijų. MMW 2012 m. kovą atvyksta į Lenkiją. Aš jau planuoju kelionę.
90
100
2011-12-08 Man visada labai gražu, kai kas nors remiasi tradicija. Nekalbu apie world ar grynąją etnomuziką. Kalbu apie grupes, kurios geba vieną ar kitą tradiciją pasitelkti savo tikslui, kurios supranta, kad tradicija ir daro juos išskirti nius. Čia man visada pavyzdys buvo Bobas Dylanas, ku ris sugebėjo iš tradicinio folk-song išauginti savo unikalias autorines dainas. Tad ir tas psycho-folk ar bliuzroko atgi mimas šiuolaikinės muzikos scenoje man atrodo labai gra žus. Ypač stilingai ir gražiai šioje srityje darbuojasi ame rikiečiai. Šįkart pristatau Teksaso komandos „The Strange Boys“ naujausią albumą „Live Music“. Geografinė nuoro da į Teksasą turi lemtingos įtakos jų muzikai. Šiaip jau „The Strange Boys“ patys save vadina rokenrolo grupe, tačiau naudoja ir garage, ir bliuzo, ir R&B, ir country prieskonius. Ir visa tai smėlėta, kiek depresyvia teksasietiška maniera. Albumas „Live Music“ (nepagalvokite, tai nėra koncertinis darbas) – ketvirtas pilnas grupės albumas. Beje, kol kas pasirodęs tik LP (viniliniu) pavidalu, kaip ir praėjusių metų albumas „Be Brave“. Ir nors pavadinimas „Live Music“ ža da ypač gyvą kūrinį, man pačiam „Be Brave“ pasirodė gy vesnis, ne toks sterilus ir smagesnis. „Live Music“ suvestas labai steriliai ir tai jį daro kiek nuobodoką. Tačiau atskiri kūriniai, tokie kaip „Me and You“, klausosi tikrai smagiai. Bet kokiu atveju, tai dar viena grupių, kurios tyliai daro tik tai, kas joms patinka. Nepriklausomai nuo to, ar kas per ka jų vinilines plokšteles, ar – ne. 60
100
SNOW PATROL
Fallen Empires Fiction, Interscope
2011-11-22 Tokių grupių kaip „Snow Patrol“ yra begalė. Ir visos jos panašios. Tiesą sakant, kai skaitinėdamas apie naujau sią šios Škotijoje gyvenančių šiaurės airių grupės albumą „Fallen Empires“ viename internetiniame leidinyje kakto muša susidūriau su apibūdinimu „Alternative Rock“, pra pliupau juoktis. Kur ritasi šis žaidimas terminais? Tuojau mes ir Nelę Paltinienę imsime vadinti alternatyva?! Visa ta melodinio britpop ir išskirtinai britiško indie-rock karštli gė prasidėjo dar prieš 20 metų ir galbūt tuo metu kokius nors „Radiohead“ savo karjeros aušroje ir buvo galima pavadinti alternatyva. Kaip viename interviu sakė radio galvų lyderis Thomas Yorke’as, „kai mes pamatėme, kad vien Didžiojoje Britanijoje tokių „Radiohead“ priviso šim tai, turėjome nešti kudašių ir ieškoti ko nors kita“. Ir jie ra do. O tokie kaip „Snow Patrol“ – ne. Ir jokia tai alternaty va. Tai meinstrymas. Ar dėl to negalima pasiklausyti tokių albumų kaip „Fallen Empires“? Kodėl ne, galima. Juolab kad albumas neblogas. Harmonijos ir ritmai užkabina. Vo kalas ir tekstai pretenzingai verksmingi, ir man asmeniškai gražiausios tos vietos, kur lieka vien muzika. Tačiau tokių grupių kaip „Coldplay“ ar „Snow Patrol“ tikslas ir yra už kabinti vienomis ir tomis pačiomis harmoninėmis sekomis, ritmu ir už širdies griebiančiu verksmingu balsu, slystančiu į falcetą, šviesų šou ir konfeti per koncertus... Ir tai yra ge rai. Taip ir turi būti. Tai bet kokiu atveju bent pretenzija į šį tą intelektualaus. 55
100
2012.01.03 16:58:37
>> menas
„Love and pain“
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Tomo Ivanausko Piešiniai: Vlado Mackevičiaus (www.vladasart.com)
Malonios infekcijos gniaužtuose Su dailininku Vladu Mackevičiumi susitikti tarėmės seniai, tačiau susibėgti pavyko tik prieš pat Kalėdas. Sutartoje vietoje sulaukusi Vlado pastebiu jo rankose dvi nuostabiai įpakuotas dovanas. „Tu išprotėjai?!“ – beveik užrėkiu ant pašnekovo, kai jos abi atsidu ria mano rankose. „Jau seniai“, – šypsosi Vladas. Aš atsidusdama pritariu: „Ai, jūs, menininkai, tokie gimstate...“ Misija (ne)įmanoma Per pokalbį (užrašydama tyčia paverčiau jį monologu) imu Keista, tačiau mano giminėje nebuvo menininkų ar meniš JAM pavydėti JO beprotystės, kurią sukėlė kažkokia labai ko charakterio amatų atstovų. Pirmoji sėkla buvo pasėta, kai man buvo aštuoneri metai. Tokio amžiaus vaikai dar nepriima jau meniška infekcija... racionalių sprendimų, tad meno apsuptyje atsiradau tėvų va . lia. Lankydamas meninio pobūdžio būrelį Moksleivių rūmuo se pirmąkart susitikau su teptuku ir dažais. Būrelį lankiau kelis ............. sezonus. Vėliau tęsėsi standartinė branda. Po vidurinės atsi ........................................... dūriau sankryžoje, apie kurią net knygos rašomos, jos daž ............... niausiai pavadinamos „Kur stoti?“. Kreipiausi į savo intuiciją, o ji man vienareikšmiškai nurodė kūrėjo kelią. . Rinkausi iš architekto ir interjero dizainerio specialybių, pa .................. ... .
10 // © 370 370_021_2.indd 10
sirinkau pastarąją. Jau tuo metu supratau, kad mano misija – įnešti savo įnašą į istoriją, kuo daugiau palikti po savęs ateinančioms kartoms. Prasidėjo! Eskizai, brėžiniai, statybos, parduotuvės, užsakovai ir rangovai... Besisukdamas šitose „salotose“ buvau kūrybininkas, bet nesijaučiau savo vietoje. Tikroji šviesa pagaliau nušvito, kai viename interjero objekte užsakovė panoro kelių paveikslų. Pirmieji potėpiai sustatė vis ką į savas vietas. Ta maloni infekcija – kylanti aistra tapybai – privertė persvarstyti planus. Toliau sekė sunkumai ir įdomy bės. Tapybos niekur oficialiai nesimokiau, tad kaip tapytojas formuojuosi savarankiškai, nestandartiniu būdu. Idėjų dėžutė ir skatinančios priemonės Idėjų dėžutė – gyvenimo palydovas. Pirmasis įkvėpėjas yra Die vas – gamta, jos įvairovė, poelgiai ir pokyčiai. Turiu glaudų ry šį su gamta, gerbiu ją. Antrasis – žmonės. Stengiuosi būti geras stebėtojas – stebiu žmones, jų pyktį, pavydą, bukumą ir neapy
kantą, meilę ir šviesą, aistrą ir ambiciją, jų tikėjimą... Šie da lykai yra puikūs kūrybinio pro ceso pradžios katalizatoriai. Trečiasis – sapnai. Nori te tikėkite, norite – ne, bet aš daug sapnuoju, o sapnų der lius yra dažnas motyvas pa veikslui. Ketvirtasis – kitos kūrybos rūšys, dažniausiai – teatras ir kinas. Manau, visos meno rūšys yra neatsiejamos. Visas meno pasaulis – tai tarsi viena draugaujanti ir (ar) kon kuruojanti simbiozė, tarsi vie nas organizmas. Aš laikau sa ve jo dalimi. Spalvos? Jos man – kaip mamai vaikai. Visas myliu ir visų yra. Savo kūrybos procesą da liju į dvi dalis. Pirmoji – kai gimsta pati idėja. Antroji – kai ją realizuo ju. Kūrybos procesuose bū na įvairiai, kartais tos dalys neatsiejamos. Kartais idėją tiesiog užrašau arba eskizuo ju, bet tuo momentu dar neta
2012.01.03 19:30:21
pa M me
ma iš pa tu lin pr
Ap Ka mi jų na nin tuo tie
ne sta pr ša mo tin lab
jui
ir da ro ai. ori aš er a os – os os. rsi on ie sa
ip ir
da ai
o bū ys ją uo ta
„Strėlė“
Pablo Picasso sakė: „Tapytojas tapo tai, kas par duodama, o geras tapytojas parduoda tai, ką tapo.“ Aš stengiuosi tapyti nepaisydamas visuomenėje nu statytų normų ir formuojamo supratimo, kas yra ge rai, o kas – ne. Stengiuosi būti už jų taisyklių ribų. Einu intuityviai.
„Emigrantai“
„Chasing the success“
pau... Kai kurios idėjos turi bręsti ir kristalizuotis. Miegu su eskizų arba užrašų knyga, kad nepa mesčiau staiga aplankiusios idėjos. Tapau būdamas blaivaus proto ir kūno. Taip man pavyksta geriausiai išreikšti savo mintį. Šneku iš praktikos. Paveikslo užbaigimas (jeigu jį galima pavadinti užbaigtu) man – mažoji šventė. Mėgs tu skanauti viskį, taip pat esu raudonojo vyno ša lininkas. Kitokioms, t. y. sintetinėms, skatinančioms priemonėms – ne.
Mano many mu, meninin kai priklau so tai vienai iš nedaugelio visuomenės atšakų, kuriai savo mąsty mu pavyksta būti už siste mos ribų.
Skaičiai, emocijos ir kliurkos Nutapytų darbų tiksliai neskaičiuoju, anksčiau jų net nefotografavau. Manau, kad nuo 2004 m., kai įkū riau personalinę meno galeriją, iki dabar jų skaičius dar neperlipo 200. Darbai išsibarstė po Europą, Skandinavijos šalis, Rusiją, nemažai mano kūrinių yra ir Lietuvoje. Didžiuojuosi tokiais savo paveikslų savininkais kaip Danijos princesė Aleksandra Kristina, Emiras Kusturica, Ennio Morricone, Ilja Lagutenka ir daugy be kitų. Vieniems dovanoju, kiti įsigyja. Manau, viena gyvenimo prasmių yra emocija. To dėl stengiuosi skirti laiko ir savo darbams pateikti, aprašyti ir įpakuoti. Paveikslo „pakuotė“ gali pratęs ti ar pabrėžti jo mintį. Be to, tai dar viena maloni ir nuotaikinga sekundė į paveikslo šeimininko krepšį. Gera daryti gera... Koks nenusisekusio paveikslo likimas? Nesėkme to nepavadinčiau. Tai kelio dalis, kurią nutiesė kuriant neteisingai suformuotos temos. Nepavykusį kūrybinį procesą užbaigiu paprastai – nuimu drobę nuo porėmio ir išmetu į šiukšliadėžę. Niekad netapau ant viršaus kito darbo – jei jau išė jo zaporožietis, nereikia dėti ant jo kito kėbulo. Jei nepavyko įgyvendinti to, kas buvo suplanuota, aš nesitaikau su pusiau užbaigtumu. Manau, kad mo ku pralaimėti ir pradėti iš naujo, nes esu maksimalis tas, pagal žvaigždes – Liūtas. Nuo Vilniaus iki Paryžiaus Santykiai su Lietuva geri. Gyvenu sostinėje, myliu šį miestą. Taip, galiu kurti ir kur nors kitur – neretai taip ir darau. Esu nutapęs nemažai freskų Norvegi joje, Rusijoje ir kitose šalyse. Bet man visada malo nu grįžti į artimas man vietas, bučiuoti Vilnių akimis. Taigi, apie emigraciją negalvoju. Ar pasvajoju apie pasaulinę šlovę? Meluočiau, jei pasakyčiau, kad – ne. Daugelis tai neigia, ne va, jiems to nereikia... Bet manau, kad kiekvienam kūrėjui malonu būti pastebėtam, juo labiau – įvertin tam pasaulio mastu. Esu įsitikinęs, kad geografinė padėtis menininkui nėra svarbi – šiandien yra be galybė priemonių, kaip paskleisti informaciją apie savo kūrybą. Stengiuosi nuolat rengti parodas ir rodyti žmonėms savo rezonansus viena ar kita tema. Šiuo metu mano darbai eksponuojami Maskvoje. Tai mano 22-oji personalinė paroda, trečioji – Ru sijoje. 2011 m. turėjau garbės savo kūrybą ekspo nuoti dar ir Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Di džiojoje Britanijoje ir, žinoma, Lietuvoje.
„Absoliutumas“
Apie visuomenės kanonų griovimą Kaip ir visi kiti menininkai, reaguoju į man įdo mius aplink vykstančius procesus, stengiuosi jausti jų pulsą. Grūdinanti aplinka sukelia vidinius rezo nanso procesus, kurie gana ryškiai išplaukia asme ninėje kūryboje. Mano spalvotuose drobių kvadra tuose pilna dialogo su visuomene, kuris prisotintas tiek protesto, tiek ironijos. Bet kuri sistema turi savo taisykles, kad jos vie netas tarnautų interesams, gyvendamas pagal nu statytus normatyvus. Mano manymu, menininkai priklauso tai vienai iš nedaugelio visuomenės at šakų, kuriai savo mąstymu pavyksta būti už siste mos ribų. Ne paslaptis, kad „už ribų“ yra ganė tinai plati sąvoka. Tarsi priemiesčiai – vieni būna labai pageidaujami, o kiti kažkodėl nurašomi. Sistema smarkiai baudžia, tačiau kartais kūrė jui pavyksta pakilti virš jos.
370_021_2.indd 11
2012.01.03 19:30:39
>> mada Herojės nuotrauka: Benjamino Le Ray Mados fotosesija: Marlos Singer Modelis: Marija Bi
Justė Raudonytė yra 22 metų drabužių dizainerė, pabėgusi iš Lietuvos vedama bulgakoviškos meilės. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus. . Su ja susitikome kavinėje Claudo Bernard’o gatvės gale, kuri mano geriausių vietų intymiems pokalbiams sąrašuose jau seniai užima pirmą vietą. .. ............. ............. ............... . .................. ... .
Aš tikiu li kimu ir ma nau, kad tai buvo jo darbas. Dėl to ir ėmiausi šių drabužių – labiausiai tikiu jais, o kurti galiu tik tai, kuo labai tikiu.
kūno. Bet bijau, kad tai tik mitas. Bet ku riuo atveju galutinis mano kelionės tiks las yra Sibiro snieg ynai. Žinai, Šiaurės pašvaistė, baltosios nakt ys, snieglentės, kelionės šunų kink iniu ir, aišku, šama nai su visais savo pranašumais... – O ko iš tavęs tikėtis pasauliui? – Man nepatinka pasyv us sant yk is su pasaul iu. Ne aš esu jo, o jis yra mano kalė. Jei jis iš manęs nesitik i nieko, aš jį paimsiu ir priversiu tikėtis. Pav yzdžiui, dabar verčiu pasaul į pradėt tikėtis, kad mano drabužiai išspręs didmiesčių gy
S
enas barmenas, dirbantis savo bare ne dėl pinigų, o dėl tuštumos, kuri atsirastų jo gyvenime, jei nustotų; nuo septintojo dešimtmečio nekeistas interjeras su besimėtan čiais, kažkada trendy buvusiai kavinei privalomais „Vogue“ numeriais ir brendis iš apmusijusių stiklinių.
– Tu man primeni tą šviesią Cate Blanchet heroję filme „Ka va ir cigaretės“. Aš būsiu ta tamsi... – Geras filmas, atsimenu tą sceną. Nors knygos man svarbiau už kiną. Lyg iai taip rusų ir amerik iečių dvikovoje palaikau ru sus. Dostojevsk is / Bulgakovas. Ta nuotaika, pokalbiai, kažkaip tas dirbtinumas atrodo daug tikresnis. Kai skaitau, visada atro do, kad autorius ir aš sudarėm sutartį, jog dabar viskas bus dirb tina, ir tai duoda tikrumo. O filmai, ypač amerik iečių, bando ta ve apgauti, kad tai, kas ten vyksta, yra tikra. Tada viskas atrodo daug pav iršutinišk iau. Bet juodosios buvo geri kailiniai. – Rusai prieš amerikiečius... Kas tai? Žiūrėjai per daug „The Company“ ar „Oxford spies“ (televizijos filmai apie Šaltojo karo laikus – red. past.)? – Mat yt, Šaltojo karo paliktos traumos...
12 // © 370 370_021_2.indd 12
– Tai tau nepatinka Paryžius? – Tu labai kategoriškas. Visko čia yra. Patinka man seni buržua. Su stilium, su gracija, su pagieža purv inoms gatvėms. Gražu, iš didu. Primena Dostojevsk io Peterburgą. Paskui tai, žinoma, įkyri. Įdomu tol, kol tu naujas čia, kol tai eg zotiška. Paskui… Ai, bet visur neįdomu. Iš tiesų labiausiai no rėčiau ištrūkti iš miest ų. Turiu šiek tiek vilties, kad man patik tų Portlande. Ten, sako, vis dar gyvos dev intojo dešimtmečio laik ų svajonės. Ten vis dar niekas neturi ambicijų – nori tapti cirko artistais ar išgarsėti pasidarę zombio tatuir uotes ant viso
Nuo meilės P iki Sibiro b ventojų social ines problemas. Čia kaip su transvest itais. Jie visą gyven imą ti kisi pasidar yt i lyt ies keit imo operaci ją ir mano, kad dėl to jų socialinis gyve nimas taps geresnis, jie gaus geresn į dar bą, lengv iau bus mok ytis ir t. t. O tiesa ta, kad nedaug kas pasikeičia, bet niekam ir ner ūpi – svarbu, kad chir urg ija kles ti. Taip ir čia. Mano drabužiai neišspręs stiprėjančio indiv idualizmo didmiesčių visuomenėse, bet jie gali suteikti saldžią iliuziją, kad taip atsitiks. Tai kodėl gi ja nepasimėgauti? – Tai, apie ką kalbi, ir yra tavo drabu žių koncepcija? – Aišku. Drabuž is tam ir yra, kad, va žiuojant metro, žmog us, kuris tave trau kia, pakelt ų žvilgsn į ir pasižiūrėt ų tau į akis tarsi klausdamas: „Kodėl tu taip ren giesi?“ O jau kai įvyksta akių kontaktas, tai viso vakaro eiga prik lauso tik nuo ta vo paties agresyv umo...
2012.01.03 19:56:20
– Papasakok man daugiau apie savo drabužius. Tu ri savo liniją „Babooshka“. Kodėl būtent kailiniai ir timpės? – Jaučiu šiems drabužiams labai daug sentiment ų. Man taip susik lostė gyven ime, kad visus kart us, kai mano gyven ime nutiko kas nors gera ar bloga, buvau su ap teškėm ir kailiniais. Pirma meilė laive į Škotiją. Pirmas heartbrake’as. Pamenu, kad netgi pirmą Tinto Brasso (jį iki šiol laikau vienu did žiausių Vakar ų pasaul io gen i jų) filmą žiūrėjau su savo mylimom timpėm drive-in ki ne. Pamenu, kad paskui ilgai bijojau atsikelti nuo kėdės. (Juok iasi, kol vos nepaspringsta senuko barmeno iš savo buto, esančio virš baro, atneštais vafliukais.) Aš tik iu lik imu ir manau, kad tai buvo jo darbas. Dėl to ir ėmiausi šių drabužių – labiausiai tik iu jais, o kurti galiu tik tai, kuo labai tik iu. Kitu atveju, geriau dirbsiu viešbučio kambarių tvark ytoja ir tikėsiuosi vieną dieną įsivelti į skandalą su garsiu Pranc ūzijos social ist ų par tijos nariu. – Papasakok daugiau apie savo profesinius tikslus... – Profesija? Kas tai? Aš netik iu tok iais dalykais. Kūr yba man nėra darbas. Ar manot, kad Tolstojus trečią kartą perrašinėdamas „Karą ir taik ą“ mąstė apie tai kaip apie darbą ir galvojo, ar iš to išg yvens. Kai nekur iu, mano PMS būna kok ius penk is kartus stipresnis. Taig i, kūr y ba ir asmeninis gyvenimas man iš esmės yra tas pats. O gyvenime, kaip sak iau, mano galinė stotelė yra po Šiau rės pašvaiste. Noriu gyventi ten ir rengti visas kaimo ba buškas savo drabužiais.
s Paryžiuje o bobučių Trumpai
„Babooshka“ (bobutė – rus.) – po šiuo vardiniu ženklu slepiasi Justės kurti drabužiai. Mėgstamiausias tinklalapis – High Fashion Porn tinklaraštis (supremefreakmagazine.com). Mylimiausia Par yžiaus vieta – Eifelio bokštas.
370_021_2.indd 13
2012.01.03 19:56:49
>> IŠKLOTINĖ
TEATRAS
Recenzavo: Goda Dapšy tė Nuotraukos: teatrų archy vo ir BFL
IŠVARYMAS ŽIŪRĖKITE VASARIO 4 D.
NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)
Teatro scenoje seniai neteko matyti tokio spektaklio, kokiu naujuosius metus pasitiko Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę kalba aktualiomis temomis, džiugina pilnakrauju teatrališkumu, įspūdingomis masinėmis scenomis ir puikiais vaidmenimis. Per penkias visiškai neprailgstančias valandas režisierius ir dramaturgas su gausia įvairaus amžiaus aktorių trupe bei populiariąja grupe „Happyendless“ scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtame daugiafunkciame poindustrinio stiliaus bare-skaistykloje pasakoja lietuvių emigrantų Londone epopėją. Lengva istorinė perspektyva (čia kalbama ne apie šiuolaikinius emigrantus, o apie trečiąją jų bangą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje) leidžia kūrėjams sutirštinti spalvas ir kiek laisviau interpretuoti kasdienybe tapu-
sias „išvariusiųjų“ ir „išvarytųjų“ problemas. „Išvaryme“ kalbama ne vien apie emigrantų buitį, bet ir apie pasirinktas gyvenimo trajektorijas aukštyn (nuo infiltruoto, bet demaskuoto „mento“ iki britų konsteblio) ar žemyn (nuo svajoklės fotografės iki kekšės, išganymą pasiekiančios per islamišką burką), o dar svarbiau apie norą save sukurti iš naujo, išvalant iš savęs Rytus, arba tiesiog šūdą, ir šio noro bergždumą. Miuziklo forma sukurtame spektaklyje, kuriame gausybė puikiai atliktų masinių ir choro scenų (judesį kūrė Vesta Grabštaitė), dešimčių populiarių muzikinių temų ir rusiškų keiksmažodžių kaskadų fone kaip niekad ryškiai sužibėjo
jaunoji aktorių karta. Pagrindinį Beno vaidmenį kuriantis Ainis Storpirštis žaižaruoja visomis įmanomomis aktorinėmis spalvomis: akrobatiniai triukai, puikios vokalinės scenos ir ne mažiau paveikūs filosofinio suvokimo momentai. Greta jo – ne mažiau puikūs duetų scenų partneriai: Mariaus Repšio budulis filosofas Vandalas, neįtikimas transformacijas patiriantis Martyno Nedzinsko Edis ir nepretenzingas, bet tikslus Tado Gryn babajus Azimas. Iš viso „Išvaryme“ pasirodo kelios dešimtys įvairiausių personažų: nuo lietuviškųjų budulių, lenkų benamių, lietuviškojo kaimo obuolių iki britų policininkų, Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ herojų ir Freddie Mercury, nuo gražuolių damučių iki kekšių ir anarchisčių. Tačiau tenka pripažinti, jog šis spektaklis tik patvirtina teiginį, kad lietuvių teatras – pirmiausia, vyrų teatras. Jaunosios aktorės Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė kaip įmanydamos kuria spalvingus personažus, tačiau bendros dramaturginės linijos jos jau iš anksto pasmerktos tapti nusivalkiojusiomis išdavikėmis. „Išvarymas“ kalba ne apie protų nutekėjimą į Vakarus, o apie tuos, kurie neradę būdo būti čia pasirenka būdą nebūti ten, apie identiteto krizę, kurią primeta ne kiti, o pats pasirenki. Žaismingame sceniniame šurmulyje neapsieinama ir be trikdančių kontroversiškų scenų, kaip kad šiuolaikinė Justino Marcinkevičiaus kreipinio „Tėvyne, tu mano, tėvyne...“ parafrazė. Tačiau kad ir kokia skaudi, šiandien ji skamba skausmingai tiksliai, tad sorry, nevermind.
JUDANTYS TAIKINIAI ŽIŪRĖKITE SAUSIO 28 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
14 // © 370 370_021_2.indd 14
Vieno įdomiausių vyresniosios kartos lietuvių choreografų Vyčio Jankausko naujausias darbas „Judantys taikiniai“ kalba apie egoizmu pagrįstus žmonių santykius, kai minioje vienas kitą regime kaip taikinį, apie savitikslį bendravimą ir mėginimą išsiveržti iš šio uždaro rato (tiksliau – kvadrato). Išgrynintoje erdvėje, kurią formuoja tik kvadratą sudarančios balto linoleumo juostos, keturi šokėjai juda savo gyvenimo linijomis iš visų pusių stebimi žiūrovų. Tokiam atviros aikštelės bandymui V.Jankauskas ryžtasi pirmą kartą, taip pat tai pirmas šio choreografo spektaklis, kuriame jis pats nepasirodo scenoje. V.Jankauskas renkasi gana aiškią kompozicijos formą – pirmiausia pristato visus šokėjus po vieną, vėliau grupuoja juos į duetus, keičiančius vienas kitą ar atliekamus paraleliai. Taip jis suteikia galimybę mėgautis ir kiekvieno šokėjo individualumu ir kartu pa-
tirti tarpusavio santykių dinamiką: ekscentrišką dėmesio troškimą, vyrų kovą (kiek primenančią gaidžių peštynes), moterišką atjautą ir konkurenciją, porų santykių peripetijas ir kovą už vietą po saule (tiksliau – po prožektoriumi). „Judančiuose taikiniuose“ pirmą kartą profesionaliojoje scenoje buvo galima išvysti Dovydą Letkauską, kurio plastika gal kiek neįprasta V.Jankausko šokio teatrui, tačiau puikiai papildė spektaklio ansamblį, o kartu su Agne Ramanauskaite atlikti duetai pulsavo gyvybe bei pažabota aistra ir kontrastavo su kur kas nuosaikesne Giedrės Kirkilytės ir Tautvilo Gurevičiaus pora.
2012.01.03 17:58:46
Rašė: Vlada Kalpokaitė Nuotraukos: teatrų archy vo
KITOKS TEATRAS VAIKAMS SAUSIO 17–22 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
TIEMS, KURIE TURI ŠĮ TĄ BENDRA SU VAIKAIS Jei jūsų atžala (jauniausias broliukas, sesuo, pusseserė ar paliktas prižiūrėti tolimesnis giminaitis) jau daugmaž išmoko sėdėti ir sekti judančius objektus, vadinasi, jam jau metas į teatrą. Žinoma, toks kūdikėlių ir visų kitų ikistudentinio amžiaus žiūrovų ėjimas į spektaklius turi paisyti tam tikrų taisyklių, kad nesikankintų nei pats pradedantis teatralas, nei aplinkiniai, nei aktoriai scenoje. Padorūs teatrai, kuriems rūpi visos minėtos grupės, nurodo, kokio amžiaus žiūrovui tinkamas jų spektaklis. Tokius Menų spaustuvė ir surinko į jau antrą kartą vykstantį festivalį „Kitoks teatras vaikams“. Tai va, apie tai, kodėl jis kitoks, jau pradėjome. Dar KITOKS bent jau tuo, kad gerbia savo žiūrovus. Dar pagarba išreiškiama normalia, padoria kūryba be jokių kompromisų (atseit vaikai „suvalgys“ viską, ypač liūdnai pagarsėjusį klaikios vaidybos, lėkšto turinio ir kelių pigių efektų a la „Trys paršiukai“ kokteilį). KITOKS jis ir dėl to, kad po spektaklio neragina kuo skubiau šokti į kombinezonus ir apleisti patalpų. Kiekvieną festivalio dieną po renginių vyks vaikams skirti edukaciniai užsiėmimai įvairiomis temomis, juos ves profesionalūs aktoriai, šokėjai ir t. t. KITOKS šis festivalis ir tuo požiūriu, kad jame bus rodomi įvairių žanrų spektakliai: dramos, muzikiniai vaidinimai, lėlių, objektų, vaizdo projekcijų, šiuolaikinio šokio, be to, pirmas lietuvių žongliravimo spektaklis ir visiška naujovė – komiksų spektaklis. TIEMS, KURIE SU VAIKAIS VISIŠKAI NIEKO BENDRA NETURI (Bet sutiktų su jais susitikti žiūrovų salėje). Teatras vaikams, ypač tas, kuris turi meninių ambicijų, anaiptol nėra vaikiškas. Bent keletas festivalio programos spektaklių (pavyzdžiui, Keistuolių teatro „Mykolas žvejas“, šokio spektaklis „Bebaimis“ (šokio teatras „Dansema“), italų trupės „Scarlattine Teatro“ komiksų spektaklis „Mano Libera“, „Stalo teatro“ „Mano miestas“ ir „Vėjų motė“, šiuolaikinio cirko spektaklis „Stebuklingas medis“) sudomins net tuos, kuriuos kadaise sutraumavo jau minėti paršiukai ar kokia nelemta Raudonkepurė... Visa festivalio programa: menuspaustuve.lt
SALAMANDROS SAPNAS. PAVEIKSLAS SAUSIO 13 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
Šiuolaikiniam šokiui tarnaujanti (tikrąja ta žodžio prasme) Lora Juodkaitė pastaruoju metu yra labai retas paukštis Lietuvoje. Jei ji nešoka kokiame nors tarptautiniame festivalyje Prancūzijoje, Olandijoje ar kur nors dar toliau, tai bent jau tiria šokio prigimtį Turkijoje arba dirba su savo studentais Klaipėdoje (taip, tai arčiau nei Stambulas, bet jau kaip pažiūrėsi). Jos su dar vienu šventuoju teatro bepročiu Valentinu Masalskiu prieš keletą metų sukurtas spektaklis „Salamandros sapnas. Paveikslas“ apvažiavo daugybę festivalių ir pelnė nemenką skaičių apdovanojimų (bent du Auksinius scenos kryžius). O matėme jį Vilniuje tikrai labai seniai. Ateikite pažiūrėti į retą paukštį (tiksliau – amfibiją) – sceninį judesio pasakojimą apie mitinio gyvūno transformacijas.
370_021_2.indd 15
2012.01.03 17:59:44
>> IŠKLOTINĖ
KINAS
Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archy vo
„YVES SAINT LAURENT.
BEPROTIŠKA MEILĖ“
NUO SAUSIO 6 D.
Kino teatre „Skalvija“ (Vilnius, A.Goštauto g. 2 / 15)
Sausį, prieš prasidedant prancūzų kino festivaliui „Žiemos ekranai“, savotišku apšilimu taps dokumentinis filmas apie genialųjį Yves‘ą Saint Laurent‘ą „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ („L‘Amour Fou“, 2010 m.). Šis filmas kruopščiai ir subtiliai atskleidžia ne tik prieštaringo vieno žymiausių XX a. mados kūrėjų Y.Saint Laurent‘o paveikslą, bet ir pasižymi tomis ypatybėmis, kurios dažnai priskiriamos prancūziškajai kultūrai, – ypatinga elegancija, rafinuotumu, išskirtine estetika ir vizualumu. „Apie madą nieko nenusimanau, man rūpi žmonės. Man tai – filmas apie meilę“, – taip savo filmą pristato Prancūzijoje gimęs videomenininkas Pierre‘as Thorettonas. Sukurti filmą režisierių paskatino pokalbiai ir susitikimai su Pierre‘u Bergé. Turbūt niekas taip gerai ir įvairiapusiškai nepažinojo genialiojo Y.Saint Laurent’o kaip P.Bergé. Šis buvo jo gyvenimo ir verslo partneris, o jų ryšys truko net pusę amžiaus. Tad iš prisiminimų ir
PARODOS „REMIX 2011“ IKI SAUSIO 14 D.
Galerija „Arka“, (Vilnius, Aušros Vartų g. 7)
Populiariojoje muzikoje ypač paplitusią tendenciją perdaryti senas dainas pabandyta perkelti į vizualinio meno kūrinius. Galerijoje „Arka“ vykstanti paroda atspindi populiarų šių dienų bruožą – vartotojiškumą, kai į nieką neįsigilinama, o tik paviršutiniškai apžvelgiama. Parodos tema – vizualiosios ir muzikinės kultūros jungtys, simbiozė, atsikartojimo, interpretavimo, kopijavimo, replikos, citatos problemos. „Arkoje“ įvairių kartų ir skirtingų meninių išraiškos formų atstovai diskutuoja apie vaizdą ir meną, bando priversti parodos lankytojus stabtelėti, prikaustyti jų dėmesį ilgesniam laikui.
16 // © 370 370_021_2.indd 16
subtilių detalių, bendrai surinktos išskirtinių meno dirbinių kolekcijos jis kuria nuoseklų, įdomų ir jautrų dizainerio portretą. Palaikomas P.Bergé dizaineris išgarsėjo kaip pirmasis mados kūrėjas, kuris aprengė moteris smokingais, pirmasis, kuris demonstruoti kolekcijų ant podiumo pakvietė juodaodes manekenes, pirmasis, kuris paveikslus pavertė drabužiais. Daug apie dizainerį pasako P.Bergé pastaba, esą jis laimingas jautėsi vos porą kartų per metus, ir tai trumpai, kai jo kolekcijos pristatymus palydėdavo audringi aplodismentai. Y.Saint Laurent‘as dirbo kaip apsėstas, tačiau su ne mažesniu įkarščiu linksminosi ir legendinėje kokaino bei prabangos oazėje – klube „Studio 54“.
Rašė: Dovydas Kiauleikis Nuotraukos: organizatorių archy vo
„SAMUELIS BAKAS. GYVENIMO STOTYS“ IKI KOVO 30 D.
Vilniaus Gaono žydų muziejus, (Naugarduko g. 10/2)
Lietuvių kilmės žydų tapytojas Samuelis Bakas savo pirmąją parodą surengė būdamas vos devynerių Vilniaus gete. „Kai man buvo vienuolika, palikau Vilnių, jau sovietinį miestą, ir išsivežiau gausybę įspūdžių bei nenumaldomą praradimo jausmą. Visa tai veikė ir mano kūrybą. Joje kalbu apie sugriautą pasaulį ir stengiuosi pavaizduoti amžinas, tačiau bergždžias pastangas atstatyti jį tokį, koks buvo anksčiau. Iš tiesų manau, kad bandau atspindėti vidinę žmogaus būseną“, – yra sakęs S.Bakas. Kaip būdinga pasaulio menininkams, S.Bakas mokėsi ir kūrė daugelyje meno centrų – Romoje, Paryžiuje, Niujorke ir kitur. Simbolių kupini, tragedijos persmelkti S.Bako kūriniai nagrinėja kančios temas. Parodoje eksponuojami ne tik paveikslai iš archyvų, bet ir niekada Lietuvoje nematyti darbai iš Jungtinių Valstijų.
2012.01.03 20:12:27
ŽIEMOS EKRANAI SAUSIO 20–VASARIO 5 D.
Vilniuje – kino teatruose „Skalvija“ (A.Goštauto g. 2 / 15) ir „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4 / 3), taip pat – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ šiemet septintą kartą grįžta su senom tra dicijom ir kuria naujas. Programoje dešimt dar nematytų prancūziškų filmų, dvi ret rospektyvos iš klasikos archyvų, skirtos prancūzų komikams Jacquesui Tati ir Pierre‘ui Étaixui. Ekranuose žybtelės ir trumpo metro filmukai, jie primins senus gerus laikus, kai „Lietuvos“ kino teatre vykdavo prancūzų trumpametražių filmų naktys. Specialus kino seansas bus skirtas neseniai mus palikusiai aktorei Katerinai Golubevai. Ją iš vysime Claire Denis filme „Aš nenoriu miego“. Jungdami sena ir nauja, „Žiemos ek ranai“ kvies pasiklausyti 16 mm projektoriaus traškesio ir paglostyti akimis juostos grūdo virpesių – susipažinsime su eksperimentiniais filmais, sukurtais Paryžiuje įsikū rusioje kino laboratorijoje „L‘Abominable“. Pagrindinė šių metų programa „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ – apie karštligišką iliuzijų vaikymąsi, apie didesnes ir mažesnes viltis, svajonių puoselėjimą ir tikėjimą stebuklais. Filmai tokie net nerealistiškai natūralūs ir gyvenimiški, kad kartais prime na išgalvotas istorijas arba baisias prancūziškas pasakas. Jaunos nėščios merginos, jos storulės mamos, jos vaikino ir senuko kaimyno keliai susilies į vieną tragišką pa baigą filme „Karščio banga“. Jauki „Orli“ mozaika primins mus pačius oro uostuo se lūkuriuojančius netikėto susitikimo ar žvilgsnio. Gerai pažįstamas režisierius Bru no Dumont‘as grįžta su nauja juosta „Be šėtono“, kurią žiūrint galima tik spėlioti, ką slepia keistuolis, klaidžiojantis La Manšo pakrantėmis. Dramoje „Išauš ir mūsų die na“ šėtoniškasis Vincent‘as Casselis lydės sutrikusį jaunuolį į raudonplaukių rojų – Airiją. Mažasis Sirilis irgi ieškos vietos ir šilumos šiame atšiauriame pasaulyje brolių Dardenne‘ų juostoje „Berniukas su dviračiu“. Kultinis prancūzų dainininkas Katerine filme „Aš esu niekieno žemė“ netyčia grįžęs į tėvų namus niekaip nebegalės iš ten ištrūkti. Animacinėje juostoje „Rabino katinas“ entuziastingi veikėjai keliaus į Jeru zalę, kur gyvena tik juodaodžiai. Juodosios komedijos meistras Samuelis Benchetri tas pakvies pasisvečiuoti picerijoje „Pas Džino“, kurioje filmas pabėgs nuo scenari jaus ir pradės gyventi savo nuožiūra. Juostoje „Prisiminimai iš viešnamio“ merginos už parduotą kūną svajos nusipirkti svajones. Šiemet Prancūzijai „Oskarų“ ceremo nijoje atstovaujančioje dramoje „Karas paskelbtas“ tėvai stos į kovą su nenugalima savo sūnaus liga. Ar gali meilė nuversti kalnus? Ar iliuzijos – tik muilo burbulai? O jei jos vis dėlto nesubliūkštų...
Sausis – muziejų mėnuo Visą sausį „Vilniaus diena“ skirs ypatingą dėmesį miesto muziejams, o su savaitgalio numeriais bus galima nemokamai aplankyti šiuos muziejus ir galerijas: sausio 7 ir 8 d. Nacionalinę dailės galeriją (Konstitucijos pr. 22); sausio 14 ir 15 d. Šiuolaikinį meno centrą (Vokiečių g. 2); sausio 21 ir 22 d. Taikomosios dailės muziejų (Arsenalo g. 3A); sausio 28 ir 29 d. Vilniaus paveikslų galeriją (Didžioji g. 4).
Nemokamas įėjimas
tik su to savaitgalio „Vilniaus dienos“ numeriu.
„Modernizacija.
7–8 dešimtmečio Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ IKI VASARIO 12 D.
Nacionalinė dailės galerija (Vilnius, Konstitucijos pr. 22)
Pastaruoju metu pasaulyje jaučiamas susidomėjimas sovietų menu ir dizainu. Štai Londone dar vyksta pa roda apie 1915–1935 m. architektūrą Rusijoje, o Romoje praėjusį rudenį vyko net dvi parodos, skir tos XX a. Rusijos ir sovietų menui, konkrečiai socialistiniam realizmui ir didžiam grafikui Aleksandrui Rod čenkai. O kur dar nuolat šia tema leidžiamos knygos ir albumai (įvedus frazę „soviet art“, amazon.com išmeta tūkstančius tokių knygų pavadinimų). Lietuvoje nuo bet ko, kas kvepėjo sovietizmu, ilgai bėgome dėl suprantamų priežasčių. Vis dėlto ir soviet mečiu žmonės gyveno ir kūrė, o pastaruoju metu visuomenė vis labiau domisi sovietmečio kūryba. Tai pa tvirtina Nacionalinės dailės galerijoje gausiai lankoma paroda „Modernizacija. 7–8 dešimtmečio Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“. Čia rasite ir naujųjų mikrorajonų schemų, ir radijo aparatų, ir geidžia miausių madų. Juk Baltijos šalys buvo „Artimieji Vakarai“. Teisus buvo kultūros ministras, kuris per atidarymą sakė, kad paroda sulauks įvairių nuomonių. Tai patvirtino galerininkų pasakotos istorijos, kaip sunku buvo surinkti eksponatus – ne tik privatūs asmenys, bet ir kai ku rios kultūros institucijos atsisakė dalytis medžiaga su pretekstu „Agituojat už sovietmetį!“. Vis dėlto jaunesnio ji karta į eksponatus žiūri ne kaip į sovietmečio palikimą, o kaip į netolimos praeities meną ir dizainą. Juk tų laikų stilius ir mados dabar labai populiarūs – Vilniaus vintažinės pilnos močiučių drabužių ir vaikystės relik tų, o Varšuvos „Ikeos“ tekstilės skyriuje dominuoja tokie pat raštai, kaip ir parodoje eksponuojamų audinių.
370_021_2.indd 17
2012.01.03 20:13:17
>> IŠKLOTINĖ Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archy vo
KONCERTAI
RAMMSTEIN VASARIO 6 D.
„Žalgirio“ arena (Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 50)
Ši grupė unikali tuo, kad jos muzika patinka tiek gana išprususiems melomanams, tiek metalistams, tiek neonaciams, tiek visiškiems kaimo buduliams. Tiesa, šie turbūt neįperka nei originalių kompaktinių plokštelių, nei bilietų į koncertus. O bent kartą pamatyti šią grupę, jei nesergate pirofobija (ugnies baimė), labai rekomenduojame. Tačiau nusiteikite būti šokiruoti – ką jau ką, o šou daryti šitie vokiečiai tikrai moka. Savo pasirodymuose jie panaudoja visus įmanomus ugnies triukus, todėl organizatoriai jų koncertų visada laukia su šiokia tokia baime. Tiesa, Lietuvoje jie koncertavo jau du kartus ir dar nė karto arenos nepadegė. Tikėkimės, kad ir naujoji „Žalgirio“ arena po „Rammstein“ viešnagės liks sveika. Lietuvoje „Rammstein“ pristatys praėjusiais metais išleistą dainų rinktinę „Made ir Germany 1995–2011“, išleistą trimis skirtingomis versijomis. Didžiausiems gerbėjams, ko gero, patraukliausia „super deluxe edition“, kurią sudaro dvi kompaktinės plokštelės ir 3 DVD. Koncerte išgirsite Vokietijoje „pagamintus“, tačiau visame pasaulyje „Rammstein“ išgarsinusius hitus – „Du Hast“, „Du Riechst So Gut“, „Mutter“, „America“ ir daugybę kitų.
TARJA TURUNEN SAUSIO 17 d.
„Forum Palace“ (Vilniuje, Konstitucijos pr. 26)
GATVĖS LYGA FEST:
SUPERSCI SAUSIO 14 D.
Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)
Išsami radijo laida apie hiphopą „Gatvės lyga“ 2011 m. atšventė vienuoliktąjį gimtadienį. Tais pačiais metais jos rengėjai sugalvojo, kad jau yra subrendę kurti ne tik tęstinę laidą, bet ir gyvos muzikos renginius. Taip atsirado „Gatvės lyga Fest“ (GLF) idėja, kuri išsipildys jau 2012 m. GLF – tai kokybiškų, turiningų ir pasiutusių hiphopo renginių serija. 1-ojo GLF svečiai – „Supersci“ iš Švedijos. Renginį ves Svaras („G&G Sindikatas“). Taip pat pasirodys Pushaz, DJ Mamania, break dance šokėjai ir kiti. „Supersci“ – švedų hiphopo grupė, Vilniuje ji pristatys savo naują albumą „Timelines“. Jų muzika – šiaurietiška melancholija, derinama su giliais tekstais, džiazu ir soulu, izoliuota nuo didelių miestų tendencijų ir triukšmo – užsidirbo gerbėjų pagarbą. Prieš ketverius metus jie žengė pirmus žingsnius iš pogrindžio tarptautinio pripažinimo link. Daugiau www.menufabrikas.lt 18 // © 370 370_021_2.indd 18
THE KINGS
Jos balso diapazonas apima tris oktavas, kaip ir mūsų operos žvaigždės Violetos Urmanos. Tačiau roko muzikos pasaulis būtų daug praradęs, jei ši suomė būtų dainavusi operos teatre. Nors Sibelijaus muzikos akademiją (ten mokėsi ir kitos garsios suomių grupės „Apocalyptica“ nariai) baigusi Tarja tai galėtų daryti kuo puikiausiai. Galite tuo įsitikinti youtube.com peržiūrėję ištrauką iš „Nightwish“ (šioje simfoninio roko grupėje ji dainavo iki 2005-ųjų, vėliau pradėjo solinę karjerą) koncerto, kur ji su vokalistu Marco Hietala dainuoja duetą iš Andrew Lloydo Webberio „Operos fantomo“ ir sukelia salėje tikrą euforiją. Lietuvoje galbūt šio kūrinio neišgirsime, tačiau paklausyti tikrai bus ko. Organizatorių teigimu, naujausią savo darbą „What Lies Beneath“ sausio–kovo mėnesiais įvairiose Europos šalyse pristatanti dainininkė į repertuarą įtraukė ir ankstesnių albumų kūrinius, taip pat keletą dainų iš „Nightwish“ laikų. Galbūt išgirsime ir koverių – Tarja yra perdainavusi Alice Cooperio „Poison“, „Nir vanos“ „Smells Like Theen Spirit“. Suprantama, į Vilnių ji atvyksta ne viena, o lydima nemažos muzikantų grupės, tarp kurių ir buvęs „Apocalypticos“ violončelininkas Maxas Lilja ir su daug garsių atlikėjų grojęs ekstravagantiškas būgnininkas Mike’as Terrana.
SAUSIO 20 D.
Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)
Pabusk iš žiemos miegų ir suvok tikrovę. Pajusk karščio liepsną, o užsiliepsnojęs dek, nes jau sausio 20 d. menų fabriką „Loftas“ užlies beprotybių beprotybė. Ši kartą karaliai privers išgirsti, kaip traška tavo kaulai – net ir labiausiai sustingę šokinės. „The Kings“ nakties programoje: Serial Killaz (Didžioji Britanija), Raggamuffin Whiteman (Belgija), Kambo Don (Belgija), Jamie Irie (Didžioji Britanija), Babilan (Lietuva) ir kt.
2012.01.03 19:49:46
VERSLO KLASĖS VYRIŠKI DRABUŽIAI IR AVALYNĖ
VERSLO KLASĖS VYRIŠKI DRABUŽIAI IR AVALYNĖ Vilniuje: PPC OZAS, PC PANORAMA, PPC AKROPOLIS, PC EUROPA WWW.CARDIN.LT 370_021_2.indd 19
2012.01.03 17:02:06
>> ŪSAI Rašė: Agnė Tuskevičiūtė Nuotraukos: redakcijos archyvo ir „Shutterstock“
Ir žiemą galima g Pabudę Naujųjų metų rytą supratote, kad jūsų televizorius neberodo. Suskaičiavote, kiek laiko praėjusį mėnesį praleidote eilėse ir spūstyse. Prisiminėte, kiek įtampos patyrėte rinkdami, pa kuodami, vyniodami dovanas, o paskui jomis keisdamiesi. . Susimąstėte, kiek karšto vyno, mandarinų suvartojote ir kiek mandagių žodžių turėjote išklau syti ir pasakyti. Sunkus mėnuo... Nusipelnėte gyventi ramiau, tačiau tikrai ne nuobodžiau! .. ................................................... ............. ............... . .................. ... . ... ..........
Mokytis niekada nevėlu au tikriausiai išmokote velti, megzti, užsiimate de kupažu, tapote ant šilko, liejate akvarele. Ir jei ne tyčia jūs vis dar jaučiate, kad turite per daug laisvo laiko (arba neatrastų talentų), ilgais žiemos vakarais užsirašykite į būrelį. Mokykitės kalbų – romantiško sios prancūzų, griežtosios vokiečių arba egzotiškųjų kinų, japonų. Mokantiems kalbą, bet vis nerandan tiems progos ja pabendrauti siūlomi šnekamosios kalbos praktiniai kursai, per kuriuos neformalioje ap linkoje bendraujama su užsieniečiu. Taip pat siūlomi apsikeitimo kursai, kai jūs užsienietį mokysite kalbėti lietuviškai, o jis jus – kuria nors užsienio kalba. Jei vis dar priekaištaujate tėvams, kad neleido jū sų į muzikos mokyklą, ieškokite kursų, kuriuose iš moksite groti pianinu, gitara, o gal net ir skrabalais. Jeigu neturite klausos, organizuojamos fotografijos, vaidybos pamokos. Pusė Lietuvos dainuoja, o kita pusė šoka. Šiais laikais galima mokytis įvairaus žanro šokių – gat vės, hiphopo, lindihopo, liaudies. Jeigu norite ap silankyti Vienos pokylyje, lankykite klasikinių šokių pamokas. O jei visada svajojote apie puantus, ga lite drąsiai užsirašyti į baleto pamokas – nustebsite pamatę, kiek neišsipildžiusių svajonių savininkų su sirenka vienoje vietoje. Organizuojamos plaukimo, šuolių į vandenį pa mokos suaugusiesiems. Nepažadame, kad pasiruo šite olimpiadai, bet tikrai spėsite išmokti plaukti dar iki vasaros.
J
Proto bokštams rotų mūšiai, intelekto ar protų kovos (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) dabar vyksta kas antrame sos tinės bare ir kone kasdien. Į protų mūšio komandas buriasi bendramoksliai, bendradarbiai, laiptinės kaimynai. Iš barų ir pabų kovos persikėlė į kino teatrus, knygynus, radiją ir televiziją (populiarumo viršūnė). Jei klausimus gliaudo te kaip riešutukus, galite patys galvoti temas ir siūlyti savo klausimyną. Gera naujiena bičiuliams iš už sienio – protmūšiai jau vyksta ir užsienio kalbomis. Jei norite rimtai pakovoti dėl pirmų vietų, derėtų prieš tai pasitreniruoti (sunku pratybose – lengva mū šyje) ir surengti apšilimą draugų būryje. Keletas turų, žaibo turnyras ir pamatysite, kuriuos bičiulius pri imt į komandą, o kuriuos palikti ant ledo. Optimali komandos sudėtis: fizikas, matematikas, chemikas, istorikas... Jei tarp savų tokių neturite, samdykite legionierius – kare visos priemonės pateisinamos. O jei tiesiog norite gerai praleisti laiką, sužinoti ką nors nauja ar su kuo nors pasiginčyti (klausimai visada ne taip suformuluoti, bet „Quizmaster is always right“), protų kovos – puikus vakaro planas. Jei esate kokios nors vienos srities fanatikas (pavyzdžiui – kino, mados), organizuojamos ir speciali zuotos kovos. Man, pavyzdžiui, neblogai sekėsi atsakinėti į klausimus apie Holivudo kiną. Sklinda gan dai, kad bus organizuojamos teatro žinovų kovos. Galbūt kur nors pogrindyje vyksta sunkiojo metalo ar baikerių teminiai protų mūšiai, tik ieškokite ir atrasite tai, kas jums tinka ir patinka.
P
20 // © 370 370_021_2.indd 20
2012.01.03 19:59:38
a gyventi! Kulinariniai šou rkaitė – tai ne dar viena spintelė jūsų namuose. Jūrų šuku tės, šafraninis rizotas, paprikų puta, ąžuolo dūmai – šiek tiek fantazijos, šiek tiek google ir viskas tampa įmanoma. Drau gų kompanijoje būtinai atsivers neatrasti kulinarijos ar konditeri jos talentai, tad užleiskite jiems savo virtuvę, pagaląskite peilius ir patogiai įsitaisykite. Kiekvieną savaitę galima rinktis kitą virtu vę (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme), eksperimentuoti ir visą vakarą skirti kuriai nors kultūrai pažinti – maistas, gėrimai, muzi ka. Jei iki šiol mokėjote tik sutepti sumuštinį, stebėkite gaminan čius draugus ir ši patirtis tikrai pravers ieškant kelio į kieno nors širdį. Užsirašykite receptus – galbūt kada nors išleisite kulinarijos knygą. Jei blynas prisvilęs (ir ne pirmas), nepamirškite, kad svar biausia yra pateikimas: stalo dekoravimas, serviravimas, staltiesės baltumas. Ir šioje vietoje prašome vengti itališko stiliaus – plastiki nių lėkščių, nes plauti indus irgi geras bendravimo būdas. Jei kompanijoje yra vegetarų ar net veganų, neignoruokite jų, kvieskite į svečius. Šie žmonės kaip niekas kitas pasižymi lakia fantazija, tad ir iš brokolio gali pagaminti kotletuką (šios žinios pravers, kai šaldytuvas bus tuščias). Be to, tik jų dėka sužinosi te, kas yra burnočiai (man jau teko sužinoti – iš jų galima virti labai sveiką košę).
O
Knygų graužikams ėgstate skaityti knygas (taip, tai toks senas žmonijos išradi mas, su tikrais puslapiais, kartais būna kietais viršeliais ir ne visada – su paveiksliukais), norite pasidalyti savo įžvalgomis arba rekomenduoti mėgstamą autorių (gali būti, kad pažįstamas dizaineris išleido poezijos rinkinį) – junkitės į knygų klubą. Apie knygų klubą pirmiausia perskaičiau viename tinklarašty je. Tiesa, ten buvo pasakojama apie artimajame užsienyje (t. y. Londone) vykstančius vakarėlius, kuriuose su pinta alaus ran koje karštai diskutuojama apie perskaitytą knygą, dalijamasi įspūdžiais ir įžvalgomis. Vilniuje šios laisvalaikio formos dar tik pradeda populiarėti. Tad jei jūsų mėgstamoje vyninėje prie gre timo staliuko rinksis knygomis nešini klientai, nesukiokite piršto prie smilkinio, o drąsiai junkitės. Knygų klubas – puiki disciplina tiems, kurie nepabaigę vienos knygos čiumpa kitą. Tai ir švietėjiška veikla tiems, kurie neišsiren ka iš gausybės siūlymų knygynuose arba nėra atradę mėgsta mo autoriaus. Tai ir puikus, intelektualus atsipalaidavimo būdas – naujos pažintys ir bendraminčių kompanija, kurioje dalijama si mintimis apie knygas. Tai kur kas geriau už surūgusią biblio tekininkę (nesurūgusių labai atsiprašau). Pradedantiesiems (gali užtrukti, kol pereisite prie rimtų veikalų analizės ir interpretacijos) galime pasiūlyti alternatyvą – lietuviš kojo „People“ klubą. Tik kartą per savaitę, greitai skaitosi ir vis tiek visi TĄ žurnalą aptarinėja. P.S. Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi.
M
Dar keletas minčių, kad vakaras nebūtų nuobodus
1. Jei radote seną patefoną, pajuskite malonumą, klausydami vinilinių plokštelių (šokio kviečia merginos). Lietu viška klasika, kultinių grupių albumai, senos geros dainos ir šlageriai. Sentimentalu, tačiau labai smagu nusikel ti į prisiminimus, kuriuos atneša seniai pamirštos melodijos. Manau, kad su draugais prisiminsite smagių istorijų (ak, tos „jaunystės“ dainos). 2. Iš darbo parsineškite projektorių. Jūsų namai virs kino teatru, kai jaukiai įsisupę į pleduką prigulsite ant sofutės (galima net čepsėti). Peržiūrėkite senus gerus filmus, organizuokite siaubo filmų naktis ar komedijų vakarus. Sma gu, kai galima per vieną vakarą pamatyti tiek daug filmų už spragėsių kainą. 3. Atėjus tikrai žiemai, galima organizuoti sniego skulptūrų konkursą „Nulipdyk draugą“ (nebūtinai besmegenį) ar rogių lenktynes – nuo kalno atsiverianti panorama, termose garuojanti arbata. Šalin žiemos miegus! Ilgus žiemos vakarus leiskite jaukiai ir šiltai, o barų liūtų takais minkite savaitgaliais.
370_021_2.indd 21
2012.01.03 20:02:35
>> blizgė Rašė: Tadas Vidmantas (Ciniko Roberto tinklaraštis – roberto.blogas.lt) Nuotraukos: asmeninio archyvo Piešinys: „Shutterstock“
Baisiausi padarai Žemėje Šis įrašas bus ne apie mažumas, o apie daugumą. Apie dar baises nį reiškinį nei žydai, gėjai ir kairiarankiai kartu sudėjus! Uuu, jau bai su darosi! Tik nepulkit dabar rašyt tokių komentarų: „Ką vėl turi prieš kairiarankius?!“ Ironija čia buvo, humoras toks. Nors sako, kad kai riarankiai nesupranta ironijos… Cha, ir vėl pokštas! Taip pat šis straipsnis gali jus įžeisti ir papiktinti. Bet tik tuo atveju, jei esate kvai lys. O jei savęs kvailu nelaikot, prašom skaityti toliau. Tik paskui ne rėkit, kad neįspėjau… ..... ....... ...................... Apie homofobus ir kitus durnius Viena iš kvailių atmainų – aktyvūs homofo . bai. Jie sako / rėkia: „Mes giname tradicinę ..... šeimą. Kaip man paaiškinti savo vaikams??? ....... Jie ligoniai, mes normalūs.“ Žinoma, yra ir
daugiau rūšių idiotų: fašistai, kedofilai, kse nofobai ir t. t. Robertas žino, kad tai neįma noma, tačiau svajoti juk galima… Jis norė tų, kad jo vaikai augtų pasaulyje be idiotų, kurie, skirtingai nei baisieji homoseksualai, dauginasi natūraliu būdu ir sparčiai. Durna merga kokiam nors prisigėrime susipažįsta su durnium, susituokia gražiose, tradicinėse vestuvėse, kuriose visi geria devynias dienas (arba tampa klasikiniais sugyventiniais…) ir susilaukia dviejų ar daugiau tokių pat mažų durnelių, kurių nei auklėja, nei ko nors ge
...................... . . ... .
ro moko. Ir bukapročių vaikai užaugę daro tą patį – pyksta ant to, ko nesup ranta, sako, kad rašyti ant sienų krei vom raidėm aerozoliniais dažais yra gerai, kad pasaulį valdo gėjai, tiki, kad moteris atsirado iš vyro šonkau lio, kad tuoj bus pasaulio pabaiga, akylai seka ir nepraleidžia progos pakomentuoti kiekvieno Kedžio is torijos trupinio. Be abejo, pasitaiko išimčių – protingiems žmonėms gims ta durnius, arba durniams – protingas vaikas. Tik turėkit omeny, kad Rober tas čia kalba ne apie psichines ligas, o apie tiesiog piktybiškus bepročius. Sakoma, „neabejoja tik kvailiai“. Ro bertas paaiškina – kvailas žmogus yra
KNYGOS Marjane Satrapi PERSEPOLIS
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ RAIMONDA KRAUJALIENĖ. VILNIUS, „KITOS KNYGOS“, 2011 M.
22 // © 370 370_021_2.indd 22
Leidykla „Kitos knygos“ vėl bando praplėsti Lietuvos skaitytojo akiratį ir supažindinti jį su naujais skaity mo būdais. „Persepolis“ – tai komiksas arba, kaip dabar įprasta vadinti, grafin is roma nas. Šios rūšies menas mūsų sąmonei vis dar svetimas ir daugeliui siejasi tik su „Paršiuko Čiuko nuotykiais“. O juk piešiniu ir tekstu galima papasakoti pa čias įdomiausias, puikiausias ir savo sudėtingumu „Karui ir taikai“ prilygstan čias istorijas. „Persepolis“ taip pat skirtas pačiam įvairiausiam skaitytojui. Jame pasako jama universali žmogaus brendimo ir savo gyvenimo kelio ieškojimo istorija. Autobiografiniais faktais paremtas M.Satrapi pasa kojimas pirmąkart pasirodė 2000-aisiais Prancūzi joje. Knyga yra gavusi „Coup de Coeur“ metų grafinio romano prizą, yra išversta į 23 kalbas. Pagal šią knygą 2007 m. pastatytas animacinis filmas. Knygos veiksmas vyksta Irane – šalyje, apie kurią
daugelis mūsų sužino tik iš televizijos ir susidaro anaip tol ne patį palankiausią įspūdį. Pagrindinė knygos he rojė Marži augdama stebi ir savo šalyje vykstančius pokyčius. Augti jai teko sunkiais laikais: ji gi mė šacho Mohammado Reza Pahlavi valdy mo metais, kai Iranas sąlyginai buvo laiko mas vakarietišku, mokėsi prancūzų licėjuje, išgyveno 1979 m. islamo revoliuciją bei Ira no ir Irako karą. Visi šie įvykiai pateikiami Marži ir jos šei mos narių akimis. Versdamas puslapius tie siog pasineri į margos ir draugiškos šeimos kasdienybę, per ją pažįsti ir Irano – puikios ir itin turtingą kultūrą bei istoriją turinčios ša lies – gyvenimą. Visą pasakojimą persmelkia santūrus, kartais kandus humoras. Kita ir itin aktuali šios knygos tema – emigranto gy venimas Europoje. Po Irano ir Irako karo Marži išsiun čiama mokytis į Vieną. Čia ji patiria, kad išsvajotoji laisvė, europietiškos vertybės ir taikus gyvenimas taip pat gali atnešti skausmo, o pritapti ir kartu išlikti savi mi nėra lengva.
Michailas Šiškinas LAIŠKŲ KNYGA
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „VAGA“, 2011 M.
Rusų proza ilgą laiką lietuvių leidėjams buvo tarsi bau bas: niekas neperka, o tie, kuriems įdomu, juk dar gali pasiskaityti rusiškai. Tačiau tokių galinčių sparčiai mažė ja, kaip ir nutuokiančių apie įdomią bei gausią didžiosios kaimynės literatūrą. Ši spraga pastaruoju metu imama taisyti. M.Šiškino „Laiškų knyga“ išversta ir išleista itin operatyviai. Viršelyje rašoma, kad „Laiškų kny ga“ nominuota Rusijos na cionalinei literatūros pre mijai „Didžioji knyga“, o lapkritį ši premija M.Šiški nui ir buvo įteikta. Šveicarijoje gyvenantis rašytojas yra sakęs, kad šį romaną susapnavo, ir tereikėjo tik viską užrašyti. Ši knyga – įsimylėjėlių Vo lodios ir Aleksandros (Sa šos) susirašinėjimas. Tai dvi paralelinės gyvenimo istorijos, dvi daugiau nie
2012.01.03 20:18:51
au ali žė os
no yje
viskuo įsitikinęs, jo įsitikinimai neretai klaidingi, parem ti kitų siaurapročių melais, stereotipais ir dar bala žino kuo. Ir niekas jo nepakeis, nes jis žino geriausiai. Pro tingas žmogus nebijo abejoti, domėtis, pažinti, keisti savo nuomonės, pripažinti, kad klydo. Robertas nebijo, kad į jo namus gali įsiveržti skrybė lėti žydai ir atimti jo taupyklę. Ar jam vakarieniaujant su būsima šeima duris išspirs gėjai ir užlipę ant virtu vinio stalo pradės vienas kitą tenkinti, o jo vaikas tai pamatęs irgi pataps gėjum. Robertas labiau bijo, jog idiotai vaikai (arba netgi kokia durna mokytoja), jam mokykloje nepasakytų, kad debesys iš tikrųjų niekur neplaukia, jie stovi vietoj, čia Žemė sukasi... Na, bet tai dar nėra baisiausia. Kaip Robertui reiktų atsakyti į klausimą: „Tėveli, kodėl šitas dėdė ima šautuvą ir eis šaudyti žmonių?..“
vakarieniau jant su būsi ma šeima du ris išspirs gė jai ir užli pę ant virtu vinio stalo pradės vienas kitą tenkin ti, o jo vaikas tai pamatęs ir gi pataps gėjum.
Jis norėtų, kad jo vai kai augtų pasaulyje be idiotų, ku rie, skirtin gai nei bai sieji homo seksualai, daugina si natūra liu būdu ir sparčiai.
Nesiskirsi nuo bebro? Taigi baisiausi padarai Žemėje – garsiai rėkian tys, meluojantys, tiesą iškraipantys kvailiai. Jie būna įvairių tautybių, įvairių spalvų, įvairių lyčių ir lytinių orientacijų. Jų pilna visur – nuo paprastų darbininkų iki valdžios žmonių. Mažiems vaikams ir senjorams kvailumas atleistinas – vieni dar mokosi, kitiems jau vėlu keistis, jų protai sustabarėję. Bet kai jau subren dęs, bet menko protelio asilas bando demonstruoti sa vo 40 IQ punktų rėkdamas nesąmones, komentaruose rašydamas „reikia užmušt“ ar mojuodamas kumščiais, tuomet jau nekas. Bukagalviai yra linkę save dar labiau bukinti įvairiom substancijom (ir televizija). Robertas mano, kad jei jau nori pradėti gerti arba vartoti narkotikus, turi turėti dide lį proto rezervą. Kitaip sakant, turi būti protingesnis už vidutinį varguolį, nes pradėjęs ką nors vartoti su dalimi savo proto turėsi atsisveikinti. Reikia turėti daug, kad paskui dar nemažai liktų. Nes jei esi bukas nuo gimi mo, tai prasigėręs, prasirūkęs ar prasiuostęs savo in telektiniais gebėjimais mažai kuo skirsies nuo bebro. Nors šis palyginimas turbūt yra įžeidimas bebrams. Jie yra puikūs inžinieriai, stato užtvankas ir vien dėl to, kad nieko nekalba, atrodo visai protingi.
asfalto, išbarsto dantis ir prasiskelia savo nie kam tikusią galvą. O kai pamatai, kad japo nai sukonstravo riedlente važiuojantį androidą, kažkodėl stebiesi mažiau. Ar pastebėjote, kad kvailiai niekad nebūna vieniši? Jie turi daug panašių draugų, bend raminčių, priklauso kokioms nors organizaci joms, sektoms, partijoms, feisbuko grupėms ir t. t. Juk vienas lauke – ne karys, o didžiausi siaurapročiai visad turi su kuo kovoti... Labiau siai rankom mosuojantis ir garsiausiai rėkiantis durnius tampa vadu ir veda kitus durnius „į tie są, į šviesą ir į sveiką, švarią, neištvirkusią Lie tuvą“. O tie išsižioję klauso, eina iš paskos ir pritariamai šūkčioja. Jiems labai patinka, kad nereikia galvoti patiems, patinka, kai „vadas“ galvoja už juos. Taigi kam skirtas šitas straipsnis? Koks jo mo ralas? Nėra jo, susigalvokit patys. O palin kėjimas būtų toks: drąsiai viskuo abejokite. Ir patarimas visiškiems idiotams (jei čia tokių už klydo): jei nuo abejojimo ir mąstymo jums grei tai įskausta galva ar pradeda pykinti, tai bent jau dažniau patylėkite. Tylintis ir mąsliai žiūrintis žmogus atrodo protingiausiai. Nebent iš princi po nenorite atrodyti / būti / tapti protingesnis. Tuomet šis straipsnis yra apie jus. Tai tiek.
Kvailiai nebūna vieniši Patys didžiausi bepročiai bent jau ilgai negyvena. Už simuša girti vairuodami, perdozuoja ko nors arba ban dydami vogti laidus elektra nusitrenkia. Tai vadinama natūralia atranka – išlieka protingiausi. „Visata ir žmo nių kvailumas yra beribiai. Nors dėl visatos aš abejo ju...“ – sakė vienas protingiausių žmonių Albertas Eins teinas. Robertas su Albertu sutinka. Iš šviesuolių tu tikiesi ko nors naujo, gero, o iš idiotų nežinai, ko tikėtis. To dėl jų „pasiekimai“ visad nustebina labiau. „Kaip taip įmanoma???“ – stebiesi „Youtube“ žiūrėdamas į buka galvį, kuris prie mašinos prisirišęs riedlentę griūna ant
Rašė: Marius Burokas
Billas Brysonas NAMIE. TRUMPA PRIVATAUS GYVENIMO ISTORIJA IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VYTAUTAS GRENDA. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2011 M.
kada nesusitiksiančių žmonių sielų atvertys. Laiš kų romanas – ypatingas ir labai slidus žanras: juk reikia kruopščiai suderinti atvirumą su objektyvu mu, įtraukti skaitytoją, neužpilant jo svetimų gyve nimų nereikšmingomis smulkmenomis. Šioje „ Laiškų knygoje“ praeitis ir dabartis su sipina, laikas ir erdvė susilieja, o laiškai tampa tarsi bandymu sustabdyti šią nesibaigiančią karu selę, išplėšti sau atokvėpio, meilės, laimės ir pa guodos. Į laiškus telpa daug kas: kasdienė mies to buitis, gamta, karas, daugybė žmonių likimų. Visa tai pateikiama meistriškai nutapytomis deta lėmis, subtiliais niuansais. Kalbėdamas apie mei lę, gyvenimo gniuždomus žmones autorius pavo jingai balansuoja ties banalumo ir sentimentalumo riba, tačiau niekada į juos nenuslysta. M.Šiški nas ne veltui laikomas vienu geriausių rusų pro zos stilistų, lyginamas su Ivanu Buninu ir Vladimi ru Nabokovu. Jam pavyko savaip ir naujai perpasakoti tą am žinąjį literatūros siužetą apie meilę ir mirtį, apie jį ir ją.
370_021_2.indd 23
Amerikiečių rašytojas B.Brysonas ne tik žino beveik viską, bet ir su geba tai papasakoti šmaikščiai, juokingai ir nenuobodžiai. Jis – vienas iš tos retos žmonių pader mės, kuriuos būtų galima vadinti enciklopedistais. Šiais internetinio raštingumo ir paviršutiniškos visa žinystės laikais, kai visa įmano ma informacija lengvai pasiekia ma ir nuolat sukasi aplink galvą it įkyrių uodų debesis, žmonės, su gebantys ją atrinkti ir įdomiai pa teikti tradiciniu būdu – knygoje, ypač reikalingi. Kodėl šakutė turi keturis dantis? Kodėl ant stalo sto vi druskos ir pipirų? Kaip atsirado telefonas, lemputė, šiuolaikinė kėdė? Kaip prausėsi, valgė, rengėsi ir pra mogavo žmonės anksčiau? Ši gausybė klausimų B.Bry sonui iškilo įsigijus namą – seną Norfolko pastoratą. Autorius eina iš vieno kambario į kitą ir pasako ja, kaip atsirado kasdienio gyvenimo rakandai. Juk,
pasak jo paties, „tai iš tikrųjų daugiausia ir yra istorija: gausybė žmonių, užsiimančių kasdie niais reikalais“. Tik keletą žingsnių trunkanti kelionė tapo mil žinišku istoriniu tyrimu, aprėpiančiu viską – nuo architektūros iki elektros, nuo maisto konserva vimo iki epidemijų, nuo prekybos prieskoniais iki Eifelio bokšto, nuo krinolinų iki tualetų; ap rašomos ir talentingos, dažnai keistos asmeny bes, kurios visa tai sukūrė. „Savo nuostabai supratau, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, – kas atrandama, sukuriama, dėl ko atkakliai kovojama, – galiausiai vienaip ar kitaip atsiduria jūsų namuose. Karai, badme čiai, pramoninė revoliucija, Šviečiamasis am žius – visa tai yra čia, jūsų sofose ir komodose, sukišta į užuolaidų klostes, minkštus pagalvės pūkus, sienų dažus ir vandenį vamzdžiuose“, – sako autorius. Neįsivaizduoju geresnės smalsumą tenkinančios ir žinių troškulį malšinančios knygos. Tiesa, skaitant nepalieka įspū dis, kad visa tai šiek tiek beprasmiška ir tos žinios išgaruoja iš galvos gan greitai...
2012.01.03 20:19:41
370_021_2.indd 24
2012.01.03 18:33:56