Artuma

Artuma 2007 m. rugsÄ—jis

9

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“ Geroji mūsų Motina Rugsėjis lietuviams katalikams siejasi su garsiaisiais Šiluvos atlaidais – Šilinėmis. Manoma, kad jau nuo XV a.vidurio, kai Šiluvoje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, ten buvo labai gerbiamas ir stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

Atlaidų dienomis minios maldininkų atvykdavo į Šiluvą ne tik iš visos Lietuvos. Štai 1530 m. protestantiškos Ragainės (Prūsija) parapijos klebonas skundėsi savo kunigaikščiui, kad daug jo parapijiečių važiuoja į Marijos atlaidus Šiluvoje.

1536 m. gaisrui nusiaubus bažnyčią ir vis labiau įsigalint protestantizmui, Šiluvos klebonas kun. Jonas Holubka svarbius dokumentus, stebuklingąjį paveikslą bei bažnytinius reikmenis sudėjo į skrynią ir užkasė prie didelio akmens. Atrodė, kad čia katalikybė išnaikinta visam laikui. Tačiau ištikimiausi katalikai iš kartos į kartą per 80 metų perduodavo viltį, kad Švč. M. Marija jų neapleis, jie vėl galės rinktis savo bažnyčioje ir iškilmingai garbinti Dievo Motiną. Ši jų viltis išsipildė: prasidėjo katalikybės atgimimas, siejamas su Švč. Mergelės pasirodymu, kuris, kaip manoma, buvo pirmasis Dievo Motinos apsireiškimas Europoje. 1608-aisiais Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų apsireiškė piemenėliams, ganiusiems bandą, ir verkdama sakė: „Kitados šitoje vietoje buvo garbinamas mano mylimasis Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Žinia apie šį įvykį netrukus pasklido apylinkėse.

Netikėtai praregėjęs aklas senelis parodė, kur buvo užkasta skrynia. Pasinaudodami surastais dokumentais, katalikai įrodė savo teises į jų parapijai priklausančias žemes. Jau 1629 m. per Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus susirinko daugybė žmonių iš visos Lietuvos.

Marijos užtarimu vykstantys nuostabūs pagijimai traukte traukė žmones. Vyskupo Stepono Giedraičio sudaryta komisija atliko reikalingus tyrimus. Įsitikinęs faktų tikrumu, vyskupas kreipėsi į Pijų VI, prašydamas patvirtinti Dievo Motinos paveikslo stebuklingumą ir leisti jį vainikuoti paties popiežiaus pašventintu Karalienės garbės vainiku. Šventasis Tėvas prašymą patenkino, suteikė visuotinius atlaidus rugsėjo 8 dieną ir leido juos švęsti visą oktavą. Į stebuklingojo paveikslo vainikavimo iškilmes 1786 m. rugsėjo 8 d. suvažiavo apie 30 tūkst. žmonių iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Stebuklingasis Šiluvos paveikslas buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse slavų tautose ir net Vakarų Europoje. Vėliau įvairios politinės aplinkybės, karai Šiluvą tarsi atskyrė nuo kitų kraštų ir paliko tik lietuvių tautai. Šiluvos Marijos motinišką globą nuolat jautėme sunkiausiais mūsų tautai išbandymų metais.

XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvai grėsė ne tik dvasinis, bet ir fizinis sunykimas. Švč. Mergelės apsireiškimo dėka lietuvių tautos grįžimas į katalikybę vyko nuostabiai sparčiai. Carinės Rusijos, kurios valdžion buvo patekusi Lietuva, valdininkai siekė surusinti lietuvius ir paversti juos stačiatikiais, tad visokiais būdais trukdė maldininkų keliones į Šiluvą, draudė kunigams dalyvauti atlaiduose. Panašiai elgėsi ir sovietiniai okupantai. Vyresnioji mūsų karta gerai prisimena piligrimines keliones į Šiluvą turėjusius sutrukdyti „kiaulių marus“ ir kitokias išgalvotas „epidemijas“, maldininkų persekiojimą.

Nepaisant to, Lietuvos dvasinis ir tautinis atgimimas, galima sakyti, prasidėjo nuo Šiluvos.

Airijos katalikai padovanojo lietuviams Marijos statulėlę, kuri atvežta į Šiluvos šventovę 1983 m. vasario 16 d. Tai buvo tarsi dar vienas Marijos globos ženklas, primenantis, ką turime daryti.

Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Šiluvoje pradėtos rengti permaldavimo pamaldos už tautos nuodėmes – girtuokliavimą, abortus ir kitas, turėjo dar vieną slaptą intenciją – išmelsti laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai. O po keleto metų prasidėjęs Sąjūdis atnešė išsivadavimą ir politinę nepriklausomybę.

Melskime, kad mūsų geroji Motina padėtų mums išsivaduoti iš nuodėmių vergijos ir patirti tikrą Dievo vaikų laisvę.

Juozas ŽEMAITIS MIC Vilkaviškio vyskupas emeritas

Pro memoria

Turinys Kun. Artūras KAZLAUSKAS Rudens aukso mėnuo

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Pinigų biblinė antropologija

3

Tomas VILUCKAS Dievas, pinigai ir mes

5

Klausimai ganytojams

7

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

8

Šiluva rengiasi Jubiliejui

10

Dr. Andrius NAVICKAS Santuoka vartotojiškoje visuomenėje 12 Prisikelkime meilei!

13

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ Pinigai – žmogui ar žmogus – pinigams?

15

Tarp vartojimo bedugnės ir krikščioniško atsižadėjimo

17

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Palaimingiau duoti, negu imti

20

Antanas SAULAITIS SJ Kad į dangų eitume ne tuščiomis kišenėmis

23

Motinos užrašai Birutė OBELENIENĖ Trečioji reklamos pusė

25

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Senoji mokytoja

27

Akiračiai Mahatma Gandis

29

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Mokykla: išmokti būti kartu, o ne pavieniui

32

Mandagumas mūsų kasdieninis Money, money, money...

33

Sveikata Paauglystė ir seksualumas

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Prisiminimai apie mokytojus

35

Viršelyje – Šiluvos Dievo Motina su Kūdikiu (XVII a., autorius nežinomas)

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Credo

Bičiuliui iškeliavus...

Taip, bičiuliui. Nes Kazį Lozoraitį „Artumos“ redakcija turi garbės vadinti šiuo ypatingu titulu, kurį Lietuvoje įgyti nelengva. Bičiulis – tai tas, kuris viską supranta be žodžių, neišduoda, visada yra patikimas, ištikimas bendrai idėjai ir labui. Kazys Lozoraitis būtent toks ir buvo: tvirtas savo vertybėmis, orus dvasios aristokratas.

Daugiau nei prieš dešimtmetį, kai mūsų šalies katalikiška spauda, nuolatos skurstanti ir silpnutė, vos vos kvepsėjo, o mažutė „Artuma“ geso ir atrodė, jog šį kartą tikrai numirs, vienintelis žmogus, nuoširdžiai susirūpinęs Kaune einančiu katalikišku leidiniu, buvo taip toli, saulės nutviekstoje Italijoje, dirbantis Lietuvos Ambasadorius prie Šventojo Sosto. Ir tikrai ne todėl, jog pats kurį laiką mito žurnalisto duona. Priežastis kita. Ji įvardijama trumpai: Ambasadorius buvo Lietuvos sūnus. Jam rūpėjo ne tik politiniai reikalai. Būdamas išmintingas ir toliaregis, jis puikiai suprato, kokia svarbi yra tautos dvasinė ir moralinė sveikata, kuria niekas tada nesidomėjo, beje, ne per daugiausia domisi ir dabar. O jis atėjo „Artumai“ į pagalbą. Padarė tikrai daug ne tik vėsiame kabinete Piazza Farnese. Rūpinosi net ir per kavos pertraukėles gurkšnodamas savo amžinąją kapučino, susitikdamas su įvairiais asmenimis. O kai išgyvenome ir sulaukėme Viešpaties siųstos paramos, liko ištikimas mūsų skaitytojas. Simboliška, kad paskutinį kartą apie savo šeimą, tėvą – iškilų diplomatą Stasį Lozoraitį vyresnįjį – ir savo vaikystę papasakojo taip pat „Artumos“ puslapiuose. Tad negalime Ambasadoriaus vadinti kitaip nei bičiuliu ir nebūti jam dėkingi.

Kazys Lozoraitis visu savo gyvenimu ir veikla nusipelnė pačių gražiausių žodžių. Ar daug apie ką galėtume atsiliepti taip, kaip apie jį? Atplėštas nuo Tėvynės ir ištikimas jai iki paskutinio atodūsio, nekaupęs žemiškų turtų, o vykdęs, kol jėgos leido, savo tarnystę, ypač sąžiningas dideliuose dalykuose ir smulkmenose, vienodai malonus, šiltas su aukštais dignitoriais ir eiliniu, kartais atsitiktiniu žmogumi, skleidęs aplink itin gražaus savo elgesio kerus – toks buvo senosios diplomatijos atstovas, mūsų Ambasadorius prie Šventojo Sosto.

Lietuva tikrai turėjo kuo didžiuotis. Jos ištikimas palatinas Kazys Lozoraitis visą gyvenimą stovėjo Tėvynės sargyboje iškiliai ir oriai.

Ir ne tik tai. Savo žmogiškomis savybėmis taip pat žavėjo daugybę žmonių, ne vien lietuvių, bet ir įvairių šalių diplomatų bei šiaip sutiktųjų tiesiame ir aiškiame savo gyvenimo kelyje.

Tebūnie jam Viešpats švelnus ir maloningas, o jį priglausianti Lietuvos žemė lengva. Teošia jam Tėvynės pušys savo amžinąją tylią giesmę. „Artumos“ redakcijos bendradarbiai

1

2

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Credo

Rudens aukso mėnuo Rugsėjo kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gamta padovanos mums savąjį rudeninį auksą po kelių savaičių, o mes, sugrįžę iš atostogų prie įprastų darbų ir mokslų, pradedame iš naujo krauti kasdienos pastangų aruodą. Norėčiau, kad viskas, ką darysime, būtų brangu ir sava, ir vaisinga, ir švytėtų tarsi auksas. Kaip atostogų prisiminimai ir dabar mūsų laukia sekmadieniai ir šventės, brangios kiekvienam krikščioniui, ir lyg aukso grynuoliai spindi mūsų Bažnyčios žmonės, minimi šį mėnesį.

Sekmadieniai Rugsėjo 2-oji – XXII eilinis sekmadienis. Aukštinantis save bus pažemintas, o žeminantis save – bus išaukštintas. Tokia Dievo karalystės logika.

Tegul mus vertina Dievo akys ir Dievo širdis.

Galybių Dieve, iš kurio kyla visa, kas tobula! Įkvėpk mums savo meilės dvasios, sustiprink tikėjimą, ugdyk mumyse gėrio daigus, o išugdytus rūpestingai globok.

Rugsėjo 9-oji – XXIII eilinis sekmadienis. Kas neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys, sako Viešpats. Neturtas yra geriausias būdas sekti Kristumi, tokiu pat neturtingu.

Tai – išsilaisvinimas nuo to, kas slegia, kas apsunkina, kas trukdo, kas nebūtina.

Dieve, atsiuntęs žmonijai Atpirkėją ir padaręs mus mylimais savo vaikais, pažvelk maloniai į visus Kristaus išpažinėjus, suteik jiems tikrąją laisvę ir amžinąjį paveldą.

Rugsėjo 16-oji – XXIV eilinis sekmadienis. Apmąstysime garsųjį Jėzaus pasakojimą apie tėvą, laukiantį sugrįžtančio savo paklydėlio sūnaus. Dievui svarbiausia, kad jo vaikai būtų drauge su juo ir jis drauge su jais galėtų švęsti gyvenimo šventę.

Dieve, visatos Kūrėjau ir Valdove, maloniai pažvelk į mus ir išmokyk visa širdimi tau tarnauti, kad patirtume tavo gailestingumo vaisių.

Rugsėjo 23-ioji – XXV eilinis sekmadienis. Negalime tarnauti dviem šeimininkams – Dievui ir pinigams. Pinigus pavadindamas „Mamona“ Jėzus nurodo, kad tai – stabmeldystė. Kas yra didžiausias mūsų turtas?

Dieve, visų tavo įsakymų pagrindas ir viršūnė – tavęs ir artimo meilė, tad padėk mums laikytis tos tavo šventosios valios, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą.

Rugsėjo 30-oji – XXVI eilinis sekmadienis. Kadaise Dievo palaiminimo ženklas buvo turtingumas, o neturtėlis buvo laikytas Dievo prakeikimo ženklu. Pasakodamas vargingojo Lozoriaus ir turtuolio istoriją, Jėzus sako, kad turtingumas ir neturtas gali atskirti ir atskiria žmones vienus nuo kitų neperžengiama bedugne. Tik kurioje pusėje gyvenama visavertiškiau?

Dieve, savo visagalybę labiausiai parodantis pasigailėjimu ir atleidimu, siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų, kad skubėtume prie tavo pažadų ir taptume dangaus turtų dalininkais.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. rugsėjis 1 Š 1 Tes 4, 9–11; Ps 98; Mt 25, 14–30 2 S Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Ps 68; Žyd 12,

18–19. 22–24a; Lk 14, 1. 7–14 (II sav.)

3 P 1 Tes 4, 13–18; Ps 96; Lk 4, 16–30 4 A 1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27; Lk 4, 31–37 5 T Kol 1, 1–8; Ps 52; Lk 4, 38–44 6 K Kol 1, 9–14; Ps 98; Lk 5, 1–11 7 P Kol 1, 15–20; Ps 100; Lk 5, 33–39 8 Š Mch 5, 1–4a; Ps 13; Rom 8, 28–30;

Mt 1, 1–16. 18–23 9 S Išm 9, 13–18b; Ps 90; Fm 9–10. 12–17;

Lk 14, 25–33 (III sav.)

10 P Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62; Lk 6, 6–11 11 A Kol 2, 6–15; Ps 145; Lk 6, 12–19 12 T Kol 3, 1–11; Ps 145; Lk 6, 20–26 13 K Kol 3, 12–17; Ps 150; Lk 6, 27–38 14 P Sk 21, 4b–9; Ps 78; Fil 2, 6–11;

Jn 3, 13–17

15 Š Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27

(arba Lk 2, 33–35) 16 S Iš 32, 7–11. 13–14; Ps 51; 1 Tim 1, 12–17;

Lk 15, 1–32 (IV sav.)

17 P 1 Tim 2, 1–8; Ps 28; Lk 7, 1–10 18 A 1 Tim 3, 1–13; Ps 101; Lk 7, 11–17 19 T 1 Tim 3, 14–16; Ps 111; Lk 7, 31–35 20 K 1 Tim 4, 12–16; Ps 111; Lk 7, 36–50 21 P Ef 4, 1–7. 11–13; Ps 19; Mt 9, 9–13 22 Š 1 Tim 6, 13–16; Ps 100; Lk 8, 4–15 23 S Am 8, 4–7; Ps 113; 1 Tim 2, 1–8;

Lk 16, 1–13 (I sav.)

24 P Ezd 1, 1–6; Ps 126; Lk 8, 16–18 25 A Ezd 6, 7–8. 12b. 14–20; Ps 122;

Lk 8, 19–21 26 T Ezd 9, 5–9; Tob 13, 2–4. 7–8;

Lk 9, 1–6 27 K Ag 1, 1–8; Ps 149; Lk 9, 7–9

28 P 29 Š

30 S

Ag 2, 1–9; Ps 43; Lk 9, 18–22 Dan 7, 9–10. 13–14 (arba Apr 12, 7–12a); Ps 138; Jn 1, 47–51 Am 6, 1a. 4–7; Ps 146; 1 Tim 6, 11–16; Lk 16, 19–31 (II sav.)

Rugsėjį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad ekumeninis susitikimas Sibiu mieste Rumunijoje skatintų visų krikščionių vienybę, kurios Viešpats meldė per Paskutinę vakarienę; misijų – kad visi misonieriai ir misionierės, džiaugsmingai vienydamiesi su Kristumi, mokėtų nugalėti kasdieniame gyvenime patiriamus sunkumus.

Credo Šventės ir minėjimai Rugsėjo 3-iąją minime šv. popiežių, Bažnyčios mokytoją Grigalių Didįjį (VI a.).

Dieve, vadovaujantis savo tautai romumu ir savosios meilės jėga, užtariant šventajam popiežiui Grigaliui Didžiajam, duok savo išminties Dvasią visiems, kuriuos paskyrei mokytojais ir vadovais Bažnyčioje, kad tikinčiųjų tobulėjimas būtų ganytojų amžinuoju džiaugsmu.

Rugsėjo 8-oji – Dievo Motinos Gimimo iškilmės ir Lietuvos piligrimystės į Šiluvos šventovę pradžia.

Suteik, Viešpatie, savo tikintiesiems dangaus malonės dovanų! Palaimintosios Mergelės motinystė buvo mūsų išgelbėjimo pradžia, tad tegul jos gimimo iškilmės visiems atneš paguodos ir ramybės.

Rugsėjo 14-oji – šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventė.

Dieve, norėdamas atpirkti žmoniją, tu vienatiniam savo Sūnui skyrei kryžiaus dalią; suteik malonę čia, žemė-

je, pažinti kryžiaus slėpinį ir danguje džiaugtis atpirkimo vaisiais.

Rugsėjo 15-oji – Palaimintosios Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimas.

Dieve, norėjęs, kad prie tavo Sūnaus, iškelto ant kryžiaus, stovėtų skausmingoji jo Motina, padaryk, kad Bažnyčia, dalyvaujanti Kristaus kančioje, galėtų patirti ir jo prisikėlimo garbę.

Rugsėjo 20-ąją minime šventuosius Korėjos kankinius – kunigą Andriejų Kim Taegoną, Paulių Chong Hasangą ir draugus (XIX a.).

Dieve, visų tautų Kūrėjau ir Gelbėtojau, pašaukęs tapti įsūnytųjų tavo vaikų tautos dalimi Korėjos žemės vaikus ir jų tikėjimo daigus palaistęs kankinių krauju, jiems užtariant ir jų pavyzdžiui skatinant, atnaujink savo Dvasios stebuklus ir mums padėk iki mirties eiti tavo įsakymų keliu.

Rugsėjo 21-oji – šv. apaštalo ir evangelisto Mato šventė.

Dieve, savo gailestingumu išsirinkęs muitininką Matą ir padaręs savo Evange-

lijos apaštalu, leisk ir mums jo pavyzdžio ir užtarimo remiamiems būti ištikimiems krikščioniškajam pašaukimui ir tave sekti kiekvieną savo gyvenimo dieną.

Rugsėjo 27-ąją minime šv. kunigą Vincentą Paulietį (XVI a.).

Dieve, patarnauti vargstantiesiems ir ugdyti tavo tarnams davęs apaštalų dvasią kunigui Vincentui, leisk ir mums, kad to paties troškimo skatinami mylėtume tai, ką jis mylėjo, ir gyventume taip, kaip jis mokė.

Rugsėjo 29-oji – šv. arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo šventė.

Dieve, kviečiantis angelus ir žmones bendradarbiauti tavo išgelbėjimo istorijoje, leisk mums, šios žemės keleiviams, jausti globą palaimintųjų dvasių, danguje stovinčių prieš tavo sostą ir reginčių tavo veido garbę.

Linkiu visiems, kad rugsėjis būtų visaverčio gyvenimo mėnuo. „Ten, kur tavo auksas, yra ir tavo širdis“, – kažkaip panašiai sakė Jėzus.

Pinigų biblinė antropologija Kun. Danielius DIKEVIČIUS Kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis? Na, manau, kad... Stop! Palaukit! Kuo čia dėta višta ir jos kiaušinis? Juk straipsnis turėtų nagrinėti pinigų ir žmonių santykius!

Taip, taip, be jokios abejonės, straipsnis bus apie pinigus ir žmones. Bet vis dėlto kas gi buvo pirmiau: kiaušinis ar višta? Hm!..

Pirmiau buvo prigimtis! Na gerai, tebūnie prigimtis, bet vėlgi: kuo čia dėta prigimtis, jeigu straipsnis apie pinigus ir žmones? Prigimties sąvoka, jeigu apskritai norime kai ką suprasti apie pinigus ir žmones, mums labai svarbi, nes pinigų atsiradimą kaip tik ir lėmė žmogiškoji prigimtis. Be žmogiškosios prigimties, tokios kaip mūsų, pinigų iš viso nebūtų.

Homo sapiens visada turėjo pinigų. Kaip tai?.. Negali būti! Juk pinigai, kaip tvirtina istorikai ir archeologai, atsirado tiktai VII amžiuje prieš Kristų. Taip, žinau. Iš tikrųjų tokie pinigai, kaip šiandien juos suprantame, pirmą kartą pasirodė VII a. prieš mūsų erą. Tačiau pinigai plačiąja prasme egzistavo gerokai anksčiau. Tai buvo tokia pinigų forma, kurią vadiname natūriniais mainais. Kitaip tariant, vietoj mums įprastų piniginių vienetų žmonės naudoda-

vo, t. y. mainydavo, įvairius daiktus, vaisius, javus, gyvūnus ir pan.: Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo, o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų rinktinio aliejaus. Toks buvo metinis Saliamono atsilyginimas Hiramui (1 Kar 5, 24–25). Ši mokėjimo forma nebuvo labai patogi, todėl buvo pakeista, pirmiausia – brangiaisiais metalais (auksu, sidabru ir kt.),

3

4

Credo o tik vėliau – monetomis ir banknotais. Tačiau esmė liko ta pati. Taigi ir teiginys, kad žmogus nuo pat savo atsiradimo aušros turėjo piniginę, iš esmės yra teisingas. Iš čia, mano galva, peršasi nuostabi išvada: pinigų turėjimas/neturėjimas ir jų teisingas/neteisingas naudojimas apreiškia žmogaus prigimtį. Ką gi pinigai sako apie mus pačius?

Pinigai apreiškia mūsų kūriniškumą. Jie primena mums, kad nesame kaip Dievas (Pr 3, 5). Tokia yra pinigų paskirtis teologiniu požiūriu. Kiek kartų traukiame pinigus iš savo piniginės ar bankomato, tiek kartų pripažįstame savo prigimties trapumą ir pareiškiame, kad esame tiktai šeštosios dienos kūriniai: Dievas sukūrė žmogų... <...> Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena (Pr 1, 27a. 31b).

Kodėl? Todėl, kad perkame, perkame tai, ko neturime, be ko negalime gyventi, antraip mūsų gyvenimas būtų suvaržytas. O kiekvienas trūkumas yra netobulumo ženklas. Tuo tarpu Dievas yra tobulas (Actus purus, pasakytų

Artuma / 2007 m. rugsėjis

ko: Negera žmogui būti vienam, Jis tarsi pareiškia: „Be kito žmogaus pagalbos žmogus negalės įvykdyti mano užmojo.“ Ir pirkimo-pardavimo aktas, t. y. pinigų naudojimas, nuolat primena šitą tiesą. Juk perkame iš kitų tai, ko patys negalime pasigaminti. Todėl kiti žmonės ir jų sugebėjimai mums yra gyvybiškai svarbūs.

Pinigai apreiškia žmogų esant aštuntosios dienos vaiku. Ką tai reiškia? Dievas sukūrė žmogų šeštąją dieną (Pr 1, 26–31), o septintąją – ilsėjosi (Pr 2, 2–3). Pr 3, 1–7 istorija, anot kai kurių biblistų, yra tarsi aštuntosios dienos darbas. Taigi būti aštuntosios dienos vaiku reiškia būti nuodėmės ir chaoso vaiku. Todėl kiekvienas amoralus pinigų naudojimas ar jų pasisavinimas apreiškia nuodėmingą, t. y. sužeistą ir kenčiančią, žmogaus prigimtį: Kas myli auksą, nuodėmės lengvai neišvengs; kas ieško turtų, bus jų suklaidintas. Daugelis yra pražuvę dėl aukso, ir jų pražūtis nebuvo jiems staigmena netikėta. <...> Laimingas turtuolis, rastas be dėmės, nevergaująs savo turtams!

Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti?

(Sir 31, 5–6.8–9a).

Pinigai apreiškia žmogaus gerumą. Tai ypatingu būdu atspindi išmaldos ir „investicijos“ be palūkanų.

Anot Jėzaus, tikrai išmaldai neužtenka paaukotų pinigų. Tam reikia, moralistų žodžiais tariant, ir geros intencijos: Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje (Mt 6, 3– 4a). O ar gailestingasis samarietis, kuris „investavo“ į vieną sumuštą ir išrengtą žmogų, tikėjosi iš to tam tikro pelno: Kitą dieną jis išsiėmė „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus.“ (Lk 21, 3) du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jei išleisi ką scholastikai) ir Jam nieko netrūksta, todėl Jam ir nerei- viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu“ (Lk 10, 35)? kia pinigų. Tiesa, pasaulis mano kitaip. Pasaulyje pinigai, Pinigai apreiškia žmogaus ir Dievo santykius. Štai priešingai negu teologijoje, yra tobulumo „licencija“. gražus visiško pasitikėjimo dieviška Apvaizda pavyzdys: Pinigai apreiškia mūsų prigimties socialumą. Jie pri- Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovamena mums tai, ką Dievas yra pasakęs Pradžios knygoje: nas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą ben- įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, drininką“ (2, 18). Kokią prasmę turi šis „negera“? Tikrai šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė jo prasmės neapimtų vien tik erotiškumo sąvoka. Jo turi- į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto nys yra daug turtingesnis. Pr 2 negera primena Pr 1 gera: įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Lk 21, 1–4).

Dievas matė, kad šviesa buvo gera (paryškinta – red. past.; Baigdamas šį trumpą pamąstymą apie pinigus ir plg. Pr 1, 4.10.12.18.21.25.31). Hebrajiškas būdvardis žmones, norėčiau priminti, kad pagal Bibliją tikrasis tob (lietuviškai gera), priklausomai nuo konteksto, galėtų turtuolis yra ne tas, kuris turi daug pinigų, ir priešinreikšti: a) moralinį tobulumą (kūrinija yra morališkai ge- gai, tikrasis vargšas yra ne tas, kuris visai jų neturi. Bibra), b) estetinį grožį (kūrinija yra graži) ir c) gebėjimą linis turtuolis – tas, kuriam Dievo nereikia, o biblinis atlikti savo paskirtį (kūrinija gali vykdyti dievišką valią, vargšas – tai tas, kuris visko tikisi iš Dievo. t. y. saulė gali šviesti, žemė – duoti derlių ir pan.). Mums svarbi pastaroji šio būdvardžio prasmė. Kai Dievas sa-

Credo

Dievas, pinigai ir mes Tomas VILUCKAS Mąstydami apie religiją ir pinigus, dažnai laikomės nuostatos, jog šios dvi svarbios mūsų gyvenimo sritys nedera viena su kita. Pinigai – tarsi kažkas nešvaraus, negarbingo... Vis dėlto jų siekimas bene sparčiausiai visuomenės gyvenimą stumia į priekį. Pinigai dažnai lemia asmeninius ir visuomeninius sprendimus, ne vienam žmogui jie yra tapę laimės ir gero gyvenimo sinonimu.

Kokį požiūrį į pinigus siūlo Šventasis Raštas? Kaip derėtų elgtis su pinigais, kad jie padėtų artintis prie amžinųjų dalykų, o ne trukdytų?

Jėzus ir pinigai

Kai „būti“ pakeičia „turėti“...

Visų pirma į akis krinta tai, kad Biblijoje tikrai daug kalbama šia tema. Kai kurių Šventojo Rašto tyrinėtojų teigimu, pinigus, turtą, vadybą mini 2 350 jo eilučių. Štai Senajame Testamente turtas, gerovė laikomi Dievo palankumo ir palaiminimo ženklu. Turtingas žmogus buvo tas, kurį globoja Dievo ranka. Pradžios knyga pasakoja, kad mūsų tikėjimo tėvas Abraomas turėjo labai daug galvijų, vergų, sidabro ir aukso, o tai reiškė, kad jis teisusis, Dievo išrinktasis. Karalių Dovydo, Saliamono (jie simbolizuoja Izraelio aukso amžių) dvaro turtai turėjo liudyti, jog Dievas yra su išrinktąja tauta. Šiame kontekste turėtų paaiškėti ir tai, kodėl sumišo Jėzaus mokiniai, girdėdami savo Mokytoją sakant, jog „turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę“ (Mt 19, 23). Pagal judaizmo mentalitetą turtingas žmogus yra Dievo numylėtinis, o štai Jėzus abejoja jo galimybėmis patekti į Dievo karalystę! Tad Jėzaus daugelį kartų skelbti įspėjimai savo amžininkams apie turto pavojų skambėjo tikrai revoliucingai. Jiems turėjo rėžti ausį tokie jo žodžiai, kaip „vargas jums, turtuoliai“ (Lk 6, 24), arba raginimas nesikrauti lobių žemėje (plg. Mt 6, 19).

Vis dėlto skaitydami Šventojo Rašto vietas, mininčias pinigus bei turtus, susiduriame su tam tikru paradoksu. Viena vertus, jose aptiksime griežtų ištarų turtingųjų atžvilgiu, kita vertus, niekur nerasime utopinių kalbų, pavyzdžiui, apie pinigų atsisakymą ar turtinę lygybę.

Dieviškoms tiesoms iliustruoti Jėzus ne sykį pasitelkia su pinigais susietus vaizdinius. Be to, pasak evangelijų, jis nesišalindavo turtingų žmonių draugijos, priimdavo aukas iš jų savo bendruomenei išlaikyti, ragino apaštalą Petrą mokėti mokesčius valstybei.

Kaip matome, Kristaus mokymas nepropaguoja skurdo, lygiavos, bet griežti jo pasisakymai dėl turto įspėja nedievinti turto galios. Būtent taip reiktų suprasti ir Jėzaus žodžius: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Tuo nesakoma, kad Dievas ir pinigai prieštarauja vienas kitam, o tik nurodoma, jog pirmenybė žmogaus gyvenime priklauso Dievui. Mamona, senovės sirų turto ir pelno dievaitis, čia tampa turto bei pinigų sureikšminimo simboliu. Jis negali užimti Dievo vietos žmogaus gyvenime. Todėl šie Jėzaus žodžiai paprasčiausiai reikalauja teisingai pasirinkti, kam teikti pirmumą.

Griežtos Jėzaus kalbos dažnai smerkia ir socialinę neteisybę, vengimą padėti šalia esančiam žmogui, pasitikėjimą ne Viešpačiu, bet savo turtais. Tokia visuomenėje klestinčių negerovių kritika tęsė Senojo Testamento pranašų, negailestingai pliekusių savo meto negeroves, tradiciją. Sakytume, ji aktuali visoms visuomenėms (tarp jų ir mūsiškei), kuriose vyrauja praturtėjimo bet kokia kaina ideologija, paminanti kitų tos bendruomenės narių teises.

Be to, turėtume atsižvelgti į tai, kad neretai Jėzaus žodžiai (pavyzdžiui, „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo“) smerkia godumo nuodėmę. O ji tykoja ne tik turtingų, bet ir vargingų žmonių. Neturtas ir skurdas pats savaime nėra vertybė bei dvasingumo išraiška.

Godumo dvasią savo knygoje apie septynias didžiąsias nuodėmes „Tiltai į Babiloną“ taikliai apibūdino Šv. Jono kongregacijos vienuolis olandas Elias Leydsas; pasak jo, tai nutinka tada, kai individo pasaulėvaizdyje „būti“ pakeičia „turėti“. Tuomet rūpinamės ne savo buvimo kokybe, bet turėjimo kiekybe. Tokia bėda gali ištikti ir pasiturintį, ir varguolį.

5

6

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Credo Piniginės „atsivertimas“ Pagal krikščionišką gyvenseną turto kaupimas turi būti ne savitikslis, bet skirtas bendrajam gėriui. Būtent aukojimas, dalijimasis, dosnumas (ne išlaidavimas!) yra atsvara godumui. Aukoti – tai visada ką nors atplėšti nuo savęs ir duoti kitiems. Šis veiksmas nelengvas. Kaip sakė reformatorius Martynas Liuteris, „žmogui reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės“. Pastarosios atsivertimo matas yra mūsų ryžtas dalytis ir aukoti.

Šv. Elžbieta Vengrė šelpia vargšus.

Kad šiuo klausimu padėtis ne kokia, liudija ir kasmet visuomenei pateikiama Kauno arkivyskupijos finansinė ataskaita apie diecezijoje surinktas lėšas ir tai, kaip ir kur jos panaudojamos. Ši statistika iškalbingai atspindi ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios bendrąją situaciją. Pavyzdžiui, parapijų rinkliavose per metus Kauno arkivyskupijoje surinkta 2 818 467 Lt, jos teritorijoje gyvena 523 tūkstančiai katalikų. Nesunkiai apskaičiavus vidurkį, vienam nominaliam katalikui išeitų apie 5,5 Lt. Jei remtumės LVK duomenimis, kiekvieną sekmadienį Mišiose dalyvauja maždaug 10 proc. tikinčiųjų, taigi vienam asmeniui tektų 54 Lt aukų per metus. Kas lemia tokią padėtį? Ji stebina, nes valstybė deklaruoja, kad mūsų gyvenimo lygis nuolat gerėja. Tad kodėl ekonomikos augimas neatsispindi sekmadienio rinkliavose? Ar vidutinis Bažnyčios lankytojas kenčia nuo godumo nuodėmės?

Tačiau ar šie skaičiai neliudija, kad daugybė katalikų į Bažnyčią žvelgia vartotojiškai? Ji suprantama kaip įstaiga, kuri patenkina jų religinius poreikius arba ne. Jei tokie poreikiai patenkinami, tuomet, savaime suprantama, už religines „paslaugas“ sumokama. Tokiu atveju religinių „paslaugų“ vartotojas itin pragmatiškai verti-

na pinigų kelionę iš savo kišenės į aukų krepšelį. Deja, retas net ir dažniau į bažnyčią užsukantis pilietis žino, kam išleidžiami jo paaukoti litai. Girdėdamas metamų į aukų krepšelį monetų žvangėjimą, ne vienas pagalvoja, kad taip klebonui lobiai byra ir nauji automobiliai atrieda... Tuo tarpu šios lėšos skiriamos zakristijonų, vargonininkų darbui atlyginti, bažnyčios šildymui, elektros sąnaudoms ir pan. apmokėti. Štai minėtoje Kauno arkivyskupijos ataskaitoje nurodoma, kiek išleista Sodros mokesčiams ir personalui išlaikyti (1 541 416 Lt), komunalinėms paslaugoms (628 587 Lt), inventoriui bei įrangai įsigyti (560 757 Lt), statyboms bei remontams (8 936 873 Lt) ir t. t.

Natūralu, kad esant tokiems aukojimo „mastams“ Bažnyčios pastoraciniams projektams lieka tik ašaros... Čia žvilgsnis nukrypsta į naująsias protestantiškas bendruomenes plačiajame pasaulyje. Negaudamos dotacijų iš valstybės, jos sugeba ne tik pastorių bei jo šeimą išlaikyti, bet ir pasistatyti pastatus, leisti spaudą bei knygas, remti misijas. Didesnės bendruomenės turi palydovinės televizijos kanalus, radijo stotis, patarnavimų centrus. Ir visa tai išlaiko patys bendruomenių nariai, nes gausiai aukoja, uoliai moka dešimtines (dešimt nuošimčių nuo visų pajamų). Vengimas mokėti dešimtinę tose bendruomenėse laikomas nuodėme, nusižengimu Dievo žodžiui (plg. Mal 3, 8–12).

Katalikams turėtų būti apmaudu, kad protestantų bendruomenės lenkia mus dosnumu! Jei nesinori sveikai „parungtyniauti“ šioje srityje, vertėtų įsiklausyti į apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 9, 5).

Jais nenorima pasakyti, jog Dievo malonę įmanoma nusipirkti: jie reiškia, jog Viešpats vis vien mums duos daugiau nei mes Jam. O mūsų aukų, dovanų „sėja“ visuomet yra labai maža palyginti su Dievo dovanomis...

Tad prieš aukojant verta prisiminti vieną šiurkštoką posakį: „Pinigai yra kaip mėšlas: kuo daugiau jo išmeti, tuo geriau aplink viskas auga.“ Jie gali būti nebloga trąša, padedanti augti amžinojo gyvenimo sėklai.

Credo

Klausimai ganytojams Kai kur prieš Mišias skaitoma, už ką siūloma melstis, skelbiami vardai, pavardės. Sąrašas kartais būna labai ilgas, pavardės niekam nežinomos.

Anksčiau to niekas nepraktikavo.

Kam taip pataikaujama primityvaus mąstymo žmonėms? Tereiktų tik paaiškinti, kad šv. Mišių auka yra begalinė. Dar sunkiau būna klausytis, kai per Mišias skelbiamos rimtesnių aukotojų pavardės ir visai nekalbama apie našlės skatiką. Išeitų, duokit daugiau pinigų, ir jūsų pavardės suskambės garsiai? Teko girdėti pasakant ir gautą sumą. Pinigai... Negi to nesupranta tie, kurie privalėtų žinoti, kokią žalą tuo atneša Bažnyčiai? Kasparas M.

Kiekvieną kartą dalyvaudami Mišiose, vienijamės su vienintele Jėzaus Kristaus auka už visus visų laikų žmones. Taigi, Mišios iš tiesų nėra aukojamos vien tik už garsiai paminimus asmenis, tačiau, kita vertus, nederėtų iš viso atsisakyti atskirų intencijų ir jų įvardijimo. Jėzus Kristus, ant kryžiaus aukodamasis už visą žmoniją, pastebi ir šalia esančius konkrečius žmones, atsiliepia į jų prašymus, poreikius: jis meldžia Tėvo gailestingumo savo žudikams (Lk 23, 34), pažada rojų atgailaujančiam nusikaltėliui (Lk 23, 43), savo motiną ir mokinį paveda vienas kito meilei ir globai – „štai tavo sūnus“, „štai tavo motina“ (Jn 19, 26–27). Tad laikydamiesi seno ir gražaus papročio užsakyti Mišias įvairiomis intencijomis, mes taip pat kartu su Jėzumi mylime ir universaliai, ir konkrečiai: visada meldžiamės už visą Bažnyčią ir visą žmoniją, tačiau kokios nors sukakties ar įvykio proga ypatingai prisimename savo artimuosius – gyvus arba mirusius.

Mišių metu minėti vardus prasminga ne tik mažesnėse bendruomenėse,

kur žmonės geriau vieni kitus pažįsta, arba kai susirenka artimieji. Ir kitais atvejais atskirai įvardijamos intencijos gali pakviesti mus sukonkretinti savo maldą, pasimelsti tegul ir už asmeniškai nepažįstamą, bet kažkuriems Mišių dalyviams labai artimą ir brangų žmogų.

Tiesa, visada reikia paisyti aplinkybių ir laikytis sveikos nuovokos. Vardų sąrašas tikrai neturėtų būti ilgas. Per Mišias vengtinas ilgai trunkantis intencijų skaitymas. O per iškilmingas sekmadienių, švenčių Mišias, gausiai dalyvaujant visai parapijos bendruomenei, derėtų minėti visiems ar platesniam žmonių ratui reikšmingas, išskirtines intencijas.

Klausimas apie aukotojus ir jų aukų dydį taip pat subtilus. Jokiu būdu nevertėtų pamiršti, ko moko Evangelijos palyginimas apie našlės skatiką (plg. Mk 12, 41–44). Tikrąjį aukos dydį žino vienas Dievas...

Dėkingumas yra dorybė, ir jį viešai parodyti iš esmės nėra bloga. Krikščioniškai moralei neprieštarauja tai, kad parapijos bendruomenė išgirsta apie gautą konkrečią materialinę paramą bei geradarius. Čia vėlgi reikia išminties. Visų pirma bendruomenėje turi būti gerbiamas kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo užimamos padėties, turtų, sveikatos. Taip pat svarbu pripažinti maldos prioritetą, įvairiais būdais ugdyti suvokimą, kad visa regima veikla ir „didžiosios“ aukos tėra ledkalnio viršūnė, kuri kyšo virš vandens tik dėl daug didesnės ir nematomos povandeninės dalies, sudarytos iš daugybės „mažų“ ir mažai žinomų ar visai slaptų meilės, pasiaukojimo veiksmų, kantriai iškentėtos ir už bendrą gėrį paaukotos kančios. O tada ir viešas „didžiųjų“ aukotojų paskelbimas neatrodys daugiau nei paprasta dėkingumo išraiška. Galbūt tai pakvies

pamąstyti apie savo indėlį į bendruomenės gyvenimą, tačiau niekada neskatins tuščiai varžytis dėl garsesnio pavardės nuskambėjimo, nes bus akivaizdu, kad viešumon iškyla tik ledkalnio viršūnė, tik mažiausia meilės ir aukos dalis...

Ne paslaptis, kad šiais laikais nemažai smulkių verslininkų dalį mokesčių nuslepia nuo valstybės, nes kitaip neišsilaikytų. Ar tai vis tiek nuodėmė? O ir pati valstybė pykdo piliečius, mokėdama valdininkams išpūstas algas, statydama auksinius tualetus ir pan. Leokadija

Mokesčių nemokėjimo visiškai pateisinti negalima. Gali būti tik sunkios aplinkybės, kurios iš dalies sumažina moralinį pakaltinamumą. Tokiomis sunkiomis aplinkybėmis gali būti blogi įstatymai, kurie verslą daro beveik neįmanomą.

Ar parapijos kunigas, rinkdamas rinkliavas, gali reikalauti iš žmonių tam tikrų jo paties nustatytų piniginių sumų? Ir ar yra kur nors įstatymas ar nutarimas, jog kiekvieną mėnesį šeima turi paaukoti tam tikrą konkrečią sumą? Jonas

Klebonas, vykdydamas didelius darbus, gali su tikinčiųjų bendruomene sutarti, kiek reikėtų aukoti, kad tuos darbus būtų galima nuveikti. Tačiau ir šiuo atveju negali būti jokios prievartos, tik priminimas. Parapijiečiams, galintiems, bet nenorintiems paremti parapijoje vykdomų darbų, reikėtų pamąstyti, ar galima tuomet save laikyti šios bendruomenės nariu. Tačiau jei žmogus neturi galimybės paremti vykdomų darbų, niekas neturi teisės iš jo reikalauti to, ko jis neišgali padaryti.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

7

8

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Kronika

Bažnyčios pulsas

Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Liepa ir rugpjūtis – atostogų mėnesiai. Vasariškas „sulėtėjimas“ pastebimas ir Bažnyčios gyvenime. Taip pat ir popiežius beveik trims savaitėms (nuo liepos 9 iki 27 d.) buvo išvykęs į kalnus, o grįžęs kaip kasmet iki vasaros pabaigos gyvena ne Vatikane, bet vasaros rezidencijoje Castelgandolfo miestelyje.

Nors didesnių renginių nebūta per visą vasarą, kaip tik jos pradžioje dienos šviesą išvydo trys svarbūs dokumentai, iš jų du laukti, o trečias – ne. Dar neprasidėjus Benedikto XVI atostogoms, birželio 30 d., paskelbtas jau prieš keletą mėnesių anonsuotas jo „Laiškas Kinijos Liaudies Respublikos Katalikų Bažnyčios vyskupams, kunigams, vienuoliams ir visiems tikintiesiems“; liepos 7 d. pasirodė irgi iš anksto anonsuotas „motu proprio datae“ Summorum Pontificum dėl ikisusirinkiminės liturgijos naudojimo; o liepos 10 d. visai nelauktai paskelbti Tikėjimo mokymo kongregacijos penki „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“. Ką skelbia šie trys dokumentai?

Laiškas Kinijos katalikams – tai dar vienas bandymas sutaikyti komunistų valdžios prieš kelis dešimtmečius suskaldytą katalikų bendruomenę ir kartu įtikinti Pekino valdžią, kad jai nereikia katalikų bijoti. Prisiminkime istorinį kontekstą. Penktojo dešimtmečio pabai-

goje valdžią šioje šalyje paėmė komunistai. Be to, kas, būdinga visiems ateistams, Kinijos komunistams nepatiko ir tai, kad katalikų vyskupus skiria popiežius ir jie paklūsta „užsienyje“ esančiam centrui.

Todėl teroru, kankinimais, kalėjimais, taip pat įkalbinėdami žmones ir pasinaudodami jiems, deja, kartais, ir Bažnyčios vyrams, būdingu „karjerizmu“, bandė sukurti „nacionalinę“ Bažnyčią.

Ne visi pakluso spaudimui. Dėl to atsirado dvi katalikų bendruomenės: viena – klusni valdžiai, o kita – herojiškai išsaugojusi ištikimybę popiežiui.

Nors ir šiandien Kinijoje tebėra dvi katalikų bendruomenės, laikas šiek tiek nugludino skirtumus. „Valdiškos“ bendruomenės vyskupai, prieš priimdami šventimus, dažniausiai neoficialiai pasirūpindavo gauti popiežiaus pritarimą.

Oficialiai bendruomenei priklausančių katalikų dauguma įsitikinusi, kad susiskaldymas yra visiškai nenatūrali senų laikų atgyvena, tad laikas jos atsisakyti.

Ištikimoji Bažnyčios dalis irgi pasirengusi ištiesti ranką „oficialiajai“ bendruomenei. Galiausiai ir Pekino komunistai, daugelyje visuomenės gyvenimo sričių atsisakę ankstesnio ideologinio dogmatizmo, dabar „pragmatiškiau“ kontroliuoja religines bendruomenes. Tam tikrų problemų gali kelti oficialioms katalikų bendruomenėms provincijoje vadovaujantys valdžios funkcionieriai. Tai jie per pastaruosius keliolika kiniškos „perestroikos“ metų keliskart organizavo naujų vyskupų šventinimą be popiežiaus leidimo. Iš jų susilaukta ir kitų akibrokštų. Puikiai suprasdamas dabartinę padėtį, Benediktas XVI kreipiasi į Kinijos katalikus (o drauge ir į valdžią), siūlydamas atkurti šioje šalyje tokią pačią tvarką, kokia galioja visoje pasaulinėje katalikų bendrijoje. Popiežiaus laiške visai nekalbama apie „dvi“ Bažnyčias. Bažnyčia yra viena, nesvarbu, kur – Kinijoje ar kitame pasau-

lio krašte – ji būtų. Dokumente aiškiai nurodyta, kodėl Bažnyčia, būdama ištikima pati sau ir Viešpačiui, negali leistis į kompromisus. Vyskupai turi palaikyti vienybę su popiežiumi ir kitais pasaulio vyskupais, tad juos skirti turi ne valdžia, bet popiežius; taip pat netoleruotinas valdžios institucijų atstovų kišimasis į tą Bažnyčios valdymo sritį, kuri priklauso bažnytinei hierarchijai. Kartu Šv. Tėvas leidžia suprasti, jog neprieštarautų, jei kandidatų į vyskupus parinkimas būtų derinamas su valdžia. Tai būtų įrodymas, kad vyskupų skyrimo procedūra nėra kokia nors „konspiracija“ nuo pasaulietinės valdžios, kaip anksčiau tvirtino Kinijos komunistai. Kinai katalikai brangina savo valstybę, todėl turi teisę tikėtis, kad ir valstybė leistų jiems būti laisvais ir lygiaverčiais visuomenės nariais. Į šį popiežiaus laišką konkretesnės reakcijos dar nesulaukta, nors komentarai, taip pat ir Kinijoje, buvo palankūs.

Liepos pradžioje paskelbtas dokumentas, leidžiantis švęsti Eucharistiją taip, kaip ji buvo švenčiama iki Vatikano II Susirinkimo – t. y. lotynų kalba ir naudojant senąjį Mišiolą. Dar prieš paskelbiant šį dokumentą pasipylė gausybė komentarų. Vieni kalbėjo apie popiežiaus Ratzingerio polinkį „sukti atgal istorijos laikrodį“, kiti samprotavo apie Pauliaus VI liturginės reformos pernelyg didelį radikalumą, kurį dabar Benediktas XVI bandąs atitaisyti. Vėl prisiminkime istorinį kontekstą. Kai Paulius VI, norėdamas paspartinti reformos nuostatų paplitimą visoje Bažnyčioje, refor-

Kronika mavo Mišiolą, jis įvedė tam tikrus apribojimus, kaip naudoti senąjį Mišiolą.

Norint aukoti Mišias pagal senąją liturgiją, reikėjo gauti specialų leidimą. Jei tokio „biurokratinio saugiklio“ nebūtų buvę, vargu ar Bažnyčioje taip greit būtų prigijęs paprotys melstis gimtąja kalba.

Nes juk tada, kai neprivaloma ir galima rinktis, dažnas renkasi tai, kas jam pažįstama, įprasta, kas neverčia keisti įpročių ir ko nors iš naujo mokytis. Dabar, pasak Benedikto XVI, gyvename laikais, kai liturginė reforma tikrai įgyvendinta ir anie „biurokratiniai saugikliai“ nebetekę prasmės. Dėl to ir nuspręsta skelbti oficialų juridinį dokumentą, leidžiantį be jokių specialių leidimų naudoti anksčiau šimtmečiais taikytą liturgiją ten, kur atsiranda to norinčių žmonių.

Trečiasis, ne paties popiežiaus, bet jam pritarus, Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtas dokumentas penkių klausimų ir atsakymų į juos forma dar kartą glaustai priminė tai, kas pasakyta Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium 8ajame skyriuje. Naujasis Kongregacijos dokumentas – tai tarsi nedidelis traktatas apie vieną lotynišką žodelį – „subsistit“. Kristaus įkurta Bažnyčia istoriškai „subsistuoja“ Katalikų Bažnyčioje. Kad žodelis nelabai leidžiasi būti verčiamas į lietuvių kalbą, liudija jau vien tai, jog pirmajame, 1968 m. išleistame, Vatikano II Susirinkimo dokumentų lietuviškame vertime jis apskritai praleistas, o dabar naudojamame leidime „subsistit“ išverstas žodžiu „laikosi“, kuris gal ir neblogai išreiškia problemos esmę, bet skamba vis dėlto kažkaip nenatūraliai. Kristaus Bažnyčia „laikosi“ regimojoje, „keliaujančioje“ Bažnyčioje tuomet, kai vykdomos trys sąlygos: švenčiama Eucharistija; turima tikrų kunigų, t. y. Kristaus paskirtų apaštalų tiesioginių įpėdinių ir kai tarp Bažnyčios narių (pirmiausia tarp ganytojų) yra vienybė – tokia, kokios Kristus norėjo skirdamas Petrą būti pirmuoju tarp lygių.

Visus šiuos kriterijus tenkina Katalikų Bažnyčia; Rytų Bažnyčioms trūksta vienybės su Petro įpėdiniu, o reformacijos pagimdytos bendruomenės istorijos vingiuose prarado apaštališkosios įpėdinys-

tės nenutrūkstamą tęstinumą, o sykiu ir galimybę švęsti tokią pačią kaip katalikai ar ortodoksai Eucharistiją. Vadinasi, pastarosioms bendruomenėms pagal šią schemą netinka ir „Bažnyčios“ vardas. Šis dokumentas sutiktas labai nepalankiai. Dauguma komentuotojų iškart „diagnozavo“ Katalikų Bažnyčios ekumeniniame įsipareigojime atsirandančias akivaizdžias „revizionistines“ tendencijas.

Būta ir nuosaikių pasisakymų, dokumentą priėmusių kaip glaustą katalikų pozicijos priminimą ekumeninio dialogo pašnekovams. Vis dėlto taip ir liko neaišku, dėl ko iš tikrųjų Kongregacijai atrodė svarbu dar kartą išdėstyti, kaip katalikai suvokia Bažnyčią. Antra vertus, iš to, kaip dažnai ir garsiai buvo reaguojama, matyti, jog šio dokumento reikėjo. Kitaip jis nebūtų taip nustebinęs ir tikriausiai iš viso būtų buvęs praleistas negirdomis.

Tad tokios „karštos“ vasaros Romoje naujienos. Laukiame popiežiaus kelionės į Austriją (rugsėjo 7–9 d.), tarsi užbaigiančios vasaros sezoną.

Lietuva Liepos pradžioje gausiai pylęs lietus nesumažino nei Lietuvos dainų šventės dalyvių entuziazmo, nei visko mačiusių atlaidų maldininkų viltingos ištvermės. Jau tapo įprasta, kad atlaidų dienos skirstomos pagal temas, intencijas, žmonių grupes. Rūpesčių nemažėja – štai, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje viena maldos diena buvo skirta išeiviams iš Lietuvos. Marijampolėje, kur šiemet minėtos pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 20-metis, gilintasi į jo dvasinių užrašų padiktuotas temas.

Liepos viduryje pagrindinis Šiaulių vyskupijos 10-mečio minėjimas vainikavo nuo metų pradžios vykusius šiai sukakčiai numatytus renginius. Kryžių kalne pastatytas ir pašventintas šiai progai skirtas kryžius.

Surengta jau antroji mokslinė ekspedicija 2005 m. Šiaulių vyskupijoje pradėtai Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos bylai. Ekspedicijos nariai ieškojo medžiagos Žagarėje, Skaistgiryje bei Latvijos pasienyje ir džiaugėsi, kad drauge vyko sutiktų žmonių evangelizacija.

Lietuvos žiniasklaidoje netrūko komentarų popiežiaus Benedikto XVI apaštališkajam laiškui, kuriame aptariama Romos liturgijos iki 1970 m. reformos vartosena. Praktinį domėjimąsi 1962 m. Mišiolo taikymu ir lotynų kalba liudijo Kražiuose vykęs seminaras – įžanga į jau tradicine tapusią Ad Fontes grigališkojo choralo, teologijos bei filosofijos studijų savaitę. Jos renginiuose apsilankęs apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas pabrėžė, kad sugrįžti prie Bažnyčios šaltinių kviečia ir Benediktas XVI liepos 7 d. paskelbtu laišku Summorum pontificum.

Rugpjūčio pradžioje Anykščių Šv. Mato bažnyčioje vyko Seinuose prasidėjusio tarptautinio jaunųjų vargonininkų festivalio baigiamieji koncertai.

Jau septintą kartą šis festivalis sujungia Anykščius ir Seinus – per jiems bendrą vyskupo Antano Baranausko gyvenimo pėdsaką.

Rugpjūčio 6 d. sausakimšoje Telšių katedroje du Telšių ganytojai šventė padėkos Mišias, minėdami 25-ąsias savo tarnystės Viešpaties vynuogyne metines: vysk. Antanas Vaičius – vyskupystės, o vysk. Jonas Boruta SJ – kunigystės.

9

10

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Kronika Rugpjūčio 17–19 d. iškilmingai paminėtas Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šimtmetis. Įvyko mokslinė konferencija „Palanga Žemaičių vyskupijos istorijos kontekste“, išleista knyga apie šią šventovę, surengti sakralinės muzikos koncertai.

Jubiliejinius renginius vainikavo tradiciniai šv. Roko atlaidai. Šv. Mišių pradžioje į daugiatūkstantinę tikinčiųjų minią kreipęsis apaštališkasis nuncijus arkivysk. dr. P. S. Zurbriggenas popiežiaus Benedikto XVI vardu pasveikino Telšių vyskupą ir Palangos dekaną bei kleboną ir parapijos bendruomenę su bažnyčios šimtmečiu ir priminė, kaip svarbu statyti gyvąją Bažnyčią, sudarytą iš gyvųjų akmenų, t. y. iš tikinčiųjų širdžių.

Rugpjūtį pasirodė leidinio „Šiluvos žinia“ 2-asis numeris. Jame aprašomi pasirengimo Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejui darbai ir dvasinio pasiruošimo įvykiai. Liepą pradėtas aikštės tarp Šiluvos bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios tvarkymo pirmasis etapas. Kauno arkivyskupijos dekanatuose – Ukmergėje, Kėdainiuose ir Jonavoje – įvyko Eucharistiniai kongresai. Pasirengimo programa paskatino dekanatus ir parapijas kūrybiškai ieškoti tapatybės, istorinio tęstinumo.

Per Žolinę džiugino saulėti orai. Į garsiuosius atlaidus Pivašiūnuose susirinko nematytai daug maldininkų. Žmonės pamėgo Žolinę švęsti ir Pažaislyje: čia vyko Mariologinis kongresas, pasitinkant Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejų. Šventinę nuotaiką Žolinės savaitę pritemdė liūdna žinia apie baisų gaisrą, suniokojusį Naujamiesčio bažnyčią. Tačiau nelaimė viltingai atskleidė ir gražų Lietuvos tikinčiųjų solidarumą: rinkliavos šiai šventovei atstatyti vyko ne tik Panevėžio vyskupijoje.

Vyriausybė patvirtino popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelio šešerių metų trukmės programą bei jos finansavimą. Į šį kelią įtraukta 18 sakralinių vietų, penkias iš jų Jonas Paulius II aplankė per 1993 m. kelionę Lietuvoje.

Ateityje į Piligrimų kelią numatyta įtraukti ir daugiau objektų.

Lietuvos bažnytinio gyvenimo naujienos palyginti nedažnai sulaukia užsienio krikščioniškųjų informacijos agentūrų dėmesio. Rugpjūčio pradžioje Ženevoje įsikūrusi Ekumeninė naujienų tarnyba ENI paskelbė interviu su Lietuvos liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu. Priešingai vyravusiai kritinių komentarų bangai, pasirodžius Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentui dėl Bažnyčios sampratos, mūsų šalies liuteronų ganytojas palankiai atsiliepė apie Benedikto XVI nuoseklumą ir nepranašavo ekumeninių santykių pablogėjimo, teigdamas, kad minėtas dokumentas skirtas geresnei pačių katalikų savivokai.

Tarptautinių agentūrų žvilgsnio taip pat sulaukė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas sveikatos apsaugos ministrui, išreiškiantis susirūpinimą dėl Sveikatos apsaugos ministerijoje rengiamų normų, įpareigojančių būsimus akušerius ginekologus mokytis atlikti aborto, sterilizacijos ir dirbtinio apvaisinimo operacijas bei procedūras: tai verstų krikščioniškos nuostatos būsimuosius medikus elgtis prieš sąžinę.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

Šiluva rengiasi Jubiliejui Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS atsako į „Artumos“ klausimus Pernai per Šilinių atlaidus savo ganytojišku laišku paskelbėte, jog 2008aisiais iškilmingai švęsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų; vėliau paskelbta ir didžiulė, net dvejus metus truksianti pasirengimo jam programa.

Kodėl pasirengimo laikotarpis toks ilgas ir ko juo siekiama?

Maniau, jog tikrai pakaks tiek laiko,

tačiau šiandien matau, kad reikėjo pridėti dar vienus metus. Jeigu reikėtų rengtis tik pačioms Jubiliejaus iškilmėms, laiko būtų pakankamai; tačiau iki Jubiliejaus turime atlikti daug medžiaginių darbų ir dvasiškai jam pasirengti. Medžiaginių darbų tiek daug, kad jiems atlikti reikėtų kokių ketverių metų. Dvasinis pasirengimas yra daug subtilesnis, reikalaujantis dar daugiau pastangų. Mes, žmonės,

tokie jau esame, kad mums reikia nemažai laiko gerai įsigilinti į mums svarbius dvasinius dalykus. Tam, kad gerai suvoktume Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje faktą, jo anuometinę reikšmę ir tai, kaip turėtume atsiliepti į jį šiandien, reikia ne tik laiko, bet ir tinkamų sąlygų, kurios padėtų atsikratyti dabartinio gyvenimo šurmulio ir ramybėje įsimąstyti į Dangaus prakalbėjimą.

Kronika Programoje bandėme pateikti pačius reikalingiausius pasirengimo darbus, kuriuos sąžiningai atlikus tikrai galima tikėtis gerų dvasinių vaisių.

Kokiais džiaugsmais ar rūpesčiais galėtumėte pasidalyti įpusėjus pasirengimui? Per tuos metus jau įvyko daug renginių – ir Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kelionė po parapijas, ir dekanatų Eucharistiniai kongresai, ir didžiulės piligriminės kelionės kiekvieno mėnesio 13 dieną į Šiluvą; gal jau galima ir apibendrinti, kaip žmonės atsiliepia į ganytojų kvietimą rengtis šiam Jubiliejui?

Tikrai daug kuo turiu pasidžiaugti. Šiluvos paveikslo kelionė po parapijas neša labai gražių vaisių ir tiesiog pranoksta lūkesčius. Matau, kaip gyvai tikintieji priima Marijos paveikslo apsilankymą savo parapijose. Labai džiugina, kad daug kur gražų dėmesį rodo ne tik paprasti tikintys žmonės, bet ir inteligentai.

Ne mažiau sėkmingai šiemet dekanatuose vyko Eucharistiniai kongresai.

Džiugu, kad kunigai tikrai daug dirbo, ruošėsi, o tikintieji noriai jiems talkino.

Eucharistiniai kongresai pasirengimo metu yra patys reikšmingiausi, nes Marija savo apsireiškimu atkreipė dėmesį

būtent į Eucharistiją. Ji skundėsi, kad anuomet Šiluvoje buvo sunykęs Eucharistijos kultas, čia net katalikų bažnyčia buvo nugriauta.

Dekanatų piligriminės kelionės į Šiluvą kiekvieno mėnesio 13 dieną buvo tikrai gražios, gausios ir gerai parengtos. Jas matant, norisi tikėti, kad ilgainiui keliauti į Šiluvą organizuosis ne tik dekanatai, bet ir pavienės parapijos ar kitos žmonių

grupės. Labai norėčiau, kad vasarą šeštadieniais čia atvyktų piligrimų iš visų vyskupijų, įvairių Lietuvos vietų.

Ar į pasirengimą Jubiliejui įsitraukia ir kitų vyskupijų dvasininkai bei tikintieji, taip pat užsienio lietuvių katalikų parapijos?

Kitų vyskupijų kunigai ir tikintieji taip pat jame dalyvauja, nors ir ne taip intensyviai. Iš dalies tai visiškai natūralu, nes Šiluva yra Kauno arkivyskupijoje, tačiau kartu gaila, kad šiandien daugelis dar ne iki galo suvokia Marijos apsireiškimo Šiluvoje dovaną, skirtą visai Lietuvai. Būtų visiškai normalu, jei šiandien visose vyskupijose būtų nuolat skleidžiama Šiluvos apsireiškimo žinia. Juk ji teikia nuostabą galimybę parapijoms ir pavieniams žmonėms dvasiškai atsinaujinti.

Didžiausią dėmesį parodė Los Andželo lietuvių bendruomenė. Daug tautiečių materialiai jau parėmė vykdomus darbus. Daugelis ruošiasi kitąmet atvažiuoti į Šiluvos jubiliejų. Užsienyje gyvenantiems lietuviams specialiai skirsime vieną iškilmių dieną – 2008 m. rugsėjo 15-ąją.

Greta dvasinio pasirengimo, Šiluvoje vyksta ir didžiuliai medžiaginiai pasikeitimai. Kas jau įgyvendinama, o kas liks ateičiai?

Didžiausi darbai vykdomi Šiluvos bazilikoje bei aikštėje tarp jos ir Apsireiškimo koplyčios. Jau šiemet per Šilinių atlaidus piligrimai pamatys neatpažįstamai pasikeitusią aikštę priešais Baziliką. Kitąmet nuveiksime dar daugiau, nes šiais metais nemažai sugaišome projektuodami ir tvarkydami do-

11

kumentus. Iki Jubiliejaus atliksime du trečdalius reikiamų darbų, dar daug ką reikės užbaigti atšventus iškilmes. Tikiuosi, kad kitąmet sėkmingai įrengsime Piligrimų aikštelę prie Šiluvos šilo ir dviejų kilometrų ilgio Piligrimų taką

Silvijos Knezekytės nuotraukos

iki Apsireiškimo koplyčios. Noriu pasidžiaugti, kad ir šiluviškiai geranoriškai atsiliepia į vykdomus darbus.

Turiu ir vieną didelį rūpestį, apie kurį nenoriu viešai kalbėti, bet meldžiuosi tikėdamasis, kad tai, kas sunkiai pasiekiama žmogiškomis pastangomis, įveiks Dangus.

Kuo Šiluva svarbi šiandienos mūsų tautiečiams, o gal ir ne vien Lietuvos tikintiesiems? Kokia gi toji Šiluvos žinia XXI amžiaus krikščioniui?

Šiluva ateityje tikrai bus Lietuvos mažasis Lurdas. Šiluvos žinia, paskelbta prieš 400 metų, yra tokia aktuali, tarsi ji būtų paskelbta šiandien. Anuomet nuliūdusi Marija kalbėjo, kad lietuviai aria ir sėja ir, tai darydami, užmiršo garbinti jos Sūnų. Jeigu šiandien apsireikštų Dievo Motina, ar ji nepakartotų to paties skundo? Mes šiandien taip pat „ariame ir sėjame“: mąstome tik apie pinigus, valdžios postus, keliones į užsienį, karjeros siekimą ir užmirštame pačius svarbiausius dvasinius dalykus. Mūsų dvasia kenčia, ir ją išgydyti gali tik Švč. M. Marijos Sūnus Jėzus Kristus. Šiluvos Marija kviečia mus ne tik lankyti jos apsireiškimo vietą, bet ir keistis dvasiškai, aukštinti ne praeinančias, bet amžinąsias vertybes. Štai tokia ir yra Šiluvos žinios esmė. Ji visuomet bus gyva ir aktuali.

12

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Kronika

Santuoka vartotojiškoje visuomenėje Dr. Andrius NAVICKAS Vestuvių sezonas tęsiasi. Kasmet vis labiau į akis krinta triukšmingos ir puošnios tuoktuvių ceremonijos, žūtbūtinės lenktynės dėl vestuvinių limuzinų ilgio, aprangos ir puokščių ekscentriškumo bei susigalvotos simbolikos gausos. Nors absoliuti dauguma jaunavedžių tvirtai paneigtų, jog į santuoką žvelgia kaip į prekę, įdėmiau pasižvalgę į tai, kaip modeliuojamos vestuvės, daugeliu atveju išvystume vartotojiškos sąmonės triumfą. Santuokos ceremonialas, vestuvių puota tampa tarsi vartojimo produktais, turinčiais kuo geriau patenkinti jusles. Kartu vestuvės darosi socialinių pretenzijų išraiška. „Mes galime sau tai leisti!“ – išrėkiama tviskančia prabanga.

Pro išorinį blizgesį ir įmantrybes neretai sunku prasibrauti prie tuoktuvių esmės – dviejų likimų susijungimo akto, prie amžino įsipareigojimo, jei tai bažnytinė santuoka. Pasakos dažnai baigiamos žodžiais: o paskui jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno. Tačiau tikrovėje ne viena trankiai atšvęsta santuoka netrunka patekti į skyrybų akligatvį. Sudaryta santuoka yra ne tiek sėkmingai pasiektas finišas, kiek naujo, sudėtingo gyvenimo laikotarpio pradžia. Laikotarpio, kai labai daug ko tenka mokytis. Pavyzdžiui, laikytis įsipareigojimų, nešti vienas kito naštas, priimti kitoniškumą, dvasiškai augti ir bręsti.

Deja, santuokos esmė mūsų laikais padengiama storu grimo sluoksniu. Didžiuma porų itin daug dėmesio skiria tam, kad iki smulkmenų suplanuotų vestuvių pokylį, apgalvotų kiekvieną drabužių detalę, suderintų romantiškos povestuvinės kelionės maršrutą, tačiau nebando suprasti santuokinio įsipareigojimo radikalumo, nerengia savo širdžių. Kunigo žodžiai: „Ką Dievas sujungė, žmogus nebeišskirs“ neretai suvokiami tik kaip skambi deklaracija, o ne esminis lūžis kiekvieno iš sutuoktinių gyvenime.

Beje, kitados svarbią psichologinę paskirtį turėdavo rengiami mergvakariai ir bernvakariai. Juose būdavo palydima į naują gyvenimo etapą. Visos tokių palydėtuvių tradicijos skirtos vienam tikslui – padėti merginai ar vaikinui apmąstyti virsmą, kuris laukia, ir jam pasirengti.

Deja, mūsų laikais mergvakariai ir bernvakariai yra virtę erotinių dirgiklių prisotinta orgija, paprastai nupuolančia anapus vulgarumo ribos.

Puiku, kad reikalaujama, jog kiekviena pora, siekianti bažnytinės santuokos, būtinai lankytų specialius

kursus. Tik gaila, kad jie dažnai suvokiami kaip nereikalinga kliūtis, kurią bandoma kaip nors apeiti, ar tuščias laiko gaišinimas. Net jei paskaitos būsimiesiems sutuoktiniams atrodytų nuobodžios ir beprasmės, jose praleistas laikas – dovana, padedanti kiekvienam iš jų bręsti. Juk daug svarbiau, kad per vestuves spindėtų jaunavedžių širdys, o ne šampano taurės.

Santuokinis įsipareigojimas – pažadas aukotis dėl kito, ugdyti visa pakeliančią meilę. Tai, jog šiandien dažna santuoka sudūžta atsimušusi į pirmąjį išbandymų rifą, pirmiausia liudija pragaištingus meilės suprimityvinimo padarinius. Populiarūs žurnalai, abejotinos vertės psichologijos konsultantai kala į žmonių galvas įsitikinimą, jog meilė tėra jausmų aukuras, kurį nuolat reikia kurstyti juslinių dirgiklių malkomis. Taip, meilė gimsta kaip jausmas, bet ji neišvengiamai blėsta, jei ir lieka tik jausmas, kurio nebrandina pasiaukojimas, įsipareigojimas, drąsa išsiveržti iš egoizmo narvo.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Svarbu ir simboliška, jog popiežius Benediktas XVI pirmąją savo encikliką (Deus caritas est) skyrė būtent meilės slėpiniui. Labai norėtųsi, kad įsimylėjėliai, rengdamiesi santuokai, daugiau laiko skirtų šiai enciklikai ir apmąstytų jos teiginius, o ne režisuotų vestuvių ceremonialo efektus.

Gražu ir gera žiūrėti į įsimylėjusius žmones, į bažnyčios slenkstį peržengiančius sutuoktinius. Tačiau kaskart mintimis linkiu jiems Dievo tvirtybės kovojant su stipriu vartotojiškos visuomenės spaudimu, kuris net santuokos slėpinį bando paversti paprasčiausia preke.

Kronika

Prisikelkime meilei!

Rugsėjį į Lietuvą atvyksta Jean Vanier (Žanas Vanjė), daugelio knygų autorius, „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių įkūrėjas, buvęs jūrų laivyno karininkas, filosofijos daktaras, pasirinkęs gyventi su tais, kurie pasaulio laikomi silpnais ir nereikalingais – proto negalios žmonėmis. Daugelis jį vadina „šių laikų pranašu“.

Jean Vanier gimė 1928 m. žymaus Kanados karininko, diplomato, vėliau generalgubernatoriaus Georges Vanier (Džordžo Vanjė) ir jo žmonos Pauline (Paulinos) šeimoje, užauginusioje penkis vaikus. Diplomato šeima gyveno daugelyje šalių, todėl berniukui teko mokytis Kanados, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos mokyklose. Būdamas vos trylikos, Antrojo pasaulinio karo metais jis nusprendžia stoti į karinį jūrų laivyną. Tėvas palaiko sūnaus savarankiškumą ir padrąsina šiam žingsniui. Jaunuolis tarnavo Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, plaukiojo vieninteliu tų laikų Kanados lėktuvnešiu „Magnificat“.

1950-aisiais J. Vanier pasitraukia iš laivyno, jo paties liudijimu, „norėdamas artimiau sekti Jėzų“. Atvykęs į Prancūziją, apsigyvena krikščioniškoje bendruomenėje netoli Paryžiaus ir tuo pačiu metu studijuoja filosofiją Paryžiaus katalikiškajame institute. 1962 m. apsigina filosofijos daktaro vardą ir kurį laiką dėsto Toronto universitete.

1964 m. įvyksta jo lemtingas susitikimas su protiškai neįgaliais žmonėmis. Štai kaip pats J. Vanier prisimena šį įvykį: Tuo metu dėsčiau filosofiją Toronto universitete, o mano pažįstamas kunigas tėvas Tomas Filipas OP buvo paskirtas 32 protiškai neįgalių žmonių prieglaudos kapelionu. Tai jis pakvietė mane atvažiuoti į Prancūziją ir susipažinti su jo naujaisiais draugais. Aš dėl to nerimavau. Klausiau savęs, kaip reikės bendrauti su beveik nekalbančiais žmonėmis? Ir apie ką šnekėsimės su tais, kurie moka kalbėti? Tada gerai išmaniau Aristotelį, bet buvo aišku, kad Aristoteliu jų nesudominsiu.

Vis dėlto nuvažiavau į „Val Fleuri“ (prieglaudos pavadinimas). Ir ką ten su-

tikau? Trapius, silpno intelekto, tačiau bendravimo, draugystės ir žmogiško ryšio ištroškusius žmones. Giliai sujaudino jų klausiantis žvilgsnis, jų žodžiai: „Ar būsi mano draugas? Ar aplankysi dar kartą?“ Taip pat: „Kodėl aš čia? Kodėl negaliu būti su savo mama ir tėčiu?“ Prieš tą susitikimą labai baiminausi, bet po jo širdis liko giliai paliesta, stiprus šių žmonių draugystės poreikis man tapo iššūkiu. Troškau atsiliepti į jį.

Tais pačiais metais J. Vanier apsigyvena drauge su dviem proto negalios žmonėmis, Rafaeliu ir Filipu, nusipirktame namelyje Trosly-Breuil miestelyje Šiaurės Prancūzijoje. Tada jie dar nežinojo, kad tai bus „Arkos“ bendruomenės pradžia. Draugų, bendraminčių padedamas įsikuria ir gyvena dalydamasis kasdienybės rūpesčiais bei džiaugsmais su savo naujaisiais draugais. Pamažu į šią veiklą įsitraukia vis daugiau žmonių, ima kurtis daugiau tokių namų, darbo centrų neįgaliesiems. Bendruomenė ėmė sparčiai augti. Šiuo metu pasaulyje gyvuoja apie 130 „Arkos“ bendruomenių, kuriose drauge gyvena proto negalios žmonės ir tokį bendruomeninį gyvenimą pasirinkę pasauliečiai bei vieniems kitiems metams čia atvykstantys savanoriai iš visų šalių. Šeimyniškoje aplinkoje neįgaliems žmonėms atsiveria galimybė ugdyti savo talentus, užmegzti draugystės ryšius, tiesiog patirti gyvenimo pilnatvę. „Arka“ remiasi įsitikinimu, kad neįgalieji turi svarbų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje – jie primena mums svarbiausias žmogiškąsias vertybes, gali padėti sugrįžti prie jų.

1971 m. Jean Vanier drauge su Marie-Hélène Mathieu (Mary Elen Matjo) įkuria „Tikėjimo ir Šviesos“ judėjimą, pra-

sidėjusį nuo daugiatūkstantinės piligriminės kelionės į Lurdą, kurią jie abu suorganizavo po to, kai kelios šeimos dėl savo protiškai neįgalių vaikų buvo nepriimtos į vyskupijų piligrimų grupes. Dabar pasaulyje yra apie 1 500 „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, jungiančių proto negalios žmones, jų šeimų narius bei draugus į visokeriopo palaikymo bendrystę. Jų nariai reguliariai susitinka, idant vis labiau stiprintų tarpusavio ryšius, dalijasi sunkumais ir viltimis, drauge švenčia, meldžiasi, dalyvauja Eucharistijoje, vyksta į stovyklas ir piligrimines keliones.

1991-aisiais J. Vanier pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir čia jo paskatinimu įsikūrė pirmoji „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė. Šiuo metu mūsų šalyje gyvuoja devynios (Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Marijampolėje, Šiauliuose) tokios bendruomenės.

J. Vanier, apdovanotas daugybe valstybinių ir bažnytinių apdovanojimų, ligi šiol tebegyvena vienuose iš pirmosios „Arkos“ bendruomenės namų TroslyBreuil miestelyje Prancūzijoje. Jis daug keliauja po visą pasaulį, lankydamas bendruomenes, vesdamas rekolekcijas, skaitydamas paskaitas visuomenei, aktyviai prisidėdamas stiprinant ekumeninį bendravimą. Jo nešama žinia persmelkta bendruomeninio gyvenimo patirties, gilaus žmogaus sielos ir šiuolaikinio pasaulio pažinimo. Jo liudijimo esmė – kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertingas, ir mylimas Dievo, „kiekvieno žmogaus istorija šventa“.

13

14

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Kronika „Artumos“ skaitytojams siūlome keletą dar niekur neskelbtų ištraukų iš J. Vanier laiškų „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėms. Mūsų pasaulio žaizdos ir vilties ženklai, žmogaus širdies sužeistumas ir grožis, kurio troško Kūrėjas, – apie visa tai kalba Jean Vanier.

* * *

Dievas mus sukūrė ne tam, kad nuteistų ir įmestų į bausmės vietą. Jis pažįsta mūsų širdies silpnumą bei kietumą, žino, kad jau nuo gimimo mūsų širdyse daug tuštumos ir tamsos. Jis taip pat žino, kaip greitai sugebame nuo jo atsiskirti. Todėl jo troškimas – kad atvertume širdis jo gydančiai meilei ir draugystei. Mūsų Dievas yra gyvybės, meilės ir bendrystės Dievas, trokštantis, kad mes atsitiestume ir taptume atjaučiantys ir teisingi žmonės.

Dievas nesako: „Mylėsiu tave, jei pasikeisi.“ Kai patiriame Dievo meilę, mes patys imame keistis ir trokštame atsiliepti į jo meilę.

čiai, paskui sustiprėjame, bet ilgainiui vėl pajuntame didėjantį silpnumą. Mūsų širdys visada išlieka trapios ir pažeidžiamos. Mūsų bendruomenės irgi labai trapios.

Jos laikosi ant pečių tų žmonių, kurie atviri išgirsti silpnųjų šauksmą, įsipareigoti draugystei ir buvimui kartu kaip broliai ir seserys. Mūsų bendruomenės – meilės ir dovanojimo vieta. Valstybių vyriausybės siekia užtikrinti žmonių teises, JTO skelbia neįgalių žmonių teisių deklaraciją, tačiau teisės niekad neatstos tikros meilės ir švelnumo, kurie galimi tik kai asmeniškai įsipareigojama būti su silpnaisiais, negalinčiais pasirūpinti savimi.

* * *

Gyvename Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtu „taikos dešimtmečiu“, raginame, kad mokyklose jaunuoliai būtų mokomi gyventi be smurto. Smurtas ir agresija mūsų visuomenėje kyla dėl ekonominio ir politinio lenktyniavimo, dėl pilietinių karų ir tarptautinių konfliktų. Švietimo sistemos skatina siekti sėkmės. Žinoma, sėkmė gyvenime yra svarbi. Tačiau jeigu tik siekiama bet kokia kaina užkopti aukštyn ir pasirodyti, kad esame geresni ir viršesni už kitus, prasideda griovimas; o jeigu tame kelyje nustumiami silpnesnieji ir tie, kuriems mažiau sekasi, tai tampa netgi pražūtinga.

Mes arba pasinaudojame kitų žmonių silpnumu ir per juos lipame aukštyn, arba, susidūrę su lenktyniavimu aplink save ir savyje, nuleidžiame rankas ir pasijuntame bejėgiai ką nors pakeisti; o kartais pasineriame į neviltį ir bandome nesėkmę kuo nors kompensuoti, pvz., alkoholiu etc.

Taikos kultūra reiškia, kad kiekvienas asmuo priimamas toks, koks jis yra, su savo dovanomis ir silpnumais, kiekvienam padedama atgauti savąjį orumą ir vietą visuomenėje. Gyvenant taikos kultūroje stipresnieji raginami pripažinti ir priimti savuosius silpnumus bei tarnauti ir pagelbėti tiems, kurie yra trapesni, padėti jiems atpažinti turimus sugebėjimus. Taikos kultūroje kiekvienas žmogus laikomas unikaliu, svarbiu ir šventu.

* * *

Silpnieji žmonės padeda pamatyti kiekvieno mūsų trapumą. Trapumas ir nestabilumas jaučiamas visame pasaulyje. Visur didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, kyla naujų konfliktų, sėjamos karo sėklos. Visi žmonės yra labai trapūs. Kai gimstame, esame silpnu-

Jonės Zimkutės nuotrauka

Vis labiau suvokiu mūsų Dievo silpnumą. Visagalis yra visiškas bejėgis žmogaus laisvės akivaizdoje. Jis kviečia, siūlo, beldžiasi į mūsų širdies duris, tačiau niekad nesibrauna per prievartą, iš begalinės pagarbos mums, mūsų laisvei. Jis stovi prie durų ir laukia. Mes laisvi nusigręžti nuo Dievo, net paneigti jo buvimą, laisvi nusigręžti nuo kitų žmonių ir nuo meilės. Bet Dievas ir silpnieji visad lauks mūsų atsiliepimo į jų kvietimą.

Dievas visad pasiruošęs suteikti mums Šventosios Dvasios jėgos. Vis labiau patiriu, koks mūsų Dievas kantrus ir pažeidžiamas, myliu jį vis stipriau ir stipriau.

(2007 m. gegužė) Parengė Ilona KUŠLEIKAITĖ

JEAN VANIER LIETUVOJE: Rugsėjo 27 d. 19 val. „Kiekvienas žmogus – šventa istorija“, susitikimas Bernardinų bažnyčioje (Maironio g. 10, Vilnius) Rugsėjo 28 d. nuo 17 val. ir 29 d. nuo 10 val.

Susikaupimo dienos „Silpnasis keičia širdį“, Šv. Jono Bosko bažnyčioje (Erfurto g. 3, Vilnius) Rugsėjo 30 d. nuo 10 val.

Atsinaujinimo diena „Prisikelkime meilei!“, VDU didžiojoje salėje (Daukanto g. 28, Kaunas) Daugiau informacijos: internete – ts.lcn.lt, el. paštu – tslietuva@gmail.com, telefonu – (8~655) 5 92 52.

Didelės ir mažos kryžkelės

Pinigai – žmogui ar žmogus – pinigams?

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Visame pasaulyje labai populiarios įvairios savišvietai skirtos knygos, ypač tos, kuriose sėkmė siejama su turtingumu, materialine gerove ir nepriklausomybe. Dažnai skelbiama (atvirai arba ne visai), jog patirti sėkmę reiškia būti turtingam. Tai netiesa, nes turtas ir laimė – skirtingi dalykai.

Ir jau vien dėl to, kad laimės neįmanoma pasiekti kokiais nors specialiais būdais.

Labai svarbu pinigams skirti deramą vietą savo gyvenime, nepervertinti jų ir nenuvertinti.

Niekindami pinigus nevykėliai užtveria sau kelius į gerovę ir priteklių. Taip, pinigai negali būti gyvenimo prasmė, bet jie gali labai pasitarnauti tos prasmės ieškant. E. M. Remarkas gražiai rašė: „Pinigai yra arba kišenėje, arba galvoje.“ Jeigu kišenė tuščia, žmogus suka galvą, kaip ją pripildyti, ir niekur čia nedingsi. Taigi, kalbant apie pinigus ir su jais susijusius psichologinius aspektus, išeitis viena: ieškoti aukso vidurio ir nepulti į kraštutinumus. Pinigų nereikia daug, jų reikia pakankamai.

Bet pinigai yra klastinga substancija – jų visada nepakanka. Atlikti tyrimai rodo, kad net ir labai ekonomiškai išsivysčiusių šalių gyventojai nepatenkinti tuo, ką turi, ir norėtų turėti daugiau.

Mitai apie pinigus

Kodėl ir turtingieji verkia?

Pirmasis mitas susijęs su daugelį žmonių pavergiančia iliuzija, kad didesnės pajamos jiems būtinai suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis „Laimė ne piniguose, bet jų kiekyje“ išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus.

Būtent šis mitas visas žmonių pastangas kreipia į neįgyvendinamų finansinių tikslų siekimą ir verčia nuolat kentėti, nes tai nepasiekiama. Tos kančios kartais būna tokios didelės, kad paskatina dar vieno mito atsiradimą.

Antrasis mitas – teigimas, jog pinigai yra blogis. Rastume nemažai knygų, kuriose nagrinėjamas būtent toks požiūris į pinigus. Prancūzų rašytojas Ž. Kurtelinis ironizavo, kad „panieka pinigams sutinkama neretai, ypač tarp tų, kurie jų neturi“.

Sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti.

Visuomeninio gyvenimo sąlygomis jie tėra kovos už būvį priemonė. Be pinigų gyventi visuomenėje neįmanoma.

Tad ir pabandykime atidžiau pažvelgti į pinigus – nuo žmogaus būties neatsiejamą sritį.

Turtuoliai, visus „matuojantys“ pinigais, dažnai bando įrodyti sau ir aplinkiniams, jog už pinigus gali viską nusipirkti.

Taip, už juos galima įsigyti demonstruojamą pagarbą, rodomą švelnumą, pramogas, pasisamdyti žmonių, pasiryžusių vaidinti draugus, ir t. t. Jei tam asmeniui ir pavyktų save įtikinti, kad visuotinė tvarka paremta tik rinkos dėsniu „perku ir parduodu“, tokiame pasaulyje gyventi būtų ir labai neįdomu, ir niekinga. Maža to, jei žmogus mano, kad už pinigus gali viską įsigyti ir vartoti, jis turi suprasti, kad ir pats yra „vartojamas“ kaip paslaugos, daikto pirkėjas ar rėmėjas. Kita vertus, kaip rodo gyvenimas ir mano profesinė patirtis, tiems, kurie sukaupia nemažai lėšų, problema tampa būtent tai, ko už pinigus nenupirksi. Persisotinę vaizduojama pagarba ar švelnumu jie pradeda ilgėtis nesavanaudiškų žmogiškų santykių ir tikro švelnumo. Deja, savo aplinkoje dažniausiai to seniai nebepatiria, nes vietą šalia būna užėmę „nuperkami“ asmenys. Gal todėl ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse taip paplitusi depresija, o pas psichologus ir psichiatrus

lankosi kone kiekvienas kiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis.

Anglijoje savižudybių skaičius dvigubai didesnis tarp turtingųjų nei viduriniajai klasei priklausančių asmenų.

Apie neturtėlius Kai viena visuomenės dalis ima garbinti turtą, kitoje atsiranda jai atsvara ir pasigirsta neturto gynimas. Deja, psichologiniu požiūriu neturtas negarantuoja doro gyvenimo. Nors liaudies pasakose neturtėlis dažniausiai vaizduojamas savo dorybėmis pranašesnis už turtuolį, tikrovėje taip būna ne visada. Ir tarp turčių, ir tarp varguolių sutiksi visokių – gerų, blogų, meilių ir piktų – žmonių. Taip, esama niekšingų turtuolių ir kilnių neturtėlių.

Net ir turintys solidžias banko sąskaitas būna padorūs, kilnūs, o dažnai ir dosnūs.

Ir atvirkščiai, žmogelis plikas kaip tilvikas, tačiau piktumu ir bjaurumu lenkia visus aplinkinius. B. Franklinas teigė, jog „sunku žmogui, neturinčiam pinigų, išlikti padoriam“. Vien pažvelgę į bet kurį didmiestį pamatysime, kad daugiausia nusikalstama būtent neturtingiausiuose kvartaluose.

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės Apie taupiuosius Dažnai manoma, kad taupymas – vienas iš būdų, kaip išvengti neturtėlio likimo. Juk jei žmogus išleidžia viską, ką uždirba, net jeigu ir labai daug, tai reiškia, jog jis tik plačiai gyvena, bet nėra turtingas. Turtas yra tai, kas kaupiama, o ne išleidžiama. Tad žmonės taupo, kad būtų turtingi. Patys turtingiausi išleidžia mažai. Daugelis turime patyrimo, kaip nenoriai turtingi asmenys aukoja net kilniam reikalui arba kaip sunkiai susimoka už paslaugas. Jie – aktyviausi visokių nuolaidų, išpardavimų klientai. Kyla klausimas, kam žmogui reikia pinigų, jei jis turi tik vieną tikslą – juos kaupti? Pasirodo, kad pati galimybė bet ką pasiekti

vietinių rublių buvo kone metų alga, o dabar jiems banke virtus tūkstančiu litų – nedidelis vieno mėnesio darbo užmokestis). Aišku, šiek tiek ramiau, jei žmogus turi finansinių atsargų, tačiau vis dėlto ir čia būtina išmintis – ar ne savo šiandieninio gyvenimo kokybės kaina šis rezervas kaupiamas?

Nūdienis žmogus ir pinigai

Šiuolaikinėje psichologijoje pinigai suprantami kaip labai stiprus motyvuojantis veiksnys, darantis įtaką daugeliui žmogaus gyvenimo sričių, pvz., jo profesiniam apsisprendimui, sėkmės siekimui, partnerio ar gyvenamosios šalies pasirinkimui ir pan. Būtent pinigai neretai tampa tarpasmeninių ir vidinių prieštaravimų priežastimi, būtent jie dažniausiai sukelia įtampą ar sudrumsčia vidinę ramybę.

Dabartinis žmogus dažnai tampa priklausomas nuo iliuzijos, jog pinigų gausa suSilvijos Knezekytės nuotrauka teiks ir daugiau pasitenkinimo (pvz., išvykti į egzotinę kelionę, nusipirk- gyvenimu. Neretas individas daro visti namą svečioje šalyje ar laivą ir t. t.), ką, kad tik atrodytų esąs turtingas. Mat glosto širdį ir teikia pasitenkinimą. Bū- taip savo vertę jis siekia padidinti ne tik tent iškreiptą pasitenkinimą. Juk psicho- savo paties, bet ir aplinkinių akyse. Kas loginiu požiūriu pinigai tėra priemonė: suskaičiuos, kiek tokių paskatų genamų jie neturi būti tikslas. Maža to, taupantis žmonių įklimpo į kreditų liūną pirkdami žmogus elgiasi labai „ekonomiškai“. O prabangius, „prestižinius“ automobilius tai reiškia, kad jis pats valios pastango- ar būstus? Konsultuojant klientus dažmis atsiriboja nuo gyvenimo malonumų nai atrodo, kad problema išsispręstų, jei ir nedidelių džiaugsmų (pvz., suvalgyti tik asmuo turėtų tam tikrą sumą pinigų. skanių ledų karštą dieną ar pailsėti prie Tačiau net jei taip ir atsitinka, labai greijūros ir pan.). Tokio asmens gyvenimas tai paaiškėja, kad vietoj vienos buvusios tampa nuolatine kova ne tik su savo no- problemos atsiranda kelios naujos...

Pinigų poreikis taps nepasotinamas, rais, bet net ir su poreikiais, kaip antai jei žmogus nesugebės jo valdyti. Deja, valgyti įvairų bei visavertį maistą.

Neretai žmogus teisinasi taupantis nūdienėje visuomenėje šitoks nepasotijuodai dienai. Tačiau pinigai taip greit namumas skatinamas visokiausiais būnuvertėja, kad toks taupymas dažnai pa- dais, o aistra pinigams tampa kone visuosirodo beprasmis (tai iliustruoja mūsų tinai pripažinta teigiama asmens savybe. gyvenimo pavyzdys, kai tūkstantis so- Liaudies išmintis sako, kad neturtėlis yra

Artuma / 2007 m. rugsėjis ne tas, kuris turi mažai, bet tas, kuriam vis mažai. Vadinasi, beveik visi gyvename visuotiniame nepritekliuje, nes tik vienetai galėtų pasakyti, kad turi pakankamai...

Net ir valdantys didžiulį kapitalą nuolat rūpinasi jį gausinti. Psichologiškai sveikas yra tas, kuriam visko pakanka. Taigi, tenka pripažinti, kad šia prasme daugelis esame ligoti. O kaip galėtume pasveikti?

Pasveikimo kelias Pirmiausia reikėtų liautis pinigus laikyti žmogaus dorybių ir sėkmės matu.

Tikriausiai ne vienas girdėjome tokių postringavimų: esi vertas tiek, kiek tau moka už tavo darbą ar paslaugas. Sutikite, tai skamba labai ciniškai. Kodėl?

Juk tuomet išeitų, jog tie, iš kurių darbas neperkamas (ligoniai, pensininkai, vaikai ir kt.), yra beverčiai. Ir kiekvienas darbuotojas visada yra ne tik darbuotojas: jis – dar ir sūnus, brolis, sesuo, tėvas, motina, giminaitis, kaimynas, draugas ir t. t. O svarbiausia – visi esame dangaus Tėvo kūriniai ir vaikai. Kai stosime Jo veido akivaizdon, Jis tikrai nepaklaus, kiek uždirbai pinigų. Klaus kitko.

Laimei, egzistuoja visuomenės dalis, kuri, pripažindama pinigų svarbą, neleidžia jiems būti jų vertybių sistemos viršūnėje. Šie žmonės gali dirbti dėl pinigų ir džiaugtis didesniu atlyginimu. Tačiau jų gyvenimo prasmė nėra tik uždirbti pinigų, todėl, net ir pavykus sukaupti nemažą kapitalą, jie nesiliauja dirbę. Tokie asmenys sugeba mėgautis gyvenimu nepriklausomai nuo užsidirbto pinigų kiekio. Kitaip sakant, jiems prieinami tokie malonumai, kurie nėra nuperkami. Beje, jų siekia ir materialiai orientuoti asmenys, bet yra priversti tenkintis tik pakaitalais ir įtikinėti save, kad nieko kito nėra po šia saule. Šis straipsnis skirtas tiems, kuriems pinigų reikia kilniau ir laimingiau gyventi, t. y. kiekvienam iš mūsų. Pinigai stipriai veikia mūsų elgesį ir nuotaiką, nuo jų priklauso ir mūsų nusiteikimas, ir aktyvumas. Bet pinigų trūksta visada. Ir pasirodo, kad jų nereikia daug. Užtenka pinigų turėti pakankamai. O čia jau daug kas priklauso nuo mūsų pačių, mūsų požiūrio ir elgesio su pinigais.

Didelės ir mažos kryžkelės

Tarp vartojimo bedugnės ir krikščioniško atsižadėjimo Sabine ir Jean Marc Poujade (Prancūzija), 5 vaikų tėvai, susituokę daugiau kaip 30 metų. Pastaruosius 20 metų atlieka šeimų ir pavienių asmenų psichologinio konsultavimo ir vidinio išgydymo tarnystę. Su „Palaiminimų“ bendruomene (Pietų Prancūzija) yra įkūrę visoje šalyje veikiančias nedideles Šv. Kamilio Liliečio šeimų konsultavimo ir gydymo brolijas, kuriose dirba šeimos, gydytojai, psichologai, dvasininkai. Liepą ši pora, prižiūrinti tuos 25 namus Prancūzijoje, vedė konferencijas stovykloje Pakutuvėnuose, kur dalyvavo keli šimtai šeimų (iš viso apie 600 žmonių). „Artuma“ sutuoktinius S. ir J. M. Poujade pakalbino apie finansinius krikščioniškos šeimos gyvenimo aspektus (į klausimus daugiausia atsakė ponas Jean Marc, ponia Sabine jį papildė atskubėjusi vidurnaktį po užtarimo maldos).

Labai svarbus medžiaginis šeimos gyvenimas nėra savaime suprantamas. Juk į santuoką ateinama iš skirtingų šeimų, atsinešami savi įpročiai, ir bendras gyvenimas pradedamas kurti naujai. Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti finansinė krikščioniškos šeimos sąranga ir kaip ją įgyvendinti?

Krikščioniškai šeimai reiktų ypač rūpintis nebūti įtrauktai į besaikio vartojimo mašiną šiuolaikiniame pasaulyje. Privalu įsisąmoninti, kad vartojimo maratonas siekia visus pasiglemžti. Nūdienė visuomenė nesirūpina vien patenkinti mūsų poreikių: ji pati mums kuria naujų poreikių. Turime nuolat savęs klausti, ar man, mano šeimai gyvybiškai reikia to, kas siūloma. Visi galime pakliūti į vartojimo spąstus, tad būkime atidūs tam, kas mums peršama. Nepamatuotas vartojimas būdingas ir kaimo, ir ypač miesto gyventojams, jo pinklėse gali įsipainioti ir turtingas, ir vargingesnis.

Kita vertus, neteisinga, jei užsispiriame neišleisti nė cento daugiau, nei būtina. Svarbu sugebėti atiduoti šeimai turimą perviršį, nepamiršti kitam ką nors padovanoti, nes dovana – viena iš meilės kalbų. Šeimos gyvenime svarbu leisti kitam pasijusti mylimam.

Esate sakę, kad Jus stebina, kai sutuoktiniai turi atskiras sąskaitas banke; kodėl?

Pinigų tvarkymas atskirai prieštarauja santuokos esmei: santuokinis gyvenimas, ypač krikščionio, turėtų būti grindžiamas pasidalijimo, visiško savęs dovanojimo nuostata. Juk mylėti – tai atiduoti save visą, taigi ir savo piniginę. Galbūt atskiros banko sąskaitos yra ženklas, kad ne viskas poros gyvenime klostosi gerai. Juk paradoksalu ir prieštaringa: ar galima atiduoti save kiše-

nėje pasiliekant pinigų sau? Nūdien, ypač Prancūzijoje, tuokiamasi palyginti vėlai, sulaukus 30-ties. Pradėdami bendrą gyvenimą sutuoktiniai jau būna gana ilgai, netgi 10 metų, dirbę, pasitaupę, tad natūralu sąskaitas sujungti į vieną vienos šeimos kasą. Iš tėvų gautus palikimus taip pat derėtų sudėti į bendrą turtą, deja, ne visi taip sugeba (išimtis galėtų būti nebent koks nors išskirtinis, ypač dvasinis, giminės palikimas).

Sunkiai suvokiamos ir vedybų sutartys, seniai įprastos Vakarų pasaulyje, o Lietuvoje jau mėginamos įgyvendinti. Kaip galima tik tuokiantis ir visiškai prieštaraujant santuokos tikslui iš anksto aptarti skyrybų sąlygas?!

Neretai pasitaiko, jog dirba vienas sutuoktinis. Kaip elgtis, kad nė vienas iš jų nesijaustų žeidžiamas ar nepatirtų skausmo dėl to, kad nedirba, nes neteko darbo, namie prižiūri vaikus ir pan.?

Šios situacijos gali būti dvejopos: laisvai pasirenkamos ir primetamos aplinkybių. Problemų neturėtų kilti, kai pora laisvai nusprendžia, jog dirbs tik vyras, gaunantis pakankamą pragyventi atlyginimą, o žmona namie augins vaikus. Toks sprendimas gražus ir teisingas, nors, suprantama, galintis pareikalauti ir finansinio susivaržymo. Anksčiau daug mano pažįstamų šeimų šitaip tvarkėsi (arba žmonos dirbdavo kelias valandas per dieną) ir jausdavosi laimingos. Nūnai, nors ir norėdami, ne visi galėtų sau tai leisti, nes ekonominė situacija pakito. Prancūzijoje vidutines pajamas gaunanti šeima taip nepragyventų, todėl žmona, paauginusi vaikus, turi grįžti į darbą.

Skaudžiau, kai bedarbiu tampa vyras. Jis išgyvena stiprų kaltės jausmą, nes būtent jo pareiga uždirbti šeimai duonos. Vyro nedarbas skaudžiai paliečia šeimą, o

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės jis pats praranda savo vyriškąją tapatybę, negali atlikti maitintojo vaidmens. Ypač pažeidžiamas darbo netekęs vyresnio amžiaus vyras. Žmona turėtų jam padėti, nepriekaištauti, nekaltinti nesugebėjimu dirbti, susirasti darbą.

Jai derėtų supratingai palaikyti savo vyrą, jo nežeminti.

Kai nedirba žmona, šeimai nebūna labai skausminga.

Moterys išsikovojo lygias teises su vyrais dirbti, bet jos neturėtų vergauti darbui, įsikalinti jame. Aišku, moteris irgi nori atsiskleisti darbe. Tačiau gimus vaikams ji turėtų pajėgti bent laikinai atsisakyti karjeros. Juk pirmaisiais gyvenimo metais vaikeliui itin reikia motinos artumos.

Moterys, paaukojusios savo vaikus dėl karjeros, vėliau gailisi. Ir atvirkščiai, niekada nesigaili juos auginusios, nors profesinėje srityje ir tenka vytis kitus. Jos grįžta į darbą energingos, vaisingai dirba. Moterys kartais sakosi patiriančios visuomenės spaudimą dėl to, kad augindamos vaikus neva „nieko neveikia“. Aš nepastebiu tokios aplinkinių nuomonės, galbūt tai kyla iš jų pačių kaltės jausmo.

Kieno valdžioje turėtų būti šeimos pinigai?

Juos, sudėtus į bendrą kasą, turėtų valdyti ir tvarkyti abu sutuoktiniai. Pažįstu porų, kartu aptariančių šeimos biudžetą, numatančių, kiek pinigų skirti maistui, drabužiams ir pan. Taip išreiškiame pagarbą vienas kitam, net jei ir pasiginčijame, padiskutuojame, tačiau svarbiausia – bendraujame, darome išvadas. Savo šalyje matau gražių pavyzdžių, kaip moterys tvarko šeimos finansus, o pinigus uždirba vyrai. Sutuoktiniai atiduoda šias pareigas tam, kuris sugeba geriau tvarkytis, ir taip papildo vienas kitą. Mūsų šeimoje tuo rūpinuosi aš, nes žmona labiau linkusi išlaidauti. Tačiau vis tiek drauge aptariame namų biudžetą. Šeimos finansai – jautri tema. Ar Jūsų aplinkoje įprasta poroms dalytis patirtimi, kaip sekasi tvarkyti šią sritį?

Tai priklauso nuo porų tarpusavio santykių. Dalytis įmanoma tik tarp nuoširdžių draugų, kitaip ši tema užginta. Matome, kaip šeimos gyvena, kokios yra jų išlaidos, bet dažniausiai nežinome uždarbių, kaip sekasi

Artuma / 2007 m. rugsėjis spręsti finansinius reikalus. Nežinau, kiek uždirba net artimiausi mano giminaičiai. Tačiau galiu apie tai pasišnekėti su viską man pasipasakojančiu sūnumi.

Kodėl piniginiai reikalai tokie intymūs, o daugeliui netgi tabu?

Taip yra dėl neteisingo požiūrio į pinigus ir apskritai į žmogų, jo orumą. Jei pinigai būtų laikomi tik priemone gerai gyventi, apie juos būtų galima kalbėti taip pat laisvai, kaip apie orą ar futbolą. Tačiau pinigai neretai laikomi stabu, padedančiu mums jaustis kažkaip ypatingai, dėl to apie juos sunku kalbėtis. Iš Evangelijos žinome, jog ir Jėzus buvo gundomas turtais, galia, valdžia. Į pinigus neretai žvelgiame kaip į priemonę, galinčią „padaryti“ mus žmonėmis. Pripažinti, kad neturi pinigų, dažnam reiškia prisipažinti esant nevykėliu.

Vienas mano pažįstamas taip ir žvelgia į kitus: mažai uždirbantis visiškai nevertas dėmesio... Šitaip elgiasi nemažai asmenų. Nūdien iš proto kraustomasi dėl prabangių automobilių. Absurdiška, kai reklamos veikiami žmonės perka brangiausias mašinas, nors gyvena lūšnose. Maža to, vyrai susitapatina su savo mašina, ji tampa įvaizdžiu, kuriuo pasauliui pranešama apie save.

Ar taip nebando, ypač vyrai, perkantys kuo didesnius ir galingesnius „ratus“, pridengti savo psichologinį silpnumą?

Žmonės gyvenime atlieka tam tikrus vaidmenis, turi įvairių kompleksų ir bando paslėpti savo trapumą bei silpnumą. Tačiau meluojame, norėdami pasirodyti geresni, nei iš tikro esame. Į tokias saviapgaulės pinkles patenka ir moterys, ir vyrai, nors pastarieji – dažniau. Beje, moterys, išsikovojusios daug lygių teisių, patiria tų pačių, kaip ir vyrai, išbandymų. Labai greitai pradedama skęsti vartojimo liūne, iš kurio lengvai neištrūkstama. Juk brangiai sumokėjus už naujausio modelio automobilį netrukus skubama pirkti dar naujesnio: mat kiti gali nebevertinti, laikyti atsilikėliu!.. Taip išoriškai pasirodyti bando ir minios, sekmadienio rytais plūstančios į vis statomus naujus prekybos ir pramogų centrus tiesiog pasivaikščioti, pasvajoti, ką galėtų įsigyti. Prancūzijoje tai tampa būtinu viduriniosios klasės ritualu. Atsiduriama nesustabdomoje pirkimo karuselėje: vos įkėlęs ten koją galiu neatsispirti pagundai ir ką nors būtinai nusipirkti.

Ar Vakarų visuomenei tai nėra ženklas, kad vartojimo bumu bandoma užpildyti tuštumą, atsiradusią išsižadėjus Dievo ir dvasinio gyvenimo?

Pirkimo vajumi išties bandoma nuslopinti baimę, nerimą, dvasinę tuštumą, apėmusią XXI a. žmogų. Sakyčiau, dvi pastarosios kartos panardintos į vartojimo kultūrą, spaudžiamos vartoti. O kai visko turi, nebereikia ir Dievo. Jūsų šalyje sovietmečiu mėginta atimti tikėjimą, tačiau žmonės jį išlaikė. Vakarai nepatyrė persekiojimų, bet visuomenė buvo persotinta visokiu gėriu,

Didelės ir mažos kryžkelės todėl Dievo troškimas geso. Patenkinus medžiaginius poreikius, jis tapo nereikalingas. Jūsų žmonės, neišgyvenę materialinio pertekliaus, gali suteikti naujo įkvėpimo Europos šalims, kurios dūsta nuo vartojimo, netgi išsižada savo šaknų, Europos Sąjungos Konstitucijoje neišdrįsdamos paminėti krikščionybės vardo.

Grįžtant prie šeimos gyvenimo, norėtųsi aptarti, kaip ugdyti vaikus ir mokyti juos elgtis su pinigais.

Prieš 3–4 dešimtmečius mūsų šalyje buvo pernelyg švaistoma. Dabar jau mokykloje vaikai mokomi taupyti, branginti ir saugoti orą, vandenį, aplinką, ugdoma jų atsakomybė. Bet šiandienis taupymo, ekologijos vajus neturi jiems kelti dar daugiau nerimo. Jaunuoliai ir taip jaudinasi, kaip ateityje seksis studijuoti, susirasti darbą.

Tėvai turėtų palaikyti pusiausvyrą: taupyti reikia, tačiau negalime panikuoti, pvz., dėl visuotinio klimato atšilimo, nes tai dar ne pasaulio pabaiga. Dievas mumis rūpinasi, ypač jei patys atsakingai elgiamės.

Vaikams tėvai paprastai duoda kišenpinigių, tačiau šeimose tvarkomasi įvairiai. Vieni sako, jog kišenpinigiai padeda vaikams suvokti pinigų prasmę, moko juos tvarkyti, taupyti. Kiti tėvai mano žiną, ko reikia jų vaikams, ir patys tuo rūpinasi. Kai vaikai paprašo pinigų, jie sprendžia, ar duoti. Nežinau, kaip geriau. Tai priklauso nuo tėvų, jų galimybių ir nuo paties vaiko. Yra vaikų, anksti sugebančių deramai elgtis su pinigais. Mūsų trylikametė dukra puikiai moka taupyti, pati perkasi drabužius. Jei vaikas sugeba, kodėl jam nepatikėjus pinigų? Bet sugeba ne visi. Svarbu neversti vaikų elgtis taip, kaip jiems netinka. Iki paauglystės pinigų vaikams reikia minimaliai, o kai jau norisi išeiti su draugais, dera kartu aptarti, kiek galėtumėte skirti jų poreikiams.

Pinigais neretai mėginame ugdyti vaikus: atlyginame už padarytą darbą arba žadame ledų, saldainių, jei gerai elgsis. Ar tai nėra manipuliavimas? O gal taip pratiname prie darbo, pareigų?

Atsilyginti pinigais įmanu retkarčiais, jokiu būdu nepabrėžiant, jog pinigų gaus ką nors atlikę. Tačiau už sėkmingą kontrolinį darbą, išlaikytą egzaminą, užbaigiant mokslo metus galima jų padovanoti ir būtinai pasakyti, kaip smagu juos įteikti, padėkoti vaikui ir juo pasidžiaugti. Pinigai turi būti ne sąlyga ką nors nuveikti, o tik padėka, paskatinimas. Negerai, jei pinigai tampa veiklos motyvu: darbas nebesuprantamas kaip dovana kurti. Daug svarbiau vaikus pagirti, paskatinti, padrąsinti, o ne bandyti papirkti, motyvuoti atlygiu. Skatinimas saldainiu primena šuns dresavimą, kai jam atkišame cukraus gabalėlį už atliktą veiksmą.

Kai tėvai siūlo vaikams už tai pinigų, tai primena derybas turguje. Nebelieka dovanos ir supratimo, kad ką nors galime padaryti ir už dyka. Į namų apyvoką vaikus įtraukti reiktų natūraliai, žinoma, neužkraunant jiems

per sunkios naštos. Aš pats daugelį metų priešinausi indaplovės pirkimui. Indus plaudavome visi kartu, džiaugsmingai ir linksmai. Teko matyti ir darbų tvarkaraštį šeimos nariams. Nors geriau ir smagiau natūraliai drauge tvarkytis, daryti iš širdies, rodyti iniciatyvą, pasidarbuoti be atlygio. Mokėdami vaikui už darbą, neskatiname jo tapti žmogumi, vėliau sugebėsiančiu pasitarnauti dovanai.

Ar būtų galima apibendrinti, kaip krikščioniškai tvarkyti finansinį šeimos gyvenimą? O gal tėra tiesiog sveikas būdas rūpintis medžiagine jos gerove?

Ne apibendrinsiu, bet pasakysiu keletą pastabų.

Nemanykime, kaip tai būdinga karštiems krikščionims, kad galime iškart viską atiduoti. Svarbiau bandyti sau pasilikti kuo mažiau. Pažįstu nuostabių šeimų, atliekamus pinigus atiduodančių kitiems ir gyvenančių evangeliniu neturtu. Mudu su žmona taip nesugebame. Iš tėvų gautus palikimus atidavėme ne bendruomenei, Bažnyčiai, bet penkiems savo vaikams. Padarėme tai, ką tada galėjome padaryti.

Jonės Zimkutės nuotraukos

Krikščioniškai žvelgti į turtą – tai nevergauti jam ir kiek įmanoma padėti kitiems bei dalytis. Kad ir esame žaizdoti, turime stengtis likti atviri, kilnūs. Nors baiminamės dėl rytdienos – pasitaiko nelaimių, katastrofų, ekonominių krizių, pinigai nuvertėja, tačiau būdami krikščionys mėginame pasitikėti Apvaizda. Man regis, kuo toliau pažengiame dvasiniame gyvenime, tuo labiau laisvėjame nuo priklausomybės pinigams. Santykis su pinigais išties atspindi santykį su Dievu. Jėzus sakė, kad negalima tarnauti dviem šeimininkams – Dievui ir Mamonai (t. y. pinigams). Kuo labiau Dievas yra mano gyvenimo Viešpats ir šeimininkas, tuo mažiau esu prisirišęs prie pinigų.

Tačiau šie gražūs žodžiai turi įsikūnyti kasdienybėje. Nedera pulti į kraštutinumus – niekinti tų, kurie turtingi, ar kaltinti save, kad neturime pinigų. Nevalia pamiršti, jog ir Viešpats mus apdovanoja, grąžina mums dešimteriopai. Mūsų šeimai vienuolynas kitados

19

20

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės paskolino namą ir mes įkūrėme jame krizinio nėštumo centrą. Netrukus supratome, kad mums nebereikia turėto savo namo, Evangelijoje perskaitėme: „Rūpinkitės Dievo karalyste, visa kita bus jums pridėta“, tad pardavėme jį, o už tuos pinigus įkūrėme įmonę su darbo vietomis centre gyvenančioms moterims. Vėliau ėmiau graužtis, kad nesirūpinu savo vaikų ateitimi, nepalikau jiems to turto. Bet po 7–8 metų įdėti pinigai sugrįžo! Viešpats leido patirti atlygio akimirką, apdovanojo ir patvirtino, kad neturime gailėtis.

Vis dėlto Viešpats leidžia išgyventi ir neturtą. Tačiau jis nenori skurdo, kurį sukelia nuodėmė, nenoras ir nesugebėjimas dalytis. Kita vertus, esame kviečiami gyventi neturte, t. y. nepriklausyti nuo turtų. Evangelija ragina gyventi krikščioniškai, rūpintis šeima, vaikais ir kartu sugebėti dalytis. Našlės skatikas moko aukotis atiduodant visą save.

Jauni, karšti, tik įtikėjusieji krikščionys kartais atiduoda savo santaupas bendruomenei, vienuolynui, vėliau mėgina susigrąžinti, jei tai būna ne jų kelias.

Taigi išmintis, ypač konvertitams, labai svarbi, o kraštutinumai negerai. Tai būtina gerai apsvarstyti šeimoje (ir aš po atsivertimo kitados būčiau neišmintingai pasielgęs, jei ne mano žmona).

Evangelija skelbia radikalų požiūrį: Jėzus kviečia viską atiduoti. Nežinau, ar šį kvietimą reiktų suprasti paraidžiui.

O gal jis kviečia vis labiau pasitikėti Viešpačiu? Ar pasitikime juo taip, kaip Abraomas, aukojęs Dievui savo sūnų?

Supratę, koks silpnas mūsų tikėjimas, gebame nuolankiai priimti savo menkumą, kad negalime eiti iki galo. Taip pat geriau suprantame, kokie šventi yra tie, kurie visa atidavė Viešpačiui.

Dėkojame už išsamius atsakymus.

Spaudai parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Palaimingiau duoti, negu imti Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS Dalyvaujant sekmadienio šv. Mišiose ir matant su pintinėle po bažnyčią klausiamai besidairantį ir prašančio žvilgsnio neslepiantį aukų rinkėją, kyla klausimas: kaip Bažnyčia Lietuvoje išsilaiko ir kam ji naudoja surinktas aukas. Norėdami pasigilinti į tai, visų pirma aukas Bažnyčiai (skiriamas jos pastatams, tarnams išlaikyti bei sielovados programoms remti) turime skirti nuo aukų, atitenkančių kunigams pragyventi.

Kiekviena parapija yra atskiras juridinis asmuo, kuriam pagal bažnytinės teisės nuorodas pridera organizuoti savo gyvenimą. Tam reiktų priskirti ne tik pamaldų rengimą, bet ir pastatų bei kito nekilnojamojo turto priežiūrą, reikalaujančią nemažų lėšų. Visos parapijos savo buhalterinę apskaitą tvarko vadovaudamosi 2005 m. patvirtintomis Lietuvos Vyskupų Konferencijos gairėmis. Parapijos pajamas sudaro įvairių rūšių aukos, ir jas trumpai norėčiau aptarti.

Iš ko gyvena Bažnyčia Visų pirma pajamų parapija gauna iš sekmadieniais arba kitomis švenčių dienomis organizuojamų rinkliavų. Rinkliava – akivaizdžiausia pinigų rinkimo akcija, tad jai dažnai skiriama perdėtai daug dėmesio, nors metalinių monetų barškėjimas bažnyčioje išduoda skurdų jos turinį.

Ankstesniais laikais kuriantis parapijoms, didikai dovanodavo Bažnyčiai žemės sklypą ir taip suteikdavo parapijos gyvenimui finansinį-ūkinį pagrindą. Sovietmečiu žemes bei pastatus nacionalizavus, Bažnyčia liko apiplėšta. Būtina pažymėti, kad iki šiol restitucija įvykdyta ne iki galo: Bažnyčiai grąžinta tik dalis išlikusių pastatų, o žemės sklypai, miškai bei vandens telkiniai iki šiol negrąžinti. Žemės reformai baigiantis, žemėtvarkininkai baigia išparceliuoti ir Bažnyčiai priklausančius žemės sklypus. Iki galo neįvykdyta restitucija atėmė iš Bažnyčios jos turėtą pragyvenimo šaltinį ir skatina šiandieninėje visuomenėje ieškoti naujų galimybių, kaip finansuoti savo veiklą.

Daugelyje Lietuvos parapijų renkama metinė auka Bažnyčiai. Parapijose saugomuose parapijiečių sąrašuose pažymima, ar čia gyvenanti šeima davė auką Bažnyčiai išlaikyti.

Mūsų krašte dauguma gyventojų deklaruoja esą katalikai, tačiau ne visi palaiko ryšį su Bažnyčia. Metinė auka padeda

Didelės ir mažos kryžkelės parapijiečiams jaustis atsakingiems už savo Bažnyčią, o klebonui – orientuotis, kurie jo parapijoje gyvenantys katalikai yra praktikuojantys, t. y. visapusiškai dalyvauja parapijos gyvenime. Tad mirus parapijiečiui, dažnas klebonas atsiverčia aukotojų knygą ir iš smalsumo žvilgteli, ar ta šeima prisideda prie parapinės veiklos finansavimo. Kartais dėl tokio pasiteiravimo kyla ir konfliktinių situacijų.

Siekiant glaudesnio ryšio tarp tikinčių pasauliečių ir dvasininko, praktikuojamas parapijiečių lankymas (liaudiškai – kalėdojimas) namuose; jo metu surašomi parapijoje gyvenantys žmonės, su jais artimiau susipažįstama. Atsisakymas priimti parapijos kunigą paprastai tapatinamas su atsisakymu priklausyti Bažnyčiai, todėl natūralu, kad parapijos klebonas atsisako tokius asmenis katalikiškai palaidoti. Kunigui lankantis dažniausiai duodama auka, kuri naudojama Bažnyčiai bei jos tarnams (taip pat ir kunigams) išlaikyti.

Nuo 2004 m. dirbantys LR piliečiai 2 proc. savo mokesčių gali skirti pasirinktai religinei bendruomenei – parapijai. Nors šia idėja pretenduota iš dalies palengvinti bažnyčių pastatų priežiūros sunkumus, dėl nedidelių atlyginimų ir negausaus aukotojų skaičiaus taip neatsitiko. Pagal įstatymus 2 proc. mokesčių gali būti skiriami ne vien religinėms bendruomenėms ar visuomeninėms organizacijoms, bet ir biudžetinėms įstaigoms, pvz., mokykloms, ligoninėms... Savaime suprantama, kad joms reikalinga papildoma finansinė parama, tačiau mokyklos ir ligoninės yra biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš biudžeto.

Iš šalies žvelgiant atrodo, kad savo įstaigoms labdaros prašanti valstybė nebrangina savo autoriteto ir negerbia savęs. Šioje keistoje situacijoje Bažnyčiai tenka „kovoti“ dėl 2 proc. mokesčių ir konkuruoti su mokyklomis bei ligoninėmis, o tai tikrai svetima jos prigimčiai.

Bažnyčiai, išgyvenusiai itin skaudų sovietmetį, labai pagelbėjo užsienio katalikų parama, pasiekusi mus per įvairius religinius fondus. Didžiulės infliacijos laikais padedant užsienio katalikams kilo ir gražėjo bažnyčios, buvo kuriama bei plėtojama sielovadinė veikla. Tai formavo visuomenės nuomonę, kad Bažnyčia aptekusi turtais. Finansinei paramai iš užsienio mažėjant, bandoma ieškoti būdų, kaip patiems užsidirbti pinigų sielovadinei veiklai. Kai kuriose parapijose prie bažnyčių atsirado šarvojimo salės, nuomojamos patalpos kokiai nors kitai ūkinei veiklai. Patirtis rodo, kad kai kuriose, ypač didmiesčių, parapijose racionaliai naudojant turi-

mą turtą galima užsidirbti lėšų sielovadai remti.

Dvasininkams vienas didžiausių materialinių rūpesčių vis dėlto išlieka Bažnyčios pastatų remontas ir meno vertybių išsaugojimas bei restauravimas. Šie darbai kainuoja milžiniškas pinigų sumas, kurių nė viena parapija neišgali surinkti. Džiugu, kad išsaugojant šventoves bendradarbiaujama su savivaldybėmis, o prireikus labai didelio remonto geranoriškai padeda LR Vyriausybė bei Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Tam gali būti skiriami vadinamieji „biudžetiniai“ pinigai, už kurių panaudojimą privalu atsiskaityti, pateikiant visas sąskaitas faktūras. Nepanaudotos lėšos metų pabaigoje turi būti grąžinamos atgal į biudžetą. Bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis atskleidžia platesnį požiūrį į bažnyčių statinius: jie laikomi ne vien tikinčiųjų nuosavybe, o visos tautos kultūros sakralinio paveldo dalimi.

Daugėjant pelningai dirbančių įmonių, atsiranda galimybė paramos Bažnyčiai gauti iš jų. Pagal įstatymus įmonės gali suteikti paramą religinėms bendruomenėms, tinkamai sutvarkius įvairius formalumus.

Paprastai ji būna finansinė, skiriama kokiam nors konkrečiam tikslui, pvz., bažnyčios stogui suremontuoti, jos vidui išdažyti ar vargonams atnaujinti ir kt. Jeigu parama viršija 10 tūkst. litų (kai kuriose vyskupijose ši kartelė nuleista iki 5 tūkst.), parapijos klebonas negali priimti paramos be vietos vyskupo leidimo. Taip siekiama užtikrinti visišką skiriamų lėšų panaudojimo skaidrumą, nes įmonė savo ruožtu apie suteiktą paramą informuoja Mokesčių inspekciją, tikėdamasi mokesčių lengvatų. Kalbant apie parapijų ūkinę-finansinę veiklą, būtina pabrėžti, kad jokių sutarčių ar finansinių sandėrių, viršijančių 10 tūkst. litų, jos negali sudaryti be vietos vyskupo leidimo. Ši kontrolė „iš viršaus“ padeda garantuoti skiriamos paramos panaudojimo skaidrumą.

Iš ko gyvena kunigai Trumpai apžvelgę, kaip išsilaiko Bažnyčia, atsigręžkime į kunigus: o kaipgi jie pragyvena? Visų pirma turime pasakyti, jog kunigai negauna atlyginimo, bet yra išlaikomi tikinčiųjų aukomis. Gyvenant modernioje visuomenėje būtina turėti socialines garantijas. Jas dvasininkams suteikia valstybė, apdrausdama privalomuoju sveikatos draudimu (galbūt tai moralinė kompensacija už

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. rugsėjis

negrąžintą turtą?), todėl jie turi teisę kreiptis į gydymo nusidėvėjimo mokestis. Ir tai atrodo labai suprantama. įstaigą. Sulaukę pensinio amžiaus kunigai gauna bazinę Grįžtant prie aukos temos, norisi prabilti apie tai, kas pensiją. Pastarosios nepakanka tinkamai pragyventi, tad nėra auka. Įsivaizduokime sužadėtinius, kurie, likus kiekvieno vyskupo pareiga – rūpintis senyvo amžiaus, trims mėnesiams iki santuokos, kreipiasi į parapijos ligotais kunigais ir teikti jiems finansinę paramą. Apie kleboną prašydami palaiminti jų santuoką. Klebonas tai Lietuvos vyskupams kalbėjo ir popiežius Benedik- kartu su sužadėtiniais užpildo ikisantuokinės apklausos tas XVI Ad limina vizito metu: „Mylėkite savo kunigus, anketą, išaiškina krikščioniškos santuokos tikslus ir nujūsų pirmuosius bendradarbius ir bendrai atsakingus už kreipia į Šeimos centrą išklausyti sužadėtiniams skirtų sielovadą, palaikykite dvasiškai ir, jei būtina, paremkite kursų. Po jų sužadėtiniai vėl susitinka su klebonu. Pomaterialiai. Kuo labiau jie jausis užtikrinti būtinomis kalbyje aptariami tikėjimo klausimai, supažindinama su Santuokos sakramento apeigooraus gyvenimo garantijomis, mis. Sutuoktuvių dieną prabangus tuo labiau galės atsiduoti jiems limuzinas atgabena vestuvininkus į patikėtai sielovadinei tarnystei.“ išpuoštą bažnyčią, jos skliautais aidi Neseniai Marijampolėje duris atvėrė specializuoti globos namai, nekasdieniški vargonų (tai, beje, labai brangus instrumentas) akordai. kuriuose prieglobstį rado kunigai, Po apeigų jaunieji pasirašo Santuodėl sveikatos ar amžiaus negalintys atlikti savo pareigų. kos metrikų knygoje bei gauna pažymėjimą apie priimtą santuoką, o Parapijose tarnaujančių kunigų pagrindinis pragyvenimo išeidami iš bažnyčios palieka auką – šaltinis – tikinčiųjų aukos už pvz., 50 litų. Pažvelgę į šį įvykį ekonominiu požiūriu suprasime, kad šv. Mišias. Per dieną kunigas turi čia ne aukojama, o tik (galbūt netteisę savo pragyvenimui pasiimti gi iš dalies) padengiama santuokos tik vieną auką už šv. Mišias, nors organizavimo Bažnyčioje išlaidos. pats tądien jas aukotų dvejas ar Juk konkretūs parapijos išlaikomi trejas. Auka už antrąsias (kai kada – net ir trečiąsias) šv. Mišias žmonės (zakristijonas, vargonininkas, valytoja...) bažnyčią atrakina, naudojama vyskupo nustatyta tvarka. Pusė aukos, pavyzdžiui, Silvijos Knezekytės nuotraukos papuošia, paruošia apeigoms, jų metu vargonuoja, o joms pasibaigus gali likti parapijos kasoje, o kita dalis pervedama vyskupijos reikmėms. Mažose parapi- surenka išsibarsčiusius žiedlapius bei suvynioja kilimą, jose tarnaujantys kunigai dažnai stokoja lėšų pragyventi, jau nekalbant apie bažnyčios pastato eksploataciją ir todėl vietos vyskupas rūpinasi, kad jo nustatyta forma „nusidėvėjimą“. Ekonomiškai žvelgiant šiuo atveju ne juos paremtų didesnėse parapijose besidarbuojantys ir sutuoktiniai parėmė Bažnyčią, bet Bažnyčia parėmė gausiau aukų už šv. Mišias turintys kunigai. sutuoktinius, nes santuokos organizavimas joje ir ilgas Be aukų už šv. Mišias, kunigams paliekama aukų už pasirengimo laikotarpis tikrai kainavo daugiau, negu dvasinius patarnavimus (krikštus, santuokas, šventini- sužadėtiniai paaukojo. Toks mano pamąstymas galbūt mus...). Kartkartėmis žiniasklaidoje šmėsteli nepasi- dažną šokiruos, bet neskubėkime daryti skubotų išvadų, tenkinimas tuo, jog kunigas nurodo, kokią pinigų sumą nepagalvoję apie tikrovę, kurioje gyvename. tikintieji turėtų paaukoti už vienokį ar kitokį patarnaIki šiol kalbėjome tik apie Bažnyčios pajamas bei jų vimą. Vos apie tai išgirdus, kyla natūrali pasipriešinimo šaltinius, tačiau negalime nepaminėti ir išlaidų. Žvelreakcija: argi galima nustatyti aukos dydį? Juk Kristaus giant iš šalies džiugina, kad Bažnyčia, neturėdama nuoakyse našlės skatikas buvo daug vertingesnis už gausias latinio finansavimo šaltinio, sugeba išlaikyti didingus turtuolių aukas, nes ši „iš savo neturto įmetė visa, ką pastatus, atnaujinti paveikslus, apšildyti šventoves, išlaikyti tarnus, organizuoti katechezę ir jaunimo veiklą, turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 44). burti žmones ir skatinti juos veikti. Tad džiugu matyti, Kas kam aukoja kad Bažnyčia, palaikoma geranoriško tikinčiųjų dosnuNors kiekvienas, aukojantis Bažnyčiai, pretenduoja į mo, daugiau duoda, negu gauna. našlės aukos nuoširdumą, retas susimąsto, kad daugeliu atvejų tariamai paaukota pinigų suma visiškai nėra auka. Ne kartą teko matyti statybos firmų sudarytas pastatų remonto sąmatas: jose nurodomos ne tik tiesioginės darbų išlaidos, bet įtraukiamas netgi darbo įrankių

Didelės ir mažos kryžkelės

Kad į dangų eitume ne tuščiomis kišenėmis Antanas SAULAITIS SJ „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Jėzaus žodžiai pavartojami (ar piktnaudiškai pasitelkiami) siekiant išryškinti žemiškų ir dangiškų dalykų skirtingą ar net priešišką apimtį – neva valdžia sau, Bažnyčia sau, arba vienoks dalykas yra tikėjimas, religija, o verslas, turtai – visai kita plotmė.

Būdami XXI amžiaus krikščionys, nebesame tokie jautrūs atvaizdų archetipinei reikšmei. Mūsų pasaulis pilnas vaizdų, nuotraukų, filmų. Jėzaus laikais, o šiandien – žydų tikėjime ir islamo pasaulyje, kaip ir tarp pirmykščių žmonių, į atvaizdą žvelgta daug jautriau.

Tik įsivaizduokime, ką Evangelijose atpasakotas įvykis parodė stebėjusiems Jėzų ir fariziejų mokinius. „...Jėzus tarė: <...> ‘Parodykite man mokesčių pinigą!’

Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: ‘Kieno čia paveikslas ir įrašas?’ Jie atsakė: ‘Ciesoriaus’“ (Mt 22, 19–21). Žmonės, kurie dėjosi teisuoliais, savo kišenėje nešiojosi okupanto pinigą su ciesoriaus – dievo atvaizdu. O juk žydams buvo draudžiama bet kur vaizduoti Dievą, dievybę, žmogų, gyvūną (plg. Iš 20, 4). Palestinoje Jėzaus laikais, siekiant išvengti nesklandumų įjautrintoje visuomenėje, buvo net nukalti romėniški pinigai su įrašu be jokio atvaizdo. O štai „uolūs“ tikybininkai – fariziejai nešioja sudievinto okupanto veido atspaudą. Už brangų savo tikėjimo dėsnį – tiesioginį Dievo įsakymą – svarbesniu jie laikė pinigą kapšyje. „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20, 25) – tatai reiškia ne tarpeklį tarp vieno ir kito, o tai, kad Dievas ir tikėjimas apima visus žmogaus gyvenimo reikalus, įskaitant ir pinigus.

Antrasis šio rašinėlio vaizdelis – apie vyrą ir žmoną, moderniais laikais švenčiančius savo vedybų sukaktį. Nuo pirmųjų metinių jiedu nusprendė šias sukaktis švęsti kukliai: abu lieka namuose prie staliuko, užsidega žvakę, pasiruošia tirštos sriubos su (tikėkime, juoda) duona, pasikalba, pasidžiaugia, Dievui padėkoja.

Kai atsirado vaikai, juos išsiunčia pas močiutę ir lygiai taip pat jubiliejus švenčia. Apskaičiuoja, kiek iškilmingi dviejų žmonių pietūs kainuotų restorane, ir piniginį skirtumą tarp jaukios ir ištaigingos vakarienės atiduoda už save vargingesnei šeimai.

Arba Vilniuje jaunos šeimynėlės keturios dukrelės pačios nusprendė kasdien per adventą suvalgyti vienu saldainiuku mažiau. Kalėdoms atėjus, kieme gyvenančio berniuko šeimai sesutės atidavė keturiskart po dvidešimt kelis saldainius. Jeigu saldainiai buvo šokoladiniai, tai mergyčių auka tikrai tobula!

Truputį kitaip išėjo dviem ekonomiškai pajėgiems vyrams. Dievas visaip bandė įkvėpti vieną turtingą žmogų nors šiek tiek savo ištekliais pasidalyti su kitais, bet šis buvo labai užimtas, negirdėjo. Numiręs atsidūrė prie dangaus vartų. Šventas Petras aiškina, kad jo gyvenimo knygoje nepažymėtas joks artimo meilės darbelis. Raktus laikantysis visaip klausinėja, kad tik surastų gėrio krislelį. Žmogus vargais negalais prisiminė, kad vaikystėje buvo davęs 20 centų išmaldos prašančiam.

Nuosprendis buvo toks: šv. Petras jam atidavė 20 centų ir užsklendė vartus.

Antrajam buvo panašiai. Šis mokėjo teisėsaugos pareigūnus papirkti, teisėjus savo kišenėje laikyti, versle ir seime kyšiais prekiauti (mes, aišku, tokių nepažįstame ir net nesame tokių dalykų girdėję...). Šv. Petras irgi nenori jo įleisti. Žmogus aiškina: „Negali būti! Taigi visą gyvenimą visur su pinigais įeidavau ir išeidavau.

Kiek čia reikia?“ Jam pasakė – 30 centų. Tas graibosi po įprastinį ilgą pomirtinį apsiaustą – tuščios kišenės.

Tokiam, pasirodo, sunkiau į dangų pakliūti negu kupranugariui per adatos ausį pralįsti.

Pinigai skirti suktis apyvartoje. Auklėdami vaikus tėvai iš piniginės išima pinigų ir kalbasi, iš kur jie atsirado, kiek kas kainuoja, kiek darbo įdėta duonai iškepti ar drabužiui pasiūti, ką tie pinigai anksčiau veikė – kas jais galėjo naudotis, kur jie keliautų, kai šeima juos išleis. Čia randasi proga pajuokauti, pasigraudenti, apgailėti, pasidžiaugti, prisiminti, paplanuoti. Jaunuoliai pajunta, kad pinigėlis ar pinigas, daiktas ar turtas turi eiti apyvarton – žmogus yra tik gėrybių prievaizdas. Taip išmokstame globoti gamtą, saugoti gyvūnus, atsargiai elgtis su šeimos bei savo daiktais, visuomenei skirtais dalykais, kitų žmonių nuosavybe, bendru visų

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės paveldu bei turtu. Netgi suvokiame, kad išeitas mokslas, įgūdžiai, gabumai, patirtis – mūsų džiaugsmui ir kitų labui.

Pinigai bei turtai kartais sugretinami su Bažnyčia.

Sovietai vaizduodavo žmones išnaudojančius kunigus, perpasakodavo praeities nesąmones. Dar ir šiandien išgirstame, kad Bažnyčia turėtų parduoti visus turtus, visus Vatikano muziejus ir sušelpti vargšus. Mūsų krikščioniškas kuklumas kartais sumaišo ir mūsų žingsnius.

Kai Atgimimo laikais Lietuvoje atsikūrė viena vyrų vienuolija, užsienyje gyvenantys jos nariai pasiuntė modernų kompiuterį darbui palengvinti. Uolūs ir jauni naujieji vienuoliai jį tuoj pat atidavė – esą toks turtas netinka neturtą išpažįstantiesiems.

Bet šiandien ši vienuolija – viena labiausiai elektronine technika besinaudojanti Lietuvos Bažnyčios dalis. Pasirodo, esame prievaizdai – krikščioniškasis neturtas reiškia kuo geriau panaudoti tai, ką turime, įskaitant laiką, dorybes, priemones ir pinigus.

Jaunos šeimos moka savo išteklius gerai panaudoti. Kūdikiai greit išauga drabužėlius, o jie baisiai brangūs pagal tokį mažą dydį.

Tad tėvai perduoda juos šeimai su dar jaunesniais vaikais, dalijasi vežimėliais, lopšeliais. Vaikai išmoksta atiduoti žaislą kitam vaikui. Suaugę gerus dėvėtinus drabužius ar naudotinus daiktus nuveža Carito skyriui. Mokymosi priemonės tinka dienos centrams.

Kaip pinigus, taip ir daiktus galima į apyvartą išleisti.

Labai gražus žemdirbių paprotys atvežti bulvių, burokų, morkų, kopūstų, medaus kunigų seminarijai arba kaime per šv. Jurgį prinešti bažnyčion kiaušinių. Nuo amžių per Mišias aukų, arba atnašų, eisena būdavo labai tikra – žmonės nešė daržoves, valgius, gėrimus prie altoriaus. Priėmęs dovanas kunigas turėdavo net rankas nusimazgoti. Po pamaldų tai išdalijama vargstantiems ir bažnyčios tarnautojams išlaikyti (per adventą daugelyje šalių kaupiami negendantys maisto produktai varguolių sandėliukams; kai kurios bažnyčios nuolat renka tokius produktus į didelę skrynią, pastatytą matomoje vietoje). Kai atsirado pinigai, žmonės pradėjo aukoti pinigėlius (tada dar nebuvo popierinių), ne tik maistą su duona bei vynu Eucharistinei puotai. Taip ilgainiui išsirutuliojo, kad šiandieninė mūsų šv. Komunija yra akivaizdžiai pinigėlio pavidalo: mes atiduodame savo darbo vaisius Dievui, o Jis mums atiduoda save.

Labai gražios Mišių su vaikais maldos po rinkliavos: „Dieve, kartu su šiomis dovanomis aukojame savo

Artuma / 2007 m. rugsėjis gyvenimą Tavo darbui šiame pasaulyje“, „Mes davėme šiuos pinigus, Viešpatie, šiam tikslui ............ Prašome palaiminti tuos, kurie jais pasinaudos.“ Kiek brandesnę maldą prie aukų pintinės kalba kunigas evangelikų liuteronų pamaldose.

Vienas smagiausių mano darbo Brazilijoje atsiminimų buvo kalėdojimas – šeimų lankymas nuo rugsėjo iki Kalėdų, nes didmiestyje bei kaimuose turėjome apie 3 000 lietuvių kilmės šeimų. Buvome keturi jėzuitai Šv. Kazimiero parapijoje. Per tas Kalėdas sakėme, jog

Laisvio Karvelio nuotrauka

kalėdojimas buvęs sėkmingas, nes baigėme keturis mėnesius lygiomis: kiek buvome gavę aukų, tiek išdalijome vargstantiems ir išleidome kelionėms autobusais, traukiniais ar automobiliu, vaikams bei žmonėms daugiausia lietuviškoms dovanėlėms – knygoms, plokštelėms, juostelėms, paveikslėliams, lipdukams ir pan.

Tačiau gobšumas – didelė pagunda. Kažkaip po mano lova vis didėja paslėptų šokolado dėžučių krūva.

Kartais ima baimė numirti, o tada rastų tokius turtus.

Antai viduramžiais pasimirė vienas labai doras, pamaldus, šviesus vienuolis, ir po jo lova aptiko keturis nesuvalgytus žirnius. Kadangi jis savo kambarėlyje turėjo įsinešto bendro vienuolijos turto, jo net nelaidojo kapinėse ir negiedojo prie karsto. Baigdamas rašinėlį turiu skubėti praimti krūvelę – išleisti nors tuos, be riešutų, šokoladus į vaikučių visuomenę.

Motinos užrašai

Trečioji reklamos pusė Birutė OBELENIENĖ – Klausyk, – kalbasi du vaikiai. – Sako, kad su sparneliais saugiau.

– Tai kodėl, kai nukrenta lėktuvas, visi užsimuša?

Šiandieninė reklamos gausa masinės informacijos priemonėse paskatino atsirasti ir daugybę anekdotų apie ją. Juk visai smagu pasijuokti iš to, ko negali paveikti ir kas gerokai įkyri savo kartojimusi. Reklama turi savo trūkumų ir privalumų. Tačiau egzistuoja ir dar viena, tylioji reklamos pusė. Ji pasilieka anapus kadro, jos niekas garsiai neaptarinėja. Ši nebyli reklamos pusė netikėtai vieną vakarą įsibrovė į mūsų namus, gerokai sujaukdama jų kasdienybę.

Kai reklaminis intarpas vėl pertraukė mūsų žiūrimą laidą, o iš televizoriaus ekrano pasigirdo: „Rosita padarė atradimą...“ ir nuodugnus paaiškinimas apie puikias higieninio reikmens savybes, Rūta pasiskubino kuo greičiau perjungti kanalus. Juokingiausia, kad ten taip pat mirgėjo reklama ir po kelių minučių pasigirdo tie patys žodžiai. Dukra išjungė televizorių ir nieko nepaaiškinusi išėjo iš kambario. Vėliau, nutaikiusi progą, jos paklausiau: – Išjungei televizorių protestuodama prieš tau nusibodusią reklamą, ar ne?

– Kas čia tokio? – dukra nebuvo nusiteikusi kalbėtis.

– Tačiau savo elgesiu tu išreiškei protestą ir prieš mus.

– Aš nenorėjau, mam. Tiesiog nebeiškenčiau. Bernai šiandien klasėje kaip apsėsti vienas kito klausinėjo: „Spėk. Jeigu panelė iškristų iš dvylikto aukšto, užsimuštų ar ne?“ Ir patys atsako: „Neužsimuštų, jei būtų su sparneliais.“ Arba: „Patrauk už virvelės ir atsidarys.“ – Kokios virvelės? – nesupratau.

– Virvelės tamponuose, – paaiškino Rūta.

Nuliūdau. Prisiminiau neseniai man papasakotą kitą, dar šiurkštesnių patyčių atvejį. Septintokai įsigudrino kratyti mergaičių mokyklinius krepšius klasės akivaizdoje. Jeigu kurios nors krepšyje tarp knygų surasdavę „Always“, „Libresse“ ar pan., ta mergaitė tapdavusi negailestingų pajuokų objektu.

Negaliu dukros klasės vaikinams paaiškinti, kokios nevykusios jų patyčios, taip pat negaliu uždrausti ir reklamos. Tačiau galiu padėti savo dukrai, kad šitokios ar panašios patyčios jos nežeistų. Ji turi išmokti mylėti

save ir gerbti savo kūną tokį, koks jis yra.

Kiekvienai moteriai menstruacijos sukelia tam tikrų nepatogumų, tačiau jos nėra trūkumas. Dėl to jaustis menkesne ar tapti pasityčiojimo objektu yra gana pavojinga.

Moteris – tiksli gamtos kopija. Ji – gyvybinės energijos saugotoja, nešėja bei teikėja. Tai ta pati galia, tarsi variklis gamtoje išjudinanti metų laikų kitimą. Žiemą ji ilsisi, rodos, visai apmirusi, pavasarį visiškai pasikeičia. Šios neišsemiamos jėgos galioje – sukurti didžiausią paslaptį – gyvybę, per vasarą ją nešioti, saugoti; rudenį subrandinti ir nurimti; žiemą apmirti, kad pailsėjusi vėl pavasarį galėtų pakilti. Tokia pati energija srūva moteryje, sukdama jos gyvybinį ratą. Kas mėnesį moteryje kartojasi visi keturi metų laikai, atliekantys tą pačią kaip ir gamtoje misiją. Kiekvieną mėnesį moteris išgyvena gyvybinį pakilimą, suteikiantį jai nepakartojamo žavesio ir traukos, tačiau kartą per mėnesį ji tampa ir bejėgė, negraži, irzli. Kitaip nepavadinsi – speiguota žiema. Kiekviena moteris intuityviai stengiasi slėpti savo „žiemos“ metą. Aptarinėti viešai intymiausių smulkmenų jos nėra linkusios netgi tarpusavyje. Pašaliniai galbūt mėgina paaiškinti tai moters gėdos jausmu, kuris šiuo atveju esąs visai ne vietoje.

Tačiau toks jos elgesys greičiau yra savisauga. Menstruacijos – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti moters vaisingumas. Tiek pirmosios, tiek paskutinės, net ir kas mėnesį atsikartojančios – svarbus įvykis moteriai. Girdėjau įdomų senos moteriškės pasakymą: tomis dienomis gamta kruvinomis ašaromis verkianti kiekvieno į pasaulį nepaleisto vaikelio. Moteriškoji prigimtis ypač vientisa. Moters kūno savybės ir emocinė būsena glaudžiai susijusios.

Nežymi gėdos jausmo priemaiša, lydinti moterį tomis dienomis, galbūt ir yra iki moters atsklindantis gamtos priekaištas. O gal ji nesąmoningai vengia demonstruoti savo laikiną nevaisingumą, tikrai nepatrauklų, kaip nepatraukli belapė vyšnia, netvarkingai atkišusi nuogas šakas, bet nuo jos, pavasarį baltai pražydusios, negalime atitraukti ilgesingo žvilgsnio.

Tęsinys. Pirmasis „Motinos užrašų“ ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“ Nr. 7-8.

25

26

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Motinos užrašai Senokai jaučiamas vis greitesnis dviejų priešingų pasaulių – vyriškojo ir moteriškojo – suartėjimas. Susiliejimo vyksmas nepriklauso nuo žmogaus valios. Tačiau žmogui būdinga sujaukti ir subjauroti jam nesuprantamas paslaptis. Vyriškasis pasaulis kartais gana brutaliai įsiveržia į moteriškąjį, prie jo jautriųjų vietų prisiliesdamas paviršutiniškai. Blogiausia, jog toks įsikišimas leidžia vyrui manyti, kad jis jau pažįsta moterį.

sės už kvailą išdaigą, padarytą dėl vaikiškos nenuovokos. Jie nežino, kad menstruacijų dienomis mergaitė jaučiasi labiau pažeidžiama, greičiau pavargsta, nes jos energijos ištekliai gana riboti. Pati guodeisi man negalinti atsispirti saldumynams.

– Iš tiesų, neišmanančiam pašaliniam stebėtojui po tokio viešo intymios higienos smulkmenų demonstravimo gali susidaryti įspūdis, kad moters gyvenime ši fazė yra gana nereikšminga, – visai netikėtai į mūsų pokalbį įsiterpė nepastebimai atsiradęs tėtis. – Mes net neoperuojame moters tomis jos ciklo dienomis, žinoma, jeigu atvejis nėra skubus.

– Kodėl? – Rūtą daug stipriau sudomino tėčio pastaba, nei mano išvedžiojimai apie žmonijos gyvybę.

– Todėl, kad pasikeičia kraujo krešėjimas. Be to, šiuo laiku moteris labiau nei bet kada yra atvira įvairiausioms infekcijoms.

* * *

Kiek pamenu, pati nespėjau savo dukrai pasakyti apie kiek Algirdo Kazlos nuotrauka neįprastas jos kūno ypatybes. Man ji vis atrodė per maža, galinti – Paklausyk, Rūtele. Nė viena moteris, nei tu, nei aš, nesuprasti ir išsigąsti. Apie moteriškas savybes mūsų nei tavo draugės, savo noru nesusigalvojom šitos mūsų mergaitės gana anksti sužino viena iš kitos. Kad ir kaip kūno ypatybės. Menstruacijos, kaip ir daugelis kitų mū- būtų keista, tai jų visai nebaugina, atvirkščiai – netgi sų organizmo savybių, nepriklauso nuo moters valios. džiugina. Vis dėlto mamoms reikėtų stengtis nepraleisti Gerai žinai, kad jos susijusios su mūsų gebėjimu savy- šios akimirkos ir anksčiau, nei jos sužinos kieme ar je užmegzti naują gyvybę; šis gebėjimas mums duotas mokykloje, pirmoms išdėstyti savo dukrelėms negudrias kaip didžiausia privilegija ir jėga. Ritmas yra gyvybės moteriškas paslaptis. Mergaitės labai nori būti panašios egzistavimo pagrindas. Tu kvėpuoji ritmiškai: iškvepi, į savo mamas. Sužinojimas, kad mamai atsitinka tokių įkvepi orą, širdis plaka taip pat ritmiškai. Mūsų gamti- keistų dalykų, jų tikrai neišgąsdina. Tai pirmoji bendra nis ritmas, kuris, kaip žinai, berniukams ir vyrams ne- mamos ir dukters paslaptis, jas suartinanti ir sudaranti būdingas, įtikinamiausiai primena, kas atsakingas už palankiausias sąlygas toliau atvirai šnekėtis. žmonių giminės gyvastį. Tavęs neturėtų žeisti vaikinų Bus daugiau patyčios. Pykti ant jų tolygu širsti ant savo mažėlės se-

Jean Vanier Į JĖZAUS SLĖPINĮ – skaitant Evangeliją pagal Joną Šiuose puslapiuose norėčiau perteikti muziką, kuri atsklido iki manęs, pasinėrus į Jono evangelijos žodžių tėkmę. Išgirstoji melodija pabudino ir sušildė mano širdį, atvėrė protą, suteikė viltį, prasmę ir kryptį mano gyvenimui, atskleidė tai, kas manyje gražu ir sužeista, kokia šio kenčiančio pasaulio, kuriame gyvename, prasmė.

Jean Vanier

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Senoji mokytoja Giovannino GUARESCHI Senoji mokytoja buvo tarsi tautinis bažnytkaimio paminklas, liesa, mažutė moterėlė, kurią visi pažino, nes ji buvo mokiusi abėcėlės tėvus, vaikus ir vaikų vaikus, o dabar gyveno vieniša atokiame kaimo namelyje. Vertėsi iš gaunamos pensijos. Kai ką nors pasiųsdavo į krautuvę nupirkti jai penkiasdešimt gramų sviesto, mėsos ar kokių nors kitų dalykų, nuo jos paimdavo už 50 gramų, bet prekių duodavo du ar tris šimtus gramų.

Su kiaušiniais būdavo kiek blogiau.

Jei mokytoja sulaukia dviejų ar trijų tūkstančių metų, nieko nuostabaus, kad ji nebesuvokia svorio; bet kai vietoj prašytų dviejų kiaušinių gaudavo šešis, sunku būdavo nepastebėti. Tuomet į tą reikalą įsikišo gydytojas. Sutikęs ją vieną dieną pasiteiravo apie sveikatą ir uždraudė valgyti kiaušinius.

Senosios mokytojos visi privengdavo. Net Don Kamilis stengdavosi užuolanka ją apeiti, nes nuo tada, kai, jo nelaimei, nuo grandinės pasileidęs šuo įšoko į Juzės daržą ir sudaužė indą su gvazdikais, senė kiekvieną kartą, sutikusi Don Kamilį, ne tik grasindavo lazda, bet rėkdama sakydavo, kad ir bolševikams kunigams dar esąs Dievas.

Ji jokiu būdu negalėjo pakęsti Peponio; mat jis, kai dar buvo vaikas, ateidavo į mokyklą pilnomis kišenėmis varlių, paukščiukų bei kitokių bjaurybių ir vieną rytą kartu su kitu avigalviu – Staigiumi – ant karvės atjojo į mokyklą. Ji retai kada išeidavo iš namų ir su niekuo nesikalbėdavo, nes nepakentė liežuvavimo. Bet kai sykį jai pranešė, kad Peponis likęs viršaičiu ir rašąs atsišaukimus, neiškentė. Atėjusi į aikštę, sustojo prie ant sienos prilipinto atsišaukimo, užsidėjo akinius ir, dar labiau suraukusi ir taip jau raukšlėtą kaktą, viską perskaitė nuo pradžios iki

pabaigos. Paskiau atsidariusi rankinuką išsitraukė raudoną pieštuką ir, pabraukusi visas klaidas, atsišaukimo apačioje prirašė: „1. Asilas!“ Už jos pikti, sunėrę ant krūtinės rankas ir sukandę dantis, stovėjo ir žiūrėjo visi galingiausi bažnytkaimio „raudonieji“.

Ponios Juzės malkinė buvo už namo daržo pusėje ir visuomet apsčiai prikrauta, nes dažnai nakties metu kai kas peršokdavo tvorą ir įmesdavo kokį pagalį ar net ištisą malkų glėbį. Bet ši žiema buvo itin šalta ir mokytoja, turėdama ant savo silpnučių pečių sunkią metų naštą, nujautė, kad jau neišsikas. Niekas jau nematydavo jos iš namų išeinant ir ji pati nepastebėdavo, kai vietoj dviejų prašytų kiaušinių jai parnešdavo aštuonis.

Vieną vakarą, kai Peponis su savaisiais posėdžiavo, kažkas atėjo ir pranešė, kad panelė Juzė prašanti jį skubiai ateiti, nes mirtis nelauksianti, kol jis baigsiąs savo reikalus.

Don Kamilis buvo pirmiau pakviestas ir tuoj atvyko, nes žinojo, kad jai beliko tik valandos gyventi. Jis pamatė didelę baltutėlę lovą, kurioje gulėjo tokia maža ir tokia liesutė senelė, kad atrodė kaip kūdikis. Tačiau senoji mokytoja dar nebuvo žado praradusi ir, vos išvydusi didelę juodą masę – Don Kamilį, nusišypsojo.

– Tamstai patiktų, kad aš dabar prisipažinčiau padariusi įvairiausių bjaurių nuodėmių, ar ne!? Tačiau aš nieko blogo nepadariau, brangus mano kunige klebone! Tiek to. Pasikviečiau tamstą, nes noriu mirti švaria sąžine, be priekaištų. Dėl to atleidžiu tamstai už sudaužytą gvazdikų indą.

– O aš dovanoju tamstai už pavadinimą „bolševikų kunigu“, – sušnibždėjo Don Kamilis.

– Ačiū, nors to nereikėjo atsiminti, – atkirto senė. – Atmink, kad visuose dalykuose svarbu intencija, kurios vadovaujami veikiame. Aš tamstą pavadinau bolševikų kunigu, kaip viršaitį Peponį asilu. Neturėjau jokios intencijos tamstą įžeisti.

Don Kamilis švelniais ir ilgais įrodymais pradėjo tikinti panelę Juzę, kad šiuo metu reikią užmiršti bet kokį, kad ir mažiausią, žmogišką išskaičiavimą, o griebtis už laimingos amžinybės vilties.

– Ar tamsta man apie viltį kalbi? – pertraukė panelė Juzė. – Aš esu tikra, kad ten pateksiu!

– Tai yra puikybės nuodėmė, – švelniai tarė Don Kamilis. – Nė vienas mirtingasis negali būti tikras visuomet pagal Dievo įstatymus gyvenęs.

Panelė Juzė nusišypsojo.

– Nė vienas mirtingasis, išskyrus panelę Juzę, – atkirto. – Dėl to, kad šią naktį pas panelę Juzę atėjo pats Kristus ir pasakė, jog ji eisianti tiesiai į dangų! Dėl to panelė Juzė ir yra tikra. Gal tamsta žinai daugiau už Kristų?

Matydamas tokį didelį, tikrą ir nesvyruojantį tikėjimą, Don Kamilis pristigo žodžių ir pasitraukęs į kampą pradėjo melstis.

Vėliau atkako ir Peponis.

– Aš tau dovanoju už varles ir visas kitas kiaulystes, – išdėstė senoji mokytoja. – Aš tave pažįstu ir žinau, kad iš esmės nesi blogas: prašysiu Dievą, kad atleistų visus tavo didžiuosius nusikaltimus.

Peponis plestelėjo rankomis.

– Ponia, – mikčiojo, – aš niekuomet nepadariau didelių nusikaltimų.

– Nemeluok, – rūsčiai atrėžė panelė Juzė. – Tu ir kiti panašūs bolševikai išvarėte karalių, kuris, atsidūręs tolimoje,

27

28

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Atokvėpio valandai mažutėje saloje, miršta badu su visais savo vaikučiais.

Mokytoja ėmė verkti, o Peponis, matydamas verkiančią tokią mažą senutę, jautė norą garsiai staugti.

– Netiesa! – riktelėjo.

– Tiesa, – atsakė mokytoja. – Man pasakė ponas Biliukas, kuris kasdien klausosi radijo ir skaito laikraščius.

– Ryt išdaužysiu snukį tam bjauriam reakcionieriui! – širdo Peponis. – Don Kamili, pasakyk jai, tamsta, kad tai netiesa!

Don Kamilis priėjo artyn.

– Tamstai klaidingai papasakojo, – švelniai paaiškino. – Tikras melas! Ten nėra nei tuščių salų, nei badu mirusių.

Tikras melas, tikėk manimi!

– Net ant širdies palengvėjo, – lengviau atsiduso senutė.

– Pagaliau, – šūktelėjo Peponis, – ne mes vieni jį išvarėme! Juk buvo rinkimai, ir po jų paaiškėjo, kad daugiau yra tokių, kurie nenorėjo karaliaus, negu tokių, kurie norėjo. Tuomet jis pats išvažiavo ir niekas jo nevarė. Tokia yra demokratinė tvarka!

– Kokia čia demokratija! – rūsčiai atsakė panelė Juzė. – Karaliaus nevalia varyti!

– Atleiskite, – sumišęs burbėjo Peponis.

Ką gi kita jis galėjo pasakyti?

Panelė Juzė truputį pailsėjo ir vėl prabilo.

– Tu esi viršaitis, – tarė, – ir mano testamentas yra toks. Namukas man nepriklauso, o tuos kelis skarmalus išdalink tiems, kurie jų reikalingi. Mano knygas pasilaikyk sau, nes tau jos pravers. Turi daug padirbėti rašyboje ir išmokti netaisyklingų veiksmažodžių asmenavimo.

– Klausau, panele mokytoja! – atsakė Peponis.

– Mano vėliava: anoji, ten už spintos, – tęsė panelė Juzė. – Mano vėliava su karaliaus herbu!

Tai buvo viskas, nes po to panelė sušnibždėjo: „Telaimina tave Dievas, mano vaikeli, nors esi ir bolševikas“.

Paskiau užmerkė akis ir jų daugiau nebeatvėrė.

* * *

Kitą rytą Peponis sušaukė į valsčiaus būstinę visų partijų atstovus. Jiems susirinkus, pasakė, kad numirė panelė Juzė ir kad valsčius, reikšdamas liaudies dėkingumą, iškilmingai ją palaidosiąs.

– Tai aš jums sakau kaip viršaitis, o kaip viršaitis ir visų piliečių jausmų reiškėjas, čia jus sukviečiau, kad ateityje niekas man neprikaišiotų, neva aš tai savavališkai padaręs. Panelė Juzė pareiškė savo paskutinį norą, kad jos karstas būtų nešamas pridengtas vėliava su karaliaus herbu. Čia kiekvienas gali pasisakyti, ką apie tai mano.

Reakcionieriškų partijų atstovai tegu malonėja tylėti, nes mes jau iš anksto žinome, kad jie būtų labai patenkinti, jei būtų grojamas ir vadinamasis karaliaus maršas.

Pirmasis prabilo Akcijos partijos atstovas, ir kalbėjo puikiai, nes turėjo kažkokį daktaratą.

– Atsižvelgdami į vieno mirusiojo norus, mes negalime įžeisti šimtų tūkstančių mirusiųjų, kurių aukomis liaudis iškovojo respubliką!

Jis kalbėjo ilgai, įtikinamai ir gražiai ir pagaliau padarė išvadą, kad panelė Juzė, nors ir dirbo monarchijos laikais, darbavosi tėvynės naudai, ir dėl to bus teisingiausia, jei jos karstą dengs šiuo metu tėvynei atstovaujanti vėliava.

– Puiku! – riktelėjo socialistas Pliuškys, buvęs didesniu marksistu už patį Marksą. – Sentimentalizmo ir nostalgijos laikai jau pasibaigė: jei norite vėliavos su karaliaus herbu, privalote pirmiau numirti!

– Tai kvailystė! – šaukė vaistininkas, senųjų respublikonų vadas. – Geriau bus pasakius, kad šiuo metu to herbo demonstravimas laidotuvėse tikrai užgaus kai kurių žmonių jausmus, nes jie tai palaikys politine demonstracija, ir nuo to gali nukentėti kilni laidotuvių apeigų prasmė.

Iš eilės prabilo ir krikdemų atstovas.

– Mirties patale pareikštoji paskutinė valia yra šventa, – iškilmingai tarė.

– O mirusios panelės valia mums ypač šventa, nes visi ją mylime ir gerbiame.

Jos nuostabią veiklą mes laikome apaš-

talavimu! Tai pagarbai ir tiems prisirišimo jausmams pareikšti mes trokštame, kad būtų visiškai išlaikyta laidotuvių tvarka ir rimtis. Dėl to ir mes, jungdamiesi prie kitų, nepatariame ant karsto dėti senosios vėliavos.

Peponis lėtu galvos linktelėjimu patvirtino. Paskiau kreipėsi į Don Kamilį, kuris ten taip pat buvo pakviestas. Don Kamilis buvo išbalęs.

– Kokia tamstos nuomonė, kunige klebone?

– Kunigas klebonas pirmiau norėtų išgirsti pono viršaičio nuomonę.

Peponis, pasikrapštęs kaklą, prabilo.

– Kaip viršaitis, – tarė, – dėkoju tamstoms už bendradarbiavimą ir kaip viršaitis pritariu jūsų nuomonei, atseit, nedėti ant mirusios karsto jos pageidautosios vėliavos. Bet, kadangi šiame miestelyje įsakinėja ne viršaitis, o komunistai, kaip komunistų pirmininkas, aš sakau jums, kad man nesvarbi jūsų nuomonė. Rytoj panelė Juzė bus laidojama su tokia vėliava, kokią ji pati pasirinko, nes aš daugiau gerbiu šią mirusiąją, negu jus visus gyvuosius. Jei kas priešinsis, tas išlėks pro langą! Ar kunigas klebonas turi ką pasakyti?

– Pasiduodu jėgai, – rankas iškėlęs, atsakė Don Kamilis, net tokiu momentu neprarasdamas pusiausvyros.

Kitą dieną panelė Juzė pasiekė kapus, nešama Peponio, Staigiaus, Pilkio ir Žaibo. Visi keturi buvo pasirišę raudonus kaklaraiščius, o karstą dengė panelės karališkoji vėliava.

Tokie dalykai vyksta tame krašte, kur karšti saulės spinduliai įkaitina žmonių galvas, o tie žmonės labiau klauso lazdos negu smegenų, ir kur bent mirusiems atiduodama derama pagarba.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Akiračiai

Mahatma Gandis Mohandas Karamčandas Gandis (Gandhi) niekada nenorėjo, kad indai vadintų jį Mahatma – Didžiąja siela, nes nemėgo garsių žodžių, skambių epitetų ir buvo be galo kuklus. Nepaisydami to, būtent šitaip jį vadina indai, o daugelis laiko šventuoju. Gandis – XX amžiaus didžiavyris, milžiniškas moralinis autoritetas, tačiau sykiu – paprastas, drovus, negudraujantis, nesavanaudiškas, visada sakantis tiesą, nepažįstantis pavydo ir savimeilės, pasiaukojantis politikas. Taip nebūna? Bet juk buvo! Juo sekė milijonai ir iki šiolei sakoma, jog į kruvinąjį paskutinį II tūkstantmečio šimtmetį jį siuntė pats Dievas, norėdamas priminti žmonėms, kad savo teisėms ir laisvei iškovoti reikia ne jėgos, smurto, o vien meilės ir tiesos.

Apsijuosęs paprasto audeklo skiaute, basnirčia įsispyręs į sandalus, miegantis ant grindų – tai toks daugiamilijoninės tautos vadas?! Ramios, vidinę jėgą spinduliuojančios akys, atvira vaiko šypsena gerumu trykštančiame veide, didelės atlėpusios ausys.

Vegetaras, nevalgantis net kiaušinių, o kai kuriais gyvenimo tarpsniais negeriantis ir pieno. Neprisiliečiantis prie alkoholio, nerūkantis, neturintis tarnų. Didis ir galingas žmogus, pasitenkinantis minimalia buitimi. Štai taip atrodė Gandis, toks jis ir buvo.

Gyvenimo startai Gandis gimė 1869-ųjų rudenį vienos Indijos kunigaikštystės ministro pirmininko šeimoje, išpažįstančioje višnuitų tikėjimą. Berniukas augo silpnas, drovus, bailus, nepasižymėjo geru mokymusi. Tiesa, buvo labai pareigingas ir darbštus. Itin religinga motina įskiepijo jam induizmą, o tėvas – meilę tiesai. Trylikametį Mohandą tėvai sutuokia su tokio pat amžiaus mergaite Kasturbaj (vaikų santuokos tada būdavo kasdienis reiškinys).

Vyras paauglys mokosi, o jo beraštė žmona jau laukiasi vaikelio... Po poros metų miršta tėvas, ir Gandis labai skaudžiai išgyvena jo netektį. Bet dar skaudžiau – savo nusižengimus: slaptą mėsos valgymą, rūkymą, vogimą ir... mėgavimąsi kūno aistromis. Vis dėlto vaikinas atsitiesia. Daugiau niekada neparagaus mėsos, nerūkys, nevogs ir nemeluos. Jis ima gyvai domėtis religija, daug skaito šia tema, rūpinasi tobulėti.

Aštuoniolikmetis Gandis palieka tėvynę, šeimą ir išplaukia į Angliją studijuoti teisės. Londone jis praleis ketverius metus. Ten susipažins su krikščionybe, islamu, gilins Rytų religijų išmanymą ir aktyviai plėtos vegetarų judėjimą.

1891-aisiais jaunas teisės bakalauras grįžta į Indiją ir pradeda advokato praktiką, bet tai jam sunkiai sekasi.

Po poros metų išvyksta dirbti teisės konsultantu į Pietų Afriką. Čia randa didelę indų emigrantų bendruomenę ir susiduria su ypač aršia rasine diskriminacija. Ir Gandį baltieji žemina kiekvienoje situacijoje.

Tačiau jis nepalūžta, nes yra atkaklus ir dvasiškai stiprus; pamažėle įsitraukia į visuomeninę veiklą ir

pradeda kovą už indų teises, taip pat prieš žemiausio socialinio statuso tautiečių, dirbančių pagal sutartis, beteisiškumą. Gandis nuolat daug skaito, bendrauja su įvairių tikėjimų žmonėmis ir stengiasi tobulėti. Didžiulį įspūdį jam daro Jėzaus Kalno pamokslas bei kai kurie islamo teiginiai, tačiau pats lieka ištikimas induizmui.

Pradeda mokytis jam nežinomų savo tėvynės kalbų (moka anglų, prancūzų ir kelias indų kalbas).

Būdamas 37-erių, Gandis nusprendžia, jog lytinis gyvenimas atima iš jo dalį jėgų, kurias galėtų skirti indų išsilaisvinimo judėjimui. Žmona tokiam jo pasirinkimui neprieštarauja, ir Gandžiui puikiai sekasi laikytis šio apsisprendimo. Pakeičia ir savo mitybą: pradeda valgyti tik šviežius vaisius bei riešutus, o kai kuriomis dienomis laikosi visiško pasninko. Taupumo sumetimais pats imasi visų darbų namuose: valo, skalbia ir kt. Taip įtvirtina asketiško gyvenimo įgūdžius. Gandžio elgesys, kai kuriems visiškai nesuprantamas, daro indams milžinišką įspūdį. Antai jį šiurpina nešvara, ypač išvietėse.

Matydamas, jog tautiečiams sunku išaiškinti sanitarijos svarbą, žinomas politikas ir visuomenės veikėjas ima šluotą, kibirą ir eina valyti viešųjų tualetų! Poveikis buvo nemenkas, deja, trumpalaikis.

Artėdamas prie keturiasdešimties, Gandis galutinai apsisprendžia likusį gyvenimą skirti kovai už Indijos laisvę bei indų teises ir daryti tai vadovaujantis Satjagraha (satj – tiesa, agraha – tvirtumas). Tai reiškė nepaklusti viskam, kas neteisinga, nebendradarbiauti su okupantais britais, kurti nacionalinį švietimą, bendruomeninę savitarpio pagalbą, rūpintis religiniu ugdymu ir visai nenaudoti jėgos.

29

30

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Akiračiai Gyvenimo vidurio metai Visuomenės labui Gandis nutaria atsisakyti bet kokio turto. Visas kada nors gautas dovanas bei žmonos brangenybes jis skiria Natalio indų kongresui, kurį pats įkuria, o kitą turtą atiduoda jį išmokslinusiam ir daug metų jo šeimą išlaikiusiam broliui.

Dabar Gandis – plačiai žinomas JohaM. K. Gandis – teisininkas Pietų Afrikoje.

1906 m. nesburgo advokatas, politikas, visuomenės veikėjas. Jis gina ne tik indų, bet ir Transvalyje gyvenančių kinų teises. Žmonės labai žavisi Gandžio tolerancija ir nešališkumu: jis vienodai teisingas baltųjų ir spalvotųjų, induistų, musulmonų, judėjų ir krikščionių, turtingųjų ir vargšų atžvilgiu. Visi žmonės jam yra tarsi viena didelė jo šeima.

Dera pabrėžti ir kitą Gandžio bruožą, padėjusį jam patraukti žmones. Tai – dar studijuojant Anglijoje išsiugdytas gebėjimas kalbėti ir rašyti taip, kad suprastų net vaikas. Taigi, jo nuomone, aiškiai, paprastai ir suprantamai galima pasakyti pačius sudėtingiausius dalykus. Šitai visai atvejais pasiteisindavo ir būdavo labai paveiku.

Pačių vargingiausių sluoksnių simpatijas Gandis pelnė ir per maro epidemiją, kai ypač daug padarė likviduojant jos židinį.

Pietų Afrikos indai daug metų noriai skaitė populiarų Gandžio redaguotą ir leidžiamą savaitraštį Indian Opinion, kuris atliko svarbų politinį ir švietėjišką vaidmenį. Šioje šalyje Gandis praleido beveik dvidešimt metų. Jis tapo toks žinomas ir populiarus kovotojas prieš rasinę bei kitokią diskriminaciją, kad britų administracijai teko skaitytis su juo ir eiti į kompromisus.

Afrikietiškuoju periodu jo pažiūras galutinai suformavo Bhagavadgyta, Levo Tolstojaus kūriniai (ypač „Dievo karalystė mumyse“) ir Kalno pamokslas.

Kova už Indijos nepriklausomybę 1915-aisiais Mohandas Karamčandas Gandis, jau toli už savo tėvynės ribų išgarsėjęs visuomenės veikėjas ir tautos lyderis, grįžta į gimtąją šalį ir pradeda kovą už jos nepriklausomybę.

Indija – tautų tautelių ir tikėjimų katilas, tad Gandis nusprendžia pirmiausia pakeliauti po ją ir gerai pažinti iš vidaus. Jį piktina susiskirstymas į kastas, o ypač vadi-

namųjų neliečiamųjų kastos niekinimas, nežmoniškas jos žmonių skurdas. Neliečiamuosius Gandis vadina Dievo vaikais ir už juos kovoja iki gyvenimo pabaigos. Jis aktyviai veikia Indijos nacionaliniame kongrese, rengia didžiules kampanijas Čamparane vargstantiems valstiečiams ginti, kuria ašramus (religines bendruomenes). Paskelbęs Satjagrahą, daugelyje Indijos provincijų sukelia masinį taikų pasipriešinimą kolonijinei britų valdžiai.

1922 m. Gandis, žmonių jau vadinamas Mahatma, įkalinamas. Po dvejų metų išėjęs iš kalėjimo grįžta į politiką. Apie jo suorganizuotą masinį vadinamąjį druskos žygį kalbama iki šiolei: nesuskaičiuojamas žmonių minias Gandis vedė prie jūros, kad pasigamintų britų apmokestintos druskos. Ir vėl atsiduria kalėjime! Čia skelbia bado akcijas, protestuoja prieš neliečiamųjų kastos niekinimą ir išnaudojimą.

Tolesniais savo gyvenimo metais nuolat dirba švietimo, amatų plėtojimo srityse, malšina religinius vaidus.

Prasideda II pasaulinis karas. Gandis agituoja indus nedalyvauti jame. Britai sukelia įtampą tarp musulmonų ir kitų tikėjimų Indijos gyventojų. Galiausiai imperija priverčia indus dalyvauti kare. Gandis su savo šalininkais pareikalauja, kad britai apleistų Indiją. 1942-aisiais kolonijinė valdžia vėl jį suima. Šie dveji kalinimo metai, paties Mahatmos tvirtinimu, buvo pats sunkiausias jo gyvenimo laikotarpis. Miršta žmona Kasturbaj, netrukus – ir vienas iš keturių sūnų. Karui baigiantis Gandis išeina iš kalėjimo, drauge su juo britai priversti paleisti dar 10 000 žmonių. Indija atgauna nepriklausomybę.

Rabindranatas Tagorė ir Gandis 1940 m.

Paskutinieji metai 1946–1947 m. prasideda itin baisios skerdynės Kalkutoje. Musulmonai žudo induistus, šie ir sikhai – islamo išpažinėjus. Valdžia nemato kitos išeities, kaip atidalyti musulmonus. Kaip įmanydamas Gandis priešinasi šalies padalijimui ir stengiasi sutaikyti skirtingų tikėjimų tėvynainius. Deja... Šalis suskyla į Indiją, Pakistaną ir Bangladešą. Nepadeda nė Mahatmos badavimas...

Saulėlydį Gandis pasitinka gyvendamas asketiškai, tačiau, nors ir laikosi Brahmačarijos (indiško celibato),

Akiračiai

31

jaunų, gražių moterų draugijoje. Meldžiasi, medituoja, stengiasi suvienyti religinius priešus. Bet jau turi daug priešininkų! Tautai nebepatinka jo religinė tolerancija, griežtas asketiškumas, Mahatmą supančios moterys.

1948 m. sausio 30-ąją religinis fanatikas nušauna Gandį, einantį melstis. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „He Ram!“(O, Dieve!).

Mohandas Karamčandas Gandis palaidotas mauzoliejuje Raj Ghat, Naujajame Delyje.

Valstybės ir visuomenės vizija Gandis, kai kurių laikomas utopistu, svajotoju idealistu, norėjo, kad žmonės gyventų paprastai, dirbtų žemę, verstųsi amatais, jaustųsi saugiai. Pasak jo, žmogui buityje reikia labai nedaug ir visa tai privalu pasigaminti savo rankomis. Gandis siekė kastų panaikinimo, moterų lygybės su vyrais, dvasinio ugdymo, meilės ir brolybės tarp visų Indijos gyventojų. Vienas jo gyvenimo tikslas buvo įskiepyti nuoširdų tikėjimą ir religinę toleranciją.

Prievartos atsisakymas

Gandis (centre) druskos žygio metu. 1930-ųjų pavasaris

jį masažavo bei kartu meldėsi dailios jaunos moterys.

Mahatma norėjo visas (!) jėgas skirti tėvynei, neeikvoti jų kūno geiduliams tenkinti. Jam tai pavyko.

Didžiulę reikšmę Gandis skyrė tylai. Joje praleisdavo vieną dieną per savaitę ir teigė, kad tylėjimas padeda atgauti dvasinę ramybę bei darną.

Prievartos, jėgos nenaudojimas, pasyvus priešinimasis turi ilgą istoriją ir kyla iš induizmo bei budizmo.

Gandžio kovos metodas Satjagraha, kurią jis vadino atkaklumu tiesoje, buvo paremtas Ahimsos mokymu. Atsiradusi Senovės Indijoje, Ahimsa vėliau buvo išplėtota induizmo, budizmo ir ypač džainizmo; Gandis labai vertino jos vidinę drausmę, neapykantos ir pykčio atsisakymą bei meilę priešui. Visa taiki Mahatmos kova ir vyko būtent taip. Tai iškėlė Gandį į ryškiausių XX amžiaus žmonių gretas.

Kas jis buvo?

Gyvenimo ir veiklos principai

„Svarbiausia kiekvieno žmogaus pareiga – atidžiai žvelgti į savo vidų ir matyti save tokį, koks esi, bei daryti visa, ką gali, kad tobulėtum kūnu, protu ir siela.“ „Dievas taip sutvarkė šį pasaulį, kad nė vienas žmogus negali savo gėrio arba blogio turėti vien tik sau.“ „Galutinis žmogaus tikslas – priartėti prie Dievo, ir visa veikla – socialinė, politinė, religinė – turi vadovautis vienu tikslu: regėti Dievą.“ „Nesuprasi Dievo ir maldos prasmės, jei pats netapsi niekuo. Turi būti pakankamai nuolankus, kad pamatytum, jog, nepaisant tavo didybės ir milžiniško intelekto, esi tik dulkė visatoje. Nepakanka pasaulio dėsnių suvokti vien protu. Yra dar ir dvasinis suvokimas, kuriam nereikia intelekto, tačiau būtent jis teikia žmogui pasitenkinimą.“ Atrodytų, truizmai. Bet pabandykite taip gyventi!

Kasdien, kas akimirką...

Mahatmos Gandžio pažiūros ir veikla rėmėsi trimis moralinėmis normomis: nedaryk blogio ir mylėk net priešą; gyvenk tiesoje; pasitelkdamas askezę suvaldyk kūną taip, kad jis paklustų dvasiai.

Vienas didžiųjų šio iškilaus asmens tikslų buvo ieškoti tiesos. Tai jis darė visą gyvenimą. Būtis jam atrodė susijusi ne su laiku, o tik su tiesa. Sakydavo, jog „Dievas yra tiesa“, vėliau – kad „tiesa yra Dievas“.

Mahatmos teigimu, blogio šaknų ir problemų sprendimo reikia ieškoti „gerai įsižiūrint į save veidrodyje“.

Lytinis susilaikymas Gandis pradėjo praktikuoti Brahmačariją (pažodžiui – „artėjimą prie dievybės“) dar palyginti nesenas. Šio mokymo sekėjai atsisako kūniškų malonumų ir gyvena asketiškai. Gandžiui pradžioje sekėsi sunkiai, tačiau jis sugebėjo nugalėti save. Jo paties tvirtinimu, daug pagelbėjo griežta vegetariška dieta. Numarinęs aistras, geismus, Gandis taip gyveno iki mirties, nors senatvėje

Tautos lyderis, politikas, visuomenės veikėjas, bet visų pirma – didžiulis moralinis autoritetas. Neįmanoma paneigti milžiniškos Gandžio įtakos ne tik XX amžiaus Indijai, bet ir visai žmonijai. Nors neparašė filosofinių darbų, daugelis jį laiko filosofu, nes visas jo gyvenimas ir publicistika yra būtent tam tikra filosofija.

Apie save sakė: „Esu induistas, bet taip pat ir krikščionis, musulmonas, judėjas.“

Kelios M. K. Gandžio mintys

Parengė V. I.

32

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Gero kino kampelis

Mokykla: išmokti būti kartu, o ne pavieniui Ramūnas AUŠROTAS „Kai aš išeinu su juo pasivaikščioti, kas nors būtinai pasako: „Pažiūrėkite, tai Bilis Kasperis ir jo gyvūnėlis.“ Aš galėčiau jį aprėkti. Tai ne kambarinis gyvūnėlis. Arba kas nors prieina prie manęs ir sako: „Ar jis prijaukintas?“ Prijaukintas, po galais! Vanago negalima prijaukinti. Juos galima tik suvaldyti. <...> Daug žmonių nesupranta. Jie mėgsta, kai gyvūnas šokinėja aplink juos. Man tai nerūpi. Aš tik noriu jį skraidinti. Ir kad jis būtų tuo, kas jis yra.“ Bilio monologas iš filmo „Kesas“ (1969, rež. Kenas Loachas)

Ir vėl rugsėjo pirmoji Neabejoju, kad ši gerai visiems pažįstama frazė kiekvieno lūpose nuskamba skirtingai.

Todėl jos gale ir nepadėjau jokio skyrybos ženklo. Palieku jį padėti Jums, mieli skaitytojai. Na, o jei jį turėtų padėti vienos iš pagrindinių kino profesijų – kino režisūros – atstovai, tikriausiai pamatytume vieną kitą tašką, vis mažėjančią šauktukų ir didėjančią klaustukų eilę bei aibę daugiaprasmių daugtaškių...

Ir visai nebūtų keista. Mokykla yra ne ta vieta, kuri patiktų kino režisieriui, savo natūra laisvųjų menų atstovui, apčiuopiamą savo gyvenimo dalį priverstam praleisti formalioje ugdymo institucijoje. Todėl tarp daugybės filmų apie mokyklą vyrauja tie, kurie vaizduoja ją kaip prievartos sistemą, žalojančią asmenybę, panašiai kaip klasikinėse juostose – Jean’o Vigo „Nulis už elgesį“ („Zéro de conduite“, 1933) ar François Truffaut „Keturi šimtai smūgių“ („Les Quatre cents coups“, 1959).

Tokiems kino pasakojimams apie mokyklą būdingi autobiografiniai bruožai, o kartais jie atlieka ir savigydos vaidmenį, kaip ir atsitiko François Truffaut filmui, kuriuo jis pradėjo savo kinematografinę karjerą. Į šį dominuojantį mokyklos vaizdavimą kine reikėtų labiau pasigilinti. Tokio mokyklos įvaizdžio šaknys glūdi XX a. šeštajame dešimtmetyje, asmens sampratos revoliucijos ir absoliučios laisvės išaukštinimo amžiuje. Iki tol, klasikinio

Holivudo laikais, klasikinė švietimo sistema vaizduota idealistiškai ir sentimentaliai; pavyzdžiu galėtų būti kelių šimtų metų Anglijos ugdymo tradiciją aukštinantis Samo Woodo filmas „Sudie, pone Čipsai“ („Goodbye, Mr. Chips“, 1939).

Lūžiu galima laikyti kinematografinio ir politinio radikalo Lindsay Andersono juostą „Jeigu...“ („If...“, 1968), žiaurios visuomenės (ją reprezentuoja mokykla ir jos vadovai) ir jaunų žmonių, kuriuos ji išugdo, metaforą. Filme pasakojama, kaip senas tradicijas turinčiame Anglijos koledže mokiniai įvykdo kruviną revoliuciją. Tai buvo spjūvis į veidą ne tik visai Anglijos švietimo sistemai, bet apskritai tradicinei gyvensenai, neatsitiktinai sutapęs su 1968 m. studentų riaušių pasaulyje banga. Ši juosta tapo naujosios kartos manifestu, kovos su senuoju pasauliu ir jo vertybėmis deklaracija, kurios nuostata formalaus švietimo atžvilgiu buvo išreikšta muzikine fraze „Mums nereikia švietimo“ („We don’t need no education“), skambančia šios kartos vidinę būseną iliustruojančiame Alano Parkerio filme „Siena“ („Pink Floyd The Wall“, 1982).

Kad ir kaip būtų keista, vienas geriausių šio laikotarpio filmų apie mokyklą, vaisingiausiai perduodančių naujosios kartos žinią pasauliui, yra realistinė Keno Loacho juosta „Kesas“ („Kes“, 1969). Ji įdomi ne skrupulingai vaizduojama mokyklos tikrove, bet tyliai perteikiamu pedagoginiu požiūriu į mokytoją ir mokinį moderniame pasaulyje. Siužeto centre – visų ujamas, perspektyvų bei realių siekimų gyvenime neturintis paauglys iš skurdaus darbininkų rajono Anglijos provincijos

Kadras iš filmo „Būti ir turėti“

pramoniniame miestelyje. Atsitiktinai radęs pelėsakalio lizdą, jis nusprendžia ištreniruoti paukščio jauniklį. Taip nejučia vaikinukas pats tampa mokytoju, o pelėsakalio – mokiniu. Sukeisdamas vaidmenis ir pasitelkdamas metaforą, režisierius atskleidžia pedagoginio proceso esmę ir teigia, kad naujais laikais

33

Mandagumas mūsų kasdieninis reikia naujų priemonių. Filmo herojaus Bilio žodžiai apie savo vanagą jo užsiėmimu susidomėjusiam mokytojui tampa nuostabia pedagogo elgesio pasikeitusioje ugdymo situacijoje parafraze. Kaip ir vanagas, dabartinis mokinys negali būti prijaukintas. Jis – ne naminis gyvūnėlis, turintis paklusti autoritetui ir stengtis jam įtikti. Jį galima tik (su)valdyti. Pedagogikos (gr. „palydėti vaiką“) esmė – vaiką valdyti, tačiau kitaip, negu valdome daiktus: jį vesti tam tikra kryptimi, nukreipti.

Daugybe kinematografijos manifestų mokykla smerkiama kaip prievartos sistema, todėl tikrai netikėta atrodo prancūzų dokumentalisto Nicolas Philiberto juosta „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 2002). Poetišką lietuvių dokumentiką primenančiu stiliumi režisierius fiksuoja mokyklos būtį ir buitį, didesnes bei mažesnes mokinių problemas ir jų augimą bei visa lydinčią mokytojo ranką. Kino kritikė Živilė Pipinytė yra taikliai pasakiusi, jog nelengva patikėti režisieriaus sumanymu, kaip sunku patikėti ir mokytojo ašaromis paskutinę mokslo metų dieną išlydint vaikus atostogų. Tačiau ekrane tvyro nesuvaidinta harmonija, galinti įveikti net didžiausią skeptiką; režisierius išmintingai netrikdo jos nereikalingais ko nors siekiančiais interviu (filme tėra vienas itin lakoniškas pašnekesys su kaimo mokytoju) ar tekstu už kadro. Šis kamerinis pasakojimas apie mažos kaimo mokyklos mokytoją ir keliolika įvairaus amžiaus jo mokinių teikia vilties, kad mokykla gali būti bendruomenė, išmokanti mus gyventi ne pavieniui, bet kartu.

Money, money, money...

Gerai, kai turime pinigų. Bet ir blogai! Visokių bėdų, nepatogumų jie kelia, ne vien pasitikėjimą savimi. Apie pinigus kalbama įstaigose, namuose, pobūviuose. Tarkim, žmogus turi langų gamybos verslą. Arba latekso čiužinių.

Ar matėte, girdėjote, įsivaizduojate, kad pobūvyje jis pasakotų, o kiti blizgančiomis akimis klausinėtų apie čiužinius? Apie langus – dar dar, nors irgi nelabai. Bet vos tik prabilus apie pinigus visi kaipmat pagyvėja. Kažin, ar Jonas tikrai uždirba 6 tūkstančius litų per mėnesį, ar tik giriasi? Kazys tai jau tikrai namą pasistatė ne iš 1 000 litų algos! Sako, Petras turi jau keliolika milijonų ir perka nekilnojamojo turto, Ona užsienyje tiek uždirbo, kad dabar apskritai gali nebedirbti... Ir visų dėmesys sutelktas į tokias kalbas.

Aišku, būtų gerai aptarti šių metų Pažaislio muzikos festivalio koncertus, pasvarstyti, kaip išgelbėti Katedros aikštę, sumaitotą siaubinga tariamų Valdovų rūmų bjaurastimi, ar pasidomėti Nijolės Baužytės „Mūsų miesteliais“. Kur tau!

Mes, lietuviai, Mamoną mylime ir garbiname. Liūdna, bet taip jau yra.

Jeigu susirenka „kultūristai“, tada apie pinigus kalbama mažiau, nors irgi...

Bet visa tai – tik uvertiūra. Pasišnekėkime apie tai, ar dera klausti kito žmogaus: „Kiek tu uždirbi?“, „Kiek turi santaupų?“ ir t. t. Nedera, nes nekorektiška ir nemandagu. Tai leistina tik tarp artimų žmonių – šeimos narių ir bičiulių. Kodėl?

Pirmiausia, gaunantis nedidelę algelę tuomet pasijunta atstumtuoju ir gali įsitaisyti rinkinuką kompleksų.

Deja, deja, daugelis kito žmogaus vertę „įkainoja“ jo uždirbamų pinigų kiekiu. Uždirbantys 10 tūkstančių ir daugiau taip pat nelinkę girtis, nes bijo aplinkinių pavydo, liejamo replikomis: „Už ką tau šitiek moka?!“; arba:

„Ir sekasi gi žmonėms!“ (nors ir sukandus dantis), „Matai, kur eina mokesčių mokėtojų pinigėliai“ bei pan. O ir vėliau nepraleidžiama progos įgelti ar bent parodyti rūgščią grimasą.

Nemažai uždirbantys bijosi ir prašinėtojų. Graudžiai dūsaudami ir aimanuodami šie traukia skolintis (skolas susigrąžinant paskui būna keblumų) arba tiesiog kaulyti pinigų.

Beje, skolinimo ir skolinimosi reikia vengti, nes jis tikrai nesustiprina ir nepraturtina tarpusavio santykių. Jeigu jau būtinai tenka skolintis, stenkimės pasinaudoti bankų paslaugomis. Tada tereikės sumokėti nuošimčius ir niekam nė ačiū! Beje, toks pasiskolinimas turi ir dar vieną nemenką privalumą: bankui paskola visada sugrąžinama!

Pagaliau bijoma paprasčiausių vagių, tad kam girtis, kiek uždirbi? Kad paskui miegotum pasidėjęs kirvuką po lova, o kompiuteryje reiktų trigubos apsaugos?

Taigi nedera atvirai ir tiesiai klausti žmogaus, kiek jis uždirba.

Jei koks storžievis vis dėlto paklausė, stenkitės išsisukti pajuokaudami: „Saviems reikalams užtenka“, „Vieną litą į rankas su pė-vė-ėmu per mėnesį“, „Barščiams užtenka, o benzinui jau ne“ ir pan. Jei įkyruolis neatstoja, ramiai atsakykite: „Tai labai asmeniška ir konfidencialu, todėl, atleisk, šia tema kalbėti nenoriu.“ Galima panaudoti ir šaltą dušą: „O tu kiek uždirbi? Taip mažai?

Kodėl?“ Kvotėjas kaipmat atšoks.

Tačiau geriausia tokių klausimų kitiems neuždavinėti, o ir patiems vengti atsakymo. Juk yra pakankamai temų, kuriomis ne tik verta, bet ir reikia kalbėtis. Jei to nedarysime, atsidursime pavojuje tapti pinigus uždirbančiomis beždžionėmis. O kas norėtų „atbulinės“ evoliucijos?

A. B.

34

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė

Paauglystė ir seksualumas Vienas didžiausių pavojų ir blogybių paauglystėje yra pernelyg ankstyvas lytinis gyvenimas. Nepakankamai subrendęs organizmas, patirties ir išminties stoka, psichologinės pusiausvyros nebuvimas ir hormonų audros – pačios blogiausios aplinkybės, kokios tik gali būti šiuo sunkiu metu, provokuojančiu neapgalvotus rizikingus poelgius. Pradėjus ankstyvus lytinius santykius, atsiranda virtinė emocinių, psichologinių ir medicininių problemų. Maža to, rizika susirgti lytiškai plintančiomis ligomis bei AIDS paaugliams yra kur kas didesnė nei suaugusiems žmonėms. Iškyla didžiulė mažojo dubens organų susirgimų bei nevaisingumo grėsmė.

Berniukai ir mergaitės ankstyvus lytinius santykius pradeda dėl skirtingų motyvų, tačiau kai kurie jų bendri.

Mergaitės siekia: įgyti lytinio patrauklumo; patirti emocinį artumą; būti „madingos“ (nes taip elgiasi daug kas); pajausti „suaugusios“ kūną.

Berniukai mano, kad tokiu būdu jie: įgis „suaugusiojo“ statusą; pajus nepriklausomumą, taps tikrais vyrais; „pasitikrins” lytinius sugebėjimus.

Vienus ir kitus gena smalsumas ir vyraujančios paauglių pasaulyje pažiūros, noras būti „kaip visi“. Be to, tarp jaunuolių sklando požiūris, kad tik lytiškai aktyvūs žmonės jaučiasi „gerai“.

Vaikinukai dažniausiai negalvoja apie lytinių santykių padarinius mergaitėms, todėl šioms tenka didesnė jų našta.

Vieni ir kiti labai nedaug žino apie lytiškai plintančias ligas, slaptą jų eigą, simptomus, todėl esti naivūs ir skuba rizikuoti. Tapę tėvais, paaugliai susiduria su galybe psichologinių, socialinių ir ekonominių sunkumų. Išsilavinimo, profesijos, būsto ir darbo neturėjimas, pajamų stygius, psichologinės būsenos nestabilumas paskatina skyrybas. Lyg to būtų mažai, tėvų paauglių vaikai pras-

čiau vystosi fiziškai, yra menkesnio intelekto, jiems silpniau sekasi mokytis.

Taigi, už ankstyvą lytinę patirtį ir tėvystę brangiai sumoka ne tik paaugliai, bet ir jų pradėti vaikai.

Kokį vaidmenį šioje srityje gali atlikti tėvai? Atsakymas vienareikšmis: labai didelį. Tyrimais nustatyta, jog lytiniai santykiai dažnesni tarp tų paauglių, kurių motinos pastojo paauglystėje, labai anksti ištekėjo ir jaunos išsiskyrė. Tokių motinų vaikai labai anksti tampa seksualiai aktyvūs. Manoma, kad taip yra dėl didesnės šių motinų tolerancijos vaikams ankstyvo jų seksualinio gyvenimo atžvilgiu.

Užaugę darnioje šeimoje paaugliai lytiškai kur kas santūresni, į ankstyvus seksualinius santykius strimgalviais nepuola.

Kai tėvai nežino kada ir kiek su vaikais kalbėti apie lytiškumą, pastarieji prisirenka klaidingų ar neišsamių žinių iš savo bendraamžių. Tėvai turėtų supažindinti vaikus su tuo iki jų paauglystės, kad prasidėjus kiemo ir klasės „universitetams“ atžalos jau pakankamai žinotų apie lyčių skirtumus, fiziologiją. Apie lytiškumą su tėvais galintys pasikalbėti Romualdo Rakausko nuotrauka

vaikai nėra linkę anksti pradėti seksualinį gyvenimą, esti daug atsakingesni ir atsargesni. Ypač daug reikėtų pasakoti apie lytiškai plintančias ligas bei jų padarinius. Gerai žinoma, jog tik pusė paauglių apie tai išgirsta iš motinos ir vos ketvirtadalis – iš tėvo. Tuo tarpu pagrindinis neišsamios bei iškreiptos informacijos srautas ateina iš bendraamžių.

Paaugliai teigia, kad su tėvais bendrauti keblu, o su draugais lengva. Tad kieno čia problema: tėvų ar vaikų? Suaugusieji turėtų tai žinoti ir gerai pagalvoti, kas svarbiau: paklusti savo neprotingam drovumui ar paisyti vaiko interesų.

Priimta piktintis nuo sekso scenų sprogstančia televizija, gana šlykščiais žurnalais paaugliams. Tikra tiesa, jog šios masinės informavimo priemonės daro didžiulę žalingą įtaką. Tačiau tiesa ir tai, kad ramiai tėvų perteikiama informacija gali daug tos purvinos įtakos „neutralizuoti”.

Suaugusieji turėtų dažniau pagalvoti apie jos „nukenksminimą”, nes sustabdyti ją labai sunku ar beveik neįmanoma.

Paplitusi nuomonė, jog lytinį gyvenimą ankstina paaugliams prieinami įvairaus pobūdžio kontraceptikai. Tai ne visai teisinga, nes paaugliai susidomi kontracepcijos priemonėmis tik jau tapę seksualiai aktyvūs.

Taigi ko reikia paaugliams, kad jie stačia galva nepultų į jiems nežinomų patirčių upę? Kaip jau sakyta, jie turi gauti teisingos informacijos iki ateinant paauglystei. Ką naujo „artimas“ draugas gali pasakyti jūsų vaikui, kai jūsiškis jau viską žino iš tėvų! O jis turi žinoti: kuo skiriasi vyro ir moters kūnas, kaip pradedamas kūdikis ir kaip jis vystosi iki gimimo; kodėl ankstyvi lytiniai santykiai yra blogis; kuo gresia nesantuokiniai seksualiniai santykiai; kokie lytiškai plintančių ligų požymiai ir padariniai; kaip klostysis paauglių šeimos gyvenimas ir koks bus jų kūdikio likimas.

Visa tai ne juokai, todėl labai rimtai agituoju būsimus tėvus ir jau tapusius jais susimąstyti apie savo vaikų paauglystę, kuri atlėks vėjais.

Gyvenimas kaip senas vynas

Prisiminimai apie mokytojus Vanda IBIANSKA Visą žmogiją sudaro geruoliai ir šlykštukai. Antrųjų – dauguma, pirmųjų daug mažiau. Nors aiškios ribos tarp vienų ir kitų nieku gyvu nenubrėši. Žiūrėk, susiklostys kokia ypatinga padėtis ir bjauruoklis pasielgs taip tauriai, kilniai, didingai, kad visiems neva iškiliesiems beliks tik apsikasti lapais kaip kokiems ežiams ir tyliai tūnoti. O tas geruolis spruks į krūmynus ausis suglaudęs arba kitas dar ims šnypšti nelygu kokia barškuolė.

Sielų gelmėse slūgso tiek gėrio ir blogio, kad nei patys neįsivaizduojame. Bet įdomiausia, kad vienas ir kitas pasirodo taip pat nelauktai ir netikėtai, kaip teisėtas vyras naktį iš komandiruotės. Dėl blogio tai aišku – piktasis sugundo. O kas tą gerumą sukelia? Laisvamaniai ir abejingieji, kaip jums atrodo? Juk sukelia, oi sukelia...

Ak, ir vienu, ir kitu ryškiausiai švyti ar akis raižo, dūšią drasko šventų profesijų žmonės – mokytojai, gydytojai, teisininkai.

Mokytojai... O ką mokytojai? Žmonės kaip ir visi.

Darbas sunkus, nervingas, atsakingas ir nederamai apmokamas. Nėr ko norėti, kad jį pasišautų dirbti vien genijai, tvirtinsite. Ir būsite neteisūs. Egzistuoja tokie dalykėliai, kaip pašaukimas, atsakomybė, ir kvit, viskas tuo pasakyta. Kiekvieno esamo vaiko, buvusio vaiko ir labai labai seniai vaiku buvusio galvoje bei širdyje įstrigę mokytojo gerumas, teisingumas, pyktis, negarbingumas.

Visam laikui. Vaikystės ir paauglystės gyvenimo pamokos išlieka iki gilios senatvės arba iki Alzhaimerio. Štai šlakelis tų vaikiškų ir paaugliškų prisiminimų.

Gūdžiais pokario metais Kaune patekau į tokią pradinę mokyklą, kurioje mokėsi daug skurdžių šeimų vaikų, keli ateidavo net iš baisiosios Brazilkos (vyresnioji karta dar žino, kas ji tokia buvo). Mano klasę mokė puiki mokytoja M. Bent dešimt mūsiškių berniukų turėjo tiek utėlių, kad mokyklos seselė iš nevilties nuėjo pas vedėją ir paprašė leisti jiems sėdėti pamokose su... kepurėmis. Kartais tos utėlės byrėte byrėjo, tada Joną, Kazį ar Petrą išsiųsdavo namo. Tikrino seselė ir mokytoja („Parodyk galvą!“) pramaišiui kas antrą dieną. Utėlėtieji man atrodė esą privilegijuoti. Ak, kaip aš pavydėjau tų utėlių! Kadangi buvau išmokyta visko klausti (ir besąlygiškai klausyti!) mokytojos, tai galiausiai per patikrinimą gailiai paprašiau: „Tamsta mokytoja, ar galėčiau pasigauti kelias Zenono utėlytes?“ Tą nuoširdų kvatojimą ir dabar prisimenu. Jį lydėjo paliepimas: „Apie kunigaikštienę Gražiną mokykis, o ne utėlių kaulyk!“

Išmokau ir apie kunigaikštienę Gražiną, ir apie Konradą Valenrodą, kuris „neįėjo“ į kursą, bet juokas iš mano noro turėti utėlių skaudžiai užgavo. Iš manęs, savo numylėtinės, mokytoja taip pasijuokė...

Iki kokių dvylikos metų sielojausi.

Vidurinėje mokykloje klasę sudarė iš labai gerai besimokančiųjų ir žiūrėjo, kas iš mūsų išeis. Vargšai penktojo dešimtmečio mokytojai gaudavo simbolines algas ir... visko bijodavo. Tokie buvo laikai.

Kai kurie pedagogai mus vertino skirtingai, nors visi mokėmės gerai. Labiausiai mėgo berniuką, kurio tėvas dirbo mėsinės vedėju. Neblogai vertino sanatorijos direktoriaus dukrą ir turgavietės vedėjo sūnų. Nepasakyčiau, kad taip elgėsi visi mokytojai, ne. „Tokių“, kaip juos vadinome, buvo tik keli ir juos niekindavome.

Sudie, autoritete, jei vaikai žino, kad Arno tėvo prašai šoninės „iš po bufeto“!

Labai mylėjome istoriką. Jis mums atrodė esąs gilus senolis, nes jau artėjo prie penkiasdešimties. Vyresnėse klasėse per pamokas vis būdavo tai RSDDP suvažiavimas, tai Didžioji spalio socialistinė revoliucija. Vos istorikui įėjus į klasę imdavome zyzti: „Tamsta mokytojau, kas yra ministras be portfelio? Kur jo portfelis?“ arba „Kaip susikalba diplomatai?“, „O rusai su amerikiečiais?“ Na ir nušvisdavo istorikas! „Apie RSDDP suvažiavimą vadovėlyje patys pasiskaitysite? Išmoksite?“ Klasei sugriaudėjus: „Taip!“ prasidėdavo įdomybių įdomybės! Aišku, koks normalus žmogus norėtų pasakoti apie komunizmo irštvą?

Lituanisčių būta įvairių. Šiaip jau visos buvo simpatiškos, išskyrus vieną, kalbančią gražia zanavykų šnekta.

Toji, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą, nieko daugiau neišmanė. O mums įdomu buvo išgirsti apie Šilerį, Gėtę, Hugo, Dikensą. Kur tau! Sykį viena mergaitė (šventas naivume!) paklausė: „Kas yra pornografija?“ Prisiekiu, niekas to žodžio nežinojo! Ir gavom pylos, kad klausiam nepadorių dalykų. Tada klausdavom istoriko. Jis ramiai, šaltakraujiškai paaiškindavo, ir tvarka.

Pamenu didelį įvykį – biologijos pamoką aštuntoje klasėje. Prasidėjo pamokų ciklas apie žmogaus anatomiją, gyvybės užsimezgimą ir kūdikio gimimą.

Dviejų vaikų motina biologė raudo ir balo, pasakodama apie tuos „baisius“ dalykus. Mes sėdėjom nuščiuvę, įsitempę, retsykiais kas nors sukrizendavo. Pasibaigus

35

36

Artuma / 2007 m. rugsėjis

Gyvenimas kaip senas vynas pamokai biologė ir mes lengviau atsidusome. Čia tau ne apie kurpelę, amebą ar žaliąją eugleną! Atbėgdavo „b“ klasė (jai biologija būdavo po mūsų) ir klausdavo: „Kaip?!“ Dabar penkiolikmečiams turbūt pasakojama apie kontraceptikus, saugų seksą, AIDS… Miela drovioji biologė!

Chemikę vadinom Duja ir už akių mėgdžiodavome: „Įpiliam, dapiliam, nupiliam ir gaunam dvyleką gramų.“ Laikėm reto sausumo senmerge davatka, kuriai nuobodumu niekas negali prilygti. Po daugelio metų nutiko taip, kad prie to paties staliuko „Tulpėje“ prisėdau greta pagyvenusios moters, rūkančios cigaretę ir gurkšnojančios šampaną. Gerai įsižiūrėjusi pažinau: tai buvo Duja! Jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Įsikalbėjome. Pasirodo, ji rengėsi į Ameriką pas vyrą, patekusį ten per karą.

Cigaretė, šampanas, vyras Amerikoje... Tai toji davatka Duja?! Na ir na. Nors vaikai tuoj viską pastebi, iššniukštinėja, bet Dujos taip ir „neiššifravom“.

Rusistų buvo trys. Du inteligentai ir viena komunistė. Toji vedė pamoką kaipsyk tuo metu, kai laidojo Staliną. Per tylos minutę sustatė mus, o pati graudžiai verkė, ašaros upeliais sruvo… Čia dar nieko nuostabaus.

O štai „konstitutas“ (buvo tokia disciplina – TSRS konstitucija) visai nestandartinis buvo. Kai duoną atpigindavo viena kapeika (tikrai!), jis sušaukdavo vaikų

mitingą iškilmių salėje ir isteriškai rėkdavo, kaip mumis „rūpinasi partija ir didžioji rusų tauta“, kol apsiverkdavo. Šlykštėjomės juo, nes be viso to žinojome ir tai, kad iki karo jis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Neseniai su klasės draugais prisiminėm ir gailiai padūsavom: kaip žmogus buvo prigąsdintas, psichologiškai ir moraliai palaužtas, sugniuždytas. Bet tai – po ilgų dešimtmečių, o tada niekinome, nes vaikai išdavystės neatleidžia.

Kokie dabar mokytojai? Tie, kuriuos pažįstu – šaunūs, bet pažįstu nedaug. Tikriausiai tokie pat, geraširdžiai ir pikti, išmintingi ir ne itin, kilnūs ir šiaip sau, tiesūs ir veidmainiai. Tokie pat, kaip mes visi.

Tik kad vaikai taip nori tų nepakartojamų, mylimų ir taurių! Nes iš jų mokosi. Moralės ir gyvenimo.

Su Naujaisiais mokslo metais, brangieji!

Romualdo Rakausko nuotrauka

Šypsenos be raukšlių – Kodėl Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo žydus po dykumą?

– O tu parodyk man vyrą, kuris pasiklydęs paklaustų kelio.

* * *

Skelbimas daugiabučio laiptinėje: „Šio mėnesio 17 dieną, apie vidurdienį, bus keičiama lauko durų spyna.

Prašome gerbiamus kaimynus nepranešti naujo kodo 32-ojo ir 58-ojo butų gyventojams, piktybiškai nemokantiems rinkliavų.“

* * *

– Tėveli, mūsų mokytoja nusišneka!

– Kodėl taip manai?

– Vakar jinai pusę pamokos aiškino, kad prie dviejų pridėję du gausime keturis. O šiandien sako, kad prie trijų pridėjus vieną bus keturi!!!

* * *

– Norėčiau, kad Jūs man padidintumėte atlyginimą, nes manimi jau domisi trys didelės organizacijos.

Vadovas nusigandęs klausia: – Kokios?

Tarnautojas: – Telekomas, seniūnija ir elektros tinklai!..

* * *

– Jeigu turėčiau milijoną, nusipirkčiau lėktuvą!

– O kam jis tau?

– Man reikia ne lėktuvo, o milijono!

* * *

Naktimis dauguma automobilių mano, kad šeimininkas paklydo, ir iš baimės ima garsiai kaukti.

Lietuvos katalikų žiniasklaida „Santrauka, kurią dabar pateikiu visuotinei Bažnyčiai, yra tikslus ir patikimas Katalikų Bažnyčios katekizmo apibendrinimas. Joje glaustai išdėstyti visi esminiai ir pamatiniai Bažnyčios tikėjimo elementai.“ „Santraukai būdingi trys pagrindiniai bruožai: griežta priklausomybė nuo Katalikų Bažnyčios katekizmo; dialoginis žanras; paveikslų panaudojimas katechezėje.“

K ATA L I K Ų BA Ž N YČ I O S KATEKIZMAS Santrauka

Vatikano parengtoje Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje 598 klausimai ir atsakymai, bendrosios katalikų maldos ir tikėjimo mokymo formulės.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu vertimą rengė Katalikų interneto tarnyba, talkinama teologų komisijos.

Spalvota, nedidelio formato, 240 p. knygelė kietais viršeliais.

Kiekvienam katalikui!

Ieškokite katalikų knygynuose ir savo parapijose.

Katalikų Bažnyčios katekizmo (didžiojo) tekstas – www.katekizmas.lt

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 9 (216) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 17237 Tiražas 11 500 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

ŠILUVOS ATLAIDAI 2007 m. rugsėjo 8–16 d.

Rugsėjo 8 d., šeštadienis Švč. Mergelės Marijos Gimimas

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU

MARIOLOGINIS KONGRESAS

ŠV. MIŠIOS

Rugsėjo 9 d., sekmadienis

PARAPIJŲ IR ŠEIMŲ diena Rugsėjo 10 d., pirmadienis

POLICIJOS IR TEISĖSAUGOS DARBUOTOJŲ diena Rugsėjo 11 d., antradienis

KARIUOMENĖS, SAVANORIŲ, PARTIZANŲ IR ŠAULIŲ diena Rugsėjo 12 d., trečiadienis

8 val. Apsireiškimo koplyčioje meldžiamės aukotojų intencija 9 val. Apsireiškimo koplyčioje meldžiame ligoniams sveikatos 10 ir 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 11.30–11.55 val. Liturginė katechezė aikštėje prieš Baziliką 12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje prieš Baziliką ROŽINIO MALDA

KUNIGŲ IR DIEVUI PAŠVĘSTOJO GYVENIMO NARIŲ (VIENUOLIŲ) diena

17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką

Rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

MARIJOS VALANDOS

SUNKUMUS PATIRIANČIŲ LIETUVOS ŽMONIŲ diena

ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje

LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ diena

Bazilikoje nuo 19 iki 20 val.

Iš rugsėjo 14-osios į 15-ąją – per visą naktį

Rugsėjo 15 d., šeštadienis Švč. M. Marija Sopulingoji

RENGINIAI KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ

JAUNIMO, AKADEMINIŲ BENDRUOMENIŲ IR KULTŪROS DARBUOTOJŲ diena

DOKUMENTINIS FILMAS APIE ŠILUVĄ

Rugsėjo 14 d., penktadienis

Rugsėjo 16 d., sekmadienis

ŠEIMŲ DIENA

14 val. Kultūros namų salėje.

SUSITIKIMAI – KONFERENCIJOS

15 val. Jono Pauliaus II namų salėje

Pagrindinė šių metų atlaidų maldų intencija: MELDŽIAMĖS UŽ ŠEIMŲ IR PARAPIJŲ DVASINĮ ATSINAUJINIMĄ

www.siluva.lt

„Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

Prenumeratos indeksas 5010, 1 mėn. kaina 3 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai