Artuma

Artuma 2008 m. rugsÄ—jis

9

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“

Sielas gydanti Šiluvos žinia Kad ir iš kur beatvyktų piligrimas į Šiluvą – nuo Raseinių, Maironio tėviškės ar Tytuvėnų, pirmiausia jis pamato virš šilų iškilusį dailų Apsireiškimo koplyčios bokštą. Arčiau privažiavus prieš jo akis ant bokšto atsiveria Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų atvaizdas ir užrašas, skelbiantis, kad toji Moteris su kūdikiu, apsireiškusi šioje vietoje prieš 400 metų, žmonių yra vadinama „Sveikata ligonių“. Šis pavadinimas yra ne atsitiktinai sugalvotas Švč. M. Marijos litanijos kreipinys, bet per šimtmečius subrendęs tikinčiųjų sąmonėje, apsireiškimo vietoje patiriant gausių malonių.

Nesvarbu, kokiais įsitikinimais vadovaujasi žmogus – ar tiki, ar netiki į Dievą, sveikata visuomet jam labai svarbi, nes jos neturėdamas jis negali jaustis laimingas. Jau keturi šimtmečiai, kai žmonės net iš tolimų vietovių atvyksta į Šiluvą pagerbti Apsireiškusiosios, dažniausiai vildamiesi gauti sveikatos dovaną. Gausūs pasveikusiųjų liudijimai byloja, kad pasitikima ne veltui.

Pavienio žmogaus sunki liga, nors yra didelė bėda, prislegia tik patį sergantįjį ir jo artimuosius. Tačiau kai kurios ligos nusineša tūkstančius žmonių gyvybių. Šitaip yra atsitikę 17 ir 18 amžiuje, kai dėl karų ir juos sekusių badmečių kildavusios epidemijos palikdavo tuščius Lietuvos miestus ir kaimus. Ne mažesnė bėda ištinka tautą, kai žmonės nusivilia laisve ir pasijunta atsidūrę tarsi duobėje, iš kurios nepajėgia išlipti. Tuomet net gerieji esti gundomi nusiraminimo ieškoti alkoholyje. Vilties nebeturinti ir prasigėrusi visuomenė yra sunkiai serganti visuomenė. Šiandien laisve nusivylusieji bando laimės ieškoti toli nuo Tėvynės. Deja, svetur gal ir galima uždirbti daugiau pinigų, bet neįmanoma surasti laimės. Mes, tikintieji, turime viltį, jog gali pasveikti tiek pavienio žmogaus siela, tiek visa visuomenė. Tačiau net didžiausi optimistai nelengvai suranda atsakymą, ką šiandien reikėtų daryti. Atsakymą jau prieš 400 m. pasakė Šiluvoje apsireiškusi Dievo Sūnaus Motina. Ji verkdama kalbėjo, kad žmonės užmiršo jos Sūnų ir mano, jog tik ardami ir sėdami susikursią laimę. Mūsų sergančias sielas išgydyti gali tik Jėzus Kristus. Švęsdami Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejų padėkokime jai už parodytą mums meilę ir pabandykime atsiliepti į jos raginimą skirti deramą dėmesį jos Sūnui.

Tik jis vienas gali mums sugrąžinti viltį, nes, kaip sako apaštalas Petras, „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12), kaip Jėzaus Kristaus vardas.

Sigitas TAMKEVIČIUS Kauno arkivyskupas metropolitas

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Čia garbinamas Dievo Sūnus!

2

Tautų apaštalas Paulius

4

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VIII) 6 Klausimai ganytojams

8

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas

Saakartvelo goumardžios – Gruzija, gyvuoki, klestėki!

9

Dr. Andrius NAVICKAS Rinkimai ir kasdieniai pasirinkimai

11

Dalė GUDŽINSKIENĖ Palaiminta žemė ir jos vaikai

12

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Maloningoji Lurdo žinia

15

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Žinių gausa neužtikrina išminties

17

Zita VASILIAUSKAITĖ Įrodyta: mokslas – jėga

19

Jūratė KUODYTĖ Universitetas visiems?

Pokalbis su dr. Nerija Putinaite

21

Vanda IBIANSKA Miestiečiai ir kaimiečiai

23

Akiračiai Kun. Kęstutis SMILGEVIČIUS Paprasti atsakymai į nepaprastus klausimus

24

Už gyvenimą ir gyvybę Banga KULIKAUSKAITĖ Švelnus, žmogiškas gimdymas?

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Stuobriai

29

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Ko ir iš ko mokytis

32

Mandagumas mūsų kasdieninis Ypatingoji moralė

33

Sveikata Bitės vaistinėje, arba Apiterapija Šypsenos be raukšlių

34 34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Apie daiktus, žmones, knygas ir kitką

35

Mieli bičiuliai, būtent šiais žodžiais noriu sveikinti Jus, po vasaros išsiskyrimo sugrįžusius prie jau rudeninės „Artumos“, nes būtent šie žodžiai pastarosiomis dienomis ir naktimis nuolat skamba mano galvoje; mintys vis sukasi apie Gruziją, mano širdis ten, o dar ir mano akys priešais redakcijos langą išvysta štai šią Gruzijos vėliavą-aitvarą, sklandantį virš Kauno senamiesčio bažnyčių bokštų, virš Santakos parko, kur lygiai prieš 15 metų iš Jono Pauliaus II lūpų sklido taikos ir meilės Evangelija: Jėzus byloja: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Broliai, Seserys! Sykiu pasimelskime, kad Švenčiausioji Trejybė apsigyventų mūsų širdyse. Lūpos kalba iš širdies apstumo. Iš jo taip pat gimsta Kristaus Evangelijos darbai. O, kaip reikia to dieviško širdies apstumo, kad jumyse galėtų atgyti Evangelijos tiesa! <...> Kad atsinaujintų viso jūsų krašto „veidas“, su tikėjimo įkarščiu tarkime: „Ateik, Šventoji Dvasia, ateik ir atnaujink žemės veidą!“ Amen!

Iš tiesų, nedvejokime, kad Viešpats išklauso mūsų maldas ir gali atnaujinti mūsų žemės veidą – sutramdyti agresoriaus ranką, nukentėjusį paguosti, akmeninę širdį perkeisti į jautrią! Tikėkime, melskimės, veikime ir ištverkime! Šiame „Artumos“ numeryje, prasidedant naujiems mokslo metams, buvome sumanę pasvarstyti apie išsilavinimo, išsimokslinimo reikšmę šiandieniame mūsų gyvenime. Tai ir darome. Tačiau pamiršome, kad rugsėjo 1-oji – ne tik Mokslo ir žinių, bet ir Taikos diena... ir pati Apvaizda mums tai priminė... Tad ar kas geriau nei apaštalas Paulius, kurio metus pradėjome švęsti, galėtų visa tai sujungti į viena: Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis (2 Kor 13, 11).

Tebūnie! Goumardžios!

Darius Chmieliauskas P. S. Na ir, žinoma, neužmiršome Šiluvos iškilmių – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus! Todėl viršelyje matote Vytauto Kazimiero Jonyno vitražą „Šiluvos Dievo Motina“ (Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, East Saint Louis, Il, JAV, 1955 m.; Beatričės Vasaris nuotrauka). Atvykite, bus didi šventė!

1

2

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Credo

Čia garbinamas Dievo Sūnus!

Rugsėjo kalendorius

Svarbiausios šio mėnesio iškilmės – Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus. Rugsėjo 6–15 d. į šią vietovę, vadovaujami vyskupų, iš visų Lietuvos vyskupijų keliaus piligrimai. Laukiama lietuvių iš viso pasaulio, tikimasi sulaukti ir vokiečių, lenkų, latvių maldininkų... Popiežius paskyrė savo legatą pagrindinei jubiliejaus dienai – rugsėjo 14-ajai. Piligrimystė – gyvenimo įprasminimas. Žmogus juk veržiasi pirmyn, keliauja į savo tikslą. Kiekviena diena (jas toliau apmąstome šventojo apaštalo Pauliaus, kurio metus švenčiame, mintimis) yra šitos kelionės dalis, kiekviena gyvenimo akimirka artina mus prie tikslo.

Sekmadieniai ir iškilmės Rugsėjo 7-oji – XXIII eilinis sekmadienis. Jėzus parodė mums Dievą, kuris yra Santykis ir Bendrystė. Žmogus juk sukurtas pagal Dievo paveikslą, į Jį panašus. Štai kodėl Jėzus moko tarpusavio santykių meno. Ir apie maldą kalba kaip apie dviejų ar trijų asmenų reikalą. Ir savąjį buvimą pažada ten, kur Jo vardan bus susirinkę dviese ar trise. „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8–10).

Rugsėjo 8-ąją – Dievo Motinos Gimimo iškilmės. Visoje Bažnyčioje šiandien tik šventė, o Lietuvos Bažnyčia švenčia iškilmes. Šiemet jos – ir Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus. Ne tik Šiluvoje, bet ir visoje Lietuvoje per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus! „...viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

Rugsėjo 18-oji – Kauno, Panevėžio, Telšių, Šiaulių ir Vilkaviškio vyskupijų bažnyčių dedikavimo metinių iškilmės. „...jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 9b-11).

Rugsėjo 14-oji – XXIV eilinis sekmadienis, Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventė. Tradicija teigia, kad imperatoriaus Konstantino motina Elena per piligrimystę po šventąsias vietas 326 m. suranda tikrąjį Kristaus kryžių, jo dalį pargabena į Romą ir pastato Šventojo Kryžiaus Jeruzalėje (Santa Croce in Gerusalemme) baziliką. Jeruzalėje likusi šventojo Kryžiaus dalis 614 m. persams užkariavus miestą buvo išgabenta, ir ją 628 m. imperatorius Heraklijus I, surengęs kryžiaus žygį prieš persus, iškilmingai grąžino Jeruzalėn. Šiandien ir švenčiama šios pergalės šventė.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. rugsėjis 1 P 1 Kor 2, 1–5; Ps 119; Lk 4, 16–30 2 A 1 Kor 2, 10b–16; Ps 145; Lk 4, 31–37 3 T 1 Kor 3, 1–9; Ps 33; Lk 4, 38–44 4 K 1 Kor 3, 18–23; Ps 24; Lk 5, 1–11 5 P 1 Kor 4, 1–5; Ps 37; Lk 5, 33–39 6 Š 1 Kor 4, 6b–15; Ps 145; Lk 6, 1–5 7 S Ez 33, 7–9; Ps 95; Rom 13, 8–10;

Mt 18, 15–20 (III sav.)

8 P Mch 5, 1–4a (arba Rom 8, 28–30); Ps 13;

Mt 1, 1–16. 18–23 9 A 1 Kor 6, 1–11; Ps 149; Lk 6, 12–19 10 T 1 Kor 7, 25–31; Ps 45; Lk 6, 20–26 11 K 1 Kor 8, 1b–7. 11–13; Ps 139; Lk 6, 27–38 12 P 1 Kor 9, 16–19. 22b–27; Ps 84;

Lk 6, 39–42 13 Š 1 Kor 10, 14–22a; Ps 116; Lk 6, 43–49 14 S Sk 21, 4–9; Ps 78; Fil 2, 6–11;

Jn 3, 13–17 (IV sav.)

15 P Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27

(arba Lk 2, 33–35) 16 A 1 Kor 12, 12–14. 27–31a; Ps 100;

Lk 7, 11–17 17 T 1 Kor 12, 31 – 13, 13; Ps 33; Lk 7, 31–35 18 K 1 Kor 15, 1–11; Ps 118; Lk 7, 36–50 19 P 1 Kor 15, 12–20; Ps 17; Lk 8, 1–3 20 Š 1 Kor 15, 35–37. 42–49; Ps 56; Lk 8, 4–15 21 S Iz 55, 6–9; Ps 145; Fil 1, 20c–24. 27a;

Mt 20, 1–16 (I sav.)

22 P Pat 3, 27–35; Ps 15; Lk 8, 16–18 23 A Pat 21, 1–6. 10–13; Ps 119; Lk 8, 19–21 24 T Pat 30, 5–9; Ps 119; Lk 9, 1–6 25 K Koh 1, 2–11; Ps 90; Lk 9, 7–9 26 P Koh 3, 1–11; Ps 144; Lk 9, 18–22 27 Š Koh 11, 9 – 12, 8; Ps 90; Lk 9, 43b–45 28 S Ez 18, 25–28; Ps 25; Fil 2, 1–11;

Mt 21, 28–32 (II sav.)

29 P Dan 7, 9–10. 13–14 (arba Apr 12, 7–12a);

Ps 138; Jn 1, 47–51 30 A Job 3, 1–3. 11–17. 20–23; Ps 88;

Lk 9, 51–56 Rugsėjį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad krikščionys gintų ir saugotų teises tų, kurie dėl karų ar priespaudos režimų buvo priversti palikti savo namus ir tėvynę; misijų – kad kiekviena krikščioniška šeima, ištikima Santuokos sakramentui, puoselėtų meilės ir bendrystės vertybes ir taptų mažąja evangelizavimo bendruomene, atvira bei jautria brolių ir seserų materialiniams bei dvasiniams poreikiams.

Credo tai yra pakeisti kelią, pradėti iš pradžių.

Nepamirština, kad atsivertimas yra nuolatinis procesas. Jo negalima laikyti vakar dienos aktu ar atidėti rytdienai. „Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 1–5).

Šventės ir minėjimai Algirdo Kazlos nuotrauka

Kryžius – krikščioniškojo gyvenimo centras – yra meilės triumfo simbolis.

Anksčiau buvęs kankinimo įrankiu, kryžius pasirodo kaip šviesos šaltinis dėka To, kuris per jį dovanoja mums savo meilę. „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.

Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 6–9).

Rugsėjo 21-oji – XXV eilinis sekmadienis. Palyginimas apie pasamdytuosius darbininkus vynuogyne turi išmokyti kiekvieną krikščionį ne „savo nuopelnus skaičiuoti“, bet dėkingai priimti Dievo meilę. Dievas ieško ne tarnų, o bendradarbių. „Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums“ (Fil 1, 20c–24).

Rugsėjo 28-oji – XXVI eilinis sekmadienis. Jėzus kviečia visus atsiversti,

Rugsėjo 1-oji – Taikos, mokslo ir žinių diena. „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 13–15).

Rugsėjo 3-iąją minime šv. popiežių, Bažnyčios mokytoją Grigalių Didįjį (VI a.). „...žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę. Kur išminčius? kur Rašto aiškintojas? kur šio pasaulio tyrinėtojas?

Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 18–21).

Rugsėjo 13-ąją minime šv. vyskupą ir Bažnyčios mokytoją Joną Auksaburnį (IV a.). „Sau taisykle laikyk sveikus pamokymus, kuriuos esi girdėjęs iš manęs apie tikėjimą ir meilę Kristui Jėzui. Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“ (2 Tim 1, 13–14).

Rugsėjo 15-ąją – Palaimintosios Mergelės Marijos Sopulingosios minė-

jimas. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 3–7).

Rugsėjo 16-ąją minime šv. kankinius popiežių Kornelijų ir vyskupą Kiprijoną (III a.). „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35–37).

Rugsėjo 20-ąją minime šventuosius Korėjos kankinius kunigą Andriejų Kim Taegoną, Paulių Chong Hasangą ir draugus (XIX a.). „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3b–5).

Rugsėjo 23-iąją – šv. kunigo Pijaus iš Pietralčinos minėjimas (XX a.). „...aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!“ (Gal 6, 14–16).

Rugsėjo 27-ąją minime šv. kunigą Vincentą Paulietį (XVI a.). „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose

3

4

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Credo reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.

Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 4–7).

Rugsėjo 29-oji – Šv. arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo šventė. „Jis [Kristus] yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17).

Rugsėjo 30-ąją – šv. kunigo, Bažnyčios mokytojo Jeronimo minėjimas (IV a.). „Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 15–17).

Visas gyvenimas yra piligrimystė.

Mūsų kelionė į Tėvo namus, į amžinąjį Miestą – naująją Jeruzalę, kaip išmokom iš Raštų. Linkiu visiems, kad kiekviena minutė, kiekviena valanda, kiekviena diena būtų Šiluvos apsireiškimo perkeista: „Čia garbinamas Dievo Sūnus“!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Tautų apaštalas Paulius* Atsivertimas Ko gero, įvykus Jėzaus prisikėlimui šv. Pauliaus atsivertimas buvo stebuklas, labiausiai paneigiantis visokius racionalius išvedžiojimus; drauge apie jį surinkta daugiausia įrodymų. Šio stebuklo kritikų pastangos yra bergždžios, o argumentai neįtikinami. Taip pat, kaip ir kalbant apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, bandoma tarpusavyje supriešinti įvykio liudijimus. Iš tiesų Apaštalų darbų knygoje pateikiami trys pasakojimai apie regėjimą kelyje į Damaską. Vienas jų priskiriamas šv. Lukui (plg. Apd 9, 1–9), kiti du sudėti į apaštalo Pauliaus lūpas (plg. Apd 22, 6–11; 26, 12–18). Visi sutaria, kad šie pasakojimai sutampa, kai kalbama apie kelis svarbius dalykus: progą, vietą, įvykio laiką, vilkstinę ūmai nutvieskusią ryškią šviesą, ant žemės parkritusio Pauliaus ir slėpiningojo balso dialogą, laikiną apakimą, krikštą, išgijimą, pagaliau naują gyvenimo kryptį, kai persekiotojas netikėtai tapo apaštalu. Malonu nagrinėti šiuos tekstus, pasitelkiant priekabų griežtumą ir bandant ieškoti prieštaravimų, iškylančių tik kaip nereikšmingos detalės bei smulkmenos.

Beje, neigiantiems Jėzaus pasirodymo stebuklą vertėtų pasivarginti ir paaiškinti kitą, moralinį – šv. Pauliaus atsivertimo – stebuklą: kai Jėzaus pasirodymas visai atmetamas, tai padaryti nepalyginti sunkiau. Apaštalo gyvenimas, jo buvimas tikru fariziejumi, nepajudinamas krikščioniškas tikėjimas prieštarauja mėginimams viską suversti pamišimui ar haliucinacijai. Pauliaus atsivertimas aprašomas labai konkrečiai: „jis matė Viešpatį“, „jam apsireiškė Kristus“. Čia nėra jokių etapų, jokio tolydaus tikėjimo augimo.

Jėzus Kristus Paulių užklupo netikėtai, kelionėje. Jį nubloškęs smūgis buvo žaibiškas, neatremiamas. Niekas jo nepranašavo ir nenumatė – tai buvo tik visagalės malonės padarinys.

Būtų galima prikišti, kad Paulius ir anksčiau turėjo ryšių su krikščionimis, tačiau vertėtų nepamiršti, kad jie buvę tik budelio ryšys su savo aukomis. Jis suprato tik tiek, kad krikščioniškasis mokymas neatitiko Mozės įstatymo ir judaizmo, todėl atrodė vertas paniekos ir išnaikinimo; to Pauliui pakako ir jis netroško nieko daugiau žinoti.

Galima pamanyti, jog Paulių kankino dvejonės, nuogąstavimai, sąžinės priekaištai, bet jis tikrai nepatyrė kokio nors nerimo ar susirūpinimo, nes buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad tarnauja Dievui, kad jo tikėjimas geriausias, tad savo nežinojimu pelnė gailestingumą. Todėl norint nuneigti stebuklą, kurpiamas kitas, dar labiau neįtikimas, psichologinis stebuklas. Taip, nepripažįstant stebuklo, kai kam geriau paaiškinti nepaaiškinamą tikrovę. * Tęsinys. Pirmieji šio ciklo straipsniai spausdinami š. m. „Artumos“ 7/8 numeryje.

Credo Žinoma, turininga Pauliaus asmenybė malonei paliesti buvo gera dirva, gebanti suželdinti puikius daigus. Tai tvirti įsitikinimai, kuriuos, drauge su religiniu įkarščiu, lengviau nukreipti derama linkme nei abejingumu ginkluotą skeptiškumą. Dievas lengviau įžengia į tą širdį ir dvasią, kuri nenusideda jo šviesai. Kita vertus, įgimtas teisingumo troškimas ir stiprus bejėgiškumo jausmas spontaniškai lenkė šv. Pauliaus sielą į krikščionybę, tad šios dvi kryptys turėjo būti visiškai ištobulintos.

Teologiniai Pauliaus atsivertimo padariniai Apsireiškimas Damasko kelyje padarė nemažą įtaką šv. Pauliaus teologinei minčiai.

Viena originaliausių apaštalo teorijų teigia, kad tikintieji esti įskiepijami Kristuje, ir todėl Kristus yra visuose, o visi yra suvienyti Kristuje. Šią mintį atspindi Jėzaus klausimas: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Paulius asmeniškai neužsipuola Kristaus, tačiau egzistuoja slėpiningas Jėzaus ir jo mokinių bendrumas. Tad kas puola mokinius, tas sužeidžia Mokytoją.

Pauliaus atsivertimas yra apčiuopiamas malonės poveikis. Permaina įvyksta akimirksniu: tai nušvitimas, susižavėjimas, ūmus, kone nesąmoningas pritarimas Dievo valiai. Tasai, kuris patyrė ką nors panašaus, nujaučia, aiškiai žino, kad pokyčiai kyla iš Dievo: jis mėgsta, kad jo malonė veiktų žaibiškai, o tikėjimas, nors ir laisvas, būtų poelgis, kylantis iš paklusnumo ir nusviedžiantis žmogų į naują pareigų, teisių, atsakomybių ir privilegijų sūkurį. Tai Laiškuose galatams ir romiečiams aprašytas tikėjimas, veiklus tikėjimas, perkeičiantis esybę, apimantis visas sielos galias ir akimirksniu visam gyvenimui suteikiantis kitokią kryptį.

Pagaliau šis Kristaus regėjimas Pauliaus atmintyje paliko neišdildomą pėdsaką. Nuo tada jo žvilgsnis yra įsmeigtas į nepriekaištingą pavyzdį, kuris įkvepia jį siekti pilnatvės. Ta-

čiau jis mano, kad niekada nepriartėjame prie savo idealo – Kristaus, o vien į jį stiebiamės. Pauliaus moralinis mokymas tiesiog persunktas šio įvykio prisiminimo, todėl jis siūlo mums ne sekti Jėzaus žemiškuoju gyvenimu, bet pavyzdžiu mums rodo prisikėlusį ir šlovingą Kristų.

Bet kuriuo atveju neteisinga visą šv. Pauliaus teologiją kildinti iš jo atsivertimo. Apsireiškimas Damasko kelyje yra pats ryškiausias ir asmeniškiausias, tačiau jis buvo pirmasis jo gyvenime, o krikščioniškas gyvenimas negali apsiriboti vienu reiškiniu. Krikščioniškas tikėjimas negali remtis privačiais apreiškimais, o dogmos neatsiranda savavališkai, kieno nors sąžinės sprendimu.

5

nes patys tiesiogiai jie nebuvo susitikę su Jėzumi. Kaip ir jie, Paulius tam, kad galėtų kitus mokyti Evangelijos tiesų, pats turėjo jų išmokti.

Apvaizda nieko nedaro be reikalo: egzistuoja tam tikra tvarka, išmintingas planas, jame skirta vietos ir stebuklams.

Teisinga yra vieno ryškiausių XVI a. teologo Guillaumo Estijaus mintis, kad Viešpačiui nieko nereiškė taip, kaip jis

Pauliaus krikštas Dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad atsivertęs Paulius išsyk puolė apaštalauti. Ryte jis esą buvo į Kristaus kaimenę įsisukęs plėšrus vilkas, o vakare – kryžiaus papėdėje Evangelijos priešus guldęs nugalėtojas. Taip jau yra, kad nei prigimtis, nei malonė nepasireiškia akimirksniu, viskam reikia brandos. Praėjo mažiausiai šešeri ar septyneri tylos, vienatvės, maldos metai, kol jo mintys brendo; apie tą iš istorijos išsprūstantį laiką Apaštalų darbų knyga mums pasakoja šykščiai ir fragmentiškai.

Pasikrikštijęs ir išgijęs naujatikis Saulius pasiliko Damaske tik kelias dienas, tačiau tiek pakako, kad būtų išmokytas svarbiausių krikščioniškų tiesų. Religinis Pauliaus, kaip ir kitų apaštalų, ugdymas netruko vieną dieną. Pradžioje sukrėstas ūmios krizės dvasinis brendimas vėliau plėtojosi įprasta ir tolydžia vaga. Regėjimas Damaske suteikė Pauliaus teologinei minčiai tik pradinį impulsą, pati jo teologija buvo pastovaus ir nuoseklaus apreiškimo vaisius. Tad viskas, apie ką apaštalas pamokslavo, kyla iš vieno dieviškojo šaltinio, nors apie Jėzaus gyvenimą, stebuklus ir pamokymus jis ir buvo sužinojęs iš tarpininkaujančio asmens. Šiuo atžvilgiu nėra pagrindo manyti, kad Pauliaus padėtis buvusi geresnė nei kitų Evangelijos skelbėjų, turėjusių mokytis iš kitų žmonių pasakojimų,

Pauliaus atsivertimas.

Regensburgo katedros vitražas, XII a. Vokietija

stebuklingai atvertė Paulių, vienu akimoju jį išmokyti ir visų krikščioniškų tiesų.

Tačiau Dievas panoro pasinaudoti Ananijo tarnyste, kad nei vienas, matydamas žmogaus katechizuojamą Tautų mokytoją, neniekintų žmogiškojo mokymo.

Tad Paulius prieš krikštą, kaip ir kiti katechumenai, buvo išmokytas pagrindinių tikėjimo tiesų, bet giliausius krikščionybės slėpinius Kristus pats jam apreiškė.

Iš Apaštalų darbų žinome, kad jam buvo apreikšta ir iš visų apaštalų jis buvo paskatintas eiti pas pagonis. Dievo Dvasia jam sutrukdė pamokslauti Azijoje, sulaikė prie Bitinijos ribų ir galingai skatino jį eiti į Makedoniją. Po nesėkmės Atėnuose ji drąsino ir guodė Paulių Korinte. Jinai atvedė Paulių į Jeruzalę nepaisydama nelaisvės perspektyvos, o vėliau, kai visos viltys patekti į Romą atrodė žlugusios, ji atnaujino jo pasitikėjimą. Žodžiu, Apvaizda jį visada vedė savo ranka.

Bus daugiau Vertė Tomas VILUCKAS

6

Credo

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VIII) Eucharistijos įsteigimas Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie Eucharistijos sakramento įsteigimą daugiausia skaitome Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25 ir Lk 22, 19–20 ištraukose, kurioms būdingi tam tikri panašumai ir skirtumai (pastaruosius egzegetai paaiškina skirtingomis – Jeruzalės ir Antiochijos – tradicijomis). Evangelijoje pagal Joną pats Eucharistijos įsteigimo faktas nėra minimas. Joje teturime tiktai vadinamąją „eucharistinę kalbą“ (plg. Jn 6).

Seniausias Eucharistijos įsteigimo įvykį minintis tekstas priklauso apaštalui Pauliui: Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.

Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25). Naujajame Testamente Eucharistija vadinama įvairiais vardais. Populiariausi – „Viešpaties vakarienė“ ir „duonos laužymas“. Šiame straipsnyje plačiau panagrinėkime tiktai Evangelijos pagal Matą ir minėtosios „eucharistinės kalbos“ (Jn 6, 52–56) tekstus.

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26).

Vakarieniaujant – pagal sinoptinių evangelijų liudijimą tai buvo per Velykų vakarienę (hebr. seder): Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ (Mt 26, 17, plg. irgi Mk 14, 12; Lk 22, 7–9). Evangelija pagal Joną vakarienės valgymo meto nekonkretizuoja: Tai buvo prieš Velykų šventes... (13, 1a).

Jėzus paėmė – Jėzus vadovauja ceremonijai. Tai buvo šeimos tėvo pareiga.

Duoną – per Velykų vakarienę valgydavo neraugintą duoną.

Sukalbėjo palaiminimą – tai semitizmas, išreiškiantis prašymą ir padėką (Lukas rašo: sukalbėjo padėkos maldą). Valgymas yra sakralinis veiksmas, turintis apokaliptinį pobūdį, t. y. apreiškiantis žmogaus prigimtį: žmogus nėra Dievas.

Laužė ir davė – palaiminta duona dalijama visiems sėdintiems (pusiau gulintiems) prie stalo.

Tai yra mano kūnas – duona tampa Jėzaus kūnu. Įvyksta tai, ką scholastinė teologija įvardys kaip „transsubstancijaciją“ (esmės perkeitimą).

Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,... (26, 27).

Paskui – greičiausiai jau Velykų vakarienės pabaigoje (kaip tik taip ir skaitome Evangelijoje pagal Luką: Lygiai taip po vakarienės).

Paėmęs taurę – taurė gero, specialiai seder vakarienei skirto vyno.

Sukalbėjo padėkos maldą – ne tiktai už vyną, bet ir už visą vakarienę.

Visi – taigi ir Judas Iskarijotas. Iš Naujojo Testamento nežinome, ar Velykų vakarienėje dalyvavo Jėzaus Motina. ...nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti (26, 28).

Nes tai yra mano kraujas – vynas šių žodžių galia tampa Jėzaus krauju. Kraujo taurė anticipuoja (numato) Jėzaus mirtį ir, kadangi kraujas semitų kultūroje yra gyvybės simbolis, pranašauja dieviškosios transcendencijos emanaciją (išsiliejimą).

Sandoros kraujas – Jėzuje Kristuje ir per Jėzų Kristų sudaroma Senojo Testamento išpranašauta Naujoji Sandora (Lukas tai išreiškia expresis verbis: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje...“). Biblinė sandora (hebr. berit) giliausia savo prasme išreiškia dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių neišardomą bendrystę, kurią Naujasis Testamentas vadina „meilės“ (gr. agapē) vardu.

Už daugelį išliejamas – šis semitizmas pozityviai išreiškia visos žmonijos idėją. Taigi kraujas išliejamas už visus žmones (Lukas labiau pabrėžia apaštalus: davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas...“). O negatyviai jis veikia kaip perspėjimas: Jėzus Kristus išlieja savo kraują už visą žmoniją, tačiau, deja, ne visi ta išganomąja malone pasinaudos.

Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (26, 29).

Nuo šiol aš nebegersiu – Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus bus reali.

Credo Gersiu jį naują – vynas yra naujos pradžios simbolis ir ženklas. Bendravimas su Prisikėlusiuoju skirsis nuo bendravimo su istoriniu Jėzumi.

Savo Tėvo karalystėje – Dievo karalystė Biblijoje labai dažnai vaizduojama pasitelkiant puotos simboliką, kuri yra dieviškojo asmens artumo ir išgelbėjimą pasiekusių žmonių džiaugsmo vaizdinys.

Evangelija pagal Joną, kaip jau minėta, neaprašo Viešpaties vakarienės įsteigimo. Kodėl? Greičiausiai dėl to, kad tai buvo visiems žinomas Jono tradicijos bendruomenėje/bendruomenėse faktas. Todėl ketvirtos evangelijos autorius/autoriai, užuot jį tiktai paminėję, pateikia teologinę jo interpretaciją. Pravartu būtų žinoti, kad „eucharistinės kalbos“ pirmoje dalyje (6, 1–52) posakis „dangaus duona“ nereiškia eucharistinės duonos, bet istorinį Jėzų Kristų, skelbiantį Gerąją Naujieną. O posakis „valgyti tą duoną“ turi prasmę „priimti tikėjimu“.

O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! (Jn 6, 53).

Iš tiesų, iš tiesų – iškilmingos kalbos įvadinė frazė, pabrėžianti to, kas bus pasakyta, svarbą. Sinoptinėse evangelijose, skirtingai negu ketvirtoje evangelijoje, vartojamas vien tiktai „iš tiesų“ iškilmingiems ir svarbiems posakiams pradėti. Žmogaus Sūnaus – vienas iš daugelio mesijinių Jėzaus titulų.

Kūno ir ... kraujo – „kūnas“ daro aliuziją į Jėzaus įsikūnijimą, o „kraujas“ – mirtį. Eucharistijos nebūtų be Kalėdų ir Velykų. Ji pabrėžia Jėzaus žmogiškumo autentiškumą. Čia galėtume įžvelgti tam tikrą smūgį doketizmo šalininkams, skelbusiems, kad Jėzus turėjo tiktai tariamą žmogišką kūną.

Neturėsite savyje gyvybės – tik Dievas turi savyje gyvybę. Žmogus – valganti būtybė – gyvybės savyje neturi. Eucharistija yra žmogiškos prigimties sudievinimo laidas. Tai pirmasis šv. Komunijos vaisius.

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (6, 54).

Kas valgo – pažodžiui galėtume išversti kaip „kramtantis mano kūną“. Tai pabrėžia valgymo tikroviškumą.

Stačiatikių liturgija yra ištikimesnė evangelinei tikrovei.

Turi amžinąjį gyvenimą – amžinasis gyvenimas neprilygsta biologiniam nemarumui. Turėti amžinąjį gyvenimą reiškia būti glaudžioje vienybėje su Dievu. Amžinasis gyvenimas prasideda hic et nunc – čia ir dabar (realizuota eschatologija). Tai Eucharistijos veiksmingumas.

Eucharistijos įsteigimas. Miniatiūra iš Henriko III Auksinės evangelijų knygos, 1050 m. Echternachas, Vokietija

Prikelsiu paskutiniąją dieną – Eucharistija yra išgelbėjimo pilnatvės laidas ir garantas. Dieviškajame gyvenime dalyvaus visas žmogus: jo kūnas, siela ir dvasia.

Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas (6, 55).

Tikrai ... tikrai – paryškina Eucharistijos realumą.

Eucharistija nėra simbolis ar tik praeities įvykių prisiminimas. Tačiau tas „tikrai“ galėtų būti išverstas ir kaip „tiesiakalbis“. Eucharistija yra „tiesiakalbis“ valgis ir gėrimas, nes tai, ką pažada, būtinai įvykdys.

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame...“ (6, 56).

Pasilieka manyje, ir aš jame – Eucharistija suvienija su Jėzumi Kristumi. Šiai vienybei pasiekti nereikia jokių papildomų magiškų/ezoterinių priemonių ar gnostinio žinojimo.

ŽMOGUS GYVAS NE VIEN DUONA Č. Kavaliausko ir A. Rubšio atminimui

Sudarė Danielius Dikevičius, Ingrida Gudauskienė ir Robertas Šalaševičius Šia knyga Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija pradeda tęstinę mokslo leidinių seriją Bibliotheca Sancti Josephi (BSJ), nagrinėsiančią „pačią nemoksliškiausią“ pažinimo sritį – tikėjimą.

Pirmoji knyga skiriama Šventojo Rašto studijoms ir atsiminimams apie kun. Česlovą Kavaliauską ir kun. Antaną Rubšį – taip siekta išreikšti pagarbą dviem biblinės kultūros puoselėjimo Lietuvoje patriarchams.

7

8

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Credo

Klausimai ganytojams Ar tiesa, kad Dievas išbandymų ir skausmo žmogui skiria tiek, kiek šis gali ištverti? Gal Dievas, duodamas daug skausmo, žmogų už ką nors baudžia? Jokūbas

Gyvenant čia, žemėje, paprastai mums nėra duodamas toks pažinimas, kuris leistų kaskart suprasti, dėl ko kenčiame išbandymus ir skausmus. Žinome ir tikime tik tiek, kad esame pakankamai laisvi ir atsakingi už savo veiksmus, taip pat veikiami kitų žmonių ir aplinkos. Todėl daugelio skausmų ir kentėjimų šaltiniu reikia laikyti būtent žmogaus veiksmus ir gyvenimo aplinkybes. Kadangi tikime, jog Dievas yra mūsų Tėvas, laukiame Jo pagalbos, nes žinome, kad Jis visada mus apsaugos nuo per didelių sunkumų, tokių, kurių negalime pakelti.

Tačiau tokia apsauga visų pirma yra moralinė ir dvasinė. Dievas nėra mūsų Tėvas tik todėl, kad išgelbėtų mus iš visų ligų ir kančių: netgi Jėzus nepasiliko žemėje, kad visus gydytų ir visiems padėtų. Taigi, Dievo apsaugą nuo išbandymų reikia suprasti kaip apsaugą nuo morališkai ir dvasiškai per didelių sunkumų. O nuo fizinių skausmų ir kančių Dievas mus apsaugo tada, kai to reikia mūsų dvasiai, nes būtent mūsų dvasinė gyvybė yra pati svarbiausia. Būtent dėl to Dievo Apvaizda mums gali leisti patirti tokių kančių, kurios mums būtų netgi mirtinos. Tačiau tikime, kad Ji niekada mūsų nepaliks nesuteikusi tiek dvasinės malonės, kad jos pakaktų tinkamai išgyventi tokius sunkumus. Šiuo atžvilgiu netgi Judui Iskarijotui neturėjo būti per daug sunku rasti jėgų ir atsisakyti 30 sidabrinių monetų kaip užmokesčio už išdavystę. Ir Poncijui Pilotui turėjo pakakti dvasinių jėgų rizikuoti savo aukštu postu dėl Jėzaus gyvybės.

Kita vertus, kai kurie išbandymai mums tampa tiesiog Dievo malone, kaip skaitome Laiške žydams: „Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: ‘Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.’

Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!“ (Žyd 12, 5–7).

Kodėl per Mišias žmonėms nesuteikiama galimybė gerti „Kristaus kraujo“, nors Jis yra, kaip patys žinote, įsakęs gerti iš jos visiems (bet nepabrėžė, kad tik kunigams), ir šis kraujas už daugelį išliejamas

nuodėmėms atleisti. Vadinasi, mes, kurie negeriame Kristaus kraujo, neturime savyje gyvybės (plg.

Jn 6, 52–58) ir iki galo neįvykdome jo įsakymų? Norėčiau tiksliau sužinoti, kodėl taip yra. Jei neišmanau, padėkit mano neišmanymui. Darius

Jėzus realiai gyvena tiek duonos, tiek vyno pavidalais, tad skriaudos nepatiria tie tikintieji, kurie priima Eucharistiją tik duonos pavidalu. Bažnyčia praktiniais sumetimais nustato sąlygas, kaip tikintieji turėtų priimti Eucharistiją. Šiuo metu yra nemažai atvejų, kai leidžiama dalyti Komuniją dviem pavidalais.

Kas yra šventvagiška išpažintis? Kaip tai sužinoti?

Kas laukia, jei jos neatitaisysi? K. A.

Šventvagiška išpažintis būna tada, kai žmogus nuslepia sunkią nuodėmę arba nesigaili už nuodėmes.

Tokią išpažintį pataisyti yra būtina. Pas Viešpatį reikia sugrįžti be nuodėmių. „Jeigu nuoširdžiai norite susitaikinti su Dievu, tikrai gausite atleidimą. Nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei žmogus gailisi suklydęs.“ Cituoju ankstesnį Jūsų atsakymą dėl klausimo apie abortą („Artuma“ Nr. 6, 2007 m.). Atrodo, kad patys sau prieštaraujate. Jeigu nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleidžia, kai žmogus gailisi suklydęs, kodėl skyrybos ir nauja santuoka atskiria asmenį nuo Bažnyčios? Jei žmogus pripažįsta, kad jo pirmoji santuoka buvo klaida, ir dėl to gailisi, kodėl jis neturi galimybės atlikti išpažinties ir priimti Komunijos, jei veda antrą kartą? Ar norite pasakyti, kad skyrybos yra didesnė nuodėmė už vaiko nužudymą?! Budvilė

Daug dalykų sumaišote į vieną krūvą. Pirma, Dievas tikrai atleidžia net sunkiausią nuodėmę, jei žmogus gailisi ir pasiryžta nenusidėti. Antra, jei žmogus antrą kartą susituokia tik civiliškai, jis neatsiskiria nuo Bažnyčios, tik negali eiti išpažinties ir priimti Komunijos, nes negali pasiryžti gyventi be šeimyninių santykių.

Kaip tik tokie žmonės turi palaikyti ryšį su Bažnyčia, melstis ir stengtis vaikus išauklėti gerais žmonėmis ir krikščionimis.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Svarbiausias bažnytinis įvykis liepą buvo Australijoje vykusios Pasaulio jaunimo dienos, o rugpjūtis kaip daugumai, taip ir popiežiui, buvo atostogų mėnuo, tik jį apkartino nerimastingos žinios iš Gruzijos.

Prieš išvykdamas į Australiją Benediktas XVI dar suspėjo aprobuoti kelis Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus. Vienas liepos 3-iąją paskelbtas dekretas patvirtina stebuklą, įvykusį Dievo tarnų – Zeli’ės ir Liudviko Martinų – užtarimu. Taigi šv. Teresėlės tėvai bus skelbiami palaimintaisiais.

Beje, tą pačią dieną popiežius parašė laišką kardinolui Joachimui Meisneriui, Kelno arkivyskupui, kurį paprašė būti savo ypatinguoju pasiuntiniu švenčiant jubiliejų Šiluvoje.

sisekė pirmiausia dėl jaunimo entuziazmo. Iš Australijos ir užsienio susirinko apie 250 tūkstančių jaunų žmonių, o paskutinėse Šv. Tėvo aukotose Mišiose dalyvavo beveik pusė milijono. Į tolimąją Australiją keliavo ir 130 piligrimų iš Lietuvos. Atsirado ir norinčiųjų vykti, ir lėšų jų kelionės išlaidoms padengti. Žiniasklaida, laukdama į Australiją atvykstančio popiežiaus, nepraleido progos dar kartą panagrinėti pamėgtos kunigų pedofilų temos. Tačiau, matyt, ir patys žurnalistai šįkart susivokė, kad įprastas šablonas Australijoje tinka labai sąlygiškai ir tik retrospektyviai, tad į vizito pabaigą spaudos tonas pasikeitė: kritiką išstūmė kur kas pozityvesnės žinios. Išvykdamas iš Australijos, kitą pasaulinį pasimatymą Šv. Tėvas jaunimui paskyrė 2011 m. Madride.

Dvi savaites, nuo liepos 28 iki rugpjūčio 11 d., popiežius atostogavo. Užpernai pirmąsias savo pontifikato atostogas jis praleido Aostos slėnyje, Alpių kalnų aukščiausių viršūnių papėdėje, kur keliolika kartų yra atstogavęs ir JoGintauto Bendoko nuotrauka nas Paulius II. Pernai Sprendimas Australijoje rengti didįjį Benediktas XVI ilsėjosi kitoje savo pirmjaunimo susitikimą kai kam iš pradžių tako pamėgtoje vietoje – Cadore slėnyatrodė pernelyg drąsus eksperimentas: je, rytinėje Alpių dalyje. O štai šiemet pirma, labai toli, antra – ar sugebės pa- susirengė ten, kur nuo 1977 m. jis pats, kelti pasirengimų naštą vietinė Bažny- būdamas kardinolas, reguliariai kas dvečia, kurios balsas anglikoniškoje ir labai ji metai atostogaudavo – į Italijos šiaurę, sekuliarizuotoje aplinkoje ne itin sva- irgi Alpių papėdėje esantį Pietų Tirolį. rus. Eksperimentas pasisekė, nes ir vie- Ši vietovė, iki Pirmojo pasaulinio karo tos valdžia, ir visuomenė, ir žiniasklaida priklausiusi Austrijai, ypatinga tuo, kad jaunimo susitikimui bei popiežiaus vizi- dauguma gyventojų kalba vokiškai. Italitui skyrė daug dėmesio ir buvo kur kas jos valstybinėje santvarkoje šiam regionui palankesnės, negu iš pradžių tikėtasi. Pa- suteikta plati kultūrinė ir iš dalies politinė

autonomija. Dėl to ir vyskupijos, kurioje popiežius atostogavo, oficialus pavadinimas dvikalbis: itališkai – Bolzano-Bressanone, vokiškai – Bozen-Brixen.

Per dvi savaites Šv. Tėvas viešumoje pasirodė tik penkis kartus – susitiko su vietos kunigais, su Brixeno municipalinės valdžios vadovais, jam suteikusiais miesto garbės pilietybę, du kartus sekmadieniais kalbėjo vidudienio maldą, taip pat aplankė Kinijos apaštalo – šv. Juozapo Freinademetzo gimtinę, esančią už kelių dešimčių kilometrų nuo Brixeno. Kai kas, galbūt visiškai pagrįstai, čia įžvelgė sąsają su didesniu pastaruoju metu popiežiaus dėmesiu Kinijoje gyvenančiai katalikų bendruomenei. Išskyrus šiuos penkis pasirodymus, kitą atostogų laiką Benediktas XVI leido privačiai. Informacijos apie jo dienotvarkę buvo labai šykščiai. Žinoma tik tiek, kad drauge atostogavo ir jo brolis prelatas Georgas Ratzingeris ir kad dalį laiko popiežius skyrė savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ antrajai daliai rašyti.

Paskutinėmis jo atokvėpio dienomis atėjo grėsmingos žinios iš Gruzijos. Dar iš Brixeno Šv. Tėvas paragino nutraukti karo veiksmus ir gelbėti pabėgėlius, meldėsi už žuvusius ir sužeistuosius, o grįžęs iš atostogų, dar kartą su rūpesčiu kalbėdamas apie Gruziją, meldė Dievą, kad paliaubos virstų taika.

Nuo pat karo veiksmų pradžios, kai išsigandusių žmonių srautai patraukė kas į Gruzijos vidų, kas į Šiaurės Osetiją, viena iš pirmųjų humanitarinių organizacijų, atskubėjusių į pagalbą pabėgėliams, buvo katalikiškasis Caritas, turintis savo padalinius ir Tbilisyje, ir Vladikaukaze.

Tarp pranešimų apie baimės į nežinią genamus žmones ir bandymus jiems padėti žiniasklaidoje keistai nuskambėjo vieno italo vyskupo, Vatikano diplomato, žodžiai apie „amerikiečių ir rusų interesus

9

10

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Kronika Kaukazo regione“ bei „rusų interesų istorinį pranašumą“. Tokius postringavimus vis dėlto reikėtų suprasti ne kaip Šv. Sosto poziciją, bet kaip to konkretaus asmens „diplomatišką“ pataikavimą.

jame dalyvavo ir jos bendražygiai, veikė virtuali ses. Nijolės gyvenimo ir veiklos nuotraukų paroda. Sesuo Nijolė tebėra veikli ir energinga, viešai išsako savo požiūrį svarbiais visuomenės gyvenimo klausimais, tad linkime jai ilgų ir reikšmingų metų.

Lietuva Kaip minėta, Pasaulio jaunimo dienose Sidnėjuje dalyvavo 130 lietuvių – palyginti nedaug, nes kelionė į tokią tolimą šalį yra brangi. Todėl Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, į Australiją negalėję nuvykti jaunuoliai šį labai reikšmingą įvykį minėjo namie. Liepos 19-ąją surengti trys tokie susitikimai – Marijampolėje, Panevėžyje bei Rietave, o jų laikas buvo priderintas prie Australijoje vykusio vakarinio jaunimo budėjimo kartu su Benediktu XVI. Gražu, kad taip katalikiškas jaunimas ugdomas gyventi Visuotinės Bažnyčios pulsu.

Vasara – stovyklų, rekolekcijų, atlaidų metas, šurmuliavęs daugelyje mūsų parapijų. Didieji atlaidai tradiciškai vyko Žemaičių Kalvarijoje, Kryžių kalne, Krekenavoje. O į Pivašiūnus, nuo senų laikų garsėjančius Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu, atvyko itin daug žmonių: šiemet sukako 20 metų, kai paveikslas vainikuotas Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis ir jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas. Smagu, jog vis labiau linkstama į tai, kad atlaidai neapsiribotų tik iškilminga liturgija, bet taptų tikru tikėjimo liudijimu, o jų programose būtų gvildenamos nūdienos krikščioniui svarbios temos.

Liepos 6–13 d. Marijampolėje vyko pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos minėjimas. Iškilmių savaitės šūkiui parinkti palaimintojo Jurgio žodžiai – „Tuo keliu, kurį mums šv. Povilas rodo“ – puikiai derėjo su apaštalo Pauliaus metais, itin entuziastingai pradėtais švęsti būtent šioje, Vilkaviškio vyskupijoje. Reikia viltis, jog uolios pastangos priartinti tikintiesiems „savojo“ pal. J. Matulaičio asmenį ir „visų tautų“ apaštalą Paulių duos vaisių, nes be iniciatyvumo sunku tikėtis, kad šventieji bus artimesni nūdienos žmogui.

Tradicinės tampa ir šeimų vasaros stovyklos. Iš jų savo programa ir gausumu išsiskiria kasmetinis renginys Plun-

Astos Krikščionaitienės nuotrauka

gės rajone, Pakutuvėnuose. Čia liepos 6–13 d. vykusi šeimų stovykla „Bendradarbiavimas tarpusavio santykiuose“ pasižymėjo dar ir tuo, kad ją aplankė LR Prezidentas Valdas Adamkus. Po trumpo pasveikinimo bažnytėlėje jis apsilankė stovyklos palapinių miestelyje, šnektelėjo su vaikais ir jų tėveliais. Pagirtinas šalies vadovo dėmesys krikščioniškai šeimų stovyklai leidžia tikėtis, jog ir ateityje politikai rimtai domėsis šeimų reikalais, jų vertybiniais pamatais, nes rugpjūtį paskelbti Eurostato duomenys, kad Lietuva pagal skyrybų skaičių pirmauja ES, turėtų mušti pavojaus varpais.

Liepą brolių pranciškonų kvietimu Lietuvoje dvi savaites viešėjęs misionierius iš Indijos tėvas Zacharias Thudippara dalyvavo ne tik šeimų stovykloje Pakutuvėnuose, bet ir atsinaujinimo vakaruose Plungėje, vedė rekolekcijas Šiluvoje, Kaune, Panevėžyje. Svečio patirtis turėtų būti naudinga mūsų tikintiesiems, nes misionieriškas įkarštis tiesiog būtinas besidarbuojantiems Lietuvos žmonių evangelizacijoje.

