Artuma

Artuma 2007 m. balandis

4

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“ Velykų šventės skelbia mums ir visam pasauliui Džiugią Žinią – Kristus Prisikėlė!!! Prisikėlęs iš numirusių Mokytojas siekia atskleisti Tiesą dar neįtikėjusiems savo mokiniams. Tas, kuris anksčiau tvirtino: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25), – kantriai pasirodo savo sekėjams ir atskleidžia jiems Dievo Gailestingumą.

Po Prisikėlimo pasirodęs mokiniams Jėzus taria: Imkite Šven­ tąją Dvasią (Jn 20, 22). Vėliau, Sekminių dieną, Jis ugnies liežuvių pavidalu atsiunčia jiems Šventąją Dvasią, kurios veikimu jie įtraukiami į Jo dieviškąjį gyvenimą. Tikėjimo išpažinime mes Ją įvardijame Viešpačiu Gaivintoju (Dominum et vivificantem) – duodančiuoju gyvybę. Jis nori, kad mes turėtume gyvenimą, o ne tik išgyventume savo kasdienius vargus ir sunkumus. Teikdamas mums Šventąją Dvasią Jis nori, kad ir mes patirtume gyvenimo džiaugsmą: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Šventoji Dvasia mus įtraukė į Kristaus gyvenimą mūsų Krikšto dieną. Velyknaktį kartu su visa Bažnyčia atnaujinę savo Krikšto pažadus, pradedame naujai žengti gyvenimo džiaugsmo keliu. Šis Velykų laikotarpis paženklintas Šventosios Dvasios dovanų laukimo. Bažnyčia Sekminėse mini savo gimtadienį, o mes prisiminsime vyskupo mums ištartus žodžius – „Priimk Šventosios Dvasios dovaną“, ištartus mūsų Sutvirtinimo dieną.

Nors esame įgalinti patirti tikrąjį džiaugsmą, aplinkinis pasaulis siekia atimti iš mūsų šią dovaną. Jis siūlo įvairius pakaitalus, kurie ilgainiui netenkina, maža to, pavergia. Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II šiuos piktojo kėslus įvardijo mirties kultūra. O džiaugsmo pakaitalų, tuščių linksmybių ieškojimo padarinių apstu: priklausomybės, abortai, savižudybės, skyrybos. Ši „kultūra“ kėsinasi net į mūsų žodyną ir mąstyseną. Žmogžudystę siekiama įteisinti kaip asmens teisę, o tolerancijos sąvoka pasitelkiama siekiant legalizuoti įvairiausius nemoralumus. Šeima ne tik puolama, ją bandoma redukuoti į grynai ekonominius santykius. Žmogus puolamas iš visų pusių – ir asmeniniame, ir viešajame gyvenime.

Mums nuo tos visuomenės nereikia bėgti ar, kaip kitados darė apaštalai, slėptis už užrakintų durų. Idant apsisaugotume nuo pavojų, pirmiausia reikia priimti Dievo duodamą dovaną, dėkoti Jam ir džiaugtis gyvenimu. Per dažnai krikščionys priima juos supantį blogį arba siekdami „išlaikyti tikėjimą“ pasišalina iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo.

Mums yra duota gilaus, dieviško džiaugsmo patirtis. Esame kviečiami išgyventi pilnatvę, pamilti gyvenimą ir tą dovaną skleisti. Per šias Velykas pasiryžkime skelbti gyvybės kultūrą – sukelkime jos epidemiją, nesuvaldomą Kristaus džiaugsmo jėgos siausmą mūsų gyvenimuose.

Dievo Žodis ir Duona, kuria maitinamės, bei Šventosios Dvasios ugnis, kuria dega mūsų gyvenimas, apšvies dabartinės kultūros tamsą. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose (Mt 5, 14-15).

Ar mes jau užsidegėme Kristaus Prisikėlimo šviesa, kad apšviestume savo šeimas, mūsų visuomenę?

O gal slepiame žibintą, kad tamsa neužgniaužtų švieselės? Jei taip darome, maldaukime šiuo Velykų laiku Šventosios Dvasios dovanų – kad Ji mus uždegtų taip, kaip apaštalus, kad nieko nebebijotume ir degdami Kristaus meile perkeistume savo aplinką, paverstume ją Džiaugsmo ir Laimės šalimi.

Tik degdami Kristaus meile turėsime tvirtas šeimas, turėsime tokią visuomenę, kokios visi trokštame.

Vėl išgirskime vyskupo mums ištartus žodžius – Priimk Šventosios Dvasios dovaną – ir prašykime Viešpaties, kad atnaujintų mumyse savo ugnį. Tada mes degsime Prisikėlusio Kristaus gyvybe ir apšviesime savo pasaulį Jo šviesa.

Mons. Gintaras GRUŠAS Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius

Laiškas skaitytojams

Turinys

Pergalė sunaikino mirtį!

Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?

Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! (1 Kor 15, 54-55)

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!

2

Kun. Arvydas MALINAUSKAS Pusryčiai su Jėzumi

4

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tarp meilės gyvybei ir smurto

5

Tomas VILUCKAS Relikvijų malonė...

7

Kronika Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

10

Andrius NAVICKAS Esame pašaukti meilės darbams

11

Didelės ir mažos kryžkelės Justina ŽUKAUSKAITĖ Ar galima visa, kas įmanoma?

12

Antanas SAULAITIS SJ Teikiantys gyvybę yra kasdien šalia

13

Dalė GUDŽINSKIENĖ Gyvybė – Dievo šlovės ženklas

15

Nerijus ŠLEPETYS Šeimoje gimsta gyvenimas!

17

Zita VASILIAUSKAITĖ Nepasvertų sprendimų kaina

18

Inesa VAITKŪNAITĖ Kaip ateina kitokie vaikai

20

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (IV)

22

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Varpų muzika

25

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Apie kelias dėmesio vertas knygas

26

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Jėzus kine

27

Meno pasaulyje Arū­nė JANKAUSKAITĖ „Mergytės, mažytės, varjetės pažiba!“

29 32

Mandagumas mūsų kasdieninis Valgyti viešumoje (ar nevalgyti?)

33

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie insultą

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Traktatas apie kilimus

Šių metų Velykos dar džiugesnės tuo, kad jas tą pačią dieną švenčia viso pasaulio krikščionys, taip pat ir pagal Julijaus kalendorių gyvenančios kai kurios Stačiatikių bažnyčios. Todėl „Artumos“ viršeliui parinkome meistro Dionisijaus (Maskvos mokykla, XV a. pr.) ikoną Anastasis – Prisikėlimas, arba tiksliau, Prisikėlusiojo vaizdavimas, jam nužengiant į pragarus, kur išgelbėjimo laukė anksčiau užmigusieji. Nuostabus ir sykiu kraupokas atvaizdas, nes regime tai, ką nūdien dažnai norima nutylėti: vieni išgelbėjami, o kiti... Viešpaties angelai čia negailestingi – visi ietimis persmeigę po puolusįjį (prie kiekvieno yra užrašas su vardu, t. y. nuodėme), o apačioje pribaigiamas jųjų svarbiausias, kurio vardą nesunku numanyti.

Apreiškimo knyga apie juos skelbia: „Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. <...> O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 20.14, 21.8).

Tačiau šie žodžiai skirti ne pagąsdinti, bet mūsų tikėjimo bei gyvenimo tikrovei priminti. Ir šio numerio temą – gyvybės kultūra ir kova už gyvybę – pasirinkome ne vien todėl, kad balandį vėl švęsime Gyvybės dieną, inicijuotą didžiojo gyvybės apaštalo Jono Pauliaus II. Ar verta apie tai iš naujo kalbėti? Juk dažnam katalikui tai tapę lyg kokiais nuvalkiotais šūkiais, o ateistai ir taip meiliai džiaugiasi „atbundančia gamta“... Bet ne pavasario pumpurėliai bei paukštelių balseliai mums apreiškia gyvasties pergalę prieš mirtį, o tik pats Dievas, Gyvybės kūrėjas, teikėjas ir šaltinis, atidavęs savo Sūnų, idant šis Kryžiumi ir Prisikėlimu nugalėtų mūsų nuodėmės vaisių – mirtį. Jis ir tik Jis grąžina mums gyvybę. Dar daugiau – Jis įtraukia mus į dieviškąjį Gyvenimą. Tik Jis tegali šitaip nelogiškai atsidėkoti už visas mirtinas mūsų kiaulystes!

Kristus – visų mūsų Pergalės vardas. Būkime juo amžinai pasveikinti, palaiminti ir nugalėti!

Darius Chmieliauskas

Įdomybės Homo fumosus

Nors pirmi skaitytojai šį numerį atsivers Didžiąją savaitę, tai ne kliūtis jau dabar sveikinti Jus, mieli „Artumos“ žmonės, su Velykomis – didžiausia krikščionių švente, iškilmių iškilme! Juk Viešpaties kančia ir mirtis būtų beprasmė, jeigu ne Prisikėlimo tikrovė. Apaštalas Paulius sako itin kategoriškai: „...jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).

35

P. S. Na va, o kažkas sako – kova už gyvybę atgyveno... Ką tik sužinojau, kad Europos žmogaus teisių teismas nuteisė Lenkiją, pagal savo gana krikščionišką įstatymą neleidusią moteriškei pasidaryti aborto... Padėkokime mūsų broliams lenkams už jų ištikimybę ne tik popiežiui, bet ir Kristui!

P. P. S. Įdomu, kokios Europos, kokių žmonių ir kokias teises gina šis teismas? Ir už kokius nusikaltimus būsime jo toliau teisiami?..

Bet neišsigąskime, nes „atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia <...> Aleliuja!“ (Apr 12.10)

1

2

Artuma / 2007 m. balandis

Credo

Kristus prisikėlė!

Iš tiesų prisikėlė!

Balandžio kalendorius Šitaip Rytų krikščionys skelbia Velykų žinią ir sveikina vieni kitus. Pasak apaštalo Pauliaus, tuščias būtų mūsų skelbimas ir tikėjimas, jei Kristus nebūtų prisikėlęs. Krikščionybė tik dėl to gyvuoja. Tai – svarbiausia jos tiesa, perkeičianti visą pakrikštytųjų gyvenimą. Kažkada vienas žmogus, dėkodamas už pastiprinimą išbandymų metu, parašė: „Dievas visada nugali“. Balandis bus pažymėtas didžiosios Velykų pergalės žinios. Bet krikščionys šita žinia stiprinasi nuolat – kiekvieną savo gyvenimo valandą.

Balandžio 1-oji – Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis. Didžiosios, arba Šventosios, savaitės pradžia. Kristaus karališkasis triumfas pasiekiamas per kančią. Triumfas neatsiejamas nuo kančios nei Kristaus, nei mūsų gyvenime. Atmindami, kaip minios sutiko kentėti į Jeruzalę įžengiantį Mesiją, mes verbomis sau ir kitiems skelbiame, kad priklausome kančios ir mirties nugalėtojui – Kristui.

Dieve, norėdamas duoti nusižeminimo pa­ vyzdį, todėl leidęs mūsų Gelbėtojui tapti žmogumi ir numirti ant kryžiaus, suteik mums malonę sekti jo kantrybe ir tapti jo prisikėlimo dalininkais.

Balandžio 2-ąją – Dievo tarno Jono Pauliaus II mirties antrosios metinės.

Viešpatie, visada vadovauk savo tautai, kurios ilgamečiu vadovu buvai paskyręs popiežių Joną Paulių.

Balandžio 5-oji – paskutinė gavėnios diena, Didysis ketvirtadienis. Ryte vyskupai su savo kunigais susirinks į kated­ ras ir paruoš šventąją krizmą bei palaimins katechumenų ir ligonių aliejus, bus atnaujinti kunigystės pažadai. Dieve, savo vienatinį Sūnų patepdamas Šventąja Dva­ sia ir padaręs Viešpačiu ir Mesiju, stiprink mus, jo patepimo dalininkus, kad būtume geri atpirkimo liudytojai pasaulyje.

Vakare prasideda Didysis Velykų tridienis. Viešpaties vakarienės Eucharistija bus atmenamas Šventimų ir Eucharistijos sakramentų įsteigimas bei artimo meilės įsakymo perdavimas. Kojų mazgojimas ir pinigų rinkliava vargstantiesiems bus Kristaus perduoto artimo meilės įsakymo vykdymo ženklai.

Viešpatie, mums, minintiems šventąją Vakarienę, kurioje vienatinis tavo Sūnus prieš eidamas mirti visiems laikams Baž­ nyčiai paliko naują auką ir savo meilės pokylį, leisk iš šio slėpinio nuolat semtis meilės dvasios ir gyvenimo pilnatvės.

Balandžio 6-oji – Didysis penktadienis, Viešpaties kančios ir mirties diena. Šiandien privalomas pasninkas ir abstinencija. 15 valandą arba vėliau švenčiama Viešpaties kančios liturgija, kurios centre – šventojo Kryžiaus pagerbimas. Visuomet gailestingas Dieve,

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. balandis 1 S

2 P 3 A 4 T 5 K

6 P

7 Š

8 S

Procesija: Lk 19, 28-40. Mišios: Iz 50, 4-7; Ps 22; Fil 2, 6-11; Lk 22, 14–23, 56 Iz 42, 1-7; Ps 27; Jn 12, 1-11 (II sav.)

Iz 49, 1-6; Ps 71; Jn 13, 21-33. 36-38 Iz 50, 4-9a; Ps 69; Mt 26, 14-25 Diena: Iz 61, 1-3a. 6a. 8b-9; Ps 89; Apr 1, 5-8; Lk 4, 16-21 Vakaras: Iš 12, 1-8. 11-14; Ps 116; Jn 13, 1-15 Iz 52, 13–53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14-16; 5, 7-9; Jn 18, 1–19, 42 Pr 1, 1–2, 2; Ps 104; Pr 22, 1-18; Ps 16; Iš 14, 15–15, 1; Iš 15, 1-6. 17-18; Iz 54, 5-14; Ps 30; Iz 55, 1-11; Iz 12, 2-6; Bar 3, 9-15. 32–4, 4; Ps 19; Ez 36, 16-17a.

18-28; Ps 42; Rom 6, 3-11; Ps 118; Lk 24, 1-12 Apd 10, 34a. 37-43; Ps 118; Kol 3, 1-4 (arba 1 Kor 5, 6b-8); Jn 20, 1-9 (arba Mt 28, 1-10)

9 P Apd 2, 14. 22-33; Ps 16; Mt 28, 8-15 10 A Apd 2, 36-41; Ps 33; Jn 20, 11-18 11 T Apd 3, 1-10; Ps 105; Lk 24, 13-35 12 K Apd 3, 11-26; Ps 8; Lk 24, 35-48 13 P Apd 4, 1-12; Ps 118; Jn 21, 1-14 14 Š Apd 4, 13-21; Ps 118; Mk 16, 9-15 15 S Apd 5, 12-16; Ps 118; Apr 1, 9-11a.

12-13. 17-19; Jn 20, 19-31 (II sav.)

16 P Apd 4, 23-31; Ps 2; Jn 3, 1-8 17 A Apd 4, 32-37; Ps 93; Jn 3, 7b-15 18 T Apd 5, 17-26; Ps 34; Jn 3, 16-21 19 K Apd 5, 27-33; Ps 34; Jn 3, 31-36 20 P Apd 5, 34-42; Ps 27; Jn 6, 1-15 21 Š Apd 6, 1-7; Ps 33; Jn 6, 16-21 22 S Apd 5, 27-32. 40b-41; Ps 30;

Apr 5, 11-14; Jn 21, 1-19 (III sav.)

23 P Apd 6, 8-15; Ps 119; Jn 6, 22-29 24 A Apd 7, 51–8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30-35 25 T 1 Pt 5, 5b-14; Ps 89; Mk 16, 15-20 26 K Apd 8, 26-40; Ps 66; Jn 6, 44-51

27 P 28 Š 29 S

30 P

Apd 9, 1-20; Ps 117; Jn 6, 52-59 Apd 9, 31-42; Ps 116; Jn 6, 60-69 Apd 13, 14. 43-52; Ps 100; Apr 7, 9.

14b-17; Jn 10, 27-30 (IV sav.)

Apd 11, 1-18; Ps 42; Jn 10, 1-10

Balandį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad kiekvienas krikščionis, Šventosios Dvasios apšviestas ir jos vadovaujamas, karštai ir uoliai atsilieptų į visuotinį pašaukimą šventumui; misijų – kad Pietų Amerikoje ir Ramiojo vandenyno šalyse daugėtų kunigų bei vienuolių pašaukimų, padedančių Bažnyčiai veiksmingai atsiliepti į šių tautų sielovados ir misijų poreikius.

Credo

Balandžio 7-oji – Didysis šeštadienis. Diena, kai Bažnyčia budi prie mirusio savo Viešpaties kapo, apmąstydama jo mirties prasmę. Visagali amžinasis Dieve, kurio Sūnus nužengė į pragarus ir iš ten garbingai prisikėlė, suteik malonę, kad tikintieji, krikštu su juo palaidoti, su juo prisikeltų amžinam gyvenimui.

Balandžio 8-oji – Viešpaties Prisikėlimo sekmadienis. Jo išvakarėse, šeštadienį, nusileidus saulei, prasideda svarbiausias metų nakties budėjimas (Velykų vigilija). Palaiminama ugnis – Viešpaties šviesos, apšviečiančios mūsų gyvenimo naktį, ženklas, nuo jos uždegama ir Dievui aukojama Velykų žvakė, skelbianti Kristaus pergalę, o nuo jos įžiebtos mūsų Krikšto žvakės ženklina, kad šita Kristaus pergalės šviesa yra mūsų gyvenimo šviesa; skaitoma ir apmąstoma Išgelbėjimo istorija, primenanti, kad Dievas veikė, veikia ir veiks konkrečiai; atmenamas (ir švenčiamas) Krikštas – mūsų mirtis Kristaus mirtyje ir prisikėlimas jo Prisikėlime; švenčiama Eucharistija, prisimenant Jėzaus palyginimą apie budinčius tarnus, kuriuos sugrįžęs šeimininkas susodina prie stalo ir, eidamas aplinkui, pats jiems patarnauja. Šitokio nakties budėjimo apšviesta, visa Didžioji Velykų diena yra didžiausios iškilmės laikas, truksiantis ištisas aštuonias dienas iki Atvelykio sekmadienio. Šios aštuonios dienos gali būti vadinamos viena šventąja diena.

Taip prasideda penkiasdešimt dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigsis Sekminių sekmadienį, kai atminsime Šventosios Dvasios atsiuntimą Bažnyčiai. Dieve, mirtį nugalėjęs tavo Sūnus šiandien atkėlė vartus amžinybėn, tad leisk mums, švenčiantiems jo Prisikėli­ mo iškilmes, Šventosios Dvasios šviesoje prisikelti naujam gyvenimui.

Balandžio 15-oji – aštuntoji Velykų diena, Atvelykio arba dieviškojo Gailestingumo sekmadienis. Jis vadinamas Baltuoju, mat tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis, nusivilk-

davo visas aštuonias dienas nešiotą baltą drabužį. Apaštalo Tomo istorija primena, kad suvokti Kristaus Prisikėlimą galima tik dalyvaujant eucharistiniame tikinčiųjų susirinkime. Amžinai gailestingas Die­ ve, kasmet Velykų iškilmėmis pastiprinantis savosios tautos tikėjimą, padaugink mums duotąją malonę, kad visi gerai suprastume, kokiu vandeniu esame nuplauti, kieno dva­ sia atgimdyti, kieno krauju atpirkti.

Balandžio 22-oji – III Velykų sek­ madienis. Mokiniai atpažįsta Prisikėlusįjį, kai jis dalija jiems duoną ir žuvį. Šioje Evangelijos istorijoje aiški užuomina į Eucharistiją. Tik ją švenčiantys – valgantys Viešpaties duodamą maistą – gali atpažinti jį, esantį šalia. Duona yra jo Kūnas. Prisimintinas pirmųjų amžių krikščionių ženklas – žuvis. Graikiškai IXTOS (žuvis) yra pirmųjų raidžių „Jėzus Kristus Dievo Sūnus Gelbėtojas“ junginys. Duodamas valgyti duonos ir žuvies Jėzus duoda savo asmenį. Tedžiū­ gauja, Dieve, tavieji žmonės, atgavę tavo vaikų garbę ir sielos jaunystę, ir su dėkinga viltimi telaukia prisikėlimo dienos.

Balandžio 25-ąją – šventojo evangelisto Morkaus šventė. Kartu su savo pusbroliu Barnabu Morkus lydėjo apaštalą Paulių pirmoje misijų kelionėje, vėliau tapo apaštalo Petro palydovu ir vertėju.

Jis laikomas vienos iš keturių Evangelijų autoriumi. Dieve, apdovanojęs savo evan­ gelistą Morkų apaštališkuoju uolumu, pa­ daryk, kad Evangelija ir mus išmokytų iš­ tikimai sekti Viešpačiu Kristumi.

Balandžio 29-oji – IV Velykų sek­ madienis. Prisikėlusįjį krikščionys vadina Geruoju Ganytoju. Jis nuolat rūpinasi visais ir kiekvienu. Tai – krikščionių džiugesio šaltinis. Be to, šiandien – ir XLIV pasaulinė maldos už pašaukimus diena. Bažnyčios tarnai yra Kristaus ir jo rūpinimosi mumis ženklas.

Visagali amžinasis Dieve, nuvesk mus į džiaugsmo kupiną dangaus viešpatiją, kad ir klusnioji kaimenė būtų ten, kur ir jos didingasis Ganytojas Jėzus Kristus.

Evangelijoje pagal Joną (kviečiu jus atidžiai perskaityti Jn 20, 1-9) pasakojama apie Petro ir kito mokinio, kurį Jėzus mylėjo, patirtį. Kad Jėzus gyvas, jie įtikėjo įžengę į tuščią Mokytojo kapą. Idant įtikėtų, reikėjo bendrystės ir dėmesingumo. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, vienas neina į kapo rūsį, bet pasilenkęs mato numestas drobules. Tik iš paskos atbėgus Petrui, abu atsiduria rūsyje ir tada pastebi, kad skara, buvusi ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numesta, bet suvyniota atskirai... Tik tiek. Jiems to užteko, nes buvo kartu. Sau ir Jums linkiu būti dėmesingiems „smulkmenoms“ ir jomis pasidalyti. Tose iš pirmo žvilgsnio gyvenimo smulkmenose glūdi Dievo gyvybės ir jo artumo, jo veikimo ženklai.

Tik tada įmanoma gyventi visavertiškai – apsčiai. Tik šitaip gyvenant galima džiaug­s­­mingai sveikinti vieniems kitus: Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Vidmanto Šimkūno SJ nuotraukos

nuolat globok ir šventink savuosius žmo­ nes, kuriems tavo Sūnus, praliedamas sa­ vo kraują, įsteigė Velykų slėpinį.

3

4

Artuma / 2007 m. balandis

Credo

Pusryčiai su Jėzumi Kun. Arvydas MALINAUSKAS Evangelijoje pagal Joną keturiuose epizoduose pa- ruošia žvejoti, nors Mokytojas juos buvo išsirinkęs ir pasakojama apie susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi. Pir- skyręs „žmonių žvejais“ (plg. Mk 1, 17). Argi taip elgtis moji Viešpatį išvysta Marija Magdalietė, paskui jis tris dera apaštalams? Užuot žygiavę į visą pasaulį skelbti kartus pasirodo mokiniams. Tiesa, žodis „pasirodymas“ Evangelijos, užsiima tokiais žemiškais niekais. Nenaunėra pats tinkamiausias susitikimui su Prisikėlusiuoju dėliai, matantys tik savo pilvus ir tinklus. Verčiau eitų apibūdinti. Būna įvairių, visokias asociacijas keliančių per miestus bei kaimus, išvarinėtų demonus, gydytų lipasirodymų. Jau geriau „apsireiškimas“. Po Prisikėli- gonius ir skelbtų Dievo karalystės atėjimą... mo Jėzus – Žodis, tapęs kūnu (plg. Jn 1, 14), Pirmasis Keista, tačiau Jėzus, šį kartą mokiniams pasirodęs ir Paskutinysis (Apr 22, 13), Jono Krikštytojo skelb- prie Tiberiados ežero, jiems nepriekaištavo ir jų nesutasis Dievo Avinėlis (Jn 1, 29), – ateina Tėvo šlovėje draudė. (Nors, evangelistų liudijimu, prireikus juos ir kaip nuodėmės ir mirties nugalėtojas. Todėl ir jo atėji- bardavo, ir drausmindavo, tuo tarpu įvairaus plauko numas tolygus Dievo epifanijai (apsireiškimui), kurią se- sidėjėliams dovanai dalijo Dievo gailestingumą.) Prienų senovėje, patriar­chų bei pranašų laikais, lydėdavo šingai. Pamatęs, kad šie užkietėję žvejai per kiaurą nakgriausmai, žaibai ir dangaus kareivija, giedanti „Šven- tį nieko nesugavo, pataria jiems darsyk užmesti tinklus. tas, šventas, šventas...“ Susitikimui su Prisikėlusiuoju Kaip kadaise po nesėkmingos Simono Petro ir jo draugų apibūdinti tinka ir žodis „stebuklas“, nes šis įvykis nu- žūklės Genezareto ežere. Jonas prisimena: „Rytui aušstebina, ir evangelisto Jono pamėgtas „ženklas“, nes tas tant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus“ ir, užuot išrėsusitikimas išreiškia arba ženklina dievišką tikrovę, į ku- žęs deramą pamokslą – meskit šalin, nenaudėliai, savo rią esame pakviesti lyg anie pakelių, patvorių ir skers- tinklus, sukapokite valtis ir eikite skelbti Evangelijos! – gatvių žmonės viename iš Jėzaus palyginimų apie vai- paprašo valgyti (plg. Jn 21, 4-5). Mokiniams atsakius, šes dangaus karalystėje. kad jie nieko neturi, duoda patarimą dar kartą užmesNuojauta greičiausiai mums kužda, kad toks susiti- ti tinklus. Lygiai taip, kaip anuomet, pačioje pradžioje, kimas turėtų vykti specialiai pritaikytoje sakralioje erd­ kai nė vienas tų žvejų nė nesapnavo tapsiąs Gerosios vėje, kur nors šventykloje ar bent jau šventojo miesto Naujienos skelbėju. Beje, ir šįkart, kaip kadaise, išvydę Jeruzalės prieigose, – juk tai ne šiaip sau koks eilinis pa- Jėzų, neatpažino Dievo siųstojo Mesijo. sirodymas ilgiau ar trumpiau Tai, kas įvyko paskui, kai paPrisikėlęs Jėzus pasirodo prie Tiberiados ežero. nesimačius, bet triumfuojanMariaus Vilucko ikona. 2004 m. klusę Jėzaus patarimui mokiniai čio, iš mirties prisikėlusio (!) vėl pabandė laimę, jie tikriausiai Viešpaties apsireiškimas. Tadar ilgai prisimindavo. Stebuklas! čiau Jėzus pasirenka labai pa„Taigi jie užmetė ir jau nebeįstenprastą, perdėm kasdienišką gė jo [tinklo] patraukti dėl žuvų vietą. Pirmasis ir antrasis apgausybės“ (Jn 21, 6). Evangelistas sireiškimai mokiniams vyksJonas nurodo netgi tikslų skaičių – ta paprasčiausiame name, – šimtas penkiasdešimt trys didelės evangelistas Jonas nenurodo žuvys. Kartą, perskaitęs šį skaitinį ir norėdamas įsitikinti, ar žmonet jo adreso, – „durims esant nės atidžiai klausosi, pasiteiravau, užrakintoms“ (Jn 20, 19. 26), kiek žuvų mokiniai sugavo. Išgirvadinasi, tada, kai jie to niekaip nesitikėjo. O trečiąsyk dau atsakymą: 153. O kai pasidomėjau, į ką šiame pasakojime Jėzus apsireiškia dar kuklesnėje aplinkoje – žuvimi ir jie labiausiai atkreipė dėmesį, vėl dumblu dvelkiančioje ežeišgirdau tą patį: 153 žuvys! Kas ro pakrantėje. Stebina ne tik tai? Paslaptingas simbolis, kurio keista susitikimo vieta, bet ir reikšmę žino tik išrinktieji? Raktas į „aukštesnį pažinimą“? Veltui metas. Petras su draugais išsi-

Credo Evangelijoje ieškotume tokios mistikos. Nemanau, kad kas nors būtų pasikeitę, jei apaštalai būtų sugavę 154 ar net 386, arba tik 113 žuvų… Štai geriausias paaiškinimas, kokį teko išgirsti: šis įvykis Jonui palikęs tokį gilų įspūdį, kad ir po daugelio metų jis nepamiršo anos stebuklingos žūklės Tiberiados ežere. Tik tada vienas iš mokinių pagaliau atpažįsta: „Juk tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

Ir jiems, ir mums reikia, kad bent retsykiais kas nors nustebintų, priblokštų. Trumpai tariant, reikia stebuklų.

Kaip ir ano meto žmonėms, iš Jėzaus reikalavusiems ženklo – įrodymo.

Tad kas gi šiame evangelisto Jono aprašytame įvykyje gali būti svarbiau už žuvis? Kas svarbiau už stebuklingą žūklę? Tikrai ne žuvų kiekis ir ne tai, jog tinklai nuo tokio gausaus laimikio nesuplyšo. Kur kas svarbesni Jėzaus žodžiai: „Eikite šen pusryčių!“ (Jn 21, 12). Kal-

bu visiškai rimtai. Šis Evangelijos skaitinys, kurį girdime Velykų laike, byloja, kad Jėzus ir po Prisikėlimo apsireiškia žmogaus kasdienybėje. Ateina taip pat paprastai, kaip anuomet pas Petrą (plg. Mt 8, 14), pas vieną pietų pakvietusį fariziejų (plg. Lk 7, 36), pas muitininką, o vėliau apaštalą Matą (plg. Mt 9, 10), pas Mortą ir Mariją (plg. Lk 10, 38). Apsireiškia ant paprasčiausio ežero kranto, kai mokiniai ne meldžiasi, gieda ar planuoja susitikimą su Viešpačiu, bet paprasčiausiai žvejoja. O mes taip mėgstam viską skirstyti į šventa – nešventa, mums taip knieti nubrėžti Jėzui ribas, kurių jam nevalia peržengti... Laimė, kad Jėzus nekreipia į tai dėmesio ir ateina taip, kaip jam patinka, pats pasirinkdamas ir susitikimo vietą, ir laiką.

Belieka laukti ir atpažinti.

Biblijos Dievas: tarp meilės gyvybei ir smurto Kun. Danielius DIKEVIČIUS Mirtis ir smurtas, greta meilės ir sekso, – klasikinė literatūros tematika. Apstu jos ir Biblijoje, garsiausioje visų laikų Knygoje. G. Beresnevičius, religijotyros grandas, netgi pavadino ją „kruviniausia kriminalo pilna knyga pasaulyje“. Išties, kone visuose Senojo ir Naujojo Testamentų veikaluose kraujas „čiurkši po kojomis“.

Nuo Pradžios knygos pirmos žmogžudystės – Kainas pakilo prieš savo brolį [Abelį] ir jį užmušė (4, 8b; čia ir toliau paryškinta cituojant) – iki apokaliptinių vaizdų paskutinėje Biblijos knygoje: Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, <...> apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant bal­ tų žirgų <...>. Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. <...> Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus vidu­ riu: „Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį, ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvų­ jų ir vergų, didelių ir mažų!“ Tuomet išvydau žvėrį ir že­ mės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene. Žvėris buvo sugautas, o kar­ tu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies

ežerą su degančia siera. Visus kitus užmušė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų (Apr 19, 11-21).

Kodėl Biblija – šventoji beveik milijardo žmonių Knyga – rašo tokius dalykus? Kaip šitai suprasti bei skaityti ir ar reikėtų į tai gilintis? Ir kaip tai suderinti su bibliniu įvaizdžiu Dievo, kuris yra Meilė ir Gėris bei gerbia visa, kas gyva? Manau, šito savęs ir kitų klausia kiekvienas žmogus, sąmoningai atsiverčiantis Šventąjį Raštą. Pabandykime drauge paieškoti atsakymų.

Klasifikacija Pirmiausia suskirstykime ištraukas apie smurtą į tam tikras kategorijas. Grupuoti galima įvairiai. Viskas priklauso nuo asmens požiūrio ir intereso. Atsižvelgdami į priežastis ir nenorėdami nei pernelyg apsunkinti, nei perdėm supaprastinti problemos, mes tokius tekstus sudėliokime į dvi grupes – antropologinę ir teologinę.

Antropologinė smurto priežastis. Šiai kategorijai priklausytų visos ištraukos, kuriose aprašomas smurtas tėra vien žmonių veiklos išraiška ir rezultatas. Smurtas, kylantis iš žmogaus širdies ir atliktas jo rankomis, galėtų būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtas smurtas – tai kerštas (lot. lex talionis, t. y. atlygio arba atkeršijimo įstatymas), Senojo Testamento laikais iškeltas net iki dorybės

5

6

Artuma / 2007 m. balandis

Credo lygio: ...akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę (Iš 21, 24-25); Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi. <...> Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta. Kas užmuštų gyvulį, tu­ rės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi (Kun 24, 17. 19-21). Pagrindą keršto įstatymui sudaro Dekalogo įsakymas Nežudysi (Iš 20, 13), uždraudžiantis tik neteisėtą gyvybės atėmimą (būtent tokia hebrajiško veiksmažodžio rasah reikšmė). Neteisėtas smurtas, t. y. nepagrįstas ir neadekvatus, griežtai draudžiamas.

už šito reikalavimo neįvykdymą. Štai pavyzdys iš Izraelio pirmojo karaliaus Sauliaus gyvenimo. Samuelis tarė Sauliui: „Mane VIEŠPATS siuntė patepti tavęs karaliu­ mi savo tautai Izraeliui. Todėl dabar klausykis VIEŠPA­ TIES žodžių! Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, kai, jam einant iš Egipto, jį užpuolė kelyje. Dabar eik, užpulk jį ir paskirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, bet užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus’“. <...> Saulius ir karei­ viai pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, peniukš­ lių ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo paskirti jų sunaikinti; sunaikinti jie paskyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam nebetiko. Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Samueliui: „Gailiuosi, kad padariau Saulių kara­ liumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsa­ kymų“ (1 Sam 15, 1-3. 9-11a).

Interpretacija

Miniatiūra iš Douce Apokalipsės. Londonas, 1270–1274 m.

Teologinė smurto priežastis. Šiai grupei priklauso tekstai, kur pats Dievas imasi šiurkščios prievartos arba įsako jos griebtis. Tokį smurtą būtų galima suskirstyti į tiesioginį ir netiesioginį. Biblinio tvano istorija yra klasikinis Dievo vykdomo, t. y. tiesioginio, smurto pavyzdys: Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. <...> Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti. <...> Ir visi marieji, krutėję žemėje, žuvo – paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat ir visi žmonės. <...> Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje (Pr 7, 17-23).

Netiesioginis Dievo smurtas Biblijoje vadinamas hērem vardu. Prel. prof. A. Rubšys, Lietuvos egzegetų kunigaikštis, hebrajiškąjį hērem verčia kaip skirti su­ naikinti: Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tau­ tų: hetitus, girgašitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave, – kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus juos tau atida­ vęs ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti (Įst 7, 1-2a). Dievas ne tik įsako atlikti hērem, bet ir baudžia

Dabar pabandykime atsakyti į straipsnio įžangoje iškeltus klausimus. Lengviausia paaiškinti neteisėtą antropologinę smurto priežastį. Tai – nuodėmės sužeistos žmogiškos prigimties padarinys. Biblija tokią prievartą mini, bet nepataria (Augustinas). Teisėta antropologinė smurto priežastis (lex talionis) paaiškinama ir suprantama tiktai archajinės biblinės antropologijos šviesoje. Iki II a. pr. Kr. biblinė antropologija nežinojo pomirtinio gyvenimo sampratos. Esą mirdavo visas žmogus ir iškeliaudavo į visų mirusiųjų karalystę (šeol), kur nebuvo nei atlygio, nei bausmės už gerą ar blogą žemišką gyvenimą, ir vien žemėje jis galėjo būti apdovanotas arba nubaustas. Iš čia ir kildinamas reikalavimas atkeršyti hic et nunc (lot. čia ir dabar). O šisai keršto įsakymas yra ne kas kita, kaip teisingumo troškimas ir įvykdymas.

Teologinė tiesioginė smurto priežastis irgi lengvai paaiškinama. Tai – dieviško pykčio ir bausmės išraiška.

Bausdamas už nuodėmes Dievas pareiškia: be manęs ir šalia manęs nėra gyvenimo, vien mirtis. Sunkiausia suvokti teologinę netiesioginę priežastį. Kodėl Dievas reikalauja skirti sunaikinti? Galimi du atsakymai. Pirmas – istorinis: anuomet vyravo tokia Dievo samprata. Antras – literatūrinis: tai hiperbolė, kurios giliausia prasmė buvo ne išžudyk šalia tavęs gyvenančias tautas, bet neperimk jų religinių papročių ir kultūros, t. y.

Izraeli, neprarask savo tautinės tapatybės.

Išvados Biblijos Dievas nėra B. Sruogos Dievų miško mušeika Schreideris, talžydavęs kalinius be pagrindo ir savo iniciatyva, nes jam tai buvo smagu ir pelninga. Priešingai, Dievo „smurtas“ Biblijoje vykdomas dėl gyvybės ir skiriamas gyvybei apsaugoti.

Credo

Relikvijų malonė – prisikėlusio Kristaus gyvybė Tomas VILUCKAS Šio straipsnio temą įkvėpė gegužės 18 d. prasidėsianti ir iki liepos 1 d. vyksianti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą. Įprasta, kad piligrimai keliauja į šventąsias vietas, lanko šventųjų ir kitokias relikvijas. Tačiau artėjant šv. Teresės mirties šimtmečiui Prancūzijoje kilo mintis, kad pačios Teresės relikvijos pakeliautų ir aplankytų visas Prancūzijos vyskupijas. Šio sumanymo, pradėto įgyvendinti 1994 m., sėkmė buvo stulbinanti: ten, kur sustodavo šventosios relikvijos, būdavo didžiulis dvasinis įvykis. Pagerbti jas netrukus panoro ir kitų kraštų tikintieji. Taip šios relikvijos laivais, lėktuvais, autobusais, traukiniais apkeliavo daugybę šalių, nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ar Airijos. Taip išsipildė Teresės troškimas, išreikštas jos raštuose: „Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą <...> skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau būti ja ligi amžių pabaigos...“ Dabar šv. Teresėlės misijos vieta tapo ir Lietuva.

Relikvijų šokas Po pasaulį keliaujančiame šv. Teresės relikvijoriuje – jos stuburo slanksteliai. Ko gero, tai šokiruoja ne vieną net ir pamaldų žmogų. Pasklidus šiai naujienai, internetas suspirgėjo nuo piktų atsiliepimų: „Katalikai negerbia mirusiųjų“, „Barbarizmas!“, „ Kažkokie viduramžiai“, o viską apibendrina tokia nuomonė: „Tai ir yra Katalikų Bažnyčios nusivažiavimas, virtimas kažkokia mistine sekta, garbinančia kažkieno kaulus ar rūbus.

Juk antras Dievo įsakymas draudžia bet kokių materia­ lių dalykų garbinimą juos sudievinant.“

žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas...“ (Iš 20, 3-5)?

Ko gero, dalis turistaujančių tautiečių, užklydusių į Italijos ar Prancūzijos bažnyčias, žagtelėja išvydę viešai išstatytą kokio nors šventojo galvą. Tai pribloškia mus, neįpratusius reikšti pagarbą relikvijoms. Tiesa, taip elgtis nelabai turime progų, nes Lietuvoje nedaug šventųjų kapų. Tuo tarpu Vakarų krikščionims gerbti relikvijas yra savaime suprantama. Tačiau prisiminkim, kad, pavyzdžiui, 2004-aisiais švenčiant 400 metų jubiliejų, kai Bažnyčia oficialiai pripažino šventojo Kazimiero kultą, iškeltos karalaičio relikvijos sulaukė gausaus mūsiškių tikinčiųjų lankymo.

Stabmeldystė ar gerbimas?

Kaip yra iš tikrųjų? Gal teisūs mūsų jausmai, besipriešinantys „kaulų tampymui“ po pasaulį? Ir kaip dėl Dievo įsakymo, skelbiančio, kad: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia,

Vis dėlto ne vieną tikintįjį apninka daug neaiškumų.

Tad pirmiausia dera išsiaiškinti paties termino „relikvijos“ reikšmę. Lotyniškas žodis reliquiae reiškia „liekana“, „palikimas“. Ši sąvoka vartojama ne tik religine prasme: juk relikvijomis apibūdiname ir močiutės staltiesę ar muziejuje po stiklu padėtą kokią nors seną knygą. Tačiau Bažnyčia relikvijomis vadina su Jėzaus žemiškuoju gyvenimu susijusius daiktus ir šventųjų kūnus ar jų dalis, taip pat jų liestus audeklų gabalėlius bei daiktus. Visa tai krikščionys (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) apgaubia ypatinga pagarba. Beje, verta pastebėti, kad relikvijų gerbimas paplitęs beveik visose religijose: relikvijoms priskiriama įvairi reikšmė, prie jų atliekamos skirtingos liturgijos.

7

8

Artuma / 2007 m. balandis

Credo Krikščionys relikvijų negarbina, nes garbinti galima tik Dievą, o jas gerbia. Šis paprotys pradėjo plisti dar Bažnyčios aušroje, tad kalbama apie itin seną tradiciją.

Pirmaisiais amžiais krikščionys rinkdavosi prie kankinių kapų švęsti Eucharistiją, taip išreikšdami pagarbą jiems ir bendrystę su jais. O 325 m. Nikėjoje įvykęs Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas nutarė, kad tikintieji relikvijas gerbia taip pat kaip ikoną, kryžių, Evangelijų knygą.

Relikvijų kultas suklestėjo viduramžiais. Tada katedros, bažnyčios varžydavosi, kuri sukaups didesnę, įspūdingesnę relikvijų kolekciją, nes tai reiškė maldininkų antplūdį į šias šventoves. Miestai vaidydavosi dėl šventųjų kūnų, relikvijos būdavo perkamos ir parduodamos, net vagiamos, slapčia pergabenamos; tuo metu atsirado ir relikvijų klastotės. Štai bažnyčiose kaip relikvijos buvo eksponuojama... Mergelės Marijos pienas, Jono Krikštytojo dantys ar Šventosios Dvasios plunksna. Suprantama, tokie perlenkimai sukėlė kraštutinę reakciją ir Martynas Liuteris relikvijų gerbimą pavadino stabmeldyste.

Tridento Susirinkimas 1563 m. patvirtino relikvijų vertę, o Vatikano II Susirinkimas mokė: „Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 111).

lydinti malonė iki tikinčiojo ateina įvairiais būdais, net per daiktus. Šventųjų kūnai yra gyvieji Kristaus Kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės, kupinos Viešpaties malonės. Ši malonė niekur nuo jų nesitraukia ir po mirties. Jos gyvastingumas yra prisikėlusio Kristaus veikimo vaisius. Kristus gyvas – gyvybė plūsta ir iš jo šventųjų! Šventųjų kūnai – tai ženklas, kad jie yra arti mūsų ir toliau rūpinasi savo Bažnyčios žmonėmis. Šventųjų kūnai yra Bažnyčios „nuosavybė“, todėl jų dalių buvimas relikvijoriuose, altoriuose nėra „nehumaniškas“ elgesys.

Tai dar viena galimybė, kad iš Kristaus Prisikėlimo kylanti malonė pasiektų kuo daugiau širdžių. Žinoma, visada lieka pavojus piktnaudžiauti relikvijomis, prietaringai žiūrėti į jas. Tačiau Bažnyčia, gerbdama relikvijas įvairiais gestais (prigludimu, nusilenkimu, pabučiavimu), savo žvilgsnio nesulaiko tik ties pačiomis relikvijomis, bet kreipia jį į Tėvo dešinėje esantį prisikėlusį Jėzų, kuris per Šventąją Dvasią teikia gyvybę.

Kristaus gyvybė, plūstanti iš šventųjų Kodėl Bažnyčia taip brangina relikvijas? Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad apaštalo Pauliaus kūną lietusias skepetėles, prijuostes žmonės dėdavo ligoniams, ir nuo šių „pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios“ (19, 12). Ši Šv. Rašto ištraukėlė liudija, kad šventuosius

Teresė Marten (Thé­ rèse Martin) gimė Pran­cūzijoje, Alansone, 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Luiso Marteno ir Zelijos Gėren šeimoje. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė.

Dėl didelio emocinio sukrėtimo Teresė suserga ir iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-iųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją.

Netrukus Teresė pradeda žygius į­sto­ ti į Karmelį. Ji jau pajėgia kovoti dėl sa-

vo tikslo. 1887 m. lapkričio 20 d. piligriminės kelionės į Romą metu ji išdrįsta kreiptis net į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų stoti į Karmelį.

1888 m. balandžio 9 d. Teresė įstojo į Liz­jė Karmelį, o 1890-ųjų rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus.

Teresės dvasinio kelio „įkūnijimas“ – jos sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei.

1896 m. balandžio 3-iąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos – ženklas.

Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji, prašoma Motinos Agnietės, baigė rašyti savo pri-

siminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis (B ir C) parašė jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys užrašinėjo ir rinko jau sergančios ir nebepajėgiančios rašyti Teresėlės žodžius.

Teresė iškeliavo į amžinybę 1897 m. rugsėjo 30 d. Po jos mirties seserims kar­ melitėms išleidus jos rankraščius, Teresės žinia, jos įžvalgos pasklido po visą Katalikų Bažnyčią.

Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d.

Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. paskelbti ją Bažnyčios mokytoja.

Credo

Klausimai ganytojams Kaip vertinate siekimą stiprinti Bažnyčios ir dvasininkų įtaką valstybėje, jos politiniame ir kultūriniame gyvenime? Lilija

Bažnyčios misija – skelbti Evangeliją. Tai apima visas gyvenimo sritis. Tad Bažnyčios pastangos nešti Evangeliją tiek į kultūrinį, tiek į politinį šalies gyvenimą visiškai natūralios. Jeigu politikai rimtai remtųsi Evangelija, visi galėtume tik džiaugtis moralia politika, kurios šiandien labiausiai ir trūksta.

Kas yra Bažnyčia? Ernestas

Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus įkurta ir ant apaštalų pamato pastatyta institucija, kuriai pavesta saugoti Kristaus paveldą ir padėti jos nariams saugiai eiti į Tėvo namus.

Ar galima Santuokos sakramentą priimti ne bažnyčioje, o koplyčioje? Pavyzdžiui, vienoje iš Kryžiaus kelio koplyčių greta Žemaičių Kalvarijos. Malvydas

Santuokos sakramentas paprastai teikiamas parapijos bažnyčioje. Apie tinkamumą teikti šį sakramentą kitose vietose turėtų spręsti ir leidimą duoti arba neduoti vietos vyskupas.

Ar Santuokos sakramento nepriėmę tėvai gali krikštyti savo kūdikį? J. ir S.

būtų prasimanyta, tuomet būtų ne apkalba, o šmeižtas. Be rimtos priežasties pasakoti apie kitų žmonių nuodėmes, ypač jeigu jos pašaliniams nežinomos, draudžiama. Darantįjį bloga galima perspėti ir pabarti, tik svarbu, kaip – gerai ar blogai – tai padaroma. Krikščionio ir pyktis, ir pabarimai turi būti nuosaikūs. Šventasis Raštas mus moko: „Tegu saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės.“ Kokį Dievą išpažįsta protestantai? Ir kas yra jų vadovas, jei ne popiežius? Roma

Ir katalikybė, ir protestantizmas – tos pačios krikščioniškos religijos šakos, pagrįstos tikėjimu į Jėzų Kristų kaip Išganytoją, veikiantį vienybėje su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia, taigi į tą patį Dievą. Vienas iš svarbių skirtumų – kad Katalikų Bažnyčia (ir tik ji) pripažįsta popiežių apaštalo Petro įpėdiniu ir dėl to laiko jį Bažnyčios vadovu; protestantai šito nepripažįsta. Paprastai visos protestantų šakos (liuteronai, kalvinistai, baptistai ir kt.) turi savo atskirus vadovus kiekvienoje šalyje, o bendro vadovo jie neturi.

Norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę apie kunigą karjeristą? Tai blogai? Ką reiškia Bažnyčios hierarchiniai santykiai? Liudvikas

Evangelija ne tik kunigą, bet ir kiekvieną krikščionį skatina tobulėti ir „leisti į apyvartą“ Dievo jam patikėTėvų statusas šiuo atveju neturi jokios reikšmės.

Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti tus talentus (plg. Mt 25, 14-30). Šis Viešpaties ir artikuo greičiau ir, žinoma, pasirūpinti krikščioniškai auklė- mo meilės įkvėptas bei palaikomas augimas skiriasi nuo ti. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusi- karjerizmo, kai pasisekimo veikloje siekiama dėl savatuokusių tėvų kūdikį, tačiau tokie žmonės negali būti naudiškų tikslų, nepaisant visuomenės interesų. Pastakrikšto tėvais kitam vaikui, nes Bažnyčios mokymas rei- rasis yra nesuderinamas su Evangelijos mintimi.

Bažnyčioje visi lygūs savo kilnumu, nes per Krikštą kalauja, kad krikštatėviais būtų kviečiami tik dori katalikai, besilaikantys tikėjimo reikalavimų. Jie privalo būti yra tapę Dievo vaikais ir Kristaus Kūno nariais. Hierarchinė jos struktūra, išreiškianti skirtingus įvairių narių savo krikštavaikiui sektinu gyvenimo pavyzdžiu. vaidmenis, kyla iš paties Jėzaus Kristaus, kuris apaštaRengiantis išpažinčiai man vis kyla sunkumų aplus ir jų įpėdinius įpareigojo Jo vardu ir galia mokyti, sispręsti, kas yra nuodėmė, o kas ne. Ar pyktis – pašventinti bei valdyti Dievo tautą. Tai reiškia, kad šią nuodėmė? Juk tai normalus žmogiškas jausmas! Ir misiją reikia vykdyti su tokiu pačiu nusistatymu kaip Jėar nuodėmė apkalbėti kitą žmogų, jei tos apkalbos zaus, kuris „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauneišgalvotos arba jos būna tiesiog savo nuomonės ti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt išsakymas? Arba toks dalykas: kartais supykstu ant 20, 28). Jėzus aiškiai perspėjo, kad valdžia Bažnyčioje pavaldinių ir smarkiai juos išbaru, o paskui jaučiuoturi būti ne engimo, priespaudos, bet meilės ir tarnystės si kalta, nors jie tikrai buvo verti rimtų priekaištų. įrankis: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiauAr tai nuodėmė? Renata sias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26).

Pyktis yra nuodėmė, jei jis sąmoningai palaikomas.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos Šiaip jis yra natūrali žmogaus reakcija į blogio apraiškas. ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių Apkalba yra neišgalvota, bet asmenį žeminanti tiesa. Jeigu (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

9

10

Artuma / 2007 m. balandis

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Kovo viduryje pasirodė Benedikto XVI apaštališkasis paraginimas Sa­ cramentum caritatis, kurį sudaro Šv. Tėvo mintys apie diskusijas ir pasiūlymus per 2005 m. vykusį Vyskupų sinodą, skirtą Eucharistijai. Kažkodėl kritikų, laukusių kunigų celibato panaikinimo, jis pavadintas „konservatyviu“, „dogmatišku“ ir neva reiškiančiu Bažnyčios posūkį atgal. Gal juos išgąsdino popiežiaus dėmesys lotynų kalbai? Iš tiesų Benediktas siūlo švęsti liturgiją lotyniškai, bet tik tais atvejais, kai į ją susirenka gausi tarptautinė auditorija, bet skaitiniai, homilija ir visuotinė malda turės skambėti vietinėmis kalbomis. Privalomas kunigų celibatas lieka galioti, kaip ir draudimas išsiskyrusiems bei antrąkart civiliškai susituokusiems ir pirmosios santuokos neanuliavusiems katalikams priimti Komuniją; užtat jų dalyvavimas Eucharistijoje labai skatinamas ir yra tikrai vertingas bei vaisingas.

Krikščionys nekatalikai ir toliau negalės priimti Komunijos katalikų Mišiose, nes Eucharistija yra pilnutinės tikėjimo vienybės ženklas. Tačiau vienas pasiūlymas, jį įgyvendinus, būtų ypač akivaizdus: popiežius svarsto galimybę perkelti ramybės palinkėjimo ženklą į kitą Mišių dalį, pavyzdžiui, prieš atnašavimą, nes tai būtų svarbus priminimas Viešpaties žodžių, jog prieš nešdami atnašas Dievui, pirma turime patys tarpusavyje susitaikinti.

Išpuoliai prieš gyvybę rodo vis naujas grimasas. Antai naujame prekybos centre Austrijos sostinėje nuo šiol galima išgerti kavos, pasižiūrėti filmą, nusipirkti naujų apdarų, o tada nutraukti nėštumą – mat viskas po vienu stogu, įskaitant ir abortų kliniką. O Švedijos krikščionys bendromis pastangomis kovoja prieš politikų siūlymus paversti šalį „abortų rojumi“ – atverti klinikų duris moterims iš tų valstybių, kur galioja griežtesni įstaty-

mai aborto atžvilgiu, ir leisti atlikti vėlyvą nėštumo nutraukimą.

Dar viena „Da Vinčio kodo“ stiliaus sensacija virto plačiai išreklamuotas „Titaniko“ režisieriaus Jameso Camerono dokumentinis filmas „Dingęs Jėzaus kapas“, esą atskleidęs, kad prieš 30 metų šalia Jeruzalės atkastame kape ilsisi Jėzaus, jo sutuoktinės Marijos Magdalietės ir jų tariamo sūnaus Judo palaikai. Ne tik katalikai biblistai, bet ir Izraelio archeologai tokius teiginius tiesiai šviesiai pavadino nesąmone ir patarė nekreipti į juos dėmesio.

Lietuva

lėje. Turiningus pranešimus jaudina­mai papildė šeimų liudijimai. Džiugino jauna ir, palyginti su ankstesnėmis konferencijomis, vyriškesnė auditorija: daugiau šeimos centrų darbuotojų bei savanorių atvyko su „antrosiomis pusėmis“, kurios, pasak atsiliepimų, nenusivylė. Juolab šiemet pasirinkta nagrinėti sutuoktinių santykių tema „Dviem yra geriau negu vienam… Kai vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“. Šv. Juozapo iškilmių proga į maldą vis gausiau būrėsi vyrai. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jau tapo tradicija vyrų maldos popietės.

Kovo 11-ąją, minint Nepriklausomybės atkūrimo metines, iškilmingame Seimo posėdyje Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis ragino neapriboti valstybinio mąstymo vien medžiaginės gerovės rodikliais. Jis priminė kardinolo V. Sladkevičiaus žodžius: „Ryžkimės būti išmintingais mūsų tautos ateities kūrėjais, kurie statydavo tautos rūmus ne ant byrančio nerūpestingo gyvenimo smėlio, bet ant tvirtų, tikėjimo ir krikščioniškos dorovės pamatų“.

Tądien Vilniaus arkikatedroje sakytoje homilijoje kardinolas A. J. Bačkis tęsė Vasario 16-ąją įtaigiai akcentuotą mintį: tik per šeimą galima išlaikyti gyvą tautos sąmonę, perduoti savitą kultūrą bei tikėjimą. Ganytojas kėlė ugdymo svarbą: „Su nuostaba ir pagarba žvelgiame į tuos pasišventusius mokytojus, kurie nebijo jaunų žmonių maištingumo ir kartais kylančios agresijos. Mokytojus, kurie su meile ir pasiaukojimu stengiasi ne tik perduoti žinias, bet ir ugdyti asmenybę, žadinti doros troškimą bei atsakomybės jausmą.

Kaip ir kasmet, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius visuomenei pristatė metinę arkivyskupijos sielovados bei finansų apžvalgą. Ganytojas, be kita ko, pranešė apie planuojamą nuolatinių dia­ konų rengimą. Aptaręs gyvenimo lygio kilimo ženklus ir demografinių pokyčių atspindį sielovados statistikoje, arkivyskupas sakė, kad 2006 m. didesnių parapijų rinkliavos pajamos beveik atitiko jų išlaidas sielovadai, užtat daugybė kaimo parapijų gyvena labai vargingai.

Lietuvos šeimos centrų metinė konferencija, kasmet rengiama vis kitoje vyskupijoje, kovo 17–18 d. vyko Marijam­po­

Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

Pasirengimas Šiluvos Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejui įvairiomis iniciatyvomis išplito ir kitose Lietuvos vyskupijose. Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanatas pradėjo dekanatų piligriminių kelionių į Šiluvą iniciatyvą.

Skaudžiu visos tikinčiųjų bendruomenės brandumo išbandymu tapo žiniasklaidos paviešintos kelių kunigų gyvenimo painiavos.

Istorinėje LR prezidentūroje Kaune paminėtas prieš 35 metus pradėtos leisti LKB kronikos jubiliejus.

Sauliaus Matulevičiaus nuotrauka

Kronika

Esame pašaukti meilės darbams Andrius NAVICKAS Kovą sukako 40 metų, kai paskelbta popiežiaus Pauliaus VI enciklika „Tautų vystymasis“ (Populorum progressio).

Svarbaus Bažnyčios dokumento jubiliejus – gera proga ne tik ritualizuotos pagarbos gestams, bet ir klausimui: ar mus pasiekė šio Šventojo Tėvo žodžiai, ar jie atrado derlingą dirvą mūsų širdyse?

Deja, Lietuvoje nėra populiaru skai­ tyti Bažnyčios dokumentus. Didžioji dalis netgi uolių mūsų šalies katalikų vargu ar ką nors girdėjo apie tai, ką andai popiežius Paulius VI rašė tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms. Sovietmečiu Populorum progres­ sio mintys atsimušė į storą informacinę sieną, už kurios buvome įkalinti, o vėliau esą turėjome kitokių rūpesčių nei studijuoti Bažnyčios raštus...

Viename iš gausių interviu dabartinis Šventasis Tėvas Benediktas XVI taik­liai pastebi, kad labai svarbu, jog šių dienų krikščionys naujai atrastų krikščioniškosios doktrinos lobyną. Daugybė žmonių šiandien ieško atgaivos keisčiausiuose religingumo pavidaluose, neįvertindami tų dvasinių turtų, kuriuos jiems teikia krikščionybė. Deja, labai dažnai galvojama, jog apie ją žinoma jau viskas, ir susitelkiama į nuskurdintą krikščionybės karikatūrą.

Kita pavojinga tendencija – bandymas krikščioniškas vertybes uždaryti savotiškame rezervate. Daugiau nei prieš dešimtmetį rengtose apklausose dauguma Lietuvos katalikų teigė esą įsitikinę, kad Bažnyčia turėtų rūpintis moralės ir tikėjimo dalykais, bet nesikišti į visuomenės gyvenimą ar politinius procesus. Nemanau, jog per prabėgusį laiką šitokia nuostata pasikeitė. Negalima nesutikti, kad nėra gerai, kai krikščionybė prilyginama kuriai nors politinei ideologijai ar visuomenės pertvarkos programai. Tačiau galbūt net didesnis pavojus – teigti, jog krikščioniškos ver-

tybės tinka grįsti privačiam, bet ne viešajam gyvenimui. Kitaip tariant, įsileiskime Viešpatį į savo sekmadienius, tik šiukštu ne į kitas gyvenimo dienas...

Pauliaus VI enciklika, parašyta prieš keturiasdešimt metų, nuostabiai aktuali šiandien. Ji griauna tiek politizuotą, tiek susidvejinusią krikščionybės interpretacijas ir teigia, kad krikščionys neturi teisės nusigręžti nuo skurdo bei socialinės neteisybės klausimų. Artimo meilė negali apsiriboti skambiomis deklaracijomis, bet reikalauja konkrečiai įsipareigoti tiems, kuriems reikalinga pagalba. „Kiekvienas krikščionis privalo vykdyti solidarumo pareigą“, – tvirtina Paulius VI. Jis nereikalauja iš mūsų kurti socialines utopijas, bet primena, jog esame pašaukti meilės darbams.

Labai šiuolaikiškai skamba ir priminimas, jog nūdienėje visuomenėje žmogaus gerovė pernelyg sukoncentruojama į ekonominį lygmenį, pamirštant asmens visapusiško vystymosi svarbą. Kaip antraeilis ir nereikšmingas dalykas, neleistinai ignoruojama visa, kas negali būti išversta į pinigų ar ekonominių gėrybių kalbą. Drastiškas padarinys – savęs nuskurdinimas ir nuolatiniu palydovu tapęs nepasitenkinimo jausmas. Įdomu tai, kad Paulius VI apie socialines problemas ir eko­no­minio vystymosi ribas rašė pasaulio ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai atrodė, jog žmonija atrado visų problemų sprendimą. Popiežius įvertino atskirus ekonominės pažangos privalumus, bet perspėjo apie tamsiąją jos pusę.

Tikėtina, jog būtume išvengę daugybės klaidų ir šiandien gyventume kur kas teisin­ gesnėje visuomenėje, jei Nepriklausomybės aušroje būtu­m e įsiklausę į prieš dešimtmečius rašytos enciklikos žodžius. Susižavėję laukinės rinkos pažadais išspręsti visas visuomenės bėdas ir mėgindami pamiršti sovietinio kolektyvizmo košmarą, gerokai įklimpome į socialinių problemų pelkę. Tiesa, šiandien tikrai dar ne per vėlu prisiminti Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo išmintį. Taip pat – ir itin svarbią krikščionybės nuostatą, jog visas mūsų gyvenimas, o ne tik kuris nors jo fragmentas, turi būti statomas ant tvirtų vertybinių pamatų. Mus turėtų sustiprinti pernelyg dažnai pamirštamas krikščionybės priesakas, jog nors žmonės ir negali sukurti rojaus žemėje, privalo padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad pasaulyje būtų daugiau Viešpaties dvasios.

Na, o baigdamas tenoriu paraginti visus skaityti Bažnyčios dokumentus, teologų tekstus. Pažadu, jog nustebsite atradę daug daugiau dvasinių lobių nei tikėjotės.

Algirdo Kairio nuotrauka

11

12

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. balandis

Ar galima visa, kas įmanoma?

Justina ŽUKAUSKAITĖ Bioteisės magistrė, Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė Lietuvių išmintis sako, kad Dievas žmogui davė viską, išskyrus supratimą „pakaks“.

Tai ir palaima (skatinant siekti daugiau), ir pavojus (užmiršus, kad bet koks siekis turi ribą). Nenumaldomas noras pranokti save ir pakėlė žmogų į kosmosą, ir pavertė žvėrimi, koncentracijos stovyklose vykdžiusiu nežmoniškus bandymus su kaliniais. Taip pat ir mokslo pažanga, įsukdama visas sritis, lyg paleista nuo kalno sniego gniūžtė virsta milžiniška jėga, gebančia ne tik kurti, bet ir naikinti. Tai, kas prieš kelis dešimtmečius tebuvo mokslinė fantastika (apie žmogaus klonavimą pirmi prabilo fantastai), šiandien tampa tikrove (jau žinoma, koks galėtų būti klonavimo mechanizmas). O tai, ko dar neįmanoma padaryti (saugiai atlikti klonavimą, išnešioti kloną), užtruks tik tiek, kiek prireiks laiko tobulinant procedūros saugumą ir priimant trūkstamus teisės aktus.

Tačiau ar visa, kas įmanoma, yra galima? Ypač daug gijoms, svarstymų objektu tampa dirbtinis apvaisinimas, dvejonių kelia mokslo šakos, tiesiogiai susijusios su surogatinė motinystė, o tai, kad netrukus bus sukurta žmogumi ir gyvybe, konkrečiai – medicina. Per pasku- dirbtinė gimda, – jau irgi tik laiko klausimas. tiniuosius praėjusio amžiaus dešimtmečius joje įvyko Šios diskusijos toli peržengė tradicinės medicinos daugybė milžiniškų pokyčių: gyvybes gelbsti ištobulin- etikos ribas. 1970 m. JAV onkologas Van Rensselaeta organų persodinimo metodika; „iššifruotas“ žmogaus ras Potteris straipsnyje, paskelbtame žurnale Perspek­ genomas atvėrė prielaidas kurti pacientui asmeniškai tives in Biology and Medicine, pirmą kartą pavartojo pritaikytus vaistus; nagrinėjamos galimybės panaudo- sąvoką „bioetika“ ir pabrėžė, kad ji turi tapti nauja disti nanotechnologijas (tai gamybos procesų visuma, ap- ciplina, apimančia biologijos (ne vien medicinos) žiimanti naujausius baltymų sintezės, molekulinės inži- nias bei žmogiškąsias vertybes. Mokslininko aiškinimu, nerijos ir mikrokompiuterių kūrimo laimėjimus bei naujojo termino dėmuo bio atspindi gyvybės mokslų siekianti išrasti būdų intervencijoms molekulių lygy- žinias, o etika – žmogaus vertybių sistemos pažinimą je, pvz., sukurti nanorobotus, kurie žmogaus organiz- (Bio­ethics: bridge to the future. Englewood Cliffs, Prentice me nustatytų diagnozę ar net gydytų). Tikėtina, jog Hall, 1971, p. 1). Bioetikos enciklopedijos redaktorius XXI a. mokslininkams pavyks Romualdo Rakausko nuotrauka Warrenas Reichas bioetiką apibrėžia kaip „sisteminį gyvybės mokspasiekti dar didesnės biotechnologijų pažangos. lų ir sveikatos priežiūros moralinių Kita vertus, visuomenė jau aspektų, tarp jų – moralės vizijos, suprato, kad nevaldoma mokslo sprendimų, elgesio, krypties ir kitko – nagrinėjimą, taikant įvairias etiraida ir etiškai nepagrįstas medicinos naujovių taikymas gali būkos metodologijas tarpdisciplininėje ti pražūtingas ne tik pavieniam aplinkoje“. Abiejų mokslų bendrabūvį V. R. Potteris laikė žmonijos ir asmeniui, bet ir visai žmonijai. apskritai gyvybės išlikimo prielaida Kaip klonavimas paveiks genetinę įvairovę? Kokių padarinių bio­ (H. ten Have, R. H. J. ter Meulen, E. van Leewen. Medicinos etika. Vil­ sistemai atneš genetiškai modifikuoti augalai, besiveržiantys ir į nius: Charibdė, 2003, p. 55).

Lietuvą? O jei aplinkoje pasklis Požiūrį į mokslo plėtrą galima genetiškai pakeisti mikroorgalaikyti kita žmonių išlikimo prienizmai, kuriems įveikti dar nėra laida. Tik demokratiška, gerbianti vaistų? Jau nieko nestebina, kad, asmens teises ir kritiškai mąstanti taip sparčiai vystantis technolovisuomenė geba pasirinkti teisin-

Didelės ir mažos kryžkelės giausią kelią. Deja, pastaruoju metu šie kriterijai daro vis mažesnę įtaką mokslo raidai, tarsi jo pažanga būtų pats didžiausias tikslas. Nors, antra vertus, šiandien neleng­va prigimtinio proto šviesoje įvertinti naujų technologijų atveriamas galimybes. Na, tarkim, visi sutinka, jog žudyti yra blogai. Tačiau daugelis – net nesusimąstydami! – pritaria pertek­linių embrionų panaudojimui kamieninėms ląstelėms tirti.

Tik kaipgi tada su visuotinai pripažintu principu, kad joks individas negali būti aukojamas visuomenės labui? Nuostata, esą naudoti emb­ rionus tyrimams nereiškia žudyti, dažniausiai grindžiama šiuo „kontr­ argumentu“: embrionai dar nėra žmonės. Tokiu atveju kyla klausimas: argi iš nežmogaus gali išsivystyti žmogus?! Žodžių žaismas (zigota, embrionas, vaisius…) dažnai užmigdo mūsų budrumą ir apsunkina gebėjimą rasti teisingą išeitį.

Prisiminkim „klasikinį“ abortų legalizavimo atvejį. Įteisinti juos pradėta nuo labai griežtų išimčių (sunkių apsigimimų, prievartos ir pan.), o šiandien pakanka tik moters noro.

Medicinos specialistai apgaudinėja save ir kitus, negimusio žmogaus žudymą vadindami mikroabsorbcija ar gimdos ertmės išvalymu. Juk už painių skirtingų vardų paslepiama veiksmo esmė. Bet argi jinai pasikeis apibūdinus kitu žodžiu?

Vienas iš pagrindinių bioetikos tikslų – kelti klausimus ir skleisti nešališkas žinias apie deramą elgesį su gyvybe. Šio mokslo pateikiama informacija padeda asmeniui ne tik apsispręsti pačiam, bet ir įvertinti kitų, ypač vadinančių save mokslininkais, elgesį bei skelbiamas idėjas.

Lietuvos laukia dar nemažai apsisprendimų, pvz., dėl dirbtinio apvaisinimo, lyties pakeitimo. Dievas suteikė žmogui du galingus instrumentus – protą ir laisvę. Deramai pasinaudokime jais, nebūkime abejingi!..

13

Teikiantys gyvybę yra kasdien šalia Antanas SAULAITIS SJ Sakome, kad gyvybė nedaloma. Gyvybės ir kovos už ją simboliu tapo vientisas drabužis be siūlės – prisiminkim Evangelijos pagal Joną pasakojimą (19, 23), kaip kareiviai, į keturias dalis pasiskirstę nukryžiuoto Jėzaus kitus drabužius, nusprendžia mesti burtą dėl jo tunikos, nes ji buvo ištisai megzta. Taip ir gyvybė bei žmogaus teisės – nedalomos. Krikščionys kovoja už socialinį teisingumą, už negimusią gyvybę ir dėl senatvės ar ligos vargstančius žmones, už padorią sveikatos apsaugą, kuo tobulesnį švietimą, teisingumu grįstą taiką, prieš mirties bausmę, už susitaikymą ir rūpestingą pakantą, gamtos bei žemės išteklių globą... Tikintieji į Dievą kovoja už visa, kas ne tik išsaugo ir palaiko asmens gyvybę, bet ir už tai, ko reikia, kad žmogus, bendruomenė ir visuomenė gyvuotų.

Vienas vaizdžiausių nusistatymo už gyvybę pavyzdžių girdėtas iš studentų bent kelis kartus ir keliose aukštosiose mokyklose: „Mano senelis net skruzdėlės neužmindavo.“ Nors vabzdys gali pakelti kelis šimtus kartų už save sunkesnį krūvį, žmogui tai vienas pažeidžiamiausių gyvūnų, menkumo įvaizdis. Ne veltui civilizacija, šalis, žmonių bendrijos ar pavienis asmuo vertinamas pagal tai, kaip elgiasi su pačiais silpniausiais savo nariais, krikščioniškai tariant, su broliais ir seserimis.

Pripažįstant, kad visų pirma gelbėtina ir palaikytina žmogaus gyvybė, jo sveikata, ryšiai, brendimas, norėtųsi pasvarstyti apie paprastą, kasdienį mūsų bendravimą namuose, bažnyčioje, mokykloje, darbe, visuomenėje. Ir čia tiktų koks nors šventraštinis simbolis, pvz., Evangelijos pagal Joną ištrauka iš pasakojimo apie Jėzaus susitikimą su samariete prie šulinio: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (4, 14). Keletas žodžių apie šią versmę, kuri trykšta iš tikinčio į Jėzų (ir Krikštu su Juo susijusio) asmens.

Tie, kurie mokėmės ar mokomės fizikos, žinom, kad kiek­ vienas šviesos šaltinis skleidžia spindulius į visas puses. Jei pro skylutę spindi šviesa, ji apšviečia viską, ne tik jos dydžio tašką.

Taip ir su versme: asmuo lyg tampa gaivinančio vandens šaltiniu, nors pats šį vandenį – malonę, išganymą, gyvybės pilnat­ vės užuomazgą ar kaip kitaip bepavadintume – gauna iš Kito. Žmogus pasidaro gyvybę teikiančiu asmeniu – gal geriau sakyti gyvybę perteikiančiu.

14

Didelės ir mažos kryžkelės Apmąstant kasdienį eilinių žmonių bendravimą, natūralu pagalvoti, kaip jis atspindi Jėzaus elgesį su kuo įvairiausiais asmenimis. Juk žmogaus gyvybė nėra tik galimybė kvėpuoti bei judėti, bet ir reikštis, pasitikėti, džiaugtis, jausti šilumą, artumą ir visa tai, ką žmogus vertina. Nors ir nedaug nusimanyčiau apie anų laikų kultūrą, Jėzaus pagarba kiekvienam sutiktajam man atrodo neišsemiama: jis kalbasi su moterimis, nusidėjėliais, atstumtaisiais (raupsuotais), ligoniais, susikrimtusiais (paralyžiuotais), okupanto bendradarbiais, aukštaisiais kunigais ir mokslininkais, žvejais ir netikinčiais (dar nereginčiais)... Visad jaučiama visuotinė pagarba be jokio spaudimo, įtaigos, įtarinėjimo ar kaltinimo arba panašios laikysenos ženklų, kitą asmenį įveliančių į keblią padėtį, atstumiančių ar atbaidančių. Kiečiausi žodžiai tenka tik veidmainiams: mat šie kitiems žmonėms taiko dėsnius, kurių patys nė nemano laikytis.

Vidmanto Šimkūno SJ nuotrauka

Jeigu reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad Jėzus duoda žmogui erdvės (laiko, galimybių) pribręsti, apsispręsti. Kviečia, ištiesia ranką, bet neverčia vykdyti savo valios – visai kitaip, negu žmogus gali elgtis, stengdamasis paveikti kitą.

O dabar atpasakosiu ne dar vieną simbolį, bet išgyvenimą Didžiosios savaitės metu. Vilniaus Šventųjų Jonų bažnyčioje jau nusistovėjo tokia tradicija, kad Didįjį penktadienį kryžiaus garbinimo būdas laisvai pasirenkamas. Įnešus didelį kryžių, kaip apeigose numatyta, jis atremiamas ar padedamas priekyje, o pamaldų dalyviai kviečiami kas kaip nori jį pagerbti (nėra įprastinių laikančių kryžių patarnautojų, kurie nušluosto tikinčiųjų pabučiuotas Nukryžiuotojo kojas). Vieni žmonės prieina ir giliai nusilenkia, antri pabučiuoja, treti atsiklaupę priglaudžia delnus ir pamąsto, dar kiti kakta ramiai ir lėtai paliečia kurią nors kryžiaus dalį. O sykį maždaug ketverių metukų mergaitė akimirkai atsigulė ant ilgosios kryžmos... Į kvietimą atsiliepiama visiškai laisvai.

Artuma / 2007 m. balandis Velyknaktį šventinamas naujas vanduo. Atnaujinę Krikšto pažadus, tikintieji laukia, kol kunigas šlakstyk­le apšlaksto susirinkusius. Bažnyčios priekyje po suaugusiųjų krikšto padedamas didelis indas ką tik pašventinto vandens. Žmonės prieina ir kiekvienas savaip persižegnoja, įmerkia ranką ar abi, peržegnoja savo vaikelį... Žodžiu, elgiasi nevienodai, tačiau mintimis išsaugo bendrystę su kitais tikinčiaisiais. Labai vertinu šią laisvę pačiam pasirinkti kaip elgtis ir sykiu išlikti vienybėje su bažnytine tvarka.

Mes Jėzaus dėsnį, žinodami jį ar nežinodami, taikome saviems arba mūsų auklėjamiems vaikams. Kur nėra pavojaus gyvybei ir sveikatai, ten suteikiame jiems kuo daugiau laisvės spręsti patiems. Vos poros metukų sulaukusiam vaikeliui tėvai leidžia pasirinkti drabužį ar batelius, kad užaugęs sugebėtų ir nebijotų pats apsispręsti dėl to, kas daug lemtingiau. Arba tėvai nedraudžia bręstančioms savo atžaloms pasirinkti mokslo šaką ir taip toliau. Taigi egzistuoja taisyklės ir rėmai saugumui užtikrinti, gairės žengti ir paliekama kuo daugiau laisvės spręsti. Šeimoje ir už šeimos lieka tas pats uždavinys: kitam asmeniui palikti tiek vietos būti ir veikti, kiek patys jos trokštume. Juk savo noru žmogus mieliau kažką daro, nei kito prispaustas. Mums sakoma, kad suaugusieji mėgsta „žaidimus“ paveikti vienas kitą – užmina ant nuospaudos, žino jautrias vietas, nepamini atgrasančių dalykų, lygina su kitais ar tyčiojasi, sugėdina ar įsiutina.

Manau, pakankamai aišku, kaip mokame kitais manipuliuoti, kas Jėzaus elgesiui visai svetima. Žinoma, Jis turėjo Motiną, galėjusią Jį išmokyti pagarbos, atvirumo, tiesumo, švelnumo (pagal Šv. Raštą žodis „švelnus“ reiškia sugebėjimą prisitaikyti prie kiekvieno).

Pagalvoju apie ilgame ir sudėtingame savo gyvenime sutiktus žmones. Galėčiau sudaryti gražų sąrašėlį asmenų, kurie tikrai yra „gyvybę teikiantys“ ar „gyvybės versmės“: jie padrąsina, išklauso, paguodžia, įspėja, priglaudžia, pradžiugina, įvertina, brangina, paaiškina, padėkoja, remia, teigiamai atsiliepia apie kitus, džiaugiasi jų sėkme, nė nemano pavydėti ir apskritai kažkaip jaučia Dievo pėdsakus (didžiosios Versmės lašus ar srovę) mūsų kasdienybėje. Tokie asmenys patraukia mus savo pavyzdžiu, taip gražiai atskleidžiančiu Jėzaus pagarbą kiekvienam žmogui.

Tad prie to vientiso drabužio – kovos už gyvybę – turinio priklauso ir mūsų kasdienis bendravimas namuose bei už jų. Labai tiksliai sakoma, kad pasaulio taika prasideda namie, toje nedidelėje aplinkoje, kur du ar trys susirenka Jo vardu. Kai čia bendraujama pagarbiai, šitai atsispindi ir mokykloje, darbe, bažnyčioje, visuomenėje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Žmogaus gyvybė – Dievo šlovės ženklas Išaušęs Prisikėlimo rytas kalba krikščionims apie didžiausią vertę turinčią – Dievo dovanotą, Jo Sūnaus atpirktą ir amžinajam buvimui kartu su Juo skirtą – žmogaus gyvybę. Paskutinį balandžio sekmadienį minėsime ir Gyvybės dieną, prisimindami Jono Pauliaus II kvietimą švęsti Gyvybės Evangeliją – „šlovinti gyvybės Dievą, gyvybę duodantį Dievą“ (Evangelium vitae, 85). Šioje daugiau kaip prieš dešimtmetį paskelbtoje enciklikoje popiežius rašė ir apie tai, jog „neįmanoma iki galo surūšiuoti milžiniško kiekio pavojų, tykančių žmogaus gyvybės – tokia daugybe pavidalų, kartais slaptų, o kartais aiškių, jie šiandien pasirodo“ (EV, 10).

Apie tai, kas naujo gyvybės kultūros puoselėjimo srityje, „Artuma“ kalbasi su kun. prof. dr. Andriumi NARBEKOVU, VDU Katalikų teologijos fakulteto Teologijos katedros vedėju, Santuokos ir šeimos studijų centro direktoriumi, ir su Birute OBELENIENE – šio centro moksline bendradarbe bei Leidybos ir informacijos centro „Už gyvybę“ viena iš steigėjų.

Kaip Bažnyčia toliau plėtoja Jono Pauliaus II mintį saugoti didžiausią Dievo dovaną – gyvybę?

Kun. A. Narbekovas: Bažnyčios pozicija žmogaus gyvybės vertės atžvilgiu nesikeičia ir jos įdirbis šioje srityje išlieka. Šventasis Tėvas Benediktas XVI vienareikšmiškai teigia šeimą, gina santuoką, o negimusios gyvybės žudymą yra pavadinęs žmogžudyste. Vasario pabaigoje kreipęsis į Vatikane žmogaus embriono problemų aptarti susirinkusius Popiežiškosios gyvybės akademijos suvažiavimo dalyvius, jis priminė tai, ką Apreiškimas bei Bažnyčios tradicija sako apie žmogaus pradėjimą, ir pabrėžė: „Dievo meilė nemato skirtumo tarp ką tik pradėto, jau gimusio, jauno, suaugusio ar seno žmogaus, nes visuose juose įspaustas Dievo paveikslo ir panašumo antspaudas. Dievui nėra skirtumo tarp gimusio ir negimusio, nes kiekviename atsispindi veidas vienatinio Dievo Sūnaus, kuriame Jis mus visus išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą ir kurio dėka visi esame Dievo įsūnyti vaikai. Ši beribė ir beveik nesuprantama Dievo meilė mums skelbia, jog kiekvienas asmuo turi būti mylimas ir gerbiamas nepriklausomai nuo jo amžiaus, grožio, sveikatos, protingumo, išsivystymo. Žmogaus gyvybė visada yra gerbtina ir saugotina vertybė, nes ji yra Dievo buvimo ir jo šlovės ženklas.“ Taigi Bažnyčia ir toliau lieka saugoti ir ginti žmogaus gyvybės neliečiamumą, puoselėti gyvybės kultūrą dabarties mirties kultūros skleidėjų apsuptyje.

Ar puoselėti gyvybės kultūrą tėra vien popiežiaus, klebono ar specialistų reikalas? Kaip į šį Bažnyčios raginimą gali atsiliepti tikintieji?

Kun. A. Narbekovas: Į tai, ką Bažnyčia teigia apie gyvybės saugojimą, gali ir turi atsiliepti kiekvienas žmogus.

Subrandinus teisingą nuostatą gyvybės vertės atžvilgiu ir specialistų nebereikėtų. Pareigą skleisti gyvybės kultūrą privalo jausti visi, tai nėra atskiros grupės ar organizacijos reikalas. Šviečiamosios informacijos jau yra pakankamai, žmogus gali susidaryti teisingas nuostatas bei jas ginti. Šioje srityje, panašiai kaip savo išganymui, asmuo negali likti abejingas, pats turi mąstyti rinkdamasis arba gyvybės saugojimą, arba mirtį nešančius sprendimus, svarstyti, kaip gyvybės kultūrą puoselėti savo aplinkoje.

Kas šiandien aktualu skleidžiant gyvybės kultūrą?

Kun. A. Narbekovas: Ir Lietuvoje, ir pasaulyje matome akivaizdų gyvybės ir mirties kultūrų sankirtį. Mirties kultūrą pirmiausia sėja patogi visuomenei mintis, jog žmogus yra laisvas rinktis mirtį ar gyvenimą. Toks požiūris atima galimybę išgirsti balsą tų, kurie dar negali arba jau nebegali kalbėti, ir juos apginti. Šiandienis žmogaus vertinimas pagal tai, ką jis turi ar kaip atrodo, paneigia jo asmens orumą ir gyvybės šventumą, sutrauko su Kūrėju siejantį ryšį. Visos mirties kultūros apraiškos yra susijungusios į vieną nepertraukiamą blogio grandinę. Pritariantys negimusios gyvybės žudymui paprastai pritaria embrionų kamieninių ląstelių naudojimui, puolasi „gydyti“ nevaisingumą, neva siekdami padėti žmogui spręsti jo problemas pritaria lyties keitimo invazijoms, o toliau – ir santuokai su tos pačios lyties asmenimis. Kadangi visuomenė sensta, o senų žmonių išlaikymas traktuojamas kaip problema, todėl ieškoma būdų jai sušvelninti ir griebiamasi eutanazijos idėjos. Ir atvirkščiai: jei į žmogų nuo pat jo prasidėjimo akimirkos žvelgiama pagarbiai, tai ginama ir šeima, pasisakoma prieš dirbtines

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės vaisingumo reguliavimo priemones, nepritariama eutanazijai ir pan. Tai – dvi akivaizdžiai priešingos ir nesuderinamos pozicijos. Kita vertus, mirties kultūra plinta itin sparčiai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, turime būti budrūs, nes daugybė galingų Europos struktūrų „minta“ iš mirties kultūros apraiškų, tarpsta nešvarus lobizmas, siekiama palankių įstatymų ir pan. Nedidelei valstybei kyla pavojus patirti didžiųjų spaudimą.

Ar gyvybės kultūros puoselėjimas yra tik kova „prieš“?

Artuma / 2007 m. balandis nė, t. y. įgimta, ir socialinė – išsivystanti veikiant kultūrai, auklėjimui. Šitaip „suskaldžius“ lyties supratimą, pradedama skelbti, jog moterimi arba vyru ne gimstama, o tampama. Tokios „dalinės tiesos“ pagalba atveriamas kelias homoseksualumui, lyties keitimui ir panašiems dalykams pateisinti.

Kaip pati, būdama mama, „iš vidaus“ šeimose matai pavojus gyvybės kultūrai ir pasipriešinimą jiems?

B. Obelenienė: Šiuolaikinėje visuomenėje vyksta arši kova dėl vaikų. Jie tiesiogine prasme auga mirties kultūros apsuptyje. Pasaulio mokslininkai sutaria, jog žalingiausiai vaikus veikia televizija. Amerikos pediatrų nuomone, būtent dėl žalingos televizijos įtakos vaikai pradeda ankstyvą lytinį gyvenimą.

Paauglių seksualinė patirtis yra visiškas blogis, nes stabdo jų vystymąsi, emocinę brandą. Kaip tik dėl to mūsų visuomenėje yra ir vis daugės nebrandžių asmenų, kurie savo problemas spręs ar jau sprendžia skyrybomis, prievartauja, žudo ar pan. Šioje srityje ginant gyvybės kultūrą reikia ne kovos su pasekmėmis, ne priemonių apsisaugoti nuo nėštumo ar mokymų, kaip jomis naudotis, bet ankstyvos paauglių seksualinės patirties prevencijos.

Popiežius Jonas Paulius II yra pabrėžęs tokios prevencijos svarbą pirmiausia šeimoje, taip pat tėvų aktyvumą priešinantis paaugliams žalingų žinių skleidimui. Mūsų šalies įstatymai tokią informaciją draudžia, tačiau tikrovė kiek kitokia. Vaikus žaloja ne tik televizija, jų sąmonę neigiamai paveikti galinčios informacijos apstu net nūdienos mokykliniuose vadovėliuose. Tėvai, ypač katalikai, turintys savo vertybinius įsitikinimus, privalėtų Romualdo Rakausko nuotrauka aiškiau reikšti savo pilietinę poziciją, B. Obelenienė: Tęsdama mintį apie mirties kultūros reikalauti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami. Kita verskleidėjų veikimą, norėčiau pabrėžti tą dalinę tiesą ir di- tus, tėvams svarbu neišleisti iš akių savo vaikų, jų laisvadelę melo dozę, kuria jie remiasi. Dievo balsas mumyse, laikio, tinkamai nukreipti jų energiją, ieškoti jiems tinkat. y. sąžinė, leidžia mums atpažinti, kas yra gera: dispo- mos veiklos parapijose, katalikiškose organizacijose. Nuo navimą laisva valia, teisę rinktis, sveikatą. Šiomis verty- žalingos informacijos tėvai neapsaugos vaikų vien draubėmis, kaip dieviškomis, deja, remiasi ir tie, kurie iš tie- dimais, nes tai neįmanoma. Tėvai gali ir privalo sykiu su sų skleidžia mirties kultūrą, ir žmonės jais patiki. Taip, savo atžalomis žiūrėti laidas, filmus, drauge juos aptarti, pavyzdžiui, patikima, jog įmanoma reprodukcinė svei- svarstyti, idant vaikai pasitikėtų ir iš tėvų gautų teisingas kata – ne ligų nebuvimas, bet psichologinė socialinė ge- žinias bei tikrą paramą. rovė, įgyvendinama pasitelkiant šiuolaikinę sveikatos Parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ sistemą, naujausią informaciją apie apsisaugojimo priemones, ypač pabrėžiant jaunimo teisę į nevaržomą lytinę elgseną. Panašiai, veikiant feminizmo idėjoms, dabar madinga sakyti, jog žmogaus lytis yra dvejopa: biologiKun. A. Narbekovas: Kovos „prieš“ daugiau esama mirties kultūros skleidėjų stovykloje. Gyvybės kultūros puoselėtojai kovoja „už“ pateikdami rimtų argumentų, į kuriuos priešininkai tesugeba atsakyti melagingu ir apgaulingu teiginiu, jog žmogus gali laisvai rinktis. Iš tiesų visą mirties kultūrą remia melo tėvas, o palaikyti vieną ar kitą stovyklą reiškia pasirinkti gėrį arba blogį.

Tikiu, kad daugybė žmonių supranta gyvybės vertę, tačiau jos negina, neprieštarauja tada, kai į ją kėsinamasi.

O juk galima daryti įtaką ir gyvybei palankių įstatymų leidimui, ir čia labai reikia aktyvumo, ypač tėvų.

Didelės ir mažos kryžkelės

Šeimoje gimsta gyvenimas!

Ateiname iš motinos ir tėvo meilės, per jų mylinčias rankas ir širdis. Mūsų gyvybės pradžia ir saugumo lopšys yra šeima. Čia gimsta gyvenimas... Čia mokomės pažinti pasaulį, mylėti, atleisti, susitaikyti ir švęsti bendrystę. Kiekvienas žmogus jos trokšta, kaip ir tarpusavio meilės bei pasitikėjimo, jaukaus namų židinio, o viso to neradęs išgyvena vienišumą ir nepatiria saugumo pojūčio. Labiausiai tokios bendrystės pasigenda nepilnose ar sužeistose šeimose užaugę asmenys.

Vis daugiau tėvų jaučiasi netikri dėl savo ateities ir išvyksta uždarbiauti į užsienį, savo nepilnametes atžalas palikdami seneliams, kitiems giminaičiams, auklėms ar globos namams. Vis daugiau vaikų pasijunta nesaugūs, o stokodami tėvų dėmesio ar net jų atstumti, darosi agresyvūs. Vis daugiau jaunuolių nekuria šeimos, dažnai keičia part­ nerius, kartu teišgyvenę mėnesį, pusmetį ar metus.

Nesaugios pasijunta netgi darnios šeimos, nes dažnai būna bejėgės apsaugoti savo vaikus nuo viešojoje erdvėje tvyrančios moralinės ir fizinės agresijos.

Gal ir nebūtų reikalo kalbėti apie šeimą, jei ne pastarojo meto iššūkiai ir įvairios į šeimą kaip gyvą organizmą be-

sikėsinančios grėsmės: didėjantis skyrybų skaičius, tėvams esant gyviems našlaičiais tampantys vaikai, materialinis ir dvasinis skurdas šeimose, nepalanki dalies visuomenės pažiūra į šeimos bei gyvybės išsaugojimą ir tam skiriamas per mažas valstybės dėmesys.

Prieš dvejus metus Kaune įsteigta Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) stengiasi įtvirtinti visuomenėje šeimos vertybes ir kurti palankią šeimai aplinką. Ją suprantame kaip šeimai palankius įstatymus, žiniasklaidą, švietimą, sveikatos apsaugą, psichines ir socialines paslaugas.

Mūsiškė asociacija užsibrėžusi vienyti šeimų, tėvų ir šeimomis besirūpinančias formalias bei neformalias nevyriausybines organizacijas, religines bendruomenes, koordinuoti veiklą, sprendžiant šeimos ir tėvų interesų gynimo bei atstovavimo klausimus; analizuoti, skleisti ir keistis informacija apie šeimos bei tėvų problemas šalies viduje ir užsienyje; dalyvauti rengiant ir svarstant naujus Lietuvos įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, idant mūsų šalyje būtų formuojama šeimai ir tėvams palanki politika. NŠTA nariu galite tapti ir jūs, pavieniai asmenys ar organizacijos (išsamiau – www.mususeima.lt).

Raimundo Sandos nuotrauka

Mes nesvarstome, kas yra šeima, nes žinome, kad šeima yra atvira gyvybei vyro ir moters meilės sąjunga.

Raginame garsiai kalbėti apie šeimos svarbą, priminti, kad Konstitucija šeimą laiko valstybės pagrindu, todėl, išsekus politikų pažadų laikui, būtina jau šiandien imtis konkrečių priemonių šeimos institucijai stiprinti (pvz., kad viešojoje erdvėje vyrautų šeimos vertybėms palankios nuostatos, kad nebūtų griaunamas šeimos ir tėvų autoritetas, kad namie vaikus auginančioms motinoms būtų suteiktos atitinkamos socialinės garantijos, kad mokykloje būtų kuo greičiau įdiegta Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta rengimo šeimai programa ir pan.).

Nerijus ŠLEPETYS Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos sekretorius

Visus, kuriems rūpi šeima, jos išlikimas ir ateitis, raginame balandžio 29-ąją – Pasaulinę gyvybės dieną – švęsti kaip šeimos dieną, su šeimomis ir šeimose, visiems liudijant, kad šeima yra gyvybės ir gyvenimo šaltinis. Tą dieną Vilniuje vyks renginys ŠEIMA – GYVYBĖS LOPŠYS. Mamas ir tėčius, močiutes ir senelius, tetas ir dėdes, vaikus ir jaunuolius 13.30 val. kviečiame rinktis sostinės Katedros aikštėje. Iš čia su vėliavomis, orkestru, vežimėliais, balionais apie 14 val. smagia eisena patrauksime Gedimino prospektu į Nepriklausomybės aikštę, kur 15.30 val. prasidės šventinis koncertas ir kitos linksmybės.

• Organizuotai atvykstantiems iš visos Lietuvos (ne vilniečiams) ir iš anksto, iki 2007-04-10, užsiregistravusiems adresu: P/D Nr. 1069, LT-01004 Vilnius arba el. paštu: lopsys@mususeima.lt arba telefonu 8 648 80399, bus rengiamos ekskursijos po žymias Vilniaus vietas; • atvykstančiųjų iš visos Lietuvos laukiame su savo parapijų ar regionų atributika (vėliavomis, herbais ir pan.); • vaikų prašytume atsinešti mėgstamiausius žaisliukus, o tėvų – nepalikti vežimėlių namie.

17

18

Artuma / 2007 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nepasvertų sprendimų kaina Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologė Dažnai girdime kalbant apie moters teisę į pasirinkimą: turėti kūdikį ar jo neturėti? Ši teisė propaguojama keliais atžvilgiais. Pirmuoju galvoje turimos nevaisingos moterys ir šnekama apie jų teisę naudotis bet kokiomis priemonėmis, kad galėtų susilaukti palikuonių, o reprodukcijos (dauginimosi) sąvoka pridengiama įvairiais skambiais medicininiais terminais. Antrasis aspektas – kai norima ir teisės perduoti gyvybę, ir tuo pat metu ją naikinti, t. y. abortuoti. Kyla klausimas: ar moterys informuojamos apie VISUS pasirinkimo padarinius, kitaip tariant, ar jos iš tiesų LAISVAI pasirenka?

Vaikžudystės verslo padariniai Abortas yra medicinos verslo sritis, tad suinteresuotų ją plėsti asmenų esama nemažai. Reklamuojama tik tai, kas naudinga parduodant šio verslo atstovų paslaugas. Tvirtinama, jog abortas tėra mediciniškai nesudėtinga procedūra, kurią moteris gali laisvai pasirinkti, bet nekalbama apie problemos visumą. Moterys klaidinamos nutylint labai sunkius aborto padarinius, nors jie jau senokai aprašyti ir įvardyti. Dar 1987 m.

JAV gydytojų psichiatrų asociacija paskelbė egzistuojant potrauminį stresinį sutrikimą, kurio atmaina yra poabortinis sindromas. Jis prilyginamas tam, ką žmogus patiria atsidūręs gyvybei pavojingose aplinkybėse, gamtos gaivalo sukeltoje situacijoje ir panašiose kritinėse sąlygose.

Potrauminis stresinis sutrikimas visada atsiliepia sveikatai. Atskleista, jog negimusio kūdikio nužudymą lydi itin ilgalaikės pasekmės. Beje, ne vien moteriai, nes tai liečia visus asmenis, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su abortu. Apie šitai pas mus nedaug kalbama, nes padariniai labai skaudūs, dažnai pakeičiantys visą gyvenimą. Vadinamasis „laisvas pasirinkimas“ nėra toks paprastas dalykas, koks dažnai būna pateikiamas. Todėl labai svarbu skleisti kuo išsamesnes žinias, kad žmogus galėtų pasverti visus „už“ ir „prieš“ ir tik paskui apsispręstų konkrečiam poelgiui.

Gydytojai paprastai apsiriboja medicininėmis nuorodomis. O iš tikrųjų aborto padariniai yra ne vien fiziniai, bet ir psichologiniai bei dvasiniai. Medikai dažniausiai pamini tik galimą nevaisingumo atsiradimą, būsimų gimdymų komplikacijas, tikėtinus persileidimus, nėštumo patologijas, lytinio gyvenimo sutrikimus.

Tiek geriausiu atveju iš gydytojų išgirsta moterys, prieš nuspręsdamos darytis abortą.

Tačiau ne mažiau skaudžios, o dažnai ir daug skaudesnės yra aborto psichologinės ir dvasinės pasekmės.

Abortas pažeidžia ne tik moters asmenybę apskritai, bet ir jos santykius su vyru bei artimaisiais, jų gyvenimą; jis taip pat paveikia kūdikio nužudyme dalyvaujančius medikus. Įsivaizduoti šio reiškinio mastą galėtų padėti statistiniai duomenys. Apskaičiuota, jog per metus pasaulyje padaroma 40–60 milijonų abortų. Kadangi kiekvienas iš jų tiesiogiai susijęs su kūdikio motina, tėvu, gydytoju ir akušere, vadinasi, paliečiama jau apie 200 milijonų žmonių.

Abortų verslo atstovai bando teigti, neva poabortinis sindromas ištinkąs retais atvejais. Deja! Tyrimai rodo, jog jį jaučia 80 procentų moterų, tik daugelis jų nesusieja su abortu savyje įvykusių pokyčių. Joms atrodo, kad atsikratyti kūdikio yra viena, o pablogėjusi savijauta, psichologinės bėdos – visai kas kita. Tokio nesusivokimo priežastis – reikiamų žinių stygius. Tikiuosi, jį papildys tolesnės šio straipsnio eilutės. Tad dabar išsamiau pažvelkime į aborto padarinius.

Psichologiniai reiškiniai Pirmutinis iš jų – depresija, emocinis atliepas į kūdikio netektį. Atsiranda kaltės jausmas, nes kūdikis nužudytas motinos valia. Kiekviena moteris sąmoningai arba nesąmoningai išgyvena šį pojūtį, galintį pastūmėti net į savižudybę. Kovojant su kaltės jausmu, kartais pradedama piktnaudžiauti alkoholiu, raminamaisiais vaistais, o rezultatas – atsiradusios tokios priklausomybės, kaip alkoholizmas ir toksikomanija. Maža

Didelės ir mažos kryžkelės to, moterį kamuoja neviltis ir bejėgiškumas. Dažnai moteriai atrodo, kad aborto, skirtingai nuo kitų gyvenimo klaidų, neįmanoma atitaisyti, todėl pasijunta atsidūrusi padėtyje be išeities. Gyvenimas jai tampa sujauktas, sumenkęs ir beprasmis. Atsiranda visiškas abejingumas bet kam – darbui, šeimyninėms ar kitokioms pareigoms.

Tyrimai rodo, kad po aborto nereta moteris galvoja apie mirtį, nes nesąmoningai nori save nubausti. Darosi sunku priimti sprendimus, kadangi toliau persekioja

žmonėmis. Tačiau sąmoningai ji nesuvokia tikrosios savo pokyčių priežasties.

Kitas dažnai naudojamas psichinės gynybos būdas yra racionalizacija: bandymas protu paaiškinti ir save įtikinti, kad sprendimas daryti abortą buvo geras, tinkamas. Moteris kaip įmanydama siekia pateisinti savo poelgį ir stengiasi įsikalbėti esanti auka. Nuolat tvirtina pati sau, jog nužudyti kūdikį ją privertė vaikelio tėvas, nelemtos aplinkybės ir pan. Kitaip tariant, ji racionalizuoja, t. y. siekia rasti tokių loginių argumentų, kurie pateisintų jos žengtą žingsnį.

Kai kada moterys pasitelkia ir neigimą. Jos neigia aborto reikšmę. Girdi, tai vien medicininė procedūra, ir tiek. Siekiama šį įvykį sumenkinti, tam tikslui pasitelkiant specifinį žargoną, pvz., „išvalymas“, „nutraukimas“ ar pan. Griebdamosi savigynos, kai kurios moterys ima net agituoti už abortus. Štai aktyviosios feministės „gina“ moters pasirinkimo laisvę, nors dalis jų tai daro tikrai ne iš gero gyvenimo, o dėl sąsajų su asmenine psichologinės gynybos apraiška.

Socialiniai padariniai Viena iš dažniausiai pasitaikančių aborto pasekmių – sutuoktinių skyrybos. Jau minėjome, kad poabortinio sindromo padarinius paprastai pajunta visi asmenys, paskatinę ar palaikę tokį sprendimą. Tai reiškia, kad pirmiausia jie, sąmoningai arba ne, išgyvena kaltės jausmą, pasireiškiantį pykčiu ir agresyviu elgesiu. Tarpusavio santykiai tokiose šeimose labai greitai pašlyja, sutuoktiniai linkę kaltinti vienas kitą dėl to, kas padaryta. Kartais vyrai, jausdami neįsisąmonintą kaltę, nuo jos bėga palikdami moterį.

Romualdo Rakausko nuotrauka

klaidos baimė (nesvarbu, sąmoninga ji ar ne). Dažnai nesąmoningai pradedama savo atžvilgiu naudoti fizines bausmes. Kartais susergama anoreksija ar bulimija – ligomis, kurios yra tam tikros savęs baudimo, savižudybės formos. Abortą atlikusioms moterims sutrinka miegas, jas persekioja košmarai. Atsiranda perdėtas poreikis viską kontroliuoti – į savo rankas paimti artimųjų gyvenimą, karjerą. Beje, paūmėja pykčio, įniršio priepuoliai. Agresija būna nukreipta ne tik į save, bet ir į kitus šeimos narius.

Gynybos būdai Paminėtieji slogūs išgyvenimai paskatina moterį gintis nuo jų, naudojant įvairius psichinės gynybos būdus. Iš jų dažniausias nuslopinimas: stengiamasi užgniaužti savo neigiamus jausmus, tačiau drauge slopinamos ir visos kitos emocijos. Tokio asmens gyvenimas tampa skurdus. Nepatiriant skausmo, nebepatiriama ir džiaugsmo. Antra vertus, „nutildyti“ jausmai niekur nedingsta. Jie prasiveržia netinkamiausioje vietoje ir netinkamu laiku. Moteris pasidaro isteriška, nenuspėjama, nepatikima ir patiria didelių nuostolių tarpasmeniniuose santykiuose tiek su artimaisiais, tiek su kitais

„Atitaisomasis“ nėštumas Kai kurios moterys puola tarsi atitaisyti klaidą ir skuba vėl pastoti. Naujas nėštumas ir gimdymas sukelia naują – supermamos ir supervaiko – sindromą. Moteris tiesiog neriasi iš kailio, kad gimęs vaikelis „būtų už du“. Dėl to motinos ir jos „poabortinio“ vaiko santykiai darosi labai sudėtingi, įtempti: jinai „aukojasi“ ir globoja bei ugdo vaikelį taip uoliai, kad jo asmenybė deformuojasi dėl tokios hiperglobos. Mažyliui juk reikia ne „superinės“, o geros mamos, sugebančios būti jautriai vaiko poreikiams (ypač savarankiškumo bei pasitikėjimo savimi). Tuo tarpu „ypatingajai“ mamai labiausiai rūpi jos pačios poreikiai, tarp jų – noras būti „superine“...

19

20

Artuma / 2007 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės Dvasinės pasekmės Vienas iš poabortinio sindromo požymių – bloga dvasinė savijauta. Moteris jaučiasi padariusi didelę nuodėmę, tad kartais sąmoningai atskiria save nuo Bažnyčios ir užsisklendžia. Dėl tokios laikysenos dvasinis skausmas lieka negydomas ir žaizda gilėja, nes moteris mano, kad Dievas nuo jos nusisuko ir ją pasmerkė. Todėl abortą patyrusioms moterims ir šeimoms reikia ypatingo aplinkinių dėmesio ir paramos. Kauno arkivyskupijos šeimos centre vykdoma Krizinio nėštumo programa, ir vienas jos tikslų – profesionali socialinio darbuotojo pagalba kūdikio netekusioms moterims. Joms ir jų artimiesiems ypatingą pagalbą gali suteikti dvasininkai, paremdama juos atgailos ir ryšio su Dievu atkūrimo kelyje.

Derėtų nepamiršti svarbiausio dalyko: kad ir kokių skaudžių klaidų žmogus savo gyvenimo kelyje padarytų, kad ir kaip skaudžiai jos sužeistų širdį, tik nuoširdi atgaila ir pasitikėjimas Dievo meile išgydo žaizdas. Kartais tam prireikia labai netrumpo laiko ir nemažai pastangų, kartais – bendravimo su profesionaliu socialiniu darbuotoju ar psichologu. Bet pirmiausias žingsnis – prisipažinti sau pačiai, kad jaučiamas skausmas dėl aborto yra natūrali ir žmogiška padaryto sprendimo pasekmė. Kol žmogus išgyvena skausmą – ne viskas prarasta. Toks asmuo turi šansą ieškoti ir rasti būdų tam skausmui pagydyti.

Beje, čia nemenką vaidmenį gali suvaidinti aplinkinių, t. y. kiekvieno iš mūsų jautrumas ir supratingumas įveikiant šią skaudžią ir subtilią problemą. Jei visi būsime tikri, kad Dievo meilė ir gailestingumas yra nepalyginamai didesni už mūsų padarytas klaidas, tokiu savopožiūriu skatinsime suklydusius ieškoti išeities. O ji Dievo tautos vaikams visada egzistuoja.

Kaip ateina kitokie vaikai Pasakoja Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytoja Banga KULIKAUSKAITĖ

Kitokių gimimas Kitokių vaikelių gimdymas nėra kažkuo ypatingas, o ir ką tik gimę jie mažai skiriasi. Mamos širdyje gali sukirbėti kažkoks nerimas, bet paprastai ji nenujaučia, kas jos laukia. Ir tarsi žaibas iš giedro dangaus nutvilko, pamačius savo kūdikį be rankos ar kojytės arba kilus įtarimams dėl proto negalios. Tos pirmosios dienos būna siaubingos... Prireikia daug jėgų, kad susitaikytum. Kiekviena kitokio vaikučio susilaukusi mama išgyvena tipiškas netekties fazes, nes subliūkšta įprastos moteriškos svajonės turėti sveiką vaiką, kuris kažko pasieks ir kuriuo galėsi didžiuotis. Sunkus šisai kelias nuo idealo iki tikrovės: iš pradžių – nenoras patikėti tuo, kas įvyko, vėliau pyktis – kodėl taip atsitiko man?! Kodėl Dievas mane taip nubaudė?!

(Dažnai tai priimama kaip bausmė.) Paskui užgriūva vidinė depresija ir chaosas. Ir tik po ilgų mėnesių ar metų ateina priėmimas ir nusiraminimas. Žinoma, svarbu, kaip pirmomis minutėmis elgsis gydytojai ir aplinkinis personalas. Mamos, pagimdžiusios neįgalų kūdikį, dažnai sako buvus labai nemalonu girdėti dejuojančią akušerę: „Vaikeli, vaikeli, koks vargas tavęs laukia“ ar panašiai. Reikia subtilaus supratimo: nepalikti mamos vienos ir kartu nepabrėžti jos laukiančio vargo. Gal dera mažiau kalbėti, užtat ilgiau pabūti su motina. Ir žodžiai turėtų būti labai apgalvoti, pagrįsti, praktiški, sustiprinantys, kad galima gyventi, kad galima daug dalykų padaryti. Neįgalius vaikelius auginančios moterys dažniau bendrauja su gydytojais, o šie labiau rūpinasi vaiku ir retai paklausia, kaipgi jo mama laikosi? Būtini nors keli pagyrimo žodžiai: kokia jūs šaunuolė, kaip gerai prižiūrite vaikutį, kaip puiku, kad jis turi tokią motiną.

Tiesa ir palaikymas Apie negalią nuo pat pradžių reikėtų atvirai kalbėti. Yra dalykų, kurių neįmanoma paslėpti: pavyzdžiui, matai, jog nėra pėdučių ar rankelių. Nesakyti reiškia tik atidėlioti problemą.

Slėpti tiesą ir nesąžininga, ir nieko gero neduoda. Na, pasvajos mama dar kiek laiko, o kas toliau? Jai verta greičiau įsisąmoninti, jog vaikelis, kad ir koks jis būtų, yra mano kūnas

Didelės ir mažos kryžkelės ir kraujas, yra man patikėtas, aš už jį atsakinga ir noriu padaryti visa, kad jis jaustųsi laimingas. Tada moteris panorės ir išsaugoti pienelį, ir apskritai būti tvirta bei ištverti. Žinoma, tuo metu jai šalimais reikia žmogaus, kuriam galėtų pasiskųsti, išverkti susikaupusias ašaras.

Iš nuovargio ir nevilties užeina tokie depresijos ir dykumos tarpsniai, kai atrodo, jog visi tave apleido, nusisuko, baisisi tavo bėda, šalinasi mažylio, bijo net prisiliesti prie jo ar pakalbinti. O tai mamai labai skaudu.

Geriausia pagalba būtų panašaus likimo moterų susitikimai, kad jos surastų viena kitą, bendrautų, nes niekas taip neįtikins, kaip kita mama, nuėjusi panašų kelią ir jame įžvelgusi nemažai gražių dalykų. Bet kuris kitas kalbėtojas gali net supykdyti: lengva šnekėti, kai šis vaikas ne jūsų! Esama veiklių moterų, ieškančių pagalbos, net suburiančių bendramintes į grupes ir pasidalijančių bėdomis. Aišku, yra ir drovesnių, kuklesnių, prie kurių reiktų prieiti ir pakalbinti.

Nuostabu, jeigu ištikusios bėdos neišsigąsta tėtis, jei palaiko savo moterį ir supranta. Tegul vaikelis ir neįkūnys jo svajonių, bet jį mylėdama motina daro didžiulį darbą. Retas kuris iš mūsų sugebame mylėti „neinvestuodami“ vilčių į mylimą žmogų. Tikimės gauti atlygį už savo meilę, nes mylime už kažką. Protinę negalią turintys vaikeliai visada žavi savo gerumu, žadina mūsų meilę; aišku, ir juos aplanko prasta nuotaika, tačiau jie beldžiasi tiesiai į mūsų širdį ir daugiau kalba apie jausmus. Būdamas su jais žmogus gali pasijusti nejaukiai, jeigu nemoka mylėti, jeigu nemoka žiūrėti širdimi. Tada bet koks išsilavinimas daro jį bejėgį šalia tų mažutėlių.

Kitokio vaikelio gyvenimo prasmė Gimus neįgaliam kūdikiui, tėvams iškyla esminis klausimas – kokia jo gyvenimo prasmė ir vertė? Ir kaip tėvai atsakys į šį klausimą, taip elgsis su vaikeliu. Pažįstu šeimų, kurios jau mamos nėštumo metu žinojo susilauksią neįgalaus, gal net nepajėgaus gyventi kūdikio, bet vis tiek manė, kad kiekviena jo gyvenimo minutė yra didžiulė vertybė. Ir tas trumpas minutes pripildė meile. Tai praturtino ir tėvus, ir šalimais buvusius žmones. Visus žmones praturtina šis stebuklingas dalykas – meilė iki galo, iki visiško atsidavimo.

Turbūt kiekvienas asmuo pasvarsto apie būties prasmę, bet išsilavinusiam, darančiam karjerą, įsitvirtinusiam šiame pasaulyje asmeniui kartais labai sunku pasakyti, kokia nesveiko vaiko gyvenimo vertė. Liūdna, kad tėčiai dažnai palieka tokias šeimas, kita vertus, džiugu, kad nemažai jų vis dėlto supranta žmoną ir palaiko. Šie sutuoktiniai niekada neatsižadės neįgalaus savo sūnaus ar dukros ir neatiduos jų į prieglaudą. Toks vaikelis – tai didžiulės dvasinės pratybos šeimai.

Ypatingoji dvasinio pasaulio valiuta Pati auginau, galima sakyti, vaiką su negalia. Jis buvo labai alergiškas. Abu patyrėme daug kančios: dieną naktį mažasis tik ant mano rankų ir nuolat jį sūpuoji, negali nuo jo net nusisukti; dvejus metus jisai nematė savo rankučių – nusikasė iki kraujo, oda pavirto ištisa žaizda. Negali niekur išeiti, pasikviesti svečių. Dėl aplinkinių šiurkštumo, nesupratimo, atstūmimo išgyveni didžiulę socialinę atskirtį, pradedi vengti susibūrimų.

Ir dar privalai visą maistą slėpti. Vyresnysis valgydavo

Gedo Malinausko nuotrauka

pasislėpęs, pati pristigdavau tam laiko, o kai atrasdavau, su mažuoju valgydavom jo kasdienius patiekalus – tik bulves ir ryžius.

Alergija – tai ypatingas vaiko jautrumas aplinkiniam pasauliui. Daugelis susiliečiame su tais pačiais produktais, bet esame pakankamai stiprūs juos suskaidyti ir įsisavinti, o alergiškas vaikas jų „nesuvirškina“, todėl skaidymas vyksta visame kūne ir tai pradeda daryti visi organai. Vaikas tarsi išgyvena ribos tarp vidinio ir išorinio „aš“ problemą.

Slaugant sergantį vaiką, kyla aibė klausimų. Vis bandai susivokti: na, jei aš kenčiu, tai gal kažką negero padariau, gal ką nors įskaudinau? Suaugusiojo bėdą laikai tarsi nusipelnyta, „uždirbta“. Tačiau labai sunku susitaikyti su vaiko kančia: juk jis nieko blogo dar negalėjo padaryti, nieko nenuskriaudė, kad turėtų šitaip kentėti!..

A. Kamiu sakė, jog susidūręs su vaiko kančia ar mirtimi žmogus arba praranda tikėjimą Dievu, arba pasiekia jo gelmę: turi arba pasipiktinti Dievu, leidžiančiu nepelnytai kentėti vaikeliams, ir atmesti Jį kaip protingą pasaulio priežastį, arba įžvelgti kančioje ypatingą Dievo dovaną.

Ir tą kančią tenka aukoti už save, už savo artimuosius, už tas sielas, kurioms reikia pagalbos... Supratau, kad vaiko kančia yra labai stipri valiuta dvasiniame pasaulyje, atperkanti didžiulius dalykus. Ir aš ją pradėjau aukoti Dievui, panaudoti vaiko kančios atperkamąją galią tiems žmonėms, kurie man brangūs ir kuriems to reikėjo.

Užrašė Inesa VAITKŪNAITĖ

21

22

Artuma / 2007 m. balandis

Susitikimai

Pokario automobiliai, menininkai ir šnipai...

Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (IV)

Vincenta Lozoraitienė prie atstovybės automobilio Buick ant Romos Gianicolo kalvos. Prie vairo sėdi Stasys Lozoraitis jaunesnysis, už jo – Kazys Lozoraitis.

Apie 1943 m.

Apie buvusios Lietuvos atstovybės Italijoje pastato užgrobimą jau ne kartą ir pats rašėte, ir pasakojote žurnalistams. Tačiau tik žurnale „Mobilis“ teko aptikti Jūsų paminėtą smulkmeną apie rusų pretenzijas į ambasadai priklausiusį naują prabangų automobilį.

Įsikraustę į Villa Lituania sovietų diplomatai smarkiai nusivylė, nes pamatė, kad ji visiškai ištuštinta. Visi daiktai ir baldai buvo išvežti, o garaže, aišku, neliko neseniai pirkto Buick Limited. Dėl automobilio jie net išdrįso protestuoti ir pareiškė nepasitenkinimą Italijos užsienio reikalų ministerijos protokolo tarnybai, kuri informavo mano tėvą. Tačiau Buickas jau buvo perduotas Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto. Šis nuo sovietų išgelbėtas automobilis ištikimai tarnavo atstovui prie Šv. Sosto Stasiui Girdvainiui ir diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui iki 1952 m.

Tačiau nė vienas iš jų nemokėjo vairuoti. Kas gi sėdėdavo už vairo?

Ar šituo istoriniu automobiliu pasibaigus karui keliavote su tėvais į Vokietiją lankyti pabėgėlių stovyklose atsidūrusių lietuvių?

Pirma kelionė įvyko 1946 m., kai mano tėvui teko važiuoti į Vokietiją susitikti su VLIK’o žmonėmis.

Nusprendėme visi kartu vykti automobiliu, nes Freiburge buvo įsikūrusi iš Lietuvos išvykusi mano teta Gražina su vyru. Pakeliui aplankėme pabėgėlių stovyklą prie Bolonijos, kur susitikome su lietuviais. Vėliau dar kelis kartus važiavome į Vokietiją, užsukdami į karo pabėgėlių stovyklas prancūzų zonoje. Išvykos būdavo nuotykingos, nes po karo įsigyti padangų buvo neįmanoma.

Suplyšus padangai, Stasiui tekdavo gerokai pavargti, kol rasdavo taisyklą ir suplyšusias padangas pakeisdavo sulopytomis. Kelionės užtrukdavo ir dėl to, kad, išsiruošę iš namų, stengėmės apžiūrėti įvairias pakeliui pasitaikančias grožybes.

Iki okupacijos – atstovybės vairuotojas, o vėliau – mano brolis Stasys. Būdamas šešiolikos ir aš išmokau vairuoti.

Gražinos Matulaitytės vyras poetas, žurnalistas, dailės kritikas Aleksis Rannitas dėstė Vytauto Kazimiero Jonyno įkurtoje Freiburgo dailės mokykloje.

Ar tai per Rannitą suartėjote su jo kolegomis dailininkais Jonynu, Viktoru Petravičiumi ir kitais?

Tęsinys. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

Su Jonynu mano tėvai susipažino gyvendami Kaune. Jis buvo labai veiklus žmogus ir mokėjo megzti kon-

Susitikimai

Kazys Lozoraitis ir Aleksis Rannitas pramoginiu laiveliu plaukioja po Reiną. 1951 m.

Iš kairės: Vytautas Kazimieras Jonynas, Gražina Matulaitytė, Vincenta Lozoraitienė ir lietuvis vairuotojas prie Jonyno automobilio Švarcvalde. Po 1946 m.

taktus. Freiburgo mokyklą įsteigė padedamas generolo vių kultūrinę veiklą Vokietijoje nemažai rašyta, taRaymondo Schmittleino. Šis aukštas prancūzų zonos čiau apie Italiją kol kas nieko neteko skaityti, nors pareigūnas iki karo rūpinosi prancūzų kultūros propagan- iš Jūsų girdėjau, kad Romoje gyveno poe­tai Petras da Kaune, dėstytojavo Vytauto Didžiojo universitete ir Babickas ir Juozas Kėkštas, o Rannitas suorganizabuvo neblogai pažįstamas su Jonynu. Jo dėka Vokietijoje vo lietuvių dailės parodų.

Jonynas gavo keletą pelningų užsakymų. Pavyzdžiui, Petras Babickas kurį laiką gyveno mūsų namuose sukūrė okupacinės zonos pašto ženklus. Schmittleino Barnaba Oriani gatvėje. Jis buvo pažįstamas ir su marūpesčiu pavyko surinkti lėšų Jonyno iliustruotų knygų, no tėvais, ir su tuometiniu atstovu prie Šv. Sosto Stasiu kitų lietuvių autorių veikalų leidybai. Jonynas už gau- Girdvainiu. Manyčiau, kad bendravo su tėvu Kaune, kai tus honorarus net sugebėjo įsigyti automobilį. Pats vai- tėvas buvo ministras, o Babickas dirbo Kauno radiofone. ruoti nemokėjo, tad samdė vairuotoją. Esame tuo au- Jį tėvai sutiko ir priėmė kaip pažįstamą, bet kitų mūsų tomobiliu važinėjęsi su pačiu dailininku ir jo šeima po gyventojų – skulptoriaus Vaškio, tapytojo Žoromskio – gražiąsias Freiburgo apylinkes. jie anksčiau nepažinojo. Visi trys jaunieji menininkai Jonynas buvo geras dailininkas ir puikus administ­ daugiau kaip metus dalijosi erdvų pusrūsio kambarį su ratorius. Visada mokėjo pasiekti, kad menas atneštų ir langais į sodą. Vaškys išvyko į Ameriką, Žoromskis – į pelno. Esu girdėjęs jo diskusijas su Rannitu. Jonynas Ispaniją, o Babickas pasiryžo keliauti į Braziliją. Romoje svarstė, kaip turėtų pakeisti meninį 1949 m. sausio 21 d. namuose Via Barnaba Oriani susirinkusi Lozoraičių šeima. braižą, kad jo kūriniai būtų popuIš kairės: Vincenta Lozoraitienė, Stasys Lozoraitis, Aleksis Rannitas ir jo žmona Gražina liaresni, atitiktų naują madą. Gal Matulaitytė, Stasys Lozoraitis jaunesnysis, Kazys Lozoraitis. jis ir nuoširdžiai norėjo atsinaujinti, bet komercinis pasisekimas jam taip pat labai rūpėjo.

Pedagoginis darbas Freiburgo mokykloje daugeliui mūsų menininkų buvo išsigelbėjimas. Dėstytojai gaudavo pastovų prancūzų nustatytą mokytojo atlyginimą, kuris užtikrino pakankamą pragyvenimo lygį.

Gyvenimas egzilyje iškart po karo daugeliui tėvynės netekusių mūsų menininkų buvo paradoksaliai kūrybiškai vaisingas. Dailininkai sukūrė puikių grafikos ir tapybos darbų, ir Vokietijoje, ir Italijoje išleista lietuviškų knygų. Apie išei-

23

24

Susitikimai buvo neįmanoma rasti darbo. Sunkiai vertėsi net patys italai. Tėvas pasirūpino, kad Babickas būtų priimtas Rio de Žaneire veikusios Lietuvos atstovybės sekretoriumi.

Lietuvos atstovas ten buvo toks Frikas Majeris. Verslininkas, greičiausiai kilęs iš Klaipėdos. Jį atstovauti mūsų valstybei Brazilijoje paskyrė Smetona, kai pakeliui į JAV lankėsi šioje Pietų Amerikos šalyje. Iki tol turėjome tik konsulatą San Paulo mieste, kuriame gyveno nemažai lietuvių. Brazilijos vyriausybė pripažino Majerį atstovu. Po karo tėvas dar kartą surašė paskyrimo raštą ir brazilai šį asmenį priėmė kaip įgaliotąjį ministrą. O Babickas, kelerius metus padirbėjęs atstovybėje, persigalvojo ir metė diplomatinę veiklą.

Nepaisydamas nelengvų buities sąlygų, Romoje Babickas visuomet puikiai atrodė. Nusiskutęs, aukšto ūgio, dailiai sutvarkytais ūsiukais. Pinigų tada jis neturėjo,

Artuma / 2007 m. balandis nesužeistam. Lankant lenkų kapines Montecassino matyti, kad mūšyje žuvo nemažai karių su lietuviškomis pavardėmis, greičiausiai Vilniaus krašto gyventojų.

Kėkštas nebuvo itin kalbus. Darė į melancholiją linkusio romantiko, svajotojo įspūdį. Demobilizuotas jis kurį laiką gyveno Romoje, susipažino su čionykščiais lietuviais, dažnai lankydavosi mūsų namuose. Ne kartą esu girdėjęs jį diskutuojant su mano tėvu, Girdvainiu ir Babicku. Kėkštas mintis reikšdavo lėtai, ramiai ir greitai išvesdavo iš kantrybės temperamentingąjį Babicką.

Diskusijos kartais gerokai įkaisdavo ir užtrukdavo iki vėlyvos nakties. Mūsų bibliotekoje išliko Girdvainio lėšomis išleistos abiejų poetų knygos (Babicko „Toli nuo tėvynės“, Kėkšto rinkiniai „Rudens dugnu“ ir „Staigus horizontas“) su autorinėmis dedikacijomis mecenatui.

Karui pasibaigus mezgėte ryšius ne tik su lietuvių išeivija. Lietuvoje prasidėjus partizaniniam karui, diplomatijos šefas bendradarbiavo su JAV ir britų slaptosiomis tarnybomis. Kiek Jums buvo žinoma ši tėvo veiklos pusė?

Susitikimas su britų žvalgybos darbuotoju McKibbinu Bonoje 1951 m. spalį. Iš kairės: Stasys Lozoraitis, McKibbinas, Žakevičius, ponia McKibbin, Vincenta Lozoraitienė.

bet visada buvo labai tvarkingai apsirengęs. Laikė save aukštesnio lygio intelektualu už kitus likimo brolius.

Ne kartą esu girdėjęs, kaip gyvai diskutuodavo meno ir politikos temomis su Kėkštu ir Girdvainiu. Pastarasis savotiškai globojo abu poetus, parėmė jų kūrinių leidybą Romoje. Išleisti knygą lietuviškai nebuvo sunku, reikėjo tik lėšų.

Ar Juozas Kėkštas irgi buvo prisiglaudęs Jūsų namuose?

Ne, Kėkštas pas mus negyveno, bet dažnai apsilankydavo. Susipažinome su juo Romoje iškart po karo. Vieną vakarą pasigirdus skambučiui, atidarėme duris ir išvydome malonios išvaizdos juodbruvą jauną vyrą, vilkintį karinę uniformą. Ant rankovės buvo užrašas „Poland“. Pasiteiravo, ar čia gyvena lietuviai, ir gavęs teigiamą atsakymą prisistatė: esu Juozas Kėkštas, atvykau iš Pietų Italijos ieškodamas lietuvių. Kėkštas tarnavo generolo Anderso kariuomenėje ir kaip lenkų karys kovėsi garsiajame mūšyje prie Montecassino benediktinų abatijos. Jam pavyko išlikti gyvam ir net

Padedami Vakarų slaptųjų tarnybų, mūsų partizanai pasiekdavo Švediją. Iš čia paskiau važiuodavo į Vokietiją, Prancūziją arba Angliją. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš partizanų atvykdavo į Londoną, mano tėvas tuoj pat keliaudavo su jais susitikti. Informaciją gaudavome tiesiai iš pačių partizanų. Londone tie susitikimai vyko dalyvaujant Stasiui Žymantui, kuris Vakaruose atstovavo Rezistencinei santarvei, ir dažnai taip pat britų žvalgybos pareigūnui McKibbinui. Jie aptardavo planus su partizanų atstovais. Tėvas laikėsi tos nuomonės, kad ginkluotą karą su sovietais būtų protingiau nutraukti ir orientuotis į pasyvų pasipriešinimą. Jis puikiai suprato, kad jokio karo Sovietų Sąjungai, kaip tikėtasi Lietuvoje, Vakarai neskelbs ir pagalbos ginkluotai kovai Lietuvoje nesuteiks. Esant tokiai padėčiai, tėvo manymu, buvo būtina taupyti patriotines jėgas pasyviai rezistencijai ateityje. Tą nusistatymą dar stiprino susitikimų su partizanais patirtis. Vietoje ginklų, kurių prašė partizanai, vakariečiai jiems davė fotoaparatus ir prašė fotografuoti strateginius objektus. Vėliau, kaip visi žinome, paaiškėjo, kad britų žvalgyboje aktyviai veikė šnipai, stropiai informuodavę sovietus apie mūsų partizanų išlaipinimo vietas. Vargšelis McKibbinas irgi susilaukė nemalonumų, nors ir jis turbūt neįtarė, kad tokie žinomi britų veikėjai, kaip Kim Philby, Guy Burgess, Anthony Blunt ir kai kurie kiti, tarnauja sovietams.

(Tęsinys – kitame numeryje)

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Varpų muzika Giovannino GUARESCHI Jau kurį laiką Don Kamilis jautė, kad yra sekamas.

Kai traukdavo gatve ar lauko keliu, staiga atsisukęs nieko neišvysdavo, bet buvo tikras, kad jei paieškotų už gyvatvo­ rės ar už krūmo, tikrai atrastų dvi akis ir jų savininką.

Keletą kartų vakare eidamas iš klebonijos, jis ne tik girdėjo šlamesį, bet matė ir šešėlį.

– Palik jį ramybėje, – atsakė altoriaus Kristus, kai Don Kamilis klausė jo patarimo. – Akys niekad niekam blogo nepadaro!

– Bet įdomu žinoti, ar tos dvi akys slankioja vienos, ar yra palydimos trečios akies, pavyzdžiui, „devinto kalib­­ro“, – atsiduso Don Kamilis. – Tai mažmožis, bet ne bereikšmis.

– Niekas nesudrums ramios sąžinės, Don Kamili!

– Žinau, Viešpatie, – dar kartą atsiduso Don Kamilis. – Tik bėda ta, kad paprastai žmonės taiko ne į sąžinę, o į nugarą.

Kol kas Don Kamilis nieko nedarė. Tačiau netrukus, kai vėlų vakarą likęs vienas klebonijoje skaitė, staiga „pajuto“ akis.

Jos buvo trys. Atsargiai pakėlęs galvą, Don Kamilis pirma pamatė juodą revolverio akį, o paskiau ir jo savininko Balčiaus akis.

– Ar turiu pakelti rankas? – ramiai paklausė Don Kamilis.

– Nieko jums nedarysiu, – atsakė Balčius, kišdamasis revolverį į švarko kišenę. – Bijojau, kad netikėtai mane pamatęs neišsigąstumėt ir neimtumėt šaukti.

– Suprantu, – atsakė Don Kamilis. – Bet ar nepagalvojai, kad pabelsdamas į duris būtum išvengęs visos tos baimės?

Balčius nieko neatsakė, tik nuėjo ir parimo ant prie­ langio. Paskiau staiga atsisuko ir atsisėdo prie Don Kamilio stalelio.

Jo plaukai buvo susitaršę, paakiai pajuodę ir kakta prakaitu aprasojusi.

– Don Kamili, – iškošė pro dantis Balčius, – tą žmogų netoli Pylimo namų aš nudėjau!

Don Kamilis užsidegė cigarą.

– Netoli Pylimo namų? – ramiai pasiteiravo. – Nesvarbu, tai sena istorija; tai buvo politinis reikalas, jau amnestijos dovanotas. Ko taip susirūpinęs? Pagal įstatymus esi tvarkoje.

Balčius kilstelėjo pečius.

– Spjauti ant tos amnestijos! – piktai atsakė. – Kiekvieną naktį, kai tik užpučiu žiburį, jaučiu jį šalia lovos. Aš nesuprantu, ką visa tai reiškia?

Don Kamilis papūtė į orą melsvus cigaro dūmus.

– Nieko tokio, Balčiau, – šypsodamasis atsakė. – Klausyk: miegok užsidegęs žiburį!

Balčius pašokęs atsistojo.

– Tamsta gali eiti ir juoktis iš to pakvaišusio Peponio, – rėkė, – bet tik ne iš manęs!

Don Kamilis papurtė galvą.

– Visų pirma, Peponis nėra kvailas, antra, iš kur žinai, kad aš negaliu tau padėti!

– Jei reikia nupirkti žvakių ar paaukoti bažnyčiai, aš galiu, – rėkė Balčius, – bet tamsta privalai mane išrišti.

O pagal įstatymus aš esu teisus!

– Sutinku, mano sūnau, – švelniai tarė Don Kamilis. – Tačiau blogiausia, jog niekas nepaskelbė amnestijos sąžinei. Dėl to privalome eiti senuoju keliu; kad gautum išrišimą, turi gailėtis, paskiau elgtis taip, idant būtum vertas atleidimo. Vienu žodžiu, ilgas reikalas.

Balčius išsišiepė.

– Turiu gailėtis? Gailėtis, kad pašalinau aną iš gyvųjų tarpo? Aš tik gailiuosi, kad jį vieną nudėjau!

– Tai sritis, kurioje neturiu jokių teisių. Antra vertus, jei sąžinė tau kalba, kad teisėtai pasielgei, turi būti ramus, – pasakė Don Kamilis, atversdamas knygą ir pakišdamas ją Bal­čiui. – Žiūrėk, mes turime labai aiškius nuostatus, kurie apima ir politinį lauką. Penktas: nežudyk. Septintas: nevok.

– Ką bendro tai turi su manimi? – paslaptingai paklausė Balčius.

– Nieko, – atšovė Don Kamilis. – Tik atrodė, jog pasakei jį nudėjęs politiniais sumetimais, kad pasiimtum jo pinigus.

– Niekad to nesakiau! – užginčijo Balčius, ištraukdamas revolverį ir atstatydamas jį į Don Kamilį. – Nesakiau, bet tai tiesa! Tikrai taip buvo. O jei tamsta išdrįsi kam nors apie tai prasižioti, aš ir tamstą nudėsiu!

– Mes tokių dalykų nesakome net Amžinajam Tėvui, – patikino jį Don Kamilis. – Bet Jis apie tai žino daug geriau už mus.

Balčius nurimo. Atgniaužęs delną žvelgė į ginklą.

– Žiūrėk, – nusijuokęs šūktelėjo, – nė nepastebėjau, kad saugiklis buvo nenu­leistas.

25

26

Artuma / 2007 m. balandis

Atokvėpio valandai Atsargiai krapštydamas, įleido šovinį į tūtą.

– Don Kamili, – keistu balsu prabilo Balčius, – man jau iki gyvo kaulo įkyrėjo matyti vaiduoklį šalia savo lovos.

Yra dvi išeitys: arba mane išriši, arba aš tamstą nudėsiu.

Revolveris jo rankoje truputį virpėjo, ir Don Kamilis išbalęs žiūrėjo jam į akis.

– Viešpatie, – mintyse kreipėsi Don Kamilis, – šis žmogus pasiuto ir gali šauti. Tokiomis aplinkybėmis duotas išrišimas negalioja. Ką man daryti?

– Jei bijai, duok jam išrišimą, – atsakė Kristaus balsas.

Don Kamilis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tarė: – Ne, Balčiau!

Balčius sugriežė dantimis.

– Don Kamili, duok man išrišimą arba aš šausiu!

– Ne! Balčius paspaudė gaiduką ir šis pykštelėjo, bet šūvio nebuvo.

Tada Don Kamilis paleido savo kumštį ir jis patai-

kė ten, kur reikėjo, nes Don Kamilio smūgiai visuomet buvo taiklūs.

Po to, nuskubėjęs laiptais į varpinę, ištisas dvidešimt minučių skambino visais varpais. Visi kalbėjo, kad Don Kamilis iš proto išsikraustęs; visi, išskyrus altoriaus Kristų, kuris, palingavęs galvą, nusijuokė. O Balčius kaip beprotis bėgo per laukus ir, atsidūręs prie upės, norėjo nusiskandinti tamsiame vandenyje, bet varpų gausmas jį sulaikė.

Balčius sugrįžo atgal, nes išgirdo jį šaukiantį balsą, kurio niekad nebuvo supratęs. Ir tai buvo tikras stebuk­ las, nes užsikertąs revolveris yra paprastas medžiaginis dalykas, bet kai kunigas vienuoliktą valandą vakaro pradeda skambinti visais varpais lyg kokiai šventei – visai kas kita.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Keli žodžiai apie kelias dėmesio vertas knygas Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Knygos suaugusiems:

1. Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; 2. Andrius Jakučiūnas. „Servijaus Galo užrašai“. Lietuvos rašytojų sąjun­ gos leidykla; 3. Herkus Kunčius. „Nepasigailėti Dušanskio“. Versus aureus; 4. Sara Poisson. „Šmogus“. Ciklonas; 5 (pasiūlyta skaitytojų). Galina Dauguvietytė. „Post scriptum“. Tyto alba.

Knygos paaugliams: 1. Gendrutis Morkūnas. „Vasara su Katšuniu“. Tyto alba; 2. Kazys Saja. „Kurio nieks nemylėjo“.

Alma littera; 3. Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“. Al­ ma littera; 4. Daiva Vaitkevičiūtė. „Trise prieš mafiją“. Magilė; 5 (pasiūlyta skaitytojų). Justinas Žilinskas. „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“. Tyto alba.

Knygos vaikams:

1. Selemonas Paltanavičius. „Velniukas ir vieversiukas“. Žara; 2. Kęstutis Kasparavičius. „Trumpos istorijos“. Nieko rimto; 3. Vytautas V. Landsbergis, Kęstutis Kasparavičius. „Tinginių pasakos“.

Nieko rimto; 4. Laisvydė Šalčiūtė. „Nykštuko kepurėlė“. Baltos lankos; 5 (pasiūlyta skaitytojų). Martynas Vainilaitis. „Vario varteliai“. Kronta. Štai tokios knygos buvo pasiūlytos rinkimams „Metų knyga“. Tikriausiai kai kurias jau būsite skaitę ar bent pastebėję ir gal atsidėję vėlesniam skaitymui. Šis sąrašas – savotiška rekomendacija norintiems sekti įdomiausius ir vertingiausius lietuvių rašytojų kūrinius. Toli gražu ne visada lengva susigaudyti mirgančioje leidinių įvairovėje, tad vienas iš akcijos „Metų knygos rinkimai“ tikslų – padėti skaitytojui, kuris domisi knygomis, bet

laiko skaityti (ir, ką čia slėpti, – pinigų joms pirkti) dažnai turi su saiku. Į šį sąrašą ypač verta pažvelgti tėvams, auginantiems įvairaus amžiaus vaikus. Ne kartą teko iš vaikų išgirsti: jei mokytoja (arba tėtis ar mama) nebūtų knygos parodžiusi, nė nepagalvočiau, kad taip įdomiai apie mūsų šiandienos gyvenimą rašo lietuvių autoriai.

Ir linkėjimai, jau skirti autoriams: rašykite, daugiau rašykite, mums įdomu. Kitaip tariant: skaitysime.

O dabar trumpai apie „Metų knygas“. Suaugusiųjų grupėje tai Galinos Dauguvietytės atsiminimai „Post scriptum“. Ją skaitytojai pasiūlė, už ją galiausiai ir nubalsavo. G. Dauguvietytės nesušukuoti, nesuglostyti pasakojimai apie ilgą ir įdomų jos gyvenimą, sutiktus žmones, įveiktas kliūtis, jos sugebėjimas niekada nenuleisti rankų ir nepasiduoti pelnė daugelio simpatijas.

Veikiausiai čia yra vienas iš tų atvejų,

Gero kino kampelis kai knyga visiškai sutapatinta su jos autore, ir tai nenuostabu: juk atsiminimai – pats asmeniškiausias iš visų žanrų. Juo labiau kad Dauguvietytė – garsaus režisieriaus Boriso Dauguviečio ir gražuolės aktorės, dabar sakytume – žvaigždės, Nelės Vosyliūtės dukra, viena iš legendinio serialo „Petraičių šeima“ kūrėjų.

Na, tiesiog būna taip, kad gyvenimas žmogui nepašykšti įvykių bei susitikimų, suteikia retą optimizmo bei pasakojimo dovaną.

Paaugliai „Metų knyga“ išrinko Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“. Ši autorė jau yra rašiusi paaugliams; jos knygos apie Marių Pietarį gal kiek pernelyg primena Hario Poterio nuotykius, bet štai „Trise prieš mafiją“ – nuotykių pasakojimas apie vaikų namų auklėtinius, kurie, žinoma, gyvena toli gražu ne taip, kaip tėvelius turintys vaikai, tačiau pernelyg neliūdi, o susidūrę su neteisybe nepasiduoda. Vienas iš trijulės – dėdės laikinai į vaikų namus atiduotas Kasparas, kurio tėvams tenka slėptis nuo jiems grasinančių banditų.

Padedamas naujų draugų, dėl krepšinio pamišusio Kobės ir guviosios Emilijos (ji ir pasakoja visą šią istoriją), Kasparas demaskuoja nenaudėlių užmačias.

Būtų nedora pasakyti, kas tie nenaudėliai ir ką jie pridirbo, nes autorė puikiausiai kuria įtemptą siužetą, tad maloniau patiems viską perskaityti; maža to, ji it tikra profesionalė rašo apie krepšinį (knygos pradžioje prisipažinusi, jog ją konsultavo Rolandas Skaisgirys), ir neblogai išmano mėgstamiausias mergaičių dainas. O tokios draugiškos ir sumanios herojės kaip Emilija mūsų literatūroje seniai neteko sutikti.

Vaikų nuomone, „Metų knyga“ yra Selemono Paltanavičiaus „Velniukas ir vieversiukas“. Tai mielas ir jaukus pasakojimas apie neįprastą bičiulystę. Mažas velniukas, naktį tėčio kipšo išvestas pamokyti visokių velnysčių, randa vieversio kiaušinuką. Jį pasiima, rankose sušildo, apgina nuo išdaigininkų kipšų, išperina ir įgyja draugą. Paprasta istorija, tačiau labai gražiai papasakota, be to, nepaprastai svarbi – tikros draugystės verta ir net būtina mokytis nuo mažų dienų.

Jėzus kine Ramūnas AUŠROTAS Po to, kai Melas Gibsonas sukūrė filmą „Kristaus kančia“ (The Passion of Christ, 2006), per viso pasaulio spaudą pasklido žurnalistinė antis apie tariamą Jono Pauliaus II komentarą. „Pavaizduota taip, kaip tai buvo“ – neva tokiais penkiais žodžiais popiežius apibūdinęs matytą juostą.

Ištarta ar ne, ši frazė labai gerai paaiškina, ko žiūrovas paprastai tikisi iš filmo apie Viešpatį. Visų pirma, kaip ir iš kiekvieno kino kūrinio, – įtikinamos kinematografinės iliuzijos, o iš istorinio – dar ir tobulai perteikiančios tų laikų atmosferą. Bet kiek­ vienas sąžiningas istorikas pasakytų, jog bet kokia praeities rekonstrukcija visada yra dalinė, užtat sąlygiška. Juo labiau kad atkuriant įvykius niekad neišvengiama iš nūdienės jų sampratos kylančio vertinimo, ir veikėjai dažnai jaučia, mąsto bei elgiasi taip, tarsi gyventų dabar. Tipiškas pavyzdys – „Kristaus gimimo istorija“ (Nativity Story, 2006), bandanti pažvelgti į Mariją šiuolaikinės paauglės akimis. Siekiant išvengti minėtosios prieštaros, arba atsisakoma natūralistinio įvykių perteikimo ir istorinio tęstinumo (kaip miuzikle „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, Jesus Christ, Superstar, 1973), arba viskas perkeliama į kitą laiką ir vietą (kaip „Jėzuje iš Monrealio“, Jesus of Montreal, 1989, ar „Žmogaus Sūnuje“, Son of Man, 2006).

Tačiau ar bus įtikinama kinematografinė iliuzija, daug labiau priklauso ne nuo jos tikroviškumo, o nuo to, ar ir kiek pavaizduotasis Jėzaus atitinka žiūrovo turimą Dievo Sūnaus sampratą. Be to, ir kiekviena religinė tradicija vertina filmą apie Jėzų pagal savo teologinę perspektyvą ir socialinius interesus. Amerikietis biblistas bei kino kritikas W. Barnes Tatumas, apžvelgęs bažnytinės spaudos reakcijas į pasirodžiusius filmus apie Kristų, teigia, jog vienos protestantų bažnyčios ypač vertino pateikiamą Jėzaus portretą socialinio aktualumo aspektu ir joms pirmiausiai rūpėjo Išganytojo žmogiškos prigimties perteikimas; kitos labiau rūpinosi kinematografinio atvaizdo ištikimybe bibliniam tekstui ir Viešpaties dieviškumo vaizdavimu; katalikai buvo labiausiai atviri Kristaus paveikslui kine; žydams itin rūpėjo antisemitizmo ir atsakomybės už Jėzaus mirtį klausimai.

XX a. pradžioje kinematografinis Jėzus dažniausiai atitiko kurios nors konfesijos nuostatas (pvz., Kristaus gimimo scena dar 1905 m. sukurtoje prancūzų juostoje „Jėzaus Kristaus gyvenimas ir kančia“ nuosekliai atkartoja katalikišką teologinį aiškinimą, pasak kurio, Marija pagimdė stebuklingu būdu, be skausmo ir fiziškai išlikdama skaisti) arba filme buvo bandoma pateikti apibend­rintą požiūrį į Jėzaus asmenį, būsimo scenarijaus pagrindu imant evangelijų tekstų sintezę (tipiškas pavyzdys – žinomiausias nebyliojo

27

28

Gero kino kampelis

Artuma / 2007 m. balandis

kino epochos filmas „Karalių Karalius“, The King of Kings, 1927, kurio bežodės scenos iliustruojamos citatomis iš visų keturių evangelijų). Tikėta, jog šis metodas, uždangstantis skirtingas evangelistų perspektyvas, užtikrins tikrovišką Jėzaus atvaizdavimą. Tačiau toks estetinės vienovės kūrimas atsisakant gilesnės analizės duodavo gan paviršutinišką rezultatą, nes ginčytinus Kristaus gyvenimo epizodus tekdavo arba apeiti, arba pateikti daugumą tenkinančią jų traktuotę. Vengimas giliau pažvelgti į Jėzaus asmenybę, rūpinantis neįžeisti nė vieno potencialaus žiūrovo ar religinės konfesijos, ypač ryškus XX a. vidurio bibliniuose epuose „Quo Vadis“ (1951), „Apsiaustas“ (The Robe, 1953) ir „Ben Huras“ (1959): juose Kristus paminimas arba pasirodo, tačiau mažai pasakoma apie jo būdą ar misiją. Jėzus vaizduojamas epizodiškai, neleidžiant žiūrovui nei jo vertinti, nei įsižeisti.

XX a. viduryje kine įvyksta lūžis.

Kaip taikliai pastebėjo popiežius Benediktas XVI, „mūsų epochą ženk­ linantis kone religinis pasitikėjimas mokslu lėmė, kad žmonių nuomonę formuoja ir kelią tikėjimo link su visa autonominio proto pretenzija užtveria besimainantys istorinio Jėzaus paveikslai“. Dėl jų Kristaus portretas žmogaus sąmonėje tampa vis subjektyvesnis – nesivadovaujama vien religinės tradicijos padiktuotu įvaizdžiu.

Kita vertus, anksčiau kinas nekeldavo klausimo, kas yra Jėzus, o dabar tai darosi neišvengiama. Nūdieniam žiūrovui reikia giluminės dieviškojo asmens ir jo veiksmų įžvalgos bei paaiškinimo. Tokie filmai kaip Piero Pao­lo Pasolinio „Evangelija pagal Matą“ (1964), Martino Scorcese’s „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988) ir M. Gibsono „Kristaus kančia“ pasižymi kitokia pasakojimo forma ir nevengia interpretuoti (kartais net beatodairiškai) evangelijų tekstus arba nuo jų nutolti. Tai duoda dvejopą poveikį: kinematografine prasme šie kūriniai daug įdomesni, kviečia gilesnei analizei bei diskusijai ir drauge kelia daug didesnį iššūkį tradicinio žiūrovo pasaulėžiūrai, bet jų

Kita šios XX a. viduryje įvykusios kinematografinės takoskyros pasekmė yra ta, jog ekrane pateikiama vis mažiau Jėzaus atliktų stebuklų ir vis daugiau dėmesio skiriama jo mokymui (aišku, įvairiai interpretuojamam). Pasolinio filme matome vienintelį stebuklą – minimalistiškai ir be garso pavaizduotą Jėzaus ėjimą vandeniu, ryškiai kontrastuojantį su paimtomis iš evangelijos ir dėl stipresnio poveikio sąmoningai sukauptomis Kristaus pamokymų tiradomis. Mažinant antgamtiškumo kiekį ir susitelkiant į Jėzų, kuris moko, laimina ir atleidžia, bandoma panaikinti išankstinį sekuliarios auditorijos nepasitikėjimą. Prisikėlimas ekranizuojamas nebe tiesiogiai, kaip nebyliojo kino laikais, bet įvairiomis užuominomis. Net Gibsono juostoje ši scena yra tik pasitraukiančio kapo akmens šešėlis.

Kiekvienas filmas apie Jėzų bando interpretuoti evangelijas priklausomai nuo susiklosčiusios kultūrinės situacijos ir pačių kino kūrėjų interesų. Tačiau vyraujantys Dievo Sūnaus meninio paveikslo stereotipai ir didelių pastangų reikalaujantis archajiškų Šventraščio tekstų perteikimas modernia kino kalba šią užduotį labai apsunkina. Juo labiau kad kiekvienas „kinematografinis“ Jėzus turi atlaikyti žiūrovų ir teologų kritiką.

Pirmieji ieško savosios Dievo sampratos, širdyje susikurto įvaizdžio patvirtinimo, o antrieji – teologinių aiškinimų atitikimo. Ir čia verta nepamiršti klausimo, ar apskritai įmanu kino juostoje pavaizduoti žmoguje įsikūnijusį Dievą, jo kančią ir mirtį ant kryžiaus, nesumenkinant ir nesubuitinant šio slėpinio didybės? Žiūrovui visada gresia pavojus prisirišti prie ekraninių Kristaus portretų, ypač tokių, kurie asmeniškai patogūs, kaip priprantama prie kalėdinių atvirukų, o Dievo įsiveržimo į pasaulį paradoksas tampa viso labo paprasčiausiu mūsų sočiai švenčiamu gimtadieniu...

Jėzaus paveikslas kine nėra lygus vaizduojamam objektui, todėl visada esti tik dalinis. Meniškai pateiktas ir nuoširdus, jis gali prisidėti prie Jėzaus asmens – žmoguje įsikūnijusio Dievo – gilesnio pažinimo.

Kadrai iš P. P. Pasolinio filmo „Evangelija pagal Matą“

turinys gali daryti didelę įtaką formuojant žmonių nuomonę.

Tuo pat metu pasikeičia požiūris į tai, kaip kine atskleisti dvejopą – dievišką ir žmogišką – Jėzaus prigimtį. Iki XX a. vidurio buvo pabrėžiama būtent dieviškoji. Kristus vaizduotas pabrėžtinai rimtas, santūrus, nuolankus, tačiau sykiu didingas ir orus, o jo kančia stokojo žmogiškos kančios matmens. XX a. antrojoje pusėje svarstyklių lėkštė pasvyra žmogiškos Dievo Sūnaus prigimties link.

Evangelijoje pagal Matą Pasolinis atranda ir taip pat pavadintoje savo juostoje parodo grynai žmogišką Jėzų, stojantį vargšų pusėn, ir jį priešpriešina korumpuotai imperijai. Scorcese eina dar toliau: jo Kristus – neryžtingas, blaškosi, nuolat abejoja savo pašaukimu, kurį galutinai priima tik prikaltas ant kryžiaus.

Ir marksisto Pasolinio, ir buvusio seminaristo Scorcese’s filmai parodo, kad Jėzaus paveikslui kine daro įtaką nebe religinė tradicija, bet asmeninė režisieriaus patirtis ir požiūris į Viešpatį. Jo klausimas mokiniams: „O kuo jūs mane laikote?“ paveikia tiek filmo kūrėjo nuostatas, tiek žiūrovo nuomonę. Gibsono sukurtą Jėzaus portretą taip pat galime laikyti asmeninės patirties ir religinės tradicijos lydiniu.

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXX)

„Mergytės, mažytės, varjetės pažiba!“ Arū­nė JANKAUSKAITĖ Mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ak, operetė, operetė! Kiek joje tyro džiaugsmo, neaptemdyto rūpesčiais, pesimizmu, gaivios nuotaikos ir melodingumo! Ir pabaiga visad gera, nors scenoje sprendžiami labai rimti klausimai, bet linksmai, su gera gero humoro doze.

Kuklesnio išprusimo, užtat kupini pasipūtimo žmonės operetę linkę laikyti „lengvu žanru“. Tačiau visi garsiųjų operečių autoriai yra parašę nemažai vadinamosios rimtosios muzikos kūrinių ir jų kelias į šį žanrą vinguriavo per simfonines poemas, koncertus fortepijonui, violončelei ir kitus „sunkiosios artilerijos“ laukus.

Operetė – palyginti jaunas žanras. Jį pradėjo Žakas Ofenbachas, Karlas Miliokeris, Johanas Štrausas, tęsė Francas Leharas, Imrė Kalmanas. Greit užsikariavęs vietą muzikoje ir scenoje, jis keliauja laike, džiugindamas žmonių širdis. Dabar kiekvienas orus dainininkas stengiasi į savo repertuarą įtraukti bent vieną operetės ariją.

O kompozitoriai? Deja, retam pavyksta sukurti gerą operetę su įsimenančiomis ir šlageriais tampančiomis arijomis. Šitai puikiai pavykdavo operetės klasikui Imrei Kalmanui (Imre Kálmán).

Romualdo Rakausko nuotrauka

Kalmano vaikystė ir jaunystė 1882 m. rudenį mažame Vengrijos miestelyje Šiofoke (prie Balatono ežero) gausioje grūdų pirklio šeimoje gimė berniukas, pavadintas Imre. Kopšteinai nebuvo itin turtingi, bet gyveno pasiturimai. Būsimo kompozitoriaus tėvas dėjo daug pastangų, kad dar nedaug kam žinomas Šiofoko miestelis taptų populiariu kurortu.

Motina Paula Zinger buvo labai atsidavusi šeimai vokiškos kultūros puoselėtoja, tačiau namuose kalbėta veng­ riškai, skambėjo vengriška muzika, ypač Listo kūriniai.

Mažojo Imrės gabumai muzikai paaiškėjo labai anksti.

Deja, kai jam tebuvo vos dešimt, tėvą ištiko didžiulė finansinė nesėkmė ir šeima staigiai nuskurdo. Teko persikelti į Budapeštą ir visiems uždarbiauti, o vaikams iš prestižinių mokyklų pereiti į paprastas. Imrei netgi reikėjo pagyventi pas tetą, nes namus slėgė neturtas. Tačiau berniukas užsidirba pinigų kaip repetitorius (pats mokėsi ypač gerai) ir padėdamas tėvui. Nusiperka inst­ rumentą ir rengiasi pianisto karjerai: greta gimnazijos lavinasi muzikos srityje; beje, ir daug skaito. Bet kairės rankos liga nubraukia viltis tapti pianistu.

1900-aisiais Imrei nutinka daug ryškių įvykių. Aukso medaliu baigia gimnaziją, įstoja į Budapešto univer-

siteto Teisės fakultetą, taip pat į Muzikos akademiją, įsidarbina muzikos kritiku laikraštyje „Pešti Naplo“ ir pasivadina Kalmanu. Akademijoje susidraugauja su čia studijuojančiais Bela Bartoku ir Zoltanu Kodajumi, būsimais žymiausiais XX a. vengrų kompozitoriais.

Atsidėti vien rašymui apie muziką jis nenori, pradeda kurti pats. Gimsta keletas dainų, pjesių fortepijonui, sonata, skerco styginių orkestrui, dvi simfoninės poemos. Kalmanas žavisi Listu, Šumanu, Vagneriu, Čaikovskiu, mąsto apie savo kaip muziko, bet ne teisininko ateitį. Vis dėlto baigia teisės studijas; vėliau šios žinios jam labai pravers tvarkant bei valdant didelį savo turtą. Kol kas jo kūriniais niekas per daug nesidomi ir nusivylęs Kalmanas rašo: „Jei ir toliau taip nesiseks, padarysiu kažką baisaus – parašysiu operetę!“

Brandos laikas 1908-aisiais I. Kalmanas palieka „Pešti Naplo“ redakciją ir Budapeštą. Smulkutis, labai jaunai atrodantis 26-erių kompozitorius, nešinas dviem kukliais lagaminėliais, išvyksta užkariauti Vienos! Po metų įvyksta jo operetės „Rudens manevrai“ premjera. Triumfas! Aust­ rijos sostinė niūniuoja Kalmano melodijas!

29

30

Artuma / 2007 m. balandis

Meno pasaulyje Tuo laiku kompozitorius susipažįsta su labai gražia, bet keliolika metų vyresne Paula Dvoržak. Jų gyvenimas susidėjus truks irgi keliolika metų. Paulą ištikus ligai (moteris po insulto liko paralyžiuota), Kalmanas jos nepaliks, slaugys, o palaidojęs pastatys prabangų paminklą.

Po „Rudens manevrų“ seka „Čigonas – premjeras“, visai kito tipo operetė. Joje daugiau erdvės suteikta chorui, mažiau – šokiui. Kūriniai išvysta sceną tarsi paberti karoliai ir 1915 m. suskamba „Čardašo karalienė“ („Silva“). Nepaisydamos karo kanonadų, Kalmano operetės dar keliauja per pasaulį ir turi milžinišką pasisekimą.

Vis dėlto karas sujaukia Europą. Plūsta kraujas, mirtis skina savo vaisius. Dėmesys operetei ima blankti, kol užgęsta. Kalmanas, jau turtingas ir garsus, gyvena uždarai ir kukliai, dosniai remia Budapešte likusius artimuosius. 1918-aisiais priima Vengrijos Respublikos pilietybę, tuo dar kartą pabrėždamas esąs vengras. Visomis prasmėmis gana neutralūs tuomečiai jo kūriniai publikos priimami gerai, bet operetės aukso fonde neišliks.

1921-aisiais žiūrovai entuziastingai sutinka „Bajaderę“, 1924 m. – „Grafaitę Maricą“, 1926 m. – „Cirko princesę“.

Keistos vedybos 1928 m. miršta Paula Dvoržak. Jos mirtį kompozitorius išgyvena labai sunkiai. Vėliau pradeda romaną su garsia kino aktore Agnesa Esterhazi, bet iš to nieko neišeina. Ir čia nutinka amžiaus vidurio krizę išgyvenantiems vyrams tipiškas dalykas. Užsimezga santykiai su ruse Vera Makinskaja. Jam 46-eri, jai 16-ka! Mergina mačiusi šilto ir šalto, atkakli. Pasitelkusi motiną, spaudžia garsų, turtuose skendintį kompozitorių ją vesti. Niekam nepritariant (tik atkalbant), sutrikęs, bet įsimylėjęs Imrė Kalmanas veda Verą ir netrukus jiedviem gimsta sūnus Karlis. „Vėluojantis“ tėvas sulaukia dar dviejų dukterų – Lili ir Ivonos.

Jauna žmona pasineria į puotų bei vakarėlių gyvenimą. Keldama vyrui paniką, į kairę ir dešinę taško didžiules sumas pinigų, mėgaujasi neregėta prabanga, reikalauja keltis į Paryžių. Kalmanas nepaprastai myli vaikus, tad dūsaudamas kenčia žmonos elgesį. Jai skiria operetę „Monmartro žibuoklė“, sukurtą gimus sūnui.

1936 m. įvyksta „Imperatorės Žozefinos“, paties kompozitoriaus nuomone – geriausio jo kūrinio, premjera, bet pasaulis ja nesusidomi.

Europoje bręsta fašizmas. Dvidešimt metų praleidęs Vienoje, Kalmanas turi iš jos bėgti: vokiečių tankai jau kirto Austrijos sieną. Tiesa, jam pasiūlomas „Garbės arijo“ vardas, bet kompozitorius gerai žino, ko galima tikėtis iš nacių. Juk jis – Vengrijos žydas. Tad išsiveža žmoną ir vaikus į Ciurichą, paskui į Paryžių, o 1940 m. atsiduria

JAV. Tėvas ir brolis Bela jau mirę, bet Budapešte liko motina ir keturios seserys su šeimomis...

Pinigus Kalmanas išsaugojo, tad 30-ties dar neturinti jo žmona ima lėbauti Amerikoje. Galiausiai pareiškia mylinti kitą ir paliekanti vyrą su vaikais. Še­ šiasdešimtmetis Kalmanas ištvėrė, liko orus ir dėl vaikų padarė viską, kad paklydėlė žmona sugrįžtų – po kurio laiko antrą kartą su ja susituokė. Žinia, kad Europoje žuvo jo mylimos seserys Ilona ir Milekena, sudavė dar vieną smūgį. 62-ejų kompozitorių ištiko infarktas. Nuo jo šiek tiek atsigavo tik po penkerių metų, 1949-aisiais.

Saulėlydis 1949 m. Kalmanas atvyksta į Europą. Gydosi Vokietijoje, gyvena Vienoje, susitinka su seserimi Rozika ir jos sūnumi Ištvanu. Paskui vėl grįžta į JAV, mėgina kurti operetę „Ledi iš Arizonos“. Vis dėlto Europa traukia ir šeima persikelia į Paryžių, nes taip nori Vera Kalman, kuriai maga linksmai pagyventi. Žmona rūpinasi sutuoktinio turtais, jau suaugusiais vaikais, o Kalmaną iki paskutinės akimirkos globoja samdyta, bet labai atsidavusi slaugytoja Irmgarda Špis.

Mirė Imrė Kalmanas 1953 m. spalio 30-ąją, būdamas 71-erių. Išgyvenęs infarktą, insultą, nevykusią santuoką, artimų žmonių netektis ir tapęs labai garsus bei turtingas. Palaidotas Vienos kapinėse, ten, kur ilsisi Bethovenas, Bramsas, Štrausas, Mocartas, Miliokeris.

Šeima Sūnus Karlis, vėliau pavadintas Čarlzu, gabus muzikantas, vedė muzikalią moterį ir apsigyveno Paryžiuje. Duktė Ivona, ištekėjusi už dailininko, pasirinko Romą, kur užsiėmė leidyba. Lili taip pat pasiliko Paryžiuje. Visi trys kompozitoriaus vaikai ir našlė paveldėjo didelius turtus.

Apie Verą Makinskają žinoma ir daug, ir nedaug.

Kilusi iš Permės, neva baltagvardiečių karininko duktė. Palaido elgesio labai graži mergina buvo aikštinga ir mokanti siekti savo tikslo avantiūristė. Kalmano ji visai nepaisė ir gyveno kaip norėjo, naudodamasi jo turtais ir maudydamasi jo šlovėje.

Kompozitoriaus tėvų Kopšteinų namuose visada vyravo meilė ir santaika. Seserų, kaip minėta, būta muzikalių. Brolis pasižymėjo dideliu darbštumu, energingumu ir labai geru būdu. Itin artimi visų šeimos narių ryšiai išliko tokie iki gyvenimo pabaigos.

Kitos Kalmano moterys – Paula Dvoržak (ne, ne čekė, o austrė) ir Agnesa Esterhazi – irgi išsiskyrė geru būdu, ramumu, pastovumu.

Būdas, savybės Bene būdingiausi paties kompozitoriaus ypatumai buvo pedantiškumas, tvarkingumas, begalinis netikė-

Meno pasaulyje

Imrė Kalmanas, jo žmona Vera ir jų vaikai

jimas ateitimi ir melancholija. Jis viską matė tik juodomis spalvomis ir visad buvo pasirengęs blogiausiam. Žmogus, kūręs tokias linksmas operetes! Puikiai išmanė finansus, todėl jo turtas nuolat augo. Pirkdavo daug akcijų ir vis pelningai. Mėgavosi prabanga, dosniai rėmė gimines, bet pinigų tuščiai nešvaistė, visad apskaičiuodavo, ar verta juos išleisti.

Aistringai mėgo taksus, buvo sukaupęs didelį jų figūrėlių rinkinį. Labai lepindavo namuose laikomą šunelį (būtinai kalytę).

Kalmano gamta neapdovanojo ūgiu ir raumenimis, bet jis atrodė elegantiškai, stilingai. Buvo tikras smaguris. Pasižymėjo ypač dideliu prietaringumu.

Draugai, bičiuliai Su jaunystės draugais Bela Bartoku ir Zoltanu Kadajumi gyvenimas išskyrė, bet jie niekada nesusipyko.

Bičiuliavosi su Erichu Marija Remarku. Kol žmona su svečiais šokdavo ir lėbaudavo, Kalmanas su Remarku kelias valandas kalbėdavosi ir valgydavo... virtuvėje!

Jo namuose lankydavosi Greta Garbo, Ferencas Molnaras, Francas Leharas, Džordžas Geršvinas, Arnoldas Šionbergas, Džordžas Balančinas, Salvatoras Dali, Žanas Kokto ir kiti garsūs kultūros žmonės. Savo ruožtu Vera Kalman kviesdavosi aristokratus, pradėdama Marta ir Jozefu Habsburgais.

Dėl malonaus būdo Kalmanas palaikė gerus santykius su daugybe asmenų, nors labai artimų draugų neturėjo, daugiausia bendravo su giminėmis.

Operetės žavesys Ką savyje turėjo šis kompozitorius, muzikos kritikas, žurnalistas, vengrų kalbos žinovas, teisininkas, kad kūrė tokią muziką, kuri liko gyva po jo mirties ir bus populiari dar ilgai ilgai? Patsai 20 operečių autorius rašė, jog visa jo kūryba neverta pusės Listo partitūros lapo.

Bet pasaulis tada galvojo ir dabar mano kitaip. Nuotaikinga, žavi šio kūrėjo muzika turi savąjį slėpinį. Dau-

gelio nuomone– tai, jog I. Kalmanas, jo paties teigimu, visada buvo iki galo nuoširdus ir rašė tik tiesą. Gal todėl jį ir lydėjo sėkmė? Juk visi dideli kompozitoriai tai patirdavo visišką nesėkmę, tai būdavo neįvertinti, tai pamiršti, o Kalmano kūrybinis kelias tiesiogine ir perkeltine prasme buvo klotas rožėmis!

Pažvelkime į jo operečių siužetus. Iš pirmo žvilgsnio – visiška banalybė, panaši į dabartines „muilo operas“. Beveik visose – meilės peripetijos. „Čardašo karalienė“ Silva Varesku, kilusi iš liaudies varjetės artistė, nusivilia savo meile kunigaikščiui Edvinui, bet kovoja už ją ir laimi. „Bajaderės“ herojus indų princas Radžamis, pamilęs prancūzų aktorę Odetą, praranda teisę į sostą, bet vis vien veda mylimąją. „Grafaitėje Maricoje“ (kaip ir „Čardašo karalienėje“, persunktoje vengrų muzikiniu folkloru) irgi meilės istorijos ir vedybų viražai. „Cirko princesės“ veikėjai – jau rusų emigrantai aristokratai. Ir vėl painūs aistringos meilės vingiai, pasibaigiantys hepiendu. „Monmartro žibuoklei“ Kalmaną įkvėpė Anri Miuržė kūrinys, pagal kurį D. Pučinis sukūrė savąją „Bohemą“. Kalmano – viskas kitaip, nes tai operetė. Žibuoklės prototipas yra Vera MakinskajaKalman. Ir vėl meilė su laiminga pabaiga!

Ką galima išspausti iš banalybės? Ogi nuostabią muziką, melodingumą, žaismingumą, gerą nuotaiką ir giedrą širdyje. Kai kas tvirtino, jog Kalmanas „papirkdavo“ publiką vengrų muzikos atspindžiais, bet tai netiesa, nes daugelyje savo operečių jis visai nesinaudojo vengrišku koloritu.

Imrės Kalmano kūrybos kerai vis dėlto slepiasi jo beribiame nuoširdume ir talente. O šis – Dievo įskelta kibirkštėlė, kurios neįžiebsi tuščioje vietoje. Ji buvo duota prie Balatono ežero Vengrijos žemėje gimusiam berniukui, kad šis dovanotų žmonėms muziką, nuo kurios akyse prašviesėja ir darosi smagiau gyventi.

31

32

Artuma / 2007 m. balandis

Įdomybės

Homo fumosus Tai visai nepanašu į homo sapiens, nes reiškia aprūkytas, dūmijantis žmogus. Cigaretė dantyse, dūmų kamuoliai iš burnos ar nosies – šis įvaizdis palyginti nesenas.

Dauguma rūkalių žalingąjį įprotį laiko tokiu pat natūraliu dalyku kaip valgyti ar gerti, o savo priešininkus vadina agresyviais ir nepakančiais egocentrikais. Tačiau tiesa ir tai, kad rūkymas turi tam tikrų ritualinių prasmių, ypač bendraujant. Žmogus yra vienintelis gyvas padaras gamtoje, su malonumu, mąsliai traukiantis dūmus į savo kūną. Šitai jis daro nuo neatmenamų laikų. Kiek gyva žmonija, jos atstovai visose Žemės rutulio vietose traukė į plaučius dūmus (tiesa, kvapnius) šventyklose, prie ritualinių laužų, per medines, molines ir kitokias pypkes. Beje, Europoje taip pat, nors apie tabaką čia dar nieko nežinota. Kasinėdami archeologai kur tik nori suranda pypkių, rūkymo vamzdelių, nendrių ir kitokių „instrumentų“. Didysis Hipokratas rekomendavo gydyti astmą ir kitas ligas rūkant džiovintą karvių mėšlą ir kai kurias žoles (pvz., šalpusnį).

Tokį tabaką, kokį žinome dabar, pirmasis gavo dovanų Kristupas Kolumbas Bahamų salose 1492 m. Savo dienoraštyje didysis keliautojas pasakojo: „Sutikome vienišą žmogų, plaukiantį laiveliu. Jis vežėsi šiek tiek džiovintų lapų, kuriuos vietiniai gyventojai, matyt, labai vertina, nes tam tikrą jų kiekį prieš tai man jau buvo padovanoję San Salvadore“. Taip Kolumbas tapo pirmuoju europiečiu, pavaišintu tabaku.

1499 m. atplaukęs prie Venesuelos krantų Amerigas Vespučis atkreipė dėmesį, kad čiabuviai nuolat kramto kažkokią žolę. Tai jį erzino, nes tabako lapų žiaumojimas trukdė vietiniams gyventojams... kalbėti!

Kolumbo pasiuntinys Haityje Ramonas Pane irgi pranešė apie tabaką,

kurį rūkė beveik visi haitiečiai. Tiesa, žodžio „tabakas“ tada dar niekas nevartojo. Jis atsirado po smulkaus raporto apie Indijos papročius, kuriame aprašyta Y formos pypkė. Dvi jos „šakelės“ būdavo kišamos į šnerves ir taip įtraukiami dūmai. Ši pypkė vadinosi „tabako“. Taigi pragaištingo augalo lapus kramtė ir dūmus į plaučius traukė „laukiniai“, aborigenai. Niekam netoptelėjo į galvą, kad po poros šimtmečių visa civilizuotoji Europa su pasimėgavimu plėš dūmą!

Turbūt nelabasis padirbėjo, kad tabako į Senąjį žemyną atvežtų ne kas kitas, o gydytojas: su tiriamąja ekspedicija į Meksiką išsiųstas Fransiskas Hernandezas atgabeno Ispanijos karaliui Filipui II lapų ir jo sėklų. Paskui Prancūzijos ambasadorius Portugalijoje Žanas Niko šių sėklų pasiuntė Kotrynai Mediči kaip dovaną. Nuo jo pavardės ir kilo pavadinimas „nikotinas“. Garsus anglų korsaras, vėliau tapęs admirolu, Frensis Dreikas 1586 m. tabako lapų padovanojo Elžbietos I dvariškiams, ir netrukus karališkuose rūmuose ėmė smilkti pypkės.

Per XVII amžių rūkymo įprotis išplito po visą Europą. Mat nuoširdžiai manyta, kad tabako dūmai... gydo! Ypač tai propagavo tuomečiai medikai, o žalingasis augalas įteisintas farmakopėjoje.

Taip prasidėjo jo niokojamasis žygis.

Tiesa, būta ir rimtų pasipriešinimų.

Anglijoje Jokūbas I bandė apmokestinti rūkalius, tačiau tai nedaug tepagelbėjo.

Rusijoje 1634 m. visur uždrausta rūkyti, o prasižengėlius įsakyta plakti botagais ir perpjauti šnerves. Deja... Tuo pat laiku nesėkmingai rūkymą draudė danai, švedai, olandai, austrai bei vengrai. Bet Europa rūkė ir toliau. Šis įprotis ypač paplito Ispanijoje ir įgijo tokį mastą, jog popiežius Urbonas VIII paskelbė bulę, grasindamas ekskomuni-

ka rūkantiems, uostantiems ar kramtantiems tabaką... bažnyčioje.

Taigi žalingas tabako rūkymo įprotis atsilaikė prieš popiežiaus, caro ir karalių įsakymus. Nikotino nelaisvėje atsidūrę žmonės rizikavo ne tik kūno sveikata, bet ir savo siela. Draudimai buvo bejėgiai, kaip esti visada, kai žmonės jų nesupranta ir jiems nepritaria. Be to, prisidėjo ekonominės naudos interesai. Ilgiausiai priešinosi Šveicarija, rūkymą prilyginusi santuokinei neištikimybei ir net iki XVIII a. vidurio už viena ir kita baudusi vienodai: pinigine bauda, gėdos stulpu ir laisvės atėmimu. O Rusijoje caras Petras I panaikino visas bausmes ir paskelbė rūkymą moderniu civilizacijos bruožu...

Kovodami su Napoleonu, anglai sužinojo apie cigarus, ir šie ūkanotajame Albione greit tapo madingi. Juos rūkė ir vyrai, ir moterys. Tam tikros drausmės įvedė rūkymo priešininkė karalienė Viktorija, tačiau tik truputį. Anglai pirmieji pradėjo plačiu pramoniniu mastu gaminti cigaretes, vieni po kitų steigėsi fabrikai. Prekė įgijo vis didesnę paklausą. Ypač didelį rūkymo protrūkį sukėlė abu pasauliniai karai.

Tik 1963 m. tvirtai įrodyta rūkymo žala sveikatai. Tikslūs duomenys atskleidžia jo sukeliamą vėžį, širdies bei kraujagyslių, plaučių ir kitas ligas. Tačiau rūkalių vis dar labai daug ir tai milžiniška bėda. Įpratusieji rūkyti nedažnai pajėgia atsisakyti šios savo ydos, o priemonių jiems pagelbėti iki šiol nėra.

Nerimą kelia prie mokyklų masiškai rūkantys moksleiviai. Draudimai čia nepaveikūs, nes problema kur kas didesnė, nei atrodo, kol į ją neįsigilini. Ir kas pakurstė tą ispanų mediką Hernandezą atvežti prakeiktųjų sėklų! Nors jei ne jis, būtų atvežęs kitas...

Parengė V. I.

Mandagumas mūsų kasdieninis

Valgyti viešumoje (ar nevalgyti?)

Valgymas viešoje vietoje toli gražu nesezoninis dalykas. Vasarą šlemščiami tik ledai, na, dar vaisiai. Tačiau bet kuriuo metų laiku ant kiekvieno kampo siūlomos karštos bandelės, čeburekai, spurgos, kebabai ir dar bala žino kas.

Apie alų, kokakolą nė kalbėti netenka. Atrodytų, klausimas kiaušinio lukšto nevertas. Jei taip galvojate, pažiūrėkite, kaip atrodo stadionas ar sporto halė po rungtynių arba aikštė net ir po nedidelio renginio. O kur dar mokyklų prieigos, turgūs ar mūsų lietuviškieji „brodvėjai“?

Romualdo Rakausko nuotrauka

Dėl valgymo viešoje vietoje visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas. Viena tvirtina: „Valgyti!“, antroji šaukia: „Nevalgyti!“ Pirmoji yra puolanti, aktyvi, antroji – konservatyvesnė, nuolat kaltinama senamadiškumu. Be to, antrąją neabejotinai galima pavadinti mažuma. Gerbdami mažumos teises, pradėkime nuo jos. Konservatyvūs antrosios stovyklos atstovai skelbia, jog valgyti viešoje vietoje, t. y. gatvėje, ties sankryža, prie kiosko, troleibuse ir pan., yra neestetiška, rankos nešvarios, varva, dulka ir apskritai. Šis „apskritai“ apima milžinišką higienos bei sanitarijos erdvę. Rankų nusiplauti prieš valgymą ir po jo sąlygų nėra. Kur, kaip, iš ko ir kas kepė bandeles, čeburekus, spurgas ar kebabus – nežinia. Kad tasai „kas“ savo rankų neplovė arba, mūvėdamas tas pačias pirštines, ėmė produktą ir skaičiavo pinigus – faktas.

Kad tuos pačius čeburekus šildė N + 1 kartą – irgi aišku

kaip skaistų vasaros vidurdienį. Dar vienas klausimas – pakuotė. Kur dėti popierinį ar polietileninį maišelį nuo bandelės? Žinoma, numesti ant šaligatvio! Taigi taigi! Vadinasi, terškime miestus ir kaimus kolekty­viai, bendruomeniškai. O kas sutvarkys, jei šitiek sveikų mūsiškių išlėkė į Airiją ar Londoną?

Itin opus aspektėlis – alaus kioskai. Kur nebus opus, jeigu vartotojai gali sukelti grėsmę tretiesiems asmenims.

Kaip atrodo atkimštu alaus buteliu nešinas jaunuolis ar siurbiantis kokakolą paauglys, irgi nėra ko svarstyti.

Visi šie mažumos argumentai teisingi, tad nepaneigiami. Pirmosios stovyklos atstovai bando neįtikinamai vograuti, kad kultūringas gatvės valgytojas esti švaruolis bei estetas, rankų į skvernus nevalo, popierių meta tik į šiukšlių dėžę (cha, cha, cha!), žiaumodamas neina į parduotuvę, nelipa į troleibusą, gatves tvarko valytojai, o girtuoklius kontroliuoja policija. Po dvidešimties metų gal ir tvarkys, kontroliuos, o šiemet paprasčiausiai galite gauti į dūdą.

Antras agresyviosios daugumos tezių blokas atrodo maždaug taip: kaip kitaip pavalgyti skubančiam ir kur pasisotinti neturinčiam pinigų restorano sąskaitai apmokėti? Pasak pirmosios stovyklos išpažinėjų, valgyti viešumoje yra būtinybė ir poreikis, kuris turi būti patenkintas. Kol socialiai „neprinokome“ iki tokio lygio, kad visa Lietuva vos pilvui pakuždenus suplaukia į „Stiklius“, turime susitaikyti su ne itin patraukliu gatvės valgytojų vaizdu. Be to, teigia jie, toks valgymas neatsiejamas nuo didelės grupės bendravimo. Pavyzdžiui, aikštėse per renginius. Verta paminėti ir tuos, kurie tiesiog pramogaudami traukia pavaikštinėti centrine gatve su čebureku rankoje. Pamažėle ir išaiškėja socialdemokratiškos (o gal liumpeniškos?) pirmosios stovyklos pažiūros. Jos atstovai – už tuos, kurie nelabai turi ką ir kada valgyti. Jeigu jau taip, tai ar matėte kada skurdžiausio sluoksnio – pensininkijos – narį, nuo­ lat gatvėje šlemščiantį bandeles, spurgas, čeburekus, šokoladukus? Konservatyvioji mokykla („Nevalgyti!“) neabejotinai inteligentiškesnė ir logiškesnė. Sovietinis reliktas tie kioskai, karšti vežimėliai ir „būdelės“, o ne pagalba skubančiam ir nepajamingam. Geriau jau nesinaudokime tokiu „servisu“.

A. B.

33

34

Artuma / 2007 m. balandis

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė apie insultą ...Poilsiaudama gamtoje moteris suklupo ir parpuolė. Atsistojusi įtikino bičiulius, jog apsiavė naujus batelius, tad neįpratusi prie jų užkliuvo už kelmelio. „Man viskas gerai, – sakė, – tik galva truputį svaigsta. Nekreipkit dėmesio, pasėdėsiu ir praeis.“ Netrukus visi ramūs išsiskirstė į namus. Vakare nekaip besijaučiančią žmoną vyras vis dėlto nuvežė ir paguldė į ligoninę, kur jinai po kelių valandų mirė. Paaiškėjo, jog miške moterį ištiko insultas.

Vėliau gydytojas neuropatologas pareiškė, kad pakviestas pas ligonę per pirmąsias tris valandas jis būtų galėjęs visiškai pašalinti insulto padarinius... Visiškai! Deja, niekas iš aplinkinių nesusivokė paprašyti moters keturių nesudėtingų dalykų: kad ji nusišypsotų, aiškiai ištartų rišlų sakinį (pvz., „Lauke taip gražiai šviečia saulė“), pakeltų abi rankas ir iškištų liežuvį (persikreipęs arba svyrantis į vieną pusę rodo galimą insultą; tą patį reiškia ir nesugebėjimas sklandžiai atlikti tris pirmąsias užduotėles) ir per tas tris valandas nepristatė ligonės į gydymo įstaigą...

Dabartinės mano paskaitėlės tema – būtent insultas.

Jis ištinka užakus arba plyšus galvos smegenų kraujagyslei. Šia liga dažniau suserga vyresnio amžiaus asmenys, tačiau ne išimtis ir jauni. Lietuvoje nuo insulto kasmet miršta apie 3 500 pacientų, beveik tūkstančiui prireikia nuolatinės slaugos, o iš viso suserga apie 8 000 žmonių.

Dažniausia insulto priežastis yra aukštas kraujospūdis (hipertenzija), todėl jį derėtų nuolatos matuoti, o aptikus padidėjusį – mažinti padedant šeimos gydytojui. Jeigu jūsų arterinis kraujospūdis 140/90, dar ne bėda, bet jei didesnis, jau reikia vaistų, kuriuos paskirs medikas.

Antroji priežastis – prieširdžių virpėjimas, suplakantis kraują į krešulius, kurie gali patekti į kraujotakos sistemą ir užkimšti kraujagyslę. Taigi būtina reguliariai lankytis pas kardiologą (jus nukreips šeimos gydytojas), jeigu jau turite nusiskundimų dėl širdies veiklos.

Trečioji priežastis – didelis cholesterolio kiekis kraujyje. Jį taip pat dera periodiškai tikrinti. Cholesterolis koreguojamas atitinkama mityba. Jeigu ji negelbės, gydytojas paskirs vaistų.

Ketvirtoji priežastis – klastingasis cukrinis diabetas, ėste ėdantis kraujagysles, todėl juo sergantieji turi kont­ roliuoti ligą ir būtinai vartoti vaistus.

Tačiau insultą sukelia ir dėl lengvabūdiško požiūrio į savo sveikatą atsiradusios priežastys. Apie jas vi-

si žinome. Tai alkoholis, rūkymas, nejudrus gyvenimo būdas, netikusi mityba, kai piktnaudžiaujama riebalais, druska. Alkoholis nekenkia tik tada, jei nesate nuo jo priklausomas ir per dieną išgeriate ne daugiau kaip 200 mililitrų vyno arba 30 gramų stipraus alkoholio.

O štai rūkymą ir riebų maistą be jokių išlygų perbraukite juodu kryžiumi!

Ar žmogų ištiko insultas, nustato gydytojas, skiriantis ir sudėtingus bei brangiai kainuojančius tyrimus: kompiuterinę tomografiją ar magnetinio rezonanso tomografiją arba viena ir kita. Tai mažiau pavojingi negu rentgeno nuotrauka, labai tikslūs ir greiti ištyrimo būdai. Bet jeigu esate alergiškas jodui ar kitiems preparatams, privalote tai pasakyti gydytojui, nes gali prireikti tyrimo su kontrastine medžiaga.

Kuo anksčiau nustatomas insultas, tuo didesnė tikimybė jį sėkmingai įveikti. „Nutvėrus“ ligą per pirmąsias tris keturias valandas, žmogui dar galima padėti.

Kada reikia sunerimti? Štai pagrindiniai negalavimai, verčiantys susirūpinti: netikėtai pajutote itin didelį silpnumą, artimą apalpimui būseną; nebejaučiate veido, rankų, kojų, ypač vienoje kūno pusėje; staiga sutriko regėjimas; sunkiai sekasi kalbėti ar visai negalite prašnekėti; svaigsta galva, praradote pusiausvyrą, judesių darną, ypač jei tai lydi jau išvardyti simptomai; užėjo labai stiprus, niekuo nepaaiškinamas galvos skausmas.

Visi paminėti požymiai rodo prasidedantį insultą, todėl būtina neatidėliojant, kuo skubiau kviesti greitąją medicininę pagalbą ir vykti į ligoninę. Nebijokite apsirikti ir nenuvertinkite negalavimų, antraip gali būti per vėlu jums padėti.

Gyvenimas kaip senas vynas

Traktatas apie kilimus Vanda IBIANSKA Kalbant nuoširdžiai, gyvenimas toli gražu ne visada panašus į seną vyną. Kartais jis trenkia kaip pilstukas ar babatukas. Nors, jeigu šiuos gėralus sandariai uždarytum ir kokiems dviem trims šimtams metų užkastum saugioje vietoje, kas žino, gal pavyktų subrandinti taip, kad visokiems Camiu būtų sykį ir visiems laikams nušluostyta nosis!

Todėl manau, jog ne vien apie taurius vynus, bet ir apie kasdieninę gyvenimo prozą dera retkarčiais parašyti. Štai kad ir toks buitinis daiktas kaip kilimas. Tekstilės dirbinys, skirtas grindims apsaugoti. Taip buvo pradžioje, o paskui viskas išėjo atvirkščiai. Tas daiktas tapo patogumo, vėliau – pasipuikavimo priemone.

Lietuvoje kilimas nuo seno buvo prestižinė, šeimos kuklesnę ar vidutinę materialinę padėtį apibrėžianti prekė. Vienu metu jis žingsniavo petys petin su spalvotu televizorium. Buvo perkamas „pagal taloną“, „per blatą“ ar „iš rankų“. Po truputį kilimų geismas išblėso, pasitraukė. Juos išstūmė vaizdo grotuvai (jeigu kas nežino – videomagnetofonai; beje, neįsivaizduoju, kaip galima groti vaizdą?!) ir kompiuteriai. Ko čia stebėtis? Kilimo piešinys, raštai ir spalva visą laiką tokie patys, o vidiakas ar kompas rodo vis kitą paveiksliuką, mirgina įvairius vaizdelius. Kadais reikėdavo sėdėti fotelyje, spoksoti į kilimo raštą ir medituoti, kol, pasak čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko, aplink bambą nušvis nimbas.

Dabar jokių mintijimų: viskas gatava ir pateikta pagal žemiausią mąstymo lygį! Patogu.

Atrodytų, kilimų gadynė nugarmėjo praeitin. Tie „vidiakai“ ir „kompai“ irgi jau nebe prabangos daiktai. O štai automobilis prestižo skalėje stovi kur kas aukščiau už kilimą ir visai ne dėl kainos. Pasaulyje esama kilimų, daug brangesnių už brangiausią vehikulą – po kelis milijonus kainuojančių! Tačiau juos plačiajai visuomenei ne itin pademonstruosi. Kita kalba – brangus automobilis. Visi mato, pagarbiai traukiasi tau iš kelio, lydi pavydžiais žvilgsniais. Jeigu tikro-

vėje būtų skraidančių kilimų, tada, žinoma, viskas klostytųsi kitaip. Ak, jie bylotų apie savininko turtą, galią, šaunumą...

Bet jų nėra.

Kilimu, tegu ir rankų darbo, aplinkinių nenustebinsi. Kai priartėja didelės šventės (Velykos, Kalėdos, Vasario 16-oji ar Valstybės diena), daugiabučių gyventojai suskanta dulkinti kilimus.

Vienas po kito ant vienintelio rėmo kieme kabina kadaise su dideliais vargais įsigytus Lentvario fabriko gaminius (arba net Vietname išaustus!). Ir ką? Ogi jokio įspūdžio spoksotojams nepadaro andai sunkiai gautas daiktas. Jonas daužo savąjį, o Petras ir Kazys laukdami eilėje gvildena karbiuratoriaus, krepšinio arba motylių (uodo lervų) klausimus. Centro puolėjas jiems daug svarbiau už vėjyje tabaluojantį tekstilės dirbinį. Nekalbant jau apie tokius esminius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kas laimės: Madrido „Realas“ ar graikai? Ir kelintoje vieto­ je atsidurs kroatai?

Va kaip praeina šlovė! Kilimo lygiai taip pat, kaip ir žmogaus. Nors ne visada, oi ne visada.

Viskas šiame pasaulyje susiję: žmonės ir daiktai. Štai pažvelkim į vyrus. Toks Gintas važinėja visurei­giu, tituluoja save direktoriumi, bute pertvaras išgriovė – miegamąjį su virtuve sujungė (bendra erdvė!), žodžiu, Algirdo Kairio nuotrauka

35

36

Artuma / 2007 m. balandis

Gyvenimas kaip senas vynas kietas! O žmona Rūta vis vien liepia jam kilimus lauke dulkinti. Arba Raimis. Irgi kietas! Bet jam įsakmiai liepiama daryti tą patį. Tokių mano kaimynų mažų mažiausiai penki. Čia ir prasideda. Kad išsaugotų savo „garbę ir orumą“, Gintas traukia dulkinti kilimų 5. 30 val.

T. y., kai pats miego saldumėlis. Bach, bach, bach, pauzė ir vėl bach, bach! 23 val. 45 min. to paties dirbti išeina Raimis. Bach, bach, babach! Dulkintojų žmonos sako, kad jie dieną drovisi atlikti savo pareigą, o namų tvarkytojos, girdi, atsisako tempti kilimus į kiemą, grasina Airijon išvažiuosiančios. Keturiasdešimties butų gyventojų miegas eina šuniui ant uodegos. O štai sekmadieniais, lygiai per Sumą, su kilimais kieman išvirsta labiausiai užimti vyrai – pensininkai. Išraudę nuo aukšto kraujospūdžio, jie tūžmingai tvatina andainykštį pasididžiavimą – Lentvario fabriko produkciją. O ką?

Nori švęsti, tai švęsk, o aš savo kilimą dulkinu tada, kada man reikia. Nieko čia nepadarysi, demokratija.

Taip kilimai sulygina žmones ir tarsi grąžina juos į sovietmečio laikus: visi neva lygūs.

Kada gi, po galais, ateis metas, kai visi gyvens atski­ ruose vienbučiuose namuose? Nenoriu lygybės. Nenoriu kilimus daužančių kaimynų, laiptinėje spiegiančių

vaikų, rūsyje gyvenančių kačių. Bjauriuosi bendrabūviu, kolektyviškumu. Nes taip gyvenau daug metų.

Kur aš dulkinu savo kilimus? Ogi jie išsiurbiami ir kartkartėmis išvalomi. Individualiai ir neviešai.

Dievaži, reikia keltis gyventi į kaimą! Ten viskas kitaip. Skalija šunes, strigdamas įkyriai burzgia traktorius, monotoniškai ir nesustodama rėkia griežlė, iš laukų vėjas atneša gaivų pesticidų kvapą. Pramaišiui su mėšlo. Kitame kaimo gale keturi samanės pavartoję vyrai sprendžia esminius būties klausimus daininga lietuvių-rusų kalba. Į kvartetą spigiu balsu darniai įsilieja lietuvaitė. Irgi rusiškai ir taip pat „pavartojusi“.

Iš tvarto sklinda nacionalinis srutų kvapas, o iš trobos – visu garsumu paleisto televizoriaus, transliuojančio eilinį realybės šou, kriokimas.

Ir jokio kilimų daužymo! Ben­drabūvio, gražaus elgesio klausimai čia išspręsti ilgam.

Artėja Didžioji savaitė. Vėl vietoj susimąstymo ir maldos girdėsis puodų barškėjimas, gatvelėje sklis kvapai, išraudę žmonės temps krepšius su maistu.

Gal, sakau, per rezurekcijas Gintas to kilimo nedaužys?

Šypsenos be raukšlių Iki pietų pertraukos norisi valgyti, po pietų norisi miego, ir visą laiką kamuoja jausmas, kad man moka per mažą atlyginimą.

* * * Žmogus skundžiasi psichiatrui: – Daktare, man vaidenasi, kad vakarais mūsų svetainėje pelės žaidžia futbolą...

– Štai receptas. Gerkite po tabletę tris kartus per dieną.

– O galiu pradėti nuo rytdienos?

– Kodėl ne šiandien?

– Nes šį vakarą finalas.

* * * Šykštuolis ateina į juvelyrinę parduotuvę pirkti dovanos žmonai.

– Kiek šitas žiedas kainuoja?

– Septynis tūkstančius litų.

– Grynas košmaras! O tas pakabukas?

– Tris košmarus, pone.

* * * – Jonai, kodėl namo parėjai tik penktą ryto?!

– O kur dar tokiu metu galima nueiti?

* * * – Ar turite saldainių „Karvės plunksnos“?

– Kas čia per nesąmonės?!

– O „Paukščių pienas“, jūsų nuomone, daug geriau?

* * * Miške vyksta žvėrių mobilizacija. Iš medicininės komisijos kabineto švytėdamas išeina zuikis ir giriasi: – Mane pripažino netinkamu karinei tarnybai.

– Kodėl? – klausia vilkas.

– Matai tolumoje tą pušį?

– Matau.

– O aš nematau!

* * * Pirkėjas: – Atleiskite, bet neatidavėte man grąžos.

Kasininkė: – Atleidžiu!

Lietuvos katalikų žiniasklaida

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 4 (211) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda Dailininkė Silvija

IBIANSKA

KNEZEKYTĖ

Redakcijos adresas:

M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 15586 Tiražas 11 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

© Artuma. Indeksas – 5010 Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Kas­dien ma­to­me, jog ne­už­ten­ka tie­siog gim­ti žmo­gu­mi, kad tu­rė­tum žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą: na­mus, karš­tus pie­tus, ki­tų žmo­nių ar­tu­mą.

Dau­gy­bė žmo­nių šian­dien – ap­gai­lė­ti­no­je pa­dė­ty­je.

Mes ne tik kas­dien mai­ti­na­me vai­kus, be­na­mius, so­cia­liai rem­ ti­nus žmo­nes, nuo­lat pa­de­da­me į skur­dą pa­te­ku­sioms šei­moms, slau­ go­me li­go­nius, dir­ba­me su pre­ky­bos mo­te­ri­mis au­ko­mis, gat­vės vai­kais, lan­ko­me ka­li­nius, glo­bo­ja­me se­ne­lius ir ne­į ga­liuo­sius.

padėkite mums

padėti!

Jei­gu Jūs no­rėtu­mė­te pa­rem­ti Lie­tu­vos CA­RI­TAS vyk­do­mą veik­lą, pra­šo­me an­ke­to­je (for­ma FR0512) įra­šy­ti sa­vo as­me­ni­nius bei Lie­tu­vos CA­RI­TAS duo­me­nis ir ją ati­duo­ti Ap­skri­ties vals­ty­bi­nei mo­kes­čių ins­pek­ci­jai (VMI) iki ge­gu­žės 1 d.

10 lau­ke­ly­je įra­šy­ki­te Lie­tu­vos CA­RI­TAS ko­dà – 192066334 11 lau­ke­ly­je – LIE­TU­VOS „CA­RI­TAS“ 12 lau­ke­ly­je – ad­re­sas: AUKŠ­TAI­ČIŲ G. 10, LT-44147 KAU­NAS 13 lau­ke­ly­je – ban­ko pa­va­di­ni­mas: AB BAN­KAS „HAN­SA­BAN­KAS“ 14 lau­ke­ly­je – ban­ko ko­das 73000 15 lau­ke­ly­je – sąskai­tos nr.: LT22 7300 0100 0224 7635 16 lau­ke­ly­je – 2 %

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

1 mėn. prenumeratos kaina 3 Lt, 3 mėn. — 9 Lt, 6 mėn. – 18 Lt. Užsienyje Artumos prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva

Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai