Artuma

Artuma 2008 m. balandis

4

Lietuvos vyskupų laiškas Gyvybės dienos proga (2008 m. balandžio 27 d.)

Mieli Broliai ir Seserys! Šiemet norime kartu su Jumis pamąstyti apie gyvenimo dovaną. Kokia neįkainojamai brangi ši dovana! Įsitraukę į kasdienybės rūpesčius, mes, suaugusieji, kartais nebe taip gyvai suvokiame, kaip gera gyventi, tad čia mums gali padėti vaikai. Jų džiugūs balsai ir besąlygiška meilė mamai ir tėčiui, galima sakyti, parodo, kaip gera gyventi paties Dievo akyse (plg. Mt 19, 14) ir kokia kilni yra tėvystės ir motinystės misija. „Būkite dosnūs“, – kviečia Bažnyčia sutuoktinius, sprendžiančius, kiek turėti vaikų. Šis „dosnus veiklumas“ (plg. Gaudium et spes, 49) atveria malonės šaltinį, trykštantį iš pačios Švč. Trejybės Asmenų bendrystės gelmių (plg. KBK, 2205). Pažvelkime į tai, kaip atvira naujam gyvenimui meilė laimina ir sutuoktinius, ir visą šeimą.

Sutuoktinių bendrystė gimus kūdikiui pasiekia pilnatvę. Juk užgimusiame vaikelyje vyras ir žmona tampa vienu kūnu pačia tikriausia žodžio prasme: dalį genetinės informacijos jis gauna iš tėvo, dalį – iš motinos; joks kitas kūrybos vaisius žemėje nesuvienija savo kūrėjų taip glaudžiai. Ne veltui ir statistikos duomenimis šeimos, auginančios daugiau vaikų, rečiau skiriasi: kai myli savo vaikus, vyras ir žmona myli vienas kitą, kartais to net nenorėdami… Ne tik motinos, bet ir tėvo širdis atsako į švelnią vaiko meilę švelnumu ir prisirišimu, ir šeimos bendruomenė taip tampa tvirtesnė.

Kita vertus, kaip labai įžvalgiai rašė Jonas Paulius II „Laiške šeimoms“, reikia siekti, kad vaikai sutvirtintų vyro ir žmonos meilę, nes meilė vaikams gali reikšti ir savanaudiškumą. Tam tikra prasme vaiką mylėti lengviau negu sutuoktinį,

ir kartais atsitinka taip, kad pastarasis paliekamas vienatvėje. Tokia mama ar toks tėvas nepastebi, jog pati didžiausia dovana savo atžalos vidinei ramybei, asmenybės tvirtumui bei laimei yra stiprus meilės ryšys tarp jo mamos ir tėvo, ir juos abu jis labai myli. Kai meilė vaikui išstumia meilę sutuoktiniui, šeima pradeda skilti, atsiranda įtampa, ir jos nariai nebesijaučia laimingi, kad ir kaip karštai mylėtų vienas kitą atskiri jos nariai. Taip pat sutuoktiniai turi „dalytis“ vaiko meile, nešykštėti jos vienas kitam ir nesistengti paveržti jos iš kito.

Gausesnėje šeimoje augantis vaikelis yra dėkingas tėvams už bendrystės su broliais ir seserimis dovaną. Vaikai tokioje šeimoje nepatiria, kas yra nuobodulys ar vienatvė, o tam tikrą poreikį taupiau naudoti materialinius šeimos išteklius gausiai kompensuoja bendrystės džiaugsmas. Bažnyčia rūpinasi šeimos gerove bei palankia šeimai valstybės politika ir tikisi, kad Lietuvoje bus kuriama palankesnė aplinka šeimai, tačiau drauge ragina nelaukti, kol pasieksime turtingų Europos valstybių materialinį lygį tam, kad šeimos susilauktų antro ar trečio vaikelio. Kaip žinia, turtingos šalys neretai būna ypač šykščios vaikų…

Neretai kalbama apie „vidurinio amžiaus krizę“, susijusią su gyvenimo praeinamumo perspektyvos ir prasmės – ar jos trūkumo – pajautimu. Siekiant karjeros bei laikinų uždavinių lengva pamiršti, jog prokreacija – bendradarbiavimas su Dievu sukuriant žmogų ir jį užauginant – teikia gyvenimui tokią prasmę, kurią sunkiai atstoja ir labai dideli darbai bei laimėjimai. Tai pastebi net psichologijos klasikai. Užauginti laimingą, dvasiškai tvirtą žmogų! Iš tiesų tai dieviškas uždavinys, užpildantis širdį ne tik žmogiškąja bendryste, bet ir artumo su Kūrėju pajautimu.

Kita vertus, kiek daug tokios laimės galimybių mūsų krašte yra prarasta! Kalbant apie atvirumą gyvybei neįmanoma užmiršti skaudžios abortų problemos.

Kaip teigė Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae, šią nelaimę paskatina daugybė priežasčių: klaidinanti medicininė terminologija, užtemdanti supratimą,

jog dvi susijungusios ląstelės jau yra nepakartojamas žmogiškas individas; vyrų spaudimas nutraukti gyvybę; karjeros sumetimai… Tačiau labiausiai trūksta suvokimo, jog neleidus tai švelniai gyvenimo pradžiai vystytis, prarandama galimybė turėti žmogų, kuris tave mylės kaip nieką kitą – kaip savo mamą ar tėvą!

Prarandama galimybė auginti dukrelę ar sūnų! Kad tokio netekimo skausmas išlieka sielos gelmėse ir kasmet dažnai ne silpnėja, o tik stiprėja, atskleidžia skaudi ne vienos moters patirtis.

Tad gindama gyvybę Bažnyčia nori apginti ne tik naujo žmogaus gyvenimą, bet ir jo motinos bei tėvo širdis nuo kaltės jausmo ir nusivylimo gyvenimu. Mes kalbėjome apie idealią aplinką augti vaikams – gražią bei tvirtą santuoką, galimybę augti linksmoje gausesnio šeimos būrelio bendruomenėje – tačiau jei tokios aplinkos ir nėra, kiekvieno žmogaus gyvenimas turi besąlygišką vertę. Ar skausmas dėl savo negimusių prarastų vaikų nėra viena iš svarbių priežasčių, kodėl mūsų tautoje liejasi pyktis ir smurtas, ranka keliama prieš kitą ir prieš save? Motina Teresė iš Kalkutos taikliai pastebėjo, kad ramybė bei taika šeimoje ir visuomenėje nesuderinama su abortu.

Kiekvienas kūdikis yra Dievo vilties ženklas. Kasdienybės rūpesčių prislėgti, dažnai pamirštame, jog Dievas yra ištikimas ir rūpestingas mūsų Tėvas. Pasitikėkime Jo Malone! Dovanodamas gyvybę, Jis pasitiki mumis ir taip pat kviečia pasitikėti Jo gerumu – kad pasotins ir mus, ir mūsų vaikus. Tad nebijokite! „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“, – sakė mūsų Išganytojas (Jn 10, 10). Brangūs Broliai ir Seserys, liudykite gyvenimo džiaugsmą, kylantį iš meilės bendrystės savo šeimose! Liudykite drąsa turėti vaikų, geru tarpusavio sutarimu santuokoje, taip pat tarnyste už šeimos ribų tiems, kurie negali patirti tokio džiaugsmo darniose savo šeimose. Pasitikėkime Viešpačiu Jėzumi, pažadėjusiu, kad „kiekvienam, kas turi, bus pridėta…“ (Lk 19, 26).

Lietuvos vyskupai

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo

Mieli „Artumos“ skaitytojai,

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gyvenimas su Prisikėlusiuoju

2

Tomas VILUCKAS Sergėtis stabų

4

Bogdanas KOCANDA OFM Conv. Žalčio glėbyje

6

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (IV) 8 Kun. Juozas FAKĖJAVAS „Nežinau, kada bažnyčioje klauptis, stotis, sėstis...“

10

Kronika Juozas LATVIS, Jonas MALINAUSKAS Bažnyčios pulsas

13

Jėzaus testamentas: „...tegul visi bus viena!“

15

Dr. Andrius NAVICKAS Ekologinės bėdos – žmogaus vidinės sumaišties padarinys

16

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Kas Dievo įdėta žmogaus širdin

17

Romanas KAZAKEVIČIUS Žmogus – gamtos vergas, užkratas ar sargas?

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie saviapgaulę kaip savitaršą

20

Už gyvenimą ir gyvybę Gyvenimas avansu

22

Dr. Agnė ŠIRINSKIENĖ Sterilizacija: vakar ir šiandien

24

Nebyli Rachelės rauda

26

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie dilgėlinę ligą

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Baudžiamoji ekspedicija

29

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Labai artimas kosmosas

31

32

Meno pasaulyje Vanda IBIANSKA Muzikos garsai (XXXIV).

Modesto Musorgskio aistros

33

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Mes gamtoje

Nuolankiai Jūsų, Darius Chmieliauskas

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Dar kartą atgal į gamtą

Ar žinote, kad kitą kartą taip anksti kaip šįmet Velykos bus tik... 2228 metais?! Kažin ar besulauksim... Užtat kaip nuostabu, kad Prisikėlimą Bažnyčia kviečia švęsti iki pat Sekminių, net ir po to – sekmadienį kiekvieną! Tad dar ir dar kartelį: būkite pasveikinti, nes Kristus iš tiesų prisikėlė! Nes švenčiame juk ne kokią nors „pavasario“, „zuikučių“ ar „kiaušiukų“ šventę, o mūsų Viešpaties pergalę už mus ir mums, Gyvybės pergalę prieš mirtį!

Turbūt dėl to ir Gyvybės dieną Lietuvoje vyskupai pasiūlė švęsti paskutinįjį balandžio sekmadienį – kasmet tai būna jau po Velykų. Todėl ir „Artuma“ negali neatsiliepti į tą gyvybiškai jautrią temą. Tik šį kartą norėtume pažvelgti kiek kitu žvilgsniu. Mat tai, jog net ir toks jaunuolis kaip Jūsų nuolankus tarnas nebesulauks čia tų ankstyviausiųjų Velykų – tiesiog faktas; bet klausimas išnyra – ar pati Žemė jų sulauks, kai iš visur skverbiasi šauksmai pavojaus apie globalines kataklizmas? O ir nuosavomis akimis regime nūnai populiariomis tapusias snieguotąsias Velykas beigi žaliąsias Kalėdas...

Tai kas čia dedas, kurlink viskas eina?..

Ne, dar ne apie pasaulio pabaigą šis žurnalo numeris, tik apie ekologiją: ar tai tėra madingas žodis (taip mėgstamas visokių eurobiurokratų), ar – tikra bėda, reali grėsmė žmonijai, mums patiems?..

Ir kaipgi mes, krikščionys katalikai, turėtume čia elgtis, juk Šventajame Rašte nedviprasmiškai Kūrėjas atiduoda mums valdyti žemę ir viešpatauti gamtai: Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.“ <...> Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1, 28–31).

Tad dabar suprantamiau, kodėl šįkart žurnalo viršelyje matote pavaizduotą Dievą, kuriantį dangų bei žemę (taip tiksliai ir tikslingai, kad net su skriestuvu! Iš iliustruotos Biblijos, XIII a. pr., Prancūzija). Tačiau vis vien neaišku: tai ar tūlam tautiečiui, kertančiam savus ir svetimus miškus, turi rūpėti tos ozono skylės, ar ne, jeigu jo kišenėj, piniginėj ar skrandely vien skylutės?..

35

P. S. Na, o kad nepalikčiau Jūsų vien su klausimais, užbėgsiu už akių ir šį tą atsakysiu poetiškai tiksliais Benedikto XVI žodžiais iš enciklikos „Išgelbėti viltimi“: „Argi dabartinė istorija mums iš naujo nepatvirtina, jog pasaulio teigiamai statydinti neįmanoma niekur, kur sielos prižėlusios laukinių augalų?“

1

2

Artuma / 2008 m. balandis

Credo

Gyvenimas su Prisikėlusiuoju Balandžio kalendorius Visas balandis pripildytas kelionės su Prisikėlusiuoju nuotaikos. Keturiasdešimt dienų po prisikėlimo mokiniai išgyveno ypatingas patirtis susitikdami su juo – tokiu pačiu, bet drauge kitokiu. Atrodančiu kaip sodininkas ar svetimšalis, bet pažįstantis pašnekovą jo vardu.

Vaikštančiu pro užrakintas duris, bet vis rodančiu savo rankų ir šono žaizdas. Prikaišiojančiu netikėjimą, bet ir kviečiančiu valgyti. Atsisveikinančiu, bet užtikrinančiu, kad pasilieka drauge. Sekmadienis po sekmadienio ir mes išgyvenkime apaštalų patirtis. Minėdami šventuosius ir mes patirkime, kaip Kristus keičia kasdienybę.

Sekmadieniai Balandžio 6-oji – III Velykų sekmadienis. Į Emausą patraukusių Jėzaus mokinių istorija yra tarsi mūsiškio gyvenimo emblema. Prisikėlusysis, nors ir neatpažįstamas, keliauja drauge su mumis, jei tik esame atviri šalia esančiam žmogui. Bendrystėje su kitais jaučiamas ir jo artumas. Šitaip mums atveriamos Raštų prasmės, šitaip mes susėdame valgyti Viešpaties vakarienės. Juk tai – Bažnyčios gyvenimas. Įveikęs mirtį jis visa atkūrė, ką nuodėmė buvo sugriovusi, ir mums sugrąžino gyvenimo pilnatvę.

Balandžio 13-oji – IV Velykų sekmadienis. Prisikėlusįjį sveikiname kaip Gerąjį Ganytoją. Pasinaudodamas paplitusiu ir visiems žinomu piemens įvaizdžiu Jėzus kalba apie save. Kas geriau prižiūri avis – pasamdytas

piemuo ar piemuo-šeimininkas? Apmąstydami jo istoriją krikščionys žino, kad Jėzus visus myli asmeniškai.

Jis kiekvienam nori padovanoti „apstų“ gyvenimą. Ir nepavargdamas rūpinasi, kad visi jo numylėti žmonės turėtų šitokį gyvenimą.

Jis, ant kryžiaus paaukodamas savo kūną, įvykdė tai, ką ženklino senosios aukos. Gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo Tėvui atiduodamas, parodė, kad jis – ir kunigas, ir altorius, ir aukos avinėlis.

Balandžio 20-oji – V Velykų sekmadienis. Sveikiname Prisikėlusįjį kupini tikėjimo, kurį jis mums padovanojo.

Taip, tik juo remiamės mąstydami apie Dievą. Jis – vienintelis mūsų tikėjimo mokytojas. Dievo niekas niekuomet nėra matęs, tiktai Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė, – kartojame drauge su evangelistu Jonu.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. balandis 1 A Apd 4, 32–37; Ps 93; Jn 3, 7–15 2 T Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 3 K Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 4 P Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 5 Š Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 6 S Apd 2, 14. 22–33; Ps 16; 1 Pt 1, 17–21;

Lk 24, 13–35 (III sav.)

7 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 8 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 9 T Apd 8, 1–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 10 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 11 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 12 Š Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 13 S Apd 2, 14a. 36–41; Ps 23; 1 Pt 2, 20b–25;

Jn 10, 1–10 (IV sav.)

14 P Apd 11, 1–18; Ps 42; Jn 10, 11–18

15 A Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 16 T Apd 12, 24 – 13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44–50 17 K Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 18 P Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 19 Š Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 20 S Apd 6, 1–7; Ps 33; 1 Pt 2, 4–9;

Jn 14, 1–12 (I sav.)

21 P Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 22 A Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31 23 T Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 24 K Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 25 P 1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 27 S Apd 8, 5–8. 14–17; Ps 66; 1 Pt 3, 15–18;

Jn 14, 15–21 (II sav.)

28 P Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4

29 A Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 30 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148;

Jn 16, 12–15 Balandį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad sunkiomis bei sudėtingomis mūsų dienų visuomenės sąlygomis krikščionys nenuilstamai savo gyvenimu skelbtų, jog Kristaus prisikėlimas neša viltį ir ramybę; misijų – kad būsimieji jaunų Bažnyčių kunigai kultūriniu bei dvasiniu ugdymu vis geriau pasirengtų evangelizuoti savo tautas ir visą pasaulį.

Credo Šviesos vaikus jis pašventino amžinajam gyvenimui, tikintiesiems atkėlė vartus į Dangaus karalystę. Savo mirtimi mūsų mirtį jis nugalėjo, o prisikėlimu visus prikėlė gyventi.

Balandžio 27-oji – VI Velykų sekmadienis. Guodėjas jau gyvena mūsų širdyse, visa primindamas, ką kalbėjo Prisikėlusysis. Pati Dvasia užtaria mus nenusakomais maldavimais. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti. Tik žinome, kad mylėdami jo įsakymus esame mylimi ir jo Tėvo. Šitaip gyvename Trejybės gyvenimą. Šiandien Lietuvos Bažnyčioje švenčiama Gyvybės diena. Mes, Kristaus sekėjai, išpažįstame, kad Dievas yra visos gyvybės Kūrėjas bei palaikytojas, ir meldžiame, kad brangintume ir saugotume ją kaip Dievo dovaną.

Kristus ir toliau už mus aukojasi ir mus tau, Tėve, nuolat užtaria. Jis, kartą numiręs, daugiau nebemiršta, nužudytasis Avinėlis per amžius gyvena.

pamato, kad amžiais ji būtų tavo šventumo ženklas pasaulyje ir skelbtų dieviškąjį mokslą visai žmonijai.

Balandžio 23-ioji – šventojo kankinio Jurgio, antrojo Lietuvos globėjo ir Vilniaus arkivyskupijos globėjo, minėjimas.

Palaimintojo Jurgio kraujas, pralietas Kristaus pavyzdžiu už šventąjį tavo, Tėve, vardą, rodo nuostabią tavo malonės galybę. Trapiam žmogui tu įkvepi tokį ryžtą, kad jis narsiu Dievo liudytoju tampa su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Balandžio 24-ąją minime šventąjį kankinį vyskupą Vaitiekų (Adalbertą) (X a.). Šiandien sveikiname pirmąjį báltų genčių misionierių, nukankintą netoli Karaliaučiaus. Jo kankinystė tapo dingstimi pirmą kartą paminėti ir Lietuvos vardą.

Tu, amžinasis Ganytojau, nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.

Balandžio 25-oji – apaštalo ir evangelisto Morkaus šventė. Šv. Morkus kartu su savo pusbroliu Barnabu lydėjo apaštalą Paulių pirmoje misijų kelionėje, vėliau tapo apaštalo Petro palydovu ir vertėju. Jis laikomas vienos iš keturių Evangelijų autoriumi.

Džiaugiamės, Tėve, kad savo Bažnyčią tu drąsini šventojo Morkaus švento gyvenimo pavyzdžiu, jo žodžiu mokai, jo malda saugai.

„Šviesos kelio“ stotys Kauno Švč. M. Marijos Rožinio Karalienės (Palemono) bažnyčioje.

Liaudies menininkas Henrikas Ratautas. 1997 m.

Minėjimai ir šventės Balandžio 7-ąją minime šventąjį kunigą Joną Krikštytoją Salietį (XVII a.). Šiandien sveikiname savo gyvenimą vaikams ugdyti paskyrusį pedagogą, mokyklų neturtingiesiems steigėją Prancūzijoje.

Tavo, Tėve, didybę skelbia dangaus šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas tu savo malonės dovanas vainikuoji.

Balandžio 11-ąją minime šventąjį kankinį vyskupą Stanislovą (XI a.). Sveikiname Lenkijos globėją, kuris ypač rūpinosi vargšais ir savo kunigais. Šventųjų kilnus pavyzdys nuolat mus skatina siekti išgelbėjimo pilnatvės ir jų užtarimas kasdieną mus lydi.

Balandžio 19-ąją – popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo trečiosios metinės.

Savo Bažnyčią, o Tėve, tu pastatei ant tvirto apaštalų

Balandžio 29-oji – šventosios mergelės, Bažnyčios mokytojos, Europos globėjos Kotrynos Sienietės šventė (XIV a.). Sveikiname moterį, tarnavusią visai Europai; jos dėka popiežius sugrįžo iš Avinjono (Prancūzijoje) į Romą, taip užbaigdamas vadinamąją Babilonijos nelaisvę. Šventaisiais, pasiaukojusiais Kristui dėl Dangaus karalystės, Tėve, tu žmogų šauki į pirmykštį šventumą ir leidi jam patirti būsimojo amžiaus malonių.

Prisikėlusysis vis sveikinasi „Ramybė jums!“ O jei nepasisveikina šitaip, tai bendraujant su juo ramybė tampa savastimi. Šitokia patirtis sklinda iš Velykų istorijos liudytojų Raštų. Kadaise jis kalbėjo verkdamas ir žvelgdamas į Jeruzalę (hebr. „Ramybės miestas“): „O, kad tu žinotum, kas tau neša ramybę...“ Mes žinome, Viešpatie, nes išbandėme, kad ramybė yra ne mūsų sukuriamas produktas, bet tavo dovana. Tu esi mūsų ramybė.

Padėk mums ją priimti, kad nestokotume patys, kad padalytume pasauliui. Aleliuja!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

3

4

Artuma / 2008 m. balandis

Credo

Sergėtis stabų Tomas VILUCKAS Kai vaikas būdamas rengiausi Pirmajai Komunijai, išdrįsau paklausti mane mokiusios pogrindžio vienuolės, ką reiškia Dievo įsakymas: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane vieną.“ Geroji vienuolė atsakė, kad nuodėmė yra melstis Alachui ar elgtis taip, kaip daro žmonės Afrikoje, besilenkiantys akmenų ir medžių statuloms. Tuomet toks atsakymas mane patenkino, bet kai jaunystėje tapau sąmoningas krikščionis, ilgai negalėjau suprasti, kaip pirmas įsakymas galioja tikram katalikui, nes tikint į Jėzų net neateina į galvą mintis melstis Alachui ar Krišnai. Tad vėl teko leistis į paieškas.

Ką išvydo Pompėjus?

Vienu požiūriu anoji sesuo vienuolė buvo teisi: Katalikų Bažnyčia laiko nuodėme politeizmą (daugiadievystę), nes, kaip sako apaštalas Paulius, „Jo [Dievo] neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių...“ (Rom 1, 20). Kūrinija, mus supantis pasaulis yra vieno Dievo buvimo pėdsakas, tad žmogus gali jį atrasti, pažinti ir garbinti.

Tačiau tai nelengva. Iš Šventojo Rašto žinome, kad ir išrinktoji tauta ne sykį buvo pasukusi stabmeldystės keliu. Pakanka prisiminti istoriją apie aukso veršį, o Izraelio žmonėms įsikūrus Pažado žemėje ne sykį pasitaikydavo, kad jie pasirinkdavo užkariautų kraštų ar pavergėjų kultus bei perimdavo kitus religinius papročius. Istoriškai žvelgiant, tai suprantama, nes Izraelis gyveno apsuptyje tokių tautų, kurios savo religiniame gyvenime neapsieidavo tiek be dievybių įvairovės, tiek be jų materializacijos, t. y. kai dievybė ir akmeninis ar medinis stabas būdavo sutapatinami.

Pirmasis įstatymas – „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 3–5) – tokio suvokimo akivaizdoje skambėjo tikrai revoliucingai. Jis skelbė, kad visatoje nėra nieko panašaus į Dievą ir kad jokiame kūrinyje negali tilpti Kūrėjo didybė, nes Dievas yra visur, visuose ir aukščiau visko. Jis pranoksta visa, kas regima ir apčiuopiama, tad bet koks žmogaus bandymas „konkretizuoti“ Dievą yra pasmerktas žlugti.

Pakartoto Įstatymo knyga nurodo ir dar vieną priežastį: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai Viešpats kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, būkite atidūs ir saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą...“ (Įst 4,

15–16). Tuo pasakoma, kad Dievas neturi išvaizdos, žmogus nežino jo esmės, todėl negali rizikuoti jo vaizduoti, nes taip jį iškreiptų.

Toks tikėjimas buvo ir yra rimtas iššūkis žmogui.

Garsus stačiatikių teologas tėvas Aleksandras Menis savo knygoje „Žmogaus Sūnus“ pasakoja apie legendinį Romos karvedį Pompėjų, 63 m. pr. Kr. užėmusį Jeruzalę ir panorėjusį aplankyti jos šventyklą. Pompėjus buvo girdėjęs apie joje esančią Šventų Švenčiausiąją vietą, kurion įžengti galėdavo tik vyriausias judėjų kunigas, ir tai vos kartą metuose. Karvedys tikriausiai buvo prisiklausęs gandų, kad ten slepiama auksinė asilo galva ar paaukoti paruoštas žmogus. Tačiau kai naudodamasis nugalėtojo teise Pompėjus atitraukė užuolaidą, skiriančią Šventų Švenčiausiąją vietą nuo visos šventyklos, didžiai savo nuostabai ir nusivylimui ten nieko nerado. Šiame pasakojime dar kartą matyti, kad istorijoje apsireiškęs ir Jėzuje Kristuje visiškai save atskleidęs Izraelio Dievas yra gyvasis Viešpats – su juo ryšys užmezgamas ne per nebylius stabus, bet širdies slaptoje.

Naujoji pagonybė Betgi kodėl XXI a. žmogus turėtų kreipti dėmesį į šiuos senus nutikimus? Apaštalas Paulius sako: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 11). Visi šie Senajame Testamente užfiksuoti pasakojimai moko mus pažinti Viešpaties ranką, jo planą mūsų atžvilgiu.

Paradoksalu, tačiau visų laikų ir įsitikinimų žmonės (tarp jų ir krikščionys) yra persekiojami galimybės patekti į stabmeldystės pinkles. Tai primena ir Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Stabmeldybė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra pastovi pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldybė esti tada, kai žmogus

Credo vietoj Dievo garbina ir nusilenkia kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (satanizmo atvejis), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai“ (§ 2113).

Tad kas nėra Dievas? Katekizmas, atrodytų, aiškiai išvardija dalykus, kurie gali jį užgožti. Stabmeldystė prasideda tada, kai Dievas išstumiamas iš jam deramos centrinės vietos žmogaus gyvenime.

Izraelitų išėjimo iš Egipto pasakojimas apie aukso veršį simboliškai vaizduoja mūsų žmogiškąją tikrovę.

Vos tik Mozė nuo savo tautos pasitraukia maldai, jo žmonės tuoj pasidirbdina garbinimo objektą. Mat žmogaus prigimtis nepakenčia tuštumos. Jei nėra tikros religijos, jos vietoje atsiranda pakaitalas. Ne veltui Prancūzijos žydų rašytoja Simone Weil sakė: „Stabmeldystė yra neišvengiama būtinybė tuštumoje.“ Keista, tačiau šiuolaikinis žmogus yra ne mažiau stabmeldiškas nei antikos laikais ar viduramžiais. Juk atsisakius religinės praktikos arba ją atliekant paviršutiniškai atsiveria tuštuma, ir ji užpildoma sudievinant ne tik kai kuriuos pomėgius, gyvenimo tikslus, kokius nors žmones, turto siekimą neatsižvelgiant į kainą, bet ir tai, kuo besąlygiškai pasitikime. Deja, vis dar tikima žvaigždėmis, pranašavimais, paslaptingomis jėgomis ir jų „valdytojais“... Astrologinės pranašystės yra patys lankomiausi puslapiai interneto dienraščiuose. Nūdien atgimsta senosios stabmeldystės formos, kai dievinama gamta, kosmosas. Meditacijos apsikabinus medžius, į tekančią saulę tiesiamos rankos, akmenų, neva skleidžiančių gerą energiją ir naikinančių blogą, nešiojimas – tai naujosios pagonybės apraiškos, laisvai sklandančios mūsų visuomenėje.

Neregimieji stabai Tačiau klystume, jei apsistotume vien prie šių apraiškų. Pernai į amžinybę iškeliavęs Paryžiaus kardinolas Jeanas Marie Lustigier kartą yra įspūdingai pasakęs: „Šiandieniniai stabai simbolizuoja žmogaus troškimų tironiją.“ Tai ištisa geismų ir troškimų, užvaldančių mūsų širdis, gama. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rašo, kad ir godumas yra stabmeldystė (plg. Ef 5, 5). Atidžiai patyrinėję savo vidų, turbūt visi surastume troškimų, kurie kartkartėmis sukyla mumyse kaip nevaldoma jėga ir siekia tapti mūsų gyvenimo varikliu. Žinoma, čia kalbama ne apie pagundas, nuo kurių niekas negali būti apsaugotas, net ne apie valią palaužiančias nuodėmes, bet apie troškimų „tironiją“, kai kažkur gelmėse

tūnoję geismai ir poreikiai įsišaknija taip, kad tiesiog užvaldo mūsų esybę, viešpatauja mums ir valdo mūsų pasirinkimus.

Ir šios stabmeldystės žabangai tyko visų, nesvarbu, ar esi krikščionis, ar ne. Juk būtent krikščionis stabų sergėtis įspėjo apaštalas Jonas (plg. 1 Jn 5, 21). Stabų alkai yra mūsų viduje. Čia gimsta mūsų slapčiausi no-

Egidijaus Darulio nuotrauka

rai, troškimai, mintys ir rikiuoja kasdienius mūsų apsisprendimus. Todėl reformacijos tėvas Martynas Liuteris yra pasakęs: „Kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas.“ Regis, nė vienas krikščionis neprieštarautų minčiai, kad jis turi kliautis Dievu. Tik klausimas čia būtų – kokiu Dievu? Yra tikrasis Dievas ir mūsų vaizduotės sukurtasis. Tikrasis Dievas – tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kurį sutinkame Evangelijos žinioje, ir jis visada atviras kiekviename iš mūsų slypinčiam savo vaikui. O mūsų vaizduotės Dievas – tai buhalteris, į storą knygą rašantis mūsų blogus ir gerus darbus, griežtas viršininkas, vis besitaikantis mums skirti nuobaudą, valdovas, vis laukiantis aukų bei duoklių. Šitoks iškreiptas Dievo įvaizdis yra didžiausias gimtosios nuodėmės padarinys mumyse. Tokio Dievo įmanoma tik bijoti, bet ne jį mylėti. Deja, daugybė krikščionių tiki būtent tokiu Dievu, Dievu, kurio iš esmės nėra, nes nėra Viešpaties, griežto tarsi Smetonos laikų tėvas, pikto ir baudžiančio. Ilgainiui toks įsivaizduojamas Dievas darosi atgrasus, nemielas, su juo šiltas ir paprastas santykis neįmanomas. Šis netikras Dievas yra stabas, kurį sunaikinti tegali išlaisvinantis Dievo žodis, tarsi kalavijas įsiskverbiantis į mūsų sielos gelmes ir atskleidžiantis tikrojo Dievo veidą.

5

6

Artuma / 2008 m. balandis

Credo

Žalčio glėbyje Bogdanas KOCANDA OFM Conv.

Egzorcistas tėvas Bogdanas Kocanda OFM Conv. savo tarnystę pradėjo 1999 m. Įkūrė judėjimą „Corda Pia“ ir yra labai vertinamas dvasinis bei rekolekcijų vadovas. Jis yra knygų „Žvelgiant į San Damiano kryžių“, „Kaip padėti kenčiantiems nuo piktųjų dvasių veikimo“ ir daugelio straipsnių autorius. Dalyvauja televizijos ir radijo laidose, veda užsiėmimus Liublino katalikiškajame universitete ir Belsko Bialos teologijos institute.

Naujosios technologijos neapsakomai išplėtė nūdienio žmogaus galimybes daugelyje sričių, tačiau dvasinėje plotmėje jis liko ribotas arba bejėgis.

Taip nutiko todėl, kad žmogus apleido savo dvasinį gyvenimą, atsiduodamas materialiam pasauliui bei kūno malonumams. Kai asmuo rūpinasi vien medžiagine sėkme, sveikata, noru patirti ką nors naujo, neįprasto, sužinoti savo ateitį, išsiaiškinti aplinkybių ir faktų sutapimus, jis, iki šiol tvirtai stovėjęs ant žemės, staiga patenka į kažkokią naują kokybę. Prieš jį atsiveria labai draugiškas pasaulis, kuris traukia, apdovanoja išgijimais, akimirksniu išsprendžiamomis problemomis, išlaisvina nuo kančių. Šis pasaulis žadina susidomėjimą, gundo atsisakyti įprastinio mąstymo ir veiklos. Tikėjimą žmogus gauna kaip dovaną, o čia yra kitaip. Šiame naujame, nepažįstamame pasaulyje išnaudojamas žmogaus polinkis atsiverti tam, kas kitoniška, nežinoma, paremta paslaptingomis žiniomis. Paslapties erdvė visada siūlo daugiau, nei leidžia žmogaus galimybės. Kartais ji susitapatina su asmeniu, laikomu išskirtiniu, turinčiu ypatingų galių, gebančiu valdyti tai, ko nematome, negirdime, nepastebime, negalime išmatuoti ir paliesti.

Mokslų pažanga išties remiasi žmogaus troškimu pažinti. Tačiau tiesa ir tai, jog pernelyg didelis, su mokslu nieko bendro neturintis smalsumas labai pavojingas. Beje, toji paslaptinga erdvė beveik visada pretenduoja į titulą

„mokslinis“. Mat ji siekia tapti patrauklesnė, įtikimesnė ir po išminties uždanga paslėpti savo tikrąjį veidą.

Tuo tarpu to nepažįstamo pasaulio šaltinis yra jėga, gaubiama paslapties šydo. Ši jėga gali iš vienos pusės rodytis kaip kažkas gero, draugiško, naudingo, gundyti savo nuoširdumu, vaisingumu, netikėtais padariniais. Bet tam tikrose situacijose ji įgyja blogio pavidalą, sėja baimę, veda į neviltį, niekina, pavergia, įtraukia ir prieš mūsų norą ima mus valdyti, šeimininkauti mūsų kūne, tapdama didžiule grėsme. Šaltinis visada turi savo pradžią, ištakas. Jos gali būti nepastebimos, nepavojingos, manęs neliečiančios. Neregimas šaltinis nekelia susidomėjimo, neatrodo grėsmingas. Ir daugelis pamiršta, jog tai, kas „nematoma“, nėra tas pats, kas „nesama“. Štai taip, iš šalies stebint, atrodo negatyvioji tikrovė, itin pavojinga nūdieniam žmogui. Ji atneša dvasinę nelaisvę. Kas tai yra?

Paprastai tuos žodžius suprantame kaip nežemiškos, žmogui priešiškos jėgos įvykdytą jo pavergimą. Daugelis bijo jį įvardyti, nors kiekvienoje religijoje jis kaip nors vadinamas. Mes, krikščionys, žinome, jog už tų grėsmingų jėgų paslapties ir šaltinio tūno šėtonas.

Jis vadinamas „pasaulio kunigaikščiu“ (plg. Jn 12, 31) ir naudojasi sau pavaldžiomis galiomis – demonais, panašiai kaip Dievas – angelais. Pagal judaizmo formuluotę tie demonai dažniausiai

Romaninis kolonos kapitelis Šv. Benedikto abatijoje prie Luaros.

XI a., Prancūzija

vadinami „netyrosiomis, piktosiomis dvasiomis“ (plg. Mk 3, 11). Demonologijos mokslas įgalina mus netgi įvardyti atskirus tos nelaisvės laipsnius. Velnio gundomi, demonų įkyriai kamuojami, patenkame į ypač grėsmingą apsėdimą.

Apie tai daug rašoma, todėl smulkiau neaptarsiu įvairių būvių, tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienam dvasiniam pavergimui būdinga versti žmogų atlikti tokius veiksmus, kurie visiškai nesiderina su krikščioniška morale. Šitai daroma stengiantis atplėšti žmogų nuo Dievo meilės.

Kokie keliai veda į tokią vergovę?

Dvasinio gyvenimo mokytojai nurodo keturias pagrindines jos priežastis. Tai nuodėmė, kūno geidulingumas, pasaulio pagundos bei antikrikščioniška filosofija ir Dievo priešas – šėtonas.

Pastarasis mus labiausiai ir domina, nes tik jis moka taip įmantriai manipuliuoti mūsų laisve. Velnias pasinaudoja žmonių lengvatikyste, natūraliais lytiniais potraukiais, ateistine ideologija ir įtraukia juos į maištą prieš Aukščiausiąjį. Demonišku veikimu jis pavergia

Credo žmones, atima jų laisvę. Tačiau į vergiją galima patekti ir savo noru siekiant ryšių su blogio jėgomis. Taip atsitinka, pavyzdžiui, satanistų grupėse ar tampant nuodėmės (ypač lytinių iškrypimų) auka. Dvasinė nelaisvė gali būti ir lengvabūdiškų sąsajų su okultiniais „tarpininkais“ padarinys, t. y. ji gali atsirasti bendraujant su žmonėmis, naudojančiais magiją, buriančiais, iškviečiančiais dvasias arba gydančiais moksliškai nepatikrintais, visuotinai nepriimtais metodais, besiremiančiais neva kosmoso jėgomis, dvasių vadovavimu. Žinovai nurodo ir daugiau būdų, kuriais piktosios dvasios patenka į žmogaus gyvenimą. Vienas iš jų – nepaprastai sutelkti sąmonę, stengiantis pranokti savo galimybes ir tai praktikuojant per transcendentines meditacijas ar jogos užsiėmimus. Antrasis – vartoti narkotikus, piktnaudžiauti alkoholiu, perdozuoti stiprių vaistų.

Demoniškų jėgų domėjimosi objektas yra visas žmogus: jo vidinis ir išorinis pasaulis, vertybių sistema ir viskas, ką suvokiame kaip krikščioniškąją moralę ir meilę Dievui. Norint gyventi susivienijus su Kristumi, reikia saugoti tyrą širdį, elgtis pagal Dievo valią ir Jį mylėti. O tokią būseną galima pasiekti tada, kai tikintysis pradeda dvasinę veiklą, nukreiptą į savo dvasinio gyvenimo plėtotę. Šėtonas stengiasi žmogų išvesti iš kelio. Tam tikslui jis dažnai pasinaudoja žmonių poreikiu kuo nors pasitikėti. Neretai patys savimi abejojame ir stengiamės susirasti vadovą, kuriam patikėtume savo likimą. Kas gi nenori šalia savęs turėti ką nors, kuo galėtų pasikliauti? Piktoji dvasia siunčia pas žmones savo „galios tarpininkus“, ir jie, apsimesdami draugais, suorganizuoja visą moralės ardymo „infrastruktūrą“. Šie „galios dileriai“ yra įvairūs okultistai, satanistai (tarp jų – ir satanistinės muzikos kūrėjai bei atlikėjai), astrologai, pseudoegzorcistai, atkerėtojai, knygų apie blogį autoriai, demoniškų kompiuterinių žaidimų kūrėjai ar pseudodvasios vadovai, mokantys transcendentinių meditacijų, neopagoniškų kultų praktikų, Reiki ar spiritistinių Silvo

metodų. Ar šie žmonės suvokia, kieno instrumentais yra tapę, pasakyti sunku, nes kiekvieną reikia vertinti individualiai. Tačiau jie atveria savo duris ir beldžiasi į mūsiškes, siūlydami „idealią prekę“. „Galios dileriai“ naudoja paprastas tarpasmeninio bendravimo priemones, bet pasiūlo „saugumo garantijas“, „milžinišką naudą“, todėl greit įgyja mokinių, klientų, šalininkų, o patys tampa stabais, dievaičiais, t. y. tais, be kurių gyvenimas netenka prasmės. Taip žmogus įkliūva į spąstus ir tampa vergu.

Demonai naudojasi ir kitu pavojingu būdu – įtraukia žmogų į „tikros laisvės“ vaikymąsi: girdi, tu, žmogau, esi pats sau šeimininkas, todėl gali daryti viską, kas pranoksta tavo galimybes.

Tereikia pacituoti kelias satanistų prielaidas, kad įsitikintume, jog pavojus yra akivaizdus: „šėtonas siūlo toleranciją, o ne susilaikymą; gaivališką gyvenimą, o ne dvasinius polėkius; teisę keršyti, užuot atsukus kitą žandą; daryti visas nuodėmes, nes jos suteikia fizinį, protinį ir jausminį pasitenkinimą. Šėtonas visada buvo geriausias Bažnyčios draugas, nes jo dėka Bažnyčia visais laikais turėjo ką veikti.“ (Cituojama iš: J. J. Steffen, „Satanizmas kaip bėgimas į absurdą“. Krokuva, 1993. P. 102–105) Toji, švelniai tariant, tolerancija yra procedūra, skirta sąmoningai ištrinti atskirties linijoms tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, visa tai atliekant dėl „teisės į tikrą laisvę“. Lengviausiai prie šio „musgaudžio“ prilimpa jauni, ištroškę įspūdžių, balso teisės, savarankiškų sprendimų žmonės ir tie, kuriems laisvė siejasi su nuolatiniu visa ko neigimu. Nuolat sakant „Ne!“ – Dievui, artimui, bažnytinei bendruomenei – netrunka apimti liguista psichikos būsena. Visa neigianti laisvė – tai įkyri laisvė, kuri kada nors paneigia pati save. Tačiau iki tol, kol tai įvyksta, žmogus vergauja.

Vejantis „tikrą“ laisvę ginama tolerancijos teisė. Bet kaip?! Girdi, nesipriešinkime svetimiems veiksmams, nors laikome juos blogais, o visų pirma – nesuderinamais su Dievo teise.

Tai skatina pakantą bet kokiam blogiui,

netgi tokiam, kuris krikščioniui visiškai nepriimtinas. Šio pakantumo ideologai sukūrė psichologinę egotizmo (perdėto savęs vertinimo) teoriją, kuri skelbia: jeigu žmogus nesužadina visų savo galimybių ir nepatenkina visų geidulių, jis gali susirgti neuroze. Šitokia pažiūrų visuma (ją drąsiai galima pavadinti šėtoniška) nuolat ardo religinius ir dvasinius pamatus. Ji skatina žmogų bijoti ir netikėti savimi, Dekalogu ir tyra, gražia meile Dievui bei kitam žmogui. Štai taip jaunuoliams įkalbama, kad beribė laisvė yra kažkas nepaprastai gero. Čia trumpai apžvelgiau svarbiausias blogio jėgų veikimo sritis. Stengiausi nurodyti piktųjų dvasių įtakos vietas, kad nors akimirką susimąstytume apie savo pačių nuostatas. Kviečiu Tave, brangus skaitytojau, dar kartą perskaityti šį tekstą kaip įvadą į gyvenimo peržvalgą, kurią siūlau atlikti taip: pamatyti – įvertinti – veikti; pirmiausia – asmeniškai, paskui šeimoje, o vėliau – maldos grupėje ar tarp draugų. Peržvelgti savo gyvenimą raginčiau šitaip: a) malda kreipkitės į Šventąją Dvasią; b) perskaitykite Šventojo Rašto ištrauką – Mt 18, 6–14; c) galite dar kartą paskaityti šį straipsnį; d) apmąstykite; e) tyloje apžvelkite savo apmąstymo vaisius ir pasvarstykite, apie ką šia tema norėtųsi pasikalbėti su kitais; f) savo įžvalgomis draugiškai pasidalykite su visais grupelės nariais; g) kartu aptarkite dažniausias mintis; h) nuspręskite veikti ir konkrečiai įsipareigokite; i) pabaigoje pasimelskite.

Iš lenkų kalbos vertė Vanda IBIANSKA

7

8

Artuma / 2008 m. balandis

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (IV) Jėzaus Kristaus paaukojimas šventykloje Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie kūdikio Jėzaus paaukojimą Jeruzalės šventykloje skaitome Evangelijos pagal Luką 2-ojo skyriaus 22–40 ištraukoje (taip pat kai kuriose apokrifuose, žr., pvz., Pseudo Mato Evangeliją 15, 1–3). Lk 2, 22–40 tekste galėtume išskirti tris dalis. Pirmoji (22–24 eil.) nurodo apsilankymo šventykloje tikslą. Antroji (25–38 eil.) pasakoja apie Šventosios Šeimos susitikimą su Simeonu (25–35 eil.) ir Ona (36–38 eil.). Trečioji dalis (39–40 eil.) kalba apie Įstatymo numatytų apeigų atlikimą ir sugrįžimą į Galilėjos Nazaretą.

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (2, 22).

Pasibaigus... dienoms – t. y. praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus Kristaus gimimo Judėjos Betliejuje: VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: ‘Kai moteris pastoja ir pagimdo berniuką, ji bus nešvari septynias dienas. Ji bus nešvari, kaip būna nešvari savo mėnesinių metu. Aštuntąją dieną berniuko apyvarpės oda bus apipjaustyta. O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujyje. Nieko, kas šventa, nelies nei į šventovę eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos (Kun 12, 1–4).

Mozės Įstatymo – žydų šventieji raštai buvo skirstomi į tris – Įstatymo (Tora), Pranašų (Nebiim) ir Raštų (Ketubim) – dalis: Daug svarbių tiesų buvo mums perduota per Įstatymą, Pranašus ir vėlesnius autorius (Sir 0, 1); Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44). Pagal judaistinę tradiciją Įstatymas, kurį sudaro Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygos, buvo paties Mozės parašytas: Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1, 45).

Apsivalymo – graikiškame tekste yra „apsivalymo jų“. Kas tie „jie“? Marija ir Juozapas ar Marija ir Jėzus?

Nežinome. Pagal Mozės Įstatymą vaiko gimimas užtraukdavo ritualinį nešvarumą vien tik jo motinai. Ri-

tualinio nešvarumo neturėtume suprasti kaip moralinio nusižengimo, t. y. nuodėmės. Tai išorinis susitepimas (pvz., prisilietimas prie lavono etc.), už kurį žmogus būdavo ekskomunikuojamas – išskiriamas iš normalaus socialinio ir religinio gyvenimo (plačiau apie ritualinį nešvarumą žr. Kun 11–16 skyrius).

Nunešė kūdikį... paaukoti Viešpačiui – Įstatymas Išėjimo įvykiui prisiminti reikalavo pirmagimių paaukojimo Viešpačiui Dievui: VIEŠPATS Mozei kalbėjo: „Pašvęsk man visus pirmagimius! Kas tik tarp izraeliečių pirmasis atveria motinos gimdą, žmogaus ar gyvulio vaikas, tas yra mano.“ <...> tu atskirsi VIEŠPAČIUI visa, kas pirmąkart atveria motinos gimdą. Visi jūsų vyriškosios lyties galvijų pirmagimiai priklausys VIEŠPAČIUI (Iš 13, 1. 12). Paaukotą pirmagimį reikėjo išpirkti: Todėl aš ir paaukoju VIEŠPAČIUI visa, kas yra vyriškosios lyties ir pirmąkart atveria motinos gimdą, ir todėl aš išperku savo pirmagimį sūnų (Iš 13, 15). Skaičių knyga (18, 16) pateikia išpirkimo kainą: penki sidabriniai šekeliai pagal šventovės šekelį, – tai yra dvidešimt gerų.

Kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui (2, 23). Iš tikrųjų Lukas ne cituoja, o tiktai daro aliuziją į Iš 13, 1. 12 tekstą.

Ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus (2, 24). Ir duoti auką – už apsivalymą po gimdymo. Porą purplelių – tai yra beturčių auka: O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jos labui, ir ji bus švari (Kun 12, 8). Vadinasi, Šventoji Šeima negyveno prabangiai.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo (2, 25).

Vardu Simeonas – hebr. vardas reiškia „girdėti“.

Teisus ir dievobaimingas – Lukas išvardija pagrindines Simeono savybės: teisumą (žmonių atžvilgiu) ir pamaldumą (Dievo atžvilgiu). Nėra tikro teisumo be

Credo pamaldumo, o pamaldumo be teisumo. Izraelio paguodos – vienas iš daugelių kristologinių Jėzaus titulų.

Lk 2, 29–32 – tai Simeono giesmė (žinoma Nunc dimittis vardu ir kalbama Dievo tautos liturginių valandų – Naktinės – metu); ji sulėtina pasakojimo eigą; Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis neatskleidžia papasakotų įvykių tikrąją prasmę; apreiškia mirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją (2, 26). ŠvenJėzaus Kristaus asmenį; šlovina Viešpatį Dievą. tosios Dvasios apreikšta – trečiojo Švč. Trejybės Asmens Valdove – gr. despotes išreiškia Dievo kaip vienvaldžio sklaida pasaulyje įvyko gerokai anksčiau, dar iki Sekminių visatos ir žmonių valdovo idėją, kuriam valdyti reiškia dienos (žr. Apd 2). Nemirsiąs – pažodžiui „nepamatyti tarnauti. Tarnui ramiai iškeliauti – Simeonas jaučiasi ramirties“. Šis hebraizmas galėtų išreikšti žmogiškos dvasios mus dėl judaizmo ir išrinktosios tautos tolesnio likimo. nemarumo idėją. Viešpaties Mesiją – t. y. tikrąjį, nes buvo Akys išvydo... išgelbėjimą – čia vietoj asmeninio Mesibesidedančių mesijais, Dievo siųstą Pateptąjį-Mesiją. jo titulo turime neasmeninį daiktavardį „išgelbėjimas“ (gr. soterion): išvydo išgelbėjimą – t. y. Mesiją. Gyvenime po gyvenimo mums yra pažadėtas palaimintasis Dievo veido regėjimas. Visų tautų akivaizdoje – Jėzus Pateptasis-Mesijas yra visų žmonių gelbėtojas. Šviesą... apšviesti – šviesa yra dieviškojo žodžio/mokymo simbolis: Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui (Ps 119, 105).

Mokymas bus viena iš pagrindinių Mesijo funkcijų: Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“.

Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, Jėzaus paaukojimas šventykloje. Miniatiūra iš Ingeborgos psalmyno. XII a. pab., Prancūzija nes tam esu atėjęs“ (Mk 1, 35–38). Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į Šviesą pagonims apšviesti – primena pranašo Izaijo žošventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pa- džius: Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, sielgtų, kaip Įstatymas reikalauja (2, 27). Be Švento- paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau tave ir padariau sios Dvasios aktyvaus dalyvavimo Simeonas negalėtų tave Tautos sandora, Tautų šviesa... (42, 6). Tai yra pirmosios kenčiančio Viešpaties tarno giesmės fragmentas atpažinti Jėzaus kaip Dievo Pateptojo. (plg. Iz 42, 1–4). Dievo Mesijas bus kančios vyras. TaSimeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė vosios Izraelio tautos garbę – judaizmas, pripažindamas (2, 28). Paėmė į rankas – šitas Simeono veiksmas man Jėzų esant tikruoju Dievo Mesiju, niekuo nerizikuoja. primena Jokūbo ir Juozapo susitikimą ir apsikabinimą: Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo Juozapas įsakė pakinkyti jo vežimą ir nuvyko į Gošeną pasitikti savo tėvo. Vos tik pamatęs jį prieš save, jis puolė apie jį kalbama (2, 33). Kūdikio tėvas – Juozapas nejam ant kaklo ir jį apsikabinęs ilgai verkė. O Izraelis sakė buvo tikrasis Jėzaus tėvas (žr. Mt 1, 20; Lk 1, 36).

Juozapui: „Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs, kad tu O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Madar gyvas“ (Pr 46, 29–30). Patriarchas Jokūbas/Izrae- rijai: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui lis buvo Juozapo tėvas. Jam pasenus padėtis pasikeitė. ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas (2, 34).

Juozapas tapo savo tėvo tėvas. Simeonas yra Senojo Tes- Jėzaus asmeniui neliks abejingų. Vienų jis bus dietamento personifikacija. Senasis Testamentas parengė vinamas, kitų išjuokiamas. Jį įtikėjusieji kurs meilės dirvą Naujajam Testamentui, o šis atgaivino Senąjį. civilizaciją, neįtikėjusieji – mirties kultūrą.

Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę (2, 29–32).

Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys (2, 35). Kalavijas simbolizuoja kančią. Marija – Viešpaties tarnaitė taps Sopulingąja Motina (lot. Mater Dolorosa). Tačiau kalavijas yra ir dieviškojo žodžio simbolis: Dešinėje rankoje jis

9

10

Artuma / 2008 m. balandis

Credo laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas... (Apr 1, 16). Marija-Motina turės tapti Marija-Mokine. Tai bus skausmingas procesas.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru (2, 36). Pranašė – lietuviškas žodis, kilęs iš graikiško prophetes, kuris savo ruožtu kildinamas iš veiksmažodžio propheteuo ir reiškia: 1) „kalbėti prieš ką nors“, 2) „kalbėti kieno nors vardu“, 3) „pranašauti ateitį“. Ona – hebr. Hanna reiškia „malonėmis apdovanotoji“, „malonė“. Fanuelio duktė – Fanuelis yra gr. ir hebr. žodžio Pnuel („Dievo veidas“) forma. Iš Asero giminės – Aseras (hebr. Ašer – „laimingas“) buvo patriarcho Jokūbo ir Zilpos sūnus (plg. Pr 30, 12–13).

O paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis (2, 37). Našlaudama – Onos vyras mirė, kai jai buvo apie 20 metų (12 + 7). Nors buvo jauna, vis dėlto pakartotinai neištekėjo. Žydai tokį elgesį laikė didele

dorybe. Vadinasi, ir jos vedybos buvo iš meilės. Tarnaudama... dienas ir naktis – šis apibūdinimas išreiškia pastovumo ir visuotinumo idėjas. Dievas sukūrė dangų ir žemę, t. y. viską.

Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo (2, 38). Jeruzalės išvadavimo – Jeruzalė minima vietoj Izraelio (lot. pars pro toto). Žydai laukė mesijo politiko ir karvedžio, kuris galėtų juos išvaduoti iš romėnų okupacijos.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą (2, 39).

Atlikę visa – Lukas pabrėžia tobulą Šventosios Šeimos paklusnumą ritualiniams Senojo Testamento reikalavimams. Sinagogos ir Bažnyčios atskyrimas įvyko tiktai I a. pabaigoje.

Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo (2, 40). Jėzus Kristus buvo tikras žmogus.

„Nežinau, kada bažnyčioje klauptis, stotis, sėstis...“ Kun. Juozas FAKĖJAVAS „Ačiū, kunige, kad pasakėte, kada klauptis, atsistoti, atsisėsti...“ Štai tokius arba panašius padėkos žodžius teko išgirsti ne vieną kartą išėjus po šv. Mišių, pačiam vadovavus Eucharistijos šventimo liturgijai. Nemažai katalikų pasauliečių nori (ar norėtų, tik nedrįsta garsiai pasakyti) ne vien žinoti, kada ir kokios liturginės elgsenos reikėtų laikytis, bet suprasti jos prasmę ir vertę asmeniniam tikėjimui bei visai tuo laiku susirinkusiai bendruomenei. Todėl pasidalysiu keliomis įžvalgomis, pamąstymais apie mūsų sąmoningą dalyvavimą įvairiose liturginėse apeigose, išreiškiant jas savo kūno laikysena. Tuo labiau kad Vatikano II Susirinkimas sako: „Siekiant aktyvaus dalyvavimo [liturgijoje], tebūnie skatinami žmonių <...> veiksmai arba gestai ir kūno laikysena“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 30).

Tad ir aptarkime tuos veiksmus, kurie būdingi visai mūsų,ypač Eucharistijos šventimo, liturgijai.

Sėdėjimas yra ramybės, susikaupimo, klausymo, mąstymo ir maldos laikysena ir drauge asmens, kuris moko bei vadovauja, kūno padėtis. Vyskupas, sėdėdamas katedroje (soste), vadovauja ir kalba.

Sėdėti reikia ne susmukus, bet tiesiai, kojos turi būti suglaustos, nugara tiesi, galva pakelta, rankos tvarkingai padėtos ant kelių arba sudėtos maldai.

Sėdima per skaitinius ir homiliją (pamokslą), aukų ruošimą, po Komunijos priėmimo.

Stovėjimas prigimtine ir įprasta prasme yra pagarbos ženklas: žmonės atsistoja, norėdami pagerbti kokį nors asmenį. Stovėjimas buvo įprasta žydų maldos padėtis, taip pat ankstyvųjų krikščionių laikysena meldžiantis. Tai ir išskirtinė velykinė laikysena: mes drauge su Kristumi esame Prisikėlimo žmonės. Pirmieji krikščionys netgi visą Velykų laikotarpį – nuo Velykų

Credo sekmadienio iki Sekminių – melsdavosi tik stovėdami. ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju; taip pat eiStovėjimas – tai žmogaus, klausančio savo šeimininko nant pro altorių, kai pagarbinimui ir adoracijai išstatyir pasirengusio vykdyti jo valią, laikysena: Dievas kal- tas Švč. Sakramentas. ba liturgijoje ir nori, kad mes Jo žodžius įprasmintume Noriu atkreipti tikinčiųjų dėmesį, kad dažnai susavo gyvenime. Šitaip elgiasi Dievo tautos žmonės, lau- maišomas klūpėjimas ant dviejų kelių ir priklaupimas kiantys Kristaus žadėto palaiminto perkeitimo – Dievo ant vieno kelio Eucharistijos šventimo metu per konseSūnaus akivaizdoje jie lieka stovėti, nes jiems nebaisus kraciją (tai dažniausiai daro vyrai): konsekracijos metu reikia ne priklaupti tik vienu Jo teismas. keliu, bet atsiklaupti abiem Stovėdami kojas laikome pečių plotyje, svoris vienodai tenka keliais. abiem kojoms, nugara tiesi, galva Nusilenkimas arba galvos pakelta, rankos suneriamos virš palenkimas – tai pagarbos juosmens. ženklas: žmogus lenkiasi prieš Stovima nuo Mišių pradžios aukštesnįjį, būtent liturgijoje – prieš Dievą. iki pirmojo skaitinio, per Evangeliją, per tikėjimo išpažinimą Nusilenkiame taip, kad ir visuotinę maldą, per Eucharankomis pasiektume kelius. ristijos maldą, kalbant „Tėve Šis liturginis gestas atliekamas, kai švenčiant Euchamūsų“, Komunijos maldą ir per ristiją ar kuriuo nors kitu palaiminimą. metu reikia pereiti iš vienos Ėjimas reiškia, kad esame bažnyčios pusės į kitą. Praeikelyje pas Tėvą, einame Jo link, damas pro altorių kunigas ar kad Jį sutiktume ir su Juo susitiktume. Šioje žemėje keliaujaeilinis tikintysis pagarbiai nume kartu su Dievu. Kai įžangos silenkia prieš jį, simbolizuojantį Kristų, kuris yra ir auka, apeigose pradedant iškilmingą ir altorius. Galva nulenkiama, Eucharistijos šventimo liturgiją kai Eucharistijos pabaigoje nešamas kryžius arba Šventojo Gintaro Česonio nuotrauka kunigas laimina stovinčius Rašto knyga, suprantame, kad žmones. Taip išreiškiama, jog pats Kristus – Dievo Sūsekame Kristų, kad Jis mums vadovauja.

Eiti reikia neskubant, bet ir ne per lėtai; nuolat ste- nus mus kiekvieną asmeniškai siunčia į pasaulį nešti Jo bėti kitus, visuomet lygiuotis į šalia ir priekyje einan- Gerosios Naujienos. čius žmones.

Ramybės palinkėjimas yra pasisveikinimas linkint Einama Atnašų ir Komunijos procesijose, taip Kristaus ramybės. pat Eucharistinėje procesijoje su Švč. Sakramentu Apsikabinama arba paspaudžiama ranka žvelgiant monstrancijoje. į akis. Plaštaka neturi būti suglebusi ar spaudžiama Klūpėjimas išreiškia nuolankų nusižeminimą. Mes per stipriai. pripažįstame Dievo didybę ir savo žmogišką silpnumą Ramybės palinkėjimu rengiamasi Komunijai. Mūsų šalyje dar bijoma linkint ramybės ištiesti ranką ne bei nuodėmingumą.

Keliai laikomi suglausti, nugara tiesi, galva pakelta, tik nepažįstamiems, bet ir savo šeimos nariams arba giminaičiams, kurie dalyvauja Eucharistijos šventime rankos sunertos virš juosmens.

Klūpint meldžiamasi pasninko, liūdesio, nusiže- arba švenčiant kitus sakramentus. Betgi mūsų atviminimo ir atgailos dienomis. Šv. Mišiose – per Pasku- ras priėjimas, šilta šypsena ir tariami žodžiai: „Ramytinės vakarienės atpasakojimą, taip pat adoruojant bė tau/jums“ gal bus labai svarbūs kitam žmogui – jį Švč. Sakramentą. sustiprins, padės žvelgti į pasaulį vilties žvilgsniu. Tad Priklaupimas yra nuolankumo ir pagarbos Die- būkime drąsūs linkėdami vienas kitam ramybės, nes vui ženklas.

Dievas mums kalba per šalia esančius asmenis. Labai Kojos laikomos suglaustos, dešinysis kelis sulenkia- artimi žmonės, dalyvaudami liturgijoje, pasak apaštalo mas ir juo paliečiama žemė šalia kairiojo kulno, nugara Pauliaus, gali vienas kitą sveikinti ramybės pabučiavimu ir apkabinimu. Tai dar artimesnis dvasinis ryšys su kiek įmanoma išlieka tiesi.

Priklaupiama įėjus į bažnyčią prieš tabernakulį, mums brangiais žmonėmis. kuriame yra Švč. Sakramentas, einant prieš altorių, kai švenčiama Eucharistijos liturgija ir konsekruoti duona

11

12

Artuma / 2008 m. balandis

Credo

Klausimai ganytojams Mano vaikui šešeri. Nuo pat mažų dienų jį veduosi į bažnyčią. Tačiau vaikas visada Mišiose užmiega, ir tada man būna kažkaip nejauku. Ką patartumėte daryti – ir toliau vestis vaikutį į bažnyčią ar laukti, kol jis paūgės? Gabija

Nieko blogo, kad vaikas užmiega.

Būtų kiek blogiau, jeigu jis bėgiotų po bažnyčią ir trukdytų kitiems melstis.

Eikite su vaikeliu į bažnyčią, ir Dievas tikrai laimins Jus ir vaikelį.

Rengiamės vestuvėms. Ar vienas iš mūsų bažnytinės santuokos liudininkų gali būti ne katalikas? Aušvydas

Dėl santuokos liudininkų nėra jokių konkrečių nuorodų. Santuokos liudininkas turi būti veiksnus žmogus, galintis paliudyti tai, kas vyksta. Kita vertus, ši nuostata jau savaime nurodo, kad reiktų rinktis tikintį žmogų, kuris suvoktų ir Bažnyčios vardu jam duodamus įsipareigojimus, tačiau to griežtai nereikalaujama.

Planuojame susižadėti bažnyčioje.

Kaip tai vyksta? Ar atsinešti dokumentus? Gal pašventinami žiedai?

Modestas ir Vita

Kreipkitės į parapijos kleboną, ir jis paaiškins sužieduotuvių ceremoniją. Ji labai nesudėtinga. Pagal vietos papročius gali būti apsikeičiama žiedais.

Mūsų klebonas pasakė, kad jeigu į Mišias nors truputį pavėluojama, tuomet laikoma, kad Mišios neišklausytos. O buvęs klebonas sakydavo, jog jeigu suspėji iki aukojimo ir išeini gavęs palaiminimą, Mišios laikomos išklausytomis. Sekmadienį Mišios būna tik 10 val., o mes esam ūkininkai ir jei dar iki to laiko kaip nors ir suspėtume nudirbt ryto darbus, tai pieno surinkėjai pagal savo grafiką atvažiuoja apie 10 val., tad labai dažnai

tenka į Mišias pavėluoti 5 ar 10 min.

Tai negi veltui važiuojame į bažnyčią? Kazimieras V.

Mišių pradžioje esanti Dievo žodžio liturgija taip pat svarbi, tačiau tikrai ne veltui važiuojate į Mišias, net jei šiek tiek ir pavėluojate. Dievo palaimos Jums.

Ar galioja bažnytinė santuoka, kai katalikų bažnyčioje buvo sutuokti moteris, kuri prieš tai jau buvo sudariusi bažnytinę santuoką, ir vyras, kuris nėra pakrikštytas? Ar reikalinga dar kreiptis dėl tokios santuokos anuliavimo? M. K.

Jūsų minimu atveju santuoka nėra įvykusi. Jos nėra dėl dviejų priežasčių: 1. Santuoka negalioja, kai yra galiojanti prieš tai sudaryta bažnytinė santuoka (kan. 1085 par. 1); 2. Santuoka negalioja, kuomet tuokiasi katalikas/ė su nekrikštytu asmeniu (kan. 1086 par. 1), tam neturėdami vyskupo dispensos (kuria galima panaikinti kan. 1086, bet ne kan. 1085 par. 1 draudimą). Kadangi Jūsų minima santuoka yra negaliojanti, nereikia jokio atskiro Bažnyčios sprendimo tam patvirtinti. Žinoma, nedera užmiršti, kad visi kiti su tokia santuoka susiję klausimai – vaikai (jei jų yra), turtas, būstas – turi būti labai atidžiai išnagrinėti. Nors santuoka ir yra negaliojanti, negalima sau leisti išsiskirti, tarsi gyvenime nieko nebūtų įvykę…

Už kokius nuopelnus suteikiamas monsinjoro laipsnis? Teresė

Čia kalbama ne tiek apie laipsnius, kiek apie garbės titulus. Vyskupo prašymu juos suteikia Šventasis Sostas. Nėra tiksliai apibrėžta, už ką būtent suteikiami tokie titulai. Žinoma, jais pagerbiami tik pavyzdingai gyvenantys ir dirbantys dvasininkai. Vyskupai prašo tokių titulų arba kunigams, kurie su dideliu atsidavimu darbuojasi pastoracinėje veikloje, arba savo artimiausiems bendradarbiams (pvz.,

generalvikarui, seminarijos rektoriui).

Pagrindiniai Šventojo Sosto teikiami titulai yra trys: Jo Šventenybės kapelionas (Lietuvoje įprastai vadinamas tiesiog monsinjoru), Jo Šventenybės garbės prelatas ir apaštalinis protonotaras (neįeinantis į popiežiaus dokumentus tvirtinančių notarų skaičių).

Pirmasis yra žemiausio laipsnio ir gali būti teikiamas tik kunigams nuo 35 m. amžiaus. Garbės prelato titulas teikiamas tik monsinjorams (arba išskirtinai, pvz., generalvikarams) nuo 45-erių.

Aukščiausias titulas – apaštalinio protonotaro (tik nuo 55 m.). Kuo aukštesnio laipsnio titulo prašoma, tuo pagrįstesnė turi būti vyskupo argumentacija.

Norim krikštyti vyro sūnų iš pirmosios santuokos. Berniukui dabar aštuoneri metai, pastaruosius penkerius jis gyvena su tėvu. Ar reikalingas vaiko mamos sutikimas? Su ja mažai bendraujama. Kristina ir Vladas

Norint krikštyti vaiką, užtenka ir vieno iš tėvų sutikimo (šiuo atveju – jo tėvo; Kan. 868). Žinoma, teikiant tokį svarbų sakramentą būtų geriau, kad ir vaiko mamai, jei įmanoma, būtų bent jau pranešta (pabrėžtina: jeigu tai įmanoma padaryti atsižvelgiant į visą situaciją). Be to, neužmirškite, kad šiam žingsniui nors minimaliai turėtų pasirengti ir berniukas. Juk aštuonerių metų vaikas – jau turintis savo mąstymą asmuo, kuriam svarbu bent truputį suvokti, kam reikalingas Krikštas, ir kad jo protas bei valia norėtų gauti šį sakramentą. Žinoma, dar negalima reikalauti tokio pat pasirengimo, koks reikalingas Pirmajai Komunijai priimti, bet tam tikro suvokimo jam jau reikia. Dėl to tarkitės su savo klebonu ar jį pavaduojančiu kunigu.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Lietuva Didžiąją savaitę paskelbtame LVK pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kreipimesi į prekybos centrų savininkus pabrėžiama, kad parduotuvių darbas Velykų sekmadienį yra nederamas. „Bažnyčia niekada nėra smerkusi verslumo ir pastangų gauti pelno, kuris motyvuoja ekonominę veiklą. Tačiau sveikai, gyvybingai visuomenei ne mažiau svarbūs tie dalykai, kurių dėka saugomas asmens orumas, išlaikomas tradicijų tęstinumas, įtvirtinamas socialinis solidarumas“, – rašoma dokumente. Jame taip pat apeliuojama į vartotojų sąžinę, raginant „suvokti, kad iš prekybos įmonių darbuotojų šventę atima ne tik darbdaviai, bet ir kiekvienas, tomis dienomis atėjęs į parduotuvę.“ Nors Kovo 11-oji nėra bažnytinė šventė, Bažnyčia visus ragina į nepriklausomybę pažvelgti kaip į Dievo dovaną. Arkivysk. S. Tamkevičius savo homilijoje pažymėjo, kad paprastai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą švenčiame per gavėnią, ir tai „labai reikšmingas sutapimas, nes gavėnia atsako į pagrindinį žmogaus būties klausimą: ką turime daryti, kad būtume laisvi ir dvasiškai prisikėlę“. Pasak ganytojo, Kovo 11-oji kviečia mus patikėti vedančia Dievo ranka, ryžtantis gyvenimą tvarkyti pagal Dekalogą. Žmonės, gyvenantys pagal Dievo įsakymus, negali būti nei pesimistai, nei pavergiami.

Prof. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Kovo 11-osios minėjime, nurodė vilties ženklus, tarp jų – neseniai vykusius gražiausio lietuviško žodžio rinkimus. Gražiausiais išrinkti trys, ir, Europos Parlamento nario nuomone, juos galima suvokti kaip savotišką maldą: „Ačiū Tau už Lietuvą, mamą ir laisvę. Belieka tas dovanas apginti.“ Kovo 11-osios minėjimo atgarsius apkartino žinia apie poros šimtų as-

menų, skandavusių žydus ir rusus niekinančius šūkius, eiseną su trispalvėmis ir nacistine simbolika.

Vilniuje Kaziuko mugę pradėjo teatralizuota eisena, vaizdžiai atskleidusi „etnografinį“ šios tradicijos interpretavimą, paliekant nuošaly krikščioniškąją šventojo karalaičio žinią. Eisenos priekyje apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ nešė senovės lietuvių meistrų amatininkų dievaitį Kalvelį… Šventojo Kazimiero dieną Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedroje atidaryta nauja auditorija, dedikuota Jono Pauliaus II garbei.

Lietuvos globėjas paminėtas ir Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje. Pasak pranešėjo filosofo Vytauto Ališausko, reikia laiko, vidinio dvasinio atsitiesimo, kad šv. Kazimieras iš tiesų atgimtų lietuvio širdyje. Šv. Kazimiero iškilmių dieną paskelbtas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio dekretas, kuriuo ganytojas vyskupijoje 2008-uosius skelbia Dievo Motinos Marijos metais.

Karalaičio Kazimiero 550-osioms gimimo metinėms išleista sidabrinė proginė moneta – dėkingumo ženklas, primenantis visuomenei šventojo Lietuvos globėjo asmenybę.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas paskelbė ganytojišką laišką „Apie blaivybę“ ir sakė rašąs jį „su dideliu rūpesčiu ir skaudama širdimi apie baisią tragediją – girtuoklystę, slegiančią Lietuvą“ bei kviečiąs „gelbėtis iš jos, o svarbiausia – prašyti Dievo pagalbos“.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis kovo pradžioje paskelbtame interviu įspėjo apie tautą ištikusią dvasinę krizę. Komentuodamas Seime svarstomą Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą ganytojas apgai-

lestavo, kad juo sukelta daug sąmyšio, isterijos, supriešintos atskiros žmonių grupės. Jis kvietė remtis Vokietijos ir Italijos pavyzdžiais, kai prieš apsisprendžiant daryti abortą įpareigojama konsultacijoms, bei ragino nepamiršti vaiko teisės į gyvybę. Žiniasklaidoje nestigo demagogijos abortų tema, tačiau būta ir nuoširdaus, pagarbaus nuomonių reiškimo pavyzdžių.

Atsiliepdamas į Vatikano Dvasininkijos kongregacijos siūlomas iniciatyvas, kard. A. J. Bačkis paragino kunigus rengti adoracijas ir kviesti tikinčiuosius melstis už juos. Jis siūlė, kad parapijoje esančios maldos grupės pasirinktų kokį nors kunigą ir už jį nuolat melstųsi.

Kovo pradžioje Kauno arkivyskupo dekretu oficialiai paskelbta apie naujos Šv. apaštalo Jono parapijos įsteigimą Jonavoje. Būsimų Dievo namų vietą miesto Virbalų rajone ženklina pernai vasarą per dekanato Eucharistinį kongresą pastatytas kryžius.

Kovo 8-ąją įdomiai įprasmino Katalikų evangelizacijos centras, į konferenciją „Susivaldymas – iššūkis ir gyvenimo būdas“ sukviesdamas Lietuvos vyrus.

Beje, „Bernardinų“ apžvalgininkas Valdas Kilpys taikliai apibūdino, kad ši diena seniai prarado savo revoliucingumą: dabartiniame pasaulyje revoliucinga gyventi šeimoje, o vyrų pareiga – pasistengti, kad moterims netektų kloti asfalto ar remontuoti troleibusų.

Lietuvos Caritas inicijavo seminarų ciklą, kuriuo siekiama ugdyti piliečių jautrumą socialiniams klausimams perteikiant Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą ir supažindinant su juo visuomenę.

Ankstyvos mylimų scenos žmonių mirtys priešvelykines dienas paženklino dėkingumo ir susikaupimo nuotaika.

13

14

Artuma / 2008 m. balandis

Kronika Visuotinė Bažnyčia Kovo 14 d. mirė Chiara Lubich, tarptautinio krikščioniškojo gyvenimo židinių judėjimo, paprastai vadinamo fokoliarais (it. focolare – židinys), įkūrėja. Dabar beveik pusantro šimto tūkstančių narių ir beveik milijoną rėmėjų bei bendradarbių kone visame pasaulyje turintis tarptautinis judėjimas prasidėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šiaurės Italijos Trento mieste. Nežinia, ar tai tik šiaip sutapimas, ar „laiko ženklas“, kad fokoliarų judėjimas kilo tame pačiame mieste, lotyniškai vadintame Tridentu, kur keturiais šimtmečiais anksčiau prasidėjo didžioji katalikybės reforma – kelis dešimtmečius trukęs Visuotinis susirinkimas, suteikęs Bažnyčiai tą institucinį ir liturginį pavidalą, kurį tik prieš keturis dešimtmečius kiek pakoregavo Vatikano II Susirinkimas.

Vienas regimiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių buvo didesnės atsakomybės už evangelizavimo darbą suteikimas katalikams pasauliečiams. Ir iš tiesų septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado dauguma dabartinių naujų judėjimų, įkūnijančių tą pašaukimų ir tarnysčių įvairovę, kurią pabrėžė Susirinkimas. Vis dėlto šiuolaikinio katalikų pasauliečių veikimo šaknys siekia giliau – XIX a. antrąją pusę ir ypač Leono XIII laikus, kai popiežiaus skatinami pasauliečiai pradėjo aktyviau veikti tada sparčiai kitusiose darbo, ekonomikos, politikos ir kultūros srityse. Būtent tuo laiku gimė Katalikų akcija – viena svarbiausių pasauliečių veikimo formų dar iki Vatikano II Susirinkimo. Šiam judėjimui nuo pat paauglystės priklausė ir Chiara Lubich. Devyniolikmetė dalyvavo 1939aisiais Lorete vykusiame italų Katalikų akcijos jaunimo suvažiavime.

Tačiau tikroji Ch. Lubich charizma atsiskleidė karo pabaigoje, britų ir amerikiečių lėktuvų bombarduojamame Trento mieste. Naujojo judėjimo pradžia laikoma 1943 m. gruodžio 7-oji. Tą dieną Trento kapucinų bažnyčioje Chiara išgyveno ypatingą dvasinę patirtį, nauja vaga pakreipusią jos gyvenimą: „Viskas griūva; viskas laikina ir netvirta; viskas tuštybė.

Tik Dievas išlieka.“ Maldos tyloje ištar-

ti žodžiai tarsi tapo prasidedančio naujo judėjimo įžadu. Vos tik mieste pasigirsdavo bombardavimą skelbiančios sirenos, Chiara į slėptuvę bėgdavo nusitvėrusi Šventojo Rašto knygą. „Prašykite ir gausite. Duokite ir jums bus duota“ – šitie Kristaus žodžiai ne tik guodžia, bet pirmiausia įpareigoja. Jie turi būti krikščionio gyvenimo taisyklė. Slėptuvėse Chiara sutiko pirmąsias beužsimezgančio sąjūdžio bendražyges. Sutiko ir žmonių, kuriems reikėjo atjautos ir pagalbos, kaip antai iš sielvarto išprotėjusią moterį, nes keturi jos vaikai žuvo subombarduotame name; taip pat daugybę kitų karo suluošintų ir viską praradusių asmenų.

Ch. Lubich biografai mėgsta kartoti tada nutikusią kone anekdotinę situaciją, kuri savo stulbinamu paprastumu dar labiau sustiprino jaunos merginos pasiryžimą. Chiarą sutikęs vargšas prašė: „Man reikia batų, 42 numerio.“ Užėjusi į tą pačią kapucinų bažnytėlę Chiara meldė: „Viešpatie, parūpink man 42 dydžio batus“ ir vos tik žengusi pro bažnyčios duris sutiko moterį, kuri jai padavė ryšulėlį: „Imk, Chiara, čia tavo globotiniams.“ Jame buvo padėvėti 42 dydžio batai...

Kai jau po karo Chiara sumanė spontaniškai kilusiam sąjūdžiui suteikti tam tikrą formalų pavidalą ir dėl to kreipėsi į Trento arkivyskupą, tuometinis ganytojas Carlo De Ferrari nė kiek neabejodamas pasakė: „Aš čia aiškiai matau Dievo pirštą.“ Ch. Lubich vadovaujamas judėjimas sparčiai plito pirmiausia iš karo

griuvėsių kylančioje Italijoje. Ilgainiui atsirado bendraminčių ir kitose šalyse.

Lemtinga paskata judėjimui suklestėti ir plėstis buvo Vatikano II Susirinkimo raginimas pasauliečiams imtis atsakomybės už Bažnyčią. Jo paskatinti fokoliarai pradėjo megzti ryšius su kitų konfesijų krikščionimis, su kitų tikybų išpažinėjais, pirmiausia su krikščionims artimiausiais žydais, ir su budistais, kuriuos su krikščionybe sieja panašus askezės idealas.

Tačiau svarbiausia fokoliarų judėjimo veikla vykdoma pačios Katalikų Bažnyčios viduje. Bene labiausiai pranašiška Ch. Lubich įžvalga buvo suvokimas, kad dabartinis Bažnyčios gyvenimo metas, gavęs naujojo evangelizavimo laikų vardą, daugybe bruožų panašus į pirmojo evangelizavimo epochą. Tada maži tikinčiųjų židiniai kūrėsi pagoniškoje aplinkoje ir iš jų spinduliavo Evangelijos šviesa, ilgainiui persmelkusi visą visuomenę. Chiaros Lubich suburti krikščioniški židiniai (fokoliarai) stengiasi tą patį daryti šiandieninėje atmintį praradusioje pokrikščioniškoje visuomenėje.

Paminėję Ch. Lubich, trumpai prisiminkime ir kelis kitus iškilius šiuolaikinės Bažnyčios žmones, grįžusius į Tėvo namus prieš Velykas. Kovo 14-ąją Irake surastas kankinio, vasario 29 d. pagrobto Musulo chaldėjų arkivyskupo Pauloso Faraj Rahho kūnas. Kovo 6 d. Ganoje mirė Tamalės arkivyskupas emeritas kardinolas Peteris Poreku Dery, garsus Afrikos ganytojas, taip pat ir kompozitorius, kūręs liturginę muziką afrikietiškais tradiciniais motyvais.

Mėnesiu anksčiau mirė Maltos ordino Didysis Magistras Andrew Bertie, vadovavęs vieninteliam riterių ir vienuolių labdarių tradiciją iki mūsų dienų išsaugojusiam kryžiuočių ordinui. Šitos keturios asmenybės labai vaizdžiai byloja apie Bažnyčios universalumo horizontą, kuriame matome ir dabar vykdomą pranašišką Bažnyčios narių pašaukimą skaityti sparčiai kintančius laiko ženklus, ir kraują liejančią Bažnyčią, ir misijas, ir iki mūsų dienų išsaugotą tūkstantmetę Tradiciją.

Juozas LATVIS, Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Jėzaus testamentas: „...tegul visi bus viena!“ In memoriam Chiarai Lubich

Prieš pat Velykas pasaulis atsisveikino su Chiara Lubich (Kiara Liubich; 1920– 2008), fokoliarų judėjimo įkūrėja, daug prisidėjusia prie krikščionių vienybės siekio.

Fokoliarų judėjimas (oficialus pavadinimas – „Opera di Maria“ – „Marijos veikimas“) yra viena didžiausių katalikų pasauliečių organizacijų, kuri skleidžia krikščioniškąsias vertybes ne tik tarp katalikų, bet ir propaguodama ekumeninį bei tarpreliginį dialogą palaiko ryšius su religinių įsitikinimų neturinčiais žmonėmis. Judėjimas gyvuoja 182 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Skaitytojams pateikiame Ch. Lubich 1959 m. parašytas įžvalgas apie Jono evangelijos 17 skyrių – Jėzaus testamentą, kuris tapo jos charizmos centru.

„Tėve, atėjo valanda!“ (Jn 17) – tokiais žodžiais prasideda ilga Jėzaus malda, kuria Jis, rengdamasis pasitikti mirtį, kreipiasi į Tėvą. Ši malda išties unikali. Vien Tėvas ją visiškai suprato, ir vis dėlto šiuos žodžius Jėzus ištarė garsiai – gal tam, kad ir mus pasiektų šios melodijos aidas?

1943-ieji metai. Nežinia kodėl, bet vos ne kas vakarą pirmosios fokoliarės, ieškančios Dievo meilės, susirinkusios žvakės šviesoje, nes dažnai trūkdavo elektros, skaitydavo šią ištrauką.

Tai – didžioji krikščionio chartija.

Joms lig tol nesuprantami žodžiai suspindi tarsi žvaigždės nakty: karo meto nakty.

Jėzus trejus metus ne kartą kalbėjo žmonėms: sakė jiems dangiškų žodžių, bėrė sėklą į užkietėjusias širdis, skelbė taikos programą, tačiau savo dieviškąjį paveldą perteikė prisitaikydamas prie saviškių supratimo – tai liudija palyginimai.

Dabar Jis ne žemei kalba. Jo balsas kreipiasi į Tėvą, tad, atrodo, tarsi nebegalėtų sulaikyti žodžių proveržio: „Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.“ Būti viena, kaip Jėzus ir Tėvas yra viena: ką tai galėtų reikšti?

Nedaug tesupratome, bet nujautėme, jog tai kažkas didingo.

Vieną dieną, susitelkusios Jėzaus vardu, susispietusios aplink altorių, pra-

šėme Jo išmokyti mus gyventi šia tiesa.

Juk Jis žinojo, ką tai reiškia, tad tik Jis galėjo atskleisti paslaptį. „Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.“ Argi nepatyrėme, kad vienybė atneša kartu ir „naujo“ džiaugsmo potyrį? Gal Jėzus kalba būtent apie jį? Be abejonės, džiaugsmas yra krikščionio drabužis, ir Kažkas, esantis mumyse, padėjo suprasti, jog tam, kuris seka Jėzumi, džiaugsmas yra pareiga, nes Dievas myli linksmą davėją.

Tad kokia gi krikščionybe gyvenome lig šiol, jei abejingai ar net niekindami ir smerkdami praeidavome pro kitą?

Juk mūsų paskirtis – susilieti į Jėzaus melstą vienybę.

Mums atrodė, kad pabrėždamas šiuos dalykus Jėzus tarsi raiščiu, siekiančiu Dangų, mus, pasklidusius, apjungė į vienybę – per Jį – su Tėvu, ir suvienijo tarpusavyje. Prieš mūsų akis atsivėrė visa mistinio Kristaus Kūno tikrovė, jo tiesa ir grožis. „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse...“ Kaip Jėzus yra viena su Tėvu, taip kiekvienas iš mūsų turėtų būti viena su Jėzumi, o tada viena ir su kitais: apie tokį gyvenimo būdą anksčiau mažai galvojome arba išvis negalvojome: tai – gyvenimas „pagal Trejybės pavyzdį“.

„...kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Mūsų vienybės padarinys – aplinkinio pasaulio atsivertimas. Gal dėl to nuo pat pirmųjų judėjimo žingsnių daugybė sielų grįždavo prie Dievo, mums visai nemėginant jų atversti, vien stengiantis išsaugoti tarpusavio vienybę ir mylėti jas Kristuje. Žmonės įtikės Kristų, jei mes būsime tobuloje vienybėje. Tad reikia siekti tobulumo šiame gyvenime. Vienybę kurti pirma visko.

1943-ieji buvo enciklikos Mystici Corporis metai: Kristus popiežiaus Pijaus XII asmenyje pakartojo savo testamentą. Gal pats Jėzus paskatino ir mus labiau pabrėžti vienybės būtinumą ir dovanoti ją daugeliui?

Vienybė, vienybė, visi viena! Šiais laikais iškreipta ir nudievinta Kristaus idėja tampa ateistinės revoliucijos variklis; gal kaip tik dėl to Dievas ir norėjo Evangelijoje mums ją pabrėžti?

Nežinia. Žinome vien tai, kad fokoliarų judėjimas įgijo šį antspaudą ir kad mums nėra nieko vertingiau už vienybę, nes ją savo testamente pabrėžė Tas, kurį labiau už viską norime mylėti. Kaip rodo mūsų ligšiolinė patirtis, ji neša gausių ir įvairių vaisių Dievo Karalystei, Jo Bažnyčiai.

15

16

Artuma / 2008 m. balandis

Kronika

Ekologinės bėdos – žmogaus vidinės sumaišties padarinys Dr. Andrius NAVICKAS Kovą „L’Osservatore Romano“ paskelbė pokalbį su Apaštališkosios penitenciarijos įstaigos vadovu Gianfranco Girotti. Vyskupas, atsakingas už Atgailos sakramento deramos sampratos puoselėjimą, sakė, jog aplinkos tarša šiandien yra vienas labiausiai išplitusių nuodėmingos žmogaus veiklos pavidalų. Pasigilinkime į tai, kas būdinga krikščioniškam požiūriui į gamtą.

Žmogus yra Dievo kūrinijos viršūnė ir būtent žmogui patikėta valdyti pasaulį. Krikščioniui nepriimtini plintantys svarstymai, kad svarbiausias būdas aplinkosauginėms bėdoms spręsti – reguliuoti žmonių kiekį Žemėje. Esą žmonija išliks tik tada, jei pradės riboti gimstamumą.

Betgi kiekviena gyvybė yra Dievo dovana! Ekologinių problemų, kurios tampa vis grėsmingesnės, priežastys yra ne gyventojų skaičius, bet žmogaus išklydimas iš darnaus santykio su aplinka.

Krikščionybė, skirtingai nei įsitikinę daugelis kritikų, visada skatino technikos vystymąsi, o ne kovojo su juo.

Dievas apdovanojo mus protu ir sugebėjimais, tad turime ne užkasti savo talentus, bet aktyviai juos naudoti. Labai gerai, kad įstabūs išradimai ir techninės naujovės padeda spręsti socialines, ekonomines, medicinines problemas, kurios seniau buvo neįveikiamos.

Tačiau kiekviena dovana kartu yra gundymas, jei nesugebame jos deramai priimti. Bėda ne ta, kad tiek daug pasie-

kėme technikos srityje, bet ta, jog pasidavėme pagundai manyti, kad mes, o ne Dievas yra pasaulio centras. Įsigyvenome į visagalių kūrėjų vaidmenį ir pamiršome esą tik negrabūs tikrojo Kūrėjo pameistriai. Turiu galvoje ne vien genetinius bandymus „konstruoti“ gyvybę pagal savo įgeidžius. Tai tėra logiškas vartotojiškos ideologijos padarinys. Pradėję maištauti prieš Kūrėją, tapome pavojingi ir sau, ir savo aplinkai. Pavojų kelia ne žmonių sukurtos technikos, kuriai reikia vis daugiau gamtos išteklių, gausa. Tikrasis pavojus – jog patys nebesuprantame, ko siekiame, kas svarbu ir ką turėtume daryti su visais savo laimėjimais.

Jau plačiai kalbama apie pasaulinį atšilimą, apie būtinybę taupyti energiją ir atsisakyti kai kurių aplinką ypač žalojančių technologijų. Išties reikšminga, jog daugiau dėmesio pradėta skirti ekologiniam švietimui, pasirodė daugybė knygų, filmų, raginančių atsitokėti, nes nekeisdami savo vartojimo įpročių sugriausime ekologinę pusiausvyrą ir susinaikinsime.

Aurimo Dunausko nuotrauka Tačiau visa tai panašu į nuo alkoholizmo kenčiančio žmogaus pažadus mažiau gerti. Vienintelis būdas užkirsti kelią ekologinei katastrofai – radikali mąstymo revoliucija, o ne trumpalaikės ekologinės „dietos“.

Benediktas XVI nesyk perspėjo, jog

aplinkos tarša tapo pasauline bėda, ir pabrėžė, kad Bažnyčia pasiryžusi aktyviai dalyvauti aplinkosaugos projektuose.

Kartu jis teigia labai svarbią žinią: ekologiniai klausimai turi ne tik gamtinį, bet ir antropologinį aspektą. Asmens santykį su gamta lemia jo ryšys su savimi ir Dievu.

Norintis užimti Kūrėjo vietą ir gėrybių gausinimą pradedantis laikyti pagrindiniu tikslu žmogus praranda objektyvų požiūrį į save ir atsakomybę už gamtos valdymą. Pasak popiežiaus, pagarba gamtai neatsiejama nuo žmogaus ekologijos.

Kitaip tariant, jei norime, kad žmogus mažiau terštų aplinką, pirmiausia reikia atkurti jo mąstymo skaidrumą.

Ištiesti ranką sesei Gamtai dabar mums trukdo ne techniniai išradimai, bet nesugebėjimas priimti savęs kaip Kūrėjo dovanos. Tik pripažindami savo baigtinumą ir gyvybinę ryšio su Kūrėju svarbą, galėsime blaiviai įvertinti savo būtį ir tikslus. Vaduotis iš vartotojiškos ideologijos pelkės, gundančios į visa, ką sutinkame savo gyvenimo kelyje, žvelgti tik kaip į vartojimo objektą, tikrai nelengva. Įpratome gedėti, jog turime „tik tiek“, technikos pažangą nukreipėme ne į artimo meilę, bet į vartojimo stabmeldystę. Šiandien nebepakanka lėtinti judėjimo greičio – būtina keisti kryptį.

Labai svarbi Benedikto XVI mintis, jog aplinkosauga gali tapti išeities tašku kelyje žmogaus ekologijos link. Įsigilinkime į gamtos sąrangą ir atraskime įspūdingą jos tvarką, į kurią įaustos visos gyvybės formos. Sąžiningas žvilgsnis parodys ne tik mūsų ribas, bet ir patvirtins gyvybės šventumą.

Pranciškus Asyžietis sakė pamokslus paukšteliams ir kūrė himnus kūrinijai ne dėl to, jog būtų neigęs žmogaus išskirtinumą. Jis puikiai suprato, kad niekada žmogus nebūna toks laisvas, kaip tada, kai sugeba dėkoti, ištiesti kitam ranką, džiaugtis kiekviena Kūrėjo dovana.

Nūnai krikščionims nedera vien susirūpinusiais žvilgsniais postringauti apie ekologines problemas. Daug svarbiau išmokti džiaugtis gamta ir žvelgti į ją ne kaip į vartojimo erdvę, bet kaip į Kūrėjo meilės išraišką. Ir žvelgti atsakingo globėjo, o ne vartotojo žvilgsniu.

Didelės ir mažos kryžkelės

Kas Dievo įdėta žmogaus širdin Antanas SAULAITIS SJ ...Vasaros kaitroje trumpakelnis skautų stovyklos kapelionas kažką pievoje dirba, o netoliese pavėsyje 22 vilkiukai (jaunesnieji skautai) dainuoja pagal akordeonisto Lino muziką. Apie saulės kaitinamas kojas pradeda sukinėtis baltas drugelis, ir gamtos mėgėjas iš karto suvokia, kad peteliškė ieško druskos ir drėgmės.

Po minutės dvasininkas „paprašo“ drugelio perlipti ant rankos, neskubėdamas eina prie susėdusių ratelio ir nieko nesakydamas leidžia vabzdžiui nuo savo smiliaus perlipti ant vaikelio piršto.

Pirmųjų klasių mokiniai gali būti ir žiaurūs bei nevaldomi, tačiau jų dainos be pertraukos viena po kitos skambėjo, tad suaugęs nesisielojo dėl tolesnio bičiuliško drugelio likimo. Vakarop dainavimo vadovas pasakojo, kaip maloniai peteliškė keliavo nuo vieno skautuko piršto ant kito – per visų 22 vaikiukų smilius, o galiausiai nutūpė ant muzikanto Lino nosies...

Algio Kazlos nuotrauka

Labai mielas ir netikėtas „ekologinis“ išgyvenimas, kurį sužadino senovinis Kristaus Prisikėlimo simbolis – drugelis. Gal vabzdelis iš kitų buvo girdėjęs apie Romuvos stovyklos (Kanada) valgykloje perimus vikšrus bei lėlytes ir apie tai, kaip vasarojantys vaikai išpūtę akis stebi iš „neakivaizdaus“ lopšelio išsiritantį margaspalvį drugelį. O gal baltasis skrajūnėlis norėjo visų dvasią atgaivinti neįtikėtinu mažų berniukų švelnumu ir pagarba trapiai gyvybei. Žmogus trokšta darnos ir džiaugiasi ja šeimoje, gamtoje, bendruomenėje, darbe, mokykloje... kaip ir savo

širdyje. Todėl nenuostabu, kad Kristus atitaisė tai, ką nuodėmė buvo sugriovusi – tą gyvenimišką darną tarp Dievo ir žmogaus, tarp pačių žmonių. Žmogų traukia ryšys su gamta, pasauliu, iš meilės Dievo jam sukurtu. Vaikai mėgsta augintinius, krykštauja zoologijos sode, sodina medelius, lesina paukščiukus, renka akmenėlius ar kriaukles. Suaugesni mėgsta uogauti, grybauti, žoleles rinkti, žvejoti (ir žuvis į laisvę paleisti?), palydėti nusileidžiančią saulę, stebėti žvaigždes, fotografuoti gamtos vaizdus... Visi žino, kad bites sėkmingai laikyti tegali padorus – vidine darna pasižymintis – žmogus.

Ką jau kalbėti apie daržininkę ar gėlininkę...

Prieš tris dešimtmečius šio straipsnelio rašytojui teko perimti misionieriaus tėvo Jono Bružiko SJ keliones po Brazilijos miestelius bei kaimus pagal išlikusį jo adresyną. Vienur buvusios užrašytos tikslios nuorodos, kitur – tik vietovė ir pavardė. Taip ir važiuoji žmogus į 100 tūkstančių gyventojų „kaimišką valsčių“, ieškodamas ten seniai įsikūrusios lietuvių šeimos. Pradedi miesto aikšte, senamiesčiu, tada suki platesnį ratą. Iš ko atpažįsti? Visų pirma iš gėlėmis apsodintų namų, o tada – iš šviesiaplaukių vaikų ar anūkų!

Visai netrukus, neužmiršęs priminti a. a. misionieriui globoti savo įpėdinį, randi tokius namus ir ieškomą šeimą, kurios tik pavardę ir senelių vardus žinojai. Štai dar vienas lietuviško ryšio su Viešpaties pasauliu vaisius aplinkoje, kurioje kiti gyventojai už gėlėtą kiemą galvos neguldo... Šie pavyzdėliai šiek tiek panašūs į Dievo svajonę, kad jo karalystėje liūtas sugyvensiąs su ėriuku, lokys – su veršiu, angis – su kūdikiu, kalavijai virsią arklais, o ietys – lazdomis vaisiams nusiskinti. Visa tai nebūtų įmanoma be dviejų veiksnių: žmogaus širdin Dievo įdėtos darnos, santarvės, bendrystės troškimo ir Prisikėlimu laimėtos, Šventosios Dvasios patepimu patvirtintos gydančios, gaivinančios malonės.

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. balandis

Žmogus – gamtos vergas, užkratas ar sargas?

Romanas KAZAKEVIČIUS Žodis „ekologija“ tikrai gražus. XIX a. antrojoje pusėje jį sukūrė vokiečių biologas Ernstas Haeckelis, sudėjęs iš dviejų graikiškų žodžių – „oikos“ (namai, buveinė) ir „logos“ (mokslas). Tad ekologija reikštų mokslą apie namus. Tik namai čia ne tie, statydinami iš rąstų ar plytų. Tai mūsų oras, vanduo, žemė, miškai, kitaip tariant, mūsų pasaulis. Ekologijos mokslas nagrinėja, kaip mes jame gyvename. Tačiau dar yra ekologijos politika, nurodanti, kaip tuose namuose tvarkytis, o ekologijos etika moko, kaip gyventi juose yra moralu. Ekologija niekaip netelpa vien mokslininkų interesuose, ir kitaip nė negalėtų būti – juk būstas turi rūpėti visiems jo gyventojams. Į šios sąvokos orbitą patenka ne tik mokslinės žinios apie mūsų namus, bet ir mūsų politinės bei pilietinės pažiūros, gyvensena, moralinės nuostatos.

Ekologija rūpi ir Bažnyčiai, ypač minėtuoju – moralės požiūriu. Būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų apie ją kalbėjo popiežiai, vyskupai, katalikai politikai ir veiklūs tikintieji. Bažnyčios požiūris nuo kitų skiriasi tuo, kad į ekologines problemas ji žvelgia ne tik pro žmogiškosios atsakomybės, bet ir pro Šventojo Rašto bei Tradicijos prizmę.

Pastaraisiais dešimtmečiais ekologijos mokslas buvo stipriai plėtojamas. Lygiagrečiai įsisąmonintos ir tos ekologinės bėdos, kurias sukuria mūsų industrinė visuomenė, teršdama savo miestų orą, geriamąjį vandenį ir dirbamas žemes. Ozono skylės, rūgštieji lietūs, branduolinio reaktoriaus sprogimas Černobylyje įtikino, kad ekologinės problemos yra rimtos, ilgalaikės ir pasaulinės.

Nūnai ypač daug diskutuojama dėl klimato atšilimo, vadinamojo šiltnamio efekto. Klimatas yra sudėtingas ir be galo plataus masto reiškinys, tad nelengva įrodyti, kad jo pokyčius lemia žmogaus veikla. Tačiau šiuo metu, kaip matyti iš specialistų vertinimų, pateiktų Jungtinių Tautų Organizacijos prašymu, didžiuma mokslininkų bendruomenės yra linkusi su tuo sutikti.

Visa tai ir Bažnyčią paskatino naujai pažvelgti į žmogaus santykį su jo natūralia aplinka. Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčios Tradicijoje randame tam tikrą, Biblija grindžiamą žmogaus ir pasaulio sampratą. Jos mintimi žmogus išsiskiria iš visos gyvosios ir negyvosios gamtos tuo, kad jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą.

Jis yra kūrinijos viršūnė. Pradžios knygoje rašoma apie pirmiesiems žmonėms suteiktą „mandatą“: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jū-

ros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28).

Tačiau žodis „valdykite“ prieš kelis tūkstančius ar kelis šimtus metų skambėjo kitaip negu šiandien, kai dėl žmogaus veiklos užmojų kyla grėsmė išnykti daugybei žuvų, paukščių, gyvūnų rūšių, o dėl jo ambicijų neatpažįstamai keičiami didžiuliai kraštovaizdžiai – pakanka prisiminti milžiniškas pasaulio užtvankas.

Atsižvelgdama į šias visiškai naujas žmonijos galimybes ir suvokdama, kad jos gali nulemti ne tik šviesius, bet ir pražūtingus ateities scenarijus, pastarųjų dešimtmečių apmąstymuose Bažnyčia gerokai pagilino žmogiškąją valdymo sampratą.

Išskirtinumą ir viršenybę kūrinijoje turintis žmogus buvo apribotas keliomis esminėmis nuostatomis. Iš jų, be abejo, paminėtina žemės teikiamų gėrybių bendrosios paskirties taisyklė: pasaulį Dievas davė ne vienai asmenų grupei, bet žmonijai, kurią sudaro visos jau gyvenusios ir dar gyvensiančios kartos. Pagal kitą svarbią nuostatą, nors žmogui patikėtas vaidmuo valdyti, dėl to jis netampa vienvaldis pasaulio savininkas, o veikiau yra „administratorius“, kuriam Dievas suteikė galią tvarkyti savo paties gyvybinę aplinką.

Tad valdymas nėra skirtas tik naudai išgauti: jis reiškia ir didžiulę atsakomybę. Valdyti – tai rūpintis ne vien savo kartos, bet ir būsimų kartų interesais. Besaikis gamtos išteklių eikvojimas, nepataisomai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra, augmenijos ir gyvūnijos įvairovės naikinimas tampa nederamu, nemoraliu administravimu. Žmogus turi teisę naudotis kūrinija, tačiau ir pareigą ją saugoti bei puoselėti. Negana to – savo aplinką privalo saugoti.

Didelės ir mažos kryžkelės Nesunku įžvelgti analogiją tarp šių Bažnyčios socialinės doktrinos principų ir „tvariosios plėtros“ sąvokos, vis dažniau vartojamos ekonomikoje bei politikoje. Ši sąvoka apibrėžia tokį visuomenės pažangos modelį, kuris patenkina dabartinės kartos poreikius nesumažindamas ateities kartų galimybių patenkinti savuosius. Tvarioji plėtra siekia suderinti tris pamatinius dalykus: ekonomikos vystymąsi, socialinį teisingumą ir aplinkos apsaugą. Tik paviršutiniškai žvelgiant jie gali pasirodyti nesusiję. Antai skurdas

Turbūt ne vienam skaitytojui žodžiai „tvarioji plėtra“ ar „visuomenės vystymosi modelis“ pasirodys labai abstraktūs ir tolimi, nesusiję su kasdienybe. Tačiau yra priešingai: bet kokį visuomenės modelį sudaro daugybės konkrečių jos narių nuostatos ir elgesys, tokie paprasti dalykai kaip mūsų valgiaraštis ar naudojama transporto priemonė. Ženklesnis jo pokytis vargiai įmanomas be visuomenės narių didžiumos mąstymo ir gyvensenos pokyčio. Todėl ne kartą buvo pastebėta, kad ekologinės krizės šerdis yra moralinė krizė.

Taigi Bažnyčios nuostatos ekologijos atžvilgiu priklauso nuo jos antropologijos – žmogaus sampratos. Ja remdamasi Bažnyčia atmeta dvi kraštutines pozicijas ekologinių problemų akivaizdoje.

Pirmoji – tai tendencija dėl ekonominės pažangos aukoti gamtos apsaugą. Čia slepiasi požiūris, jog žmogus su savo poreikiais gali atsiriboti nuo gamtos, savanaudiškai ir despotiškai ignoruoti jos galimybes. Tokiai pozicijai, Bažnyčios akimis, trūksta supratimo, kad žmogus yra ne tik „valdytojas“, bet ir „sergėtojas“.

Algirdo Kairio nuotrauka Antroji tendencija yra visai priedažnai paskatina naikinti aplinką. Prisiminkime masiškai šinga: dėl gamtos apsaugos linkstama aukoti socialinį kertamus mūsų planetos „plaučius“ – tropinius miškus dėl ir ekonominį išsivystymą. Neretai čia keliamos įvairios to, kad žmonės neturi kito būdo užsidirbti. Liūdnas socia- ekologinių katastrofų versijos, po kuriomis slypi didžiulinio neteisingumo pavyzdys – tūkstančių tonų nuodingų lis antropologinis pesimizmas, netikėjimas žmogaus gair kitokių atliekų iš išsivysčiusių valstybių, taip pat iš Eu- limybėmis. Kartais žmogus vaizduojamas kaip pasaulio ropos, gabenimas į neišsivysčiusias šalis ir atlyginimas už „užkratas“, „virusas“. Dar kiti linkę suvokti gamtą kaip diejų „saugojimą“ tiesiog išverčiant jas ant žemės ar išliejant vybę ar absoliutinti ekologiją, padarydami ją nebežmogišį vandenį. Antai iš Europos laivu atgabenti keli šimtai to- ką, trindami skirtumą tarp žmogaus ir gyvūnų. Bažnyčia, nų nuodingų cheminių atliekų 2006 m. Dramblio Kaulo kuriai žmogus, vienintelis iš kūrinių, yra sukurtas pagal Kranto Respublikoje apnuodijo apie 100 tūkstančių žmo- Dievo atvaizdą, tokias nuostatas atremia įsitikinimu, kad nių. Penkiolika mirė, iš jų keletas vaikų. Šalies vyriausy- žmogaus ir gamtos supriešinimą galima pakeisti jų sąjunbei teko atsistatydinti. Vėliau laivo savininkai olandai šiai ga, kurioje aplinkos apsauga ir pažanga derėtų.

Afrikos valstybei sumokėjo 198 mln. dolerių mainais už Šventasis Sostas, be diplomatinės veiklos, taip pat dalyvauja apsodinimo mišku projekte Vengrijoje. Šis miškas juridinį neliečiamumą ir „taikos sutartį“.

Tvariąja plėtra siekiama pakeisti ankstesnį ir šian- kompensuos Vatikane išmetamo anglies dvideginio kiedien aiškiai nebepakankamą modelį, apsiribojusį vien kį. Taip pat ketinama didžiulės audiencijų salės Vatikane gaminimu ir vartojimu. stogą uždengti saulės baterijomis ir apsirūpinti „švaria“ Šventojo Sosto diplomatai, dirbantys įvairiose vals- elektros energija. Žinoma, Vatikanas yra mažytė valstybė, tybėse ir tarptautinėse institucijose, tokiose kaip Jung- ir tokie veiksmai nepakeis padėties, tačiau ši jo „žinia“ patinių Tautų Organizacija, tvirtai remia tvariosios plėtros sauliui labai aiški. Ir nereikia užmiršti vis didėjančio įsipamodelio įgyvendinimą. Jų pasisakymuose išsivysčiusios, reigojimo Bažnyčioje drauge su sąžinės ugdymu skiepyti ir daugiausia gaminančios, tad daugiausia ir teršiančios ekologinį jautrumą. Sveikintina ir perimtina Italijos Vysvalstybės dažnai raginamos kurti švaresnes ir mažiau kupų Konferencijos iniciatyva įsteigti Kūrinijos saugojimo išteklių naudojančias technologijas, o jau sukurtosiomis dieną, kuri šiemet rugsėjo 1-ąją bus minima jau trečiąsyk. dalytis su industrializacijos keliu žengiančiomis šalimis, Šiai dienai kas kartą parenkama vis kita ekologinė tema, tarp jų su Kinija ir Indija, kad šios nebekartotų Vakarų o visi tikintieji kviečiami domėtis sukauptomis žiniomis apie ją ir jos vertinimu Biblijos šviesoje. valstybių klaidų.

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. balandis

Apie saviapgaulę kaip savitaršą Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Kalbomis apie blogėjančią ekologinę padėtį mūsų gyvenime (ir ne tik mūsų, jei tai ką nors guodžia) nieko nenustebintume – juk žinome, kodėl didžiausiose šalies upėse nesimaudoma, o pigiausius maisto produktus iš viso vargiai galima pavadinti maistu.

Tikslumo dėlei reikėtų juos vadinti dešros, sūrio, sausainių ir t. t. imitacija, muliažu. Bet juk kažkas perka, antraip nepardavinėtų.

Ne tik perka, bet ir tuos produktus vartoja, tikriausiai įsivaizduodami, kad gaminys, kuris atrodo kaip dešra ir turi jos skonį, ir yra dešra. Tai toks buitiškas saviapgaulės atvejis, kurį gali būti nulėmusios įvairiausios priežastys, viena jų – ribota finansinė padėtis – toli gražu ne pirmutinė. XX amžiuje iškelta idėja, kad teršdamas aplinką žmogus daro žalą ne tik gamtai, bet pirmiausia sau, tebelieka opi ir šiandien. Čia turima galvoje organizmo tarša. O, kad tik organizmo! Kas išmatuos informacinės asmens taršos mastus XXI amžiuje? Aišku, atsakymų į šį klausimą ieškos jau ateities mokslas, bet neturėkime iliuzijų, kad stiprias neigiamas emocijas sukeliantys vaizdai televizoriaus, kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrane nepalieka jokių pėdsakų mūsų psichikoje.

Visa tai – moderniųjų laikų bėdos. Tačiau buvo ir tebėra labiausiai paplitęs, senas kaip pasaulis savitaršos būdas. Tai – saviapgaulė, arba melas sau. Juk kiekvienas žmogus, patyręs kito apgavystę, nesąžiningumą, piktinasi ir jaučiasi įskaudintas bei pažemintas. O kaip dėl melo sau pačiam? Ar daug matėte žmonių, kurie daužė galvą į sieną ir raudojo – na, kodėl melavau sau? Kaip aš galėjau?! Vis dėlto visi esame sumelavę patys sau, ir ne kartą. Kodėl?

Protas nevisagalis Vienas labiausiai įsišaknijusių klaidingų įsitikinimų – manyti, kad žmogus visada remiasi protu ir sąmoningai suvokia savo elgesio priežastis bei gali jas įvardyti. Suabejoti tuo reiškia suabejoti žmogaus elgesio protingumu. Tačiau šiuolaikinės psichologijos požiūriu nederėtų pervertinti žmogaus gebėjimo sąmoningai suvokti savo elgesį ir tiksliai nusakyti jo priežastis. Daugelis poelgių būna paskatinti tokių priežasčių, kurių pats asmuo sąmoningai nesuvokia. Tai nereiškia, kad toks elgesys yra beprasmis. Tiesiog mūsų gyvenimo sąlygos yra daugialypės ir ne visada mums palankios. Todėl ir siekiame gyventi taip, kad tie nepalankūs poveikiai būtų kuo labiau sumažinti. Šitai yra taip natūralu, jog žmogaus sąmonė net neįsijungia į tokias nevalingas asmens pastangas. O

ar gali žmogus vienaip ar kitaip pasielgti net nežinodamas, kodėl jis tai daro?

Be abejo. Maža to, konkretų poelgį gali paskatinti priežastys, kurių pats asmuo nesupranta arba jas supranta neteisingai. Kodėl? Jau praeito amžiaus viduryje psichologijos mokslo klasikas S. Freudas atskleidė šį psichinio gyvenimo dėsningumą. Jis teigė, kad kiekvienam žmogui būdinga tam tikra psichinės gynybos sistema, kuri turi apsaugoti jį nuo žeidžiančių ar nemalonių išgyvenimų. Tad kaip praktiškai veikia ši sistema?

Gyvenime mes patenkame į pavojingas ar mus skaudinančias situacijas dažniau, nei to norėtume. Tuomet galimi trys pagrindiniai veikimo būdai. Pirmasis, beje, pats vaisingiausias, – suvokti grėsmę, ją pašalinti ir taip išspręsti nemalonią problemą. Pvz., iškilus įtampai darbe tarp mūsų ir tiesioginio viršinin-

ko, kartais užtenka su juo asmeniškai pasikalbėti ir išsiaiškinti. Aišku, toks sprendimas iš mūsų reikalauja tam tikros drąsos. Tačiau esti situacijų, kai taip išspręsti iškilusių sunkumų neįmanoma – tuomet asmuo gelbstisi bėgimu, naudodamasis antruoju veikimo būdu.

Pvz., suvokus, kad tapai viršininkui amžinas priešas ir kad jo tikslas – tave kuo greičiau iš čia „išėsti“, protinga būtų tau pačiam kuo skubiau susirasti kitą darbo vietą. Tačiau kartais atsitinka taip, kad nei pirmas, nei antras būdas, kaip įveikti sunkumus, konkrečiomis aplinkybėmis netinka. Tarkim, labai abejoji, kad galėsi susirasti panašią darbo vietą (tau patinkančio pobūdžio darbą ir gerą atlyginimą). Kas tada? Į pagalbą pasitelkiama saviapgaulė, kuriai pavadinti vartojamas psichinės gynybos terminas. Šiuolaikinė psichologija priskaičiuoja net kelias dešimtis tokios gynybos atmainų. Čia trumpai aptarsime tuos saviapgaulės būdus, kuriuos dažniausiai pasitelkiame savo kasdienoje.

Agresija tarpasmeniniuose santykiuose dažniausiai atsiskleidžia ne fizinės jėgos, bet mąstymo ir kalbos lygmeniu. Šiuo atveju pradėtume nekęsti viršininko ir jį vertinti remdamiesi tik neigiamais jo bruožais. Dažnai tai pasireiškia neigiamos nuomonės apie viršininką skleidimu tarp bendradarbių ir blogo linkėjimu jam. Asmuo gali net nesuvokti, kad tokį jo elgesį sąlygojo viršininko „nemeilė jam“, kuri kelia grėsmę jo gerovei.

Nusišalinimas. Bėgimas nuo nemalonios padėties irgi nebūtinai privalo būti fizinis. Dažnai atsisakome patrauklaus darbo pasiūlymo vien dėl to, kad nesame tikri, jog sėkmingai jį atliksime. Nesėkmė sukeltų neigiamų, skausmingų išgyvenimų ir nusivylimą savimi. Todėl ir skuba-

Didelės ir mažos kryžkelės me atsisakyti, lyg siekdami apsisaugoti nuo tų neigiamų potyrių. Ir, keisčiausia, atsisakymas pačiam žmogui atrodo visai natūralus, tiesiog jis nenori „tame dalyvauti“. Kartais savo praktikoje matau ir fizinį bėgimą iš nemalonios situacijos. Štai žmona labai nepatenkinta bendravimo su vyru stoka. Mat vyras pasinėręs į darbą taip, kad aukoja jam ir visą savo laisvalaikį. Tuo tarpu vyras teigia, jog „kažkas juk turi uždirbti šeimai pinigų“, ir nemato jokios bėdos dėl to, kad į namus grįžta tik pernakvoti („Dabar tokie laikai, visiems tenka daug dirbti, jei nori daugiau uždirbti!“). Išsikalbėjus paaiškėja, kad vyrui jau seniai neteikia džiaugsmo bendravimas su bambekle žmona, bet „ką padarysi, jau toks jos charakteris“. Ir žmogus randa išeitį – „pabėga“ į darbą.

Kompensacija. Tenka sutikti žmonių, taip pasinėrusių į kokią nors sritį, kad už jos ribų kitokio gyvenimo nė nebelieka. Štai fiziškai silpnas akiniuotas jaunuolis savo intelektualinius sugebėjimus išlavina tiek, kad tampa labai geru programuotoju. Arba mergina, kuriai sunkiai sekasi mokslai, įnirtingai ir sėkmingai siekia modelio karjeros. Tai vis „iš tos pačios operos“: siekdamas išvengti skausmingų išgyvenimų dėl savo nevisavertiškumo konkrečioje, beje, jam svarbioje srityje, asmuo metasi į kitą sritį ir joje pasiekia gerų rezultatų, taip išgelbėdamas savo žmogišką orumą („Aš sugebu!“) kitų ir savo paties akyse. Tokia psichologinė gynyba gali padėti iš tikrųjų įveikti tam tikrą nevisavertiškumą, jį kompensuojant puikiais laimėjimais kitoje srityje. Tačiau būna, kad jaunuolis prastą mokymąsi siekia kompensuoti rodydamas fizinę jėgą, kai sprendžiami tarpusavio nesutarimai su bendraamžiais.

Neigimas. Kai kurios situacijos, regis, turėtų būti vertinamos kaip visiška nesėkmė. Štai į renginį vietoj planuotų kelių dešimčių asmenų susirinko tik keli, bet kaip tenka nusistebėti, kai aptariant renginį išgirsti teigiamą jo organizatoriaus atsiliepimą („Atėjo tie, kuriems tikrai rūpėjo aptariami klausimai“, „Geriau mažiau žmonių, bet tikrai suinteresuotų“ ir pan.). Kartais net nusišnekama, kad to ir

buvo tikėtasi. Suprask, viskas vyko pagal planą... Juk taip dažnai įvairiausių televizijoje organizuojamų konkursų dalyvius girdime sakant: „Svarbu ne rezultatas, bet pats dalyvavimas, aš nė negalvojau apie konkursą ar užimamą vietą jame, man konkursas visai nerūpėjo, beveik nė nežinojau, kad jis vyko.“ Išstūmimas. Turbūt nesyk pastebėjome, jog žmogus linkęs „pamiršti“ nemalonius išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Vyresni asmenys neretai padūsauja, kad seniau gyvenimas buvęs daug geresnis. Mat jų atmintyje stipriau išlieka teigiamus jausmus sukėlę įvykiai. Dažnai pasitaiko, kad nemalonaus įvykio liudininkui priminus tą atsitiki-

Problemos laukia sprendimo, o ne bėgimo nuo jų Psichinė gynyba yra neatsiejama kiekvienos asmenybės dalis. Ji pasiteisina tuomet, kai leidžia visiškai išspręsti sunkumus (pvz., kai kuriais jau minėtais kompensacijos atvejais) arba kai problema nėra rimta ir didelė. Juk ar ne geriau, jei tau nelabai sekasi vienoje srityje, pasiekti puikių rezultatų kitoje reikšmingoje srityje, arba pamiršti nereikšmingus nesklandumus, užuot juos išpūtus ir sudramatinus? Tačiau jei susiduriame su rimtais sunkumais, kuriems įveikti prireikia visų mūsų jėgų sutelkimo, kūrybiškumo ir atsakomybės, saviapgaulė, melas sau, yra pavojingas vidaus teršalas. Kai

Gintaro Česonio nuotrauka

mą, žmogus iš viso nuoširdžiai neigia tai nutikus. Ir šitai būdinga visokio amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus.

Racionalizacija. Kartais asmuo moka labai racionaliai, „patogiai“ paaiškinti savo nesėkmingą elgesį. Pralaimėjome atrankoje į vadovaujamas pareigas, anot mūsų, tikriausiai dėl to, kad ji buvo tik spektaklis, nes rengėjai jau turėjo numatę „savą“ žmogų. Arba ten jiems reikėjo marionetės, o ne tokio nepriklausomai mąstančio žmogaus, koks esu aš... Paprastai savo nesėkmių priežastis aiškiname išorinėmis aplinkybėmis, kitų asmenų nepadorumu bei nesąžiningumu arba siektojo tikslo nereikšmingumu. Kaip pasakėčioje apie lapę ir vynuoges: ai, ir gerai, kad nepasiekiau, vis tiek jos buvo dar žalios...

žmogus apgaudinėja pats save, jis neieško galimų būdų, kaip įveikti vienokį ar kitokį rūpestį. O pati neišspręsta problema, nustumta giliai į mūsų psichikos užkaborius, tampa nesąmoningu vidinio nerimo, įtampos ir nepasitenkinimo šaltiniu.

Melavimas sau – rimta kliūtis mūsų asmens brandai, augimui. Kuo mažiau save apgaudinėsime, tuo daugiau turėsime jėgų ir energijos atsiradusiems sunkumams nugalėti. Tad patyrinėkime savo poelgius, žodžius ir mintis. Ar kai kurie iš jų nėra tik saviapgaulė? Jei taip, drąsiai save stabdykime. Liaukimės bergždžiai eikvoti vidines jėgas. Verčiau jas nukreipkime iškilusioms problemoms įveikti. Ir tuomet jau visa širdimi su giliausiu dėkingumu ir džiaugsmu galėsime švęsti gyvenimą.

21

22

Artuma / 2008 m. balandis

Už gyvenimą ir gyvybę

Gyvenimas avansu Neseniai „Marijos radijuje“ pradėtas naujas laidų ciklas „Alkoholizmas – šeimos liga“. Vienoje jų savo ypatingą istoriją apie gyvenimą, suteiktą avansu, papasakojo 50-metis Antanas, gimęs ir užaugęs Detroite (JAV). Dabar jis – Vilniaus priklausomybės ligų centro socialinis darbuotojas, 11 metų gyvena Lietuvoje, su žmona augina dukrytę. Dabartis šiam vyriškiui – lyg Dievo dovana, dar vienas šansas gyventi...

Kokie keliai atvedė Jus į šiandieną? Prašytume papasakoti apie save.

Esu kilęs iš „alkoholikų dinastijos“. Pats esu alkoholikas, brolis ir sesuo – taip pat. Tėvas mirė nuo alkoholizmo, ir senelis buvo alkoholikas (sužinojau pirmąkart atvykęs į Lietuvą 1992 m.). Alkoholizmas – dažniausia mirties priežastis mūsų šeimoje. Mums tinka posakis: „Pakratyk alkoholikų šeimos medį, ir dar vienas alkoholikas iškris.“ Vaikystėje žadėjau sau niekad nebūti toks kaip tėvas.

Mat jo liga jau buvo pasiekusi tokį stadiją, kai alkoholikas tampa agresyvus ir neprognozuojamas. Paragavau svaigalų būdamas dvylikos. Draugai pasiūlė. Lig tol buvau drovus, uždaras, nepasitikėjau savimi – nejaukiai jaučiausi šiame pasaulyje. Išgėrus taurelę po kelių minučių viskas apsivertė: staiga atsirado daug drąsos ir pasitikėjimo. Ir kojos norėjo šokti, ir panelės tapo prieinamos...

Keista, bet tąsyk pamaniau: „Kodėl negėriau anksčiau, kam taip ilgai laukiau?“ Ir antrąkart paveikė taip, kad neatrodė, jog pasidarysiu kaip tėvas. Tapau linksmas, šnekus ir laisvai bendraujantis. Pamėgau tą būseną, jau negalėjau vis iš naujo jos nesišaukti. Nors po kelių valandų viskas praeidavo, bet neigiamų padarinių nelikdavo, tad ėmiau pasitikėti alkoholiu. Jis kokius 15 metų padėjo man jaustis nepriklausomam, atsipalaidavusiam, suteikė laimės ir bendravimo laisvės iliuziją. Kadaise nusipirkau barą-restoraną, turėjau galimybę ir praturtėti.

Praėjo daugiau nei 20 metų, ir vieną rytą pažvelgęs į veidrodį jame išvydau tėvo portretą. Atrodžiau lygiai taip pat, koks buvo mano tėvas...

Niekad nemaniau, kad alkoholis gali mane „išdurti“. Nepastebėjau, kada peržengiau ribą. Pamažėle ėmė rastis neigiamų padarinių, visokių bėdų. Prasidėjo pasiteisinimai, išsisukinėjimas, kitų kaltinimai dėl savo problemos. Ilgainiui tapau pasaulinio masto melagiu, net pats save apgaudinėdavau, nematydamas to, kas iš tikrųjų manyje vyksta. Šį savo gyvenimo laikotarpį vadinu „bendravimu su uniformomis“. Jau tuomet ėmė trikti atmintis, prasidėjo liaudyje vadinamas „juostos nutrūkimas“. Atmintis dingdavo, o kai sugrįždavo, būdavau apsuptas uniformuotų žmonių. Tai medikai,

kažką man siuvantys ar gipsuojantys, arba policininkai, negražiai kalbantys su manimi ar dedantys antrankius.

Atsitokėjęs šalimais pamatydavau ir ugniagesius gelbėtojus: ką tik nupjovę mano automobilio stogą jie bando mane išlaisvinti. Buvo rytų, kai „juostai“ įsisukus pats vilkėdavau oranžinę „uniformą“ ir jausdavausi užrakintas kalėjime, tik nesuprantu kodėl.

Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Keista, tačiau nesupratau sergąs alkoholizmu. Man atrodė, kad reikia tik rimtų priežasčių, ir galiu bet kada liautis gėręs. Iš tikrųjų po kiekvieno rimto įvykio kartais ištisą savaitę negerdavau, o paskui vėl persigalvodavau, kad visai negerti yra nesąmonė. Tada nuspręsdavau, kad dabar gersiu „normaliai“, net planą šitaip gerti susikurdavau. Jį vykdydavau vis drąsiau ir drąsiau... iki kito įvykio, kitos tragedijos. Vis teisindavausi, kad patiriu labai daug stresų. Mėgau sakyti: visi geria – ir aš geriu. Tuomet buvau pasirinkęs ir tokius pat alkoholikus draugus.

Kada šitoje istorijoje buvo kritinis taškas?

Nežinau, ar šiandien esu abstinentas. Žinau, kad sergu alkoholizmu, bet nesu blaivininkas, ir jei alkoholis duotų tai, ką davė man daugelį metų, tikriausiai gerčiau...

Vieną rytą atgavau sąmonę ir nieko neprisiminiau.

Paskutinė sąmoninga mintis buvo, kai atkimšau antrą butelį alaus. Tai buvo šeštadienio rytą, o dabar jau antradienis, ir esu visai kitur – namie. Viskas apversta, aš sumuštas.

Pro langą matau: sudaužytas automobilis pastatytas ant kaimynų krūmokšnių. Tada turėjau mielą asmens sargybinį – šunį. Jis tupėjo krėsle kambario vidury. Pašaukiau, norėjau paglostyti. Bet jis tik pažvelgė į mane, keistai pakreipė galvą ir nepriėjo. Pamaniau: ir jis nusisuko...

Iki tol niekada sąmoningai neketinau žudytis. Daug kartų tai dariau nesąmoningai – per avarijas ar šiaip rizikingai elgdamasis. O šįsyk apėmė baisus nusivylimas ir jausmas, kad kraustausi iš proto. Nebemačiau prasmės toliau kankinti savęs ar kitų. Jau buvau sugadinęs visus santykius, netekęs sveikatos ir pasitikėjimo. Tokio savęs negalėjau pakęsti. Nebuvau praradęs tik pinigų, tebeturėjau tą barą-restoraną. Pasijutau beviltiškai.

Už gyvenimą ir gyvybę Turėjau medžioklinį šautuvą, stovėjusį kampe. Pamaniau: neverta toliau tempti. Spontaniškai nusprendžiau nusišauti. Nepalikau jokio atsisveikinimo laiško ir turbūt pirmą kartą gyvenime kažkodėl pasakiau: „Dieve, padėk.“ Buvau auklėtas kataliku, dvylika metų lankiau katalikišką mokyklą. Bet išėjau visiškas bedievis ir dvidešimt metų traukiau savais keliais. Nežinau, kodėl dabar ištariau: „DIEVE, PADĖK MAN.“ Apžiojau šautuvo vamzdį, nuspaudžiau gaiduką, bet... neiššovė. Net plaukai pasišiaušė, stebuklas! Susimąsčiau. Paaiškėjo, kad šautuvas jau stovėjo kampe užtaisytas ir atrakintas, ir aš maniau, kad atrakinu, o iš tikrųjų užrakinau. Taip supykau

šias nuostatas“ – Aut. past.). Papasakojo, kaip jam viskas susiklostė. Mes kartu užaugom. Prieš šešerius metus jis buvo nusiritęs iki visiškos benamystės ir gyveno parke Detroite. Vieną rytą irgi nusprendė, kad neverta toliau kankintis, ir viešajame tualete bandė pasikarti. Nepažįstamas vyriškis su sūnumi, tądien vaikštinėję parke, ištraukė jį iš kilpos. Tas žmogus buvo Anoniminių alkoholikų (AA) bendrijos narys, jis taksi automobiliu nuvežė mano draugą į jų susirinkimą.

Paskui jis pasakojo, ką veikė visus pastaruosius metus. Tąsyk buvau gerokai išgėręs, ne viską įsidėmėjau, bet negalėjau nepastebėti radikalaus jo pasikeitimo. Jis pasisiūlė nuvesti mane į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Kovą sukako 20 ištisų blaivybės metų, kai mano gyvenimas radikaliai pasikeitė. Barą pardaviau. Pakeičiau profesiją, grįžau į mokslus, Amerikoje įgijau priklausomybių ligų specialisto laipsnį. Iš smalsumo 1992 m. atvykau į Lietuvą, norėdamas pamatyti, iš kur buvo kilę tėvai.

Ilga istorija, bet atsidūriau čia.

Turiu pridurti: per pastaruosius 15 metų penkis kartus perskridau Atlantą. Atvykau čia gyventi, „užkniso“, pabėgau, grįžau atgal, svarstau, kodėl man reikėjo bėgti? Vėl grįžau į Lietuvą, vėl „užAurimo Dunausko nuotrauka kniso“, vėl pabėgau. Dabar jau ir ant savęs: „Tai niekšas, net nusižudyt tvarkingai negali!“ šeimą čia turiu, ir dukrytę, ir jau 7,5 metų gyvenu be Tada jau tikrai atrakinau šautuvą ir rengiausi antrąkart pabėgimų, gal jau ir visam laikui Lietuvoj?.. nuspausti gaiduką, bet suskambo telefonas. „Neduoda Tada, kai draugas paskambino, Jums tarsi buvo suman ramybės, neleidžia ramiai nusišaut!“ Griebiau ragelį, teiktas gyvenimas avansu. O ar pats kam nors sukažką piktai sušukau, lyg: „Ko tu, velnie, nori iš manęs?!“ teikėte tokių galimybių?

Paskambino turbūt vienintelis žmogus, galėjęs mane paTaip, daug kartų teko veikti laikantis to 12-ojo žingsveikti – mano vaikystės draugas, irgi alkoholikas, jau še- nio. Pagal mūsų programą rezultatai man nepriklauso. šerius metus negeriantis.

Esu įpareigotas perduoti savo patirtį ir savo žinią, o ar – Ką darai? kas nors atsistoja ant kojų, man atrodo, daugiau Die– Bandau žudytis. vo reikalas. Geriausiu atveju gaunu pabūti tarpininku.

Jis tada pasakė: Ir mano draugas, išgelbėjęs man gyvybę, taip pat aiš– Ei, gal luktelk minutėlę! Užbėgsiu, ir pasikalbėsim. kino, kad jis tik tarpininkas. Gal tik po metų supratau, Kažkodėl sutikau. Keisčiausia, kad jam nustojus kad tai buvo Dievo ranka, Jis mane tada išgelbėjo. O iš gerti mūsų santykiai buvo visiškai nutrūkę, o dabar bū- pradžių man tai atrodė tiesiog atsitiktinumas. Aš pratent jis tą sekundę paskambino (kaip vėliau paaiškėjo, šiau Dievą pagalbos, tikėjausi, kad nieko nebus ar gal norėdamas paklausti, ar negalėčiau jo draugo įdarbinti angelas iš dangaus įskris per langą, o čia toks apžėlęs savo restorane). baikeris pasirodė prie durų!.. Dievas tikrai turi humoAtėjęs jis nebandė manęs auklėti. Išoriškai atrodė ro jausmą ir visokiais būdais veikia! toks pat – buvo armėnas pagal tautybę, bet atrodė kaip Retsykiais manęs klausia, kiek kartų man pavyko tą gorila, baikeris. Užtat viduje visiškai pasikeitęs. Jis pa- 12-ąjį žingsnį žengti. Atsakau, kad kiekvieną kartą. Nė naudojo klasikinį Anoniminių alkoholikų programos sykio nesu išgėręs, eidamas su kuo nors kalbėtis. O kal12-ąjį žingsnį („Dvasiškai atgimę, stengiamės savo pa- buosi dėl to, kad pats išsilaikyčiau. Aišku, jei mano drautirtį perduoti kitiems žmonėms ir visada gyventi pagal gas nebūtų atėjęs tuo momentu, manęs tikrai nebebūtų...

23

24

Artuma / 2008 m. balandis

Už gyvenimą ir gyvybę Man reikėjo padėti tada ir tučtuojau, ir tai buvo tikrai radikali pagalba. Niekuo kitu nebūčiau patikėjęs.

Dabar daug metų dirbu Priklausomybių ligų centre ir matau, kaip kurtieji pradeda girdėti, akli praregi... Mūsų pirmoje palatoje alkoholikai prisikelia iš numirusių: ateina būdami negyva mėsa, po kelių dienų jau ant kojų. Man rodos, stebuklai nesibaigia du tūkstančius metų.

Girdėjimas, regėjimas, atsistojimas yra labiau dvasinio pobūdžio, ir tai vyksta nuolat. Viskas nėra beviltiška.

Ar tikrai reikia pasiekti dugną, kad prisikeltum?

Daugsyk sakau, kad niekas neateina į blaivybę pamatęs šviesą. Aš atėjau, nes pajutau karštį. Ilgas girtavimas man užkūrė tokį laužą po sėdyne, kad turėjau kažkur lėkti. Ir tikiu, kad iš dalies visiems taip būna, tas dugnas labai sudėtingas. Galutinis dugnas yra du metrai po žeme. Alkoholizmas yra šimtu procentų mirtina ir progresuojanti liga. Iki tų dviejų metrų, manau, visko gali būti. Matau žmones, ateinančius į anoniminių alkoholikų grupes ir Priklausomybių ligų centrą. Bendravimas su tais, kurie žino, kad serga, dalijimasis patirtimi dažnai padeda pakelti žmogų iš dugno. Visi alkoholikai yra skirtingose vietose, bet visi einam tuo pačiu keliu.

Man atrodo, kad žmogus pasiekia savo asmenišką dugną, kai nusprendžia daugiau sau duobės nekasti. Kaip socialinis darbuotojas žmogui sakau: „Jei kyla noras pakelti taurelę, įsivaizduok, kad šalia jos guli ir tavo duobės kastuvas, ir jei paimsi taurelę, privalėsi imti kastuvą ir toliau kasti sau duobę.“ Iš tikro netikiu, kad reikia viską prarasti. Jei pajutai, kad gyvenimas kaip smėlis slysta tarp pirštų, susitikimas su tais žmonėmis, kurie suprato, kad serga, gali pakelti iš bet kokio dugno Dėkui Jums už pokalbį, o Dievui – už dalijamus žmonėms gyvenimus avansu...

Parengė Dijana NEIMANTIENĖ

Sterilizacija: vakar ir šiandien Dr. Agnė ŠIRINSKIENĖ Mykolo Romerio universiteto docentė Sterilizacija – chirurginė operacija, kai moters kiaušintakiai arba vyro sėkliniai latakai perrišami, nupjaunami ar kitaip blokuojami, taip sukeliant nevaisingumą. Sterilizacijos metu vaisingumas faktiškai yra neatkuriamai sunaikinamas pusei sterilizuotų asmenų, nes rekonstrukcinės operacijos ne visada būna sėkmingos.

Kastracija – chirurginė operacija, kuria pašalinamos lytinės liaukos. Kastracija negrįžtamai sunaikina žmogaus vaisingumą, ir jo sugrąžinti neįmanoma chirurginėmis priemonėmis.

Vakar...

Amerikietė Margaret Sanger 1932 m. žurnale Birth Control Review („Gimstamumo kontrolės apžvalga“) pateiktame „Taikos plane“ rašė: „Tam tikroms genetiškai netinkamoms grupėms reikėtų pasiūlyti dvi alternatyvas: izoliavimą nuo visuomenės nuošaliose stovyklose visam likusiam gyvenimui arba sterilizaciją.“ M. Sanger pranašavo, jog išlaisvinus žmoniją nuo paveldimų blogybių ir JAV atskyrus 5 milijonus moralinių, psichinių bei kitokių „degeneratų“ (šiems ji priskyrė ir atskiras rases, ir visus bedarbius, beturčius, beraščius ir pan.) bus pasiekta pasaulinė taika (!!!). M. Sanger įkurtos Gimimų kontrolės lygos valdybos nariu netrukus tapo Lothropas Stoddardas, jau atvirai gerėjęsis nacistinės Vokietijos politika „gryninant“ rasę. Vienoje savo knygoje jis džiaugėsi: „Atlikdami priverstines sterilizacijas naciai atsikrato blogiausių germanų rūšies egzempliorių moksliniu ir tikrai humanišku būdu.“ Tokie „įkvepiantys“ M. Sanger ir jos bendraminčių tekstai buvo gausiai percituojami nacių ideologų, vadovavusių arijų rasės „gryninimui“. Net ir 1933 m. nacistinės Vokietijos Sterilizacijos įstatymas yra per daug panašus į metais anksčiau pasirodžiusį M. Sanger „Taikos planą“, kad šį panašumą būtų galima laikyti sutapimu. Įžvalgiai supratusi, jog gimimų kontrolė ateityje taps pelningu verslu, M. Sanger vis dėlto neįvertino nacistinės politikos trumpalaikiškumo. Kai pasauliui tapo aišku, kur link veda rasės „gryninimas“, Gimimų kontrolės lygai prireikė skubiai keisti įvaizdį, viešų pasisakymų retoriką ir net kelis kartus – pavadinimą, kol galiausiai ji pasivadino JAV Planuotos tėvystės organizacija. Ar ne dėl to, kad pasidarė gėdinga turėti sąsajų su nacistinės Vokietijos vykdoma politika ir kažkokiu būdu reikėjo visuomenei prisistatyti nauju, dar nesuteptu drabužiu? Apie tai galima tik spėlioti. Nors ne mažiau iškalbingas faktas, kad nei JAV Planuotos tėvystės organizacija, nei jos pagrindu vėliau įsisteigusi Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (IPPF), vienijanti dukterines

Už gyvenimą ir gyvybę organizacijas 180 šalių, pačios niekada nepublikavo ir, kol nesibaigė autoriaus teisių apsaugos periodas, net neleido kitiems skelbti savo dvasinės lyderės bei įkūrėjos M. Sanger kūrinių. Apie tą prieštaringą laikotarpį labai siaurai kalbama ir minėtų organizacijų oficialiose interneto svetainėse. Slepiama ir tai, jog Švedijoje priverstinį žmonių sterilizavimą eugeniniais motyvais inicijavo lytinio švietimo organizacija RFSU*, šiuo metu taip pat esanti IPPF šaka.

...ir šiandien...

Priverstinė sterilizacija nėra tik istorinė tikrovė – ji ir toliau išlieka opi žmogaus teisių problema, pasireiškianti tai vienoje, tai kitoje valstybėje. Antai Slovakijos sveikatos apsaugos ministras dar 2000 metais teigė: „Mažėjantis slovakių gimdymų skaičius ir gausios romų bendruomenės šeimos daro neigiamą įtaką Slovakijos Respublikos gyventojų kokybei.“ Tokiu vertinimu bandyta pateisinti plačiai vykdomą romų bendruomenės moterų priverstinės (o kartais ir slapta atliekamos) sterilizacijos politiką. Kaip ir buvo galima tikėtis, padėtis Slovakijoje susilaukė Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro dėmesio. Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai rasės „gryninimas“ vykdomas ir dabar. Juo labiau kad „scenoje“ ir toliau išlieka tie patys pagrindiniai veikėjai. Juk rasistinę praeitį turinčiai IPPF įvairiose šalyse priklausančiose klinikose (beje, pačios IPPF teigimu) ir šiandien daugiau kaip pusė aborto operacijų atliekama Afrikos ir Pietryčių Azijos kilmės moterims. Panaši padėtis ir dėl sterilizavimo operacijų. Ir Šiaurės Amerikoje, ypač jautrioje net labiausiai užslėptoms rasizmo atmainoms, beveik pusė sterilizacijų atliekama afroamerikietėms ar ispanų kilmės moterims. Argi tai nėra anksčiau IPPF išpažintos eugenikos moderni tąsa?

Deja, Lietuva taip pat nėra apsaugota nuo eugenika persunkto mąstymo. Šių metų pradžioje Seime įregistruotas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo projektas siūlo leisti teismams išduoti leidimus kastruoti ar sterilizuoti vaikus iki 14 metų arba teismo neveiksniais pripažintus asmenis (tarp jų neišvengiamai atsidurs ir vienokių ar kitokių psichikos svei* Ši organizacija pas mus išgarsėjo, kai prieš keletą metų bandė Lietuvoje įgyvendinti skandalingas lytinio švietimo programas ir sukūrė animacinį filmą (beje, kitados įtrauktą į mokykloms rekomenduojamų filmų sąrašus), kuriame vaikai, be kita ko, buvo supažindinami su masturbacijos technika.

katos problemų turintys žmonės). Nei į mažamečių, nei į neįgaliųjų pageidavimus niekas nebus įpareigotas atsižvelgti. Negana to, sulaukęs 14 metų asmuo bus sterilizuojamas ir kastruojamas net be teismo leidimo – užteks tik tėvų ar teisėtų atstovų sutikimo. Kyla klausimas, kas atsitiks vaikams iš vaikų namų, jei jų vadovybė nuspręs palengvinti sau užduotį prižiūrėti lytiškai bręstančius nepilnamečius? O gal taip visuomenė dar kartą stengiasi apsisaugoti nuo kitokių – turinčių negalią ar mažiau finansinių galimybių įsitvirtinti joje, nes juos yra palikę tėvai? Belieka tik spėlioti, nes projekto rengėjai savo ketinimų nepasivargino (o gal nedrįso?) paaiškinti net įstatymo projektą lydinčiame aiškinamajame rašte.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Tuo tarpu kiti Seimo nariai pastebėjo pavojų ir suskubo apie jį paskelbti. „Siūlomos įstatymo pataisos – šokiruojančios. Atrodo, kad paskutinį kartą šios nuostatos buvo formuluojamos Trečiojo Reicho įstatymų leidėjų. Iš esmės siūloma įtvirtinti eugeniką, kuri buvo visuotinai pasmerkta Niurnbergo proceso metu. <…> Kas slepiasi už bandymo įteisinti rasės gryninimą, mūsų vaikų luošinimą? Darbo grupės veikloje dalyvavo ir Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė Rima Vaitkienė, kuri yra Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos (ŠPSSA) valdybos narė,“ – sakoma viename pranešime spaudai tuoj po projekto įregistravimo.

Kad skaitytojams būtų aiškiau, belieka tik priminti, jog Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija yra IPPF narė. Tad ar istorinė IPPF patirtis nėra realizuojama šiandien tuo pačiu L. Stoddardo įvardytu „moksliniu ir tikrai humanišku būdu“, kuris jau buvo išbandytas nacistinėje Vokietijoje?

25

26

Artuma / 2008 m. balandis

Už gyvenimą ir gyvybę

Nebyli Rachelės rauda Seimui priėmus svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, įsismarkauja aštri polemika žiniasklaidoje, peticijų rašymas, parašų rinkimas tam, kad šis įstatymas nebūtų priimtas. Prieštaraujančiųjų „chore“ solo partija tenka balsui, teigiančiam moters teisę į abortą, nes uždraudus jį atlikti neva visų lauksiantis A. Vienuolio „Paskenduolės“ veikėjos likimas. „Už“ ir „prieš“ triukšmas negali nutildyti nebylios it Rachelės moterų raudos: „jų nebėra“ (Jer 31, 15). Nes argi įmanoma, kad abortas, sunaikindamas vaikelio gyvybę, gali nesužeisti pačios moters, nors ir „teisėtai“ pasirinkusios? Ar įmanu, kad jis nepaliestų jį atliekančiųjų? Ir kas bepaguos užtrenkusiąją duris į gyvenimą savo kūdikiui?

Apie tai su Lietuvos kultūrinės psichiatrijos asociacijos prezidente gydytoja psichiatre dr. Palmira RUDALEVIČIENE ir VDU Santuokos ir šeimos studijų centro (SŠSC) direktoriumi prof. dr. kun. Andriumi NARBEKOVU „Marijos radijo“ eteryje kalbasi SŠSC mokslo darbuotoja dr. Birutė OBELENIENĖ.

Birutė Obelenienė: Dirbdama gydytoja, nuolat susiduriate su abortą patyrusiomis moterimis. Gal jų kančia galėtų „nusverti“ aštrioje nuomonių sankirtoje?

Palmira Rudalevičienė: Psichiatrijoje abortas svarbus kaip priežastis, galinti sukelti potrauminę įtampą. Trauma psichikai – viena aborto komplikacijų.

Tai trauma moters mintims, jausmams, svajonėms, ketinimams, santykiams. Ji keičia požiūrį į gyvenimą, artimus žmones, vertybes, save pačią. Tarsi grandininė reakcija toliau kyla vis kiti padariniai, dėl jų nukenčia šeimyninis gyvenimas, karjera, bendravimas, įvyksta asmenybės lūžis ir jos nykimas. Visad esti savižudybės rizika. Moteris, kuriai padarytas abortas, į psichiatro kabinetą atsineša dvasinę kančią, prašydama kaip nors ją palengvinti. Nė viena pacientė nėra kalbėjusi apie fizinį skausmą.

Kitaip tariant, šiuolaikinė moteris, pasinaudodama „laisvu pasirinkimu“ ir pasirinkdama abortą, sutraumuoja savo psichiką, pasmerkia save kančiai, kurios nepajėgia sutramdyti, ir ieško pagalbos. Taigi psichiatras susiduria su pakitusia psichika bei simptomų rinkiniu ir turi gydyti.

Kodėl tai taip skausminga? Kiekvienas vaikas yra Dievo dovana, tai žino-

ma katalikams. Psichiatrijoje motinystė siejama su psichikos norma, moters tapatybe. Vaiko pradėjimas aistros ir meilės guolyje, jo laukimas bei gimimas yra džiaugsmo šaltinis – ir tai laikoma adekvačiu išgyvenimu. Psichiatrijos terminai žmogiškąja kalba reikštų, kad tai prilyginama stebuklui. Kartu moteriai tai yra meilės įrodymas, jos paliudijimas ir apvainikavimas, pati geriausia psichoterapija, suteikianti galimybę mylėti ir būti mylimai, patikimai užbėganti už akių vienatvei. Harmoniją suardžius, sukuriama beprotiška padėtis, už kurią vėliau ir tenka skaudžiai susimokėti.

B. O.: Tačiau neretai renkamasi nutraukti gyvybę, ir tai dažnai lemia vyro vaidmuo. Iš JAV atliktų tyrimų matyti, kad pusę apsisprendimų atlikti abortą paskatino vyrai; Kanadoje 8 iš 10 moterų teigia, jog būtų gimdžiusios, jei jas būtų palaikę aplinkiniai.

P. R.: Vyro vaidmuo atliekant tokį „pasirinkimą“ labai svarbus. Kokias dar priežastis nurodo mano pacientės? Kas joms padėjo apsispręsti ir pasirinkti, kai svarstė beveik iki lemiamos „leistinos“ minutės? Dažniausiai – ne karjera, pinigų stoka ar tolimų šalių ilgesys, o artimieji. Sesuo, mama, draugės. Tačiau patarėjų „hierarchijos“ viršūnėje visuomet būdavo vyras. Jis ne tik patardavo.

Greičiau – pareikalaudavo, grasindamas palikti. Tas pats mylimasis ir vienintelis, dar neseniai alsavęs tuo pačiu meilės ritmu ir kuždėjęs, kad „išskirs tik mirtis“. Štai populiariausia „laisvo pasirinkimo“ priežastis: „Aš maldavau, verkiau, priekaištavau, beldžiausi į sąžinę, sakiau, kad noriu gimdyti.“ Tokius dialogus perpasakodavo ne tik meilužės. Šeimos vyrai reikalaudavo to paties – kad jų moteris „išsivalytų“ nuo drauge pradėto kūdikio. Esą jam „dar ne laikas“ arba „vaikų jau per daug“. Ir taip pat grasindami, kad „priešingu atveju paliks“. Kartais meilužiai sumoka už abortą, kartais ne, tačiau kai moteris „susitvarko“ – dingsta kaip į vandenį. Žadėta meilė išsisklaido lyg dūmas, mylimasis tampa nepažįstamuoju. Panašus likimas ištinka ir santuokinį gyvenimą – jame visam laikui apsigyvena ledinė šmėkla, į šeimą atsėlina nesantarvė, alkoholis, neištikimybė, dingsta seksualinio gyvenimo džiaugsmas. Skundžiamasi ir dėl to, kad moteriai primenama: „Žinoma, tu žudikė. Aš liepiau, bet tu galėjai nesutikti. Tavo instinktai iškrypę. Geriau nueik pas psichiatrą.“ Taip nužudoma ne tik „tai“, ką moteris nešioja po širdimi, bet kartu – ir, ko gero, pirmiausia – nužudoma ji pati, jos dvasia, noras mylėti ir būti mylimai. Abortas visuomet yra tikrasis meilės išbandymas.

Per savo klinikinę praktiką nė karto nesu patarusi rinktis aborto. Ir ne tik todėl, kad šito neleidžia pasaulinė psichiatrų etika. Iš darbo patirties žinau, kad tai yra ir psichikos ligų prevencija.

Turiu būrelį mamų, kitados paklausiusių patarimo gimdyti, o dabar jos atveda su gėlėmis vaikučius ir pristato jiems mane kaip „antrąją mamytę“. Tai itin džiugios profesinės akimirkos. „Pasirinkimus“ lemia ir daugybė socialinių, kultūrinių reiškinių. Tai ir vaikų auklėjimas, šeimoje aptariamos

Už gyvenimą ir gyvybę lytinio gyvenimo psichologijos ir higienos, atsakomybės temos, kaip tai susiejama su meile, pagarba kitam ir savo poreikiais. Svarbu auklėti berniukus gerbti mergaites, o mergaites – išmokyti gerbti save. Bet pirmiausia – tėvų asmeninis pavyzdys ir jų atsakomybė už savo vaikus.

B. O.: Vadinasi, moters teisė į abortą išties reiškia vyro teisę neatsakingai elgtis? Ir moterys pačios šią teisę gina...

Andrius Narbekovas: Iš mokslinių tyrimų aiškiai matyti, kad abortas yra neatsakingos elgsenos slėpimas, o jo autoriai esti vyrai, kurie ir verčia moterį daryti abortą. Tas pats ir dėl kontracepcijos. Vyrai sudaiktina savo žmonas, gali nevaržomai, neatsižvelgdami į šeimos lūkesčius bei moters apsisprendimą, tenkinti savo potraukius. Kita vertus, aborto reikalavę vyrai nepaklususią moterį paskui dažniausiai labiau gerbia, o padariusios abortą, nors priverstos tam,

mais atskleista, jog ir po aborto smurtas tęsiasi: moteris neretai pradeda smurtauti prieš savo vaikus. Galime palyginti Lenkijos, kur galioja abortus draudžiantis įstatymas, ir Lietuvos padėtį. Lenkijoje 2006 m. nužudyta 10 vaikų, vienas rastas paliktas be priežiūros (Press Group of Police Headquarters, statistic materials, Warszawa, 2003–2006); per 1992 m. (t. y. iki abortus ribojančio įstatymo priėmimo) nužudyti 59 vaikai. Darytina išvada, jog per abortų ribojimo laikotarpį Lenkijoje vaikžudysčių skaičius sumažėjo 6 kartus. Tuo tarpu Lietuvoje 2006-aisiais nužudyti 6 vaikai (Policijos departamento duomenys). Taigi Lenkijoje vienam milijonui gyventojų tenka 0,25 nužudyto vaiko, Lietuvoje – 2 vaikai.

Kita vertus, poabortinis sindromas kankina ne tik moteris, bet ir tuos, kurie abortą atlieka, nes vaiko nužudymas – išplėšiant jo kūną dalimis – negali nepaveikti žmogaus psichikos.

Gedo Malinausko nuotrauka

dažnai būna paliekamos. Nes ar gali būti laikoma patikima tokia moteris, kuri atsisako savo vaiko?

Paradoksalu, kad moterų organizacijos, kurios turėtų ginti moteris, gina galimybę nutraukti nėštumą, leidžia pastūmėti į smurtą, pasireiškiantį ir kūdikio nužudymu, ir moters dvasiniu suluošinimu. Moteris po kūdikio yra antroji aborto smurto auka. Ji žūsta pati, kaip ir kūdikis, tik dvasiškai. Ir prieš ją antrąkart panaudojamas smurtas. Tyri-

mus. Kita vertus, moteris gali maištauti, sukilti prieš jai daromą spaudimą, remdamasi savo motinystės instinktu.

A. N.: Daug kas padaroma iš nežinojimo, bet gydytojai negali nežinoti. Jei sako kitaip, paprasčiausiai meluoja arba psichologiškai ginasi. Atliekantieji abortus išgyvena vidinį konfliktą, ir jį nutraukti galima tik aiškiai įsivardijant, ką jie iš tikro daro. Tai labai svarbu, ir kaip tik to nepadarę medikai įklimpsta net į alkoholį ir pan. Atnaujintoje Hipokrato priesaikoje aiškiai pasakyta gerbti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo iki mirties. Vadinasi, jos nesilaikantys medikai yra nepatikimi.

Daug gydytojų paprasčiausiai neatlieka abortų. Jei medikas parduoda savo sąžinę už trisdešimt sidabrinių, jis praranda savo tapatybę. Gydytojai rezidentai, jauni žmonės, luošinami, nes rinkdamiesi šią specialybę ir mokydamiesi jie neturi kitos išeities. Kitur pasaulyje gydymo įstaigose abortai neatliekami. Kviesčiau nepatikėti savo vaikų ir kitų savo artimųjų tiems gydytojams, kurie nesibodi daryti šios procedūros. Yra du būdai, kaip juos paveikti: jų negerbti ir neremti finansiškai. Ypač ekonominis svertas turėtų būti veiksmingas. Čia kaip Evangelijos palyginime apie sūnų palaidūną, sugrįžusį pas tėvą tik tada, kai nebeturėjo ko valgyti ir teko dirbti nevertinamą darbą.

P. R.: Rytų šalyse, pvz., Japonijoje, po valandą ryte ir vakare abortus atliekantys gydytojai dalyvauja gydymo bei savo sąžinės apvalymo seansuose šventykloje. Vienas kalbintas jų sakėsi, kad dirbdamas tokį darbą nesijaučia gerai, todėl jis ir kolegos ateina į tokią terapiją keliskart per metus.

B. O.: Laidos klausytojos nuomone, gal reiktų moteris, pasirinkusias abortą, ir jį atliekančius gydytojus vadinti žudikais – gal tai padėtų visuomenei atsikvošėti?

B. O.: Vis dėlto gyvybės nutraukimas skaudžiausiai atsiliepia moteriai. Kaip pasireiškia poabortinis sindromas?

Aborto šalininkai teigia, jog jis išgalvojamas, primetamas moterims gyvybę ginančių asmenų ir judėjimų.

P. R.: Būtų labai žiauru taip apkaltinti. Bet esmė lieka ta pati. Abortais visuomenė, ypač vaikai, pratinami prie minties, kad žudyti galima, taigi jie susiję su nužudymų, smurto gausėjimu. O įstatymai tampa pagrindu, į kurį galima atsiremti darant tam tikrus pasirinki-

P. R.: Kai moteriai tenka atsižadėti savo kūdikio, šis aktas yra žiaurus. JAV psichiatrai svarsto, kad poabortinį sindromą reikia įtraukti į psichinių ligų sąrašą. Medicinos terminologijoje tai formuluojama kaip baisi patirtis ir poveikis moteriai. Šis sindromas pas mus

27

28

Artuma / 2008 m. balandis

Sveikata nėra apibrėžtas moksliniais tyrimais, tačiau dar nereiškia, kad jo nėra: pasaulyje jis pripažįstamas. Kalbėsiu apie jį remdamasi savo klinikine praktika.

Poabortinio sindromo požymiai labai subtilūs. Amerikos psichiatrai vadina jį nebylia psichopatologija: gydytojas turi pats atrasti tuos požymius ir pradėti gydyti. Pirmąkart apie tai prakalbo Čikagos Lojolos universiteto mokslininkai psichiatrų konferencijoje 1978 m., pristatydami šį sindromą kaip įtampą po aborto, kurios viena pati moteris negali įveikti. Trauma esti tokia stipri, kad sukelia psichiatrinius simptomus, prilygintus Vietnamo karo dalyvių išgyvenimams. Moterys skundžiasi ne-

paaiškinama baime, pykčiu (jis neretai išliejamas ant vaikų), gėda, apmaudu, dirglumu, dėmesio sutrikimu. Abortas palieka pėdsaką visoje psichikoje. Neigiama patirtis niekada neišnyksta ir lydi visą gyvenimą. Simptomai paūmėja artėjant skaudžioms datoms, prisiminimai užplūsta ir kartojasi daugelį metų.

Moteris vengia draugų, turinčių mažų vaikų, lankytis poliklinikose, sapnuoja kūdikį, ją kankina įkyrios mintys, jai skaudu matyti mažylius gatvėje. Dėl to ji nuolat išgyvena nerimą, yra išsiblaškiusi, sutrikusi, dirgli, liūdna, gali pravirkti be priežasties. Konsultuoju moterį, kuri negali mylėti savo anūkų, vengia būti su jais – iš pavydo ir pyk-

čio, nes jie to amžiaus, kokio galėjo būti jos pačios „kiti“ vaikai. Negimusiam vaikui viena kasmet vazone sodina po gėlę, kita parašo laišką ar eilėraštį... Čia svarbi ir dažnai reikalinga ir dvasininko pagalba, nes egzistenciniai išgyvenimai pranoksta psichiatrų kompetencijos ribas. Blogiausia tokiai moteriai užsidaryti savyje ir likti su savo kančia.

B. O.: Tokią pagalbą teikia vyskupijų Šeimos centrai, vykdantys Krizinio nėštumo programą (išsamiau teirautis Lietuvos šeimos centre, tel.

8~37 20 82 63).

Gydytojo Petro paskaitėlė apie dilgėlinę ligą Dilgligė, arba dilgėlinė liga, – labai dažnai pasitaikantis susirgimas. Dermatologai teigia, kad apie pusė žmonių bent kartą gyvenime yra ja sirgę. Ji užpuola naujagimius, vaikus, suaugusius ir senolius, o trunka nuo kelių valandų iki kelerių metų. Oda pasidengia smarkiai niežtinčiomis pūslėmis. Vargina nemiga, tam tikrą laiką gali kisti veido išvaizda. Pūslės esti paviršinės, bet kartais jos pažeidžia ir poodinius audinius. Prasideda stiprus tinimas, ypač veido (lūpos, akių vokai).

Dilgligė kai kada paliečia ir kvėpavimo takų gleivinę, sukeldama dusimą.

Pūslės laikosi ant odos nuo kelių minučių iki keliasdešimties valandų. Jos būna įvairaus dydžio ir iškyla skirtingu laiku. Pranyksta – taip pat. Pūslėmis pasidengia maži odos ploteliai, o kartais ir labai dideli. Šiai ligai būdinga, kad odos būklė tai pagerėja, tai vėl pablogėja.

Tradiciškai dilgėlinė priskiriama prie alerginių ligų. Literatūroje aprašyta kelios dešimtys jos atmainų, kai kurios itin retos.

Dažniausiai mus atakuoja ūmioji dilgligė. Ją sukelia alergija tam tikriems maisto produktams ir vaistams. Papras-

tai ji trunka neilgai: nuo kelių iki keliolikos valandų. Retais atvejais užsitęsia. Šią atmainą dažnai lydi pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Jeigu ją sukėlė alergija maisto produktui, tai pasireiškia po kelių valandų nuo jo vartojimo.

Tačiau jei priežastis – koks nors vaistas, tai nutinka tuoj pat, ypač jei medikamentas buvo sušvirkštas.

Gana dažnai ištinka ir psichogeninė dilgligė. Čia pirmuoju smuiku groja žmogaus psichika. Tai ne vien epizodiniai stiprūs stresai, emocijos, bet ir ilgai trunkančios konfliktinės situacijos, frustracijos, įtampa. Žinotina, kad žmogaus psichinė būsena daro didžiulę įtaką bet kuriai dilgėlinės ligos formai. Įdomų faktą pastebėjo odos ligų dispanserių gydytojai: šalyje kylant politinei įtampai, padaugėja dilgėlinės ligos atvejų.

Kasdienės šeimyninės ir tarnybinės problemos ypač smarkiai veikia šios ligos atsiradimą ir eigą. Ligoniai išgyja per atostogas, bet vėl suserga joms pasibaigus! Tai klaidina žmones, nes jie linkę šią ligą palaikyti profesiniu susirgimu. Deja, profesinė dilgligė nustatoma ypač retai.

Užtat ne tokia jau reta aspirininė dilgligė. Laikoma, kad ji sudaro apie trečdalį ilgai besitęsiančios dilgėlinės ligos atvejų. Čia kalbama ne apie alergiją aspirinui, o apie jo netoleravimą. Pakitimai odoje ir liga atsiranda ne tik nuo aspirino, bet ir nuo jam giminingų medikamentų, kaip antai skausmą malšinančių, uždegimą ir temperatūrą mažinančių preparatų.

Dilgligę irgi gali sukelti kai kurie konservantai, ypač naudojami rūkytos mėsos produktams ir nealkoholiniams gėrimams gaminti, taip pat konservavimui.

Dar viena priežastis yra gamtos poveikis. Dilgėlinė liga kartais užpuola pasideginus saulėje, staiga atšalus kūnui ar vienai kuriai jo daliai, taip pat ilgiau ir gausiau paprakaitavus.

Dilgligė turi daug veidų, todėl jei ji rodo polinkį užsitęsti, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes bet kokia saviveikla gydantis gali pridaryti daug bėdos. Tai toli gražu nėra savaime praeinanti paprasta ligelė. Tuo tarpu šeimos gydytojas, įvertinęs padėtį, pagelbės pats arba nukreips pas alergologą ar dermatologą. Jis tai jau žinos, kur ir pas ką jums reikia gydytis.

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Baudžiamoji ekspedicija Giovannino GUARESCHI Darbininkai, susirinkę aikštėje, pradėjo triukšmauti, reikalaudami iš valsčiaus darbo, o valsčius neturėjo pinigų. Todėl viršaitis Peponis, priėjęs prie lango, juos ramino ir žadėjo parūpinti darbo.

– Po valandos atvarykite man visas mašinas, motociklus, sunkvežimius ir vežimus! – įsakė Peponis seniūnams, susirinkusiems jo raštinėje.

Tam įsakymui įvykdyti būtų reikėję bent trijų valandų, bet, nieko nepaisydami, visi turtingesnieji žemės savininkai ir nuomininkai, išbalę ir išsigandę, susirinko valsčiuje nustatytu metu, o lauke minia nerimavo.

Peponis greitai susitvarkė.

– Aš darau tai, ką galiu, – sausai pasakė. – Žmonės nori duonos, o ne skambių žodžių: arba jūs mokate po 1000 lirų nuo hektaro ir tuo atveju leisime žmonėms dirbti viešuosius darbus, arba aš, kaip viršaitis ir darbo žmonių vadas, nusiplaunu rankas.

Staigius, priėjęs prie lango, paaiškino žmonėms, kad viršaitis taip ir taip pasakęs. Vėliau pranešiąs ūkininkų atsakymą. Žmonės atsiliepė tokiu riksmu, kad visi išbalo.

Pasitarimai truko neilgai, ir dauguma tuoj pasisiūlė sumokėti tiek ir tiek už hektarą. Atrodė, jog ir likusieji pasirašys. Bet kai atėjo eilė pasirašyti Ilglaukio nuomininkui, reikalai pasikeitė.

– Nepasirašysiu, nors mane užmuštumėte, – pasakė Ilglaukio nuomininkas. – Kai bus įstatymas, tuomet mokėsiu. Dabar neturiu pinigų.

– Ateisime jų pasiimti, – riktelėjo Staigius.

– Taip, taip, – murmėjo senis nuomininkas, galintis Ilglaukyje iš savo vaikų, vaikų vaikų, dukterų vyrų ir anūkų sudaryti apie penkiolikos vyrų ginkluotą būrį. – Taip, taip: kelią jūs žinote.

Pasirašiusieji iš pykčio krimtosi nagus, o kiti sakė: – Jei nepasirašo Ilglaukio nuomininkas, nepasirašysime ir mes.

Skubius pranešė apie tai žmonėms aikštėje, ir šie ėmė šaukti, kad arba išmestų jiems pro langą Ilglaukio nuomininką, arba patys eis jo pasiimti. Tada Peponis priėjęs prie lango pasakė, kad nedarytų nesąmonių.

– Su turimais pinigais galime ramiai tęsti porą mėnesių.

Tuo tarpu, neperžengdami įstatymo ribų, kaip iki šiol elgėmės, rasime būdą įtikinti Ilglaukio nuomininką ir kitus.

Viskas gerai pasibaigė, ir Peponis pats automobiliu palydėjo Ilglaukio nuomininką, kad jį įtikintų. Kai išlipo prie Ilglaukio tiltelio, senis, atsakydamas į įtikinėjimus, tarė: – Sulaukus septynių dešimtų metų amžiaus, liko tik viena baimė, būtent – dar ilgai gyventi.

Po mėnesio padėtis nepakito, o žmonės vis labiau niršo. Ir vieną naktį štai kas atsitiko.

Don Kamilis, sužinojęs apie tai rytą, nuspaudė dviračiu į Ilglaukį. Visa nuomininko šeima, lauke išsirikiavusi ir sukryžiavusi rankas, nusiminusiais veidais žiūrėjo į žemę.

Kai Don Kamilis priėjo, jam net kvapą užėmė: pusė vynuogių krūmų eilės buvo nupjauta ir ilgos šakos gulėjo ant žemės tartum išsiraitę žalčiai; netoli stovinčiame gluosnyje kabėjo užrašas: „Pirmasis įspėjimas“. Ūkininkas greičiau sutiktų leisti koją nupjauti, negu vieną vynuogių medelį: jam tai mažiau skaudėtų.

Don Kamilis sugrįžo į namus išsigandęs, tartum būtų pamatęs visą eilę nužudytųjų.

– Viešpatie, – tarė Kristui, – čia gali būti tik viena išeitis: surasti juos ir pakarti.

– Don Kamili, – atsiliepė Kristus, – pasakyk man: jei tau skauda galvą, ar tu ją nupjauni, kad pagytum?

– Bet nuodingąsias gyvates reikia užmušti! – sušuko Don Kamilis.

– O mano Tėvas, sukūręs pasaulį, aiškiai atskyrė gyvulius nuo žmonių. Tai reiškia, kad visi tie, kurie priklauso žmonių giminei, visada išlieka žmonės, kad ir kaip pasielgtų, ir dėl to su jais reikia elgtis kaip su žmonėmis.

Užuot nužengus žemėn jų atpirkti ir leidus save nukryžiuoti, ar nebūtų buvę paprasčiau juos sunaikinti?

Tą sekmadienį Don Kamilis bažnyčioje kalbėjo apie sunaikintas vynuoges, tarsi jas būtų iškirtę jo tėvui, kuris taip pat buvo ūkininkas.

Susijaudino, pasidavė poetiniams jausmams. Bet kai staiga tarp tikinčiųjų pamatė Peponį, pasidarė kandus: „Dėkokime Aukščiausiajam, kad saulę pakabino nepasiekiamai danguj, kitaip kai kas, kerštaudamas savo politiniam priešui – tamsių akinių pardavėjui, seniai ją būtų nukabinęs, idant nešviestų. Pakluskite, o žmonės, savo vadų žodžiams: juose yra tikroji išmintis. Jie jus moko, kad jei norite nubausti nepakenčia-

29

30

Artuma / 2008 m. balandis

Atokvėpio valandai mą brangininką batsiuvį, turite nusipjauti sau kojas!“ Ir akis įsmeigęs žiūrėjo į Peponį, lyg jam vienam kalbėtų.

Vakare Peponis nusiminęs atėjo į kleboniją.

– Tamsta, – tarė, – turi kažką prieš mane?

– Paprastai būnu nusistatęs tik prieš tuos, kurie tam tikromis idėjomis drumsčia žmonių protą, – atsakė Don Kamilis.

Peponis suspaudė kumščius.

– Don Kamili, ar tamsta kartais neįtari, kad aš įteigiau nukirsti nuomininko vynmedžius?

Don Kamilis papurtė galvą.

– Ne. Tu esi karštakošis, bet ne bailys. Tu tik kurstai žmones.

– Aš stengiuosi juos raminti, bet jie manęs neklauso.

Don Kamilis pakilo ir priėjęs tvirtai atsistojo prieš Peponį.

– Peponi, – tarė, – tu juk žinai, kas nukirto vynmedžius?!

– Aš nieko nežinau, – atsakė Peponis.

– Žinai, Peponi, ir jei nesi paskutinis valkata ir beprotis, tu taipgi žinai, kad turi juos išduoti.

– Aš nieko nežinau, – kartojo Peponis.

– Ne tik dėl trisdešimties nukirstų vynmedžių moralinio ir medžiaginio nuostolio privalai kalbėti. Šiame reikale yra taip, kaip su nutraukta megztuko akimi: arba ją tuoj suriši, arba ryt tavo megztukas visas suyra.

Tu, kuris žinai ir nenori jų išduoti, esi panašus į žmogų, kuris, pastebėjęs daržinėje degančią dagtį, nesistengia jos užgesinti. Veikiai visas pastatas suliepsnos, ir būsi kaltas tu, o ne vylingas padegėjas!

Peponis teisinosi nieko nežinąs, bet Don Kamilis jį taip užrėmė į kampą, kad pagaliau prisipažino.

– Nesakysiu, nors mane ir papjautų! Mano partijoje yra geriausieji iš geriausiųjų, o dėl trijų valkatų...

– Suprantu, – pertraukė jį Don Kamilis.

– Jei ryt kiti sužinotų tokį dalyką, taip įsidrąsintų, kad reikėtų net ginklą pavartoti.

Don Kamilis, kiek patrypčiojęs kambaryje, sustojo.

– Bent sutiksi, kad tie niekšai turėtų būti nubausti!

Bent sutiksi, jog reikia taip pasielgti, kad jie nebekartotų savo nusikaltimo!

– Stačiai būčiau kiaulė, jei to nepripažinčiau.

– Gerai, – baigė Don Kamilis. – Lukterk manęs truputį.

Netrukus grįžo apsirengęs medžioklės rūbais, apsiavęs ilgaauliais ir su plačia skrybėle ant galvos.

– Eime, – tarė, įsisupdamas į apsiaustą.

– Kur? – Į vieno iš tų trijų namus. Pakeliui tau paaiškinsiu.

Buvo labai tamsus, vėjuotas vakaras, ir gatvėse nebuvo matyti jokios gyvos dvasios. Priėjęs vieną nuošalų namą, Don Kamilis užsidengė galvą apsiaustu

ir pasislėpė griovyje. O Peponis, žingtelėjęs į priekį, pasibeldė į duris, įėjo vidun ir netrukus sugrįžo dviese.

Tuosyk Don Kamilis iššoko iš griovio.

– Rankas aukštyn! – sušuko išsitraukdamas automatą.

Abu pakėlė rankas. Don Kamilis elektrine lempute apšvietė veidus.

– Tu brauk neatsigrįždamas, – tarė Peponiui.

Ir Peponis nuėjo.

Don Kamilis nusivedė tą antrąjį į lauko vidurį, liepė jam kniūbsčiam atsigulti ant žemės ir, kairėje rankoje laikydamas automatą, dešine įkirto į sėdynę porą dešimčių tokių viržinių, kad net hipopotamo oda būtų pajutusi.

– Pirmas įspėjimas, – paaiškino. – Ar supratai?

Nubaustasis galvos linktelėjimu patvirtino.

Don Kamilis rado Peponį sutartoje vietoje.

Antrąjį buvo lengviau paimti, nes tada, kai Don Kamilis, pasislėpęs už kepyklos, aptarinėjo su Peponiu skirtingą strategiją, vyras išėjo pasisemti vandens iš šulinio. Čia Don Kamilis jį ir nutvėrė. Įvykdžius bausmę, ir antrasis gerai įsidėmėjo „pirmąjį įspėjimą“ ir prisipažino supratęs.

Don Kamilio ranka pavargo, nes bausmę sąžiningai įvykdė, tad kartu su Peponiu atsisėdo pakrūmėje baigti likusios cigaro pusės.

Tačiau greitai pajutęs pareigos jausmą, užgesino cigarą į medžio tošį.

– O dabar pas trečiąjį, – kildamas tarė.

– Trečias esu aš, – pratarė Peponis.

Don Kamiliui užėmė kvapą.

– Tretysis tu? – trūkčiojančiu balsu paklausė. – Bet kodėl?

– Jei nežinai tamsta, turintis ryšį su Amžinuoju Tėvu, kaip aš galiu žinoti?

Nusimetęs apsiaustą, pasispjaudė delnus ir piktai apkabino medžio liemenį.

– Duok, bjaurusis kunige! – šaukė dantis sukandęs.– Duok man arba aš tau duosiu!

Don Kamilis papurtė galvą ir nė žodžio netaręs nuėjo.

* * * – Viešpatie, – bailiai atsiduso Don Kamilis, atėjęs pas altoriaus Kristų. – Niekados nebūčiau įsivaizdavęs, kad Peponis...

– Don Kamili, ką tu šį vakarą padarei, yra tiesiog baisu, – pertraukė jį Kristus. – Negaliu įsivaizduoti, kad mano kunigas dalyvautų baudžiamojoje ekspedicijoje.

– Viešpatie, dovanok savo nevertam sūnui, – maldavo Don Kamilis. – Dovanok man, kaip Amžinasis Tėvas dovanojo Tau už šventyklos pirklių nuplakimą.

– Don Kamili, – nusileido Kristus, – ar neprikaišiosi man, kad kartais buvau ir juodmarškinis?

Nusiminęs Don Kamilis vaikščiojo tuščioje bažny-

Atokvėpio valandai čioje. Jautėsi įžeistas, pažemintas: Peponio – vynmedžių naikintojo – vaizdas stovėjo jo akyse.

– Don Kamili, – pasišaukė jį Kristus, – dėl ko tu kremtiesi? Peponis išpažino savo kaltę ir apgailestavo.

Blogas esi tu, kad neduodi jam išrišimo. Don Kamili, atlik savo pareigą!

* * *

Savo dirbtuvėje vienišas Peponis, įrėmęs galvą į sunkvežimio motoro dangtį, piktai sukinėjo kažkokias detales, kai įėjo Don Kamilis. Peponiui tebesant palinkusiam po variklio dangčiu, Don Kamilis įkirto dešimt viržinių jo nugaron.

– Aš tave išrišu, – tarė, pridėdamas koja magaryčių į sėdynę.

– Grąžinsiu su nuošimčiais, – pro sukąstus dantis iškošė Peponis, vis dar neatsitiesdamas nuo motoro.

– Ateitis yra Dievo rankose, – atsiduso Don Kamilis.

Išėjęs metė viržinį į šalį, o naktį sapnavo, kad viržinis krisdamas įsmigo į žemę, ir netrukus regėjo jį sprogstantį, lapojantį, žydintį ir apsidengiantį auksinėmis vynuogėmis.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Labai artimas kosmosas Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ „Tai tėra išgalvota istorija apie velniavą, tačiau joje slypi didesnė prasmė...“, – rašo „Klaikiosios galybės“ pratarmėje autorius Clive Staples Lewis (Klaivas Steiplsas Luisas, 1898–1963). Šis triukas būdingas daugeliui jo kūrinių. Pasinaudodamas išgalvotomis istorijomis, aplinkybėmis ir herojais, jis kalba apie kasdien svarbius dalykus: meilę, draugystę, valią, atsispyrimą pagundoms, stiprybę, skausmą, apleistumą.

Neatsitiktinai pradėjau kalbą nuo trečiosios, ką tik išleistos trilogijos dalies, tuo aiškiai norėdama pasakyti: štai, jau yra visos trys, galima su džiaugsmu jas skaityti. Aišku, „Kosminės trilogijos“ dalis galima skaityti kaip atskiras knygas – ir jų siužetai, ir veikėjai ganėtinai savarankiški, tačiau būkime atidūs autoriui. Jei jis rašė trilogiją, vadinasi, kažin kas tas knygas sieja.

O sieja daugiau kas, ne tik skaitytojų (taip pat ir Lietuvoje) pamėgto Lewiso gebėjimas pasakoti apie sudėtingus dvasios gyvenimo dalykus taip, kad jie tampa ne paprasti, bet artimi. Labai retą romaną, kurio pagrindą sudaro autoriaus apmąstymai apie gėrio ir blogio

prigimtį bei santykius, įdomu skaityti ir kaip jo herojų istoriją. Pirmoje knygoje pagrindinis veikėjas Rensomas atsitiktinai atsiduria kosminiame laive, gabenančiame jį į Malakandros (Marso) planetą; tačiau jis pabėga ir klaidžioja be galo harmoningame pasaulyje, stebėtinai primenančiame Žemės išsvajotąjį rojų. Antroje knygoje Rensomas – jau Veneroje (vadinamoje Perelandra), kurioje regi žmonių pasaulį, dar aiškiai menantį kūrimo pradžią. Čia jo laukia ne tik susitikimas su planetos karaliene, bet ir mįslinga užduotis. Trečiosios knygos veiksmas jau vyksta mums gerai pažįstamoje tikrovėje, mažame žemiškame universitete. Markas ir Džeinė, jauni sutuoktiniai, patiria sunkų meilės išmėginimą – Markas išvažiuoja dirbti puikią karjerą žadančiame institute, o viena likusi Džeinė įsitraukia į Rensomo vadovaujamą draugiją. Netrukus jiems teks susigrumti, nes Marko instituto vadovas puoselėja visos žmonijos pavergimo planus, ir Rensomui bei jo ištikimiems bičiuliams teks stoti su jais į kovą. Apskritai kiekvienoje iš šių trijų knygų Rensomo laukia kova, tik

kaskart šiek tiek keičiasi priešai, tikslai ir, žinoma, metodai.

Atvirai pasakius, tie, kuriems jau pažįstamas C. S. Lewiso vardas (tai yra jie jau skaitę arba „Kipšo laiškus“, arba trejetą lietuviškai išleistų „Narnijos kronikų“ – „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“, „Princas Kaspijanas“, „Žirgas ir jo berniukas“, arba traktatus „Stebuklai“, „Keturios meilės“, „Kančios problema“, arba trumpų pokalbių rinkinį „Tiesiog krikščionybė“), manyčiau, čiups šias knygas vien iš meilės jų autoriui. Ir nesuklys, nes meilė, žinia, ne tik kad ne akla, bet dargi stebėtinai įžvalgi.

O tiems, kurie apie tokį rašytoją išgirsta pirmąkart ir juo susidomėjo, siunčiu džiugius sveikinimus. Jūs ką tik atradote vieną iš tų retų, brangių autorių, kurių knygos namų lentynose reikalingos, net būtinos, kaip druska virtuvėje.

C. S. Lewis. Kosminė trilogija: Toli nuo tylinčios planetos (2007); Perelandra (2008); Klaikioji galybė (2008).

Visas išleido Alma littera, vertė Vilma Rinkevičiūtė.

31

32

Gero kino kampelis

Dar kartą atgal į gamtą Ramūnas AUŠROTAS XX a. pradžioje Pranas Dovydaitis savo pamatinėje esė, suteikusioje postūmį ateitininkų sąjūdžiui, teigė, kad „žmogus be Dievo absoliutiškai negali būti“. Šiais žodžiais labai tiksliai pastebėta, jog tiekos intelektualų praeitame šimtmetyje skelbta „Dievo mirtis“ yra negalima. Pasak Dovydaičio, atsitraukęs nuo Dievo žmogus susikuria jo pakaitalus arba stabus, t. y. dirbtines religinės priklausomybės formų atmainas. Enciklikoje Spe salvi popiežius Benediktas XVI pažymi, kad tikėjimas pažanga ir mokslu nepasiteisino kaip žmonijos vilties pagrindas. Nuvylė ir masinės kultūros propaguotas materializmas bei jai oponavusios kontrkultūros garbintas seksas. Tad naujojo dvasingumo paieškų banga, kilusi XX a. pabaigoje, atsigręžia į gamtą. Jos sudva-

Tai nieko naujo: dar XVIII a. pakeisti Kristų gamta bandė Apšvietos epochos filosofai. J. J. Rousseau kalbėjo apie civilizacijos sugadintą žmogų, grįžti į gamtą ir ją tyrinėti kvietė H. D. Thoreau ir R. W. Emersonas.

Carinėje Rusijoje gyventi santarvėje su gamta kvietė L. Tolstojus. XX a. viduryje gamta įkūnijo savotišką rojų, „amžinosios medžioklės plotus“, kuriuose klajojo „gėlių vaikai“, eksperimentuodami su seksu ir narkotikais.

Visus šiuos religinio flirto su gamta pėdsakus galima įžiūrėti aktoriaus Seano Penno režisuotoje juostoje „Į gamtą“ (Into the Wild, 2007). Koledžo auklėtinis atsisako tolesnių studijų, karjeros galimybių bei šiuolaikinių patogumų tam, kad grįžtų į J. J. Rousseau įvardytą kilnaus laukinio, t. y. visuomenės ir civilizacijos nesugadinto žmogaus, būklę.

Jaunuolis išvyksta į piligriminę klajonę po Amerikos platybes, ir ji baigiasi mirtimi Aliaskos tyruose. Šis filmas – tai sekuliari krikščioniškos vienuolinės tradicijos interpretacija: herojus visas santaupas atiduoda labdarai, suplėšo asmens dokumentus, susigalvoja naują vardą Kadras iš filmo „Atgal į gamtą“ ir taip atsisako ankstesnės savo sinimas ir sudievinimas, pasireiškiantis tapatybės, gyvena neturto dvasia ir proįvairiais laipsniais ir pavidalais – natū- paguoja seksualinį susilaikymą. Ir juosralizmu, ekologiniu sąjūdžiu, atsigrę- tos pavadinimas simboliškas, nes žodį žimu į ikikrikščioniškas politeistines wild galima versti ir dykuma (wilderreligijas ar naujojo dvasingumo kultus, ness), o ji krikščioniškoje tradicijoje yra vis labiau įprasmina šių dienų žmogaus įprasta susitikimo su Dievu vieta. Tačiau krikščionis išeidavo į dykumą karštai be Dievo būtį.

Artuma / 2008 m. balandis trokšdamas jau dabar būti bendrystėje su Dievu ir dar labiau įsitraukti į visuotinę Bažnyčią, o Christopheris išeina dėl savęs, vedinas troškimo asmeniškai tobulėti. Tai dar vienas būdas įgyvendinti savąjį „aš“, dar vienas „sterilaus individo kulto pasireiškimas“ (Benediktas XVI).

Christopheriui pasitraukti į gamtą reiškia pabėgti nuo šeimos (dėl nesaugumo jausmo vaikystėje) ir nuo visuomenės (dėl jos vartotojiškumo), vienatvę priešpriešinti bendruomeniškumui. Christopherio trokštama bendrystė su gamta baigiasi tragiškai – ji virsta akistata su žiauria tikrove: civilizacijoje užaugęs ir gamtos šauksmą išgirdęs asmuo jau nepajėgia į ją grįžti.

Juostos „Į gamtą“ režisierių galima apkaltinti bandymu romantizuoti pagrindinį veikėją užkeliant jį kone ant šventumo pakylos. Užtat Werneris Herzogas dokumentiniame filme „Žmogus grizlis“ (Grizzly man, 2005) labai aiškiai ir negailestingai demaskuoja idiliškos gamtos mitą. Tai panašių bruožų su pirmąja juosta turinti kito atskalūno – Timothy Treadwello – istorija: jo gyvenimo prasmė ir tikslas buvo rūpintis amerikietiškojo lokio grizlio populiacija. Iš trylikos šių meškų kaimynystėje nugyventų metų paskutinius šešerius Timotį, galiausiai grizlių sudraskytą, lydėjo kino kamera, ir ja įamžinta medžiaga sudaro du trečdalius filmo.

Daugiausia dėl to atsiskleidžia asmenybė – kupina beribio optimizmo ir pasitikėjimo savimi, apsėsta nerealios idėjos, ekscentriška, įtikėjusi galimybe gyventi šalia plėšrūnų. Treadwello nufilmuoti kadrai perteikia beveik religinį jo žavėjimąsi gamta ir desperatišką bandymą taip įprasminti savo gyvenimą. Juos meistriškai dėliodamas ir komentuodamas W. Herzogas kuria reto grožio ir aistros kupiną pasakojimą apie asmenį, peržengusį ribą tarp civilizuoto žmogaus ir gamtos, griauna jo nostalgiją laukinei gamtai ir pabaigoje pateikia išvadą: „Nematau jokio Timočio nufilmuotų grizlių giminiškumo, jokio supratimo, jokio gailestingumo. Matau tik beribį gamtos abejingumą.“

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXXIV)

Modesto Musorgskio aistros Vanda IBIANSKA Rusai vertina Modesto Musorgskio muzikos tautiškumą, pasaulis – estetiškumą ir jos psichologiškumą bei nežabotų aistrų perteikimą garsų kalba. Vos 42 metus tegyvenęs kompozitorius paliko pasaulio kultūroje nemenką palikimą. Tai keturios operos, pluoštas romansų ir dainų, keturi chorai ir tiek pat instrumentinių kūrinių.

Geriausi jo kūrybos vaisiai skamba pasaulio scenose, nors yra itin nacionaliniai.

Musorgskis – kompozitorius realistas. Viename savo laiške rašė: „Jeigu mūsų bandymus parodyti gyvą žmogų gyvoje muzikoje supras gyvi žmonės, jeigu drungnieji drabstys mus purvais, jeigu muzikiniai fariziejai prikals mus prie kryžiaus, būsime pasiekę tikslą.“ Jo estetiniai principai ir dabar nėra praradę savo įtaigumo, jėgos, o ugningos Musorgskio mintys įkvepia ir mūsų laikų kompozitorius.

Duobėtas gyvenimo kelias Gimė Modestas Musorgskis Pskovo krašte, Karevo dvare 1839 metų kovą. Šeima nebuvo itin turtinga, bet užtai kilminga (kildino save net iš Riuriko). Joje vyravo demokratinės pažiūros, abu tėvai buvo muzikalūs.

Modestas, jaunesnysis iš dviejų vaikų, pirmąsias pamokas gavo iš motinos. Aplink skambanti liaudies muzika, taip pat ir didžiulis patriotizmas giliai įsirėžė į jo sąmonę. Nors vaikas turėjo ryškių muzikinių gabumų, tėvai nusprendė, kad abu sūnūs privalo tęsti giminės tradicijas ir tapti kariškiais. Tad dešimtmetis berniukas atsiduria Petrograde ir pradeda mokytis Petropavlovsko karo mokykloje, drauge lanko fortepijono pamokas pas garsų to meto pedagogą A. Gerkę.

Karo mokykloje tvarka savotiška. Čia vyrauja griežta, geležinė drausmė, muštras ir... girtavimas. Mokyklos viršininkas generolas kategoriškai reikalauja: nevalia gerti degtinės ir grįžti namo pėsčiomis. Tačiau šampanu ir vynu kadetas gali mėgautis į valias, jei tik sugeba grįžti važiuotas! Ši „tvarkelė“ Modestą Musorgskį ir pražudo: dar visai jaunas jis pamėgsta alkoholį, kuris jį pakerta, tampa jo ankstyvos mirties priežastimi.

Baigęs mokyklą, jaunas karininkas pasirodo Peterburgo salonuose ir visus pakeri. Lieknas, neaukšto ūgio, nepaprastai elegantiškas ir išpuoselėtas, nepriekaištingo elgesio, jis dar puikiai skambina fortepijonu, dainuoja malonaus tembro baritonu. Musorgskiui patinka saloninis muzikavimas, tačiau tai trunka neilgai. Netrukus jis užmezga pažintį su kompozitoriumi A. Dargomyžskiu, o per jį – su muzikais M. Balakirevu, C. Kiuji, N. Rims-

kiu-Korsakovu, A. Borodinu. Preobražensko pulko karininkas Musorgskis palieka karinę tarnybą ir visiškai atsideda muzikai. Nepaprastą įtaką jam daro M. Balakirevas, daug ko išmokęs jauną žmogų ir padėjęs jam susiformuoti muzikines pažiūras.

Pragyvenimo šaltinis yra Karevo dvaras, tėvų nuosavybė. Bet jie miršta, brolis veda, ir Musorgskis atsisako savo dalies jo naudai. Ir, aišku, lieka be pragyvenimo šaltinio. Prasideda klajokliškas kompozitoriaus gyvenimas, truksiantis iki mirties. Gyvena tai vienur, tai kitur, neturi nei namų, nei šeimos. Įsidarbina valdininku miškų departamente, bet sekasi ne per geriausiai. Girtaujantį darbuotoją viršininkai ir bendradarbiai ne itin vertina, be to, Musorgskiui labiau nei darbas rūpi kūryba, muzika. Pamažėle jis aptunka, apsileidžia, ir iš kadaise elegantiško karininko nelieka nė pėdsako. Tačiau kūrybinis darbas virte verda. 1874 m. (autoriui jau 35-eri) Peterburgo Marijos teatre įvyksta „Boriso Godunovo“ premjera. Pripratę prie vakarietiškų operų aristokratai perdėm rusišką kūrinį sutinka gana santūriai, o jaunimas, ypač studentai, su entuziazmu. Musorgskis ir iki „Boriso Godunovo“ jau buvo žinomas kompozitorius, sulaukęs net paties F. Listo pripažinimo. Jis puoselėja sumanymą sukurti antrą tautišką operą (iš tikrųjų trečią, nes 1868-aisiais jau buvo parašęs „Vedybas“ pagal N. Gogolio siužetą, bet ji atlikta tik praėjus dvidešimčiai metų po autoriaus mirties), kurią pavadina „Chovanščina“. Tai turėjusi būti antroji triados dalis. Trečioji – „Pugačiovščina“ – taip ir liks tik sumanymu.

Musorgskis labai vienišas. Gyvena tai pas vienus, tai

33

34

Artuma / 2008 m. balandis

Meno pasaulyje pas kitus bičiulius. Jo charakteris pasikeičia: dažnai kamuoja depresijos, baltosios karštinės priepuoliai. Kompozitorius užsidaro nuo visų, jo nedomina niekas, išskyrus muziką. Neapleidžia tik įgimtas humoro jausmas ir autoironija. Galiausiai praranda darbą, lankosi įtartinose smuklėse. Garsi Peterburgo operos primadona D. Leonova pakviečia akompanuoti jai gastrolių kelionėje pietuose. 1879 m. Musorgskis su Leonova keliauja per Ukrainą į Krymą, koncertuose atlikdamas ir savo kūrinių. Kelionė jį pakylėja, suteikia naujų vilčių ir jėgų. Tačiau po kurio laiko jis vėl lieka be lėšų pragyvenimui. Bičiuliai jį išlaiko, keldami sąlygą užbaigti „Chovanščiną“ ir komišką operą pagal N. Gogolio siužetą „Soročincų mugė“.

1881 metų vasarį D. Leonovos viloje Musorgskis praranda sąmonę. Slaugyti nėra kam, tad bičiuliai paguldo jį į Nikolajaus karo ligoninę, kur didžiulis muzikos mėgėjas gydytojas užrašo jį kaip savo pasiuntinį. Diagnozė liūdna: kepenų cirozė, visiškai nualinta širdis, dar kelios gretutinės ligos. Draugai lanko Musorgskį, I. Repinas netgi nupiešia jo portretą, bet gydytojo prognozės pesimistiškos.

1881 m. kovą vos 42-ejų Modestas Musorgskis iškeliauja į amžinybę.

Bičiuliai sudėjo pinigų ir Peterburgo Švč. Trejybės Aleksandro Neviškio lauroje ant Musorgskio kapo pastatė paminklą. Jį atidengiant V. Stasovas pasakė: „Šis paminklas tebūnie įrodymas, kad ir tada, kai Musorgskis gyveno, buvo keletas jį vertinusių, supratusių ir atjautusių žmonių.“ Tokia jau dalia neretai ištinka garsius kūrėjus: šlovė ateina po mirties, o gyvų vertę suvokia vos keli.

Operos Pirmoji Musorgskio opera „Vedybos“ yra bandymas dramatinę muziką atlikti pagal Gogolio tekstą. Ji suvaidino svarbų vaidmenį kompozitoriaus kūrybiniame kelyje. Musorgskis suvokė rečitatyvo išraiškingumo galimybes ir priartėjo prie didžiųjų savo sumanymų. Pirmasis iš jų buvo 1868 m. baigta opera „Borisas Godunovas“. Tai vienas iš pasaulinio operinės muzikos lobyno brangakmenių. „Boriso Godunovo“ veikėjai yra drauge ir personažai, ir tauta. Kritikai šį kūrinį vadina istorijos puslapiu. Opera nepaprastai dramatiška, joje verda daug gilių aistrų, nežaboto temperamento, ir visa tai labai rusiška. Lenkiška operos dalis buvo parašyta vėliau, siekiant paįvairinti gana monotonišką tautinį koloritą. „Chovanščinai“ autorius pats kūrė ne tik muziką, bet ir libretą. Dėl to jo sąmonėje gimė visiškai harmoningi muzikiniai ir poetiniai vaizdai. Tai nuostabi, žavi, labai gili ir neįprastos muzikos opera. Kompozitorius rašė ją beveik dešimt metų, tačiau iki galo nebaigė. Ją užbaigė N. Rimskis-Korsakovas. „Chovanščina“ yra tautinė muzikinė drama, pasakojanti apie XVII a. pabaigos įvykius Rusijoje. Čia ir dramatiški charakteriai, situacijos, kunkuliuojančios

rusiškos ir apskritai žmogiškos aistros. Kūrinyje jau ryškus moters – Marfos paveikslas ir tragiškos meilės linija. Visų veikėjų portretai aiškiai psichologizuoti, masinės scenos žavi tikroviškumu ir tautiškumu.

Opera „Pugačiovščina“ kompozitoriaus tebuvo tik pradėta, jos išliko vos pora nedidelių fragmentėlių. „Soročincų mugėje“ atsiskleidžia komedinis Musorgskio talentas. Jis subtiliai perteikia N. Gogolio humorą, pažeria tiek smagaus gyvybingumo, kad žiūrovas negali likti abejingas.

Operos žanras buvo ypač artimas Musorgskiui, jame išryškėjo visi kompozitoriaus sugebėjimai. Autorius siekė visiško muzikos ir žodžio susiliejimo, ir jam tai puikiai pavykdavo.

Vokalinė ir instrumentinė muzika Dainas ir romansus Musorgskis rašė visą savo kūrybinį gyvenimą. Kartais tai buvo etiudai stambiems kūriniams.

Sakoma, kad jo romansai ir dainos niekada nepasens, nes tai gyvenimo paveikslėliai. Šiuose kūriniuose ypač ryški liaudies muzikos įtaka. Populiariausi iš jų yra „Lopšinė Jegoruškai“, „Seminaristas“, „Grybai“, „Ožys“, „Daina apie blusą“, „Klasika“. Tarp jų – tragiškieji „Mirties dainos ir šokiai“, ciklas „Be saulės“, „Karvedys“.

Vieni žaviausių Musorgskio perliukų yra dainos iš ciklo „Vaikų kambarys“. Jomis buvo pakerėti F. Listas, K. Debiusi.

Nuostabi yra ir Musorgskio chorinė muzika. Įspūdingas choras „Senacheribo nugalėjimas“, o „Jėzus Novinus“ stebina žydų liaudies dainomis, energingų maršų ir liūdesio kaita. Šio choro harmonija savita, šviežia faktūra turtinga ir labai įvairiapusė.

Bene žinomiausia Musorgskio instrumentinė muzika – „Parodos paveikslėliai“, kompozitoriaus sukurti anksti mirusio bičiulio architekto V. Hartmano garbei pagal pastarojo paveikslus. Šį kūrinį išpopuliarino juo susižavėjęs M. Ravelis, jis tebėra geriausių pasaulio pianistų repertuare.

Didžiulį pasisekimą turi simfoninė poema „Naktis ant Plikojo kalno“, kūrinys orkestrui rusų liaudies pasakų motyvais. Čia veikia blogio jėgos, raganos, dvasios, velniai. Jų puotą nutraukia kaimo cerkvės varpų gaudesys. „Naktis ant Plikojo kalno“ pasižymi orkestrinių spalvų sodrumu, netikėta ritmų ir melodikos kaita. Joje atsiskleidžia autoriaus talento universalumas.

Apibendrinimas Kuo ryškus Modestas Musorgskis? Bene labiausiai turbūt tuo, kad jo muzikoje liepsnoja žmogiškųjų aistrų ugnis pradedant valdovais, vadais ir baigiant valstiečiais, liaudimi. Apie visus juos pasakoja muzikine kalba, ir jo šneka visada tautiška.

Gyvenimas kaip senas vynas

Mes gamtoje Vanda IBIANSKA Retas lietuvis nemėgsta gamtos ir nenori joje pabūti. Ką laikome gamta? Pajūrį, šilą, upelį, kaimo sodybą, blogiausiu atveju – sodą. Argi tik tiek? Mano nuomone, gamta yra ir mūsų miestai, taip pat visa, kas juose vyksta. Gal nuo to ir pradėkime. Tai yra nuo tvarkos, švaros.

Kitaip tariant, nuo šiukšlių.

Protingi žmonės suskaičiavo, kad mes, vos trijų milijonų tauta, per metus sukaupiame daugiau kaip šešis milijonus tonų nepavojingų atliekų. Trečdalis jų patenka į sąvartynus. Šiojo trečdalio ketvirtadalis, taigi, vos pusė milijono tonų perdirbama. Ką darome su kitkuo? Nėra ko miglos pūsti: skandiname Lietuvą šiukšlių sąvartynuose. Gerai būtų, jei tik sąvartynuose, bet juk teršiame visur: pakelėse, miškuose, gatvėse, laiptinėse. Pasakykite ranką prie širdies padėję: ar visus tuos 275 kg šiukšlių, kuriuos statistinis Lietuvos gyventojas „pagamina“ per vienus metus, paliekame ten, kur dera, ir taip, kaip dera?

Miške be sąžinės graužimo numetame stiklinį butelį. Žinote, kiek laiko jis ten gulės? Apie tūkstantį metų! Verta prisiminti ir tokią „smulkmeną“, kad nuo to butelio, jei jį įkaitins saulė, gali kilti savaiminis miško gaisras. Mūsų palikta konservų dėžutė dūlės apie 90 metų, o plastikinė maisto produktų pakuotė – ne mažiau kaip 200 metų. Žmonės, ką mes darome?! Kaip mus pavadinti: laukiniais, o gal silpnapročiais? Tik jau ne laukiniais, nes nė vienas vadinamasis aborigenas savo aplinkos nežaloja ir nežudo. Jis žino, kad joje reikia gyventi jam ir jo vaikams.

Nesiruošiu agituoti rūšiuoti šiukšlių, nors tai daryti būtina. Kol savivaldybės neįsuks šito rato taip, kad už išrūšiuotų šiukšlių išvežimą nereiks mokėti ir dar sumažins mokestį už šildymą, tol į vieną konteinerį drėbsime viską, kas pakliuvo. Neblogai būtų, jei į konteinerį, bet juk metame ir šalia jo, bet kur.

Atidžiau pažvelgę į mūsų neva gintarinio pajūrio smėlį, pamatysime įdomų reiškinį. Antroje vasaros pusėje vieną šešioliktąją jo paviršinio sluoksnio sudaro... nuorūkos! Kas dėl to kaltas? Tai jau ne vien rūkaliai. Kasmet atostogauju Afrikoje, nebrangiame Tunise. Paplūdimių smėlis švarus, tarsi persijotas. Prie kiekvieno skėčio stovi šiukšlių dėžė. Štai ir visa paslaptis. Niekam nešaus galvon saldainio popieriuką, nuorūką numesti ant smėlio arba „inteligentiškai“ į jį užkapstyti, kai šiukšliadėžė čia pat ir ji kas vakarą ištuštinama. Kodėl pas mus taip nedaroma, nežinia. Kai jūroje tenka murkdytis žmonių šlapimo skiedinyje, tai jau nė vienam nepatinka ir visi vienu balsu rėkia, jog būtina įrengti daug daugiau tualetų. Bet neprieštarauja, kad tenka gulėti tiesiog ant nuorūkų.

Kur dedame pasenusius akumuliatorius, televizorius, šaldytuvus, dulkių siurblius, skalbykles, baldus, mikrobangų krosneles, pagaliau kavamales? Verčiau nė negalvoti... Tuo tarpu kauniečiams visai nesunku įsijungti kompiuterį ir pasižiūrėti tinklalapį www.kaunoratc.lt, kur sužinosite, kam, kada, kaip galite atiduoti šiuos daiktus. Nesinaudojate ir neturite kompiuterio? Vaikaitis, kaimynas ar koks giminaitis jums tikrai padės. Trumpiau sakant, reikia tik gero noro ir visai nedaug pastangų. Beje, kiekvienoje apskrityje, ne tik Kauno, juk veikia tokie regioniniai atliekų tvarkymo centrai.

Atskira tema – gatvių, skverų ir laiptinių švara, nes tai irgi ekologija, ne vien sanitarija. Mažesnėse nei Laisvės alėja gatvėse šiukšlių dėžių neieškok net su žiburiu, o apie skverus nė kalbėti nereikia. Tėvų karta pasakodavo, kad tarpukario Lietuvoje policininkai neleisdavo

35

36

Artuma / 2008 m. balandis

Gyvenimas kaip senas vynas laužyti suolų ir vartyti šiukšlių dėžių, už nenuvalytą gatvę drūtai bausdavo kiekvieno namo savininką. Ką ten laisvoj! Okupuotoje Lietuvoje ir okupuotame Kaune pokario metais priešais kiekvieną namą gatvė blizgėdavo, nes ateis „rajoninis“ ir uždės baudą! O Savanorių prospekte, kur prabėgo dalis mano vaikystės, gyventojai prie gatvės net gėlių pasodindavo. Žydi, būdavo, nasturtos, levukai, gvazdikėliai. Ir net astrai rudenį žydėdavo, štai kaip! Mat žmonėse iš inercijos dar galiojo smetoniniais laikais vyravusi tvarka. Vėliau „bręstantis socializmas“ padarė savo juodą darbą, tad nebe gėlėmis, o šiukšlėmis teko išmokti džiaugtis.

Dar norisi paūturiuoti apie klimato atšilimą. Daugelis ilgimės puraus balto sniego, dailių pusnių, pasivažinėjimo rogutėmis ir slidinėjimo. Ką asmeniškai aš padariau, kad nors per kruopelytę pristabdyčiau slenkančią „šiltąją“ bėSilvijos Knezekytės nuotraukos dą? Sumažinau iki minimumo visų aerozolių naudojimą, tai viena. Prisiekiu, jog šitai visai nesunku, nes tų purškalų tikrai per daug.

Antra, drausmingai gesinu šviesą visur, kur tik nėra žmogaus. Nuolat prisimenu, kad kiekviena deganti elektros lemputė yra vinis, kalama į apsauginį Žemės sluoksnį – atmosferą. Nežinau,

ar jūs irgi taip darote, tačiau visi turėtume taip elgtis. Įmonių, fabrikų, apskritai gamybos nesustabdysi, bet apšvietimui sunaudojama tiek elektros energijos, kad oho!

Jeigu ja piktnaudžiausime, netrukus lengvoji pramonė žlugs. Pasidarys taip karšta, kad nė drabužių nereikės, ir visi lakstysime nuogi, užtat ryškiai apšviesti!

Ir dar vienas „naminis“ dalykas. Visur, kur gyvena vyresnio amžiaus žmonių ar ligonių, susikaupia nemenki kiekiai vaistų. Dalis jų pasensta, ir kas tada?

Daugelis nesusimąstydami meta juos į tą pačią bendrą šiukšlių dėžę, iš kurios nebetinkami naudoti medikamentai nukeliauja į bendrą sąvartyną. Tai reiškia, jog jais gali apsinuodyti benamiai žmonės, laukiniai žvėreliai, paukščiai, vabzdžiai ir kitokiausi gyvi padarai. Be to, irdamos ir skaidydamosi, šios cheminės medžiagos prasiskverbia į gruntą, vandens telkinius. Jeigu kaimo žmogus pasisems iš šulinio vandens su aspirinu, gal dar pusė bėdos. Bet jei su barbitūratais, stipriais neuroleptikais ar opiatais? Sakysite, tai jau fantazijos? Ne visai, ne visai! Kas utilizuoja vaistus, nežinau. Aš kol kas kaupiu, išmetu tik tuščias pakuotes. Bet išsiaiškinsiu ir tai.

Nemylime mes savo planetos. Niekiname ir niokojame ją tarsi didžiausios paniekos vertą priešą. Griauname savo namus. O koks gražus Dievo mums dovanotas pasaulis, koks jis tobulas, ir kaip jam reikia mūsų jautrumo, atidumo, pagarbos!

Penkias dienas Viešpats kūrė mums namus ir tik vieną dieną – žmones... „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Kas tai įvertino ir pamilo? Nejau tik Asyžiaus Neturtėlis? Ak...

Šypsenos be raukšlių Kunigas: – Broliai ir seserys, pradėkime šias šventąsias Mišias žodžiais, kuriais dabar tapo įprasta pradėti kiekvienas pamaldas – ar visi išsijungėte mobiliuosius telefonus?

* * *

Mokytoja klausia: – Petriuk, kaip manai, kur yra Dievas?

– Tikriausiai vis dar mūsų vonioje, – atsako vaikas.

– Kodėl taip manai?! – apstulbsta mokytoja.

– Rytą, kai prausiausi, girdėjau, kaip mama klausė: „Viešpatie, kiek tu ten sėdėsi?“

* * *

Gamtoje žmogus beturi jau tik vieną natūralų priešą. Tai – moteris.

* * *

Sukūręs žemę ir jos gyvūnus, Dievas pasikvietė angelą ir rodydamas į plekšnę tarė: – Aš tau liepiau šitą žuvį tik nuplauti. Lyginti nereikėjo...

* * *

Tėvas klausia Jonuko: – Kas naujo mokykloje, sūnau?

– Aš su dvejetukininko ir peštuko tėvu nešneku!

* * *

– Visaip bandau įkalbėti vyrą, kad mestų rūkyti, – sako viena kaimynė kitai. – O kaip taviškis?

– Jis užsirūko tik po gerų pietų.

– Na, viena cigaretė per metus tikrai nepakenks sveikatai.

Lietuvos katalikų žiniasklaida POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI Enciklika

SPE SALVI apie krikščioniškąją viltį

Spe salvi – antroji popiežiaus Benedikto XVI enciklika. Joje popiežius nusako krikščioniškosios vilties esmę, apžvelgia jos supratimą Naujajame Testamente, ankstyvojoje Bažnyčioje bei Naujausiais laikais, nurodo šios vilties mokymosi ir lavinimo vietas.

Encikliką ką tik išleido Katalikų interneto tarnyba.

Ieškokite katalikiškuose knygynuose ir parapijose!

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams.

Nuoširdžiai dėkojame!

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 4 (223) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 18855 Tiražas 12 100 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Tautų Sekminės Lietuvoje 2008 m. gegužės 2–12 d.

Sekminių maldos devyndienis Bendruomenėse ir maldos grupėse nuo gegužės 2 d.

Sekminių vigilija ir iškilmės Šiluvoje Gegužės 10 d., šeštadienį 20 val. pradžia Gegužės 11 d., sekmadienį 9.30 val. šlovinimas, konferencijos, liudijimai 12 val. šv. Mišios 14 val. agapė, įstabių Dievo darbų skelbimas, vaidinimai 17 val. koncertas Dievo garbei

Evangelizacinės misijos Gegužės 12 d., antrąją Sekminių dieną Aikštėse, gatvėse, mokyklose, beldžiantis į namų ir įstaigų duris...

Renginio globėjas – Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Tautų Sekminių organizacinė grupė Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje

www.sekmines.lt

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 3 mėn. – 12 Lt, 6 mėn. – 24 Lt. Užsisakant ir atsiimant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 6 mėn. – 15 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams: siunčiant pirmenybiniu paštu – 75 USD (50 EUR), nepirmenybiniu paštu – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai