Artuma

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šventės ir pelenai

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblija apie pašaukimą

3

Kun. doc. dr. Romualdas DULSKIS Meilės daina naktyje

5

Tomas VILUCKAS Kiekvienas esame pašauktas

7

Klausimai ganytojams

9

Kronika Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS 10 Baž­ny­čios pul­sas Andrius NAVICKAS Gairės krikščioniui artėjant rinkimams

12

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ Atsisėsti į savo roges

13

Jū­ra­tė KUODYTĖ Pašaukimas: tikslas ar kelias?

15

Jūratė GRABYTĖ Atpažinti, kur kviečia Dievas

18

Antanas SAULAITIS SJ Šeima ir pašaukimai

20

Eligijus DZEŽULSKIS-DUONYS Šeimos dovana

22

Už gyvenimą ir gyvybę Dalė GUDŽINSKIENĖ Pagalbos ranka XXI a. vergijos aukoms

23

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (II)

26

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Du būdai patraukti žiūrovą

30

Meno pasaulyje Arū­nė JANKAUSKAITĖ Muzikos garsai (XXIX) Ak, tas Pu­či­nis!

31

Man­da­gu­mas mū­sų kas­die­ni­nis Su Nepriklausomybės švente!

Iš mūsų skaitytojų laiškų

34 34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Padrikos mintys apie patriotizmą ir dar kai ką Šypsenos be raukšlių

35 36

1

„Su Vasario 16-ta, broliai!“ Ir vėl tie lozungai, – gal pagalvos perskaitęs šiandienos tautietis... O mane vis šiurpulys nukrečia, kai prisimenu šią frazę bei nutikimą, išgirstą prieš dvi dešimtis metų, tada perduotą iš lūpų į lūpas: gūdaus sovietmečio „zastojaus“ laiku tuos žodžius viena gležna moterytė linksmai ir garsiai ištarė... KGB rūmuose (juos, dėl kaimynystės su Vilniaus konservatorija, žmonės dar vadindavo mušamųjų fakultetu). Ta moteris – Nijolė Sadūnaitė, ją areštavo kaip tik vasario 16-ąją ir, atvesdinta į rūmus, vestibiulyje ji taip pasveikino visus brolius... saugumiečius! Galima tik įsivaizduoti tą jokiam kinematografui neįmanomą pakartoti akimirką ir brolių nutįsusius žandikaulius, kurie jau vien dėl šios datos užrašo ar paminėjimo tiesiog pamėlynuodavo iš siaubo: „II.16“!.. Šiandien dažnas susipratęs vis pabėdoja dėl jaunimo (ir ne tik) pamėgto „valentindienio“, neva gėdingai nukonkuravusio Vasario 16-ąją... Gražiai atsakė, berods, katalikai gimnazistai: užklijavo širdeles ant Trispalvių ir jomis apdovanojo praeivius gatvėje.

Ačiū, sese Nijole, už meilės, drąsos ir džiaugsmo pamoką. „Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume <...>. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: <...> Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.“ (Mt 4, 12-20) Taip, gerieji „Artumos“ žmonės, Jūs viską teisingai supratote – ne apie patriotizmą šis numeris (nors apie tai dar rašysime ir, patikėkite, greitai), bet apie pašaukimus. Kodėl? Vasarį, per Grabnyčias (Viešpaties paaukojimą šventykloje), Bažnyčia švenčia ir Dievui pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) šventę; popiežius Benediktas XVI Lietuvos vyskupams paskutiniojo Ad limina vizito metu nurodė du sielovadinius prioritetus: šeimą ir kunigystę; todėl nutarėme pasvarstyti – kas gi yra tas pašaukimas, kaip jį atpažinti, kaip šeima gali į jį atsiliepti?

Cituojant Evangeliją pagal Matą, kalbančią apie viršelio mozaikos siužetą (VI a., Ravena, Italija), labai norėjosi matyti ir pirmųjų mokinių pašaukimo kontekstą, nuostabiai sujungiantį visus mums svarbius aspektus. Belieka tik pridurti, kad šis įvykis nutiko tuoj po Jėzaus „rekolekcijų“ ir gundymo dykumoje... Vasario pabaigoje mes taip pat pradėsime 40-ties dienų gavėnią; bet violetinis viršelio fonas ne tik dėl to; dar labiau todėl, jog tai ne liūdesio ar gedulo spalva, kaip esame įpratę manyti; kviečiančio Kristaus violetinis drabužis mozaikoje ir pati Evangelija byloja – tai atsivertimo ženklas: „Dievo karalystė čia pat! Tikėkite“.

Darius Chmieliauskas

P. S. Gruodį keletas mūsų bičiulių pastebėjo, kad jau gana tų „Don Kamilio mažojo pasaulio“ istorijų; paklausėme; tačiau sausio numeryje neberadę jų, kiti skaitytojai labai teiravosi – kur dingo Kamilis? Todėl dabar prašome Jūsų padėti mums nuspręsti: tęsti šias istorijas „Artumoje“ ar ne? Rašykite ar skambinkite mums arba balsuokite interneto dienraštyje Bernardinai.lt (nuo vasario 5 iki 12 d.).

2

Artuma / 2007 m. vasaris

Credo

Šventės ir pelenai Vasario kalendorius Viena vasario diena yra vadinama Pelenų trečiadieniu. Verbų sekmadienį žaliomis šakelėmis skelbiame Kristaus triumfą, o jų pelenais barstomės galvas. Liturgija mus moko, kad gyvenimas yra laikinas: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi“ ir kad mūsų gyvenimas turi būti vaisingas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“.

Norėčiau linkėti, kad visos mūsų dienos, ne tik vasario, būtų paženklintos pelenais, t. y. – kasdienio, nuolankaus, tikrojo atsivertimo gyventi Kristuje...

Sekmadieniai Vasario 4-oji – V eilinis sekmadienis. Susitikęs su Dievu žmogus jaučiasi kaip apaštalas Simonas Petras, šaukiantis: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“ Mes, krikščionys, turime suprasti, kad pats Dievas mus padaro vertus savo artumo. Viešpatie, nuolatine pagalba stiprink savo vaikų šeimą, kuri remiasi vien malonės viltimi!

Vasario 11-oji – VI eilinis sekmadienis. Apmąstome Viešpaties palaiminimus. Krikščionys kartais net sakydavo, kad jų gyvenimo taisyklės – ne Dešimt Dievo įsakymų (nes tai – praeitis), bet aštuoni Viešpaties palaiminimai.

Pasaulinė ligonių diena. Ligos tikrovė krikščionio gyvenime yra ne prakeiksmo, bet palaimos ženklas, jei... sugebėsime ne keikti ir prakeikti, bet laiminti ir palaiminti... Dieve, žadėjęs

pasilikti tiesiose bei kilniose širdyse, savo malone ir mus padaryk tokius, kad galėtum mumyse gyventi...

Vasario 18-oji – VII eilinis sekmadienis. Jei krikščionys vadina save Dievo įvaikiais, tai ir turi elgtis kaip Dievas. O Jis myli visus bei kiekvieną ir atleidžia visiems bei kiekvienam. Sunku žmogui?

Turbūt sunku ir Dievui! Dieve, padaryk, kad gyventume tauriomis mintimis, kad kalbėtume ir darytume, kas Tau patinka!

Vasario 25-oji – I gavėnios sekmadienis. Tiek, kiek Jėzus praleido dykumoje – keturiasdešimt dienų, trunka ir mūsų gavėnia. Tik nepamirškime, kad tai ne mūsų veikimo laikas. Tai laikas, kai veikia Dievas. Ir netrukdykime Jam keisti mūsų gyvenimo... Visagali Dieve, pradėtoji metinė gavėnios atgaila teatskleidžia mums Kristaus išminties gelmes ir tepadeda savo elgesiu sekti Jo darbais.

Šventės ir minėjimai Vasario 2-ąją – Kristaus paaukojimo šventykloje šventė (Grabnyčios). Kristus yra šviesa, apšviečianti kiek-vieną žmogų. Tai išreiškia procesijos žvakių palaiminimas. Procesija primena, kad mūsų gyvenimo kelionė yra apšviesta Kristaus mokslo šviesos.

Pažvelk, Viešpatie, į mus, savo žmones, ir padaryk, kad būtume taip atsigręžę į Tave, kaip Tavo Sūnus.

Vasario 5-ąją – šventosios mergelės kankinės Agotos minėjimas (nukankinta III a. Katanijoje, Sicilijoje). Viešpatie, būk mums gailestingas, užtariant šventajai Agotai, kuri švyti Bažnyčioje nekaltumu ir kankinyste.

Vasario 6-oji – šventųjų kankinių Pauliaus Mikio ir jo draugų minėjimas.

1597 m. Nagasakyje (Japonija) dėl Kristaus buvo nukankinti trys jėzuitai, septyniolika japonų pasauliečių, šeši ispanai pranciškonai. Dieve, kankinių stiprybe, pakvietęs į amžinąją garbę Japonijos krikščionis, jiems užtariant ir mums suteik malonę gyvenimu ir mirtimi paliudyti per Krikštą gautąjį tikėjimą.

Kasdieniam Ðventojo Raðto skaitymui 2007 m. vasaris 1 K 2 P

3 Š

4 S

5 P 6 A 7 T 8 K 9 P 10 Š 11 S

12 P

Žyd 12, 18-19. 21-24; Ps 48; Mk 6, 7-13 Mal 3, 1-4; Ps 24; Žyd 2, 14-18; Lk 2, 22-40 Žyd 13, 15-17. 20-21; Ps 23; Mk 6, 30-34 Iz 6, 1-2a. 3-8; Ps 138; 1 Kor 15, 1-11; Lk 5, 1-11 (I sav.)

Pr 1, 1-19; Ps 104; Mk 6, 53-56 Pr 1, 20–2, 4a; Ps 8; Mk 7, 1-13 Pr 2, 4b-9. 15-17; Ps 104; Mk 7, 14-23 Pr 2, 18-25; Ps 128; Mk 7, 24-30 Pr 3, 1-8; Ps 32; Mk 7, 31-37 Pr 3, 9-24; Ps 90; Mk 8, 1-10 Jer 17, 5-8; Ps 1; 1 Kor 15, 12. 16-20; Lk 6, 17. 20-26 (II sav.)

Pr 4, 1-15. 25; Ps 50; Mk 8, 11-13

13 A Pr 6, 5-8; 7, 1-5. 10; Ps 29; Mk 8, 14-21 14 T Pr 8, 6-13; Ps 116; Mk 8, 22-26 15 K Pr 9, 1-13; Ps 102; Mk 8, 27-33 16 P Pr 11, 1-9; Ps 33; Mk 8, 34–9, 1 17 Š Žyd 11, 1-7; Ps 145; Mk 9, 2-13 18 S 1 Sam 26, 2. 7-9. 12-13. 22-23; Ps 103;

1 Kor 15, 45-49; Lk 6, 27-38 (III sav.)

19 P Sir 1, 1-10; Ps 93; Mk 9, 14-29 20 A Sir 2, 1-11; Ps 37; Mk 9, 30-37 21 T Jl 2, 12-18; Ps 51; 2 Kor 5, 20–6, 2;

Mt 6, 1-6. 16-18 (IV sav.)

22 K 1 Pt 5, 1-4; Ps 23; Mt 16, 13-19 23 P Iz 58, 1-9a; Ps 51; Mt 9, 14-15 24 Š Iz 58, 9b-14; Ps 86; Lk 5, 27-32 25 S Įst 26, 4-10; Ps 91; Rom 10, 8-13;

Lk 4, 1-13 (I sav.)

26 P Kun 19, 1-2. 11-18; Ps 19; Mt 25, 31-46 27 A Iz 55, 10-11; Ps 34; Mt 6, 7-15 28 T Jon 3, 1-10; Ps 51; Lk 11, 29-32 Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad žemės gėrybės, Dievo dovanotos visiems žmonėms, būtų naudojamos išmintingai, vadovaujantis teisingumo ir santarvės principais; misijų – kad visų šalių vyriausybės solidarizuotųsi ir didžiadvasiškai prisidėtų prie Trečiojo pasaulio kovos prieš ligas bei didžiąsias epidemijas.

Credo Vasario 10-ąją minima šventoji mergelė Scholastika (VI a.), šv. Benedikto sesuo, moterų vienuolystės Vakaruose pradininkė. Viešpatie, šventink savo šei-mą šventosios Scholastikos užtarimu ir pavyzdžiu, suteik malonę mylėti Tave ir Tau tarnauti tyra širdimi, kad galėtume džiaugtis Tavo bičiulyste.

Vasario 14-ąją – šventųjų Europos globėjų vienuolio Kirilo ir vyskupo Metodijaus šventė (IX a.). Dieve, apaštališka brolių Kirilo ir Metodijaus veikla apšvietęs slavų tautas Evangelijos šviesa, jiems užtariant padaryk, kad visi žmonės priimtų Tavo žodį ir sudarytų vieną šeimą.

Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena. Dėkodami už savo Tėvynę Lietuvą, meldžiame: Viešpatie, pripildyk savosios Dvasios mūsų širdis, kad priešai tartis pradėtų, užuot pykęsi vienas kitam ranką paduotų, o tauta santarvės siektų...

Vasario 21-oji – Pelenų trečiadienis ir gavėnios pradžia, pasninko ir atgailos diena. Dieve, kurio širdį patraukia žmogaus nusižeminimas ir permaldauja atgaila, kaip Tėvas išklausyk mūsų maldas ir palaimink pelenais barstomus tikinčiuosius, suteikdamas malonę per gavėnią stropiai atgailaujant pasirengti tyromis širdimis švęsti Velykų slėpinį.

Vasario 22-ąją – Šventojo apaštalo Petro katedros šventė. Suteik, visagali Dieve, malonę, kad pasaulio audrose nesusvyruotų Tavo Bažnyčia, kurią pastatei ant apaštalo Petro tikėjimo išpažinimo uolos.

Nusikaltimų aukų rėmimo diena.

Visagali ir gailestingasis Dieve, poilsi darbuose, stiprybe varguose, paguoda liūdesy, duok mums savo ramybę!

Kadaise žmonės pelenais balindavo drobes, tręšdavo žemę... Ne, pelenai reiškia ne tik mirtį ir pabaigą. Lygiai taip pat jie skelbia švarumą ir vaisingumą. Linkiu, kad pelenais paženklinti išmoktume taip gyventi, kad visi mūsų darbai net ugnimi bandomi nevirstų pilkais pelenais, kaip tos Verbų sekmadienio triumfą skelbusios šakelės, bet pakviptų it skalsiausi smilkalai.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Biblija apie pašaukimą Kun. Danielius DIKEVIČIUS Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas (Lk 1, 1–4).

Parafrazuojant šią literatūrinę Luko evangelijos dedikaciją būtų galima pasakyti, kad daugelis jau yra mėginę raštu ar žodžiu išdėstyti savo mintis pašaukimo klausimu. Taip pat ir aš nusprendžiau surašyti tau, garbingasis „Artumos“ Skaitytojau, savo įžvalgas apie pašaukimą Šventajame Rašte. Iš tikrųjų gi noriu tiktai priminti ir aptarti pagrindinius pašaukimo apibūdinimus Biblijoje.

Dieviškasis pašaukimo pobūdis Tai pirmas dieviško, t. y. biblinio pašaukimo bruožas, pasireiškiantis dviem būdais.

Pirmasis. Biblinio pašaukimo iniciatyva visada ir išimtinai yra Dievo rankose. Kitaip tariant, Dievas ir tiktai Dievas prakalbina žmogų savo dabar (hebr. žodis, veiksmas). Štai kaip, pavyzdžiui, Senasis Testamentas papasakoja Samuelio pašaukimo istoriją: Berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio priežiūroje.

Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas ir regėjimas nedažnas.

Vieną dieną Elis miegojo savo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti. VIEŠPATIES lempa dar nebuvo užgesusi, ir Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė, nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti“. Tad jis sugrįžo ir atsigulė.

VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti“. Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinojęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas. VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes

3

4

Credo tu mane šaukei“. Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso’“ (1 Sam 3, 1-9).

Antrasis. Dieviškas pašaukimas yra malonė. Kitaip tariant, pašaukimas – tai discensus Dei (Dievo nužengimas) žmogaus atžvilgiu. Vien savo jėgomis ir pastangomis žmogus niekada negalėtų nei užsitarnauti, nei pelnyti pašaukimo malonės: Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, VIEŠPATS pamilo jus ir išsirinko, juk jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų (Įst 7, 7).

Abraomo svečiai.

Iliustracijos iš Ingeborgos Psalmyno. Šiaurės Prancūzija, XII a. pab.

Žmogiškasis pašaukimo pobūdis Tai antras dieviškojo pašaukimo bruožas. Jis irgi pasireiškia dvejopai.

Pirma, Dievas pašaukdamas žmogų prisiderina prie jo prigimtinių savybių ir gyvenimiškos aplinkos. Kitaip tariant, dieviškoji malonė remiasi prigimtimi. Štai kai kurie bibliniai pavyzdžiai. Žinome, kad Dievas pašaukė Abraomą pakeisti gyvenamąją vietą ir keliauti į tiksliai nenurodytą kraštą.

VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu…“ (Pr 12, 1).

Bet Abraomas jau seniai buvo palikęs gimtinę, t. y. tam tikra prasme jau keliavo į kitą kraštą ir jau buvo įgijęs keliautojo įgūdžių: Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai, Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą.

Atėję lig Harano, jie ten apsigyveno (Pr 11, 31). Taip pat žinome, kad Mozė buvo Dievo pašauktas išvaduoti būsimos žydų tautos gentis iš Egipto nelaisvės: Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų

Artuma / 2007 m. vasaris pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia.

O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto (Iš 3, 7-10). Tuo tarpu Mozė jau gerokai anksčiau, savo iniciatyva, buvo pradėjęs išsivadavimo darbą: Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje (Iš 2, 11-12). Panašiai Naujajame Testamente elgiasi Jėzus, pašaukdamas žvejus, taigi vyrus, išmanančius žvejybos amatą, būti žmonių žvejais: Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 18-20).

Tiesa, pasitaiko išimčių, tačiau jos tiktai patvirtina taisyklę. Štai pranašas Jeremijas, labai ramaus būdo ir elgesio žmogus, buvo pašauktas perspėti ir grasinti Išrinktajai tautai, o pranašui Ezekieliui, kuriam, tarsi griežto būdo profesoriui, iš prigimties lengviau būtų buvę perspėti ir grasinti, atiteko žydų tautos guodėjo vaidmuo.

Antra, Dievas prisitaiko prie žmogaus prigimties ir prabyla jam suprantama bei prieinama kalba. Antai jau minėtą Mozę Dievas prašnekino iš degančio krūmo: Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“. Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė (Iš 3, 1-4). O pranašo Elišos pašaukimas prasidėjo nuo skraistės palietimo: Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Elišą beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Elijas, eidamas pro jį, užmetė jam savo skraistę. Palikęs jaučius, jis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną, tada aš paskui tave seksiu“. – „Eik, grįžk! – atsakė Elijas, – argi aš tau ką padariau?“ Eliša sugrįžo nuo jo ir, paėmęs jungą jaučių, juos papjovė. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė ją žmonėms valgyti. Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu (1 Kar 19, 19-21).

Tačiau čia irgi būna išimčių. Pavyzdžiui, Izaijas buvo pašauktas būti pranašu per antgamtinį regėjimą: Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo

Credo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. <...> Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 1-2.8).

Trečia, dieviškas pašaukimas yra dialoginio pobūdžio.

Kitaip tariant, jis turėtų būti žmogaus atpažintas, priimtas ir įgyvendinamas: Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį (Mt 9, 9).

Bendruomeninis pašaukimo pobūdis Tai trečiasis dieviškojo pašaukimo bruožas, pasireiškiantis dvejopu būdu.

Pirma, dieviškojo pašaukimo malonė yra universali.

Tai reiškia, kad kiekvienas pašaukimas skirtas ne asmeniškai naudotis, bet visada yra dėl kitų ir kitų naudai. Štai konkretus pavyzdys. Pašaukdamas Abraomą Dievas tarė: Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą (Pr 12, 2-3).

Antra, kiekvienas pašaukimas skirtas pradėti ir paties pašauktojo bendrystę su Dievu, palaikyti ją bei pagilinti. Išėjimo knygoje skaitome: Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuo-

savybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta (19, 4-6). Šitie žodžiai buvo Dievo ištarti ir tautai Mozės perduoti Sandoros prie Sinajaus kalno sudarymo išvakarėse. O biblinė Dievo ir žmogaus sandora nėra paprastas dviejų fizinių asmenų „kontraktas“. Biblinė sandora (hebr. berît) – tai Dievo ir žmonių gyvenimo bendrystė.

Baigdamas šiuos apmąstymus, norėčiau pacituoti Švč. M. Marijos žodžius, kuriais jinai išreiškė savo sutikimą tapti Dievo Sūnaus Motina, taigi įvykdyti dieviškąjį užmojį jos atžvilgiu: Tada Marija [arkangelui Gabrieliui] atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė (Lk 1, 38).

Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip dera priimti Dievo pašaukimą. Marija ištarė savo garsųjį fiat (lot. tebūnie). Graikiškai jos atsakymas skamba genoito moi (tebūna man); šie žodžiai turi labai gilią teologinę prasmę, o sintaksiškai jie išreiškia didelio troškimo idėją. Taigi Marijos fiat nė iš tolo nedvelkia atsainumu, maždaug: na, gerai, jeigu jau kitaip negalima ir neturi kitos kandidatės, tai norom nenorom aš sutinku. Priešingai, Marija labai entuziastingai priima Dievo valią: Aš trokšte trokštu įgyvendinti savo pašaukimą.

Meilės daina naktyje Kun. doc. dr. Romualdas DULSKIS Katalikų teologijos fakulteto VDU dėstytojas

Dievo melodija „‘Dieve, tegarbina tave tautos, – visos tautos tave tešlovina!’ (Ps 67, 4). Eikite keliu drauge su visomis tautomis, jūs, taikos sūnūs, jūs, vienos visuotinės Bažnyčios sūnūs; eikite ir dainuokite. Juk keliautojai dainuoja, kad atsigaivintų nuo kelionės vargų. Dainuokite šioje kelionėje, giedokite naują giesmę, niekas tenedainuoja bet kokios dainos, dainuokite savo tėvynės meilės dainas…

Kaip kad dainuoja keliauninkai, o jie dažniausiai dainuoja naktyje“1, – rašo šv. Augustinas, akindamas krikščionis suvokti savąjį pašaukimą šio gyvenimo „naktyje“.

Tikinčiajam svarbu įsisąmoninti gyvąją savo atsakomybę Bažnyčioje bei visuomenėje ir atpažinti iš prigimties skirtą pašaukimą – „Dievo melodiją“, anot

šv. Ignoto Antiochiečio2. Kiekvieno krikščionio pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile laisvai atsiliepiančio žmogaus dialogo istorija.

Pašaukimo sąvoką gali išryškinti pašaukimų medžio įvaizdis. Jo šaknys – tai pašaukimas dialogui ir Sandorai su Dievu. Kamienas žymi pašaukimą gyventi Evangelijos vertybėmis, sekti Kristumi. Medžio šakos simbolizuoja specialiųjų pašaukimų įvairovę: pasauliečio, kunigo, įvairių pašvęstojo gyvenimo formų. Lapai ir vaisiai atspindi pašaukimą pašaukime, t. y. savitą žmogaus kelią ir jo asmenybės išsiskleidimą vienoje ar kitoje gyvenimo srityje.

5

6

Artuma / 2007 m. vasaris

Credo Pašaukimas yra numatanti Kūrėjo mintis apie kiekvieną asmenį. Tai idealus Kūrėjo planas, tartum svajonė, esanti žmogų mylinčio Dievo širdyje. Kūrėjas nori, kad šis planas visoms žmogiškoms gyvybėms būtų skirtingas ir savitas. Kiekviena būtybė išreiškia ir yra kviečiama išreikšti ypatingą Dievo minties aspektą. Būtent jame ji atranda savo vardą bei tapatybę, patvirtina ir garantuoja savo laisvę ir originalumą: Esu pašauktas kažką nuveikti ir kažkuo būti, kam nėra pašauktas niekas kitas.

Dievo plane Dievo žemėje turiu vietą, kurios neturi niekas kitas.

John Henry Newman3

„Ateik ir sek paskui mane!“ Jo veidas apsiniaukė ir nusiminęs jis nuėjo sau, nes jo širdis buvo nelaisva. Jaunuolis labai brangino žemiškus turtus bei malonumus, ir tai jam sutrukdė įsiklausyti į Kristaus kvietimą ir atrasti savąjį gyvenimo kelią (plg. Mk 10, 21-22). Šv. Maksimas Išpažinėjas (580–662) garsiajame savo veikale Liber asceticus („Asketikos knyga“) taip apibūdina vidinės asmens laisvės sąlygas: Brolis paklausė: „Tėve, ką reikia daryti, kad nuolat būtum laisvas Dievui?“ Mokytojas atsakė: „Žmogaus dvasia negali būti visiškai laisva Dievui, jei ji neturi šių trijų dorybių: meilės, santūrumo ir maldos. * Nes meilė nugali rūstavimą, * santūrumas gesina aistras, * o malda apvalo sielą nuo visokios savimeilės ir atveda ją į tiesioginę akistatą su Dievu. Šios trys dorybės apima visas dorybes; be jų žmogaus dvasia negali būti laisva Dievui“4.

Brandos perspektyva

Gedo Malinausko nuotrauka

Ką daryti, kad būtum laisvas?

Pašaukimui esmiškai būtina laisvė. Jei žmoguje įsivyrauja ydos, jis praranda dvasios laisvę ir nesugeba atsiliepti, o dažnai net nebepajėgia išgirsti ir suprasti Dievo pašaukimą. Todėl žmogus turi pasirengti jį priimti. Turtingas jaunuolis neatsiliepė į Išganytojo kvietimą:

Dar dažnai pašaukimą suvokiame kaip pernelyg sustingusį, nejudamą. Tuo tarpu daugelio šventųjų gyvenime labai ryškiai atsispindi veržli pašaukimo plėtotė. Mat žmogus ne visuomet iš karto įsiklauso į Dievo balsą visa širdimi, o kita vertus, Dievas turi savo planų, kuriuos tik palaipsniui atskleidžia žmogui, vesdamas jį vis į didesnę dvasinę brandą. Pavyzdžiu gali būti Europos globėja šv. Brigita Švedė, šv. Teresė Avilietė, šv. Mikalojus Fliujietis, šv. Rapolas Kalinauskas, o iš pastarojo laikmečio asmenybių – motina Teresė iš Kalkutos.

Pašaukimo ugdymas negali apsiriboti kuria nors viena gyvenimo atkarpa. Kadangi krikščioniškos būties pagrindas yra sekimas įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, akivaizdu, jog saviugda turi trukti visą žmogaus amžių. Esame pašaukti save perkeisti ir nuolat panašėti į Kristų. To neįmanu pasiekti nei per vienerius, nei per kelerius metus. Dievas atveria mums vaisingą perspektyvą: ugdytis ir mokytis visą mums skirtą žemiškąjį laiką, kiekviename jo tarpsnyje ir bet kokioje aplinkoje, semtis išminties iš visų sutiktų asmenų, iš kiekvieno tiesos, gėrio bei grožio trupinėlio, kurį mums leista patirti gyvenimo kelyje.

Augustinus. Das Antlitz der Kirche. Freiburg. 1991. P. 346.

Ignotas Antiochietis. Laiškas efeziečiams 4, 2 // Katalikų kalendorius žinynas 1987. Kaunas–Vilnius. 1987. P. 250.

3 John Henry Newman (1801–1890) – anglikonų dvasininkas, Oksfordo sąjūdžio įkūrėjas, 1845 m. perėjęs katalikybėn, 1879 m. tapęs kardinolu; vienas žymiausių XIX amžiaus teologų.

4 Maximus der Bekenner. Drei geistliche Schriften. Freiburg. 1996. P. 70–71.

1 2

Credo

Kiekvienas esame pašauktas Tomas VILUCKAS Gyvename tokiu laiku, kai ne vienam atrodo, jog ir visuomenės, ir Bažnyčios gyvenime pribrendo permainos. Tačiau gerai žinome, kuo viskas baigiasi, kai jas įgyvendinti imasi pernelyg gerai apie save manantys žmonės. Naikinanti revoliucijos ugnis sklinda nesulaikomai... Tikras permainas įvykdo brandžios, sakytume – pašauktos, asmenybės.

Pašaukimas turėtų tapti pagrindine tema, kai bandome išsiaiškinti, kodėl daugelyje mūsų šalies gyvenimo sričių trūksta proveržio. Perfrazuodami 1997 m. Romoje vykusio Europos kongreso dėl pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą baigiamojo dokumento pavadinimą („Nauji pašaukimai naujajai Europai“), galėtume tarti, kad naujajai Lietuvai reikalingi nauji pašaukimai.

Beje, būtent šis dokumentas lieka pagrindine gaire katalikams apmąstant pašaukimų tematiką.

Žmogus be pašaukimo Akivaizdu, kad mąžta pašaukimų, pvz., į kunigystę, tačiau su panašiomis problemomis susiduria kone visos galutinio įsipareigojimo reikalaujančios gyvensenos formos.Tokią padėtį nulemia įvairios priežastys. Pirmiausia – apsisprendimo baimė. Ji tampa tiesiog chronišku nūdienos žmogaus bruožu. Ši baimė kyla iš nepasitikėjimo.

Nepasitikima viskuo – Dievu, savimi, kitais... Pasaulis atrodo priešiškas bei svetimas, ir jį puoselėti, keisti nebematoma jokios prasmės. Tuomet ateitis iškyla kaip grėsmių ir problemų kamuolys, nusivylimų šaltinis. Ji apribojama profesijos pasirinkimu, medžiaginės gerovės sukūrimu, paprasčiausių poreikių patenkinimu. Taip elgdamasis asmuo visiškai užsiveria slėpiniui, tam, kas pranoksta jį ir jo vaizduotę. Kitaip tariant, iš šiuolaikinio žmogaus, ypač jauno, akiračio dingsta kūrybiškumas, polėkis bei sveika ambicija. Jo pasaulėvaizdyje nebelieka vietos atsakomybei už savo ir kitų gyvenimus.

Tokia būklė verčia kalbėti apie jauseną bei mąstyseną, paskatinančias atsirasti pašaukimams priešišką aplinką. Jaunimas stipriai priklauso nuo jos ir leidžiasi paveikiamas. Orientyrų bei vertybių netekusioje visuomenėje (mūsiškė ir darosi tokia) pradeda vyrauti, kaip įvardijo minėtasis Europos kongresas, „žmogaus be pašaukimo“ tipas. Tokiems asmenims tikrai nebūdinga gyventi tikint ateitimi, siekiant aukštų tikslų. Kad ir ką darytų ir ko imtųsi, jie nepatiria to, ką vadiname „gyvenimo skoniu“. O jį suteikia būtent pašaukimas, žinojimas, kad esi savo vietoje ir vykdai Dievo valią.

Pašaukimų įvairovė Pašaukimas negimsta uždaroje erdvėje. Tai visos Bažnyčios, visų bendruomenių ir pavienių katalikų reikalas. Gali klaidingai atrodyti, kad pašaukimų klausimas rūpi tik kunigų seminarijų vadovams ar vienuolynų

vyresniesiems. Betgi kiekvienas sąmoningas, konkrečią tarnystę atliekantis krikščionis taip pat yra pašauktas!

Savo krikščionišką būklę, visuomeninę padėtį dažnai priimame pernelyg paviršutiniškai, ne kaip malonę, o kaip savo pasirinkimą, apsisprendimą. Tuo tarpu visi pašaukimai yra Dievo dovana, to, ką gavome Krikštu, įkūnijimas. Dievo malonė nėra kažkas abstraktaus, kažkur padebesiuose sklandantis „neatpažintas objektas“, bet su mūsų egzistencija susiliečianti tikrovė.

Pašaukimo malonė skleidžiasi įvairiausiose gyvenimo srityse. „Reikia tėvų ir motinų, atvirų gyvybės dovanai; sutuoktinių, liudijančių ir švenčiančių Dievo palaimintą žmogiškosios meilės grožį; žmonių, gebančių dalyvauti dialoge bei mylėti kultūrą, idant perteiktų krikščioniškąją naujieną mūsų laiko kalba; specialistų ir paprastų žmonių, pajėgiančių į savo pilietinį gyvenimą ir darbo bei draugystės santykius įspausti tiesos skaidrumą bei krikščioniškosios artimo meilės intensyvumą; moterų, galinčių krikščioniškajame tikėjime vėl atrasti galimybę visiškai išskleisti savo moteriškąjį genijų; kunigų, turinčių didelę širdį, tokią kaip Gerojo Ganytojo; nuolatinių diakonų, skelbiančių Žodį ir laisvę tarnauti didžiausiems vargšams; įšventintų apaštalų, įstengiančių kontempliatyvia širdimi panirti į pasaulį bei istoriją, ir mistikų, pažįstančių Dievo slėpinį ir žinančių, kaip švęsti Dievo patirtį ir parodyti Jo artumą gyvenimo įvykiuose.“1 Dar galėtume paminėti ir skausmingas asmenines patirtis, kai esame kamuojami negalios, dėl vienokių ar kitokių priežasčių liekame nesukūrę šeimos, prispausti našlystės naštos. Visos šios situacijos gali tapti erdve, kurioje apsireiškia Dievo valia ir kvietimas darbuotis jo vynuogyne.

Kaip matome, egzistuoja ištisa pašaukimų dinamika, stulbinanti jų įvairovė. Ji atskleidžia Bažnyčios veido grožį.

7

8

Artuma / 2007 m. vasaris

Credo Dovana ir slėpinys Ne veltui Jonas Paulius II pašaukimą apibūdino kaip dovaną ir paslaptį. Pats žodis pašaukimas rodo, kad yra kažkas, kas šaukia, kviečia. Tai puikiai iliustruoja Evangelijos pagal Morkų pasakojimas apie apaštalų pašaukimą. Apaštalas pastebi: „Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį“ (Mk 3, 13). Tad kalbama apie Dievo iniciatyvą – būtent Jis yra pagrindinis veikėjas žmogaus pašaukimo istorijoje. Apaštalas Jonas tvirtina: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Dievas pirmas žengia žingsnį, todėl pašaukimą vadiname Jo dovana.

Tai, kaip mes išgirstame, „iššifruojame“ Dievo kvietimą, priklauso slėpinio sričiai. Reiktų rimtai suabejoti, jei kas nors tiesiogiai „išgirstų“ Dievo balsą ar gautų apreiškimą, kad turi, pavyzdžiui, stoti į vienuolyną.

Pašaukimo atskleidimas vyksta daug paprasčiau, tačiau

Gintaro Česonio nuotrauka

visada lieka Dievo ir žmogaus susikalbėjimo slėpinys.

Akivaizdu, kad prieš priimdami kokį nors svarbų apsisprendimą tik nedaugelis „konsultuojasi“ su Dievu. Tai nėra gera tradicija, nes nederėtų pamiršti, jog Dievui nėra ribų ir Jis veikia per gyvenimo įvykius, žmones, intuiciją.

Todėl daug reikšmės turi aplinka: „...svarbu, kad būtų bažnytinė bendruomenė, tikrai padedanti kiekvienam pašauktajam įžvelgti savo pašaukimą. Tikėjimo, maldos, meilės bendrystės, dvasinės brandos, ryžto skelbti, intensyvaus sakramentinio gyvenimo kupina aplinka paverčia tikinčiąją bendruomenę vaisinga dirva, tinkama ne tik naujiems, ypatingiems pašaukimams daiginti, bet ir pašaukimams palankiai kultūrai kurti bei individo pasirengimui priimti asmeninį kvietimą ugdyti.“2 Kaip matome, turi susikurti pašaukimo kultūra, padėsianti atsirasti naujiems pašaukimams, o esamiems – tvirtėti.

Tokioje perspektyvoje kitaip atsiskleidžia ir įvairios krikščioniško gyvenimo formos. Jei suvokiame, kad 1 2

pašaukimas yra slėpinys, tada ir kunigystė, pavyzdžiui, niekad neatrodys profesija. Dėl klaidingai suprantamos kunigystės ją pasirinkę, bet šio pašaukimo neturintys asmenys vėliau patenka į visokius skandalus, savo elgesiu piktina tiek tikinčiuosius, tiek netikinčius. Jei kunigystę laikysime profesija, tai kunigas mums tebus ritualinių paslaugų teikėjas, o ne Kristaus kunigystės atvaizdas. Tuomet nesuvoksime, ką reiškia Jėzaus žodžiai: „...Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Pašaukto kunigo gyvenimas tampa šių žodžių įkūnijimu.

Tą patį galime pasakyti apie santuoką. Jei ji nėra pašaukimas, tuomet tai tik tarp vyro ir moters įsiplieskusios aistros rezultatas: kai aistros nurimsta, pasibaigia ir santuoka... Tuo tarpu Katekizmas pabrėžia: „Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (plg. 1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, ir jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse toji meilė yra gera, labai gera“ (KBK 1604). Todėl krikščioniška santuoka tampa ne vien „susiženijimu“, bet ir ženklu, skelbiančiu dieviškąją tikrovę – Dievo meilės žmogui gelmę.

Panašiai yra ir su vienuoliniu pašaukimu. Tyloje besimeldžiančios kontempliatyvios vienuolės ne vienam gal atrodo dykinėtojos, veltėdės ar mazochistės. Tačiau žvelgiant iš pašaukimo perspektyvos jos liudija, kaip toli gali pažengti Dievo ir žmogaus meilė. Ji pasiekia tokį laipsnį, kad žmogaus širdyje gimsta troškimas dovanoti Dievui visą save ir taip tapti pranašišku ženklu to, kas mūsų visų laukia amžinybėje.

Vatikano II Susirinkimo mokymas apie Bažnyčią paskelbė visų jos narių pašaukimą į šventumą: „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen gentium 40). Šis pašaukimas skirtas ne puikių biografijų žmonėms, bet visiems trokštantiems neapriboti savo gyvenimo vien biologinių poreikių tenkinimu. Kiekvieno asmens, tiek moters, tiek vyro, šventėjimas yra savitas, pasižymi tik jam būdingais ypatumais, nes jis visada bus asmeniška tikrovė. Dievo žvilgsnyje žmogiškumas ir šventumas – ne du vienas kitam priešingi, bet tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai. Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų – tėvas, motina ar tik Dievui ir žmonėms tarnauti pasišventęs asmuo, suvokdamas savo visuomeninę padėtį kaip pašaukimą gali atrasti tiesų kelią į šventėjimą.

Popiežiškoji dvasinių pašaukimų globos draugija. Nauji pašaukimai naujajai Europai, 12, b.

Ten pat, 19, b.

Credo

Klausimai ganytojams Mūsų sūnus norėtų būti kunigas.

Ar labai sunku įstoti į seminariją, kokių dalykų turėtų gerai mokytis?

Stasė V.

Galvojant apie būsimas studijas seminarijoje, daugiau dėmesio vertėtų skirti bendram humanitariniam išsilavinimui. Taip pat reikia prisiminti, kad studijos yra tik viena rengimo kunigystei dalis. Ne mažiau svarbus dvasinis, visapusiškas asmenybės ugdymas. Kunigystei ruošiamasi dar prieš seminariją, laikantis katalikiškos doros ir tikėjimo, dalyvaujant savo parapijos gyvenime. Į seminariją kviečiami doro elgesio jaunuoliai, praktikuojantys katalikai, baigę vidurinę ar jai tolygią mokyklą.

Gavę klebono charakteristiką, kandidatai atvyksta pas savo vyskupą, kuris duoda nukreipimą į seminariją.

Pasirengimas kunigystei trunka šešerius su puse metų trimis etapais: pirmieji metai skiriami bendram pasirengimui (propedeutinis kursas); kiti dveji – filosofijos studijoms; dar treji su puse – teologijos studijoms. Išsamesnė informacija teikiama seminarijose, taip pat jų internetinėse svetainėse.

Galvoju apie kunigystę, todėl norėčiau daugiau sužinoti apie kunigų gyvenimą, pareigas, jų kasdienę veiklą ir pan. Ovidijus

Gavusieji kunigystės šventimus tarnauja tikintiesiems mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir sielovadai. Šiai įvairiapusei tarnystei rengiamasi per ugdymo metus seminarijoje, bet kunigo lavinimasis nuolat vyksta ir vėliau.

Kunigui, kaip ir kiekvienam krikščioniui, labai svarbus nuoširdus asmeninis bendravimas su Dievu – maldos gyvenimas. Natūralu, jog kunigo asmenyje tikintieji ieško to, kuris galėtų juos palydėti kelyje į gilesnį ryšį su Dievu, patarti

įvairiais dvasinio gyvenimo klausimais.

Kalbėjimas apie Dievą yra gyvas, kai jį nuolat maitina kalbėjimas su Dievu.

Tad nenuostabu, kad dalis kunigo laiko skiriama maldai, kuri pradeda, palydi ir užbaigia visus kitus jo darbus. Specifinė kunigo malda yra kasdien kalbamas brevijorius, arba Liturginės valandos.

Kunigas siekia, kad jam patikėtos bendruomenės nariai, skirtingi savo amžiumi, išsilavinimu, užsiėmimais, būtų tarsi viena šeima, jungiama vieno tikėjimo, kiekvieno sekmadienio Eucharistijoje drauge švenčianti Dievo meilę ir ją gyvai liudijanti savo aplinkoje artimo meilės darbais. Kunigai darbuojasi ne tik parapijų bendruomenėse, bet atlieka ir kapelionų pareigas bendrojo lavinimo ar aukštosiose mokyklose, kariuomenėje, ligoninėse, kalėjimuose.

Kunigo pašaukimo dalis – padėti žmonėms patirti, koks turtingas, gyvas ir šiandien reikšmingas yra Šventasis Raštas, kokį naują gyvenimą padovanoja Krikštas, kokie Dievo meilės turtai slypi Eucharistijoje, kokia Šventosios Dvasios jėga praturtina Sutvirtinimas, kaip gyja sužeistos širdys, atsiveriančios Viešpaties gailestingumui Sutaikinimo sakramente, kaip išaukština ir pašventina sutuoktinių meilę Santuokos sakramentas, kokį sustiprinimą ir paguodą sergančiam suteikia Ligonių patepimo sakramentas. Kunigas patarnauja tikintiesiems, bendraudamas su pavieniais žmonėmis ir grupėmis, padėdamas pasirengti sakramentams bei juos teikdamas.

Visam tam būtina Dievo pagalba, kurios Jis niekada neatsako. Reikia maldos ir studijų, meilės ir pasitikėjimo, pasišventimo ir uolumo, ištvermės ir ištikimybės. Labiau už viską mylėdamas Dievą ir dėl Jo pasišvęsdamas tarnauti žmonėms, kunigas šioje tarnystėje atranda daug džiaugsmo.

Pažinti dvasininko gyvenimą iš arčiau labiausiai padėtų bendravimas su geru kunigu. Galvojant apie seminariją ar apskritai apie gilesnį dvasinį gyvenimą, būtų labai naudinga susirasti gerą dvasios tėvą, kuris palydėtų tikėjimo kelionėje, padėtų atpažinti savąjį pašaukimą ir jame sutvirtėti.

Ar kunigai irgi eina išpažinties? Ar per ją jiems atleidžiamos sunkios nuodėmės? Melanija

Išpažinties sakramento priėmimo atžvilgiu kunigas yra lygus su kitais tikinčiaisiais. Todėl bent kartą per metus irgi privalo atlikti išpažintį ir pasisakyti visas sunkesnes kaltes, nors rekomenduotina tokią išpažintį atlikti dažniau (kas keletą savaičių). Be abejo, kai gailimasi ir ryžtamasi taisytis, kiekvienam tikinčiajam (taigi ir kunigui) atleidžiamos visos nuodėmės: tiek lengvos, tiek sunkios. Žinoma, nuodėmių atleidimas neatleidžia nuo Bažnyčios bausmių: jei kunigas netinkamai atliko savo pareigas, jis gali gauti Dievo atleidimą moraline ir dvasine prasme, bet turi būti nubaustas Bažnyčios.

Ar Lietuvoje bus ruošiami pasaulietiniai diakonai? Kokios keliamos pasirengimo sąlygos, ar reikalingas teologinis išsilavinimas ir pan. Jonas

Turbūt turite omenyje po Vatikano II Susirinkimo atgaivintą nuolatinių diakonų tarnystę? Taip, jie jau gali būti ruošiami ir Lietuvoje. Kreipkitės į savo vyskupą ir išsiaiškinkite apie vyskupijos pasirengimą ruošti diakonus. Prieš diakonato šventimus kandidatas turi įgyti teologinį išsilavinimą.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

9

10

Artuma / 2007 m. vasaris

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Pačioje Naujųjų metų pradžioje, dar neišsisklaidžius jaukiems kalėdiniams įspūdžiams, kuriuos vainikavo Trijų Karalių šventė, Lenkijos Bažnyčioje įsiplieskė tikra drama su toli, daugelio komentatorių nuomone, sieksiančiais padariniais. Sausio 7 d. per ingreso Mišias naujasis Varšuvos arkivyskupas Stanislawas Wielgusas pranešė apie atsistatydinimą, pasitvirtinus įtarimams, kad jis šnipinėjo komunistinės Lenkijos saugumui.

Vatikanas sutrikęs ir nusivylęs, jog kandidatas į vieną svarbiausių visoje Rytų Europoje diecezinių postų nuslėpė reikšmingą biografijos faktą, be to, paprastai tokios nuodugnios Vatikano patikrinimo procedūros pasirodė neveiksmingos, ypač turint omenyje, kad Šv. Sosto nuncijus Lenkijoje pats yra lenkų tautybės. Kas dezinformavo popiežių Benediktą XVI? Versijų keliama pačių įvairiausių: antai italų dienraštis La Repubblica užsimena apie galimą „santykių išsiaiškinimą“ Vatikano viduje, o britų katalikų žurnalas The Tablet perduoda dviejų vidurinio rango Vatikano pareigūnų žodžius, jog jie yra „visiškai tikri“, kad popiežius Benediktas žinojo apie arkivyskupo S. Wielguso praeitį. Vis dėlto staigi Šventojo Tėvo reakcija ir S. Wielguso pašalinimas iškart po jo prisipažinimo rodo, jog „valdant Benediktui XVI, Vatikanas pamažu įsisavina krizių valdymą“, teigia Vatikano stebėtojas Johnas Allenas.

Apaštalų Sostas rimtai baiminasi, kad po pastarojo incidento Lenkijoje gali pasipilti kaltinimų kunigams bei vyskupams, paremtų melaginga informacija, ir įkvėpti ne tiek istorinės tiesos paieškas, kiek priešiškumą Bažnyčiai. Tačiau kilus pasitikėjimo krizei, Bažnyčiai nebelieka nieko kita, kaip tik atskleisti visą turimą informaciją. Todėl sausio 12 d. Lenkijos episkopatas susirinko į neeilinį posėdį ir

nusprendė, kad nuo šiol galutinį sprendimą dėl kolaboravusių vyskupų priims Vatikanas, o atskiros vyskupijos bus raginamos suburti vietines komisijas ir ištirti kiekvieną galimą kolaboravimo atvejį.

Dar pernai rugpjūtį Lenkijos vyskupai paskelbė išsamų dokumentą apie kunigus kolaborantus, kurie, anot vyskupų, turėtų viešai prisipažinti, o kai kuriais atvejais vienintelė išeitis galinti būti tik jų atsistatydinimas. Todėl daug kas svarsto, kodėl visa tai nebuvo pritaikyta arkivyskupo Wielguso bylai, kol ji dar nebuvo tapusi pirmojo puslapio sensacija.

Susvyravęs pasitikėjimas Bažnyčia ir jos vyresnybės nesugebėjimas atitinkamai reaguoti ženklina ir nelemtą sukaktį JAV Bažnyčioje. Lygiai prieš penkerius metus dienraštis Boston Globe paskelbė pirmą straipsnį apie nacionalinio masto tragedija virtusius kunigų lytinius nusižengimus prieš nepilnamečius. Norint atitaisyti jos padarinius, dar laukia ilgas kelias, pripažįsta Bostono kardinolas Seanas O’Malley’s.

Tuo tarpu Meksikos vyskupai žengė iki šiol precedento neturintį žingsnį ir paprašė Vatikano imtis priemonių prieš nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu kaltinamą kunigą, kaip teigiama, nusižengusį ne tik gimtojoje Meksikoje, bet ir JAV, kur buvo trumpam perkeltas.

Lygiai prieš 200 metų Britų imperijoje panaikinta prekyba vergais ir žengtas pirmas žingsnis į visišką vergovės panaikinimą. Sukakties proga paskelbtame bendrame pareiškime krikščioniškų Bažnyčių atstovai apgailestavo dėl milijonams žmonių sukelto skausmo ir kančių, amžiams pakeitusių gyvenimą Afrikoje, Vest Indijoje ir kitur. Šiandien buvusios imperijos katalikų vadovai kviečia žmones gyventi solidarumo su varguoliais dvasia, atsargiai naudotis gamtos ištekliais ir juos tausoti.

Jei pavojingai šylantis klimatas skatina pagarbiau elgtis su gamta, tai pagarba žmogaus gyvybei gali išspręsti daugelį nūdienos žmonijos problemų.

Tokia mintis vyravo Benedikto XVI metinėje pasaulio būklės apžvalgoje, skirtoje prie Šv. Sosto akredituotiems užsienio valstybių pasiuntiniams. Irakas ir Afganistanas, Somalis, Šri Lanka ir Kolumbija – tai tik kelios žemėlapio vietos, kur besirutuliojantys įvykiai ypač šaukiasi pagarbos žmogaus teisėms bei teisėtiems tautų siekiams. Popiežiaus teigimu, pagarbos gyvybei stoką liudija ir vis gausėjantys abortai bei mėginimai pakeisti šeimos sampratą.

Daug kam ne paslaptis, kad iki išrinkimo popiežiumi kardinolas Josephas Ratzingeris nepalankiai atsiliepdavo apie roko muziką. Lapkritį sceną turėtų išvysti ambicingas ir ekstravagantiškas sumanymas – kunigo Marco Frisinos opera-miuziklas pagal Dantės Dieviškąją komediją, sujungsiantis įvairių stilių, tarp jų ir roko, muziką ir dedikuotas popiežiui Benediktui XVI. Dėl visiškai suprantamų priežasčių hardrokas skambės operos dalyje apie pragarą.

Lietuva Pavėluota paskirtojo Varšuvos arkivyskupo atgaila ir atsistatydinimas paaštrino polemiką dėl dvasininkų bendradarbiavimo su komunistinių režimų saugumo struktūromis. Ši tema vėl svarstyta ir mūsų žiniasklaidoje. Istorikai tvirtina, kad dauguma Lietuvos dvasininkų pasirinko represijas, o ne kolaboravimą. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pareiškė laikąs tikėtinais istoriko Arūno Streikaus tyrimų išvadas ir manąs, jog sovietmečiu su KGB bendradarbiavo mažiau kaip 10 proc. kunigų. Mokslininkai pabrėžia, kad šis nuošimtis galioja ne šiandienos dvasi-

Kronika ninkijai – tyrinėti XX a. 6-ojo bei 7-ojo dešimtmečių, kai valdžia dirbtinai ribojo kunigų skaičių, duomenys. Vyskupas Jonas Kauneckas, drauge su arkivysk.

S. Tamkevičiumi dalyvavęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto ir disidentų veikloje, pareiškė įsitikinimą, jog dauguma formaliai saugumo užverbuotų kunigų iš tikrųjų neteikė jokių žinių, tik vedžiojo KGB už nosies. Kardinolas Audrys J. Bačkis sakė, kad Lietuvos episkopatas po sovietinės epochos radikaliai pasikeitęs: jo viršūnėje yra dvasininkai, okupacijos metais aktyviausiai priešinęsi ateistiniam režimui.

Kaskart vis didesnės salės prireikia ir Vilkaviškio vyskupijos šeimų susibūrimui – ketvirtoji jos šeimų šventė per Tris Karalius vyko Alytuje. Iš šio miesto nuskambėjo viltinga žinia: pernai čia gimė daugiau žmonių nei numirė ir susituokė daugiau porų nei išsiskyrė.

Gruodžio pabaigoje lankydamasis Šiaulių universitete apaštališkasis nuncijus arkivysk. Peteris S. Zurbriggenas paragino, kad, siekdami „pasirodyti geresniais europiečiais“, Lietuvos žmonės neišsižadėtų krikščioniškosios tapatybės. Šventojo Sosto atstovas gyrė gilias šaknis mūsų šalyje turintį taikų kultūrų bei tikėjimų sambūvį – gerą pamatą, ant kurio galima kurti ateitį.

Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas: kunigai S. Tamkevičius, V. Vėlavičius, J. Zdebskis, A. Svarinskas, J. Kauneckas. 1979 m.

Verta priminti, kad Lietuvos vyskupai Didžiojo jubiliejaus proga 2000 m. sausio 26 d. paskelbė kreipimąsi „Dėl Bažnyčios narių bendradarbiavimo su KGB“, kviesdami dalyvauti valstybiniame liustracijos procese: „Šį nelengvą, bet būtiną žingsnį visus Bažnyčios narius raginame padaryti vadovaujantis atgailos, nusižeminimo ir susitaikymo dvasia, nes Evangelija ragina ištaisyti visa, kas krikščionio gyvenime buvo sukreivinta“.

Tradicinė šeimų šventė Šiauliuose simboliškai „įvedė“ į šiemet minėsimą šios vyskupijos dešimtmetį. Vyskupas Eugenijus Bartulis ganytojišką tarnystę Šiaulių vyskupijoje nuosekliai sieja su išskirtiniu dėmesiu šeimoms, burdamas jų maldos būrelius ir globodamas tokias šventes. Tūkstančio vietų „Saulės“ kultūros centro salėje vargiai tilpusius dalyvius miesto meras pradžiugino pažadu apie kitąmet duris atversiančią daug didesnę erdvę.

Dar kartą aukštai įvertintas Lietuvos Caritas, šįsyk – už sėkmingai vykdomą projektą „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ (išsamiau apie tai skaitykite 23–25 p.). Bendradarbiaujant su Vyriausybe ir savivaldybėmis sėkmingai tęsiama ES inicijuota pagalbos maisto produktais programa.

Taizé bendruomenės surengtame Europos jaunimo susitikime Zagrebe tarp 50 tūkst. dalyvių buvo 700 jaunuolių iš Lietuvos.

Ilgametei žurnalo „Artuma“ redaktorei Vandai Ibianskai įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premija (žr. viršelio IV atvartą).

Sausio 13-ąją Seimo posėdyje monsinjoras Gintaras Grušas kalbėjo apie laisvės dovaną, išskirdamas „pigią ir brangią malonę“: „Kiekvienas pilietis, norėdamas gyventi laisvėje, norėdamas

Šeimų šventės Šiauliuose akimirka.

Onutės Barakauskaitės nuotrauka

būti tikrai laisvas, turi sumokėti laisvės kainą. <…> Laisvės kaina panaši į tą kainą, kurią kiekvienas tikintysis turi sumokėti norėdamas sekti Kristų“.

Kretingoje įvyko Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos kapitula. Naujuoju provincijolu šešeriems metams išrinktas kun. Astijus Kungys OFM pakeitė devynerius metus šias pareigas ėjusį kun. Sigitą Benediktą Jurčį OFM. Sausio 18–25 d. visame pasaulyje vykstanti Maldos už krikščionių vienybę savaitė Lietuvoje intensyvesnė tuose miestuose, kur nuo seno drauge gyveno kelių konfesijų krikščionys. Jie kartu meldėsi Klaipėdoje, Šilutėje, Vilniuje, Kaune; Biržuose į ekumenines pamaldas paeiliui kvietė keturių konfesijų maldos namai, Šiauliuose ir Panevėžyje – vyskupijų katedros.

Vienas svarbiausių sausio 18 d. vykusio LVK plenarinio posėdžio klausimų buvo Katalikų Bažnyčios Katekizmo (KBK) kompendiumo vertimo į lietuvių kalbą peržiūra ir patvirtinimas. Ši knyga, Vatikano paskelbta daugiau nei prieš metus ir susidedanti iš klausimų bei atsakymų, visiems prieinama ir suprantama kalba aiškina tikėjimo tiesas. Tai prieš 15 metų išėjusio išsamaus KBK santrauka, kuri lietuviškai bus išleista vertimą patvirtinus Šventajam Sostui.

Vyskupai, be kita to, aptarė ir serialo „Popiežiaus miestas“ demonstravimą Lietuvoje. Nors katalikai įsitikinę, kad serialas tendencingai vaizduoja religiją bei kursto pasityčiojimą, niekinimą ir neapykantą tikėjimo pagrindu, jį rodyti nebuvo uždrausta. Ganytojų teigimu, šis faktas, taip pat dažni smurto, prievartos vaizdai žiniasklaidoje verčia susimąstyti, ar tikrai mūsų valstybėje padaryta viskas, kad prisidengiant spaudos laisve nebūtų užgauliojamos ištisos piliečių grupės, o nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio.

Todėl vyskupai svarsto, kaip veiksmingai pakeisti tokią padėtį. Čia būtų svarbios ir mūsų, piliečių bei visuomeninių organizacijų, iniciatyvos.

Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

11

12

Artuma / 2007 m. vasaris

Kronika

Gairės krikščioniui artėjant rinkimams Andrius NAVICKAS Neabejotinai svarbiausias mūsų šalies politinio gyvenimo įvykis – vasarį rengiami savivaldybių rinkimai. Nors, kaip daugybę kartų apgailestauta, vis dar neturime tikros savivaldos, paremtos solidarumo ir papildomumo (subsidiarumo), laisvės ir atsakomybės principais, demokratinėje sistemoje kiekvieniems rinkimams tenka ypač svarbus vaidmuo. Tai praktiškai vienintelė galimybė visiems mums tiesiogiai išreikšti savo valią dėl to, kokios valdžios norėtume per artimiausius ketverius metus. Aišku, egzistuoja įvairių pilietinio aktyvumo atmainų, papildančių bei patikslinančių šį pasirinkimą, tačiau nė viena jų neprilygsta politinės valios išraiškai per rinkimus.

Lietuvoje savivaldybių rinkimai nepagrįstai nuvertinami. Daug aktyvesni esame rinkdami prezidentą ar Seimą, nors mūsų kasdienė aplinka labiausiai priklauso būtent nuo savivaldos rinkimų baigties. Tikiu, jog ateis laikas, kai savivaldybės taps dar svarbesnės, tačiau ir šiandien mūsų miestų ar rajonų „veidas“ tiesiogiai priklauso nuo to, kas turi daugumą jų tarybose. Pastarosios sprendžia tiek miesto ar rajono plėtros, tiek šildymo kainų, tiek išmintingo turimų pinigų paskirstymo klausimus. Nepamirškime, kad savivaldybės daugiausia lemia, kokiose mokyklose mokosi mūsų vaikai ar anūkai, kokios sąlygos vietinėse sveikatos apsaugos įstaigose.

Todėl natūralu, kad vienas svarbiausių klausimų kiekvienam Lietuvos krikščioniui turėtų būti šis: kaip turiu elgtis, kad rinkdamas valdžią likčiau ištikimas krikščionybės priesakams?

Noriu pasiūlyti keletą gairių ieškantiems atsakymo į šį klausimą.

1. Kiekvieno krikščionio pareiga – dalyvauti rinkimuose. Negalime paprasčiausiai nusimesti priedermės ko-voti už savo įsitikinimus ir už bendrą visų gėrį. Būti aktyviais piliečiais reikalauja pamatinis artimo meilės principas. Didžiausia saviapgaulė – manyti, kad neidami į rinkimus, nesidomėdami tuo, kas dedasi valstybėje, nubausime ką nors kitą, tik ne save. Tiems, kuriems valdžia tėra įrankis savo interesams tenkinti, patogiausia, kad turintieji tvirtas moralines nuostatas paprasčiausiai nusišalintų. Tada žymiai lengviau valdyti tuos, kuriems pakanka pažadų ir pabertų trupinių.

2. Kiekvienas krikščionis turi būti pavyzdys kitiems, per rinkimus – taip pat. Netiesa, kad vienas balsas nieko nelemia. Ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Didžiausią jūrą sudaro maži vandens lašeliai. Kiekvienas mūsų žingsnis lydimas ne tik išorinių, bet ir vidinių padarinių. Svarbu ne vien tai, kaip rinkimai pakeičia valstybės gyvenimą, dar svarbiau – jog kiekvienas apsisprendimas yra esminis mūsų sąžinei.

Tiesiog privalome visur ir visada sekti Viešpačiu, net jei neturime galimybės regėti visų savo apsisprendimo vaisių.

3. Dalyvauti rinkimuose nereiškia vien tik įmesti biuletenį į balsadėžę. Tai labai atsakingas veiksmas, reikalaujantis atidžiau pasidomėti kandidatų pasiūlymais ir sąmoningai apsispręsti. Privalome siekti, kad į valdžią patektų sąžiningi, atsakingi ir savo veiklą aiškiai įsivaizduojantys žmonės, kurių darbai nesiskiria nuo kalbų. Nėra vieno recepto, už ką konkrečiai turėtų balsuoti krikščionis, tačiau tikrai galima kalbėti apie visuotinį priesaką balsuoti atsakingai.

4. Balsuodami galvokime apie vertybes, o ne apie reitingus. Kuo labiau

mūsų pasaulyje išsižadama vertybių, tuo reikšmingesni pradeda atrodyti įvairūs reitingai. Šie vertinimai itin dažnai ne tik nepadeda pasirinkti, bet netgi tampa gundymu, kurį privalome įveikti. Aukštas kurios nors partijos reitingas gali rodyti, jog ji tikrai rūpinasi atstovaujamų žmonių reikalais, tačiau gali reikšti ir tai, kad sugeba veiksmingai valdyti žmonių nuomonę, turi įtakos populiarioms žiniasklaidos priemonėms, pataikauja madoms. Pavojinga tai, kad vertinimų lentelės dažnai paskatina mus apriboti savo pasirinkimą, nes nutyli laimėjimais įvaizdžio rinkoje pasigirti negalinčius asmenis ar politines jėgas.

Domėkimės partijų siūlymais ir aiškinkimės, kiek jais galima pasitikėti, o ne tuo, koks kurios nors partijos reitingas.

Krikščionis neturėtų balsuoti už partijas, kurios palaiko šeimą griaunančias nuostatas, kurioms nerūpi solidarumas, kurios neturi drąsos ginti žmogaus orumą nuo vis grėsmingesnių vartotojiškos ideologijos grimasų.

5. Svarstykime rinkimų klausimą su savo bičiuliais krikščionimis. Bendraukime su kitais krikščionimis, išsakydami savo abejones, pastebėjimus, drauge ieškokime atsakingo sprendimo, kurie politikai turėtų patekti į valdžią.

Nebijokime šnekėti apie rinkimus savo bendruomenėje. Netiesa, kad tai pernelyg „nedvasinga“ tema. Visose gyvenimo srityse privalome ieškoti atsakymo, kaip geriausia sekti mūsų Viešpačiu. Taip pat nepamirškime, kad kiekvieną svarbų apsisprendimą krikščioniui dera maldoje „aptarti“ su Dievu.

Nuodėmės pažeistame pasaulyje neįmanoma sukurti idealios valstybės, tačiau krikščionio pareiga – siekti teisingesnės visuomenės, perkeistos Dievo dovanojamos druskos ir šviesos.

Didelės ir mažos kryžkelės

Atsisėsti į savo roges Zita VASILIAUSKAITĖ Kas yra pašaukimas, intuityviai visi daugiau ar mažiau nujaučiame. Kai sakome: „Jis turi pašaukimą“, turime galvoje, kad konkretus žmogus yra talentingas kurioje nors srityje ir veikdamas joje pasiekė puikių rezultatų, džiuginančių tiek jį patį, tiek aplinkinius. Pašaukimą kaip reiškinį iš įvairių pusių nagrinėja ne vienas mokslas.

Mes į jį išsamiau pažvelgsime psichologiniu požiūriu.

Kokia gi pašaukimo vieta žmogaus gyvenime? Kaip jis siejasi su gyvenimo kokybe?

Du pašaukimo atžvilgiai Galima išskirti du pašaukimo aspektus. Pirmasis – kaip gyvensenos (pašaukimas gyventi šeimoje, bendruomenėje, vienumoje), o antrasis susijęs su profesine veikla. Gyvenime abu jie dažnai persipynę vienas su kitu. Esama profesijų, taip įtraukiančių žmogų, pareikalaujančių tiek jėgų ir dėmesio, kad šeimai ar bendruomenei nelieka nei laiko, nei noro. Tokie asmenys patys pasirenka būtį vienumoje.

Atrasti savo pašaukimą, o drauge ir vietą „po saule“ labai svarbu. Pašaukimas yra Dievo kvietimas eiti tam tikru keliu ir žmogaus atsiliepimas į jį. Jeigu į Aukščiausiojo kvietimą atsiliepiama, kasdieniame gyvenime mes atpažįstame tokį žmogų, nes bendrauti su juo būna lengva ir miela. Jis gabus savo srityje – t. y. per tą patį laiką nuveikia ne tik daugiau už kitus, bet ir smarkiai aplenkia juos darbo kokybe. „Savo rogėse sėdintis“ žmogus esti aukštos klasės profesionalas ir dirbdamas jaučia malonumą, nes viską atlieka su meile bei entuziazmu.

Tarkim, toks vaistininkas pasiūlys kelias to paties medikamento rūšis, jas apibūdins ir padės pasirinkti, patars, o nemėgstantis šio darbo tik parduos paprašytą preparatą arba pasakys, jog šiuo metu jo nėra. Turintis pašaukimą žmogus mato savo darbo prasmę!

Kaip atpažinti pašaukimą Tai išsiaiškinti ne visada lengva. Žmones veikia įvairiausi faktoriai, ir dėl išorinių aplinkybių dažnai pasimetama arba neišgirstama Dievo kvietimo. Tokiu atveju asmuo blogai jaučiasi, kenčia pats ir aplinkiniai, kyla įvairiausių sunkumų bei rūpesčių. Jis nuolat nepatenkintas, suirzęs, linkęs visame kame matyti tik „juodąją pusę“ ir dėl to kaltinti kitus. Įdomu, jog apie tai žinota dar antikos laikais. Senovės Graikijoje nebuvo tokio dalyko kaip nekrologas.

Mirus žmogui kalbėta apie jo „aistrą“, šiuolaikine

prasme – pašaukimą. Buvo svarbu ne kada, kur asmuo gimė, gyveno ir pan., o ką jis gyvendamas aistringai dirbo. Aistra ženklino žmogaus vertę.

Kodėl gi taip sunku atpažinti savąjį pašaukimą?

Gyvename karingoje, visokiausių žinių prisodrintoje aplinkoje. Mus veikia reklama, televizija, internetas, spauda, radijas. Šiame triukšme išgirsti vidinį balsą, kuriame „įrašytas“ tavo pašaukimas, nėra paprasta. Jo ieškoti tegalima savyje, apie tai kalba visi garsūs mąstytojai, psichologai. Norint įsiklausyti, reikia nutilti, sustoti, susikaupti ir skvarbiai, akylai bei atsakingai pažvelgti į savo gyvenimą. Nūdiena to ne tik neskatina, bet veikia priešingai. Garsūs informacijos srautai teragina vartoti, vartoti, vartoti... Jie skelbia, jog tik to ar kito daikto vartojimas suteiks sėkmę, džiaugsmą, rojaus palaimą. Išeina, kad gerai jausies ne todėl, jog atsidūrei savo vietoje, o todėl, kad nusipirkai brangius batus, maišytuvą, televizorių, automobilį, namą, vėliau vilą prie Viduržemio jūros ir taip toliau, be pabaigos!

Gundomi eiti šiais klaidingais keliais, žmonės sutrinka ir pasiklysta, o paskui alksta tikrojo gyvenimo, nesijaučia atsidūrę savo vietoje ir todėl esti nelaimingi.

Reikia ne tik ieškoti pašaukimo savo sieloje, bet ir nebijoti jį įvardyti, o paskui įgyvendinti, nepaisant išorinių trukdžių, blaškymo bei gundymų. Kad apsispręsta teisingai, įrodo žmogaus atsidavimas sunkiam, bet atkakliai atliekamam darbui. Kiekvienas pašaukimas reikalauja triūso! Tačiau paradoksalu tai, kad atradęs pašaukimą žmogus triūsdamas patiria nepaprastą pasitenkinimą. Maža to – jam atrodo, kad ta jo pastangų kaina nėra didelė palyginti su džiaugsmu, lydinčiu jo darbą.

Pasirinkti tinkamą gyvenseną Pažvelkime iš arčiau, kaip žmonės renkasi gyvenimo būdą. Tenka pripažinti, jog jaunimas šeimas dažnai kuria

13

14

Didelės ir mažos kryžkelės iš tradicijos. Retas paklausia savęs: „Ar stengsiuosi statyti šeimos rūmą, ar iškęsiu negandas, ar tam tinku?“ Tuokiamasi, nes „visi taip daro“! Taigi šeimyninį gyvenimą renkasi dėl antraeilių priežasčių, neįsigilinęs į save, neišsiaiškina, ar tikrai yra pasirengęs tokiam žingsniui. Panašių dalykų nutinka ir vienuolijose, kai į jas ateina nemokantys bendrauti, neišsprendžiantys savo vidinių problemų asmenys, ir dėl to vėliau sunkumų patiria tiek bendruomenė, tiek pats žmogus. Kiekviena gyvensena reikalauja giluminio apsisprendimo ir atliepo į Dievo kvietimą, o ne į išorinius veiksnius. Sykį labai patraukli netekėjusi moteris konsultacijos metu man pasakė: „Neištekėjau ne todėl, kad nebuvo už ko, bet kad nesutikau žmogaus, su kuriuo gyventi man būtų geriau negu vienai“. Tai sąžiningas požiūris į save. Būtent toks jis turėtų būti renkantis ne tik gyvenimo būdą, bet ir profesiją.

Artuma / 2007 m. vasaris šios srities problemų: nemoka efektyviai bendrauti, nepasitiki savimi arba jų savigarba žema ir t. t. Nėra blogai, jei, sukaupę daug žinių ir būdami suinteresuoti, jie tampa puikiais specialistais, pavyzdžiui, socialiniais darbuotojais, ir padeda savo klientams. O jeigu nepajėgia išspręsti savo vidinių sunkumų, padėtis darosi grėsminga, nes tokie asmenys besikreipiantiems į juos pagalbos gali rimtai pakenkti.

Kartais mediciną studijuoja tie, kurie patys nėra itin tvirtos sveikatos. Šitai irgi negalima pavadinti blogiu.

Pirmasis ir antrasis atvejai yra pavyzdys, jog ir išoriniai veiksniai kai kada taip pat gali padėt susirasti tinkamą kelią. Tačiau tai išimtys. Būtina pabrėžti, kad santuoka, vienuolystė ar išskirtinė profesija nėra priemonė asmens psichologinėms problemoms spręsti.

Didelė kliūtis atrandant savąjį pašaukimą – vyraujanti mada. Štai tapo madinga mokytis vadybos, teisės, ekonomikos, ir jaunuoliai urmu ūžtelėjo į šių profesijų studentų gretas. Akivaizdu, jog tik dalis jų sėkmingai suras savo vietą, nes jau ryškėja tokių specialistų perviršis. Dirbsiantys be ugnelės nejaus tikro pasitenkinimo, juolab nepralobs, nes jie pakluso madai, o ne pašaukimui. Beje, kiek šių specialybių absolventų dirba pagal specialybę? Neretas dar studijuodamas supranta, kad ne to dalyko mokosi, tačiau pritrūksta jėgų ir valios gyvenimo krypčiai pakeisti.

Pašaukimui surasti bei atpažinti reikia ir aplinkinių palaikymo, padrąsinimo, supratimo. Itin reikšmingas tėvų bei kitų artimųjų vaidmuo. Deja, jaunuoliai to dažniausiai nesulaukia. Tada vienam yra tikrai sunku kažką iš esmės pakeisti savo gyvenime.

Pašaukimas, laimė, galimybės

Romualdo Rakausko nuotrauka

Dažnai tenka konsultuoti asmenis, specialybę pasirinkusius ne pagal pašaukimą, o dėl tėvų noro arba iš išskaičiavimo, mat ji... pelninga. Vėliau tokie žmonės supranta klydę, nes tas darbas jiems nemielas. Tačiau tada juk nepasieksi gerų rezultatų, tavo darbas nebus gerai apmokamas, nerasi savo vietos ir nesijausi laimingas!

Neretai veiklos rūšį asmuo pasirenka dėl kažkokių savo psichologinių bėdų. Jokia paslaptis, kad kai kurie jaunuoliai studijuoja socialinius mokslus, nes patys turi

Atsiliepimas į pašaukimą ypač artimai susijęs su laime. Atsiliepę žmonės naudingi ir visuomenei, nes jų veiklos produktai tarnauja bendram labui. O ir jie patys sulaukia kiekvienam svarbaus aplinkinių pripažinimo bei gero atlygio už darbą. Bet tikrasis užmokestis už savo vietos atradimą – saviraiška, pasitenkinimas darbu, jo teikiamas džiaugsmas.

Daug bendro su pašaukimu turi ir toks faktas, jog esame nevienodai apdovanoti psichinėmis galiomis.

Apie tai išsamiai rašė garsus psichologas A. Maslow.

Pasak jo, žmogus šias psichines galias eikvoja paisydamas tam tikros tvarkos, eiliškumo. Pirmoji vieta skiriama fiziologinių poreikių patenkinimo galimybei.

Visi atiduodame psichinių jėgų tam, kad būtume pavalgę ir neištroškę, kad galėtume išsimiegoti ir turėtume pastogę. A. Maslow tvirtina, jog dalis žmonių puikiai jaučiasi apsiribodami šių pamatinių fiziologinių poreikių tenkinimu ir nieko daugiau nenori. Individas sotus, nešąla, pailsėjęs, gimdo vaikus ir juos tam tikrą laikotarpį aprūpina tuo pačiu.

Didelės ir mažos kryžkelės Kita, turinti didesnę psichinių jėgų atsargą žmonių dalis, patenkinusi fiziologinius poreikius, ima rūpintis savo saugumu. Turimas galvoje ne tik fizinis, bet ir socialinis saugumas. Šie asmenys dirbdami kaupia pensiją, moka socialinio draudimo įmokas ir t. t. Tam tikras nuošimtis žmonių pasilieka šiame savirealizacijos lygmenyje ir, tenkindami minėtus poreikius, jaučiasi visai laimingi.

Trečioji grupė, patenkinusi išvardytus poreikius ir dar turėdama psichinių jėgų išteklių, ieško meilės. Jie jaučia poreikį būti susijusiems su kitu asmeniu ar grupe. Tam pasiekti taip pat reikia jėgų. Šie žmonės sukuria šeimą, giminiuojasi, bičiuliaujasi su kitais ir dauguma jaučiasi užganėdinti (žinoma, jei netampa besaikiais vartotojais).

Ketvirtoji dalis – tie, kurie patenkinę minėtas reikmes ir neišeikvoję visų psichinių galių ima siekti pripažinimo. Šie žmonės dažniausiai siekia tokios veiklos, kurios vaisiai greitai pastebimi ir palankiai vertinami aplinkinių. Beje, tai gali būti daroma ne tik dėl tos veiklos rezultatų naudingumo visuomenei, bet ir dėl ištikimybės savo partijai, kas ryšku šiuolaikiniame mūsų šalies politiniame gyvenime.

Penktąją dalį sudaro žmonės, vis dar turintys psichinių jėgų atsargų ir jas panaudojantys kūrybai – mokslui, menui, itin didelėms profesinėms aukštumoms, visuomeninei veiklai.

Dviejų pastarųjų grupių atstovų gyvensena ypač stipriai ir jautriai susijusi su pašaukimu.

Ar tai reikštų, jog vien pamatinius poreikius tenkinantys asmenys neturi pašaukimo ir jiems šis dalykas neaktualus? Anaiptol. Pašaukimas visada yra styga, tačiau vienų ji įtempta daugiau, kitų – mažiau ir esti skirtingose smuiko grifo vietose.

Taigi neignoruokime pašaukimo.

Atsiliepti į jį niekada nėra per vėlu, nes nuo to priklauso žmogaus laimė, gyvenimo kokybė, psichinis komfortas, o kartais – ir fizinė sveikata.

15

Pašaukimas: tikslas ar kelias?

Jū­ra­tė KUODYTĖ Pašaukimo sąvoka priklauso krikščioniškam žodynui, tačiau ją noriai vartoja ir sekuliarusis pasaulis, norėdamas iškelti asmens pasirinkto kelio svarbą visuomenei ar net visai žmonijai. Šioje plotmėje pašaukimas dažniausiai suprantamas kaip tinkamas profesijos pasirinkimas, atliepiantis tiek ją pasirinkusio, tiek jos vaisiais besinaudojančio žmogaus poreikius. „Gydytojas iš pašaukimo, mokytojas ar mokslininkas iš pašaukimo“, – ne sykį girdėjome ir skaitėme tokį apibūdinimą, skirtą puikiam savo darbo meistrui. Tačiau ar galima profesijos pasirinkimą tapatinti su pašaukimu, ar tai vis dėlto Kūrėjo sritis, į kurią pakviečiamas dalyvauti dažnas žmogus?

Apie pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir savojo kelio pasirinkimą pasakoja vienuolė asumpcionistė Benedikta ROLLIN RA iš Marijos Ėmimo į dangų seserų kongregacijos.

Kas yra pašaukimas? Ar tai Dievo planas žmogui, kuris šaukiamas tam tikrai misijai pasaulyje, ar žmogaus pasirinkimas kuo ir kaip būti? Kaip atpažinti tikrąjį pašaukimą, ar tai priklauso nuo žmogaus amžiaus?

Žvelgiant tikėjimo akimis, pašaukimas yra žmogaus ryšys su Dievu, kuris jį sukūrė su tam tikru konkrečiu vardu, kad palaikytų su juo asmenišką santykį ir galėtų bendradarbiauti. Atsargiai tariu žodį „bendradarbiauti“. Prisimenu, tirdama savąjį pašaukimą maniau, kad Dievas panašus į profesionalų kompiuterininką, turintį milžinišką kompiuterį su begale programų, ir vienoje jų žmogus privalo surasti savo „failą“. Tačiau tokiu atveju esame tik įrankiai, ne bendradarbiai. O Biblijoje visur kalbama apie žmogų kaip Dievo talkininką, kuriantį drauge su Juo. Ieškant pašaukimo reiktų mąstyti apie tai, kas aš esu: kokie mano gabumai ir giliausi troškimai, kokios aplinkybės mane ugdė; mąstyti dera kalbantis su Dievu, klusnume ir maldoje, radikaliai pasitikint Juo, ir atvira širdimi. Manau, pirmiausias dalykas – visada laikytis Mergelės Marijos nuostatos: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“... Pasitikint Dievu lengviau atpažinti jo siunčiamus ženklus – per maldą, sutiktus žmones ar kitus gyvenimo įvykius – ir suprasti, koks yra mano kelias į laimę bei pilnatvę. Aišku, tesulaukus aštuoniolikos, įdomu ir patrauklu absoliučiai viskas, norisi išbandyti ir patirti daugelį dalykų. Tuomet atsisėdu ir ramiai prašau: „Viešpatie, parodyk man kelią, pasakyk, kas yra svarbiausia, ko labiausiai

16

Didelės ir mažos kryžkelės trokštu ir viliuosi, kokia mano užduotis...“ Jei neaišku ką pasirinkti: šeimą, vienuolystę ar dar ką nors (kalbu apie jaunuolius), turi siekti išsilavinimo, pasirinkti patrauklias ir tavo gebėjimus atitinkančias studijas arba žmonėms naudingą darbą, kuriame gali atsiskleisti pats ar kurį pataria rinktis tave mylintys ir pažįstantys artimieji. Tačiau ir tada lieki atviras Dievui, tardamasis ir kalbėdamasis kiekviename gyvenimo etape: „Jei kvieti mane šeimyniniam gyvenimui, siųsk, Viešpatie, man tą žmogų, sutuoktinį, aš jo lauksiu, o jei esu pašauktas vienuolystei – parodyk ženklą“. Ir jis parodomas, visada parodomas. Tada supranti, kad myli Dievą visa esybe, o mylėti taip pat ir kitą žmogų – negali, tai būtų širdies padalijimas. Gali atsitikti ir atvirkščiai: atrodo, jog didžiausias tavo troškimas – rinktis pašvęstąjį gyvenimą, tave įkvepia kitų žmonių pavyzdys, protu ir širdimi jauti, kad norėtum tarnauti žmonėms kaip kunigas ar vienuolė, o staiga įsimyli... Tampa aišku, kad mylėdamas tą žmogų, tu dar labiau myli Dievą.

Iš Jūsų pastebėjimų galima daryti prielaidą, kad bet kokiam pašaukimui atpažinti ir pasirinkti būtina savotiška praktika – „nepabandęs nesuprasi“. O juk iš šventųjų gyvenimo istorijų žinome atvejų, kai nuo pat vaikystės buvo aišku, jog ta mergaitė bus vienuolė, o anas vaikinas, net ir prieš tėvų valią, rinksis kunigo kelią.

Bažnyčia yra išmintinga, todėl duoda laiko ištirti pašaukimą, nes pašaukimai į pašvęstąjį gyvenimą retesni. Ir aš labai bijojau suklysti, bet labai ramino žinojimas, jog iki amžinųjų įžadų turiu mažiausiai septynerius metus. Jeigu klystu, iki tolei Dievas mane tikrai ištrauks iš šitos vienuolijos.Taigi tiek būsimi kunigai, tiek vienuoliai turi laiko ištirti ir pasitikrinti savąjį pašaukimą.

Mėginu įsivaizduoti septynerius metus trunkančias ketinančiųjų susituokti sužadėtuves...

(Juokiasi.) Ne, aišku, ne! Nors sužadėtuvėms reikia duoti laiko, kaip ir bendravimui iki jų. Pažįstu ne vieną porą, kai abu prieš santuoką atliko rekolekcijas, ištyrė savo pašaukimą tardamiesi su savo dvasios tėvu, maldoje ir pokalbiuose su šeima. Iš Dievo gavo ir sutuoktinį, ir santuoką kaip nuostabų pašaukimą mylėti. Tiek šio, tiek pašaukimo pašvęstajam gyvenimui atveju svarbus dvasinis palydėjimas. Kitas žmogus, su kuriuo dalijiesi savo abejonėmis, mintimis, atėjusiomis maldoje, širdies troškimais, gali padėti atskirti kas yra kas, kur – saviapgaulė, o kur – gilus lūkestis, kas svarbiausia, o kas – antraeiliai dalykai. Taip Dievas sukūrė, kad esame reikalingi vieni kitiems; tai esmių esmė, tai – Bažnyčios paslaptis.

Artuma / 2007 m. vasaris Tačiau pasitaiko, kad tokia pagalba ar palydėjimas gali virsti spaudimu. Bendruomenė traukia į savo pusę, o šeima – į savo. Ypač pasirenkant vienuolinį kelią. Juk sunku išleisti savo vaiką į nežinomą, paslaptingą gyvenimą, o jei dar vienturtį – nebus anūkų, nebus kam senatvėje pasirūpinti... Tiek viena, tiek kita pusė, ko gero, atsakingos už tą žmogų?

Manau, šiandien svarbiausia – ugdyti krikščionišką šeimą, kuriai Dievas yra pirmoje vietoje. Tada bus lengviau priimamas ir pašaukimo klausimas. Juk anais laikais tėvai džiaugdavosi, kai jų vaikas pasirinkdavo kunigo ar vienuolio kelią; beje, mano tėvai irgi džiaugėsi manuoju apsisprendimu. Būtų idealu, jei tėvai palaikytų savo vaikus. Juk jaunas, sulaukęs pilnametystės žmogus gali tuoktis be tėvų sutikimo. Tai jo gyvenimas ir šitai jis pats pirmiausia turi suvokti. Deja, gana dažnai vaikai jaučiasi atsakingi už savo tėvus, ir esama daug tėvų, ypač mamų, „užtūpusių“ savo vaikus, o tai irgi neteisinga.

Bendruomenių vyresnieji labai pagarbiai ir draugiškai turi užmegzti kontaktą su šeima, ir abiejų pusių uždavinys – padėti jaunuoliui apsispręsti pačiam, be jokio spaudimo. Jei Dievas šaukia žmogų, tik Jis ir turi teisę į to žmogaus gyvenimą, kaip, žinoma, ir pats asmuo. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių galime rasti pavyzdžių, kai žmonės net kovojo dėl savo pašaukimo. Pirmosios krikščionės, pasiryžusios dėl Jėzaus gyventi celibate, tapo kankinėmis. Prisiminkime šv. Ceciliją, šv. Agnietę ir daugelį kitų, gynusių savo laisvę pasirinkti mylimąjį. O tas mylimasis buvo Jėzus. Ir tai vyko Romos imperijoje, kur moterys neturėjo jokių teisių.

Ne paslaptis, kad vienuolynai kartais tampa prieglobsčiu bei saugia užuovėja nuo sudėtingo ir priešiško pasaulio žmonėms, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepritapusiems visuomenėje, nesugebėjusiems pasirinkti ar užbaigti studijų, patyrusiems nelaimingą meilę, galbūt nesusiradusiems darbo ar neapsikentusiems vienatvės. Tada apie pašaukimą būtų jau sunku kalbėti.

Tai labai sunkus, kartais skaudus ir subtilus klausimas. Esama žmonių, bręstančių per įvairius išbandymus ir nesėkmes, ir ilgainiui tam tikros aplinkybės juos veda į visišką atsidavimą Dievui ir žmonėms. Galbūt per pašvęstąjį gyvenimą, gal pasirenkant dosnią viengungystę. Tačiau abu keliai kreipia ne į pabėgimą nuo problemų, nuo gyvenimo, bet į visišką atsidavimą.

Pažįstu žmonių tiek mūsų, tiek kitose kongregacijose, kurie į jas įstojo jau sulaukę keturiasdešimties metų.

Kai žmogus pasibeldžia į vienuolyno duris ieškodamas tik saugumo, vargiai jį čia suras. Šiais laikais vienuolinis gyvenimas nesuteikia saugumo nuo pasaulio; reikia tvirto „stuburo“, ypač psichologinio, norint būti vienuoliu, gyventi ir pritapti bendruomenėje, juolab klauzūriniame vienuolyne, kur reikalinga ypatinga dvasios branda.

Didelės ir mažos kryžkelės Žinoma, visi formacijos metai nukreipti į tokį ugdymą, ir ji auginama, tačiau minimali asmens branda būtina, o motyvacija negali būti baimė pražūti šiame pasaulyje.

Aišku, po dvidešimties metų vienuolijoje gali ateiti suvokimas, jog kelio pradžioje dalis tavo paskatų buvo tikrai nebrandžios: iš dalies baimė, iš dalies iliuzijos, statuso paieškos, bet tik iš dalies. Vis dėlto dažniausiai esama pamato, tam tikro branduolio, kurį atpažįsta vienuolijos vyresnieji arba seminarijos vadovybė: tai – meilė Kristui.

Bet meilė Kristui – ir konkretus, ir pakankamai abstraktus dalykas.

Galima teigti ir net būti įsitikinusiam, jog myli Jėzų, tačiau nemokėti mylėti konkretaus, čia pat, panosėje esančio žmogaus.

Už storų vienuolyno sienų dvidešimt metų myli vienintelį asmenį, Jėzų, o sulaukus keturiasdešimties, staiga įsimyli paprasčiausią, niekuo neišsiskiriantį vyrą... Juk kartais taip nutinka. Kaip ir šeimoje, kai po trisdešimties metų bendro gyvenimo pareiškiama, kad tikrasis vieno iš sutuoktinių pašaukimas vis dėlto yra misionierystė Afrikoje. Kaip suprasti, ar pašaukimas buvo netikras, ar per sunkus ištverti?

Derėtų viską vadinti savais vardais. Pašaukimas nėra tikslas. Tikslai keičiasi, o pašaukimas visada yra pašaukimas. Iš pradžių tikslas gali būti studijos, vėliau – tam tikra veikla ir laimėjimai joje. Jeigu galvoju, kad esu pašauktas šeimai, jei gavau pakankamai nuorodų bei ženklų, kad šis žmogus man skirtas Dievo, ir tai išgyvenau savąją tikėjimo naktį (juk tikėjimo naktis pažini ne vien šv. Teresėlei ar šv. Kryžiaus Jonui), tada belieka likti meilėje. Juk kas svarbiausia meilėje? Ištikimybė. Meilė yra Dievo bruožas, o Dievas visuomet ištikimas. Jei meilė neištikima, ji nėra meilė. Taigi jei esu pašaukta meilei santuokoje ar vienuolystėje, vadinasi, esu pašaukta ištikimybei. Manau, reikia kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie šią meilės sąlygą – ištikimybę. Ir apie pašaukimą kaip meilės kelią. Taip pat privalu kalbėtis ir apie atsakomybę. Jausdamasis atsakingas ir dėl įvairių priežasčių ėmęs svyruoti, abejoti, ieškai pagalbos savo bendruomenėje, dalyvauji rekolekcijose, atsinaujinimo seminaruose, kalbiesi su vyresniuoju, dvasios palydėtoju. Visiškai aišku, jog sulaukęs keturiasdešimties, kai neišvengiamai ištinka vidutinio amžiaus krizė, privalai sustoti ir atsinaujinti, ypač gyvendamas celibate.

Taip pat elgiamasi ir gyvenant santuokoje, nes ją irgi ištinka krizės. Sutuoktiniai gali ieškoti pagalbos Šeimos centre, pasitarti su krikščioniu psichologu, dalyvauti

šeimos stiprinimo programose, šeimų klubuose ar bendruomenėse. Manau, tokiomis savipagalbos priemonėmis šiandien tiesiog privalu naudotis, jei norime krikščioniškos visuomenės. Nūdieniame pasaulyje nepastovumas, deja, tapęs taisykle. Todėl turime ištverti, nebijodami ieškoti pagalbos. Žinome pavyzdžių, kai išbandymai vis dėlto neišlai-

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

komi ir palūžtama. Matome buvusį kataliką kunigą, kuris didžiuojasi turįs žmoną ir vaikų, vienuolyną po kelerių metų palikusią seselę („Iš ko, iš ko, bet jau iš jos šito tikrai negalėjome tikėtis“), sutuoktinius „iš pašaukimo“, laukiančius Bažnytinio tribunolo sprendimo apie negaliojančią jų santuoką. Ar toji neištikimybė meilei ir pašaukimui turi įtakos tolesniam gyvenimui ir kito pašaukimo paieškai?

Visų pirma Dievas yra ištikimas, Jis ištikimas pašaukimui, jog esi mylimas Dievo vaikas, nuolatos kviečiamas mylėti ir bendradarbiauti su Juo. Visos mūsų nuodėmės ir klaidos netrukdo būti ištikimam Dievui, kiekvienai nuodėmei skirta tam tikra malonė. Dievas gali atkurti žmogaus gyvenimą, aš tuo esu tikra. Tik žmogus turi būti atviras Dievui ir atgailauti. Atgaila būtina, nes ji parodo tiesą. Kol neigsi esąs nusidėjęs, tol liksi apgaulėje ir Dievas negalės tau padėti.

Turbūt teko girdėti sakant: „chirurgas iš pašaukimo“ arba: „neeilinis pedagogas, turintis pašaukimą“. Dažniausiai tai išties puikūs, žmonių gerbiami ir aukštinami specialistai, tačiau kartais šie asmenys jiems primestą ar prisiimtą „pašaukimą“ būna pakeitę dėl kažkada prisiimtos pareigos ir priesaikos būti vyrais ir žmonomis, tėvais ir motinomis. Tad kuris pašaukimas tikrasis? Ir kuris svarbesnis – tas, kuriuo džiaugiasi tūkstančiai, ar tas, kurio trokšta ir stokoja keli šeimos nariai?

Pašaukimas dažnai tapatinamas su profesijos pasirinkimu. Į pašaukimo sąvoką profesija įeina, bet ji tik papildoma, antraeilė detalė, be to, galinti pasikeisti.

17

18

Artuma / 2007 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės Kelios mano pažįstamos seserys buvo gydytojos, dirbo ligoninėje ir joms atrodė, kad tai jų pašaukimas. Bet po kažkiek metų jų požiūris pasikeitė ir jos atsisakė gydymo praktikos, pavesdamos save Dievui. Manau, profesija niekad negali tapti viršesne už įsipareigojimą savo šeimai. Šeima visada turi būti pirmoje vietoje. Kad ir kokia kilni bei kitiems reikalinga būtų toji profesija, palyginti su šeima ji turi tapti antraeiliu dalyku.

Esminis pašaukimas yra būti žmogumi ir mylėti.

Negalima peržengti šios ribos, todėl reikia atidžiai stebėti savo gyvenimą ir profesinę veiklą. Bendruomenės ir šeimos nariai gali perspėti apie pavojų, kai mato sutuoktinio pasinėrimą į antraeilį „pašaukimą“, kuris iš

tikrųjų joks pašaukimas, o tik darbas. Tas pat pasakytina ir apie pašvęstąjį gyvenimą. Kunigas ar vienuolis tampa žvaigžde, yra trokštamas pasauliečių ir iš tiesų jiems daug pasitarnauja, tačiau tai – gundymas realizuoti save.

Reikia grįžti prie esmės. Jei mano charizmoje svarbi adoracija, bendruomenės reikalai, malda, tai negaliu šitos charizmos išsižadėti. Ir išoriniam pasauliui tarnausiu geriau, jei būsiu sąžiningas savo bendruomenėje, ištikimas savo charizmai. Antraip gresia greitas išsekimas.

Jei nesu ištikimas savo pagrindiniam ir vieninteliam pašaukimui, tada tampu nevaisingas.

Dėkojame už pokalbį.

Atpažinti, kur kviečia Dievas Jūratė GRABYTĖ Prieš septynerius metus Šiauliuose atidarius jėzuitų naujokyną, jo tuometis vedėjas, dabar Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas, t. Aldonas Gudaitis ir Šiauliuose dirbęs t. Vidmantas Šimkūnas, susipažinę su užsienio, daugiausia Austrijos, jėzuitų, turinčių specialius namus pašaukimo ieškančiam jaunimui, patirtimi, svarstė, kaip išnaudoti sausio–vasario mėnesiais per naujokų praktikas ištuštėjančius naujokyno namus, juose rengiant savaitgalius savo gyvenimo kelio ieškantiems jauniems žmonėms. Tėvas Aldonas prisimena, kad pradžioje į šiuos savaitgalius ketinta kviesti vien jaunuolius, besidominčius šventojo Ignaco dvasingumu, tačiau kadangi jėzuitų tarnystė yra kur kas platesnė – juk kiekvienam žmogui, kad ir ką jis rinktųsi – vienuolystę, kunigystę ar šeimą, – vienodai svarbu atpažinti savo pašaukimą, galiausiai nutarta rengti net tris jaunimui skirtus savaitgalius, o juos vienijanti programa pavadinta „Kelias“.

– Į pirmąjį susitikimą kviesdavome ir vaikinus, ir merginas, antrasis savaitgalis būdavo skirtas dvasinio pašaukimo ieškantiems vaikinams, trečiasis – tiems, kurie nori artimiau susipažinti su Jėzaus Draugija, – pasakoja t. Aldonas.

– Nuo 2004-ųjų, pasikeitus programos vedėjų pareigoms bei padidėjus darbo krūviui, įstengiame surengti tik vieną savaitgalį, į kurį kviečiame vaikinus ir merginas. Antra vertus, paskelbus apie būsimą susitikimą, paprastai atsiranda daug norinčių, bet dėl įvairiausių priežasčių atvykimo dieną grupė neretai sumažėja. Šiais metais ji susirinks jau be kvietimo: panorusieji dalyvauti užsirašė gerokai iš anksto. Kadangi jėzuitų naujokyne Šiauliuose atskiruose kambariuose galime apgyventi tik apie dešimt žmonių, jeigu bus pageidaujančių, dar vieną savaitgalį ketiname rengti Vilniuje, – tęsia dabartinis naujokyno vedėjas t. Algimantas Gudaitis.

Tėvui Vidmantui išvykus studijuoti į užsienį, dabar programą „Kelias“ globoja abu broliai Gudaičiai, ne tik subtiliu humoro jausmu, bet ir identiška dvynių išvaizda praskaidrinantys nuotaiką ne vienam savaitgalio dalyviui.

Tėvas Algimantas pasakoja, kad programoje „Kelias“ pageidaujantys dalyvauti jaunuoliai dažniausiai jau mąsto apie vienokį ar kitokį gyvenimo kelią, tačiau nori pasitikrinti, ar teisingai yra supratę, kur juos kviečia Dievas, siekia išsklaidyti kylančias abejones. Vis dėlto programos vadovai atvykstančių prašo stengtis būti nešališkiems visų galimų kelių atžvilgiu, t. y. neįsitverti kurio nors vieno, o apmąstyti kelis, jeigu, pvz., dėl kokių nors priežasčių kažkurio rinktis būtų neįmanoma.

Savaitgalio programoje numatytos konferencijos apie bendrąjį kiekvieno ir apie specialiuosius žmogaus

Didelės ir mažos kryžkelės pašaukimus, apie svarbiausius mūsų poreikius, apie tai, kaip atpažinti Dievo valią.

– Ne vienas nustemba išgirdęs, kad Dievo valia kaip tik ir pasireiškia per giliausius žmogaus širdies troškimus bei ieškojimus. Jeigu žmogus ko nors siekia ne savanaudiškai, bet trokšdamas tiesos, Dievas tiesiog negali neatsiliepti, ir tai kiekvienas gali paliudyti, – pastebi t. Aldonas.

Nors kiekvienas savaitgalio dalyvis turi progą asmeniškai pasikalbėti su jo vedėjais, išsakyti savo abejones ir kylančius klausimus, daugiausia laiko vis dėlto skiriama maldai tyloje ir savarankiškai svarstymų analizei. Jaunuoliams siūloma pasitelkti šimtmečių išbandytą šv. Ignaco metodiką, padedančią atpažinti, kur linksta širdis. Pvz., kviečiama apmąstyti kiekvieną galimą gyvenimo kelią surašant visus „už“ ir „prieš“ jį.

Meldžiantis siūloma stengtis suvokti, kokius jausmus sukelia vienas ar kitas pasirinkimas – ramybę ir tylų džiaugsmą ar nerimą ir, anot šv. Ignaco, nepaguodą.

Jeigu apsvarsčius visus įmanomus variantus Dievas sugrąžina prie pirminės minties, su kuria jau kažkiek laiko gyventa, tikėtina, kad tai ir yra kelias, kurį turėtume rinktis.

Pasak programos rengėjų, labai svarbu tai, kad visi dalyviai keletą kartų per dieną tarpusavyje dalijasi kylančiais klausimais ar abejonėmis, taip ir vienas kitam padėdami atpažinti, kur Dievas juos kviečia. Jaunuoliai įsitikina, kad gyvenimo kelio ieško ne vien tik jie – bendraamžiai irgi mąsto, renkasi, priima sprendimus.

Savaitgalio programa kiekvienam jos dalyviui taip pat siūlo parašyti atvirą ir išsamų laišką, išdėstant viską, kas glūdi širdyje. Jį galima perskaityti čia pat vienam iš kunigų arba vėliau – artimam draugui, giminaičiui ar dvasios tėvui. Objektyvi ir su meile pareikšta nuomonė iš šalies irgi padeda pačiam geriau susivokti.

– Pateikiame ir kitokių praktinių patarimų, tačiau nereikia manyti, kad keletą dienų pasimeldus, pamąsčius, pasikalbėjus su kunigais jau įstengiama galutinai nutarti ką rinktis, – pratęsia pasakojimą t. Algimantas.

– Daugelis programos dalyvių tvirtina tą patį: po jos tapo aiškiau, kaip gyvenime atpažinti Dievo ženklus.

Vienam pačiam susivokti kur kas sunkiau, antra vertus, už kitą žmogų taip pat niekas negali nuspręsti – tik jis pats pasako „taip“ arba „ne“, o šv. Ignaco pasiūlytas būdas „dvasioms atpažinti“ yra tiktai laiko patikrinta pagalbos priemonė priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Gal ir ne vienintelė, tačiau mums, jėzuitams, geriausiai pažįstama.

T. Aldonas prisimena ne tik daugelio jaunuolių, bet ir savo ieškojimų kelią: – Pašaukimą šeimai paprastai atpažįstame lengviau, nes kiekvienas esame atėję iš šeimos. Į dvasinius pašaukimus žmonės kartais vengia atsiliepti, nes bijo rizikos

19

ir atsakomybės. Arba abejoja: „Na, ir kaip mane tokį Dievas gali pašaukti!?“ Pastebėjau, kad šiame kelyje dažną labiau reikia padrąsinti negu pristabdyti. Kai kurie jaučiasi įsipareigoję rinktis vieną ar kitą kelią ir bijo jo atsisakyti manydami, kad kitokio gyvenimo Dievas nelaimins. Jeigu žmogus išlaisvėja ir supranta, jog kunigystė – ne jo kelias, manome, kad tai irgi to savaitgalio dovana jam. Prisimenu savo svarstymus dėl kunigystės ir žinau, kad tokiais atvejais žmogus lieka labai vienišas, nes dažnai neturi su kuo pasikalbėti apie savo troškimą, ypač jeigu aplinkiniai nepritaria jo pasirinkimui. Mes stengiamės sukurti tokią aplinką, kur žmonės galėtų laisvai pasidalyti savo išgyvenimais.

Prašomi išvardyti, kokiais keliais dažniausiai pasuka šioje programoje dalyvavę jaunuoliai, tėvai jėzuitai sako tokių duomenų visai nerenką, nes joks pašaukimas nėra geresnis ar „šventesnis“ už kitą. Svarbiausia Ne tik programos „Kelias“ dalyviams – atskleisti jauninelengva atskirti t. Aldoną nuo t. Algimanto... mui, kad didžiausia Vidmanto Šimkūno SJ nuotrauka gyvenimo vertybė yra tai, jog mes visi esame pašaukti būti žmonėmis, ir tik atradę savąjį kelią šį pašaukimą galėsime įvykdyti iki galo. Tiesa, su tais, kurie ilgainiui pasirenka dvasininko tarnystę, kartais išlieka glaudesni ryšiai, dalis savaitgalių dalyvių paprašo tolesnio dvasinio palydėjimo. Nors didžioji dauguma renkasi gyvenimą šeimoje, čia taip pat tenka priimti vienokius ar kitokius sprendimus, atpažinti Dievo veikimą, susivokti, ar eini išvien su Juo. Tada irgi pagelbsti praktiniai šios programos patarimai.

Suprantama, programa „Kelias“ negali aprėpti visų ieškančių; tai tik vienas iš būdų padėti jaunuoliams.

Jėzuitai džiaugiasi, kad panašius pašaukimų atpažinimo savaitgalius jau pradėjo rengti ir kai kurios moterų vienuolijos, vyskupijų jaunimo centrai. „Na, o mes savo programa įgyvendiname svarbiausią jėzuitų misiją – tarnauti žmonėms, tarnauti Bažnyčiai“, – vienbalsiai tvirtina jos vedėjai.

20

Artuma / 2007 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

Šeima ir pašaukimai Antanas SAULAITIS SJ ...Vieni tėvai labai rūpinosi, kad sūnus užsitikrintų ateitį. Kai vaikinui atėjo metas rinktis mokslų sritį, tėvai spaudė jį stoti į inžineriją. Tais laikais pagrindinės gerbiamiausios profesijos buvo mokytojo, gydytojo, advokato, agronomo, kunigo ir inžinieriaus; tėvams juk labai garbinga pasisakyti, kad jų sūnus – inžinierius; iš dailės ar muzikos vargiai išgyventų. Jaunuolis nebuvo linkęs į tiksliuosius mokslus, bet nesipriešino ir sėkmingai studijavo. Gavęs diplomą grįžo namo ir padėjo jį ant stalo sakydamas: „Tėveliai, norėjote, kad tapčiau inžinieriumi. Štai diplomas.

Dėkoju jums už paramą. Jūsų trokštamą mokslą baigiau. O aš norėjau mokytis dailės – jau susitariau, savo lėšomis mokysiuos to, ko širdis trokšta“...

Su pašaukimu ir profesijomis atsitiko kaip su vedybomis. Maždaug prieš 200 metų pradėjusios plisti vedybos iš meilės „sugadino“ visą tvarką. Seniau tėčiai susitardavo tarpusavyje, ką su kuo „suženys“, ir sutuoktiniai išmokdavo vienas kitą mylėti. Jeigu šeimoje būta daugiau dukterų, tėvai ne visada pajėgdavo kiekvienai kraitį parūpinti. Tuo atveju neištekintas dukras – į vienuolyną, kad neliktų beglobės. Šeimai garbė, jei vienas sūnų tampa kunigu, gal padės jaunesnius brolius (kartais ir seseris) išleisti į mokslus. Arba vienas sūnus perima tėvų ūkį, kalvio sūnus tampa kalviu, staliaus – staliumi.

Mažai tada šnekėta apie pasirinkimą, pašaukimą.

Dabartiniais laikais ir pasaulietiškame, ir krikščioniškame gyvenime apie pašaukimą kalbama vis daugiau.

Jau vaikų darželyje pradedama sakyti mažyliams, kad dėl modernios ekonomikos plėtros bei kaitos jie turės bent du kartus gyvenime keisti profesiją, amatą ar darbo sritį.

O Bažnyčioje po Vatikano II Suvažiavimo vis labiau ryškinama ir ryškėja Krikšto reikšmė: tai ne tik vienkartinės apeigėlės, o viso gyvenimo kryptis (ne aš buvau pakrikštytas, o aš esu krikštytas). Todėl jau vien gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą ir pavyzdį – tikras pašaukimas, kad ir kaip jį išreikštum gyvensena bei profesija.

Tėvai trokšta, kad vaikai būtų laimingi ir kad jų ateitis būtų užtikrinta, kiek žmonėms įmanoma numatyti, kaip matome iš inžinieriaus diplomo pavyzdžio. Dauguma tėvų leidžia vaikams pasirinkti mokslus, sutuoktinį, darbovietę, draugus, gyvenamąją vietą. Tačiau ateities pamatas ar pagrindas klojamas nuo pat kūdikystės – priklauso nuo to, kaip tėvai žiūri (ne vien žodžiais, o elgesiu) į šeimą, profesijas, kunigus, vienuolius, vienišius, našles, įvairias tarnystes. Paaugę ir bręsdami vaikai skinsis gyvenimo kelią patys, nes suaugę jie už save atsako, nebe tėvai už juos, kad ir kaip rūpėtų.

Kokiais būdais galima padėti vaikams išugdyti sąmonę apie pašaukimą – krikščionišką, šeimos, profesinį?

Gražus pavyzdys. Skautų stovykloje kalnuose viena diena buvo skirta gamtai pažinti. Ją visą su vaikais bei jaunimu praleido eigulys, mokęs mus žieduoti paukščius, gaudyti ir atpažinti mažuosius žinduolius, surasti ir paruošti valgomų miško augalų. Kaip jis tapo gamtininku?

Pats būdamas skautas, iškylaudamas ir stovyklaudamas.

Tokia jo meilė ir pagarba gamtai bei gyvybei neužmirštamai sužavėjo visą naują stovyklautojų kartą. Štai keli būdai, kaip skatinti šeimoje pašaukimus:

visi drauge peržiūrėkite šeimos nuotraukų albumus, papasakokite apie vedybas, krikštynas, Pirmąsias komunijas, Sutvirtinimą, įvairių profesijų ir gyvensenų gimines bei kitus artimus žmones; galite papasakoti vaikams, kaip pajutote pašaukimą kurti šeimą, auginti ir auklėti vaikus; tegul ir vaikai paklausinėja; ypatinga proga parašykite laišką savo vaikams, išsakydami jame, kaip vaiką vertinat ir branginat, ko jam/jai bręstant linkit; vaikai irgi gali parašyti laiškelį ar atviruką tėvams, dėkodami už jų meilę; surašykite pažįstamų kunigų, diakonų, sesių ir brolių vienuolių vardus; melskitės už juos; parašykite jiems padėkodami ir jais pasidžiaugdami; pasikvieskite pietų savo kleboną, vienuolę, vienuolį, diakoną, pasaulietę sielovadininkę ir pasikalbėkite apie jo/jos pašaukimo vyksmą; sukurkite savo šeimos maldą už pašaukimą, užrašykite, gražiai išpuoškite ir pasikabinkite, o vakare visi drauge ją sukalbėkite; parinkite savo būstui religinio meno dirbinį: kryželį, paveiksliuką, statulėlę, žvakę, plakatą ar pan.; namuose turėkite Šventąjį Raštą, vaikams parūpinkite biblinės skaitybos, maldaknygių; dieną ar ilgiau galėtumėte visa šeima imtis artimo

Didelės ir mažos kryžkelės meilės tarnystės: lankyti senelių globos namus, patarnauti varguolių valgykloje, padėti vykdant Caritas organizacijos projektą, o vaikai – pabendrauti su mažesniais už save užmokykliniame centre (Lietuvoje – Dienos centre; red. past.)... Savanoriška tarnyba – ryški krikščioniško gyvenimo išraiška; tėvams vertėtų sąmoningai įsiklausyti į savo pačių pažiūras ir posakius apie profesijas, šeimos gyvenseną, darbus. Juk reikia gerbti kiekvieną sąžiningai atliekamą darbą, ar šiukšliavežio, ar profesoriaus; ir privalu žvelgti ne tik į uždarbio kiekį, bet ir naudą kitiems žmonėms, visuomenei. Vaikus dera supažindinti su visokių profesijų ir šeimyninės padėties asmenimis; verta dalyvauti pašaukimų mugėse, kur, pvz., įvairių vienuolijų nariai pasakoja apie save, parodo, dalija lankstinukus, paskolina vaizdajuostę ar leidinį; taip pat gera aplankyti įvairias darbovietes, pvz., ugniagesių būstinę, laikraščio redakciją, vienuolyną, dailės parodą ar menininko dirbtuvę ir t. t.; tėvams kartu su vaikais pasvarstyti, ką reiškia sekti Jėzumi įvairiose profesijose ir šeimyninėse padėtyse, kokie esminiai Dievo karalystės bruožai (pagal Palaiminimus – žr. Mt 5, 1-12).

Siūlau ir tokią maldelę (ją iš kažkur išverčiau ir prieš keliolika metų išleidome ant lapelio): Tėvų malda už vaikus Tėve danguje, mums patikėjai mūsų vaikus. Džiaugiamės juos turėdami. Džiaugiamės viskuo, kuo juos galime globoti. Džiaugiamės, kad jie sveiki ir gražiai auga. Džiaugiamės, galėdami drauge išgyventi jų vystymąsi ir brendimą.

Viešpatie, dėkojame už savo vaikus. Norime jiems padėti tapti tokiais, kokiais Tu nori, kad jie būtų. Mums skaudu, kai jie kelia rūpesčių. Todėl meldžiame Tave, Viešpatie, laiminti mūsų vaikus. Leisk jiems kasdien daugiau išmokti paimti gyvenimą į savo rankas.

Duok jiems tikėjimą, kuris persunktų jų mintis ir veiksmus. Vesk juos tiesiai į tą pašaukimą, kuris jiems neštų džiaugsmo. Dovanok jiems draugų, kurie juos suprastų ir jiems padėtų. Ir jeigu klaidingu keliu jie pradėtų eiti, atvesk juos į tiesųjį kelią.

Pasilik mūsų šeimoje – esi mums visiems reikalingas.

Pašaukimo klausimas iškyla, kai gimnazistai ruošiasi aukštajam mokslui – ką ir kodėl studijuoti. Tėvai bei artimieji (puiki proga prisidėti ir krikštatėviams) gali palaikyti jaunuolio svarstybas: kam jis yra gabus, kokių turi iš Dievo gautų dovanų, ką geriausiai sugeba, kas labiausiai patiko mokykloje ir kodėl, kokius ketinamos profesijos atstovus pažįsta ir ar matė jų darbovietes ir t. t. Aš pats labai norėjau tapti operos solistu, bet kai mane išmetė iš keturių chorų, pagalvojau apie kitą gyvenimo sritį...

Kartais žodelis iš šalies gali būti akstinas ar kibirkštis jaunuolio sąmonėje ir pasąmonėje. Kai buvau keturio-

21

likos, mūsų namuose viešėjo į posėdį atvykęs veiklusis prel. Jonas Balkūnas (gimęs Amerikoje, gerokai vėliau tapęs vienu iš JAV Lietuvių bendruomenės steigėjų).

Mūsų mama sirgo, tai pietus svečiams teko paruošti man. Prelatas atvežė įrėmintą jam brangų Marijos reljefinį paveikslėlį, kurį ir šiandien prie savo lovos kabinu, kad ir kur gyvenčiau. Daug vėliau sužinojau, kad

Gintaro Česonio nuotrauka

suaugusieji apie mane kalbėjo, jog tikčiau būti kunigu (ir slapta stengėsi nukreipti į jėzuitus)... Taigi labai dera, kad parapijos ar mažesnės krikščioniškos bendruomenės žmonės kuriam nors jaunuoliui sakytų: „Ar pagalvojai apie kunigystę, mokytojavimą, psichologiją, dailę? Labai tiktum!“ Taip šiandien šeimos tėvui būtų galima sakyti: „Mums atrodo, kad pats būtum labai geras vedęs diakonas. Mes padėsime tau išeiti mokslus, palaikysime malda ir, jei reiktų, talka namuose, kad ir žmona galėtų atitinkamus mokslus išeiti“. Arba suaugusiai moteriai: „Ar nesusigundytum įsitraukti į mūsų sielovadinę tarnystę (tokioje ar kitoje srityje)? Tikrai turi reikalingų savybių ir visų mūsų labui pasidalytumei Dievo tau duotomis dovanomis“. Čia ir būtų pašaukimo slėpinys – stengdamasis nešti laimę kitiems, atrandi savąją laimę, prasmingą darbą, profesiją, gyvenseną. O tada savo širdyje pajunti Dievo vedimą į krikščionišką tarnystę Jo duotomis ir mūsų išvystytomis dovanomis.

Maloningasis Dieve, savo žodį tarei senovėje per pranašus ir šiandien atveri mums savo meilės žodį. Savo pasaulyje labai laukiame Tavo Dvasios, suteikiančios mums galią Tau tarnauti, kaip Jėzus tai darė. Padėk mums išgirsti Tave ir dosniai į Tavo balsą atsiliepti. Atnaujink mumyse Krikšto malonę. Sustiprink sutuoktinius, vienišus vyrus ir moteris, diakonus, kunigus, seseris ir brolius vienuolius, siekiančius Tau meilingai ir gailestingai tarnauti. Suteik išminties visiems, tiriantiems savo pašaukimą. Dėkingi mes skelbiame Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną Šventosios Dvasios galia.

Amen.

22

Artuma / 2007 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

Šeimos dovana Eligijus DZEŽULSKIS-DUONYS

Ilgu žmogui be kito žmogaus. Negera. Ir kokia palaima, kai pagaliau esi su kitu. Kai randi tą kitą.

Kai jį tau tiesiog padovanoja. Kai gali atsakyti į pačius menkiausius meilės kupinus mylimosios gestus. Man tai ir yra šeimos esmė. Tikra dovana. Vidinio blaškymosi užbaiga.

Kiek daug žmonių kenčia dėl to, kad neatpažįsta šios dovanos. Kad, paisydami vien savęs, tenkindami iš šalies primestus, todėl netikrus poreikius, prasilenkia su savo dovana ar ją net sunaikina, drauge bemaž susinaikindami ir patys. Žinoma, jei neatpažįsta kitų, būtent jiems skirtų dovanų (pavyzdžiui, kunigystės ar vienuolystės).

Prieš aštuoniolika metų mudu su Judita patyrėme meilę. Susituokę dovanojame vienas kitam savo kūniškumą ir savo dvasingumą. Praturtėjome abu. Ir toliau turtėjame, o ir esame turtinami. Vaisingumo dovanai užliejus, mūsų santuoka išaugo į šeimą. Auginame tris vaikus: vyriausioji jau baigia gimnaziją, kiti du dar mokosi pradinėje mokykloje. Ugdome juos savo gerais pavyzdžiais ir žalojame savo ydomis bei daromomis klaidomis. Toks jau tas žmogiškumas.

Krikščioniškas pašaukimas – šventėti – santuokoje ir šeimoje skleidžiasi ypatinga sutuoktinių bendryste.

Negaliu vienas, palikęs žmoną, šventėti. Lygiai taip ir ji, palikusi mane. Šeimoje vienuoliu nebūsi. Tai nebus natūralu. O gal net ir nelabai sveika. Rūpestis dėl namų, vaikų, maisto, ūkio reikalų, dvasinių vertybių puoselėjimo ir jų perdavimo yra bendras ir toks neišsemiamas.

Atrasti kasdienybėje Dievo veikimą ypač būtina mums, šeimos žmonėms. Juk mūsų gyvenime kasdienybės, buities yra tiek daug, kad nors vežimu vežk, vis tiek

neišveši. Svarbu, kad ji nepaskandintų, kad neužgožtų svarbiausių dalykų.

Svarbu, kad sugebėtume puoselėti gautą meilės dovaną. Atsiverdami Dievui ir vienas kitam, nuolat apie viską kalbėdamiesi, drauge švęsdami savas ir visuotines šventes, aukodami savo darbus ir vargus, atleisdami vienas kitam, stipriname savo santuoką ir šeimą. Šitaip atsiliepiame į kvietimą eiti meilės keliu.

Bet ar to užtenka?

Dievas dažnai kalba ir veikia per kitus. Ne vien per pačius artimiausius žmones. Abu jau senokai supratome, jog mūsų šeimai reikia kitų šeimų. Tokių, su kuriomis galėtume dalytis ne tik krikščionišku tikėjimu, viltimi ir meile, bet ir tais svarbiais kasdienio darbo, santykių su bendradarbiais, vaikų auginimo, jų auklėjimo, žmogiško nesupratimo rūpesčiais. Tokių šeimų, kurios palaikytų viena kitą. Kurios galėtų melstis už mus, o mes už jas. Ir kad visų mūsų vaikai galėtų drauge žaisti ir augti ta pačia dvasia.

Tokia platesnė šeima mums jau keleri metai yra Nazareto šeimų judėjimas. Kilęs kaimyninėje Lenkijoje ir paplitęs kituose kraštuose, jis moko mus visiško atsidavimo Dievui. Jis moko gyventi tikėjimu. Gyventi tikėjimu reiškia atsiduoti Kristui. Tai reiškia patikėti Jam visus vidinio bei išorinio gyvenimo reikalus ir kantriai laukti Jo malonių. Nieko be Jo negalime, nes esame bejėgiai ir visiški skurdžiai. Sunku priimti šią tiesą apie save, apie savo gebėjimus, apie savo šeimą, apie savo tėvystę ir motinystę. Todėl kelias, kurį siūlo Nazareto šeimų judėjimas, nėra lengvas pasivaikščiojimas. Bet jis padeda mums abiem geriau suprasti save ir mūsų krikščionišką tikėjimą. Jis padeda pakelti sunkumus ir, žinoma, labiau trokšti drauge keliauti šventumo link. Šitaip jau aštuoniolika metų, klupdami ir patekdami į žmogiškų abejonių bei nusivylimų duobes, auginame savo meilę. Šitaip bandome geriau įgyvendinti savo krikščionišką šeimos pašaukimą.

P. S. Išsamesnių žinių apie Nazareto šeimų judėjimą bei jų rengiamus susitikimus suteiks Eugenijus Mačiukas, tel. (8-37) 72 27 84, (8-699) 157 55.

Vytauto Tamoliūno nuotrauka

Už gyvenimą ir gyvybę

Pagalbos ranka XXI a. vergijos aukoms Dalė GUDŽINSKIENĖ Rodos, tiek daug ką pasaulyje valdyti galintis žmogus neretai griebiasi prievartos prieš... silpnesniuosius – vaikus, moteris. Visa savo prigimtimi ieškančios globos ir saugumo, pastarosios, deja, neretai patiria visišką priešingybę – savo kūno išnaudojimą ir prievartą. Čia tarp mūsų žurnalo skaitytojų galėtų atsirasti replikuojančių: išnaudojamos tos, kurios pačios to siekia. Svarstant apie Europoje ir Lietuvoje klestintį prostitucijos verslą vis dėlto derėtų nepamiršti: išnaudojimo ir pasipelnymo įrankiu moteris savo noru tampa itin retai, tik pavienėms iš jų tai yra „pašaukimas“. Kad ir kaip gyvenime atsitiktų, galutinis seksualinio išnaudojimo rezultatas visada esti moters kančia. O dar baisiau – kai moteris nebežino, kaip išsipainioti iš nusikalstamo voratinklio, seniai peržengusio vienos valstybės sienas. Tada kartais belieka tik nesavanaudiška atsidavusių žmonių ir nevyriausybinių organizacijų pagalba, kuria, kaip rodo praktika, dėl tam tikrų priežasčių prievartos auka vis dėlto linkusi pasitikėti labiau nei valdiškomis institucijomis.

Šio straipsnio įžangoje trūksta vieno akcento, kurį norėtųsi atskirai pabrėžti: tarptautinio nusikalstamo – trečio pagal pelningumą po ginklų ir narkotikų – verslo aukomis vis dažniau tampa lietuvės. Šis procesas dar labiau paaštrėjo atsivėrus Europos Sąjungos sienoms.

Nebuvo malonu girdėti, kai Lietuvos Caritas kvietimu atvykę Olandijos organizacijos Tikintieji prieš prekybą moterimis atstovai pavadino Lietuvą prostitucijos „kilmės“ šalimi, t. y. valstybe, aprūpinančia moterimis kitus kraštus, tarp jų ir Olandiją. Nors joje viešnamiai veikia legaliai, klesti ir nelegalus prostitucijos verslas, ir, anot olandų, jaunučių lietuvių kaina čia vis labiau krinta. Svečiai pasakojo apie pastangas rūpinantis tokios prekybos aukomis: jie siekia būti solidarūs su prievartinės prostitucijos vergėmis, prisideda, kad būtų nubausti šio verslo organizatoriai, stengiasi paveikti vyrų mąstyseną, nes vartotojai, jų įsitikinimu, sudaro 95 proc. prostitucijos problemos. Prieš visiems žinomus prostitucijos ir prekybos žmonėmis Olandijoje mastus atvykėlių delegacijos nariai daugiausiai dirba savanoriškai. Šie solidaus amžiaus asmenys oriai nubalusiomis galvomis, tauriais, tačiau raukšlėmis jau nuvagotais veidais visai neatrodė silpni, nes jų galia – jokios jėgos pasaulyje neįveikiamas tėviškumas ir motiniškumas, su kuriuo jie stengiasi surasti tarptautinio sutenerių tinklo aukų ir joms padėti, rūpinasi, pasak viešnios sesers do-

minikonės, sukurti joms saugių, nors ir laikinų, namų aplinką nepaisant kalbų barjero.

Mūsų šalyje ir užsienyje prostitucijos liūne atsidūrusioms tautietėms pagalbos ranką tiesia ir Lietuvos Caritas. Nuo 2001-ųjų vykdomas vienas šios organizacijos projektų taip ir pavadintas: „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“. Nuo tada Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių regionus apimančiu projektu pagelbėta 350 nukentėjusių moterų. Pradėjus įgyvendinti šį projektą bent pusmetį nebuvo sulaukta... nė vienos moters (kol suprasta, jog norintys padėti turi patys ieškoti nelaimingųjų), o dabar jo koordinatorių telefonai įjungti visą parą. Esmingai krikščioniška Caritas pagalba plėtėsi proporcingai didėjančiam lietuvių moterų „eksportui“ į užsienio viešnamių rinką, gilėjančiam prostitucijos liūnui pačioje mūsų šalyje, į kurį pakliūna net ir moksleivės, pasiturinčių tėvų dukterys. Karitiečiai savo partneriais jau gali laikyti valstybines teisėsaugos organizacijas, sėkmingai telkiami ir mokomi savanoriai.

Prieš metus mūsiškis Caritas, pritarus Lietuvos Vyskupų Konferencijai, išplatino kreipimąsi į katalikų bendruomenes, primindamas rūsčią tikrovę apie seksualinio išnaudojimo grėsmę įdarbinant merginas ir moteris užsienyje, taip pat apie kylantį „pavojų ne vien žmogaus orumui ir turtui, bet sveikatai ir gyvybei“. Šiuo pavojaus signalu visuomenei karitiečiai ragino aiškinti

23

24

Už gyvenimą ir gyvybę padėtį labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms, jaunimui ir siūlė konkrečią pagalbą užbėgant už akių tragedijoms.

2006 m. birželį JAV Valstybės departamento ataskaitoje dėl prekybos žmonėmis Lietuvos Caritas projekto koordinatorė Kristina Mišinienė buvo paminėta tarp dešimties „Kovos su šiuolaikine vergija“ herojų.

Projekto sėkmingumą pažymėjo ir JAV ambasada prie Šventojo Sosto. Metų pabaigoje Vilniuje vykusioje konferencijoje „Tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su prekyba žmonėmis“ LR vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys „už aktyvų talkinimą policijos ir kitoms vidaus reikalų įstaigoms užkertant kelią nusikaltimams“ VRM antrojo laipsnio atminimo ženklus „Tėvynės labui“ įteikė Caritas generaliniam direktoriui kun. Robertui Grigui ir K. Mišinienei.

Artuma / 2007 m. vasaris dus. Tai ir patrauklus darbo pasiūlymas vienišai, bedarbei, nedidelio išsilavinimo provincijos gyventojai; „karštos“ draugystės atomazga, kai širdies draugu laikytas jaunuolis įstumia patiklią merginą tiesiai albanų suteneriams į rankas; tai galų gale tinkamai „apdorotų“, nesugebančių pasipriešinti globos institucijų auklėtinių atviras verba-

Su Kristina MIŠINIENE ir pasikalbėjome apie karitiečių požiūrį ir pagalbą prostitucijos aukoms.

Ar iš tiesų, kaip sakė olandai, Lietuva – prostitucijos kilmės šalis? Kokia mūsų šalies padėtis tarptautiniame prekybos žmonėmis kontekste?

Pirmiausia reiktų pasakyti, kad prekyba moterimis – kriminalinis nusikaltimas, kurio organizatoriai gauna milžinišką pelną iš apgaule ir prievarta prostitucijai parduodamų moterų bei vaikų. Interpolo duomenimis, iš Baltijos šalių kasmet išvežama apie 2 tūkst. moterų, iš jų apie 1 tūkst. vien iš Lietuvos. Nenorėčiau dramatizuoti, bet jei per vieną Didžiosios Britanijos policijos reidą po nelegalius viešnamius randama 20 merginų ir 15 jų yra iš Lietuvos, ar visi neturėtume susimąstyti ir sunerimti?

Kita vertus, nėra teisinga kalbėti apie šį reiškinį, išryškinant tiktai vieną jo pusę – moteris-auka, moteris-prostitutė. O iš kur tokia neregėta mūsų parduotų moterų paklausa save išsivysčiusiomis vadinančiose Vakarų Europos šalyse? Kodėl taip įprasta tapo pirkti iš Lietuvos, Moldavijos, Filipinų atvykusią moterį vyrui Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje?

Ar būtinai visos moterys į užsienio viešnamius patenka prievarta? Kokiais būdais jos tampa sekso vergėmis?

Į mus kreipiasi ar atsiunčiamos nukentėjusios nuo šitokios prekybos moterys. Nusikaltėlių grupuotės turi savo kruopščiai paruoštas strategijas ir metodus. Aukų verbuotojai, pervežėjai ir suteneriai Lietuvoje dažnai vykdo tarptautinių „partnerių“ užsakymus: ne veltui ši prekyba vadinama nusikaltimu „be sienų“.

Matome įvairius moterų ir mergaičių verbavimo bū-

vimas tapti prostitucijos „kloakų“ karalienėmis... Aukos užsienio sutenerių rankas dažniausiai pasiekia apipintos melagingais pažadais, vėliau prieš „nepasiduodančias“ griebiamasi fizinio ir seksualinio smurto. Teko susidurti su merginomis, kurias, norėdami palaužti, svaigindavo narkotikais, ilgą laiką prievartaudavo, fotografuodami šias scenas ir grasindami parodyti artimiesiems.

Pergalę suteneriai bei šitokie prekeiviai laimi tada, kai jiems pavyksta įteigti moteriai, jog jos vieta – prostitucijos pasaulyje, kad kelio atgal nebėra, kad „tokią“ ją visi atstums ir pasmerks. Atėjus šiam momentui, aukos nebereikia daugiau rakinti ar nepaleisti iš akių – ji pati užsidaro ir atsiskiria nuo likusio pasaulio, manydama negalėsianti sugrįžti.

Gal tai tik tam tikrų socialinių sluoksnių bei silpnesnės mąstysenos moterų nelaimė?

Suprantama, vaikai, suaugusieji, kurie dėl įvairių – ekonominių, fizinių, psichologinių – priežasčių yra labiau pažeidžiami, išgyvena didesnę riziką pakliūti į tokią bėdą. Man labiausiai neramu dėl globos institucijų auklėtinių: jos traukte traukia verbuotojus daug

Už gyvenimą ir gyvybę neinvestuojant pelnytis iš laužomų jaunuolių likimų.

Tebevyrauja įsitikinimas, kad į prekeivių tinklus papuolantys asmenys patys dėl to kalti, kad šis reiškinys vyksta toli toli nuo „normalios“ visuomenės. Darbo patirtis rodo, kad praktiškai visų sluoksnių mergaitės ir moterys gali tapti aukomis.

Džiaugiuosi, kad 2004 m. pavyko (vėlgi labai ačiū RENOVABIS!) įgyvendinti savo karštą svajonę – vyskupijų Caritas centruose įdarbinti projekto socialines darbuotojas, galinčias pasiekti tolimiausią vietovę ir bandyti teikti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.

Pastebime, jog mūsų visuomenėje nuo sutenerių ir prekeivių nukentėjusios moterys dažnai sulaukia negailestingo aplinkinių pasmerkimo; net ir atsakingi įvairių tarnybų darbuotojai, užuot įsigilinę į padėtį, šventeiviškai moralizuoja. Kaip atsaką į tokį požiūrį, taip pat jausdamos pareigą šviesti visuomenę, ugdyti jos atjautą, šalies mastu vykdome prevencinę programą, kurios tikslas – seniūnijų, savivaldybių lygmeniu kelti prostitucijos, prekybos moterimis problemas, ieškoti galimybių, kaip jas spręsti vietose.

Minėtieji olandai padeda tik prievartinės prostitucijos aukoms. Kokia yra Caritas pozicija? Juk krikščionišku požiūriu ir suklydusieji verti žmogiškos pagalbos...

Kaip šioms moterims pagelbsti Caritas?

Paskatinti gero lietuvių bičiulio RENOVABIS (Vokietijos katalikų solidarumo akcijos) atstovo Martino Buschermoehle, 2001 m. ryžomės ištiesti pagalbos ranką vienai iš labiausiai šešėlyje esančių rizikos grupių mūsų visuomenėje – moterims, priverstomis tapti prostitutėmis. Taip, remiantis tarptautinių organizacijų patirtimi ir nuolat ieškant savo nišos, darbo stiliaus, atsirado projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Per penkerius darbo metus teko daug ko išmokti, perkainoti nemažai vertybių, pamatyti didelę blogio galią ir dar didesnę – gėrio.

Dabar susiklosčiusios trys mūsų teikiamos pagalbos kryptys: pagalba krizinėje situacijoje, psichosocialinė reabilitacija (saugi pastogė, materialinė, socialinė, psichologinė pagalba, darbinių įgūdžių ugdymas, teisinė pagalba moterims, liudijančioms prieš sutenerius ir prekeivius), palaikomoji tarnyba baigusioms programą.

Esame 10 socialinių darbuotojų komanda, kuriai talkina gausus kruopščiai atrinktų ir apmokytų savanorių būrys.

Iš tikrųjų ne vienoje gerai išsivysčiusioje Vakarų šalyje laikomasi nuostatos, kad prostitucija – tai tam tikrų moterų savanoriškai pasirenkama profesija, kad jos taip save išreiškia ir pan. Niekada nesutiksiu su tokiais teiginiais! Šimtai moterų kreipėsi į mus pagalbos, nė viena jų, atsidūrusi prostitucijos kelyje, nesijautė laiminga ir laisva. Atvirkščiai – jų patirtys buvo nuolatinis smurtas, vienatvė ir neviltis.

Norėčiau paklausti tautiečių: ar žinote, kad prekyba moterimis ir vaikais vyksta ir pačioje Lietuvoje, visai šalia mūsų, galbūt gretimame name ar net laiptinėje?

Labai plonytė linija skiria „savanorišką“ prostituciją nuo prekybos moterimis, o mūsų nenoras tai suprasti labai parankus šio baisaus verslo organizatoriams.

Džiaugiuosi, kad vis garsiau skamba ekspertų iš įvairių socialinių sričių balsai, siūlantys prostituciją prilyginti moters išnaudojimui, nesileidžiant į svarstymus, savanoriška ji ar ne.

Ar pastebite, kad visi klausimai ir pastebėjimai orientuoti tik į moterį, o perkantieji jos kūną tarsi lieka šešėlyje? Dar ilgai turėsime šia tema kalbėtis, ginčytis, bandyti atvirai įvardyti reiškinius. O gal ir pati prostitucija yra ne moterų, bet pirmiau vyrų problema?

Kviestume moteris drąsiai prabilti apie savo išgyvenimus ir kreiptis adresu: Kaunas, Aukštaičių g. 10, Lietuvos Caritas, tel. (37) 323 300. Adresai vyskupijose nurodyti interneto tinklalapyje www.anti-trafficking.lt.

25

26

Susitikimai

Artuma / 2007 m. vasaris

Dar apie šeimą, Kauną ir atostogas Domeikų kaime Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (II)

Kazys Lozoraitis Domeikuose prie senelio Vinco Matulaičio automobilio. Apie 1933 m..

Gyvendami Kaune turbūt susitikdavote su seneliais, tetomis ir dėdėmis?

Tėvo motina gyveno kartu su mumis. Donelaičio gatvės namuose jai buvo įrengtas atskiras mažas butukas – du kambariai su patogumais, tad su ja dažnai bendravome. Man atrodė, kad močiutė jau labai sena, nors ji tada buvo, kaip šiandien sakytume, tik pagyvenusi moteris. Netoliese, Donelaičio gatvėje, priešais Karo muziejaus sodelį, gyveno ir motinos motina, kurią globojo mamos sesuo, operos solistė Gražina Matulaitytė. Mano senelis Vincas Matulaitis mirė 1935 m. Jį mažai teprisimenu. Nebuvome artimi ir su močiute. Ji pas mus neateidavo: buvo ligota, sunkiai vaikščiojo. Kai mama mane su broliu pas ją nuvesdavo, pasisveikindami bučiuodavome jai ranką. Prisimenu tamsų kambarį, vaistų kvapą. Susikalbėti su ja negalėjau. Lietuviškai ji suprato, bet nešnekėjo.

Tad kokia buvo Jūsų mamos vaikystės kalba?

Matyt, lenkų ir lietuvių. Ji gimė Peterburge. Jos tėvas Vincas Matulaitis baigęs aukštuosius mokslus Rusijoje įsidarbino Petrapily. Nepaisant užimamos vietos caro administracijoje, šeima vengė asimiliuotis. Rusiškai namuose nekalbėta. Namuose lankėsi Peterburgo lietuviai veikėjai, vyko Lietuvių ir žemaičių labdarybės Tęsinys. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

draugijos susirinkimai. Mat Vincas Matulaitis, vadovavęs šiai organizacijai, dažnai kviesdavosi jos narius pas save.

Mano motina su broliais padėdavo tėvui: rengė lietuvių vaikams eglutes, vaidino lietuviškuose vaidinimuose.

Panašią veiklą ji tęsė persikėlusi gyventi į Lietuvą. Kai gavo darbą Eltoje, pajuto, kad nepakankamai moka lietuviškai. Tada pradėjo lankyti pamokas pas Joną Jablonskį, su kuriuo Matulaičiai, regis, kažkaip giminiavosi.

Ji apskritai domėjosi kalbomis. Peterburge buvo baigusi Alliance Française instituto prancūzų kalbos kursus, net ketino dirbti prancūzų kalbos mokytoja.

Ar motina yra pasakojusi Jums apie susitikimus su būsimu palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu? Jis tais metais, kai Vinco Matulaičio šeima gyveno Peterburge, dėstytojavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Motina prisimindavo, kad kun. Jurgis Matulaitis kartais Peterburge pas jos tėvus sekmadieniais ateidavo pietauti. Vinco Matulaičio šeimą jis vadindavo „giminėle“. Per šiuos susitikimus abu Matulaičiai, Jurgis ir Vincas, aptardavo Labdarybės draugijos ir šiaip vietos lietuvių reikalus. Motina sakė kunigą Jurgį buvus ypač ramaus ir švelnaus būdo. Jis mielai bendraudavo su vaikais, apdovanodavo juos saldumynais.

Ar Jūsų senelis giminiavosi su žinomu socialdemokratų veikėju Stasiu Matulaičiu?

Gydytojas Stasys Matulaitis buvo tolimas tėvo giminaitis. Tačiau už jo ištekėjo mano senelės sesuo Vilhelmina Mackevičiūtė. Tad giminystė sustiprėjo. Jų namuose, kiek žinau, kalbėta vien lietuviškai. Iš keturių Stasio Matulaičio vaikų dvi dukterys ir sūnus tapo įsitikinusiais komunistais. Katrė suartėjo su Karoliu Požela, susilaukė su juo sūnaus. Bolševikai ją sušaudė Minsko kalėjime, o jos brolį, taip pat komunistą, Kęstutį toks pats likimas ištiko Leningrade. Tad mama kartais sakydavo, kad Matulaičių šeimoje būta ir šventųjų, ir bolševikų.

Susitikimai Jūsų mama visą gyvenimą palaikė ryšius su sulenkėjusia šeimos atšaka – pusbroliais Mackiewicziais, Jūsų senelės brolio vaikais. Vyresniojo, Stanislovo Cat-Mackiewicziaus dukra Aleksandra Niemczykowa prisiminimuose rašo apie kontaktus su Lozoraičių šeima, tačiau Lietuvoje Mackiewiczių vardas žinomas beveik išimtinai lenkų kultūra besidomintiems žmonėms, nors abu broliai gyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo miesto kultūros ir visuomenės gyvenime, o Juozapas net pagarsėjo savo simpatijomis lietuviams. Ar Jums teko su jais susitikti?

Mackevičiūtės-Matulaitienės brolis ir jo vaikai. Tačiau Lenkijoje gyveno ir mano motinos sesuo Janina Matulaitytė – vienuolė uršulietė. Ji buvo sulenkėjusi. Įstojo į vienuoliją dar Peterburge, susižavėjusi uršuliečių atnaujintoja motina Ledochowska, kuri mokytojavo Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tą gimnaziją lankė ir mano mama. Po bolševikų perversmo Janina drauge su mo-

Esu matęs tik Juozapą Mackevičių, kuris po karo palikęs Lietuvą kažkiek laiko gyveno Romoje.

Nemanyčiau, kad jis jautėsi turįs lietuviško kraujo. Greičiau pasižymėjo LDK piliečio mentalitetu, norėjo gyventi didelėje valstybėje, plytinčioje nuo Lenkijos iki Vakarų Ukrainos. Mama niekada nėra apie tai kalbėjusi, bet jos santykiai su pusbroliais greičiausiai užsimezgė Poilsiaujant Palangoje 1925-aisiais. Iš kairės: Gražina Matulaitytė su Stasiu Lozoraičiu jaudar Peterburge. Mackevičių tėvas, nesniuoju ant rankų, Jonas Jablonskis, Stefanija Matulaitienė su Vincu Matulaičiu mano senelės brolis, ten turėjo ir Stasys Lozoraitis su seserimi Julija Vaicekauskiene vyno krautuvę. Abu broliai Mackevičiai tapo žurnalistais, aktyviai dalyvavo politiniame tina Ledochowska išvyko gyventi į Lenkiją ir visiškai gyvenime. Jie buvo žinomi Lenkijoje, po Antrojo atsiskyrė nuo šeimos. Su savo teta vienuole susipažinau pasaulinio karo pagarsėjo lenkų išeivijoje. Vyresny- bene tik devintojo dešimtmečio pradžioje, Romoje. sis, Stanislovas, net tapo lenkų egzilinės vyriausybės Kalbėjomės prancūziškai.

Londone premjeru. Juozapas išleido keliolika istorinio Eidamas užsienio reikalų ministro pareigas Lozoraitis pobūdžio romanų, kuriuose įspūdingai išreikštas jo siekė sutarties su lenkais, buvo už diplomatinių sanstiprus antibolševikinis nusistatykių su Lenkija atnaujinimą.

Vincenta ir Stasys Lozoraičiai su sūnumi tymas.

Bendraudamas su Vakarų Stasiu Domeikuose. Iki 1930 m. politikais ir diplomatais tėvas Berods, toji Vincentos Matulaisuprato, kad nuo 1920 m. vilkitytės-Lozoraitienės giminystė su nama Vilniaus problema kenkia Mackiewicziais metė šešėlį Jūsų mūsų tarptautiniams santykiams tėvo politinei veiklai? ir kad ją būtina kažkaip išspręsti.

Apie tai žinau tik iš įvairių prisiVakarų šalys nebuvo linkusios paminimų, kuriuos teko skaityti. Tardėti Lietuvai atgauti Vilnių. Visi pukaryje kai kas kaltino Lozoraitį, manė, kad tai dvišalių santykių kad jis neva nepatikimas derybose reikalas, ir įsakmiai ragino Lietusu lenkais, nes turi lenkų giminių ir vą tiesiogiai susitarti su Lenkija. dėl to esąs prolenkiškai nusiteikęs.

Atsižvelgdamas į aplinkybes tėvas įsitikino, kad būtina iš praTačiau jis juk neturėjo lenkų džių užmegzti dvišalius santygiminių! kius ir tai padarius ieškoti būdo Jis su Lenkija neturėjo abtartis. Tačiau jo pastangos nebusoliučiai jokių asmeninių ryšių. vo sėkmingos. Pasiūlymui nepriLenkų Lozoraičių šeimoje nebuvo. tarė nei prezidentas Smetona, Pagrindą toms kalboms davė motinei dauguma Vyriausybės narių. nos giminės. Pirmiausia Stefanijos

27

28

Susitikimai Šis žingsnis, be abejo, būtų buvęs labai nepopuliarus visuomenėje. Tačiau jeigu toks, tegu skaudus ir nemalonus žingsnis būtų buvęs laiku žengtas, būtume išvengę 1938 m. Lenkijos ultimatumo.

Grįžkime prie Matulaičių. Kada jų šeima apsigyveno Lietuvoje?

Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Matulaičiai tuojau pat paliko Petrapilį, nors ten buvo gana patogiai įsikūrę. Išvyko į nežinią. Mama pasakojo, kad Vilniuje apsigyveno dviejuose kambariuose. Į Vilnių atvyko šešiese: mano seneliai su keturiais vaikais – mano motina, jos seserimi Gražina (Janina su uršulietėmis pasitraukė į Lenkiją), broliais Kaziu ir Jurgiu. Mama prisimindavo, kad iš pradžių jai teko miegoti ant didelio stalo, nes nebuvo pakankamai lovų. Vos apsitvarkę buitį Vilniuje, vėl turėjo palikti namus ir važiuoti į Kauną – sostinę užėmė lenkai. Kaune apsigyveno Kristijono Donelaičio gatvėje, beveik prie pat universiteto. Įsikūrė patogiai. Senelis iš karto gavo tarnybą kredito inspekcijoje, vėliau vadovavo Žemės bankui, nuo 1928 m. ėjo valstybės kontrolieriaus pareigas. Šiame poste

Artuma / 2007 m. vasaris atvažiuodavo į Domeikus pajodinėti. Dėdė Matas augino tik darbinius arklius, tačiau mano motina jam patikėjo savo žirgą. Jį išvykdamas iš Kauno jai padovanojo Italijos atstovas Amadori. Motina pavadino žirgą Puntuku ir išvežė prižiūrėti dėdei Matui į Domeikų arklides. Puntukas ten puikiai apsiprato, būdu bei manieromis gana greitai suartėjo su vietiniais arkliais, bet jojimui tiko.

O kaip nuvykdavote į Domeikus, juk autobusai iš Kauno į ten turbūt nekursavo?

Važiuodavome Užsienio reikalų ministerijos mašina. Ne juodąja, o smėlio spalvos kabrioletu. Vasarai reikėdavo vežtis daug daiktų.

Mūsų šeimos prisiminimuose gyvenanti Domeikų sodyba, laimei, liko Matulaičių rankose, nors bolševikmečiu buvo smarkiai nuniokota, senieji gražūs mediniai trobesiai sugriauti. Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Motiejaus Matulaičio anūkas Jonas atstatė sodybą ir dabar joje šeimininkauja. Daugiau apie Domeikus galėtų papasakoti mano pusseserė Dalia Dankevičiūtė-Brazauskienė, jos seserys arba jų motina Elena, praėjusiais metais atšventusi 107-ąjį gimtadienį. Nepaisant garbaus amžiaus, ji turi puikią atmintį ir gerai prisimena laimingus jaunystės laikus Domeikuose.

Pasidžiaugę kaimo gyvenimu, rugsėjį kartais važiuodavome į Šveicariją – lydėdavome tėvą, posėdžiaudavusį Tautų Lygos sesijose Ženevoje. Mes su motina apsistodavome prie Liucernos ežero įsikūrusio dailaus Weggis miestelio viešbutyje.

Penktadienio vakare tėvas po darbo atvykdavo pas mus. Sėsdavo Ženevoje į traukinį arba atvažiuodavo su Petru Klimu šio automobiliu.

Nukeliaudavom į Ženevą ir mes. PaPasijodinėjimas prie Nemuno. Gražina Matulaitytė ir Stasys Lozoraitis. Apie 1936 m. sižvalgyti, apsipirkti. Mus su Stasiu ne kartą yra globojęs Stasys Bačkis. išbuvo beveik iki 1934-ųjų pavasario. Išėjo į pensiją, Buvo su mumis labai malonus, aprodydavo Ženevos o po metų pasimirė. įžymybes. Ypač mėgdavome stebėti didįjį fontaną.

Su Matulaičių šeima bendraudavote ne tik Kaune, bet ir per vasaros atostogas, kurių dalį leisdavote Domeikų kaime.

Domeikuose ūkininkavo mano mamos dėdė Matas Matulaitis. Jis buvo geras ūkininkas. Atsimenu jaukius ir vaišingus namus. Jie nebuvo itin dideli, bet sutilpdavome ir mes, kartais – ir tėvų draugai. Čia lankydavosi tėvo kolegos, diplomatai, tarp jų – ir Sovietų Sąjungos pasiuntinys Michailas Karskis. Grįžęs į Maskvą jis pateko Stalino nemalonėn ir buvo sušaudytas. Karskis

Tėvai Kaune bendravo su daugybe žmonių. Ką pamenate iš artimiausių jų bičiulių?

Tėvas neturėjo daug asmeninių draugų. Gal vienas iš artimesnių buvo teisininkas Tadas Petkevičius. Tėvas su juo suartėjo dar prieš pradėdamas karjerą Užsienio reikalų ministerijoje. Trečiojo dešimtmečio pradžioje abudu dirbo Vyriausybės kanceliarijoje. Vėliau Petkevičius, matyt, pakviestas tėvo, atėjo dirbti juriskonsultu į Užsienio reikalų ministeriją. Jis liko Lietuvoje ir, laimei, nebuvo ištremtas nei prieš karą, nei po karo. Aplink

Susitikimai

1939 m. Kačerginėje prie Nemuno (iš kairės) Ona Landsbergienė, Marija Lozoraitienė, Bronė Škirpienė ir Gražina Matulaitytė

Petkevičių šeimą sovietmečiu būrėsi Kaune gyvenusi tarpukario inteligentija: Ona Landsbergienė, mano teta Julija Vaicekauskienė, po tremčių ir kalėjimų grįžę Klimas, Stulginskis, Urbšys.

Kol gyvenome Kaune, kiekvieną sekmadienį pas mus rinkdavosi pietų motinos sesuo, broliai Jurgis ir Kazys, ateidavo tėvo sesuo Julija. Ji jauna neteko vyro, kuris nusižudė, neištvėręs bankroto. Po vyro žūties našle likusią savo seserį mano tėvas įdarbino Užsienio reikalų ministerijoje. Teta Julija turėjo mažą namelį Žaliakalnyje. Gyveno ramų ir patogų gyvenimą iki pat 1940-ųjų birželio. Karo metais vargo, kaip visi.

Stalino laikais buvo suimta, kalinta už tai, kad išvertė į prancūzų kalbą vieną pogrindžio atsišaukimą, bet vis dėlto kažkaip išsigelbėjo. Po to apsigyveno Vilniuje. Jos padėtį sunkino giminystė su mano tėvu.

Kita mano teta – motinos sesuo Gražina Matulaitytė – buvo labai temperamentinga, stipraus charakterio, bet ją palaužė asmeninio gyvenimo nesklandumai. Ji nuolat nelaimingai įsimylėdavo arba jau vedusius, arba susižadėjusius vyrus. Ilgai negalėjo pamiršti pulkininko Kazio Griniaus, prezidento sūnaus. Jis iš tiesų buvo labai gražus vyras. Panašus į amerikiečių filmų aktorių. Gražina su juo susipažino Berlyne, kai atvažiuodavo pas mus iš Leipcigo, kur studijavo tenykštėje konservatorijoje.

Mamos brolis Kazys Matulaitis buvo ilgokai gyvenęs Amerikoje. Tiksliai negaliu pasakyti, ką jis ten veikė. Žinau, kad turėjo savo verslą. Buvo truputį suamerikonėjęs, visada pasitempęs, apsirengęs solidžiu amerikietišku stiliumi. Bene 1934 m. jis vedė jauną poetę Vladą Proscevičiūtę, kuri po vyro mirties 1940 m. ištekėjo už Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio. Buvo nepaprastai graži moteris.

Jūsų šeimos ryšiai su giminaičiais ir bičiuliais nenutrūko tėvams išvykus į užsienį. Susirašinėjote net

29

Užsienio reikalų ministras su sūnumis Stasiu (kairėje) ir Kaziu (dešinėje) Balbieriškio apylinkėse. Apie 1935 m.

sovietmečiu.

Tėvai visą laiką stengėsi bendrauti su Kaune likusiais artimaisiais ir bičiuliais. Iki karo pas mus Romoje dar spėjo apsilankyti tėvo sesuo. Ji iki mirties gyveno šio apsilankymo prisiminimais, svajojo kada nors sugrįžti į Romą. Po karo dažnai atvažiuodavo mamos sesuo Gražina, per karą Kaune ištekėjusi už estų poeto Rannito. Su kitais, deja, galėjome bendrauti tik laiškais.

Stengėmės laikytis konspiracijos. Laiškai iš Lietuvos dažniausiai būdavo adresuojami mūsų šeimininkei italei Annai Benassi. Kartais kai kas pridėdavo mamos antrąjį vardą – Scholastika. Motinai reguliariai rašė tėvo sesuo Julija bei Tado Petkevičiaus žmona; jinai, beje, buvo Julija Jablonskytė, Landsbergienės sesuo. Motina palaikė ryšius su savo pussesere Elena Dankevičiene, kai kuriomis buvusiomis Lietuvos moterų tarybos narėmis, ypač Grigoniene ir Pikčilingiene. Jos atsiųsdavo lietuviškų knygų ir lietuviškų elementorių Dainai, iš kurių, atidžiai iškarpiusi visus leninus ir pionierius, mano motina mokė savo anūkę skaityti lietuviškai.

(Tęsinys – kitame numeryje)

30

Artuma / 2007 m. vasaris

Gero kino kampelis

Du būdai patraukti žiūrovą Ramūnas AUŠROTAS Ar kada nors susimąstėte, kokios priežastys lėmė jūsų norą pamatyti vieną ar kitą filmą? Jei ne, nieko baisaus. Ir aš ne visada apie tai pagalvoju. Tačiau esama apie tai nuolat galvojančių žmonių. Tai tie, kurie mums juos kuria.

Deja, Holivudas dar neatrado auksinės formulės, kaip pritraukti žiūrovą.

Kinas yra populiarus, didelei auditorijai skiriamas menas. Todėl atrodo, kad jo kalba turi būti pakankamai paprasta, idant būtų suprantama daugeliui. Tačiau galima išvardyti begalę pavyzdžių iš kino istorijos, kai pataikavimas vox populi baigdavosi pralaimėjimu. Ne veltui sakoma, jog kino žiūrovas kaprizingas kaip jauna panelė. Tad neatsitiktinai būsimieji kino režisieriai, be kita ko, mokomi ir flirtuoti su publika. Net sovietinis kinematografas pripažino šią kino priklausomybę nuo žiūrovo, viešai skelbdamas tokią gero kino savybę kaip prieinamumas masėms ir skaičiuodamas vadinamąjį „prokatą“ (t. y. žiūrovų skaičių, pagal kurį buvo nesunku sužinoti ir filmo pajamas). Šįkart aptarsime du skirtingus būdus žiūrovams pritraukti, kaip pavyzdžiu pasinaudodami dar prieš Kalėdas pasirodžiusiu Melo Gibsono filmu „Apokalipto“ („Apocalypto“) ir tuoj po Naujųjų metų savo kelionę per Lietuvos kino teatrus pradėjusia šilta Jonathano Daytono ir Valerie Faris drama „Mažoji Mis“ („Little Miss Sunshine“).

Naujasis M. Gibsono filmas tik patvirtina, kad šiuolaikinis populiarusis kinas tampa vis stambesniu vizualiu reginiu, kuriame vis didesnis vaidmuo tenka mastui. Jį Gibsono kūrinyje sudaro ne tiek techninės priemonės (filmuota naujausios kartos skaitmenine

technologija) ar noras smulkiai atkurti ikikolumbinės Amerikos atmosferą, kiek įmantraus ir nuosekliai seikėjamo smurto kiekis. Tačiau režisierius jo „nekryžmina“ su bjaurumo estetika, skirtingai nuo tokio filmo kaip „Nuodėmių miestas“ („Sin City“, 2005), ir tai iš dalies pateisina kūrėjo poziciją.

Kadangi „Apokalipto“ visų pirma yra message filmas, smurtą ekrane galima pagrįsti autoriaus noru perduoti žinią. „Kristaus kančioje“ akivaizdžiai siekta parodyti Viešpaties aukos mastą, o šioje juostoje toji žinia pasireiškia kaip noras iliustruoti pagoniškos kultūros barbariškumą. Tai politiškai nekorektiškas filmas, griaunantis visuomenėje paplitusį idealizuotos pagoniškos kultūros stereotipą, skleistą sovietinės švietimo sistemos, o Vakaruose susiformavusį dėl seksualinės revoliucijos ir New Age įtakos (ši tema šiek tiek paliesta Bruce’o Bersfordo filme „Juodasis apsiaustas“ („Black robe“, 1991). Be to, jis akivaizdžiai prieštarauja tarp liberalių pažiūrų intelektualų ypač paplitusiai visų kultūrų lygiavertiškumo idėjai ir tuo sukels dar vieną nepasitenkinimą M. Gibsonu ir jo kūryba.

Todėl klysta ir smerkiantys M. Gibsoną už iškraipytus istorinius faktus, ir jį aukštinantys dėl nuostabiai atkurtos to meto atmosferos. Gana neįmantrus juostos siužetas, pasakojantis apie jauno kario ir jo šeimos kovą dėl išlikimo, tėra priemonė iliustruoti pamatinį teiginį, jog civilizacija pasmerkta žūti, jei ji nevertina žmogaus gyvybės. Galime ginčytis, ar „Apokalipto“ yra įspėjimas šiuolaikinei civilizacijai, ar tik egzotiškas įtempto siužeto gaudynių filmas, tačiau aišku viena: kinas yra manipuliacija vaizdiniais ir Gibsonas tai daro pašėlusiai įtikinamai. Ir operatoriaus darbas, ir montažas, ir garso bei vaizdo suliejimas nepriekaištingi. Todėl žiūrint

filmą neapleidžia mintis, jog krikščionys turi savąjį Spilbergą, gerai išmanantį „sapnų fabriko“ galimybes ir mokantį jomis tobulai pasinaudoti.

Tačiau spilbergiškas kino kūrimo metodas turi ir savo trūkumų, nes jo poveikis trumpalaikis. Kančios kiekis šiame filme jos nelinkusiai pažinti (ir pripažinti) auditorijai gali sukelti atitolinimo efektą. „Apokalipto“ žiūrovas arba stebės šaltu protu, kaip vaizdinę iliustraciją, paremiančią autoriaus įspėjimą apie sugedusią mūsų civilizaciją, arba užgniaužęs kvapą stebeilysis į „gerą“ reginį. Ir viena, ir kita jis darys per atstumą. Ir, labai tikėtina, viską užmirš išėjęs iš kino teatro.

Tačiau esama ir kitos kategorijos kūrinių, kuriuos stebint atstumo tarp kūrėjo ir žiūrovo nebelieka. Tai filmai, kuriuos žiūrime savo širdimi, kurių populiarumo raktas yra jų kreipimasis į kitų žmonių patirtį ir galimybė susitapatinti su jais. Tokia yra „Mažoji mis“, lyg ir skirta JAV žiūrovams, nes vaizduoja vidutinius amerikiečius, tačiau savo tema artima ir mums. Tai pasakojimas apie pakrikusią šeimą, kaip ir jos senas geltonas autobusiukas vos riedančią į priekį ir kamuojamą nevisavertiškumo komplekso, kurį dar paskatina viešojoje erdvėje klestintis skirstymas į „laimėtojus“ ir „pralaimėjusiuosius“. Gyvename visuomenėje, iš pirmo žvilgsnio atveriančioje neribotas galimybes, tačiau ši sėkmės iliuzija dažnai sudūžta atsitrenkusi į tikrovę.

Vieni susidūrę su šiuo faktu bando žudytis, kiti jį neigia, treti užsidaro svajų pasaulyje ar tampa cinikais. Visą galimų reakcijų gamą atpažinsite viename ar kitame didelės Huverių šeimos naryje.

Mūsų laikais, kai žmogus vertinamas pagal jo sugebėjimus ir teikiamą naudą, šis filmas yra labai reikalingas, nes jis parodo pozityvų šeimos pokytį bei teigia šeimos, kaip stiprinančios, o ne griaunančios institucijos, svarbą, kelia klausimą apie tikrąsias vertybes.

Dėl to tikriausiai ir einame į kiną.

Einame, kad norime jaudinančių mums artimų žmogiškų istorijų.

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXIX)

Ak, tas Pu­či­nis!

Arū­nė JANKAUSKAITĖ Mu­zi­kos mo­ky­to­ja Džakomas Pučinis (Giacomo Puccini) sukūrė dvylika operų ir dauguma jų įsitvirtino didžiųjų pasaulio teatrų scenose. Argi galėtume įsivaizduoti operos teatrą, kuriame neskambėtų „Bohema“, „Toska“ ar „Madam Baterflai“? Šis talentingas italas visų pirma – lyrikas. Būtent lyrinės jo operų scenos pavergia klausytojus jausmingų melodijų grožiu, muzikine poetika. Kartu jis mokėjo savo muzikoje perteikti humorą, nerūpestingą linksmumą, gaivų jaunystės šėlsmą.

Kompozitorius buvo menininkas ir psichologas, ypač daug dėmesio skyręs savo herojų vidiniam pasauliui, jų jausmams atskleisti. Didelis nuoširdumas, atjauta, kenčianti ar liūdinti žmogaus siela, taip pat ir džiaugsmas jo kūriniuose jaudina įvairaus amžiaus, skirtingų tautų bei socialinių sluoksnių ar pažiūrų žmones.

Iš kur atsiranda genijai?

Matyt, jie... išsirutulioja per kelias kartas, nes tokių pavyzdžių daug. Didžiuma muzikos klasikų kilę iš vienaip ar kitaip su šiuo menu susijusių šeimų. Džakomas Pučinis – senos muzikų dinastijos narys. Daugiau jų būta tik Bachų giminėje. Pučinio tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis buvo žinomi bei vertinami atlikėjai ir kompozitoriai. Tokioje tad šeimoje 1858 m. pabaigoje gimė penktas vaikas, pavadintas Džakomu Antonijumi Domeniku Mikele Marija. Tėvai Albina ir Mikelė Pučiniai turėjo septynis vaikus. Didelį būrį! Deja, maitintojas – šeimos galva – mirė, kai būsimasis kompozitorius ėjo vos šeštuosius metus. Albina Pučini liko su vaikais be jokio pragyvenimo šaltinio. Ir tada nutiko įdomus dalykas. Gimtasis kompozitoriaus miestas – Toskanos sostinė Luka – paskyrė pensiją Džakomui išlaikyti ir išmokslinti, nes neįsivaizduota, kad Pučinių giminės atstovas negarsintų savo gimtinės.

O šešiametis bamblys? Jo gabumai niekam nekėlė abejonių, užtat nerimauti vertė tingėjimas, padūkęs gyvas būdas ir... nenoras mokytis muzikos. Tiesa, vaikas noriai dainuodavo bažnyčios chore ir pasižymėjo gražiu balsu.

Paauglys Džakomas jau groja fortepijonu įvairiose įstaigose (smuklėse, net viešnamiuose) ir taip savo dalimi papildo šeimos biudžetą. Beje, tada berniukas pradeda rūkyti. Visą gyvenimą jis itin daug rūkys ir tai taps jo mirties priežastimi.

18-metis vaikinas su broliu ir bičiuliu pėsčiomis išsirengia į Pizą, kur pamato Verdžio „Aidą“. Jaunuolio sąmonėje įvyksta lūžis, ir Džakomas nirte panyra į muziką. Netrukus jis patraukia į Milano konservatoriją.

Jaunystė Motinos pastangomis Pučiniui pasiseka vieneriems metams gauti karališkąją stipendiją, jį paremia ir giminaitis gydytojas Nikolas Čerus iš tos pačios Lukos. Prasideda studijos Milane. Nors Pučinį moko garsūs profesoriai (A. Bacinis, A. Ponkjelis ir kt.), o krūvis didelis, vaikinas pasineria į linksmą studentišką gyvenimą. Lėbavimai, merginos, linksmai su bičiuliais T. Leonkavaliu, P. Maskanju bei kitomis būsimomis įžymybėmis leidžiamas laikas ir nuolatinis pinigų stygius, dažnas pusbadžiavimas – toks studentiškasis Pučinio gyvenimo tarpsnis.

1883 m. A. Ponkjelis įkalba savo mokinį rašyti operą ir net suranda jam libreto autorių. Prasideda „Vilisių“ kūrimas remiantis mitu apie suvedžiotų mergaičių vėles, kurios atkeršija savo mylimiesiems mirtinai juos nušokdindamos. Darbas vyksta intensyviai ir Pučinis pateikia operą konkurso žiuri jos net neperrašęs.

Juodraštis siaubingas ir vertintojai nė nesistengė jo šifruoti. Tačiau padeda bičiuliai, pakviesdami jaunąjį kompozitorių į turtingo menų mecenato saloną, kur jis pagroja ir padainuoja operos fragmentus. Kyla susidomėjimas, dėl kurio vėliau ši opera pastatoma, taip pat užsimezga visą gyvenimą truksiantys ryšiai su garsiu leidėju Džulijumi Rikordžiu.

Pučinis dar spėja nudžiuginti mirštančią motiną „Vilisių“ pasisekimu, o kritikai jau rašo, kad „pagaliau turime kompozitorių, kurio seniai laukė visa Italija“.

Nesėkmė ir sėkmė Po „Vilisių“ kompozitorius ima kurti antrąją savo operą „Edgaras“. Leidėjas D. Rikordis jam pradeda mokėti nuolatinę algą, tad skurdas traukiasi. Tačiau rašyti

31

32

Meno pasaulyje

Artuma / 2007 m. vasaris

sekasi sunkiai. Galiausiai įvyksta Pučinis atkakliai dirbo net būdamas premjera, bet opera nesulaukia sugipsuotas ir kuriam laikui prikaustytas invalido vežimėlyje, nes pasisekimo. Pučinis sielojasi; 1903 m. patyrė autoavariją. Vis dėlpsichologiškai jį labai palaiko to publika kūrinį sutiko švilpimu ir D. Rikordis. Kompozitorius nori patyčiomis. Tačiau netrukus operą net emigruoti paskui jaunesnįjį pastatė Brešios teatras ir čia ją lydėjo brolį Mikelę į Pietų Ameriką. triumfas. Greitai „Madam Baterflai“ Laimei, to nepadaro. imta vaidinti kone visose pasaulio Savo leidėjo padedamas, Pučinis suranda du puikius literatus šalyse (Lietuvoje – 1924 m.).

– Luidžį Iliką ir Džuzepę DžaKurdamas šią operą Pučinis pagaliau galėjo susituokti su ilgamete kozą ir pagal jų libretą parašo savo sugyventine Elvira, nes mirė jos operą „Manon Lesko“. Tai buvo vyras, buvęs kompozitoriaus klasės rizikingas žingsnis, nes pagal tą draugas, turtingas buržua. patį siužetą didžiosiose scenose Prasidėjo kelionės. 1905 m. – į triumfavo Masnė „Manon“. Vis dėlto laimėjo Pučinis! Kritika ir Operos „Madam Baterflai“ rankraštis Pietų Ameriką, paskui – į Londoną, Paryžių, Niujorką, Vieną, Egiptą. publika vieningai šlovina naująją operą. Pučinio vardas nuskamba garsiai ir plačiai. Atsiran- Visur teatruose lydėjo anšlagas, entuziastingi atsiliepimai. Pučinis dabar labai turtingas žmogus. da pinigų, kompozitorius tampa vis turtingesnis.

1891-aisiais Pučinis nusiperka namus ant Masačukolio ežero kranto, netoli Lukos, ir įsikuria juose „Amerikietiškas“ periodas ir vėlyvieji metai su sugyventine, jos dukra ir savo bei nesantuokiniu 1910-aisiais kompozitorius užbaigia naują operą – judviejų sūnumi. Tore del Lagas ilgam taps muziko „Merginą iš Vakarų“. Tai pasakojimas apie Laukinius Vakagyvenamąja vieta. rus, Ameriką. Niujorke opera patyrė neregėtą pasisekimą, po metų ji atkeliavo į Europą. Beje, tai vienintelė Pučinio Auksinis laikotarpis opera, kurioje nėra mirties. Po šio kūrinio užsimezgė itin 1896 m. įvyksta „Bohemos“ (pagal Anri Miuržė glaudūs kompozitoriaus ryšiai su Amerika. siužetą ir L. Iliko bei D. Džakozo libretą) premjera.

Pučinis ima bijoti, jog rašo senamadiškai. Tai paDiriguoja Arturas Toskaninis. Iš pradžių pasisekimas skatina jį 1917 m. sukurti „kitokią“ operą „Kregždė“. tik vidutiniškas, tačiau kiekvienas naujas šios operos Dramatiškas siužetas, meilės trikampis, o rezultatas – pastatymas vis sėkmingesnis, ir per trejus metų „Bohe- lengva, sentimentali opera su komiškais elementais. ma“, kurioje atsispindi Pučinio jaunystė, suvaidinama Galiausiai pats autorius pavadino ją šlamštu. visame pasaulyje.

Prasidėjus I pasauliniam karui, kelionės ir operų 1895 m. Pučinis pamatė V. Sardu pjesę „Toska“ su pastatymai nutrūko, kompozitorius turėjo daugiau Sara Bernar ir tai jį suintrigavo. Po poros metų prasideda laiko kūrybai. Gimsta triptikas: „Apsiaustas“, „Sesuo ilgas alinantis darbas, nesutarimai su libreto kūrėjais, Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Pirmosios dvi vienapjesės autoriumi. Reikia itin daug tikslumo, nes veiks- veiksmės operos nesukėlė euforijos, bet trečioji turėjo mas vyksta labai konkrečiose Romos vietose: Farnezių audringą pasisekimą. rūmuose, Šventojo Angelo pilyje, Sant Andrea dela Metai bėga, į Anapilį iškeliauja bičiuliai. Pučinis Vale. Kompozitorių konsultavo dvasininkai, Šv. Petro ruošiasi savajai gulbės giesmei – „Turandot“. bazilikos maestro.

1923 m. pabaigoje kompozitorių kamuoja dideli Premjera, gaubiama labai nepalankios atmosferos, gerklės skausmai, silpnumas, tačiau rimtai sveikata jis įvyko Romoje 1900 m. Bijota anarchistų, grasinusių nesirūpina, rūko dar daugiau. Vis dėlto tenka vykti gypadėti bombą, jaudino karalienės ir daugelio politikų dytis į Briuselį, nes gerklės vėžys jau toli pažengęs. Čia atvykimas. Buvo sutrikdyta spektaklio pradžia, nepa- vėlyvą 1924-ųjų rudenį kompozitorius ir mirė, palikęs lankiai atsiliepė ir kritikai. Tačiau spektakliai buvo ro- nebaigtą „Turandot“. 66-erių Pučinio kūnas palaidotas domi sausakimšose salėse ir operą tuoj pat imta statyti sūnaus pastatytame mauzoliejuje Tore del Lage. užsienyje. Taigi vėl sėkmė.

Po „Madam Baterflai“ premjeros (1904 m.) kritikai Koks jis buvo? šią operą pavadino „neįgalia“, nors kompozitorius daug Džakomas Pučinis buvo išvaizdus juodbruvas vyras, ir stropiai gilinosi į jos siužetą, studijavo japonų kultūrą, vešliais plaukais ir ūsais. Po 35-erių pradėjo tukti. Linksbendradarbiavo su Japonijos ambasadoriaus žmona. mas, judrus, geraširdis. Turėjo kelis pomėgius: vandens

Meno pasaulyje paukščių medžioklei, automobiliams, motorinėms valtims, moterims ir... pinigams. Mėgo kaimo tylą, gamtą, daug medžiojo ir nepakentė gyvenimo mieste.

Visiems žinoma jo silpnybė automobiliams, greitaeigėms motorinėms valtims ne kartą sukėlė pavojų gyvybei, nes dažniausiai vairuodavo pats. Nepaprastai daug rūkė, kartais iki 100 cigarečių per parą. Jam patiko dirbti naktimis. Nors visą amžių oficialiai nugyveno su viena moterimi, romanų, o dėl to ir skandalų turėjo daug. Beje, garsėjo šykštumu.

Šeima Pučinis buvo labai prisirišęs prie motinos ir ją ypač mylėjo. Su visomis penkiomis seserimis jį irgi siejo šilti ryšiai, o štai santykiai su broliu Mikele buvo sudėtingi.

26-erių Pučinis pradėjo gyventi su savo šeimą dėl jo metusia Elvira Džeminiani. Su ja susilaukė sūnaus Tonijaus. Drauge taip pat gyveno Elviros duktė Foska (jaunėlis sūnus liko su tėvu). Su ja Pučinis gerai sutarė, tačiau testamente jos nepaminėjo... Elvira buvo ištikima ir drąsi, bet labai sunkaus būdo moteris. Nuolat pavyduliaudavo (tiesą sakant, turėjo dėl ko), keldavo triukšmą.

Dėl jos net nusižudė apšmeižta jaunutė tarnaitė, vyko teismai. Tai labai pakenkė Pučinio šeimos reputacijai.

Elvira pergyveno Džakomą. Tonijus nepasekė tėvo pėdomis, nors gyvai domėjosi jo kūryba.

Žaviosios operos Įdomu tai, kad būdamas italas iki kaulų smegenų Pučinis rašė operas ne tik pagal savo tautiečių, bet ir pagal prancūzų bei amerikiečio autorių siužetus. Jo kūriniuose veiksmas vyksta Romoje, Florencijoje, Paryžiuje, Havre, Amjene, Niu Orleane, Kalifornijoje, Nagasakyje ir Pekine.

Siužetai paprasti, gyvenimiški, nėra jokios intrigos.

Kompozitoriui daug įtakos turėjo Verdis, Bizė, Debiusi, vėliau Stravinskis, o štai Vagneris didelio poveikio nepadarė, nors šio muzika ypatingai žavėjosi. „Manon Lesko“nuo pirmųjų kompozitoriaus operų skiriasi didesniu muzikinės dramaturgijos lankstumu. Čia kits kitą dailiai keičia plati kantilena, išraiškinga deklamacija ir orkestriniai epizodai. Muzikinis fonas labai lakoniškas, tačiau tikslus ir aiškus. Operos centre – veikėjus atskleidžiančios, jų nuotaikas ir jausmus perteikiančios lyrinės scenos. „Bohema“ neįprasta tuo, kad Pučinis ėmė rašyti jai muziką nelaukdamas, kol bus baigtas libretas (panašiai savo „Pikų damą“ kūrė P. Čaikovskis). Pirmasis jos dirigentas Arturas Toskaninis rašė, kad ši opera „perteikia subtiliausių sielos dvelktelėjimų aromatą“. Lyriniai epi-

zodai joje persipina su linksmomis ir gyvomis žanrinėmis scenomis.

Nedideli ariozo sklandžiai pereina į rečitatyvus ir dialogus. Svarbią vietą užima leitmotyvai ir jų vystymas.

Visa opera yra jaunystės šėlsmo, džiaugsmo ir skausmo bei liūdesio samplaika. „Toska“ pasakoja apie 1800 metų Romą ir austrų okupacijos priespaudą. Čia susipynė viskas: ištikimybė, atjauta, išdavystė dėl meilės, apgaulė, didžiulė meilė ir savižudybė. Kūrinys pakeri gražia, išraiškinga ir labai melodinga muzika. Didelis vaidmuo skiriamas orkestrui, išplėtojančiam pagrindines muzikines temas. „Toska“ priklauso toms operoms, kurių atlikėjams reikia ne tik gero vokalo, bet ir aktorinio meistriškumo bei temperamento. „Madam Baterflai“ – mylimiausias kompozitoriaus kūdikis. Daugumai operos leitmotyvų panaudotos autentiškos japonų melodijos. Amerikiečių charakteristika paremta JAV himno pirmąja fraze. Viso kūrinio centre – madam Baterflai paveikslas. Jis toks įvairialypis, turtingas, kad kiti veikėjai atrodo blankūs. Tai opera monodrama. „Turandot“ buvo rašoma greitai, su jaunatvišku įkarščiu. Pučinį jau graužė vėžys, tik jis to nežinojo, nors vis dėlto skubėjo, skubėjo... Nebaigė. Opera išvydo pasaulį praėjus pusantrų metų po autoriaus mirties.

Nuskambėjus paskutiniam Pučinio parašytam akordui, dirigavęs Toskaninis nuleido batutą ir pasisukęs į salę tarė: „Čia mirtis ištraukė plunksną iš kompozitoriaus rankos“. Tik po premjeros pradėta atlikti visą operą, kurią užbaigė kitas muzikas – T. Alfanas. Apie visa nugalinčią meilę pasakojanti opera „Turandot“ prilygsta geriausiems Pučinio kūriniams.

Tore del Lagas Vietovė, kur didžiąją gyvenimo dalį praleido nemariųjų operų autorius, dabar vadinasi Tore del Lago Pučini. Buvusiame kompozitoriaus name veikia memoria-linis muziejus. Aikštėje priešais vilą – gėlėse skendinti bronzinė Pučinio skulptūra. Ją sukūrė kompozitoriaus draugas Paolas Trubeckojus. Nors nebesigirdi talentingojo italo rojalio, ežero meldynuose nepokši šūviai, nebeloja medžiokliniai šunys, kadaise naktimis rašyta muzika skamba viso pasaulio scenose.

33

34

Artuma / 2007 m. vasaris

Mandagumas mūsų kasdieninis

Su Nepriklausomybės švente!

Vardadienius, gimtadienius, jubiliejus švenčiame ir pažymime daugmaž panašiai. Gal ir ne visada deramai, gražiai, kultūringai, bet žinome, kad turi būti atvirukas (ne elektroninis laiškas!), gėlių, nuoširdus žodis, apkabinimas, bučinys ir kai kada dovanėlė. Vaišės irgi turi savo tradiciją.

Kas vyksta priartėjus valstybinėms, tautinėms šventėms? Ogi nieko!

Aikštėje pražygiuoja kariškių būrelis, televizija parodo prezidento kalbos fragmentą ir Seimo salėje nuobodžiaujančius tautos išrinktuosius. Na, dar laisvadienis. O šventė? Kurgi šventė? Štai šį mėnesį – Nepriklausomybės diena, Vasario 16-oji. Ką apie ją žino paaugliai, jauni žmonės, o pagaliau ir sovietmečiu gražiausią gyvenimo tarpsnį praleidęs senimas? Kodėl į ją žiūrima tik kaip į nedarbo dieną? Juk tai ypatingo įvykio – išsivadavimo iš rusiškosios carinės vergijos – paminėjimas. Nedidelės saujelės vyrų mestas iššūkis tai imperijai ir visam pasauliui, pareiškimas: „Mes esame Lietuva! Pasiimame laisvę ir žinokite, jog esame nepriklausomi!“ Mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai nugalėjo,

nors tai atrodė beveik neįmanoma. Tad kaipgi nešvęsti tokios dienos?!

Kaip švęsti – kita kalba. Viešose vietose šia proga būna nemažai renginių. Apsilankykime juose ir patirsime tikrą atgaivą. Gražu pradėti šią dieną šv. Mišiomis, nes malda ir Eucharistija Lietuvai jokiu būdu nepakenks. Na o įdienojus gera susirinkti su bendraminčiais: jei ne papietauti, tai bent kavos išgerti. Vasario 16-oji – tikrai didelė šventė, nes tai Lietuvos Respublikos gimimo diena, ją tiesiog būtina atšvęsti! Jau pats susibūrimas prie stalo šia proga sužadina tautinio bendruomeniškumo ir patriotizmo jausmą.

Jeigu švęsti einame į organizuotą renginį, reikia pasipuošti atsižvelgiant į paros laiką. Dienai baigiantis dera vakariniai drabužiai. Vidurdienį darbinės aprangos taip pat vengiame: apsivelkame santūriau, tačiau nekasdieniškai.

Kaip sveikiname su Nepriklausomybės diena tuos, kurių nesutiksime?

Elegantiškiausia – atviruku su nuoširdžiais, netrafaretiniais žodžiais. Negalėdami pasveikinti raštu, naudojamės telefonu, tačiau šitaip galima elgtis tik

su artimais žmonėmis. Visiškai netinka elektroniniai laiškai, nes jie bespalviai, trumpaamžiai. Elektroninis paštas tinka žiniai perduoti, o ne iškilmingam pasveikinimui. Tas pat pasakytina ir apie SMS žinutes.

Ar reikia nešti gėlių, kai Vasario 16-osios proga jus pasikviečia bičiuliai?

Labai gražu namų šeimininkei įteikti vieną rožę ar mažą (!) puokštelę. Didelių puokščių nederėtų dovanoti.

Kauniečiai ir miesto svečiai labai dailiai pasielgtų uždegdami ugnelę prie Laisvės ir Nežinomojo kario paminklų.

Vasario 16-ąją vykstantys popmuzikos koncertai miestų aikštėse – puikus dalykas. Tačiau nepamirškime, kokia proga jie rengiami, ir energingai protestuokime prieš prekybą alkoholiu aikščių prieigose. Beje, neterškime patys ir kitų paprašykime. Graudu žiūrėti rytojaus dieną į šiukšlių krūvas, besimėtančius butelius. Ir tai po Laisvės dienos?!

Prisiminkime, kaip skamba tikrasis Vasario 16-osios pavadinimas: Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Taip ją ir minėkime. Iškilmingai ir linksmai!

A. B.

Iš mūsų skaitytojų laiškų Mielas išeivi, pastaruoju metu, pastebimai sumažėjus Lietuvos gyventojų skaičiui, dažnai kalbama apie emigraciją.

Nagrinėjamos įvairios priežastys, kodėl Tu palikai savo gimtąjį kraštą. Dažniausiai kalbama apie bedarbystę, mažus atlyginimus. Viliamasi, jog kažkada mūsų ekonomika pagerės ir šeimos vėl bus pilnos: vyrai sugrįš pas žmonas, žmonos – pas vyrus, tėvai – pas vaikus.

Tikimasi, kad sugrįši Tu. Ekonomika po truputį gerėja, darbą siūlančių kvietimų Vilniuje kabo beveik kiekvienos parduotuvės vitrinoje, bet Tu negrįžti. Kodėl?.. Šiandien supratau kodėl. Jau kelinta diena mūsų laiptinę remontuoja amerikietis. Netiki? Tikrai, nemeluoju: glaisto sienas, ruošiasi dažyti. Pasirodo, draugauja su mano kaimyne, ketina tuoktis. Tapo aišku, kad ne pinigai lemia darbo jėgos migraciją.

Prisipažink – ne pinigų, bet meilės Tau čia pritrūko.

Nepakankamai Tave mylėjo Lietuva, tiksliau, aš nepakankamai Tave mylėjau. Vis galvojau, kad sugrįši, kai galėsiu pasigirti „europiniu“ atlyginimu. Todėl vis daugiau dirbau. O meilės manyje vis mažėjo. Pradėjau gyventi kaip „europietis“, o meilės manyje nebeliko. Artimųjų, draugų irgi nebeliko. Visi emigravo. Liko tik didelis, šaltas „europietiškai“ įrengtas būstas ir didelis „europietiškas“ atlyginimas „europietiškame“ Vilniaus mieste.

Mano sesuo, sena emigrantė, pernai šv. Valentino dienos proga parašė, kad žmogaus gyvenime yra tik dvi tragedijos: nemylėti ir nepasakyti, kad myli. Mielas emigrante, myliu Tave, sugrįžk!

Su šv. Valentino diena!

Julius Kvedarauskas, psichologas

Gyvenimas kaip senas vynas

Padrikos mintys apie patriotizmą ir dar kai ką Vanda IBIANSKA Tai, apie ką šįsyk noriu kalbėti, nebus nei juokinga, nei liūdna. O gal vis dėlto liūdna? Veikiau baugoka. Ši tema daugybei Lietuvos piliečių kelia nuobodulį, nuo jos stengiamasi atsiginti tarsi nuo įkyrios musės. Turiu galvoje Tėvynės meilę, skambiai tariant – patriotizmą.

Savo Tėvynę mylėti seniai nustojome. Mylėjome Ameriką, Ispaniją, dabar mylim Airiją. Anądien du dvidešimtmečiai manęs klausė: „O už ką Lietuvą mylėti?

Be to, iki gyvuonies įkyrėjo nuolatinis moralizavimas!“ Tikra tiesa, kad seniai ir „seniai“ nuobodžiai moralizuoja, šito nepaneigsi. Tik kaip, sakykite, tą patriotizmą įskiepyti? Kas žino receptą? Jo greičiausiai suvis nėra.

Galvoju, jog Tėvynės meilė prasideda nuo... pinigų.

Graudu ir baisu, bet taip yra. Ėmus vešėti vartotojiškumui, nepajutome, kada tapome vergais. Daugiau, greičiau, geriau, brangiau!!! Įsiveržė televizija, internetas, ir eilinis žmogus pamiršo tai, kuo žmonija gyveno tūkstantmečius – knygas, menus. Knyga ugdo, lavina, praturtina ir pakylėja asmenybę. Internetas – ne. Pritvinusi agresyvaus menkaverčio Algirdo Kazlos nuotrauka

žiūralo televizija dar blogesnė: ji žaloja.

Kompiuteris ir televizorius pakišami vaikui, paaugliui. Tada nelygu piktžolės ima dygti noras turėti pinigų. Jų, kaip žinome, geriausia užsidirbti užsienyje.

Užsidirbti? Tai kad ne. Greičiau užsivergauti. Ispanijos šiltnamiuose – nuo 50 iki 70 laipsnių karščio, taigi pragaras. Airijos statybose ar pievagrybių plantacijose irgi brrr. Moka anose šalyse daugiau, bet viskas tenai brangiau, todėl gyvename kaip tikri XXI amžiaus vergai. Pinigų, pinigų, pinigų!

Kūrybingi žmonės, sugebantys ne vien tampyti plytas ir skinti pomidorus, atkakliai dirba Lietuvoje ir, žiūrėk, po metų kitų prakunta. Nesako, kad Tėvynė jiems pamotė ar kad Lietuvoje blogai. Tačiau ar ją myli? Greičiausiai apie tai net nesusimąsto. Daugelio sąmonėje karaliauja vien mintis apie pinigus.

Kaip išugdyti atsakomybę už savo šalį ir didžiavimąsi ja – nežinau. Tikriausiai žino profesionalūs ir mėgėjai pedagogai, bet kažkodėl šito nedaro arba daro menkai. O ką jaunimui ir „jaunimui“ gali pasiūlyti paprastas eilinis žmogus? Pelėsiais ir kerpėm trenkiančius Maironio eilėraščius, rūpintojėlių žemę, rūtų darželius, dainas dainuojančias seses geltonkases? Neverta, blin!

Tas, kuris nori būti, tipo, krūtas, kala babkes. Ta prasme, seilėjasi tik lochai. Jeigu nori prasisukti ir gyventi ne bendrike, o name, turėti krūtą tačkę ir varyti atostogų į Maldyvus, nelinguosi nykiai traukdamas „Lietū-ū-ūū-va brangi, mana Tėvyne“. Kalsi fanerą, bliamba. Nes veža tik babkės, visa kita – dzin! Čia padarysiu mažą ekskursą į šalį. Vienas toks vargeta našlys, nuolatos aimanuojantis, kad jam sunku gyventi, ir noriai priimantis visokią paspirtį, paliko namie paauglę dukrą likimo valiai ir išdūmė pasipinigauti į Airiją. Kai apstulbę klausėme: „Gediminai, ką darai? Kaip galima šešiolikmetę palikti vieną?“, atrėžė: „Jeigu Lietuva man Tėvynė, tai tegul Adamkus ir augina mano vaiką!“ Grįžo žmogus užsidirbęs, bet jo vaikas jau buvo moteriškė, metusi mokslus, paragavusi narkotikų.

Tiesą sakant, paaiškėjo, kad ir patsai „vargšas“ turi...

35

36

Artuma / 2007 m. vasaris

Gyvenimas kaip senas vynas porą milijonų! Sakysite, tokių vienetai? Per daug metų nugyvenau pasaulyje, kad taip manyčiau.

Keistai tarpusavyje susiję, persipynę ir susiraizgę gimtoji šalis, moralinis statusas, vingių skaičius smegenyse, tikėjimas ir nelemti pinigai. Visų šių dalykų neišskaidysi po vieną ir to vieno (kažkurio) nepastiprinsi, nesuaktyvinsi. Ak, belieka atsidusti.

Bet vien dūsauti neverta. Juk tada, bemaž prieš aštuonis dešimtmečius, niūrią vasario 16 dieną atsirado būrelis vyrų, prisiėmusių atsakomybę už Lietuvą, vaikų, vaikaičių ir provaikių ateitį!

Paskui, po daugelio metų, kovo 11-osios vakarą jau didelis būrys vyrų ir moterų vėl padarė tą patį. O kur

dar sausio 13-osios naktis, nekalbant apie dainuojančias minias, kai širdys plakė kaip viena! Kodėl dejuojame, kad stinga patriotizmo? Ar jo tikrai maža? Gal tiesiog per greit pasiduodame ne tokiai jau ir gerai Vakarų įtakai? Ką aš žinau! Ir ką ten jūs žinote... Žvėris ir kitoks gyvis maisto pasirūpina tik tiek, kiek gali suėsti. Miegamajai vietai irgi neišrankus. Perkeltas į svetimą teritoriją dažniausiai žūsta, savąją gina. Kuo ne mintis pamąstymui? Mes – ne gyvūnai? Dar ir kaip! Esame vieningos sistemos dalis, pagal Linėjų – piramidės viršūnėje. Kad Dievulis šypsodamas ir su meile apie mus pagalvojo – jau kita kalba. Betgi nuo Adomo ir Ievos laikų elgiamės neprotingai! Šiedu dėl kažkokio (gal antaninio?) obuolio atsisakė Edeno. Paskui Mozė „užtaisė“ migraciją, ir taip visą laiką.

Na o mūsų gentys įsitvirtino Lietuvoje, ūkanų ir lietų žemėje.

Joje skausmai iškentėti, vargai išvargti, pergalės atšvęstos, džiaugsmai patirti. Čia mirtys, kapai, bet ir pirmieji žingsniai, kūdikių čiauškėjimas, pradžios mokyklos, vestuvės – visas milijonų mūsų gyvenimas.

Gyvenimai. Buvę, esantys, būsimi.

Mūsų žemė ir mūsų Tėvynė.

Ir kaip nemylėti Maironio eilėraščių?

Vidmanto Šimkūno SJ nuotrauka

Šypsenos be raukšlių Iš parapijos skelbimų Pagalbos stiprinant pasitikėjimą savimi grupė renkasi penktadieniais septintą valandą.

Prašom įeiti pro užpakalines duris.

Gerbiamos ponios, neužmirškite labdaros loterijos! Tai gera proga išsivaduoti nuo visų nereikalingų daiktų, kurie tik apkrauna namus. Atsiveskite ir savo vyrus. Šiandienos katechezės tema: „Jėzus vaikšto vandeniu“. Rytdienos katechezė: „Ieškoti Jėzaus“.

Vasaros mėnesiais pensininkų choras pamaldose negiedos. Parapija jiems yra dėkinga.

Klebonas atostogauja. Atsitikus laidotuvėms kreiptis į kaimyninės parapijos kunigą.

Kurso apie maldą ir pasninką dalyvio mokestis – 50 Lt. Į šią kainą įeina ir maitinimas.

Aukas prašome dėti į vokus kartu su mirusiais, už kuriuos norite pasimelsti.

Klebonas užsidegs savo žvakę nuo altoriaus. Diakonas savąją užsidegs nuo klebono ir po to uždegs visus tikinčiuosius, esančius pirmoje eilėje.

Ateinantį sekmadienį po Sumos parapijos salėje vaišės su patiekalais iš žirnių. Po jų – koncertas.

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

1 mėn. prenumeratos kaina 3 Lt, 3 mėn. — 9 Lt, 6 mėn. – 18 Lt. Užsienyje Artumos prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva