Artuma

Artuma 2007 m. kovas

3

Benediktas XVI apie gavėnią „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37) Šie Biblijos žodžiai bus mūsų apmąstymų šių metų gavėnios laikotarpiu tema. Gavėnia yra tinkamas metas pasirengti kartu su Marija ir Jonu, mylimuoju mokiniu, stovėti šalia To, kuris ant kryžiaus atidavė savo gyvybę už visą žmoniją (plg. Jn 19, 25). Šiuo atgailos ir maldos laikotarpiu gyvai sujaudinti žvelgiame į nukryžiuotą Kristų, savo mirtimi Golgotoje apreiškusį mums visą Dievo meilę. Meilės temą aptariau enciklikoje Deus caritas est, išryškindamas dvi jos pagrindines formas: agapę ir erosą. <...> Žodžiu agapė, dažnai pasitaikančiu Naujajame Testamente, žymima pasiaukojamoji meilė to, kuris vien ieško gerovės kitam; tuo tarpu žodis erosas suvokiamas kaip meilė to, kuris kamuojamas stygiaus ir trokšta susijungti su mylimuoju. Meilė, kuria mus apsupa Dievas, neabejotinai yra agapė. Argi gali žmogus Dievui ką nors duoti, ko šis dar neturėtų? Visa, kas žmogus yra ir ką turi, yra Dievo dovana: vadinasi, visko iš Dievo reikia kūriniui. Tačiau Dievo meilė yra ir erosas. Senajame Testamente visatos Kūrėjas rodo savo išsirinktajai tautai išrenkančiąją meilę, pranokstančią bet kokį žmogiškąjį motyvą. <...> bibliniai tekstai rodo, kad erosas yra paties Dievo širdies dalis: Visagalis laukia savo kūrinių „taip“, kaip to iš savo sužadėtinės laukia jaunas sužadėtinis. <...> Būtent kryžiaus slėpinyje atsiskleidžia neatremiama dangiškojo Tėvo gailestingumo galia. Kad susigrąžintų savo kūrinio meilę, jis sutiko sumokėti didžiausią kainą, kuri buvo jo viengimio Sūnaus kraujas. Mirtis, pirmajam Adomui didžiausios vienatvės ir bejėgystės ženklas, buvo paversta aukščiausiu naujojo Adomo meilės ir laisvės aktu. <...> Kryžiuje atsiskleidžia Dievo erosas mums. <...> žvelkime į ant kryžiaus perdurtą Kristų! Jis yra labiausiai sukrečiantis Dievo meilės, meilės, kurioje erosas ir agapė vienas kitam ne prieštarauja, bet vienas kitą apšviečia, apreiškimas. Ant kryžiaus pats Dievas it išmaldos prašo savo kūrinio meilės: jis trokšta kiekvieno iš mūsų meilės. Apaštalas Tomas įžiūrėjo Jėzuje „Viešpatį ir Dievą“, įbesdamas pirštą į žaizdą jo šone. Nenuostabu, jog daugybė šventųjų Jėzaus Širdį laikė labiausiai jaudinančia šio meilės slėpinio išraiška. Tiesiog būtų galima pasakyti, kad Dievo eroso žmogui apreiškimas iš tikrųjų yra aukščiausia jo agapės išraiška. <...> Atsakas, kurio iš mūsų karštai laukia Viešpats, – tai jo meilę priimti ir leistis, kad jis patrauktų prie savęs. <...> Į tokią meilę būtina atsiliepti įsipareigojant perteikti ją kitiems: Kristus „traukia mane prie savęs“, kad su manimi susivienytų ir išmokytų mane jo paties meile mylėti brolius ir seseris. <...> Kupini pasitikėjimo, žvelkime į perdurtą Jėzaus šoną, iš kurio ištekėjo „kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Bažnyčios tėvai šiuos elementus laikė Krikšto ir Eucharistijos sakramentų simboliais.

Su Krikšto vandeniu, Šventosios Dvasios veikimo galia, mums atsiveria trejybinės meilės gelmė.

Gavėnios kelionėje, atmindami savo krikštą, esame raginami išeiti iš savęs bei su pasitikėjimo kupinu atsidavimu atsiverti gailestingam Tėvo glėbiui (plg. Šv. Jonas Auksaburnis. Catechesi, 3, 14 ir t.).

Kraujas, Gerojo Ganytojo meilės simbolis, teka į mus pirmiausia Eucharistijos slėpinyje <...>. Tad gavėnios laikotarpį išgyvenkime kaip „eucharistinį“ metą, kai, priimdami Jėzaus meilę, mokomės skleisti ją aplink save kiekvienu veiksmu bei žodžiu. To, „kurį perdūrė“, kontempliacija taip mus verčia atverti širdį kitiems pamatant žmogaus būties kilnumui padarytas žaizdas, ypač verčia kovoti su kiekviena paniekos gyvybei bei žmogaus išnaudojimo forma ir lengvinti daugybės žmonių vienatvės bei apleistumo dramas. Tada gavėnios metas kiekvienam krikščioniui taps atnaujinta Jėzuje Kristuje mums dovanotos Dievo meilės patirtimi – meilės, kurią savo ruožtu turime kasdien „toliau dovanoti“ artimui, pirmiausia labiausiai kenčiantiems ir jos labiausiai reikalingiems. Tiktai taip galėsime pilnatviškai dalytis Velykų džiaugsmu. Marija, Gražiosios Meilės Motina, teveda mus šiuo gavėnios, tikro atsivertimo į Kristaus meilę, keliu. Jums, brangūs broliai ir seserys, linkiu vaisingo gavėnios meto ir, kupinas meilės, visiems teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Iš popiežiaus Benedikto XVI laiško 2007 m. gavėniai

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai!

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Dievo ypatingo veikimo mėnuo

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie nuodėmes patriotizmui Biblijoje 3 Kun. Lionginas VIRBALAS SJ Pasninkauti – atsiverti Dievui

5

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Supurvinti ir nuplauti

7

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Senojo Testamento skaitymas – dramatiška patirtis

8

Kronika Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS 11 Bažnyčios pulsas Andrius NAVICKAS Išbandymas laisve

12

Prel. Edmundas J. PUTRIMAS Apie pašaukimą Evangelijai ir tautiškumui

13

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ Patriotiškumas šiandien

14

Tomas VILUCKAS Tarp dviejų tėvynių

16

Antanas SAULAITIS SJ Apie lietuvybę – iš Lemonto

18

Vanda IBIANSKA Tokie patys, bet skirtingi

20

Jū­ra­tė KUODYTĖ Pilnų namų bendruomenė

22

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (III) 25 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Varžybos

28

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Ne tokie, kaip kiti

30

Mokslo pasaulyje Albertas Einšteinas – didis ir nuodėmingas

31

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie nemigą Šypsenos be raukšlių

Kita mūsų Jums pažadėta tema – patriotiškumas, arba meilė tėvynei. Po ką tik nuskambėjusių patriotinių kalbų per valstybinius minėjimus, rinkimus ir apskritai – po pastarųjų -niolikos metų vos ne kasdienio postringavimo ką gi nenuobodaus apie tai dar gali bepasakyti? Jei tie žodžiai netapo patyčių objektu, tai bent jau mandagiai nutylimi. Kaip neatremiamas nūdienio mūsų nepatriotizmo įrodymas čia dar galėtų nuskambėti rūsčioji statistika apie kone visuotinį tautos kraustymąsi iš tėvynės... O gal būtent mums skirti pranašo Jeremijo žodžiai: „Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje. <...> Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, – tai Viešpaties žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! Yra vilties tavo ateičiai, – tai Viešpaties žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!“ (Jer 31, 2. 16-17) Antra vertus, susimąsčiusiam apie tėvynę krikščioniui turėtų iškilti dar baisesnė dilema, nes Bažnyčia juk buvo viena didžiausių mūsų tautos laisvės gynėjų... O apaštalas Paulius nedviprasmiškai skelbia: „Daugelis <...> elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 18-20). Šia labai gavėniška ir labai savotiškai patriotiška mintimi šįkart ir atsisveikinsiu su Jumis, linkėdamas, pirmiausia sau, dar labiau mylėti savo Tėvynę!

Darius Chmieliauskas

34 34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Pastebėjimai ir nusistebėjimai

Jūs, ištikimieji mūsų skaitytojai, iš žurnalo viršelio turbūt jau supratote, apie ką kalbėsime šiame numeryje – taip, pirmiausia apie gavėnią.

Labai lietuviškas šis Aleksandro Vinkaus (1832–1912) medžio raižinys „Kristus tarp kankinimo įrankių“. Tai ne mazochistinis mėgavimasis kančios vaizdiniais. Juk netiesa, kad lietuviai katalikai krikščionybėje temato kančią, užmiršdami jos prasmę. Man regis, šis sakralaus meno kūrinys yra bandymas skaidriai apmąstyti Viešpaties auką ir tai, ką ji byloja mums. Argi nenuostabus šis atvaizdas, grubiai išraižytas medyje, primityviai paspalvintas, tačiau kokiais – paprasto tikėjimo bei tikros vilties – potėpiais?!

O jeigu dar pažvelgtume meilės kupinu žvilgsniu, kaip šių metų gavėnios laiške mus kviečia Benediktas XVI, gal pamatytume, koks artimas dabartiniam popiežiui jau prieš šimtą metų buvo lietuvis menininkas katalikas! Bet gal aš klystu?..

35

P. S. Anąsyk prašiau Jūsų pagalbos, o dabar pranešu rezultatus: Don Kamilis sugrįžta! Jo šalininkų pasirodė esą penkis kartus daugiau... (apgailestauju dėl penktadalio mažumos, tačiau viliuosi, kad Jums patiks kitos, naujos mūsų žurnalo skiltys). Nuoširdžiai dėkoju visiems, atsiliepusiems ir išsakiusiems savo nuomonę, – Jūsų pastabų laukiame nuolat!

1

2

Artuma / 2007 m. kovas

Credo

Dievo ypatingo veikimo mėnuo Kovo kalendorius Trisdešimt viena iš keturiasdešimties gavėnios dienų prabėgs kovo mėnesį. Šventajame Rašte keturiasdešimt metų ar dienų yra simbolinis laikas, skelbiantis tai, kad Dievas veikia ypatingai. Kad Jo artuma yra jaučiama, kad Jo veikimas yra pastebimas, kad Jo kalbėjimas yra girdimas. Ypatingai. Ir Išrinktąją tautą, pabėgusią iš Egipto vergijos, ir Jėzų, jo misijos pradžioje, Dievo Dvasia išsivedė į dykumą. Kaip pasakytų pranašas – „pirštis širdžiai“. Tik kur surasti dykumą Lietuvoje, kad patirtume tą ypatingą Dievo veikimą? Krikščionims kovas – ypatingas laikas. O štai keletas ypatingojo laiko dienų.

Sekmadieniai Kovo 4-ąją, II gavėnios sekmadienį, apmąstomas Jėzaus Atsimainymo „ant kalno“ įvykis ir Tėvo žodžiai aniems trims mokiniams, o su jais ir mums: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Tik Kristus yra mūsų tikėjimo mokytojas, tik jis visiškai apreiškė Dievą, savo Tėvą. Ir iš esmės pakeitė žmogaus ir Dievo santykius. Mums, krikščionims, būtina vis iš naujo atsigręžti į Kristaus asmenį. Jis laisvina iš visokių religinių prietarų. Dieve, įsakęs klausyti Tavo mylimojo Sūnaus, prabilk į mūsų sąžines, nuskaidrink sielos žvilgį, kad galėtume džiaugtis Tavo garbės spindesiu.

Kovo 11-oji – III gavėnios sekmadienis. Palyginimas apie trejus metus vaisių neduodantį figmedį atskleidžia Jėzaus darbą, apaštalo įvardijamą taip: „Jis – permaldavimas už mūsų nuodėmes“. Tai jis – tas sodininkas, kuris nepažįsta nuovargio ir nuolat rūpinasi mumis, tarsi savo sodo medžiais. Kad tik būtume vaisingi... Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, pasninku, malda ir gerais darbais išmokęs gydyti sužeistas širdis, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk mūsų sąžines slegiančias naštas.

Kovo 18-oji – IV gavėnios sekmadienis. Apmąstydami vieną gražiausių

Jėzaus palyginimų apie tėvo ir nelaimingų sūnų santykius, pamatysime savo Tėvo – Dievo veidą. Jis – Tėvas, visada mylintis savo vaikus. Net kai jie Jo nemyli. Jis visada nori jiems gero.

Jis nori drauge su jais švęsti apstaus gyvenimo šventę. Kad tik suspėtume laiku sugrįžti į tėvišką Jo glėbį! Jis net nepapriekaištaus, nebijokime... Ne be reikalo šis sekmadienis vadinamas „džiūgavimo sekmadieniu“. Dieve, per savo Sūnų nuostabiai sutaikinęs su savimi žmoniją, padėk visai krikščionijai artėjančias Velykų iškilmes pasitikti uoliu maldingumu ir ryžtingu tikėjimu.

Kovo 25-oji – V gavėnios sekmadienis. Visiems gerai žinomas Jėzaus posakis: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Šitoks buvo jo sprendimas tą valandą, kai reikėjo įvykdyti Mozės teisyną: svetimaujant sugauta moteris turi būti užmėtyta akmenimis. Jėzus visiems laikams paskelbia, kad aukščiausias teisingumas yra

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. kovas 1 K 2 P 3 Š

4 S

5 P 6 A 7 T 8 K 9 P

10 Š

11 S

12 P

Est C, 12. 14-16. 23-25; Ps 138; Mt 7, 7-12 Ez 18, 21-28; Ps 130; Mt 5, 20-26 Kun 19, 1-2. 17-19a; Ps 15; Fil 3, 8-14; Jn 15, 9-17 Pr 15, 5-12. 17-18; Ps 27; Fil 3, 17–4, 1; Lk 9, 28b-36 (II sav.)

Dan 9, 4b-10; Ps 79; Lk 6, 36-38 Iz 1, 10. 16-20; Ps 50; Mt 23, 1-12 Jer 18, 18-20; Ps 31; Mt 20, 17-28 Jer 17, 5-10; Ps 1; Lk 16, 19-31 Pr 37, 3-4. 12-13a. 17b-28; Ps 105; Mt 21, 33-43. 45-46 Mch 7, 14-15. 18-20; Ps 103; Lk 15, 1-3. 11-32 Iš 3, 1-8a. 13-15; Ps 103; 1 Kor 10, 1-6.

10-12; Lk 13, 1-9 (III sav.)

2 Kar 5, 1-15b; Ps 42; Lk 4, 24-30

13 A Dan 3, 25. 34-43; Ps 25; Mt 18, 21-35 14 T Įst 4, 1. 5-9; Ps 147; Mt 5, 17-19 15 K Jer 7, 23-28; Ps 95; Lk 11, 14-23 16 P Oz 14, 2-10; Ps 81; Mk 12, 28-34 17 Š Oz 6, 1-6; Ps 51; Lk 18, 9-14 18 S Joz 5, 9a. 10-12; Ps 34; 2 Kor 5, 17-21;

Lk 15, 1-3. 11-32 (IV sav.)

19 P 2 Sam 7, 4-5. 12-14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16-18. 22; Mt 1, 16. 18-21.

24a (arba Lk 2, 41-51a) 20 A Ez 47, 1-9. 12; Ps 46; Jn 5, 1-16 21 T Iz 49, 8-15; Ps 145; Jn 5, 17-30 22 K Iš 32, 7-14; Ps 106; Jn 5, 31-47 23 P Išm 2, 1a. 12-22; Ps 34; Jn 7, 1-2. 10. 25-30 24 Š Jer 11, 18-20; Ps 7; Jn 7, 40-53 25 S Iz 43, 16-21; Ps 126; Fil 3, 8-14;

Jn 8, 1-11 (I sav.)

26 P Iz 7, 10-14; Ps 40; Žyd 10, 4-10;

Lk 1, 26-38 27 A Sk 21, 4-9; Ps 102; Jn 8, 21-30 28 T Dan 3, 14-20. 91-92. 95; Dan 3, 52-56;

Jn 8, 31-42 29 K Pr 17, 3-9; Ps 105; Jn 8, 51-59 30 P Jer 20, 10-13; Ps 18; Jn 10, 31-42 31 Š Ez 37, 21-28; Jer 31, 10-13;

Jn 11, 45-56 Kovą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Dievo Žodis būtų vis labiau girdimas ir apmąstomas; misijų – kad jaunųjų Bažnyčių vadovai nepaliaujamai ugdytų aktyvius ir Evangelijos tarnystei atsidavusius tikinčiuosius.

Credo gailestingumas, o didžiausia bausmė – atleidimas. Šitaip elgiasi Dievas, šitaip elgiasi Dievo sūnūs ir dukterys. Viešpatie, mūsų Dieve, duok mums ryžto eiti meilės keliu taip, kaip ėjo Jėzus Kristus, kuris iš meilės panorėjo numirti už pasaulį.

Šventės ir minėjimai

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Visų tautų Tėve, amžinasis Dieve, šventasis Kazimieras amžiais teglobos mūsų Tėvynę, kad mūsų širdyse liepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad visa Lietuvos tauta gyventų taikoje ir gerovėje.

Kovo 4-ąją – vienintelio Lietuvos šventojo karalaičio Kazimiero, mūsų šalies ir jos jaunimo, Vilniaus arkivyskupijos bei Panevėžio vyskupijos globėjo, iškilmės. Šventajam Kazimierui užtariant, suteik mums, Visagali Dieve, malonę visą gyvenimą teisia ir tyra širdimi Tavęs klausyti, nes Tau tarnauti – tai viešpatauti.

Kovo 19-oji – šventojo Juozapo, Mergelės Marijos Sužadėtinio, Kaišiadorių vyskupijos globėjo, iškilmės.

Visagali Dieve, ištikimai šventojo Juozapo globai patikėjęs žmonijos atpirkimo daigus, jo globojama Tavoji Bažnyčia visuomet stropiai tesaugos ir teįgyvendins žmonijos išgelbėjimo slėpinius.

Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena. Dieve, pagal savo paveikslą sukūręs žmogų, kaip vyrą ir moterį juos sukūręs, papuošk mūsų moteris kilnumu bei romumu; sau pavyzdžiu jos teima šventąsias moteris, kurių žygdarbius šlovina Raštai.

Kovo 26-ąją, likus devyniems mėnesiams iki Viešpaties užgimimo iškilmių (Kalėdų), – Viešpaties apreiškimo iškilmės. Per angelą Gabrielių Dievas apreiškia Marijai savo valią tapti žmogumi.

Taip, krikščionys skelbia šį jiems nesuvokiamą dievišką sprendimą. Taip, mes

išpažįstame, kad Dievas tapo Žmogumi.

Dieve, kurio valia amžinasis Žodis tapo žmogaus kūnu ir gimė iš Mergelės Marijos, kad mus išgelbėtų, leisk visiems žmonėms, tikintiems Jį esant tikru Dievu ir tikru Žmogumi, turėti Jo dieviškąją prigimtį.

Prisimenu kažkada man labai patikusią lenkų jaunimo giesmę, kurioje daugiaaukščių betonas ir asfaltas buvo įvardijami kaip dykumos... Dabar pažįstu daug žmonių, gyvenančių metropoliuose lyg dykumose. Tik nežinau, ar jie jaučia ypatingą Dievo veikimą. Turbūt reikia norėti jį pajusti ir išgirsti. Reikia norėti visada, o ypač per gavėnią, patirti ypatingai veikiantį mūsų Dievą. Anot pranašo, Jis nori pasipiršti mūsų širdžiai. To linkiu sau ir Jums!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Apie nuodėmes patriotizmui Biblijoje Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblija nepažįsta žodžio „patriotizmas“, atsiradusio tik XVIII a., tačiau joje esama daug nuostabių patriotizmo pavyzdžių. Vienas iš jų pateikiamas Juditos knygoje.

II–I a. pr. Kr. sukurtas pasakojimas apie pasitikėjimą Dievo Apvaizda atskleidžia patriotinį Juditos (vardas reiškia Žydė) žygdarbį – asirų pajėgų vado Holoferno nužudymą, po kurio žydai buvo išgelbėti nuo grėsmingos asirų invazijos (plg. Jdt 10-13 sk.). Prašydama leidimo savo žygdarbiui įgyvendinti, tautos seniūnų akivaizdoje Judita pasakė labai gražią patriotinę kalbą. Štai trumpas jos fragmentas: „Juk jei mes būsime paimti, visa Judėja bus paimta, ir mūsų šventovė bus apiplėšta.

Už tą išniekinimą Dievas pareikalaus iš mūsų atsakyti savo krauju. Mūsų brolių išžudymą, krašto nelaisvę ir mūsų paveldo nuniokojimą – kaltę už visa tai jis uždės ant galvos mums tautose, kur tik mes vergautume. Akyse tų, kurie mus nusipirks, būsime pajuoka ir gėda! Mūsų

3

pasidavimas į vergiją nesugrąžins mums jų malonės. Veikiau VIEŠPATS, mūsų Dievas, pavers jį negarbe. Todėl, mano broliai, duokime pavyzdį mūsų tautiečiams. Jų gyvybė priklauso nuo mūsų, ir gynimas šventovės – ir Šventyklos, ir aukuro guli mums ant pečių...“ (8, 11. 21-24). Apie patriotinius kitų Šventojo Rašto veikėjų poelgius taip pat pasakojama Teisėjų, Pirmojoje bei Antrojoje Makabėjų knygose.

Tačiau teigiamas patriotizmo aptarimas nėra tiesioginis šito straipsnio tikslas. Priešingai, jame norėčiau pasidalyti kai kuriomis mintimis apie tai, ko Biblijos šviesoje niekaip negalėtume apibrėžti kaip patriotizmo. Kitaip tariant, parašysiu šį tą apie tai, ką galėtume pavadinti nuodėmių patriotizmui vardu. Mano galva, Biblijoje nesunku įžvelgti bent dvi pagrindines nuodėmes autentiško patriotizmo atžvilgiu.

4

Credo Teologinio pobūdžio nuodėmė

Artuma / 2007 m. kovas

vien tik VIEŠPATIES nuosavybė ir nėra Jo meilės savo Kas tai? Biblinėje perspektyvoje tai yra religinis sin- tautai išraiška.

Antra, Izraelio kaip tautos egzistavimas – irgi išskirkretizmas – VIEŠPATIES (YHWH) ir kitų tautų dievaitinis YHWH darbas. Anot Biblijos, jeigu nebūtų Dievo čių (pvz., Baalo) sugretinimas ir tolygus jų garbinimas.

Kritiškai nusiteikęs skaitytojas galėtų papriekaištauti: arba Jo noras būtų kitoks, nebūtų nei Izraelio, nei jo bet kuo čia dėtas patriotizmas? Kas bendro tarp religijos šlovingos istorijos. Šios tautos atsiradimas nebuvo nei ir tėvynės meilės? Nejaugi netikintis ar kitaip tikintis atsitiktinis, nei savaimingas. Izraelis, kaip ir žemė, yra žmogus negali pasiaukojamai ir sėkmingai dirbti savo ypatingas Viešpaties kūrinys. Todėl Izraeliui užmiršti Dievą tolygu pamiršti savo istorines ištakas ir pakirsti tėvynės ir jos žmonių naudai? Ne! Kodėl?

Pirma. Pagal Bibliją tėvynė – tai žemė. O žemė yra savo būties pagrindą.

Pažvelkime į vieną pavyzdį. Ar žinote, kodėl apie ypatinga Dievo nuosavybė. Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę – taip skaitome pačioje Šventraščio 930 m. pr. Kr. suskilo vieninga Išrinktosios tautos, t. y. pradžioje (Pr 1, 1). Hebrajiškai sukūrė skamba bārā’, dvylikos giminių karalystė, kuriai vadovavo trys karaliai: ir tai ypatingas veiksmažodis, kurio subjektu Senajame Saulius, Dovydas ir Saliamonas? Biblinis paaiškinimas Testamente yra Dievas ir tiktai Dievas. Taigi žemės toks: Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį į sukūrimas – išskirtinis ir originalus VIEŠPATIES dar- kitus dievus, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, bas, kurio niekas negalėjo, negali ir negalės atkartoti. Ir savo Dievui, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis. Saliamonas būtent todėl žemė yra išskirtinė Dievo nuosavybė. sekė sidoniečių deive Aštarte ir amoniečių pasibjaurėjimu Milkomu. Taigi Saliamonas darė, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPAČIU nesekė, kaip jo tėvas kad darė. Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui. Tą patį jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams. VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo jam du kartus pasirodęs. Nors buvo jam įsakęs, kad nesektų kitais dievais, bet jis nesilaikė, ką VIEŠPATS Samuelis patepa Saulių karaliumi; izraelitai atnašauja Dievui aukas. buvo jam įsakęs. Todėl VIEŠPATS Miniatiūra iš Kryžiuočių Biblijos. Paryžius, apie 1250 m.

Saliamonui tarė: „Kadangi tu taip Kita vertus, Pažadėtoji žemė Izraeliui buvo duota, norėjai, nesilaikei mano sandoros ir įstatų, kuriuos tau dabet neatiduota: VIEŠPATIES tarnui Mozei mirus, VIEŠ- viau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu PATS kalbėjo Mozės patarnautojui Nuno sūnui Jozuei, ją vienam iš tavo tarnų (1 Kar 11, 4-11). tardamas: „Mano tarnas Mozė mirė. Tuojau pasiruošk pereiti Jordaną – tu ir visi šie žmonės – ir įeikite į kraštą, Antropologinio pobūdžio nuodėmė kurį duodu jiems – izraeliečiams! Kiekvieną vietą, į Ji pasireiškia dvejopai. Pirma, per socialinę nelygybę. kurią tik įkelsite koją, atiduodu jums, lygiai kaip Mozei Tikras patriotas, anot Biblijos, negali nemylėti savo tėvypažadėjau (Joz 1, 1-3; čia ir toliau paryškinta cituojant). nės ir neapkęsti savo tautiečių ar juos išnaudoti. Štai po Tai, ką čia skaitome kaip duodu ar atiduodu, hebrajiška- Saliamono mirties karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas, me tekste nusakyta veiksmažodžiu nātan, reiškiančiu kurį tautos seniūnai prašė sumažinti jo tėvo uždėtus neDievo meilės (Jis duoda žemę/kraštą savo tautai, nes ją teisingus mokesčius, bet jis pasielgė kitaip: Rehabeamas myli) ir dieviško veiksmo tęstinumo idėjas (Jo dovano- nuvyko į Šechemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Šechemą jimas nėra vienkartinis, bet besitęsiantis veiksmas). O paskelbti jo karaliumi <...> ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo pasidavus religiniam sinkretizmui, kai žmogus kreipiasi, tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Nūn tad palengvink savo pvz., į Baalą – vaisingumo dievą – prašydamas palaimos tėvo kietą lažą ir jo mums uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau savo šeimai, gyvuliams ir laukams, pradedama abejoti tarnausime“. Rehabeamas jiems atsakė: „Eikite ir po trijų biblinio tikėjimo tiesomis, nes pasirodo, kad žemė nėra dienų pas mane sugrįžkite“. <...> visi žmonės sugrįžo pas

Credo Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo sakęs <...>. Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Bet, sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jiems tarė: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais“ (1 Kar 12, 1. 3-5. 12-14).

Tokio valdovo sprendimo padarinys – jau suvienytos karalystės pasidalijimas į Izraelį (Šiaurinę karalystę) ir Judą (Pietinę karalystę) bei įvairūs pilietiniai karai.

Kitą pavyzdį randame Amoso knygoje. Šis Dievo siųstasis pranašavo valdant Jeroboamui II (Šiaurinės karalystės karaliui; 786–746 m. pr. Kr.). Tai buvo ne tik Izraelio klestėjimo (ką patvirtina archeologiniai kasinėjimai), bet ir didelės socialinės nelygybės laikai. Amosas pranašavo bausmę – užpuls asirai ir neliks Izraelio. Deja, niekas netikėjo: Amazjas tarė Amosui: „Regėtojau, eik sau, bėk į Judo kraštą, ten užsidirbk sau duoną ir ten pranašauk. Bet niekuomet nebepranašauk Bet-Elyje, nes tai yra karaliaus šventovė ir karalystės šventykla“ (Am 7, 12-13). Padariniai buvo labai skaudūs – atėjo asirai (Sargonas II) ir 722/721 m. pr. Kr. užkariavo Izraelį, kuris niekada daugiau neatsigavo.

Antra, antropologinio pobūdžio nuodėmė tėvynei pasireiškia per neapykantą kitataučiams. Anot Biblijos, tikras patriotas negali neapkęsti kitos tautybės žmonių. Apie tai labai gražiai pasakoja pranašo Jonos knyga, kurios pagrindinė žinia – Dievas yra visų tautų Dievas, o Izraelis nėra vienintelė žemės tauta.

Išvados Patriotizmas – tai dorybė. O anot Biblijos, net religinio pobūdžio dorybė.

Tačiau, pasak statistikos, patriotizmas yra labai reta dorybė. Kad taip nebūtų, pradėkime bent jos trokšti, nes troškimas yra visko pradžia.

Pasninkauti – atsiverti Dievui Kun. Lionginas VIRBALAS SJ Pasninkas šiandien dažnam siejasi su praėjusių šimtmečių religingumu, senais (o gal net pasenusiais) papročiais. Susilaikyti nuo mėsos, valgyti vienokius ar kitokius patiekalus – daugeliui neatrodo, kad tai būtų reikšminga religiniam ir dvasiniam gyvenimui. Antra vertus, tokios populiarios „lieknėjimo, svorio metimo dietos“, visokie „kūno išvalymo“ būdai juk neatskiriami nuo mitybos!

Valgymas žmogui tikrai nėra antraeilis dalykas. Nesimaitinsi – negyvensi. Visa, kas susiję su šia sritimi, paliečia pačią mūsų būtį. Nenuostabu, kad tikriausiai visose religijose esama atitinkamų nuostatų. Žinome apie maisto skirstymą į „švarų“ ir „nešvarų“, tam tikrų produktų, pvz., kiaulienos, nevalgymą, nurodomą laiką visai nevalgyti ar valgyti mažai, tik tam tikru metu (pvz., saulei nusileidus) ir pan. Skaitydami Senąjį Testamentą matome, kad anuomet tikintiesiems buvo įprasta pasninkauti. Jie taip elgdavosi rengdamiesi susitikimui su Dievu, ruošdamiesi sunkiai užduočiai, maldaudami atleidimo, išreikšdami skausmą dėl tautos nelaimių. O labiausiai pasninkas buvo žinomas kaip širdies atsivertimo ženklas. Tačiau ne mažiau kalbama ir apie vaišes. Šventės visad siejasi su valgymu, o Viešpats savo ištikimiesiems ateityje žada nepaprastas vaišes. Šventajame Rašte amžinasis atlygis dažnai lyginamas su vestuvių pokyliu. Taigi ir tikinčiam žmogui maistas yra svarbus – juk esame ne „grynos dvasios“ ir jo mūsų kūnui reikia.

Gyvendamas žemėje, Jėzus neišsiskyrė pasninkavimu. Priešingai, buvo vadinamas rijūnu ir vyno gėrėju, švenčių ir puotų mėgėju (plg.

Lk 7, 34). Jėzaus mokiniai taip pat negarsėjo kaip dideli pasninkautojai, kokie buvo Jono Krikštytojo ir fariziejų sekėjai (plg. Mt 9, 14). Kita vertus, Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, smerkė purpuru pasipuošusio turtuolio puotavimą ir gyrė nineviečių pasninką (plg. Lk 16, 19; Mt 12, 41).

Todėl nenuostabu, kad nuo pirmųjų amžių krikščionys laikėsi pasninko. Žmogus visada jautė, kad jo gyvybė galiausiai priklauso ne nuo suvalgomo maisto, bet nuo Dievo, iš kurio gauna ir pačią gyvybę, ir maistą, kuriuo stiprinasi. Norėdamas išreikšti šį tikėjimą, net pats sau jį akivaizdžiai priminti, krikščionis tam tikru metu susilaikydavo nuo maisto, ypač tokio gero, koks ankstesniais laikais buvo mėsa.

Pasninkas reikalingas ne Dievui, o žmogui. Antraip kiltų pagunda užmiršti tikrąjį savo egzistencijos šaltinį.

Tačiau krikščioniui tai ne vienintelė priežastis pasninkauti.

Trokšdamas būti su Jėzumi, jis jaučia savyje ir priešinga – nuodėmės trauką. Dar apaštalas Paulius krikščionio gyvenimą pavadino kova: kova su nuodėme ir viskuo, kas į ją veda. Jis sakė: „...tramdau savo

5

6

Credo

Artuma / 2007 m. kovas

ne tik tada, kai susilaikome nuo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mėsos, bet kai iš viso tik kartą per mokydamas, pats nepasidaryčiau dieną sočiai pavalgome (nebent atmestinas“ (1 Kor 9, 27). Į šį labai nedaug užkąsdami kitu laiku). „tramdymą“ įeina ir pasninkas.

Taip pasninkauti nurodyta du karTačiau tikslas – ne jis, o Jėzus, tus metuose: Pelenų dieną ir Didįjį sekimas juo, gyvenimas su juo. penktadienį; šito privalu laikytis Krikščioniško pasninko nuo 18 iki 60 metų amžiaus. praktika susiklostė labai seniai.

Gal kai kas papriekaištaus, kad Daugelis tradicijų perimtos iš mūsų dienomis mėsa nebėra toks pirmųjų amžių uolių tikinčiųjų brangus ir ypatingas produktas, koks elgsenos. Visą dėmesį skyrę dvasibuvo ankstesniais šimtmečiais, ir suniam gyvenimui, jie dažnai valgysilaikymą nuo jos galėtume pakeisti davo tik kartą per dieną, paprastai kuo nors kitu. Juk esama prabanpo Šventojo Rašto skaitymo ir gesnių už mėsą žuvies patiekalų! maldos, o tai, ką sutaupydavo, Galbūt, bet kodėl turėtume atmesti išdalydavo ligoniams, vargšams tūkstantmetę Bažnyčios tradiciją? ar pakeleiviams. IV amžiuje atsiradus išskirtiniam laikui prieš Laisvio Karvelio nuotrauka Žinoma, čia svarbus pats principas: konkrečiu veiksmu parodyti, kad Velykas, per kurį katechumenai rengdavosi Krikštui, o atgailaujantys nusidėjėliai – atlei- Dievas man svarbus, kad tikiu, jog jis man teikia gyvybę, dimui, pamažu ir visi krikščionys pradėjo šias savaites o kūno alkis nėra vienintelė mano elgesio paskata. Būtent gyventi kaip atgailos paženklintą pasiruošimo Kristaus šiuo konkrečiu susilaikymu visa tai ir įgyvendinu. Jei taip Prisikėlimo šventei metą. V amžiuje gyvenęs šv. popiežius nedarau, vadinasi, man tai nėra svarbu, nerūpi. Be abejo, Leonas Didysis ragino per gavėnią susilaikyti ne vien ne tik nedraudžiama, bet netgi skatinama ieškoti ir kitokių nuo maisto, bet dar labiau nuo nuodėmių. Vėlesniais savitvardos būdų, kurie geriausiai išreikštų krikščionišką laikais atsirado įvairiausių smulkmeniškų nuorodų, kaip atgailos dvasią. Kiekvienam jie gali būti skirtingi. Ir ne tik ir kada krikščionys turėtų pasninkauti, nors pernelyg į jas dažniausiai minimi dalykai – televizija, saldumynai, kava susitelkus, kartais būdavo užmirštama pasninko prasmė. ar cigaretės, bet taip pat elgesys, įpročiai, nusiteikimai, Ir šiandien pasninkas tebėra reikšmingas. Žinoma, jei skaudinantys kitus ir neteikiantys garbės mums patiems. tik jo nesilaikoma vien išoriškai, gal net su nepasitenkin- Nežinau, kas pirmas pasakė šias mintis, tačiau tikrai verta imu ar suirzimu. Juk pasninkaudami trokštame dar labiau susimąstyti, kad pasninkas yra metas, kai galime: pasitikėti Dievu, savo gyvenimą nukreipti į jį, pastebėti susilaikyti nuo tamsos ir atsiverti šviesai; tai, kas svarbiausia, taip pat padėti kitiems. Biblinėje susilaikyti nuo kitų teisimo ir juose atrasti Kristų; tradicijoje pasninkas neatsiejamas nuo išmaldos: tai, ką susilaikyti nuo skirtumų pabrėžimo ir iškelti visa, kas jungia; atimu nuo savęs, atiduodu kitam. Tokiu būdu sekame susilaikyti nuo liguistų minčių ir priimti gydančią Dievo jėgą; Jėzumi – jis, anot apaštalo Pauliaus, „būdamas turtingas, susilaikyti nuo kitą niekinančių žodžių ir jį padrąsinti; dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per susilaikyti nuo nepasitenkinimo ir išreikšti dėkingumą; jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Ne tik maistas, kurio atsisakau, susilaikyti nuo pykčio ir būti kantrūs; bet ir drabužiai, kurių nenusiperku, gėrimai ir parfususilaikyti nuo baimingumo ir pasitikėti Dievo Apvaizda; merija, kurių nevartoju, gali padėt sutaupyti ženklesnę susilaikyti nuo priekaištų ir pasiūlyti pagalbą; sumą, kurią skiriu labiau už mane stokojantiems. Tai susilaikyti nuo atsiribojimo ir noriai prisidėti; tikrai nėra sunku. Pal. Motina Teresė kalbėdavo apie susilaikyti nuo nuolatinės įtampos ir skirti laiko maldai; pagalbą kitam „iki skausmo“. Tačiau net tiek nedaug susilaikyti nuo priešiškumo ir švęsti susitaikymą; nuveikdami, padarysime kai ką gero kitiems. susilaikyti nuo kartėlio ir parodyti atleidimą; Kaip dabar turėtume pasninkauti? Visų pirma susilaikyti nuo rūpinimosi savimi ir atsigręžti į kitus; reikia skirti du dalykus, kuriuos dažniausiai painiosusilaikyti nuo asmeninio teisumo ir ieškoti Tiesos; jame: susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) susilaikyti nuo baimės ir skleisti viltį; ir pasninką. Susilaikome nuo mėsos, kaip nurodyta susilaikyti nuo apsnūdimo ir entuziastingai darbuotis; Bažnyčios teisyne, visais metų penktadieniais (išskyrus susilaikyti nuo įtarumo ir vadovautis pasitikėjimu; tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmių diena), Pelenų susilaikyti nuo liūdesio ir gėrėtis saulėta giedra; trečiadienį, o Lietuvoje dar ir Kūčiose: tiesiog šią dieną susilaikyti nuo pesimizmo ir džiaugtis įkvepiančiais Dievo nevalgome mėsiškų patiekalų; šis įstatymas saisto visus pažadais; nuo 14 metų amžiaus. Pasninkaujame griežta prasme susilaikyti nuo tuščių plepalų ir saugoti prasmingą tylą.

Credo

Supurvinti ir nuplauti Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Keturiasdešimt dienų prieš Velykas pradedame didžiąsias Dievo tautos rekolekcijas – gavėnią. Spontaniškai perkračius turimų žinių apie šį liturginį metą atsargas, pirmiausia „iškrenta“ nedžiuginanti informacija: negalima linksmintis, penktadieniais būtina susilaikyti nuo mėsiškų valgių, užsiimti asketinėmis praktikomis... Ar tikrai šis metas skirtas temdyti pavasario saulutės veržlumo pakylėtą ir giedrėjančią nuotaiką?

Ankstyvojoje Bažnyčioje gavėnia pirmiausia buvo ar grindžiame savo būtį „peleninėmis“ vertybėmis, ar suprantama kaip krikštytis besiruošiančių asmenų – ieškome tikrų dalykų: tikėjimo, vilties ir meilės. katechumenų – pasirengimo Krikštui laikotarpis bei Nejučiom prisimena Evangelijoje užrašytas neregio kaip nusidėjėlių viešos atgailos pradžia. Kai kuriuose išgydymas, kai Jėzus spjauna žemėn, padaro purvo iš kraštuose (pvz., Galijoje) tai buvo siejama su pirmųjų seilių, juo patepa neregio akis ir liepia eiti prie tvenkinio tėvų išvarymo iš rojaus vaizdavimu: savo kaltę išpa- nusiplauti. Vos tik tas nusiplauna nuo akių Kristaus žįstantys suklydėliai apsivilkdavo atgailos drabužius, uždrėbtą purvą, praregi (plg. Jn 9, 6-7). Dalyvaudami būdavo pabarstomi pelenais ir „išvaromi“ iš Bažnyčios. gavėnios liturgijoje dažnai girdime Dievo žodį, primeJų priėmimas į bažnytinę bendruomenę vykdavo nantį apie mūsų nuodėmingumą. Nebūgštaukime dėl viešai Didįjį penktadienį – Kristaus mirties dieną, o to, bet priimkime tai kaip purvo uždrėbimą, kurį kažVelyknaktį būdavo krikštijami katechumenai, visos kada plovėme Krikšto maudyklėje, o dabar plauname bendruomenės akivaizdoje atsižadėję piktosios dvasios, nuoširdžia atgaila ir atsivertimu. Ne veltui Bažnyčios tėvai tvirtino, kad nuodėmė plaunama vandeniu: jos darbų bei vilionių ir išpažinę tikėjimą.

Pagrindiniai gavėnios ženklai šiandienėje Bažnyčios Krikšto maudykle arba atgailos ašaromis. Ir krikšto, ir praktikoje išlieka tie patys – Krikšto priminimas arba pa- atgailos malonė savo veiksmingumą semia iš Kristaus sirengimas jam ir atgailos vykdymas. Gavėnios pradžioje – įvykio: Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo. Tad Pelenų trečiadienį – Bažnyčia pasitinka mus keista apei- nenuostabu, kad per gavėnią daugiau laiko skiriame ga, užberdama ant galvos pelenų: „Atmink, žmogau, jog Kristaus kančios apmąstymams dalyvaudami Kryžiaus dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Liepsna pelenais paverčia kelyje, giedodami Graudžius verksmus. gražiausius daiktus, visiškai sunaikina namus, jų vietoje Bažnyčia gavėnią apibūdina kaip laiką, ypač tinkantį palikdama tik žemės dulkes. Anot „dvasinėms pratyboms, atgailos liAlgirdo Kazlos nuotrauka turgijai, atgailaujančių maldininkų Biblijos, žmogus taip pat sukurtas kelionėms, savanoriškam atsiža„iš žemės dulkių“ (Pr 2, 7). dėjimui pasninkaujant ir šelpiant Pastaruoju metu jaučiamas varguolius, broliškam dalijimuisi žmonių susidomėjimas savo kilme: su kitais (gailestingumo ir misijų braižomi genealoginiai medžiai, darbai)“ (KBK 1438). Gavėnios bažnytinėse metrikose ieškoma protėvių pėdsakų. Kai kuriems pavyksta pradžioje pristatomi pagrindiniai įrodyti savo bajorišką kilmę ar kitas ženklai bei darbai, suteikiantys jai kilmingas giminės ištakas. Bažnyčia krikščionišką prasmę: tai – malda, nesiekia būti populiari ir, paženklinpasninkas ir išmalda. Be jų gavėdama savo tikinčiuosius pelenais, nia stokotų apvalomojo dvasinio „įrodinėja“ žmogaus kilmę iš „žemės užtaiso. Jo veikiami suvokiame dulkių“, kurios, gavusios iš Dievo giliausią tiesą apie save: esame gyvybės alsavimą, žmogui suteikia trapūs ir kartu amžini, esame nusidėjėliai, bet priklausome šventai didingumo. Juk jam sava ir natūralu Bažnyčiai, esame purvini, bet dėl būti iš žemės ir būti iš Dievo. Esminiu dalyku čia lieka klausimas, kuris begalinio Dievo gailestingumo pradas žmoguje dominuoja, t. y. nuplauti.

7

8

Artuma / 2007 m. kovas

Credo

Senojo Testamento skaitymas – dramatiška patirtis Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė Daugelį suaugusiųjų Lietuvoje okupacijos metais Dievo žodis pasiekė glaustomis katekizmo frazėmis už užrakintų bažnyčios durų ar drąsių tikėjimo liudytojų pavyzdžiu. Laisvė suteikė galimybę patiems prisiliesti prie mūsų tikėjimo žaizdro – Biblijos.

Džiugu, kad pagaliau turime išverstą ir išspausdintą Šventąjį Raštą, kuris gali tapti mūsų namiškiu – knyga, ne tik puošiančia lentyną, bet ir nušviečiančia kasdienybę viltimi. Nuo Biblijos žmonių, pasakojančių apie savo susitikimus su Dievu, mus skiria 2000 ir daugiau metų, todėl jos tekstus nelengva suprasti ir priimti. Katalikiškam suaugusiųjų švietimuisi skirtas Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI), be kitų programų, siūlo kursą Šventasis Raštas ir gyvenimas. Minimos programos tikslas – nutiesti tiltą nuo Šventraščio tekstų iki XXI amžiaus žmogaus gyvenimo, kad šiedu susitiktų ir Dievas prabiltų.

Koks gi tas susitikimas ant kabančio tilto? Patikėkite – dramatiškas ir šiek tiek primenantis gražiosios Senojo Testamento Giesmių giesmės knygos motyvus. Suaugusieji, lankantys minėtąjį GTI kursą, paprastai ateina ištroškę pažinti savo tikėjimo knygą, o ypač smalsiai būna nusiteikę Senojo Testamento atžvilgiu. Tačiau ėmęsi jį skaityti patiria tarsi dramą – nepasitenkinimą, kurį, kalbant teatro terminais, galėtume vadinti tragišku. Kodėl taip atsitinka?

Biblijos prašalaičiai ir namiškiai Senojo Testamento žinovas profesorius iš Jungtinių Valstijų Walteris Brueggemannas sako, kad atsidūrę Biblijos pasaulyje pasijuntame esą prašalaičiai, sklaidantys svetimos tautos istorijos puslapius. Iš tiesų ne tik Biblijos istorija bei geografija, bet ir jos „gyvasis pasaulis“ – žodžiai, simboliai ir įvaizdžiai – mums svetimi. Tiksliau, mes jiems esame svetimi, prašalaičiai, tačiau pašaukti tapti biblinės istorijos ir jos „gyvojo pasaulio“ namiškiais. Brueggemannas teigia, kad Biblijos skaitymo tikslas – „tapti atsakingu Sandoros istorijos dalyviu“, nes ši istorija yra centrinė Šventojo Rašto žinia. Taigi jei skaitytojas yra tikintysis, trokštantis tapti Sandoros su Dievu dalyviu, jis turi tapti Biblijos namiškiu. Čia ir prasideda jo drama.

Tapimo namiškiu drama Jei norite tapti namiškiu, pirmas žingsnis būtų įgyti nemaža istorinių, geografinių ir kitokių žinių, kurios gali pasirodyti niekaip nesusijusios su Biblijos skaitymu.

Deja, be jų jausimės sutrikę Biblijos pasaulyje; mat, pasak Šventojo Rašto vertėjo prelato Antano Rubšio, mūsų Dievas pasirinko užkalbinti žmogų istorijoje, kasdienos įvykiuose – „ten, kur žmogus džiaugiasi ir vargsta, ten, kur ieško prasmės“. Kad hebrajų tautos istorijos įvykiai taptų asmeniška ar mūsų tautos išganymo istorija, turime išmokti ieškoti simbolinės Senojo Testamento įvykių prasmės: savajame „Egipte“ atpažinti galingai gelbstintį Dievą ir leistis jo vedamiems į mums pažadėtą žemę tokiu keliu, kurį parinks pats Jahvė arba Adonai (hebr. Viešpats), net jei šis kelias kurį laiką vingiuotų per dykumą. W. Brueggemannas kviečia maitinti savo istorinę vaizduotę – gyventi įtampoje tarp Biblijos istorinio įvykio konkretumo ir naujų jo prasmių, nušvitusių čia ir dabar – mano gyvenime.

Be šio natūralaus iššūkio, su kuriuo susiduriame tapdami Biblijos namiškiais, esama ir kitų, būdingų tik nūdieniam skaitytojui. Šiuolaikinį žmogų užgauna pats Senojo Testamento Dievas – jis atrodo tarsi šališkas ir

Credo kraujo ištroškęs tironas. Be to, žmogus Biblijoje ieško atsakymų į savo gyvenimo keblumus ir ne visada sugeba juos rasti, taip pat negali pakęsti Senojo Testamento tikinčiojo, maldoje ypač nekantraus ir įžūlaus. Ši modernaus skaitytojo patirtis absoliučiai skiriasi nuo izraelitų gelbstinčio ir ištikimo Dievo patirties, nuo jų atviro ir tiesaus santykio su Dievu bei vaikiško pasitikėjimo jo gerumu. Taigi galima sakyti, kad tokia Biblijos skaitymo patirtis yra dramatiška ir netgi tragiška.

Keistasis Dievas Prof. Brueggemanno manymu, visame Šventajame Rašte keisčiausias atrodo Dievas, nes jis yra su žmonėmis ir už juos. Juk Biblijos Dievo vardas – Jahvė arba Emanuelis, reiškiantis „Dievas su mumis“ (plg. Iš 3, 14 ir Iz 7, 14)! Paradoksalu, bet kaip tik susitikimas su šiuo keistuoju Dievu priverčia nūdienį Senojo Testamento skaitytoją grumtis su Dievu ir susižeisti. Žmogus trokšta intymaus ryšio su Viešpačiu, tačiau Senojo Testamento Dievas taip paniręs žmonių istorijos tamsoje, jog darosi nepakeliama: ima atrodyti, kad ši tamsa viską užgožia, o Dievas yra jos juodumo dalis.

Kitoks tikintysis Kaip minėta, šiuolaikinis skaitytojas Biblijoje tikisi rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Taip dažnai girdime, jog Šventasis Raštas yra knygų Knyga ar gyvenimo išminties knyga, kad nejučia imame galvoti apie jį kaip apie gerų patarimų vadovėlį. Iš tiesų, čia galime rasti išmintingų patarimų, netgi apie sveiką mitybą, tačiau kai iškyla egzistencinių klausimų ar santykio su Dievu sunkumų – ar jis egzistuoja gyvenime ar ne, atsėlina nusivylimas. Paradoksas: tokie biblinių tekstų skaitytojai nedrįsta užduoti svarbių klausimų, o jei ir užduoda, tai juos adresuoja ne tam, kuris gali į juos atsakyti.

Presbiterionų pastorius Fredericas Buechneris knygoje Tiesos sakymas („Katalikų pasaulis“, 2001) teigia, kad iš tiesų Dievo nebuvimas mums labiau apčiuopiamas nei jo buvimas, o tai – mūsų našta ir negalė. Jis leidžia numanyti, jog didžiausia kliūtis dvasiškai augti esti atsisakymas pripažinti šią tikrovės dalį.

Apglėbti atpirktąją tikrovę Šioje dramoje paaiškėja, jog Biblijos skaitytojai, kuriems GTI kurso Šventasis Raštas ir gyvenimas lektoriai padeda „grumtynėse“ su Dievu, negali priimti ir tinkamai vertinti pagrindinio Senojo Testamento įvykio – Išėjimo iš Egipto. Nors jie pripažįsta simbolinę šio įvykio dalį, Išėjimo Dievas atrodo esąs šališkas ir žiaurus, ypač Egipto kūdikių atžvilgiu. Svarbu pastebėti, kad vaikai, klausydamiesi Išėjimo istorijos, gana gerai „sutaria“ su Dievu ir priima jo elgesį. Skirtingai nuo suaugusių, jie jaučiasi beveik pasakų pasaulyje, kurio stebuklinga galia leidžia jiems ploti nelaimingųjų Gynėjui. Tuo tarpu suaugusius įžeidžia šališkas ir kainos nepaisantis Dievo išganymas: pirmagimiai miršta, o egiptiečiai kartu su vežimais nuskęsta jūroje. Šiuolaikinis Senojo Testamento skaitytojas turi priimti dabarties pasaulio tikrovę: nuodėmės atneštas praradimas toks pat tikras, kaip ir atjaučiantis, gelbstintis bei į pagalbą skubantis Dievas. Šią paradoksalią atpirkto pasaulio tikrovę gražiai įprasmina judėjai, švęsdami Seder vakarienę. Kiekvienas jos dalyvis mažuoju pirščiuku iš savo stiklinės nuvarvina ant lėkštės dešimt lašų: tai primena dešimt bausmių, prislėgusių egiptiečius. Vakarieniaudami visi geria vyną, kas išreiškia išgelbėtųjų džiaugsmą, tegu ir nevisišką – trūksta tų dešimties lašų. Vis dėlto džiaugsmas tikras.

Tikrai nepasisektų tapti Šventojo Rašto namiškiu, jei skaitytojas užsidarytų Išėjimo tragizme ir, likęs kurčias išgelbėtųjų giesmei, neprisidėtų prie jų šlovinimo ir padėkos šokio.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Klausydamasi nuoširdžių balsų dvasinio palydėjimo tarnystėje, jaučiuosi privilegijuota išgirsti dieviško nebuvimo skundą. Vienas pranašiškas balsas itin atkaklus, reikalaujantis, kad Dievas atsakytų, kodėl jis toks silpnas, kodėl toks pasislėpęs ir kaip žmogus gali jį rasti?! Šis žmogus man yra tikėjimo didvyris – mažas Jeremijas, besiglaudžiantis prie pasislėpusio Dievo.

Kadangi katalikiškas požiūris į kančią yra nuolankus jos kaip atgailos priėmimas, o šis žmogus katalikas, tai jo šauksmas „de profundis“ ypač drąsus ir tapatus Senojo Testamento žmonių maldai, jų būdui pateikti klausimus ir jų elgsenai, kai Dievas tyli. Skaitant raudos psalmę, besimokantieji Šventojo Rašto kurse beveik visada sukrėsti klausia: „Kodėl turėčiau draskyti Dievui akis?! Tokia malda man, krikščionei, nepriimtina“. Ši patirtis be pagalbos žmogui kelia pagundą mesti Šventraščio tekstų skaitymą ir maldą su jais, išskyrus „teisingus“ tekstus, nors „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3, 16). Jis guostų ir, drįstu teigti, apgaudinėtų

9

10

Artuma / 2007 m. kovas

Credo save sakydamas: „Tai Senas Testamentas, o Jėzus mokė mus nuolankiai ir kantriai kentėti“. Taip, bet Jėzus neuždraudė raudoti – jis klausėsi kenčiančiųjų dejonių ir atsiliepdavo, o Tėvui pats išsakė didį „KODĖL?“ kybodamas ant kryžiaus. Jėzus buvo ne graikų stoikas, bet žydas, kurio širdis liko atvira ir Dievo apleidimui, ir jo gelbstinčiam artumui.

Kitas Biblijos tyrėjas Rolandas E. Murphy’s teigia, kad aistringi Senojo Testamento tikintieji negauna paaiškinimų, kodėl egzistuoja kančia ar blogis. Vienintelis jų rūpestis yra ryšys su Dievu apnikus pagundoms arba atsidūrus kančios duobėje. Skirtingai nuo šiuolaikinio žmogaus, izraelitas savo klausimą adresuoja Dievui, o ne bibliniams tekstams. Šie tekstai dažniausiai tarnauja kaip argumentai, sustiprinantys klausimo ar net kaltinimo Viešpačiui teisėtumą – kodėl gi Dievas, praeityje buvęs toks gailestingas ir ištikimas, dabar tyli? Toks klausinėjimas, ginčijimasis ir rauda kyla iš nenugalimo pasitikėjimo Dievo ištikimybe praeityje apreikštam savo paties gerumui. Visame Senajame Testamente nevilties šauksmai skamba pakaičiui su šlovinimo šūksniais, nes tiek daug kartų Dievas atėjo į pagalbą.

Tačiau ir Senajame Testamente, ir mūsų gyvenime būna akimirkų, kai Dievas išgirdo šauksmą, bet pasiliko tylus ir neveiklus. Tai ypač ryškiai atsispindi Jobo ir Jeremijo dramose, o Naujajame Testamente – Jėzaus kančioje.

Tokiu atveju rauda tampa vieninteliu išganymo žodžiu kenčiančiam tikinčiajam – vienintelis ryšys su nesuvokiamu Dievu. Tai, pasak R. E. Murphy’io, yra „kabinimasis į Dievą prieš Dievą“. Iš tiesų, šiuolaikinis skaitytojas, besistengiantis tapti Biblijos namiškiu ir nesimokantis iš Senojo Testamento žmogaus drąsaus santykio su Dievu, rizikuoja Dievo tylos metu tapti ateistu.

Senasis Testamentas yra didi maldos mokykla, kviečianti įžengti į Dievo paslapties tamsą su vaiko pasitikėjimu. Žinoma, reikia šventojo drąsos, kad nūdienis žmogus pajėgtų taip pasitikėti, tačiau verta, nes, anot F. Buechnerio, „pats Dievas neduoda jokių atsakymų. Jis duoda save, duoda netgi savo nebuvimo viesule“.

TOMAS VILUCKAS.

Naujieji adomai ir ievos sudaužytame rojuje Baigiant pasakytina, kad pirmoji skaitytojo tapimo Senojo Testamento namiškiu dramos dalis gali būti vadinama tragedija. Prof. Brueggemannas daro tokią išvadą: žmogus turi atsisakyti visuomenėje atpažįstamų, o gal ir vyraujančių pasaulėžiūrų. Štai industrinėmokslinė pasaulėžiūra siekia viską paaiškinti bei kontroliuoti – netgi Dievą, bet kokią paslaptį suvokdama kaip pavojų, o žmogų vertina pagal jo produktyvumą; egzistencinė atmeta bendruomenės ir tradicijos autoritetą, o transcendentalistinė pasaulėžiūra istorinę tikrovę suvokia kaip beprasmišką dėl savo sudėtingumo. Tai akivaizdu ir mūsų šalyje – žmonės bėga nuo sudėtingos atpirktojo pasaulio tikrovės griebdamiesi magijos, kad galėtų viską paaiškinti ir kontroliuoti, arba puldami prie Rytų religijų, kad užsimirštų, jog dažnai yra traktuojami kaip priemonės.

Skaitymo ar maldos su Senuoju Testamentu patirtis verčia žmogų nuogą atsistoti ant siauro liepto nenuspėjamo ir laisvo Dievo akivaizdoje. Tai yra Biblijos kvietimas būti naujais adomais ir ievomis sudaužytame rojuje – tais, kurie mokosi pasitikėti gera linkinčiu Dievo išganymo planu kiekvienam. Istorinė arba Sandoros, t. y. Biblijos, pasaulėžiūra kviečia sudėtingos istorinės tikrovės sūkuryje atrasti prasmę. Kaip minėjau, tam reikia šventojo drąsos ir ne kiekvienas jos turi. Todėl Senojo Testamento skaitytojams reikia pagalbos, kurią ir siūlo Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Kursas Šventasis Raštas ir gyvenimas jau vyksta, bet ši programa prieinama ir internetu http://www.jesuit.lt/gti. Be to, pagalbos rasite ir kitur: pavyzdžiui, į Biblijos pasaulį įvedančiose knygose.

Pagalbos neieškojimas ir liovimasis stengtis tapti Senojo Testamento namiškiu panašus į maitinimąsi duonos kriaukšle, tuo tarpu kai namų šeimininkas duoda visą kvepiantį kepalą ir kviečia valgyti pilna burna, „kad nenusilptume kelyje“ į Tėvo namus (plg. Mk 8, 3), kurie gražiai vadinami dangumi.

Malonės versmės

T. Viluckas – publicistas, vertėjas, internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ ir dienraščio „Lietuvos žinios“ apžvalgininkas, katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ bendradarbis.

Už nuoseklų krikščioniškųjų vertybių skleidimą žiniasklaidoje 2004 m. jį apdovanojo „Bažnyčios kronikos“ fondas.

Pirmoji šio autoriaus knyga „Malonės versmės“ nepretenduoja į išsamų teologinį ar liturginį veikalą, tačiau ji pagelbės išsklaidyti kai kurias miglas ir ūkanas, o gal mitus, susiformavusius apie sakramentinį gyvenimą.

T. Vilucko plunksna lengva, bet aštri; knyga suprantama kiekvienam, sykiu – vertinga daugeliui: ir siekiančiam pažinti Jėzų Kristų bei suprasti Jo Sutuoktinės – Bažnyčios – nuostatas, ir jau prakutusiam krikščioniui.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Vasaris prasidėjo gera žinia. Pernai rudenį plačiai nuskambėjusi British Airways tarnautojos, atleistos už tai, kad darbo vietoje nesutiko nuo kaklo nusiimti kryželio, istorija sulaukė laimingos pabaigos: po religinių vadovų bei politikų sukeltų protestų, taip pat investuotojų ir klientų grasinimų boikotuoti šios bendrovės skrydžius vadovybė sugrąžino Nadią Eweidą į darbą.

Tuo tarpu Airijos vyskupų pareiškimas vienus šiek tiek guodžia (pasirodo, mes, lietuviai, ne vieninteliai skęstame alkoholizmo liūne), o saviškius ragina kilti į kovą už blaivybę ir kasmetiniame gavėniai skirtame laiške girtavimą šioje šalyje prilygina kone tragedijai.

Nerimo gaidelės Benedikto XVI žodžiuose Lotynų Amerikai: didėjantys skyrybų, kartu gyvenančių nesusituokusių porų ir neištikimybės skaičiai liudija šeimos irimą. Tenykštės Bažnyčios vadovams tikrai bus apie ką pamąstyti rengiantis gegužės viduryje Brazilijoje vyksiančiai 5-ajai generalinei Lotynų Amerikos vyskupų konferencijai.

Bendra katalikų ir anglikonų teologų komisija rengia dokumentą apie jiems bendrų tikėjimo punktų liudijimą ir teigia, jog jame bus labai atvirai išdėstytos problemos Anglikonų Bažnyčios viduje bei kliūtys ekumeniniam bendravimui. Sensaciją apie numatomą abiejų Bažnyčių susivienijimą paskelbusiems žurnalistams teko nusivilti – kol kas tokių žingsnių nenumatoma.

Apie vienybės būtinumą kalbėjo ir Europos pagrindinių krikščioniškų tradicijų atstovai, vasario viduryje susitikę protestantiškosios reformacijos gimtinėje Wittenberge. Jie pasiuntė pasauliui pakankamai aiškią žinią: jei Bažnyčios neišspręs tarpusavio skirtumų, jų patikimumui gresia pavojus, nes proginių susitikimų laikas baigėsi,

šiandien reikalingas bendras krikščionių tikėjimo liudijimas.

Beveik po 10 metų pertraukos įvyko istorinis Paryžiaus arkivyskupo Andre Vingt-Trois vizitas į Šv. Žemę. Prieš tiek laiko Katalikų Bažnyčia Prancūzijoje oficialiai atsiprašė už tylėjimą per holokaustą. Anot spaudos, artimu Benediktui XVI laikomas Paryžiaus arkivyskupas šia kelione nori pasiųsti taikos žinią Izraeliui ir palestiniečiams bei paskatinti katalikų piligrimus vykti į Šv. Žemę.

O neišspręstoje Pijaus XII ir holokausto istorijoje atsirado naujas štrichas: buvęs Rumunijos saugumo agentas pareiškė, kad neigiamas šio popiežiaus, kaip simpatizavusio naciams ir neįstengusio pasmerkti žydų naikinimo, įvaizdis sufabrikuotas 1960 m., kai SSRS vadovas N. Chruščiovas patvirtino superslaptą planą „Sostas-12“, kuriuo siekta sunaikinti Vatikano moralinį autoritetą.

Pal. arkivysk. J. Matulaičio (1871– 1927) mirties 80-osios metinės iškilmingai paminėtos Marijampolėje, Kaune, Vilniuje. Konferencijoje Vilniaus Šv.

Kryžiaus namuose kun. V. Aliulis MIC kalbėjo apie palaimintojo Jurgio idėjų aktualumą šiandien: gebėjimą skaityti laiko ženklus ir strategiškai numatyti „porą ėjimų į priekį“. Ypač gausiai žmonių susirinko į renginius Marijampolėje. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserys dalijosi savo vienuolijos steigėjo „šventumo mokykla“. Pal. arkivysk. J. Matulaičio kvietimas į šventumą pagrįstas jo paties šventumo kasdienybėje pavyzdžiu. Blaivią jo išmintį ir apaštališką dvasią nuo jaunystės maitino intensyvus maldos gyvenimas.

Prieš savivaldybių rinkimus Lietuvos vyskupai savo laišku paragino žmones būtinai dalyvauti rinkimuose.

Ganytojai nurodė atsakingo pilietinio pasirinkimo gaires ir įspėjo apdairiai pasverti rinkiminių pažadų realizmą.

Minint Pasaulinę ligonių dieną, daugelyje gydymo įstaigų koplyčių vyko pamaldos, dvasininkai bendravo su sergančiaisiais ir medicinos personalu.

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto salėje vyko konferencija, skirta su paliatyviąja slauga susijusioms temoms.

Tai atsiliepimas į Benedikto XVI laišką Pasaulinės ligonių dienos proga, kuriame svarstoma nepagydomomis ligomis sergančių žmonių pastoracija ir paliatyviosios slaugos plėtros galimybės.

Lietuvos vyskupai ir politikai išreiškė susirūpinimą dėl lietuviškų parapijų išlikimo JAV. Prezidentas V. Adamkus raštu paprašė Niujorko arkivyskupą išsaugoti ateities kartoms Aušros Vartų parapiją Manhetene, o LVK pirmininkas arkivysk. S. Tamkevičius laišku kreipėsi į išeivijos lietuvius.

Vasario 12 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje jaunimas susirinko „kitaip“ paminėti Šv. Valentino dieną.

Renginys buvo sumanytas kaip alternatyva vartotojiškam ir lengvabūdiškam požiūriui į meilę. Jaunuoliams įtaigiai kalbėjo knygos „Meilės pamokos“ autorius edukologas R. Pagojus.

Vasario 4 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingai prasidėjo Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo pašventintos kopijos piligriminė kelionė po arkivyskupijos dekanatus ir parapijas. Ši paveikslo kelionė po parapijas – pasirengimo Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejui etapas.

Vasario pabaigoje Kaišiadoryse minėtos teologo, vertėjo, poeto kun. Č.

Kavaliausko (1923 07 20–1997 02 20) mirties 10-osios metinės. Dauguma Lietuvos krikščionių šiandien naudojasi jo išverstu Naujuoju Testamentu.

Lietuva

Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

11

12

Artuma / 2007 m. kovas

Kronika

Išbandymas laisve Andrius NAVICKAS Net sunku patikėti, jog jau 17 metų praėjo nuo tos dienos, kai daugelio svajonės tapo kūnu ir susigrąžinome savo valstybę. Prisimenu, kaip širdis tankiau suplakė, kada ilgai laukę prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos pagaliau išgirdome: Lietuva prisikėlė iš pelenų.

Tapo madinga klausti, kur per šiuos septyniolika metų išsibarstė entuziazmas. Ar tokios valstybės ilgėjomės?

O gal nusipelnėme gyventi geriau?

Nebūna neteisingų klausimų. Vienas iš neginčijamų pokyčių, atgavus Nepriklausomybę, – sugrįžusi laisvė klausti.

Blogiau tai, kad nuodėmės pažeistas žmogus nuo Pradžios knygos laikų pradėjo vengti sąžiningų atsakymų.

Pernelyg paprasta konstruoti aukos ideologiją, tvirtinant, jog mūsų lūkesčiai buvo apvilti, valstybę kažkas pasisavino, o tauta dvasiškai degraduoja. Esą prieš savo valią tapome aukomis: gal nesąžiningų apsukrių žmonių, gal nelemtai susiklosčiusių aplinkybių, o gal grobio tykančių užsienio valstybių saugumo tarnybų. Tokių pažiūrų pamatas – įsitikinimas, kad aš tesu visuomenės teatro žiūrovas, savotiškas teatro kritikas, vertinantis tai, kas vyksta scenoje, bet pačiame spektaklyje nedalyvaujantis.

Dar kartą apie aukos ideologiją Pavojingiausios yra tos melagingos ideologijos, kuriose įkomponuotas gabalėlis tiesos. Sunku ginčytis, jog dabartinė Lietuvos valstybė skiriasi nuo dažno iš mūsų svajonių vizijos. Tačiau melas, kad dėl to kalta iškovota laisvė. Melas, jog Viešpats mus apleido dabartiniame istorijos etape. Tikrai neneigiu visų už laisvę kovojusių žmonių nuopelnų, tačiau esu įsitikinęs, kad laisvę gavome ne

už nuopelnus, bet kaip Kūrėjo dovaną.

Deja, istorija knibžda pavyzdžių, kaip žmonės nesugeba puoselėti gautų dovanų. Taigi, jei galima kalbėti apie aukas, didžiausia auka šiandien yra pati laisvė.

Daugeliu atvejų nesugebėjome gyventi kaip laisvi ir orūs žmonės.

Tačiau kiekviena Viešpaties dovana labai vertinga, net jei tie, kurie ją gauna, ir nesugeba suvokti jos vertės. Nusiimkime niurzgėjimo, teisimo ir savo nuopelnų sureikšminimo akinius ir pamatysime aplinkui bręstančius laisvės vaisius.

Laisvės vaisiai Nesyk girdėjau skundžiantis, kad jauni žmonės neranda kelio į bažnyčią.

Tačiau pažvelkime į jaunimo piligriminius žygius, kai jaunuolių lūpose skamba religinės giesmės, kai jie kantriai žygiuoja į Kryžių kalną, Šiluvą, Kalvarijas. Galbūt kaimuose kitaip, tačiau didesnių miestų parapijose dar niekada nebuvo tiek jaunų žmonių, liudijančių liepsnojantį tikėjimą.

Prieš metus teko dalyvauti moksleivių rašinių vertinimo komisijoje.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Jaunuoliai rašė apie savo svajonių Lietuvą. Kad ir kaip didžiuočiausi savo patriotiška nuostata mokyklos laikais, nuoširdžiai sakau: nebūčiau sugebėjęs taip skaidriai svajoti ir išpažinti tokią šviesią meilę Tėvynei.

Liūdime žvelgdami į išvykstančių nugaras, tačiau pažiūrėkime į pasiliekančių akis. Daugelyje jų liepsnoja svajonės. Net nesuprantu, kaip jos išlieka, kai visi tik kartoja, kokia netikusi dabarties Lietuva.

Pagaliau, dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek įvairiausių socialinių programų, bendruomenių, atsigręžusių į gyvenimo parblokštus žmones.

Saugokimės, kad nenutiktų kaip Jėzaus laikais, kai Dievo karalystės buvo ieškoma išoriniame klestėjime, o ne širdies nuolankume ir tyrume. Tikrai ne tai, kaip Lietuva vertinama tarptautinėje arenoje ar koks mūsų įvaizdis, svarbiausia. Daug svarbiau – ar griūva nuodėmės užtvaros mūsų širdyse, kaip dalijamės viltimi, tikėjimu ir meile.

Dovana ir išbandymas Laisvė yra dovana, o kartu ir išbandymas. Panašiai kaip kryžius. Vergystė turi savo žavesio, ji ištirpdo daugelį įtampų. Laisvė mus gražina į pasirinkimo kryžkelę. Įsijautę esą aukos, iš esmės bandome apsimesti, jog taip ir negavome laisvės dovanos. Juk daug lengviau, kai nekeli sau klausimo: kodėl aš negyvenu kaip laisvas ir orus žmogus? Ar aš viską padarau, kad valstybė būtų teisingesnė?

Pagunda vengti išbandymo laisve didžiulė. Tačiau laisvas žmogus nuo vergo ir skiriasi tuo, kad sugeba įveikti pagundas, išsitiesti ir nukreipti akis į tikrąjį stiprybės šaltinį – Kūrėją. Kai priimame ištiestą Jo ranką, nebėra ko bijoti ir kiekvienas išbandymas tampa dar vienu laipteliu Dievo šlovės link.

Kronika

Apie pašaukimą Evangelijai ir tautiškumui Prel. Edmundas J. PUTRIMAS Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams Prieš kelias savaites su Vašingtono lietuvių bendruomene, dalyvaujant JAV viešėjusiam LR prezidentui p. Valdui Adamkui bei p. Almai Adamkienei ir kitiems svečiams, prasmingai atšventėme 89-ąsias mūsų šalies nepriklausomybės metines. Dėkojome Dievui už laisvės dovaną ir meldėme dvasinio atgimimo ne tik Lietuvoje, bet ir 36 pasaulio kraštuose gyvenantiems tautiečiams. Lyg ir ironiška, kad šv. Mišias atnašavome įspūdingoje Vašingtono Nacionalinės katedros kriptoje: juk didelė mūsų istorijos dalis vyko pogrindžio sąlygomis tiek carinės Rusijos laikais su vargo mokyklėlėmis, tiek sovietų valdžios metais, kai Bažnyčia veikė pogrindyje ir leido Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Per tuos šimtmečius pralieta daug kraujo ir ašarų, kurios laistė mūsų pogrindžio veiklos šaknis.

Kardinolas Antonio Samore, mūsų tautos bičiulis ir globėjas sovietmečiu, yra pasakęs: „…krauju nulieta jos žemė, kad ateinančios lietuvių kartos mylėtų Lietuvą ir visi broliškai darbuotųsi lietuvių tautos labui…“ (J. Venclova, „Lietuvių Tautos pašaukimas“, p. 3).

Toks yra mūsų tautos istorinis likimas: veikti pogrindyje ir tada vėl išdygti, augti ir vystytis. „Žmogus yra ne tik savo tėvų, bet ir savo šalies bei jos istorijos vaikas“, – rašė italų tautos gaivintojas G. Mazzini.

1987 m. popiežius Jonas Paulius II, sveikindamas mus Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga, savo Apaštališkajame laiške pabrėžė: „Krikščionybė lietuvių tautai greitai tapo tuo Evangelijos raugu, kuris persmelkė kasdieninį gyvenimą. Giliai įsišaknydama žmonių sąmonėje, krikščionybė, galima sakyti, tapo tautos siela. Gyvendama krikščioniškuoju tikėjimu, tauta tvirtai

ir nuoširdžiai jį liudijo net ir sunkiausiais savo istorijos laikotarpiais, kančios ir bandymų valandomis“ (6). „Ar pažįstame lietuvį herojų? – klausė seselė Margarita Bareikaitė savo straipsnio antraštėje ir tęsė: – Jei šiandieną paklaustum jaunimo, ar Lietuva turi herojų, atsakymai būtų įvairūs“ („Pasaulio lietuvis“, š. m. sausio Nr., p. 36). Manau, dauguma iš karto nurodytų žymų sportininką, estrados žvaigždę ar pan.

O mes galime didžiuotis savo praeitimi, kuri yra tautos ateities pamatas.

Juk iš anų pogrindžio šaknų išdygo ne vienas kankinys, šventasis ir didvyris, visiškai įgyvendinęs tikrąją žodžio „herojus“ reikšmę.

Lotyniškai žodis „herojus“ reiškia „išlaikyti ir tarnauti“. Dievas mus sukūrė, kad Jį pažintume, Jam tarnautume, Jį mylėtume. Šv. Irenėjus aiškino: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“. Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: galimybę regėti Dievą <...>. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“ (KBK 1722). Mūsų tautos kankiniai, šventieji ir didvyriai kovojo siekdami išlaikyti visas krikščionybės idealams ir tautinei tapatybei būdingas vertybes. Jie įrodė, kokią kainą reikia sumokėti už savo religinius įsitikinimus ir meilę tėvynei, nes esame gimę lietuviais ir jais norime likti. Tad galime teigti, kad ne tauta suteikia vertę žmogui, bet žmogus tautai.

Savo tautos sąmonėje atrandame gilias krikščioniškas tradicijas, kurios išlaiko didžius mūsų dvasios išgyvenimus ir troškimus, kad galėtume gyventi ne

tik sau, bet ir tarnauti Tėvynės pažangai. Vis dėlto negalime „privatizuoti“ savo tikėjimo ir tautinių vertybių ar likti pašalyje. Negalime „privatizuoti“ savo atsakomybės ir pareigų arba atsiskirti nuo jų ir rūpintis tik savimi. Labiau negu bet kada istorijoje, šiandien mūsų tautos uždavinys – sujungti tautos praeitį su dabartimi, kad išgydytume praeities žaizdas, pripažindami kitų orumą bei teises, ir taikingai gyventume, bendromis pastangomis kurdami mūsų ateitį.

2008-aisiais švęsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. 1608 m. įvykęs Marijos apsireiškimas buvo didelė Dievo malonė Lietuvos istorijoje, nes šita dovana ištisus keturis šimtmečius gaivino žmones ir padėjo jiems išsaugoti ištikimybę Kristaus Evangelijos nušviestam keliui.

Kitąmet švęsimas jubiliejus taps proga atnaujinti ir įsigilinti į tai, ką Švč. M. Marija pasakė ne tik Šiluvos gyventojams, bet ir visai lietuvių tautai bei visai Bažnyčiai: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama...“ Dievo užmiršimas ir Jo nustūmimas į šoną yra mūsų didžioji nelaimė.

Paveskime savo šeimas, parapijas, bendruomenes ir visą mūsų tautą Šiluvos Marijos globai, prašydami motiniško užtarimo, kad atgimtume dvasiškai, išsaugodami ištikimybę Kristaus Evangelijai ir savo tautiniam pašaukimui.

O Dievo Motina, trokštame iškelti iš istorijos griuvėsių Tavo apreiškimo garbę, dar labiau pagerbti Tave, mūsų žemės Globėją, ir, Tavo padedami, išmelsti Tėvynei gyvo tikėjimo dvasios.

13

14

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. kovas

Patriotiškumas šiandien Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologė „Patriotas“ – graikiškas žodis, reiškiąs žmogų, atsidavusį savo tautai, tėvynei ir pasiryžusį dirbti jos labui. Šiuolaikiniame gyvenime šis žodis ir jo vediniai skamba labai dažnai, nors patriotizmas tapo neapibrėžta ir įvairiai suprantama sąvoka. Vienaip ją suvokia kalbėtojai ir visai kitaip gali suprasti klausytojai, nes iš tiesų ji ir yra daugiareikšmė bei daugiaplanė. Kita vertus, maišaties sukelia ir nūdienė gyvensena. Patiriame tautų bei žmonių maišymąsi. Išsitrynė ribos tarp anksčiau tradiciškai suvoktų tautų, šalių, valstybių. Judrus gyvenimo būdas, puikiai išplėtotas transportas, galimybės įsikurti įvairiuose kraštuose aptariamai sąvokai suteikia tam tikro neapibrėžtumo.

Pažvelgę grynai psichologiniu požiūriu, kiekviename žmoguje pamatysime esant poreikį priskirti save vienai ar kitai tautai, jaustis jos atstovu ir gerbti gyvenamąją teritoriją. Todėl šiuolaikinėje literatūroje nagrinėjami du patriotizmo aspektai. Pirmasis – tautinis patriotizmas, susijęs su asmens tautybe ir jo poreikiu priskirti save konkrečiai tautai. Antrasis – šalies patriotizmas. Kadaise vienoje šalyje paprastai gyvendavo vienos tautybės atstovai, dabar tėvynainiai yra įvairiataučiai. Taigi mūsų laikais žmonės dažnai esti polipatriotai – valstybės ir tautos.

Kad poreikiai gerbti savo tautą bei šalį gyvi, matome vos ne kasdien. Tiesa, jų stiprumo raiška skirtinga, kaip ir bet kuri kita asmens savybė: antai vieni esame darbštesni, kiti ne tokie darbštūs, vieni linkę bendrauti su aplinkiniais, kiti daugiau užsisklendę ir nelabai linkę bendrauti, jei tam nėra svarbios priežasties. Lygiai tas pat pasakytina apie sąžiningumą, drąsą, nesavanaudiškumą ir t. t. Šių savybių visi turime, tačiau kiek jos išsivysčiusios ir kaip atsispindi konkrečiame žmoguje, jau kita šneka.

Raiškos rūšys ir sklaida Patriotiškumas visų pirma atsiskleidžia jausmais.

Kiekvienas asmuo siekia didžiuotis savo tauta ir šalimi.

Tai labiausiai išryškėja kitų tautų bei šalių kontekste. Kol gyvenama savoje valstybėje, šis jausmas pernelyg neiškyla aikštėn. Tačiau vos susidūrus su svetima aplinka gimsta atitinkamas emocinis atliepas. Štai Holivude buvo pastatytas filmas, vieną veikėją lietuvį parodęs kaip šaltakraujį žudiką. Tai labai užgavo mūsų jausmus. Dažnas jautriai reagavome – atseit, „ kaip jie drįsta lietuvių tautai priskirti tokias savybes“. Šitokia reakcija panašiomis aplinkybėmis būdinga visoms tautoms. Vienas garsus rusų humoristas, paklaustas, kodėl negastroliuoja užsienyje, atsakė: „Visos mano parodijos, satyros yra apie rusų gyvenimą, todėl tik mes turime teisę iš jo juoktis!“ Patys galime šaipytis iš

savo trūkumų, negerovių, bet šiukštu ne kiti! Tai užgauna mūsų tautinį orumą, t. y. patriotinius jausmus.

Dar viena patriotiškumo jausminės raiškos rūšis – nostalgija. Jei šiek tiek laiko tenka pagyventi svetur, pradedame ilgėtis savo šalies. Imame pasigesti ne tik jos kaip žemės ploto, bet ir gimtosios kalbos. Tėvynės ilgesys kiekvieną žmogų kamuoja skirtingai. Konsultavau jauną merginą, nuo vaikystės svajojusią gyventi konkrečioje Kalifornijos vietovėje. Mokėsi galvodama vien apie tai. Baigė mokyklą, paskui – universitetą, įgijo paklausią specialybę ir išvažiavo į išsvajotąjį kraštą, kur puikiai įsitaisė. Svajonės išsipildė, tačiau po metų mano klientė suprato, kad jos vieta būtent… Lietuvoje! Ir sugrįžo! Aišku, jai nebuvo lengva, nes atsisveikinant su įvykusia svajone reikėjo pertvarkyti savo vidinį gyvenimą, užsibrėžti kitą tikslą.

O kartais nutinka ir priešingai. Esu girdėjusi, jog toje pačioje Amerikoje miestiečiai lietuviai įsikuria nuošaliose gyvenvietėse, beveik prerijose, ir puikiai ten jaučiasi.

Jie tampa čiabuviais, kone indėnais! Tai visiškas, nors nedažnas susiliejimas su nauja aplinka, susitapatinimas su kita tauta, net jos konkrečia etnografine atmaina. Tokie žmonės natūraliai tampa ne tik nausėdijos, bet ir tautos, kurioje prigijo, patriotais. Šis reiškinys retas, tačiau įdomus ir dar tik laukia mokslininkų tiriamojo dėmesio.

Patriotiškumo išraiška yra tikras, nesumeluotas džiaugsmas, patiriamas vėl atsidūrus gimtinėje. Daugelis įgijome kelionių patirties ir turbūt visi esame pajutę pakiliai suspurdant širdį, kai net po įdomiausios bei naudingiausios išvykos perkertame Lietuvos sieną ar lėktuvas nutupia mūsų oro uoste.

Visiems pažįstamas ir kitoks džiugesys. Ilgesniam laikui išvažiavę iš tėvynės, labai apsidžiaugiame svetimoje šalyje išgirdę gimtąją kalbą. Išguitas iš savo krašto Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis guodėsi, kad tremties į užsienį pradžioje jam skaus-

Didelės ir mažos kryžkelės mingiausia buvo girdėti aplink skambančią svetimą susiklosčius tam tikrai padėčiai vėl elgtumės taip, kaip kalbą, nes dėl to jautėsi kitoks ir atskirtas.

Sausio 13-ąją, tačiau nuojauta sako, kad laikytumės Mūsų išeiviai taip pat skundžiasi kurį laiką tvyrančia būtent taip. Dabar lyg ir esame nepatenkinti, aimanuoatskirtimi, nors išoriškai jiems lyg ir nieko netrūksta: jame, burnojame valdžią, tačiau tereiktų pabandyti nealksta, turi pastogę ir darbą. Tačiau jie neturi galimybės priešams pajudinti Lietuvą! Vis dėlto sugrįžkime prie patirti bendrystę su vietiniais gyventojais, šnekančiais ūkinio gyvenimo dalykų. Štai prancūzas nė už ką savąja kalba. Užtat daugelis emigrantų net fiziniams nepirks svetimoje šalyje pagaminto automobilio, batų, darbams linkę būti samdomi net šukų. Taip pat elgiasi votų, su kuriais gali susišnekėti, kietis, italas, ispanas. O mūsų pvz., lenkų, ukrainiečių ar savo sąmonėje tokia patriotiškumo tautiečių lietuvių. Aišku, vienas forma dar neįsišaknijo. Tiesa, iš tokio pasirinkimo motyvų yra maisto produktus jau mieliau apskritai galimybė susišnekėti, bet, renkamės lietuviškus, bet įtariu, ne tik. kitas prekes toli gražu.

Visi šie plika akimi tarsi nemaPatriotiškiems veiksmams tomi dalykai byloja apie labai priklauso ir gimtosios kalbos dažno mūsiškio poreikį būti gimvartojimas bei jos propagatojoje šalyje ar bent jaustis susievimas. Tai ypač ryšku šalyse, tam su ja, emigracijoje bendrauišgyvenusiose priverstinio svejant su tėvynainiais. Šiuo požiūriu timos kalbos, pvz., rusų, mokymo laikus. Turbūt ne vieinternetas bei elektroninis paštas nas esame susidūrę kad ir su tikrai nemenkai padeda visiems, tokia situacija: maždaug prieš atsidūrusiems už gimtinės ribų. dešimt metų Prahos kavinėje Patriotiškumas, tėvynė – nelygu padavėja nekalba angliškai, o oras: kol jo yra pakankamai, tol net nejauti. Bet kai oro pristinga...

Silvijos Knezekytės nuotrauka rusiškai apsimeta nesuprantanti... Arba kokius vargus Patriotiškumas pasireiškia ir intelektiniu lygmeniu. Ar susimąstome, kodėl po- Paryžiuje patiria turistas, jei nemoka prancūziškai... kalbiuose, ypač su užsieniečiais, ieškome savo krašto, tautos pranašumo? Dažnai girdime, jog tik išlaikydami Patriotiškumas ir asmens branda savitumą galime būti įdomūs kitiems. Atrodytų, o kam Akivaizdu, jog šiuolaikinėje visuomenėje patrioto reikia – būti įdomiems? Vis dėlto egzistuoja kone tiškumas gyvas, tik jo raiškos būdai dažniausiai ne gyvybiškas poreikis būti svarbiems ir jaustis gerbiamos paviršiniai, bet gilesni. Galėtume teigti, kad kiekvienas šalies piliečiais. Užtat ir pabrėžiame kai kuriuos savo žmogus natūraliai yra patriotas, nors ši savybė gali bruožus, privalumus, o kitas tautas esame linkę sumen- reikštis skirtingais lygmenimis ir skirtingu laipsniu. kinti. Viskas labai panašu į tai, kaip kiekvienas iš mūsų Beje, be asmeninio patriotiškumo, egzistuoja ir stengiasi demonstruoti savo parodomąjį Aš. Šitokia visuomeninis, regimas viešuose renginiuose, šventėse. savybė būdinga ne tik lietuviams – taip elgiasi ir kitų Jam atsiskleisti reikia šiuolaikinio pavidalo. Taip, pvz., tautų žmonės. Skiriasi tik tuo, kad didesnės šalys bei susiburia sirgalių grupės, lydinčios mūsų krepšininkus. tautos turi ir didesnių išteklių bei geresnių galimybių Patriotiškumo raiška bendrijoje suteikia labai gerų ir stiprių pasirodyti. išgyvenimų. Taigi turime poreikį ir bendruomeniškai paroPykstame ir nervinamės, kai esame painiojami su lat- dyti savo jausmus. Labai gaila, kad ne per geriausiai sekasi viais: „Žinau, žinau, jūsų sostinė – Ryga“. Aišku, tai mus minėti savo valstybines šventes – nerandame visuotinai žeidžia, nes pasijuntame menkesni (kažką panašaus priimtinų būdų jas švęsti džiugiai. Perėmėme sovietinį patiriame, kai kitas asmuo, ypač aukštesnio statuso, pai- „suvažiavimo“ modelį: vieni sueina į teatrą ar kitur, pakelia nioja mūsų vardą). Arba suirztame, kad ne visi ameri- vėliavą, pakalba, paploja, o kiti pasižiūri per televizorių... kiečiai žino, kur yra Lietuva. Galima pamanyti, jog visi Ne kažin kas! Antra vertus, esame palyginti jauna valstybė iki vieno žinome, kur yra Brunėjus, Siera Leonė ar Kosta ir dar daug ką teks susikurti bei išmokti.

Brava... Tad kodėl piktinamės? Nes esame patriotai!

Patriotiškumo kaip asmenybės bruožo užuomazgų Galiausiai patriotiškumas pasireiškia ir veiksmais, esama visuose. Joms išaugti ir suvešėti reikia tam tikrų elgesiu. Tai dažnai pastebima ekonomikos srityje, sąlygų. Išsiskleidęs patriotizmas – asmenį praturtinanti ir nors ne vien joje. Ypač ryškių veiksmų imamasi tada, teigiamų emocijų suteikianti savybė, būdinga brandžiam, kai šaliai iškyla pavojus. Negalima numatyti, kad visaverčiam ir aktyviam žmogui.

15

16

Artuma / 2007 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Tarp dviejų tėvynių Tomas VILUCKAS Nacionalinių valstybių steigimasis XIX šimtmetyje sutapo su Bažnyčios autoriteto Vakarų visuomenėje menkėjimu: vyko skausmingas Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, prasidėjo sekuliarizacija. Tuo tarpu mūsiškiai kunigai aktyviai dalyvavo kuriant jauną Lietuvos valstybę, didelis vaidmuo Bažnyčiai teko ir laisvinant mūsų šalį iš sovietinės okupacijos. Šventasis Raštas sako, kad „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20). Ar nesama prieštaros tarp šio teiginio ir krikščionio gyvenimo žemiškoje tėvynėje bei rūpinimosi ja? Kaip suderinti šiuos iš pirmo žvilgsnio skirtingus polius?

„Jie gyvena ant žemės, tačiau yra dangaus piliečiai“ Dar pačioje Bažnyčios aušroje matome, kad joje užtenka vietos visiems. Apaštalas Paulius skelbia: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10, 12).

Tuo norima pasakyti, kad visi žmonės yra Dievo vaikai ir jis savo malonę dalija atsižvelgdamas ne į tautinę ar rasinę priklausomybę, o į širdies šauksmą jo link.

Būtent apaštalo Pauliaus pozicija daugiausia lėmė, kad krikščionys tapo ne uždara žydų sekta, bet visoms tautoms ir įvairiems socialiniams sluoksniams atvira bendruomene. Dėl šio atvirumo jie niekada neapsiribojo prisirišdami prie konkrečios žemės ar tautos. Be to, Kristaus sekėjas keliauja per šį gyvenimą į dangišką tėvynę, jis yra piligrimas, anot Bažnyčios Tėvų, homo viator – „keliaujantis žmogus“. Kalbėdama apie Abraomą, Biblija įvardija ir šią krikščionio būseną: „jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 10).

Tačiau pagarbiai elgtis savo šalies atžvilgiu yra krikščionio priedermė. Jis negali paniekinti savo prigimties, kultūros, kurioje išaugo ir gyvena, savo tėvų kraujo. Tad viena vertus, jis yra dangiškos tėvynės gyventojas, kita vertus – šios žemės žmogus. Tokią padėtį puikiai perteikia nežinomo autoriaus II a. parašyto Laiško Diognetui ištrauka: „Krikščionys iš kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatinga gyvensena. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, laikosi šalies tradicijų rengdamiesi, maitindamiesi ir kituose gyvenimo dalykuose.

Tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai. Jie dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai ir kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena

svetima šalis jiems tarsi tėvynė ir kiekviena gimtoji žemė jiems tarsi svetima. <...> Jie gyvena ant žemės, tačiau yra dangaus piliečiai.“ Ko gero, pastarasis sakinys mūsų pasirinkimuose dažnai būna keistai išskaidytas: arba pamirštame, kad esame dangaus piliečiai, arba kad gyvename ant žemės ir turime ja pasirūpinti.

Istorijos Viešpats Šią neįprastą padėtį skirtingi šventieji vertino nevienodai. Visi žinome apie karštą Žanos d’Ark meilę savo tėvynei, nuvedusią ją į altoriaus garbę, o štai, pavyzdžiui, mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis 1926 m. rašė: „Šiandien iš tiesų galiu pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė mano tėvynė, o aš vien tik jos patriotas“. Toks skirtingas požiūris atsiranda dėl skirtingų tarnysčių Bažnyčios kūne. Juk palaimintasis Jurgis buvo arkivyskupas, todėl jo pirmoji užduotis buvo rūpintis Bažnyčios, o ne žemiškosios tėvynės gerove. Tuo tarpu šventoji Žana buvo pasaulietė, ir būtent pasauliečiams Bažnyčia paveda tvarkyti laikinuosius reikalus. Šiek tiek aiškumo mums turėtų suteikti mintis, kurią mėgo kartoti šviesaus atminimo prelatas Antanas Rubšys: Dievas yra istorijos Viešpats. Jis veikliai įsiterpia į žmonijos istoriją, dalyvauja jos pokyčiuose. Ne veltui Senajame Testamente Dievas vadinamas Emanueliu: išvertus iš hebrajų kalbos, tai reiškia Dievas su mumis.

Jis eina šalia žmogaus kaip paslaptingasis Pakeleivis pasakojime apie Emauso mokinius. Viešpats yra mūsų istorijoje ir būtent jis laikų pabaigoje bus istorijos Teisėjas, kaip kiekviena tauta atsiliepė į jai Kūrėjo parengtą planą. Juk Apreiškimo knygoje Mozės ir Avinėlio giesmėje giedama: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! <...> Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“ (Apr 15, 3-4).

Didelės ir mažos kryžkelės Taigi dalyvauti tėvynės reikaluose, vadinasi, bendradarbiauti su Viešpačiu. Kiekvienas, prisidedantis prie to, kad jo krašte žmonėms būtų geriau gyventi, tik vykdo Dievo valią.

Netuščiažiedė meilė Mūsų pamąstymams turėtų pasitarnauti ir viduramžių teologų mintys. Prisiminkime garsiausią iš jų – šv. Tomą Akvinietį. Jis rašė apie vieną dorybę, kuri lotyniškai vadinama pietas, o lietuviškai ją esame išsivertę kaip „maldingumas“. Lotynų kalboje šis žodis taip pat apima ir tokias reikšmes, kaip „pareigos jausmas“, „meilė“, „pagarba“, „ištikimybė“, „teisingumas“, „gailestis“.

Kalbėdamas apie maldingumo dorybę, šv. Tomas sako, kad ji pasireiškia per pagarbą ir meilę tėvams bei tėvynei. Šita dorybė pirmiausia nukreipta į tėvo asmenį, kuris yra tartum vaikų egzistavimo pradas, todėl jam dera reikšti išskirtinį paklusnumą ir pagarbą. Paklusnumas ir pagarba tėvui įpareigoja rodyti pagarbą ir meilę kiekvienam šeimos nariui, todėl lygiai taip pat maldingumo dorybė reiškiasi ir tėvynės atžvilgiu. Pagarba bei klusnumas tėvynei savo ruožtu reikalauja gerbti ir mylėti tėvynainius bei visus jiems draugiškai nusiteikusius žmones.

Taigi esminiai maldingumo (pietas) dorybės elementai – pagarba, paklusnumas, meilė, ir jais grindžiami asmens santykiai su šeimos nariais bei tėvynainiais. Tad tėvynės meilė yra nediskutuotinas klausimas, bet krikščioniui nesvetima dorybė.

Kaip matome, esame priversti kalbėti apie meilę. Meilė tėvynei, kaip ir kiekviena meilės rūšis, reikalauja pranokti save.

Prezidentas Valdas Adamkus kartą sakė: „Patriotizmas turi būti ne abstrakti sąvoka <...>, o kaip meilė tėvynei, prasidedanti nuo meilės konkrečiam kraštui, savo regionui ir jo žmonėms“. Gal tėvynės meilė prasideda nuo meilės savo aplinkos žmonėms? Gal ji pasireiškia kovomis už Kuršių nerijos ar Vilniaus senamiesčio išsaugojimą ar tuo, kad jauni ir gabūs žmonės apsisprendžia pasilikti Lietuvoje? Tai paprasti, nedeklaratyvūs ar tuščiažiedžiai, bet konkretūs šios meilės įkvėpti sprendimai.

Bažnyčia ir tautiškumas Bažnyčios misija yra eiti į pasaulį ir evangelizuoti tautas bei kultūras., bet tai nereiškia siekio paminti tautas ar jų tautiškumo apraiškas. Ji gerbia kiekvienos tautos savitumą ir papročius. Tai vadinama įkultūrinimu. Bažnyčia nekuria kažkokios savo „superkultūros“,

kurią ateidama į kiekvieną tautą jai atneštų. Tautoms Bažnyčia neša Evangeliją, tačiau ji gali atnaujinti ir perkeisti tautiškumo išraiškas pagal Gerosios Naujienos reikalavimus. Tuo Evangelija pranoksta konkrečią kultūrą ir ją išgrynina.

Kaip tai vyksta? Pirmiausia Bažnyčia neleidžia susikurti tautinei religijai, pagonybei, tautinei Bažnyčiai. Dabar žinoma, kad sovietams okupavus mūsų kraštą, Lietuvos hierarchams buvo pasiūlyta steigti nacionalinę Katalikų Bažnyčią, kuri nebūtų vienybėje su Roma. Vyskupai griežtai atmetė tokią galimybę ir užsitraukė represijas. Tai liudija, kad katalikybė nėra tautinė lietuvių religija, o mūsų tautos pasirinkimas.

Ją pasirenkame kaip tiesą, tokią, kokia ji yra. Juolab iš istorijos žinome, jog buvo ir kitų variantų: galėjome pasidaryti tiek stačiatikiais, tiek protestantais. Tai rodo, kad katalikais ne gimstama, bet tampama.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Bažnyčia tautoje atlieka ir imuniteto vaidmenį, nes tam tikros tautinės nuostatos gali būti pavojingos, trypiančios žmogaus orumą (prisiminkime nacizmą).

Savo ruožtu sveikas tautiškumas gali padėti ir Bažnyčiai atsilaikyti prieš kai kurias sekuliarizacijos (supasaulėjimo) įtakas.

Nė viena tauta neturi nuosavo dievo, kuris globotų tik ją. Apaštalas Paulius teigia: „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6).

Viešpats lygiai dosniai laimina visas tautas ir žmones.

Tačiau neturėtume pamiršti, kad Dievas mums davė žemiškąją tėvynę, idant ją puoselėdami ir ja rūpindamiesi galėtume čia oriai gyventi ir laimingai nukeliauti į amžinąją tėvynę – dangiškojo Tėvo namus.

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. kovas

Apie lietuvybę – iš Lemonto Antanas SAULAITIS SJ Atgimimo laikais vienas mūsų poetas parašė, kad esama trijų lietuviams šventų vietų: tai Lietuva, Sibiras ir Čikaga. Pernai trečiojoje vietoje, gausiausioje „kolonijoje“, apsilankęs keliauninkas į gimtinę sugrįžo kokčiai pasibaisėjęs išeivijoje dusinančia nostalgija. Asmens nepažindamas, spėčiau, kad tėvynė ir lietuviškumas jam – praktiškas dalykas, toli nuo sentimentų, atsiminimų ir svajonių.

Vis dėlto tikriausiai šis žmogus ne toks griežtas, kaip anas stambus ir šykštus verslininkas, sykį prasitaręs, jog „geriausias lietuvis yra doleris kišenėje“...

Tokioms nuotaikoms nuraminti galima paminėti, perskaityti keturias knygas ar bent susipažinti su jų kad Čikagoje policininkas už kiekvieną mokamą kitą – turiniu. Štai jos: Vinco Pietario „Algimantas“, Ievos Sine anglų – kalbą kas mėnesį gauna 50 dolerių didesnę monaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, Jono Petruičio algą. O a. a. mielam arkivyskupui Charlesui (t. y. Ka- „Mūsų žygiai“ (I ir II tomai) ir Daumanto „Partizanai“. ziui) Salatkai atsitiko dar geriau. Naujo arkivyskupijos Perskaitęs tokį sąrašėlį, mūsų praktiškasis turistas vadovo paieškoje buvo pažymėta, kad reikia dvikalbio. apsiverstų kape, nors šiaip dar tebevaikščiotų gyvas...

Atitiko, tapo Oklahoma City (Oklahomos valstijoje) Mat šios knygos kalba apie Prisikėlimą, kuriuo, galima arkivyskupu. Tik, aišku, reikėjo ne lietuvių, o ispanų nutuokti, Lietuva po Atgimimo dar ne visiškai sužydėjo. kalbos, kurią sąžiningasis dvasininkas netrukus išmoko. Atgyja kunigaikščių apleista Lietuvos pilis bei piliečiai.

Kitais žodžiais tariant, būti lietuviu arba nusimanyti Matas Šimonis susijaudinęs užveda savo vaikus ant apie savo, tėvų, senelių ar protėvių kultūrą gali būti kalnelio, rodo Lietuvos pusėn ir tepajėgia ištarti: „Ten“.

(Beje, kadangi sovietai neleido atspausdinti paskutinio ir naudinga.

Suprantama, jog Lietuvoje nereikia dėti pastangų skyrelio apie Rožytę, dauguma Lietuvos skaitytojų dar būti lietuviu ar LR piliečiu (nebent kalbėtume apie są- nežino apie galutinę Simonaitytės knygos pabaigą). moningumą). Visa aplinka lietuviška. Leisdami karstą į Dvitomis apie Nepriklausomybės kovas atspindi jaužemę užsieniuose, su ašaromis beriame Lietuvos žemės natvišką ir nuotaikingą ryžtą stoti kone beviltiškon, grūdelį, o Lietuvoje visa duobė iškasta grynai lietuviška- tačiau sėkmingon kovon. O miško brolių istorijos, me smėlyne. Seniau į Ameriką parsiveždavome juodos sutampančios su čia rašančiojo jaunystės metais, liudija sumanią drąsą stengiantis įvykdyti duonos ir kaip Komuniją dalydavome artimiausiems bičiuliams.

Punsko lietuvių austas gobelenas. 1972 m. neįveikiamą uždavinį.

Užsieniuose po 1989–1991 m.

Dabar įvežtos lietuviškos duodažniau girdimas klausimas: „Kam nos galima rasti parduotuvėse, o reikia tų lietuviškų pastangų, lietoliau nuo didmiesčių gyvenantuvybės išlaikymo, jeigu Lietuva tys jos sulaukia iš giminių arba jau laisva? Tikslas juk pasiektas“. atsisiunčia tiesiai iš lietuviškų Abejotina, ar tai buvo vienintelis ir krautuvių. net pagrindinis siekis. Pavyzdžiui, Kadangi žmogus sovietmekai kuriems atrodė, kad kažkelintai čio glūdumoje turėdavai reikalų lietuvių kilmės kartai svarbu galėti su užsienio jaunimo lietuvišku bent susipažinti su turiningu žmougdymu, reikėdavo pavyzdžių – giškumo bei kultūros paveldu. Toje tiksliau, lietuviško nusistatymo pačioje Čikagoje savo šeštadienines archetipų. Sakydavome (ir gal tautines mokyklas (mūsiškiai – dar vertėtų kartoti), kad, gyvelituanistines) turi 44 tautybių gynant toli nuo Lietuvos ir norint ventojai, sekmadienio Mišios švenbūti sąmoningu lietuviu, reikėtų

Didelės ir mažos kryžkelės čiamos 26-iomis kalbomis. Ne visų šalys pavergtos ar skriaudžiamos, net anais laikais. Izraeliui tapus valstybe, užsienyje padidėjo hebrajų kalbos pamokų lankomumas.

Lietuviškas auklėjimas užsienyje turi ir smagių padarinių. Antros kartos JAV lietuvių šeima su trečios kartos vaikais nuskrido Lietuvon. Mažasis nenorėjo atitrūkti nuo vaikystės draugų bei aplinkos , bet pakeliui iš Vilniaus oro uosto pamatęs Gedimino pilį

lietuvių kilmės merginų, gyvenančių tarp airių, italų, vokiečių ar kitos kilmės kaimynų bei bendraklasių, kankinasi dėl savo klubų apimties: esą pats grožis – būti kuo lieknesnei. Gali badauti kiek nori, tų kaulų neatsikratysi, nes pagal antropometriją lietuvių sėdynės didesnės (nes ir galvos bei pėdos didesnės). Tankiau lietuvių apgyventuose rajonuose batų parduotuvės lange padėdavo papildomą reklamėlę: „Turime plačių batų“.

Tų pačių gimnazisčių draugės klausdavo, kodėl jų oda tokia švelni, gal kokį paslaptingą tepalą naudoja – „Ką tepi ant rankų?“ Nieko, atsako lietuvių kilmės mergina. O iltinius dantis mergaitės vadina „Lithuanian fangs“ (angl. lietuviškos iltys), nes taip skiriasi nuo odontologijos vadovėlių šypsenų. Ir tada tėvai leidžia didžiulius pinigus lietuviškus dantis sutaisyti taip, kad atrodytų kaip anglosaksų.

Brazilijoje fotografo Vinco Klimeikos trys anūkai norėjo pagyventi lietuviškoje stovykloje. Trečioji karta buvo dviejų mišrių šeimų atžala: senelio Jaunimas Lemonte, JAV. 1999 m. Nuotraukos iš Antano Saulaičio SJ archyvo žmona ir jų dukters vyras – brazilai. Du vaikai jau buvo priimti, tėvams ir sesutei tarė: „Dabar jau galime čia likti“. O o trečiasis per jaunas – vos 7 metų. „Bet aš iš mūsų kitas panašaus amžiaus vyrukas negalėjo atsistebėti, trijų lietuviškiausiai atrodau“, – prašėsi šviesiaplaukis kad sostinės gatvėmis niekas nevaikšto tautiniais dra- riestanosis mažylis. bužiais. Ketvirtos kartos Brazilijos lietuvaitė studentė Lietuvių kilmės žmonės, kaip ir visi kiti, profesija prasitarė: „Pagaliau pirmą kartą gyvenime jaučiuosi ar savanoryste dalyvauja sąjūdžiuose už geresnį ir kaip namie“. teisingesnį pasaulį. Esama kovojančių už čiabuvių Mano mėgstamiausias pasakojimas – apie dievdirbį teises, sąžinės kalinius Kinijoje ar kitur, besisielojančių Filadelfijoje. Kartą kurso draugas amerikietis pasiūlė dėl ekologinės būklės kitame žemyne, susidomėjusių aplankyti jo pažįstamą dailininką. Nuvykę maloniai pa- įvairiausiomis kultūromis, kaip Rasa Mauragienė iš sikalbėjome, su šeima padraugavome. Robertas McGo- Australijos – aborigenų muzikos bei kultūros žinovė, vernas (škotiška pavardė) pakvietė apžiūrėti jo dirbtuvę. arba Rimas Kabaila iš to pat žemyno – čiabuvių praAtsivėrė durys, iš visų pusių – medžio drožiniai: statulos, eities archeologas.

Kadangi žmogaus teisės ir ekologija, gyvybė ir reljefinės lentos, raižiniai. Nors niekad nebuvęs Lietuvos kaimo meistro kambaryje, iš karto pajutau esąs lietuvio žmogiškumas yra nedalomi, labai dera, kad užsienyje dievdirbio dvasios persunktoje aplinkoje. Aišku, apie gyvenantys lietuviai ar lietuvių kilmės asmenys puoLietuvą neminėjau. Tačiau namų šeimininkas prasitarė, selėtų lietuvišką kultūrą ar kai kurias jos apraiškas, dokad jo motina buvo lietuvė iš angliakasių šeimos. Pats mėtųsi teisingumo vystymusi, sveikatingumu, skatintų prisipažino, kad niekuo lietuvišku nesidomėjo, nes turizmą bei verslą, skleistų sąmoningą tikėjimą, ugdytų su motina skaudžiai nesugyvenęs. Mokęsis medžio bendruomeniškumą, pintų įvairiausius ryšių tinklus su skulptūros Bavarijoje ir kitose šalyse. Paklaustas, ar savo ar savo protėvių žeme. sutiktų priimti knygų apie lietuvių skulptūrą, mielai sutiko. Grįžęs namo susiradau liaudies meno knygų bei knygelių ir pasiunčiau jam į Pensilvaniją. Po kiek laiko – laiškas: „Tai yra ko visą gyvenimą ieškojau“.

Jaunuoliams svarbu žinoti, kas priklauso lietuviškam paveldui. Jie jautrūs savo išvaizdai. Antai kiek

19

20

Artuma / 2007 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Tokie patys, bet skirtingi Turiu galvoje tautas. Visi mes – žmonės, vieno Dievo vaikai. Kad nėra pranašesnių ar menkesnių – akivaizdus dalykas. Vis dėlto didžiuotis savąja tauta, gentimi, gimine ar šeima ne tik reikia, bet ir būtina. Antraip nebūtume tokie, kokie esame. Aišku, galima teigti, kad visa tai – truizmų kartojimas. Tačiau kas yra truizmai? Argi jie nėra kieta kaip titnagas tiesa? O ar tiesa gali įgristi? Taip nutinka, tačiau kas tada būna, irgi visi žinome. Taigi didžiuojamės savo Tėvyne ir tauta. Kartais aukštiname vieną ar kitą groteskiškai, naiviai, neprotingai, kitų sąskaita. Galima tai vadinti patriotizmu? Žinoma, ne.

Man visiškai nesuprantamas kai kurių lietuvių ir nelietuvių keistas įprotis sakyti „žydelis“ arba „žydų tautybės“, tarsi nebūtų galima ištarti tiesiog „žydas“. Ši sena (beje, daug senesnė už lietuvius) ir garbinga tauta niekuo nenusipelnė nei lengvos paniekos, nei pavydo. Ją dera tik gerbti ir dar kartą gerbti. Nesinori vėl priminti holokaustą, pačių žydų vadinamą Katastrofa, o Šventojo Tėvo – Šoah. Tačiau vertėtų pakartoti kad ir tokią „smulkmeną“, jog raštą žydai turėjo jau prieš 5 000 metų – tada, kai ne tik baltai, slavai, ugrofinai, bet ir frankai po girias su kuokomis lakstė… Kodėl tarp garsių mokslininkų, filosofų, meno žmonių tiek daug žydų? Ar tik ne dėl to, kad mokslas šioje tautoje visada buvo ypač gerbiamas? Juk garbingiausias žydų kreipinys yra „Rabi“, t. y. „Mokytojau“! Žydams būdingas racionalumas, iš čia išplaukia jų veikla nuo senųjų laikų lombardų iki dabartinės bankininkystės. Logikos pamėgimas tikriausiai ir pagimdė garsiuosius pasaulio matematikus žydus. Jautri siela ir toji pati logika dovanojo mums įžymius muzikantus, atlikėjus. Ir, pagaliau, humoras: juk juokingiausius žydiškus anekdotus kuria ir pasakoja patys žydai. Šiek tiek apie žydus mūsų Tėvynėje. Tarpukario Lietuvoje pačios skurdžiausios žydų šeimos vaikas, nors basas ir snargliuotas, mokėsi rašto ir Rašto. Taip taip, mokėjo ne tik skaityti, bet ir pažinojo Šventąjį Raštą – Torą, nors neretas lietuvis ūkininkas dėjo tris kryželius, nebūdamas badmiriautojas.

Mūsų šalyje gimė, gyveno broliai Minkovskiai (Hermanas, garsus matematikas bei fizikas, ir jaunesnysis jo brolis Oskaras, gydytojas, tyręs cukraligę), esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, Vakaruose itin vertinamas dailininkas Neemija Arbit Blatas,

filosofas Emanuelis Levinas, dailininkas Chaimas Sutinas, skulptorius Markas Antokolskis, XVIII amžiuje gyvenęs Vilniaus Gaonas Elijah Ben Salomonas ir nesuskaičiuojama daugybė kitų talentingų žydų. Ką ten talentingų – genialių!

Dera prisiminti, jog Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje žydai buvo labai vertinami ir gerbiami nuo pat juos atsikvietusio Vytauto Didžiojo laikų.

Beje, žydams būdinga tikrai nuostabi savybė: jie visad prisimena, kas jiems padaryta gero!

Dabar Lietuvoje žydų liko visai nedaug. Bet... Kai poros eina registruoti civilinę santuoką, juos palydi žydo Mendelsono sukurtas vestuvių maršas. O bažnyčioje jaunavedžiai prisiekia Jėzaus Kristaus – žydo ir Dievo Sūnaus – akivaizdoje... Žydų negalėjo pakęsti psichine nesveikata pasižymėjęs vienas didžiausių pasaulio nusikaltėlių Hitleris.

Jis aukštino arijų rasę, pats jai atnešęs nešlovę.

O kokie gi vokiečiai iš tikrųjų? Apie jų kovingumą sklinda tiesiog legendos. Visa šios tautos praeitis yra karai, karai... Ir žiaurumo pliūpsniai, šaltumas – pačiu geriausiu atveju. Tačiau vokiečiams būdingos ne tik šios savybės. Negalima nesižavėti jų analitiniu protu, nuoseklumu – ypatumais, dovanojusiais pasauliui ne vieną didį matematiką, filosofą. Apie vokišką darbštumą, tikslumą, tvarkos visame kame pomėgį galima kalbėti be galo, be krašto. Lygiai ir apie gerumą: būtent vokiečiai pirmi atsiliepė į nepriklausomybę taikiai atkovojusios Lietuvos materialines negandas. Apie didingą vokiečių įnašą į visuotinę kultūrą nė kalbėti nereikia. Užtenka vienos vienintelės pavardės – Johanas Volfgangas Getė.

Knieti pridurti Johaną Sebastijaną Bachą. Paskui dar Hegelį, Fojerbachą, Gausą, Leibnicą, Rentgeną, Keplerį

Didelės ir mažos kryžkelės

Įvairių tautų atstovai. Medžio skulptūros iš Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvusio centrinio altoriaus. 1701 m.

ir daugybę kitų... Ak, vokiečiai! Tai dideliu saiku krovė indėlį į žmonijos lobyną, tai vėlekos žudė... Ir kokia graži, išpuoselėta jų žemė! Kas dar šitaip mokėtų?

Dabar pažvelkim į grėsmingus kaimynus rusus. Jie patys pabrėžia savo sentimentalumą, jausmingumą, geraširdiškumą, tingulį ir polinkį į alkoholį. Net labiausiai savikritiškas rusas jokiu būdu nenori pripažinti jo tautai būdingų agresyvumo ir žiaurumo. Jei jau esti įspraustas į kampą, sunkiai dūsaudamas prisimena mongolų bei totorių jungą ir azijiečių prievartautas rusų moteris.

Suprask, kalti anie genai, o šiaip mes geri, už jus kariavom, jus išvadavom... Visa tai kalba apie dar vieną šios tautos savybę: niekas taip lengvai nepasiduoda įtaigai, netampa agitacijos ir propagandos auka, kaip rusai.

Tačiau ką bešnekėtum apie rusus, iš jų dera mokytis vaišingumo. Ir dar pora trejetas pavardžių: Lobačevskis, Čaikovskis, Dostojevskis, Stravinskis. Vardyti, aišku, galima ilgai, kaip ir įžymius vokiečius. O ar įmanoma pasakyti, jog Levas Tolstojus, parašęs „Dievo karalystę tarp mūsų“, yra žiaurios ir agresyvios tautos atstovas?

Vis dėlto taip. Tik ar kiekvienas rusas yra girtuoklis bei tinginys? Jokiu būdu ne. Daugybė mano pažinotų rusų stebino darbštumu ir guviu protu.

Lenkus iki šiol taip pat neypatingai mylėjome, bet ir buvo už ką. Vilniaus okupavimas – negirdėto įžūlumo aktas, itin ciniškai sugalvotas žmogaus, save vadinusio žemaičiu! Kai buvo toji nemeilė, pirmiausia pastebėdavome lenkų ydas. O jų yra pakankamai. Kur rasi didesnį pasipūtėlį už lenką? Šitaip girtis ne kiekvienas sugeba. Net lenkų dievobaimingumas kažkoks perdėtas, parodomasis, kartais fanatiškas. Tačiau iš lenkų neatimsi jų tikro ir ugningo patriotizmo, narsumo ginant savo tėvynę. Antra krentanti į akis šios tautos savybė – labai

gražus elgesys, kurio verta pasimokyti. Be to, lenkai imlūs, labai lankstūs ir gabūs mokslams, menams. Greit priima naujoves, bet sugeba jas atskirti ir atsirinkti vertingąsias. Mokėjo išsaugoti savo praeities paveldą.

Tereikia pasidairyti po Lenkijos pilis, senamiesčius...

Beje, verta prisiminti ir švarą. Lenkų miestai, kaimai ir namai gerokai švaresni už mūsiškius.

O kokius gi mus, lietuvius, mato kaimynai europiečiai? Šaipomasi, jog galvojame esą „pasaulio bamba“ ir pasižymime narcisizmu, gėrimės savimi. Atkreipia dėmesį mūsų nuolatinis verkšlenimas, liūdesys, kone mazochistinis kančios pomėgis. Kažkur dingsta garsusis lietuviškas darbštumas. Tačiau turime ir tokių savybių, kuriomis negali pasigirti jokia kita tauta. Iškilus pavojui per kelias akimirkas sugebame susivienyti! Ilgai trunkančios priespaudos metais lietuviai pajėgia ne tik išlikti, nesusimaišyti, bet ir išsaugoti savastį. Maža to, pakibus grėsmei Tėvynei ir tautai, dažnas lietuvis tampa didvyriu! Ar daug tokių tautų Europoje? Čia nori nenori tenka prisiminti mūsų dainuojančią revoliuciją, atvedusią į Kovo 11-ąją, šiurpią Sausio 13osios naktį ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Juragiuose.

Laikėmės visi kaip vienas ir mūsų širdyse neatsirado vietos baimės pamėklei. Pagaliau mūsų antrasis himnas: „Lietuviais esame mes gimę...“ Tad kuri tauta vertingesnė: žydai, rusai, lenkai, vokiečiai ar mes? Štai čia ir belieka tik nusijuokti.

Vanda IBIANSKA

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. kovas

Pilnų namų bendruomenė Jū­ra­tė KUODYTĖ Kas gi toji „Pilnų namų bendruomenė“, į kurią Lietuvos kardinolas A. J. Bačkis savo jubiliejaus proga atkreipė visų sveikintojų dėmesį? Jo išties sulaukė nemenko: Vilniaus arkivyskupijos kurija pranešė, jog užsienio ir Lietuvos žmonės šiai bendruomenei paaukojo apie 84 tūkst. litų! Katalikų žinyno vienuolijų skyrelyje jos nerasite, nors bendruomenė vadovaujasi savo regula, vyrai duoda įžadus, tampa broliais, turi savo drabužį ir laikosi celibato. Reabilitacijos centrų, priimančių priklausomybės ligomis sergančius ir sveikti norinčius asmenis, sąraše jos taip pat nėra, nors jau dešimtį metų priglaudžia ir nemokamai teikia pagalbą vadinamiesiems užribio žmonėms, atėjusiems iš šiluminių trasų, patvorių ar įvairių priklausomybės centrų. Šita vieta yra tarsi paskutinė stotelė, iš kurios veda tik du keliai – į prisikėlimą arba sugrįžimą į niekur. Jokio slaptumo čia nėra, viskas teisėta: 2001 m. bendruomenei suteiktas bažnytinio juridinio asmens statusas, ji įregistruota LR Teisingumo ministerijoje.

O apie veiklą ir tikslus pasakoja trys svarbiausi jos žmonės, be kurių neįsivaizduojama „Pilnų namų bendruomenės“ būtis: įkūrėjas kun. Valerijus RUDZINSKAS, bendruomenės moderatorius br. Laimonas MITUZAS ir projektų vadovė Rūta JAKUBONIENĖ.

Kunige Valerijau, kaip atsitiko, kad neišsitekote įprastoje dvasininko tarnystėje ir prisiėmėte dar dvi rizikingas užduotis – prikelti naujam gyvenimui priklausomus nuo alkoholio ar narkotikų žmones ir ugdyti jaunuolius pašvęstajam gyvenimui?

Nesakyčiau, kad mano, kaip kunigo, tarnystė būtų kitokia. O tai, kad atsirado „Pilnų namų bendruomenė“, buvo atsiliepimas į Dievo pašaukimą, kurį aiškiai suvokiau savo širdyje, ir nuo tol mano, kaip Kristaus sekėjo, dalia yra būti su pačiais nelaimingiausiais, priklausomybių kamuojamais, socialinės atskirties žmonėmis.

Ne mažiau svarbus uždavinys ir pašaukimų ugdymas, nes be asmenų, kurie įsipareigotų tokiai misijai – liudyti atstumtiems ir nusivylusiems išganymo viltį, surinkti klaidžiojančius tamsoje ir padėti gręžtis į Šviesą, bendruomenė neturėtų ateities. Pirmiausia buvo pagalbos laukiantys žmonės, atėję iš šiukšlynų, šiluminių trasų, didmiesčio laiptinių, o paskui – mintis apie vienuoliją.

Ir apie reikalingą tęstinumą: jei man kas nors nutiktų – susirgčiau, numirčiau ar būčiau perkeltas kitur, turi būti užtikrintas misijos bažnytinis žymuo, išlikti Kristaus dvasia. Džiaugiuosi, kad tokių bendruomenei įsipareigojusių žmonių turėjome nuo pat pradžių. Draugai padėjo įsikurti Nemunaičio parapijoje, nuolatinė pagalbininkė yra Dalė Šmerauskaitė iš „Gyvųjų akmenų“, taip pat kun. Donatas Šukys, dar studijų Vilniaus kunigų seminarijoje metais davęs amžinuosius įžadus; kol kas jis kunigauja Kaišiadorių vyskupijoje, tačiau tikimės, kad

greitai sugrįš į bendruomenę, mat jo pagalba čia labai reikalinga. Žinoma, laukiame jaunų, drąsių žmonių, kurie ryžtųsi ne kaip nors simboliškai, o tiesiogiai nueiti tą kryžiaus kelią, kokį Jėzus nuėjo savo gyvenime, o mes dabar einame čia. „Ateikite ir pamatysite“, – sakau visiems, o tam kartais irgi reikia drąsos.

Gal bendruomenė laikosi itin griežtų vidaus taisyklių, gal joje būti pavojinga, kad taip apeliuojate į drąsą? Kokius reikalavimus keliate būsimiems kandidatams?

Tam tikrų reikalavimų esama. Labiausiai turbūt gąsdina skurdi buitis – gyvenimas mediniuose nameliuose, be vandentiekio ir kanalizacijos. Tačiau tai yra ir didžiulis pašaukimo išmėginimas, o kai kuriems, atliekantiems reabilitaciją, net būtinybė. Mūsų įstatuose nurodyta, jog kandidatais gali būti jaunuoliai iki trisdešimties metų, neturintys kanoninių kliūčių.

Jei viskas sklandžiai klostosi, po kurio laiko jis tampa ugdomuoju, jam pateikiama specialios literatūros, kad giliau pažintų save ir misiją, o po trijų šešių mėnesių jis jau gali pradėti noviciatą. Duodamas bendruomenės drabužis – abitas. Noviciate jaunuolis išbūna nuo trejų iki penkerių ar net devynerių metų. Paskui duoda laikinuosius įžadus, o praėjus metams (kartais – trejiems), gali duoti amžinuosius įžadus ir pašvęsti savo gyvenimą

Didelės ir mažos kryžkelės šiai bendruomenei. Žinoma, visas šis laikotarpis gali būti sutrauktas iki trejų metų, bet tai taikoma pakankamai išsilavinusiems, neturintiems priklausomybių žmonėms. Ilgesnio pasirengimo reikia vienaip ar kitaip paliestiems priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio. Šiems žmonėms galimybės neužveriamos, tik jie turi įrodyti, jog sugeba valdytis.

Kiekvieną reabilitacijos centrą lydi rizika. Juk galimi atkryčiai, abstinencijos proveržiai, kai reikalinga ir kvalifikuoto mediko pagalba. Ar turite pakankamai patirties ir žinių, kaip tada elgtis?

Labai retai pasitaiko, kad pas mus atvykstantiems ligoniams reiktų psichotropinių vaistų, o abstinencijos atvejais, matydami sudėtingas ne tik psichologines, bet ir kūno reakcijas, kai atrodo, kad žmogus tiesiog miršta, imamės visų galimų ir būtinų priemonių. Kaimynystėje turime geranoriškai nusiteikusių gydytojų, ne sykį, net vidury nakties, teko važiuoti į Druskininkų ligoninę, kur jaunuoliams pagelbėjo. Bet taip būna retai.

Paprastai susitvarkome patys; kažkada patyrę tokią būseną bendruomenės nariai palaiko ir pataria, ką ir kaip daryti. Kai kada ir aš budžiu per naktį, kadangi žmonės kartais neurotiškai baiminasi, tad negalima jų palikti vienų. Nuolat bendraujame su Senosios Varėnos priklausomybės ligų centru, visi bendruomenės broliai privalėjo susipažinti su priklausomybės ligomis ir Dvylikos žingsnių programa.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog bendruomenės dienotvarkė susideda tik iš maldų. Tai turbūt dera būsimiems broliams, bet ar patrauklu kitiems vyrams, gal apskritai neturėjusiems jokios religinės patirties? Ką veikti, kai nereikia melstis?

Panaros kaime, kur esame įsikūrę, septyniuose hektaruose žemės ir tokio pat ploto miške pilna darbų.

Vyrai ruošia malkas, valo mišką, drožia suolus ir kitus baldus; atvykėliai stebisi šiukšlinėmis, kurias taip pat padarė mūsų auksarankiai. Vasarą vykdome vaistažolių auginimo programą, turime užveisę vaistingųjų augalų herbulariumą, o šiam darbui reikia daug kantrybės ir kruopštumo, tad laisvalaikio čia beveik nelieka. Reabilitaciją atliekantys jaunuoliai negali žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo, skaityti pasaulietiškos spaudos, o mėginimas išeiti už teritorijos ribų reiškia išeiti apskritai: po šito asmuo pašalinamas. Žinoma, neišvarome jo į visas keturias puses, bet palydime į ankstesnę gyvenamąją vietą. Tiesa, po nustatyto bausmės laikotarpio jis gali vėl sugrįžti. Ir dar nė vienas nesiskundė ar nesigailėjo dėl tokios drausmės ir gilių dvasinių pratybų siekiant ramybės, sveikimo ir blaivėjimo.

Broli Laimonai, kodėl Jūs po studijų Šiaulių universitete, gavęs inžinerijos magistro diplomą ir gerą darbą, iškeitėte, regis, aiškią ir materialiai užtikrin-

tą ateitį į tarnystę tokiems žmonėms, kuriuos visuomenė laiko beviltiškais ir kurie po reabilitacijos kurso neretai net ačiū nepasakę palieka bendruomenę?

Jutau alkį ir dvasinę tuštumą. Atrodo, kas čia blogai: eini, dirbi, uždirbi pinigų, gyveni kasdienybę, kokią kiekvienas patiria, bet tame nėra jokios prasmės.

Sakyčiau, tai pašaukimo dalykas; buvo neįmanoma užgesinti vidinio troškimo atsiliepti į Jėzaus kvietimą.

Augau tradicinėje katalikiškoje šeimoje, kuri bažnyčioje apsilankydavo vieną ar du kartus per metus, per laidotuves ir vestuves. Patraukė šios vienuolijos netradicinė misija – darbas su atstumtaisiais, kuriems ypač reikia artimo meilės, kasdienio Dievo žodžio skelbimo.

Didelės įtakos apsisprendimui turėjo mano vaikystės

draugas, su kuriuo augome tame pačiame kieme, – „Pilnų namų bendruomenės“ narys, dabar jau kunigas Donatas Šukys. Kelias buvo ilgas ir įdomus, pakako laiko viskam apmąstyti. O dėl padėkos... Pasitaiko, kad kažkas nepadėkoja arba net šmeižia bendruomenę, tačiau kiekvienas prisiimame atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, mūsų tai nebaugina. Nuoširdžiai stengiamės kiek įmanoma padėti žmonėms nesitikėdami jokio atlygio. Dirbame Dievo garbei. Čia tikisi sulaukti stebuklo tėvai, atvežę savo vaikus, ar vaikai – savo tėvą.

Atvyksta protestantų, stačiatikių, iš „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios, taip pat laikančių save netikinčiais, ir niekas neprieštarauja, kad turi dalyvauti katalikiškose apeigose, skaityti Bibliją, vykdyti Dvylikos žingsnių programą ir laikytis nustatytos tvarkos. Artimiausia užduotis – programa nuo alkoholio ir narkotikų priklausomų žmonių artimiesiems, nes jie neretai daro daug klaidų, bendraudami su savo sveikstančiais ligoniais, ir šie vėl atkrenta. Sveikimo kelias reikalauja didelių ir abipusių pastangų, jam reikia laiko ir kantrybės. Statistika rodo, jog iš dešimties priklausomybes turinčių žmonių

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės blaiviai gyventi tolesnį amžių sugeba trys. Kiti sukasi rate nuo vienos reabilitacijos iki kitos, o likusieji taip ir nepasiryžta pakeisti savo būties.

Gali susidaryti įspūdis, jog „Pilnų namų bendruomenė“, įsikūrusi Panaros kaimo vienkiemyje, gyvena atskirą, su išoriniu pasauliu nesusiliečiantį, uždarą gyvenimą.

Negi neišeinate iš Dzūkijos miškų pasidairyti?

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Broliai mokosi, skaito paskaitas, pats dar studijuoju socialinių mokslų vadybą; dalyvaujame prevencinėje veikloje, esame kviečiami į Lietuvos mokyklas kalbėti apie priklausomybes, o mūsų jaunieji gyventojai, atliekantys reabilitaciją, vyksta drauge paliudyti savo gyvenimo istorijos ir Dievo Žodžio. Taip pat dalyvaujame įvairioje projektinėje veikloje. Atsiliepimų sulaukiame visokių – nuo padėkos iki komplimentų, tačiau kvietimų tiek daug, kad visur nespėjame, nes stinga ir brolių, ir laiko. Be to, išleidome bendruomenės įkūrėjo kun. V. Rudzinsko knygeles apie mūsų veiklą, misiją bei santykį su visuomene ir pirmą Lietuvoje tokio pobūdžio knygą – bendruomenės žmonių poezijos rinktinę, surengėme mūsiškių gyventojų tapytų paveikslų parodą. Vedami evangelizaciniai Alfa kursai. Sekmadieniais pas mus atvyksta labai daug žmonių iš aplinkinių kaimų bei kitų šalies vietovių, ir su jais bendraujame, meldžiamės, atsakome į klausimus apie bendruomenės padėtį ir reabilitacijos programą.

Gyvenimas ir reabilitacijos paslaugos čia nieko nekainuoja. Na, keli broliai ir kunigas galbūt gali pragyventi iš aukų, bet juk priimate daugybę pagalbos trokštančių asmenų, atėjusių ne tik iš šiluminių trasų, bet ir iš šiltų, prabangių namų bei nepripratusių prie lauko išvietės, kai lauke minus dvidešimt, o lėkštėje – paprasta košė. Jūs, Rūta, bendruomenėje esate žmogus, besirūpinantis ne dvasiniais dalykais, bet duona kasdienine – kad jos netrūktų

Artuma / 2007 m. kovas ir gyvenimo sąlygos taptų geresnės. Esate projektų vadovė, savotiška ryšininkė tarp bendruomenės ir visuomenės?

Net nežinau, kaip čia atsitiko, kad, būdama kaunietė, gyvenu čia. Dar Nemunaityje, kur bendruomenė pirmiausia buvo įsikūrusi, manęs paprašė parengti vieną projektą; maniau, tuo viskas ir pasibaigs, bet teko rašyti dar vieną, paskui kitą... Darbuojamės iš tiesų intensyviai. Bendraujame su Narkotikų kontrolės departamentu prie LR Vyriausybės, vykdydami tęstinį projektą „Narkomanų socialinė, psichologinė reabilitacija Pilnų namų bendruomenėje“. Siūlome darbo terapiją, kurios esmė – atkurti įgūdžius, įgyti žinių, pakeisti neigiamą požiūrį į darbą. Įgyvendiname Pasaulio aplinkos fondo projektą „Vaistažolių ūkis Panaroje, kaip pažangaus ūkininkavimo Dzūkijos nacionaliniame parke pavyzdys“.

Vyrams tai gana įdomu: jie noriai klausosi paskaitų, sodina, ravi, skina ir mokosi džiovinti bei rūšiuoti augalus. Talkina Panaros kaimo moterys, padėti ūkio darbuose atvyksta šeimos iš kitų Lietuvos miestų. Maisto produktų mums dažnai parūpina pavieniai žmonės, verslininkai. Kadangi veikiame socialinėje srityje, nuolat dalyvaujame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamuose konkursuose ir ne vieną jų laimėjom.

Pateikėme paraišką Europos Sąjungos infrastruktūros fondui, idant būtų pagerintos buitinės sąlygos: renovuoti pastatai, įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyta pirtis. Projektas pateko į rezervą, tai teikia vilčių, kad gausime pinigų pradėti statyboms. Galėsime suteikti atvykstantiems žmonėms geresnes, europinio lygio sąlygas. Mus paremia ir savivaldybė.

Kunige Valerijau, kokia šios bendruomenės ateitis?

Ar neatsitiks taip, kad sąlygos bus europinės, kaime išdygs šiuolaikiški, modernia technika aprūpinti nameliai, o „Pilnų namų bendruomenė“ praras evangelinę dvasią, nes nebus kam pasakyti: Eik į kelius bei patvorius, miesto aikštes bei skersgatvius ir sukviesk vargšus, paliegėlius, aklus ir raišus, kad mano namai būtų pilni (plg. Lk 14, 16-24)...

Gal kas nors ir galvoja, kad socialinės atskirties žmonės turėtų pasitenkinti prastesne buitimi, bet alkoholikas ir narkomanas taip pat yra žmogus, taigi jis neturi gyventi žmogiškąjį orumą žeminančiomis sąlygomis. Vis dėlto nepaliauju kartojęs, jog visų pirma yra malda ir jokia gerovė neturi mūsų atitolinti nuo Dievo. Pirmutinis siekis – vienuolijos įtvirtinimas, todėl telkiame jėgas į dvasinį ugdymą, pašaukimus. O Jėzus yra ir bus visa ko pamatas.

Pilnų namų bendruomenė, Panaros k., Merkinės sen., LT-65320 Varėnos r.

Tel./faks. 8 310 478 10, el. p. info@pnb.lt www.pnb.lt

Susitikimai

Romiečiai per prievartą Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (III)

Stasys Lozoraitis su italų pareigūnais prie Nežinomojo kareivio kapo Romoje kredencialų įteikimo proga. 1939 m:

Romoje pragyvenote daugiau kaip šešiasdešimt metų, bet nesijaučiate esąs romietis. Kodėl?

Nesijautėm romiečiais jau vien dėl to, kad gyvenome ne italų teritorijoje, o savotiškoje Lietuvos atplaišoje. Atstovybė juk buvo Lietuvos žemės lopinėlis Romos mieste. Ši aplinkybė skyrė mus nuo itališkos kasdienybės. Gyvendami Lietuvos teritorijoje visi jautėmės atstovaują Lietuvai. Tėvai ragino mus nepamiršti, kad esame svetimšaliai, gyvename čia laikinai ir kiekvieną akimirką reprezentuojame savo valstybę.

Ant mūsų namų visą laiką išliko nepriklausomos Lietuvos Respublikos ženklai – herbas, vėliava. Jau vien tai neleido užsimiršti.

Abu su Stasiu turėjome nemažai bičiulių italų, bet jie gerbė mūsų apsisprendimą išsaugoti lietuvybę, suprato nepriklausomybės siekius. Mus atjautė net tie, kurie buvo gerokai palinkę į kairę ir simpatizavo Sovietų Sąjungai. Niekas nemėgindavo ginčyti nei Lietuvos okupacijos fakto, nei to, kad ši padėtis laikina.

Kai Lietuvos valstybingumas buvo atkurtas, iš jaunystės bičiulių gavau nemažai laiškų. Ypač prisimenu tuos, kuriuose buvo nuoširdžiai džiaugiamasi: Finalmente avete raggiunto il vostro scopo – „Pagaliau pasiekėte savo tikslą!“ Vis dėlto, gyvenant Romoje, kai kuriems italų papročiams tikrai nelengva atsispirti. Pavyzdžiui, Tęsinys. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

kaip atsilaikyti prieš puikų maistą? Įtraukia ir ištobulintas mitybos ritualas. O itališkos šventės, kurios visada ilgai ir kruopščiai planuojamos, paskiau aptarinėjamos? Nejaugi ir šiose srityse Jums pavyko išsaugoti lietuvišką gyvenimo stilių?

Tėvams nereikėjo ypatingų pastangų laikytis lietuviškų tradicijų. Lietuviški patiekalai ant mūsų stalo buvo savaime suprantami, nes valgyti gamino lietuvaitės virėjos. Net mano žmona Giovanna išmoko paruošti keletą mūsų namų virtuvės valgių. Iki šiol Kūčių vakarienę ir Velykų pusryčius valgome ne pagal italų, bet pagal lietuvių papročius.

Karo metais mūsų namuose pakaitomis šeimininkavo dvi lietuvaitės, tikros žemaitės seserys Kotryna ir Marijona Beniušytės. Atvykusios į Romą bene trečiojo dešimtmečio pradžioje, jos čia liko gyventi. Abi kalbėjo žemaičių tarme ir buvo karštos Lietuvos patriotės. Jų kuklus butas netoli Piazza Fiume buvo mažytis ir jaukus Romos lietuvių prieglobstis. Vaišingos šeimininkės pamaitindavo svečius lietuviškais valgiais, priglausdavo neturinčius pastogės. Kelerius metus pas seseris Beniušytes gyveno žymusis mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, Vatikano archyvuose tyrinėjęs su Lietuva susijusius dokumentus.

Mums, žinoma, įtaką darė ne tik seserys Beniušytės.

Pas tėvus nuolat lankėsi Romos lietuviai, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV apsigyvenę tautiečiai, diplomatai ir politikai. Namuose skambėjo lietuvių kalba, nuolat svarstytos lietuvių problemos.

25

26

Susitikimai

Artuma / 2007 m. kovas

Suprantama, dešimtmečius pragyvenę svetimoje šalyje, mes perėmėme kai kuriuos italų papročius. Tačiau jie nenustelbė šeimoje saugotos lietuviškos dvasios.

Gimnazijoje mokėsi daug užsieniečių, bet taip pat ir nemažai italų. Bendraudami su klasės draugais, greitai prabilome itališkai.

Ar prisimenate pirmą įspūdį, kurį padarė Roma vos čia atvykus?

Kaip Jūsų tėvai išgyveno žinią apie Lietuvos okupaciją?

Atvykome į Romą per Petrines. Prisimenu tai kaip sapną. Išlipam iš traukinio. Šilta, birželio pabaiga. Buvo jau vakaras. Šviečia mėnulis, dangus tamsiai mėlynas, jo fone ryškėja dar tamsesni palmių siluetai. Nesupratau, kur atsidūriau. Su niekuo nepalyginama vaizdų, garsų, kvapų patirtis. Mus sutiko Italijos protokolo atstovas balta uniforma. Ant kepurės auksu žibėjo fašistinis erelis. Pareigūno lydimi nuvykome į atstovybę. Iki tol nebuvau matęs tokių didelių ir gražių rūmų.

Manau, kad tėvai aiškiai suprato, kas darosi. Jiems tai nebuvo netikėta. Prisimenu, kaip tėvas 1940 m. kalbėdavosi telefonu su kolegomis iš Užsienio reikalų ministerijos, ragino juos, jei paaiškėtų, kad priešintis neįmanoma, kuo skubiau išvykti iš Lietuvos. Tačiau dargi kai kurie mūsų diplomatai nepakankamai įvertino situaciją, nenorėjo matyti, kokia grėsmė kaupiasi virš mūsų visų galvų. Vyravo įsitikinimas, kad sovietai įves įgulas į Lietuvą ir tuo pasitenkins. Gal privers mus papildyti Vyriausybės sudėtį keliais kairiųjų atstovais, bet nepriklausomybė bus išsaugota. Įžvalgesni politikai numatė sunkesnes pasekmes, tačiau į jų nuomonę neatsižvelgta. Antanas Smetona suprato, jog reikia trauktis. Man atrodo, kad šis žingsnis buvo teisingas protestas prieš okupaciją. Prisiminkime precedentus: 1939 m. rudenį nacių okupuotų Europos valstybių – Lenkijos, Čekoslovakijos, Nyderlandų, Liuksemburgo – vadovai protestuodami pasitraukė į Londoną. Pasilikdamas Lietuvoje Smetona nieko nebūtų pakeitęs. Pažiūrėkime, kas atsitiko su Latvijos ir Estijos prezidentais. Tačiau pripažįstu ir kitą nuomonę: vadas turi likti su tauta. Po savaitės jį, aišku, būtų suėmę, bet savo istorijoje turėtume pavyzdį pasiaukojančio simbolinio gesto, patvirtinusio, kad vadovybė pasirinko tautos likimą. Lygiai taip pat sunku vienaprasmiškai atsakyti, ar vertėjo pasipriešinti okupantams ginklu. Nelengva svarstyti, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Mums išvykimas į Romą buvo tartum stebuklas, leidęs išvengti baisaus likimo, sunaikinusio daugybę šeimų.

Atstovybės Italijoje pirmasis sekretorius Juozas Gaurilius, įgaliotasis ministras Stasys Lozoraitis, Italijos karališkųjų rūmų protokolo atstovas, atstovybės atašė Jaroslavas Nastopka prieš kredencialų įteikimą.

Roma, 1939 m.

Kaip pasijutote patekęs į svetimą kalbinę aplinką?

O gal jau mokėjote itališkai?

Itališkai nekalbėjau nei aš, nei brolis. Tačiau tėvai labai gerai suprato, kaip mums gyvenime pravers svetimų kalbų mokėjimas, ir stengėsi, kad nuo ankstyvos vaikystės pradėtume pažinti kitas kalbas. Motina samdė užsienietes aukles. Iš pradžių mus viena po kitos prižiūrėjo dvi vokietės. Antroji auklė, vardu Gerti (turbūt Gertrūda), dar iki karo ištekėjo už lietuvio ir su juo emigravo į Australiją. Po to mama nusprendė, kad mums laikas pasimokyti prancūzų kalbos. Pasamdė auklę belgę. Ne visai klasikinis variantas, bet pradžiai buvo gerai.

Atvykę į Romą, kurį laiką mokėmės namuose.

Iš Lietuvos mokyti mūsų buvo iškviestas studentas Eduardas Budreika. Po metų jis nusprendė grįžti atgal į okupuotą gimtinę. Baigė architektūrą, išgarsėjo kaip architektas ir architektūros istorikas. Mudu su broliu, išvykus Budreikai, pradėjome lankyti Romos vokiečių gimnaziją, nes vokiškai jau šiek tiek mokėjome.

Lietuvos okupacija Jūsų tėvui atnešė ne tik skausmą, bet ir didžiulę atsakomybės naštą: jam teko eiti diplomatijos šefo pareigas. Ką tai reiškė?

Diplomatijos šefas paskirtas siekiant užtikrinti Lietuvos diplomatinės tarnybos tęstinumą su jai vadovaujančiu asmeniu priešakyje. Dramatiškomis 1940 m. birželio dienomis prezidentas Smetona su užsienio reikalų ministru Urbšiu pradėjo ieškoti būdo išsaugoti atstovavimą Lietuvai užsienyje. Juozas Urbšys pasiūlė paskirti diplomatijos šefą – žmogų, kuris vadovautų Lietuvos diplomatinei tarnybai, jei šalis būtų okupuota.

Reikėjo asmens, kuris sugebėtų koordinuoti užsienyje likusių mūsų valstybės atstovų veiklą. Svarstytos kelios kandidatūros: Petro Klimo, Stasio Lozoraičio, Jurgio Šaulio. Pasirinktas Lozoraitis, kaip jauniausias amžiumi ir turintis patirties ne tik tarptautinės politikos plotmėje, bet ir kaip buvęs Vyriausybės narys, pažįstantis šalies realijas.

Susitikimai Urbšys visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms užsienyje pasiuntė ilgą telegramą, kurioje išsamiai išaiškino Lietuvos vyriausybės sunkumus derybose su SSSR. Telegramos pabaigoje buvo parašyta: „Jei mus čia ištiktų katastrofa, laikykite Lozoraitį diplomatinės tarnybos šefu, Petrą Klimą ir Jurgį Šaulį jo pavaduotojais“.

Vėliau kai kurie mūsų politiniai veikėjai suabejojo tos telegramos teisėtumu. Aiškinta, kad šiam paskyrimui turėjęs pritarti Seimas, kad Urbšys neturėjęs įgaliojimų priimti tokį sprendimą. Tačiau tai buvo prezidento valia, kurią Urbšiui pavesta paviešinti.

Pažymėtina, kad į šį sprendimą atsižvelgė, jį priėmė ir JAV Valstybės departamentas. Amerikiečių pritarimas šiuo atveju buvo būtinas, padėjo užtikrinti Lietuvos diplomatijos veiklą tremtyje.

Vaičiulaitis liko Romoje ir sekretoriavo iki 1941 m. Jis išvyko į JAV dėstyti tėvų marijonų kolegijoje Konektikuto valstijoje.

O Juozas Macevičius? Jis, berods, irgi dirbo atstovybėje prie Šv. Sosto.

Jis buvo vienas pirmųjų mūsų atstovybės prie Šventojo Sosto darbuotojų, kurį laiką ėjo reikalų patikėtinio pareigas. Macevičiui teko nemaloni misija įteikti Vatikanui griežtą Lietuvos vyriausybės notą dėl Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lenkijos bažnytinei provincijai. Vatikanas notą grąžino, pridėdamas raštą, kad Šv. Sostas negali jos priimti, ir paskelbė Macevičių persona non grata – nepageidaujamu asmeniu. Ne jo kaltė.

Jis tik įvykdė Vyriausybės jam duotą nurodymą.

Gal paminėtume keletą pavyzdžių?

Patvirtintas Stasio Bačkio perkėlimas iš Paryžiaus į Vašingtoną, buvo skiriami konsulai, padidinti kai kurių ilgai tarnavusių diplomatų rangai. Ėmęs sirguliuoti, tėvas susirūpino galimo įpėdinio kandidatūra. Prieš pat mirtį jis surašė raštą, kuriuo perdavė diplomatijos šefo pareigas Stasiui Bačkiui.

Kaip susiklostė Lietuvos pasiuntinybės Italijoje bendradarbių, su kuriais susidūrėte atvykę į Romą, likimai?

Įvairiai. Uždarius atstovybę, grįžti į okupuotą Lietuvą ryžosi atašė Jaroslavas Nastopka. Sekretorius Juozas Gaurilius pradėjo dirbti atstovybėje prie Šventojo Sosto. Tačiau nebūdamas tikras, kad atstovybė išliks, jis irgi išvažiavo. Bet ne į Lietuvą, o į JAV. Į Ameriką emigravo ir Gedgaudas. Italą Giuseppe Salvatori, ėjusį spaudos atstovo pareigas, teko atleisti, nes nebebuvo lėšų atlyginimui už jo paslaugas. Iš atstovybės prie Šv. Sosto darbuotojų Romoje liko tik pats atstovas Stasys Girdvainis. 1939 m. rudenį Girdvainiui atvykus į Romą ir įteikus popiežiui skiriamuosius raštus, pasiuntinybės sekretorius Zenonas Blynas buvo atšauktas ir grįžo į Lietuvą. Karo metais jis dalyvavo nacionalistų partijos veikloje, o atėjus sovietams buvo nužudytas KGB kalėjime. Vietoje Blyno atvažiavęs rašytojas Antanas

Tautų Sąjungos posėdžiui pasibaigus. Iš kairės: Petras Klimas, Stasys Bačkis, Stasys Lozoraitis, Edmundas Turauskas. Ženeva, 1935 m.

Macevičius liko gyventi Romoje, mat žmona ukrainietė nepanoro važiuoti į Lietuvą, tačiau pasiuntinybėje nebedirbo. Buvo labai įdomus žmogus. Romoje lankė universitetą, bet neturėjo laiko parašyti doktoratą, nes nuolat padėdavo atlikti rašto darbus kam nors kitam.

Buvo ir intelektualus, ir nepaprastai nagingas. Tapė, mokėjo drožinėti. Turime labai dailių jo darbo dėželių, lietuviškų kryžių, paveikslų.

(Tęsinys – kitame numeryje)

27

28

Artuma / 2007 m. kovas

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Varžybos Giovannino GUARESCHI Atvykus iš miesto vienam svarbiam asmeniui, susirinko visos apylinkės žmonės. Dėl to Peponis nusprendė, kad mitingas vyks didžiojoje aikštėje, ir ten pastatydino ne tik didelę, apmuštą raudona medžiaga pakylą, bet parūpino ir sunkvežimėlį su keturiomis didelėmis dūdomis viršuje ir tokiu elektriniu įtaisu, kuriuo galima pastiprinti balsą.

Sekmadienio popietę aikštė buvo perpildyta ir žmonės grūdosi net šventoriuje, kuris sudarė kaip tik tos aikštės tęsinį.

Don Kamilis, užramstęs iš vidaus visas bažnyčios duris, pasitraukė į zakristiją, kad nieko nematytų, nieko negirdėtų ir sau kraujo negadintų. Ten jau buvo beužsnūstąs, kai staiga griausmingai tarsi dangaus rūstybė balsas jį pažadino: – Draugai!..

Atrodė, lyg nė nebūtų buvę mūrinių sienų.

Don Kamilis nuslampino išlieti savo širdgėlos didžiojo altoriaus Kristui.

– Vieną didžiąją dūdą jie buvo pasukę kaip tik mūsų pusėn, – riktelėjo. – Tai yra namų neliečiamybės išniekinimas!

– Ką tu jiems padarysi, Don Kamili. Pažanga, – atsakė Kristus.

Po bendro pobūdžio įžangos kalbėtojas tuoj palietė pačią opiausią vietą ir, kadangi buvo kraštutinysis, smarkiai plūdo.

– Jei privalome likti įstatymų ribose, mes liksime! Jei reikalas vers, stversimės ginklo ir prikalsime prie sienų visus liaudies priešus!

Don Kamilis sutrypė kojom kaip žirgas kanopomis.

– Viešpatie, ar girdi, kas dedasi?

– Girdžiu, Don Kamili! Deja, girdžiu!

– Viešpatie, kodėl netrenki perkūnu į tuos niekšus?

– Don Kamili, laikykimės įstatymų: jei, įtikinėdamas klystantį, paleisi į darbą šautuvą, – sakyk, kuriems tikslams aš leidausi nukryžiuojamas?

Don Kamilis ištiesė rankas.

– Tiesą sakai. Mums nieko daugiau nelieka, kaip tik laukti, kad ir mus nukryžiuotų.

Kristus nusišypsojo.

– Jei pirmiau kalbėjęs, o paskiau galvojęs, ką kalbėjai, tu pirmiau pagalvotum, o paskiau kalbėtum, tau

nereikėtų apgailestauti dėl pasakytų nesąmonių.

Don Kamilis nuleido galvą.

– ...jeigu tie, kurie, prisidengę kryžiaus ženklu, savo neaiškiais žodžiais stengiasi vesti ardomąjį darbą tarp darbininkų... – garsiakalbio balsas, nešamas vėjo, atsimušė į bažnyčios skliautus ir virpino gotikos stiliaus raudonus, geltonus bei mėlynus langų stiklus.

Don Kamilis, stvėręs kaip vinį didelę bronzinę žvakidę, sukandęs dantis žengė prie durų.

– Don Kamili, sustok! – riktelėjo Kristus. – Tu iš čia neišeisi, kol visi neišsiskirstys.

– Gerai, – atsakė Don Kamilis, statydamas į vietą žvakidę. – Klausau...

Kiek pavaikščiojęs po bažnyčią, stabtelėjo prie Kristaus.

– Bet čia, viduje, galiu daryti, ką noriu?

– Aišku, Don Kamili: esi savo namuose ir gali daryti, ką nori, išskyrus šaudyti pro langą į žmones.

Po trijų minučių Don Kamilis, linksmai šokinėdamas varpinėje, sukėlė tokį pragarišką triukšmą, kokio dar niekas bažnytkaimyje nebuvo girdėjęs.

Kalbėtojas turėjo nutilti ir atsigręžė į užpakalyje stovinčius vietos pareigūnus: – Tegu jis nustoja, – supykęs šūktelėjo.

Peponis lėtu galvos linktelėjimu pritarė.

– Teisingai, – tarė. – Bet norint jį sustabdyti, tėra tik du būdai: arba išsprogdinti varpinę, arba paleisti kelis kanuolės šūvius.

Kalbėtojas liepė nešnekėti nesąmonių. Pakaktų išversti varpinės duris ir ten užkopti!

– Aišku, – ramiai pasakė Peponis. – Galima užlipti pristatomosiomis kopėtėlėmis. Ar matai, drauge, pro varpinės aukštutinį langą iš kairės kyšančius kuolų galus? Tai kopėtėlės, kurias varpininkas lipdamas užsitraukė. Užtektų užkalti paskutinę angą ir varpininkas būtų atskirtas nuo pasaulio.

– Reikėtų paleist šūvį į varpinės langus, – patarė Liesius.

– Taip, – pritarė Peponis. – Bet reikėtų jį nutildyti pirmuoju šūviu, antraip jis pradės atsišaudyti. O tuomet bus nemalonumų...

Varpai nutilo ir kalbėtojas tęsė toliau. Buvo visai ramu, kol Don Kamilis neišgirsdavo to, kas jam nepa-

Atokvėpio valandai tiktų. Jis varpais vėl triukšmavo, vėl rimo ir vėl iš naujo pradėjo, kai kalbėtojas nukrypdavo į lankas. Ir taip ši muzika truko iki pačios mitingo pabaigos. Baigdami mitinguotojai iššovė iš revolverio, kas derėjo prie įprastų patriotinių jausmų.

Vakare Peponis sutiko Don Kamilį.

– Pasisaugok, Don Kamili, kad kartais beprovokuojant blogai nepasibaigtų.

– Čia nėra jokios provokacijos, – ramiai atsakė Don Kamilis. – Jūs pučiate savo dūdas, o mes skambiname savo varpais. Tai ir yra, drauge, demokratija. Jei tik vienam būtų leista skambinti, tai jau būtų diktatūra.

Peponis nieko neatsakė, bet vieną rytą Don Kamilis pamatė aikštėje priešais bažnyčią, už pusės metro nuo šventoriaus, įrengtą sūpynę, sūpuokles, tris šaudymo taikinius, elektrinę karuselę, „mirties mūrą“ ir tam tikrą skaičių mažų padangčių. Visų šių įrenginių savininkai parodė Don Kamiliui aiškius raštiškus viršaičio leidimus, ir Don Kamilis nusileido, pasitraukdamas į kleboniją.

Vakare kilo tikrai pragariškas triukšmas: grojo vargonėliai, rėkė garsiakalbiai, sproginėjo, šaukė, dainavo, skambino varpeliais, švilpė, bliovė, staugė.

Don Kamilis nuėjo pasiskųsti Kristui.

– Tai nepagarba Dievo namams! – sušuko.

– Ar ten vyksta kas nors nedoro, papiktinančio? – pasiteiravo Kristus.

– Ne: sūpynės, sūpuoklės, automobiliukai, vienu žodžiu, vaikų žaisleliai ir vaikų darbas.

– Tuomet tai ir yra tikroji demokratija.

– O šitas nežmoniškas triukšmas? – paklausė Don Kamilis.

– Ir triukšmas, jei tik nepažeidžia įstatymų, yra paprasta demokratija: už šventoriaus, brolyti, įsakinėja viršaitis.

Klebonija buvo už 30 metrų nuo bažnyčios ir šonu šliejosi prie aikštės. Po pat klebonijos langu stovėjo vienas įrenginys, tuoj atkreipęs Don Kamilio dėmesį. Tai buvo metro ilgumo stulpelis, ant kurio viršaus užmauta odinė baravyko pavidalo kepurė. Už to stulpelio stovėjo kitas, plonesnis ir ilgesnis, su didele lenta, kur surašyti skaičiai nuo 1 iki 1000. Tai buvo jėgos matavimo įtaisas: užteko kumščiu smogti į baravyko kepurę ir rodyklė parodydavo smūgio jėgą. Don Kamilis patenkintas viską stebėjo pro uždarytų langinių plyšius. Vienuoliktą valandą vakaro rodyklė parodė aukščiausią skaičių – 750 ir jį įmušė Spačius, Palankės skerdžius, turėjęs kumščius kaip bulvių maišai. Po to netikėtai, savo štabo apsuptas, atvyko draugas Peponis. Žmonės subėgo pasižiūrėti ir visi šaukė: „Duok, smok!“ Tuomet Peponis nusivilko švarką, pasiraitojo rankoves ir, tvirtai atsistojęs prieš įtaisą, kumščiu išmatavo atstumą. Įsiviešpatavo tyla; net Don Kamiliui smarkiau suplakė širdis.

Kumštis, žybtelėjęs ore, trenkė į grybą.

– Devyni šimtai penkiasdešimt! – riktelėjo įtaiso savininkas. – Tik 1939 metais Genujoj mačiau vieną uosto krovėją išmušant šitokį skaičių.

Minia iš pasitenkinimo suūžė.

Užsivilkęs švarką Peponis pakėlė galvą ir pažvelgė į langą, prie kurio iš vidaus pusės stovėjo Don Kamilis.

– Jei kas nori žinoti, – garsiai tarė, – težino, kad 950 aukštyje pučia bjaurūs vėjai!

Visi sužiuro į Don Kamilio langą ir pašaipiai juokėsi.

Don Kamilis drebančiomis kojomis nuėjo gulti. Kitą vakarą jis vėl stovėjo prie to paties lango ir nekantraudamas laukė vienuoliktos valandos. Tuomet vėl atvyko Peponis su visu savo vyriausiuoju štabu, nusivilko švarką, pasiraitojo rankoves ir smogė į grybą.

– 951! – šaukė minia ir visi šypsodamiesi žiūrėjo į Don Kamilio langą. Peponio akys irgi ten nukrypo.

– Jei kas nori žinoti, – garsiai tarė, – težino, kad 951 aukštyje pučia bjaurūs vėjai!

Don Kamilis atgulė su pakilusia temperatūra. Rytojaus dieną nuėjęs atsiklaupė prie Kristaus.

– Viešpatie, – atsiduso, – tai stumia mane į prarają!

– Būk stiprus, Don Kamili, ir priešinkis.

Vakare Don Kamilis ėjo prie lango tarsi prie kartuvių.

Garsas jau buvo plačiai pasklidęs ir visas miestelis susirinko pažiūrėti. Kai pasirodė Peponis, visi vienbalsiai šnibždėjo: „Štai jis!“ Peponis šaipydamasis pažvelgė į viršų, nusivilko švarką, pakėlė kumštį ir žmonės nutilo.

– 952!

Don Kamilis pamatė tarsi milijardus akių, sužiurusių į jo langą ir tuomet, pametęs protą, išbėgo iš kambario lauk.

– Jei kas nori žinoti...

Peponis dar nespėjo baigti sakinio žodžiais „bjaurūs vėjai“, kai prieš save išvydo Don Kamilį.

Minia pradžioje sustaugė, paskiau nuščiuvo.

Don Kamilis pasitempė, tvirtai atsistojo, numetė skrybėlę ir persižegnojo. Paskum pakėlė milžinišką kumštį ir stipriai smogė į grybą.

– 1000! – šaukė minia.

– Jei kas nori žinoti, težino, kad tūkstančio aukštyje pučia bjaurūs vėjai! – pasakė Don Kamilis.

Peponis išbalo, o jo vyriausiojo štabo vyrų pasipūtimas supliuško. Kiti patenkinti juokėsi.

Peponis pažvelgė Don Kamiliui į akis, nusivilko švarką, atsistojo prieš įtaisą ir pakėlė kumštį.

– Viešpatie! – paskubomis šnibždėjo Don Kamilis.

Peponio kumštis sužaibavo ore.

– 1000! – šaukė minia.

Džiūgavo ir Peponio vyriausiasis štabas.

– Tūkstančio aukštyje visiems pučia bjaurūs vėjai! –

29

30

Artuma / 2007 m. kovas

Atokvėpio valandai riktelėjo Skersius. – Geriau pasilikti ant žemės.

Patenkintas Peponis pasitraukė į vieną pusę, o Don Kamilis į kitą.

– Viešpatie, – atsiduso Don Kamilis, atsidūręs Kristaus akivaizdoje. – Ačiū Tau! Buvau labai išsigandęs.

– Kad neįmuši tūkstančio?

– Ne, kad neįmuštų tūkstančio tas avigalvis. Būtų prislėgę mano sąžinę.

– Aš tai žinojau ir jam padėjau, – šypsodamasis

atsakė Kristus. – Bet ir Peponis, vos tave pamatęs, labai pabūgo, kad tu neįmuštum 952.

– Gali būti, – murmtelėjo Don Kamilis, kuriam retkarčiais patikdavo vaidinti nesusivokiantį.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Ne tokie, kaip kiti Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Laimė, jau dažniau ir giliau pradėjome kalbėti apie neįgalius žmones: neregius, kurčiuosius, turinčius judėjimo ar psichikos sutrikimų. Laimė todėl, kad palengva liaujamės laikyti uždarę namuose vaikus su Dauno sindromu ar nevaikštančius senelius. Ir knygose daugiau rašoma apie negalią. Nė kiek nemenkinu informacinių leidinių naudos, tačiau grožiniai kūriniai kartais leidžia tarsi iš vidaus pažvelgti į neįgaliuosius žmones bei jų šeimas.

Viena iš tokių knygelių – vaikams skirta švedų autorių Petterio Lidbecko ir Lisen Adbage „Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena“. Pagrindinė jos veikėja ir pasakotoja – Viktorija, ne tik turinti tokį pat vardą, kaip Švedijos princesė, bet ir esanti tikrų tikriausia princesė savo šeimoje. Skaitytojai nesunkiai suvoks, jog mergaitė serga Dauno sindromu. Jai daug ką daryti sekasi sunkiau negu broliui ir sesei, o kai kurių dalykų, kaip pati supranta, niekada nesugebės išmokti, tačiau ji yra tikroji visą šeimą vienijanti dvasia, švelni, prieraiši, gailestinga, atvira ir draugiška. Mergaitės jausmai, išgyvenimai ir samprotavimai aprašyti labai įžvalgiai, todėl ši knygelė gali puikiai atlikti pažintinį vaidmenį: davus ją paskaityti vaikams (ar paskaičius kartu),

bus lengviau paaiškinti, kuo nuo kitų skiriasi neįgalus bendraamžis (broliukas, sesutė, pusseserė ir pan.), kas jam sunkiau, o kas lengviau ir kaip su juo elgtis. Dar verta pridurti, kad šeima nė kiek nesigėdija dukters kitoniškumo ir myli Viktoriją tokią, kokia ji yra.

Kitoks atvejis aprašytas garsios lenkų rašytojos Dorotos Terakowskos romane „Lėliukė“. Jaunų, ambicingų, protingų, pasiturinčių lenkų Adamo ir Evos šeimoje gimsta dukrelė su Dauno sindromu. „Ne toks“ vaikas aukštyn kojom apverčia ne tik tėvų lūkesčius, bet ir visą šeimos gyvenimą: atsispyrusi pagundai atiduoti vos gimusį kūdikį į prieglaudą, motina norom nenorom užsiverčia didžiulę meilės naštą, kurios tėvas niekaip nepajėgia nei suprasti, nei pateisinti, nei su ja susitaikyti. Tačiau keistasis vaikas, pramintas Myška (pelyte), galiausiai pratašo suaugusių širdis apaugusį luobą ir priverčia visiškai kitomis akimis pažvelgti ne tik į vaikus bei savo ateities planus, bet ir apskritai į visą gyvenimą.

Trečioji knyga priklauso tiems pasakojimams, kuriuos skaitai kupinas susižavėjimo neįtikėtina herojaus drąsa, valia, ištverme. Lorenos A. Hickok „Helenos Keler istorija“ – tai biografija merginos, kuri, būdama dvejų metų,

persirgo sunkia liga, o paskui liko akla, kurčia ir nebylė. Atrodytų, žvalus ir guvus vaikas nugyvens savo amžių „tyloje ir tamsoje, tarsi uždaryta akliname sandėliuke, kur neprasiskverbia joks garsas, joks šviesos spindulys“.

Tačiau taip neįvyko. Helenos gyvenime atsiradusi mokytoja, dar visai jaunutė Ana Salivan, išmokė ją Brailio rašto, skatino bendrauti su pasauliu ir net padėjo pasirengti įstoti į Redklifo koledžą prie Harvardo universiteto, kurį Helena Keler, pirmoji kurčnebylė ir akla jo absolventė, baigė cum laude.

Negana to, vėliau pajėgė pati užsidirbti pragyvenimui, skaitydama paskaitas, be abejo, padedama ištikimų bičiulių.

Būtent apie bičiulius dažniausiai susimąstai, skaitydamas šias knygas.

Negalia, tiek daug atimanti iš žmonių, vis dėlto suteikia stebuklingą dalyką – įgyti ir išsaugoti tikrus draugus, šeimos narius, artimuosius ir mylimuosius.

Petter Lidbeck, Lisen Adbage. „Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena“. Vertė Mantas Karvelis. „Gimtasis žodis“, 2006 Lorena A. Hickok. „Helenos Keler istorija“. Vertė Virginija Traškevičiūtė. „Gimtasis žodis“, 2006 Dorota Terakowska. „Lėliukė“. Vertė Vytas Deksnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

Mokslo pasaulyje

Albertas Einšteinas – didis ir nuodėmingas XX amžius – revoliucijos fizikoje metas. Beveik pustrečio šimtmečio niekas nedrįso net cyptelėti apie dvejones dėl klasikinės, Izaoko Niutono sukurtos, mechanikos dėsnių. Slėgė milžiniškas jos kūrėjo autoritetas, o ir pagrindo abejoti tarsi nebuvo. Tačiau XIX a. pabaigoje atlikti eksperimentai parodė, jog šviesa visoje erdvėje sklinda vienodu greičiu. Šis faktas tapo išeities tašku fizikos mokslo pažangai ir stulbinantiems jo atradimams.

1905 m. kuklus Berno patentų laboratorijos tarnautojas Albertas Einšteinas „Fizikos analuose“ paskelbė keletą straipsnių, kuriuose įrodinėjo revoliucingus teiginius.

Iki tol klasikinėje fizikoje buvo tvirtinama, kad erdvė ir laikas nepriklauso nuo ryšių tarp materialių kūnų, nuo judančios materijos. O Einšteinas teigė esant matematinį ryšį tarp objekto masės ir jo energijos: energija lygi masei, padaugintai iš kvadratu pakelto šviesos greičio. Tai garsioji formulė E = mc2, tapusi fizikos tolesnės raidos ir jos praktinio panaudojimo teoriniu pagrindu (pvz., kuriant atomines elektrines ir, deja, bombas). Taip prieš šimtmetį gimė specialioji reliatyvumo teorija, kuriai Kaune (Aleksote) gimęs garsus matematikas Hermanas Minkovskis suteikė tobulą geometrinę formą. Beje, tada į specialiąją reliatyvumo teoriją plačiai reaguota vien dėl H. Minkovskio autoriteto, nes susidomėjimo ji sulaukė tik siaurame fizikų rate.

Tačiau Albertas Einšteinas sparčiai garsėjo, tapo žinomas. 1916 m. jis sukūrė bendrąją reliatyvumo, arba gravitacijos, teoriją, paneigiančią dar vieną Niutono teiginį – kad skirtingų masių kūnai traukia vienas kitą.

Pasak Einšteino, gravitacija yra erdvės ir laiko kontinuumo (t. y. realybės) iškraipymas, sukeliamas masės egzistavimo. Mokslininkui pavyko įrodyti, jog geometrines erdvės ir laiko savybes nusako materialūs kūnai – jų sukeliamas gravitacinis laukas. Taigi bendrojoje

reliatyvumo teorijoje atsispindi gravitacijos, laiko ir erdvės ryšys.

Be to, Einšteinas pritaikė kvantų teorijos idėjas su šviesa nesusijusiems fizikos procesams. Jis taip pat paaiškino fotoefekto, liuminescencijos, fotocheminius reiškinius, indukuotą šviesos spinduliavimą ir kt. Už „Fotoelektrinį dėsnį ir darbą teorinės fizikos srityje“ 1921 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.

Einšteino darbai iš pagrindų pakeitė ne tik fiziką, bet ir mūsų gyvenimą. Šį mokslininką netiesiogiai ir iš dalies slegia atominės bombos sukūrimas, Hirosimos ir Nagasakio tragedija. Bet tuo pat metu jam turime būti dėkingi už pigią termobranduolinėse elektrinėse gaminamą elektros energiją ir daugelį kitų dalykų, atsiradusių dėl genialių jo darbų. Beveik visų XX amžiaus fizikos sričių šaknys susijusios su Einšteino kūryba.

Pradžia 1879-ųjų kovą senoviniame Švabijos mieste Ulme gyvenantiems sutuoktiniams Hermanui ir Polinai Einšteinams gimė sūnus Albertas. Šeimos galva, padedamas brolio Jakobo, vertėsi elektrotechnikos prietaisų gamyba ir prekyba. Einšteinai nebuvo vargšai, tačiau ir ne itin turtingi. Atėjus laikui leisti vaiką į mokyklą, teko rinktis katalikišką, nes žydų buvo per brangi. Dešimties metų berniukas įstoja į gimnaziją. Deja, mokslas sekasi gana prastai. Nuo šešerių pradėjęs mokytis groti smuiku, didelių gabumų irgi neparodo. Tėvo ir dėdės fabrikas neduoda pelno, todėl šeima vis keliasi iš vieno miesto į kitą. Galiausiai berniukas lieka vienas gyventi ir mokytis Miunchene, tačiau reikalai klostosi blogai.

Tiesa, iš klasės į klasę jis vargais negalais perkeliamas, bet likus metams iki baigimo pašalinamas iš gimnazijos.

Reikia pačiam galvoti apie pragyvenimo šaltinį.

31

32

Artuma / 2007 m. kovas

Mokslo pasaulyje Jaunystė Išvykęs į Šveicariją jaunasis Einšteinas pabando stoti į Ciuricho politechnikumą. Be gimnazijos atestato ir dėl prasto humanitarinių dalykų pasirengimo šitai nepavyksta. Tenka užbaigti gimnaziją Šveicarijoje ir tik paskui pradėti studijas. Jaunuolis įstoja į pedagogikos fakultetą, rengiantį fizikos ir matematikos mokytojus, kurį po ketverių metų, t. y. 1900-aisiais, užbaigia.

Ciuricho politechnikume studijavo iš visų Europos šalių atvažiavę jaunuoliai. Diskutuodamas fizikos klausimais, Einšteinas susibičiuliauja su mokslo drauge serbe Mileva Marič. Neišvaizdi, raiša, ketveriais metais vyresnė mergina gyvai domisi mokslu ir dalyvauja jaunųjų fizikų vakaronėse. Mileva ir Albertas yra aistringai pamėgę mokslą, tad netrunka suartėti ir kitaip.

Baigus aukštąją mokyklą prasideda bėdos dėl darbo vietos. Kurį laiką pamokytojavęs, 1902 m. Einšteinas įsidarbina trečios klasės techniniu ekspertu Berno patentų biure. Mileva Marič laukiasi nuo Einšteino kūdikio, ir abiejų tėvai labai sielojosi dėl savo atžalų ryšio.

Patriarchalinė, puritoniška Milevos šeima nesantuokinį dukters kūdikį laikė didele gėda, o senieji Einšteinai nenorėjo marčios nežydės, vyresnės, neišvaizdžios.

A. Einšteinas ir Mileva Marič Gimė mergaitė, pavadinta Lieserle. Ją motina atidavė įvaikinti nežinomai šeimai. Pulkai Einšteino biografų taip ir nesužinojo tolesnio mergaitės likimo. Aišku viena: tėvai ja niekada nesidomėjo, elgėsi taip, tarsi jos nė nebūtų buvę.

Tuo tarpu mokslinės diskusijos vyko toliau ir...

Mileva pastojo antrą kartą. Hermanas Einšteinas, jau sunkiai sergantis, sutiko, kad sūnus vestų kitos tautybės moterį. 1903-iųjų sausį būsimasis garsenybė veda besilaukiančią Milevą, prieš tai jai laiške parašęs, jog nepyksta, kad ji „išperės eilinį viščiuką“. Žmona „išperėjo“ Hansą Albertą Einšteiną, visapusiškai adovanotą sūnų, kentėsiantį dėl tėvų vaidų, skyrybų, keistenybių ir ligų.

Greta oficialios darbinės veiklos, kuklusis patentų biuro tarnautojas atsideda savo pomėgiui – fizikai.

Berne Einšteinas sukūrė Brauno judėjimo, fotonų ir specialiojo reliatyvumo teorijas. 1905 m. paskelbęs pastarąją, dvidešimt šešerių Einšteinas laiškuose bičiuliams skundžiasi esąs... senas! Namuose jis – retas

svečias, nes laiką suryja draugai, išvykos pėsčiomis, mėgėjiškas muzikavimas, pokalbiai prie vyno taurės.

Prasideda nesantaika su žmona.

1910 m. gimsta antrasis sūnus – Edvardas, išoriškai labai panašus į tėvą.

Po metų Einšteinas, trumpai pagyvenęs Ciuriche, persikelia į Prahą, vėliau grįžta. Jam pasiūlomos katedros vedėjo pareigos tame pačiame Ciuricho politechnikume, kuriame kadaise mokėsi. Šeima dabar puikiai aprūpinta materialiai.

Gyvenimo viduryje Vis dėlto Einšteinui neskirta gyventi vienoje vietoje: Milevą su vaikais palikęs Ciuriche, 1914 m. išvyksta dirbti į Berlyną. Čia sutinka pirmos eilės pusseserę iš motinos pusės ir antros eilės iš tėvo – Elzą Loewenthal.

Ji išsiskyrusi, augina dvi dukteris. Bičiuliai piktinasi šiuo ryšiu, bet Einšteinui tai nė motais. 1919 m. įteisinęs ištuoką su Mileva, veda savo giminaitę. Tiesa, gerokai abejodamas ką rinktis: Elzą ar… jos vyresniąją dukrą Elzą! Bet jaunos merginos keturiasdešimtmetis, tegu ir labai garsus, nevilioja... Ką gi, tada šis veda putlią, apkūnią mamą.

Dabar Einšteinas toks įžymus, kad net jo adresas (Haberlandštrase 5) įtraukiamas į turistinius maršrutus. Mokslininkas atsiduoda nepigiai kainuojančiam pomėgiui buriuoti, daug žaidžia šachmatais, keliauja.

Jo išvykos visada susijusios su darbu: skaito paskaitas Amerikoje, Anglijoje, Kinijoje, Japonijoje.

1921-aisiais Einšteinui paskiriama Nobelio premija.

Nors laureatui ir labai nepatinka, dalį pinigų tenka atiduoti Milevai ir vaikams... 1930 m. galutinai išaiškėja jaunesniojo sūnaus liga – sunki šizofrenijos forma. Šitai tėvą smarkiai sugniuždo.

Tuo tarpu Vokietijoje bręsta fašizmas, o drauge ir antisemitizmas. Kad ir koks garsus būtų Einšteinas, grėsmės debesys artėja. 1933 m. Berlyne jau viešai deginami jo veikalai. Tad tų pačių metų rudenį jis persikelia į Prinstoną (JAV). Gyvena viskuo aprūpintas, gerbiamas ir šlovinamas.

1936 m. miršta jo antroji žmona Elza. Prislėgtas Einšteinas vis dažniau prisimena į Anapilį išėjusius bičiulius, tėvus, kolegas. Su juo lieka tik podukra Margo ir sekretorė.

Karas Antrasis pasaulinis karas, nors kol kas vykstantis tik Europoje, smarkiai išgąsdino Ameriką. Sunerimę mokslininkai pradėjo ieškoti radikalios masinio naikinimo priemonės... Su atominės bombos kūrimu susiję ir susiteršę keli žinomi mokslo atstovai. Gaila, bet tarp jų yra ir Einšteinas. Dar 1939 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui F. D. Ruzveltui jis parašė laišką šia

Mokslo pasaulyje

A. Einšteinas apie 1941 m.

tema, nors vėliau bandė paneigti autorystę. Vis dėlto pats prisipažino: „Taip, aš nuspaudžiau mygtuką“. Einšteiną graužė sąžinė, kad jis skatino kurti atominį ginklą, tačiau įvyko taip, kaip įvyko: savo didžiuliu autoritetu jis prisidėjo prie siaubingo dalyko.

Galudienio metai Genialiojo fiziko senėjimas buvo niūrus. Slėgė vienatvė, nuovargis, akivaizdus pralaimėjimas bandant sukurti vieningojo lauko teoriją. Jis daug galvoja ir rašo apie mirtį, kalbasi su bičiuliais. Su sūnumi Hansu Albertu bendrauja epizodiškai, didžiumą laiko praleidžia su podukra Margo.

1955-ųjų balandį suserga. Gydytojai diagnozuoja aortos aneurizmą ir siūlo operuotis. Einšteinas atsisako.

Po kelių dienų miršta, kraujui iš aortos išsiliejus į pilvo ertmę. Prieš mirtį kažką kalbėjo vokiškai, bet slaugytoja nesuprato.

Vykdant Alberto Einšteino testamentą, laidotuvių nebuvo. Nevykdytos jokios religinės apeigos, o kūnas kremuotas ir pelenai paleisti pavėjui.

Kokį jį prisiminė?

Apie šį mokslininką parašyta daugybė prisiminimų, biografai išnagrinėjo kiekvieną jo gyvenimo dieną.

Pažinojusieji teigia, kad tai buvęs nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo ir labai gyvų, jaunatviškų akių žmogus. Visada netvarkingas, bet nespjaudęs į pinigus ir... moteris! Kalbėjęs lėtai, monotoniškai. Kaip ugnies bijojęs miesčionių ir miesčioniškumo. Keistų būta jo šeimyninių santykių. Pirmosios žmonos Milevos Marič ne tik išsižadėjo, bet vienu metu net norėjo iš jos atimti sūnus ir auginti juos su antrąja žmona Elza. Visiškai

Prinstono (JAV) universitete, apie 1946 m.

nesirūpino gilia psichoze sergančiu sūnumi Edvardu. Šis baigė gyvenimą pigiausioje chroniškų psichinių ligonių prieglaudoje, o jo garsus ir turtingas tėvas nuolat derėjosi dėl slaugymo išlaidų. Vyresnysis sūnus – Berklio universiteto profesorius, didelių gabumų bei intelekto, bet Einšteino santykiai buvo artimesni su podukra nei su juo. Antrąją žmoną mylėjo savotiškai: pasakodavo jai apie didelį savo pasisekimą ir romanus su kitomis moterimis.

Genijus ar plagiatorius?

Vis dažniau pasigirsta tvirtinimų, jog Albertas Einšteinas plagijavo svetimas mintis, jas paryškindavo ir pasisavindavo. Paprastai pradedama nuo to, kad vaikystėje ir jaunystėje jis nepasižymėjo gabumais ar geru mokymusi. Apie ne itin didelį savo darbštumą kalbėjo ir pats Einšteinas. Jaunystėje, Ciuricho laikais, būsimam mokslininkui dėstęs Hermanas Minkovskis, vėliau tapęs reliatyvumo teorijos matematinės struktūros kūrėju, sakėsi labai nustebęs, kad ši idėja priklauso Einšteinui.

Jinai, anot kai kurių tyrinėtojų, priklauso talentingai Milevai Marič, dėl šeimos atsisakiusiai mokslo. Kaip buvo iš tikrųjų, kol kas niekam nepavyko įrodyti iki galo, bet faktas lieka faktu, jog cituodamas Einšteinas dažniausiai nenurodydavo nei autorių, nei šaltinių...

Gal tikrai plagiatorius? Jeigu ir taip, vis dėlto jo nuodėmės, nusižengimai bei ydos moksle nublanksta prieš šias tris raides: E = mc2.

Parengė V. I.

33

34

Artuma / 2007 m. kovas

Sveikata

Šiąnakt visai nemiegojau...

Gydytojo Petro paskaitėlė Tokį sakinį daugelis esame girdėję.

Ar tikrai sakoma tiesa, vienas dalykas, o visai kitas – kaip žmogui atrodo, kaip jis jaučiasi. Įpratusiems prie septynių aštuonių valandų gilaus ir ramaus miego penkias valandas tetrukęs poilsis – tikra kančia, nes jo aiškiai per mažai. Tiems, kurie miega kietai, neramus snaudulys irgi neleidžia atgauti jėgas. Tačiau yra žmonių, kurie puikiai jaučiasi pamiegoję vos keturias valandas! Tad visuotinės normos, kiek žmogui reikia miegoti, nėra ir negali būti, nes kiekvienas iš mūsų kitoks, savaip vienintelis. Tam tikros taisyklės galioja tik amžiaus požiūriu. Kūdikiai per parą miega apie šešiolika valandų, vaikai ir paaugliai – dvylika, suaugę – septynias, o vyresnio amžiaus žmonėms miego kasmet reikia vis mažiau. Tai visiškai normalu, nes kuo žmogus labiau sensta, tuo jo smegenys pagamina mažiau mieguistumą sukeliančio hormono. Taigi taisyklė tokia: miego mums reikia tiek, kad rytą jaustumės žvalūs, pailsėję ir darbingi, o jo trukmė valandomis visai nesvarbi.

Visai kitas reikalas yra miego kokybė. Jeigu naktį išmiegojome ilgai, bet prastai, dieną jaučiamės pavargę, blogai nusiteikę, išsiblaškę. Beje, tokie simptomai praneša ir apie besiartinančią ligą; tai dera žinoti.

Specialistų teigimu, mūsų reakcija sulėtėja net 15 nuošimčių, jeigu stinga pusantros dviejų valandų miego. Kai per dvi paras susidaro keturių valandų poilsio deficitas, prarandame net trečdalį budrumo! Tereikia įsivaizduoti neišsimiegojusį keleivinio lėktuvo pilotą ūkanotą dieną...

Iš viso esama netoli šimto įvairių miego sutrikimų. Bent kelis iš jų visi esame patyrę. Tai vakare negalime užmigti, tai rytą per anksti pabundame, tai dieną jaučiamės apsnūdę, tai naktį šokame iš

miego, vieną po kito sapnuodami košmarus... Tyrimais nustatyta, kad nors nemiga ar bent blogu miegu skundžiasi apie 35 proc. žmonių, tik 5 proc. iš jų dėl to kreipiasi į medikus. Pasak gydytojų neurologų, pusė miego sutrikimų priežasčių yra psichologinės. Iš kitų paminėtinos neramių kojų sindromas, apnėja (kai pasunkėja kvėpavimas, miegant trūksta oro), naktiniai košmarai, sąnarių uždegimai, širdies ligos, stresai, migrena ir ypač pamaininis darbas.

Jautrūs, ne tokie atsparūs stresui žmonės miega itin prastai. Tas pat pasakytina ir apie sergančius depresija.

Kada diagnozuojama nemiga? Jeigu ne mažiau kaip tris savaites žmogus vakarais per valandą neužmiega, naktį kelis kartus nubunda, anksti pakirdęs nebegali vėl užmigti ir miego valandos trumpesnės nei paprastai, jau galima įvardyti nemigą. Ji kenkia psichikai, širdies bei kraujagyslių ir endokrininės sistemų veiklai, taip pat gali sukelti įvairių kitų ligų. Ypač nemiga pakerta imuninę sistemą.

Priemonės nemigai įveikti Neverta skubėti prie vaistinėlės ir čiupti tabletę. Pirmiausia derėtų imt paisyti kai kurių taisyklių:

atsisakykite dienos pogulio; atsikratykite rūkymo, nes nikotinas skatinamai veikia nervų sistemą; venkite alkoholio, sveiko ir gilaus miego didžiausio priešo; pusvalandį prieš miegą suvalgykite saldų vaisių; išgerkite šiltos melisų arbatos; atsigulę neskaitykite įtempto turinio knygos; gerai išvėdinkite miegamąjį, pašalinkite iš jo ryškių spalvų daiktus.

Kartais (anaiptol neretai!) šauni migdomoji priemonė būna rami klasikinė muzika. Gal verta prieš naktį pasiklausyti kad ir Šuberto „Svajonės“?

Puikiai atpalaiduoja šilta vandens vonia, malonūs kvapai. Jei visa tai negelbsti, vertėtų išbandyti raminamųjų žolelių arbatas, homeopatinius vaistus ir tik tada pereiti prie „šiurkščių“ farmakologinių preparatų. Juos parenka gydytojas, nes kiekvienas nemigos atvejis yra kitoks.

Nors sakoma, kad nuo meilės, nemigos ir slogos vaistų nėra, iš tikrųjų šitai galioja vien pirmajai. Nemigą galima ir reikia gydyti, nes ramus, gilus poilsis lemia ne tik mūsų darbingumą, bet ir gyvenimo kokybę.

Šypsenos be raukšlių Gyvenimas nuostabus, jeigu teisingai pasirinksi antidepresantus.

Jonaitienė pagimdė trejetuką. Dabar gydytojai kovoja dėl Jonaičio gyvybės. Žmogus, sakantis, kad liks jums amžinai skolingas, paprastai nemeluoja.

Seniau labai norėjau gyventi nuostabiame moderniame mieste, kurio pavadinimas susidėtų iš dviejų žodžių: Los Andželas, Monte Karlas, San Paulas... Dabar mano svajonė išsipildė – gyvenu Višakio Rūdoje.

Gyvenimas kaip senas vynas

Pastebėjimai ir nusistebėjimai Vanda IBIANSKA Kovas Lietuvai – ypatingas mėnuo. Ne taip seniai buvo toji Kovo 11-oji, kai vėlyvą vakarą, apniukusį, lietingą, tamsų, nutiko įvykių įvykis – paskelbėme savo Nepriklausomybę. Atkūrėme ją, pusę šimtmečio mindžiotą ir tryptą purvinais Blogio imperijos batais.

Ta diena buvo gėrio, triumfo, santarvės ir visuotinės meilės metas.

Laikas bėga net ne švilpdamas, bet kaukdamas nelygu kokia raketa, ir gyvenimas keičiasi ne dienom, o valandom. Jaunesni žmonės nebepamena anų tamsos ir priespaudos laikų, nugarmėjusių praeitin. Kodėl beveik nieko nežino apie tai, kas ir kaip tada buvo? Kad reikėtų žinoti, kiekvienam nekyla abejonių, bet… Kaip čia ištiko, jog vaikai, paaugliai ir jaunimas, besinaudojantys laisve, nepriklausomybe, nebežino tikrosios šių sąvokų prasmės, nes laiko jas natūralia būsena? Žinoma, ji išties natūrali. Ji vertingesnė už pinigus, turtus ir tokia trapi… Apie jos saugojimą, puoselėjimą nebekalbame, nes tai žiauriai nebemadinga, kadangi vadinama tuo, irgi išnykstančiu iš mūsų žodyno žodeliu, – patriotizmas.

Dabar patriotai tik seniai.

* * * Kai mus užplūsta noras imtis artimo meilės darbų, elgiamės, švelniai tariant, keistai. Štai kuris nors iš populiarių televizijos laidų vedėjų paskelbia vaikų gelbėjimo akciją. Vaikai gelbstimi skambinant telefonu už vieną, tris arba penkis litus. Prigelbstima už milijoną ar pusantro. Gelbėtojų – pusė Lietuvos. Gražu, tiesa?

Visi myli vaikus, nes jie simpatiški. Valstybė irgi myli vaikus. Visokios užsienio organizacijos taipogi pasiutiškai myli lietuviukus.

O kas sunerimsta dėl vienišų skurstančių senelių, slaugos ligoninėse merdėjančių vargšų, žmonių su sunkia negalia? Edita Mildažytė „Bėdų turguje“. Ir viskas.

Na, kartais dar surengiama toji žeminanti ir gėdinga sriubos lėkštės kampanija. Beje, Caritas padaliniai bei kai kurios parapijos seniai tai daro (kasdien, metų metais!), nors per televiziją nerėkauja ir nesimaskatuoja.

Kaipgi čia taip susiklostė, kad visai bejėgių vienišų žmonių – senelių, nepagydomų ligonių, invalidų – mes tarsi nelaikome visuomenės nariais? Apie tai, jog jie yra mūsų broliai, jau net nekalbu. Nors niekam labiau už senelius, sunkios negalios ištiktuosius pagalbos ne-

reikia! Ak, nesakau, kad kiekvienas turi strimgalviais pulti į slaugos ar senelių namus sauskelnių keisti, kuopti, valyti. O paaukoti keletą litų, nueit pasėdėti prie sunkiai sergančio ar vienišo senuko?

Užtat prie vaikų – visi urmu! Vaikais jau buvome, bet seneliais – būtinai būsime. Dauguma. Ne visi, aišku.

* * * Kaip manote, kas svarbiausia „Panoramoje“ ar LNK „Žinių“ laidoje? Ne sportas, tai jau tikrai – juo domisi vos ketvirtadalis žiūrovų. Politiniai įvykiai? Irgi ne.

Spokso sau žmonės į ekraną ir tiek, bet neįsijaučia. Šiek tiek pagyvėja sulaukę kriminalų. Verslo ir kultūros naujienų rinkiniai – daugumos nuomone, nuobodybių nuobodybė. Bet dėl vienos laidų dalies visi vienbalsiai sutinka. Ji įdomi kiekvienam. Taip, žinoma, pranešimai apie orus! Šiuo momentu atkunta kas gyvas. Iš virtuvės pasigirsta: „Tėvai, ką sakė?“, šeimos galva nustoja žiaumoti, prityla vaikai ir šuo. Tiesą sakant, pastarajam prognozė neturėtų būti svarbi, nes į lauką jį vis vien išves, tačiau nustėrsta ir jis.

Kad požiūris į orų prognozes labai rimtas, byloja faktas, jog operatoriai filmuoja solidžius sinoptikus visai nepagrimavę ir nesirenka jų pagal amžių. Rupūs miltai, kaip Vakaruose! Tiesa, „Panorama“ pasielgė retrogradiškai ir, pataikaudama į amžiaus vidurio krizę įžengusiems vyrams bei pradedantiesiems prostatikams, pamalonina juos jaunomis, grakščiomis „orų mergaitėmis“. Girdi, žiūrėkite, paganykite akis, nes iš šiaurės vakarų ar nuo Didžiosios Britanijos artėja žemo slėgio frontas, atnešdamas lietų, dulksną, rūką, šlapdribą ir t. t. Trumpai sakant, kaip šiuo metų laiku ir dera Lietuvoje.

* * * Pinigai man patinka. Jums irgi. Jeigu sakysite kitaip, tikriausiai meluosite. Svari sąskaita banke suteikia socialinio saugumo jausmą, tam tikrą laisvę ir leidžia pakankamai patogiai gyventi. Bet kiekgi pinigų reikia žmogui, jau visai kita kalba. Na, už dorai savo triūsu uždirbtus pinigus pasistatei namą, nusipirkai lovą, stalą, kėdžių, dar automobilį ir šunį. Valgai iki soties, nešąli,

35

36

Artuma / 2007 m. kovas

Gyvenimas kaip senas vynas kojos sausos. Vaikai nealkani, aprengti. Du kartus per metus gali po porą savaičių paatostogauti šiltuose ar šaltuose kraštuose (nelygu koks sezonas) ir panorėjęs nueiti į koncertą, teatrą. Net jeigu bilietai brangūs.

Ir... taškas! Kur dėti daugiau pinigų – neįsivaizduoju.

Jachta, kiniška Min dinastijos vaza, lėktuvas? Bet kam to reikia? Kur kas smagiau pasiplaukioti poilsiniu laivu, paskraidyti „Boeingu“, o vaza gali sudužti ir apskritai...

Dulka toji vaza!

Jei turėčiau daugiau, atiduočiau tiems, kurie neturi ir nepajėgia užsidirbti. Tik kad daugiau neturiu. Tie, kurie turi, neduoda. Jiems pinigai daro pinigus. Tai irgi neblogai, nes vėlgi bus dar daugiau pinigų. Kai turi daug pinigų, gali nusipirkti jachtą, Min dinastijos vazą, lėktuvą... O tada kas? Turbūt jie nusispjauna ir toliau daro pinigus.

Eina sau. Nenorėčiau taip.

Bilas Geitsas pinigų nedaro, jam jie patys dauginasi. Užtat jis bei jo moteriškė ir plūkiasi su Juodojo žemyno vaikais, jų skiepijimu. Gal net jachtos, Min dinastijos vazos ir lėktuvo neturi?

O kiek iš tikrųjų, na, tikrai tikrai reikia pinigų? Jeigu jau ne juokais, rimtai, ar kada nors pasiskaičiavote?

Post scr. „Pecuniae oboeduint omnia“ („Pinigams viskas paklūsta“). Žinot, iš kur tai? Iš Senojo Testamento Koheleto knygos!

* * * Dabar mes – europiečiai ir jaučiamės taip, lyg toje ES būtume nuo neatmenamų laikų. Kurgi ne! Prieš penkiolika šešiolika metų nuvažiavę pas gimines į Vakarus dejavome, aimanavome, kokie esame vargšai, ir netiesiogiai kaulydavome dovanų. Jei išsirengdavome pasidairyti po pasaulį, tai vis autobusu, nakvodami moteliuose, veždamiesi kalnus sauso bei konservuoto maisto, prausdamiesi degalinėse ir skaičiuodami kiekvieną centą, ne tik dolerį. Dabar jau ne. Ir viešbučio geresnio dairomės, ir pietaujame kaip žmonės, ir angliškai susikalbame. Dauguma. Vakarietiškoji gerovė nestebina. Daugiau aimanuojame Lietuvoje, namuose.

Bet tada, prieš keliolika metų, kažkaip spėriau skubėdavome kaimynui į pagalbą, puldavome padėti bėdos ištiktam bendradarbiui. Dabar solidariai traukiame tik į laidotuves. Nes dabar nebėra kolektyviškumo, užtat yra bendruomenės, kurių iš tikrųjų – nėra. Toks šisai „dabar“.

Kaip dera europiečiams, atostogauti norime nebe prie Baltijos jūros, o Maldyvuose, Seišeliuose, Dominikoje, net Naujojoje Kaledonijoje su japonais. Nejaugi spėjome taip gerai išnagrinėti Pinakoteką, Ufičių galeriją, Prado muziejų, Luvrą, kad traukia tik egzotiška gamta, o ne kultūros klodai? Vis dėlto ne visus. Kitus žavi tulpių žydėjimas Burbiškių dvare, koncertai Zapyškio bažnytėlėje, Rumšiškių muziejaus trobos. Margaritos salos jiems neįsiūlysi.

Tik kodėl niekam nebeįdomus Ticianas ir Goja?

Nesuprasi.

Iš serijos „Kaunas. Kovo 11-oji“. Tomo Vyšniausko nuotrauka

* * * Prieš pusę tūkstančio metų (penkis šimtus! Reikia tik pamanyti!) vienas prancūzų teologas dūsavo: „Palaimintos ausys, išgirstančios ne aikštėje skambantį balsą, o tą, kuris moko tylumoje“. Gerai pasakyta, ar ne?

Kaip dažnai mūsų aikštėse (ką ten aikštėse! Namuose, „maksimose“, gatvėse ir net intymiose vietytėse) pasigirsta balsai, kviečiantys balsuoti už kairiuosius, kurie dešinėja, ir dešiniuosius, kurie kairėja. Taip pat už Petrą, už Petrą, už Joną, už Joną; už Julių, už Julių, ir t. t. Nuo jų neįmanoma nei pabėgti nei pasislėpti.

Vienintelė neužteršta tylos zona – bažnyčios. Nes jose turėtų būti mokoma visai ko kito. Ir mokoma, bet ar mes tai išgirstame? Būtų baisu, jei visai negirdėtume.

Tikiuosi, taip nėra. Ką ten „tikiuosi“ – žinau!

Ne viskas blogai šiame pasaulyje!

* * * Negaliu negrįžti prie pradžios: Su Kovo 11-ąja, brangieji!

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Vilniuje, Katedros aikštėje, įsikūręs „Katedros“ knygynas prekiauja religine, istorine, filosofine, menotyrine, grožine, vaikų, turistine literatūra, dailės ir fotografijos albumais, žurnalais, laikraščiais, atvirukais, kompaktinėmis garso ir vaizdo plokštelėmis bei kasetėmis, liaudies meistrų dirbiniais, Lietuvos vienuolijų narių rankdarbiais (Betliejaus, Šv. Jono seserų), devocionalijomis; taip pat rengia leidinių pristatymus, paskaitas, poezijos ir muzikos vakarus, parodas.

Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio – 9–18 val., šeštadieniais – 10–16 val.

Poilsio dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Adresas: Šventaragio g. 4 (Katedros aikštė, šalia Vidaus reikalų ministerijos) Tel.: 8-614 215 94, faks.: (8-5) 212 03 00, el. paštas: knygynas@vilnensis.lt

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 3 (210) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda Dailininkė Silvija

IBIANSKA

KNEZEKYTĖ

Redakcijos adresas:

M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 16038 Tiražas 11 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

© Artuma. Indeksas – 5010 Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Dievo ir žmogaus artumoje...

Katalikiškas mėnraštis šeimai „Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

Indeksas 5010 1 mėnesio prenumeratos kaina 3 Lt Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

M. Daukšos g. 21, 44282 Kaunas, tel./faks. (8-37) 20 96 83, www.artuma.lt

Ar­tu­ma