Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. spalis

metai

Ganytojo žodis

„Tuomet ne ėjome, bet skridome“ Trys klausimai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui Buvote prie žurnalo „Caritas“, vėliau pervadinto „Artuma“, ištakų tais 1989-aisiais. Koks ryškiausias prisiminimas išliko iš tų dienų? 1989-ieji išlikę atmintyje kaip Tautos prisikėlimo stebuklas. Per Lietuvą ritosi ir rinkimus laimėjo Sąjūdis. Vasarą Kauno Sporto halėje vyko pirmasis katalikių moterų sambūrio Caritas suvažiavimas. Tuojau po suvažiavimo 30 tūkst. tiražu pradėjo savo kelionę žurnalas „Caritas“. Nedrąsiai kai kuriose Kauno mokyklose vyko tikybos pamokos. 78 tūkst. tiražu išėjo dvisavaitinis žurnalas „Katalikų pasaulis“. Atrodė, kad tuomet ne ėjome, bet skridome. Carito vadovė sesuo Albina Pajarskaitė gavo leidimą leisti žurnalą „Caritas“ ir būrė redakcijos grupę. Į ją atėjome net aštuoni buvę pogrindžio spaudos darbininkai: Petras Plumpa, kun. Jonas Boruta, kun. Lionginas Kunevičius, kun. Robertas Grigas, aš, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Bernadeta Mališkaitė ir ses. Birutė Briliūtė. Visai neseniai dirbę didžiausios konspiracijos sąlygomis, už spaudą ėję į lagerius, dabar gi viešai, kas mėnesį drauge su kitais redakcijos nariais susėsdavome prie stalo aptarti išleisto „Caritas“ numerio ir būsimojo. Tai buvo tarsi stebuklas. Gal dėl to šie posėdžiai ir išliko ryškiausiai atmintyje. Kokią įsivaizduojate ateities krikščionišką žiniasklaidą, kad ji sudomintų ir drungnuosius krikščionis? Jūs norite stebuklo. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad drungnuosius Dievas išspjauna iš savo burnos, todėl svajoti, kad krikščioniška žiniasklaida sudomins drungnus krikščionis, manau, yra nerealu. Galima bandyti juos, kaip ir vaikus, sudominti kažkokiais žaislais – gal vienas kitas užkibs. Reikia melstis ir dirbti, kad žmonės pabustų iš dabartinio naudos ir malonumų ieškojimo sapno ir suprastų, jog neturėdamas gražaus dvasinio pasaulio ir žvelgdamas tik į žemę, laimingas tikrai nebūsi. Kai įvyksta toks atsivertimas, tuomet jau galima ieškoti būdų, kaip įdomiau, aktualiau ir taikliau pateikti pačius reikalingiausius dalykus. Kad katalikiškas žurnalas būtų imamas į rankas ir skaitomas, privalo būti labai patrauklus. Kodėl? Todėl, kad jame niekuomet nebus pigių bulvarinių rašinių ar sensacijų vaikymosi. Ant vertybinių pamatų stovintis žurnalas skaitytoją turi patraukti straipsnių aktualumu, suprantamumu ir pajėgumu konkuruoti su internetine žiniasklaida. Internetas yra didelis iššūkis popieriniams leidiniams. Turiu abejonių, ar išlaikys konkurenciją, bet to labai linkiu. Jeigu atsitiktų kitaip, tuomet linkėčiau ilgiausius metus gyvuoti internetinėje erdvėje ir susilaukti dešimt kartų daugiau skaitytojų. Per ketvirtį amžiaus žurnalas keitėsi. Kokius jo privalumus ir trūkumus matote šiandien? Žurnalas neatpažįstamai pasikeitė. Vartau pirmuosius „Caritas“ numerius ir dabartinę „Artumą“ ir akivaizdžiai matau tą netrumpą 25 metų kelią, kurį nuėjo šis žurnalas. Pirmieji numeriai – tarsi tik ką gimęs vaikelis, panašus į tik ką gimusį „Caritas“, kuris norėjo aprėpti visus atgimstančios Lietuvos dirvonus. Dabartinė „Artuma“ – tai savo nišą suradęs, šeimai skirtas žurnalas, stovintis ant aiškių krikščioniškų pamatų ir gvildenantis aktualius krikščioniškojo gyvenimo klausimus. Jubiliejaus proga noriu tik palinkėti kūrybinio augimo ir drąsaus atsiliepimo į visus dabartinio gyvenimo iššūkius šeimai. Manau, kad „Artuma“ turi išlikti labai aktuali visais šeimos klausimais. Ji turi būti labai arti mūsų krikščioniškų šeimų.

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ Bičiuliai,

Kronika Vanda IBIANSKA Žurnalo gimimas

Pirmieji žingsniai

Iš redakcijos pašto

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Išlaisvinanti tiesa

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Vyskupų sinodas? Kas jis ir ką veikia? 10 Antanas SAULAITIS SJ Prabyla simboliai

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Teismai senovės Izraelyje

Jolanta RAMONIENĖ Meluokite mums!

Antanas GAILIUS Nekalbėti tiesos

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Pranokstanti protą

Dalia LUKĖNIENĖ Šiek tiek apie tiesą pasaulyje ir... Bažnyčioje

Vytautė MACIUKAITĖ Tiesos medis

Kartais ir aš pafantazuoju

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Jaunimo iššūkis Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ar įmanoma gyventi be melo?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Valdonė MINCIŪTĖ Džiaugsmo, skausmo ir vargo vaisiai 24 Gintautas VAITOŠKA Alfredas Adleris ir Carlas Gustavas Jungas

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Kodėl sunku rašyti ir skaityti?

Akiračiai Lietuvos turtas – Juozas Tumas-Vaižgantas

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Trys žiemkenčio laiškai (II)

Darius Chmieliauskas 32

Sveikata Amžinas priešas?

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Melas didžiojoje politikoje

dar niekada man nėra buvę taip sunku, o sykiu taip džiugu rašyti Jums laišką, kaip šį kartą... Ir visai ne todėl, kad spalio „Artuma“ turi stoti 8-ojo Dievo įsakymo – nemeluok – akivaizdon (kažkas redakcijoje ta proga pašmaikštavo, kad sąžiningam autoriui ta proga derėtų patylėti!). Kaip jau supratote iš viršelio – „Artuma“ atkeliavo iki savo 25-ojo gimtadienio: lygiai prieš ketvirtį amžiaus – dar vos tik brėkštant atgimstančios Tėvynės laisvės rytui – 1989-ųjų spalio 15-ąją – balzganuotą rudens šviesą išvydo pirmasis žurnalo „Caritas“ numeris (kaip, kada ir kodėl jis gimė, o vėliau tapo „Artuma“ – rasite sklaidydami šio rudens puslapius). Ei, čia visai ne juokas, bet labai rimta sukaktis! Nors yra Lietuvoje net ir 100-metį skaičiuojančių žurnalų (pvz., „Ateitis“), tačiau šis jubiliejus, manding, ypatingas naujausios mūsų Tautos istorijos stebuklus primenantis ženklas, tiesiog apčiuopiamo Dievo artumo žmonėms ir žmonių artumos vieni kitiems liudijimas. Šįryt, dar tik galvoje bandydamas rašyti Jums šį laišką, staiga prisiminiau jau visiškai užmirštą savojo gyvenimo akimirką – o kurgi aš pirmą kartą paėmiau į rankas tą pirmąjį „Carito“ numerį?.. Ogi sovietinės armijos N-tojo dalinio smirdinčios kazarmos eilinio rekrūto n-tąjį bjauraus rudens rytmetį nušvietus tik tai valandėlei, kuomet dalijama pašto korespondencija, paprastai tariant – laiškai iš namų, iš artimųjų, iš nepasiekiamai tolimos ir neišplėšiamai artimos L i e t u v o s... Ir vienas iš tų apdraskytų, purvinų vokų – kažkoks didelis, storas, o jame – kažkas visiškai naujo, neregėto, nesuvokiamo – žurnalas, ant kurio viršelio – saulutė, Dievo Motina su Kūdikiu; atverčiu – ten palaima spindinti kardinolo Vincento šypsena bei ranka rašyto sveikinimo žodžio faksimilė, o greta – trumpas redakcijos įžanginis žodelis, pavadintas – „Ateina Caritas“... Ir užliejo nenusakoma šiluma, regis, pats Dievas mane apkabino, ir jaučiu, kad nors aplink – ne pati tinkamiausia vieta raudoti saldafonui, bet ašarų jau nebesulaikysiu! Įsikišu tą perlą į užantį, prie širdies, vėliau per visus perekūrus pakampiais slapstydamasis skaitau po puslapėlį, naktį pasikišu po pagalve, prieš tai slapčia po antklode pabučiuoju, it Šventraštį... Tik vėliau supratau, kad jį leidžia tiesos ir meilės, laisvo žodžio ištroškęs, už tai kovojęs, kančias ir lagerius praėjęs vienuolių, kunigų ir pasauliečių šviesiausias žiedas! O šitai supratau tik šiandien: kad dar net neišaušus visiškos laisvės rytui, Gailestingosios Meilės pergale alsuojantį žurnalą leido „katalikiškas moterų sambūris“ – tai tikras Dievo Motinos Marijos „stilius“, paskubinantis ar net užbėgantis už akių savo Sūnui, kuris paklūsta Jai ir padaro tai, ko taip moteriškai švelniai ir tvirtai paprašo!.. Tai štai dėl ko man buvo taip sunku ir džiugu rašyt šį laišką, kai susivoki, kokiuose įvykiuose Viešpats kviečia dalyvauti. Ir visa laimė – nebėra vietos man daugiau čia reikštis. Tad užbaigiu. Su begaline padėka Jam ir Jums visiems, kurių dėka tokie stebuklai vyko, vyksta ir tebevyks! P. S. Ar galėčiau Jūsų paprašyti vienos jubiliejinės dovanos „Artumai“? Prašome atsakyti – kokią norėtumėte matyti „Artumą“ ateityje? Tai galite padaryti arba užsukdami į interneto svetainę artuma.lt, arba tiesiog mums parašydami laišką. Ačiū Jums!!!

35 Artuma 2014 m. spalis

Kronika

Žurnalo gimimas „Carito“-„Artumos“ 25 metų jubiliejui Vanda IBIANSKA

Tada Sąjūdis jau siūbavo galinga banga, Lietuvos atgimimas skleidėsi tarsi bundanti pavasarinė gamta, kurios nebegali sutramdyti jokia jėga. Bažnyčios persekiojimas slopo, į viešumą išėjo vienuolijos. Sąjūdžio suvažiavime Lietuva pirmą kartą pamatė Katalikių moterų sambūrio Carito steigėjas. Ši katalikiška organizacija gyvavo jau kurį laiką. Įsikūrė diskretiškai, tyliai, be garsių būgnų ir fanfarų. Ją palaimino Bažnyčios ganytojai, ir moterys, lydimos Dievo palaimos, pradėjo savo darbą. Visuotinio pakilimo metu abejingų gėriui, artimo meilės darbams beveik nebuvo. Tiesa, menkiau išprusę ar nutolę nuo tikėjimo žmonės įsivaizdavo Caritą esant mažaraščių senyvų moterų, vadinamųjų davatkėlių bažnytine organizacija. Puikiai prisimenu, kai bene 1994 m. vienoje televizijos laidoje daugelis neteko amo man paaiškinus, jog Carito generalinė sekretorė yra mokslų daktarė, o dauguma narių turi universitetinį išsilavinimą. Pirmoji vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė MVS. Redakcinę grupę sudarė 20 žmonių. Visi dirbo be jokio atlyginimo. Darbavosi kunigai, seserys vienuolės, filologai. Profesionalių žurnalistų stigo. Nepaisant to, 80-ies puslapių žurnalas reguliariai išeidavo kas mėnesį. Pirmojo, pasirodžiusio 1989 m. spalio mėnesį, numerio pradžioje šviesaus atminimo J. Em. Vincentas kardinolas Sladkevičius rašė: „Ačiū Dievui, mūsų tautos gyvenimas pasireiškia dar vienu ryškiu palaimos ženklu. Tai naujasis mėnesinis žurnalas „Caritas“, kuris prabilo į tautą meilės, gailestingumo, savitarpio supratimo ir dvasinio atsinaujinimo kalba“ (visą tekstą žr. 4 viršelyje). Tuo metu jau buvo leidžiamas kun. Vaclovo Aliulio MIC redaguojamas „Katalikų pasaulis“, tačiau to bendrame sovietinės spaudos fone akivaizdžiai nepakako, tad „Caritas“ stengėsi užpildyti dar vieną nišą. Vartant 1989 metų žurnalus, negali nežavėti redakcijos darbuotojų geri norai, pasišventimas ir entuziazmas. Tuo laikotarpiu reikėjo „užkaišyti daug skylių“, todėl meilės Tėvynei ir autentiško tikėjimo sklidinų Žurnalo „Caritas“ preliminarinio turinio metmenys pasišventusių žmonių šitoks pasiaukoĮvadinis straipsnis jantis darbas tiesiog pakeri. Ir visa tai Teoriniai dorovės ir žmogaus būties klausimai buvo daroma be jokio materialaus atlyIš grožinės literatūros/vaizdeliai, novelės, apybraižos, romanų ištraukos/ ginimo, nors tarp jų tikrai buvo sunkiai Praktiniai patarimai šeimos, žmogaus auklėjimo, ligonių slaugos klausimais besiverčiančių. Namų židinio kampelis, įvairios žinios šeimos ūkio vedimo, vaikų priežiūros, Bėgo metai, kito nuotaikos ir priošeimos švenčių organizavimo ir kitais klausimais ritetai. Pasigirdo vis garsesnis aukso verLabdara: našlaičiai ir beglobiai seneliai, kova su alkoholizmu, narkomanija, šio bliovimas, atsivėrė sovietinio auklėjiprostitucija, kalinių reikalai mo padarytos žaizdos. Nustoję varžytis Norime padiskutuoti. Atsiliepimai apie atskiras knygas, žurnalų straipsnius daugelis garsiai ėmė šūkalioti apie savo šeimos, žmogaus auklėjimo – doros ir kitais klausimais dažniausiai nepagrįstas ambicijas ir noŽinios iš pasaulio lietuvių gyvenimo rus. Kitų spalvų įgijo vis labiau smunKronika – informacija apie „Caritas“ ir kitų organizacijų labdaros bei Tautos kanti dorovė, per siūles ėmė braškėti papročių puoselėjimo renginius vis daugiau šeimų. Į Lietuvą pūtė mirCaritas sparčiai populiarėjo, augo, plėtėsi. Greit tapo akivaizdu, kad sovietinių represijų ir režimo nukamuotai Lietuvai reikia ne kelnių, aspirino ir mėsos konservų, o visai ko kito. Reikėjo skiepyti gerumą, ugdyti tikėjimo, dorovės daigus, kalbėti apie visa ko pagrindą – tvirtą, darnią šeimą. Tam būtina buvo spauda. Ir štai, praėjus vos porai mėnesių po steigiamojo Carito suvažiavimo, ses. Albinos Pajarskaitės MVS ir jos bendraminčių bei padėjėjų iniciatyva 1989-ųjų birželio 28-ąją gautas sovietinės valdžios leidimas Katalikiškam moterų sambūriui Caritas kartą per mėnesį lietuvių kalba leisti penkių spaudos lankų žurnalą. Pradinis tiražas – 30 tūkst. egz., kaina 1 rublis. Žurnalas taip ir pavadintas – „Caritas“. Lietuvos komunistų partijos CK Ideologinio skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis neprieštaravo ir net padėjo sutvarkyti reikalus su GLAVLIT’u (griežtos sovietų cenzūros institucija – V. I.). Prie rašto KP CK Ideologinio skyriaus vedėjui Paleckiui buvo nurodytos tokios periodinio leidinio temos ir gairės:

Artuma 2014 m. spalis

Kronika

Pirmoji redakcija Vyriausioji redaktorė – ses. Albina Pajarskaitė MVS. Redakcinę grupę sudarė: ses. Gema Bagdonavičiūtė, kun. Jonas Boruta, Birutė Briliūtė, Genovaitė Bukauskienė , kun. Robertas Grigas, Loreta Giedraitienė, Olga Kazlienė, Marytė Kontrimaitė, kun. Lionginas Kunevičius , ses. Bernadeta Mališkaitė, ses. Albina Pajarskaitė, Petras Plumpa, Albina Pribušauskaitė, Robertas Šakalys, ses. Elena Šuliauskaitė, kun. Sigitas Tamkevičius, Bitė Vilimaitė, Salomėja Zastarskytė , Vytautas Zdancevičius , Aurelija Žiemelytė Nuotraukoje sėdi iš kairės: Genovaitė Bukauskienė, Aldona Kačerauskienė, viešnia, Birutė Vilkaitytė, svečias, Marytė Kontrimaitė. Stovi: Albina Pajarskaitė, Salomėja Zastarskytė, Bitė Vilimaitė, Bernadeta Mališkaitė, Aurelija Žiemelytė, kun. Robertas Grigas, Petras Plumpa. 1989 m.

ties kultūros tvaiką nešantys vėjai. Pakitusioje situacijoje atsirado kitų interesų ir dėmesį traukiančių objektų. Nenuostabu, jog skaitytojų ratas siaurėjo. Kad žurnalas neužgeso – tikras stebuklas. Visagalis per žmones mus palaikydavo net tada, kai rodėsi, jog padėtis absoliučiai beviltiška. Neturėjome pinigų, mūsų kompiuteriai buvo panašūs į žoliapjoves, stigo autorių, nes nebuvo iš ko mokėti honorarų. Redakcijoje dirbo dvi žurnalistės ir trys techniniai darbuotojai, nebe dvidešimt, kaip kadaise. Daug metų „Artumoje“ atsidavusiai talkino atsakingoji sekretorė, o vėliau ir vyr. redaktorės pavaduotoja Regina Pupalaigytė. Ir atmosfera buvo kita: karaliavo ramybė, taika, supratimas. Nors žurnalas balansavo ant griūties ribos, tačiau, matyt, buvome reikalingi, nes išlikti padėjo popiežius, dabar jau šventasis Jonas Paulius II, pas kurį atsidūriau visai nesuprantamu ir neįtikėtinu būdu. Važiavau į Romą turėdama bilietą į vieną pusę, be pinigų viešbučiui, kelionei atgal, pragyvenimui ir... be jokio kvietimo. Šventajam Tėvui tą pačią ar kitą dieną po pokalbio su manimi padavė paskutinio žurnalo „Caritas“ vertimą. Šv. Jonui Pauliui II patiko mano „ant karštųjų“ parengtas reportažas iš Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gimdyklos, kur prieš savaitę praleidau porą naktų, kad aprašyčiau, kaip atrodo žmogaus gimimo stebuklas prašalaičio akimis. Gal todėl pats Šventasis Tėvas paprašė, kad žurnalą skirtume šeimai. O gal ir ne todėl, kas žino? Taip atsirado „Artuma“. Tada ėjo 1996-ieji metai. Visai nepaaiškinamai viskas sprendėsi lengvai ir sklandžiai. Nusipirkome kompiuterius (tada jie buvo labai brangūs), išmokėjome skolas. (Tiesa, išeivijos surinktos lėšos žurnalo leidybai jau buvo panaudotos visai kitiems Caritas reikalams.) Dievas pasiuntė į pagalbą dar vieną asmenį. Jis panoro likti nežinomas, nors rėmė mus pinigais kelerius metus. Esu jam be galo, be krašto dėkinga ir dažnai jį prisimenu maldoje. Tikiuosi, kad skaitote šias eilutes, tad dar kartą iš visos širdies dėkoju Jums! Neįmanoma pamiršti Jūsų supratimo, išminties, kuklumo ir retai sutinkamo gerumo.

Kai paaiškėjo, kad fiziškai nebepajėgiu patempti „Artumos“ vežimo, ėmiau ieškoti sau pamainos. Vyriausiąja redaktore atėjau dirbti, kai žurnalas šventė penkmetį ir išdirbau šiose pareigose 12 metų. Nuo 2006-ųjų pradžios prie „Artumos“ vairo stojo Darius Chmieliauskas. Jam teko bene sunkiausia dalia, nes skaitytojai per prabėgusius 16,5 metų tapo labai reiklūs, gi nuo vyriausiojo redaktoriaus darbo priklauso žurnalo skaitomumas. Iki dabartinio redaktoriaus leidinį redagavo ses. Albina Pajarskaitė MVS, kelis numerius išleido ses. Birutė Briliūtė, lituanistė Albina Pribušauskaitė ir šių eilučių autorė. „Artumos“ laivas plaukia, tiražas išaugo. KetvirPas Joną Paulių II, 1996 m. tis amžiaus – nemenkas laikas. Atlaikyti bulvarinių leidinių, internetinių mass media spaudimą nelengva. Tačiau Viešpats visada padaro taip, kaip geriausia. Jei tikrai būsime reikalingi, išliksime dar ilgai. Tikiu tuo.

Su meile prisimenu visus buvusius bendradarbius, gyvuosius ir iškeliavusius pas Tėvą. Jie rideno didelį, sunkų akmenį. Pasiaukojamai, atsakingai, su didžiule kantrybe. Darėme taip, kaip, mūsų supratimu, geriausiai patiktų Dievui, Lietuvai ir jos žmonėms. Taip stengėmės dirbti visus tuos 25 metus, taip darome ir dabar.

Artuma 2014 m. spalis

Kronika

Pirmieji žingsniai, arba Prisiminimų paštas Ruošdamiesi šiam 25-mečio jubiliejui sumanėme surinkti Lietuvos posovietinės krikščioniškosios spaudos pirmeivių prisiminimų pluoštelį. Gavome nemenką pluoštą! Visą jį paskelbsime atnaujintoje savo interneto svetainėje artuma.lt, nes dėl didelės apimties žurnale to padaryti tiesiog neįmanoma. Tad čia tik trumpai apžvelgsime ir pacituosime, ką parašė prie „Carito“-„Artumos“ ištakų buvę katalikiškos spaudos entuziastai. Žurnalo įkūrimo iniciatorė ir faktinė jo steigėja ses. Albina Pajarskaitė MVS pabrėžia tuo metu suvoktą būtinybę turėti savo spaudą, prisimenant didžiulį vaidmenį, kurį katalikų spauda suvaidino tarpukario Lietuvoje (išsamiau apie tai ji dalijosi „Artumoje“ 2009 m. spalio numeryje). Sesuo Albina ir šiandien puikiai mena tuos biurokratinius kelius, kuriuos reikėjo nueiti steigiant leidinį vis dar sovietiniais (!) laikais, kaip teko jo koncepciją derinti su aukštais Kompartijos dignitoriais, kol pagaliau 1989 06 28 gautas sovietinės valdžios leidimas Katalikiškam moterų sambūriui Caritas kartą per mėnesį leisti žurnalą. Kun. Vaclovas Aliulis MIC atsiliepė prisimindamas, kaip tais laikais Vilniaus Katedros aikštėje kompartijos propagandos skyriaus vedėjas Lionginas Šepetys jo paklausė: „Tai jūs, Bažnyčia, tikriausiai ir spaudos norėsite?“ Be to, tėvas Vaclovas rašo, jog „Caritas“ praktiškai buvo užmojis vykdyti Lietuvos Sąjūdžio uždavinius krikščioniškomis priemonėmis susijus su Bažnyčia, t. y. ugdyti šeimą ir kurti tautinę bendriją. Tokio būta ir šito žurnalo tikslo. Apie pirmuosius redakcijos darbo žingsnius pasakoja kelerius metus vyriausiąja redaktore (prieš tai stiliste) dirbusi Albina Pribušauskaitė: „Sesuo Albina sutelkė nemažą būrį žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su rašto darbais. Vieni buvome dirbę leidybos darbą viešai, kiti panašų darbą buvo dirbę pogrindyje, vieni patyrę rašytojai, kiti – panorę tapti žurnalistais. Pirmasis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto kambaryje. Susirinko visi pakviestieji, atitrūkę nuo savųjų darbų. Bandyta pasiskirstyti pareigomis. Vardijami darbo procesai ir klausiama, kas tai galėtų padaryti. Vadovai jau buvo apgalvoję žurnalo struktūrą, nusistatę, kokie turėtų būti skyriai. Reikėjo žmonių, mokančių visą medžiagą sutvarkyti, reikiamai įforminti. Kiekvienas Artuma 2014 m. spalis

siūlėme, kas tai galėtų padaryti. Toks savotiškai padrikas būrys žmonių, kiekvienas turinčių savo pagrindinį darbą, 1989 metų vasarą rengėme pirmąjį žurnalo numerį.“ Pribušauskaitė rašo, jog sunkumų kėlė ne tik leidybinės patirties stoka, bet ir lėšų stygius. Buvęs žurnalo atsakingasis sekretorius, politinis kalinys ir rezistentas Petras Plumpa prisimena pirmuosius redakcijos posėdžius, į kuriuos „rinkosi geranoriškai nusiteikę pogrindžio spaudos, sielovados ir... sovietinės žurnalistikos entuziastai, kurių požiūris į krikščioniškąsias vertybes kartais labai skirdavosi. Tai priminė paukščio skrydį su sulaužytais sparnais – dėl dvasinių potencialų skirtumo redakcijoje kartais kildavo ginčai ir moralinė įtampa. Tačiau žurnalo puslapiuose toji įtampa neatsispindėjo, o akivaizdžius temų skirtumus galėjai aiškinti noru aprėpti kuo daugiau gyvenimo sričių. Toks noras iš tiesų buvo, todėl žurnalo puslapiuose galėjo rasti sau patinkančių minčių teologijos, filosofijos, poezijos, beletristikos, šeimos, jaunimo ir kitokių temų ieškotojai“. Pasak Plumpos, rengiant kiekvieną numerį kildavo daugybė techninių sunkumų, tad jam net tekdavo nakvoti Carito patalpose, nes nelikdavo laiko nė namo sugrįžti. „Laisvės, vilties, drąsos veikti, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, kitais, savimi, pačiu gyvenimu tomis dienomis kasdien buvo vis daugiau ir daugiau. Žodžiu – palankiausias laikas GIMTI „CARITAS“, – teigia apie 10 metų redakcijoje išdirbusi ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Ji šiandien prisimena: „Vartau pirmąsias redakcijos nuotraukas ir stebiuosi, kad tiek daug mūsų tada buvo. Žinau, kad žurnalo istorijoje buvo dienų, kai prie jo dirbo vos trys keturi spausdintam žodžiui atsidavę verti pagarbos žmonės. O gal prie ilgai drausto, itin laukiamo, išsiilgto ir turi būti tiek daug

Kronika

pribuvėjų ir auklių?! Tam, kad gražesnis, tobulesnis, labiau visa apimantis išeitų.“ Itin atmintin įstrigę Kaune, Basanavičiaus al. 5, Carito įkurtoje mokyklėlėje vykę pirmieji bendradarbių susirinkimai, tarp kolegų tvyrojusi šiluma, geranoriškumas, darbštumas, pasiaukojimas. „Manau, kad šis Jubiliejus kartu yra ir gera proga padėkoti buvusiems kolegoms už jų dosniai pasidalytą darbo ir gyvenimo patirtį, tikėjimo liudijimą ir ypač už idealizmą, kuriuo vieni kitus šildėme“, – rašo ses. Mališkaitė SJE. Ypatingą laikmetį tuo metu sako išgyvenusi ir Marytė Kontrimaitė: Sėdi iš kairės: svečias, kun. Sigitas Tamkevičius, Gintė Damušytė, Birutė Vilkaitytė, „Tas laikas man, buvusiai tremtinei, Gama Bagdonavičiūtė, Elvyra Žeižienė, Marytė Kontrimaitė. Stovi: Petras Plumpa, kun. Lionginas Kuncevičius, Bitė Vilimaitė, Bernadeta Mališkaitė, kun. Robertas Grigas, Olga Kazlienė, buvo ypač svarbus. Pagaliau galėjau Alvydas Vaitkevičius, Birutė Briliūtė. 1989 m. atvirai kalbėti ir rašyti apie tai, kas man rūpėjo. Ypač norėjau prisidėti prie Lietuvos dvasios atkūrimo. Jau buvo didžiuliu tira- atgimimui. Nors būta ir nemalonių akibrokštų, paašarožu leidžiamas „Katalikų pasaulis“. Buvau įsitikinusi, kad jimų, tačiau labiausiai ji pabrėžia idealizmą. katalikiškos spaudos reikia daugiau ir Kun. Robertas Grigas (kuris, beje, buvo pirmasis suįvairesnės. Prisiminiau, kiek katalikiškų leidinių ėjo tarpukario Lietuvoje. pratęs, jog redakcijos darbuotojai – atlygio negaunantys Todėl, kai žinoma žurnalistė Aldona idealistai ilgai neištvers, ir pasiūlęs mokėti jiems nors ir Žemaitytė 1989-ųjų vasarą pasiūlė kuklius atlyginimus) prisimena, jog žurnaman prisidėti prie katalikiško žurnalo las „Caritas“ buvo sumanytas kaip karitakūrimo, sutikau ir nuoširdžiai įsitrau- tyvinę veiklą skatinantis, krikščioniškosios kiau. Susibūrusio kolektyvo branduo- pedagogikos, katechezės, patriotinio auklėlys buvo su „LKB kronikos“ leidyba susijusios vienuolės jimo temas gvildenantis leidinys, ir šiandien ir kunigai. Turėjau progą susipažinti su didžiai nusipel- rašo: „Vartant tuos pirmuosius numerius, mielus, kaip tėvams jų kūdikio nevikrūs niusiomis asmenybėmis.“ žingsneliai (prie redakcijos metrikos pa„Redakcijoje, kaip ir visuose kituose gyvenimo skers- gal visai Sovietijos valdomai erdvei tuomet privalomą vėjuose, jaučiausi kaip bičių avilyje: kiekviena bitelė ne- tvarką dar buvo spausdinama nuoroda rusų kalba: „Ježeša medų ir todėl visur gerai jaučiausi ir miesiačnyj žurnal. Vypuskajet ženskoje katoličeskoje objebuvau laiminga nešdama savo dalelę“, – dinenije „Karitas“), apima jausmas, kad skubėta sudėti dalijasi aibę redakcijon plaukusių laiškų kuo daugiau dalykų, kurie atrodė svarbiausi. Negalėjomenanti Olga Kazlienė. „Skaitydavau me žinoti, kaip ilgai truks gaivinantis žodžio ir spaudos žurnalo skaitytojų laiškus ir dariau jų laisvės gurkšnis.“ Kunigas Robertas apibendrina, kad per apžvalgas, bendrinau žinias iš parapi- 25 metus „reali gyvenimo kova, materializmo įtakos ir jų, vyskupijų. Laiškų gaudavome labai žmogiškasis nuovargis pirmykštį įkarštį apmažino, bet kas daug, – dažnai juose žmonės atpasako- padaryta – padaryta, ir vienas iš šio švento pakilimo atdavo įvairius savo gyvenimo sunkumus. Liko atmintyje garsių, ištvermingai tęsiantis pradėtąją vagą, yra žurnalo moterų aprašyti ypatingai skaudūs asmeniniai išgyveni- „Caritas“ dvasios ir tikslų perėmėja „Artuma““. mai dėl abortų. Žmonėms reikėdavo ne tik paguodos, bet Deja, visų buvusių redakcijos bendradarbių apklausti ir patarimo, kaip išgyventi skaudžias moralines kančias. nespėjome (o kitų jau ir nebeįmanoma). Kviečiame jus bei Carito skyriuose atsirado pagalbos centrai, vėliau išauvisus norinčius pasidalyti savo prisiminimais apie pirmuogę į Šeimos centrus. Dažnai į laiškus atsakydavau asmesius katalikų spaudos žingsnius, rašyti mums. niškai. Taip pat rašydavau straipsnelius vaikų auklėjimo Visus prisiminimų tekstus rasite „Artumos“ interneto klausimais“, – prisimena Olga, pabrėždama bendradarbių svetainėje artuma.lt idealizmą ir tuomet vienijusį tikslą – tarnauti Lietuvos Artuma 2014 m. spalis

ISSN 1392-382X