Artuma

Artuma 2007 m. gegužė

5

Lietuvos vyskupų laiškas šeimoms

Mieli Broliai ir Seserys! Švęsdami Gyvybės dieną, norime, kad visų mūsų mintys susitelktų prie žemiškojo gyvybės indo – šeimos ir santuokos. Nors gyvybė liejasi į žmonių gyvenimus iš dieviškosios gelmės, laimingas ir džiaugsmingas, sukrėtimų ir abejonių netemdomas jos priėmimas galimas tik šeimoje. Tačiau kiekvienoje klasėje gal net trečdalis vaikų – iš išsiskyrusių šeimų. Ar gali Bažnyčia teigti neginčijamą šeimos vertę, kai išyra daugiau nei pusė santuokų? Ar katalikiško požiūrio tiesumas neužgauna šeimos griūtį iškentėjusių žmonių, pagaliau, jų vaikų širdžių? Žmonės ilgisi stabiliõs, patikimõs ir laimingos santuokos, svajoja apie ją, nors šiandien Lietuvoje ją patiria tik mažesnioji sutuoktinių dalis. Todėl Bažnyčia nesvyruoja skelbdama Gerąją Naujieną – harmoninga ir džiaugsminga santuoka yrà galimà. Gausu laimingų sutuoktinių, kurių globoje vaikai nepatiria nuolatinių barnių, kivirčų ir baimės ir netgi neįsivaizduoja, kad šeimos pastatas, vaiko akimis – svarbus ir didelis kaip visas pasaulis, – subyrės į skaudžiai žeidžiančias šukes.

Netgi tada, kai tėvų tarpusavio ryšys nutrūksta, pareiga rūpintis vaikais juos verčia veikti išvien. Išsiskyrusios šeimõs vaikų likimas, jų sielos sveikata priklauso nuo tų pačių vertybių, kurios skleidžiasi harmoningoje santuokoje: pagarbos vienas kitam, gebėjimo atleisti ir atsiprašyti, nekeršyti už nuoskaudas, neįrodinėti savo pranašumo. Žinoma, iširusiose šeimose šias nuostatas praktikuoti daug sunkiau, tačiau jos būtinos ir vaikų dvasinei sveikatai, ir atsiskyrusių sutuoktinių pastangai išlikti šviesiojoje gyvenimo pusėje. Draugiškumu – tegu patyrusiu skaudų išbandymą – pagrįsti santykiai yra vienintelis vaistas, gydantis širdies žaizdas.

Mąstydami apie patvarią šeimą, prabylame ne tik apie santūrų palankumą, bet ir apie meilę. Ar dera kalbėti tik apie

romantišką, jausmingą, visus sutuoktinių norus iki galo patenkinančią meilę? O gal kaip tik tokiõs idealizuotos meilės ilgėjimasis sukelia nusivylimą pačia meile – tuo, kad ji galima? Įsiklausykime į Benedikto XVI pirmosios enciklikos pavadinimą – Pirmojo Jono laiško žodžius: Dievas yra meilė. Jie byloja, kad meilė negalima be Dievo. Vien tik žmogiškų galių, tegu ir pačių gražiausių svajonių daiginami meilės jausmai, kaip liudija skaudi daugybės šeimų patirtis, yra labai trapūs. Dėl mūsų silpnos prigimties jie sunyksta ar net pavirsta savo priešybe – neapykanta. Namą įmanu pastatyti tik ant tvirto pamato (plg. Mt 7, 24–29).

Tvirčiausias meilės pamatas – pasitikėjimas Dievo globa ir brandi sutuoktinių draugystė. Jausmai, romantiški polėkiai yra nuostabi ir reikalinga meilės dalis, tačiau kasdieninė jos duona – tarpusavio supratimas, nuolatinis išklausymas negailint laiko ir dėmesio, rūpestis sutuoktinio sveikata, laime ir dvasiniu augimu. Pagaliau, jo netobulumo atleidimas daug kartų per dieną. Kas turi pakankamai stiprią dvasią, kad pajėgtų būti tokiu draugu?

Ar tai – ne per dideli reikalavimai? Kai keliate šį klausimą sau patiems, jie atrodo neįveikiami. Tačiau pagalvoję, ar norėtumėte, kad sutuoktinis būtų tobulas draugas, intuityviai atsakote – „taip“. Vaikas taip pat laukia ir tikisi būtent tokio tėvų santykio – brandžios, linksmos suaugusių žmonių draugystės.

Kaip išlavinama meilės ir draugystės vienovei imli asmenybė? Kur pasisemti meilės brandumo? Tėra vienintelis šaltinis: Dievas ir Jo Bažnyčia. Tikėjimo praktika stipri kaip nuolatinio augimo meilėje praktika. Ji skatina kiekvieną dieną pažvelgti į savo santykius su artimaisiais, pasidžiaugti tuo, kas pavyko, pasimokyti iš nesėkmių; jeigu reikia – atsiprašymu atnaujinti meilę. Tik nuolatinė vidinė pastanga, konkretus ir praktiškas Kristaus

sekimas yra tikroji tikėjimo praktika, galinti sukurti darnią ir laimingą santuoką.

Draugystės atnaujinimas vienintelis gelbsti krizės ištiktą santuoką. Konflikte visada dalyvauja abu sutuoktiniai. Galbūt kuris nors pirmasis ima elgtis be meilės, tačiau kitas atsako tuo pačiu… Jei bent vienas iš sutuoktinių atvirai prieš Viešpatį įvardytų, ko jis netesėjo dėl gyvenimo draugo – tegu ir netobulo draugo – meilės, draugystė gali atgimti ir po išbandymų tapti dargi tvirtesnė. Nėra santuokų, kurios išliktų be skausmingo vidinio augimo; poros, kurios tam pasiryžta, atgaivina net ir visai nusilpusią meilę.

Tad norime visus sutuoktinius paskatinti: auginkite ir jei reikia – slaugykite, grąžinkite į draugystės ir meilės vagą savo bendrą gyvenimą. Apsilankykite Šeimos centruose, prisidėkite prie darnaus gyvenimo siekiančių krikščioniškų šeimų grupių, kurių vis daugėja visose Lietuvos vyskupijose, ateikite į renginius šeimai, skaitykite, medituokite ir diskutuokite ugdančius tekstus apie santuokinį gyvenimą. Ypatingai raginame jaunas poras: neišsigąskite pirmųjų nesutarimų. Problema yra ne patys nesutarimai, o nemokėjimas ir vengimas juos spręsti. Įsitraukę į šeimų grupes pamatysite, jog visų sutuoktinių laukia netrumpas sunkumų kelias, tačiau jį įveikus, išmokus pasitikėti Dievu ir vienas kitu, meilė įgyja nepajudinamą pamatą. Šeimose, kuriose žydės bendro ir laimingo gyvenimo viltis, bus laukiama gyvybės. Vaikai visada ilgisi broliuko ar sesutės. Su meile pasitinkama nauja gyvybė mažuosius labiau nei bet kas kitas įtikina, kad šeimos namas pastatytas ant tvirtos uolos. Įtikina, kad gyvenimas yra nuostabi Dievo dovana, ateitis – apsti prasmingų darbų, o supanti meilės bendruomenė – tvari ir neišardoma. Argi ne toks yra kiekvieno žmogaus giliausias troškimas? Iš tiesų verta Kristaus tiesos ašmenimis nuolat, kantriai ir sąžiningai gludinti savo charakterius, idant jie nesudrumstų Dieviškosios meilės spindėjimo. Meldžiame Viešpatį, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Šeimų Karalienei, kad šis spindėjimas paliestų kiekvieną santuoką, pripildydamas visas šeimas gyvybės ir džiaugsmo.

Lietuvos vyskupai

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Prasmingų Velykų!

Raniero Cantalamessa OFM Cap. Daugiau širdies...

Antanas SAULAITIS SJ Moterys Bažnyčioje Tomas VILUCKAS Ką byloja mažosios Teresės pasaulis

2 3 5 7

Kronika Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas Andrius NAVICKAS Ar Lietuvai reikalinga Šeimų lyga?

10 11

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ 12 Šiek tiek apie feminizmą Jolanta KONTRIMAITĖ: Ar moteris – 14 vien gražus, bet tuščias indas?

Jūratė KUODYTĖ 16 Slaptos feministės išpažintis Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Marija NAVICKA Bendrystė santuokoje Vijoleta VALANTIEJUTĖ Mylėti ir mylėtis reikia ir būtina...

17 19

Už gyvenimą ir gyvybę Jonas JUŠKEVIČIUS Kūdikis, gimęs pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją?

20

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ: Vaikas su saulės veidu ir drugeliu širdyje

22

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (V)

24

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Kaimiečių samprotavimai Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Šeimos gyvenimo įvairenybės

28 30

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Moteris kadre ir už kadro

31

Mokslo pasaulyje Dekartas – mokslininkas, aplenkęs laiką 32 Mandagumas mūsų kasdieninis Mobilioji vergija

34

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė moterims

35

Būtent gegužę, kada katalikai ypač kreipiasi į Mergelę Mariją giesmėmis, litanijomis ar tiesiog širdimis sveikindami bei visaip šlovindami Dievo Motiną, savaime prisimename ir sveikiname savo Mamas kukliomis gėlėmis, šiltais bučiniais ar nuoširdžiu pabuvimu drauge. Gerai, jeigu dar galima prie vieno stalo, nors dažnas tai padarome jau tik dvasiškai... Argi ne keista, kad Motinos diena lietuvius suvienija kažkaip panašiai, kaip per Vėlines? Ir nieko čia blogo; tik, manding, ar pakankamai prisimename gyvąsias, švenčiame gyvenimą?.. Jeigu Dievo Motinos titulas (pasak rimtų teologų, pats tinkamiausias ir kilniausias Marijos apibūdinimas) primena mums žemiškąsias motinas, tai kodėl Ji, taip pat būdama Mergelė ir Sutuoktinė, neturėtų lygiai taip priminti ir mūsų žemiškųjų merginų, sužadėtinių, sutuoktinių, draugių ir sesių?! Tuomet švęsdami Ją, natūraliai sveikintume ir visas tas, kurios greta mūsų ir bent trupučiu, bet visos panašios į Ją!? Šio mėnesio svarstymų tema „Artumoje“ gal skambės ne taip šventiškai, bet, tikimės, ganėtinai aktualiai – feminizmas...

Tai juk nūdien dažnai vartojamas terminas, kurį išgirdę truputį rūgščiai, truputį piktai, truputį pašaipiai atsiliepiame. Bet ką gi jis reiškia ir kaip mes – katalikai, krikščionys (ypač vyrai) – turėtume jį priimti, suprasti, į jį reaguoti?..

(Nota bene tik vyrams: ei, broliai, ar tik ne patys esame atsakingi dėl to, kad aplinkui tiek daug nelaimingų, piktų, pavargusių moterų, sąmoningų ar slaptų feminisčių? Ir baisiausia, įtariu, jog viena puokštele tulpių, rožių ar net orchidėjų pramaišiui su šampano prabangiaisiais purslais to iš esmės nepakeisime... Turbūt tik DIDELĖ, bekraaaaaaaštė ir labai ištikima meilė tegali nuginkluoti jas, iki galo mums taip ir nesuvokiamas, bet amžinai žavingąsias moteris.)

O kodėl žurnalo viršelis šį kartą toks (Šventosios moterys prie kapo sutinka..., iliustracija iš Henriko II perikopių knygos, apie 1007 m.), suprasite perskaitę t. Raniero Cantalamessos mintis: tik popiežiaus rūmų pamokslininkas iš pačios Šv. Petro bazilikos taip tiksliai ir drąsiai tegali kalbėti, o prieštarauti jam būtų tik griekas.

Taigi, dar ir dar kartą – būkite pasveikintos, mielosios Motinos, Moterys, Sesės, Merginos, Sužadėtinės, Žmonos! Jūs esate Marijos žavesio spinduliai, ir Jos grožis atsispindi kiekvienoje iš Jūsų! Ačiū Jai ir Jums, įkūnijančioms paties Dievo Meilės paslaptis mums.

Su meile, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Leisk Vyrui gyventi...

Sveiki, mieli „Artumos“ skaitytojai, o pirmiausia būkite pasveikintos Jūs, mielosios Motinos, Moterys, Sesės, Merginos!

36

1

2

Artuma / 2007 m. gegužė

Credo

Prasmingų Velykų!

Gegužės kalendorius Kai trečią Velykų dieną pasveikinau vieną savo brolių šventų Velykų proga, jis nustebo sakydamas, kad ši šventė jau praėjo. Nusiminiau ir nebenorėjau jam nieko aiškinti. Dar po dešimties dienų mane patį pasveikino kitas brolis ir palinkėjo „laimingų Velykų“. Bet juk Velykos neišsitenka vienoje dienoje. Jos nesutelpa Velykų naktyje ir po nakties išauštančioje dienoje. Aštuonios Velykų dienos vadinamos Didžiąja diena.

Ir visas penkiasdešimties dienų Velykų laikas – tai metas Dievo Tautai kaskart susitikti su Prisikėlusiuoju ir dėmesingai į Jį įsižiūrėti.

Giedodami Loreto litaniją šį Velykų mėnesį prisiminkime, kad išganymo istorija yra tikrovė, prasidėjusi Dievui gimus iš Motinos ir tapus žmogumi.

Gegužės 1-oji – šventojo Juozapo Darbininko šventė. Evangelijoje Jėzus vadinamas „dailidės sūnumi“ (Mt 13, 55). 1955 m. popiežius Pijus XII įvedė šios dienos liturginį minėjimą viso pasaulio darbininkų šventei pažymėti.

Dieve, savąja apvaizda pašaukęs žmogų bendradarbiauti tavo kūryboje, leisk, kad šv. Juozapo pavyzdžio ir užtarimo remiami, būtume ištikimi pareigoms, kurias pavedi, ir gautume atlygį, kurį žadi.

Gegužės 2-ąją minimas šv. Atanazas (295–373), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Drauge su juo būkime ištikimi tikėjimui, kad Jėzus yra tikras Dievo Sūnus. Jei tuo netikėtume, krikščionybė būtų beprasmė.

Neaprėpiamos išminties Dieve, pašaukęs savo Bažnyčiai šventąjį vyskupą Atanazą, nepalaužiamą tavojo Sūnaus dieviškumo išpažinėją, jo užtarimo ir mokymo remiamiems, padėk mums nuolat augti tavo pažinimu ir meile.

Gegužės 3-ioji – šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventė. Abu apaštalai troško tapti Jėzaus kančios bendrininkais ir regėti jo veidą. Toks turėtų būti visų krikščionių troškimas.

Dieve, mūsų Tėve, džiuginantis savo Bažnyčią apaštalų Pilypo ir Jokūbo švente, jų užtarimu leisk savo tautai turėti dalį tavo viengimio Sūnaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje, kad amžiais galėtų regėti jo veido garbę.

Gegužės 6-oji – V Velykų sekmadienis. Apmąstysime Paskutinės vakarienės metu pasakytus Jėzaus žodžius. „Vaikeliai“, – tokiais motiniškais žodžiais Jėzus kreipiasi į mus, savo mokinius. Kaip jie tinka šiandien, kai minime savo motinas ir Motinystę! Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau... Meilės pavyzdys ir mokytojas yra mūsų Viešpats. Kažkodėl prisimena Senojo Testamento žodžiai: „Sako Viešpats: argi gali motina užmiršti savo sūnų? Savo pačios gimdytą vaiką? Bet jei net ir ji savo vaiką užmirštų, tai aš tavęs neužmiršiu...“ Dieve, atsiuntęs žmonijai Atpirkėją ir padaręs mus mylimais savo vaikais, pažvelk maloniai į visus Kristaus išpažinėjus ir suteik tikrąją laisvę ir amžinąjį paveldą.

Gegužės 13-oji – VI Velykų sekmadienis. Vėl mąstysime apie meilę, kuri yra dieviškumo esmė. Apaštalas Jonas paskui giedos savo himną: Dievas yra meilė. Kas myli, patiria ramybę. Bet ramybė nėra idėja. Ramybė – tai Kristus, ir jis gyvena tuose, kurie myli.

Visagali Dieve, tegul džiaugsmas dėl Viešpaties Prisikėlimo pripildo mūsų gyve-

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. gegužė 1 A Apd 11, 19-26; Ps 87; Jn 10, 22-30 (arba Pr 1, 26–2, 3 (Kol 3, 14-15. 17.

23-24); Ps 90; Mt 13, 54-58) 2 T Apd 12, 24–13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44-50 3 K 1 Kor 15, 1-8; Ps 19; Jn 14, 6-14 4 P Apd 13, 26-33; Ps 2; Jn 14, 1-6 5 Š Apd 13, 44-52; Ps 98; Jn 14, 7-14 6 S Apd 14, 21-27; Ps 145; Apr 21, 1-5a;

Jn 13, 31-33a. 34-35 (I sav.)

7 P Apd 14, 5-18; Ps 115; Jn 14, 21-26 8 A Apd 14, 19-28; Ps 145; Jn 14, 27-31a 9 T Apd 15, 1-6; Ps 122; Jn 15, 1-8 10 K Apd 15, 7-21; Ps 96; Jn 15, 9-11 11 P Apd 15, 22-31; Ps 57; Jn 15, 12-17 12 Š Apd 16, 1-10; Ps 100; Jn 15, 18-21 13 S Apd 15, 1-2. 22-29; Ps 67; Apr 21,

10-14. 22-23; Jn 14, 23-29 (II sav.)

14 P Apd 1, 15-17. 20-26; Ps 113;

Jn 15, 9-17

15 A Apd 16, 22-34; Ps 138; Jn 16, 5-11 16 T Apd 17, 15. 22–18, 1; Ps 148;

Jn 16, 12-15 17 K Apd 18, 1-8; Ps 98; Jn 16, 16-20 18 P Apd 18, 9-18; Ps 47; Jn 16, 20-23 19 Š Apd 18, 23-28; Ps 47; Jn 16, 23b-28 20 S Apd 1, 1-11; Ps 47; Žyd 9, 24-28;

10, 19-23; Lk 24, 46-53 21 P Apd 19, 1-8; Ps 68; Jn 16, 29-33 (III sav.)

22 A Apd 20, 17-27; Ps 68; Jn 17, 1-11a 23 T Apd 20, 28-38; Ps 68; Jn 17, 11b-19 24 K Apd 22, 30; 23, 6-11; Ps 16;

Jn 17, 20-26 25 P Apd 25, 13b-21; Ps 103; Jn 21, 15-19 26 Š Apd 28, 16-20. 30-31; Ps 11;

Jn 21, 20-25 27 S Vigilija: Pr 11, 1-9 (arba Iš 19, 3-8a.

16-20b, arba Ez 37, 1-14, arba Jl 3, 1-5);

Ps 104; Rom 8, 22-27; Jn 7, 37-39

Diena: Apd 2, 1-11; Ps 104; 1 Kor 12,

3b-7. 12-13; Jn 20, 19-23 28 P Sir 17, 20-24; Ps 32; Mk 10, 17-27 (IV sav.)

29 A Sir 35, 1-12; Ps 50; Mk 10, 28-31 30 T Sir 36, 1. 4-5a. 10-17; Ps 79;

Mk 10, 32-45 31 K Sof 3, 14-18 (arba Rom 12, 9-16b);

Iz 12, 2-6; Lk 1, 39-56 Gegužę popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad sekdamas Mergele Marija kiekvienas krikščionis savo gyvenime vadovautųsi Dievo Žodžiu ir vis labiau atpažintų Viešpaties ženklus; misijų – kad misijų kraštuose netrūktų gerų ugdytojų seminarijose ir pašvęstojo gyvenimo institutuose.

Credo nimą, kad ir visais savo darbais visuomet laikytumės to, ką Velykomis minime.

Gegužės 14-oji – šv. apaštalo Motiejaus šventė. Po Judo išdavystės ir mirties apaštalai pakviečia Motiejų būti tarp Dvylikos. Dvylika apaštalų – tai naujojo Izraelio (Izraelis – dvylikos giminių tauta), naujos, Kristaus krauju suburtos tautos pamatas.

Dieve, panorėjęs pasikviesti Motiejų į apaštalų kolegiją, jo užtarimu leisk ir mums, gavusiems tavosios bičiulystės dovaną, būti priskaičiuotiems prie tavo išrinktųjų.

Gegužės 20-oji – VII Velykų sekmadienis ir Viešpaties Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmės. Keturiasdešimt dienų drauge su Prisikėlusiojo artumu baigiasi. Mokiniams laikas atsisveikinti. Niekad nepamirškim Prisikėlusiojo atsisveikinimo žodžių: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Argi ne tai primename vieni kitiems sveikindamiesi liturginiuose susirinkimuose: „Viešpats su jumis“?

Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis

šventu džiaugsmu ir nuoširdžiu dėkingumu, nes tavo Sūnaus įžengimas į dangų reiškia ir mūsų pergalę: ta garbė, kurią jau pasiekė Kristus, mūsų galva, laukia ir mūsų – jo mistinio kūno narių.

Gegužės 27-oji – Šventosios Dvasios Atsiuntimo (Sekminių) iškilmės, paskutinioji Velykų laiko diena. Penkiasdešimtąją Velykų dieną išsipildo Viešpaties pažadas atsiųsti Globėją.

Mes ne vieni. Bažnyčiai vadovauja ir ją stiprina Šventoji Dvasia, gyvenanti kiekvieno jos nario širdyje. O, kad būtume gyvos Šventosios Dvasios šventovės!

Dieve, Sekminių iškilmių veikme kiekvienoje tautoje ir šalyje pašventinantis visuotinę savo Bažnyčią, paskleisk po visą pasaulį Šventosios Dvasios dovanas ir pripildyk savųjų širdis tokio uolumo, kokiu jas dieviškai dosniai apdovanojai pačioje Evangelijos skelbimo pradžioje.

Gegužės 31-ąją – Marijos Apsilankymo šventė. Iš angelo sužinojusi apie Elzbietą, besilaukiančią kūdikio, Marija skuba pagelbėti jos sunkiose dienose; šitas apsilankymas vainikuojamas

3

Evangelijos himnu: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes didžių dalykų padarė man Visagalis.“ Visagali ir amžinasis Dieve, savo meilės planu pašaukęs Mergelę Mariją, įsčiose nešiojančią tavo Sūnų, aplankyti Elzbietą, suteik malonę būti atviriems tavo Dvasios veikimui, kad galėtume drauge su Marija šlovinti šventą tavo vardą.

Sekminių Eucharistijai pasibaigus užgesinama Velykų žvakė. Bet ji kaskart uždegama švenčiant Krikšto sakramentą ir prie krikščionio karsto per laidotuvių Eucharistiją. Velykų naktį palaiminta ir Dievui iškilmingai paaukota žvakė yra Kristaus pergalės šviesos ženklas. Ji apšviečia mūsų gyvenimą.

Kai baigiasi Velykų iškilmės, krikščionys jau turi būti išmokę (per penkiasdešimt dienų) Velykų gyvenimo meno... Sveikinu sulaukus šventų Velykų, brangieji!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Daugiau širdies, arba Moterys Biblijoje ir dabartyje Šiųmečio Didžiojo penktadienio pavakare Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas XVI vadovavo Kristaus kančios liturgijai. Kaip įprasta, homiliją per šias pamaldas pasakė ne Šventasis Tėvas, bet popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero CANTALAMESSA. Tikimės, kad ir mūsų skaitytojams bus įdomios šio garsaus teologo įžvalgos, kurias Vatikano radijui parengė dr. Jonas Malinauskas.

„Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25). Šį kartą nekalbėsime apie Mariją, jo Motiną. Motinos buvimo nereikia aiškinti. Ji buvo „jo motina“ ir tuo viskas pasakoma. Motina nepalieka savo vaiko, net jei jis pasmerktas mirčiai. Bet kodėl ten buvo ir kitų moterų?

Kas jos? Evangelijos mini keletą vardų: Marija Magdalietė, Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina Marija, Salomė, Joana, Zuzana. Jos sekė paskui Jėzų nuo pat Galilėjos; jos verkdamos atėjo iki pat Kalvarijos kalvos. Jos vienintelės nepasipiktino ir neišsigando.

Jau kuris laikas gana gyvai diskutuojama, kieno valia Jėzus buvo nukryžiuotas, kas – žydų vadovai ar Pilotas – norėjo jo mirties? Tačiau viena yra tikra: Jėzaus mirties reikalavo vyrai, o ne moterys. Nė viena moteris, net ir netiesiogiai, nebuvo įvelta į Jėzaus pasmerkimą. Ir ta vienintelė pasakojimuose

Raniero Cantalamessa OFM Cap. 1999 m. viešėjo Lietuvoje.

Leidykla „Gyvieji akmenėliai“ jau išleido keturias jo knygas.

4

Credo minima pagonė, Piloto žmona, buvo priešinga mirties nuosprendžiui.

Taip pat jau nuo seno klausiama, kodėl moterys pirmos pamatė Prisikėlusįjį, kodėl joms buvo skirta pranešti apaštalams apie Prisikėlimą? Juk moters liudijimas tais laikais laikytas beverčiu. Pagaliau ir patys apaštalai, iš moterų išgirdę tokią žinią, nelabai norėjo tikėti – „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11). Senovės autoriai manė žinantys atsakymą: buvo teigiama, jog moterys pirmosios pamatė Prisikėlusįjį, nes Ieva nusidėjo pirma. Tačiau teisingas atsakymas kitoks: moterys

Artuma / 2007 m. gegužė

rinti intelekto pajėgumą ir pažinimo galias, o sugebėjimas labiau mylėti niekam nerūpi. Viena šiuolaikinių stabmeldystės formų yra vadinamasis „intelekto koeficientas“. Sukurta daugybė jo matavimo metodikų. O kas pasirūpins „širdies koeficientu“?

Po daugelio žmonijos istorijos erų, vadintų vyro vardu – homo erectus, homo faber, homo sapiens sapiens, nes lotyniškas žodis homo reiškia ne tik „žmogų“, bet ir „vyrą“, tikėkimės, kad prasidės moters era, tai yra širdies era. Visur, kur tik pažvelgtume, reikia daugiau moteriškumo. Tačiau ne Gėtės Fausto „amžinas moteriškumas“ išgelbės pasaulį. Reikia vengti ir senosios gnostikų klaidos, pasak kurios, moteris, idant būtų išganyta, turi liautis buvusi moterimi ir tapti vyru. Šio prietaro šaknys kultūroje tokios gilios, jog jis užvaldė ir kai kurias mūsų laikų moteris. Gindamos savo orumą jos patikėjo, kad tam reikia „vyriško“ elgesio, reikia nuvertinti lyčių skirtumus. „Moterimi ne gimstama, bet tampama“, – pasakė Simone de Beauvoir, garsioji jų atstovė. Tad turime būti dėkingi anoms „pamaldžioms moterims“. Jų aimanos buvo vienintelis garsas, kurį girdėjo Viešpats, eidamas į Golgotą. Tik jų vienintelių meilės ir užuojautos kupini žvilgsniai jį palydėjo. Šventosios moterys prie kapo sutinka Prisikėlimo angelą. Bizantiškoji liturgija pagerbė šias Iliuminacija iš karaliaus Henriko II perikopių knygos. Reichenau. Apie 1007 m. moteris, skirdama joms antrąjį sekpirmos jį pamatė dėl to, kad jos paskutinės pasitraukė madienį po Velykų: tai „Miroforų“ – tų, kurios neša nuo jo mirusio, o po mirties skubėjo prie jo kapo nešinos kvepalus, – sekmadienis. kvepalais. Tad klausiame toliau: kodėl moterys sugebėNe tik dėl to vaidmens, kuris moterims teko Krisjo atsispirti kryžiaus papiktinimui? Kodėl jos pasiliko su taus kančioje, bet ir dėl to, kuris joms buvo skirtas PriJėzumi net ir tada, kai jau buvo aišku, kad viskas baigta, sikėlime, anos pamaldžios moterys yra pavyzdys mūsų kai jį paliko netgi artimiausi mokiniai? Moterys Jėzų sekė laikų krikščionėms. Nuo pirmo iki paskutinio Biblidėl jo paties. Moterys sekė Jėzų ne dėl karjeros, bet dėl jos puslapio randame daugybę raginimų: „Eik!“, „Eikito, kad jam buvo dėkingos. Joms niekas nežadėjo „dvy- te!“ Dievas siunčia Abraomą ir Mozę, siunčia pranašus. likos sostų“, jos ir pačios neprašė, kad būtų leista Jėzaus Apaštalams sakoma: „Eikite į visą pasaulį.“ Visi šie rakaralystėje sėstis sosto dešinėje ar kairėje. Evangelijose ginimai, visi šie siuntimai skirti vyrams. Tėra tik vienas parašyta: jos paprasčiausiai tarnavo (Lk 8, 3; Mt 27, 55). toks siuntimas, skirtas moterims. Prisikėlęs Kristus joms Jos vadovavosi širdimi ir dėl to nenusivylė. sako: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliauMoterų buvimas prie kryžiaus ir jų susitikimas su tų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Šiais Prisikėlusiuoju – mums šiandien gyvybiškai svarbi pa- žodžiais Kristus paskyrė jas būti pirmosiomis Prisikėmoka. Technikos užvaldytai mūsų civilizacijai reikia limo liudytojomis, „mokytojų mokytojomis“, kaip saširdies, nes kitaip žmogus neišgyvens, visiškai nužmo- ko Grigalius Antiochietis. gės. Jei nebus daugiau širdies, visuotinio atšilimo bijan„Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didečią mūsų planetą sukaustys dvasinis ledynmetis. Ir jo- lio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28, 8). kia technika nebepadės. Mokslininkai jau kuris laikas Krikščionės moterys, skelbkite apaštalų įpėdiniams ir stengiasi išrasti savarankiškai „mąstantį“ kompiuterį ir jų bendradarbiams kunigams džiugią žinią: Mokytojas daugelis mano, jog tai pavyks. Bet niekam nė į galvą yra gyvas! Jis prisikėlė! Jis eina pirma jūsų į Galilėją ir neateina išrasti „mylintį“ kompiuterį. Stengiamasi stip- visur, kad ir kur jūs eitumėte! Nebijokite!

Credo

Moterys Bažnyčioje Antanas SAULAITIS SJ Kalbą apie moteris Bažnyčioje galima pradėti nuo pradžių arba nuo šios dienos. Tautų apaštalas Paulius sapnavo vyrą, kviečiantį jį skelbti Kristaus Evangeliją Europoje (Apd 16, 9). Į pirmąjį miestą atvykęs Paulius sutiko moterį – Lidiją, kurios širdį Viešpats atvėrė (16, 14). Per moterį tikėjimas atkeliavo į Europą, kaip per Moterį į pasaulį atėjo pats Jėzus. Mūsuose dažniausiai minimas tikėjimo perdavėjas yra ne tėvas, senelis ar kunigas, o močiutė. Gal tiek ir pakaktų dviem tūkstančiams krikščionybės metų bent Europoje aptarti. Žinoma, mįslingai atrodo Naujojo Testamento liudijimai: „Sveikinkite Androniką ir Juniją <…>; jie didžiai gerbiami apaštalų draugėje“ (Rom 16, 7) ir prel. Antano Rubšio komentaras šios vietos išnašoje: „Junija – moteris apaštalė?“ Paulius sveikina Kenchrėjos Bažnyčios diakonę Febę (16, 1). Pats Jėzus siunčia Mariją Magdalietę savo apaštalams liudyti, kad Jis prisikėlęs (Jn 20, 17). Akivaizdu, jog romėnų laikais namams bei visam sodybos ūkiui vadovavo ne politikoje ir visuomenėje užimtas vyras, bet jo žmona. Koks buvo moterų vaidmuo namų Bažnyčioje iki viešesnės ir hierarchinės Bažnyčios sąrangos?

Esame pripratę vienuolinio gyvenimo pradininku vadinti šv. Antaną Atsiskyrėlį (III a.), tačiau pats šventasis savo pavyzdžiu laikė anksčiau už jį vienuolėmis tapusias moteris. Atrodytų, jos pirmos būrėsi į vienuoliškas bendruomenėles – ir ne įsakmiai tobulėti ar siekti šventumo, o atsiliepti į tikrą žmonių bėdą ir reikalą, kaip kad seserys kazimierietės lygiai prieš 100 metų susibūrė padėti JAV lietuviams imigrantams. Įdomus liudijimas iš mano mokymosi gimnazijoje laikų: mūsų mokytojos Gailestingumo seserys negalėdavo nieko valgyti svečiuose, nes jų vienuolija buvo įsteigta badmečiu Airijoje prieš šimtą metų. Kad neapsunkintų lankomų varguolių, jos valgydavo tik vienuolyne (tiktų sakyti, bendruolyne). Pakanka vien prisiminti, kas stovėjo po Jėzaus kryžiumi – nė vieno, kurį šimtmečiais vėliau būtume galėję vadinti garbingais titulais, išskyrus Joną.

Vienintelis, kuris apie moteris Bažnyčioje gali ramiai kalbėti, yra jokio viršininko sau neturintis popiežius, kaip Benediktas XVI gražiai atsiliepė keliose savo kalbose. Visiems kitiems teologiškai ar politiškai nepatogu apie tai prasitarti, o moterų kunigystės klausimo

išvis neleidžiama svarstyti (tuo įtariamas kunigas netiktų būti vyskupu). Bažnyčios vadovybės pareigūnai mokslinėmis studijomis stengiasi įrodyti, kad moterys niekad nebuvo šventinamos į dvasininkų luomą. Iki XII a. tarp katalikų buvo diakonių, tik sakoma, skirtų tarnystei, ne luomui, nors paskutiniosios žinomos (atsitiktinai – vienuolės) aprašymas apibūdina tikrus šventimus. Ne veltui kai kas pastebi, jog šiuolaikinių diakonų žmonos išeina tą patį mokslą, kaip ir jų vėliau įšventinami vyrai. Jeigu Bažnyčia sugrąžintų ar įsteigtų diakonių luomą, rytoj būtų jų po 10 000 vien JAV ir Brazilijoje – didžiulės pajėgos tarnystei. Žinoma, nebūtina moterims būti Katalikų Bažnyčios hierarchijos įšventintąja dalimi, kaip jau esama – iki vyskupių – pas protestantus, įskaitant į katalikus panašesnius anglikonus. Tačiau ir čia, galima manyti, „valdo“ moterys. Jeigu tikėsime, kad žmogus esmines vertybes perima ankstyvojoje vaikystėje, tai šiandieninio vyskupo vidinės religinės nuostatos kildintinos iš močiutės mokymo, o pastarosios suvokimas gali siekti net XIX a. pabaigos kaimą. JAV atlikti tyrimai tarp kunigų rodo, kad šiam luomui (ir tarnystei) siekti didžiausią įtaką padaro: 1) artimiau pažintas kunigas, 2) motinos pažiūra į sūnaus bažnytinį pašaukimą.

Moterų vaidmuo Bažnyčioje ryškus tose šalyse, kur jos sudaro lankytojų daugumą ir yra parapinės, socialinės misijos ašis bei stipinai. Tai išties vyrų valdoma moterų bažnyčia. Kai kur neleidžiama mergaitėms Mišiose patarnauti, nes kitaip berniukai nesavanoriaus prie altoriaus. Jeigu moterų sumažėtų pamaldose, gal lankytųsi daugiau vyriškių? Šia kryptimi linksta vyrų sąjūdžiai, pvz., kursiljai. Ispanijoje pradėtų įtakingų ir išskirtinių rekolekcijų metodas reikalauja, kad pirma jas atliktų sutuoktinių vyriškoji pusė, tik tada – žmona.

Moterų vienuolių indėlis Bažnyčioje buvo ir yra milžiniškas pradedant mokyklomis, ligoninėmis, socialiniais centrais, prieglaudomis ir baigiant vadovavimu katechetikos centrams, meno santalkoms, universitetams bei parapijų administravimu. Šventoji Dvasia veikia labai įdomiai. Iki 1955 m. dažnai aukštojo mokslo nebaigusios seselės už centų atlyginimą palaikė milžinišką švietimo tinklą JAV. Tais metais vyskupai nutarė,

5

6

Artuma / 2007 m. gegužė

Credo kad vienuolės turi įgyti universitetinius laipsnius. Staiga vietoj pavaldžių jaunų ir vyresnių moterų stojo kone du šimtai tūkstančių išsilavinusių – neretai labiau už kunigus – sąmoningų, gabių ir nepaprastai Bažnyčiai – žmonėms pasišventusių seserų. Dabar kasmet vyksta milijoninės rinkliavos senelėms vienuolėms išlaikyti, nes jos su didžiausiu atsidavimu dirbo nė nepagalvodamos apie pensinį amžių, ligas bei negalias.

Visas moterų bei vyrų klausimas dažniausiai būna politizuojamas. Jį kitaip nuspalvina ir seni ar nauji atradimai apie šias dvi žmonijos rūšis, jų vaidmenį, pobūdį, vystymąsi ir t. t. Prisideda ir įvairiausi kiti planai, prielaidos, psichodramatiniai siekiai bei kėslai. Tai galima palyginti su modernia kariuomene (ir prisiminti, pvz., šv. Joaną Arkietę), valdžios pareigūnų (seimo narių, ministrų) nuošimčiais. Arba prisiminti gydytojų bei mokytojų giminę. Tačiau Bažnyčios rūpestis yra iš esmės ne psichologinis, politinis, patriarchalinis ar matriarchalinis, o bendruomeninis – apie Kristų susibūrusi ir pasauliui tarnaujanti šeimyna.

Gintaro Česonio nuotrauka

Jeigu tikėsime, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina, kiekvienam (ir kiekvienai) skiria uždavinį – misiją, suteikia tam vaidmeniui ar tarnystei reikalingų dovanų bei malonių, tai tikinčiųjų šeimoje, anot Pauliaus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Taigi labiau klaustina, kas gali atlikti uždavinį, vykdyti misiją, o ne kokia yra tautinė kilmė, socialinė būsena, šeimyninė padėtis, lytis, spalva, ūgis...

Kartą Frankfurte kalbėjomės su kalėjimo kapelionėmis. Šios katalikės moterys patarnauja moterų kalėjime, moka įvairias kalbas, nes nuteistosios – lėktuvais ir kt. transporto priemonėmis atkeliavusios (dažnai su narkotikais) užsienietės, kitatautės. Kalinės daugiau išsipasakoja nuolat atliekančiosioms čia tarnystę ir jaučiasi geriau jų suprastos, negu daug rečiau apsilankančio kunigo (suprantama, vyriškio). Mes net svarstėme,

kad galėtume vaisingai sugrąžinti iki XVI a. gyvavusį paprotį nuodėmes išpažinti vienam (šiuo atveju, vienai), o išrišimą „gauti“ iš kito (t. y. kunigo), kaip kapelionė jam nurodytų.

Pas mus, kiek žinau, netyrinėta ir rūpestingai neužrašyta, kaip sunkiomis sąlygomis moterys teikė religinius patarnavimus tikinčiųjų bendruomenėje. Antai kaunietė tremtinė Mačiokienė Sibire krikštijo, tuokė ir laidojo, kol atvyko į lagerį atitremtas kunigas. Grįžusi namo į Lietuvą beveik niekam nesipasakojo – o iš to visa Bažnyčia galėtų pamatyti, ką reiškia gryna tarnystė be jokių kitų hierarchinių, dokumentinių, aprangos ir pan. sąlygų. Įspūdingos Rytų katalikų santuokos apeigos man buvo akivaizdi proga XX amžiuje išgyventi Evangelijoje atpasakotą įvykį. Lietuvių kilmės nuotaka susituokė su arabu. Pamaldoms vadovavo melchitų kunigas, man teko atlikti lietuvišką dalį. Po apeigų išėjome į šventorių. Pamačiau jaunojo seserį, stovinčią vieną, ir pagal įprotį patraukiau pakalbinti neužimto žmogaus. Bet pusiaukelėje sustojau, prisiminęs, kad arabų kultūroje svetimas su moterimi tegali kalbėtis, jei šalia stovi jos vyras, brolis ar tėvas. Kaip nuostabu, kad Jėzus kalbina moterį samarietę – vieną prie šulinio (Jn 4). Kaip ryžtingai ir švelniai jis užstoja nusidėjėlę (Jn 8, 1-11). Tai yra tam tikras pavyzdys Kristaus sekėjų bendruomenei.

Tai primena ir neseniai Brazilijoje girdėtą atvejį. Žmonės kalbėjosi šventoriuje, ir vienas bažnyčios lankytojas apie jam nepažįstamą vyrą pasakė: „Tas žmogus turbūt kunigas.“ Kiti atsiliepė: „Negali būti kunigas – jis buvo per daug mandagus.“ Visi žino bažnytinių vargonų istoriją, jau neminint, kad iš pradžių jie buvo laikomi „velnio instrumentu“.

Net už mane senesniais laikais choras stovėdavo prie altoriaus – kaip dabar moderniose katalikų bažnyčiose.

Giedodavo tik vyrai. Kai chore atsirado moterų, „reikėjo“ chorą nukelti toliau nuo altoriaus ir presbiterijos – į bažnyčios galą. Užtenka televizijos programose pamatyti krikščioniškas pamaldas, kur choras sustatytas už dvasininko – koks akivaizdus ir gyvas jų tikėjimo liudijimas ir paskata tikintiesiems vienytis malda, giesme, kaip vaizdžiai patiriama bendruomenė, susirinkusi ratu aplink Kristų jos viduryje.

Bažnyčios tarnystės, nauji iššūkiai nestovi vietoje, ir panašių svarstybų bei sprendimų bus ir toliau, veikiant įvairiausiems veiksniams, rūpesčiams, interesams.

Tikėkimės, kad vis šiuolaikiškiau atsisijosime, ką reiškia būti Kristaus sekėjų bendruomene, liudijančia Prisikėlimą nuvargusiame pasaulyje.

Credo

Ką byloja mažosios Teresės pasaulis Tomas VILUCKAS Šį mėnesį prasidedanti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą tampa puikia proga iš naujo pažvelgti į šios „didžios mažos šventosios“ asmenybę, gyvenimą, rašytinį palikimą. Juolab kad gegužę atidžiau įsižiūrime į moteriškumo slėpinį ir jo vaidmenį Bažnyčioje. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės biografija akivaizdžiai parodo, jog gilią vienybę su Dievu patirianti moteris gali paveikti Bažnyčios gyvenimą. Jos įtaką liudija ir popiežiaus Jono Pauliaus II jai suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas (tai trečia moteris ir pati jauniausia iš visų nusipelniusių šio titulo), o jos žinios dvasia, itin artima Vatikano II Susirinkimo nutarimams, aplenkė laiką.

Paprasta patirtis

tinių pratybų, maldos technikų. Visko pamatas – trošBūdama vienuolė karmelitė šv. Kūdikėlio Jėzaus Te- kimas gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą. Taip, kaip resė per savo trumpą gyvenimą, atrodytų, nieko ypatin- ši karmelitė gyveno su Dievu, gali gyventi visi. Būdago nenuveikė. Įvairiais apskaičiavimais ji iš viso tebu- ma unikali, jos patirtis prieinama ir artima tiems, kuvo bendravusi su kokia šimtine asmenų. Apie išskirtinį rie trokšta gyventi Evangelija. Tiesa, norint įsisavinti šios merginos pasaulį sužinome iš trijų sąsiuvinių, po jos šią patirtį, reikia perprasti Teresės rašymo stilių (būmirties išėjusių autobiografinės knygos „Vienos sielos dingą jos epochos smulkiųjų buržua aplinkai) ir pritaristorija“ pavidalu. Be jos, mus pasiekė 266 laiškai, skir- ti tam, kad Dievas renkasi paprastus būdus dideliems ti šeimos nariams, vienuolėms, misionieriams, 54 eilė- dalykams apreikšti. raščiai, aštuonios seserų atgaivai skirtos pjesės, 21 jos sudėta malda bei seserų surinkti atsiminimai apie pa- Mažasis kelias skutinius jos gyvenimo mėnesius.

Vis dėlto šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės krikščioniško Vartant Teresės užrašus bergždžia ieškoti kažkokios gyvenimo „pamokos“ yra apibendrinamos žodžiais „mateologinės sistemos, sudėtingų minties konstrukcijų ar žasis kelias“. Kitaip jis dar vadinamas dvasinės vaikystės įmantrių literatūrinių pasažų. Čia viskas paprasta ir su- keliu. Čia nekalbama apie psichologinį nebrandumą, inprantama. Ne veltui pasklidus žiniai, jog popiežius Jo- fantilumą, tampančius dabartinės visuomenės liga, kai nas Paulius II ruošiasi skelbti ją Bažvengiama atsakomybės už savo Aštuonerių metų Teresė Martin.

1881 m. nyčios mokytoja, daugybė teologų sprendimus. Šioje vietoje reiktų tik gūžčiojo pečiais. Tačiau įdomu, prisiminti porą Biblijos ištraukų, kaip atsitiko, kad milijonus žmonių tiesiog įkūnijusių „mažosios Jėvisame pasaulyje jos asmuo skatina zaus gėlelės“ gyvenimą. ir įkvepia gyventi krikščioniškai?

Visų pirma – tai Jėzaus žoKo gero, atsakymas paprastas, džiai apaštalams: „Leiskite makaip ir pati Teresėlė. Šios jaunos žutėlius ir nedrauskite jiems prancūzaitės raštuose glūdi patirtis. ateiti pas mane, nes tokių yra Vėlgi galime tarti, jog patirtis padangaus karalystė“ (Mt 19, 14). tirčiai nelygu. Juk didžiųjų mistikų Tik tampant mažu, t. y. visišraštijoje taip pat įsispaudusi patirtis, kai pasikliaujant Viešpačiu, nebet ji dažnai atrodo tolima, atitrūsileidžiant į sudėtingus ir prokusi nuo mūsų realijų. To nepasakyblemiškus svarstymus, įeinama si apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės į Dievo karalystę. Mažas yra tas, pasaulį: jame nėra jokių vizijų, askekuris išdrįsta priimti šventumo

7

8

Credo iššūkį, nepaisydamas savo silpnumo, priemonių skurdumo. Teresė puikiai matė tą akivaizdžią prieštarą tarp didingo mūsų pašaukimo išgyventi bendrystę su Dievu ir mūsų žmogiškojo silpnumo. Tokioje situacijoje svarbu išlaikyti nemarios Meilės troškimą ir nenusivilti savimi matant savo silpnumą. Šventoji sako, kad ji jaučiasi per silpna, per maža savo jėgomis tobulumo laiptais kopti Dievo link, todėl tiki, jog prie „mažiuko“ nusileis „dieviškas liftas“, Jėzaus rankos, kurios pakylės jį iki Dievo. Kaip matome, Teresės patiriama silpnumo būsena yra būdinga nūdienos žmogui, kuris baugščiai dairosi į dievišką pasaulį, kol galiausiai nusprendžia: „Ne, tai ne man...“ Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė Tuo tarpu mapo amžinųjų įžadų 1869 m. liepą. žoji karmelitė siūlo drąsiai kelti akis į Dievą. Čia galime prisiminti kitą Šventojo Rašto vietą, 131 psalmę, puikiai atspindinčią Teresės dvasingumą. „Viešpatie, mano širdis nėra išdidi nei mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiimu didžių dalykų, nei to, kas prašoksta mano jėgas. Netgi esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami mano širdis mano krūtinėje. Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, ir dabar, ir amžinai!“ Psalmininkas apgieda pasitikėjimo būseną – apie ją tiek daug kalbėjo ir Teresė. Ji reiškia ne tam tikrą pasyvumą, bet vidinį aktyvumą, kai pasitikime Dievu, jo visagalybe, kai nepabūgę savo silpnumo ryžtamės išsakyti jam net sunkiausiai įgyvendinamus troškimus. Žinome, kad vien jis gali mus susieti su savo meile, atsiliepti į mūsų giliausius troškimus, tačiau savo ruožtu turime iškeisti laisvę į pasitikėjimą. Būtent todėl šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir teigė: „Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas veda į meilę.“ Pasitikėjimas, kad Dievas mums yra paruošęs geriausius dalykus, pašalina visas kliūtis, kurios gali iškilti tarp mūsų ir Dievo.

Troškimo žmogus Iš šio dvasinės vaikystės kelio nuosekliai kyla atsidavimas Dievo gailestingumui. Tai yra pabrėžęs ir Jonas Paulius II: „Šiuo keliu eidamas žmogus yra kupinas pasitikinčio atsidavimo Dievo gailestingumui, dėl

Artuma / 2007 m. gegužė kurio net ir sunkiausias dvasinis įsipareigojimas tampa lengvas.“ Tai patvirtino ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, 1895 m. birželio 9 d. pasiaukodama Gailestingajai Gerojo Dievo meilei. Jos gyvenamoje epochoje šimtai seserų vienuolynuose aukodavosi Dievo teisingumui trokšdamos permaldauti jį už žmonių nuodėmes.

O Teresėlė atsiduoda gailestingumui. Įspūdingas yra jos pačios sukurtas pasiaukojimo aktas, leidęs šventajai nuosekliai išdėstyti savo „mažojo kelio“ sampratą ir tai, kaip ja gyventi. Ši ilga malda yra tarsi viso krikščioniško gyvenimo santrauka. Ją medituodami, apmąstydami galime įsigilinti į šventosios patirtį ir gyvenimo su Dievu esmę. Šio akto pirmos pastraipos visuose sakiniuose randame žodį „trokštu“. „Aš trokštu Tave mylėti...“, „trokštu darbuotis Šventosios Bažnyčios pašlovinimui...“, „trokštu tobulai įvykdyti Tavo valią...“, „trokštu būti šventąja...“ Šisai troškimo šauksmas atspindi krikščionio būseną; jis siekia, bet neturi, jis niekada negali būti patenkintas savimi, sakyti, kad jau pakanka, nebereikia nieko siekti ir augti. Troškimas paliudija, kad mūsų šventėjimas yra procesas, nuolatinio troškimo vaisius.

Krikščionis yra troškimo žmogus. Kaip matome, šventosios troškimai paprasti, tačiau juose atsispindi sveika ambicija, kurios galėtume nestokoti ir mes.

Kūdikėlio Jėzaus Teresė gerai suvokia savo padėtį, todėl rašo: „Jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau Tave, o Dieve, kad Tu pats būtum mano Šventumas.“ Mažoji Teresė supranta ribotas savo jėgas. Vis dėlto ji tuo nesitenkina, bet atskleidžia šventumo esmę: pats Dievas yra mūsų šventumas ir jis nori su mumis pasidalyti savuoju šventumu. Taigi šventumas yra ne puikus moralinis elgesys, bet atsivėrimas Dievo dovanai.

Tad Teresės pasiaukojimas – tik atsakymas į šią Dievo dovaną. Pasiaukoti jai reiškia visiškai atsiduoti mylinčiai kito valiai, jo nuožiūrai, sutikti su viskuo, ką Dievas yra mums parengęs. Ji trokšta „gyventi tobulu Meilės aktu“, įmanomu tik tuomet, kai gyvename su prisikėlusiu Kristumi jo gyvenimą. Teresė nori „sulig kiekvienu širdies tvinksniu“ būti vien Dievui, patirti bendrystę su juo.

Kiekviena dabarties akimirka yra Dievo duota ir tampa erdve: joje vyksta mūsų sąlytis su Jėzumi, joje galime jam save pavesti. Pagal Teresės mintį savęs dovanojimas yra tik pastanga atsiliepti į Dievo meilę, stipresnę už mūsų silpnumą. Mūsų silpnumas, trapumas ne tik nėra kliūtis pasireikšti Dievo meilei, bet netgi tampa proga pasirodyti jai visu savo stiprumu. Būtent tokią žinią mums perteikia įstabus mažosios Teresės pasaulis. Šv. Teresėlės relikvijų lankymosi Lietuvoje tvarkaraštį skelbiame 4-ajame viršelio puslapyje.

Credo

Klausimai ganytojams Ar per jungtuvių ceremoniją bažnyčioje jaunieji gali prisiekti vienas kitam sava priesaika, o ne ta standartine? Mes, priimdami Santuokos sakramentą, norėtume prisiekti panašia, bet kiek kitokia nei tradicinė priesaika. Eglė ir Jomantas

kis, kad jam dėl tėvų apsileidimo ir neištikimybės savajam tikėjimui būtų atsakyta Dievo malonės dovana, gaunama per Krikšto sakramento šventimą?

Taigi kas gali būti pakrikštytas ir ko reikalaujama iš kūdikio tėvų bei krikštatėvių? Mindaugas

Kadangi sutuoktinių priesaika yra esminis jungtuvių sakramento elementas, jis negali būti keičiamas: turi būti atliekamas pagal Bažnyčios pripažintas formas (jos lietuviškai yra dvi). Taigi kažką pakeisti pačioje priesaikoje negalite nei jūs, nei jūsų santuoką laiminantis kunigas.

Lygiai taip, kaip niekas negali keisti pagrindinių Krikšto, Mišių, Atgailos ar kitų sakramentų žodžių.

Krikštijant kūdikį reikalingas vien moralinis tikrumas, kad pakrikštytasis bus auklėjamas krikščioniškai.

Tačiau šio tikrumo nereikia perdėti. Teisės krikštyti kunigas neturėtų, jei tėvai pareikštų nesirengiantys katalikiškai auklėti savo vaiko. O malonę Krikšto sakramentas teikia tik tada, kai su ja bendradarbiaujama, todėl nereikia manyti, kad pakrikštijus kūdikį Dievo malonė veiks be žmonių bendradarbiavimo. Tokiu atveju sakramentų teikimą prilygintume šamanizmui.

Ar tuokiantis bažnyčioje būtina išklausyti sužadėtinių pamokėles? Palmira ir Gedvydas

Taip, kadangi Bažnyčia tiki, jog santuokos patvarumas ir moralinis bei dvasinis sveikumas priklauso ne tik nuo Santuokos sakramento priėmimo, bet ir nuo tinkamo pasirengimo vedybiniam gyvenimui ir tolesnių pastangų ne tik materialine ir bendražmogiška, bet ir tikėjimo bei moralės prasme. Siekiant bent minimaliai garantuoti tokį pasirengimą, būsimiems jaunavedžiams ir organizuojami privalomi kursai.

Ar pilnametis brolis gali tapti krikšto tėvu savo 12 mėnesių broliukui? Mat kiti mūsų giminės vyrai yra netikintys. Vaidotas

Apskritai brolis kaip krikšto tėvas – ne pati geriausia išeitis. Tačiau, nerandant kito tinkamo asmens, sulaukęs 16 metų brolis gali būti krikšto tėvu (jokio draudimo nėra). Primintinas reikalavimas, kad krikšto tėvas būtų pakrikštytas, priėmęs Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimą ir tvarkingai krikščioniškai gyvenantis asmuo.

Bažnyčios kanonai reikalauja tvirto įsitikinimo, kad rengiamas krikštyti kūdikis bus katalikiškai auklėjamas. Vadinasi, mažiausia pusei, o gal net dviem trečdaliams besikreipiančių į katalikų kunigą tėvų jų kūdikio krikštas turėtų būti atsakytas ar bent jau atidėtas. Turiu mintyje tuos tėvelius, kuriems tai tik graži vardo suteikimo ceremonija, įvilkta į „kažkokias“ apeigas, bet jokiu būdu ne tapimas Bažnyčios nariu, „apsivilkimas Kristumi“ ar pan., ir nė joks atgimimas Dvasioje, gimtosios nuodėmės panaikinimas, nes Dievo malonės veikimu čia netikima ir tai visiškai nedomina (pasirengimo krikštui katechezė čia vargiai bepadės). Kita vertus, kuo kaltas kūdi-

Ką reiškia suspendavimas ir kam, be kunigų, jis dar būna taikomas (pvz., santuokoje ar pan.)? Tomas

Suspensa yra bažnytinė bausmė, taikoma tik kunigams. Suspenduotas kunigas negali teisėtai aukoti šv. Mišias, švęsti sakramentus, laiminti ir t. t.

Kokie turi būti mažiausi pažymiai stojant į kunigų seminariją? Man mokslai nelabai sekasi, nes mažai domina mokykloje dėstomos disciplinos, tačiau manau, kad kunigystė padėtų man atrasti tikrąjį save bei reikšmingai nugyventi gyvenimą. Arvydas

Stojant į seminariją, nėra nustatomas konkretus žemiausias mokyklinių pažymių lygis. Viską vertina vyskupas ir priėmimo komisija. Žinoma, reikia būti baigus mokyklą bent minimaliais patenkinamais pažymiais (įgyti pilną vidurinį išsilavinimą). Pasitaiko, kad ir seminarijoje klieriko pažymiai neaukšti, tačiau tai dar nereiškia, kad iš tokio asmens nebus gero kunigo. Bet visų pirma reikalaujama, kad tikrai būtų dedama pastangų išeiti mokslus, nes tai svarbus dalykas, ypač nūdienėje visuomenėje. Mokykloje išmokti dalykai taip pat labai reikšmingi, kadangi jie atspindi dabarties kultūrą: juk tikėjimą reikia skelbti žmonėms, kurių susikalbėjimas ir tarpusavio supratimas remiasi būtent bendrąja kultūra. Kristaus Evangelija turi būti skelbiama šiandienos žmogui. Taigi žemi pažymiai nėra kliūtis stoti į seminariją, tačiau studijos (ir ne tik religinės) ugdant kunigą vis dėlto lieka labai svarbios.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

9

10

Artuma / 2007 m. gegužė

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Balandžio pradžioje paminėtos Jono Pauliaus II mirties antrosios metinės, sutapusios su jo šventumo bylos diecezinio etapo pabaiga. Nors laikytasi visų procedūrų, net patvirtintas mediciniškai nepaaiškinamas prancūzų vienuolės pagijimas, rekordiniai bylos tempai, ypač skatinami Bažnyčios velionio popiežiaus gimtinėje, kai kuriuos Vatikano pareigūnus verčia sunerimti, kad didžiojo popiežiaus atminimas nebūtų nuvertintas.

Popiežiaus Benedikto XVI sukaktys: atšventęs 80 metų jubiliejų ir antrąsias pontifikato metines, Šventasis Tėvas pats pradžiugino sveikintojus dovana – savo knyga „Jėzus iš Nazareto“, kurioje, be kita ko, netikėtai pagiria marksistinę žmogaus susvetimėjimo sampratą ir kaltina turtingąsias pasaulio šalis begėdiškai apiplėšus Afrikos tautas. Dveji metai Apaštalų Soste, anot stebėtojų, leido dar labiau atsiskleisti „tikrajam“ Josephui Ratzingeriui, kuris, ištisus dvidešimt metų turėjęs Bažnyčios vardu tarti griežtus „ne“, šiandien yra pasirengęs ištarti tvirtą „taip“ – pasiūlyti pasauliui teigiamą krikščionybės veidą ir parodyti, kaip galima priimti fundamentinius tikėjimo dalykus, netampant fundamentalistu. „Katalikų Bažnyčia nusprendė atsisakyti skaistyklos“ – tokia antraštė gerą pusdienį kabojo Lietuvos naujienų portaluose, kur ją patalpino mūsų vietinė naujienų agentūra, matyt, per daug nesukusi galvos dėl skirtumų tarp „limbo“ ir „skaistyklos“. Tačiau tikrieji šios žinutės adresatai iš karto suprato, jog Katalikų Bažnyčios mokyme tektoninių lūžių neįvyko, o tiesiog buvo priimtas Tarptautinės teologų komisijos rengtas dokumentas. Pasak jo, limbo, arba vietos, kur amžinybę leidžia nekrikštytų mirusių vaikų sielos, sąvoka pernelyg suvaržo išganymo sampratą, todėl nuspręs-

ta jos atsisakyti kartu tvirtinant, kad be krikšto mirusių vaikelių sielos džiaugiasi amžinu Dievo artumu.

Lietuva Per pailgintas Velykų šventes įsismarkavusi dargana labiau nuvylė švenčiančius „pavasario šventę“. O švenčiantieji Kristaus Prisikėlimą vis glaudžiau sieja jį su Dievo Gailestingumo slėpiniu. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis Velykų pasveikinime siūlė raktą į Prisikėlimo šventę: „Tik Gailestingojo Dievo malonė gali atverti akis, ausis ir burnas, idant visa savo esybe užtrauktume: Aleliuja!“

Vilniuje antrą kartą iškilmingai švęsta Dievo Gailestingumo savaitė. Šlapdriba neišgąsdino jos pradžioje vykusios ekumeninės Šviesos procesijos. Atvelykio sekmadienį Dievo Gailestingumo šventovėje kardinolas A. J. Bačkis sakė: „Gailestingoji Dievo meilė tampa uždaviniu ir atsakomybe šių dienų Bažnyčios kasdienybėje. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas pažinti gailestingąją Dievo meilę kaip vienintelę išsigelbėjimo galimybę.“ Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko kompozitoriaus Algirdo Martinaičio Atvelykio oratorijos „Gailestingumo altorius“, sukurtos pagal šv. Faustinos „Dienoraščio“ tekstus, premjera.

Kitas lietuviškas šventės akcentas Kaune: dailininko Virginijaus Kašinsko tapytas Dievo Gailestingumo paveikslas papuošė Švč. M. Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčią Pažaislyje.

Ganytojų dėmesys šeimoms toliau skleidėsi Maldos pusryčių forma, sukviečiant į juos vyskupijose veikiančias šeimomis besirūpinančias bendruomenes, grupes, judėjimus, organizacijas bei struktūras. Po Vilniuje žiemą vykusių Maldos pusryčių aktyviausius šeimų sielovados talkininkus balandį sukvietė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Ganytojas pabrėžė, kad, neapleidžiant pagalbos sužeistoms šeimoms, šeimos centrų ir įvairių iniciatyvų „prioritetas turi būti sveika, normali šeima“.

Ganytojo raginimas daryti įtaką valdžios institucijoms nenuskambėjo tuščioje vietoje: Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pakvietė švęsti Gyvybės dieną surengiant akciją „Šeima – gyvybės lopšys“ Vilniuje. Vien parengiamasis šios originalios akcijos etapas liudijo gyvybingas pilietiškumo – šeima grindžiamo, tikro ir nuoseklaus – šaknis. Šios dienos išvakarėse Lietuvos vyskupai paskelbė ganytojišką laišką (žr. 2-ąjį viršelio puslapį), kreipdami mintis „prie žemiškojo gyvybės indo – šeimos ir santuokos“ ir pabrėždami, jog „Bažnyčia nesvyruoja skelbdama Gerąją Naujieną – harmoninga ir džiaugsminga santuoka yrà galimà“.

Didžiąją savaitę ypač trikdė viešas smalsumas Kelmės rajone įvykdytu kraupiu nusikaltimu. Įprasta kaltinti landžią ir skubotai pasmerkti linkusią žiniasklaidą. O jos vartotojai? Ir po Velykų prasminga užduoti sau klausimą: ar smalsavimas ir pasmerkimas paliko vietos maldai ir užuojautai? Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis parodė veiklios meilės pavyzdį, aplankydamas tragiškų įvykių sukrėstą šeimą.

Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

Kronika

Ar Lietuvai reikalinga Šeimų lyga?

Andrius NAVICKAS Šį pavasarį bent keletą kartų teko girdėti pusbalsiu išsakomą mintį, jog šeimos vertybių puoselėjimu besirūpinančias organizacijas bei pavienius žmones derėtų sujungti į naują, galingą politinę partiją. Tokios idėjos autorius, kaip suprantu, labiausiai įkvepia kaimyninės Lenkijos pavyzdys, kur Šeimų lyga yra pakankamai politiškai įtakinga. Taip pat ir tai, jog kultūrinis bei politinis puolimas prieš šeimos instituciją Europoje tik stiprėja.

Tačiau ar lietuviškos Šeimų lygos atsiradimas atitiktų dabarties laiko ženklus? Mano galva, tikrai ne. Pirmiausia skeptiškai vertinu idėją, kad sudėtingoms mūsų visuomenės ir valstybės problemoms spręsti reikalinga dar viena politinė jėga. Sutinku, jog Lietuvos visuomenės gyvenime vyrauja keista politinė mišrainė, joje nelengva esminius dalykus atskirti nuo deklaracijų padažo. Tokioje situacijoje nesunku

pačių ligų būtų apsaugota nauja politinė jėga? Ar iš tiesų padarėme viską, keisdami jau veikiančias partijas?

Ir Tėvynės sąjunga, ir Lietuvos krikščionys demokratai, mano įsitikinimu, puikiai supranta šeimos institucijos svarbą. Jei manome, kad dabar būtina stiprinti teisinę jos apsaugą bei užkirsti kelią į ją destruktyvioms tendencijoms, visi turėtume skatinti šias partijas (ir nebūtinai vien jas) tvirčiau žengti būtinų sprendimų kryptimi. Deja, nei konservatoriai, nei krikščionys demokratai šiandien neturi lemiamos įtakos valstybės valdymui. Tačiau naivu tikėtis, kad lietuviška Šeimų lyga taptų valdančiąja politine jėga. Daug labiau tikėtina, jog tokios politinės partijos kūrimas tik suskaldytų šeimos institucijos puoselėjimu susirūpinusius žmones.

Puikiai suprantu, kad spaudimas Lietuvoje teisiškai įtvirtinti gyvybės kultūrai priešingas praktikas ateityje tik stiprės.

Tikėtina, jog jis bus dangstomas „modernumo“ bei „taip yra visoje Europoje“ šūkiais. Idant patys atsispirtume tokiam spaudimui ir padėtume politikams atsispirti jam, turime labai gerai pasirengti diskusijoms, veiksmingai išnaudoti turimą intelektualinį Algirdo Kazlos nuotrauka potencialą: visuoįsisvajoti apie nuoseklią, tvirtą stuburą menės veikėjus, kultūrininkus, studentus. turinčią politinę jėgą, kuria būtų gali- Ne mažiau svarbu sukurti veiksmingus ma besąlygiškai pasitikėti. Tačiau noras tarpusavio komunikacijos bei informapradėti iš naujo, o ne tobulinti ir taisyti cijos sklaidos kanalus. Deja, ne kartą tetai, ką jau turime, ne kartą padarė meš- ko stebėti, kaip prieš šeimą nukreiptos kos paslaugą. Tikrai klaidinga teigti, kad iniciatyvos buvo galingai populiarinamos šiandien Lietuvoje veikia per mažai po- įtakingiausių žiniasklaidos priemonių, litinių partijų. Taip, nė viena iš veikian- ignoravusių ar sukarikatūrinusių kitočių partijų nėra tobula, tačiau ar nuo tų kią nuomonę. Krikščioniškos žiniasklai-

dos tinklas Lietuvoje tikrai nėra toks stiprus, kaip norėtume. Tačiau net jei ir liko neįgyvendinta svajonė apie krikščionišką dienraštį, kuris kasdien pasiektų kiekvieną Lietuvos kampelį, nevalia nuleisti rankų. Privalome stiprinti turimus informacijos sklaidos kanalus, visokeriopai skatinti įvairių krikščioniškų žiniasklaidos priemonių solidarumą.

Kita vertus, turime būti pasirengę ne tik aktyviai diskusijose ginti šeimos vertybes, bet ir kūrybiškai ieškoti būdų, kaip žadinti visuomenę veiklai. Apgailėtina, jog šiandien esame neleistinai pasyvūs, kai mirties kultūra skleidžiama kai kuriose žiniasklaidos laidose, reklamoje.

Palanki teisinė aplinka šeimai labai reikšminga, tačiau ne mažiau svarbi ir derama kultūrinė aplinka. Būtent pastarosios erozija šiandien ypač sparti ir jai nepakankamai priešinamasi. Jei pralaimėsime kultūrinį karą, destruktyvios įstatymų pataisos tebus laiko klausimas. Padėtį sunkina tai, kad privalome atlaikyti ne tik išorės, bet ir vidaus spaudimą. Pažvelkime į išoriškai darnias šeimas ir atrasime, kad jos vis daugiau susvetimėja, nesugeba atrasti laiko bendrauti, jose įsigali vartotojiška logika. Visavertė šeima sunkiai dera prie vis labiau įsitvirtinančios vartotojiškos gyvensenos. Naivu manyti, kad tokiomis aplinkybėmis pakaks politinių šūkių ar net gerų įstatymų – visa tai liks neprasminga, jei šeima kapituliuos prieš vartotojišką visuomenę.

Taigi situacija iš tiesų labai sudėtinga. Privalome telktis, padėti vieni kitiems ir adekvačiai reaguoti į išpuolius. Tačiau ar verta dabar kurti naują partiją, net ir labai gražiai pavadintą? Ne. Tai veikiau būtų kapituliacijos ženklas.

11

12

Artuma / 2007 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Šiek tiek apie feminizmą Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologė Tarptautinių žodžių žodyne feminizmas apibrėžiamas kaip moterų judėjimas už lygias teises su vyrais. Nors šiuolaikinėje visuomenėje kartkartėmis girdime šį žodį, kalbėtojų vartojamą įvairiuose kontekstuose, jo prasmę ne visada tiksliai suvokiame. Pažvelkime į šį reiškinį įdėmiau.

Ištakos Feminizmas kilo XIX amžiuje ir tai, kas šiandien neretai atrodo savaime suprantama, buvo iškovota šio judėjimo pastangomis, pavyzdžiui: moterys gavo teisę balsuoti, taigi dalyvauti valdžios rinkimuose; mokyklose suvienodintos mokymo programos mergaitėms ir berniukams; moterys išsikovojo teisę į aukštąjį išsilavinimą; joms atsirado galimybė dirbti visose srityse ir savarankiškai aprūpinti save; moterys įgijo vienodas su vyrais teises į nuosavybę; Tad moterų gyvenimą feminizmas iš pagrindų pakeitė. Jos jau galėjo dalyvauti visuomenės gyvenime, mokyklose įgyti nemenkesnį už vyrus išsilavinimą, studijuoti universitetuose, intensyviai reikštis darbinėje veikloje, būti teisiškai lygiavertės su vyrais. Tačiau ilgainiui judėjimas kito. Naujos kartos moterys nepasitenkino tuo, kas buvo pasiekta, ir pradėjo kelti daugiau reikalavimų. Jų teigimu, moterų padėtis palyginti su vyrais tebėra nevisavertė. Apie 1960 metus susiformavo pagrindinės feminizmo srovės, išlikusios iki dabar.

Jas išsamiau ir patyrinėsime.

Liberalusis feminizmas Minėti pasiekimai, susiję su moterų padėtimi visuomenėje, buvo liberaliojo feminizmo kovos vaisiai. Ši srovė siekė išplėsti moterų teises bei galimybes, sulyginti jas su vyrais. Bet apie 1960 m. pastebėta, kad dėl gajų, senovėje susiformavusių vyrų ir moterų elgesio stereotipų pastarosios nepuolė mokytis ar siekti karjeros ir savarankiškai save aprūpinti. Dauguma jų vis dar buvo namų šeimininkės, besirūpinančios namais, šeima, vaikais ir buitimi. Prabilta apie laimingos namų šeimininkės mitą. Tačiau atlikti sociologiniai tyrimai bylojo apie tai, jog užsidariusi tarp namų sienų moteris toli gražu nesijaučia laiminga.

Po Antrojo pasaulinio karo suklestėjus humanistinei psichologijai, vienas iš jos kūrėjų Abrahamas Maslowas teigė, kad žmogus, be kitų esminių poreikių, turi ir savirealizacijos poreikį. Dažniausiai šį poreikį gali patenkinti tik tam tikrų profesinių aukštumų pasiekę žmonės. Tariamai laimingų namų šeimininkių gyvenimo būdas nebuvo palankus kūrybinei saviraiškai, tad pradėta kalbėti apie moters karjeros galimybes. Ši idėja, paskleista tuometinėje visuomenėje, palaipsniui prigijo. Nūdienos karjeros moteris jau nėra joks stebuklas, bet tam prireikė penkiasdešimties metų. Liberaliojo feminizmo atstovės šiandien dažniausiai rūpinasi moterų lygiateisiškumu tose valstybėse, kur jo dar trūksta.

Radikalusis feminizmas Nepaisant didelių XIX a. feminizmo laimėjimų, kai kurios aktyviausios jo pasekėjos lygiateisiškumo idėjas plėtojo toliau. Jų teigimu, gyvename visų sukurtame pasaulyje, kur veikia vyrų gyvenimo taisyklės, atitinkančios jų psichikos ypatumus, bet netinkančios moterims, kurios, be to, dar yra išnaudojamos ir stumiamos į antrą planą. Radikaliosios feministės tvirtina, jog stiprioji lytis pasaulyje vyrauja todėl, kad vyrai visą valdžią ir finansus yra sutelkę savo rankose. Vienas iš būdų uždėti jungą moteriai yra meilė. Pasinaudodami moters poreikiu mylėti ir būti mylimai, vyrai paverčia ją reprodukcijai skirta patele. Šiuolaikinis maskulinizuotas pasaulis moterį apriboja, o kūdikio išnešiojimas, gimdymas, maitinimas, auginimas priverčia ją užsidaryti.

Savo mažame pasaulėlyje kaip visuomenės narys ji degraduoja. Todėl kai kurios feministės iškelia šūkį: „Nebūsiu reprodukcijos mašina!“ Jos apskritai atsisako motinystės, laikydamos ją išnaudojimo forma. Šio judėjimo narės kategoriškai teigia, jog moters gyvenimas maskulinizuotame pasaulyje nepaprastai sunkus. Anot jų pateikiamos statistikos, moterys sudaro 70 proc. visų pasaulio skurstančiųjų, 66 proc. beraš-

Didelės ir mažos kryžkelės čių, o vadovaujančiųjų – tik 14 proc. Pasauliniu mastu yra vos 6 proc. ministrių, 11 proc. parlamentarių. Šiuos skaičius radikaliosios feministės pasitelkia kaip priemonę kovodamos dėl savo idėjų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, jos yra nemažai pasiekusios. Vienoje iš šių valstybių miesto mere išrinkus moterį, vyrai jos paklausė, ar jai nebus sunku, juk ji – trijų vaikų motina! Merė tuoj atšovė: „O ar jums ne per sunku būti politikais? Juk esate trijų, o kai kurie – keturių vaikų tėvai!“ Apibendrindami galėtume teigti, jog dažnai radikaliosios feministės moterų judėjimui padaro meškos paslaugą. Griežtais bei agresyviais pareiškimais jos diskredituoja moteris ir sukelia įtampą visuomenėje, supriešindamos jas su vyrais.

13

Pasakyti sau: „Esu kvaila“ yra sunku, kur kas lengviau pareikšti: „Esu moteris.“ Taip pati moteris „pripaišo“ sau kvailumą, kaip lyties, o ne asmens, požymį. Tuo tarpu aišku, kad protingumas ar kvailumas neturi nieko bendro su lytimi... Prikišamai pabrėžti savo moteriškumą išsivysčiusiose demokratinėse šalyse visiškai neįsivaizduojama.

Socialinis feminizmas Kartais jis vadinamas socialistiniu. Šios feminizmo krypties atstovės visą energiją skiria socialinėms bei ekonominėms problemoms, tiesiogiai susijusioms su moters gyvenimo kokybe, spręsti. Akivaizdu, kad kai kuriose šalyse, ypač tai būdinga posovietiniams kraštams, moteris darbais tikrai labiau apkrauta nei vyras.

Dažnai po tarnybos grįžusi namo ji dar atlieka motinos, žmonos bei namų šeimininkės pareigas. Todėl šios krypties feministės skelbia, kad moteris turi gauti papildomą atlyginimą už darbą namuose. Be to, dirbant dvigubai (tarnyboje ir namuose) moteriai nebelieka laiko lavintis. Feministės čia įžvelgia neteisingumą, išnaudojimą ir savo pastangomis siekia pakeisti tokią padėtį.

Moters kitoniškumas Feministės nenori pripažinti, jog moteris ir vyras skiriasi ne tik kūno sandara, fiziologija, bet ir psichologiniais ypatumais. Jos teigia, kad patys vyrai sukūrė tokį moters stereotipą: neva ji jautri, jausminga, nelogiška, daug silpnesnių intelektinių pajėgų negu vyras, ir jai pasaulyje tenkanti vieta nulemta pačios gamtos.

Feministės su tuo visiškai nesutinka ir teigia, kad jausmingumas, tariamas intelektinis nepajėgumas bei kitos panašios savybės formuojamos auklėjimo procese.

Berniukai auklėjami būti stiprūs, siekti karjeros, įveikti problemas, o mergaitės, silpnos ir jautrios, skirtos tapti geromis žmonomis ir mamomis. Kaip mergaitės ugdomos, tokios jos ir užauga: menkesnės savivertės, neturinčios didelių ambicijų karjeroje ir t. t. Kita vertus, tyrimai rodo, kad ugdymo vaidmens neturėtume pervertinti, nes lyčių skirtumai vis dėlto yra pirmesni.

Beje, kartais savo aplinkoje susiduriame su popfeministėmis. Tai moterys, kurios sunkesnėse, intelektualiai keblesnėse situacijose mėgsta vyrams pabrėžti: „Aš esu moteris ir mąstau taip, o jūs, vyrai, mąstote kitaip!“ Atseit, būdama moteris, galiu mąstyti kvailiau.

Aurimo Dunausko nuotrauka

O dabar?

Kadaise feminizmo idėjos buvo labai pažangios. Tačiau ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje stinga daugelio įstatymų, kad moterys jaustųsi saugios fiziniu, socialiniu, ekonominiu ir psichologiniu atžvilgiu. Feminizmo atstovės dažnai padeda įvardyti skaudžias visuomenės problemas. O jų Lietuvoje gausu. Štai šeimoje vyras smurtauja prieš moterį, ir ši su vaikais bėga iš namų. Bet kodėl ne vyras turi apleisti namus? Arba alimentai vaikams. Kodėl tam, kad išieškotų juos iš vyro, moteris turi kreiptis į teismą? Juk išlaikyti vaiką yra natūralu! Ir tais, kurie to nedaro laisva valia, turėtų rūpintis valstybinės institucijos. Ir taip toliau...

Kaip ir kiekvienas judėjimas, feminizmas turi ir itin griežtų, netgi groteskiškų formų, pakertančių pasitikėjimą ir juo pačiu, ir moterimis. Tačiau negalima nepripažinti, kad jis padėjo išspręsti esmines moterų gyvenimo problemas, o likusios tebelaukia sprendimo. Šiandien visiškai aišku, kad ir moterys, ir vyrai gali laisvai rinktis gyvenimo vertybes ir jomis vadovautis.

Kaip rodo gyvenimas, dauguma moterų renkasi motinystę ir ją sėkmingai derina su karjera.

14

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. gegužė

Ar moteris – vien gražus, bet tuščias indas?

Jolanta KONTRIMAITĖ Socialinės antropologijos magistrė Dėmesį patraukia tokios antraštės žurnalų moterims viršeliuose, kaip „Lietuvės etiketė: graži ir lengvai prieinama...“; „Laikas nelaukia – skubėk! Vizitas pas 6 grožio agentus“; „Madingų gyvenimo malonumų paieškos“; „Graži bet kokio amžiaus? Žinoma!“; „Madingas rudens tvistas biure“; „Būti gražiai bet kokia kaina!“ ir panašios. Grožis, mada, stilius... visa tai ir dar daugiau visais gyvenimo atvejais – darbe ir laisvalaikiu, jaunai ir vyresnei. Bet ar išties moteris tik tuo tesidomi ir tuo tegyvena?

Ar šitoks moters įvaizdis kuriamas mūsų žiniasklaidoje, reklamose, taip plačiai skaitomuose žurnaluose? Ji – besišypsanti, jaunatviška, patraukli, madinga, erotiška ir gundanti. Tačiau nepalyginti rečiau – brandi ir motiniška...

Atlikus išsamų pastarųjų metų lietuviškų žurnalų moterims iliustracijų tyrimą ir išanalizavus juos vizualinės antropologijos perspektyvoje paaiškėjo, jog siekiamybe yra tapusi graži, seksuali, liekna, jaunatviška, madinga, superaktyvi moteris, užimanti pakankamai aukštą socialinę padėtį, dirbanti gerai apmokamą darbą. Visas dėmesys sutelkiamas į jos išorę: ypač pabrėžiamas kūnas paverčiamas gundymo priemone. Svarbiausiomis straipsnių temomis tampa plaukų spalva, madingos makiažo spalvos, garsių dizainerių sukurti drabužiai ir aksesuarai, naujausios dietos ir įvairūs kiti lieknėjimo būdai.

Vienas iš populiariausių viešųjų vaizdinių nūnai yra reklama, daranti nepaprastai didelį poveikį net ir tada, kai esti tarsi nepastebima ar ignoruojama. Jinai šiandien neretai pažeidžia žmogaus (o ypač dažnai – moters) asmens orumą ir savo turiniu – reklamuojamu dalyku bei reklamavimo būdu, ir bandymu paveikti publiką, į kurią kreipiasi. Manipuliuodama žmogiškosiomis silpnybėmis ir jas išnaudodama, reklama lengvai ima skleisti iškreiptą požiūrį į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą – požiūrį, žeminantį žmogaus orumą bei menkinantį jo paskirtį.

Reklamose pabrėžiama, kad gražioms merginoms viskas sekasi puikiai, be didelių pastangų. Svarbiausias reklamos moters užsiėmimas – rūpintis savo išoriniu grožiu. Gera moters savijauta ir teigiamas jos vaizdas siejamas su nuasmenintai vaizduojama „pupa“. Jos užduotis – pateikti save kitam, t. y. patikti. O tasai kitas – vyras, kuriam šiuo atveju priklauso visa lemiantis žvilgsnis. „Matyk dalykus būtent tokius, kokie jie iš tikrųjų yra“, – siūlo „Hitachi“ plačiaekranių televizorių rekla-

ma, vaizduojanti rytietiškų bruožų merginą ir televizorių, kuris padės pamatyti, kokia ji išties, jei tikėtume šios reklamos šaukiniu. Televizoriaus ekrane projektuojamame merginos veide aiškiai atsispindi geišos atributai – makiažas bei papuošalai. Moteris pateikiama kaip aistros objektas, o pastabus žvilgsnis pamato ir daugiau, negu atrodo iškart. Tai jau tam tikra žvilgsnio prievartos forma. Vyras skatinamas matyti moterį kaip geidulingą, atsiduoti pasiryžusią, reginiui ir vartojimui skirtą būtybę.

Atkreiptinas dėmesys į publikacijas, pasakojančias, pavyzdžiui, apie lietuvės merginos, tapusios garsiu modeliu pasaulyje, laimingą gyvenimą. Ji fotografuojasi (dažnai nuoga) įvairiausių žurnalų viršeliams, reklamai užsienyje, o jos istorija pateikiama kaip ypač patraukli: publikacija „Mano gyvenimas – lyg pasaka apie pelenę“ („Klubas“, 2005 12 01) intriguoja, patraukia ir skatina sekti tokiu pavyzdžiu – kurti erotiškos moters įvaizdį.

Kitas panašus pavyzdys – straipsnis „Panelės“ žurnale (2005/07) apie išgarsėti trokštančią merginą, kuri savo tikslo siekia nuoga pozuodama fotografui. Čia pat per visą puslapį pateikiama ir keletas nuotraukų. Galima teigti, jog tokia fotosesija jos heroję skatina savo tikslo siekti ir toliau. Šiuo metu „nuoga Lietuvos užkariautoja“ – ta pati mergina – dalyvauja TV laidoje, kurioje nusirenginėjama prieš kamerą. Taip jaunos moterys pasmerkia save būti vien reginiu.

Vyrai žiūri, o moterys rodo save. Dabar moteris, kaip stebimas objektas, sekuliariame pasaulyje savaime suprantamas tarsi „natūralus“. Šiuo supratimu grindžiama atskirtis ir lyčių supriešinimas. Šiandien santykiais tarp lyčių siekiama dominuoti – vyras ir moteris yra tapę

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos tarsi viena kitą išskiriančios kategorijos. Nepaisant lyčių si pastebime, jog vaizduojamos daugiausiai tik lieknos varžybų, masinėje kultūroje egzistuojantys stereotipai merginos ir moterys, o žurnalų tema, kaip numesti svoverčia manyti, jog vieniša moteris – tai tam tikra socia- rį, yra pati aktualiausia. Tai kūno sudėjimo cenzas, nes linė nesėkmė. Todėl moteriai primetama būtinybė ieš- lieknumas tiesiogiai siejamas su grožiu. koti gyvenimo partnerio. Taip ji pati ima geisti būti vyMoters jaunatviškumas bei stamantrus kūno sudėjiriško geismo objektu – apžiūrinėjimo objektu. mas masinėje kultūroje yra tapę moters grožio etalonu.

Vizualumas (tai, kas regima aplinkoje) yra be galo Idealia laikoma jauna ir liekna mergina ar moteris, dėl to svarbi žmonių kultūros, pažinimo ir suvokimo procesų daugybė jų jaučiasi savimi nepatenkintos ir trokšta tobudalis. Vaizdu perduodame tam tikrą žinią. Taip pat ir kū- linti savo išvaizdą. Svarbiausiu dalyku tampa išorė. Mergino gestai, pozos bei apranga tampa ištisu reginiais per- nos ir moterys puikiai išmano visas kosmetikos ir kremų teikiamos informacijos rinkiniu. Tad kokia gi toji žinia nuo raukšlių paslaptis, siekia išbandyti reklamuojamas šiandien, kai prieš akis – prekybos centruose, spaudos lieknėjimą skatinančias priemones, vis dažniau ryžtasi pakioskuose, gatvėse – nuolat šmėkščioja žurnalų viršeliai, vojingoms plastinėms operacijoms ir kitokioms procedūreklaminiai stendai su pusnuogėmis arba viliojančiomis roms. Gražus kūnas šiandien yra tapęs kulto objektu, o pozomis pavaizduotomis merginomis ir moterimis? Po- vidinis pasaulis visiškai nutylimas. Moterys pamiršta, kad puliariausi elementai, tapę beveik būtinybe – putlios be kūno gražinimo jos turėtų ugdyti kitus savo talentus papūstos lūpos, stangrus užpakaliukas, seksualiai į bur- ir gebėjimus, puoselėti ir skatinti vidines nuostatas bei ną įkištas pirštas, blizgučiais išdabinti, ypač ištreniruo- moralines vertybes. Jos praranda motinai, seseriai, dukrai tus kūnus aptempiantys drabužiai, viena už kitą išradin- būdingas savybes. Problema tampa ne vien tikrųjų vertygesnės viliojančios pozos. „S“ formos kūno poza siejama bių stygius, bet ir moters tapatybė. Kas yra gražus žmosu seksu visame pasaulyje ir tampa moters vaizdavimo gus? Koks yra žmogus? Ar esame tokie, kokius mus maetalonu. Ją išvysti galime ne tik kiekvieno „Cosmopoli- to kiti? Ar vis dėlto esame tie, kokiais manome esantys? tan“ viršelyje, bet vis dažniau – ir kitų lietuviškų žurna- O gal tokie, kokius norime save parodyti kitiems? Pastalų puslapiuose, pvz., viename naujausių „Ievos“ nume- ruoju atveju apsiribojama vien žmogaus išore. Tai trikrių. Ir tai – ne tik reklamose bei žurnalų viršeliuose, bet do, nes žmogus yra ne tik tai, kaip jis atrodo. ir pažinčių portaluose, jaunimo forumuose internete.

Pagarba žmogaus kūnui – tai pagarba to žmogaus asGali kilti klausimas, kaip seksualizuotos moters įvaiz- meniui, kitaip tariant, jo vidinėms savybėms, vertybėms, dis žurnalų puslapiuose ir reklamoje lemia visuomenės požiūriams, gebėjimams ir t. t. Kai žmogaus kūnas laivertybių kaitą, jei vaizduojant ją leidžiama vis daugiau komas daiktu, daiktu paverčiamas ir pats žmogus. Toks vulgarumo, arba kaip keičiasi spaudos iliustracijos kin- iškreiptas požiūris į kitą neigiamai veikia ne tik paties tant visuomenės vertybėms? Vizualumas tam tikra pras- žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir aplinka, bet ir me konstruojamas socialiai ir kultūriškai, o tarp žmonių savęs vertinimą. O juk kiekvienas ir kiekviena esame unisugebėjimo naudotis vaizdo sistemomis ir to, kaip jas pa- kalūs, todėl kūno standartai prieštarauja Dievo duotai sitelkus matomas pasaulis, egzistuoja glaudi sąsaja. žmogaus prigimčiai. Ar moteris tėra vien išoriškai gražus, Kas nulemia, jog reklama tik ato viduje tuščias indas? Bet šianRomualdo Rakausko nuotrauka spindi visuomenės veidą arba ir pati dien apie vidų mažai kas susimąsto. Populiarioji žiniasklaida visa daro įtaką vertybių bei požiūrių kaitai? Išsamūs tyrimai rodo, kad pasgerkle rėkia apie išorinį grožį, sutarasis paaiškinimas yra teisingesnis. vulgarintą, nepaisantį jokių normų, ir kasdien moteriai skelbia Regis, daugelis žmonių žiniasklaida naujus iššūkius: „Stiprių moterų naudojasi jau ne tam, kad parodytų, nežavi kuklios suknelės“ (žurnakoks yra pasaulis, bet atvirkščiai – las „MM“, 2007/04); „Dalyvauk žiniasklaida kuria žmogaus požiūrį, ir pakeisk įvaizdį per 3 val.!“ koks jis „yra“ ar bent jau „turi būti“. („Moteris“, 2007/ 03), – kaip iš Vaizduojant moteris žiniasklaidoje pastebimas tendencingumas: kuklios pelytės tapti vulgaria vilioke? Būtent tokią pasaulėžiūegzistuoja tam tikri apribojimai, rą šiandien skleidžia žiniasklaida trys cenzo rūšys. Visų pirma – amžiaus cenzas, nes pasirenkamos išmoterims ir merginoms, o drauge skirtinai jauno amžiaus moterys. ir vyrams, skatindama juos priešingą lytį vertinti tik pagal išvaizDaugiausia dėmesio skiriama aukštos socialinės padėties moterims – dą, kaip tuščią gražų indą. tai padėties cenzas. Ir galiausiai vi-

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. gegužė

Slaptos feministės išpažintis Jūratė KUODYTĖ Teko dalyvauti vienoje katalikiškoje konferencijoje, kurioje, be kita ko, buvo narpliojama ir feminizmo problema.

Klausiausi, klausiausi labai protingų apibrėžimų ir teorijų, atskleidžiančių simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti moterį feministę, ir staiga su siaubu supratau: esu tikrų tikriausia feministė! Ir blogiausia – užsimaskavusi, nes išoriškai tokia niekam neatrodau, mat turiu ne tik vyrą, bet kartu auginame tris vaikus, gyvename po vienu stogu ir net neturime auklės (mama nesiskaito, nes negražu ir neteisinga savaime suprantamą močiutės pareigą prižiūrėti anūkus vadinti darbu ir už tai dar mokėti atlyginimą!).

Kame čia feminizmas? Noriu „išdrįsti būti bloga“ ir nesijausti kalta, jog pavydžiu savo kolegai: prieš porą dienų jis apsigynė mokslinį darbą tema, rūpėjusia man dar nuo studijų laikų, tema, kuri tiesiog buvo mano.

Kol aš gimdžiau ir maitinau vaikus, parlėkdavau iš darbo paduoti vyrui pietų (nes valdiškas kavinių maistas erzino jo skrandį), o vakare taisydavau mokinių sąsiuvinius, tas ėmė ir tapo humanitarinių mokslų daktaru. Argi aš buvau kuo nors už jį blogesnė? Atvirkščiai, visuomet sulaukdavau pagyrimų iš dėstytojų ir buvau pirmoji tarp pirmųjų... Beje, jis irgi turi tris vaikus, ir žmoną, ir uošvę, žodžiu, viską tą patį, kaip ir aš, tai kodėl jis „dr.“, o aš tik vyresn. mokytoja? Akivaizdi nelygybė ir moters diskriminavimas. Ir nesvarbu, kas diskriminuoja: valdžia, vyras ar aš pati save. Noriu lygių teisių ir galimybių dirbti ir sulaukti tinkamo įvertinimo.

Prancūzės feministės Julia Kristeva ir Simone de Beauvair būtent taip ir formuluoja vieną iš daugelio apibrėžimų: „Feminizmas – tai tikėjimas, kad moterų žinojimo, supratimo būdai yra tokie pat vertingi, kaip ir vyrų, ir jos turi būti vertinamos taip pat, kaip ir vyrai.“ Taigi esu tikra feministė. Dar vienas simptomas – išsijuosusi kritikuoju vyrišką giminę. Žinau jūsų atre-

miančius, o veikiau paguodžiančius argumentus: „Juk tu irgi esi vertinama, augini net tris vaikus, turi garbingą mokytojos profesiją, tavo namai – jaukus židinys, kuriame visiems saugu ir gera, tavo šeima – svarbi visuomenės ląstelė, gyvybės lopšys ir t. t.“ Tai kodėl nesidžiaugiu? Tai kur tas įvertinimas ir supratimas? Na, negalima labai purkštauti, valdžia suprato, nes trečią vaiką auginantys jau turi nuolaidą lopšeliui-darželiui, tad iki penktos vakaro dabar namuose būna dviem vaikais mažiau. Štai ir prošvaistė – po pusmečio atiduodu trečiąjį ir galiu atsidėti mokslinėms studijoms po darbo mokykloje. Bet kaip tai negražiai atrodo, kai šią ereziją užrašiau, ir labai nekatalikiška, nes prieštarauja tam,

Romualdo Rakausko nuotrauka

ką esu girdėjusi per pamokslus bažnyčioje: apie gyvybę, motinystės grožį ir atsidavimą šeimai.

Beje, jei jau prašnekau apie pamokslą, išpažinsiu dar vieną nuodėmę – kartais pamąstau, kad gal ir visai nieko būtų, jei moterims leistų kunigauti. Tuomet nereiktų laukti su atnašomis, kurias Motinos dieną per šv. Mišias neša šeimos su kūdikiais ant rankų, išklausius pusvalandinį pamokslą, tegu ir apie motinystės išaukštinimą, apie Dievo Motiną, bet po galais, atsiprašau, kada gi jis baigs, juk girdi, kad vaikai rėkia, nenustygsta, o mums nejauku dėl piktų žvilgsnių iš visų pusių – girdi, prisigimdo, o paskui negali susitvarkyti... Moteris ku-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos nigė turbūt pasakytų: „Kantrybės ir paguodos, mielosios, o jos ieškokite pas Švenčiausiąją Mergelę ir savo likimo seseris. Amen. Išpažinkime savo tikėjimą.“ Toje katalikiškoje konferencijoje vienas paskaitininkas minėjo radikalųjį feminizmą ir feministes–separatistes. Pastarosios sukėlė mano susidomėjimą, tačiau ir vėlgi – kaltės jausmą. Aš kartais svajote svajoju laikinai tapti separatiste, pagal apibrėžimą tai reikštų „atsiskirti nuo vyro totaliai arba dalinai, idant suvoktum save kitokiame kontekste“. Juk toji laida per LTV, kai vyrams liepia likti namie ir prižiūrėti vaikus, o žmonos tuo tarpu mirksta baseine ir joms ant veido deda grožio purvą, argi neskatina pasiryžti ir pažvelgti į save kitoniškai?

Tik vienas pavojus – o kas, jei paskui nesinorės grįžti ten pat, iš kur pasprukai? O kas, jei užsimanysiu rašyti disertaciją? Jei nebevirsiu vyrui pietų? Jei jo skrandis neatlaikys ir nukentės globalinio atšilimo problemos sprendimo būdų ieškojimo perspektyvos bei kiti nemažesnės svarbos reikalai, kuriuos jis iki sutemų sprendžia ir dėl to negali pasiimti vaikų iš darželio, nupirkti sauskelnių (kurios irgi gali turėti įtakos globaliniam atšilimui) bei pasakyti labos nakties, nes Antarktidoje tuo metu sakoma labas rytas.

Taigi nelengva būti feministe.

Susigraudinusi prisiminiau Penelopę. Tą, kuri buvo Odisėjo žmona.

Ar tik ji nebuvo feministė? Tiesa, ji sąmoningai nenorėjo „separuotis“, taip susiklostė aplinkybės, ji ištikimai laukė savo vyro, kol jis rūpinosi svarbiais šalies reikalais, viena pati augino sūnų, vijo šalin įkyrius kavalierius ir, ko gero, buvo išsikovojusi visas vyriškas teises: įkalti kokią vinį, pasirūpinti, kad stogas nevarvėtų, kad namuose būtų ko valgyti, ir apskritai gynė visą šeimos institutą.

Man ji taip patinka...

Bendrystė santuokoje Esame skirtingi Žinau, kad šeimoje visi esame labai skirtingi: vieni – greitai užsidegantys ir atviri, kiti – svarstantys ir užsidarę; vieni mėgstame išsakyti savo jausmus, iš kitų sunkiai išpeši žodį; vieni esame ryžtingi ir veiklūs, kiti lūkuriuojame ir neskubame.

Nors psichologai šiais laikais nemėgsta pabrėžti vyrų ir moterų skirtingumų, jie tikrai akivaizdūs. Tiems, kurie netiki, patarčiau kartu su priešingos lyties asmeniu tiesiog atsistoti prieš veidrodį. Tų skirtybių esama ir labai didelių – matomų, ir, ko gero, dar didesnių – nematomų. Visi mes unikalūs ir skirtingi. Tačiau gyvename poroje būdami skirtingiausi: vyrai ir moterys, kad papildytume vienas kitą, padėtume vienas kitam eiti tobulėjimo, bendrystės, šventumo keliu, o kai vienas suklumpame, kitas padėtume atsikelti (plg. Koh 4, 9-10).

Ką jau ten padėtume! Dar sutuoktiniui nesuklupus, vardijame jo negalias ir priverčiame jį parpulti, kad vėliau jaustumės teisūs ir galėtume pasiteisinti aplinkiniams: „Matai, dėjau visas pastangas, o jis...“

Kas trukdo pažinti ir mylėti?

Dažnai manome, kad pažįstame savo sutuoktinį iki kaulų smegenų. Neretai žinome, ką jis pasakys ar padarys, kaip sureaguos. Esame iš anksto nusistatę ir mąstome šabloniškai.

O vis dėlto nė vienai sekundei negalime tapti kitu žmogumi.

Esame kamuojami savo ribotumų, sužeidimų ir negalių. Jei įveiktume juos, oi kiek įdomaus pamatytume...

Kas man trukdo bendrauti ir girdėti kitą žmogų? Tiesą sakant, manoji karta nebuvo mokoma dalytis savo jausmais.

Niekam tie mūsų jausmai nebuvo įdomūs. Dažnai vyresnieji pasakydavo: nesvarbu, ką jauti, daug svarbiau – ką ketini daryti. Dabar taip nemanau. Tai, ką jaučiu, labai svarbu. Tik taip pastebiu nepatenkintus savo lūkesčius, sužeidimus. Nėra paprasta savo jausmus įvardyti, išsakyti žodžiais. Kartais tam trukdo emocijos, o kartais – nuovargis. Žodyne pritrūktume žodžių, jei stengtumės nuolat išsakyti tai, ką jaučiame. To reikia mokytis. To turėtume mokyti ir savo vaikus.

Lygiai taip pat sunku klausyti kito žmogaus. Tai, rodos, viską žinau, ką man gali pasakyti sutuoktinis, tai visai nepajėgiu klausytis, nes jo žodžiai man neatrodo reikšmingi. O jei vaikystėje esame patyrę, kad tėvai bendraudavo su mumis tik tada, kai norėdavo papriekaištauti – tiesiog praleidžiame pro ausis, ką sako sutuoktinis. Tylime ir negirdime ir tada, kai mūsų

17

18

Artuma / 2007 m. gegužė

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos gyvenimo patirtis neleidžia mums pasitikėti. Bijome nusivilti – jau tiek kartų buvome apgauti. Bijome dar sykį patirti nemeilę, bijome visomis galiomis patys mylėti. Pamirštame, kad meilė „nesielgia netinkamai“ (1 Kor 13, 5).

Kad labiau pažintume ir mylėtume...

Bendraudami pasaulyje dažniausiai esame linkę diskutuoti ir ieškoti tiesos, o santuokiniame dialoge tai nėra svarbiausia. Taip, tiesa visada svarbi, bet kas iš to vyrui, jei jis sužinos ir įvardys žmonai, kad ji klysta atsisakydama ir nenorėdama daugiau vaikų? Ar tai paGirdėti meilės „ausimis“ dės jam labiau ją mylėti? Kas man iš to, jei sužinosiu Nėra kito būdo pažinti žmogų, kaip tik bendrauti ir pasakysiu vyrui, jog jis man melavo? Ar dėl to jį latarpusavyje. Tai tinka visiems žmonėms, bet labiausiai – biau mylėsiu? Vargu bau... Mylėti man labiau padės, jei sutuoktiniams. Jei manau, kad viską apie vyrą žinau, suprasiu, kodėl jis taip jautėsi ar pasielgė: jį paskatino baimė, tai buvo įprastas elgesys ar laikinas silpnumas, o gal – sužeidimo išraiška... Suprantant kitą visada lengviau užjausti ir labiau mylėti, o meilė randa būdų, kaip pasitarnauti, pagelbėti, išreikšti savo užuojautą.

Tai gali būti pagalbos raktas į mano pačios keitimąsi, keitimąsi iš meilės, kad padėčiau atsikelti ir šalia esančiam... Bet tam, kad suprasčiau, turiu klausytis ir girdėti.

Taigi, kalbantis su antrąja puse, svarbiau ne diskutuoti, o dalytis jausmais. Koks skirtumas, kur vyksime per šventes: pas mamą ar pas anytą? Na ir kas, kad aš neteisi apšaukdama vaikus? Kuo gali man padėti vertinimas, smerkimas ar teisiNuotrauka iš parodos-akcijos „Mano šeima“ mas? Visai kas kita, jei sutuoktinis paklaus, kaip aš jaučiuosi, ir padės nieko naujo ir neišgirsiu. Nuostabu, kad tik atsisakiusi pačiai susivokti, jog vaikus apšaukiau visai be reikalo, tosavo vertinimų bei nuostatų išvydau, jog mano „antra- dėl, kad buvau pavargusi ar prastai nusiteikusi. Žinoti, ką pusėlis“ neišsemiamas ir niekad apie jį visko nesužino- kitas jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, – tai pažinti kisiu, kad jis be galo įdomus ir kūrybingas, tarsi lobis, ku- tą žmogų. Ką gi man duoda šis jausmų supratimas? Tai rio vis daugėja, ir jis vis keičiasi, nėra tas pats, koks buvo leidžia man suprasti sutuoktinio giliausius vidinius poprieš dvidešimt penkerius metus. Nuostabu, kad pasaulį reikius, padeda įžvelgti savo ir kito sužeidimus, leidžia ir sutuoktinį gali pamatyti visai kitomis akimis, jei pajė- prašyti pagalbos sau ir padėti kitam. Tik giliau pažindagi atsitraukti nuo sustabarėjusių savo minčių ir įsikaltų mi vienas kitą galime labiau mylėti ir jaustis labiau myįvaizdžių, gali girdėti ar matyti jei ne Dievo, tai nors ge- limi. O kas iš mūsų nenorime labiau mylėti?.. ranoriškomis savo meilės akimis bei ausimis.

Marija NAVICKA

Gintautas Vaitoška. LENGVAS GYVENIMAS Knygoje pabrėžiama dvasinio augimo ir santuokinės psichologijos pažinimo svarba siekiant harmonijos šeimos gyvenime. Savo teiginius autorius, psichologijos profesorius, gausiai iliustruoja kasdienybės pavyzdžiais, gilios įžvalgos derinamos su konkrečiais patarimais.

Gintautas Vaitoška (g. 1960 m.) – gydytojas psichoterapeutas, baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą (1984 m.). Studijavo Jono Pauliaus II Šeimos ir santuokos studijų institute Vašingtone (1992–1995) ir Georgetowno (Džordžtauno) Šeimos psichoterapijos centre (1995 m.). Turi teologijos licenciato laipsnį santuokos srityje, nuo 2000 m. dėsto psichologiją Tarptautiniame teologijos institute šeimos ir santuokos studijoms Gaminge (Austrija).

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Mylėti ir mylėtis reikia ir būtina...

Vijoleta VALANTIEJUTĖ Socialinio darbo magistrė, Lietuvos šeimos centro direktorė ...aišku, tik šeimoje, nes mylėjimas(is) sustiprina šeimos meilę – taip po atnaujintų kursų sužadėtiniams pasakė vienas jų dalyvis. Norėtųsi pasidalyti įspūdžiais, kodėl reikėtų ko nors mokytis kursuose prieš vestuves, nes Šeimos centre su sužadėtiniais ir sutuoktiniais dirbame daugiau kaip dešimt metų.

Tiesą sakant, ir džiugina, ir stebina sužadėtinių drąsa tuoktis Bažnyčioje, kurios jie beveik nepažįsta, gerokai jos bijo ir klaidingai apie ją galvoja. Vis dėlto daugelis jaunuolių mano, jog Bažnyčia baudžia ir draudžia, jog liepia atgailauti nežinia dėl ko ir greičiausiai dėl visko. Neaišku, kodėl taip manoma. Su panašiomis mintimis, prisiskaitę bulvarinių naujienų apie „baisų“ kunigų elgesį (apie gerą paprastai nutylima), sužadėtiniai vis dar tuokiasi Bažnyčioje. Argi ne tvirtas tikėjimas, jog kunigo palaiminimas suteiks jų santuokai tvirtumo? Deja, Bažnyčia niekaip nesusijusi su magija ir net priėmus kunigo teikiamą Bažnyčios palaiminimą reikia daug stengtis patiems, kad santuoka neiširtų ir neštų gausių vaisių.

Bažnyčios organizuojamuose kursuose, o ypač atnaujintuose, yra ir bus siekiama atskleisti jauniems žmonėms tikslesnį santuokos, Dievo ir Bažnyčios paveikslą. Kursuose primenama, jog santuokinė meilė įmanoma tik atsisakius viengungiškos gyvensenos. Būtina keisti gyvenimo būdą iš viengungystės (net ir dosniosios) pereinant į santuoką. Tai bene didžiausias mūsų laikų iššūkis jaunam žmogui. Taigi pirma svarbi žinia – tikrai teks keistis. Antra svarbi žinia paliečia santykius su tėvais: jie taip pat kinta. Santuokoje svarbiausias asmuo yra sutuoktinis, o ne tėvai ir net ne vaikai.

Gal skamba ir griežtai, tačiau šiandien tėvai sugriauna nemažai santuokų (tikriausiai to nenorėdami, bet...).

Tad norisi priminti sutuoktiniams: „Į visus tėvų klausimus atsakykite tik pasitarę su savo antrąja puse.“ Jei daugiau dėmesio kreipiate į mamos ar tėčio, o ne į savo žmonos ar vyro prašymus, nieko keisto, kad patiriate nuolatinę įtampą. Trečia žinia – Bažnyčia pritaria erotinei meilei, ją laimina. Suprantama, santuokoje. Bažnyčia teigia ištikimybę – žodžio tesėjimą. Jei žmogus nurimtų ir pamąstytų, iš kur jis atsirado, atsimintų, kad

jį tokį – tobulo kūno, tobulumo siekiančios dvasios – sukūrė Dievas. Atsimindamas Kūrėją ir kasdien apmąstydamas savo gyvenimą, jis nebijotų drąsiai mylėti, mylėtis, kentėti, džiūgauti, ištikimai gyventi. Ir tai jau ketvirta svarbi žinia. Galiausiai šiuose kursuose šiek tiek primenami bendravimo šeimoje ypatumai: sutuoktinių dialogas, jausmai, sugebėjimas girdėti ir suprasti vienas kitą yra svarbiau nei diskutuoti, aiškintis, kas teisus. O jausmai – jie tiesiog egzistuoja, patys savaime nebūdami nei geri, nei blogi.

Skyrybų (artimų ir tolimų žmonių) gausa sužadėtinių tikrai neįkvepia, o tik gąsdina. Vaikų baimė irgi ne iš piršto laužta – šiurpu skaitant, klausantis dienos naujienų: vaikai tyčiojasi, juos žudo... Natūraliai kyla klausimas, ar apskritai verta gimdyti, kai Lietuvoje net vaikams gresia tiek pavojų. Todėl drąsiname sužadėtinius neišsigąsti santuokinio gyvenimo sunkumų, nes jo duobes Dievui padedant tikrai įmanoma įveikti ir taip subręsti patiems. Žinios apie vaikelio vystymąsi iki gimimo, vaisingumo pažinimą, kontracepcijos pavojingumą – taip pat vis dar didelė naujiena daugeliui jaunuolių, dalyvaujančių mūsiškiuose kursuose. Šio žurnalo skaitytojams – sužadėtinių tėvams – linkime išminties, draugiškos paramos savo vaikams. Šiek tiek atsitraukite nuo jų, kad jie turėtų erdvės – ne tik fizinės, bet ypač emocinės – kurti savo šeimą. Nesibaiminkite, jiems tikrai pavyks, Jūs ne veltui juos auginote ir mokėte.

Mieli skaitytojai, mums labai įdomu: ko, Jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia sužadėtiniams? Kaip jiems padėti geriau pasirengti santuokai? Rašykite!

Mūsų adresas: Lietuvos šeimos centras Rotušės a. 23, 44279 Kaunas Tel./faks. (8~37) 20 82 63, el. p. lsc@lcn.lt

19

20

Artuma / 2007 m. gegužė

Už gyvenimą ir gyvybę

Kūdikis, gimęs pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją?

Praėjusį mėnesį Lenkijos pilietė 35 metų Alicja Tysiąc laimėjo bylą prieš savo valstybę Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau tekste – EŽTT), nes jai buvo atsisakyta daryti abortą, nepaisant spėjimų, jog susilaukusi vaiko ji gali apakti. Moters regėjimas, pagimdžius trečią vaikelį, išties pablogėjo: dabar ji nebeįžiūri objektų, esančių toliau nei už 1,5 metro. Lenkijos įstatymai leidžia abortą tik trimis atvejais: kai nėštumas yra išžaginimo padarinys, kai jis kelia pavojų motinos gyvybei ir esant nepagydomai vaisiaus patologijai. Lenkijos moterų forumo prezidentė Ewa Kowalewska sako, kad tai dar viena Europos ideologų pastanga spausti Lenkiją priimti abortų „teisę“.

Paaiškinti šį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą paprašėme Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Bioteisės katedros vedėją docentą Joną JUŠKEVIČIŲ.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kovojančios už visišką aborto liberalizavimą pasaulyje ir siekiančios įteisinti jį kaip esminę žmogaus teisę, atšaka Lietuvoje – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija – paskelbė pareiškimą, esą „<...> Europos teismas prisijungė prie tarptautinių žmogaus teisių institucijų, pateikdamas vyriausybėms aiškią žinią, kad ten, kur abortas yra legalus, jis turi būti prieinamas moterims, kad moterys galėtų juo pasinaudoti“. Pradėtos, bet negimusios gyvybės atžvilgiu EŽTT iki šiol laikėsi neutraliai. Ar bylos prieš Lenkiją sprendimas rodo įvykus esminių pokyčių?

Tikrai ne. Byloje „Tysiąc prieš Lenkiją“, interpretuodamas Europos žmogaus teisių konvenciją, EŽTT neįteisino aborto nei kaip atskiros teisės, nei kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalies; pradėto, bet negimusio vaiko statuso vertinimą dar anksčiau nagrinėtose bylose šis teismas paliko konkrečios valstybės nuožiūrai, pažymėdamas, kad „teisės į gyvybę pradžia – tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis bei religinis klausimas ir kad kiekvienoje valstybėje gali būti skirtingas požiūris į gyvybės pradžią“. Taigi Lenkija, kurioje aborto teisinis režimas yra vienas iš griežtesnių Europoje, savo įstatymais nepažeidžia Konvencijos. Aptariamoje byloje EŽTT laikėsi šios anksčiau įtvirtintos linijos ir atsisakė svarstyti, ar egzistuoja teisė į abortą. Pagrindinis klausimas, kurį šioje byloje nagrinėjo Teismas, – ar Lenkijos teisės pateikiamos procedūrinės priemonės, įgyvendinančios aborto dėl medicininių priežasčių atlikimą, atitinka Konvencijos 8 str., t. y. ar nepažeidžia teisės į asmens privataus gyvenimo gerbimą. EŽTT nustatė, kad kai kuriais pro-

cedūriniais aspektais ši teisė buvo pažeista, tačiau ne dėl to, kad pareiškėja A. Tysiąc negavo leidimo atlikti abortą.

Tad Jūsų pacituotas lietuviškos organizacijos pareiškimo teiginys tėra viso labo laisvo pobūdžio aiškinimas.

Vis dėlto neaišku: teisė į abortą lyg ir nepripažįstama privataus gyvenimo gerbimo dalimi, tačiau šioje byloje teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo pažeista?

Aborto kontekste teisė į privataus gyvenimo gerbimą turi savų ypatybių, kurias juridiškai menkiau pasikausčiusiam žmogui nelengva greit suvokti. Pabandykime išsiaiškinti. Pirma. Prašnekus apie privataus gyvenimo gerbimą, į galvą iškart ateina asmens autonomija, teisė pačiam apsispręsti. Tam tikra visuomenės dalis abortą gali suvokti ir suvokia kaip moters teisės į apsisprendimą sudėtinę ir neatskiriamą dalį. Ši interpretacija, kurią 1973 m. savo sprendimais įtvirtino JAV Aukščiausiasis Teismas, tapo proabortinių judėjimų pamatine nuostata. Tačiau Europos žmogaus teisių konvencijos praktikoje panaši interpretacija neprigijo. Europos Tarybos žmogaus teisių institucijos pažymėjo, jog Konvencijos 8 straipsnis (teisė į asmens ir šeimos privataus gyvenimo gerbimą) „negali būti interpretuotas tokiu būdu, kad nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik motinos privataus gyvenimo dalykas“, nes „jos privatus gyvenimas yra glaudžiai susijęs su besivystančiu vaisiumi“. Ši nuostata įsitvirtino EŽTT praktikoje, tai dar kartą parodė ir mūsų aptariama byla.

Antra. EŽTT turėjo progų pasisakyti įvairiais teisės į privataus gyvenimo gerbimą požiūriais, tokiu būdu išplėsdamas privataus gyvenimo sampratą, įskaitant sąvoką

Už gyvenimą ir gyvybę „fizinis ir moralinis asmens vientisumas“. Asmens vientisumo sąvoka EŽTT veikloje ne kartą pasitarnavo, kai buvo sprendžiami klausimai, susiję su sveikatos priežiūra, nes Konvencija tiesiogiai nenumato teisės į sveikatos priežiūrą. A. Tysiąc pasinaudojo būtent pastaruoju privataus gyvenimo gerbimo aspektu: ji tvirtino, kad Lenkijos valstybė neužtikrino veiksmingos jos teisės į fizinį vientisumą ir dėl to jos regėjimas dramatiškai pablogėjo.

Kaip EŽTT nustatė, kad gydytojams nedavus moteriai leidimo abortui atlikti, Lenkija pažeidė teisę į privatumą?

Teismas nagrinėjo, ir tai savo atskirojoje nuomonėje pabrėžė teisėjas Bonello iš Maltos, ar iškilus prieštaravimams Lenkijos teisės pateikiamos procedūrinės priemonės užtikrina aiškias sąlygas gauti leidimą abortui dėl medicininių priežasčių ir ar egzistuoja veiksmingas mechanizmas sprendimams priimti. Tai reiškia, kad EŽTT nesiėmė spręsti, ar pareiškėjai A. Tysiąc turėjo būti leista daryti abortą, lygiai kaip ir nesiėmė vertinti, ar jos sveikatos būklė atitiko būtinus požymius atlikti abortui dėl medicininių priežasčių. EŽTT nuomone, šios moters atveju procedūros nebuvo pakankamai aiškios, nes jos nenumatė laiku padaromų tolesnių žingsnių, jei pacientė nesutinka su medicinos specialistų išvadomis arba jei jų išvados prieštarauja viena kitai. Beje, EŽTT palengvino sau užduotį ir pasinaudojo Lenkijos vyriausybės 2004 m. ataskaita Jungtinėms Tautoms dėl Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įgyvendinimo, kurioje ji pati oficialiai pripažino, jog procedūriniu atžvilgiu yra trūkumų. Apibendrinant galima teigti, kad, remiantis Teismo sprendimu, pareiškėjos A. Tysiąc teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo pažeista tiek, kiek trūko aiškumo procedūrose, reikalavimo medicinos specialistams motyvuotai pateikti savo išvadas, laiku priimtų sprendimų; šie trūkumai, EŽTT manymu, neprisidėjo išsklaidant pareiškėjos būgštavimus dėl jos regos pablogėjimo.

Bet juk tos moters regėjimas itin pablogėjo būtent po gimdymo?

Pareiškėjai grėsė akies tinklainės atšokimas natūralaus gimdymo atveju. Per gimdymą jai buvo atliktas Cezario pjūvis. Priešingai, negu susidaro įspūdis iš žiniasklaidos pranešimų, EŽTT net neginčijo išvadų Lenkijos ekspertų, kurie nenustatė, kad esama priežastinio ryšio tarp ginekologo atsisakymo atlikti A. Tysiąc abortą ir jos regėjimo pablogėjimo. Įvairios žiniasklaidos priemonės teigia, jog po šio EŽTT sprendimo Lenkijai teks sušvelninti abortų draudimą. Kokiu mastu ji tai turės padaryti?

Nemanau, kad žiniasklaidininkai įdėmiai išstudijavo tą sprendimą – juk jo apimtis viršija 40 puslapių!.. Lenkijos vyriausybė per tris mėnesius gali pateikti apeliaciją, jei ji nuspręs, jog tam esama pagrindo. Be to, kaip minė-

ta, EŽTT pripažįsta valstybėms plačią nuožiūros laisvę, kokiu mastu ir kokiu pagrindu įteisinti abortus. Taigi minėtas sprendimas neįpareigoja Lenkijos švelninti savo įstatymus dėl abortų, bet tik nustatyti aiškias ir veiksmingas sprendimų priėmimo procedūras tais atvejais, kai dėl aborto tinkamumo kyla nesutarimų tarp nėščiosios ir gydytojų arba tarp pačių medikų. Ar Lenkija švelnins aborto teisinį režimą, priklauso tik nuo jos piliečių ir jų išrinktų įstatymų leidėjų. Ir priešingai, nėra jokių teisinių kliūčių dar griežtinti šį režimą iki tam tikros ribos.

Tačiau, sprendžiant iš įvairių pranešimų, tokios bylos nagrinėjimas kelia nerimą, kad EŽTT siekia netiesiogiai primesti visoms Europos šalims aborto „pagal pareikalavimą“ įteisinimą. Kokia Jūsų nuomonė?

Visų pirma, kaip minėjau, EŽTT nesiėmė keisti savo pozicijos pradėto, bet negimusio vaiko atžvilgiu, ir tai pabrėžė savo sprendime. Mano galva, Jūsų minimą nerimą sukėlė kai kurios miglotos ar daugiaprasmiškos EŽTT sprendimo motyvų formuluotės: išimtas iš konteksto jas įmanu įvairiai aiškinti. Būtent jos gali išjudinti dabar egzistuojantį trapų status quo: proabortiniai sąjūdžiai skelbia savo laimėjimą, o kovotojai už gyvybę jaučiasi palengva stumiami į kampą. Dar sunku pasakyti, ar šios formuluotės yra ženklas, pranašaujantis EŽTT ketinimus ateityje vienodinti aborto teisinį režimą Europoje.

Formaliai Teismas nėra saistomas laikytis ankstesniuose savo sprendimuose priimtų principų, tačiau jis turi atsižvelgti ir į atskirų Europos šalių konstitucinę teisę bei praktiką, taip pat stengtis neperžengti savo kompetencijos ribų. Ar tai tendencija, manau, pamatysime netolimoje ateityje, nes bylų, susijusių su abortu, tikrai bus.

Antra, nors EŽTT nagrinėjo tik siaurą procedūrinį aspektą ir stengėsi tai ypač pabrėžti, reikia pastebėti, kad tokio sprendimo praktiniai padariniai moraliniu bei teisiniu požiūriu yra gluminantys. Byla susijusi ne tik su tiesioginiu subjektu – motina, kaltinančia savo valstybę, kad ji neleido nėštumo metu nutraukti gyvybę vaikui (kurį, pasak jos, dabar labai myli!..). Sunku nesutikti su gal kiek retorine teisėjo iš Ispanijos Borrego Borrego (jis vienintelis balsavo prieš EŽTT sprendimą) atskirosios nuomonės išvada: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo prigimtimi ir teisėmis. Šiandien Teismas nusprendė, kad žmogus gimė pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją. Remiantis šia argumentacija, egzistuoja vaikas lenkas, kuriam dabar šešeri metai ir kurio teisė gimti prieštarauja Konvencijai.“ Kaip šią dilemą išspręsti? Šioje situacijoje įkaitu liko vaikas: jis dėl savo egzistencijos jausis nusikaltęs motinai, visuomenei ir teisingumui. Nors EŽTT tiesiogiai nėra atsakingas už savo sprendimus, tai moralinė kaina, kurią jis gali sumokėti už pernelyg didelį pasinėrimą vien į procedūrinius dalykus, pamirštant visas bylos aplinkybes.

21

22

Artuma / 2007 m. gegužė

O mes kitokie

Vaikas su saulės veidu ir drugeliu širdyje Inesa VAITKŪNAITĖ Esama žmonių, kurie gimsta skirtingose pasaulio šalyse, bet atrodo panašūs tarsi broliai ir seserys. Plokšti jų veidai, su įstrižomis akutėmis, ypač kai juokiasi, panašūs į saulę, ir gyvena juose kažkas, panašus į drugelį, bet giliai viduje, tad kartais sunku pamatyti. Dėl šių paslaptingų savybių jie vadinami Dievo dovanomis. Sakoma, kad juos Dievas kūręs aštuntąją dieną ir norėjęs šį kūrinį padaryti panašesnį į save, tad pridėjęs jam dar vieną ląstelę. Esą todėl jų kūno dalių ląstelės turi ne įprastines 46, bet 47 chromosomas, nes 21-oji chromosomų pora yra „trejybinė“. Ir todėl šie žmonės sugeba labiau mylėti ir būti švelniais draugais. Per juos Dievas prieina prie tų, kuriems labiausiai trūksta švelnumo ar prisilietimo, ir juos pažadina. Šiems vaikams labai patinka muzika, jie patys didžiausi pasaulyje svajokliai. Kartais jie sunkiai suvokia mūsų džiaugsmus, bet nustebina sugebėjimu džiaugtis mažiausiais dalykais. Taip pat jie yra tvirto charakterio, netgi užsispyrę, ypač jei elgiesi su jais griežtai ar agresyviai. Kai pajunta, kad nebetenki kantrybės, dar labiau užsispiria arba, atvirkščiai, pribėga, apkabina ir „praduria“ tavyje susikaupusią tulžį. Jiems sunku patiems suvokti savo ribas: gali pabėgti arba eiti kur nori, nebijo erdvės, bet saugūs pasijunta struktūroje. Kai patiria baimę ar netikrumą, juos gali ištikti pykčio priepuoliai. Tai žmonės, kuriems priskiriamas Dauno sindromas. Jiems Dievas paprastai parenka ypatingas mamas. Su viena iš jų pasikalbėjome.

Laukimas Apsidžiaugiau sužinojusi, kad turėsiu kūdikį. Sakydavau mažyliui įsčiose: nebijok, ateik, nesvarbu, koks esi ir kaip atrodai. Kai besilaukiančių mamų grupėje dalijomės viltimis, visos troško, kad vaikas gimtų sveikas, būtų muzikalus ir pan., o man tuo metu atėjo mintis: norėčiau, jog mano vaikelis mylėtų Dievą ir žmones.

Ir lūkestis išsipildė. Saulė labai myli žmones. Pamenu, kai dar visai mažai atnešdavo gimtadieniui dovanų, ji taip žiūri žmogui į veidą, akis, taip džiaugiasi tuo veidu, o šis: imk, žiūrėk, ką tau atnešiau. Saulė tik žvilgteri į daiktus ir kabinasi ant kaklo. Seniau vaikai bučiuodavo tėvams rankas, dabar taip elgtis neįprasta, o Saulė kartais puola man jas bučiuoti taip, lyg visada būtų mokėjusi tai daryti. Sykį stovykloje prie upės susidraugavo su viena moterimi; paėmė dubenį ir ilgai švelniai mazgojo jai kojas. Žvelgdama į savo dukrą, dažnai pagalvoju, kad iš jos nuolat galiu mokytis švelnumo ir prisilietimo prie žmogaus. Būna, jog netikėtai apkabins atsitiktinai sutiktą ir išbučiuos – užkluptajam ir keista, ir džiugu. Žinoma, pasitaiko, kad žmogus sutrinka ar išsigąsta, jei šiam nebuvo tekę sutikti neįgalaus asmens.

Mamų kursuose mus mokė, jog laukiantis ir per gimdymą visas mintis reikia sutelkti ne į savo išgyveni-

mus, bet galvoti apie vaikelį, kuriam nepaprastai sunku ateiti į šį nepažįstamą pasaulį, išeiti iš tamsos į akinančią šviesą. Gimdydama stengiausi palaikyti savo mažutėlį. Man pavyko. Ir toks neįtikėtinas jausmas užliejo, tarsi visas dangus būtų apgobęs mus savo palaima. Kai gimusią paėmiau ant rankų, mes vien žiūrėjom viena į kitą ir abi buvom tokios laimingos!

Žinia apie kūdikio negalią Gimus dukrytei, nieko nepastebėjau, pribuvėja taip pat nieko nepasakė. Mačiau, kad mažylė neturi griebimo reflekso, bet negi visi turi viską turėti. O kad siauros akys ir tarpas tarp akių – tai juk mano sūnaus buvo panašiai, todėl nekreipiau dėmesio. Aplankiusi gydytoja, matyt, pribuvėjos įspėta, lyg tarp kitko pasiūlė pasitikrinti pas genetikus. Nustebau, bet neėmiau į širdį. Jos abi, matyt, norėjo išlaukti bent mėnesį, kol sustiprėsiu.

Poliklinikoje apžiūrėjusi specialistė iškart pasakė įtarianti Dauno sindromą. Tai sužinojusi net supykau: kokia kvaila gydytoja, tokias nesąmones tauškia. Bet jinai išvardijo požymius, patarė atlikti tyrimą. Man rūpėjo kuo greičiau viską sužinoti. Tyrimą padariau gal net tą pačią dieną. Paskui – mėnuo baisaus laukimo ir vilties. Gyvenau apimta jausmo, kad visi, visas pasaulis mane apgavo. Ir Dievas taip pat.

O mes kitokie Dabar esu dėkinga, kad pirmąjį mėnesį su dukrele buvau tokia laiminga, atrodo, tarsi nuolat buvom apsikabinusios, ir pieno man netrūko. Mat kitoms mamoms nuo įtampos, šoko labai dažnai dingsta pienas, jos nemaitina neįgalių savo kūdikių, joms sunku juos apkabinti.

Žmogaus vertingumas Pasitvirtinus diagnozei, rūpestis ir meilė mažajai dukrytei dar labiau sustiprėjo. Pradėjau domėtis negalia. Genetikos centre gavau nedidelį lankstinuką apie vaikus su Dauno sindromu ir visur girdėjau kartojamą keistą frazę: viskas priklausys nuo jūsų – ką įdėsite į vaiką, tą ir turėsite. Bet ar sugebėsiu, juk nesu specialistė?! Niekas per daug nesiūlė atitinkamos literatūros, o pati sunkiai jos rasdavau. Mama atnešė siaubingą sovietinių laikų knygą, kurioje perskaičiau baisų aprašymą apie kažkokią beždžionės raukšlę, dar kažką – viskas taip skaudino, kad vien verkiau. Apžiūrėjau dukrytę ir neradau jokių raukšlių. Paskui gavau antroposofinę knygą; nesu šios filosofijos šalininkė, bet mane palaikė optimistinis požiūris, jog negalia nesumažina žmogaus vertingumo. Tai buvo pirmas teigiamas lašas, nes pradžioje aplinkiniai reagavo neigiamai, ypač artimieji.

Visi raudojom. Vėliau prasidėjo kaltinimai: kam gimdei? Jau kai laukiausi Saulės, buvo aišku, kad mudu su vyru nesame pora; jis dažnai išvažiuodavo ne vienas, ir apskritai elgėsi savaip... Viskas susijaukė: ir vyras paliko, ir neįgali mergytė gimė, ir santykiai su vyresniais vaikais pašlijo, ir artimieji nutolo...

Pakvietimas ir palaikymas Tuo metu įsikibusi laikiausi Dievo. Atrodė, ir dukrytė palaikė: vis žvelgė į mane didelėm akim. Iš šio trečiojo savo vaiko patyriau daug meilės. Pradžioje ne pas visus norėjau eiti į svečius. Netgi Saulei paaugus, į ją svečiuose žvelgdavo reikliau, tarsi ji galėtų sugriauti namus. Kitokį vaiką žmonės ir priima kitaip. Sunku buvo susitaikyti, kad negalios neišgydysi, kad ji visada bus akivaizdi. Viena sesuo vienuolė, pamačiusi Saulę, pasakė: juk čia Dievo dovana! O slaugė ligoninėje leido suprasti, kad man toks vaikas gimė už praeities nuodėmes... Ir pačiai taip ilgai atrodė. Susilaukus neįgalaus vaikelio apima kaltės jausmas. Nuo jo nelengva išsilaisvinti.

Sykį bažnyčioje prie mudviejų priėjo nepažįstamas žmogus. Pakalbino mane, Saulę ir pakvietė į bendruomenę – iš pradžių parapijos socialiniame centre, vėliau supažindino su Tikėjimo ir šviesos judėjimu. Paskui ir aš išdrąsėjau, įsitraukiau į parapijos šeimų klubą, pradėjau dalyvauti šeimų stovyklose Pakutuvėnuose. Pati niekad nedėjau vilčių į jokias organizacijas ir įstaigas.

Kankinausi užsidariusi ir pakvietimas tuomet buvo la-

bai svarbus, nes sulaukęs neįgalaus vaiko jautiesi netekęs gyvenimo pilnatvės, be to, turi mažiau galimybių išeiti iš namų. O jei ir piniginiai nepritekliai kamuoja arba neturi automobilio, esi priverstas dar labiau užsidaryti. Ir fiziškai sunku. Turbūt niekur nė nebūčiau kreipusis. Man atrodė, kokia čia gali būti pagalba – augini vaiką ir viskas. Dabar mano telefoną dažnai duoda mamoms, susilaukiančioms kitokio kūdikio, bet jos man dar niekad nepaskambino. Aš skambinau, kai gimė Saulė, ir man padėjo susitikimas su kita mama: nustebino

jos požiūris, džiaugsmas dėl menkiausių savo neįgalaus vaiko laimėjimų. Tokioms mamoms reikia pagalbos, bet ji turi būti nuoširdi ir subtili. Kai esi sukrėstas, tuoj pat pajunti bet kokią veidmainystę ir iškart norisi atmesti formalų bendravimą.

Širdis tapo platesnė Žinau, jog Dievas mane myli ir atleido mano suklydimus, nors kartais vis tiek sugrįžta mintis, kad dėl mūsų su vyru klaidų gimė neįgalus vaikas. Gal ši mintis persekios visada, nes negalios priežastis dar nenustatyta: mokslininkai remiasi vien hipotezėmis, kodėl gimsta žmonės su Dauno sindromu.

Esu dėkinga Dievui už savo dukrą, bet vis dėlto norėčiau, kad ji būtų sveika. Žvelgiu į savo Saulę ir ji man – kaip nuostabus, tačiau nebaigtas piešti paveikslas.

Dukra padeda man keistis: kartais pavargusi pakeliu balsą, o ji nukreips į mane nustebusį mylintį žvilgsnį, ir aš sutrinku. Saulė nepaprastai greitai atleidžia ir vėl elgiasi draugiškai, o man sunku žvelgti į žmogų be to „šleifo“, kurį apie jį jau žinau. Lig tol nebuvau susidūrusi su neįgaliaisiais, nežinojau, kaip su jais elgtis. Kai gimė Saulė, aš juos pamačiau, sužinojau, kad jie gyvena visai šalia, ir man norėjosi juos pamačius paimti už rankos. Mano širdis tarsi tapo platesnė.

Jie kitokie, bet jų poreikiai tokie patys: išreikšti save, turėti draugų, mylėti ir būti mylimiems...

23

24

Artuma / 2007 m. gegužė

Susitikimai

Pasauliui apie Lietuvą: egzilio diplomatija ir žiniasklaida Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (V)

Pirmasis diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio (centre) apsilankymas JAV. Sutinkantieji – atstovas Povilas Žadeikis (dešinėje), generalinis konsulas Jonas Budrys (kairėje), vicekonsulas Anicetas Simutis.

Esate ne kartą pasakojęs apie tėvo pastangas skleisti Vakaruose informaciją apie rezistencinę kovą Lietuvoje. Kaip jam sekėsi tai daryti?

Tėvas gerai suprato, kaip svarbu skleisti žinias apie padėtį Lietuvoje. Tai nebuvo lengva. Iš karto po karo Vakarų visuomenėje, kaip ir kai kuriuose politiniuose sluoksniuose, vyravo Sovietų Sąjungai palankios nuotaikos, vakariečiams įprastas rūpestis nedrumsti santykių su Maskva, tad spauda vengė skelbti antisovietines žinias. Vis dėlto kartais pavykdavo prastumti pranešimus apie rezistencinę kovą. Vėliau, prasidėjus diplomatiniam, vadinamam šaltajam karui su sovietais, pasidarė lengviau skleisti žinias apie Lietuvą. Tačiau tekdavo padėti nemažai pastangų, kol pasirodydavo kokia nors publikacija.

Jūsų šeimos draugai ir pažįstami tuo požiūriu yra nuoširdžiai padėję Lietuvai. Juk kai kurie iš jų net galėjo legaliai apsilankyti Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Wanda Gawronska.

Wanda Gawronska buvo artima Stasio draugė. Ji buvo kilusi iš mišrios italės ir lenko diplomato šeimos, gyveno Romoje ir Lietuva pradėjo domėtis bendraudama su Stasiu. Wanda iš visų Gawronskių vaikų palaikė artimiausius ryšius su Lenkija, drauge domėjosi ir kitomis sovietų okupuotomis valstybėmis. Jos namuose lankydavosi lenkų ir kitų šalių disidentai. Kartais tuose susitikimuose dalyvaudavo ir mano brolis. Kalbėta apie Tęsinys. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

Vidurio ir Rytų Europos intelektualų bendravimo galimybes, disidentinės spaudos platinimą. Apie 1970-uosius Wanda su vienu italų žurnalistu sumanė aplankyti ir Lietuvą. Jai pavyko gauti leidimą kelioms dienoms nuvykti į Vilnių. Iš čia ji parsivežė ne tik žodinių liudijimų, bet ir pluoštą įtaigių fotografijų, perteikiančių sovietinio Vilniaus kasdienybę, žmonių atvaizdus. Buvo bene pirmoji svetimšalė, susitikusi su vyskupu Julijonu Steponavičiumi ir paėmusi iš jo interviu. Ta proga buvo padaryti ir keli vyskupo fotoportretai. Stasys dalyvavo rengiant italų spaudai straipsnius apie padėtį Lietuvoje, apie izoliacijoje laikomą vyskupą Steponavičių.

Gawronskių šeima palaikė ryšius su Lenkijos disidentais, tarpininkavo gabenant į Lenkiją cenzūros uždraustas knygas. Ar nemėginote pasitelkdami juos į pagalbą praplėsti ryšius su Lietuva, su lietuvių disidentais?

Pasiekti Lenkiją buvo lengviau. Tam tikra dalis ten siunčiamos literatūros patekdavo ir į Lietuvą. Ryšiai su lietuvių disidentais buvo mezgami kitais kanalais.

Beje, Wanda Gawronska buvo įsteigusi fondą Rytų Europos intelektualams remti. Jos bute Romos Trastevere rajone, gavę nedidelę stipendiją iš Gawronskos fondo, turėjo galimybę pagyventi ir padirbėti lietuvių filosofai Arūnas Sverdiolas ir Vytautas Ališauskas. Fondas taip pat kaupė sovietų draudžiamą literatūrą, Vakaruose spausdintus Samizdato (savilaidos) leidinius, kurie buvo siunčiami į Lenkiją ir kitas Vidurio Europos šalis.

Susitikimai Galimybes megzti ryšius su Vakarų spauda per asmenines pažintis sėkmingai išnaudojo ne tik Jūsų brolis, bet ir tėvas. Esate minėjęs, kad ne vieną progą jam pasisakyti viešai yra suteikęs jo bičiulis rusų kilmės žurnalistas Popovas.

Tai buvo šveicarų laikraščių Die Weltwoche ir Basler Nachrichten korespondentas Romoje. Su tėvu jie susipažino priėmime vokiečių ambasadoje prie Šventojo Sosto. Susitikdavo labai dažnai. Georgijus Popovas, arba, kaip jis save vadino – Georges Popoff, buvo labai palankus Lietuvai. Pats kartais parašydavo apie mūsų kraštą, pasirūpino, kad jo atstovaujami įtakingi šveicarų laikraščiai publikuotų mano tėvo tekstus. Jam tarpininkaujant mano tėvai susitikdavo ir su kitų šalių spaudos atstovais.

Kai atvykdavo įtakingesni žurnalistai, Popovas surengdavo susitikimą savo namuose ir pasikviesdavo mano tėvus. Iš tokiu būdu sutiktų svarbesnių pažįstamų paminėčiau amerikietį Williamą Henry Chamberliną, kuris parašė žinomą knygą apie Rusijos revoliuciją. Kitas buvo Herbertas Matthewsas – New York Times redaktorius. Su Italija jį siejo ne tik žurnalistiniai interesai, bet ir draugystė su filosofu Benedetto Croce, prasidėjusi nuo pažinties Kapryje. Matthewsas kaip karo korespondentas aplankė šį antifašistinėmis pažiūromis pagarsėjusį filosofą su kitais amerikiečių kariuomenės pareigūnais, rezidavusiais Neapolyje 1943 m. po sąjungininkų išsilaipinimo Pietų Italijoje. Croce dukra Elena net išvertė į italų kalbą Matthewso knygą The Fruits of Fascism, išėjusią Niujorke 1943 m. Matthewsas, tarp kitko, buvo ir Fidelio Castro pažįstamas. Jis buvo smarkiai nusistatęs prieš Batistos diktatūrą ir rėmė Castro, su kuriuo susitiko 1957 m., prieš pat diktatūros žlugimą. Castro jam atrodė jaunas Lotynų Amerikos herojus, atnešiantis Kubai demokratiją. Rašė, kad Castro jam pasirodęs radikalas ir demokratas, taigi antikomunistas. Su Castro jis palaikė ryšius ir vėliau, nuvykdavo pas jį į Kubą pasisvečiuoti.

Matthewsas leisdavo mano tėvui kartais paskelbti New York Times kokią žinutę apie situaciją Lietuvoje.

Tėvo santykiai su Popovu nenutrūko iki pat mirties.

Tai buvo labai įdomus žmogus, plačios kultūros. Su tėvu jie kalbėdavosi vokiškai, o su mano motina – arba vokiškai, arba rusiškai. Tėvas mėgo su Popovu vakarieniauti prie jūros, Ostijoje. Kadangi nė vienas iš jų nemokėjo vairuoti, dažnai veždavau juos į tuo metu žinomą restoraną Vecchia Pineta („Senas pušynas“). Tais laikais Ostija buvo daug sunkiau pasiekiama iš Romos negu dabar, atitinkamai ir žmonių ten būdavo nepalyginti mažiau.

Restoranuose buvo galima sutikti garsių politikų, menininkų. Ne kartą esu matęs vakarieniaujant aktorių apsuptą režisierių Fellinį. Kainos restoranuose irgi buvo kitokios – labiau prieinamos. Vakarieniaudamas su tėvu ir Popovu, dalyvaudavau jų pokalbiuose, kurie, savaime suprantama, daugiausiai sukosi apie politiką.

Ar Popovas priklausė rusų baltajai emigracijai?

Nesiryžčiau taip sakyti, nes į Vakarus jis išvyko tik XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Jo tėvas buvo gana aukštas caro imperijos policijos pareigūnas. Tarp kitų vietų tarnavo ir Piarnu, Estijoje. Ši aplinkybė Popovą tarsi artimiau siejo su Baltijos šalimis, nes jis pats praleido vaikystę ir paauglystę Estijoje. Popovas nebuvo grynas rusas. Kurį laiką jis net vadino save dviguba pavarde Popoff-Bebutov, mat jo močiutė buvo kunigaikštienė Bebutova. Po revoliucijos Popovas kažkiek dirbo Maskvoje vieno vokiečių laikraščio korespondentu. Jis gyrėsi pažinojęs Leniną, netgi parašė knygutę vokiškai apie savo pažintį su juo ir kitais bolševikų vadais. Iš Rusijos į Berlyną Popovas išvyko padedant Krupskajai.

Gal jis išvažiavo kaip Kominterno agentas?

Tikrai ne. Greičiausiai Krupskaja jo pasigailėjo ir padėjo išvykti.

Išvyka į Castelgandolfo miestelį prie Romos 1951 m. sausio 21 d.

Iš kairės: Georges Popoff, Ona Stašinskaitė, Stasys Lozoraitis, Vincenta Lozoraitienė.

Tarp Jūsų šeimos pažįstamų žurnalistų buvo ir Igoris Gordevičius, kilęs iš Kauno rusų šeimos.

Igoris į Romą atvyko su motina Milica Gordevičiene. Milica dar Kaune susipažino su Italijos atstovu Kaune Giovanniu Amadoriu ir užmezgė su juo romaną. Net daug matęs italas nepajėgė atsispirti Gordevičienės grožiui. Nė vienas negalėjo nutraukti santuokos su ankstesniais sutuoktiniais, bet to nepaisė, pradėjo gyventi kartu ir drauge nugyveno visą likusį gyvenimą. Amadorio užaugintas Milicos sūnus Igoris tapo Niujorke ispaniškai leisto savaitraščio Vision korespondentu Romoje. Igorio dėka šitame savaitraštyje kartais buvo spausdinamos mano brolio Stasio parengtos žinutės apie Lietuvą. Paskui Igoris tapo Vision vyriausiuoju redaktoriumi ir išvyko į Niujorką. Stasys kuriam laikui perėmė jo pareigas Romoje ir tapo Vision korespondentu Italijoje. Darbo vieta atsirado labai laiku, nes Stasio finansinė padėtis nebuvo lengva. Jis jau

25

26

Susitikimai ėjo Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto pareigas, bet už tai dar negaudavo jokio atlyginimo. JAV valstybės departamentas, administravęs Lietuvos lėšas, buvo priėmęs sprendimą nemokėti atlyginimų tiems mūsų diplomatams, kurie nepriklausė diplomatiniam korpusui ir nėjo pareigų nepriklausomybės laikais.

Ar tai buvo strateginis sprendimas – pripažinti vyresnės kartos diplomatus, bet neleisti, kad juos pakeistų jaunesni? Kitaip sakant, būdas lyg nemačiomis sunaikinti Lietuvos diplomatinį korpusą.

Diplomatijos šefas buvo visai atvirai iškėlęs šitą klausimą: kas bus, kai išmirs senieji diplomatai? Jam buvo atsakyta, kad jei išmirs, tai – deja... Tos pačios nuomonės kaip amerikiečiai laikėsi ir britai. Kol Londone yra Balutis ir Balickas, tvarkoj, bet kitų nepripažinsim. Bene dešimt metų buvo dedamos pastangos kaip nors pakeisti tą nusistatymą, kol galiausiai JAV valstybės departamentas sutiko leisti mokėti Stasiui ir kitiems jaunesniems diplomatams atlyginimus iš JAV deponuotų Lietuvos pinigų.

Artuma / 2007 m. gegužė mo eiti ambasadoriaus prie Šventojo Sosto pareigas dirbote Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje. Sovietų Lietuvoje šių laidų dažnai klausytasi būtent dėl politinių priežasčių.

Vatikano radijuje pradėjau dirbti 1972 m. Mane pakvietė monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Iš pradžių nueidavau porą kartų per savaitę paskaityti tekstų. Nelabai turėjau laiko, nes dirbau olandų oro linijose. Tačiau atsiradus galimybei, su džiaugsmu perėjau dirbti į radiją, nes ši veikla man atrodė nepalyginamai prasmingesnė. Likau radijuje iki 1992 m., taigi dirbau tenai lygiai dvidešimt metų.

Kaip atsitiko, kad Vatikano radijas sovietų okupacijos metais lietuviams buvo vienas iš antisovietinės rezistencijos ruporų?

Buvo duotas nurodymas neliesti politikos temų, tačiau jį dažnokai pažeisdavome. Specialios laidos buvo ruošiamos tautinių švenčių progomis. Transliuodavome giesmę „Lietuva brangi“ laidos pradžioje ir Tautos himną pabaigoje. Vatikano radijo vadovybė gana tolerantiškai žiūrėjo į tokią veiklą. Bet būta ir nusiskundimų. Iš vadovybės pradėjome gauti pastabų, tačiau tęsėme ta pačia kryptimi. Tai didžiulis monsinjoro Vytauto Kazlausko nuopelnas. Jis buvo labai ryžtingai nusiteikęs ir nesutiko leistis į jokius kompromisus. Susilaikydavome tik vienu atveju – nuo kunigų kritikos, kad nebūtų kiršinama Bažnyčia iš vidaus. Būta tokios nuomonės, kad net kunigų bendradarbiavimo su sovietais faktai neturėtų būti skelbiami, neišaiškinus, kokiais sumetimais bendradarbiaujama. Vis dėlto nepaisant tokio nusistatymo, Katalikų Bažnyčios kronikos kopijas į Vatikano radiją slaptai gabeno ir kunigai, ir dargi vyskupai.

Ar radijo bendradarbiai dalyvavo platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką?

Kronikos žinių sklaida buvo nuolatinė mūsų veiklos Popiežiaus Pauliaus VI ir Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto dalis. Monsinjoras Kazlauskas atidžiai parinkdavo žinias Stasio Girdvainio naujametinis pasisveikinimas 1965 m. jas perduoti per radiją, o monsinjoras Mincevičius, savo ruožtu, Kronikos tekstus versdavo į italų kalbą ir paKas gi vis dėlto tvarkė tas lėšas – lietuviai ar ame- skelbdavo Elta-press biuletenyje, kurį leido remiamas VLIK’o. Elta-press biuleteniai buvo leidžiami ne tik Itarikiečiai?

Mūsų atstovas Žadeikis parengdavo sąmatą, kurią lijoje. Iš pradžių jie pradėjo eiti lietuvių kalba Vokieatidžiai patikrindavo amerikiečiai. Kai kurias išlaidas tijoje, vėliau JAV. Paskiau buvo leidžiamas biuletenis jie vetuodavo arba apribodavo. Ši griežta kontrolė pa- anglų kalba, dar vėliau – ir vokiškai. Itališka „Elta“ atsidėjo išlaikyti Lietuvos diplomatinį korpusą beveik iki rado vėliausiai. Biuletenis buvo siuntinėjamas visų lainepriklausomybės atgavimo. Tik kai iki nepriklausomy- kraščių redakcijoms, visoms partijoms, žinomiems pobės atkūrimo liko keletas metų, amerikiečiams nuro- litiniams veikėjams ir žurnalistams. Tokia propaganda džius paskolą mums suteikė latviai. Jie turėjo daugiau buvo gana veiksminga. Biuletenyje paskelbtą medžiapinigų ir mažiau diplomatinių atstovybių bei konsula- gą kartais išspausdindavo Italijos laikraščiai. tų, tad ir jų depozitai tirpo lėčiau. Vėliau, jau atkūrus Jūs dirbote Vatikano radijuje nuo 1972 m. O kada nepriklausomybę, skola buvo sugrąžinta. apskritai pradėta transliuoti lietuviškas laidas?

Mūsų atstovas prie Šv. Sosto Girdvainis palaikė ryGrįžkime prie pokalbio apie ryšius su žiniasklaida ir politiką. Beveik dvidešimt metų iki pat paskyri- šius su monsinjoru Montiniu – būsimuoju popiežiumi

Susitikimai

27

Pauliumi VI. Būtent su Montiniu Girdvainis pradėjo derybas, kad būtų įsteigta lietuviška programa. Sumanymą inicijavo Lietuvos vyskupai. Nutarta, jog būtina transliuoti lietuviškas programas iš krikščionybės centro. Pirmoji transliacija įvyko 1940 m. lapkričio 27-ąją.

Medžiagą laidoms rengė mano tėvas, vyskupas Pranciškus Būčys, kunigai Kazimieras Rėklaitis, Juozas Vaitkevičius. Laidos buvo transliuojamos kartą per savaitę.

Nutrauktos 1942 m. pabaigoje, jos buvo vėl atnaujintos karui pasibaigus, 1946-ųjų birželį.

Po karo Romoje atsirado dar vienas lietuvybės židinys – Lietuvių kolegija.

Jos steigimą ir lietuvius klierikus globojo didelis mūsų bičiulis Vatikane kardinolas Giuseppe Pizzardo.

Jis susidomėjo Lietuva dirbdamas Vatikano valstybės sekretoriate dar prieš konkordatą. Nuo tol palaikė ryšius su visais Lietuvos atstovais prie Šv. Sosto – Šauliu, Graužiniu, Girdvainiu. Bendravo ir su mano tėvu, kai susipažino su juo pirmą kartą jam atvykus į Romą. Po karo kardinolu tapęs Pizzardo buvo paskirtas Studijų kongregacijos prefektu. Ši kongregacija kaip tik rūpinosi seminarijomis. Jo rūpesčiu mūsų seminaristai ir kunigai buvo pakviesti į Romą ir apgyvendinti Lotynų Amerikos seminarijoje netoli Tiberio. Dabar senieji tos seminarijos namai nugriauti. Juose lietuviams buvo paskirtas visas atskiras aukštas. Kai atsirado pinigų kolegijai įkurti, lietuviai nusipirko pastatą tuometiniame Romos pakraštyje ir persikėlė į savas patalpas. JAV kunigo Briškos pinigais pavyko įsigyti pastatus kolegijai, arkivyskupo Skvirecko lėšomis – gretimą pastatą svečių namams įrengti ir ūkį prie Tivolio, iš kurio ilgus metus kolegijai buvo tiekiami produktai, o vasarą kunigai bei klierikai ten galėdavo pailsėti nuo miesto kaitros.

Būta visokių kalbų apie sudėtingus diplomatijos šefo ir kolegijos kunigų bei klierikų santykius. Kiek tuose pasakojimuose tiesos?

Iš pradžių mano tėvai ir Girdvainis artimai bendravo su kolegijos kunigais ir seminaristais, su vyskupu Padolskiu. Tėvas buvo kviečiamas tarti žodį kolegijoje rengiamuose tautinių švenčių minėjimuose. Šie santykiai, deja, truputį pašlijo, kai prasidėjo VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, įkurto 1943 m. lapkričio 25 d.; red. past.)ir diplomatų ginčas. Plėtojantis konfliktui, ryšiai tarp kolegijos vadovybės ir diplomatijos šefo pradėjo trūkinėti. Kolegijos klierikams net buvo draudžiama lankytis atstovybėje. Tik keli kunigai nusižengdami draudimui ateidavo į Vasario 16-osios minėjimus atstovybėje. Vėliau šie santykiai sunormalėjo.

Gal galėtumėte trumpai pakomentuoti painią ir sudėtingą diplomatijos šefo ir VLIK’o konflikto istoriją?

Diplomatinės tarnybos nesutarimai su VLIK’u prasidėjo tuomet, kai ši organizacija, laikydama save

Vasario 16-osios minėjimas 1951 m. Romos lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje. Iš kairės: Stasys Lozoraitis, kardinolas Giuseppe Pizzardo, vyskupas Pranciškus Būčys, kuris 1930-aisiais buvo įšventintas ir Rytų apeigų vyskupu.

vyriausiuoju Lietuvos politiniu organu tremtyje, tarytumei egziline vyriausybe, pasišovė reikalauti, kad diplomatai taptų jai pavaldūs. Šis reikalavimas diplomatams nebuvo priimtinas, nes, jų nuomone, tapę pavaldūs tarptautinio pripažinimo neturinčiai organizacijai, jie būtų netekę teisėtos Lietuvos vyriausybės jiems suteikto statuso, kuris buvo pripažįstamas ir akredituotose šalyse. VLIK’as vis dėlto nesėkmingai bandė skirti savo atstovus kai kuriose valstybėse, tarp jų Vokietijoje, kur diplomatijos šefas jau buvo numatęs paskirti Albertą Gerutį. VLIK’o mėginimai prastumti savo kandidatą Petrą Karvelį sužlugdė Lietuvos atstovavimą toje šalyje. Būta ir kitų panašių atvejų. Ketinimai pakeisti diplomatinius atstovus buvo naivūs, nes, pavyzdžiui, mano tėvas Romoje buvo pripažįstamas ir toleruojamas tik kaip buvęs Lietuvos įgaliotasis ministras. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad panašų statusą turės nauji žmonės, nepriklausę Lietuvos Respublikos diplomatiniam korpusui.

Lietuvių išeivijos susiskaldymas ir konfliktai – atskiras, gana liūdnas mūsų istorijos puslapis. Šiame kontekste savotiškas paradoksas, kad tautininkiškos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje buvo daug nepartinių asmenų ir nemažai krikščionių demokratų: Bačkis, Bizauskas, Čarneckis, Turauskas.

(Tęsinys kitame numeryje)

28

Artuma / 2007 m. gegužė

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Kaimiečių samprotavimai Giovannino GUARESCHI Pačiu įvairių žemės ūkio gėrybių nuėmimo metu visi padieniai darbininkai ir namų tarnai paskelbė streiką.

Dėl to stambesniųjų ūkininkų nauda pradėjo gesti.

Don Kamilis tokią netvarką sunkiai pergyveno ir, kai buvo įsakyta sumažinti gyvuliams pašarą, kad karvės duotų mažiau pieno, išėjo ieškoti Peponio, kuris visur sukinėjosi ir landžiojo, tikrindamas sargybas.

– Klausyk, – jam tarė, – jei kuri moteris savo pienu maitina savo ir dar kieno nors kito kūdikį ir jei tas kitas už jos patarnavimą per mažai moka, ką ji daro?

Peponis ėmė juoktis: – Tuomet ji kūdikio tėvui sako: „Arba mokėk man daugiau, arba maitinkis vaiką pats“.

– Teisingai, – šūktelėjo Don Kamilis. – Bet toji moteris savotiška ir žinai, ką ji daro, kad jai brangiau mokėtų? Pradeda vartoti vaistus, kurie palaipsniui sumažina pieną, ir ji mažutėlio tėvui sako: „Arba mokėk man daugiau, arba aš ir toliau naudosiu vaistus, kol neturėsiu nė vieno lašo pieno“. Tokiu būdu liks alkani abu kūdikiai: jos ir to kito. Kaip tau atrodo, ar ta moteriškė, taip darydama, išmintingai pasielgtų?

Peponis perkreipė veidą.

– Nevelkime į reikalą politikos, – sumurmėjo. – Palyginimai yra blogiausi pasaulyje dalykai, nes visus klausimus suveda į vieną praktinį pavyzdį; gyvenime gi turi reikšmės tiktai teorija. Žindyvė yra kilnus ir geras žmogus, bet teisingumas reikalauja, kad dirbantiesiems būtų tinkamai atlyginta. Į tuos rėmus telpa ir žindyvė, kuri pagal socialinį teisingumą gaus didesnį atlyginimą ir jai nereikės vartoti nei vaistų, nei kitų prašmatnybių.

O socialinį teisingumą, mielas kunige, vieną kartą reikia pradėti, kad prieitume prie tinkamos tvarkos, kaip suveltame kamuolyje reikia surasti giją, kad visus siūlus išnarpliotum. Ar manai, kad Šventoji Dvasia kišis į mūsų reikalus? Turime mes patys pradėti.

Don Kamilis jį pertraukė: – O ar nesakei, kad palyginimai yra blogiausi pasaulyje dalykai?

– Priklauso nuo to, kas juos sako, – pasiaiškino Pe-

ponis ir patraukęs pečiais, pridūrė: – Aišku, svarbiau yra bendroji teorija.

– Tada aš tau sakau, jog bendroji teorija reikalauja, kad visuotinio bado metu būtų mintama tuo, kas sugriebiama. O jei kas tyčia naikina tai, ką turi, paskiau galės kiek nori groti Internacionalą, bet vis tiek padvės nuo bado, nes niekas nieko jam neduos.

– Tuomet visi kartu dvėsime! – sušuko Peponis. – Ne taip jau čia svarbu, anksčiau ar vėliau vis vien reikės dvėsti.

– Tada tu pirmas dvėsk! – nueidamas riktelėjo Don Kamilis.

Atsidūręs bažnyčioje, atvėrė širdį altoriaus Kristui.

– Tiems žmonėms reikėtų geros pamokos, – tarė Don Kamilis. – Siųsk jiems, Viešpatie, viską sujaukiantį viesulą. Tikrai, pasaulis jau yra prakeiktas, keršto, tamsybių ir blogybių nusiaubtas. Jau praverstų antrasis visuotinis tvanas. Tokiu būdu visi žūtume ir būtų suvesta galutinė sąskaita: kiekvienas stotume į Dievo teismą ir kiekvienas atsiimtume, ką užsitarnavome!

Kristus nusijuokė.

– Don Kamili, prie to galima ir be visuotinio tvano prieiti. Kiekvienam skirta eilė mirti ir stoti į Dievo teismą nuopelnų vainiko ar bausmės ištarmės atsiimti.

Ar ne tas pat įvyks ir be gamtinių sukrėtimų?

– Irgi tiesa, – aprimęs pripažino Don Kamilis.

Kadangi galutinėj sąskaitoj Don Kamilis nenorėjo visiškai atsisakyti visuotinio tvano minties, todėl stengėsi išgelbėti, kas galėjo būti išgelbėta.

– Gerai būtų, jei Tu atsiųstum nors truputį lietaus.

Laukai išdžiūvę, o vandens atsargos tuščios.

– Bus, bus lietaus, Don Kamili, – užtikrino jį Kristus. – Nuo pasaulio pradžios visuomet lijo. Ta mašina yra taip sutvarkyta, kad, kai tik reikia, štai ir lyja. O gal manai, kad Praamžis suklydo, tvarkydamas visatą?

Don Kamilis nuleido galvą.

– Sutinku, – atsidusdamas tarė. – Visiškai suprantu Tavo žodžių teisingumą. Bet kad vargšas bažnytkaimio kunigas negalėtų prašyti savo Dievo nors poros kibirė-

Atokvėpio valandai lių vandens, – atleisk, tai jau visai liūdnas reikalas.

Kristaus veido išraiška pasikeitė.

– Turi šimtus priežasčių, Don Kamili. Belieka tau tik prisidėti prie visuotinio protesto streiko.

Don Kamilis pasijuto pralaimėjęs ir nuleidęs galvą buvo beeinąs, bet Kristus jį susigrąžino.

– Nesigraužk, Don Kamili, – sušnibždėjo Kristus. – Žinau, kad tu, matydamas, kaip žmonės praranda Dievo malonę, laikai tai sunkia nuodėme, nes žinai, kad aš nusėdau nuo balno surinkti duonos trupinėlius. Bet reikia jiems atleisti, nes jie taip elgiasi nė negalvodami užgauti Dievą. Jie uždusę ieško teisingumo žemėje, nes nepasitiki Dievo teisingumu, ir suplukę ieško žemiškų gėrybių, nes netiki į amžinąsias vertybes. Dėl to jie tiki į tai, ką mato ir ką paliečia, o skraidančias mašinas laiko pragaro angelais šitoje pragariškoje žemėje, kurią veltui stengiasi paversti rojumi. Per didelė civilizacija juos stumia į tamsybes, nes jei toji civilizacija nėra gaivinama tikėjimo, žmogus galiausiai visur regi tik matematinius išskaičiavimus. Tos matematikos darna jiems tampa dievybe, nes jie pamiršta, kad Dievas sukūrė tą matematiką ir darną. Bet tavo Dievas nėra skaitytuvų Dievas, Don Kamili: juk tavo rojuje skraido gėrio angelai. Progresas vis labiau mažina žmonėms pasaulį. Kai mašinos pasieks šimto mylių greitį per minutę, pasaulis žmonėms atrodys labai mažutis, ir žmogus jame jausis tarsi žvirblelis, tupįs ant aukšto kalno viršūnės ir žvelgiąs į beribę erdvę. Tuomet toje beribėje jie atras tikėjimą į tikrąjį gyvenimą. Ir tada žmogus, nepakęsdamas mašinų, kurios sutraukė pasaulį iki skaičių saujelės, savo paties rankomis jas sunaikins. Bet iki tai įvyks, dar daug laiko praeis, Don Kamili. Taigi nenusimink, tavo dviračiui ir motorėliui dar negresia joks pavojus.

Kristus nusišypsojo, o Don Kamilis padėkojo, kad Kristus leido jam išvysti šio pasaulio šviesą.

Liesiaus vadovaujamas skraidantis „proletariškasis“ būrys vieną rytą pamatė Ilglaukio vynuogyne bedirbantį žmogelį ir jį suėmė. Beveik nešte atnešė į miestelio aikštę, kur susėdę laukė padieniai darbininkai ir namų tarnai.

Apstojo jį iš visų pusių. Tai buvo apie keturių dešimčių metų amžiaus žmogus, visomis keturiomis skėtriojęsis ir priešinęsis.

– Tai yra tikras ir aiškus žmogaus pagrobimas.

– Sakai, žmogaus pagrobimas? – paklausė ką tik atėjęs Peponis. – Dėl ko taip? Niekas čia tavęs nelaiko.

Jei nori, gali sau eiti.

Liesius ir kiti „skraidančio proletariškojo“ būrio vyrai jį paleido. Žmogus apsidairęs pamatė minią žiūrovų, kurie tylėdami ir nejudėdami stebėjo sunėrę ant krūtinės rankas.

– Pasakykit, ko iš manęs norite? – sušuko žmogus.

– O ko tu nori? – paklausė Peponis. Žmogus neatsakė.

– Šunsnuki! – suriūkė Peponis ir nutvėręs už krūtinės purtė. – Išdavike!

– Nieko neišdaviau! – atsakė žmogus. – Noriu užsidirbti, tai ir dirbu.

– Štai, visi šie žmonės norėtų užsidirbti, tačiau nedirba!

– Aš nesikišu į jų reikalus, – riktelėjo žmogus.

– Aš tave įkišdinsiu! – riūkė Peponis ir atsitraukdamas taip vožė atbula ranka, kad anas pargriuvo.

– Aš nesikišu, – atsikeldamas murmėjo pro prasiveržusį iš burnos kraują.

Gavęs iš Pilkiaus koja į užpakalį, vėl atsidūrė šalia Peponio.

– Patikrink jo kišenes! – įsakė Peponis Liesiui.

Kratos metu Peponis laikė jį milžiniškomis rankomis, ir žmogus negalėjo išsprukti.

– Įmest į upę! – staugė minia.

– Pakarti! – šaukė susivėlusi moteris.

– Palaukite! – tarė Peponis. – Pirmiau turime ištirti, su kuo turime reikalą.

Liesius padavė Peponiui žmogaus kišenėje rastą piniginę, o Peponis perdavė ją Staigiui, kuris vartė, žiūrinėjo ir skaitė ten rastą asmens pažymėjimą. Paskiau viską sudėjo atgal į piniginę ir sugrąžino žmogui.

– Paleiskite jį! – nuleidęs galvą įsakė, – mes apsirikome.

– Kodėl apsirikome? – riktelėjo susivėlusi moteris.

– Dėl to, kad apsirikome, – kietai ir piktai atrėžė Peponis.

Moteris tuojau nutilo.

Pasodinę žmogų į „skrajojančio proletariškojo“ būrio sunkvežimėlį, nugabeno iki gyvatvorės plyšio, pro kurį buvo iš lauko išsitempę.

– Gali ramiai toliau darbuotis, – tarė Peponis.

– Ne, ne! – atsakė žmogus. – Eisiu namo, nes už valandos, man rodos, išeina traukinys.

Trumpą laiką visi tylėjo. Tuo tarpu žmogus griovyje nusiprausė ir nusišluostė nosinaite.

– Labai apgailestauju, – pasakė Peponis, – bet tamsta, būdamas profesorius, negali eiti prieš mus, vargdienius žemės darbininkus.

– Profesoriaus uždarbis yra kur kas mažesnis už menkiausio tamstos darbininko atlyginimą.

Peponis papurtė galvą.

– Aš žinau, bet tai neliečia mūsų klausimo. Ir darbininkui, ir tamstai reikia tokio paties kiekio maisto, bet darbininko alkis skiriasi nuo tamstos alkio. Išalkęs darbininkas elgiasi kaip išalkęs arklys ir negali suvaldyti alkio, nes niekas jo nemokė. O tamsta gali tai padaryti.

– Tačiau mano vaikas to negali padaryti.

Peponis skėstelėjo rankomis.

– Jei jam skirta pasekti tėvo pėdomis, išmoks.

– Ar tamstai visa tai atrodo teisinga?

29

30

Artuma / 2007 m. gegužė

Atokvėpio valandai – Nežinau, – atšovė Peponis. – Nesuprantu, kodėl mes ir jūs, būdami maždaug tose pačiose sąlygose, negalime sudaryti bendro fronto prieš turtuolius.

– Tamsta pats jau pasakei: dėl to, kad nors ir tokio paties kiekio maisto esame reikalingi, mūsų alkis yra kitoks, negu jūsų.

Peponis vėl papurtė galvą.

– Jei aš pats nebūčiau to pasakęs, atrodytų filosofinis dalykas, – murmtelėjo Peponis.

Kiekvienas nuėjo savu keliu, o reikalas tuo ir pasibaigė: vidutinių darbininkų klausimas taip ir liko neišspręstas.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Šeimos gyvenimo įvairenybės Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Beveik visas mūsų gyvenimas kaip nors susijęs su šeima: tėvais, seneliais, broliais, seserimis, sutuoktiniais, vaikais. Be jokios abejonės, kiekvienas jos narys savaime įdomus kaip žmogus; tačiau negalima pamiršti ir pačios šeimos, tarsi savotiško medžio, kurio šešėlis kartais teikia pavėsį nuo kaitros, o kartais užstoja saulę. Čekų psichoterapeutas Miroslavas Plzakas yra vienas iš tų išmintingų žmonių, kurie santūriai ir ramiai žvelgia į šeimos gyvenimo verpetus bei viesulus ir tik primena, kad be kantrybės ir daugel pastangų bei trupučio gudrumo čia nieko nebus. Jo patarimai sutuoktiniams (knygoje, sudarytoje iš dviejų dalių – „Sutuoktinių dziudo“ ir „Skęstanti santuoka“) kai kam gali pasirodyti pernelyg ironiški, bet ir pats daktaras Plzakas į sentimentalumą bei perdėtą romantizmą žvelgia kreivai. Jis siūlo šeimos santykiuose taikyti dziudo principą: tai yra, atsiradus pavojui, kad tuojau kils kivirčas, ne mėginti partnerį nuginčyti ar, dar blogiau, paminti po kojomis, bet pasinaudoti jo paties energija smūgiui susilpninti. Paprasčiausias pavyzdys būtų toks: išgirdus kokį nors sutuoktinio priekaištą, ne rėkti ką nors prieš – maždaug: „O tu pats/pati?!“ arba: „Ir ką?! Dariau ir darysiu, kas man uždraus!“, bet susiimti rankomis už galvos ir sielvartingai pareikšti: „Na taip, taip ir yra, gryna tiesa, tačiau ką dabar daryti?“ Galima įtarti, jog tokia pozicija kivirčą akimirksniu užgesins, o pasikar-

tojus dažniau, bent jau suteiks šeimos gyvenimui deramo linksmumo. Tai principas šiaip besiginčijančioms šeimoms, o sutuoktiniams, išgyvenantiems tikrą krizę, verta taikyti „Skęstančios santuokos“ gelbėjimo taisykles.

Lietuvis psichoterapeutas Gintautas Vaitoška savo knygą, skirtą sutuoktiniams, pavadino „Lengvas gyvenimas“ tikrai nenorėdamas pasišaipyti. Jo patarimai (arba, kaip tiksliai parašyta paantraštėje, „Krikščioniškosios psichologijos etiudai sutuoktiniams“) primena, jog gyvenimas santuokoje, šeimoje iš tiesų gali ir turi būti lengvas, kaip lengva yra pasidalyta našta ar bendrystėje tekanti kasdienybė. G. Vaitoška irgi nevengia ironijos, pasakodamas apie pavojus, tykančius šeimų mūsų visuomenėje, ypač tuo sunkiu laikotarpiu, kai žmona „sėdi“ (kažin, ar būtų įmanoma surasti kitą žodį, dar mažiau tinkamą apibūdinti tam, ką per dienas veikia jauna mama su vienu ar keliais vaikais?) namie ir auklėja įpėdinius, o tėtis tas pačias dienas leidžia darbe, apsuptas guvių, žvalių ir pasitempusių kolegų, iš kurių tikrai ne visi yra vyrai... Kartais tokia padėtis, kuri šiaip tėra tik nelengva, gali virsti visiškai įtempta; ką daryti, kad taip neatsitiktų ir kaip elgtis, jei jau regime nemalonumų pradžią, rasime šioje knygoje. Vienas iš patarimų – priminimas kliautis gydančia ir gėrį skleidžiančia maldos galia: maldos ir už save, ir už sutuoktinį, ir už kitus.

O pabaigai – lengvas romanas, kurio pagrindinė veikėja ir yra tokia jauna mama, su keliais mažais vaikais gyvenanti priemiesčio name ir labai retai matanti įnirtingai dirbantį savo vyrą (atitinkamai – vaikų tėtį). Jennifer Weiner neparašė kokio nors ypatingo literatūrinio stebuklo, bet tie (na, atvirai pasakius, veikiausiai – tos), kurie (taip, kurios) jau skaitė anksčiau išleistą jos pasakojimą apie dvi labai skirtingas seseris „Aš ne blogesnė“, prisimins, kad autorė sugeba labai tiksliai ir įžvalgiai perteikti įvairias žmonių santykių vingrybes. Knygos „Toks mano gyvenimas“, kurią siūlome šįkart, herojė – jauna moteris, liaudiškai tariant, „užknista“ gyvenimo priemiesčiuose ir kitų mamų bei mažylių draugijos. Likimas jai pamėtėja detektyvinę mįslę, kurią ji ir imasi narplioti. Tam tikra prasme šioje knygoje teigiama lygiai tas pats, kas pirmosiose dviejose: šeima – brangiausias dalykas, tik būtina nepamiršti, kad tavo sutuoktinis irgi žmogus.

Visi tai žinome, bet kartais ne pro šalį, kai ir knygos primena.

Miroslav Plzak. „Sutuoktinių dziudo. Skęstanti santuoka“. Vertė Rasa Aleknonienė. Alma littera, 2006 Gintautas Vaitoška. „Lengvas gyvenimas“. Katalikų pasaulio leidiniai, 2007 Jennifer Weiner. „Toks mano gyvenimas“. Vertė Renata Endzelytė. Alma littera, 2007

Gero kino kampelis

Moteris kadre ir už kadro Ramūnas AUŠROTAS Apie moteris už kadro rašyti nelengva. Pirmiausia dėl to, kad jų labai mažai. Yra paskaičiuota, jog per visą kino istoriją moterų režisierių buvo ne daugiau kaip 3 proc. Net ir dabar, nors ir gyvename lyčių lygybės laikais, ši profesija išlieka vyrišku amatu. 2005 m. tik septyni iš 250 pelningiausių JAV filmų buvo sukurti moterų. Kodėl? Paprasčiausia atsakyti, jog dėl savo pobūdžio: juk kino režisūra yra ne tik kūryba, bet ir valios bei fizinių pastangų reikalaujantis darbas, varginanti finansavimo paieška, paklūstant kino industrijos reikalavimui sukurti komerciškai sėkmingą juostą.

Antra, rašant šia tema kyla pagunda kalbėti apie „moterų kiną“. Šis terminas turi dvi prasmes: viena nusako kiną, kuriamą moterų, pradedant klasikinio Holivudo eros kino režisierėmis Dorothy Arzner bei Ida Lupino ir baigiant visai neseniai išgarsėjusiomis Niki Caro bei Sofia Coppola. Kita vertus, „moterų kinas“ įgijo ir specifinę reikšmę, nusakančią produkciją išskirtinai moteriškai auditorijai. Tokios juostos, išpopuliarėjusios JAV 4–5-ajame dešimtmečiuose, dėl savo melodramatiško stiliaus ir perdėtų emocijų buvo vadinamos sentimentaliomis, arba „moterų filmais“ (weepies); juos atitiktų terminas „muilo opera“, vartojamas moterims skirtiems TV serialams apibūdinti. Kino kritikė Molly Haskell pavadino šį „moteriškų filmų“ žanrą „švelnia emocine pornografija nusivylusioms namų šeimininkėms“. Vertinant objektyviau, į moterišką žiūrovų ratą orientuoti filmai tenkino tą patį, ir moterims, ir vyrams būdingą eskapizmo – bėgimo nuo realybės – poreikį, kurį viename iš geriausių savo filmų „Purpurinė Kairo rožė“ (The Purple Rose of Cairo, 1985) pavaizdavo Woody Allenas.

Sąvoką „moterų kinas“ reikėtų vartoti atsargiai ir dėl to, kad antrosios femi-

nizmo bangos 7-ajame XX a. dešimtmetyje įtakoje susiformavusi feministinė kino teorija buvo linkusi priešpriešinti „moterų kiną“ vadinamajam „dominuojančiam“ arba „vyrų kinui“, kuris, jos nuomone, užuot vaizdavęs „tikrą moterį“, pateikdavo ją tokią, kokią ją mato vyrai, t. y. kaip vyro fantazijų (dažniausiai seksualinių) ir stereotipų vaisių. Pasak šios teorijos, moteris kine visų pirma yra vyrų nerealizuojamos (iš čia fatališkos moters, femme fatale, arba moters-vampyrės, wamp, įvaizdis) arba jau realizuotos (paklusnios žmonos ir namų šeimininkės įvaizdis) aistros objektas.

Tačiau siūlydama kovoti su vyrų dominavimu kine ir skatindama moteris kurti filmus bei atvaizduoti „tikrą moterį“, feministinė kritika iš tiesų metėsi į kitą kraštutinumą, vietoj moters daiktu paversdama vyrą. Tokių režisierių kaip Catherine Breillat filmuose vyrai silpni arba tik atlieka tam tikrą vyro, tėvo, meilužio ir pan. vaidmenį. Galiausiai vyras tampa visai nereikalingas, kaip Pedro Almadovaro juostoje „Sugrįžimas“ (Volver, 2005). Joje vyrų beveik nėra arba jie – tik priemonė moterų pasauliui iliustruoti, o pagrindinė herojė tampa savimi, sugrįžta į save (iš čia ir pavadinimas) tik atsikračiusi priklausomybės nuo savo vyro. Viskas baigiasi ne „realios moters“ vaizdavimu, o „vyriško žvilgsnio“ kritika ir „naujos“ tapatybės kūrimu.

Paradoksas, bet kino teorijoje vyraujant feministinei srovei, neturime moterų sukurtų filmų, kurie gražiai nagrinėtų tokius dalykus kaip moti-

nystė, moteriškumas ir objektyviai analizuotų vyro ir moters santykius. Keista, tačiau paprastai apie tai mums bando kalbėti vyrų sukurti filmai.

Vienas iš jų – pernai pasirodžiusi juosta „Tapytas šydas“ (The Painted Veil; žr. iliustraciją), sukurta pagal anglų rašytojo W. Somerseto Maughamo to paties pavadinimo romaną. Režisierius Johnas Curranas perteikia išties protingą meilės istoriją, galinčią būti pavyzdžiu šiuolaikinei jausmą išaukštinančiai visuomenei, apie tai, jog meilė nėra tik jausmas, o santuoka – vien lengvas pasivaikščiojimas. Filmas pasakoja apie tuščios, gyvenimo malonumams užaugintos moters moralinį pabudimą ir neištikimybės sugriauto santykio su vyru atkūrimą. Juosta subtiliai atskleidžia romantinės meilės trumparegiškumą ir teigia dabar ypač

nuvertinamos pareigos bei įsipareigojimo svarbą. Nestandartiškai pozityviai filme vaizduojama ir Katalikų Bažnyčia, tiksliau – misijose dirbančios pranciškonų vienuolės, o jų vyresniosios frazė pasako viską, ką reikia žinoti apie laimę santuokoje: „Kai meilė ir pareiga susilieja, nusileidžia malonė.“

31

32

Artuma / 2007 m. gegužė

Mokslo pasaulyje

Renė Dekartas – mokslininkas, aplenkęs laiką Prancūzas Renė Dekartas (lot. Renatus Cartesius) – viena iš ryškiausių XVII amžiaus asmenybių, padariusių milžinišką įtaką mokslų raidai. Jis buvo filosofas, matematikas, fizikas, biologas, medicinos tyrinėtojas, netgi poetas. Bene dažniausiai Dekartas minimas kaip filosofas, kartojamas jo posakis „Cogito, ergo sum“ („Mąstau, vadinasi, egzistuoju“), rečiau jis prisimenamas kaip matematikas. Tai neteisinga. Kartezianizmas yra tik viena filosofijos kryptis, ir į ją nesigilinsime. Tuo tarpu Dekarto indėlis į tiksliuosius mokslus, ypač matematiką, neišmatuojamas ir reikšmingas visais laikais. Bet apie tai vėliau. Pasidomėkime Renė Dekartu kaip žmogumi.

Koks jis buvo? Kaip gyveno? Kokie jo biografijos vingiai? Juk išskirtinio asmens gyvenimas visada įdomus.

Vaikystė Būsimas garsus mokslininkas – senos prancūzų didikų giminės palikuonis. Jis gimė 1596 m. La Hajė vietovėje, prie Turo. Giminės vyrai buvo išsilavinę žmonės: tėvas dirbo Bretanės parlamente, senelis – garsus gydytojas. Vos vienerių metų Renė tapo našlaitis: mirė jo motina. Visa Dekarto vaikystė prabėgo nuolat sergant, net nesitikėta, jog vaikelis išgyvens. Jį augino senelė ir labai jį mylinti žindyvė-auklė. Tėvas gyvai domėjosi trijų savo vaikų auklėjimu ir tapo pirmuoju Renė mokytoju. Pastebėjęs aštrų sūnaus protą ir smalsumą, Joakimas Dekartas atidavė berniuką į jėzuitų kolegiją La Fleše, Anžu provincijoje.

Tai buvo itin aukšto lygio mokykla, globojama paties Henriko IV. Dėstytojus jai parinkdavo itin dėmesingai, kruopščiai apgalvodavo ir sudarydavo mokymo programas. Be to, du iš eilės rektoriai buvo tolimi Dekarto giminaičiai.

Mokymąsi kolegijoje mokslininkas visada prisimins su dėkingumu tėvams jėzuitams. Dėl labai silpnos sveikatos berniukui daryta daug išimčių: jis turėjo atskirą miegamąjį, rytais, kiek tik norėdavo, galėdavo vartytis lovoje (taip vėliau darys visą gyvenimą). Jis būdavo

atleidžiamas nuo visiems privalomos rikiuotės, galėdavo iki valios skaityti viską, ką tik užsigeisdavo. Mokydamasis La Fleše, Dekartas išmoko savarankiškai mąstyti, būti metodiškas, nuoseklus, logiškas.

Beje, atrodo, ten susiformavo ir tokie jo bruožai, kaip didelis uždarumas ir besaikis atsargumas. Toks jau jis buvo!

Jaunystė Baigęs kolegiją, Renė turėjo pasirinkti: tapti karininku ar dvasininku? Įkalbėjęs tėvą dar šiek tiek palaukti, Dekartas išvyksta į Paryžių ieškoti nuotykių. Čia prasideda linksmybės su lengvabūdėmis draugijomis, kortavimas.

Tačiau nebūtų jis garsus būsimas matematikas! Lošimuose Renė įžvelgia sistemą ir jam sekasi! Dekartą džiugina ne tiek laimėti pinigai, kiek jo paties sugebėjimas apskaičiuoti ir numatyti.

Linksmybės greit įgrysta ir jis pasislepia nuo draugijų, atsidėdamas mąstymui bei mokslams. 1616 metais Puatjė universitete Dekartas įgyja teisės bakalauro ir licenciato laipsnius.

Sulaukęs 22-ejų nuvyksta į Olandiją ir pradeda karinę tarnybą. Čia užmezga pažintį su gydytoju Izaoku Bekmanu, gyvai besidominčiu matematika ir

fizika. Nuo to laiko iki paskutiniųjų dienų Dekartas bus susijęs su šiomis mokslo šakomis. Tarnyba armijoje nepridaro daug bėdų, nes karininkas Renė sugeba laviruoti taip, jog visada lieka nuošalėje nuo pavojų... Vis dėlto kariuomenėje šitaip neįdomu! Ją palikęs Dekartas pradeda keliauti. Šveicarija, Venecija, Roma. Artėjantis prie trisdešimties vyras ir vėl Paryžiuje, kur užmezga pažinčių su mokslininkais. Ypač susidraugauja su mokytu vienuoliu pranciškonu Marenu Mersenu. Ši abiem reikšminga bičiulystė truks daug metų ir taps tiltu tarp Dekarto ir prancūzų mokslo vyrų.

Dabar Renė rūpi tik mokslas, ir jis suka galvą, kur apsigyventi, kad aplinka būtų palanki mąstymui, mokslui. Be to, ir patogi. Pasirenka Olandiją. Čia praleis daug metų... Ištisus dvidešimt.

Branda Olandijoje Dekartas atsiduria neatsitiktinai. Šalis labai liberali religiniu požiūriu, puikus klimatas, kultūrinis gyvenimas virte verda. Ir joje nesunkiai galima... pasislėpti! O vienatvė mokslininkui būtina. Ją saugodamas jis per 20 kartų keis gyvenamąją vietą ir ją tiksliai žinos tik M. Mersenas.

Mokslo pasaulyje Tiesą sakant, Dekartas visai nėra atsiskyrėlis. Jis mėgsta patogumus, rūpestingai renkasi tarnus, turi daug draugų.

Bet labai saugo savo „autonomiją“. Nepaisant to, jo gyvenime atsiranda moteris. Apie ją žinoma nedaug: kad ji protestantė, raštinga, daug žemesnio socialinio statuso nei Dekartas. Vadinosi Elena Jans. Šio ryšio padarinys – dukrelė Fransina. Ją Dekartas beprotiškai myli ir kuria daugybę jos išmokslinimo ir ateities planų. Deja, Dievas sutvarko kitaip. Nesulaukusi nė septynerių mergaitė miršta nuo skarlatinos. Dekartas vėliau rašys: „Tai pats didžiausias sielvartas mano gyvenime.“ Elenos Jans jis nevedė. Spėjama, jog dėl konfesinio skirtumo.

Ir vėl darbas, rytiniai mąstymai.

Mokslininkas domisi biologija, medicina, pats skrodžia gyvūnus. Ligos seniai pasitraukė ir jis giriasi sulauksiąs šimto metų. Gyvenimo įpročiai lieka tie patys: rytais ilgai vartosi lovoje, daug laiko praleidžia gryname ore, stropiai renkasi maistą, valgo daug daržovių ir vaisių.

Artėjantis prie penkiasdešimties Dekartas pradeda susirašinėti su Pfalco kurfiursto dukterimi princese Elžbieta. Tai viena labiausiai išsilavinusių to meto moterų. Iš kataliko ir protestantės susirašinėjimo išliko apie 60 Dekarto laiškų apie filosofiją, tikėjimą, psichologiją, moralę.

Kartkartėmis jis aplanko savo tėvynę. Nors teologai aštriai kritikuoja Dekarto filosofiją, Prancūzija skiria jam nemažą personalinę pensiją. Mokslininkas jau ir taip pasiturintis žmogus, tačiau valstybė ir karalius jo nepamiršta.

1648 m. Dekartą į savo dvarą „mokytis filosofijos“ pakviečia Švedijos karalienė Kristina. Artėja pabaigos pradžia.

Finalas Einantis 54-uosius Renė Dekartas, plačiai žinomas mokslininkas, išvyksta į Stokholmą, pasak jo paties – „lokių kraštą“. Prasideda nykūs paskutinieji gyvenimo mėnesiai. Karalienė tai neturi laiko mokytajam svečiui, tai skiria pamokas penktą valandą ryto... Viskas baigiasi persišaldymu ir plaučių uždegimu. Šešias dienas Dekartas negydomas

guli lovoje, nes nesutinka su jam atsiųsto mediko pasiūlymais. Bando gelbėtis savo paties receptu – tabako ištrauka degtinėje ar ispaniškame vyne. Galiausiai suvokia, kad miršta. „Laikas keliauti, mano siela“, – ištaria Dekartas ir praranda sąmonę. 1650 m. vasario 11-ąją mokslininkas užgęsta.

Karalienė nori palaidoti jį Stokholmo protestantų katedroje, bet prancūzai tam priešinasi, tad pasiuntinys Šaniu palaidoja kapinėse. Po 16 metų Dekarto palaikai keliauja į Paryžių. Pirmiausia – į Šv. Povilo bažnyčią, paskui – į Šv. Genovaitės ir galiausiai jie iškilmingai perkeliami į Panteoną.

Išorė Kuo jau kuo, bet grožiu Renė Dekartas neišsiskyrė. Buvo žemo ūgio, turėjo didelę galvą, stambią nosį, atvėpusią lūpą. Amžininkai pastebi skvarbų, tiesiog veriantį jo pilkų akių žvilgsnį.

Puikiai jodinėjo ir fechtavosi, nevengė fizinių pastangų. Rengėsi gražiai ir madingai. Rūpinosi savo išvaizda beveik taip pat, kaip ir sveikata, o šiai skyrė ypač daug dėmesio.

Būdas Dar vaikystėje susiformavo jo uždarumas, atsargumas. Tuo metu nepaprastai daug ir godžiai skaitė, tačiau pats knygų nekaupė. Mokytis nemėgo, nagrinėjo tik tai, kas buvo įdomu jam pačiam. Niekas nemanė, kad iš lengvabūdžio jaunuolio išeis iškilus mokslininkas.

Dekartas pasižymėjo ne tik dideliu žinių troškuliu, atkaklumu, galingu protu, bet ir aikštingumu, pavydu. Negalėjo pakęsti, kai būdavo giriami kiti mokslininkai! Tuo tarpu liaupsės jo adresu Dekartą malonino tarsi balzamas.

Mokslininko santykiai su tėvu, broliu, seserimi ir abiem senelėmis buvo gana geri, tačiau ne itin artimi. Tikrai mylėjo tik savo dukrelę Fransiną ir žindyvę-auklę, kuriai testamentu netgi paliko turto dalį. Moterų Dekarto gyvenime būta, tačiau atrodo, jog priešingą lytį jis laikė savotišku „biologiniu priedu“, išskirdamas tik savo auklę, dukrelę ir princesę Elžbietą.

Palikimas Apie Dekartą – filosofą čia nekalbėsime. O ką gi jis nuveikė kitose srityse?

Biologijoje mokslininkas tikrai aplenkė laiką, aprašydamas fiziologinį reflekso lanką; jo pasiūlyta ryšio tarp jutimo organų dirginimo ir raumenų reakcijos schema tapo išeities tašku fiziologo I. Pavlovo darbams.

Daug drąsių savo laikams minčių Dekartas išdėstė „Žmogaus kūno ir visų jo funkcijų aprašyme“, „Sielos aistrose“.

Dviejuose veikaluose – „Traktate apie šviesą, arba pasaulį“ ir „Dioptrikoje“ – jis nagrinėja ir įrodo šviesos spindulio lūžimo dviejų aplinkų riboje dėsnį, taip pat kai kuriuos kitus dėsnius, be kurių sunkiai įsivaizduojamas tolesnė optikos bei oftalmologijos raida.

Tačiau mėgstamiausia šio mokslininko sritis buvo matematika. Ją laikė visa ko pagrindu ir pasiekė šioje srityje milžiniškų laimėjimų. Dekartas yra vienas iš pagrindinių (kartu su Pjeru de Ferma) analizinės geometrijos kūrėjų. Jis ėmė vartoti kintamojo dydžio ir funkcijos sąvokas, sukūrė koordinačių sistemą, kreives suskirstė į algebrines ir transcendentines. Kai mokykloje rašėme „+“ (plius), „–“(minus), žymėjome laipsnį (pvz., x2) ar begalybės ženklą „∞”, tikriausiai praleidome negirdomis ar pamiršome, jog visa tai sugalvota Renė Dekarto. Kintamuosius dydžius x, y, z... ir koeficientus a, b, c... žymime irgi pagal Dekartą.

Taip pat nemenkas yra jo indėlis į diferencialinį ir integralinį skaičiavimą.

Dekarto metodas padarė milžiniškos įtakos lygčių teorijai.

Jaunystėje bei prieš mirtį jis buvo pasukęs net į poeziją ir čia jam neblogai sekėsi.

Pabaiga?

Dekarto darbų pabaigos nėra. Jie tapo daugelio minėtų mokslų pamatu. Mokyklose ir universitetuose dar ilgai bus nagrinėjama filosofijos kryptis – kartezianizmas, bet turbūt visada bus rašoma x, y, z, x2 ir brėžiama koordinačių sistema, nekalbant apie daugelį kitų šio XVII amžiaus milžino sukurtų dalykų.

Parengė V. I.

33

34

Artuma / 2007 m. gegužė

Mandagumas mūsų kasdieninis

Mobilioji vergija Nepaneigiamas faktas, jog daugybė žmonių tapo priklausomi nuo belaidžių telefonų. Šie maži daikteliai tikrai patogūs, bet ar jie verti, kad taptume storžieviais? O neleistinai elgiamės kasdien ir visur. Kaip vadiname žmogų, kuris nutraukia įpusėtą pokalbį su jumis (šiurkščiai, nemandagiai!) ir ima šnekėtis su kitu asmeniu? Juk pasijuntame paniekinti, nereikšmingi, tarsi gavę antausį! Būtent taip ir daro mobilieji vergai.

Jeigu labai arba ne taip svarbaus pokalbio metu sučirškia telefonas, jo savininkas būtinai čiups triukšmaujantį daikčiuką ir, geriausiu atveju sumurmėjęs atsainų „atsiprašau“, leisis plepėti su anuo žmogumi. Beje, nė to automatinio „atsiprašau“ dažnai nepasigirsta.

Apie ką kalbama belaidžiu telefonu? Gal atsiliepiama į žmoniją ištikusią katastrofą, totalinį gaisrą, Ignalinos atominės elektrinės sprogimą, Klaipėdą užplūdusį cunamį ar ką nors panašaus? Kur jau ten! 90 procentų tiesiog pliurpiama.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Ar atkreipėte dėmesį, ką „mobiliuku“ šneka jaunimas? Dažniausiai tai būna: „Ką veiki?“, „Kur eini?“, „Matei tokį ir tokį filmą?“ ir t. t. Senimas – panašiai. Štai mano patirtis. Didelėje parduotuvėje stoviu eilėje prie kasos. Prieš mane stūksantis dvidešimties pavasarėlių raumenų kalnas maždaug 80 decibelų stiprumu nagrinėja ir per ragelį gvildena vakarykštes krepšinio rungtynes, o už manęs mindžikuojanti pensininkė visomis savo emfizeminių plaučių galiomis spiegia (kad perrėktų tą raumenų kalną) draugei apie ligas. Išrėkia viską apie spaudimą, sąnarius, migreną ir galiausiai seseriškai pasiteirauja: „O vidurius šiandien ar turėjai?“ Kasininkės veidas ir judesiai jau seniai primena robotą, ji nebegirdi nieko, išskyrus kasos aparato skimbtelėjimus. Ji – ne

žmogus, tik kasininkė. Užtat aš viską girdžiu ir nervinuosi. Nes esu pavargusi, skubu, nes noriu atimti tuos žaisliukus iš abiejų šnekėtojų. Ir nejaučiu jokios pagarbos nei senelei, „prigaminusiai“ daug BVP, nei jaunimui, kuris mūsų ateitis.

Kraupiausia yra posėdžiaujantys „mobilieji abonentai“. Nesvarbių posėdžių pasaulyje nebūna. Tai nepaneigiama. Jei prie stalo sėdi dešimt žmonių, mažiausiai keturiems iš jų gvildenamas klausimas gyvybiškai svarbus. Per posėdį paprastai suskamba pirmininko ar „zicpirmininko“ telefonai. Valdžia pašoka nuo kėdės, nuspūdina tris keturis žingsnius ir netildydama balso šneka tikrai nesvarbiausia tema. It musę kandę kiti dalyviai sėdi kvailais veidais ir laukia, kol valdžia teiksis sugrįžti į posėdį. Ypač nervinasi keturi minėtieji.

Telefonai, nepaisant prašymų juos išjungti, nuolat skamba filharmonijų salėse, teatruose, net bažnyčiose per Pakylėjimą. Beje, apie bažnyčias. Nesakysiu, kurioje konkrečiai ir koks kunigas, bet savo akimis mačiau, kaip „verslus“ klebonas pasidėjo ant sakyklos savo telefoniuką ir pamokslaudamas vis dėbčiojo į jį. Gerai, kad nors garsą buvo išjungęs! Graudinausi ir linksminausi tuo pat metu.

Tarp kitko, pamokslas buvo silpnas, žmonės snaudė.

Baisiausia, kai šie aparatai čirpia šarvojimo salėse.

Dar vaizdelis iš „natūros“. Per šermenis salėje sužvinga telefonas. Jo savininkė atsikelia, išeina į vestibiulį ir gerai išlavintu balsu sako: „Šaldytuve – šaltibarščiai, bulves ir guliašą pasišildyk mikrobangėje. O pinigus ar išmokėjo? Išnešk šiukšles ir atvažiuok manęs pasiimti.

Na, yra visi. Jonaičiai, Petrauskai, Gintaras su savo fifa.

Atvažiuosi, pamatysi. Ir suplauk indus.“ Žmonės, išgirskit šitą apelį! Nustokit priklausyti nuo belaidžio telefono, nebūkite telefoniniai storžieviai. Neatsiliepkite į skambučius nederamu laiku ir netinkamose vietose! Juk skambutis – ne žemės drebėjimas ir ne artimojo mirtis! Ne gaisras! Ne taifūnas!

Kaip galima smukti taip, kad rėkiantis mažas aparatukas ima valdyti žmogų ir jo gyvenimą?

Skaičiau, jog Umbertas Eko, paklaustas kodėl neturi belaidžio telefono, nustebęs atsakė: „O kam jis man?

Juk bet kuriame pasaulio kampelyje mane galima rasti paprastu telefonu!“ Na taip, galima. Nes jis klasikas, garsenybė, Nobelio laureatas. O Jonas, Pranas, Kazys?

Ar jie gali pritūpti ant vieno hektaro be nešiojamųjų aparatėlių? Taigi kaip susikalbės?!

O gal aš čia ko nors nesuprantu?

A. B.

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė moterims Seniai visiems žinoma, jog moterys visaip stengiasi išsisukti nuo apsilankymo pas ginekologą. Toks elgesys visiškai klaidingas. Beje, ir labai pavojingas moters sveikatai. Štai penkios priežastys, dėl kurių būtina reguliariai lankytis pas moterų ligų gydytoją.

1. Esi moteris, todėl turi rūpintis savo lytiškumu ir moteriškumu, nes tai – tavo turtas. Moteriškumo esmė yra ne drabužiai, aukštakulniai ir makiažas, bet svarbių tavo kūno organų veikla, nulemianti išvaizdą ir savijautą.

2. Nereikia sumenkinti moteriškų negalavimų ir delsti apsilankyti pas gydytoją. Negydomos, užleistos lytinių organų ligos gali tapti nevaisingumo priežastimi. Dažnai ignoruojamos tokios „smulkmenos“, kaip skausmingi lytiniai santykiai, išskyros, maudimas pilvo apačioje, yra rimti signalai, kad reikia skubiai kreiptis į moterų ligų specialistą.

Jeigu kartojasi gimdymo takų užkrėtimai, reikia paimti gimdos kaklelio išskyrų pasėliui padaryti, ištirti mikroflorą ir bakterijas ir nustatyti, kuriems antibiotikams jos yra jautrios. Tik taip gydytojas galės parinkti tinkamus vaistus.

3. Ketvirtadalis piktybinių auglių moterims būna gimdymo takuose, ge-

nitalijose. Didžioji jų dalis sėkmingai įveikiama, jeigu gydyti imamasi laiku, t. y. nepavėlavus. Būtent dėl to kiekviena moteris sykį per metus turi apsilankyti pas ginekologą ir atlikti citologinį tyrimą, leidžiantį įvertinti paimto tepinėlio ląstelių būklę. Tokiu būdu galima „sugriebti“ priešvėžinius susirgimus ir pastebėti ankstyvąsias vėžio stadijas.

Citologinis tyrimas lengvai prieinamas, neskausmingas, greitas, nebrangus ir nekenksmingas. Jis gali išgelbėti gyvybę!

4. Ginekologas turi patikrinti moters krūtis. Jeigu pamiršo, priminkite jam. Suradus pakitimų, moteris nukreipiama išsitirti ultragarsu, atlikti mamografiją ar biopsiją. Laiku diagnozuotas krūties vėžys yra pagydomas.

5. Su ginekologu galima pasikalbėti apie natūralų šeimos planavimą. Medikas paaiškins, kaip reikia stebėti savo kūną, suprasti jo siunčiamus signalus ir atpažinti vaisingas dienas. O tada sugebėsi visiškai natūraliai, pagal gamtos dėsnius planuoti kūdikio pradėjimą tau ir vyrui patogiu laiku. Tai teisinga etine ir moraline prasme. Katalikų Bažnyčia visiškai pritaria natūraliam šeimos planavimui.

Taigi primenu. Apsilankyk pas ginekologą, jeigu:

tau kyla įtarimų, kad pastojai; nebuvai pas jį jau metus; lytiniai santykiai tapo skausmingi; iš makšties pasirodo išskyrų; kraujuoji tarp menstruacijų; skauda pilvo apačią ir strėnas.

Kartais moterys vengia apsilankyti pas ginekologą, nes „gėda, nemalonu“.

Nieko neprotingesnio negalima sugalvoti! Žmogaus kūno dalys nėra nei „gėdingos“, nei „padorios“. Gydytojas mato tik ligą, užkrėtimą, negalavimą ir pan., o jūsų intymumas jam nė motais. Išeitų, jog lygiai taip pat, neva drovintis, pilvo chirurgui nederėtų rodyti savo jeknų (t. y. kepenų), nes jos irgi „negražios“, ar odontologui – sukirmijusių dantų, kurie esti tikrai nepatrauklūs. Gydytojai darbuojasi tam, kad tikrintų, gydytų, patartų, o klaidingai suprasta gėda gali jums kainuoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę.

Beje, ir menopauzę išgyvenančios moterys savo sveikatos neturėtų vertinti lengvabūdiškai. Joms galioja tos pačios taisyklės, nes klastingos ligos vyresniame amžiuje puola dažniau ir aršiau. Nors vaisingumo metas jau praėjo, visa genitalijų sistema tebėra ir joje visko gali nutikti kur kas dažniau, nei jaunoms moterims.

Šypsenos be raukšlių Gydytojo laukiamajame kalbasi du pensininkai.

– Jau ta daktarų rašysena – nieko perskaityti negalima!

– Betgi tai labai gerai! Su pernykščiu receptu aš pusę metų nemokamai važinėjau troleibusu, pusmetį lankiau operos spektaklius, o praėjusią savaitę išsirūpinau priedą prie pensijos!

* * *

Gimdymas. Akušerė priima vaiką – berniukas, tik neverkia, bet juokiasi susiėmęs už pilvuko.

Rankytė sugniaužta. Sutrikusi akušerė atgniaužia kumštelį, o ten – kontraceptinė tabletė.

* * *

Ką tik baigusi medicinos universitetą gražutė seselė susirūpinusi klausia palatos gydytojo: – Daktare, kai tik pacientui Baranauskui matuoju kraujospūdį, jo širdis ima labai smarkiai plakti.

Gal jam skirti raminamųjų?

– Ne, – atsako gydytojas. – Pakaks užrišti akis prieš matuojant kraujospūdį.

35

36

Artuma / 2007 m. gegužė

Gyvenimas kaip senas vynas

Leisk Vyrui gyventi...

Vanda IBIANSKA Kad ir ką sakytum, gyvenimas sukasi aplink Vyrą. Ir visai nesvarbu, ar Jis – šviesos spindulėlis tavo kasdienybėje, ar tik nuolatos painiojasi tau po kojomis, ar tykiai ir beviltiškai esi susitaikiusi su Jo buvimu. Jei Vyras jau atsirado tavo gyvenime, įsikūrė po tuo pačiu stogu, nuėjai su Juo prie altoriaus, nori to ar nenori, Jis, Vienintelis, tapo visa ko – reikalų, dalykų ir įvykių – ašimi. Nes, kaip žinoma, namai be Vyro esti tokie, na, ne visai namai. Štai kas yra Vyras!

Bėda, kad esame perdėtai aktyvios.

Pernelyg dažnai Vyro atėjimas į mūsų gyvenimą tampa mums iššūkiu: jau aš Jam tai pagelbėsiu... Pasidarys geresnis, protingesnis, gražesnis. Kažkodėl tokių ketinimų neturime savo tėvo, brolio, bendradarbio ar viršininko atžvilgiu. Praeivio irgi nebandome taisyti, bendrakeleivio taip pat nesirengiame „pagerinti“. O savo Skirtąjį, Išsirinktąjį – oho! Nes esame plieninės valios, plačių polėkių, ištvermingos ir be galo nuoseklios. Šukuoja plaukus į dešinę? Bet juk į kairę Jam daug labiau tinka! Mūvi džinsus? Pats laikas Jį apvilkti kostiumu, kad pajustų elegancijos žavesį. Mėgsta kriminalinius romanus? Kokia nesąmonė, juk yra Prustas, Džoisas ir Kafka! Vos išlipęs iš lovos valosi dantis? Betgi tai reikia daryti papusryčiavus!

Arba tas Jo pomėgis šlemšti kiaušinienę su rūkytais lašinukais! Visi žino, kad minkštai virtas kiaušinis daug sveikiau.

Vos ne kasdien su Jonu, Petru ir Kaziu pliekiasi kortomis, o juk kur kas naudingiau būtų pasivaikščioti...

Nuo to viskas ir prasideda. Pirmiausia nekaltai stengiamės išgyvendinti viengungiškus Jo, mamytės sūnelio, įpročius.

Paskui pradedame Jį spausti vis ankštesniu kietu geležiniu žiedu. Norime viską (!!!) žinoti, viskam vadovauti, visa spręsti. Esame ne tik žmona, draugė. Pamažėle tampame motina, aukle, pagaliau – prižiūrėtoja... Atliekame savo pareigas jaudinamai atkakliai, esame pasirengusios kovoti iki pergalingos pabaigos. Jis priešinasi, bando išsisukinėti, dangstytis tylėjimu arba laikraščiu, kartais – stuksėdamas plaktuku, veržliarakčiu. Ak, tai mus dar labiau paskatina sustiprinti savo pastangas. Jeigu nebūtų jokių kliūčių, ką reikštų visi vargai! Tik kietas, nepasiduodantis vyriškis šio to vertas…

Visa, kas domino ir žavėjo tik susipažinus – Jo kitoniškumas, nepriklausomumas, individualybė, kasdien gyvenant bendruose namuose tampa kovos objektu, „priešu“, kurį reikia nugalėti.

Visada – visada! – po ranka kažin kaip atsiranda pavyzdžių palyginimams. Aišku, Jo nenaudai: tai – tėtis, draugės vyras, brolis, pusbrolis, bendradarbis...

Anie moka viską namie padaryti, išneša šiukšles, pavedžioja šunį, nuvažiuoja Romualdo Rakausko nuotrauka

į parduotuvę, suplauna indus, yra supratingi, užjaučia ir pasikalba. O Jisai niekaip negali priartėti prie idealo. Kad ir ką darytų, Jam toli iki tobulybės. Kartais Jam šitai primename juokais ir švelniai, kitąsyk – valandų valandas ėdame, kritiškais momentais – rėkiame arba skęstame ašarų klane. Mums galima plepėti su drauge taip, kad Jis nespėtų nė įsiterpti, bet Jo susitikimai su draugais?!

Jeigu mes nežinome, kur jie gyvena ar susitinka, tai jau nusikaltimas šeimai.

Mes galime spoksoti serialus, bet ko vertas tas Jo žiūrimas boksas? Mes galime skubėti ir išmėtyti drabužius kur papuola, bet Jį motina turėjo išmokyti tvarkos! Kai būnu pavargusi, prastai nusiteikusi, negaluojanti, susinervinusi, Jis – kažkada prisiekęs meilę ir ištikimybę – išeina pasivaikščioti per dulksną, taikosi prigulti arba kuičiasi garaže. Visiems akivaizdu, kad didžiausi Jo nusižengimai – tai bandymas atgauti nepriklausomybę ir trauktis iš bendrijos. Nesvarbu, kad tik simboliškai. Bet kokią Jis turi teisę?! Aš taip gražiai kuriu gyvenimą dviese, o Jis toks nedėkingas...

Taip galima bristi iki begalybės. Beveik. Nes Jis arba galutinai nusprendžia sprukti, arba, išgąsdintas savo vizijos apie eilinę ar dar kietesnę priežiūrą, virsta nuolankia tylia avele. Ar kuri nors iš tų dviejų alternatyvų tave vilioja?

Gerai pagalvokime, nuoširdžiai ir visai atvirai atsakykime: ar tikrai norime būti nugalėtojos toje mūsų pačių užvirtoje kovoje? Susirėmimuose, kurių esmė – neleisti Jam būti savimi? Juk toks „neišauklėtas“, nesusiformavęs, nesusiliejęs su tavimi į vienį, kitados Jis buvo tavo svajonių Vyras. Gal reikia, kad, nepaisydamas vestuvinio žiedo ant dešinės rankos, ir toliau būtų Vyras?

Leisk Jam gyventi...

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Šv. Kazimiero knygynas Kaune (Vilniaus g. 3) Čia prekiaujama: naujausia dvasine, teologine, filosofine, psichologine, grožine literatūra vaikams ir suaugusiems; Bažnyčios dokumentų leidiniais; metodine medžiaga katechetams ir jaunimo grupių vadovams; tikybos vadovėliais; mūsų šalies ir užsienio meistrų religinio meno dirbiniais; albumais, atvirukais, garso ir vaizdo kasetėmis bei kompaktinėmis plokštelėmis; suvenyrais ir sidabro gaminiais.

• • • • • • •

Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio – 10–18 val., šeštadienį – 10–14 val.

Poilsio diena – sekmadienis.

Adresas: Vilniaus g. 3, Kaunas Tel. (8-37) 20 67 95, faks. (8-37) 20 91 68 El. paštas: kazimiero@one.lt

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (212) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda Dailininkė Silvija

IBIANSKA

KNEZEKYTĖ

Redakcijos adresas:

M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 16462 Tiražas 11 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

© Artuma. Indeksas – 5010 Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Vilniaus arkivyskupijoje gegužės 18–27 d.

Panevėžio vyskupijoje gegužės 27 – birželio 3 d. Šiaulių vyskupijoje birželio 3–9 d.

Vilkaviškio vyskupijoje birželio 9–14 d.

Telšių vyskupijoje birželio 14–20 d.

Kauno arkivyskupijoje birželio 20–27 d.

Kaišiadorių vyskupijoje birželio 27–30 d.

Lietuvos jaunimo dienose birželio 30 – liepos 1 d.

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

1 mėn. prenumeratos kaina 3 Lt, 3 mėn. — 9 Lt, 6 mėn. – 18 Lt. Užsienyje Artumos prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai