Artuma by Artuma

Artuma 2007 m. liepa–rugpjūtis

7/8

Ganytojo laiškas „Artumai“

Visuose vyskupijų jaunimo centruose, daugelyje parapijų, ateitininkų, skautų bei kitose jaunimo organizacijose Lietuvoje ir užsienyje jau senokai parengtos vasaros stovyklų programos, pasirūpinta saugiomis ir patogiomis stovyklavietėmis. Savo vaikystės ir jaunystės vasaras aš ne tik praleidau stovyklose, bet užaugęs turėjau garbės ir malonumo kapelionauti ir dar 25 metus vadovauti Prisikėlimo parapijos tėvų pranciškonų stovyklavietei „Kretinga“, esančiai už 120 km į šiaurę nuo Toronto, Kanadoje. Ją prieš 50 metų įsteigė vyskupas Paulius Baltakis OFM, tuometis Prisikėlimo parapijos vikaras. Jis su kitais parapijiečiais paaukojo daug laiko ir pastangų, kad lietuvių vaikams – tai yra mūsų jaunimui – atsirastų vieta leisti vasaras lietuviška dvasia. Kapeliono priedermės nuvedė mane ir į kitas lietuviškas stovyklas Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, JAV, Lietuvoje, Urugvajuje, Vokietijoje. Tokiose stovyklose, nors trumpam už jų vartų palikę visus kasdienybės rūpesčius, jaunuoliai susikuria jaunatvišką pasaulį. Čia jie įgyja galimybę pasidžiaugti jaunystės dovana ir labiau priartėti prie Dievo sukurto gamtos grožio. Viliuosi, kad ir ateityje stovyklų programos, pedagogiškai paremtos krikščioniškomis vertybėmis, turės didelę įtaką jaunuoliams ugdant juos taip, kad jie suprastų savo – katalikų ir lietuvių – atsakomybę. Sveikinu Telšių vyskupiją ir Klaipėdos dekanatą už uostamiestyje surengtas Lietuvos jaunimo dienas (birželio 29 – liepos 1 d.), subūrusias daugybę jaunuolių iš visos Lietuvos ir išeivijos. Pasak vyskupo Rimanto Norvilos, LVK Jaunimo reikalų tarybos pirmininko, tokios dienos „yra didelis jaunimo tikėjimo įvykis, panašus į Naująsias Sekmines. <...> Per Jaunimo dienas Bažnyčios vadovai – vyskupai kreipiasi į jaunimą, perteikdami autentišką Bažnyčios mokymą bei tikėjimą, atsižvelgdami į jaunų žmonių amžiaus specifiką, jiems pritaikydami Dievo žodžio skelbimą, dalyvavimą liturgijoje, maldos formas bei jų tekstus.“ Šiųmečių Jaunimo dienų tema pasirinkti Jėzaus žodžiai: „Drąsos! Tai aš“ (Mt 14, 22–33). Mieli jaunuoliai, šis padrąsinimas visada telydi jus, o Viešpaties meilė telaimina ir tešildo jus ir jūsų šeimas per visas vasaros dienas. Pagarbiai Kristuje,

Prelatas Edmundas J. PUTRIMAS Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams

Laiškas skaitytojams Mieli „Artumos“ bičiuliai, nebijosiu prisipažinti, kad įteikdami Jums šį, sudvigubintą žurnalo numerį, ypač džiaugiamės, nes karščiu ir darbais pašėlęs birželis labai nuvargino turbūt ne tik mus, bet ir Jus. Vadinasi, pagaliau atostogos! Vasarai parengėme Jums daug, tikimės, įdomaus ir gaivinančio skaitymo. Temą šįkart padiktavo Lietuvos jaunimo dienos, suburiančios tūkstantines minias nuostabių jaunuolių katalikų, nors taip dažnai girdime dejuojant: koks amžinai blogas tas jaunimas, kaip neina į bažnyčias ir t. t., ir pan. Taigi ir bandome svarstyti apie jauną žmogų – koks jis, kas jam svarbu, ko jam reikia, kokie jo santykiai su vyresniąja karta, visuomene, Bažnyčia?.. O viršelyje matote Kristaus Atsimainymo sceną (armėniška miniatiūra iš Vaspurkano Evangelijos, 1450 m.). Ją parinkome ne tik todėl, kad vidurvasary švenčiama ši liturginė šventė (beje, katalikų kažkaip nepelnytai mažiau vertinama, nei Rytų krikščionių), bet ir dėl to, jog tas Jėzaus „pokštas“ – labai jaunatviškas, keistas, smagus ir kupinas vilties nuotykis (žr. Mt 17, 1–8). <...> štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Skamba visai kaip Jaunimo dienų tema: „Drąsos! Tai aš“ (Mt 22, 27). Gal ir mes, nusiraminę, pailsėję, atjaunėję ir Jėzaus paliesti, galėsime visur įžvelgti tik Viešpaties artumą?! Gero skaitymo, malonių poilsio akimirkų ir, svarbiausia, palaimingo artumo Dievo ir žmonių bendrystėje! „Artumoje“ dabar susitiksime rugsėjį (o gal dar kur ir atlaiduose?). Jūsų (pavargęs, bet laimingas) Darius Chmieliauskas

Turinys Kun. Artūras KAZLAUSKAS Krikščionių atostogų mėnesiai

Kan. Andriejus SABALIAUSKAS Krikščioniškų Šeimų Karaliene, melski už mus

Mons. dr. Arūnas PONIŠKAITIS Dvidešimt metų su Palaimintuoju Inesė RATNIKAITĖ „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“! Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Visa apimantis Motinos ir Sūnaus žvilgsnis Atlaidų atgaiva

Zita VASILIAUSKAITĖ Virsmo karta

Antanas SAULAITIS SJ Apie obuolius ir obelis

Jūratė KUODYTĖ Katalikiškas jaunimas: bažnyčios žvakelių ar/ir pasaulio šviesa?

Kun. Gregoras GIELE „Ieškančius vesti į gylį...“

Jolanta KONTRIMAITĖ Nukritusi petnešėlė ir…

Dalė GUDŽINSKIENĖ Mylėti ir... nepamesti galvos

9 10

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Credo Kun. Danielius DIKEVIČIUS „Tėvų širdis į vaikus“

Tomas VILUCKAS Kad Mišios būtų šventė

Klausimai ganytojams

Prof. Gintautas VAITOŠKA Ar galima padėti bičiuliui atsikelti? 37 Edita KEPEŽINSKIENĖ Kana – vanduo, kurį Jėzus paverčia vynu

Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS 17 Bažnyčios pulsas

Birutė OBELENIENĖ Pasikalbėkim, mama

Darius CHMIELIAUSKAS Dievo planas lydi ir migrantų kelius...

Kun. Vaclovas ALIULIS MIC Jurgis Matulaitis aktualus Bažnyčiai Lietuvoje

Nusikaltimas ir bausmė

Sugrįžimas į avidę

Rasa DRAZDAUSKIENĖ Skaitiniai gražioms vasaros dienoms 58 Gero kino kampelis Joelle CHALOIN-GALIAUSKAS Smurto atvaizdai ir atvaizdų smurtas

Meno pasaulyje Arūnė JANKAUSKAITĖ Muzikos garsai (XXXII). Nikolo Paganinio fenomenas

Kas būtina kelionėje

Mitas apie Bastiliją

Kas mums kanda?

Atviras laiškas gydytojui Petrui dėl paskaitėlės moterims

Aš turėjau dviratuką...

Gyvenimas kaip senas vynas

Susitikimai Giedrė JANKEVIČIŪTĖ Pokalbiai su Kaziu Lozoraičiu (VII) 46 Lozoraičių šeimos biblioteka parkeliavo į Lietuvą

Upės pakrantėje

Sveikata

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ Didžioji mažutėlių šventė

Giovannino GUARESCHI Don Kamilio mažasis pasaulis

Įdomybės

Motinos užrašai

Kronika

Dr. Andrius NAVICKAS Viešpats kiekvieną iš mūsų apdovanojo Tėvyne

Atokvėpio valandai

Didelės ir mažos kryžkelės

Liturginis kalendorius

Vanda IBIANSKA Vasariškos pabiros

Šypsenos be raukšlių

Liturginis kalendorius

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Krikščionių atostogų mėnesiai Liepos ir rugpjūčio kalendorius Du mūsų vasaros mėnesiai dažniausiai apdovanoja mus išsvajotomis atostogomis. Poilsio laikas, lygiai kaip ir darbo, yra šventas. Prisimena Jėzaus pokalbis su mokiniais, sugrįžusiais iš misijos. Tada jis pasakė: „Eikite kur nuošaliau ir pailsėkite.“ Tai svarbu kiekvienam. Ne visi turbūt žino, jog ir Bažnyčios tarnautojams, ir vienuoliams kasmet numatomas atostogų laikas. Svarbiausia, kad atostogos būtų tikros, tai yra šventos – tokios, kokios ir privalo būti. Bažnyčios gyvenimas atostogų metu pasikeičia, ypač šiandien, daug keliaujant jos nariams. Tai dar viena proga pasijusti Bažnyčia – vienos to paties tikėjimo bendrijos žmonėmis.

Sekmadieniai ir iškilmės Liepos 1-oji – XIII eilinis sekmadienis. Krikščionims reikia iš naujo suvokti, kad jie yra Jėzaus sekėjai visu kuo. Kaip Jėzus, taip ir krikščionis turi atsižadėti savęs. Kaip Jėzus, taip ir jo mokinys turi pasiimti savąjį kryžių ir kantriai nešti iki galo. Dieve, įvaikinęs mus savo malone, neleisk atkristi į klaidų sutemas, bet padaryk mus spindinčiais tiesos švyturiais. Liepos 8-oji – XIV eilinis sekmadienis. Esminės krikščionio gyvenimo savybės yra malda (nuolatinis ryšys su Dievu), ramus bei drąsus Evangelijos skelbimas ir neturtas (visiškas pasitikėjimas Dievo artumu ir rūpesčiu). Dieve, savo Sūnaus nusižeminimu pakėlęs nupuolusį pasaulį, duok saviesiems švento linksmumo. Išplėšęs juos iš nuodėmės vergijos, nuvesk į amžinąjį džiaugsmą. Liepos 15-oji – XV eilinis sekmadienis. „Kas yra mano artimas?“ – Rašto aiškintojas klausia Jėzaus. Pasakodamas parabolę apie gailestingąjį samarietį Jėzus kviečia mus ne ieškoti artimųjų, bet patiems tapti artimaisiais visiems. Dieve, savo tiesa apšviečiantis klystančiuosius, kad jie grįžtų į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam dera. Liepos 22-oji – XVI eilinis sekmadienis. Jėzaus pokalbis su seserimis

Morta ir Marija turi išmokyti krikščionį, kad visa jo gyvenimo veikla turi kilti iš Dievo žodžio klausymosi ir maldos. Tik šitaip ji būna vaisinga. Maloningasis Viešpatie, pasigailėk savo žmonių ir dosniai apipilk malonėmis, kad jie degtų tikėjimu, viltimi ir meile ir stropiai laikytųsi tavo įsakymų. Liepos 29-oji – XVII eilinis sekmadienis. „Prašykite ir gausite“... Jėzus moko savuosius melstis kviesdamas pasitikėti Dievu, kaip pasitikima mylimuoju tėveliu. Iš čia ateina krikščionio ramybė. Dieve, tavimi pasitikinčiųjų Globėjau! Be tavęs nėra nieko tvirta ir nieko šventa! Būk mums kantrus ir gailestingas, valdyk mus ir mokyk naudojantis laikinomis gėrybėmis vis kelti akis į amžinąsias. Rugpjūčio 5-oji – XVIII eilinis sekmadienis. Kas svarbiau: turėti ar būti; praeitis, dabartis ar ateitis? Kam atiteks tai, ką susikrovei? Krikščionis turi suprasti, kad svarbiausia yra būti dabar. Jis neturi galvoti apie rytdieną, nes rytojus jam nepriklauso. Rytojus ir jis pats yra Dievo rankose. Skubėk padėti, Viešpatie, savo žmonėms, kurie didžiuojasi būdami tavo kūriniai ir valdiniai. Išklausyk jų maldas ir būk visada palankus: atnaujink ir sustiprink tai, kas juose vertingiausia. Rugpjūčio 6-oji – Viešpaties Atsimainymo šventė. Dievo tauta drauge su trimis Viešpaties mokiniais girdės Tėvo balsą iš debesies: „Šitas yra mano išrink-

tasis Sūnus, jo klausykite.“ Nukryžiuotasis yra vienintelis mūsų Mokytojas. Dieve, tavo vienatiniam Sūnui garbingai atsimainant, sentėvių apsireiškimu patvirtinęs tikėjimo slėpinius ir parodęs, kokia garbė laukia mūsų, tavo vaikų, padėk mums visada klausyti tavo mylimojo Sūnaus balso ir tapti jo garbės dalininkais. Rugpjūčio 12-oji – XIX eilinis sekmadienis. „Mes laukiame tavęs ateinant“, – vis prisimena Bažnyčia švęsdama Eucharistiją. Apmąstydama tris paraboles apie Viešpaties sugrįžimą, Bažnyčia atnaujina savo jausmą – būti visada pasirengusiai susitikti su Dievu. Visagali amžinasis Dieve, kurį mes drįstame Tėvu vadinti, išugdyk mumyse savo vaikų dvasią, kad taptume verti įeiti į amžinuosius tavo namus. Rugpjūčio 15-oji – Dievo Gimdytojos Ėmimo į dangų iškilmės (Žolinė). „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai“, – sušuko moteris, kaip pasakoja Evangelija. „Dar labiau palaiminti tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo“, – atsakė Viešpats. Kiekvienas krikščionis, kaip Dievo žodžio klausytojas ir vykdytojas, mato savo ateitį, savo gyvenimą po gyvenimo. Visagali amžinasis Dieve, savo Sūnaus Motiną, nekaltąją Mergelę Mariją, su kūnu ir siela paėmęs į dangų, duok malonės ir mums nuolat siekti aukštesnių dalykų ir tapti jos garbės dalininkais. Rugpjūčio 19-oji – XX eilinis sekmadienis. Kristus primena, kad jo žinia nebus lengva. Ramybės Evangelija yra ir bus nesantaikos ir susiskaldymo šaltinis. Ne tik pasaulyje, ne tik tarp Jėzaus mokinių, bet ir visiems mokiniams. Mes esame ir būsime „padalyti“, nes visada sunku pasirinkti „už“ ir „prieš“. Ramybės trokšta visi, bet ją priimti (nes ji – dovana) labai sunku.

Liturginis kalendorius Te d ž i ū g a u j a , Dieve, mūsų Tėve, Bažnyčia, švęsdama apaštalo Tomo šventę, jo užtarimu teauga mūsų tikėjimas, kad tikėdami turėtume gyvenimą dėl Kristaus, kurį jis išpažino savo Viešpačiu ir Dievu. Dieve, dosniai teikiantis neregimųjų vertybių tave mylintiems, uždek mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visur ir labiau už visa ir kad laimėtume tavo pažadus, pranokstančius mūsų troškimus. Rugpjūčio 26-oji – XXI eilinis sekmadienis. Kas įeis į Viešpaties pokylį? Štai esminis klausimas. Neužtenka valgyti ir gerti Eucharistinėje aukoje, klausytis ar pamokslauti. Į Viešpaties pokylį įeis „paskutinieji“, „tolimieji“ teisieji, tikrieji ramybės ir teisingumo ištikimi bendradarbiai. Dievas tokius pažįsta. Dieve, sujungęs visų tikinčiųjų mintis į vieną siekimą, padėk savo žmonėms mylėti tavo įsakymus ir ilgėtis tavųjų pažadų, kad šio pasaulio sūkuriuose mūsų širdys veržtųsi į tikrojo džiaugsmo tėvynę.

Šventės ir minėjimai Liepos 2-oji – Palaimintosios Mergelės Marijos, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, šventė. 2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos garbingasis Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis ir jam suteiktas Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulas. Gerasis Dieve, davęs keliaujančiai per pasaulį savo Bažnyčiai palaimintąją Mergelę Mariją kaip spindinčią šviesą, jos užtarimu sustiprink mūsų tikėjimą ir gaivink mūsų viltį, kad jokia kliūtis neleistų nukrypti nuo kelio, vedančio į išgelbėjimą. Liepos 3-ioji – šv. apaštalo Tomo šventė. Vienas iš Dvylikos, vienintelis norėjęs pamatyti Prisikėlusiojo perdurtas rankas ir paliesti jo šoną. Tomo įtikėjimas atėjo per pamatymą. O mes palaiminti, nes tikime nematę. Bet pasitikime visa tai mačiusiais apaštalais.

Liepos 6-oji – Valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Dieve, tavo nuostabi apvaizda viską rikiuoja; maloningai priimk mūsų maldas už Tėvynę, kad valdančiųjų išmintis ir piliečių kilnumas garantuotų taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę. Liepos 11-oji – šv. Benedikto, abato, Europos globėjo šventė (V a.). Dieve, išrinkęs abatą Benediktą ir davęs jį mokytoju tų, kurie paskiria savo gyvenimą tavo tarnybai, leisk ir mums nieko nepriešinti Kristaus meilei ir su laisva ir degančia širdimi skubėti tavo įsakymų keliu. Liepos 15-oji – šv. Bonaventūros, vyskupo ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas (XIII a.). Visagali Dieve, pažvelk į savo tikinčiuosius, mininčius šventojo vyskupo Bonaventūros gimimą dangui, ir padaryk, kad būtume apšviesti jo išminties ir padrąsinti jo serafiškos ugnies. Liepos 23-ioji – šventosios vienuolės Brigitos, Europos globėjos, šventė (XIV a.). Viešpatie, mūsų Dieve, apreiškęs kryžiaus išmintį šventajai Brigitai, su meile apmąstančiai tavo Sūnaus kančią, leisk ir mums, tavo tikintiesiems, džiūgauti, kai pasirodys garbingoji prisikėlusiojo Viešpaties šlovė. Liepos 25-ąją minime šv. apaštalą Jokūbą. Zebediejaus sūnus, Jono brolis, vienas iš trijų išrinktųjų pamatyti Atsimainymo įvykį ir pirmasis iš apaštalų, patyręs kankinio mirtį. Visagali ir amžinasis Dieve, norėjęs, kad šventasis Jokūbas pirmasis iš apaštalų paaukotų savo gyvenimą

Evangelijai, tegul jo garbingas liudijimas padrąsina tavo Bažnyčios tikėjimą, o tavo globa jį tesaugo. Liepos 26-ąją minimi šventieji Joakimas ir Ona, Dievo Motinos gimdytojai. Šitokius vardus Marijos gimdytojams duoda II a. legenda. Vardai pilni prasmės: Joakimas reiškia „Dievas duoda“, Ona – „Malonė“. Mūsų tėvų Dieve, davęs Joakimui ir Onai garbę turėti dukra tavojo Sūnaus Motiną, jų užtarimu leisk savo tikintiesiems naudotis amžinojo išgelbėjimo gėrybėmis. Liepos 31-ąją – šv. kunigo Ignaco Lojolos minėjimas (XV–XVI a.). Dieve, savo Vardo garbei pažadinęs Bažnyčioje šventąjį Ignacą Lojolą, padėk ir mums jo pavyzdžiu ir užtarimu kovoti gerą Evangelijos kovą, kad gautume danguje šventųjų vainiką. Rugpjūčio 1-ąją – šv. Alfonso Marijos de Liguori, vyskupo ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas (XVIII a.). Dieve, savo Bažnyčiai nuolat siūlantis naujus krikščioniško gyvenimo būdus, padaryk, kad sektume apaštališku šventojo vyskupo Alfonso Marijos de Liguori veiklumu tarnaujant broliams ir seserims, kad galėtume drauge su juo gauti atlygį, skirtą ištikimiems tarnams. Rugpjūčio 4-ąją – šv. kunigo Jono Marijos Vianėjaus minėjimas (XVIII a.). Visagali ir gailestingasis Dieve, dovanojęs mums šį ypatingą ganytoją, visiškai pasišventusį tavo tautos tarnystei, jo užtarimu ir pavyzdžiu padėk ir mums visą savo gyvenimą paskirti, kad laimėtume Kristui brolius ir seseris ir drauge su jais džiūgautume nesibaigiančiu džiaugsmu. Rugpjūčio 8-ąją minime šv. kunigą Domininką (XII–XIII a.). Vadovauk ir gink, Viešpatie, savo tautą šventojo Domininko nuopelnais ir mokymu; jis buvo įstabus tavo tiesos aiškintojas mums, tebus tau mūsų užtarėjas. Rugpjūčio 9-oji – šv. vienuolės Kryžiaus Teresės Benediktos (Editos Štein), Europos globėjos, šventė. Mūsų tėvų Dieve, duok mums Kryžiaus išminties, kuria slėpiningai apdo-

Liturginis kalendorius vanojai šventąją Kryžiaus Teresę Benediktą mirties valandą, ir padaryk, kad jos užtarimu nuolat ieškotume tavęs, Aukščiausiosios Tiesos, ištikimi iki mirties amžinajai meilės sandorai, užantspauduotai tavo Sūnaus krauju pasauliui išgelbėti.

Rugpjūčio 22-oji – Dievo Motinos – Karalienės minėjimas. Jį 1955 m. įvedė popiežius Pijus XII. Dieve, mums Motina ir Karaliene davęs Mergelę Mariją, iš kurios gimė Kristus, tavo Sūnus, jos užtarimu duok mums, savo vaikams, pažadėtąjį atlygį dangaus karalystėje.

Rugpjūčio 10-oji – šv. diakono kankinio Lauryno šventė (III a.). Dieve, pasidalijęs su šventuoju diakonu Laurynu savo meilės liepsna ir jį padaręs ištikimu tarnystei ir garbingu kankinystėje, leisk tavo tautai sekti jo mokymu ir meile broliams bei seserims. Rugpjūčio 11-oji – šv. mergelės Klaros minėjimas (XIII a.). Gailestingasis Dieve, įkvėpęs šventajai Klarai liepsningą meilę evangeliniam neturtui, jai užtariant leisk ir mums sekti Kristų, neturtingą ir nusižeminusį, ir gėrėtis tavimi tobulame džiaugsme tavo karalystėje. Rugpjūčio 14-oji – šv. kunigo ir kankinio Maksimilijono Marijos Kolbės minėjimas (XX a.). Dieve, davęs Bažnyčiai ir pasauliui šį šventąjį kunigą ir kankinį, degantį Nekaltai Pradėtosios Mergelės meile, visiškai pasišventusį apaštališkajai misijai ir didvyriškai tarnystei artimui, jo užtarimu leisk mums tavo vardo garbei be ribų įsipareigoti žmogiškumui, sekant tavo Sūnų Kristų gyvenimu ir mirtimi.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Rugpjūčio 20-ąją minime šv. abatą ir Bažnyčios mokytoją Bernardą (XII a.). Dieve, dovanojęs Bažnyčiai šventąjį abatą Bernardą kaip liepsnojantį ir spindintį žibintą, padaryk, kad jo užtariami keliautume per gyvenimą kaip šviesos vaikai. Rugpjūčio 21-oji – šv. popiežiaus Pijaus X minėjimas (XIX–XX a.). Dieve, katalikų tikėjimui ginti ir visa suvienyti Kristuje pripildęs savo išminties ir tvirtumo Dvasia šventąjį popiežių Pijų, padaryk, kad jo mokymo ir pavyzdžio šviesoje pasiektume amžinojo gyvenimo atlygį.

Rugpjūčio 23-ioji – Juodojo kaspino diena. Dieve, tu leidai mūsų tautai pakelti daug aukų, bet pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų tautiečių mirė dėl tavo vardo ir tautos laisvės. Tu vienas žinai, kokiam jų būriui suteikei garbės vainiką. Mes tikime, kad jų užtarimu tu teiki mums ir visai Lietuvos tautai gausios palaimos. Rugpjūčio 24-oji – šv. apaštalo Baltramiejaus šventė. Baltramiejus iš Kanos, vienas pirmųjų Jėzaus mokinių, atrodo, bus tas Natanaelis, apie kurį Viešpats pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ Sustiprink mus tikėjime, Tėve, kad Kristui atsiduotume su šventojo apaštalo Baltramiejaus nuoširdžiu entuziazmu, ir, jam užtariant, padaryk savo Bažnyčią išgelbėjimo sakramentu pasauliui. Rugpjūčio 27-ąją minime šventąją Moniką, Augustino motiną (IV a.). Dieve, nuliūdusiųjų guodėjau, nušluostęs nuoširdžias šventosios Monikos

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. liepa 1 S 1 Kar 19, 16b. 19–21; Ps 16; Gal 5, 1. 13–18; Lk 9, 51–62 (I sav.) 2 P Pr 18, 16–33; Ps 103; Mt 8, 18–22 3 A Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 T Pr 21, 5. 8–20a; Ps 34; Mt 8, 28–34 5 K Pr 22, 1b–19; Ps 115; Mt 9, 1–8 6 P Pr 23, 1–4. 19; Ps 24; Mt 9, 9–13 7 Š Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135; Mt 9, 14–17 8 S Iz 66, 10–14c; Ps 66; Gal 6, 14–18; Lk 10, 1–12. 17–20 (II sav.) 9 P Pr 28, 10–22a; Ps 91; Mt 9, 18–26 10 A Pr 32, 23–33; Ps 17; Mt 9, 32–38 11 T Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a; Ps 33; Mt 10, 1–7 12 K Pr 44, 18–21. 23b–29; 45, 1–5; Ps 105; Mt 10, 7–15 13 P Pr 46, 1–7. 28–30; Ps 37; Mt 10, 16–23 14 Š Pr 49, 29–32; 50, 15–26a; Ps 105; Mt 10, 24–33

15 S Įst 30, 10–14; Ps 69; Kol 1, 15–20; Lk 10, 25–37 (III sav.) 16 P Iš 1, 8–14. 22; Ps 124; Mt 10, 34 – 11, 1 17 A Iš 2, 1–15a; Ps 69; Mt 11, 20–24 18 T Iš 3, 1–6. 9–12; Ps 103; Mt 11, 25–27 19 K Iš 3, 13–20; Ps 105; Mt 11, 28–30 20 P Iš 11, 10–12, 14; Ps 116; Mt 12, 1–8 21 Š Iš 12, 37–42; Ps 136; Mt 12, 14–21 22 S Pr 18, 1–10a; Ps 15; Kol 1, 24–28; Lk 10, 38–42 (IV sav.) 23 P Iš 14, 5–18; Iš 15, 1bc–6; Mt 12, 38–42 24 A Iš 14, 21 – 15, 1; Iš 15, 8–10. 12. 17; Mt 12, 46–50 25 T 2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 K Iš 19, 1–2. 9–11. 16–20b; Dan 3, 52–56; Mt 13, 10–17 (arba Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17) 27 P Iš 20, 1–17; Ps 19; Mt 13, 18–23 28 Š Iš 24, 3–8; Ps 50; Mt 13, 24–30

29 S Pr 18, 20–32; Ps 138; Kol 2, 12–14; Lk 11, 1–13 (I sav.) 30 P Iš 32, 15–24. 30–34; Ps 106; Mt 13, 31–35 31 A Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28; Ps 103; Mt 13, 36–43 Liepą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi piliečiai, individualiai ir drauge su kitais, galėtų aktyviai dalyvauti sprendžiant svarbius savo šalies gyvenimo reikalus; misijų – kad visi krikščionys suvoktų savo pareigą būti misionieriais ir padėtų evangelizuojantiems tautas.

Liturginis kalendorius ašaras jos sūnaus Augustino atsivertimu, jų abiejų maldos galia dovanok mums gyvą gailestį dėl savo nuodėmių, kad patirtume tavo atleidimo saldybę. Rugpjūčio 28-oji – vyskupo ir Bažnyčios mokytojo šv. Augustino minėjimas (IV–V a.). Nuolat gaivink savo Bažnyčią, Viešpatie, Dvasia, kuria apdovanojai savo vyskupą Augustiną, kad ir mes, ištroškę tikrosios išminties, nepailstume ieškodami tavęs, amžinosios meilės šaltinio. Rugpjūčio 29-ąją minime šv. Jono Krikštytojo nukankinimą. Kristaus pirmtako nukankinimas minimas ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose nuo VII a. Apie jo nukirsdinimą pasakoja Evangelija pagal Morkų. Dieve, davęs savo Sūnui šventąjį Joną Krikštytoją pirmtaku ir gimimu, ir mirtimi, leisk ir mums geranoriškai įsipareigoti liudyti tavo Gerąją Naujieną taip, kaip jis paaukojo savo gyvenimą tiesai ir teisingumui.

Atostogos – pats tinkamiausias metas piligrimystei Keturių Lietuvos vyskupijų tikintieji artimiausiais mėnesiais kviečiami susiburti aplink savo ganytoją ir išgyventi Bažnyčios vienybę. Liepos 7-ąją – Kauno arkivyskupijos, Telšių ir Panevėžio vyskupijų, o liepos 10-

ąją – Vilkaviškio vyskupijos katedrų dedikavimo metinės. Vyskupas yra Dievo tautos tikėjimo bei vienybės mokytojas, prižiūrėtojas ir saugotojas. Katedra – tai bažnyčia, kurioje yra vyskupo katedra (nelabai tinkamai vadinama sostu), mokymo ir vadovavimo vyskupijai vieta. Šiais mėnesiais daugybė parapijų švęs savo atlaidus, o tris kartus visi mes, visos Lietuvos tikintieji, būsime pakviesti susirengti į piligrimystę, į susitikimą su Dievu, su Bažnyčia – Dievo tauta, su Šventove, su Dievo Motina ir šventaisiais. Šiuose susitikimuose bus galima laimėti visuotinius atlaidus. Sąlygos jiems gauti – pilnutinai dalyvauti Eucharistijoje (dalyvaujant Komunijoje), sukalbėti Tėve mūsų ir Tikiu į Dievą bei pasimelsti popiežiaus intencija. Liepos 2–12 dienomis Žemaičių Kalvarijos šventovė sukvies maldininkus prie joje gerbiamo Dievo Motinos atvaizdo ir, keliaujant Kalvarijos kalnais, apmąstyti Viešpaties kančios. Liepos 8–15 d. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje vyks palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju 20-mečio iškilmingas minėjimas. Dėkosime Dievui už šį Bažnyčios vyrą, melsdami, kad jis užtartų Tėvynės Bažnyčią, keliaujančią per XXI amžių.

Liepos 29-ąją visiems brangus Kryžių kalnas netoli Šiaulių lauks krikščionių, vėl iš naujo prisiliečiančių prie Kristaus Kryžiaus slėpinio. Juk tik šitaip atrandama perkeičianti kančios prasmė. Rugpjūčio 2-oji – visuotinių Porciunkulės atlaidų diena. Kadaise išgirdęs kvietimą „Atstatyk mano Bažnyčią“, šv. Pranciškus Asyžietis atnaujino mažutę visiškai apleistą bažnytėlę, bet pagaliau suprato, kad tai – tik maža visos Bažnyčios atnaujinimo dalelė (porciunkula). Visų parapijų bažnyčios lauks savo tikinčiųjų. Čia atėję ir susitelkę maldai turėsime prisiminti, kad kiekvienas esame didelės tautos – Bažnyčios – svarbi dalis (porciunkula) ir visi esame kviečiami prisidėti ją atnaujinant. Rugpjūčio 15 d. visi švęsime Dievo Gimdytojos Ėmimo į dangų iškilmes. Pivašiūnų, Krekenavos šventovės lauks piligrimų iš visos Lietuvos, o Kauno tikintieji rinksis Pažaislio vienuolyne į Mariologinį kongresą. Keliauk, keliaujanti Dievo tauta! Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. rugpjūtis 1 T Iš 34, 29–35; Ps 99; Mt 13, 44–46 2 K Iš 40, 16–21. 34–38; Ps 84; Mt 13, 47–53 3 P Kun 23, 1. 4–11. 15–16. 27. 34b–37; Ps 81; Mt 13, 54–58 4 Š Kun 25, 1. 8–17; Ps 67; Mt 14, 1–12 5 S Koh 1, 2; 2, 21–23; Ps 95; Kol 3, 1–5. 9–11; Lk 12, 13–21 (II sav.) 6 P Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 97; 2 Pt 1, 16–19; Lk 9, 28b–36 7 A Sk 12, 1–13; Ps 51; Mt 14, 22–36 (arba Mt 15, 1–2. 10–14) 8 T Sk 13, 1–2. 25 – 14, 1. 26a–29a. 34–35; Ps 106; Mt 15, 21–28 9 K Est C, 14–16. 23. 25; Ps 33; Jn 4, 19–24 10 P 2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 Š Įst 6, 4–13; Ps 18; Mt 17, 14–20 12 S Išm 18, 6–9; Ps 33; Žyd 11, 1–2. 8–19; Lk 12, 32–48 (III sav.)

13 P Įst 10, 12–22; Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20; Mt 17, 22–27 14 A Įst 31, 1–8; Įst 32, 3–4ab. 7–9. 12; Mt 18, 1–5. 10. 12–14 15 T Vigilija: 1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16, 1–2; Ps 132; 1 Kor 15, 54–57; Lk 11, 27–28. Diena: Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56 16 K Joz 3, 7–10a. 11. 13–17; Ps 114; Mt 18, 21–19, 1 17 P Joz 24, 1–13; Ps 136; Mt 19, 3–12 18 Š Joz 24, 14–29; Ps 16; Mt 19, 13–15 19 S Jer 38, 4–6. 8–10; Ps 40; Žyd 12, 1–4; Lk 12, 49–53 (IV sav.) 20 P Ts 2, 11–19; Ps 106; Mt 19, 16–22 21 A Ts 6, 11–24a; Ps 85; Mt 19, 23–30 22 T Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 K Ts 11, 29–39a; Ps 40; Mt 22, 1–14 24 P Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51

25 Š Rut 2, 1–3. 8–11; 4, 13–17; Ps 128; Mt 23, 1–12 26 S Iz 66, 18–21; Ps 117; Žyd 12, 5–7. 11–13; Lk 13, 22–30 (I sav.) 27 P 1 Tes 1, 1–5. 8b–10; Ps 149; Mt 23, 13–22 28 A 1 Tes 2, 1–8; Ps 139; Mt 23, 23–26 29 T Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 K 1 Tes 3, 7–13; Ps 90; Mt 24, 42–51 31 P 1 Tes 4, 1–8; Ps 97; Mt 25, 1–13 Rugpjūtį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi, patiriantys vidinių sunkumų ir išbandymų, sulauktų pagalbos bei Kristaus šviesos, padedančios suvokti, kas yra tikroji laimė; misijų – kad Bažnyčia Kinijoje vis labiau susitelktų ir pasiektų realią bei regimą vienybę su šv. Petro įpėdiniu.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Liturginis kalendorius

Krikščioniškų Šeimų Karaliene, melski už mus Žemaičių Kalvarijos didieji atlaidai (liepos 1–12 d.) Senieji Gardai XVII a. buvo pavadinti Žemaičių Kalvarija, nes būtent šioje vietovėje 1639 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius įkūrė 20 stočių Kryžiaus kelią. Kiekvieną stotį ženklina atskiros koplytėlės, pastatytos miestelio ribose. Kryžiaus kelio Kalvarijos pačios seniausios Lietuvoje, o ši maldingumo forma gyvuoja beveik 370 metų. Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija garsėja jos didingoje šventovėje (nuo 1988 m. – bazilikoje) esančiu stebuklinguoju Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu. Prie jo per savo trukme ilgiausius Lietuvoje – 10 dienų trunkančius Marijos Apsilankymo pas Elzbietą atlaidus plūsta minios maldininkų, prašančių jiems reikalingų malonių. Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas – seniausias Lietuvoje Dievo Motinos atvaizdas. Iš Romos jį XVII a. pirmojoje pusėje atvežė dominikonas Petras Pugačevskis, meldęsis prie jo ir patyręs įvairių malonių. Paveikslas buvo atgabentas į Žemaičių Kalvariją,

o 1643 m. Žemaičių vyskupo paskirta teologų komisija paskelbė jį esant stebuklingą. Stebuklai būdavo surašomi į tam skirtą knygą, bet jinai sudegė 1896 m. per gaisrą Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. Šio paveikslo stebuklingumas apgiedamas Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmėse: išspausdintos 1681 m., jos ir šiandien tebegiedamos visoje Žemaitijoje. Žemaičių Kalvarijos šventovė su čia esančiu Kristaus kančios keliu, Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu – Krikščioniškų Šeimų Karalienės paveikslu bei Didieji Apsilankymo atlaidai, trunkantys nuo liepos 2 iki liepos 12 d., yra vienas svarbiausių visos Lietuvos dvasinės traukos centrų. Čionai atvykstantys maldininkai gali pelnyti atlaidus įprastomis sąlygomis (atlikdami išpažintį, priimdami eucharistinę Komuniją bei pasimelsdami popiežiaus intencija, sukalbėdami vienerius poterius ir atsisakydami prisirišimo prie bet kokios, nors ir lengvos, nuodėmės). Visuotinius atlaidus galima gauti Žemaičių Kalvarijoje pamaldžiai daly-

vaujant kokiose nors šventose apeigose ar bent viešai sukalbant Viešpaties maldą ir Tikėjimo išpažinimą: kasmetinių didžiųjų atlaidų liepos 2–12 dieną iškilmėse; šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėse; bazilikos vardo (titulo) iškilmėse (gegužės 31 d.); kiekvieno mėnesio 2 d.; vieną kartą per metus tikinčiojo laisvai pasirinktą dieną; tiek kartų, kiek būriu keliaujama pasimelsti į Žemaičių Kalvariją. Kitais atvejais galima laimėti tik dalinius atlaidus. Žemaičių Kalvarijoje maldininkai laukiami ištisus metus. Kiekvieno mėnesio 2 dieną švenčiamų atlaidų metu šv. Mišios aukojamos 9, 10 ir 12 val. Kiekvieną šeštadienį 12 val. aukojamos šv. Mišios už krikščioniškas šeimas. Tikintieji meldžiasi lankydami Kryžiaus kelio koplyčias, o sunkiai vaikštantys ar dėl kitų priežasčių negalintys dalyvauti procesijoje Kristaus kančią apmąsto bazilikos viduje giedodami Kalnus. Kan. Andriejus SABALIAUSKAS Žemaičių Kalvarija

Žemaičių Kalvarijos didieji atlaidai (liepos 1–12 d.) Liepos 1 d. (sekmadienis) – atlaidų išvakarės 16 val. – šv. Mišios Panų kalne. Po jų – maldinga eisena į Žemaičių Kalvariją; 19 val. – Mišparai bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink baziliką.

Liepos 8 d. (sekmadienis) Didžioji Kalvarija – šeimų diena Liepos 9 d. (pirmadienis) – Caritas ir kitų katalikiškų organizacijų diena Liepos 10 d. (antradienis) – išeivių iš Lietuvos diena

Liepos 2 d. (pirmadienis) – žemdirbių ir ūkininkų diena

Liepos 11 d. (trečiadienis) – Lietuvos kunigų seminarijų ir vienuolių diena

Liepos 3 d. (antradienis) – maldos už ligonius ir įvairias priklausomybes turinčius žmones diena

Liepos 12 d. (ketvirtadienis) – Žemaičių Kalvarijos parapijos diena

Liepos 4 d. (trečiadienis) – kunigų ir ministrantų diena

PAMALDOS KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ

Liepos 5 d. (ketvirtadienis) – tikybos mokytojų ir katechetų diena Liepos 6 d. (penktadienis) – maldos už parapijas ir parapines bendruomenes diena Liepos 7 d. (šeštadienis) – medikų ir šeimos centrų diena. Šios dienos vakaras skirtas jaunimui – 19 val. šv. Mišios, po jų – Kalnai.

7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją; 7. 30 val. – Rytmetinė liturginė valanda bazilikoje; 8 ir 10 val. – šv. Mišios; 12 val. – sumos šv. Mišios ir iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus; 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių bazilikoje nebus.

Liturginis kalendorius

Dvidešimt metų su Palaimintuoju Iškilmių savaitė Marijampolėje (liepos 8–15 d.) 1987-ųjų birželio 28 d., Lietuvai minint Krikšto 600 metų jubiliejų, popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Į šias iškilmes Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, iš mūsų šalies buvo leista išvykti tik nedidelei delegacijai, vadovaujamai tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus. Pagerbti naują Palaimintąjį Lietuvos tikintieji liepos 12 d. susirinko į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kur besiilsintys jo palaikai po beatifikacijos iš sarkofago buvo perkelti į altorių toje pačioje šoninėje koplyčioje. Nuo tada kasmet vasaros viduryje, visą savaitę apie liepos 12 d., tikintieji kviečiami į beatifikacijos minėjimo iškilmes Marijampolės bazilikoje. Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė Lietuvos gyvenime: atgauta Nepriklausomybė, atsivėrė sienos bendrauti su Europa ir pasauliu. O Palaimintasis vis primena mums apie bendravimui atsivėrusį dangų, per kurį tampame tuo, kuo pirmiausia ir galiausiai esame pašaukti būti – Dievo vaikais. Marijampolės bazilikoje pagerbdami Palaimintąjį, leiskime Dievui atnaujinti mumyse savo „paveikslą ir panašumą“. Švęskime atlaidus – semkimės iš Bažnyčios lobyno, kurį sudaro Jėzaus Kristaus ir visų šventųjų darbai. Pagal 2004 m. Apaštališkosios penitenciarijos raštą, pal. Jurgio Matulaičio garbei skirtų pamaldų dalyviams įprastinėmis sąlygomis suteikiami visuotiniai atlaidai sausio 27, liepos 12 d. bei sekmadienius prieš ją ir po jos: šiemet – liepos 8 ir 15 d. Tomis pačiomis sąlygomis atlaidai taip pat kiekvieną kartą skiriami į baziliką Palaimintojo pagerbti atvykstančioms maldininkų grupėms, o pavieniams tikintiesiems – vieną kartą per metus laisvai jų pasirinktą dieną. Mons. dr. Arūnas PONIŠKAITIS Marijampolė

Iškilmių tvarkaraštis Dienų temos: Liepos 8 d., sekmadienis. Iškilmių pradžia „Kristui ir Bažnyčiai“ (iš pal. J. Matulaičio atnaujintos Marijonų konstitucijos) Liepos 9 d., pirmadienis. Marijos legiono, Alytaus dekanato diena „Priimk mus, Motina mūsų, dėl vardo, kurį nešiojam“ („Užrašai“, 1911 09 07) Liepos 10 d., antradienis. Socialinių bei Caritas darbuotojų ir savanorių, Aleksoto ir Prienų dekanatų diena „Nugalėk blogį gerumu!“ (pal. J. Matulaičio vyskupo šūkis) Liepos 11 d., trečiadienis. Pedagogų ir švietimo darbuotojų, Šakių dekanato diena „Meile deganti širdis daug vertesnė nei bet koks mokslas“ (iš pal. J. Matulaičio laiško) Liepos 12 d., ketvirtadienis. Pašvęstojo gyvenimo asmenų, Lazdijų dekanato diena „Štai aš, imk mane, daryk ką nori su manimi“ („Užrašai“, 1911 01 13) Liepos 13 d., penktadienis. Ligonių ir medikų, Vilkaviškio dekanato diena „Imsiu Tavo Sūnaus kryžių ir nešiu jį“ („Užrašai“, 1911 08 17) Liepos 14 d., šeštadienis. Vaikų ir jaunimo, Marijampolės dekanato diena „Žiūrėkime, kad stovėtume šalia Kristaus“ („Užrašai“, 1911 02 05) Liepos 15 d., sekmadienis (pagrindinės iškilmės). Maldos už parapijų dvasinį atsinaujinimą diena „Surink mus ir suvesk mus vienybėn, kad garbintume Tavo šventą vardą“ („Užrašai“, 1913 01 20)

Iškilmių dienotvarkė: 10.30 val. – svečių vedamos konferencijos įvairiomis temomis Marijonų vidurinėje mokykloje (išskyrus liepos 8, 14 ir 15 d.) 11.30 val. – Švč. Sakramento adoracija bazilikoje (išskyrus liepos 11 d.) 12 val. – pagrindinės šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno kieme (liepos 8 ir 15 d. – 13.30 val.) 14.30 val. – pal. Jurgio Matulaičio tėviškės Lūginėje aplankymas (liepos 8 d. – 15 val.) Kiti renginiai: Liepos 8 d. 10.30 val. – pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 20-osioms metinėms skirtos parodos atidarymas (Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus, Bažnyčios g. 23) 12 val. – vysk. Antano Karoso (apie 1849– 1947) mirties 60-mečio minėjimas (šv. Mišiose bazilikoje) 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie Palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 11 d. 11 val. – šv. Mišios (bazilikoje): meldžiasi Varmijos arkivyskupijos (Olsztynas, Lenkija) XVII pėsčiųjų maldininkų kelionės į Aušros Vartus dalyviai Liepos 14 d. 9.30 val. – šv. Mišios už vaikus (bazilikoje) 15 val. – piligriminis žygis nuo bazilikos į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje 17 val. – šv. Mišios (Lūginės koplyčioje) Liepos 15 d. 13.30 val. – Erikos ir Česlovo Kriščiūnų šeimos kapelos iš Kaišiadorių koncertas (per agapę Marijonų vienuolyno kieme)

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Liturginis kalendorius

„Visuomet džiaukitės Viešpatyje“! Šiaulių vyskupijos dešimtmetis ir Kryžių kalno atlaidai (liepos 29 d.) Jurgaičių piliakalnis prie Meškuičių visame pasaulyje žinomas Kryžių kalno vardu dėl nesuskaičiuojamos gausybės kryžių kryželių, suneštų čia žmonių iš visos Lietuvos bei užsienio. Kas ir kada pastatė pirmąjį kryžių, tiksliai nežinoma. XIX a. antrosios pusės rašytiniai šaltiniai atskleidžia, kad kalnas jau tada laikytas šventu. Pamažu kūrėsi kryžių statymo ir lankymo tradicijos, atsirado Kryžių kalno atlaidai, per kuriuos buvo aukojamos šv. Mišios, šventinami kryžiai. Sovietmečiu Kryžių kalnas buvo visaip niokojamas, naikinami kryžiai, nes lietuviai nesiliovė jų statę. Nors slapta rengtos maldingos eisenos, atlaidų šventimas čia nutrūko. Jie atgaivinti 1997 m. liepos 20 d., kai tik buvo įsteigta Šiaulių vyskupija. Liepos 13-ąją konsekruotas pirmasis mūsų vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai įžengė į Šiaulių katedrą ir tą pačią dieną Kryžių kalne pastatė kryžių su užrašu: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją.“ Taigi mūsų vyskupija švenčia dešimtmetį. Dar pernai prasidėjo ir toliau vyksta vis daugiau įvairių šiai sukakčiai skirtų renginių – giesmių festivaliai, konferencija, konkursas mokiniams, žygiai į Kryžių kalną ir kt. Juose prisimenama, kaip 1996 m. gruodžio 3 d. į posėdį susirinkę Lietuvos vyskupai, siekdami geresnių sąlygų tikinčiųjų sielovadai, apsvarstė bei nusprendė įkurti naują – Šiaulių vyskupiją. 1997 m. gegužės 28-ąją ją įsteigė popiežius Jonas Paulius II. Mūsiškė vyskupija apima visą dabartinę Šiaulių apskritį, išskyrus Akmenės rajoną. Ją sudaro 5 dekanatai: Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kelmės, Šiaulių; 67 parapijas aptarnauja 50 kunigų, gyvena apie 266 560 krikštytų katalikų. Vyskupijoje esama nemažai tikėjimo tradiciją liudijančių vietovių. Žymiausios jų – Bernardinų vienuolyno ansamblis Tytuvėnuose, turtingą ir dramatišką

istoriją turinti Kražių žemė, jau minėtas Kryžių kalnas, prie jo pastatytas pranciškonų vienuolynas. Vyskupijoje įsikūrę tėvai jėzuitai ir benediktinai bei penkios moterų vienuolijos. Veikia Caritas, katechetikos, jaunimo, šeimos, katalikų evangelizacijos centrai, taip pat ateitininkai, samariečių bendrija, skautai, blaivybės sąjūdis, Kolpingo draugija, Kanos šeimų bendruomenė. Šios organizacijos atspindi ir vyskupijos veiklą. Visiems žinoma ganytojo meilė šeimoms: labai didelis dėmesys skiriamas jų sielovadai, Ekscelencija vadovauja šeimų būreliams įvairiose vyskupijos vietose. Mūsų vyskupijos įsteigimo sukaktis negali būti atsieta nuo Kryžių kalno. Todėl liepos 12 d., dėkojant Viešpačiui už šiuos dešimtį metų, po 17 val. šv. Mišių – 18 val. – vyskupijos kunigai dalyvaus piligriminiame žygyje: į Kryžių kalną bus nešamas kryžius. Liepos 13 d. Šiaulių katedroje nuo 8 iki 21 val. vyks Švč. Sakramento adoracija. Nuo 17 val. adoruos vyskupijos kunigai, 18 val. bus aukojamos šv. Mišios, o po jų kultūros centre „Saulė“ – koncertas. Liepos 15 d. 12.30 val. – iškilmingos padėkos šv. Mišios už Šiaulių vyskupiją. Kryžių kalno atlaidai remsis susiklosčiusiomis tradicijomis, tačiau, kaip ir kasmet, turės ir naujų bruožų. Tradiciškai iškilmės prasideda Šiaulių katedroje. Iš čia, kaip įprasta, 11 val. maldininkų eisena patraukia į Kryžių kalną. Kasmet piligrimystėje dalyvauja keli tūkstančiai jaunuolių. Beveik 20 km žygyje drauge su savo Ganytoju giedame giesmes, gilinamės į rožinio paslaptis, prabylame litanijos malda.

Kryžių kalne piligrimai po beveik tris valandas trukusios kelionės įsilieja į dar didesnę atlaidų dalyvių minią. Šiaulių ganytojas yra ir Lietuvos kariuomenės ordinaras, taigi jau įprasta, kad Kryžių kalno atlaiduose dalyvauja nemažai kareivių, žygiuojančių orkestro ritmu. Pernai jie, kaip ir aukas nešę valdžios atstovai, aktyviai prisidėjo prie liturgijos. Karinis jūrų orkestras dovanojo savo muzikinių kūrinių. Šiais metais numatyta, jog pamaldose giedos kariūnų choras. Kryžių kalne atlaidai prasideda Sutaikinimo sakramento šventimu, padedančiu pasirengti Eucharistijai. Po pamaldų piligrimai kviečiami pasilikti šventinėje programoje, kuri kasmet vis kitokia, vis kitaip padedanti išgyventi vienybės su Dievu bei vieni kitais džiaugsmą. Kitaip ir neįmanoma, nes mūsų vyskupas savo ganytojiškai veiklai pasirinko šūkį: Gaudete semper in Domino – „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“! Inesė RATNIKAITĖ Šiauliai

Kryžių kalno atlaidai (liepos 29 d.) 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną; 14 val. – Sutaikinimo sakramento šventimas; 15 val. – šv. Mišios. Po jų numatomas koncertas.

Liturginis kalendorius

Visa apimantis Motinos ir Sūnaus žvilgsnis Žolinė Pivašiūnuose (rugpjūčio 11–18 d.) ir Krekenavoje (rugpjūčio 12–15 d.) Vasaros ir rudens sandūros nuotaikos pakerėti, trokštame bent akimirką sulaikyti vaiskią žalumą ir neskubėti pereiti į spalvomis žavintį derlingąjį rudenį. Ši sandūra dažnai įvardijama kaip perėjimas ir jo metu išgyvenami dvejopi jausmai: išsiskyrimas ir liūdesys, atsisveikinimas ir nauja pradžia, virsmas ir tapsmas. Vasaros ir rudens sandūros šerdimi tampa Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės, švenčiamos rugpjūčio 15 dieną. Lietuviškas pavadinimas Žolinė kilo iš ikikrikščioniškų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga. Senajame Testamente nurodoma aukoti Dievui pirmuosius vaisius, atsidėkojant už suteiktą derlių (plg. Kun 23, 9–14). Naujai įprasmindami senuosius papročius, tikintieji skuba į bažnyčias nešini žolynų kuokštais, šviežių vaisių bei daržovių pintinėlėmis. Šiam papročiui įsitvirtinti padėjo pasakojimas, kad atskubėję į Marijos dangun paėmimo vietą apaštalai atvėrė jos kapą ir jame terado tik daug kvapnių gėlių, todėl ir pati Dievo Motina vadinama Slėnių lelija (plg. Gg 2, 1) bei Paslaptingąja rože. Pašventinti žolynai sudžiovinami ir laikomi tikint, kad jie apsaugos namus nuo nelaimių, o susirgus – pravers arbatai. Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmių liturgijoje skaitomas skaitinys iš Apreiškimo knygos: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Šventojo Rašto žinovai šiame aprašyme pirmiausia įžvelgia Bažnyčios, gyvenančios nesvetingoje pasaulio aplinkoje, simbolį. Krikščioniškoji ikonografija perėmė apokaliptinės moters paveikslą, matydama joje visų pirma Dievo Motiną Mariją – Bažnyčios paveikslą.

Krekenavos Dievo Motinos paveikslas

Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas

Jau V amžiuje užsimenama apie Marijos Ėmimo į dangų šventę, kuri iš pradžių buvo vadinama Marijos užmigimu. Beje, Rytų krikščionių bažnyčiose šis pavadinimas, pvz., Uspenije (rus.), išliko iki šiol. Taip tuomet norėta kaip įmanoma sušvelninti Dievo Motinos perėjimą iš žemiškos egzistencijos į dangišką būvį ir išreikšti gilią tiesą, kad be gimtosios nuodėmės pradėtosios Marijos žemiškos kelionės pabaiga negalėjo baigtis mirtimi, nes mirtis – bausmė už nuodėmes. Užmigimo vyksmas reiškia Motinos perėjimą pas Sūnų. Žolinė švenčiama visose parapijose, tačiau Pivašiūnuose ir Krekenavoje šie atlaidai švenčiami ypač iškilmingai. Abi minėtosios šventovės turi malonėmis garsėjančius, Dievo Motiną su Kūdikiu ant rankų vaizduojančius paveikslus. Nedidelis Krekenavos miestelis savo pradžią sieja su Vytautu Didžiuoju, 1419 m. čia pastatydinusiu pirmąją bažnyčią, kuri, deja, neišliko. Šiandien Krekenavą garsina ne tik ant migloto kapitalo mielių išaugusi „Krekenavos agrofirma“, bet ypač nuo seno garsus

Dievo Motinos paveikslas. Jį, anot padavimo, iš Krokuvos parsivežė pamaldus riteris Šilingas ir padovanojo misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. Iš pradžių paveikslas kabojo nedidelėje koplyčioje, vėliau buvo perkeltas į bažnyčią, kur pagarsėjo stebuklais. XVIII amžiuje bažnyčioje kilus gaisrui, paveikslą išgelbėjo vienas senukas. Nuo to laiko paveikslas dar labiau išgarsėjo. Pivašiūnai, nedidelis Dzūkijos bažnytkaimis, visą savaitę švenčiamomis Žolinės iškilmėmis sutraukia maldininkų minias. Malonėmis garsus Dievo Motinos paveikslas, kaip teigia menotyrininkai, buvo nutapytas XVII a. Lietuvos dailininko pirmosios bažnyčios pastatymo proga (1648 m.). Dabartinė Pivašiūnų bažnyčia – jau trečioji, nes dvi pirmosios sudegė, o stebuklingasis paveikslas išliko. 1988 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo tada kiekvieno mėnesio 15 dieną maldininkai iš visos

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Liturginis kalendorius Lietuvos susirenka į Pivašiūnus pagerbti Dievo Motinos ir paprašyti jos globos bei užtarimo. Trumpai apžvelgęs abiejų stebuklingų paveikslų istorijas, norėčiau pakviesti skaitytoją įdėmiau pažvelgti į juos ir pastebėti ne tik jų panašumus, bet ir skirtumus. Pirmiausia į akis krenta pavaizduotų asmenų skirtingas išdėstymas: Krekenavos paveiksle Motina laiko Sūnų savo kairėje, o Pivašiūnų paveiksle – dešinėje. Kitaip nukreipti ir jų žvilgsniai: pirmajame paveiksle Motina žvelgia į kairę, Sūnus – į dešinę, antrajame – Motina į dešinę, Sūnus – į kairę... Šis žvilgsnis apima praeitį ir ateitį, pabaigą ir naują pradžią. Jis simbolizuoja visa apimančią ir ištikimą Dievo meilę, kuri niekada nesibaigia (bažnyčios sudegė, o paveikslai išliko!).

Paveikslai vaizduoja Motiną, rankose laikančią Sūnų, t. y. Marija priėmė Dievą, ateinantį į žmonių istoriją. Švęsdami Marijos Ėmimo į dangų iškilmes, tikėjimo akimis matome kitą perspektyvą: į dangų įžengęs Sūnus priima savo Motiną, suteikdamas jai garbingiausią vietą amžinybės „istorijoje“. Paimta į dangų Marija yra Bažnyčios paveikslas, šviečiantis keliaujančiai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas (plg. LG 68). Tad aplankydami Pivašiūnus ar Krekenavą ir pagerbdami stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą, priimkime skvarbų, į mus žvelgiantį ir visa apimantį Motinos bei Sūnaus žvilgsnį bei pajuskime sieloje švelnų malonės prisilietimą. Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Kaišiadorys

Atlaidų atgaiva Vasaros karščių metu tikintieji ypač gausiai gaivinami Bažnyčios teikiamų atlaidų malonėmis. „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje“ (KBK 1471). Atlaidus galime pelnyti ne tik sau, bet ir skaistykloje esantiems mirusiems. Bažnyčia teikia atlaidus, kviesdama į tikrą širdies atsivertimą, išreikštą Atgailos sakramento (išpažinties) ir šv. Komunijos priėmimu bei malda popiežiaus intencija. Atlaidų malonės siekiama vykdant maldingumo, atgailos ir meilės darbus. Daugelis tikinčiųjų keliauja į savo ar kitoje parapijoje vykstančius atlaidus, t. y. atlieka piligrimystę, leidžiančią pamatyti išorinius vidinio atsivertimo ženklus. Pagarsėjusiose piligriminėse vietovėse šie išoriniai ženklai ypač ryškūs: ėjimas keliais aplink altorių, gulėjimas kryžiumi, pašventintų daiktų bučiavimas... Net sunku įsivaizduoti, kiek daug puikybės pritvinkusiam žmogui reikia nusižeminimo ir gilaus tikėjimo, viešai atliekant šiuos atgailos ir atsivertimo dvasios kupinus veiksmus. Jie primena ankstyvojoje krikščionybėje praktikuotą viešą atgailą, ilgainiui „sušvelnintą“ iki asmeninės išpažinties ir keleto maldelių. Aktyvus dalyvavimas atlaidų vyksme – tai viešosios atgailos atgarsis, o kartu ir bandymas derinti tai, kas atgailoje yra privatu (išpažintis) ir vieša (išoriniai ženklai). Tad skelbdama atlaidus Bažnyčia kviečia ne tik patiems dvasiškai atsinaujinti, bet ir tapti į nesibaigiančius atlaidus keliaujančios Dievo tautos ženklu pasauliui. Kun. A. J.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai Pivašiūnuose (rugpjūčio 11–18 d.) ŽOLINĖS AŠTUONDIENIO ATLAIDŲ TVARKA IR LAIKAS Rugpjūčio 11 d. (šeštadienį) 18 val. – aštuondienio pradžia. Rugpjūčio 12 d. (sekmadienį) melsimės už parapijas; Pivašiūnų parapijos diena; 12 val. šv. Mišiose teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Rugpjūčio 13 d. (pirmadienį) melsimės už šeimas, šeimos centrų darbuotojus ir savanorius. Rugpjūčio 14 d. (antradienį) melsimės už Caritas darbuotojus ir ligonius. Rugpjūčio 15 d. (trečiadienį) – Ž o l i n ė. Melsimės už Lietuvos žemdirbius; pagrindinė atlaidų diena. Rugpjūčio 16 d. (ketvirtadienį) melsimės už dvasininkus ir vienuolius bei melsime pašaukimų į dvasinį luomą. Rugpjūčio 17 d. (penktadienį) melsimės už tikybos mokytojus ir visus pedagogus. Rugpjūčio 18 d. (šeštadienį) melsimės už vaikus ir jaunimą. Pamaldų laikas 10, 12 ir 18 val. – šv. Mišios; nuo 11 iki 12 val. – Švč. Sakramento adoracija, kalbamas rožinis.

Krekenavoje (rugpjūčio 12–15 d.) Šv. Mišios rugpjūčio 12 d. – 19 val. rugpjūčio 13 ir 14 d. – 8, 9.30, 11.30 ir 19 val. rugpjūčio 15 d. – 8, 9.30 ir 12 val. Švč. Sakramento adoracija 13 ir 14 d. – po Votyvos iki Sumos ir nuo 18 iki 19 val.

Credo

„Tėvų širdis į vaikus“ Ko Biblijos jaunuoliai gali pamokyti savo tėvus? Kun. Danielius DIKEVIČIUS Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją – taip apie savo pirmtaką ir amžininką kadaise sakė Jėzus Kristus ( Mt 11, 11). Kaip suprasti šiuos žodžius? Kur glūdi Jono Krikštytojo didybės esmė? Anot Bažnyčios Tėvų, galimi du lygiaverčiai teisingi atsakymai. Pirmasis – jo didybė remiasi labai anksti gauta nuteisinimo malone. Jonas Krikštytojas, skirtingai negu kiti žmonės, buvo nuteisintas, t. y. apvalytas nuo gimtosios nuodėmės dar būdamas savo motinos įsčiose. Tai turėjo įvykti per Marijos apsilankymą pas Elzbietą: Ji [Marija] nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios (Lk 1, 40–41). Antrasis atsakymas – Jono didybė kyla iš to, kad jis sujungė Senąjį ir Naująjį Testamentus bei apreiškė žydų tautai Jėzų – Dievo Sūnų ir pranašų išpranašautąjį Mesiją. Bet ne apie tai čia kalbama. Arkangelas Gabrielius, apreikšdamas kunigui Zacharijui sūnaus gimimą, kalbėjo ir apie jo sūnaus misiją: Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą (Lk 1, 13–17). Viskas tarytum paprasta ir aišku. Jonas Krikštytojas, turėdamas ypatingą Dievo malonę ir pagalbą, turėtų parengti Išrinktąją tautą Viešpaties Mesijo atėjimo dienai. Vis dėlto kai kurie arkangelo Gabrieliaus žodžiai bent iš pirmo žvilgsnio skamba truputį keistokai: kreipdamas tėvų širdis į vaikus (plg. Lk 1, 17). Daug aiškiau būtų, jeigu tekstas kalbėtų apie vaikų širdžių kreipimą į savo tėvus. Tada Jono Krikštytojo misija drauge su teologiniu jos turiniu (tautos paruošimu ateisiančiam Mesijui) turėtų ir stiprų moralinį aspektą bei ypatingu būdu pabrėžtų Dekalogo ketvirto įsakymo prasmę ir svarbą. Tačiau tekstas būtent toks. Ką gi jis reiškia? Pateiksiu du galimus aiškinimus: istorinį ir teologinį bei dvasinį.

Istorinis ir teologinis aiškinimas Šiojo Evangelijos pagal Luką posakio kreipdamas tėvų širdis į vaikus aiškinimas priklauso nuo „tėvų“ ir „vaikų“ sampratos. „Tėvai“ ir „vaikai“ – kas jie? Yra dvi hipotezės. Pagal pirmąją, „tėvai“, mūsų kalba kalbant, yra asocialūs gimdytojai, visiškai nesirūpinantys savo vaikais, o „vaikai“ – tų asocialių tėvų palikuonys. Tokioje šviesoje Jono Krikštytojo misija turėtų socialinį atspalvį ir padėtų asocialiems tėvams naujai „atrasti“ savo vaikus. Toks aiškinimas įmanomas, nes žinome, kad Jonui tekdavo patarti savo tautiečiams įvairiais socialiniais klausimais: Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3, 10–14). Antroji hipotezė teigia, kad „tėvai“ – religiniai ir politiniai Išrinktosios tautos vadovai, t. y. sadukiejai, erodininkai, fariziejai ir kt., dažniausiai formuodavę aukščiausiąją žydų tautos tarybą ir religinių bylų teisminę instituciją – Sinedrioną. O kas gi būtų tada „vaikai“? Tai Jėzus Kristus ir jo mokiniai, t. y. Bažnyčia. Kitaip tariant, pagal šią hipotezę Gabrieliaus žodžiai „kreipti tėvų širdis į vaikus“ turėtų būti suprantami perkeltine prasme. Pagrindinė šios gražios metaforos mintis tokia: Jonas Krikštytojas turėtų paruošti Išrinktosios tautos religinių ir politinių autoritetų širdis (tėvų širdis) priimti didžią naujovę (kreipti į vaikus), t. y. Jėzų Kristų

Credo ir Evangeliją (Gerąją Naujieną): Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ <...> Atsiųstieji buvo iš fariziejų. <...> Jonas jiems atsakė: <...> tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio (Jn 1, 19. 24. 26–27). Zacharijas – Jono tėvas – buvo pirmasis oficialus judaizmo „tėvas“, kurio širdį Jonui Krikštytojui pavyko perkeisti bei paruošti priimti naują Dievo veikimą: Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose...“ (Lk 1, 67–69).

Zacharijas šventykloje. Iliuminacija iš karaliaus Henriko II perikopių knygos. Reichenau, apie 1007 m.

Dvasinis aiškinimas Pagal šį grynai hipotetinį aiškinimą, Gabrieliaus žodžiai kreipdamas tėvų širdis į vaikus galėtų būti suprantami ir plačiąja prasme. Kitaip tariant, tai būtų gražus praktinis patarimas visiems tėvams. Dievo žodis, kaip matome, nėra šališkas. Vaikai turi gerbti savo tėvus (plg. Iš 20, 12; Įst 5, 16), bet ir tėvai privalo deramai elgtis su savo atžalomis. Štai ką apie tai sako šventasis Paulius arba vienas iš jo mokinių, rašantis apaštalo vardu: Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 1–4). Tačiau mūsų aptariamas evangelisto Luko posakis (Lk 1, 17) nėra paprastas kvietimas būti geriems

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis tėvams. Manau, šis tekstas kviečia ne tiktai rūpintis vaikais, bet ir mokytis iš savo atžalų. O ko gi iš jų galėtume pasimokyti? Daug ko, bet pirmiausia – sugebėjimo nustebti ir užduoti klausimus. „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3), – mokydavo Jėzus Kristus. Pagal seną žydų tradiciją, pagrindinių Išganymo istorijos įvykių atpasakojimas per Velykų vakarienę prasidėdavo nuo jauniausio šeimos nario klausimo: Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, jums davė?’ Tada savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet VIEŠPATS galinga ranka išvedė iš Egipto...“ (Įst 6, 20-21). Prisiminkime ir dvylikamečio Jėzaus atradimo šventykloje epizodą: Pagaliau po trijų dienų rado jį [Jėzų] šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį (Lk 2, 46; čia ir toliau paryškinta cituojant). O koks gražus anoniminio jaunuolio ir Jėzaus pasikalbėjimas eschatologinėmis temomis: Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Tas paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 16-21). Antikos išminčiai žinojo, kad tikra filosofija, taigi ir klausimų uždavimas, prasidėdavo nuo žmogaus sugebėjimo nustebti. Biblija teigia panašiai: Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė [klausė]: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? (Mk 6, 1-2). Tačiau Šventasis Raštas žengia vieną žingsnį į priekį. Biblinio žmogaus tikrasis nustebimas nesustoja ties užduotu klausimu, bet transformuojasi į garbinimo bei šlovinimo aktą: VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes (Ps 8, 2). Taigi gerbkime jaunimą ir patys būdami jaunatviškos nuostabos dvasios užduokime, Oscaro Wilde’o žodžiais tariant, vien tikrus klausimus, nes tikrus klausimus užduoda tiktai genialūs žmonės.

Credo

Kad Mišios būtų šventė Tomas VILUCKAS Nieko naujo nepasakysime teigdami, kad vasarą žmonės keliauja iš vienos vietos į kitą. Šis migravimas pastebimas ir bažnytiniame gyvenime. Štai koks nors turistaujantis prašalaitis Mišiose elgiasi kitaip nei įpratę vietiniai parapijiečiai. Jis nesiklaupia tada, kai „reikia“ klauptis, o kai „nereikia“ – žegnojasi... Panašių vaizdų išvystame ir kitais mėnesiais: ne vienoje parapijoje kai kurie Mišių dalyviai klūpo, kiti stovi, o treti sėdi ir žvalgosi aplink. Tačiau vasara yra atlaidų (ypač didžiųjų) metas, o per juos dažniau nutinka minėtų nukrypimų. Nors sakoma, kad dėl trijų dalykų – politikos, mitybos ir liturgijos – neverta veltis į diskusijas, nes kivirčai neišvengiami, esama bendrų dalyvavimo Mišiose nuostatų ir visiems derėtų jų paisyti. Tad šįsyk pasikalbėkime apie liturginę kultūrą.

Ar Dievas geria pieną? Visų pirma turėtume skirti asmeninę ir bendruomeninę maldą. Kai esame vieni Dievo akivaizdoje, turėtume paklusti savo širdies polėkiams, sielos krustelėjimams, būti laisvi Tėvo vaikai jo artumoje. Nors galime, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, kalbėti apie „maldos meną“, bet Viešpačiui priimtina kiekviena, kad ir pati paprasčiausia, malda. Štai vienas įstabus žydų folkloro pasakojimas. Kartą Mozė dykumoje sutiko piemenį. Su juo jis praleido visą dieną ir padėjo jam melžti avis, o atėjus vakarui pamatė, kad piemuo geriausią pieną supylė į medinį dubenėlį ir padėjo nuošaliai ant plokščio akmens. Mozė paklausė aviganio, kodėl jis šitaip elgiasi, o tasai atsakė: „Šis pienas Dievui.“ Susirūpinęs Mozė teiraujasi piemens, ką jis turintis omenyje. Tasai sako: „Aš visada atrenku geriausią pieną ir dovanoju jį Dievui.“ Mozė, būdamas kur kas guvesnio ir aštresnio proto, nei naivaus tikėjimo aviganis, vėl klausia: „Argi Dievas geria pieną?“ – „Taip, – pareiškia piemuo, – geria.“ Nujausdamas, jog turi apšviesti vargšą piemenį, Mozė paaiškino jam, kad Dievas yra gryna dvasia ir pieno negeria; tačiau piemuo buvo įsitikinęs, kad jis išgeria paliktą pieną. Abu susiginčijo; galiausiai Mozė pasiūlė žmogui pasislėpti krūmuose ir pasižiūrėti, ar Dievas iš tiesų ateina gerti pieno, o pats pasitraukė į dykumą melstis. Piemuo įsitaisė krūmuose. Naktį mėnulio šviesoje jis išvydo atbėgančią lapę; apsidairiusi į šalis jinai puolė skubiai lakti pieną, o paskui vėl nudūmė į dykumą. Kitą rytą Mozė mato piemenį liūdną ir prislėgtą. „Kas nutiko?“ – klausia. Aviganis atsidūsta: „Tu buvai teisus, Dievas – gryna dvasia ir jam nereikalingas mano pienas.“ Nustebęs Mozė sako: „Džiaukis, nes dabar apie Dievą žinai daugiau, nei anksčiau!“ – „Taip, – tarė piemuo, – bet aš netekau vienintelio, kuo galėjau išreikšti jam savo meilę.“ Dabar Mozė susiprato; išėjo į dykumą

ir pradėjo nuoširdžiai melstis. Naktį regėjimo metu į jį kreipėsi Dievas: „Moze, tu apsirikai! Tikrai aš esu gryna dvasia, tačiau visada su dėkingumu priimdavau pieną, kurį man piemuo dovanodavo, šitaip parodydamas savo meilę; man, kaip grynai dvasiai, pienas nereikalingas, tad juo pasidalydavau su lape, kuri pieną labai mėgsta...“ Kuo malda nuoširdesnė, tuo ji priimtinesnė Dievui. Asmeninėje maldoje priimtina bet kokia išraiška, forma, improvizacija, kad tik jos kiltų Dievo link iš tyros širdies.

Jėzus Kristus neskambina mobiliuoju telefonu Kitokia yra bendruomeninė malda. Ir čia svarbu nusiteikti visa savo esybe, tačiau bendruomeninėje maldoje Dievo akivaizdon stojamės ne vieni, o su kitais žmonėmis. Kai meldžiamės su šeimos nariais, bičiuliais iš maldos grupės, drauge galime kurti mažą savos bendruomenės liturgiją; joje visi turėtume jaustis laisvai, nes pažįstame vienas kitą. Mažų bendruomenių liturgijos pavyzdys galėtų būti vienuolynai: jie turi savitas maldos ir liturgijos tradicijas, kiek neįprastas pasauliečiams tikintiesiems. Kitokio elgesio iš mūsų reikalauja malda bažnyčioje. Svarbu suprasti, kad bendruomeninė malda pranašesnė už individualią. Todėl paisome tam tikrų jos taisyklių. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie „Eucharistijos kultūrą“, nemaža dalimi liudijančią mūsų tikėjimą. Dalyvavimas Mišiose – ne vien mūsų asmeninis reikalas: jis visada susijęs su esančiais šalia. Ši „Eucharistijos kultūra“ apima ir mūsų elgesį bažnyčioje. Jis prasideda tokiais, regis, paprastais dalykais, kaip belaidžio telefono išjungimu įeinant į šventovę. Amerikiečių komedijoje „Prieštaringos pagundos“ (The Fighting Temptations) yra epizodas, kai pagrindinis veikėjas atsitiktinai pakliūna į juodaodžių pamaldas ir jų metu suskamba jo mobiliukas.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Credo Pamokslą pertraukęs pastorius kreipiasi į jaunuolį: „Vaikeli, neatsakyk! Tikrai čia skambina ne Jėzus Kristus!..“ Bent kartą per savaitę tą valandą, kol vyksta Mišios, privalu pamiršti visus reikalus, nes skambučių kakofonija labai nemaloni ir trukdo kitiems melstis, o per pakylėjimą sučirškiantis telefonas atrodo tiesiog absurdiškai.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Iš pagarbos kitiems Mišių dalyviams turėtume vengti veiksmų, trikdančių aplinkinių susikaupimą, demonstruojančių mūsų pamaldumą ar atgailą. Pavyzdžiui, eiti keliais dera tik tose šventovėse, kur egzistuoja ši tradicija (Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje), bet ne paprastos parapijos bažnyčioje. Netvarką sukelia puolimas ant kelių vos įėjus į bažnyčią, jos prieangyje. Juk ir patys tinkamai nepagarbiname Viešpaties, nes aplink vaikšto žmonės, ir ateinantiems trukdome. Geriau tai padarykime ateidami prie altoriaus, ramiai, susikaupę. Praeinant pro tabernakulį dera vienu keliu priklaupti, bet nereikia klupčioti tada, kai to nenumato liturgija ar vyskupų nuorodos: per „Dievo Avinėlį“, Komuniją, palaiminimą ranka, praeinant pro altorių. Visais atvejais mūsų pagarbą išreiškia galvos nulenkimas ir stovėjimas, kuris, beje, taip pat yra pagarbos ženklas, nes nuo pirmųjų amžių stovėjimas krikščionių liturgijoje reiškia tikėjimą Prisikėlimu. Labai svarbūs yra atsakymai į kunigo kreipinius. Norime to ar ne, bet į Mišių vyksmą turime aktyviai įsitraukti. Štai ką sako Vatikano II Susirinkimas: „...Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme...“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 48). Mišios – tai visų tikinčiųjų, visos Bažnyčios, o ne vien kunigo malda. Jei dar nemokame atmintinai, nesigėdykime naudotis maldynais. Juk daug kvailiau stovėti it vandens į burną prisisėmus, nei skaityti iš maldyno! Ir Mišių atsakymus reiktų ne murmėti sau po nosimi, o tarti garsiai, aiškiai. Taip Dievo tauta vienbalsiai ir sutartinai šlovina savo Viešpatį ir Kūrėją.

Sergame šizofrenija? Mišių centras – Eucharistija, tikrasis Kristaus kūnas ir kraujas. Ji yra tas ryšys, visiškai skirtingus žmones suvienijantis bendrai maldai. Būtent tai išreiškė apaštalas Paulius savo laiške Korinto bendruomenei: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16). Tad mūsų dėmesys turėtų būti nukreiptas į Jėzų. Deja, niekaip iš liturginio gyvenimo nepavyksta išgyvendinti papročio per Mišias kalbėti rožinį. Nors ši malda beveik kiekvienoje bažnyčioje pamaldžių sielų būna kalbama prieš Mišias, vis tiek joms vykstant ne vieno tikinčiojo rankose matosi vėrinys... Nejučiomis prisimeni tokį anekdotą. Sykį vienam klebonui apsireiškė Jėzus ir tarė: „Gerbiamas kunige, Tavo žmonės serga šizofrenija. Jie žiūri į mane ir sako: Sveika, Marija...“ Visa liturgija skirta tam, kad susitiktume Eucharistijoje esantį Jėzų. Aukojant Mišias net du kartus (per pakylėjimą ir prieš Komuniją) kunigas iškelia Kristaus kūną ir parodo jį tikinčiųjų sambūriui. Patys žodžiai Imkite... ir Štai Dievo Avinėlis... kviečia sutelkti mūsų dėmesį į jį. Tai parodome visu savo kūnu, laikysena. Tačiau šiomis akimirkomis vis dar būname nunarinę galvas, nors turėtume žiūrėti į ostiją. Ji pakeliama, kad tikintieji matytų ir pagarbintų savo Viešpaties kūną. Tad iš pagarbos galvas nulenkiame tik tada, kai kunigas nuleidžia ostiją. Tokio gesto pakanka ir einant Komunijos, nereikia priklaupti, žegnotis, nes aiškiai ištardami „Amen“ („Taip, tai tiesa“) pasakome viską. Vertėtų įsidėmėti, kad Bažnyčia pageidauja, jog Mišių metu ir kunigas, ir paskiri tikintieji turėtų daryti visa ir tik tai, kas jiems tenka pagal liturgijos nuostatas. Tačiau ne vienas Mišių dalyvis įsigudrina paskui kunigą kartoti konsekracijos žodžius, nors jie – išimtinai kunigo, tuo metu atstovaujančio Kristui, privilegija. Didingą akimirką, kai duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, visos dvasingumo mokyklos ir liturgijos mokslas rekomenduoja tylą. Bažnyčia nuščiūva prieš Slėpinį: jo gelmės neišsemia jokie žodžiai. Šio straipsnio temą apibendrina tokie Vatikano II Susirinkimo tėvų žodžiai: „Siekiant aktyvaus dalyvavimo, tebūnie skatinami žmonių aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena. Taip pat reikiamu metu tebūnie laikomasi šventos tylos“ (Sacrosanctum concilium, 30). Jei nuoširdžiai įsiklausytume į Bažnyčios raginimus ir vieni į kitus, Mišios mums būtų šventė, į kurią ateiti būtų malonu patiems ir tiems, kurie į ją retai užsuka.

Credo

Klausimai ganytojams Mes, du jauni, Dievą, gyvenimą ir vienas kitą mylintys žmogeliukai, ketiname susituokti. Kur Bažnyčios požiūriu baigiasi fizinio artumo ribos tarp vyro ir moters? Leidžiame sau viską tarpusavyje, išskyrus normalų lytinį aktą, dėl kurio atsirastų vaikutis. Ar tai gerai? J. ir E.

Labai gera tai, kad mylite vienas kitą, bet iki santuokos nuo lytinio bendravimo reikia susilaikyti, nes meilė nėra žaidimas, ji turi būti atsakinga. Lytinis aktas yra savęs dovanojimas kitam, todėl teisę į jį turi tik tie, kuriuos sieja santuokos ryšys. Patartume atlikti išpažintį ir iki santuokos susilaikyti nuo lytinių santykių ir visko, kas veda jų link. Dievo palaimos Jums! Per išpažintį kunigas manęs paklausė, ar turiu draugą ir ar su juo lytiškai bendrauju. Pasakiau tiesą. Tada jis man nedavė išrišimo, neleido eiti Komunijos ir tik palaimino. Ar dėl to, kad esu netekėjusi ir turiu intymių santykių su draugu, kunigas galėjo taip pasielgti? S.

Kad galėtumėte švęsti galiojantį Sutaikinimo sakramentą, reikalingas gailestis ir pasiryžimas nenusidėti. Jeigu teigėte, kad nesiruošiate pasitaisyti, kunigas pasielgė teisingai Jus tik palaimindamas. Ar Bažnyčios tradicijoje egzistuoja toks dalykas kaip sužadėtuvės? Jei taip, kaip jos traktuojamos? Simonas

Šiuo metu Bažnyčioje nėra griežtų normų dėl sužadėtuvių. Jas kiekvienas gali pasirinkti laisvai. Tuo tarpu tiek senovės žydų (ir ne tik jų), tiek Bažnyčios tradicijoje sužadėtuvės buvo labai svarbus etapas prieš susituokiant. Tai labai aiškiai matoma kad ir Evangelijoje pagal Matą (1, 18): Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, bet už jo dar neištekėjusi, todėl su juo dar negyveno kartu. Būtent dėl to Juozapas manė atleisti Mariją (nuo sužadėtuvių), kai suprato, jog Marija laukiasi kūdikio. Kodėl masturbacija yra nuodėmė ir ar ji didelė? Ir kodėl jaunuoliams negalima taip elgtis, nors jiems to reikia fiziologiškai, nes negali turėti lytinių santykių iki vestuvių. Z. A.

Masturbacija yra didelė nuodėmė, nes lytiškumas Dievo duotas ne malonumui patirti, bet sutuoktinių gėriui ir gyvybei pratęsti. Ši nuodėmė trukdo jaunuoliams normaliai bręsti atsakingam šeimos gyvenimui ir tikrai meilei. Linkime išmokti susivaldyti, nes to labai reikės gyvenant

santuokoje. Lig tol neišmokusieji susitvardyti nesugebės būti ištikimi jungtuvių priesaikai. O kad masturbacija „būtina fiziologiškai“ – tėra niekuo nepagrįstas mitas. Mūsų vestuvės vyks rugpjūtį. Viskas jau numatyta, liko tik kursai, nes norime tuoktis ir bažnyčioje. Šiuo metu gyvename Anglijoje ir į Lietuvą grįšime likus dviem savaitėms iki vestuvių. Gal tuos kursus galima išklausyti internete? Daiva ir Arūnas

Santuokos tarp svetur gyvenančių ir į Lietuvą tik vestuvių atšvęsti parvažiuojančių žmonių tampa vis dažnesnės. Kartais tai bandoma interpretuoti kaip trumpą grįžimą namo, kad čia būtų galima susituokti, ir laukiama, kad prašomi patarnavimai būtų suteikti be ypatingų problemų. Iš tiesų santuoka yra ne vien apeigos, bet ir giliai viduje apsvarstytas pasiryžimas, tarsi užantspauduojamas Santuokos sakramento priėmimo metu ištarta abipuse priesaika. Kaip tik dėl to ir reikalaujama, kad pasirengimas vyktų pagal nustatytą tvarką. Deja, neįmanoma kursų išeiti internetu. Žinoma, jo puslapiuose galite rasti kokios nors medžiagos, tačiau apie Jūsų pasirengimą santuokai liudija jūsiškės parapijos klebonas. Kadangi gyvenate Anglijoje, vadinasi, ten yra ir Jūsų parapija, ir kaip tik iš ten turite į santuokos vietą pristatyti leidimą tuoktis kitoje parapijoje. Krikšto pažymas, be abejonės, gausite Lietuvoje. Drauge reiktų, kad iš Anglijos atsivežtumėte ir pažymą apie išklausytus pasirengimo santuokai kursus, nes ten jie vienokia ar kitokia forma taip pat rengiami. Labai siūlytina susisiekti su Londono Šv. Kazimiero parapijos klebonu kun. Petru Tverijonu: jis nuoširdžiai pagelbės, nes ten tikrai rengiami tokie kursai lietuviams. Anksčiau tokių dalykų nebuvo kaip dabar. Pamenu, kad prieš Pirmąją Komuniją uoliai mokiausi, bet į bažnyčią 30 sekmadienių nereikėjo vaikščioti!.. Ar tai nėra dirbtinai sugalvota, siekiant pripildyti pustuštes bažnyčias? Dauguma vaikų, kiekvieną sekmadienį vos ne prievarta lankę bažnyčią, jau tvirtina daugiau į ją nebeisią. Mano nuomone, tai netinkamas būdas ruošti vaikus Komunijai ir netinkama priemonė kviesti juos į bažnyčią. Ar Jūs taip nemanote? Be to, norėčiau sužinoti, kada priimta naujoji tvarka. Kostas K.

Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai visada turėjo sekmadieniais eiti į bažnyčią. Tačiau jau kelerius metus Lietuvoje to reikalaujama atidžiau, kadangi

Credo pagal vadinamąją „senąją tvarką“ (atidžiai nereikalaujant, o pasitikint pačiais vaikais) parengti vaikai irgi retai pasirodydavo bažnyčioje po Pirmosios Komunijos priėmimo. O juk svarbu, kad jie turėtų bent minimalią sakramentinę praktiką, t. y. dalyvautų Mišiose ir atliktų išpažintį ne vieną ir ne du kartus, bet tam tikrą ištisą laikotarpį. Lankyti Bažnyčią ir praktikuoti tikėjimą patraukti žmonių kitaip neįmanoma, kaip tik per tą pačią tikėjimo praktiką. Bažnyčia negali pakankamai parengti savo tikinčiųjų nei telekomunikacijos priemonėmis (nes jose tikėjimo dalykai atrodo ne tokie patrauklūs kaip kiti), nei knygomis (iš jų neišmokstama praktikos), nei aplinkinių žmonių krikščioniškumo liudijimu (jis šiuolaikinėje visuomenėje jau nebėra pakankamas), tad lieka ugdymas, kuriam reikia bent minimalaus laiko ir asmeninio dalyvavimo. Tiek daug kalbama apie atleidimą, o kaip dėl atsiprašymo? Nejaugi atleisti turime, o atsiprašyti tarsi ir nebūtina? Bet Šventajame Rašte nieko neradau apie atsiprašymą! Angelė

Bažnyčia daug kalba apie atsiprašymą. Be atsiprašymo ir pasiryžimo blogai nebesielgti negalėtų būti geros išpažinties. Šv. Rašte dažnai minimas kvietimas daryti atgailą, o tai ir yra kvietimas atsiprašyti, pasitaisyti, pasikeisti. Išvažiavę į užsienį, bažnyčioje ir civiliškai susituokėme Amerikoje. Ten ir išsiskyrėme. Dabar jau keleri metai gyvenu Kaune. Ar įmanoma panaikinti bažnytinę santuoką? Kur kreiptis, kiek laiko tai trunka? Rymantė

Bažnytinė santuoka nepanaikinama, ji tik gali būti paskelbta negaliojančia, jei tam esama pagrindo. Malonėkite kreiptis į arkivyskupijos bažnytinį tribunolą ir išsiaiškinti, ar būtų galima pradėti tokią bylą. Jeigu nori pasikrikštyti suaugęs žmogus, ar jam reikia krikšto tėvų ir ar privalu pačiam pasirengti, tai yra išmokti maldų ir pan.? Bronius

Suaugę žmonės rengiasi krikštui išeidami vadinamąjį katechumenato kursą. Bet kuriuo atveju tai turi būti ne tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokimas, bet rimtas susipažinimas su tikėjimo tiesomis ir įsigilinimas į jas. Krikštijantis suaugusiam žmogui taip pat reikalingi krikšto tėvai. Ar malda gamtoje prilygsta maldai bažnyčioje? Dažnai pasimeldžiu vaikštinėdama miške ar paupyje, ypač vasarą. Regina

Maldą kaip Dievo dovaną, kaip Dievo kalbėjimą žmogui, įsiklausymą į jį bei savo atsaką į Viešpaties žodį, be abejonės, galima išgyventi bet kada ir bet kur. Beje, iš Evangelijos žinome, kad ir Jėzus mėgdavo lipti melstis į kalną, kur galėtų sūniškai (sutelktai ir artimai) pasikalbėti su Tėvu. Lietuvio sielai tokiu kalnu gali būti

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis rami ir graži gamta. Tačiau bet kokiu atveju krikščionio malda išlaiko savo ryšį su tuo, kas yra mūsų atpirkimo paslaptis – Kristus, Velykinis Avinėlis, kurį švenčiame Eucharistijoje. Todėl Eucharistija visuomet lieka krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Taigi bet kokia asmeninė malda vis dėlto neišvengiamai grindžiama sekmadienį tikinčiųjų bendruomenės švenčiama Eucharistijos paslaptimi ir į tai būtinai kreipia. Taip pat malda bažnyčioje ne Mišių metu išlaiko labai artimą ryšį su Eucharistija, nes yra išgyvenama sakramentinio Kristaus buvimo akivaizdoje ir Dievo tautos namuose, kurie nuolat alsuoja savo ryšiu su Velykų paslaptimi ir architektūriškai bei kitais ženklais reiškia nuorodą į Atpirkimo istoriją ir Amžinybę – Dangiškąją Jeruzalę. Kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir sudarant santuoką pasitaiko spragų. Štai pavyzdys. Ar santuoka yra tikra ir galiojanti, jeigu pora prieš priimdama šį šventąjį sakramentą neišklausė bažnytinių paskaitų, o tik „susiorganizavo“ pažymą, taip pat neatliko išpažinties? Suprantama, tai jaunavedžių sąžinės reikalas, bet dabar juodviem gresia skyrybos. Kaip Bažnyčia vertintų tokią padėtį? Manau, kad tie žmonės, pasukę skirtingais keliais, vėliau bandys kurti šeimas, tad būtu aktualu žinoti. Arvydas

Jūsų paminėtos priežastys leidžia manyti, kad nebuvo rimtai rengtasi santuokai, tačiau kad ji būtų paskelbta negaliojančia, bažnytiniam teismui rūpės rasti atsakymus ir į kitus klausimus. Bet kokiu atveju kreipkitės į bažnytinį teismą. Ar galima vaiką krikštyti be krikštatėvių? Juk jie vis tiek nesilaiko savo pareigų!.. Edita

Visų pirma krikštatėvius reikia parinkti tokius, kurie būtų ir pavyzdys savo krikšto vaikui, ir prireikus galėtų pakeisti tėvus, padėti pasirūpinti jo ateitimi, ypač religiniu auklėjimu. Teisinimasis, kad žinoma atvejų, kai krikštatėviai nesilaiko savo pareigų, gali reikšti tik visišką nenorą jų ieškoti ar galbūt nenorą susieti savo šeimos su kitais žmonėmis, tegul ir labai artimais. Žinoma, tenka pripažinti daugelio katalikų formalų požiūrį į šią labai svarbią priedermę, tačiau tai padėties nekeičia. Ne veltui dabar jau ir prieš vaiko krikštą pradedami vykdyti pasirengimo kursai tėvams ir krikštatėviams, kad jie tinkamai įsisąmonintų savo pareigas, susijusias su vaiko religiniu auklėjimu. Kad ir kaip būtų, bent vienas krikštatėvis yra privalomas – tai aiškiai nurodo Bažnyčios įstatymai. Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Kas – angeliška Benedikto XVI kantrybė ar netikrumo nuotaika – tvyro Vatikane? Pastarosios nuomonės laikosi pasaulietinė spauda, pirmosios – Romos Kurija, nors jos pareigūnus irgi glumina Šventojo Tėvo neskubėjimas priimti kai kurių sprendimų ir per dvejus pontifikato metus žodžiui „greitai“ suteikta visiškai nauja prasmė. Tas „greitai“ tęsiasi kone nuo pat praėjusio rudens, kai buvo paskelbta apie netrukus pasirodysiantį popiežiaus dekretą, išplečiantį leidimą naudoti Tridento Mišias, naujus paskyrimus į svarbius Kurijos postus, Kardinolų kolegijos papildymą naujais nariais ir dar keletą reikšmingų pakitimų, tačiau iki šiol nieko neįvyko. Vatikanas atmeta žiniasklaidos spėliones apie „nežinomybės klimatą“ Apaštalų Soste ir aiškina apie daug laiko reikalaujančias konsultacijas bei subtilius derinimus, o popiežius, kaip kalbama, rašo antrąją knygos „Jėzus iš Nazareto“ dalį. Dvi liūdnos apskritos sukaktys: krikščionių vadovai Jeruzalėje minėjo Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų 40-ąsias metines ir bendrame laiške paragino derybomis padaryti galą okupacijai, įkurti nepriklausomą Palestinos valstybę ir užtikrinti žmogaus teises bei lygias galimybes tiek izraeliečiams, tiek palestiniečiams; Britanijos ganytojai paminėjo prieš 40 metų šalyje priimtą Aborto aktą, dėl kurio per tą laiką pasaulio neišvydo 7 milijonai vaikų, ir priminė politikams katalikams jų pareigą nebalsuoti už gyvybei priešiškus įstatymus. Savo ruožtu Vatikanas paskelbė, jog katalikai bus raginami neberemti žmogaus teisių gynimo organizacijos Amnesty International po to, kai ši atsisakė savo tradiciškai neutralios pozicijos aborto atžvilgiu ir ėmė palaikyti moterų teisę į nėštumo nutraukimą.

Apie žmogaus gyvybės nuvertinimą Irake byloja statistikos suvestinės: nuo 2003 m. čia nužudytų krikščionių skaičius išaugo dešimteriopai. Viena paskutinių „naujienų“ – chaldėjų kunigo Ragheedo Azizo ir trijų diakonų nužudymas po sekmadienio Mišių šalia Šv. Dvasios bažnyčios Mosule. Vis sunkėjanti krikščionių padėtis ir masinis jų bėgimas iš Irako buvo viena pagrindinių popiežiaus Benedikto XVI ir JAV prezidento George’o W. Busho susitikimo Vatikane temų. Krikščionybė Europoje tarsi patvirtina seną gyvenimišką išmintį: jei neįleisi pro duris, įlips pro langą, arba atvirkščiai. Antai Jungtinių Tautų specialusis komisaras šiuolaikinių nepakantumo formų reikalams Doudou Diene kritikuoja christianofobijos plitimą Europoje, kur stiprėja priešiškumas krikščioniškąjį tikėjimą išpažįstantiems žmonėms, ir ragina atkurti teisingą pusiausvyrą tarp pasaulietiškumo principų gynimo ir religinės laisvės užtikrinimo. Tuo tarpu liberalistinės laisvės rojumi laikomoje Olandijoje vis labiau pastebimi krikščionybės atsigavimo ženklai – manoma, kad juos paskatino ir per keletą pastarųjų dešimtmečių smarkiai padidėjęs islamo išpažinėjų skaičius. Bažnyčia ragina rūpintis ne tik sielos, bet ir visos planetos likimu. Kitais metais Vatikane ant Pauliaus VI audiencijų salės stogo bus sumontuota

milžiniško dydžio saulės baterija, gaminsianti tiek elektros, kad jos užtektų ištisus metus šildyti, vėsinti ir apšviesti pastatą, suryjantį didžiausią Vatikano energijos išteklių dalį. Saulės baterijos bus įrengtos ir kitose Vatikano vietose, taigi jis semsis jėgų iš dangaus dabar jau visiškai tiesiogine prasme, o svilinantis vasaros karštis nebeatrodys vien pragaištingas. Kaip galbūt nebebus tokie pražūtingi vasaros keliai Vatikanui

išleidus vadinamuosius „Dešimt Dievo įsakymų vairuotojams“: 1. Nežudykite. 2. Tebūnie jums kelias žmonių bendrystės, o ne mirtinų sužalojimų priemonė. 3. Mandagumas, sąžiningumas ir atsargumas tepadeda jums įveikti nenumatytas situacijas. 4. Parodykite gerą širdį ir padėkite bėdoje atsidūrusiam artimui, ypač avarijų aukoms. 5. Automobiliai tenebus jums galios ir viešpatavimo išraiška ir proga nusidėti. 6. Su meile įtikinkite jaunus ir vyresnius nevairuoti, esant netinkamos tam būklės.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Kronika 7. Paremkite avarijos aukų šeimas. 8. Tinkamu metu suveskite draugėn nusikaltusius vairuotojus ir jų aukas, kad jie patirtų išlaisvinantį atleidimo jausmą. 9. Kelyje ginkite silpnesniąją pusę. 10. Būkite atsakingi už kitus.

Lietuva Visą birželį po Lietuvos miestus ir miestelius keliavo šventosios Teresėlės relikvijos. Mažoji Bažnyčios mokytoja lankėsi vyskupijų sostinėse, miestuose ir miesteliuose, atokiose kaimo parapijose, intensyvaus dvasinio gyvenimo židiniuose, kurie geografiniame žemėlapyje atrodo tik nereikšmingi taškeliai: Baltriškės, Truskava, Palendriai, Pakutuvėnai, Paštuva, Paparčiai, Šiluva... Kelionės maršrutas apėmė ir vietas, kur tikrai sunku įsivaizduoti sningant rožių žiedlapiais: aplankyti kalėjimai, kolonijos, ligoninės. Teresėlės kelionė gražiai ir darniai sutelkė gyvąsias Bažnyčios pajėgas – įvairių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių narius, dvasininkus, pasauliečius savanorius.

Kartu su relikvijomis po Lietuvos miestelius keliavo Vilniaus Šv. Jono bendruomenės iniciatyva parengtas spektaklis apie šventąją Teresėlę. Šių įvykių veikėjai ir dalyviai neišskiriami. Sunku palyginti, kur nuoširdžiau pagerbta šventoji – Lentvaryje, Švenčionyse, Molėtuose, Lazdijuose... Autografu neužfiksuota dangaus malonės šypsena, skirta močiutei, pake-

Liutauro Serapino nuotraukos

lėje su rože ilgai laukusiai pravažiuojančios Teresėlės… Relikvijas nešę kariai ar jas eskortavę policininkai taip pat atliko ne vien tarnybinę pareigą. Vyskupijų ir dekanatų centruose šv. Teresėlės relikvijos pagerbtos turtinga programa, dažnai susieta su kitais renginiais. Vilkaviškyje relikvijų lankymosi metu minėtos IV Eucharistinio kongreso metinės, šv. Teresėlę pagerbė ir vyskupijos sielovadininkų suvažiavimo dalyviai. Kaune šventoji Teresėlė lankėsi per arkivyskupijos globėjo šv. Jono Krikštytojo šventę. Daugelis šiam išskirtiniam įvykiui labiau pasiruošusių parapijų klebonų liudijo, kad žmonių susirinkdavę netgi daugiau nei per Velykas ir tyliai nusilenkti didžiajai nusidėjėlių užtarėjai atėję net bažnyčioje niekad anksčiau nematytieji... Galima drąsiai teigti, kad per Lietuvą nuvilnijo dar neregėtos rekolekcijos, misijos, malonių lietūs, kurių vaisius pamatysime arba labai greitai, arba tik danguje, bet jie tikrai bus gausūs.

Jau dvyliktą kartą vienuolynų ir bažnyčių erdves muzikiniams projektams atveria Pažaislio muzikos festivalis. Jo atidarymo koncertas subūrė rekordinį šešių tūkstančių klausytojų būrį. Brolių pranciškonų išgarsintuose šv. Antano atlaiduose Kretingoje kaip visada Geroji Naujiena įtaigiai skelbta ir meno kalba: filmais, spektakliais, koncertais. Prieš 13 metų Vilniuje ėmęsi Vilnelės švarinimo talkų broliai pranciškonai ir šįmet kvietė šlovinti Kūrėją pastangomis saugant kūrinijos stebuklus. Kelmės dekanato švente prasidėjo dekanatų renginių ciklas, skirtas Šiaulių vyskupijos dešimtmečiui paminėti. Birželio pradžioje Pažaislyje vykęs tarptautinis jaunimo festivalis tapo gera Lietuvos jaunimo dienų repeticija. Rengiantis Žemaičių Kalvarijos didiesiems atlaidams, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ paskelbė laišką tikintiesiems ir pakvietė „siekti šeimų dvasinio atsinaujinimo stebuklo“. Ganytojas pabrėžė: „Žemaičių Kalvarijos šventovėn atvykę, mes vieną dieną galime išgyventi visus tuos įvykius, kuriuos liturginių metų tėkmėje išgyvename nuo Kalėdų iki Velykų imtinai.“ Pasak vyskupo, atlaidų šventė yra „nuostabi, beveik 400 metų istorijos išbandymus atlaikiusi, krikščioniško gyvenimo atnaujinimo programa.“ Rūta TUMĖNAITĖ, Juozas LATVIS

Kronika

Viešpats kiekvieną iš mūsų apdovanojo Tėvyne Dr. Andrius NAVICKAS Neseniai vienas savimi patenkintas Seimo narys pasiūlė, kaip veiksmingai išspręsti emigracijos problemą: „Reikia nustoti taip aktyviai mokyti užsienio kalbų ir tada jaunimas nesiverš į užsienį.“ Iš netikėtumo net perklausiau, ar tai ne pokštas. Pasirodo – ne. Esą mes rengiame per gerus specialistus ir mūsų jaunuoliai per gerai moka užsienio kalbas, todėl netrukus „Lietuva išsivaikščios“. Toliau diskutuoti nebebuvo prasmės. Juolab kad pašnekovas visiškai atitiko jo reikalavimus „idealiam lietuviui“... Aišku, turėtume suprasti ir tuos, kurie nostalgiškai prisimena uždaras sovietmečio sienas, neleidusias atsirasti jokiai emigracijos problemai. Tačiau statistiniai duomenys verčia suklusti: nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono žmonių. Tikrieji skaičiai veikiausiai dar didesni, nes dalis žmonių išvyko tyliai, nesiskelbdami apie pasitraukimą iš savo šalies. Didžiuma išvykusiujų – išsilavinę ir aktyvūs piliečiai. Taigi, vyksta „protų nutekėjimas“, ir skaudūs jo padariniai akivaizdūs jau dabar. Nemažai išvažiavusiųjų grįžta ar grįš vėliau, bet dauguma, atrodo, visam laikui pasiryžusi nutraukti ryšius su Tėvyne. Emigracijos tyrinėtoja Daiva Kuzmickaitė pabrėžia, kad pokomunistiniuose kraštuose vyrauja infantilioji pilietybė. Pilietinis infantilumas, pasak jos, būdingas ir tiems, kurie demonstratyviai nutraukia saitus su gimtine, ir tiems, kurie beatodairiškai smerkia išvykstančiuosius. Anot D. Kuzmickaitės, labai klystama emigracijos procesus demonizuojant, svaidantis prakeiksmais išvykstantiems. Gyvename mobiliame pasaulyje ir jokios politinės užkardos nesustabdys žmonių troškimo ieškoti savo vietos pasaulyje. Svarbiau yra griauti emigraciją skatinančius mitus ir padėti žmonėms atrasti Viešpaties jiems padovanotos Tėvynės vertę.

Vienas dabar išplitusių mitų yra manymas, jog darbas užsienyje – pinigų kasyklos. Pažvelgęs į pūslėtas išvažiavusiųjų rankas tikrai taip nepasakysi. Tai primena aukso ieškotojus: pasiseka mažumai, apie ją garsiai ir šnekama, o nepasiseka daugumai, prarandančiai sveikatą ar net gyvybę, geriausiu atveju – tyliai grįžtančiai namo. Viename ankstyvųjų Gilberto K. Chestertono apsakymų aprašytas svajonių šalies ieškojęs žmogus po ilgų klajonių atsiduria nuostabiame krašte, bet paaiškėja, kad tai – ta pati vieta, iš kur jis pradėjo kelionę... Kartais tenka nukakti daug kilometrų, kad įsitikintum namų grožiu. Labai tikėtina, jog prie tokios išvados prieis ir tie, kurie šiandien skuba išvažiuoti. Svarbiausia, kad jų širdyse neužsitrenktų durys į Tėvynę, kad jie nebandytų ištrinti iš širdies gimtosios kalbos ir kultūros žymės. Gimtinę žmonės dažnai palieka dėl ekonominių motyvų, tačiau tikrai ne vien dėl jų. Ekspertai tvirtina, kad čia daug lemia ir tautos istorinė atmintis, tampanti tarsi „pramintu taku“ palikti Tėvynę. Kita vertus, Lietuvos valdžia turėtų išgirsti išvykusiųjų, pvz., į Airiją žodžius, jog ten Aurimo Dunausko nuotrauka

saugiau gyventi ir ekonomiškai lengviau auginti vaikus. Lietuvoje daug šnekama apie pagalbą šeimai, bet praktiškai padaroma tikrai per mažai. Apie emigracijos problemą kalbėta ir prieškario Lietuvoje. Netgi buvo suformuluota pakankamai nuosekli strategija ir vykdyta kryptinga šviečiamoji politika. Dabartiniai politikai, deja, dažniausiai apsiriboja aimanomis ir moralizavimu, o nesibaigiantys politiniai skandalai tik skatina jaunus žmones palikti „išprotėjusią“ Tėvynę. Sustabdyti šių laikų migracijos srautus beviltiška. Nepamirškime ir teigiamų šio proceso aspektų – susitikimas su kitoniškumu dažnam leidžia geriau bei sąmoningiau įvertinti savo tapatybę, tik labai svarbu siekti, kad žmonių apsisprendimas išvykti ar pasilikti būtų gerai apgalvotas, priimtas įvertinus ne tik gero gyvenimo svetur mitą, bet ir emigranto dalios šešėlius. O tam reikia lengvai prieinamų ir išsamių žinių apie įsitvirtinimo svetimoje sociokultūrinėje terpėje sunkumus. Mano įsitikinimu, reikalingas ir garsesnis Lietuvos Bažnyčios žodis. Ne moralizuojantis, bet kviečiantis susimąstyti, jog Viešpats kiekvieną iš mūsų apdovanojo Tėvyne, tik ar visada šią dovaną deramai vertiname? Ne mažiau svarbu, jog ir migracijos į Lietuvą banga nesukeltų neapykantos kitoniškumui protrūkio. Vyskupams, tikintiesiems, aktyviems krikščionims pasauliečiams derėtų kalbėti apie pagarbą ir tiems, kurie šiandien beldžiasi į mūsų šalies duris. Skirtingai nuo minėto Seimo nario, manau, kad turime ne atsiriboti nuo pasaulio, bet padėti vienas kitam susivokti aplinkybėse ir pasijusti viena bendruomene, kurioje gera būti, kurios nesinori iškeisti net į aukso kalnus.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

Dievo planas lydi ir migrantų kelius... Prelatas Edmundas J. Putrimas – Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams. Šis žmogus savo širdyje ir ant pečių neša mūsų tautiečių, gyvenančių už Lietuvos ribų, sielovados rūpesčius. Jis – jaunatviškas, puikiai kalba lietuviškai, nors gimęs ne Lietuvoje; jo rūpestis apima tarsi vieną didžiulę vyskupiją, kurią sudaro po daugybę šalių išsisklaidę lietuviai, o, juos nuolat lankant, pasaulį tenka apkeliauti keletą kartų per metus. Apie kunigystę, lietuviškumo kelią ir, suprantama, sielovados darbą tarp lietuvių išeivijoje, kurie yra mums brangūs mūsų tautiečiai bei tikėjimo broliai ir seserys, su prelatu Edmundu J. PUTRIMU kalbasi „Artumos“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas. Gerbiamas Prelate, kaip atsitiko, kad šiandien esate kunigystės pašaukimo ir lietuviškumo kelyje?

Gimiau ir augau Toronte, Kanadoje. Mano tėvai – vadinamoji „dipukų“ karta – atsirado Kanadoje apie 1949 m. Užaugau gyvoje Toronto lietuvių bendruomenėje, kur buvo viena evangelikų ir dvi katalikų parapijos. Šioje bendruomenėje gyvavo parapinė veikla, veikė skautai, ateitininkai, šokių grupės, ansambliai, sporto klubai, jaunimo stovyklos, panašiai kaip šiandien veikia jaunimas, ypač vasaros stovyklose. Dar būdamas vaikas ketinau tapti kunigu, tačiau paauglystėje panorėjau pamėginti ir kitokius mokslus. Baigęs gimnaziją įstojau mokytis biznio vadybos Toronte, tačiau netrukus pajutau, jog tai ne man, ir supratau, kad turiu keliauti tolyn atsiliepdamas į Kristaus kvietimą. Tolesnes studijas baigiau Romoje, Angelicum universitete. Gyvenau Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje, ir tada, ir visą gyvenimą buvau su lietuviais, jų bendruomenėmis. 1985 m. popiežius Jonas Paulius II įšventino mane kunigu. Lietuvos okupacijos metais Vatikanas tiesiogiai rėmė užsienio lietuvių sielovadą ir tuomet ją buvo pavedęs vyskupui Pauliui Baltakiui OFM. Kelerius metus darbavausi kartu su juo, padėjau steigti raštinę, atlikti kitus pradinius darbus (jis

dirbo Niujorke). Baigęs kanonų teisės licenciatą, išvykau keletą metų dirbti kapelionu ir mokytoju į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Po 14 metų studijų, mokytojavimo ir kapelionavimo grįžau į Kanadą ir tarnavau Prisikėlimo parapijoje Toronte. Prieš ketverius metus Lietuvos Vyskupų Konferencijos pakvietimu ir pavedimu iš vysk. P. Baltakio perėmiau pareigas rūpintis užsienio lietuvių sielovada. Bažnyčia kasmet mini Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną, šiuo klausimu išeina Vatikano dokumentų. Kuo ypatinga migrantų sielovada ir kokias jos gaires nurodo Bažnyčia?

Bažnyčiai labai rūpi migracijos reiškinys. Juolab tai svarbu ir mūsų ganytojams, nes Lietuva niekada neturėjo tiek išeivių, kiek dabar. Lietuvos Katalikų Bažnyčia tiesiogiai atsiliepia į šį iššūkį, čia vienijamos ir dvasininkų, ir Lietuvos diplomatų, ir valdžios pastangos. Juk Kristus sakė: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte.“ Pats Jėzus gimė ne savo namuose; jo tėvai bėgo į Egiptą; savo viešojoje veikloje Kristus kaip tikras keliauninkas traukė per miestelius, kaimus, o po prisikėlimo kelyje į Emausą jis buvo neatpažintas savo mokinių ir jų palaikytas svetimšaliu. Bažnyčios pareiga – rengti dvasininkus ir pasauliečius, sugebančius atskleisti mig-

Šv. Andriaus lietuvių parapija Filadelfijoje

rantams Dievo planą naujomis aplinkybėmis ir gydyti migracijos žaizdas, kurios atsiranda dėl vienišumo, atskirties, baimės, vertybių susimaišymo, diskriminacijos ir priešiškumo svetimšaliams. Užsienio lietuvių katalikų (kaip ir viso pasaulio migrantų) sielovada remiasi 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtintu Vatikano dokumentu Erga migrantes caritas Christi („Kristaus meilė migrantams“). Mane ypač džiugina šiame dokumente pabrėžta Sekminių charizma. Jame aptartos migracijos ypatybės ir problemos, raginama tai išgyventi kaip Sekminių brolystę, kai skirtumai reiškiasi dvasių suderinimu, o meilė tampa autentišku vienas kito priėmimu. Rekomenduojama ir konkreti pastoracijos programa: dvasininkų sielovadinė veikla parapijose bei misijose, pagalba ir svetingumas emigrantams jų atvykimo pradžioje, rūpinimasis šeimų susijungimu, padedant joms suprasti, kokį apleistumą patiria vaikai, kai jiems tenka ilgam atsiskirti su tėveliais. Emigrantų vaikai, beje, neretai jaučiasi tarsi gete, tėvai skundžiasi, kaip sunku organizuoti jų laisvalaikį ir užimtumą po pamokų, nes nėra visiškos integracijos. Kita problema – rūpinimasis pagelbėti skurde. Parapijų klebonai pasakoja, kaip nelengva būna atvykėliams rasti darbą, netgi išsimokslinusiems tenka,

Kronika kaip Dubline, pagyventi gatvėje, po tiltu. Emigrantai neretai išnaudojami, pažeidžiamos žmogaus ir darbo teisės. Istorija kartojasi: prieš šimtą metų ar Smetonos laikais į tolimąją Braziliją per Atlantą veltui atplukdyti lietuviai nežinojo, kad turės vergauti kur nors kavos plantacijose. Iš jų pabėgę su vaikais ant rankų jie ilgai naktimis per karščius keliaudavo, kol pasiekdavo miestus (pvz., San Paulą), čia vėliau įsikurdavo ir burdavosi į bendruomenes. Skaudu, kad atvykusieji svetur padirbėti, ypač jauni, pasilieka čia gyventi. Bet didžiausias Bažnyčios rūpestis – kad jie integruodamiesi svetimoje šalyje suprastų, kaip svarbu neprarasti tikėjimo, religinių vertybių; jei nėra lietuvio kunigo, lietuviškos parapijos ar misijos, lankytųsi vietos bažnyčiose ir nenutoltų nuo Dievo ir Bažnyčios. Kokia yra Jūsų, delegato užsienio lietuvių sielovadai, tarnystė?

Ši tarnystė skirta koordinuoti sielovados darbą užsienyje atstovaujant Lietuvos Vyskupų Konferencijai: visada sakau, kad mano bazė yra Lietuvoje. Turiu raštinę Toronte, čia dirba sekretorė Rūta Rusinienė ir patariamoji valdyba, o gyvenu... lėktuve, nes lietuviai dabar išsibarstę 36 pasaulio šalyse. Manyčiau, kad lietuvių ir lietuvių kilmės gyventojų pasaulyje yra 1,5–2 mln. Svarbi mano pareigų dalis – palaikyti emigrantus ir kituose kraštuose gimusius lietuvius, kurie per kelias kartas mėgina išsaugoti savo tautinę tapatybę ir religines tradicijas. Bet per šias kartas tautiškumas, kalba ne visada išlaikomi. Kokios stiprios būdavo lietuvių bendruomenės, liudija, pvz., Šv. Jurgio parapija Pensilvanijoje (JAV), įkurta prieš šimtą metų, o išties gyvavusi dar iš anksčiau. Įdomu, kad atvykus iš Lietuvos pirmiausia rūpėdavo įkurti savo parapiją. Vien JAV taip atsirado 70 lietuviškų parapijų, Čikagos arkivyskupijoje jų buvo 13. Tai puikiai įrodo, kas lietuviams buvo svarbiausia gyvenant toli nuo tėvynės. Šiais laikais to nebėra. Naujosioms lietuvių bendruomenėms, ypač Europoje, rūpi, kad būtų lietuviškos Mišios, bet niekada nesu gavęs prašymo steigti parapiją; tik kartą Dubline viena moteriškė po šv. Mišių išsakė tokį norą.

Kalbame apie lietuvių parapijas užsienyje; tačiau Lietuvoje neįprasta girdėti, kad parapijos būtų įsteigtos etniniu, o ne teritoriniu pagrindu. Prašytume paaiškinti išsamiau.

atvykstantys lietuviai savo bendruomenėse pirmiausia steigė parapijas kaip religinius, kultūrinius ir socialinius centrus. Šiais laikais dauguma tų pirmųjų lietuviškų parapijų liko miestų centruose, o parapijiečiai jau išsikraustė į užmiesčius – atsidūrė tolokai nuo savo parapijų. Mišių lankymas pasidaro gan menkas ir vietinės vyskupijos į tuos statistinius duomenis rimtai atsižvelgia. Vietos vyskupai mato sausus skaičius apie suteiktus sielovadinius patarnavimus ir Aušros Vartų parapijoje. Mums parapija užsienyje yra vieta, kur renkamės šlovinti Viešpatį ir vystyti kultūrinę veiklą. Svetimšaliams sunku suprasti, kodėl mums turėtų rūpėti religiniai

Pirmiausia, be vietos vyskupo leidimo negali būti įsteigta jokia parapija ar misija. Pietų ir Šiaurės Amerikos šalys, Australija yra ypatingi emigrantų kraštai. Ten iš anksčiau susibūrusios didesnės etninės bendruomenės kreipdavosi į vietos vyskupą prašydamos leidimo įkurti savo parapijas. Tačiau tai nereiškia, kad jos vyskupijose likdavo kaip atskiros salos. Jos nepavaldžios ir Bažnyčiai Lietuvoje. Atvykstantis svečias kunigas turi turėti vietos vyskupo leidimą patarnauti parapijoje ar misijoje (misijos – tai grupės žmonių, retkarčiais pagal susitarimą naudojančios vietos bažnyčią šv. Mišioms). Mano pareiga – tarpininkauti ir derinti sielovados reikalus tarp LVK, vietos vyskupo ir lietuvių bendruomenių bei JAV lietuvių katalikų sielovados konferencija Filadelfijoje, parapijų, tačiau 2007 m. balandžio 28 d. Dariaus Chmieliausko nuotraukos mano tikslas yra labiau remti katalikišką bendruomeninę papročiai, susiję su mūsų kultūra. Kita veiklą (pastatai yra klebono, vyskupijos vertus, ir mes turime įrodyti, kad pararūpestis). Esu atsakingas už bendruome- pijos mums svarbios. Amerikoje uždarones – dėl Jėzaus Kristaus veikiančią gyvą- mos ne tik lietuvių parapijos. JAV vysją Bažnyčią, mistinį Kristaus Kūną. kupai mano, kad parapijų yra per daug, bažnyčios stovi pustuštės, trūksta kuniKokiais rūpesčiais ir džiaugsmais gų. Kaipgi jas išlaikyti? Uždaryti negalinšiandien gyvena lietuvių parapijos ir čias išsilaikyti bažnyčias JAV Vyskupų misijos? Įdomu išgirsti tai iš Jūsų, gerai pažįstančio situaciją iš „vidaus“. Konferencija jau buvo nusprendusi prieš Prisimenant Aušros Vartų parapijos 10–15 metų. Neoficialiais duomenimis, Niujorke uždarymą, juk būta daug mūsų parapijose lankosi tik 3,7–4 proc. žiniasklaidos pranešimų – ir teisin- lietuvių bendruomenių narių... gesnių, ir skandalingesnių... O tuomet – labai sunku suprasti, kaip ten iš tikrųjų yra.

Man labai gaila ir skaudu matyti, kad lietuviškos parapijos uždaromos. Jas įsteigė mūsų proseneliai – pirmieji emigrantai iš Lietuvos. 1885–1950 m.

Bet kodėl taip yra? Gal išties nepakankamas dėmesys kreipiamas į sielovadą, labiau apsiribojama kultūrine veikla parapijose? (Viešint Amerikoje buvau paklaustas, ar Lietuvoje žmonės dar lanko bažnyčias. Po penkis dešimtmečius trukusios sovietų

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Kronika okupacijos, tikinčiųjų persekiojimo ir „buldozerinio“ ateizmo visuotinio spaudimo dabar kiekvieną sekmadienį bažnyčiose lankosi 10–15 proc., o per Velykas, Kalėdas – apie 50 proc. save laikančių katalikais.)

Naujieji emigrantai iš Lietuvos labai sunkiai dirba, dažnai naktį ir savaitgaliais, kai niekas kitas nenori dirbti. Iš pradžių atvykę nežino, kur yra lietuvių parapija svetimame mieste, nes informacijos trūksta. Apsigyvenama dažniau užmiestyje, kur namai pigesni. JAV miestų centrai skirti dirbti, bet ne gyventi, taigi sunku susisiekti su parapija dėl atstumų. Kartais seniai įkurta parapija atsiduria bloguose rajonuose ir tampa nesaugu joje lankytis. Pavyzdingai veikia parapijos, išsikėlusios į užmiestį, pvz., Detroite, Lemonte, Toronte. Kita vertus, negalima nuleisti rankų ir pasitenkinti tuo, kad vyksta sekmadienio Mišios. Sielovados uždavinys – įtraukti į parapijos veiklą pasauliečius, rūpintis evangelizacija nuo vaikų iki suaugusių, nes katechezė neturi baigtis priėmus Sutvirtinimo sakramentą. Juk kuo daugiau žinome, tuo geriau galime įvertinti savo tikėjimą. Bažnyčia gyva, jos mokslas – aukso vertės – teikia tai, ko mums labiausiai reikia gyvenime. Tačiau sudėtinga perduoti tikėjimą, ši problema prasideda nuo pamokslų, katechetinių pamokų ir pan. Gal padėtis pagerėtų palaikant glaudesnius ryšius su vietos vyskupijomis, pasiremiant jų sielovados programomis?

Pirmiausia tai priklauso nuo kunigų bei parapijose patarnaujančių vienuolių. Vietos vyskupijos savo programomis, kurių tikrai labai daug, galėtų padėti stiprinti sielovadą, tačiau lietuvių parapijos turi polinkį būti savotiškai atsiskyrusios, mano, jog kažką praras. Taip neatsitiks, nes turime ypatingą turtą – gilią ir prasmingą krikščionišką kultūrą. Jūsų sunkumai yra ženklas ir mums, kas atsitiks, jei Lietuvoje nesugebėsime pasirūpinti savo parapijų sielovada, gyvybinga veikla. Ir pas mus dėl dvasininkų trūkumo ir išlaikymo mažesnės parapijos jau neturi savo

kunigų, yra aptarnaujamos atvykstančių. Kaip pavyksta aprūpinti jais lietuvių parapijas užsienyje?

Lietuvių kunigų labai trūksta. Lietuvoje jų stygių pirmiausia lėmė sovietų okupacija, užsienyje lietuvių išeivija nepajėgė išsiugdyti naujų pašaukimų. O tie, kurie pasirinko kunigystę, studijavo vietinėse seminarijose ir su lietuviais dažnai nebeturi nieko bendro. Lietuvoje kiekviena vyskupija rūpinasi savo reikalais, kunigų trūksta ir jų nepajėgiama skirti tiek, kiek jų reikia užsienyje. Ar teikia vilties naujai atvykstantys, „trečiabangiai“, ar jie ateina į parapijas ir lietuvių bendruomenes?

Dalis jų įsitraukia, ir tai labai malonu. Jie stiprina bendruomenes ir savo lietuviškumu, lietuvių kalba. Per visą lietuvių emigracijos istoriją tik per Antrąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pasitraukė neturintys ekonominių išskaičiavimų. Juos vadinu idealistais, nes svetur gyvendami jie mėgino palaikyti ir pratęsti tai, ką buvo palikę savo tėvynėje. Naujoji, „ekonominė“, atvykėlių karta suinteresuota kuo greičiau įsikurti ir pritapti svetimoje šalyje. Šiame procese, skubant prisitaikyti prie aplinkos, neišvengiamai prarandamos vertybės, vaikai nebešneka lietuviškai. Teko girdėti, kad iš naujosios kartos yra pasirenkančių nebe lietuviškas parapijas, o lankančių kitas, stipresnes tikėjimo bendruomenes ir motyvuojančių tuo, kad svarbiau yra Dievo žodžio skelbimas, o ne kultūrinė veikla.

Tai suprantama. Tačiau susivokimą, kas yra parapija, dar būtina ugdyti, ir tam reikia laiko. Juk parapija nėra vien kunigas. Jis kartu su parapijos taryba sprendžia pastoracijos reikalus. Taigi pasauliečiai turi būti aktyvūs parapijų nariai, kaip ir ragino Vatikano II Susirinkimas. Kaip užsienyje gyvuoja lietuviška spauda?

Eina du katalikiški laikraščiai. Tai Čikagos dienraštis „Draugas“ bei Kanados lietuvių savaitraštis „Tėviškės žiburiai“. Čikagoje leidžiamas „Amerikos lietuvis“, Australijoje lietuviški

laikraščiai išeina Sidnėjuje ir Melburne. Los Andžele, Detroite, Klyvlende ir kitur transliuojamos radijo programos, spausdinami „Skautų aidai“. Lietuviškos parapijos leidžia ir savo leidinukų, čia užsisakoma ir skaitoma katalikiška spauda iš Lietuvos. Kokia yra Jums artimos jaunimo – išeivijos ateities – sielovados situacija?

Amerikoje ir Kanadoje gyvuoja stiprios jaunimo stovyklos. Jaunuoliai turi galimybę susitikti, dalyvauti rekolekcijose pagal amžiaus grupes įvairiose stovyklose ypač vasarą. Tai ponų Damušių dėka pradėta stovykla prie Detroito „Dainava“, tėvų pranciškonų stovykla „Kretinga“ prie Toronto, stovykla „Neringa“, globojama Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų iš Putnamo, skautų stovyklos „Romuva“ bei „Rakas“ ir kt. Kuo mes, atsidėkodami tautiečiams už įvairiais pavidalais iš jų gautą brangią ir reikalingą pagalbą, galėtume padėti išeivijos sielovadoje, pvz., pasidalydami jaunimo programomis, kuriomis Lietuvoje jau galime pasidžiaugti? Ko palinkėtumėte lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje ir už jos ribų, bet esantiems viena šeima ir pirmiausia – Dievo tauta?

Svarbiausia – pripažinti, kad esame vienos tautos vaikai ir kad mūsų yra labai daug. Tada bus lengviau atsiliepti į poreikius ir situaciją. Šia proga norėčiau priminti ir popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pabrėžiančius, kaip svarbu gerbti visas kultūras: „Kad Evangelijos mokslas galėtų pasiekti visus žmones, kiekviena krikščioniška kultūra gali ką nors pasakyti ir duoti, daug ką gali išgirsti ir priimti. Šiame kultūrų dialogo procese patvirtinama, kas kiekvienoje jų yra gera ir teisinga, kartu siekiant pašalinti kliūtis kelyje į tikėjimą.“ Lietuvių tauta turi turtingą kultūrą. Taigi mūsų stiprybė – sekuliarizmo apsuptyje ir būti tuo, kuo esame.

Kronika

Jurgis Matulaitis aktualus Bažnyčiai Lietuvoje Kun. Vaclovas ALIULIS MIC

Mokėjo „skaityti laiko ženklus“ Skaityti laiko ženklus (plg. Mt 16, 4) reiškia teisingai suvokti, ko visuomenei ir Bažnyčiai reikia šiandien, ir numatyti (kaip šachmatuose) „porą ėjimų į priekį“ visuomenėje, politikoje, Bažnyčioje. 1895 m. baigęs Varšuvos seminariją ir ruošdamasis tolesnėms studijoms Petrapilyje, klierikas Jurgis per vasaros atostogas su vaikystės kaimynu ir draugu Vincu Šlekiu sielvartaudamas svarstė liūdną Lietuvos būklę carizmo gniaužtuose ir svajojo jai tarnauti, ją gaivinti. Nuo ko pradėti? Apmąstęs, pasimeldęs, nusprendė: reikia imtis plunksnos, ypač žadinti ryžtingam darbui klierikus ir jaunus kunigus! Taigi „rašinėjo straipsnius į katalikiškus lietuvių laikraščius Amerikoje ir Rytprūsiuose ir kartais pasiųsdavo savo referatus Kauno ir Seinų seminarijų lietuvių klierikų būreliams. Vasaros atostogų metu jis susitikdavo su jaunesniais lietuviais kunigais pasvarstyti tada labai aktualią lietuvių kalbos ir lietuvybės problemą, kuri glaudžiai siejosi su pastoracija“1. 1897 m. parašo platų straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Jis tikriausiai plito nuorašais, pasiekė JAV ir 1903 m. buvo išspausdintas kun. Antano Miluko leidžiamame žurnale Dirva – Žinynas. Lietuvoje šis tekstas pirmąkart išspausdintas tik po 100 metų LKMA Metraštyje (t. XXIII, 2003). Tuo straipsniu J. Matulaitis žadina jaunųjų kunigų veiklumą ir tautinį susipratimą. Sako, kad daugelis „pasauliškių inteligentų“ kovoja prieš dvasininkijos įtaką, smerkdami jos išponėjimą ir polonizaciją, o toliau pereis ir prie religijos puolimo. Kunigai privalo nesnausti ir atsakyti į kaltinimus tuo būdu, kad ne blogiau už pasauliečius puoselės gimtąją kalbą ir Tėvynės meilę, skleis švietimą. Remdamasis teologija, įrodinėja kiekvienos tautos teisę į savitą kultūrą ir nuosavą kalbą. Įspėja, koks didelis nesusipratimas suplakti katalikybę su lenkybe („Lietuvišką duonelę krimstame, tai nesigėdinkime ir lietuviškai kalbėti“). Kita didžiulė grėsmė – įžūli rusifikacija ir pravoslavinimas su „armija popų“. Daugelis mūsų turbūt nė neįsivaizduojame, kiek bažnyčių Vilniuje ir kitose vietovė-

se buvo paversta cerkvėmis, kiek pristeigta vienuolynų su atvežtais iš Rusijos dvasiniais kolonizatoriais. J. Matulaitis ragino puoselėti savitus tautos papročius, kurie tokie skirtingi nuo rusų liaudies papročių ir gali padidinti lietuvių atsparumą rusinimui. Žadino į susipratimą ir veiklumą vienybėje su vyskupu, taigi bažnytiškai, ne revoliucionieriškai ir ne padrikai. Panašaus turinio (ar tą patį?) referatą klierikas Jurgis nusiuntė į Žemaičių vyskupijos seminariją Kaune. Klierikai pasitikėjo rektoriumi kan. Justinu Dovydaičiu ir davė jam susipažinti. Perskaitęs jis pasakė: tai teisybė, bet ir dinamitas. Numanome, kad ypač skyrius apie kovą su rusinimu2. Apie 1900 m. Vakarų Europoje jau buvo pažįstami didieji rusų rašytojai klasikai, bet visiškai nepažįstami Rusijos stačiatikių teologijos savitumai. Tad kun. Jurgis pasirenka doktorato temą Doctrina Russorum de statu iustitiae originalis („Žmogaus pirminio teisumo [t. y. prieš pirmapradę nuodėmę] būklės suvokimas Rusijos stačiatikių teologų raštuose“). Nors tai nėra centrinė dogma, bet ją svarstant apskritai išryškėja saviti stačiatikių teologijos bruožai. Jų pažiūras Matulaitis išdėstė labai tiksliai ir tik paskui palygino su katalikų teologų mokymu. Taip jis tiesė kelią dialogui: kuo geriau suvokti kito poziciją, neprimesti jam to, ko jis nesakė. J. Matulaitis stačiatikių mokymą kritikavo, bet jo darbas naudingas ir šiandien, ekumenizmo epochoje, kai linkstama į skirtumus žiūrėti kaip į vieni kitų papildymą. Varšuvoje kun. Jurgis išgyvena 1905–1907 m. revoliucinių sąjūdžių laiką, kada skurstančiam proletariatui buvo skiepijamas socializmas kartu su ateizmu. Drauge su kun. Marceliumi Godlewskiu rašo krikščionių 1 A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius, Chicago, IL 1979, p. 51. 2

Ten pat, p. 59.

Kronika demokratų programą ir redaguoja laikraštį Przyjaciel pracy („Darbo bičiulis“). Abu jie skatina organizuotų darbininkų pagalbą sau patiems. Rūpindamiesi gausinti katalikų socialinių veikėjų eiles, 1907 m. Varšuvoje surengia socialinius kursus, kuriuose dėsto popiežių mokslą apie nuosavybės teisę ir jos ribas – bendrosios visuomenės gerovės reikalavimus. Tuo pat metu kun. Matulaitis paskatina burtis studentus katalikus – būsimąjį Lenkijos katalikybės žiedą. Pradėtus darbus tęsia Petrapilyje. Dėsto Bažnyčios socialinį mokslą Dvasinėje akademijoje (taip pat grindžiamąją teologiją ir kt.). Darbuojasi tarp lenkų ir lietuvių darbininkų, skaito paskaitas lietuvių, lenkų, rusų visuomenei. 1909 m. surengiami socialiniai kursai Kaune. Kun. prof. Matulaitis yra vienas pagrindinių paskaitininkų. Matydamas vienuolių darbo ir maldos būtinumą Bažnyčiai, Lenkijoje draugauja su daugelio slaptų vienuolijų steigėju tėvu kapucinu Honoratu Kuzminskiu ir jam talkina, o Lietuvoje 1909 m. slaptai atkuria caro panaikintą marijonų vienuoliją kaip sutelktinę kvalifikuotą Bažnyčios apaštalavimo jėgą. Rašo jai įstatus bei dvasinio gyvenimo ir veiklos nurodymus, auklėja naujokus pamokomis ir pačiu savo buvimu su jais Petrapilyje, paskui Fribūre, kur 1911 m. su dideliais sunkumais ir rizika įkurdina naujokyną „Studijų namų“ priedanga. Savo Dvasiniame dienoraštyje (1910–1914) J. Matulaitis brėžia pasauliečių talkos Bažnyčios darbams gaires, turėdamas mintyje ypač tas veiklos sritis, kur kunigai vargiai gali pasiekti. Sako: „Nieko negailėkime žmonių lavinimui, telkime geros valios žmones, ugdykime jų dvasinį gyvenimą ir siųskime į įvairius darbo barus. Dirbančius toliau dvasiškai ir moraliai remkime.“ Šitaip sekė šv. Pranciškumi Salezu, kuris skynė kelią šventumui į dirbtuves, kareivines, mokslo įstaigas, o pal. Jurgis parodė ten plytinčią apaštalavimo dirvą ir buvo vienas Katalikų Akcijos skatintojų, kurią po keliolikos metų paskelbs Pijus XI, taip pat įvairiopo pasauliečių apaštalavimo, į kurį po pusės šimtmečio pašauks Vatikano II Susirinkimas: „Tegu katalikai pasauliečiai skleidžia krikščionišką įtaką savo profesinėje aplinkoje ir politikoje.“ Pirmojo pasaulinio karo metais J. Matulaitis, negalėdamas grįžti pas savo naujokus į Šveicarijos Fribūrą, įstringa Varšuvoje. Ką gali nuveikti karo pabėgėlis? Randa dvi darbo dirvas: kuria marijonų bendruomenę ir vadovauja vieniems karo našlaičių namams, paskui su savo broliais – ir kitiems3, tampa vienu labdaros Varšuvoje šulų, 1917 m. vadovauja visos Lenkijos mokyklų kapelionų suvažiavimui, taigi pripažįstamas jo autoritetas auklėjimo klausimais.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis 1918 m. pavasarį pagaliau gauna leidimą grįžti į Marijampolę. Užduotis aiški: atkurti marijonų vienuolyną ir auklėti juos, skatinti jų sielovados ir švietimo veiklą. Mato du svarbiausius paprastosios liaudies poreikius: jaunimo švietimas bei auklėjimas ir pagalba vargo žmonėms, taigi tų pačių metų rudenį įsteigia Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris ir tuos uždavinius skiria joms. Vargdienių seserys vienos pirmųjų steigė vaikų darželius, katalikiškas pradžios mokyklas, dirbo našlaičių ir senelių prieglaudose, spausdino ir platino katalikiškas knygas ir laikraščius. Kai negelbsti jokie maldavimai, sutinka tapti Vilniaus vyskupu. „Jei Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau <....>, tik man baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti“4. Taigi 1918 m. gruodžio 8 d. įžengia į Vilniaus katedrą kaip tos didžiulės daugiatautės ir labai suirzusios diecezijos vyskupas. Koks svarbiausias rūpestis? Vėsinti kunigų karštakošišką politikavimą, šelpti visų tautybių ir tikėjimų varguolius, globoti karo našlaičius (Trinapolis), stiprinti klierikų ugdymą seminarijoje ir tolesnes kunigų studijas. Didžių sumaiščių laikais ne tik lopo atsirandančias pastoracijos skyles, bet ir ruošia darbininkus ateičiai. Matydamas apleistą jaunimo auklėjimą gudiškai kalbančioje vyskupijos dalyje, sutelkia Drujoje gudus kunigus ir brolius marijonus, o šalia jų įsteigia Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seselių vienuoliją. Drujoje bus gimnazija, lyties ir tikybos atžvilgiu mišri – laužant stereotipus. Kun. Mykolui Krupavičiui padeda tobulinti Lietuvos krikščionių demokratų veiklos programą, joje gina žemės reformos reikalą. Politinei būklei Vilnijoje truputį nusistovėjus, imasi supravoslavintų bažnyčių ir vienuolynų atgavimo. Tvarko kelių vienuolijų įstatus, priderindamas prie galiojančių Bažnyčios įstatymų (po 1917 m. – prie Kanonų teisės kodekso). Iš carizmo priespaudos ištrūkusiems kraštams be galo reikia religinio švietimo. Todėl vysk. Jurgio vadovaujami marijonai įkuria gimnazijas Marijampolėje, Varšuvoje, Drujoje, o JAV – seminariją, paskui kolegiją, plačiai skleidžia parapines misijas, steigia ir leidžia laikraščius. Apaštalų Sosto vizitatorius Lietuvoje didelėmis pastangomis nuramina priešiškumą Šv. Tėvui, įsteigia bažnytinę provinciją, sustiprina Katalikų Veikimą Lietuvoje bei JAV lietuvių katalikišką ir tautišką dvasią. Rengia konkordatą (jau daug anksčiau per įtakingus kunigus buvo raginęs valstybės vadovus rūpintis Lietuvos konkordatu). Visą savo veiklą nuo pat jaunystės iki amžiaus pabaigos J. Matulaitis persunkia intensyviu maldos gyvenimu,

Lyg būtų susitarę (nors fronto atskirti), tokios pačios globos netoli Petrapilio imasi artimiausias Matulaičio bendražygis kun. prof. Pranciškus Būčys. 4 Cituoja A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevčius, Chicago, IL 1979, p. 214. 3

Kronika su didžiule kantrybe dėl varginančios kaulų džiovos; su ramybe ir atlaidumu vykdo šv. Pauliaus ir savo šūkį: Vince malum in bono („Nugalėk pikta gėriu“, Rom 12, 21).

ga bažnytinėms struktūroms, bet ir įvairioms mokslo bei kultūros šakoms, kur jie galėtų liudyti Kristų žodžiu, veikimu ir pačiu savo buvimu. Tik prisiminkime, kokią įtaką prieš Antrąjį pasauKą Matulaitis darytų linį karą Lietuvos visuomenės ir sakytų šiandien? dvasiai darė stiprus intelektualinis katalikų elitas, o juk į Blaivia išmintimi ir apaštališka mokslus juos siuntė Matulaidvasia palaimintasis Jurgis ne tik čio bendraminčiai: Aleksandras puikiai suvokė tai, kas anuomet buDambrauskas-Adomas Jakštas, vo svarbiausia, bet ne sykį numatė Pranas Kuraitis ir kiti. teisingus sprendimus pusšimčiu J. Matulaitis tikriausiai puometų į priekį. Mėginkime trumpai selėtų praktišką sielovadą. Nepamąstyti, kur Lietuvos katalikams statydintų milžiniškų bažnyčių, pavyko ar pavyksta jo mintimis sekti o kuklesnes šventoves su pair ko dar reikėtų. rapinio apaštalavimo centrais. Sovietmečiu išsivystė glaudus Atgavę nepriklausomybę, daugBažnyčiai ištikimų kunigų ir sąmoJ. Matulaitis 1926-aisiais JAV syk pasidavėme megalomanijos ningų pasauliečių bendradarbiavipagundai. Kas iš to, jei žmonės mas leidžiant ir platinant katalikišką pogrindžio spaudą, kuriant dvasinius sąjūdžius, pvz., sušaukiami į didžiules šaltas bažnyčias ir po pamaldų „Eucharistijos bičiulius“. Pasireiškė jėzuitų, marijonų ir paleidžiami kas sau? Dėkui Dievui, daugėja būstų ir jų bendradarbių gebėjimas „prasikirsti naujas duris“ slap- junginių, tarnaujančių žmonių bendrystei ugdyti. Dabarties žmonės mažiau domisi doktrinomis, o tąja kunigų seminarija, teologijos-katechetikos kursais vienuolėms. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Bažny- daugiau praktinės veiklos vaisiais. Ne: „Ar tiesa tai, ką čia tuojau pat pasirodė aktuali, atgaudama savo švento- skelbia Bažnyčia?“, bet: „Ką gero man ir visuomenei ves, šelpdama vargo žmones ir ugdydama tikybos mo- duoda Bažnyčia?“ Numanome, kad arkivysk. Jurgis kytojus. Labai abejotina, ar viską padarėme ir darome, nesitenkintų karitatyviniu darbu, bet puoselėtų visuomeninių mokslų centrus, skatintų nepartinių benugdydami žiniasklaidą ir katalikiškąją inteligentiją. Nūdienės visuomenės ir atskirų žmonių pažiūras bei druomenių ir profesinių sąjungų kūrimąsi bei veikimą gyvenimo pobūdį labiausiai veikia žiniasklaida. Dar prieš krikščioniška dvasia. Yra Marijonų vienuolijos 1999 m. generalinės ka70 metų buvo pareikšta mintis: „Mūsų laikais šv. Paulius pasistengtų tapti laikraščio redaktoriumi.“ Matulaitis pitulos nutarimas: įsteigti Lietuvoje Jurgio Matulaičio šiandien, be abejo, visomis jėgomis kibtų į šią sritį. Ne institutą katalikų socialiniam mokslui vystyti, bet dar tik į spaudą, bet ir TV, radiją, internetą. Ar tik dėl mūsų nepajėgiame jo vykdyti. Iš pal. Jurgio Užrašų ir jo gyvensenos stiliaus tikabejingumo, ar ir dėl vangumo bei nesugebėjimo šiuolairiausiai galime numanyti jo teikiamas Bendro pobūkiškai prabilti vienas po kito kasmet numiršta katalikiški periodiniai leidiniai? Dėkojame Dievui ir ryžtingiems džio gaires vadovams ir visiems besidarbuojantiems: žmonėms už „Mažąją studiją“, „Bernardinus“, „Naująjį būk atviras naujoms idėjoms, bet nesivaikyk madų; židinį-Aidus“, „Artumą“, „Marijos radiją“, „XXI amžių“, produktyviai sunaudok laiką; dėmesį ir jėgas kreipk į „Kregždutę“. Argi neturime rūpestinga globa ir talka ap- tas sritis, kuriose Bažnyčiai šiandien yra sunku ar sunkiausia; spręsdamas šiandienos klausimus, turėk mintyje gaubti visus tebegyvus mūsų „ruporus“? Mūsų dienomis J. Matulaitis puoselėtų Dievui pa- rytojų ir porytojų. Ir visada atsimink: „Ką padėtų visą švęsto gyvenimo kelią, skatintų glaudų hierarchijos, pasaulį laimėti, jei savo sielą nuskriaustum“ (plg. Lk 9, 25), taigi ora et labora, labora et ora: melskis taip, tarsi diecezinio klero bei vienuolijų bendradarbiavimą. Arkivysk. Jurgis tikrai negailėtų pastangų, jėgų ir viskas nuo Dievo pareitų, ir darbuokis taip, tarsi viskas lėšų katalikams pasauliečiams išmokslinti bei dvasiš- nuo tavęs pareitų, nes iš tikrųjų v i s k a s p a r e i n a kai ugdyti, skatinti jų veiklą kultūrinėje, socialinėje ir n u o D i e v o i r t a v ę s. politinėje srityje. Rūpintųsi sudaryti galimybę perspektyviems jauniems pasauliečiams (pvz., iš ateitininkų, skautų, religingo jaunimo grupių) studijuoti įvairiuose Straipsnis parengtas pagal pranešimą Vilniaus Šv. Kryžiaus kraštuose ne tik tiek, kiek numanoma būsiant reikalin- namuose 2007 01 28 įvykusioje konferencijoje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Virsmo karta Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologė Kalbai pasisukus apie šiuolaikinį jaunimą, dažnai išgirstame nuostabos ir pasipiktinimo, rečiau – pasigėrėjimo žodžius. Ir tikrai jaunuoliai savo elgesiu nuolat skatina mus nusistebėti, susimąstyti, pasidžiaugti ar nuliūsti. Kodėl taip yra? Norint atsakyti, verta nepamiršti, kokiu istoriniu laikotarpiu ši jaunoji karta užaugo.

Esminiai pokyčiai ir jų kaina Iš pagrindų keičiantis mūsų valstybės gyvenimui, dabartiniai jaunuoliai buvo 3–6 metų mažyliai. Jie augo tokiu metu, kai jų tėvai netikėtai atsidūrė naujame pasaulyje, atsiradusiame vietoj sugriuvusio senojo, ir tapo naujos gyvenimo mokyklos pradinukai. Juk keitėsi viskas – ne tik spauda, televizija ar pinigai. Keitėsi visuomeninė tvarka, bet svarbiausia – žmonių tarpusavio santykiai. Tad natūraliai tokia situacija reikalavo didelių pastangų susigaudant, o dažnai ir išgyvenant naujoje erdvėje. Gyventi darėsi vis įdomiau, vis sunkiau ir vis baisiau. Ir ne tik dėl staiga padidėjusio nusikalstamumo, bet ir dėl galimybės būti apgautam „aukštu“ lygmeniu (pvz., buvo nemokami atlyginimai už darbą – kas suskaičiuos, kiek apgauta žmonių, dirbusių ir kelerius metus laukusių neišmokamų algų, kiek asmenų prarado visas visutėles santaupas, patikėję jas įvairioms firmelėms, suvilioti dideliais procentais ir pan.). Užgriuvo ir materialiniai rūpesčiai, daug kam teko keisti profesiją, ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių. Nemažai suaugusiųjų pasijuto suglumę. Mat iki tol jie žinojo kasdienės egzistencijos taisykles, mokėjo nuspėti ateitį ir jautėsi gana saugiai. Ir staiga… audra! Jos sukelti pokyčiai palietė visus žmones. Didžiulio nerimo ištiktiesiems vaikų ugdymas neberūpėjo. Taigi tuometiniai vaikai, t. y. šiuolaikinis jaunimas, dažniausiai pritrūkdavo tėvų dėmesio, kitaip tariant, buvo palikti patys sau. Mokykla taip pat išgyveno kaitą ieškodama savo veido ir naujo mokymo turinio. Liūdniausia, kad naujomis sąlygomis nesuradusi veiksmingų ugdymo būdų mokykla atsisakė kilnios – vaiko asmenybės ugdymo – misijos ir tolydžio darėsi tik žinias mokiniams perteikianti vieta. Net tie tėvai, kurie negailėjo jėgų ir laiko savo vaikams, neteko pagalbos, iš esmės liko vieni spręsti iškylančių problemų. Visiškai pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, tėvai sunkiai galėjo remtis net savo tėvų patirtimi, jų auklėjimo pavyzdžiu. Kaip tik tuomet į gyvenimą įsiveržė televizija su daugybe kanalų bei galinga savo trauka. Su televizoriu-

mi, o ne tėvais vaikai leido dienų dienas. Dažnai būtent televizija perimdavo iš tėvų jų vaidmenį auklėti vaikus. Kurį laiką tai tenkino abi puses, tačiau kai sunoko tokio „auklėjimo“ vaisiai, tėvai ir, beje, mokytojai dar labiau sutriko ir nusiplovė rankas. Juolab kad iš visų ruporų skambėjo tas medumi pateptas žodis „laisvė“. Suaugusieji netruko suprasti, kad laisvę (ypač kai vaiku būdavo visiškai nesirūpinama) gavusios atžalos ir juos pačius išvaduoja iš atsakingos tėvystės pareigų. Todėl kai kurie jau visai nesivaržydami ėmėsi esminių permainų ir savo gyvenime – išvyko dirbti į užsienį, vaikus palikdami likimo valiai. Nežabotos laisvės lavina pastvėrė nešti liauną vaikų ar paauglių gyvenimą, jį iškreipdama, žalodama, kartais net sunaikindama. Nemaža jų dalis pasijuto laisvi nelankyti mokyklos, neįgyti net pagrindinės mokyklos baigimo dokumento, svaigintis, pardavinėti savo kūną, prasimanyti pinigų vagystėmis, plėšikavimais ar net nužudymais. Kiti netikėtai greitai subrendo, ėmėsi kurti savo verslą ir naujus namus, deja, už tėvynės ribų. Taip, naujoji karta užaugo laisvės sąlygomis. Ir daugumą jos kamuoja naujos problemos, dėl kurių kreipiasi pagalbos į psichologus. Tad ar tikrai tai buvo ir yra geriausia, ko reikia mūsų vaikams?

Laisvė – kam ir nuo ko?.. Šiuolaikinė ugdymo psichologija aprašo tris svarbiausius auklėjimo būdus. Pirmasis nusakomas kaip auklėjimas paklusnumu (neretam pažįstamas iš sovietų laikų). Šiandien jis greičiau laikomas tėvų ir vaikų tarpusavio santykių iškrypimu ir kone žiaurumu vaiko atžvilgiu. Mat auklėjimas paklusnumu sėkmingas bus tik tuomet, jei to reikalaujama iš vaiko visur – mokykloje, būreliuose, šeimoje ir t. t. Deja, dėl minėtų pasikeitusių aplinkybių nūdien šitai neįmanoma. Antrasis auklėjimo būdas – „auklėjimas“ laisve, t. y. laisve vaikams ir kartu laisve tėvams. Jis tinka tik nedaugeliui – kūrybingiems, stipraus intelekto asmenims, tiems, kurie patys nori

Didelės ir mažos kryžkelės mokytis, sugeba numatyti teisingus tikslus ir jų tolydžio siekti. Tokie žmonės uoliai mokosi universitetuose, dalyvauja įvairiose tarptautinėse studijų mainų programose, o tapę specialistais yra pageidaujami išsivysčiusiose šalyse, kur atviliojami geru atlyginimu ir nepalyginti geresnėmis darbo sąlygomis nei čionai. Laimei, tuo susivilioja ne visi. O jei tokie asmenys sugrįžta į tėvynę, džiugina laimėjimais versle, mene, politikoje. Šiandien jie yra tautos, Bažnyčios, valstybės viltis, tačiau tokių nėra labai daug. Šiai jaunimo daliai priskirtinos ir trečiuoju būdu – pagarba vaikui – išugdytos atžalos. Savo vaiką gerbiantys tėvai jo ugdymą laiko kūryba ir supranta, kad harmoninga ir visavertiška asmenybe jis gali užaugti tik jausdamas jų reiklumą (t. y. rūpinimąsi) ir meilę. Jie netausoja savęs ir savo laiko vaikų labui. Tokie tėvai supranta, kad vaikas yra ne daiktas ar nuosavybė, bet Dievo duota dovana. Žmogus yra ypatingas ir tobuliausias Kūrėjo kūrinys. Laikas, duotas mums brandai nuo gimimo iki gebėjimo savarankiškai pasirūpinti savimi ir kitu asmeniu, yra pakankamai ilgas. Kartu tai reiškia, kad visaverčiu žmogumi vaikas nesubręs be tėvų ar kitų artimųjų meilės ir veiklaus rūpinimosi juo. Deja, apie tai vis mažiau kalbama ir vis garsiau deklaruojama laisvė vaikams (kartu – laisvė tėvams nuo jų ugdymo...) ir jų teisės, o ne atsakomybė (pirmiausia – tėvų bei ugdytojų) ir pareigos (tiek vaikų, tiek suaugusių). Manau, kad matydami tokios tariamos laisvės vaisius vis dažniau klausime savęs: ar būtent to reikia vaikams? Jei ne, tuomet ko? Ir pamažu ieškosime teisingo kelio į vaikų širdis ir atsakingai vesime juos į brandą.

Raidos etapo uždaviniai ir tikrovė Kaip teigia E. Eriksonas šiuolaikinėje psichologijoje labai paplitusioje savo teorijoje apie žmogaus raidą, mes praeiname tam tikrus raidos tarpsnius ir kiekviename iš jų turime išspręsti skirtingas psichologines užduotis. Šis mokslininkas išskiria aštuonis raidos etapus: kūdikystę, ankstyvąją vaikystę, viduriniąją vaikystę, mokyklos amžių, paauglystę, ankstyvąją brandą, brandą ir senatvę. Mūsų jaunimas yra pasiekęs ankstyvosios brandos tarpsnį ir turi išspręsti du svarbiausius jo uždavinius: pasirinkti profesiją ir sukurti šeimą. Deja, daugelis jaunuolių į šį tarpsnį ateina neįveikę ankstesnių etapų uždavinių. Dažnai jiems būdinga nepasitikėti savimi ir savo jėgomis. Šios savybės atsiranda dėl vertinimų, kuriuos jie girdi iš svarbių jiems suaugusiųjų – tėvų bei kitų ugdytojų. Tuo tarpu pastarieji linkę jaunuolius kritikuoti, nes mano, kad kuo daugiau vaiką peiks, tuo labiau jis stengsis. Šis tokią informaciją priima kaip tikrą, objektyvų vertinimą ir save mato tik neigiamai. Atsiranda nevisavertiškumo jausmas, pamatinis nepasitikėjimas savimi. Tačiau tėvų ir kitų suaugusių-

jų abejingumas, visiškos laisvės suteikimas irgi žalingas vaikui, nes negirdėdamas beveik jokio atsiliepimo apie save jis pasijunta nevertas dėmesio, taigi nevisavertis. Toks jaunuolis bijo permainų, nesiima iniciatyvos, jam sunku bendrauti, nes yra pernelyg drovus (liaudiškai tariant – pilnas kompleksų) arba pernelyg šiurkštus (taip bandantis pridengti nevisavertiškumą). Šiuolaikinį jaunimą kamuoja dar viena problema – menki bendravimo įgūdžiai. Nūdienos šeimose labai

Algirdo Kazlos nuotrauka

trūksta žmogiško bendravimo ir dėmesio visiems šeimos nariams. Tai vis mūsų užimtumo padarinys. Beje, suaugusieji be kovos už būvį dar yra pasinėrę į pramogas, kurių anksčiau nebuvo. Atsirado kelionės į užsienį, egzotiškos atostogos, vakarėliai ir panašūs „atokvėpiai“. Ir vėl vaikams laiko nebelieka... Kai nemokantiems bendrauti studentams reikia pateikti, apsiginti darbus, t. y. pasirodyti viešumoje, jie patiria baimę. Puikiai suvokdami, kad ši savybė labai trukdys siekti karjeros, jie ateina psichologinės pagalbos, o jų tėvai dažniausiai net nesupranta, kokią didelę skriaudą būtent jie padarė savo vaikams. Bėda, jog dabartinėje mokykloje „nebemadinga“ atsakinėti prie lentos. Tad jaunuolių bendravimo ir viešo kalbėjimo įgūdžiai labai skurdūs. Jaunuoliams reikia spręsti ir milžiniškos svarbos klausimą – pasirinkti profesiją. Atrodytų, tai itin sunki užduotis. Tačiau šiuolaikinė švietimo bei aukštojo mokslo sistema leidžia jaunuoliui... neapsispręsti! Jis parašo prašymus į kelias ar net keliolika studijų programų. Nepraėjęs konkurso į 5 ar 6 universitetus, į septintą patenka ir eina mokytis to, kas jam nepatinka ir neįdomu. Skandalinga, kad 70 proc. žmonių pagal specialybę nedirba, nes mokėsi bet kur, nesirinkdami, vien dėl diplomo. Net 46 proc. darbingų žmonių Lietuvoje turi aukštąjį išsilavinimą, kurio jiems... nereikia! Maža to, pagal Pasaulio banko studijas Lietuvoje yra daugiausia žmonių, turinčių universitetinį išsilavinimą, bet dirbančių labiausiai nekvalifikuotus darbus.

Didelės ir mažos kryžkelės Antroji jaunimui tenkanti užduotis – sukurti šeimą, susirasti žmogų, su kuriuo reikės gyventi visą likusį gyvenimą. Tėvai tam parengti nepajėgia, o mokykla apsiriboja žinių perdavimu, tad kas lieka? Žinoma, masinės informacijos priemonės – internetas ir televizija! O čia propaguojama ne šeima, bet partnerystė, nevaržomas seksas. Šlovinama ne meilė, bet lytiniai santykiai. Siūloma: „vartokite“ vienas kitą. Tuo tarpu žmogaus širdis ir protas alksta meilės, artumo, žmogiško supratimo. Siekiant padėti būsimiems jaunavedžiams, vyskupijų šeimos centruose vykdoma Sužadėtinių pasirengimo santuokai programa. Prieš susituokdami jaunuoliai turi galimybę gauti naudingų, profesionalių ir būtinų žinių sėkmingam gyvenimui šeimoje.

Susivokti patiems ir padėti vaikams Viena iš šiandienos gyvenimo ypatybių – deklaruojamas šūkis: tu esi to vertas! Niekas nekalba apie pastangų, kantrybės ir atsidavimo svarbą ir profesiniame, ir šeimyniniame gyvenime. Taip klaidinami jaunuoliai dažnai linksta nepaliaujamai ieškoti, kas duotų tai, ko jie verti, o ne kantriai siekti savo tikslo. Tad, kai vertiname šiuolaikinį jaunimą, užuot stebėjęsi ar piktinęsi paklauskime savęs: o ką aš padariau, kad būtų kitaip? O ką aš savo vaikams daviau dainuojančios revoliucijos ir sparčių permainų metu? Svarbiausia – neužmiršti, kad dabartinė jaunoji karta yra mūsų, visų pirma tėvų, ugdytojų ir visos tautos, pastangų (greičiau – nepastangų...) vaisius. Jaunimas – tai labai greitai, beveik nepastebimai užaugę mūsų vaikai. Ir šiandien jiems reikia mūsų žmogiško supratimo ir dėmesingos pagalbos. Ypač šiandien.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Apie obuolius ir obelis Antanas SAULAITIS SJ Pasaulį apkeliavo sovietmečiu išsakytas atsiliepimas apie bažnyčios lankytojų amžių. Siekdamas parodyti, kad tikėjimas, religija praranda savo svarbą, partinis tikinčiajam prikišo: „Pamaldose visi vyresni nei 50-ies metų, kai jie išmirs, nieko neliks.“ Bažnyčios žmogus atsiliepė: „Ateikite už penkiasdešimties – pamatysite tokius pat pilnus suolus.“ Toks vaizdas gan dažnai matomas, tad mūsų klausimas būtų, ką daryti su žmonėmis, kol jie dar nepasiekė 50-ies.

Tos močiutės ir seneliai Mišiose nėra iš niekur atsiradę pensininkai. Tai žinodamas, Tryškių klebonas kartą išgąsdino tikinčiuosius: „Ateinantį sekmadienį į Mišias – tik su bilietu! Bilietas – anūkas ar anūkė.“ Kaip jiems sekėsi atsivesti atžalas – nežinau, bet tikėjimo ryšys tarp kartų ir senimą pripratino bendrai dalyvauti krikščioniškame šventime. Visi vyresni asmenys žino, koks svarbus yra pamokslas. Jis esti sėkmingas, kai primena žmonėms jų trūkumus, nuodėmes, palaiko nuolatinį kaltės jausmą. Kaip ir jaunystėje namie bei mokykloje, taip ir brandžiame amžiuje gerai jaučiamės, kai mus išbara, nubaudžia – vadinasi, kam nors rūpime. Suprantama, kad ugningas jų turinys nelabai mielas jaunuolių širdims – jie dar nespėjo tiek nusidėti kaip mes, vyresni. Ir jie yra dar toliau negu mes nuo maro ir negandų, apsunkindavusių žmonių ryšį su Dievu. Atrodo, jaunimą labiau pritraukia giedra nuotaika ir kiek miklesnės giesmės, negu įprastinis ištęstas giedojimas. Kartą Žemaitijos kaimelyje vyko iš įvairių vietų suvažiavusių jaunuolių rekolekcijos. Jie parapijos Mišiose skaitė, giedojo ir grojo. Kunigui labai rūpėjo, kaip tradicinė, vyresnioji karta atsilieps į jaunimo pastangas drauge su kaimo žmonėmis švęsti Eucharistiją. Rūpėjo tol, kol pamatė pirmoje eilėje sėdinčios vienos močiutės pagal giesmės ritmą trepsinčią koją... Įaugti į tikinčiąją bendruomenę jaunuoliai pradeda tėvų, dažnai ir senelių dėka. Kad suaugusių sąžinė būtų rami, reikia vaikus „sutvarkyti“, kaip kartais sakoma. „Tėvai yra pirmieji tikėjimo liudytojai savo vaikams“, – teigia Krikšto apeigos. Lygiai taip pat svarbiausi rengėjai Pirmajai šv. Komunijai yra tėvai. Jų vaidmuo matomas mūsų naudojamų vadovėlių uždaviniuose bei pratimuose. Ir Krikštui, ir Sutvirtinimui šalia tėvų reikalingi globėjai. Nenuostabu, kad 1974 m. popiežius Paulius VI pabrėžė, jog Bažnyčios pirmenybė yra suaugusių

Didelės ir mažos kryžkelės (t. y. ne vaikų ar jaunuolių) krikščioniškas ugdymas – kas jaunimui parodys gražų pavyzdį, jeigu ne vyresnieji? Bažnyčia šoka į talką tėvams, stengdamasi parūpinti gerų tikybos mokytojų mokyklose, katechetų parapijose, remdama jaunimo krikščioniškus sąjūdžius, stovyklas, rekolekcijas, išskirtines šventes (kaip Lietuvos ar vyskupijų Jaunimo dienos). Visose vyskupijose, kai kuriose parapijose veikia jaunimo ir katechetikos centrai, įvairiausias programas vykdo šeimos centrai.

taudami įpratę pamaldose skaityti, apskritai pamaldas rengti, nešti, puošti, giedoti, groti, kitus pasikviesti, maldas kurti, maldavimus iš širdies išreikšti jaunuoliai ateitin nešasi pasitikėjimą, patirtį, nuovoką. Galutinis viso lavinimosi bei ugdymo tikslas yra 1903 m. popiežiaus šv. Pijaus X nusakytas dėsnis: „Pilnas ir veiklus tikinčiųjų dalyvavimas Eucharistijoje yra nepamainomas krikščioniškos dvasios šaltinis.“ Mišių šventimas – dalyvavimas jose prieš, per ir po – išreiškia jau esamą vienybę Kristuje ir ugdo pilnatvei. Gražus pavyzdys būtų sekmadienio pamaldos vienoje didelėje skautų stovykloje. Čionai kunigas, atlaikęs Mišias ateitininkų stovykloje, po 5 val. kelionės atvažiavo likus valandai iki sutarto laiko. Liturgijos būrelio vadovė pranešė, kad viskas suderinta. Stovyklautojai per Mišias sėdės rateliuose pagal amžių. Jaunesni skautai skaitys vienokius skaitinius, vyresni – labiau jiems pritaikytus. 10–12 vaikų ar paauglių rateliuose vadovai padės išsiaiškinti Šv. Rašto ištraukėlę ir pritaikyti Algirdo Kazlos nuotrauka ją, parengs savo grupės maldavimą. Šv. Komunija bus nešama Kūdikio krikštui tesiruošia tėvai ir krikšto tėvai. Eu- į būrelius toje pačioje pievoje. Mišių pabaigoje vienas charistijai ištisus – bent jau mokslo – metus suaugusių kito kaktą paženklins kryželiu – palaimins. Viskas taip padedami rengiasi ir patys vaikai. Rengimas Sutvirtinimui gražiai ir įvyko. daugelyje šalių trunka dvejus kalendorinius metus. PaaugMedelį pažinsi iš vaisių. Nenuostabu, kad jaunuolių ugdymas priklauso savanoriškoms tarnyboms Bažny- liai mielai savanoriauja – be atlyginimo, iš geros širdies čioje, bendruomenėse, gyvenamojoje vietoje. Akademinė padeda kitiems, reikėtų sakyti, tarnauja, kaip visa Bažsielovada plinta tarp siekiančių aukštesniojo ir aukštojo nyčia stengiasi tarnauti pasauliui. Nebūtina kitiems mokslo, veikia puikūs studentiški Biblijos rateliai. Jau kojas mazgoti. Kartais vaikai net Pirmajai Komunijai visur sužadėtiniams vyksta geri pasirengimo santuokai ruošdamiesi mažą gerą darbelį atlieka iš meilės žmokurseliai, kai kur – susitikimai poroms pirmaisiais metais gui ir Jėzui. Sutvirtinimo tarnystė būna padėti pačiopo vedybų. Taigi iki suaugusio amžiaus esama palydos je bažnyčioje – giedoti chore, rinkti aukas, prižiūrėti jaunesnius, parengti įvairių programų, atlikti lauko ar įaugti į Kristaus sekėjų bendruomenę – Bažnyčią. Visuotinė Bažnyčia po Vatikano II Susirinkimo vidaus darbelių, taip pat talkinti mokyklose, gyven(1962–1965) išplėtojo tekstus ir apeigas Mišioms su vietėse, jaunimo sąjūdžiuose. Jaunimas sąmoningai vaikais. Šios Mišios įspūdingu būdu įžengė į mūsų tar- išgyvena Krikštu suteiktą krikščionišką misiją ištiesti pą Jubiliejiniais 2000-aisiais, lietuvių kalba tekstai bei ranką ir širdį. gairės platinamos šiuo metu. Vaikų Mišios tapo visų Garsusis fizikas Niutonas atrado, kad obuolys nuo tikinčiųjų dalyvavimo Eucharistijoje įvaizdis. Jose bū- obels netoli nurieda. Vyresniųjų pavyzdys – geriausias na arti penkių eisenų arba procesijų – jaunučiai ir pa- akstinas jaunimui. Kartais ir vyresni žmonės mokosi iš tys nenusėdi, ir pajunta Mišių gyvybingumą. Maldose, Šventosios Dvasios įkvėptų jaunesniųjų. Bažnyčia – nei įskaitant Eucharistinę maldą, gausu atliepų dėmesiui autokratija, nei demokratija, o bendruomenė, susibūrusi išlaikyti. Giesmės bei maldos su judesiais įtraukia visą apie savo Viešpatį. žmogų ir padeda labiau pagarbinti Dievą. Stengiamasi, kad visi turėtų ką veikti, t. y. kuo pilnutiniau dalyvauti. Vaikystėje, paauglystėje ar studen-

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Katalikiškas jaunimas: bažnyčios žvakelių ar/ir pasaulio šviesa? Jūratė KUODYTĖ Pamenu vienos garbingos išeivės ateitininkės nusistebėjimą po jos pirmųjų susitikimų su jaunaisiais Lietuvos ateitininkais: „Jie tik meldžiasi ir gieda, o daugiau nieko, galima sakyti, ir nedaro...“ O ką dar turėtų daryti? Gal jiems niekas nieko daugiau ir nepasiūlo veikti; kita vertus, gal būtent toks buvimas katalikiškoje organizacijoje jiems patinka, o pašokti ir pašėlti gali mokyklos diskotekoje ar kokiame miesto klube? Regis, jaunimas neretai taip ir daro: kai reikia pasimelsti, pagiedoti ar su vėliavomis praeiti miesto gatvėmis, tuomet jaučiasi esą katalikai, ateitininkų ar kokios kitos katalikiškos organizacijos nariai. Na, o kai renginys pasibaigia, tuomet katalikiškas rūbas padedamas į spintą ir tampama „normaliais“ jaunuoliais, kurie ir parūko, ir alaus paragauja, ir namo nakvoti kartais negrįžta... Tiesą sakant, kodėl turėtume iš katalikiško jaunimo reikalauti daugiau negu iš suaugusiųjų? Juk daugelis mūsų, Katalikų Bažnyčioje krikštytų ir kiekvieną sekmadienį į šv. Mišias einančių, elgiamės panašiai: pamaldoms pasibaigus „pasidedame“ savąją katalikybę į bažnyčios suolą iki kito sekmadienio, nes nei darbe, nei viešumoje mums jos neprireikia. Kodėl neprireikia – jau kitas klausimas, į kurį tenka sau atsakyti, jei laikai save kataliku ir kartais atsiverti Evangeliją, o atsivertęs randi Kristaus paaiškinimą, ką reiškia būti krikščioniu: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14–16). Kodėl mes linkę tą šviesą paslėpti, kad kiti nepamatytų, – ne šio rašinio tema, bet kodėl taip elgiasi mūsų vaikai ir anūkai? Pamėginkime drauge pasvarstyti.

Arūnas Kučikas ilgą laiką tarp katalikų buvo gerai žinomas kaip jaunimo organizacijos Actio Catholica Patria (įsteigta 1989 m.) vienas kūrėjų, ilgametis Kauno arkivyskupijos jaunimo centro vadovas, o šiandien jis – Lietuvos Respublikos Prezidento konsultantas jaunimo ir sporto reikalams. Iš savo, kaip trijų vaikų tėvo, patirties sako žinąs, jog mokykloje, universitete katalikiškas jaunimas nedrįsta pasakyti: aš esu katalikas, galvoju būtent taip, o ne kitaip, aš tikiu į Jėzų Kristų ir man patinka eiti keliu, kuris nurodytas evangelijose. Kur kas dažniau, ypač paaugliai, yra linkę slėpti savo priklausomybę Bažnyčiai, nes priešingu atveju gali sulaukti patyčių. Tačiau esama ir tokių jaunuolių, kurie netgi deklaruoja savo katalikišką tapatybę, nevengia pažerti citatų iš Šventojo Rašto, pamokyti nesusipratusį ir nurodyti vienintelį teisingą kelią, kurio pradžia – Bažnyčioje ir Biblijoje. Kitaip

tariant, susiduriama su itin stipria katalikiška formacija, nepripažįstančia šalia savęs jokio kitoniško požiūrio, o drauge ir bendradarbiavimo su kitaip manančiu galimybės. Tokios formacijos jaunuoliams būdinga, giliau neapmąsčius įgyto mokymo bei perskaitytų reikalingų knygų, tik perteikti išgirstas kažkieno mintis ir tapti savotiškais jų ruporais. O kai tiesos nebūna persmelktos asmeninės patirties, ir kitam sunkiau jomis patikėti, sunkiau pažinti ir suprasti vieniems kitus. Arūnas Kučikas žavisi tais, kurie nesibaimindami kritikos ir pajuokos išsako savo nuostatas ir tikėjimo, ir visuomenės reiškinių bei moralės klausimais, yra reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau. Didžiausi katalikiškų jaunimo organizacijų kritikai paprastai yra parapijų aktyvieji nariai ir katalikai intelektualai, dažniausiai tik iš tolo stebintys jaunuolių vei-

Didelės ir mažos kryžkelės klą ir vengiantys nuolatinio įsipareigojimo prisiimti dalį atsakomybės už jų katalikiškosios tapatybės brandumą ir platesnę raišką. Žinoma, galima ir reikia pasidžiaugti jau tapusia tradicija žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ iniciatyva: kelinti metai iš eilės kartu su ateitininkais rengiamos studijų dienos, jose savo žiniomis ir asmenine patirtimi su jaunuoliais dalijasi žinomi visuomenės veikėjai, universitetų dėstytojai ir šou verslo atstovai. Per tokius susitikimus jaunimas gali patirti, jog Gerąją Naujieną įmanu skelbti ir ja vadovautis savo profesijoje, valstybės tarnyboje ar net pramogų versle, gali išmokti diskutuoti ir pareikšti savo nuomonę, taip pat atrasti tiesą, kad krikščionybė nepaiso titulų ir užimamų pareigų, nes tose diskusijose nebūna santykio, kokį vis dar gali aptikti kai kuriose parapijose: viršininkas – klebonas ir pavaldiniai – jaunieji katalikai. Pastarasis jaunosios kartos ugdymo modelis ir sukuria situaciją, kad katalikiškas jaunimas tampa tik vykdytojais, bet ne idėjų autoriais. Jie taip ir lieka amžinais mokiniais, laukiančiais sugrįžtančio Mesijo ir vis nesiryžtančiais tapti apaštalais. Tokia katalikiška formacija atskleidžia, kad, iškėlus vieną kleboną ir atėjus kitam dvasininkui, jaunimas nebežino, ką ir kaip toliau daryti, todėl geriausiu atveju apsiriboja giedojimu „ant viškų“ ir gėlyčių pabarstymu per procesijas.. Kol klebonas nepasiūlys ir kitų alternatyvų... Ilgametis Bažnyčios darbininkas, nūnai valstybės tarnautojas A. Kučikas pastebi, kad nevyriausybinių jaunimo organizacijų vadovai ir valstybės pareigūnai linkę teigiamai vertinti katalikiško jaunimo indėlį į Lietuvos jaunimo moderniosios politikos kūrimą. Puikus pavyzdys – vyskupijų bei visos Lietuvos jaunimo dienos, savo programomis atkreipusios įvairių kitų jaunimo organizacijų dėmesį, sulaukiančios ir valstybinių institucijų, ir tam tikrų fondų, skiriančių lėšas jaunimo programoms, paramos. Vis mažiau baiminamasi religinio turinio, kita vertus, tas turinys nėra pateikiamas prikišamai ir grynai bažnytiškai, paliekama erdvės diskusijoms, pramogoms, sportui, visam tam, kas patrauklu kiekvienam jaunuoliui, nepaisant jo pasaulėžiūros ir išsilavinimo. Apie tai, jog renginį organizuoja katalikai, kartais gali nuspėti tik iš numatytų šv. Mišių programos pradžioje ir pabaigoje. Bet ar dėl to renginys tampa ne toks katalikiškas? Nebūtinai. Kaip sudominti ir išlaikyti į jaunimo grupelę bažnyčioje ar katalikišką organizaciją jau atėjusius vaikinus bei merginas? Į ką reiktų atkreipti dėmesį, rengiant jaunuolius veikti labiau visuomeniškai, ne tik savo parapijos rėmuose? Remdamasis praktinio darbo su jaunimu patirtimi A. Kučikas mano, kad svarbiausia būtų tinkamai parengti grupelės vadovą – asmenį, kuris sugebėtų jaunimo veiklą pripildyti turinio, t. y. ne tik draugiško pasišnekučiavimo, pagiedojimo ar dalyvavimo švenčiant Eucharistiją. Jei tas turinys bus tik religinis, jaunimui greitai atsibos. Tuomet koks? Jaunuoliams reikia suda-

ryti galimybę kalbėtis apie savo tikėjimo ir gyvenimo patirtis, veikiant pagal savotišką savipagalbos principą: kaip gyventi tikėjimu praktiškai, ką daryti, kai iš tavęs šaiposi, jog esi katalikas, kaip nesibaiminant pareikšti savo poziciją įvairiais klausimais. Paskaitomis ir pamokslais žmogaus ilgai neišlaikysi, o kartais sunku net prakalbinti ir paakinti atsivėrimui. Į programas turi būti įtraukiamos ir jaunuolio abejonės, asmeninė patirtis, nusivylimai bei lūkesčiai. Mąstant apie aktyviuosius Bažnyčios narius, pavyzdžiui, vargonininką, galima būtų tikėtis, kad jis ne tik sudarys choro repertuarą ir vadovaus giedotojams, bet bus tikras sielovadininkas. Juk ne vienas atsilieptų į vargonininko kvietimą pasilikti po repeticijos ir pasikalbėti, išgerti arbatos. Kaip parengti katalikišką jaunimą, kad jis šviestų ne tik savoje parapijoje, bet ir būtų „pasauArūnas Kučikas Lietuvos Jaunimo dienose lio šviesa“? Pasak Šiauliuose A. Kučiko, grynoji vadyba arba grynojo pardavimo principas čia netinka, t. y. paruošti vieną tekstą, pvz., „Jėzus yra meilė“ ir, išėjus į gatves ar beldžiantis į duris, tokiu būdu skelbti Gerąją Naujieną, turint galvoje išmoktus galimus prieštaravimus ir atkirtį į juos. – Skleidžiant tikėjimą ir apaštalaujant gailestingumas, supratimas, įsijautimas į kito žmogaus situaciją yra daug svarbesnis negu sausas evangelinis teiginys, galimi atsakymai ir tavo reakcija į juos“, – sako LR Prezidento konsultantas A. Kučikas. Valstybė jau atkreipė dėmesį į katalikiškų jaunimo grupių organizacinius sugebėjimus suburti didelį skaičių įvairaus amžiaus jaunuolių, taip pat prasmingesnį, ne tik į vartojimą nukreiptą renginių turinį. Ir net jei ne visuomet gali finansiškai paremti „valdiškais“ pinigais, motyvuodama tuo, kad yra ir kitų, nekatalikiškų jaunimo organizacijų, valstybė linkusi paremti katalikų iniciatyvas, nes nori stiprinti ne jaunimo vartotojiškumą, bet įtraukti jį į kūrybišką dalyvavimą. Prezidento konsultantas, išskirdamas nevalstybines institucijas, pažymi, jog Bažnyčia šiandien Lietuvoje pasiekia bene didžiausią dalį jaunų žmonių – tikrai ne mažesnę nei visos kitos jaunimo ar su jaunimu dirbančios organizacijos. Pažymėtina, kad šiandien vyskupijų jaunimo centrai veikia labai pažangiai,

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės šiuolaikiškais metodais rengdami puikius jaunimo vadovus, lyderius, sugebančius paruošti įdomias programas ir įtraukti į jas ir vaikus, ir paauglius, ir studentus. Džiugina savanorių pritraukimas: tinkamai organizuojamai katalikiškai veiklai jų nestinga. Kaip valstybės pareigūną A. Kučiką viltingai nuteikia užsimezgęs dialogas tarp Bažnyčios hierarchų ir valdžios struktūrų, kurioms priskirta rūpintis jaunimo padėtimi mūsų šalyje. – Skaitydamas vyskupų kreipimąsi į jaunimą, klausydamasis, kaip hierarchai kalbasi su valdžios atstovais, pastebiu, kad jų pareiga atstovauti tikėjimui ir jį skleis-

ti jau vis labiau deri su valstybinių uždavinių, dėl kurių kalbamasi, pažinimu. Bažnyčia mokosi susikalbėti su jaunimu, o valstybė taip pat mokosi susikalbėti su Bažnyčia. Šiandien kitos išeities ir nėra, nes per mažai esama kitų pozityvių jėgų, galinčių mokyti jaunuolį civilizuoto, kultūringo buvimo drauge už mokyklos ir bažnyčios sienų, – teigia LR Prezidento konsultantas jaunimo ir sporto reikalams Arūnas Kučikas.

„Ieškančius vesti į gylį...“ „Šiandieniniai jaunimo poreikiai ir Bažnyčios atsakas į juos“. Tokia tema praėjusių metų pavasarį Vilniuje vyko jaunimo sielovados forumas. Vienas pagrindinių jo pranešėjų – kunigas Gregoras GIELE daug metų tarnauja jaunimo sielovadai Drezdeno-Maiseno vyskupijoje (Vokietija). Siūlome keletą jo įžvalgų apie tai, kas svarbu šiandienos jaunuoliams.

Dvi žinomos automobilių gamintojos „Mercedes-Benz“ ir „BMW“ Vokietijoje lenktyniauja tarpusavyje. „BMW“ dabar sekasi geriau. Kodėl? „Mercedes“ kažką svarbaus pražiopsojo. Visame pasaulyje kalbama, kad ji gamina puikius automobilius. Tai žinodama pamiršo reklamą. O „BMW“ irgi gamina gerus automobilius, bet nepamiršta pasakyti, kodėl jais gera važiuoti. Ir mes, suprasdami, koks svarbus ir reikalingas mūsų tikėjimas, galime atsidurti pavojuje, t. y. pamiršti tikėjimo perdavimą kitiems. Į kiekvieną žmogų būtina žvelgti asmeniškai. Į ligonį Jėzus kreipiasi kaip į sergantį ir jį išgydo, pirmiausia mato nusidėjėlio poreikį atsiversti ir jį išlaisvina, supranta, ko labiausiai nori luošasis, ir dovanoja jam naują gyvenimą. Galiausiai dėl to paties Jėzus liepia savo mokiniams eiti į visą pasaulį (plg. Mt 28, 19). Šis Jėzaus sakinys galėtų tapti moto jaunimo sielovadoje: esame siunčiami į jaunimo pasaulį pagal jo poreikius kalbėti apie Dievą.

Žinia apie Dievą lengviausiai priimama, kai ji susiliečia su konkrečiu, tikru išgyvenimu. Pradėti nuo egzistencinių poreikių – geriausias misijų būdas. Kai suprantu, kuo man svarbus tikėjimas kasdienybėje (kaip pagalba, išgydymas ir t. t.), jis tampa man aktualus. Kur tikėjimas priimamas kaip gryna teorija, mokymas, ten jis praranda įtikėjimo svorį, „jėgą“. Jaunoji karta kuria savo gyvenimą neatsižvelgdama į nusistovėjusias tradicijas. Ji toleruoja įvairias šios kūrybos galimybes, bet pati nusprendžia, katrą pasirinkti. Svarbios tradicinės vertybės dažniausiai net nepatenka į jos akiratį. Kaip tad perduoti tikėjimą? Jaunuolio norą pačiam kurtis gyvenimą reikėtų kreipti ir ugdyti kaip atsiliepimą į Dievo kvietimą kartu su juo kurti tai, kas nauja, eiti savo keliu ir tapti tuo, kam Viešpats mus yra sukūręs. Vargšų daugėja, ir tarp jaunuolių – taip pat. Jaunimas kenčia sielos vargą, neapibrėžiamą finansiškai. Į sėkmę orientuotoje nūdienėje visuomenėje vargas būti pralaimėtoju. Kasdienybė pilna pasiūlymų, gebėjimas atsirinkti gali sutrikdyti psichologiškai. Vis griežtesnis

požiūris į profesines ar kitokias klaidas, reikalavimas būti tobulam gali įvaryti žmogų į kampą. Net ir viską turintys bei viską gaunantys jaunuoliai patiria dvasinių problemų. Šie pavyzdžiai rodo, kokia plati sunkumų sąvoka. Turint tai prieš akis svarbu nepamiršti asmeninio palydėjimo, sielovadinio pokalbio svarbos. Matydama šiandienos iššūkius, Bažnyčia turi pasiūlyti jaunimui orientavimosi pagalbą. Tai nereiškia pasiūlyti konkretų kelią. Mūsų užduotis šiandien – perteikti tikėjimą ir pristatyti jį, aišku, visiškai atvirai, kaip pagrindą kuriant savo gyvenimą. Čia galime sekti Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje aprašomu Jėzaus veikimu: dėl artimo meilės jis pasirūpina žmonėmis (pamaitina 5 tūkstančius) ir pabaigoje pasiūlo savo Naujieną. Žmonės klausėsi jo, tačiau nusprendė kitaip ir nuo jo nusigręžė. Tai buvo taip dramatiška, kad Jėzus savo mokinių netgi klausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Šis kvietimas laisvai pasirinkti, priimti ar nepriimti tikėjimo žinią, turi būti pavyzdys dirbant su jaunimu. Svarbu, kad ieškantys jaunuoliai rastų Bažnyčios pasiūlymų, vedančių į gylį. Darosi vis aiškiau, kad šalia savaime suprantamų sielovadinių veiksmų atsiranda būtinybė pasinerti į dvasinių lobynų gelmę, atveriančią kelią pas Dievą, kuris yra gyvenimo Dievas, pilnatvės Dievas.

Didelės ir mažos kryžkelės

Nukritusi petnešėlė ir… Jolanta KONTRIMAITĖ Socialinės antropologijos magistrė Per daugelį amžių žmonės susikūrė gausybę taisyklių, kaip elgtis ir kodėl, ką daryti ar ko nedaryti vienokioje ar kitokioje situacijoje. Neįprasti asmens veiksmai tam tikroje vietoje būna tuoj pat pastebimi ir aptariami. Tačiau ne tik savo elgesiu galima patraukti kitų dėmesį: kas akimirką iš kiekvieno poelgio, gesto, netgi to, kaip atrodome, aplinkiniai gauna nemažai informacijos apie mus – mūsų socialinę padėtį, profesiją, pažiūras, o įžvalgesnis stebėtojas gal net galėtų atspėti tos dienos mūsų ketinimus. Bet tai, ko gero, labiau tinka praeičiai, nes dabartiniais laikais žmonės linkę nebepaisyti daugelio taisyklių. Ir kas gi iš to? Kodėl apie tai kalbama? Tuoj pamatysime...

Visi norime būti laimingi ir gražūs. Pastarąjį norą – būti gražūs – siekiame įgyvendinti puošdamiesi ir dailiai rengdamiesi, galbūt slapčia tikėdamiesi tapti ne tik gražūs, bet ir laimingi. Deja, neretai tenka labai nusivilti, tačiau nesusimąstome, kodėl mums nepasiseka. Tenka daugiau kalbėti apie merginas ir moteris, nes jos paprastai gerokai labiau negu vyrai trokšta būti gražios. Jei kas galėtų pažvelgti kiaurai namų sienas, pamatytų, kaip tūkstančiai, ne – milijonai, merginų ir moterų kas rytą, kasdien ir kas vakarą laiką leidžia priešais veidrodį. Jos šukuojasi, dažosi, vieną po kito matuojasi iš didžiulės spintos traukiamus drabužius ir svarsto, kaip jos šiandien turėtų atrodyti eidamos į mokyklą, universitetą, darbą gamykloje ar įstaigoje, pagaliau – į parduotuvę ar šiaip pasivaikščioti. Šių kasdienių pastangų rezultatus galime išvysti visur ir visada, kur tik apskritai įmanu sutikti išsipuošusias ir laimės trokštančias būtybes. Laisvės alėja Kaune tampa tarsi podiumu, kuriuo kasdien vaikštinėja gražuolės – lyg nuo žurnalų viršelių, televizijos ekranų ar reklaminių stendų nužengusios žvaigždės. Žvilgtelėkime į vidurinės mokyklos ar gimnazijos moksleivę, besisukinėjančią priešais veidrodį. Ką ji jame mato? Ogi save – ne tokią, kokią norėtų matyti. Ji trokšta būti gražiausia, patraukliausia, taip pat populiariausia, mylimiausia ir, žinoma, laimingiausia. Bet tam, jos manymu, daug ko trūksta, nes mokyklinė uniforma toli gražu nesuteikia taip trokštamo „patrauklumo“. Taigi ji skuba pas draugę, skolinasi

palaidinukę su didele iškirpte ( kol įtikins mamą, kad jai tokią pat nupirktų), maunasi aptemptus džinsus pažemintu liemeniu (kurių dabar pilna parduotuvėse ar turguje), susiranda aukštakulnius. Na, jau geriau. Dabar reikėtų paryškinti veidą... Jau visai neblogai. Vėl dirsteli į veidrodį – dar kažko trūksta. Žvilgsnį užkliudo blizgantis žurnalo viršelis ant rašomojo stalo. Jo vaizdas mikliai atkartojamas veidrodyje – iš po berankovės palaidinukės lyg netyčia pasirodo liemenėlės petnešėlė ir nusmunka beveik iki alkūnės. Mergina apsisuka ant pirštų galiukų ir apžiūri save iš visų pusių: atrodo, kad dabar gatvėje tikrai visi pastebės, jog ji graži ir, svarbiausia, patraukli. Juk didžiausia šiuolaikinės panelės svajonė – sulaukti aplinkinių pripažinimo, kad ji seksuali... Deja, ši svajonė dažnai apkarsta, nes paaiškėja, jog siekta laimė taip ir neateina. O tiek įdėta pastangų ir sugaišta laiko! Neišsipildo nė vienas troškimas. Ir tasai protingas, mandagus jaunuolis iš vienuoliktos klasės

Didelės ir mažos kryžkelės nė akies krašteliu nepažvelgia, kai šitaip išsipuošusi gražuolė bando po pamokų važiuoti tuo pačiu troleibusu į Petrašiūnus, nors pačiai reikia visai į kitą pusę. Lyg to būtų maža, klasės draugai mano, kad ji lengvai prieinama ir „duoda visiems“, mokytojai sako, kad ji pasileidusi, o viešajame transporte dėdės išraudusiais veidais negali atitraukti nuo jos akių arba koks įkaušęs net bando ją paliesti. Tuo tarpu ji – viena iš tų keturiolikmečių, kurioms dar neteko nė pasibučiuoti. Pažvelkime į viską iš kitos pusės – kaip ši mergina išties atrodo. Panelės dažnai nesusimąsto, kaip vaikinų

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

kad sutinkama pagal drabužį... Bet ar žinome, ką mūsų kūnas „kalba“ kitiems? Ar dėmesį į save atkreipti siekianti mergina susimąsto, kokią ją išties mato ir kaip tai išsiaiškina aplinkiniai? Kiekviena aprangos detalė stebėtojui pasako šį tą konkretaus, kelia tam tikrus jausmus. Ryškiai raudona spalva kursto ir traukia dėmesį, o balta ar mėlyna labiau siejama su nepasiekiamumu ir skaistumu. Pagaliau svarbi ne tik apranga ar jos dėvėjimo būdas, bet ir laikas bei erdvė. Rudenį ar žiemą atviras drabužis daug labiau krenta į akis, nes mažiau priežasčių jį tokiu metų laiku dėvėti. Su fraku ar vakarine suknele eiti į operos premjerą ar iškilmingą vakarą visiškai priimtina, tačiau būtų kvaila šitaip pasipuošus iš ryto troleibusu ar autobusu važiuoti į darbą. Lygiai taip pat vakarėliui ar naktiniam klubui skirta apranga ir ryškus makiažas netinka dieną gatvėje, einant į pamokas ar paskaitas. Tai, kas tinka vakarui, dienos šviesoje atrodo vulgarokai, tarsi iššūkis tam, kas įprasta. Suprantama, iššūkis nelieka nepastebėtas ir sukelia tokią reakciją, kokią reikšmę jam suteikia stebėtojas, bet ne stebima mergina. Grįžkime prie dviejų minėtų merginos troškimų – būti gražiai ir laimingai. Ji to siekia dažniausiai Silvijos Knezekytės nuotraukos lygiuodamasi į savo aplinkoje mair vyrų fantaziją kaitina troleibuse sėdinčių ar stovin- tomus pavyzdžius: taip dabinasi draugės, rodoma per čių merginų beveik smunkantys džinsai, apnuogintas televiziją ar rašoma žurnaluose. Nepaisydama to, ką liemuo, aiškiai pastebimos siaurikių („stringų“) juos- išreiškia jos apranga, ir nesusimąstydama, kokiu laiku, telės bei tos iš po palaidinukės išlendančios ir petimi kokioje erdvėje ir kaip ji atrodo kitiems žmonėms, pati begėdiškai slystančios petnešėlės. O juk atvirai rodomu to nesuprasdama ji patenka į spąstus. Mergina trokšapatinio drabužio krašteliu tikriausiai norima parodyti ta tikro dėmesio ir įvertinimo, tačiau ja domimasi tik jį visą, t. y. nusivilkti viršutinius drabužius. Nuogas mer- kaip seksualinio pasitenkinimo priemone. Atidengdaginos pilvas tiesiogiai siejamas su seksualiniu geismu. ma savo kūną, mergina pasmerkia save būti varstoma Ši moters kūno dalis turi nemenką seksualinę pras- žvilgsnių ir likti netinkamai suprasta. Trokšdama būti mę – žadina seksualumą pirmiausia todėl, kad būtent išties mylima ir vertinama kaip asmenybė, ji atkreipia pilvas ypač svarbus, kai moteris laukiasi. O nėštumas dėmesį tik į savo kūną ir tampa geismo objektu. Ir tik yra lytinių santykių padarinys. Kuo mažiau pridengtas todėl, kad seka tais pavyzdžiais, kurie kasdienybėje kūnas, tuo didesnė užuomina apie visišką nuogumą. atrodo kaip akibrokštas, provokacija. Taip kruopščiai Dėl to beveik nesusimąstome, tačiau mūsų pasąmo- rūpinantis savo išvaizda pamirštama, jog apranga nėra nėje šios reikšmės egzistuoja ir verčia atitinkamai išsi- nebyli – dažnai net smulkmena gali prabilti iškalbinaiškinti tokius nežodinius ženklus. Žmogaus prigimtis giau už žodžius. Taigi, nepaisydami tam tikrų normų ypatinga tuo, kad daugumą žinių apie aplinkinį pasaulį ir taisyklių, netampame laisvesni, o tik pakliūvame į ir jo gyventojus gauname akimis. Susipažindami su nau- nesusipratimų spąstus. jai sutiktu vaikinu ar mergina pirmiausiai įvertiname jo/jos išvaizdą, o tada akimirksniu nusprendžiame, ar jis/ji mums patinka ir ar verta „prasidėti“. Išvaizda – tarsi vizitinė kortelė. Drabužiai, visa apranga yra lyg antra „oda“ – ja asmuo išreiškia savo esatį. Ne veltui sakoma,

Didelės ir mažos kryžkelės

Mylėti ir... nepamesti galvos Dalė GUDŽINSKIENĖ Į Ričardo Pagojaus knygą „Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai“ (Vilnius, 2006) norime atkreipti Jūsų, gerbiami skaitytojai – tėvai, mamos, mokytojai, kiti jaunimo ugdytojai, dėmesį todėl, kad ji galėtų pagelbėti mums, suaugusiems, neretai besidrovintiems kalbėtis su ūgtelėjusiais savo vaikais ar mums ugdyti patikėtais jaunuoliais jiems visada rūpima tema. Juk kartais tiesiog pritrūkstame svarių įtikinimų, nors išties norime padėti jauniems žmonėms nepaklysti slidžiame meilės patirčių kelyje, kai aplink rėkte rėkiama apie jos pakaitalus ir daugelis tuo pasitenkina. Kita vertus, neatmestina, jog tarp šiuolaikinių mamyčių jau atsiranda dukroms patariančių, kaip pasirinkti kontracepcijos priemones – taip suprantančių savo motinišką (?) pareigą rengti jas gyvenimui. Taigi apie tai, kaip ir kodėl reikia mokyti jaunimą mylėti, kalbamės su Ričardu PAGOJUMI, knygos „Meilės pamokos“ autoriumi. Savo knygoje rašote, jog meilės supratimui didžiausią įtaką daro tie, su kuriais praleidžiame daugiausia laiko, t. y. tėvai ir televizija. Kaip vertinate šiuolaikinių tėvų meilės „pamokas“ savo vaikams?

Ko gero, nieko naujo šioje srityje nepasakysiu. Svarbiausia yra tėvų atsakomybė už savo vaikų auklėjimą. Tai aišku kaip dukart du. Tačiau, regis, tėvai norėtų nusimesti šią naštą ir perkelti ją ant mokyklos, jaunimo organizacijų, Bažnyčios, žiniasklaidos pečių. Mylėti vaikai pirmiausia mokosi šeimoje, paprastai iš savo tėvų, tačiau nūnai šeimos modelis žlunga. Vienas iš svarbiausių ir nuostabiausių dalykų, kurį galime padaryti dėl savo vaikų, – mylėti jų mamą (tėtį). Rodydami vaikams pozityvų meilės pavyzdį, t. y. kaip vyras myli savo žmoną, vaikų motiną, ugdome jų požiūrį į šeimyninius santykius. Jeigu jaunuolio sąmonėje neįsitvirtinęs teigiamas meilės ir šeimos modelis, jis nepajėgs apsisaugoti nuo tokio žmogaus, kuris pareikš: „Aš noriu su tavimi permiegoti“, ir priims šitokį pasiūlymą. Ir ne todėl, kad myli tą asmenį. Taigi kodėl? Apie tai daug kalba amerikiečių psichologas James’as J. McDowellis. Kartą mokykloje užbaigus paskaitą apie intymumą vienas vaikinas visų akivaizdoje staiga pribėgo prie šio psichologo. Niekas nepastebėjo, kad jo skruostais riedėjo ašaros, ir negirdėjo, kaip jis sušnabždėjo: „Misteri McDowelli, ar negalėtumėte manęs apkabinti?“ Psichologas pritariamai linktelėjo, ir vaikinas apglėbė jį, padėjo galvą jam ant peties, apsiverkė kaip vaikas ir pasakė, kodėl jauni žmonės taip lengvai pasiduoda pagundoms: „Mano tėvas nė karto manęs neapkabino, nepasakė, kad

myli mane!“ Kaip tik todėl jis yra lengvai pažeidžiamas ir priims kiekvienos moters lengvabūdišką pasiūlymą. Ir visai ne dėl to, kad ją myli, ji jam patinka ar nori fizinio artumo. Jis paprasčiausiai nori būti mylimas. Štai kokią prasmę turi tėvo ir vaiko tarpusavio santykiai. Štai kodėl tiek jaunų žmonių yra tokie pažeidžiami. Ko gero, šiandien jaunuoliai patiria ne tik pakankamai agresyvią meilės „raišką“. Jiems sunku mylėti „kitaip“ ir dėl to, kad visuomenėje klesti bendravimo mitai, kuriuos taip pagrįstai griaunate savo knygoje.

Vienas iš labiausiai paplitusių mitų – meilės ir sekso sutapatinimas. Jaunimas neatsispiria filmų bei įvairiausių leidinių peršamai nuostatai: jeigu žmogus ką nors myli, tai iš karto su juo užmezga fizinį ryšį. Ir atvirkščiai: jeigu turi lytinių santykių, vadinasi, vienas kitą ir myli. Būtent taip meilę vaizduoja ir televizija. Kada paskutinį kartą matėte filmą, kad žmonės nenueitų į miegamąjį iškart, kai tik prisipažįsta vienas kitą mylintys? Taip peršamas klaidingas laimės ir meilės supratimas. Taigi klystame negalėdami atskirti meilės nuo sekso ir pasiduodami seksualiniam spaudimui vien todėl, kad norime būti mylimi. Kitas mitas – prieš tuokiantis būtina „parepetuoti“ šeimos gyvenimą ir geriau pažinti partnerį. „Skudurinė santuoka“ neteikia žmogui emocinio saugumo. Jis atsiranda tik išties susituokus ir yra vienas esminių santuokos bruožų. Kita vertus, ar žmogus yra švarkas, kurį galima pasimatuoti, mašina, kurią galima išbandyti? Regis, reklaminių šūkių logika „sėkmingai“ perkeliama ir į tarpusavio bendravimo sritį, įpinant seksualinio nesuderinamumo mitą. Tačiau tyrimai rodo, kad sėkmingiausiai tuokiasi ir geriausiai prisitaiko tos poros, kurių nė vienas partneris

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės neturėjo ikivedybinės seksualinės patirties. Pasak amerikiečių autorės Elizabeth Elliot, vyras turi teisę reikalauti išskirtinio dėmesio iš moters tik tuo atveju, jei ketina ją vesti, o save gerbianti moteris neturėtų rodyti vyrui išskirtinio dėmesio, jei jis nepaprašė jos rankos. Taigi, pasak Jūsų knygos paantraštės, mylime... kaip idiotai. Ne savo galva arba visai ją pamesdami, nesiimdami atsakomybės, neišlaukdami... Kokia būtų išeitis? Kas, Jūsų manymu, reikštų mylėti protingai?

Mylėti galima protingai, t. y. meilė gali ir turi tapti sąmoningu pasirinkimu bei apsisprendimu. Negana to, meilės santykiams išlaikyti reikia ir valios pastangų. Taigi meilė neturėtų būti suprantama tik kaip tam tikra emocinė būsena, staiga ir nelauktai ištinkanti jaunuolį. Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Kaip galima mylėti tą, kurio nepažįsti, nežinai nei to žmogaus svajonių, nei planų, nei praeities, gerų ir blogų savybių arba net ir vardo? Psichologas Jame’sas Dobsonas įspėja, kad vieno šokio metu gimusi meilė per kitą šokį gali baigtis. Tikrai meilei subręsti reikia laiko.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Knygos teiginius grindžiate savo paties atliktais tyrimais. Prašytume apie juos papasakoti.

Skaitydamas paskaitas apie meilę bei lytiškumą, norėjau išsiaiškinti, kiek procentų mano klausytojų, t. y. 10–12 klasių mokinių, nors kartą turėjo lytinių santykių. Šią nedidelę apklausą atlikau keliose rajonų centrų mokyklose. Rezultatai maloniai nustebino paaiškėjus, kad tik 21 proc. moksleivių buvo turėję seksualinės patirties, ir visiškai neatitiko paplitusios nuomonės, jog „visi tai daro“. Paaiškėjo, jog bent mokyklinio amžiaus jaunimas nelinkęs skubėti. Panašų tyrimą atliko viena Vilniaus pedagoginio universiteto docentė, ir jos gauti skaičiai buvo dar mažesni: tik 12 proc. Tiesa, ji apklausė šiek tiek jaunesnius, 9–11 klasių, moksleivius. Apklausą kartoju kasmet, rezultatai svyruoja nuo 15 iki 30 proc. Labai norėjau pasidalyti tuo su jaunimu. Juk ši gera naujiena galėtų padėti atsikratyti įtampos ir atsispirti socialiniam spaudimui, neva visi taip elgiasi, tad ir tu privalai. Straipsnis apie visa tai buvo išspausdintas žurnale „Lux/jauniems“, vėliau redaktorė

pasiūlė man rašyti į kiekvieną numerį. Taip atsirado tekstai, paskui sudėti į vieną knygą. Jūsų knyga daliai šiuolaikinių jaunuolių, „nuogos bambos“ vaikams, gali pasirodyti tarsi koks apynasris. Kaip apie „nemadingus“ nūdien dalykus – lytinį susivaldymą, valios svarbą sekasi kalbėtis susitikimuose su jaunimu?

Galbūt todėl, kad mažai kas taip kalba, klausomasi pakankamai įdėmiai. Tačiau reakcija į mano požiūrį būna dvejopa. Iš vienos pusės, jaunimui nepatinka kalbėjimas apie tam tikras elgesio ribas, savęs drausminimą; be to, savo paskaitose visiškai nešneku apie sekso techniką, nemokau, kaip naudotis prezervatyvais ir pan. Kita vertus, jaunimas reaguoja labai jautriai, ypač merginos, gal dėl to, kad jos labiau nukenčia nuo netvarkingų santykių. Taigi tokius prieštaringus jausmus išgyvena kone kiekvienas jaunuolis, klausydamasis mano paskaitų. Kaip vertintumėte mokyklos indėlį (juolab kad ir pats joje dirbate) ugdant teisingesnes jaunosios kartos nuostatas mylint ir bendraujant?

Vienuoliktus metus dėstau mokykloje biologiją, taip pat turiu edukologijos magistro laipsnį. Mokykloje daug kas priklauso nuo čia dirbančių asmenybių. Kitaip tariant, vaikams didžiausią įtaką daro mokytojo asmuo, t. y. jo gebėjimas bendrauti, suprasti, būti pakankamai griežtam, bet teisingam, o svarbiausia – jo įsitikinimai, pasaulėžiūra. Viename atviruke mokiniai užrašė tokį palinkėjimą savo mokytojams: „Išėję iš mokyklos prisiminsime ne tai, ką kalbėjote, o tai, kuo buvote, kai bendravote su mumis.“ Vaikai mokosi ne tik dėstomo dalyko: jie sąmoningai ar nesąmoningai stebi suaugusius, kiekvieną jų žingsnį, žvilgsnį. Vis pabrėžiate, jog pasirenkami meilės pakaitalai iš tiesų slepia didžiulį žmogaus poreikį būti mylimam ir pačiam mylėti. Kaip šis supratingas požiūris siejasi su Jūsų paties pasaulėžiūra? Turbūt ne tik jauniems skiriate savo knygos žodžius „Mums verta mokytis iš Visagalio“?

Žmogus yra silpnas, užtat jam būtina kitų parama. Žmogiškoji pagalba ribota, nes kiti – taip pat viso labo tik tokie pat silpni ir riboti žmonės. Puikiai žinome, kas būna, kai aklas veda aklą. Tad patikimiausia pagalba To, kuris žmogų sukūrė. Kadangi mano pasaulėžiūra krikščioniška, meilę ir seksualumą nagrinėju krikščionybės aspektu – pozityviu, kuriančiu ir atkuriančiu. Visada ir visiems verta gilintis į Biblijos mintis. Mano knygoje gausu Šventojo Rašto citatų ne tik todėl, kad biblinės istorijos yra itin pamokančios: krikščionybė ypač pabrėžia meilės reikšmę. Juk ne veltui Dievas vadinamas meile, o krikščionybė – meilės religija. Šis atspirties taškas padeda prisiliesti prie pačios meilės šerdies ir jos amžinųjų ištakų. Dėkojame už pokalbį.

Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmogaus artumoje...

Katalikiškas mėnraštis šeimai „Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt), indeksas 5010. Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“! Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, 44282 Kaunas, tel./faks. (8-37) 20 96 83, el. p. redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Nuotraukos iš parodos-akcijos „Mano šeima“

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

DIEVO IR ŽMONIŲ ARTUMOJE

Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, 44282 Kaunas, tel./faks. (8-37) 20 96 83, el. p. redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Nuoširdžiai dėkojame visiems mūsų ištikimiesiems skaitytojams, platintojams bei rėmėjams! Dėkojame visiems vyskupams, kunigams, diakonams, vienuolėms ir vienuoliams bei pasauliečiams, įvairiausiais būdais prisidedantiems prie „Artumos“ palaikymo, augimo ir skleidimo! Dėkojame Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui suteikusiam paramą „Artumai“! Dėkojame UAB „Nematekas“, šiems metams užsakiusiai po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms!

Ir toliau gyvuokime Dievo ir žmonių artumoje!

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ar galima padėti bičiuliui atsikelti? Gintautas VAITOŠKA Gydytojas psichoterapeutas, Tarptautinio šeimos ir santuokos studijų instituto Gaminge (Austrija) profesorius

Pepė Ilgakojinė Artėjant šiųmetei Lietuvos šeimos centrų konferencijai (vyko Marijampolėje kovo 17–18 d. – red. past.), buvau paprašytas teoriškai pagrįsti teiginį, esą vyras mūsų laikais nieko nebereiškia. Iš pradžių atsisakiau nurodydamas tris priežastis: pirma – panašų pranešimą jau skaičiau pernai vykusioje išsiskyrusiųjų sielovados konferencijoje, antra – vyrų ir tada mažai buvo, jų beveik nebus ir numatomame LŠC renginyje, kaip ir bažnyčiose, paskaitose, koncertuose bei skautų karinėse pratybose, o trečia – dr. Paulius Subačius, būdamas geras savo srities ekspertas, lengviau atras vyro reikšmę senosios literatūros šaltiniuose negu realiame gyvenime. Žodžiu, galiausiai pasakiau, kad verčiau kalbėsiu dar egzistuojančioms moterims.

kultūroje, kur vyrams atstovauja vargano policininko įvaizdis. Norėdami neatsilikti nuo gyvenimo ir mes, Bažnyčios nariai, turėtume visapusiškai pabrėžti Pepės Ilgakojinės galias bei sugebėjimus. Lietuvos šeimos centrų konferencijai šiemet buvo pasirinkta tokia tema: „Dviem yra geriau negu vienam... Kai vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti.“ Taigi ar galima „pakelti“ vyrą? Štai čia Pepės Ilgakojinės „feminizmo“ (beje, viename savo interviu A. Lindgren pripažino, jog kai kurie nemodernūs tėveliai skundėsi, esą jos apysaka kelianti sumaištį jų dukrų mąstysenoje, ir teisinosi tikrai nenorėjusi padaryti tokios įtakos) nebepakanka: negalima vyrų kilnoti viena ranka. Gresia asmenybės iškrypimas, kelti reikia abiem rankomis. Meilės ir tiesos rankomis.

Netikras nuolankumas

Manau, kad toks sprendimas visiškai atitinka feministinę laiko dvasią, kuriai jau kelis dešimtmečius geriausiai reprezentuoja švedų rašytojos Astridos Lindgren pranašiškai pavaizduotas Pepės Ilgakojinės paveikslas. Argi bereikia aiškinti kodėl? Juk ji viena ranka pakelia arklį, o kita – policininką, norintį ją nubausti už tam tikras šiek tiek pakrikas jos būdo savybes. Policininkas išsigąsta ir supranta, kad moterys yra labai stiprios. Lygiai tas pats dabar vyksta visoje Vakarų

Viena ranka savo vyrus „kelia“ ir karingojo, ir nuolankiojo feminizmo „išpažinėjos“. Nuolankusis feminizmas – jį dar galima pavadinti pseudokrikščionišku nuolankumu – linkęs tarnauti vyrams lygiai taip, kaip išpranašauta Pradžios knygos 3 skyriaus 16 eilutėje: „...aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva.“ Paprastas tokios „meilės“ pavyzdys yra moteris, nedrįstanti papriekaištauti savo vyrui dėl to, kad jis flirtuoja su kitomis, arba nuolankiai sutinka su jo nuomone, nes jis ją visada išrėkia, tenkina visas jo užgaidas, nes jis grasina išeisiąs pas kitą. Jos meilė išties pseudokrikščioniška, nes Kristus išvadavo moterį nuo tokios priklausomybės, ir jai belieka pasinaudoti šio išvadavimo vaisiais. Tokia meilė netikra ir psichologiniu atžvilgiu: nė vienas ujamas vergas nemyli savo šeimininko; engiama žmona, išoriškai sutinkanti su neteisingu vyro elgesiu, ne tiek myli, kiek bijo savo vyro; tirono baimė visada skatina ir pyktį jam. Tokia žmona neišvengia nei burbėjimo ant savo vyro už akių, nei jo niekinimo savo širdyje. Moralinės teologijos požiūriu čia matome dvejopą nuodėmę: neapykantą ir leidimą vyrui klysti bei ristis žemyn.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Tiesa ar meilė? Dabar žvilgterėkime į karingesnes žmonas: šios mėgina „pakelti“ vyrus pasitelkdamos skaudžią tiesą arba, ir tai dar labiau nepagrįsta, gero boksininko smūgį. Ne vienas tokio smūgio pakirstas vyras nuskuba ieškoti prieglaudos pas nuolankiojo feminizmo atstoves. Piktai sakyti tiesą yra nuolatinė kiekvienos santuokos, kiekvienos draugystės ir netgi bet kurios politinės diskusijos pagunda. Kad vyras būna tingus, geria per daug alaus, flirtuoja su kitomis, rėkia ant vaikų – visa tai gali būti gryniausia tiesa. Tačiau Laiške efeziečiams (plg. 4, 15) šv. Paulius skatina sakyti tiesą su meile. Paprasta? Be abejo! Sunku padaryti? Be galo sunku! Gal tai „rausvas“ krikščioniškas idealizmas? Anaiptol ne. Aptarkime tai plačiau.

Jonės Zimkutės nuotraukos

Nė vienas nenorime, kad nemalonią tiesą apie mus kas nors mums į akis (ar už akių) sakytų be meilės. Žinome, kaip tai nemalonu. Konfliktų sprendimo psichologai pataria: svarbu išlaikyti pagarbą kitam asmeniui, elgtis ne pasiduodant jausmams, o laikantis iš anksto apgalvotų nuostatų. Toks principas ir būtų pats geriausias su meile išsakant tiesą. Krikščionybė čia tiesiog persipynusi su gera psichologija. Antai šventoji Monika (vyskupo, Bažnyčios mokytojo šv. Augustino motina), atvertusi į katalikybę greit užsidegantį savo pagonį vyrą Patricijų, jam supykus nesiginčydavo, bet už jį melsdavosi, o kai vyro emocijos atvėsdavo, reikalą aptardavo ramiai ir meiliai. Šeimos terapijos specialistai pataria elgtis lygiai taip pat: sakyti tiesą tada, kai aprimęs pašnekovas gali ją suprasti. Jie teigia, jog tas sutuoktinis, kuris yra nerimo, irzlumo ir pykčio „generatorius“ šeimoje, gali būti dėl to kaltinamas bei smerkiamas. Tačiau dažnai – kartais tai sunkiau, ypač savyje, pastebėti – kitas sutuoktinis yra to pykčio, irzlumo ir nerimo „aplifikatorius“ (šis techninis terminas reiškia signalo sustiprinimą). Kitaip sakant, neteisingai (na,

tarkime…) kaltinamas ginasi draskydamas kitą. Psichologijos požiūriu impulsyvumas, pykčio nevaldymas yra ne mažesnė problema, negu negalėjimas išreikšti pyktį; šeimos konsultantai pataria su sutuoktiniu visada išlaikyti ryšį, o drauge – ir nepriklausomybę. Pastarąją reikia suprasti kaip elgesį pagal Kristaus, o ne vyro pavyzdį. Ar lengva? Kristus sakė, kad tikrai mylintis pasirengęs mirti dėl draugo… (plg. Jn 15, 13).

Nudobti savąjį ego Psichoterapijoje seniai žinoma, jog tada, kai vienas šeimos narys ima sveikti, jis paskatina pasitempti ir kitus. Kartais ne be protestų, sąmoningo ir nesąmoningo pasipriešinimo, nes sveikesnių už save nemėgstame. Dėl to galime būti ramūs, nes tik du asmenys kada nors yra buvę visiškai sveiki... Viena patyrusi suomių psichiatrė apie savo gydymo meną sakė taip: vienintelis, kas rūpi psichoanalizei, yra tiesa. Tad ar mes, krikščionys, nusileisime psichologams savo meile tiesai? Deja, neretai pristingame drąsos pažvelgti į save ir pripažinti, ko šiandien trūko mano meilei savo sutuoktiniui. Ne ko trūko jam ar jai – visiškai akivaizdu, kad kitiems daug ko trūksta. Tai nieko nekeičia: išgyti galima tik pačiam. Karolis Wojtyla konferencijas sutuoktiniams pradėdavo nuo nepaprastai gilaus teologine ir veiksmingo psichologine prasme, mūsų taip dažnai girdimo ir dėl to dažnai bet kokį „skonį“ praradusio principo: „Mea culpa!“ (lot. esu kaltas, pažodžiui – mano kaltė). Čia turima galvoje ne tas neurotiškas kaltės jausmas, kai man rūpi mano įvaizdis arba kai pasmerkdamas savo klaidą „nurašau“ save. Visiškas šv. Pranciškaus nusižeminimas padeda suprasti, jog mums turi rūpėti ne mūsų ego, bet mūsų egoizmas. Kur buvo ta klaida, šyptelėjimas, tyla, tas žodelis ar akmenėlis, pargriovęs taip greitai virstantį santuokinės meilės vežimą? Ir jeigu būčiau lygiai taip pat sudirgęs dėl darbo, sirguliuojantis gripu ar aptingęs nuo per ilgo televizoriaus žiūrėjimo – ar norėčiau, kad mano sutuoktinis mane gydytų tokiomis „piliulėmis“? Jeigu tarp mūsų yra šitokių drąsuolių (o krikščionybės istorijoje jų visada atsirasdavo…), tai jų vyrai arba žmonos seniai kasdien priima šv. Komuniją ir, pasveikę nuo visų moralinių bei psichologinių ligų, skleidžia meilę ir tiesą tiems, kurie tokių vaistų dar neparagavo. Aš pats galiu ramiai pasakyti, kad taip savo žmonos nenoriu būti gydomas. Tad viskas labai paprasta: gydyk kitą taip, kaip kad norėtum būti gydomas pats.

Geroji ir narsioji Pepė Jei jau prakalbome apie kairiąją Pepės ranką – tą, kuri taiklų nokautą gali skelti tiesos kumščiu, neužmirškime ir jos dešinės – dalijančios ledus. Garsi amerikiečių autorė Laura Schlessinger bestseleriu tapusioje savo knygoje „Tinkama vyro priežiūra ir maitinimas“ rašo:

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos „Vyras yra paprasta būtybė. Gimęs iš moters, jis trokšta būti jos maitinamas, globojamas ir įvertintas.“ Pasak šios knygos, tai patirdamas jis gali kas vakarą į namus parnešti po šviežiai sumedžiotą mamutą. JAV – šalyje, pasižyminčioje tam tikru mąstymo aiškumu, ši knyga atvėrė akis daugeliui moterų, ir jos lengvai rado kelią į savo vyrų širdis. Lietuvoje gal būtų sunkiau: oras pas mus ne toks perregimas... Vis dėlto „vyrų kilnojimo projektas“ anaiptol nėra neįmanomas; žinoma, tik pasitelkiant kasdienę maldą bei dvasinį vadovavimą. Arba tiesiogine prasme – kunigo ar vienuolio/ės (dabar Lietuvoje ima rastis ir pasauliečių sielovados specialistų), arba psichoterapeuto ar psichologo. Kai kada reikia abiejų pagalbos, tačiau svarbiausia – pasitelkti šv. Monikos užsispyrimą. Kartais stebiuosi, kad nekrikščionys pacientai neretai turi daugiau užsispyrimo kelti ir kilti negu krikščionys; o juk būtent, mes, krikščionys, turėdami motyvų, privalėtume būti pranašesni už ieškančius sekuliariosios psichoterapijos pagalbos. Teko sutikti nemažai psichoanalitikų: jie kiek flegmatiški ir neentuziastingi (juk, pasak jų mokytojo Sigmundo Freudo, gyvenimas

neperžengia materialiosios dimensijos ribų, tad ko čia džiaugtis?..), tačiau kartu labai ramūs. Labai gerai žino savo trūkumus, netobulumus ir laiko didžiausiu garbės reikalu neleisti jiems vadovauti savo gyvenimui. Mūsų mokytojas nerūkė karštligiškai slopindamas savo nerimą cigaru ir ne norėjo kaip Hanibalas sugriauti Katalikų Bažnyčią, bet įkūrė ją, – taigi ar mes, būdami tokio Mokytojo mokiniai, galime būti ne tokie sąžiningi sau kaip psichoanalizės pradininko sekėjai?

Pepės metamorfozė Tad kiekviena tikros sportinės kovos dvasios turinti Pepė Ilgakojinė – nuolat mankštinanti rodančios tiesą ar bent akių nuo jos nepridengiančios kairės raumenis („Kalbėkite tiesą su meile!..“) ir meilę teikianti, t. y. arbatą verdanti, šlepetes paduodanti, plaukus paglostanti, vyro laimėjimus pabrėžianti, po darbo apkabinanti jo dešinę, o sykiu ir širdies „raumenis“ – vyro netrukus bus laikoma Penelope. Ir visai netikėtai ji gali pasijusti pakelta ant jo rankų. O argi ne tokia ir yra tikrojo feminizmo misija?

Kana – vanduo, kurį Jėzus paverčia vynu Edita KEPEŽINSKIENĖ

Stebuklo realybė Norime papasakoti jums istoriją, kurioje dalyvauja du asmenys – vyras ir moteris. Dievo svajonė, jo tobuliausia mintis pradeda kelionę į pasaulio gyvybės kūrimą. Tik jo palaiminimas, apvaizda ir neišmatuojama tėviška meilė atskleidžia paslaptį, parengiančią mūsų širdis nuoširdžiai bendrauti su juo ir vienam su kitu. Ši paslaptis egzistuoja ir yra gyva tik tuomet, kai atveriame savo širdis ir stengiamės išgirsti, priimti artimo žmogaus širdį. Šią istoriją ne mes sukūrėme, bet mums duota ją pažinti, suprasti ir įvykdyti gyvenant poroje kaip vyrui ir žmonai. Mūsų valiai paliktas apsisprendimas ir tolesnė kūryba. Ją mums siūlo Jėzus, Kanos vestuvėse padaręs pirmąjį savo žemiškos kelionės stebuklą. Jėzus vandenį paverčia vynu, taip siūlydamas mums atnaujinti santykius savo poroje per jį ir su juo.

Kanos stebuklą sutuoktiniai tikroviškai išgyvena per nuolankumą vienas kitam. Šią dovaną Jėzus atiduoda į mūsų rankas ir patiki mūsų širdims, kad šitokiu būdu atsinaujintume mylėdami vienas kitą taip, kaip jis. Jėzus trokšta, kad būtume viena savo poroje, šeimoje, bendruomenėje ir visame pasaulyje.

Misija šeimoms Kana yra viena iš Chemin Neuf („Naujojo kelio“) bendruomenės misijų šeimoms. Pati Chemin Neuf bendruomenė įkurta 1973 m. Prancūzijoje, Liono mieste. Tai Romos katalikų bendruomenė, turinti ekumeninį pašaukimą. Jos tikslas – jaunimo ir sutuoktinių evangelizacija, dvasinio gyvenimo ir maldos gilinimas, supažindinimas su Šventuoju Raštu ir gyvenimu bendruomenėje. Chemin Neuf bendruomenės nariai pradėjo vesti rekolekcijas sutuoktiniams, kurių kasmet vis daugėjo.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Daugelis porų norėjo tęsti ugdymą, pradėtą per rekolekcijas, todėl nuo 1980 m. Chemin Neuf bendruomenės nariai kviečia sutuoktinių poras kartu melstis ir per Šventąjį Raštą giliau pažinti šeimos pašaukimą. Ši sutuoktinių tarnystė pavadinta „Kanos brolija“ (prancūziškai – La Fraternite Cana), o Lietuvoje užregistruota kaip „Kanos šeimų bendruomenė“. Šiuo metu Kana gyvuoja daugiau nei 40 pasaulio šalių. „Kanos šeimų bendruomenės“ nariais gali tapti bet kuri pora, dalyvaujanti vasaros rekolekcijose ir pareiškianti norą toliau tęsti šeimos dvasinį ugdymą bendruomenėje. Šiemet vasaros rekolekcijos vyko birželio 22–28 d. Telšių kunigų seminarijos patalpose.

Kaip Kana atkeliavo į Lietuvą Jau penketą metų ir Lietuvoje veikia ekumeninė „Kanos šeimų bendruomenė“. Viena lietuvių pora 2000 m. dalyvavo Kanos rekolekcijose Latvijoje. Pajutusi didelį norą ir pašaukimą įkurti tokią bendruomenę mūsų šalyje, 2002 m. pakvietė Chemin Neuf bendruomenės narius Andrée ir René Abernot iš Prancūzijos, kad jie Lietuvoje vestų rekolekcijas. Jose dalyvavusios poros pareiškė norą burtis ir toliau. Taip 2002  m. Lietuvoje gimė Kana. Oficialiai „Kanos šeimų bendruomenė“ įregistruota 2004 m., šiuo metu jai priklauso 22 šeimos. Apsisprendusi pasilikti bendruomenėje pora įsipareigoja vienus metus dalyvauti bendruomenės programoje. Sutuoktiniai pasižada būti ištikimi maldai, ypač – meldžiantis abiem kartu, augti kaip pora ir šei-

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis ma; įsitraukti į bendruomenės gyvenimą (paprastai trys penkios šeimos susitinka bent kartą per mėnesį); vieną savaitę ir tris savaitgalius per metus skirti ugdymuisi; būti pasiruošusiems skleisti misiją kitoms šeimoms. Įsipareigoja tik sutuoktiniai. Vaikams nebūtina dalyvauti susitikimuose, o jeigu tėvai nusprendžia juos atsivežti, stengiamasi pasirūpinti jų prasmingu užimtumu. Jeigu vienas iš sutuoktinių nėra krikščionis, vasaros sesijos metu jis gali plačiau susipažinti su tikėjimo tiesomis, pajusti, kokie yra krikščioniškos šeimos pamatai, pabendrauti su kitomis šeimomis. Dauguma šios bendruomenės narių yra katalikai, bet mielai kviečiame ir kitų konfesijų tikinčiuosius. Tai nauja patirtis ir kvietimas priimti vieni kitus tokius, kokie esame, dalytis tomis dovanomis, kurias bendraujant tarpusavyje mums atskleidžia Dievas. Viena šios bendruomenės misijų – evangelizacija, vykstanti per žiemos rekolekcijas. Sutuoktiniai turi galimybę pagilinti tikėjimą skaitydami Šventojo Rašto eilutes ir diskutuodami, taip pat perkeldami jo mintis į bendravimą poroje. „Kanos šeimų bendruomenės“ pagrindinė misija yra padėti augti porai, jai kartu meldžiantis, dalyvaujant bendruomenės susitikimuose ir rekolekcijose, susitaikant, atleidžiant vienas kitam. Tas augimas iš išorės nematomas, bet yra esminis ir vyksta kasdienybėje. Tai tarsi kviečio grūdas, įkritęs į žemę: jis turi apmirti ir duoti šimteriopą derlių, Kūrėjui ir mums teikiantį didžiulį džiaugsmą.

Kanos bendruomenei priklausančių šeimų liudijimai Pas susituokusius Dievo akivaizdoje ateina trečiasis asmuo – Jėzus. Kasdienybėje tai labai dažnai pamirštame. Kanoje nurimsta širdys ir vėl abu pajuntame Jėzaus artumą mūsų šeimoje. Patiriame galimybę pažvelgti į savo sutuoktinį kaip į asmenybę, draugą, priimti jį tokį, koks jis yra, išklausyti. Mes tarytum atnaujiname savo sąjungą ir dėl to patiriame džiaugsmą. Įgyjame jėgų priimti mūsų ryšyje atsivėrusias žaizdas ir kasdien aukoti visa tai Dievui bendroje maldoje. Ko gero, Kanos bendruomenėje gavome ginklus, saugančius

mūsų santykius, šeimą: maldą poroje, atvirumą vienas kitam, galimybę patirti bendruomenės šilumą ir nuolatinę pagalbą. Andrius ir Rasa Michejevai (augina 3 metų Mariją ir 2 mėn. Pauliną) Kanoje esame dveji metai. Jaučiamės labai laimingi, kad radome šitą bendruomenę. Tai mūsų kelias į tikėjimą, mes joje atradome Dievą. Dabar net neįsivaizduojame, kaip būtume gyvenę, jei nebūtume sutikę šitos

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos bendruomenės. Po pirmosios vasaros stovyklos jautėmės lyg nesavi, buvom netekę žado, kad galima šitaip gerai jaustis. Žinoma, kai grįžti į kasdienį gyvenimą, po truputį užmiršti visas tas malones, kurias Dievas davė tuo metu. Palengva mokomės bendrauti be ginčų ir pykčio. Visko būna, bet stengiamės. Mums kaip porai labai svarbu, kad tiek esame pasiekę. Kanos bendruomenė padeda labiau pažinti vienas kitą ir išgirsti. Kartais, kai susipykstam ir nė vienas neišdrįstam atsiprašyti, rašome laiškus. Juose išdėstom visas savo mintis, nepasitenkinimą ir atsiprašome. Mus tai daryti išmokė Kanoje. Dėkojame Dievui, kad panorėjo mus atvesti į Kaną.

Atsitiktinai buvome pakviesti į pirmąsias Kanos rekolekcijas Lietuvoje. Jose ne tik supratome, kad Dievas myli šeimą, bet taip pat gavome įvairių priemonių šeimai ugdyti. Dabar jau treji metai vadovaujame šiai bendruomenei, esame laimingi patys ir bandome padėti kitoms poroms atrasti tą laimės šaltinį. Kokie bus

Vitalijus ir Kristina Volkovai (augina 8 metų Gabrielių ir 8 mėn. Austėją)

2006-ųjų birželį, atšventę šeštąsias, geležinėmis vadinamas vestuvių metines, dalyvavome Kanos vasaros rekolekcijose. Laukėmės trečio vaikelio, baisiai pykomės, kiekvienas troškom gėrio tik sau... Kas pasikeitė? Šiandien dar nepraėję nė metai, o jau meldžiamės drauge! Kas galėjo patikėti, kad Arūnas melsis, juolab giedos!.. Rytą pradedam dviese malda, vakarus praleidžiam su vaikais, visiškai nebežiūrime televizoriaus, virtuvėje stalą perstatėm taip, kad sėdim ratu ir matom vienas kitą, daug skaniau valgom, nes prieš tai laiminam maistą, mažiau prapuolam darbuose ir svečiuose, vakare melsdamiesi išgirstam ir tai, kas dukroms slegia širdeles... O vienas iš pasikeitimo „desertų“ yra tai, kad užmigdę visas tris dukreles – to nebuvo, kai turėjome jas tik dvi, netgi ir vieną – pabūnam dviese! Pasikalbam... Sunkiausia dėl blogų įpročių bendrauti... Bet jau ne „juodai“ pykstamės. Susibarę turim vilties... Arūnas ir Lina Gaudėšiai (augina 6 metų Ievą, 2 metų Ugnę ir 8 mėn. Elzę)

Dievas mums pasidarė svarbus dar gerokai iki jungtuvių. Jau tada supratome, kad ir santuokoje žmogus gali vykdyti Dievo valią. Porą metų iki mūsų pažinties meldėmės, kad Dievas atrastų mums sutuoktinį. Nuo pat pradžių norėjosi teisingai kurti santuoką ir nesileisti į klystkelius. Supratome, kad visko pamatas yra ištikimybė, kantrybė, atlaidumas ir daug kitų svarbių dalykų. Be jų laimė poroje nepasiekiama. Matėm, kad daugelio tų savybių mums stinga. Ieškojome gyvenime Dievo veido, nes tikėjome, kad jis gali pakeisti mūsų širdis ir suteikti to, ko mums trūksta.

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

tolesni Dievo planai – nežinome ir meldžiamės, tačiau visuomet išlieka Dievo valios vykdymas santuokoje, tai yra darbavimasis, kad kuo toliau, tuo labiau „du taptų viena“. Yra daug svarbių dalykų, tokių kaip ėjimas į bažnyčią ar įvairių tikėjimo grupelių lankymas, bet tikim, kad svarbiausia, ko Dievas pareikalaus iš mūsų, yra tai, kaip mylėjom savo artimą. O pats artimiausias žmogus, su kuriuo susiejame gyvenimą, mums yra sutuoktinis. Mindaugas ir Reda Čičiūnai (augina 6 metų Augustiną ir 2 metų Kotryną) P. S. „Kanos šeimų bendruomene“ susidomėjusius sutuoktinius kviečiame kreiptis šiuo adresu: Mindaugas ir Reda Čičiūnai, J. Basanavičiaus g. 17, Kretinga; tel. 8~676 3 97 44, 8~670 3 73 34; el. p.: mindaugas@nida.w3.lt; redac@takas.lt; Kaune prašom kreiptis į Valdą ir Editą Kepežinskus, tel. 8~687 9 36 26, el. p.: edita@sanciai.lt, valdas@sanciai.lt

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Motinos užrašai

Pasikalbėkim, mama Birutė OBELENIENĖ Šie užrašai atsirado ne iš noro ką nors paauklėti, pamokyti ar, dar blogiau, įpiršti savo nuomonę. Jie gimė iš gilaus įsitikinimo, kad ne aš viena, bet ir daugiau motinų su nerimu stebi, kaip jų dukterys iš mielų mergyčių tampa moterimis, ir iš motiniškos meilės norėtų įspėti jas apie dažnai patraukliai atrodančius pavojus ir nežino, kaip tai padaryti. Mano dukrelės dar mažos, todėl man pačiai šie „Užrašai“ – savotiška repeticija. Turiu ūgtelėjusius sūnus ir esu ne vieną valandą praleidusi besikalbėdama su paauglėmis, todėl šiek tiek numanau, kas joms rūpi, ir, svarbiausia, tai, ko jos nežino ir net neįtaria esant. „Užrašai“ nagrinėja mergaičių ugdymo problemas. Jų sprendimus vienvaldiškai siekia diktuoti šiandienė aplinka, todėl motina mėgina pateikti juos pagal savo įsitikinimus, asmeninę patirtį ir tai, ką vadiname nekintančiomis vertybėmis. Dukra Rūta išties yra 16-metė mano dukterėčia, pasiūlydavusi jai pačiai opias temas. Galima sakyti, kad šie straipsniai – mūsų abiejų kūrinys.

Pravėrus buto duris, nustebino pasitikusi tyla. Ši didžiulė prabanga retai aplanko triukšmingus mūsų namus. Palikusi viršutinius drabužius koridoriuje ir pasidairiusi virtuvėje, ant pirštų galų įslenku į vaikų kambarį. Viskas aišku: sūnus negrįžęs, mažoji darželyje, o didžiausia triukšmadarė, kuriai esant namie netyla telefono skambučiai, virstantys ilgais pašnekesiais, miega. Mano žvilgsnį užkliudo nedidelė spalvota knygelė ant dukters rašomojo stalo. Jis paprastai būna apkrautas knygomis, sąsiuviniais, netvarkingai mėtosi rašikliai. Tačiau šiandien stalas įtartinai tuščias, tik jo viduryje puikuojasi minėta knygiūkštė. Ant viršelio – užrašas anglų kalba PASSPORT. Europe against AIDS („Pasas. Europa prieš AIDS“) ir piešinys: du tipai, panašūs į vyrą ir moterį, sėdi ant raketos, primenančios prezervatyvą (o gal atvirkščiai) ir skrendančios į širdies pavidalo planetą. Šios spalvotos karikatūros turinį būtų galima taip nusakyti: „Viskas bus Okey, tik reikia turėti šią nepamainomą kiekvienoje situacijoje saugos priemonę“, beje, ir priklijuotą knygelės gale. Prieš tai dar paaiškinta, kaip ji vadinama įvairiose šalyse, kiek kainuoja, kur galima įsigyti ir, žinoma, pridėta vaizdinga naudojimosi instrukcija. Negalėčiau pasakyti, kad pervertus šį leidinuką mane būtų ištikęs šokas ar, taip sakant, trenkęs žaibas. Tačiau pasijutau gana slogiai ir pamaniau: „Kodėl jis mano dukters kambaryje, iš kur jį gavo?“ Vėliau užgriuvo įtarimų lavina: „O jeigu tokios apsaugos priemonės jai jau rūpi? Kodėl ji taip bėgėdiškai tempia į namus ir laiko atvirai, net nemėgindama slėpti?“ Netikėta išganinga mintis tarsi gaivus vėjo gūsis prablaivo mane. Juk prieš

kelias dienas Rūta buvo koncerte, skirtame Pasaulinei AIDS dienai. Žinoma, šį daikčiuką parsinešė iš ten. O jeigu ji padėjo šį „AIDS pasą“ primygtinai atvirai tik todėl, kad nori pasišnekėti su manimi ir nežino, kaip pradėti? Suku galvą, kaip prabilti ir paskatinti ją išsisakyti. Privalau neleisti tarp mūsų atsirasti nesusipratimo grioveliui, kuris lengvai gali virsti bedugne. Niekuomet nesistengiau slėpti ko nors nuo dukters, nė į vieną jos klausimą nesu atsakiusi: „Paaiškinsiu tau vėliau arba paaugusi pati sužinosi“. Nenorėjau padaryti tos pačios klaidos, kurią, mano manymu, padarė mano mama (tebūnie šviesus jos atminimas). Ji buvo įsitikinusi, kad mano dora tiesiogiai „proporcinga“ mano nežinojimui. Motinos ir dukters intymaus pokalbio tabu ji, matyt, bus paveldėjusi iš savo mamos, mano močiutės. Mama pasakojo, kaip ji išsigando, pirmąkart pamačiusi savo drabužėliuose žymę, neabejotinai įrodančią, kad mergaitė jau atsisveikina su vaikyste ir pradeda moteriškėti. Pamaniusi, jog numirs, ir nežinodama ką daryti, visą dieną ištupėjo šaltiniuotame upelyje už močiutės sodybos. Mano močiutė rado ją vakare, atnešusi pamelžtą pieną įleisti jį į specialiai tam iškastą upelyje gilesnę vietą. O aš tai, ko nesužinojau iš mamos, sužinojau iš draugių. Todėl tvirtai tikiu, kad kiemo „universitetai“ – ne pati geriausia mokykla augančiai mergaitei. Įdėmus dukters žvilgsnis netikėtai išsklaido užliejusius prisiminimus. Pasijuntu lyg būčiau sugauta nusikaltimo vietoje. – Iš kur gavai šį daiktą? – sakau ir tuoj pat pykteliu ant savęs. Ar galima įsivaizduoti labiau nevykusią pokalbio pradžią?

Motinos užrašai – Tau jis patiko? – mėginu atitaisyti klaidą. – Jeigu pasakyčiau, kad jis man bjaurus, meluočiau, – nuo pabrėžtinai rimto Rūtos tono ir įdėmaus jos žvilgsnio man per nugarą perbėga šaltukas. Mergaitei, kurios akyse beveik negęsta šelmiškos kibirkštėlės, o čiauškėjimas liaujasi tik jai užmigus, tai visai nebūdinga. – Sakyk, mam, ar tai būtina žmogui? Buvau bepradedanti dėstyti kurselį apie bene populiariausių kontraceptinių priemonių nepatikimumą, tačiau Rūta pajunta, kad jos nesupratau. – Žinai, – duktė iš lėto ieško žodžių, – šitas knygutes dalijo koncerte. Ją paėmė mano draugas. Grįžtant namo, jis padavė ją man... Tai supratau kaip užuominą. Ar būtinai žmogui reikalingi šitie... intymūs santykiai? – paskutinius žodžius Rūta beveik išspjauna. – Vadinkime juos santuokiniais ryšiais, – pasiūlau, – bus paprasčiau. Turbūt neįsivaizduoji, kokį svarbų klausimą uždavei. Vienu žodžiu – „taip“ arba „ne“ – į jį neįmanoma atsakyti. Tačiau nuo to, kaip žmogus pats sau atsako, netgi, galima sakyti, ar apskritai jam šis klausimas iškyla, priklauso tolesnio gyvenimo sėkmė. Ir tu, ir aš, ir tavo draugas, visi be išimties žmonės, esame apdovanoti ypatingąja ugnimi. Vieni ją vadina gyvybine, kiti – lytine ar seksualine energija, lytiniu potraukiu, kūrybine versme ir pan. Tu gerai žinai, kad neatsargiai elgiantis su ugnimi, ji gali virsti galinga naikinančia jėga. Juk sakoma: vagys namie dar šį tą palieka, ugnis – nieko. Tačiau ugnis teikia ir šilumą bei šviesą. Jeigu nesugebama valdyti šios galingos žmogui patikėtos jėgos, ji sunaikina jį patį. Panašiai kaip mažas laužas, susikurtas miške išalkusio ir sušalusio žmogaus, o po to paliktas be priežiūros, per neatsargaus žmogaus kvailumą sudegina visą mišką ir jį patį. Kitaip sakant, toji ugnis žmoguje priklausomai nuo jo noro ir valios gali tapti jam pražūtimi arba šviesa. Atsidūstu po tokios man pačiai netikėtai į galvą atėjusios įžangos. Duktė susikaupusi žvelgia į mane, nebyliai prašydama tęsti. – Dabar įvairiausiais būdais stengiamasi pažadinti šią gaivalingą jėgą žmoguje, – tęsiu. – Kol žmogus dar nesubrendęs, nesugebantis valdyti savo lytinių inkstinktų, tai padaryti daug lengviau. Ir mūsų nūdiena tam labai tinkama. Mūsų senolių papročiai iš kartos į kartą perteikdavo pamokymus, kaip elgtis, kad nepažadintume mumyse snaudžiančio drakono anksčiau, nei jam bus uždėtas valios apynasris, tačiau jie dabar nete-

ko galios. Beje, tu žinai daugybę pasakų apie gražuolę karalaitę, kurią pagrobia ugnimi besispjaudantis slibinas, o paskui įkalina ją pilyje, kol vieną dieną narsuolis karžygys ją išvaduoja. Kiekvienas turime savyje po pilį, karalaitę, drakoną ir karžygį. Pilis, turbūt numanai, tai mūsų kūnas, drakonas – mano minėta ugnis, kuri priklausomai nuo karžygio didvyriškumo, t. y. mūsų valios

Algirdo Kazlos nuotrauka

stiprumo, pavirs naikinančia arba kuriančia jėga. Ar karalaitė – mūsų vienintelė, nepakartojama individualybė – liks amžiams įkalinta, ar, karžygiui pažabojus slibiną, bus išvaduota ir suspindės visu grožiu? Taigi kvietimas prikelti miegantį kiekviename jaunuolyje, merginoje ir netgi vaike drakoną, kurio jie tikrai nesuvaldys, šiandien nuolat skamba. Taip pat ir šioje knygelėje. Ją, kaip ir daugelis suaugusių, galiu laikyti nuotaikingu, gal kiek šiurkštoku informacijos pateikimo būdu. Tačiau atsivertus ją apėmė nerimas: ką gi tu pajutai? Ir iš tiesų mano būgštavimai pasitvirtino. Žinai, esu įsitikinusi, kad tam, kuriam lytiniai inkstinktai pabus anksčiau nei gebėjimas juos valdyti, intymūs ryšiai bus svarbiausi. Šią galingą jėgą galima palyginti su potraukiu narkotikams, kai kaskart reikia vis didesnės dozės. Šios jėgos taip pat negalima nuslopinti ją tenkinant, taip ji tik didėja. – O kada žmogus išmoksta valdyti savąjį drakoną? – matau, Rūtai patiko mano palyginimas. – Gali būti, kad ir niekados. Supranti, kuo anksčiau pavyksta pažadinti kiekviename be išimties vaike snaudžiantį lytinį potraukį, tuo lengviau pririšti jo mintis prie šios srities. Jam galbūt vėliau net į galvą nešaus susimąstyti apie tai, kas tave, matau, kankina jau seniai. Šios jėgos negalima kaip nors užspausti – ji nepakenčia jokios prievartos ir yra duota kūrybai. Iš jos, kaip vienintelis šaltinio, žmogus semiasi jėgų ir kūdikį pagimdyti, ir šedevrą sukurti. Per anksti pažadintas drakonas

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

O mes kitokie nesuteiks nei vieno, nei antro. Todėl, kad jis taikosi pražudyti savo šeimininką tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai – tai plintančiomis mirtinomis ligomis, pvz., AIDS. O netiesiogiai... Prisimeni, mudvi kažkada kalbėjomės, kad žmogus yra būtybė, kurioje neatsiejamai susijungusios dvi dalys – biologinė ir dvasinė. Biologinė yra lygiai tokia pati, kaip ir visos gyvosios gamtos, tačiau būtent dvasinė dalis išskiria jį iš kitų gyvių ir padaro tuo, kuo jis yra – žmogumi. Lytinis inkstinktas yra gaivalinga gamtos jėga. Neišmokus jos valdyti ir palenkti kūrybai, ji pavergia žmogų ir prilygina jį gyvūnams. – Tai ką tu siūlai? – dukters akyse vėl įsižiebia įprastos šelmiškos kibirkštėlės. – Siūlau neišleisti džino iš butelio, jeigu nemoki jo suvaryti atgal. Siūlau mokytis, kaip tapti šios galingos jėgos valdovu ir priversti ją tarnauti. Žinai, jei būtų mano valia, ant visų reklaminių „priešaidsinių“ leidinių užrašyčiau panašiai, kaip daro rimtos firmos, reklamuojančios dirbtinį kūdikių maistelį ir pirmu sakiniu pareikšdamos: „Motinos pienas – vienintelis tinkamiausias maistas jūsų kūdikiui, tačiau jei jūs negalite jo maitinti...“ ir t. t. Panašiai tai skambėtų: „Vienintelė šimtaprocentinė priemonė nuo AIDS yra skaista iki vedybų ir ištikimybė šeimoje, tačiau jeigu jums per sunkios šios sąlygos...“ ir t. t. Tuo būtų galima bent sumažinti atsakomybę, kuri tenka už per anksti pažadintą drakoną. Bus daugiau

Didžioji mažutėlių šventė Inesa VAITKŪNAITĖ

Oficialios narystės pradžia Džiaugiuosi, kad teko dalyvauti būtent tokioje Pirmosios Komunijos šventėje. Tai leido dar kartą pamąstyti, ką ji reiškia mano vaikui, mano šeimai, mano bendruomenei. Paklausite, kuo jinai ypatinga? Tai šventė, kai pasirenkama „prestižinė“ bažnyčia, „prestižinis“ kunigas, kai suvežama daug neįgalių vaikų, bet nepagalvojama, ar jie matys altorių, ar, pasodinti kur nors gale, galės dalyvauti liturgijoje. Ne, ne, negalima imti kėdžių iš zakristijos, kas paskui jas sugrąžins? Suolų yra už presbiterijos, kur jausies atskirtas nuo pagrindinės grupės, nors viskas surengta lyg ir vaikams. Tokia gera proga, gera bažnyčia, tai gal visus urmu „sutvarkom“ Pirmajai Komunijai ir čia pat, nespėjusiems atsipeikėti, Sutvirtinimo sakramentą suteikim. Na ir kas, kad nepasiruošęs, nesvarbu, kiek jam metų, ar tėvai sutinka, ar tik atėję į bažnyčią sužinojo, kam jų vaikas parengtas – juk yra kas organizuoja, o paskui vėl reiks vargti... Prieblanda bažnyčioje primena pogrindį... Neįgalių vaikų Pirmosios Komunijos šventė vyksta ne su visa bendruomene, bet, kaip nuo seno įprasta, atskirai; juk ir darželiuose bei mokyklose jie ugdomi specialiose įstaigose. Turbūt taip jau, labai iškalbingai, sutapo, kai į katedrą įeinančios mūsų šeimos atsiskyręs nuo ekskursijos žmogus paklausė, ar čia bus „nelegalių“ Mišios? Atsiprašiau, kad nelabai suprantu, ko jis klausia, kokių „nelegalių“? Žmogelis pasitaiso: na, invalidų. Tada supratau, kad norėta pasakyti neįgaliųjų. Taip, kažkuria prasme galėjome pasijusti nelegalais. Ypač tai pajutau kitą dieną, sekmadienį, kai mūsų parapijos bažnyčioje vyko nepaprastai iškilminga Pirmosios Komunijos šventė ir džiaugėsi širdis matydama mūsų bendruomenės vaikus. Ši oficiali narystė man atrodo svarbi, nes savoje bendruomenėje per krikštą esame įkrikščioninami ir kartu matome kitų krikščionių įsipareigojimą. Gimę namų bažnyčioje, krikštu tampame parapijos, kuri yra sakramentinio gyvenimo vieta, nariais. Anksčiau sekmadieniais paprastai mūsų sūnų eilėje su mumis, tėvais, ateinančiais priimti Komunijos, kunigas tik palaimindavo, o dabar teko paaiškinti, kad jis jau priėmęs Pirmąją Komuniją, duokite ir jam dieviškosios Duonos.

Kitokių vaikų parengimas Mūsų neįgalus sūnus per porą metų pažino apie 10 raidžių, 5 skaičius, išmoko šiek tiek orientuotis laike ir pan. Visi mes – tėvai ir ugdytojai – suprantame, jog perduoti žinią vaikui, pažeistam negalios, tikrai galima, tik reikia penkiagubai daugiau laiko. Todėl tokie vaikai Pirmajai Komunijai parengiami tikrai ne per metus. Mokykloje jie

O mes kitokie mokosi po 5 ar 7 mažose klasėse, akivaizdu, kaip svarbu su jais kuo daugiau dirbti individualiai, palaikant dėmesį per artimesnį kontaktą – lytėjimą, bendrą gestą, žvilgsnį į akis. Kai neįgalūs vaikai atvedami ir atvežami į vieną klasę kartą per savaitę ar mėnesį, kai didelėse grupėse norime juos parengti Pirmajai Komunijai, supažindinti su tikėjimu ir išmokyti juo gyventi, tik rodome nepagarbą šiems vaikams ir dar kartą numojame ranka: vis tiek jie nieko nesupras, jiems bus gerai ir taip. Kaskart, kai šitaip pasielgiama, nepavargstu pasakoti vieną paprastą istoriją apie sunkios negalios kamuojamą berniuką. Pasibaigus jo Pirmosios Komunijos šventei, vienas dėdė, priėjęs prie mamos, padėkojo jai, jog viskas buvo nepaprastai gražu, tik kaip gaila, kad jos sūnus nieko nesuprato. Vakare eidamas miegoti berniukas apkabino mamą ir pasakė: – Nesijaudink, mamyte, kad aš nesupratau, bet Jėzus gyvena mano širdyje. Tas įvykis atskleidžia tikrą tiesą, jog dažnai mes, suaugę ir išmintingi, nesuprantame šios šventės esmės, išpučiame ją, parinkdami savo vaikams katedras, puošniausius drabužėlius, pasidėdami pliusiuką („Atlikome pareigą“), bet nesuvokdami, jog svarbiausia čia intymus vaiko susitikimas su Jėzumi, jo priėmimas į savo širdies gyvenimą. Neįgalus berniukas tai suprato. Tai supranta visų mūsų neįgalūs vaikai. Šventėje mačiau, su kokiu nuoširdžiu jauduliu ir virpančiomis akytėmis jie priima Komuniją, kaip sutrinka, kai ji tirpsta burnytėje, arba kaip impulsyviai šokinėjančios rankelės nusvyra nuo vežimėlio tarsi priėmusios ramybę. Būna, kad prieidami prie kunigo su ištiesta ranka suspaudžia lūpas ir negali priimti to, kas jiems dar nesuprantama. Kartą dvi močiutės trupino šokoladą, taip mėgindamos prikalbinti savo anūką išsižioti, nes labai troško  – nors gudrumu – padėti Dievui ateiti į jo širdelę, bet vaikas sėdėjo vežimėlyje tvirtai pasiryžęs nepasiduoti.

Tėvų dalyvavimas Mišiose su vaiku Neįgalaus vaiko parengimas Pirmajai Komunijai priklauso ne tik nuo pedagogų: manau, jog daugiausia atsakomybės tenka tėvams. Išmokyti vaiką dalyvauti šv. Mišiose, suprasti liturgijos veiksmus, giedoti drauge su bendruomene, ištarti atliepus, išgyventi liturgijos laiką – to išmokyti gali tėvai, kiekvieną sekmadienį ir per šventes atsivesdami vaiką į bažnyčią ir kartu dalyvaudami pamaldose, klaupdami ar stodami, per Evangelijos skaitymą

ar pakylėjimą pakuždėdami vaikui jam suprantamai ir paprastai, kas vyksta prie altoriaus ir kodėl dabar atliekame vieną ar kitą veiksmą. Per vieną savaitinę pamokėlę klasėje šito padaryti negali nei tikybos mokytojas, nei joks auklėtojas: tai turi būti kasdien kartu su visa šeima išgyvenamas tikėjimas. O kad tikėjimas ir gyvenimas tikėjimu neįgaliam vaikui labai svarbu, manau, gali paliudyti patys tėvai. Esu iš jų girdėjusi, kokia reikšminga vaikams būna diena, kai mokykloje vyksta tikybos pamoka, kiek jie išmoksta giesmelių ir kaip noriai jas gestikuliuoja, kaip jie, tikybos mokytojų paraginti, vakarais nepamiršta pasimelsti už savo artimuosius, padėkoti už savo dieną. Bent jau mūsų šeimoje vakaro maldą organizuoja neįgalusis sūnus: jis nepasiklos lovos ir neis gulti, o vaikščios iš paskos su žvake rankoje ir sava kalba vis kartos, kad laikas rinktis į maldos ratą.

Šventė savo bendruomenėje Ši šventė dar kartą paliudijo, kad Bažnyčia man visų pirma yra bendruomenė. Na ir kas, kad didžiuosies, jog buvai pakrikštytas „prestižinėje“ bažnyčioje, Pirmąją Komuniją priėmei iš labai žinomo kunigo rankų, o Sutvirtinimas vyko dar kaip nors ypatingai – tai nesuteikia jokios ypatingesnio tikėjimo dovanos. Savoje bendruomenėje priimti svarbiausius sakramentus, turėti ją ir augti lydimam jos tikėjimo, dar labiau susivienyti su ja kartu priimant Eucharistiją ir išgyvenant vienijančio Kristaus Kūno paslaptį – tai man reikšmingiausia. Neįgalaus vaiko dalyvavimas Mišiose – dar vienas svarbus aspektas, kuriam daug dėmesio reiktų skirti ruošiantis šventei. Pirmiausia apgalvoti, kaip neįgalūs vaikai atvažiuos į bažnyčią, kaip jie pateks į pastatą, jei sėdi vežimėlyje, kaip pritaikyti jiems įvažiavimą. Pagalvoti, kaip jie sėdės bažnyčioje, ne kažkur pakraštėlyje, ne kažkurioje eilėje, bet kad galėtų matyti visus liturgijos veiksmus, kartu su bendruomene giedoti – gal jiems žinomas, labai paprastų tekstų giesmes. Taip pat būtina pagalvoti apie šių vaikų tėvus, kur jie bus šventės metu: kartais reikalingą pagalbą gali suteikti tik tėvai, tarkim, tada, kai vaikas nekalba, o iš jaudulio slystelėjo iš vežimėlio ir jam kažką spaudžia ar pan. Baigdama pasakysiu esmingiausia. Katechetai tai paaiškintų teologiškai, o aš, būdama mama, sakau, jog neįgalaus vaiko priimta Pirmoji Komunija yra giliausias Dievo troškimas paliudyti save, esantį mažiausiuose.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Susitikimai

„Jų privatumas niekada nebuvo uždaras“ Ambasadorių Kazį Lozoraitį kalbina Giedrė Jankevičiūtė (VII)

Marijonų vienuolyno kieme Via Corsica 1945 m. liepą skirstoma JAV lietuvių labdara lietuvių karo pabėgėliams Italijoje. Iš kairės: kunigas marijonas Jonas Sakevičius, Vincenta Lozoraitienė, Stasys Girdvainis, architektas Edmundas Karanauskas, BALF’o įgaliotinis Italijoje kunigas Viktoras Pavalkis.

Jūsų žmona Giovanna, prisimindama uošvius Vincentą Lozoraitienę ir Stasį Lozoraitį, išsitarė: „Jų privatumas niekada nebuvo uždaras.“ Kaip vertintumėte šį apibūdinimą?

Mano tėvai nesuprato, kaip galima gyventi siaurą, egoistišką gyvenimą vien sau, savo šeimai. Viešoji veikla jiems buvo ne vien diplomatinių pareigų dalis, bet tiesiog gyvenimo būdas. Nė vienas niekada nesikratė visuomeninės veiklos. Lietuvoje mano motina derino rūpinimąsi šeima ir darbą moterų organizacijose, po karo Romoje ji įsitraukė į karo pabėgėlių šalpą, Italijos lietuvių bendruomenės veiklą, priklausė bendruomenės leisto lietuviško laikraščio „Balsas“ redakcijos kolektyvui. Rašė straipsnius užsienio lietuvių laikraščiams. Jūsų mama po karo, regis, dalyvavo BALF’o – Bendrojo Amerikos ir Lietuvos fondo veikloje?

Pagrindinis šio fondo atstovas Italijoje buvo kunigas Viktoras Pavalkis. Fondui nuomotame bute Lukulo gatvėje netoli JAV ambasados jis apgyvendindavo lietuvius, atvykusius į Romą iš pabėgėlių stovyklų Bolonijos apylinkėse ir Neapolio priemiestyje Banjolyje. Tarpininkaudavo jiems gaunant vizas išvykti į JAV. Pabaiga. Pradžią žr. šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje

Mano motina padėjo Pavalkiui ir jo talkininkams tvarkyti ir dalyti maisto bei drabužių siuntas iš Amerikos. Tos gėrybės buvo saugomos ir paskirstomos marijonų vienuolyne Korsikos gatvėje. Mūsų namai taip pat buvo svetingi. Jau kalbėjome apie menininkus, apsigyvenusius pas mus po karo. Motina mielai dalijosi tuo, ką turėjo, su kitais. Ji mėgo žmones, buvo vaišinga, jai nuoširdžiai patiko bendrauti. Net į eilines užmiesčio išvykas retai važiuodavome vieni. Motina pasikviesdavo Macevičių šeimą, tėvas dažnai pasiūlydavo prisijungti prie mūsų žurnalistui Popovui. Kol gyveno Romoje, nemažai laiko su mano motina praleisdavo Lietuvos banko valdytojo dukra Ona Stašinskaitė. Beveik kas savaitę pietų ateidavo iš Lietuvos pasitraukusios tapytojos Pacevičienė ir Pacevičiūtė, kompozitoriaus Kerbelio žmona Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Motina stengėsi palaikyti ryšius su Lietuvą palikusiais bičiuliais ir pažįstamais, įsikūrusiais Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV. Tokių galimybių turbūt suteikdavo kelionės į Prancūziją pas Bronę Klimienę, kur netoli Nicos būrėsi nedidelė lietuvių kolonija?

Taip, su Brone Klimiene mano tėvai ir mudu su broliu artimai bendravome daugelį metų. Bent kartą per metus jinai su sūnumi Petru aplankydavo mus Ro-

Susitikimai moje arba mes paviešėdavome pas siuntinybėje Paryžiuje ir turėjo ją Grase, Pietų Prancūzijoje. Ten per atostogų namelius Villefranche. karą vokiečiams okupavus Paryžių Toje pačioje apylinkėje taip pat Klimai buvo įsigiję mažą namelį su gyveno rašytojas ir diplomatas dideliu, alyvmedžiais apsodintu soJurgis Savickis. Pas jį tėvas kardu. Deja, Klimas vyresnysis neilgai tais pasimatydavo su VLIK’o juo džiaugėsi. Tik metams tepraėžmonėmis. Net per vasaros kejus Pietų Prancūziją okupavę italai liones tėvas nevengdavo politisuėmė jį ir perdavė vokiečiams, o nių pasitarimų. šie išsiuntė jį į Lietuvą. Raudonajai Taigi net Pietų Prancūzija nearmijai antrą kartą artinantis prie tapdavo atostogų vieta... Lietuvos, Klimas nespėjo pasitraukti Tėvas niekada specialiai atosį Vakarus, buvo sovietų suimtas ir togauti nesistengė ir nenorėjo. Po keliolikai metų ištremtas į Sibirą. Italiją ir Šveicariją pakeliaudavoKlimienė labai skaudžiai išgyveno me, kai lydėdavome tėvą į susitidėl tragiško vyro likimo, per bičiukimus su VLIK’o atstovais Vokielius prancūzų vyriausybėje bandė 1953-ieji, rudeninis susitikimas Klimų išgelbėti jį iš tremties. Klimų dukra vasarnamyje Grase. Iš kairės: Vincenta tijoje. Keliaudami sustodavome Lozoraitienė ir Bronė Klimienė (sėdi), ir prie didžiųjų Italijos ežerų, ir Eglė buvo ištekėjusi už prancūzų Stasys Lozoraitis, Jadvyga Tūbelienė, kalnuose. Į Šveicariją pasivaikšdiplomato. Vyro ryšiai padėjo jai Petras Klimas jaunesnysis čioti po kalnus savo malonumui susisiekti net su generolu de Gaulesame važiavę tik dviese su brole’u, ir šis lankydamasis Maskvoje asmeniškai prašė Chruščiovą išlaisvinti Petrą Klimą ir liu. Na, o man Šveicarijoje teko pabūti ilgiau, nes turėjau leisti jam išvykti į Prancūziją. Deja, Kremliaus valdovai rūpesčio dėl plaučių. Dėl to 1954-aisiais apie pusmetį prašymą nuleido negirdomis. gyvenau Crans Montana kalnuose. Tėvai ir Stasys buvo Grase Klimienę dažnai aplankydavo lietuviai iš Vo- atvažiavę manęs aplankyti. Tai buvo viena iš nedaugelio kietijos, JAV, taip pat svetimšaliai diplomatai. Ir ji, ir asmeninio pobūdžio mano tėvo kelionių. mano tėvai su atvykusiais svečiais dalydavosi prisimiRomoje jūsų šeima bendravo su daugybe žmonių, nimais, svajodavo apie Lietuvos išlaisvinimą ir būsimą ne tik su diplomatais ir politikais. Esate pasakojęs laimingą gyvenimą savo šalyje. apie susitikimus su tokiomis įžymybėmis kaip ArBūdami Grase susitikdavome su apylinkėse gyvetūras Rubinšteinas. nančiais lietuviais – pulkininko Lanskoronskio, Antano Nedrįsčiau šios trumpos pažinties vadinti bendraLiutkaus šeimomis. Jie abu iki karo dirbo mūsų pavimu. Tačiau mano tėvai keletą kartų buvo susitikę su Išvyka į Ninfos sodus netoli Romos 1951 m. birželio 10 d. Rubinšteinu jo koncertų Romoje proga. Rubinšteino Iš kairės: Ona Stašinskaitė, Vincenta Lozoraitienė, Stasys žmona buvo kilusi iš Mlynarskių šeimos. Jos tėvai, Lozoraitis, šeimininkas kunigaikštis Roffredo Caetani, žurnalistas Georges Popoff. dvarininkai, turėjo valdų ir Lietuvoje. Vienas iš dvarų buvo kažkur netoli Kauno. Šitą dvarą Mlynarskis siūlė pirkti mano tėvams, bet kol jie svarstė pasiūlymą, prasidėjo okupacija. Rubinšteinas labai mielai bendravo su mano tėvais, dalijosi prisiminimais apie Lietuvą. Jis buvo puikus menininkas ir tikras energijos fejerverkas. Tėvai žavėjosi jo, muziko, talentu, bet kartu jautė jam sentimentus kaip žmogui, susijusiam su Lietuva. Tarp Lozoraičių šeimos pažįstamų iš Lietuvos buvo nemažai nelietuvių. Jau pasakojote apie Gordevičius. Regis, Jūsų mama palaikė ryšius ir su rusų kilmės dvarininkais Vasilčikovais, 1940 m. emigravusiais iš Lietuvos?

Su Vasilčikovais tėvai susipažino Lietuvoje, tačiau visi jų šeimos nariai saugojo lojalumą carinei Rusijai ir vengė įsitraukti į Lietuvos gyvenimą. Caro laikais ši šeima buvo palyginti žinoma. Kažkuris Vasilčikovas,

Susitikimai

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis vendamas Romoje, Leppikas dažnokai ateidavo pas mus į svečius. Diskusijos su Amadoriu būdavo labai audringos, nes po karo jis gerokai palinko į kairę. Keista, nes po bolševikų perversmo jis atstovavo Italijai Maskvoje ir garsėjo kaip neblogas sovietinių reikalų ekspertas. Tais laikais Amadorio rašyta išsami atmintinė apie SSSR buvo tapusi klasikiniu sovietų sistemos analizės pavyzdžiu. Nuo karo vidurio jis pradėjo remti SSSR, aiškino, kad sovietai laisvina Europą nuo fašizmo.

Vincenta ir Stasys Lozoraičiai pakeliui iš Weggio į Hertensteiną. 1950 m. rugsėjis

Gal tai nebuvo simpatija kairiesiems, o tiesiog antifašizmas?

Mes juk irgi nebuvome Mussolinio šaatrodo, ėjo Kauno gubernatoriaus pareigas. Romoje, lininkai, bet supratome, kuo gali baigtis išlaisvinimas beje, gyveno ir kito Kauno gubernatoriaus – Veriovki- iš fašizmo diktatūros. Nesuprantu, kaip profesionalus no – sūnus Aleksandras. Skirtingai nuo Vasilčikovų, jis diplomatas galėjo taip vienareikšmiškai vertinti sovietų puikiai kalbėjo lietuviškai, visada apsilankydavo Vasario skverbimąsi į Vakarus. Vis dėlto būdavo sunku įtikinti, 16-osios minėjimuose ir buvo nuoširdžiai palankus Lie- regis, patyrusius, su Sovietų Sąjungos realybe susipažituvai. Galbūt Vasilčikovų abejingumą mūsų šaliai pa- nusius politikus ir diplomatus, kad Raudonosios armijos didino ir šeimos finansinis žlugimas nepriklausomybės žygis į Europą reiškia ne ką kita, kaip kitos, ne mažiau metais. Už dvarus, nacionalizuotus per žemės reformą, siaubingos diktatūros įtvirtinimą Rytų ir Vidurio EuLietuvos valdžia išmokėjo Vasilčikovui didžiulę sumą ropoje. Deja, tokie įspėjimai tuo metu Vakaruose nepinigų, kurią jis investavo Vokietijoje. Per 1929 m. kri- buvo „madingi“. Kartais į šias diskusijas įsitraukdavo ir Latvijos atzę jis prarado visus pinigus ir grįžęs į Lietuvą gyveno iš aukų. Mano motina bendravo tik su Irina Vasilčikovaite, stovas Romoje Arnoldas Spekke. Jis buvo gana žinokuri čia vertėsi gana nelengvai. Buvo graži, tad gaudavo mas istorikas, parašęs keletą Latvijos istorijos studijų. epizodinių vaidmenų filmuose. Juk po karo Italiją už- Gyveno labai vargingai, nes po Latvijos okupacijos plūdo filmų statytojai iš JAV. Tarp kitų Irinos vaidmenų prarado diplomatinį statusą. Mano motina karo mebuvo ir epizodas garsiajame kostiuminiame Holivudo tais dalijosi su Spekke šeima maisto kortelėmis, kurias filme „Ben Huras“. Vis dėlto net Irina buvo gana šaltai tėvai, nors irgi netekę oficialaus diplomatinio statuso, nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu. Ryšius su mano tėvais ji vis dar gaudavo iš Italijos užsienio reikalų ministerijos. Išsaugoti kai kurias diplomatines privilegijas tėvui papalaikė tik dėl to, kad pažinojo juos iš prieškario. dėjo ankstesni pažįstami. Korteles, jau kaip diplomatas, Kas dar iš prieškario Kauno Jūsų tėvų pažįstamų gaudavo ir Girdvainis. Taigi turėjome atsargų ir galėjogyveno Romoje? me paremti nepriteklių kenčiančius Tėvas neretai pasikviesdavo Vincenta ir Stasys Lozoraičiai skaito bičiulius. Spekke žmona buvo labai rytinius laikraščius Weggis miestelio romantiška, net egzaltuota. Kai atvakarienės buvusį Italijos atstovą viešbutyje Šveicarijoje. 1950 m. rugpjūtis Lietuvoje Giovannį Amadorį. Po eidavome pas juos į svečius, sėsdavakarienės jie iki paryčių diskuvo prie fortepijono ir susimąsčiusi tuodavo apie Europos politinę pradėdavo skambinti. Žavėjausi jų padėtį. Tose diskusijose taip pat dukra Violeta, keleriais metais už dalyvaudavo ir buvęs Estijos atmane vyresne. Ji labai elegantiškai stovas Kaune Johannas Leppirūkydavo cigaretes su ilgu kandikas. Kaip Estijos atstovas iš Liekliu. Iš pradžių ištekėjo už anglo, tuvos jis išvyko į Romą, bet 1940 o jam mirus susituokė su kilmingu m. buvo priverstas uždaryti atitalu iš Šiaurės Italijos. Kai atvažiuostovybę. Į Estiją, aišku, negrįžo. ja į Romą, visada man paskambina, ir mes susitinkame. Rūkyti ji metė, Praleido Romoje karą, gyveno bet pradėjo tapyti. Neseniai Latviir keletą metų po karo, kol vedė jos ambasada buvo surengusi jos švedę ir išvyko į Stokholmą. Gy-

Susitikimai paveikslų parodą Romoje. Violetos tėvas, pragyvenęs Romoje keliolika metų, grįžo į diplomatinę tarnybą – buvo paskirtas Latvijos atstovu Vašingtone. Abu su žmona persikėlė į JAV ir ten gyveno iki mirties. Mano tėvus aplankydavo ir kiti pažįstami iš prieškario Kauno: du buvę Italijos atstovai Kaune – baronas Giovanni di Giura ir Angelo Cassinis. Kaip beveik visi Lietuvoje tarnavę užsienio diplomatai, jie abu su nostalgija prisimindavo mūsų šalyje praleistą laiką ir nuoširdžiai mus užjautė. Pokario metais baronas di Giura buvo įkūręs Lietuvos ir Italijos draugystės asociaciją, kuri gana aktyviai kėlė Baltijos šalių okupacijos problemą, skleidė žinias apie Lietuvą ir mūsų kaimynes. O Viačeslavą Ivanovą ar pažinojote?

Ne, jis buvo tik Rannito bičiulis. Deja, nesu su juo susitikęs. Tik pavėžėdavau Rannitą iki jo namų Aventine. Rannitas buvo didelis Ivanovo gerbėjas, laikė jį vienu iš šviesiausių rusų intelektualų bei mąstytojų. Jie kalbėdavosi įvairiausiomis temomis – apie meną, poeziją, rusų literatūrą, apie Čiurlionį, kurį abu didžiai vertino, neaplenkdavo nė politinių klausimų. Senas rusų emigrantas Ivanovas kalbėjo labai gražia, nesudarkyta rusų kalba. Rannitas ir tai nuolat mėgdavo pabrėžti. Vartant jūsiškės šeimos nuotraukų albumus, žavi Jūsų tėvų puiki išvaizda. Abu visada pasitempę, elegantiški. Tuo tarpu teko aptikti užuominų, kad Jūsų motina garsėjo santūrumu, net buvo laikoma puritone. Kaip paaiškintumėte šį prieštaravimą?

Santūrumas ir polinkis tvarkingai atrodyti nėra nesuderinama. Iš tiesų tėvas ir motina nuo pat jaunystės dienų turėjo įgimtą estetinį jausmą ir kreipė reikiamą dėmesį į tvarkingą, skoningą apsirengiS. Lozoraitis terasoje su sūnaus Kazio mą. Pavyzdžiui, draugės šuneliu Sobaka. Roma, 1955 m. niekada nesu matęs savo tėvo be kaklaryšio. Daugiausia, ką jis sau leisdavo itališkos vasaros karštyje, – nusivilkti švarką. Šiandien tai gal sunku suprasti, bet jie augo ir brendo kitoje epochoje. Tuo metu ir fotografija turėjo kitą prasmę ir atliko kitokį vaidmenį nei dabar. Šeimos albume yra nuotrauka (ją „Artuma“ publikavo 4-ojo numerio 23 p. – red. past.), daryta mūsų namuose viešint mamos seseriai Gražinai su vyru. Nusifotografavome visi: mano tėvai, mes su Stasiu, Gražina su Rannitu, net tėvo

Kazys ir Giovanna Lozoraičiai atostogauja Sorrente. 1992 m.

šuniukas Pekas. Prisimenu, kad buvo šilta diena, bet mama atsinešė iš spintos kailinę peleriną ir užsimetė ją ant pečių. Jai atrodė, kad reikia pasipuošti, nes visos šeimos nuotrauka – išskirtinis įvykis, ir jam būtina deramai pasiruošti. Gražiausios Jūsų tėvo fotografijos darytos Kaune, Zinaidos Bliumentalienės ateljė.

Jis neslėpdavo, kad mėgo ten lankytis, nes Zinaida buvo puiki portretistė, graži moteris ir įdomi pašnekovė. Tėvas apskritai vertino protingų ir sąmojingų moterų draugiją. Namie turėdamas išsilavinusią, smalsią, emancipuotą moterį, buvo įpratęs bendrauti su ryškaus charakterio asmenybėmis. Be kita ko, visada labai palankiai atsiliepdavo apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Ji buvo lietuvių delegacijos Tautų Sąjungoje narė. Tėvas susitikdavo su ja ir Kaune, ir Tautų Lygos posėdžiuose Ženevoje. Tėvas visada žavėjosi jos intelektu. Jūsų tėvai turbūt buvo itin plačių interesų asmenybės.

Tikrai visą gyvenimą jie buvo komunikabilūs, viskuo domėjosi, stengėsi suprasti aktualijas, tad sugebėdavo nesunkiai užmegzti pokalbį su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Jau minėjau, kad profesiniai interesai tėvą suvesdavo daugiau su politikais, žurnalistais. Tačiau tarp artimų jo pažįstamų buvo ir ne vienas menininkas. Juk jaunystėje motina su tėvu dalyvavo „Vilkolakio“ renginiuose Kaune. Matyt, tada prasidėjo jų pažintis su Faustu Kirša, trukusi ilgus metus. Kiek vėliau tėvai suartėjo su Kajetonu Sklėriumi. Jam mirus, ir toliau

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Susitikimai palaikė santykius su Vokietijoje gyvenusia dailininko našle Elena Sklėriene. Po karo tėvas susirašinėjo, o retsykiais ir susitikdavo su JAV apsigyvenusiu poetu Stasiu Santvaru, žurnalistu Broniu Raila. Tėvai bendravo su žmonėmis, nepaisydami jų visuomeninės padėties, dažnai ir politinių ar ideologinių įsitikinimų. Tas bendravimas niekada nebuvo savanaudiškas. Domėtasi pašnekovo asmenybe, jo interesais, nuomonėmis.

To paties tėvai mokė ir mudu su Stasiu. Tai justi lietuviškame dokumentiniame filme „Vilties prezidentas“. Prisiminimais apie mano brolį dalijasi ir žinomi valstybininkai, ir laikraštininkas iš Via Po, iki šiol turintis kioską priešais namus, kuriuose gyveno Stasys. Šis laikraštininkas, beje, labai džiaugiasi kaskart, kai paminiu, kad filmas, kuriame ir jis dalyvavo, vėl buvo parodytas per Lietuvos televiziją.

Lozoraičių šeimos biblioteka parkeliavo į Lietuvą Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondai pasipildė itin vertinga spaudos kolekcija – iš Romos pargabentu daugiau nei 16 tūkstančių vienetų Lozoraičių šeimos knygų bei periodinių leidinių rinkiniu. Jį perdavė ambasadorius Kazys Lozoraitis, nuo 1992 iki 2004 m. ėjęs LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus prie Šventojo Sosto pareigas. Rinkinyje sukauptos visų šeimos narių knygos. Primintina, kad net trys Lozoraičių šeimos atstovai ilgus metus atidavė Lietuvos diplomatinei tarnybai. Daugiausia yra Stasio Lozoraičio (vyresniojo; 1898–1983) surinktų leidinių, tarp jų – ir su Lietuvos pasiuntinybės Italijoje spaudu. Ypač vertingas politinių bei istorinių knygų rinkinys – tai Vakarų Europos ir kitų šalių istorikų bei marksizmo-leninizmo tyrinėtojų darbai apie Sovietų Sąjungą, kuriuose rašoma ir apie Baltijos kraštų okupaciją ir jos padarinius. Didžiuma leidinių nežinomi Lietuvoje, nes sovietmečiu bibliotekos negalėjo įsigyti politinės tematikos užsienio knygų. Taip pat pažymėtinas gausus rinkinys knygų (tarp jų labai retų) apie mūsų šalį įvairiomis užsienio kalbomis. Rinkinyje yra ir svarbiausi tarpukario

bei lietuvių išeivijos istorinės tematikos leidiniai. Paminėtinas Vincentos Lozoraitienės (1896–1987), žymios visuomenės veikėjos ir pedagogės, pirmosios M. Montessori pedagoginės mokyklos idėjų skleidėjos Lietuvoje, surinkto ypač vertingo Vakarų Europos pedagoginės literatūros, taip pat ir geriausių pasaulinės vaikų grožinės literatūros knygų rinkinys, įvardytinas vaikų literatūros aukso fondu. V. Lozoraitienė stengėsi gauti vaikiškų knygų ir iš okupuotos Lietuvos; jos būdavo siunčiamos į Romą pažįstamų žmonių adresais. Didžiulis grožinės literatūros knygų rinkinys anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis liudija plačius visų šeimos narių skaitymo akiračius. Iš Stasio Lozoraičio (jaunesniojo; 1924–1994) knygų ypač verta pažymėti leidinius, surinktus jo diplomatinės tarnybos Vašingtone laikotarpiu. Tai reti spaudiniai, atspindintys to meto politinę padėtį griūvant sovietų imperijai ir liudijantys Lietuvos diplomatijos pastangas priartinti mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Lozoraičių bibliotekoje sukaupti ir pokariniais metais Italijoje lietuvių kalba

spausdinti leidiniai: laikraštis „Lietuvių balsas“ (1945–1947), kurio pirmuosius numerius redagavo V. Lozoraitienė, o vėliau bendradarbiavo ir S. Lozoraitis (jaunesnysis), kun. Vincento Mincevičiaus leistų informacinių biuletenių ELTA-press rinkiniai, skelbę žinias apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, taip pat Saleziečių spaustuvėje Italijoje lietuvių kalba spausdintos knygos lietuvių išeivijos jaunajai kartai, jau seniai tapusios bibliografinėmis retenybėmis. Kolekcijoje yra daugiau nei 10 tūkstančių vienetų įvairių Vakarų Europos šalių istorinių bei politinių žurnalų, kuriuose gausu straipsnių apie Lietuvą, taip pat lenkų bei rusų emigrantų įvairiose valstybėse leisti kultūros bei politikos periodiniai leidiniai. Mažvydo bibliotekos vadovybė sutarė su šeimos rinkinį saugoti perdavusiu ambasadoriumi K. Lozoraičiu, kad jis bus tvarkomas kaip atskira kolekcija, leidiniai žymimi specialiu spaudu „Lozoraičių biblioteka“ ir pristatomi elektroniniame kataloge.

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Upės pakrantėje Giovannino GUARESCHI

Rugpjūčio mėnesį tarp pirmos ir trečios valandos po pietų kukurūzais bei kanapėmis apaugusiose žemumose tvyro toks karštis, kad, regis, gali jį pamatyti ir ranka paliesti. Atrodo, tarsi verdančio stiklo uždanga kabo vos keli sprindžiai nuo nosies. Jei einate per tiltą ir žiūrite žemyn į perkasą, galite matyti išdžiūvusį ir supleišėjusį dugną ir kur ne kur nugaišusią žuvį. Jei nuo pakrantės kelio pažvelgiate į kapines, jums beveik atrodo, kad girdite, kaip griaučiai barška įkaitintame smėlyje. Vieškelyje jūs sutiksite atsitiktinį vežimą, prikrautą smėlio, kurio vežėjas kniūpso ant krovinio, vėsindamas pilvą ir kaitindamas nugarą, arba, patogiai susirangęs, su kišeniniu peiliu žvejoja kąsnelius vandeningame arbūze, tarsi kokį dubenėlį laikomame pasidėjus ant kelių. Paskiau, kai ateinate prie didžiojo pylimo, pamatote plačią, išdžiūvusią nejudančią ir tylią upę, kuri panaši ne į upę, o į mirusio vandens kapus. Don Kamilis ėjo didžiosios upės link, pasidėjęs po skrybėle didelę baltą skarelę. Buvo pusė antros popiet ir matant jį tokį vienišą baltame kelyje po deginančiais saulės spinduliais, negalima buvo įsivaizduoti nieko juodesnio ir nieko kunigiškesnio. – Jei šiuo metu dvidešimt kilometrų spinduliu yra nors vienas nemiegantis, aš suvalgysiu savo skrybėlę, – pratarė Don Kamilis. Paskiau peršoko pylimą, atsisėdo akacijos paūksmėje ir pro žalumynų tarpus stebėjo žvilgantį vandens paviršių. Nusirengęs drabužius, tvarkingai sudėjo, pakišo po krūmu ir, likęs tik su apatinėmis kelnaitėmis, šoko į vandenį. Buvo labai ramu. Niekas negalėjo jo matyti, nes, pasirinkęs pogulio laiką, buvo susiradęs ir labai nuošalią vietą. Vienu žodžiu, buvo atsargus. Po pusvalandžio jis išlindo iš akacijomis apgaubto vandens, priėjo prie krūmo, kur buvo pakišęs drabužius, bet jų jau nerado. Don Kamilis neteko žado. Tai negalėjo būti vagystė: niekas negalėjo susigundyti sena ir sutriušusia kunigo sutana. Čia turėjo būti kokia pikta dvasia. Ir kaip tik tuo metu jis išgirdo balsus pylimo pusėje. Kai Don Kamilis jau galėjo šį tą pastebėti, jis pamatė būrį jaunų vyrų ir mergaičių ir netrukus

atpažino jų vadovą Liesių. Jį apėmė staigus noras nuplėšti akacijos šaką ir išvanoti jiems kailį. Bet jam buvo aišku, kad jie to tik ir telaukė: jie norėjo pasišaipyti iš Don Kamilio apatinėmis kelnaitėmis. Tada jis šoko atgal į vandenį ir, plaukdamas galvą panėręs, pasiekė viduryje upės esančią salelę, kurios krūmuose ir pranyko. Nors jo priešai negalėjo pastebėti, kad jis išlipo iš vandens, bet suprato jį bėgant ir, nusileidę prie upės kranto, dainuodami bei juokaudami, laukė. Don Kamilis buvo apsuptas. Koks silpnas yra stipruolis, pasijutęs esąs juokingas! Don Kamilis išsitiesė pakrūmėje ir laukė. Kitų nematomas, jis pats dairėsi ir pastebėjo, kad atvyko Peponis, lydimas Staigiaus, Pilkio ir viso generalinio štabo. Liesius plačiai mosikuodamas aiškino, o kiti juokėsi. Paskiau atėjo dar daugiau žmonių. Don Kamilis suprato, jog raudonieji nori, kad jis brangiai apmokėtų visas senas ir naujas sąskaitas ir kad šį kartą jie panaudojo geriausią būdą, nes, kai kas nors tampa juokingas, niekas jo nebijo, nors jis turėtų centnerinį kumštį ir atstovautų Amžinajam Tėvui. Trumpai tariant, buvo labai nemalonu, nes Don Kamilis niekuomet nieko negąsdino, išskyrus velnią. Bet dabar politika taip nelemtai pasikeitė, kad raudonieji laikė kleboną priešu ir, kai reikalai nesiklostė taip, kaip jie norėjo, kaltino kunigus. Jei reikalai eina blogai, paprastai stengiamasi surasti atpirkimo ožį. – Viešpatie, – tarė Don Kamilis, – man gėda į Tave kreiptis mūvint apatines kelnaites, bet dalykas labai rimtas ir, jei nėra sunkios nuodėmės, kad vargšas klebonas, mirdamas iš karščio, eina maudytis, prašau – padėk man, nes aš pats jau negaliu išsigelbėti. Žioplinėtojai atsinešė vyno butelių, krūvą maisto ir akordeoną. Upės krantas buvo paverstas paplūdimiu ir blogiausia, kad jie nė nemanė nutraukti apsupimo. Priešingai, jie praplėtė jį visu puskilometriu nuo kranto iki kalno ir dar net už garsiosios brastos, kur dviejų šimtų metrų krantas buvo apaugęs įvairiais krūmais. Nuo 1945 metų niekas ten nebuvo kojos įkėlęs, nes vokiečiai pasitraukdami išsprogdino visus tiltus ir užminavo abu brastos krantus. Po kelių nepasisekusių

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai mėginimų minų ardytojai izoliavo šią vietą, aptvėrė ją spygliuotomis vielomis. Šioje apylinkėje nebuvo Peponio raudonųjų ir tik išprotėjusiam galėjo ateiti į galvą lįsti į tą minų velnynę. Don Kamiliui nebuvo jokios išeities: jei mėgintų plaukti pasroviui, būtų atsidūręs ties pat miesteliu, o plaukdamas prieš srovę, būtų pakliuvęs į minų laukus. Kunigas, dėvįs tik apatines kelnaites, negalėjo sau leisti tokio malonumo. Don Kamilis nejudėjo: jis pasiliko betysąs drėgname smėlyje, krimsnodamas karklą ir sekdamas savo susipainiojusias mintis. – Ką gi, – priėjo prie išvados, – garbingas žmogus pasilieka garbingas ir su apatinėmis kelnaitėmis. Svarbiausia, kad jis ką nors garbingo padaro, o tada rūbas nustoja bet kokios reikšmės. Jau pradėjo temti ir pakrantės žioplinėtojai uždegė žibintus bei žiburius. Kai tik žolynai nuo tamsos pajuodavo, Don Kamilis pliumptelėjo į vandenį ir atsargiai plaukė, kol kojomis pasiekė brastos dugną. Tada nėrė tiesiai į krantą. Niekas negalėjo jo pamatyti, nes jis ne tiek plaukė, kiek ėjo, kartkartėmis iškišdamas galvą į paviršių grybštelti oro. Štai jau ir krantas. Svarbu buvo išlįsti iš vandens niekieno nepastebėtam; atsidūręs krūmuose, galėtų lengvai pasiekti pylimą, kurį perbėgęs kitoje pusėje įsmuktų į vynuogynų bei kukurūzų laukus ir be vargo pasiektų savo daržą. Jis čiuptelėjo krūmą, atsargiai pakilo, bet kai jau buvo belipąs į krantą, krūmas išsirovė ir Don Kamilis pliumptelėjo atgal į vandenį. Pliaukštelėjimas suskambo ir išgirdę žmonės bėgo artyn. Gerai pasispyręs Don Kamilis užšoko ant kranto ir dingo tarp krūmų. Žmonės garsiai šaukė ir subėgo iš abiejų krūmų pusių, o pakilęs mėnulis apšvietė tą vaizdą. – Don Kamili! – prasiveržęs į priekį riktelėjo Peponis. – Don Kamili! Tačiau niekas neatsakė ir tyla užgulė visų žmonių širdis. – Don Kamili! – dar kartą sušuko Peponis. – Dėl Dievo, nejudėk! Esi minų laukuose! – Aš žinau, – iš krūmų vidurio ramiu balsu atsakė Don Kamilis. Liesius ėjo į priekį su ryšuliu rankose. – Don Kamili, – sušuko, – nejudėk! Užtenka vienu pirštu užkabinti miną ir išlėksi į orą! – Žinau, – ramiu balsu pakartojo Don Kamilis. Liesius apsipylė prakaitu. – Don Kamili, – šūktelėjo, – tai buvo nevykęs pokštas. Nejudėk, štai tamstos rūbai! – Mano rūbai? Ačiū, Liesiau! Būkite toks malonus atnešti juos čia! Krūmų viršuje sujudėjo viena šaka. Liesius išsižiojo ir atsisuko į kitus.

Tylą pertraukė ironiškas Don Kamilio juokas. Peponis čiupo ryšulį iš Liesiaus rankų. – Aš juos atnešiu, Don Kamili, – tarė Peponis, atsargiai eidamas prie spygliuotų vielų. Jis jau buvo bekeliąs koją per tvorą, kai Liesius jį pasivijo ir nutempė atgal. – Ne, vade, – tarė Liesius, imdamas iš jo ryšulį ir lipdamas per tvorą. – Kas užkliudys, tam ir teks! Žmonės atsitraukė. Visų kaktos buvo prakaitu išrasojusios ir visi susiėmė už galvų. Liesius pamažu slinko prie krūmų, atsargiai dėstydamas kojas, o klaiki tyla apgaubė visus. – Štai, – silpnu balseliu tarė Liesius, priėjęs prie Don Kamilio krūmo. – Gerai padarei, – murmtelėjo Don Kamilis, – eik šen! Tu turi teisę pamatyti Don Kamilį apatinėmis kelnaitėmis. Liesius jo paklausė. – Na, kaip? Kokį įspūdį tau daro klebonas apatinėmis kelnaitėmis? – paklausė Don Kamilis. – Nežinau, – sumurmėjo Liesius. – Visur juoda, tik blykčioja raudonos kibirkštys. Ir mėnulis juodas... Atsiduso. – Aš, – per dantis košė Liesius, – kai ką pavogiau, kai ką apkūliau, bet niekuomet nieko blogo nepadariau. – Ego te absolvo! – atsakė jam Don Kamilis peržegnodamas. Juodu pamažu slinko prie upės kranto, o žmonės sulaikę kvapą laukė sprogimo. Juodu perlipo spygliuotų vielų užtvarą. Paskiau ėjo keliu: Don Kamilis pirmas, o Liesius iš paskos, ant pirštų galų, tarsi dar tebebūtų užminuotame lauke, nes nieko jau nebesuprato. Staiga jis susmuko ant žemės, Peponis, kuris už dvidešimt metrų buvo visų susirinkusiųjų priekyje, valandėlę pasilenkė, nenuleisdamas akių nuo Don Kamilio pečių, nutvėrė Liesių už švarko apykaklės ir vilko jį kaip kokį skudurų maišą. Prie bažnyčios durų Don Kamilis atsisuko, mandagiai nusilenkė savo parapijiečiams ir įėjo į vidų. Visi kiti tylėdami išsiskirstė, pasiliko tik Peponis, kuris žiūrėjo į uždaras bažnyčios duris ir vis tebelaikė už apykaklės nualpusį Liesių. Paskiau papurtė galvą, nusisuko ir nuėjo, vilkdamas iš paskos savo bendrą.

* * * – Viešpatie, – tarė Don Kamilis Nukryžiuotajam, – žmogus turi tarnauti bažnyčiai, nors jam tektų ginti klebono apatinėmis kelnaitėmis garbę. Kristus nieko neatsakė. – Viešpatie, – nekantriai tarė Don Kamilis, – ar aš sunkiai nusidėjau, eidamas maudytis? – Ne, – atsakė Kristus, – bet tu sunkiai nusidėjai, versdamas Liesių atnešti tavo rūbus.

Atokvėpio valandai – Aš netikėjau, kad jis man juos atneš. Buvau neatsargus, bet ne blogas. Upės pusėje pasigirdo tolimas sprogimas. – Kartais minų laukais prabėga kiškis ir išsprogdina... – paaiškino Don Kamilis vos girdimu balsu. – Taigi reikia padaryti išvadą, kad Tu... – Nedaryk jokių išvadų, Don Kamili, – šypsodamasis pertraukė jį Kristus. – Kai tu dabar karščiuoji, tavo išvados gali būti bevertės.

Tuo tarpu Peponis pasiekė Liesiaus namų duris. Pabarškinus jas atidarė senelis, kuris nieko nesakė, kai Peponis atidavė jam atvilktą naštą. Tuo metu ir Peponis išgirdo sprogimą. Jis papurtė galvą ir atsiminė daugybę dalykų. Paskiau jis valandėlei atsiėmė iš senelio Liesių ir dėjo tokį antausį, kad jam net plaukai ant galvos pasišiaušė. – Pirmyn! – dusliu balsu tarė Liesius, kai senis vilko jį į vidų.

Nusikaltimas ir bausmė Vieną rytą Don Kamilis, išėjęs iš šventoriaus, pamatė, kad naktį kažin kas raudonais brūkšniais ant baltutėlės klebonijos sienos pusmetrinėmis raidėmis buvo užrašęs „Don KAMALIS“. Atsinešęs kibirą kalkių ir teptuką, Don Kamilis prakaitavo, norėdamas uždažyti užrašą, bet šis buvo padarytas anilininiais dažais, o anilinas, nors kalkių ir per tris pirštus sukrėstum, vis tiek prasimuša į viršų. Tada Don Kamilis griebėsi grandiklio, kuriuo, jei būtų norėjęs viską panaikinti, būtų reikėję darbuotis ištisą pusdienį. Visas baltas kaip malūnininkas ir juodų minčių kankinamas, Don Kamilis nuėjo pas altoriaus Kristų. – Jei žinočiau, kas tai padarė, – tarė, – tol jam krėsčiau, kol lazdinis suaižėtų. – Nedramatizuok, Don Kamili, – patarė Kristus. – Vaikų darbas. Pagaliau, nieko blogo jis nepasakė. – Negražu kunigą vadinti uosto darbininku, – protestavo Don Kamilis. – Be to, tai yra labai taiklus pravardžiavimas, ir jei žmonės sužinos, prilipins jį man visam gyvenimui. – Turi, Don Kamili, stiprius pečius, – paguodė jį besišypsąs Kristus. – Aš tokių pečių neturėjau, o vis tiek nešiau kryžių, nors niekam kailio ir nekaršiau. Don Kamilis numanė, kad Kristus sako tiesą, bet nebuvo visai įtikintas. Vakare, užuot ėjęs gulti, pasislėpė patogioje vietoje ir kantriai laukė. Kai apie antrą valandą nakties į šventorių įėjo vienas tipelis ir, pasistatęs ant žemės dažų kibirėlį, pradėjo su teptuku darbuotis prie klebonijos sienos, Don Kamilis, neleidęs baigti nė pirmosios „D“ raidės, užvožė ant galvos dažų kibirėlį, pastūmė ir priedo spyriu į užpakalį palydėjo.

Anilino dažai yra bjaurus dalykas. Milžinėlis (iš Peponio gaujos), kurio galva buvo tais dažais ištrinkta, užsidaręs tris dienas plovėsi visokiomis pasaulyje esančiomis valomosiomis priemonėmis, bet galiausiai, nieko nelaimėjęs, turėjo eiti į darbą. Šis įvykis buvo jau plačiai žmonėse pasklidęs, ir jį praminė „Raudonodžiu“. Don Kamilis pustė tą ugnį, o raudonasis Milžinėlis iš pykčio žaliavo. Vieną vakarą Don Kamilis, grįžęs iš pobūvio pas daktarą, patyrė, kad jo durų rankeną kažkas ištepė baisiai dvokiančiomis išmatomis, bet pajuto per vėlai. Niekam nieko neprasižiojęs, tuoj pasinašino smuklės link ir, radęs Milžinėlį, ta pačia nešvaria nuo durų rankenos ranka tvojo tokį antausį, kad tam net akyse tamsu pasidarė. Aišku, tie dalykai tuoj persimetė į politinę sritį. Milžinėlis sėdėjo su penkiais ar šešiais savo draugais ir Don Kamilis buvo priverstas gintis, stverdamasis suolo. Tą pačią naktį kažkoks nežinomasis „užgrojo serenadą“, atseit, prie klebonijos durų išsprogdino kažkokį užtaisą. Pykčiu nebetvėrė tie šeši, suolu Don Kamilio išblaškyti į pašalius, o karčiamoje kilo toks triukšmas, jog mažai betrūko, kad įsiliepsnotų tikras gaisras. Visi dėl to įvykio buvo susirūpinę. Vieną gražų rytą Don Kamilis turėjo keliauti į miestą, nes vyskupas buvo jį pakvietęs. Vyskupas buvo senas ir palinkęs, tad, norėdamas pažvelgti Don Kamiliui į veidą, turėjo užversti galvą aukštyn. – Don Kamili, – tarė vyskupas, – tu esi ligonis. Tau bent mėnesiui reikalingas ramus poilsis kokiame nors

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai gražiame kalnų kaimelyje. Taip, taip! Rauduvės klebonas mirė ir tu vienu šūviu nušausi du zuikius: gerai aptvarkysi parapiją ir pataisysi savo sveikatą. Po kiek laiko grįši sveikas kaip ridikas. O tave pavaduos kunigas Petras, jaunas kunigėlis, kuris tau nieko nepakenks. Ar esi patenkintas, Don Kamili? – Ne, Ekscelencija, bet vyksiu, jei Ekscelencija įsakote. – Puiku, – atsakė vyskupas. – Tavo drausmingumas yra vertingesnis, nes nesiaiškindamas sutinki vykdyti tai, kas tau nemalonu. – Ekscelencija, ar jums bus malonu, jei miestelyje ims kalbėti, kad aš pabėgau pabūgęs? – Ne, – nusišypsojo senelis. – Niekas pasaulyje negalėtų patikėti, kad Don Kamilis ko nors bijotų. Keliauk su Dievu, Don Kamili, ir daugiau niekados nesišvaistyk suolais: tai nėra krikščioniška priemonė. Miestelyje žinia tuoj pasklido ir pats Peponis ją paskelbė nepaprastame atsišaukime. – Don Kamilis išvyksta, – skelbė Peponis. – Už bausmę yra perkeliamas į kalnų bažnytkaimį, į velnio namus. Rytoj jis mus apleidžia. – Labai malonu! – šaukė susirinkusieji. – Tegul jis ten nusprogsta! – Gal ir geriau taip, – šūktelėjo Peponis. – Jis mano čia esąs popiežius ir karalius. Jei būtų likęs, būtume neapsiėję be žiauresnių susidūrimų. Savo energiją galėsime kur kitur sunaudoti! – Turi išbėgti kaip šuo! – šaukė Staigius. – Perspėkite žmones, kad rytoj nuo pusės trijų iki pusės keturių po pietų niekas nesirodytų gatvėse, jei nenori turėti nemalonumų. Laikui atėjus, Don Kamilis, pasiruošęs lagaminėlį, nuėjo atsisveikinti su altoriaus Kristumi. – Labai man gaila, kad negaliu Tavęs pasiimti su savimi, – sudejavo Don Kamilis. – Vis tiek aš tave palydėsiu, – atsakė Kristus, – keliauk ramus. – Ar tikrai sunkiai nusikaltau, kad mane ištremia? – paklausė Don Kamilis. – Taip. – Vadinasi, visi prieš mane nusiteikę, – atsiduso Don Kamilis. – Visi, – atsakė Kristus. – Ir Don Kamilis tau yra priešingas ir nepritaria tavo elgesiui. – Taip, tiesa, – prisipažino Don Kamilis. – Nors imk ir skelk pats sau antausį. – Valdyk savo rankas, Don Kamili, ir laimingos kelionės! Jei didmiestyje panašiais atvejais jaudinamasi, tai kaime dar labiau. Don Kamilis įlipo į traukinį ir, matydamas už miškelio išnykstant savąją varpinę, pajuto didelį širdies skausmą.

– Niekas manęs neatsimena, – sudejavo Don Kamilis. – Aiškiai matyti, kad neatlikau savo pareigos. Paprastas traukinys sustoja visose stotyse, tad stabtelėjo ir Giraitėje, keturių gyventojų kaimelyje, šešių kilometrų atstu nuo Don Kamilio parapijos. Čia nelauktai ir netikėtai į Don Kamilio skyrių priėjo žmonių; šie jį nustūmė prie lango, pro kurį jis pamatė didžiausią minią, plojančią rankomis ir mėtančią jam gėles. – Peponio sėbrai buvo paskelbę, kad jei kas nors pasirodys gatvėje tamstai išvykstant, gaus lazdinių, – paaiškino Ilgkelio pusininkas. – Kad neįvyktų nesusipratimų, visi atvykome čia su tamsta atsisveikinti. Don Kamilis nieko nesuprato, tik jo ausyse ūžė. Kai traukinys vėl pajudėjo, jo skyriuje gulėjo primėtyta gėlių, vyno butelių, ryšulių, o vištos ir gaidžiai surištomis kojomis kudakavo. Vienas dalykas jam knietė širdyje. – Anie, vadinasi, galanda ant manęs savo aštrius dantis, jei taip padarė! Ar neužteko, kad jie atsikratė manęs? Už ketvirčio valandos traukinys sustojo Girlenčiuose, paskutinėje valsčiaus stotyje. Čia Don Kamilį kažin kas pašaukė vardu: priėjęs prie lango, pamatė viršaitį Peponį su visais jo sėbrais. Viršaitis Peponis pasakė tokią kalbą: – Prieš tamstai apleidžiant mūsų žinybai pavestą valsčiaus sritį, norime pasveikinti visų gyventojų vardu ir palinkėti, kad tamstos sveikata veikiai pasitaisytų, idant greitai galėtumėte grįžti į savo dvasinę misiją. Kai traukinys pradėjo judėti, Peponis atsisveikindamas iškilmingu mostu nusiėmė skrybėlę. Panašiai padarė ir Don Kamilis, žiūrėdamas pro langą. Jis ten nejudėdamas stovėjo kaip laisvės statula.

* * * Rauduvės bažnytėlė stūksojo kalnagūbriuko viršūnėje lyg atviruke nupieštas vaizdelis. Čia atvykęs Don Kamilis, pilna krūtine traukdamas pušų orą, patenkintas šūktelėjo: – Kiek pabuvęs, tamsta pataisysi sveikatą ir galėsi grįžti į savo dvasinę misiją... Tai jis sakė visai rimtai, ir šis „tamsta“ jam atrodė vertingesnis už visas Cicerono kalbas.

Atokvėpio valandai

Sugrįžimas į avidę Kunigėlis, atsiųstas tvarkyti parapijos reikalų Don Kamilio politinės ligos metu, buvo jaunas ir mandagus. Jis gerai žinojo ką darąs: puikiai ir mandagiai kalbėjo, vartodamas tikslius ir pritaikytus žodžius, kurie, atrodė, buvo parinkti iš paskutinės laidos žodyno. Nors žinojo, kad šis paskyrimas laikinas, jaunasis kunigėlis įvedė bažnyčioje kai kuriuos pakeitimus, idant pats svetimuose namuose galėtų jaustis pakenčiamai. Čia beveik nebūtų galima ieškoti palyginimų, bet įvyko panašiai kaip viešbutyje apsistojus. Nors ir aiškiai žinome čia vieną naktį tenakvosią, tačiau neiškenčiame nepastūmę stalelio iš dešinės į kairę, o kėdės iš kairės į dešinę, nes kiekvienas turime savo estetikos, darnos, spalvų skonį, ir kas kartą jaučiamės nepatenkinti, jei, turėdami laisvą valią, nesusitvarkome taip, kaip norime. Iš tikrųjų, kai jaunasis kunigėlis pirmąjį sekmadienį laikė pamaldas, žmonės pastebėjo dvi naujenybes: didelė žvakidė, laikiusi gražiomis gėlytėmis išmargintą Velykų žvakę ir paprastai stovėdavusi kairėje altoriaus pusėje ant antrojo laiptelio, dabar buvo perkelta į dešinę ir pastatyta prieš vienos šventosios paveikslą, o šio paveikslo anksčiau nė nebuvo. Traukiami smalsumo pamatyti naująjį kleboną, susirinko visi miestelio gyventojai, o Peponis ir jo raudonieji sėbrai stovėjo pirmose eilėse. – Ar pastebėjai? – klastingai šypsodamasis tarė Peponiui Staigius, rodydamas į perkeltą žvakidę. – Naujenybė! – Mmm! – sumykė labai neramus Peponis. Jis liko nervingas, kol kunigėlis, priėjęs prie grotelių, pradėjo sakyti dienai pritaikytą pamokslą. Ilgiau Peponis nesusivaldė ir vos tik kunigėlis pradėjo pamokslą, atsiskyrė nuo būrio, ryžtingai pažengė į dešinę, nutvėrė žvakidę su didžiąja žvake, perkėlė į kairę ir pastatė į senąją vietą ant antrojo laiptelio. Po to grįžo į pirmosios eilės vidurį ir, plačiai išsižergęs ir ant krūtinės sukryžiavęs rankas, išdidžiai įsmeigė akis į jaunąjį kunigėlį. – Gerai padarei! – sušnibždėjo visa tikinčiųjų minia, neišskiriant nė politinių priešų. Kunigėlis išsižiojęs sekė Peponio veiksmus, po to nubalo ir, šiaip taip atbarškinęs savo pamokslėlį, grįžo prie altoriaus tęsti Mišių. Išeinantį iš bažnyčios jį pasitiko Peponis su visu savo štabu. Šventorius buvo pilnas tylių ir susiraukusių žmonių.

– Pasakykite, ku... kunigėl, – pro dantis košdamas žodžius, paklausė Peponis, – kas yra tas naujasis asmuo, kurio paveikslą tamsta pakabinai altoriaus dešinėje? – Šventoji Rita iš Kasijos... – sumikčiojo kunigėlis. – Šis bažnytkaimis neturi nieko bendro nei su šventąja Rita iš Kasijos, nei su kitais į ją panašiais šventaisiais, – pareiškė Peponis. – Čia geriausia viską palikti taip, kaip buvo. Kunigėlis skėstelėjo rankomis: – Nežinau, kuo jums nusikaltau... – Aš tamstai pasakysiu, kuo nusikaltai! – pertraukė Peponis. – Tamsta padarei nelegalų veiksmą. Tamsta bandai ardyti tvarką, kurią nustatė tikrasis parapijos klebonas, atspėdamas liaudies norus! – Valio! – šaukė minia kartu su reakcionieriais. Kunigėlis bandė nusijuokti. – Jei daugiau nieko neturite, viską galite atstatyti į pirmykštę vietą. Ar ne toks geriausias sprendimas? – Ne, – atsakė Peponis, atsmaukęs skrybėlę ant pakaušio ir rankomis įsirėmęs į šonus. – Jei galima paklausti – kodėl? Peponis buvo jau išbaigęs visas diplomatijos atsargas. – Ogi štai dėl ko, – tarė, – jei jau taip nori žinoti! Jei aš tamstai skelčiau antausį, nulėktum penkiolika metrų į šalį, o jei tokį pat antausį gautų tikrasis klebonas, nė centimetro iš vietos nepajudėtų! Peponiui neatrodė naudinga aiškinti, kad jei būtų Don Kamiliui smogęs vieną antausį, iš jo būtų gavęs ne mažiau kaip aštuonis. Šito nepasakė, bet jo žodžių prasmė visiems buvo aiški, išskyrus kunigėlį, kuris išsigandęs žiūrėjo į jį. – Atsiprašau, – pusbalsiu tarė, – bet dėl ko tamsta nori mane apkulti? Peponis galutinai pristigo kantrybės. – O kas gi kėsinasi tamstą kulti? Ar ir tamsta pradedi juodinti kairiąsias partijas? Aš tamstai tik palyginau, kad paaiškinčiau savo mintį! Pats suprasi, kad nesitepsiu rankų su tokiu kunigo trupinėliu kaip tamsta! Išgirdęs „kunigo trupinėlį“, naujasis kunigas visu savo metro ir šešiasdešimt centimetrų ūgiu pasitempė ir išsprogdino kaklo gyslas. – Galite mane vadinti „kunigo trupinėliu“, – girgždančiu balsu riktelėjo, – bet čia mane atsiuntė bažnytinė vyriausybė ir čia aš liksiu, kol ji mane atšauks. Šitoje

Atokvėpio valandai bažnyčioje tamsta neturi teisės įsakinėti! Šventos Ritos paveikslas pasiliks savo vietoje, o dėl žvakidės – žiūrėk, ką padarysiu! Jis grįžo į bažnyčią, nutvėrė sunkesnę už save žvakidę ir vargais negalais pastatė ją priešais naująjį paveikslą. – Štai! – triumfuodamas tarė. – Gerai! – atsakė Peponis, nuo didžiųjų bažnyčios durų sekęs visą veiksmą. Paskum jis atsisuko į šventoriuje tyliai stovinčią pyktelėjusią minią ir suriko: – Liaudis tars savo žodį! Kviečiu visus prie valsčiaus namų pradėti protesto demonstraciją! – Valio! – rėkė minia. Peponis, prasimušęs pro minią, atsistojo priekyje, o žmonių masė išsirikiavo ir žygiavo šaukdama bei mostiguodama lazdomis. Priėję prie valsčiaus namų, žmonės dar baisiau staugė; staugė ir Peponis, keldamas kumštį. – Peponi, – spiegė jam į ausį Staigius, – kad tave perkūnas trenktų! Liaukis staugęs! Ar užmiršai, kad esi viršaitis!? – Rupūžė... – riktelėjo Peponis. – Kai tie bjaurybės sumaišo man protą, aš nieko neatsimenu! Užlipęs į antrąjį aukštą, pasirodė balkone, o minia plojo, neišskiriant nė reakcionierių. – Draugai, piliečiai! – šaukė Peponis. – Mes nepakęsime to įsibrovėlio, kuris įžeidinėja mūsų, laisvų žmonių, garbę! Kol bus galima, mes liksime tvarkos ir įstatymų ribose, bet pasieksime, ko norime, jei ne kitokiu būdu, tai su ginklu. Tuo tarpu siūlau, kad jūsų išrinkta delegacija palydėtų mane pas bažnytinę vyriausybę, kuriai demokratišku būdu pareikšime liaudies troškimus! – Valio!– staugė minia, nekreipdama dėmesio į logiką ir sintaksę. – Tegyvuoja viršaitis Peponis! Kai Peponis, delegacijos lydimas, atvyko pas vyskupą, negalėjo nė žodžio ištarti. Bet po kiek laiko įsidrąsino. – Ekscelencija, – tarė, – Jūsų paskirtasis kunigas nesiderina su apylinkėje pirmaujančios parapijos papročiais. Vyskupas pakėlė galvą, žvelgdamas į Peponio veidą. – Sakyk man, ką gi jis daro? Peponis mostelėjo rankomis. – Dėl Dievo meilės! Ką daro?! Ligi šiol nieko blogo nepadarė... Visiškai nieko nepadarė... Blogiausia, kad... Ekscelencija, jis menkas vyrukas... noriu pasakyti: toks kunigėlis tinka tik koplytėlei... Anas gi, kai apsirengia, atleiskite, atrodo kaip pasakų milžinas... Senelis vyskupas papurtė galvą. – Nejaugi jūs, – maloniai tarė, – kunigo vertę matuojate mastu ar sveriate svarstyklėmis?

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis – Ne, Ekscelencija, – atkirto Peponis, – mes nesame laukiniai! Bet vis tiek, kaip čia pasakius, ir akis nori pasigėrėti, o tikėjimo dalykuose yra kaip ir su gydytoju, kur daug reiškia asmens simpatingumas ir moralinis įspūdis! Senelis vyskupas sunkiai atsiduso. – Taip, taip! Aš gerai suprantu. Bet, mylimi vaikeliai, turėjote kleboną, kuris atrodė kaip bokštas, ir patys atvykę prašėt jį iškelti! Peponis suraukė kaktą. – Ekscelencija, – iškilmingai aiškinosi, – tai buvo casus belli atvejis ir sui generis reikalas, taip sakant. Anas buvo, taip sakant, nusikaltimų priežastis ta prasme, kad savo diktatūrine ir provokuojančia elgsena stumte stūmė nusikalsti. – Žinau, žinau, – tarė vyskupas. – Apie tai, vaikeli, man jau anksčiau pasakojai ir dėl to aš jį, kaip matei, perkėliau. Aš supratau, kad jis jums yra negeras žmogus... – Akimirksnį, jei man atleisite! – pertraukė Skubius. – Mes niekuomet nesakėme, kad jis blogas žmogus! – Taip, taip! Jei ne blogas žmogus, – tęsė vyskupas, – tai nevertas kunigas, nes... – Atleiskite, Ekscelencija! – pertraukė Peponis. – Mes niekuomet nesakėme, kad jis neatlieka savo kunigiškų pareigų. Mes tik iškėlėme aikštėn jo stambias ydas, jo kaip žmogaus dideles klaidas. – Taip, – sutiko senelis vyskupas. – Bet, deja, žmogus ir kunigas sudaro vieną asmenį, o kadangi toks žmogus kaip Don Kamilis yra pavojingas artimui, galvojame dabartinį laikiną jo paskyrimą patvirtinti visam laikui. Paliksime jį ten, tarp kalnų ožkų, Rauduvėje. Taip, mes jį ten paliksime, tik dar neaišku, ar leisime jam tęsti pareigas, ar suspenduosime a divinis... Tuo tarpu lauksime ir stebėsime. Peponis, valandėlę pasitaręs su delegacija, atsigręžė į vyskupą: – Ekscelencija, – tykiai prašneko; buvo išbalęs ir prakaitu apsipylęs, kad turėjo patylomis kalbėti. – Jei bažnytinė valdžia turi kokių nors ypatingų priežasčių taip su juo elgtis, tai yra jos reikalas. Tačiau mano pareiga Ekscelenciją perspėti, kad kol nesugrįš tikrasis mūsų parapijos klebonas, niekas į bažnyčią nė kojos nekels. Senelis vyskupas išskėtė rankas. – Vaikeliai, – šūktelėjo, – ar jūs suprantate, ką sakote? Tai yra prievartos naudojimas! – Nieko panašaus, – aiškino Peponis, – mes nieko neprievartaujame, nes visi liksime namuose ir jokie įstatymai neprivers eiti į bažnyčią. Mūsų sprendimas yra paprastas pasinaudojimas demokratine laisve. Mes vieninteliai galime spręsti, ar mums kunigas tinka, ar ne, nes mes kovojame su juo jau dvidešimt metų. – Tautos balsas – Dievo balsas, – atsiduso senelis vyskupas. – Teesie Dievo valia. Jei norite, galite atsiimti

Atokvėpio valandai savo supeiktą žmogų. Bet daugiau neateikite skųstis, kad jis yra atkaklus. Peponis nudžiugo. – Eminencija! Tokio žmogaus kaip Don Kamilis pasikarščiavimai ir išsišokimai niekam kaulų nelaužo. Praėjusį kartą atėjome skųstis dėl socialinių ir politinių sumetimų, kad Raudonodis kitą sykį neužmestų jam bombos ant galvos. – Tu pats esi raudonodis! – pyktelėjęs atsikirto Milžinėlis, kuriam Don Kamilis buvo ant galvos kibirą su anilino dažais užvožęs ir kurį karčiamoje su suolu „vėdino“. – Aš jam nenorėjau jokio bombos sprogdinti, tik po klebonijos durimis pamečiau sprogstamosios medžiagos užtaisėlį, kad suprastų, jog aš nesu pasirengęs gauti nuo jo suolu per galvą, nors jis ir klebonas. – Ar tai tu, sūneli, buvai padėjęs sprogstamosios medžiagos po klebonijos durimis? – ramiai paklausė vyskupas. – Ekscelencija, – sumurmėjo Milžinėlis, – tamsta žinai, kaip yra. Kai gauni suolu per galvą, lengva padaryti nesąmonę... – Gerai suprantu, – atsakė vyskupas, kuris buvo senas ir mokėjo kiekvieną kaip reikiant suprasti.

– Senstame, pone viršaiti! – atsiduso Don Kamilis. – Po plynių tamsta ir tie, kurie jus čia sugrąžino! – nueidamas vamptelėjo nusiminęs Peponis. Don Kamilis turėjo daug ką pasakyti altoriaus Kristui. Baigdamas pašnekesį, visai abejingai paklausė: – Kas per vienas buvo mano pavaduotojas? – Geras vaikas, išauklėtas, švelnios prigimties. Jei kas jam pasitarnaudavo, tam po nosimi nedraskydavo kortų kaladės. – Viešpatie! – sušuko Don Kamilis, pakeldamas rankas. – Aš netikiu, kad kas nors čia gerai jam pasitarnavo. O yra žmonių, kuriems kaip tik reikia mano būdu atsidėkoti. Esu tikras, kad šiuo metu Peponis savo sėbrams pasakoja: „Suprantat? Tas laumės vaikas kortų kaladę cak – cak sudraskė...“ Ir tai jis pasakoja pasigardžiuodamas! Ar nori įrodymų? – Ne, – atsiduso Kristus, – nes kaip tik taip Peponis dabar sako savo sėbrams.

* * *

Po dešimties dienų Don Kamilis grįžo. – Kaip laikotės? – pasiteiravo Peponis, sutikęs jį ateinantį iš stoties. – Ar gerai praleidote atostogas? – Ko nenumiriau iš nuobodulio. Laimė, kad buvau pasiėmęs kortas ir jas dėstydamas leidau laiką, – atsakė Don Kamilis. Išsitraukė iš kišenės kortų kaladę. – Štai, – tarė, – dabar jos man nereikalingos. Ir atsargiai, tarsi duonos riekelę laužydamas, juokdamasis perplėšė pusiau visą kaladę.

Stasys Yla. JURGIS MATULAITIS Trečiasis papildytas leidimas Šioje amžininkų atsiminimais, liudijimais, dienoraščių ištraukomis paremtoje biografinėje apybraižoje kun. S. Yla atskleidžia arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) gyvenimo kelią dramatiškų XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos istorijos įvykių sūkuryje

Geriau pažinkime ir labiau pamilkime palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, kad, tvirčiau pasitikėdami jo užtarimu ir ištikimiau sekdami jo pavyzdžiu, patirtume daugiau Dievo malonių! ŠVČ M. MARIJOS NEKALTOJO PRASIDĖJIMO VARGDIENIŲ SESERŲ VIENUOLIJA, 2007

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai

Skaitiniai gražioms vasaros dienoms Rasa DRAZDAUSKIENĖ

Įprasta manyti, kad knygoms skaityti (o gal tik pirkti?) vasara – nepalankiausias metas. Iš tiesų, laukai, paežerės, paupiai bei miškų laukymės vilioja garsais bei kvapais, o ką jau kalbėti apie sodininkus ar sodybų šeimininkus, kuriems vasarą pats darbymetis. Užtat knygynuose reta žmonių. Tačiau tikram skaitytojui net poilsis prie vandens bus netikęs, jei prie šono nebus knygos. Šį kartą pamėginsime pakalbėti apie knygas vaikams ir jaunuoliams. Keista, bet juo daugiau ir garsiau šnekame apie nieko (na, bent jau knygų) neskaitantį jaunimą, juo daugiau ir įdomesnių atrasime grožinės literatūros leidinių, skirtų būtent šiai amžiaus grupei. Atrasime ir pasiūlysime, pasidalysime, pasikalbėsime... Kad ir vakare prie laužo uodus vaikydami. Pirmiausia norėčiau priminti kelias knygas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Jos neseniai išverstos į lietuvių kalbą, nors šiaip jau ne vieną dešimtį metų stovi mėgstamiausių vaikystės skaitinių lentynose. Puikus pavyzdys – Elizabeth Goudge „Čivyliai ir Valerijonai“. Tai pasakojimas apie žvalius Čivylių šeimos vaikus, patekusius grėsmingo dėdės globon. Kiek vėliau paaiškėja, kad dėdė grėsmingas tik iš tolo, o iš tiesų yra labai įžvalgus, protingas ir jautrus. Be to, išmintingas, griežtas bei teisingas – pasirodo, jog šios savybės nė kiek ne mažiau reikalingos linksmam ir įdomiam gyvenimui, jau nekalbant apie nepaprastas situacijas, kai tenka susidurti su burtais bei kerėjimais! Žodžiu, jei kas yra skaitęs tos pačios autorės „Baltąjį arkliuką“ (o kas neskaitė,

kuo skubiau teužlopo šią spragą), tai žino, kad anglų literatūros klasike vadinamos rašytojos kūriniuose gausu įvykių ir išminties – retas, geras ir labai reikalingas derinys. E. Goudge knygas skaityti ne tik įdomu, bet ir labai giedra, smagu; trumpai tariant, tai, ko reikia vasarą. Labai populiarūs anglų rašytojos Enid Blyton „Šauniojo penketuko nuotykiai“ pasakoja apie keturių vaikų ir šuns gyvenimą. Šiam penketukui – tikriems jauniesiems muškietininkams – nestinga nei drąsos, nei smalsumo, nei ištvermės. Suprantama, didžiausi nuotykiai prasideda išvykus atostogauti, bet juk tai seniai visiems žinoma. Kad nebūtų taip ilgu laukti paskutinės knygos apie neapsakomai išgarsėjusį Harį Poterį, verta paskaityti ir kitus nė kiek ne mažiau įdomius leidinius apie burtininkus. Pavyzdžiui, Jonathano Stroudo „Samarkando amuletą“. Jo veikėjai – seni burtininkai ir jauni jų mokiniai, tik šiame kūrinyje kur kas daugiau dėmesio skiriama ne kerams, bet žmonių santykiams. O ir parašyta knyga lengvai, sąmojingai, įžvalgiai; grynas malonumas paimti ją iš pavargusio vaiko ir pačiai (ar pačiam) pasiskaitinėti. Jokiu būdu nepamirškime ir pasakojimų apie trolius Mumius; juos

daugelis suaugusiųjų prisimena iš savo vaikystės. Neseniai pasirodė trys knygutės su šešiomis švedės Tove Jansson parašytomis istorijomis: „Burtininko skrybėlė. Muminuko tėčio memuarai“, „Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema“ ir „Kometa atskrieja. Nematomas vaikas“. Jos visos iliustruotos autorės piešiniais, kuriuos turbūt atpažintume net iš miego pakelti. Mumio tėtis, geroji mama su prijuoste, išdykėlis žvėrelis Snifas, brolis ir sesuo Snorkai, rimtasis Hemulis su iš tetulės paveldėta raukčiuota suknia bei kitos nuostabios būtybės – apie jas gera skaityti ir pirmą, ir (prisipažinkime!) šimtą pirmą kartą.

Elizabeth Goudge. „Čivyliai ir Valerijonai“. Vertė Zita Marienė. Alma litera, 2007. Enid Blyton. „Šauniojo penketuko nuotykiai“. Vertė Liuda Petkevičiūtė. Garnelis, 2007.

Tove Jansson. „Burtininko skrybėlė. Muminuko tėčio memuarai“, „Baisus vidurvasaris. Stebuklinga žiema“ ir „Kometa atskrieja. Nematomas vaikas“. Vertė Laima Bareišienė. Garnelis, 2007.

Jonathan Stroud. „Samarkando amuletas“. Vertė Rita Kaminskaitė. Alma litera, 2006

Astrid Lindgren. „Mes Varnų saloje“. Vertė Eugenija Stravinskienė. Alma littera, 2006.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

O svarbiausia – nepamirškime vėl „pasikartoti“ nuostabiausios visų laikų ir kraštų knygelės apie vasarą – Astridos Lindgren apysakos „Mes Varnų saloje“. Teko pastebėti, kad rašytojos tautiečiai (toli gražu ne vaikai) mėgsta ją net labiau už Karlsoną ir Pepę Ilgakojinę. Linksmos vasaros!

Gero kino kampelis

Smurto atvaizdai ir atvaizdų smurtas Joelle CHALOIN-GALIAUSKAS Sorbonos (Prancūzija) universiteto menų istorijos magistrė ir kinematografijos studijų doktorantė

Smurtas amerikiečių filmuose jau senokai nieko nebejaudina. Šiandien jis vyrauja ir vadinamuosiuose „didžiuosiuose“ filmuose, kurie pelno apdovanojimus, pvz., Martino Scorsese’s juostoje „Infiltruoti“ (šiais metais gavo „Oskarą“ už geriausią 2006 m. filmą) arba Clinto Eastwoodo filme „Laiškai iš Ivo Džimos“ (šiemet JAV apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ kaip geriausia juosta užsienio kalba). Ne per seniausiai kai kuriuos filmus, pvz., Oliverio Stone’o juostą „Gimę žudyti“ (1994), pasmerkėme už tai, kad jie skatina jaunimą smurtauti ir net žudyti. 1995 m. jauna pora iš Oklahomos nužudė kelis asmenis; kai žudikai buvo suimti, jie pareiškė, kad tai padaryti juos įkvėpė šis filmas, ir padavė į teismą jo režisierių. 2001-ųjų kovą JAV Aukščiausiasis Teismas jų skundą atmetė: ne, filmas negali pastūmėti į nusikaltimus. Nors daug specialistų nesutinka su tokiu vertinimu, aišku tik viena: neįmanoma įrodyti tiesioginės kino filmų ir smurtinių nusikaltimų sąsajos.

„Linksmoji“ prievarta?! Kas atsitiko, kad šiandien smurtas įsitvirtino visose žiniasklaidos priemonėse, videožaidimuose, televizijos serialuose (pvz., kino dramoje „Sopranai: mafijos kronika“), jo vaizdai mirgėte mirga internete ir belaidžiuose telefonuose? Naujaisiais skaitmeniniais fotografavimo bei telefono aparatais bet kas, bet kur, bet kaip ir bet kada gali bet ką užfiksuoti ir tuoj pat išplatinti internete, tad mūsų santykis su vaizdais labai pasikeitė. Žiniasklaidoje pilna šiurpių degančių bokštų vaizdų, nufilmuotų Rugsėjo 11-ąją apsaugos videokamerų ir mėgėjų. Viršūnė pasiekta 2004 m. išspausdinus 6 nuotraukas, vaizduojančias, kaip amerikiečių kareiviai Abu Ghraib kalėjime netoli Bagdado kankina irakiečius kalinius, o visai neseniai buvo išplatinti Sadamo Huseino egzekucijos vaizdai. Šios mėgėjiškos fotografijos darytos nepaisant jokios etikos ar estetikos, jomis nieko naujo nepranešama, tik siekiama šokiruoti ir paskleisti žiniasklaidos kanalais. Tokios nuotraukos „maitina“ TV žinių laidas, spaudą, išstumdamos kitaip į pasaulį žvelgiančių profesionalių fotoreporterių atliktus kadrus. Rodyti tikroviškus žiaurumo vaizdus pasaulyje tiesiogiai paskatino 2004 m. Londone išplitęs vadinamasis

happy slapping („linksmas smūgis“). Čia kalbama apie paauglius, kurie pradėjo užpuldinėti praeivius gatvėje, juos filmuodavo mobiliaisiais telefonais, o paskui šias scenas platindavo internete. Taip elgiantis smurtaujama dvigubai, nes atvira agresija papildoma platinamų vaizdų smurtu. Šis reiškinys sparčiai plinta ir Lietuvoje, kur mokiniai irgi filmuoja savo bendraamžius ir platina tokius vaizdus belaidžiais telefonais bei internetu. Smurtas gerai atspindi bendrąją žiniasklaidos visuomenės būklę, kai visuose kultūros sluoksniuose siekiama priblokšti ir sujaudinti. Vartotojiškos visuomenės reklama verčia individą vartoti tuoj pat, be jokio susilaikymo ir apgalvojimo. Žiniasklaidos terpė, kurioje dabar gyvename, – tai vaizdų kultūra, į pirmą vietą iškelianti emocijas, potyrius, aistrą, judėjimą, greitį, nuolatinį susijaudinimą ir triukšmą, siūlanti viską priimti kaip pasilinksminimą, prasiblaškymą ir tuoj pat patirti malonumą. Paradoksalu, tačiau telekomunikacijos amžiaus žmonės vis labiau nemoka bendrauti, susikalbėti, griebiasi fizinių veiksmų, kurie savaime yra smurtiniai. Taigi kitaip bendrauti nemokantiems jaunuoliams smurtas tampa vieninteliu saviraiškos būdu.

Gero kino kampelis

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Paralyžiuoti žiūrovą Toji neapsakoma gausybė šiurkščios prievartos vaidybiniame kine jau nebeturėtų mūsų stebinti. Tačiau negali nerūpėti, kaip tas smurtas vaizduojamas. Kai Melas Gibsonas panaudoja visus įmanomus specialiuosius efektus tam, kad jo kuriamas „Apokalipto“ taptų dar kruvinesnis, negu „Kristaus kančia“, jis atrodo tiesiog juokingas ir prieina iki visiško absurdo. Tais pačiais 2006-aisiais savo filme „Infiltruoti“ M. Scorsese taip pat maksimaliai pasitelkia smurtą, bet jis sukuria tokį pasakojimą ir viziją, kad verta pamatyti. Daugelio „rimtaisiais“ vadinami filmai taip pat išnaudoja žiūrovą emocine vaizdų visagalybe, tik prisidengia tariama ištikimybe istorinei tiesai ir nepaprasto autentiškumo siekimu, pvz., kaip minėto M. Gibsono ar Steveno Spielbergo juostose. Išsilaipinimo scena Spielbergo kūrinyje „Gelbstint eilinį Rajeną“, įkvėpta fotografo Roberto Capa’os nuotraukų, padarytų 1944 m. birželio 6 dieną Omahos paplūdimyje, sužavi, šokiruoja ir kelia baimę. Nuo pirmųjų akimirkų režisierius panardina mus į neregėtus baisumus, siekdamas tik vieno – panaikinti atstumą tarp mūsų ir reginio, kad susitapatintume su herojais ir liktume tarsi paralyžiuoti. Tas pats ir „Šindlerio sąraše“: beprotiška sparta veikianti filmavimo kamera, neįtikėtinai greitai besikeičiantys kadrai, mirčiai pasmerktų kūnų ir kančios iškreiptų veidų rodymas stambiu planu, nepakeliamas ritmas ir garso šiurpumas tarsi įkalina mus ir sustingdo mūsų emocijas. Viskas vyksta panašiai kaip ir reklamoje, kuri „pagauna“ jausmus tam, kad pirktume. Tokiomis scenomis Spielbergas visiškai valdo žiūrovą, nepaleidžia jo iš savo rankų iki filmo pabaigos ir veda, kur tik nori. Čia remiamasi svarbiausiu prievartos principu – nuslopinti mąstymą, „išjungti“ protą.

Autorių nuostata O kaip apskritai autorius vertina smurtą? Ko siekiama šiurkščios prievartos vaizdais: ką nors nutylėti, apginti savo tiesą, išaiškinti, patvirtinti ar siūlyti požiūrį? Kaip nuo pribloškiančių, kvapą gniaužiančių smurto vaizdų pereinama prie svarstymo, apgalvojimo, analizavimo? Tai pavyksta Algimantui Puipai filme „Dievų miškas“, pastatytame pagal to paties pavadinimo Balio Sruogos romaną. Nepaisant kilusių diskusijų dėl teksto nesilaikymo, akivaizdu, kad režisierius savo kūrinyje pirmiausia tiesmukai klausia: ar įmanoma atskleisti Antrojo pasaulinio karo žiaurumus koncentracijos stovyklose? Kaip tik todėl, kad neįmanoma to parodyti tiesiogiai, vienintelis būdas, kaip priartėti, – papasakoti, ir tai mėgina padaryti tas, kuris visa išgyveno. Grožio ir jėgos filmui suteikia A. Puipos sumanymas ne atkurti istorinius epizodus, bet kalbėti spektaklio autoriaus,

Kadras iš filmo „Dievų miškas“

rašančio pjesę ir bandančio perteikti tai, ką pats patyrė, vardu. Taigi ekrane matome ne istorijos atkūrimą, bet mėginimą pasitelkti teatrą kaip lygiavertį aplinkinį būdą. Meninis sprendimas kaitalioti spektaklio repeticijos ir filmo scenas, kurios atrodo labai tikroviškos, atkreipia dėmesį; kitaip sakant, verčia mus nuolat pripažinti kino „spąstus“, kai juostoje regimus vaizdus daug mieliau nei teatre priimame kaip tikrus. Kine netrunkame užsimiršti, kad yra scena, ir jos nepastebėdami lengvai patikime tuo, ką matome. Nuolat rodydamas spektaklio repeticijos sceną, Puipa primena mums, kad filmas – irgi scena, kurioje vaidina aktoriai, ir nors ji atrodo labai tikra, dar nereiškia, jog tai tikrovė. Jau pati juostos pradžia į savo vietas sudėlioja santykius tarp žiūrovo ir spektaklio: matydamas einančią per sniegą nesibaigiančią katorgininkų dryžuotomis uniformomis koloną, žiūrovas neturi jokios galimybės priartėti ir lieka tik stebėtojas. Scenos erdvė labai aiškiai parodo žiūrovui jo vietą: jis gali būti ramus, kad žiaurūs vaizdai jam nebus brukami į akis stambiu planu. Pasak prancūzų režisieriaus Jeano Luco Godard’o, filmavimo kameros priartinimas („travelingas“) yra susijęs su morale, nes tada, kai kamera priartėja, kad parodytų kančią, mirtį ar smurtą iš arti, žiūrovas įtraukiamas į liguistą kontempliaciją, tarsi jis žvelgtų pro rakto skylutę.

Ne užsimerkti, o žvelgti plačiau Šiandien smurtas kine dažniausiai traktuojamas kaip pasilinksminimas, laisvalaikio praleidimas. Tuo tarpu garsusis JAV režisierius C. Eastwoodas siūlo labai pagarbų žvilgsnį į vieną žiauriausių Antrojo pasaulinio karo mūšių dviejuose savo filmuose: amerikietiškajame „Mūsų tėvų vėliavos“ ir japoniškajame „Laiškai iš Ivo Džimos“. Deja, jų peržiūrų organizatoriai reklamuoja taip: Pajusk kraupią karo dvasią: filmo „Laiškai iš Ivo Džimos“ pristatymo vakaras karo tema „Coca Cola Plaza“ kartu su karinėmis pramogomis... ir pan. Karas – tai linksmas, malonus laisvalaikio praleidimas?! Nuostabiu reginiu ir specialiaisiais efektais šioje juostoje nesiekiama šlovinti karo, kaip didžiausių vertybių nesistengiama aukštinti drąsos, jėgos, galybės ar iš kiekvieno kareivio

Meno pasaulyje daryti didvyrio, tačiau pramogų pramonė pasinaudoja tuo, manydama, kad taip geriau parduos savo prekę. Laimei, retkarčiais pasirodo filmų, pateikiančių malonių staigmenų. Antai danų režisieriaus T. A. Jenseno 2005aisiais pastatytieji „Adomo obuoliai“ iš pirmo žvilgsnio gali panašėti į labai linksmą, nors ir juodo humoro, komediją, o iš tiesų yra puikus atsakas į žmonių tarpusavio santykių smurtą. Mažos kaimo parapijos pastorius priima perauklėjimui atsiųstus chuliganėlius ir patiria jų agresiją bei nelygu koks Jobas visas kitas su tuo užgriuvusias bėdas; be to, jis įsitikinęs neva yra velnio gundomas. Ir tik visiškai nuolankiai sutikdamas atgręžti skruostą, dvasininkas patiria išgelbėjimo malonę tą akimirką, kai mažiausiai to tikisi... Tik šviesdami ir ugdydami žiūrovą neleisime jam pasyviai taikytis ir priimti visokius kino vaizdus, kurie pasiekia mūsų akis, skatinsime kritiškai juos vertinti pasinaudojant savo sprendimo, nuovokos ir moralės teise. Tada gal sugebėsime atskirti, iš kur smurtas kyla, kur tikrai jis slypi, kas iš tiesų yra smurto atvaizdas ir kodėl jis taip apkeri mus. Taigi nebūtina užmerkti akis, kad nuo jo apsisaugotume. Menas, priešingai, padeda užfiksuoti smurtą, sustabdyti jį, nepasiduoti kerams ir netapti jo prarytiems bei atskleisti tuos nematomus prievartos vaizdų mechanizmus, kurie valdo pasaulį.

Muzikos garsai (XXXII)

Nikolo Paganinio fenomenas Arūnė JANKAUSKAITĖ Muzikos mokytoja

Pirmiausia – apie smuiką Šio ypatingo instrumento, kuriuo žmones kerėjo Nikolas Paganinis (Niccoló Paganini), atsiradimo istorija tokia. Smuiko protėviu fideliu grojo jau trubadūrai. Jo garsas buvo švelnus, malonus, nenustelbiantis kitų instrumentų ir žmogaus balso. Ilgainiui fidelis keitėsi. Atsirado riesta kaklelio galvutė. Sakoma, jog ją sugalvojęs ne kas kitas, o Leonardas da Vinčis. Instrumentas pasidarė lengvesnis, grakštesnis, ploną, aukštą jo garsą keitė žemi, sodrūs tonai. Kas pagamino pirmąjį smuiką – nežinia. Vieni autorystę priskiria Andrejui Amačiui, antri – Montekjariui, treti tvirtina, kad pirmasis buvo Gasparas da Salo ir t. t. Težinoma smuiko tėvynė – Lombardija. Vėliau garsieji Kremonos meistrai Amatis, Gvarneris, Stradivarijus pagamino tokius tobulus instrumentus, kad jų pralenkti niekam nepavyko iki šiolei. Kremoniečiai buvo apgaubti legendomis. Apie Stradivarijų sakoma, kad jam padėdavę demonai ir juodoji magija, o Gvarneriui – pats Kristus. Atlikėjai savo smuikus vadindavo šventųjų vardais, juos laimindavo, šlakstydavo švęstu vandeniu... Štai koks jis, tas smuikas!

Genujiečio vaikystė 1782 m. rudenį Genujoje, Juodosios katės skersgatvyje gimė antras sūnus, tėvų pavadintas Nikolu. Paganinių šeima gyveno netoli uosto, kur dirbo tėvas, ir visai neskurdo. Be namo miesto pakraštyje, šeima turėjo ir užmiesčio namą. Nikolas buvo silpniausias iš penkių vaikų. Nuolat sunkiai sirgo, net nuo paprastos raudoniukės vos neiškeliavo į kitą pasaulį. Tėvas, pats turėjęs muzikinių ambicijų, ėmėsi mokyti jį griežti smuiku ir netruko pastebėti jo gabumus. Vargšas vaikas neteko vaikystės. Antonijus Paganinis sumanė, jog paliegęs sūnus gali tapti jam aukso kasyklomis, tad versdavo jį groti iki visiško jėgų išsekimo, uždarydavo su instrumentu sandėliuke ir bausdavo neduodamas valgyti. Berniukui svaigdavo galva, atsirasdavo haliucinacijų. Kankino ypatinga klausa: jis negalėjo pakęsti triukšmo, varpų skambesio, garsios kalbos. Tačiau vaikas darė tokią stulbinamą pažangą, kad netrukus paaiškėjo, jog jam nebereikia ir mokytojų. Būdamas aštuonerių Nikolas pradeda kurti muziką.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Meno pasaulyje

tenykštę publiką. Ir vėl gastrolės, gastrolės ir... moterys, moterys. 1814 m. koncertuoja gimtojoje Genujoje. Čia užsimezga visą gyvenimą truksianti Paganinio draugystė su advokatu Liuidžiu Džermiu. Genujoje jis įsivelia į meilės santykius su „mergina Andželina“, pradeda su ja vaiką. Už suvedžiojimą muzikantas 10 dienų sėdės kalėjime, dvejus metus bylinėsis su merginos tėvu ir sumokės didelę piniginę kompensaciją. Vaikelis miršta kūdikystėje. Paganinis ruošiasi pavergti Europą! Jis sukuria Pirmąjį koncertą smuikui re mažor ir surengia „dvikovą“ La Skalos teatre. 1816 m. maestro susirungia su žymiausiu prancūzų virtuozu Šarliu Liafonu. Rezultatas – lygiosios. Kelionę tenka atidėti, žinoma, dėl moters. Šįsyk tai Antonija Bjanki, būsimoji jo sūnaus motina. 1817 m. įvyksta dar viena „dvikova“ su lenku Karoliu Lipinskiu. Nugalėtojo vėl nėra. Maestro išvyksta į Boloniją ir ten susiranda naują draugą – Džoakiną Rosinį.

Brandos metai Apie ypatingą vaiką greit pasklinda garsas, ir vienuolikmetis Paganinis jau viešai groja Šv. Filipo bažnyčioje. Beje, tais laikais per šv. Mišias vykdavo puikūs koncertai! Apie jaunojo virtuozo pasirodymą rašo Genujos laikraštis. Po poros metų Nikolą imasi globoti melomanas markizas D. di Negro. Jo namuose muzikantas bręsta kaip asmenybė; čia jaunuolio grojimą išgirsta Rodolfas Kreiceris ir pranašauja jam būsimą šlovę. Be to, Genujos melomanas organizuoja Nikolo koncertus Parmoje, Florencijoje. Vienas po kito gimsta įžymieji Paganinio kapričai. Jis tobulins ir glaistys juos dar septynerius metus. 1800-aisiais jam pagaliau pavyksta išsivaduoti iš tėvo gniaužtų ir pradėti savarankišką gyvenimą Lukoje.

Audringa jaunystė Pirmasis Lukos smuikininkas Nikolas Paganinis koncertuoja Pizoje, Livorne, gauna didelius honorarus ir... stačia galva panyra į meilės nuotykius bei kortavimą. Visus jo koncertus lydi triumfas, bet labiau už smuiką jam parūpsta meilė. Trejus metus praleidžia su kažkokia dama jos dvare Toskanoje. Tuo metu parašo ir kūrinių gitarai, mat dama – aistringa gitaristė. Tai ilgiausias muzikanto romanas. Vėlesnieji truks tik 4–5 dienas. Lukoje Paganinis patenka į Napoleono sesers Elizos Bonapart-Bačioki dvarą. Čia irgi įstringa trejus metus, muzikuoja, garsėja visoje Italijoje. Po Lukos ketverius metus gyvena Florencijoje, vėl Elizos Bačioki, dabar jau Toskanos hercogienės, dvare. Judviejų santykiai niekam nekelia abejonių... Galiausiai Paganinis nuo jos pabėga ir atvažiuoja į Milaną. Čia sukuria garsiąsias Variacijas smuikui ir orkestrui, sužavėjusias

Paganinis seniai nebe jaunuolis, jam 35-eri. Jis – pirmasis Italijos virtuozas, turtingas žmogus ir... nepataisomas mergišius. Socialinis „širdies damų“ spektras platus: nuo hercogienių iki choro dainininkių, o kartais ir gatvės merginų. Bet maestro nuolat serga, nebeturi sveikos vietos. 1818 m. atvažiuoja į Romą, miestą, pakerėjusį jį savo grožiu ir didingumu. Paskui koncertai Neapolyje, vėl Romoje, Milane. Triumfo, šlovės, ovacijų karuselė toliau sukasi. Sulaukęs keturiasdešimties, pagaliau susiruošia vesti... aštuoniolikmetę; kaip įpratęs, išveža ją iš tėvų namų, po kelių dienų pameta ir t. t. Tai kartosis iki pat mirties. Meilės atokvėpiai būna tik tada, kai muzikantas siaubingai viduriuoja, o tai nutinka kas savaitę! Muzikantas gydomas opiumu, vimdomaisiais, laisvinamaisiais, žarnyno plovimu, purvu, bala žino, kokių žolių ištraukomis, dietomis ir pan. Tokia tuometė medicina. Antra vertus, kaip XIX a. pirmoje pusėje buvo galima išgydyti tuberkuliozę, sifilį, reumatą, kolitą, hepatitą ir dar keletą ligų – visą jų puokštę, nuolat pakertančią didįjį maestro? Sirgdamas Paganinis subjurusią nuotaiką skaidrina mokydamas itin gabų berniuką Kamilį Sivorį, vėliau tapsiantį žymiu smuikininku. Mažajam mokiniui parašo daug kūrinių: šešis kantabile, valsą, menuetų, koncertinų. Sustiprėjęs vėl koncertuoja Italijoje. Laikraščiai jį vadina smuiko dievu. Romoje iš popiežiaus gauna Auksinio pentino ordiną, kurio labai trokšta. Keista, bet gandai apie Paganinio ryšį su velniu jam labai kenkia... Apdovanojimas, maestro nuomone, turėjo jį tarsi nuplauti. Popiežius ordiną paskiria be didelio entuziazmo,

Meno pasaulyje nes palaidas muzikanto gyvenimas niekam ne paslaptis. Be to, jis su savimi vežiojasi nėščią Antoniją Bjanki, su kuria nėra susituokęs. 1825 m. gimsta sūnus Achilas. Dabar Paganiniui reikia ne tik garbės, bet ir aprūpinti vienintelio savo vaiko ateitį. Jis tampa ypač uoliu tėvu. Tik 1828 m. Paganinis išvyksta į išsvajotąją Vieną. Jam 46-eri. Specialiai tam pagaminta karieta kovo mėnesį pajuda išveždama labai ligotą muzikantą, jo sugyventinę ir mažąjį Achilą ilgiems septyneriems metams.

Europoje Koncertams Vienoje Paganinis parengė simfoninę poemą smuikui ir orkestrui „Audra“, variacijas Mocarto tema, variacijas Rosinio operos „Pelenė“ tema. Kritikai ir publika neteko žado. F. Šubertas rašė, kad Paganinio muzika prilygo angelų giesmėms. Vienoje įvyko dvidešimt koncertų, ir po kiekvieno jų spauda vadino maestro genijumi, klausytojai kėlė sunkiai įsivaizduojamas ovacijas. Muzikantas nuolatos serga, bet koncertų neatšaukia. Po Vienos buvusi Praha tarsi šaltu dušu perlieja garsenybę. Čia jis patiria visišką fiasko. Įsižeidęs ir neramus po metų Paganinis atvyksta į Drezdeną. Vokiečiai sutinka jį šiltai, bet tokios euforijos kaip Vienoje jau nebėra. Paskui juo žavisi berlyniečiai, nors čia atgyja ir vis garsiau skamba paskalos apie neva praeityje padarytus jo nusikaltimus. Po Berlyno eina Varšuva. Lenkai jį sutinka entuziastingai, čia jo klausosi F. Šopenas. Ir vėl Vokietija, šį sykį rengianti virtuozui audringus sutikimus ir jį šlovinanti. Paganiniui kaip įmanydami padeda D. Mejerberis ir F. Mendelsonas. Pasisekimas grandiozinis! Paganinis supažindinamas su V. Gete, tačiau šis italo genijaus nesupranta ir jo neįvertina. Pagaliau Prancūzija! Paryžiuje jo laukia Balzakas, Delakrua, Žorž Sand, Miusė, Listas, Hugo... Visi pakerėti ir sukrėsti. Vaikystės svajonės išsipildė, Paryžius užkariautas. Prancūzai vienbalsiai vadina italą smui-kininkų karaliumi, tačiau juodos paskalos jį lydi ir čia. Paganinis atsisako groti labdaros koncerte ir padėtį dar labiau paaštrina. 1930 m. smuikininkas atvyksta į Londoną, čia jo laukia triumfas ir, suprantama, alinamas darbas. Prasideda tiesiog klajokliškos koncertinės kelionės: vėl Prancūzija, Anglija, ligos ir moterys... Bjanki

seniai gavo nemenką piniginę kompensaciją ir, palikusi Paganiniui sūnų, pasitraukė, tad maestro laisvas. Nors, tiesą sakant, jis ne itin jos ir paisė. Vėl skandalas: Paganinis išsiveža su savimi aštuoniolikmetę Šarlotą Vatson, tėvas pasiveja ir atsiima merginą...

Gyvenimo finišas Pagaliau maestro sugrįžta į Italiją. Čia lyg kaleidoskope keičiasi miestai, vienas paskui kitą koncertai ir, žinoma, ligos. Sulaukęs 55-erių Paganinis vargais negalais įsisūnija Achilą ir tuoj pat parašo testamentą sūnaus naudai, palikdamas jam didžiulį turtą, seserims ir Bjanki – rentą iki gyvos galvos, o gimtajam miestui Genujai – savo mylimiausią smuiką. Tačiau sugeba įsivelti į finansinę avantiūrą, ji kainuos jam nemažus pinigus ir eilinį skandalą. Tokia jau koncertuojančio muzikanto dalia – vėl kelionės: tai po Italiją, tai po Prancūziją. Galiausiai Nicoje jis visai nusilpsta. Prie visų bėdų prisideda dar viena: leisgyvis, kosėjantis kraujais Paganinis netenka balso. Ką sako, supranta tik karštai mylimas penkiolikmetis sūnus Achilas. Dėl nesusipratimo nepriima kunigo ir 1840 m. gegužę miršta, eidamas penkiasdešimt aštuntuosius.

Nepriimtas Nicos vyskupas neleidžia laidoti muzikanto pagal katalikiškus papročius pašventintose kapinėse. Karstas su balzamuotais smuiko genijaus palaikais keliavo iš jo namų į grafo Česolės, sūnaus Achilo globėjo, rūsį, į Nicos ligoninę, Vilafrankos lazaretą, vėliau – į grafo Česolės pilį. Po ketverių metų karstas nukeliavo į Genują, smuikininko senelio namą. Po metų sūnus palaikus užkasė savo vilos sode. Ir tai ne viskas: kūną kilnojo dar bent porą kartų. Po penkiasdešimt šešerių metų (beveik tiek, kiek muzikantas gyveno) klajonių, smuiko karaliaus karstas pagaliau buvo palaidotas su derama pagarba, bet kukliai, taip, kaip jis pageidavo, Parmos kapinėse. Ant Kareros marmuro mauzoliejaus užrašas skelbia: „Čia ilsisi neprilygstamas genijus Nikolas

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Meno pasaulyje Paganinis...“ Popiežius panaikino visus vietos dvasininkų draudimus, o kapucinai, kaip to prašė Paganinis, paaukojo šimtą šv. Mišių už jo sielą.

Kūryba Nikolo Paganinio virtuoziškumo aidai kartais net užtemdo jo kūrybą, išties didelį muzikinį palikimą. Rankraščių išliko per šimtą, tačiau išleista tik jų dalis. XX a. pradžioje smuikininko ir kompozitoriaus vaikaičiai, Achilo sūnūs, išleido senelio kūrinių katalogą ir pasiūlė juos įsigyti valstybei. Deja, italų kultūros ministerija nepajėgė nupirkti kūrinių, tad jie pasklido pas privačius asmenis ir dalis dingo. 1908 m. valstybinė komisija įvertino kūrinius labai nevienodai, nes jie ir yra nelygiaverčiai. Bene populiariausi dabar yra dvidešimt keturi Paganinio kapričai. Įsimintini IV, V, IX, X, XIII, XVIII, XXI ir XXIV. Dviejų panašių nėra, visi jie skirtingi. Juokas, džiaugsmas, ilgesys, aistra, gaivalas juose atspindi turtingą ir ugningą Paganinio prigimtį. Kapričai padarė perversmą smuiko kalboje, jos išraiškingume. Ypač įspūdingi Paganinio koncertai smuikui. Pirmasis – bene pats iškiliausias. Jame telpa heroika, patosas ir dramatiškumas. Tai pakiliai romantiškas, lyriškas, žaismingas kūrinys. Antrasis koncertas lyriškesnis ir džiaugsmingesnis už Pirmąjį, artimas Haidno ir Mocarto muzikai. Elegiškame pasakojime suskamba šventiška nuotaika, išsilieja ugningas itališkas temperamentas. Trečiasis ir Ketvirtasis koncertai jau nebe tokie saviti, panašūs į pirmuosius. Be šių kūrinių, atlikėjai ir publika mėgsta Paganinio kompozicijas smuikui ir altui, violončelei ir gitarai. Tai kvartetai, sonatos, noktiurnai, menuetai. Paganinio kūriniai – kietas riešutėlis atlikėjams. Juose atsiskleidžia valdinga, despotiška autoriaus prigimtis, o „pirmajam smuikui atitenka liūto dalis“, kaip rašoma vienoje knygoje apie Paganinį.

Meistriškumo paslaptis Kur slypi Paganinio virtuoziškumas, pasiekęs tokį lygį, jog kompozitorius net buvo apkaltintas sandėriu su velniu? Apie tai daug rašyta, tyrinėta, bet paslaptis taip ir liko neatskleista. Tad pradėkime nuo to, kas paprasta ir aišku. Pirmiausia – fiziniai duomenys. Smuikininkas buvo apdovanotas ypatinga, tiesiog neįsivaizduojama žmogui klausa ir kūno sandara. Nuo nežmoniško darbo jo kūnas prisitaikė prie instrumento, su juo sudarydamas neatskiriamą visumą. Įgimtas muzikalumas irgi ne paskutinėje vietoje. Pats virtuozas kalbėjo apie „sąmonės veiklos principus“, bet jų taip ir neatskleidė. Mūsų laikų tyrinėtojai mini ypatingą jo gebėjimą pasinaudoti psichofiziologi-

nėmis žmogaus savybėmis. Paganinio fenomenas iki šiol yra psichiatrų ir psichofiziologų susidomėjimo objektas. Pasak N. Bechterevos, jis išsiverždavo iš laiko matmenų, erdvės rėmų. Deja, to slėpinio jau niekas nebesupras, nes fenomenalusis virtuozas iškeliavo visiems laikams. Liko tik jo kūryba.

Išorė, būdas Smuikininkas buvo kaip reta negražus. Liesas, išblyškęs, atrodė aukštesnis nei iš tiesų, ilgomis rankomis ir kojomis, neproporcingai didele galva, plonu kaklu. Ausys didelės, atlėpusios, nosis ilga, didelė. Kairysis petys aukštesnis, dešinė koja ilgesnė. Nuo nepaprastai intensyvaus grojimo vaikystėje pirštų sąnariai galėjo lankstytis į visas puses. Grieždamas taip susiliedavo su smuiku, jog atrodydavo su juo suaugęs. Paganinis buvo labai netvarkingas, gana tylus, mažakalbis. Sakoma jį buvus šykštų ir godų, nors jis negailėjo pinigų ne tik motinai, kurią beprotiškai mylėjo, bet ir seserims bei jų šeimoms, su kuriomis beveik nebendravo. Gimė eilinių miestiečių šeimoje, mirė turėdamas titulą ir didžiulį turtą. Mokėjo gerbti kitų talentą, prieš H. Berliozą buvo net atsiklaupęs. Draugus vertino ir jais labai pasitikėjo. Visą gyvenimą bičiuliavosi su advokatu L. Džermiu, D. Rosiniu, su jais būdavo labai atviras. Nebuvo laisvamanis, į Bažnyčią žvelgė pagarbiai, tačiau uoliai tikėjimo nepraktikavo. Liguistas Paganinio donžuaniškumas buvo vieša paslaptis, iš to nuolat šaipytasi. Jis taip ir liko nevedęs.

Post skriptum Ką dar galima pridurti apie nepaprastą, legendomis apipintą ir prieštaringos šlovės persekiotą virtuozą? Taikliausiai bus pasakęs sąmojingasis gurmanas D. Rosinis: „Verkiau tris kartus gyvenime. Pirmą – kai nušvilpė mano operą, antrą – kai irstantis į vandenį įkrito triufeliais įdarytas kalakutas, o trečią – kai išgirdau griežiantį Paganinį.“

Įdomybės

Kas būtina kelionėje XXI amžiuje keliaujame lėktuvais, laivais, traukiniais, automobiliais, todėl netrunkame nukakti iš vieno pasaulio krašto į kitą. Visai kitaip buvo seniau, tačiau žmonės vis tiek keliaudavo, o XIX šimtmečio pradžioje Romoje netgi išleistas „Keliautojo vadovas“. Jo autorius – Girolamas iš Padujos. Knygelė turėjo tokį pasisekimą, kad ją greitai išsivertė prancūzai, ispanai, vokiečiai, lenkai, ir ji paplito visoje Europoje. Taigi apie ką ši knyga?

Girolamas pataria, kas būtina keliaujant diližanu – siūlo pasiimti butelių (portugališkos, prancūziškos, kadideliu dengtu pašto ir keleivių vežimu. Jį traukdavo daginės, ispaniško vyno. Oi, nebuvo blaivybės, nebuvo keturi arkliai, o važnyčiodavo už gabenamą korespon- ir tada...)? Pasak autoriaus, kaimuose ir miesteliuose denciją ir siuntas atsakantis paštininkas (taip anuomet neįmanoma nusipirkti šių labai reikalingų dalykų, o vadintas diližano vežėjas). be jų juk neapsieisi. Pirmiausia autorius pabrėžia, jog, nepaisant nepaKelionė neįsivaizduojama ir be paklodės (sic! Vietogumų, ilgos kelionės labai naudingos sveikatai! Ne- naskaita!) bei tankios vilnonės skaros. Jeigu santaupos patogumais Girolamas laiko blogus kelius, netikusias smukles ir didelę nešvarą. Čia pat pamoko, kad labai minkštos diližano sėdynės – visai negerai, nes saikingas kratymas gydo nuo vidurių užkietėjimo, pamišimo, kosulio, melancholijos ir daugelio kitų ligų. Anot Girolamo, į kelionę privalu pasiimti vidutinio dydžio skrynelę, kurią būtų galima laikyti prie savęs. Joje turi būti skyreliai dokumentams, pinigams ir brangenybėms, uždengiami tvirtu dangčiu, ant kurio įtaisyta kita skyrelių eilė. Štai čia ir įsidedame didelį butelį ispaniško vyno, buteliuką kvapaus vandens, cukraus. Šalia talpinamas mažas marmurinis (!) grūstuvėlis, vienas Johano Hiksos nuotrauka. 1879 m. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvų. butelis portugališkos degtinės, kitas – „keturių plėšikų“ acto (vyno acto, kuriame mirksta neleidžia, iš bėdos galima išsiversti su šiaurės elnio pelyno, rūtos, šalavijo ir rozmarino šakelės). Šisai skystis kailiu, kuris viešbutyje dedamas ant čiužinio. Turite labai padedąs apsisaugoti nuo maro. Taip pat pasiima- pasiimti ir kvadratinę, gerai vilnų bei arklio plaukų me indelius su eteriu ir gaiviąja druska. Neginčytina, prikimštą pagalvę – ant jos sėdima. Ji ypač reikalinga jog skrynelėje privalu turėti dvi dėžutes – su ramunė- vokiškuose diližanuose, nes jų sėdynės labai kietos. Iškilėmis ir melisa – bei po keletą maltų rabarbarų, sodos lus pavojui pagalvė ištraukiama ir ja apsaugoma galva! ir pelynų pakelių. Be išvardytų daiktų, keliautojams Toliau autorius moko, kaip keliauti su vaikais. Jeigu reikia gabentis sietelį migdolų pieneliui, puodą medaus, jūsiškiai dar nepersirgę vėjaraupiais ir tymais, kaimuose truputį linų sėmenų, džiovinto daržinio kroko, tvars- pribėgančius elgetaujančius kaimietukus vykite šalin čių iš geros senos drobės. Žinoma, negalima pamiršti garsiai šaukdami ir mosikuodami rankomis, o savosioms migdolų, prancūziškos degtinės, pusbutelio kadaginės atžaloms liepkite panosėje laikyti perpjautą ir gvazdikų ir pakelio kadagio uogų. Ar pastebėjote, kiek Girolamas prismaigstytą citriną.

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Įdomybės Rinkdamiesi kambarį pašto užeigoje ar viešbutyje, pataria Girolamas, žiūrėkite, kad jo sienos būtų ne apmuštos medžiaga, o dažytos: mat nuo šilkinių ir vilnonių apmušalų galima gauti ligą, nes jie sulaiko blogą orą. Tikra viešbučių nelaimė yra blakės, todėl Girolamas primena pasiimti keturis kamparo gabalus. Porą padėsite lovos galvūgalyje, kitus du – kojūgalyje. Pačią lovą geriausia patraukti į kambario vidurį. Nors kamparas migdo ir yra gana nuodingas, retai naudojamas (t. y. tik kelionėje) neturėtų pakenkti. Kai jau viską susidėjote, prieš sėsdami į diližaną griežtai pareikalaukite, kad paštininkas: atsargiai važnyčiotų ties skardžiais; nelėktų kaip pasiutęs per miestelius ir kaimus; jokiais pretekstais neišsuktų iš pagrindinio kelio. Pažadėkite jam solidžių arbatpinigių kelionės pabaigoje, kitaip jis neatsižvelgs į jūsų reikalavimus. Plėšikų nesunkiai išvengiama, jei diližaną lydi du raiti ir pistoletais ginkluoti apsaugininkai. Anglijoje, kur apiplėšimai dažnesni, Girolamas siūlo samdyti keturis vyrus. Tačiau jei diližanu keliauja prancūzai, rašo autorius, anglų plėšikai jų nepuola, mat anie šau-

do. Patys anglai nelinkę žudyti nenaudėlių, jie geriau netenka aukso. Plėšikai siautėja kalnuose, miškuose ir pasieniuose, pabrėžia Girolamas. Beje, jei kukli piniginė neleidžia pasisamdyti raitelių, gerai apsaugo ir nuosavas pistoletas. Bet su viena sąlyga! Stotyse jį apžiūrinėkite, valykite ir užtaisinėkite taip, kad šitai kuo dažniau matytų paštininkas. Dėl paprasčiausio atsargumo reikia, kad bent vienas keleivis budėtų, kai kiti miega, ir stebėtų kelią bei diližano būklę: ar ašys nesvyla, grandinė ne per daug stabdo ratus. Geriau, kai šitaip būdrauja du keleiviai. Jokiu būdu nepasitikėkite paštininkais, tiesiog maldauja autorius. O dabar įsivaizduokite tokią kelionę 1806-aisiais. Jūs vykstate iš Romos, tarkime, į Hanoverį. Kiek laiko ji truks? Kokie bus orai? Gal užpuls plėšikai? O gal susirgsite? Ar atlaikys arkliai (stotyse juos keičia, bet...) ir vežimas? Akivaizdu, jog be marmurinės grūstuvės ir sietelio migdolų pienui nevalia leistis į kelionę. Bet juk žmonės keliaudavo! O nūnai murmame dėl vėluojančio skrydžio, neva prasto maisto vagone-restorane ir tiesiog visai nepiktybiškų kišenvagių... Parengė V. I.

Mitas apie Bastiliją Apie Bastilijos paėmimo dieną žinome iš mokykloje dėstyto istorijos kurso. Ji primena mums didvyrišką prancūzų tautą, išsilaisvinimo kovą, tironą Liudviką XVI, tačiau visa tėra mitas. Tikrovėje būta kitaip.

XVIII a. Prancūzija buvo galingiausia Europos šalis. Joje puikiai vystėsi kalnakasyba, metalurgija, lengvoji pramonė. Prancūzai savo rankose buvo sutelkę beveik pusę visos Europos finansų. Istorikai rašo, jog šalis tuo metu klestėjo. Tačiau valstybę iš vidaus graužė viena didelė blogybė. Prancūzai nenorėjo mokėti mokesčių! Aristokratai ir dvasininkai juos mokėdavo tvarkingai, tačiau naujoji buržuazija, miestiečiai ir tarnautojai sukosi kaip įmanydami, kad į valstybės iždą nereiktų duoti nė grašio. Be abejonės, taip tęstis ilgai negalėjo. Monarchas neturėjo absoliučios valdžios, tad sujudinti teko parlamentus. Susikūrė Nacionalinis susirinkimas, o revoliucinių nuotaikų pritvinkusi Paryžiaus liaudis ėmė bruzdėti. 1789 m. liepos 11-ąją prasidėjo neramumai. Rėkianti, kaukianti girta minia

ne tik užpuldinėjo negausius karinius dalinius, bet ir plėšė parduotuves, dirbtuves, pasiturinčių miestiečių namus. Šie užsibarikadavo, likimo valiai ir sužvėrėjusiai miniai palikdami savo turtą. Policijos pastatą, kalėjimą La Force užgrobusios gaujos apsiginklavo. Liepos 14-ąją jos patraukė Bastilijos link, o ją gynė 40 šveicarų ir 80 karo invalidų. Galingą XIV amžiaus tvirtovę Liudvikas XIV buvo pavertęs kalėjimu. Ji būtų galėjusi pasipriešinti, tačiau įgulos vadas, didžiausias humanistas markizas de Launay nesiryžo nukreipti patrankų į minią. Jis bandė tartis geruoju. Gaujos vis didėjo; atitempusios savo patrankas, jos ėmė šaudyti į tvirtovę. Įgula pasidavė visai nesipriešindama. Siautėjanti minia įsiveržė į vidų, viską pakeliui plėšdama, griaudama, niokodama.

Įdomybės tavo apie žmogaus teises ir kitus gražius dalykus, graudinosi dėl pirmykštės bendruomenės žmonių ir teoriškai grindė valstybę, minia degino pilis, vienuolynus, kirto miškus, plėšė turgus. Liaudis jau paragavo svetimos nuosavybės ir nebaudžiamų vagysčių. Ji toliau plėšė, degino, griovė ir juokėsi iš ponų.“ O štai dar žiupsnelis F. R. de Chateaubriand’o prisiminimų: „Gatvės gale pasirodė grupė skarmalių su dviem vėliavomis. Kai priartėjo, pamatėme, jog jie nešasi ir dvi ant kuolų užmautas Bastilijos aikštė Paryžiuje. 2007 m. Aurimo Dunausko nuotrauka galvas: generalinio finansų kontrolieriaus J. Foullono ir ParyMarkizas de Launay už savo taikingumą žiauriai žiaus intendanto B. de Sauvigny. Žudikai sustojo po sumokėjo. Kažkoks mėsininkas nukirto jam galvą ir mano langu ir ėmė jomis mosikuoti šokdami, dainuomaištininkai iki vakaro tampė ją po miestą užmovę ant dami ir šokinėdami į viršų. Sušukau: „Žmogžudžiai, pagalio. Jie taip pat nužudė tris karininkus, pakorė du tai šitaip jūs suprantate laisvę?“ Jie kaukdami bandė invalidus. Gaujų nariai – „revoliucionieriai“ – Bastili- išgriauti vartus, bet, laimei, šie atlaikė. <...> Šios galjoje rado viso labo septynis kalinius. Keturi iš jų buvo vos pakeitė mano politines pažiūras; mane purto nuo pinigų klastotojai, vienas kalėjo už kraujomaišą, kiti du kanibalų lėbavimų.“ buvo aplinkiniams pavojingi psichikos ligoniai. Jokių Mokykliniuose vadovėliuose ir kai kuriose grožinės politinių kalinių Bastilijoje nerasta. Suprantama, krimi- literatūros knygose buvo rašoma, kad Bastiliją žaibiškai naliniai nusikaltėliai tuoj pat išgaravo. Vienas silpnapro- sugriovė. Viskas buvo kitaip. Tvirtovę naikino beveik tis ėmė sakyti ugningas prakalbas, o„revoliucionierių“ metus. Didesni akmenys panaudoti Concorde tilto stavadai pagarbiai jo klausėsi. tybai, o mažesniuosius verteiva meistras Palloy išparŠtai kaip atrodė „mūšis“ dėl Bastilijos. Visa tai davė kaip „revoliucijos suvenyrus“ ir smarkiai pralobo. nuodugniai aprašė istorikai Jacques’as Bainville’is ir Po metų Bastilijos vietoje įrengė šokių aikštelę, greta Pierre’as Gaxotte’as. jos puikavosi... giljotina. Įvykių liudininkas François René de Chateaubriand’as Toks buvo garsusis Bastilijos šturmas ir toji revoliupasakoja: „Puskarietėmis važinėjo girti „didvyriai“, cija. Nors prancūzai liepos 14-ąją švenčia nacionalinę smuklėse liejosi vynas ir girtuokliai buvo paskelbti he- šventę, jos tema vis dažniau pasigirsta kritiškų balsų. rojais. Juos lydėjo pulkai Paryžiaus prostitučių. Aidėjo Prancūzijos šviesuomenė jau keliolika metų padeda gėriksmai, klyksmai, buvo plėšiama tai, kas dar neišplėšta. lių žudynių vietose pagerbdama didžiojo teroro aukas. Gatvėse voliojosi girti sankiulotai (miesto varguomeParengė V. I. nės vyrai, skirtingai nuo bajorų ir buržua, mūvėję ne trumpas, o ilgas kelnes – red. past.), kai kurie iš jų taip ir nebepabudo.“ Liepos 14-osios naktį žinios apie tragišką padėtį mieste pasiekė karaliaus rezidenciją Versalyje. Liudvikas XVI sušuko: „Tai maištas!“ Kunigaikštis de la Rochefoucauld-Liancourt’as paprieštaravo: „Ne, sere, tai revoliucija.“ Rytą Paryžius pabudo kamuojamas gėdos ir sąžinės. Gaujų vadukai greitosiomis sukurpė mitą apie Bastilijos šturmą, politinius kalinius, o savo bendrus paskelbė didvyriais. Ši pasakėlė buvo sugalvota ir paskleista per keturias valandas. Valdžia pateko į teroristų plėšikų rankas. Istorikas Teodoras Jeske rašė: „Kol ponai disku-

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė

Kas mums kanda? Vasarą daug laiko praleidžiame gamtoje. Vaikščiodami po mišką, pievą, paežerę pamirštame, kad esame čia svečiai, o ne šeimininkai. Dėl to galime prisišaukti bėdą. Labai pravartu žinoti, kokiomis aplinkybėmis gyvūnai ir vabzdžiai gali būti mums pavojingi. Nors gatvėje daug pavojingiau negu miške, tačiau... Tad kas gi mums yra grėsmingi?

Erkė – voragyvis, galintis pridaryti daug rūpesčių ir nemalonumų. Pirmiausia dėl to, kad erkės dažnai platina encefalito virusą. Ir ne tik jį: nuo jų galima užsikrėsti salmonelioze, brucelioze, Laimo ir kitomis infekcinėmis ligomis. Erkės tyko papartynuose, medžiuose, žolėje pasyviai laukdamos savo aukos. Jos gyvena apie septynerius metus, per tą laiką iš vienų vystymosi fazių pereina į kitas. Kiekvienoje jų šis gyvis turi atsigerti... šviežio kraujo! Pajutusi artėjančią auką, erkė krenta ant jos ir ropoja ieškodama, kur galėtų įsisiurbti. Jei vis dėlto jau įsisegė, tos vietos negalima tepti riebalais ar aliejumi, nes dūstančiai erkei tik palengviname supurkšti užkratą į žmogaus organizmą. Geriau erkę kuo arčiau odos suimti pincetu arba tiesiog nagais, pasukti prieš laikrodžio rodyklę (į kairę) ir išrauti stengiantis nepažeisti jos pilvuko, nesutraiškyti žarnyno. Po to ją reikia sunaikinti (geriausia – sudeginti). Jei galvytė liks įsikirtusi, vėliau galima nueiti pas gydytoją ir paprašyti, kad ištrauktų. Bitės, širšės, vapsvos niekada nepuola be reikalo, o tik ginasi. Šių vabzdžių negalima suerzinti. Vapsvos ir širšės nuodai chemiškai panašūs, tačiau širšė įgeldama jų įleidžia daugiau. Įgėlimas burnos ertmėje ar gerklėje (pvz., išgėrus sulčių ar kompoto su ten įkritusia širše) kartais žmogui baigiasi mirtimi. Šiurpu, tačiau, laimei, taip nutinka ne visuomet. Valgydami ar gerdami atvirame ore turime būti labai atidūs, kad to išvengtume. Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės. Sveikas žmogus jaučia tik skausmą, deginimą ir patinimą. Bičių nuodai yra kitokios cheminės sudėties, bet sukelia panašias reakcijas. Įgėlusi bitė palieka geluonį su savotiška nuodų talpyklėle, o pati žūva, nepajėgdama jo ištraukti. Todėl bitės geluonį reikia atsargiai ištraukti, o vapsvos ir širšės – ne. Skruzdėlės būna su geluonimis ir be jų. Bijomės pirmųjų. Jų apstu laukuose ir pievose. Skruzdėlių nuodų cheminė sudėtis panaši į širšių, bet įgėlimas paprastai nebūna pavojingas, nors ir paskausta. Skruzdėlės puola tik gindamos save ir savo lizdą. Jos gali „šauti“ nuodus net iki 30 cm, bet taip būna retai.

Uodai labai nemaloniai gelia, įkyriai zyzia, bet yra nepavojingi, nes ligas platina ypač retai. Nubaidyti geliančius vabzdžius galima labai paprastai. Išeidami į laukus ar mišką, atviras kūno vietas patepkite sena, išbandyta priemone – vietnamietišku „žvaigždutės“ balzamu. Jo stipraus kvapo bijo visi skraidantys gyviai. Neišsigąstų nebent drakonas!

Kas dar žmogui gali kelti pavojų? Grobuonių, medžiojančių žmones, Lietuvoje nėra. Tačiau gyvūnai gali užkrėsti pasiutlige. Todėl neįprastai, keistai besielgiančio žvėrelio reikia vengti. Nevalia jo glostyti, maitinti. Beje, pasiutligę gali platinti ir šikšnosparniai. Tai irgi reikia žinoti. Tačiau jeigu laukinius žvėris sutrikdome, jie taip pat puls gintis. Dažniausiai taip nutinka tada, kai žmogus nenorom pasikėsina į žvėries palikuonis. Tada jis žmogų ir puola. Gyvatės, driežai, gyvenantys Lietuvoje, nuo žmogaus bėga. Gyvačių įgėlimų pasitaiko retai. Jų tiesiog reikia vengti. Beje, naudinga išmokti atskirti gyvatę nuo žalčių, kurie žmonėms visai nepavojingi. Svarbiausia – gerbti gamtą. Nemaitinkime žvėrių įkyriai, jei to nereikia. Palikime šį rūpestį gamtosaugininkams, miškininkams, medžiotojams. Nors gyvoji gamta labai mus praturtina, turime tik pasyviai ją stebėti ir nenaudoti jėgos. Gamtos bijome, nes jos nepažįstame. Tuo tarpu žmogaus vengia net plėšrūnas vilkas, nepamirškime šito.

Sveikata

Atviras laiškas gydytojui Petrui dėl paskaitėlės moterims Visiškai sutinku su gerb. gydytoju Petru dėl to, kad moterims būtina reguliariai lankytis pas moterų ligų specialistus (žr. „Artumos“ Nr. 5, p. 35 – red. past.). Tik manau, kad jis, priklausydamas vyrų giminei, labai paviršutiniškai sako, jog moterys šiaip sau, be aiškios priežasties, stengiasi išsisukti nuo šios būtinybės. Per beveik 40 savo gyvenimo metų esu sutikusi tik vieną gydytoją ginekologę, priėmusią mane ir apžiūrėjusią su deramu dėmesiu, pagarba ir jautrumu. Taip, šios savybės ypač būtinos moterų ligų gydytojui, nes moteriai lytiniai organai yra pati jautriausia ir pažeidžiamiausia jos vieta. Galiu išvardyti visus ginekologus, su kuriais teko susidurti nuo pat jaunystės, apibūdinti juos ir nupasakoti, kaip vyko šie susitikimai. To negalėčiau pasakyti apie kardiologus, odontologus arba kitus medikus: jie tikrino, gydė, buvo malonūs arba nelabai malonūs gydytojai, bet šie susitikimai mano atminty nepaliko tokių ryškių pėdsakų. Užtat puikiausiai atsimenu pirmą susitikimą su aptariamos srities specialiste ir net tos pagyvenusios gydytojos smerkiantį žvilgsnį pro akinių viršų, kai dvidešimtmetė, aptrintais, plyštelėjusiais džinsais atėjau pasitikrinti. Jaučiausi kaip ant adatų, žeidė bet koks žvilgsnis ir nepasitikėjimas, atsainumas. Tada buvau nusprendusi, kad ko jau ko, o pas šiuos specialistus kojos daugiau nekelsiu.

Bet nuolatiniai menstruacijų skausmai sykį viešumoje sukėlė alpulį ir iš kavinės mane, baro padavėjos prilaikomą, išvežė greitoji. „Na ką, mergele?“, – pasitiko koketuojantis ginekologo vyro balsas. Dar keletas nemalonių jo frazių pažadino kažkokį vidinį mano tvirtumą: atsisakiau patikros ir sukaupusi paskutines jėgas nulipau nuo apžiūros kėdės. Gydytojas mėgino keisti savo toną, bet man jau buvo vis tiek. Širdyje kartojau: kad ir kaip bus blogai, iškentėsiu, tačiau į ginekologus nebesikreipsiu. Kai prasidėjo rimtesni skausmai ir vis dėlto buvau pasiųsta pas juos, maldavau tikrinti echoskopu, bet tik manęs neliesti. Gydytojai tuo metu nerūpėjau: ji tuoj pat brūkštelėjo siuntimą išsitirti echoskopu. O čia paaiškėjo nesitikrinimo rezultatai: vienoje kiaušidėje aptikta cista buvo taip išvešėjusi, kad chirurginė intervencija tapo neišvengiama. Reikėjo pašalinti ne tik cistą, bet ir kiaušidę. Bet tą sykį ruošdamasi į ligoninę apskambinau visus pažįstamus, kurie galėjo rekomenduoti gydytoją ginekologę, ir man pasisekė. Kai pradėjau lauktis pirmojo vaikelio, pirmiausia, žinoma, paskambinau į ligoninę pažįstamai gydytojai – nepaprastai miela buvo išgirsti malonų sveikinantį balsą ir kvietimą apsilankyti, tačiau kasmėnesiniam patikrinimui ir priežiūrai vis tiek privalėjau kreiptis į polikliniką. Tą kartą ėjau su viltimi. Įžengiau į kabinetą; gydytoja kažką rašė ir net

nepažvelgusi į mane „bendravo“ su manimi taip. Iš pradžių – „Klausau“. Trumpai pasakiau, jog laukiuosi. Į tai – sausas gydytojos klausimėlis: „Gimdysit, ne?“ Mano atsakymas įstrigo staiga išdžiūvusioje gerklėje. Bet, matyt, padėjo bundantis motiniškas kovos instinktas, todėl surikau: „Taip, žinoma!“ Na, niekas mano pirmagimio nesiruošė iš manęs atimti, tačiau tą akimirką supratau, kad reikės pasigrumti už savo teises. Taip ir buvo: reikėjo išsikovoti natūralų gimdymą, išsireikalauti, kad mažylis po ilgo varginančio gimdymo būtų skiepijamas vėliau, įrodinėti, jog jam pakanka mano pieno, todėl nereikia papildomai maitinti, maldauti, kad mudu kuo greičiau išleistų iš tamsios svetimos palatos į namus. Daktarai viską žino, kaip tau geriau, čia turi nusilenkti intelekto kultui, o ką sako moters nuojauta – niekas negirdi. Kaip teisingai savo straipsnyje rašo gyd. Petras, gydytojai iš tiesų dažniausiai mato tik ligą, betgi jinai viena pati nevaikšto – ateina žmogus, negana to – moteris, turinti jautrią širdį. Ir moteriai toli gražu ne tas pats, ar rodyti odontologui dantis, ar sėstis į ginekologo kėdę. Taigi, gerb. gydytojau Petrai, manau, jog greta paskaitėlės moterims būtų naudinga ir paskaitėlė moterų ligų gydytojams. Su pagarba gyd. Petrui Inesa

Gerbiamoji ponia Inesa, dėkoju už puikų laišką! Manau, kad vis dėlto šiek tiek sutirštinote spalvas, nes juk esama ir labai jautrių, švelnių ginekologų. Tačiau Jūsų aprašytų situacijų bei taip besielgiančių mano kolegų taip pat, deja, nestinga. Tikiuosi, kad Jūsų laiškas privers tokius ginekologus atsitokėti ir padaryti deramas išvadas. Gyd. Petras

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Sveikata

Aš turėjau dviratuką... Dviratis – vaikystės pramoga – turėtų likti mūsų bičiulis iki gilios senatvės. Koks kitas sportas galėtų būti už jį patrauklesnis? Važiuodami dviračiu numesite kelis kilogramus svorio, atsikratysite varginančios įtampos, ugdysite dėmesį, ištvermę, pakvėpuosite grynu oru. Be to, jis yra ir mažojo turizmo priemonė, nes dviračiu galima nukeliauti nemažai kilometrų ir daug ką pamatyti. Romualdo Rakausko nuotrauka

Poilsis? Taip!

Ar veiksminga? Be abejo!

Po ilgos ir varginančios darbo dienos geriausia pailsėti važiuojant dviračiu, ir to nepakeis jokia sporto salė. Visų pirma jūs pabūsite gamtoje. Be to, pailsės smegenys: tikras balzamas joms bus miško ar parko medžių šlamesys, paukščių čiulbėjimas. Minant pedalus pagerėja kraujo apytaka, kūnas gauna daugiau deguonies, dirba beveik visos raumenų grupės. Nenuvargina ir pasiruošimas: tereikia persirengti, pasitikrinti padangas ir pirmyn!

Važiavimas dviračiu prilygsta bėgimui, tačiau minti pedalus kur kas maloniau, negu žliaugiant prakaitui kicenti šuns ristele. Važiuodami patirsite stipresnių emocijų, pajusite malonumą ir daug pamatysite. Nekalbant apie tai, kad padirbės ne tik raumenys, bet ir sąnariai, o „nuostoliai“ bus daug mažesni, negu bėgiojant ar mankštinantis treniruoklių salėje. Tiesa, nepatartina dviračiais važinėti gatvėmis. Ne tik nesaugu, bet ir naudos iš to maža.

Gražu? Žinoma!

Kokia nauda?

Jeigu jūsų kojos kreivos, tai ant dviračio to tikrai nematyti. Figūros trūkumai irgi nekrinta į akis. Plinkančių vyrų netrikdys reta ševeliūra, nes ją paslėps daili kepuraitė. O jau drabužiai drabužiai! Tinka viskas: šortai, bridžiai, sportinės kelnės, trumpas sijonukas, spalvingi marškinėliai, kepurės, kepuraitės, kepurytės, šalikai, raiščiai ir net koketiškos sportinės skrybėlaitės. Damų makiažas irgi nenukentės. Tačiau aprangai vis dėlto keliami tam tikri reikalavimai. Ji turi būti iš natūralaus, gerai prakaitą sugeriančio pluošto. Be to, kišenės būtinai turi užsisegti, nes į jas susikrausime piniginę, mobilųjį telefoną, vienkartinį oro balionėlį padangoms pripūsti ir raktus. Ak, kokią žavią gertuvę galima pasikabinti! Pasiūtą, pavyzdžiui, iš odos, audeklo skiaučių ar net megztą.

Nuoširdžiai mindami, atsikratysite riebalų nuo šlaunų, palieknės blauzdos, smagiai padirbės nugaros raumenys. Jeigu norite, kad sustiprėtų pečių linijos raumenys, rinkitės sudėtingesnes trasas, nes vien lygių parko takelių nepakaks. Važiavimas dviračiu teigiamai veikia rankų raumenis. Nors čia – stop! Kad ant delnų neatsirastų nuospaudų, griūdami apsaugotumėte rankas ir būtų patogiau laikyti vairą, patartina mūvėti pirštines.

Praktiški patarimai Dviratininkams mėgėjams reikia tikrintis pulsą ir pagal jį tinkamu dažnumu minti pedalus. Specialistai sako, jog tasai dažnis turėtų būti ne mažesnis kaip 60 sūkių per minutę. Jie taip pat pataria karštą dieną važinėtis ne sudėtingomis, o paprastesnėmis trasomis ir didesniu greičiu. Tada kūnas

mažiau prakaituoja ir jį geriau vėdina vėjas. Dar vienas patarimas: reikalingus smulkius daiktus dėkite ne į kelnių kišenes, o į prisiūtąsias ant marškinių ar liemenių. Kadangi pėstieji negirdi atvažiuojančio dviračio, o automobilių vairuotojai gali jo ir nepastebėti, patartina pritaisyti skambutį, ryškią šviesą skleidžiančias lemputes, atšvaitus ir rengtis kuo ryškesniais drabužiais.

Pavojai Didžiausias iš jų yra automobiliai. Dera vengti tų kelių, kur eismas intensyvus. Dar vienas transporto keliamas nemalonumas yra išmetamosios dujos, ir to nereikia pamiršti. Dažnai manoma, kad važiuojant dviračiu galima patirti sunkią traumą. Tai netiesa, nes griūvant nuo dviračio kaulai lūžta labai retai, tačiau pasitaiko skausmingai nusibrozdinti. Dėmesio! Jei ketinate iki parko ar miško važiuoti prastesniu keliu, nepamirškite apsauginio šalmo!

Pabaiga Tik šiltuoju metų laiku galima mėgautis kelionėmis dviračiu, todėl išnaudokite visas lietuviškos vasaros dienas, kai nelyja su kruša ir nespigina pernelyg kaitri saulė. Smagaus pasivažinėjimo su vėjeliu! Parengė V. I.

Gyvenimas kaip senas vynas

Vasariškos pabiros Vanda IBIANSKA Toji vasara... Laukta, atūžusi taip greitai ir pralėksianti lyg vėjo gūsis. Kai kas mėgsta gretinti ją su žmogaus gyvenimu. Jokios analogijos čia nematau. Išeitų, kad vasarai yra lyg tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Aha, kurgi ne! Parodykit man moterį, laukiančią klimakso, žilų plaukų! Arba vyrą, kuris netveria, kada ateis vidutinio amžiaus krizė ir užaugs „alaus“ pilvukas! Man tai jau geriau be tokių postringavimų – tiesiog patinka šilti liepos lietūs, trumpėjančios rugpjūčio dienos ir žinojimas, kad dar ateis bobų vasara... Arba siaubingi karščiai!.. Toks jau mūsų būdas: nemokėti džiaugtis šia diena, bet viltis, jog bus dar ir šiokių tokių nuotrupų. Amžinų dejoklių tauta.

* * *

Kai dienos ilgesnės, laiko daugiau, galvon lenda visokių minčių. Gerai, kad dar lenda! Kodėl gerai? Ogi štai kas. Sulaukęs trisdešimties žmogus kasdien praranda po milijoną neuronų. Kai kurie rašo apie nykstančius transmiterius, bet lygiai taip pat išeina. Norisi čiupti kalkuliatorių (galima ir be jo) ir paskaičiuoti: per metus 365 milijonai, per dešimt metų 3,65 milijardo, per trisdešimt penkerius – beveik 13 milijardų. Kai kur rašoma, kad iš viso mums atseikėta 14 ar 15 milijardų tų neuronų. O kur dar visokios brendžio taurelės, vyno taurės ir „varganos“ septynios ar dešimt cigarečių per dieną (1 mg nikotino ir 1 mg dervų) – sulaukus šešiasdešimt penkerių kiekvienam iš mūsų lemta pavirsti klinikiniu idiotu. Tiesa, praleidau stresus ir šiaip smulkesnius kasdienius pasinervaliojimus: šie irgi pribaigia tuos neuronus (o gal transmiterius?). Tai ką daryti?! Na ir ko čia pulti į isteriją, – pasakysite. Žinoma, ko. Reikia valgyti kruopų, gerti šaltinio vandens, sunkiai fiziškai dirbti gryname ore ir nieko neimti į galvą. Ši tiesa sena kaip pasaulis, bet kas man iš tokio gyvenimo? Va! Štai jums ir hamletiškas klausimas: gyventi ar būti? Šia proga einu išsivirti graikiškos kavos, surūkyti cigaretę „Kent“ (1 mg!), o paskui su malonumu paskaityti apie Gajų Julijų Cezarį. Bala nematė tų neuronų ir transmiterių!

* * *

Paleistuvystė yra toks daiktas, kuris rūpi visoms amžiaus grupėms. Negaliu atsistebėti, kad tik galutinai nukriošdama sužinojau, kodėl prancūzų genetikai taip susirūpinę dėl svetimavimo. Visi žino, o aš ne! Pasirodo, jog kiekviena, kaip čia pasakius, na, nelegali

sueitis atsispindi moters genų panoramoje. Nesvarbu, kad kūdikis nebuvo pradėtas. Moters įsčios jau savaip suterštos. Net ne molekulių, o informacinio lauko lygiu. Kito vyro su ta moterimi pradėtas kūdikis gali būti ne vien šių tėvų palikuonis, bet gauti ir kadaise su motina santykiavusio(-ių) partnerio(-ių) genetinę informaciją. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl nuo neatmenamų laikų daugelyje civilizacijų buvo ir yra taip vertinama santuokinė dorovė bei ikisantuokinė skaistybė. Kokius siaubingus nuostolius patiria mūsų genofondas dėl įsisiūbavusio lytinio palaidumo, geriau negalvoti. Aišku, praeis šiek tiek laiko ir viskas sugrįš į savo vėžes, bet kiek tai kainuos!..

* * *

Kažkur skaičiau chasidų pasakojimą apie Dangų ir Pragarą, įspūdingą ir tobulą žydišką kūrinį. Anot chasidų, Danguje ir Pragare viskas panašu: vienur ir kitur – milžiniškas apskritas stalas. Aplink jį sėdi žmonių vėlės, o stalų viduryje stovi po dubenį gardžiausią aromatą skleidžiančio cimuso (ypatingo žydų nacionalinio patiekalo iš veršienos). Visos vėlės turi šaukštus su neapsakomai ilgais kotais, kokio metro ilgio, ne mažiau. Pragare vėlės tūžta, putoja, siunta, nes tokiu šaukštu niekaip negali įsidėti gardumyno burnon. Danguje visi džiaugsmingai šypsosi, sotūs, šlovina Viešpatį. Paslaptis paprasta: čia kiekvienas savo šaukštu pamaitina kitą. Štai tikroji išmintis, suspausta ir kaip įmanoma sutirštinta.

* * *

Pavasarį televizija kelis kartus rodė seną (jau!) istoriją apie mažąją lietuvę Raselę ir gruziną chirurgą Ramazį. Sukrečianti istorija! Prisimenu, kaip tada, daugiau nei prieš du dešimtmečius, nerimavome dėl asocialios šeimos mergytės, kuriai šienapjove nupjovė abi kojeles. Viskas baigėsi laimingai, mergaitė kojas vėl turi. Toje istorijoje žavi dar kai kas. Nesuskaitoma daugybė žmonių, net sovietų armijos aviacija dalyvavo gelbstint Raselę. Šioje gerumo grandinėje buvo lietuviai kaimynai, kaip stovi, su šlepetėmis, Maskvon skridę medikai, kariniai lakūnai, rusų gydytojai, medicinos seserys, slaugės ir galiausiai tada dar jaunas chirurgas, dabar garsus JAV profesorius, gruzinas Ramazis. O sakome, kad žmonės pikti! To gerumo labai

Artuma / 2007 m. liepa–rugpjūtis

Gyvenimas kaip senas vynas daug, tik jis kažkaip giliai slypi, tūno laukdamas, kol jį kas nors pažadins. Ar reikia laukti žadintojų? Ir kas jie? Gal visi esame meilės ir gėrio „akumuliatoriai“?

* * *

Didysis Mikelandželas sau ilsėtis neleido. Genijus dosniai dalijo talento lobius dirbdamas nuo aušros iki sutemų, o joms atėjus prie žvakės šviesos rašė. Dabar daugelį dirbti skatina pinigai, skulptorių, architektą, tapytoją, poetą Mikelandželą Buonarotį, matyt, – kiti motyvai. Negirdėtų, neregėtų aukštumų pasiekęs jau nebejaunas menininkas, turintis milžinišką šlovę, visų garbinamas, vėlų vakarą parašė: „Ancora imparo.“ Lietuviškai būtų: „Vis dar mokausi.“ Tiesą sakant, visi mokomės iki mirties, tik dažnas to net nesuvokiame. Paprasčiausias būdas – mokytis iš klaidų ir jų nekartoti. Kaip smagu matyti suaugusį ar senstantį žmogų, mokymuisi skiriantį bent porą valandų per dieną! Ap-

maudu, kad tokių mažiau, nei norėtųsi. Deja, esame spoksotojų į televizoriaus ekraną ir stadiono rėkautojų tauta. Pavargstame? Na, taip. Tik ar teikia poilsį realybės šou, kriminalinės laidos? Kiek galima žiūrėti į nuogas bambas ir plikas krūtis – gūdi paslaptis. Juk nuprotėti galima nuo tos nuobodybės! Nenuprotėja... Nors... Po rinkimų atrodo, kad nuprotėjimas kone visuotinis.

* * *

Atostogos visada sunkus metas. Atsiranda daugybė rimtų rūpesčių. Pavyzdžiui, kur dėti šunį su visa šeima išvykstant į Turkiją? Antras nemenkas klausimas: apvogs namus ar neapvogs? Užpils kaimynai butą ar neužpils? Jeigu traukiate į egzotiškus kraštus, tai vėl: skiepytis ar nesiskiepyti? Jei skiepytis, tai nuo kokių ligų? Apie pinigus, išlaidas net neverta kalbėti. Dėl kokios nors Antalijos, Tenerifės ar Hurgados daugmaž aišku, o jeigu vykstate į Naująją Zelandiją, Indoneziją ar pasakiškąjį Vietnamą, tai kiek paskirti? Jeigu Romualdo Rakausko nuotrauka dar planuojate, žinoma. Todėl geriausia atostogauti Lietuvoje. Šunį pasiimsite su savimi, apie užlietą butą praneš telefonu arba per radiją, skiepytis reikia tik nuo erkinio encefalito, išlaidos vėlekos aiškios. Viskas čia sava ir artima: apsiniaukęs dangus, nuolat krapnojantis lietus, nenormaliai didelės kainos, šiukšlinos pamiškės, į smėlį užkastos nuorūkos ir prisiusiota jūra. Tačiau visi kalba lietuviškai! Kartais įmaišo rusiškų keiksmažodžių, bet tik jų. O namus vis vien apvogs. Užtai važiuoju į kolektyvinį sodą.

Šypsenos be raukšlių * * *

Sėdi dvi blondinės, kalbasi apie kvantinę fiziką, bangines funkcijas ir jų pritaikymą termodinaminių procesų analizėje. Staiga viena sako: − Greitai keičiam temą – mūsų bernai ateina!

* * *

Draugas klausia Petriuko: − Na, ir ką tau tėtis sakė, kai grįžai pirmą valandą nakties? − Sakyti be keiksmažodžių? − Gali ir be keiksmažodžių. − Tuomet nieko.

* * *

– Kuo skiriasi moters logika nuo geležinės? – Moters logika nerūdija.

* * *

Grįžta žvejys namo, ant peties užsimetęs kokį 70 kg svorio šamą, tempia pūkšdamas... Priešais ateina kitas žvejys, prisigaudęs pusę kibiriuko sprindinių karosiukų, ir pašaipiai klausia: − Tai ką, tik vieną žuvį sugavai?

* * *

Kaip greit lekia laikas! Nespėji atsibusti, o jau pavėlavai į darbą.

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Stasio Šalkauskio kolegija kviečia studijuoti (buvusi Religijos studijų kolegija) Tai valstybinė aukštoji mokykla – atvira visiems, pasirengusiems įgyti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, gauti mokytojo kvalifikaciją ir galimybę dirbti katalikų religinio švietimo srityje tiek valstybinėse mokyklose, tiek religinėse organizacijose. Mes rengiame tikybos mokytojus ir parapijos katechetus, savo kvalifikacija atitinkančius šiuolaikiniam pedagogui keliamus reikalavimus: • Aukštą bendravimo kultūrą, pagrįstą krikščioniškomis vertybėmis; • Gerą filosofinį-teologinį ir pedagoginį-psichologinį pasirengimą; • Gebėjimą vadovauti vaikų ir jaunimo katalikiškoms organizacijoms, ugdant vaikus ir suaugusius parapijos bendruomenėse. Studijos – neakivaizdinės, paskaitos vyksta kas antrą penktadienį, šeštadienį. Studijų trukmė 4 metai. 50 % geriausiai besimokančių studentų studijos nemokamos, kitiems dalinis studijų mokestis – 1040 Lt metams. Asmenys, jau turintys aukštąjį išsilavinimą, moka visą studijų kainą – 1500 Lt metams. Kolegija taip pat sudaro sąlygas studijuoti pagal individualiąją studijų programą asmenims, baigusiems Kauno aukštesniąją katechetų mokyklą ar kitas giminingas aukštojo mokslo studijų programas (edukologija, pedagogika, katalikų teologija, religijos mokslai). Studentų priėmimas: • Studijuoti priimami ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą turintys asmenys; • Dokumentai priimami nuo 2007 m. liepos 2 d. iki rugpjūčio 24 d. Stojantieji konsultuojami antradieniais – penktadieniais nuo 9 iki 16 val. Išsamesnė informacija tel. (8-37) 320641, Papilio g. 5, LT-44275 Kaunas, el. paštas: kolegija@ssk.lt

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 7/8 (214/215 ) / 2007 Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 16873 Tiražas 11 500 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 4 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Žemaičių Kalvarijos didieji atlaidai liepos 1–12 d.

7 val. – Kęstaičiuose piligrimai išlydimi į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8, 10, 19 val. – šv. Mišios bazilikoje 12 val. – Suma. Po jos – iškilminga procesija į Kryžiaus kelio kalnus telsiai.lcn.lt

Palaimintojo Jurgio Matulaičio iškilmingas minėjimas Marijampolėje liepos 8–15 d.

10.30 val. – konferencija Marijonų vidurinėje mokykloje (išskyrus liepos 8, 14 ir 15 d.) 11.30 val. – Švč. Sakramento adoracija bazilikoje (išskyrus liepos 8, 11 d.) 12 val. – pagrindinės Šv. Mišios bazilikoje 14.30 val. – pal. J. Matulaičio tėviškės Lūginėje aplankymas vilkaviskis.lcn.lt

Kryžių kalno atlaidai liepos 29 d.

11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros į Kryžių kalną 14 val. – Sutaikinimo sakramento šventimas 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne siauliai.lcn.lt

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) didieji atlaidai Pivašiūnuose rugpjūčio 11–18 d.

10, 12, 18 val. – šv. Mišios nuo 11 iki 12 val. – Švč. Sakramento adoracija, rožinis kaisiadorys.lcn.lt

Krekenavoje rugpjūčio 12–15 d.

Šv. Mišios – rugpjūčio 12 d. – 19 val. rugpjūčio 13 ir 14 d. – 8, 9.30, 11.30 ir 19 val. rugpjūčio 15 d. – 8, 9.30 ir 12 val. Švč. Sakramento adoracija – 13 ir 14 d. – po Votyvos iki Sumos ir nuo 18 iki 19 val. panevezys.lcn.lt

„Artumą“ galima užsisakyti bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje nuo kiekvieno numerio. Indeksas 5010 1 mėn. prenumeratos kaina 3 Lt. ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai