Artuma

Artuma 2013 m. sausis

1

Ganytojo laiškas „Artumai“

Dievo artuma po Kalėdų Kalėdų naktis skiria pasaulio istoriją į dvi dalis: laiką iki šios nakties ir istoriją po jos. Žmonija, religijos ir kultūros yra pažymėtos susitikimo su Dievu ilgesio ženklu. Senosios religijos ieškojo būdų susitikti ar susilieti su Dievu. Tų būdų ieškojo ir Viešpats. Nors Įsikūnijimas buvo iš anksto nuspręstas prieš pasaulio sukūrimą, vis dėlto Dievas norėjo ieškoti moters, šeimos, tautos, kad ji suprastų esanti kalbinama paties Dievo; Jis norėjo, kad toje žmogiškoje aplinkoje išsiskleistų žmonių vaizduotę pranokstantis įvykis – Dievo Žodžio Įsikūnijimo stebuklas.

Ir štai žmonija, patyrusi Kalėdas, gavo guodžiantį tikrumą, kuris liudija, kad pasaulis yra ne absurdo teatro vieta, bet nepaprastai prasmingas adresas, kur įsikūnijo Meilė. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1. 14a). Kai liekame tyloje, mus gali aplankyti keistas jausmas: Dievas yra taip toli, mums nesuprantamas ir nesuvokiamas savo amžinybės begalybe... ir Dievas yra taip arti, čia, šalia mūsų, prisidengęs kūno trapumu.

Brangūs „Artumos“ Skaitytojai, pasitikėkime šiuo Viešpaties artumu – tai nėra tuštuma aplink mus.

Išgyvenamą šio artumo patirtį – kad Dievas yra šalia – mes galime vadinti didžiausia švente savo gyvenime, kurioje amžinybė nusileidžia į laiką, begalybė – į ribotumą. Tai galime vadinti Dievo Santuoka su savo kūriniais: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą“ (Jn 1, 12). Ši šventė tavyje, ką teologai vadina „malone“, vyksta tada, kai tu Jo lauki, tiki, viliesi ir myli. Kalėdos gali vykti ir šiandien! Kalėdos gali vykti ištisus Tikėjimo metus ir nuolat, kai tu patiki neįtikėtinu Jo artumu savo širdies prakartėlėje!

Jūsų ir su Jumis,

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ Bičiuliai,

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Įrodyti? Pažinti!

3

Bažnyčios pulsas

4

Klausimai ganytojams

6

Vincentas VOBOLEVIČIUS Tikri ir menami lūžiai Lietuvoje

7

Algimantas RAMONAS Kuo šeimoms buvo svarbūs 2012-ieji?

8

Ko nepadarys viena šeima...

9

Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimas paveikslėliuose: žemiškasis finišas

10

Didelės ir mažos kryžkelės Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Susirinkimai Bažnyčioje – kas tai?

11

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Imk ir skaityk Dei Verbum

13

Dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS Tikėjimas Dievo apreiškimu

14

Antanas SAULAITIS SJ Kasdienė ištikimybė

16

Vytautė MACIUKAITĖ Religijų įvairovė ir vienintelis tikėjimas 17 Kun. Danielius DIKEVIČIUS Kodėl reikia tikėti

19

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Eiti kaip mažutėliams

20

Net mama neatlaikytų tokių maldų! 21 Veidu į vaiką Paul LEMOINE Kada skirtis su vaiku?

22

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dangaus džiaugsmas – jau dabar

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Ramūnas AUŠROTAS Klausausi, tad paklūstu

26

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Draugas Don Kamilis

27

Gabrielė GAILIŪTĖ Summa contra Dawkins

29

Akiračiai Pranciškus Salezas

30

Mandagumas mūsų kasdieninis Po vaišių

33

leiskite pasveikinti Jus, atšventusius mūsų Viešpaties Užgimimo šventes ir sulaukusius naujų Dievo malonių 2013-ųjų – Tikėjimo metų! Noriu sveikinti Jus būtent šiems metams sukurtojo Himno, skambančio visame pasaulyje, žodžiais, nes jie puikiai atspindi, ką ir kodėl mes švęsime visus metus: Kelyje nuo lūkesčių apsunkę esam gundomi nakties.

Sutinki mus, apreiški savo Tėvą, Tu – Aukščiausiojo Sūnus.

Credo Domine, credo / Tikiu, Viešpatie, tikiu Su keliaujančiais tarp mūs šventaisiais, o Viešpatie, Tau sakom: Adauge, adauge nobis fidem! / Sustiprink, sustiprink mūsų tikėjimą!

Credo Domine, adauge nobis fidem! / Tikiu, Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!

Kelyje silpni mes ir sutrikę be kasdienės mūsų duonos.

Tu pasotini skaidria šviesa Kalėdų, mums esi Žvaigždė Aušrinė. Credo...

Su Marija, tikėjimo Buveine, o Viešpatie, Tave meldžiam: Adauge...

Kelyje palūžę ir išvargę, žaizdos atviros ir sopa.

Tavęs ieškančius dykynėje mus gelbsti – Tu prisilieti ir išgydai. Credo...

Su vargdieniais mūsų laukiančiais prie vartų, o Viešpatie, Tave kviečiam: Adauge...

Kelyje ant pečių su Tavo kryžium, sekam Tavo pėdomis.

Tu prisikeli Velykų skaistų rytą, mums esi Gyvasis amžinai. Credo...

Su drauge atgimti trokštančiais kukliaisiais, o Viešpatie, maldaujam: Adauge...

Kelyje suburti kvietimo Tavo į kaskart naujas Sekmines.

Vis iš naujo Tu siunti mums savo Dvasią, Tu – mums ateitį atveriantis Žodis.

Credo...

Su Bažnyčia, Evangelijos nešėja, o Viešpatie, Tavęs prašom: Adauge...

Kelyje kasdieniame su broliais mes dėkingi žengiame vienybėje.

Tu takais šios žemės nuolat mus palydi, tiktai Tu – išganymo viltis. Credo...

Su pasauliu, kur jau skleidžias Karalystė, o Viešpatie, Tau šaukiam: Adauge...

Nors Benedikto XVI valia Tikėjimo metai pradėti švęsti jau prieš trejetą mėnesių ir „Artumoje“ tai jau ne sykį minėjom, bet tik nuo šio numerio pradedame išsamiau gilintis į Šventojo Tėvo mums pasiūlytą iššūkį šiems metams – pabandyti iš naujo suvokti, kodėl mes tikime, į ką tikime, ar tikėtinas yra mūsų tikėjimas, ar atspindi mūsų gyvenimas tai, ką tikime, ar gebame perduoti kitiems savo tikėjimą, ar bent to norime, bandome? Štai kokius klausimus bandysime sau ir Jums, mūsų mielieji Skaitytojai, užduoti bei ieškoti atsakymų. O pradedame sausio numeryje klausdami: kam reikalingas tikėjimas? Ir kas gi yra tas krikščioniškasis Apreiškimas?

Beje, šiais metais „Artumoje“ Jums ruošiame ir kitų gerų žinių puokštę: tiems, kas kartu su mumis per praėjusius metus dar labiau pamilote palaimintąjį Jurgį Matulaitį, – niekaip negalime užbaigti tos matulaitiados! Tiems, kas nuolat mums primindavote Don Kamilį – jis sugrįžta! Ir dar bus daug kitokių netikėtumų, kurių ir mes patys nežinome, bet Viešpats mums visiems tikrai ruošia!

Su tikėjimu, viltimi ir meile – Darius Chmieliauskas

Sveikata Prakiuro skrandis?

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Tikėjimas, laimė, Roma

35

Viršelyje – Apreiškimas. Vytauto Kazimiero Jonyno vitražo projektas Dievo Motinos seserų koplyčiai Viltone, JAV. 1961 m.

Artuma 2013 m. sausis

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais

Iki šiol vaikai Dominykas ir Benedikta vis skaitydavo, klausydavosi ir aptardavo kokią nors mintį iš sekmadieniais skaitomos Evangelijos ištraukos.

Ogi, sekmadieniais vaikai su tėveliais lankosi bažnyčioje ir dalyvauja šv. Mišiose, ir kartais jiems kyla visokių klausimų. Todėl šiais metais kartu su vaikais lankysimės bažnyčioje ir bandysime suprasti, kas gi ten vyksta per Mišias.

Į svečius pas Dievą – Vaikai, šventiškiau apsirenkit. Šiandien sekmadienis, eisime į bažnyčią, – ragina vaikus mama.

– Kodėl turime kažkur eiti? Gal geriau likim namuose ir čia švęskim? Dominykas patarnauja bažnyčioje ir gal ką nors čia sugalvos, – maištauja Benedikta.

– Ne, Mišiose būtinai turi būti tikras kunigas. Namuose nebus taip šventiška kaip bažnyčioje – Dievo namuose, kur susirenka daug Jį mylinčių žmonių, – kantriai aiškina tėtis. – Tai Jėzaus prisikėlimo diena, kai atnaujiname draugystę su Dievu. Likę namie, negausime šv. Komunijos – paties Jėzaus.

– Mišios – gražiausia ir didžiausia mūsų malda, – primena broliukas. – Pirmąsyk jas šventė pats Jėzus su savo mokiniais per Paskutinę vakarienę ir mums paliko kaip dovaną. Kai tik dalyvaujame Mišiose, su Juo susitinkame.

– Mama, kam tu įmerkei pirštus į dubenėlį su vandeniu prie bažnyčios durų? Ar nespėjai rankų nusiplauti namuose? – susidomi Benedikta.

– Tai švęstas vanduo, primenantis, kad per Krikštą Dievas mus nuplovė ir atvedė į vieną šeimą. Visi esame Jo vaikai, – atsako mama.

– Primink man, ką reikia daryti atėjus į bažnyčią, – prašo Benedikta.

– Kai įeiname pro duris, dairomės, kur priklaupti, persižegnoti ir pasveikinti Jėzų, – pamoko mama.

– O kur Jis tuo metu sėdi? – susidomi Benedikta.

– Jėzus pasilieka Mišiose baltoje Duonoje, kaip sakė savo mokiniams: „Tai mano kūnas, kuris už jus atiduoArtuma 2013 m. sausis

damas“, – aiškina mama. – Ši Duona ypač gerbiama, vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu ir saugoma bažnyčioje, gražioje taurėje, kuri padėta tabernakuliu vadinamame namelyje, esančiame prie altoriaus. Greta jo visada dega raudona lempelė – tai ženklas, primenantis, kad čia gyvena pats Jėzus Kristus ir mus kviečia tyloje pabūti drauge su Juo. – Atėjęs į bažnyčią, visada dairykis raudonosios lempelės ir to ypatingo namelio, kuris kartais primena palapinę, – priduria Dominykas. – Nepraeik pro šalį abejingai. Jėzus tavęs laukia.

– Aš atsiklaupiu ir tariu: „Sveikas, Jėzau, atėjau su Tavimi susitikti. Būkim kartu. Amen“, – dalijasi Benedikta. – Ar gerai?

– Šita malda tinka, bet galima melstis ir tokią: „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują dabar ir visados, ir per amžius. Amen“, – primena mama.

– Vaikai, išsirinkime, kur atsisėsime ir, kol prasidės Mišios, sugalvokime tris dalykus: už ką atsiprašysime, už ką padėkosime ir ko prašysime, – ragina tėtis. – Tada Mišios taps ir kiekvieno mūsų malda, kurioje noriu aktyviau dalyvauti, o ne tik stebėti ar nuobodžiauti.

Užrašė kun. Saulius Bužauskas, nupiešė Silvija Knezekytė, nuspalvino ...............................

Kronika

Sausio kalendorius

Įrodyti? Pažinti!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Nėra netikinčių žmonių. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti – kad Jo nėra. O įrodyti neįmanoma. Reikia pažinti. Man visuomet būna baisu, išgirdus krikščionį sakant: „Dievas yra kažkas...“ Ar čia ne išdavystė, pamanau, Dievo išsigynimas?

Nepažįstu, Jis kažkas. Krikščionių Dievas – ne abstrakcija, idėja, absoliutas, didžioji tiesa ir grožis. Čia vis kitų – filosofų, menininkų, burtininkų, pagonių – dievas, dievai. Mūsų Dievas turi Vardą ir Veidą. Ir istoriją. Ir yra istorinis. Jis – Kitoks. Tai Dievas, tapęs Žmogumi ir šiandien kalbantis bei veikiantis žmogiškai (per sakramentus). Susirinkime (dviejų ar trijų) Jis pats pažadėjo būti tarp mūsų (plg. Mt 18, 20). Todėl krikščionys kartoja: mes negalime be sekmadienių susirinkimų. Mes negalime be Jo. Pirmoji Naujųjų metų diena skiriama įsiklausyti į Jėzaus Vardą. Jėzus – Jahvė gelbsti. Ne kaip nors abstrakčiai, o labai konkrečiai – jau vien gimimu iš Mergelės.

Iš Jėzaus vardo – ir pats kilniausias Marijos titulas, graikiškai Theotokos – Dievo Gimdytoja. Iš čia ir viltingas krikščionių žvilgsnis į prasidedančius metus. Viešpaties Apsireiškimo iškilmė – tai kita Viešpaties užgimimo iškilmės žinia. Gimusysis Betliejaus tvarte skirtas ne vien išrinktajai tautai, bet kiekvienam. Tada angelai giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Visiems, ne tik „geros valios“ (kaip lotyniškajame vertime).

Palaiminta kreida ant durų užrašydami 2013+K+M+B, meldžiame Jo ramybės.

Kristaus Krikšto iškilmė, užbaigianti Viešpaties Gimimo laiką, skelbia, kad Užgimusysis yra mylimas Dievo Sūnus, vertas pasigėrėjimo (plg. Mk 1, 11). Per Krikštą tampame Dievo vaikais Kristuje. Ir negali nepagalvoti apie save: ar esu vertas dieviško pasigėrėjimo…

Kažkas sakė, kad viena iš netikėjimo priežasčių yra krikščionių susiskaldymas. Todėl visos didžiosios krikščionių bendrijos kviečiamos į maldą (sausio 18–25 d.) už tarpusavio vienybę. O tai milžiniškas darbas – priimti vienybę kaip Dievo dovaną.

1 A ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 2 T Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazian zietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai

1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 3 K Švč. Jėzaus Vardas

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98; Jn 1, 29–34 4 P 1 Jn 3, 7–10; Ps 98; Jn 1, 35–42 5 Š 1 Jn 3, 11–21; Ps 100; Jn 1, 43–51 6 S KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

(TRYS KARALIAI)

Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12 7 P Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas

1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2; Mt 4, 12–17. 23–25 8 A 1 Jn 4, 7–10; Ps 72; Mk 6, 34–44 9 T 1 Jn 4, 11–18; Ps 72; Mk 6, 45–52 10 K 1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72; Lk 4, 14–22 11 P 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Lk 5, 12–16 12 Š 1 Jn 5, 14–21; Ps 149; Jn 3, 22–30 13 S KRISTAUS KRIKŠTAS

Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29; Apd 10, 24–28;

Lk 3, 15–16. 21–22

Laisvės gynėjų diena 14 P I eilinė savaitė (I sav.)

Žyd 1, 1–6; Ps 97; Mk 1, 14–20 15 A Žyd 2, 5–12; Ps 8; Mk 1, 21–28 16 T Žyd 2, 14–18; Ps 105; Mk 1, 29–39 17 K Šv. Antanas, abatas

Žyd 3, 7–14; Ps 95; Mk 1, 40–45 18 P Žyd 4, 1–5. 11; Ps 78; Mk 2, 1–12

Maldų už krikščionių vienybę

aštuondienio pradžia 19 Š Žyd 4, 12–16; Ps 19; Mk 2, 13–17 20 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 62, 1–5; Ps 96; 1 Kor 12, 4–11; Jn 2, 1–11 21 P Šv. Agnietė, mergelė, kankinė

Žyd 5, 1–10; Ps 110; Mk 2, 18–22 22 A Šv. Vincentas, diakonas, kankinys

Žyd 6, 10–20; Ps 111; Mk 2, 23–28 23 T Žyd 7, 1–3. 15–17; Ps 110; Mk 3, 1–6 24 K Šv. Pranciškus Salezas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Žyd 7, 25 – 8, 6; Ps 40; Mk 3, 7–12 25 P Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas

Apd 22, 3–16 arba Apd 9, 1–22; Ps 117;

Mk 16, 15–18 26 Š Šv. Timotiejus ir Titas, vyskupai

2 Tim 1, 1–8 arba Tit 1, 1–5; Ps 96;

Mk 3, 20–21 27 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Neh 8, 2–4a. 5–6. 8–10; Ps 19;

1 Kor 12, 12–30; Lk 1, 1–4; 4, 14–21 28 P Šv. Tomas Akvinietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Žyd 9, 15. 24–28; Ps 98; Mk 3, 22–30 29 A Šv. Angelė Meriči, mergelė

Žyd 10, 1–10; Ps 40; Mk 3, 31–35 30 T Žyd 10, 11–18; Ps 110; Mk 4, 1–20 31 K Šv. Jonas Boskas, kunigas, vienuolis

Žyd 10, 19–25; Ps 24; Mk 4, 21–25

Eilinis liturginis laikas kviečia įsižiūrėti į konkrečius Dievo darbus istorijoje.

Ir priimti juos savo gyvenime. Pirmasis Jėzaus ženklas vestuvėse atveria naujas galimybes visiems. Vandens pavertimas vynu reiškia, kad jei Jis yra kartu, nieko, net džiaugsmo, pritrūkti negali. Svarbu tik nepamiršti Šaltinio (II eilinis sekmadienis). Šiais metais skaitoma Evangelija pagal Luką, skirta „garbingajam Teofiliui“, išsikelia tikslą: „Kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 3–4). Šiame Teofilio (gr. Dievo numylėtasis) varde girdžiu minimą ir save. Juk ir aš esu Dievo mylimas. Labai konkrečiai – per Jėzaus gimimą, mokymą, atmetimą, kančią, mirtį, palaidojimą, prisikėlimą, išaukštinimą. Jis mane patepė (per Krikštą, Sutvirtinimą, Šventimus) savo Dvasia (III eilinis sekmadienis).

Dabar esu visuomet su Juo, per Jį ir Jame Dievo numylėtas. Ar matau šią meilę gimime?

Augime? Nesėkmėse?

Kančioje? Mirtyje?

Laidotuvėse? Ar tikiu, ar pasitikiu Juo, man save padovanojusiu ir perkėlusiu mane į Trejybės bendrystės vidų? Aš niekada nebūsiu vienišas. Kaip sekmadienio šventiniuose susirinkimuose, taip ir pilkoje kasdienybės rutinoje.

Ir iššūkiuose!

Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: bendroji – kad šiais – Ti­kė­ji­mo – me­tais krikš­ čio­nys ge­riau sup­ras­tų Kris­taus slė­pi­nį ir džiaugs­ min­gai liu­dy­tų ti­kė­ji­mo į Jį do­va­ną; misijų – kad daž­nai dis­kri­mi­nuo­ja­mos Vi­du­rio Ry­tų krikš­čio­nių ben­druo­me­nės iš Šven­to­sios Dva­ sios gau­tų stip­ry­bės bū­ti iš­ti­ki­mos ir at­kak­lios.

Artuma 2013 m. sausis

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas Atrasti žmogiškumo didybę

Didoko dėmesio sulaukė popiežiaus debiutas tviterio socialiniame tinkle. Pirmąją žinutę iš savo asmeninės paskyros @pontifex Benediktas XVI paskelbė gruodžio 12 d. Po pirmosios žinutės dabar reguliariai rašomos ir kitos, jose popiežius labai lakoniškai (kitaip ir būti negali, nes tviterio žinutės – tik 140 ženklų) kalba apie tikėjimą. Ar įmanoma kalbėti apie tikėjimą vartojant tviterio „puskalbę“? – buvo klausiama pirmuosiuose komentaruose vos tik gruodžio pradžioje buvo paskelbta apie būsimą popiežiaus prisijungimą prie šio žiniatinklio. Iš tiesų, vos kelių žodžių žinutės nepalyginsi su enciklika, bet, kaip komentavo už bendravimą su žiniasklaida atsakingos Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos pirmininkas arkivysk. Claudio Maria Celli, popiežius pabandė eiti ten, kur šiandien galima sutikti žmonių, ypač jaunimo. Kaip greit paaiškėjo, bandymas pasiteisino, nes jau per pirmą savaitę prie popiežiaus paskyros prisijungė du milijonai sekėjų ir jų skaičius nuolat auga.

Gruodžio 14 d. buvo paskelbta Šventojo Tėvo žinia sausio 1-ąją kasmet minimos Pasaulinės taikos dienos proga. Jos tema – vienas Kalno pamokslo palaiminimų: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9). Kalbėdamas apie visuomenės gyvenimo ramybės, taikos žmonių ir tautų tarpusavio Artuma 2013 m. sausis

santykiuose sąlygas ir prielaidas Benediktas XVI mini iš pirmo žvilgsnio paprastus, o vis dėlto esminius dalykus – pagarbą žmogaus gyvybei ir gamtai, natūralios žmogaus gyvenimo sąrangos paisymą, pradedant pagarba šeimai, kurioje mylintys tėvai augina ir auklėja vaikus. Natūrali vyro ir moters santuokos struktūra turi būti ginama nuo bandymų ją prilyginti radikaliai skirtingoms sąjungoms, kurios, nepaisydamos svarbiausių šeimos savybių ir jos socialinio vaidmens, iš tiesų tik kenkia stabilumui, – rašė Benediktas XVI. Apie šeimai gresiančius pavojus, ypač dabartiniame Vakarų pasaulyje, popiežius dar kartą kalbėjo gruodžio 21 d. Vatikane vykusiame tradiciniame prieškalėdiniame susitikime su Romos kurijos kardinolais ir vyskupais. Šia proga, kaip įprasta, apžvelgdamas pagrindinius besibaigiančių metų įvykius, Benediktas XVI ilgėliau stabtelėjo prie šeimos krizės priežasčių. Šiandien žmonės nenoriai įsipareigoja pastoviems ryšiams, o ypač tokiems, kurie turi trukti visą gyvenimą. Kodėl šiandien yra manančių, kad susisiejimas su kitu žmogumi visam gyvenimui – nesuderinamas su laisve? Kodėl įsivaizduojama, kad žmogus tik tuomet bus savimi, jei išliks visiškai autonomiškas ir su kitais žmonėmis palaikys tik tokius ryšius, kuriuos galima kiekvieną akimirką nutraukti? Pasak popiežiaus, nenoro įsi-

pareigoti pastoviems ryšiams pagrindinė priežastis – paplitusi klaidinga laisvės ir savęs realizavimo samprata, žmogaus užsidarymas savyje, egoizmas, nenoras pripažinti daug kartų patvirtintos tiesos, kad tik save dovanodamas, tik būdamas atviras, tik leisdamas save bandyti sunkumais, žmogus gali atrasti visą savojo žmogiškumo didybę.

Tačiau tai dar ne viskas. Jau kuris laikas kasamasi ir po antropologiniais pamatais, ardoma pati buvimo žmogumi samprata. Jei dar neseniai manėme, jog klaidinga žmogaus laisvės samprata yra vienintelė šeimos krizės priežastis, tai dabar aiškiai matome vis stiprėjančią tendenciją niveliuoti vyriškumą ir moteriškumą. Prancūzų filosofė feministė Simone de Beauvoir yra pasakiusi, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“. Ši laki frazė tapo pagrindu to, kas šiandien vadinama gender teorijos vardu ir pristatoma kaip nauja lytiškumo filosofija. Ji skelbia, kad lytis nebėra natūralus gamtos faktas, bet yra socialinis vaidmuo, kurį galima savarankiškai pasirinkti. Minėtoji teorija tvirtina, kad ne Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį, bet visuomenė primetė tokius griežtus vaidmenis, o šiandien mes jau galime jų nepaisyti. Paradoksalu, kad šiais laikais, kai labai jautriai reaguojama į manipuliavimą gamtine aplinka, tuo pat metu, daugeliui nekreipiant dėmesio, vyksta kur kas rimtesnė manipuliacija žmogumi.

Bažnyčia nemano, kad moteriškumas ir vyriškumas yra tik socialinis susitarimas.

Biblijos pasakojime apie žmogaus sukūrimą glūdi gili antropologinė tiesa, be kurios būtų sunku įsivaizduoti tokias esmines žmogiškojo gyvenimo figūras kaip tėvas, motina ir vaikas. Dėl to, šia prasme, ginti Dievą reiškia ginti ir žmogų.

Galiausiai popiežius Benediktas XVI atšventė jau aštuntas savo pontifikato Kalėdas ir aštuntą kartą paskutinės metų dienos vakarą vadovavo Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės pirmiesiems mišparams, užbaigtiems šlovinimo ir padėkos himnu Te Deum.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Tikėjimo metų Kalėdas švęsti su daugiau džiaugsmo ir vilties Lietuvos vyskupai linkėjo šia proga skelbtuose ganytojiškuose laiškuose, kuriais sveikino kunigus, vienuolius ir visus tikinčiuosius.

Prieš šventes kurijose vyskupai laužė kalėdaičius su kunigais, susitiko su bažnytinių institucijų darbuotojais.

Kalėdų žinią, kaip visiems prieinamą ir dovanojamą kiekvienam žmogui, ganytojai nešė ir silpniausiems visuomenės nariams į nakvynės, globos namus, labdaros valgyklas, gydymo įstaigas, kur drauge su vargšais, benamiais, seneliais, ligoniais sėdo prie Kūčių stalo. Dažnoje vyskupijų parapijoje rengtos kalėdinės eglutės, ypač nepasiturinčių šeimų vaikams. Kalėdų – Dievo ir artimo meilės – žinia kai kur pasiekė ir sąvartynų gyventojus, įkalinimo įstaigas.

Telšių vyskupijos ganytojai žemaičius, jau įžengiančius į didįjį Žemaičių Krikšto jubiliejų, pakvietė Kūčių vakarą, kad ir kur tuo metu būtų, tą pačią valandą sukalbėti Tikėjimo išpažinimą, sutartinai ir garsiai išpažįstant „šventąjį krikščionišką tikėjimą, kurį prieš 600 metų Vytauto Didžiojo vadovaujami priėmė mūsų protėviai“. Šį dvasinio dalijimosi metą geros valios žmonės auka rėmė Bažnyčios karitatyvinę tarnystę, įsigydami žvakelių ar tiesiogiai paaukodami Caritui, kuris šešioliktą kartą nuo 1997 m. surengė akciją „Gerumas mus vienija“, tikėdamasis vargstančiųjų paramai surinkti per 100 tūkst. litų. Praktinio gerumo dieną Kaune ypač jaunimas buvo kviečiamas praskaidrinti senolių kasdienybę. Beje, baigiantis metams, vieno Carito projektų – pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms (jį pristatėme „Artumos“ 2007/2) – vadovė Kristina Mišinienė tituluota 2013 metų „Žmogaus teisių šaukle“.

Dar gerokai prieš adventą prasidėjo labdaringa Maltos ordino ambasados, Maltos ordino pagalbos tarnybos ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kartu rengta akcija „Maltiečių

sriuba 2012“, su kuria iki Kalėdų lankytasi įvairiuose šalies miestuose. Dalijama sriubos lėkštė sykiu reiškė ir siekį atkreipti visuomenės dėmesį į vienišų, senų, sergančių žmonių padėtį bei pagalbos jiems reikalingumą. Maltos ordinas, veikiantis 140-yje šalių, yra viena didžiausių krikščioniškų humanitarinių pagalbos organizacijų pasaulyje jau 900 metų. Prieš 20 metų buvo oficialiai įtvirtinti Lietuvos ir Maldos ordino diplomatiniai santykiai.

Lietuvos vyskupai gruodžio 6 d. susirinkę į plenarinį posėdį Kaune dalijosi, kaip pagyvinti Tikėjimo metų šventimą. Nutarta visose Lietuvos parapijose po vieną dieną skirti Švč. Sakramento adoracijai – taip ganytojai pasirūpino priminti, jog adoruodami tikintieji liudija tikėjimo vienybę, patiria, kaip arti jų gyvenime gali būti Viešpats. Posėdyje taip pat atkreiptas dėmesys į kunigų aprangą, ypač privalomus liturginius drabužius kaip svarbų kunigiškosios tapatybės ženklą. Sugrįžęs iš Europos Sąjungos šalių Vyskupų Konferencijų atstovų suvažiavimo Briuselyje, vyskupas Rimantas Norvila perdavė raginimą tikintiesiems nebūti pasyviems, kai ES lygmeniu diskutuojami moraliniu, socialiniu ir vertybiniu požiūriu svarbūs klausimai.

Netrukus savo kaip ES piliečių ir gyvybės apsaugos gynėjų pareigą mūsų šalies žmonės galėjo išreikšti parašais pritardami Europos piliečių iniciatyvai „Vienas iš mūsų“, kuria siekiama, kad iš ES biudžeto nebūtų finansuojami kamieninių ląstelių tyrimai. „Nemoralu sunaikinti vieno žmogaus gyvybę kitų žmonių gydymo tikslu. Akcija vadinasi „Vienas iš mūsų“, nes mes visi buvome embrionais, ir tie žmonės, kurie dabar yra embriono stadijoje, taip pat turi prigimtinę teisę į gyvybę“, – skelbė savo pranešime Lietuvos šeimos centras.

Skatindama tikėjimo drąsą, kurią savo žodžiais ir pavyzdžiu nuolat skleidė pal. Jonas Paulius II, Vilkaviškio vysku-

pija pradėjo relikvijoriaus su palaimintojo relikvijomis piligrimystę vyskupijos parapijose. Šiauliečiai drauge su vyskupu Eugenijumi Bartuliu laimėti Viešpaties palaimą ateinantiems metams pasiryžo Švč. Sakramento adoracija per visą naujametę naktį Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.

Kalėdų šviesa tebesklinda iš katalikų menininkų darbų Birštono sakraliniame muziejuje – 46 kūrėjai juos pristato šiemetinėje dvyliktoje „Gloria Deo“ parodoje (veiks iki kovo 5 d.). Šią temą gražiai pratęsiančią ikimokyklinukų dailės darbelių parodą „Šventoji Šeima“ tryliktą kartą Kaune surengė vaikų meninio ugdymo puoselėtojai.

Rimos Malavickienės nuotrauka

Džiaugsmo ir dalijimosi metas

Palaimintojo Jurgio Matulaičio metus prasmingai užbaigė, dalyvaudami šiems metams skirtame konkurse, Vilkaviškio vyskupijos moksleiviai. Jaunasis laiško konkurso nugalėtojas abiturientas jį baigė šiandien labai svarbia vilties žinia, jog „ne viskas prarasta: susitelkus bei Dievui laiminant, o palaimintajam Jurgiui užtariant, dėl Tėvynės ir Bažnyčios galima padaryti labai daug.“ Ta pačia mintimi nuoširdžiai sveikiname mūsų redakcijos bendradarbį ir Vatikano radijo lietuviškosios programos vadovą Joną Malinauską, Kalėdų išvakarėse apdovanotą Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai“. Apdovanojimas įteiktas Lietuvos Respublikos ambasadoje prie Šventojo Sosto, kur Malinauskas ilgus metus dirbo kanceliarijos vadovu.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2013 m. sausis

5

Kronika

6

Klausimai ganytojams Girdėjau, kad yra specialūs atlaidai Tikėjimo metų proga. Ar galėtumėte paaiškinti, kas tai yra? Kaip juos pelnyti? Vincas Kai 2012 m. rugsėjo 14 d. šventėme Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Vatikane buvo paskelbtas Apaštališkosios Penitenciarijos dekretas Romai ir visam pasauliui apie Tikėjimo metais teikiamų šventųjų atlaidų dovaną.

Apaštališkoji Penitenciarija – tai bažnytinis teismas, kurio kompetencijoje yra vidinė sritis, tai yra su sąžine ir išpažintimi susiję reikalai, taip pat dispensos (atleidimas nuo privalomų bažnytinės teisės reikalavimų) ir atlaidai. Visuotiniai atlaidai yra visõs laikinosios bausmės, užsitrauktos sunkia nuodėme, atleidimas. Šitaip naudojamasi Bažnyčios lobynu, sukauptu Dievo Motinos ir visų išrinktųjų – nuo pirmojo iki paskutinio teisiojo – nuopelnais. Atlaidus galima skirti ir mirusiųjų gerovei. Atlaidai gaunami tik vieną kartą per dieną.

Tikėjimo metai tęsiasi, o drauge ir visuotinių atlaidų dovanos teikiamos nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d. Kaip žinome, jie prasidėjo Vatikano II Susirinkimo atidarymo penkiasdešimtųjų metinių bei Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo dvidešimtųjų metinių dieną. Popiežius norėjo, kad šis laikas būtų skirtas ypatingam tikrojo tikėjimo išpažinimui ir tinkamam jo aiškinimui, skaitant, o tiksliau sakant, maldingai gilinantis į Susirinkimo nutarimus bei Katalikų Bažnyčios katekizmo straipsnius. O tai reiškia – aukščiausiu laipsniu (kiek tai įmanoma šioje žemėje) išvystyti gyvenimo šventumą ir nuskaistinti sielą. Tam yra naudinga didžioji atlaidų dovana, kurią Bažnyčia, Kristaus jai duota galia, siūlo visiems, kurie, atlikę gerą išpažintį, nuoširdžiai atgailaudami, pasiryžę keisti gyvenimą, pilnai dalyvaudami Eucharistijoje (ir Komunijoje), melsdamiesi popiežiaus intencija, įvykdo ir specialius nurodymus: a) kaskart, kai klausosi bent trijų pamokslų arba dalyvauja bent trijose Artuma 2013 m. sausis

paskaitose Vatikano II Susirinkimo bei Katalikų Bažnyčios katekizmo temomis bet kurioje bažnyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje; b) kaskart, kai piligrimystėje aplanko popiežinę baziliką (didžiosios popiežinės bazilikos yra 4 Romoje esančios bazilikos: Šv. Jono bazilika Laterane, Šv. Petro bazilika Vatikane, Švč. Mergelės Marijos Didžioji bazilika bei Šv. Pauliaus bazilika už Romos sienų. Visos kitos pasaulyje esančios bazilikos gauna mažųjų bazilikų titulą. Didžiosios bazilikos priklauso Apaštalų Sostui ir turi šventąsias duris, atveriamas jubiliejaus proga, bei popiežiškuosius altorius), kurias nors krikščionių katakombas, vyskupijos Katedros bažnyčią ar vietos ordinaro Tikėjimo metams nustatytą šventą vietą (pvz., kurią nors mažąją baziliką, arba Marijos, apaštalų ar šventųjų globėjų šventovę) bei ten dalyvauja kokiose nors pamaldose ar bent susikaupia ilgesnį laiką meditacijai, kuri užbaigiama Viešpaties malda Tėve mūsų, bet kuria patvirtinta forma išpažindami Tikėjimą bei kreipdamiesi į Mergelę Mariją ar, jiems dedikuotose šventovėse, į apaštalus ar globėjus; c) kaskart vietos Ordinaro nustatytomis konkrečiomis Tikėjimo metų dienomis kurioje nors šventoje vietoje dalyvauja iškilmingame Eucharistijos ar Valandų liturgijos šventime ir bet kuria patvirtinta forma išpažįsta Tikėjimą; d) kurią nors laisvai pasirinktą Tikėjimo metų dieną maldingai aplanko krikštyklą ar kitą vietą, kurioje yra priimtas Krikšto sakramentas, bet kuria teisėta forma atnaujindami Krikšto pažadus.

Vyskupai ar pagal bažnytinės teisės normas jiems prilygintieji asmenys pradedant ar užbaigiant Tikėjimo metus svarbiausioje šventėje galės suteikti popiežiškąjį palaiminimą su visuotiniais atlaidais, kuriuos gali gauti tikintieji maldingai tokį palaiminimą priimdami.

Dekretas baigiamas primenant, kad visi deramai atgailaujantys tikintieji, dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių negalin-

tys išeiti iš namų (klauzūroje gyvenančios vienuolės, atsiskyrėliai, kaliniai, seni ir sergantys žmonės, taip pat tie, kas ligoninėse juos globoja) ir negalintys dalyvauti Tikėjimo metų pamaldose, visuotinius atlaidus galės gauti tomis pačiomis progomis, mintimis vienydamiesi su pamaldose dalyvaujančiais tikinčiaisiais, ypač per televiziją arba radiją klausydamiesi popiežiaus ar vietinių vyskupų žodžių, sukalbantys Tėve mūsų, Tikėjimo išpažinimą ar Tikėjimo metų tikslais melsdamiesi bei aukodami savo kančias ir gyvenimo sunkumus.

Dažnai žiūriu Lenkijos TV rodomas Mišias, kuriose labai daug vyrų bažnyčiose būna su kepurėmis. Lietuvoje to nepastebėjau. Kada tai galima? Adomas Katalikų bažnyčiose vyrai būna be kepurių išreikšdami pagarbą. Apskritai vyrai visada nusiima galvos apdangalą visose patalpose. Tai – mandagumo taisyklė. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, tiek Vatikane su kepurėmis bažnyčioje ir kitose patalpose būna uniformuoti žmonės, atliekantys statutinius veiksmus, pvz., eidami garbės sargybą. Atrodo, kad transliuojamose Mišiose iš Lenkijos bažnyčių dalyvauja daug įvairių organizacijų žmonių, dėvinčių uniformas bei laikančių vėliavas ar jas gerbiančių. Būna taip pat ir tvarkdarių, kurie nešioja skiriamąjį ženklą – kepurę – tam, kad būtų matomi minioje.

Ar nuodėmė naudotis nelegalia programine įranga (pvz., operacinėmis sistemomis, programomis, filmais, muzikomis...)? Justas Taip. Tokiu būdu vagiama kitų žmonių kūryba ir nemokamai pasiimama tai, kas turėtų būti perkama.

Parengta pagal „Artumos“ skaitytojų ir svetainės www.klauskkunigo.lt klausimus

Kronika

Tikri ir menami lūžiai Lietuvoje Kuo ypatingi Lietuvos politinei raidai buvo prabėgę metai? Kurie įvykiai darys poveikį Lietuvai ateityje? Ko galime tikėtis iš prasidedančių metų? Lietuvos politikos apžvalga su „Artumos“ skaitytojais dalijasi ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. doc. Vincentas VOBOLEVIČIUS. Kokie svarbiausi prabėgusių metų įvykiai, turėsiantys ilgalaikės reikšmės Lietuvos politiniame gyvenime? Šiemet buvo įvairių rezonansinių įvykių, tačiau, ko gero, tik vienas jų gali turėti poveikį ilgalaikei Lietuvos politinei būsenai – tai Prezidentės ir parlamentinės daugumos konfliktas formuojant naująją koaliciją. Kiti įvykiai, tokie kaip Garliavos šturmas ar Seimo rinkimai, yra daugiau simptominiai, atspindintys Lietuvos būklę, tačiau neįnešantys naujovių į politinį gyvenimą.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Kuo Prezidentės ir politinės daugumos santykiai yra unikalūs?

Dalios Grybauskaitės konfliktas su valdančiąja dauguma sukūrė Prezidento aktyvaus kišimosi į politikos „mėsmalę“ precedentą. Kai kurie politologai teigia, kad Grybauskaitė laužo tradicijas, tačiau, turint omenyje, kad nepriklausoma Lietuva gyvuoja dar labai trumpai, kalbėti apie tradicijas neprasminga.

Sukurtasis precedentas yra svarbus, nes

Lietuvoje žmonės renka Prezidentą asmeniškai ir sudeda į jo instituciją daug vilčių. Tuo metu kai kurie politologai ragina Prezidentę būti švaresnę už nepravažiuotą sniegą ir nesikišti į politines rietenas. Taigi galima pasveikinti Grybauskaitę, kad ji nedarė to, ką perša

politologai, o darė tai, ko iš principo reikalauja žmonės. Taip pat, nors gali pasirodyti, kad Prezidentė pralaimėjo kovą naujajam premjerui, tai būtų klaidingas įspūdis. Pasibaigus Algirdo Butkevičiaus „medaus mėnesiui“, Grybauskaitės principinė pozicija koalicijos formavimo metu suteiks jai daugiau įtakos darant poveikį Vyriausybės veiklai.

Kodėl Garliavos įvykiai neturėjo didelės įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui?

Todėl, kad jie parodė tai, kas iš esmės ir taip yra žinoma. Pirmiausia − žmonių nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis.

Tačiau teisėsauga nepasitikėta ir prieš šiuos įvykius, o ir artimiausioje ateityje situacija išliks tokia pati. Antras dalykas − Lietuvos institucijų neprofesionalumas.

Viso to ažiotažo Garliavoje galėjo būti išvengta, jeigu būtų veikiama anksčiau ir ryžtingiau, o ne laukta, kol susirinks minia žmonių. Pusė to blogio buvo sukurta neprofesionalaus tarnybų darbo, bet vėlgi, – iki tol tarnybos dirbo neprofesionaliai ir toliau dirba taip pat, todėl čia nieko lūžinio neįvyko. O pagrindinis dalykas – kad pasitvirtino tiesa, jog entuziastai, net jeigu jų būtų ir tūkstančiai, nesukurs rimtos politinės jėgos.

Tam reikia pinigų ir protingų žmonių.

Masiniai politiniai judėjimai gali kilti tam tikrais iššūkių laikotarpiais, kai su masėmis susivienija dalis elito, tam tikri turtingi žmonės, intelektualai, stambios visuomeninės organizacijos. Šiuo atveju viso to nebuvo, kad ir kaip tai liūdintų tuos, kurie „Drąsos kelio“ judėjime įžvelgė Sąjūdžio aidus.

Taigi šis įvykis patvirtino tai, ką žinome apie politiką, bet nesukūrė jokio lūžio.

Kodėl ir Seimo rinkimai nebuvo lūžinis įvykis?

Seimo rinkimai neabejotinai buvo svarbūs, nes pasikeitė valdančioji dauguma, bet jie nėra netikėti. Nors Lietuvos ekonomika per keletą metų įveikė krizę, o šiemet kai kuriais rodikliais net pralenkė prieškrizinį lygį, bendrojo vidaus produkto augimas vis dėlto nepasiekė reikalingo dydžio. Jis šiuo metu yra apie 3 proc., o kad ekonomika kurtų naujas darbo vietas, kiltų atlyginimai, reikia bent 4 proc. augimo.

To praktiškai nebuvo įmanoma pasiekti, susitraukiant Europos rinkoms. Vadinasi, žmonės nejautė augančios ekonomikos pasekmių asmeniniame gyvenime. Todėl visiškai nenuostabu, netgi simptomiška, kad neperrinkta buvusi Vyriausybė. Tačiau ir po šių rinkimų ekonominė padėtis šalyje ypatingai nesikeis. Daugelio pažadų nebus įmanoma įvykdyti, o netgi įvykdžius vargu ar ženkliai pagerėtų gyvenimo kokybė. Taip pat nebus ypatingų proveržių valstybės valdymo efektyvume ir pan. Kita vertus, esu ramus, kad Lietuva nebus „parduota“ Rusijai. Visos pagrindinės Lietuvos partijos yra suinteresuotos, kad Lietuva būtų bent šiek tiek atskira nuo Rusijos, idant tos partijos čia galėtų šeimininkauti be Maskvos nurodymų. Tai buvo tiesiog eiliniai rinkimai ir ilgalaikėje perspektyvoje nelabai reikšmingi.

Taigi ko galime tikėtis šalies politiniame gyvenime kitais metais?

Ateinančiais metais gyvensime ramiai. Manau, jog kova tarp Prezidentės ir Premjero šiek tiek nusikelia, iš dalies dėl to, kad artėja pirmininkavimas Europos Tarybai. Tačiau pasibaigus pirmininkavimui, vėl pamatysime santykių paaštrėjimą, bet tai jau bus naujų Prezidento rinkimų kampanijos dalis.

Kalbino Ingrida VOBOLEVIČIENĖ

Artuma 2013 m. sausis

7

Kronika

8

Šeimos politikos aktualijos

Kuo šeimoms buvo svarbūs 2012-ieji?

Algimantas RAMONAS

Nelengva apžvelgti šeimos politiką praėjusiais metais. Tai buvo sumaišties metai. Rinkimai, Konstitucijos 38 straipsnio keitimo diskusijos ir todėl – prislopinti arba užgožti darbai dėl šeimų. Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Santykinai nesėkmingai sprendžiant šeimos sąvokos įteisinimo klausimus, žemesniu lygmeniu vyko prasmingi darbai visoje Lietuvoje.

Vyriausybė 2012 metams buvo išsikėlusi tikslą sukurti šeimos politikos įgyvendinimo koordinavimo schemą visais valstybės valdymo lygmenimis, įtraukti vietos valdžios institucijas į šeimos politikos formavimą ir įgyvendinimą. Tai pavyko pasiekti tik nedidele apimtimi.

Daug kasdienių šeimoms svarbių klausimų sprendžiama savivaldybėse.

Todėl labai svarbu, kad jose priimant sprendimus būtų atsižvelgiama į šeimų poreikius. Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva ir pastangomis, savivaldos institucijų gera valia, prisijungiant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams, 2012-ais daugiau dėmesio skirta Šeimų tarybų steigimuisi savivaldybėse. Jų atstovų ir nevyriausybininkų susitikimai jau įvyko 14-oje savivaldybių (apie tai išsamiau skaitykite p. 9). Nuodugnesnė informacija apie kitą savivaldybių veiklą yra pabira ir sunkiai apibendrinama.

Gegužės 9 d. sudaryta tarpinstitucinė Šeimos politikos komisija, kurios tikslas – užtikrinti atskirų institucijų bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą šeimos politikos srityje. Greičiausiai ši komisija posėdžiauti dar nė karto nesusirinko.

Po kelerius metus trukusių sąlygų šeimos verslui palengvinti svarstymų pagaliau birželio 29 d. priimtas ir rugsėjo 1 d. įsigaliojo Mažųjų bendrijų įstatymas. Ši palankesnė šeimos verslui veiklos forma užpildė senokai buvusią nišą tarp individualiosios įmonės bei uždarosios akcinės bendrovės. Mažojoje bendrijoje verslas organizuojamas asmeniniu pasitikėjimu grįstu bendradarbiavimu.

Prasmingi visi darbai, kuriais siekta skatinti žmogų dirbti ir uždirbti, pasirūArtuma 2013 m. sausis

pinti savo ir šeimos gerove – mažinti priklausomybę nuo piniginės paramos. Dėl to buvo skausmingai keičiama piniginės paramos sistema. Vietos bendruomenės įsitraukė į piniginės paramos skirstymo klausimus.

2012 metais ministerijos tradiciškai parėmė šeimų organizacijų ir bendruomenių projektus. Šie projektai padėjo telkti šeimas, skleisti šeimos vertybes, stiprinti bendruomenes, atlikti kitas veiklas, taip stiprėjo ir pačios organizacijos.

Skatintas ikimokyklinio ugdymo įstaigų arba grupių steigimasis, tam sukuriant net konsultacinę telefono liniją. Pradėtas diegti neformaliojo ugdymo krepšelis. Švietimo ministerija skyrė lėšų projektams, skatinantiems mokyklos ir tėvų bendradarbiavimą.

2012 m. liepą Sveikatos apsaugos ministerija be diskusijų atmetė iniciatyvos „Gimimas LT“ ir ją remiančių šeimų organizacijų prašymą diskutuoti dėl pagalbos gimdantiems ne ligoninėje (kaip yra ir daugelyje Europos šalių) ir ją įteisinti. Bet dėl to iniciatyvos atstovai nenuleido rankų – dalyvavo viešosiose diskusijose ir įvairiuose renginiuose, organizavo dokumentinio filmo „Laisvė gimti“ pirmąją peržiūrą Lietuvoje ir kitaip skatino visuomenę diskutuoti šia tema.

Tačiau kai kurie svarbūs darbai, siekiant Vyriausybės tikslų, liko nepadaryti. Visų pirma – dėl šeimos sąvokos diskusijų, politikų neryžtingumo ar dar dėl kažkokių priežasčių Seimo taip ir nepasiekė, nors jau buvo parengtas, Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas, nusakantis šeimos apsaugos principus,

mechanizmus ir tam reikalingas institucijas. Ir apskritai per visą buvusią Seimo bei Vyriausybės kadenciją taip ir liko nesukurti bei teisės aktuose nei viename lygmenyje neįtvirtinti jokie esminiai įtakingi šeimos politikos koordinavimo ir paveikos mechanizmai. Viskas pasibaigė nevyriausybininkų inicijuotomis tarybomis, labai priklausomomis nuo politikų valios, todėl nestabiliomis. Šeimoms svarbus Nacionalinis susitarimas, nors ir tapęs kai kurių partijų rinkimų programų dalimi, vykdytas vangiai, formaliai. Ir apskritai šio susitarimo įgyvendinimo priežiūros tarybos statusas po Seimo rinkimų liko neaiškus, nes visa tai iš naujo turi pripažinti naujos kadencijos seimūnai. Seime per praėjusią kadenciją taip ir nesukurta institucija, atsakinga už deramą šeimos politikos koordinavimą (šeimos komisija, pakomitetis, kontrolierius ar pan.). Seime nebeliko parlamentinių grupių „Už žmogaus orumą“, „Už tradicinę šeimą“.

Tikėkimės, kad jos bus atkurtos.

Metų pabaigoje darbą pradėjo naujos sudėties Seimas bei Vyriausybė, kurios programoje yra visas šeimos politikos skyrius, keliantis daug klausimų ir nerimo... Naujos kadencijos politikai vėl prašneko apie partnerystės įstatymą, sukruto vaiko teisių gynėjai, sujudinę viešas diskusijas dėl komendanto valandos vaikams ar tėvų baudimo, jei jie vaikus paliktų vienus namuose, nepalydėtų į mokyklą ar būrelį. Sunkiai nuspėjamos koalicijos darbus pamatysime greitu metu, tuomet galėsime spręsti, ko šeimos gali tikėtis iš dabartinės valdžios...

Kronika

Ko nepadarys viena šeima, padarys Šeimų taryba Apie Kalėdas dažniau prisimenama šeima, vaikai ir vieniši žmonės, kurie šeimų neturi. Atrodytų, tikrai niekam nereikia įrodinėti, kad šeima – gyvybės lopšys, geriausia terpė vaikams augti ir vystytis, svarbiausias visuomenės ir valstybės pagrindas. Tačiau akivaizdu, jog šeima vis dažniau tampa priešiškų jai jėgų taikiniu. Vis dažniau viešojoje erdvėje skamba nelogiški šūksniai, kad gyvenimas prigimtinėje šeimoje pasenęs, kad reikia ieškoti kitokių sugyvenimo būdų.

Ko siekia taip skelbiantieji, ne visada lengva suprasti. Tačiau nesunkiai galime pastebėti, jog sudaryti šeimai palankią aplinką darosi vis sunkiau.

Valstybiniu ir savivaldos lygmeniu rūpinimuisi šeimomis imamas skirti didžiausias dėmesys tik tuomet, kai šeima įtraukiama į vadinamosios socialinės rizikos šeimų sąrašą ir tada veiksmingai jai padėti jau sunkiai įmanoma. Žinoma, būtina pradėti rūpintis šeimomis gerokai anksčiau ir padaryti viską, idant jos pajėgtų įveikti tuos iššūkius ir sunkumus, kuriuos pateikia gyvenimas, ir nepatektų į socialinės rizikos šeimų sąrašus. Tačiau tam reikia, kad valstybės, savivaldybių institucijos įsiklausytų į šeimų balsą, išgirstų, ko joms reikia, rimtai pasistengtų padėti ir pašalintų kliūtis, iškylančias šeimoms, auginančioms vaikus. Neužtenka, kad šeimos kaip prašytojos po vieną eitų pas savivaldybės valdininkus. Svarbu sukurti mechanizmą, pagal kurį šeimų atstovai pasijustų savivaldybės partneriais, kartu ieškančiais, kaip valdžia ir šeimų organizacijos, jų atstovai galėtų imtis priemonių realiai padėti šeimoms. Juk už paslaugas ir jų plėtrą atsakingos savivaldybės. Tad svarbu, kad joms šeimos išsakytų opiausias problemas ir kartu su valdininkais rastų sprendimą.

Tokiu mechanizmu gali tapti Šeimų tarybos. Jos veiktų prie vietos savivaldos tarybų. Toks darinys atstovautų šeimoms, jų interesams, įgyvendintų ir padėtų formuoti palankią šeimai aplinką. Šeimų tarybos jungtų iniciatyvius žmones, šeimų tėvus, geriausiai žinančius, ko šeimoms reikia, ir gebančius tai išsaky-

ti vietos valdžios atstovams. Taip būtų žengtas dar vienas žingsnis į demokratiją pačia plačiausia prasme – stiprinamas santykis tarp iniciatyvių žmonių bei vietos politikų. Palankią šeimai aplinką formuojančių bei įgyvendinančių institucijų yra daug, kaip ir tarnybų bei nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su šeimomis. Tačiau problema ta, kad šios institucijos bei organizacijos tarpusavyje mažai bendrauja, joms trūksta susikalbėjimo, bendradarbiavimo. Šią idėją palaiko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. SADM Šeimos politikos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė teigia, kad Šeimų tarybos galėtų atlikti svarų vaidmenį vietos savivaldos politikoje. Ypač svarbu, kad šios tarybos teiktų savivaldybės tarybos nariams, darbuotojams ir įstaigoms siūlymus dėl palankios šeimai aplinkos kūrimo, padėtų savivaldybės institucijoms bendradarbiauti su nevyriausybinėmis šeimų organizacijomis. Lietuvos savivaldybių Šeimų tarybos pavyzdiniuose nuostatuose taip pat numatyta, kad jos tikslas – analizuoti šeimos politiką savivaldybėse, teikti siūlymus dėl šios politikos įgyvendinimo ir tobulinimo. Šeimos taryba taip pat gali dalyvauti savivaldybės tarybos, administracijos struktūrinių padalinių posėdžiuose, kur svarstomi šeimoms rūpimi klausimai.

Panašių tikslų siekiama ir kitų šalių savivaldos politikoje. Pavyzdžiui, Itali-

joje (www.forumfamiglie.org) vyksta šeimų organizacijų forumai savivaldos lygmeniu, todėl daugelis savivaldybių tapo jautresnės, spręsdamos šeimų reikalus, konsultuojasi su šeimomis, kurios yra aktyvios jų patarėjos. Skiriama ir lėšų regionams iš valstybės gerovės fondų. Tada kiekvienas regionas savo ruožtu skiria lėšų savivaldos suplanuotiems tikslams, kuriems įgyvendinti numatomi projektai, tarnaujantys palankiai šeimoms aplinkai kurti, laikantis subsidiarumo principo.

Tokia veikla galima tik tuomet, kai joje dalyvauja iniciatyvūs žmonės, degantys noru padėti savo ir kitoms šeimoms, asmenys ir bendruomenės, kurioms šeimos politikos klausimai yra aktualūs. Iniciatyvas būtina palaikyti ir jose aktyviai dalyvauti, tačiau kiekviena naujovė turi nueiti ilgą kelią į sėkmę, konstruktyvų bei rezultatyvų darbą. Pradžia visuomet sunki, ir tik kiekvieno iš mūsų pastangomis galima pasiekti, kad šeimai palanki politika taptų prioritetu ir Lietuvoje.

Smagu, jog keliose Lietuvos – Širvintų, Kaišiadorių, Vilkaviškio – savivaldybėse Šeimų tarybos jau susikūrė. Kai kuriose kitose savivaldybėse jau buriasi aktyvios šeimos ir šias tarybas ruošiasi kurti.

Tikimės, jų pavyzdžiu paseks ir kiti, suvokiantys, jog mes patys esame atsakingi už savo šeimas ir turime stengtis, kad joms būtų gera.

Visada veiksmingiau yra ne dejuoti, bet veikti dėl mūsų vaikų ir mūsų ateities.

Dr. Ramunė JURKUVIENĖ, Modesta PAKLONSKAITĖ Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Nacionaline šeimų ir tėvų asociacija, vykdančia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Šeimų atstovavimas savivaldybėse 2012“

Artuma 2013 m. sausis

9

Kronika

10

Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimas: ŽEMIŠKASIS FINIŠAS

Parašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Artuma 2013 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Susirinkimai Bažnyčioje – kas tai ir kam?

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

2012 m. spalio 11-ąją, praėjus lygiai 50 metų po Vatikano II Susirinkimo pradžios, popiežius Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metų pradžią ir sušaukė naujajai evangelizacijai skirtą pasaulio Vyskupų Sinodą, atkreipdamas dėmesį, kad Evangeliją vėl reikia skelbti ten, kur prieš amžius ji jau buvo paskelbta. Tad Bažnyčios skelbimo ir liudijimo klausimai, kuriuos svarstė Vatikano II Susirinkimas, yra labai aktualūs.

Bet prieš tai dar bandykim suprasti, ką reiškia Bažnyčios gyvenimui susirinkimai.

Bažnyčios Susirinkimų istorija

atstovai, o susirinkimo nutarimai turi būti priimti šitų miestų patriarchų. Sprendimai neturi prieštarauti ankstesnių susirinkimų nutarimams teologijos, moralės ir disciplinos klausimais ir juos turi priimti tikintieji.

Pirmojo krikščionybės tūkstantmečio susirinkimai apibrėžė svarbius tikėjimo dalykus. Jie pasisakė dėl to, kad Mergelę Mariją dera vadinti Dievo Motina, dėl trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – lygybės, dėl pagarbos Jėzaus, Dievo Motinos ir šventųjų atvaizdams.

Krikščioniškojo pasaulio skilimas į Rytų ir Vakarų Bažnyčias nutraukė bendrai visos krikščionybės pripažįstamų susirinkimų seką. Iki mūsų dienų Rytų krikščionys visuotiniais laiko tik pirmojo krikščionybės tūkstantmečio susirinkimus. Katalikai visuotiniais laiko ir antrajame tūkstantmetyje vykusius Vakarų Bažnyčios susirinkimus. Verta pažymėti, kad būtent Katalikų Bažnyčios susirinkimai sprendė tokius skaudžius klausimus kaip Vakarų Bažnyčios administracinis skilimas dėl vienu metu buvusių trijų popiežių (Konstancos Susirinkimas), vienybės su Rytų Bažnyčia atkūrimas (Florencijos Susirinkimas), bandė, nors ir nesėk-mingai, spręsti skilimo dėl Reformacijos klausimą (Tridento Susirinkimas), skelbė dogmas (Vatikano I Susirinkimas, paskelbęs popiežiaus neklystamumo dogmą).

Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas – tai visų Bažnyčios vyskupų susirinkimas, sprendžiantis ginčytinus tikėjimo klausimus arba nurodantis moralinės laikysenos gaires.

Pirmasis toks susirinkimas buvo sušauktas 325 metais, netrukus po krikščionybės įteisinimo Romos imperijoje. Prasidėjus krikščionių nesutarimams dėl Jėzaus Kristaus prigimties, imperatorius Konstantinas Nikėjoje sukvietė visus valstybės vyskupus šitam klausimui išaiškinti. Nuo to laiko Bažnyčios susirinkimai svarstydavo klausimus, iškildavusius dėl skirtingo krikščionių požiūrio į tikėjimo dalykus, ir pateikdavo gaires, kuriomis tikintieji galėjo vadovautis.

Susirinkimai dažnai brėžė liniją tarp klaidos ir tikrojo tikėjimo supratimo ir kartais tai darė labai įsakmiai.

Susirinkimas surašė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, kurio pirmoji dalis išsamiai ir atidžiai aptaria Jėzaus vienybę su Tėvu (Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta.). Šis Tikėjimo išpažinimas (beje, vėlesnių susirinkimų dar pildytas, iškilus kitiems klausimams) tapo, sakytum, krikščionio „tapatybės Vatikano II Susirinkimas – mūsų laikams kortele“, įvardijančia svarbiausias tikėjimo tiesas.

Vienintelis XX amžiuje vykęs Katalikų Bažnyčios Nors susirinkimus galėdavo sušaukti pasauliečiai valdo- Susirinkimas buvo sušauktas popiežiaus Jono XXIII nevai, o pačių susirinkimų posėdžiuose dalyvaudavo teologai, trukus po jo išrinkimo. Pats popiežius Susirinkimo sušauvienuoliai ir pasauliečiai, sprendimo teisę juose turėdavo tik kimo impulsą priskyrė Šventajai Dvasiai. Apie būsimą Suvyskupai, kurie, išklausę ir apsvarssirinkimą jis paskelbė 1959 m., Nikėjos I Susirinkimas. Stavropolio bažnyčios freska, tę, spręsdavo dėl tikėjimo dalykų.

XVIII a., Rumunija apaštalo Pauliaus Atsivertimo Visuotiniam susirinkimui priklausė šventėje, Šv. Pauliaus už Roaukščiausia galia Bažnyčioje. mos sienų bazilikoje, pastaty787 m. sušauktas Nikėjos II Sutoje ant Tautų apaštalo kapo. sirinkimas nustatė Visuotinio BažJonas XXIII norėjo, kad nyčios Susirinkimo kriterijus. Toks Susirinkimas aptartų Bažnysusirinkimas turi tiesiogiai arba per čios veikimą moderniame paatstovus bendradarbiauti su Romos saulyje. Tad Vatikano II Supopiežiumi. Be to, susirinkime turi sirinkimas neturėjo spręsti ir dalyvauti kitų senųjų krikščionybės nesprendė ginčytinų tikėjimo patriarchatų – Jeruzalės, Aleksandriklausimų. Jo tikslas buvo gajos, Antiochijos ir Konstantinopolio nytojiškieji klausimai.

Artuma 2013 m. sausis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Susirinkimo atidarymo kalboje 1962 m. spalio 11 d. popiežius nurodė svarbiausią šios asamblėjos užduotį: „Svarbu, kad patikimas ir nekintamas Bažnyčios mokymas, kurį turime ištikimai priimti, būtų paskelbtas mūsų laikams. Juk viena yra Tikėjimo lobynas, tai yra Bažnyčios mokymo tiesos, o kita yra tai, kaip jos, nors ir nekintančios, yra skelbiamos...“ Popiežiui Jonui XXIII, gerai išmaniusiam Bažnyčios istoriją, buvo svarbu, kad Susirinkime dalyvautų Rytų ir Reformuotų Bažnyčių nariai ir kad tokiu būdu būtų priartėta prie pirmojo tūkstantmečio susirinkimų visuotinumo. Kitų Bažnyčių atstovai buvo pakviesti stebėtojais ir dalyvavo įvairių komisijų darbe. Dauguma iš viso pasaulio atvykusių vyskupų atsivežė patarėjus teologus.

Susirinkime dalyvavo per 2500 vyskupų iš Europos, Amerikos, Azijos, Afrikos ir Australijos. Pirmą kartą Šventojo Petro bazilikoje, kur posėdžiavo Susirinkimo tėvai, vyko Rytų Bažnyčių liturgija, kurią šventė vienybėje su Roma esančių Rytų Vatikano II Susirinkimas Bažnyčių vyskupai.

Klausimų, kuriais norėjo pasisakyti Susirinkimo tėvai, ratas sparčiai plėtėsi ir tapo akivaizdu, kad per vieną sesiją jie nebus pabaigti. Jonas XXIII mirė netrukus po pirmosios sesijos uždarymo. Jo įpėdinis – popiežius Paulius VI – pirmojoje savo kalboje, pasakytoje po išrinkimo, 1962 m. birželio 22 d., svarbiausiu savo pontifikato darbu įvardijo Susirinkimo užbaigimą ir nurodė šiuos uždavinius: 1) tikslesnis Bažnyčios apibrėžimas; 2) Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas; 3) visų krikščionių vienybė; 4) dialogas su šiandienos pasauliu. Įvyko dar trys Susirinkimo sesijos. Į trečiąją, pirmą kartą susirinkimų istorijoje, buvo pakviestos stebėtojos ir ekspertės moterys – seserys vienuolės ir pasaulietės.

Susirinkimas užbaigtas 1965 m. gruodžio 7 d. Susirinkimas parengė ir priėmė keturias konstitucijas, devynis dekretus, tris deklaracijas.

Ką paskelbė Vatikano II Susirinkimas Svarbiausias dokumentas – dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium („Tautų šviesa“). Konstitucija iš esmės pakartoja tradicinį Bažnyčios mokymą, bet jį pateikia ne scholastine, o šiuolaikine kalba, artima gyviems ir vaizdingiems Bažnyčios tėvų tekstams. Kiek kitaip sudedami akcentai. Bažnyčia apibrėžiama pirmiausia ne kaip tobula hierarchinė institucija, o kaip Kristaus sakramentas, giluminio ryšio su Dievu „ženklas ir įrankis“ bei „Dievo Tauta“. Kadangi Vatikano II Susirinkimas buvo pirmasis, Artuma 2013 m. sausis

vykęs po Popiežiaus valstybės žlugimo, būtent konstitucijoje Lumen gentium yra išsamiai aptarta vadinamoji karališkoji pasauliečių atsakomybė – Bažnyčios ryšys su pasauliu, Kristaus sugrąžinimas pasauliui. Šioje konstitucijoje nužymėtą pasauliečių vaidmenį dar išsamiau aptarė dekretas Apostolicam actuositatem („Apie pasauliečių apaštalavimą“), skatinantis pasauliečius ir visą Dievo tautą vykdyti Bažnyčios misiją, darbuotis evangelizacijos ir žmonijos pašventinimo baruose. Susirinkimas pripažino ypatingą Katalikų akcijos vaidmenį XX šimtmetyje.

Vatikano II Susirinkimas, pasak vieno šmaikštaus rašytojo, atvėrė Katalikų Bažnyčios langus pasauliui, ragindamas katalikus suvokti save ne kaip priešų apgultą tvirtovę ginančius karius, o kaip maldininkus, einančius pasaulio keliais šalia tų, kurie neturi jų tikėjimo.

Konstitucija Gaudium et Spes („Džiaugsmas ir viltis“) apie Bažnyčią šių laikų pasaulyje ragino katalikus bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis dėl taikos ir teisingumo.

Dekretas apie krikščionių vienybę Unitatis redintegratio („Vienybės atkūrimas“) ir deklaracija Nostra Aetate („Mūsų amžius“), skirta nekrikščioniškoms religijoms, pripažino „tiesos grūdų“ buvimą kitose krikščionių Bažnyčiose ir kitose religijose. Buvo pakartota, kad Kristus yra Tiesa ir vienintelis kelias pas Tėvą, tačiau pripažintas ir kitų religijų vaidmuo moraliniame žmonijos tobulėjime. Be to, Nostra Aetate atsiribojo nuo teologinio antisemitizmo.

Deklaracija Dignitatis Humanae („Žmogaus orumas“) skirta religijos laisvei ir žmogaus teisei tikėti. Joje pabrėžiama, kad religija negali būti primetama. Ši deklaracija buvo labai svarbi komunistinio ateizmo atžvilgiu, bet, laikui bėgant, vis labiau iškyla joje nusakyta neprievartinio religijos išpažinimo svarba. Konstitucija Dei Verbum („Dievo žodis“) skirta Dievo žodžiui – Šventajam Raštui, Tradicijai ir Apreiškimui.

Lietuvos atstovų dalyvavimas Vatikano II Susirinkime buvo komunistų valdžios suvaržytas. Mūsų vyskupai nebuvo išleisti į Romą, dalyvavo tik vyskupijų valdytojai. Tiesa, nors netiesiogiai, Lietuvos Bažnyčiai atstovavo išeivijos vyskupas Vincentas Brizgys. Susirinkimo dokumentai buvo išversti į lietuvių kalbą, išspausdinti menku tiražu ir išdalyti kunigams. Pasauliečiams jie buvo menkai prieinami. Turint omenyje Bažnyčios persekiojimą, negalėjo būti kalbos apie Vatikano II Susirinkimo dokumentų studijas, aptarimus. Todėl ir dabar dar šie svarbūs dokumentai yra menkai pažįstami, jiems trūksta Lietuvoje parengtų komentarų, paaiškinimų.

Šie Tikėjimo metai yra puiki proga ir turėtų būti paskata su Vatikano II Susirinkimu geriau ir giliau susipažinti ir jo dokumentuose surasti ne vieną ten esantį atsakymą į mūsų dienų klausimus.

Didelės ir mažos kryžkelės

Imk ir skaityk Dei Verbum, arba Biblija – Dievo vaikų svetainė

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS

Šventasis Raštas – daugiausiai verčiama knyga pasaulyje į įvairias kalbas.

Ar todėl, kad joje tekstai kaupėsi tūkstantmečius? O gal ten esama išminties?

Galbūt dar ir dėl to, kad be tenykščių istorijų neįsivaizduojama vakarietiškoji kultūra, mūsų visų pasaulėvaizdis – tikinčių ir ateistų, agnostikų ir visiškai savyje sumišusių? Kaipgi Europa ir Amerikos be Adomo ir Ievos? Kaip be Jėzaus Kristaus, be Pauliaus Himno meilei? Be jų nebūtų Europos meno paveldo, nebūtų net socialines paslaugas teikiančių struktūrų, nes bemaž visa, kas reiškia pagarbą ir rūpestį žmogumi, Vakaruose išsirutuliojo iš Žodžio – Dei Verbum.

Tačiau Bažnyčia nepaliaujamai pluša, kad Šventasis Raštas pasiektų kuo daugiau žmonių ne dėl to. Ji – Kristaus Sužadėtinė, įsitikinusi, kad Biblijoje Tėvas susitinka su savo vaikais ir su jais kalbasi (plg. DV, 21). Knyga – Susitikimo vieta, Dievo ir Jo vaikų svetainė! Jis nori, kad net ir nekrikščionys turėtų galimybę į tą svetainę užeiti, todėl ragina parengti Biblijos leidimų su atitinkamais paaiškinimais jiems. Tokių ir kitų įdomių dalykų rašo oficialų Bažnyčios mokymą apie Apreiškimą atspindinti Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija Dei Verbum („Dievo žodis“). Ji sako, kad Dievą, kaip visų dalykų pagrindą ir tikslą, galime pažinti natūraliu žmogaus protu iš sukurtų daiktų (plg. DV, 6). Bet Dievas troško daugiau, Jis panoro apreikšti save, kad per Įsikūnijusį Žodį žmonės prieitų prie Tėvo ir taptų dieviškosios prigimties dalyviais. Dieviškosios prigimties dalyviais? Kad dalyvautų Dievo gyvenime? Kaip?

Tai pranoksta žmogaus protą ir galias, bet ne Dievo.

Po Adomo ir Ievos „išdaigos“ žmonės ėmė slėptis nuo Dievo, kaip prasikaltę vaikai. Dievas, kaip tėvas, išėjo jų ieškoti. Jie vis labiau slėpėsi, o Dievas šaukė: „Kainai!

Moze! Jokūbai! Izraeli!“ Galiausiai – „Marija! Nebijok, noriu Tau gero. Myliu Tave. Noriu, kad pažintum mane ir mano užmojus Tau. Ar sutinki padėti įvykdyti mano užmojį?“ Kai jie papuldavo į didelę bėdą, Dievas ateidavo padėti ir leisdavo suprasti, kad tai Jis jiems padėjo. Rojaus tremtiniai brangino Dievo užkalbinimus: perdavinėjo juos iš lūpų į lūpas, kol visa užrašė. Dievo gelbstintys prisilietimai istorijos dramoje patvirtindavo Jo žodžius.

Pamažu Dievo kalbinama žmonių grupė ėmė išsiskirti iš kitų tautų tarpo – ji pamažu tapo Dievo tauta. Joje buvo daugiau tvarkos, (pad)orumo negu kitose. Ji turėjo daugiau vilčių – ji nesisuko gamtos cikle kaip kitos, jos ateitis buvo atvira ir žinoma tik neregimam, ištikima meile juos vedančiam Dievui. Tai buvo neregėta ir negirdėta XIII–XII a. prieš Kristų. Dievas myli? Pavydžiai, kaip mylimasis? Tai – apreiškimas, nes jokia religija to netei-

gė. Tai – grubiai nusakytas pirmosios Biblijos dalies – Senojo Testamento – turinys.

Bet Dievas matė, kad žmonės dar Jo nepažįsta tiek, kiek Jis norėtų. Todėl nusprendė ateiti pats. Tapo žmogumi, mokė ir mirė ant kryžiaus, visais savo 33 gyvenimo metais parodydamas, kaip turi gyventi dieviškosios prigimties dalininkas, t. y. Dievo vaikas. Verbum caro factum est – „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Ir šitas Žodis – Žmogus/Dievas – savo mokinius pasiuntė į visą pasaulį skelbti, ko buvo mokęs (plg. Mk 16, 15). Tai – Naujasis Testamentas. Tai, Bažnyčia sako, yra Apreiškimo pabaiga. Naujų dalykų, reikalingų mūsų išganymui, nebeišgirsime. Dievas išsakė savo širdį. Liko klausyti.

Visa, ką žinome apie Dievą, Jo būdą, prigimtį, veidą ir mūsų dalyvavimą toje prigimtyje bei bendravimą su Juo, žinome iš Šventojo Rašto. Dievas, kaip paprastai daro tėvai su mažais vaikais, prisitaikė prie mūsų kalbos.

Dievas yra savo Laiško autorius, bet Jis pasitelkė žmones, gyvenusius įvairiais laikais, savais gabumais pasakoti, raudoti, dainuoti ir deklamuoti. Dievas prisitaikė prie žmogiškosios kalbos: poezijos, pasakos, palyginimo, istorinio pasakojimo... Dievo Žodis pasidarė labai panašus į žmogaus žodžius. Dėl to reikia specialistų, tyrinėjančių senuosius šventuosius tekstus. Jie tampa teologų, katechetų ir vyskupų pagalbininkai suprasti Dievo Žodį ir jį perduoti kitiems. Turime gerbti Šventojo Rašto tekstus – kai kurių senatvę ir jų nueitą kelią iki mūsų, neprimesdami savo laikmečio požiūrio į gyvenimą.

Sh’ma Yisrael! – „Klausykis, Izraeli!“ (Įst 6, 4).

Kai nesupranti Dievo laiško ištraukos, klausyk Bažnyčios mokymo. Motina padės suprasti Tėvo Žodį. Vedama tos pačios Šventosios Dvasios, kuri įkvėpė Biblijos tekstus, ji sukaupė daug Apreikštosios Tiesos suvokimo. Įsikūnijęs Žodis įpareigojo ją saugoti ir perduoti Dievo Žodį, toliau mokyti Dievo tautą. Tai vadinama šventąja Tradicija. Šventojo Rašto ir Tradicijos dėka, Dievo Žodis atsiduria kiekvieno mūsų širdies svarstymuose, pašaukdamas kiekvieną vardu ir su galia drąsindamas: „Nebijok, nes aš su tavimi esu“ (Iz 41, 10). Konstitucija Dei Verbum ragina mus, Dievo Laiško adresatus, dažnai užeiti pasikalbėti su savo Tėvu maldoje su Šventuoju Raštu.

Artuma 2013 m. sausis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Tikėjimas Dievo apreiškimu pats Dievas mums atidengia – parodo daugybę dalykų apie save patį ir apie žmogų.

Juk pats žmogus sau yra mįslė. Pasaulio istorijoje daugybė vienos kitoms prieštaraujančių filosofijų, ideologijų pateikia savą žmogaus sampratą. Biblijoje Dievas pats mums pasako, kas Jis yra ir kas yra žmogus, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, koks yra pasaulis, koks yra žmogaus santykis su pasauliu ir t. t. Šią žinią priimti nelengva, nes žmogus yra puolęs, linkęs į menkus dalykus, kuriuose ieško laimės ir jos neranda. Dievas kviečia į nelengvą ugdymosi, treniruočių programą – krikščioniškąjį gyvenimą.

Jos tikslas – kad žmogus išsitiestų, išsiskleistų, taptų tikru žmogumi. Tai sunku, nes reikia įveikti daug egoizmo, blogų polinkių, menkų, nevertų žmogaus dalykų. Žmogaus nusigręžimas nuo Dievo sukėlė gilų nepasitikėjimą kitu ir pačiu Dievu. Žmogui sunku iš savo rankų atiduoti kažkam savęs paties kontrolę, savo gyvenimo vairą tam, kam jis priklauso – Dievui. Tai žmogui kelia šiurpą. Šis aklumas – žmogaus tragedija. Jeigu Dievas neateitų pas žmogų, šis amžiams liktų savo paties kalėjime, kurio galutinis išsipildymas – pragaras. Ir Dievas ateina – iš meilės žmogui į šį jo kalėjimą. Dievui tai brangiai kainuoja. Jis prisiima tai, kas jam nebūdinga ir nereikalinga: patiria kančią, mirtį, kad atvertų mums kelią į gyvenimą su Juo. Šis Dievo atėjimas ir yra apreiškimas.

Ateities kartos mūsų amžių turbūt apibūdins kaip intensyvių dvasinių ieškojimų metą. Tačiau matome, jog šiandien daugybė žmonių, prigimtinio Dievo ilgesio vedami, prie tikrų dalykų artėja labai sunkiai arba ir visai paklysta, pasitenkindami išvešėjusia abejotinų „dvasingų“ praktikų, knygų pasiūla. Tačiau akivaizdu – žmonės visais laikais ieško Dievo, jiems reikia tikėjimo. Kokį tikėjimo atsakymą duoda krikščioniškoji žinia?

Kokie yra jos kertiniai akmenys? Drąsinami šiais Tikėjimo metais iš naujo gyvai žengti pro tikėjimo vartus, apie tai kalbamės su VDU Katalikų teologijos fakulteto docentu dr. Artūru LUKAŠEVIČIUMI.

14

Daugumos mūsų tikėjimo kelionė prasidėjo kūdikystėje, kai buvome pakrikštyti tėvų prašymu (ir begalinis ačiū jiems už tai!). Vėliau, jau vaikystėje, gautos tikėjimo žinios (kaip kad atsitinka ir su mokykloje išmokta matematika, kalbomis etc.) išsiblaško ir, gali būti, lieka iki galo neįsisąmonintos – tad tikime „apgraibomis“. Gal bepigu tiems, kurie priima Krikštą būdami suaugę ir pažinę tikėjimą?

Nesame skurdesni ar menkiau palaiminti, jei buvome pakrikštyti kūdikystėje. Ir mes, ir priėmusieji Krikštą jau suaugę esame daugeriopai laimėję Dangaus karalystėje ir nesame nieko pralošę. Dauguma buvome tikėjimo dalykų bent kažkiek pamokyti, turtus turime. Dabar esame kviečiami juos atpažinti ir jais gyventi.

Taigi Krikštu tapome krikščionimis. Koks mūsų tikėjimo turinys, į ką mes tikime – taip, kaip moko Bažnyčia, o ne taip, kaip patys sugalvojame?

Katalikų Bažnyčios katekizmas tikėjimą apibūdina kaip asmeninį ryšį, draugystę su Dievu ir iš to kylantį laisvą pritarimą viskam, ką Dievas moko ir apreiškia. Žmogus per visą Kokiu būdu Dievas apreiškia save žmogui?

Dievas apreiškia save – žodžiais ir darbais – per žmoistoriją deda žūtbūtines pastangas sužinoti, kas yra „anapus“.

Bet ne jis pats iš „šiapus“, o kitas – iš „anapus“ – turi ateiti, nijos išganymo istoriją. Šventajame Rašte užrašyti įvykiai, per kuriuos Dievas apreiškia saduoti atsakymus. Ir Dievas ateina: apreiškia save ir savo valią (planą) Tikėjimas, kaip draugystė su ve. Šio apreiškimo viršūnė – Jėzaus žmogui. Dievas iš meilės parodo Dievu, yra sunkiai nusakomas, Kristaus Asmuo, kad į Jį žiūrėdami suprastume, kas yra Dievas. Apreišsave, nes nori mums laimės. Jėzaus kaip sunku pasakyti, kas yra kimo istoriškumas XXI a. vakariečius Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisimeilė tarp dviejų žmonių. kėlimas yra to apreiškimo viršūnė kartais trikdo, jie mato Biblijoje daug ir pilnatvė. O žmogaus atliepas į nedvasingais atrodančių dalykų. Betgi Dievo apreiškimą yra tikėjimas – asmeninis ryšys, draugystė per kraujuojančią žmonijos istoriją, kur daug purvo, kasu Dievu ir iš to ryšio kylantis Dievo apreikštos tiesos pri- rų, ateina Gelbėtojas. Apreiškimas yra palaipsnis: Dievas ėmimas. Toji draugystė su Dievu yra nelengvai nusakoma, pamažu atskleidžia save. Užtruko ilgai, kol apreiškimas kaip nelengva pasakyti, kas yra draugystė, meilė tarp dviejų pasiekė pilnatvę Jėzuje Kristuje. žmonių. Kiek knygų prirašyta apie vyro ir moters draugystę Visa išganymo istorija mus pasiekia per Šventąjį Rašbei meilę, ir mes galiausiai vis tiek nežinome, kas tai – dau- tą ir Tradiciją. Šventasis Raštas kartu su Šventąja Tradigiau nežinomųjų, nei žinomųjų. cija sudaro tą tikėjimo lobyną, kurį Bažnyčia išrenka ir Taigi pagrindas yra draugystė su Dievu ir ant šio pa- sudeda į tam tikras tikėjimo formules – tikėjimo išpažigrindo statomas tikėjimo turinys. Taigi ką tikime? Tai, nimus, kad mums palengvintų geriau suprasti savo tikėką Dievas yra mums apreiškęs. Ką tai reiškia? Tai, kad jimą, įsiminti, jo mokyti.

Artuma 2013 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Ką atsakyti, jei prieš tikėjimą griebiamasi kad ir tokio argumento: betgi ir jūs patys, krikščionys, lyg turite vieną Dievą, bet esate susiskaldę (sausį Bažnyčioje kaip tik ir melsime krikščionių vienybės)?

Tai skaudi tiesa. Pats Jėzus per Paskutinę vakarienę melsdamasis nurodė tikinčiųjų vienybę kaip sąlygą, kad pasaulis patikėtų Jo misija, jog Jis yra Mesijas: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Krikščionys, deja, neišlaikė priešmirtinės Jėzaus valios, jų susiskaldymas yra tragiška realija. Iš kitos pusės, visų krikščionių tikėjimo pamatas yra tas pats: Jėzus Kristus, pats Dievas, atėjęs į žemę, kad mus išgelbėtų. Mus skiriantys dalykai yra mažiau svarbūs.

Ir vis dėlto ką paguodžiamo pasakytumėte ypač tiems mūsų skaitytojams, kurie neturėjo galimybės (atmenant sovietmečio suvaržymus) sąmoningai pažinti tikėjimo,

bet yra uolūs maldos žmonės, bažnyčių lankytojai? Taip pat tiems, kurie nėra priešiški tikėjimui, bet šio tikėjimo jiems dar nereikia kaip oro ir vandens?

Mūsų katalikybėje, išgyvenusioje sovietinį persekiojimą, galima atpažinti kelis dvasinės kelionės etapus. Vieni, kad ir daug ko nesuprasdami, tvirtai ir uoliai laikosi tikėjimo praktikos – labai žavimės šių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, ištvermingu tikėjimu, malda, uolumu.

Kiti, dažnai jaunesni, tikėjimą priima kaip tradiciją, bet pagal jį negyvena arba jų tikėjimas yra užterštas prietarais („man seksis, jei nueisiu į Mišias“). Visiems šiandien labiausiai stinga asmeninio susitikimo su Kristumi.

Nesame atleisti nuo pareigos gilintis į tikėjimą, mąstyti, kaip jis galėtų tapti uolesnis, gyvesnis, sąmoningesnis. Priemonių šiandien turime daug (religinė literatūra, spauda).

Juk ir močiutė turėtų gebėti paaiškinti savo anūkui, kam reikia, pavyzdžiui, velykinės išpažinties, – antraip ji vaikui gali atrodyti tik nemaloni ir nesuprantama pareiga.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Deja, neretas tvirtina tikįs savaip suprantama „Aukščiausia būtybe“, nes Dievas esąs vienas ir tas pats visose religijose, tik vadinamas skirtingais vardais.

Tokių žmonių tikrai daug. Iš esmės toks požiūris remiasi pasaulio religijų nepažinimu. Jei žinių apie religiją semtųsi ne iš populiarių žurnaliukų, pamatytų, kaip skirtingai pasaulio religijos supranta Dievą, ir skirtumų atrastų daugiau nei panašumų. Pavyzdžiui, kai kuriose religijose dievybėms būdavo aukojami net žmonės. Tai argi toks „dievas“ yra tas pats, tik kitu vardu vadinamas Biblijos Dievas?

Kitas pavyzdys: ir šiandien kai kuriose religinėse apeigose naudojamos įvairios seksualinės praktikos. Ar tikrai jų „dievas“ yra kaip mūsų Dievas, kuris, žinome, kviečia mus į labai aiškią tvarką lytiškumo srityje? Žmonėms būdingas ir šis gajus požiūris: nueinu į bažnyčią, pasėdžiu, ten gera, ir man gana... Taip, tai Dievo ilgesys. Bet kol žmogų jo susikurta „religijukė“ (sumišusi ir su horoskopais, parapsichologijos, Merkinės piramidės ir pan. elementais) patenkina, jam pasakyti, kad yra kitaip, labai sunku. Kad žmogus iš tiesų susimąstytų apie Dievą, Kad dažniausiai prireikia asmeninio banžmogus kroto. Prasidėjus rimtesniems sunkuiš tiesų mams (o jų gyvenime būna visiems), susimąstytų atsiranda atvirumas kitai žiniai. apie Dievą, Kita vertus, ar nesame sutikę tidažniausiai kinčiojo, kuris pasakytų: „Aš tikiu, prireikia kad yra vienas Dievas trijuose Asasmeninio menyse, bet iš tikrųjų... Ai, kas ten bankroto. žino...“ Pažvelgę galime atpažinti ir savo pačių laikyseną. Ką iš tiesų reiškia, kai sakome: „aš tikiu“? Kad augtume tikėjime, turime pripažinti tiesą, ką tikime. Tikėjimas nevyksta per mechanišką „tikiu“ kartojimą. Be to, tikėjimo reikia melsti – Dievas paims už rankos ten, kur esam. Problema ne ta, kad Dievas neduoda tikėjimo dovanos, bet kad aš jos nepriimu.

Kaip tik šiandien Evangelija sako: „Iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12).

Tikėjimas pasiekiamas karštu troškimu. Kito kelio nėra – tikėjimas ne lepšiams, bet tiems, kurie turi didžiulį užsiangažavimą, ne tiems, kurie mąsto: esu neblogas žmogus, pakankamai geras ir mano tikėjimas. Pažvelkime, kaip sunkiai į Pažado žemę ėjo izraelitai, su kokiu entuziazmu atrado tikėjimą apaštalas Paulius, šv. Augustinas. Neretai tikintysis įsivaizduojamas kaip aiškios pozicijos neturintis, viskam pasyviai pritariantis. Taip nėra ir neturėtų būti, kitaip katalikiškumas būtų labai sergantis. Geriau ieškoti ir klysti, bet ne būti apsnūdusiems. Juk esame kviečiami iš visų jėgų stoti prieš blogį ir kartu stengtis, kad turėtume tikrą tikėjimą.

Tad kokia gi jo svarbiausioji žinia?

Kad Dievas iš meilės man, žmogui, atėjo į šią žemę ir tapo žmogumi, vienu iš mūsų. Tai Jėzus Kristus, savo mirtimi ir Prisikėlimu nugalėjęs visą blogį ir dovanojantis man šią pergalę. Tą dovaną priimu tikėdamas į Jėzų ir leisdamas Jam viešpatauti mano gyvenime.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2013 m. sausis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Kasdienė ištikimybė Antanas SAULAITIS SJ kintį savęs atidavimą į meilingąjį Dievo glėbį – kaip mūsų motina sakydavo, „mirtis yra, kai Kristus apkabina“.

Dauguma žmonių įpratę dieną pradėti ir baigti malda, mintimi, atodūsiu ir taip paliudyti, išreikšti savo pasitikėjimą Dievo globa sau ir artimiesiems. Net restorane valgytojai nulenkia galvas, kartais persižegnoja.

Vaikams sakome, kad prie skanaus valgio užtenka trumpos maldos. Jei patiekalai įtartini, neskanūs ar priverstiniai – reikia ilgėliau melstis, kol pasitikėjimas meilingu Dievo žvilgsniu įsitvirtina. Kiti kryželiu ant kaktos peržegnoja mokyklon einančius vaikus ar atsisveikindami su bičiuliais. Kryželis ant sienos, paveikslėlis kampe kaip kaime, statulėlė kažkur kambaryje ar namuose įtvirtina kasdienio gyvenimo bei darbų ryšį su gyvybės Davėju.

Kukli, kasdienė ištikimybė yra brandesnė negu labiau magija kvepianti pažiūra į krikščioniškas (ar kito tikėjimo) apeigas, papročius, daiktelius, simbolius. Jei kunigas per Mišias nepaminėtų jų prašiusiųjų pageidaujamos pavardės, tuomet jiems sugriūtų visas tikslas Eucharistijoje dalyvauti, nebent šeima nulenktų galvą ir pakeltų širdį, sujungtų rankas. Uždegta žvakutė ar pašventintas daiktelis galioja, kai lydi pasitikėjimas Dievu. Kai JAV norima parduoti namus, o sunku pirkėją rasti, reikia nusipirkti šv. Juozapo statulėlę, ją galva žemyn kieme užkasti – bematant atsiranda norinčiųjų namą ar butą įsigyti. Daug magijos – neaišku, kiek tikėjimo ir pasitikėjimo. Čia kaip su šv. Antanu, į kurį žmogus kreipiasi padėti surasti prarastą tikėjimą. Kaip pranašai sako, reikia ne tiek žodžių ar apeigų, kiek tiesos, teisingumo ir taikos kasdieniame gyvenime.

Tarp kliūčių ramiai tikėti yra tikrų ar perdėtų praeities bei dabarties įvykių, neigiamai atspindinčių ar vertinančių tikėjimą ir Bažnyčią (priklausomai nuo religijos – sinagogą, mečetę, šventyklą). Žmones atbaido nepagarba, skaudus vaikų tvirkinimas, finansinės suktybės, dažnai prisimenami seniai peršokti ir perprasti istoriniai įvykiai. Iš dvasininkijos, Bažnyčios, pareigūnų ar veiklių pa-

Senais laikais visai kitoje šalyje 92 m. močiutė dalijosi savo tikėjimo patirtimi: „Esu gera katalikė: nerūkau, tik vakare pypkę patraukiu; negeriu, bet kartą per dieną stikliuką išlenkiu; nelakstau su vyrais, tačiau turiu draugą.“ Kaip eiliniam žmogui, senelei gyvenimu išpažįstamas tikėjimas dar nepasiekė pilnatvės. Kai tuokiasi skirtingų tikėjimų porelė, psichologai sako, kad svarbiau abiem panašiai uoliai savąjį tikėjimą tikėti, negu tai pačiai religijai priklausyti. Ir apie tikinčius sakoma: ne tiek svarbus tikėjimo, religijos turinys – „tikėjimo tiesos“, bet kaip tuo tikėjimu gyvenama. Dvasininkai gerai žino posakį, kad lengviau pasakyti dešimt pamokslų, negu Dešimties Dievo įsakymų laikytis. Uoliai bažnyčią lankantys parapijiečiai atsimena kasdienio tikėjimo vaidmenį posakiu: „Bažnytiniai žmonės labai malonūs, kol neužimi jų vietos bažnyčioje.“

16

Įdomiai tikėjimo ir gyvenimo ryšį apibūdina skautų sąjūdžio tradicija. Manytum, kad pagal svarbą pirmasis iš dešimties įsakymų būtų apie Dievą, tikėjimą, o tik vėliau apie artimą, tėvus, gamtą, draugus, save. Tačiau jau šimtmetį pirmasis jų priesakas yra: „Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio.“ Šį seka antrasis: „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei.“ Kai su vyresniaisiais kalbamės apie sąjūdžio religines gaires, viena pirmųjų, taikoma tiek jauniems nariams, tiek vadovams bei vadovėms, teigia: skautai, skautės stengiasi gyventi tai ir taip, ką ir kaip tiki, kaip prisiimtas tikėjimas (religija) moko – kad būtų darnus santykis tarp žodžiais išpažįstamos tiesos ir kasdienio gyvenimo būdo. Tada ir suaugusiojo pavyzdys – pagrindinis auklėjimo veiksnys – persiduoda gyvenimo krypties, savaime ar sąmoningai prasmės ieškančiam jaunimui.

Gražiai tikėjimą liudija kitas skautiškas dėsnis – prieš valgį (tiksliau, prie stalo) melstis. Kai stovykloje ar šventėje esama įvairių tikėjimų narių, kartais meldžiamasi be žodžių – vadovas ar vadovė taria: „Nulenkime savo galvas maldai.“ Tokia pagarbi ir veikli bendra sutartinė tyla išreiškia pasitikėjimą Aukščiausiojo globa, palaima, atleidimu. Tikėjimas panašesnis į pasitikėjimą negu teigimą. Jau Šventajame Rašte sakoma, kad tikima širdimi (pagal Bibliją – viduriais). Laidodami brangų asmenį, šermenų maldoje girdime: „Papildyk jo/jos tikėjimą ir viltį“, kai pereina gyvenimo slenkstį iš laikinosios kelionės į amžinąją tėvynę. Papildyti tikėjimą reikštų ne tiek turinio prasmę, kiek pasitiMarijos Stanulytės nuotrauka

Artuma 2013 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

rapijiečių reikalaujama daugiau negu iš eilinio (tikinčio?) žmogaus. Aną dieną viena močiutė sakė: „Kai kuriems kunigas nepatinka, jie piktinasi. Aš einu bažnyčion Dievo šlovinti ir žinau, kad kunigai yra žmonės.“ Lietuvoje madinga prisiminti kryžiuočių kardus ir liepsnas, lyg tai būtų buvę šiemet ar pernai. Per 600 m. nuo Žalgirio mūšio dar šis tas vyko krikščioniškose bendrijose, pasikeitė ir pasaulis, pasaulinė kultūra, religinės pažiūros bei supratimas. Bręsta žmogus, bręsta žmonija – bent to tikimės ir stengiamės tai puoselėti.

Kaip jau rašyta, jauni žmonės mielai įsitraukia, kai kas nors veikiama, daroma, sudaroma proga, galimybė kitiems patarnauti, artimui padėti. Tada tikėjimas palaipsniui auga galvoje bei širdyje, o visų pirma veikliose, dosniose rankose. Panašiai ir su Visuotine Bažnyčia.

Geriausias liudijimas yra plačiausios apimties pagalba vargstantiems, savitarpio pagalbos ryšiai, kova už teisingumu grįstą taiką tarp tautų, religijų, kultūrų.

Kas girdėjo apie kalavijuočius ar popiežiškąją valstybę, galėtų išgirsti ir apie pasaulinį Caritas tinklą, tarnavimą pabėgėliams, Šv. Egidijaus bendruomenės taikdarystę, savo apylinkės parapijos ištiestas į vargstančiuosius rankas bei širdis, pastangas paveikti savivaldybes, Seimą, valstybę teisingumo kryptimi visų bendram labui. Kartais užtenka pajusti kaimyną ar kaimynę. Visai neseniai viena mūsų lietuvaitė laidojo globotą vietinį gyventoją. Slaugė vyrą ir žmoną, šiai mirus, slaugė našlį dvejus metus be atlyginimo, nes jo santaupos, ištekliai buvo pasibaigę, šeimos kaip ir nelikę. Su didžiule pagarba ir rūpesčiu išlydėjo į Dievo rankas – kaip savą žmogų. Pats geriausias kasdienio, ištvermingo pasitikėjimo Dievu atvejis.

Tikėjimo metų proga šeimoje kalbamos maldos žodžiais dėkokime „už gyvybingą Šventosios Dvasios dovaną ja artėti prie Kristaus tikinčioje bendruomenėje“.

Religijų įvairovė ir vienintelis TIKĖJIMAS Vytautė MACIUKAITĖ

Pasak žinomo posakio, genys margas, pasaulis dar margesnis. Šiame margame pasaulyje ne tik juslėmis apčiuopiami daiktai yra skirtingi, bet ir tiesa bei moralė atrodo reliatyvios, o tikėjimas – subjektyvus, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. O juk dvasinių dalykų „uždavinys“ kaip ir būtų sujungti į vienį ir suteikti prasmę tam, kas gresia subyrėti į šipulius, kaip teigia Aristotelis, neregimus dalykus vadindamas regimųjų forma.

Margas pasaulis Atsiradus galimybei lengvai keliauti po pasaulį ir susidurti su dar nežinomomis kultūromis, supratus kultūrinį reliatyvizmą, juo garsūs XIX ir XX amžiaus sociologai, pvz., Franzas Boasas ir ypač Margaret Mead, ėmė grįsti moralinį reliatyvizmą. Ne vien moralė, bet ir viskas atrodo reliatyvu, todėl viskas toleruotina, išskyrus tiesą, jei tokia apskritai egzistuoja. O jeigu tiesos filosofine prasme nėra, tai ką jau kalbėti apie religijas, kurių beveik kiekviena skelbiasi esanti vienintelė teisinga? Ir ne tik religijos skiriasi tarpusavyje: netgi pačioje krikščionybėje aptiksime nemažai įvairovės. Negana to, netgi kai kurie katalikų šventieji skiriasi vienas nuo kito kaip diena nuo nakties.

Kaip žinia, senovės Indijos išminčiai įvairių religijų išpažinėjus prilygina akliesiems, čiupinėjantiems dramblį. Kiekvieno iš jų Dievo vaizdinys priklauso nuo to, iš kurios pusės jie paliečia dramblio kūną. Bet pagal šį palyginimą išeitų, jog Dievas priklauso nuo mūsų pačių poreikių, vaizduotės ir projekcijų. Arba būtų galima sakyti, kad nė vieno tikėjimo išpažinėjas nėra teisus, nes visi akli.

Panašios nuomonės apie tikėjimų įvairovę laikosi ne tik, tarkim, budistai ar induistai, bet ir nemaža dalis tokių moderniųjų filosofų, kaip Ludwigas Feuerbachas, Arthuras Schopenhaueris ir kiti.

Bet ar tikėjimas tikrai absoliučiai subjektyvus dalykas? Ar jame nėra jokios objektyvios tiesos? Jei taip būtų, tada neturėtume teisės netgi daryti skirtumo tarp dviejų tikinčiųjų, kurių vienas tikėtų į Kristų, o kitas, tarkim, – mėlynais žmogeliukais medžiuose.

Ar galima atrasti bendrą pagrindą?

Nors religijos yra skirtingos, jos turi be galo daug panašumų. Tikėjimų įvairovė nėra joks įrodymas nei kad Dievo apskritai nėra, nei kad tiesos neįmanoma atrasti. Bet jei religijos nėra vien projekcijos, Artuma 2013 m. sausis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

vadinasi, galbūt jos išties yra tikra nuoroda į tikrai egzistuojantį Dievą? Būdai atrasti bendrą vardiklį gali būti keli. Vienas iš jų vadinamas sinkretizmu, t. y. mėginimu iš įvairių religijų atrinkti tai, kas geriausia, ir nulipdyti naują absoliučiai tobulą religiją. Šiame iš pažiūros nekaltame mėginime sukurti naują eklektinį tikėjimo mišinį slypi gili problema – kuris žmogus nustatys, kas kiekvienoje religijoje yra geriausia ir kokiu santykiu? Jei kiekvienas į šį klausimą rastų savo individualius atsakymus, vėl turėtume daug religijų, netgi dar daugiau nei prieš tai. Juo labiau kas garantuotų, kad mums patiems pasirenkant tai, kas atrodo geriausia, svarbiausias pasirinkimo kriterijus

Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne galimybę išvengti skausmo ir sunkumų, bet, sekant Kristaus pavyzdžiu, kentėti ir mirti už savo brolius ir netgi priešus.

18

netaps malonumas? Ir apskritai vertėtų sau atsakyti: ar religija gali būti žmogaus „padaroma“, t. y. ar religija tėra žmogaus konstruktas, kurį galima perkonstruoti, ar ji yra Dievo darbas? Todėl arba visos religijos yra daugiau ar mažiau nenusisekę bandymai užmegzti ryšį su Dievu, arba yra vienas tikėjimas, per kurį pats Dievas mėgina užmegzti ryšį su žmogumi.

Kitą būdą tai suprasti pateikė šv. Tomas Akvinietis.

Jis pritaikė Antikos filosofo Aristotelio paaiškinimą, kaip tarpusavyje koegzistuoja vienis ir daugis. Dabar nesinori leistis į pernelyg gilius filosofinius apmąstymus, nes mums čia labiausiai rūpi tikėjimų įvairovės klausimas.

Taigi paminėsiu, jog šv. Tomas tiesą ir Dvasios dvelkimą įžvelgia ne vien tarp krikščioniškojo tikėjimo išpažinėjų, bet pritaria apaštalui Pauliui, kuris Dievo veikimą mato kiekviename geros valios žmoguje, trokštančiame tiesos ir jos ieškančiame, nesvarbu, kokia būtų jo išpažįstama religija (plg. Rom 2, 14–16). Šv. Tomas tuo nenorėjo pasakyti, kad nėra jokio skirtumo, į ką tu tiki, esą svarbu vien tai, ar tu nori gero. Taip pat jis nemėgino atmesti Kristaus kančios ir mirties būtinumo kiekvieno žmogaus išganymui. Pasak šv. Tomo, geros valios, tiesos trokštantis ir jos pagal savo galimybes aktyviai ieškantis žmogus dalyvauja krikščionių tikėjime. Panašiai kaip ir paprastas tikintysis, kuris neturi daug laiko, jėgų, proto ar reikiamo išsilavinimo užsiimti tikėjimo tiesų apmąstymu, dalyvauja kunigo, mokyto teologo ar tiesiog švento žmogaus tikėjime.

O šie savo ruožtu dalyvauja Kristaus tikėjime. Todėl iš Artuma 2013 m. sausis

Kristaus, kaip iš kamieno, išauga šakos ir šakelės, vienos kitoms perduodančios žemės syvus. Taip joks žmogus nelieka nepaliestas Kristaus atpirkimo vaisių, nesvarbu, kokiai religijai priklausytų ir kiek, gerą valią turėdamas ir savo sąžine sekdamas, klystų.

Krikščionybė arti tikslo Krikščionybė yra arčiausiai tikrojo Dievo suvokimo, nors tikriausiai sutarsime su daugeliu krikščionių rašytojų, kad Dievas be galo pranoksta kiekvieną, net patį nuostabiausią didžiausio šventojo pažinimą. Tik po mirties, jei Dievas duos malonę, regėsime Viešpatį veidas į veidą, bet net ir tuomet tobulai jo nepažinsime, nes ribotam kūrinio protui neįmanoma savyje sutalpinti neriboto Kūrėjo, kaip savo raštuose aiškina šv. Tomas Akvinietis. Todėl joks krikščionis neturėtų didžiuotis esąs krikščionimi, nes ne kiekvienas, turintis visas įmanomas priemones tinkamai tikėti, jomis pasinaudoja. Krikščionis gali būti kur kas toliau nuo Dievo ir tikėti į jį kur kas silpniau už žmogų, nieko dar apie Kristų negirdėjusį ir trokštantį atrasti tiesą. Juo labiau būti krikščionimi nėra tokia privilegija, kaip ją linkusi įsivaizduoti dauguma žmonių. Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne galimybę išvengti skausmo ir sunkumų, bet, sekant Kristaus pavyzdžiu, kentėti ir mirti už savo brolius ir netgi priešus. Skirtumus tarp krikščionių, nežiūrint nuostabios tikėjimo vienybės (jos, beje, sunku nelaikyti Dievo veikimo ir palaikymo ženklu), būtų galima paaiškinti kiekvieno žmogaus individualumu ir pagarba jo laisvei iš Dievo pusės.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Taip, tapti ir būti krikščioniu yra verta, verta tikėti objektyvios tiesos egzistavimu, kurią išreiškia krikščionybė kaip apreikštasis tikėjimas. Taip yra todėl, kad krikščionis stovi kryžiaus papėdėje. Kartu negalime nuvertinti ir krikščionybės nepažįstančių ar neišpažįstančių žmonių: jie, kaip jau minėta, degdami tiesos troškimu, gali būti artimesni Dievui už abejingą ir atšalusį krikščionį. Įvairių religijų ar konfesijų išpažinėjus prilyginčiau žmonėms, iš toli ar iš arti stebinčius vieną ir tą patį objektą, kai objekto atpažinumas priklauso ne vien nuo stebėtojo atstumo nuo jo, bet ir nuo regos stiprumo. Dėl šios subjektyvios aplinkybės netgi tolėliau nuo stebimojo objekto esantis žmogus gali geriau jį matyti už arčiau stovintįjį.

Didelės ir mažos kryžkelės

Kodėl reikia tikėti, arba Tikėjimo teleologija Kun. Danielius DIKEVIČIUS 68 mln. metų, homo erectus („stačiasis žmogus“) atsirado tik prieš maždaug 1,8 mln. metų, o homo sapiens („protingas žmogus“) netgi dar vėliau – prieš 300– 200 tūkst. metų. Todėl šiandien kai kurie teologai išbraukia kūno nemirtingumo dovaną iš prigimtį tobulinančių dovanų sąrašo. Kad ir kaip ten būtų, mūsų temai tai neturi lemiamos įtakos.

Mums gi svarbiausia – kad dėl pirmųjų tėvų nepaklusnumo (plg. Pr 3, 1–7) žmonija neteko galimybės tiesiogiai bendrauti su Dievu, „todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. Išvaręs žmogų <...>“ (Pr 3, 23–24). Katalikų teologijoje tai vadinama gimtąja nuodėme (lot. peccatum originale) ir teigiama, kad jos paliestas gimsta kiekvienas žmogus: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). O kas gi įvyksta priimant Krikšto sakramentą? Krikšto sakramento priėmimo padarinių – dvasinių bei moralinių – yra daug ir įvairių.

Tačiau mums svarbiausia, jog Krikšto sakramentas atkuria kadaise pirmųjų tėvų prarastą bendrystę su Dievu. O tai įvyksta dėl trijų per Krikštą gaunamų dieviškųjų, arba teologinių, dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Kitaip tariant, šiame gyvenime, t. y. gyvenime iki gyvenimo pas Dievą, mus vienija, pasak apaštalo Pauliaus, tiktai šis trejetas.

Kitos galimybės tiesiog nėra ir nebus. Dievo nepamatysime nei pro didinamąjį stiklą, nei pro mikroskopą. O įvairūs privatūs apsireiškimai – tai vien mažos išimtys, patvirtinančios bendrą ir visuotinai paplitusią religinę praktiką: Dievu reikia tikėti.

Žmogus yra visur ir visada naudos ieškanti būtybė. Tikėjimas nėra jokia išimtis: „VIEŠPATS tarė Abraomui: <...> Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas“ (Pr 12, 1–2); „Bet jei ištikimai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, VIEŠPATS, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų“ (Įst 28, 1); „Argi veltui Jobas bijo Dievo <...>. Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje“ (Job 1, 9–10).

Tad švęsdami Tikėjimo metus, pirmiausia panagrinėkime tikėjimo dorybės teleologiją (graikiškai telos – tikslas; tai pažiūra, kad visi gamtos ir visuomenės vystymosi procesai turi galutinį, išankstinį tikslą): kam žmogui reikia tikėjimo?

Norėdami tai suprasti, grįžkime prie žmonijos ištakų.

Anot klasikinio Katalikų Bažnyčios mokymo, pirmasis žmogus – kūrinys-kūrėjėlis (pasak prelato prof. Antano Rubšio) – buvo apdovanotas, kaip šiandien sakytume, trimis paketais dovanų: 1) prigimtinių; 2) prigimtį tobulinančių ir 3) antgamtinių (plg. Laima Rimkevičiūtė „Krikščioniškojo gyvenimo pagrindai ir jo ugdymas“.

Marijampolė, 1992, p. 3–5).

Abraomas ir trys vyrai prie Mamrės. Mozaikos detalė iš Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos Romoje, 432–440 m.

Prigimtinės dovanos – tai visas natūralus žmogaus gyvenimas, nuo kurio neatsiejamos tokios dalys kaip mityba, dauginimasis, darbas, bendravimas etc. (plg. Pr 1, 27–28; 2, 15.18–24). Prigimtį tobulinančios dovanos – tai a) gautas žinojimas; b) aistrų valdymas; c) nemarumas (plg.

Pr 2, 16–17). O antgamtinės dovanos – tai a) būti dieviškosios prigimties dalininku; b) gyventi ypatingoje bendrystėje su Dievu (plg. Pr 1, 26–27; 2, 8.15; 3, 8). Toks skirstymas bibline prasme yra iš esmės visiškai pagrįstas.

Nūdien problemiška atrodo tiktai kūno nemarumo dovana. Žinoma, pasak dogmatikos, mirtis yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Bet kaip tai dera su gyvūnų marumo faktu? Seniausias gyvūno skeletas yra datuojamas

Aišku, kai būsime gyvenime po gyvenimo, tada nebereikės mums nei tikėjimo, nei vilties, o liks tiktai meilė – didžiausia iš visų dorybių (plg. 1 Kor 13, 8–13).

Tačiau be tikėjimo – pirmutinės dorybės – nebūtų ir meilės. Taigi, bendrystė su Dievu ir yra tikėjimo dorybės teleologijos esmė – kitaip sakant, tikėjimas mums reikalingas tam, kad susivienytume su Dievu.

Artuma 2013 m. sausis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Eiti kaip mažutėliams Šventasis Raštas šeimoms „Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.“ Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10, 13–16).

Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est („Dievas yra meilė“) teigia, kad artimo meilė galima tik per meilę Dievui. Jame ir su juo galime mylėti nepažįstamą ar nepatinkantį asmenį.

Tai padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu, susitikimas, kuriame išmokstame žiūrėti į kitą ne savo akimis

20

„šventųjų bendravimas“, prasidedantis žemėje ir išsipildantis danguje. Tai slėpinys – jame visa nukreipta į Kristų, nes jisai visa padaro viena.

Vertingas Tikėjimo metų pradžios akcentas yra trečioji Benedikto XVI knyga apie Kristų, jo vaikystę. Ji primena evangelinę Kristaus užduotį „leiski-

Krikščionybė nesiima užduoties atsakyti į visus klausimus, bet pagrįstai ir drąsiai žadina ieškoti, kad atvestų į susitikimo džiaugsmą.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

bei jausmais, bet Dievo matu. Jo draugas yra mano draugas (plg. Deus caritas est, 18). Krikščionybė kaip religija nesiima užduoties atsakyti į visus klausimus, bet pagrįstai ir drąsiai žadina ieškojimo nerimą, kad atvestų į susitikimo džiaugsmą. Jos privalumas – ne religingumas, vedantis į ekscentriškas keistenybes ar stebuklus, o Tikėjimas, atitenkantis iš Dievo Žodžio, Tiesa – iš paties šaltinio.

Dėl tokio savito tikėjimo Meilė ir Teisingumas krikščionybėje yra ne tik socialiniai veiksmai, bet iš tikėjimo savaime gimstantys dvasiniai veiksmai. Artimo meilė nėra priedas ar papildas – tai Bažnyčios prigimties dalis.

Dėl to neatsiejamai kalbame apie dvejopą Bažnyčią: keliaujančią laike ir tą, kuri švenčia nesibaigiančią šventę, dangiškąją Jeruzalę. Šias dvi sujungia Artuma 2013 m. sausis

te mažutėliams ateiti“ (Mk 10, 14) bei savaip atsako į klausimą, nagrinėjamą enciklikoje Fides et ratio („Tikėjimas ir protas“): kodėl tikėjimą Jėzus atidavė ne filosofams, o „mažutėliams“, žvejams?

Taip Jėzus išvengė milžinų ir mažutėlių nesusipratimo. Jį mums su prasminga ironija atskleidė Raoulis Follereau, raupsuotųjų, kurių praėjusiame amžiuje dar buvo daugybė ir kurie gyveno nežmogiškomis sąlygomis, globėjas ir gynėjas.

1954 m. jis paprašė tuometinių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų padovanoti jam po vieną taktinį bombonešį – juos pardavus, pinigų būtų pakakę visiems pasaulio raupsuotiesiems gydyti.

Bedieviško gyvenimo raupsams tebeplintant pasaulyje, krikščionims tinkamą Tikėjimo metų užduotį vaizdžiai išreiškia Jurgio Matulaičio mintis: „Būtinai turi

mums kiekvienam rūpėti, kad ne tiktai patys kaskart tobulyn eitume, bet kad drauge ir kitiems taptume dvasiško gyvenimo ir tobulybės parama, versme, židiniu. Ne tik turime žiūrėti, kad patys kaskart geriau susiorganizavę ir susitvarkę būtume, bet kad ir kitus dar aplink save telktume ir vienytume dėl gerų darbų, dėl Bažnyčios ir Dievo“ (Užrašai, 1910 11 18).

Vaikų, mažutėlių įvaizdis prasmingas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Tiesiogine prasme – vaikai, auginami sekuliarizuotoje kultūroje, nepajėgia patys prasibrauti iki juos MYLINČIO Kristaus. Perkeltine prasme – Kristaus tiesos ir tikėjimo link privalome eiti kaip „mažutėliai“: nuo mažų dalykų ir uždavinių augti Tiesoje, subręsti Tikėjimu ir išsiskleisti laikinojoje dabartyje amžinai šventai Meilei, kad turėtume stiprią Viltį ir kitus Viltimi stiprintume.

Bažnyčioje, panašiai kaip šeimoje, sunkesnius daiktus nešti duodame paaugusiems, sunkesnių darbų imasi stipresnieji, tačiau ir mažuliai nepaliekami tik laukti pusryčių ar pietų, bet gauna savas užduotis pagal savo brandą, supratimą, gebėjimą, kad rengtųsi didesnėms, svarbesnėms ateities užduotims. Neužmirškime, jog tikėjimo prasme vaikus reikia atvesti ne į šventinį, proginį blizgesį, o į jautrią, veiksmingos krikščioniškos sąžinės moralę ir nuoseklia raida išauginto krikščioniško tikėjimo principus gyvenime bei dieviškos malonės įšaknijimą sieloje per sakramentus.

Apibendrinant daugelio krikščionių mistikų požiūrį į tikėjimą galima pasakyti: gelmė šaukiasi gelmės.

Iki apreikštųjų tikėjimo tiesų gelmės savo religingumu ateisime ne spręsdami be tinkamo pasirengimo Bažnyčios, vyskupų, pasaulio, klebonų ar panašius globalius galvosūkius bei svarstydami visus tikėjimo priešų išgalvotus priekaištus, o tik nuosekliomis pastangomis, reguliaria sakramentine tikėjimo praktika ir augančio bendruomeniškumo dvasia vienydamiesi su Kristumi: Jėzau, ateiki pas mane, aš myliu Tave.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie tikėjimą Dominykas, 10 metų

Rimtautas, 12 metų

– Dominykai, kaip manai, kas yra krikščioniškas tikėjimas? Kas jį sugalvojo, iš kur jis atsirado?

– Man apie krikščionių tikėjimą pasakojo tikybos mokytoja. Tačiau iš kur jis atsirado manyje, man pasakyti labai sunku. Namuose apie tokį tikėjimą man niekas nepasakojo. Gal tik močiutė kartais užsimindavo, bet ir tai tik tiek, kad jei nori būti geru krikščionimi, kataliku, reikia daryti gerus darbus, neskriausti žvėrelių, katinėlių ir net mažų paukštelių. Dar visi krikščionys turi melstis.

Mes tikime, kad malda, tai yra pokalbis su Dievu, padeda mums įveikti sunkumus tuomet, kai būna liūdna arba kas nors labai nesiseka. Tada labai paprastai pasikalbu su Dievu, paprašau, kad padėtų, ir Jis beveik visada mane išklauso ir padeda.

– Kodėl sakai „beveik visada“?

– Kartą aš labai norėjau, kad mama leistų man laikyti šuniuką. Labai prašiau mamos ir net meldžiausi, kad Dievas man padėtų išprašyti to šuniuko. Bet nepavyko. Mama vis tiek neleido, tik pažadėjo, kad kai paaugsiu ir galėsiu pats tą šuniuką prižiūrėti, nupirkti jam ėsti ir kiekvieną rytą išvesti į lauką, tada jau tikrai galėsiu jį auginti.

– O gal verta, pavyzdžiui, priklausyti kokiai nors bendruomenei, Bažnyčiai? Tada dėl tavo noro turėti šuniuką melstųsi visa bendruomenė. Gal taip būtų lengviau jo išprašyti?

– O gal tikrai? Gal tada būtų lengviau susitarti su mama? Visi pasimelstų, paprašytų, ir mama gal net neatlaikytų tokių maldų. Aš dar pagalvosiu, nes tokių vaikų, kurie eina į bažnyčią, aš pažįstu. Galima suburti maldos būrelį, kuris kiekvieną sekmadienį ar per šventes melstųsi už tai, kad man mama leistų laikyti šuniuką.

– Ar tu esi tikintis žmogus?

– Taip, tikintis.

– O kuo tu tiki? Arba į ką tu tiki?

– Aš tikiu į Dievą. Tikiu, kad Dievas yra ir kad Jis mane ir kitus žmones stebi, globoja ir laimina, kad viskas sektųsi.

Arba kai pakliūni į kokią netikėtą situaciją ir nežinai, kaip elgtis, Jis padeda iš jos išsikapstyti.

– Ar dažnai tau taip nutinka, kad reikia šauktis Dievo pagalbos?

– Nelabai, bet kartais atsitinka. Vieną kartą važiavome su mama automobiliu ir sprogo jo ratas. Turėjome sustoti miške, tokiame kaime netoli mano močiutės namų. Jau nebežinojome, kaip į namus parsikapanosime. Tada mama pradėjo stabdyti pravažiuojančius automobilius, o aš sėdėjau viduje ir meldžiausi, prašiau Dievo, kad tik kas nors sustotų ir padėtų mamai pakeisti ratą. Ir sustojo. Net labai greitai. Išlipo tokia moteris ir vyras. Mes tą ratą pakeitėme gal per kokį pusvalandį, ir viskas baigėsi labai gerai.

Tiesa, mama visa išsiterliojo, bet nieko: grįžo į namus ir nusiprausė. Tik močiutei truputį baimės įvarėme, nes ji laukė, o mes labai ilgai užtrukome. O telefono tai nebuvome su savimi pasiėmę. Bet mama sakė, kad telefonas nebūtų padėjęs, nes tame miške ir jokio ryšio nebuvo.

Gerai, kad kai meldiesi ir ko nors labai prašai, telefono nereikia. Dievas ir taip išgirsta žmones ir jiems padeda.

– Kaip manai, ar visi žmonės į tą patį Dievą tiki, ar yra tokių, kurie tiki kitokiu Dievu?

– Manau, kad Dievas yra vienas, bet skirtingi žmonės jį skirtingais vardais vadina. Aš nepamenu kokioje šalyje, bet žinau: kai kurie tiki, jog Dievo vardas yra Buda. Aš net jo statulėlę mačiau. Ten jis pavaizduotas toks, kokį žmonės įsivaizduoja: sėdi toks ramus, sukryžiavęs

kojas ir labai storas. Bet galvoju, kad iš tikro žmonės taip tik įsivaizduoja. Tai tas pats Dievas Jėzus Kristus, tik jie Jį kitaip vadina.

– Ar Dievą matei ir žinai, kaip Jis atrodo?

– Mačiau. Galima nueiti į bet kurią bažnyčią ir ten surasti Dievo atvaizdą.

Pavyzdžiui – prikaltą prie kryžiaus. Arba nupieštą paveiksle. Aš gyvo Dievo nemačiau, bet tie, kurie Jį piešia arba skulptūras daro, vis vien turbūt kažkada matė. Gal tai buvo labai seniai, gal Jį matė, pavyzdžiui, Kristaus mokiniai ir papasakojo žmonėms, kaip atrodė. Nes kitaip – iš kur žmonės žinotų, koks buvo Dievas? Tiksliau – koks Jis yra.

Greta, 12 metų – Greta, kaip manai, ar tikėjimas gali būti, tarkim, šiuolaikiškesnis? Ar jį galima išreikšti kažkaip moderniau, ne taip, kaip mūsų seneliai išpažino?

– Ir taip, ir ne. Taip, todėl, kad dabar bažnyčiose juk linksmesnes giesmes gieda nei anksčiau kaime giedodavo. Ir su gitaromis per šv. Mišias kartais groja, ir net šoka. O senos giesmės, tos, kurias kaime gieda, tokios liūdnos, net, sakyčiau, visos labai panašios. Bet pats tikėjimas, manau, modernesnis būti negali.

Juk žmogus arba tiki į Dievą, arba ne. O giesmės ir maldos – tai tik to tikėjimo parodymas, na, kažkoks būdas jį išreikšti.

Todėl linksmi žmonės jį išreiškia linksmiau, kiti, rimtesni, liūdnesni, meldžiasi tyliai ir liūdnas giesmes gieda.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. sausis

21

Veidu į vaiką

22

Kada skirtis su vaiku?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE do prasmingiau: 8 valandas per dieną atlikti tuos pačius monotoniškus veiksmus, neretai gaminant produktus, kurie bus parduoti tik pasitelkiant absurdišką reklamą, ar auginti harmoningą vyrą ar moterį, pačiai lavinantis, kad galėtų tinkamai lavinti kitą. Tai nuostabus, padedantis atsiskleisti ir kitoms kartoms persiduosiantis darbas!

Vis dėlto pasitaiko išskirtinių atvejų: gerai žinau, jog kai kurioms moterims geriau dirbti, idant jaustųsi pilnatviškiau ir šeimoje būtų išvengta tam tikrų emocinių traumų ar emocinio apleistumo. Kai kurias mamas buvimas visą dieną su mažyliu, užuot praturtinęs, gali erzinti. Tuomet jos savo susierzinimą perduoda ir vaikui, o taip galima patekti į pavojingą uždarą ratą. Tad kelios valandos darbo gali tapti visiems naudingu atokvėpiu, o idealu, žinoma, būtų darbas puse etato.

Bet kuriuo atveju pirmieji treji metai reikšmingiausi vaiko ateičiai, ir mamos buvimas šalia tuo laiku būtiniausias.

Ar reikia džiaugtis, kad devynių mėnesių kūdikis, kai mama jį kam nors palieka, neverkia, nes gana anksti išmoko apsieiti be jos? Ar reikia mažylį atiduoti ten, kur juo bus „gerai pasirūpinta“? Ką vadiname „gera aukle“? Ar didelis pliušinis meškinas atstoja meilės gestą? Kas geriau: ar kad mama jau pirmaisiais metais pradėtų dirbti ir užtikrintų šeimos gerovę, ar kad ji tuo laikotarpiu nedirbtų ir užtikrintų vaiko laimę bei harmoningą raidą, kartu – ir šeimos laimę visam gyvenimui? Neduodu atsakymų, jie gali skirtis, priklausomai nuo kiekvienos šeimos ir aplinkybių, bet pamąstyti apie juos verta. Esame pajėgūs tai padaryti, idant įvertintume savo meilės stiprumą.

Svarbiausia – vengti motinos ir vaiko atskyrimo Nebūtina hospitalizacija. Ne kartą susidūriau ir mėginau kovoti su atvejais, kai be būtinos priežasties guldoma į ligoninę: maži vaikai aštuoniolikai mėnesių guldomi į profilaktoriumus dėl pirminės tuberkuliozės, nors dažniausiai, sustabdžius ligos sukėlėjo poveikį, galima gydyti namuose; rachitu sergantieji dvejus metus laikomi sanatorijose (kol kojos visiškai išsitiesina), nors pakaktų jiems duoti vitamino D. Kiek kartų mėginau įtikinti ortopedus, jog geriau vaikai kiek kreivomis kojomis, bet normaliomis galvomis, nei tiesiomis kojomis, bet šleivomis smegenimis! Šiandien vaikų gydytojai siekia sutrumpinti gydymo ligoninėje trukmę ir mažinti dažnumą. Deja, vis dar guldoma dėl socialinių priežasčių. O kartais – dėl per didelio medikų įkarščio!

Vaiko atidavimas auklei arba į lopšelį. Daug moterų eina dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui: tai gali būti neišvengiama, jei jos vienišos arba vyras neturi darbo ar mažai uždirba. Tačiau derėtų paskaičiuoti: ant vienos svarstyklių lėkštelės padėti moters atlyginimą, ant kitos – su tuo susijusias papildomas išlaidas bei praradimus (netenkama pašalpos dėl mažų pajamų, tenka mokėti auklei, pirkti pietus; atsiranda kitų papildomų išlaidų…). Vienos gamyklos gydytojas pasakojo, kaip dvi moterys liovėsi ten dirbti, nes, didžiulei jų nuostabai, jis akivaizdžiai įrodė, kad jos dirba nuostolingai! Derėtų pasigilinti, ar dėl minimalaus pelno nerizikuojame vaikų auklėjimu. Svajoju, kad mamos dirbtų puse krūvio, nes vaikas šiek tiek gali apsieiti ir be mamos. Deja, lig šiol tai neapsimokėdavo nei moteriai, nei darbdaviui, bet pamažu reikalai taisosi.

Tik dauguma moterų išeina dirbti ne dėl pinigų. Tuo siekiama emancipacijos, laisvės, karjeros, moterys nenori žemintis, prašydamos vyrą pinigų… Tačiau kokia moters karjeros esmė? Sutinku, kad nemažai moterų dirba įdomų darbą, tačiau norėčiau jų paklausti, kas joms atroArtuma 2013 m. sausis

Jei atsiskyrimas neišvengiamas Svarbu stengtis kaip įmanoma sušvelninti žalingą poveikį.

Kai atiduodama auklei. Pasistenkite išsirinkti tokią, kuri visų pirma rūpintųsi skatinti vaiko psichologinę ir emocinę raidą; be to, venkite keisti aukles. Jei auklė gyvena netoli namų ar darbo, galite mažylį pasiimti kuo anksčiau bei prireikus aplankyti jį darbo metu. Ypač pirmuosius šešis mėnesius visados rekomenduodavau mamoms dėti visas pastangas, kad kuo dažniau pačios maitintų kūdikį (nes vaikas prisiriša prie jį maitinančio asmens).

Kai guldoma į ligoninę. Priimant į ligoninę, reikia vengti šiurkščiai atplėšti vaiką: tegul mama pati paguldo jį į lovelę ir šiek tiek pabūna kartu, o išeidama ir atsisveikindama palieka jam įprastą žaislą. Tačiau tada jau nedera užsibūti, nors vaikas ir verkia, o ypač pasilikti žiūrėti pro stiklą.

Mes, medikai, seselės, neturėtume skubėti pas vaiką su švirkštais ir kitomis varginančiomis procedūromis, kurios dažniausiai nebūna tokios svarbios, kaip manome!

Kai gydoma ligoninėje, šeima tepalaiko kuo glaudesnį ryšį su vaiku. Idealu, deja, ne visada įmanoma, guldyti

Veidu į vaiką

Vytauto Salinio nuotrauka

vaiką su mama. Tačiau labai pageidautina, kad vienas iš Antras svarbus dalykas – kad visas personalas stengtėvų pabūtų dieną. Pats rūpinausi kuo dažniau suteikti tųsi padėti mažiesiems jaustis laimingiems ir skatinti jų šią galimybę tiek Civeljero centre, tiek ligoninės Vaikų raidą. Tegul gydytojai apžiūri juos švelniai ir su meile, skyriuje, vos buvau paskirtas jo vedėju. Dėl naujagimių galvodami apie tai, ką kalba vaiko akivaizdoje. Vaikai sudvejojau ilgėliau, nes bijojau rimtų, kartais mirtinų už- pranta daugiau nei manome, ir dažnai pademonstruoja krėtimų, – tai buvo antras didžiulis mano rūpestis. Per savo išgąstį, išgirdę ar savaip supratę kokią nors pastabą, paskutiniuosius dvylika metų jau buvau tvirtai apsispren- nors ji ir būtų skirta kaimynui. Tegul slaugytojos, atlikdadęs šiuo klausimu ir pačiam teko ilgai kovoti su inter- mos procedūras, besirūpindamos mažaisiais, nepamiršta nais, o kartais ir seselėmis, kuriems tėvų buvimas per vi- jų pašnekinti, padainuoti, pažaisti. Reikėtų, kad konkrezitus ar procedūras atrodė žalingas. čiu vaiku rūpintųsi tas pats darbuotojas. Tai nuo pat pradžių buNet būdavo suorganizuojama tėvus vo įgyvendinta Civeljero centre išprašyti iš palatos prieš pat man ateinant. Galiausiai pavyko įveikti šią ir tuo galima paaiškinti puikius nuostatą. Tiesa, kad tėvų buvimas mūsų mažųjų pacientų emocinės kartais trikdo. Daug lengviau (dažraidos rezultatus. Kartą kaimyniniausiai) apžiūrėti vaiką, atlikti pronio miesto gydytojas, atsiųsdamas cedūras, kai tėvų nėra šalia, ir išimtiman ligoniuką, rašė: „Pastebėjau, niais atvejais, kai būdavo naudingiau kad iš jūsų įstaigos išrašyti vaikai vaikui, prašydavau juos ateiti tik pabūna stebėtinai žvalūs.“ Tam persibaigus mano vizitui. Kartais iš tiesų sonalas turi dirbti dvi pamainas: kildavo nemalonumų dėl nuolatinio ryte ir po pietų (naktį ir per pietų pertraukas ateina kiti darbuotėvų buvimo skyriuje: nerimaujantys tojai, bet vaikai tuomet miega). tėvai jautriai priima bet kokį pajuokavimą, suabejojimą diagnoze; kiekDaug kartų diskutavau apie tai viena tikra ar tariama klaida iš karto su budėtojais, tačiau ligoninėje iškyla į aikštę… Vis dėlto tai antraeiiš esmės neįmanoma to įgyvenliai dalykai, jei iš esmės vaikui tėvų dinti (dėl nepertraukiamo 8 valandų darbo). buvimas naudingas.

Pernelyg ramiems, tarsi Vaikų ugdymo specialistės Tačiau į neišnešiotukų skyrių tik nieko nereikalaujantiems, buvimas skyriuje taip pat be gaprieš keletą metų pradėjau dažniau ir abejingiems kūdikiams lo svarbus ir keičia atmosferą. Kai reguliariau įsileisti tėvus (nes motinos reikėtų teikti daugiausiai prieš keliasdešimt metų papraateidavo žindyti jau nuo seno). Laumeilės. kiau, kol įsikursime naujose patalpose. šiau tokio etato Civeljero centre, į mane pažiūrėjo nerimtai.

Kalbant apie šį skyrių, tėvų buvimo jame reikia labiau ne dėl kūdikių, kiek dėl psichologinės ir Tačiau man pavyko tokią darbuotoją rasti, ir ji padarė emocinės pačių tėvų savijautos: jiems labai žalinga nuo pat tikrų stebuklų, dabar dėl jos reikalingumo net diskutuogimimo būti atskirtiems nuo savo vaiko, negalėti jo paliesti, ti būtų juokinga!

Galiausiai, svarbiausias patarimas, kurį visad duoo gal ir pamatyti. Žiauru buvo girdėti vieną mamą sakant: „Kai nuėjau atsiimti savo vaiko į neišnešiotų naujagimių davau savo skyriaus darbuotojams bei medicinos stuskyrių, jaučiausi, tarsi pirkčiau kūdikį parduotuvėje.“ Tik dentams, – suteikti kuo daugiau meilės mažyliams, visų nedaugelis mamų taip aiškiai išsako savo jausmus, o kiek jų pirma patiems jauniausiems ir patiems rimčiausiems, tai tai jaučia viduje! Kaip tik todėl tėvams gali kilti dauguma, yra tiems pernelyg ramiems, tarsi nieko nereikalaujandažniausiai nesąmoningų, vaikų atmetimo reakcijų. Todėl, tiems, abejingiems, tačiau esybės gelmėje stipriai kenmano įsitikinimu, net tų vos kilogramą sveriančių, labai tra- čiantiems kūdikiams. pių mažylių tėvai turėtų ateiti jų pamatyti, paliesti kūną, Vaiko išvykimui taip pat turėtų būti pasirengta, kuris yra iš jų kūno, kad jo nepamirštų. Kai tėvai būna skyriuje, taip pat atsiranda gera proga jiems patarti, pamokyti, ypač jei jis ligoninėje praleido ilgą laiką, kaip reikės rūpintis mažyliu parsivežus jį namo. Žinoma, negalėdamas aplankyti namų. Kartais prireikia iš lankymasis šiame skyriuje privalo būti lydimas didelio atnaujo adaptuotis šeimoje. sargumo, griežtų higienos normų laikymosi… Juk mažiausia infekcija šiems vaikams gali tapti katastrofa.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“.

Be abejo, tėvai, būdami ligoninėje su vaiku, neturi pa- Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre miršti likusių namuose: mamos reikia visiems, o atrasti l‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ aukso vidurį – ne visad lengva!

Artuma 2013 m. sausis

23

Jaunimo iššūkis

Dangaus džiaugsmas – jau DABAR Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Jaunimo katekizme YOUCAT teigiama, jog tas, kas tiki, ieško asmeninio ryšio su Dievu, yra pasirengęs tikėti viskuo, ką Jis jam apie save apreiškia. Apie tai, kaip sekasi ne tik ieškoti Dievo, bet ir Jį sutikus liudyti kitiems, kalbamės su dviem sesėm – Ringaile ir Odilija BARTLINGAITĖMIS. Jos gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tą pačią dieną, bet Dievas į jų gyvenimus pasibeldė savaip, savaip jos apie Jį liudija savo aplinkoje. Odilija studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete farmaciją, Ringailė tame pačiame universitete – odontologiją.

Gryna Dievo dovana Vien jau pamačius jas supranti: jos iš tiesų gražios, linksmos ir laimingos. Tokie žmonės yra puikus liudijimas kalbantiems, jog tikėjimas – tik silpniems, nepasitikintiems savimi. Pirmiausia klausiu Ringailės, kas jai yra tikėjimas. „Tai apsisprendimas. Kol nepažinau Dievo, atrodė, daug kas gąsdina, kiekvienas pokytis neduoda ramybės, ilgą laiką bijojau atiduoti savo gyvenimą Jėzui, nes bijojau prarasti laisvę. Atrodė, Jis mane suvaržys, neleis būti savimi.

Galbūt todėl Dievas mane keitė labai po truputį, baimę vis pakeisdavo laime. Kai pasakiau Dievui taip, supratau, kad tai mane tik dar labiau išlaisvino ir leido būti savimi, tokia, kokią Dievas sukūrė. Ir net jei dabar kyla abejonių – prabyla tvirtas Kai pasakiau Dievui taip, tikėjimas, kad Jėzus supratau, kad tai mane tik dar buvo, yra ir toliau labiau išlaisvino ir leido būti bus kasdien, keis masavimi, tokia, kokią Dievas sukūrė. no gyvenimą.“ Odilijai tikėjimas – tai pagrindas po kojomis, tvirtumas, teikiantis žinojimą. Kaip ji pati teigia, anksčiau daugelyje dalykų įžvelgdavo paviršutiniškumą, tikėjimas asocijavosi tik su gėriu, o ne asmeniniu santykiu su Jėzumi. „Tikėjimu pradėjau abejoti tuomet, kai supratau, kad tikintys žmonės taip pat miršta, kai nežinojau, kuo tikiu, kai apie Dievą žinojau tik tiek, kiek buvo papasakota, tačiau neturėjau asmeninės patirties.

Kai gyvenime pritrūkau prasmės, pradėjau mąstyti, kodėl čia esu, ir ieškoti tikėjimo. Jį atradau bendruomenėje, iš pavyzdžio, pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, mane augino as-

24

Artuma 2013 m. sausis

meninė malda. Daug lengviau kitiems liudyti apie Dievą, kai Jį pažįsti kaip Asmenį, o ne kažką absoliutaus.“

Jėzaus mokinio duona

Net ir atradęs santykį su Dievu, negali nurimti. Mums reikia dvasinio maisto, kuris stiprintų tikėjimą. „Tikėjime pirmiausia maitina asmeninis susitikimas su Jėzumi – malda. Ir asmeninė malda, ir bendruomeninė, Švč. Sakramento adoracija ar šv. Mišios – šis buvimas kartu maitina ir augina. Tai prilygtų susitikimui su draugu, kuomet kalbiesi, klausai, o kartais tiesiog būni kartu. Ir Biblija, Knygų knyga, didžiausioji maitintoja. Taip pat maitina kiti žmonės – jų liudijimai, gyvenimas, suvokimas, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, Jėzaus atradimas savo širdyse. Tikėjimą stiprina ir netikintys žmonės, matant, koks akivaizdus, bet pačių nepripažintas yra jų Dievo troškimas. Maitina šventųjų gyvenimai, pažinimas, kad jie tokie pat žmonės kaip mes, tačiau pasirinkę dar atviriau ir nuoširdžiau visą save atiduoti Dievui, siekiamybė to, supratimas, koks jų gyvenimas panašus į mano“, – apie savo kasdieninį maistą dalijasi Ringailė.

Dar viena dovana, jai padedanti augti tikėjime, – tai bendruomenė, kurioje vienaip ar kitaip esi pašauktas dalytis tuo, kuo gyveni. O kuomet gyveni su Jėzumi, dalijiesi savo tikėjimu. „Ne iš karto tai supratau. Tik atėjusi į bendruomenę, pamaniau, jog čia visi susiburia vedami tikslo „nesijausti vienam“, tik tiek. Ir tikrai kurį laiką taip maniau, nes man buvo gera jausti šalia esančius, gyvenančius irgi dėl Dievo, bet ilgainiui supratau, kad tik jausti neužtenka. Jei ir taip nesijauti vienas, tai kam tada bendruomenė?

Bendruomenėje tu asmeniškai susipažįsti su kiekvienu nariu, tikrai žinai, kuo jis gyvena, matai Dievo veikimą jo gyvenime, atpažįsti save suklupimuose ir gali patarti. O svarbiausia – nebijai: klysti, pripažinti savo netobulumo, dalytis, prašyti. Bendruomenėje augi ir kartu augini, tačiau tik tada, kai visa darai kartu su Jėzumi. Iš nežinojimo, „ką

Jaun imo iššūkis man dabar daryti“, arba baimės suklysti dažnai geriau jau nieko nedarydavau, o bendruomenėje nieko neveikti net nesugebėtum. Esam evangelizacinė bendruomenė, todėl mums neužtenka tik susirinkti į bendruomenės kassavaitinius susirinkimus, mums reikia tarnysčių! Ir ne tik dėl to, kad „pateisintume savo pavadinimą“, – mums jų reikia iš tiesų. Ir Dievas įdeda tą troškimą dalytis tikėjimu jau ne tik su savo bendruomene, bet ir su kitais žmonėmis.“

Bažnyčios teikiamos malonės „Šv. Mišios man yra vieta, kur galiu prisiliesti prie Dievo artumo – priimti Komuniją, vėl iš naujo išgyventi Jėzaus mirties už mus realybę“, – sako Odilija. Anksčiau į Mišias ji nueidavo tik todėl, kad ten jausdavosi gerai, net nežinojo, kada klauptis, stotis, bet jai patikdavo giesmės, žmonės. Dabar sekmadienis ar šeštadienio vakaras Odilijai neapsieina be Mišių, net ir prieš svarbius gyvenimo darbus užeina į Dievo namus: „Dabar tai ne tik vieta, kurioje jaučiuosi gerai, bet ir vieta man, kaip Dievo vaikui, matant kitus, jausti, jog esu ne viena tikėjime. Man tai labai svarbu, nes jaučiuosi saugi, tvirtesnė, mažėja abejonių. Čia ir vieta, kur galiu garsiai garbinti, šlovinti Kūrėją. Artimiausiai su Dievu pasimatau adoracijoje, tai lyg pasimatymas su Juo. Vis pagalvoju – štai Jis atėjo čia, kad išgirstų mano maldą, o ar aš esu čia, ar savo mintimis klaidžioju toli, ar esu pasiruošusi tam pokalbiui?

Adoracijoje daugiausia stengiuosi klausytis, skaitau Šventąjį Raštą, giedu Viešpačiui, dėkoju už visa, ką Jis duoda. Neseniai išgyvenau Dievo artumo praradimo jausmą – buvau padariusi sunkią nuodėmę ir šv. Mišių metu galėjau priimti tik palaiminimą. Anksčiau tai man nesukeldavo jokių jausmų – jei ne šį, tai kitą kartą priimsiu Komuniją, manydavau sau. Tačiau tąkart kunigas nepastebėjo mano sukryžiuotų rankų ir ištiesė man Jėzaus Kristaus Kūną. Turėjau sąmoningai Jo atsisakyti, nepriimti. Buvo taip skaudu, jog net pasipylė ašaros, atsiprašinėjau Dievo... Jis nepagailėjo savo gyvybės, o aš suklupau ir Jo atsisakiau... Išpažintis man tapo labai svarbi, stengiuosi reguliariai valyti savo sielos kerteles, kad jos neapaugtų blogiu, nes nuodėmė mane daro silpną prieš negandas ir piktojo pinkles. Nuodėme aš sąmoningai įsileidžiu blogį, o išpažintimi sąmoningai jo atsisakau. Visad siekiau būti gera, gyventi gėriu, man tai yra šviesa ir viltis, gyvenimo esmė. Dabar be didelių pastangų neteisybė sukelia pyktį, kyli į kovą už tiesą. Tikintieji buvo, yra ir bus kovotojai, o ir iškovotas prizas daug vertingesnis nei dovanotas“, – apie savo tikėjimą liudija Odilija.

Krikščionis – žmogus kitiems Odilija ir Ringailė gyvena ne su tėvais, o bendrabutyje, kur knibždėte knibžda tikrai ne tikinčiųjų, todėl evangelizacija yra kasdienybė. Ir, be abejonės, labai įvairi. Ringailė prisimena, kaip pirmaisiais mėnesiais atsikrausčius buvo tikrai sunku, nes nieko nepažįsti, bet slėpti savo tikėjimą būtų buvę išdavikiška. Tad evangelizacija buvo tylesnė ir kitokia. „Pasirinkau lengviausią būdą: pasikabinau kryžių

ant kaklo, nešiojau jį visur. Todėl aplinkinių akys dažnai užkliūdavo už kryžiaus, supratau, kad kryžiaus pasikabinimas įpareigoja: esi atsakingas už visus savo veiksmus, bet kartu turi išlikti savimi, neturi vaidinti šventojo, bet kiekvienoje situacijoje turi liudyti.

Mūsų kambaryje ant stalo visuomet yra padėtas Šventasis Raštas, o šalia jo – du rožiniai. Mano spintelėje stovi Jėzulio ikona, o šalia – gitaros giesmynas. Nepastebėti to būtų neįmanoma. Bet tai tik „lengvasis evangelizacijos būdas“, sunkiausia būna, kai paklausia: „Kaip tau savaitgalis?“ Nebandau išsisukti, tarkim, rekolekcijas pavadindama „seminaru Atrask save“ arba tarnystes – „buvom pasivažinėt išvažiavę“. Sakai viską, tik galbūt bandydama pasaulietiškiau perteikti, kartais net specialiai mėgindama išprovokuoti klausimus. Kitas puikus evangelizacijos būdas – evangelizacija facebook’e.“ Odilijos nuomone, veiksmingiausi evangelizacijos būdai yra „nesurepetuoti“, netikėti – ar tai būtų gatvė, ar pokalbis su nepažįstamuoju, ar kt. Lengviausia liudyti Jėzų Kristų tiems, kuriems akivaizdžiai trūksta Jo artumo, – ligoniams, prislėgtiems, mirštantiems, įskaudintiems. Juose yra atsivėrusi tuštuma, kurią gali užpildyti tik mus sukūręs Viešpats ir tikėjimas Juo. Sunkiausia liudyti tiems, kurie yra nusistatę prieš tikėjimą, mano, jog jis bereikšmis ar kad dėl jo reikia atsisakyti savęs. „Manau, veiksmingiausia evangelizacija yra trumpa, aiški, nebandant neigti žmogaus, su kuriuo kalbi, nuomonės, geriausia – tiksli mintis, pvz., Šventojo Rašto eilutė, tai, kas sukrečia, verčia susimąstyti. Sunkiausia evangelizuoti tuomet, kai esi abejonėje – jei pats Netikintieji taip pat gali būti geri neturi ryšio su Diemokytojai, nes kartais iškelia vu, kaip gali padėti tokių klausimų, į kuriuos neturi kitam jį užmegzti? atsakymų, o ieškant jų pats Mano širdy atsirado stiprini savo tikėjimą, žinias. troškimas vis daugiau kalbėti apie Dievą su aplinkiniais, klausti jų nuomonės, klausytis jų, diskutuoti.

Ne tik teigti, bet ir ieškoti. Netikintieji taip pat gali būti geri mokytojai, nes kartais iškelia tokių klausimų, į kuriuos neturi atsakymų, o ieškant jų pats stiprini savo tikėjimą, žinias.

Geriausia evangelizacija ta, kai nekiši tikėjimo, nesiūlai to lyg prekės, o drąsiai liudiji Jėzų ir Jo darbus savo gyvenime.

Tai nenuginčijama patirtis, kuri yra atkirtis aplinkinių teiginiams. Evangelizacija gali būti ir paprastas buvimas kartu su Dievu gyvenimo kely. Tai aplinkiniams į širdį sėja troškimą būti panašiam į tave, kelia klausimus.“

Kiekvieno žmogaus širdis ilgisi Viešpaties, tik daugelis bijodami Dievo, kad Jis gal perdaug pakeis gyvenimą, neišdrįsta atsiliepti į Jo kvietimą. Mes vis ieškome Dievo, o nuostabiausia, kad suradę suvokiame: juk Jis pirmas ieškojo mūsų. Tad Tikėjimo metai – tinkamas metas ne tik atsiliepti į Jėzaus kvietimą, bet ir apie savo patirtį dalytis su kitais. Beje, šitaip patirsime dangaus džiaugsmo dalelę jau čia, žemėje. Tad drąsos!

Artuma 2013 m. sausis

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Klausausi, tad PAKLŪSTU Ramūnas AUŠROTAS

Nedaug žodžių sukelia tokį priešiškumą (ir krikščionių), kaip žodis PAKLUSTI. Kodėl? Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl jis turi neigiamą reikšmę, yra ta, kad nežinoma ir nesuprantama katalikiška šio žodžio prasmė.

Daug kas mano, jog klusnumas nusako autoritarinį, baime paremtą santykį tarp dviejų nelygių šalių, bet katalikiškas kontekstas yra visiškai kitas – klusnumas yra dviejų lygiaverčio orumo asmenų santykis. Šv. Ambraziejus, kontempliuodamas Jėzaus žodžius: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14), pastebi, kad paprastai draugai neįsakinėja vieni kitiems. Jei taip darytų, tai būtų ne draugystė, o santykis tarp aukštesnio ir žemesnio (to, kuris įsako, ir kito, kuriam įsakoma). Ką turėjo omenyje Jėzus, mūsų draugystę su Juo susiedamas su klusnumu Jam? Šv. Ambraziejus suprato, kad Jėzus kalbėjo apie kokybiškai naują klusnumą, paremtą draugyste, o ne baime.

Paklusti – tai iš anksto numatyti kito poreikius ir juos patenkinti. Žvelgiant tokioj šviesoj, klusnumas yra ne kas kita kaip asmenų intymumo išraiška, kai vienas asmuo dėmesingas kito asmens poreikiams ir su meile į juos atsiliepia dažnai net neprašytas ir, aišku, jo nereikia prašyti antrą kartą.

Kam reikalingas klusnumas?

Klusnumas kuria santykį, tai sakymas taip santykiui. Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia: „Tobuliausiai pakluso Mergelė Marija“ (KBK, 144). Išgirdusi Dievo valią, ji su pasitikėjimu jai ištarė TAIP. Tad mes galime iš jos mokytis paklusti. Kaip Dievas veda savo Bažnyčią į priekį ne jėga, o klusnumu, prasidėjusiu nuo Marijos ištarto Taip, taip ir santuoka yra vedama į priekį ne jėga, o klusnumu, prasidedančiu prie altoriaus ištartu Taip.

Viena sutuoktinių pora dalijosi, kaip klusnumas kuria jų santykį: vyras liudijo, kad iš žmonos susilaukia daug klusnumo, ji tai pasirinko širdyje, ir tai yra jam dovaArtuma 2013 m. sausis

na. Jų santuoka panaši į upę: žmona teka kaip upė, o vyras yra kaip upės krantai, rodantys kryptį ir verti pasitikėti.

Kodėl sunku paklusti?

Galima sakyti, jog žmonijos istorija prasidėjo nuo neklusnumo. Teologai teigia, kad pirmoji nuodėmė pirmiausia yra ne puikybės, bet neklusnumo nuodėmė. Tačiau Dievas norėjo, jog klusnumas kiltų iš laisvės, iš Jo valios išklausymo ir pritarimo jai.

Mums sunku paklusti, nes dažnai mūsų klusnumo patirtis būna susijusi su ne visai tinkamu mūsų tėvų auklėjimu.

Todėl ir klusnumą dažnai suprantame kaip kylantį iš prievartos, o ne iš laisvės.

Kai mus bando priversti daryti, ko nenorim, mes „išsijungiam“ tarsi perkaitusi elektros lemputė.

Iš tiesų negalima prisiversti paklusti. Klusnumas įmanomas, kai gyva tarpusavio meilė (paklūstama iš meilės).

Evangelijoje pasakojama apie paleistuvavimu nusidėjusią moterį, kurią atveda pas Jėzų, kad Jis įvykdytų teisingumą ir ją pasmerktų. Jėzus jai pirmiausia parodo meilę, o tik tada sako: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (plg. Jn 8, 1–11).

Kodėl taip? Nes tik patyrusi meilę, ji tampa pajėgi klausyti, suvokti, kad Jėzus jai linki gero, ir paklusti paliepimui, pasitikėdama, kad tai sakoma iš meilės jai.

Kaip mokytis PAKLUSTI? Tad pirmiausia, ką turime daryti, kad paklustume santuokoje, tai klausytis kito, kad žinotume, kaip jam paklusti. Klausymasis yra viena iš pirmųjų vidinių biblinių nuostatų, kurių pats Dievas mokė savo tautą, kiekvieną dieną ištikimai jai kartodamas: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠ-

PATS“ (Įst 6, 4). Tai vienas pirmųjų dalykų, kurio Dievas prašo žmogaus: atverti savo kūno, o ypač širdies ausis. Klausyti Šventajame Rašte reiškia paklusti.

Mūsų išmoktos klusnumo formos gali netikti bendraujant su visiškai kitu asmeniu – vyru ar žmona. Tikėtina, jog vyras, matęs, kaip jo tėvai dirba, kad išlaikytų šeimą, ir pats dirbs iki nukritimo ir stebėsis, kodėl ši klusnumo forma nežavi jo žmonos. Žmonos, augusios kelių dukterų šeimoje, kur namų ruošos darbai buvo paskirstyti, namai gali spindėti švara, bet vyras bus nepatenkintas, kad ji nemoka skaniai gaminti.

Kad tikėjimas augtų, reikalingi tikėjimo aktai. Kad santuokoje augtų meilė, reikalingi klusnumo aktai, nes jie moko žmogų mylėti. Kartais santuokoje būna, jog vienas iš kito ko nors pareikalaujame.

Koks būna mūsų atsakas? Viena žmona taip dalijosi: „Mano pirmoji reakcija būna nepaklusti, pasipriešinti. Bet kartą ėmiau ir pabandžiau paklusti. Padarius tai, ko buvau „prašoma“, man pasidarė gera, pajutau širdyje ramybę.“ Vyras papildė: „Kai žmona pradėjo elgtis taip netikėtai (t. y. paklusti), aš praradau pusiausvyrą, kaip policininkas sutrinka, kai vairuotojas su juo nesiginčija. Šis netikėtas žmonos elgesys mane sugėdino. Supratau, kad ne aš, o ji pirmauja meilės lenktynėse. Jos klusnumas augino mano norą atsiliepti klusnumu. Aš pradėjau ieškoti savo būdo būti klusnus žmonai.“ Šitaip, paklusdami vienas kitam, mes atkuriame natūralią santykių tvarką – tokią, kokios Dievas, mus sukurdamas, mums norėjo.

Jei norite, kad ši pora (ar kitos Kentenicho šeimos akademijos poros) jums paskaitytų panašaus pobūdžio pranešimą jūsų namuose, rašykite el. paštu zemesdruska@gmail.com.

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI

Draugas Don Kamilis Nurodymai vartotojui Šios knygos – vėliausios iš „Don Kamilio mažojo pasaulio“ serijos – pasakojimai buvo skelbti tęsiniais keturiolikoje paskutinių (1959) Candido numerių. Candido buvo Milano savaitraštis, kurį aš pradėjau leisti 1945 metais ir kuris, kaip viešai pripažįstama, suvaidino svarbų propagandinį vaidmenį lemiamuose visuotiniuose 1948 metų rinkimuose, prisidėdamas prie komunistų sąrašo sumušimo.

Candido jau nebėra. Jis sustabdytas 1962 metais – daugiausia dėl to, kad italai, „ekonominio stebuklo“ ir „atsivėrimo į kairę“ veikiami, prarado susidomėjimą antikomunistine kova. Dabartinę italų generaciją sudaro „grynieji“, t. y. sąžiningieji neigėjai, antinacionalistai, prisitaikėliai, išaugę politinės korupcijos, neorealistinių filmų ir kairiųjų puoselėjamos seksualizuotos sociologinės literatūros mokykloje. Tai jau nebe generacija, bet degeneracija.

Kokia nuostabi vieta buvo skurdo nusiaubta 1945 metų Italija! Mes sugrįžome iš badmiriavimo nacių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, kad rastume savo tėvynę griuvėsių krūvoje. Bet iš tų griuvėsių, kuriuose mirė tiek daug nekaltų aukų, pūtė gaivūs vilties vėjai.

Kaip skiriasi materialinis 1945 metų skurdas nuo šviežiai praturtėjusių 1963 metų skurdo!

Nuo „ekonominio stebuklo“ dangoraižių pučiantys vėjai dvokia seksualizmu, kanalizacija ir lavonais. Ūkiškai atkutusioje dolce vita Italijoje visos geresnio pasaulio viltys yra žlugusios.

Ten siaučia klaikus pragaro ir švęsto vandens mišinys, susiduriame su nauja kunigų karta, kurioje nebėra Don Kamilio brolių.

Candido naujai praturtėjusios Raudonosios Italijos negalėjo pakelti ir, žinoma, mirė. Ir istorija, kuri 1959 metais buvo spausdinta tęsiniais, nors tebėra gyva dėl savo personažų gyvumo, jau pasenusi. Jos esmė – lengvas ginčas su komunizmu – suprantama tik tų laikų, kuriais ji buvo parašyta, šviesoje.

Skaitytojas gali šioje vietoje prikišti: „Jei santykis su komunizmu pasikeitė ir tavo istorija pasenusi, tai kodėl tu jos nepalaidojai Candido kape?“ Į tai aš atsakau: „Nes dar keliolika žmonių nepakeitė savo pažiūrų, ir aš jaučiu pareigą likti jiems ištikimas!“ Skiriu šią istoriją Amerikos kariams, žuvusiems Korėjoje, paskutiniams šauniems apsuptų Vakarų gynėjams – jiems ir jų brangiesiems, kurie turi priežasčių savo pažiūrų nekeisti.

Taip pat skiriu ją italų kariams, žuvusiems Rusijoje, ir šešiasdešimt trims tūkstančiams tų italų, kurie buvo uždaryti sovietų koncentracijos stovyklose ir apie kurių likimą nieko nėra žinoma. Jiems specialiai dedikuoju skyrių „Trys žiemkenčio laiškai“.

Toliau ją skiriu trims šimtams kunigų, kurie buvo išžudyti Emilijos provincijoje kruvinosiomis Italijos „išlaisvinimo“ dienomis, ir mirusiam popiežiui Pijui XII, kuris drąsiai skelbė tiesą apie komunistus ir jų sėbrus. Ir Vengrijos primui, nepalaužiamam kardinolui Mindszenty, ir kenčiančiai jo šalies Bažnyčiai. Jiems ypač dedikuoju skyrių „Slaptasis Kristaus agentas“.

Paskutinį skyrių „Nesibaigianti istorija“ dedikuoju popiežiui Jonui XXIII skatinamas ne vien rimtų priežasčių, bet ir (jei skaitytojas atleis) grynai asmeninių sumetimų. Kai popiežius Jonas mirė 1963 m. birželį, tarp daugybės pareiškimų buvo paskelbtas ir Vincento Auriolio, Prancūzijos prezidento socialisto, kurio laikais popiežius Jonas tarnavo apaštališkuoju nuncijumi Paryžiuje. Savo laiške Auriolis rašė (cituoju pažodžiui): „Naujųjų 1952 metų dieną, prisiminęs mano ginčus su miestelio burmistru ir parapijos klebonu, jis man atsiuntė dovanų Guareschi knygą„Don Kamilio mažasis pasaulis“ su tokiu įrašu: Ponui Vincentui Aurioliui, Prancūzijos Respublikos Prezidentui, pasilinksminti ir dvasiškai pasipelnyti – J. Roncalli, apaštališkasis nuncijus.“ 1959 metų „Don Kamilis“ yra tas pats, kaip ir 1952 metų „Don Kamilis“, ir aš rašiau tą istoriją – nors ji šiandien ir pasenusi, –„pasilinksminti“ ir (atleiskite už minties pasisavinimą)„dvasiškai pasipelnyti“ keliolikai tų bičiulių, kurie dar išliko tame suardytame šių dienų pasaulyje.

Autorius, Ronkolė Verdi, 1963 m. rugpjūčio 16 d.

Aukso karštinė Naujiena sprogo lyg bomba pirmadienio vidudienį, išėjus laikraščiams.

Kažkas iš miestelio laimėjo dešimt milijonų lirų futbolo lažybose. Laikraščiai minėjo laimėtojo pavardę esant Pepitas Sbezzeguti, bet visoje apylinkėje niekas tokios egzotiškos pavardės neturėjo. Lažybų agentas, apgultas smalsios minios, beviltiškai skėsčiojo rankomis.

– Šeštadienį turguje tiek daug bilietų pardaviau iš kitur atvykusiems žmonėms, – kalbėjo jis. – Tai turėtų būti vienas jų. Dešimt milijonų lirų! Jis turi pasirodyti.

Bet niekas nesirodė, ir miestelis nerimavo, ypač visiems tikrai jaučiant, kad su ta pavarde yra kažkas negerai. Na, pavardė Sbezzeguti yra įtikinama, kas nors tokia pavarde galėtų pasimaišyti turguje. Bet Pepitas – to jau truputį per daug.

Niekas iš tų, kurie pardavinėja kviečius, kukurūzus, šieną ar Parmos sūrį, negalėtų vadintis Pepitu.

– Tai išgalvota pavardė, jei klausiate manęs, – sakė Molinetto savininkas. – Ir tas, kuris naudojo išgalvotą pavardę, negali būti iš kitur. Jis turi būti mūsiškis miestelėnas, nenorintis išsiduoti, kad dalyvauja lažybose. Galbūt nenori, kad tai sužinotų tie, kuriems skolingas jis pats arba jo žmona.

Argumentas buvo ganėtinai logiškas.

Miestelio gyventojai atmetė teoriją, jog laimėtojas galėtų būti iš kitur, ir sutelkė dėmesį į savo kaimynus. Jie mąstė taip įtemptai, lyg bandytų atrasti vagį, o ne legalių lažybų laimėtoją.

Don Kamilis šį įvykį sekė ne taip jau ir aistringai, bet vis dėlto su nemažu susidomėjimu. Jausdamas, jog Artuma 2013 m. sausis

27

Atokvėpio valandai

28

Kristus nelabai pritaria jo detektyviniams polinkiams, bandė Jam pasiaiškinti.

– Viešpatie, tai ne tuščio smalsumo reikalas; aš atlieku savo pareigą. Žmogus, kuris gavo tokią dieviškosios Apvaizdos malonę, neturi jos slapstyti.

– Don Kamili, – atsakė Kristus, – dieviškoji Apvaizda gal ir domisi futbolo lažybomis, nors aš pats tuo ir abejoju, bet tikrai nesidomi triukšmu dėl laimėjimo. Svarbiausia faktas – ir jis ganėtinai žinomas, – kažkas laimėjo žymesnę pinigų sumą; kam sukti galvą nustatyti laimėtojo tapatybei? Tavo reikalas rūpintis tais, kurie yra ne tokie laimingi.

Bet Don Kamilis negalėjo atsikratyti smalsumo. Pepito mįslė kankino jo sąmonę, kol pagaliau blykstelėjo vaiski šviesa. Jis vos susilaikė iš susijaudinimo nepradėjęs skambinti bažnyčios varpais, bet negalėjo atsispirti norui pasivaikščioti po miestelį... Netrukus jis pasiekė Peponio – burmistro ir kalvio – dirbtuvę. Don Kamilis įkišo galvą pro duris ir pasveikino savo priešą.

– Labas rytas, drauge Pepitai!

Peponis nustojo kalęs ir išgąstingai dirstelėjo į kunigą.

– Ką nori tuo pasakyti, kilnybe?

– Nieko. Pepitas yra mažybinė Peponio forma ir, tarp kita ko, keistu sutapimu Sbezzeguti yra gana netobula Giuseppe Botazzi anagrama (viename arba keliuose žodžiuose sukaitaliotos raidės arba skiemenys – vert. past.).

Peponis vėl griebėsi kalti. Don Kamilis pakraipė galvą.

– Kaip gaila, kad nesi Pepitas, kuris laimėjo dešimt milijonų.

– Tikrai gaila. Antraip galėčiau tau pasiūlyti du ar tris milijonus, kad keliautum namo.

– Nesirūpink, Peponi. Aš pagelbsčiu nemokamai, – atsakė Don Kamilis ir nuėjo.

Po dviejų valandų visas miestelis žinojo, ką reiškia anagrama, ir kiekvienuose namuose Pepitas Sbezzeguti buvo sudarinėjamas taip, kad atrastų, jog viduje slypi Giuseppe Botazzi. Tą patį vakarą Liaudies rūmuose generalinis raudonųjų štabas susirinko nepaprasto posėdžio.

– Šefe, – kalbėjo Liesius, – reakcionieriai su savo taktika nuėjo per toli ir sutepė gerą vardą. Visas miestelis sukilęs. Jie kalba, kad tamsta laimėjai dešimt milijonų.

Reikia neprarasti laiko, tamsta turi tuoj pat nukirsti tuos šmeižtus!

Peponis skėstelėjo rankomis.

– Kalbėti apie tai, kad žmogus laimėjo dešimt milijonų futbolo lažybose, dar nereiškia apšmeižti. Šmeižtas Artuma 2013 m. sausis

yra tada, kai žmogus apkaltinamas kokiu nors negarbingu dalyku, o lažybos yra tam užtektino lygio.

– Šefe, politikoje apkaltinimas ir geru reikalu reiškia šmeižtą. O apkaltinimas, kuris kenkia partijai, neabejotinai yra šmeižimas.

– Žmonės juokiasi mums už nugaros, – pridūrė Staigius. – Mes turime užčiaupti jiems burnas.

– Mes turime atspausdinti atsišaukimą! – sušuko Pilkis. – Mes turime paskelbti pareiškimą, kuris viską išaiškintų.

Peponis patraukė pečiais.

– Pagalvosim iki rytojaus, – pasakė. Į tai Liesius išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą.

– Mes jau esame paruošę, šefe, kad tamstai nereikėtų vargti. Jei patvirtinsi, tuoj atspausdinsime ir rytoj rytą išklijuosime.

Ir pradėjo garsiai skaityti: – Žemiau pasirašęs Giuseppe Botazzi pareiškia, kad jis neturi nieko bendro su Pepitu Sbezzeguti, laimėjusiu dešimt milijonų lirų futbolo lažybose. Be reikalo reakcionieriai kaltina, kad jis milijonierius. Visa tai rodo, kad jie yra neofašistų gauja. Pasirašė Giuseppe Botazzi.

Peponis papurtė galvą.

– Tai gerai, – tarė jis, – bet aš nenoriu skubėti su atsakymu, kol nepamatysiu ko nors spaudoje.

Liesius nenusileido: – Kam laukti, kol kitas šaus į tave? Gera strategija reikalauja sumušti dar besiruošiantį oponentą.

– Gera strategija reikalauja įspirti į užpakalį kiekvienam, kuris kaišioja nosį į mano asmeninius reikalus. Aš galiu apsiginti be pagalbos.

Liesius gūžtelėjo pečiais.

– Jei tamsta taip priimi, tai nebelieka apie ką daugiau kalbėti.

– Taip, aš priimu taip, – sušuko Peponis, trinktelėdamas kumščiu į stalą. – Kiekvienas už save, o partija – už mus visus.

Generalinis štabas skirstėsi murmėdamas.

– Leistis būti apkaltintam laimėjus dešimtį milijonų – tai silpnybės ženklas, – mestelėjo Liesius. – Be to, anagrama yra komplikuota.

– Tikėkimės, kad viskas baigsis gerai, – pridūrė Pilkis.

Tęsinys kitame numeryje.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Viltis, Cleveland, Ohio, 1968.

Autoriaus iliustracijos

Atokvėpio valandai

Summa contra Dawkins Gabrielė GAILIŪTĖ

Retai taip nutinka, kad galėtum tiesiai šviesiai, be jokių išlygų pasakyti – ši knyga įtikinamai ir iki galo pasiekia tai, ką buvo užsibrėžusi. Bet tokia yra Alisterio McGratho ir Joannos Collicutt McGrath „Dawkinso iliuzija“ (Vox altera, 2012, vertė Asta Petraitytė). „Pirmutinis [šios knygos] tikslas paprastas ir nuoseklus: kritiškai pristatyti argumentus, išdėstytus ‘Dievo iliuzijoje’“, – rašo autorius jos pratarmėje ir tai sėkmingai padaro. Nė šimto puslapių tam neprireikia.

Ir nors, be abejo, būtinai reikalinga, kad būtų aiškiai įvardyti visi Dawkinso samprotavimo trūkumai – tendencingas duomenų interpretavimas, netolygiai taikomi apibrėžimai, dirbtinai įvedamos sąvokos ir kiti paprasčiausi metodologiniai dalykai, problema juk iš tikrųjų visai ne ta. Beveik viskas, ką dėsto McGrathas, yra akivaizdu kiekvienam, bent iš tolo susipažinusiam su mokslinio metodo pagrindais. Autorius visiškai teisingai pastebi, kad „kokio nors atsako į „Dievo iliuziją“ reikia, kitaip jau vien todėl, kad jo nėra, kai kurie pamanytų, jog jokio atsakymo negali būti“. Tačiau tai, dėl ko polemizuoja McGrathas, yra apčiuopiami dalykai, tad rimtos polemikos ir būti negali. Na, jeigu kas nors teigia, kad sniegas juodas, kantrus žmogus gal kokį sykį jį ir pataisytų, bet jei to nepakaktų – negi ginčysiesi? Tokiems liaudies išmintis moko duoti kelią.

Iš tikrųjų pačiam svarbiausiam dalykui šioje knygoje to šimto puslapių nė neprireikė. Visa esmė paaiškinta – tik gal nepakankamai pabrėžta – jau įžangoje: glaustai papasakojęs savo atsivertimo istoriją, autorius pastebi, kad jiedu su Dawkinsu, vadovaudamiesi tais

pačiais argumentais ir ta pačia logika, prieina visiškai priešingas išvadas. Kitaip sakant, gauname kvadratinę šaknį iš minus vieno. Lygtis racionalių sprendinių neturi. Jokiais duomenimis ar išoriniais dalykais nepaaiškinsi, kodėl vieni žmonės yra religingi, o kiti ne. Nesakau, kad apie tai apskritai neverta svarstyti, bet imti įrodinėti kurios nors pusės pranašumą būtų tiesiog paika.

Tačiau bene įdomiausias dalykas, kuris lieka perskaičius šią knygą, yra labai išsamus ir taiklus fundamentalizmo apibrėžimas.

McGrathas ne sykį pabrėžia, kad Dawkinsas, iki „Dievo iliuzijos“ buvęs uolus mokslininkas ir mokslo populiarintojas, staiga pats pamina principus ir vertybes, kurių anksčiau stropiai ir, nėra pagrindo abejoti, nuoširdžiai laikėsi. Įrodinėdamas mokslo pranašumą prieš religiją, jis pats nesilaiko moksliniam tyrimui keliamų ir mokslininkų bendruomenėse visuotinai priimtų reikalavimų – iškraipo duomenis, painioja apibrėžimus, išsigalvoja sąvokas ir pasiduoda paprasčiausiam populizmui, pasitelkdamas šmaikščią ir išraiškingą, bet iš esmės vis dėlto tuščią retoriką.

Man atrodo, į tai svarbu atkreipti dėmesį

vien todėl, kad tas pats būdinga visokiam fundamentalizmui, įskaitant religinį: jis visada yra nukreiptas prieš ką nors, ir puolant tikrą ar tariamą priešą nebesilaikoma pažiūrų ir vertybių, kurios deklaruojamos pačiu puolimu. Ir tada nebereikia nei aukštų materijų – tai paprasčiausiai, žemiškai ir žmogiškai nesąžininga, negarbinga ir nedora.

Apskritai man atrodo, kad Dawkinso mada baigia praeiti, tad teneįsižeidžia leidėjai, bet ar nebus kiek pavėluotai pasirodžiusi McGratho knyga. Tuščia retorika niekada ilgai netempia. Klaidingi ar iškreipti Dawkinso argumentai jau aptarti ir atremti McGratho ir kitų, o kad Dawkinsui ir jo gerbėjams kokia širšė įgėlė ir jiems vis norisi peštis – ne diskusijų ar argumentų reikalas. Kam norisi peštis, tegu pešasi, bet man regis, kad Dawkinsas rimtuose kontekstuose jau pakankamai sukritikuotas ir jo pasitelkti kaip autoriteto tikroje diskusijoje nebeišeina.

Kas galėtų iš visos tos Dawkinso isterijos išeiti? Man atrodo gerai, kad ji išryškino mokslo ir religijos santykį. Ir viena, ir kita yra įdomūs ir prasmingi dalykai.

Ir nors įžvelgti tarp jų tokį tiesmuką prieštaravimą, kokį įžvelgia Dawkinsas, yra baisiai paviršutiniška, jų santykis iš tikrųjų nėra paprastas. Jei labiau juo susidomėtume, jei rimtai imtumės dėstyti pasaulio ir žmogaus sampratą, kuri įstengtų aprėpti abu, – nelabai tikiu, kad tai kada nors iki galo pasiektume, bet manau, kad net ir pakeliui aptiktume nemažai gerų ir įdomių dalykų.

Ar norėtumėte nesenstančios dovanos sau ir artimiesiems?

Siūlome dailiai įrištą 2012 metų „Artumos“ žurnalų komplektą.

Teirautis redakcijoje Rotušės a. 23, Kaune, tel. (8 37) 20 96 83, el. p. redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Artuma 2013 m. sausis

29

Atokvėpio valandai

30

Pranciškus Salezas – šventasis, aplenkęs laiką

Šis žmogus, gyvenęs XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje, vyskupas, pamokslininkas, mokė to, ką XX a. antrojoje pusėje paskelbė Vatikano II Susirinkimas. Jis vadinamas pasauliečių dvasiniu vadovu. Buvo ir liko garsus teologas, yra Bažnyčios mokytojas. Įkūrė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuoliją, pramynė taką saleziečiams, kurie laiko jį savo įkvėpėju ir vadovaujasi jo mokymu.

Taip pat ir mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis labai mylėjo Pranciškų Salezą ir parinko jį dangiškuoju globėju savo įsteigtoms vienuolijoms.

Gyveno trumpai, vos 55 metus, bet nuveikė tiek daug, kad belieka stebėtis.

Nepaprastas, tikrai neeilinis jo gyvenimas ir neįprastas tais laikais veiklos pasirinkimas. Šv. Pranciškaus Salezo epochoje manyta, jog šventumas yra išimtinai kunigų, vyskupų ir vienuolių teisė. Šis ypatingasis vyskupas atsigręžė į pasauliečius ir pradėjo mokyti to, apie ką šie net nepagalvodavo, – siekti šventumo. Jis ne tik kvietė juos į šventumą, bet savo darbuose bei nepaprastos įtaigos pamoksluose ir pokalbiuose teikdavo praktinių patarimų, kurie aktualūs buvo ne tik tada, tokie išliko ir mūsų laikais, taip pat bus ir ateityje.

Pradžia XVI a. Prancūzijoje, netoli Italijos ir Šveicarijos sienų, gyveno garsi ir sena didikų Salezų (Sales) giminė. 1567 m. vienoje iš Salezams priklausančių pilių, Toranse, grafas François de Sales de Boisy ir jo žmona Françoise de Sionnz susilaukė pirmagimio sūnaus, kurį pavadino Pranciškumi Bonaventūra. Jie turės dar 12 vaikų, bet pėdsaką žmonijos istorijoje paliks būtent šis. Berniukas gimė visai silpnutis, tiesiog leisgyvis, bet išgyveno. Augo labai laimingoje šeimoje, be to, tikroje katalikybės tvirtovėje. Jį supo meilė, rūpestis, dideli turtai. Šešerių metų sūnelį tėvas išsiuntė į La Rošo prie Forono mokyklą, paskui į Ansi kolegiją. Pranciškus buvo retų gabumų ir tėvas mąstė apie jo ateitį, svajonėse matydamas vienu iš aukščiausių šalies asmenų. Tam reikėjo puikaus išsimokslinimo. Turtų šeima nestokojo, tad jaunuolį išsiuntė mokytis į Paryžiaus, vėliau Padujos universitetus. Vykdydamas tėvo valią, jaunuolis studijavo teisę, lotynų, graikų kalbas, filosofiją, retoriką. Jį formavo tėvai jėzuitai. Imliam bei žinių trokštančiam Pranciškui to nepakako, tad pats dar ėmėsi teologijos studijų Sorbonoje. Ak, bet grafiukas yra grafiukas, – teko lankyti ir fechtavimo, jojimo bei šokių pamokas. Ir visur jam puikiai sekėsi! Maža to, dangus jam padovanojo išskirtinę išvaizdą. Buvo gražus vyras.

Studijuodamas Pranciškus išgyveno ypač didelę dvasinę krizę, bet ją įveikė.

1592 m. apgina disertacijas iš civilinės, ekonominės, taip pat bažnytinės teisės. Suprantama, su aukščiausiu pagyrimu. Jam vos 24-eri. Priešais – puikios karjeros perspektyva, tėvai jau parinkę gražią ir kilmingą nuotaArtuma 2013 m. sausis

ką, beje, irgi vardu Pranciška. Bet... Pranciškus prieš tėvo valią nori tapti kunigu! Laimei, tėvo būta giliai tikinčio, autentiško kataliko, be to, išmintingo ir išsilavinusio žmogaus. Tad nusileido. Tiesa, ne iš karto. 1593 m. Pranciškus Salezas įšventinamas kunigu ir išsyk prasideda žaibiška jo, kaip dvasininko, karjera.

Tęsinys Po metų Pranciškus pradeda savo pergales gerumu nugalėdamas blogį. Taip jis evangelizuoja Šablė miestą – užkietėjusių kalvinistų tvirtovę. Su reformacija jis taikiai kovos visą gyvenimą. Ir labai sėkmingai! Kai kurie autoriai teigia, kad Pranciškus Salezas atvertė į katalikybę apie 70 tūkst. protestantų.

Rektorius, dekanas, galiausiai, sulaukęs vos 35 metų, Ženevos vyskupas, – toks jo gyvenimo kelias.

Bet kokia gi jo aplinka? Pranciškų Salezą supa aršūs kalvinistai, Ženevoje katalikybė uždrausta, bažnyčios uždarytos, kai kurios išniekintos. Vyskupas ištremtas gyvena Ansi mieste. Aistringo kalbėtojo Calvino pasėta sėkla sudygusi ir vešliai tarpsta ne tik Ženevoje, bet ir kituose miestuose bei provincijoje. Ką gi, Pranciškus kalba ne blogiau. Jo pamokslai aiškūs, visiems suprantami, įtaigūs, paprasti ir labai paveikūs. Apie garsųjį pamokslininką girdas sklinda toli ir plačiai, jo pasiklausyti plaukia žmonės iš toli. Visokie: turčiai ir varguoliai. Jis nevartoja lotyniškų ar graikiškų posakių (kuo stebisi ir net yra nepatenkintas jo tėvas), o kalba žmonėms prieinamai, jų kalba.

Kaip gyvena Pranciškus? Ogi asketiškai ir visiškai vargingai. Jis neregėtai populiarus. Kilmė, išsimokslinimas,

Akiračiai

puiki išvaizda, titulai jam atveria pilių vartus. Tada pradeda skleistis jo charizma ir turtuoliai tampa katalikais.

Pas vargšus jis eina kaip vargšas (nes toks ir yra, turtų atsisakė). Su jais be pastangų randa bendrą kalbą, nes puikiai pažįsta jų gyvenimą. Varguoliams jis savas ir artimas. Toks pats savas Pranciškus kareiviams, ligoniams, neįgaliesiems. Pranciškus patobulina gestų kalbą ir jos moko kurčnebylius, jų šeimas. Taip jis katechizuoja negirdinčius, o kartu – ir jų artimuosius.

Ypač vyskupas Pranciškus išgyvena dėl savo diecezijos kunigų menko išsilavinimo, skatina jų išprusimą. Parapijų daug, net 450. Bet visas reguliariai lanko, nė vienos neaplenkdamas. Rūpinasi šviesti ne tik dvasininkus, bet ir pasauliečius, steigia mokyklas. Jį myli visi: vargšai ir turtingieji, kunigai ir pasauliečiai, dorieji ir paklydėliai, todėl visur su nekantrumu laukiamas. Jo bičiuliai – Vincentas Paulietis, Joana Pranciška Šantalietė, motina Angélique Arnauld. Artimai bendrauja su intelektualais, jiems įsteigia Florimonto akademiją (ją kopijuodamas kardinolas Richelieu įsteigs Prancūzų akademiją).

Salezų pilis Toranse

Pranciškus yra taikdarys. Savo gerumu, išmintimi ir šiluma sugeba užgesinti konfliktus, todėl ne kartą kviečiamas dalyvauti diplomatinėse misijose. Ir tas dalyvavimas esti vaisingas.

1610 m. drauge su našlaujančia baroniene Joana Pranciška Šantaliete, vėliau irgi paskelbta šventąja, įkuria Vizitiečių (Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo) ordiną. Šv. Joana Pranciška Šantalietė, padedama Pranciškaus Salezo, įsteigė 87 vizitiečių vienuolynus. Ordinas sėkmingai gyvuoja ir dabar.

Bet labiausiai jam rūpi pasauliečiai, jų kelias į šventumą. Nors vesdamas žmones prie Dievo pamokslauja nepaprastai daug, jam to nepakanka. Tad pradeda leisti tam tikrą biuletenį, kuriame sudėti pamokslų, pasakytų ir nepasakytų, tekstai. Anais laikais tai būta neregėto dalyko. Tas biuletenis – laikraščio prototipas! Taigi, Pranciškus Salezas jau moko ne tik gyvu žodžiu, bet ir naudodamas raštą. Dėmesys, atsigręžimas į pasauliečius ir

reformacijos slopinimas taikiu būdu, geromis priemonėmis yra bene didžiausi jo nuopelnai, nors tuo šio švento žmogaus dideli darbai toli gražu nesibaigia.

Sekinantis, labai intensyvus darbas, asketiškas gyvenimas pakerta didžio Kristaus kario sveikatą. 1622 m. vyskupas Pranciškus Bonaventūra Salezas miršta Lione nuo širdies ligos, būdamas vos 55-erių. Jam gyvam esant, niekas neabejojo, kad tai – šventasis.

Kūnas palaidotas Ansi mieste, seserų vizitiečių vienuolyno bažnyčioje, o jo širdis – pas seseris vizitietes Lione.

Kanonizuotas 1665 m., Bažnyčios mokytoju paskelbtas 1877 m. Šv.Pranciškus Salezas yra katalikų žurnalistų ir kurčnebylių globėjas. Taip pat jį savo globėju pasirinko Ženevos miestas.

Ko mokė pasauliečius šventasis? Šventumas visiems. Mūsų konfliktiškame ir negailestingame pasaulyje šv. Pranciškus Salezas kviečia į šventumą vienodai visus: dvasininkiją ir pasauliečius. Pasak jo, šventumo turi siekti kareivis, amatininkas, žemdirbys, inteligentas, mažaraštis, sutuoktiniai ir viengungiai. Žmogus, sukurtas pagal Dievo panašumą, yra Dievo įvaikis ir Šventosios Dvasios buveinė. ToDievui dėl jis turi teisę ir visas galimybes patinkame būti šventas. Kiekvienas! ne dėl savo Žmogaus širdies Dievas. nuveiktų Tai, kaip suvokiame Dievą, kodarbų gausos, kias savybes jam priskiriame, nubet dėl meilės, lemia mūsų asmeninį gyvenimą. su kuria Šv. Pranciškus Salezas dažnai Diedarėme tuos vą vadina geru. Jis geras, nes viską darbus. mums duoda dovanai, nieko už tai nereikalaudamas. O šitai reiškia, kad Dievas visada arti, mus pažįsta ir žino, ko mums reikia. Šventasis sako, jog Dievas myli žmogaus širdį. Meilė nėra akimirkos jausmas. Jai būdingos dvi savybės: palankumas, t. y. gero linkėjimas mylimam, ir noras jam patikti. Taigi, gerasis Dievas dovanojo mums sukūrimo stebuklą, atidavė (!) savo Sūnų (dalį savęs), atsiuntė Šventąją Dvasią ir kasdien mums padeda, nors labai dažnai to nesuprantame. Maža to, Jis džiaugiasi susitikdamas su mumis, kai nuoširdžiai meldžiamės, darome artimo meilės darbus. Tad kaipgi Dievas gali būti nepatrauklus?

Kaipgi Jo nemylėti?!

Laisvė meilėje. Kiekvienam iš mūsų dovanotas sugebėjimas siekti gėrio. Gėris (ar gerovė, kaip norite) esti trejopas: materialus, intelektinis ir dvasinis. Mums reikalingos visos trys gėrio formos. Materialinė gerovė ir jausmai pažadina jutimus, emocinį aktyvumą, o tai nulemia mūsų reakcijas ir net aistras plačiąja šio žodžio prasme. Kultūra skatina protą, valią, vaizduotę ir padeda mums susimąstyti, pasirinkti, sąmoningai atsiduoti. Dvasinis gėris duoda impulsą širdžiai, pripildo ją tikėjimo, meilės ir vilties.

Artuma 2013 m. sausis

31

Akiračiai

32

Pasirinkti prioritetinę gėrio formą yra didelė rizika ir nemažesnė... galimybė. Jei sieksime tik vienos iš jų ar tarp jų atsiras didelis atotrūkis, baigsis prastai. Geriausia rinktis harmoningą visų trijų santykį. Laisvą žmogaus apsisprendimą Dievas gerbia ir jam padeda. Jei pasirinkta tinkamai...

mi, duodami įžadus, jei nebus meilės mūsų kasdienybės smulkmenose. Šventasis mano, jog Dievui patinkame ne dėl savo nuveiktų darbų gausos, bet dėl meilės, su kuria darėme tuos darbus.

Apie maldą

Šventasis pataria nustatyti maldos trukmę, proporcingą savo darbams. Jei jau esame pašaukti atlikti tokius 1) Reikia gyventi tokį gyvenimą, kurį mums Dievas darbus, kad laiko lieka visai mažai, teks pratintis prie paskyrė, apdovanodamas tam tikrais gabumais, polinkiais. trumpų maldų. Tačiau jos turi būti reguliarios ir niekaPasak Pranciškaus Salezo, būtina mylėti savo gyvenimo da neapleidžiamos. Rytą persižegnojame, padėkojame paskirtį, darbą ir jį atlikti kaip galima geriau. Neprotingai Dievui už naktį ir paprašome palaiminti dieną. Vakare būtina (!) padaryti sąžinės patikrą, dideli norai, nerealios svajonės į apžvelgti prabėgusią dieną ir papragera nenuveda. „Kam statyti pilis Ispanijoje, jei visą gyvenimą šyti Dievą atleidimo už tądien padarytus nusižengimus. Taip pat paprapraleisime Prancūzijoje?“ – rašė šome jo saugoti mūsų miegą ir mus šventasis. palaiminti. Šv. Pranciškus Salezas sa2) Privalu ugdytis dorybes. ko, jog reikšminga ne maldos trukmė, Tam reikia pastangų, drąsos, o jos gilumas ir nuoširdumas. noro, ištvermės ir nešališkumo.

Jis vertina visas maldos formas: Kad žmogus nepasiklystų dorybėse, egzistuoja jų hierarchija. minties, lūpų, bendruomeninę, kanoninę ir laisvas jos formas. ŠvenPirmoji ir svarbiausia yra meilė. tojo tvirtinimu, vienas Tėve mūsų, Kitos kyla iš jos. Šventasis pasauliečiams akcentavo nebe griežtą sukalbėtas nuoširdžiai ir išgyvenant askezę, bet protingą saikingumą. kiekvieną žodį, daug vertingesnis Vietoj drastiško pasninkavimo bei paveikesnis už ilgą, mechanišką rekomenduoja darbą, o užuot „kalimą“, kurį jis prilygina papūgos atsisakius malonumų ir pramokalbėjimui. gų siūlo jomis naudotis su saiPasak šventojo, daugiausia verta ku. „Geriau valgyti tai, ką padaminties malda (meditacija). Be to, vė, negu rinktis, kas blogiausia, glaudus ryšys sieja gyvenimo būdą neskaniausia“, – siūlo Pranciškus su maldos būdu. Maldos technikų, Salezas. Šv. Pranciškus Salezas įteikia „Filotėją“ anot Pranciškaus Salezo, nėra, nes jos šv. Pranciškai Šantalietei. nereikalingos. Tiesiog reikia melstis 3) Itin svarbus dvasinio gyveValentinas Metzingeris,1753 m. širdimi. Net labiausiai užimtas ir panimo dalykas yra susitikti su Dievu kasdienybėje. Neturime laukti vargęs žmogus suras laiko pasimelsti progų, „palankaus“ laiko, bet kasdien save tobulinkime ir tik pabudęs ir prieš miegą, tegu ir visai trumpai. Tai gali ugdykime. Šventojo formulė buvo: „Nieko nereikalauti, užtrukti tiek, kiek viena Sveika, Marija ar vienas Tėve mūnieko neatsisakyti.“ Anot jo, kas tik nutinka mūsų gyve- sų, bet iš širdies gilumos sklindantys mūsų žodžiai mienime, vyksta pagal Dievo norą ar bent Jam leidus. Vis- lesni Dievui už ilgą, mechanišką bambėjimą, kai mintys kas, išskyrus nuodėmę. klajoja po lankas ar jų išvis nėra.

4) Sujungti gyvenimą su malda – dar viena dvasinio Šventasis vyskupas Pranciškus Salezas po savęs gyvenimo taisyklė. „Malda protą apšviečia Dievo šviepaliko ne tik vienuolijas, pažangios mąstysenos vaisius sa, o mūsų valios akivaizdoje iškyla dangiškosios meilės ir nepamirštamą, gyvą šventumo pavyzdį. Jo rašytinis ugnis, todėl niekas labiau neišvalo proto nuo nežinojipalikimas labai turtingas ir gausus. Svarbiausios knygos mo ir valios nuo blogų polinkių kaip malda“, – teigia (ypač populiarioji „Filotėja“) verčiamos į daugybę kalbų šventasis. Tačiau maldos forma jis laikė ir pasiaukojamą, (taip pat ir lietuvių) ir yra labai paklausios. Kitaip ir būti nuoširdų darbą. negali, nes jos moko, kaip tapti tikru Dievo vaiku. Skai5) Perkeista kasdienybė – kas tai? „Gyvenimas sutykime jas. Jos padeda gyventi ir jaustis saugiai neradarytas iš akimirkų, jos gi yra tarsi maži branduoliukai, miame, padrikame, o dažnai ir nedraugiškame mūsų kuriuose slypi mūsų amžinybės sėklos.“ Laikrodis skaipasaulyje. čiuoja laiko kiekį, bet laiko kokybė priklauso nuo mū-

Dvasinio gyvenimo taisyklės

sų. Netapsime Dievui mieli atgailaudami, pasninkaudaArtuma 2013 m. sausis

Parengė Vanda IBIANSKA

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Mandagumas mūsų kasdieninis

Po vaišių Eiti į svečius visi mėgstame, bet ką paliekame po vaišių? Stirtos nešvarių indų, atsiprašau, išėdų, galutinai apšnerkšti namai, kažkur nuošalėje, dažniausiai balkone, pilnos peleninės, siaubingos grindys... Ir visai leisgyviai šeimininkai.

Taigi, kaip turėtų elgtis svečiai, kad nors truputį palengvintų apverktiną ponios ir pono dalią? O ji tikrai tokia.

Nepamirškime, kad jie, vargšiukai, dar gavo ir kvailų, nereikalingų dovanų, su kuriomis neaišku, ką daryti, kažkas su kažkuo susipyko, šeimininkei nepasisekė vienas patiekalas, ir sudužo dvi Murano stiklo taurės. Oi! Žinoma, kad šefas su žmona (arba konkubina, kuri dabar vadinama net nebe drauge, o sužadėtine!) oriai, lyg grabą nešdami, išeina pirmieji. Po jų iškrypuoja senjorai. O tada – kaip kam išeina. Ir labai blogai. Nes artimi draugai ir kraujo giminės, kurie dar pasliūkina be ramentų, turi neamputuotas rankas, neviršijantį 180/120 AKS ir pulsą, mažesnį nei 90, bet didesnį nei 40, turėtų pasilikti. Yra tuose namuose indaplovė ar ne, vis vien ten atsiras, kas veikti. Nubraukti lėkštes, išplauti indus, išnešti šiukšles ir pašluostyti grindis (kartu sustatant į vietas baldus) išvargusiems šeimininkams tikrai nemenkas darbas. Todėl labai krikščioniška ir gražu patiems artimiausiems

pasilikti ir pagelbėti sutvarkant visą chaosą, atkuriant švarą, tvarką. Nedera brautis pagalbon nelabai artimiems bei tuo atveju, kai šeimininkai primygtinai, kategoriškai atsisako talkos.

Kokios svečių pareigos po vaišių?

Visų pirma reikia paskambinti ir padėkoti. Nedarykite to vos parsigavę namo, nes anuose namuose bus pats indaplovis ar vienas iš šeimininkų gers valokordiną. Geriausia padėkoti kitą dieną, nepamirštant pabrėžti puikios nuotaikos, šeimininkų svetingumo ir valgių skanumo.

Senovinė patarlė sako, kad į svečius einama su savo šaukštu, kitaip tariant, revanšas būtinas. Nori nenori, teks juos pasikviesti pas save. Nebūtinai į vaiko krikštynas ar vestuvių jubiliejų. Galima ir šiaip sau, pvz., iškilmingesnių sekmadienio pietų.

Būna, kad svečias pamiršo skėtį, skrybėlę ar kaliošus. Mūsų laikais, tiesą sakant, skrybėlė ir kaliošai negalioja, bet skėtis, skraistė, pirštinės – pasitaiko. Suderinkite laiką, kada galima atei-

ti pasiimti ir nepamirškite šeimininkei atnešti rožės ar šokolado plytelės. Nebrangu, o gražu.

Jeigu jau nutiko nelaimė ir sukūlėte tą Murano stiklo taurę ar Sevro porceliano puoduką, turite plyšti pusiau, bet atpirkti. Tai bus labai brangu, bet čia jau nieko nepadarysi. Jeigu tai buvo „Jiesios“ porcelianas, tada paprasčiau. Didelis netaktas yra išeinant bandyti sumokėti už sudaužytą indą. Nieko sau! Senelės servizą sumaitojote ir dar verčiate žmones bėgioti po antikvariatus! Nesvarbu, kad netyčia. Tyčia tik per moliūgą užvožia.

Vaišėms praėjus, su kitais jų dalyviais nerekomenduojama liežuvauti ir apkalbėti šeimininkų. Gelžbetoninė taisyklė: tokios kalbos anksčiau ar vėliau pasiekia adresatą. Tai garantuota.

Jei prisidirbote, t. y. padauginote alkoholio, pagirių sindromą turite slėpti kaip valstybės paslaptį. To betrūko, kad šnekėtumėte: „Jau kad sirgau, tai sirgau; visą naktį WC praleidau, o rytojaus dieną galva plyšo.“ Pats buvote kaltas. Šeimininkai čia niekuo dėti.

Linksmo, smagaus svečiavimosi!

Joseph Ratzinger / Benediktas XVI JĖZUS IŠ NAZARETO. PROLOGAS Pasakojimai apie vaikystę Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas Knyga apie Jėzaus vaikystę Benediktas XVI užbaigia savo įspūdingą trilogiją „Jėzus iš Nazareto“. Joje autorius mėgina paaiškinti tai, ką apie Jėzaus vaikystę savo evangelijų pradžioje pasakoja Matas ir Lukas. Tai darydamas, jis stengiasi atsakyti į du klausimus: ką tais tekstais savo valandą norėjo pasakyti autoriai, ir ar tai, kas pasakyta, yra tiesa. Įtraukiantis evangelijų pasakojimų apie Jėzaus vaikystę aiškinimas dovanoja skaitytojui naujų ir kartais netikėtų įžvalgų.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2013 m. sausis

33

Sveikata

34

Prakiuro skrandis?

Gydytojo Petro patarimai Pašnekesiai apie skanų maistą visada nuteikia maloniai. Kartais net azartas apima, diskutuojant su draugais apie vieną ar kitą patiekalą, prieskonį... Valgymas ir su juo susiję ritualai buvo svarbūs visose ankstyvosiose religijose. Pirmiesiems krikščionims duonos laužymas irgi tapo viena pagrindinių apeigų dalimi. Vyno ir duonos auka, Eucharistijos sakramentas šv. Mišių liturgijoje, juk taip pat savaip yra puota, vaišės, be kurių neapsieina nė viena šventė.

Kaip apmaudu, vargina ir skaudu, kai šį malonumą – valgymą – apsunkina liga.

Nemalonūs jutimai dėl virškinimo sutrikimų gali visiškai sutrikdyti nusistovėjusią gyvenimo tvarką. Pilvo skausmą, rėmenį, pykinimą ar vėmimą, prietvarą (gražus žodis vidurių užkietėjimui pavadinti) turbūt daugumai teko kartais patirti. Tačiau sergant lėtiniu skrandžio ir dvylikapirštės žarnos uždegimu arba opalige, šie negalavimai kamuoja ilgai ir smarkiai. Žmogui sutrinka miegas, emocinė pusiausvyra, pasikeičia elgesys, krenta svoris, kenčia artimieji. Šios ligos gana dažnos. Apie 90 proc. europiečių turi nusiskundimų dėl virškinimo sutrikimų. Kas septintas suaugęs asmuo serga opalige, o kas trečias – lėtiniu skrandžio uždegimu. Pakalbėti apie šias ligas norisi todėl, kad, tinkamai elgiantis, galima jų išvengti. O jeigu jau atsitiko nelaimė susirgti, pagalba yra gana veiksminga, tik svarbu neuždelsti. Šiek tiek abėcėlinių žinių. Uždegimas – tai tokia liga, kai skauda, parausta, pabrinksta, karščiuoja ir sutrinka kurio nors organo veikla (toje vietoje, kurią apėmė uždegimas). Skrandis turbūt visiems gerai žinomas organas, o su dvylikapiršte žarna norėtųsi supažindinti geriau. Tai iškart po skrandžio einanti plonojo žarnyno dalis. Taip vadinama todėl, kad jos ilgis yra maždaug per 12 skersai sudėtų pirštų. Nors trumpa, palyginti su kita žarnyno dalimi, dvylikapirštė labai svarbi virškinimui. Joje atsiveria tulžies ir kasos latakai, išskiriantys maistą skaidančias medžiagas.

Dėl daugelio nepalankių aplinkybių skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje prasideda paviršinis uždegimas. Ligai progresuojant, paraudusioje gleivinėje atsiranda Artuma 2013 m. sausis

žaizdelių – erozijų, vėliau gilesnių ir didesnių žaizdų – opų. Išopėjimai gali pažeisti kraujagysles ir sukelti gyvybei pavojingą kraujavimą. Opos gali apimti skrandžio sienelę ir prasidėti gyvybei pavojinga liga – pilvaplėvės uždegimas – peritonitas.

Galiausiai opos gali suvėžėti. Kadangi išsidėstę greta ir atlieka tą patį darbą, gali nukentėti kepenys, kasa, tulžies takai. Nelinksma, ar ne? Logiškai kyla du amžini klausimai: kas kaltas ir ką daryti?

Ligos priežastis atrasta palyginti neseniai, 1982 metais. Tai bakterija gražiu vardu Helicobacter pylori. Šis atradimas padarė perversmą opaligės gydyme. Atradėjai – Barry J. Marshallas ir J. Robinas Warrenas – 2005-aisiais gavo už tai Nobelio premiją. Jei anksčiau tekdavo žmogui išpjauti skrandį, tai dabar užtenka antibiotikų tablečių. Šiuo metu dėl opaligės operacijos atliekamos retai, tik atsiradus komplikacijoms – smarkiam kraujavimui, vėžiui, peritonitui. Kaip dažniausiai ir kitais atvejais, pats vienas mikrobas ligos nesukelia, tam reikia palankių sąlygų. Tai padidėjęs skrandžio rūgščių kiekis (dažniausiai dėl nuolatinės įtampos), netinkama mityba, alkoholis ir rūkymas, vaistai nuo uždegimo.

Dažniau serga vyrai. Liga dažnai prasideda paauglystėje ar studijuojant. Tipinis ligonis – trylikametis pirmūnas, lankantis kokias tris mokyklas ar būrelius, nuolat patiriantis įtampą dėl pažymių ir prievartaujantis savo virškinimo sistemą visokiais ekstremaliais dalykais: ilgu badavimu, o po to apsirijimu sunkiai virškinamu maistu. Jauniems lėtinis uždegimas ir opaligė dažniausiai apima dvylikapirštę žarną.

Jiems būdingi paūmėjimai rudenį ir pavasarį bei vadinamieji alkio skausmai, kai

pilvą skauda ilgiau nevalgius, o po valgio skausmas aprimsta. O vyresniems dažniau būna skrandžio opa, nesusijusi su metų laiku, ir labiau skauda pavalgius.

Jei žmogus skundžiasi viršutinės pilvo dalies skausmu, rėmeniu ir tai trunka mėnesį ar ilgiau, verta prašyti šeimos gydytoją siuntimo pas gastroenterologą – virškinimo ligų specialistą. Bus atliktas kiek nemalonus, bet neskausmingas tyrimas – gastroskopija. Vaikai tai vadina „ryti lemputę“. Per tyrimą skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinė apžiūrima iš vidaus, paimamas mėginys bakterijoms nustatyti. Kartais taip galima sustabdyti ir nedidelį kraujavimą. Tik gydytojas, priklausomai nuo rastų pakitimų, gali skirti vienokį ar kitokį gydymą.

Dažniausiai skiriami apie trijų savaičių gydymo kursai antibiotikų ir skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų deriniais. Todėl aklai „gesinti“ sukilusių rūgščių reklamuojamais vaistais nereikėtų.

Gal tu, žmogau, vėžį „gesini“... Tiek tyrimai, tiek gydymas atliekami poliklinikoje, į ligoninę guldo retai. Siekiant pasveikti ir išvengti ligos pasikartojimų, reikėtų save palepinti: susitvarkyti darbo ir poilsio režimą, maitintis reguliariai ir su saiku, vengti visokių kraštutinumų, ypač renkantis maisto produktus.

Ir dar gera proga, tokiai ligai užpuolus, iš naujo pagalvoti, ar stengiuosi tinkamai gyventi, kokie mano santykiai su savim, su Dievu, su aplinkiniais. Liga lyg ir ne per sunkiausia, pagydoma, bet gyvenimą pakeisti teks. Tad gal verta jį radikaliau keisti, pradėti mylėti ne tik save, bet ir artimą. Reikėtų apsispręsti, ar nuolatinis lėkimas, kaupimas, karjerizmas – tikrai tos vertybės, dėl kurių verta turėti kiaurą skrandį. Kai per šv. Mišias linkime vieni kitiems ramybės, patikėkite, visai rimtai stengiamės apsaugoti vienas kitą ir nuo opaligės.

Gyvenimas kaip senas vynas

Tikėjimas, laimė, Roma Katalikiškoje spaudoje taip jau yra: laukas didelis, o artojų maža. Tad gerokai nusiplūkę nuo darbų, mes, „Artumos“ redakcija, advento pradžioje išvykome piligriminių rekolekcijų į Romą. Dvasinės ir psichologinės atgaivos reikėjo kiekvienam iš mūsų. Noriu pasidalyti su Jumis, mieli skaitytojai, kai kuriais savo išgyvenimais ir praktiniais patarimais. Pradėsiu nuo pastarųjų.

Visiems maldininkams nuoširdžiai siūlau apsigyventi Villa Lituania prie Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos. Šie piligrimų namai tikrai nebrangūs (Romoje sunku rasti pigiau). Švaru, saugu, yra viskas, ko reikia: tvarkingi sanmazgai, terasos su staleliais, gerai išskalbta patalynė, rankšluosčiai. Tiesa, kambariai maži, todėl norintiems Villa Lituania ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegija po šv. Mišių pašokti klasikinį rokenrolą ar breiką, kils keblumų. Bet anglų valsui prieškambaryje vietos pakaks. Į nakvynės kainą įkalkuliuoti pusryčiai ir... labai šilta piligrimų namų atmosfera! Vietoje ir koplyčia, kur lydintis grupę kunigas galės aukoti šv. Mišias. Kolegija beveik centre, tad nusileidus į metro lengva pasiekti bet kurį miesto tašką. Todėl vykstantiems į Amžinąjį miestą ir siūlau apsigyventi būtent mūsų lietuviškoje viloje.

O dabar apie tai, kaip vyko rekolekcijos. Jos prasidėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmių ankstyvosiomis šv. Mišiomis drauge su Vargdienių seserimis jų vienuolyne Kaune. Tai buvo tylos, susikaupimo ir labai intymaus susitikimo su Kristumi valanda bei seselių vienuoliškųjų įžadų atnaujinimas.

Po Eucharistijos šventimo kažkaip tiesiog nepastebimai pasiekėme Vilnių. Pigių skrydžių lėktuvu vėl stebėtinai greitai atsidūrėme Romoje (beje, pastaba dejuokliams dėl pinigų stygiaus: su tais pigiais lėktuvais nuskristi į Romą kainuoja ne ką brangiau, nei nuvažiuoti į Klaipėdą).

Na, o tada viskas ir prasidėjo arba, jei norite, tęsėsi.

Mūsų nuostabusis kapelionas (geresnio nėra!) kun. Artūras Kazlauskas rekolekcijas vedė labai išmintingai. Mišių būta prašmatnių – vienos Vatikane Šv. Petro bazilikoje (prie altoriaus, kuriame ilsisi pal. popiežiaus Jono XXIII, sušaukusio Vatikano II Susirinkimą, kūnas), kitos visų bažnyčių motinoje – Laterano didžiojoje bazilikoje,

Vanda IBIANSKA

trečios – Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, kur du kartus Eucharistiją šventė palaimintasis Jonas Paulius II (mažytės Lietuvos mažoje koplyčioje du kartus! Ir kodėl mes savo Tėvynę vadiname maža?!). Išvykimo išvakarėse Kristaus Pokylis vyko Villa Lituania koplyčioje. Gyvenime nesu dalyvavusi tokioje šventėje, kaip tos penkerios Mišios per penkias dienas. Gal lėmė vidinis nusiteikimas? Turbūt nutiko kitaip. Galvoju, kad nesu besiseilėjanti egzaltuota davatka, bet vis vien manau, jog visus tuos kartus Jėzus buvo arčiau mūsų, gal net kažkuriuo metu prisėdo ir lomkose, glostydamas kiekvieną žvilgsniu, šildydamas savąja meile.

Smagu buvo atlikti nestandartinę išpažintį, t. y. ne prie klausyklos, o tiesiog susėdus su kapelionu jo kambaryje, kai sąlygos dūšelei iškuopti bemaž tobulos.

Jei manote, kad ėjome per bazilikas kaip turistai, klystate. Kunigas Artūras nepasakojo apie architektūrinius didingų statinių stilius, kaip tai daro gidai. Apie šiuos dalykus pasakydavo vos vieną, kitą sakinį. Beje, to ir nereikėjo, nes Romoje didesnė dalis mūsų jau yra buvusi. Kapelionas, pasakodamas apie bažnyčias, kalbėjo apie Bažnyčią

ir tikėjimą. Neįkyriai, nieko nepiršdamas, tačiau turinys buvo maksimaliai paveikus. Net pagalvojau: gal girdžiu tai, ką noriu girdėti? Bet pora kolegių pareiškė, kad girdi ir jaučia tą patį. Visose bazilikose, kurių koplyčiose vyko adoracija, sustabdydavome bent akimirką save ir laiką.

Aha! Būčiau praleidusi! Esu tokia griuvena, kaip senos apleistos kolchozo fermos, tai ir atmintis išklibusi.

Taigi buvome J. Em. Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio diakonijos bažnyčioje!

Paaiškinu. Skiriamasis kardinolu sykiu paskiriamas ir Romos vyskupijos kunigu ar diakonu, todėl, kad popiežių, Romos vyskupą, renka Romos vyskupijos dvasininkai; Artuma 2013 m. sausis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo bažnyčia

36

Via Giulia, kurioje yra Lietuvos ambasada prie Šv. Sosto

todėl kardinolo vadovavimui (labiau dvasiniam ir simboliniam) paskiriama kuri nors Romos parapija; taigi, mūsų kardinolas yra Romos Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo (šv. Kalėdų!) parapijos Galijos gatvėje diakonas. Tai irgi savaip lietuviška bažnyčia. Meldžiasi joje italai, tačiau yra lietuvio hierarcho diakonija! Na ir baptisteriumas (krikštykla) joje, oho!

Kažkodėl man įspūdingiausia pasirodė Šv. Sabinos bazilika ant Aventino kalvos. Pastatyta V amžiaus pirmojoje pusėje, santūri, kupina rimties ir kelianti norą joje ne tik melstis, bet tiesiog būti. Kai atėjęs tėvas dominikonas įžiebė šviesas, maniau, jog gėrio ir rimties kerai išnyks. Bet jie išliko!

Ramybę plukdė Šv. Anzelmo bažnyčioje benediktinų giedamos Valandų liturgijos vakarinės psalmės, Marijos Snieginės bazilikos švelni tyla ir taika.

Be šventų vietų, apsilankėme ir dviejose pasaulietinėse. Pirmoji – tai Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordinui. Jos naujosios patalpos labai nedidelės, bet gražios ir tiesiog dvelkiančios kultūra.

Po malonaus ambasadorės ponios Irenos Vaišvilaitės priėmimo išėjome nuoširdžiai džiaugdamiesi, kad mūsų šalis reprezentuojama taip subtiliai ir kartu rafinuotai.

Kolegos Vatikano radijuje sutiko itin šiltai ir net apdovanojo suvenyrais. Tai būta labai mielo vizito.

Na, o trečiadienį dalyvavome bendrojoje popiežiaus audiencijoje. Mūsų Šventasis Tėvas pasirodė išvargęs

nuo rūpesčių ir metų naštos, bet laikėsi tvirtai. Po katechezės sveikino įvairių kraštų maldininkus jų gimtosiomis kalbomis. Trumpai, vienu sakiniu, nieko neišskirdamas. O pačius paskutinius išskyrė. Tai buvo specialus, ypatingas sveikinimas. Ką sveikino? Ogi Jus, mieli ir brangūs mūsų skaitytojai, ir redakcijos darbuotojus! Štai jo sveikinimo žodžiai:

Sveikinu piligrimus iš Lietuvos, ypatingai katalikiško žurnalo „Artuma“ redakciją ir skaitytojus! Džiaugsmingomis širdimis belaukiant Jėzaus atėjimo, Viešpats telaimina jus ir jūsų šeimas! Garbė Jėzui Kristui!

Išbuvę penkias dienas Romoje bei, mano kukliu supratimu, širdimi ir protu prigludę prie mūsų švento tikėjimo, fiziškai pavargę, bet dvasiškai atsigaivinę, grįžome į Lietuvą. Dabar visiems kartoju, kad iki tol nesu išgyvenusi net penkias dienas tokio dvasinio ir psichinio komforto, kai žmogus pajunti tai, kas turbūt vadinama laime. Nes tikėjimas ir yra tikroji laimė. Nedejuokime, mieli mano, kad gyvenimas blogas (jei gerai ir sąžiningai įsigilinsite, tai ne toks jis ir blogas), valdžion patys išsirinkome tiesiog moralinius „šviesulius“, siaučia pūgos, šildymas brangus ir t. t. Sursum corda!!! („Aukštyn širdis“!)

Silvijos Knezekytės nuotraukos

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Kartais taip norisi kai kurioms asmenybėms karūną ant galvos kastuvu pataisyti.

* * *

Nusikaltėlis kalėjime klausia prižiūrėtojo: – Kam čia reikalingos tos grotos ant langų?

– Saugumo sumetimais.

– Nesąmonė! Kas gi čia laušis?!

* * *

Kodėl, kai kalbiesi su Dievu, tai vadinama malda, o kai Dievas su tavimi – šizofrenija?

Artuma 2013 m. sausis

* * *

– Smitai, kada anglų teisėjai pradėjo vilkėti juodus drabužius?

– Karalienės Viktorijos mirties dieną, sere.

– Bet kodėl jie iki šiol vilki juodai?

– Karalienė Viktorija vis dar mirusi, sere.

* * *

Jei pabandytume sukurti tylų, pigų, kompaktišką, elektros neeikvojantį dulkių siurblį, neturintį tokių nepatogių dalių, kaip laidai ir oro žarnos, išeitų paprasčiausia šluota.

Mūsų draugai

2013-uosius, TIKĖJIMO METUS, išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 1 (278) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda IBIANSKA

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 38636 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

2013

TIKĖJIMO METAI 0SAUSIS 0P

A

LIEPA T

K Pn Š

S

K Pn Š

S

0P

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 VASARIS 0P

A

T

0P

T

K Pn Š

S

0P

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena SAUSIS

BALANDIS A

T

K Pn Š

S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

0GEGUŽĖ

A T K Pn Š S 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0P

A

T

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 6 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

VASARIS 13 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia

A

T

K Pn Š

S

KOVAS

T

K Pn Š

S

T

K Pn Š

S

K Pn Š

S

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

K Pn Š

S

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

SPALIS A

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis 28–30 d. – Didysis Velykų tridienis 31 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos)

GEGUŽĖ 12 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės)

19 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės)

26 d. – Švenčiausioji Trejybė

0LAPKRITIS

BIRŽELIS 2 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) LIEPA

A

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

0P

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 7–14 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 28 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

Didieji atlaidai – Pivašiūnuose (15–22 d.) ir Krekenavoje (14–21 d.)

RUGSĖJIS 8–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai)

BIRŽELIS 0P

S

RUGSĖJIS

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0P

K Pn Š

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

KOVAS A

T

0RUGPJŪTIS

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 0P

A

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji

2 d. – Vėlinės

10–17 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose, Vilniuje

24 d. – Kristus, Visatos Valdovas GRUODIS 1 d. – Advento pradžia

8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos) ISSN 1392-382X

0P

A

T

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 GRUODIS 0P

A

T

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31