370 #4

2010 rugpjūtis #4

JOANA AND THE WOLF UŽDUSO ROKENROLO DĖŽĖJE

APIE SOHO KALBA JONO MEKO VAIKAI

Į ALŲ VERKIANTIS LIETUVIS, KURIS LAIMĖJO „EMMY“

SKVOTAS IR MIESTAS TEISMŲ PERIODAS

KOKS YRA PRAILGINTO GYVENIMO POJŪTIS?

370_004.indd 1

2010.07.19 18:19:19

37O SU: Rašė: Inga Norke

#4

KAIMYNAI, KAIMYNYSTĖ, KAIMYNIŠKUMAS Kaip ir žadėjom praeitame numeryje – liepą sunkiai nedirbom, pasiėmėm savo backstage pasus ir rovėm į festivalius – tad šįkart trumpai apie nuoskaudas ir džiaugsmus dėl kaimynų, keli žodžiai apie linksmybes ir akis į akį pasisėdėjimą su seksu alsuojančiais „Scissor Sisters“.

Vidurvasarį Salacgryvoje paminėjęs latvių „Positivus“ paliko lengvą gniužulą pilvo apačioje. Aišku, tai tik mažas motyvas dideliems apmąstymams apie kaimyniškumą ir ko jis vertas. Kaimynas siena į sieną namie, nuo ryto rėkaujantis kaimynas kempinge, kaimynas latvis ir t. t. Kiekvieno teritorija ribojasi su kito teritorija, tad nesunkiai pastebi, kas joje vyksta.

Juokaujant galima sakyti, kad tauta yra visuomenė, kurią vienija bendra kilmės iliuzija ir bendra neapykanta kaimynams. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, vertėtų susirasti pastarojo pranašumą ir už tai jį gerbti. Kaimyniškumo šių laikų moderniomis gyvenimo aplinkybėmis vis tiek neišvengsime.

Taigi po daugiau nei dvidešimties metų radau, už ką atiduoti savo asmenines simpatijas morališkai artimiausiems kaimynams latviams. Menkas pretekstas ir naiviai hipste-

37O SU

370 370.diena.lt Redaktorė Inga Norke 370@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra Rinkodaros vadovė Rūta Banytė Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz.

Už reklamos turinį „37O“ neatsako #4, rugpjūtis, 2010 Viršelis: Fotografas: Visvaldas Morkevičius Vizažistas: Aurimas Juodiškis Modelis: Edita Tumašonytė

riškas, bet vis dėlto už festivalį. Pagalvok, o tu už ką galėtum juos pagirti?

Su latviais realiai tik per „Euroviziją“ būnam broliai, bet tai, matyt, tiek. Ironizuoju. Tačiau pagalvok, būdami kaimynai nori nenori nuolat sprendžiame tik konfliktus: tai sienos jūroje nepasidalijam, tai lietuvių kapitalo prekybos centras Latvijoje nesutinka pardavinėti nacionalinio pasididžiavimo „Rigas Balzams“, nesibaigiantis pieno karas, kiaulių karas, galiausiai sūrelių karas virsta skandalu, neva latviai savo sūreliais nori apnuodyti Lietuvos vaikus salmonelėmis. „Maxima“ savo parduotuvę Latvijoje iškilmingai atidaro per valstybinę gedulo dieną.

Maža to, kad latviai turi pavydžiai daug jūros pakrantės, jie prie savo pranašumų gali prisirašyti ir geriausią mainstreaminį, bet teisingą vasaros festivalį Baltijos šalyse ant tos pačios jūros kranto. Jau apmaudu.

Kad ir kaip būtų gaila, mūsiškis ganyklinės aplinkos „Be2gether“ pasilaidotų pats, jei tik objektyviai įvertintų pliusų ir minusų lenteles – savo ir „Positivus“. Pasiteisinimų iš mūsiškių tiesiog nebereikia, o mintį ateityje išplaukti be didelių vardų išvis būtų galima pamiršti. Tam yra lokalūs festivaliai, su maudynėm ne neva glastonburiškam purve.

Be to, turint omeny, kad greta esantys latviai trimis lėktuvais šiemet atskraidino šiuo metu geidžiamiausią visų didžiausių festivalių pasaulio grupių „Muse“ ir keliais autobusais atvežė ekscentrikus „Scissor Sisters“.

PAULĖ BOCULLAITĖ ILIUSTRUOTOJA, PIEŠTUKŲ EKSPERTĖ

ROMAS ZABARAUSKAS KINO APŽVALGININKAS

NERINGA ČERNIAUSKAITĖ MENO KRITIKĖ, KURATORĖ, ARTNEWS.LT REDAKTORĖ

EGLĖ OBCARSKAITĖ BERLYNE GYVENANTI ŽURNALISTĖ

DAINA DUBAUSKAITĖ NAKTINIO GYVENIMO REDAKTORĖ

ANDRZEJ BONG MUZIKOS SPECIALISTAS, SURU.LT REDAKTORIUS

YOSHI YO

Na, gerai, pasielgsiu piktai ir dar pamėtysiu akmenukų į savo pačių daržą. Latviai turi jūros ruožą pačioje festivalio teritorijoje, didžiulį neringinį pušyną, kuriame iškabinti hamakai, juose gulėdamas matai tą pačią Baltiją, didelį žalią lauką dideliems spalvotiems pasirodymams, didžiausiems pasaulio festivaliams nenusileidžiančią didžiąją sceną, vieną įvairiausių festivaliuose (apskritai) matytų virtuvių pasirinkimų, hipsterišką publiką, be daigų, na, ir rėmėjų.

Didelių, bet neagresyvių, nes nuo logotipų gausos čiaudėti nesinori. Tai sakote, jų valstybė šiemet buvo ties bankroto riba? Bent jau pramogų pasaulis ten tikrai neliūdi.

ILIUSTRATORĖ, RAŠYTOJA, SKVOTERĖ

Draugiškas kaimynų gestas: „Positivus“, su „Universal“ lietuviam, „37O“ ir vienam dienraščiui, o ne saviškiam latviam, mielai suteikė išskirtinę progą pasėdėti su „Scissor Sisters“ užkulisiuose ant pievos. Su kitais žurnalistais ir grupe kalbėjom apie naujausią grupės albumą „Night Work“: „Jūsų albumas skamba itin seksualiai, koks to receptas (juk yra tiek daug atlikėjų, bandančių sukurti kažką tikrai seksualaus, tačiau jiems dažniau išeina juokingai): „Atsakymas paprastas: turėti daug gero sekso.“ Daugiau apie šį susitikimą kitame numeryje.

Vizažistas, dažytojas

VISVALDAS MORKEVIČIUS FOTOGRAFAS

NAUJI BENDRADARBIAI: AURIMAS JUODIŠKIS

IGNAS PETRONIS Žurnalistas, šiuo metu rašantis iš Skandinavijos

PAULIUS ILEVIČIUS Puikus muzikos apžvalgininkas, „37O“ rašantis ne apie muziką

2 // © 370 370_004.indd 2

2010.07.19 18:30:05

>> NAUJIENOS Rašė: Inga Norke

NAUJAS FESTIVALIS: DROP DEAD (2010 08 18–22) Niujorkietiškų šaknų muzikos ir meno festivalis „Drop Dead“ šiemet vyks Vilniuje ant Tauro kalno. Mūsų miestas nugalėjo Amsterdamą ir Berlyną kaip galimus kandidatus 2010-iesiems. Kasmet kitur vykstantis ultramodernus, ultraprogresyvus festivalis truks penkias naktis su galimu neoficialiu afteriu miške.

Savo kategorijoje ir muzikinėje nišoje „Drop Dead“ yra didžiausias festivalis pasaulyje – DIY elementai, electro punk, post punk, new wave. Yra dar unikalesnių muzikinių žanrų, kurių turbūt 90 proc. lietuvių nėra girdėję, pavyzdžiui, mutant wave. Trenkti ir smagūs dalykai, kuriuos verta išgirsti.

Tiesa, atvažiuos daug pankų iš viso pasaulio, tad lankytojai iš užsienio – pagrindinė festivalio masė.

Egzotika jiems, egzotika mums.

Iš lietuvių festivalyje gros tik „Vilkduja“ (inter viu skaityk 9 p.). Juos organizatoriai užbukino pačius pirmus, dar praeitų metų festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, iškart po grupės pasirodymo. Festivalyje gros daugiau kaip 40 grupių ir apie 20 didžėjų.

Pokalbį su „Drop Dead“ organizatoriais skaityk 370.diena.lt.

NAUJA VIETA: V2 CONCEPT STORE

Jau praeitame numeryje pristačiau „Melissų“ batus, dabar – ir visą jų parduotuvę. Tai dar dažais kvepianti nauja vieta Vilniuje. V2 – nuo Vokiečių g. 2. Vienas pirmųjų „concept store“ Lietuvoje.

Dėl kai kurių batų modelių gali ir apsiverkti. Apsiverkti – kodėl? Greičiausiai tie „kai kurie“ ir kainuos daugiau nei pusę tūkstančio. Na gerai, greičiausiai jie ir bus kurti Vievienne Westwood ar Zahos Hadid (tie modeliai taip patogiai apsisuka aplink pėdą, kad nors eik pro duris). Tačiau už absoliučiai aplinkai draugiškas „mellissas-balerinkas“ mokėsi gerokai mažiau. Yra kitokių alternatyvų. Šiuos inovatyvaus plastiko braziliškus batus galima perdirbti – būtent taip ir daroma, kai neišparduodama kolekcija, tada ji tiesiog perdirbama į naują.

370_004.indd 3

NAUJA VIETA: GORKI

„Jaltos“ ir „Café de Paris“ prieglobstininkai praėjus vos daugiau nei metams vėl turi naują alternatyvą – „Gorki baras“ Pilies g. 34. Vintažo sprogimas, atrodo, kad iš Lietuvos nežada trauktis ir toliau (kai kuriems tai jau tapo gyvenimo būdu – gyventi lyg dvidešimt ar daugiau metų atgal). Gorkio bare, pavadintam pagal tarybinį Didžiosios gatvės nick‘ą Gorkynė, šeimininkas Augustinas laiką siūlo leisti paprastai: ragauti europietiškos virtuvės patiekalus, vidiniame kieme žiūrėti filmą, gerti vyną iš praeities taurių ir pan. Yra scena, tad patogiai išgriuvus bus ir džiazo perklausų, ir intensyvių diskotekų. Daugiau apie vietą – iš lūpų į lūpas.

2010.07.19 17:56:36

ŽIRKLĖS Į ALŲ VERKIAN Rašė: Ignas Petronis Piešė: Kazas Prapuolenis

Pankas egzilas – trūkstama grandis, o galbūt įdomus posūkis lietuvių išeivijos istorijoje. Kazimieras Kazas Prapuolenis – susitrumpinęs vardą ir beveik pamiršęs lietuvių kalbą, bet vis dar jaučiasi esąs išeivis. Piešia siurrealų komiksų pasaulį „Underworld“, rašo scenarijus „Cartoon Network“ animacijos twisted egzemplioriams ir laimi „Emmy“. Gyvena Holivude, o jo adresas – legendinis Sunset bulvaras, kur auga daug palmių ir vaikšto merginos su bikiniais. .. . .

Per patį pankų judėjimo JAV įkarštį Kazas baigė Niujorko vizualiųjų menų mokyklą, dėl to kar tais su savo grupės draugais sumąsto ir meno projektų: vienas iš seniausiai besitęsiančių – kūnų skysčių rinkimas ir konser vavimas ąžuolo statinėse jau aštunti metai. Kai viskas ten subręs, ketina gabenti į Lietuvą.

– Jei turėtum nupiešti lietuvių personažą, kaip jį vaizduotum?

– Manau, kad rinkčiausi Ameri kos lietuvių pa rodiją, nes juos geriau pa žįst u.

Pasiilgę savo ša lies, verkiantys į alų, kol dainuoja liaudies dainas ir valgo bulves su raugintais kopūstais. Burnos dvokas ir dėmės pažast yse, dry žuoti, dydžių neatitinkantys kost iumai. Jų žmonos panašios į „babuškas“. Kita ver tus, kai kalbame apie šiuolaikinius lietuvius, jau iš Lietuvos, aš įsivaizduoju žavų blondiną, kuris yra tvir tas it vinis. Jį pieščiau kvai loką ir sek sua lų, aukštą ir ploną, pasiruošusį smūgiuoti į nosį visiems iš ei lės. Jis turėtų mik roschemą pety je, nes jo ša lis maža. Bet paskutiniame komik so plane jis tik riausiai verktų į alų ir mylėtųsi su savo sek sua lia mergina (kuri jį mora liškai remia).

4 // © 370 370_004.indd 4

2010.07.19 17:58:39

ANTIS LIETUVIS „Emmy“ laimėtojas ir Holivudo gyventojas

– Ar apskritai turi kokį ryšį, be kilmės, su Lietuva?

– Na, su Lietuva gerą ryšį turėjau vaikystėje, kai teko dainuoti lietuvių chore, vaidinti lietuvių teatre, lan ky ti lietuvių bažnyčią ir taip toliau. Viso to atsisakiau būdamas paauglys – mano tėvai nepapasa kojo apie Lietuvą nieko, kas man tada būtų skambėję geriau už Ameri ką. Kiek vėliau atėjo pan kų laikai, dar po to – meno mokyk la Niujorke. Kad nerei kėtų visiems sutiktiems kar toti tris kar tus vardo ir pavardės, iš Kazimiero tapau Kazu. Na, Prapuolenis li ko. Dabar lietuviškai moku tiek, kiek 8 metų vaikas, bet labai norėčiau aplanky ti šiandienę Lietuvą.

– Kaip įsivaizduoji lietuvių humoro jausmą?

– Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Visą laiką maniau, kad Ry tų Europa pasižy mi sarkazmu ir juoduoju humoru. Tai tikriausiai lėmė vai kystėje maty tas komiksas, atkeliavęs iš kitos geležinės uždangos pusės, kur žmogus sodino medį, jį laistė ir augino, kad ga lėtų ant jo pasikar ti. Ar tai protestas prieš Sovietų Sąjungą? Piešėjo neurotinė depresija?

Bendras genofondas ir kraujas?

– Kaip manai, ar kurtum savo komiksų seriją, jei visą gyvenimą būtum gyvenęs Lietuvoje (apie ekonominius pranašumus neklausiu)?

– Mano komik sai tik riausiai būtų kiek kitokie. Manau, kad skonį labiausiai lemia vietos ir kultū ros, kuriose užaugi.

370_004.indd 5

Lietuvoje nebūčiau ragavęs pan kiškos kultū ros, bet gal vieną dieną prasiveržtų mano genetika ir imčiau kur ti „Nusikaltėlių pogrindį“?

– Kokius autoritetus turi komiksų pasaulyje?

– Esu laikomas vienu iš pagrindinių alter naty vių komik sų pie šėjų, atėjusių iš 1980-ųjų Vizua liųjų menų mokyklos Niujorke, Ar to Spiegelmano grupės.

Taigi vienintelis mano autoritetas ir būtų mano moky tojas.

– Kokia yra pagrindinė tavo komiksų „Under world“ koncepcija?

– Idėja yra piešti ir rašy ti apie smul kius nusikaltėlius ir margina lius personažus, ku rių amora lu mas – hu moro šalti nis.

Norėjau žaist i su tokiais tabu, kurie man yra juokingi. Geriausia forma tai įgy vendinti pasi rodė standar ti nis laik rašti nis keturių da lių komik sas su koncentruota fabula. Tačiau kadangi esu išugdy tas meno mokyk los, reikštis komik sų skilty je neatrodė kilnu ir kūrybiška. Kai prasidėjo mano kar jera – 1980-aisiais, 1990-aisiais, – tik pavieniai komik sai buvo pripažinti kaip meno kū riniai, todėl kurdamas „Under world“ nuolat eksperimentavau tiek su forma, tiek su turiniu. Tik tada man tapo akivaizdu, kad toks komiksų kū rimas yra gera saviraiška.

– Kas komikse yra svarbiau: siužetas ar vizuali forma?

– Dažniausiai aš nekuriu piešinių be istorijos, todėl, sakyčiau, siužetas yra svarbiau. Negaliu pradėti piešti be idėjos. Kai pieši tiesiog iš ma lonumo, tai tiesiog deši niojo smegenų pusrutu lio mankšta.

O kai pieši komik są ir rašai jam istoriją, smegenų pusrutu liai žaidžia pingpongą.

– Minėjai, kad kurdamas „Under world“ mėgsti žaisti su tabu.

Ar yra koks nors tabu, kurio išjuokti neišdrįstum?

– Nemanau. Žmonėms kasdien atsitin ka baisių da lykų, ir aš visai nenoriu priversti vienų ar kitų kentėti.

Bet jei randu būdą, kaip tabu paverst i pokštu, to neatsisa kau. Humoras tu ri stumti ribas ir at rasti šį tą nauja. Mano nuomone, nedera išjuokti seksua li nės prievartos, bet visai verta ironizuoti isterijos bangą, ku ri tai supa.

Kad ir kaip būtų, aš nuolat turiu būti atsargus, nes esu lai mingas ir šiltas asmuo, o ma no sarkazmo tai kik lis dažniausiai nu kreiptas į ar ti miausius žmones. Kaip pasirodė, esu be galo jautrus . .Kas nors paduokite man alaus, kad išsiverkčiau.

MANO TĖVAI NEPAPASAKOJO APIE LIETUVĄ NIEKO, KAS MAN TADA BŪTŲ SKAMBĖJĘ GERIAU UŽ AMERIKĄ.

Šį komiksą Kazas sukūrė specialiai 37O ir Lietuvai

– Kokių prototipų ieškai savo fantazijoms?

– Dažniausiai tai yra pikti atsisky rėliai, vaikai, idiotai, įvertinimo nesulaukę intelektua lai.

2010.07.19 17:59:12

ŽIRKLĖS PATINKA-NE TOMAS URB Tomas Urbelionis pats savęs plačiai neafišuoja. Šuoliuodamas iš didmiesčio į kaimą, iš Vilniaus į Londoną, jis piešia pilkai spalvotą kontrastų pasaulį, kupiną įtampos, grožio, laukų, žmonių ir betono. Jo darbus ne itin dažnai išvysi tviskančiose galerijose ar steriliose meno centrų salėse, tačiau nuo to jie prastesni netampa. .. . .. .

Tai – pirmas jo interviu, trumpas pasikalbėjimas Vilniuje, Saulėtekio paribiuose. Tomas apie nesumeluotą fotomeną, ateities planus, santykį su mada ir kodėl Vilnius pro fotoprizmę jam įdomesnis nei Londonas. Kai kuriose nuotraukose „370“ kūrėjams jis priminė Andy Warholą.

– Kaip pradėjai fotografuoti?

– Pradėjau apie 2000-uosius. Susidomėjau draugės dėka, kai pas ją pamačiau pirmas zenitines nuotraukas, ne iš ba liaus.

Taip pat įta kos turėjo pirmi maty ti vaizdo klipai ir filmai, pvz., Lyncho.

– Surengei parodą „Panoramoje“. Koks tavo santykis su mada? Ar tik nesiruoši užsiimti mados fotografija?

– Rimčiau ja užsiimti nesiruošiu. Mano santykis su mada paprastas – tik kai atsirinkinėju modelius. Juos išsirenku tokius, kokius atsirenka ir mados fotog rafai. Daugiau tarp manęs ir mados jokio santykio.

NESUTINKU MOTERŲ, KURIOS BŪTŲ KANTRIOS, NEPRIEŠTARAUTŲ MANO NORAMS IR NEBIJOTŲ REZULTATO.

– Kiek vietos lieka miestui tavo nuotraukose?

– Daug. Be to, bėgant laikui mano nuotraukose miesto bus tik daugiau.

– Tai – Londono įtaka?

– Ne, fotografuoti Londone man nelabai patinka ir netgi jis manęs neįk vepia. Nelabai mačiau, ką ten fotog rafuoti.

6 // © 370 370_004.indd 6

– Vilnius labiau įkvepia?

– Taip, čia daugiau betono ir mažiau plytų. Londone viskas pastaty ta iš ply tų. Plikos ply tos man nepatinka. Jau geriau būtų užtinkuota ar užbetonuota. Pastaruoju metu fotografuoti žmones irgi nelabai patinka, todėl bus daugiau miesto.

– Kodėl naudoji nespalvotą techniką?

– Spalvotos nuotraukos man asocijuojasi su kažkuo geru, jos labiau pramoginės.

Nespalvotos tokios nėra. Tiesa, spalvotos nuotraukos patinka, tačiau tik tos, kurios turi mažai spalvų ir nerėkia .

– Tavo įkvėpimai.

– Šiuo metu įkvepia Jodorovskis, tačiau tik tada, kai žiū riu jo filmus. Kai nežiūriu, tai neįk vepia. Pasi žiū riu ir galvoju: gal reiktų ką nors panašaus padary ti. Bet taip ir nepadarau. Pagalvoju tik žiū rėdamas filmą, o paskui kažkaip viskas išgaruoja. Muzika įkvepia. Tiesiogiai ji įkvėpė, kai da riau savo robotus. Šis įkvėpimas atėjo iš „Skin ny Puppy“. Klausiau

klausiau ir pagalvojau, kad reikia ką nors šlykštaus padary ti.

– Ką mėgsti fotografuoti labiausiai?

– Dažniau fotog rafuoju moteris, nes nesutin ku tokių vy riškų persona žų, kuriuos norėčiau fotog rafuoti. Aišku, kuo toliau, tuo rečiau matau moterų, kurias norėčiau fotog rafuoti. Ne dėl fizinės išvaizdos. Tiesiog šiuo metu nesutin ku moterų, ku rios būtų kantrios, neprieštarautų mano norams ir nebijotų

rezultato. Dažna sako, ką čia darai, kaip aš čia atrodysiu. Jau iš kelių sakinių suprantu, kad modelis nori žurnalinių nuotraukų. Tada noras fotografuoti man paprasčiausiai praeina. Tiesa, tu-

2010.07.19 17:59:42

NEPATINKA: RBELIONIS

Rašė: Paulius Ilevičius Fotografavo: Tomas Urbelionis

riu keletą modelių, kurie nuolat man pozuoja, tačiau su jomis bū na sunku susisiekti.

– Pasižymėjai ir spaudos fotografijoje.

Buvai eksponuojamas ŠMC. Ar užsiėmei spaudos fotografija dėl pinigų, ar tai tau yra naujas išbandymas?

– Taip. Kurį laiką dirbau spaudos fotografu. Tai buvo mano pirmas oficia lus fotografinis darbas. Kai kas tame darbe patiko, kai kas ne. Labiausiai nepatikdavo lakst y ti paskui kvailas žvaigždes, kurios visai man ne žvaigždės, ir iš jų dary ti dar didesnes kvailas žvaigždes.

– Buvai susukęs filmą „Viena Žemė“?

370_004.indd 7

LABIAUSIAI NEPATIKDAVO LAKSTYTI PASKUI KVAILAS ŽVAIGŽDES, KURIOS VISAI MAN NE ŽVAIGŽDĖS.

Koks tavo santykis su kitomis meno šakomis, išskyrus fotografiją?

– Klipų ar albumų artworkų kol kas nedarau. Nebent kas nors paprašytų. Siū ly tis – nesisiū lau. Taip, galvoju kur ti filmus. Neseniai nusipirkau kamerą už 150 litų, tokią VHS. Pirkau, nes pa sta ruoju metu dažnai matau vaizdus, ku riuos noriu fil muoti, o ne fotog ra fuoti. Dabar pla nuoju da ry ti šį tą labiau dokumenti nio ir labiau ambient, jei tai ga lima taip pavadinti.

– Kažką kaip Šarūnas Bartas?

– Na, ne visai. Pas jį yra daugiau siužeto.

2010.07.19 18:00:10

>> MUZIKA

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

KELE The Boxer

KENT En plats i solen

ALINA ORLOVA Mutabor

Wichita 2010-06-21

RCA / Sony 2010-06-30

Monako 2010-07-01

Sklinda kalbos, kad Kele Okereke – ekstremaliai kuklus. Neaišku, ar iš to kuklumo jis sustabdė Bloc Party veiklą, persikėlė į Berlyną ir net įrašė gabalą su Tiesto.

Dar įrašė ir solo albumą, kuris prasideda Captain Jack tipo skaičiuokle ir iki pat pabaigos išlieka toks pat... neaiškus.

Nors viskas čia aišku. Kele veržiasi į treniruoklių salę ir galbūt atsiras tokių, kurie The Boxer pavadins loginiu albumo Intimacy [2008] ir jo remiksų tęsiniu. Bet aš indie ateitį įsivaizduoju ne taip ir man nusispjauti, kad albumą prodiusavo Hudsonas Mohawke’as ar XXXChange.

Jei toks pat bus kitas Bloc Party albumas – patikėsiu, kad Silent Alarm [2005] buvo atsitiktinumas.

57°

SCISSOR SISTERS Nigh Work Polydor / Universal 2010-06-28

Grupė – miražas, albumas – oras.

Abu lengvi, abu apie nieką. Ir ne dėl to, kad popsas – blogis. Geras popsas yra gerai. Tačiau net geriausiam gabalui šiame albume – Fire With Fire – dar toli iki popso vidutiniokų. Todėl Niujorko linksmuoliai renkasi saugų kelią – „kartosim Bee Gees“. Vietoj koncepcijos jie naudoja išvyką į Berlyną, kurią vadina įkvėpimo šaltiniu, o prodiusuoti samdosi madingąjį Stiuartą Price’ą. Galiausiai išeina blankus darbelis, kurio pabaigoje neprisimeni pradžios.

Disco blizgučiai tik atrodo raumeningi, bet iš tikrųjų yra tingūs ir neišradingi. Kita vertus, „Žydrosios austrės“ baro lankytojai vis vien džiaugsis.

ROBYN Body Talk Pt.1 Konichiwa / EMI 2010-06-14

8 //

Švedijos mažiukė yra greitkelyje į tą patį šiukšlyną, kuriame atsidūrė Scissor Sisters. Plastikinio, rožinio popso negelbėja nei išskirtinis vokalas, nei Diplo, nei Röyksopp. Ir parodykite tuos skirtumus, kurie iškelia Robyn virš Lady Gagos ar Ace Of Base. Pusvalandį trunkantį darbelį dar būtų galima traktuoti kaip Dancing On My Own singlą su septyniais bi-saidais, bet ne daugiau. O jie šį, na gerai, tebūnie EP, vadina albumu.

Ir tai tik Part 1.

Dar šiemet žadamos antra ir trečia dalys, t. y. albumai.

Jų neklausysime. Juk Karin Dreijer Andersson (Fever Ray) ir Lykke Li ilgai nemiegos.

60° © 370

kisielius kefyras

370_004.indd 8

70°

3du1

MĖNESIO HITAI

Vokalo mokytojai baisisi, kad jos dainavime vien klaidos, kitiems užkliūva (gal net siutina) dainavimo maniera tarsi mikčiojant žliumbiant, o treti jos albumus laiko altorėlyje. Pati Alina, atrodo, nepasiduoda nė vienų įtakai ir sugeba išlikti ištikima sau, unikali, nuoširdi, muzikos mokslų nepaliesta grynuole ir toliau seka pasakas. Ne tik vaikams (tiek Šuo Dingas, tiek Mutabor). Naujos dainos (songwriting’as) nėra geresnės už senas, bet antras albumas įdomesnis vien dėl įvairesnio skambesio ir eksperimentų (gėlės prodiuseriams). Verta pabrėžti, kad rusiški kūriniai turi papildomą dimensiją. Nekeista, gerąja prasme.

Verdiktas – Reginos Spektor ar Tori Amos gerbėjams, nekasdieniam vartojimui.

77°

Rašė: Paulius Ilevičius

BECK AND BAT FOR LASHES – Let’s Get Lost

80-aisiais buvo Kate Bush ir Peteris Gabrielis. Dabar groja Beck ir Bat For Lashes. Vienas gražiausių numerių, kuriame puikiai dera abi šio dueto pusės.

ARIEL PINK – Bright Lit Blue Skies

Ko gero, tai geriausia šių metų retrospektyva. Ariel Pink padės pamiršti, kurie dabar metai ir prarasti laiko nuovoką.

Nors iš kitos pusės, šis 60-ųjų saulėtekio atmosfera dvelkiantis numeris yra net labai modernus.

NEON INDIAN – Sleep Paralysist

Tai labiau nupoliruotas new wave bei 8-bit analoginis glofi. Bet skamba taip pat nostalgiškai, šauniai bei moderniai senoviškai.

DUM DUM GIRLS – Bhang Bhang, I’m a Burnout

Vivian Girls sesutės nepretenzingai bei moteriškai varo gerulį noise pop. Žinoma, prisidengusios makiažu bei subtilia elegancija.

RUSKO FEAT. AMBER COFFMAN – Hold On

WE LOVE We Love BPitch Control 2010-09-13

Ellen Allien sumaniai pildo savo leidyklos atlikėjų gretas. Galima nuspėti, kad Berlyno diva debiutiniame italų dueto albume įžvelgė panašumų su savo ir Apparat bendru darbu (įvertinkite We Love gabalus Ice Lips ir Cruise Control). Taip pat tenka išgirsti nemažai gerų atsiliepimų apie gražuolės Giorgios Anguli ir ne mažiau simpatiško Piero Fragolos tandemo gyvus pasirodymus. Tad tai yra dar vienas pliusas BPitch koncertinei sudėčiai. To paties kaip ir grupė pavadinimo albumas yra puikus subtilios elektronikos ir švelnios popmuzikos pavyzdys su šiltais vokalais. Labai tikėtina, kad daugeliui klausytojų šis darbas gali tapti gražiu karštos vasaros prisiminimu.

Labiau auksinius garage laikus nei dabartinį dubstep šėlsmą primenantis kūrinys, netikėtai sublizga puikiu Amber Coffman (Dirty Projectors) vokalu.

50°

0°

Štai pavyzdys, kaip groti popsą ir neskambėti banaliai. Tos pačios valstybės su geltonu kryžiumi mėlynos vėliavos fone atstovai su kiekvienu albumu vis labiau popsėja. Ir? Paradoksalu, kad nė kiek neblogėja. Juolab kad šis albumas pasirodo praėjus vos 8 mėnesiams nuo paskutinio. Jame sudėtus „Eurovizijos“ standartus kent vyrukai tik jiems įkandamu būdu pagardina melancholija ir skandinavišku šaltuku, tad klausyti nenuobodu. Daug kas taip norėtų (pvz., Amberlife), bet ne kiekvienas sugeba. Nuoširdumo juk nesumeluosi.

79°

VARIOUS ARTISTS Curle 25: So Far (So Good) MOUNT KIMBIE Crooks & Lovers

Curle Recordings 2010-06-14

Hotflush Recordings 2010-07-19

Kad ir kaip užknistų neo-, post- ir panašūs priešdėliai, kalbant apie Mount Kimbie niekur nuo jų nedingsi. Britų (Dominic ir Kai) duetas groja, atrodytų, įprastą dubstep, tačiau suvoki, kad jis kitoks. Galbūt užtektų pavartoti žodį „eksperimentinis“, tačiau jame tikrai yra šis tas nauja. Net neminint hiphopo, džiazo ar garage priemaišų albume išgirsite daug dalykų: nuo tvin pykso iki Burial, tik kur kas šviesiau, asmeniškiau ir su atsipalaidavimu. Lyg pro rakto skylutę.

Taigi pažiūrėsim, kaip jie tai perteiks gyvai festivalyje Satta Outside.

83°

Curle – belgų leiblas, leidžiantis gilią, minimalistinę ir melodingą (kartais su tamsiais nukrypimais) techno muziką. 25-as leidinys – šioks toks jubiliejus, net jei gyvuoji tik ketverius metus. Puiki mintis vietoj „best of“ išleisti miksą tik iš Curle leidinių. O kas kitas labiau tiktų šiam uždaviniui įgyvendinti, jei ne fabriko šeimininkas DJ Fader? Viskas prasideda gražiai ir lėtai, lyg Aphex Twin sapne On. Vėliau smagumai įsibėgėja. Tarp atlikėjų: Efdemin, Thomas Brinkmannas, Markas Augustas... Papildomai – bonus kompaktas su dar trimis mp3 miksais nuo Anthony Collinso, Sūpynėse besisvečiavusio Peterio Van Hoeseno ir dar kartą Fader. Mokytojų namų kiemelis tavo namuose.

80°

70° absentas

100° spiritas

2010.07.19 18:00:36

TRUMPAS INTERVIU SU „VILKDUJA“ Fotografavo: Benius Bučelis Rašė: Andrzej Bong

„Vilkduja“ – unikali grupė, vieninteliai lietuviai, grosiantys „Drop Dead“ festivalyje (apie jį daugiau 3-iame leidinio puslapyje) ir, ko gero, vieni iš tų nedaugelio Lietuvos atstovų, galinčių sudominti užsienio rinką (nors neaišku, ar patys to norėtų). ..

s o , r , l -

,

PRISTATO

a u i h s -

P

rojekto siela ir vadas – Povilas Vaitkevičius. „Vilkdujos“ tekstų, muzikos, vaizdų ir miražų idėjos jam gimsta įvairiomis Prieblandos progomis. Raganišką studijinių įrašų energiją scenoje perteikti jam padeda pakviesti draugai, kurie taip pat įneša šį tą savo. Povilas (dar žinomas kaip PoPo) žodžio kišenėje neieško, jam patinka susikaupti ties kalba kaip alcheminiu įrankiu, kad pateiktų ją kvepiančią sakais.

Užuoskite.

s s s r , u -

– Mums įdomus tavo požiūris į muziką. Pakomentuok lietuvišką muzikos sceną (tiek populiariąją, tiek alternatyviąją) keliais sakiniais. Kur link, tavo nuomone, jai reikėtų judėti, norint sulaukti dėmesio ir iš užsienio?

– Jeigu kalbėtume apie muziką apskritai, bijau, kad svarst y mai šia tema ga li išsiplėst i iki bega lybės. Taip iš esmės ir yra. (Ne)ba na lu – nuolat kintantis entuziazmas josios atžvilgiu, atradimai ir praradimai, šti liai ir aud ros ir t. t. Svarbiausia, kad viena ar kita „muzi ka“ būtų nepra radusi ryšio su atavist i ne magija, tu rėtų sugebėji mų keist i tik rovę.

Tai nepriva lo sietis su konk rečiais muzi ki niais sti liais ar pa na šiai. Jeigu ry-

00°

370_004.indd 9

KUR LINK JUDĖTI – NEŽINAU. IŠ MINIOS VISADA TIK (DAUG) MAŽESNĖ DALIS ATSISUKA Į HORIZONTĄ.

šys yra, jam nelabai svarbu, kokioje esteti nėje ter pėje išryškėja jo kontū rai.

Lietuviškos mu zi kos sceną komentuoti ir leng va, ir sun ku. Didžioji jos da lis man nekelia jokių teigia mų jausmų. Žvelgiant bend rai, kadangi vadina majam „oveg rounde“ toji da lis būtų bemaž visaapi manti. Nematau ryškesnio plykstelėji mo, dieviškos isterijos, padangių eroti kos, tik to pa kaitus, nereprezentuojančius net pačių savęs, net neįta riančius apie ma no mi nėtąjį atavizmą, alcheminę muzikos gebą. O kur link judėti – nežinau. Iš minios visada tik (daug) ma žesnė da lis atsisuka į horizontą.

– Koks „Vilkdujos“ vaidmuo ir kaip vertini jos svorį Lietuvos muzikos scenoje?

– Matai, neįprasminu „Vilkdujos“ kaip „vaidmens Lietuvos muzikos scenoje“.

Nors iš tik ro kaip egzist uojantis projektas jis užima tam tik rą nišą su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Paradok sas, tačiau tai projektui ir suteikia žavumo. „Vilkduja“ groja. Taip pat yra tie, kurie jos klauso, ir man tai patinka. Kiek mes „sveria me“, pa lyginti su kitais, tai jau pri klauso nuo požiū rio taško, tačiau teisybės dėlei turiu pasa-

ky ti, kad šį projektą laikau geresniu už kai ku riuos kitus. Jeigu ma nyčiau kitaip, argi tai nereikštų, kad netikiu tuo, ką darau ?

– Ar serialas „Tvin Pyksas“ smarkiai traumavo „Vilkdujos“ pasąmonę?

– O kodėl būtent „Tvin Pyk sas“? Lyg be jo nebūtų kam jos trau muoti, deformuoti, keist i ir da ry ti iš jos b žin

ką. Są monė, visi jos lyg menys su visom nesą monėm rieda su „Vilkduja“, kliūva, stu mia į priekį, da ro klaidas ir atradi mus. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Pirmas „Vilkdujos“ albumas vadinosi „Vakar duona“ [2008], 2009-aisiais buvo split‘as „Dabartis“, o šiemet turime „Nežinau“. Ar ši preities-dabarties-ateities seka sąmoninga?

– Rūpke ! Nepastebėjau šito, iki kol neperskaičiau tavojo klau si mo, liuks... Aišku tas žodely tis „ne ži nau“ ga li būti sieja mas ne vien su ateiti mi, bet tu riu pripa žinti, jog šiuo at veju jis ga na dar niai uži ma savo vietą. Pa našu į tai, kai da lykas pa leist as į pasau lį, po ku rio lai ko sugrįž ta ne ši nas įspūdžiais, ku rių pats nesiti kėjai jį pa leisda mas į lais vę.

– Apie ką ir kokia kalba, po galais, dainuo ja ma kū ri nyje „Jelle kieri stjaa (Uruz)“?

– Dai nos „temą“ kiekvienas ga li sau su sikonst ruoti pats, nes „kal ba“, skam banti šia me gaba le, yra išgalvota, nerepetuota, ekst atiška. Kaž kodėl daug kietų priebalsių iššoko įra ši nėjant pasta rąją. Tai vėlgi ga lima sieti su atavizmais, gerk li ne kalba, gentiniais są monės klodais, prasiskverbusiais paviršiun. Konk rečią reikšmę čia tu ri vientelis žodis skliausteliuose – Uruz. Tai – viena iš 24-ių senojo Fut harko ru nų, kurios šiurkš ti, ta čiau vita liška jėga dera su šiuo kū ri niu ir jį papildo. „Vilkdujos“ albumo „Nežinau“ apžvalgą skaityk 37O.diena.lt

2010.07.19 18:01:47

>> MUZIKA

A

UŽDUSO ROKENROLO DĖŽĖJE

štuntus metus Londone gyvenanti ir savo mu zi kos gru pę „Joana and the Wolf“ turinti jauna moteris ten atvažiavo ne lengvesnio gyvenimo ieškoti. Priešingai. Kai jau atrodė, kad grupei sekėsi ir apie juos pradėjo rašyti net madingiausi pasaulinio lygio žur nalai, pra si dė jo koncer tai kie tuose festivaliuose (Great Escape, Bestival), viskas staiga aprimo.

Dabar aišku kodėl.

Atsikračiusi senojo rokenro linės mer gos įvaizdžio, taip pat visos vadybininkų ir padėjėjų gvardijos, Joana tylėjo, kol dabar pagaliau ir vėl pradeda lįsti į dienos šviesą su savo Vilku. Nors kūryba, kaip sako ji, niekada nebuvo sustojusi. O dabar jau – nauji įrašai, vaizdo klipas ir t. t. Į Lietuvą buvo grįžusi kaitrųjį birželį.

10 // © 370 370_004.indd 10

2010.07.19 18:02:19

Rašė: Inga Norke

„Joana and the Wolf“ atgimė iš naujo Nebandyk lietuvės Joanos lyginti su Kate Bush. Daugeliui tai būtų komplimentas, jai – nemalonus palyginimas. Nors ją išgirdus dainuojant savo gabalus, nori nenori prisimeni PJ Harvey, Björk, na, ir Kate Bush. ..

s us ne vo pę he uatgmo natupie anio ai, nose e, as o. ounos ip bijų aair iį su ors aeO uji lieusi

. ..... . ..

.

– Kokie pokyčiai tavo gyvenime nuo pastarojo karto, kai kalbėjomės (maždaug prieš 3 metus)?

– Treji metai netelpa ma no galvoje. Ta proga per verčiau nuotrau kas, da ry tas prieš trejus metus. Oi, pasi rodo, daug kas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Vil kas pasi keitė. Aš jį užmušiau ir padariau iš jo gražius kailinius. Tačiau jis nemirtingas, prisi kėlė. Ma žiausiai keturis kar tus pakeičiau savo gy venamąją vietą, o Londone tai yra tas pats, kas pakeist i visą gy venimo būdą. Dar pakeičiau plaukus. O jei ant galvos pokyčiai, tai ir galvoje. Ar čia tik man taip atrodo?

klipo pristaty mas. Tą kart viskas buvo papuošta obuoliais. Per koncertą įsikarščiavusi pradėjau juos mėty ti. Gerai, kad nė vienas negrį žo atgal.

– Man irgi taip atrodo. O tai kas naujo grupėje „The Wolf“?

– Vil kas suvalgė rokenrolą ir jis vis dar jaučiasi al kanas. Nuėjo kito maisto ieškoti. Pasi keitė mūsų garsas. Kai čia atvykau, norėjosi ragauti Ry tų Europai uždrausto vaisiaus, tad ir mūsų garsas atspindėjo mano tuometį al kį kažkam labai sū riam.

Tačiau greitai prasidėjo kū rybinis susidėvėjimas – vienokią muziką girdėjau savo galvoje, kitokią nešdavau publikai.

Tad į išorę pradėjau traukti savo tik rąsias įtakas (Ry tų Europos folk lorą ir klasikinės muzikos elementus), kurių anksčiau tarsi gėdijausi. Atrodė taip ne cool savo įkvėpimu vardy ti tai, kas nesusiję su roken rolu. Anglai mus dabar pa krikštijo dark art pop grupe.

– Kokie daiktai, žmonės, įkvėpimai šiuo metu tave supa?

– Vy riškos skrybėlės, tačiau tingiu tokios ieškoti parduotuvėse. Man labiau patinka, kai daiktai patys pas mane ateina. Labai patin ka aktorė Isabel le Huppert ir paskutinis jos filmas „The White Material“. Įk vepia neišsemia mas „YouTube“ – ei lėje grupės „Kino“ įrašų peržiū ros. Skaitau žurna lą „Lu la“. Be to, labai pati ko praeitas „Dazed and Con fused“ nu meris. Taip pat knygos įvai riomis kalbomis, kurias tempiu iš Lietuvos į Londoną. Dabar ant sta lo gu li Dostojevskis (rusiškai), Dor ris Lessing autobiografija (angliškai), Ibseno pjesės (angliškai), žydų istorija (lietuviškai), Mandelstamo poezija (rusiškai), Szymborka (lenkiškai).

– Keistis iš pagrindų sudėtingas procesas.

– Buvo sun ku, tačiau sun kiau buvo su už ku lisi ne inf rast ruktū ra: vady bi ninkai, teisininkai, agentai, prodiuseriai. Po ma no pasi keiti mų su vadybi nin ku išsiaiškinom, kad mums ne pa keliui. Dėl to praradau ir visus jo „dovanotus“ agentus, teisinin ką. Viskas sustojo, išsky rus kū rybą. Šiandien turim naują komandą.

Ieškosim vil kui naujų miškų.

– Tavo trys ypatingi šios vasaros daiktai.

– Supa masis vinta ži nis ark liu kas, apdirbtas pliu šu, ant ku rio vai kai suposi prieš 60 metų, o dabar aš. Senas „Raleigh“ dvi ratis, ku riuo lakst au vis dažniau. „American Appa rel“ maudy mosi kost iu mėlis, nes beveik kasdien dviračiu va žiuoju išsi maudy ti Hampstedo parko tvenkiny je.

– Kokie įspūdžiai iš pastarųjų koncertų su grupe?

– Ypač patinka groti tokioje vietoje pavadinimu „Favela Chic“ Ry tuose. Be to, ten mus be ga lo myli, o klubo inter jero dizaineris nuolat nepatingi su kur ti kokios nors beprotiškos scenog ra fijos mūsų koncer tui. Pastarąjį kar tą ant didžiulio plakato su šv. šeimy na Jėzui jis nupiešė vil ko galvą. Ten vyko ir mūsų vaizdo

370_004.indd 11

– Tu šiaip Kamdeno merga (bent jau buvai). Kas ten naujo? Dar būta gaisrų?

– Deja, man to rajono išvengti nepavyksta – ten repetuojame. Po to gaisro sudegė ir Kamdeno širdies likučiai. Ta Londono vieta dabar tapo turist ų landy ne, ir tiek. Dabar man daug labiau patin ka groti Londono ry tuose, o gy venti netoli miškų ant kalno didmiesčio šiaurėje.

vienas prodiuseris man padovanojo atmintuką su tūkstančiais dainų, ten ir paskendau.

ŽIŪRIU, KAD KOKIŲ NESĄMONIŲ NEPRIRAŠYTŲ ARBA, NEDUOK DIEVE, NEPALYGINTŲ SU KATE BUSH.

– Ar tau įdomi lietuvių muzikinė scena? Ką išskirtum?

– Alina Orlova, ir taškas. Talentinga poetė. Be to, šaunuolė, kad nepabėgo iš Lietuvos kaip aš.

– Su kokiais žmonėmis bendravai per pastarąsias 48 valandas?

– Kadangi nuo visų pabėgau, tai tik varnos parke, vy ras ir grupės na riai telefonu.

– Kokie tavo naujausi pirkiniai?

– Sena knyga Braitono pajū rio turgelyje… Daugiau nepamenu… Susida ro toks įspūdis, kad vienintelį da lyką, kurį perku kasdien, – vyšnios parduotuvėlėje už kampo. Suk nelę pastarąjį kar tą pirkau gal žiemą.

– Koks jausmas, kai apie save skaitai rokenrolo meka vadinamame žurnale „NME“?

– Paprastas. Juk skaitau ne apie save, o apie Džoaną. Žiūriu, kad kokių nesą monių neprirašy tų arba, neduok Dieve, nepalygintų su Kate Bush. Nepalygino. Kas jiems atsitiko? Gal apžvalgininkai pagaliau sugrį žo į protą?

– Muzikiniai albumai 2010-aisiais, kurie jau spėjo tave apžavėti.

– Charlotte Gainsbourg „IRM“. O šiaip

– Ką apskritai apie tą leidinį manai? Ar yra jame korupcijos? Kai kurios grupės ryškiai yra prastuminėjamos ir

giriamos be pagrindo?

– Man at rodo, kad jo imperijos laikams po truputį atei na pabaiga.

Dabar jį daž niau skaito paaug liai, ku rie dar gy vena kokia me atokesnia me ša lies miestely je ir neži no, kokios grupes yra cool, kokios ne. Su londoniečiais yra kitaip.

Jie renkasi drąsiau ir be patarimų. Be to, jie ži no, kad tie, kuriuos jie pasirinks, jau ry toj ir gros jiems gy vai.

– Ne rytoj, bet po kelių dienų jiems gros ir „Joana and the Wolf “ festivaly je „Lovebox“.

2010.07.19 18:02:46

>> SCENA

Interviu su Aurimu Plaštake Juodiškiu apie mados katilą Lietuvoje skaityk

37O.diena.lt 12 // © 370

Fotografas: Visvaldas Morkevičius Visažas: Aurimas Juodiškis Modelis: Edita Tumašonytė .. .

370_004.indd 12

2010.07.19 18:03:13

370_004.indd 13

2010.07.19 18:04:00

>> DISKOTEKOS

„PURE FUTURE“ 2010 07 31 Trakai, nuo 100 Lt Neįtikima, bet žvelgiant į suplanuotų renginių kalendorių ši išdaiga Trakų pilyje yra vienintelis klavišų vertas renginys tą savaitgalį 50 km spinduliu aplink Vilnių. Žinoma, teks apsišar vuoti kantrybe, tačiau atlikėjai verti bent jau praplėsti akiratį. Renginyje dalyvaus ir kažkada švelnų ausims, o dabar – malonų radijo stotims hausą kuriantis Kaskade, taip pat tarp lengvo ir aštraus laviruojantis argentinietis Ricky Ryanas. Bus ir į Berlyną savo vaidmeniu kiek per daug žmonių prišaukusio Paulo Kalkbrennero brolis Fritzas. Pastarasis įdainavo pernai vasaros himną „Sky & Sand“. Tiesa, Trakuose jis daugiau gros nei dainuos. Buvo kalbų ir apie islandų „Gus Gus“ koncertą tame pačiame renginyje, tačiau kol kas jos tokios pačios vertės, kaip ir gandai apie „Faithless“ Vilniuje rugsėjį. Žodžiu, jei bent vienas atlikėjas ką nors skrandyje sukirbina, tuomet verta važiuoti.

14 // © 370 370_004.indd 14

„SATTA OUTSIDE“ 2010 08 14–2010 08 16, Šventoji, nuo 75 Lt Tai bene paskutinis tūkstantinis šios vasaros veiksmas Lietuvoje. Šis festivalis turi atkaklią ir ištikimą auditoriją – tam įtakos turi dažną ankstų savaitgalio rytą bet kuriuo metų laiku prieglobsčiu tampantis klubas „Satta“. Festivalis – stipri koncentracija to, kam klubo programos sudarytojai yra ištikimi visus metus.

Kažkam gaila, kad „Satta Outside“ paliko savo gimdymo namus – jachtklubą Smiltynėje, bet kiek iš tų niurgzlių skundėsi, kad ten nėra vietos palapinei ir panašiai?

Augam visi kartu. Šventojoje jūra dar arčiau, o ir upė po kojomis. Bus visko kaip visuomet, dar ir baidarių.

Ilsėsimės nuo sveiko proto, o festivalio reklama siūlo nepamiršti chalatų.

Muzika? Didžiausių plojimų ketina sulaukti britai „Mount Kimbie“ – už tai, ką padarė su dvesiančiu dubstep. Kiti grojantys užsieniečiai – italai, olandai, rusai, suomiai, amerikonai, šveicarai... Iš Anglijos namo parskris jau visai rimtai įsidirbęs Eleven Tigers. Kitų lietuvių festivalyje – nors su keltu plukdyk.

P M RIS SE EIL TAT RI UŽ O JĄ IŲ

D D AI K UB N G AI A O N ID TĖ U S A A S S K S TĮ Į

„AUDIORIVER“ 2010 08 06–2010 08 08 Plockas, Lenkija, nuo 70 Lt Latentinės savo kiemo ribos vasarą plečiamos tiek, kiek gali pasiekti bent jau savaitgaliniai atostogų maršrutai.

Atostogos vasarą taip pat privalo būti muzikinės – įdegio prisiminimais viduržiemį nepasišildysi. Na ir dar vienas punktas, legalizuojantis „Audioriver“ šiame žurnale – jis turi teisę būti taip pat mylimas lietuvių, kaip ir visus nuo moksleivio iki pensininko džiuginantis „Heineken“. „Audioriver“ džiugina išskirtinai reiverius. Gitaros ten atsitiktinės – didžiojoje scenoje išvysi porą, bet ir joms nuotaiką diktuos sintezatoriai bei kitos technomašinos. Makbukų tankis ten vos ne kaip „Apple“ gamykloje, o įrašų kiekis visų didžėjų kolekcijas kartu sudėjus apjuostų Žemės rutulį penkiskart.

Pernai Plocką ėmėm dviem autobusais, šiemet Plastikman, Ellen Allien, Four Tet, „Metro Area“, Laurent Garnier, Magdos, Dusty Kid, Karotte ir netgi „Silence Family“ palaikyti lėks dar daugiau lietuvių.

Nes pigu, arti ir fantastiška. Dubauskaitės garbės žodis.

VASAROS SEZONO UŽDARYMAS 2010 08 21 „Exit“, Palanga, nuo 21 Lt Rašant šias eilutes už lango vidurnaktis, o termometras įstrigęs ties 26 laipsniais. Kaip galima galvoti apie kokį nors sezono uždarymą? Deja, jis jau čia pat. Kol iš „RyRalio“ apie tradicinį „Summer End Festival“ nieko negirdėti, žiūriu į Palangą. Devynis savaitgalius „Exit“ šiemet kėlė kurorto lygį ir darė tai, kaip ir pernai, kokybiškai, profesionaliai, nors kartais ir buvo justi karšto alaus prieskonis. Na, juk tai Palanga. Vis dėlto geresnio klubo nerasi kelių šimtų kilometrų spinduliu, o šiemet dienas gali leisti dar ir „Sirenų“ paplūdimio bare. Kai kas sako, kad taip artėjam link Ibisos. Žodžiu, vasarą baigsim su Ignu ir Manfredu, pernai toje pačioje Palangos „Exit“ salėje atradusiais grojimo dviese malonumą, o jų svečiu taps Reset Robot. Kai klausai jo daužančios kūrybos, tikrai lengva patikėti, kad visa tai sukuria koks nors robotas, bet ne žmogus.

2010.07.19 18:05:09

370_004.indd 15

2010.07.19 18:05:44

>> SKVOTAS IR MIESTAS

SKVOTINAMŲ NAMŲ TIPAI:

Namai, palikti be savininkų priežiūros. Savininkai mirę ir neturi palikuonių, arba jie išvykę gyventi į kitą šalį, arba kalėjime, arba tiesiog neturi pinigų, kad juos sutvarkytų ir galėtų nuomoti arba parduoti.

Namai su skolomis. Bankrutavęs verslas arba didelės skolos už komunalinius mokesčius ar nuomą.

Namai, netinkami gyventi. Sudegę namai ir namai be elektros ir vandens. Jeigu elektros laidai nukirsti iš gatvės, tai iš viso blogai. Tačiau name, kuriame skvotinau prieš ketverius metus, elektrą prisijungdavome nuo kitų šalia esančių skvotų. Namai be langų. Užsikali kartoną, ir gerai. Aišku, visada galima pasiimti langus iš praeitų namų.

Namai vaiduokliai. Čia buvo rastas lavonas, o po šio namo pamatais – kapinės. Keisti namai pilni vertingų daiktų – mafijos stashbox house. Tokiuose namuose nenori gyventi niekas, nes žinodamas tai, ko gal ir nebuvo, įtikini pats save, kad jauti blogos atmosferos bangas ir jų gali prisipildyti tavo „karmos ąsotis“.

For sale, remontuojamus ir saugomus (kartais tuščiuose namuose palieka vieną sargą, kuris saugotų namus nuo prakeiktų skvoterių) namus, jei esi skvoteris, gali pamiršti.

Deja, „Mados injekcijos“ nelaimėjo, tačiau nenuleidau rankų ir dalį modelių Tekstas: Fani Diane Vaizdas: Yoshi

SKVOTAS IR MIESTAS: T LAIŠKAS Į TEISMĄ Nuo prabangių butų iki griūvančių lūšnų, nuo užmiesčio vilų iki vienodų miegamųjų rajonų namų, nuo senų bažnyčių iki neveikiančių gamyklų. Jeigu esi benamis tokiame mieste kaip Londonas, turi būti visiškas tinginys.

Vidurdienis. Vonioje valausi dantis. Tuk tuk. Atidarau duris. Ji nusišypso ir paduoda man popierius. Isteriškai suspiegiu kaip kokia impulsyvi beprotė čigonė iš Pietų Italijos.

Visų gyventojų veiduose šypsenos. Čia pragyvenome trejus su puse metų. Iki teismo lygiai dvi savaitės. Jau nerimstu ir mąstau apie iškeldinimo vakarėlį. Visai netikėtai apie jį buvau pamiršusi. Nejaučiu panikos. Žinau, kad kuo toliau, tuo bus tik geriau. Juk taip linksma ieškoti namų ir vėl daryti viską iš naujo. Ne, tai nėra beprasmiška. Budistai medituodami piešia ant smėlio, paskui per keletą sekundžių piešinius nušluoja ir nieko

Fani Diane – lyg paprasta Dženi iš Antakalnio Rajono tapo prestižiško Central Saint Martins absolvente (pastarąjį yra baigę tokie stabukai kaip Johnas Galliano, Stella McCartney, Alexanderis McQueen, Garethas Pughas ir kiti), grafikos dizainerė, komiksų fanė, kuri jau nemažai metų gyvena skvote, apie tai mums ir rašo:

16 // © 370 370_004.indd 16

Pirmą kartą apie skvotinimą perskaičiau knygoje „Heroinas“, o pirmas skvotas, kuriame apsilankiau buvo „Kablys“ Vilniuje. Man buvo keturiolika. Į pirmąjį skvotą užsienyje mus su broliu nusivedė tėtis – tai buvo Brunnenstrasse Berlyne. Pastatas sėkmingai okupuotas nuo 1990-ųjų. Viskas buvo apipurkšta graffiti, daug kur nebuvo langų, o viena iš skvoto gyventojų buvo japonė-menininkė. Ji taškėsi dažais ant didelio popieriaus lakšto. Man buvo šešiolika, o mano jaunesniajam broliui dvylika”. (Ištrauka iš pirmosios „Skvotas ir miestas“ dalies praeitame „37O“ numeryje)

nebelieka. Kaip ir grafitų mėgėjai – jie piešia, nors ir žino, kad piešiniai kada nors bus užpiešti arba uždažyti. Taip ir su namais, įsirengi juos, kad tau būtų jauku gyventi – nesvarbu, kiek tai trunka, ar nuo poros savaičių iki mėnesio, ar nuo mėnesio iki metų ir daugiau.

daro neigiamą įtaką kaimynystės įvaizdžiui. Namų pirkėjai yra agituojami pirkti tuščius ir apleistus namus. Aš asmeniškai manau, kad tai yra gerai. Tai savotiškas rūšiavimas. Tačiau vis tiek geriausia namą, kurio negali nugriauti (dėl kultūrinės vertybės statuso), parduoti per aukcioną už vieną svarą sterlingų. Juokinga? Normalu, juk renovacija tau gali kainuoti ir milijoną.

Namai gatvėje, kurioje gyvenu, bus nugriauti siekiant praplėsti North Circular kelią specialiai Olimpinėms Namai, ruošiami nugriauti. Vietoj žaidynėms Londone. Kelio platinimo planas buvo sudarytas prieš daugiau jų bus statomi nauji arba senųjų namų plotai yra įtraukiami į kokį nors statybų nei 20 metų.

Tiesa, namas, kuriame aš gyvenu, projektą. Man labai patinka, kad daunugriautas nebus. Tik jo sodas. Mūsų guma Londono seniūnijų išleidžia ruokaimynai irgi privalo išsikraustyti. Jų na- šiamų nugriauti namų katalogą, daumai taip pat nebus nugriauti. Tik jų so- gelyje jų būna net nuotraukos ir tikslūs dai. Kaimynai iš kairės gavo gyvena- aprašymai. mąją vietą per seniūniją, kaimynai iš Pavyzdžiui, vietoj skvotų Mare gatvėdešinės – per „Housing Association“. je Tokie namų gyventojai vadinami

parduotuvių tinklas „Tesco“ statys bunamų saugotojais. Jie moka mažą nuo- tų kompleksą „Tesco Flats“ („Tesco flats mos mokestį, kad apsaugotų remontuo- with Tesco food for Tesco

tus namus nuo skvoterių, tačiau tik iki People“ – tiesiog teskiškas tobulas gytam tikro laiko. venimas). Vietoj puikaus baro „Foundry“ Old Street gatvėje iškils „Art‘Otel“ viešbutis, kuriame praleisti naktį kainuos KODĖL KAI KURIE iki 500 svaro sterlingų. „Foundry“ neNAMAI BŪNA TUŠTI? Be abejonės, tušti namai yra šaukštas seniai buvo užskvotintas dar kartą tudeguto vietos bendruomenių medaus rint tikslą išgelbėti pastatą. Vakar pro statinėje. Jie traukia socialinį chaosą ir ten važiuodama autobusu mačiau už-

GIRDĖJAU GANDĄ, KAD APSKRITAI NORIMA UŽDRAUSTI SKVOTINIMĄ IKI OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ.

2010.07.19 18:08:13

Fani Diane – lyg paprasta Dženi iš Antakalnio Rajono tapo prestižiško Central Saint Martins absolvente, grafikos dizainerė, komiksų fanė, kuri jau nemažai metų gyvena skvote, apie tai mums ir rašo

: TEISMŲ PERIODAS jo, kad priešinsimės. Su advokate susitarėme, kad neužsibarikaduosime, jeigu duos daugiau laiko išsikelti. Tikslus laikas nebuvo sutartas, tačiau terminas daugiau mažiau yra dvi savaitės. Mus iškeldins ne antstoliai, o šerifas. Klaidingai maniau, kad jie egzistuoja tik vesternuose ir Amerikoje.

rašą: „Anstoliai, eikite namo!“ Tą patį vakarą girdėjau gandą, kad apskritai norima uždrausti skvotinimą iki Olimpinių žaidynių. Žodžiu, utopinės ir distopinės idėjos sklaido elegantiškame Londono rūke.

TEISMAS Įprasčiausias iškeldinimo būdas yra per teismą. Jūs neprivalote eiti į patį teismą. Jeigu savininkas paprašė laikino pasisavinimo orderio (angl. – Interim Possesion Order, IPO) ir jam pavyko jį gauti, jūs turite per 24 valandas išsikraustyti arba būsite areštuoti. Paprastas pasisavinimo orderis (angl. – Possesion Order, PO), kuris yra gana dažnas, yra iškeldinimas teismo antstolių. Tad procesas gali ir užtrukti. Jūs turėtumėte gauti įspėjimą, kada jie atvyks, bet tai nėra garantuota. Geriausia yra jiems paskambinti.

I shot the sheriff But I didn‘t shoot no deputy, oh no! Oh. Į teismą nenuėjau. Pramiegojau. Kai atsibudau, sugyventiniai jau buvo grįžę.

370_004.indd 17

PASIPRIEŠINIMAS Jeigu nenorite palikti dabartinių namų, užsibarikaduojate ir neleidžiate antstoliams jūsų iškeldinti.

Galite pasikviesti draugų ir sukelti riaušes. Ne tiek populiaru Londone, kiek kitur Europoje, kur skvotinimas vis bandomas legalizuoti arba nelegalus.

JAILHOUSE ROCK „...jie mus paleis, nes mes nepilnamečiai, ir jie mūsų neteis...“ SEL daina „Kiemas“

Namas, kuriame gyvename, priklauso Londono transportui (angl. – Transport for London). Jie norėjo mus iškeldinti per 24 valandas. Tačiau jų pačių advokatė paaiškino, kad neįmanoma taip greitai sutvarkyti visų popierių. Jos klientai bijo-

SU ADVOKATE SUSITARĖME, KAD NEUŽSIBARIKADUOSIME, JEIGU DUOS DAUGIAU LAIKO IŠSIKELTI.

Dabar turiu tik vieną bėdą – man 22. Prisipažinau. Niekas manęs nematė ir jie nieko neįrodys. Įkalčių su savimi neturėjau. Negalėjau leisti, kad jie suimtų dar ir mano draugus, jie ir taip jau turi po keletą įskaitų ir dėl pasikartojančio nusikaltimo juos gali pasodinti į kalėjimą, ir netrumpam, o įskaitų aš neturiu. Tai buvo mano pirmas kartas: „Viskas, ką jūs pasakysite, bus panaudota prieš jus pačią teisme.“ Nesupratai pabaigos? Kitame „370“ numeryje tęsiu, apie ką pabaigoje užsiminiau: kalėjimo aktualijas, pankus ir t. t.

2010.07.19 18:08:35

>> MENAS

PRISTATO

KOKS YRA PRAILGINTO G Su Dariumi Mikšiu pirmą kartą pasikalbėjau, kai paspaudęs jam plaštaką pamelavau apie savo kūno temperatūrą. Išeidamas pro „Cafe de Paris“ duris atspindyje mačiau, kad jis žiūrėjo į mano sukaitusio delno pėdsaką. „Tokiame karštyje visų delnai turėjo būti prakaituoti!“ .

Bet taip įsigijau jo ranką. Galbūt ji nėra jo (ranka). Šį pavasarį lyginome jaučiančią ir neegzistuojančią pianisto Paulo Wittgensteino rankas, – juk visai tikėtina, kad nuostabiame pojūčių labirinte įsivėlė nedidelė klaida. Toliau pateikiamas „pokalbis“ susirašinėjant. .. .... .

Interviu su Dariumi Mikšiu Auridas Gajauskas: – Kai įkūrei Abdul Azizo atostogų kriketo klubą, kūrinys difuziškai išsiplėtė į žmonių veiklas ir žavingai nutrynė meno kūrinio ir verslo projekto skirtumą. Šį pavasarį Visbyje lavinaisi groti akordeonu. Ar pakanka muzikinės atminties?

Darius Mik šys: – Nepa kan ka. Bet kaip tik del to ir emiausi muzikuoti. Supratau, kad pasiekiau tam tik ra riba, uz kurios muzikos var tojimo praktika turi keistis.

A.: – Apie kokią vartojimo ribą kalbi?

D.: – Riba, kuria brezia mano kompetencija?

A.: Ribą ar riba? Kuria ar kurią? Džiaugčiausi gramatika, nes nesuprantu, ką parašei.

D.: – Įjungiu lietuviškas raides, nors senokai jų nebenaudoju rašydamas SMS ar elektroninius laiškus. Turėjau omeny je „ribą, kurią brėžia mano kompetencija“. Ribą, už kurios susistemintos patirtys kartais virsta įdomiu chaosu. Tačiau nesiū lyčiau įsivaizduoti tokių ribų topog ra fijos. Jos paprasčiausiai nėra.

A.: – Vietoj topografijos norisi galvoti apie fraktalus – skirtingų pasaulių dalių komunikacijas ir naujas priklausomybes. Jei tokia jungtis būtų akordeonas, juo grojant būtų galima repetuoti – judinti visus tuos elementus, dėl kurių jis atsirado. Panašiai Eco įsivaizdavo trimitą, kurio melodija į vieną daiktą sujungia jausmus, debesis ir visą gamtą...

D.: – Prisiminiau tekstą, kuriame teigiama, kad kvantinė mechanika taps suvokiama tik tuo at veju, jeigu ji taps kasdienio gy venimo da limi. Muzikos instrumentai įdomūs savo meta fiziškumu. Visi jie suprojektuoti garsui generuoti, bet taip pat veikia ir kaip estetiniai objektai, bandydami okupuoti gretimais esančią visatą. Žiū rėdamas į juos ga li pajust i tą ag resy vią jų prigimtį. Dažai, lakas, meta linės deta lės, audinys akivaizdžiai priverst i dary ti tai, ką aš turiu išgirst i.

18 // © 370 370_004.indd 18

A.: – Panašiai akordeonas turėjo keisti tavo kasdienybę Visbyje... Supažindink su savo instrumentu, koks žmogus buvo tavo mokytojas?

D.: – Moky masis nebuvo malonus ar užburiantis. Tačiau Švedijoje aš kone pirmą kartą buvau ilgesnį laiko tar pą, todėl buvo labai įdomu. Mano moky tojas Patrikas Silvereke’as gy veno prie vienintelės veikiančios protestantų bažnyčios Visbio centre, paskutinia me ket vir tame aukšte, bute su terasa. Prieš dešimt metų

MANO TIKSLAS, KURĮ RAŠIAU BAC KAIP PROJEKTĄ, BUVO PATIRTI, KAIP JAUČIASI IR ATRODO GYVENIMO LAIKO PRATĘSIMAS.

efekty vesnė, kuo mažiau forma li. BAC Visby je organizuota fantastiškai, primena ŠMC Vilniuje. Tik rai viena geriausių rezidencijų programų.

jis lankėsi Lietuvoje. Abu sutikome, kad Vilnius ir Visbis, nepaisant geogra fi nių skirtumų, nedaug kuo skiriasi. Patriko idėja buvo išmoky ti mane groti iš klausos, o ne iš natų. Mano tikslas, kurį rašiau BAC kaip projektą, buvo patir ti, kaip jaučiasi ir at rodo gy veni mo lai ko pratęsi mas.

Mediciniškai prailgintos gyveni mo truk mės bū senos pojūtis. Įsivaizdavau, kad tai pasiekčiau, tu rėčiau padaryti kažką, ko šiame gy venime laisva va lia niekada neda ryčiau. Akordeoną pasiskolinau iš kolegės Virginijos mamos, kuri gy vena Šiauliuose. Ši juo grodavo mokyk los akordeonų chore. Baltas „Welt meister“ dabar jau šiek tiek gelsvas, tačiau su juoda dumplių linija ir juodais bosais atrodo labai gražiai. Akordeono spalva at li ko pusę ma no darbo. Sun ku būtų groti žaliu arba raudonu inst rumentu. Mačiau, tokių bū na.

A.: – Tavo ir institucijos dialogo tikslas buvo sukurti institucines tavo „naujo gyvenimo“ sąlygas, pagal kurias Visbis taptų „negimusio“ ir „nemirusio“ žmogaus inkubacine erdve, inkubaciniu pasauliu?..

D.: – Panašaus tikslo neturėjau. Inst itucija, ma nau, taip pat. Pasi naudojau ga li mybe pasitobu linti. O BAC, kaip politi nės ir kultū ri nės institucijos veik la, ma nau, tuo

A.: – Ir vis dėlto, koks yra mediciniškai prailginto gyvenimo pojūtis?

D.: – Prailginto gy venimo pojūtis pradžioje jaučiamas kaip sutrikdy ta dienot varkė. Vis dėlto plėtiniai greitai pasiduoda inercijai, entropija paima viršų. Biologinis GPS nejučiomis perskaičiuoja kursą. Esu pastebėjęs, kad užtenka vos trijų mėnesių naujoje vietoje pasijust i kaip namie. O kar tais tam užtenka kelių savaičių arba dienų. Tačiau kartais tam neužtenka ir metų. Boris Ondreičkos „radika lus subjekty vumas“ tin ka šimtamečių individų visuomenei įvardy ti. Žemiška Goa’uld’ų rasės versija.

A.: – Pagal tokią versiją Goa’uld’ai yra nežemiškos būtybės, kurioms duoti amžinybės eliksyrai (tarkime, eunuchai, kunigai, angelai). Šiuo atžvilgiu esi didesnis eksperimentatorius negu rasės atstovas... Naujausias (?) tavo darbas, kurį pristatei Londone, „FormContent“ projekte „HaVE A LoOk! HAve a LOok!“, vadinasi „Lemon energized vampires“... Kokia jo motyvacija?

D.: – Londone surengiau teksto performansą, kurį noriu įtvirtinti kaip žanrą. Šiemet tai jau antras toks mano darbas, o pirmas buvo Pary žiuje. Teksto performansai yra visada site specific ir niekada nesikar toja. „FormContent“ ga lerija užima speci fi nę nišą Londono meno scenoje ir tinka eksperimentams.

Teksto performansas ir yra eksperimentas, kuris man patinka. Viskas vyksta maždaug taip: aš parašau tekstą ir jį perskaitau klausy tojams. Tačiau kar tais teksto nerašau, bet pasižymiu kelias nuorodas ir kalbu gy vai. Londone bandžiau pasa ky ti tai, apie ką mąsčiau pasta ruoju metu: mimik riją, social networking.

A.: – Apie kokias mimikrijos formas kalbėjai? Kaip mimikrija veikia socialiniame tinkle?

D.: – Apie nesavava lišką, nesą moningą tapimą kažkuo, kartais net prieš savo va lią. Tapimą kažkuo, veikiant abipusiam ryšiui, kai reakcijos vyksta kone automatiškai, o procesas niekaip neindi kuojamas. Vampy rus naudojau kaip iliust raciją.

Paėmiau hipotetinius energinius vampy rus ir iš vedžiau para lelę tarp jų ir jų kraujasiurbių kolegų teigdamas, kad energiniai vampy rai galbūt ga li paverst i kitus individus vampyrais lygiai taip pat, kaip ir jų kolegos kar tais tai daro. Kadangi energinių vampy rų tink lo greitis yra daug didesnis už kraujasiurbių tink lo greitį, leng vai galime įsivaizduoti, kokiu greičiu energinis vampy rizmas esant tam tik roms są lygoms paplist ų visuomenėje. Čia įdedu vieną teksto pastraipą, neverst ą: „<...> Dion For tune 1930 in her book PSYCHIC SELF-DE-

>> PARODŲ ANONSAI

Rašė: Neringa Černiauskaitė

„IN FOCUS“ 2-asis tarptautinis fotografinio meno festivalis Vilniuje 2010 08 19–2010 10 04 Ar prisimenate praėjusį rudenį Vilnių užpuolusį fotografijos virusą pavadinimu „In Focus“? Šiais metais jis sugrįžta dar anksčiau – jau rugpjūčio 19 d. vilniečiai galės juo savo noru užsikrėsti „Prospekto“ (Gedimino pr. 43) galerijoje atsidarysiančioje parodoje „Fotosofija“ (terminą sugalvojo fotografuojantis filosofas Ar vydas Šliogeris), o rugpjūčio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje viruso apimti kasdienybės banalume galės ieškoti estetinių patirčių dr. Agnės Narušytės ir festivalio rengėjos Eglės

Deltuvaitės kuruojamoje parodoje „Nuobodulio estetika“. Joje išvysi svarbiausius šią estetiką eksploatuojančių menininkų – Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Joanos Deltuvaitės, Vidmanto Ilčiuko, Alvydo Lukio, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Gintauto Trimako, Gintaro Zinkevičiaus ir daugelio kitų – darbus.

Festivalyje, kuris tęsis iki spalio 4 d., įvairiose sostinės galerijose bus galima išvysti daugiau nei 70-ies autorių darbų iš daugiau nei dešimties pasaulio šalių. Virusas tikrai stiprus.

Iliustracija: Gintaras Zinkevičius. „Talonas“, 1982.

Sidabro bromidinis atspaudas. 30 X 40 cm. Autoriaus nuosavybė.

2010.07.19 18:09:19

O GYVENIMO POJŪTIS?

Rašė: Auridas Gajauskas

FENSE mentioned the fact, that energy vampires can hound only sensitive persons. In her book she listed nations which, being material and practical, are resistant to the psychic attack. Sensitivity of any kind is the condition for becoming the vict im of the psychic attack.

There is an obvious flip of the formu la: loving blood vampire – the victim. Victims of psychic vampires are in love or affection in to his attacker, rather than the attacker himself is in love with his vict im. <...>“

Darius Mikšys (per vidurį), „Apie citrininius vampyrus“, teksto performansas. FormContent, Londonas, 2010 m.

Menininkas DARIUS MIKŠYS dirba su aplinka, sąlygomis, kontekstais būtent ten, kur projektas ir vyksta. Nemaža dalis jo darbų vykdomi ne Lietuvoje, o visame pasaulyje – nuo Puerto Riko iki Sidnėjaus. Darius yra skaitęs atidėliotą paskaitą apie atidėliojimą, per e-bay bandė parduoti tuščią kvepalų buteliuką, organizuoja menininkų tėvų susitikimus, rengia teksto skaitymo performansus, siūlo kurti grupės „Abba“ muziejų lėktuve, įkūrė Abdul Azizo atostogų kriketo klubą ir t. t. („370“)

A.: – Pagal tokią formulę vampyras „tėvas“ yra neidentifikuojamas, nes kaip meilės subjektas jis yra savo aukos auka. Bet koks mėginimas parodyti tikrąjį vampyro veidą atsiremia į kažkieno meilės (aistros) patirtį. „Kraugerys(-ė)“ vietoj savo aukos gauna patį šaltinį, o kartu ir tinklą?..

D.: – Tiksliai pastebėjai, kad egzist uoja atgalinio ryšio ga limybė. Subjekto požiū riu, procesas, vykstantis su juo pačiu, yra beveik nekontroliuoja mas, todėl identi fi kuoda mas save subjektas nustato savo būsenų ribas. Žiūrint iš ša lies, subjektas eg zist uoja kaip at vira kvantinė sistema. „<...> An unintended and unex pected conversion, wile targeted victim starts to mimic vampire behavior in order to defend itself. Intuitive behavior mimicking to mimic attacker can become permanent state of being conver ted (by itself) into the psychic vampire.

Becoming an energy vampire as a defense strategy. Let‘s suppose what would happen, if all people would turn themselves into energy vampires? Nothing, perhaps. Being unable to vampire each other they would probably thrive on lemons in their cocktails, being saved from being haunted. Whi le it is just preposition, taking it seriously could explain, why are we using such an amounts of alcohol.“ A.: – Subjektas – kvantinė sistema (tarkime, vampyras), dėl savo begalinio aktualumo gali būti prijungtas ar prisijungti prie bet kurios institucijos. Ar institucija, tarkime, meno, atspindėdama subjekto veikimo logiką, tapdama jo gyvenimo (kūrybos) vienalaikiškumo garantija, neturėtų būti paties Proto (dievo, pasaulinės dvasios) idėjos rea-

>> KINO ANONSAI

PRADŽIA („INCEPTION“) REŽ.: CHRISTOPHERIS NOLANAS 2010 M. NUO LIEPOS 23 D. LIETUVOJE ŽIŪRĖJO: ROMAS ZABARAUSKAS

„Pradžia“ reklamuojama kaip svarbiausias vasaros filmas įvykis. Ir iš tiesų kiti Lietuvoje rodomi premjeriniai filmai tokie blogi, kad nusprendėme jų nerecenzuoti.

Režisierius Christopheris Nolanas, sukęs laiką „Memento“ (2000), apdainavęs Ameriką „Tamsos riteryje“ (2008), šįkart rodo sapnų įsilaužėlį. Jį vaidina Leonardo DiCaprio. Jo personažas nori grįžti pas vaikus, tačiau jam tenka

370_004.indd 19

ypatinga užduotis – užuot pavogus informaciją, ją pasodinti. Siužetas, reikia pasakyti, stebėtinai banalus – didelę filmo dalį žiūrovui prikišamos veikėjų motyvacijos ir intrigos, kurios išsispręs filmo pabaigoje. Uždavinys išspręstas gerai. Tačiau aš norėjau veiksmo, o ne uždavinių sprendimų. „Pradžia“ švaisto pinigus įspūdingiems specialiesiems efektams ir A klasės aktoriams. Kad ir kokia nevykusi būtų dramaturgija, ji įtikina sapnų vogimo aplinkybėmis ir leidžia pasileisti į tokio pobūdžio atrakcioną. Prašyti daugiau iš vasaros blockbusterio būtų aikštinga.

BIOLOGINIS GPS NEJUČIOMIS PERSKAIČIUOJA KURSĄ. ESU PASTEBĖJĘS, KAD UŽTENKA VOS TRIJŲ MĖNESIŲ NAUJOJE VIETOJE PASIJUSTI KAIP NAMIE.

lizacija? Tuomet ji turėtų gyvuoti kaip nuolatinis savęs paneigimas ieškant pasitvirtinimo naujuose reiškiniuose. Kaip glaistas ji užlietų socialinį tinklą, sistemas ir parodytų jų reljefinį kintamumą begalybės nuojautoje... (Kokių turi pastabų apie Lietuvos meno institucijų veiklas?)

D.: – Bet tokiu at veju, ar neturėtume dėti lygybės ženk lo tarp subjekto ir inst itucijos? Arba tu rėtume įvest i „supersubjekto“ sąvoką.

Nesu inst itucinės kritikos ekspertas, bet į akis krinta sėk mingos visuomenės pastangos vienas kultūros inst itucijas pa keist i kitomis: dingusi Lietuvos kino studija, uždary ti beveik visi puikiausiai veikę kino teatrai Vilniuje ir Kaune. Pasipriešinimas Guggenheimui. Masiškai statomos arenos visuose didesniuose miest uose.

A.: – Tikrai, subjektas kaip pilietis jau yra institucija. Tačiau pats demokratijos procesas dažnai veikia kaip nupilietinimo procesas, nes atstovavimas paprasčiausiai gali „per ilgai užtrukti“ (T.H.Marshallas). Šia prasme ne subjektas turėtų būti priklausomas nuo demokratijos, bet priešingai. Ką galvoji apie dabartinę Lietuvos politiką ir pilietines teises?

D.: – Apmaudu, kad kol kas negalime realizuoti savivaldos idėjos. To priežastis, manau, yra rizika valst ybei prarast i įta ką verslo ir politikos grupuotėms. Tačiau be savivaldos demok ratija kaip sistema itin su lėtėja. Labai džiaugiuosi prezidentūros ir Vy riausybės tandemu, geresnio valdy mo Lietuva neturėjo daugelį metų. Galbūt net niekada neturėjo.

Pi lieti nių pa reigų deficitas Lietuvoje gerokai per didelis. Neaišku, kaip taisy ti tokį trūkumą – demokratija nėra disciplina. Gal rast ume savo tradicijų, kuriomis ga lėtume remtis? Krepšinio kultūra Lietuvoje turi demok ratijos bruožų. Remda miesi ja atrody tu me sau daug senesnė demok ratija ir būtų aišku, kodėl statom tiek daug arenų.

2010.07.19 18:09:47

>> ŠALDYTOS KREVETĖS IŠDŽIŪVUSIOMS SMEGENIMS

>> MENAS

RAJONAS BE VAIK

„Nelegalus gyvenimas: 80-asis Vusterio gatvės numeris ir SoHo evoliucija“ („I Rašė: Daina Dubauskaitė Fotografavo: Kristijonas Kučinskas

Atrandi naują gerą vietą, apsigyveni, džiaugiesi, kuri, dalijiesi, o tada ateina nekilnojamojo turto agentai ir viską sugadina. Taip labai trumpai galima nupasakoti taip deramai niekada ir nepripažinto SoHo rajono Manhatane, Niujorke, istoriją. „Dabar žmones ten traukia „Gucci“, – sakė viena pirmųjų SoHo gyventojų Jono Meko duktė Oona.

O

ona su jaunesniu broliu Sebastianu Vilniuje lankėsi ir su manimi kalbėjosi knygos apie gimtąjį savo rajoną pristatymo proga. „Nelegalus gyvenimas: 80-asis Vusterio gatvės numeris ir SoHo evoliucija“ („Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho“) – taip pavadintą pirmąjį tokį leidinį parašė taip pat bendruomenės nariai architektas Shaelis Shapiro ir žurnalistė Rosalyn Bernstein. Su jais kalbėjosi kiti. Įdomiausia man buvo, ką reiškia augti tokiame rajone kaip SoHo. Spėjau, kad bendraamžių ten turėjo būti mažai, o vaikiškos „infrastruktūros“ – dar mažiau. Ir iš tikrųjų. „Augti be „Fluxus“ mums buvo neįmanoma – judėjimas buvo visur aplink, visi jo aktyvistai gyveno šalia ir kartu“, – pasakoja 28-erių Sebastianas, o šešeriais vyresnė jo sesuo vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų įvardija Jurgio Mačiūno vestuves, arba „Fluxwedding“. Tas , kuriose judėjimo pradininkas su savo

mergina Billie Hutching apsikeitė drabužiais. Sebastiano ir Oonos mama viską fotografavo, vėliau darbus ryškino tamsiame kambarėlyje namuose, o duktė viską stebėjo su didžiausiu susidomėjimu, tad „Fluxwedding“ jai iki šiol yra pats didžiausias „fliuksusas“. „Ar esame „Fluxus“ vaikai? Pirmą kartą girdžiu tokį klausimą, bet tikrai taip. Maža to, mes visi esam ir Mačiūno vaikai“, – skelia Oona ir paaiškina, kad jei ne J.Mačiūnas, ne itin pasiturinti jos šeima tikrai nebūtų galėjusi gyventi ir kurti tokioje patogioje, erdvioje ir įkvepiančioje vietoje kaip SoHo. Abu pripažįsta, kad gyveno kultūriškai ir socialiai turtingoje aplinkoje ir kiti tuomet augę vaikai tiek meno įtakos tikrai nepatyrė.

Kaip gi mokykla? Ar klasėje buvo daug „Fluxus“ vaikų? Pasirodo, pradinėje mokykloje Oona apskritai buvo vienintelė baltoji – SoHo yra prie pat Chinatowno.

Vėliau, vidurinės metais, pateko į meno mokyklą, taigi buvo jau lengviau, nors vis tiek buvo vienintelė iš savo rajono. SoHo nebuvo nei darželio, nei mokyklos, nei apskritai daug vaikų. „Buvome retenybė“, – juokiasi abu, ir turbūt šis faktas paaiškina, kodėl jie tos meninės įtakos ir dėmesio vaikystėje sulaukdavo tiek daug.

Lietuvai vietos „Fluxus“ judėjime irgi buvo. „Lietuviškai tuomet nesimokėme. Darome tai dabar. Tačiau lietuvybės namuose tikrai buvo. Prisimenu trispalvę, kabėjusią ant lentynos, už stalo tautines dainas traukiančius tėvų draugus“, – iškart sentimentalėja Oona. Sako, tėvas vaikystėje per daug apie savo atvykimą į JAV nepasakojęs, bet vėliau išleido knygą „I Had Nowhere To Go“, taigi detales teko

20 // © 370 370_004.indd 20

„AR ESAME „FLUXUS“ VAIKAI? PIRMĄ KARTĄ GIRDŽIU TOKĮ KLAUSIMĄ, BET TIKRAI TAIP. MAŽA TO, MES VISI ESAM IR MAČIŪNO VAIKAI“, – SKELIA OONA MEKAS.

2010.07.19 18:10:27

AIKŲ DARŽELIO

a“ („Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho“).

sužinoti netiesiogiai. Mokykloje paauglė klasės draugams, tiesiog amerikiečiams, pabrėždavo, iš kur ir kas ji tokia yra. Namuose abu su broliu valgydavo Jono iškeptus bulvinius blynus – vienintelį patiekalą, kurį jis gamindavo, o receptą buvo išmokęs iš savo mamos. Sako, tai skaniausi blynai pasaulyje.

Mekai vienas per kitą aiškina, kad šiandien SoHo nebe toks. Nebėra jų mėgstamų parduotuvėlių ir kitų vietelių. Štai ir mylimiausia kepykla „Vesuvio“, kurioje kepdavo Jono mėgstamą tikrą duoną, šiandien yra paprasčiausia kavinė. Jų žaidimų aikštelėje vyresni vaikai dabar žaidžia krepšinį. Baseinas irgi dingo. „Taip yra su visais menininkų rajonais visame pasaulyje. Los Andžele šiuo metu gyvenu vadinamajame menininkų kvartale, kuris prieš keliolika metų gimė pagal SoHo pavyzdį. Susikraustė menininkai, jiems iš paskos – verslininkai, taigi dabar jau ieškau naujos vietos gyventi“, – visai nesiguodžia, o šypsosi Oona.

Sebastianas dar pamini, kad net Pekine, kur jam vienu metu teko gyventi, yra besivystantis SoHo rajonas – tai jau lyg prekės ženklas. Vis dėlto daug pasaulio jau spėjęs pamatyti vyras pabrėžia, kad knyga ir paroda skirtos ne tik pagerbti SoHo, kaip menininkų bendruomenės modelį. Tai ir įspėjimas. SoHo problema buvo ta, kad jis niekad nebuvo tinkamai pripažintas, niekas neįvertino to, kas rajone iš tiesų vyksta. Valdžia leido keisti zonas, ateiti didelėms įmonėms ir transformuoti menininkų prigimtį. SoHo, tas prekės ženklas, turėtų reikšti menininkų gyvenimą ir kūrybą patogiai, pigiai ir erdviai, o dabar tai, kas vyksta Niujorke, su tuo nebeturi nieko bendra.

Ir Sebastiano, ir Oonos darbas susijęs su kinu. Sebastianas nemažai padeda Jonui – daugiau montavimo reikalais, mat tėvas koncentruojasi į operatoriaus meną.

Taip pat sukonstravo tėvui tinklalapį – www.jonasmekasfilms.com, kuriame Jonas netgi dienoraštį rašo. Sako, džiaugiasi atradęs naujų būdų pasiekti žiūrovą. Oona gerai jaučiasi Los Andžele ir nekreipia dėmesio į pastabas, kad štai ji, atėjusi iš avangardo, nori kurti holivudinį kiną. Juk visa patirtis susilieja į vieną rezultatą. „Viskas suderinama – tėvas tai kartoja nuolat, juk ir „Anthology Film Archives“ jie įkūrė ne todėl, kad nekentė Holivudo, o todėl, kad buvo reikalinga rodyti ir tai, kas atstumta, ko iki tol nebuvo“, – sesei pritaria Sebastianas. Mekų dinastija tęsiasi. Jie pasiryžę sugalvoti kažką tokio pat įdomaus, kaip netikėta prieš 50 metų buvo avangardas, nes kino ateitis – ne tik 3D filmai.

370_004.indd 21

2010.07.19 18:11:34

>> FAILAI IŠ BERLYNO

GIDAS Į BERL BAR 25 Uždarytas žiemą, vasarą jis – viena populiariausių vakarėlių vietų. Liežuvis nesiverčia jo vadinti naktiniu klubu: vasaros savaitgaliais jis veikia dieną ir naktį be pertraukos. Miesto centre, prie upės didžėjai, cirkas, baras, šokių aikštelė, kinas, vanduo, konfeti. Šūkis – „Pirmadienis yra sekmadienis“.

Gal todėl sekmadienio vakarą čia sunkiausia patekti. Gali ir visai neįleisti. Vartus atidaryti padės stilius: jie mėgsta spalvas, mėgsta kūrybą ir mėgsta skoningą blizgesį.

Vilniaus gidą rašė Tomas Venclova. Po jo rašyti gidą atrodo lyg pasityčiojimas iš visko, kas man šventa. Tačiau kad jau užsitupėjai Berlyne, Egle, tai bent kokios naudos duok, – taip davė man suprasti „370“ redaktorė ir pasiūlė parašyti alternatyvų gidą po Berlyną. Tada sau priekaištingai tariau: rašyti tikrai egzistuojančios materialios vietos gidą? Šis iššūkis gąsdina. Viena vertus, objektyvios informacijos apie vietą lūkestis grasina rašančiojo balso kastracija. Kita vertus, priešingai, pasakojimas apie vietą galėtų tapti puikia autoriaus intelektualinio kosmoso manifestacija. . ..

Tiesa tokia: Berlyno gido paklausa didelė, nes jūs čia važiuojate. Ypač vasarą. Ypač todėl, kad dėl brangiausio laukinio kapitalizmo kūdikio – pigių skrydžių oro bendrovių – erdvė tarp Vilniaus ir Berlyno staiga susitraukė. Ir klausimų apie patarimus, kur nueiti, be Brandenburgo vartų, sulaukiu dažniau nei klausimų apie tai, kaip man čia sekasi. Tad pradedu rašyti. ... . .. .

KNYGYNAI Ši skilties dalis skirta tiems, kurie mėgsta madingas meno, filosofijos, kultūros knygas, ypač leidžiamas nepriklausomų leidyklų ir sunkiai randamas masinio vartojimo knygynuose. Juose vyksta ir renginiai, leidinių pristatymai, pokalbiai. Berlyne įsidėmėti galima bent tris pavadinimus: „Motto“, „b-books“, „ProQM“. Be jų, yra ir žurnalų parduotuvė „Do You Read Me“ – joje gausi meno ir ypač dizaino periodikos pasiūla. Į šias vietas patartina užsukti vien dėl galimybės atnaujinti savo vidinį kūrybinės literatūros žemėlapį.

HAUS DER KULTUREN DER WELT Ši vieta yra tai, kuo pagal idealų scenarijų galėjo tapti mūsiškiai Sporto rūmai (jei tik jie būtų buvę skirti kultūrai). Labiau pasisekusioje Berlyno versijoje dabar vyksta vieni įdomiausių miesto festivalių – meno, teorijos, muzikos, filmų. Tai – Berlyno elektroninės kultūros festivalio „Transmediale“ namai. Birželį čia vyko pirmasis Dokumentikos forumas. Rūmų programoje – parodos, paskaitos, spektakliai. Net ir kai čia nieko nevyksta, terasoje galite mėgautis tiesiog geru oru. Rūmų renginių programa – www.hkw.de.

22 // © 370 370_004.indd 22

STATTBAD WEDDING Buvęs visuomeninis baseinas, kuriame dabar rengiami vakarėliai, parodos, festivaliai. Pastate – ir menininkų, dizainerių dirbtuvės. Baseinas yra Wedding rajone, iki šiol laikytame ne pačia prestižiškiausia vieta gyventi. Tačiau... Nuomos kainos neaukštos, ir vis daugiau menininkų ten atranda vietą savo dirbtuvėms. Žinant gentrifikacijos proceso logiką, po kelerių metų rajonas tikrai turėtų būti populiarus. Be to, vakarėliai ten jau vyksta. www. stattbad.net.

CAFE JACQUES Jacques‘as – prancūzas. Pažinsi jį iš to, kad jis kalbasi su visais savo kavinės lankytojais, nors ne visada. Restoranėlis mažytis, bet daugelio garbinamas, ypač jaunų berlyniečių ar mieste ilgesniam laikui apsistojusių atvykėlių. Ten visada sausakimša, tad staliuką patartina rezer vuotis iš anksto. Virtuvė – prancūzų ir marokiečių, du trečdaliai valgiaraščio kiekvieną dieną yra keičiami. Ir, sako, patiekiama labai skani mėsa.

Restoranas yra Kreuzberge (Maybachufer 8) ir nėra pigiausia šio rajono užkandinė.

Tačiau virtuvė verta puikaus restorano vardo, o pagal pastarųjų standartus kainos tikrai nėra aukštos.

2010.07.19 18:12:33

RLYNĄ

Rašė: Eglė Obcarskaitė

MENAS Didžioji dalis privačių galerijų vasarą eina atostogų. Jei jau pirkėjai atostogauja, menininkai atostogauja, tai galerijoms nėra ką veikti. Tačiau mieste šią vasarą yra ką pamatyti – vyksta Berlyno bienalė, alternatyva jai – Kreuzbergo bienalė. Ypač „berlyniškos estetikos“ paroda Laikinojoje kunsthalėje (Temporäre Kunsthalle). Pastarąją aplankyti verta bent dėl trijų priežasčių: po šios vasaros ji greičiausiai nutrauks savo veiklą; ji yra vadinamojoje pilies aikštėje (Schlossplatz), kurioje netrukus turėtų išdygti berlyniškoji Valdovų rūmų versija; terasoje veikia vasariškas kokteilių baras – visai tarsi prie jūros.

Dar pora vasaros „highlight‘ų“: muziejuje Hamburger Bahnhof – Bruce‘o Naumano paroda. Martin Gropius Bau iki rugpjūčio pradžios – Fridos Kahlo retrospektyva ir masinio lankytojų skaičiaus sulaukianti Olafuro Eliassono paroda apie šio menininko santykį su Berlynu. O vokiečių Guggenheime – šiuolaikinio Indijos ir su Indija susijusio meno paroda. Jos pavadinimas – filosofo Jeano Luco Nancy terminas: „Being Singular Plural“. Nancy – vienas populiariausių šiuolaikinės posttautinės jaunų intelektualų bohemos sekamų autorių.

Beje, atsakymas į dar vieną aktualų klausimą: taip, norint pagyventi Berlyne nebūtina kalbėti vokiškai, ypač jei turi draugų vokiečių, kurie gali padėti iškilus biurokratiniams klausimams (biurokratinis aparatas anglų kalba čia nekalba). Tačiau pažįstu ne vieną, kuris mieste gyvena jau kelerius metus, nors vokiškai tik pasisveikinti moka. Ir tai jiems netrukdo.

TURGŪS Maybachufer – kanalo krantinė Kreuzbergo centre – antradieniais ir penktadieniais pavirsta mažuoju Stambulu. Čia vyksta garsusis turkų turgus. Rėkiantys vaikai ir pardavėjai, daržovės, daiktai, užkandžiai. Turgų miesto valdžia nuolat grasina uždaryti – krantinės valymas po jo tvarkdariams sukelia stiprų galvos skausmą, tačiau miestiečiai (ir tikrai ne tik turkų bendruomenė) jį mėgsta. Kita vertus, Berlynas nebūtų Berlynas, jei jame nevyktų blusų turgūs. Didžiausias ir populiariausias – Mauerpark (ir jį grasina uždaryti, tik šį kartą dėl valdžios sumanymo erdvę apstatyti komerciniais pastatais), www.mauerparkmarkt.de. Tačiau jei norite jaukios blusų turgaus atmosferos, labiau primenančios Briuselio blusų turgus, ir mielų kavinukių ar restoranėlių aplink, patariu apsilankyti mažesniame Boxhagener Platz turguje. Turgūs Berlyne madingi – ir vietos dizaineriai juos rengia, siūlo savo kūrinius. Vienas tokių – The White Market, www.thewhitemarket.de.

Išsiplėšti puslapį prieš skrendant 370_004.indd 23

APPARTEMENT Turistų giduose apie šią vietą, vadinamą paslėptu Berlyno deimantu, informacijos nerasite. Šiuo atveju svarbus adresas – Prenzlauer Allee 242. Buvusioje alaus darykloje rengiami vakarėliai, pristatymai, parodos. Lankymo valandos nenustatytos, nors galite būti tikri, kad kiekvieną antradienį čia patiekiama puiki šeimininkų verdama vakarienė. Svečiams ji nieko nekainuoja. Tačiau patekti į ją galima tik per svečių sąrašą. O į jį – per pažįstamus. Tad jei Berlyne viešėsite ilgiau – bandykite laimę plėsdami savo socialinį tinklą. Kad ir kaip ten būtų, vakarėliai po vakarienės – atviresni publikai. Ir patekti į juos kartais galima žinant bent vieno savininkų ar nuolatinių lankytojų vardą. O bandyti patekti verta: čia jus pasitiks tikrasis kūrybinis Berlynas.

OPEN AIR Berlyno perliukai – vakarėliai po atviru dangumi. Vakarėliai be licencijos ir nemokami. Grupė, nuo šimto iki tūkstančio žmonių, susirenka sutartoje vietoje – miške, parke, tuščiose miesto erdvėse – ir šoka. Pradžia – dieną, apie pietus, o pabaiga – kaip kada. Nelegalu? Tikrai taip, ir tik Berlyne tokie renginiai praslysta tvarkos sergėtojams pro akis. Todėl, kad jie neblogai organizuoti – iš anksto nustatoma, kad vyktų reguliariai, bet ne per dažnai, ir kad vietos būtų skirtingos. Kaip sužinoti? Iš draugų, pažįstamų, nuogirdų. Dalį informacijos galima rasti prisijungus prie feisbuko grupės „Berlin Summer Open Air“.

LA FOCACCERIA Gabalėlis focaccios ten kainuoja 1,5 euro. Jų pasiūla gausi ir jos skanios. Pačiame Berlyno centre, šalia Kanstanienallee (šioje – Berlyno dizainerių parduotuvės ir berlynietiškos kavinės) įsikūrusioje užeigėlėje viskas paprasta. Aptarnavimas – savitarna, o miestiečių mėgstamą focaccią patiekia jauni italai. Centre pigu ir tikrai „kaip Berlyne“. Fehrbelliner str. 24.

2010.07.19 18:13:14

ALISA STEBUKLŲ LENTYNOJE

Rašė: Inga Norke

Na, ką? Ketvirtas numeris ir ketvirta lietuvių dizainerių bei jų kolegų iš užsienio daiktų serija. Dar kartą pasidžiaukime, kad nepaisant vasaros kaitros ir atostogų skyrelis pildosi naujais daiktais ir didžiąja dalimi iš Lietuvos. Daiktus nesunkiai rasi Daiktų viešbutyje, ŠMC, parašęs laiškus hateyou.eu, vienasdu.lt šeimininkams, Urbonams ar Kuzmickaitei. .. . .

„DROOG“ PRISTATO „SLIPMAT“ OLANDIJA

125 Lt

VAZA IZRAELIS

70 Lt

Lipdamas iš vonios ar dušo neišvengiamai pagalvoji, ant kokio paviršiaus atsidurs tavo tik ką nuplautos pėdutės. Toks kilimėlis ne tik maloniai jas sutiks, bet dar ilgai nesinorės nuo jo nulipti – chalatas tavo kojų galūnėms, ne kitaip.

Šią sulankstomą vazą galima uždėti ant bet kurios stiklinės. Tai izraeliečio dizainerio kūrinys. Jei visos gėlės per šiuos karščius nenudžius, tikrai turėsi ką įmerkti. O jei vis dėlto neturėsi, ir be jų vaza įsilies į namų interjerą.

AGNĖS KUZMICKAITĖS AUKŠTAKULNIAI LIETUVA

730 Lt

Lietuvoje pagaliau atsiranda įdomių batų pasirinkimas (praeitame numeryje šiame skyrelyje pristatėme dar vieną alternatyvą danijoms ir žygiams). Šie „kablai“ – iš naujausios Agnės kolekcijos.

PRAKAITO MARŠKINĖLIAI Hateyou.eu

LIETUVA

Keičia į 45 Lt Šiais marškinėliais padaryk savo prakaitą nematomą. Blogas kvapas, žinoma, liks, bet niekas nesupras, kad jis sklinda nuo tavęs. Be to, šie marškinėliai prikelti antram gyvenimui. „Hateyou“ komanda jų neparduoda, tačiau norintiems iškeičia į 45 litus.

370_004.indd 24

GEDIMINO IR NOMEDOS URBONŲ STRIUKĖ LIETUVA

700 Lt

Ši reiveriška festivališka metališka striukė – projekto „Villa Lituania“ dalis. Demisezoninė, uniseksinė, nuo lietaus, bet gali atspindėti ir saulės kaitrą. Be to, patogiai susilanksto į nedidelį ryšulėlį. Unikalus apdaras ne iš dizainerių, o tiesiai iš menininkų rankų.

VYTAUTO GEČO KABYKLA Vienasdu.lt

LIETUVA

200 Lt Vytautas susiner vino, nes sukūręs šią kabyklą internete rado labai panašią, kone identišką. Tačiau šioji yra iš medžio ir betono, nors rekomenduojama kabinti tik drabužius. Be to, su kabykla – lietuviška garantija ir patvarumas.

STRUTIS KONSOLĖ PRANCŪZIJA

900 Lt

Strutis gana grakštus gyvūnas, tad šis staliukas ne iš tų, ant kurio gali palikti jovalą ir nesukti sau galvos.

Presuoto plastiko pusė stručio – tik viena iš pasirinkimo galimybių.

Taip pat yra keturkojė avis, elnias su stalčiukais pilve ir kt.

2010.07.19 18:14:23