Artuma

Artuma 2008 m. lapkritis

11

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“

Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas kreiptis į „Artumos“ skaitytojus lapkričio mėnesį, kai minima Lietuvos karių diena (23 d.). „Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo“, – kviečia Vatikano II Susirinkimas (Gaudium et Spes, 79).

Bažnyčia visada ypač rūpinosi kariuomene. Remdamasis Lietuvos ir Vatikano sutartimi dėl LR kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, 2000 m. lapkričio 18-ąją Šventasis Sostas Vyskupų kongregacijos dekretu Christi discipuli mūsų šalyje įsteigė kariuomenės ordinariatą, kurio ordinaru tų pačių metų gruodžio 5 d. buvo paskirtas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jis, suderinęs su Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministru, paskyrė mane generaliniu vikaru ir kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Taip pat ordinaras, suderinęs su vietos vyskupais, paskyrė 17 kapelionų pastoraciniam darbui kariuomenės ordinariate. Šitokia buvo mūsų tarnystės pradžia. Kiekvienoje kariuomenės įguloje šiandien veikia kapelionatas, vadovaujamas kapeliono. Savo kapelionatus turi abi svarbiausios karinės mokymo įstaigos – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Vilniuje bei Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla Kaune.

Kiekvienam tarnybą pradedančiam kapelionui yra suteikiamas karinis kapitono laipsnis.

2001 m. spalio 13 d. Šventojo Sosto Vyskupų kongregacija patvirtino Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinariato statutą – juridinę jo veiklos bazę. 2002 m. rugpjūčio 2 d. buvo patvirtintas Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Krašto apsaugos ministerijos susitarimas dėl Lietuvos kariuomenės ordinariato reglamento, kuriuo apibrėžiama karo kapelionų veikla bei atskaitomybė.

Kas mes? Esame karių Bažnyčia. Mes tarnaujame kariuomenėje Kristų išpažindami savo gyvenimo Mokytoju. Kasdien esame kviečiami kovoti su blogiu pasaulyje: apginti silpnuosius, saugoti teisiuosius, padėti taikiai gyventi tautoms. Kiekvieną iš mūsų galima palyginti su nuolat budinčiu sargybiniu, budriai žvelgiančiu į tolumas, kad pirmieji pamatytume pavojų ir apgintume teisingumą ir taiką.

Kas kelia pavojų taikai pasaulyje? Nepagarba gyvybės šventumui, aplinkos nuodijimas ir niokojimas, nežabotas komercinis gamtos išteklių eikvojimas, religijos laisvės pažeidinėjimai, rasinis ir tautinis kurstymas, lyčių nelygybė, vaikų išniekinimai, nusikaltimai žmogiškumui nesudarant oraus gyvenimo sąlygų.

Kodėl šiandien tiek daug dėmesio skiriama taikai, o jos vis stinga pasaulyje? Per vieną tarptautinę konferenciją jos dalyvis generolas priminė visiems, kad karys – ne skaičiukas, o asmuo.

Lygiai taip karys-asmuo tarnauja žmogui-asmeniui. Žmogaus asmuo yra taikos širdis, o taikos širdis yra žmogaus asmuo. Asmuo ir taika keliauja kartu. Žmogus nešiojasi taikos ilgesį. Kad taika būtų tikrovė, būtina į žmogų žvelgti be ideologinių ir kultūrinių ar politinių ir ekonominių prietarų. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Iš čia kyla ir jo vertingumas. Jei visuomenės būtų kuriamos be Dievo, jos būtų statomos be teisingumo ir lygybės, tolerantiškumo ir meilės pamatų. Štai ko mes kasdien vis iš naujo mokomės.

Gražūs žodžiai, pasakysit? Bet juk šitokia gyvenimo programa yra skirta kiekvienam krikščioniui. Mums ją įgyvendinti reikia ne tik žodžiais... O esame tik žmonės, kuriems nesvetimas visoks silpnumas. „...šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15–16), – šitoks apaštalo Petro mokymas įpareigoja ir mus. Meldžiamės patys ir prašome melstis visus, kad pajėgtume atlikti savo krikščioniškąją karinę tarnystę. Tepadeda mums Dievas!

G. kan. plk. Juozas GRAŽULIS Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas

Laiškas skaitytojams

Turinys

Taikieji „Artumos“ bičiuliai,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šventųjų šviesa

2

Tautų apaštalas Paulius

4

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (X)

5

Klausimai ganytojams

7

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas

8

Lietuvos Prisikėlimo šauklys

10

Dr. Andrius NAVICKAS Ačiū, kad esate

11

Kun. dr. kpt. Virginijus VEILENTAS Apie karą, kariuomenę, karo kapelionus ir karių sielovadą 12 „Esu kunigas ir karininkas“

14

Didelės ir mažos kryžkelės Zita VASILIAUSKAITĖ Nematomi karo padariniai

16

Antanas SAULAITIS SJ Močiutės bulvė

18

Algirdas PATACKAS Disidento dekalogas

19

Rusai apie karą su Gruzija

20

Susitikimai Ses. Nijolė SADŪNAITĖ – apie meilę Dievui ir... kagėbistams 23 Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Nijolė KUKURAITIENĖ Meilę reikia kurti ir puoselėti

25

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Baimė tęsiasi

27

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Vėl renkame Metų knygą

29

Akiračiai Vanda IBIANSKA Architektas Vaclovas Michnevičius 30 Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Ar karas yra prigimtinė žmogaus būklė?

32

Mandagumas mūsų kasdieninis Kalbos šiukšlių ataka

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Rudeniški patarimai

35

kreipiuosi šį kartą tokiu epitetu, kadangi pirmiausia taip ir galvoju apie Jus – juk tikrai esate taikos bei ramybės trokštantys, jos siekiantys bei visaip ją puoselėjantys. Tačiau kreipiuosi taip ir dėl to, kad šiame numeryje nutarėme pasvarstyti apie karą... Kaip baisu, sakysite, ir kodėl tad taikiai gyvenantiems reikėtų kalbėti apie karą?! Žinoma, galima pridurti, jog mūsų žiniasklaida tiesiog dusina mus vaizdais bei pranešimais apie šiandien nuolat kur nors vykstančius karinius konfliktus... Galbūt jau net esame atbukę šiai temai ir nuryjame ją kaip eilinę statistiką: „vakar sprogo ten, šiandien žuvo tiek, rytoj kõvos irgi tęsis; tiek žinių, dabar apie orus...“ Nejaugi „Artuma“ taps dar vienu pabūklu, įsitraukusiu į tokių smegenis džiovinančių žiniasklaidos artileristų legioną?..

Karo tema man nepatiko ir vaikystėje – niekada nemėgdavau įdomiausio berniukams žaidimo tuomet dar mediniais pistoletais ir šautuvais. Nors kariuomenėje (dar anoje) atitarnavau ir sugrįžau, ačiū Dievui, gyvas ir, regis, nelabai kontūzytas. Karo, kaip ir visi normalūs žmonės, visada labai bijojau. Tačiau kai šios vasaros pabaigoje įsiplieskė trumpas, bet ne mažiau baisus karas Gruzijoje, negalėjau nurimti...

Mat ten gyveno, kovėsi, kentėjo mano draugai, pažįstami, jų artimieji... Tuomet karas tapo nebe abstrakcija, nebe eilinė statistika. Tuomet jis pakvipo labai realia pasaulio pabaiga!

Kaipgi kitaip galima pavadinti tai, kas vyksta tada, kai visi skelbiasi trokštantys taikos ir jau 60 metų šlovinantys Žmogaus teisių deklaraciją?!

Taigi, ne tik dėl to, kad lapkritį švenčiame Lietuvos kariuomenės dieną, bet ir tos baisios tikrovės akivaizdoje klausiame: ar galime iš tiesų būti taikos nešėjai, nebandydami suvokti karo tikrumo, jo artumo ir baisumo?!. Ir kaipgi mes, krikščionys, šiandien čia ir dabar turėtume reaguoti į karinius konfliktus, jei skelbiame, kad viena iš esminių mūsų Mokytojo nuostatų – mylėti net ir savo priešą?!

Na, dabar turbūt ir nebereikia aiškinti, kodėl viršelyje yra šv. Jurgis – daugelio Europos valstybių globėjas, Lietuvos antrasis globėjas, o mano mieloji Gruzija net pasivadinusi jo vardu ir būtent lapkričio pabaigoje švenčia liturginę bei nacionalinę šventę Georgoba. Keistas ir paslaptingas tas šv. Jurgio personažas: apie jį beveik nieko tikro nežinoma. Atrodo, jis yra IV a. laikų karys (beje, tuo metu Gruzija jau buvo tapusi antrąja krikščionybę priėmusia pasaulio šalimi!); bet jo vardas (gr. geo – žemė, georgicus – žemės dirbimas) labai taikus, žemdirbiškas... kaip lietuvių, gruzinų ir beveik visos kitos Europos tautos!

Darius Chmieliauskas P. S. Ir kažkodėl niekaip man iš galvos neišeina šie palaimintosios Motinos Teresės žodžiai: Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje...

Viršelyje – šv. Jurgis. Skobtinis emalis. XV a., Tbilisis, Gruzija

1

2

Artuma / 2008 m. lapkritis

Credo

Šventųjų šviesa Lapkričio kalendorius Velykų naktį krikščionys užsidega savo krikšto atminimo žvakes. Šitaip primindami vieni kitiems apie savo Velykas, apie mirtį Kristaus mirtyje ir apie prisikėlimą Kristaus prisikėlime. Apie mirtį nuodėmės gyvenimui ir apie prisikėlimą šventumo gyvenimui. Būti krikščioniu reiškia būti šventuoju. „Šventasis“ ir „krikščionis“ – tai du žodžiai sinonimai. Neatsitiktinai žvakėmis sužimba mūsų kapinės. Ypač šį, lapkričio mėnesį. Tie, kurie jau iškeliavo, šviečia mums, dar keliaujantiems. Kristus juk yra pavadinęs savuosius mokinius pasaulio šviesa.

Sekmadieniai ir iškilmės Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų iškilmės. Bažnyčios susirinkimuose skamba Jėzaus palaiminimai. Tai – krikščioniųšventųjų gyvenimo programa. Šiandien pagerbiame tuos, kurie parodė, jog įmanoma būti krikščionimis, kad įmanoma būti šventaisiais. „...jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų paminėjimo diena (Vėlinės; XXXI eilinis sekmadienis). Po Visų Šventųjų pagerbimo dienos atmename visus tuos savo brolius ir seseris, kurie užmigo Viešpatyje. Mes nežinome, ar jie, kaip šventieji, yra Dievuje, todėl juos visus pavedame

Dievo gailestingumui, kad apvalyti jie galėtų džiūgauti šventųjų pokylyje namuose, kuriuose daug buveinių. „...Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės“ (Rom 5, 8–9).

Lapkričio 9 d. – Laterano bazilikos pašventinimas (XXXII eilinis sekmadienis). 1565 m. ši šventė buvo įrašyta į visuotinį Romos Bažnyčios kalendorių, atmenant pirmąją baziliką, kurią 324-aisiais Laterano rūmuose pastatė imperatorius Konstantinas. Visa Romos apeigų Bažnyčia pagerbia ją kaip visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motiną ir Romos vyskupo katedrą.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

„Tai jis [Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 11–13).

Lapkričio 16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmės (XXXIII eilinis sekmadienis). Aušros Vartų atlaidai, švenčiami Vilniuje lapkričio 9–16 d., kviečia pagerbti Gailestingumo Motiną. Juk ji pagimdė Gailestingumo Tėvo Sūnų, per savo kraują padovanojusį mums gailestingumą be ribų. „...atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pa-

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. lapkritis 1 Š Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a 2 S Rd 3, 17–26 (arba Dan 12, 1–3;

2 Mak 12, 43–46); Ps 25 (arba Ps 42;

Ps 103); Rom 8, 31b–35. 37–39

(arba Rom 14, 7–9. 10b–12;

1 Kor 15, 51–57); Mt 5, 1–12a

(arba Mt 11, 25–30; Mt 25, 1–13;

Mt 25, 31–46) 3 P Fil 2, 1–4; Ps 131; Lk 14, 12–14 4 A Fil 2, 5–11; Ps 22; Lk 14, 15–24 5 T Fil 2, 12–18; Ps 27; Lk 14, 25–33 6 K Fil 3, 3–8a; Ps 105; Lk 15, 1–10 7 P Fil 3, 17 – 4, 1; Ps 122; Lk 16, 1–8 8 Š Fil 4, 10–19; Ps 112; Lk 16, 9–15 9 S Ez 47, 1–2. 8–9; Ps 46; 1 Kor 3, 9c–11.

16–17; Jn 2, 13–22 (IV sav.)

10 P Tit 1, 1–9; Ps 24; Lk 17, 1–6

11 A Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37; Lk 17, 7–10 12 T Tit 3, 1–7; Ps 23; Lk 17, 11–19 13 K Fm 7–20; Ps 146; Lk 17, 20–25 14 P 2 Jn 4–9; Ps 119; Lk 17, 26–37 15 Š 3 Jn 5–8; Ps 112; Lk 18, 1–8 16 S Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31; Ps 128;

1 Tes 5, 1–6; Mt 25, 14–30 (I sav.)

17 P Apr 1, 1–4; 2, 1–5a; Ps 1; Lk 18, 35–43 18 A Apr 3, 1–6. 14–22; Ps 15; Lk 19, 1–10 19 T Apr 4, 1–11; Ps 150; Lk 19, 11–28 20 K Apr 5, 1–10; Ps 149; Lk 19, 41–44 21 P Apr 10, 8–11; Ps 119; Lk 19, 45–48 22 Š Apr 11, 4–12; Ps 144; Lk 20, 27–40 23 S Ez 14, 11–12. 15–17; Ps 23; 1 Kor 15,

20–26a. 28; Mt 25, 31–46 (II sav.)

24 P Apr 14, 1–3. 4b–5; Ps 24; Lk 21, 1–4 25 A Apr 14, 14–20a; Ps 96; Lk 21, 5–11 26 T Apr 15, 1–4; Ps 98; Lk 21, 12–19

27 K

28 P 29 Š 30 S

Apr 18, 1–2. 21–23; 19, 1–3. 9a; Ps 100; Lk 21, 20–28 Apr 20, 1–4. 11 – 21, 2; Ps 84; Lk 21, 29–33 Apr 22, 1–7; Ps 95; Lk 21, 34–36 Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 2–7; Ps 80; 1 Kor 1, 3–9; Mk 13, 33–37 (I sav.)

Lapkritį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad šventųjų meilės liudijimas stiprintų krikščionis ir skatintų pasišvęsti Dievui bei artimui, kaip pasišventė Kristus, kuris atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama; misijų – kad Azijos krikščionių bendruomenės, kontempliuodamos Kristaus veidą ir visiškai ištikimos Evangelijai, rastų tinkamiausius kelius skelbti Kristų šio plataus, savo kultūra ir dvasingumo formomis turtingo žemyno tautoms.

Credo valdų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 4–7).

Lapkričio 23 d. – Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės (XXXIV eilinis ir paskutinis liturginių metų sekmadienis). Sveikiname tą, kuris atpirko pasaulį, kaip visos visatos Viešpatį. „Jis [Kristus] gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus.

Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis [Dievas Tėvas] visa pajungė ir paklojo jam po kojų. Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa pajungė.

Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 25–28).

Lapkričio 30 d. – I advento sekmadienis; šiandien prasideda ir nauji liturginiai metai. Juos Bažnyčia atveria ir užveria kviesdama mus laukti sugrįžtančio Ateinančiojo. Kad tik būtume deramai pasirengę susitikti jį akis į akį... „...jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos. Jis ir stiprins jus iki galo...“ (1 Kor 1, 7–8).

Šventės ir minėjimai Lapkričio 4 d. minime šv. vyskupą Karolį Boromėjų (XVI a.). „...kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 4–7).

Lapkričio 9 d. atmename 1953 m.

Rusijoje, Vladimiro kalėjime, mirusį arkivyskupą Mečislovą Reinį. Lietuvos

Bažnyčia norėtų jį matyti pripažintą kankiniu dėl savo tikėjimo ir ištikimybės. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35–37).

Lapkričio 10 d. – šv. popiežiaus ir Bažnyčios mokytojo Leono Didžiojo (V a.) minėjimas. „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2, 8).

Lapkričio 12 d. minime šv. vyskupą ir kankinį Juozapatą (XVII a.). „...aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).

Lapkričio 17 d. – šv. vienuolės Elzbietos Vengrės minėjimas (XIII a.). „...jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3).

Lapkričio 18 d. atmename, kad 1946 m. Vilniuje įvykdyta mirties bausmė Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui. Lietuvos Bažnyčia tikisi jį matyti pripažintą Bažnyčios kankiniu. „...visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose...“ (2 Kor 6, 4–5).

Kalendoriuje šiandien minima ir Latvijos nepriklausomybės diena.

Lapkričio 19 d. minime šventąjį 1835 m. Vilniuje gimusį ir 1907 m.

Vadovicuose (Lenkijoje) mirusį kunigą karmelitų vienuolį Rapolą Kalinauską. „Dėlei man suteiktos malonės aš ra-

3

ginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Rom 12, 3).

Lapkričio 21 d. – Švč. Mergelės Marijos paaukojimas. Šio minėjimo pradžia – naujos bažnyčios, pastatytos šalia Jeruzalės šventyklos, dedikavimas Švč. M. Marijai 543 m. Rytų Bažnyčioje ši šventė žinoma jau nuo IV a., Romos Bažnyčia į savo kalendorių ją įrašė XIV a. Rytiečiams Theotokos – Dievo Motina – yra tikroji šventovė, kurioje vyksta vienintelis Dievui patinkantis kultas. Per krikštą ir mes esame tapę gyvomis Dievo šventovėmis. „...atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4).

Lapkričio 22 d. minime šv. mergelę ir kankinę Ceciliją (nežinomas jos gyvenimo laikas. Pagarbą jai liudija V a.

Romoje pastatyta bazilika). „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16).

Lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės diena.

Lapkričio 24 d. – šventųjų Vietnamo kankinių Andriejaus Dung-Laco ir jo bičiulių (117-kos XVIII ir XIX a. kankinių – 8 vyskupų, 50 kunigų, 59 pasauliečių) minėjimas. „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). „Mes ne savo ugnimi žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam,“ – užrašyta ant vieno kunigo antkapio prie Kauno arkikatedros. Nerandu nieko prasmingesnio palinkėti Jums, brangūs skaitytojai, šį mėnesį, kaip tik šviesti pasaulyje Kristaus padovanoto šventumo šviesa. Šviesa, kuri negęsta.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

4

Artuma / 2008 m. lapkritis

Credo

Tautų apaštalas Paulius

*

Bažnyčia ir sinagoga Pauliaus ir Barnabo apaštalavimo sėkmė tapo rimtu iššūkiu ankstyvajai Bažnyčiai. Bendrijai reikėjo apsispręsti, kokiomis sąlygos pagonys įsilieja į Bažnyčią ir kokia vieta jiems tenka joje. Tuo laiku motininė Jeruzalės Bažnyčia buvo taip glaudžiai susijusi su sinagoga, kad atrodė kaip judaizmo sekta. Krikščionys tebesilaikė maisto produktų skirstymo į tyrus ir netyrus, lankė Šventyklą, atlikdavo apsivalymo apeigas ir aukojimus.

Visa tai, išoriškai žvelgiant, trukdė suprasti, kuo skyrėsi naujieji Kristaus mokiniai ir pamaldūs izraelitai.

Jeruzalės krikščionys stengėsi atsargiai elgtis su savo tautiečiais ir buvusiais bendratikiais, nes ūmus atotrūkis nuo jų būtų pakirtęs Bažnyčios užuomazgas.

Ribojama judėjiškos aplinkos, iš pradžių Evangelija plito pamažu. Reikėjo ženklo iš dangaus, kad šv. Petras pakrikštytų šimtininką Kornelijų (plg.

Apd 10, 9–23); nors tai patvirtino stebuklas, toji išimtis sukėlė tam tikrą krikščionių nusistebėjimą.

Samariečių, kurie buvo bent apipjaustyti, nors žydų daugumos ir laikyti nekenčiamais eretikais, įsitraukimas į krikščioniją nesukėlė didesnių keblumų, nes po pirmojo skelbimo atsiradus atsivertėlių ten buvo nusiųsti tik Petras ir Jonas.

Pirmoji mišri Bažnyčia įsikūrė Antiochijoje. Po Stepono mirties išsisklaidę krikščionys žinią apie Jėzų Kristų skelbė net graikams. Tai buvo neprecedentinis atvejis, todėl apaštalai suskubo deleguoti Barnabą į Antiochiją. Čia žydai ir atsivertėliai graikai, pasivadinę krikščionimis – tai reiškė, kad jie laikosi atskiros religijos – sugyveno kartu. Sunku išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, bet įmanu, kad Antiochijos žydai buvo sukalbamesni nei jų broliai Izraelyje; galbūt įtikėję pagonys labiau prisitaikė prie jų, o gal tai vyko abipusiškai.

Tačiau poreikis susivokti, kokiomis sąlygomis pagonys įsilieja į Bažnyčią, iškilo staiga, kai Paulius ir Barnabas pranešė, kad tikėjimo žiniai plačiai atsivėrė vartai ir pro juos masiškai pradėjo veržtis pagonys.

Tai reiškė, kad žydai nebėra krikščionybės pamatas, nes pagonys ją priima lygiomis teisėmis.

Tuomet iš Jeruzalės į Antiochiją atkako veikėjų, pasižyminčių tam tikru autoritetu. Jie išdidžiai skelbė, kad apipjaustymas esąs pagrindinė sąlyga tapti Bažnyčios nariu ir pasiekti išganymą. Susijaudinę Paulius ir * Tęsinys. Šio ciklo pradžia – š. m. „Artumos“ 7/8 numeryje.

Barnabas griežtai pasipriešino tokiai nuomonei. Ši akimirka buvo istorinė.

Juk išsaugoti apipjaustymą, įpareigojantį Šv. Paulius. laikytis visų Stiklas su aukso folija. IV a. pabaiga, Roma Įstatymo reikalavimų, reiškė ne ką kita, kaip atsižadėti vilties dėl tikėjimo užkariauti pasaulį. Akivaizdu, jog pasaulis niekada nebus žydiškas, tačiau problema slypėjo giliau. Paulius gerai suprato: jei Mozės priesakų praktikavimas liks svarbiausia išganymo sąlyga, tai reikš Kristaus krauju pelnyto atpirkimo paneigimą, o pamatinė krikščionybės dogma bus paversta niekais.

Reikėjo apsisprendimo, todėl klausimas patikėtas motininei Jeruzalės Bažnyčiai. Paulius ir Barnabas buvo pasirinkti atstovauti Antiochijos Bažnyčiai. Be abejo, Pauliui atiteko pirmaujanti pozicija, nes evangelizuojant pagonis jo vaidmuo buvo esminis. Laiške galatams apie tai jis rašys: „...vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą. Nuvykau apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis...“ (Gal 2, 1–2). Jo pastaba – vyko „apreiškimo paskatintas“ – patvirtina, kad Paulius šito ėmėsi ne savo iniciatyva ir ne žmogiškų paskatų vedamas.

Jeruzalės susirinkimas Kone visi Šventojo Rašto tyrinėtojai sutaria, kad apaštalo Pauliaus Laiške galatams aprašyti įvykiai ir evangelisto Luko pasakojimas Apaštalų darbų 15 skyriuje apie Jeruzalės susirinkimą yra susiję su tuo pačiu klausimu. Visų pirma – tie patys veikėjai: iš vienos pusės, tai Paulius ir Barnabas, iš kitos – Petras ir Jokūbas. Tos pačios ir vietos: Antiochija ir Jeruzalė.

Ta pati diskusijų tema: norima, nepaisant Pauliaus ir Barnabo pasipriešinimo, priversti atsivertusius pagonis apsipjaustyti. Tas pats yra ir laikas. Galiausiai toks pat ir klausimo sprendimas: triumfavo Pauliaus požiūris.

Paulius galėjo toliau pamokslauti, nes Bažnyčios šulai visiškai patvirtino jo skelbiamą evangeliją. Ši pirmoji

Credo Pauliaus pergalė buvo įspūdinga. Taip autoritetingai palaikytam Pauliui buvo nesunku atkakliai laikytis savo požiūrio.

Jis reikalavo, kad atsivertę pagonys būtų atleisti nuo judaizmui būdingų teisinių priesakų, o Petras priminė, kad per šimtininko Kornelijaus istoriją Šventoji Dvasia jam paskelbė atsivertusių pagonių laisvę. Jokūbas pasiūlė tikrai praktišką išeitį, kuriai visi pritarė – kad atsivertę pagonys nesilaikytų Mozės įstatymo reikalavimų, išskyrus keturis atvejus, ir tai turėjo palengvinti jų santykius su krikščionimis judėjais.

Jiems uždrausta valgyti stabams paaukotą mėsą; ištvirkauti, t. y. nekurti santuokų, kurias draudė Mozės teisynas; vartoti kraują ir pasmaugtų gyvulių mėsą. Senovėje šie keturi nusižengimai užtraukdavo mirties bausmę visiems Izraelyje gyvenusiems svetimtaučiams.

Dabar šie keturi draudimai jiems buvo skirti ne Mozės įstatymo, bet apaštalų autoriteto galia.

Kaip matome, pasirinkti tie priesakai, kurie turėjo sutvirtinti dviejų krikščionių bendruomenės atšakų santykius visuomenėje ir prie stalo, nes neįmanoma buvo tikėtis, kad krikščionys judėjai nejaustų instinktyvaus bjaurėjimosi stabams paaukota ar pasmaugtų gyvulių mėsa.

Pagaliau šis apaštalų dekretas buvo taikomas tik mišriai Antiochijos Bažnyčiai, kurioje jau buvo iškilę nesusipratimų, ir panašioje padėtyje atsidūrusioms Kilikijos bei Sirijos Bažnyčioms, bet ne Jeruzalės ar kitoms Izraelio bendrijoms.

Apibendrinant vertėtų pasakyti, kad Jeruzalės susirinkime Pauliaus idėjos patyrė visišką sėkmę. Svetimtaučių laisvės pripažinimas reiškė ir aiškų jų evangelizavimo patvirtinimą, o Pauliaus įsteigtos Bažnyčios išlaikė savo padėtį. Šv. Paulius galėjo drąsiai teigti, kad didieji apaštalai nieko nepakeitė ir nieko nepridėjo prie jo skelbiamos evangelijos.

Bus daugiau Vertė Tomas VILUCKAS

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (X) Garbės slėpiniai: Prisikėlimas ir Žengimas į dangų Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Jėzaus Kristaus prisikėlimo slėpinys Apie įvykius, susijusius su Jėzaus Kristaus prisikėlimu, daugiausia rašoma vadinamuosiuose „velykiniuose pasakojimuose“ (Mt 28, 1–15; Mk 16, 1–20; Lk 24, 1–49 ir Jn 20, 1–21, 23). Pagal literatūrinį žanrą juos galėtume suskirstyti į dvi kategorijas: „tuščio kapo pasakojimai“ (pvz., Mk 16, 1–8) ir „pasirodymų pasakojimai“ (pvz., Lk 24, 13–35).

Nota bene: Naujasis Testamentas niekur neaprašo paties Kristaus prisikėlimo proceso (tai – apokrifinių evangelijų susidomėjimo objektas).

Panagrinėkime Morkaus Evangelijos 16 skyriaus eilutes. Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti (Mk 16, 1). Šabas, anot Pradžios (2, 2–3), Išėjimo (20, 8–11) ir Pakartoto Įstatymo knygų (5, 12–15), yra Dievo ir žmonių poilsio diena. Tačiau Dievas ir žmonės ilsisi skirtingai: Dievas ilsėjosi nuo visų darbų (Pr 2, 2), o žmogus privalo nedirbti jokio darbo (Iš 20, 10). Šabo dieną žmogus turėjo atsisakyti dirbti/kurti tam, kad prisimintų/neužmirštų, jog tikrasis visko Kūrėjas yra Viešpats Dievas. Šabas prasidėdavo penktadienį po saulėlydžio ir baigdavosi šeštadienį saulei nusileidus (taip yra ir dabar).

Moterys – kadangi seniausi Naujojo Testamento rankraščiai buvo parašyti scriptio continua, t. y. be tarpų tarp žodžių, kablelių ir taškų, tikslus moterų skaičius – buvo trys ar keturios – nežinomas.

Kvepalai, kartu su aliejais, dažniausiai buvo naudojami mirusių karalių kūnams patepti (2 Kr 16, 14). Tai galėtų būti įrodymas, kad moterys žinojo karališkąją Jėzaus kilmę (Rom 1, 3).

Jėzų patepti – anot Jn 19, 39–40, Jėzaus kūnas jau buvo pateptas.

Protu ir grynai logiškai sunku paaiškinti tokį norą. Jis yra didžiulio moterų skausmo, jų nevilties ir prisirišimo prie Jėzaus iš Nazareto ženklas.

Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo (16, 2).

Tai nėra paprasta chronologinė nuoroda. Tamsos ir šviesos motyvai išreiškia moterų netikėjimą bei parengia Prisikėlimo žiniai. Saulė, kaip ir žuvis, yra vienas seniausių kristologinių simbolių: Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius (Mal 3, 20a).

5

6

Artuma / 2008 m. lapkritis

Credo Pirmąją savaitės dieną. Sekmadienis yra Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena (rus. voskresenije). Tai nėra viena iš savaitgalio dienų. Ji aštuntoji – naujos pradžios – diena.

Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (16, 3).

Moterų susirūpinimas iš pirmo žvilgsnio neturi jokio pagrindo. Nejau trys/keturios moteris negalėtų nuritinti akmens, kurį atrideno vienas vyras – Juozapas iš Arimatėjos (plg. 15, 42-47)? Tačiau akmens didumas (apie jį pasakoma toliau) yra literatūrinė hiperbolė, simbolizuojanti visos žmonijos bejėgiškumo mirties atžvilgiu mintį.

Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis (16, 4).

Akmuo nuristas – neveikiamosios nuosakos veiksmažodis (passivum divinum) nusako Dievo įsikišimo prielaidą.

Labai didelis – Dievui nėra negalimų dalykų. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro (16, 5).

Jėzus, kaip žinoma, buvo palaidotas kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje (15, 46).

Dešinėje sėdintį jaunuolį – t. y. Dievo vardu pasirengusį kalbėti angelą.

Baltais drabužiais – balta spalva yra dieviškosios transcendencijos simbolis.

Nustėro – baimė yra dieviškosios tikrovės patyrimo autentiškumo ženklas.

Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite!

Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę (16, 6).

Nenusigąskite – tai Dievo įsikišimo padarinys.

Jėzaus Nazarėno – pirmieji krikščionys irgi buvo vadinami „nazariečių“ vardu.

Prisikėlė – gr. ēgerthē galėtų būti išverstas ir kaip „buvo prikeltas“ (passivum divinum). Tai pabrėžia Dievo Tėvo įsikišimą, o „prisikėlė“ – paties Jėzaus Kristaus.

Jo čia nebėra – taigi kapas yra tuščias.

Tai patvirtina Jėzaus Kristaus prisikėlimo istoriškumą/tikrumą. Tačiau pats tuščias kapas be angelo pasirodymo, t. y. be dieviško apreiškimo, nebūtų pakankamas Jėzaus Kristaus prisikėlimo įrodymas.

Moterys prie tuščio kapo ir Jėzaus žengimas į dangų. Dramblio kaulo plokštelė.

IV a. pab.–V a. pr., Roma

Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją.

Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“ (16, 7).

Eikite, pasakykite – Prisikėlimo žinios perdavimas kitiems yra susitikimo su Prisikėlusiuoju autentiškumo ženklas.

Jis eina pirma jūsų – tikrasis mokinys visada eina iš paskos. Į Galilėją – beveik visas viešas Jėzaus Kristaus gyvenimas praėjo Galilėjoje. Čia jis mokė ir darė stebuklus/ ženklus. Eiti į Galilėją reiškia kvietimą apmąstyti Jėzaus Kristaus mokymą bei darbus mirties ir prisikėlimo šviesoje.

Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė (16, 8).

Pagavęs drebulys ir siaubas – prisikėlimo tikrovė pranoko moterų lūkesčius.

Tai suvokti joms, kaip ir nūdien mums, reikėjo laiko.

Niekam nieko nesakė – greičiausiai

jos šitaip elgėsi tik tam tikrą laiką.

Jėzaus Kristaus žengimo į dangų slėpinys Apie Jėzaus Kristaus žengimą į dangų skaitome Mk 16, 19–20; Lk 24, 50–52 ir Apd 1, 1–11 ištraukose; Mt 28, 16–20 tėra tik aliuzija į Šeštinių įvykius.

Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje (Mk 16, 19).

Baigęs jiems kalbėti – dabar Jėzus Kristus kalba per Bažnyčią, kurioje veikia Šventoji Dvasia: Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 12–15).

Buvo paimtas – tai Dievo Tėvo veiksmas. Į dangų – ne į kosmosą, bet į dievišką transcendenciją ir amžinybę.

Atsisėdo Dievo dešinėje – ne pailsėti po ilgos kelionės, bet karaliauti, t. y. ir toliau darbuotis žmonijos išganymui: Einu jums vietos paruošti (Jn 14, 2).

Jėzaus Kristaus „sėdėjimas“ primena jo kūniškumą. Žengimas į dangų yra pats didžiausias žmogiškos prigimties išaukštinimas.

O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo (Mk 16, 20).

Jie – vienuolika apaštalų.

Visur – Geroji Naujiena yra skirta visų žemynų ir visų laikų žmonėms.

Skelbė žodį – t. y. Jėzų Kristų. Tai pagrindinis Bažnyčios uždavinys – skelbti Jėzų Kristų ir tiktai Jėzų Kristų, ir nieko daugiau, išskyrus Jėzų Kristų.

Viešpačiui drauge veikiant – žengimas į dangų pakeitė tik Jėzaus Kristaus buvimo žmonijos istorijoje pavidalą.

Patvirtinant ženklais – ar patvirtinant tiems, kuriems skelbiama Geroji Naujiena, ar jos skelbėjams? Greičiausiai ir vieniems, ir kitiems, nes Bažnyčiai rūpi visi žmonės. O kur yra žmogus, ten yra ir nuodėmė bei klaida.

Credo

Klausimai ganytojams Dažnai pykstu ir nežinau, ką turėčiau daryti... Man atrodo, jog pyktis kyla iš bejėgiškumo, esu nepatekintas savimi, kad neišlaikau ramybės. Ką man patartumėte? Kita vertus, ir Jėzus supykdavo... Regimantas

Pyktis pykčiui nelygu. Pirmiausia pyktis yra aistra, taigi savaime jis nei blogas, nei geras, nes aistra neturi savo tiesioginio tikslo.

Jei aistra palenkta protui ir valiai, dvasinėms žmogaus sielos galioms, ji yra gera. Kai aistra pranoksta dvasines žmogaus galias, dėl kurių žmogus yra asmuo, o ne gyvūnas, − ji yra bloga.

Jei pasitaiko supykti, neverta graužtis, reikia su pasitikėjimu atiduoti savo pyktį Jėzaus gailestingumui, dar ir padėkoti, kad leido šią silpnybę, apsaugodamas nuo didesnės bėdos − puikybės manyti, jog jau esu tobulas, tad Dievas Gelbėtojas man nebereikalingas.

Svarbiausia – pasitikėti Jėzaus vedimu ir tikėti, kad dėl didesnio gėrio Jis pasinaudoja ir mūsų nuodėme, net jei kol kas to nematome. Reikia tikėti ir prašyti. Žinoma, tai nereiškia, kad galima nusidėti − nuodėmė ir taip ateina, beveik be pastangų...

Taip, Jėzus supykdavo, bet kas tiko Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, ne visada tinka mums, nuodėmės sužalotiems. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, bet Jis nėra visai toks žmogus, kaip mes: nors Jis ir prisiėmė mūsų nuodėmes, pats buvo be nuodėmės (plg. 1 Pt 2, 22). Kitaip tariant, Jis prisiėmė mūsų žmogystę su visais nuodėmės padariniais (kančia, mirtimi, liūdesiu ir t. t.), bet ne su pačia nuodėme. O nuodėmė kaip tik ir kalta, kad žemesnės mūsų galios sunkiai ar visai nebepaklūsta aukštesnėms. Jėzaus veiksmai visada buvo valingi, aistra niekada nebuvo Jo užvaldžiusi − žinoma, tai nereiškia, kad Jėzus buvo beaistris!

Ar galima melsti šėtono atsivertimo? Klausimas gal ir juokingas, bet gal tada pasaulyje prasidėtų ramybė... Julija

Šėtono nuodėmė yra laisvai nuspręstas, visiškas ir neatšaukiamas Dievo bei Jo Karalystės atmetimas.

Atsivertimas neįmanomas būtent dėl galutinio šio apsisprendimo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų Dievo gailestingumo, kuris yra begalinis (KBK, 392–393. 414).

Siekiant ramybės pasaulyje, reikėtų melstis už klystančius žmones, net ir pačius didžiausius nusidėjėlius. Žmonija yra tarsi laukas, kuriame kartu auga javai ir

raugės, nei vieni, nei kiti neturintys visiško tikrumo, kuo jie bus lemtingąjį pjūties metą (Mt 13, 24–30). Užuot beviltiškai ir tuščiai apgailestavus dėl savo aplinkoje pastebimo blogio, daug naudingiau bent malda paremti vieniems kitus: kad teisieji ištesėtų iki galo, sunkumus išgyvenantys – nepalūžtų, o paklydusieji – sulauktų ne vien baimingo ar pikto pasmerkimo, bet ypač meilės, kurios stoka galbūt labai pastūmėjo juos nuodėmės keliu.

Nors malda už šėtono atsivertimą ir neturi prasmės dėl galutinio ir neatšaukiamo jo paties apsisprendimo, šis klausimas gali priminti, kad tikrasis ginklas kovoje su blogiu yra meilė ir gailestingumas. „Opus iustitiae pax“ – „taika yra teisingumo vaisius“.

Trokštant pasauliui taikos, ramybės, būtina siekti tiesos ir teisingumo – karštai, galbūt netgi aistringai, tačiau visada prisimenant, jog Dievas nenori nusidėjėlio mirties, bet trokšta, kad šis atsiverstų ir gyventų (Ez 33, 11).

Maldos ir darbų sritys iš tiesų yra labai plačios...

Ar galima užsakyti Mišias nekrikštytam žmogui?

Jei ne, tai kodėl? Loreta

Melstis galima už visus žmones – ir krikštytus, ir nekrikštytus. Taigi ir šv. Mišias galima užprašyti už kiekvieną asmenį, tik reikėtų pasakyti kunigui, jei tasai žmogus buvo nekrikštytas, kad kunigas maldoje nepavartotų netinkamos tokiam atvejui formulės.

Ar tikėjimą praradęs katalikas privalo per išpažintį pasakyti kunigui, kad netiki arba abejoja Dievo buvimu? Tikėjimas juk yra Dievo dovana. Ar kaltas žmogus, jei neturi tikėjimo? Dalia

Atgailos sakramentą gali priimti tik tikintis žmogus.

Abejonės nėra kliūtis priimti sakramentą, jei žmogus ieško tiesos ir bando abejones išsklaidyti. Taip, žmogus gali būti kaltas dėl prarasto tikėjimo, nes tikėjimas sunyksta, jei žmogus negyvena pagal jo reikalavimus. Žinoma, gali būti ir kitų priežasčių tikėjimui sunykti, pavyzdžiui, didžiulė puikybė.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) ir www.bernardinai.lt medžiagą

7

8

Kronika

Artuma / 2008 m. lapkritis

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia

praktikuojančių katalikų, tai yra tokių, Tris spalio savaites Vatikane vyko kurie beveik kiekvieną sekmadienį Dvyliktoji eilinė Vyskupų Sinodo dalyvauja Mišiose, tik vienas iš penkių asamblėja, skirta „Dievo Žodžiui Baž- nors kartą per metus atsiverčia Biblijos nyčios gyvenime ir misijoje“. Lietuvos knygą. Kitiems vienintelis sąlytis su episkopatui, kaip ir kituose Sinodo Šv. Raštu yra Mišių skaitinių klausysusirinkimuose, atstovavo Vilkaviškio masis bažnyčioje. To tikrai negana. Kas vyskupas Rimantas Norvila. Iškilmin- nepažįsta Šventojo Rašto, nepažįsta ir gas asamblėjos atidarymas spalio 5 d. Kristaus, – nesyk Sinodo posėdžių salėje skambėjo šis šv. Jeronimo įspėjimas.

Taip pat akcentuota popiežiaus Benedikto XVI ne kartą per pastaruosius keletą metų minėtos Lectio divina svarba. Šv. Raštas tikintiesiems privalo būti ne tik informacijos šaltinis, bet ir maldos knyga.

Sinodo asamb„Fotografia Felici“ nuotrauka lėjoje stebėtojų buvo surengtas apaštalui šv. Pauliui teisėmis dalyvavo ir kitų krikščioniškų dedikuotoje bazilikoje už senosios konfesijų atstovai. Surengtas vienas Romos sienų, tuo pabrėžiant ryšį tarp ekumeninis maldos susitikimas, kuriam Sinodo temos ir vieno uoliausių Dievo kartu su Benediktu XVI vadovavo Žodžio skelbėjų pirmaisiais Bažnyčios Konstantinopolio patriarchas Baltraamžiais – šv. Pauliaus, kurio gimimo miejus I. Asamblėjos pradžioje įvyko ir 2000-ąsias metines kaip tik minime.

Vyskupų Sinodo susirinkimų istorijoje Ką svarstė ir kokias išvadas paskelbė precedento neturėjęs dalykas – pasisa253 Sinodo tėvai ir pusantro šimto kitų kyti buvo pakviestas judaizmo atstovas. šios asamblėjos dalyvių? Apie išvadas Spalio 6 d. Sinodo susirinkimo dalydar anksti kalbėti, nes jos bus skelbia- viams kalbėjo Izraelio Didžiojo rabinamos oficialiu popiežiaus dokumentu, to atstovas, Haifos rabinas Shear Yashyv vadinamuoju posinodiniu apaštališkuo- Cohen. Jo pranešimo tema – kaip žydų ju paraginimu, kuris paprastai pasirodo tauta supranta Penkiaknygę, Išminties ir vieniems dvejiems metams praėjus po Pranašų knygas, tai yra visą tą kodeksą, Sinodo susirinkimo. Tuo tarpu yra ganė- kurį mes vadiname Senuoju Testamentinai aiškūs šios asamblėjos sušaukimo tu. Kalbėdamas apie biblinį Izraelį, tikslai, iš kurių bene akivaizdžiausias rabinas Cohenas įterpė ir kai kuriuos tas, kad šiandieniniams tikintiesiems šiuolaikiniam istoriniam Izraeliui svarŠventasis Raštas – nepakankamai artima bius užsienio politikos dalykus, o tai ne knyga. Pasirodo, vien tarp vadinamųjų visiškai derinosi su rabiną pakvietusiųjų

intencijomis. Dar kartą nuskambėjo ir dažnas nusiskundimas, jog Katalikų Bažnyčia ir ypač popiežius Pijus XII nepadarė visko, ką būtų galėję padaryti tada, kai buvo žudoma žydų tauta. Šią temą, tik šiek tiek kitu rakursu, palietė ir Benediktas XVI, spalio 9 d. aukotomis Mišiomis minėdamas Pijaus XII mirties 50-ąsias metines. Pasak popiežiaus, jo pirmtako Pijaus XII užkulisinė diplomatija (ne viską karo metais galėta daryti viešai) buvo plačiai išplėtota ir rezultatyvi. Tai įvertino ir Izraelio vyriausybė, 1958-aisiais atsiuntusi savo atstovę į popiežiaus laidotuves. Tą dieną užsienio reikalų ministrė Golda Meir užuojautų knygoje parašė: „Kai nacių teroro metais mūsų tautai teko baisi kankinystė, persekiojamuosius gynė popiežiaus balsas.“ Šiandien, deja, Pijus XII yra tapęs šališkos teoremos, pagal kurią praeities faktai vertinami taikant šiandienius ideologizuotus kriterijus, įkaitu.

Spalio 16 d. paminėtas istoriškai mums artimesnis popiežius: sukako 30 metų nuo Krokuvos arkivyskupo Karolio Wojtylos išrinkimo į Petro sostą. Romoje šią sukaktį ypač minėjo lenkų bendruomenė drauge su gausiais šia proga iš Lenkijos atvykusiais maldininkais. Benediktas XVI ir Vyskupų Sinodo susirinkimo dalyviai buvo pakviesti į naujo lenkų sukurto filmo apie Joną Paulių II peržiūrą. Maldai prie šio popiežiaus kapo vadovavo buvęs jo sekretorius ir dabartinis įpėdinis Krokuvos arkivyskupo soste kardinolas Stanislovas Dziwiszas.

Jono Pauliaus II išrinkimo trisdešimtosios metinės buvo proga prisiminti ir jo beatifikacijos bylą. Kai kas tikėjosi, kad jau šia spalio 16 d. minėtos sukakties proga jis bus skelbiamas pa-

Kronika laimintuoju. Paaiškėjus, jog vis dėlto ne, spaudoje pasipylė kitų datų spėliojimai.

Prireikė net šventumo bylos postulatoriaus viešo pareiškimo, kad apie galimą Jono Pauliaus II skelbimo palaimintuoju datą bus įmanu kalbėti tik įprasta tvarka užbaigus bylos nagrinėjimą.

Lietuva Spalis mūsų bažnyčiose skiriamas Rožiniui. Spalio 4-ąją buvo minima Pasaulinė Rožinio maldos diena, kurios pradininkas meksikietis šeimos tėvas Guillermo Estévezas vėl pakvietė visas pasaulio vyskupijas, parapijas, judėjimus bei draugijas jungtis į bendrą Rožinio maldą. Lietuvoje centrinė Pasaulinės Rožinio dienos vieta buvo Vilniaus arkikatedra. Tokios iniciatyvos, kaip ir kiekvieną spalio sekmadienį Guronyse (Kaišiadorių r.) vykusios Rožinio slėpinių kelio pamaldos kartu apvaikščiojant Rožinio slėpinių kelio koplytėles, gaivina šią senovinę maldą ir priartina ją prie nūdienos žmogaus.

Pagal Konstituciją kas ketvirti metai būtent spalį renkame Seimą. Prieš rinkimus Lietuvos vyskupai tradiciškai kreipėsi į šalies gyventojus, ragindami ne tik apgalvotai balsuoti, bet ir prašyti Šventosios Dvasios šviesos, kad toks pasirinkimas būtų subrandintas. Šiuo požiūriu svarbus buvo Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vykęs arkivyskupijos dvasininkų, katalikiškų bendruomenių, institucijų, parapijų aktyvių tikinčiųjų susitikimas su politinių partijų, kandidatuojančių į Seimą, atstovais, norint išsiaiškinti jų požiūrį į Bažnyčiai rūpimus klausimus. Norisi, kad tokie susitikimai virstų gražia tradicija, padedančia tikintiesiems susiorientuoti partijų ir programų gausoje.

Vis dėlto svarbu, jog po rinkimų tikrove taptų Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus palinkėjimas, kad laimėtų Lietuva.

Visą spalį įvairiose šalies vietose minėtos Lietuvos ir jaunimo globėjo šv. Kazimiero gimimo 550-osios metinės. Džiugu, kad dedamos pastangos nepalikti šio šventojo vien istoriniu

Palaimintasis Pieras Giorgio Frassati

personažu. Tačiau Dievas dovanoja šventus vyrus ir moteris ne tik praeityje, bet ir nūdien. Štai spalio 1–3 d. Tiberiados broliai ir šv. Damijono maldos grupės pakvietė vilniečius, kauniečius ir panevėžiečius atrasti P. G. Frassačio (1901–1925) asmenybę: vyko ne tik knygos „Pieras Giorgio Frassati.

Gyvenimo dienos“ pristatymas, bet ir susitikimas su jo dukterėčia Wanda Gawrońska.

Spalio 9–10 d. Nacionaliniame muziejuje Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas“. Joje buvo galima susipažinti su reikšmingais Jėzaus Draugijos pėdsakais mūsų šalies istorijoje. Tai dar vienas renginys, skirtas Lietuvos jėzuitų provincijos 400 metų jubiliejui, leidžiantis pasigilinti į vienos iš mums tarnaujančių, bet gal menkokai pažįstamų vienuolijų praeitį ir dabartį.

Kaip darosi įprasta, nestingame renginių šeimoms. Štai spalio 10 d. Panevėžyje Šv. Jono broliai ir šios vyskupijos Šeimos centras pakvietė į Šeimų dieną tema: „Kada prasideda santuoka?“, o spalio 19 d. Kaune katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ surengė Atsinaujinimo dieną „Santuoka: ar du taps viena?“. Malonu, kad krikščioniškos šeimos buriasi ne tik vasaros stovyklose, bet vyksta ir nuolatinis jų ugdymas.

Visą spalį Telšių vyskupijos dekanatų centruose vyko blaivybės kongresėliai, kurių metu kartu su dekanato kunigais, ministrantais ir anoniminių alkoholikų grupių nariais buvo švenčiama Eucharistija. Džiugu, kad girtuoklystės rykštės akivaizdoje Bažnyčia nuosekliai platina blaivybės idėjas.

9

Spalio 15 d. Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje įvyko atnaujintos koplyčios, kurią pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius, atidarymas. Joje įrengta atskira patalpa klausyti išpažinčių, pastatytas naujas altorius, sakykla, pakeistos durys bei langai. Šia koplyčia galės naudotis įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai. Puiku, kad atsiranda galimybių priartinti sakralias erdves tiems, kuriems labiausiai to reikia.

Vilniuje, Kaune bei mažesniuose Lietuvos miesteliuose nuo rugsėjo 17 iki spalio 25 d. vyko Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos inicijuotas II tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas

„Pax et Bonum“ festivalio atidarymas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Zenekos nuotrauka

„Pax et Bonum“. Šiemečio projekto programos akcentas – maži miesteliai, kuriuose kultūrinis gyvenimas apmiręs, tad, be įspūdingų užsienio atlikėjų koncertų Vilniuje ir Kaune, garsūs Lietuvos atlikėjai savo kūryba dalijosi su mūsų provincijų žmonėmis, sunkiai auklėjamų merginų ir Veliučionių berniukų internatų bei Lukiškių kalėjimo gyventojais. Tokio sakralios kultūros priartinimo paprastam žmogui tikrai trūksta, tad šis organizatorių sumanymas vertas pagyrimo ir padrąsinimo. Šalia gyvenimo tėkmės neišvengiamos ir netektys. Rugsėjo 26 d. Kaune mirė monsinjoras Vytautas Kazlauskas (išsamiau žr. 10–11 p.).

Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

10

Artuma / 2008 m. lapkritis

Kronika

Lietuvos Prisikėlimo šauklys In memoriam mons. Vytautui Kazlauskui (1919 09 05–2008 09 26) labai simboliškas šūkis: „Šlovė komunistų partijai“...

Gūdžioje prievartos naktyje 1950 m. atsirado žiburėlis, žadinantis viltį, kad ne viskas sunaikinta ir ištrinta iš atminties – kun. V. Kazlausko rengiamos Vatikano radijo lietuviškos laidos. Pradžioje tas žiburėlis atrodė labai silpnas – juk dauguma Lietuvos žmonių neturėjo imtuvų ir laidų negirdėjo, bet pamažu padėtis keitėsi. Maždaug nuo 1968 m. šių laidų klausėsi tiek daug lietuvių, kad turbūt niekada daugiau jos nebus taip klausomos. Šios laidos supažindindavo su Vatikano II Susirinkimo dokumentais, ypač tomis jų mintimis, kurios buvo aktualios mums, esantiems už „geležinės uždangos“.

Nuolat skaityta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – taip mons. V. Kazlauskas tapo svarbiausiu jos tiražuotoju ir platintoju, dažnai cituota „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“ bei kiti pogrindžio leidiniai. Vatikano radijas paskelbė mums popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad jis būsiąs „tylos Bažnyčios“ balsas ir kalbėsiąs jos vardu. O, kaip tada buvo reikalinga ši žinia, kad nesijaustume vienui vieni, kaip Lietuvos partizanai, bolševikinės prievartos akivaizdoje!

Mums buvo svarbu girdėti autentiškas Bažnyčios mokymo mintis: „Krikščionys turėtų nenuilstamai kovoti prieš visokią apgaulę, melą, neteisingumą, priespaudą, o drauge ir prieš tas sistemas, prieš tas socialines struktūras, kuriose šios negerovės yra įsikūnijusios.“ Mons. Vytautas kalbėjo: „Būtų klaida tvirtinti, kad Bažnyčia turi rūpintis tiktai religine savo tikinčiųjų laisve. Ne! Laisvė yra nedaloma. Laisvės negalima suskirstyti į religinę, tautinę, ūkinę, politinę. Laisvė yra tik viena žmogaus asmens laisvė, kuri praktiškai skleidžiasi įvairiose plotmėse bei srityse. <...> Bažnyčia negali likti abejinga, neutrali, pasyvi nė kokiam žmogaus pavergimui.“ Šios laidos buvo kaip rakštis KGB struktūroms. Ačiū Dievui, visi jų bandymai nutildyti mons. V. Kazlausko balsą per Vatikano radiją nedavė vaisių. 38 metus monsinjoras stiprino mūsų žmonių tikėjimą ir žadino viltį, kad priespauda neamžina. Dėl to jis užsitarnavo būti vadinamas Lietuvos Prisikėlimo šaukliu.

V. Kazlauskas gimė Avikilų kaime, netoli Marijampolės, vienuolikos vaikų ūkininkų Motiejaus Kazlausko ir Barboros Baronaitės šeimoje. Mokėsi Šilavoto pradžios mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje, Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose. 1944 m. įšventintas kunigu. Priverstas pasitraukti į užsienį, ten studijavo teologiją, sociologiją ir pedagogiką. 1950 m. pradėjo vadovauti Vatikano radijo laidų lietuvių kalba skyriui. Dalyvavo Italijos lietuvių visuomeninėje veikloje, bendradarbiavo dienraštyje „Draugas“. Paskelbė mokslinių straipsnių „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbuose“, žurnaluose „Logos“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir kitur. 1990 m. sugrįžo į Lietuvą ir įkūrė SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugiją, steigė „Vaiko tėviškės namus“, dirbo Katalikų teologijos fakultete VDU ir Kauno kunigų seminarijoje. Palaidotas Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

Viešpats davė ilgą amžių mons. Vytautui Kazlauskui – jis net 64 metus kaip kunigas tarnavo žmonėms.

Karo nublokštas toli nuo Tėvynės, didžiąją savo gyvenimo atkarpą jis praleido tarnaudamas ne Lietuvoje, bet Lietuvai.

Okupantams buvo per maža prijungti mūsų šalį prie Sovietų Sąjungos – jie siekė pavergti žmonių dvasią. Suprasdami, kad lietuvio atsparumo pagrindas yra

Mons. V. Kazlauskas (kairėje) su K. Lozoraičiu Vatikano radijo lietuvių skyriuje. Iki 1988 m. Sauliaus Kubiliaus nuotrauka

jo tikėjimas, kovai prieš Katalikų Bažnyčią jie nukreipė didžiausias jėgas. Iš pradžių ją naikino fiziškai: uždarė vienuolynus, vyskupus šaudė ir kalino, per tris šimtus kunigų ne civilizuoto teismo, bet sovietinės trojkos sprendimu pasiuntė į lagerius. Mokyklose prieš tėvų valią vaikams prievarta skiepijo ateizmą, kad naujoji karta užaugtų be tautinių ir religinių šaknų. Šiuo metu meldžiamės šventovėje, kuri yra tos brutalios prievartos liudininkė: ant jos bokšto vietoj kryžiaus buvo iškeltas

Kronika 1950 m. jis apgynė teologijos daktaro disertaciją apie kun. Mykolo Krupavičiaus Lietuvoje įvykdytą žemės ūkio pertvarką. Pažangi, socialinį Bažnyčios mokymą atitinkanti reforma išdalijant dvarus ūkininkams buvo atlikta pačiu laiku ir užkirto kelią tada aršiai skleidžiamai agitacijai, esą tik Rusijos komunistai galį padėti neturtingiems Lietuvos žmonėms. Simboliška, kad mons. V. Kazlauskas amžinojo poilsio atguls šalia prel. M. Krupavičiaus.

Sugrįžęs į laisvą Tėvynę, monsinjoras daugiausia dėmesio skyrė našlaičiams, steigdamas „Vaiko tėviškės namus“. Nuo šio sunkaus darbo nepasitraukė iki mir-

ties. Jo kapas prie paminklinės Prisikėlimo bažnyčios primins kunigą, kuris sudegė besirūpindamas Lietuvos laisve ir Bažnyčios ateitimi. Jo kapas kalbės jaunimui, kaip, pasirinkus kunigystę, galima nuostabiai įprasminti gyvenimą. Mons. V. Kazlauskas paliko šią žemę niekam nepalikdamas jokio turto, nes didžiausias jo turtas buvo našlaičiai vaikai.

Parengta pagal arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homiliją, pasakytą rugsėjo 29 d. atsisveikinimo pamaldose

Ačiū, kad esate Dr. Andrius NAVICKAS Šįsyk rašau ne komentarą, bet laišką Jums. Noriu pasidalyti savo abejonėmis ir viltimis.

Apie žiniasklaidos misiją šiuolaikiniame pasaulyje susimąsčiau kur kas seniau, nei pats pradėjau darbuotis žiniasklaidos srityje. Jaučiau didžiulę pagarbą viešai ištartam ar užrašytam žodžiui, o kartu mačiau, jog viešosios komunikacijos priemonės ne tik atveria naujų galimybių, bet yra ir sudėtingas išbandymas bei gundymas apsigyventi spindinčių įvaizdžių pasaulyje.

Ko verta tikėtis iš žiniasklaidos ir iki kur driekiasi jos galimybių ribos? Ar jinai paprasčiausiai tėra pasaulio veidrodis? O gal veikiau kasdienybės teatro režisierius? Ar žiniasklaida gali irtis į gilumą, prasmingai kalbėti apie vertybinius apsisprendimus, o gal jos stichija – paviršius, ir viskas, ką ji paliečia, neišvengiamai supaprastinama, subanalinama? Šių laikų bruožas tas, kad gyvename nuolatiniame triukšme, informacijos pertekliaus sąlygomis. Dar niekada į žmogaus gyvenimą nesibrovė tiek pačių įvairiausių žinių apie viską. Jų gausa mus pribloškia ir trikdo. Pradedame nebesusivokti, kas svarbu, o kas tėra tauškalai. Nebeturime laiko svarstyti gyvenimo prasmės, kelti pamatinių klausimų, nes turškiamės menkavertės informacijos kūdroje. Tol, kol apsvai-

ginti informacijos įvairovės nejučia pradedame kartoti ironiškąjį Poncijaus Piloto klausimą: „Kas yra tiesa?“ Suprantu, jog Jūs, skaitantys „Artumą“, o ne „Laisvą laikraštį“ ar „Vakaro žinias“, esate ta „mažoji kaimenė“, kurios netenkina menkaverčiai blizgučiai ir apkalbos, kuri trokšta tiesos, o ne vien duonos ir žaidimų. Tačiau kaip pasiekti kitus? Kaip pažadinti snaudžiančius?

Kodėl jų tiek daug? Ko mes nepadarome, kad jų gyvenimą persmelktų Geroji Naujiena? Pagaliau kaip mums patiems nepasiduoti apgaulingo teisuoliškumo apžavams? Braukiame ašarą, žiūrėdami televizijos reportažą ar skaitydami apie pasaulį keičiančius asmenis, tačiau dažnai nė piršto nepajudiname, kad kas nors pasikeistų šalia gyvenančių ir pagalbos stokojančių žmonių gyvenime.

Prisiekinėjame Viešpačiui ištikimybę maldose, tačiau liekame kurti Jo priesakui sušelpti stokojantį, pamaitinti alkstantį, aplankyti ligonį ar kalinį. Ar ne per dažnai mūsų artimo meilė tėra teorinė, neįpareigojanti atlikti kasdienių žygdarbių, nenokinanti vaisių mūsų santykiuose su kitais žmonėmis?

Kuo čia dėta žiniasklaida? Ogi tuo, kad ji gali skatinti mūsų jautrumą, pasakodama apie tuos, kuriems reikia pagalbos. Ji gali kviesti būti atidesnius Dievo dovanoms, kuriomis Jis kasdien

mus dosniai apdovanoja. Tačiau visa tai tėra kvietimas krikščioniškai gyventi. Kvietimas, kuriam prasmę suteikia tik konkretus skaitytojų, klausytojų, žiūrovų atsakas. Be jo tasai raginimas nuvysta. Žiniasklaida gali kelti klausimų, suteikti žinių, paskatinti veikti, padrąsinti, tačiau negali apsispręsti už mus. Nepakanka vien rašyti ar skaityti apie žmonių bėdas ir skausmus, apie gydančią Dievo meilę ir Jo nustatytus moralės dėsnius.

Tokie rašiniai įgyja prasmę tik tada, kai virsta meilės darbais mūsų gyvenime.

Būtent todėl man nuolat tenka grumtis su abejone, jog, būdamas krikščionis žurnalistas, tegaliu padaryti tiek mažai. Tegaliu kitiems dovanoti žodžius... Tačiau kai širdyje susikaupia daug abejonių, prieina žmogus (tikiu, jog Dievas dažniausiai su mumis kalba per žmones, kuriuos sutinkame savo gyvenime) ir sako: „Dėkui. Man buvo labai svarbu tai, ką parašėte. Tai mane padrąsino ir suteikė jėgų.“ Ir tada abejonės ištirpsta, o jų vietoje gimsta viltis.

Ačiū, kad esate. Kad galiu su jumis kalbėtis ir tikėtis, jog mūsų pokalbyje noksta Dievo Karalystė.

11

12

Artuma / 2008 m. lapkritis

Kronika

Apie karą, kariuomenę, karo kapelionus ir karių sielovadą Kun. dr. kpt. Virginijus VEILENTAS Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų kapelionas Lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. O šiemetis paminėjimas ypatingas – švęsime 90-ąsias mūsų kariuomenės sukūrimo metines. Apskrita sukaktis teikia puikią progą pasidalyti su „Artumos“ skaitytojais mintimis apie karą ir kariuomenę, apie karo kapelionus ir karių sielovadą.

Apie karą...

Kariuomenė ir kapelionai...

Vatikano II Susirinkimas, dar praeito šimtmečio antrojoje pusėje nubrėžęs gaires Bažnyčios atsinaujinimui, Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje nurodo, jog atliekantys tarnybą tėvynei kariuomenėje gali laikyti save tautų saugumo bei laisvės gynėjais. Tinkamai vykdydami savo pareigas, jie prisideda prie taikos palaikymo. „Karas tikrai nėra pašalintas iš žmonių tarpo. O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus. Todėl valstybių vadovai ir kiti, kurie dalijasi atsakomybe už valstybę, įpareigoti rūpintis jiems pavestų tautų gerove ir vykdyti šį sunkų uždavinį labai rimtai. Tačiau viena yra vartoti ginklus teisėtai tautos gynybai, o kita – siekiant pavergti kitas tautas. Taip pat karinės pajėgos nepateisina kiekvieno jų panaudojimo kariniu ar politiniu tikslu. O per nelaimę karui jau kilus, tai dar nereiškia, kad kovojant su priešu visa yra leistina“ (Gaudium et spes, 79).

Karo atžvilgiu Bažnyčios pozicija nedviprasmiška: kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams ar šalims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei žmogui, užtat turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas, o dabartinis karas itin pavojingas dėl to, kad turintiems modernių mokslo sukurtų ginklų teikia progą įvykdyti baisius nusikaltimus žmonijai.

Bažnyčia rūpinasi sielovada tų, kurie tarnauja tėvynei kariuomenėje.

Dar IV a. Romos imperijoje, Konstantino laikais, užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada. Valdant Karolingų dinastijai (VIII–IX a.), katalikų kunigų, vadovaujamų vyriausiojo kapeliono, kurio galios beveik prilygo vyskupo galioms, buvimas kariuomenėje tampa įprastu reiškiniu. Tokių kapelionų korpusas darėsi vis labiau nepriklausomas nuo vyskupijų ir vietos vyskupų, kol tapo atskiru dariniu – 1571 m.

Ispanijoje, 1720 m. Austrijoje, 1733 m. Šiaurės Italijoje, Pjemonte.

Ir Lietuvoje ši institucija taip pat turi senas bei gilias šaknis. Vilniaus bernardinų parapijos tinklalapyje pavyko Šv. Jonas Kapestranas

aptikti įdomių faktų. Pirmąjį konventą, kurį fundavo šiam ordinui labai palankus Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, Vilniuje bernardinai įsteigė 1469 m., atsikėlę iš Krokuvos, kur juos 1453 m. įkurdino šv. Jonas Kapestranas (1386–1456). Jo ryšys, kad ir netiesioginis, su Vilniaus bernardinais nenuginčijamas. Šis šventasis yra viso pasaulio karo kapelionų globėjas.

1416 m. jis apsivilko pranciškono abitą; po metų noviciato, 1417-aisiais, davė įžadus, ir prasidėjo jo kelionės po Italijos bei kitų Europos šalių miestus, kur pamokslavo ir steigė vienuolynus. 1451 m. perėjęs Alpes, daugiau į Italiją nebegrįžo, atsidėdamas tenykščių kraštų bažnytinio gyvenimo ugdymui. Popiežius Kalikstas III Joną buvo įgaliojęs visokeriopai skatinti jo lankomų kraštų kunigaikščius ir karalius įsitraukti į ginkluotą kovą prieš turkus, grasinusius krikščioniškai Europai. Popiežiaus pasiuntinys nevengė būti pirmosiose kovos su priešu linijose drauge su kariais, juos drąsindamas ir stiprindamas dvasiškai. Būtent dėl jo ugningų raginimų 1456 m. prie Belgrado vengrų kunigaikščio Hunyadžio vadovaujami kryžiuočiai sumušė turkų kariuomenę. Tais pačiais metais, mūšio laukuose užsikrėtęs maru, Jonas iš Kapestrano mirė jo paties įsteigtame Illoko vienuolyne Vengrijoje.

Vilniškės Bernardinų bažnyčios aplinkoje subrendo nuostabių asmenybių. Du šio konvento tėvai kaip karo kapelionai dalyvavo 1831 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863 m.

Kronika sukilimą. Caro kalėjimų ir tremties keliais teko žengti Adrianui Novickiui, telkusiam miesto jaunimą, ir Romualdui Lukaševičiui, palaikiusiam ryšius su Lietuvos sukilėlių vadu Konstantinu Kalinausku. Išlikusiuose archyviniuose dokumentuose minima, kad 1863 m. sukilime, kurio vienas vadų buvo kun.

Antanas Mackevičius, tiesiogiai dalyvavo 249 kunigai. Numalšinus sukilimą, 7 iš jų nužudyti, 152 ištremti, 104 nubausti administracine tvarka ir 31 išteisintas.

Kapelionai dirbo savo naudingą bei reikalingą darbą 1918-aisiais sukūrus Lietuvos kariuomenę ir per visą tarpukarį. Jų darbo svarbą liudija kad ir toks faktas, jog okupavę mūsų šalį sovietai tuoj pat panaikino šią instituciją, visus karo kapelionus atleido iš tarnybos, o jau 1940 m. liepos 6 d. kariuomenėje įsteigė vadinamąją Politinę valdybą.

Pokario rezistencijoje kapelionai taip pat paliko ryškių ženklų. Kunigai, pasirinkę ginkluotą pasipriešinimą, visų pirma rūpinosi tuo, kad daugelio žmonių pasitikėjimą ir pagarbą pelnęs partizaninis sąjūdis nesusiteptų nekaltų žmonių krauju, kad būtų vengiama beprasmių žudynių. Ne veltui sovietmečiu juos buvo stengiamasi apjuodinti, o jų misiją sumenkinti.

Sielovada...

Dabar mūsų karių sielovada rūpinasi Lietuvos kariuomenės ordinariatas – vyskupas ordinaras ir kapelionai. Jis įsteigtas 2000 m. lapkričio 18 d. Vatikano Vyskupų kongregacijos dekretu Christi discipuli, remiantis Šventojo Sosto ir mūsų valstybės sutartimi dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, įsigaliojusia 2000 m. rugsėjo 11 d. Nuo 1991 m. iki tol sielovada kariuomenėje vykdyta pagal atskirus Bažnyčios hierarchų susitarimus su valstybinių institucijų bei kariuomenės vadovybe. Ordinariato jurisdikcijai priklauso katalikai kariai – ir šauktiniai, ir profesionalai, taip pat civiliai, dirbantys įvairiose kariuomenės institucijose, karo akademijų studentai bei jų šeimų nariai. Prieš porą metų po restauracijos pašventinta Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje

yra pagrindinė ordinariato bažnyčia, sakytume, vyskupijos katedra. Įrengtos koplyčios Lietuvos generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, Motorizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“, Tauragės batalione.

Kapelionai per pastaruosius metus atliko didžiulį darbą, kad būtų suvokiami kaip neatskiriama realybė kariuomenės gyvenime. Dar visai neseniai kariuomenės žmogui vienintelis šaltinis apie kapeliono veiklą buvo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ su groteskišku personažu pulko kapelionu Oto Kacu, pralošusiu kortomis ir pragėrusiu Šveiką... Šiandien kalbame ne apie chaotiškas iniciatyvas, bet apie struktūriškai visoms kariuomenės rūšims suformuotą karo kapelionų komandą ir kariuomenės ordinariato sielovados prioritetus. Kokie jie?

Pirmiausia siekiama ugdyti pačių kariuomenės žmonių krikščionišką požiūrį į jos gyvenimą ir pamatines vertybes.

Stengiamasi Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje pateikti dvasinius, etinius, moralinius ir socialinius klausimus, su kuriais susiduria kariuomenės žmonės.

Padėti kariams suvokti save kaip tautų saugumo bei laisvės gynėjus pastaruoju laiku tapo dar viena kariuomenės ordinariato sielovadine kryptimi. Tai daroma palydint karius į tarptautines taikos palaikymo misijas, kuriose taip pat dalyvauja ir su kariais kasdieniais rūpesčiais, vargais bei džiaugsmais dalijasi karo kapelionai.

Kariuomenės žmonės, kaip ir visi kiti mūsų visuomenės nariai, yra veikiami tų pačių procesų, neišvengiamai paliečiančių kiekvieno dvasią. Tai pirmiausia vadinamasis nukrikščionėjimas, pasireiškiantis įvairiose srityse – pradedant šeima ir baigiant profesinės veiklos aplinka.

13

Todėl ir didžiausias sielovados prioritetas – krikščioniško požiūrio į gyvenimą ir į žmogų ugdymą. Daugelis turbūt yra pamiršę, kad mūsų šiandieninė demokratinė valdymo forma ir socialinės rūpybos sistema kilusios iš tų gausių nuostatų, kurias sudėję draugėn gautume tai, ką galėtume apibrėžti kaip krikščionišką požiūrį į žmogų, savo ruožtu susiformavusį ilgame ir sudėtingame procese, sulydžiusiame į vieną visumą krikščioniškas nuostatas vienu ar kitu klausimu.

Kapelionai mokosi suteikti pirmąją pagalbą.

Nenorime būti monopolistai ir tik sau priskirti disponavimą tiesa. Nenorime kam nors per prievartą piršti krikščioniško požiūrio į asmenį, tačiau stengiamės išryškinti, kad visuotinis išganymo pasiūlymas Kristuje ir visuotinis žmogaus orumas yra labai glaudžiai susiję. Kaip tikintys krikščionys, atliekame niekuo nepakeičiamą tarnystę, kai savo aplinkoje – visuomenėje ir kariuomenėje – iškeliame viešumon visą ir visapusišką krikščionišką požiūrį į žmogų, kai nebijome savo nuostatų apginti diskusijose, kai pakančiai žvelgiame į kitaip mąstančius ir besielgiančius. Suprantame, kad tebeegzistuoja ir vergovė, ir prievartinis darbas, kad žmonės išnaudoja vienas kitą, kad kai kur net valstybės savo įstatymais įteisina priespaudą ir diskriminaciją. Tačiau tai tik dar labiau didina suvokimą, koks didžiulis paveldas mums patikėtas ir kur glūdi mūsų dvasinės bei kultūrinės šaknys. Taigi, krikščioniškas požiūris į žmogų ugdo mūsų atsakomybę ir skatina reikštis kaip sąmoningiems ir aktyviems piliečiams.

14

Artuma / 2008 m. lapkritis

Kronika

„Esu kunigas ir karininkas“ vadovaujama bendra civilinė ir karinė misija. Ji prasidėjo 2005 m. birželį.

Svarbiausia PAG užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.

Nedaug težinome apie karių, juolab esančių toli nuo gimtinės, sielovadą.

Kunigas ir karininkas Jonas TAMOŠIŪNAS, patarnaujantis kariams Goro provincijoje Afganistane, apie karo kapeliono paskirtį bei kasdienybę papasakojo interneto dienraščio bernardinai.lt religijos redaktorei Saulenai Žiugždaitei.

Rugsėjį netikėtai sužinojome, kad tolimame Afganistane grupė karių šventė Šiluvos jubiliejų drauge su Lietuvos tikinčiaisiais.

Pirmiausia man atrodo, kad daugeliui Lietuvoje Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejus buvo netikėta žinia. Žinome Vilniaus Aušros Vartus, Žemaičių Kalvariją, galiausiai Šiluvos miestelį. Tačiau šios vietovės pažįstamos iš geografijos, na, gal dar dėl to, kad čia švenčiami atlaidai, per kuriuos prisimenama Dievo Motina... Gal tai skamba kiek sarkastiškai, bet manau, kad nelabai suklydau.

Noriu padėkoti Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kad jubiliejaus proga mums atskleidė Šiluvą – vietą, kur gali atrasti tai, ko kasdieniame gyvenime retai ieškai – dvasinės atgaivos.

Karo kapelionas Jonas Tamošiūnas (dešinėje) savo kabinete.

2008 m. birželio 21 d.

Kalbame apie Lurdą, Fatimą ar kitas pasaulyje esančias dieviškas vietas, o Šiluvą pamirštame. Todėl švęsti Šiluvos jubiliejų islamiškame Afganistane man buvo savaime suprantamas dalykas. Nemeluosiu sakydamas (ir nenorėdamas pasigirti kartu esantiems užsieniečiams kariams), kad Lietuva – ne šiaip koks Dievo užmirštas kampelis.

Joje yra daug vietų, kuriomis galime didžiuotis.

Kas yra tas PAG-7, kuriame Jūs tarnaujate?

PAG (Provincijų atstatymo grupės) – NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (angl. NATO International Security Assistance Force, ISAF) priklausanti Lietuvos

Kokia Jūsų užduotis ten? Kokia kasdienybė? Kiek laiko jau esate Goro provincijoje?

Turbūt ne vienam kyla klausimas – ką Afganistane veikia kunigas? Čia jis tarnauja tiems, kurie yra arba atvyksta į stovyklos bazę. Kad karys galėtų tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, jis privalo būti tvirtas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mano misija – pagalba kariams, kartais net ir kaip psichologo, Eucharistijos šventimas ir kita veikla, susijusi su sielovada. Taip pat bendradarbiavimas su vadovaujančiais asmenimis.

O kasdienybė pilka. Dienos tampa vienodos. Norėdamas pirmadienio nesumaišyti su kita savaitės diena, turi pasistengti. Šventa diena čia ne sekmadienis, kaip Vakarų pasaulyje, bet penktadienis (pagal vietinių, išpažįstančių islamą, tradicijas). Gyvename pilkumoje, gal tiksliau – rudumoje, dėl smėlio dulkių. Monotoniškumą galime paįvairinti skaitydami knygas (turime gerą biblioteką), naršydami po internetą, žaisdami įvairiausius žaidimus, sportuodami puikioje sporto salėje ar dalyvaudami visokiose pačių karių surengtose varžybose.

Sąmoningai palieku pabaigoje dalyvavimą sekmadienio ar kitos šventės proga švenčiamoje Eucharistijoje.

Kaip ir daugelis čia esančių karių, Tėvynę palikau gegužės 3 d. Taigi prabėgo nemažai laiko, bet liko jau irgi nedaug. Lapkritį turėtume parvykti Lietuvon, šalelėn mylimon. Šiandien buvimas krikščioniu nebepriklauso nuo paveldėtos šeimos tradicijos ar visuomenės teikiamų galimybių, bet yra veikiau asmeninis apsisprendimas. Ką Jums asmeniškai reiškia būti kunigu?

Atrodo, kad paveldėjai ir turėsi, bet nutinka ir taip, kad neišsaugai to, ką esi paveldėjęs... Metams bėgant išbarstai nevertindamas to, ką dovanai esi gavęs. Dabar, gyvenant informacinių technologijų eroje, pasirinkimas begalinis. Privalai turėti drąsos ir ryžto apsispręsti. Man pasisekė – užaugau tradicinėje katalikiškoje aplinkoje.

Mane augino nuostabi Mama, griežtas Tėvas, o parapijos klebonas irgi nepaliko: nuo mažų dienų mane, patarnaujantį Mišioms, ugdė kaip asmenybę. O kur

Kronika dar šeši broliai ir šešios seserys, padėję man augti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Esu sutikęs daugybę žmonių – mokytojų, karių, su kuriais bendraudamas irgi brandinau ir brandinu asmeninį apsisprendimą. Į kiekvieną pozityvų pasirinkimą žiūriu kaip į dovaną. Kad ir kas būtum – mokytojas, darbininkas, gydytojas, namų šeimininkė ar dar kas nors, svarbiausia, kad tavo veikla būtų naudinga šalia esantiems. Man kunigystė – dovana, kurios negali supakuoti ir pasidėti į lentyną. Reikia dalytis su kitais. Tapdamas kunigu pasirinkau moto: „Noriu būti tarp tų, kurie lengvina žmonių kančią ir išbandymus.“ Šiuos žodžius kažkada perskaičiau viename brolio Roger (Taizé bendruomenės įkūrėjo) laiške. Kai išsipildė dar viena mano svajonė – tapau karo kapelionu, sau pasakiau: tarnausiu tarnaujantiems. Man kunigystė yra tarnavimas.

priėmė Pirmąją Komuniją. Argi nenuostabu? Yra karių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pilnutinai dalyvauti sakramentiniame gyvenime, bet būdami laisvi nuo tarnybos kartu švenčia sekmadienio Eucharistiją.

O tai, manau, yra daug.

Būnant toli nuo gimtųjų namų ir nuo savo artimųjų, su kuriais palaikai ryšį tik telefonu ar internetu, daug kas atrodo kitaip nei tada, kai sėdėtum išsidrėbęs ant minkštasuolio savo svetainėje. Tie nepatogumai, brangiausių žmonių artumo nebuvimas, čionykščiai iššūkiai daro mus jautresnius, tad ir sielovada čia kitokia nei tėviškėje.

Ar seniai tapote karo kapelionu? Ką Jums tai reiškia? Kuo savita karių sielovada?

Jau aštuonerius metus esu karo kapelionas. 2001 m. balandžio 30 d. prisiekiau tarnauti Tėvynei Lietuvai ir užsivilkau mūsų kariuomenės karininko uniformą su kapitono antpečiais. Didžiuojuosi būdamas ir kunigas, ir, noriu pabrėžti, Lietuvos kariuomenės karininkas.

Tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui yra tai, ko žodžiai negali išreikšti. Tai ne tik pasirinkimas, apsisprendimas, bet ir atsiliepimas į Kviečiančiojo balsą: „Sek paskui mane.“ Bijau būti suprastas kaip pagyrūnas, bet tebūnie taip – esu kunigas ir karininkas. Ačiū Bažnyčiai, ačiū Tėvynei, kad pasitiki manimi, kad jų dėka galiu naudotis tokiomis dovanomis.

Karių sielovada tikrai skiriasi nuo parapinės veiklos.

Pirmiausia ganomieji yra labai jauni. Mus vienija bendra idėja, juk esame kariai. Aišku, kiekvienas turime skirtingų pomėgių, bet esame to paties luomo (karių) nariai. Pati karo kapelionų institucija – Kariuomenės ordinariatas – jauna kaip ir karo kapelionai. Manau, kad dar tik kuriame šios institucijos tradicijas. Ateis metas, kai karo kapelionas kaip klebonas palaikys nuolatinį ryšį su kariais, jau esančiais dimisijoje. Tam reikia laiko, užaugti. Anksčiau daugiau dėmesio kreipiau į pradinės privalomosios tarnybos karius (šauktinius), o dabar, kariuomenei tampant profesionalia, karo kapeliono tarnybos specifika keičiasi.

Kokia ypatingoji Jūsų „parapija“ – NATO pajėgose tarnaujančių karių bendruomenė?

Mano „parapija“ nėra gausi. Beveik vieni vyrai ir tik kelios moterys. Turiu puikią pagalbininkę – vyr. leitenantę Rūtą Gaižutytę, visuomenės informavimo karininkę. Ji nuostabiai skambina gitara ir švenčiant Eucharistiją vadovauja giedojimui. Yra ir daugiau šaunių karių, vienaip ar kitaip prisidedančių prie dvasingesnės aplinkos kūrimo. Du kariai tam, kad galėtų visapusiškai dalyvauti Šilinių šventėje, po netrumpo pasirengimo

Švč. M. Marijoa apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejui skirtos Mišios PAG-7 stovyklos koplyčioje. Karys kroatas skaito Šv. Raštą.

2008 m. rugsėjo 9 d.

Kaip prisitaikėte prie naujų gyvenimo sąlygų? Kaip jaučiatės dabar? Ar įmanoma priprasti prie karo?

Čia viskas kitaip nei Lietuvoje. Kalnai, smėlis, dulkės, kitokia kultūrinė ir religinė aplinka, nuolatinis deguonies trūkumas, nes esame daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Lietaus nematėme nuo atvykimo pradžios, ko gero, jo nematysime ir iki išvykimo. Pabuvęs daugiau nei keturis mėnesius, norom nenorom prisimeni toli likusius namiškius. Jūs dabar grožitės rudenėjančia Lietuva, grybaujate, galite žvejoti, o aš nieko to neturiu, bet ateis ir mano eilė, kai parvyksiu.

Apsiprasti gal ir įmanoma, bet visuomet turi atsiminti, kur esi. Viena stovėti įsibridus Nemune ir laukti užkimbančios žuvies, o kita – gyventi krašte, kur vyksta neramumai. Kai suvoki, kur esi ir ką čia veiki, tai, patikėkit, tie pavojai tampa ne tokie jau baisūs. Juk kažkas turi tai atlikti.

Kokia dabartinė padėtis Goro provincijoje ir Jūsų padalinyje?

Situacija Goro provincijoje stabili. Kiekvienas iššūkis pasitarnauja, kad dar stropiau, atidžiau atliktume mums patikėtas užduotis, rūpintumės savo saugumu.

Laukite mūsų pargrįžtant sveikų ir sakančių: esame nenaudingi tarnai, padarėme tai, ką turėjome padaryti.

15

16

Artuma / 2008 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nematomi karo padariniai Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė

Dar kartą apie stresą Psichologijos moksle plačiai paplitusi streso sąvoka nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

1931 m. kanadiečių mokslininko H. Selje paskelbta streso, kaip organizmo reakcijos į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes, teorija nuolat tiriama ir plėtojama.

Konkrečios priežastys, sukeliančios stresą, dažnai vadinamos stresoriais. Pastarieji gali būti tiek fiziologinio (skausmas, alkis, troškulys, didžiuliai fiziniai krūviai, labai aukšta ar žema temperatūra ir pan.), tiek psichologinio (pavojus, grėsmė, netektis, skriauda, didžiulis informacijos perteklius, milžiniškas psichinis krūvis ir pan.) pobūdžio. Organizmas, reaguodamas į stresorius, sutelkia turimus išteklius (beje, dėl to asmuo streso metu jaučia vidinę įtampą) ir siekia prisitaikyti prie pokyčių savo aplinkoje. Amerikiečių mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę; joje kasdienybės įvykiai išdėstyti pagal tai, kokio stiprumo įtampą sukelia konkretaus žmogaus gyvenime. Aukščiausiu balu (100) pažymėta artimo asmens mirtis, sutuoktinių skyrybos – 75 balais, sunki liga – 53, stambi skola – 31 balu. Įdomu tai, kad į šią skalę patenka tokie svarbūs gyvenimo įvykiai, kaip vestuvės (50 balų), vaiko gimimas (39 balai), paaukštinimas tarnyboje (27 balai), net atostogos (13 balų).

Taigi tenka pripažinti, jog stresas – neatsiejama mūsų taip sparčiai besikeičiančio gyvenimo dalis. Tačiau yra nustatyta, kad žmogus, per vienus metus sukaupęs tiek įtampos, jog skaičiuojant pagal nurodytą skalę jos stiprumas yra didesnis nei 300 balų, patiria grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Kitaip tariant, individas pajunta pirmuosius patologinio (kartais psichologinėje literatūroje jis dar vadinamas traumuojančiu) streso požymius – nepaaiškinamą dirglumą ir nervingumą bei išsekusių jėgų pojūtį. Tada labai praverčia paties žmogaus susivokimas, kad būtina kuo skubiau atkurti prarastas jėgas gerai pailsint ir „atsijungiant“ nuo nesibaigiančių, rutina tapusių darbų, įsipareigojimų, reikalų ir t. t. Palyginti ne taip retai tokie asmenys kreipiasi psichologinės pagalbos, tikėdamiesi, jog specialistas kokiu nors stebuklingu būdu juos „pakraus“ ir skubiai sugrąžins išsekusias jėgas. Deja, tokius klientus tenka

nuraminti, kad psichologijoje dar neišrasta burtų lazdelė ir vienintelis būdas atgauti jėgas – pailsėti.

Patologinis stresas Jei žmogus nereaguoja į atsiradusius simptomus, stresas darosi patologinis; tokį, beje, sukelia ir labai stiprūs neigiami išgyvenimai, susiję su pavojumi gyvybei. Tokie pavojai iškyla ekstremaliose situacijose, pvz., ištikus stichinei nelaimei ar techninei katastrofai, teroristiniams išpuoliams, karo veiksmams, prievartai, ir kitose pavojingose aplinkybėse. Jie nepažymėti įprastinių stresą sukeliančių įvykių skalėje, tačiau jų sukeliamos vidinės įtampos stiprumas galėtų būti matuojamas šimtais, o gal ir tūkstančiais balų. Skiriami šie tokį stresą sukeliančių traumų požymiai: A. Žmogus suvokia tai, kas su juo įvyko ir dėl ko pablogėjo jo savijauta; B. Tos savijautos priežastis – stiprūs neigiami pergyvenimai, atsiradę dėl to, kad žmogus pateko į pavojingas gyvybei aplinkybes; C. Šie pergyvenimai sutrikdo įprastą žmogaus gyvenimą, visiškai išmuša jį iš vėžių; D. Pavojingosios aplinkybės sukelia siaubo ir bejėgiškumo pojūtį. Žmogus pasijunta lyg patekęs į aklavietę, kurioje nuo jo jau niekas nebepriklauso.

Psichologinė reakcija į tokius įvykius tęsiasi tam tikrą laiką, todėl galima išskirti tokias jos fazes: 1. Psichologinis šokas. Šioje palyginti trumpoje fazėje sutrinka žmogaus veikla ir orientacija aplinkoje. Tada protas lyg ir neigia tai, kas vyksta (natūrali gynybinė psichikos reakcija), ir žmogus, vėliau tai prisimindamas, dažnai sako: „Iš pradžių pamaniau, kad tai baisus sapnas“ ir pan.

2. Išreikšta emocinė reakcija į įvykį. Šioje fazėje asmuo išreiškia tokius stiprius jausmus, kaip siaubas, baimė, nerimas, pyktis, įsiūtis, verksmas, kaltinimas ir kt.

3. Susivokimas. Užuot stipriai jaudinantis, pamažu pradedama svarstyti: „O kas būtų buvę, jei...“ bei skausmingai suvokti tai, kas iš tikrųjų įvyko ar vyksta. Žmogus palengva supranta, kad įvykio padariniai jau neatšaukiami ir kad jis šioje situacijoje yra bejėgis. Aišku, gali save kaltinti, bet tai visai nekeičia tragiškos padėties, į kurią pateko ar patyrė. Ši fazė labai svarbi tuo, kad būtent jai pasibaigus turi sekti natūralus žmogaus atsitiesimas,

Didelės ir mažos kryžkelės išgijimas. Pirmieji sveikimo požymiai – jo gebėjimas priimti tokią tikrovę, kokia ji yra, ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Praėjus maždaug 4 savaitėms po įvykio, neretai taip ir atsitinka. Juk dažnas savo aplinkoje rastume žmonių (pvz., mūsų tautos politiniai kaliniai, tremtiniai), kurie praeityje yra patyrę siaubingų dalykų.

Tačiau ta patirtis jų nepalaužė, nesužalojo, dažnai atvirkščiai – jie netgi tapo turtingesni vidumi, šventesni.

Potrauminis streso sindromas Vis dėlto pasitaiko žmonių, kurie neigiamoje patirtyje lyg įstringa, jų gyvenimas sustoja, nes jie susitelkia prie neigiamo juos ištikusio įvykio. Pagal sukauptą ir apibendrintą psichologų patirtį pagelbstint tokio tipo asmenimis nustatyta, kad pastariesiems būdingas potrauminis streso sindromas, kuris kaip psichikos sutrikimas 1980 m. buvo įtrauktas į bendrąją psichinių sutrikimų klasifikaciją. Be to, pastebėta, jog per kiekvieną didžiulį sukrėtimą (karo veiksmus, atominės elektrinės avariją, žemės drebėjimą ir kitokias didžiules stichines nelaimes) kai kurių žmonių psichika pažeidžiama taip stipriai, kad jie iš viso praranda galimybę sugrįžti į normalų gyvenimą. Tuomet jau kalbama apie potrauminį asmenybės sutrikimo sindromą. Kaip rodo tyrimai, šį sutrikimą turi maždaug pusė dalyvavusių karo veiksmuose ar buvusių tų veiksmų liudytojais.

Tad kas būdinga tokiems asmenims? Nors traumuojantis įvykis būna praėjęs, jie išlieka labai priešiški juos supančiai aplinkai. Be to, linkę izoliuoti save nuo kitų žmonių, t. y. laikosi nuošalyje, vengia bendrauti su kitais, išskyrus pačius artimiausius.

Tokie žmonės nuolat jaučia vidinę tuštumą ir bejėgiškumą, pasidaro labai pasyvūs, todėl dažnai priklausomi nuo kitų. Iš kitos pusės, aplinkiniai pastebi jų dirglumą ir nervingumą, vidinę įtampą, kurią dažnai linkę slopinti alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis (Holivudo filmų personažas – prasigėręs Vietnamo karo veteranas – buvo realus tų dienų herojus). Kai kuriems iš jų būdinga „išgyvenusiojo kaltė“, dažnai neapleidžianti visą gyvenimą dėl to, kad baisiose aplinkybėse liko gyvi, ypač jei žuvo artimieji ar draugai.

Toks asmuo jaučiasi labai vienišas ir svetimas aplinkiniams, kaltina juos naivumu, kvailumu, tuščiu laiko leidimu. Aplinkiniai, aišku, tokios laikysenos žmogaus pradeda vengti, ir jis išties tampa socialinės atskirties auka. Savo patirtį laiko itin unikalia bei nepakartojama, tad mano, jog kiti nesugebės jo suprasti ir priimti. Kaip

tik todėl panašią patirtį išgyvenusieji siekia burtis ir plėsti tarpusavio bendravimą (pvz., Afganistane tarnavusių karių draugija ir pan.). Tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą, tokiam žmogui dabar atrodo beprasmiška (pvz., bendrauti su vaikais ar žvejoti laisvalaikiu). Jis jaučiasi svetimas šalia vykstančiam gyvenimui. Dažnai mintimis grįžta į traumuojančius įvykius ir kaskart iš naujo patiria stiprius, prisiminimų keliamus neigiamus išgyvenimus. Pradeda kankinti įkyrios, dabartinį gyvenimą apsunkinančios mintys. Neretai kamuoja košmariški sapnai, kuriuose atgyja patirti nemalonūs įvykiai. Dėl tokių asmenybės pakitimų kenčia ne tik pats asmuo, bet ir jo artimieji. Bendraudamas su jais nevengia būti

Romualdo Rakausko nuotrauka

skeptiškas, šiurkštus, net agresyvus. Kartais žmogus būna linkęs nesąmoningai modeliuoti naujas grėsmingas savo gyvenimo aplinkybes, kad sužadintų neigiamus praeities išgyvenimus (mėgsta rizikuoti gyvybe ar veltis į muštynes ir pan.). Kitaip sakant, nebesugebama savo patirties pritaikyti tolesniame gyvenime, prisitaikyti ir atrasti prasmės bei džiaugsmo gyventi.

Aptarėme bendriausius potrauminio streso sutrikimo požymius, kurie konkretaus asmens gyvenime gali pasireikšti labai savitai, individualiai. Norėjosi tik atkreipti dėmesį į tai, kad visi esame labai trapūs ir pažeidžiami.

Ir niekas, jokia patirtis nepraeina be pėdsakų. Jei taip atsitinka, kad tie padariniai nesiliauja ardę ir griovę mūsų gyvenimo – kreipkimės pagalbos į specialistus. Nekankinkime savęs ir artimųjų. O jei žmogus savanoriškai sutinka dalyvauti karo veiksmuose, net kaip samdomas karys, jis turi žinoti riziką ir kainą, kurią gali tekti sumokėti dažnai už labai patrauklų uždarbį.

17

18

Artuma / 2008 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Močiutės bulvė Antanas SAULAITIS SJ Kunigui labai nepatogu prie tikinčiųjų ašaroti ar net verkti – gi pamanys, kad žmogus. Tačiau labai sunku atsilaikyti nuo šiek kiek drėkstančių akių, kai giedama (ypač Taizé gaida) „Giedokit, visos tautos, giedokit Viešpačiui“ (pagal Ps 67, 4; 68, 33 ir kt.). Kažkodėl viduje svarbu, kad visi pažintų Viešpatį ir Juo džiaugtųsi.

Daug senųjų tautų save vadina ne kitataučių joms skiriamu pavadinimu, bet taip, kaip jos pačios save supranta – „žmonės“ (pvz., JAV vakarų indėnai pueblai ispaniškai būtų „žmonės“). Prielaida, aišku, ta, kad mes esame žmonės, o kitų genčių ar tautų būtybės tokie nėra arba yra bent ne tokie tobuli kaip mes.

Tokiai prielaidai atsirasti ganėtinai lengva, kai žmonės šimtmečius iš vietos nejuda ir kitų spalvų, kultūrų, tikėjimų žmonių nesutinka.

Izraelitai kitų žmonių kilnumą ir žmogiškumą ryškiausiai pažino Babilonijos tremtyje. Jų kaimynai, darbdaviai ir kiti, pasirodo, irgi buvo žmonės: rūpinosi vaikais, sielojosi dėl ligonių, slaugė senus tėvus, sodino ir sėjo, šoko ir dainavo, pyko ir atleido, stebėjo žvaigždes, siekė savo dievybes tinkamai garbinti. Todėl pamažu pradėjo ryškėti nuovoka, kad izraelitų Viešpats yra ir visų tautų Dievas – „Giedokit, visos tautos...“ Iš tūkstančių girdėtų pasakojimų apie žmogiškumą ryškiausi man išliko du. Viename pasakojama apie vienišą ir labai alkaną rusą, sovietų kareivėlį, Antrojo pasaulinio karo metu einantį per vargstantį kaimą. Kareivėlis pasiprašo bobutės valgyti, o ši teturi vieną – tą pačią jau sušalusią – bulvę. Senolė lietuvė ištiesia ranką ir atiduoda ją kitos močiutės anūkėliui, kažkieno vaikui, esančiam toli toli nuo namų be galo žiauriame kare.

Antras vaizdelis – apie ištremtą partizaną. Lageris aptvertas vielomis, ir mirties zona, į kurią įžengęs garantuotai žūsi nuo sargybinio kulkos. Keliolika metų kalėjęs, išvargęs, ligotas lietuvis jau nebegali ištverti

nelaisvės ir skriaudos. Žengia, tiesiog įvirsta į mirties ruožą. Jokio šūvio. Atskuba rusas kariškis, paima už alkūnės ir ištempia atgal: „Tau nereikia mirti.“ Ne mažiau dramatiški yra kiekvieno kitataučio išgyvenimai per visas 202 pasaulio valstybes. Šias eilutes rašantysis buvo imigrantas keturis kartus, keturiskart kirto karčią košę ir yra labiau linkęs tautybių, kultūrų, papročių, pažiūrų santykius švelninti negu į kitus kreivai žvelgti ir nemandagiai elgtis.

Pirmoji imigracija buvo Vokietijon per karą. Mus vadino „auslenderiais“ (užsieniečiais). Amerikiečių okupacinės kariuomenės amerikiečiai vaikai mus, einančius į mokyklą, apmėtydavo akmenimis manydami, kad 7–8 metų broliukas ir 6–7 metų sesutė yra vokiečių naciai.

Ir toje pačioje Vokietijoje draugavome su nuostabiais globėjais ir bičiuliais: viena, 40 metų nemačiusi, kunigystės šventimams atsiuntė taurę.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Antroji svetimšalio kelionė – į JAV rytus, kur lietuvius pravardžiuodavo „hanky“ (angl. hunkey), t. y. prasčiokais, beraščiais, nemokšomis. Čikagos apylinkėse būdavo „lūgan“. Netolimi kaimynai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą imigravusių lietuvių palikuonys, sakydavo, kad mes žingsniuojame kaip naciai. Ir tame pačiame mieste ką tik vyko mūsų gimnazijos 50 metų baigimo pobūvis, kuriame senieji klasės draugai prisiminė, kaip su šiais imigrantais visam amžiui susidraugavo.

Didelės ir mažos kryžkelės Trečiasis išgyvenimas – atvykus Brazilijon. Čia jau buvau suprastas kaip tos nemėgstamos, su pavydu vertinamos šalies atstovas – „amerikietis“. Kaimuose spalvoti žmonės manydavo, kad esame broliai su klebonu ispanu, nes visi baltieji jiems vienodai atrodydavo. „Tu nesi toks amerikietis, kaip kiti“, – pajuto kai kurie.

Su žvejų vaikais šokinėjome per bangas, šnekėjomės apie viską šeimose, šventėme Eucharistiją kaip žmoneliai, susirinkę apie Kristų, savo brolybės pagrindą.

Ketvirtoji imigracija – į Lietuvą.

Gerai atsimenu, kai dar prieš Pirmąjį pasaulinį ir po jo Lietuvon grįždavo angliakasiai, nusipirkdavo ūkį ar praplėsdavo paveldėtąjį. Ir visada būdavo vadinami „amerikonais“. Taip buvo galima įrėminti žmogaus elgesį, namų ekonomiją. Ir Lietuvoje žmogus žinodavai, kad „tavo tarmė tave išduoda“, kaip galilėjiečiai Petrui per Jėzaus teismą keliskart sakė (plg. Mt 26, 73).

Nelengva būti Vakarų blogybių atstovu, keistenybių laidu, nepažįstančiu vietinių tradicijų, dvasingumo ir tikėjimo, jautrumo. Ir drauge, kaip per ankstesnes imigracijas, išliko ryšių visam šiam gyvenimui ir dar bent pusei amžinojo.

Kai 1987 m. pirmą kartą lankiau Lietuvą, pataikiau į spalio revoliucijos paradą Vilniuje. Jei ne nuotraukos, būtų visas įspūdis išblėsęs. Bet akyse liko akimirka, kai Gedimino-Lenino prospektu buvo traukiamas karo pabūklas. Patrankos ratų gale, visai žemoje sėdynėje kaip mes senais laikais akėčiose, sėdi gelsvos odos spalvos, nedidelio ūgio, siaurų akių, tamsių plaukų visai jaunas armijos kareivėlis. „Kažkas ne taip, – sukruti, – kažkieno sūnus tūkstančius kilometrų nuo namų ir šeimos prievarta išsiųstas į nepažįstamų žmonių šalį ir dar privalo labai didingai bei garbingai prie raudonos žvaigždės atrodyti.“ Karas – pragaras, imigracija – velniava. Tie patys žmonės, to vieno Dievo vaikai. „O Sėdintysis soste taria: Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5).

Disidento dekalogas (naujaisiais laikais) Algirdas PATACKAS Nelįsk, kur nereikia. Bet jeigu reikia – lįsk.

Disidentui netinka trūks plyš siekti aukštų postų, bet jis neturi vengti pilietinės ir tiesiog žmogiškos atsakomybės, tiesioginio dalyvavimo valdžios struktūrose bei visuomeninėse organizacijose, tai yra konkrečios atsakomybės, jeigu jam šitai patikima.

Disidento jėga ne jėgoje, bet „žiupsnelyje druskos“.

Disidentas neturi siekti kuo didesnės politinės, administracinės ar visuomeninės jėgos tik dėl jėgos, valdžios – dėl valdžios. Jo pareiga, jo funkcija – būti tuo, ką krikščionys vadina „žiupsneliu druskos“, tai yra ir politikoje, ir bet kurioje kitoje srityje rūpintis moraliniu imperatyvu.

Būk atsargus su partijomis.

Disidento dalyvavimas partijų veikloje problemiškas, nes partija – tai part, visumos dalis, o disidentiškumas, disidentas atstovauja kažkam vientisam, universaliam.

Būk atsargus su apdovanojimais.

Disidentas privalo būti atsargus su visokiais apdovanojimais – tiek su valstybiniais apdovanojimais, tiek su visomis socialinėmis privilegijomis. Bet reikia „nepersūdyti“ – kad atsisakymas netaptų pretekstu slaptai ar atvirai puikybei.

Mušk savus, kad jie išliktų savi.

Disidentas turi vis tikrinti save (ypač būdamas valdžioje), ar jis pasirengęs kaip ir anksčiau dešimt kartų griežčiau teisti savo bendraminčius nei priešininkus.

Neniurzgėk.

Disidentas turi nuolat tikrinti save, ar netapo jo disidentiškumas (ir ar nebuvo praeityje) tik blogo charakterio, slepiamos mizantropijos padarinys.

Neįkyrėk.

Disidentas be perstojo turi tikrinti save, ar netapo jis senu ir įkyriu, dažnai perdedančiu, savo šlovingos praeities pasakotoju.

Netikėk,

kai valdžia ir šio pasaulio galingieji tave giria.

Nebijok,

kai valdžia ir šio pasaulio galingieji tave peikia.

Neprašyk,

kaip neprašei tų, iš praeities.

Ir atsimink,

kad nelygstamas visų laikų ir tautų disidentas yra ne kas kitas, kaip Jėzus Kristus.

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. lapkritis

Rusai apie karą su Gruzija Karas su Gruzija paskatino rusus pasisakyti apie tai, kaip jie įsivaizduoja savo šalies misiją ateityje, ką mano apie buvusias SSSR respublikas, karą, stačiatikybę ir t. t. Čia pateikiamos radijo „Svoboda“ laidų „Krikščionišku požiūriu“ (š. m. rugpjūčio 16 ir 8 d.) ištraukos verčia mus, gyvenančius šalia Rusijos ir beveik 200 metų buvusius jos okupuotus, labai rimtai susimąstyti.

Iš laidos „Stačiatikybė ir karas“ Kunigas ir istorikas Jakovas Krotovas: Karas su Gruzija lyg ir baigėsi.

Vis vien širdį skauda, nes juk vyko mūšiai, žuvo žmonių. Šis karas turi ypatingą atspalvį: Rusijos ir Gruzijos krikščionybė yra stačiatikiška. Ar verta kalbėti apie karą, kuris yra šokas, liga, nuodėmė? Tai praeina. Bet kas bus toliau: Ukraina, kitos šalys?

Filosofas ir publicistas Arkadijus Maleris: Stačiatikiškas šio karo matmuo pasireiškia tuo, kad Rusija jau ne pirmą kartą patvirtina savo krikščionišką misiją Eurazijoje, globodama ir gindama stačiatikių tautas, saugodama bendražmogiškąsias vertybes, stengdamasi jas suvienyti į stačiatikybės civilizaciją, nes yra Bizantijos įpėdinė.

Tragedija yra tai, kad susikovė trys stačiatikių tautos: rusai, gruzinai ir osetinai. Tokių karų jau būta praeityje.

Tai blogai, nes mus supa sekuliarizuotas Vakarų ir islamo pasauliai. Juose esama iniciatorių, besistengiančių mus suskaldyti. Man visiškai akivaizdu, kad gruzinų–osetinų ir gruzinų–rusų konfliktai turi užsakovą Vašingtone. Laikau, kad JAV ir Rusija yra vienos europietiškos civilizacijos poliai, tačiau... Šis karas mums buvo primestas ir mes elgėmės taip, kaip tik ir tegalėjome elgtis!

Istorikas, Rusijos mokslų akademijos tikrasis narys Valentinas Nikitinas: Stabtelėkim prie karo įvertinimo. Abi pusės pralaimėjo, nes tai buvo dviejų broliškų stačiatikiškų tautų susidūrimas. Karas buvo neleistinas. Pralaimėjo ne tik Gruzija, bet ir Rusija, nes akis bado taikos sutrikdymas ne tik Vakarų Europoje, bet

ir Pabaltijyje, Ukrainoje. Žaibiškas JAV ir Lenkijos susitarimas dėl amerikiečių ginkluotės dislokavimo šioje Europos šalyje byloja, kad JAV laimėjo. Prieštaros stiprės. Galbūt prasidės ginklavimosi varžybos ir ekonomikos sukarinimas. Šiame konflikte laimėjo pragaro jėgos, stumiančios žmoniją į susinaikinimą, pasaulinį karą, trumpai sakant, link Apokalipsės. „Vanagams“ atrodo, kad nugalėjo, bet jie klysta, nes žmogaus siela yra krikščioniška ir prieštaraudama sau patiria fiasko. Pralaimėjo visi.

J. Krotovas: Prieš mane guli du dokumentai. Vieną jų Rusijos prezidentui parašė Gruzijos katolikas patriarchas Ilija II. Cituoju: „Pietų Osetija yra pirmapradė Gruzijos žemė, kurioje osetinai apsigyveno XVIII amžiuje. Osetinų autonomiją praėjusiame šimtmetyje sukūrė komunistai, todėl į bandymą atkurti Gruzijos sienų vientisumą negalima žvelgti kaip į užpuolimą ar etninį konfliktą. Tai būtų tas pats, jei Rusijai atsirastų problemų dėl Novgorodo ar Smolensko.“ Antrojo laiško, adresuoto Gruzijos patriarchui, autorius osetinų vyskupas Georgijus Alanietis gina Pietų Osetijos poziciją, jos savivaldos siekį, primena, kad karalius Dovydas buvo osetinas ir tik karalienė Tamara gruzinė, kad teisybės iš Tbilisio nesulaukta ir pan. Štai dvi teisybės.

A. Maleris: Įterpsiu vieną faktą.

Osetinų ir Abchazijos vyskupijos nėra Maskvos patriarchato dalis, tačiau šia kryptimi veikiama. Rusija ir Maskvos patriarchatas suteikia galimybę osetinams bei abchazams išspręsti savo problemas su gruzinais ir duoda progą

Gruzijai atlikti geros valios aktą juos išlaisvinant. Tai nereiškia, kad Maskva lauks iki begalybės. Ši kantri Kremliaus ir Maskvos patriarchato pozicija liudija jųdviejų istorinę ir politinę išmintį.

V. Nikitinas: Susipažinau su laiškais, beje, parašytais, dar iki konflikto, ir jie padarė man didelį įspūdį. Štai Gruzijos patriarchas pabrėžia, kad bandymas atkurti Gruzijos sienas yra teisingas karas pagal šv. Augustino teologiją, kuri teigia, jog tvarkos ir teisėtos valdžios atkūrimas yra teisingas veiksmas tada, kai jau ir nesėkmingai panaudotos visos kitos priemonės. Atkreipkime dėmesį į įvykių logiką. Gruzinų kariai ėjo atkurti teritorinio vientisumo. Jie 20 metų laukė, kantriai įkalbinėdami Rusiją. Tuo tarpu Rusija... Mes, pripažindami, kad Osetija ir Abchazija yra Gruzijos žemės, jų piliečiams dalijame rusiškus pasus ir laikome juos Rusijos piliečiais!

J. Krotovas: Pabrėšiu pirmą teisingo karo požymį pagal šv. Augustiną. Tai karas dėl teisėtos tvarkos atkūrimo. Bėda ta, kad įvairūs žmonės tą tvarką skirtingai supranta. Štai abatas Grigorijus iš Peterburgo rašo, jog Rusijos imperija pašaukta pakartoti Bizantijos žygdarbio ir Osetijos prijungimas prie Rusijos yra puiku. Pasak jo, pasaulyje turėtų būti stačiatikių imperija, antraip įsigalės liberalizmas, agnosticizmas, antikrikščionybė ir t. t. Čia norom nenorom prisimena XVII a. Atono vienuolių devizas: „Geriau gobtuvas negu tiara.“ T. y. verčiau būsime Osmanų imperijoje, negu su europiečiais. Pasak Arkadijaus, būtent Rusija, kaip stačiatikių imperija, privalo „apjungti“ aplinkines tautas. Taip neva bus galima apsiginti nuo europietiškojo pozityvizmo ir antikrikščionybės. Ar teisingai supratau?

A. Maleris: Ne visai. Vakarai mums mažesnis priešas negu agresyvus islamas.

Rusija priklauso europietiškai krikščioniškai civilizacijai, bet mes pasirinkome

Didelės ir mažos kryžkelės ortodoksinę krikščionybę, o Vakarai pasuko kitu keliu, atvedusiu į sekuliarizmą.

Jis kelia iššūkį Stačiatikių Bažnyčiai, bet yra ne vienintelis. Mes turime problemų ir Pietuose bei Rytuose.

J. Krotovas: Tai gobtuvas geriau negu švarkas, ar ne geriau? Kas didesnis priešas: islamas ar sekuliarizuota Europa?

A. Maleris: Islamas blogiau, nors abu labu tokiu.

V. Nikitinas: Religiniu požiūriu karas yra antikrikščioniškas veiksmas, tai priešprieša tarp Dievo bei angelų ir šėtono bei demonų. Karas turi eschatologinę prasmę, jis – nuodėmės padarinys, kai žmonės piktnaudžiauja Dievo jiems dovanota laisve. Štai kur metafizinės karo šaknys.

A. Maleris: Pridursiu, kad antroji Roma buvo Bizantija, o trečioji bus Rusija. Tai rusiškosios, bizantiškos istoriosofijos pagrindas.

V. Nikitinas: Man žodis „imperija“ nėra keiksmažodis. Didžiulė kultūra išsiskleidė Romos, Bizantijos imperijose, Rusijos – irgi. Ir net Sovietų imperijoje, susikūrusioje ant Rusijos griuvėsių, alsavo Bizantijos dvasia. Po jos sparnais suklestėjo tautos, tarp jų ir broliška Gruzija. Jos geriausias laikotarpis buvo tada, kai priklausė Sovietų Sąjungai.

Tačiau priminsiu a. a. akademiką Vasilijų Abajevą, osetiną, sakiusį, kad jo tauta neturi pagrindo atsiskirti nuo Gruzijos, nes jos valstybingumas susiformavo labai vėlai. Iki XVIII a. jie neturėjo savivaldos.

J. Krotovas: Arkadijau, savo straipsniuose rašote: „Rusija visam pasauliui duoda suprasti, kad ji nesirengia užsisklęsti savyje, bet visada turėjo ir turės didžiulių užsienio politikos interesų bei tikslų, kurie nėra nulemti kokių nors imperinių ambicijų.“ Lyg ir neigiamai vertinate sąvoką „imperija“?

A. Maleris: Ne, teigiamai.

J. Krotovas: Toliau cituoju: „Tai lemia geopolitinė Rusijos padėtis.“ O paskui pereinate prie Ukrainos ir kaltinate, kad ji pasisavino Krymą, Sevastopolį.

Ar, Jūsų nuomone, į Rusijos sudėtį įeina Osetija, Abchazija, Krymas, Sevastopolis, ir kas dar? Kur Rusijos sienos?

A. Maleris: Sienos tiksliai žinomos.

Yra Rusijos, Didžiosios Rusijos, sienos ir yra projektuojamos stačiatikių imperijos sienos; tai bus Stačiatikių šalių sąjunga, gal Slavų konferencija. O į Didžiąją Rusiją įeina visa Rusija, Baltarusija, didesnė dalis Ukrainos, Krymas, Šiaurės Kazachstanas, Abchazija, Osetija. Gruzija, aišku, nėra Rusijos dalis, tai atskira šalis. Bet ji galėtų su Rusija įeiti į tam tikrą stačiatikių geopolitinę sąjungą.

Yra stačiatikių oikumena (graikiškai „namai“), į kurią įeina daug šalių: Graikija, Artimųjų Rytų teritorijos ir net dalis Afrikos. Mano nuomone, Rusija turi užsiimti Eurazijos atvertimu į stačiatikybę.

Radijo klausytoja: Kai girdžiu, kokią „taikdarišką“ misiją Šiaurės Kaukaze atlieka Rusija, tuoj prisimenu Kaukazo karus, per kuriuos buvo fiziškai sunaikinta čerkesų tauta. Iš jos liko tik kas dešimtas žmogus. Kokiais gi būdais Rusija atlieka taikdarių vaidmenį Kaukaze?! Kad dalija rusiškus pasus? Tai būtų tas pats, jei Suomija dalytų savo pasus Karelijoje, Peterburgo srityje arba Vokietija Kaliningrade, taip provokuodamos konfliktą!

Iš laidos „Skirtumas tarp meilės ir prievartos“ J. Krotovas: Kuo skiriasi padėtis, kai reikia kištis į kitos šalies reikalus ir kai to daryti nevalia? Žurnalistas evangelikas Olegas Askalionokas: Apmąstant šiandienos situaciją Skeveldros ir gilzės, atskriejusios į Gruzijos kaimelį, dar karo išvakarėse. 2008 m. rugpjūtis

Kaukaze, siūlau ekskursą į Šventąjį Raštą, pirmąjį konfliktą – tarp Kaino ir Abelio. Žmogžudystės motyvas buvo tas, kad, girdi, Kainui nepatiko, jog Dievas Abelio auką priėmė, o jo – ne. Visų karų, susidūrimų šaltinis yra žmogaus širdyje.

Sakyčiau, žmonija neturi kriterijaus, kas teisinga ir kas neteisinga. Tiksliau, kiekvienas žmogus turi savo kriterijų. Kas vienam gerai, kitam gali būti blogai. Iš čia tas begalinis kivirčijimasis – vienas moko kitą, nes įsitikinęs savo teisumu. Skirtingai suvokiame ir Dievą. Eidami į Emausą mokiniai nepažino Jėzaus. Jis pasirodė ne taip, kaip jie laukė ir įsivaizdavo pamatyti.

Fariziejai Judėjoje laukė politinio Mesijo, karaliaus, o jis gimė tvarte. Skirtingas suvokimas ir paskatina konfliktus. Kas nors, įsitikinęs savo neklystamumu, ima mokyti, nurodinėti.

J. Krotovas: Konfliktas tarp Kaino ir Abelio nebuvo pirmas. Iki jo buvo mažytis konfliktukas tarp Adomo su Ieva ir Kūrėjo, kai žmonės panūdo pažinti gėrį ir blogį, tapti kaip dievai. Manau, kad Gruzijos ir Rusijos konflikte viena šalis nori būti kaip Dievas jau vien dėl to, jog ji didelė. Dievas didelis, šalis didelė, vadinasi, ji kitokia nei kitos. Atseit, mastelis turi reikšmės... Krikščioniui tai nepriimtina. Mums Dievas ne tik didis, bet jis dar ir Viešpats Jėzus Kristus, kuris buvo paprasčiausias kūdikis, paskui eilinis dailidė, paprastas žmogus. Gal Gruzija labiau krikščioniška negu Rusija, nes ji maža. Nekalbu apie tai, kad pasikrikštijo 600 metų anksčiau.

Michailai, jūs išmanote Kaukazo reikalus, dėjote daug pastangų dėl taikos.

Juk kartojasi tai, kas jau vyko Čečėnijoje.

Tokia pati kariškių demagogija: neva rusų genocidas, narkotikai ir t. t., tad esą reikia skubiai – skubiai! – ginti. Ką tokiomis aplinkybėmis turi daryti krikščionis, kaip jam susivokti, teisingi ar ne kaltinimai?

Jei taip, ar reikia eiti į mūšį?

Istorikas, Kaukazo klausimų specialistas stačiatikis Michailas Roščinas: Politika yra ciniškas reikalas. Kai gruzinai norėjo įvesti tvarką Osetijoje, jie kalbėjo lygiai kaip mes Čečėnijoje.

Naudota ta pati argumentacija. Nenoriu gilintis į šią temą.

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės Konkrečiai apie patį konfliktą kalbėta mažai, gal tik patriarchas Aleksijus užsiminė, kad susidūrimas įvyko tarp stačiatikių tautų. Tą patį tikėjimą išpažįsta gruzinai, rusai, dauguma osetinų. Tačiau taikdarystės metas buvo praleistas. Nei Gruzijos Bažnyčia, nei rusų stačiatikių Bažnyčia nekvietė suderinti akivaizdžiai gendančių santykių. Juk viskas noko gana ilgai. Dar 1992 m. Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę, kurios niekas taip ir nepripažino. Nuo tol niekas nieko nedarė, kad susidūrimas neįvyktų.

Man, krikščioniui, rūpi, kiek tikime Evangelijos principais ir kaip laikomės jų gyvenime.

J. Krotovas: Šiame konflikte atsispindi žmonių tarpusavio santykiai. Štai išteka mergina. Evangelijoje Viešpats sako, kad sunkiausia, kai žmogus palieka tėvą, motiną ir išeina. Milžiniškas įvykis! Ar merginos tėvai turi teisę kištis į jos šeimą?

Kalbantys apie įvykius Gruzijoje dažnai mini Kosovą. Betgi jis savo nepriklausomybę gavo po ilgų derybų, nekariaudamas. O apie Abchaziją, Pietų Osetiją išsyk pasako: „Rusijos sudėtyje!“ Tai kaip iš tikrųjų: nepriklausomybė ar Rusijos sudėtyje? Tai glumina žmones.

Mėgstama lyginti ir su karu Irake, Čečėnijoje. Bet yra esminis skirtumas. Prieš įsiveržimą į Iraką kelerius metus bandyta derėtis ir tartis. Balkanuose – mažiausiai penkeri metai derybų. O čia viskas nutiko labai jau rusiškai. Rugpjūčio pradžioje staiga įvedama kariuomenė, apšaudomi gruzinų kaimai, gruzinai atsako tuo pačiu, ir akimirksniu įvyksta tragedija.

Iš kur atsirado toji nuodėmė? Iš to, kad žmonės labai mėgsta kištis į kitų gyvenimą, jiems nurodinėti. Dabar Rusija bando komanduoti. Iš kur šisai kompleksas komanduoti?

O. Askalioniokas: Meilė yra pasiaukojimas. Ji ne ima, o duoda. Įsimylėjimas – noras gauti, jo centre – egoizmas, mano „AŠ“. O visko pagrindas – puikybė.

Todėl kriterijus paprastas: mylėdamas aš aukoju, atiduodu. Neapykanta gali apsimesti meile, apsivilkti jos drabužį.

Juk Viešpats kalbėjo apie vilkus avių kailyje. Neapykanta maskuojasi, bet ji

visada slepia norą ką nors gauti sau. Man tai aiškus ir paprastas vertinimo matas. Žvelgdamas į žmogų stengiesi suprasti, ar jis duoda aukodamas, ar norėdamas ką nors gauti. Du žmonės gali vienodai elgtis iš skirtingų paskatų. Tikra meilė nesiafišuoja, ji tarsi nepastebima.

Radijo klausytoja: Apie pasiaukojamą meilę. Antai mano pažįstama taip mylėjo sūnų, aukojosi dėl jo, buvo su juo kiekvieną valandą, kad sulaukęs 40-ties jis... nusižudė.

O. Askalionokas. Nepavadinčiau to meile. Tai tipiškas egoizmas, kai žmogus pasisavina teisę tvarkyti savo vaiko gyvenimą.

J. Krotovas: Tiesiog komiška, jei nebūtų tragiška, kad gruzinų tautos motinos vaidmenį bando sau prisiimti Rusija, nors ji už Gruziją, švelniai tariant, daug jaunesnė!.. Šiandien Rusija elgiasi lygiai kaip mongolai XIII amžiuje. Pasiima sau viską, kas šalia jos.

Michailai, pirmoji karo atkarpa užgeso. Bet neapsigaudinėkime, jis tęsiasi. Ką dabar reikia daryti? Kviesti susitaikyti?

Kokia prasmė kviesti taikytis katiną Vaską, kai jis jau doroja pelę? Štai Rusijos pilietis nori taikos. Ką jam reiktų daryti be to, kad turi remti savo armiją?

M. Roščinas: Klausimas keblus. Iš tikro konfliktas prasidėjo dar 1990 m., Zviado Gamsachurdijos laikais. Dabar priešiškumas labai toli pažengęs. Iki paskutinės fazės Pietų Osetijoje šios tautos žmonių kaimai buvo pramaišiui su gruzinų kaimais. Dabar šitie gruzinai palieka savo gimtines, todėl viskas darosi dar komplikuočiau. Manau, kad Pietų Osetijos statusas turi būti apibrėžtas tarptautiniu mastu. Aišku, reikės stengtis susigrąžinti pabėgėlius, nors tai ir sudėtinga. Palestiniečių, pakistaniečių pabėgėliai taip ir negrįžo... Vis dėlto pirmiausia reikia stengtis susikalbėti.

Pas mus perduodama vienokia informacija, Gruzijoje visiškai kitokia. Žmonės tarsi gyvena paralelinėse erdvėse. Esant tokiai padėčiai, tiltų nepastatysi.

J. Krotovas: Kaip atskirti meilę nuo agresijos? Daugelis pasirenka melą, patiki vyriausybės propaganda. Vyriausybė aukštai, jai geriau matyti... O kaip

Artuma / 2008 m. lapkritis patikrina krikščionis? Šūkiai lyg ir geri: užbėgta už akių genocidui, apginta ir t. t. Bet kai sužinai, kad kareivėlis šakutes pavogė, šaldytuvą išsivežė, šešis amerikietiškus „Hamerius“ nugvelbė...

Kai motina šeimoje rūpinasi dukterimi, viskas puiku, tačiau kai ji gatvėje purto vaiką ir rėkia: „Ožka tu, kur lendi!“, tai jau ne meilė, o agresija. Kodėl ji taip elgiasi? Iš dvasinio nebrandumo. Rusų kareiviai, vagiantys indus bei šaldytuvus, yra nebrandūs ir dauguma jų netikintys.

Argi tikintys bombarduotų šalį, traiškytų žmones tankais?

Olegai, jei tikintis žmogus pastebėjo turįs savyje diktatoriaus, pavergėjo impulsų, ką jam daryti?

O. Askalionokas: Pulti ant kelių prieš Dievą! Pamatęs savo ydas žmogus turi eiti pas Viešpatį ir atgailauti. Tai dvasinė problema.

Radijo klausytojas: Aš manau, kad dabar Rusijos ir Gruzijos konflikte svarbiausia, kas pirmas atsiprašys kitos pusės.

Tik po atgailos gali ateiti susitaikymas.

M. Roščinas: Tai labai gili mintis.

Viskas prasideda nuo atgailos. Prisimenu gruzino Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“. Visi – gruzinai, rusai, osetinai – turi pradėti nuo to, kad išlygintų visa, kas susikaupė per 20 metų.

J. Krotovas: Atgaila būna trejopa. Štai vienas žmogus sako: „Kaltas, per mažai lupau vaikus. Nusidėjau, atleisk man, Viešpatie.“ Kitas – „Viešpatie, atleisk, nusidėjau, prikūliau vaikus.“ O trečias – „Viešpatie, pasakyk, kuo nusidėjau, pamokyk mane.“ Nedaug tepažįstu gruzinų, bet pažįstu daugybę rusų ir daugelis jų pritaria karui, yra įsitikinę, kad buvo genocidas, kaltas Gruzijos prezidentas ir pan.

Tarptautinė visuomenė jau teisia mus, o Rusija stengiasi nusipurtyti kaltės...

Nuo rengėjos. Štai tokia, tegu ir ne pati plačiausia, Rusijos žmonių nuomonių panorama. Įvairiaspalvė ir įvairialypė. Ir kelianti nerimą...

Parengė Vanda IBIANSKA

Susitikimai

Apie meilę Dievui ir... kagėbistams Ses. Nijolę SADŪNAITĘ kalbina Jūratė KUODYTĖ Šią vienuolę kur kas lengviau rasti Seime, teismo salėje, mitinge, negu vienuolyne. Gal ir jūs nežinote, kad prieš gerą pusę šimtmečio ją pirmiausia patraukė ne sportas, šeimos kūrimas, Katalikų Bažnyčios kronika ir ne politika, o troškimas „gauti nors pusę Dvasios“, kurią rengėsi priimti vienuolinė sesė Bronytė. Atrodo, kad gavo su kaupu pati priėmusi įžadus, nes tik gausiomis malonėmis apdovanotas žmogus gali vadinti savo priešus „broliukais“ ir nesudegti keršto, apmaudo ir nusivylimo ugnyje belaukdamas teisingumo. Tačiau nepamanykite, kad seselė Marija Serafina (toks N. Sadūnaitės vienuolinis vardas) rūpinasi vien priešais. Prieš prasidedant mudviejų pokalbiui ir iškart jam pasibaigus, kai telefonas vėl buvo įjungtas, skambučiai netilo, nes seselė derino medaus išdalijimo geriems žmonėms klausimus, knygų platinimo reikalus ir svarbios informacijos pateikimą visuomenei apie nutylimą sovietmečio istoriją, pakeliui sau primindama, jog verdamos obuolienės reiks nunešti globojamai neįgaliai kaimynei, o „tie obuoliai, kuriuos atvežei, angelėli, neprapuls: padėsi nuvežti ir sultis išspausti – gerai, jei ne – išdalysim stokojantiems.“ Stebėdami Jūsų veiklą viešumoje galėtume pamanyti, jog tikrasis Nijolės Sadūnaitės pašaukimas yra anaiptol ne vienuolystė, bet veikiau politika. Vis kovojate už žmogaus teises, teisingumą Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvavote rinkimų į Seimą agitacijoje. Žiniasklaidoje esate vadinama visuomenės veikėja, o ar pati laikote save vienuole?

Na, penkiasdešimt dvejus metus esu su Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserimis, tad jau nori nenori reikia save laikyti vienuole. Nors augau religingoje šeimoje, kiekvieną sekmadienį eidavau į Mišias, nė negalvojau apie vienuolinį gyvenimą. Bet patyriau, kad pašaukimas tikrai yra Dievo dovana.

Pamenu Šv. Onos atlaidus Anykščiuose, kai vyskupas Julijonas Steponavičius teikė Sutvirtinimo sakramentą. Susirinko milžiniška įvairiausio amžiaus žmonių minia, ir viena draugė, Bronytė, paprašė manęs būti jos Sutvirtinimo mama. Ekscelencija paragino melsti Šventosios Dvasios malonių, tai aš ir paprašiau Bronytės, kad ji pusę savo malonės, gautos per Sutvirtinimą, perleistų man. Jinai sutiko, ir paskui mes abi labai greitai atsidūrėme vienuolyne. Ir ačiū Viešpačiui.

Noviciatas buvo Kaune, kaip ir Kūno kultūros institutas. Jaunių grupėje žaidžiau tenisą, tinklinį ir krepšinį, lengvosios atletikos atskyrių pasiekiau tiek,

kiek Sovietų Sąjungos vadovas Brežnevas buvo gavęs medalių. Taigi ir rekomendacijų baigdama mokyklą turėjau ne į vienuolyną, bet į sportą. Nors Anykščių seselės džiaugėsi, kad galėsiu suderinti studijas ir noviciato atlikimą, nenorėjau slapstytis eidama į bažnyčią, leistis į įvairius kompromisus, taigi studijas iškeičiau į laisvę atvirai išpažinti tikėjimą.

Tokio požiūrio išmokau iš tėvelio; jis niekada neveidmainiavo sakydamas: „Davė Dievas dantis, duos ir duonos.“ Tėvai ne tiek žodžiais, kiek savo pavyzdžiu mus auklėjo. Kuomet gyvenome Dotnuvoje, tėvelis kasdien, grįžęs septynis kilometrus pėsčiomis iš darbo, suklupdavo ant kelių ir kalbėdavo Jėzaus Širdies litaniją. Mūsų šeima buvo paaukota Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kambaryje kabojo ir Jėzaus Gailestingumo paveikslas.

Mamytė buvo labai apsiskaičiusi. Tėvai globojo vargšus, daug padėjo biedniokams: ir maistu, ir pinigais, ir ką nors remontuojant, o šie jam vieną naktį atbėgę pranešė, kad saugumiečiai rengiasi apsilankyti. Suspėjome tą pačią naktį išvykti į Telšius. Manau, kad iš tėvelio išmokau pastebėti vargstančius, juos atjausti ir pasirūpinti, o iš mamos – vertinti užrašyto žodžio reikšmę, švietimą.

Mūsų šeimą stiprino bendra malda vakarais, sekmadienio Mišios. Brolis studijuodamas taip pat eidavo į bažnyčią ir nepaisydamas savęs visad mane palaikė: ir kai platinau Kroniką, ir kai buvau išvežta į Sibirą. O aš kovojau dėl jo, kai negalėdami užverbuoti jį uždarė į psichiatrinę. Ne tik parašiau pareiškimą valdžiai, bet

23

24

Artuma / 2008 m. lapkritis

Susitikimai žinią, kaip piktnaudžiaujama psichiatrija, perdaviau ir į Kroniką, kuri reiškė viešumą. Matyt, išsigando ir brolį paleido, bet teismo jis vis tiek neišvengė.

Ir nekaltino Jūsų, nenusisuko? Juk buvote visų jo bėdų kaltininkė. Ar šeimoje užmegzti meilės ir pasitikėjimo vienas kitu ryšiai išsiskleidė? O gal jau nebedraugaujate? O ar antroji Jūsų šeima – vienuolija – susitaiko su nuolatiniais Jūsų išvykimais, telefono skambučiais? Ką sako vyresnioji? Kuo remiasi šios šeimos santykiai?

ir kiekvieną žmogų. Taip ir išmokau gyventi, o juos galbūt mokė kitų dalykų. Tikiu, kad vaikai vertybių sampratą įgyja stebėdami savo tėvų gyvenimą. Jei šeimoje viršų ima materialinės vertybės, būna lengviau palūžti, leistis į kompromisus su sąžine ir nugrimzti į blogio liūną. Man atrodo, kad su meile, nuoširdžiai atsigręžiant į žmogų, net jei jis kagėbistas, tas gerumas sugrįžta. Be to, manau, kad Dievulis kiekvienam skiria tiek, kiek žmogus pajėgia panešti. Pasaulyje vyksta daug karų, štai neseniai Rusija užpuolė Gruziją, žmonės užsidega priešiškumu. Ir aš girdėjau sakant, jog Rusija bloga tauta.

Bet paprasti žmonės nekalti dėl savo vadovų despotiškumo, tironijos. Jie yra aukos. Nėra blogų tautų, yra tik blogi vadovai! Reikia melstis už Rusiją. Kai buvau Sibire, eiliniai žmonės buvo man geri, padėjo, net milicininkai kartais pavėžėdavo, nors žinojo, kad esu „liaudies priešas“. Galbūt ir tautoms Dievas turi savo planą, paskiria nešti savo kryžių, kaip visi mes nešame.

Ar Jūsų gyvenime pasiteisino Meilės įstatymo laikymasis? Juk Jus nuteisę asmenys gal paprasčiausiai šaiposi iš Jūsų, gaudami nemenkas pensijas už savo „nuopelnus“... O Jūs ką laimėjote?

1979 m. vasarą Bogučianuose

Žinoma, draugaujame su broliu! Kartu švenčiame Velykas ir Kalėdas, mūsų santykiai šilti. Visad prisiminsiu, kaip jis man, išsiųstai į Mordoviją, rašydavo ilgus ir įdomius laiškus. Kai saugumiečiams užkliuvo, kad taip dažnai rašo, tyčia ėmė kasdien rašyti! O dėl seselių vienuolių neatsimenu jokių didesnių barnių, nesantaikos.

Gal mes buvome auklėtos tarpusavio pagarbos ir artimo meilės dvasia. O gal taip yra ir dėl būdo bruožų, nes aš ir lageryje sutariau su kitais. Pamenu, jei kuo nors prasikalsdavau ir mane siųsdavo pas provincijolę, būdavo ne tiek baisu, kiek įdomu: gausiu pabendrauti, patirsiu naujų įspūdžių! Tikėjau meile ir prie kito eidavau su meile. Vis dėlto manau, kad tokio gyvenimo pagrindus gavau savo tėvų namuose.

Daug kalbate apie meilę ir ją dalijate kiekvienam sutiktam žmogui. Tai suprantama, esate vienuolė.

Tačiau tikrai ne kiekvienam dvasininkui pavyksta įkūnyti krikščionišką meilės principą akis į akį susitikus su savo skriaudėjais. O Jūs kagėbistus vadinate broliukais ir net gailitės jų. Kaip Jums pavyksta mylėti savo priešus?

Bet juk jie iš tikrųjų yra broliai, nes esame vieno dangaus Tėvo vaikai, tik jie nuo jo nutolę! Po dešimties mėnesių tardymo kagėbistai manęs klausė, kodėl aš juos myliu, mat, suprato, kad neveidmainiauju. Atsakiau, kad kitaip nemoku. Mane tėvai mokė mylėti Dievą, Tėvynę

Pirmiausia laimėjau ramią sąžinę. Nejaučiu širdyje pykčio, tik džiaugsmą, jog neturiu priešų – regiu vien blogus jų darbus. Neseniai generolas majoras Eismuntas viešai gyrėsi, kad gauna apie du tūkstančius pensijos iš Lietuvos, ir nesakys, kiek dar iš Rusijos, didžiavosi, jog nė vienas kagėbistas neišdavė priesaikos Kremliui. Ar galite šių dienų Vokietijoje įsivaizduoti fašistą, besididžiuojantį ištikimybe Hitleriui? Kodėl kagėbistai neišdavė tos priesaikos? Nes Rusijos įstatymai tokiems numato mirties nuosprendį, nesvarbu, kokioje pasaulio šalyje jie būtų.

Ir todėl man jų gaila, nes jie gyvena nuolatinėje baimėje.

Abejoju, kad visi tie, kurie skundė, trėmė ir nuteisė šitiek nekaltų mūsų tautos žmonių, ramiai miega.

Laimėjote dvasios ramybę, bet turbūt ir pensiją gaunate neabejotinai didesnę už generolo Eismunto?

Pagaliau už patirtą moralinę ir fizinę žalą turbūt naudojatės kokia nemokama sanatorija?

O, sanatorija man buvo lageris! Tiesa, kartą teko pabūti Palangoje. Nepriklausomybės pradžioje, rudenį, kai paaštrėjo mano bronchitai ir plaučių bėdos, gulėjau Santariškių ligoninėje, ir mane konsultavęs gydytojas Remigijus Nargėla, dabartinis Prezidento daktaras, pasiūlė kelialapį į buvusią kagėbistų sanatoriją. Duok, Dieve, jam sveikatos. O tokios pensijos kaip Eismunto nenusipelniau, bet man užtenka tiek, kiek gaunu, galiu ir su kitais pasidalyti.

Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Meilę reikia kurti ir puoselėti Nijolė KUKURAITIENĖ Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos šeimų klubo „Darna“ vadovė Prieš 10 metų Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos vienuolė Benedikta pasakė, kad egzistuoja puiki šeimoms skirta prancūzų kunigo Denis Sonet programa. Dar ir dabar mums neįprasta, kad burtųsi sutuoktinių poros, siekiančios mokytis kurti meilę šeimoje, o prieš 10 metų tai buvo negirdėta. Atrodo, mums pavyko.

Šeimų bendravimo svarba Labai svarbu, kad poros turėtų erdvę ir vietą, kur galėtų pasidalyti džiaugsmais bei rūpesčiais, drauge melstis, stovyklauti. Ispanijoje sutiktos krikščioniškos šeimos it susitarusios tvirtino, kad jeigu jos nesirinktų kas savaitę ir nepalaikytų vienos kitų, nesimelstų kartu, greičiausiai būtų seniai išsiskyrusios, nes aplinka smarkiai veikia ir itin sunku atsilaikyti prieš skubėjimą, vartojimo psichozę, darbą iki išsekimo.

Negilinant savo tikėjimo, nesigilinant į tai, kas vyksta tarp mūsų, kurį laiką galima plaukti paviršiumi, bet ilgainiui viskas pradeda griūti. Kad Gyvenimo ir Meilės meno reikia mokytis, patvirtino ir rugsėjį pas mus viešėjęs apaštališkajam Schoenstatt judėjimui atstovaujantis kunigas Elmaras Busse iš Vokietijos. Čia įkurta vadinamoji Šeimų akademija, kuri skiriasi nuo universitetinių studijų ir grindžiama kitais metodais, yra labai populiari; jai vadovauja ir organizaciniais reikalais rūpinasi pačios šeimos.

Mūsiškis klubas „Darna“ Padedami studentės Linos Staišiūnaitės, iš prancūzų kalbos išsivertėme programą. Ses. Benedikta palydėjo mus keliuose užsiėmimuose, vėliau vedė rekolekcijas šeimoms. Į pirmą susitikimą atėjo 11 porų.

Vienas vyras ištarė gana įprastą frazę: „Su žmona gyvename 7 metus, mylim vienas kitą, turime 2 vaikus, , bet nustojom kalbėtis, namuose tvyro tyla. Jaučiu, kad jei nieko nedarysime, išsiskirsime. Aš

to nenoriu.“ Kitos poros išsakė lūkestį geriau pažinti save ir sutuoktinį, pasidomėti, kaip kiti sprendžia kokias nors bėdas. Priėmėme Geros valios susitarimą, kuriuo įsipareigojome stengtis neteisti, nevertinti, neįžeidinėti vieniems kitų, taip pat laikyti paslaptyje visa, kas vyksta grupėje, dalyvauti kiekviename susitikime, bet pasilikome teisę likti savimi, rodyti ir neigiamus jausmus.

Renkamės sykį per mėnesį ir diskutuojame vis kita tema, paskui priimame mėnesio taisyklę arba užduotį šeimai, pvz.: „Stenkimės neužgauti“, „Turėkime paprastumo atsiverti“, „Išmokime tylėti, kad kitas galėtų kalbėti“, „Perklauskime.

Neinterpretuokime“, „Neskubėkime spręsti, kad kitas mus teisia“ ir kt. Visais svarstomais klausimais D. Sonet programa pateikia biblinį komentarą, ištraukų iš Šventojo Rašto.

Pradėjome rengti susibūrimus šeimose, drauge jodinėjome, plaukėme baidarėmis, šaudėme iš lankų, slidinėjome, keliavome po svečias šalis, dalyvavome talkose (padėjome parapijos Šeimos pagalbos centrui įsirengti patalpas), vykome į piligrimines keliones ir pas kitų parapijų bendruomenes. Kasmet rengėme temines šeimų rekolekcijas ir stovyklas Pakutuvėnuose. Labai ačiū per visus šiuos metus mus lydėjusiems kunigams Medardui, Virginijui, Ričardui, Gintarui, Lionginui, Aldonui, Žydrūnui, Artūrui, broliams pranciškonams Nerijui ir Gediminui, sesutei Benediktai.

Dabar „Darnoje“ (turinčioje savo emblemą ir himną) yra 32 šeimos

ir 4 moterys, nuolat lankančios užsiėmimus; šeimose auga 83 vaikai. Per 10 metų įvyko 89 teminiai susitikimai pagal D. Sonet programą ir 15 susitikimų pagal šv. I. Lojolos Dvasines pratybas,12 rekolekcijų šeimoms, 10 vasaros stovyklų, 2 šeimų vakaronės; daug neformalių susitikimų, žygių, talkų, krikštynų ir Santuokos sakramento atnaujinimų. Vienu metu antroje klubo grupėje lankėsi 8 žindančios kūdikius moterys (buvo nelengva, bet jos nesijautė izoliuotos).

Nežinia, kada ir kur sėkla įbirs...

Pirmąkart pas pranciškonus į Pakutuvėnus veždamasi „Darnos“ antrojo kurso šeimas spėjau, kad pora verslininkų pabėgs jau antrą stovyklos dieną. Jų šeimos buvo beveik nepraktikuojantys katalikai. Bet vyrai atidžiai klausėsi Dievo žodžio, sklindančio iš br. Gedimino lūpų, dalyvavo visuose užsiėmimuose, vidinio išgydymo pamaldose, o gerokai vėliau vienas pasakė: „Net jei galėčiau metuose atostogauti tik savaitę, rinkčiausi Pakutą!“ Kitą porą į klubą pakviečiau irgi manydama, kad ilgai, ko gero, netvers, nes ji pati save pavadino netikinčia ir tarpusavyje labai nesutariančia, o atsitiko taip, kad jiedu ateidavo į kiekvieną susitikimą, nors pradžioje jautėsi šiek tiek, anot jų, iš medžio iškritę. Jie vis labiau įsitraukdavo į užsiėmimus ir iki šiol visur dalyvauja.

Kai surinkome trečiąjį kursą, viena pora atrodė itin išsigandusi; matėsi, kad jiedu stovi ant skyrybų slenksčio. Jau antrame susitikime vyras pasakė: „Nežinau, kas čia atsitiko, bet po 12 metų pakviečiau savo žmoną pasivaikščioti ir ji sutiko!“

25

26

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Nemaniau, kad rimti verslininkai, vilkėdami „Darnos“ marškinėliais, galėtų išeiti į gatves ginti sveikos šeimos teisių.

Ir ne tik išėjo, bet ir plakatų pasidarė!

Turiu galvoje visos šalies mastu surengtą akciją „Šeima – gyvybės lopšys“ 2007ųjų gegužę Vilniuje. Dalyvavome ir pikete prie Seimo, kai buvo svarstoma Valstybinė šeimos politikos koncepcija.

Klubo šeimos buvo geriausios pagalbininkės Pal. J. Matulaičio parapijoje santuokos temomis pradėjus rengti konferencijas, į kurias iki šiol atvyksta dalyviai iš ir kitų šalies miestų. Įgijusios patirties poros panoro ją perduoti kitiems. Viena pirmosios grupės pora panašius užsiėmimus pradėjo vesti Šv. Jonų bažnyčioje, 3 antrosios grupės žmonės vadovauja šeimų klubo grupėms mūsų parapijoje. Šios programos sėkmę turbūt pirmiausia lemia porų įsipareigojimas lankytis klube kartą per mėnesį ir didžiulis troškimas gyventi darniau. Poros laikosi klubo taisyklių, todėl dalyviai jaučiasi saugūs ir gali atvirai bendrauti. Santykių kūrimas – ilgas procesas, asmenybė kuriama, tobulinama ne vienus metus, o ši programa yra tęstinė, trunka 3,5–4 metus, tad per tiek laiko žmonės pradeda branginti vienas kitą. Sunkiausiomis akimirkomis pora gali tikėtis tikros kitų šeimų pagalbos. Geriausias grupės vadovas tas, kurio grupė beveik nejaučia, tad palaikau visas iniciatyvas. Štai keturių šeimų maldos grupė ir trys šv. I. Lojolos Dvasinių pratybų bei maldos grupelės atsirado tada, kai poros, baigusios D. Sonet programą, panoro ir toliau susitikinėti.

Dalyvių liudijimai Teresė: Šis klubas – tarsi oazė dykumoje, kur galim pasisemti išminties ir gėrio. Šeimoje pradėjom kalbėtis atviriau. Kartu pragyvenę 25 metus, tik dabar supratome, kad daug dalykų buvo galima spręsti paprasčiau ir lengviau, jei būtume išgirdę tai bent prieš 15 metų. Gera būti būryje žmonių, kuriems šeima yra vertybė.

Zigmas: Mus suvienija klubo taisyklė: „Priimk kitą, koks jis yra.“ Jūratė: Daugelis manęs klausia: „Ko

tu ten vaikštai, negi nemoki su savo vyru ir vaikais bendrauti?“ Atsakau, kad noriu išmokti dar geriau juos pažinti, nespręsti už juos, suprasti kitų norus, kai jie skiriasi nuo maniškių. Ir išmokti sugyventi poroje.

Bonifacas: Atėjau žmonos prašomas ir skeptiškai nusiteikęs. Bet jau po pirmo susitikimo pamačiau, kad visa tai labai rimta ir galbūt netgi tai, ko man labiausiai trūko. Nustebino šilti santykiai, atviras bendravimas, kurio nevaržo prekiniai bei piniginiai ryšiai. Tokioje atmosferoje tiesiog savaime nukrinta visos kaukės, gali pamatyti save iš šalies, įsigilinti į savo ir savo šeimos problemas, nes atitrūksti nuo kasdienės rutinos. Nuostabi patirtis, kurios anksčiau neturėjau! Dabar jau laukiu klubo susitikimų. Iš šeimų, kuriose yra normalūs tarpusavio santykiai, galėtume kurti sveiką visuomenę, o turėdami sergančias, įskilusias ir trūkinėjančias šeimas būsime patys neįgalūs ir gyvensime negaluojančioje visuomenėje.

Gražina: Atėjau todėl, kad buvo daug problemų šeimoje, ypač su 3 paaugliais vaikais.

Vyras į tai stengėsi nesigilinti. Be to, norėjosi su kažkuo artimiau pabendrauti. Kitų pasisakymai, jų patirtis davė atsakymus į mane kamavusius klausimus. Kartais pamatydavau, kad yra ir kitokių daugybę kartų apmąstytos situacijos sprendimų. Vyrui, kuris namuose buvo tylenis, irgi tapo lengva atsiverti. Pasidarėme artimesni vienas kitam, pagerėjo santykiai su vaikais.

Rima: Mūsų šeimą buvo apėmusi krizė. Keliskart apsilankę klube tarsi iš naujo pamatėme vienas kitą. Iš prigimties būdama uždara, čia galiu ramiai kalbėti apie savo baimes, pyktį, nerimą.

Pamačiau, kad ir kitų šeimų problemos panašios, ir aš galiu dalytis savo patirtimi.

Tebedraugaujame su kitomis šeimomis.

Darius: Klubas – tai šeimos gyvenimo studijos, paremtos krikščioniškos

Artuma / 2008 m. lapkritis gyvensenos filosofija. Tai gera, tvirta atsvara kasdieniam melui ir neteisybei, verčianti mus tobulėti, o tai turi duoti vaisių ne tik mūsų vaikams, bet ir šaliai.

Reikėtų šias studijas plėsti.

Jurga: Kai atėjau į klubą, santuokoje buvome pragyvenę tik 2 metus. „Darna“ padėjo mums pereiti krizes. Stipriausias įspūdis – susiklausymas ir didelio artumo išgyvenimas. Bendra malda, rekolekcijos padėjo man priartėti prie Dievo.

Ineta: Grįžę iš susitikimų, su vyru dar ilgai kalbėdavomės, kartais iki keturių ryto, nes būdavo tokių temų, jog net į galvą nebūtų atėję, kad reikia apie tai kalbėtis.

Andrius: Žmonos nuopelnas, kad esu čia. Klube gali ir turi skirti dėmesio savo jausmams, tam, kas dabar vyksta tavo artimiausioje aplinkoje, taip pat

apmąstyti ir atrasti, ko norime ateityje iš savo santykių. Labai daug davė šeimų rekolekcijos.

Vėjūnė: Man didelis atradimas – tikėjimas. Giliausi įspūdžiai iš Pakutuvėnų stovyklos. Pradžioje galvojau: „Gal čia kažkokia sekta?!“, bet vėliau pati įsitraukiau į šlovinimą, nes Dievas gydė mane kaip moterį. Pasijutau mylima.

Valius: Nesuradau nė vieno panašaus į save. Bet kaip gera čia būti pačiu savimi!

Irena: Po skyrybų su vyru susisukau į save, paskendau skausme. Ir tik tada, kai klube atsiverdavo širdys, vėl išdrįsau patikėti žmonėmis. Ypač dėkoju vyrams už jų atvirumą. Ačiū visiems už draugystę ir meilę. Išgyvenau labai stiprų bendruomenės jausmą.

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Baimė tęsiasi Giovannino GUARESCHI Pasirodžius parapijos laikraštukui, Don Kamilis pasijuto likęs vienui vienas.

– Jaučiuosi kaip dykumoje, – pasiskundė Kristui. – Nors šalia savęs matau šimtus žmonių, tačiau tai nieko nereiškia, nes jie nuo manęs laikosi atokiai.

Tarp jų ir manęs tarsi yra pusės metro stiklas. Girdžiu jų balsą, lyg ataidintį iš kito pasaulio.

– Tai baimės padarinys, – atsakė Kristus. – Jie tavęs bijo.

– Manęs?

– Taip, tavęs, Don Kamili! Jie tavęs neapkenčia! Jie gyveno šiltai ir ramiai susisuktose gūžtose. Jie žinojo tiesą, bet niekas nevertė jos pažinti, nes niekas jiems viešai apie ją nekalbėjo. Tu elgeisi ir kalbėjai taip, kad jie buvo priversti pažinti tiesą. Todėl jie tavęs neapkenčia ir bijo. Tu matai savo brolius, kurie kaip avelės vykdo tirono įsakymus, ir jiems šauki: „Pabuskite iš apsnūdimo, iš apsiblausimo; sekite laisvaisiais žmonėmis ir derinkite savo gyvenimą su laisvųjų gyvenimu!“ Jie tau nebus dėkingi ir, jei galės, užmuš tave, nes privertei juos atkreipti dėmesį į tai, ką jie žino, bet dėl ramybės nuduoda nežiną. Jie turi ausis, bet nenori girdėti. Jie yra apgailėtini žmonės, bet nenori, kad kas nors juos tokiais palaikytų. Tu iškėlei aikštėn didelį neteisingumą ir parodei jiems šią kryžkelę: tylėdamas – priimi įsibrovėlį, kalbėdamas – jį demaskuoji. Patogiau buvo nekalbėti ir apsimesti nieko nežinančiais. Ar visa tai tave stebina?

Don Kamilis ištiesė rankas.

– Ne, – atsakė. – Stebėčiausi, jei nežinočiau, kad už teisybės pasakymą Tu buvai nukryžiuotas. Man tik skaudu tai pergyventi.

Atvyko vyskupo pasiuntinys.

– Don Kamili, – aiškino jis, – vys-

kupas skaitė tamstos laikraštuką ir sužinojo, kokį pasipriešinimą visoje parapijoje sukėlė jame įdėti straipsniai.

Pirmasis numeris jam patiko, bet nenorėtų antrajame numeryje skaityti apie tamstos mirtį. Tamsta šiuo įspėjimu mokėsi pasinaudoti.

– Tai nepriklauso nuo redakcijos, – atsakė Don Kamilis. – Todėl šį prašymą tektų nukreipti ne į mane, o į Dievą.

– Taip jis ir daro, – pridūrė pasiuntinys. – Ir tai jam yra labai svarbu.

Policijos viršininkas buvo vienas iš tų, kurie žino, kaip gyventi pasaulyje. Atsitiktinai jis susitiko su Don Kamiliu.

– Perskaičiau tamstos laikraštuką, – tarė. – Tešliaus kieme atrastos sunkvežimio padangų žemės yra labai įdomus dalykas.

– Ar nebuvote to pastebėję?

– Ne, – atšovė policijos viršininkas, – nepastebėjau, nes kai tik jas pamačiau, tuoj liepiau apibarstyti kreidos milteliais ir tokiu būdu patikrinęs įvairių miestelio mašinų padangų nuospaudas radau, kad anos žymės buvo viršaičio sunkvežimio „Dodge“. Be to, atsitiktinai pastebėjau, kad Tešlius buvo šovęs į kairįjį smilkinį, o revolveris rastas jo dešinėje. Išsijojęs ugniavietės pelenus, aptikau Tešliaus revolverio kulką, tačiau Tešlius buvo peršautas nuo lango pusės.

Don Kamilis piktai į jį dėbtelėjo.

– O kodėl tamsta nieko nesakei?

– Aš viską pasakiau tam, kuriam turėjau pasakyti, kunige! Tačiau man atsakė, kad jei panašiomis aplinkybėmis suimčiau viršaitį, tas įvykis įgytų politinę prasmę. O kai panašūs nutikimai įveliami į politiką, jie tuoj sudrumsčiami. Reikėjo laukti progos, ir tokią progą tamsta man suteikei. Nenoriu suversti

atsakomybės kitiems: noriu tik išvengti pavojaus sudrumsti reikalus, nes yra norinčių iš to išvirti politinę košę.

Don Kamilis atsakė, kad policijos viršininkas gerai pasielgęs.

– Aš, Don Kamili, negaliu skirti poros policininkų tamstai saugoti.

– Tai būtų bjaurus dalykas!

– Jei tik nuo manęs priklausytų, atsiųsčiau tamstai visą pulką, – pridėjo policijos viršininkas.

– Nereikia, viršininke: mano gyvybę saugo Amžinasis Tėvas.

– Esu tikras, kad tamsta būsi atsargesnis už Tešlių, – baigė policijos viršininkas.

Apklausas tęsė kitą dieną. Buvo smulkiai iškamantinėti įvairūs žemės savininkai ir nuomininkai. Kadangi tarp jų buvo ir Viščius, kuris įtūžęs priešinosi, tai jam policijos viršininkas ramiai pasakė: – Ponuli! Atsimenant, kad Tešlius buvo nepolitinis, kad niekas jam nieko nepavogė, ir turint galvoje, jog naujai gautos žinios tvirtina, kad tai ne savižudybė, bet žmogžudystė, atpuola įtarimas, jog tai padaryta politiniais ar vagystės sumetimais. Todėl esame priversti įtarti tuos, kurie su Tešliumi turėjo kokių nors reikalų ar draugiškų santykių ir kurie galėjo jam keršyti ar jo neapkęsti.

Apklausos truko keletą dienų ir apklaustieji buvo labai pasipiktinę.

Staigius vos neplyšo iš pykčio, bet tylėjo.

– Peponi, – pagaliau ištarė, – tas pakvaišėlis žaidžia su mumis kaip su vaikais. Pamatysi: visi jau bus apklausti – net pribuvėja, už poros savaičių jis ateis pas tave ir šypsodamasis paklaus, ar neprieštarausi, jei jis apklaustų ir mūsiškius. Tu jam negalėsi neigiamai

27

28

Artuma / 2008 m. lapkritis

Atokvėpio valandai atsakyti, o jis paklaus jį, ir viskas iškils aikštėn.

– Nekrėsk juokų! – šūktelėjo Peponis. – Nors jis man ir liežuvį pjautų...

– Jis neklausinės nei tavęs, nei manęs, nei kitų, apie kuriuos mes galvojame. Apklaus tokį, kuris viską iškosės. Jis apklaus kaip tik tą, kuris šovė.

Peponis dirbtinai nusišypsojo.

– Nekalbėk nesąmonių! Juk nė mes patys nežinome, kas šovė!

Taip ir buvo. Niekas nematė, kuris iš 25 vyrų būrio paleido šūvį. Kai Tešlius buvo nušautas, visi sulipo į sunkvežimį netardami nė žodžio. Prie miestelio išsiskirstė ir daugiau niekas apie tą įvykį nekalbėjo.

Peponis dėbtelėjo Staigiui į akis.

– Kas šovė? – paklausė.

– Ar aš žinau? Gal ir tu.

– Aš?! – suriūkė Peponis. – Ar aš galėjau šauti, kai nė ginklo neturėjau?!

– Tu vienas įėjai į Tešliaus namus.

Niekas nematė, ką tu ten veikei.

– Bet juk šovė pro langą. Kas nors turi žinoti, kas buvo lauke prie lango!

– Naktį visos katės pilkos: jei kas ir matė, nieko nematė. Tik vienas matė veidą to, kuris šovė: vaikas. Antraip jo namiškiai nebūtų sakę, kad vaikas gulėjo lovoje. O jei žino vaikas, žino ir Don Kamilis, kuris, jei nebūtų buvęs tikras, nebūtų daręs ir sakęs to, ką padarė ir pasakė.

– Kad žemėn prasmegtų tas, kuris jį čia atsiuntė! – niršo Peponis.

Tuo laiku byla artėjo prie pabaigos. Policijos viršininkas kas vakarą tvarkingai siuntė viršaičiui pranešimą apie kvotą.

– Aiškiau negaliu pasakyti, pone viršaiti, – vieną vakarą tarė, – radome pėdsakus: atrodo, būta moters.

Peponis atsiliepė: – Kur jau ten!

Bet jei būtų galėjęs, būtų jį suplėšęs.

Vėlų vakarą Don Kamilis triūsė tuščioje bažnyčioje. Ant didžiojo altoriaus pirmojo laiptelio pasidėjo kopėčias. Vienoje Nukryžiuotojo rankoje prie gyslų buvo atsivėręs plyšys.

Don Kamilis jį užtaisė ir buvo betepąs raudonais aliejiniais dažais užtaisytą

vietą. Kai Don Kamilis atsiduso, Kristus jį prakalbino: – Kas tave slegia, Don Kamili? Jau kelintą dieną iš eilės matau tave pavargusį. Ar sergi? O gal sloguoji?

– Ne, Viešpatie, – nepakeldamas galvos atsakė Don Kamilis. – Bijau.

– Tu bijai? O ko?

– Nė pats nežinau. Jei žinočiau, ko bijau, jau nebebūtų baimės, – atsakė Don Kamilis. – Kažkas vyksta ne taip, kaip reikia; kažkas kabo ore, kažkas tokio, nuo ko negaliu apsiginti.

Dvidešimties apsiginklavusių ir mane puolančių vyrų nebijau: jie mane tik erzina, nes esu vienas ir beginklis. Jei aš įkrentu į jūrą ir nemoku plaukti, imu galvoti: netrukus prigersiu kaip viščiukas. Tada man gaila, bet nebijau.

Kai pavojus žinomas, neturime baimės.

Baimė kyla tada, kai nežinome pavojaus. Šiuo atveju yra taip, tarsi užrištomis akimis eini nepažįstamu keliu. Tai bjaurus dalykas.

– Ar jau nebepasitiki savuoju Dievu, Don Kamili?

– Da mihi animas, caetera tolle. Siela yra Dievo, bet kūnas – žemės. Tikėjimą turiu didelį, bet ši mano baimė yra kūniška. Galiu turėti ir didžiausią tikėjimą, bet jei tris dienas nieko negersiu, jausiu troškulį. Tikėjimas reikalauja ramia širdimi kęsti tą troškulį kaip Dievo mums atsiųstą bandymą. Viešpatie, dėl Tavo meilės esu pasiryžęs iškęsti tūkstančius bandymų, bet baimę vis tiek jaučiu.

Kristus nusijuokė.

– Gal mane už tai atstumi?

– Ne, Don Kamili, jei nejaustum baimės, ko būtų verta tavo drąsa?

Upės pakraščių kaimuose tyla sukelia baimę, nes tyloje jaučiama grėsmė.

Don Kamilis atsargiai dažė medinę Nukryžiuotojo ranką, ir vienu metu, pažvelgus į Kristaus delną, pervertą vinimi, jam pasirodė, tarsi toji ranka būtų gyva. Tą patį akimirksnį stiprus trenksmas pripildė bažnyčios vidų.

Kažkas per šoninės koplytėlės langą paleido šūvį.

Sulojo vienas šuo, paskiau kitas.

Tolumoje pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas. Greitai vėl sugrįžo ramybė.

Išsigandęs Don Kamilis pažvelgė į Kristų.

– Viešpatie, – tarė, – aš pajutau Tavo ranką ant savo galvos.

– Tu kliedi, Don Kamili.

Nuleidęs akis Don Kamilis žvilgterėjo į vinimi pervertą ranką. Dabar jį nukrėtė šaltis, iš rankų iškrito teptukas ir kibirėlis su dažais.

Kristaus ranka virš delno buvo perverta kulkos.

– Viešpatie, – tarė giliai atsidusęs, – Tu pastūmei mano galvą ir Tavo ranką pervėrė kulka, kuri buvo man skirta!

– Don Kamili! Kulka neliko kryžiaus medyje! – sušuko Kristus. – Štai kur ji įstrigo!

Aukštai, dešinėje pusėje, virš langelio, kabojo maži rėmeliai su sidabrine širdimi, įdėta po stiklu. Kulka, išmušusi stiklą, įsmigo į patį širdies vidurį.

Atsinešęs iš zakristijos ilgesnes kopėčias, Don Kamilis virvele išmatavo atstumą nuo peršautos širdies iki lango, pro kurį buvo šauta. Matavimas parodė, kad kulka kliudė 30 centimetrų aukščiau Nukryžiuotojo rankos delno vinies.

– Čia buvo mano galva, – tarė Don Kamilis. – Kulka pervėrė Tavo ranką, nes Tu pastūmei mano galvą atgal! Tai akivaizdus įrodymas!

– Don Kamili, nusiramink!

Bet Don Kamilis nenurimo, ir jei jam nebūtų pakilusi temperatūra, būtų kažin ką padaręs. Dievas, jį pažindamas, atsiuntė jam tokį didelį karštį, kad Don Kamilis gulėjo lovoje kaip šlapias skuduras.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Atokvėpio valandai

Vėl renkame Metų knygą Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Galima tik pasidžiaugti, kad rudens atėjimą daug kas sieja ne vien su dangumi, liūdnesniu ir niūresniu už vasarišką, ar didėjančiomis išlaidomis už šildymą. Ruduo – ir savotiškas kultūros, dvasios atsigavimo metas, kai po vasaros atostogų vėl įdomesnės (įvairesnės) pasidaro teatrų afišos, koncertų reklamos, net televizijos programos.

Gerokai įdomesnės ir rudeninės knygynų vitrinos. O neseniai paskelbtas „Metų knygos“ rinkimų sąrašas skatina pasidomėti, kokie nuo pernykščio rugsėjo pasirodę lietuvių autorių kūriniai siūlomi skaitytojams kaip labiausiai verti dėmesio. Žvilgtelkime į suaugusiems skirtą jų penketuką (yra knygų ir vaikams bei paaugliams; sąrašai ir daugiau žinių pateikiami tinklalapyje www.skaitymometai.lt – kad nepamirštume, jog 2008-ieji vis dar tebėra Skaitymo metai).

Du iš penkių leidinių – eseistika: Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“ ir Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėjas“. Skirtingi ir autoriai, ir kūriniai. Pirmajame rasime ir jau pažįstamų įvairialypių tikrovės aprašymų (anksčiau sugulusių į 2005-ųjų Metų knygos rinkimams nominuotąsias spinduliuojančias „Gero gyvenimo kronikas“). Skaitytojas toli gražu neiškart susivoks, kad žaviai K. Navako aprašoma tikrovė, kur „mudu su X penktadienį nebeatsimenu ką“, yra tie patys daugeliui žinomi, neretai nuobodoki literatūriniai ar kultūriniai renginiai: rašytojo papasakoti, jie virsta tikrais dalykais, vertais ir dėmesio, ir laiko, ir visų vaizduotės galių.

Tačiau vien iš tokių pasakojimų, kad ir kokie jie būtų puikūs, sudėtas rinkinys neįstengtų paveikti taip, kaip veikia „Du lagaminai sniego“.

Mat čia dar yra tokių esė ar ne esė, beveik novelių, kurios, atsiprašau už banalų žodį, persmelkia iki pačios gelmės, iki kiekviename suaugusiajame tebegyvos vaikystės („Nuskriausti vaiką“) ar paprastumo, orumo ilgesio („Vinis“), žodžiu, iki – dėmesio, vėl banalūs žodžiai! – pačios žmogiškumo esmės, ir persmelkia skaudžiai, bet liūdnai ir saldžiai. Iš tiesų tarsi neštumeisi per gyvenimą du lagaminus sniego, netvariausią daiktą tvirtame kaustytame apvalkale, iš paskutiniųjų

stengdamasis jo neištirpdyti ar bent jau nepamiršti to baltumo.

Regimantas Tamošaitis vadina save žmogumi, norinčiu suvokti pasaulį abiem būdais – racionaliai ir emociškai. Todėl jo rašomose esė racionalus intelektualumas pinasi su humoru – sunkiausiai numanomu bei sunkiausiai pasiekiamu emocinio vertinimo aspektu. Jo esė irgi knieti vadinti novelėmis – pvz., „Krosnies kūrenimą“, kur ne tik smulkiai aprašoma, ką reiškia kūrenti krosnį kaimo žmogui ir ką – miesto („kaimo ugnis žmones jungia, o miesto – skiria“), kodėl mieste gyvenančiam žmogui dažniau reikia visokių „vitaminų“, apie kuriuos autorius užsimena knygos pavadinime, ir apskritai ką dažnam iš mūsų reiškia toji išoriškai šviečianti, blizgi miesto „kultūra“, dažniausiai susilaukianti (gana piktos) autoriaus ironijos.

Danutės Kalinauskaitės novelės iš pirmo žvilgsnio nekaltu, Mikę Pūkuotuką primenančiu pavadinimu „Niekada nežinai“ jungia savyje stebėtinai skalsią mūsų laikų žmogaus patirtį. Tai ir likę tušti kaime, niekam nebereikalingi, yrantys tėvų namai, ir drąsus – todėl, kad atviras, nesentimentalus, – buvimo prie mirštančiųjų išgyvenimas, ir kelionė į egzotiškus kraštus, tapusi ne tik galimybe „padėti paukščiuką“ ar parsivežti nuotraukų, bet išsiliejusi grynu, jusliniu svečios šalies, kitų kvapų, kitų

formų įvaldymu. D. Kalinauskaitės kūryboje svarbus ne siužetas – jis, beje, kartais ima ir nuklysta į fantazijos erdves mums visai to nepastebėjus, o smulkus, nuodugnus pasakojimas, konkrečios detalės, verčiančios šūktelėti: „Ir aš, ir man taip buvo/yra!“ Perskaičius, kaip vabalas, niekieno nepastebėtas, „nešė mikroskopinį savo kudašių“, net negražu pasidaro, kad iki šiol apie vabalus (išvis) negalvojau.

Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“ nebus lengva skaityti vien dėl to, kad tai romanas, kuriame veiksmo nėra, arba, gražiau pasakius, kurio veiksmas rutuliojasi vidinėje plotmėje. Visas herojaus pasaulis, visa „tėvynė“ sutelpa kambaryje, iš kurio veikėjas nepajuda; tačiau nei jam, nei skaitytojui (sutikusiam priimti tokias autoriaus siūlomas žaidimo taisykles) to nė nebereikia.

Verta pasiduoti šio teksto pažadams.

Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“ primena mums seniai pamėgtą literatūros meistrą; jo pasakojimas „apie žmones“ yra tikslus ir pagaulus, jaudinamas ir išmintingas. Žmogus ir jo istorija yra giliausias literatūros įdomumo ir prasmės šaltinis, – sakyte sako, o gal primena mums rašytojas šiais laikais primirštą tiesą.

Andrius Jakučiūnas. „Tėvynė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008 Kęstutis Navakas. „Du lagaminai sniego“.

Tyto alba, 2008 Danutė Kalinauskaitė. „Niekada nežinai“.

Baltos lankos, 2008 Regimantas Tamošaitis. „Vitaminų pardavėjas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008 Grigorijus Kanovičius. „Šėtono apžavai“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008

29

30

Artuma / 2008 m. lapkritis

Akiračiai

Architektas Vaclovas Michnevičius Vanda IBIANSKA

Vaclovas Michnevičius su žmona Karolina ir vaikais Irena bei Kazimieru.

Kodėl rašau apie šį architektą? Nes jis nepelnytai primirštamas, nutylimi jo darbai. Tiesa, tai vyksta ne iš piktos valios, greičiau dėl to, kad nesame linkę domėtis iškiliais savo krašto žmonėmis. O juk jie kūrė mūsų Tėvynės kultūrą, paveldą. Konkrečiai šis žmogus netgi formavo kraštovaizdį. Taip jau nutiko, kad per audras ir negandas išliko labai nedaug dvarų, tačiau grakštūs bažnyčių bokštai puošia kiekvieną senesnį miestelį ir džiugina mūsų akis. Architektas Vaclovas Michnevičius įdomus ir tuo, kad bažnyčių suprojektavo daugiau nei kas kitas. Visuomeninės paskirties jo projektų taip pat yra nemažai, tačiau jie kur kas blankesni už sakralinius pastatus. Jo sukurtų bažnyčių daug Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir net Baltarusijoje. Iki sovietinės okupacijos jis suprojektavo tiek bažnyčių, kad tikslaus jų skaičiaus niekas net nežino.

Tad argi neverta nulenkti galvos prieš jo atminimą?

Ilgas gyvenimo kelias Jonavos rajone, šalia patrauklaus Žeimių miestelio, kadaise būta nedidelio Strebeikių dvariuko ir kaimo.

Tai seną istoriją turinti vietovė, minima dar 1567 m.

Ją savo gimtine ir vadino architektas, nors, naujausiais duomenimis, jis gimė 1866-aisiais Vaitkuškio (dabar Pašilė) dvare. Strebeikius valdę Lietuvos lenkai Michnevičiai nebuvo stambūs dvarininkai, tačiau ir ne patys menkiausi. Didžiavosi savo bajoryste, ir atrodo, jog buvo gana šviesūs, demokratiški žmonės. Sūnui savo geidžiamos profesijos įgyti nedraudė, tad jis išvyko studijuoti į Peterburgą ir ten sėkmingai baigė Civilinių inžinierių institutą. Šiame mieste jis ir vedė. Į žmonas paėmė išsilavinusią Bavarijos vokietę Karoliną Feige, tuo didžiai papiktindamas savo motiną („Ar maža nuotakų Lietuvoje?!“).

1893 m. Vaclovas Michnevičius su žmona parvyko į Lietuvą ir pradėjo dirbti Vilniuje. Pirmieji jo darbai buvo inžineriniai objektai, taip pat privatūs gyvenamieji namai, vilos, koplyčios Vilniaus ir Kauno gubernijose.

Paskui devynerius metus darbavosi kelių statyboje. Filologė žmona mokytojavo, dėstė tris užsienio kalbas.

XX a. pradžioje V. Michnevičius daug nuveikė Druskininkuose: čia pastatomos jo projektuotos mineralinio vandens gydyklos, vasarnamiai, viešbutis,

kurhauzas. 1904-aisiais jis tampa Vilniaus miesto architektu ir visas jėgas skiria Lietuvos sostinei. Daug projektuoja, stato. Vilniuje ir dabar tebestovi jo projektuotų individualių gyvenamųjų namų bei kitų pastatų.

1912 m. V. Michnevičius su kolega įkuria projektavimo ir statybos biurą „Architektas“, solidžią ir labai patikimą įstaigą. Suprojektuoja dešimt moderno stiliaus daugiabučių gyvenamųjų namų.

1915 m. V. Michnevičius pašaukiamas į carinę kariuomenę kaip atsargos karininkas inžinierius. Dėl malonaus elgesio, labai gero ir švelnaus būdo jam pavyko išvengti kariavimo ir represijų.

1919-aisiais architektas pradeda dirbti Kauno kelių ir plentų valdyboje. 1925-aisiais išleidžia kelininkams skirtą knygą „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“. Apsigyvena Kaune, o savaitgaliais ir per šventes važiuoja į Strebeikių dvarą pas šeimą. Žinia, dvarui reikia šeimininko, bet iš Michnevičiaus ūkininkas visai niekam tikęs. Į šį darbą jis nebuvo linkęs, jo dirbti nesugebėjo. Tačiau žmonių prisiminimuose išliko kaip nepaprastai šiltas ir draugiškas darbdavys. Šeimoje augo du vaikai: duktė Irena ir sūnus Kazimieras. Sodiečiai dvarininkui liaupsių negailėjo, nors šis už darbą ir atsiskaitydavo ne laiku. Beje, pats negėrė alkoholio ir netoleravo kaimiečių išgėrimų.

Akiračiai Būdamas 70-ties (1936 m.) ir dar ilgai melsis architekto tėvynainiai, o šių pastatų bokštai išėjo į pensiją ir gyveno jau tik žymi vietas, kur gyvena Marijos Strebeikiuose. Prasidėjus karui ir žemės žmonės. sovietų okupacijai, architekto gyvenimas virto košmaru. Turtas buvo Koks jis buvo? nacionalizuotas, dvarelyje įsteigta mokykla, o Michnevičius savo Dar gyvi architektą pažinoję paties namuose tapo kampininku. amžininkai apibūdina jį kaip Stribai ir sovietų aktyvistai sudegino labai paprastą, neįmantraus jo brėžinių archyvą. Michnevičiai, elgesio, neišpuikusį žmogų. seni ir visų apleisti, badavo. Žmona Michnevičių namų būta labai Karolina elgetaudavo. vaišingų ir atvirų. Pats archiArchitektas mirė 1947-ųjų tektas pasižymėjo išskirtiniu sausį, suvargęs ir nuskurdęs, apnikdarbštumu ir reiklumu (darbe) tas utėlių ir blakių. Paguldytą sau bei kitiems. Gyveno, rengėneobliuotų lentų karste jį telydėjo si, maitinosi kukliai, paprastai. kelios kaimo moterėlės. Kunigas Buvo lenkas, bet ne lenkomanenoriai sutiko palaidoti Žeimių nas. Lietuvą mylėjo taip, kaip Žeimių Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia. dera mylėti Tėvynę, ir nemėgo bažnyčios autorių jos šventoriuje, Gražinos Mrazauskienės nuotrauka paskubomis čia užkasė karstą ir tik lenkiškų išsišokimų, lietuvių ir paskui atlaikė šv. Mišias. Karolina Michnevičienė su prolenkiškai nusiteikusių gyventojų tarpusavio nesudukters šeima buvo ištremta į Sibirą, ten ir mirė. Sūnus tarimų. Lietuviškai kalbėjo silpnokai. Labai draugiškai Kazimieras spėjo pasitraukti į Lenkiją. Vėliau iš Sibiro elgėsi su sodiečiais, Strebeikių dvaro darbininkais ir ten išvažiavo ir duktė. kaimynais.

Visi V. Michnevičiaus palikuonys šiuo metu gyvena Bažnyčios Lenkijoje.

Kiek tiksliai bažnyčių suprojektavo architektas Vaclovas Michnevičius, niekas gerai nė nežino. Vieni Atminimas sako, kad 32, antri – 40, treti – 72. Neabejotina 28 Nors platieji sluoksniai ne itin daug žino apie šį šventovių autorystė. Kitų – nuskendusi laiko vandeny- nusipelniusį asmenį, negaliu neparašyti pačių gražiausių se. Į tų dvidešimt aštuonių skaičių įeina neįgyvendin- žodžių ir apie jo žemiečius – Žeimių miestelio ir apytas evangelikų reformatų bažnyčios Kaune projektas linkių šviesuomenę. Kaip galima nepasidžiaugti Žeimių (1934 m.) bei Kauno mečetės (1931 m.) bendraauto- vidurinės mokyklos kraštotyrininkais (vadovai R. Taraserystė su A. Netiksu. V. Michnevičiaus projektuotos vičienė ir A. Narkevičius, tyrėjai K. Mickevičiūtė, S. Lebažnyčios stovi ir Baltarusijoje – Kriukove, Lichove, pinskaitė, J. Mačikūnas), surinkusiais gausios medžiagos Derecine, Chožove, Vidžiuose, Krėvoje. Taip pat jis apie įžymųjį tėviškėną, taip pat kraštiečių klubu „Žeimių yra Vievio, Kaišiadorių (nerealizuota), Kietaviškių, ainiai“, besirūpinančiu įamžinti Vaclovo Michnevičiaus Žiežmarių, Gegužinės (Kaišiadorių r.), Kernavės baž- atminimą. Žeimiuose jo vardu pavadinta gatvė, gimtinės nyčių projektų autorius. Iš jų išsiskiria tašytų akmenų vietoje pastatytas koplytstulpis, miestelį puošia archibažnyčia Gegužinėje. tekto biustas. Nepaprastai daug pastangų populiarinant 1928–1933 m. architektas sukūrė Perlojos, Barz- darbštųjį bažnyčių statytoją deda klubo „Žeimių ainiai“ dų, Andrioniškio, Raudondvario bažnyčių projektus, pirmininkas A. Narkevičius, Žeimių seniūnas F. Piliparekonstravo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vičius ir kiti žmonės; jo kūrybą plačiai nagrinėja menoUkmergėje. Iš ankstyvųjų darbų paminėtinos Ramyga- tyrininkė prof. N. Lukšionytė-Tolvaišienė. los, Ratnyčios, Nemunaičio bei Žeimių šventovės. Visų Jei pasidairytume po Lietuvą, pamatytume, kiek šio kūrėjo darbų, nuveiktų per keturis dešimtmečius, daug pamirštų jai nusipelniusių žmonių. Ir apie juos... išvardyti neįmanoma. tyla! O štai nedidelis Vidurio Lietuvos miestelis Dauguma bažnyčių yra neogotikinės. Aišku, Mich- Žeimiai – oho! Matyt, ten gera gyventi, jei žeimiečiai nevičius nepasiekė tokių aukštumų kaip koks Berninis, taip myli savo tėviškę ir puoselėja jos praeitį. O gal dėl Rastrelis ar Gaudis, bet Lietuvoje jo šventovės buvo to, kad myli, ir gyventi gera? etalonas, į kurį lygiavosi kiti autoriai bei užsakovai. Nors architektas dirbo daugelyje sričių, pirmenybę teikė bažnyčioms. Jo sukurtose sakralinėse erdvėse meldžiasi

31

32

Artuma / 2008 m. lapkritis

Gero kino kampelis

Ar karas yra prigimtinė žmogaus būklė?

Ramūnas AUŠROTAS Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką...“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė. (Pr 4, 8)

Be jokios abejonės, žmonijos istorija yra karo istorija. Galima sakyti, kad ji ir prasidėjo nuo karo, kai prieš savo brolį pakilo Kainas. Ši biblinė istorija yra archetipinis karo modelis. Ji byloja, jog karas visada vyksta dėl kažko, dėl tikro ar tariamo gėrio, kurio neturi kariaujanti šalis, yra jį praradusi arba tik taip įsitikinusi (Kainui atrodė, jog jis neteko Dievo palankumo). Jam visada reikalinga jį pateisinanti – paprastai ji nebūna tikroji – priežastis („Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“; Pr 4, 4–5). Tuo tarpu tikroji karo priežastis visada slypi kitur („...Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas“; Pr 4, 3–4). Todėl iš esmės karas yra neteisybė.

Formaliai kare visada galima išskirti agresorių ir auką, laimėjusią ir pralaimėjusią puses.

Tačiau Kaino pavyzdys rodo, kad jį tik sąlygiškai lydi Dievo prakeikimas (plg. Pr 4, 11–12), o dėl savo poelgio jis turi palikti Viešpaties artumą (plg.

Pr 4, 16). Karas kyla ne iš Dievo, bet iš piktojo („Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“; Pr 4, 7). Šiuos visus kariavimo aspektus gali atskleisti ir kinas.

Nors pats savaime jis nepajėgus jų paaiškinti, tačiau geba puikiai jomis panaudoti. Absoliučiai visų filmų apie karą emocinis ir siužetinis variklis yra neteisybė: ji patiriama, ji išgyvenama, ją bandoma tokiomis pat ar panašiomis priemonėmis nutraukti. Karo neteisybė dažniausiai yra kraštutinė, todėl tokie filmai lengvai prikausto žiūrovą, sužadina jo emocijas, padaro jį sąjungininku, kartais ir priešu, bet niekada nepalieka abejingo. Tikriausiai pastebėjote, kad tokius kino kūrinius labiau mėgsta vyrai – turbūt neteisybės išgyvenimas pažadina juose snaudžiančią kovos už tiesą dvasią. Būtent dėl emocinio

paveikumo karo filmas labai dažnai tampa propagandos ir manipuliavimo žmonių masėmis priemone. Tai byloja ir kino istorija. Kinematografas, praėjus vos trejiems metams nuo savo atsiradimo, buvo panaudotas kaip politinės propagandos priemonė: 90 sekundžių trukmės filmukas, simboliškai pavadintas „Nuplėšiant žemyn ispanų vėliavą“ (Tearing Down the Spanish Flag, 1898), buvo skirtas parodyti teisiąją pusę Ispanijos ir Amerikos kare. Pirmasis pasaulinis karas paskatino atsirasti kino dokumentiką (vadinamąją „bėgių dokumentiką“ – reel-toreel, kai pasibaigus mūšiui kautynių laukas buvo filmuojamas fiksuota kino kamera nuo judančio traukinio), o jo sukeltos traumos – pirmąją karo kritiką („Vakarų fronte nieko naujo“ – All Quiet on the Western Front, 1930, rež.

Lewisas Millestone’as; „Mediniai kryžiai“ – Les croix de bois, 1932, rež. Raymondas Bernardas).

Kadrai iš filmo „Vakarų fronte nieko naujo“

Kinas, kaip politinės propagandos priemonė, išgyveno aukso amžių tarpukario totalitarinėse valstybėse, kai išskirtinis diktatorių dėmesys leido pasitelkti talentingiausius kūrėjus, o poreikis siekti kuo didesnio vaizdo išraiškingumo ir paveikumo skatino ieškoti naujų meninės išraiškos būdų. Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotį Potiomkiną“ (Броненосец Потёмкин, 1925) ar Leni Riefenstahl „Valios triumfą“ (Triumph des Willens, 1935) žymi ne tobulai pateikiamas ideologinis patosas, bet naujai formuluojama kino kalba.

Nesėkmingas JAV įsikišimas į pilietinį karą Vietname sukėlė ne tik masinius protestus, bet ir antikarinių filmų

Gero kino kampelis bumą. Kažką panašaus matome ir dabar, po nekaip nusisekusios kampanijos Irake (Holivude jau madinga išsakyti savo pilietinę poziciją šiuo klausimu). Vis dėlto esama mažo skirtumo. Amerikiečiai Irake, nors ir formaliai, laimėjo. Bet taip neatrodo žiūrint daugelį JAV sukurtų filmų apie karą Irake. Nenuostabu: dauguma jų įkvėpė tradicinė ideologinė liberalaus Holivudo ir konservatyvios JAV valdžios konfrontacija. Bet yra ir kitų priežasčių.

Nepastebėta į Lietuvos kino ekranus atėjo ir taip pat nepastebėta iš jų išėjo Paulo Haggiso juosta „Šeolo slėnyje“ (In The Walley Of Ellah, 2007). Labai gaila, nes ji grindžia mintį, jog karas yra vienodai pražūtingas abiem pusėms – ne tik pralaimėjusiai, bet ir laimėjusiai.

Visų pirma karas suprimityvina žmogų. Jei pamenate, Ericho Maria Remarque’o knygos „Vakarų fronte nieko naujo“ veikėjai fronte turi tik du poreikius: valgyti ir tuštintis. Visi kiti nereikalingi, nes gali trukdyti išlikimo instinktui. Lewiso Milestone’o ekranizacija kaip tik ir baigiasi šia mintimi: pagrindinis veikėjas žūsta dėl to, kad išlenda iš apkaso pasidžiaugti drugeliu. Negana to, karas žmogų ne tik suprimityvina, bet ir nužmogina.

Neįtikėtiną nužmoginimo gelmę ekrane įtikinamiausiai atskleidė japonų režisierius Kon Ichikawa juostoje „Laužai lygumoje“ (Nobi, 1959), pasakojančioje apie pralaimėjimą patyrusios japonų kariuomenės likučių pastangas išgyventi. Nors jos įgyja kraštutinę išraišką (žmogžudystė ir kanibalizmas), tačiau filme nėra holivudiško skonėjimosi asmens nuosmukiu. Nuo pat pirmųjų kadrų iki pat pabaigos ši juosta atspindi nuolatinę prasmės ir vilties, neturinčių vietos karo iškreiptoje tikrovėje, paiešką. Šį žmogaus pralaimėjimą ne visada norisi pažinti ir priimti. Todėl P. Haggiso „Šeolo slėnyje“ tai daroma po truputį, nužmoginimo padariniai atskleidžiami pasitelkiant detektyvo elementus. Kai iš Irako grįžęs kareivis dingsta be žinios, jo tėvo pastangos išsiaiškinti tiesą atskleidžia visai kitokį sūnaus įvaizdį. Graikišką tragediją įkūnijusio aktoriaus Tommy Lee Joneso veidas perteikia ne tik tėvo, bet ir žiūrovo išgyvenamą pažinimo siaubą ir kančią.

Nužmoginimas yra ne tik karo padarinys, bet ir priemonė. Jis padeda įveikti natūralų asmens pasibjau-

rėjimą žmogžudyste. Kai priešas paverčiamas demonu, pasižyminčiu pačiomis niekingiausiomis gyvulio savybėmis, jį galima daug lengviau, be moralinių skrupulų sunaikinti. Clinto Eastwoodo filme „Laiškai iš Ivo Džimos“ (Letters From Iwo Jima, 2006) į nelaisvę paimtas amerikiečių kareivis tuojau pat užbadomas durtuvais.

Neatsitiktinai partizanų kūnai pūdavo Lietuvos kaimų ir miestelių aikštėse. Neatsitiktinai fantastiniuose Holivudo filmuose neigiamas personažas visada turi animalistinių bruožų. Nužmoginimas vyksta kiekvienos agresijos atveju. Tam, kad pakiltų prieš savo brolį, ir Kainas turėjo atlikti dehumanizacijos aktą.

Ir vis dėlto pradžioje taip nebuvo. Skaitydami Pradžios knygą matome, kad brolžudiškas karas įvyko jau po žmogaus nuopuolio, tada, kai Adomas ir Ieva priėmė Dievo draudimą kaip iššūkį, vaisiaus nuskynimą – kaip galimybę pasivaržyti su Dievu, bet ne kaip kvietimą ir

Kadras iš filmo „Šeolo slėnyje“

būdą bendradarbiauti su Kūrėju. Šiuo atžvilgiu karas yra nuopuolio padarinys, prigimties žaizda, o ne prigimtinė savybė. Nupuolęs žmogus pasidarė plėšrus; Dievas matė šią žaizdą, todėl, sudarydamas sandorą su Nojumi, jis leido žmogui valgyti mėsą (Pr 9, 2–3). Karas yra neišvengiamas, kaip neišvengiama ir dvasinė kova, kurią liudija Bažnyčios šventųjų gyvenimai. Tačiau kitaip nei karas dvasinė kova reiškia ne dehumanizaciją, bet savęs įžmoginimą; ji Dievo malonės veikimo dėka leidžia grįžti prie to, kam žmogus buvo sukurtas: Amžinajai Taikai.

Luciana Frassati PIERAS GIORGIO FRASSATI. GYVENIMO DIENOS Išleido Tiberiados bendruomenė. Iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė. Šis palaimintasis buvo tarsi paprastas XX a. vaikinukas: studijavo, sportavo, šėlo su draugais, kopė į kalnus, vėlėsi į politiką. Jis gyveno vos 24 metus (1901 04 06–1925 07 04), tačiau savo trumpu žemiškuoju keliu, kuriam pasirinko šūkį „Verso l’alto“ (it. aukštyn), parodė, kaip galima būti šventam kasdienybėje: tereikia rūpintis skurstančiais ir atstumtaisiais, jų veiduose regėti Jėzaus veidą ir liudyti meilę visiems žmonėms.

Džiugus, visada besišypsantis jaunuolis gyveno veiklia meile, nes tikėjimas be darbų nevaisingas.

33

34

Artuma / 2008 m. lapkritis

Mandagumas mūsų kasdieninis

Kalbos šiukšlių ataka Nepastebimai, tarsi savaime, į mūsų kalbą įsiveržė nešvankybės ir itin vulgarūs keiksmažodžiai. Jie nebaudžiami įleido šaknis grožinėje literatūroje, paskui periodinėje spaudoje ir suklestėjo televizijoje. Apie internetinius laikraščius ir jų komentarus nė kalbėti neverta. Necenzūrinius žodžius patapo leistina vartoti.

Jie, girdi, sodresni, išraiškingesni, taiklesni. Kalbos pamazgos pasidarė savotiškai lyg ir įteisintos. Kodėl taip nutiko, atskirų ir didelių studijų tema.

Apsiribokime kuklesniu masteliu ir pažvelkime į šią negandą, kuri, tikėkimės, tikrai praeis, iš kelių žiūros kampų.

Pirmasis: kovoti su vulgarizmais visose srityse ir lygiuose ar palikti ramybėje? Vakarų filologai sako, kad kova beprasmė, nes tai tvari forma. Vulgarizmų kalboje visada buvo ir bus. Vieni jais piktinasi, o kiti mãno jais išreiškią savo laisvę ir nepriklausomybę.

Kas keisčiausia, vulgarizmai nesuardo kalbos komunikacinės funkcijos! Be to, jie tikrai yra labai taiklūs ir išraiškingi. Deja, bet...

Kodėl žmonės keikiasi? Visų pirma tai būdas emocijoms išlieti. Antra, keiksmažodžiai naudojami siekiant įžeisti individą ar grupę žmonių. Trečia, jais sumenkinamas asmuo, veiksmas ar daiktas. Ketvirta, neišsilavinusiems ir kuklesnio intelekto žmonėms, kurių žodynas ir kalba skurdūs, keiksmažodžiai užpildo neparankias kalbos pauzes ir atstoja trūkstamus žodžius. Penkta (tai įdomiausia!) jie yra tabu, todėl naudojami provokaciniais tikslais. Ypač šitai ryšku tarp paauglių, kai norima atkreipti dėmesį į save, tariamą savo šaunumą.

Pirmosios keturios vulgarizmų funkcijos yra savaime suprantamos. Visi žino anekdotą apie anglų džentelmeną, kuris suklupęs ant pasipainiojusios katės, piktai sušuko: „Ak, katė!!!“ Mes kiekvienas varkteltume kur kas „konkrečiau“. Jeigu leistinu greičiu važiuojant pagrindiniu keliu į mane trenkiasi iš šalutinio kelio išlėkęs girtas jaunuolis ir sudaužo mano naują automobilį, juk pirmieji mano žodžiai tikrai nebus švelnūs. Tūkstančius metų žmonės reaguoja į jiems padarytą skriaudą visiškai vienodai. Tereikia paskaityti senovės teismų dokumentus ir juose rasime tokių „perliukų“, kad žadą prarasti galima.

Nešvankybės ir keiksmažodžiai dažniausiai sukelia labai audringą reakciją. Kodėl taip yra? Valgome, kad numalšintume alkį, rengiamės drabužiais, kad apsigin-

tume nuo šalčio, ir kalbame, kad išsakytume savo mintis, jausmus bei bendrautume. Tačiau nenorime valgyti konservų iš dėžutės pasitiesę laikraštį, srėbti mutinį iš aliuminio dubens. Lygiai taip pat nesiginame nuo blogų orų dėvėdami ašutinę, šimtasiūlę, mūvėdami vyžas ar klumpes. Viena ir kita būtų ne tik kvaila, nepatogu, bet ir nederama. Vulgarizmų naudojimas yra ne kalbos darkymas, bet visuomenės elgesio normų ir mandagumo taisyklių nepaisymas. Jie užgauna daugybę žmonių, įžeidžia juos. Faktiškai tai spjūvis į veidą visiems, nes jais išreiškiama panieka, nesiskaitymas, sumenkinimas.

Romualdo Rakausko nuotrauka

Kodėl kalbos pamazgos tokia sraunia upe liejasi popkultūroje? Atsakymas paprastas: jos vartotojai nėra sokratai nei kantai. Kita kalba, kaip auklėjamas jaunimas ir jaunimėlis, girdintys iš TV ekrano sklindančius „riebius“ juokelius ir keiksmažodžius. Užuot plėtus jų akiratį, jaunuoliai ir paaugliai mokomi storžieviškumo ir agresijos, spjaudymo į visuomenę, kurioje jie gyvens.

Būsimoji (esama – taip pat!) „nauda“ aiški kaip diena. Į keikūnus, storžievius žvelgiame su panieka, jie niekam nekelia pasitikėjimo. Geras pavyzdys yra nušalintasis prezidentas – liūdnai pagarsėjęs „tapšnotojas“.

Aišku, nušalinimo priežastys buvo daug rimtesnės, tačiau ir jo elgesys kėlė panieką. Neįsivaizduojame klasėje keiksmažodžiais besisvaidančio mokytojo ar priimamajame gydytojo. Tai kodėl leidžiame, kad per televiziją aidėtų bjaurūs žodžiai, perkame jų pilnutėlaites mūsų laikų autorių knygas?

Taip, keiksmažodžiai savaip amžini, bet tai marginalų kalbos šiukšlės, ir šioje visuomenės dalyje jos tegu ir pasilieka.

Gyvenimas kaip senas vynas Čia negaliu nestabtelėti prie internetinių laikraščių (kai kurių, laimei, ne visų) komentarų, kuriuose apstu kalbos atmatų. Redakcijos nespėja cenzūruoti?! Tai kam tada tokios redakcijos ir tokie laikraščiai?

Kiekviename keiksmažodyje, keiksme, nešvankybėje yra užkoduotas ar atviru tekstu išsakomas blogo linkėjimas kitam bei kitiems.

Nejaugi mumyse susikaupė tiek agresijos, kad nekenčiame savęs ir viso pasaulio jį plūsdami ir keikdami? Darome tai nesąmoningai?

Kurgi ne! O kam tada savikontrolė, savitvarda ir gebėjimas mąstyti, galvoti ką sakai? Taip, vulgarizmų gal ir neišnaikinsime, jie gyvuos, kaip gyvuoja ir toji žmonių grupė, kurią vadiname marginalais. Tačiau vadinamojoje viešoje erdvėje jų neturi būti, ir kiekvieno save bei kitus gerbiančio žmogaus pareiga – sugėdyti keikūnus, įvairius nepraustaburnius. Žinoma, to, kurio dvasia dar neužako. Jeigu bjauriai kalbantysis puikiai jaučiasi būdamas kvailumo duburkyje ir pildamas pamazgas aplink esantiems ant galvų, tai nereiškia, kad aplinkiniai turi būti tik besipiktinantys dejokliai ir nereaguoti. Visi nešvankūs skaitalai, žiūralai taip pat turi sulaukti tokios pačios mūsų reakcijos, kaip ir bjaurastį sakantis žmogus.

A. B.

Rudeniški patarimai Vanda IBIANSKA Nemėgstu aš to rudens. Yra keistuolių, kuriems jis patinka, man – ne. Šventės tik vienos ir tos pačios Vėlinės. Visi Šventieji linksmesni, bet kad juos užgožia Mirusiųjų diena. Antra vertus, jau po atostogų, šildymas pabrangęs, todėl „prisuktas“, namuose vėsoka, tad galima dažniau pasižmonėti svečiuose. O viešnagėje, kaip žinome, dera gražiai elgtis, mokėti palaikyti pokalbį ir nedaryti netaktų. Vesti pokalbį – didelis menas. Tyleniai smakso kampe, jie niekam neįdomūs. Žiūrėk, ten, kur susidaro krūsnis svečių, iš jų išsiskiria koks nors pokalbio meną perpratęs žmogėnas. Visi klausosi, bendrauja, santykiauja ir niekam nė motais, kad už langų pagela. Maža to, patalpoj net alsu pasidaro. Bet ką daryti, jei neturite tos kibirkštėlės ir nesugebate prisidėti, kai energingai ventiliuojamas koks nors klausimas? Pasukti galvą reikia! Ir turėti atsargoje paketą klausimų, padėsiančių išsiversti kiekvienoje draugijoje. Svarbu būti aktyviam.

Taigi keletas pavyzdžių. Paaiškėja, kad jūs šnekučiuojatės su: žmonos „draugu“ – tada laisvai tęsiate užsimezgusį (arba nesimezgantį) pokalbį ir pareiškiate: „Man labai malonu, kad mus sieja kur kas daugiau, nei maniau. Pasirodo, esame savaip artimi.“ mokytoja – irgi laisvai tęsiate pokalbį ir delikačiai paklausiate: „Ar mokinių tėvai atneša praktiškų dovanų, ar tik simbolines?“ kunigu – visai laisvai tęsiate pokalbį ir mandagiai pasiteiraujate, mintyse sumesdami, jog dvasininkas nėra šventa karvė: „Celibate turi būti labai sunku gyventi! Kaip jūs su tuo susitvarkote?“ grabdirbiu – tęsiate pokalbį lyg niekur nieko ir dalykiškai pasidomite: „Visai čia esančiai kompanijai supakuoti turbūt reikėtų kokių 40 darbo dienų po 8 darbo valandas kasdieną?“ Jeigu jis susiraukia, imatės reikalo kitu kampu: „Kas dažniausiai užsako ąžuolinius karstus?“ arba „Kokios dabar jūsų gaminamos taros kainos?“ budeliu – maloniai pradedate maždaug taip: „Labai džiaugiuosi susipažindamas! Mane seniai domina klausimas, kaip dabar karia.

Ar tradiciškai, po senovei, naudojate kanapines virves, ar į jūsų veiklą jau irgi įsiveržė sintetika?“ Čia reikia atkreipti dėmesį, kad su budeliu galite susidurti tik užsienyje, nes Lietuvoje mirties bausmė panaikinta. laidojimo namų savininku – parodote jam itin didelį dėmesį bei palankumą (nežinia, ar jo greitu laiku neprireiks) ir konstatuojate: „Bet per jūsų rankas tai turbūt koks tūkstantis lavonų bus praėjęs!“ kalėjimo prižiūrėtoju – smagiai besišnekučiuodami apie politiką ir šildymo kainas bei sportą, pamaloninate jį replika: „Įsivaizduoju,

35

36

Artuma / 2008 m. lapkritis

Gyvenimas kaip senas vynas kaip apsidžiaugiate, kai žmona apsivelka drabužį išilginiais dryžiais!“ gydytoju psichiatru – pokalbis nesimezga, todėl išsyk klausiate: „Mano name gyvena toks kvailys Fortūnatas, ar jis ne jūsų pacientas? Turbūt sunkiai sekasi jį gydyti?“ vyro „drauge“ – labai draugiškai ir šiltai pratariate: „Tai nuostabu, šį mėnesį jūs jau trečia.“ Seimo nariu – pagarbiai paspaudžiate ranką ir nedelsdamas klausiate: „Keli iš jūsų neima kyšių?

Kitaip sakant, nekorumpuoti?“ gydytoju chirurgu – kalbate linksmai ir be užuolankų: „Kiek pilvų šiandien prarėžėte ir ką ten radote?

Skalpelio ar žirklių neužsiuvote?“ gydytoju ginekologu – pavydžiai (bet to nepabrėždamas) atsidūstate: „Bet jūs tai ir prisižiūrite moterų!“

gydytoju patanatomu – bemaž abejingai pasiteiraujate: „Koks šiandien prozektoriume komplektukas?

Ar tikrai jūs ten geriate spiritą?“ dezinfekuotoju – bičiuliškai paplekšnojate per petį ir su užuojauta sakote: „Tokie maži padarėliai tie tarakonai ir blakės, o kiek rūpesčių jums pridaro!

Ar utėlių vis dar pasitaiko?“ šungaudžiu – supratingai palinguojate galvą: „Kaip reikia mylėti šunelius, kad būtų galima pasiaukoti tokiam sunkiam darbui!“ moterimi su labai ryškiu makiažu – plekštelite sau per kaktą ir sušunkate: „Ak, taip! Prisiminiau, kur aš jus mačiau. Taigi prie geležinkelio stoties kampo.“ Kad pokalbis vyktų sklandžiai ir jūs užkariautumėte simpatijas, turite stengtis paliesti asmeninį gyvenimą, ypač intymiąją jo sritį, arba profesiją, kuriai bemaž visi yra itin jautrūs. Tačiau jeigu panašiai užkalbina jus, nieko nelaukite ir atrėžkite: „Esu blogai nusiteikęs, nes užkietėjo viduriai“ arba „Mane labai kamuoja prostata, o jus?“ Toks posūkis gali netikėtai išryškinti daug sąlyčio taškų ir atskleisti bendrų interesų. Tada pereisite prie smulkaus gydytojų, gydymosi bei vaistų aptarimo, o tai garantuos, kad laiką praleisite maloniai, naudingai ir, svarbiausia, įdomiai.

Malonaus rudeniško vakaro gausioje draugijoje!

Algirdo Kazlos nuotrauka

Šypsenos be raukšlių – Ką reiškia angliškas posakis „I don’t know“?

– Nežinau.

– Ech, kad ir ko paklausčiau, visi tą patį atsako!

* * *

Kalbasi du psichiniai ligoniai: – Na, kaip tau mano naujas romanas?

– Įdomu, tik veikėjų per daug.

Tuo momentu pro langą šūkteli slaugytoja: – Tuoj pat grąžinkite telefonų knygą!

* * * – Turiu didelę bėdą. Man draugas įjungė „screen saver“, bet kaskart, kai pajudinu pelę, jis pradingsta. * * * Rūkančius žmones taip gąsdina straipsniai apie rūkymo žalą, kad jie meta skaityti.

* * * Skelbimas laikraštyje: „Esu išvaizdus, aukštas, sportiškas 25 metų jaunuolis. Viengungis. Su pagyrimu baigiau Harvardo universitetą. Vadovauju klestinčiai naftos ir dujų įmonei, neseniai į banko sąskaitą pasidėjau savo pirmąjį milijoną. Turiu tris naujus automobilius, nekilnojamojo turto Floridoje, Havajuose ir Ispanijoje, nuosavą lėktuvą ir jachtą.

Nenoriu vesti. Nenoriu nieko pirkti arba parduoti.

Tiesiog giriuosi!“ * * *

– Kokie šiandien keisti pėstieji, – sako vairuotoja draugei. – Kaip susitarę bėga prieš mašiną arba lenda po ratais!

– Klausyk, o tu nenorėtum pasitraukti nuo šaligatvio ir važiuoti gatve?

Lietuvos katalikų žiniasklaida

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. www.vzb.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 11 (230) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 20692 Tiražas 12 000 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7) 2008 m. lapkričio 9–16 d.

Lapkričio 8 d., šeštadienis (atlaidų išvakarės) Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7) 11 val. – šv. Mišios Aušros Vartuose prie atviro lango 15 val. – šv. Mišios ligoniams bažnyčioje Lapkričio 9 d., sekmadienis Kas yra Dievo gailestingumas? (plg. Jn 4, 1–18) 11 val. – šv. Mišios Aušros Vartuose prie atviro lango Lapkričio 10 d., pirmadienis Eik ir daugiau nebenusidėk. (Jn 8, 11) Lapkričio 11 d., antradienis Mokyk mane išminties ligi širdies gelmių (Ps 51, 8) Lapkričio 12 d., trečiadienis Gerumas vainikuoja Dievo gailestingumą (plg. Lk 10, 30–37) Lapkričio 13 d., ketvirtadienis Gailestingumo darbai (plg. Mt 25, 31–43) 15 val. – šv. Mišios vaikams bažnyčioje Lapkričio 14 d., penktadienis Nuodėmės prieš Dievo gailestingumą (plg. Mt 7, 21–23) Lapkričio 15 d., šeštadienis Pasiaukojimas – gailestingumo ženklas (plg. Mk 13, 9–13) Lapkričio 16 d., sekmadienis Tik Kristuje galime matyti tikrąjį žmogų (plg. Lk 15,11–32) 11 val. šv. Mišias Aušros Vartuose prie atviro lango atnašaus Lietuvos vyskupai 18.00 Rožinio malda su žvakėmis, minint Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą 15-ąsias metines Išsamesnė programa www.ausrosvartai.lt

KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU: ŠV. MIŠIOS 8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio! Lapkričio 9 ir 16 d. nebus šv. Mišių: 9.30 val. – Aušros Vartuose bei 11 val. – Šv. Teresės bažnyčioje KITOS PAMALDOS Aušros Vartų koplyčioje: Dievo Gailestingumo Motinos novena – 9 val.

Pamaldos Švč. M. Marijos garbei – 18 val. (išskyrus lapkričio 16 d.) Šv. Teresės bažnyčioje: Malda už kunigus – 10.30 val.

Kriptoje po Šv. Teresės bažnyčia: Švč. Sakramento adoracija – 17 val.

Lapkričio viduryje pradedama prenumerata 2009 metams

Artumą ateinantiems metams galite užsiprenumeruoti bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83). Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 6 mėn. – 24 Lt, 12 mėn. – 48 Lt. Užsisakant ir atsiimant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 6 mėn. – 15 Lt, 12 mėn. – 30 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams: siunčiant pirmenybiniu paštu – 75 USD (50 EUR), nepirmenybiniu paštu – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: VšĮ Caritas leidyklai „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai