Artuma

Laiškas skaitytojams Sveiki, mielieji „Artumos“ žmonės,

Turinys Credo Kun. Artūras Kazlauskas Nauji Viešpaties metai

2

Kun. Danielis DIKEVIČIUS Biblija apie skyrybas

4

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Kodėl ardoma tai, kas gali būti sutaisyta?

6

Kun. prof. dr. Kazimieras MeilIUS Paskelbti santuoką negaliojančia...

7

Antanas SAULAITIS SJ Jokie išgyvenimai neatstumia nuo Dievo

10

Dviejų „Bendrakeleivių“ liudijimai 11 Kronika Rūta Tumėnaitė, Juozas Latvis 13 Bažnyčios pulsas Andrius NAVICKAS Apsisprendimo metas

15

Dalė Gudžinskienė Kelyje į šventumą – su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu 16 Piligrimai drauge Tomas Viluckas Krikščionių vienybė: misija neįmanoma?

17

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ Savaime – tik nuo kalno...

19

Jūratė KUODYTĖ Skyrybos – būti ar nebūti?

21

Dr. Vytautas NAVICKAS Tėvo (ne)buvimo įtaka dukrai

23

Vidmantas MARTIKONIS Pasėti... santaiką!

25

Klausimai ganytojams

27

Susitikimai Giedrė Jankevičiūtė Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (I)

28

Atokvėpio valandai Rasa DRAZDAUSKIENĖ Genys margas, žmonių gyvenimai dar margesni

31

Ramūnas Aušrotas Gero kino kampelis

32

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie pošventinę slogą

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Bėk, Vasiliauskai!

35

sulaukę naujų, Viešpaties mums dovanojamų metų!

Sveiki, pailsėję ar pavargę po didžiųjų švenčių gaudesio... Sveiki, ištikimieji bei naujieji mūsų bičiuliai!

Ir toliau dovanokime gyvenimo džiaugsmą vieni kitiems kasdien, ne tik kartą per metus; juk nekainuoja daug – mažutė šypsena, kai aplink pyktis, geras žodis, kai melas, regis, viešpatauja, o gal vos kelios tylios akimirkos su žmogumi, kai jam sunku... tiesiog – artuma.

Sausis viso pasaulio krikščionims jau turbūt nebeįsivaizduojamas be maldų už tarpusavio vienybę. Šiame „Artumos“ numeryje neužmiršome tos žaizdos, kuri turėtų skaudėti kiekvienam, tikinčiam į Kristų.

Tačiau pagrindine šio mėnesio svarstymų tema pasirinkome skyrybas – skaudžiausią „schizmą“, vykstančią nuolat ir čia pat: ilgai ieškotume šeimos ar giminės, kurioje nebūtų išsiskyrusiųjų... Net tarp katalikų, kuriems santuoka šventa ir neišardoma. Kodėl?.. Sako, į šį klausimą turbūt iki galo nerasim atsakymo... Bet kaip tada gyventi? Juk skausmas spengia toks, kad jam jokie žiemos speigai tikriausiai neprilygtų... Prisimenu, vaikystėje, tėvams dėl kažko smarkiai susikivirčijus, nugirdau tą pragarišką žodį „skirkimės“ – atrodė, žemė prasivėrė ir tuoj prasmegsiu skradžiai, nes nebebus nei jokio pagrindo, nei prasmės toliau gyventi...

Ačiū Dievui bei tėvams – tikrai, ir šiandien jiems dėkoju, jog tai neįvyko, jie sugebėjo garbingai ir teisingai pereiti visus išbandymus. Žurnalo viršelyje – IV a. pr. freska iš Romos katakombų (Via Latina), samarietės susitikimas su Jėzumi prie Jokūbo šulinio (Jn 4, 1-41).

Vaizdelis nuostabus senumu (bei tuo, kad Viešpats anuomet pieštas be barzdos!) ir labai vertingas mums rūpimais aspektais. Tikriausiai tai pirmoji savo mokiniams paties Kristaus duota ekumenizmo pamoka: „Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. <...> Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Biblijos žinovai čia pat paaiškina, kad samariečiai buvo žydų ir kolonistų asirų mišinys, todėl tikrųjų žydų laikomi pusiau pagonimis bei niekinami. Tačiau Mokytojas ne tik bendrauja su samariete, bet dar ir prašo jos pagalbos, taigi nusižemina! Nežinia, ar apaštalai suprato šią pamoką. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Apie ką su ja kalbi?“ O kalbėjosi jie apie labai kūniškus bei dvasiškus dalykus – apie troškulį, šeimą ir Dievo garbinimą: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Argi nekeista, kad Viešpats, iš pradžių elgęsis taip nuolankiai ir korektiškai, vėliau primena moteriai jos „moralinį veidą“, bet nepuola moralizuoti, o įvertina TIESĄ ir, svarbiausia, kreipia jos žvilgsnį bei širdį į Dievą: „Jėzus atsakė: <...> Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.“ Teesie.

Darius Chmieliauskas

1

2

Artuma / 2007 m. sausis

Credo

Nauji Viešpaties metai Liturginis sausio kalendorius Prieš pat Naujuosius per vieną radiją nuskambėjo man dar negirdėtas pavadinimas – „Fejerverkų šventė“. Nežinau, ar tai buvo tik pajuokavimas, ar jaunimo lūpose (o kartu ir sąmonėje) užkoduotas daiktų pavadinimas tikrais vardais. Iš tiesų juk Naujųjų metų šventė ne visada buvo švenčiama. O ir ką ji reiškia? Tik naują mėnesį? Tik naujus skaičius? Tik augimo, brendimo, senėjimo pagrindimą? Nežinau, ką ši šventė reiškia Jums, brangūs „Artumos“ skaitytojai, bet širdingai sveikinu visus, gyvenančius šiandien.

Sekmadieniai, iškilmės ir šventės Sausio 1-oji – Naujųjų metų ir Dievo Gimdytojos iškilmė, anksčiau vadinta Jėzaus vardinėmis, nes pagal judėjų tradiciją aštuonių dienų kūdikis berniukas apipjaustomas ir šitaip tampa Išrinktosios tautos nariu, tada jam suteikiamas vardas. Anuomet labai populiarus vardas „Jėzus“ reiškia „Dievas išgelbsti“. Mes skelbiame, kad Jėzus iš Nazareto yra mūsų Viešpats – Mesijas, Kristus, Pateptasis Gelbėtojas. Jis – Dievas, tapęs žmogumi. Todėl vienas garbingiausių Marijos titulų yra Dievo Gimdytoja, Rytuose – graikiškai Theotokos.

Viešpatie, nekalta Palaimintosios Marijos motinyste dovanojęs amžinojo išgelbėjimo lobį, leisk pajusti galingą užtarimą Tos, kuri mums pagimdė gyvybės Kūrėją! Šiandien minima Taikos diena. Senojo Testamento pranašystėse skelbiama apie iš Mergelės gimsiantį Kūdikį, kuris bus Taika. Taika yra Dievo dovana, o ne mūsų pastangų rezultatas.

Paruošk mūsų širdį, Taikos Kunigaikšti, kad pajėgtume priimti Tavo dovanas!

Sausio 7-oji – Viešpaties Apsireiškimo iškilmės. Rytų Bažnyčia sausio 6-ąją švenčia Viešpaties Užgimimą – Viešpaties Apsireiškimą pasauliui žmogumi.

Kadangi pas mus tai darbo diena, Trijų Karalių apsilankymas pas Užgimusįjį

švenčiamas sekmadienį. Trijų išminčių kelionė ir Jo suradimas mums primena, kad šitas Kūdikis nėra vien Marijos ir Juozapo, bet kiekvieno žmogaus nuosavybė. Jis – mūsų!!! Ant savo namų durų palaiminta bažnyčioje kreida užrašome tris raides bei kryželius (+K+M+B), kad skelbtume apie savo Turtą.

Kelrode žvaigžde tautoms apreiškęs vienatinį savo Sūnų, Dieve, nuvesk mus, tikėjimu Tave jau pažįstančius, ten, kur regėsime visą Tavo didybę!

Sausio 8-oji – Viešpaties Krikšto šventė. Atgailos krikštą iš Jono priima suaugęs Jėzus. Evangelistai pasakoja apie praplyšusį dangų (sakoma, tokia dangaus atsivėrimo reikšmė – idant daugiau niekas negalėtų užverti dangaus, jo praplyšusio susiūti juk neįmanoma), balandžio pavidalu nusileidusią Dvasią ir iš dangaus pasigirdusį Tėvo balsą, paskelbusį, kad Jėzus yra numylėtas Dievo Sūnus. Mes visi Kristuje esame vadinami Tėvo įsūniais ir įdukromis, mums dovanojama Dvasia.

Viešpatie, paskelbęs Jėzų savo mylimuoju Sūnumi, padaryk, kad ir mes, Tavo įvaikinti žmonės, iš vandens ir Dvasios atgimę, visada būtume Tau mieli! Šiandien baigiasi Kalėdų ir prasideda eilinis liturginis laikas, kuriame švenčiamas visas Išgelbėjimo slėpinys, o ne kuris nors vienas šio slėpinio įvykis.

Sausio 14-oji – II eilinis sekmadienis. Jėzaus dalyvavimas Kanos vestuvėse ir vandens pavertimas vynu moko krikščionis, kad Dievas trokšta kiekvieno žmogaus laimės bei džiaugsmo ir visuomet pasirengęs pagelbėti.

Dieve, tikinčiųjų šviesa, visoms tautoms apsireikšk savo spindesiu ir visą pasaulį pripildyk savo garbės!

Sausio 21-oji – III eilinis sekmadienis. Pristatydamas mums Mesiją, evangelistas Lukas pavadina savo rašinio adresatą Teofiliu (gr. Dievo numylėtiniu). Krikščionys žino, kad tie, kurie Jėzų iš Nazareto vadina Kristumi (gr. pateptuoju) ir savo Viešpačiu, yra Dievo numylėtiniai.

Viešpatie, tvarkyk mūsų kelius pagal savo valią, kad Tavo Sūnaus pavyzdžiu, pereitume žemę darydami gera!

Sausio 25-oji – apaštalo Pauliaus atsivertimo šventė. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga ir šio šventojo laiškai, susitikimas prie Damasko vartų su Prisikėlusiuoju ugningą Mozės Įstatymo gynėją Saulių padaro didžiu Kristaus Evangelijos skelbėju Pauliumi.

Dieve, visas tautas apšvietęs apaštalo žodžio šviesa, leisk ir mums būti ištikimais Tavo tiesos skelbėjais ir keliauti Tavo Evangelijos takais!

Sausio 28-oji – IV eilinis sekmadienis. Mesijas Jėzus nebuvo priimtas savo tėviškėje. Todėl, kad buvo per daug paprastas kaip Mesijas. Bet krikščionys skelbia savo didžiąją tiesą – Dievas tapo žmogumi!

Viešpatie, išmokyk mus garbinti Tave visa širdimi ir išmintingai mylėti visus žmones!

Credo Minėjimai Sausio 2-oji – šventųjų Konstantinopolio vyskupų bei Bažnyčios mokytojų Bazilijaus Didžiojo (mirė 379 m. sausio 1-ąją) ir Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) minėjimas. Bažnyčia šiuos savo vyrus mini drauge, nes jų gyvenimas taip pat buvo susietas bičiulyste.

Viešpatie, apšvietęs savo Bažnyčią šventųjų vyskupų mokymu ir pavyzdžiu, duok mums nuolankią ir karštą širdį, kad suprastume Tavo tiesą ir ja gyventume!

Sausio 13-oji – Lietuvos laisvės gynėjų diena. Ji neleidžia pamiršti, kad laisvę reikia pasiimti ir ja naudotis, ginti ir branginti.

Viešpatie, Tu mums padovanojai Lietuvą, tad valdančiųjų išmintis ir piliečių kilnumas tegarantuoja taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę!

Sausio 17-oji – šventojo abato Antano, vienuolystės patriarcho, vadinamo Didžiuoju (III a.) minėjimas. Kai kuriuose kraštuose (pvz., Šveicarijoje) šią dieną laiminami gyvuliai ir galvijai.

Dieve, įkvėpęs abatą Antaną pasitraukti į dykumą ir dar neregėtai tarnauti Tau, jam užtariant padėk mums nugalėti egoizmą, kad Tave mylėtume labiau už viską!

Sausio 18–25 dienomis – Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Visos didžiosios krikščionių bendrijos susitelkia

maldai, kad baigtųsi didysis skandalas – pasidalijimas tarp tikinčiųjų į Kristų.

Dieve, surenkantis išsklaidytus ir saugantis surinktus, pažvelk į savo Sūnaus kaimenę ir suvienyk tikėjimo pilnatve bei meilės ryšiais visus, pašventintus to paties Krikšto!

Sausio 24-oji – šventojo vyskupo ir Bažnyčios mokytojo Pranciškaus Salezo (XII a.), žurnalistų globėjo, minėjimas.

Viešpatie, norėjęs, kad vyskupas Pranciškus visiems taptų viskuo apaštalinėje meilėje, padėk ir mums patarnaujant broliams ir seserims paliudyti Tavo meilės saldumą!

Sausio 26-oji – diena, kai minimi šventieji Timotiejus – Efezo – ir Titas – Kretos – vyskupai, artimi apaštalo Pauliaus bendradarbiai. Būtent jiems skirti Naujojo Testamento laiškai (vadinami pastoraciniais), kuriuose randame išmintingų nuorodų ganytojams ir tikintiesiems.

Viešpatie, išugdęs šventuosius vyskupus apaštalų mokymu, leisk ir mums, jiems užtariant, šiame pasauly gyventi nešant teisingumą ir meilę, kad susirinktume Tavo namuose!

Sausio 27-oji – palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties diena (1927 m.). Petrapilio dvasinės akademijos profesorius, Marijonų vienuolijos atnaujintojas, Vilniaus vyskupas, apaštalinis vizitatorius Lie-

tuvoje, parengęs Lietuvos bažnytinės provincijos projektą bei Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą.

Dieve, palaimintojo arkivyskupo širdį uždegęs karšta Kristaus ir Bažnyčios meile, suteik malonę, kad mes, jo pavyzdžio skatinami ir užtarimo remiami, ištikimai sektume Kristumi ir savo gyvenimą atiduotume jo Kūnui – Bažnyčiai – ugdyti!

Sausio 28-ąją minėsime šventąjį kunigą ir Bažnyčios mokytoją Tomą Akvinietį (1225–1274 m.).

Dieve, dovanojęs savo Bažnyčiai šventumo ir mokslo švyturį – šventąjį Tomą, suteik šviesos suprasti jo mokymą ir stiprybės sekti jo pavyzdžiu!

Sausio 31-ąją – šventojo kunigo Jono Bosko minėjimas (mirė 1888 m.).

Dieve, davęs Bažnyčiai jaunimo tėvą ir mokytoją šventąjį kunigą Joną, uždek ir mus ta pačia meilės dvasia, kad pajėgtume tarnauti Tavo garbei ir žmonių gerovei!

Viena diena pas Viešpatį – kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų – kaip viena diena, skelbia šventieji Raštai.

Mūsiškis laikas skaičiuoja naujus metus.

Linkiu: tebūna jie vaisingi, pripildyti Dievo malonės ir leidžiantys patirti „apstaus gyvenimo“ skonį. Kad galėtume juos vadinti „Viešpaties metais“.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. sausis 1 P Sk 6, 22-27; Ps 67; Gal 4, 4-7;

Lk 2, 16-21 2 A 1 Jn 2, 22-28; Ps 98; Jn 1, 19-28 3 T 1 Jn 2, 29–3, 6; Ps 98; Jn 1, 29-34 4 K 1 Jn 3, 7-10; Ps 98; Jn 1, 35-42 5 P 1 Jn 3, 11-21; Ps 100; Jn 1, 43-51 6 Š 1 Jn 5, 5-13; Ps 147; Mk 1, 7-11 7 S Iz 60, 1-6; Ps 72; Ef 3, 2-3a. 5-6;

Mt 2, 1-12 8 P Iz 42, 1-4. 6-7 (arba Apd 10, 34-38);

Ps 104; Lk 3, 15-16. 21-22 9 A Žyd 2, 5-12; Ps 8; Mk 1, 21-28 (I sav.)

10 T Žyd 2, 14-18; Ps 105; Mk 1, 29-39 11 K Žyd 3, 7-14; Ps 95; Mk 1, 40-45 12 P Žyd 4, 1-5. 11; Ps 78; Mk 2, 1-12 13 Š Žyd 4, 12-16; Ps 19; Mk 2, 13-17 14 S Iz 62, 1-5; Ps 96; 1 Kor 12, 4-11;

Jn 2, 1-11 (II sav.)

15 P Žyd 5, 1-10; Ps 110; Mk 2, 18-22 16 A Žyd 6, 10-20; Ps 111; Mk 2, 23-28 17 T Žyd 7, 1-3. 15-17; Ps 110; Mk 3, 1-6 18 K Žyd 7, 25–8, 6; Ps 40; Mk 3, 7-12 19 P Žyd 8, 6-13; Ps 85; Mk 3, 13-19 20 Š Žyd 9, 2-3. 11-14; Ps 47; Mk 3, 20-21 21 S Iz 62, 1-5; Ps 96; 1 Kor 12, 4-11;

Jn 2, 1-11 (III sav.)

22 P Žyd 9, 15. 24-28; Ps 98; Mk 3, 22-30 23 A Žyd 10, 1-10; Ps 40; Mk 3, 31-35 24 T Žyd 10, 11-18; Ps 110; Mk 4, 1-20 25 K Apd 22, 3-16 (arba Apd 9, 1-22);

Ps 117; Mk 16, 15-18 26 P 2 Tim 1, 1-8 (arba Tit 1, 1-5);

Ps 96; Mk 4, 26-34 27 Š Žyd 11, 1-2. 8-19; Lk 1, 69-75;

Mk 4, 35-41 (arba Kol 1, 24-28; Ps 40;

Lk 10, 1-12. 17-20)

28 S Jer 1, 4-5. 17-19; Ps 71;

1 Kor 12, 31–13, 13; Lk 4, 21-30 (IV sav.)

29 P Žyd 11, 32-40; Ps 31; Mk 5, 1-20 30 A Žyd 12, 1-4; Ps 22; Mk 5, 21-43 31 T Žyd 12, 4-7. 11-15; Ps 103; Mk 6, 1-6 Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad smurto vis dar kamuojamais mūsų laikais Bažnyčios ganytojai ir toliau visų žmonių širdis kreiptų į taikos ir tautų santarvės kelią; misijų – kad Afrikoje Bažnyčia vis autentiškiau liudytų Gerąją Kristaus Naujieną, visas tautas skatindama susitaikyti ir gyventi darniai.

3

4

Artuma / 2007 m. sausis

Credo

Biblija apie skyrybas „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“

Kun. Danielis DIKEVIČIUS Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja (Mt 19, 3-9).

Tai vienas iš geriausių Naujojo Testamento tekstų nagrinėti skyrybų temą ir ją suprasti. Skyrybų klausimą evangelijose irgi nagrinėja Mt 5, 31-32; Mk 10, 1-12 ir Lk 16, 18 ištraukos. Tad ką gi mums apie skyrybas kalba Biblija?

Mato evangelijoje skaitome apie Jėzaus pasitraukimą iš Galilėjos ir atėjimą į Judėjos sritį: Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano (19, 1). Tuomet pas jį atėjo fariziejų...

(19, 3a). Fariziejai – viena iš daugelio Jėzaus laikų religinių partijų. Jos nariai iš savęs ir kitų izraelitų reikalavo smulkmeniško paklusnumo Viešpaties Įstatymui (Torai). Kitaip negu, pvz., sadukiejai, jie tikėjo angelų egzistavimu ir mirusiųjų prisikėlimu. Prieš atsivertimą apaštalas Paulius irgi buvo uolus šios partijos narys.

Po Šventyklos sugriovimo (70 m. po Kr.) visa religinė valdžia tapo sutelkta fariziejų rankose.

Spęsdami pinkles, jie paklausė... (19, 3b). Taigi fariziejai neieško tiesos. Ir jiems nerūpi skyrybų klausimas.

Fariziejai tenori išprovokuoti ir apkaltinti Jėzų. „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ (19, 3c). Jėzaus laikais vyrui buvo galima atleisti savo žmoną, tiktai nebuvo vieningos nuomonės dėl atleidimo priežasties. Iš nebiblinių istorinių šaltinių žinome, kad I amžiuje prieš Kristų dėl šito klausimo tarpusavy diskutuodavo dvi garsios teologinės mokyklos: Šammajo ir Hillelio. Pirmoji, radikalių pažiūrų mokykla, leisdavo vyrui parašyti skyrybų raštą tiktai žmonai-svetimautojai. O antra – libera-

lioji – mokykla skyrybų raštui parašyti nereikalavo rimtos priežasties. Vyras galėjo atleisti žmoną net dėl prastai paruošto maisto ar dėl kitos, gražesnės negu jo žmona, moters (taip, pvz., II a. po Kr. mokė garsus rabinas Akiba).

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu (19, 4-5). Fariziejai, kaip jau minėjome, skaitydavo ir labai gerbdavo Įstatymą (Torą). Todėl ir Jėzus, atsakydamas į jų klausimą-provokaciją, primena jiems pirmąjį Toros raštą, Pradžios knygą, kurioje DievasKūrėjas apreiškia savo valią sukurtų žmonių atžvilgiu: Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 21-24).

Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas... (Mt 19, 6a), – dar kartą primena Jėzus. Net kai kurie rabinai frazę jie tampa vienu kūnu verčia ir interpretuoja kaip jie taps viena, t. y. integrali žmogiška būtybė.

Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria (19, 6b). Talmudas moko, kad visos santuokos, dar žmogui nė negimus, Dievo numatomos aukštai danguje:

Credo Keturiasdešimt dienų prieš vaiko susiformavimą balsas skelbia: „Šitas asmuo turės vesti tokio ir tokio žmogaus dukrą“ (Sota, 2a).

Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“ (Mt 19, 7). Ir iš tikrųjų Mozė buvo leidęs vyrui parašyti skyrybų raštą (hebr. get) savo žmonai. Apie tai skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje: Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų (24, 1). Šios citatos problematika tokia.

Pirma. 24, 1 priklauso 24, 1-4 ištraukai, kurios pagrindinė tema nėra skyrybų rašto rašymo priežasčių aptarimas. Tekstas tiesiog kalba apie tai, kad vieną kartą atleistos žmonos negalima vesti dar kartą.

Antra, jis nenusako tikslių skyrybų rašto parašymo aplinkybių. Čia tiktai perskaitome, kad vyras randa kokį nors jos nepadorumą. Hebrajiškame tekste vietoj lietuviško žodžio nepadorumas yra tam tikro dalyko nuogumas. Šitas nuogumas čia neišreiškia moralinio trūkumo idėjos, t. y. svetimavimo. Už svetimavimą buvo numatyta mirties bausmė, o ne skyrybų raštas. Greičiausiai tekstas kalba apie tam tikrą fizinį moters defektą.

Trečia. Pagal anų laikų žydų nuostatas skyrybų raštą galėjo parašyti tiktai vyras. Moteriai tebuvo leidžiama jo prašyti (reikalauti).

Ketvirta. Skyrybų raštas atlikdavo apsaugos funkciją moters atžvilgiu ir suteikdavo jai ištekėjimo teisę.

Penkta. Vyras, atleidžiantis žmoną ne dėl svetimavimo, privalėjo išmokėti jai kompensaciją (hebr. ketuba).

Tačiau... ką skelbia Jėzus? Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo (19, 8). Jėzus nurodo tikrąją skyrybų rašto atsiradimo priežastį – žmogiškos širdies kietumą – ir dar kartą primena pasaulio ir žmonių sukūrimo pradžią, t. y. Dievo-Kūrėjo, geriausiai žinančio, kas žmogui gera, o kas bloga, valią.

Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja (19, 9). Jėzus žmonos atleidimą pavadina svetimavimo, taigi nuodėmės vardu. Jei ne dėl ištvirkavimo – tai sunkiausiai paaiškinama 9 eilutės vieta. Kitose evangelijose – Mk 10, 1-12 ir Lk 16, 18 – šios išlygos nėra... Turime tris klasikinius sprendimo būdus: Pirmasis, arba stačiatikių. Jie supranta šiuos žodžius

5

kaip tikrąją išimtį iš bendros skyrybas draudžiančios taisyklės ir svetimavimo atveju leidžia sutuoktiniams išsituokti.

Antrasis, arba katalikų. Pagal katalikišką interpretaciją čia kalbama ne apie skyrybas, bet apie separatio, t. y. apie sutuoktinių stalų ir lovų atskyrimą, tačiau be galimybės sudaryti naują santuokos ryšį.

Trečiasis, arba „rabinų“. Pagal šitą hipotezę graikiškas žodis porneia, į lietuvių kalbą verčiamas ištvirka-

„Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6b).

Fragmentai iš iliustruotos Biblijos. Prancūzija, XIII a.

vimu, išreiškia hebrajiškos sąvokos zenut idėją ir kalba apie artimų giminaičių santuokinius ar lytinius ryšius, kurie nuo pat pradžios yra neleistini ir negaliojantys (plg. Įst 18, 6-18).

Baigdamas norėčiau pacituoti apaštalą Paulių, viename iš savo laiškų irgi nagrinėjusį skyrybų klausimą: Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos. Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka. Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. Bet jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai (1 Kor 7, 10-15).

6

Artuma / 2007 m. sausis

Credo

Kodėl ardoma tai, kas gali būti sutaisyta?

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Katalikų teologijos fakulteto VDU lektorius Netylant statistikų gausmui apie vis platesnį mastą įgyjančias skyrybas ir jų padarinius, kyla klausimas, kodėl santuokos neišardomumui – vienai iš esminių krikščioniškos santuokos savybių – lieka vis mažiau erdvės? Gal dėl to, kad į tarpasmeninių santykių sritį vis dažniau įsibrauna rinkos dėsniai: nepatikusią prekę juk galim pasikeisti į kitą. O kaip dėl sutuoktinio – ar jį taip pat galima „keisti“, viliantis atrasti geresnį?

Bažnyčia, žvelgdama į Dievo ir išrinktosios tautos santykių raidą bei į Kristaus ir Bažnyčios meilę, skelbia, kad santuoka yra sakramentas. Nors sakramento sąvoka dažnai vartojama, jos prasmė ne visada iki galo suvokiama. Sakramentai – tai Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai perduoti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas (plg. KBK 1131).

Prakalbę apie santuoką kaip sakramentą, atkreipkime dėmesį, ką ji ženklina: Kristaus ir Bažnyčios neišardomą bendrystę! Ši bendrystė nuolat gilinama vis naujais Dievo malonės potyriais dvasiniame gyvenime. Sutuoktiniai, remiami Dievo malonės ir apsišarvavę tarpusavio meile bei kantrybe, kviečiami įsipareigoti drauge kurti žemišką ir siekti pažadėtosios dangiškos laimės. Taip sutuoktiniai liudija ir Viešpaties ištikimybę savo tautai. Ryšio tarp Viešpaties ir jo tautos neišardomumą užmiršusiai šeimai iškyla rimta grėsmė: ją gali apimti egzistencinis nuobodulys, vienodai pažeidžiantis abu sutuoktinius. Skyrybų fone sustiprėjus apokaliptinėms fantazijoms, verčiau ne pulti į neviltį, bet paieškoti atsakymo asmeninėje istorijoje su Jėzumi. Juk Jis priima mane kaip dovaną ir dovanoja

man besąlygišką savo meilę. Tik išgyvenę nenutrūkstamos ir nesugriaunamos Dievo meilės mums patirtį, įstengsime visiškai suvokti dviejų žmonių – vyro ir moters – santuokos neišardomumą.

Santuokinis ryšys trunka iki vieno iš sutuoktinių mirties, kuri reiškia ne šio ryšio „pabaigą“, bet pilnutinį išpildymą to, ką jis ženklina: mirtis krikščioniui yra susitikimas su Kristumi ir neišardomas buvimas su Juo, per Jį ir Jame. Juk tai, ko mažiau (santuokinis ryšys žemėje), noriai užleidžia vietą tam, ko daugiau (ryšys su Kristumi danguje). Šiuo atveju žemiškame gyvenime likusi pusė vėl gali sudaryti sakramentinę santuoką.

Bažnyčia saugo santuokos neišardomumą, tačiau su meilingu rūpesčiu žvelgia ir į tuos, kuriems dėl žmogiško silp-numo nepavyko jo išlaikyti. Bažnyčia neleidžia priimti Komunijos išsiskyrusiems ir sudariusiems naują santuoką.

Tuo pasireiškia ne bažnytinių įstatymų „piktumas“, bet objektyvi tiesa apie sakramentinio vienybės ženklo tarp vyro ir moters (tarp Kristaus ir Bažnyčios) suardymą: nesant palaimintos santuokinės Algirdo Kazlos nuotraukos

bendrystės ženklo, negalima ir eucharistinė bendrystė. Tokia Bažnyčios pozicija nesuteikia teisės tvirtinti, kad išsiskyrę ir antrą kartą susituokę asmenys nuo jos atskirti ar pasmerkti. Visai ne! Bažnyčia ragina krikščionių bendruomenes nuoširdžiai rūpintis, kad išsiskyrę ir be jos palaiminimo antrąsyk susituokę nesijaustų atstumti. Jie gali dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ištvermingai melstis, aktyviau įsitraukti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, nuolat prašydami Dievo malonės (plg. Familiaris Consortio 84).

Itin didelį susirūpinimą kelia nuolat besikivirčijančios šeimos. Nors žmogaus akimis atrodytų, kad joms belikęs vienintelis kelias – skyrybos, šv. Augustinas mato kitą išeitį: „Jas jungia bendras likimas, taigi tegu nuolankiai ir tikėdami pripažįsta, kad ir blogis taip pat bendras, ir patirtis bendra, ir žaizda bendra, ir pasveikti reikia kartu. O jei ir svetimauta, sutuoktiniams turi pakakti jėgų susitaikyti. Juk neabejojame, kad per Atgailos sakramentą gausime nuodėmių atleidimą. Ar išsiskyrusiajai nuodėmės buvo atleistos tam, kad ir po to ji būtų vadinama svetimautoja? Niekas nedraudžia vėl sueiti į porą, net ir civilinė teisė, nežinanti, kad nusikaltimas jau nuplautas Kristaus krauju“ (J. Salij. Pokalbiai su šv. Augustinu. Vilnius, 1996).

Sutaikinimo (Atgailos) sakramentas turi galią atnaujinti bei sustiprinti šeimą, nes nuodėmė prieštarauja ne tik sandorai su Dievu, bet ir sutuoktinių bendrystei.

Nuodėmė, kaip pavojus santuokiniam gyvenimui, išties nuplaunama Kristaus krauju per šį sakramentą, o jame dalyvaujantys asmenys atranda naujus malonės ir atlaidumo kelius. Paradoksalu, tačiau tada netgi didžiausi sutuoktinių santykius ištikę sunkumai ne tik nugalimi, bet leidžia geriau pažinti vienas kitą ir... dar labiau sustiprina poros bendrystę, nes „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar aps-tesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

Tad ar verta ardyti tai, kas Dievo akivaizdoje neišardoma? Ar ne geriau pagalvoti apie abipusį susitaikymą, priimant Viešpaties gailestingumo apstybę?

Credo

Paskelbti santuoką negaliojančia...

Vilniaus arkivyskupijos tribunolo viceoficiolą, M. Riomerio universiteto profesorių, bažnytinės teisės daktarą kun. Kazimierą Meilių kalbina Jūratė Kuodytė Bažnytinis teismas nerenka statistikos apie išsiskyrusių katalikų skaičių, tačiau prašymų santuoką paskelbti negaliojančia skaičius pastebimai daugėja. Žmonės pyksta, kad tribunolai dirba vangiai, kelerius metus tenka laukti sprendimo. Pasidomėjome, kas dirba bažnytiniuose teismuose, kokie motyvai atveda tikinčiuosius į juos ir kaip sprendžiami jų subyrėjusių gyvenimų teisiniai klausimai.

Kaip vertintumėte bažnytinių teismų poreikį? Ar pavyksta jį patenkinti, turint omenyje skyrybų skaičių Lietuvoje?

Jeigu kiekvieną pakrikštytą žmogų, kaip teigia Kanonų teisės kodekso 96 kan., laikome Kristaus Bažnyčios nariu, kuriam būdingos krikščioniškos teisės ir pareigos, tai reikėtų manyti, kad ir katalikams ne visada pasiseka užtikrinti santuokos stabilumą, ar kalbėtume vien tik civilinių skyrybų mastu, ar apskritai vientisos šeimos išsaugojimo aspektu. Aptariant katalikų skyrybas, būtina kalbėti ir apie šių žmonių katalikiškumą: kaip jie, atėję į šeimos gyvenimą, supranta savo teises ir pareigas, vyro ir žmonos santykį. Be visuotinai pripažintų taisyklių, būdingų krikščioniškai santuokai ir šeimai, nežinant aiškaus krikščioniškos šeimos modelio, neįmanoma pritaikyti tų taisyklių asmeniniame gyvenime ir sudėtinga iš šalies vertinti sutuoktinių santykius. Į bažnytinius tribunolus pristatomų pareiškimų išties gausėja, tačiau taip vyksta ne tik dėl didėjančio skyrybų skaičiaus, bet ir dėl šių teismų Lietuvoje atgaivinimo bei informacinės sklaidos. Vilniaus arkivyskupijos tribunolas nagrinėja I instancijos ir peržiūri bylas kaip II instancijos teismas. Darbo turime pakankamai ir jį atlieka tie patys žmonės. Pažvelgus į tas šalis, kurių nebuvo ištikęs mūsų krašto okupacinis ir kartu ateistinis likimas, tektų pripažinti, kad jų tribunoluose geriau išsilaikęs teorinis ir praktinis nuoseklumas. Gaila, bet Lietuvos katalikiškai bendruomenei teko išgyventi tokius laikus, kai bažnytiniuose tribunoluose dirbo savamoksliai žmonės. Lyginant abu laikotarpius – skirtumas didelis. Labai daug kas priklauso nuo diecezijos vyskupo supratingumo ir aktyvumo, tada ir tribunoluose situacija gerėja. Dabar jau visai kitos galimybės. Vyskupai siunčia studentus į užsienį arba gali pasinaudoti Vytau-

to Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto kanonų teisės magistrantų paslaugomis.

Tačiau Lietuvoje atsiranda kitų keblumų, pavyzdžiui, kas mokės atlyginimus dirbantiems tribunoluose?

Ir vyskupams, nors kan. 1419-1420 įsakmiai įpareigoja diecezinį vyskupą įkurti tribunolą, per kurį ordinaras pats ar per kitus galėtų vykdyti teisminę galią, besistengiantiems užtikrinti teisingumą, reikia iš kažko gyventi, ir atlyginimai nenukrenta kaip mana iš dangaus. Visai kitokia padėtis Italijoje, JAV, Vokietijoje ir kitose šalyse, kur žmonės moka už tribunolo atliktą darbą. Svarstant tribunolų veiklos našumą, nereikėtų žiūrėti vien į pareiškimų su prašymais santuokas paskelbti negaliojančiomis gausą, bet atsižvelgti į tribunolų darbuotojų organizuotumą, teorinį bei praktinį pasirengimą, o bene svarbiausia – kiek tribunole dirbantys žmonės, kurių dauguma turi įsipareigojimų ir kitose darbo vietose, fiziškai pajėgūs suspėti kuo greičiau ir kokybiškiau išspręsti bylas. Todėl galiu pasakyti tiek, kad belieka pasikliauti besikreipiančių žmonių sąmoningumu ir kartu ieškoti daugiau galimybių kuo geriau jiems padėti. Tuo, manau, tikrai yra suinteresuoti ir dieceziniai vyskupai, kaip pagrindiniai tribunolų teisėjai.

Kaip apibūdintumėte į jus besikreipiančius žmones?

Ar tai norintys antrą kartą susituokti? Kokie motyvai atveda juos į tribunolą?

Vieni kreipiasi į tribunolą skatinami tikėjimo, nes jiems sunku būti nebažnytinėje santuokoje, jie nori gyventi pilnutinį krikščionišką gyvenimą. Nors juos ir palietė santuokinė nesėkmė, krikščioniški įsipareigojimai jiems atrodo tikrai svarbūs. Tas jų santarvės su Dievu ir Bažnyčia ieškojimas mus džiugina. Kartais savo bažnytinę santuoką nori paskelbti negaliojančia tie, kurie trokšta

7

8

Credo sukurti naują bažnytinę santuoką, o antroji pusė nesutinka gyventi kartu, kol buvusi draugo ar draugės santuoka bažnytinio tribunolo nėra paskelbta negaliojančia. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie bažnytiniame teisme ieško tam tikros psichologinės pagalbos. Suprantu tokį poreikį, nes būna, kad asmenys, gyvenę bendrą gyvenimą, vienas kito jau ne tik nevadina vyru, žmona ar vardu, bet… piliečiais. Jie nori nutraukti visus įmanomus saitus, netgi dirbtinėmis įtakos vaikams priemonėmis, nutraukiant jų ryšius su vienu ar kitu iš tėvų (dažniausiai tėvu). Šiais atvejais dažniausiai kalbama vien tik apie alimentus, bet ne tėvo buvimą kartu su vaiku. Ne veltui VDU Katalikų teologijos fakulteto Santuokos ir šeimos centro surengtoje konferencijoje žinomas mūsų šalies psichologas doc. Gediminas Navaitis, remdamasis savo atliktais tyrimais, kalbėjo, kad vyras Lietuvoje tapo tik šeimos

Artuma / 2007 m. sausis ir bažnyčioje, turime nepamiršti kan. 1071 §1, 3 reikalavimo, jog niekas negali laiminti be būtinybės ir be vietos ordinaro leidimo tos santuokos, kai bent vienas iš besituokiančiųjų yra saistomas prigimtinių pareigų kitos šalies ar vaikų atžvilgiu, kilusių iš ankstesnio santuokinio ryšio. Šituo atveju, jei prieš tai buvo gyventa civilinėje santuokoje, apie savo padėtį asmuo pasisako klebonui, o pastarasis tolesnę eigą derina su vyskupu.

Antru atveju, jei santuoka buvo sudaryta ir/arba tik bažnytiškai, privalome laikytis 1671 kanono, kur sakoma, kad pakrikštytųjų santuokinės bylos pagal savo teisę priklauso bažnytiniam teisėjui. Todėl norint su kitu asmeniu susituokti bažnyčioje, dar esant gyvam sutuoktiniui, turi būti bažnytinio tribunolo sprendimas, paskelbęs pirmosios santuokos negaliojimą, kartu suteikus leidimą be apribojimų ar su specialiu vyskupo leidimu sudaryti kitą santuoką.

Ar teigiamas bažnytinio teismo sprendimas, anuliuojantis santuoką, išsprendžia tikinčiojo dvasines problemas, kurias sukėlė civilinės skyrybos?

Nenorėčiau vadinti vien tik „civilinės skyrybos“. Visų pirma tai žmonių skyrybos. Dviejų asmenų, vyro ir žmonos, skyrybos dažniausiai būna tėvo ir motinos skyrybos. Taigi matome ne tik du likimo nuskriaustus žmones, bet ir vaikus. Šiandien dažnai tvirtinama, jog ginamos vaikų teisės ar interesai, tačiau nepastebiu, kad pirmiausia būtų paisoma vaikų poreikių – dažniau linkstama prie savo, t. y. suaugusiųjų, interesų. Vaikų poreikiai Romos Rotos (tribunolo) posėdis. neretai sumodeliuojami pagal suauMiniatiūra iš Vatikano slaptojo archyvo, 1468 m. gusiems rūpimus dalykus, nors dažnai sakoma, kad skiriamasi dėl vaikų gerovės. Užtenka tik pažiūrėti į 1055 aprūpintoju, ir padarė išvadas, kad Lietuvoje sunku būti kanono reikalavimus; čia pamatytume, kad Santuokos vyru ir tėvu. Jeigu palygintume, kas daugiau – vyrai ar sutartimi vyras ir moteris tarpusavyje pradeda kurti visą moterys – kreipiasi į bažnytinį tribunolą, galėtume teigti, gyvenimą apimantį bendravimą (fizinį, lytinį, dvasinį, iki jog apylygiai. Tačiau norėtųsi tiek moterims, tiek vyrams mirties), savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palinkėti, kad eitų į santuoką daugiau pasiruošę, daugiau palikuonių gimdymui ir auklėjimui. Tokiai pakrikštytųjų nusiteikę gyvenimui krikščioniškoje santuokoje ir būtų santuokai Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą. O ištikimesni ištartiems priesaikos žodžiams. Tad supratimo kan. 1056 pabrėžia esmines santuokos savybes – vienumą ir neišardomumą, kurios sakramento dėka krikščioniškoje ir pasirengimo šeimai reikia daugiau. santuokoje įgyja ypatingo tvirtumo.

Ar būtina kreiptis į bažnytinį teismą, kai nutraukiama civilinė santuoka? Galbūt reikia informuoti Kokioms aplinkybėms esant Bažnyčios tribunolas leidžia pradėti teisinį procesą dėl santuokos negasavo kleboną, vyskupą?

Dera žvelgti dviem aspektais. Pirma, jei santuoka liojimo?

Tarp santuokos paskelbimo negaliojančia priežasčių buvo sudaryta vien tik civiliškai, paskui nutraukta civiline tvarka, o dabar norima su kitu asmeniu susituokti pirmiausia galima būtų išskirti santuokines kliūtis: am-

Credo žiaus; ankstesnės santuokos; svainystės; giminystės iki 4 laipsnio; pagrobimo turint tikslą susituokti; nužudymo, siekiant tokiu būdu išvengti santuokinio ryšio; impotencijos (deja, nevaisingumas šiai kategorijai nepriklauso, nebent būtų apgavystė); teisinės giminystės (įvaikinimo atveju); negalioja santuoka tarp dviejų asmenų, kurių vienas yra pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje arba į ją priimtas ar neatsiskyręs nuo jos formaliu aktu, ir nekrikštyto asmens; viešo padorumo, kai gyvenama negaliojančioje santuokoje arba konkubinate, toks poros gyvenimo būdas padaro niekinę santuoką tarp vyro ir moters giminaičių ir atvirkščiai; susaistytų šventimų ar vienuoliškų įžadų.

Taip pat gali būti nepasirengimas krikščioniškai santuokai (labai dažnas reiškinys), santuokinių elementų ar pačios santuokos paneigimas ir atmetimas. Arba kai vienas iš sutuoktinių nenori turėti vaikų.

Prisiminkime, kaip šiandien visuomenėje įsitvirtino iškreipta sąvoka pasimylėjau. Ir tikriausiai visi piestu stotų ginti meilės sąvoka pridengiamų kitų dalykų. Keista, bet atėję į bažnytinį tribunolą, žmonės jau nevadina „pasimylėjimu“ palaido savo elgesio – priešingai, sako, „mes vienas kito nemylėjome“. Net tie, kurie kelerius metus gyveno kartu ir nesituokė, „tyrė“ vienas kitą, o paskui susituokę greitai išsiskyrė, teigia, jog tai nebuvo meilė, o tik jausmų ar aistrų patenkinimas. Paklausti, kaip jiems patiems, išėjus „bandymų mokyklą“, dabar atrodo toks gyvenimas nesusituokus, jie vėl patvirtina tada buvus ne meilę, o tik geresnę galimybę, gyvenant kartu, patenkinti jausmus.

Sugyventiniams dar sunku prisipažinti, jog jie gyvena konkubinate. Jie savo gyvenimą kartu dangsto draugystės terminu, kuris nesusijęs su lytiniu gyvenimu, o klasikinės draugystės sąvoka jiems yra svetimas dalykas. Dėl to šiandien darosi tam tikra prasme pavojinga prisipažinti, kad turiu gerą draugą ar draugę, nes gali būti suprastas, kaip turintis sugyventinio statusą ar netradiciškai lytiškai orientuotas. Kai savo studentams pasakiau, kad sutuoktiniai santuokos sudarymo metu vienas kitam save dovanodami suteikia Santuokos sakramentą, o kunigas tik asistuoja šiai santuokai, vienas studentas paklausė, ar tinka sakyti asistuoja santuokai.

Esą nūdiene kalba asistavimas santuokoje reiškia visai ką kita.

Taigi matom, kaip intensyviai šiandien norima pakeisti šeimos sampratą, netgi vartojant klasikinius terminus, kurie klasikinėje kalboje buvo vienareikšmiai.

Paprastai daug kas nemėgsta teisininkų – tol, kol jų neprireikia. Jie dažniausiai prisimenami, kai reikia ginti savo teises, ar tai būtų tikinčiojo (pagal kanonų teisę), ar civilinėje byloje.

Tam mes ir esame, kad nustatytume, kur spekuliacija, o kur tiesa.

Kartais katalikai, nesulaukę tribunolo sprendimo, antrą kartą tuokiasi bažnyčioje, jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Tokią santuoką irgi laimina kunigas. Ar tai nereiškia, jog ji galioja?

Nežinau, kaip įmanoma bažnytiškai susituokti antrą kartą, neturint laisvos būklės pažymėjimo, nesvarbu kur – Lietuvoje ar užsienyje. Juk kanonai įpareigoja klebonus nustatyti laisvą būklę, o kad tai būtų užtikrinta, atvykstančių iš kitų parapijų asmenų ir prašoma tokių pažymų. Įsivaizduoju taip susituokus tik tokiu atveju, jei pavyktų apgauti santuoką laiminantį kunigą.

Apgavystė – kaip išdavystė. Pabūsiu nepopuliarus.

Feministės sako: kokie netikę ir silpnavaliai vyrai. Atrodo, visa, kas blogiausia, turi sukaupę tik jie. Man atrodo, jei moraliai netikęs vyras turi savo žmoną, vaikus, tai neliesk jo, neprasidėk, ignoruok, juk su degradavusiu vienoj ar kitoj srity bendrauja ne bet kas, o tik tokie patys (pvz., girtuokliai, plėšikai, laisvo elgesio žmonės ir t. t.). Ir jei moterys būtų tikrai solidarios, vienos nuo kitų „neatmušinėtų“ vyrų, o pačios kovotų su neištikimybe ir rūpintųsi tvirta šeima. Bažnyčia laimina visus kuriančius tvirtas šeimas. Deja, dažniausiai priekaištų sulaukia iš tų, kurie patys gyvena nestabiliose šeimose, nes Bažnyčia neprisitaiko prie jų. Nesutarimas, ko gero, atsiranda dėl to, kad mes ieškom šalininkų šeimos stabilumui išsaugoti, o kuriantys nestabilumą šeimoje ieško būdų, kaip būtų galima visa tai pateisinti.

Bažnyčia įpareigoja abu sutuoktinius tausoti šeimą ir jokiu būdu neskatina bandyti laimę su kita/u.

Skyrybos nėra santuokos pataisymas, kaip kartais teigiama. Kad būtų kuo mažiau nelaimingų santuokų, reikia raginti žmones atsakingiau rengtis vedybiniam gyvenimui, tenkinti ne vien savo poreikius, bet ir neužmiršti, kad įgydami naujų teisių gausime ir pareigų.

Suvaržymų esama ir civilinėje teisėje. Pagal Lietuvos civilinį kodeksą šalys negali kreiptis į teismą dėl skyrybų, kol nepraėjo vieneri metai po santuokos sudarymo, o, pvz., Italijoje net treji. Taigi teisė, kaip matome, ne pataikauja, o drausmina. Todėl ir bažnytiniai tribunolai negali pritempti santuokos galiojimo ar negaliojimo, šitai parodo pačios aplinkybės, kurioms esant santuoka sudaroma.

Kad ir kaip būtų, Bažnyčios teismų pirminis tikslas – atsakyti į klausimą, netgi ir sprendžiant santuokinio ginčo bylą, ar nėra galimybių sutuoktiniams susitaikyti.

Dėkojame už išsamius atsakymus.

9

10

Artuma / 2007 m. sausis

Credo

Jokie išgyvenimai neatstumia nuo Dievo Antanas SAULAITIS SJ Pačioje Atgimimo pradžioje Čikagon atkeliavo nemažai Lietuvos gyventojų, ieškančių darbo, buto, mokslo. Susirūpinę „senieji“ Amerikos lietuviai ir lietuvių kilmės žmonės susirinko pasvarstyti, kaip būtų galima sutartinai padėti naujiems imigrantams. Pasitarime dalyvavo lietuviškų parapijų klebonai, labdaros draugijų pirmininkai ar vadovės, BALF-o (Bendro Amerikos lietuvių fondo, įsteigto 1940-aisiais) atstovai. Po ilgų diskusijų projektas iširo, nes „jeigu mes padėsime naujai atvykusiems, sužinos likusieji Lietuvoje ir iš jos išvyks dar daugiau žmonių“. Tad ir Čikagos lietuvių „kolonija“, užsimezgusi dar 1869 m., liko be sutartinių pastangų globoti, sutelkti, palaikyti spėjamus 50 tūkst. vadinamųjų „ateivių“. Posėdyje norėjosi pasakyti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia šimtai katalikiškų ligoninių, bet ar tai reiškia, jog mes, katalikai, norime, kad žmonės sirgtų ir kentėtų?

Kodėl pasakoju šią istoriją, kai kalbame apie išsituokusiųjų sielovadą Katalikų Bažnyčioje? Nes lygiai taip nutiko Čikagos arkivyskupijoje, vienoje didžiausių ir veikliausių iš trijų šimtų JAV vyskupijų. Visi besidarbuojantys minimoje srityje žino, kaip čia prasidėjo tokia tarnystė. Tuometis Čikagos arkivyskupas kardinolas Johnas Cody’s niekaip nesutiko, kad patyliukais vykstanti sielovada taptų vieša ir būtų vykdoma vyskupijos vardu kaip ir kitos tarnybos, kadangi Katalikų Bažnyčia nepritaria skyryboms. Staiga vieną vėlyvą vakarą kardinolas skambina išsituokusiųjų sielovadai vadovaujančiam kunigui ir sako: „Ryt pradėk!“ Pasirodo, netikėtai išsituokė kardinolo labai mylima pusseserė, ir jis suprato, ką žmogui ir jo artimiesiems reiškia skyrybos.

Prieš 30 metų pirmą kartą lankiau arkivyskupijos kursus kunigams ir kitiems sielovadininkams apie bažnytinę tarnybą išsituokusiems bei antrą kartą sukūrusiems šeimas žmonėms. Pokalbius rengė arba juose dalyvavo veiklūs katalikai, patys patyrę skyrybų skausmą bei padarinius. Kai per pietų pertrauką gerokai už mane jaunesniems kunigams prasitariau, kad čia taip naujai moko, jie atsiliepė: „Seni dalykai, mes to jau mokėmės seminarijoje!“

Lietuvoje, kaip ir JAV, apie pusė santuokų ištveria iki mirties, kita pusė subyra. Katalikams tai mįslė, nes jie labai paiso ir laikosi Jėzaus mokymo, kad santuoka sudaroma visam gyvenimui. Kaip gali išsiskirti susituokusieji bažnyčioje, lyg atsisakydami prieš Dievą ir žmones duotos priesaikos? Ir jeigu „leisime“ išsituokusiems pradėti iš naujo (šitaip daro stačiatikiai bei protestantai), kaip jausis šeimos, per ašaras besilaikančios savo priesaikos? O vis dėlto nuo Naujojo Testamento laikų pripažįstami būdai santuokiniams klausimams spręsti, kaip visiems žinomas šventojo Pauliaus išdėstytas atvejis, kai netikintis (pagonis) vyras neleidžia savo žmonai gyventi krikščionių tikėjimu – ji laisva, nes tikėjimas už viską svarbesnis (žr. 1 Kor 7, 12-15).

Peršokdami du tūkstantmečius, žinome apie liaudiškai vadinamą „anuliaciją“, kuria vyskupijos tribunolas (teismas) pripažįsta, kad nors santuokos apeigos įvyko bažnyčioje, jos nebuvo sakramentinės, t. y. nesusituokta sąmoningai tikint, būta prievartos (pvz., jaunoji jau laukėsi) ar trūko kokio kito esminio dalyko.

Kasmet Lietuvoje, kaip ir kitur, atsiranda tūkstančiai asmenų, kurių širdys plyšta ir gyvenimas virsta aukštyn kojomis dėl įvykstančių skyrybų. Kai žmogui skauda, kai jis blaškosi, vargsta, šokame padėti. „Greitoji pagalba“ jam būtų pasikalbėjimas su asmeniu, sugebančiu išklausyti, nesmerkti ir neteisti: psichologe, sielovadininku, gera drauge ar bičiuliu, tėvais, močiute. Tiek civilinė, tiek bažnytinė santuoka yra šventas reikalas, tad ir Bažnyčios žmonėms tenka atsiliepti bei ištiesti ranką tiems, kurių ryšys su Dievu bei tikinčiųjų bendruomene atrodo sutrikęs. Įprastinis pagalbos būdas – maži savitarpio paramos būreliai. Čikagoje kas kelinta parapija turi nustatytą vakarą, kada ateina išsituokusieji, panašiai kaip renkasi kitokius skaudžius dalykus išgyvenantys žmonės: vaikus praradę tėvai, priklausomybių varginami, įvaikinę beglobius vaikus, vargstantys su paaugliais ir kt.

Vilniuje jau šešeri metai vykdoma „Bendrakeleivių“ programa – dešimt kassavaitinių susitikimų pagal bendrą išsituokusiųjų rūpesčių bei prošvaisčių planelį. Be šių sueigų, galima asmeniškai pasikalbėti su psichologe, sielovadininke, kunigu. Kartą ar dusyk per metus „Bendrakeleiviai“ surengia konferenciją platesnei visuome-

Credo nei, jau išleido vieną knygelę „Gyvenimas po skyrybų“.

Panaši psichologių vadovaujama dešimties susitikimų programa skirta išsituokusių tėvų pradinukams vaikams.

(Verta pridurti, kad „normaliame“ pasaulyje ir mokyklos rūpinasi suburti į panašius ratelius mokinius pagal amžių, nes tėvų skyrybos dažnai neigiamai paveikia vaikų dėmesį mokslui bei bendravimui.)

Kaip žmonės susirenka į tuos 10-14 dalyvių savaitinius ratelius? Dažniausiai sužino iš pažįstamų, nors apie šią tarnybą skelbiama per Katalikų radijo „Mažąją studiją“, interneto tinklalapiuose, bažnyčiose, studentų sambūriuose ir kitur. Gerai žinome, jog ne visi drįsta kreiptis pagalbos bet kokiu klausimu. Pabandyk, pavyzdžiui, prikalbinti tikrą žemaitį nueiti pas gydytoją, juo labiau pas psichologą: neva žmonės pamanys, kad esi nesveikas psichiškai, o ir Ligonių kasa gal nemokės už susitikimą su tokiu specialistu. Arba pasiūlyk kreiptis į kunigus: šie labai užimti ir dėl įvairiausių priežasčių laikomi neprieinamais... Nieko nuostabaus, prieš 50 metų taip buvo ir kitose šalyse.

Dirbančius išsiskyrusiųjų sielovadoje katalikus padrąsino popiežius Benediktas XVI, savo pirmame žodyje paminėdamas šią sielovados sritį. Netrukus jis dar du kartus pabrėžia pagalbos išsituokusiems svarbą, o tada ima „spausti“ vyskupijas imtis priemonių padėti tiems, kurie dėl skaudžių išgyvenimų jaučiasi atitolę nuo bažnytinės bendruomenės ar prasižengę Jėzaus mokymui, netesėję savo priesaikos Dievui ir žmonėms.

Kuo remiasi ar pagrista katalikiška išsiskyrusiųjų sielovada? Jinai labai kalėdinė! Kaip teigė pranašai ir sakė Jėzus, luošieji šokinės, neregiai matys, kurtieji girdės,

vargdieniai patirs Gerąją Naujieną. Juk aišku, kad Dievo Sūnus atėjo naikinti pasaulio nuodėmę, neša žmonių naštas, kviečia prie (dviejų jaučių) jungo, kurio antrą pusę traukia Jis pats drauge su vargstančiu žmogumi.

Kitados į mūsų pirmą išsituokusiųjų būrelį Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ateidavo moteris, širdyje keturis dešimtmečius nešiojusi akmenį: jos bažnytinė santuoka iširo, dabar jau 40 metų ištikimai gyvena su antruoju vyru, užaugino vaikus ir globoja anūkus. Ar Bažnyčia bejėgė padėt nukelti tokią naštą, palengvinti gyvenimo žingsnius? Ar turime ką pasakyti žmonėms, kurie be kaltės ar suklydę išsituokia? Kaip ir daugelis gyvenimo klausimų, šis dalykas sudėtingas. Tie, kurie darbuojamės išsiskyrusiųjų sielovadoje, esame susipažinę su visa santuokų Bažnyčioje istorija, dabartine tvarka bei teise, psichologiniais atspalviais, įvairiose šalyse bei vyskupijose vykdoma sielovada. Esama ir labai gilių, ne mažiau sudėtingų klausimų, pvz.: kaip suvokti priesaiką, iš kur sužinoti Dievo valią, kiek ir kaip žmogus „turi“ kentėti ar iškęsti, kiek galima ir reikėtų atleisti?..

Visos išsituokusiųjų sielovados pagrindinis dėsnis ir viltis yra veikliai liudyti, kad jokie išgyvenimai žmogaus neatstumia nuo Dievo, Dievas nė vieno neišsigąsta, neatstumia nuo Bažnyčios – tikinčiųjų bendruomenės. Kaip Jėzus ištiesė gydančią ranką ir širdį luošam, aklam, raupsuotam, suklydusiam, nusiminusiai, taip ir Bažnyčia (Kristaus sakramentas, pagal Vatikano II Susirinkimo aiškinimą) stengiasi daryti. Ši tarnystė labai kalėdinė, nes Viešpaties apsireiškimo pasekmė ir viltis – kad visi žmonės galės taikingai ir teisingai sugyventi, prie vieno puotos stalo švęsti ir Dievą šlovinti.

Dviejų „Bendrakeleivių“ liudijimai Arvydas: – Buvome ideali šeima. Draugavome nuo mokyklos suolo, paskui studijų metais ir, pradėję dirbti, susituokėme bažnyčioje. Žinoma, pasižadėdami Dievo ir žmonių akivaizdoje vienas kitą mylėti, rūpintis ir gerbti, kol mirtis išskirs. Viskas taip gražiai ir klostėsi dvidešimt metų.

Susilaukėme vaikų, pavyko juos neblogai auklėti – buvo pavyzdingi mokiniai. Mus dažnai kviesdavo į įvairiausius susitikimus, kad visi pamatytų, jog Lietuvoje dar esama tvarkingų, gražių, santarvėje gyvenančių šeimų.

Iki šiol negaliu suprasti, kas atsitiko, kad po tiek drauge nugyventų metų mano santuoka iširo. Gal dėl tų susitikimų ir renginių? Dalyvaudami juose jautėmės kažkokie ypatingi, labai daug nuveikę; galbūt patikėjome, jog jau

viską padarėme vienas dėl kito ir dėl šeimos tvirtumo – tad laikas atsipūsti ir pailsėti? Gal pradėjome puikuotis ir Dievas nusprendė mus pamokyti, bet mes nesugebėjome priimti tos pamokos ir pasidaryti teisingų išvadų?

Prisimenu, kaip mano žmona ėmė pasakoti įvairias istorijas – ne istorijas, o nuogirdas apie savo bendradarbes. Dauguma jų buvo išsiskyrusios, taigi ir laisvos daryti ką nori. Gal tokia gyvensena maniškei pasirodė patrauklesnė, nes ji ėmė kitaip elgtis. Pradėjome dažniau pyktis, nesutarti dėl paprasčiausių smulkmenų. Viskas žaibišku greičiu ėmė ristis žemyn, ir nieko jau nebuvo įmanoma ištaisyti ar pakeisti. Išsiskyrėme.

Iš pradžių atrodė, kad po skyrybų visi blogumai pasibaigs, tačiau kiekvieną dieną darėsi vis slogiau.

11

12

Artuma / 2007 m. sausis

Credo Nesupratau, kas man darosi. Buvau piktas, viskuo nepatenkintas, kritiškas kiekvieno žmogaus, ypač moterų, atžvilgiu. Iš tokios būsenos mėginau vaduotis vyrams įprastais metodais: tapau nuolatiniu klubų ir barų lankytoju, bandžiau palaidoti skausmą alkoholio jūroje ir nenutrūkstamose pramogose. Tačiau visų šių bandymų rezultatas buvo visiškas nedarbingumas ir depresija. Pagaliau nuėjau į bažnyčią, kurią buvau apleidęs. Kaltinau Dievą, kad jis, leidęs sudaryti santuoką, leido jai ir iširti.

Vis dėlto drauge prašiau pagalbos, nes nebežinojau ko griebtis. Ir sulaukiau.

Išeidamas iš bažnyčios, skelbimų lentoje pamačiau centro „Bendrakeleiviai“ kvietimą atvykti į Šv. Kryžiaus namus, kur renkama skyrybas išgyvenančių vyrų grupė.

Prisipažinsiu, šiek tiek ironiškai perskaičiau skelbimą, nes pamaniau, kad tik silpni ir nevisavertiškumo kompleksą turintys vyrai galėtų eiti kažkur į vienuolyną ir guostis vienas kitam, dar klausantis kokiai nors jaunai psichologei ir kunigui, kuris, aišku, apskritai nieko neišmano apie šeimą. Vis dėlto tas kvietimas įstrigo ir mintyse jį nešiojausi.

Jūratės Veteikytės nuotrauka

Nurodytą dieną kažkodėl nuėjau į Šv. Kryžiaus namus ir jau nuo pirmo susitikimo visas mano priešiškumas išnyko. Pamačiau normalius, darbingo amžiaus vyrus, kurie dalijosi savo išgyvenimais, nebijodami, kad bus nesuprasti ar pasirodys silpni, nesibaimindami, kad iš jų bus pasišaipyta. Kunigas atsakė į man rūpimus klausimus, kaip galiu likti bažnyčioje, būdamas išsiskyręs: dėl Komunijos, išpažinties, bažnytinio teismo ir kitų svarbių dalykų.

Klausydamasis kitų vyrų, supratau, kad mano skausmas nėra išskirtinis ir nesu vienintelis, kuriam nepasisekė.

Svarbiausia, kad po tų dešimties susitikimų pagal „Bendrakeleivių“ programą pasijutau vėl galįs gyventi ir teigiamai mąstyti. Dabar turiu kryptį ir žmonių, lydinčių mane, kad nesuklupčiau eidamas pirmuosius žingsnius.

Šiandien mėginu nebekamantinėti savęs: kas? kaip? kodėl? Juk galima visą gyvenimą ieškoti, bet taip ir nerasti atsakymų, nes šitokie klausimai susiję ir su kitu žmogumi. Vis dėlto būtent jie ilgainiui atvedė mane pas „Bendrakeleivius“ ir padėjo vėl ryžtis pasitikėti Dievu.

Asta: – Jau treti metai dalyvauju „Bendrakeleivių“ programoje, todėl drąsiai galiu teigti, kad skyrybas išgyvenusį žmogų ji tarsi prikelia iš numirusiųjų. Turbūt žinote, jog skyrybos prilyginamos dvasinei mirčiai su visomis tomis pačiomis pasekmėmis, ištinkančiomis žmogų, kai jis palaidoja artimą draugą, sūnų ar motiną. Pakilti naujam gyvenimui būna labai sunku, kartais nebeįmanoma. Man pasisekė: draugė pasiūlė kreiptis pagalbos į „Bendrakeleivius“ ir dalyvauti dešimties susitikimų programoje.

Vis dėlto iš pradžių atrodė, kad nesugebėsiu išplėšti po porą valandų per savaitę, neturėsiu kam palikti dukros ir t. t. Dabar jau šypsausi iš tokių kontrargumentų, kai juos dėsto viena ar kita moteris, norinti, bet nedrįstanti lankyti užsiėmimų. Kai būtinai reikia ar labai norime, visada randame laiko. Kartais ilgai prasėdime kavinėje, tuščiai šnekėdamos ar guosdamos viena kitą, o juk tas pačias dvi valandas, tik profesionalų ir savitarpio pagalbos grupės dalyvių padedami, galime nepalyginti naudingiau praleisti Šv. Kryžiaus namuose ar kitose vietose, kur susirenka „Bendrakeleivių“ bendruomenės nariai.

Prisipažinsiu, pradžioje nelabai įsivaizdavau, kad man gali padėti Bažnyčios žmonės, nes mano vyras buvo labai „užsidegęs“ ir praktikuojantis katalikas. Jaučiau nepasitikėjimą ir nusivylimą Bažnyčios žmonėmis, o „Bendrakeleiviai“ juk jėzuitų ir pasauliečių krikščionių parengta bei vykdoma programa. Tačiau nesigailiu, kad joje dalyvavau, nes išmokau nebekaltinti nei savęs, nei buvusio sutuoktinio; jaučiu, kad jam atleidau. Išsivadavau iš gėdos jausmo, kad man nepasisekė išsaugoti savo šeimos ir esu išsiskyrusi moteris.

Mano dukrai buvo pasiūlyta galimybė lankyti specialią grupę išsiskyrusių šeimų vaikams; be to, rengiamos tikrai smagios ir turiningos vasaros stovyklos, labai sustiprinančios gyvenant pasikeitusiomis sąlygomis.

Esu labai dėkinga tiems geriems žmonėms, kurie suprato, kad skyrybas patyrusiems sutuoktiniams bei jų sugriuvusios šeimos nariams būtina pagalba, ir ne tik suprato, bet ir pasiūlė konkrečią programą.

Užrašė Kotryna ŠOLIŪNAITĖ P. S. Dėl suprantamų priežasčių šių žmonių vardai pakeisti. „Bendrakeleivių“ kontaktai Lietuvoje Vilniuje: Elvyra – 8 615 96804, Irena – 8 684 96036 Kaune: Nijolė – 8 37 424129 Panevėžyje: Jūratė – 8 610 04504 Šiauliuose: Loreta – 8 620 97939 Klaipėdoje: Alma – 8 611 12586, 8 675 03980

Kronika

13

Bažnyčios pulsas 2006 m. Vatikano ir pasaulio svarbesnių įvykių apžvalga Sausis. Šventasis Tėvas išleidžia pirmąją savo encikliką Deus caritas est.

Vatikanas praneša, kad 2005-aisiais nužudyti 26 misionieriai. Benediktas XVI ragina Italijos valdžią neįteisinti aborto ir tos pačios lyties asmenų sąjungų. Šveicarų gvardija, saugojanti Vatikaną, švenčia 500 m. jubiliejų.

Vasaris. Popiežius paskiria 15 naujų kardinolų. Vatikanas teigia, kad dvasinei reformai Bažnyčioje privalo vadovauti vienuolių ordinai. Miršta daugelį metų Vatikano bankui vadovavęs arkivyskupas Paulius Marcinkus.

Kovas. Susitikime su viso pasaulio kardinolais popiežius daugiausia dėmesio skiria dialogo su islamu klausimui.

Katalikų pagalbos agentūros praneša, jog dėl pakartotinių sausrų Kenijoje 3,5 milijono gyventojų gresia badas. Burundžio vyskupai paskelbia, kad neteiks Santuokos sakramento be pažymos apie atliktą ŽIV testą. Už atsivertimą iš islamo į krikščionybę įkalintas afganistanietis Abdulas Rahmanas paleidžiamas į laisvę ir gauna politinį prieglobstį Italijoje.

Balandis. Vatikane švenčiamos Šv.

Petro bazilikos kertinio akmens padėjimo 500-osios metinės. Religiniai vadovai Europoje priešinasi siūlymams suvaržyti imigraciją. Paskelbiamas apokrifinės „Judo evangelijos“ tekstas.

Gegužė. Vatikanas praneša, kad popiežius „labai nepatenkintas“ dėl dviejų Kinijos katalikų vyskupų pašventinimo be Vatikano pritarimo. Bažnyčių pastangomis Britanijos Lordų rūmuose nepriimtas įstatymo dėl pagalbos nusižudyti projektas. Žemės drebėjimas Indonezijoje nusineša 5 400 gyvybių. „Amnesty International“ Kanados skyrius priima nutarimą laikyti abortą žmogaus teise.

Su keturių dienų vizitu popiežius atvyksta į Lenkiją ir apsilankymą Aušvico mirties stovykloje pavadina „pareiga prieš Dievą“; ši kelionė jam tapo proga ne tik padėkoti lenkų tautai už Joną Paulių Didįjį, bet ir, apsilankius Osvencime, apmąstyti savo paties gyvenimą, paženklintą nacizmo ideologijos siautėjimo. Pats Benediktas yra sakęs, jog tik dieviškoji Apvaizda į popiežiaus sostą iš karto po lenko galėjo atvesti vokietį.

Birželis. Taikos ir teisingumo tarptautinės konferencijos Vatikane dalyviai ragina Bažnyčią dar labiau kovoti su korupcija. Kardinolas Walteris Kasperis perspėja Anglijos Bažnyčios vyskupus, kad pradėję šventinti moteris vyskupėmis, jie sugriaus pilnutinės vienybės su katalikais ir ortodoksais galimybę. JAV Episkopalų Bažnyčia pirmąja moterimi vadove išrenka vyskupę Jefferts Schori.

Vatikano delegacija lankosi Kinijoje „neformalioms deryboms“ dėl Bažnyčios ir valstybės santykių.

Liepa. Popiežius vyksta dviejų dienų vizito į Ispaniją, ragina stiprinti šeimos gyvenimą. Į pirmąją tarptautinę konferenciją apie katalikišką etiką Paduvoje susirenka per 400 moralės teologų iš 63 valstybių. Atsistatydina Vatikano atstovas spaudai Joaquinas Navarro-Vallsas, šiame poste dirbęs 22 metus. Zambijos arkivyskupas Emmanuelis Milingas persikelia į Vašingtoną, įkuria vedusių kunigų sąjūdį ir reikalauja panaikinti katalikų kunigams privalomą celibatą.

Izraelis, atsakydamas į Hezbollah atakas, pradeda bombarduoti Libaną. Konfliktui nemažėjant, popiežius ragina abi puses kuo skubiau nutraukti ugnį.

Rugpjūtis. Irako vyskupas praneša, kad masinis irakiečių krikščionių egzodas nuo 2003 m. sumažino jų nuo 1,2 mln. iki 600 tūkst. Miršta olandų kardinolas Johannesas Willebrandsas,

Benediktas XVI ir Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus I. „L’Osservatore Romano“ nuotrauka

ekumenizmo ir katalikų bei žydų santykių gaivinimo pionierius.

Rugsėjis. Per 150 religinių vadovų iš viso pasaulio susirenka Asyžiuje bendrai maldai už taiką, popiežius šį susitikimą pavadina „pranašišku“. Benediktas XVI antrą kartą po išrinkimo aplanko gimtąją Vokietiją; Regensburgo universitete pasako kalbą apie proto ir tikėjimo santykį; viena jos citata apie islamą kaip kardo religiją sukelia pasaulio musulmonų protestus; Šventasis Tėvas atsiprašo dėl kilusio nesusipratimo. Po dviejų savaičių jis susitinka su daugiau kaip 40 islamo mokslininkų ir islamiškų šalių ambasadorių, kalba apie dialogo ir susitaikinimo būtinybę. Arkivyskupas Milingas už keturių vedusių kunigų pašventinimą vyskupais automatiškai atskiriamas nuo Bažnyčios.

Spalis. Kreipdamasis į pasaulio krikščioniškų bendruomenių atstovus, Benediktas XVI sako, jog krikščionys privalo užgydyti skilimus, kad galėtų būti taikos ženklu pasauliui. Irake pagrobtas ir nužudytas ortodoksų kunigas, anot pranešimų, už tai, kad nepakankamai pasmerkė neigiamus popiežiaus atsiliepimus apie islamą.

Lapkritis. Benediktas XVI ir anglikonų Kenterberio arkivyskupas Rowanas

14

Kronika Williamsas susitinka Vatikane, pareiškia apie įsipareigojimą toliau puoselėti ekumenizmą, nepaisant naujų kliūčių, kurias kelia moterų vyskupystės ir požiūrio į homoseksualumą klausimai.

Per keturių dienų viešnagę Turkijoje popiežius aplanko Konstantinopolio patriarchą Bartolomėjų I, stengiasi paspartinti katalikų santykius su ortodoksais ir su musulmonais, pasimeldžia garsiojoje Stambulo Mėlynojoje mečetėje. Buvęs Irako diktatorius Saddamas Husseinas nuteisiamas mirties bausme pakariant; Vatikano atstovai nepritaria bausmei ir vadina ją „žudymu iš keršto“.

Prancūzijos vyskupai sako, jog pritaria pastangoms sutaikinti tradicionalistus su Bažnyčia, bet perspėja, kad Tridento Mišių naudojimas turėtų būti kruopščiai reguliuojamas. Romos kurijos pareigūnai, susirinkę aptarti arkivyskupo Milingo raginimo leisti kunigams vesti, iš naujo patvirtina kunigų celibato vertę lotyniškų apeigų Bažnyčioje. Kinijoje be Vatikano sutikimo pašventinamas jau trečias per 2006 m. vyskupas.

Gruodis. Vatikanas paskelbia Kalėdų kreipimąsi, kviečiantį paremti AIDS gydymą skurdžiausiems pasaulio gyventojams. Iranui surengus konferenciją, abejojančią holokausto egzistavimu, Vatikanas pareiškia, kad holokaustas – „milžiniška tragedija“, kurią būtina atminti ir daugiau nebekartoti. Vatikanas praneša, kad po Šv. Pauliaus bazilikos centriniu altoriumi archeologai aptiko apaštalo kapą.

Irake pagrobėjai išlaisvina du chaldėjų apeigų katalikų kunigus. 2007 m. laiške Pasaulinei taikos dienai Benediktas XVI ragina gerbti žmogaus teises net ir karo ar terorizmo grėsmės atvejais.

Rūta TUMĖNAITĖ

Lietuva Mūsų vyskupams 2006 m. birželį lankantis Vatikane su Ad limina vizitu, Benediktas XVI paragino ypatingą dėmesį skirti šeimoms ir rūpintis kunigais. Šventojo Tėvo mintimi garsiųjų Lietuvos šventovių atlaidų renginiuose vyravo šeimos tema. Šeimų Karalienės titulu vainikuotas stebuklingas Žemai-

Artuma / 2007 m. sausis čių Kalvarijos paveikslas. Popiežiaus paraginimas tik sustiprino anksčiau pradėtas iniciatyvas, toliau vyko tęstiniai darbai, duosiantys vaisių ateityje.

Lietuvos Vyskupų Konferencija paskutiniame metų posėdyje patvirtino ilgai tobulintą naująją sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui programą, parengtą pagal suaugusiųjų mokymo principus ir kitų šalių patirtį.

Tame pačiame posėdyje ganytojai tarėsi dėl kunigų aprūpinimo bei globos senatvėje. Vilniaus arkivyskupijoje įsteigtas specialus kunigų paramos fondas. Marijampolėje baigiami statyti globos namai Bažnyčios tarnautojams – kunigams, vienuoliams, vargonininkams, zakristijonams. Iki šiol Lietuvoje nebuvo tokių specializuotų globos namų.

Pirmąjį advento sekmadienį Lietuvos vyskupai laišku „Dievo žodis mūsų gyvenime“ kreipėsi į tikinčiuosius ragindami skaityti Šventąjį Raštą (žr. viršelio II atvartą). Populiarinti Dievo žodį padės seniai lauktas Naujojo Testamento leidimas su prel. A. Rubšio parengtais komentarais ir iš Jeruzalės Biblijos perimtomis tekstinėmis sąsajomis.

Gruodį mūsų ganytojai paskelbė Instrukciją dėl atgailos ir pasninko dienų.

Joje primenama, kad Lietuvoje, kaip ir Visuotinėje Bažnyčioje, atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas. Nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais penktadieniais (išskyrus sutampančius su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir – pagal seną Lietuvos tradiciją – Kūčių dieną. Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį reikia ne tik susilaikyti nuo mėsos patiekalų, bet ir laikytis pasninko, t. y. sočiai valgyti leidžiama tik kartą per dieną. Instrukcijoje primenama, kad fiziniu

kūno apmarinimu siekiama palaikyti ir sustiprinti tikrąjį dvasinį apsimarinimą, kuris yra ko nors atsisakymas dėl Kristaus.

Vilkaviškio vyskupas R. Norvila adventu prasidėjusius naujus liturginius metus paskelbė Parapijų metais. Paskata ugdyti bendruomeniškumą buvo Vilkaviškio vyskupijos IV Eucharistinio kongreso sėkmė. Jo atidarymo Mišiose apaštališkasis nuncijus arkivyskupas P. S. Zurbriggenas priminė: „Bažnyčia švenčia Eucharistiją ir Eucharistija kuria Bažnyčią“.

Pirmąjį advento sekmadienį senojoje Žagarės bažnyčioje iškilmingai švęsti šv. Barboros atlaidai ir paminėta Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė. Mišiose pirmąkart sugiedota jai sukurta litanija.

Telšiuose per Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę vyko renginiai, skirti šios vyskupijos įkūrimo 80-osioms, miesto savivaldos 215-osioms ir Dailės mokyklos 75-osioms metinėms.

VDU vykusiame seminare aptartos akademinės sielovados perspektyvos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Nors daugelyje jų sielovada vykdoma, dar ne visų universitetų statutuose įteisintas kapeliono darbas.

Gruodžio viduryje Religijos studijų kolegijoje vyko respublikinė konferencija „Dorinis ugdymas: iššūkiai ir problemos“, skirta tikybos mokytojų kvalifikacijai tobulinti.

Maltos riterių ordinas mūsų šalyje surengė pirmą labdaringą „Kalėdinės sriubos“ akciją, į kurią įsitraukė LRT ir broliai pranciškonai. Gruodį TV įžymybės ir akcijos talkininkai didžiuosiuose miestuose pardavinėjo sriubą, o už surinktas lėšas buvo vežiojama maisto vienišiems bei ligotiems žmonėms.

Artėjant Kalėdoms Lietuvos prezidentas sukvietė į nacionalinių maldos pusryčių renginį. V. Adamkus ragino grąžinti į gyvenimą svarbias vertybes: tarpusavio bendrystę, tautos vienybę ir tautų vienybės jausmą. Pirmieji tokie pusryčiai surengti 2001 m.

Juozas LATVIS

Kronika

Apsisprendimo metas Andrius NAVICKAS Prasidedant 2007-iesiems, noriu atkreipti dėmesį į du žygdarbius, kuriuos šiais metais būtina nuveikti. Idant juos atliktume, reikia ne geležinių raumenų, bet radikalių mąstymo permainų. Ar pakaks drąsos keistis? Deja, vienintelė alternatyva tokiems pokyčiams – skandalų krečiama, susiskaldžiusi, silpna valstybė, visiškai priklausoma nuo užsienio valstybių valios.

Regionų atgimimas

priemiesčiu, kasdien atrodo vis teiNaujuosius metus sutikome dar la- singesnis. Natūralu, jog žmonės ieško biau suirzę. Politinis gyvenimas Lietuvoje geresnių sąlygų gyventi ir dirbti. Tačiau virto nesibaigiančia skandalų kirbine. visi žinome, kas atsitinka kūnui, kai Blogiausia, kad dar labiau sumenko pasi- visas kraujas suplūsta į vieną organą.

Kodėl taip yra? Tikrai ne dėl to, tikėjimas tiek politikais, tiek politinėmis institucijomis. Kai Prezidentas, Seimas, kad Vilniaus meras veiklesnis už kitus.

Vyriausybė bei už operatyvinę veiklą Paprasčiausiai Lietuvos politikai įprato atsakingos institucijos pešasi tarpusavy- į valstybę žvelgti pro savo vilnietiškų je, laimi kažkas šešėlyje. Deja, tikrai ne kabinetų langus ir retėjančią provinciją Lietuvos visuomenė. Jau vien todėl, kad prisimena vien per rinkimus. It muilo valdžia nebeturi laiko spręsti svarbiausių burbulas susprogo pažadas visiems visuomenės klausimų, bet vykdo tarpu- regionams tolygiai paskirstyti Europos savio kapotynes. Tai šiek tiek primena Sąjungos paramą. Išnyko ir decentralizaistorikų aprašytas gladiatorių kovas. cijos bei savivaldos stiprinimo siekiai.

Tačiau ar tikrai iš politikų tikimės vien Keisčiausia, jog nesimokome iš kitų kvapą gniaužiančių reginių? Juo labiau ES valstybių praeities klaidų. Pavyzdžiui, kad potencialių žiūrovų vis mažėja. po Antrojo pasaulinio karo panaši tenEkspertai pateikia gąsdinančią sta- dencija išryškėjo ir Prancūzijoje. Tačiau tistiką: Lietuvą jau paliko beveik pusė tenykštė valdžia atrado valios pradėti milijono gyventojų. Dalis galbūt grįš, regionų atgimimą skatinančią politiką. bet didelė dalis garsiai trenkė durimis O mūsų valdžia, regis, ne tiek galvoja ir stengiasi pamiršti Tėvynę. Vyksta ir apie ateitį, kiek skaičiuoja dabarties kitokio pobūdžio migracija. Vilnius kaip pelną. Tačiau pasirinkimo galimybės kempinė sugeria vis daugiau žmonių, o akivaizdžios – arba prasidės regionų rajonai tuštėja. Ironiškas pastebėjimas, atgimimas, arba bus išpurenta dirva didekad Lietuva tampa išsipūtusiu Vilniaus liems socialiniams neramumams, nes jau dabar kai kuriose kaimo vietovėse dalis žmonių Algirdo Kairio nuotrauka neturi ką prarasti, išskyrus savo šakes.

Lietuva Europoje Vis labiau įsitikinu: jei nesidomėsime, kas vyksta anapus mūsų valstybės, mirtinai susipyksime ir mūsų šalis teprimins sudužusią mozaiką. Sausio 13-ąją

ginti parlamento ir televizijos bokšto susirinkome labai skirtingi. Simpatizavome skirtingiems politikams, skaitėme skirtingas knygas, įvairiai įsivaizdavome Seimo galių ribas, tačiau visi jautėmės viena tauta, turinčia Tėvynę, bendrą istoriją ir bendrą priešą, kuris kėsinasi į tai, kas mums brangiausia.

Deja, nuo anų laikų vis labiau telkėmės prie to, kas mus skiria. Nesunku atrasti skirtumų ir paversti juos konfliktų priežastimi. Nors Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, mūsiškėje sąmonėje iš esmės niekas nepasikeitė.

Nepasižvalgome, kas dedasi už mūsų sienų. Tai reiškia, jog nebesidomime ir savo valstybės likimu. Rūpinamės tik vidiniu jėgų išsidėstymu.

Turėtume pasimokyti iš lenkų. Jie šalies viduje pykstasi ne mažiau kaip mes, tačiau kartu sugeba išlaikyti bendrą perspektyvą procesų, vykstančių už Lenkijos ribų, atžvilgiu. Ši perspektyva lenkus suvienija ir padeda nepaisant skirtumų įžvelgti bendrą tapatybę.

Jei sugebėtume pradėt diskutuoti, kokioje Europoje norime gyventi, esu įsitikinęs, jog tokius pokalbius suprastume, kad savo siekius įgyvendinti gali tik vieninga tauta. Tai taptų svarbiu akstinu vaidytis dėl kiekvienos smulkmenos. Ne pirmą kartą istorijoje turime ko mokytis iš Lenkijos. Nepopuliarus raginimas, tačiau jei nesielgsime kaip visaverčiai europiečiai, liksime tik sau įdomi, susiskaldžiusi žmonių grupė, vis blyškiau regima pasaulio žemėlapyje.

Kol kas galime rinktis, ir tai labai atsakingas metas.

15

16

Artuma / 2007 m. sausis

Kronika

Kelyje į šventumą – su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu

Apie palaimintojo sukaktis Džiugi 2007-ųjų žinia: sukanka 20 metų, kai popiežius Jonas Paulius II, švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. 1987 m. liepos 1-ąją karstas su jo palaikais Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (dabar – bazilikos) koplyčioje buvo iškeltas iš sarkofago į altorių. Šią garbę pelnė pažangiausias ir gabiausias to meto dvasininkas, profesorius, vienuolijų steigėjas Lietuvoje, Vilniaus vyskupas, vėliau – titulinis arkivyskupas, apaštališkasis vizitatorius. Jo pastangomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia užmezgė ryšius su Šventuoju Sostu. Daug prisidėjo, kad šiemet galėjome džiaugsmingai minėti Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 80 metų jubiliejų.

Parengė projektą Vatikano ir Lietuvos sutarčiai (tada vadintai konkordatu).

Ir paliko nepaprastą dvasinį palikimą rašytiniuose tekstuose, iš kurių matyti, kaip visus darbus ir mintis palaimintasis mokėjo, jo biografo kun. Stasio Ylos žodžiais, „suvesti į aukščiausią vertybių viršūnę – Dievą“.

Taip pat šiemet, sausio 27 d., sukanka 80 metų nuo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties Kaune 1927-aisiais. Dvasininko mirtis buvo palyginti staigi. Visą gyvenimą nebuvęs stiprios sveikatos (nuo 11 metų jį nuolat kamavo kaulų tuberkuliozės keliami skausmai), jis mirė

praėjus kelioms dienoms po atliktos apendicito operacijos. Kaip rašo dr.

Antanas Kučas biografinėje knygoje „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius“ (Čikaga, 1979), „kadangi buvo pavojinga naudoti bet kokį vežimą, tai jis buvo nešte nuneštas į chirurginę prof. Aleksandro Hagentorno kliniką Miškų gatvėje“ (p. 525). Deja, iš jos gyvas nebeišėjo. Pasakojama, jog tik pasklidus žiniai apie jo mirtį, žmonės ėmė rinktis prie klinikos, o į bažnyčią sunkų ąžuolinį karstą, nors ir buvo užsakytas gedulo vežimas, „visą kelią ant savo pečių nešė studentai ateitininkai“ (ten pat, p. 529). O kan. Juozas Tumas tada viešai šūktelėjęs: girdi, „palikęs odorem sanctitatis – šventumo kvapsnį“ (S. Yla. Jurgis Matulaitis. Putnamas, 1977, p. 354).

Apie mus, laukiančius dar vieno savo tautos šventojo 2006-ųjų pradžioje šio straipsnelio autorei į rankas keistu būdu pateko 2006 m. stalinis kalendorius, parengtas Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir pavadintas „Metai su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu“. Jį man atidavė žmogus, kuriam kiekvienai dienai seserų parinktos arkivyskupo mintys pasirodė pernelyg... šventos (esą tai tikrai ne jam, paprastam žmogui).

Ir tikrai kalendoriaus lapeliuose – radikalios, be išlygų Dievui ir artimui apsisprendusio tarnauti, maksimaliai iš savęs reikalaujančio žmogaus mintys. Su didžiuliu dvasiniu „užtaisu“ palaimintasis J. Matulaitis, pavyzdžiui, rašo: „Reikia sutraukyti ir sudaužyti tuos pančius, kurie mus laiko prirakinę prie šio pasaulio daiktų ir daiktelių, ir visokių menkniekėlių, suvaržę tuščios garbės geismų ryšiais“ arba: „Kiek tik galėdamas budėk, nenuleisk nuo savęs

akių ir sek pats save, kad nė mažiausios nepadarytum nuodėmės ir kad savo dvasios nepaskandintum darbuose, reikaluose ir išoriniuose užsiėmimuose tiek, kad neduotum jai kilti į Dievą“ (abi citatos – iš minėto kalendoriaus).

O mano geradariui, dovanojusiam kalendorių, kaip ir daugeliui iš mūsų, norėtųsi ko nors praktiškesnio – paskaityti apie orus ar ligas. Ir nieko čia blogo.

Viskas prasminga Dievo sukurtame pasaulyje.

Tik bėda – jei iš tiesų to didžiulio dvasinio turto, kurį turime ir palaimintojo Jurgio asmenyje, ir jo gyvenimo pavyzdyje, ir jo „Užrašuose“, nepadovanosime kiekvienas sau. Nes jo šventumas – dovana XXI šimtmečio krikščioniui. Juk ir šiame amžiuje – labai moderniame ir pragmatiškame – krikščionio gyvenimo tikslas yra tas pats: eiti į šventumą, kitaip tariant, vis labiau panašėti į Kristų. Belaukdami Bažnyčios sprendimo ir trokšdami palaimintojo J. Matulaičio paskelbimo šventuoju, turime laiko nepakartojamai dovanai – patys atsigręžti į šventumą, kad, pasak dabartinio Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio, šventųjų „pavyzdys padrąsintų nebijoti būti kitokiais, nebijoti būti dorais <...> naujo tūkstantmečio šventais žmonėmis“.

P. S. Meno tyrinėtojai teigia, jog stebuklingasis pirmojo mūsų šventojo Kazimiero paveikslas jo koplyčioje Vilniaus katedroje 1636 metais buvo apdengtas sidabrine paauksuota skarda. Taip anų laikų žmonės išreiškė savo pagarbą šventajam karalaičiui už jo meilės tarpininkavimą su Dievu. Kokia brangia dvasine „skarda“ aptaisysime palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslą mūsų dienomis, taip išgododami savąjį šventumo ilgesį?

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Piligrimai drauge

Krikščionių vienybė: misija neįmanoma?

Tomas VILUCKAS Gyvendami Lietuvoje rizikuojame užsimiršti ir pradėt manyti, kad pasaulyje egzistuoja vien katalikai. Būdami religinė dauguma, dažnai nepastebime kitų, „mažesnių“ krikščionių, o susitikę su jais, neretai dirgliai reaguojame, žvelgiame iš aukšto. Kita blogybė – kad jų nepažindami prisikuriame įvairių mitų. Teko girdėti rimtai aiškinant, esą dalydami Komuniją stačiatikiai platina ligas, nes ją teikia šaukštu, arba evangelinių krikščionių susibūrimuose neva pasitelkiama hipnozė... Savo ruožtu vis dar pasitaiko kaltinimų katalikų adresu, neva jie garbina Mariją, šventuosius ir paveikslus, arba popiežių laiko Dievu žemėje. Visi tokie ir panašūs teiginiai liudija, kiek esama nepažinimo, neišmanymo, o kartais paprasčiausio tamsumo. Nuo to tik auga nepasitikėjimo bei svetimumo sienos.

Jas pašalinti siekia ekumeninis sąjūdis, kurio banga vis smarkiau kyla įvairiose Bažnyčiose ir krikščionių bendruomenėse visame pasaulyje.

Didysis papiktinimas Žodis „ekumenizmas“ dažnai vartojamas įvairiuose kontekstuose ir kai kada nebesuprantame jo tikrosios prasmės. Ryškiausias pavyzdys būtų itin paplitęs ekumenizmo painiojimas su tarpreliginiu dialogu. Pravartu pastebėti, jog tai du visiškai skirtingi dalykai, nes ekumenizmas nereiškia, kad siekiama sujungti skirtingas religijas (pvz., islamą ir katalikybę) į kažkokią vieną „superreligiją“, kurią galėtų išpažinti visi geros valios žmonės. Šis paslaptingas žodis kilęs iš graikų kalbos žodžio oikoumene ir išvertus reiškia „visas gyvenamas pasaulis“. Ekumeninio sąjūdžio užmojis – pasiekti, kad krikščionys galiausiai priklausytų vienai Bažnyčiai.

Užduotis ne iš lengvųjų, prisiminus garsaus filmo pavadinimą „Misija neįmanoma“. Juk kai kurių Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių teologinės, liturginės, teisinės tradicijos siekia ne vieną šimtmetį ir jos tikrai nenori ko nors atsisakyti ar keisti. Todėl gali kilti pagrįstas klausimas: kam reikia kvaršinti galvas dėl neįgyvendinamo tikslo? Verčiau tegul kiekvienas tiki, kaip jam patinka, gyvena pagal paveldėtas iš protėvių tradicijas ir netrukdo kitiems! Akivaizdu, jog taip paprasčiau: nereikia dėti jokių pastangų, savo „teritorijoje“ jauku, viskas aišku ir pažįstama...

Praėjusių metų lapkritį viešėdamas Turkijoje, Benediktas XVI krikščionių susiskaldymą pavadino dideliu papiktinimu. Beje, vos išrinktas popiežiumi Šventasis Tėvas kaip vieną iš pagrindinių savo pontifikato uždavinių iškėlė krikščionių vienybę. Jo susirūpinimas

suprantamas, nes nūdienos krikščionys gyvena daugybę iššūkių keliančiame pasaulyje. Tai atsakas į nukrikščionėjimą, manipuliacijos su žmogaus gyvybe, moralinių vertybių praradimas, plintantis islamas... Ko gero, visi rastume ką pridurti prie šio sąrašo. Tačiau ar įmanoma veiksmingai atsiliepti į šiuos globalius iššūkius, kai patys krikščionys susiskaldę, įtariai bei nepasitikėdami žvelgia vieni į kitus?

Nuo praeities nuoskaudų prie bendros maldos Dabartinis krikščionis visa savo esybe turėtų būti ekumeniškas. Kalbant apie katalikus, verta pastebėti, jog ekumenizmas jiems ne kokia nors pasirenkama veiklos kryptis, bet kiekvieno pareiga. Šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčia per Vatikano II Susirinkimą patyrė rimtą posūkį, nes iki tol kitų konfesijų krikščionys buvo vertinami kaip eretikai, kuriuos reikia paprasčiausiai atversti.

Pranašišką vaidmenį suvaidino palaimintasis popiežius Jonas XXIII: sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą, vienu iš jo tikslų nurodė krikščionių vienybę. Beje, jo įpėdinis Paulius VI tuoj po Susirinkimo nuvyko į Turkiją ir ten atliko beprecedentį mostą – pabučiavo Konstantinopolio patriarcho kojas. Taip jis atsiprašė už XV amžiuje Florencijos Susirinkime stačiatikiams iškeltą sąlygą vienybei pasiekti – pabučiuoti popiežiaus kurpę.

Būtent praeities nuoskaudos tampa rimtu krikščionių vienybės trukdžiu. Štai kodėl dabartiniuose Bažnyčių vadovų, teologų susitikimuose daug dėmesio skiriama

17

18

Piligrimai drauge simboliniams gestams, istorijos svarstymams. Kad geriau suprastume krikščionių susiskaldymą nulėmusias priežastis, turime susipažinti su istorinėmis peripetijomis, atvedusiomis prie skilimų. Atidžiau panagrinėję pamatytume, kad daugelis jų buvo ne tiek religinio, kiek politinio pobūdžio, o klausimai, praeityje kėlę karštus ginčus, dabar būtų sprendžiami kitaip.

Vis dėlto daug svarbiau ieškoti kelių esamai padėčiai taisyti. Vatikano II Susirinkimas nubrėžė aiškias gaires, kaip turėtų vykti ekumeninis dialogas. Pagrindiniai jo bruožai – tai visokeriopos pastangos pašalinti tokius žodžius, sprendimus bei veiksmus, kurie, vertinant kitus krikščionis, neatitinka tiesos; gerai apsišvietusių žinovų pokalbis, padedantis visiems tiksliau pažinti ir teisingiau įvertinti kiekvienos bendruomenės mokymą bei gyvenimą; bendradarbiavimas visuomeninėje srityje; bendra malda (žr. Dekretą dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4). Kaip matome, pirmiausia iš krikščionių kasdienio gyvenimo turi pasitraukti neigiamas požiūris į kitaip Trejybę garbinantį krikščionį.

Visus mus jungia vienas krikštas ir tikėjimas, kad Jėzus

IV a. sarkofago viršutinės dalies bareljefas, vaizduojantis Jėzaus vairuojamą „mistinį laivą“.

savo mirtimi mums pelnė išganymą. Tai pradinis sąlyčio taškas, vienybės pagrindas. Dažnai manoma, kad ekumenizmas tėra vyskupų ir teologų reikalas, bet jei ir mes, „eiliniai“, blogai nekalbame apie kitų konfesijų krikščionis, nelipdome „etikečių“, stengiamės pažinti jų tradicijas, pažiūras, bendraujame nesiekdami „atvesti į protą“, tada elgiamės ekumeniškai ir prisidedame prie ypatingos svarbos reikalo.

Vatikano II Susirinkimo tėvai mokė, kad malda yra ekumeninio sąjūdžio siela. Juk būtent besimeldžiant XVIII a. sekmininkų bendruomenėse gimė troškimas vienyti krikščionis. Malda suteikia dvasinį matmenį ekumenizmui, jis nebeatrodo tolima diplomatija, kažkokia Bažnyčių vadovų politika. Prie šios visai krikščionybei neatidėliotinos užduoties įvykdymo malda gali prisidėti kiekvienas krikščionis, ne vien jų lyderiai ir teologai. Todėl Bažnyčios gyvenime tokią reikšmingą vietą užima kasmet sausio mėnesį vykstanti Maldos už

Artuma / 2007 m. sausis krikščionių vienybę savaitė. Tik svarbu, kad tokia malda neliktų vienkartiniu reiškiniu. Pasak „Arkos“ bendruomenės įkūrėjo Žano Vanjė, tikrasis ekumenizmas kyla iš širdies skausmo dėl krikščionių susiskaldymo. Tuomet ir mūsų maldos liejasi nuoširdžiai, ir nelaukiant ypatingų progų suklumpama bendrai maldai greta kitoje Bažnyčioje pakrikštyto bei kitokios tradicijos išugdyto krikščionio.

Nuolankumas – vienybės kelias Galime paklausti: kokios gi ekumenizmo perspektyvos? Visų pirma verta pasidžiaugti, kad jis plinta tarp įvairių Bažnyčių tikinčiųjų. Jie, nepaisydami doktrinų skirtumų, bendrauja, kartu darbuojasi, ypač socialinėje srityje. Taip, pasak legendinio čekų kardinolo Miloslavo Vlko, krikščionių vienybė darosi išgyvenamu liaudies ekumenizmu. Lietuvoje tai vyksta dar palyginti retai, tačiau esama gražių poslinkių, ypač oficialiame lygmenyje. Puikus pavyzdys – Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio 2006 m. kovo 13 d. kreipimasis į aukščiausius mūsų šalies vadovus dėl eksperimentų su embrionų kamieninėmis ląstelėmis. Rūpinimasis negimusios gyvybės apsaugojimu paskatino krikščionis parodyti vienybę.

Rimtomis ateities rodyklėmis krikščionims tapo Europos Vyskupų Konferencijos ir Europos Bažnyčių Konferencijos, kuriai priklauso mūsų žemyno stačiatikių, evangelikų ir anglikonų bendruomenės, 2001 m. balandį Strasbūre pasirašyta Ekumeninė chartija.

1997-aisiais Grace (Austrija) vykusios Europos Antrosios ekumeninės asamblėjos rekomendacijose pasiūlyta parengti Europos Bažnyčių bendradarbiavimo gaires.

Nors ši Chartija nėra dogminio pobūdžio dokumentas, neįpareigojantis bažnytinės teisės atžvilgiu, ji tapo pamatiniu tekstu, kuriuo remiantis galima plėtoti dialogą tarp Bažnyčių bei ekumeninę veiklą Europos šalyse.

Ji susilaukė didelio susidomėjimo, suteikdama naujų postūmių ekumeniniam bendradarbiavimui. Beje, pasirašymo iškilmėse taip pat dalyvavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tad Chartijos dvasia turėtų pasklisti ir tarp Lietuvos krikščionių.

Ar susivienijimas krikščionims tikrai neįmanoma misija? Tai kiekvienam asmeniškai skirtas klausimas.

Juk ekumenizmas prasideda nuo nuostatų ir požiūrių keitimo. Vadinasi, esame atsivertimo perspektyvoje.

Ekumenizmui reikia ne atsisakyti savo įsitikinimų, bet atsiverti kitų patirčiai, pripažinti, kad kiti krikščionys turi tokių vertybių, kurių stokojame patys. Tam būtinas nuolankumas. Jis – tikrasis vienybės kelias, tad jo turime karštai maldauti per šią (ir ne tik) sausio savaitę.

Didelės ir mažos kryžkelės

Savaime – tik nuo kalno...

Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologė Skyrybos – skaudi šiuolaikinio gyvenimo tikrovė. Jų skaičius skandalingai artėja prie 80 procentų susituokusių. Tad suprantama, jog prasminga įdėmiau pažvelgti į šį reiškinį ir pasvarstyti, kas galėtų slypėti po šiuo faktu. Paprastai žmonės tuokiasi vedami noro drauge laimingai nugyventi visą likusį gyvenimą. Sužadėtiniams, ateinantiems į paskaitas prieš santuoką, sakau: „Visos nelaimingos šeimos yra „gaminamos“ iš tokių laimingų sužadėtinių porų, kaip jūs dabar“. Juk niekas nesituokia tam, kad jų bendras gyvenimas atneštų konfliktus, nesusipratimus, skausmą ir galiausiai skyrybas.

Priešingai, kiekvienas tikisi darnos ir santarvės. Taigi kyla klausimų: kas ištinka žmones ir jų tarpusavio santykius? Kodėl pradžia būna tokia graži, o pabaiga dažnai tokia skausminga? Šiame straipsnyje aptarsime kelias grupes veiksnių, nulemiančių poros „subyrėjimą“.

Plačiau svarstant, skyrybos blogai paveikia visuomenę ir Bažnyčią, nes tvirta šeima yra jų stiprybės garantas. Skyrybų procese dalyvauja ne vien išyranti pora, bet ir nemažai kitų asmenų: vaikai, artimieji, draugai, bičiuliai ir t. t. Todėl aplinkiniams taip pat sukeliama daug skausmo bei rūpesčių.

Asmenybės veiksniai „Kokybišką“ santuoką geba sukurti tik „kokybiškos“ asmenybės. Juk gerą patiekalą irgi galime pagaminti tik iš nesugedusių sudedamųjų dalių. Deja, nūdienėje visuomenėje vis rečiau sutinkame brandžių, sveikų asmenybių.

Kaskart mažėja žmonių, kurie būtų teisingai išugdyti, laikytųsi pamatinių vertybių, turėtų gerus psichologinius pagrindus (pasitikėjimą, pagarbą sau ir kitiems, sugebėjimą siekti tikslo, kantrybę, mokėjimą eiti į kompromisus bei pan.) ir dorovės suvokimą. Deja, ugdant asmenybę į šias savybes kreipiama vis mažiau dėmesio. Į santuoką ateina du sužaloti, vartotojiškos visuomenės suluošinti jos nariai. Dažniausiai abu tikisi, jog sudaroma sąjunga juos išgydys. Tuo tarpu santuokos tikslas yra ne žaizdų gydymas, bet pirmiausiai sutuoktinių asmenybės, o vėliau ir vaikų, dvasinis augimas. Esminė sąlyga siekiant šio tikslo – žmonių gyvenimas meilėje, santarvėje, džiaugsme, supratime, abipusiame vienas kito rėmime, iškilus sunkumams. Apmaudu, bet žmonės dažnai ateina su tokiais stipriais psichologiniais sužeidimais (pavyzdžiui, priklausomybėmis), kad naivu tikėtis, jog jie sugebės kurti bei puoselėti darnią ir laimingą šeimą. Mūsų visuomenės psichologinė kultūra gana žema ta prasme, kad daugelis žmonių neturi elementarių psichologinių žinių, reikalingų tiek priimant svarbius gyvenimo sprendimus, tiek įveikiant iškilusius sunkumus. Pavyzdžiui, į konsultaciją kreipiasi moteris, kenčianti nuo vyro alkoholizmo. Paklausiu jos, ar vyras gerdavo iki santuokos, ji pripažįsta, kad taip.

O ar norėjo vyro alkoholiko? Atsako – ne. Mat ji tikėjosi, kad po vedybų vyras liausis gėręs. Moteris naiviai vylėsi, jog ši bėda pranyks savaime. Deja... Ir toks požiūris – ne vienetinis. Kita vertus, ir jos vyras dažnai griebiasi

taurelės, nes nežino kitokio būdo pailsėti po sunkios ir įtemptos darbo dienos. Net paskaitose pasitaiko sužadėtinių „su kvapeliu“. Kokia gi bus jų šeimyninių santykių perspektyva?!

Kartais santuoka kuriama be būtinų socialinių įgūdžių. Tarkim, žmogus nesugeba dirbti ir užsidirbti pinigų. Vis nustembu, kai susiduriu su šeima, kurioje vienas sutuoktinis į kitą žiūri kaip į savo tėvus, ligi šiolei juos materialiai išlaikiusius. Tai gali būti vyras, metų metais nerandantis sau patinkančio darbo ir „lediniu veidu sėdintis žmonai ant kupros“. Arba moteris, svajojanti apie „gražų gyvenimą“, trokštanti dienas leisti apsipirkinėdama didžiuosiuose prekybos centruose ir t. t. Kai vienas sutuoktinis laiko kitą tik finansinių pajamų šaltiniu, nebelieka vietos jų meilei ir pagarbiems santykiams.

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad privalu deramai pasiruošti studijoms aukštojoje mokykloje, t. y. dvylika metų mokytis vidurinėje mokykloje. O į santuoką gana dažnai žvelgiama kitaip, nes manoma, kad jai pasirengti nebūtina. Derėtų prisiminti, kad šeima – naujas gyvenimo tarpsnis, kuriam reikia ne tik žinių, bet ir solidaus asmenybės savybių bagažo, kurio, deja, daugelis neturi.

Kas vyksta šeimos gyvenime Natūralu, kad ir psichologiškai brandiems sutuoktiniams iškyla problemų. Pats gyvenimas yra sudėtingas ir pakankamai painus, kasdien pareikalaujantis daug jėgų ir pastangų. Po jungtuvių pirmiausia vyksta dviejų žmonių santykių kūrimas bei derinimas, kurį gana greitai ima veikti gimę vaikai. Paskaitose sužadėtiniams visada pabrėžiu, kad santuoka yra naujo gyvenimo etapo pradžia. Kartais manoma, jog gražaus šeimos bendrabūvio pagrindas yra „gera

19

20

Artuma / 2007 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės žmona“ ar „geras vyras“, o jau tada viskas sprendžiasi savaime. Žvelgiant į būsimą santuokos partnerį kaip į loterijos bilietą, daroma didelė klaida. Geromis žmonomis ir gerais vyrais tampama gyvenant kartu. Šis tapsmas iš kiekvieno reikalauja ne tik asmeninių pastangų, bet ir tolerancijos, pakantumo tarpasmeniniuose santykiuose. Skaudu, tačiau toks požiūris priimtinas ne visiems. Gyvename apsupti informacijos, nuolat ir atkakliai peršančios mintį, jog viską galima gauti greit ir lengvai. Nuolatos girdime: „ Tu esi vertas“. Apie siekius, tikslus ir pastangas kalbama labai mažai.

Neretai manoma, kad susituokus santykiai gali savaime plėtotis gerąja linkme. Gyvenimas moko, kad savaime jie rutuliojasi vien blogąja linkme. Savaime nuvažiuojama tik nuo kalno, į kalną – niekada. Nepuoselėjant tarpusavio ryšių, į juos neinvestuojant, šeima anksčiau ar vėliau ima braškėti. Dažnai sutuoktiniai linkę kaltinti vienas kitą dėl juos ištikusios krizės. Beje, skyrybos – tai taškas, kurį abu sutuoktiniai prieina bendromis

Romualdo Rakausko nuotrauka

pastangomis... Kai ateina konsultuotis krizinėje būsenoje atsidūrusi pora, visada klausiu: „Ką kiekvienas iš jūsų darėte, kad pasiekėte tokią dabartinių savo santykių būklę?“ Atsakymai pasigirsta vienodi: „Aš jį drausminau bardama, negamindama pietų, vydama iš miegamojo“; „Nedaviau jai pinigų, nekalbėjau, gėriau“ ir pan. Į klausimą: „O ką darėte, kad būtų kitaip, kad liktumėte kartu?“ atsakymo nėra. Abu nustebę tyli, po pauzės prisipažįsta: „Nieko nedarėme“. Štai ir rezultatas! Tada sakau, kad reikia „keisti plokštelę“, t. y. liautis ardžius santykius ir imtis juos kurti. Vieni šį pasiūlymą priima, kiti ne. Girdi, reikia daug pastangų. Vadinasi, tokie žmonės nenori mokėti tikros laimingo šeimyninio gyvenimo kainos. Deja, tikriausiai ne veltui sakoma: jei žmogus žinotų sėkmės kainą, vargu ar atsirastų daug norinčių ją pirkti!

O kur informacija?

Mūsų dienomis šeima kaip gyvenimo būdas vartotojiškoje visuomenėje nėra propaguojama, nes ji – ne pats

geriausias vartotojas. Nesusituokusieji švaisto pinigus aprangai, restoranams, vakarėliams, kelionėms, pramogoms. Vedę žmonės greit perpranta, kad namuose galima pasigaminti skaniau, sveikiau ir pigiau, įmanu madingai, bet nebrangiai apsirengti, atostogų galimybės irgi kur kas didesnės, nors mažiau kainuoja, ir viskam ima išleisti gerokai kuklesnes sumas. Tad suprantama, kodėl šeimos vertybės nėra skleidžiamos tiek spaudoje, tiek televizijoje.

Juolab niekas nekalba apie tai, kaip įveikti šeimos krizę.

Apstu kitko: „draugių“ bei „draugų“ fotografijų ir šitokių patarimų: „Šeimoje atsirado sunkumų? Nesikamuokite, meskite jį (ją)!“ Tokia situacija masinėse informavimo priemonėse negali nepaveikti ir atskirų asmenų. Šiuolaikinei šeimai labai reikia informacinės pagalbos.

Sužadėtinių rengimo santuokai programa džiaugiuosi ir dėl to, kad iš jos žmonės, be kitų naudingų dalykų, sužino, jog iškilus problemoms visiškai natūralu kreiptis į savo vyskupijos Šeimos centro specialistą. Jis nepasiūlys tuoj pat skirtis, o padės rasti resursų, kurie galėtų būti panaudojami sutuoktinių santykiams keisti ir tobulinti.

Būtent tai ir padeda jiems išsaugoti santuoką.

Deja, savo praktikoje dažnai susitinku su šeimomis, kuriose sutuoktinių tarpasmeninis bendravimas sunykęs. Vienoje moteriškoje auditorijoje, kur klausytojos turėjo dešimties metų ir ilgesnę vedybinio gyvenimo patirtį, pasidomėjau: „Ar pasišnekate su vyru? Išjunkite televizorių, susėskite dviese ir paklauskite: „Ar tau gera su manimi? Ką galėčiau padaryti, kad tau būtų geriau, jaukiau?“ Dalyvės ėmė kvatoti! Sako, vyras tik akis išpūs: „Išprotėjai ar ką? Kas tau atsitiko?“ Paprastas, draugiškas, meilingas elgesys jiems atrodo keistas, nenormalus....

Tačiau tokia santykių būklė labai pavojinga šeimos gyvenimui. Mat kiekvieno žmogaus širdis alksta normalaus, šilto žmogiško ryšio. Ir jei jo negaunama šeimoje, dažnai šalia šeimos atsiranda asmuo, siekiantis numalšinti tokį alkį. Neištikimybės šeimyniniuose santykiuose pradžia yra čia. Bet tai jau kitų pasvarstymų tema.

Nuo draugų iki priešų Jeigu sutuoktiniai nesistengs būti draugais iki mirties, tikėtina, kad ilgainiui jie taps priešais. Egzistuoja daugybė tikros draugystės atspalvių: kaip parodyti ir kuo išreikšti dėmesį, kokiais būdais spręsti konfliktus, nes juk ir geriausi draugai kartais susipyksta! Bėda ne tai, kad susikivirčijame, o ką tuomet darome. Deja, darome dalykus, griaunančius darnaus bendrabūvio pamatus. Šeimos gyvenimas yra akademija, kurioje reikia daug žinių. Gaila, žmonės neturi iš kur jų gauti. Jaunosios kartos tėvų vertybės daugeliu atveju jau irgi sunykusios, todėl ji ne visada turi iš ko tradiciškai jų perimti. Palikti be kompaso ir žemėlapio gyvenimo džiunglėse, žmonės pasimeta ir šeimoje – tampa priešais. Štai tada skyrybos ir atrodo galima išeitis, juolab kad jos visuotinai toleruojamos.

Didelės ir mažos kryžkelės Visuomenės mados ir stereotipai Dabartinę visuomenę daug kas vadina žiūrinčia, bet neskaitančia. Didžiuma žmonių laiką leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio ir taip ugdosi nuomonę, vertybes, skonį, mąstymą. Kas rodoma per TV, visi žinome. Taigi ką matome, tokie daugeliu atveju ir esame. O matome „partnerystę“, neištikimybę, savo kūno bei lytiškumo nuvertinimą, santykius be įsipareigojimų, ir tai pristatoma kaip normalūs, netgi skatintini dalykai.

Tiesioginė ar netiesioginė paminėtų blogybių propaganda padaro savo juodą darbą. Tokiame fone skyrybos pateikiamos kaip labai lengva ir paprasta išeitis.

Deja, tai nėra tiesa.

Po skyrybų naujai susituokusieji labai nustemba, patyrę, kad sunkumai, kivirčai, krizės – viskas kartojasi. Paaiškėja, jog meilužis/ė, tapęs vyru/žmona, besąs visai kitoks žmogus, negu buvo „iki tol“. Taip, nes vaidmenys pasikeitė. Viena yra susitikinėti ir leisti laiką žvakių šviesoje, ir visai kas kita – gyvenant kartu kasdien spręsti materialinius bei buitinius rūpesčius.

Paskui tokie išsiskyrusieji skundžiasi: „Ir vėl tas pats, o aš tikėjausi, kad dabar viskas pasikeis į gera!..“

Teisingas žingsnis?

Vis dėlto kai kada skyrybos esti vienintelis teisingas žingsnis. Dažniausiai tai liečia smurtinius santykius šeimoje (turiu galvoje ne tik labai šiurkščią fizinę ar seksualinę, bet ir psichologinę prievartą).

Smurtautojui reikia intensyvios psichologinės, o dažnai ir psichiatrinės pagalbos, taikstymasis su tokio asmens elgesiu tik gilina jo problemas, bet jokiu būdu jų nepašalina. Būtent skyrybos smurtautojui gali tapti puikiu šansu susimąstyti ir, kritiškai peržvelgus savo elgesį, kreiptis į specialistus, kad šie padėtų.

Visais kitais atvejais privalu išnaudoti visas galimybes, padedančias išsaugoti santuoką. Jų esama tikrai daug, nors tam reikia daug geros valios, pastangų, o dažnai ir specialisto paramos. Bet kai kalbama apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą, argi tai daug?

Skyrybos – būti ar nebūti?

Jūratė Kuodytė

Viskas: būti!

Kartais skyrybos gali būti vienintelė išeitis.

Pagaliau tai supratau ir aš, fundamentalistė ir tradicionalistė iki kaulų smegenų, kai grįžusi namo šiandien vėl radau taukais aptiškusią viryklę, vidury kambario nuspirtus purvinus batus ir duetą traukiančius radiją su televizorium. Žinojau, kad įėjusi į kambarį, savo „antrąją pusę“ rasiu ant sofos, kur jis skaitys laikraštį, užsimerkęs ir leisdamas būdingus chrrr, chrrr garsus. Nesuprantu, kodėl per penkiolika vedybinio gyvenimo metų neįmanoma išmokti bent kelių smulkių dalykų: batų vieta – prieškambario lentynoje, maistą dera šildytis ant silpnos ugnies, o žiūrint televizorių, reikia išjungti radiją. Kokias naujienas galima sužinoti, jei laikraštį skaitai miegodamas – mano proto ribos neleidžia suvokti.

Anksčiau stebėdavausi moterų žurnaluose aptikusi istorijų, kad žmona skiriasi su savo vyru dėl jo knarkimo arba pomėgio futbolui, žvejybai. Pateisindavau tik tas, kurios, neištvėrusios smurtavimo, ryždavosi nutraukti santuoką. Kodėl mano kantrybė trūko ir savo vyro veiksmus įvertinau kaip neabejotiną, tyčinę ir nuoseklią nepagarbą man, kaip dabar sakoma – patyriau asmens orumo įžeidimą – būtent šįvakar?

Mintyse perkratau dienos įvykius. Darbe pavarčiau spaudą; ten buvo aprašytos ir pavaizduotos valstybės vyrų žmonos, buvusios ir esamos, taip pat tų vyrų draugės ir šių draugių sutuoktiniai. Atokvėpio valandėlę paplepėjome su kolegėmis apie vieną kataliką profesionalą, pastebėtą kavinėje anaiptol ne su savo žmona (gal jisai tik padėjo susivokti tiesos kelio ieškančiai merginai, kad ji išdrįstų praverti bažnyčios duris?

Hm, hm...). Per pietų pertrauką susitikau su vaikystės drauge, kuri papasakojo apie radikaliai pasikeitusį savo gyvenimą, kai vyras nusprendė padovanoti jai laisvę nuo savęs (koks kilnumas!). O po darbo, pakeliui į namus, sustabdžiau į stotį lekiančią kitą bičiulę. Pasirodo, šią moterį po vienos verslo komandiruotės persmelkė tikra, nesumeluota, žemiškų saitų nevaržoma meilė, tad skubėjo paskui ją į kitą miestą.

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės Ką gi, sakytum, įprastinė diena su įprastinėmis aktualijomis. Būtų juokinga galvoti, kad mano vertybines nuostatas galėjo paveikti žiniasklaida ir aplinkiniai žmonės. Antra vertus, pamąsčiau, kodėl turėčiau gyventi taip, kaip sunkiau, t. y. laikydamasi dešimties Dievo įsakymų? Kiti, žiūrėk, nesilaiko, ir visiems gerai. Kodėl ir aš negalėčiau pasiieškoti geresnės būtybės už tą su laikraščiu ant galvos gretimame kambaryje? Pagaliau, juk mums duota laisvė rinktis, o jei pasirinksime ne visai pagal sąžinę, vėliau galėsime atgailauti. Kaip tas sūnus palaidūnas iš Evangelijos. Kokia prasmė gyventi dorai, teisingai, susilaikant ir save varžant, jei evangelisto pasakojime išryškėja, kad tėvui mielesnis anaiptol ne gerietis, jam atsidavęs ir nuolat padėjęs sūnus, bet palaidūnas, iššvaistęs visą tėvo palikimą ir sugrįžęs namo be skatiko?!

Artuma / 2007 m. sausis ir antroji vieno mūsų ministro žmona, ir trečioji jo gyvenimo meilė. Išlaikomas ir meilės lygmuo: eksžmonai Nr. 2 buvęs vyras pripildo automobilio baką, o mylimosios neketina vesti, matyt, gerbdamas jos ir savo laisvę.

Netikėtai ausyse suskamba sovietmečiu buvusi populiari daina: „Moi adres nie dom i nie ulica...“ (rus. „Mano adresas ne namas ir ne gatvė“). Gal iš tiesų meilė neturi pastovaus adreso, jos neuždarysi tarp keturių namo sienų, na, nebent meilės vaisius – vaikus. Taip taip, žinau, ką pagalvojote. Dėl tokios laisvės gali nukentėti vaikai. Betgi jiems atsiveria didesnės šeimos galimybė.

Pas mamą ir jos naująją meilę sutiks Kalėdas, pasiners į gausų naujų giminaičių būrį, su tėčiu ir jo mylimąja, taip pat su šios mylimosios vaikais ir jų seneliais švęs Velykas. O galima ir visiems kartu, skaičiau apie tai internete. Pasirodo, pažengusios demokratijos pasaulyje įvairias progas vyras švenčia su abiem žmonom, buvusia ir dabartine, jų bendrais ir nebendrais vaikais, aštuoniais seneliais bei kitais artimaisiais. Argi vaikams nesmagu? Juolab dovanų gauna dvigubai daugiau nei senoviškoje šeimoje. Ir meilė liejasi per kraštus.

Vis dėlto – nebūti... Šitaip įsisvajojusi einu pasidalyti modernia laisvės ir meilės samprata su savo sutuoktiniu. O jei pažadinčiau ir praneščiau, kad nuo rytojaus suteikiu jam laisvę? Maždaug tokiais žodžiais: „Pagyvenkim taip, kaip norisi, išsišėlkim, patirkim naujų įspūdžių, praturtinkim savo pasaulį. Na, paskui – ką gali Silvijos Knezekytės nuotrauka žinoti, gal senatvėje ir vėl susieisim?“ Tik staiga mane apėmė nuovargis, o gal Meilė = laisvė nežinios baimė, kad nuo vilko neužšokčiau ant meškos.

Nūdien išgirstos ir perskaitytos istorijos aiškiai rodo, Kas, jeigu jis kaip tik dabar pramerks akis ir pasakys: jog tam, kad meilė tvertų, reikalinga laisvė. Štai anas vy- „Brangioji, myliu tave, todėl noriu suteikti tau laisvę“. ras išlaisvino žmoną nuo savęs, kilniaširdiškai palikdamas Išvertus į kasdienę kalbą tai reikštų – turiu kitą.

Atidžiau pažvelgiau į knarkiantį savo žmogų ir... jai vaikus, o kito žmona pasielgė priešingai – pati atsidavusi meilei, išvadavo savo vyrą iš santuokos pančių ir supratau, kad pats laikas gaminti didžkukulių. Paruošiu pasitikėdama (šiaip ar taip, drauge praleido dvidešimt daug spirgučių padažo. Bet ne, verčiau nupirksiu ir išvirmetų) paliko jam auginti atžalas. Dabar suprantu, kodėl siu jo taip mėgstamą karką. Aha, dar reikia neužmiršti „TV Networks Baltic“ generalinis direktorius neseniai alaus. Ir koks vis dėlto jaukus šis garsas, sklindantis iš paskelbtas laisvei labiausiai nusipelniusiu žmogumi. po laikraščio. Chrrr, chrr, chrrr...

Jis irgi suteikė laisvę savo šeimai, o kaip rašoma jį apdovanojusio Lietuvos liberalaus jaunimo pranešime, „būdamas iš tikrųjų laisvas, svajonę sugebėjo paversti tikrove“ – dabar šia tikrove galėsime džiaugtis ir mes, turėdami jo vadovaujamą TV. Tampame lyg kokia viena didele šeima, įgiję laisvę, anot laisvei itin nusipelniusio direktoriaus, „ne šiaip daryti ką nori, bet poreikį daryti taip, kad kiti išliktų laisvi“. Neabejoju, kad laisva jaučiasi

Didelės ir mažos kryžkelės

Tėvo (ne)buvimo įtaka dukrai Vytautas NAVICKAS Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorius

Žiniasklaidoje netrūksta straipsnių, laidų ir paskaitų, populiarinančių motinos, žmonos, visuomenės veikėjos vaidmenį. Svarstydami jaunosios kartos auklėjimo aspektus, žinovai gvildena klausimus, kaip būti gera mama, kaip ugdyti vaiką ir spręsti iškylančius rūpesčius, kaip palengvinti dirbančios motinos naštą ir t. t. Tėvo šiose diskusijose – beveik kaip nebūta.

Tiesą sakant, dabartiniai tėvai – ne vakarykštės ,,šeimos galvos“. Šiandien jie, kaip ir motinos, veda savo atžalėles pasivaikščioti, keičia sauskelnes, verda košes. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad tėvas nelaikomas visaverčiu motinos, kaip vaikų ugdytojos ir auklėtojos, partneriu.

Regis, net pats idealiausias tėvas tėra viso labo antrarūšė motina: šeimoje vyrauja motinos įtaka bei idėjos apie tai, kaip privalo atrodyti mažasis žmogutis, kuo, kada ir kaip reikia jį aprūpinti. Panašu, jog tėvas šeimoje reikalingas tik skatinti vaiko protinę veiklą, ugdyti jausmus, diegti moralę ir rodyti tolesnės raidos kryptį. Tiesa, tai daugiau pasakytina apie vyriškos lyties vaikus, t. y. sūnus. Jeigu sutuoktiniai jo neturi, pakanka, kad tėvas užtikrintų turtinę šeimos gerovę. Protingai tvarkydama bendrus finansinius išteklius, neva kiekviena motina sugebanti tinkamai užauginti dukteris, suteikti joms išsilavinimą, parengti gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Tėvo indėlis esąs svarus, bet daugiau materialinis...

Mokslininkai tėvo vaidmenį šeimoje regi kiek kitokį. Pastaraisiais metais paskelbtų tyrimų rezultatai liudija, kad biologinis tėvas reguliuoja dukros fizinės brandos laiką, būtent jo pradžios momentą. Ankstyvoje vaikystėje tėvo netekusios (dėl skyrybų, patekimo į kalėjimą, ilgalaikio išvykimo ar pan.) mergaitės fizinė branda vyksta daug sparčiau, ankstėja jos seksualinio aktyvumo pradžia, didėja ankstyvo nėštumo rizika. Jei dukra tėvo netenka vėlyvoje vaikystėje, ankstyvos fizinės brandos, ankstyvo seksualinio aktyvumo ir ankstyvo nėštumo rizika išlieka, tačiau būna mažesnė. Nuostabiausia, kad visai nesvarbu, koks tas tėvas yra

arba buvo: šnekus ar nekalbus, dosnus ar šykštus, šaunus automobilininkas ar nykus namisėda. Kitaip tariant, dukters fizinės brandos spartos požiūriu nelabai svarbu, koks tėvas. Svarbu, ar jis yra, ar jo nėra.

Atrodytų, šie moksliniai duomenys prieštarauja sveikam protui: juk jei tėvas palieka dukrytę beveik kūdikį – tai pusė bėdos: mažylė dar nelabai prisirišusi prie tėvo, jai lengviau susitaikyti su jo nebuvimu ir priprasti prie patėvio. Jeigu paliktosios mama sudaro naują santuoką, užuot kone kas mėnesį atsivesdama į namus naują ,,tėtę“, ko daugiau benorėti? Deja, mokslininkai tvirtina, kad net ir tokiu atveju mergaitės fizinė branda ankstėja.

Tiriamą reiškinį mokslininkai apibrėžė chronologiškai: 0–5 metai – ,,ankstyvasis tėvo nebuvimas“; 6–13 metų – ,,vėlyvasis tėvo nebuvimas“; 0–13 metų – ,,tėvo buvimas“. Vadinasi, jei tėvas paliks šeimą, kol mažajai dar nėra penkerių, jį vadins anksti palikusiu dukrą. Jeigu ,,mesis į šalį“, kai dukrai sukaks septyneri, bus ,,vėlai nesantis“. Tačiau jei tėtis šeimos prievoles kęs tol, kol dukrai sukaks 13 ar daugiau metų, mergaitė bus laikoma augusia šeimoje, kurioje tėvas ,,buvo“.

JAV psichologo B. Ellis ir bendraautorių straipsnio, 2003 m. paskelbto itin solidžiame moksliniame žurnale Child Development (Vaiko raida), pavadinimas skamba gana publicistiškai: ,,Ar tėvo nebuvimas kelia dukroms išskirtinę ankstyvo seksualinio aktyvumo ir ankstyvo nėštumo riziką?“ Remdamiesi ilgamečių tyrimų duomenimis, autoriai į šį klausimą atsako tiesiai: taip.

Be tėvo augančios dukros ima anksčiau ,,kabinti“ vaikinus ir vyrus, nei tėvą namuose turinčios bendraamžės. Pavyzdžiui, anksti tėvo netekusių amerikiečių mergaičių grupėje rasta daugiau kaip 60 % turinčių ankstyvą lytinio akto patirtį. Tuo tarpu vėlai tėvo netekusiųjų grupėje tokių pasitaikė 40 %. Tėvą turinčių mergaičių grupėje aptikta tik 28 % seksualiai aktyvių. Duomenys apie ankstyvąjį nėštumą dar

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės iškalbingesni: 35 % – anksti tėvo netekusiųjų grupėje; 10 % – vėlai tėvo netekusiųjų grupėje ir 5 % – tėvą turinčiųjų grupėje. Taigi tėčiai, paliekantys šeimas iki dukros sulauks penkerių, tapti jaunais seneliais rizikuoja 7 kartus daugiau už tuos, kurie bent 13 metų ,,atsėdi“ namuose.

Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV dešimtmetį vykdyti tyrimai atskleidė, kad be tėvo ar su patėviu augančios dukros ima anksčiau bręsti fiziškai ir lytiškai. Antai augančioms su patėviu mergaitėms, palyginti su turinčiomis biologinį tėvą, pirmosios mėnesinės (menarchė) pasirodo vidutiniškai 9 mėnesiais anksčiau. Turint omenyje pastarųjų metų skyrybų gausą, visai tikėtina, jog daugės ir anksti menarchės sulaukusių mergaičių.

Nerimą kelia tai, kad ankstyva menarchė – ne tik įvairių nepatogumų keliantis reiškinys, susidarantis dėl nepakankamo mergaičių informuotumo, bet ir rimtas įvairių ligų rizikos veiksnys.

Menarchę ankstina psichosocialiniai stresai, pvz., konfliktai šeimoAlgirdo Kazlos nuotraukos je. Nedarniose šeimose augančios mergaitės subręsta jaunesnės. Mokslininkai jau seniai ieško atsakymų į klausimą, kaip vaikystės aplinkos sąlygos paveikia genetinę linkmę – ankstinti ar neankstinti, o galbūt lėtinti fizinę ir lytinę brandą?

Tyrimai patvirtino, kad šeimos aplinka, kurioje mergaitė auga iki 5–7 gyvenimo metų, nulemia ne tik menarchės laiką, bet ir tarsi nubrėžia tam tikrą vidinį modelį, kuriuo nesąmoningai vadovaudamasi mergaitė mezga bei plėtoja ryšius su kitais asmenimis ne tik paauglystėje, bet ir užaugusi. Pavyzdžiui, psichologas R. J. Quinlanas, apklausęs 10 847 amerikietes, aptiko šitokį dėsningumą: jei tėvai išsiskyrė dukroms nesulaukus penkerių, jos anksti subrendo, anksčiau tapo nėščios, jaunesnės ištekėjo ir trumpiau gyveno pirmoje santuokoje. Tėvams išsiskyrus iki dukrai sukaks 5–7 metai, užaugusios jos pakeitė žymiai daugiau seksualinių partnerių, lyginant su tomis moterimis, kurių tėvai irgi išsiskyrė, bet vėliau. Taigi skyrybų veiksnys – stipriausias būsimųjų dukters ,,partnerių“ skaičiaus pranašas.

2006 m. grupė JAV ir Australijos mokslininkų paskelbė įdomiai suplanuoto tyrimo rezultatus. Apklausoje

Artuma / 2007 m. sausis

dalyvavo seserys dvynės ir jų dukros. Stebėta, kokią įtaką dukterų brendimo tempui darė tėvo nebuvimas ir patėvio buvimas. Paaiškėjo, kad su patėviu augančios mergaitės bręsta greičiau už patėvio neturinčias savo pusseseres. Taip pat nustatyta, jog fizinį brendimą ankstina ne tik tėvo nebuvimas ir patėvio buvimas, bet ir pusseserės patėvio egzistavimas: mergaitės, kurios turi biologinį tėvą ir neturi patėvio, bet jų pusseserės turi patėvį, subręsta anksčiau. Gautus duomenis sunku paaiškinti, bet šitokia mokslinių tyrimų kryptis perspektyvi. Ji sudaro sąlygas stebėti, kokią įtaką mergaičių brendimo spartai daro genetiniai ir negenetiniai veiksniai.

Naujų galvosūkių kelia ir anglų psichologės L. Boothroyd tyrimas. Ši mokslininkė surinko studenčių portretinių fotografijų kolekciją. Kiekviena savo nuotrauką pristačiusi mergina papasakojo ir apie savo šeimą.

Remiantis šiomis istorijomis, portretai buvo suskirstyti į tris grupes: pirmoji – tėvo neturinčių merginų (tėvai išsiskyrė, kai jos buvo visai mažos), antroji – tėvą turinčių ir tvirtinusių, kad tėvas su mama nesutarė, nors ir neišsiskyrė, trečioji – tėvą turinčių studenčių, teigusių, kad tėvai gerai sutaria ir gyvena kartu. Pasitelkus kompiuterį, iš kiekvienos grupės nuotraukų, pašalinus atsitiktinius bruožus, sudaryta po vieną „vidurkinį“ portretą. Juos tyrėja parodė kitiems studentams ir paprašė pasakyti, kuris veidas jiems atrodo moteriškesnis, sveikesnis, apskritai gražesnis. Merginų bendramoksliai nurodė, kad jiems gražiausias, sveikiausias ir moteriškiausias tas veidas, kurio forma labiausiai primena ovalą, antakiai labiausiai lenkti, akys didžiausios. Pasirodo, šis veidas priklausė merginoms, turėjusioms gerai sutariančius, neišsiskyrusius tėvą ir motiną. Tyrėjai atliko ir dar kai ką: išmatavo merginų kūnus ir palygino duomenis.

Paaiškėjo, kad tėvo neturėjusios merginos stambesnės ir storesnio liemens – jų figūros labiau priminė stulpą.

Fizinių skirtumų priežastys kol kas neaiškios, tačiau išsamesni tyrimai šia linkme jau pradėti.

Trumpa išvada: tėvas turi būti ne ,,šventadieninis“, ,,savaitgalinis“, o nuolatinis, kiekvieną dieną esantis šalia. Šitoks kasdienis tėvo buvimas – rimta prielaida dukterų sėkmei ir didelis indėlis į teigiamą merginų fizinės brandos vystymąsi, fizinę ir psichologinę jų gerovę.

Betėviai vaikai teisės ir privilegijų požiūriu niekuo nesiskiria nuo gimusių teisėtoje santuokoje. Tačiau dar ir šiandien netrūksta žmonių, kuriems vieniša motina visada atrodys blogesnė už nevienišą. Antra vertus, esama ir tokių, kuriems nesantuokinis vaikas – tai būdas pademonstruoti gyvenimo nuostatą, laisvę ir moters nepriklausomybę. Laisvė ir nepriklausomybė – nepaprastai brangios vertybės. Vis dėlto nereikia, kad jos neštų skriaudą tretiesiems asmenims.

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasėti... santaiką!

Interviu su psichologu Vidmantu MARTIKONIU

„Artuma“: Pykstamės (gal nemokame ginčytis?) šeimoje, televizijoje, eilėje prie kasos „Maximoje“, laukdami priėmimo pas gydytoją, troleibuse, trumpai tariant – visur. Beje, ir visada. Santaikos nebuvimas vargina. Chaotiškas kalbėjimas dirgina, kelia sumaištį ir susierzinimą...

Vidmantas Martikonis: Ar atkreipėte dėmesį, kodėl žmonės ima šnekėti?

„A“: Kad išsakytų savo nuomonę, apie ką nors informuotų, išreikštų nepasitenkinimą ir pan.

V. M.: Motyvų pradėti pokalbį yra labai daug. Itin dažnai žmonės prabyla norėdami iškrauti vidinę įtampą, ypač tada, kai kur nors arba ko nors tenka laukti.

Beje, lygiai dėl tos pačios priežasties kyla ir diskusijos „ne į temą“ darbovietėse.

„A“: „Išsikrauti“ – puikus dalykas kalbėtojui, bet ne klausytojui!

V. M.: Šio motyvo negalima vertinti kaip gero ar blogo. Poreikis išsisakyti, išlieti emocinę įtampą yra natūralus. Tačiau nepamirškime, kad emocijos lengvai persiduoda. Tad turime galvoti apie tai, jog sukelsime įtampą klausytojui. Tai reiškia: jis greičiausiai atsakys taip pat emocionaliai.

„A“: Klausydamiesi tokios iškrovos juk tampame aukomis!

V. M.: Nebūtinai. Pavyzdžiui, šeimyninio ginčo metu nori reaguoti abu sutuoktiniai. Kai vienas išsisakys, tegu leidžia tą patį padaryti kitam. Kartais šitai labai gerai, nes nuolatinis emocijų užgniaužimas neigiamai paveikia sveikatą ir savijautą. Bet negalima pamiršti ir antrosios medalio pusės. Prisiminkime, jog jei dažnai reaguosime nesusivaldydami, tai greit pasėsime nesantaiką ir nesusikalbėjimą. Susitvenkus didelei emocinei įtampai, pokalbio partnerį (ir mus pačius) retai pasiekia racionalūs argumentai, netgi faktai. Be to, po atakos beveik visada seka kontrataka arba skandalas.

Tenka pabrėžti, jog aštrus pasikeitimas nuomonėmis ne visada blogas dalykas. Juk galime išreikšti nepasitenkinimą, emociškai išsikrauti neužgaudami kito žmogaus.

Kai moteris sako: „Labai pykstu, kad pavėlavai“, tai dar nereiškia, kad ji turi galvoje: „Esi bjaurus, skatiko nevertas tipas“. Juk pasakymas „Pykstu, nes pavėlavai“ labai skiriasi nuo „Esi nevykėlis, nuolat vėluoji“.

Visuomet reikia pagalvoti, kodėl kalbame ir ar tai, ką pasakysime, neįžeis kito žmogaus, o drauge nepaveiks jo elgesio. Ištarę: „Pykstu, nes vėluodamas išmušei mane iš pusiausvyros“, informuojame kitą, kad jis turi keistis taip, jog tą pusiausvyrą atgautume. Tačiau jei pasakysime: „Tu amžinai vėluoji!“, žmogų tarsi nubrauksime ir kartu sumažinsime savo įtaką jam.

„A“: Darbovietėse dažnai galima išgirsti: „Reiks, ir padarysi!“, „Pasakiau, ir šventa!“, „Esi neteisus kaip visada!“ ir pan.

V. M.: Kategoriškas tonas, reikalavimai, įsakmūs nurodymai visada parodo chamizmą, didelį vidinį prasčiokiškumą. Šitoks elgesys užkerta kelią ne tik normaliems kultūringiems santykiams, bet ir kardinaliai pakerta patį darbo procesą. Kodėl žmonės taip elgiasi, jau kita kalba. Tegalima pastebėti, jog tai – jų didelių psichologinių problemų padariniai. Tiesa, tokį vadovą ar kolegą galima „sugrąžinti į vėžes“ prašant konkretumo. Dažnas atvėsta pagalvojęs: o ko gi aš iš tikrųjų noriu?

„A“: Na taip, bet toks žmogus turėtų bent kiek norėti nors pakenčiamų santykių ir bendravimo.

V. M.: Ką gi, priėjome prie antrosios pokalbių motyvacijos grupės. Toks asmuo kalbasi, nes linkęs bendrauti, perduoti žinią. Jis nori išreikšti nuomonę, paskelbti apie „savo statusą“ ir tai padaro negrabiai. Tačiau dažnai nesąmoningai jis duoda galimybę pasisakyti kitiems, laukia šito. Tiesiog kitaip jis nesugeba, nepajėgia.

„A“: Bet juk reikia mokėti išklausyti ir argumentuoti!

V. M.: Taip, reikia norėti ir mokėti susikaupti prie kito žmogaus požiūrio, o ne vien prie to, ką AŠ noriu pasakyti. Be to, labai svarbu neturėti išankstinio nusistatymo. Pavyzdžiui, kad kitą apnikę blogi kėslai...

Abipusis supratimas taip pat neateis, jei asmuo bus pasiryžęs nekeisti savo nuomonės.

Nesusišnekėsime ir tuo atveju, jei mūsų pokalbio foną sudarys stiprios emocijos. Jos užtušuoja dalykinius argumentus ir trukdo klausytis. Jeigu nusiteikiame, kad pašnekovas nieko naujo nepasakys, tai jo ir nesiklausome, pokalbis pavirsta dialogu su savimi pačiu, bet ne su juo. O juk kalbantis su kitais žmonėmis visada yra didelė tikimybė, kad sužinosime kažką naujo, pakeisime kito ar savo nuomonę!

25

26

Artuma / 2007 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės „A“: Labai retai dalyvaujame tokiuose pokalbiuose,

„A“: Ar galima išmokti teisingai bendrauti, t. y. taip,

kai nuomonės kinta. Gal egzistuoja koks nors jų modelis?

kad nekibirkščiuotų pyktis, nesantaika?

V. M.: Chaotiškas pokalbis irgi gali būti naudingas, juolab kad jis sumažina arba panaikina įtampą. Tačiau jei norime pasikalbėti konkrečia tema, turime pokalbiui suteikti tam tikrą apibrėžtą tvarką. Nusiteikiame, kad pirmiausia aptarsime vieną, paskui antrą problemą.

Arba pradžioje aptariame bendrą reikalą, paskui pereiname prie smulkesnių. Sutuoktiniui sakoma: „Pasakyk, kas tau nepatinka, o tada pasvarstysime, ką galime padaryti“. Geram supratimui ir bendravimui reikia daugybės tarsi mažų, o iš tikrųjų svarbių poelgių. Tai žvilgsnis į akis, linktelėjimas galva, pasitikslinimas, ar gerai supratome, ir pan.

V. M.: Ne tik galima, bet ir reikia.

„A“: O jei nemokame?..

V. M.: Bendravimo stygius sukuria labai stiprią vidinę įtampą, o ši vėl kliudo ir patenkama į uždarą ratą.

Jeigu tokia situacija nuodija gyvenimą, reikia kreiptis į specialistą. Kai tas pat vyksta šeimoje, irgi būtina profesionali pagalba. „A“: Negi žmogus negali pats sau padėti?

V. M.: Atviras ir linkęs permainoms asmuo kartais gali. Tačiau prisimintina, jog nereikia stengtis perauklėti kitą pusę. Kaip visada, pradedama nuo savęs: ką aš galėčiau šioje situacijoje pakeisti? Be to, pagalvokime, kokie mano poelgiai ar savybės sukelia man nepriimtinas jo reakcijas. Gal provokuoju jį pastabomis, juokeliais, laikysena ir pan. Šitai labai sunku, bet iškeliant sau tokius klausimus atveriama permainų galimybė. Žmonos, vyro, uošvės ar viršininko neperauklėsime, rezultatai greičiau bus atvirkštiniai. Jeigu koks nors žmogus mums nepatinka, venkime jo tol, kol nesuprasime, kas glūdi mumyse pačiuose, kad jis „netinka“.

Labai neigiamai veikia vienašališki argumentai.

Stenkimės matyti kito žmogaus ir gerąsias, ir blogąsias savybes. Nevartokime tokių žodžių kaip „visada“, „niekada“, „išimtinai“, „neišvengiamai“ ir t. t. Patirtis moko, kad tikrovė nebūna vienašališka ir vienspalvė – juoda ar balta. Nepamirškime, jog kategoriškumas, „geležinės nuomonės“ – paaugliams būdingos savybės.

„A“: O kas gi tai galėtų būti?

V. M.: Įvairiausi dalykai. Netolerancija, kompleksai, pavydas, įsitikinimas savo pranašumu, prietarai ir t. t.

Pradėję save analizuoti, tikrai rasime priežastį, kodėl kitų žmonių kryptimi nukreipiame nesantaiką.

Vertėtų panagrinėti konfliktines situacijas: kas jose kartojasi? Pamėginkime pakeisti savo įprastinį elgesį.

Bandykime atsakyti sau: kaip mano elgesys veikia ano žmogaus elgesį? Turbūt dėl tokių dalykų per daug galvos nelaužome... Tad nekaltinkime pasaulio, kad jis nedraugiškas. Juk beveik visi esame linkę save išbalinti, o kitų klaidas ir ydas smarkiai patamsinti.

Kad ir kaip būtų, neskubėkime keisti aplinkos, nes konfliktų priežastys, nesugebėjimas bendrauti ir nesantaikos šaknys labai dažnai slypi mumyse.

„A“: Gaudami darbo nurodymus, dažnai pasitiks-

„A“: Dėkojame už pokalbį.

Vitos Tamoliūnaitės nuotrauka

liname, ar gerai supratome. Ar šitai irgi yra susikalbėjimą palengvinantis būdas? Beje, taip daro ir viršininkai!

V. M.: Tai bendravimas, siekiantis visai ko kita nei pats pokalbis. Mes nesąmoningai informuojame apie savo nuomonę ir tikslą (pasitikslinimas visada turi tam tikrų apnašų!), taigi turime pragmatiškų sumetimų. Iš tikrųjų mums rūpi ne tai, ar kitas viską gerai suprato, bet kad jis elgtųsi taip, kaip mes norime. Pragmatikai visada manipuliuoja žmonėmis. Jie gali perduoti ne visą ar šiek tiek klaidingą informaciją, nušviesti faktus tokiu būdu, kad sulauktų norimos reakcijos. Kai vienintelis motyvas yra nauda, kitas asmuo tampa bevertis.

Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams Ar galima kuo greičiau susituokti bažnyčioje, jei moteris jau laukiasi? Kaip pasakyti kunigui? Ar jis gali atsisakyti mus sutuokti? Deividas

Tai, kad moteris laukiasi kūdikio, negali būti priežastis paskubinti santuoką. Priešingai, nagrinėjant santuokų negaliojimo bylas, nuotakos nėštumas vertinamas kaip aplinkybė, galėjusi daryti įtaką žmonių apsisprendimui ir versti juos pasirinkti santuoką be vidinio įsitikinimo.

Praktiškai taip ne kartą ir būna. Kunigas, vertindamas būsimųjų jaunavedžių pasiruošimą ir matydamas, kad jie tuokiasi tik „iš reikalo“, neteikdami jokios reikšmės tinkamam pasirengimui santuokai, nesistengdami suvokti jos keliamų įpareigojimų ir atitinkamų Bažnyčios nuostatų, gali ir atsisakyti laiminti santuoką. Vis dėlto manytina, kad judviem viskas susiklostys sėkmingai.

Nereikia bijoti kunigui paaiškinti apie esamą padėtį, tik nepatartina paversti nėštumą pagrindiniu santuokos sudarymo motyvu.

Su vyru esu susituokusi bažnyčioje ir civiliškai. Iki vedybų vyras yra gulėjęs psichiatrijos ligoninėje, turi psichikos problemų, apie kurias sužinojau tik ištekėjusi. Jis ir jo artimieji teigia nežinantys ligos diagnozės, taip pat neužsiminė, kad jam paskirti vaistai nuo psichozės. Mes neturime vaikų, tačiau vyras labai jų nori ir kaltina mane, kad aš jų nenoriu.

Išties jaučiu didžiulį nerimą dėl būsimų palikuonių sveikatos ir abejoju, ar galėsiu susilaukti sveikų vaikų su dabartiniu vyru. Galvoju apie skyrybas.

Ar būtų įmanoma pripažinti mūsų santuoką anuliuota? Eglė

Taip, jūsų santuoka gali būti paskelbta negaliojančia.

Kreipkitės į vyskupijos bažnytinį tribunolą.

Ar per išpažintį būtina labai tiksliai įvardyti nuodėmes? Na, jei svajojau apie svetimą žmoną, ar galiu pasakyti, kad tiesiog nepadoriai mąsčiau? I. K.

Neskaistumo nuodėmė skiriasi nuo svetimavimo nuodėmės. Panašiai skiriasi ir sąmoningai palaikomas geismas, todėl per išpažintį reikėtų sakyti tiksliai, pavyzdžiui: sąmoningai palaikiau mintis apie svetimas moteris.

Esu giliai tikinti į Dievą, bet taip susiklostė, kad šešti metai gyvenu nesusituokusi su vyru, o dabar su didžiule meile ir nekantrumu jau laukiamės vaikelio.

Jam gimus, labai norėtume susituokti bažnyčioje ir kartu jį pakrikštyti. Bet mano vyras išsiskyręs, nors

tuokėsi bažnyčioje. Jo vedybos truko labai trumpai, nes tai buvo neapgalvotas žingsnis; vaikučių iš pirmos santuokos neturi. Ar esama bent mažos tikimybės, kad kunigas palaimintų mūsų šeimyną?

Tvirtai tikim, kad su palaiminimu mums bus ramiau ir saugiau gyventi. R. V.

Santuokos galiojimas nepriklauso nuo to, kiek laiko jinai truko. Tačiau patariame vyrui kreiptis į savo vyskupijos bažnytinį tribunolą ir pabandyti išsiaiškinti, ar nėra prielaidų ankstesnę santuoką paskelbti negaliojančia. Taip įvykus judu galėtumėte gauti Bažnyčios palaiminimą naujajai santuokai.

Aš krikščionė, o mano vyras musulmonas. Abu tikintys. 2006-aisiais susituokėme mečetėje, civilinės santuokos dokumentą irgi turim. Tačiau visada svajojau apie jungtuves bažnyčioje, kai kunigas palaimina santuoką. Ar įmanoma tai padaryti ir kur kreiptis? Greta

Kanonų teisė aiškiai nurodo, kad santuoka, sudaryta pagal vienas religines apeigas, nebegali būti kartojama kitomis religinėmis apeigomis. Jei pasirinkote santuoką pagal musulmoniškas apeigas, tektų tuo ir pasitenkinti.

Deja, ši nuostata kategoriška ir vienareikšmė. Dievas savo malonę teikia įvairiais būdais. Atkreiptinas dėmesys, kad Jūsų atveju iškilo, ko gero, daug rimtesnė problema. Mat tuokiantis su kito tikėjimo asmeniu ir norint išlaikyti savo priklausomybę Katalikų Bažnyčiai, katalikiškoji pusė privalo gauti vyskupo leidimą. Regis, apie jį net kalbos nebuvo, užtat kanonų teisės požiūriu Jūs savotiškai esate už Bažnyčios ribų. Jums per savo kleboną reiktų kreiptis į vyskupą su prašymu pataisyti Jūsų santuoką „iš pagrindų“ (yra tokia teisinė forma), drauge suteikiant dispensą nuo kulto skirtumo kliūties.

Tik gavusi tokį vyskupo leidimą, galėsite priimti kitus sakramentus bažnyčioje. O svajonės apie jungtuvių pakartojimą bažnyčioje teks atsisakyti.

Ar krikštatėviai gali būti iš skirtingų šeimų, bet nesusituokę? Gabrielė

Krikštatėviai gali būti iš skirtingų šeimų, bet kiekvienas iš jų turi gyventi bažnytinėje santuokoje.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

27

28

Artuma / 2007 m. sausis

Susitikimai

Apie Lozoraičius, Matulaičius ir vaikystės Lietuvą Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (I) Stasys Lozoraitis (vyresnysis) su seseria Julija 1913 m.

Pristatinėti „Artumos“ skaitytojams Lozoraičių šeimos turbūt nereikia. Lietuvoje branginamas Jūsų tėvų, brolio Stasio atminimas. Buvote ilgametis mūsų valstybės ambasadorius prie Šventojo Sosto. Už Jūsų pečių – kelios Lozoraičių ir Matulaičių kartos. Tai žmonės, nuo tautinio atgimimo pradžios XIX a. aktyviai dalyvavę visuomenės gyvenime, vėliau valstybės kūrimo darbe. Ką apie juos prisimena šeima?

Visada malonu prisipažinti, kad mano senelis Motiejus Lozoraitis buvo pirmasis lietuvis advokatas, rašė tautinį atgimimą skatinusioje periodinėje spaudoje.

Motinos šeimoje būta ir knygnešių, ir mokytojų. Tarp jos giminių – ir palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis, kilęs iš vadinamųjų Lūginės Matulaičių. Beje, abi mano šeimos šakos yra iš Suvalkijos: Matulaičiai iš Domeikų, Lozoraičiai iš Baltrušių.

Apie Matulaičius ir Lozoraičius per pastaruosius metus pasirodė ne vienas straipsnis, išleista keletas knygų.

Nelabai ką turiu pridurti, nebent tai, kad mūsų šeimoje, kaip, matyt, ir kitose kelias protėvių kartas prisimenančiose giminėse, būta skirtingų charakterių žmonių, ryškių asmenybių, atstovavusių net priešingoms politinėms stovykloms. Pavyzdžiui, iš Matulaičių pusės giminiuojamės ir su palaimintuoju Jurgiu, ir su Karolio Poželos šeima.

Ar prisimenate ką nors įdomaus iš tėvo pasakojimų apie savo senelį advokatą Motiejų Lozoraitį?

Apie jį žinau tai, ką skaičiau straipsniuose ir knygose. Gimė pasiturinčio Suvalkijos ūkininko šeimoje, baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą, dirbo advokatu Mintaujoje, vėliau Kaune, bendradarbiavo lietuvių laikraščiuose „Varpas“ ir „Šviesa“, palaikė ryšius su Pranu Mašiotu, Jonu Jablonskiu, Vincu Kudirka, Gabrieliumi Landsbergiu ir kitais tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjais. Ypač rūpinosi socialiniais klausimais ir demokratijos principų skleidimu. Net ant jo antkapio

įrašyta: „Ir prasčiokai yra žmonės“. Jis mirė 1907 m.

Mano tėvas tada buvo vos devynerių. Apie savo tėvą jis išsaugojo tik vaikiškus atsiminimus.

Anksti likusi našle močiutė Marija JaroševičiūtėLozoraitienė viena užaugino du vaikus – Jūsų tėvą ir jo seserį Juliją.

Pirmąjį pasaulinį karą, kaip ir nemažai kitų lietuvių, Marija Lozoraitienė su vaikais praleido Rusijoje. Dėl to mano tėvas gimnaziją baigė Voroneže. Baigė aukso medaliu, bet tęsti studijų universitete nebegalėjo, nes reikėjo padėti motinai. Gimnaziją baigė 1918-aisiais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tad skubėjo pradėti savarankišką gyvenimą savo šalyje. Iš pradžių gavo tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje, o nuo 1919 m. įsidarbino Vyriausybės kanceliarijos viršininku. Ėjo šias pareigas iki 1923 m., kol buvo priimtas į Užsienio reikalų ministeriją. Nusprendęs, kad jau turi pakankamai stabilias pajamas, vedė. Su būsimąja žmona Vincenta Matulaityte buvo pažįstami nuo 1920 m. Tuojau po vestuvių išvyko į Berlyno pasiuntinybę. Ten ėjo sekretoriaus, vėliau patarėjo pareigas. Diplomatų tuo laiku trūko, o tėvas, dirbdamas Vyriausybės kanceliarijoje, matyt, pasirodė tinkamas tarnybai užsienyje. Ypač, kad mokėjo kelias kalbas, buvo plačiai apsiskaitęs, taktiškai bendravo su žmonėmis. Istorijos, teisės, politikos žinias jis gilino visą laiką. Dirbdamas Berlyne užsirašė į universitetą, lankė paskaitas Teisės fakultete.

Ar esate iš tėvų ką nors girdėjęs apie jų pažinties aplinkybes?

Mūsų santykiai su tėvais buvo labai artimi, tačiau apie savo jaunystę jie mažai tekalbėjo, na ir mes per daug neklausinėjome. Beje, mudu su Stasiu tėvus „tujinome“, bet jie visą gyvenimą vienas į kitą kreipdavosi sakydami „jūs“, kaip ir bendravimo pradžioje. Apie jų pažintį težinau, kad ji prasidėjo motinai dirbant Eltos informacijos agentūroje, kurioje tėvas lankydavosi tarnybos reikalais.

Susitikimai Apie šeimą daugiausiai sužinoma įvairiuose giminaičių susibūrimuose. Tačiau Jūs Lietuvoje gyvenote, berods, vos šešerius metus, tad pabendrauti su giminėmis, matyt, turėjote nedaug progų?

Abu su broliu gimėme Berlyne. Stasys 1924 m., aš – 1929-aisiais, prieš pat mūsų šeimai išvykstant į naują tėvo paskyrimo vietą Romoje. Beje, Berlyne mano tėvai nuomojo butą iš Vailokaičio, kuris buvo žinomas Lietuvoje kaip gabus bankininkas ir vienas iš labiausiai pasiturinčių žmonių. Vailokaitis apdairiai įsigijo nekilnojamojo turto ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Berlyno butu dažnai naudojosi, nes dažnai ten važiuodavo tvarkyti įvairių reikalų.

Tiesiai iš Berlyno tėvas išvyko į Italiją. Mes, žinoma, kartu su juo. Nuo 1930 iki 1932 m. jis dirbo patarėju ir reikalų patikėtiniu Lietuvos atstovybėje prie Šventojo Sosto. Tai buvo įdomūs, o kartu sudėtingi metai: ką tik buvo pasirašyta Lietuvos ir Šv. Sosto sutartis, bet santykiai išliko įtempti. Tėvui patiko jo nelengvas darbas.

Naujų įspūdžių teikė gyvenimas Romoje.

29

Iš Romos į Kauną Jūsų tėvai grįžo 1932 m. Tėvas iš pradžių dirbo Užsienio reikalų ministerijos politinio departamento direktoriumi. Nuo 1934 m., kai Dovas Zaunius atsistatydino iš ministro pareigų, užėmė jo vietą ir dirbo iki 1939 m. pradžios. Atsistatydinęs iš ministrų vėl išvyko į užsienį, į pamiltąją Italiją.

Tai ir buvo tie šešeri ar septyneri metai, kuriuos praleidau Lietuvoje. Kai vėl išvažiavome į Italiją, man buvo dešimt. Ką gali prisiminti mažas berniukas? Namai, vaikiški džiaugsmai ir nuotykiai, žaidimų draugai, žaislai... Argi šitie dalykai kam nors įdomūs?

Esat minėjęs, kad Jūsų motina su ypatinga nostalgija prisimindavo būtent Berlyną.

Jai tai buvo laimingiausi metai: tėvai ką tik sukūrė šeimą, ir jie, ir jų kolegos jauni, pradėję gražią karjerą. Gyvenimas buvo įdomus, kupinas įvykių. Atstovybėje lankydavosi daug lietuvių studentų, besimokančių Berlyno aukštosiose mokyklose. Misijai vadovavęs Vaclovas Sidzikauskas ir jo žmona dažnai kviesdavo juos pasisvečiuoti, rengdavo vakarėlius, kuriuose dalyvaudavo atstovybės pareigūnai, svečiai iš Lietuvos, Berlyne studijuojantys lietuviai. Tėvas tada dirbo kartu su Juozu Urbšiu. Motina pasakojo, kad Urbšys Berlyne buvo labai linksmas, puikiai jausdavosi draugijoje. Paskiau Kaune gerokai surimtėjo.

Gal ir žmona paveikė. Tarp mano tėvų ir Urbšio nuo Berlyno laikų užsimezgė artimi ir draugiški santykiai.

Paminėjote Sidzikausko vaišingumą. Tačiau jis – gana prieštaringai vertinama asmenybė. Turėjo nemažai teigiamų savybių, bet asmeninius interesus kėlė aukščiau valstybinių, dėl to įsivėlė į įvairius neteisėtus sandorius.

Sidzikauskas buvo mano tėvo viršininkas atstovybėje Berlyne. Jie dirbo kartu, tačiau jų darbo metodai skyrėsi.

Pasak Alberto Geručio, mano tėvas Sidzikauskui atrodė pernelyg savarankiškas, nepakankamai prisiderinantis prie viršininko darbo stiliaus. Šiaip jau Sidzikauskas buvo apsukrus diplomatas, tad užėmė svarbius postus. Jam patikėta vadovauti mūsų šalies atstovybėms iš pradžių Berlyne, paskiau Londone. Deja, su diplomatiniais įgaliojimais ir praktika nesuderinami jo veiksmai atkreipė teisėsaugos dėmesį ir dėl to jam teko pasitraukti iš diplomatinės tarnybos. Pradėjo dirbti Shell bendrovės atstovu Lietuvoje.

Jis mokėjo susitvarkyti visomis aplinkybėmis.

Kazys (ant rogučių pirmas iš kairės) ir Stasys (stovi antras iš dešinės) su žaidimų draugais ir aukle vardu Gerti prie K. Donelaičio g. 32 namo.

Daugelis, matyt, norėtų išgirsti apie Juozą Urbšį ir Antaną Smetoną, apie Jūsų tėvo poziciją derybų su lenkais atžvilgiu ir panašius dalykus. Tačiau tarpukario Lietuvos politines peripetijas, remdamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais, sėkmingai narplioja istorikai. Tuo tarpu gyvų autentiškų kasdienybės liudijimų turime ne per daugiausia. Gal vis dėlto bent trumpai papasakotumėte, kokia buvo Kauno, tarpukario Lietuvos kasdienybė vaiko akimis?

Grįžę iš Berlyno į Lietuvą, tėvai apsigyveno Vlado Putvinskio gatvėje netoli funikulieriaus. Paskiau persikėlė į pastatą Kristijono Donelaičio gatvėje, kurio pirmame aukšte buvo įsikūrusi Vyriausybės kanceliarija. Mes įsikūrėme antrame aukšte. Tai buvo vyriausybinis butas, pritaikytas ne tik gyvenimui, bet ir reprezentacijai. Namuose vykdavo puošnūs priėmimai, kuriuose dalyvaudavo užsienio diplomatai, Kauno visuomenės atstovai. Mes su broliu pro durų angą smalsiai stebėdavome atvykstančius svečius. Pro tą angą kartą matėme ir Antaną Smetoną, lydimą didingai atrodančios jo ponios ir adjutantų. Tai buvo vienintelis mudviejų „susitikimas“... Įdomiausias iš visų namų mudviem su Stasiu buvo atskiras namelis kieme. Ten įrengtame garaže stovėjo ministerijos automobiliai ir gyveno vienas iš Užsienio reikalų ministerijos vairuotojų, ponas Valiukonis. Jis

30

Susitikimai vairavo smėlio spalvos Buick’ą su atkeliamu stogu. Kita ministerijos mašina buvo juodas Buick’as – reprezentacinis, oficialusis automobilis. Jį vairavo ponas Lasys. Abu vairuotojai leisdavo mums su Stasiu jiems padėti, kai plaudavo mašinas. Koks malonumas ir pasididžiavimas!

Ponas Valiukonis turėjo tris berniukus – Stasio bendraamžius ir žaidimų draugus. Dar į mūsų kiemą ateidavo žaisti Vailokaičių vaikai, mokęsi toje pačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kaip Stasys, ir gyvenę visai šalia – garsiajame daugiaaukštyje Vienybės aikštėje. Visi jie buvo už mane vyresni. Lošdavo krepšinį mūsų kiemo aikštelėje. Žiemą čia būdavo išliejamas ledas. Kartais eidavome į didžiąją čiuožyklą prie Adomo Mickevičiaus namelio.

Dieną čia čiuožinėdavo vaikai, o vakarais rinkdavosi vyresnieji. Čiuožykla buvo gerai apšviesta, per garsiakalbius skambėdavo valsai ir kitokia šokių muzika.

Artuma / 2007 m. sausis laiko ir energijos, ji dar sugebėjo vadovauti Lietuvos moterų tarybai, rašė straipsnius, skaitė pranešimus įvairiose moterų konferencijose, rūpinosi namais ir mudviem su Stasiu. Tikrai nesijautėme nuskriausti ar apleisti.

Nepaprastai dėmesingi ir rūpestingi buvo abudu tėvai.

Motinos susidomėjimas pedagogika ir straipsniai apie vaikų auklėjimą nebuvo vien teorija. Ji daug laiko skyrė man ir mano broliui, vėliau auklėjo savo anūkę, mano dukrą Dainą. Puikiai prisimenu, kaip Kaune vėlai vakare grįžusi iš baliukų ji užeidavo į mano kambarį ir palikdavo prie lovos kokią nors dėmesį liudijančią mažytę smulkmeną – saldainį, balioną. Italai turi labai gražų žodį tokioms dovanėlėms apibūdinti. Vadina jas piccolo pensiero – „mintelė“, gal tiksliau – „mažas prisiminimas“. Tėvas iš kelionių irgi niekada negrįždavo tuščiomis, parodydamas, kad būdamas toli nuo namų galvojo ir apie mus.

Kai kurias iš vaikystėje gautų dovanų išsaugojote iki šiol. Pavyzdžiui, ii Marklin žaislų firmos pagamintą vaikišką traukinį. Būtų puikus eksponatas istorinei parodai apie Lietuvos vaikų žaislus ir žaidimus...

Kol gyvenome Kaune, motina keletą kartų per metus važiuodavo apsipirkti į Berlyną. Kai kada pasiimdavo ir mudu su broliu. Kelionė buvo patogi ir palyginti neilga – vakare sėdę į traukinį Kaune, iš ryto išlipdavome Berlyne.

Keliaudavome vagone su lietuviškais užrašais. Po daugelio metų, jau po karo, mačiau tokį Italijoje. Neįsivaizduoju, kaip ir kur jis užsiliko.

Lozoraičių šeima Kaune, K. Donelaičio g. 32 name. Apie 1935 m. M. Smečechausko nuotrauAtvykę į Berlyną, pirmiausiai eidavome į didelę universalinę parduotuvę Stasys lankė Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. Jūs KDW su milžinišku žaislų skyriumi. Kiekvieną kartą Kaune pradėjote eiti į pradžios mokyklą. Į kurią? ten atsidūrę su Stasiu išprašydavome po vagoną ar net Iš pradžių vaikščiojau į Marijos Varnienės vaikų dar- garvežį saviesiems Märklino traukiniams. Taip susidarė želį. Varnienė buvo žymiosios italų pedagogės Marijos net keli skirtingi sąstatai.

Montessori sistemos šalininkė, taikė jos metodą savo 1936 m. iš Londono, kur buvo deleguotas dalyvauti darželyje Kaune. Ten mane išmokė tobulai užsirišti karaliaus Jurgio VI vainikavimo iškilmėse, tėvas mubatus, nes visą rytą tekdavo praleisti atsirišant ir užsi- dviem su broliu parvežė didžiulę dėžę su žirgais kinkyta rišant batraiščius. Buvau eksperimentinis vaikas. Mama karališka karieta, švininėmis tarnų ir kareivių figūrėlėmis pasiuntė mane pas Varnienę, nes pati buvo Romoje – visa, ko reikia, norint atkurti iškilmingą procesiją. baigusi Montessori vadovaujamus kursus, žavėjosi jos Ne visos dovanos buvo tokios brangios. Kartą tėvas sukurta vaiko ugdymo sistema. Paskiau įstojau į pra- pargabeno Stasiui iš Londono vaikišką dviratį. Su tuo krodžios mokyklą Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. viniu turėjo tiek problemų, kad pamiršo dovanėlę man.

Tėvai turėjo daugybę visuomeninių įsipareigojimų, Tada paprasčiausiai ištuštino kelias dideles angliškas degnuolat bendravo su Kaune rezidavusiais užsienio diplo- tukų dėžutes ir atidavė kaip lauktuves. Buvau nepaprastai matais, dalyvaudavo ir patys rengdavo įvairius priėmi- patenkintas. Šį mažmožį prisimenu visą gyvenimą. mus. Ar jiems užtekdavo laiko ir dėmesio šeimai?

Negaliu atsistebėti, kaip motinai pavykdavo viską suderinti. Būdama ministro žmona, kas reikalavo daug

(Tęsinys – kitame numeryje) Nuotraukos iš K. Lozoraičio asmeninio archyvo

Atokvėpio valandai

Genys margas, žmonių gyvenimai dar margesni Rasa Drazdauskienė Pakalbėkime apie knygas, kurias būtų galima vadinti biografinėmis arba istorinėmis. Knygas, pasakojančias apie tikrai gyvenusius žmones, tikrus laikus.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad atsivertę tokius leidinius iškart nusikeliame į sausų faktų ir suvaržytos vaizduotės erdves: priešingai, gyvenime (tikrajame) pilna keisčiausių netikėtumų ir nuostabiausių dalykų, o rašytojo menas – apie juos papasakoti.

Graikas Nikosas Kazantzakis knygoje „Dievo neturtėlis“ pasakoja apie Pranciškų Asyžietį. Tik nesitikėkite nei šventųjų biografijoms įprasto nuoseklumo, nei kartais prasiskverbiančio paprastumo – rašytojui nerūpi rami išorės gyvenimo tėkmė. Jis ieško aistrų, stengiasi atskleisti begalinį Dievo ilgesį, kamuojantį ir patį Pranciškų, ir jo biografą, brolį Leoną.

Kazantzakis kartą prasitarė šitaip: „Aš pasakiau migdolo medžiui: „Bičiuli, kalbėk man apie Dievą“, ir migdolo medis pražydo“. Ši frazė tiksliai apibūdina pagrindinę „Dievo neturtėlio“ giją, motyvą. Šventasis Pranciškus Asyžietis visų ir visko atkakliai klausinėja apie Dievą, prašo, kad jam apie Jį kalbėtų, ir sugeba išgirsti tą kalbą, kuri reiškiasi vis kitokiais pavidalais.

Ieškojimui nėra pabaigos, nes kiekvienas migdolo medis, kiekvienas fazanas, liepsna, užgriūvančios ligos ar net paprastos vienuolyno sienos kalba apie Dievą savaip, ir nė viena iš šių kalbų nesikartoja. Šią knygą tik labai sąlyginai galima pavadinti šventojo Pranciškaus Asyžiečio biografija. Taip, joje aprašyti mums žinomi jo gyvenimo įvykiai. Bet iš tikrųjų tiksliau būtų vadinti ją meditacija, kaip labai teisingai pastebi leidėjai. Metraštininko ir ištikimojo bičiulio darbo ėmęsis brolis Leonas, narsusis ir ištikimasis Pranciškaus liūtas, nuosekliai registruoja kiekvieną smulkmeną, nes yra pasiryžęs

užrašyti „tavo gyvenimą ir mokymą, tėve Pranciškau“. Ne veltui šio pasiryžimo išvakarėse jis susapnuoja gulįs po žydinčiu rojaus medžiu ir besiklausąs jame sutūpusių paukštelių giesmės; medis auga iš jo krūtinės, o gyvenimo džiaugsmai ir vargai virsta giedančiais paukščiais.

Bičiulis migdolo medis prašneko dar garsiau, negu jo prašyta, ir jo kalbą būtina išklausyti… Tiesa, nedrįsčiau tvirtinti, kad skaityti bus lengva. Egzistenciškas, asketiškas Kazantzakio reiklumas kartais trikdo, dažnai verčia abejoti, tačiau ar ne toks kiekvienos biografijos tikslas – nepalikti skaitytojų abejingų tam, apie kurį rašoma?

Antroji knyga – Carsteno Peterio Thiede „Jėzus. Tikėjimas, faktai“ – gali būti vadinama „Dievo neturtėlio“ priešybe. Čia aistras maldo (ar tik išoriškai tramdo?) rami pasišventusio mokslininko kompetencija, kuri, geriau pasiskaičius, daro nė kiek ne mažesnį įspūdį. Šioje Jėzaus biografijoje autorius įrodinėja, regis, paprastą faktą: kad evangelijos, konkrečiai – Mato evangelija, buvo parašytos iki 65 metų po Kristaus gimimo, tai yra iš esmės tuo pačiu istoriniu laikotarpiu. Kitaip tariant, „Jėzaus laikymas Dievu buvęs ne krikščionių tikėjimo vėlesnės plėtotės rezultatas, bet tvirtas ankstyvosios Bažnyčios įsitikinimas“. Todėl Thiede – archeologas, paleografas, papirusų specialistas ir Naujojo Testamento istorinės aplinkos žinovas – apie Jėzų pasakoja būtent istoriniu aspektu, nepamiršdamas to, kad kone iš pat pradžių Jo dieviškumu nebuvo abejojama.

Jei dėl visų autoriaus titulų kam nors pasirodys, jog čia kalbame apie sausą mokslinę ataskaitą, tenenusigąsta: Thiede ne veltui kolegų vadinamas „biblistikos Šerloku Holmsu“. Jo tyrinė-

jimai ne mažiau įdomūs už nusikaltimo tyrimą, o aiškiai suformuluotos bei pagrįstos išvados nepadarytų gėdos didžiajam sekliui.

Bernardo Gailiaus knygą „Partizanai tada ir šiandien“ būtų galima laikyti ne vieno žmogaus, bet visos kartos, tiksliau – jos ryškiausios ir dramatiškiausios dalies – biografija. Jaunas istorikas ir teisininkas tvirtina, kad mūsiškiai kovotojai partizanai, jų žygdarbis ir jų auka nepelnytai pamiršti šiuolaikinės Lietuvos istorijoje. Maža to: būtent dėl šios užmaršties, dėl mūsų naujosios valstybės nesugebėjimo pagal nuopelnus įvertinti partizaninių kovų pokario Lietuvoje fenomeną ir jį tinkamai įtraukti į savo pasaulėžiūrą labiausiai nukentėjo ne patys partizanai, o mes, dabartiniai šios valstybės piliečiai. Knygoje rasime argumentuotą įrodymą, kodėl partizanų sąjūdį verta ir dera vadinti tikruoju karu prieš okupantus, tačiau čia esama ir kai ko daugiau: tai – pagarbus ir rimtas požiūris į tikruosius užpultos ir okupuotos šalies gynėjus, kurie kitados (nors iš tikrųjų dar taip neseniai) už Tėvynę atidavė taikaus gyvenimo laimę, vėliau buvo kankinami ir persekiojami, daugelis paaukojo gyvybę, o galiausiai dar buvo priešų apjuodinti ir savųjų pamiršti. Todėl primygtinis autoriaus raginimas pagaliau atsigręžti į partizanų karą ir paversti jį tikra savo valstybės, savo istorijos dalimi nuskamba pačiu laiku.

Nikos Kazantzakis. „Dievo neturtėlis“. Vertė Dalia Staponkutė. „Bernardinai“, 2006 Carsten Peter Thiede. „Jėzus. Tikėjimas, faktai“. Vertė Gediminas Žukas. „Katalikų interneto tarnyba“, 2006 Bernardas Gailius. „Partizanai tada ir šiandien“. „Versus aureus“, 2006

31

32

Artuma / 2007 m. sausis

Atokvėpio valandai

Gero kino kampelis Ramūnas Aušrotas Taip, mieli skaitytojai, nesuklydote. Prieš jūsų akis – nauja rubrika su gan ambicingu pavadinimu. Perskaitę jį tikriausiai iškart paprieštarausite. Gero kino juk nėra, sakysite. Pažiūrėkite, ką rodo televizija. Nereikia net komercinės, pakanka ir visuomeninio kanalo. O apie persikėlusius į prekybos centrus kino teatrus neverta nė kalbėti. Geras kinas mažų mažiausiai išsigimė – ir turinio, ir formos požiūriu. Galbūt kažkada buvo gerų, rimtas temas nagrinėjusių filmų, bet dabar tai gryna komercija, būdas prirakinti žiūrovą prie ekrano arba išvilioti pinigus. Šį teiginį viešojoje erdvėje teko girdėti daugybę kartų. Tiek iš profesionalių menininkų, tiek iš savo draugų ir pažįstamų, tokių pačių žiūrovų kaip jūs ar aš. Taip pat ir nuostabą, kodėl laisvą nuo darbo laiką aukoju šiai subankrutavusiai (sic!) meno rūšiai, jau treti metai atkakliai palaikydamas krikščioniško kino klubo Kaune iniciatyvą (Išsamiau – internete: www.manau.lt/kkklubas), o dabar dar apsiimdamas kuruoti kinui skirtą skiltį „Artumos“ žurnale.

Prekė ar menas?

Kas yra geras kinas?

Pradėkim nuo to, kad kinas visada buvo prekė. Šis grynai inžinerinio smalsumo ir techninių eksperimentų rezultatas jau nuo pat savo gimimo buvo perkamas ir parduodamas, pradedant kinematografo tėvais laikomų brolių Liumjerų pirmuoju viešu mokamu seansu indiškame salone „Grand Café“ rūsyje Paryžiuje 1895 m. Vis dėlto kinas visada siekė tapti menu. Kūdikystėje jis imitavo teatrą, ir turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol suprasta, jog tai gali būti savita meninės raiškos forma, turinti savo kanonus. Tačiau kiną nuolat kamavo ir turbūt tebekamuoja nevisavertiškumo kompleksas klasikinių meno formų atžvilgiu, nes jis yra vienintelė meno rūšis, tiek daug energijos skyrusi savo tapatybės paieškoms ir iki šiol tebesirūpinanti savos mitologijos kūrimu. Todėl viena iš šios rubrikos užduočių – parodyti, kaip kinas to siekė ir kada jam pavyko tai padaryti, taip bandant jūsų akyse reabilituoti kiną kaip meną.

Jau tikriausiai supratote, kad šis „Artumos“ skyrelis bus skiriamas ne tam kinui, kuriuo kasdien esame penimi. Tai vieta nematomam kinui, retsykiais šmėkštelinčiam TV ar kino teatrų ekranuose. Kinui, nuo kurio atpratome ir kurį dėl to kartais sunku suprasti. Geram kinui. Kinui, kurį reikia mokėt rasti. O tiksliau – atsirinkti. Juk šiais visuotinio vartojimo laikais pagrindinė vertybė – ne teisė pasirinkti, bet mokėjimas atsirinkti.

Kaip rašo T. H. Eriksenas savo knygoje „Akimirkos tironija“, jei anksčiau žmogus, išmokęs skaityti, džiaugdavosi kiekviena galimybe nusipirkti naują knygą, tai dabar tenka džiaugtis, jei iš knygyno pavyksta išeiti nenusipirkus nė vienos.

Mano užduotis paprastesnė – patarti jums, kokį filmą galima nusipirkti nerizikuojant išmesti vėjais pinigų ir nepasipiktinti jį pažiūrėjus.

Pats laikas užduoti esminį klausimą: kas yra geras kinas? Įdomi istorija, gražūs vaizdai, puiki vaidyba? O gal nepastebimai prabėgęs laikas? Kai sakome matę gerą filmą, iš tikrųjų omenyje dažnai turime gerai praleistą laiką. Deja, šie du dalykai netapatūs. Romos stoikai sakydavo: ne viskas malonu, kas naudinga, ir ne viskas naudinga, kas malonu. Todėl šioje rubrikoje kartais gausite ir rupios kino duonos, kad galėtumėte mokytis atskirti gerą kiną ir gerai praleistą laiką. Galbūt tai padės jums pasiekti, kad geras kinas taptų ir gerai praleistu laiku. Lavinti gerą meninį skonį, mano galva, kur kas svarbiau negu skonį drabužiams ar vynui.

Krikščioniška perspektyva Krikščioniui geras kinas asocijuojasi su tam tikra vertybine pozicija. Jam grožis nėra vien estetikos objektas.

Gražu yra tai, kas tikra. Deja, nūdienis kinas susižavėjęs savo forma. Manau, ir jūs patyrėte, kad dažnai tevertinama filmo išorė, nepelnytai užmirštant turinį. Kino kritika, su nedidelėmis išimtimis, taip pat vengia vertinti pasaulėžiūrinį filmų pagrindą, atsidėdama kinematografinio vaizdo ir pasakojimo konstravimo analizei. O juk filmas neatsiranda tuščioje vietoje, už jo glūdi tam tikra jo autorių pasaulėžiūra, paskatinanti kurti atitinkamą kinematografinę realybę, toli gražu ne visada atitinkančią krikščionišką tikrovės sampratą. Šiuolaikinis kinas, itin apeliuodamas į žmogaus patirtį, yra vienas iš pagrindinių kultūrinės kovos įrankių, mat dėl savo paveikumo pajėgia formuoti visuomenės nuomonę pateikdamas klaidingas tikrovės interpretacijas. C. S. Lewisas teigė: ką išmokstame iš savo patirties, priklauso nuo to, kokia filosofija vadovaujamės ją vertindami. O viešojoje erdvėje itin trūksta krikščioniško šios medijos vertinimo.

Atokvėpio valandai Svarbu nepamiršti, jog tik ideali visuomenė gali kurti idealų meną. Nesutinku su kai kurių katalikų nuomone, kad geras kinas toks, kuriame vyrauja teigiamos emocijos ir pateikiamas idealizuotas tikrovės modelis. Realybė nei saldi, nei graži. Kaip ir Kristaus auka. Gyvename pasaulyje, kuriame blogis ir nuodėmė yra faktas, kuriame reikia patirti kančią, kad apsivalytum, o kartais pasiekti dugną, kad pajėgtum atsispirti. Galima sukurti tobulą filmą, kuriame viskas bus gražu ir tyra, tik jis bus nuobodus, nes kalbės, bet nekalbins. Tikras menas sukrečia žmogų, iškelia prieš jį tiesos klausimą. Todėl žiūrinčiam filmą krikščioniui svarbiau ne kas rodoma, o kur veda juostos režisierius ir kokiai interpretacijai palieka galimybę.

Kalėdinis kino kąsnis Gero kino esama, nors ir nedaug. Paskaičiuota, kad iš kelių tūkstančių kasmet sukuriamų filmų verti dėmesio vos trisdešimt ar keturiasdešimt. Todėl geras kinas yra tik mažas neprisvilęs kino pyrago kampelis. Šįkart norėčiau aptarti filmą, kurio premjeros nekantriai laukė visi pasaulio krikščionys. Tai – „Kristaus gimimo istorija“ (režisierė Catherine Hardwicke, scenarijaus autorius Mike’as Richas).

Išskyrus kelis epizodus klasikiniame bibliniame Holivudo epe „Ben Huras“, kino istorijoje nerasite nė vieno šią temą plačiau paliečiančio filmo. Matyt, todėl, kad Kristaus kančios tema kino kūrėjus domino daug labiau, negu didelių kontroversijų nekelianti jo gimimo istorija. Neteikė jai daug dėmesio ir pirmieji krikščionys.

Kristaus gimimo atpasakojimas evangelijose, skirtingai nuo jo kančios aprašymo, vaidino antraeilį vaidmenį: tik dvi iš keturių – Mato ir Luko evangelijos, ir tai labai fragmentiškai, – pamini Kristaus gimimo aplinkybes.

Vis dėlto Holivudas surizikavo. Deja, rezultatas apgailėtinas. Filmas labiau primena standartinę kanalo „Hallmark“ produkciją namų šeimininkėms, negu epinį pasakojimą apie pasaulio būtį pakeitusį įvykį. Juostos sumanytojams nestigo užmojo, joje rasite ir kruopščiai atkurtų buities detalių, ir kvapą gniaužiančių panoraminių vaizdų, tačiau to nepakanka geram epiniam filmui sukurti. Reikia gerą dramatinį užtaisą turinčios istorijos ir ryškių charakterių. Filmas „Kristaus gimimo istorija“ stokoja ir vieno, ir kito. Kodėl? Juk Dievo įsiveržimo į pasaulį būdas jau pats savaime fenomenalus reiškinys.

33

Tad tenka kaltinti ir scenarijaus autorių, nelabai žinojusį, kuo užkaišyti skylėtą pasakojimą apie Kristaus gimimą, ir režisierę, nesugebėjusią pakelti filmo aukščiau atpasakojimo lygio. Gal šia juosta daugiau nė nesiekta padaryti.

Jos pasirodymo laikas ir politiškai korektiškas turinys rodytų elementarų siekį – kuo gausesnei krikščioniškai auditorijai parduoti kalėdinę prekę. Epinis filmas paprastai pasižymi vizijos ir nagrinėjamų idėjų dydžiu, tuo tarpu „Kristaus gimimo istorija“ tik konstatuoja tuos dalykus, dėl kurių krikščioniškasis pasaulis Iliustracijos iš „Kristaus gimimo istorijos“ daugmaž sutaria, susistemindama bei įtvirtindama rašytinėje ir vaizduojamojoje tradicijoje seniai egzistuojančius Kristaus gimimo istorijos pateikimo stereotipus. Trafaretinis vaizdavimo būdas apogėjų pasiekia pabaigoje, kai tampa aišku, kad prieš save matai eilinę kalėdinę pasaką, o pats filmas yra tik šiek tiek daugiau kainuojantis kalėdinis atvirukas su raudonskruosčiu Jėzuliu ant sterilaus šieno.

Toks kino kūrinys tegali apeliuoti tik į ištikimus tikinčiuosius žiūrovus. Jis nepasako nieko esmingo apie krikščionių tikėjimą, dėl ko ir netikinčiam kiltų noras pažiūrėti šį filmą, todėl jo, kaip evangelizacinės priemonės, galimybės labiau negu abejotinos. Tikinčiajam jis suteiks gerą progą prisiminti katekizmo pamokėles rengiantis pirmajai Komunijai, o asmenims, atsakingiems už katechezę, dar ilgai bus nepakeičiama metodinė priemonė.

Kita vertus, turime džiaugtis, kad ši juosta apskritai pasirodė. Kalėdinių filmų esama daug, tačiau „Kristaus gimimo istorija“ – pirmasis ir kol kas vienintelis, bent jau bandantis perteikti žiūrovui tikrąją Kalėdų prasmę.

Kitas klausimas, ar bežiūrėdami į ramiai ant šieno besivartantį kūdikėlį prisiminsime, kad jam lemta užsikrauti visus šio pasaulio vargus...

Atskiro įvertinimo reikalauja Marijos (Keisha CastleHughes) ir Juozapo (Oscaras Isaacas) personažai. Režisierė sakė, jog imtis šios juostos ją paskatino galimybė pakeisti tradicinį Marijos įvaizdį. Išties, filmas bando sudabartinti Marijos ir Juozapo istoriją, perkeldamas jiems dabartiniam žmogui būdingas reakcijas. Paprastai toks eksperimentavimas istoriniame filme atrodo kvailokai, tačiau šioje juostoje tai atsiremia į kanoninį pasakojimo formatą ir viskas baigiasi tik keliomis paaugliškomis Marijos ir Juozapo reakcijomis. Ir čia netikėtai iškyla vienas iš retų filmo pliusų: per tai parodoma, kad sutuoktinių santykis grindžiamas ne neapčiuopiamu jausmu ar spontanine aistra, bet tarpusavio pagarba ir atsakomybe. Istoriškai netikslu, užtat šiais laikais ypač reikalinga.

Gero žiūrėjimo ir iki kito susitikimo!

34

Artuma / 2007 m. sausis

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė apie pošventinę slogą Švenčių maratonas suteikia galimybę pailsėti dvasiškai, psichiškai, bet...

Kūną tai nualiname! Persivalgymas, naktiniai šventimai, išlėkimas į šaltą orą atsilapojus, o kur dar taurelė kita? Organizmo atsparumas smukteli žemyn, ir iki ligelės vos pusė sieksnio. Pirmas persišaldymo ligų požymis yra sloga.

Ji retai būna pavojinga, tačiau visada labai įkyri ir nemaloni. Tad ko griebtis, kai ima varvėti nosis?

Visiškai klaidinga taktika būtų skubiai bėgti į vaistinę ir pirkti lašų nuo slogos. Nors jie veikia tarsi efektyviai, greit ir gerai sumažina gleivinės paburkimą, tačiau vartoti lašus ilgiau kaip tris dienas nevalia. Nutraukus lašų ar purškalo vartojimą dažnai atsiranda medikamentinė sloga. Gleivinė įpranta prie vaisto ir jo negaudama tuoj sureaguoja paburkimu. Vėl čiupdami lašus ar purškalą, neleidžiame nosiai pačiai įveikti ligą. Medikamentinė sloga gali pereiti į lėtinę, o šią išgydyti sunku.

Todėl jei jau būtinai prireikė vaisto, lašinkite jį į vieną šnervę, kad antroji pailsėtų. Taip darykite pakaitomis.

O ką gi daryti, jei norime greičiau pasveikti be tų vaistų? Tam yra daugybė išbandytų naminių priemonių. Štai jos.

Kojų kaitinimas. Tai darome slogai vos prasidėjus. Karšto vandens dubenyje ištirpiname valgomąjį šaukštą druskos, įmerkiame kojas ir palaikome 5 minutes. Tada perliejame jas šaltu vandeniu, apmauname vilnonėmis (!) kojinėmis ir gulamės į lovą.

Skysčiai. Jų geriame kuo daugiau ir šiltų. Mažiausiai 1,5 litro! Taip „išplauname“ išskyras, jos lengviau pasišalina.

Patalpos. Sloguodami turime būti šiltose ir gerai drėkinamose patalpose, kad gleivinė neišsausėtų. Jei neturite drėkintuvų, pakabinkite ant radiatorių

šlapius rankšluosčius. Kvėpuoti tikrai bus lengviau ir greičiau pasveiksite.

Nosies skalavimas. Pusę arbatinio šaukštelio druskos ištirpinkite nepilnoje stiklinėje drungno vandens. Įtraukite šiek tiek tirpalo į švirkštą (be adatos!) ar į pipetę ir suleiskite į vieną šnervę.

Pakartokite visa tai su kita šnerve. Gleivinės paburkimas sumažėja, palengvėja kvėpavimas.

Maudynės. Į pilną karšto vandens vonią reikia supilti pusę buteliuko eukaliptų aliejaus. Labai padeda! Tačiau ši procedūra turi kelis trūkumus: ji netaikytina širdininkams, sergantiesiems hipertenzija ir... nepigiai kainuoja.

Inhaliacijos ramunėlėmis. Du šaukštus ramunėlių užplikykite dviem stiklinėmis verdančio vandens ir 15 minučių šiltai palaikykite.

Vėl pašildykite iki virimo.

Užsidenkite galvą ir puodelį rankšluosčiu ir bent 5 minutes kvėpuokite garais. Procedūrą atlikite tris kartus per dieną. Gleivinė „atsileidžia“, kvėpuoti darosi lengviau.

Inhaliacijos svogūnais. Nulupus du didelius svogūnus, reikia juos sutrinti.

Užsidengę rankšluosčiu kvėpuokite 10 minučių. Taip daroma sykį per dieną bent savaitę. Kadangi svogūnai turi nemenką antibakterinį poveikį, efektas būna tikrai neprastas. Sakysite, kad kvapas – fui! Nieko nepadarysi, tai gydymas, o jis retai būna malonus.

Arbatos. Labai pravartu nakčiai išgerti liepžiedžių arbatos su medumi. Toji maišeliuose yra visiški niekai. Užplikykite „senoviškų“ liepžiedžių. Citrina irgi nepakenks, bet su paprasta arbata. Ąžuolo žievė. Arbatinį šaukštelį

ąžuolo žievės užplikykite dviem litrais verdančio vandens. Virinkite pusę valandos, po to perkoškite per tankų sietelį. Įpilkite į lėkštutę. Įtraukite pirma viena šnerve, antrąją užspaudę, paskui energingai išpūskite. Pakartokite tą patį su kita šnerve. Ši procedūra turi antibakterinį poveikį ir sutraukia gleivinę. Šalia visų išvardytų naminių priemonių pagelbsti ir homeopatinis gydymas, todėl užuot skubėjus į paprastą vaistinę, protinga užsukti į homeopatinę. Nepamirškite, jog šių vaistų negalima vartoti tuoj po valgio ir prieš pat valgį.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

O apskritai valgykite daug kopūstų, svogūnų ir česnakų, stiprinkite savo imuninę sistemą. Citrusiniai ir kiti šiltųjų kraštų vaisiai bei šiltnamių daržovės – tik tarp kitko. Nuskinti žali ir nežinia kiek išgulėję sandėliuose, jie duoda ne kažin kiek naudos. Iki vasaros dar toli, todėl pasaugokime save. Juolab kad ir saulutės šiuo metu kaip katės ašarų.

Gyvenimas kaip senas vynas

Bėk, Vasiliauskai!

Vanda IBIANSKA Tada žaidėme policininkus ir vagis kaimyniniame kieme. Puikūs buvo vaikams laikai! Jokių kompiuterių, popietinio miego, žaisk kur nori, svarbu, kad pamokos būtų „padarytos“. Taigi rėkianti „policininkų“ komanda vydavosi nesavais balsais spiegiančią „vagių“ grupelę, o suaugusieji į šį nežinia kiekos decibelų klyksmą nekreipdavo jokio dėmesio.

Taip buvo ir tą sykį. Prie kieme sukalto stalo sėdėjo keturi vyrai ir ramiai gėrė degtinę, užsikąsdami formine duona (kepdavo tokią!) su svogūnais. Kai mes galutinai nusilakstėme ir nuilsome, prisėdome prie suaugusiųjų pasiklausyti ką šneka. Vienas, iš tolimesnio kiemo, bet irgi žaliakalniškis, skundėsi savo sugėrovams, kad namuose tiesiog nėr gyvenimo. Boba gerti neleidžia, už rūkymą barasi, vandenį iš hidranto nešiok ir nešiok (ir kur jinai šitieką jo deda!). Lyg to būtų negana, reikalauja, kad vyras kas vakarą kojas mazgotųsi! O jau į Gumuliauskienę tai nė akimis dėbtelėti negalima. Tik kad traukia, oi traukia... Guodėsi nuoširdžiai, atvirai ir, kas be ko, įtaigiai. Vyrai klausėsi filosofiškai nusiteikę, rymodami lyg kokie Rodeno mąstytojai. Stojus tylai siuvėjas Čiurinskas ir sako: – Bėk, Vasiliauskai! Bėk ir neatsigręžk.

Kiti pritarė. Man pasirodė labai keista: kaip galima bėgti iš namų?! Juk ten mama, katinas, lova ir... apskritai.

Nors, antra vertus, kojų mazgojimasis ir vandens nešiojimas – bjauru. Tik kuo čia dėta ta Gumuliauskienė? Šis vaizdelis įkvėpė mane dviem dalykams. Pirma, protestuoti prieš nuolatinį liepimą nusiplauti rankas ir kojas, motyvuojant tuo, jog Vasiliauskas būtent dėl šito net iš namų pabėgo. Kažkodėl su Gumuliauskiene.

Antra, pasidariau tvirtas išvadas: a) vyrai nemėgsta mazgotis kojų; b) juos retsykiais paslaptingai traukia kažkokios gumuliauskienės; c) kai kada vyrai tampa stebėtinai solidariais bendraminčiais.

*

*

*

Kita mane sukrėtusi skyrybų istorija įvyko daug daug vėliau, kai jau buvau studentė ir gyvenau kitur.

Vyras iš kaimyninio nuosavo namo ne laiku sugrįžo namo. Rado žmoną su „draugu“, kaip sakoma, in flagranti. Įtūžęs sutuoktinis žaibiškai konfiskavo visus (!)

„draugo“ drabužius podraug su žiguliuko rakteliais, namų, garažo raktais ir Adomo kostiumą tevilkintį varžovą išmetė lauk, prieš tai gerai aptalžęs. Batalija buvo grėsminga, triukšminga, bausmė žiauri. Vasaros metas, jau išaušę, o vargšas Romeo blaškosi ramioje gatvelėje, delnu prisidengęs Biblijos nurodytą vietą, ir maldauja: – Kelnes! Nors kelnes su raktais atiduok!

Tik kad įžeistas vyras šito net negirdi, nes vaikosi po kambarius klykiančią neištikimą žmoną. Štai tada ir pasireiškė garsusis vyrų solidarumas, atjauta, artimo meilė. Iš priešais stovinčio daugiabučio išbėgo keli „samariečiai“. Vienas nešinas savo kelnėmis, antras – marškinėliais, trečias – įrankiais žiguliukui atrakinti. Ot taip! Ir „teatras“ baigėsi. Gaila, žinoma, nes prilipę prie langų smagiai linksminomės. Toji pora išsiskyrė. Beje, moteriškė taip ir gyvena viena, vaikus jau užaugino. Kovingasis sutuoktinis irgi gyvena, tik su ketvirta žmona. Šios istorijos moralas jau kitoks ir adresuotas stipriajai lyčiai: vyrai, saugokite kelnes ir raktus!

*

*

*

Keista skyrybų istorija nutiko per patį Atgimimo įkarštį. Algis ir Giedrė buvo drauge pragyvenę keturiolika metų, augino du vaikus. Visi laikėme juos idealia pora. Kultūringi, santūrūs, gražūs. Kartu dirbo, tad į darbą ir iš darbo – kartu. Atrodė esą vienodai protingi.

Bet taip tik atrodė. Kai įsibėgėjo Sąjūdis ir neliko jam abejingų, įvyko keistas posūkis. Petrauskai (pavadinkime juos taip) ėmė aršiai pyktis. Mat Giedrė paaiškėjo esanti tvirta landsbergininkė, o Algis – liepsningas brazauskininkas. Tad susipykę grįždavo namo skirtingais keliais, vakare svaidydavosi žodžiais, miegojo atskiruose kambariuose. Jis priekaištaudavo: „Tau iš meilės Landsbergiui nosyje greit polipai išaugs!“ Ji nelikdavo skolinga: „O tu esi sugraužtas komunizmo viruso!“ Taip ėdėsi apie pusantrų metų, kol galiausiai Algis susikrovė lagaminą ir išėjo. Tvarkingai išlaikė vaikus, rūpinosi šeimos buitimi, bet gyveno skyrium.

Gal po kokių penkerių metų paklausiau vieno ir kito, ar ne laikas būtų sueiti krūvon. Giedrė tik plykstelėjo akimis ir sako:

35

36

Artuma / 2007 m. sausis

Gyvenimas kaip senas vynas – Kaip tau tokia mintis galėjo dingtelėti? Juk jis infekuotas! Algis niekada nepasikeis, visada bus raudonas, o aš šito pakelti negaliu.

Jis atsakydavo panašiai. Ir jokių ten gumuliauskienių ar romeų nebuvo. Daug vėliau paaiškėjo tikroji šios aršios politinės neapykantos priežastis. Giedrės tėvas ir

Jūratės Veteikytės nuotrauka

senelis – politiniai kaliniai, o Algio tėvas – buvęs partinis funkcionierius Lietuvos pakraštyje, kadais bičiuliavęsis su stribais.

Tikėkimės, kad jaunajai kartai panašių situacijų nebenutiks. Aišku, galima postringauti apie šeimos vertę, šventumą, bet... Pabandyk, moteriške, miegoti vienoje lovoje su budelio sūnumi! Arba jei tavo širdis ir kūnas linksta prie medžioklės, pirtelių, kojas traukte traukia Maskvon, o čia – kasdienis nepakantumas raudonajam marui...

Išvada aiški: kai tuokiatės, žiūrėkite, ar tai to paties miško paukštis.

*

*

*

Kadaise, beveik prieš keturiasdešimt metų, jaunutė studentė Irena, vedama didelės meilės, ištekėjo už daug vyresnio Kazio. Gyveno pasiturimai, taikiai, užaugino tris vaikus. Išoriškai seno nevienodai. Kazys profesinėje veikloje buvo aktyvus iki 72-ejų ir atrodė esąs bent penkiolika metų jaunesnis. Nustojęs dirbti pažliugo staiga, gal per pusmetį. Kaip ir daugeliui vyresnių žmonių, tai spaudimas, tai reumatas, tai širdis, tai prostata. Plaukų nebeliko, o pilvukas ir raukšlės atsirado. Tuo tarpu Irena žydėte žydi. Nors prieš porą metų jau atšventė šešiasdešimtmetį, vis dar liekna, daili, judri, linksma. Šalia artėjančio prie aštuoniasdešimties Kazio atrodo ne kaip vyresnėlė, bet vidurinioji duktė. Gal dėl to šioje ilgus dešimtmečius darnioje šeimoje ir prasidėjo negeri dalykai. Kazys nutarė skirtis! Priežastys? Viena, žmona neva nerūpestingai užpliko vaistažoles. Antra,

atmestinai masažuoja jam nugarą. Trečia, per ilgai užtrunka parduotuvėje. Ketvirta, su draugėmis geria kavą.

Penkta, po Donskio laidos „Be pykčio“ žiūri „Ragus“.

Ir taip iki begalybės.

Supuolė tolėliau gyvenantys vaikai, ėmė protinti tėvą. Įspraustas į kampą Kazys ir prisipažino: – Viskas dar būtų pusė bėdos, bet jau to Mindaugo aš nepakęsiu!

Du sūnūs ir duktė žado neteko. Mat Mindaugas – ne ką už juos vyresnis kaimynas, kartais geranoriškai pagelbstintis tuose vyriškuose buities darbuose, kurių Kazys nuveikti nebegali. Ar ant stogo prireikia kažką pataisyti, ar nuo aukšto nukelti, ar žoliapjovė neveikia, ar dar kas – Dievui dūšią skolingas Mindaugas, paprašytas nieko blogo negalvojančios Irenos, ir padeda, nes sūnūs gyvena tolokai, žentas dažnai kelionėse.

Pasakysite, senuko marazmas? Gal. Tik kokioje dirvoje jis sudygo? Keturiasdešimt metų pavydo nebuvo, o dabar staiga – še!

Vaikai ilgai vargo kalbėdami su tėvu, šiaip ne taip numaldė ir sutarė dėl grafiko: visi paeiliui kas savaitę lankys tėvus. Jaunėlis pasakė garsiai tai, ką ir kiti du galvojo: – Tėte, tu visą laiką pavydėjai mamos, nors jokio pagrindo tam neturėjai. Juk žinojai, kad vedi jauną ir gražią! Kodėl dabar nuodiji gyvenimą jai, sau ir mums?

Ką gali žinoti, kada nepasitikėjimas savimi, netikrumas ims ir prasikals į paviršių? Ta pati amžiaus grupė oho, kaip svarbu.

*

*

*

Nuometai, šydai, baltos varlytės, lakiniai batai, įmantrios floristų sukomponuotos puokštės, priesaika prie altoriaus Dievo ir žmonių akivaizdoje buvo, jau buvo. Prieš akis ima bėgti (kartais slinkti) kelias. Gyvenimo kelias. Žinia, koks jis esti. Vingiuotas ir pilkas, duobėtas ir tiesus, kalnuotas ir lygus, džiaugsmingas ir šviesus – visoks būna. Eiti tenka dviese, ir visiškai neišmintingi tie, kurie sumąsto, jog ne su tuo eina.

Kas gi brastoje keičia arklį ar baloje vidur kelio ratus?

Juk sandorio priesaikoje kalbama apie „...varge, ligoje ir nelaimėje...“, prisimenate? Prisiekiame dėl didelių dalykų, tačiau paskui skiriamės galai žino dėl ko. Dėl nemokėjimo atleisti ir suprasti – visų pirma.

Oi, nebėk, Vasiliauskai! Atsigręžk ir sustok! Stabtelėjus ir pagalvojus daug kas atrodo kitaip. Gumuliauskienė – irgi.

Of iciali

Katalikų

BIBLIJA.LT ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI

Bažnyčios

Lietuvoje

interneto

svetainė

KATEKIZMAS.LT