Artuma by Artuma

Artuma 2007 m. bir탑elis

Ganytojo laiškas „Artumai“ Tėvų šventė Lietuvoje pagal tradiciją pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiama Motinos diena, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo diena. Tai gera proga bent kartą per metus mūsų brangiesiems tėveliams pareikšti meilę ir dėkingumą už visa tai, ką jie darė ar daro mūsų labui. Dažnai girdime kalbant, kad dabartiniais laikais tėvystės prasmė pažeista, o psichologai imasi analizuoti, dėl kokių priežasčių tėvo vaidmuo taip sutrikdytas. Tvirtinama, jog vertybių krizė ir vilties stoka iš dalies lemia šiandienos visuomenę persmelkiančią tapatybės krizę. Šioje visuomenėje labai dažnai gyvenimas grindžiamas vien medžiagine gerove, neatskleidžiančia būties prasmės ir neteikiančia pamatinių vertybių, kurios yra džiaugsmo ir laimės šaltinis, padeda laisvai ir atsakingai apsispręsti. Norėčiau pasidalyti su jumis kai kuriomis mintimis, kylančiomis iš krikščioniško tikėjimo, persmelkiančio tautos sielos gelmę, darančio įtaką jos papročiams, įkvepiančio dvasingumą, kultūrą ir meno paveldą. Šios tradicijos ir religinės, moralinės bei dvasinės vertybės kūrė tautos kartų bei individų tapatybę nuo tada, kai 1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila pats priėmė krikštą, vėliau žadino ir palaikė visos tautos atsivertimą. Tais pačiais metais buvo įkurta Vilniaus vyskupija, o jos pirmasis vyskupas buvo pranciškonas misionierius Andrius. Žodžiai „tėvas“ ir „motina“ mums primena tradicinę šeimą, kurioje patyrėme meilės dovaną. Ši šeimos sąvoka atitinka žmogiškąją prigimtį. Popiežius Benediktas XVI neseniai patvirtino tai savo kalboje vyskupams, kunigams, vienuoliams bei pasauliečiams, susirinkusiems Aparesidos šventovėje Brazilijoje, pabrėždamas: šeima yra žmonijos paveldas. Ačiū Dievui, Lietuvoje tradicinė šeima, sudaryta iš tėvo, motinos ir vaikų, dar yra tikrovė, išgyvenama daugumos Lietuvos žmonių. Ši tikrovė dar giliai įsišaknijusi jūsų tikėjime ir jūsų kultūroje. Tačiau panašiai kaip ir kitose šalyse dėl sekuliarizmo ir etinio reliatyvizmo, taip pat dėl socialinio nestabilumo priimami įstatymai, nepadedantys puoselėti gyvybės kultūros, veikiau skleidžiantys mirties kultūrą (pavyzdžiui, abortą, eutanaziją, manipuliavimą embrionais). Negana to, mūsų dienomis patiriame nepaprastą kai kurių judėjimų bei grupių spaudimą, – jos bet kokia kaina siekia mums primesti savo požiūrį, verčia gerbti jų teises, tačiau anaiptol negerbia joms priešingos nuomonės, kitokių teisių ir kitokių vertybių.

Žinoma, tėvo asmuo, jo misija, atsakomybė šeimoje ir visuomenėje įvairiose epochose patyrė pokyčių. Tolydžio vis labiau suvokiama tiesa, atspindinti Senojo Testamento Dievą, kuris išrinktajai tautai parodomas kaip Tėvas. Paprašytas mokinių išmokyti melstis, Dievo Sūnus Jėzus mokė sakyti „Tėve mūsų – Aba“. Tai Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos žodis. „Tėve – Aba“ – tai meilus žodis, primenantis vaiko kalbą ir reiškiantis, jog tas, kuris šlovinamas su pagarbia baime, tapo pats artimiausias mūsų meilei. Naujasis Testamentas mums ypač atskleidžia, kad Dievas yra Tėvas ir turi Sūnų – lygų prigimties kilnumu, priėmusį žmogiškąją prigimtį, gyvenusį tarp mūsų, kad mus padarytų dangaus Tėvo įsūniais. Per Sūnų galime pažinti Tėvą, kaip Jėzus sakė Pilypui: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Birželio mėnesį švenčiame taip pat šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę. Petras buvo vedęs ir šeimos tėvas. Jis pirmasis Jėzaus pakviestas ištarė krikščionišką tikėjimo išpažinimą. Į klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“ jis atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Apaštalas Paulius mums sako: „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6). Petras ir Paulius mus moko, kaip gyventi danguje esančio mūsų Dievo, Tėvo, kurį vadiname „Tėti – Aba“, pašaukimu. Tėvai pašaukti liudyti šią tėvišką meilę ir atsakomybę šeimoje. Tai jų pašaukimas, tai jų misija! Nūdienėje visuomenėje, vis labiau prarandančioje dvasines vertybes, labai reikia, kad tėvai – žinoma, padedami motinų, – įsitrauktų į savo vaikų ugdymą, kurdami židinį, kuriame gera gyventi, nes ten viešpatauja meilė, o tėvai nebijo liudyti Dievo malonės Evangeliją (plg. Rom 15, 16; Apd 20, 24) ir taip lydi savo sūnus ir dukras į gyvenimo pilnatvę. Apaštalas Petras gavo iš Kristaus misiją stiprinti savo brolių tikėjimą. Šią misiją mūsų dienomis vykdo Petro įpėdinis popiežius Benediktas XVI. Norėčiau Jūsų dėmesiui pasiūlyti citatą iš pirmosios jo enciklikos Deus caritas est: „...krikščionys, nepaisydami aplinkinio pasaulio nesuprantamumo ir painumo, ir toliau tiki Dievo gerumu ir meile žmonėms (plg. Tit 3, 4). Nors, kaip ir visi kiti žmonės, panardinti į dramatiškai sudėtingus istorijos įvykius, jie išlieka tikri, kad Dievas yra Tėvas ir mus myli, net jei jo tylėjimo neįstengiame suprasti“ (Deus Caritas est, 38). Linkiu Jums geros ir šventos Tėvo dienos.

Arkivysk. dr. Peteris Stephanas ZURBRIGGENAS Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

Laiškas skaitytojams

Turinys

Sveiki, mielieji mūsų Skaitytojai, o labiausiai šį kartą būkite pasveikinti Jūs, tėvai bei vyrai!

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kai Dievas yra Tėvas

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Jėzaus nepagarba tėvams?!

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Apie Bažnyčios „vyriškumą“

Klausimai ganytojams

Kronika Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS 7 Bažnyčios pulsas Ses. Benedikta ROLLIN RA Kai sielą paliečia Dievas Jurgis Matulaitis: būti dėl kitų

9 10

Dr. Andrius NAVICKAS Įsisenėjusios švietimo sistemos bėdos 12 Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Vyrai – silpnesnioji giminė?

Psichologė Zita VASILIAUSKAITĖ Tėtis irgi... laukiasi

Jūratė KUODYTĖ Mylėti žmogų, nepritarti nuodėmei 17 Viešpats nuvelka ir purviniausius drabužius...

Tomas VILUCKAS Kitokios sveikatos beieškant

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (VI) 24 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Tapytojas

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Tėvas ir vaikas kine ir gyvenime

Meno pasaulyje Arūnė JANKAUSKAITĖ Mįslingas ir didis Dmitrijus Šostakovičius

Sveikata Nejau klimaksas?

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Ak, vyrai (pro redakcijos langą) Šypsenos be raukšlių

35 36

Pirmiausia Jus norisi sveikinti ne dėl dabar taip uoliai paisomų bei visaip propaguojamų „lygių galimybių“ (praeitą mėnesį pasveikinus motinas, o numerio temą paskyrus moterims). Taip, dėl Tėvo dienos, vis labiau pastebimos ir švenčiamos mūsų šeimose bei Tėvynėje, maloniai verčiančios nuolat mąstyti apie tėvystę šiandienėje visuomenėje. Tėčiais (vis dar, ačiū Dievui!) tegali būti vyrai, todėl šįsyk nutarėme šiek tiek padiskutuoti apie juos bei vyriškumą. Ir žurnalo viršeliui ieškojome vyriško Kristaus atvaizdo (mozaika iš Romos Šventųjų Kosmo ir Damijono bažnyčios apsidės, VI a. pr.). O kad Jūsų nuolankus tarnas per daug Jums neįkyrėtų, šį kartą Laišką skaitytojams parašyti paprašėme „Artumos“ ištikimos skaitytojos ir bičiulės ponios Marijos. Taigi, tuomkart mielai nutylu ir atsisveikinu, Darius Chmieliauskas

Kas, jei ne moterys, turėtų kalbėti apie vyrus, tėvus. Vis prisimenu vieno anekdoto nuotrupas, kai vyras sakosi šeimoje su moterimi darbais pasidalijęs. Juk vyrams rūpi globalūs klausimai: ozono skylės didėjimas, JAV prezidento rinkimai, visuotinis atšilimas ir t. t., o moterims – kasdieniai darbeliai, t. y. vaikų auginimas, auklėjimas, namų priežiūra, šeimynykščių maitinimas ir kita. Ši, nors ir anekdoto, ištraukėlė, mano manymu, atspindi tam tikrą tiesą. Apie kokį vyrą bepaskaityčiau Šventajame Rašte – Tobiją, Ozėją, Saliamoną ar paklydėlį sūnų sutinkantį tėvą, – jų poelgiai, išmintis ir supratimas neįtikėtinai peržengė genčių ar valstybių ribas ir laiką. Šie skaitiniai ir šiandien žmoniją pakylėja prie Dievo. O Dievas – mūsų Tėvas. Sunku pervertinti tėvų reikšmę vaikams. Nuolat girdime apie tėvo įtaką sūnui, bet tėvas toks pat svarbus dukters gyvenime. Nuo tėvų pagarbos ir besąlygiškos meilės mums, savo dukroms, priklauso mūsų ateitis. Tūlas sakys, kad daug kas ją lemia. Taip, bet savo kailiu patyriau, kaip esmingai ir stipriai mano gyvenimą paveikė tėvas. Nuo tėvo įdiegtos pasaulėjautos, jo teikiamo saugumo jausmo priklauso sėkmingas mylimo vyro pasirinkimas bei džiaugsmingas ir gaivinantis bendravimas su juo, gebėjimas mylėti savo vaikus, mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo. Tėvai išleidžia mus į gyvenimą. Mama sako: „Dar pabūk. Mums taip gera būti kartu“; tėvas išlydi į kelionę tardamas: „Eik. Aš pasitikiu tavimi. Tau pasiseks.“ Šie žodžiai – mūsų laimės laidas. Tėvo meilė suteikia sparnus ir leidžia pasitikėti savimi ir kitais. Tėvo meilė garantuoja tikėjimą, kad esame mylimos, mumis nebus pasinaudota, ir lygiai taip pat laiduoja mūsų gebėjimą beatodairiškai ir besąlygiškai mylėti pačioms. Tėvo meilė kuria ir mūsų ryšį su Dievu. Pasitikėjimas tėvu leidžia jausti visada mylinčio ir atleidžiančio Dievo buvimą, patirti jo meilę. Pati stebiuosi... Kokia atsakomybė! O gal nuliūdinau tas, kurios nepatyrė tėvo rūpesčio ir dėmesio? Laimei, Dievas – taip pat mūsų Tėvas. Jis viską pakelia ir viskuo tiki, visada pasitiki mumis, kantriai laukia mūsų atsigręžimo, be perstojo, besąlygiškai ir be išskaičiavimų myli mus. Ir tai, ačiū Dievui, niekada nesibaigia... Marija NAVICKA

Artuma / 2007 m. birželis

Credo

Kai Dievas yra Tėvas Birželio kalendorius Žmonės sugalvojo Dievui daugybę vardų, bet pats gražiausias yra tas, kurį tarti išmokė mus pats Jėzus. Mes, Jėzaus mokiniai, kasdien kartojame šitą vardą. O, kad kartodami suprastume, jog bendravimas su Dievu, turinčiu tokį vardą, keičia mūsų gyvenimą, teikia šviesos net ir niūriausią gyvenimo valandą!

Sekmadieniai ir iškilmės Birželio 3-ioji – Švč. Trejybės sekmadienis. Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia – tai krikščionių Dievo vardas. Pasibaigus didžiajam Velykų laikui, šį sekmadienį šauksimės savojo Dievo, dėkodami jam už malonės dovanas. Šiandien, Tėvo dieną, kalbėdami apie Dievą, geriausiai galime suvokti, kas ir koks yra tikrasis tėviškumas. Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums, šventojo tikėjimo išpažinėjams, suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei. Birželio 10-oji – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmės. „Kada tik valgome šitą duoną ir geriame iš šitos taurės, mes skelbiame Viešpaties mirtį, kol jis ateis“, – kartoja Bažnyčia, išmokusi iš apaštalo Pauliaus. Tai – Eucharistijos esmė. Dieve, Švenčiausiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą, išmokyk mus taip garbinti šventuosius tavo Kūno ir Kraujo slėpinius, kad galėtume nuolat naudotis atpirkimo vaisiais. Birželio 15-oji – Švč. Jėzaus Širdies iškilmės. „Aš ganysiu savo avis ir duosiu joms pailsėti“, – šiais Jėzaus žodžiais šiandien stiprinsimės įsižiūrėdami į jo Širdį – meilės simbolį. Dieve, Gerasis Ganytojau, savo visagalybę labiausiai parodantis gailestingumu ir atleidimu, surink pasaulio naktyje

klaidžiojančias tautas ir atgaivink jas prie savo malonės šaltinio, trykštančio iš tavo Sūnaus Širdies, kad galėtume džiūgauti šventųjų bendrijoje žemėje ir danguje. Birželio 17-oji – XI eilinis sekmadienis. Vėl esame kviečiami sėstis prie Eucharistinio stalo. Šis stalas, kurį mums paruošė Kristus, yra bendrystės vieta ir laikas. Ar esame verti sėdėti drauge su juo? Ne! Bet jis mus padaro vertus savo bendrystės. Dieve, tavimi pasitikinčiųjų stiprybe, išgirsk mus, kai tavęs šaukiamės, ir paremk savo malone, kad vykdytume tavo įsakymus ir patiktume tau norais bei darbais, nes be tavęs nieko negali mirtingas žmogus. Birželio 24-oji – šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmės. Jis  – Mesijo pirmtakas, pranašas, nurodęs Kristų kaip avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jis – Jėzaus krikštytojas Jordane, kankinys, patvirtinęs savo krauju tai, ką skelbė. Taigi jis – daugiau negu pranašas (plg. Mt 11, 9). Dieve, šventąjį Joną Krikštytoją paskatinęs rengti tobulą tautą Viešpačiui Kristui, duok savo žmonėms dvasinio džiaugsmo malonę ir visų tikinčiųjų širdis kreipk į ramybės ir išgelbėjimo kelią. Birželio 29-oji – šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės. „Petras mums – tikėjimo vadas, o Paulius – jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pago-

nių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas“, – gieda šiandien Bažnyčia. Viešpatie Dieve, per šventuosius Petrą ir Paulių davęs savo Bažnyčiai didžiosios pasiuntinybės pradmenis, jų užtarimu stiprink mus ir padėk laimėti amžinąjį gyvenimą.

Šventės ir minėjimai Birželio 1-oji – šv. kankinio, Telšių vyskupijos globėjo Justino šventė. Filosofas ir intelektualas, apologetas, gimęs II a. pradžioje, apie 163 m. buvo nukankintas nukertant jam galvą. Dieve, šventajam Justinui davęs įstabų Kristaus slėpinio pažinimą, jo užtarimu atitolink mus nuo klaidų sutemų ir sustiprink tikrojo tikėjimo išpažinimui. Birželio 5-oji – šv. vyskupo kankinio Bonifaco minėjimas. Anglų benediktinų vienuolis, misionierius, vadinamas „Vokietijos apaštalu“, gimė apie 675 m. Nužudytas misijose 754 m. švenčiant Eucharistiją. Palaidotas Fuldos katedroje. Teužtaria mus, Viešpatie, šventasis vyskupas ir kankinys Bonifacas, kad tvirtai saugotume ir drąsiai išpažintume tikėjimą, kurio jis mokė savo žodžiu ir paliudijo savo krauju. Birželio 11-oji – šv. apaštalo Barnabo šventė. Apaštalų darbų knyga kalba apie Juozapą, vadintą Barnabu. Apaštalavo drauge su Pauliumi. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo skaitoma neišlikusi iki mūsų laikų Evangelija pagal Barnabą. Tėve, išrinkęs Barnabą, kupiną tikė-

Credo jimo ir Šventosios Dvasios, kviesti į atsivertimą pagonių tautas, padaryk, kad visuomet ištikimai būtų skelbiama Kristaus Evangelija, kurią jis paliudijo apaštališka drąsa. Birželio 13-oji – šv. kunigo, Bažnyčios mokytojo Antano Paduviečio šventė. „Stebuklų šventasis“, „evangeliškasis daktaras“, garsus pamokslininkas, dar gyvas laikytas šventuoju, o juo paskelbtas praėjus metams po mirties, gimė 1195 m. Lisabonoje, Portugalijoje, mirė Paduvoje 1231-aisiais. Visagali ir amžinasis Dieve, savo tautai davęs didį pamokslininką ir vargstančiųjų bei kenčiančiųjų globėją šventąjį Antaną Paduvietį, padaryk, kad jo užtarimu laikytumės Evangelijos mokslo, o išbandymų valandą patirtume tavojo gailestingumo pagalbą. Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Minėdami ją nepamirškime, kad gedulas be vilties būtų nekrikščioniškas. Dieve, ne tik leidęs mūsų tautai daug iškentėti, bet ir pažadinęs jos kankinių dvasią; vienas žinantis, kiek tautiečių mirė dėl tavo vardo ir tautos laisvės ir kokiam jų būriui suteikei garbės vainiką, leisk jų užtarimu melsti globos sau ir Tėvynei.

Birželio 16-oji – Nekaltosios Švč. M. Marijos Širdies šventė. Kokia turėjo būti Ta, kuri pagimdė pasaulio Gelbėtoją? Sveikiname šiandien Dievo Gimdytoją, įsižiūrėdami į jos meilę. Viešpatie, mūsų Dieve, Mariją davęs pavyzdžiu tiems, kurie klauso tavo žodžio ir jį vykdo, atverk mūsų širdis klausymosi palaimai ir savosios Dvasios jėga padaryk mus tinkamus būti Tavo išgelbėjimo Žodžio buveinėmis. Birželio 21-oji – šv. vienuolio Aloyzo Gonzagos šventė. Kilmingos giminės palikuonis, Jėzaus Draugijos narys, maro aukų slaugytojas, gimęs 1568 m., miršta turėdamas vos 23 metus Romoje 1591-aisiais. Šv. Aloyzas yra jaunimo globėjas, rodantis pavyzdį savo troškimu pagelbėti kitiems, nepakantumu vidutinybei ir konformizmui, iššūkiu prisitaikėliškumui. Dieve, visokio gėrio priežastie ir šaltini, šventojo Aloyzo Gonzagos asmenyje nuostabiai sujungęs atgailą ir tyrumą, leisk jo nuopelnų ir užtarimo remiamiems sekti jo atgaila, jei negalime sekti jo tyrumu. Birželio 28-oji – šv. vyskupo kankinio Ireniejaus minėjimas. Teologas, puikiai susipažinęs su klasikine filosofija ir literatūra, puikus Šventojo Rašto

žinovas, vyskupas, kovotojas su sinkretizmu ir gnosticizmu, tikėjimo klaidomis, menkinusiomis Kristaus žmogiškumą ir dieviškumą, gimė Smirnoje (dabar Izmyras, Turkija) apie 130 m. Pasak Tradicijos, mirė kaip kankinys apie 202 m. Dieve, davęs vyskupui Ireniejui stiprinti Bažnyčią tiesoje ir ramybėje, jo užtarimu padėk mums atsinaujinti tikėjimu bei meile ir nuolat siekti vienybės bei santarvės. „Viešpatie, išmokyk mus melstis“, – prašė Jėzaus mokiniai. Jis atsakė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar nepaprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų...’“ (Mt 6, 7–9). Tėvas – pats gražiausias Dievo vardas. Dievas yra tėviškumo pilnatvė, jis mane sukūrė, žino mano vardą, žino, iš kur esu kilęs, todėl žino, ir ko iš manęs laukti, o svarbiausia – jis nori man gero. Jis pasistengs, kad būčiau laimingas. Bendravimas su tokiu Dievu keičia mūsų gyvenimą... Kun. Artūras KAZLAUSKAS Algirdo Kazlos nuotrauka

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. birželis 1 P Sir 44, 1. 9–13; Ps 149; Mk 11, 11–26 2 Š Sir 51, 12cd–20; Ps 19; Mk 11, 27–33 3 S Pat 8, 22–31; Ps 8; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15 4 P Tob 1, 1–2; 2, 1–8; Ps 112; Mk 12, 1–12 (I sav.) 5 A Tob 2, 9–14; 3, 1a; Ps 112; Mk 12, 13–17 6 T Tob 3, 1–13. 16–17a; Ps 25; Mk 12, 18–27 7 K Tob 6, 10–13a; 7, 1bcde. 8–14; 8, 4–9a; Mk 12, 28–34 8 P Tob 11, 5–17; Ps 146; Mk 12, 35–37 9 Š Tob 12, 1–15. 20; Tob 13, 2. 6–8; Mk 12, 38–44 10 S Pr 14, 18–20; Ps 110; 1 Kor 11, 23–26; Lk 9, 11b–17 (II sav.) 11 P Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 A 2 Kor 1, 18–22; Ps 119; Mt 5, 13–16 13 T 2 Kor 3, 4–11; Ps 99; Mt 5, 17–19

14 K 2 Kor 3, 15–4, 1. 3–6; Ps 85; Mt 5, 20–26 15 P Ez 34, 11–16; Ps 23; Rom 5, 5b–11; Lk 15, 3–7 16 Š 2 Kor 5, 14–21; Ps 103; Mt 5, 33–37 (arba Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51) 17 S 2 Sam, 12. 7–10. 13; Ps 32; Gal 2, 16. 19–21; Lk 7, 36–8, 3 (III sav.) 18 P 2 Kor 6, 1–10; Ps 98; Mt 5, 38–42 19 A 2 Kor 8, 1–9; Ps 146; Mt 5, 43–48 20 T 2 Kor 9, 6–11; Ps 112; Mt 6, 1–6. 16–18 21 K 2 Kor 11, 1–11; Ps 111; Mt 6, 7–15 22 P 2 Kor 11, 18. 21–30; Ps 34; Mt 6, 19–23 23 Š 2 Kor 12, 1–10; Ps 34; Mt 6, 24–34 24 S Vigilija: Jer 1, 4–10; Ps 71; 1 Pt 1, 8–12; Lk 1, 5–17 Diena: Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26; Lk 1, 57–66. 80 25 P Pr 12, 1–9; Ps 33; Mt 7, 1–5 (IV sav.)

26 A Pr 13, 2. 5–18; Ps 15; Mt 7, 6. 12–14 27 T Pr 15, 1–12. 17–18; Ps 105; Mt 7, 15–20 28 K Pr 16, 1–12. 15–16; Ps 106; Mt 7, 21–29 29 P Vigilija: Apd 3, 1–10; Ps 19; Gal 1, 11–20; Jn 21, 15–19 Diena: Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4,6–8. 17-18; Mt 16, 13–19 30 Š Pr 18, 1–15; Lk 1, 46–50. 53-55; Mt 8, 5–17 Birželį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Viešpats saugotų jūreivius ir visus, kurių darbas susijęs su jūra; misijų – kad Šiaurės Afrikoje Bažnyčia liudytų Dievo meilę kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai.

Artuma / 2007 m. birželis

Credo

Jėzaus nepagarba tėvams?! Kun. Danielius DIKEVIČIUS Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8, 21–22). Tėvo dienos proga norėčiau kartu su Jumis, mielasis skaitytojau, apsvarstyti šią Naujojo Testamento ištrauką. Kompromitacija ir papiktinimas – taip, regis, galėtume apibūdinti šiuos sakinius. Kaip Jėzus Kristus, kuris buvo jiems, t. y. Juozapui ir Marijai, klusnus (Lk 2, 51), galėjo ištarti šitokius žodžius ir dar reikalauti to paties iš savo mokinių?! O gal atvirkščiai – būtent Jėzui, vis dėlto neturėjusiam tikro žemiško tėvo, buvo lengva ir paprasta to tikėtis iš savo sekėjų?..

Pasakęs Kalno pamokslą ir padaręs keletą išgydymo bei demonų išvarymo stebuklų, Kristus nusprendžia pasitraukti iš Kafarnaumo ir plaukti su mokiniais į kitą Genezareto krantą. Plaukiančius juos užklups audra, ir Jėzus, mokinių pažadintas iš gilaus miego, turės ją nutildyti. Kai mokiniai dar ruošė valtį, prie Jėzaus, stovinčio ant kranto, prisiartino vienas Rašto aiškintojas: Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi! Jėzus jam atkerta: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Štai tada prie Jėzaus prieina kitas jo mokinys ir sako: Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti. Tai galėtų reikšti: „Mokytojau, ką tik sužinojau, kad mirė mano tėvelis. Labai norėčiau plaukti su tavimi, tačiau negaliu. Meilė tėvui ir pagarba papročiams įpareigoja mane skubėti namo. Turiu trumpam tave palikti, bet būtinai sugrįšiu.“ O Jėzus, tarsi nežinodamas, ką reiškia netekti tėvo, ir neparodydamas jokios užuojautos, sako: Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius. Kristaus žodžiai išties netikėti. Gerasis Jėzus būtų galėjęs atsakyti ir kitaip: „Labai tave užjaučiu dėl tėvo mirties. Žinoma, eik ir ramiai jį palaidok. Perduok nuo manęs užuojautos ir paguodos žodį savo namiškiams. Arba žinai ką, aš irgi eisiu su tavimi.“ Galėtų, bet evangelistas Matas perteikė būtent tokį, o ne kitokį tekstą. Mano supratimu, čia greičiausiai

susiduriame su tuo, ką Biblijos žinovai vadina ipsissima verba Jesu, t. y. su paties Jėzaus ištartais žodžiais, kuriuos, tik truputį kitaip ir kitokiomis aplinkybėmis, užrašė ir evangelistas Lukas: Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ (Lk 9, 59–60). Frazė „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ bėgant amžiams būdavo aiškinama įvairiai. Pavyzdžiui: mirusius tegu laidoja tie, kuriems tai priklauso; tasai mokinys turi brolių, jie ir palaidos tėvą; Jėzus žinojo, kad mokinio tėvas dar nebuvo miręs ir t. t. Vis dėlto tokie aiškinimai gerokai prasilenkia su tikrąja teksto mintimi. Tad ką gi iš tikrųjų Jėzus norėjo pasakyti? Kad bent iš dalies galėtume tai suprasti, prisiminkime kai kuriuos senovinius žydų laidojimo papročius. Surengti tėvo laidotuves buvo viena svarbiausių kiekvieno sūnaus pareigų: Jis tad pašaukė ir, Tobijui pas jį atėjus, tarė: „Mano sūnau, kai numirsiu, mane prideramai palaidok. Rūpinkis savo motina ir nepalik jos per visas jos gyvenimo dienas. <...> O kai ji numirs, palaidok ją šalia manęs tame pačiame kape (Tob 4, 3–4). Nepalaidotas kūnas buvo didžiausio pažeminimo, prakeikimo ir dieviško pykčio ženklas: Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros.

Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys (Jer 16, 4). Dėl karšto klimato buvo patariama kūnus palaidoti tą pačią, t. y. žmogaus mirties dieną, o mirusiųjų laidojimas buvo vienas iš daugelio gerų darbų: Šalmaneserui valdant, padariau daug gerų darbų savo giminaičiams ir tautiečiams. Dalijausi savo duona su alkstančiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Jei pamatydavau iš savo mirusių tautiečių žmogaus kūną, išmestą už Ninevės sienų, jį palaidodavau. Palaidodavau ir bet kokį žmogų... (Tob 1, 16–18). Pasak žydiškos tradicijos, Mozė – vienas didžiausių Išrinktosios tautos pranašų ir Dievo žmonių – buvo paties Dievo palaidotas. Todėl laidoti artimuosius reiškė sekti Dievo pavyzdžiu. Taigi pasakymas Palik mirusiems laidoti savo numirėlius galėtų reikšti štai ką. Pirma, Jėzus nereikalauja nepagarbiai elgtis su savo mirusiais tėvais bei kitais artimaisiais ar pažįstamais. Antra, svarbu pagerbti mirusius, tačiau taip pat svarbu, o gal net svarbiau, sekti Kristų. Trečia, kaip Senojo Testamento laikais reikėjo sekti Dievo Tėvo pavyzdžiu, taip Naujojo Testamento laikais reikia sekti Jėzų ir laikytis jo mokymo. O ketvirta – tai hiperbolė, sukrečianti ir provokuojanti, tačiau ir kai ką pasakanti apie ją ištarusį asmenį, t. y. Jėzų Kristų. Jeigu Jėzus išdrįsta reikalauti tokių dalykų, kuo jis save laiko? Atsakymas: tikru Dievu!

Credo

Apie Bažnyčios „vyriškumą“ Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Bažnyčioje tarp skarelių ir skrybėlaičių klaidžiojantis žvilgsnis nejučiom užkliūva už protarpiais šmėstelėjančio vyro silueto. Pamaldose jis toks retas ir išskirtinis, kad norom nenorom pasijunti tarsi kokios moterų draugijos susirinkime. Prieškaryje būdavo aiškiai nustatyta, kad bažnyčioje vyrų suolai – dešinėje pusėje, moterų – kairėje. Bažnyčios lankytojų proporcijoms keičiantis, ši tvarka išnyko. Galime tik įsivaizduoti, kaip nejaukiai tokioje moteriškoje aplinkoje jaučiasi vyras, suvokdamas savo, kaip mažumos bažnyčioje, situaciją. Šį keblumą vyrams iš dalies atitaiso tai, kad pamaldoms vadovauja, Dievo žodį aiškina ir sakramentus teikia kunigas vyras. Pasidavus pasaulio kaip pasaulėžiūrinės sistemos tėkmei, kyla pagunda taikyti demokratinėje visuomenėje įprastą dėsnį: dauguma nustato taisykles mažumai (t. y. moterys – vyrams) ir saugo ją nuo išnykimo. Kai kurios vienybėje su Katalikų Bažnyčia nesančios krikščionių bendruomenės pasinaudojo šiuo dėsniu ir, norėdamos atitikti pasaulio dvasios pulsą, numojo ranka į nuo apaštalų laikų gyvuojančią Bažnyčios tradiciją. Antai 1992 m. anglikonai pradėjo šventinti kunigais moteris, tačiau kilus nepasitenkinimui kai kurie jų nariai perėjo į Katalikų Bažnyčią. Šis įvykis paskatino katalikus dar kartą nuodugniai permąstyti savo poziciją ir pareikšti nuomonę dėl moterų šventimų. 1994-aisiais Tikėjimo reikalų kongregacija paskelbė dokumentą Ordinatio sacerdotalis ir jame apibūdino krikščionišką požiūrį į lyčių lygybę bei skirtingumus. Bene dažniausiai tarp skirtingų lyčių matome galios siekimą, vedantį į tarpusavio rungtyniavimą, kai vienos lyties vaidmuo iškeliamas kitos nenaudai. Tad ar įtikinamai šiame kontekste skamba Šventraščio žodžiai, kad Kristuje „nėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28)? Bažnyčia pripažįsta vyro ir moters lygybę, bet negali nepripažinti ir šių lyčių skirtingumo, į kurį nevalia žvelgti vien biologiškai. Juk vyro ir moters lytiškumas, ženklinantis jų raišką, yra ne tik biologinis, bet ir psichologinis bei dvasinis. Pripažindama abiejų lyčių asmenų lygybę, Bažnyčia vis dėlto neteikia moterims Šventimų sakramento. Šios tvarkos ištakos glūdi ne pačioje Bažnyčioje, bet jos įkūrėjo – Kristaus valioje. Tai jis pasirinko sau apaštalais vyrus ir suteikė jiems galią žodžiais bei sakramentiniais ženklais jo vardu skelbti Dievo karalystę. Tokio pasirinkimo tikrai nesąlygojo kultūra, nes Kristus pats dažnai nepaisė nusistovėjusių kultūrinių ar religinių papročių. Kodėl Kristus savo Bažnyčios dvasininkais pasirinko vyrus, nors tarp jo

sekėjų buvo ir šventų moterų, mums nežinoma. Jei Kristus būtų norėjęs dalytis sakramentine kunigyste su moterimis, savo motiną Mariją jis tikrai būtų paskyręs pirmąja popieže – vietoj svyruojančio ir vis ieškančio krypties Petro, tačiau taip neįvyko. Priimdama tokį Kristaus pasirinkimą, Bažnyčia nesijaučia turinti teisę keisti šią tvarką. To nereiktų suprasti kaip moterų įžeidimą ar jų diskriminaciją, bet priimti kaip Bažnyčios ištikimybę pirminiam Kristaus pasirinkimui. Dėl to Bažnyčia tikrai netampa daugiau vyriška. Tad ar galime Bažnyčią vadinti „vyriška“, jei uoliausių tikinčiųjų daugumą sudaro moterys? O gal ji vyriška dėl to, kad jos dvasininkai – vyrai? Tačiau Bažnyčia yra ne tik dvasininkai, bet visi pakrikštytieji – vyrai ir moterys. Tikriausiai pastebime, kad apie tai kalbėdami patys nejučiom tampame pasaulio dvasios įkaitais ir į žmogų žvelgiame ne kaip į asmenį, bet tik kaip į biologinę lytinę būtybę. Jei taip, tada mums staiga pasidaro svarbu, kokios lyties asmenų daugiau, kokios lyties asmenys užima vadovaujančius postus ir t. t.

Gintaro Česonio nuotrauka

Lytiniu pagrindu tradiciškai susiformavę asmenų vaidmenys šeimoje ir visuomenėje dabartiniais laikais kinta: vis mažiau profesijų išlieka grynai vyriškos ar moteriškos. Pastebime, jog moterys jau nebėra silpnos, bejėgės ir besiilginčios vyrų vadovavimo, bet daugelyje situacijų jos pačios ima vadžias ir sugeba spręsti išmintingiau, negu vyrai. Kartais net pasigirsta, kad silpnoji lytis – tai vyrai! Jei taip, kas gi tuomet išdrįstų paneigti, jog Bažnyčioje net ir per vyrišką silpnumą veikia Dievo galybė?

Artuma / 2007 m. birželis

Credo

Klausimai ganytojams Esame vedę jau 11 metų. Santuoka yra ir bažnytinė, bet mano vyro tikėjimas tuo ir baigėsi. Jis nelanko bažnyčios, neina išpažinties ir pyksta, kad aš einu. Ką man daryti? Kaip padėti jam ir sau? Nenoriu pyktis dėl skirtingos gyvensenos, nes šeimoje jis tikrai geras vyras ir tėvas. N. N.

Svarbiausias patarimas – daug kantrybės, meilės ir maldos už vyrą. Naudodama šias priemones, pirmiausia pasieksite, kad vyras susitaikys su Jūsų religine praktika. Mylinti ir besimeldžianti žmona gali padaryti labai didelę teigiamą įtaką savo vyrui. Tik niekuomet nepriekaištaukite, kad jis ne toks, kokio Jūs norėtumėte. Auginame sūnų ir dukrą. Manome, kad vaikų mums gana. Bet kaip tada vyrui ir moteriai naudotis vedybiniais privalumais, jeigu sakoma, kad lytiniai santykiai skirti tik gyvybei užmegzti? Išeina, kad nors ir esam jauni, gyvenam bažnytinėje santuokoje, turim vaikų, negalim lytiškai santykiauti, jei neplanuojam to daryti dėl naujos gyvybės? J. ir A.

Lytiniai santykiai yra skirti ne tik gyvybei užmegzti, bet ir sutuoktinių meilei išreikšti bei palaikyti. Pabandykite pasikonsultuoti katalikiškame šeimos centre, kad galėtumėte pasinaudoti lytiniais santykiais nevaisingomis dienomis ir tokiu būdu planuoti vaikų skaičių. Aš padariau abortą. Noriu atlikti išpažintį. Ar už šią nuodėmę kunigas suteiks atleidimą? N.

Jeigu nuoširdžiai norite susitaikinti su Dievu, tikrai gausite atleidimą. Nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei žmogus gailisi suklydęs. Kam reikalingos vidinio išgydymo pamaldos, kas per jas atsitinka? Vytautas

Nuodėmė sužeidžia žmogaus dvasią, todėl ji privalo būti gydoma. Esminis gydymas – susitaikymas su Dievu ir Bažnyčia, atliekant išpažintį. Per išgydymo pamaldas Bažnyčia meldžiasi už žmogų, maldaudama jam dvasinės sveikatos. Čia svarbūs du aspektai: žmonių malda ir paties sužeistojo nuolankus atsivėrimas Gailestingojo Dievo veikimui. (Išsamiau apie tai – 22 p.) Ar galios Santuokos sakramentas, jei vienas sutuoktinis nėra priėmęs Krikšto sakramento? Miglė

Pagal bažnytinę teisę, santuoka tarp dviejų asmenų, iš kurių vienas yra pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje arba į ją priimtas ir formaliai iš jos nepasitraukęs, o kitas – nekrikštytas, yra negaliojanti (Kan. 1086, § 1). Kad tokia

santuoka būtų galiojanti, prieš jos sudarymą reikia gauti dispensą, kurios iš vyskupo prašo tuokiantis kunigas. Mano sūnus jau penkiolikmetis. Iki šios dienos nesu jo pakrikštijusi, nes auginau viena ir niekas man nepatarė. Šiuo metu susiradau labai gerus krikšto tėvus ir norėčiau sūnų pakrikštyti. Ką turiu daryti, kad tai atlikčiau kuo greičiau? Jolanta

Susirasti gerus krikšto tėvus labai svarbu, ir nemažai kam tai būna itin sunkus galvosūkis. Dabar pirmiausia turite kreiptis į savo parapijos kleboną, kuris viską išsamiai paaiškins. Vaiką nuo 7 metų stengiamasi kartu parengti ir Pirmajai Komunijai, o krikštyti kaip suaugusį. Tuo tarpu iš sulaukusiųjų 14 metų, taigi ir jūsiškio sūnaus, Bažnyčia reikalauja dar didesnio pasirengimo – jis, kiek įmanoma, turi atitikti tokį dvasinį subrendimą, kokio reikalaujama iš Sutvirtinimo sakramentą priimančių jaunuolių. Bažnyčios teisė nurodo (Kan. 866), kad suaugęs krikštijamasis (kaip Jūsų sūnus), jeigu nesama labai rimtų kliūčių, po Krikšto turi iš karto gauti ir Sutvirtinimą. Todėl klebono pareiga yra atsiklausti vyskupo, ar šis nuspręs pats krikštyti tokį jaunuolį (taip pat – kur ir kada), ar patikės klebonui. Bet iki Krikšto, kaip minėta, jaunuoliui teks įveikti gana rimtą pasirengimo etapą (katechumenatą). Kaip ir kur tai vyks, aptarsite su klebonu. Žinoma, Jūsų sūnus turi būti pareiškęs norą priimti Krikštą, nes sulaukus tokio amžiaus mamos valia jau nebeatstoja jo paties apisprendimo. Į ką kreiptis suaugusiems žmonėms, norintiems priimti Sutvirtinimo sakramentą? Kur sužinoti tikslią šio sakramento teikimo datą? Jūratė

Už savo parapijiečių rengimą sakramentams atsakingas parapijos klebonas, todėl kreipkitės į jį. Vyskupai kasmet teikia Sutvirtinimą daugybėje parapijų. Nepatariama jį priimti svetimoje parapijoje. Esu netikinti, tačiau įsipareigojusi būti krikštamote. Labai norėčiau išvengti nesusipratimų per krikštynas, nes vaikutis nekaltas dėl mano pasirinkimo, o, kaip suprantu, nepraktikuojantys žmonės pagal Bažnyčios reikalavimus negali būti krikštatėviais. Negi vienintelis būdas pasiekti, kad visi būtų laimingi, – per krikštynas apsimesti praktikuojančia katalike? Edita

Neveidmainiaukite ir atsisakykite būti krikšto motina. Kitaip pasielgti būtų amoralu. Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Gegužės 9–13 d. Benediktas XVI lankėsi Brazilijoje. Tai buvo pirma jos kelionė už Senojo žemyno ribų. Į 5-ąją generalinę konferenciją susirinkusius Lotynų Amerikos ir Karibų šalių vyskupus jis ragino atnaujinti tikėjimą, perspėjo, kad šiuo metu itin populiarus ikikrikščioniškų religijų gaivinimas reikštų žingsnį atgal, kvietė Bažnyčią siekti teisingumo, tačiau tiesiogiai nesivelti į politiką, kritikavo ir marksizmą, ir kapitalizmą kaip negalinčius suteikti Lotynų Amerikai tikrosios vilties. Buvo ko džiaugtis ir sensacijų besivaikančiai žiniasklaidai. Dar pakeliui į Braziliją lėktuve ištarti Šventojo Tėvo žodžiai buvo palaikyti pritarimu Meksikos vyskupams, raginantiems ekskomunikuoti abortui pritariančius politikus, o išlydėdami popiežių Lotynų Amerikos čiabuvių teisių gynėjai priekaištavo jam, kodėl jis pasakęs, jog krikščionybė buvo skleidžiama be prievartos, o Šventoji Dvasia apvaliusi ir išgryninusi vietines religijas. Krikščionybė Lotynų Amerikoje gali pasigirti pusės tūkstantmečio istorija, o Nepalo katalikai tik šiomis dienomis sulaukė istorinės akimirkos – pagaliau jie turi pirmąjį nepaliečių kilmės vyskupą jėzuitą Anthony Sharmą. Ir kelios variacijos susitaikinimo tema. Vienuolika Vokietijos krikščioniškų denominacijų – katalikai, protestantai, ortodoksai, Rytų bažnyčių krikščionys ir anglikonai – nuo šiol pripažįsta vieni kitų krikštą. O štai į Maskvos patriarchato glėbį po 80 metų trukusio skilimo sugrįžo Rusijos ortodoksų bažnyčia, gyvavusi už šalies ribų (ROCOR). Griežtomis monarchistinėmis ir antikomunistinėmis pažiūromis garsėju-

si rusų išeivijos bažnyčia iki šiol dievagojosi niekada nesitaikysianti su KGB valdomu Maskvos patriarchatu. Ar tai, kad susijungimo autoriumi tapo buvęs KGB pulkininkas Putinas, – tik likimo ironija, ar užuomina apie tolesnius valstybės santvarkos virsmus? „Šeima – Europos ir pasaulio pavasaris“ – taip vadinosi gegužės 11–13 d. Varšuvoje surengtas IV Pasaulio šeimų kongresas. Į jį atvyko per tris tūkstančius delegatų iš 60 šalių (ankstesni kongresai vyko Prahoje (1997 m.), Ženevoje (1999 m.) ir Meksike (2004 m.). Kongrese dalyvavo ir 15 žmonių delegacija iš Lietuvos: šeimos centrų, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų, VDU Santuokos ir šeimos studijų centro atstovai. Nuolat vyksta daug šeimos temai skirtų kongresų ir konferencijų, tačiau Pasaulio šeimų kongresai ypatingi tuo, kad jungia įvairių tikėjimų ir kultūrų žmones, o jų dalyviai gina tiesą apie šeimą – meilės ir gyvybės bendruomenę. Renginyje skaityti politikų, judėjimų už šeimą ir gyvybę lyderių, edukologų, mokslininkų pranešimai ir diskutuota temomis, susijusiomis su negimusios gyvybės apsauga, tos pačios lyties asmenų „santuokų“ legalizavimu, gyventojų skaičiaus mažėjimu išsivysčiusiose šalyse, pornografijos, žiniasklaidos ir pramogų pamonės atakomis prieš šeimą, šeimų stiprinimu per mokesčių sistemą ar šeimyninio verslo skatinimą bei tradicinių religijų vaidmeniu palaikant šeimas. Švęsti Šeimos dienos ir paraginti politikus ginti tradicinę šeimą milijoninė minia susirinko Italijos sostinėje (visai kaip pas mus Lietuvoje). Ne ką mažesnės minios suplūdo ir į Fatimą minėti 90-ųjų Dievo Motinos apsireiškimo metinių. Ta proga Vatikanas pasirūpino išleisti atskirą knygelę, norėdamas įtikinti

pernelyg uolius „fatimistus“, kad trečioji paslaptis tikrai buvo paskutinė. Tačiau uoliesiems kanadiečio kunigo Nicholaso Grunerio sekėjams knygelė atrodo pernelyg paprasta, todėl reikalaujama paskelbti vis dar slepiamas katastrofų bei didžiausių erezijų Bažnyčios viršūnėje pranašystes. Ką gi, neatskleistos paslaptys yra įdomiausios.

Lietuva Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos organizuota akcija „Šeima – gyvybės lopšys“ buvo sėkminga ir džiaugsminga. Deja, visuomeninio transliuotojo – LTV – naujienų tarnybai nepasirodė aktualu atspindėti pačiame Vilniaus centre vykusį viešą ir atvirą daugiatūkstantinį renginį, beje, globotą Valdo ir Almos Adamkų šeimos. Gegužę savo propagandos garsumą išbandė gėjų aktyvistai. Laimei, Vilniaus savivaldybės politikai nepakluso rėksmingam homoseksualų mažumos spaudimui ir neleido viešumoje rengti „Vaivorykštės dienų“. Beje, visuomenės daugumą piktinančius renginius ketinta organizuoti tuo pat metu, kai Vilniuje lankėsi šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės relikvijos. Džiugina tai, kad Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, taip pat kitos visuomeninės organizacijos kyla į kovą už tradicinės šeimos vertybes, nuolat demaskuoja homoseksualizmo propagandininkų ideologines klišes dėl tariamo diskriminavimo, „lygių galimybių“ pažeidimo ar „homofobijos“ tam pasitelkdamos ir viešojo poveikio svertus. Vilniaus akademinis jaunimas savo pareiškime „Dėl homoseksualių grupių, gyvenimo būdų bei stilių propagandos ir reklamos, kuri platinama su lygių galimybių sklaidos priedanga“ iškėlė 12 (ne vien retorinių) klausimų. Pavyzdžiui, ragino palyginti, kiek biudžeto lėšų buvo išleista per Neįgaliųjų metus tam, kad būtų ugdomas palankus visuomenės požiūris į juos, ir

Artuma / 2007 m. birželis

Kronika kiek biudžeto lėšų yra ir bus išleista „lygių galimybių“ renginiams. Akcija „Šeima – gyvybės lopšys“ Vilniuje puikiai derėjo su kitų šalių krikščionių ir geros valios žmonių pastangomis ginti tradicinės šeimos vertybes: tarptautinės žiniasklaidos dėmesio sulaukė galinga šeimos gynėjų demonstracija Romoje. Gegužės 13-ąją, kai pasaulyje minėtos Fatimos Dievo Motinos apsireiškimo 90-osios metinės, įvyko ypač gausi Kauno dekanato tikinčiųjų piligrimystė į Šiluvą: čia jau prigijo tradicija kiekvieno mėnesio 13 d. – Marijos dieną – pagerbti Švč. Mergelę. Besiruošiant Šiluvos Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 m. jubiliejui kas mėnesį vyksta dekanatų piligriminės kelionės į šią šventovę; per parapijas keliauja Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kopija; dekanatuose bei parapijose rengiami eucharistiniai kongresėliai; net pradėtas leisti tęstinis leidinys „Šiluvos žinia“. Entuziastingas žmonių dalyvavimas šiuose renginiuose tik patvirtina, kad ambicinga pasirengimo Šiluvos jubiliejui programa atliepia tikinčiųjų sielovados poreikius.

kystės kelią.“ Vilniuje relikvijos pasitiktos numanomai pagal šv. Teresėlės skonį – džiaugsmingai ir vaikiškai žaismingai. Iškilmingą sutikimą transliavo LTV. Gegužės sekmadieniais Marijos garbintojus į pamaldas kvietė kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje Guronių kaime įrengtas Rožinio slėpinių kelias. Per Sekmines prasidėjo garsieji atlaidai Vilniaus Kalvarijose, pasibaigsiantys rugsėjo 14-ąją Kryžiaus išaukštinimo švente. Šventosios paupių grožybėje pagarbinti Kūrėją per Sekmines kasmet kviečia ir Veprių Kalvarijos, kadaise taip pat žmonių labai mėgtos ir lankytos, o nūnai kiek nepelnytai primirštos. Fokoliarų judėjimas gegužę vėl mezgė Europos brolybės tinklą. Tuo pačiu metu šimte Europos miestų (pagrindinis renginys vyko Štutgarte) siekta gaivinti krikščionišku solidarumu grindžiamą Europos bendrystės viziją. Lietuvos fokoliarų Vilniuje surengtas kongresas buvo skirtas trims Baltijos šalims – brolybės tinklą stengtasi kurti prisimenant daugybę gražių tų šalių Bažnyčių iniciatyvų. Šia proga išleistas albumas – „baltoji kronika“, vaizduojantis solidarumo ir artimo meilės iniciatyvas Baltijos šalyse.

Per Šeštines minint Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną, kuriai skirtame Benedikto XVI laiške atsigręžiama į vaikams skirtą žiniasklaidą, tradiciškai paskelbtos Bažnyčios kronikos fondo padėkos: žurnalo Liutauro Serapino nuotrauka „Bitutė“ redakcijai, Lietuvos vyskupai specialiu laiš- talkininkams ir redaktorei Ingridai Laiku pasitiko šventosios Teresėlės relikvi- mutytei-Matvejevienei; taip pat „Marijų kelionę mūsų šalyje. Reikšdami viltį, jos radijo“ rengiamai vaikų laidai, jos kūkad šventosios relikvijų lankymasis dau- rybinei grupei ir ypač savanorei Genutei geliui taps malonės šaltiniu, ganytojai Ulevičienei. Fondas padėkojo ir dr. Kęslinki: „Priimkime savo parapijose ne tik tučiui K. Girniui: plačiuose jo viešosios regimąjį šios šventosios atėjimo ženk- raiškos baruose išskirta „analitinės žurlą – relikvijas, bet ir neregimąjį kvieti- nalistikos ir tiriamoji veikla, įkvepiantis mą praktiškai įgyvendinti dvasinės vai- pilietinės atsakomybės pavyzdys“.

Gegužės 15–17 d. Vilniuje, Trinapolio rekolekcijų namuose, vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame, be daugelio kitų rūpesčių, kalbėta ir apie suintensyvėjusią homoseksualių santykių ir šios orientacijos asmenų specifinio gyvenimo būdo propagandą Lietuvoje. „Bažnyčia savo dokumentuose ne kartą pabrėžė, kad asmenys, jaučiantys lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims, turi būti gerbiami bei pasisakė prieš jų diskriminaciją. Kita vertus, kaip aiškina Katalikų Bažnyčios Katekizmas, polinkis į homoseksualumą yra objektyviai netvarkingas, o tokį polinkį turintys asmenys pašaukti gyventi skaisčiai. Homoseksualumo praktikavimas yra sunki nuodėmė skaistumui. Bažnyčia aiškiai pasisako prieš pastangas homoseksualius santykius įtvirtinti kaip vieną iš visuomenės gyvenimo normų. Įvairūs renginiai, kuriais siekiama viešai pristatyti homoseksualius santykius kaip lygią alternatyvą vyro ir moters meilei bei santuokai, grubiai pažeidžia kitų piliečių teises ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, apsaugoti juos nuo labai pavojingo ir jų dorovinei sampratai priešingo gyvenimo kelio“, – rašoma posėdžio pranešime. Posėdyje dalyvavęs LVK delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas J. Putrimas vyskupus supažindino su šios sielovados srities padėtimi ir svarbiausiomis problemomis. Prelatas kalbėjo apie pastangas išsaugoti lietuvių parapijas ir rūpestį dėl uždaromų bažnyčių, ypač Niujorko Aušros Vartų ir Šv. Jurgio Pensilvanijoje. Emocingos publikacijos apie tai žiniasklaidoje rodo, kad lietuvių dvasiniu paveldu rūpinamasi abipus Atlanto. Beje, balandžio pabaigoje Filadelfijoje vyko lietuvių sielovadai JAV aptarti skirta konferencija. Viltingai nuteikia tai, kad skausmingos patirtys verčia kreipti dėmesį ne vien į tai, kas buvo, bet ir apmąstyti, ką dabar reikia keisti lietuviškų parapijų gyvenime, kaip sutelkti pajėgas sielovados gaivinimui parapijose, idant panašus likimas po keleto metų neištiktų ir kitų mūsų bendruomenių. Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

Kronika

Kai sielą paliečia Dievas Marijos Dangun Ėmimo seserys Lietuvoje, kaip ir 34-iose kitose šalyse, kartu su draugais džiaugiasi savo įkūrėjos pal. Marijos Eugenijos kanonizacija (š. m. birželio 3 d.). Marija Eugenija (Ona Eugenija Milere, g. 1817 m.) – XIX a. moteris, tačiau šios prancūzės gyvenimo ir tikėjimo patirtis nepaprastai aktuali ir šiandien.

Pati sesuo Marija Eugenija sakė „gimusi netikinčioje šeimoje, auklėta dar mažiau tikinčioje visuomenėje“. Tėvas buvo masonas, bankininkas ir politikas, o motina – krikščionė veikiau iš tradicijos, nei iš įsitikinimų, bet ugdžiusi vaikus kilnumo ir gerumo dvasia. Marija Eugenija įgijo gerą išsilavinimą, pažymėtą atvirumu visuomenės reikalams, tačiau visame tame, kaip ji vėliau pripažino, „nebuvo Kristaus“. Atradus tikėjimą, jai reikės, kaip daugeliui mūsų, visiškai atnaujinti, net perkeisti savo pasaulėžiūrą pagal Evangeliją. Sulaukusi 12 metų Marija Eugenija priėmė Pirmąją Komuniją. Mergaitei, gavusiai menką pasirengimą, Dievas leido patirti savo didybę ir meilę. Tarsi pakylėta Jo akivaizdoje ji pajuto savo menkumą ir kartu didžiulį troškimą išreikšti begalinę pagarbą, suvokdama, kad tai gali padaryti tik per Tą, kurį ką tik buvo priėmusi. Širdyje išgirdo balsą: Tu neteksi savo motinos, bet aš būsiu tau daugiau nei motina. Ateis diena, kai tu paliksi viską, ką myli, kad pašlovintum mane ir tarnautum šiai Bažnyčiai, kurios tu nepažįsti. Tokia netikėta malonės dovana yra tikras paraginimas žmonėms, rengiantiems vaikus sakramentams: Dievas tikrai gali paliesti sielą, nors šeimos aplinka atrodo priešiška tikėjimui bręsti! Iš tiesų tuoj baigėsi nerūpestinga vaikystė ir prasidėjo itin sunki paauglystė: šeima netenka turto, tėvai išsiskiria, o mama, kuri jai buvo viskas, staiga miršta. Labai pasaulietiškai giminių šeimai patikėta mergaitė patyrė didelę vienatvę, skaudžią minčių bei jausmų sumaištį ieškodama gyvenimo prasmės, kaip liudija šie jos dienoraščio žodžiai: Mano mintys lyg audringa jūra, kuri mane vargina ir slegia. Norėčiau viską suprasti, viską ištirti, genama nerimstančio tiesos ir pažinimo troškulio, kurio numaldyti negali niekas. Esu visiškai viena karčioje dvasios izoliacijoje... Tipiški vaikų iš sužalotų šeimų paauglystės skausmai... Dėl šitokios patirties neseniai vienoje Amerikos parapijoje žmonės pradėjo melsti Marijos Eugenijos užtarimo išsiskyrusių tėvų vaikams! Vėliau jai teko gyventi pas labai pamaldžią tetą. Perdėtas pamaldumas dar labiau slėgė ją, grėsė jos menkam tikėjimui: Jos man atrodė siauraprotės. Pas jas buvau kaip

niekada pasaulietiška ir atsitolinus nuo Dievo Dvasios. Bet staiga vėl viskas nušvito. Tėvo Lakordero žodžiai per gavėnios rekolekcijas Paryžiaus katedroje stipriai sukrėtė 18 m. Mariją Eugeniją ir atvėrė jos protą bei širdį Kristui – Tiesai ir Bažnyčiai: Aš tikrai atsiverčiau ir pajutau troškimą atiduoti visas savo jėgas ar greičiau – visą savo silpnumą Bažnyčiai. <...> Tikėjimas man brangus kaip kažkas, ką pati atradau. Laisvę ir teisingumą visuomenėje – šiuos Prancūzijos revoliucijos idealus – tėvas Lakorderas, kaip ir keli kiti jauni bendraamžiai, suprato esant neatskiriamus nuo Tiesos, pačios Evangelijos. Mariją Eugeniją šios mintys įkvėpė. Bet kaipgi tą svają įgyvendinti vos atsivertusiai devyniolikmetei merginai? Ji net galvojo, jog reiktų būti vyru, kad galėtų kažką naudingo nuveikti Bažnyčioje! Atsakymas atėjo, kai kitas kunigas pakvietė ją steigti kongregaciją, kuri derintų gilų kontempliatyvų gyvenimą su modernia moterų švietimo veikla ir taip tarnautų visuomenės atnaujinimui per moteris. Su visišku pasitikėjimu 22 m. Marija Eugenija įkūrė naują vienuoliją. Trijų merginų bendruomenė augo, įsteigė pirmąją mokyklą Paryžiuje. Nebuvo lengva ginti pradinę viziją – kontempliatyvų gyvenimą jungti su atvirumu pasauliui bei auklėjamąja veikla. Bažnyčios hierarchams tai atrodydavo neįmanoma! Tačiau kai 1898 m. Marija Eugenija mirė, kongregacija jau buvo išsiplėtusi iki Centrinės Amerikos ir Filipinų. Šventosios įkūrėjos „filosofija ir aistra“ – Evangelija persmelkti visuomenę – iki šiol įkvepia seseris ir jų draugus bei bendradarbius. Ar tai nėra ir mums Lietuvoje aktualus iššūkis? Ses. Benedikta ROLLIN RA Apie mūsų kongregaciją jau greitai galėsite paskaityti internete www.assumpta.lt

Artuma / 2007 m. birželis

Kronika

Jurgis Matulaitis: būti dėl kitų Minint Tėvo dieną, esamos gyvenimo sąlygos ir neaiški tautos ateitis verčia naujai atkreipti „Artumos“ skaitytojų ir kitų geros valios žmonių dėmesį į visos Lietuvos, o gal ir daugiau šalių, dvasios tėvą palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį (1871–1927), kaip nepaprastą vadą ir užtarėją, specialiai Dievo duotą ateities kartoms. Perskaitę šį rašinį, nelikime abejingi. Svarstykime, diskutuokime, melskimės ir – ryžkimės dirbti ir aukotis dėl gėrio pergalės prieš blogį.

Šiuo metu Lietuvos visuomenė, o ypač šeimos, išgyvena didžiulę krizę. Skyrybos, be globos palikti ar – dar baisiau – net nužudomi vaikai ir seni tėvai, prostitucija, alkoholizmas, narkomanija, plėšikavimai bei sukčiavimai tapo kasdieniais reiškiniais ir miestuose, ir kaimuose. Kyla klausimas, kas galėtų pagelbėti žmonėms ir suteikti jiems šviesesnį, ramesnį gyvenimą? Turbūt niekas negalės paneigti, kad ir prieš 20 metų buvo žmonių, svarsčiusių, kas dar galėtų išgelbėti Lietuvą nuo ateistinio materializmo pragarmės ir išvesti į laisvę? Ir teturėjo tik vieną atsakymą – nebent Dievo stebuklas... 1987-aisiais, Lietuvos krikščionybės 600 m. jubiliejaus ir arkivysk. J. Matulaičio paskelbimo palaimintuoju metais, prasidėjo stebuklas – Lietuvos atgimimas, o netrukus, 1990 m. kovo 11 d., ji vėl tapo nepriklausoma, laisva valstybe. Kas tai – istorinis atsitiktinumas, ar dangaus duotas ženklas, nurodantis, kad arkivysk. J. Matulaitis Lietuvai yra jos išganingojo kelio pirmavaizdis, okupacinių žudynių, tremčių, visokių persekiojimų iškankintų žmonių tėvas ir vadovas, vedantis iš dvasinio bei materialinio skurdo? Tikrai būta stebuklo ir mūsų palaimintasis – neatsitiktinis jo dalyvis. Kun. Stasys Yla savo knygoje „Jurgis Matulaitis“ cituoja pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metu prezidento Antano Smetonos pasakytą teiginį: „Jei Lietuva eis tuo [Matulaičio rodo-

mu] keliu, ji išliks nepriklausoma, nes nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje.“ 1987-ųjų birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II beatifikacijos šv. Mišių pamoksle sakė: „Priimkite teisųjį kaip teisųjį, priimkite pranašą kaip pranašą <...>. Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią <...>.“ Bet ar mes, anksčiau maldavę Dievo Gailestingumo stebuklo, laisvės atgavimą priėmėme kaip Dievo dovaną, ar ėmėmės vykdyti Šventojo Tėvo duotą nuorodą eiti palaimintojo Jurgio mums rodomu keliu? Pažvelkime į šio iškilaus asmens gyvenimą. XIX amžiuje ir XX a. pradžioje Lietuvą slėgė carinės Rusijos priespauda. Praūžė karas, revoliucijos sumaištys. Ir tada Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tapusi nepriklausoma mūsų šalis buvo ne mažiau suvargusi, negu prieš 17 metų išsilaisvindama iš sovietų okupacijos. Gyvendamas nepaprastai sunkiomis sąlygomis ir puolamas kaulų tuberkuliozės, J. Matulaitis nuo pat savo kunigystės pradžios įsitraukė į nuoseklią veiklą už tikrą žmonių laisvę ir pasirinko ypatingą kovos su blogiu būdą – Katalikų Bažnyčios skelbiamą Kristaus Evangelijos įgyvendinimą, kurį taikliai nusakė šūkiu „Vince malum in bono“ (blogį nugalėk gerumu). Perpratęs blogio galybę ir ypač giliai suvokęs kiekvienam krikščioniui skirtą pašaukimą – kurti Dievo

J. Matulaitis – Vilniaus vyskupas. 1921 m.

karalystę žemėje, jis ryžosi visiškai pasiaukoti, surasti tokių pat pasišventėlių (vyrų ir moterų) ir burti juos į dvasinio atsinaujinimo židinius (vienuolijas). Per juos, kaip gryną Evangelijos raugą, siekta perkeisti visą žmonių gyvenimą, pradedant pavienio asmens, šeimų, parapijų bendruomenių gyvenimo perkeitimu ir baigiant visuotiniu žmonių solidarumo, paremto tiesa ir meile, įgyvendinimu valstybės politikoje. Taip buvo atnaujinta Marijonų vienuolija, įkurtos dvi naujos vienuolijos – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių, pertvarkytos dalies senųjų moterų vienuolijų konstitucijos. Per įvairias organizacijas pradėta intensyviai ugdyti krikščionišką kultūrą bei puoselėti tiesa ir meile pagrįstus žmonių santykius. Kadangi dvasinio atsinaujinimo židinius bei šalia jų esančias šeimas, bendruomenes ir visą visuomenę sudaro atskiri žmonės (vyrai ir moterys), dvasinio perkeitimo darbas, pagal palaimintąjį Jurgį, turi būti vykdomas pačiam pradedant „Dievo keliais vaikščioti“, o paskui kiekvienam asmeniui padedant giliai persiimti Kristaus dvasia ir išmokti tinkamai tarnauti kiekvienam be išimties sutiktam žmogui bei solidariai gyventi, ypač su kenčiančiais, bendruomenėje.

Kronika Arkivysk. J. Matulaičio sudarytos gyvenimo regulos kartu su jo užrašais ir visas paties nueitas kelias, kaip liudija jo dvasinių vaikų prisiminimai bei raštai, rodo nepaprastą jo kaip dvasios tėvo ir vado šventumo charizmą. Būtent tokio tėvo ir vado, kokio taip reikia šiandieninei Lietuvai. Palaimintojo Jurgio rūpinimąsi visais žmonėmis be jokių skirtumų, nepalenkiamą teisingumą ir tikrą tėvo širdies gailestingumą, atjautą, gerumą iki herojiškumo bene ryškiausiai liudija jo ganytojiška tarnystė Vilniuje. Šį sunkiausią savo gyvenimo kryžių jis prisiėmė 1918 m. gruodžio 8 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje, įžengdamas į Vilniaus vyskupo sostą, kai mieste tvyrojo įtampa tarp atskirų susipriešinusių grupuočių ir sumaištis. Lietuviai, lenkai, gudai, žydai ir skirtingų tikybų išpažinėjai, įvairių partijų nariai ir nepartiniai, Lietuvos Taryba ir net Vilniaus vyskupijos kurija norėjo ir stengėsi, kad naujasis vyskupas patenkintų tik jų norus ir lūkesčius. Vos atvykęs į Vilnių, jis pirmiausia užsuko į Aušros Vartus. Pasimeldęs prie Gailestingumo Motinos paveikslo, įgijo jėgos ir drąsos savo ingreso pamoksle švelniai ir tėviškai prabilti į visus, esančius susipriešinimo įtampoje, pažadėdamas: „Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju <...>. Mano darbo dirva – Kristaus karalija. Mano partija – Kristus.“ Ir taip

pat švelniai, bet įsakmiai pridurti: „Aš esu atstovas To, kurs laimina rimtį ir geros valios žmones, tai ir būsiu geros valios. Gi mano ištesėjimas bus ne mano vieno, tik kiek padėsite visi, rodydami gerą valią man, stovinčiam virš visų partijų, krypsnių ir kitokių skirtumų. Geros valios vaisių dėkime į bendrą valstybės iždą, kas dailę, kas mokslą, kas politiką, kas valdžią, kas šeimynėlės auklėjimą, viską paremtą meile, tai iš tos nepeiktinos įvairybės susidarys tvirta, pastovi valstybės vienybė.“ Įsižiūrėkime į šį drąsų žmogų. Įsiklausykime. Jo žodžiai ir šiandien mums, išgyvenantiems dabartinę visuomenės sumaištį, gali labai daug pasakyti. 2008-aisiais vėl minėsime nepaprastą Lietuvoje jubiliejų: sukaks 400 metų nuo tada, kai sunkiausiu katalikybei laiku Šiluvoje apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Taigi Lietuvai vėl iškyla naujo stebuklo viltis. Pamąstykime, ko reikia, kad ji išsipildytų. O ar graži šiuometinė Šiluvos Marijos pagerbimo ir maldų akcija tiesiog nesiprašo papildoma dėmesiu ir palaimintajam Jurgiui, kurį Dievo tarnas Jonas Paulius II, didis Švč. Marijos mylėtojas, prieš 20 metų nurodė mums kaip sektiną gyvenimo pavyzdį, vadą, tėvą ir užtarėją. Įsigilinus į dabartinę šalies padėtį, akivaizdu, kad nūdienius socialinius, šeimos tvirtumo ir demografijos klausimus vargu ar įmanoma bus išspręsti kitaip, nei juos pats sprendė ir mokė tai daryti kitus palaimintasis Jurgis. Mums tikrai

būtina nedelsiant mokytis iš jo tėviškos meilės – gebėjimo apglėbti kitoniškumą, pasiliekant ištikimam tiesai, mokytis iš jo tėviško pasiryžimo – būti dėl kitų, suvokti ir priimti atsakomybę už aplinkinį pasaulį, už tuos, kurie mums patikėti. Mokytis iš jo – tikro tėvo – ramybės, kylančios iš pasitikėjimo ne savimi, bet vieninteliu Tėvu, esančiu danguje. Įsiklausykime į priešmirtinį palaimintojo Jurgio tėvišką testamentinį prašymą: „Rikiuokitės ir pasišvęskite!“ ir naujai jį išgirskime: išpildytas jis tikrai laiduotų visų mūsų laukiamą stebuklą. Parengta pagal Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų medžiagą

Kojos ir rankos įtvarai, J. Matulaičio nešioti dėl kaulų džiovos

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija Pirmasis šios draugijos, kurią globoja Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys, skyrius įsikūrė 2003 m. Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. 2005 m. gruodžio 8 d. draugija pradėjo veikti Alytaus Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos, parapijoje, 2006 m. rugpjūčio 6 d. – Rumbonių Švč. Trejybės parapijoje. Skyriaus veikla rūpinasi klebonas ir išrinktas atsakingas koordinatorius, o tikslą geriausiai nusako pal. Jurgio šūkis: „Blogį nugalėk gerumu!“ Draugija užsibrėžusi tokius uždavinius: visame kame siekti didesnės Dievo garbės; liudyti palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo šventumą; apaštalauti malda per pal. J. Matulaičio užtarimą; ieškoti būdų savo aplinkoje blogį nugalėti gerumu. Draugijos nariu gali būti kiekvienas norintis augti tikėjimu ir aktyviau dalyvauti savo parapijos gyvenime. Nariu tampama

pasirašius Įsipareigojimą ir gavus nario pažymėjimą. Įsipareigojama gilintis į pal. J. Matulaičio dvasingumą, gyvenimą ir veiklą; kasdien kalbėti pasirinktą maldą ir kartą per mėnesį dalyvauti už draugijos narius aukojamose šv. Mišiose bei draugijos narių susirinkime, skirtame dvasiniam ugdymui ir veiklai aptarti. Susidomėjote? Nežinote nuo ko pradėti? Skambinkite ses. Danutei Saboniūtei – (8~315) 4 86 61.

Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės? Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin – nešk mane... Iš pal. Jurgio užrašų, 1911 01 13

Artuma / 2007 m. birželis

Kronika

Įsisenėjusios švietimo sistemos bėdos Dr. Andrius NAVICKAS

Žinių visuomenė? Birželį – mokslo metų pabaigtuvės. Taigi ir puiki proga pažvelgti į Lietuvos švietimo džiaugsmus ir rūpesčius. Jau kelinti metai drąsinamės, kad kuriame žinių visuomenę. Žinių iš tiesų daugėja, tačiau pernelyg dažnai jos tėra kaip vanduo: užlieja mūsų protus, teliūškuoja ten, tik kažkodėl mūsų negaivina, nes pritrūkstame esminio dalyko – subrandinto sugebėjimo išmintingai šias žinias panaudoti, stokojame tvirto vertybių stuburo, kuris atlaikytų informacijos krioklius. Kita vertus, žinių visuomenė toli gražu nėra informacijos sąvartynas. Šioje visuomenėje suvokiama, jog geriausia investuoti į gebėjimą valdyti informacijos srautus ir nukreipti juos norima linkme. Kelininkai puikiai supranta, kaip svarbu valstybei turėti gerus kelius. Betgi ne mažiau svarbu tiesti virtualius kelius žinijos srityje. Deja, kasmet skundžiamasi prastėjančia lietuviškų studijų kokybe, o tikrovėje, prakalbus apie investicijas, asfaltas ir betonas būtinai nukonkuruoja švietimo ir mokslo sritis. Pavyzdžiui, dabar vykdoma didžiule kampanija siekiama formuoti visuomenės nuomonę ir įrodyti, jog viena svarbiausių Kauno problemų – nauja sporto arena. Svarstoma, ar verta į šios arenos statybą investuoti šimtus milijonų litų. Galbūt arena ir reikalinga. Tačiau ar ji tikrai svarbesnė nei kokybiškas universitetas ir gerai sutvarkytos mokyklos? Valstybė pasirengusi padaryti viską, kad Lietuvoje turėtume kuo daugiau tarptautinius standartus atitinkančių sporto arenų, bet prabilus apie milijonines investicijas į švietimo sistemą, skėsčiojama rankomis ir tvirtinama, jog lėšų trūksta. Nenuostabu, jog pirmoji naujiena, kurios sulaukėme iš daugybės aukštojo

mokslo reformą rengiančių darbo grupių, ta, kad netrukus visiems studentams reikės mokėti už mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose. Antraip švietimo sistema esą niekaip negalinti išsilaikyti. Palaukite, o kodėl nesvarstoma, kad gal tikslingiau būtų mūsų milijonus investuoti į kokybišką mokslą, o ne į didingą krepšinio areną? Ir kas, beje, nustato prioritetus? Taip ir gyvename: žodžiais pasisakome už kokybišką švietimą, darbais – už elgetaujančius universitetus ir mokyklas. Galiu tvirtai pasakyti, kad daugybė kalbų apie permainas švietimo sistemoje liks muilo burbulas tol, kol neatsiras politinės valios radikaliai keisti principus, pagal kuriuos formuojamas valstybės biudžetas. Pastarasis turi tenkinti visuomenės poreikius, o ne valdžios pomėgius bei apetitą.

Egzaminų baubas Problemų apstu ne vien aukštojo mokslo pakopoje. Pažvelkime į egzaminus laikančių abiturientų veidus. Juose labai maža meilės tiesai, užtat daug baimės ir kančios. Jau įprasta, kad abiturientas per egzaminą privalo grumtis su ypač sunkiomis užduotimis, kuRomualdo Rakausko nuotrauka

riomis siekiama ne tiek patikrinti, ko jis išmoko, kiek jį kaip nors „sukirsti“. Užduočių rengėjai aiškina, kad jei egzaminai būtų lengvesni, tai dauguma abiturientų juos išlaikytų ir negalima būtų atsijoti geriausių. Tačiau ar iš tiesų reikia tokio itin tankaus sieto? Ar tikrai svarbiausia, kad abiturientas taptų informacijos prikimšta mašina ir po egzamino keliautų tiesiai pas psichoterapeutą? Skundžiamės, jog Lietuvoje daugelis piliečių valstybę suvokia ne kaip savo namus, bet kaip savotišką priešininką, su kuriuo tenka kovoti. Tačiau ar taip jau mokyklos suole nediegiame įsitikinimo, kad mokykla ne padeda ugdyti išmintingą asmenybę, o yra tik kliūčių ruožas, kurį reikia įveikti? Dabartinė abitūros egzaminų tvarka atskleidžia, kad pati valstybė į savo piliečius žvelgia ne kaip rūpestinga motina, bet kaip komendantas į naujokų pulką kariuomenėje. Vėlgi galima kalbėti apie didžiulį atotrūkį tarp deklaracijų ir tikrovės. Daugelis švietimo sistemos darbuotojų, intelektualų antrino Prezidentui, ne kartą viešai pareiškusiam, kad mokykloje reikia labiausiai rūpintis asmenybės ugdymu. Esą svarbiausia ne informacijos kiekis, bet brandus asmuo, vėliau atsirinksiantis tai, kas reikšminga. Tačiau ar abitūros egzaminai nors truputėlį atspindi šią nuostatą? Mano įsitikinimu, šiandien jie skatina tik žalingą informacijos bulimiją ir neurozes. Tiesa, dar neapykantą švietimo sistemai. Suprantu, jog čia išdėstytomis mintimis nepasakoma nieko naujo. Panašiai pasiguodžiame praktiškai kasmet. Ypač tie, kuriems tenka dirbti švietimo sistemoje arba kurių vaikai laiko abitūros egzaminus. Vis dėlto tikiu iškeltų klausimų galia. Jei drąsiai kalbama apie problemas, vis vien pasiekiama riba, kai nepaisyti jų nebeįmanoma.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vyrai – silpnesnioji giminė? Antanas SAULAITIS SJ „Kodėl lietuviai vyrai yra lepšiai?“ Vieša paslaptis, kad kūmutės savo ratelyje šį klausimą svarsto, nors spaudoje apie tai rašyti nemandagu ir nepatartina. Sakinyje dvi dalys: lietuviai ir vyrai. Dėl lietuvių paprasčiau: mūsų matriarchalinėje kultūroje motinos savo sūnus augina tapti pavaldžius moterims. Tai nieko blogo ar netinkamo, o tokios auklybos padarinius retsykiais įmanoma sąmoningai suvirškinti. O kokia vyrų giminė apskritai?

Užuot pasikliovus psichologija ir sociologija, užtenka Šventojo Rašto liudijimo. Pačioje pradžioje pirmasis vyras Adomas neturėjo tiek drąsos pats siekti obuolio ir imtis atsakomybės už savo veiksmą: laukė, kol už jį smarkesnė Ieva jam nuskins. Jeigu vyrai būtų stiprioji lytis, po Jėzaus kryžiumi būtų stovėję vien jie ir Jėzaus Motina, o visos moterys būtų pabėgusios. Deja. Abi žmonijos rūšis dar galima aptarti remiantis teologija ir genetika. Dievas norėjo, kad kiekvienas žmogus turėtų jėgų prie Jo artintis, tad nusprendė savo Vaiką siųsti Žemėn, padaryti jį silpną (net bejėgį Kūdikėlį), kad parodytų savo dieviškos meilės galybę. Suprantama, iš dviejų rūšių žmonių reikėjo pasirinkti silpnesniąją giminę, jog ir menkiausia žmogysta drįstų į Jį kreiptis ir atrastų bendrystę su žmogumi tapusiu Dievo Sūnumi. Jėzus apaštalais pasirinko vyrus – ir ne kokius nors galinguosius, o paprastus žvejus bei smulkius miestelėnus okupuotoje ir bejėgėje šalyje. Iš biologijos žinome, kad moterys paveldi dvi chromosomas XX, vyrai – XY, o iš jų Y iš esmės lemia tik lytį. Tai reikštų, kad vyras paveldi tik pusę tiek žmogiškumo, kiek jo tenka moteriai. Todėl ir nuostabu, kad vyrai, turėdami tik pusę įgūdžių, galimybių, pajėgų, žmonijos sukurto paveldo, šioje žemėje dar ką nors pasiekia. Galima pasvarstyti ir tokį dvasinį klausimą: tik stiprus gali būti švelnus, taigi Dievas – visų švelniausias (bibline prasme – prisitaikantis prie kiekvieno, kiekvienos). Matome, jog smurtauja labiausiai vyrai, ir ne tik kare, bet, gaila, ir visuomenėje, ir, neduok Dieve, šeimose. Silpnasis griebiasi smurto, kad įsitvirtintų tarp kitų. Tai dar vienas pavyzdys, iliustruojantis šio straipsnio pradžioje pateiktą klausimą. Kodėl taip ilgai vyksta svarstybos dėl vyrų ir moterų Bažnyčioje? Amžiną mįslę man užminė bičiulio kunigo (pavardė autoriui žinoma) pastaba: „Kunigai silpnesni už žmones, jiems labiau Dievo reikia.“ Nenuostabu, kad esama žmonių, kuriems su Dievu ir Bažnyčia

pabendrauti pakanka per Velykų ir Kalėdų pamaldas. Daugumai užtenka pasimelsti vakarais ir kartą per savaitę dalyvauti Mišiose. Idant kunigas išsilaikytų Kristaus kelyje, jam būtina kasdien Eucharistija gyventi (laikyti Mišias), daug melstis (pvz., Liturgines valandas), skaityti, mokytis iš kitų žmonių, semtis drąsos, jėgų, krypties. Jėzaus palaiminimų (Mt 5, 1–12) dvasingieji vargdieniai – žmonės, žinantys, kad jiems labai reikia Dievo ir kitų pagalbos. Galima ir pasidžiaugti, kad, Jėzaus pavyzdžiu, patys silpniausieji labiausiai rūpinasi Bažnyčia ir eina joje atsakingas pareigas. Kartais žmogus pagalvoji – gal vyrams labai reikia tam tikros struktūros ar simbolių, kad garantuotų savo vaidmenį visuomenėje (taip pat ir Bažnyčioje)? Sakome: vyras – šeimos galva, tačiau lietuviai (airiai ir kitokie) žino, kas šeimai bei šeimynai tikrai vadovauja. Kai

prireikia griežtumo, autoriteto, įsakymų, kietos rankos – be abejonės, pasigendama vyriškio. Gaila, kad toks kietumas nebūtinai atspindi Jėzaus vadovavimą, jo, kaip Ganytojo, pavyzdį arba mūsų taip mėgstamą angelo sargo (kodėl ne angelės sargės?) įvaizdį. Jeigu Dievo labiausiai šaukiasi vargdieniai, visuomenės pažeidžiamiausieji, kodėl kai kuriose kultūrose

Didelės ir mažos kryžkelės moterys, o ne vyrai gausiau dalyvauja bažnyčios apeigose? Kodėl žmonai taip sunku atitempti į bažnyčią savo vyrą, o ir atitemptas vėliau jis neįpranta pats, savo noru, uoliai dalyvauti pamaldose? Šias problemas įdomiai sprendžia Ispanijoje po Antrojo pasaulinio karo pradėti kurseliai (isp. cursillo), labai gyvos ištisų trijų dienų rekolekcijos. Suprasdami vyrų jautrumą savo vaidmens šeimoje atžvilgiu, kurselių vadovai reikalauja, kad vyras išgyventų dvasingąjį savaitgalį anksčiau negu žmona. (Be abejo, savo dalyvavimu

Artuma / 2007 m. birželis

Šis sąjūdis ekumeninis, jame dalyvauja ne tik juodieji. Lietuvoje, Kaune, pirmus tokius grynai vyriškus susitikimus pradėjo rengti Veiklių vyrų bendrija (vėliau pavadinta Veik-lių žmonių bendrija). Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyksta vyrų maldos susitikimai. Katalikų evangelizacijos centras pernai net surengė specialią konferenciją kataliko vyro vaidmeniui šeimoje, visuomenėje ir Bažnyčioje aptarti. Tenka pripažinti, kad labai keista dalyvauti neįprastame vyrų (pasauliečių, ne kunigų) katalikiškame renginyje. Dar kitas sėkmingas sąjūdis ar judėjimas yra krikščionių verslininkų susitikimai ir savitarpio moralinė parama ugdant ir vyriškumą, ir krikščionišką etiką. Panašus judėjimas vyksta tarp sportininkų profesionalų, sąmoningai siekiančių jaunimui – vyrukams – rodyti vyriškai išgyvenamo gyvo tikėjimo pavyzdį. Gerokai seniau, dar negimus ir šio teksto autoriui, gyvavo Šv. Vardo draugijos. Jose dalyvaudavo vien tik vyrai, pasižadėję „nekeikti“ arba neminėti be reikalo Dievo vardo. Jie rinkdavosi kas mėnesį švęsti Mišių, priimdavo Komuniją, imdavosi artimo meilės bei tarnystės darbų, syJonės Zimkutės nuotraukos kį per metus dalyvaudavo eisenoje ar procesijoje. Kartą viename JAV moterų programoje ji kartais linkusi padrąsinti antrąją mieste žygiuoja vyrai su Šv. Vardo vėliava, o dvi kitatipusę.) Kurseliai veiksmingai ugdo vyrų sugebėjimą iš- kės moterys prie lango šnekučiuojasi: „Nežinojau, kad sakyti savo jausmus, nuotaikas, tiesiog asmeniškai pa- mūsų mieste tiek daug katalikų.“ – „Čia tik tie, kurie tirti Dievo artumą, Jėzaus asmenį, bažnytinę bendruo- nebesikeikia.“ Iš Šv. Vardo draugijos narių atsirado diamenę. Tai primena senus misijų laikus parapijose, kai konyste susidomėjusių vyrų. viena savaitė vakarų būdavo skiriama vyrams, kita – moGyvai atsimenu tokį Juozą Semašką iš Šv. Juozaterims, trečia – jaunimui, ir tokie misionieriai, kaip tė- po parapijos. Jis kaip ąžuolas vadovavo bažnyčioje buvas Jonas Bružikas SJ, atitinkamai pritaikydavo savo pa- dintiems ir rinkliavą renkantiems, taip pat tos pačios mokslus susirinkusiems. Šv. Vardo draugijos skyriui, pašaukimus į kunigystę Kartais spėliojama, jog galbūt ilgainiui, dvasinin- skatinančiai Serra klubo bendrijai, dabar yra ligonių kams taikantis prie dalyvių, katalikų pamaldos, pamal- bei namuose liekančių sielovados ryšininkas parapidumo būdai, temos ir kt. „sumoteriškėjo“ ir nebeatliepia joje. Verslininkas, šeimos tėvas ir senelis tiesiog dega vyrų patirties, išgyvenimų, dvasinių, vidinių poreikių uolumu Kristaus Bažnyčiai – kasdien, kasmet rūpinar raiškos būdų. Kad ir kokios priežastys būtų, ieško- damasis savo auklėtiniais nuo jaunystės iki pat žilos ma būdų, kaip švęsti Mišias ir ugdyti Bažnyčią kaip vi- senatvės. sų tikinčiųjų bendruomenę. Juk visi svajojame įgyvendinti Bažnyčioje apaštaJungtinėse Amerikos Valstijose tarp juodaodžių lo Pauliaus pasakymą: „Nei žydas, nei graikas, nei vytaip pat vyrauja matriarchatas; daugybę vaikų užaugina ras, nei moteris, nei vergas, nei laisvas <...>, o visi viemočiutės, ir berniukai rečiau gali patirti, ką reiškia atsa- na Kristuje.“ kingas, stiprus ir tikintis vyriškis. Todėl buvo sumanytas Promise Keepers („Pažadų tesėtojai“) sąjūdis bei programa siekiant padėti „stipriajai lyčiai“ sutartinai imtis vyro ir tėvo atsakomybės Dievo bei žmonių akyse.

Didelės ir mažos kryžkelės

Tėtis irgi... laukiasi Psichologė Zita VASILIAUSKAITĖ

Kodėl vyrai lieka nuošalėje Šiandien jau nestebina, kiek daug įvairiausių grupių gali lankyti žmonės. Labiausiai paplitusios iš jų – maldos ir savitarpio pagalbos grupės. Jose ne tik dalijamasi patirtimi, bet ir gaunamas specialistų palaikymas bei parama. Kartą buvau pakviesta į „Besilaukiančios mamos“ grupę, kone kasmet suburiamą Kauno arkivyskupijos šeimos centre. Tąsyk pamaniau: o kodėl ji ne „Besilaukiančios šeimos“ grupė ir kodėl į ją nekviečiami tėčiai? Juk susitikimų laiką pasirenka dalyvės, tad panorėjusios galėtų lankytis čia drauge su vyrais po jų darbo valandų. O iš tikro grupėje buvo tik vaikelių laukiančios mamos. Mielos, puikios moterys, norinčios įgyti profesionalių žinių apie nėštumo laikotarpį, kūdikio vystymąsi įsčiose, vaikelio sveikatą ir t. t. Kai paklausiau, kur būsimi tėčiai, jos tik nusijuokė: varu neatvarysi jų į tokią grupę, jie šventai įsitikinę, kad visa tėra „grynai moteriškas reikalas“. Šis pavyzdys puikiai atspindi vyraujantį klaidingą vyrų požiūrį. Betgi vaikelio laukia ne vien mama, o šeima, nes jis yra dviejų žmonių – vyro ir žmonos – meilės vaisius. Tačiau ir iš aplankytos grupės dalyvių, ir iš besilaukiančių klienčių dažnai girdžiu nusivylimo ir nuoskaudos kartėlio kupiną apgailestavimą dėl tokio vyrų požiūrio. Mat nėštumo laikotarpiu moteris tampa labai jautri, pažeidžiama, ji viliasi artimiausių žmonių (pirmiausia vyro) palaikymo ir supratimo. Tuo tarpu vyras dažniausiai nepatenkina jos lūkesčių ir žmona jaučiasi labai vieniša, kūdikio laukianti viena. Daugybė vyrų prisipažįsta, kad žmonos nėštumas jiems sukelia stresą, nes jie paprasčiausiai nežino, kaip šioje situacijoje laikytis ir ką gi jiems derėtų daryti. Todėl žmonos nepasitenkinimą priskiria nėščiosios įgeidžiams ir toliau gyvena

(bent išoriškai) lyg niekur nieko. Aišku, tai netenkina nei moters, nei vyro.

Permainų naštos svoris Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, kaip pakeisti abiem pusėms nepriimtiną padėtį, juolab kad kiekvienas žmogus savitas ir savitai elgiasi. Didžiausia problema – reikiamų žinių stoka. Kita vertus, nėštumas – nauja būklė ne tik moteriai, bet ir vyrui, o visa, kas nauja, verčia įsitempti. Skaičiau vieno vyro atsivėrimą, kuriame jis neigia, jog sužinojęs apie nėštumą tėvas pajunta nepaprastą džiaugsmą ir jėgų antplūdį. Autorius ir jam pasipasakoję kiti būsimi tėvai patyrė stiprų nerimą (jei ne išgąstį) ir labai sutriko: žinia apie žmonos nėštumą juos smarkiai sukrėtė. Taigi vyro padėtis gerokai pasikeičia: jis jau ne vien sutuoktinis, bet ir tėvas. Naujas vaidmuo jam žinomas teoriškai, bet ne praktiškai. Padaugėja reikalavimų: vyras dabar turės pateisinti ne tik naujus žmonos, bet ir vaiko lūkesčius. Taigi atsiranda naujų pareigų, o kokių – dar nežino. Užtat kyla baugių klausimų: ar sugebėsiu susidoroti su tėvyste, ar pajėgsiu uždirbti pakankamai pinigų, ar mokėsiu būti geras tėvas? Nerimą kelia ir kintantys santykiai su žmona, įdėmiai vertinančia kone kiekvieną vyro žingsnį. Esu susidūrusi su daugybe skaudžių atvejų, kai prieš penkerius ar dešimt metų susituokusią porą kankina problema: vyras nenori vaiko! Jis motyvuoja tuo, kad jie dar nepasirengę, nes iš gyvenimo nepaėmė visko, kad reikia dar patiems pagyventi, o atsiradus kūdikiui teks save riboti... Be to, dažnai nėštumas išbando ir poros santykius. Mat prireikus daugiau atsakomybės vyras ir žmona arba labiau suglaudžia pečius, arba atitolsta vienas nuo kito. Kodėl? Labiausiai atsakomybės bijo tie žmonės, kurie turi neišspręstų

asmenybės problemų. Deja, daliai vyrų (beje, ir moterų) būdingas nevisavertiškumo kompleksas, dažniausiai atsirandantis dėl neteisingo ugdymo šeimoje. Toks būsimas tėvelis nepasitiki savo jėgomis, bijo permainų ir naujovių. Todėl jis linkęs priešintis žmonos nėštumui, o jam įvykus, lenda į krūmus, t. y. šalinasi tėvystės. Ir dažniausiai teisinasi, kad „kai gims kūdikis, tada tai jau... būsiu tėvas“. Vyrų ugdymas yra silpnoji mūsų visuomenės grandis. Dažniausiai tėvas esti labai užsiėmęs darbe, tad šeimoje jam tenka tik menkas vaidmuo. Labai retai vyrai būna mokytojai. Mergaitėms dar pasakoma: „tu būsi mama“, berniukams priminti apie būsimą tėvystę – beveik negirdėta. Mergaitės ugdymo procese šiek tiek orientuojamos į motinystę, berniukai jai visai nerengiami. Kaip jau minėjome, sužinoję, kad žmona laukiasi, vyrai dažnai išsigąsta, tampa uždari, ilgiau užsibūna darbe, elgiasi taip, lyg nieko neįvyko, stengiasi surasti priežasčių nebūti namuose. Toks elgesys skaudina žmoną: ji pyksta, kad vyras jos nesupranta, neatsižvelgia į jos būklę ir t. t. Sutuoktinių santykius ima temdyti įtampa ir abipusis nepasitenkinimas.

Santykių pokyčiai Nėštumas moterį pakeičia ne vien fiziologiškai, bet ir psichologiškai. Kartu su atsakomybe ji patiria didžiulę įtampą, nerimauja dėl kūdikio sveikatos, gimdymo, todėl tampa jautresnė, jaučiasi vienišesnė, nesuprasta ir reikalauja daugiau dėmesio. Besilaukiančiai motinai labai trūksta bendravimo, ji nori kalbėti apie tai, kas jai labiausiai rūpi, o jai rūpi kūdikis. Vyras šioje srityje jaučiasi esąs neišmanėlis, todėl linkęs

Didelės ir mažos kryžkelės kalbėtis neutraliomis temomis, bet žmonai to negana. Matydama vyro sutrikimą ir pasyvumą, moteris ima nerimauti ir manyti, jog jis nesusidoros su tėvyste: „Kas bus? Juk jis nieko nesupranta, niekuo nesidomi!“ Daugelio nėščių moterų svajonė yra toks idiliškas vaizdelis: tėvas, priglaudęs ausį prie motinos pilvo, klausosi, kaip spardosi kūdikėlis, ir kalbina jį. Tikrovė-

prizingumas, egocentriškumas, nekantra ir pan. Toks vyrų elgesys aprašytas dar prieš kelis šimtmečius ir JAV jis ištinka apie 11 proc. kūdikio gimimo laukiančių tėvų. Įdomu, kiek tokių tėčių esama Lietuvoje? Kai kuriose Vakarų šalyse akušeriai reikalauja, kad norinčius dalyvauti gimdyme vyrus įvertintų psichiatras. Jiems reikia tam tikros dvasinės stiprybės,

Gintarės Malinauskienės nuotrauka

je retas vyras tokių veiksmų imasi savo iniciatyva, dauguma jų bijo net prisiliesti prie žmonos pilvo! Tada neatitinkantį lūkesčių vyro elgesį ji išsiaiškina taip: jis nepajėgs ir mūsų šeima žlugs. Maža to, moteris pasijunta ne tokia patraukli, ateina lytinio susilaikymo periodas. Pastarąjį vieni vyrai priima natūraliai, o kitus jis labai trikdo. Todėl kartais gimsiantis vaikelis tampa nepasitenkinimo bei nesusipratimų, įtampos priežastimi. Tuo tarpu vyro elgesys labai priklauso ir nuo žmonos laikysenos. Jei moteris supras, kad ji turi padėti vyrui priimti tėvystę, bus padaryta gera pradžia žengiant į naują šeimyninių santykių etapą.

Pavojus persistengti Dalis vyrų taip susitapatina su kūdikį nešiojančia žmona, kad ima išgyventi ne tik psichologinius, bet ir fiziologinius šios būklės ypatumus. Juos pykina, vėliau jie jaučia sąrėmius, gimdymo skausmus. Atsiranda toks pat kaip nėščiųjų depresiškumas, jausmų kaita, ka-

emocinio tvirtumo, sveikatos: išbūti akušeriniame skyriuje gali toli gražu ne kiekvienas. Minėtojo sindromo pažeistas vyras gimdykloje gali pradėti pats „gimdyti“, todėl tokiems asmenims rizikinga dalyvauti kūdikio atėjime į pasaulį. Šį sindromą dažniausiai išgyvena jauni, 21–27 metų tėvai, turintys psichologinių problemų, t. y. užaugę valdingų motinų šešėlyje. Be kita ko, vėliau tokie tėvai linkę nesveikai prisirišti prie vaiko, sujaukia ne tik savo, bet ir jo gyvenimą.

Ką šeima turėtų daryti Koks svarbus vyro vaidmuo laukiant kūdikio, moterys jaučia ne vien intuityviai: tai liudija ir moksliniai tyrimai. Nuo tam tikro laiko kūdikis įsčiose atpažįsta ne tik motinos, bet ir tėvo balsą. Tėvo buvimas šalia puikiai veikia ir motinos, ir vaikelio savijautą. Kai kuriose Afrikos gentyse vyro vaidmuo savaime suprantamas, nes jį lemia papročiai, pagal kuriuos vyrai keičia savo elgesį ir moters nėštumo metu derinasi prie jos, apriboja save lygiai taip, kaip ir mama. O kaip pas mus?

Artuma / 2007 m. birželis Pirmiausia besilaukianti mama turėtų neskubėti apkaltinti vaiko tėvelį nejautrumu ir visišku gyvenimo neišmanymu, taip pat nelaukti, kol šis pats „susiprotės“. Žmonai reiktų švelniai ir konkrečiai įvardyti, kokio elgesio nėštumo metu ji laukia iš vyro ir kaip jis jai galėtų padėti. Juolab kad širdies gilumoje beveik kiekvienas tėtis nori pasitarnauti savo moteriai ir vaikeliui. Su meile jinai turėtų vyrui paaiškinti, kad natūraliai šioje naujoje ir laikinoje (!) situacijoje jis nėra svarbiausias: pagrindiniai veikėjai – motina ir kūdikis jos įsčiose. Štai keletas patarimų kūdikio gimimo laukiančiam tėčiui: 1. Būdama namuose, žmona jaučia bendravimo trūkumą, todėl turite nusiteikti su ja bendrauti, kalbėtis, svajoti. Reiktų kuo dažniau rodytis su žmona viešai, drauge praleisti kuo daugiau laiko. 2. Pageidautina lydėti žmoną į konsultacijas pas ginekologą (ji tai labai vertina!). 3. Vyras turėtų suprasti, kad jam trūksta žinių. Būtų juokinga dešimtmečiui berniukui pasakoti apie nėščios moters savybes, todėl visai natūralu, jog tų žinių suaugęs vyras dar neturi. Tačiau sužinojus, kad žmona nėščia, reikia pasikonsultuoti, pasiskaityti, pasirinkti informacijos. 4. Jeigu žmona lanko besilaukiančios mamos ar šeimos grupę, reikėtų eiti kartu. Ne tik moteris geriau jausis, bet ir jūs įgysite žinių, kurios labai pravers. 5. Kartu spręskite su vaikelio atėjimu susijusius buities rūpesčius (kambarys, lovutė, vežimėlis, kraitelis ir t. t.). Jūsų fizinė ruoša deramai sutikti sūnų ar dukrą – neįkainojama savybė žmonos akyse. 6. Būtinai kalbėkite apie savo jausmus. Kad ir ką pasakysite, tikrai nenustebinsite žmonos, nes ir jos išgyvenimai panašūs, mat šioje srityje abu esate pradinukai. Būkite paprastesni ir nuoširdesni. To reikia jums abiem. 7. Stenkitės nesiskųsdami patenkinti nėščios žmonos įgeidžius. Juk ypatinga jos būklė trunka tik devynis mėnesius. Ir svarbiausia – prisiminkite, kad geru tėvu ne gimstama, o tampama!

Didelės ir mažos kryžkelės

Mylėti žmogų, nepritarti nuodėmei Jūratė KUODYTĖ Kartais, o tiesą sakant, ir vis dažniau pamąstau: kodėl tiek dėmesio skiriama temai, kuri, regis, liečia vos 2 proc. pasaulio žmonių, turinčių homoseksualų potraukį? Ar šie nelaimingi žmonės (aš irgi, beje, būnu nelaiminga) nori iškelti savo kitoniškumą tam, kad visi suvoktų, kaip jiems sunku? Nepanašu, nes kenčiantieji paprastai nerengia paradų ir švenčių. Gal tai daro iš laimės? Vargu, nes laimingi žmonės nelaiko kitų galimais priešais, jie tiesiog džiaugiasi ir spindi taip, kad be jokios reklamos į juos norisi žiūrėti ir džiaugtis jais ir su jais. Tad kaip atsitiko, kad iš vienos pusės garsiai šaukiama ir kovojama dėl kažkokių lygių teisių, o kita pusė turi įtemptai svarstyti: ką jie ne taip padarė, kad kažkam ėmė trūkti vietos (matyt, geresnės) po saule, kaip reaguoti – gal atsiprašyti, gal sutrikimą laikyti tvarka? Esu katalikė, taigi turėčiau mylėti ir gerbti visus žmones, bet negi privalau palaikyti ir pritarti kiekvieno asmens gyvensenai ir pasaulėžiūrai? Nemanau, bet pažįstu tokių žmonių ir bičiuliaujuosi su jais. Tai gal nusidedu? Homoseksualumo tema nebeišnyksta iš pirmųjų laikraščių puslapių, taigi verta bent jau pasiaiškinti, kokios šio... – gal ligos, gal sutrikimo, gal gyvenimo būdo (net nežinai, kaip pavadinti, kad neįžeistum) – priežastys, šaknys, ir kaip elgtis tam, kuris yra šalia. Į šiuos bei kitus klausimus nuodugniai atsako gydytojas psichoterapeutas, savo darbe susiduriantis su homoseksualų potraukį turinčiais asmenimis, Tarptautinio šeimos ir santuokos studijų instituto Gaminge (Austrija) profesorius GINTAUTAS VAITOŠKA. Kodėl homoseksualumo tema tapo tokia aktuali? Kodėl ją – norime to ar nenorime – esame savotiškai verčiami svarstyti?

Jei jau šie klausimai iškilo, turime ieškoti į juos atsakymų. Kita vertus, toks neproporcingai didelis dėmesys šiai problemai, manyčiau, yra susijęs ir su politiniais niuansais. Europos Sąjunga labai stengiasi kalbėti apie lygias teises, nediskriminaciją ir t. t. Žinoma, galime tik stebėtis, kodėl tiek daug dėmesio skiriama būtent homoseksualiems asmenims. Juk daugybė kitų žmonių taip pat patiria kančių ir sunkumų – kenčia fizinę ar psichinę negalią, juokingai menkos lėšos skiriamos narkomanų reabilitacijai, daug grįžusių iš kalėjimų neranda vietos gyvenime. Pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje, o šiai nelaimei kelią užkirsti bandantys suicidologai taip ir nesulaukia rimtesnio valdžios dėmesio. O kur dar alkoholizmas ar nusikalstamumas, susiję su jaunimo auklėjimu bei užimtumo programų stoka... Gyvename moraliniuose sovietinio režimo griuvėsiuose, ir nuo visų šių bėdų

kenčiančių žmonių yra kur kas daugiau negu homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų. Vienos įtakingiausių JAV homoseksualų organizacijos patvirtintais duomenimis, šioje šalyje yra 2,8 proc. tokios lytinės pakraipos vyrų ir 1,4 proc. moterų. Kitais duomenimis, tie procentai dar mažesni. Tai palyginti maža grupė žmonių, nors vis cituojami mitiniai Alfredo Kinsey „duomenys“ teigia, jog homoseksualų neva yra 10 proc. Kada homoseksualus potraukis tampa problema ne tik tam asmeniui, bet šeimai, bendruomenei, visuomenei? Ar tai tėra santykio klausimas: toleruoju arba smerkiu kitokį?

Homoseksualus potraukis prieštarauja prigimčiai, todėl intuityviai tam priešinamasi, nors proto argumentais dažnai nesugebama pagrįsti ar paaiškinti, kas čia negerai ir kas iš to išeina. Žmonės jaučia, kad negerai, ir tiek. Pasitaikius progai pasigilinti, paaiškėja, kad intuicija neapgavo. Kuo daugiau žmonių pasuka homoseksualumo keliu, tuo daugiau jų patiria didžiulį skausmą, sunkiai suserga: štai žymaus Vokietijos Roberto Kocho instituto duomenimis, per vienerius metus šioje šalyje 58 proc. naujų užsikrėtimų ŽIV tenka homoseksualius

Didelės ir mažos kryžkelės santykius praktikuojantiems vyrams, kai heteroseksualūs vyrai sudaro tik 1,5 proc. naujai užsikrėtusiųjų. Vadinasi, praktikuojant homoseksualius santykius, AIDS pavojus yra keliasdešimt kartų didesnis. Tai prieštarauja bendrajam gėriui, todėl kyla poreikis priešintis. Reiktų skirti žmones, turinčius homoseksualų potraukį, ir gėjų judėjimą. Priklausantieji šiam judėjimui stengiasi ginti savo teises, bet iš tiesų jie atvirai propaguoja savo gyvenseną. Ir tai paliečia daugelį žmonių: visuomenę, šeimas, turinčias vaikų. Be abejonės, tas propagavimas pavojingas, nes vis daugiau jaunuolių pasuka šiuo keliu, patirdami labai skaudžių padarinių. Ir jie paliečia jau visus. Jeigu homoseksualai savo asmeninėje erdvėje gyventų taip, kaip jie nori, ši tema, Aurimo Dunausko nuotrauka manau, nekeltų tokio visuomenės susidomėjimo. Tai nereiškia, kad į juos nereiktų kreipti dėmesio, laikyti jų „atstumtaisiais“ ir nesigilinti į jų išgyvenimus: geriau įsiklausius darosi akivaizdu, kad poreikį vadinti savo gyvenimą „linksmu“ (angl. gay) gali paskatinti ir patirtas gilus liūdesys. Galima būtų papasakoti ne vieną tokią istoriją... Tačiau kiekvienas žmogus nori pasiteisinti dėl to, ką jis daro: jeigu giliai širdyje jaučia, kad tai nėra visiškai gerai, noras teisintis gali būti dar stipresnis. Kodėl gėjai stengiasi pabrėžti, jog homoseksualumas nėra liga, primindami, jog 1992 m. Pasaulinė sveikatos organizacija išbraukė jį iš ligų sąrašo. Nuogąstaujant dėl homofobijos atrodytų atvirkščiai – faktas apie ligą turėtų „suminkštinti“ priešiškai nusiteikusius.

Iš tikrųjų šitokią diagnozę amerikiečiai panaikino 1973 metais. Vis dėlto tada jie paliko egodistoninio homoseksualumo diagnozę. Ji reiškia, kad žmogus, nepatenkintas dėl to, ką jaučia savyje, gali kreiptis pagalbos. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje tokia situacija aprašoma ir dabar. 8-ojo dešimtmečio gėjų judėjimas motyvavo tuo, kad laikyti kitą ligoniu yra asmens pažeminimas, todėl jis prilygintas juodųjų pažeminimui ar visoms kitoms diskriminacijos formoms. Panaikinti

Artuma / 2007 m. birželis ligos statusą buvo reikalaujama demonstracijomis, grasinant smurtu tuomet vykusiam Amerikos psichiatrijos asociacijos suvažiavimui, todėl buvo telkiamos policijos pajėgos, svarstoma, kaip apsisaugoti ir pan. Daug JAV psichiatrų teigė, jog šiuo sprendimu nusileista minios spaudimui. Suprantama, jog politinio spaudimo rezultatai buvo tokie, kad JAV stiprėjo tendencija neleisti specialistams padėti net tiems asmenims, kurie tokios pagalbos norėjo. Tačiau homoseksualumo psichoterapiją taikė ir tyrinėjo tokie psichoterapijos klasikai, kaip Freudas, Jungas ir Adleris, ypač aktyviai šioje srityje XX a. dirbo Amerikos psichoanalizės mokykla. Nepaisant politinio spaudimo, Amerikoje, kuri tam tikra prasme yra lyderė pasaulyje psichologijos ir psichiatrijos srityje, tai tęsiasi iki dabar. Reikia pažymėti, jog Amerikos psichologijos asociacijoje vėl grįžtama prie šio klausimo ir svarstoma, kaip padėti homoseksualų potraukį išgyvenantiems žmonėms. Labiausiai čia pasidarbavo Nacionalinė asociacija homoseksualumo tyrimui ir terapijai (NARTH), taip pat reikšmingas buvo garsusis Roberto Spitzerio homoseksualumo terapijos rezultatų tyrimas. Ir pirmiausia todėl, kad šis psichiatras labiausiai prisidėjo išbraukiant homoseksualumo diagnozę iš ligų sąrašo 1973-iaisiais. Po dvidešimties metų situacija pasikeitė, kai jį ėmė atakuoti buvę homoseksualai. Tiesa, be smurto ir grasinimų, tačiau su plakatais ir vaikų nešamais transparantais: „Mano tėvelis buvo gėjus“, „Jis geras tėvas“ ir pan. Tie, kurie pasikeitė terapijos procese, norėjo paskelbti šią žinią kitiems. Tuomet R. Spitzeris atliko platų tyrimą tarptautiniu mastu ir pats buvo nustebintas jo rezultatų. Pasirodė, jog daugiau kaip 60 proc. žmonių, dalyvavusių terapijoje, pasiekė gerą heteroseksualinę adaptaciją: jie vedė, susilaukė vaikų ir pan. Tiesa, šie žmonės turėjo stiprią motyvaciją, o ji labai svarbi, nes homoseksualų potraukį jaučiantys asmenys susiduria ne tik su psichologiniais sunkumais, bet ir patiria gilią dvasinę kovą. Nors tai buvo žinoma niekada šios tiesos neneigusiems specialistams, tik paskelbus tyrimo rezultatus Amerikoje jie tapo sensacija: Spitzeris kalbėjo visuose žinių kanaluose ir taip buvo paneigta vyraujanti nuomonė, jog homoseksualios orientacijos esą neįmanoma pakeisti, taigi nėra ir jokios problemos. Požiūris į homoseksualumą tapo ne toks vienašališkas. Kiek teigiamos įtakos žmogui, jaučiančiam homoseksualų potraukį ir trokštančiam jo atsikratyti ar bent jau jį suvaldyti, gali turėti religijos praktika ar kitokios dvasinės pratybos? Į Lietuvą jau kelintus metus su konferencijomis ir liudijimais atvyksta judėjimo Living Waters („Gyvieji vandenys“) atstovai, ir jų siūlomuose užsiėmimuose dalyvauja gana daug suinteresuotų žmonių. O judėjimo pro-

Didelės ir mažos kryžkelės gramoje svarbi ir būtina dalis tenka tikėjimui, Biblijos skaitymui ir gilinimuisi į ją.

Jeigu internetinėje paieškoje pateiksite terminą ex-gay ministry, jums bus pasiūlyti keli puslapiai, priklausantys dažniausiai protestantiškoms denominacijoms. Šių krikščioniškų bendruomenių žmonės aktyviai stengiasi padėti asmenims, norintiems pasikeisti. Dažnai jie patys būna turėję panašios patirties, jiems pavyko pasikeisti, ir tokių yra daug. Reikia pasakyti, kad toms bendruomenėms neblogai sekasi, o teigiamų rezultatų pasiekiama jau nebe psichoterapija, bet daugiau malda, įsitraukimu į bendruomenės veiklą, jos parama. Daug kur dvasinis kelias yra jungiamas su psichoterapija. Tai derinama ir minėtame „Gyvųjų vandenų“ judėjime: greta konferencijų, liudijimų teikiamas ir psichoterapinis konsultavimas, mat šitas klausimas turi ir psichologinę, ir dvasinę dimensiją. (Šio judėjimo atstovo liudijimą skaitykite 21 p. – Red. past.) Jeigu tikėsime statistika, žmonių, kurie turi homoseksualių polinkių, pasaulyje daugėja. Vieni linkę gręžtis atgal ir atsakymų ieškoti genetikoje, kiti kaltina žiniasklaidą, kuri dažniausiai iškelia ne tiek problemą, kiek jos „patrauklumą“ su pikantiškomis detalėmis ir nutyli homoseksualumo praktikavimo pasekmes. Dar kiti priežasčių ieško šeimoje. Kokias priežastis įvardytumėte Jūs?

Nė vienas sensacingas „homoseksualumo geno“ atradimas nebuvo patvirtintas, ir patys tyrimų autoriai neigia jį atradę. Šiaip jau homoseksualumo plitimas yra susijęs su apskritai silpnėjančiu visuomenėje seksualumo prasmės pajautimu. Ne vienas žinomas pasaulyje specialistas, taip pat ir kai kurie gėjų autoriai mano, jog homoseksualumo plitimas labai susijęs su plintančiu „kontraceptiniu“ mentalitetu. Jeigu kiekvienas žmogus turi teisę į bet kokį seksualinį malonumą, kuris niekaip – nei santuoka, nei laiku, nei vieta – nėra ribojamas, kodėl žmonės, jaučiantys homoseksualų potraukį, turėtų būti vienaip ar kitaip apribojami? Tai esą aiškiai neteisinga!.. Šitokia visuotinė teisė, būtinybė ir pareiga patirti seksualinį pasitenkinimą mūsų laikais yra vienas svarbiausių „kontraceptinio“ mentaliteto aspektų, susijusių su kontracepcijos naudojimu. O tai sukelia ir daugiau klausimų: kas yra kontracepcija, kaip kontracepcija dera su tikėjimu ir t. t. Į šiuos klausimus turi atsakyti ir krikščionys. Nuo mano paties gyvenimo, nuo jo skaistumo, jei tik teisingai jį suprantame, gali priklausyti ir kitų žmonių, įskaitant homoseksualius asmenis, gyvenimas. Juk visi esame susiję.

Ar homoseksualumas yra nuodėmė?

Šventajame Rašte surasime ne vieną vietą, kur parašyta, jog homoseksualūs santykiai yra nuodėmė. Tai – Bažnyčios pozicija, ir ji niekada nesikeitė. Jei kalbėsime ne apie santykius, bet apie polinkį, tai Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 metų Laiške vyskupams apie homoseksualių asmenų pastoraciją „Homosexualitatis problema“ tuomečio kardinolo J. Ratzingerio formuluojami teiginiai yra labai tikslūs. Dokumente teigiama, jog pats homoseksualus polinkis nėra nuodėmė, nes žmogus jo nepasirenka: jis gali kilti dėl sielos sužeidimo ankstyvoje vaikystėje ir kitų priežasčių; tačiau šitas polinkis gali palenkti į „didelį moralinį blogį, todėl kaip toks yra objektyvus sutrikimas“, arba, kaip verčiama lietuviškai, „objektyvia netvarka“. Ką tai reiškia? Ogi kad žmogus subjektyviai nėra kaltas dėl savo homoseksualumo. Tačiau tai yra sutrikimas ir polinkis į didelį moralinį blogį, taigi negali būti laikomas geru dalyku. Jeigu žmogus yra didelės nuodėmės pavojaus zonoje, tai nesakysi, kad tai gerai.

Algirdo Kairio nuotrauka

Vadinasi, sąmoningas krikščionis, jaučiantis homoseksualų potraukį ir norintis laikytis Bažnyčios mokymo, turi saugotis pats ir saugoti kitus nuo savęs, idant neiškiltų pagunda praktikuoti? Sakėte, jis yra pavojaus zonoje. Taigi toks žmogus turi riboti save rinkdamasis profesiją, stengdamasis nedalyvauti kompanijose ar susibūrimuose, kur dominuoja vyrai ar, kitu atveju, moterys? Dvelkia socialine izoliacija.

Kitaip tariant, ar vilkas, norintis tapti vegetaru, neturėtų gyventi avidėje? Jungtinėse Valstijose buvo skandalas, kai skautų lyga apsigynė nuo gėjų mokytojų. Jeigu žmogus, turintis homoseksualių polinkių ieško darbo su

Didelės ir mažos kryžkelės berniukais, visai įmanu, kad sąmonės lygmeniu jis gal ir nepripažįsta tikrojo tokio pasirinkimo motyvo. Tačiau akivaizdu, kad motyvas patirti kažkokį artumą yra pasąmonėje, o ilgainiui tam tikras artumas virsta homoseksualiais santykiais. Žinoma, jei vyras jaučia tokį silpnumą, jam būtų geriau nesirinkti profesijų, kur reikia dirbti su berniukais, o moterims, turinčioms homoseksualų potraukį, nederėtų dirbti su mergaitėmis. Mokyklos direktorei ar kunigų seminarijos rektoriui turbūt sudėtinga būtų įsiskverbti į kandidato pasąmonę ir atpažinti jo slaptus polinkius arba ne. O jei ir atpažintų, ar nebūtų apkaltinti diskriminacija?

Na, Bažnyčiai šiuo atveju gal ir lengviau, nes ji vadovaujasi principais, kurių privalome laikytis nepriklausomai nuo to, ar jie mums patinka, ar ne. Gerose kunigų seminarijose kreipiamas dėmesys į kandidatų atranką. Dalyvauja žmonės, kompetentingi šią problemą atpažinti, ją išmanyti, o ir dvasiniai vadovai kalba apie šį reiškinį atvirai, supažindindami su juo ir paaiškindami klierikams, kas tai yra, kodėl jis laikomas blogiu, kodėl jis kyla, ką daryti, jeigu atsiranda ir kt. Bažnyčia čia turi būti ypač budri, nes vadinamasis pedofilijos skandalas, nors Vakarų spauda tai labai neigia, iš esmės buvo homoseksualumo skandalas. JAV Vyskupų konferencijos užsakytas tyrimas išaiškino, jog net 81 proc. pedofilija apkaltintų kunigų lytiškai išnaudojo paauglius berniukus. Šio skandalo priežastis galima nesunkiai suprasti kiek atidžiau pažvelgus į tai, kokia atmosfera vyravo nemažame skaičiuje Amerikos kunigų seminarijų: man asmeniškai yra tekę sutikti studentą, vienerius metus ten studijavusį. Čia iš jo buvo juokiamasi, kad homoseksualumą jis laikė nuodėme, o dėl nepritarimo gėjų kultūrai buvo kone persekiojamas. O kitu atveju, kai seminarijos vadovybė paklausė vaikino apie jo požiūrį į homoseksualumą, šiam atsakius, jog laiko tai nuodėme, jis nebuvo priimtas studijuoti. Taigi, ilgainiui už tokį „liberalumą“ tenka skaudžiai sumokėti. Būtent dėl tokia padėtimi pasipiktinusių dorų amerikiečių spaudimo Katalikiškojo švietimo kongregacija 2005 metais išleido dokumentą – Instrukciją dėl asmenų su homoseksualiais polinkiais pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus, – draudžiantį priimti į seminarijas bei teikti šventimus vyrams, jaučiantiems homoseksualių polinkių. Kokia turėtų būti krikščionio laikysena homoseksulaus žmogaus atžvilgiu? Jei garsiai pasakysiu, jog laikau tai nuodėme, galiu būti apkaltinta homofobija ar netolerancija kitokiam. Iki kokios ribos galiu palaikyti bičiuliškus santykius su homoseksuliu pažįstamu, kurį gerbiu kaip savo srities profesionalą, puikų pašnekovą? Ar apskritai tokios linijos priva-

Artuma / 2007 m. birželis lo būti nubrėžtos? O gal reikia kovoti prieš šį reiškinį, kad išvengtume epidemijos?

Sena klasikinė taisyklė: „Mylėk žmogų, nemylėk nuodėmės.“ Mūsų santykis su kiekvienu žmogumi turi būti pagarbus, mylintis ir kartu teisingas. Nebūtina rėžti į akis, bet slėpti savo požiūrį irgi būtų negarbinga. Giliai širdyje homoseksualinį potraukį jaučiantis žmogus supranta, jog tai nėra gerai, tad dažniausiai norės, kad pateisintumėte jo gyvenseną, mat jam sunku, kai jaučia, kad jam nepritariate. Suprantama, vienu metu išlaikyti ir pagarbą tam žmogui, ir teisingą požiūrį į jį nelengva. Sunku atlaikyti ir tam tikrą emocinį spaudimą iš jo pusės. Kaip žmogų jį priimti reikia, bet pritarti tam, kaip jis gyvena, – ne. O dėl kovos – žinoma, kad taip, ypač jei ja siekiama stabdyti homoseksualaus gyvenimo būdo propagavimą ir galimybę daugiau jaunuolių patraukti savo pusėn. Kaip pasipriešinti? Ačiū Dievui, gegužės mėnesį matėme gerų ir, sakyčiau, neagresyvių, taikaus pasipriešinimo tokiai propagandai Lietuvoje pavyzdžių. O ką vis dėlto patartumėte žmogui, kuris jaučia tokį potraukį ir dėl to kenčia, nes jam jis yra nepriimtinas?

Visų pirma reikėtų prisiminti, jog skaistus būti kviečiamas kiekvienas krikščionis, ne tik jaučiantis homoseksualų potraukį. Tai reiškia – ir nesusituokusieji, ir kunigai, ir netgi susituokusieji turi sugebėti susilaikyti nuo vedybinių santykių tiek, kiek to reikalauja situacija. Todėl, kaip rašoma minėtame Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente, iš jo Bažnyčia neprašo nieko tokio, ko nereikalaujama ir iš kitų tikinčiųjų. Kita vertus, reikėtų ieškoti pagalbos ir sielos išgydymo. Jau kalbėjome apie „Gyvųjų vandenų“ judėjimo pradžią Lietuvoje (išsamiau sužinoti galima Katalikų evangelizacijos centre Kaune); dar trūksta gebančių dėl šios problemos psichoterapiškai konsultuoti, nors vyskupijų šeimos centruose dirbančių specialistų kvalifikacija šioje srityje irgi po truputį tobulėja. Taip pat svarbus ir dvasinis vadovavimas: nors tai nėra psichologinių sunkumų gydymas, intensyvi ir reguliari dvasinio gyvenimo praktika gali padėti žmogui įveikti šią problemą. Su Viešpaties pagalba. Dėkojame už išsamius atsakymus.

Didelės ir mažos kryžkelės

Viešpats nuvelka ir purviniausius drabužius...

skausme, kurį išgyvena vis dėlto pasiryžęs atstumti draugą, jis atpažįsta vaikystės vienišumą be tėvo.

ninku Andy verkė ir nieko neišpažino. Dvasininkas nieko nesužinojo – Dievas žinojo viską. Bet durys prasivėrė... Kitąkart buvo lengviau. Dvasininkas meldėsi už Andy – kad šis susitiktų su dangaus Tėvu... vietoj tėvo, kurio neturėjo žemėje, ir skaitė: „Pastarasis paliepė savo tarnams: „Nuvilkite jo purvinus drabužius.“ O jam tarė: „Štai nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru“ (Zch 3, 4).

Durys buvo pravertos...

Gydantis Jėzaus gailestingumas

Ar šioje vietoje A. Chambersas būtų galėjęs baigti liudijimą? Jis pabrėžė, jog įveikti savo homoseksualumą nereiškia tik atsisakyti veiksmų ar fantazijų. Andy liudijo, kaip išgyti visiškai. Į šią ilgą ir skausmingą kelionę jis pasikvietė Jėzų, jame atrasdamas didesnę meilę, nei gali suteikti kitas vyras ar moteris, nors mintys ir svajonės vis dar ginė atgal... ...Vienas rytas Andy buvo lemtingas. Kai jis vaikštinėdamas meldėsi, nuo karštos maldos oras tarsi sutankėjo ir Viešpats, rodės, arti arti... Kilo troškimas jam išpažinti – taip norėjosi tyros sąžinės, bet buvo baisu, kad žmonės atstums. Per pirmąjį susitikimą su dvasi-

Išpažinti išgijimo procese buvo svarbus, bet ne paskutinis žingsnis. Išpažinčių daugėjo, tačiau, kaip sakė Andy, kaskart darėsi lengviau: nuodėmė ir pagunda mažėjo. Atvėrus žaizdą Viešpačiui, reikėjo eiti toliau – į atleidimą. Širdyje turėjo subręsti atleidimas visiems vyrams: pirmiausia savo tėvui, kurio niekada gyvenime nebuvo matęs, savo draugui, iš kurio patyrė prievartą (vyrui tai pripažinti nebuvo lengva), atleisti sau pačiam – atleisti pyktį sau už komplikuotus santykius su kitais. Galiausiai – atleisti Dievui, kurį laikė taip pat dėl to kaltu. „Aš sustiprėjau kaip vyras, kai sugrioviau sienas, skyrusias mane nuo kitų, priartėjau prie priešingos lyties, vedžiau, pradėjau aktyviai tarnauti Bažnyčioje. To negalėjo įvykti be Dievo pagalbos“, – tvirtino Andy. A. Chambersas apgailestavo, jog gyvename visuomenėje, manančioje, kad homoseksualus žmogus neturi jokios vilties, toks jau jis gimė. Tačiau Jėzus gali išgelbėti iš patiriamos klaikumos, kai pasiduodama homoseksualių ryšių, pornografijos, alkoholio ir kitoms priklausomybėms ar nesėkmingai kovojama su savo polinkiais, mėginama taisyti sugedusius santykius su kitais. Tik, pasak liudijusio, reikia pasikviesti Viešpatį į savo gyvenimą. Jis tikrai gydo, nes yra gailestingas.

Kaune surengtame Katalikų evangelizacijos centro seminare liudijo Andy Chambersas iš Suomijos, tarnaujantis krikščioniško konsultavimo ir ugdymo srityje. Kuo šis liudijimas išsiskyrė iš kitų, kuriais nūdien Lietuvos žmones jau būtų sunku nustebinti? Tą vakarą trijų vaikų tėvas A. Chambersas atvertė asmeniško, nuo aplinkinių paprastai slepiamo gyvenimo puslapį. Jame, pasak liudijusio, Dievas taip pat, netgi daugiau kaip viešumoje, trokšta tyrumo ir gali jį suteikti, išgydydamas net ir labiausiai nuopuolio iškreiptus žmogaus santykius su kitais.

Ant duobės krašto A. Chambersas užaugo be biologinių tėvų. Iš Jamaikos į Londoną atvykusi jo keturiolikmetė motina po kelerių metų susilaukia sūnaus. Andy atskiriamas nuo jos ir apgyvendinamas vaikų namuose. Tik pradėjęs lankyti mokyklą ir atsidūręs tarp berniukų, supranta, kad lig šiol žaisdavo vien mergaitiškus žaidimus. Netrukus skaudžiai pajunta, ką reiškia neturėti tėvo: Andy negali jo atsivesti, kad šis pamokytų jį apkumščiavusį vaiką. „Aš melavau, kad turiu tėtį... Anksti supratau, jog melas gali būti veiksmingas. Ir vėliau nevengdavau juo pasinaudoti. Svajodavau apie tėvą – įsivaizdavau jį labai stiprų, malonų, o šalia – save, jo sūnų. Jausmas, kad neturiu tėčio, prilygo jausmui, jog nuolat esi prieš žiojėjančią duobę, į kurią gali tuoj pat įpulti“, – sakė A. Chambersas. Nors augdamas berniukas tvirtėja, į užkietėjusią širdį nieko neįsileidžia. Kaip tik tuomet auklėtoju pradeda dirbti jaunas būsimas kareivis, nuolat iškylaujantis su vaikais stovyklose, mielai žaidžiantis su jais futbolą. Jis, beje, buvo ir vienintelis baltasis, bėgdavęs greičiau už juoduką Andy. Prasideda draugystė, iš pradžių teikianti džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi, bet... užsimezga ir homoseksualūs santykiai. Juose Andy įklimpsta ilgam – penkeriems metams. Tuo laiku netikėtai atranda Jėzų, pajunta norą tapti Bažnyčios bendruomenės nariu. Bet homoseksualus ryšys kelia vidinį nerimą: tai atrodo nesuderinama. O nutraukti – labai sunku. Andy vėl pasijunta ant duobės krašto:

Aurimo Dunausko nuotrauka

Parengė D. G.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. birželis

Kitokios sveikatos beieškant Tomas VILUCKAS Kai išgirstame žodžius „išgijimas“, „išgydymas“, išsyk pagalvojame apie sveikatą, įvairius daktarus, ligonines, pradedame skaičiuoti savo negalias, ligas ir dieglius. Tačiau net medikai pripažįsta, kad be dvasinės pusiausvyros sunku tikėtis ir geros fizinės sveikatos. Apniukusių, liūdnų, kažkuo nepatenkintų veidų matome visur: gatvėse, įstaigose, viešajame transporte, net bažnyčiose. Jie byloja, kad mums trūksta būtent dvasinės sveikatos. Pastaruoju metu Visuotinės Bažnyčios gyvenime vis labiau populiarėja vidinio gydymo tarnystė. Vidinio išgydymo pamaldos, skirtos būtent mūsų dvasinės sveikatos reikalams, kartkartėmis vyksta ir didžiųjų Lietuvos miestų šventovėse. Tai palyginti naujas reiškinys, tad pravartu geriau jį pažinti.

Gydanti malonė Gydymas buvo svarbi Jėzaus Kristaus misijos dalis žemėje. Iš evangelijų pasakojimų žinome, kad jis gydydavo aklus, raupsuotus, paralyžiuotus. Tačiau dažnai Jėzus ligonio paklausdavo, ar šis tiki. Tiktai paskui, išpažinus tikėjimą, įvykdavo trokštamas stebuklas. Šis pavyzdys rodo, kad svarbiausia yra mūsų tikėjimas, vidinis nusiteikimas. Jėzus sakė: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21–23). Šias blogybes įprasta vadinti nuodėmėmis: jos žaizdomis nusėja mūsų vidų. Bažnyčios pašaukimas – tęsti Jėzaus pradėtą misiją gydyti žmones. Ji siūlo įvairių būdų, kaip išgydyti žmogaus širdį, vidų, dvasią. Vienas iš jų – išpažintis, per kurią mums atleidžiamos nuodėmės. Tačiau neretai ir atlikus išpažintį nesiseka keisti savo gyvenimą, liekame prislėgti, kamuojami problemų, trukdančių artimai bendrauti su Dievu ir kitais žmonėmis. Tampa aišku, jog reikia dar kažko, kas padėtų išlaisvinti mūsų širdį. Vidinio gydymo tarnystė ir leidžia rasti tokią išeitį.

Kas mus pančioja? Žodžiai „vidinis gydymas“ ne vieno ausiai skamba kiek neįprastai. Apie kokį gydymą kalbama? Vidinis gydymas reiškia, kad gydomos ne kūno negalios, bet mūsų vidaus žaizdos. Dažnai patiriame dvasinio ir emocinio pobūdžio sužeidimų, kliudančių mums gyventi kaip laisviems žmonėms. Tad kokie tie trukdžiai? Pirmiausia mus supančioja klaidingi Dievo vaizdiniai. Neretai Dievas įsivaizduojamas kaip tironas, policininkas, baudėjas, rūstus teisėjas, o jo nuolatinė

veikla – persekioti žmogų, drausti jam džiaugtis gyvenimu ir ieškoti progų jį nubausti. Ši į mūsų širdis įsibrovusi baimė neleidžia visiškai juo pasitikėti ir jam atsiduoti. Nuo tokios baimės ir panašių išgyvenimų Dievo atžvilgiu visi turime būti išgydyti. Kita skaudi problema – mūsų patirti susidūrimai su antgamtiniu pasauliu. Jie ne visada teigiami. Jei kada nors išbandėme spiritizmą, magiją, lankėmės pas būrėjus, ekstrasensus, bendravome su destruktyviomis sektomis ir pan., vadinasi, atvėrėme kelią tamsos jėgoms daryti mums neigiamą įtaką. Ypač pavojinga, kai to nesame išpažinę kaip nuodėmės ir apgailėję. Tuomet mūsų santykiai su Dievu ir artimais žmonėmis bus apsunkinti ir užtemdyti, negalės skleistis bei tobulėti. Mus slegia ir emocinio pobūdžio žaizdos, pvz., dar ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės bei emocinės traumos. Baimė mylėti ir būti mylimam, vienišumo ir apleistumo gėla, nenoras atleisti už skriaudą, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, nesaugumo pojūtis – dėl šių bėdų negalime būti visavertės asmenybės, orūs Dievo vaikai. Čia išvardytos tik kelios problemos, jų būna tikrai daugiau ir neretai jos neleidžia mums džiaugtis gyvenimu.

Gydymas – Šventosios Dvasios darbas Vidinio išgydymo pamaldose atiduodame savo žaizdas Viešpačiui. Tai atliekame per maldą. Pirmiausia svarbu nustatyti, apčiuopti žmogų kamuojančią bėdą bei išsiaiškinti jos priežastis. Tad prieš maldą vyksta pokalbis su vidinio išgydymo pamaldose tarnaujančiais asmenimis. Pravartu pastebėti, kad čia būtinas visiškas atvirumas, antraip pagalba nepasieks savo tikslo. Paskui grupė žmonių meldžiasi už problemų kamuojamą asmenį, užtaria jį Viešpaties akivaizdoje, patiki jam vidinius sužeidimus. Šie žmonės nėra kažkuo ypatingi, nepasižymi

Didelės ir mažos kryžkelės kokiais nors antgamtiniais sugebėjimais, tik paprasčiausiai stengiasi ištikimai gyventi pagal Evangeliją. Jų malda remiasi tikėjimu Biblijoje užrašytais Jėzaus žodžiais: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Gydo ne žmonės, ir net ne maldos, o Šventosios Dvasios veikimas, kitaip tokios pamaldos būtų tik paprasčiausia magija. Šventosios Dvasios ugnis nužengia į mūsų gelmes ir degina ten slypinčias žaizdas. Ji skaistina mūsų atmintį, kad sugebėtume atleisti, teikia šviesos mūsų dvasios žvilgsniui, kad išmoktume atpažinti nuodėmės šaknis ir jų atsikratyti, apvalo bei sustyguoja mūsų jausmus, kad galėtume turėti paprastą ir neapsunkintą ryšį ir su artimu, ir su Viešpačiu. Svarbu suprasti, jog vidinis išgydymas yra procesas. Kantriai ir ištvermingai ugdyti save, bandyti gyventi pagal Evangeliją, pasitikėti bendruomene bei palaikyti ryšį su Jėzumi ir Šventąja Dvasia – tai kelias, kuriuo eidami galime pasiekti trokštamų vaisių. Daug kas priklauso nuo to, kaip sugebėsime pasinaudoti Dievo teikiamomis dovanomis ir brolių bei sesių parama.

agresija bei jėga. Problemos kamuoja ir tą vyrą, kuris niekada nesigrumia su abejonėmis dėl savęs, kurio pasitikėjimas savimi tėra išdidus įsitikinimas savo sugebėjimu įgyvendinti kiekvieną tikslą. Taip pat ne vienas vyras savo darbus, pasiekimus laiko perdėtai svarbiais, atmeta Dievo autoritetą, nes mano, kad jis apriboja jo savarankiškumą. Akivaizdu, jog ir čia reikia vidinio išgydymo. Jo vaisius patiriantis vyras tikslingai eina gyvenimo keliu, įvertina savo galimybes keisti jį supančią aplinką, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir ryžtingai bei

Tikrasis vyriškumas Nuodėmė įsiskverbia į visas žmogaus gyvenimo sritis. Po pirmojo vyro ir pirmosios moters nuopuolio žmogaus prigimtyje, jo tarpusavio santykiuose daug kas pasikeitė. Kiekvienas esame vyras arba moteris. Lytinė tapatybė veikia ne tik mūsų jausmus, galią mylėti, bet ir gebėjimą užmegzti ryšį su kitu asmeniu. Tad nuo to, kaip suvokiame savo vyriškumą ar moteriškumą, labai priklauso, kaip susiklosto mūsų santykiai su aplinka. Jei esame sužeisti šioje srityje, tai atitinkamai atsilieps ir šiems santykiams. Birželio mėnesį tradiciškai dėmesį atkreipiame į vyriškumą. O ką gi vis dėlto šiuo žodžiu vadiname? Ar vyriška, pavyzdžiui, tarsi žvėriui tūnoti savo „oloje“, nieko artyn neprisileidžiant? Juk vyriškumas visiškai atsiskleidžia tik moters akivaizdoje. Biblijos pasakojime apie žmogaus sukūrimą matome, kaip pradžiunga pirmasis žmogus Adomas, kai Dievas jam atveda Ievą (plg. Pr 2, 23). Joje jis atpažįsta savo „antrąjį aš“. Šeima yra svarbiausioji aplinka, kur skleidžiasi vyriškumas, nes čia vyras nuolat būna su savo moterimi. Be to, negalime pamiršti, kad vyro atsakomybė šeimoje apima gerokai daugiau nei vien aprūpinti ją materialiai. Kas dažniausiai kliudo skleistis vyriškumui? Vieni vyrai pernelyg dažnai traukiasi nuo stipraus emocinio ryšio, užsisklendžia nuo aplinkinių. Kiti siekia išsikovoti tarp jų autoritetą ir pagarbą, grįsdami santykius

Silvijos Knezekytės nuotrauka

pasiaukojamai susieti save su kitu. Be Dievo pagalbos šiuos užmojus vyrui sunku įgyvendinti. Dievas, jo pažadai yra nuolatos jį pranokstantis tikslas, kurio siekia iš visų jėgų. Jei vyras suvokia, kad kitas žmogus yra Dievo atvaizdas, jis gali dovanoti savo gyvenimą ir taip kaskart prisidėti, kad Dievo tikslai šiame pasaulyje būtų pasiekti. Vyras jausis savimi, manys, kad elgiasi vyriškai, tik tada, kai supras, jog jis yra Dievo dovana, drąsiai įžengianti į kitų žmonių gyvenimą.

Išgijimo versmė Neturime pamiršti, kad tikrasis vyriškumo pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis buvo ne tik Dievas, bet ir žmogus – vyras. Biblija aiškiai sako, kad „...tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13). Žvelgdami į Jėzų galime išmokti bendrauti su kitais taip, kaip jis, t. y. rūpintis kitais vis labiau tuo užsidegant. Juk vyriškumą suvokti pradedame tada, kai sužinome, ko reikia kitam asmeniui, kai norime ir galime patenkinti jo poreikius. Tačiau tam, kad vyriškumas galėtų skleistis, svarbu atpažinti savo žaizdas, nuoskaudas, nusivylimus ir suvokti, kaip jis yra sužalotas. Svarbu išdrįsti savęs paklausti, koks yra mano vyriškumas, ir pripažinti, kad jį reikia gydyti. Išgijimo šaltinis – ne žmogiška išmintis, bet iš Jėzaus kryžiaus ir Prisikėlimo sklindanti šviesa.

Artuma / 2007 m. birželis

Susitikimai

Neegzistuojančios valstybės atstovai Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (VI) Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis ir atstovybės sekretorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis atstovybėje po apsilankymo Vatikane 1952 m. gruodžio 28 d.

Jūsų tėvui, po karo atstovavusiam Sovietų Sąjungos okupuotai mažytei valstybei, turbūt nebuvo lengva viešai prabilti apie Lietuvos padėtį Italijoje, kurios politiniame gyvenime komunistai turėjo didžiulę įtaką?

Jis buvo patyręs diplomatas ir mokėjo naudotis tradicinėmis diplomatijos priemonėmis. Diplomatijoje visais laikais buvo nepaprastai svarbu užmegzti ir palaikyti pažintis su politikais, diplomatais, įtakingais visuomenės veikėjais. Tėvas išsaugojo kai kurias pažintis dar iš tų laikų, kai oficialiai atstovavo Lietuvai Italijoje. Tada jis juk bendravo su daugeliu užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, karjeros diplomatais. Kai buvę Italijos atstovai Kaune baronas Di Giura ir Cassinis apsigyveno Romoje, jie nuolat kviesdavo tėvą apsilankyti jų namuose. Ten tėvas sutikdavo naujų žmonių iš politikos ir diplomatijos sferų. Girdvainis palaikė oficialius santykius su diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto. Tai irgi padėjo Lozoraičiui plėtoti ryšius su diplomatiniu korpusu. Lietuvai palankūs italai pažinojo tėvą kaip buvusį užsienio reikalų ministrą ir mūsų šalies atstovą. Šitai padėjo jam puoselėti ryšius su kai kuriais italų politikais, daugiausiai krikdemais, pasižymėjusiais antikomunistinėmis ir antisovietinėmis pažiūromis. Vienas iš tokių mūsų bičiulių buvo Guido Gonella. Pokario metais jis ėjo Italijos švietimo ministro pareigas, todėl jo apsilankymai Vasario 16-osios minėjimuose būdavo ypač prasmingi. Jis netgi tardavo žodį, išreikšdamas viltį, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, grįš į Europos laisvų tautų šeimą. Gonella priklausė krikdemams, buvo artimas tuometiniam premjerui De Gasperriui. Su tėvu, nebijodami politinių priešų kritikos, bendravo ir kiti žinomi italai politiniai veikėjai. Tęsinys. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

Ryšius su krikdemais, rodos, taip pat palaikė ir lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Mincevičius?

Tarp bendrų mano tėvo ir Mincevičiaus bičiulių buvo gana įtakingas krikščionių demokratų partijos narys Dominedò, ėjęs užsienio reikalų viceministro pareigas. Vienas iš jo apsilankymų Vasario 16-osios minėjime sukėlė platų atgarsį. Dominedò ne tik atėjo į mūsų šventę, bet ir pasakė Lietuvą palaikančią kalbą. Po kelių dienų komunistų dienraštis Unitá aprašė įvykį, pridėdamas komentarą, kad Italijos užsienio reikalų viceministrui nederėjo dalyvauti neegzistuojančios Lietuvos valstybingumo minėjime ir dargi sakyti kalbą. Italų komunistų partijos atstovai dėl šio incidento net buvo pateikę interpeliaciją parlamente, reikalaudami, kad Dominedò atsistatydintų. Lietuvą rėmė ir ilgametis Romos burmistras Rebecchinis – dar vienas bendras mano tėvo ir prelato Mincevičiaus bičiulis. Mūsų valstybės likimu draugiškai domėjosi Gaetanas Martinas – žymus liberalų partijos narys, kurį laiką ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas. Jis laikomas vienu iš jungtinės Europos kūrėjų. Martinas reiškėsi spaudoje, yra parašęs ir straipsnių apie Lietuvą. Iš kur tas italų politikų palankumas?

Kaip minėjau, jie visi buvo antikomunistai. Lietuvos likimas jiems buvo vienas Sovietų Sąjungos užsienio politikos grobuoniškumo pavyzdžių. Pokario Italijoje kova tarp komunistų ir krikdemų buvo nepaprastai aštri ir įtempta. Daugelis dešiniųjų politikų atkakliai priešinosi komunistų ideologijai ir jų veiklai. Katalikai aktyviai dalyvavo šioje antikomunistinėje kovoje. Juk popiežius Pijus XII 1949 metais net ekskomunikavo į komunistų partiją įstojusius katalikus. Tai padarė didžiulį įspūdį Italijos rinkėjams. Jos politinė situacija tuo metu buvo iš dalies palanki mūsų nepriklausomybei propaguoti.

Susitikimai Turbūt dėl tų pačių įtemptų santykių ypatingą dėmesį Lietuvos atstovams ir jos diplomatijos šefui rodė italų komunistai, konkrečiai – dienraščio Unitá žurnalistai?

Ypač vienas iš jų, toks Alceste Santini. Po 1990 m. jis tapo žymiu vatikanistu. Galbūt atsivertė. Tačiau prieš tai jis nuolat, bent porą kartų per metus, spausdindavo straipsnį apie „diplomatus šmėklas“. Ši akcija, prasidėjusi šeštajame dešimtmetyje, tęsėsi iki Gorbačiovo epochos. Santinis buvo labai gerai informuotas apie mūsų padėtį Vatikane. Prisimenu, kai Stasys pagaliau buvo patvirtintas atstovauti Lietuvai prie Šventojo Sosto, Vatikanas kurį laiką nekviesdavo jo į jokias iškilmes, o tik atsiųsdavo pranešimą, kad įvyks pamaldos ar priėmimas. Ant tų pranešimų būdavo antspaudėlis „Tik informacijai“, leidžiantis suprasti, kad asmeniškai dalyvauti renginyje atstovas nekviečiamas. Stasys buvo nuėjęs į Vatikano protokolinį skyrių pasiteirauti, ką tai reiškia, bet gavo labai aptakų atsakymą. Tada jau buvo įsibėgėjusi Vatikano Rytų politika, Casarolis [kardinolas Agostino Casaroli (1914–1998) nuo 1979 iki 1990 m. ėjo Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas, formuodamas atsargią ir drauge sėkmingą Šventojo Sosto politiką komunistinių režimų atžvilgiu. – Red. past.] buvo pradėjęs megzti ryšius su Rytų Europos šalimis. Norėta truputį neutralizuoti Lietuvos pasiuntinybės egzistavimo faktą. Viename savo straipsnyje, kaip tik remdamasis tuo, jog Lietuvos atstovas niekur nekviečiamas, Santinis ragino uždaryti diplomatinę misiją, kuri niekam neatstovauja. Įdomu, kad jis sužinodavo net tokius, regis, neesminius faktelius dėl mūsų statuso. Ar vėliau, Jums jau ambasadoriaujant, teko sutikti vatikanistu tapusį Santinį?

Deja, neteko. Būčiau jam priminęs tuos laikus, kai jis buvo Vatikano reikalų specialistas iš priešingos pusės. Regis, krikdemų veikėjų dėka lietuviškas žinias šeštajame dešimtmetyje pradėjo transliuoti ir Italijos valstybinis radijas?

Šio radijo žinių laidos sovietų okupuotų Europos šalių kalbomis atsirado kaip antisovietinės veiklos padarinys. Mūsų redakcijoje dirbo ypač tvirtų pažiūrų patriotas Juozas Gailius, sąžiningai perduodavęs net aštriausią informaciją, gautą iš LKB kronikos ir kitų disidentinių šaltinių. Keliolika metų ir man teko pasidarbuoti šioje redakcijoje. Italijos valstybinio radijo laidos lietuvių kalba transliuojamos iki šiol. Žinoma, dabartiniais laikais jos jau nebėra tokios aktualios. O ar sulaukėt kokios nors paramos iš italų intelektualų pusės? Esate minėjęs, kad Jūsų motina vertė į italų kalbą pulkininko Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Kas ir už kokias lėšas ją išleido?

Manau, jog dalį išlaidų padengė pati motina, kitą

dalį – leidykla Jaca Books. Įdomu, kad išversti šią knygą motinai padėjo jos pažįstama Iole Garofalo, gana žinoma žurnalistė, literatūros kritikė. Tik gerokai vėliau, kai knyga jau buvo išėjusi, mano motina sužinojo, kad I. Garofalo ilgai buvo italų komunistų partijos narė. O Petruičio knyga buvo smarkiai antikomunistinė, antisovietinė. Tačiau tada, matyt, jau buvo prasidėjęs ponios Garofalo atsivertimas, nes gyvenimo pabaigoje ji rašydavo į Vatikano dienraštį L’Osservatore Romano apie šventuosius ir Bažnyčios istoriją. Gal Petruičio knyga sutvirtino jos apsisprendimą atsižadėti komunizmo... Apskritai su intelektualais mano tėvai susidurdavo mažiau, mat daugelis jų buvo kairiųjų pažiūrų. Bendraudavo daugiau su politikais, žurnalistais.

Priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto Barnaba Oriani gatvėje 1952 m. Vasario 16-osios proga. Iš kairės: ilgametis Lietuvos bičiulis, 1933 m. parašęs knygą „La Lituania nella storia e nel presente“, kun. prof. Nicola Turchi, S. Lozoraitis vyresnysis, kun. Juozas Vaišnora MIC, kun. Juozas Sakevičius MIC, prie durų – Lozoraičių namų šeimininkė Anna Benassi.

Kokių dar akcijų, skleisdami žinias apie Lietuvą, imdavosi Jūsų tėvai?

Tėvas skaitydavo viešas paskaitas. Dažniausiai – Vidurio ir Rytų Europos tarptautinių organizacijų Romos būstinėse. Viena jų buvo tarptautinio Liberalų internacionalo atstovybė, kita – Niujorke veikusio Pavergtųjų Europos tautų seimo skyrius. Aplink tas organizacijas būrėsi sovietų pavergtų kraštų atstovai: čekai, slovakai, lenkai, ukrainiečiai. Tėvas ten kalbėjo ne vieną kartą. Buvo kviečiamas ir italų asociacijų. Turbūt ir tradiciją minėti valstybės šventes, pakviečiant į jas oficialius asmenis, galima laikyti būdu skleisti Lietuvos nepriklausomybės mintį?

Vasario 16-oji buvo švenčiama net sunkiais karo metais ir kviečiami visi lietuviai bei lietuvių draugai italai. Vaišės tada būdavo labai kuklios, bet juk ne tai svarbu. Tai buvo proga susirinkti ir pasidalyti viltimi vėl matyti Lietuvą laisvą, nepriklausomą. Beje, ambasados rūsyje vyno buvo likę dar iš prieškario. Prieš pat karo pradžią buvo gautas vyno siuntinys iš Prancūzijos. Jo užteko iki karo pabaigos. Vasario 16-osios ir rugsėjo 8-osios

Susitikimai proga prie atstovybės būdavo iškeliama trispalvė, o herbai kabojo vis laiką. Tradicija nenutrūko nei vienais metais. Kartais priėmimai būdavo iškilmingesni, kartais kuklesni. Tėvai atidžiai rengdavosi iškilmėms, rūpindavosi, kad susirinktų kuo daugiau italų visuomenei žinomų asmenybių, pasauliečių ir dvasininkų.

Artuma / 2007 m. birželis Ar tai Samoré prisidėjo, kad būtų gautas leidimas įrengti lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos požemiuose?

Be abejo, jis užtarė mūsų prašymą. Tačiau tąkart daugiau nusipelnė vyskupas Paulius Marcinkus. Tuo metu jis buvo įtakingas žmogus Vatikane ir jo žodis bei pastangos nulėmė mūsų sėkmę. Na, o pagrindiniai sumanymo iniciatoriai buvo vyskupas Antanas Brizgys ir prelatas Vincentas Mincevičius. Jūsų šeima su Vatikano diplomatija ir jos vingiais susijusi nuo pat 1940-ųjų. Gal prisimintumėte svarbiausius šios istorijos momentus?

Popiežiui Jonui Pauliui II Kazys Lozoraitis pristato Vilniaus konservatorijos chorą, 1989 m. kovą atvykusį koncertuoti į Romą.

Dar nuo Kauno laikų Jūsų tėvas turėjo pažįstamų tarp Vatikano žmonių. Kas iš jų rėmė mūsų atstovus ir kartu palaikė Lietuvos poziciją būtinai atkurti savo valstybingumą?

Jau minėjau kardinolą Pizzardą. Tėvai taip pat palaikė ryšius su buvusiais apaštaliniais nuncijais Kaune arkivyskupais Arata ir Centozu. Pastarasis atstovavo Vatikanui Lietuvoje iki 1940 m. birželio, kai okupacinė valdžia nutraukė santykius su Šv. Sostu ir grubiai įsakė nuncijui nedelsiant apleisti šalį. Kvietimus aukoti Mišias už Lietuvą tautinių švenčių proga mielai priimdavo ir Centozas, ir prieš jį Baltijos šalyse rezidavęs nuncijus Arata. Pasiuntinybėje lankydavosi ir su mano tėvais bei Stasiu Girdvainiu maloniai bendravo arkivyskupas Antonijus Samoré, jaunystėje tarnavęs apaštalinėje nunciatūroje Kaune ir nuo to laiko puoselėjęs ryšius su lietuviais. Lietuvoje jis išbuvo bene ketverius metus. Įkopęs į Vatikano diplomatijos viršūnes, iki mirties jis liko didysis mūsų reikalų užtarėjas prie Šv. Sosto. Jo pastangų dėka buvo išgelbėtas Lietuvos atstovybės tęstinumas, jis karštai rėmė Lietuvių kolegijos steigimą. Samoré buvo taip pamilęs Lietuvą, kad net gimtajame Bardi miestelyje Šiaurės Italijoje pastatydino didžiulį lietuvišką kryžių, savo lėšomis įsteigtus jaunimo namus pavadino Lietuvių namais ir papuošė vieną salę freskomis, vaizduojančiomis Lietuvos istorijos epizodus.

Pirmą progą susipažinti su Vatikano diplomatijos specifika mano tėvas turėjo dar 1930 m. atvykęs į Romą. Kaip minėjau, iki 1932 m. jis čia dirbo Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto patarėju ir reikalų patikėtiniu. Kai sovietai okupavo Lietuvą, mūsų atstovybė Italijoje buvo uždaryta, o jos pastatą Nomentana gatvėje italai perdavė sovietams. Mūsų šeimą maloniai priglaudė atstovas prie Šv Sosto Stasys Girdvainis, 1939 m. pakeitęs šiame poste reikalų patikėtinį Kazį Graužinį, išvykusį vadovauti Lietuvos pasiuntinybei Argentinoje. Atstovybėje prie Šv. Sosto sekretoriumi dirbo rašytojas Antanas Vaičiulaitis, laikinai ten įsidarbino ir uždarytos pasiuntinybės Italijoje darbuotojas Zenonas Blynas, o šiam 1940 m. sugrįžus į Lietuvą – Juozas Gaurilius. Kai ir jis apsisprendė emigruoti į JAV, padėti Girdvainiui sutiko mano brolis Stasys. Taip 1941 m. pasiuntinybėje prie Šv. Sosto prasidėjo Stasio diplomatinė karjera. Kritinis momentas mano brolio karjeroje ir mūsų pasiuntinybės istorijoje prasidėjo 1958 m., kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas XXIII. Tai susiję su vadinamąja Vatikano Rytų politika. Vatikanas pradėjo megzti santykius su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Imtasi ieškoti kompromisų santykiuose su Sovietų Sąjunga, ypač – dėl vyskupų skyrimo sovietų okupuotuose kraštuose. Tada sumanyta uždaryti dvi egzilines atstovybes – Lenkijos ir Lietuvos. Kiek girdėjau, prie šio sumanymo prisidėjo kardinolas Wyszynskis. Kai tas sumanymas iškilo į viešumą, paskleidėme žinią lietuvių išeivijoje. Raginta kreiptis į Vatikaną, prašant neuždaryti atstovybės, nes ji atstovauja katalikiškai Lietuvai krikščionybės centre, atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį. Vatikaną užplūdo prašymai. Vienas Vatikano valstybės sekretoriato tarnautojas nustebęs sakė Stasiui: „Bet žinai, mus čia pasiekė maišai telegramų ir laiškų. Mes nemanėm, kad jūs turit tokį stiprų užnugarį.“ Nutarus iš naujo svarstyti atstovybės uždarymo klausimą, buvo priimtas mums palankus sprendimas. Tačiau sumanyta, kad Lenkijos ir Lietuvos atstovai, negalintys įteikti naujajam popiežiui skiriamųjų raštų, nes nėra vyriausybės, kuri tuos raštus parengtų, užims

Atokvėpio valandai žemesnį diplomatinį rangą. Sukurtas naujas rangas: atstovybės reikalų valdytojas – gerente gli affari. Pagaliau tuo titulu Girdvainis buvo vėl įrašytas į diplomatinį sąrašą. Prie eilutės „atstovybės vadovas“ padėtas tritaškis. Girdvainis pažymėtas kaip reikalų valdytojas. Toliau teko kovoti, kad sąraše atsirastų ir sekretoriaus pavardė, nes kitaip būtume tos pozicijos netekę. Čia padėjo mums palankūs Vatikano pareigūnai, ypač Antonijus Samoré, ėjęs kaip ir Vatikano užsienio reikalų ministro pareigas. Pagaliau trečias Lozoraičių šeimos narys, atstovavęs Lietuvai prie Šv. Sosto, buvau aš. Ambasadoriaus pareigas ėjau nuo 1992 iki 2004 m. Kokiomis aplinkybėmis Jūs tapote mūsų šalies ambasadoriumi prie Šventojo Sosto?

Kartą man viešint pas Klimus Paryžiuje, paskambino tuometinis mūsų ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas ir pakvietė susitikti. Į Prancūzijos sostinę buvo atvykęs tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir norėjo su manimi pasišnekėti. Tada ir gavau konkretų pasiūlymą imtis ambasadoriaus darbo Vatikane. Stasys buvo išvykęs į Vašingtoną, tad kai jo nebuvo Romoje, man teko tvarkyti atstovybės prie Šv. Sosto reikalus. Ką gi, patirties jau turėjau. Ryžausi priimti pasiūlymą. Įteikiau skiriamuosius raštus Šventajam Tėvui 1992-ųjų liepą. Turėjau laimės ne kartą susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Negaliu nesijaudindamas pasakoti apie pirmąją ceremoniją Vatikane. Popiežius turėjo gultis į ligoninę operacijai. Mano vizitas buvo paskirtas tos dienos išvakarėse. Žinoma, popiežiui pradėta siūlyti nukelti ceremoniją vėlesniam laikui. Tačiau Šventasis Tėvas pageidavo patvirtinti mano paskyrimą nedelsdamas, net paaukojo tam savaitgalį – iškilmės įvyko šeštadienį. (Pabaiga kitame numeryje)

Don Kamilio mažasis pasaulis

Tapytojas Giovannino GUARESCHI

Verutė buvo keturiasdešimt metų moteris. Ji buvo viena iš tų, kurios, įsimaišiusios į aikštėje susirinkusių žmonių būrį, tuoj randa sau pritarėjų ir, nieko nepaisydamos, pradeda šaukti: „Duokite jam! Duokite! Prie sienos! Pakarti! Žarnas paleisti!“ Tokioms moterims nesvarbu, ar tie žmonės susirinko, kad buvo pagautas koks nors nusikaltėlis, ar kad pasiklausytų batų tepalo pardavėjo pasakų. Verutė buvo viena iš tų, kurios eisenose žygiuoja kitų priekyje, pasipuošusios raudonais skarmalais ir spiegiančiu balsu traukiančios proletariškas dainas. O kai mitinguose pradeda kalbėti koks nors geriausias iš geriausių, jos kartkartėmis šūkteli kalbėtojui: „Puiku! Dieviška! Esi žavingas!“ Jos tešaukia vienam kalbėtojui, bet jų balse jaučiamas toks įtūžis, kokio užtektų visam vykdomajam komitetui ir dar Agit-Propo skyriui. Bažnytkaimyje Verutė buvo tobulas proletariškosios revoliucijos įsikūnijimas. Vos nugirdusi, kad kuriame nors kaime ar vienkiemyje tarp darbdavių ir darbininkų įvyko koks nors smulkus ar stambus nesusipratimas, tuoj skubėdavo tvarkyti reikalo. O jei kuri vietovė būdavo kiek tolėliau, ji sėsdavo ant savo vyro lenktyninio dviračio ir nekreipdavo jokio dėmesio, jei pakeliui kas nors iš jos garsiai pasijuokdavo. Tokiems ji atsakydavo, kad tik ponai slepią savo nešvarius skudurus, o liaudis galinti drąsiai visiems rodyti savo užpakalį. Per padienių darbininkų streiką Verutė daug pasidarbavo, keliaudama pėsčia, dviračiu ir skrajojančio dalinio sunkvežimiuku. Streikui pasibaigus, kai praslinko pora savaičių ir viskas buvo jau aprimę, vieno pavakario prieblandos metu kažkas jai, grįžtančiai per laukus namo, užmovė maišą ant galvos, nuvilko už gyvatvorės, pakėlė „uždangą“ ir visą užpakalį ištepė raudonais dažais. Paskiau, palikęs ją ten užrištame maiše, pašaipiai juokdamasis nuėjo savo keliais. Tai buvo baisus dalykas, nes Verutė „sarmatos“ nusiplovimui turėjo kažkiek laiko sėdėti vonelėje ir mirkytis benzine, o Peponis tame įvykyje įžiūrėjo keršto šaukiantį visos proletariškos masės užgavimą. Apmaudu nebetverdamas, sušaukė mitingą, įtūžęs kalbėjo prieš nežinomus nusikaltėlius reakcionierius ir protestuodamas paskelbė visuotinį streiką. – Viskas bus uždaryta! – baigdamas sušuko. – Viską sustabdysime, viską užblokuosime, iki veikiančioji valdžia nesuras ir nenubaus nusikaltėlių! Vietos policijos viršininkas su keturiais policininkais energingai

Atokvėpio valandai ėmėsi darbo. Bet surasti kaltininkus, kurie, atvirame lauke ir dar vakaro metu, užmovę maišą ant galvos, raudonai ištepė Verutės užpakalį, buvo tas pats, kaip rasti šieno vežime pamestą adatą. – Pone viršaiti, – po nepavykusio pirmos dienos apklausinėjimo tarė policijos viršininkas Peponiui, – turėkite kantrybės: neapsimoka užsispirti ir tęsti streiką, nes teisingumas veiks ir be streiko. Peponis papurtė galvą. – Kol nesučiupsite to nusikaltėlio, niekas nepajudės! Niekas! Auštant kitai dienai vėl ieškota, kvosta. Verutė negalėjo pasakyti, kas ją ištepė, nes jai ant galvos buvo užmovę maišą: vieninteliai to įvykio liudininkai buvo maišas ir išteptoji kūno dalis. Policijos viršininkas prisikabino prie maišo: per padidinamąjį stiklą jį ištyrė, paskui pasvėrė, išmatavo, pauostė ir pagaliau supykęs paspyrė. Maišai paprastai nekalba, o šis, tardyti paimtasis, buvo visai neatpažįstamas. Galiausiai viršininkas pasikvietė gydytoją. – Apžiūrėk tamsta, – pasakė, – patikrink moterį. – O ką aš pas ją rasiu? Be nuplautos kūno dalies ten daugiau nieko nėra. Ten būta nepaprasto menininko, nes jis nepasirašė. – Daktare, – įterpė viršininkas, – čia nereikia jokių svarstymų, nes besvarstydami plyšime iš juoko. Pas mus yra žmonių, neturinčių nė trupinio sąmojaus, bet iškrečiančių tokių pokštų, kad net visoje apylinkėje sustabdo judėjimą. Gydytojas, apžiūrėjęs Verutę, grįžo už valandos. – Turi per daug rūgščių skilvyje ir lengvą tonzilių uždegimą, – plestelėjęs rankomis paaiškino. – Jei tamstai įdomu, patikrinau ir jos kraujo spaudimą. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Vakare sugrįžo ir keturi policininkai. Jokios žymės, jokio pėdsako nerado.

* * *

Don Kamilis, sėdėdamas prie klebonijos ant suolelio, gaivinosi vėsiu oru, kai staiga šalia savęs pamatė Peponį. – Klebone, – diktatoriškai prabilo nusiminęs Peponis, – pasiųsk varpininką sustabdyti varpinės laikrodį. Viskas turi sustoti, net varpinės laikrodis. Aš parodysiu tiems bailiams, kaip reikia suorganizuoti visuotinį streiką! Viskas turi sustoti! Don Kamilis palingavo galvą. – Viskas turi sustoti, pradedant viršaičio smegenimis. – Viršaičio smegenys puikiai veikia! – riktelėjo Peponis. Don Kamilis užsidegė pusę cigaro. – Peponi, – švelniai tarė, – sakai, kad tavo smegenys puikiai veikia, bet tavo revoliucinis užsispyrimas jas apnuodijo ir nepasijunti, kaip pasidarai apgailėtinai juokingas. Man gaila tavęs. Jei matyčiau tavo nu-

Artuma / 2007 m. birželis garą lazdiniu vanojamą – teatleidžia man Dievas, – nė kiek nesigailėčiau. Tačiau kai matau tave pašaipai išstatytą, širdį man lyg replėmis gniaužo. – Nekreipiu jokio dėmesio į klerikalų nuomonę! – burbtelėjo Peponis. – Laikrodis turi būti sustabdytas arba aš pats jį sustabdysiu kulkosvaidžio ugnimi! Peponio balse ir mostuose buvo jaučiamas aklas įtūžimas, ir Don Kamilis pasijuto užgautas. – Varpininko nėra, – kildamas atrėžė. – Eiva mudu! Užlipo bokšto sienoje įmūrytomis kopėtėlėmis ir sustojo prie senoviško, stambių ratukų laikrodžio. – Štai, – paaiškino, rodydamas vieną ratuką, – užtenka įsprausti šį kyliuką, ir laikrodis sustos. – Taip, taip, turi sustoti, – švogždė suprakaitavęs Peponis. Don Kamilis parimo ant šalia esančio bokšto langelio, per kurį galėjo matyti laukus. – Peponi, – tarė, – vargšas žmogus turėjo ligotą kūdikį, kuris kiekvieną vakarą karščiuodavo. Niekas negelbėjo – termometras vis rodė arti 40 laipsnių karščio. Tada tas vargšas žmogus, norėdamas žūtbūt išgelbėti savo kūdikį, kojomis sutrypė termometrą. Peponis tebežiūrėjo į sudėtingą laikrodžio mechanizmą. – Peponi, – tęsė Don Kamilis, – tu nori sustabdyti laikrodį, bet, susimildamas, nekrėsk juokų. Gal neišmanėliai ir pasijuoks, bet aš tau jaučiu tokią pat užuojautą, kokią ir termometrą sutrypusiam tėvui. Peponi, sakyk atvirai: kodėl nori sustabdyti laikrodį? Peponis nieko neatsakė. Don Kamilis prabilo įtikinančiu balsu. – Tu nori sustabdyti laikrodį, nes jis yra bokšte ir tu jį tūkstantį kartų per dieną matai. Kur tik eini, bokšto laikrodis į tave žiūri, kaip kaceto bokštelio sargybinio akis. Veltui nuo jo nusigręži, nes jo žvilgsnis mato tave ir per sienas. Be to, tave pasiekia laikrodžio valandų dūžiai ir byloja apie laiką. Jo balsas prabyla į tavo sąžinę. Jei nusidedi ir bijai Dievo, nėra prasmės slėpti prie lovos kabantį kryžių: Dievas vis tiek lieka ir visą gyvenimą sąžinės priekaištais tau iškalbinėja. Nėra prasmės, Peponi, stabdyti bažnyčios bokšto laikrodį: laiko nesustabdysi. Laikas bėga savo keliu. Slenka valandos, slenka dienos ir kiekvieną akimirksnį tu ką nors vagi. Peponis pakėlė galvą ir išpūtė krūtinę. – Supliukšk, oro pritvinęs burbule! – riktelėjo Don Kamilis. – Gali sustabdyti laikrodį, bet nesustabdysi laiko: laukuose pus javai, tvartuose nyks gyvuliai, kasdien mažės duonos ant žmonių stalo. Karas yra baisiausia pasaulio niekšybė, bet jei priešas puola tavo kraštą ir kėsinasi į tavo turtą ir laisvę, tu privalai gintis. Streikuoti reiškia ginti švenčiausias teises, ginti savo duonos kąsnį, savo laisvę ir savo vaikų ateitį. O tu esi niekšas, nes skelbi karą savo artimui, kad apgintum paiką savo partijos puikybę.

Atokvėpio valandai Tavo streikas yra įžeistos garbės apgynimo karas, o tokios rūšies karai yra smerktiniausi ir prakeikčiausi. – Teisingumas... – buvo bepradedąs Peponis. – Yra įstatymai, tavo paties priimti, kurie saugoja kiekvieną pilietį nuo galvos iki kojų, iš lauko ir iš vidaus. Be reikalo tavo partija kišasi, kad apsaugotų tos Pasijonarijos užpakalį. Sustabdyk savo streiką, o ne laikrodį! Kai nulipo žemyn, Peponis atsistojo prieš Don Kamilį. – Don Kamili, – tarė, – mudu galime atvirai pasikalbėti. Sakyk teisybę: ar tamsta ten buvai? Don Kamilis atsiduso. – Ne, Peponi! Aš esu kunigas ir dėl to negaliu taip žemai nusileisti. Daugiausia – galėjau raudonai nudažyti veidą, bet tuomet viskas būtų nustoję savo reikšmės. Peponis pažvelgė jam į akis. – Aš, – tęsė Don Kamilis, – teužmoviau maišą ant galvos, užrišau ir nuvilkau už gyvatvorės. Po to nuėjau savo keliu. – O kas buvo už gyvatvorės? Don Kamilis ėmė juoktis. Peponis pradėjo piktai kalbėti. – Kai mūsų kailiui grėsė pavojus, aš pasitikėjau tamsta, o tamsta manimi. Elkimės kaip ir anksčiau. Šis reikalas telieka tarp mudviejų.

Don Kamilis ištiesė rankas. – Peponi, vienas vargšas, prislėgtas žmogus, nelaimingas sutvėrimas, daug metų tyliai kenčiantis pragaro kančias, kreipėsi į savo kleboną, prašydamas pagalbos. Ar aš galėjau neišklausyti to širdį veriančio prašymo? Už gyvatvorės buvo Verutės vyras. Peponiui akyse iškilo Verutės vyras, liesas ir išdžiūvęs žmogelis, kuris pats turėjo lopytis kelnes ir virtis valgį, nes žmona nuolat lakstė „aktyvizuodama mases“, ir jis susitraukė į pečius. Paskiau, atsiminęs, kad Verutės vyras buvo vienas iš baltarankių, suraukė kaktą. – Don Kamili, – kietu balsu tarė, – ar jis tai padarė kaip krikdemas? – Ne, Peponi! Tik kaip vyras: kaip tos žmonos vyras. Peponis nuėjo įsakyti nutraukti streiką ir pradėti darbą. – Bet, tamsta! – šūktelėjo prie varpinės durų, grasindamas pirštu Don Kamiliui. – Aš prisidėjau, norėdamas paremti tapybos meną, – paaiškino Don Kamilis, išskėsdamas rankas.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Tėvas ir vaikas kine ir gyvenime Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Taip sutapo, jog šias eilutes apie tėvystę kine rašau skaičiuodamas dienas iki tos akimirkos, kai žmona padovanos man sūnų. Gimus pirmam mūsų vaikui, buvau paklaustas: ką man duoda tėvystė? Atsakiau: galimybę iš naujo mokytis mylėti. Tik maži vaikai sugeba mylėti nepakartojamai ir besąlygiškai, vėliau, įgijus karčios gyvenimo patirties, to netenkama. Tie, kurie nepatyrė tėvo meilės arba gavo jos nepakankamai, gali iš naujo atrasti ją duodami.

Taip tėvystę atranda filmo „Tsotsi“ (rež. Gavinas Hoodas, 2005) personažas – vaikystėje tėvo apleistas ir lindynių kvartale užaugęs jaunas nusikaltėlis, kuriam į rankas atsitiktinai pakliūna kūdikis, miegojęs ant galinės sėdynės per ginkluotą apiplėšimą nuvarytame automobilyje. Juostoje įterpti pagrindinio veikėjo prisiminimai apie vaikystę ne tik patvirtina, kad nusikalstama dažniausiai dėl to, jog užaugama be tėvo arba vaikys-

tėje įgyjama neigiamos tėvystės patirties. Jie taip pat liudija, kokioje tėvystės krizėje atsidūrusi šių laikų visuomenė. Pasak psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos, pramonės revoliucija atitraukė vyrą nuo šeimos ir pavertė jį masinės produkcijos sraigteliu, sunaikino vyrą kaip tėvą ir sukūrė vyrą kaip naudotoją. Tokie televizijos serialai kaip „Mažas namelis prerijose“ (Little House on the Prairie), pasakojantis apie žemdirbių šeimos

Gero kino kampelis

Kadras iš brolių Jean-Pierre’o ir Luco Dardenne filmo „Vaikas“ (L’Enfant, 2005)

gyvenimą JAV kolonizacijos metais, ne tik pateikia gražų šeimos pavyzdį, bet ir atskleidžia mūsų nostalgiją prarastai gyvensenai. Šis pirminis vyro atitraukimas nuo šeimos, vis labiau tampantis savanorišku jo paties atsitraukimu, bei jo pasekmės atsispindi ir kine. Filmuose apie šeimą tėvo ir vaiko arba tėvo ir motinos tarpusavio santykiai paprastai vaizduojami greta vyro ir žmonos arba motinos ir vaiko santykių. Ekrane dažniausiai matome neigiamą tėvo prototipą, pagreitinantį dramatiškus įvykius. Būtent dėl tėvo kaltės santykiai šeimoje pašlyja arba ji visai išyra, o iš gausybės filmų šia tema tik nedaugelyje ji nagrinėjama objektyviai bei pagarbiai. Toks yra Roberto Bentono filmas „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer, 1979), vaizduojantis, kaip dėl vartotojiškų santykių ar tiesiog manipuliavimo jais šeimą palieka žmona. Shonos Auerbach juostoje „Brangus sūnau“ (Dear Frankie, 2004) nuo vyro prievartos pabėgusi žmona tėvo vardu rašo laiškus sūnui, kad jis manytų, jog tėvas tarnauja tolimojo plaukiojimo laive ir dėl to jo nėra namie. Išimtimi būtų galima laikyti tikrais faktais pagrįstą Bruce’o Beresfordo „Eveliną“ (Evelyn, 2002). Moteris per Kalėdas apleidžia šeimą palikdama vyrą vieną rūpintis trimis nepilnamečiais vaikais. Netekęs darbo jis laikinai atiduoda vaikus į prieglaudą, tačiau vėliau pagal tuometinius Airijos įstatymus nebegali jų atsiimti, nes namie neturi žmonos. Filmas pasakoja ne tik vaikų susigrąžinimo (dėl jo pirmą kartą istorijoje buvo pripažinta, kad teisės aktas prieštarauja konstitucijai), bet ir subrendimo tėvystei istoriją: ją įtikinamai perteikė daugeliui tik kaip Džeimsas Bondas pažįstamas Pierce’as Brosnanas. Ekonominiu atžvilgiu atsitraukdamas nuo šeimos, vyras tolsta nuo jos ir psichologiškai. Vyro šeimoje neretai trūksta kaip tėvo ir natūralaus autoriteto, o krizės akivaizdoje jo reakcija esti pasyvi bei dažnai pavėluota. Todėl kino istorijose apie šeimą vyrui tenka atkurti

Artuma / 2007 m. birželis tai, kas dėl vienų ar kitų priežasčių būna prarasta. Štai Wimo Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“ (Paris, Texas, 1984) pasakoja apie vyro atgailą ir kelionę namo, bandymus atitaisyti padarytą skriaudą ir atkurti prarastus ryšius su sūnumi ir žmona. Anot kultūrologų, nūdienos visuomenėje vis daugėja fiziškai suaugusių, bet psichologiškai nesubrendusių žmonių. Kaip tik dėl to pareiga ir įsipareigojimai darosi nevertingi. Dažnoje šeimoje tėvo apskritai nėra, todėl tarpusavio bendravimą tenka ne atkurti, o sukurti. Kad tai įmanoma, teigia sentimentalus, tačiau pamokantis Gianni Amelio filmas „Raktai nuo namų“ (Le Chiavi di casa, 2004). Jame pasakojama apie tėvo susitikimą su neįgaliu penkiolikmečiu sūnumi, kurį paliko vos gimusį. Istorija apie vyrą, pagaliau išdrįsusį susitaikyti su žmonos mirtimi ir atsigręžti į sūnų, kalba ir apie vyriškumą, šiais laikais kur kas labiau atsiskleidžiantį įsipareigojimu rūpintis neįgaliu sūnumi, o ne drąsa mūšio lauke Tėviško įsipareigojimo krizė ir jos įveikimas įtikinamai vaizduojami 2005 m. Kanų festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotame brolių Jean-Pierre’o ir Luco Dardenne filme „Vaikas“ (L’Enfant, 2005). Tėvystė – tik papildoma našta jaunam nesubrendėliui vagišiui, ir jis atsikrato jos parduodamas savo vaiką juodojoje rinkoje. Socialinio realizmo stiliaus juostoje, leidžiančioje atpažinti ir lietuvišką tikrovę, belgų režisieriai fiksuoja tėvo – didelio vaiko – brandos ir vidinio pasikeitimo kelią. Filmas iškalbingai liudija, kaip sunku nūdien sau ir kitiems pripažinti padarytą blogį, gėdytis jo ir prašyti atleidimo: ribos tarp nusikaltimo, nuodėmės ir teisingo elgesio išsitrynusios, o kaltės ir gėdos jausmas, kaip slopinantis asmenybę, gujamas iš žmogaus sąmonės. Galiausiai jaučiu pareigą aptarti tą tėvo ir sūnaus santykių aspektą, kurio supratimą ypač paveikė froidizmas. Dėl šios pasaulėžiūros ir kine, ir viešojoje erdvėje bei tūlo piliečio sąmonėje tėvo ir sūnaus bendravimas yra ne tik nykstantis, bet ir įgijęs priešiškumo. Froidizmo paskatinta tarpasmeninių santykių seksualizacija užkerta kelią atskleisti kine nors šiek tiek artimesnį tėvo ir sūnaus bendravimą. Gražų tokio ryšio paveikslą juostoje „Tėvas ir sūnus“ (Otec i syn, 2003) sukūręs Aleksandras Sokurovas buvo priblokštas, kai išgirdo, kad jo kūrinys pavadintas „homoerotinio“ turinio filmu. Manau, jog tą patį pagalvotų ir dauguma jūsų, žiūrėdami pirmąją filmo sceną, kurioje tėvas švelniai glostydamas ramina košmarą susapnavusį suaugusį sūnų. O ji – puiki proga pamąstyti apie vidinę homoseksualios pasaulėžiūros agresiją, iškreipiančią mūsų žvilgsnį ir prisilietimą.

Meno pasaulyje Muzikos garsai (XXXI)

Mįslingas ir didis Dmitrijus Šostakovičius Arūnė JANKAUSKAITĖ Muzikos mokytoja Turbūt nėra kito labiau nesuprantamo žmogaus ir kūrėjo, kaip genialusis Dmitrijus Šostakovičius. Kas dėjosi šio talentingo kompozitoriaus galvoje ir širdyje, taip ir lieka paslaptis, nors jį pažinoję amžininkai visaip stengiasi ją bent mažumėlę atskleisti. Jo gyvenimas komunizmo pragare nepavydėtinas, elgesys ideologine prasme, švelniai tariant, keistas , o muzika – nepaprasta, sukrečianti, verčianti mąstyti, sujudinanti sąžinę...

Ištakos ir jaunystė Šostakovičiai – sena lenkų giminė, kildinanti save iš... Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kompozitoriaus tėvas buvo jau surusėjęs žinomas inžinierius, motina – kilminga, labai išsilavinusi (mokėjo keturias užsienio kalbas) ir muzikali rusė. 1906 m. Peterburge gimęs Dmitrijus – vienas iš trijų šios poros vaikų. Šeima gyveno pasiturimai, visada bičiuliams atviruose namuose aidėdavo muzika, netildavo diskusijos apie kultūrą. Berniukas augo apsuptas meilės, geranoriškumo, matė gražų aplinkinių elgesį. Vaikystėje nepasižymėjo ypatingu potraukiu muzikai, todėl skambinti fortepijonu motina pradėjo jį mokyti tik sulaukusį devynerių. Sėsti prie instrumento vaiką teko įkalbinėti. Tačiau netrukus berniukas ėmė daryti tokią stulbinamą pažangą, kad jį atidavė mokyti profesionalams. Bet Rusija yra Rusija! 1917 m. šalyje nugriaudėjo revoliucija, ir kultūringai šeimai atėjo sunkūs laikai. Prasidėjo badmetis. Kai būsimasis kompozitorius tebuvo penkiolikos – ir jau mokėsi konservatorijoje! – išsekęs nuo bado mirė tėvas. Motina liko su trimis vaikais. Netrukus į maistą buvo išmainyti ar išparduoti daiktai, našlės uždarbio nebepakakdavo net juodai duonai. Konservatorijos rektorius A. Glazunovas siunčia maldaujamus laiškus komisarui A. Lunačiarskiui, rašytojui M. Gorkiui, prašydamas paremti maisto produktais visiškai išsekusį talentingą paauglį. Berniukas suserga limfmazgių tuberkulioze, raumenų distrofija... Vis dėlto gyvenimas nestovi vietoje! Svečiai, ateidami švęsti šeimos narių gimtadienių, atneša dovanų kas kopūstą, kas lęšių stiklinę, kas morkų ryšulėlį,

o kai kas – net silkę! Deja, to neužtenka sočiai pavalgyti. Jaunuolis pradeda uždarbiauti grodamas kino teatruose. Tačiau už alinantį, monotonišką darbą mokamą itin menkai arba visai neatlyginama. Geraširdis, tyras, silpnutės sveikatos vaikinukas mokosi labai gerai, garsūs profesoriai jam pranašauja šviesią ateitį. 17-kos sukuria savo pirmąją simfoniją. Po trejų metų įvykusi jos premjera į jauną kūrėją atkreipia viso pasaulio dėmesį ir ją į savo repertuarą įtraukia garsiausi dirigentai: Berlyne – B. Valteris, Filadelfijoje – L. Stokovskis, Niujorke – A. Toskaninis. Kritikai rašo, jog ši muzika uždega nuo pirmųjų taktų, ji kupina kontrastų – energijos ir švelnumo, svajonių ir kovingumo, kančios ir pergalės – bei aistringos tikros jaunystės jėgos. Šostakovičius išgarsėja, bet skurdas iš namų nesitraukia. Talentas sovietinėje Rusijoje visai nevertinamas! Kompozitorius atrodo jaunesnis negu yra: jis labai liesas, ligotas ir suvargęs. Tuo metu užsimezga draugystė su garsėjančiu kritiku, intelektualu J. Solertinskiu, retos erudicijos žmogumi, padarysiančiu daug įtakos Šostakovičiui. Jis atveria bičiuliui Malerio, Bramso, Bruknerio muzikos lobius, supažindina su Štrauso, Ofenbacho kūryba. 1927 m. kompozitorius pirmą kartą išvyksta į užsienį – Lenkiją ir Vokietiją. Kaip geras pianistas, jis laukiamas koncertų salėse. O kas dedasi jo galvoje? Nesuprasi. Kaip iš gausybės rago pasipila sonata „Spaliui“, fortepijoninis ciklas „Aforizmai“, antroji simfonija „Spaliui“ (vėl!), trečioji „Pirmoji gegužės“... Kas nutiko žmogui, kilusiam iš geros šeimos ir patyrusiam visas komunistų atneštas blogybes? Įtikėjo?..

Artuma / 2007 m. birželis

Meno pasaulyje

Šostakovičių šeima: tėvas Dmitrijus, vaikai Marija, Zoja, Dmitrijus ir mama Sofija. 1911 m.

21-erių kompozitorius sukuria operą „Nosis“. Jos libretui panaudotas N. Gogolio apsakymas. Opera tampa sensacija. Iš pradžių giriama ir koneveikiama, ji paskui ilgam užmirštama, kad vėliau iš naujo sublizgėtų! Jos groteskas, satyra, šaržas – kažkas visai naujo operos žanre. Kritikai pavadina ją „keista“, kūrinys nepatinka žymiems komunistams, ir jis nugrimzta užmarštin. Po kelerių metų pasirodo baletai „Aukso amžius“ ir „Varžtas“. Pirmasis pasakoja apie sovietų futbolo komandą, antrasis – apie fabriko darbininkus. Abu neturi pasisekimo. Maždaug tuo laiku Šostakovičių psichologiškai ir materialiai paremia muzikos žinovas maršalas M. Tuchačevskis. Ir rems jį labai ilgai. Po nesėkmingų baletų kompozitorius pradeda savo epopėją teatre ir kine. Jis parašo muziką V. Majakovskio pjesei „Blakė“, A. Gorbenkos „Plėšiniams“, V. Šekspyro „Hamletui“, O. Balzako „Žmogiškajai komedijai“ ir kt.

Sėkmės ir nesėkmės Dabar Šostakovičius materialiai nebeskursta, yra garsus, nors valdžios ir keiksnojamas menininkas. Tebėra geraširdis, malonus, draugų mėgstamas žmogus. Jis – aistringas futbolo sirgalius, šachmatų ir kortų (pasiansų!) mėgėjas. 1932 m. susituokia su fizike Nina Varzar iš senos rusų inteligentų šeimos. Įsigyja kooperatinį butą (tais laikais – prabanga), automobilį. Šeimai padeda auklė ir namų tvarkytoja. Žmonai kompozitorius skiria savo operą „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, arba „Katerina Izmailova“. Ją daug kas vadina lūžiu XX amžiaus operos žanre. Premjerą lydi ovacijos, bet tolesnis operos likimas bus permainingas. Vienas po kito tarsi karoliukai pabyra didesni bei mažesni kūriniai, entuziastingai sutinkami ir Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje. Gimsta vaikai Galina ir Maksimas. Duktė taps biologe, sūnus – dirigentu. Kompozitorius labai myli šeimą, rūpinasi vaikų lavinimu. Sprendžiant iš jo elgesio, baiminasi dėl šeimos, nes kiekvieną jo žingsnį atidžiai stebi

KGB pėdsekiai. Garsenybe labai domisi Stalinas! Greičiausiai dėl nuolatinės įtampos Šostakovičius suserga depresija, lydėsiančia jį visą tolesnį gyvenimą. Materialinė gerovė pasiekta, jis netgi išleidžiamas į užsienį, bet laikraštis „Pravda“ ir kritikai neleidžia užsimiršti. Negelbsti nė muzika tokiems filmams kaip „Žmogus su šautuvu“, „Maksimo jaunystė“, „Vyborgo kryptis“. Beje, puiki, nepaisant ideologinio turinio! Tuo metu sukurtas pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, sonata violončelei ir fortepijonui d-moll, ketvirtoji, penktoji ir šeštoji simfonijos, pirmasis kvartetas c-dur, kvintetas dviem smuikams, altui, violončelei ir fortepijonui g-moll, neskaičiuojant romansų, baleto „Šviesus upelis“ ir kitų kūrinių. Ir sulaukia smūgių už „Kateriną Izmailovą“! Šis kūrinys autoriui – tarsi mylimas kūdikis. Siužetui panaudota N. Leskovo apysaka apie aistringą moters meilę, nuvedusią heroję iki dviejų žmogžudysčių. Operą „Katerina Izmailova“ Šostakovičius vadino tragedija-satyra. Kritikai ją prilygina garsiosioms kompozitoriaus simfonijoms. Jinai sukrečia tragiškumu, stipriu skambesiu, turtinga melodika. Tačiau operoje daug to, kas anuomet ypač šokiravo: seksualumo ir užuominų į gulagą. Būtent tai papiktina Staliną ir komunistinę nomenklatūrą. Straipsniu „Pravdoje“, kurį padiktavo pats tironas, prasidėjęs puolimas vėliau tęsėsi visokiais būdais. Šostakovičius apkaltinamas formalizmu, ekspresionizmu, nepadorumu, pasidavimu „naikinančiai Vakarų įtakai“ ir dar nežinia kuo. Opera trisdešimčiai metų nugrimzdo į užmarštį, o puolimai gerokai apkartino autoriui gyvenimą bei pablogino jo sveikatą.

Karas ir pokaris Atgriaudėjo karo kanonados ir prasidėjo Leningrado blokada. Kompozitorius netgi mėgina pakliūti savanoriu į armiją, bet dėl silpnos sveikatos jo nepaima. Tada Šostakovičius stoja tarnauti gaisrininku, uoliai dalyvauja budėjimuose ir dirba konservatorijoje. Tačiau valdžia nenori, kad rusų pasididžiavimas mirtų badu, ir prieš jo norą evakuoja į Kuibyševą. Čia gyvendamas kompozitorius sukuria garsiąją septintąją simfoniją ir skiria ją Leningradui. 1942 m. rugpjūčio mėnesį apgultame mieste vos ant kojų pastovintys išbadėję muzikantai ją atliko tokiems pat alkaniems leningradiečiams... Muzika žmones sukrėtė. Nepaprastoji simfonija netrukus pradėjo savo pergalingą žygį pasaulyje. Svetur pirmasis ją dirigavo Artūras Toskaninis. Apie šią simfoniją parašyta gausybė straipsnių, knygų, sukurtas puikus filmas. Visa nugalintį didvyriškumą, neišmatuojamas žmogaus vidines galias atspindinčiame kūrinyje persipina skausmas ir viltis, kančia ir pergalė, neapykanta ir meilė. 1943 m. Šostakovičius persikelia į Maskvą ir pradeda dirbti profesoriumi konservatorijoje. Toliau intensyviai kuria, dalyvauja visuomeninių organizacijų veikloje.

Meno pasaulyje Daug metų dirba vadovaujamą darbą stengtis padaryti žmonėms kuo Kompozitorių sąjungoje, tampa kovos daugiau gero.“ Kūrinys kupinas humanizmo, kilnumo. Labai lyriška, už taiką šaukliu. Važinėja po pasaulį, aktyviai dalyvauja taikos forumuose. Kol išskirtiniu emociniu poveikiu pasižyminti simfonija yra vienas gegyvas Stalinas, Šostakovičiui kartkartėmis prikišamas jo muzikos naujoviškuriausių menininko darbų. mas, primenama ir lenkiška kilmė (neŠostakovičius dažnai guli ligonipakankamai... rusas!). Jis gauna pylos už nėse, bet kūrybos neapleidžia. Beje, greit pasaulyje išpopuliarėjusią aštuntąją visą gyvenimą turėjęs silpnybę laikrodžiams, jis dabar ypač atidžiai simfoniją: girdi, joje „naudojamasi kapitalistinėmis išraiškos priemonėmis“. Takasdien juos prisuka, o žmonai kalba: čiau gyvena kompozitorius – oho! Bu„Sustojęs laikrodis – tai mirtis.“ tai miesto centre, vasarnamiai, vilos, dvi Pasiligojęs kompozitorius parašo paskutinę – penkioliktąją – savo namų darbininkės, įvairiausios privilegiD. Šostakovičius 1941 m. simfoniją. Tai aštrių konfliktų trajos – sovietmečiu reta gerovė. Šostakovičius vieną po kito gauna tris Lenino ordinus, virtinę gar- gedija, kur tamsą nuolat keičia šviesa. bės vardų, jis skiriamas Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Pasaulis žavisi jo talentu. Šostakovičius – garsiausių pasaulio universitetų garbės daktaras, daugybės aptarybos deputatu. Nors vis dar... nepartinis! 1954-aisiais miršta žmona. Tai jam didelis smūgis, dovanojimų laureatas. Sovietų valdžia be trijų Lenino pasikartojantis po metų: į amžinybę iškeliauja visada ordinų atseikėja jam gausybę kitų garbingų premijų. sūnų rėmusi, jį palaikiusi motina. Kurį laiką didesnių Visa tai nebegali jo išgelbėti... 1975 m. rugpjūčio 9-ąją kūrinių kompozitorius nerašo, o mažesniuose pasigirs- Šostakovičius miršta. ta minorinių gaidų.

Kokia ji, muzika?

Paskutinysis etapas Šostakovičius jau toks garsus ir gerbiamas visame pasaulyje, kad valdžiai tenka tylėti sukandus dantis. Tiesa, už tryliktąją simfoniją (pagal J. Jevtušenkos eiles) N. Chruščiovas bando jį koneveikti, girdi, kompozitorius „iškėlė niekam nereikalingą žydų klausimą“, o aukšti sovietų valdininkai mėgina sutrukdyti premjerą. Deja... Ji pergalingai keliauja po visas šalis, stebindama novatoriškumu, išraiškingumu ir aukštos pilietinės moralės principais. Kompozitoriaus sveikata vis blogėja. Jis sunkiai valdo rankas, silpsta kojos. Nepaisydamas to, 56-erių Šostakovičius veda 27-erių muzikinės redakcijos darbuotoją J. Supinskają. Vaikai jau suaugę, gyvena savo gyvenimą. Su jauna žmona jis praleis likusius metus, ji palydės kompozitorių į amžinybę, rūpinsis jo muzikiniu palikimu, archyvais. Pasirodo naujos redakcijos „Katerina Izmailova“, filmai pagal Šostakovičiaus muziką „Hamletas“, „Karalius Lyras“, romansų, baladžių ciklai, kvartetai, dainos, sonata altui ir fortepijonui (skiriama M. Rostropovičiui), nuostabi siuita bosui ir orkestrui pagal Mikelandželo Buonaročio eiles. Jėgoms silpstant (serga poliomielitu, plaučių vėžiu, patiria du infarktus), kompozitorius vis dažniau susimąsto apie mirtį. Tai atsispindi keturioliktojoje simfonijoje pagal G. Lorkos, G. Apolinero, V. Kiuchelbekerio ir R. M. Rilkės eiles. Pats Šostakovičius jos parašymo motyvą nusakė taip: „Apie mirtį verta galvoti tam, kad gyventum kuo teisingiau. Esame mirtingi, todėl reikia

Tikriausiai tokia, koks buvo pats Dmitrijus Šostakovičius. Ji kandi, dirginanti, žadinanti sąžinę, toli gražu ne švelni, svajinga, liūliuojanti ar raminanti, o garsi, triukšminga, kupina skausmo, kančios, neabejojanti pergale. Kai kurie kritikai nuolat pabrėžia, kad tokią ją galėjo sukurti tik itin plačios dvasios žmogus. Bet to sakyti nė nereikia – apie tai kalba pati Šostakovičiaus muzika. Sukrečia jo geriausių kūrinių tragiškumas ir patosas, atvirumas ir sąžiningumas. Būtent dėl to didingasis kompozitorius kuo toliau, tuo labiau mėgstamas ir populiarus visame Žemės rutulyje.

O jis pats? Niekas dabar nepasakys, ar Šostakovičius išties tikėjo komunizmo idėjomis, Lenino šūkiais. Duktė ir sūnus teigia, kad tėvas tiesiog buvo paveiktas valstybinio teroro. Tačiau jo viešose kalbose, kūrinių dedikacijose skamba kitokie akordai. Tiesa, tyrinėtojai teigia, kad jo atsiminimai, kalbos, straipsniai, yra sufalsifikuoti. Bet ar taip jau visiškai? Kad ir kaip būtų, nepaneigiama, jog kompozitorius buvo klusni komunistų auka, Kremliaus žaisliukas. Visiškai supančiotas ir pats susipainiojęs, šis muzikos dramaturgas paliko neapsakomai paveikių ir didvyriškai atvirų kūrinių. Jie – jautraus mąstytojo ir humanisto, subtilaus psichologo muzikiniai pasakojimai apie žmogaus gelmėse verdančias kovas ir ten pat slypintį gėrį. Sakoma, kad tik Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika yra tokia išraiškinga ir drauge sudėtinga. Turbūt tai tiesa.

Sveikata

Artuma / 2007 m. birželis

Nejau klimaksas? Gydytojo Petro paskaitėlė apie andropauzę Šį žodį daugelis kažkodėl sieja su brandaus ar vidutinio amžiaus moterimis. Deja, deja, toks pat reiškinys ištinka ir stipriąją lytį. Apie moterų menopauzę rašoma kur tik nori, o vyrų andropauzę gaubia tyla. „Dailioji“ lytis savo krizės pernelyg neslepia, o „negražioji“ stengiasi ne tik ją nutylėti, bet ir... paneigti. Tačiau ką tu, žmogau, gali padaryti, jei atėjus laikui hormonų „ūkis“ persitvarko ir sumažėja? Vyrų klimaksas nuo menopauzės skiriasi tik vienu aspektu – trukme. Moterų kiaušidžių veikla apmiršta per gana trumpą

„spaudimininkai“ vyriškojo hormono netenka daugiau ir greičiau. Ypač sparčiai nyksta stiklelio entuziastų ir mėgėjų dirbti vėlyvais vakarais bei naktimis testosteronas. Tokie vyrai jo praranda apie 16 proc. daugiau nei negeriantys ir paisantys gyvenimo ritmo, dienos režimo. Kas atsitinka prasidėjus andropauzei? Atsiranda dirglumas, nervingumas, nuovargis, nemiga, silpnėja atmintis ir gebėjimas susikaupti, vargina nuotaikų kaita. Į visa tai vyrai dažniausiai nekreipia dėmesio. Juos kur kas labiau gąsdina susilpnėjusi potencija, sueitis be orgazmo, dažnas šlapinimasis. Kai kuriuos vargina karščio bangos, nervinio pobūdžio širdies skausmai, oro trūkumas, galvos svaigulys. Kūnas irgi pradeda keistis. Mažėja kūno masė, fizinė jėga, kai kuriems atsiranda antsvorio. Romualdo Rakausko nuotrauka Daugelis malaiką, vyrams lytinių hormonų mažėti no, kad garsioji vyrų viduramžio krizė supradeda palengva. Po truputį silpnėja sijusi su mažėjančiu hormonų kiekiu. Tai ir jų reprodukcinė funkcija. Šis proce- netiesa. Ši krizė yra grynai psichologinė. sas prasideda gana anksti. Brandus žmogus (nesvarbu, vyras 30–40 metų vyrai kasmet netenka ar moteris) gyvenimo pusiaukelę ir se1,5 proc. testosterono. Daug! Šešiasde- natvės slenkstį pasitinka gana ramiai. šimtmetis jo teturi vos pusę tiek, kiek Aišku, nėra malonu jausti menkėjanturėjo eidamas dvidešimt penktuosius. čias fizinės jėgas, prarasti patrauklią išTai normalu. Kadangi vyrų klimaksas vaizdą, netekti energijos, tačiau šių provyksta pamažu ir trunka ilgai, jo ei- blemų neišspręs jauna partnerė. Deja, ga gana švelni ir nesukelia tokių audrų vyrai dažnai gelbstisi būtent šitaip ir, kaip menopauzė. kaip žinome, neretai prapuola. Tokio paties amžiaus vyrų testosĮ penktąją dešimtį įkopusius vyrus terono kiekis skiriasi: tai priklauso nuo ypač baugina priešinės liaukos (prostagenų, gyvensenos, gretutinių ligų, žalin- tos) suvešėjimas. Taip nutinka sutrikus gų įpročių. Širdininkai, diabetininkai, androgenų ir estrogenų (vyriškųjų ir

moteriškųjų hormonų) pusiausvyrai. Šia bėda skundžiasi pusė 45–55 metų vyrų. Ligai pažengus, prostata užspaudžia šlapimtakius, atsiranda inkstų, šlapimo pūslės negalavimų. Kad prostata suvešėjusi, rodo šie požymiai : dažniau šlapinamasi; keliamasi šlapintis naktį; šlapintis sunkiau; susilpnėja šlapimo srovė; nevisiško pasišlapinimo jausmas. Blogai, kad vyrai visa tai ilgai kenčia ir neskuba pas gydytoją. Juos daug labiau jaudina lytinės funkcijos sutrikimai, sukeliantys įtampą, nervingumą, pykčio priepuolius, savikontrolės praradimą. Tačiau ir tada jie atidėlioja vizitą pas mediką! Tai rimta klaida. Nors pats klimaksas – andropauzė – yra fiziologinis reiškinys ir jo nereikia gydyti, visai kas kita yra jo padariniai. Čia pagelbsti ne tik šeimos gydytojas, urologas, andrologas, bet ir psichoterapeutas bei psichologas. Vyrų klimaksas pavojingas visai šeimai. Dėl jo namuose prasideda nesantaika, kivirčai ir triukšmas, netgi ieškoma „universalios pagalbos“, t. y. jaunos ar bent naujos moters. Po truputį senstančiam ir su tuo sunkiai susitaikančiam sutuoktiniui žmona turi parodyti itin daug supratimo, atjautos, geros valios. Andropauzę išgyventi vis vien reikės, todėl padėkite savo žmogui. Praėjus sunkiausiam laikotarpiui, vyrai nurimsta, susitaiko su mintimi, jog kas buvo – praėjo, ir toliau gyvena visavertį gyvenimą. Juolab kad jis tikrai puikus! Vaikai užaugę, materialinė bazė susikurta, rūpesčių kur kas mažiau. Na, o vyras – kaip vaisių sodas. Žydėjo, mezgė vaisius, dabar juos brandina. Atėjo geras metas!

Gyvenimas kaip senas vynas

Ak, vyrai Pro redakcijos langą Vanda IBIANSKA Reikėtų rašyti apie tėvus, bet būtų per siaura. Be to, tėvais yra dauguma vyrų, o vyrais – ne kiekvienas iš jų. Įsiklausykite, koks ypatingas žodis: VYRAS!!! Trumpas, skambus ir telpa jame tūkstantis (mažiausiai!) prasmių! Ak, nuo jo tiesiog kvapą užima... Ir kaip jumis, vyrai, nesižavėti! Štai žiūriu pro redakcijos langą ir matau nupiepusį inteligentą, gūžinantį Daukšos gatve. Manding, traukia į „Senamiesčio vyninę“ arba į „Kavos kerus“. Greičiau į „Kerus“. Ten jis užsisakys puodelį kavos, 50 g brendžio, pasiims „Kauno dieną“ („Šiaurės Atėnus“ bus pats atsinešęs) ir lauks. Ko? Kito inteligento. Kavą jie geria ne pirmą pasitaikiusią, renkasi. Kas „Hondūro arabiką“, kas „Brazilijos santos“, kas „Nikaragvą“. Tai ne moteriškės, pliumpiančios kažkokią „Jacobs“. O štai brendis gali būti ir „Alitos“. 9.30 val. pasirodo kitas inteligentas. Taip pat vilki megztinį. Bet su kaklaraiščiu, kelnės išlygintos, batai išvalyti. Pasisveikina be jokių rankų pačiupinėjimų ir susėdę aptaria piktus pasilodinimus internete, porą naujų „Tyto albos“ knygų. Prie politinių aktualijų prieina pradėdami nuo antikos, paskui trumpai apžvelgia viduramžius, renesansą, peršoka į tarpukarį, tada šuolis į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį ir pagaliau – 2007-ųjų vasaros pradžia! Čia stabtelima ilgėliau. Bet ne per ilgai. Nes laukia puiki tema, amžina ir neišgvildenama. Abu sukiša nosis arčiau vienas kito ir pradeda. Apie ką gi daugiau, jei ne apie moteris. Prasideda žemas bobiškas liežuvavimas. Trisdešimt metų dirbau tarp vyrų, gerai žinau. Jie ginasi, slepiasi, nė už ką neprisipažins, bet liežuvauja ir aptarinėja šią temą išsijuosę. Tuo pat metu „Sveiko maisto“ kavinukėje sėdi du kitos „pakraipos“ inteligentai. Šie katalikai lituanistai. Abu su švarkais, kaklaryšiai – tautinės juostelės, kelnės prašosi išlyginamos, batai – „Lituanicos“ arba „Tauro“ produkcija. Čia patalpa šviesi, erdvi, stalai paprastesni. Šiuodu raudokliai čiaumoja liesą varškę, užsigerdami čiobrelių arbata

be cukraus, užtat su griežčių medumi. Aptaria paskutinį „Gimtosios kalbos“ numerį ir lituanistų konferenciją Užzapyškyje. Ak! Čiobreliai čiobreliais, o po pusvalandžio graži zanavykų tartis jau skamba garsiai ir piktai. Pasigirsta: „Godotinas pone, esi neteisus!“ – „Klystate jūs, tamilysta!“ Aišku kaip dieną, kad po dešimties minučių šviesiaplaukis žalga čiups savo kolegą už kuplaus kuodo ir užvirs mūšis dėl lietuvių kalbos grynumo. Gerai, kad Šančių tarme kalbanti padavėja-pardavėja dar pasiūlo jiedviem karštos arbatos: nuo jos kalbos grynintojai trupinėlį atvėsta. Apskritai čia verda tokios aistros, kad nė Šekspyras jų neaprašytų. O atrodytų, ramut ramutėliai, liesi, tautiški! Tokie jau tie vyrai. Neprognozuojami. Tikrai tikrai. Apie 10.45 val. prasideda vietinės reikšmės politikų kavagėris savivaldybės kavinėje. Kostiumuoti vyrai gurkšnoja tirštą, bet prasto skonio kavą. Kad negaištų laiko, miesto „tėvai“ aptaria ir darbinius reikalus. Gunktelėjęs plinkantis valstybės tarnautojas prisėda prie dviejų bendradarbių. Pakiliai teiraujasi: „Gal aptariate fiskalinės politikos derivacijas per ataskaitinį ekstensionalų periodą?“ Šlakuotas rausvaplaukis oriai atsako: „Ne, pone X...iški, mes svarstome nepilnamečių socialinius klausimus.“ „Valstybinis“ plikis klausia: „Ką nusprendėte?“ Laisvio Karvelio nuotrauka

Artuma / 2007 m. birželis

Gyvenimas kaip senas vynas „Kai dėl mūsų subalansuotos, prezidento idėjomis paremtos, vyriausybės ekonominės politikos stabilizuota finansų rinka leis pakelti valstybės nacionalinio produkto augimo tempus pakankamai smarkiai, kad jie viršytų biudžeto deficito augimą, galėsime skirti 18 litų 36 centus iš sintetinio kailio pasiūto meškiuko vaikų namams „Vilija“ pirkimui“, – praneša valstybės tarnautojas. Gyvenimas plaukia įprastai, tolygiai... Bus praėję šiek tiek laiko, ir „Pizza Jazz“ jau atsidarė. Čia tai pamatysi platų vyriškių „spektrą“. Pradedant lengvabūdžiais, pirmą paskaitą praparpusiais studentais ir baigiant gosliais riebėjančių pilvų savininkais, nežinia kur kuldinėjusiais visą mielą naktį. Štai kur verda gyvenimas! Tikras, vyriškas! Čia išgirsi viską, kas reikia, apie karbiuratorių, vairo traukę, kardaną, taipogi apie lervas, sliekus, kur kimba tik aukšlės, o kur – lydekos. Sužinosi, už kiek „paimsi“ „Nisaną“ ir už kiek „nepaimsi“ 2006-ųjų „Reno“. Būtent šičia gvildenami liberalcentristų ir necentristų klausimai, daromi sandėriai „perku-parduodu“. Tačiau ateina metas, kai pica sužiaumota, o alaus dar yra. Štai tada pereinama prie moteriškių temos. Ir čia ji aptariama tyliai, drovintis, bet blizgiomis akimis. Garsiai netinka, nevyriška. Vos saulė išdžiovina rasą, ant suoliukų Laisvės alėjoje ir kiemuose „nutupia“ kitoks kontingentas. Šitų smegenys jau išklerusios ir jaunystė seniai palėpėje. Pro šalį gur-

gena jaunuolių upė, o galudieniai vyrai politikuoja. Čia knygos, gimtoji kalba, automobiliai, sportas nebeaptariama. Kad nors kokių dievoieškos ženklų, bet... jų nėra. Kartais mažumėlę pasišnekučiuoja apie tabletes, kraujospūdį, prostatą, bet tik vos vos. O štai apie politiką – oho! Prieš septyniolika metų buvo „Landsbergis – Brazauskas“, dabar – tai Kirkilas, tai Zuokas, tai vėl kas. Agresyviai, garsiai, kategoriškai vyrai reiškia savo nuomones! Kol neateina metas pietauti. Tada pakyla srėbti košės. Nors oi, kaip norėtų užkirsti šoninės su agurkais! Ar čia visus suskaičiuosi? Dar kitaip būna gydytojų kabinetuose, projektavimo firmose. Bet esmė ta pati. Pokalbių finalas – taip pat. Tačiau visi jie grįžta namo pas savo moteris ir vaikus. Parneša algą, gręžia, kala, taiso, valo sniegą ar šluoja lapus prie namų, nelygu koks sezonas. Be jų mūsų gyvenimas būtų nevisavertis, tuščias ir žiauriai, tiesiog klaikiai neįdomus. Moterys be jų negali, nors juos pakeiksnoja, jiems išmetinėja ir visaip iš jų šaiposi. Bet pabandyk, moteriške, pakelti 50 kg maišą! Ne, tikrai pabandyk! Tada suprasi, kas yra vyras. Dar neužmiršk, kad visokie sokratai, aristoteliai ir net buberiai buvo vyrai. O kuo gali pasigirti moterys? Viena Marija Kiuri ir... piš-š-š. Reikia daryti išvadas, moteriškės! Gi padarius nepakanka įsteigti Vyrų teisių gynimo komitetą, oi nepakanka. Trumpai sakant: tegyvuoja vyrai!

Šypsenos be raukšlių Jaunavedys sako žmonai: – Aš netvirtinu, kad tavo mama blogai gamina maistą, o tik pradedu suprasti, kodėl jūs prieš valgymą taip uoliai meldžiatės.

* * *

Iš skelbimų: „Vyriškį – jauną, pasiturintį, simpatišką, linksmą ir žavų, išsilavinusį, sportiškos išvaizdos, turintį humoro jausmą, dosnų, ištikimą, heteroseksualų, negeriantį, nerūkantį, ne nykūną, nevedusį, ne narkomaną – bent pamatyti!“

* * *

– Ko tu toks nusiminęs? – Vakar įlipu į troleibusą, o ten to-o-o-kia mergina! Blondinė, kojos nuo pažastų... Aš jai ir mirktelėjau. – O jinai? – Pašoko ir užleido man sėdimą vietą.

* * *

– Tėveli, ar tiesa, kad Rytų šalyse jaunikis tik po vestuvių sužino, kas jo nuotaka? – Taip yra visur, sūnau.

* * *

Jonukas klausia mamos: – Ar tiesa, kad Dievulis mus maitina, Kalėdų Senelis atneša dovanų, o gandras – vaikučių? – Taip, tiesa. – Tai kam tada tėvelis?

* * *

Jaunamartė pasakoja bičiulei: – Puiku ištekėti už dailininko! Jis tapo, aš gaminu pietus, o paskui abu spėliojame, kas kuriam išėjo!

* * *

Iš skelbimų: „Užkietėjęs viengungis norėtų susipažinti su netvarkinga, niurzglia, menko išsilavinimo moterimi savo įsitikinimams sustiprinti.“

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Dievo ir žmogaus artumoje...

Katalikiškas mėnraštis šeimai Ar nepamiršote pratęsti prenumeratos antrajam šių metų pusmečiui? Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje. 1 mėn. prenumeratos kaina 3 Lt, 3 mėn. — 9 Lt, 6 mėn. – 18 Lt. Užsienyje Artumą prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (213) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda Dailininkė Silvija

IBIANSKA

KNEZEKYTĖ

Redakcijos adresas:

M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 16697 Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai