NAUDINGI PATARIMAI
RACĮONALAUS VAĮRAVĮMO ABC.
DĮDEL MAŽ KLAĮD KAĮNA
N
aujųjų laikų transportininkų tautosaka pavydėtinai lakoniškai ir taikliai apibrėžia skirtumą „prasto“ bei „gero“ vilkiko vairuotojo: pirmasis akseleratoriaus pedalą spaudžia dešine koja, antrasis – „su galva“. Štai kas turima omenyje. Skirtingose vežėjų monėse išlaidos degalams sudaro 25-30 proc. visų veiklos kaštų. Kiek tiksliai, priklauso nuo keleto faktorių, pradedant transporto parko kokybe ir baigiant regiono, kuriame daugiausia dirbama, reljefo ypatumais. Tačiau technikos ekspertai vienbalsiai sutinka, kad lemiantis yra vadinamasis „žmogiškas faktorius“. įuk jei vienas
tolimų reisų vairuotojas per savo „kadenciją“ sugeba sutaupyti nuo 100 iki 250 ir daugiau litrų degalų, nei tuo pačiu automobiliu, tame pačiam maršrute dirbantis kolega, labai nesunku paskaičiuoti, kad pirmasis vairuotojas „atveš“ monei didesn pelną. Turint galvoje, kokios aštrios konkurencijos sąlygos ir su kokiomis maržomis reikia darbuotis, kai kuriais atvejais gali b ti taip, kad minėtas sutaupymas yra visas vieno sunkvežimio per mėnes generuojamas „pliusas“. Kaip tuos pinigus „susirinkti nuo asfalto“? Kaip pakoreguoti vairuotojų elgseną? Kokias didžiausias klaidas daro vairuotojai? Apie šiuos
dalykus pokalbis su „Adampolis“ ekonomiško vairavimo instruktoriumi Romualdu Minelga. „Svarbiausias dalykas, lemiantis bet kurio automobilio degalų sąnaudas – vairuotojo gebėjimas adekvačiai vertinti situaciją kelyje. įei nekreipiamas dėmesys transporto srauto intensyvumą, gabenamo krovinio speciiką, kelio ypatumus, jei „gazas“ visa jėga spaudžiamas iki pat to momento, kai tenka stabdyti, nereikia puoselėti jokių vilčių, kad tokiame chaose pavyks sutilpti „normaliomis“ laikomas degalų sąnaudų normas“, – pastebi R. Minelga. Įnstruktoriaus teigimu, tai nesusiję su kasdien patiriamu stresu – baime sugadinti branŪ SPECĮALĮSTAS Ū 2018 Nr. 7
37