Bene dažniausiai iškilias asmenybes imame branginti po jų mirties. Tad miela, kai prisimename, jog šalia dar turime gyvų legendinių asmenybių. Štai liepos 23 d. Kauno miesto muziejuje vyko renginys „Laipiojau medžių viršūnėmis“ sesers Nijolės Sadūnaitės, ilgametės ir nepalaužiamos kovotojos už žmogaus teises, LKB kronikos drąsiosios talkininkės, 70-mečiui paminėti. Be jubiliatės,

Liepos 27 d. Kaišiadoryse vyko teologo ir Naujojo Testamento vertėjo kun. Česlovo Kavaliausko gimimo 85-mečio minėjimas. Po katedroje švęstų Mišių pristatyta knyga „Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai“, kurioje sudėti dar neskelbti šio kunigo tekstai, jo susirašinėjimas NT vertimo klausimais su kun. V. Aliuliu, kun. prof. A. Liuima ir kitais, taip pat amžininkų atsiminimai, atnaujinta bibliografija.

Džiugu, kad puoselėjamas šio Lietuvai tikrai daug nusipelniusio dvasininko atminimas ir intelektualinis palikimas.

Rugpjūčio 21–26 d. Lietuvoje viešėjęs Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Adolfo Nicolas SJ aplankė Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose esančius tėvų jėzuitų namus ir bažnyčias, susitiko su ignaciškuoju dvasingumu gyvenančiais pasauliečiais ir vienuolėmis. Toks naujai išrinkto Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo dėmesys Lietuvos jėzuitų provincijai tik patvirtina, kad šv. Ignaco sekėjų triūsas mūsų šalyje yra tikrai pastebimas. Įsiplieskus karui Gruzijoje, rugpjūčio 12 d. Bažnyčios vadovai Lietuvoje pakvietė kunigus ir tikinčiuosius šv. Mišiose melstis už šios šalies žmones. Kardinolo A. J. Bačkio ir arkivysk. S. Tamkevičiaus kreipimesi sakoma: „Šventojo Tėvo raginimu kartu su mūsų broliais stačiatikiais karštai melskime taikos, savo maldas patikėdami Švč. Mergelei Marijai, Kristaus ir visų krikščionių Motinai. Prašykime, kad kiekviena šalis galėtų laisvai ir netrukdomai kurti savo ateitį, o iškylančias problemas spręsti derybų ir pagarbaus bei konstruktyvaus dialogo keliu. Prievartai neturi būti vietos jokiame pasaulio regione, o panašūs įvykiai, kurie dabar vyksta Gruzijoje, niekada neturėtų pasikartoti.“ Gyvenkime, melskimės ir veikime su tokia viltimi.

Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

Kronika

Rinkimai ir kasdieniai pasirinkimai Dr. Andrius NAVICKAS Įžengėme į baigiamąjį pasirengimo Seimo rinkimams etapą.

Politinio šurmulio dar padaugėjo. Kita vertus, tai laikotarpis, kai politikai dosniai šypsosi, pagarbiai į mus kreipiasi ir bent jau stengiasi sudaryti įspūdį, kad jiems svarbūs mūsų rūpesčiai bei mintys.

Vis dėlto šįsyk neketinu siūlyti gairių, į kokius švyturius orientuotis audringoje rinkimų pažadų jūroje. Veikiau noriu pasiūlyti irtis dar giliau ir iš kiek kitokios perspektyvos pažvelgti į tai, ką gali ir ko negali pakeisti vieni ar kiti rinkimai.

Pastaruoju metu ne kartą teko girdėti aimaną, jog vieni politikai keičia kitus, o teisingumo, santarvės visuomenėje nedaugėja, deja, ir kasdienių problemų našta tampa tik sunkesnė. Viena vertus, tokie skundai suprantami ir pagrįsti. Kita vertus, drįstu teigti, kad šiek tiek ne ten ieškome išlaisvinimo nuo mus kamuojančių negandų ir socialinių ligų.

Ar gali rinkimai išgydyti nuo mus pačius, mūsų santykius, mūsų sukurtas socialines institucijas varginančių ydų?

Tikrai ne. Krikščionis turėtų objektyviai pripažinti, jog politinėmis priemonėmis neįmanoma pašalinti skaudžių nuodėmės padarinių.

Tai nereiškia, jog turėtume nereikalauti iš politikų atsakomybės. Tai nereiškia, kad rinkimų rezultatai nėra svarbūs. Bažnyčia ragina visus tikinčiuosius aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, taip pat ir rinkimuose.

Netiesa, kad visi politikai vienodi. Net jei nėra tobulų politikų, vis vien įsižiū-

rėjus galima įžvelgti svarbių atspalvių.

Tačiau ne mažiau svarbu suvokti, kad dalyvavimas rinkimuose tėra mažytė kiekvieno iš mūsų pareigos vienas kitam dalelė, kad tikrasis pokyčių šaltinis yra mūsų kasdieniai apsisprendimai, mūsų sugebėjimas vykdyti Viešpaties priesaką – mylėti vienas kitą.

Politika krikščioniui turėtų būti natūralus artimo meilės principo išplėtimas. Būtent artimo meilė turėtų neleisti mums numoti ranka į visuomenėje vešinčias negeroves ir būti varikliu siekiant socialinio teisingumo. Itin svarbu, jog nenuvertintume savo politinių galimybių. Labai iškreiptai suvokiame politiką, jei manome, kad išrinkome savo atstovus į Seimą ir dabar jų reikalas, kokioje visuomenėje gyvensime. Taip, tautos išrinkti politikai įsipareigojo rūpintis bendruoju gėriu. Tačiau jų įsipareigojimas toli gražu nereiškia, jog mes esame atleisti nuo kasdienio rūpesčio kitais.

Deja, labai dažnai nuvertiname savo pačių atsakomybę už tai, kas vyksta aplinkui.

Tikroji mūsų bendrabūvio kūryba vyksta ne Seime ar Vyriausybėje, bet per mūsų visų kasdienę sąveiką. Populiaru aptarinėti politikų nusižengimus ir klaidas. (Ir tikrai svarbu kontroliuoti jų veiklą.) Tačiau mūsų valstybę ar visuomenę varginančių problemų šaltinio vertėtų ieškoti kur kas giliau. Kai mes liekame

abejingi kito žmogaus skausmui, rūpesčiams, kai pasiduodame godumui, pykčiui ar įvairiausioms santykius su kitu žmogumi griaunančioms nuodėmėms, visa tai sukuria „nuodėmės struktūras“, kurios sparčiai stiprėja.

Pažvelkite į tuos politikus, kuriuos ne kartą esate pasmerkę, kuriuos kaltinate dėl visuomenėje išsikerojusių blogybių, ir paklauskite savęs, ar jų veikloje nematote ir savo ydų atspindžio? Rinkimai suteikia šansą pakeisti juos kitais asmenimis, kurie mums atrodo geresni.

Tačiau ir šie veikiausiai bus įkalinti „nuodėmės struktūrų“, jei su neteisingumu ir tarpusavio santykių nuokrypiais patys nekovosime kasdieniame gyvenime.

Rinkimų reikšmė pervertinama, kai viliamasi, jog jie gali radikaliai pakeisti visuomenę. Gali tik tada, kai patys žmonės ne vien kalba apie permainas, bet nuosekliai praktikuoja artimo meilės principą, laisvėdami iš „nuodėmės struktūrų“.

Rinkimų reikšmė neįvertinama, kai į juos žvelgiama kaip vien tik į politinio

Tomo Vyšniausko nuotrauka

spektaklio epizodą. Kiekvienas pasirinkimas yra kvietimas keistis. Pasirinkti tokius politikus, kurie, mūsų įsitikinimu, geresni už kitus, yra artimo meilės veiksmas. Privalome padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, o visa kita palikti Viešpačiui, kuris sugeba net pačias, regis, beviltiškiausias situacijas paversti dosniomis dovanomis.

Aš dalyvausiu rinkimuose. Nes tai vienas iš daugelio pasirinkimų, kuriems Viešpats mus kviečia. Tikrai ne svarbiausias gyvenime. Bet ne mažiau svarbus nei kiti.

11

12

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Kronika

Palaiminta žemė ir jos vaikai Dalė GUDŽINSKIENĖ Šventojo Pauliaus metais dažniau prisimename stebuklą kelyje į Damaską. Kokias naujas galimybes iš tikrųjų susitikti su Viešpačiu atvėrė Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus iškilmės, dvejų metų pasirengimo laikas, pradėtas ir nuolat palaikytas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Jono Ivanausko, kitų Lietuvos ganytojų, gera valia priimtas ir nuoširdžiomis pastangomis išsiliejęs didesnėse ar mažesnėse parapijose, įvairiose bendruomenėse, šeimose, organizacijose ir, tik Viešpaties akimis įžvelgiamose, žmonių širdyse?

Garsas apie Šiluvą, skaičiuojančią tris sukaktis – parapijos įkūrimo 550 metų, popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo 15 metų ir, be abejonės, garbingiausio, Marijos apsireiškimo jubiliejaus – plačiai pasklido ne tik Kauno arkivyskupijoje. Jis nuvilnijo per Lietuvą, pasiekė ne tik Europos, bet ir Amerikos žemyną. Kokią žinią Šiluva išties neša Lietuvai – paskutinei krikščionybės salai Europoje, pasaulyje išsibarsčiusiems tautiečiams ir kitų kraštų žmonėms?

Jubiliejus: atvira širdimi svarstyti apreiškimo žinią

lūs valstybės pareigūnai Jubiliejaus iškilmėse byloja ir platesnį – tarptautinės bendrijos – pripažinimą, kokia Nuo pat pradžių jubiliejinė Šiluvos sukaktis, pri- aktuali krikščionims Šiluvos žinia mūsų laikais.

Jubiliejaus šūkis „Per amžius tebus garbinamas Dieminta ir paskelbta arkivyskupo S. Tamkevičiaus ganytojiškais laiškais, dekretais, vėliau ir patvirtinta pasiren- vo Sūnus“ liudijo, kad norime savo gyvenime teikti pirgimo programa, kvietė atvira širdimi svarstyti Marijos menybę Kristui, kad mums brangus Marijos kvietimas apsireiškimo žinios prasmę kaip galinčią iš naujo pa- nenutolti nuo jos Sūnaus. Šiandien tai paliudyti galima grįsti ir sutvirtinti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą, įsiūbuoti gausybe faktų, skaičių, savitų dvasinio gyvenimo įvykių jį kaip tvirtai statydintą laivą, kuris atlaikytų sekulia- kupinu pasirengimo laikotarpiu. Sunku būtų ir suskairiuosius dabarties vėjus. Jubiliejaus šventimo perspek- čiuoti, kiek piligriminių žygių į Šiluvą surengta, kelių patyvoje kaip niekada aiškiai atsivėrė visos tautos tikėji- rapijų bažnyčiose tarsi pati dangiškoji Motina apsilankė mo istorija: matome, kaip glaudžiai amžių sunkmečiais Šiluvos Madonos paveikslo kopija, kiek švenčių, kongresų ir pakilimais savo gyvenimus buvome ir esame susieję skatino įsimąstyti į Eucharistijos slėpinį. O dargi dvejus su Viešpačiu ir vieni kitais. Šventojo Tėvo Benedik- metus Jubiliejaus žinią skleidusios paskaitos, konferento XVI specialusis atstovas, kaimyninių ir tolimesnių cijos, mokslininkų straipsniai, specialios Atsinaujinimo šalių kardinolai, vyskupai, kunigai, tikintieji bei oficia- dienos, giesmių koncertai, kūrybiniai plenerai ir parodos, vaikų darbų konkursai, filmai Piligrimų procesija į Šiluvą. Gintaro Česonio nuotrauka apie Šiluvą, jai skirta interneto svetainė, Marijos radijo laidos, informaciniai leidiniai (vienas jų – biuletenis „Šiluvos žinia“, kitas – tarp užsienio lietuvių internetu platinamas bei „Draugo“ dienraštyje spausdinamas aplinkraštis „Šiluvos žinia išeivijoje“), piligrimų vadovai keturiomis kalbomis, užsienio žiniasklaidos dėmesys etc. Ir neatpažįstamai besikeičianti pati Šiluva, tampanti moderniu piligrimystės centru ne tik dėl sparčių atnaujinimo darbų. Čia vyksta rekolekcijos, katalikiškos grupės ir judėjimai švenčia savo šventes, ugdomi

Kronika pašaukimai. Šiluva per Sekmines šiemet buvo tapusi ir tarptautinio maldos tinklo dalimi.

Tik dangus suskaičiuos...

Ilgai tektų vardyti visus, per tuos dvejus metus tęsusius amžiais gyvą piligrimystės į Šiluvą tradiciją. Akademinės bendruomenės, katalikiškų mokyklų, netgi darželių ugdytiniai ir jų mokytojai, skautai, vienuolijos, jaunimo organizacijos ir grupės, jas lydėję baikeriai, atokiausių kaimų žmonės, valdžios atstovai, neskaitant dvasininkų ir niekada nepailstančių garbaus amžiaus maldininkų – tarp jų visų netrūko ir pirmąkart išgyvenusių piligrimystės džiaugsmą. Pėsčiųjų piligrimų keliai atgailos intencijomis sujungė Šiluvą su Kryžių kalnu, Kaunu, Raseiniais, Lurdu. Šiluvos piligrime pabuvo netgi šv. Teresėlė, savo relikvijomis nešusi Meilės žinią Lietuvai. Kojų skausmas ir nuovargis, saulės įkaitinta ar lietaus išprausta nugara – visai nebesvarbu palyginti su tuo, koks džiaugsmas užplūsta, kai po kelių ar keliasdešimties kilometrų maldos kelio su tikėjimo bendraminčiais atsiveria ypatingu Viešpaties žvilgsniu palytėta Šiluvos žemė ir jos didingasis koplyčios bokštas.

Gėrintis pasirengimo meto palaimingumu greta suskaičiuojamų dalykų nevalia išleisti iš akių to, ką geriausiai įvertins tik dangus, tačiau tam tikrus potėpius įmanoma išskirti ir žmogiškuoju žvilgsniu. Daugelį Kauno arkivyskupijos tikinčiųjų pasirengimo laikas iš naujo atgręžė į Švč. Sakramento slėpinį. Eucharistijos šventės ir kongresai vedė į Eucharistinio Jėzaus artumą, prie tabernakulių kai kur pernakt atvertose bažnyčiose. Išstatytoji monstrancija patraukdavo netgi čia pat, gatvėse, šurmuliuojančių Kauno miesto švenčių dalyvius.

Eucharistinės procesijos miestuose ir miesteliuose paliudydavo visiems tų kraštų geros valios žmonėms, koks didis ir visa perkeičiantis yra Viešpats, kai jo meilei leidžiame švytėti ir savo gyvenime. Šiluvos Dievo Motinos su Istorijos ir dvasios Kūdikiu paveikslo kopijos apsistumtelėjimas lankymas visose Kauno arkivyskupijos parapijose ir daugelyje Kaip tik į šią viltingą susitikimo su Dievu ir savimi vietą, kitų Lietuvos vyskupijų bendneįtikėtinai greitai prabėgus ruomenių, lietuvių telkiniuose Lenkijoje bei už Atlanto tapo Šiluvos bazilikos altorius. S. Knezekytės nuotrauka dvejų metų pasirengimo Jubiliejui laikui, veda piligrimų maldos ir bendrystės išgyvenimo metu. Daug kur parengtos išsamios programos kasdien keliai. Atveda ten, iš kur keturis šimtmečius – pradžioje būrė žmones į maldos budėjimus, agapes, kultūrinius vien žodžiu, vėliau, apie XVII a. vidurį, ir raštu (tuomet renginius. Prasmingą gyvenimo refleksiją atspindėjo ap- kan. M. Sviekauskas pirmąkart užrašė apsireiškimo pagalvotos kasdienių maldų intencijos, išreiškusios norą sakojimą) – sklinda nuostabioji žinia apie Marijos pasiMarijos užtarimu išmelsti to, kas žmonių akimis atrodė rodymą piemenims Šiluvos apylinkėse. XVI a. antrojoje būtiniausia. Su paveikslo atvykimu buvo „derinamos“ ir pusėje be katalikų bažnyčios likusi Šiluvos vietovė, lig tol tokios bendruomenių šventės kaip Pirmoji Komunija, garsėjusi atlaidais, ir jos žmonės jau buvo pradėti draskyti Sutvirtinimas, netgi vienuoliniai įžadai, šventinami nauji religinių nesutarimų. Pagal mūsų dienas pasiekusį pasaaltoriai, švenčiamos valstybinės šventės. Tai buvo proga kojimą pasirodžiusi Marija liūdėjo neištikimų ar sutrikuprisiminti ir parapijų istorijas: apie jas pasakota Mari- sių savo vaikų, skundėsi, kad žemė, puoselėjusi tikėjimą, jos radijo laidose. Ypač brangios tos istorijos atrodo už- gręžiasi nuo Dievo: „prieš tai šioje vietoje buvo garbinasienio lietuviams, savo pranešimuose spaudai šia proga mas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Šitoks būtinai jas, nuolat buvusias išlikimo svetur atrama, pa- pasirodymas, dangaus ir žemės susiliejimas, negalėjo nepasakojantiems. Iš liudijimų, beje, užrašytų ir drauge su paveikti jį mačiusiųjų, nesudrebinti kasdienybės ir kažpaveikslu keliaujančioje knygoje, matyti, kad paveikslo kaip iš pačių pagrindų nepasukti jos kita kryptimi. Taip ir kopijos kelionė dėl senatvės, negalios, tolimų atstumų, atsitiko: vaikai, ant akmens išvydę verkiančią moteriškę, žemynus atidalijančio vandenyno negalintiems nuvykti į suprasdami, jog tai nebežemiška, bėga pas dvasinius daŠiluvą tapo „neakivaizdžia“ galimybe suklupti prie kojų lykus išmanančius, tiesa, kalvinus. Tačiau tai nesutrukdo tos, kurios skundą girdėjo Šiluvos akmenys; yra liudiji- apsireiškimo žiniai plisti ir nešti gerų vaisių: šimtametis mų, jog šeimose keliavusi paveikslo kopija sukviesdavo senelis savaip išaiškina pasirodymo ženklą, leidžiasi ieškoti vietos, kur kitados, jo atminimu, stovėjusi katalikų netgi laiptinių ar gatvių kaimynus.

13

14

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Kronika bažnyčia, vėliau paties dangaus apdovanojamas sugrąžintu regėjimu. Taip atrandama skrynia su liturginiais reikmenimis ir, svarbiausia, dokumentais, tapusiais teisiniu pagrindu atgauti buvusios bažnyčios žemę.

Lygiai taip, kaip ir apsireiškimo istoriją, stebuklais būtų galima pavadinti ir tolesnius įvykius, kai šioje žemėje pastatoma bažnyčia, o čionykštė parapija, istorikų teigimu, XVII a. tampa netgi viena svarbiausių ir turtingiausių Žemaitijoje. Įdomu, kad XX a. pradžioje būtent Šiluvoje įkuriama pirmoji Lietuvoje labdaros draugija pavargėliams šelpti, viena pirmųjų vargšų prieglauda. Kiekviename amžiuje Šiluva vis labiau garsėja kaip piligrimystės vieta, į čia švenčiamus Švč. M. Marijos Gimimo (Šilinių) atlaidus plaukia minios. Kaip stebuklas iš šiandienos perspektyvos atrodo žmonių pastangos kaip nors pasiekti malonėmis garsėjančią vietą ypač sovietmečiu, įveikiant visas kliūtis: milicijos vaikymus, įvairiausias užkardas automobiliams, netgi „kiaulių marą“, jau nekalbant apie areštus už kelionių organizavimą. Tačiau piktavališkas siekis sunaikinti gyvąją pamaldumo tradiciją Šiluvoje buvo bejėgis prieš globojančią ir kviečiančią Marijos ranką. „Stebuklingoji užtarytoja, Nusiminusiųjų globėja,“ – šaukiamasi senojoje Šiluvos Marijos litanijoje (pirmoji versija užrašyta 1908 m.). Šiluvos istorija apgiedama giesmėse, Marijos, Ligonių sveikatos, užtarimo meldžiama ir specialiomis maldomis. Neabejotina, kad ir mūsų laikais, neretai ašaromis aplaistoma, žmogaus susitaikymo su Dievu drama baigiasi stebuklingais išgijimais (tegu vien dvasios – o ar ne ji šiandien labiausiai negaluoja?) ir akivaizdžia dangaus pagalba – tai vykstant ir šiandien liudija Šiluvos legenda tapęs daugiau kaip du dešimtmečius čia tarnaujantis mons. Eduardas Simaška (beje, pradėjęs jau šimtuosius savo amžiaus metus). Tebeplūsta ir toliau prašymai pasimelsti įvairiomis asmeninėmis intencijomis.

Puoselėti, gražinti ir garsinti Ir gyvoji pamaldumo tradicija, ir darbai, atliekami palaimintoje Šiluvos žemėje, atskleidžia, kaip giliai į žmonių atmintį yra įsirėžęs Dievo Motinos skundas, kokios atkaklios pastangos dedamos visais laikais siekiant garsinti ją, turtinti savo rankų sumanymais, gražinti su paties dangaus įkvėpta menine išmone.

Apsireiškimo stebuklo tiesioginis „liudininkas“ šiandien – akmuo Apsireiškimo koplyčioje, šimtmečiais gludinamas maldininkų prisilietimų. Prie jo per viešnagę Lietuvoje 1993 m. suklupo ir Jonas Paulius II. Akmuo įmūrytas didingos koplyčios, kuria norėta, nors ir nesuspėta, pagerbti Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktį, altoriuje. 44 metrų aukščio kuklesnių pirmtakių vietoje išaugusi (1912 m. jos pamatus pašventino prel.

Jonas Mačiulis-Maironis) koplyčia – architekto ir skulptoriaus, svarsčiusio pašaukimą tapti ir kunigu, Antano

Vivulskio kūrinys – pasak dailėtyrininkų, žemaitiškai tvirtas, unikalus lietuviškos architektūros pavyzdys.

Vietoj nedidelės XVII a. pirmojoje pusėje statytos medinės bažnytėlės, vis labiau netelpant maldininkams, XVIII a. pabaigoje iškyla mūrinė bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų ir 1974-aisiais pelniusi mažosios bazilikos titulą. Bažnyčia Šiluvoje, ir šiandien apgaubta arkivysk.

S. Tamkevičiaus ypatingo rūpesčio, visais amžiais turėjo itin atsidavusius ganytojus.

Bazilikoje spindėte spindi didžiojo altoriaus paveikslas, vaizduojantis Dievo Motiną su Kūdikiu. Kilmės istorija apipinta spėjimais; pagal seniausias versijas jis su kitu bažnyčios turtu po Marijos pasirodymo galėjęs būti rastas skrynioje, kurią Šiluvos klebonas, vengdamas atviros priešpriešos su reformatais ir pasitraukdamas iš parapijos (katalikų bažnyčia vėliau buvusi sunaikinta – sudeginta ar nugriauta), užkasė žemėje. Tačiau nauji dailėtyriniai, technologiniai tyrinėjimai iškėlė mintį, jog paveikslas sukurtas nežinomo dailininko XVII a. pirmojoje pusėje, kai jo prireikė naujajai bažnyčiai. Vis dėlto mokslininkų teiginiai toli gražu nepaneigia ar kaip nors sumenkina neabejotiną, labai seną ir akivaizdžią paveikslo gerbimo, tikėjimo Marijos užtarimu tradiciją. Ją liudija ir ypač akylus paveikslo saugojimas (altoriuje rakintas geležiniu užraktu) bei jo vainikavimai, gausūs votai, keliais apeinamas altorius, pagaliau kruopštus restauratorių triūsas ir šio darbo išskirtinumo pojūtis.

Kelio rodytoja Šiluvos bazilikoje, žvelgdami į Dievo Motinos ir Kūdikio veidus, turime progą įsimąstyti į save pačius kaip Dievą mylinčią tautą: koks anapusybės ilgesys juos apimdavęs puošiant dangiškąją Motiną auksuoto sidabro drabužiu, tyrinėtojų teigimu, per daugybę amžių paveikslą nuolat perdažant ir atnaujinant (deja, ir jam pakenkiant grubesniais užmojais), keliskart per istoriją trokštant vainikuoti Šventojo Tėvo palamintomis karūnomis. O gal tą buvusį rūstoką Marijos žvilgsnį „ištaisęs“ paskutinis paveikslo atnaujinimas, 2003 m. atliktas P. Gudyno restauravimo centro restauratorės J. Bilotienės ir leidęs suspindėti jam visu grožiu, reiškia palengvėjusį mūsų dangiškosios Motinos rūpestį mumis, per daugybę amžių tai tolusiais nuo Viešpaties, tai stebuklinga ranka vėl sugrąžinamais? Gal pamažėle vis daugiau mūsų yra kelyje, į kurį ji, Kelio rodytoja (ikonografinis tokio paveikslo tipas vadinamas hodegetria – „Kelrodė“), kreipia mūsų gyvenimus ir širdis?

Kas besuskaičiuos... Galėtume patvirtinti tik viena: motinišku žvilgsniu apglėbiamas kiekvienas Šiluvos piligrimas. Kiekvienam iš jų skiriami Marijos skundo žodžiai. Visoms kartoms ir visais laikais Šiluvos žinia skamba vis naujai.

Kronika

Maloningoji Lurdo žinia Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Iš dangaus, ypač sunkiausiomis bandymų valandomis, Mergelė Marija ištikimai budi prie savo vaikų, kuriuos Jėzus jai pavedė prieš numirdamas ant kryžiaus. Kiek daug yra liudijimų apie jos motinišką rūpestį, kuriuos patiriame lankydami jai pašvęstas šventoves! Šią valandą mąstau ypač apie tą išskirtinį pasaulio gyvybės ir vilties miestelį – Lurdą, kur, Dievui leidus, keliausiu švęsti 150-ąsias ten įvykusių Marijos apsireiškimų metines.“ Šitaip per „Viešpaties angelo“ maldą Castelgandolfe kalbėjo Benediktas XVI Marijos Ėmimo į dangų iškilmėse. Į Lurdą (Lourdes), kartais netgi vadinamą pasaulio maldos sostine, keliauja visų žemynų tikintieji. Ypač dideles jų minias sutraukia Lurdo apsireiškimų 150-ojo jubiliejaus metai, minimi nuo pernykštės gruodžio 8-osios iki šiemet gruodžio 8-ąją švęsimų Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmių. Nuo jubiliejaus pradžios iki rugpjūčio 18 d. čia jau meldėsi 927 768 piligrimai, atvykstantys grupėmis ir čia praleidžiantys kelias dienas, bei vadinamieji vienos dienos piligrimai, vykstantys pavieniui ir nebūtinai tikėjimo skatinami.

Ponios apsireiškimai Bernadetai Iki apsireiškimų ir per juos Lurdas buvo nežinomas Aukštųjų Pirėnų (Pietų Prancūzija) miestelis, turintis 4143 gyventojus. Šiandien čia yra 270 viešbučių (jų daugiau tik šios šalies sostinėje), veikia du oro uostai, į miestelį veda geležinkelis, pastatyta ligoninių, parodų, sporto bei koncertų rūmų, bažnyčių, bazilikų… Prancūzijoje tai lankomiausias miestas po Paryžiaus, o kaip tarptautinės piligrimystės vieta – antrasis po Romos. Iš kur šis gyvybingumas? Kas atsitiko čia prieš 150 metų?

Lurdas semia savo gyvastį iš vieno ženklo – Dievo Motinos apsireiškimo Bernadetai Subirū (Soubirous).

Jai gimus (1844 m. sausio 7 d.) tėvas buvo malūno savininkas, bet dogmos apie Nekaltai Pradėtąją paskelbimo metais (1854aisiais) jau buvo nuskurdęs skolininkas, praradęs visą savo nuosavybę, laikomas skurdžiausiu žmogumi Lurde, su badaujančia šeima besiglaudžiantis apleistame kalėjime.

1858 m. vasario 11-ąją keturiolikmetė Bernadeta su seserimi Marija ir Džiovana Abadie išėjo į apylinkes pasirinkti malkų. Priešais kiaules ganančių piemenų pamėgtą Masabielio grotą turėjo persikelti per Gavo upės ir malūno kanalo santaką. Nestiprios sveikatos, sergančiai astma Bernadetai neliko nieko kito kaip tik nusiauti apavą ir bristi, kad neatsiliktų nuo tolstančių bendrakeleivių.

Tada ji dusyk pajunta vėjelio dvelk-

telėjimą, o paskui pastebi, kaip kitapus kanalo esančios grotos nišą apšviečia tarsi saulės spinduliai, ir toje šviesoje pamato baltai apsirengusią merginą, kuri jai šypsosi ir duoda ženklą prisiartinti. Mergina susijuosusi žydra juosta, ant abiejų kojų po geltoną rožę, geltona jos rožinio grandinėlė. Bernadeta net akis pasitrina iš nuostabos, paskui išsiima rožinį ir pradeda melstis.

Tokios patirties Bernadeta niekam nenori atskleisti, bet grįžtant namo sesuo išpeša žinią ir viską pasako mamai. Abi seserys už savo pasakojimą užsidirba diržą, tačiau vasario 14-ąją ji gauna leidimą su draugėmis vėl nueiti prie grotos. Antrasis apsireiškimas palydėtas tokio paties namiškių pykčio. Vasario 18-ąją Bernadeta vėl sugrįžta prie grotos, kur jos paklauBernadeta Subirū siama, ar galėtų čionai ateidinėti penkiolika dienų. Mergaitė gauna keistą pažadą: „Nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame, bet kitame pasaulyje.“ Nuo vasario 19 iki kovo 4 d. Bernadeta patiria penkiolika apsireiškimų. Per vieną jų Ponia pakviečia Bernadetą atsigerti ir nusiprausti. Šitaip surandamas šaltinis. Ponia kviečia mergaitę melstis už nusidėjėlius, bučiuoti žemę išreiškiant nusidėjėlių atgailą. „Atgailos, atgailos, atgailos“, – sako Ponia. Subirū duktė gauna nurodymą: „Nueik pas kunigus ir pasakyk jiems, kad ateitų su procesija ir čia pastatytų koplyčią.“ Šitaip pirmą kartą Bernadeta

15

16

Kronika apsilanko klebonijoje. Klebonas Peyramale ją priima šiurkščiai. Ją lydinčios tetulės net pabėga iš siaubo. Vakare Bernadeta vėl turi nueiti pas kleboną, mat pamiršta dalį pranešimo: „...ateiti su procesija“. Ji neišklausoma. Žmonės vis labiau domisi įvykiais. Per paskutinį apsireiškimą prie grotos susirenka apie 800 žmonių. Visi laukia didelio stebuklo, bet jis neįvyksta. Nusivylimas.

Vis dėlto prie grotos prasideda kultas, nors civilinės ir bažnytinės valdžios yra draudžiamas. Nešami pinigai, daiktai, maistas, žvakės. Kalbama apie šventosios Mer-

Artuma / 2008 m. rugsėjis

nia nusakoma Evangelijos ženklais ir žodžiais. Lurdo šauksmas – Jono atgailos krikšto, atsivertimo, maldos, vargšų palaiminimo šaukimasis.

Neturto žinia. Apie neturtą nebuvo kalbama, bet jis apčiuopiamas Bernadetos asmenyje – sergančioje, beraštėje, skurdžių šeimos dukroje. Buvo pasirinkta „tai, kas pasaulyje yra varginga“ (plg. 1 Kor 1, 27), kaip sakys ir vyskupas, kartodamas visų nuomonę. Minia nebeištveria Subirū šeimos skurdo, todėl gausiai aukoja pinigų, įvairių dovanų; Bernadeta jų atsisako, tačiau priima vargingiausiųjų dėmesingumą.

Pastarieji ypač jaučia grotos trauką, kaip pastebėjo ir vyskupas savo raštuose apie įvykius.

Maldos žinia. Malda yra pačios Marijos pageidauta, ji buvo ir apsireiškimo kontekstas, netgi ir jo sąlyga. Lurdas todėl ir vadinamas maldos sostine. Procesija ir koplyčia, kurių prašė Marija, ir yra keliaujančios per pasaulį Bažnyčios ir jos maldos ženklai.

Atgailos žinia. Atgaila reiškia atsivertimą. O tai yra gyvenimo pakeitimas, pradėjimas eiti kitu keliu nei iki šiol. Tai nusigręžimas nuo nuodėmės gyvenimo kelio.

Malonės žinia. Paskutinė Lurdo Piligrimai prie apsireiškimų grotos Lurde žinios informacija sutampa su Apgelės apsireiškimus, nors Bernadeta dar nežino, kas yra sireiškusiosios asmeniu. Malonė – neužtarnauta Dievo toji Ponia kaip asmuo, ir, gerbdama slėpiningumą, va- dovana. Viskas yra malonė. Tai, kad Marija yra Nekaltai dina ją paprasčiausiai „Aquero“ – „Ji“. Vasario 25-ąją Pradėtoji, reiškia, jog nuo pat jos prasidėjimo akimirkos Bernadeta vėl prie grotos. Po keturis sykius pakartoto Viešpats ją apsaugojo nuo visiems žmonėms būdingo neklausimo gauna neįtikėtiną atsakymą: „Aš esu Nekal- klusnumo Dievui, troškimo Jam prilygti, kitaip tariant, tasis Prasidėjimas.“ Klebonui reikės nemažai laiko, kol nuo gimtosios nuodėmės. Ši apsauga parengė tinkamą supras tokį prisistatymą. Marija prisistato pavadindama gimdytoją Dievui, nusprendusiam tapti žmogumi. Iš jos save pirmosios jai Dievo duotos dovanos vardu. Marijai Gimusysis savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu visiems nuo pat prasidėjimo viskas yra malonė. dovanojo visų ir kiekvienos nuodėmės atleidimą. Reikia Įvyksta dar du paskutiniai apsireiškimai balandžio tik priimti šitokią visiems siūlomą malonę.

7-ąją, kai daktaras Dozous atlieka garsųjį žvakės bandymą. Regėtoja nereaguoja į jos ranką deginančią žvakės Lurdo trauka liepsną ir liepos 16-ąją, kai Bernadetą traukia nueiti į Išsyk po apsireiškimų 1858 m. net prisiartinti prie uždraustą lankyti, apjuostą ir saugomą grotą. Tad ji be- grotos reikėjo gauti specialų asmeninį Prancūzijos imveik slaptai kerta Gavą, o paskui pasakys: „Nieko ne- peratoriaus Napoleono III (norėjusio populiarumo) leijaučiau, nieko nemačiau, vien šventąją Mergelę.“ Toks dimą. Tik po išsamaus vyskupo komisijos tyrimo buvo buvo paskutinis susitikimas. uždegta žalia šviesa piligrimystėms. Pirmoji oficiali piligrimystė įvyko 1864-aisiais, kai buvo inauguruota ir Kokia apsireiškimų prasmė?

Massabielle (pranc. „sena uola“) uolos nišoje pastatyta Ką visa tai reiškia? Kad tai suprastum, reikia pasi- Madonos skulptūra, o 1866 m. iškilmingai dedikuota telkti Evangelijos ženklus ir žodžius. Juk apsireiškimas Marijos paprašytoji apsireiškimo kripta. 1868 m. nuyra ne nauja žinia, bet tam tikras Evangelijos paaiški- tiesus geležinkelį Lurdas tapo lengviau pasiekiamas. nimas, kai kurių Gerosios Naujienos aspektų pabrėži- 1869 m. išėjusi Henri Lasserre knyga „Mūsų Lurdo Mermas, šauksmas, kurį išgirstų net ir kurtieji. Lurdo ži- gelė“, išversta į 80 kalbų, išgarsino šią vietovę visame pa-

Didelės ir mažos kryžkelės saulyje. Nuo 1874 m. pradėtos rengti ligonių piligrimystės traukiniais. 1871 m. dedikuojama Nekaltai Pradėtosios (arba aukštutinė) bazilika, pastatyta ant apsireiškimo uolos, o 1883 m., minint 25ąsias apsireiškimų metines, padedamas pirmasis Rožinio (arba žemutinės) bazilikos akmuo. 1884-aisiais Bažnyčia įsteigia medicinos komisiją maloningai pasveikusiųjų atvejams nagrinėti. 1899 m. čia švenčiamas eucharistinis kongresas, 1914 m. – XXV tarptautinis eucharistinis kongresas. Šiandien žinome apie 1958-aisiais, minint apsireiškimų šimtmetį, visiškai slapta organizuotą popiežiaus (tada popiežiai save vadino „Vatikano kaliniais“) Pijaus XII piligrimystę į Lurdą, neįvykusią dėl sunkios jo ligos. Tais pačiais metais būsimas palaimintasis popiežius Jonas XXIII dedikuoja 25 000 piligrimų talpinančią Šv. Pijaus X (požeminę) baziliką. 1981 m. čia surengtas tarptautinis eucharistinis kongresas.

1983 ir 2004 m. įvyko Dievo tarno Jono Pauliaus II piligrimystės.

150 metų Lurdas nesiliauja garsiai šaukęs ir tyliai kalbinęs piligrimus iš viso pasaulio. Čia Marija ypatingu būdu rodo į savo Sūnų, kuris trokšta, kad žmogus turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (plg. Jn 10, 10). Švęsdami Eucharistiją, Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, dalyvaudami procesijose su Švč. Sakramentu, kuriuo laiminami ligoniai, su degančiomis tikėjimo žvakėmis rankose sveikindami Tą, iš kurios gimė tikroji pasaulio Šviesa, apmąstydami Jo kryžiaus kelią, gerdami maloningąjį vandenį, maudydamiesi jame, drauge melsdamiesi ir patirdami žmogiškąją ir krikščioniškąją bendrystę, piligrimai iš viso pasaulio mokosi krikščioniškojo gyvenimo meno ir stiprinasi, kad pajėgtų krikščioniškai gyventi. 150 metų Lurdas tam yra ypatingas laikas ir vieta.

Žinių gausa neužtikrina išminties Antanas SAULAITIS SJ Karalius Saliamonas įspūdingai atsako į Viešpaties Dievo klausimą: „Ko norėtum?“ „Išminties“, – paprašo Dovydo sūnus, būdamas tikras, kad jau turi turtų, karalystę, kelis šimtus moterų, vynuogynų, datulių sodų, avių bandų ir netgi kupranugarių. Ir šiais laikais vertiname išmintingą žmogų, paminime kaimo išmintį. Žinių ir išminties žaismas labai įdomus. Mūsų mokyklos nuo darželio iki daktarato spaudžia žinoti, išmokti, pakartoti dėstytojo/os žodžius, mokėti visus duomenis, datas. Egzaminai žodžiu ir raštu reikalauja žinių, ne tiek supratimo, nuomonės ar išminties. Kažkaip susidaro įspūdis, kad esame spaudžiami labiau žinoti negu suprasti ir pritaikyti – tai jau būtų išmintis. O ji – tai išsilavinimas ar mokėjimas, naudojamas žmonių labui, gerovei.

Kai kuriose kultūrose labai vertinami moksliniai laipsniai.

Pažinojau dėstytoją, kurį reikėjo vadinti „dvigubas daktare“, ne tik dr. Jonaiti ar Petraiti, nes jis buvo dr. dr. Jonaitis ar Petraitis. Tarp mūsų protėvių buvo labai puikus mokslininkas ir profesorius dėstytojas; vakare vaikučius guldydamas jis papūsdavo vaikui į kaktą ir pabučiuodavo prie lovytės degančią žvakutę... Vien žinių gausa neužtikrina išminties, kurią ugdo ir gilina žmonių bendruomenės santykiai.

Mokslininkai teigia, kad žmonija pradėjo vystytis tada, kai gyvenimo trukmė šiek tiek pailgėjo. Svarbiausiais auklėtojais ir mokytojais tapdavo seneliai ir senelės tuomet, kai tėvai ir motinos medžiodavo, uogaudavo, laukus, miškus, vandenis apdirbdavo, visus buitinius darbus atlikdavo savo rankomis. Seneliai – anuomet pusę mūsų senelių amžiaus teturintys – galėdavo perduoti amatus, legendas, pasakojimus, žmogišką išmintį savo vaikaičiams, kol šie dar būdavo nepaskendę kasdieniuose darbuose.

Nūnai, atrodo, visiems atdaros durys į visuotinį išsilavinimą nuo priešmokyklinio lopšelio iki podaktarinių studijų.

Ir šiaip jau suprantame, kad žmogus lavinasi visą gyvenimą, moderniais laikais profesiją keičia kokius tris keturis kartus, net susenęs pradeda naują veiklos sritį. Kai kurios profesijos

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. rugsėjis

reikalauja kasmetinių įskaitų, kiti patys ima rimtai skaityti, lankyti paskaitas, kurselius, konferencijas ar kitais būdais akiratį plėsti bei savo mėgstamą sritį plėtoti. Šiuolaikiniai kursai ar konferencijos duoda pažymėjimus, kad ir mokslinėje įstaigoje būtų įskaitomi kokiam laipsniui ar stažui įgyti.

Krikščioniškas (biblinis) tikėjimas mus kviestų visą save lavinti ir užtikrinti, kad kiekvienas žmogus, bendruomenė, visuomenė galėtų nuolat vystytis ir tobulėti.

prisidėti. Daug pastangų skiriama suaugusiųjų nuolatiniam lavinimuisi visose srityse palengvinti. Viename didmiestyje buvęs sandėlis ar gamykla paversta „mokymosi mainais“. Čia viename kabinete močiutė moko austi, o kitame ji pati mokosi naujos užsienio kalbos, kurią dėsto būsimosios audėjos. Kitur vyrukai bei merginos tyrinėja automobilių taisymo paslaptis, o jų pagyvenę instruktoriai iš jaunimo mokosi kompiuterio stebuklų. Mokslas nemokamas (išskyrus mokesčius už elektrą, vandenį bei šildymą), nes tai – mainai.

Bažnyčia nuo popiežiaus Pauliaus VI laikų pirmesnį dėmesį skiria ne vaikučių, bet suaugusiųjų dvasiniam bei religiniam ugdymui, o tam reikalingos ir žinios, ir tų žinių nešama šimtametė išmintis. Moderniame pasaulyje suaugęs žmogus neturi kur akių dėti, jeigu negali kitiems papasakoti, kurioje srityje lavinasi, mokosi, skaito, tobulinasi. Dažnas šių laikų klausimas – „Ką skaitai?“ Mūsų gyvenimiškai krikščionišką išmintį paveikia žiniasklaida ir žmonių kalbos, dažnai besitaikančios įteigti, priversti, o ne atverti Romualdo Rakausko nuotrauka savo pačių išmintingai nuomonei Dievas savo dovanas asmeniui ir bendruomenėms su- ar nuosprendžiui. Žinių straipsniai iš karto nukreipia teikia tam, kad būtų nuo ko pradėti – ar tai būtų įspū- lyg būtų vedamieji, o ne informacija, kurią eilinis žmodingos laikraščiuose aprašomos dovanos, gabumai, ar gus mokėtų „suvirškinti“ ir pritaikyti. Čia vėl reikia tos tai, kas vertinga kasdieniame gyvenime plačioje visuo- kasdienės išminties atsirinkti žinių, informacijos, nuomenėje. Kartais vienaip apie mokslus (nebūtinai aka- monių ar teiginių gausoje. deminius) svajojame, tik išeina kitaip; bet proga plėtoti Nuolatinis lavinimasis užtikrina, kad iš kartos į kartą kūno, sielos, dvasios, proto, atminties ir kitus gabumus perduotume tai, kas geriausia ir išmintingiausia. Įgytos yra būdas dėkoti Dievui už patikėtą vaidmenį ir laiką žinios, patirtis, kad ir kokio lygio būtų, visada turi tą šiame pasaulyje. pritaikomąjį aspektą, kuris pagerina žmonių santykius, Daug rūpinamasi, kad besivystančiose šalyse vaikai pasaulį ir ugdo viltį, kad teisingumu grįsti taikingi ryšiai įgytų bent pagrindinį išsilavinimą, kad jaunimas būtų gali įgyvendinti svajonę apie Dievo karalystę. pasirengęs šeimą išlaikyti ir prie visuomenės plėtros

MOTINYSTĖS PASLAPTYS Iš širdies į širdį Sudarė Nida Matiukienė ir Sonata Aleksandravičienė Kūdikystė ir mamos nuovargis; kasdienė rutina ir visuomenės atsainumas; daugiavaikių motinų patirtis; vaikų ligos ar net mirtis; graužatis nesulaukiant vaikelio; įsivaikinimo rūpesčiai; paauglystės iššūkiai; mamos noras išlikti asmenybe ir siekti karjeros; vienišos mamos dilema; šeimos atmosferą sukuriantys mamos ir tėčio santykiai; tėčio žvilgsnis į motinystę – šie ir kitokie aspektai atspindimi knygoje, kurią neseniai išleido leidykla „Tikėjimo žodis“. Leidinį sudaro įvairiu stiliumi parašyti 30 moterų ir 2 vyrų straipsniai. Jų autoriai savo gyvenime vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis ir stengiasi jas perduoti savo vaikams. O tai ir yra geriausias būdas stiprinti Lietuvos šeimas ir išsaugoti tikėjimą.

Didelės ir mažos kryžkelės

Įrodyta: mokslas – jėga Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė

Mokytis ar nesimokyti? „Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankiniesi“ (Koheleto knyga, 1, 18). Daugelio kartų tinginiams ir dvejetukininkams šie Senojo Testamento žodžiai pasitarnaudavo kaip patogus pasiteisinimas ir paguoda. Argi prasminga siekti pažinimo, jei jis galiausiai teikia nusivylimą ir skausmą? Dar neseniai taip pamanydavo ir ne vienas aukštuosius mokslus išėjęs mūsų bendrapilietis. Juk būdavo, kad žvelgdamas į mokytumu ir išmintimi paženklintą kieno nors veidą ir lygindamas jį su savimi patenkinto nemokšos mina, turėjai pripažinti minėtą biblinę tiesą.

Iki skausmo pažįstamas vaizdelis: vakarykštis dvejetukininkas pro savo limuzino langą pašaipiai nužvelgia besigrūdantį į troleibusą buvusį bendraklasį pirmūną...

Ir atsakymas į klausimą, kuris iš jų geriau gyvena ir yra labiau patenkintas savimi bei savo vieta po saule, retai kam kėlė abejonių.

Bet kodėl staigiai praturtėję apsukrieji, vos numalšinę plebėjišką prabangos troškulį, pradėjo pirmiausia rūpintis išsilavinimu? Pamenu laiką, kai aukštųjų mokyklų auditorijos aptuštėjo, ir mes, dėstytojai, neramia širdimi suklusom: kas bus toliau? Tačiau labai greit į universitetus vėl plūstelėjo studentai, o tarp jų, ypač neakivaizdininkų, atsirado „naujos rūšies“ asmenų, jau sukaupusių gyvenimiškos patirties ir atrodančių itin pasiturimai. Gal prieš dešimtmetį į egzaminą vėluodamas atskubėjo suplukęs, prabanga tviskantis vyras. Šiek tiek ironiškai paklausiau, kam jam tos studijos, jei jau dabar važinėja prabangiausiu automobiliu. Tasai studentas nusišypsojo ir nuoširdžiai atsakė: „Ką jūs! Mano parduotuvėse visos pardavėjos baigusios aukštąjį, tad ir aš juk negaliu nuo jų atsilikti.“ Beje, netrukus tokie asmenys susirūpino geru savo vaikų išmokslinimu ir pradėjo į jį investuoti. Juk patekti į prestižinę mokyklą reikia tikrai nemenkų lėšų, jei nesi išskirtinai gabus ir trokštantis žinių. Pirmiausia – pinigų korepetitoriams, kurie atžalą, kiek leis jos gabumai, parengs tokiai mokyklai, o vėliau nuolat padės joje mokytis. Išsiplėtė ir mokamų vietų „geografija“ universitetuose: neįstojai į norimą valstybės finansuojamą studijų programą – prašom rinktis mokamas studijas, kurių metinė įmoka siekia nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų.

Išsilavinimas leidžia geriau gyventi Kad šie žodžiai nėra tušti, rodo šiuolaikinių mokslinių tyrimų rezultatai.

Mėgstame dairytis į ekonomiškai išsivysčiusias šalis, tad pažvelkime ir šįkart.

Anot neseniai paskelbtų duomenų, JAV universiteto absolventas per savo profesinę karjerą vidutiniškai uždirba 1 mln. dolerių daugiau už vidurinę mokyklą tebaigusį darbuotoją. Išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių gyvenimas skiriasi ir kokybiškai. Iš vienos pusės, JAV tyrimai rodo, kad kuo žmogus mažiau išsilavinęs, tuo jis patiria mažiau stresų. Ir gyvenime matome, kad mąstantis asmuo gali visą naktį prasikankinti dėl tokių dalykų, kurių nemokša net nesapnuoja. Tai, atrodytų, vėl patvirtina jau minėtą biblinę tiesą. Tačiau tyrimų rezultatai nevienareikšmiai. Pasirodo, išsilavinę asmenys daug ramiau pakelia įtampą, juolab kad ji greičiau yra žmogaus reakcija, o ne jo savijauta. Išsilavinę žmonės, labiau suvokdami aplinkybių keblumą, nevalingai seka psichologijos klasiko V. Džeimso principu: „Problemos mums duodamos tam, kad rastume būdų joms išspręsti, o ne tik kankintumės dėl jų.“ Neišsilavinę žmonės įtampą patiria rečiau, tačiau ji stipriau kankina.

Anglijos mokslininkai domėjosi išsilavinimo sąsaja su žmogaus psichine ir fizine sveikata. Tyrimo rezultatai teigia: sėkmė moksle padidina savigarbą, skatina siekti didesnių tikslų bei aukštesnio išsilavinimo. Kitaip sakant, labiau išsilavinę žmonės sugeba savo gyvenimui suteikti kryptį ir prasmę. Be to, jie būna fiziškai sveikesni, nes kreipia daugiau dėmesio į sveikatos specialistų rekomenduojamas profilaktines priemones, rečiau serga depresija, senatvėje juos ne taip dažnai kamuoja psichikos sutrikimai ir jų gyvenimo trukmė ilgesnė.

Mat tokie žmonės stengiasi lavintis visą likusį gyvenimą, t. y. domėtis aplinkiniu pasauliu, skaityti spaudą bei knygas ir pan. Taigi, jie ir toliau išlieka intelektualiai aktyvūs. Šiuolaikinė psichologija neabejoja, kad būtent tai glaudžiai siejasi su pagyvenusių žmonių psichiniu atsparumu ir sveikata. Tačiau išsilavinę asmenys linkę vėliau kurti šeimas, todėl dažniau lieka bevaikiai.

Taip pat buvo nustatytas tiesioginis aukštesnio išsilavinimo ryšys su subjektyviu gerovės išgyvenimu, t. y.

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. rugsėjis

tam tikru asmens laimingo gyvenimo rodikliu. Išsilavi- absolventai nemoka nei kultūringai bendrauti, nei tainę žmonės lengviau susiranda daugiau pasitenkinimo syklingai šnekėti bei rašyti, jau nekalbant apie kitokį teikiantį darbą, labiau pasitiki savimi ir dėl to jaučiasi išsilavinimą ar profesinę kompetenciją. saugesni. JAV atlikti tyrimai rodo, jog laimė taip pat susijusi su išsilavinimu, kuris matuojamas studijoms ski- Koks žmogus vadinamas išsilavinusiu? riamų metų skaičiumi ir įgytos kvalifikacijos lygiu. IštyTikriausiai pastebėjote, kad išsilavinimo sąvokos rus apie 16 000 asmenų, paaiškėjo, kad moterų laimės turinys laikui bėgant kinta. Anksčiau, na prieš kokius pojūtis ir psichinė savijauta tuo geresni, kuo aukštesnį dvidešimt metų, smarkiai stebindavo besikeikiantis išsilavinimą jos yra įgijusios. Lai„aukštamokslis“ kaimynas. Išsilavimingesni jaučiasi tie vyrai, kurie nęs žmogus būdavo suvokiamas ne daugiau uždirba. Aišku, kuo getik kaip daug daugiau žinantis (juk resnis žmogaus išsilavinimas, tuo baigė universitetą), išmanantis, bet daugiau tikimybės, kad jo darbas ir kultūringas, mandagus, dažniaubus geriau apmokamas, tačiau siai pelnantis tėvų pasididžiavimą nebūtinai. Panašus tyrimas, atir aplinkinių pagarbą. Taigi, išsilaviliktas kitose šalyse, atskleidė, kad nimo sąvoka reiškė ne vien asmens kuo skurdesnė šalis, pvz., Mekišsimokslinimo kokybę, bet ir jo kulsika, buvusi Jugoslavija, Filipitūringumo lygį. nai, tuo išsilavinimas glaudžiau Šiandien yra kiek kitaip. Baigta susijęs su laimės pojūčiu. Be to, mokymo įstaiga kol kas dar neatišsilavinimas yra vienas svarspindi asmens kultūringumo. Ir vis biausių veiksnių, darančių įtadėlto, sekdami pasauline praktika, ką žmogaus socialinei padėčiai. reitinguojame vidurinį ir aukštąIš Didžiojoje Britanijoje atliktų jį išsilavinimą teikiančias mokymo laimės tyrimų paaiškėjo, kad kuo įstaigas. Be abejo, aukščiausias vieaukštesnė žmogaus socialinė patas pelnančios mokyklos yra presTomo Vyšniausko nuotrauka dėtis, tuo daugiau ją pasiekusių tižinės. Visuomenei tai reiškia, kad asmenų jaučiasi laimingi. Štai laimingiausiais save lai- jos suteikia palankiausias galimybes įgyti geriausią iško aukšto lygio specialistai, vadybininkai, tarnautojai, o silavinimą. Vadinasi, pamažėle grįšime prie ankstesbedarbiai ir pensininkai jaučiasi nelaimingiausi. Ir psi- nės išsilavinimo sampratos. Ir visame pasaulyje, ir pas chinė pastarųjų sveikata prastesnė, jų poilsis dažniausiai mus darbdaviams jau ne tas pats, kokios aukštosios apsiriboja laiko leidimu prie televizoriaus. mokyklos auklėtinis jiems siūlosi. Tad labai tikėtina, jog būtent geras mokymosi įstaigos vardas artimiausioAr šiuolaikinis universiteto diplomas je ateityje bus vienas iš svarbiausių veiksnių priimant garantuoja tikrai geresnį išsilavinimą? darbuotoją į tą darbo vietą, kurios siekia keli ar kelioKlausimas ne iš piršto laužtas, juolab kad daugelis lika pretendentų. dar prisimename skandalą, kilusį aukštam pareigūnui nusipirkus diplomą. Bet nereikia kraštutinumų. Vei- Amžinai madinga vertybė kiau galime konstatuoti, kad aukštoji mokykla geriausiu Apibendrinant tenka su palengvėjimu patvirtinti, atveju sudaro palankiausias sąlygas įgyti puikų išsilavi- kad išsilavinimas yra tokia vertybė, kurios mada nenunimą. Bet labai daug kas priklauso ir nuo paties studen- šluoja nuo gyvenimo paviršiaus. Juk išprusęs, kultūto: kaip ir ar apskritai jis tomis sąlygomis pasinaudoja. ringas žmogus visad buvo vertinamas ir gerbiamas. Ir Čia jau iškyla kita problema – kiek šiuolaikinėse moky- šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje išsimoksliniklose skatinamas moksleivių bei studentų aktyvumas, mas yra svarus asmens turtas, suteikiantis daugiau pasisavarankiškumas ir atsakomybė už savo gyvenimo ko- tikėjimo savimi, savo jėgomis ir padedantis gyventi turikybę. Deja, dabartinis vidurinis mokslas irgi turi rimtų ningiau bei įdomiau. Kita vertus, šiuolaikinėje įmonėje trūkumų. Daugeliui mokytojų patogiau dirbti su pasy- tinkamas darbuotojų išsilavinimas yra vienas žmogišviais ir paklusniais moksleiviais, todėl ugdo jų paklus- kųjų išteklių dėmuo. Juk ne veltui verslo organizacijos, numą ir jį skatina. Vis daugėja studentų, nusiteikusių kurias lydi sėkmė, negaili pinigų įvairiems mokymams mechaniškai atlikti itin konkrečias užduotis, o ne kū- ir siekia jais praplėsti ne tik profesinį, bet ir žmogišrybiškai lavintis. Toli gražu ne visi sugeba deramai pa- kąjį darbuotojų išmanymą. Taip sparčiai besikeičiantis sinaudoti tuo, ką jiems teikia dabartiniai universitetai. pasaulis verčia mus nuolat mokytis. Tad nepailskime Tad ar verta stebėtis, kad kai kurie aukštųjų mokyklų lavintis, nes įrodyta, kad mokslas tebėra jėga.

Didelės ir mažos kryžkelės

Universitetas visiems?

Pastarąjį dešimtmetį stebint vis didėjantį studentų skaičių Lietuvos aukštosiose mokyklose, nejučiom kyla klausimas, ko jauni žmonės iš tiesų trokšta. Jau nemažai metų visuomenės analitikai perspėja, kad aukštojo mokslo sistema mūsų šalyje neatlieka pagrindinės savo užduoties – parengti specialistus ir auginti vadinamąją šviesuomenę, t. y. kultūringus, išsilavinusius žmones. Tačiau tai nesustabdo studentų antplūdžio, o universitetai laiko plačiai atvėrę duris visiems norintiems. Kodėl? Aštriai iškilęs ir klausimas, kas turėtų mokėti už studijas. Visos diskusijose dalyvaujančios šalys turi savus ir nesutampančius atsakymus.

Savo įžvalgomis apie aukštąjį mokslą mūsų šalyje, jo misiją, visuomenės lūkesčius ir valstybės požiūrį sutiko pasidalyti Lietuvos prezidento patarėja dr. Nerija PUTINAITĖ.

Manau, kad reiktų patiems sau atsakyti, kaip įsivaizduojame aukštojo mokslo misiją: ar universitetą suprantame kaip vietą, kurioje gali mokytis visi norintys, ar tai yra vieta, kur ugdomos asmenybės, visuomenės elitas?

Lietuvoje iki šiol dėl to neapsisprendžiama. Užtat susiklostė padėtis, kai studijos universitete tapo masiniu reiškiniu, nors reikalaujama, kad aukštoji mokykla ugdytų elitą. Kitose šalyse universitetai būna dviejų tipų. Vieni – labiau elitiniai, į juos priimama su itin aukštais balais; čia mokoma įvairių bendrųjų dalykų ir studijuojantys trokšta kuo daugiau ir plačiau pažinti pasaulį. Kiti orientuojasi į didesnį studentų skaičių, ir, jei jau universitetas tampa masinis, tai reiškia, kad nėra nustatoma net žemiausia riba, t. y. kiek balų surinkęs asmuo gali pradėti mokslus. Studijų „masiniame“ universitete kokybę pakankamai vaizdžiai atskleidžia mane pasiekiantys studentų laiškai, kur penkių sakinių tekste aptinki aštuonias klaidas, o juose skundžiamasi, kad valstybė neužtikrina jiems nemokamo mokslo...

Tuomet man kyla klausimas, kaip tokie studentai sugebėjo užbaigti vidurinę mokyklą ir dar patekti į universitetą?! Aišku, atvirumas ir galimybė siekti aukštojo mokslo yra gerai, tačiau tai, kas gali būti prieinama visiems, nebevertinama. Manau, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems pagal gebėjimus. Tai vienintelė išlyga siekiantiems aukštojo mokslo. O tokios aplinkybės, kaip žema socialinė padėtis, t. y. kai neturtingi tėvai nepajėgia sumokėti už vaiko mokslą, ar tai, kad jaunuolis

kilęs iš kito miesto, neturi daryti įtakos galimybei studijuoti. Kliūtys, turinčios atriboti nuo aukštojo mokslo, būtų nesugebėjimas rašyti, skaityti, kritiškai analizuoti teksto. Mano manymu, stojimo į universitetą taisyklės neturėtų būti labai griežtos, bet tai, kaip studentas privalo išlaikyti sesiją, už kokius pažymius jis gauna diplomą, turi būti labai griežtai apibrėžta. Kiekvienas žmogus, gerai suvokiantis, kokie motyvai skatina jį siekti aukštojo mokslo, tikrai ras galimybių studijuoti.

Kodėl baigusi mokyklą dauguma veržiasi į universitetus? Turbūt dėl to, kad moksleivių ugdymo procese esama socializacijos spragų. Jie nesupažindinami su specialybių pasirinkimo galimybėmis, nepakankamai bendradarbiaujama su profesinėmis mokyklomis, nemokoma kurti savo ateities planų. Toks masinis stojimas į aukštąsias mokyklas rodo tam tikrą nebrandumą, nepasirengimą imtis atsakomybės už savo gyvenimą.

Esama be galo daug valstybės finansuojamų vietų, todėl didžiulis noras studijuoti yra patenkinamas. Jeigu tokių vietų būtų mažiau ir daug kas negalėtų į jas patekti, Algirdo Kazlos nuotrauka

21

22

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės pamąstytų, ar verta mokėti už studijas, kurias baigdami nežinotų, kokia veikla užsiimti. Kol jaunuolis dar nėra tikras dėl savo troškimų, pasirinkimo, gal vertingiau nei aklai stoti į aukštąsias būtų kur nors indus paplauti ar kitaip padirbėti, pakeliauti. Juk žmogaus gyvenime, be žinių, tikrai svarbu ir kitkas: tam tikri įgūdžiai, vertybinė orientacija, kuri, beje, rūpi ir darbdaviui. Kaipgi formuojasi vertybės? Gyvenant tarp žmonių, bendraujant, stebint aplinką, prisiimant įvairias pareigas.

Ar valstybė vykdo savo įsipareigojimus finansuoti aukštąjį mokslą? Tvirtinama, jog būtent dėl pinigų stygiaus universitetai negali atsisakyti studijų mokesčio, o studentai reikalauja, kad nemokamas aukštasis mokslas būtų prieinamas visiems.

Viskas būtų gerai, jei valstybė, nustatydama metodiką, pagal kurią ji moka universitetui už studento išlaikymą, tiek ir sumokėtų. Tačiau dabar ji atiduoda pusę numatytos sumos. Todėl universitetai patenka į keblią padėtį, kai valstybė užsako tam tikrą vietų skaičių, o finansuoja tik pusę jų. Tiesa, šiemet jau yra teigiamų poslinkių, nes universitetams į valstybės finansuojamas vietas už tą pačią kainą leidžiama priimti dvidešimčia procentų mažiau stojančiųjų. Vis dėlto pats principas lieka ydingas; tai, beje, išaiškino ir Konstitucinis Teismas, teigdamas, jog valstybė, užsakanti studentą, už jo studijas privalo mokėti universitetui visą kainą. Matome, jog valstybė šiuo atveju nevykdo savo įsipareigojimų – užtikrinti visas sąlygas, kad asmeniui būtų suteiktas kokybiškas aukštasis išsilavinimas.

Ko vertas šiandien aukštojo mokslo diplomas? Ar jis parodo absolvento išsilavinimą, žinių lygį, ar tai tik dar vienas popierius, galbūt garantuojantis asmeniui geresnį darbą, tačiau būsimam darbdaviui – nebūtinai tinkamą specialistą? Ar pačios studijos sostinėje arba kitame dideliame mieste savaime kilstelėja jauną žmogų į aukštesnį lygį – nuo „runkelio“ į „elitą“?

Iš tiesų, kai Lietuvoje tokiais tempais gausėja studentų, greitai nebeliks tam tikro amžiaus grupės žmonių, neturinčių aukštojo mokslo diplomo. Juk greta dieninių skyrių dar veikia neakivaizdiniai, ir, kaip pripažįsta dėstytojai bei patys studentai, studijuojančių juose rengimas ir lavinimas yra daug žemesnio lygio.

Taigi abejonės dėl to, ką iš tiesų atspindi įgytas diplomas, pagrįstos. Mano manymu, susiklosčiusi ydinga padėtis universitetuose jauną žmogų demoralizuoja. Atrodytų, jog svarbiausia yra studijos, tačiau studijuojantys neretai dar ir dirba visą darbo dieną! Akivaizdu, kad nukenčia ir mokslas, ir darbas. Šiek tiek padirbėsiu, šiek tiek pasimokysiu, dar pasilinksminsiu ir vis tiek kaip nors praslysiu... Ir praslysta, be jokių ypatingų valios, proto pastangų, nesigilindami ir nesusitelkdami į dalykų esmę. O diplomai tokie patys ir tų, kurie uoliai ir atsakingai studijavo, ir tų, kurie tik studentavo.

Susidaro įspūdis, kad universitetai ugdo paviršutiniškus žmones. Tiesa, pasitaiko tokių dėstytojų, kurie pusei studentų dėl prasto mokymosi neleidžia laikyti egzaminų arba parašo žemiausius balus. Tačiau neretai juos už tokius principus išsikviečia fakulteto ar universiteto vadovybė, paaiškina aplinkybes, ir studentai, pateikę apeliacijas, sėkmingai gali studijuoti toliau. Tad tokia padėtis demoralizuoja ir pačius dėstytojus, nuvertina jų pastangas bei siekį perteikti žinias.

Kita vertus, esant tokiam dideliam studentų skaičiui dėstytojas jau nebegali tinkamai perteikti žinių, nes jam paprasčiausiai nepakanka laiko individualiai bendrauti, neužmezgamas nei profesinis, nei kolegiškas ryšis. Vakarų universitetuose pagrindinė dėstytojo atlyginimo dalis skiriama ne už studentų skaičių, t. y. dėstymo valandas, bet už mokslinę veiklą. Tad jo bendravimas su studentais kur kas labiau vertinamas. Juk dėstymas reikalauja ne tik išmanyti, bet ir sugebėti tas žinias perteikti. Kad išmokytum studentus mąstyti, reikia ir pačiam turėti laiko pamąstyti, atnaujinti savo žinias. Sakyčiau, Lietuvoje yra suardyta vidinė universiteto struktūra.

Sunku paaiškinti, kodėl jaunimas masiškai veržiasi studijuoti. Gal vilioja didmiesčio gyvenimas, gal tėvams prieš kaimynus nesmagu, jei vaikas nestudijuoja, nes šiandien tik didžiausias nevykėlis gali neįstoti į universitetą.

Galbūt dar gajus stereotipas, kad baigęs studijas asmuo vis tiek yra vertesnis už „paprastą“ mūrininką, santechniką ar žemdirbį. Pas mus tebesama atsainaus požiūrio į tokį darbą ir jį dirbančius. Nemažai šalių žmonės didžiuojasi, kad jie ar jų vaikai yra ūkininkai, staliai, mūrininkai ir t. t.

Jie, pavyzdžiui, vertina tai, kad yra kilę iš kaimo ir moka dirbti ūkio darbus. O mes, man regis, labiau paisome išorės: kaip tas ar kitas atrodo, ar baigęs aukštąją, kaip jam pavyko „įsitaisyti“, nesigilindami, kaip tie diplomai atsispindi veikloje, santykiuose su žmonėmis. Manoma, jog baigęs universitetą vis tiek kažkur „įsitrinsi“, neprapulsi, gausi kokią šiltą vietelę ir nepervargdamas gyvensi.

Regis, dabar bendra universitetų būklė ir atmosfera neugdo darbo kultūros ir drausmės, neragina kelti sau aukštų tikslų, nesudaro galimybių išsiaiškinti savo veiklos perspektyvų. O juk tai, kaip žmogus gyvens, priklauso nuo jo paties pastangų, siekių ir įdėto darbo – kiek jis bus naudingas kitiems, kiek juo pasitikės ir kaip vertins. Man atrodo, kad tokios savybės šiandien Lietuvoje būdingesnės neturintiems diplomų paprastiems, sąžiningai savo darbą atliekantiems žmonėms, tiems, kurie stengiasi gyventi taip, tarsi mirtų rytoj, o dirbti taip, tarsi mirtų po šimto metų.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė KUODYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

23

Miestiečiai ir kaimiečiai Vanda IBIANSKA Lietuviai – žemdirbių tauta. Didmiesčių pas mus nebuvo, o tikroji ir laikinoji sostinės prieš šimtą metų laikytos viso labo provincijos miestais. Tad tikrųjų miestiečių irgi nedaug turėjome. Tačiau sparčiai vystantis pramonei augo ir miestai. Lietuvoje neatsirado megapolių, nes gyventojų skaičius nedidelis, šalis maža. Tačiau XX amžiuje susiformavo ryškūs miestiečių ir kaimiečių sluoksniai. Tradiciškai manyta, kad visa, kas gera, ateina iš kaimo, kuris išsaugojo papročius, istoriškai susiklosčiusias kultūros formas, o dorovė ir intelektualiniai ištekliai, šviesus mąstymas būtinai sietini su kaimu. Iš dalies tai buvo teisinga, tik kad... Tik kad kaimo anksčiau būta kitokio nei dabar. Stipri bendruomenė, ryški ir tvirta paprotinė teisė lėmė elgesio normas, geležinę etiką.

Nūnai ribos tarp miesto ir kaimo šiuo atžvilgiu tapo blankios, kai kur ir visai išnyko. Dėl to nyksta tradicijos, papročiai, menkėja kaimo kultūra. Vis dėlto gėrio iš kaimo į miestą atkeliauja labai daug, tiesa, kitokiu pavidalu. Nors kaime ir bedieviškai geriama, ir iš to randasi visiems žinomi padariniai. Taip, geriama. Taip, tinginiaujama. Bet tautos genofondas turtingas ir jame yra nemažai puikių dalykų.

Tyrimai, kuriuos toliau aprašysiu, Lietuvoje turbūt nebuvo atlikti, gal jie greitai ir nebus daromi. Kaip keičiasi miestiečiais tapę kaimiečiai ir kuo jie pralenkia tikruosius miesto gyventojus, ištyrė mūsų kaimynai lenkai. Nemanau, kad pas mus, latvius ar estus būtų kitaip.

Taigi, kas atvyksta gyventi iš kaimo į miestą? Ogi veržlūs, aktyvūs, lengvai prisitaikantys prie kitokių sąlygų žmonės. Be to, atvažiuoja... sveikesnieji! Jų sūnūs, gimę jau mieste, užauga aukštesni už savo vienmečius miestiečius. Atsikėlėliai ir jų vaikai fiziškai tvirtesni, geresnės sveikatos, atsparesni įtampai. Deja, tiesa, kad aukštaūgiams vyrams lengviau užimti aukštesnes socialines pakopas. Taip pat jie atrodo patrauklesni ir daliai moterų.

Vyrai taip pat palankiai vertina aukštą ūgį, nes jis asocijuojasi su didesne fizine jėga. Aukštesni nei 1,75 m vyrai dažniau tampa lyderiais, sparčiau kyla karjeros laiptais, daugiau uždirba, labiau pasitiki savimi. Žinoma, viso to nepavadinsi kitaip, nei žmonių kvailumo apraiška, nes ūgis proto, žavesio nė moralės neprideda, bet tikrovė, kad ir kaip apmaudu, yra būtent tokia.

Buvę kaimiečiai besąlygiškai lenkia miestiečius moksle (net 13 proc. daugiau jų baigia aukštąjį mokslą).

Ir – o stebukle! – jie mažiau vartoja alkoholio, rečiau esti rūkaliai, beveik negeria kavos, nemėgsta drybsoti priešais televizorių, yra kur kas aktyvesni fiziškai, nei tokio paties amžiaus bei išsilavinimo antros, trečios ir t. t. kartos miestiečiai.

Romualdo Rakausko nuotrauka

O štai ir iškalbingieji skaičiukai.

Dažniau nei kartą per mėnesį išgeria alkoholio: miestiečių – 14 proc., migrantų – 9 proc.

Rūko: miestiečių – 39 proc., migrantų – 21 proc.

Išgeria daugiau nei du puodelius kavos per dieną: miestiečių – 40 proc., migrantų – 25 proc.

Gyvena susituokę šeimoje: miestiečių – 74 proc., migrantų – 85 proc.

Aukštąjį išsilavinimą įgyja: miestiečių – 25 proc., migrantų – 38 proc.

Tris valandas per dieną žiūri televizorių: miestiečių – 25 proc., migrantų – 12 proc.

Tai skaičiai apie vyrus. Moterų nuošimčiai dar ryškesni miestiečių nenaudai.

Lyg to būtų maža, buvusių kaimiečių kraujyje mažiau cholesterolio ir gliukozės, jų kraujospūdis žemesnis, taip pat retesnis pulsas. Naujieji miestų gyventojai rečiau turi antsvorio, jiems negresia cukraligė.

Taigi, išeitų, jog visa, ką turi geriausio, kaimas atiduoda miestui. O miestiečiai nežinia kodėl vis linkę

24

Akiračiai atvykėlius sodiečius pašiepti, sumenkinti. Gal kad jų slapta privengia konkurencinėje kovoje dėl vietos po saule? Akivaizdu, jog buvę kaimiečiai, užsidirbę pinigų, prakutę ir, kaip sakoma, atsistoję ant kojų, panorės sugrįžti į kaimą, bet to dar teks ilgokai palaukti. Dabar rodosi tik pirmosios kregždės: kurie tik išgali, perka sodybas kaime. Taip sau, neva poilsiui. Ten, girdi, žalia, ramybė, taika, kurkia varlės kūdroje. Tik ką iš tikrųjų tai slepia? Ar ne pasąmoninį troškimą grįžti prie savo ištakų?

Nors miesto vaikai mažiau serga, greičiau auga ir lytiškai subręsta, pasiekus jaunuolio amžių atsiranda įvairių skirtumų. Kaip jau minėta, atvykėliai kaimiečiai lenkia miestiečius, ir iš migrantų išauga elitiniai inteligentai, amatininkai. Bet gamtos ir sodžiaus trauka didžiulė. Panašu, jog po tam tikro laiko lėtas rotacijos ratas įsisuks, įgis pagreitį, ir sveiko sodietiško prado kupini dabartiniai miestiečiai vėl patrauks į gimtąsias vietas, nes socialiniai skirtumai tarp miesto ir kaimo bus išnykę. Tikėkimės, jog mieste liks tik varganas „elitas“, o buvę „runkeliai“ klestės taip, kad oho!

Tik gaila, kad kaime lieka silpnesni, ne tokie atsparūs, linkę girtauti žmonės, ir tai ištraukia mūsų kaimo syvus. Ir kažin ar kas gali paveikti šį procesą, kuris tapo kone pasaulinis, išskyrus Skandinavijos šalis ir Olandiją, nes ten dėl aukšto gyvenimo lygio nebėra skirtumo tarp miesto ir kaimo.

Prieš pavadindami ką nors „runkeliu“, paskubėkime prikąsti liežuvį, nes visai nežinia, kuris iš mūsų runkelis. Ar tik ne vargšas „intelektualas“ ar „elito“ atstovas?

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Paprasti atsakymai į nepaprastus klausimus Kun. Kęstutis SMILGEVIČIUS Išgirdę vardijant įvairias profesijas, galbūt nevalingai vaizduotėje susiejame jas su kokiu nors įvaizdžiu. Na, pavyzdžiui, kad ir gydytojas – daugeliui jis asocijuojasi su baltu chalatu, operacine ar su ilga laukiančiųjų eile blausiame poliklinikos koridoriuje. Arba štai žemdirbys: gal įsivaizduojame jį apsirengusį darbiniais drabužiais ir remontuojantį savo traktorių, o gal kur nors važiuojantį tuo traktoriumi – tarkim, ariantį lauką, užuodžiame sudegusio dyzelino dūmus, matome paukščius, sekančius šviežiai išartą vagą ir rankiojančius iš jos sliekus, ir gal dar, ką ten šnekėti, regime alaus buteliuką, iš kurio vairuotojas kartkartėmis kažko gurkšteli. Matyt, ir įvardiję rašytojo profesiją įsivaizduojame jį sėdintį prie rašomojo stalo, vaikščiojantį po šurmuliuojančias knygų mugės sales ar reiškiantį savo nuomonę kokioje nors intelektualioje radijo laidoje. Neretai manoma, kad rašytojas – intelektualiųjų sluoksnių atstovas, daugiausia bendraujantis su mūzomis, kitais plunksnos broliais ir leidyklų buhalterijų darbuotojomis. Žodžiu – bohema.

Na, bent kartais. Tai yra, dažnai.

Jei taip, ar gali toks žmogus suprasti paprastą gyvenimą ir paprastą žmogų? Ar nėra taip, kad jam lengviau suvokti gražiai skambančias, bet menkiau išsilavinusiai ausiai mažai ką reiškiančias frazes apie egzistenciją ir gyvenimo transcendentalumą? Ar sodžiaus gyvenimas bei sodiečių kalba, taip pat priemiesčių kasdienybė yra kas nors žemesnio nei intelektualių žurnalų puslapiai?..

Tie, kurie norėtų sužinoti atsakymą į šiuos klausimus, o gal paprasčiausiai tik pasmalsauti, tesusiranda bibliotekoje arba internete kurią nors Hilaire’o Belloco (1870–1953) knygą. Tiesa, gausūs jo veikalai kažkodėl niekada nebuvo išversti į lietuvių kalbą (išskyrus pavienius apsakymus).

Betgi lietuviškai dar teturime labai mažą dalelytę to, ką galėtume pavadinti pasaulio literatūros paveldu.

Akiračiai Lietuvoje šiandien jau neberastum žmogaus, negirdėjusio apie kažkieno mestelėtą mitologinį (ar mistinį?) piliečių padalijimą į dvi rūšis: „runkelius“ (suprask: „antrarūšius“ žmones) ir „elitą“ (taigi, „geresnius“, aukštesnę visuomeninę padėtį užimančius). Aišku, toks padalijimas yra makabriško lietuviško šmaikštumo pavyzdys.

Bent jau norėtųsi tuo tikėti. Kita vertus, žmonių susisluoksniavimas egzistavo visais laikais. Didele socialine atskirtimi paženklintas ir Belloco kūrybinės veiklos laikotarpis – XX a. pradžia.

Jis gimė 1870 m. liepos 27-ąją La Celle St. Cloud netoli Paryžiaus. Tėvas Louisas – garsaus prancūzų tapytojo Hilaire’o Belloco sūnus – Londone vedė anglę Bessie Parkes.

Antrasis jų vaikas senelio garbei buvo pavadintas jo vardu. Būsimo rašytojo tėtis mirė, kai sūnui tebuvo dveji. Našlė su vaikais grįžo į Londoną. Prancūziškai angliška kilmė, mokslas oratorijonų mokykloje, mamos (kuri buvo perėjusi į katalikybę) draugystė su iškiliuoju kardinolu Henriu Edwardu Manningu (1808–1892), studijos Oksfordo universitete – visa tai subrandino H. Belloco asmenybę. Jeigu ją būtų galima apibūdinti trimis žodžiais, šie tikriausiai būtų tokie: tikėjimas, europietiškumas ir erudicija.

1906–1910 m. Bellocas atstovavo Liberalų partijai žemuosiuose Britanijos parlamento rūmuose.

Pasakojama, kad per rinkimų kampaniją kažkas iš susirinkusiųjų apkaltinęs jį „papizmu“ – taip Anglijoje iki šiandien pašaipiai vadinama katalikybė. Rašytojas drąsiai atsakęs: „Pone, kasdien išklausau šventąsias Mišias, klūpau ant kelių ir varstau Rožinio karoliukus. Jei šitai jus žeidžia, prašau apsaugoti mane nuo gėdos atstovauti jums parlamente.“ Susirinkusieji pratrūko ovacijomis, o H. Bellocas buvo išrinktas į Bendruomenių rūmus.

Nors jo kūryba apima kelis šimtus kūrinių – nuo dvieilių iki milžiniškų istorinių studijų, visur joje pirmiausia atrasime pagarbą žemei, gamtai ir istorijai: trims veiksniams, suformavusiems ir anglų, ir bet kurios kitos tautos žmones. Žmogus tam tikra prasme yra prisisunkęs tos aplinkos, kurioje gyvena. Nors jis yra savo žemės ir gyvenimo tvarkytojas, jinai taip pat palieka jame atspaudą. Štai kad ir eilėraštis „Pietų kraštas“ (The South Country, 1923): „Žmonės, gyvenantys Šiaurės Anglijoje / Kartą teko juos pamatyti / Širdimis jie prisirišę prie tyrlaukių lygumų / Jų debesys – greiti ir pilki <...>“ (čia ir toliau versta autoriaus). Tuo tarpu pietų valstiečiai pasižymi kitokiu didingumu: „Tačiau

žmonės, gyvenantys Pietų krašte, / – patys maloniausi ir išmintingiausi, / Jų juokas kyla iš griausmingos bangų mūšos, / O tikėjimas jų laimingose akyse / Tikrai kyla iš mūsų Brolio Pavasario, / Kai jis skrenda virš jūros <...>.“ Taigi, pirmasis, labiausiai pastebimas tautos nario apibūdinimas – ta jo būdo dalis, kurioje atsispaudė gyvenamoji aplinka.

Tačiau tai ne viskas. Žmogų formuoja ne tik gamtinė aplinka, bet ir kiti žmonės. Pirmiausia tai pasakytina apie pradinę daugumos ugdymo instituciją – mokyklą, bendresne prasme – apie švietimą ir savišvietą. Ar „paprastam“ žmogui reikalingas švietimas? Kita vertus, ar

Tomo Vyšniausko nuotrauka

kiekvienas turintis universiteto diplomą tampa intelektualine „institucija“? Atrodytų, šis klausimas šiandien skamba beprasmiškai. Ir vis dėlto... „Prieš daugelį metų buvo toks žmogus, kuris visur skundėsi, kad švietimas plinta. <...> Jis baiminosi, kad knyginis švietimas neatneš mums nieko gero; visi už tai vadino jį kvailiu, – taip rašo H. Bellocas savo esė „Tikrovė“ (Reality, 1911). – Šiandien, jau beveik išnykus [taip teigiantiems] žmonėms, mes imame suprasti, ką jis turėjo omenyje <...>.

Didžiausias prancūzų revoliucionierius buvo teisus – „Po duonos liaudžiai verkte reikia žinių.“ Tik – kokių žinių?“ Rašytojas pateikia ištisą pluoštą pavyzdžių, kai išsilavinimas, neparemtas patirtimi, suteikia žmogui tik visažinystės iliuziją. O juk niekada nesužinosi, kokia yra žemė, jei nepaimsi jos grumsto į savo rankas. Niekada nesuprasi kalno dydžio, jo vienišumo ir didybės, kol nepradėsi keliauti ir neišvysi jo. „Žemėlapių spalva teišreiškia vyriausybių pretenzijas. Ką jie (žemėlapiai) gali tau papasakoti apie socialinę teisybę? – klausia Bellocas ir daro tokią išvadą: – Išminčiai taptų dar išmintingesni, jei užuot peikę tokius žmones (t. y. šovinistus)

25

26

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Akiračiai pripažintų, kad tai (t. y. atotrūkis nuo tikrovės) kyla tik iš vardais ir sąrašais paremto pusiau žinojimo, kuris padaro tikrovės pažinimą neįmanomą.“ Taigi, pavojingas yra ne tik tamsuoliškumas, bet – ir ypač! – įsitikinimas, jog pažįsti tikrovę, nors iš tiesų težinai keletą skaičių ir kažkieno nuomonę. Bellocas tokį įsitikinimą vadina pusiau žinojimu. Kokiai gi turtinei-socialinei padėčiai jis būdingesnis?

Matyt, į šį klausimą atsakyti nėra jau taip lengva.

Perskaitę vieną ar kitą Belloco kūrinį, galime pamanyti, kad autorius vienašališkas ir visad palaiko paprastų žmonių pusę. Iš tiesų rašytojas daugybę peno savo kūrybai pasisėmė iš Hilaire Bellocas apie 1950 m. bendravimo su paprastais žmonėmis, jie tam tikra prasme buvo atgaiva jo sudėtingame ir kupiname darbo kelyje. Sodiečių gyvenimo istorijos, jų užstalės dainos, pramogos visad buvo ta versmė, kuri gaivindavo rašytojo kūrybinę mūzą. Tačiau nereikia užmiršti, kad jis buvo įžymus visuomenės veikėjas, parlamentaras, pažinojęs didžiumą to laiko politikos, visuomenės, kultūros bei teatro įžymybių ir pats reiškęsis tuometėje literatūros scenoje, tad gerai juto įvairių valstybių politinio ir dvasinio pulso tvinksnius. Šie tvinksniai, nuaidėję ir transformavęsi H. Belloco dva-

sioje, išsiliedavo jo esė ir sonetuose, straipsniuose ir istorinėse apybraižose. Šis rašytojas unikalus. Jo asmenybės negalime priskirti nė vienam socialiniam sluoksniui – visi jie jame rado savo išraišką. Vėlesniu savo gyvenimo laikotarpiu jisai mėgo paprastai apsirengęs nukeliauti iš nuosavos jachtos (buvo puikus buriuotojas) į prabangiausią ir didžiausią uostamiesčio, kuriame sustodavo, viešbutį. Kai liokajus jau ketindavo jį išmesti, pasigirsdavo trumpos, kariškos komandos ir įvairūs nurodymai. Ir tie paliepimai visad būdavo įvykdomi.

Savo nuostabioje esė „Apie priartėjimą prie pabaigos“ (On coming to an end, 1916) Bellocas aprašo tris itin skirtingus žmones – turtuolį, darbininką ir dvasininką. Nė vienas iš jų neidealizuojamas, tačiau visus tris vienija taikus ir glaudus santykis su artėjančia mirtimi.

Kiekvienas ją mato savaip, tačiau argi yra toks mastelis, kuris išmatuotų amžinybės pažinimo kokybę? „Kuris iš jų geriausiai suprato, kokia yra pabaigos prigimtis?“ – klausia autorius. Šiame klausime jau galime įžvelgti šelmišką jo šypseną. Juk atsakymas akivaizdus: „Pati pabaiga. Mirtis, kuri tikrai atsako į visus klausimus. O amžinybėje klausimų nebėra.“ Rašytojui toji pabaiga buvo itin skaudžiai pažįstama. 1914-aisiais, po aštuoniolikos drauge pragyventų metų, mirė jo žmona, Pirmajame pasauliniame kare žuvo vienas sūnus, Antrajame – kitas.

Bellocas buvo paprastas žmogus, nugyvenęs nepaprastą gyvenimą ir bandęs paprastai atsakyti į nepaprastus klausimus. Ir nesvarbu, kaip vadinosi ar kokią socialinę padėtį užėmė jį skaitantys žmonės – svarbu, kad visi jie pasijusdavo (ir vis dar pasijunta) suvienyti tos Dvasios, kuri juos skatina klausti ir ieškoti tiesos.

Ir – ta tiesa gyventi.

Gyvenimo ir tikėjimo institutas NEFORMALUS KATALIKIŠKAS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS kviečia visus, ieškančius gilesnio santykio su savimi bei kitais ir su Dievu, pasirinkti Jus dominančią programą ŠVENTASIS RAŠTAS IR GYVENIMAS Kaune, ketvirtadieniais, 23 kassavaitiniai seminarai.

Pradžia rugsėjo 25 d.

Registracija iki rugsėjo 19 d. ŠVENTASIS RAŠTAS IR GYVENIMAS Nuotolinio mokymosi programa. 23 studijų savaitės.

Pradžia spalio 2 d.

Registracija iki rugsėjo 25 d.

MARIJA IR ŠIUOLAIKINIS ŽMOGUS Kaune spalio 11 d.

Registracija iki spalio 1 d.

UGDYMAS PER ŽAIDIMUS IR ŠOKIUS (I seminaras) Kaune spalio 11–12 d.

Registracija iki spalio 1 d. ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS KASDIENIAME GYVENIME Kaune, trečiadieniais, trukmė – 8 mėnesiai.

Pradžia rugsėjo 24 d.

Registracija iki rugsėjo 19 d.

Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faksas: (8~37) 32 25 73; El. paštas: gti@lcn.lt www.jesuit.lt/gti

Už gyvenimą ir gyvybę

Švelnus, žmogiškas gimdymas?

Banga KULIKAUSKAITĖ, gydytoja akušerė ginekologė Rugsėjį motinystės mokyklėlė „Sveika pradžia“ (jos credo – „Gera motina ne gimstama, o tampama“; rengia šeimas sąmoningam gimdymui ir sėkmingam ilgalaikiam žindymui) inicijavo mokslinę šviečiamąją konferenciją „Gimdymo menas ir mokslas“, skirtą normalaus gimdymo humanizavimo galimybėms aptarti. Konferenciją organizuoja Lietuvos akušerių sąjunga, Vilniaus bei Kauno medicinos universitetų Akušerijos ir ginekologijos klinikos, Lietuvos neonatologijos asociacija ir šeimų klubas „Gimtis“.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO; World Health Organization – www.who.org) gairėmis XXI amžiaus Europai, gimdymas ir pogimdyminė priežiūra turi būti demedikalizuota (t. y. vengiama nebūtino vaistų vartojimo), nukreipta į šeimą, priimtina kultūriniu požiūriu, sauganti moters orumą ir privatumą.

Tuo tarpu Lietuvoje sparčiai daugėja medicininių intervencijų per gimdymą: pavyzdžiui, KMUK duomenimis, gimdymo epidurinio nuskausminimo atvejų padaugėjo nuo 26,5 proc. 2004 m. iki 42,8 proc. 2006-aisiais; cezario pjūvio operacijų skaičius nuo 11,7 proc. 1998 m. padidėjo iki 19,1 proc. 2005 m.

XX a. 7–8-ajame dešimtmetyje Europos ir kitose pasaulio šalyse įsigalėjo technokratinis gimdymo modelis: moteris atskiriama nuo artimųjų, skutami gaktos plaukai, klizmuojama, draudžiama valgyti ir gerti, į veną lašinami skysčiai, pasitelkiami sintetiniai sąrėmius skatinantys vaistai, gimdant taikoma gulima padėtis, kerpama tarpvietė ir atliekamas nebūtinas cezario pjūvis, motina ir naujagimis atskiriami. Tačiau kaip tik tada prasidėjo ir aktyvus socialinis natūralesnio, humaniškesnio gimdymo siekiantis tėvų bei akušerių judėjimas. JAV medicinos antropologė Robbie Davis-Floyd kalba apie dvi humanizmo rūšis per gimdymą. Tai „paviršinis“ humanizmas, kai gimdoma gražiame kambaryje ir su gimdyve bendraujama maloniai, bet intervencijų atliekama ne ką mažiau, ir „gilusis“ humanizmas, kai gerbiama ir giliai suvokiama pati gimdymo prigimtis, fiziologija, natūrali eiga.

Dauguma šiuolaikinių ligoninių yra paviršutiniškai humaniškos. „Gilųjį“ humanizmą puoselėjantys gimdymo skyriai galbūt neturi gražių kambarių, bet turi gimdymo kamuolius ir kėdutes, kuriose galima gimdyti vertikalioje padėtyje, moterims leidžiama daug judėti gimdant. Čia gimdymus paprastai prižiūri jautrios ir švelniai patarnaujančios akušerės, o gydytojams paliekamas jiems

labiau tinkamas „ligoninės didvyrių vaidmuo“ įsikišti ir pagelbėti tada, kai būtina. „Giliai“ humaniško gimdymo pradininkas Europoje yra legendinis prancūzų gydytojas Mišelis Odenas (Michel Odent). Septintajame dešimtmetyje jis įkūrė unikalų gimdymo skyrių Prancūzijoje, Pitiverio mieste, tapusiame tarptautinio judėjimo centru siekiant gerinti gimdymo sąlygas. Čia visas dėmesys sutelktas į naujai suvokiamas gimdymo sąlygas ir aplinkos svarbą, į tai, kad reikia sužmoginti vaiko gimimą, labiau suprasti motinos ir naujagimio reikmes.

Lietuvoje 1995 m. išversta ir išleista šio mediko knyga „Gimdymo atgimimas“. Štai kaip savo įspūdžius apie M. Odeno darbą šio leidinio įvade aprašo garsi anglų akušerė Sheila Kitzinger: „Moteris gimdo Prancūzijoje, Pitiveryje. Gimdymo patalpa – neryškiai apšviestas kambarys, kuriame greta moters yra akušerė ir moterį palaikantis vyras.

Viename kambario kampe – nedidelis paaukštinimas.

Jį dengia pagalvėlės. Moteris tupi ant jo, vyras prilaiko ją stovėdamas už nugaros. Visur labai jauku. Nėra blyksinčių arba tiksinčių mašinų, nesigirdi įprasto ligoninės šurmulio, neskamba telefonai.

Iki šio momento moteris vaikštinėjo ir tik užėjus sąrėmiui sustojusi pasiremdavo į vyrą. Bet dabar, prasidėjus antrajai gimdymo stadijai, ji nori sulenkti kelius ir padėti dideliam, smunkančiam žemyn svoriui, kurį jaučia.

Niekas daugiau neturi jai reikšmės. Ji gerai žino, ką daryti, ir jai nereikia jokių nurodymų. Ji yra prisiderinusi prie savo kūno ir tos energijos, kuri, pereidama bangomis, sukelia norą stumti kūdikį žemyn. Akušerė laukia sudėjusi rankas, tik kartais sušnabždėdama: „Gerai... Gerai...“ Staiga moteris pratisai sudejuoja – pasirodo užgimusio kūdikio galvutė. Akušerė dar laukia. Po dar vieno sąrėmio moteris nustebusi sušunka –

27

28

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Už gyvenimą ir gyvybę triumfuodama ir sykiu jausdama skausmą, galbūt netgi ekstazę. Viskas susilieja į vieną didelį riksmą. Kūdikio galvutė praslysta, o paskui ir visas kūnelis nukrinta ant išskleisto jam priimti audinio. Motina staigiai pasižiūri žemyn, ima savo kūdikį ir kelia prie krūtinės: „Aš negaliu patikėti. Neverk, mažyli! Mano kūdiki! Fantastiška! Neįtikėtina!“ Ji šaukia, akys šviečiančios ir pilnos ašarų. Moteris juokiasi ir verkia tuo pat metu.

Vyras laiko ją apkabinęs ir bučiuoja. Niekas jam netrukdo. Jis bučiuoja vaiko kojytę, paskui vėl savo žmoną, verkia iš džiaugsmo ir nuostabos. Štai ką reiškia gimdymas kai kurioms moterims.

M. Odenas pats yra pasirengęs mokytis iš moterų, kas retai pasitaiko akušerijoje. Jis nėra tik dar vienas žmogus, aiškinantis moterims, ką jos turinčios daryti, ar tik akušeris, padedantis moteriai suprasti jos vaidmenį gimstant kūdikiui. Šis medikas eina kita linkme: jis ieško, kaip patarnauti moteriai, norinčiai, kad gimdymas būtų asmeninis, intymus ir labai kūrybiškas patyrimas.

Gydytojas M. Odenas vadinamas pribuvėjos – gimdyvės tradicinės pagalbininkės – institucijos atgaivintoju. Pribuvėja (akušerė) Pitiveryje yra toji ašis ar centras, nuo kurio viskas priklauso. Jos įgūdžiai, pasiaukojimas

ir meilė sukuria ypatingą atmosferą, gerai žinomą kiekvienai moteriai, kuri gimdė jos prižiūrima. Ji užtikrina ne tik kvalifikuotą ir budrią medicininę priežiūrą, bet kiekvieną gimimą apglobia šiluma ir džiaugsmu. Tos moterys, kurioms teko susidurti su despotiškomis slaugėmis ar gydytojais, laikančiais pacientes neatsakingais vaikais, žino, kad blogi santykiai netgi džiaugsmingiausią gimdymą gali paversti baisia kankyne. Gydytojui Odenui visų svarbiausia – įsiklausyti į moterį. Jis ne valdo, o patarnauja, ne vadovauja, bet mokosi. Jis liudija, kad kiekvienas gimimas – tai didžiulis pažinimas, kuriančioji kančia, misterija ir visų jo dalyvių triumfas.“ 1986-aisiais M. Odenas Londone įkūrė Pirminės sveikatos tyrimų centrą, tiriantį hipotezę, kad žmogaus fizinė ir psichinė sveikata daugiausia suformuojama „pirminiame periode“, t. y. per nėštumą, gimdymą ir pirmuosius gyvenimo metus. Jis taip pat sukūrė tinklalapį WombEcology.com, siekdamas įtikinti, jog svarbiausia žmogaus ekologijos forma yra prenatalinė ekologija, apimanti minėtą laikotarpį. Šis iškilus asmuo tebėra viso pasaulio gimdymo aktyvistų dėmesio centre, nuolat dalyvauja konferencijose skelbdamas savo gerąją naujieną: „Mūsų patirtis aiškiai parodė, jog gimdymas be medikamentų, grąžinantis pagarbą ir žmogiškumą gimstančiam kūdikiui ir gimdančiai motinai, yra pats saugiausias ir mažiausiai rizikingas.“ Gydytoją M. Odeną, taip pat akušeres iš Norvegijos ir Olandijos, turinčias neįkainojamos natūralaus gimdymo patirties, bus galima išgirsti Kaune (rugsėjo 11 d.) ir Vilniuje (rugsėjo 12 d.). Kviečiame šeimas, akušeres, gydytojus, socialinius darbuotojus dalyvauti konferencijoje ir paremti humanistinio gimdymo idėją Lietuvoje. Mūsų tikslas, kaip teigė australė akušerė Vicky Chan, „pakalbėti apie paprastą gimimą... paliesti širdis ir sielas... pažadinti tą žmonijos dalį, kuri pamiršo, kad SVARBU, kaip vaikas ateina į pasaulį...“

Konferencija „GIMDYMO MENAS IR MOKSLAS“ Kaune – rugsėjo 11 d. (KMUK Akušerijos ir ginekologijos klinikos auditorijoje, Eivenių g. 2) Vilniuje – rugsėjo 12 d. (Antakalnio poliklinikos salėje, Antakalnio g. 59) 9 val. – „Humanistinis požiūris į gimdymą“ (gyd. akušerė gi- 14 val. – „Šeimų ruošimas gimdymui“ (gimdymo mokytoja Thea van Tuyl, Olandija) nekologė Banga Kulikauskaitė, Kauno krikščioniškieji gimdymo namai) 15 val. – „Gimdymo baimės įveikimas“ (akušerė Iveta Vaiginie9.30 val. – „Oksitocino dėsniai – meilės dėsniai“ (gyd. akušeris nė, Vilnius; gimdymo mokytoja Jurga Švedienė, Vilnius) ginekologas Michel Odent, Londonas) 15.30 val. – „Praktinė išmintis: kaip sustiprinti sąrėmius; kaip išvengti netaisyklingos vaisiaus padėties; kaip išvengti tarp10.30 val. – „Įrodymais pagrįsta medicina normalaus gimdyvietės plyšimų“ (Ann Rydland ir Thea van Tuyl) mo metu“ (gyd. akušeris ginekologas doc. Eimantas Švedas, KMUK) 16.30 val. – „Motina ir naujagimis pirmomis valandomis po gi11.30 val. – „Akušerės vaidmuo normaliame gimdyme; savaranmimo“ (gyd. neonatologė dr. Eglė Markūnienė, KMUK) kiška akušerinė praktika Bergene, Norvegija“ (akušerė Ann 17 val. – „Perinatalinio laikotarpio įtaka žmogaus sveikatai ir soRydland), ir Klaipėdoje, Lietuva (akušerė Rasa Šalčiuvienė) cialumui. Pirminės sveikatos koncepcija“ (gyd. M. Odent) 12.30 val. – „Epidurinio nuskausminimo įtaka motinai ir naujagimiui“ (gyd. rezidentė Ernesta Grigalytė, KMUK, ir gyd.

M. Odent) Išsamiau apie renginį žr. internete – www.paramanaujagimiui.lt/konferencija

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Stuobriai Giovannino GUARESCHI Vieną popietę Don Kamilis, visą praėjusią savaitę taip jaudinęsis, kad užmiršdavo net pavalgyti ir tik lakstė į visas puses, grįžo iš kaimyninio miestelio. Vos įvažiavęs į savo miestelį, turėjo nulipti nuo dviračio, nes būrys vyrų skersai gatvės kasė griovį, kurio iš ryto dar nebuvo.

– Dėsime naujus kanalizacijos vamzdžius, – paaiškino darbininkas. – Viršaičio potvarkis.

Tada Don Kamilis nuėjo tiesiai į valsčių ir, atsidūręs Peponio akivaizdoje, smarkiai pyktelėjo.

– Ar jūs iš proto kraustotės? – sušuko. – Tik dabar pradėjote kasti tą bjaurų griovį? Ar nežinote, kad šiandien penktadienis?

– Kas gi tokio? – atsakė nustebęs Peponis. – Ar penktadienį negalima kasti griovio?

Don Kamilis toliau plūdosi.

– Bet ar nesupranti, kad iki sekmadienio tetrūksta vos dviejų dienų?

Peponis susirūpino. Jis paskambino, ir įėjo Staigius.

– Klausyk, Staigiau, – kreipėsi Peponis. – Klebonas sako, jog, kadangi šiandien penktadienis, iki sekmadienio nėra nė dviejų dienų. Kaip tau atrodo?

Staigius rimtai susimąstė. Paskiau išsitraukė pieštuką ir kažką paskaičiavo popieriuje.

– Iš tikrųjų, – vėliau atsakė, – kadangi dabar turime ketvirtą valandą po pietų, o iki vidurnakčio tetrūksta aštuonių valandų, sekmadienis bus už trisdešimt dviejų valandų.

Don Kamilis stebėjo tą vaizdą ir pagaliau pritrūko kantrybės.

– Supratau! – suriko. – Tai yra gerai apgalvotas darbas boikotuoti vyskupo vizitaciją!

– Klebone, – atkirto Peponis, – ką bendro mūsų kanalizacija turi su vyskupo vizitacija? Pagaliau, atleiskite, apie kokį vyskupą jūs kalbate ir ko jis čia atvyksta?

– Tavo juodos sielos į pragarą nujodinti! – riktelėjo Don Kamilis. – Griovį turite tuojau užpilti, antraip vyskupas sekmadienį negalės pereiti!

Peponio veidas atrodė visai iškvaišęs.

– Negalės pereiti? O kaip tamsta perėjai? Jei aš neklystu, skersai griovio yra kelios lentos.

– Bet vyskupas atvyksta automobiliu! – sušuko Don Kamilis. – Mes negalime vyskupo laipinti iš mašinos ir prašyti eiti!

– Atleiskite, aš nežinojau, kad vyskupai negali eiti pėsti, – atšovė Peponis. – Jei taip, jau kitas reikalas. Staigiau, patelefonuok į miestą, kad tuojau atvežtų kraną.

Mes jį pastatysime netoli griovio, ir kai tik jūsų vyskupo automobilis atvažiuos, kranas pačiups jį ir perkels į kitą griovio pusę, tad vyskupui nereikės išlipti. Supratai?

– Supratau, viršininke! O kokios spalvos krano turiu prašyti?

– Pasakyk, kad būtų nikeliu arba chromu apkaltas: gražiau atrodys.

Panašiu atveju bet kas, net ir neturintis šarvuotų Don Kamilio kumščių, būtų pradėjęs antausius skaldyti.

Bet kaip tik dabar Don Kamilis greitai nurimo. Pamanė sau: „Jis taip begėdiškai ir laisvai mane provokuoja tikėdamasis, kad aš nesusivaldysiu. Taigi, jei aš smogsiu jam antausį, veiksiu pagal jo planą. O iš tikrųjų aš apkulčiau ne Peponį, bet pareigas einantį viršaitį, ir tai sukeltų baisų pasipiktinimą ir nedraugišką nuotaiką ne tik mano, bet ir vyskupo atžvilgiu.“ – Nesvarbu, – taikiai pasakė. – Ir vyskupai gali vaikščioti pėsčiomis.

Kalbėdamas tą vakarą bažnyčioje, maldavo parapijiečius laikytis ramiai ir susitelkus prašyti Dievo apšviesti viršaičio protą, kad jis nedrumstų iškilmių nuotaikos ir neardytų procesijos, versdamas tikinčiuosius po vieną eiti per kelias nesaugias lentas. Be to, jie turį melsti Dievą, kad lentos po praeivių kojomis neįlūžtų, paversdamos džiaugsmą gedulu.

Tas nelemtas pamokslas taip paveikė visas moterėles, kad jos, išėjusios iš bažnyčios, susibūrė prie Peponio namų ir taip jį iškoneveikė, jog pagaliau Peponis priėjo prie lango šaukdamas, kad jos eitų į pragarą ir kad griovys bus užverstas.

Viskas ėjosi gerai, tik sekmadienio rytą miestelio gatvės buvo išpuoštos dideliais spausdintais atsišaukimais: Draugai!

Pasinaudodami visuomenės naudai pradėtais viešaisiais darbais, reakcionieriai sukėlė tokį triukšmą, kad užgavo mūsų demokratinį jausmą. Sekmadienį mūsų miestelį aplankys svetimos valstybės atstovas, kuris netiesiogiai yra visos šios nepakenčiamos audros priežastis. Atsižvelgdami į jūsų užgautus jausmus ir pasipiktinimą, mes norime sekmadienį išvengti bet kokios demonstracijos, kuri galėtų sudrumsti mūsų santykius su svetimšaliais. Todėl

29

30

Atokvėpio valandai kategoriškai reikalaujame jus sutikti svetimos valstybės atstovą garbingu abejingumu.

Tegyvuoja demokratinė respublika! Tegyvuoja proletariatas! Tegyvuoja Rusija!

Lengva buvo suprasti, kad raudonieji buvo specialiai mobilizuoti ir jiems įsakyta paraduoti gatvėmis su „garbingu abejingumu“, pasipuošus raudonomis nosinaitėmis ir kaklaraiščiais.

Don Kamilis visas perbalęs valandėlei užėjo į bažnyčią ir jau buvo beskubąs lauk, kai išgirdo jį šaukiantį Kristų: – Don Kamili, ko taip skubi?

– Turiu eiti į vieškelį pasitikti vyskupo, – paaiškino Don Kamilis. – Geras kelio gabalas. Be to, ten yra tiek žmonių su raudonomis skarelėmis, kad jei vyskupas tuojau manęs nepamatys, pagalvos, kad atvyko į Stalingradą.

– O ar tie žmonės su raudonomis skarelėmis yra svetimšaliai ar kito tikėjimo? – pasiteiravo Kristus.

– Ne! Tai tie patys valkatos, kuriuos Tu retkarčiais matai ir čia, bažnyčioje.

– Jei taip, Don Kamili, būtų geriau, kad paliktum zakristijos spintoje tą įrankį, kurį pasirišai po sutana.

Don Kamilis išėmė automatą ir nuėjo padėti į zakristiją.

– Jį gali ten palikti, kol aš tau pasakysiu, kad vėl jį pasiimtum, – įsakė Kristus, o Don Kamilis gūžtelėjo pečiais.

– Jei lauksiu, kol man leisi naudoti automatą, nieko nepešime! – riktelėjo. – Tu man niekada to nepasakysi, ir aš turiu prisipažinti, kad daugelyje atvejų Senasis Įstatymas...

– Reakcininke! – nusišypsojo Kristus. – Kol tu gaišti beplepėdamas, tavo vargšas beginklis vyskupas jau apsuptas raudonųjų!

Iš tikrųjų: vargšas beginklis vyskupas jau buvo raudonųjų agitatorių rankose. Nuo pat septintos valandos ryto tikintieji, išsirikiavę abiejose vieškelio pusėse, sudarė dvi ilgas, džiaugsmo suspaustas gretas, bet kelios minutės prieš atvykstant vyskupo automobiliui Peponis, išstatytų žvalgų paleistos raketos perspėtas, kad priešas atslenka, įsakė saviesiems eiti pirmyn, ir staigiu manevru raudonosios jėgos paslinko puskilometrį į priekį taip, kad atvykęs vyskupas pamatė pilną kelią žmonių su raudonomis skarelėmis. Jie vaikštinėjo šen bei ten arba būriais stovinėjo ir šnekučiavosi, reikšdami visišką abuojumą susirūpinusiam vyskupo šoferiui, kuris žąsies žingsniu tegalėjo judėti, skindamasis kelią nuolatiniais signalo garsais.

Tai buvo tikra „garbingo abejingumo“ demonstracija, kokios reikalavo raudonųjų generalinis štabas. Peponis ir jo sėbrai, įsimaišę į minią, netvėrė džiaugsmu.

Vyskupas (jau minėtas senukas, pražilęs ir sulinkęs, kuriam kalbant atrodė, kad balsas ateina ne iš jo lūpų, bet iš kito pasaulio) tuojau perprato „garbingą abejingumą“ ir, paprašęs vairuotojo sustabdyti mašiną (atviro turistinio

Artuma / 2008 m. rugsėjis modelio), mėgino atidaryti dureles, tarsi neturėdamas pakankamai jėgos. Šalia stovėjęs Staigius įkliuvo į pinkles, ir kai Peponis spyrė jam į blauzdą, savo klaidą suprato, bet buvo jau per vėlu, nes dureles buvo jau atidaręs.

– Ačiū, sūnau, – tarė vyskupas. – Manau, kad bus geriau, jei į bažnytkaimį nueisiu pėsčias.

– Bet dar geras kelio gabalas, – kuštelėjo Pilkius, kuris taip pat gavo į blauzdikaulį.

– Nieko tokio, – šypsodamasis atsakė vyskupas. – Nenoriu trukdyti jūsų politinio susirinkimo.

– Tai ne politinis susirinkimas, – sausai paaiškino Peponis. – Tai tik darbininkai, ramiai aptarinėjantys savo reikalus. Geriau sėskite į mašiną.

Bet senasis vyskupas jau buvo išlipęs, o Staigius gavo antrą spyrį į blauzdikaulį, nes, matydamas, kad vyskupo kojos nestiprios, padavė jam savo ranką.

– Ačiū, ačiū, sūnau, – tarė vyskupas ir pradėjo žingsniuoti, davęs ženklą savo sekretoriui, kad jo nelydėtų, nes norįs eiti vienas.

Ir taip, tylinčių raudonųjų gaujos priekyje, jis pasiekė Don Kamilio dalinių užimtą sritį, o šalia vyskupo ėjo Peponis, jo vyriausiasis štabas ir patikėtinių būrys, nes, kaip teisingai Peponis buvo pasakęs, būtų užtekę kurio nors iškvaišėlio menkiausio nepagarbos ženklo „svetimos valstybės atstovui“, kad reakcija tuoj pat pasinaudotų proga.

– Įsakymas pasilieka ir pasiliks nepakeistas, – priminė Peponis. – „Garbingas abejingumas“.

Kai tik Don Kamilis pamatė vyskupą, puolė prie jo.

– Ekscelencija, – susijaudinęs kreipėsi, – atleiskite, bet taip įvyko ne dėl mano kaltės! Aš jūsų laukiau su visais tikinčiaisiais, bet paskutiniu akimirksniu...

– Neimk į širdį, – nusišypsojo vyskupas. – Kaltas esu aš, nes man atėjo į galvą išlipti ir pasivaikščioti. Vyskupai, kai pasensta, truputį suvaikėja.

Tikintieji plojo rankomis, orkestras grojo, o patenkintas vyskupas dairėsi aplink.

– Gražus miestelis, – pasakė eidamas. – Tikrai gražus, ir toks linksmas, švarus. Jūs, be abejo, turite puikią administraciją.

– Darome, ką galime, liaudies gerovei, – prasitarė Staigius, gaudamas iš Peponio trečią smūgį.

Vyskupas, atvykęs į aikštę, tuoj pastebėjo fontaną ir sustojo.

– Pietų Italijos miestelyje – fontanas! – šūktelėjo. – Vadinasi, jūs turite vandens!

– Tik reikėjo jį čia atvesti, Eminencija, – atsakė Pilkius, kuris šiuo atžvilgiu turėjo didžiausią nuopelną. – Įleidome trijų šimtų metrų ilgumo vamzdžius, ir vanduo, Dievui padedant, atsirado.

Pilkius ir šįsyk gavo savo smūgį į blauzdikaulį, o kadangi fontanas buvo šalia „Liaudies namų“, vyskupas pamatė naują didelį pastatą ir pasiteiravo: – Kokie gi čia rūmai?

Atokvėpio valandai – Tai „Liaudies namai“! – išdidžiai atsakė Peponis.

– Tikrai puikūs! – gėrėjosi vyskupas.

– Gal norite juos apžiūrėti? – paklausė įsibėgėjęs Peponis ir, gavęs stiprų smūgį į blauzdikaulį, pašoko. Šį kartą spyrė Don Kamilis.

Vyskupo sekretorius, jaunas liesas kunigėlis su akiniais ant didelės nosies, staiga prišoko sudrausti, esą nepritinka taip elgtis, bet vyskupas jau buvo įėjęs į pastatą.

Jie viską jam parodė: žaidimo aikštelę, skaityklą, salę, rašymo kambarį, o kai visi įėjo į biblioteką, vyskupas priėjo prie lentynų ir žiūrinėjo knygų antraštes. Prie „politinės literatūros“ spintos, pilnos propagandinių knygų ir atsišaukimų, jis nieko nepasakė, tik atsiduso, bet šalia stovėjęs Peponis tai pastebėjo.

– Niekas jų neskaito, Ekscelencija, – sušnibždėjo Peponis.

Peponis svečiui neparodė raštinės kambarių, bet negalėjo atsispirti pagundai parodyti užkandinę ir vaidinimo salę, kurios buvo jo pasididžiavimas, ir taip vyskupas išeidamas atsidūrė prieš didžiulį mažų akių ir didelių ūsų žmogaus paveikslą.

– Tamsta žinai, kaip yra politikoje, Eminencija, – paslaptingai tarė Peponis. – Pagaliau, tikėkite, jis nėra toks blogas žmogus.

– Tegu gailestingasis Dievas apšviečia ir jo protą, – ramiai atsakė vyskupas.

Visą šį laiką Don Kamilio savijauta buvo savotiška.

Nors niršo, kad vyskupo gerumas išnaudojamas aplankant „Liaudies namus“, kurie šaukėsi dangaus keršto, tačiau ir džiaugėsi, kad vyskupas pats įsitikins, koks pažangus ir moderniškas yra šis miestelis. Be to, jam buvo svarbu, kad vyskupas pažintų vietos raudonųjų organizuotumą, nes tada ir Don Kamilio pastatyti „Liaudies laisvalaikio“ namai vyskupo akyse įgis daugiau reikšmės.

Lankymui pasibaigus, Don Kamilis priėjo prie vyskupo.

– Gaila, Ekscelencija, – tarė garsiai, kad ir Peponis girdėtų, – labai gaila, jog mūsų viršaitis neparodė jums ginklų sandėlio. Regis, jis turi didžiausius išteklius visoje apylinkėje.

Peponis buvo beatsakąs, bet vyskupas paskubėjo.

– Be abejo, ne tokius gausius kaip jūs, – šypsodamasis pasakė.

– Gerai pasakyta! – sušuko Pilkius.

– Jis taip pat turi užkastą 88 milimetrų patrankėlę, – riktelėjo Staigius.

Vyskupas atsigręžė į Peponio generalinį štabą.

– Bet jūs vis tiek jo norėjote, – tarė. – Dabar turėkite jį. Ar aš nesakiau, kad jis yra pavojingas?

– Jis mums nepavojingas, – tarė susiraukdamas Peponis.

– Saugokitės jo, – patarė vyskupas.

Don Kamilis pakraipė galvą.

– Jūs visada juokaujate, Ekscelencija, – šūktelėjo, – bet negalite įsivaizduoti, kas jie per žmonės!

Išeidamas vyskupas sieninio laikraščio lentoje pastebėjo atsišaukimą ir sustojęs perskaitė.

– Ak, taip, – pastebėjo, – jūs laukiate svetimos valstybės atstovo! Kas jis galėtų būti, Don Kamili?

– Aš nenusimanau politikoje, – atsakė Don Kamilis. – Reikėtų paklausti to pono, kuris šį atsišaukimą rašė. Pone viršaiti, Ekscelencija norėtų žinoti, kas yra tas svetimos valstybės atstovas, kurį savo atsišaukime minite.

– Ak, – kiek sumišęs burbtelėjo Peponis, – tai paprastas amerikietis.

– Suprantu! – atsakė vyskupas. – Tai vienas iš tų amerikiečių, kurie visur čia važinėja, ieškodami žibalo šaltinių. Ar ne taip?

– Taip, – atsakė Peponis. – Tai tikra kiaulystė: žibalas mums priklauso!

– Sutinku, – rimtai patvirtino vyskupas. – Visai protingai padarėte, įsakydami savo žmonėms laikytis ramiai ir apsiriboti garbingo abejingumo rodymu. Mano nuomone, būtų kvaila pyktis su Amerika. Kaip jums atrodo?

Peponis ištiesė rankas.

– Ekscelencija, – tarė, – jūs gerai suprantate: kenčiame, kiek galime, bet ateina laikas, kai jau nesusivaldome!

Atvykęs prie bažnyčios vyskupas rado gražiai išsirikiavusius visus Don Kamilio pramogų namų vaikučius ir pagiedojusius sutiktuvių giesmę. Paskiau nuo vaikų būrio atsiskyrė didelė gėlių puokštė; ji pamažu artinosi ir kai sustojo prie vyskupo, gėlėms prasiskleidus pasirodė mažutis vaikas, toks gražus, tokiais garbiniuotais plaukais ir taip gražiai aprengtas, kad visos moterys juo besigėrėdamos ėjo iš proto.

Visi nutilo, ir vaikutis, nė kiek nesuklydęs, aiškiu ir plonu balseliu padeklamavo vyskupui eilėraštį. Visi džiaugsmingai plojo sakydami, kad jis buvo nuostabus.

Peponis priėjo prie Don Kamilio.

– Niekše! – pasakė jam į ausį. – Tamsta pasinaudojai kūdikio nekaltumu, kad išstatytum mane žmonių pajuokai! Aplamdysiu visus tamstos kaulus. O ir mano vaikas sužinos, kur pipirai auga. Tamsta man jį sugadinai ir aš grūsiu jį į upę!

– Laimingos kelionės! – atsakė Don Kamilis. – Jis yra tavo sūnus ir gali su juo daryti, ką tik nori.

* * *

Tai buvo iš tikrųjų baisus įvykis, nes Peponis, nusinešęs vaiką kaip kokį ryšulį prie upės, žiauriai grasindamas, liepė jam trissyk pakartoti vyskupo garbei pasakytą eilėraštį... to vargšo seno ir geros širdies vyskupo, kuris būdamas „svetimos valstybės atstovas“ (Vatikano), buvo sutiktas pagal numatytą programą „garbingu abejingumu“.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

31

32

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Atokvėpio valandai

Ko ir iš ko mokytis Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Šį mėnesį kalbos apie mokslą, mokymąsi ar mokyklą visai natūralios. Ypač rugsėjo pirmąją, kai visų miestų bei miestelių gatvėse pilna ne tik nusipraususių pirmaklasių su kardeliais ar astrais rankose, bet ir vyresnių moksleivių, jau išmokusių atsainiai vaikštinėti atsegtomis apykaklėmis. Tačiau mokymąsi anaiptol nebūtina ir net žalinga sieti tik su vadovėliais.

Dviejų airių kilmės britų rašytojų, brolių Conno ir Halo Igguldenų, bendras veikalas „Pavojinga knyga berniukams“ – tai puikus daugybei gyvenimo atvejų tinkamos knygos pavyzdys. Pavadinimas yra daugiaprasmis: autoriai, prisiminę savo vaikystę, neabejoja, kad tam tikras pavojaus prieskonis labai pagerina įvairius berniukų mėgstamus užsiėmimus. Todėl šioje knygoje, tenenuliūsta tėvai, aiškiai ir piešinėliais parodyta, kaip pasigaminti laidynę, bateriją, vandens bombą bei keletą panašių nė kiek ne prastesnių dalykėlių. Bet geriausia čia tai, jog šalia šių praktiškų pamokymų papasakota apie svarbiausius Britanijos istorijos mūšius, įžymiausius didvyrius, išgarsėjusius ne tik narsa, bet ir tylia ištverme; be to, čia yra ir žvaigždėlapių, ir piratų laivų vėliavų, ir populiariausių medžių bei paukščių, ir net keletas trumpų patarimų, kaip elgtis su mergaitėmis (vis dėlto kitaip, negu su kitais berniukais). Rašytojai nebijo pripažinti, kad lenktinis peilis – būtinas kone kiekvieno vaikinuko kišenės atributas, o mokydami suteikti pirmąją pagalbą primena, jog tos pačios taisyklės galioja ir gaivinant sunegalavusį šunį. Visko čia yra, įdomu ir skaityti, ir mėginti pasidaryti siūlomus daiktus. Tik gaila, kad tai knyga berniukams: tokio pobūdžio leidiniuose mergaitėms, kaip nuoširdžiai pasiskundė draugės duktė, rasime vien patarimus, kaip šukuotis ar rengtis – o juk „ką, gal mergaitės nenorėtų išsiauginti kristalų?“ Astrida Lindgren Lietuvoje visiems taip gerai žinoma, kad atrodo, jog biografijoje mažai ką naujo ir atrasi. Šiuo atveju galima iš dalies sutikti su tokia nuostata.

Margaretos Strömstedt parašytoje „Astridos Lindgren biografijoje“ daugiausia dėmesio skiriama rašytojos vaikystei, dar daugiau – net ne jos pačios, o jos tėvų san-

tuokai bei šeimos gyvenimui. Taip ir yra, kaip daugelis mūsų spėjome, skaitydami Lindgren knygas: mažosios Astridos vaikystė buvo labai laiminga, pilna dviejų svarbiausių vaikui dalykų – laisvės ir saugumo, todėl vėliau visą gyvenimą ji sėmėsi ir jėgų, ir įkvėpimo iš tų puikių metų neturtingame, taupiame Smolande. Atskiro pasakojimo verta Astridos tėvų meilės ir darnios santuokos istorija, sušildžiusi ne tik jų pačių vaikų, bet ir – per dukters parašytus kūrinius – milijonų pasaulio vaikų gyvenimus. Labai smagu, skaitant mėgstamos autorės biografiją, įsitikinti, kad ji ir buvo tokia pat narsi, ištverminga, linksma, padūkusi ir geraširdė, kaip galima spėti iš jos knygų. O faktas, kad į Astridos Lindgren, jau garsios ir pripažintos, bet vis dėlto vaikų rašytojos, nuomonę dėl gyvūnų apsaugos įstatymų atsižvelgė Švedijos parlamentas bei jo pirmininkas, man atrodo yra bene geriausias ir to parlamento, ir jo pirmininko Ingmaro Karlsono (jis, beje, tik nuvykęs į Rusiją, kur Lindgren knygos labai mėgstamos, sužinojo esąs „ne tas“ Karlsonas) protingos veiklos įrodymas. „Vagos“ leidykla tęsia psichologijos klasikų veikalų seriją ir šį kartą siūlo šveicarų analitiko Erico Berne’o knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Populiariojoje vartosenoje Berne’o sistema vadinama transakcine analize, kitaip tariant, jis nagrinėja konkrečius žmonių socialinius ryšius, kurie dažnai pakeičiami (ar paverčiami) ritualais, taigi ir žaidimais. Smulkmenas verčiau paskaityti pačioje knygoje, tačiau ji verta dėmesio jau vien dėl to, kad iškart, pirmuose puslapiuose, aiškiai primena: neglostomas žmogaus stuburas iškrypsta.

Conn Iggulden, Hal Iggulden. „Pavojinga knyga berniukams“.

Vertė Karolis Stulpinas. Tyto alba, 2008.

Margareta Strömstedt. „Astridos Lindgren biografija“. Vertė Mantas Karvelis. Gimtasis žodis, 2008.

Eric Berne. „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Vertė Milda Dyke. Vaga, 2008.

Mandagumas mūsų kasdieninis

Ypatingoji moralė Lankydamiesi pas pažįstamus atkreipkite dėmesį: dama, bet ne itin skaitanti, paprašė populiarios knyvisos brangios ir vertingos knygos sustatytos viršutinėse, gos. Pasakiau, kad ji ne mano. Tada užsimanė kitos. Sasunkiai pasiekiamose lentynose. Tose, akių lygyje ir že- kau, kad dar neskaičiau. Trečią apibūdinau kaip visišką miau, išrikiuota nuobodybė, knygos – pilkieji pėstinin- šlamštą, ketvirtą – kad jau pažadėta kitam. Supyko ir kai. „Rožės vardas“, Toskaninio biografija, Aleksanderio išdidžiai išplukdė savo didingą kūną. Nebeaplanko. PraMcCall Smith’o, M. Bulgakovo, filosofijos klasikų kny- radau madingą siuvėją (atsiprašau, dizainerę!). Knygas gos – palubėje. Bandau taikytis į aukštąsias lentynas ir išsaugojau, bet, ach, kokia kaina... klausiu namų šeimininko, kodėl biblioteka taip keistai Antrasis būdas rimtesnis. Peržvelkite pas jus besilansukomponuota (net enciklopedijos ir žodynai, kurių juk kančių žmonių sąrašą. Ar jie visi jums tikrai reikalingi? dažnai prireikia, dviejų metrų aukštyje). Jis įtariai pažvel- Draugai? Artimi? Sunyktumėte be jų vizitų? Juk toks gia į mane ir atsidusęs sako: „Tai kad vagia!“ „Kaip va- nesiskaitymas su svetimu turtu žmogų apibūdina ypač gia?! Kas vagia?“ „Pažįstami, svečiai. Intelektualai ir pre- nepalankiai. Knygius dažnai atsisako geresnio kąsnio ir tenduojantys į juos.“ „O ką, negali pasiskolinti teisėtai?“ avi prastesnius batus, kad galėtų nusipirkti jam brangų „Negali, nes nustojau skolinti“. „Kodėl?“ „Kad negrąžina! leidinį, nepamirškite to. O čia ateina koks burundukas, Tokia mada. Sako, kad paskolino kitiems, tie paleido to- išgraužia skylę jūsų knygų lentynoje, ir jam tai nė moliau, ir dabar nežinia, kur tos knygos klajoja ar voliojasi tais. Šitoks panašiai pasielgs ir su jumis atsitikus bėdai kaip papuola. Po vardadienio dingo dvi vertingos knygos, ar susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. tada viską taip ir sudėliojau. Palubėje. Nepatogu, reikia Knyga yra keleriopa vertybė. Pirmiausia ji kainuoja kopėtėlių, šias – dar paslėpti sieninėje spintoje...“ tam tikrą ir, kuo tolyn, tuo didesnę pinigų sumą. Antra, Kalbamės apie tuose namuose besilankančius žmo- ne kiekvieną lengvai gausi nusipirkti net ir turėdamas nes. Visi turi universitetų diplomus. Deja... Kai kurie iš už ką. Trečia, – tai žino tik knygiai, – ji yra kaip vaikas. jų knygas laiko bendro naudojimo turtu – jos yra lyg ir Savininkas myli ją. Myli, ir baigta! Neknygius nesupras. turtas, bet drauge ir ne. Pasiskolinus galima negrąžinti, Čia kalbu ne apie bibliofilus kolekcininkus, o tiesiog juk knyga ne pinigai... Kai pamato, kad savininkas vi- apie knygų žmones – tuos, kurie skaito. Kasdien ir ne saip išsisukinėja („Dar pats neperskaičiau“, „Pažadėjau bet ką. Tai tikrieji inteligentai, beje, nevadinantys sabroliui“ ir pan.) ir neskolina, imasi represijų, t. y. vogti. vęs intelektualais. Jų atlyginimai nėra patys didžiausi, „Šiaip jau vogti gėda, bet tik ne knygą!“ – mano tokie knygoms nusipirkti jie gali leisti sau vos kelis procentus pajamų. Tai argi ne chamišasmenys. Toji publika dar bjauriau Silvijos Knezekytės nuotrauka ka vogti iš jų knygas? Nerašyčiau elgiasi bibliotekose. Aktyviai naudojuosi bibliotekų paslaugomis, ir man apie tai, jei šis reiškinys nebūtų į rankas nuolat patenka egzempliogana plačiai paplitęs. Atėjo iš soriai su išplėšytais puslapiais, kava apvietmečio, kai retą knygą gauti lietais lapais, primargintomis parašbuvo sunku, todėl ir vagiliauta tėmis. Ai, bendras turtas, tikriausiai parodose, bibliotekose. Tada visi galvoja tokie „inteligentai“. Aišku, viską vogė! Bet dabar?! kad kabutėse, nes inteligentais jie Žmonės, atsitokėkite. Besiskolinantys ir bibliotekų turėtotik patys save laiko. Ko juos išmokė jai, vargstantys su kopėtaitėmis. knygos? Bijau, kad beveik nieko.

Nustokite. Pirmieji – patys nusiTurtingesnių namų bibliotekų pirkite, antrieji – neskolinkite. turėtojai bando gelbėtis ekslibrisais, skolininkų sąsiuviniais. NepuoselėA. B. kite vilčių, mielieji, nes tai visai neveiksminga. Pati išbandžiau.

Turiu porą pasiūlymų, kaip gelbėtis. Vienas – griežtai neskolinti.

Nors tai irgi abejotina. Sykį solidi

33

34

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Sveikata

Bitės vaistinėje, arba Apiterapija Gydytojo Petro paskaitėlė Pastaruoju metu žmonėse išplito nuomonė, kad kone visas ligas galima išgydyti bičių produktais. Deja, medicina remiasi sintetiniais vaistais. Apiterapija, t. y. gydymas bičių produktais, tegali ją papildyti. Pasitaiko lengvų ligos atvejų, kai gydytojas pasiūlo vien apiterapiją, bet taip nutinka retai. Apie bičių produktų gydomąjį poveikį žinoma nuo labai senų laikų, tai ištirta ir patvirtinta klinikiniais metodais. Avilys yra itin sudėtinga biotechnologinė laboratorija, apie ją ir dabar iki galo visko nežinome.

Paplitęs įsitikinimas, jog puikių rezultatų duoda reumatinių ligų gydymas bičių produktais. Tai iš dalies teisinga.

Gelbsti bičių nuodų tepalai. Bičių pienelis, žiedadulkės ir medus yra labiau dietiniai produktai. Labai naudingi, bet sunkios ligos jais nepagydysi. Beje, bičių pienelis, turintis daug baltymų, angliavandenių, vitaminų, mikroelementų, neretai sukelia ir alergines reakcijas, todėl ne visiems tinka.

Prieš kelis dešimtmečius argentinietis mokslininkas W. Lambertinas atrado, kad bičių pienelyje yra globulino, kuris lėtina senėjimą ir stiprina imuninę siste-

mą. Tada tai sukėlė nemenką susidomėjimą. Tačiau jei taip lengvai būtų galima atitolinti senatvę ir sustiprinti organizmo atsparumą, daktaras Faustas nebūtų pardavęs sielos velniui, bet čepsėdamas tebemistų bitelių suneštomis gėrybėmis ir būtų likęs amžinai jaunas, o AIDS taptų lengvai pagydoma ir visai nemirtina liga. Vis dėlto egzistuoja štai toks receptas: 5 gramai bičių pienelio sumaišomi su 500 gramų medaus ir šio mišinio kasdien suvalgoma po arbatinį šaukštelį. Jaunystės nesugrąžinsite, bet ir nepakenks.

Bičių pikio, arba propolio, preparatai naudingi įveikiant infekcines ligas; jie šiek kiek paskatina medžiagų apykaitą. Kartais vartojami viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti, taip pat kamuojant sinusitui, ausų negalavimams.

Bičių pikis padeda nusiplikius, iškilus votims, piktšašiams, atsivėrus sunkiai gyjančioms žaizdoms. Jo yra kai kurių vaistų nuo reumato sudėtyje.

Populiariausios yra žiedadulkės. Švedai jų deda į tam tikrus preparatus sklerozei gydyti. Jos šiek tiek mažina cholesterolio kiekį. Kai kuriose šalyse gaminami medikamentai su žiedadulkėmis, veikian-

tys antibakteriškai ir regeneruojamai. Žiedadulkės nepamaišys gydant anemiją, sušvelnins neurasteniją, depresiją; kai kada jos, kaip pagalbinė medžiaga, naudojamos net gydant alkoholizmą.

Iš to, ką čia išvardijau, gali pasirodyti, kad bičių produktai yra panacėja, nes juos galima vartoti gydant daugelį ligų. Bet... panacėja yra sveikas gyvenimo būdas, ramūs nervai, režimas, taisyklinga mityba, žalingų įpročių atsisakymas! Tada nesirgsite iki senatvės.

O susirgus reikia gydytis pas tradicinės medicinos specialistus, kurie drauge su veiksmingais sintetiniais vaistais kaip pagalbą gali skirti ir bičių produktų.

Jei atrodys būtina, žinoma.

Apskritai apiterapija yra pernelyg išpūsta ir sureikšminta. Tai tik pagalbinė priemonė, jokiu būdu ne radikali.

Gamtoje egzistuoja daugybė naudingų, gydomąjį poveikį turinčių dalykų, pvz., augalų, gyvių, mineralų, bet sunkiai sergant jų tikrai nepakanka. Tad mylėkime darbščiąsias bitutes ir mėgaukimės jų nešamomis gėrybėmis, tačiau neturėkime paikos vilties, kad jos išgydys vėžį, infarktą, insultą ar AIDS.

Šypsenos be raukšlių – Tėtuk, pavėžėk mane iki mokyklos, – prašo dukra.

– Negaliu, nes man reikia visai į kitą pusę.

– O, tai dar geriau!

* * *

– Tamsta mokytoja, ar galima ką nors bausti už tai, ko jis nepadarė? – klausia Petriukas.

– Aišku, negalima.

– Na, tai aš nepadariau namų darbo.

* * *

– Kokie buvo paskutiniai fizinės kultūros mokytojo žodžiai?

– Visus kamuolius ir ietis čionai!

* * *

Mokytoja užduoda mokiniams piešti ką nori. Vaikščioja aplink ir žiūri, kaip vaikams sekasi, paskui prieina prie Jonuko: – Na, ką gi tu paišai?

– Dievą.

– Bet niekas juk nežino, kaip Dievas atrodo!

– Sužinos, kai tik pabaigsiu.

* * *

– Pasakyk man, ką skaitai, ir aš pasakysiu, kas tu.

– Įdomu. Aš štai skaitau Homerą, Platoną, Sokratą...

– Tu – melagis!

Gyvenimas kaip senas vynas

Apie daiktus, žmones, knygas ir kitką Vanda IBIANSKA

Daiktai Jų pradedama norėti vaikystėje. Žaislų, spalvingų drabužėlių. Paskui nelygu kas, nelygu ko. Man norėjosi gražiai rengtis ir gyventi gražioje aplinkoje. Gražu nereiškia brangu ar turtinga. Tai skoninga, dailu. Daiktai, kuriuos iki šiol prisimenu, buvo skrybėlaitės, itališki, angliški bateliai, senelės ir prosenelės skrynių staltiesės, lovatiesės, taip pat paveikslai, gražūs niekučiai, vadinti iš prancūzų kalbos atėjusiu žodžiu – bibeliotais.

Metams bėgant, poreikiai keičiasi. Išnyksta noras (o atrodė bus amžinas!) gerai rengtis, nebe galvoje namų interjeras. Rūpi tik buitinė technika, kad kuo labiau pasilengvintum namų darbus, ir švara. Daiktų reikia vis mažiau, mažiau, stengiesi jų atsikratyti. Bet atitekusieji per kelias kartas išlieka brangūs, nors jų piniginė vertė ir visai menka.

Jie suteikia namams jaukumo ir tos žodžiais neišreiškiamos gyvasties, kurią perneša per kelis gyvenimus. Seniai ir labai seniai išėjusiųjų. Tačiau daiktų turi būti nedaug, kitaip namai taps panašūs į blusų turgų.

Žmonės Šuoliuojant gyvenimui, santykis su žmonėmis keičiasi. Vaikystėje visi suaugusieji man kėlė absoliučią pagarbą. Paauglystėje ir jaunystėje prieš daugumą norėjosi maištauti. Nieko naujo, visiems taip nutinka. Nuo 25erių besąlygiškai imponavo protas ir erudicija. Nuo 35erių jau parūpo gerumas. Iki 50-ties norėjosi bendrauti su visu pasauliu. Paskui jau ne. Pasidarai išrankus. Įdomu tik su gerais, protingais ir išsilavinusiais. Laimei, tolerancijos su metais randasi vis daugiau. Įžvelgi gerumą tų, kurių anksčiau nematei, lygiai kaip ir išmintį. Kebliau – dėl išprusimo. Bet išmoksti ramiai bendrauti ir su tais, kurių akiratis nėra pats plačiausias. Ar tai įdomu, jau visai kita kalba. Nes ji būna ne bendra, o kas sau.

Draugų būrys vis retėja. Vienas po kito jie išeina ir išeina Anapus. Lieka visai nedaug. Brangiausieji – iš jaunystės. Senoji gvardija.

Gyvenimas Jis nesuprantamas. Visų pirma dėl vėju pralekiančio laiko. Paskui dėl to, kad visiškai neaišku, nuo ko jis priklauso. Nuo manęs pačios? Toli gražu ne visuomet.

Nuo moralinių imperatyvų? Dažnai. Nuo išorinių, nuo manęs nepriklausančių ir nevaldomų veiksnių? Irgi dažnai. Nuo transcendentinių jėgų, dangaus valios?

Turbūt visada. Mums duota pasirinkimo laisvė, bet ar jos tikrai visad reikia? Gal geriau jau tos laisvės būtų mažiau, tada ir klystkelių rečiau pasitaikytų.

Vieni sako, kad jei būtų galima sugrąžinti jaunystę, gyventų taip pat. Kiti – kad kitaip. Priklausau prie antrųjų. Po 50-ties supranti, kad nepakankamai išnaudojai laiką. Buvo galima padaryti daugiau, geriau, kitaip. Deja, buvo...

Ir kas apskritai yra gyvenimas? Laiko tėkmė? Mūsų veikla, darbai? Vaikų užauginimas? Vien tik klausimai, į kuriuos atsakymo nežino niekas. Ką gi, šitaip yra nuo neatmenamų laikų, jau tūkstančius metų. Kitiems viskas aišku. Pavydžiu jiems. Nes man tai ne.

Knygos Be jų neįsivaizduoju pasaulio. Mano pirmoji knyga buvo „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“. Nuo tada ir prasidėjo... skaitymo šišas, kuris nepraeina. Vienuolikametė, neturėdama po ranka ką skaityti, en-tąjį kartą pliekiau „Aukštujų Šimonių likimą“. O šiaip jau iš bibliotekos tempdavausi klasiką. Aišku, tais laikais gerai išversti Hugo, Dikensas, Baironas, Šekspyras, Mopasanas ir t. t. buvo rusiškai, tad ir skaitėme rusiškai. Šalia Dostojevskio, Tolstojaus, Turgenevo. O lietuviškai – iš „privačių fondų“ pageltusiais puslapiais, praskydusias knygas: Sofoklį, Euripidą, dar ir Ibseną, Hamsuną. Dievulėliau, ko tik tada neskaičiau! Septyniolikos net Planko kvantų teoriją įveikiau. Tiesa, sunkiai, nes kol įkirtau, reikėjo daug ką kito perskaityti, kad bent paviršutiniškai suprasčiau, ką Maksas Plankas išdėstė. Paskui buvo filosofijos banga. Dar vėliau – psichologijos. Kam man to reikėjo – nežinia. Bet tada buvo labai įdomu. Paskui – vėl grožinė literatūra. Tik kad su metais žmogus daraisi jai vis išrankesnis. Dabar jau dažnai padedu nepatinkančią knygą, anksčiau užbaigdavau kiekvieną.

Ar gali būti kas nors maloniau už gerą knygą? Nebent dar geresnė knyga.

35

36

Artuma / 2008 m. rugsėjis

Gyvenimas kaip senas vynas Jausmai Gal ryškiausi jie būna vaikystėje ir paauglystėje. Tada ir sielvartas, skausmas, nusiminimas, ir džiaugsmas, pakilimas esti ekstremalūs, kitaip nepasakysi. Vaikystėje patirtos didžiulės nuoskaudos išlieka visam gyvenimui. O džiaugsmas – ne. Tad neskriauskime vaikų, neužgauliokime, gerbkime juos.

Jaunystės jausmai audringi tarsi koks cunamis. Bet...

Bet metams švilpiant jie gerokai apiblanksta. Praėjus gaistui, emocijų svorio centras pasislenka, ir tos visos meilės, nuovyliai vos vos blūsčioja. Kai tampi senas kaip piramidė, svarbūs pasidaro gal ne tiek jausmai, kiek bruožai. Ištikimybė, pareiga, draugystė, pastovumas. Kol dar neišklerę smegenys, nenudilusi atmintis ir siela nevirtusi erčiomis, joje kažkas dar rusena. Bet jau kitaip. Nebe neonai, žaibai ir griaustiniai, o ramios žarijos ir tylinti vaivorykštė. Kažkaip savaime nutinka, kad nurimsta visi proveržiai, tūžmastys, rūstavimai ir veršelio entuziazmas. Viskas gęsta daug greičiau. Kad taip būtų buvę jaunystėje!

grįžimas į pradžią. Kai kas sako: „Kam tau reikėjo skaityti tiek tų religinių knygų, jei sugrįžai į tą pačią vietą, kur tave atvedė mama?“ Ką aš žinau! Tiesiog taip buvo, ir viskas.

Be tikėjimo pasaulis ir gyvenimas tuščias. Abu be meilės ir vilties. Daugiau čia nieko nepasakysi.

Menai Žinia, kaip su jais būna. Kai tau dvidešimt, alpėji dėl visko, kas nauja, netikėta, netgi iššūkiška. Kai stukteli 25-eri, tada būni pablūdęs dėl primityvizmo ir pirmojo tūkstantmečio pradžios menų. Trisdešimties jau ateina susitupėjimas. Pirmųjų šimtmečių balvoniukai beigi Nikiforo menai nebežavi. Menų klausimas „išventiliuojamas“, ir vėl atsiranda klasika. Visur. Tapyboje, muzikoje, architektūroje. Apsąli nuo Partenono tobulybės, Rastrelio ir Rosio architektūrinių ritmų, Prahos, Krokuvos, Vilniaus, Paryžiaus senamiesčių grožio. O koks nors Gropijaus ar Nervio statinys sukelia norą užsimerkti. Nors išimčių pasitaiko. Pavyzdžiui, Sagrada Familia (Šventosios Šeimos) bažnyčia Barselonoje. Ten irgi aikčioji, bet, ką gi, Gaudis – ne tik genijus, o ir palaimintasis, gal jau net šventasis, nesu tikra. Jo šedevrai netelpa jokiuose rėmuose, tarsi absurdas, o kaip veikia!

Tapyba irgi „ima“ tave kitu kampu. Labiau už Kandinskį ar Klimtą traukia senieji meistrai. Kaip ir Gaudis, veikia gal Šagalas. Nors ne visada.

O muzika – visai nesuprasi. Atvažiavo italų senosios muzikos ansamblis į Pažaislio festivalį su XII–XIV amžiaus repertuaru ir instrumentais, o tu ploji, net delnai įkaista. Vienodai jaudina Vienos klasikai, Šopenas, Čaikovskis; Stravinskis, Šostakovičius. Maleris, Mesianas – irgi.

O bumsai nervina, nes tau jau nebereikia psichologinio gaubto, kaip savęs ir pasaulio bijančiam jaunimui.

Tikėjimas Nežinau, kaip buvo kitiems, bet aš perėjau kelis etapus. Pradžioje – pamaldumas ir dievobaimingumas, atėjęs iš šeimos, perduodamas per kartas. Paskui – abejonių ir nepasitikėjimo laikas. Vėliau skaitymas, skaitymas ir su-

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Kelionės Sako, kad tai pomėgis. Kažin. Greičiau poreikis.

Pasaulis toks gražus, kad kvapą užima. Ir Dievo mums dovanota gamta, ir tai, ką Jo įkvėpti sukūrė žmonės.

Nesuprantu, kaip galima nenorėti viso to pamatyti.

Aišku, skaudu, kad nebepamatysiu, tarkim, Naujosios Kaledonijos rojaus. Bet iki artimesnių vietų kol kas dar galiu nuskristi, ir tai didelė laimė.

Neieškant grožio svetur, Lietuvoje, kai nelyja ir ne žiema, galima atrasti tokių nuostabių laukymių, šilų, pievų, kad apima didžiulė dvasios ramybė ir palaima.

Vėlei kvepia miškai.

Aukštai ant sparnų vyturėliai pakėlė dangų, slėgusį mums pečius taip sunkiai; o neseniai pro šakas tuščios dienos dar sunkės, – bet po lietingų popiečių vėlei naujos ir žėrinčios auksu valandos tvaska; ––––––––––––––––––– Tada ateina tyla. Net lietus srūva daug tyliau tamsiai žvilgančiais akmenim.

Visi garsai susigūžia aplink spindinčius pumpurus ūgių. Šį nuostabų eilėraštį (vertė Henrikas Nagys) parašė pasaulio poetas austras Raineris Maria Rilkė (cituoju iš jo kūrybos rinktinės „Poezija“, kurią 1996 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; sudarė Sigitas Geda). Tikriausiai jis tada žvelgė į gražią savo jaunystės Čekijos gamtą.

Bet ar ne Lietuvą ir save pačius mes čia regime?

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Šiluva Piligrimo vadovas

Ar žinai, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje švenčiami beveik 500 metų? …kad Marija Šiluvoje apsireiškė prieš 400 metų? …kad Šiluvos bažnyčiai ir parapijai sukako 550 metų? …kad Šiluvoje daugiau kaip tris šimtmečius gerbiamas malonėmis garsėjantis Dievo Motinos paveikslas? …kad Šiluvoje prieš 15 m. lankėsi Jonas Paulius II? Ši spalvinga knygelė skirta kiekvienam norinčiam daugiau sužinoti apie Šiluvą. Tačiau šis vadovas skiriasi nuo turistams skirtųjų. Jame pateikiama ne tik informacija, bet ir nemažas pluoštas Šiluvos Marijai skirtų maldų bei giesmių, maldininkams reikalingų žinių apie atlaidų ir pamaldų tradicijas, tvarką. Bet svarbiausia – šiame vadove į Šiluvą žvelgiama kaip į Dievo garbinimo ir tikėjimo sustiprinimo vietą.

Antras, papildytas leidimas lietuvių kalba.

Autorė ir sudarytoja Asta Petraitytė, dailininkė Silvija Knezekytė.

Taip pat leidimai anglų, lenkų bei vokiečių kalbomis.

Vertė Nijolė Beleškaitė Gražulienė, Katarzyna Korzeniewska, Vytautė Maciukaitė.

Išleido Kauno arkivyskupija, 2008 m.

Ieškokite knygynuose ir Šiluvoje!

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. www.vzb.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 9 (228) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 20175 Tiražas 12 100 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Švč. Mergelės

Marijos apsireiškimo

Šiluvoje

400

Jubiliejus

m.

2008 m. rugsėjo 6 –15 d.

Rugsėjo 6 d., šeštadienis EUCHARISTINIS KONGRESAS „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.

Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19)

Rugsėjo 13 d., šeštadienis ŠEIMŲ ŠVENTĖ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, <...> vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27)

Rugsėjo 7 d., sekmadienis JONO PAULIAUS II VIZITO LIETUVOJE 15 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS IR JAUNIMO ŠVENTĖ ,,Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno.

Jis prisikėlė...“ (Mk 16, 6)

Rugsėjo 14 d., sekmadienis ŠVČ. M. MARIJOS APSIREIŠKIMO ŠILUVOJE JUBILIEJAUS IŠKILMĖ Per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus!

Rugsėjo 8 d., pirmadienis ŠVČ. M. MARIJOS GIMIMO IŠKILMĖ ,,Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“ (Mt 1, 23) Rugsėjo 9 d., antradienis LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) Rugsėjo 10 d., trečiadienis KUNIGŲ IR VIENUOLIŲ ŠVENTĖ „Jėzus tarė motinai: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’“ (Jn 19, 26) Rugsėjo 11 d., ketvirtadienis KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ ŠVENTĖ „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38) Rugsėjo 12 d., penktadienis LIGONIŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ ŠVENTĖ „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mt 11, 28)

Rugsėjo 15 d., pirmadienis PASAULIO LIETUVIŲ IR PADĖKOS ŠVENTĖ ŠVČ. M. MARIJA SOPULINGOJI ,,Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27)

PAMALDŲ TVARKA JUBILIEJAUS ŠVENTIMO METU ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10, 16 ir 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje arba aikštėje 11.30–11.55 val. Liturginė katechezė aikštėje prieš Baziliką 12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje prieš Baziliką ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 8–21 val. Bazilikos Ligonių sveikatos koplyčioje MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ROŽINIO MALDA 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką KITI RENGINIAI 13.30 val. agapė, koncertas mokyklos stadione 14 val. dokumentinis filmas apie Šiluvą kultūros namų salėje 15 val. konferencijos aikštėje prieš Baziliką

Išsamesnė informacija www.siluva.lt „Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010. 1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai