Artuma

Artuma 2013 m. vasaris

2

Ganytojo žodis

Nuotrauka iš LJD 2010 archyvų

Kas atgaivins tikėjimo karštį?

Popiežius Benediktas XVI nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d. Visuotinėje Bažnyčioje paskelbė Tikėjimo metus. Šventąjį Tėvą tai padaryti paskatino keletas progų: Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-metis ir Katalikų Bažnyčios katekizmo išleidimo 20-metis. Tačiau svarbiausia Tikėjimo metų paskelbimo priežastis – paskata visoje Bažnyčioje atgaivinti tikėjimo karštį. Popiežius kviečia mus iš naujo įvertinti tikėjimo kraičio turtą. Šiandieniame pasaulyje, o ypač Vakarų kraštuose, stebime nepakankamą tikėjimo kultūros įvertinimą. Todėl labai svarbu vėl iš naujo suvokti, kokie šaltiniai palaiko mūsų asmeninį gyvenimą ir mūsų krikščioniškąją civilizaciją, kokia yra tikėjimo reikšmė žmogaus ir tautos vystymuisi.

Tad šiais metais Visuotinėje Bažnyčioje skatinamos įvairios iniciatyvos, padedančios gaivinti tikėjimą į Kristų. Ieškant naujų galimybių šiandieniam žmogui susitikti Viešpatį, Lietuvos vyskupai Tikėjimo metų proga nuoširdžiai kviečia Lietuvos žmones atnaujinti ir pagilinti Švč. Sakramento adoracijos praktiką. Kiekvieną 2013 metų dieną kurioje nors Lietuvos bažnyčioje vyksta nuolatinė 24 valandų ar nuo ryto iki vakaro besitęsianti Švč. Sakramento adoracija. Per visus metus ir per visas Lietuvos vyskupijas susidarys tarsi nenutrūkstama maldos grandinė, kurios tikslas – sušildyti mūsų Tėvynėje tikėjimą į Viešpatį. Tai ypatinga malda, kai žmogus asmeniškai kalba Viešpačiui, o Viešpats meilingai prakalbina žmogų. Autentiškas tikėjimas pirmiausia ir kyla iš maldos. „Tikiu, nes meldžiuosi“, – sakė didis XX a. teologas Karlas Rahneris SJ. Lietuvos vyskupai šiems Tikėjimo metams parinko šūkį, skelbiantį: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8). Švč. Sakramento adoracija yra labai gera proga su Viešpačiu susitikti „veidas į veidą“. Žmogaus gyvenime netrukus pradeda matytis vaisiai, kai jis įpranta praleisti ilgesnį laiką priešais Švč. Sakramentą. Galime sakyti, kad žmogaus veide tarsi atsispindi tai, kad jis yra kalbėjęsis su Viešpačiu maldoje. Tai atpažįstama iš jo viltingo žvilgsnio į kitą žmogų ir pasaulį, iš jo elgesio ir žodžių. Tačiau, kad tai įvyktų, žmogus turi sau sudaryti galimybę pabūti maldoje kalbėdamasis su Kristumi. Tai yra pirmoji sąlyga, kad ši visą Lietuvą sujungianti maldos akcija pavyktų.

Antroji sąlyga yra tų parapijų, kuriose vyks Švč. Sakramento adoracija, kunigų bei į pastoraciją aktyviau įsitraukusių žmonių pastangos skelbti, viešinti ir pristatyti jų parapijoje konkrečią dieną vykstančią adoraciją bei ją parengti. Todėl labai svarbu kruopščiai paruošti tos dienos Švč. Sakramento adoracijos eigą, kad kuo gausiau ir vaisingiau parapijos žmonės galėtų įsitraukti į šią ypatingą maldą. Apie konkrečiose parapijose vykstančią Švč. Sakramento adoraciją per visus šiuos metus informuos interneto svetainė www.tikejimometai.lt bei Marijos radijas, skelbdamas apie tai ir kalbindamas šia tema kunigus ar kitus tų parapijų žmones.

Ta ypatinga malda šiais Tikėjimo metais yra skiriama taip pat ir už Tėvynę Lietuvą. Gerai žinome, kad mūsų Tėvynės galia išsilaikyti „žydi vienybėje“. Niekas taip tvirtai nesuvienija žmonių kaip bendras tikėjimas. Todėl stiprindami savo asmeninį tikėjimą į Viešpatį, drauge stipriname mūsų tautos gyvastingumą ir tvarumą. Melskime Gerąjį Dievą, kad šie Tikėjimo metai duotų gausių vaisių mūsų tikėjimo atnaujinimui bei mūsų Tėvynės dvasiniam atgimimui!

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kad žmogui būtų gera

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Grėsmingi politiniai našlaičiai

6

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Eucharistija – Kristaus Širdies kaitra

7

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Sunkūs paprasti klausimai...

8

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas GAILIUS Pagonių kiemas

10

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Šventasis Susirinkimas

11

Antanas SAULAITIS SJ Mažoji „namų Bažnyčia“

12

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tikėjimas iš klausymo

13

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Šviesa Bažnyčios veide

14

Toma BRUŽAITĖ „Kataliko balsas“ – tai Tavo balsas!

17

Dr. Artūras LUKAŠEVIČIUS Dievo namai ne iš akmenų

18

Zita VASILIAUSKAITĖ EGOcentrikai

20

Į Jo namus gali ateiti visi

22

Veidu į vaiką Kantrybės pamokėlės

23

Paul LEMOINE Gydant tėvus, gyja ir vaikai

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Svajokite ir drąsiai ženkite

26

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Aukso karštinė (II)

27

Ramūnas AUŠROTAS Apokalipsė kine ir gyvenime

29

Akiračiai Kunigai, Vasario 16-osios signatarai

30

Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O, Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

Mielieji mūsų Skaitytojai, kaip Jūs manote, apie ką šie susižavėjimo aikčiojimai ir atodūsiai? Sufleruoju: „tamsiųjų“ viduramžių benediktinų vienuolyno gūdumoje jie ištarti nepaprastai poetiškos ir mokslingos širdies šventojo Bernardo. Tai gal apie Dievo Motiną – juk visi žinome jo garsiąją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija“? Bet ne, šįsyk didis abatas šitaip suokia ir šviečia apie... Bažnyčią! Taip, ne šiaip sau bėgu pas Bažnyčios tėvus, idant jų lūpomis pristatyčiau Jums vasario „Artumą“ – mat, nutarę šiais metais bandyti naujai pažinti savąjį tikėjimą, šį kartą norime suprasti: kam reikalinga Bažnyčia?

Juk ne tik po sausį mūsų aptarto klausimo – kam apskritai reikia tikėjimo, bet ir savo kasdienėj aplinkoj galime dažnai girdėti teigiant, kad gal ir yra ten tas Dievas, gal ir visai verta patikėti tuo Kristumi ir krikščioniškuoju Apreiškimu, nu bet kam ta bažnyčia?! (Ir tuomet pasipila visokie keiksmažodžiai apie baisius, godžius dvasininkus ir dar baisesnius davatkas-katalikus – piktus, veidmainiškus, pretenzingus etc., betc., tetc.) Suprantu, kad tie žmonės galėjo būti kur bažnyčioje per Kalėdas ne itin svetingai priimti, suprantu, kad pusė šimtmečio komunistinio ateizmo bei naujasis šimtmetis aršiojo sekuliarizmo duoda savo vaisius, bet kaipgi tiems žmoneliams imti ir tuoj pat, čia ir dabar atsakyti – nežinau... Todėl ir puolu Bažnyčios tėvams į glėbį! Štai kaip kitas didis, daugelio numylėtas (o jaunystėje – ir didelis išdykėlis) šv. Augustinas paprastai paaiškina: Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...]

Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva arba kaip kūnas. O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip jūs matote, viena prasme tai yra du skirtingi asmenys, vis dėlto santuokinis ryšys juos padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

Man, nors lyg ir nuodytam tais pačiais XX amžiaus -izmais, kažkaip visai nesunku priimti tą šventą nusidėjėlių bendriją, kurią savąja Nuotaka išsirinko ir savimi pašventino bei nuolat tą tebedaro tasai, kur pats visas Šventas! Bet kaži kodėl tai ne visiems savaime aišku. Todėl ir bandom čia, „Artumoje“, kažką pasiaiškinti apie tą Dievo ir Jo Bažnyčios intymumą. Gal kam paaiškės?

Jūsų, įsimylėjęs Ją, Darius Chmieliauskas P. S. Reklama: šias Bažnyčios tėvų citatas ir daugybę kitų, dar nuostabesnių, rasite naujai išleistame Katalikų Bažnyčios katekizme – kainuoja labai brangiai, tačiau pirkinys vertingas – šimtmečiams!

Sveikata Odos ligos

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Trumpi pasakojimai visai ne sielai

35 Viršelyje – Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolas. Kristinos Šmukštytės nuotrauka Artuma 2013 m. vasaris

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais Ką reiškia kryžiaus ženklas?

Bažnyčioje kelis kartus nuskamba varpas.

– O kodėl visi žmonės atsistojo? Ar jie išsigando? – klausia Dominykas.

– Varpas jiems priminė, kad jau prasideda bendra malda. Visi atsistojo pasitikti kunigo, kuris neša Kristaus žinią, – taria tėtis.

– Tai štai kodėl kunigas pasipuošęs tokiu dideliu ir spalvingu rūbu, – jau žino Benedikta.

Kunigas pabučiuoja altorių, stovintį matomiausioje bažnyčios vietoje. Tas gražus stalas, per maldas pavestas Dievui, primena patį Jėzų Kristų, kuris mus stiprina.

Kunigas pakviečia persižegnoti: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ – Kodėl žegnodamiesi mosikuojame rankomis? – susidomi Benedikta.

– Stengiamės neskubėti, nes Jėzų branginame. Šiuo ženklu ir tariamais žodžiais parodome, kodėl susirinkome, kas mus pakvietė, – primena tėtis.

– Kai pradėdami maldą ištiestą ranką keliame aukštyn, prisimename, kad mūsų Dievas – Dangaus karalystėje, – aiškina mama. – Kai ranką nuleidžiame – tai primena, kad Dievo Sūnus tapo mūsų broliu. O kai ranką tiesiame į šalis – tai ženklas, kad Tėvas ir Sūnus mums siunčia Dvasią, kuri mus visur lydi.

– Kam reikia bakstelti kaktą, pečius ir krūtinę? – teiraujasi Dominykas.

– Taip išreiškiame norą, kad mūsų protas svarstytų tiesą apie Dievą, širdis ją priimtų, o mūsų pečiai paneštų visas naštas, – moko mama.

– Kryžiaus ženklas primena, kaip esame pakrikštyti, ir kad šaukiamės Dievo, – priduria tėtis. – Šį ženklą gerbiame, dažnai kartojame. Per šį ženklą Jėzus nugalėjo blogį, parodė, kaip myli visus žmones. Ant kryžiaus Jėzus atidavė savo gyvybę už visus žmones.

– Ar girdėjot, kaip visi sušuko Amen? – klausia Benedikta.

– Visiems reikėtų garsiai šiuo hebrajišku žodžiu atsiliepti. Taip trumpai ir aiškiai išreiškiamas visų pritarimas, patvirtinimas to, kas pasakyta ir padaryta, – paaiškina tėtis.

Kunigas visus pasveikina: „Viešpats su jumis.“ – Visi atsakėme: „Ir su Tavimi.“ Ar tai palinkėjimas? – domisi Benedikta.

– Šis trumpas pokalbis primena Jėzaus žodžius: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, – prisimena Evangeliją mama.

– O mūsų Mišiose daug daugiau, – nudžiunga Dominykas. – Vadinasi, Jėzus tikrai pasilieka, kaip yra pažadėjęs. Tai puiki proga pamatyti, kaip Jėzus gali mums prabilti. Ir Jam daugybę dalykų galim pasakyti.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino..........................................

Įrašykite iš eilės žodžius, kuriuos žegnodamiesi taria močiutė, tėtis, Benedikta ir mama.

Artuma 2013 m. vasaris

Vasario kalendorius

Kad žmogui būtų gera

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kronika

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Išsižiojęs klausiausi paskaitos apie tyrimus, kurie buvo atlikti su džiunglėse atrastu, ten žvėrių užaugintu žmonių vaiku. Sveikas keturiasdešimtmetis, vaikštantis keturiomis, nekalbantis, nemąstantis. Jam reikėjo kito žmogaus.

Pasirodo, net save pažįstame tik per kitus. Ir būti žmonėmis išmokstame iš kitų žmonių. Negera žmogui būti vienam, išsitarė ir Dievas (plg.

Pr 2, 18). Krikščionių tikėjime (kaip, beje, ir daugybėje kitų) irgi būtina bendrija.

Negali pats Dievo surasti. Reikia, kad kitas (arba Kitas) tau apie Jį pasakytų. Negali pasikrikštyti (pats). Gali būti tik pakrikštytas (kito, net ir nekrikščionio). Ir ten, kur du ar trys susirenka Kristaus vardu, ten būna ir Jis (plg. Mt 18, 20). Juk dėl to krikščionių šūkis visada buvo: mes negalime be sekmadienio susirinkimų!

Kad būtume krikščionimis.

Keturiasdešimtąją Jėzaus gimimo dieną, minėdami Kristaus Paaukojimą, turime suvokti priklausymo Dievui svarbą. Visada ir visur svarbiausias turi būti Dievas (paskui – tu, o tik paskui aš). Tai liudija ir Dievui pašvęstieji – vienuoliai, minimi būtent vasario antrąją – Viešpaties Paaukojimo šventykloje dieną. Dievas man save dovanojo, bet ne tik man.

Dievo negalima savintis, Juo būtina dosniai dalytis (IV eilinis sekmadienis)!

Jei nori visaverčio ir pilnakraujo gyvenimo, privalai irtis į gilumą (plg.

Lk 5, 4), tai yra susipažinti su kitų patirtimis. Dievas juk veikia šiandien (V eilinis sekmadienis) ir kitaip nei žmonės.

Pelenų trečiadienis – pasninko ir abstinencijos diena – gavėnios pradžia. Keturiasdešimt dienų iki Velykų bus ypatingo Dievo artumo ir veikimo laikas.

Kad tai perprastume, būtinas atsivertimas – gyvenimo pertvarkymas.

Vasario 16-oji primins apie Dievo dovanotą mūsų tautos Laisvę ir nepriklausomybę. Bet juk tauta – tai mes patys. Sutikite, ir čia daug ką keisti privalome – pradėdami nuo artimiausio žmogaus (savęs paties). Svarbiausia, kad

trys didieji gundymai – valgiu, turtu ir valdžia – gali (ir turi) būti nugalėti kasdien, nuolat (I gavėnios sekmadienis). Jie juk ištikimi mūsų palydovai.

Ar buvo mums kada taip, kaip Simonui Petrui, kuris, užlipęs ant kalno ir sutikęs atsimainiusį Viešpatį, norėjo pasilikti ten, kur gera (plg. Lk 9, 33)?

Jei ne, tada mums reikia vieną kartą susiruošti ir drauge su broliais, seserimis užkopti į mūsų Viešpaties namus (II gavėnios sekmadienis).

Tai yra ten, kur du ar trys renkasi Jo vardu skaityti Įstatymo ir Pranašų – Biblijos. Ir valgyti ne vien jėgas stiprinančio, bet ir gyvenimą keičiančio valgio, kurį duoda Kristus.

Tai reiškia būti ne bažnyčioje, bet būti Bažnyčia – visur ir visada į Kristų tikinčių ir Juo gyvenančių žmonių bendrija. Visaverčių ir pilnakraujų žmonių – nes esančių drauge, nes su Juo. Tada būna gera.

1 P Žyd 10, 32–39; Ps 37; Mk 4, 26–34 2 Š Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios)

Mal 3, 1–4 arba Žyd 2, 14–18; Ps 24;

Lk 2, 22–40

Pašvęstojo gyvenimo diena 3 S IV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Jer 1, 4–5. 17–19; Ps 71; 1 Kor 12, 31 – 13, 3;

Lk 4, 21– 30 4 P Žyd 11, 32–40; Ps 31; Mk 5, 1–20 5 A Šv. Agota, mergelė, kankinė

Žyd 12, 1–4; Ps 22; Mk 5, 21–43 6 T Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

Žyd 12, 4–7. 11–15; Ps 103; Mk 6, 1–6 7 K Žyd 12, 18–19. 21–24; Ps 48; Mk 6, 7–13 8 P Šv. Jeronimas Emiljanis, kunigas;

Šv. Juozapina Bachita, mergelė

Žyd 13, 1–8; Ps 27; Mk 6, 14–29 9 Š Žyd 13, 15–17. 20–21; Ps 23;

Mk 6, 30–34 10 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 6, 1–2a. 3–8; Ps 138; 1 Kor 15, 1–11;

Lk 5, 1–11 11 P Lurdo Švč. Mergelė Marija

Pr 1, 1–19; Ps 104; Mk 6, 53–56 12 A Pr 1, 20 – 2, 4a; Ps 8; Mk 7, 1–13 13 T PELENŲ DIENA (IV sav.)

Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2;

Mt 6, 1–6. 16–18 14 K Šv. Kirilas, vienuolis, ir šv. Metodijus,

vyskupas. Europos globėjai

Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 16 Š Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32

Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Įst 26, 4–10; Ps 91; Rom 10, 8–13;

Lk 4, 1–13 18 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 19 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 20 T Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 21 K Šv. Petras Damijonas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Est 14, 1. 3–5. 12–14; Ps 138; Mt 7, 7–12 22 P Šv. Apaštalo Petro Sostas

1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 Š Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys

Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 24 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.)

Pr 15, 5–12. 17–18; Ps 27; Fil 3, 17 – 4, 1;

Lk 9, 28b–36 25 P Dan 9, 4b–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 26 A Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 27 T Jer 18, 18–20; Ps 31; Mt 20, 17–28 28 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: bendroji – kad mig­ran­tų šei­mos, ypač mo­ti­ nos, bū­tų re­mia­mos ir, pa­tir­da­mos sun­ku­mų, ne­lik­tų vie­nos; misijų – kad ka­riau­jan­čios ir kon­flik­tuo­jan­ čios tau­tos ties­tų ke­lią tai­kin­gai at­ei­čiai kur­ti.

Artuma 2013 m. vasaris

3

Kronika

4

Vienybės siekis Kasmet sausio 18–25 d. švenčiama Maldų už krikščionių vienybę savaitė.

Nors ši tradicija prieš 105 metus gimė protestantiškoje aplinkoje JAV, jau praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje „Vienybės oktavas“ pradėjo minėti ir katalikai. Vis dėlto radikalus apsisprendimas už ekumenizmą įvyko kiek vėliau – per Vatikano II Susirinkimą.

Sausio 25 d. vakarą Benediktas XVI vadovavo Šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems mišparams, kuriais Romoje buvo užbaigta šiemetinė Maldų už krikščionių vienybę savaitė. Mišparai vyko šv. Pauliui dedikuotoje ir jo relikvijas saugančioje bazilikoje, stovinčioje toje vietoje, kur prieš beveik du tūkstančius metų buvo palaidoti nukirsdinto apaštalo palaikai. Kartu su popiežiumi ir vietiniais katalikais, kaip kasmet, meldėsi Romos ortodoksų, protestantų ir anglikonų bendruomenių nariai.

Kokia ekumenizmo būklė šiandien?

Ką krikščionių pareiga siekti vienybės reiškia dabar, ypač šiemet švenčiamų Tikėjimo metų kontekste? Šiomis temomis buvo kalbama Romoje dar prieš šiųmetinės Maldų savaitės pradžią surengtame susitikime, o vienas pagrindinių jo kalbėtojų buvo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas. Visų pirma, pasak kardinolo, Romos kurijoje atsakingo už ekumenizmą, visada reikia atsiminti, kad ekumeniniame sąjūdyje svarbiausia Artuma 2013 m. vasaris

Marijos Stanulytės nuotrauka

Visuotinės Bažnyčios pulsas

turi būti malda. Pats krikščionių vienybės tikslas ir principas išplaukia iš Kristaus maldos prieš pat kančią. Ta aplinkybė, jog Kristus meldė Tėvą, kad visi jo mokiniai „būtų viena“, kai iki kančios ir mirties jau buvo likę tik valandos, pačią maldą paverčia tarsi testamentu, dar labiau įpareigojančiu jo sekėjus. Pasak kard. Kocho, šitokio dvasinio ekumenizmo dėmens iškėlimas gali būti gana veiksminga atspara postmodernistinei mąstysenai, įsiskverbusiai ir į krikščionių galvas. Net ir krikščionys kartais sau mąsto, kad jei pliuralizmas yra pozityvi vertybė, tai gal ir tikėjimo srityje geriau būti tolerantiškiems įvairovei, o ne siekti vienybės. Malda už vienybę skatina ir kitas dvi ekumenizmo formas: teologų ekumenizmą – tai yra kantrų ir kruopštų darbą, kurio tikslas – aiškintis tarp Bažnyčių bei krikščioniškų bendruomenių esančius doktrinos ir disciplinos skirtumus, taip pat kasdienio gyvenimo ekumenizmą, kuris gali įgauti įvairiausias formas, priklausomai nuo vienų greta kitų gyvenančių skirtingų konfesijų narių geros valios ir vaizduotės. Įtikinamas tokio konkretaus, realaus, bet sykiu akivaizdžiai iš maldos kylančio ekumenizmo pavyzdys buvo Naujųjų metų išvakarėse Romoje prasidėjęs ir sausio pradžioje pasibaigęs Taizé jaunimo susitikimas, į kurį iš visos Europos bei kitų kraštų buvo susirinkę apie

40 tūkst. jaunų žmonių, iš jų palyginti daug – beveik tūkstantis – lietuvių. Nors dauguma Taizé kaimelio Prancūzijoje lankytojų ir šios bendruomenės organizuojamų renginių dalyvių – katalikai, Taizé yra ekumeniška ir savo kilme, ir veikimo stiliumi. Tačiau, kaip dažnai pastebima, Taizé bendruomenės ekumeniškumas specifinis. Į Taizé keliauja žmonės, nenorintys nieko girdėti apie skirtumus. Žinoma, konfesiniai skirtumai nereliatyvizuojami, neapsimetama, kad jų nėra, bet Taizé dvasingumo ir ekumenizmo modeliui jie antraeiliai.

Kalbant apie Romoje per Naujus metus matytą Taizé ekumenizmą, pastebėkim ir tai, kad to paties susitikimo dalyvių grupė su Taizé prioru br. Alois per Tris Karalius buvo Stambule ir ekumeninę maldą bei liudijimą tęsė kartu su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I ir ortodoksų jaunimu.

Dar prisimenant svarbiausius sausio įvykius, būtina paminėti ir sausio 6-ąją, Viešpaties apsireiškimo, Trijų Karalių iškilmės dieną, popiežiaus konsekruotus keturis vyskupus. Tarp jų, asmeniškai Benedikto XVI rankų uždėjimu, buvo konsekruotas jo asmeninis sekretorius Georgas Gaensweinas.

Sausio 7 d. įvyko tradicinis naujametinis Benedikto XVI susitikimas su akredituotu prie Šventojo Sosto diplomatiniu korpusu. Tai vienintelė proga per metus, kai į Vatikaną atvyksta visi diplomatai, taip pat ir tie, kurie, būdami savo šalių atstovai Vatikane, tuo pat metu eina kitas pareigas ir reziduoja ne Romoje. Šiuo metu Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 179 iš 193 pasaulyje esančių suverenių valstybių. Sausio 7-osios susitikime pirmą kartą dalyvavo praėjusią vasarą paskirta naujoji Lietuvos ambasadorė Irena Vaišvilaitė.

Sausio 13 d., kai liturgijoje buvo minimas Kristaus Krikštas Jordano upėje, popiežius Benediktas XVI aukojo Mišias garsiojoje Michelangelo bei kitų renesanso meistrų ištapytoje Siksto koplyčioje ir joje pakrikštijo 20 kūdikių.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Iš naujo – prie gyvybės šaltinių

Dievo artumoje užmegzti širdžių pokalbį. Br. Antoine’as CSJ pabrėžė ypač svarbų suaugusiųjų entuziazmą norint ir vaikams atverti šį Bažnyčios turimą gyvybės šaltinį. Mokymo ir maldos susitikimuose, kurie vyko mokyklose, darželiuose, bažnyčiose, paties Jėzaus artumoje, nurimo net patys mažiausieji, o juos palydėjusios mamos, močiutės vėliau liudijo: Malda su mažutėliais labai minkština širdis. Gimė troškimas tai tęsti. Jei mes tą galėtume daryti drauge ir jei tai patinka Viešpačiui, negalima užkietinti širdies ir Jo neklausyti.

O vaikuose per šias dienas Viešpats leido pamatyti gilų tikros meilės troškulį. Pasilikim maldoje už „Vilties vaikus“ (Dovilė); Spurda širdy noras, kad ir mano šeimos nariai Jėzų adoruotų. Nešiu juos pas Jėzų kiekvieną kartą, kad pakviestų adoruoti ir

kontempliuoti Jį. Labai apgailestauju, kad nesugebėjau išmokyti savo vaikų vaikystėje adoruoti ir taip garbinti Jėzų. Ir pati šito nemokėjau ir negarbindavau taip, kaip pastaruoju metu suvokiu (Lidija).

2013-ieji pradėti ir šeimas subūrusiomis šventėmis. Per Tris Karalius Šiaulių arenoje apie 5 tūkst. šeimų šventės „Sustiprink mūsų tikėjimą“ dalyvių iki pačių mažiausiųjų (pasak sveikinusio apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi, didelis jų skaičius – tai didelis vilties ženklas) drauge šventė Eucharistiją, o jos pabaigoje pašventintas Šeimų kryžius. Šis kryžius kaip Viešpaties meilės iki galo ženklas visus metus lankys šeimas Šiaulių vyskupijos parapijose. Į Šeimų šventę „Šeima – tikėjimo vartai“ Alytuje rinkosi Vilkaviškio vyskupijos šeimos, ganytojų paragintos savo kasdienoje parodyti daugiau tikėjimo drąsos ir tarpusavio susiklausymo.

Tą patį Viešpaties Apsireiškimo sekmadienį, sausio 6 d., iškilmėmis Telšių katedroje ir visose vyskupijų bažnyčiose pradėtas švęsti Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus, ganytojų mintimi turintis tikslą minėti Krikštą ne kaip praeities reliktą, bet kaip šiandien gyvą susitikimą su Kristumi. Žemaičius, linkėdamas šia proga ir nuolat džiugiai išgyventi savo krikščioniškąją tapatybę, pasveikino iškilmėse dalyvavęs Dvasininkijos kongregacijos sekretorius arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta.

Aukštas Vatikano svečias dalyvavo Lietuvos ir Latvijos kunigų seminarijų vadovų susitikime Žemaičių Kalvarijoje. Arkivyskupas Iruzubieta, dalydamasis įspūdžiais, kuriuos patyrė „šiauriausiame

Antano Šneideraičio nuotrauka

2013-uosius Bažnyčia Lietuvoje pradėjo plačia ir gyva Tikėjimo metams skirta maldos akcija. Tai visus metus nenutrūksianti Švč. Sakramento adoracija, kuri kasdien rengiama kurioje nors iš anksto numatytoje šalies bažnyčioje. Ji visą parą tuo laiku yra atvira, kiekvieną čia užėjusį bent valandėlei pasitinka ir pakalbina pats Viešpats Švč. Sakramente (sausį adoracija pradėta Kauno miesto bažnyčiose).

Kaip tik sausį gyvai žadinta ir vaikų adoracija. Jai kunigus, tėvus, katechetus, mokytojus ir pačius vaikus drąsino su tarptautine misija „Vilties vaikai“ Lietuvoje viešėjęs Šv. Jono kongregacijos tėvas Antoine’as Thomas CSJ. Šis Eucharistijos misionierius, pats kilęs iš gausios šeimos, artimai pažįstantis vaikų mąstymą, dalijosi troškimu, kad ir Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, organizuojant vaikų adoraciją, būtų leidžiama mažutėliams ateiti prie Jėzaus, kad jie būtų pamokyti gyvojo

ir vėliausiai sukrikščionintame regione“, Vatikano radijui sakė, jog Bažnyčia Lietuvoje, „kuri daug iškentėjo, turi savyje daug resursų“, ir palinkėjo jai „tikro naujo krikščioniško gyvenimo pavasario“.

Sausio 13-osios minėjime LR Seime žodį taręs vyskupas Jonas Boruta SJ atkreipė dėmesį, jog ne susiskaldymas, bet vienybė ir ištvermė garsino Lietuvą pasaulyje, o ir šiandien toji tuomet išsiskleidusi vienybė yra daugelio žmonių troškimas. Lietuvos valdžiai šia proga buvo iškelta Žemaičių ir Lietuvos Krikšto reikšmė, primintas Bažnyčios vaidmuo per amžius būnant gynybine, istorinės bei dvasinės pažangos tvirtove, atkreiptas dėmesys į šeimą, – didžiųjų žmogiškų bei krikščioniškų vertybių šventovę.

Lietuvoje nuo seno taikiai sugyvenančių krikščioniškųjų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai Maldos už krikščionių vienybę savaitę lankėsi vieni kitų maldos namuose, bendrose Ekumeninėse pamaldose meldė Viešpatį stiprinti tai, kas juos vienija, – brolišką meilę. Į dangaus Tėvo namus sausio 23 d. iškeliavo buvęs Lenkijos Bažnyčios primas kardinolas Józefas Glempas. Malda palydėdami, su dėkingumu mename ir jo žodžius „mieliems kaimynams, brangiems lietuviams, broliams ir seserims Kristuje“, kuriuos jis pasakė 2008 m. Šiluvos jubiliejaus iškilmėse, pavadindamas iš tikros santuokos išaugančią šeimą „meilės mokykla“ ir vienu didžiausiu žmonijos poreikiu.

Sausio 27 d. Marijampolėje paminėta Pal. Jurgio Matulaičio, kurio beatifikacijos byla Romoje buvo pradėta lygiai prieš 60 metų, gimimo dangui diena. Po iškilmių Marijampolės bazilikoje, konferencijoje Pal. Matulaičio draugijos nariai liudijo ir dalijosi, kaip palaimintojo įkvėptiems gyventi tikėjimu ir tikėti gyvenimu.

Atsinaujinimo diena Kaune siekta aktualiai atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą Tikėjimo metais „autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio Gelbėtoją“ (iš Porta Fidei, 6).

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2013 m. vasaris

5

Kronika

6

Grėsmingi politiniai našlaičiai Kodėl Lietuvos politikoje socialinius klausimus gožia ekonominiai? Ar katalikai gali prisidėti prie Banyčios mokymo įgyvendinimo politinėmis priemonėmis? Šiais ir kitais klausimais kalbamės su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovu dr. Vincentu VOBOLEVIČIUMI. Paprastai, kalbant apie rinkimus, susitelkiama į politinių partijų ekonominius pažadus. Kodėl daug mažiau diskutuojama socialiniais klausimais?

Daugelyje išsivysčiusių valstybių socialiniai klausimai užima našlaičio vaidmenį, pirmąją vietą užleisdami ekonominiams nesutarimams.

Politologai pasakytų, kad politinis demokratijų gyvenimas sukasi apie ekonominę kairėsdešinės ašį. Tai pasirinkimai tarp didelių ir mažų mokesčių, dosnių ir kuklių išmokų ir pan. O socialiniai klausimai, tokie kaip tradicinė šeima versus pagal savo poreikius susikurtas šeimos modelis, krikščioniškas lytiškumo supratimas versus seksualinis libertinizmas, gyvybės apsauga versus abortai, eutanazija – nueina į antrą planą.

Iš dalies taip yra dėl to, kad dauguma rinkėjų politikus renka, atsižvelgdami į ekonominius pažadus. Išrinkti politikai taip pat pirmiausia stengiasi susitarti dėl ministerijų ir dėl programos punktų, kurie susiję su ekonomika. Taip yra todėl, kad tose srityse yra realūs pinigai, kuriuos politikai gali panaudoti savo partijų veiklai. Dar ir dėl to, kad nesėkmė ekonomikos srityje labai greitai sumenkintų politikų galimybes būti perrinktiems. Taigi tiek dėl rinkėjų susitelkimo į ekonominius klausimus, tiek dėl politikų dėmesio ūkio reikalams, socialiniai klausimai patenka į antrą planą.

Tačiau negalima sakyti, kad socialiniai klausimai nėra svarbūs. Jie itin svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje. Įvedus neapgalvotus mokesčius ar tarifus, ekonomika reaguoja žaibiškai susitraukdama. Tačiau įteisinus ydingą požiūrį į šeimą, per trumpą laiką, ko gero, nieko neatsitiks. Deja, blogus vaisius skinsiArtuma 2013 m. vasaris

me ateityje, susidurdami su jaunosios kartos socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Beje, tos problemos apsunkins ir ekonominį šalies gyvenimą.

Tačiau, skirtingai nei ydingų mokesčių, žmogaus sielos ydų vienu įstatymu nepakeisi. Taigi nepaisant to, kad socialiniai reikalai dažnai lieka antraeiliai, jie yra labai svarbūs.

Tokia analizė skamba pozityvistiškai: ekonomika „valdo“, nes taip patogiau ir rinkėjams, ir politikams. Vis dėlto, tinkamas požiūris į šeimą, lytiškumą, žmogaus gyvybę yra kertinės Katalikų Bažnyčios mokymo vertybės. Tad ar katalikai neprivalo aktyviai prisidėti prie šių pozicijų įtvirtinimo?

Lietuvoje nuolat katalikų tikėjimą praktikuoja, t. y. lankosi šv. Mišiose, eina išpažinties, maždaug tiek pat žmonių, kiek pernai rudenį balsavo už bet kurią iš didžiųjų partijų. Jeigu tie rinkėjai įgyvendintų pareigą rūpintis Bažnyčios mokymo sklaida ir įtvirtinimu, mes pamatytume ženklų efektą. Beje, rinkėjai katalikai nebūtinai turėtų pakeisti partijas, už kurias balsuoja. Net balsuodami už tą pačią partiją, jie galėtų reitinguoti kandidatus, palaikančius Bažnyčios mokymą, rašyti peticijas partijos vadovybei ir t. t. Itin paveikios peticijos būtų tose apygardose, kur partijos kandidatui iki laimėjimo pritrūktų nedaug balsų. Taip, net nepakeitę partijos, katalikai galėtų „iš vidaus“ keisti partijų pozicijas įvairių socialinių klausimų atžvilgiu.

Vis dėlto net daugelis praktikuojančių katalikų balsuodami į pirmą vietą iškelia ne Bažnyčios mokymo įgyvendinimą, o primityviai suprantamą socialinio ir ekonominio teisingumo lūkestį. Galbūt trūksta aiškaus katalikiškos žiniasklaidos balso. Čia matau poreikį stiprinti katalikišką spaudą, daryti

ją įdomią statistiniam lietuviui, artimą ne vien tik intelektualams, pamėgusiems dvasinius „dangiškuosius migdolus“. Įtraukianti žiniasklaidos priemonė žmonėms suprantama kalba turėtų informuoti (ne diskutuoti), kurti ažiotažą apie Seime svarstomus katalikams svarbius klausimus, politikų užimamas pozicijas, svarbias politines akcijas ir t. t.

Tada, manau, sumažėtų rinkėjų, besiskelbiančių katalikais, tačiau balsus atiduodančių už tuos, kurie garsiau pažada įvesti teisybę.

Tad ko tikėtis socialinėje plotmėje atėjus į valdžią naujajai koalicijai?

Kaip ir ekonominėje, taip ir socialinėje plotmėje naujoji koalicija nepadarys revoliucijos. Dvi iš keturių koalicijos partijų yra konservatyvios socialiniais klausimais − tai Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir partija „Tvarka ir teisingumas“.

Darbo partija labai efemeriška, tačiau kai kurie jos politikai taip pat yra palankūs tradiciniam Bažnyčios mokymui šeimos, gyvybės, religijos laisvės klausimais. Netgi socialdemokratų lyderis, pasak kai kurių tyrimų, šiuo atžvilgiu užima daug konservatyvesnę poziciją nei jo partijos vidurkis. Be abejo, tarp valdančiųjų rastume ne vieną aršų kovotoją už katalikams nepriimtinus socialinius įstatyminius potvarkius. Dėl to Lietuvos tikintieji turėtų budriai stebėti, kad vieno ar kito iš pažiūros nekalto įstatymo priėmimas tarp eilučių neatvertų durų Bažnyčiai, t. y. mūsų įsitikinimams, nepriimtinoms teisinėms moralinių klausimų interpretacijoms. Galbūt reikėtų įsteigti stebėsenos institutą, kuris konsultuotų politikus, pritariančius Bažnyčios mokymui šeimos, tikėjimo laisvės, gyvybės apsaugos srityse. Taip tikinčiųjų rinkėjų ir politikų pastangomis pavyktų užkirsti kelią radikaliai libertinistinių politikų pastangoms keisti įstatyminę bazę.

Kalbino Ingrida VOBOLEVIČIENĖ

Kronika

Eucharistija – Kristaus Širdies kaitra Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS

Tikėjimo metų siekis – atgaivinti tikėjimo karštį ir iš naujo įvertinti tikėjimo lobį.

Lietuvos vyskupai Tėvynėje atšalusiam tikėjimui į Viešpatį sušildyti, be kitų būdų, pasiūlė nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, t. y. nenutrūkstama seka per visas Lietuvos vyskupijų parapijas keliaujančią paros adoraciją.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Adoratio išvertus iš lotynų kalbos reiškia „garbinimas“. Saulę primenančiame inde – monstrancijoje (nuo lot. žodžio monstrare – „rodyti“) – Eucharistinė Duona iškilmingai išstatoma garbinti tikintiesiems. Taigi, vyskupai tikisi, kad mes, leisdami laiką priešais Kristaus Kūną akinamai baltos duonos pavidalu, „sušilsime“, nors ir kaip būtume sužvarbę. Regis, ganytojai tikisi, kad toji šiluma naujai pasklis po visą Lietuvą, nors dauguma toje Lietuvoje visai nekreips dėmesio į šiuos tyloje besimeldžiančius žmones. Keistus žmones – dažniausiai tik sėdinčius ir ramiai žvelgiančius į monstranciją. Kartais – giedančius.

Ir taip valandą, dvi, o kartais – visą naktį. Kodėl? Švč. Sakramentas – Eucharistija – yra Velykų dovana.

Visa pranokstanti Prisikėlusiojo dovana savo draugams (plg. Jn 15, 15). Taip ir atsirado Bažnyčia – pirmieji krikščionys Viešpaties Jėzaus įsakymu tai daryti Jo atminimui (plg. Lk 22, 19) rinkdavosi laužyti duonos. Jų susibūrimas apie Duoną ir Vyną, kurie buvo suvokiami kaip tikri Kristaus Kūnas ir Kraujas, tapo Ecclesia (gr. „sušaukimas, surinkimas draugėn“) – Bažnyčia. Dėmesio: ne pastatas, bet žmonės, o centre – Jėzus! Tai mūsų tikėjimo Širdis.

Krikščionys, valgydami Kristaus Kūną, dabar tampa Jo nariais – Jėzaus žodžiais, rankom, kojom.

Evangelija pagal Joną sako, kad šis Viešpaties pasirinkimas, kaip būti su savo žmonėmis, iš pat pradžių sukėlė pasipiktinimą: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52). Kai kurie iš mokinių Jėzų paliko tardami: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Nupurtė šalčiu Jėzaus pažadas duoti save valgyti. O mūsų vyskupai kviečia: ateikite prie šio „papiktinimo“, didžiulio tikėjimo iššūkio, ir sušilkite. Viešpats Jėzus myli mus kaip mama.

Mamos, kai laukiasi, maitina savo vaikus savuoju kūnu ir krauju. Tai mūsų nepiktina. Taigi, jei maitiniesi Eucharistija – esi Dievo pilve. Nėra saugesnės ir šiltesnės vietos. Esi nuostabiai „sujungtas“ su dieviškuoju gyvenimu.

Na, o kam taip ilgai žiūrėti į Duoną? Negimę kūdikiai junta mamos širdies plakimą, jos nuotaiką, bet nemato jos veido iki gimimo dienos. Žvelgti į Eucharistiją monstrancijoje – tai ieškoti Viešpaties veido. Paprasto ir absoliučiai man linkinčio gera – kaip duonos. Adoracija atsirado viduramžiais iš eucharistinio ilgesio: dėl istorinių aplinkybių tikintieji negalėdavo dažnai priimti Jėzaus Eucharistijoje.

Kaip gerai, kad ta galimybė atsirado vėliau! Tie keistuoliai,

tyliai leidžiantys laiką priešais monstranciją, adoruoja Dievą – t. y. pripažįsta, kad po šiuo menkučiu pavidalu yra Jėzus Kristus – Visatos Viešpats. O toks Asmuo tikrai vertas pagarbos. Pasak Jono Krikštytojo, „jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 27) ir „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Dievas pirmas sumažėjo iš meilės. Sumažėjo iki taško, kad būtų su manim. Šios tiesos paveiktas žmogus klaupiasi ir lenkiasi suvokdamas, kad yra nevertas tokios Artumos. Mažėti – tai džiugiai būti savimi ir leisti Dievui būti savimi.

Adoracija – tai tikėjimo ir meilės išpažinimas Viešpačiui, pokalbis su Draugu. Čia dievinamas Švenčiausiasis (nes tai yra pats Dievas), o Jėzus Švenčiausiajame sudievina ten esantį žmogų. Kaip? Tai taip intymu, asmeniška ir mistiška, kad neadoravęs nesuvoksi. Ne kartą žmogus, atėjęs į adoraciją su nerimu ir nežinojimu, kur dėtis, išeina ramus ir spindintis. Jei paklaustumėte, kas nutiko, gal ir nesugebėtų paaiškinti, nes Dangus yra tai, ko akis neregėjo ir ausis negirdėjo (plg. 1 Kor 2, 9). Ką Eucharistija nuveikia žmoguje, labiau kalba darbai.

Tuomet žmogus paprastai regimu būdu labiau myli kitus ir Bažnyčią – Surinkimą draugėn apie Duoną. Geras pavyzdys yra palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kiekvienas žmogus Bažnyčioje jam buvo Jėzaus-Mamos atgaivintas „vaikelis“.

Gyvai, net mistiškai suvokė, kad Bažnyčia – nuolat augantis Kristaus Kūnas. Vyskupas Jurgis jautėsi kaip Jonas Krikštytojas – nevertas jai, Bažnyčiai, atrišti nė kurpių dirželio. Joje norėjo būti „mazgote“, kuri panaudota nusviedžiama į kampą!

Pakrikštytieji ir tie, kurie galėtų priklausyti Kristaus Bažnyčiai, buvo palaimintojo Jurgio „monstrancija“. Negailėdamas savęs ir savo gero vardo stengėsi, kad šis eucharistinis Kūnas patirtų savo orumą ir palaimą visuose savo nariuose.

To trokšta ir mūsų vyskupai. Vėl proga praktikuoti tikėjimą: klausyti ganytojų. O argi sunku klausyti, jei tau liepia: „eik ir sušilk“ arba „atgauk orumą“?!

Artuma 2013 m. vasaris

7

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

8

Sunkūs paprasti klausimai...

Ar kas nors atsakys?

Šis pasakojimas, jo Autorei maloniai sutikus, užrašytas paskutinę 2012-ųjų gruodžio savaitę. Kaip tvirtino pašnekovė, tai atspindi ne jos vienos klausimus, sielos būseną – panašios mintys kamuoja daugelį žmonių. Turbūt tegalime su ja tik sutikti.

Man 47-eri ir Dangus mane yra gausiai apdovanojęs. Atrodytų, turiu viską: mylimą vyrą, sveikus, gabius vaikus, stabilią, geresnę nei vidutinė materialinę padėtį, universiteto diplomą, įdomų darbą. Keistai nuskambės, bet net anyta man kliuvo kaip tikra Dievo dovana. Esu sveika, aktyvi, gana išvaizdi, bet... kamuoja mintys, kurios tarsi obsesija – vis iš naujo sugrįžta.

Buvau toji formali, sekmadieninė katalikė. Tokia, kaip dauguma. Paskui staiga kažkas nutiko. Ne, neįvyko jokia nelaimė ar koks išskirtinis nutikimas. Tai atėjo savaime.

Banaliai pasakius, ėmiau ieškoti Dievo. Vienas po kito kilo paprasčiausi klausimai, į kuriuos atsakymo nežinau.

Bandau juos suformuluoti.

Dievas – kas Jis? Taip, Švenčiausioji Trejybė. Suvokiu ir tikiu į Šventąją Dvasią, priimu Dievo Sūnų, bet... manęs neįtikina Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Nesugebu suvokti Dievo Tėvo. Kas Jis? Asmuo? Dvasia? Žinau, kad žmogaus protas šito suprasti nepajėgia, nes kūrinys negali prilygti Kūrėjui. Lygiai kaip ir tai, kad Dievo pažinti protu neįmanoma. Tikėjimas yra dovana, tai žinau. Noriu, tiesiog geidžiu tos dovanos. Bet man trukdo tai, ką jau pasakiau, ir eilė kitų dalykų.

Skaitau evangelijas. Jos genialiai paprastos, dieviškos – ne tik žaviuosi, visomis išgalėmis stengiuosi gyventi pagal jas, to mokau ir savo vaikus. Tačiau nesuprantu: kodėl Dievas atidavė taip žiauriai nukankinti savo Sūnų? Juk Jam viskas įmanoma, tad kodėl Atpirkimas negalėjo būti ne toks kruvinas, žeminantis ir kančios sklidinas? Kad parodytų mums, kokie esame žiaurūs, neteisingi ir kvaili?! Ne, kažkas čia ne taip. Turėjo būti kita priežastis. O kaip yra iš tikrųjų, nežinau, ir tai mane slegia. Nežinau, kur ieškoti atsakymo.

Nuodėmė?

Lyg ir paprasta. Laikykis Dekalogo, venk septynių didžiųjų nuodėmių, paisyk dorybių. Pirmiausia ir sunkiauArtuma 2013 m. vasaris

Algirdo Kazlos nuotraukos

sia man – mylėti Dievą visa savo esybe, nes Dievas Tėvas, kaip sakiau, man atrodo kažkoks efemeriškas. Įsikūnijo Sūnus, kurį mylėti paprasta, tačiau yra juk ir Tėvas?!

Kadangi pajėgiu mylėti tik du Švenčiausiosios Trejybės „komponentus“, vadinasi, nusidedu. Skamba šventvagiškai, todėl ir ieškau pagalbos.

Nesunku nežudyti, nevogti, nemeluoti, gerbti tėvus, nes tai tiesiog užkoduota prigimtyje. Gal įgyta? Pagaliau, nesvarbu. Bet visai kas kita mylėti artimą (plačiąja šio žodžio prasme) tiek pat, kiek myliu save. Galiu nejausti neapykantos priešui (ir dažniausiai nejaučiu, jaučiu tik pyktį, kuris praeina), bet mylėti jo nepajėgiu. Ir ne vien apie priešus kalbu. Kai kurie žmonės yra atstumiantys, nuolat agresyvūs, pikto linkintys. Na, tiesiog „ne tas failas“. Mano pastangos pamilti juos – bergždžios. Sugebu palaikyti tik patenkinamus santykius. Nuodėmė tai ar ne? Turbūt.

Svetimavimas. Esu šeimos fanė, man šeima yra viskas.

Tikiuosi, kad vyras man ištikimas (bent iki šiol per 22 santuokos metus apie jo „pavairavimus į kairę“ nežinau; jei jų ir buvo, galvos man dėl to neskauda). Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, intymioji šeimyninio gyvenimo pusė irgi sėkminga. Ir vis dėlto pagaunu save smalsiai dėbčiojant į svetimus vyrus! Toliau kaip lengvas ir trumpas pakoketavimas nenueinu, jokių glaustymųsi, bučinių ir pan. niekada nebuvo. Bet tie vyrai man rūpi! O juk savo vyrą tikrai myliu. Tas „rūpėjimas“ tegali reikšti svetimavimo nuodėmę! Juk pasakyta, kad žvilgsniu, mintimis galima nusidėti. Tai kur toji riba, skirianti nuodėmę nuo sveiko lytiškumo? Nežinau, ir tai mane slegia.

Dar blogiau su puikybe. Net žodis superbija (lot. „puikybė“) skamba aštriai, kaip ginklas. Kasdien tenka susidurti su žmonėmis, kurie neturėdami deramo išsilavinimo, dažnai būdami itin kuklaus išprusimo, bukai ginčijasi dėl dalykų, kurių visai neišmano. Stengiuosi kantriai paaiškinti, bet paprastai veltui. Ir tada pasijuntu viršesnė, pagaunu save, jog į žmogų, kurio mokslai apsi-

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

riboja vidurine mokykla, žvelgiu atlaidžiai. O juk turėčiau žiūrėti su meile! Jis atėjo pas mane pagalbos, o tai, kad dėl neišmanymo ja abejoja, žmogaus anaiptol nesumenkina. Juk daugybės dalykų, pvz., inžinerinių, aš visiškai neišmanau! Vadinasi, nusidedu puikybės nuodėme.

Ir vėl: kur toji riba?

Amžinas klausimas: ką daryti?

Nors ir darnus (išskyrus retus pakibirkščiavimus) mano šeimyninis ir profesinis gyvenimas, viduje jaučiuosi prastai. Tai ne tos problemos, kurias sprendžia psichologai. Nelaikau savęs ir poniute, kuri iš gero gyvenimo nežino, ko nori. Žinau aiškiai ir konkrečiai: man stinga tvirto, autentiško tikėjimo. Jo neįmanoma įgyti Vatikano Šv. Petro bazilikoje įsikibus į Dangaus raktininko statulos koją. Nejau tikėjimas yra nuo mūsų visai nepriklausanti duotybė? Jeigu Dievas yra Meilė ir Gėris, bet mano maldų neišklauso, vadinasi, kažką darau ne taip.

Ką?! Kaip ir ką turiu daryti? Be Dievo ir tikėjimo mano gyvenimas nevisavertis. Turimas mano tikėjimas turbūt tėra tik „tikėjimas“?

Kai kas sako, kad tikėjimo reikia mirties baimei nugalėti. Nesutinku su tokia nuomone. Egzistenciniai klausimai, anapusybė yra labai svarbūs dalykai. Man Dievo ir tikėjimo reikia čia ir šiandien. Nors jaučiuosi saugi, man šitai būtina. Dievas nėra ramus uostas, kur pasislėptum nuo gyvenimo audrų. Tai gerokai daugiau. Tiksliau – tai visa ko esmė. O aš plaukioju aplink, bet nesugebu įplaukti. Gal tikrai patekti į tą esmės „uostą“ reikia locmano?

Tik kur jį rasti?..

Išklausiau šią moterį, bet ką galėjau jai pasiūlyti?

Parapijos atsinaujinimo programą „Atgaivink“ ar „Alfa“ kursą? Išvargusius nuo darbų kunigus, kurie nebespėja apsidirbti? Ji ir pati nenori formalių susitikimų.

Gal žurnalo skaitytojai kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai panorės pasidalyti savo žiniomis, patirtimi ir mintimis su Autore ir kitais panašių sunkumų išgyvenančiais žmonėmis?

Užrašė Vanda Ibianska

Redakcija, nelaukdama, kol pasirodys žurnalas, šiais klausimais pasidalino su „Artumos“ bičiule ir nuolatine skaitytoja, kuri maloniai sutiko atliepti jų Autorei.

Gal jus, mielieji mūsų skaitytojai, šie ieškojimai įkvėps pasidalinti ir atrastais, pažintais, įkvėptais atsakymais, ir jums kylančiais klausimais. Auginkime savo tikėjimą dalindamiesi juo. Juk tam ypatingai ir yra skirti šie – Tikėjimo – metai.

Tam skiriame ir šią naująją skiltį „Artumoje“: Tikiu. Padėk mano netikėjimui.

Puikūs klausimai, verti sulaukti atsakymo – ir tiesiogiai iš To, kuriam jie adresuojami. Esu tikra, kad Jums bus atsakyta. Tik galbūt pirmiausia ne į visus klausimus iš karto. Imkim, pavyzdžiui, vieną: kodėl Tėvas buvo toks žiaurus Sūnui ir leido kentėti bei mirti ant kryžiaus?

Tačiau – dėmesio! – norint sulaukti atsakymo yra viena sąlyga, tik vienintelė, bet juk klausimas vertas nors menkiausio judesio... Ir ta sąlyga labiau nuotykinga nei sunki.

Taigi jei norim, kad Dievas atsakytų į mūsų klausimus, reikia iš paskutiniųjų stengtis, o tai išties nelengva, iš anksto nenurodyti (sąmoningai ar nesąmoningai) Jam, kaip, kada ir kur Jis tai turėtų padaryti. Ir jei pavyksta neapriboti Jo laisvės, būkim pasiruošę įvairiausiems netikėtumams: netiesinio atsakymo galim sulaukti pačiu netikėčiausiu būdu ir laiku, pavyzdžiui, ryte šukuodamiesi priešais veidrodį, užsipildami puodelį kavos, automobilių kamšty vairuodami į darbą ar grūsdamiesi sausakimšame troleibuse, linksmai kvatodamiesi bičiulių būry ar staiga pažvelgę kokiam vaikiui į akis... Paradoksalu, bet atsakymo galim sulaukti

net per formalius susitikimus, net per nuobodų pamokslą, tūkstančius kartų girdėtas katechezes, mintinai žinomas litanijas, kasdienius poterius, įvairiausio plauko programas, jau žinomus ir naujus maldingumus, dvasingumus... ir per tai, ko net nesapnavome. Jo pastangoms mums atsakyti nėra ribų! O gal Tėvas atsakys tiesiog nuolankiai ir nuoširdžiai suklupus priešais Jį Švenčiausiajame Sakramente...

Kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad tas atsakymas konkrečiai Jums gali būti toks: „Mano vaike, ... (Tėvas ištars Jūsų vardą, kuris suskambės iki pasaulio pakraščių kaip Jums dar negirdėta simfonija. Po to daugelis klausimų savaime atpuola), pamilau tave amžina Meile, ir nėra didesnės Meilės kaip gyvybę atiduoti... kad amžinai būtume kartu.“ O gal ir ne, gal su Tėvu pasikalbėsite dar intymiau.

Violeta Micevičiūtė

Artuma 2013 m. vasaris

9

Didelės ir mažos kryžkelės

10

Pagonių kiemas Antanas GAILIUS

Šalyje, kurioje 83 procentai gyventojų skelbiasi esą krikščionys, klausimas „Kam reikalinga Bažnyčia?“ išvis niekados neturėtų kilti. Krikščionis, jeigu ir ne nuo Krikšto, tai bent nuo katekizmo pamokų, žino, kam ji reikalinga.

Tačiau šį klausimą vis išgirstame ir tikrai vos ne kiekvienas esame girdėję savo aplinkoje. Todėl, jei tik nenorime numoti ranka į artimą savo, turėtume patys savęs paklausti, kodėl šis klausimas randasi.

Gal mes vis dėlto esame pernelyg įsijautę į gražius televizijos paveikslėlius, kai per kiekvienas Bažnyčios ir valstybės šventes transliuojamos šventosios Mišios? Gerai, kad jos transliuojamos ir kad aukšti – net ir šios Seimo daugumos – valstybės vyrai ir moterys tose Mišiose dalyvauja, šitaip, sakytume, dar kartą patvirtindami, kad Lietuva yra krikščioniškas kraštas. Bet juk tikrai ne man vienam per tokias transliacijas sukirba klausimas, ar tai tikras liudijimas, ar tik mėginimas instrumentalizuoti Bažnyčią, tikintis visai žemiškų tikslų – pavyzdžiui, kad krikščionys rinkėjai greičiau balsuos už tuos, kurie per šventes Bažnyčioje rodosi. Žinau, kad galiu būti neteisingas ne vienam, kuris tokiose iškilmėse lankosi ne dėl pasirodymo, o iš tikrųjų todėl, kad jaučiasi esąs Bažnyčios narys. Tačiau juk klausimas, kodėl mes, taip demonstruodami savo krikščionybę, klausiame, kam Bažnyčia reikalinga ir kodėl ji retsykiais vis ima ir išdrįsta kištis į mūsų gyvenimą, vis tiek kyla.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Ir šis faktas man yra tikras ženklas, kad anaiptol nesame toks krikščioniškas kraštas, koks mėginame rodytis.

Arba, geresniu atveju, kad labai prastai mokėmės katekizmą, o vėliau ir visai nieko nesimokėme, todėl dabar ir manome, kad Bažnyčia – tai kažkas šalia mūsų. Jei suvoktume, kad tai mes patys ir esame Bažnyčia, kad Bažnyčia esame kiekvienas iš mūsų – ir jūs, ir aš, – tikrai tokių klausimų niekados nekeltume.

Vadinasi, kai klausiame, kam Bažnyčia reikalinga, iš tikrųjų ir turime galvoje visai kitą klausimą: ar aš turėčiau Artuma 2013 m. vasaris

Bažnyčiai priklausyti? Štai šis klausimas jau kur kas rimtesnis. Žinoma, į jį niekas už mus pačius negalės atsakyti. Tikėjimas, kaip skelbia Bažnyčia, yra ne mūsų nuopelnas, bet Viešpaties malonė, ir man regisi visiškai neleistina iš aukšto spręsti, kuris šią malonę yra gavęs ir kuris jos gavęs daugiau už kitus.

Iš visų metaforų ir minčių, kurios Visuotinėje Bažnyčioje suskambo ir mano ausis pasiekė, prasidėjus Tikėjimo metams, man gal pati brangiausia ir gražiausia yra Pagonių kiemo iniciatyva. Tiems, kas apie ją nesate girdėję, gal pravers pasakyti, jog kalbu apie Benedikto XVI dar 2009 m. iškeltą idėją ieškoti dialogo su agnostikais ir netikinčiaisiais.

Pati metafora radosi prisimenant Senojo Testamento Jeruzalės šventyklą, į kurią pagonims buvo nevalia įeiti. Tačiau greta pačios šventyklos būta ir didelio kiemo, kuriame galėjo lankytis ir pagonys. Tas kiemas ir vadintas pagonių kiemu. Didelių, tokiam dialogui skirtų renginių jau buvo ir dar, be abejo, bus didžiuosiuose Europos miestuose.

Galėtume apie tokį renginį pasvajoti ir mes...

Ne veltui pradėjau nuo tų 83 procentų. Man jie atrodo labai apgaulingi ir kaip tik tuo apgaulingumu pavojingi. Tikrai turėtume suprasti, kad gyvename ne jaukioje krikščionių aplinkoje, kaip sakoma, tarp savųjų. Kad nesame užsidarę savo Šventykloje. Man regisi, kad mes kaip tik ir gyvename pagonių kieme – ten, kur esama ne vien tikratikių, bet ir visokių kitokių žmonių. Jeigu jie į pagonių kiemą atėjo, vadinasi, jiems rūpi, ką mes Bažnyčioje veikiame. Ir tai mums turėtų būti labai svarbu. Jei jau manome priklausą Bažnyčiai, vadinasi, žinome, kad esame siunčiami. Ir siunčiami skelbti ne kokios nors kitokios, bet Gerosios naujienos.

Žinoma, pagonių kieme sutiksime pačių įvairiausių žmonių – ir tikrų Dievo ieškotojų, kuriems Viešpaties malonė gali ateiti būtent per mus, ir šiaip smalsuolių, ir prekeivių, mėginančių atspėti, ką mes greičiausiai būtume linkę pirkti, ir visada pasirengusių mums tą prekę pasiūlyti. Jei norėsime su pagonimis susikalbėti, turėsime mokytis ir jų kalbos. Gal jie, pavyzdžiui, sakydami „taip“, ne linksi, bet purto galvą kaip kokie bulgarai. O galbūt vienas kitas jų klausimas bus ir mums pamoka, gal net gausime patirti, kad ir patys dar tikrai nesame galutiniai teisuoliai, kad ir patys, nors ir labai stengdamiesi, vis tiek tebesame truputuką pagonys.

Didelės ir mažos kryžkelės

Šventasis Susirinkimas Šventasis Raštas šeimoms

O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 25–28).

Marijos Stanulytės nuotrauka

Bažnyčia daugumai šiandien tampa žodžiu, reikalingu paaiškinimo, o jam suprasti reikia ir asmeninių pastangų. Dauguma svarsto apie Bažnyčią ne tiek pagal jos esmines užduoties, priemonių, raiškos savybes, kiek pagal labai siaurą patirtį, kylančią iš asmeniško kelių sakinių kontakto su kunigu ar „nuotolinio“ dalyvavimo liturgijoje, stovint kuo toliau nuo altoriaus.

Kalbėdamasis su tėvais neretai supranti, kad jiems atvesti paauglį į Mišias sekmadieniais yra maždaug tokia pat užduotis, kaip ir nuvilioti jį pas dantų gydytoją, kai danties neskauda. Ir ne tik vaikams atrodo: o ko ten eiti, jei man ir taip viskas gerai? Ypač tai patvirtina daugybė dvasiškai tuščių išpažinčių, kuriose neiškyla nuodėmės ir kaltės, šventumo ir tobulėjimo būklės apžvalga ir tik atsispindi įstrigimas keistoje, augant metais nenykstančioje vaikystėje. Laikomės nuostatos, kad su visais turime kalbėtis kaip protingi, savo amžių net lenkiantys gudruoliai, o su Dievu pakanka tiek, kiek apie gyvenimo išbandymus ir kovas papasakotume penkiamečiam vaikui. Būtų juokinga, jei neliūdintų.

Manau, kad pirmoji kiekvieno krikščionio užduotis yra savo tikėjimu, elgsena, pažiūromis ir dvasine bendruomeniškumo patirtimi kartu su Bažnyčia užaugti iki Bažnyčios. Populiarusis „mokyti vaikus katekizmo“ šiandien turėtų reikšti praktiškesnį dalyką: mokyti ir mokytis krikščioniško bendruomeniškumo – Bažnyčios.

Kaip tik šią – bendruomeniškumo – savybę norėčiau pabrėžti, išryškindamas ją kaip būtiniausią šiuolaikiniams žmonėms. Visų pirma ji reikalinga šeimoje sėkmingesnei socializacijos pedagogikai. Daugelyje išsiskirsčiusių ar mažavaikių šeimų vaikas neturi normalios bendruomeniškos aplinkos savajai socializacijai – pasirengimui gyventi visuomenėje. Šiandien daugumos jaunų žmonių komunikacijos priemonėmis puoselėjami dvasiniai ryšiai yra tiek pat nerealūs, kiek yra virtualūs, išgalvoti, amoralūs ir jų bendravimo aplinką kuriantys pasauliai.

Bažnyčios bendruomeniškumas skatina kurti gėrio ir šventumo siekiu grįstus ryšius, brandina asmenybės gebėjimą daryti neatšaukiamus viso gyvenimo įsipareigojimus bei rengia jiems atlikti. Visuomenę kuria įstatymas, o bendruomenę – laisvi žodiniai jos narių įsipareigojimai ir gebėjimas juos vykdyti. Mes nuolat kalbame apie teisinę valstybę, bet ignoruojame asmens moralinę užduotį joje.

Bandome suvienyti žmones prieš įstatymą ar įstatymui vykdyti, tačiau beveik neskiriame pastangų suvienyti jų siekti asmens brandos, šventumo, kad užtikrintume nuoseklų brendimą, pagrįstą tikrosiomis ir amžinosiomis vertybėmis bei principais.

Parapinės bendruomenės yra tasai vienybės šaltinis, pedagogikos parama, jos gali teikti ne tik „liturgines paslaugas“, kaip buvo mėgstama tvirtinti sovietinės biurokratijos popieriuose. Parapijų bendruomenės, katalikiškos organizacijos yra lyg tikroji dovana visuomenei. Jos padeda kurti bendruomeninius ryšius visuomenėje, o šeimoje atlikti esminius uždavinius visuomenės atžvilgiu: vaiką ne tik užauginti, bet ir parengti jį savarankiškam, atsakingam, doram gyvenimui, kad pasiaukojamai kurtų gėrį išvien su kitais ir pajėgtų oriai, ištvermingai pakelti sunkumus bei kančią padedamas kitų ir padėdamas kitiems.

Lieka tik pridurti, jog Bažnyčią (Šventąjį Susirinkimą) savo gyvenamuoju metu reikia kurti bei rengti dabarties ir ateities užduotims. Nesitikėkime, jog palauksime ir kunigai viską sukurs, atliks, parengs.

Nuostabi Bažnyčios žymė – kad šioje kūryboje dalyvauja viso pasaulio, daugybės tautų, skirtingų papročių žmonės. Kristus, visa kuriantis naujai, laukia iš mūsų ne atmestinio „kaip radom, taip paliksim“. Jis kviečia į savo Bažnyčią ne priebėgai, bet nuostabiai kūrybai. Ši kūryba atrodo sunki ir žavinga, bet kūrybiškų šventumo siekių vaisiai yra tokie viliojantys, jog verti visų pastangų, kad Dievo karalystė jau čia, jau dabar būtų regima krikščionių gyvenime. Apie šiandienius katalikus reikėtų sakyti ne „žiūrėkite, kur jie vaikšto“, bet geriau – „žiūrėkite, kokie vieningi, kokioje meilėje jie gyvena“.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2013 m. vasaris

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Mažoji „namų Bažnyčia“ Antanas SAULAITIS SJ

Giminės ir kaimynai susirenka šeimos didžiausiame kambaryje prie stalo geru pusračiu, keliais lankais. Ant stalo Mišių reikmenys, visi ir kunigas sėdi. Šeimininkai jau išdalijo skaitinius, atrinko giesmes, kurias susirinkusieji „įkąstų“. Nedidelis kryželis, kelios žvakės, keli žalumynai.

Virtuvėje paruošta kavutė, arbata, užkandėliai. Mišios šeimos namuose.

Netrukus po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) vienas Prancūzijos vyskupas, jausdamas pasaulėjančią aplinką, įsakė kunigams šiokiadieniais parapijos bažnyčioje Mišių nešvęsti, o pagal tvarkaraštį surasti šeimų, kurios sukviestų daugiabučių ar gretimų namų gyventojus į Mišias savo namuose, globojančios šeimos kambaryje arba bendroje pastatų erdvėje, salonėlyje. Sekmadieniais žmonės renkasi į parapijos būstinę kartu Viešpaties garbinti ir Jam dėkoti.

Daug skaudesnėje aplinkoje, Sibiro tremtyje, – labai panašus vaizdas.

Keliaujantis kunigas temstant atvyksta į palankios šeimos namus, per naktį klauso išpažinčių, krikštija, tuokia, švenčia Mišias, dieną ilsisi ir slapstydamasis keliauja toliau. Turime nemažai liudininkų ir nuotraukų su naminiais altorėliais, kuklia aplinka, įvairaus amžiaus tikinčiaisiais.

Milžiniškus plotus apimančioje atogrąžų kaimo parapijoje kunigas su vieno kito vyruko palyda važinėja ar jodinėja po mažesnius kaimus. Kai kur palmių šakomis dengta pastogė, kitur net plūktas molis, kalkėmis baltinta koplyčia, dar kitur – namai ar prie namų patogus kiemelis sodybų gyventojams ilgėliau susirinkti, pasidalyti įspūdžiais, atšvęsti Mišias, bičiuliškai suneštiniais valgiais pasivaišinti. Sekmadienį – Mišios didesniame kaimelyje ar pagrindinėje bažnytėlėje.

Atsukus kalendorių šimtmečius, pirmykštėje Bažnyčioje visai nebuvo bažnyčių – pastatų, o krikščionys rinkdavosi tai vienuose, tai kituose namuose, kaip Apaštalų darbų knyga pasakoja. Romos Artuma 2013 m. vasaris

imperijoje tai galėjo būti didesnio namo vidinis kiemas, kurį, kaip ir visą namų ūkį, pagal anų laikų kultūrą, tvarkė šeimininkė. Kaip per mūsų Kūčias, dalyvaudavo ir laisvieji, ir vergai, savininkai ir tarnautojai, kaimynai, našlės, kiti mažos apylinkės krikščionys.

Mišios namuose švenčiamos kiek kitaip negu arkikatedroje. Vietoj šventųjų relikvijomis šventinto altoriaus – šeimos ir Santuokos palaimos įprastinis pietų ar vakarienės stalas. Garbingoje vietoje – Šventasis Raštas ir žvakės. Vietoj statulų – šeimos kryželis ar šventi paveikslėliai, giminių nuotraukos lentynėlėse, vietoj vitražų – užuolaidos, gėlės languose, koks proginis niekniekėlis, vaikų piešinėliai.

Vietoj bažnytinių suolų – namų kėdės, sofa ar suolai. Visi labai arti altoriaus stalo, ratu, akis į akį.

Skaitinius skaito įvairaus amžiaus dalyviai. Rečiau bažnyčią lankantiems paruošti lapeliai su nekintamomis Mišių dalimis, viena kita giesme. Nepratusiems kunigas ar bendradarbis, talkininkė paaiškina, kodėl švenčiamos Mišios namuose, kuo jos skiriasi nuo iškilmingų pamaldų bažnyčioje, kokios šios šventės savybės. Kartais įvedama klausimu, už ką dėkojame, – tai gera proga jauniems bei vyresniems susitelkti, suartėti. Kai kunigas pasiūlo prisidėti prie pamokslo, visi pasidalydami aptaria skaitinius ir Mišių namuose progą. Visuotinė malda – iš pačių žmonių lūpų.

Komunija dalijama patogiai, be didelio „tautų kraustymosi“, žinoma, abiem – duonos ir vyno – pavidalais.

Kur užsieniuose lietuvių mažai gyvena, tikrai renkamasi namuose ar apylinkės bažnyčios koplyčioje, susitarus su klebonu. Kunigas dažniausiai atvyksta progomis ir iš toliau, tad viskuo rūpinasi kuris nors vienas asmuo. Viename mieste tokia giedrai nusiteikusi organizatorė save vadino „davatka“, o jai mirus, dukrelė perėmė „davatkos“ pareigas, sukviesdama apylinkės lietuvius į erdvesnius savuosius namus.

Panašia nuotaika, kiek kitokia tvarka vyksta Mišios vaikų ar jaunimo stovykloje. Labai gražiai bendrumą Dievo žodžio akivaizdoje įgyvendina pagal amžių ar kitokiais nedideliais būreliais ratu susėdę dalyviai. Kartais net skaitiniai būna skirtingi pagal dalyvių pajėgumą, vadovo ar vadovės skaitomi pačiame ratelyje ir jiems padedant pačių dalyvių aptariami. Po keliolikos minučių sutelkiamos visų mintys, dėmesį atkreipiant

Marijos Stanulytės nuotrauka

į altorių Eucharistijai švęsti. Komunija išnešiojama į susėdusius ratelius. Kartais Žodžio liturgija vyksta kitoje vietoje ar mažesniais būreliais, o po to visi susirenka kartu tęsti Mišių. Suėję iš rytų ir vakarų, aptarę Šventojo Rašto skaitinius, suneša visuotinėn maldon savo įspūdžius ir viltis.

Didelės ir mažos kryžkelės

Mažesnis tikinčiųjų būrelis dalyvauja savaitgalio ar panašiose rekolekcijose, kur švenčiamos Mišios ar jomis baigiami tokie susibūrimai. Kadangi turima daugiau laiko bei sąlygų pasiruošti, dalyviai išsirenka skaitinius, maldas, giesmes, kokias ypatingas apeigas. Kartą gimnazistų berniukų rekolekcijose jūros pakrantėje jaunimas surinko dvylika Šventojo Rašto ištraukų vandens tema – daugiau skaitinių negu iškilmingiausią Velyknaktį.

Labai daug skaitybos, sunku bangoms ūžiant girdėti, o jaunuoliams labai rūpi išsamiai vandens reikšmę atskleisti ir neskubant įsimąstyti.

Kartais Mišios švenčiamos prie ligonio ir jo (ar jos) šeimos, taip pat pakvietus vieną kitą kaimyną ar giminę, kai sąlygos leidžia. Visuotinė malda apipila ligonį artimųjų rūpesčio paguoda, pagerbia kambarį ar palatą, kurioje ligonis eina kryžiaus keliu, lydimas šiandieninių veronikų ar marijų. Susikibę rankomis per Tėve mūsų, be žodžių suvokia žmogaus kelionės bendrystėje dalyvaujantį ir mus jungiantį Viešpatį. Kartais artimieji ligonio kaktą paženklina kryžiumi.

Mišios namuose ar minėtuose būreliuose – galimybė patirti esminę tikėjimo bendrystę kitomis sąlygomis, kitoje aplinkoje, kita nuotaika. Pagerbiame ir šeimos namų šventumą, tikėjimo ir meilės židinį juose. Dalyvaujant daugiabučio, kiemo ar kitiems kaimynams, patys suartėja tikėjimo atžvilgiu kitaip negu didžiulėje parapijos bažnyčioje, į kurią šventadieniais atsineša Eucharistijos artumą iš patirties žmonių namuose (stovykloje, iškyloje, rekolekcijose, vienuolyno maldos kambaryje, ligoninės koplytėlėje, kalėjimo patalpoje). Viešpats arčiau mūsų, negu mes patys sau, kaip moko šv. Augustinas.

Tikėjimas iš klausymo Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Pirmajame šių metų „Artumos“ numeryje aptardami tikėjimo teleologijos klausimą, kodėl reikia tikėti, rašėme, jog „Krikšto sakramentas atkuria kadaise pirmųjų tėvų prarastą bendrystę su Dievu.

O tai įvyksta dėl trijų per Krikštą gaunamų dieviškųjų, arba teologinių, dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės“. Tad jeigu tikėjimas yra Krikšto sakramento padarinys, kodėl gi apaštalas Paulius rašo, jog „tikėjimas [kyla] iš klausymo“ (Rom 10, 17)?

Norėdami tai suprasti, neužmirškime, kad tautų apaštalo ir ankstyvosios krikščionybės laikais Krikšto sakramentą priimdavo daugiausia tik suaugusieji, kuriems pirmiausia buvo skelbiama Geroji Naujiena (šis skelbimas dar vadinamas kerigma). Taigi, jų tikėjimas tikrąja šio žodžio prasme buvo iš klausymo: „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“ (Apd 2, 41; plg. KBK, 1247–1249).

O mūsų laikais, nors tokia praktika buvo žinoma jau antrajame šimtmetyje (plg. KBK, 1252), dauguma krikščionių krikštijami kūdikystėje (plg.

KBK, 1250–1251). Aišku, kūdikis, dar būdamas motinos įsčiose, jei turi sveikus klausos organus, taip pat girdi. Vis dėlto jo girdėjimas jokiu būdu neprilygsta suaugusio žmogaus klausymui: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11). Todėl tikėjimas tų, kurie pakrikštyti kūdikystėje, yra iš Krikšto: „Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam duoda pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri <...> teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą“ (KBK, 1266).

Tačiau tarp tikėjimo iš klausymo ir tikėjimo iš Krikšto esama esminio skirtumo. Pirmasis yra sąmoningas, o pastarasis – ne, nes teologinė tikėjimo dorybė, kurią kūdikis gauna per Krikštą, tolygi tiktai dieviškajai malonei, padedančiai pakrikštytajam sąmoningai įtikėti bei tikėti. Tikėjimą iš Krikšto galėtume palyginti su kompiuterine programa. Ji suteikia kompiuterio vartotojui įvairių ir plačių galimybių, bet jomis pasinaudoti gali tik tą programą išmanantis vartotojas. Panašiai yra ir su tikėjimo iš Krikšto „programos“ savininku. Nepakanka turėti – reikia ją išmanyti. O išmanymui tikėjimo „programoje“ pasiekti reikia perėjimo nuo tikėjimo iš Krikšto (kuris yra lyg toji dar kūdikystėje instaliuota „programa“) prie tikėjimo iš klausymo.

Kaip tai įgyvendinti? Tam būtini du veiksniai: skelbiantysis ir klausantysis. Pirmiausia, tikėjimui iš klausymo reikia skelbėjo: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Rom 10, 14). O skelbėjui drauge su dieviškuoju „mandatu“ – „O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 15a) – būtina pasižymėti pavyzdingu ir autentišku krikščioniškuoju gyvenimu bei kitiems suprantamu iškalbos menu: „Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių Gerą Naujieną!“ (Rom 10, 15b). Klausytojui gi, be patikėjimo tuo, ką skelbia skelbėjas, – „Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ (Rom 10, 16b), – būtina pasižymėti dar ir dieviškosios informacijos, t. y. Dievo žodžio, alkiu: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9b). Be šio alkio, netgi jei skelbėjas veikia labai autentiškai, praktiškai neįmanoma, kad tikėjimas iš Krikšto būtų perkeistas į tikėjimą iš klausymo.

Artuma 2013 m. vasaris

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Šviesa BAŽNYČIOS veide Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Lumen gentium („Tautų šviesa“) – Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija* – yra pagrindinis dokumentas, su kuriuo susieti ir kurio svarstomas temas praplečia visi kiti Susirinkimo dokumentai. Ši Konstitucija, parašyta gražia ir vaizdinga kalba, kurią, deja, tik iš dalies perteikia lietuviškasis vertimas, priminė Šventajame Rašte apreikštą Dievo Išganymo planą ir Bažnyčios Tėvų pateiktas Bažnyčios vizijas.

Konstitucijos Lumen gentium skaitymas, svarstymas ir mąstymas Tikėjimo metais yra svarbus, siekiant giliau pažinti bei suprasti Bažnyčios Mokymą apie save ir savo pašaukimą. Labai trumpa pagrindinių šios Konstitucijos temų apžvalga negali pakeisti atidaus jos skaitymo ir apmąstymo. Tai tik pradinis labai turtingo teksto pristatymas.

Lumen gentium praplėtė kiek vienašališką XVIII ir XIX amžių mąstymą apie Bažnyčią kaip matomą hierarchinę struktūrą ir pabrėžė, kad Bažnyčia visų pirma yra slėpinys ir sakramentas. Ji įsišaknijusi Švenčiausiojoje Trejybėje, apima visą žmoniją, gyvuoja laike ir amžinybėje. Beje, neturėtų suklaidinti Konstitucijos pavadinimas.

Tautų šviesa ji vadina ne Bažnyčią, o Kristų, sakydama, kad ši šviesa „atsispindi Bažnyčios veide“ (LG 1).

Aštuonias Konstitucijos dalis galima sugrupuoti į keturias temines poras. Pirmosios dvi dalys kalba apie Bažnyčios slėpinį. Antrosios dvi skirtos matomoms Bažnyčios struktūroms, trečiosios dvi aptaria šventumą ir visuotinį pašaukimą į šventumą. Paskiausia dalių pora kalba apie visų tikinčiųjų – gyvenančių čia ir jau esančių su Dievu, iš kurių pirmoji yra Dievo Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija, – bendrystę.

Bažnyčios slėpinys Bažnyčia pirmiausia yra antgamtinė tikrovė, slėpinys.

Jos negalima painioti su jokia grynai žmogiška organizacija, nes Bažnyčios prigimtis yra ne idealuose ir siekiuose, bet Dieve, Švenčiausiojoje Trejybėje. Pačioje laikų

pradžioje, sukurdamas žmogų kaip vyrą ir moterį, Dievas jau apreiškė savo mylinčią valią suburti žmones į vieną kūną.

Dievas Sūnus, Jėzus Kristus, iki galo atskleidė ir apreiškė Bažnyčios slėpinį, skelbdamas ir savo kančia, mirtimi bei Prisikėlimu pasaulyje pradėdamas kurti Dievo karalystę.

Dievas Šventoji Dvasia per Sekmines išsiliejo tikinčiuose ir lieka su jais, suteikdamas jų bendruomenei galią tęsti Jėzaus Kristaus pradėtą Išganymo darbą. Šventoji Dvasia nuolat šventina ir buria Bažnyčią, per Šventąją Dvasią Bažnyčia skelbia ir liudija pasaulyje gerąją Išganymo naujieną. Švenčiausioji Trejybė yra ne tik Bažnyčios pradžia, bet ir jos galutinis tikslas. Visa, ką Bažnyčia veikia, skirta Dievo karalystei ateiti. Visi dideli ir patys mažiausi Bažnyčios darbai atliekami tikint, kad viskas kyla iš Trejybės, Trejybėje gyvena ir į Trejybę yra nukreipta.

Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas Vienas iš Šventajame Rašte sutinkamų Bažnyčios vaizdinių yra Kristaus Kūno vaizdinys. Šį vaizdinį pateikia apaštalas Paulius, kalbėdamas apie ryšį, egzistuojantį tarp Kristaus ir Bažnyčios (plg. Kol 1, 15–20). Ta pati Dievo Dvasia, gyvenusi Jėzuje iš Nazareto, gyvena ir veikia Bažnyčioje. Visi pakrikštytieji Šventosios Dvasios veikimu įjungiami į Kristaus Kūną – Bažnyčią, kurios Galva yra Kristus, palaikantis ir maitinantis savo Kūną Šventosios Dvasios galia veikiančiais sakramentais.

Būdama Kūnas, Bažnyčia nėra tik dvasinė tikrovė, ji yra matoma, tikrai ir konkrečiai gyvuojanti pasaulyje.

* Dogminė konstitucija yra aukščiausio lygio popiežiaus arba Bažnyčios Susirinkimo (tuomet su popiežiaus tvirtinimu) parašytas Bažnyčios dokumentas, kuriuo skelbiamas Bažnyčios Mokymas. Paprastai dogmine konstitucija apibrėžiamas Mokymas kuriuo nors tikėjimo klausimu. Ji skelbiama iškilmingai, ex cathedra, kaip neklystamas Mokymas. Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos Bažnyčios Mokymo jokiu klausimu naujai neapibrėžė, tik pakartojo jau esamą. Tačiau tai nesumažina šiose konstitucijose išdėstyto Mokymo svarbos bei neklystamumo.

Artuma 2013 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

Kūno vaizdinys atskleidžia ir Bažnyčios struktūrą, jos narių įvairovę bei vienybę. Kaip ir kūne, Bažnyčioje nėra tokio nario, kuris pats vienas galėtų viską atlikti, ir ne visi nariai turi daryti tą patį. Kiekvienas narys turi savo paskirtį ir pašaukimą visos Bažnyčios labui. Tai apima ne tik asmenis, bet ir jų grupes – vienuolijas, sąjūdžius, organizacijas.

Tačiau skirtingi Bažnyčios nariai turi lygų orumą, nė vienam nėra duota teisė laikyti save, savo vaidmenį ar savo gupę svarbesniais už kitus, Bažnyčios prigimtis yra nevertinti kitiems ne idealuose ir siekiuose, Dievo suteiktų dobet Dieve, vanų. Kaip ir kūne, Švenčiausiojoje Trejybėje. visiems Bažnyčios nariams reikia kitų narių. Taigi Bažnyčios vienybė kyla iš Dievo jai duotų dovanų gausos ir įvairovės.

Bažnyčia kaip Dievo tauta Susirinkimo suaktualintą Bažnyčios kaip Dievo tautos įvaizdį irgi randame Biblijoje. Senajame Testamente – tai Izraelio išrinkimo iš kitų tautų ir pašaukimo istorija.

Nuo pat pradžių Bažnyčia laiko save Dievo pažadų Izraelio tautai paveldėtoja, iš Kristaus aukos ant kryžiaus gimusia naujosios Dievo Sandoros tauta. Šis vaizdinys atlieka keleriopą funkciją. Jis primena ir pabrėžia žydiškas krikščionybės šaknis, Bažnyčios parengimą Izraelio istorijoje.

Tautos vaizdinys taip pat pabrėžia, kad Bažnyčia yra bendruomenė. Krikščionys nėra nei pavieniai ir savo asmeninėje tikėjimo patirtyje užsidarę individai, nei pilka masė, kurioje asmuo išnyksta.

Krikščionys yra tauta, kurioje visų labui Dvasia veikia kiekviename asmenyje. Skirtingai nuo visų kitų tautų, Dievo tauta suburta ne politinių, etninių ar kultūros ryšių. Ją buria Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, visus kviečiantis į Išganymą, Sūnus, Išganymą įgyvendinęs, ir Šventoji Dvasia, siejanti visus, Išganymą priėmusius. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo tautoje nebėra žydo nei graiko, vergo nei laisvo, vyro nei moters, nes visi yra viena Kristuje (plg. Gal 3, 28).

Dievo tauta turi savo vaidmenį istorijoje. Ji pašaukta gyventi pasaulyje ir jam tarnauti liudydama Dievo meilę žmonėms. Tai nėra tarnavimas tik moralinei ar pilietinei pažangai. Tai siekis Dievo karalystės, kurios link Bažnyčia keliauja, panašiai kaip Izraelis iš Egipto nelaisvės keliavo į Pažadėtąją žemę.

Trejopas krikščionio pašaukimas Kiekvienas krikštijamasis patepamas aliejumi. Tą ženklą užbaigia Sutvirtinimo sakramentas, per kurį krikščionis tampa Kristaus Kūno nariu ir karališkojo, pranašiškojo bei kunigiškojo Kristaus patepimo dalyviu. Jis yra

šaukiamas tarnauti pasauliui, siekdamas Dievo karalystės atėjimo (karališkasis pašaukimas), žodžiu ir gyvenimu liudyti gerąją Jėzaus naujieną (pranašiškasis pašaukimas) ir Jėzaus aukoje aukotis Dievo šlovei ir pasaulio pašventinimui (kunigiškasis pašaukimas).

Institucinė Bažnyčios struktūra Susirinkimas institucinę Bažnyčios struktūrą kildina iš Šventosios Dvasios dovanų, kurios Bažnyčios labui yra suteikiamos kaip nuolatinės dovanos. Tokios dovanos vadinamos tarnystėmis. Katalikų Bažnyčia pripažįsta sakramentines, šventimais suteikiamas tarnystes (diakono, kunigo ir vyskupo), istorijos eigoje pagal poreikius susiklosčiusias įsteigtąsias tarnystes, kurioms skiriama nustatytomis apeigomis (lektoriaus, akolito), ir faktines tarnystes, kurioms nėra skiriama oficialiai ir iškilmingai, bet jos (katechetų, giedotojų, pastoracijos asistentų ir pan.) reikalingos vietos Bažnyčios bendruomenėms.

Taigi institucinė Bažnyčios struktūra yra charizminio pobūdžio, kyla iš Šventosios Dvasios dovanų, o ne iš žmogiškosios valdžios ar privilegijų. Krikštas visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo jų tarnysčių, suteikia vienodą vertę ir orumą.

Pasauliečiai ir pašvęstasis gyvenimas Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Bažnyčios Susirinkimas atskirai apsistojo prie pasauliečių. Iki Vatikano II Susirinkimo net pasauliečio apibrėžimas buvo neigiamas, nusakantis nepriklausymą Bažnyčios hierarchijai (1917 metų Kanonų teisės kodeksas pasauliečius apibrėžia kaip „ne klerą“).

Lumen Gentium pirmą kartą aptarė pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, jų ypatingą pašaukimą gyventi pasaulyje.

Pasauliečiai, kaip ta druska, kuri ištirpsta maiste, bet jam suteikia skonį, yra pašaukti visuomenėje, šeimoje, kultūroje, ekonomikoje ieškoti Dievo karaPasauliečiai pašaukti lystės ir taip įgyvenvisuomenėje, šeimoje, kultūroje, dinti Bažnyčios misiekonomikoje ieškoti Dievo ją šventinti pasaulį. karalystės ir taip įgyvendinti Vienuolinį paBažnyčios misiją šventinti pasaulį. šaukimą Susirinkimas aptarė pirmiausia kaip įžadais įformintą pasišventimą savo gyvenime įgyvendinti Evangelijos palaiminimus – neturtą, klusnumą ir skaistumą ir taip liudyti Dievo karalystę.

Visi pašaukti į bendrumą su Bažnyčia Viena iš didžiųjų Vatikano II Susirinkimo įžvalgų buvo aiškiai išsakytas suvokimas, jog Katalikų Bažnyčia yra dalis Bažnyčios slėpinio, peržengiančio matomos Bažnyčios ribas. Iš vienos pusės buvo pripažinta, kad Šventoji Dvasia veikia už tų ribų, iš kitos pusės – pabrėžtas eschatologinis, t. y. amžinasis, Bažnyčios matmuo.

Artuma 2013 m. vasaris

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Susirinkimas patvirtino, kad bendrumas su Kristaus Bažnyčia yra būtinas Išganymui ir kad Kristaus įsteigta Bažnyčia visiškai yra (lotyniškas Konstitucijos tekstas vartoja terminą subsistit) Katalikų Bažnyčioje. Bet drauge buvo pripažinta, kad už Katalikų Bažnyčios ribų esama šventumo ir tiesos. Visi žmonės yra pašaukti į bendrumą su Bažnyčia, nors gali būti su ja daugiau ar mažiau sąmoningai susiję įvairiais laipsniais. Krikščionis nekatalikus su Bažnyčia sieja pagrindinės tikėjimo tiesos – tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe, Dievo Sūnaus Įsikūnijimu, kai kuriais sakramentais, kurie teikia tą patį vienijantį Dvasios gyvenimą.

Neišpažįstantys krikščionybės, bet tikintys į vieną Dievą ir laikantys save Abraomo vaikais bei kitų pasaulio religijų tikintieji, pripažįstantys antgamtinį pasaulį, yra, sakytum, pakeliui į vienybę su Bažnyčia.

Netgi tie, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Dievo ir todėl neigia Jo buvimą, tačiau gyvena pagal sąžinės balsą, per kurį kalba Dievas, nėra išbraukti iš Jo Išganymo plano, vykdomo per Bažnyčią.

Eschatologinis Bažnyčios pobūdis Bažnyčia trokšta galutinio, istorijos pabaigos susitikimo su Tėvu, Sūnumi ir Dvasia. Todėl Išganymo kelyje ji pašaukta vengti dviejų priešingų pagundų: pirmosios – pernelyg susitapatinti su pasaulio dalykais siekiant pažangos, pamirštant, kad jos tikslas yra „būsimasis amžinas gyvenimas“; Bažnyčia jau gyvena „galutinių antrosios – pernelyg atsiriboti nuo pasaulio dėl dalykų“ tikrovėje, nes ją dvasinių dalykų, pamiršsudaro ne tik gyvenantys tant vargšus ir Evangelijos ir kovojantys pasaulyje, skelbimą. bet ir tie, kurie perėjo mirtį Iš tiesų Bažnyčia jau ir jau yra Išganyme. gyvena „galutinių dalykų“ tikrovėje, nes ją sudaro ne tik gyvenantys ir kovojantys pasaulyje („žemėje keliaujanti Bažnyčia“), bet ir tie, kurie perėjo mirtį ir jau yra Išganyme. Vieni jų yra Dievo akivaizdoje (teisieji, su Dievo Motina ir šventaisiais), kiti po mirties dar tęsia apsivalymą ir laukia galutinio susitikimo su Švenčiausiąja Trejybe. Šitos trys Bažnyčios dalys yra visiškai tarpusavyje susijusios ir bendraujančios Dvasioje. Esantieji Dievo akivaizdoje, nuolat melsdamiesi, užtaria tuos, kurie ko-

16

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Artuma 2013 m. vasaris

voja su nuodėme. Žemėje veikianti Bažnyčia meldžiasi už tuos, kurie dar turi būti galutinai apvalyti, gerbia tai, ką Dievas nuveikė šventuosiuose ir siekia sekti jų dorybėmis. Šitaip pasireiškia šventųjų bendravimas – aktyvi meilė, kuri yra Prisikėlusiojo Dvasios vaisius, jungiantis visus pašventintuosius ir šventinamuosius.

Dievo Motina ir Bažnyčia Konstituciją baigia dalis, skirta Mergelei Marijai ir jos daugialypiam ryšiui su Dievo tauta. Susirinkimas pabrėžė Marijos priklausymą Dievo tautai, atmesdamas pastangas ją išskirti ir iškelti virš Dievo kūrinių. Sekant Bažnyčios Tėvais, apie Mariją kalbama kaip apie Bažnyčios narę, nors dėl Dievo jai patikėtos misijos ir vaidmens Išganyme išskirtinę ir vienintelę, bet esančią Bažnyčioje. Ji yra Dievo kūrinys ir turėjo būti išganyta. Tačiau, skirtingai nuo mūsų visų, išvaduotų iš nuodėmės per Kristaus auką, ji dėl tos aukos buvo nuo nuodėmės apsaugota ir Dvasios visiškai pašventinta nuo pat savo pradėjimo.

Lumen gentium vadina Mariją ne Bažnyčios, o Kristaus Kūno narių Motina. Taip norėta pabrėžti, kad Bažnyčia gimė iš Dievo. Tačiau popiežius Paulius VI, uždarydamas trečiąją Susirinkimo sesiją, 1964 m. lapkričio 21 d. paskelbė Mariją Bažnyčios Motina, paaiškindamas, kad toks titulas pratęsia Marijos, Dievo Motinos, titulą. Būdama Kristaus, Bažnyčios Galvos, Motina, ji yra ir Kristaus Kūno, kurio nariais yra tikintieji, Motina.

Dokumentas teigia, kad Marijoje Dievo tauta mato jau įgyvendinta tai, kuo Bažnyčia yra ir kuo turėtų būti. Būdama Mergelė ir Motina, Marija yra Bažnyčios paveikslas. Bažnyčia yra Motina, nes skelbimu ir Krikštu naujam ir nemirtingam gyvenimui gimdo Šventosios Dvasios veikimu pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus.

Bažnyčia yra Mergelė, nes saugo nepaliestą tikėjimą, tvirtą viltį ir nuoširdžią meilę. Taigi Bažnyčios gyvenimas formuojamas pagal Marijos pavyzdį ir joje atsispindi.

Marija yra ir pavyzdys tikinčiųjų gyvenimui. Būdama atvira Šventosios Dvasios veikimui Apreiškime, nuolankiai tarnaudama Elzbietos aplankymu, džiugiai ir su dėkingumu melsdamasi bei drąsiai skelbdama Dievo atpildą Magnificat malda bei tyliai įsiklausydama į Jėzaus gimimo ir Jo gyvenimo paslaptis, Marija buvo tikra Jėzaus mokinė. Tokia, koks turėtų būti kiekvienas tikintysis.

Taigi Lumen gentium yra labai svarbus dokumentas tikinčiųjų, Dievo tautos ir visų Kristaus Kūno narių savivokai, mąstymui apie savo pašaukimą Bažnyčioje, apie Bažnyčią pasaulyje ir Dievo Išganymo planą. Šis dokumentas, nė vienoje savo dalyje neatitraukiantis žvilgsnio nuo amžinybės ir paslapties horizonto, turėtų būti nuolatinis tikinčiojo skaitinys, primenantis apie gimimu ir Krikštu gautą pašaukimą bei pasiuntinystę.

Didelės ir mažos kryžkelės

– tai Tavo balsas!

Toma BRUŽAITĖ

Dešimtyje pasaulio šalių (Anglijoje, Airijoje, Meksikoje, Čilėje, Lenkijoje ir kt.) paprasti žmonės, mokytojai, verslininkai, namų šeimininkės ar studentai, greta kasdienių pareigų atranda laiko dalyvauti įvairiose televizijos ar radijo laidose ir kalbėti apie savo tikėjimą. Paprastai tos laidos pasižymi aiškiai ir su išmanymu pristatoma Bažnyčios pozicija klausimais, dėl kurių dažniausiai kyla konfliktai ir nesusipratimai. Šie žmonės – tai „Kataliko balso“ programos dalyviai.

Tai prasidėjo 2010 metais, kai į Didžiąją Britaniją rengėsi atvykti popiežius Benediktas XVI. Viešojoje erdvėje vyravo ir piktos, ir skeptiškos nuomonės apie šį vizitą. Vieni įtariai žiūrėjo į tai, kad popiežius atvyksta net ne į katalikišką kraštą kaip valstybės svečias. Kiti pyko dėl Bažnyčios pozicijos įvairiais klausimais ir atvirai demonstravo, jog savo šalyje nepageidauja žmogaus, atstovaujančio institucijai, kurios, jų manymu, neapleidžia finansiniai ar lytinės prievartos skandalai, skelbiančio dogmatišką tikėjimą ir dėl savo tiesų aukojančio tuos, kurie miršta nuo AIDS, negali susilaukti vaikų, draudžiančio tos pačios lyties poroms gyventi visavertį gyvenimą, stabdančio mokslo pažangą ir t. t. Tačiau prasidėjus vizitui, nuotaika akivaizdžiai keitėsi. Galiausiai Vatikanas galėjo pasidžiaugti, jog Šventojo Tėvo žinia apie teigiamą katalikybės indėlį pasiekė visuomenę. Tokie pasikeitimai įvyko dėl daugelio priežasčių ir „Kataliko balsas“ neabejotinai buvo viena iš jų. Žiniasklaida naudojosi popiežiaus vizitu, nes žinojo, kad, primindama Bažnyčią lydėjusius skandalus ar apie skausmingas problemas provokuodama diskusijas, kuriose katalikai dažnai parodomi kaip nejautrūs, atsilikę, dogmatiški, patrauks žiūrovų bei klausytojų dėmesį.

Tačiau tokiai reakcijai katalikai Didžiojoje Britanijoje buvo pasirengę. Mat maždaug dvidešimties pasauliečių katalikų grupė susirinko dar gerokai prieš popiežiaus vizitą tam, kad pasiruoštų paprastai ir aiškiai kalbėti apie Katalikų Bažnyčios poziciją įvairiomis temomis: Bažnyčia ir valstybė, lygybė ir religijos laisvė, kontracepcija ir gyvybės kultūra, homoseksualumas ir lytinės prievartos skandalai, šeima bei santuoka ir t. t. Jie gilinosi ne tik į šiuos klausimus, bet ir mokėsi kalbėti radijo ar televizijos interviu metu, viešosiose diskusijose ar pokalbių laidose. Ši grupė savanorišku darbu pasitarnavo Bažnyčiai ir visuomenei: jos nariai buvo kviečiami į maždaug šimtą laidų, komentavo įvykius ir atsakinėjo į provokuojamus Bažnyčios kritikų klausimus, dalyvavo rimtose žinių ir pramoginėse pokalbių laidose. Anksčiau tokius pokalbius iš anksto nulemdavo neigiama visuomenės nuostata Bažnyčios atžvilgiu. Tačiau šių žmonių dėka net sudėtingose diskusijose atsiskleidė, jog Katalikų Bažnyčia turi ką

pasakyti šiuolaikinei visuomenei. Svarbiausia – visi pamatė, kad Bažnyčia ir visuomenė gali susikalbėti! Ši grupė – tai „Kataliko balso“ pradžia, o pagrindinis projekto tikslas – padrąsinti ir padėti katalikams kalbėti apie tai, kuo jie tiki, aiškiai ir paprastai pristatyti Bažnyčios mokymo poziciją.

Itin džiugu, kad šis „Kataliko balso“ projektas nesibaigė popiežiaus vizitu į Didžiąją Britaniją. Įgiję patirties, „Kataliko balso“ autoriai parengė trijų dalių programą, kurios pakanka, kad bet kurioje pasaulio šalyje būtų galima išugdyti tokią pačią pasauliečių komandą. Be to, norėdami perduoti sukauptą patirtį, įgytą rengiantis popiežiaus vizitui, autoriai parašė knygą. Joje atskleisti pagrindiniai principai, kuriuos kalbėtojai atrado bendrame darbe ir kurie išties padėjo susikalbėti bei perduoti tikrąją Bažnyčios žinią šiuolaikinei visuomenei. Joje pristatomos devynios temos – tos, kurias dažniausiai supa mitai, nesusipratimai apie Bažnyčią ir pasipiktinimas jos pozicija.

Platus klausimų kontekstas, aiškūs argumentai, pasiūlymai, kaip būtų galima pakeisti nusistovėjusią pašnekovų nuostatą, – visa tai rasite knygoje „Katalikų balsas: kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją“, kurią jau ir lietuviškai išleidžia leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Dar viena gera žinia Lietuvai – Naujosios evangelizacijos tarnyba kartu su įvairių sričių specialistais ir bendradarbiaudama su „Kataliko balso“ pradininkais britais rengia šią mokymų programą ir pas mus. Tad aktyvūs ir savo gyvenimu tikėjimą liudijantys Lietuvos katalikai, manantys, jog šiuolaikinei visuomenei būtina išgirsti katalikų balsą, norintys mokytis kalbėti apie savo tikėjimą viešumoje, kviečiami registruotis į mokymus „Kataliko balsas 2013“. Daugiau informacijos apie šią iniciatyvą Lietuvoje ir apie registraciją galite rasti interneto puslapyje www.katalikobalsas.lt.

Artuma 2013 m. vasaris

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Dievo namai ne iš akmenų Drauge su VDU Katalikų teologijos fakulteto docentu dr. Artūru LUKAŠEVIČIUMI šįsyk kviečiame tikėjimo akimis pažvelgti į Bažnyčią, kuri nuo pat pradžių buvo ne žmogaus rankų darbas, bet žmogui skirtoji užduotis. Pažvelgti į Bažnyčią, kuri mums, katalikams, yra viena, šventa, tarnaujanti pasauliui, tačiau iš pasaulio neretai susilaukianti abejingumo ir pajuokos ar net atviro priešiškumo ir agresijos.

Kaip Bažnyčios įsteigimas nuo pat pradžių buvo susijęs su apaštalams (tai yra žmonėms) Jėzaus patikėta misija?

Bažnyčią įsteigė pats Jėzus Kristus kaip į Jį tikinčiųjų bendruomenę, savo sekėjų bendriją. Šiai bendrijai jis patikėjo tęsti Jo misiją – išgelbėti pasaulį. Jėzaus Kristaus jau daugiau kaip du tūkstančius metų su mumis nėra fiziškai, bet Jis pasilieka mūsų bendruomenėje – Bažnyčioje. Taip Bažnyčia, kaip į Kristų tikinčiųjų bendruomenė, prasidėjusi nuo apaštalų ir pirmųjų mokinių, tęsiasi laike ir pasiekia mus šiandien. Įdomus dalykas: juk mes visi esam nusidėjėliai, bet Jėzus mums patiki atlikti milžiniško dydžio darbus ir palieka didžiulius turtus. Štai Bažnyčios žmonės užrašė Naująjį Testamentą (pats Jėzus nepaliko savo užrašytų žodžių), po to Naujojo Testamento knygos buvo Bažnyčios atpažintos kaip tokios pat vertės ir Dievo įkvėptumo kaip ir Senojo Testamento. Ant apaštalų pamato pastatyta Bažnyčia aiškina Dievo Apreiškimą, suformuluoja neklaidingas tikėjimo ir moralės srities tiesas (dogmas). Taigi Bažnyčia, kurios nariai yra klystantys ir nuodėmingi, atlieka Dievo darbus, nes pats Dievas pasilieka Bažnyčioje ir veikia per tuos žmones. „Mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas“ (Mk 6, 48). Kodėl taip sunku Jėzaus mokiniams nuo pat ankstyvosios Bažnyčios laikų? Iš kur kyla pasaulio priešiškumas Bažnyčiai?

Jėzus mus įspėjo: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Nieko kito tikėtis negalime. Konfrontacija vyksta tarp Dievo tautos, Jo ieškančiųjų ir tų, kurie ieško kita kryptimi ir galutinį atsakymą tikisi rasti sukurtosiose vertybėse. Krikščionys žino, jog atsakymo tenai nėra. Puolusio žmogaus noras bėgti nuo Dievo yra labai stiprus. Ne kiekvienam malonu žinoti, kad yra didesnis už jį, nes tuomet tenka susitaikyti su mintimi, jog ne pats kontroliuoji savo gyvenimą. Taigi priešiškumas tarp Dievo ieškojimo ir savęs ieškojimo kyla iš žmogaus nuopuolio ir atsiskleidžia Bažnyčios istorijoje.

Kitas vertus, visoks persekiojimas (ne tik fizinis, bet ir idėjinis, emocinis, moralinis spaudimas) dėl Dievo visagalybės gali išeiti į gera. Tai gali ugdyti krikščionis, neleidžia jiems apsnūsti. Pasaulis greitai pastebi mūsų, Bažnyčios Artuma 2013 m. vasaris

žmonių, ydas ir klaidas, tarsi pabaksnoja, kur mūsų tikėjimas yra netikras, kur vienaip šnekam, kitaip darom. Tai padeda išlaikyti jautrią sąžinę. Linkstame, kaip visi nusidėjėliai, į saviapgaulę, kad esam šaunūs, kad mus už tai turi gerbti ir mylėti. Pasaulis netrunka atidengti mūsų puikybę, kai jo kritikuojami pradedame itin gynybiškai reaguoti. Atskiram krikščioniui ir Bažnyčiai tai padeda keistis, skatina priimti priešiškumą džiaugsmingai ir dėkingai. Pats Dievas panaudojo aplinkines tautas, kad pamokytų savo tautą, nuklydusią nuo teisingo kelio.

Gal šis priešiškumas ir dėl to, kad Bažnyčia moko dalykų, pasaulio akimis, per sunkių?

Bažnyčia įsitikinusi, jog Dievas kalba per ją. Jos Mokymas kyla ne iš jos. Bažnyčia savo Mokymu turi skelbti gautąją tiesą ir ją skelbia. Dėl šios tiesos ir nukenčia, ir vis tiek negali jos pakeisti – taip, kaip būtų patogiau ir lengviau. Tiesa yra viena. Štai Bažnyčios Mokymas dėl santuokos neišardomumo arba sutuoktinių atvirumo gyvybei – tai kelis dešimtmečius yra Bažnyčios kritikos, spaudimo objektas. Tačiau Bažnyčia ir toliau nepailsdama moko, jog santuoka nepanaikinama. Ji taip pat moko, jog kontracepcija žeidžia santuokinį ryšį ir patį žmogų, nes pažeidžia tiesą apie jį kaip Dievo kūrinį.

Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip Bažnyčia buvo puolama 1968 m. popiežiui Pauliui VI išleidus encikliką Humanae vitae („Apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę“), bet Bažnyčia iki šių dienų nuo to nesitraukia nei per žingsnį. Ši tvirta Bažnyčios laikysena yra stiprus tiesos liudijimo ženklas net tarp netikinčiųjų. Pavyzdžiui, savęs krikščioniu nelaikantis lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris prieš kurį laiką spaudoje rašė, jog, norim nenorim, tenka pripažinti, kad Katalikų Bažnyčia yra beveik vienintelė organizacija, kuri šiandien nuosekliai gina žmogaus orumą, visaip dergiamą, puolamą masinės kultūros, tiesiog besityčiojančios iš to nesuprantančio paprasto žmogaus, kišančios jam visokį šlamštą. Taigi klausimas abejojantiems: jei Bažnyčia būtų paremta žmonių išskaičiavimu, argi darytų nepopuliarius ir sau pačiai skausmingus žingsnius?

Ir puolama Bažnyčia spindi šventumo aureole. Iš kur kyla šis Bažnyčios šventumo spindesys?

Bažnyčios šventumas kyla iš joje esančio Dievo. Bažnyčia yra šventa per savo steigėją Jėzų Kristų. Bažnyčios nariai, kurie gerai pasinaudoja jos teikiamomis priemonė-

Didelės ir mažos kryžkelės

Vis dėlto kai kada žmonėms, netgi tiems, kurie sakosi tikį į Dievą, sunku praverti bažnyčios duris. Kaip jiems pasakyti, jog be Bažnyčios neįmanoma tikėti ir tikėtis išganymo?

Su netikinčiu gali būti sunku pradėti dialogą nuo pokalbio apie Bažnyčią ar kviesti į ją ateiti. Jei ateis ir pamatys jam mažai prasmingą ir galbūt, kaip jam atrodys, nuobodų, nesuprantamą ritualą, gali kilti dar didesnis skepticizmas tikėjimo ir Bažnyčios atžvilgiu. Ankstyvojoje Bažnyčioje netgi drausdavo be tinkamo pasirengimo ateiti į pamaldas. Laikytasi minties, jog, kol tavo protas ir širdis neparuošta, tu nesuprasi ir nusivilsi. Tik tuomet, kai žmogus užmezga tikėjimo santykį su Jėzumi, toliau verta su juo kalbėtis, ar tikįs, jog tas pats Jėzus įkūrė savo tikinčiųjų bendriją, bendruomenę – Bažnyčią ir joje toliau veikia.

Taigi Bažnyčia tarnauja žmogui. O žmogus jai? Atrodo, neblogai žinome, kaip tarnauja mūsų ganytojai, kunigai, vienuoliai, tačiau mes, pasauliečiai?

Vatikano II Susirinkimas nurodė, jog pasauliečiai turi savo veikla pašventinti pasaulio realijas, dalyvauti Bažnyčios misijoje plečiant Dievo karalystę visose gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, socialinėje srityje, darbo vietose etc. Turime pareigą plėsti tiesos, meilės, ramybės, džiaugsmo karalystę patys gyvendami ramybėje ir džiaugsme ir tuo užkrėsdami savo aplinką. Be gyvenimo pavyzdžio, būtinas mūsų apaštalavimas žodžiu.

Tik mūsų pačių apsisprendimas lemia, ar liksime anonimais, ar drįsime viešai prisipažinti, kad esame Katalikų Bažnyčios nariai.

Pasauliečių tarnavimas Bažnyčioje apima ir kitas funkcijas, beje, ir liturgines: švęsdami Eucharistiją, skaitome skaitinius, nešame atnašas. Pasauliečiai gausiai dirba bažnytinėse institucijose, pastoracinėse, karitatyvinėse, evangelizacinėse Bažnyčios tarnystėse.

Kiekvieno pirmutinė pareiga – gerai atlikti tą darbą, kurį dirba: būti geru mokytoju, virėju, gera šeimos mama ar tėvu ir pan. Viešpaties pirmiausia būsime paklausti, kaip nuveikėm savo tiesioginius mums skirtus darbus.

Ar pakanka su Bažnyčia ryšį palaikyti tik per sakramentus? Kaip būti gyvais gyvos bažnytinės bendruomenės nariais (ypač jei parapija didžiulė, pvz., mieste)?

Taip, labai svarbus sakramentinis ryšys su Bažnyčia, mums jos teikiamas Krikštas, Eucharistija ir kiti sakramentai. Tačiau būtina ir neformali krikščioniškoji bendrystė nedidelėse maldos grupėse ir judėjimuose. Bažny-

čios mokymas jau kelis dešimtmečius kalba apie mažų bendruomenių, grupių būtinybę. Dėl mūsų žmogiškųjų, psichologinių savybių tikrą ryšį galime palaikyti tik su nedidele grupe. Magisteriumas nurodo, jog parapija dideliame mieste turėtų būti bendruomenė, susidedanti iš mažesnių grupių ir judėjimų, pvz.: maldos, Šventojo Rašto skaitymo, charizminių, fokoliarų ir t. t. Jose katalikai galėtų labai paprastai išgyventi bendrystę, savais žodžiais kalbėtis apie tikėjimą. Be tokios bendruomenės mūsų tikėjimo kelionė beveik neįmanoma. Bendruomeniškumas buvo labai svarbus ankstyvojoje Bažnyčioje, ir dabar Magisteriumas jį aiškiai pabrėžia. Neseniai teko girdėti pasakojant, kaip Brazilijoje šimtatūkstantinės parapijos nariai renkasi mažomis grupėmis savo butuose, namuose.

Gintaro Česonio nuotrauka

mis, tampa kanonizuotais šventaisiais. Tačiau visi esame vienodai kviečiami į šventumą. Tik bėda: žmonės nenori būti šventi, nes šventumas netinkamai suvokiamas – tik kaip daug išsigalvoto kentėjimo ir askezės. Šventumo nenorima nesuvokiant, jog būtent jis yra mūsų džiaugsmas ir tikroji laimė.

Kokių Bažnyčios gyvybės šaltinių po sovietinių jos persekiojimų dar iki galo nesame atskleidę Lietuvoje?

Manau, tai yra bendruomeniškumas, esminis Bažnyčios gyvavimo pagrindas. Bažnyčios Lietuvoje istorija liudija buvusias tiesiog herojiškas kunigų, seserų vienuolių pastangas rizikuojant savo laisve ir net gyvybe rengti sakramentams. Sovietmetis Lietuvoje nesugebėjo visiškai sustabdyti sakramentinės praktikos, tačiau baisiai sužalojo bendruomeniškumą. Tuomet buvo visaip varžoma, griaunama parapijų veikla. Nesant bendruomenės, negalėjo skleistis ir priimtų sakramentų vaisiai. Aš pats augau sovietmečiu ir neturėjau bendruomeniškumo patirties, tad ir Bažnyčia man atrodė šalta ir nesuprantama.

Iš Vakarų vėliau plūstelėjusi pigi vartotojiška kultūra bendruomeniškumą toliau griovė, dabar jį atkurti stengiamasi ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje. Žinoma, ne taip sunku įsteigti instituciją, net pastatyti bažnyčios pastatą, kur kas sunkiau sutelkti gyvą bendruomenę. Bet tai ir yra mūsų, Bažnyčios narių, misija – naujoji evangelizacija: padėti žmonėms atrasti kelią į Bažnyčią – per Kristų. Kito kelio nėra.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2013 m. vasaris

19

Didelės ir mažos kryžkelės

EGOcentrikai, arba Įsikalinusieji savo gyvenimo sampratoje Zita VASILIAUSKAITĖ

Pasaulis ne tik labai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius, bet ir nepaliaujamai, vis didesniu pagreičiu kinta. Ar galėjome įsivaizduoti, kad su artimaisiais, nepriklausomai nuo mus skiriančių valstybinių sienų, geografinės padėties ir pan., mobiliuoju ryšiu galėsime susisiekti per kelias sekundes? Ar galėjome numatyti, jog kompiuteris padarys mums prieinamą beveik visą mus dominančią informaciją visose srityse – pradedant politika ir baigiant profesionalų patarimais įvairiausiose gyvenimiškose situacijose? Kitaip sakant, kitas pasaulis yra ne už mūsų namų durų, bet jau įsikūręs mūsų namuose – tereikia įsijungti kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Ir vis dėlto tvirtai jaučiamės tik tame pasaulyje, kuris mums pažįstamas, artimas, savas. Tačiau ar netampame jo įkaitais?

Visi žmonės turi savo gyvenimo sampratą ir ja vadovaujasi. Taigi, kiekvienas susikuriame savitą pasaulį, puoselėjame jį, saugome, giname jį savo gyvenimo būdu, laikydamiesi tam tikrų įpročių, tvarkos, bendraudami su panašiais į save, panašiai leisdami laisvalaikį ir gindami panašias vertybes. Būdami gana sąžiningi sau patiems, esame linkę nuoširdžiai manyti, jog teisinga tai, kas sava. Nemažai žmonių galvoja, kad tik tai, kas sutampa su jų pačių gyvenimo supratimu, yra teisinga ir gera. Kitaip sakant, šiandien dauguma yra įsikalinę savo pačių gyvenimo sampratoje, individualizme, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitęs.

Psichologijoje egocentrizmas aptariamas kaip pozicija žmogaus, sutelkusio visą dėmesį į savo paties mintis, jausmus, interesus, norus, tikslus, sunkumus. Toks žmogus „filtruoja“ išorinę informaciją apie save, pvz., kitų žmonių nuomonę, kuri prieštarauja jo patirčiai ir nuomonei apie save. Tokią informaciją jis paprasčiausiai atmeta kaip klaidingą arba melagingą. Egocentriškas žmogus nesugeba suvokti, jog žmonės gali Egocentriški žmonės ne tik atima kitaip matyti pasaulį, skirtingai suvokti jį teisę iš kitų kitaip nei jie matyti ir kitus, kad jie pasaulį, bet ir savo nuomonę laiko patį gali skirtis gyvenimo vienintele, svaria ir teisinga. vertybėmis, tikslais ir t. t. Aišku, kiekvienas žmogus yra šiek tiek egocentriškas, tačiau kai kurie žmonės ne tik atima teisę iš kitų kitaip nei jie matyti pasaulį, bet ir savo nuomonę laiko vienintele svaria ir teisinga. Egocentrizmo sąvoka nėra tapati egoizmui, reiškiančiam asmenybės vertybinę orientaciją. Egoistas siekia sau naudos bet kokia kaina ir dažnai kitų žmonių sąskaita, nors ir suvokia, jog tie kiti gali turėti savo nuomonę, interesus ir tikslus.

20

Artuma 2013 m. vasaris

Padėkime savo mažiesiems egocentrikams

Psichologijoje gausiais tyrimais įrodyta, kad egocentrizmas ypač būdingas vaikams. Nustatyta, kad dažniausiai vaikai vartoja žodį „aš“. Tačiau apie 10–12 metus jis sakomas vis rečiau, nes auga paauglio poreikis turėti draugų ir su jais sutarti, prisitaikyti prie kitų ir suvokti, jog kiti gali turėti kitokią nuomonę, mėgti kitus žaidimus nei jis pats. Aišku, didžiulis vaidmuo tenka vaiko auklėjimui. Pamenu, viena mama per psichologinę konsultaciją papasakojo epizodą iš savo dešimtmečio sūnaus auklėjimo. Jiedu atostogavo prie jūros. Vakare mama pasakė sūnui, kad abu eis į klasikinės muzikos koncertą. Tai išgirdęs, sūnus užprotestavo: „Nenoriu, neisiu, nepatinka!“ Tada mama paklausė, ar jis prisimena, ką jiedu veikė vakar pavakare. Sūnaus veidas nušvito: jis pasakojo, jog vakar jie buvo atrakcionų parke, suposi sūpynėse ir jiems buvo labai smagu! O mama jam atsakė: „Tai tau smagu buvo, o man kas? Aš tik pirkau tau bilietus ir laukiau, kol tu pasisupsi. Man jokio įdomumo nebuvo. Aišku, man smagu, kad tu džiaugsmingai leidai laiką, bet tik tiek.“ Iš sūnaus veido ji suprato, kad jam tai buvo netikėta naujiena, nes jis nuoširdžiai manė, kad tai, kas teikia džiaugsmą jam, teikia džiaugsmą ir visiems, jau nekalbant apie mamą. Tada mama dar pridūrė: „Vakar aš taikiausi prie tavęs ir buvau ten, kur tau buvo įdomu, o šiandien tavo eilė taikytis prie manęs ir būti su manimi ten, kur man įdomu, nes tai ir yra tikra draugystė.“ Tai buvo gera pamoka sūnui.

Padėti vaikams įveikti egocentrizmą yra viena iš svarbiausių auklėjimo užduočių. Vaikui būtina padėti suvokti, jog kiti žmonės gali turėti kitokią, nei jo paties, nuomonę apie save patį ir pasaulį. Ir su ta nuomone reikia skaitytis, kartais derintis prie jos, kartais – atmesti.

Ateina laikas, kai vaikas pamažu išmoksta kritiškai vertinti ir savo, ir kitų nuomonę. Tai labai svarbus gebėjimas ir viena svarbiausių žmogaus asmenybės brendimo sąlygų. Tačiau jei tėvai besąlygiškai pataikauja vaiko norams, pildo kiekvieną jo užgaidą, egocentrizmo įveikimo procesas sulėtėja arba visai sustoja. Toks vaikas jaučiasi pasaulio centras, o savo norus suvokia kaip įsakymus aplinkiniams.

Didelės ir mažos kryžkelės Kai tai tampa psichologine problema

Vido Venslovaičio nuotrauka

Toks pasaulio ir savęs suvokimas netrukus tampa žmogui didžiule psichologine problema. Įkalinęs save savo teisume, jis pirmiausia nesugeba objektyviau pažinti nuolat kintančio pasaulio. Toks žmogus yra aklai prisirišęs prie to, kas, jo manymu, yra „teisinga“, žino, kaip „turi būti“. Tai susiję su viskuo, su kuo tik toks žmogus susiduria, pvz.: mokykla, darboviete, Bažnyčia, politika...

Tai, kad vienoje ar kitoje srityje nėra taip, kaip „turi būti“, egocentriką trikdo, nervina, jis piktinasi tokia padėtimi, kovoja aktyviai reikšdamas savo nuomonę interneto ko-

mentaruose, kreipdamasis į spaudą, ieškodamas, kas jam pritartų, jį užtartų, patvirtintų jo požiūrio teisingumą, arba geriausiu atveju aplinkiniams nuolat aiškindamas, kad viskas yra „ne taip“. Egocentrikui labai sunku suprasti, kad daug dalykų gyvenime kinta ir kad mūsų užduotis – savo pažiūras kaskart atnaujinti, koreguoti. Kitaip sakant, neišvengiamai turime būti atviri savo aplinkai, nors ir tada būtina išsaugoti savo vertybes. Deja, kaip matome kasdienybėje, daugeliui išlaikyti pusiausvyrą tarp pažiūrų tvirtumo ir lankstumo yra pernelyg sudėtinga.

Egocentrikui sunku užmegzti visaverčius santykius su kitais jau vien dėl to, kad iš aplinkinių jis laukia tik besąlygiško pritarimo savo nuomonei. Kitokių pažiūrų ir kitokios nuomonės jis netoleruoja. Net sukūręs šeimą, toks žmogus nesugeba įveikti egocentriškumo. Palyginti greitai pamato, kad santykiai šeimoje nesiklosto taip, „kaip reikia“, t. y. kaip įsivaizduoja. Ir tai suprantama, nes kita pusė turi kitą požiūrį į bendrą gyvenimą. Šeimyninių santykių kūrimo menas ir remiasi žmonos ir vyro požiūrių į gyvenimą šeimoje suderinimu, abipuse pagarba ir gebėjimu rasti abiem priimtinus sprendimus. Tačiau egocentrikas kompromisų nepripažįsta. Jei ir kreipiasi psichologinės pagalbos, tai pirmiausia tikisi, kad specialistas patvirtins jo nuomonės teisingumą. Pagrindinė egocentriškos asmenybės nusiskundimų priežastis – „manęs nesupranta“, t. y. vyras (žmona) nesielgia

taip, kaip aš noriu. Tai būdinga bendravimui ne tik šeimoje, bet ir darbe, bendruomenėje... Toks žmogus savo gyvenimą susiaurina iki nuolatinės kovos su aplinkiniais už savo „teisybę“. Tokia laikysena daro nelaimingą ne tik jį patį, bet aplinkinius.

Tad ar yra kokia išeitis?

Keičiasi pasaulis – keiskimės ir mes Pirmiausia suaugusieji turi suvokti savo, kaip vaiko asmenybės ugdytojų, atsakomybę ir vengti auklėjimo klaidų, kurios trukdo jam, laikui atėjus, įveikti egocentrizmą ir subręsti.

Antra, pamažu kiekvienas egocentrikas gali suprasti, jog kitokios pažiūros, nuomonės dar nereiškia tavo paties pažiūrų klaidingumo.

Tiesiog reikėtų suvokti, kad pasaulis ne tik įvairus, bet ir didžiulis – čia užteks vietos visokioms pažiūroms ir tikrai nėra reikalo kovoti dėl vietos po saule. Kiekvienas turi ne tik teisę į savitą gyvenimo suvokimą, bet ir teisę pagal jį gyventi, aišku, nepažeidžiant kitų žmonių interesų.

Trečia, nors ir labai natūralus yra mūsų polinkis labiau vertinti tokį požiūrį, gyvenimo sampratą ir vertybes, kurios yra panašesnės į mūsų pačių, psichologiškai brandus žmogus žino, kad jis nėra išminties, teisingumo etalonas, nėra centras, apie kurį sukasi pasaulis. Gyvenime natūraliai kinta ne tik mūsų aplinka – kaupdami patirtį, žinias, gilindami savęs pačių ir Kritiškas savo ir kitų nuomonės pasaulio suvokimą, vertinimas yra viena keičiamės ir patys. svarbiausių žmogaus asmenybės Be abejo, pasižymibrendimo sąlygų. me skirtingais gebėjimais suvokti gilesnes gyvenimo tiesas, giluminę gyvenimo dovaną ir prasmę. Daugiau pasiekusiųjų užduotis – su pakantumu ir meile pagelbėti tiems, kurie yra šių ieškojimų kelio pradžioje. O kad toje įvairovėje nesutriktume, nepamestume savęs, mums reikia kitų – panašių į mus savo žvilgsniu į gyvenimą ir tikėjimą. Augame tik dalydamiesi patirtimi, žiniomis, savo gyvenimu, vieni kitus turtindami ir vesdami.

Artuma 2013 m. vasaris

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Vaikai apie Bažnyčią Viktoras, 14 metų – Viktorai, kam reikalinga Bažnyčia?

– Bažnyčios, manau, reikia žmonėms, tikintiesiems, kad jie turėtų kur susirinkti ir pabūti kartu. Ir ne tik pabūti. Bažnyčioje žmonės juk dalyvauja šv. Mišiose ir meldžiasi. Bažnyčios reikia ir tam, kad būtų kur priimti Komuniją. Juk parduotuvėje Komunijos nenusipirksi, o tie, kurie ateina į bažnyčią, čia gali ją gauti. Bažnyčia man reikalinga ir tam, kad galėčiau susitikti su draugais, pabendrauti su kunigu.

Aš savo parapijoje lankau tokį būrelį. Jei nebūtų Bažnyčios, nebūtų ir parapijos, o jei parapijos nebūtų, tai nebūtų ir to būrelio. Mes turbūt niekada su tais berniukais ir mergaitėmis nesusitiktume ir negalėtume žmoniškai pasikalbėti.

– Bet pasikalbėti galima ir susitikus su draugais gatvėje, mokykloje, kavinėje, pagaliau – juk galima į svečius juos pasikviesti?

– Žinai, kai susitinkame bažnyčioje, tos mūsų kalbos, pokalbiai gal būna truputį kitokie nei gatvėje. Juk mokykloje dažniausiai kalbame apie pamokas, gatvėje – apie tai, ką kuriam mama ar tėtis nupirko arba kur galima pigiau nusipirkti mobilųjį telefoną, o bažnyčioje kažkaip kitaip. Ten visos kalbos apie Dievą ir apie tai, kaip čia padarius, kad nuodėmių mažiau padarytum. Man patinka eiti į bažnyčią, tiksliau – labiau patinka gal po Mišių į tą mūsų būrelį nueiti. Nuoširdžiai sakant, per Mišias kartais laikas prailgsta, bet labai pasistengiu ir išbūnu. Nors kartą, kai buvau labai jau nusidėjęs, per Mišias kalbėjau rožinį ir iki jų pabaigos net nespėjau sukalbėti. Mama turėjo palaukti dar keliolika minučių ir po Mišių.

Monika, 12 metų – Monika, o Tavo nuomone, kam žmonėms reikalinga Bažnyčia?

– Nežinau, aš šito jų niekada neklauArtuma 2013 m. vasaris

siau, bet jei žmonės eina į Bažnyčią, susirenka, vadinasi, ji reikalinga. Mūsų kaime gyvena labai nedaug žmonių, bet į bažnyčią vis vien sekmadieniais nueina.

Na, nelabai daug, gal kokie 15–20, bet vis tiek susirenka. Vaikų toje bažnyčioje beveik visai nebūna, na, nebent aš iš Vilniaus ir Solveiga, kuri pas močiutės kaimynus atvažiuoja. Kai būname kaime, į bažnyčią būtinai nueiname.

– Ir ko Tu ten eini? Ką veiki?

– Kaip tai ko? Bažnyčioje aš kartais meldžiuosi, su drauge susitinku ir dar Mišiose dalyvauju, nes močiutė labai prašo, kad su ja į Mišias nueičiau. Kai reikia, kad koks nors darbas pasisektų arba kad būčiau išrinkta, pavyzdžiui, geriausia mokine iš visos klasės, tai bažnyčioje per Mišias prašau Dievulio, kad man padėtų. Kartą, kai mano močiutei darė operaciją, visas Mišias meldžiausi, kad jai ta operacija pavyktų. Ir prašiau Dievo, kad močiutė greičiau pasveiktų.

Ir, žinok, pasveiko. Bet aš močiutei net nesakiau, kad už ją meldžiausi, bijojau, kad neįsižeistų.

– Tai dabar, kai jau pasimeldei už močiutę, gal nebeliko už ką melstis? Tai ir Bažnyčios gal nebereikia?

– Visai ne, reikia. Nes bažnyčioje galima ne tik melstis, ten galima tiesiog tyliai pabūti, aišku, tada, kai mažų vaikų joje nebūna. Nes mažiukai triukšmauja, verkia ir net truputį trukdo susikaupti. Bet nieko, jie užaugs ir taip nebesielgs. Manau, kad kai supras, kad bažnyčioje žmonės meldžiasi, tai išmoks ir patylėti.

Gabrielė, 10 metų – Gabriele, kodėl žmonės, kalbėdami apie Bažnyčią, sako, kad ji Visuotinė? Ar tikrai mūsų Bažnyčia yra Visuotinė?

– Žinau, Visuotinė Bažnyčia reiškia, kad ji priklauso visiems tikintiems žmo-

nėms. Be to, žinau, kad Bažnyčia – tai Dievo namai. Na, labai paprasta: Dievas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi turėti savo namus, bet į Jo namus gali ateiti visi, kas tik nori. O namų Dievui reikia, kad žmonės žinotų, kur Jis gyvena, ir kad galėtų užsukti į svečius. Visuotinė – kad visi gali ateiti, kas tik nori.

– O jei bažnyčių, tarkime, nebūtų, tada ir į svečius pas Dievą užeiti nebūtų galima?

– Tada gal dar galėtų būti koplyčios, tokios, į kurias galima užeiti, bet šiaip... net neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu bažnyčių nebūtų. Tada neturėtume, kur melstis, ir kai kam nors būtų sunku, nebežinotų, kur eiti.

– O kodėl taip manai?

– Todėl, kad mano mama, kai tik jai kas nors nepasiseka, iš karto bėga į bažnyčią. Ten ji pabūna, pasimeldžia ir į namus pareina daug geresnė, nusiraminusi. Tada išgeria kavos ir vėl visiems sako, kad jos bėdos – dar ne pačios didžiausios ir kad visos nesėkmės greitai praeis. Reikia tik pasimelsti, ir iš karto palengvėja.

– O kaip manai, ar Bažnyčia – tai tik pastatas, ar ir žmones galima vadinti Bažnyčia?

– Manau, kad bažnyčia – tai toks didelis ir labai gražus namas. Bažnyčių būna visokių, bet visos jos labai papuoštos ir gražios. Tas namas gali būti ir medinis, bet būtinai su bokštu ir su dideliu kryžiumi. Jei kryžiaus nėra, tai turi būti paprastas namas, kuriame gyvena žmonės, nes bažnyčia – tai jau būtinai tik su kryžiumi būna. O žmonės – tai bažnyčios lankytojai, maldininkai ir dar turistai, kurie ateina į bažnyčią pasižiūrėti, kaip kiti meldžiasi.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Veidu į vaiką

Kantrybės pamokėlės Tėčio dienoraščiai

Žiūrint keistoką ir pilną trūkumų filmą „Yvanas visagalis“, išgirdau nuostabią frazę, kaip Dievas veikia mūsų gyvenime: „Jei prašai santykių artumo tarp šeimos narių, kaip tau atrodo – Dievas tau suteiks geresnius santykius ar kurs progas, kur jūs galėtumėte padėti vieni kitiems ir gerinti tarpusavio bendravimą.“

Gedo Malinausko nuotrauka

Ši mintis įstrigo ne tik man, bet ir mano brangiajai žmonai Giedrei. Dar ilgai kalbėjomės apie tokias mokymo situacijas. Buvo aišku kaip ant delno, jog tų situacijų būna begalės, jog kaskart melsdamasis prašau Dievo kantrybės man bendraujant su vaikais.

Bent tris savaitės dienas praleidžiu su mažuoju sūnumi Tomu. Popiet man ant pečių gula grįžusių iš mokyklos vyresnėlių, Tado ir Aistės, priežiūra. Dažnai palūžtu ir užrinku, kad ne itin mane girdi, kambariuose netvarka, o apie pamokų ruošą geriau net nekalbėsiu. Dabar man aišku – juk tai buvo kantrybės pamokos man! Jaučiu kylant nusiteikimą: gana! Nuo rytojaus nepasiduosiu pykčiui! Be to, drąsinu save – dabar kitaip vertinsiu kasdienes situacijas. Sakyčiau, netoliese net suplevena puikybės mintis: aš būsiu stipresnis už savo pyktį – būsiu kantrus ir išmintingas.

Naktis. Kažkuri valanda, bet negi tai svarbu – vis tiek miego norisi, kokį pusvalandį nešioju Tomą. Brangioji pro miegus murma, kad dantys dygsta. Nežinau, kas dygsta, bet taip jau trys mėnesiai. Kodėl taip ilgai – neklauskite. Nešioju įtikinėdamas save, kad ir šioje situacijoje, beveik būdamas „komos būsenos“, galiu mokytis meilės ir kantrybės. Jaučiu, kaip užplūsta energija, ir išvargusiomis rankomis, bet didžiuodamasis, kad nepasiduodu irzlumui, užmigdau Tomą. Krentu kaip pagalys į lovą ir akimirksniu užmiegu.

Rytas, 6.15 val. Gerai pažįstamas laikas, nes tada keliasi Giedrė. Tomas vartosi lovoje, o pajutęs, kad šalia nebėra mamos, supyksta, pravirksta, pradeda muistytis ir iš visų jėgų stengiasi, kad ji grįžtų. Šoku prie jo, ir po kelių minučių kovos – „tu nesi tas, ko man reikia“ – Tomas nurimsta, prisiglaudžia, suniurna ir prašosi panešiojamas ant rankų. Iš rankų skausmo jaučiu, kad praėjo 15, gal net 20 minučių, bet, ačiū Dievui, Tomas užmiega. Pasiguldau šalia, priglundu prie jo galvelės, kad justų mano kvė-

pavimą, abu leidžiamės miego karalystėn... Bet kur tau – tik prasidėjus spalvotiems sapnams, ausį pasiekia vyresniųjų vaikų ginčas.

Ruošiasi mokyklon. Nepasidalija. Prižadintas jų balsų Tomas pravirksta ir skuba keltis.

Vėl viskas iš naujo. Vėl pyksta ant manęs, kad noriu panešioti, ir tik po kelių minučių kovos galiu tai padaryti.

Bet kur tau – vyresnėliai, kaip pykosi, taip ir pykstasi.

Tomas klausosi ir vis nesileidžia užmigdomas. Girdėdamas nerimstantį vaikų kivirčą, jau nebetveriu pykčiu ir pamanau: „Gana, einu ir kaip jiems išrėšiu...“ Bet pala, pala. Prabyla sąžinė.

– Juk tai kantrybės pamokėlės, – vidinis balsas priekaištauja man.

O aš suklusęs sumurmu sau panosėje: – Aha, supratau, Dieve, reikia mokytis kantrybės. Gerai jau gerai – pakentėsiu.

Ir tikrai: po penkių minučių vaikai išbilda į mokyklą, o mudu su Tomu krentame dar valandėlę numigti. Dar prieš nugrimzdamas į miegą, išgirstu kaimyno užvestą trandaletą, nuo kurio garso dreba visas daugiabutis. Bet šį kartą ir aš, ir Tomas esame per daug pavargę, kad į tai kreiptume dėmesį.

Pabundame. Pasibaigus ritualiniam pasėdėjimui ant puodo, atsipučiu trumpoje maldoje. Tuo metu Tomui zujant aplink ir tempiant visas savo knygutes, melsdamasis suku galvą, kaip čia man nusiprausti. Vaikui labai neramu, kai lendu į dušą: vis atitraukia užuolaidą ir stebi, ką darau. O aš be dušo negaliu. Šaltas vanduo taip atgaivina. Pasimeldęs sugalvoju planą.

– Tomai, nueik į virtuvę, pažiūrėk: katinėlis kieme.

Vaikas susidomi ne tik vaizdu už lango, bet ir palangės turiniu, tad nuskubu į dušą. Užtrunku kokias septynias minutes. Ach, kaip gerai atsigaivinau. Bet šluostydamasis staiga prisimenu: „Pala, kažkas įtartina, kodėl namuose taip tyku ir ramu?“ Šoku į chalatą, lekiu į virtuvę ir sustingstu.

Vaje, na ir vaizdelis! Vaikinas nuvertęs grikių puodą (ačiū Dievui, Artuma 2013 m. vasaris

23

Veidu į vaiką

24

košė buvo ataušusi), o dabar bando rieškutėmis graibyti ir valgyti. Grikių pilna visur: ant dujinės, kėdes, grindų, visuose kampuose! O jis pats – grikiais apkibęs iki ausų! Murmėdamas „ką tu padarei“, nuprausiu ir perrengiu. Tomas protestuoja, kai atimu paskutinius pusryčių likučius.

O tvarkymas... Tai tikras nervų tampymas. Valau, o Tomas lenda pro mano rankų atitvarą, lyg atsiprašydamas, lyg reikalaudamas rėkia: – Eeeee, opa (paimk).

Paskui priduria: – Nemu, nemu (valgyti noriu)...

O aš, šluostę laikydamas vienoje rankoje, o kitoje nuošaliau Tomą, valau ir bumbu sau panosėje: „Na negaliu, negaliu, negaliu...“ Žinau, kad tai nepadės, ir vis tiek atrandu keletą progų apkaltinti Tomą.

Dieve, pastatyk mane vėl ant kojų!

Tešviečia man tavo veidas, ir aš išgelbėtas būsiu! (plg. Ps 80, 4).

– Kaip negražiai čia tu pridarei, – sakau ir kartu iš paskutiniųjų mintyse prašau pagalbos: „Dieve, padėk, aš jau nebeturiu kantrybės ramiai viską sutvarkyti.“ Kol iššveičiu virtuvę ir išverdu naują košės puodą, praeina koks pusvalandis. Abu pavalgę išdundame į lauką. Vaikštinėjame, grožimės praskrendančiomis varnomis, viena kita zylute, o viduje šiek tiek kremtuosi: „Be reikalo taip apšaukiau Tomą“ (na, gal nesmarkiai, bet vis tiek šaukiau). Jaučiu, kaip mano pasididžiavimas savimi, kad lengvai įveiksiu kantrybės pamokas, mąžta, bet nepasiduodu ir tikinu save: – Tavo, Dieve, padedamas, su naujom jėgom kibsiu į kitas „mokymo“ situacijas. Dabar aš nesusimausiu.

Pagalvojęs pasitaisau: – Gal, teisingiau, bandysiu nepasiduoti tam piktumui...

Smagiai pabuvę lauke ir prisivaikščioję pareiname namo. Tomas, išsiilgęs žaislų, nuskuba dėlioti kaladėlių. Aš puolu prie puodų. Lakstydamas tarp virtuvės ir svetainės, skutu daržoves, verdu sriubą, o kartu prižiūriu, kad Tomas neapverstų kambario. Sumanau išvirti „greituosius balandėlius“; tai reiškia visus produktus sumesti į vieną puodą ir išvirti troškinį, skoniu primenantį tikruosius balandėlius. Daržovės ir mėsa paruošta, troškinys užkaistas.

O sriuba jau išvirta, tad ir bandau ja pamaitinti Tomą.

Smagu matyti jį išalkusį – į gera išėjo pasivaikščiojimas Artuma 2013 m. vasaris

gryname ore. Mano nuotaika pagerėja, nes Tomas kerta pasigardžiuodamas. Kartu skaitome knygutę, kol staiga man nosį sukutena keistas kvapas. Dar spėju naiviai pagalvoti: „Matai gi – kažkas žiemą lauke mėsą čirškina“, kai trenkia lyg žaibas mintis: – Vaje, mano troškinys!

Kaip reikiant aprėkiu save: – Ką tu padarei – mėsa prie dugno prisvilo...

Tik vėliau brangioji išaiškino, kokia eile turėjo būti viskas sudėta į puodą. Iš kur man žinoti, kad mėsos negalima dėti ant dugno – reikėjo kopūstus.

O dėl savęs – net nemalonu prisiminti, kas buvo toliau. Nepamenu, ar murmėjau kokius negražius žodžius, ar nesąmoningai šaukiausi Dievo pagalbos. Tik žinau, kad angelai padėjo ir aš per stebuklą atlikau kitus darbus: baigiau maitinti Tomą ir jį greitai užmigdžiau, iš naujo išviriau troškinį ir sutvarkiau nuodėgulius, neskaitant lakstymo iš kambario į kambarį, dūmų vėdinimo ir šiukšlių nešimo. Bet kad dirbdamas be perstojo murmėjau ir bumbėjau – tai tikrai.

Po pusvalandžio parėjo vaikai... Atvirai kalbant, tik Dievas padėjo išgyventi iki vakaro. Kaip per miglą matau, jog ruošiu kartu su vaikais namų darbus, bandau įsiūlyti jiems „patobulinto“ troškinio. Tomui pabudus, jo maitinimas, dūkimas su visais trimis vaikais ir nesibaigiantis išmėtytų žaislų tvarkymas – tai visa, ką dariau. Vėliau – vakarienės ruošimas. O apie nesuskaičiuojamus vyresnėlių vaikų ginčus ir jų sprendimą net nenoriu prisiminti.

O kaip kantrybės pamokos? Jau sulig pietų troškiniu iš mano pasiryžimo ir puikybės, kad įveiksiu šį kantrybės egzaminą, nieko neliko. Kai buvo sunku, tik kartojau patyliukais: – Jau nebeturiu jėgų.

O toliau pridurdavau: – Tik iš tavo, Dieve, malonės aš įveiksiu šias situacijas...

Vakarui atėjus, kritau nelygioj kovoj su nuovargiu. Toliau vadžias į savo rankas suėmė grįžusi iš darbo brangioji.

Sakė, vakaras buvo ramus. Net neabejoju, jog angelai atliko savo darbą. Vaikai kaip niekad buvo ramūs ir paslaugūs. Anksti nuėjau miegoti, o prieš įmigdamas tariau: – Dieve, žinau, kad šios dienos kantrybės egzaminą išlaikiau trejetui... Žinodamas, kad ryt vėl būsiu su vaikais namuose, paprašiau: – Būk geras, suteik mažiau tų kantrybės pamokėlių.

Prieš miegui užlipdant akis, neabejojau, jog kantrybės pamoką bent penketui įveiksiu tik su Dievulio pagalba, tad dar spėjau sumurmėti: – Dieve, pastatyk mane vėl ant kojų! Tešviečia man tavo veidas, ir aš išgelbėtas būsiu! (plg. Ps 80, 4).

Amen…

Veidu į vaiką

Gydant tėvus, gyja ir vaikai Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Kartais ir augdamas šeimoje, ne tik ilgesniam ar trumpesniam laikui nuo artimiausiųjų atskirtas, mažylis išgyvena emocinį apleistumą, dėl kurio sutrinka jo fizinė ir emocinė raida. Tėvai, dažniausiai nesąmoningai nepriimdami ir atmesdami savo vaiką, jį žaloja. Apie tai rašėme ankstesniuose numeriuose. Šįkart kalbėsime, kaip svarbu padėti tėvams priimti, mylėti ir auginti savo vaikus.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kai vaiko būklė sunki, kelias savaites (ar mažiau) pabūti įstaigoje, kur vyrauja puiki emocinė atmosfera, gali būti išeitis iš grėsmingos situacijos. Po to, kai jau rašiau apie guldymą į ligoninę, toks pasiūlymas gali atrodyti paradoksalus. Tuomet tiesiog privalu, kad personalas būtų labai jautrus emociniams mažylių sunkumams. Vis dėlto pas mus, Civeljero centre, ne kartą matėme tokių stebėtinų atvejų, kurie geros valios tėvams, beveik nesuvokiantiems savo atmetimo reakcijos, galėjo atverti akis.

Tik reikia būti labai diplomatiškiems, norint padėti tėvams susigrąžinti palaimingą santykį su vaiku, idant jie galėtų pamažu tęsti specialistų pradėtą darbą.

Tačiau dėmesio! Tėvus šis laikotarpis gali labai traumuoti, ypač mamą tuomet reikia ypatingai palaikyti.

Kartais ji pyksta ant gydymo įstaigos, kurioje geriau nei ji sugebama pasirūpinti vaiku, ir demonstruoja atvirą pavydą juo besirūpinančiam darbuotojui. Tai labai suprantamas įskaudintos motinos pavydas. Jis gali peraugti į tikrą priešiškumą ir pasireikšti noru atsiimti vaiką iš įstaigos, bet, manau, ši mamos reakcija labiau pasąmoninė, nors ji to net nesuvokia.

Dažnai mama, nors ir nerodo šitokio priešiškumo, pasijunta neapsakomai įskaudinta ar apkaltinta. Nesunku suprasti tokią mamos reakciją: iki šiol ji nuoširdžiai manė, jog su vaiku elgiasi gerai, tad būna sunku pripažinti tai, kas mums atrodo akivaizdu, arba ją smarkiai prislegia netikėtai suvoktas atmetimo faktas. Tad svarbu padėti jai išsilaisvinti

iš kaltės jausmo, idant pajėgtų nuolankiai žengti žingsnį parodydama meilę, galinčią visa išgelbėti.

Neretai tokiais atvejais, nors labai miglotai ir sunkiai įsivaizduojamai, sužinome apie motinos lig šiol išgyventą vidinę dramą. Labai dažnai jos šaknys būna pačios vaikystėje. Tokia mama negali duoti to, ko pati negavo. Ji myli savo vaiką imančia meile, bet tai ne jos kaltė. Ir, žinoma, dėl to mama nepajėgia tinkamai atliepti savo vaiko poreikių, o jis taip pat negali nieko duoti, nes pats iš tiesų negauna reikiamo dėmesio ir stengiasi visokiais būdais jį atkreipti į save.

Tad gydytojams, susiduriantiems su emociniu apleistumu, derėtų gerai suprasti, kad tuomet jiems reikia ne tik gydyti kūdikį, bet ir pasirūpinti dviem asmenimis; gali būti, jog mama dar tik išgyvena infantilios meilės etapą ir turėtų drauge su vaiku žingsnis po žingsnio pereiti likusius etapus; tik tada ji pajėgtų priimti savo vaiką ir padėtų jam augti abipuse meile. Šiame ir sausio mėnesio numerio straipsniuose paminėjau išskirtinius vaikų gydymo specializuotoje įstaigoje atvejus. Gana lengva juos nagrinėti ir spręsti, kai visa komanda yra susitelkusi į emocinių sunkumų sprendimą, kai dažnai į pokalbius įtraukiama mama ir ją neretai netrunka įtikinti apčiuopiami rezultatai. Tačiau jokiu būdu nereikia skubėti problemų spręsti guldant į ligoninę, priešingai. Kasdieniame pediatro darbe daug sunkiau nuspėti, kokia drama slypi tam tikrame negalavime. Emocinis apleistumas gali sukelti daugybę pasekmių: nepaaiškinamą fizinės ar intelektinės raidos atsilikimą, charakterio trūkumus, anoreksiją, pernelyg dažnus susižalojimus… Be to, nepamirškime mamos (ar tėvo), kuriai (ar kuriam) mūsų dėmesio ir įdėmaus išklausymo gali reikėti daug labiau nei vaikui.

Tegul mamos, kurios pasijuto įskaudintos čia parašytų mano žodžių, jokiu būdu nepasiduoda dažniausiai klaidingam, negatyviam, todėl labai žalingam kaltės jausmui. Niekas nėra tobulas ir visi klystame. Tačiau stenkimės siekti meilės, užtikrinančios šeimoje tikrą džiaugsmą.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ Artuma 2013 m. vasaris

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Šeimų akademija

Svajokite ir drąsiai ženkite „Artuma“ tęsia tėvo Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dalyvių liudijimų ciklą. Šį mėnesį sutuoktiniai Dalia ir Leonas GUDJONIAI, santuokoje išgyvenę 23 metus ir auginantys tris vaikus: Eimantę, Joną ir Juozapą, dalijasi, kaip akademijoje mokėsi... konfliktuoti ir geriau suprasti vienas kitą.

Dalia: Kiekvienas širdyje nešiojamės svajones, kurias norėtume įgyvendinti drauge su savo sutuoktiniu. Vieną rudens vakarą vyras pasidalijo troškimu mūsų namo apdailą padaryti drauge. Pradžioje kategoriškai atsisakiau.

Tačiau ilgainiui susimąsčiau, nes pati širdyje turėjau daug neišsipildžiusių svajonių. Nutariau įgyvendinti jo svajonę, kad ir koks būtų rezultatas.

Leonas: Rezultatas – puikus. Buvau labai laimingas.

Tada ir pagalvojau: jei žmonai pavyko išmokti statybos darbų, galbūt ir aš galėčiau ką nors padaryti dėl jos? Tai buvo Šeimų akademija.

D: Šeimų akademija – viena didžiausių mano svajonių. Jau nuo santuokos pradžios norėjau lankyti kartu su vyru dvasinio ugdymo paskaitas.

L: Pradžioje konferencijos nepatiko. Nesuprasdavau jų, laukdavau, kol baigsis. Mintimis nuklysdavau į statybas ir net neatsimindavau, apie ką kalbėdavo paskaitoje.

Eidavau ten tik todėl, kad to troško žmona.

D: Tie maži meilės darbai dėl sutuoktinio svajonės buvo labai svarbūs, kad galėtume keliauti drauge. Jau akademijos pradžioje reikėjo įsipareigoti dvejiems metams.

Tokia sąlyga keliama stojant į akademiją.

L: Aš pasakiau: „Neįsipareigosiu“, nes nenorėjau. Pakanka, kad šeimai įsipareigojau. Na, ir nemėgstu tų įsipareigojimų. Geriau laisvai: noriu einu, noriu – ne.

D: Aš prisiėmiau įsipareigojimą savo ir jo vardu ir širdyje tai ryžtingai atidaviau Dievui: „Tau nėra negalimų dalykų.

Ir jei mums reikia tos akademijos, tikiu: Tu padėsi mums eiti kartu, o aš pasižadu melstis šia intencija.“ Kelias buvo nelengvas. Prieš kiekvieną šeimos savaitgalį nežinojome, ar pavyks dalyvauti drauge. Mano širdis buvo kupina nerimo ir nežinomybės. Meldžiausi kasdien: keletą mėnesių – šv. Juozapui, taip pat kalbėjau Rožinį, Gailestingumo vainikėlį...

Dabar, žvelgdama atgal, galiu paliudyti, kad man tai buvo stebuklas – turėti galimybę dalyvauti akademijoje drauge su vyru. Atsimenu, rugpjūčio mėnesį vyko pirmoji Šeimų akademijos stovykla. Vyrui tą vasarą pagal grafiką atostogos nepriklausė. Bet viskas susitvarkė taip, kad vyras gavo kelias išeigines dienas ir stovykloje dalyvavome kartu.

Artuma 2013 m. vasaris

Nepaisant džiugių išgyvenimų, patyrėme ir sunkių akimirkų. Akademijos pusiaukelėje maldai pradėjau skirti vis mažiau laiko. Leonas daugiau dėmesio atidavė namo statybai. Ir mes ėmėm svarstyti galimybę nutraukti susitikimus akademijoje. Daugelis žmonių sustoja pusiaukelėje ir suabejoja savo darbais. Taip atsitiko ir mums – stabtelėję sudvejojome tuo, ką darome. Atmintį lyg kas migla aptraukė: tarsi dingo visa, kas džiugino, augino, pamiršau ir atsakomybę. Nebemačiau prasmės tęsti toliau. Kai pasidaro labai sunku ir reikia priimti svarbius sprendimus, pradedu melstis ir prašyti Dievą pagalbos. Tuomet savo samprotavimais pasidalijau su grupės nariais, ir migla išsisklaidė. Vėl mačiau savo svajonę. Tai mane sustiprino ir paskatino atsakingiau išgyventi akademijoje praleistą laiką, nepamiršti maldos.

L: Man ėmė patikti paskaitos, pradėjau iš tikrųjų klausytis. Jos paskatino daugiau kalbėtis su žmona. Anksčiau to nedarydavome, kad išvengtume konfliktų.

D: Daug aiškumo ir padrąsinimo mūsų santuokai suteikė lektorių iš Austrijos paskaitos. Pasirodo, konfliktuoti reikia ir net būtina, tik tuo metu svarbu laikytis tam tikrų taisyklių: išklausyti sutuoktinį, jo nepertraukti, pasitikslinti, ar teisingai supratau... Mes tai pradėjome taikyti. Labai nustebau, kad jo žodžius visada ne taip suprantu; taip išvengėme keleto konfliktų. Mokėmės lavinti aukso ieškotojo žvilgsnį, priimti sutuoktinį kaip Dievo dovaną.

Pokalbiai poroje suteikė daug vilties mūsų tarpusavio ateičiai. Nebebijau tuščio lizdo sindromo – esu rami dėl savo ateities, kai vaikai paliks namus. Žinau, kad bus gera gyventi dviese.

L: Per tuos dvejus metus labiau pažinau žmoną, pradėjau matyti daugiau teigiamų dalykų aplinkoje. Įgijau daugiau drąsos ir pasitikėjimo kalbėti auditorijai. Prieš dvejus metus netikėjau, kad tai įmanoma.

D: Šiuos džiaugsmus ir išgyvenimus patyrėme dėl savo svajonių, kurias išsakėme garsiai ir padėjome jas vienas kitam įgyvendinti.

Linkime kiekvienai porai drąsiai žengti žingsnį pirmyn savo svajonių link. Kelyje jus visada lydės Dievas. O jei Jo paprašysite būti jūsų vedliu, tai įveiksite ir tai, kas žmogiškai atrodo neįmanoma, o rezultatai pranoks jūsų lūkesčius.

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Aukso karštinė (II) Giovannino GUARESCHI Gana greitai gandas pasirodė spaudoje. Ūkininkų laikraštis išspausdino pastabą: „Prakrapštyk Peponį ir rasi Pepitą“, ir miestelyje kiekvienam tai atrodė gudru ir juokinga. Vyriausiasis štabas susirinko į naują posėdį Liaudies rūmuose ir vieningai nutarė, kad reikia kažką daryti.

– Labai gerai, – pasakė Peponis. – Išspausdinkite plakatą ir išklijuokite.

Liesius užkaitino spaustuvę. Nepraėjus nė valandai, spaustuvininkas Luotelis atnešė klebonui korektūrinę kopiją.

– Tai prastas reikalas laikraščiui, – liūdnai kalbėjo Don Kamilis. – Jei Peponis tikrai laimėjo pinigus, nemanau, kad jis skelbtų atsišaukimą. Nebent jau būtų mieste pinigus pasiėmęs ar ką nors kitą pasiuntęs jų pasiimti.

– Jis nepajudėjo iš vietos, – užtikrino Luotelis. – Visas miestelis jį seka.

Buvo vėlu, ir Don Kamilis nuėjo gulti.

Bet trečią valandą jį pažadino žinia apie Peponio vizitą. Peponis įslinko iš sodo ir bailiai apsidairė pro praviras duris.

– Tikiuosi, kad niekas nematė, – tarstelėjo. – Jaučiuosi, lyg kas būtų mane sekęs.

Don Kamilis bailiai žvilgterėjo į jį.

– Tu juk dar nepamišęs, tiesa? – paklausė.

– Ne, nebijok.

Peponis atsisėdo ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Su kuo kalbu – su parapijos klebonu ar miestelio gandonešiu?

– Priklauso nuo to, ką nori pasakyti.

– Aš atėjau pasikalbėti su kunigu.

– Kunigas klauso, – rimtai ištarė Don Kamilis.

Peponis pamaigė pirštais skrybėlę, paskui prisipažino: – Kilnybe, aš pamelavau. Aš esu Pepitas Sbezzeguti.

Valandėlę Don Kamilis negalėjo pratarti žodžio.

– Tai tu laimėjai milijonus, ar taip? – prabilo, atgaudamas orumą. – Kodėl nesakai „taip“?

– Aš nesakau „taip“. Aš kalbu su kunigu, ir tamstai neturi rūpėti niekas daugiau, kaip tik faktas, kad pamelavau.

Bet Don Kamilis buvo susirūpinęs dešimtimi milijonų. Jis metė klastingą žvilgsnį į Peponį ir pradėjo puolimą.

– Gėdinkis. Proletaras, partijos narys laimi dešimt milijonų lirų futbolo varžybose! Palik šiuos prietarus buržuazijai. Komunistas užsidirba duoną savo prakaitu.

– Neturiu nuotaikos juokauti, – žiopčiojo Peponis. – Ar nusikaltimas dalyvauti futbolo lažybose?

– Tai ne juokas, – kalbėjo Don Kamilis. – Aš nesakau, kad tai nusikaltimas.

Tik sakau, kad geras komunistas neturėtų to daryti.

– Nesąmonė! Visi taip daro!

– Tai labai blogai. Ir dar blogiau tamstai, nes esi klasių kovos vadas. Futbolo lažybos yra velniškas kapitalistų ginklas, atsuktas į liaudį. Labai veiksmingas ir kapitalistams nieko nekainuojąs. Iš tikrųjų jie ir pasipelno iš to. Kiekvienas geras komunistas turi nesiliaudamas su tuo kovoti.

Peponis patraukė pečiais, nežinodamas, ką sakyti.

– Nesijaudink, drauge! Tai dalis milžiniško sąmokslo viliojant proletariatą turtėti kitais būdais, nei revoliucija. Žinoma, kad tai gryna apgaulė ir, leisdamasis į lažybas, tu išduodi liaudies reikalą.

Peponis karštai mosikavo rankomis.

– K i l n y b e, p a l i k i m p o l i t i k ą nuošalyje.

– Ką sakai, drauge? Ar jau pamiršai revoliuciją?

Peponis pašoko ant kojų, ir Don Kamilis atlaidžiai nusišypsojo.

– Aš suprantu, drauge, – tarė jis, – ir

nekaltinu tavęs. Geriau dešimt milijonų šiandien, nei revoliucija rytoj.

Nuėjęs pakurstė ugnį ir atsisuko į Peponį.

– Ar tamsta atėjai pasisakyti man, kad laimėjai pinigų?

Peponį išmušė šaltas prakaitas.

– Kaip galėčiau išgauti pinigus, niekam nežinant? – paklausė.

– Nuvažiuok, ir tiek.

– Negaliu. Jie stebi mane kaip šakalai. Be to, mano paneigimas bus paskelbtas rytoj.

– Tai pasiųsk patikimą partietį.

– Nėra nei vieno, kuriuo galėčiau pasitikėti.

– Tada nebežinau, ką patarti, – papurtė galvą Don Kamilis.

Peponis ištiesė voką.

– Tamsta nuvažiuok už mane, kilnybe!

Jis atsistojo ir išėjo, palikdamas Don Kamilį spoksoti į voką.

Kitą rytą Don Kamilis išsiruošė miestan. Po trijų dienų grįžo. Parvyko vėlai vakare ir, prieš eidamas klebonijon, nuėjo pasikalbėti su altoriaus Kristumi.

Atidaręs lagaminėlį, jis rūsčiai tarė: – Jėzau, čia dešimt ryšulėlių, kiekviename po šimtą dešimttūkstantinių banknotų. Kitais žodžiais, dešimt milijonų lirų, kurie priklauso Peponiui. Tegaliu pasakyti: jis neužsitarnavo jų.

– Pasakyk tai lažybų vykdytojams, – atsakė Kristus.

Don Kamilis išsinešė lagaminėlį.

Pasiekęs antrąjį klebonijos aukštą, tris kartus iš eilės uždegė ir užgesino šviesą, duodamas ženklą Peponiui. Peponis atsakė šviesos signalais iš savo miegamojo. Po dviejų valandų jis prisistatė į kleboniją, savo apsiausto apykaklę pasistatęs taip, kad paslėptų veidą. Jis Artuma 2013 m. vasaris

27

Atokvėpio valandai

28

atėjo iš sodo, pro duris, ant kurių kabojo sunkus užraktas.

– Na kaip? – kreipėsi į Don Kamilį, laukiantį sandėliuke.

Don Kamilis mostelėjo į lagaminėlį ant stalo, ir Peponis prisiartino drebančiomis rankomis. Pamačius banknotų ryšulius, jį išmušė prakaitas.

– Dešimt milijonų? – pašnibždomis paklausė.

– Dešimt milijonų grynais. Susiskaičiuok pats.

– O ne, – murmėjo Peponis, negalėdamas atitraukti akių nuo pinigų.

– Graži krūvelė, – komentavo Don Kamilis, – bent šiandien. Kas žino, ko ji bus verta rytoj. Menkiausia bloga naujiena gali sukelti infliaciją ir viską paversti beverčiu popierium.

– Aš turėčiau investuoti tuoj pat, – kalbėjo Peponis. – Už dešimt milijonų galėčiau nusipirkti ūkį, o žemė visada išlaiko vertę.

– Teisę į žemę turi tik ją dirbantieji, – tarė Don Kamilis. – Bent taip komunistai kalba. Jie visai nemini kalvių. Jie tuoj pat atims iš tavęs, pamatysi. Komunizmas yra ateities banga, drauge...

Peponis tebespoksojo į banknotus.

– Jau žinau! – sušuko. – Auksas! Aš nusipirksiu aukso ir paslėpsiu.

– Kas tau iš to? Kai komunistai užvaldys, viskas atsidurs valstybės kontrolėje, ir tavo auksas praras perkamąją galią.

– Aš visada galiu jį deponuoti užsienyje.

– Ta, ta! Kaip tikras kapitalistas! Spėju, kad deponuosi Amerikoje, nes Europa tikrai atiteks komunistams. Bet Amerika, likusi viena prieš Sovietų Sąjungą, turės kapituliuoti.

– Amerika yra be galo stipri, – tarė Peponis. – Sovietai niekada jos neužvaldys.

– Aš nebūčiau toks tikras, drauge.

Peponis giliai atsiduso ir atsisėdo.

– Man sukasi galva, kilnybe! Dešimt milijonų lirų.

– Būk geras, neškis namo. Bet neužmiršk grąžinti man lagaminėlio. Tai mano privati nuosavybė.

– Ne, kilnybe, – tarė Peponis. – Ar galėtum palaikyt pinigus pas save? PaArtuma 2013 m. vasaris

sikalbėtume, kai galva bus šviesesnė, gal rytoj.

Peponiui išėjus, Don Kamilis nusinešė lagaminėlį į miegamąjį ir atsigulė. Jis buvo mirtinai pavargęs, bet miegą antrą valandą nakties nutraukė pasirodęs Peponis kartu su žmona, abu apsitūloję sunkiais apsiaustais.

– Atleisk, kilnybe, – prabilo Peponis. – Mano žmona nori tik žvilgterėti į pinigus.

Don Kamilis atnešė žemyn lagaminėlį ir padėjo ant stalo sandėliuke.

Pamačiusi banknotus, Peponio žmona mirtinai išbalo. Don Kamilis kantriai palaukė, paskui užvožė lagaminėlį ir palydėjo abu pro duris.

– Pabandykite užmigti, – pasakė nueinantiems.

Jis bandė tą patį padaryti ir pats, bet po valandos jį dar kartą prikėlė Peponis.

– Kas darosi? – pareiškė protestą. – Ar piligrimystė dar nepasibaigė?

– Atėjau pasiimti lagamino, – paaiškino Peponis.

– Nieko nebus! Aš padėjau jį palėpėje ir nesiruošiu nešti žemyn. Gali ateiti rytoj. Man šalta, esu pavargęs ir turiu teisę į poilsį. Ar nepasitiki manim?

– Tai ne pasitikėjimo reikalas. O jeigu tamstai naktį kas nors atsitiktų? Kaip įrodyčiau, jog tai mano pinigai?

– Nesirūpink dėl to. Lagaminas užrakintas ir prie jo prisegta lentelė su tavo pavarde. Aš apgalvojau visus netikėtumus.

– Džiaugiuosi, kilnybe. Bet pinigams būtų saugiau mano namuose.

Don Kamilis buvo nepatenkintas jo kalbos tonu. Jis tuoj pritaikė ir savąjį.

– Apie kokius pinigus tamsta kalbi?

– Manuosius! Pinigus, kurių tamsta važiavai į Romą man parvežti.

– Tamsta Peponi, turbūt pamišote.

Aš niekad negavau tamstos pinigų.

– Bilietas mano vardu! – sušuko Peponis. – Aš esu Pepitas Sbezzeguti.

– Ant visų sienų užklijuoti plakatai, kad tamsta nesi Pepitas Sbezzeguti. Pareiškimą juk pats pasirašei.

– Tai tikrai aš. Pepitas Sbezzeguti yra Giuseppe Botazzi anagrama.

– Ne, ne taip. Tai Giuseppe Bottez-

zi anagrama. Aš turiu dėdę ta pavarde ir jam paėmiau pinigus.

Drebančia ranka ant stalo gulėjusio laikraščio paraštėje Peponis parašė „Pepitas Sbezzeguti“ ir tada savo pavardę.

– Prakeikimas! – sušuko. – Aš parašiau „e“ vietoj „a“. Bet pinigai yra mano.

Don Kamilis pakilo laiptais į miegamąjį. Peponis nusekė paskui jį.

– Nesikarščiuok, drauge, – sušuko, lipdamas į lovą. – Aš nepavogsiu tavo pinigų. Panaudosiu jūsų pačių reikalui, paniekintos liaudies reikalui.

– Velniop liaudis! – šūktelėjo Peponis.

– Tu, užkietėjęs reakcionieriau, – tarė Don Kamilis, užsitraukdamas antklodę ant galvos, – eik šalin ir leisk man išsimiegoti.

– Duok pinigus, jei ne – užmušiu kaip šunį!

– Pasiimk savo pelėsius ir nešdinkis!

Lagaminėlis buvo ant spintos. Peponis pasigriebė jį, pasikišo po apsiaustu ir pasileido laiptais žemyn.

Don Kamilis, išgirdęs užtrenkiamas lauko duris, giliai atsiduso.

– Viešpatie, – tarė rūsčiai, – kam leidai jam sugriauti gyvenimą, duodamas laimėti tuos pinigus? Jis neužsitarnavo tokios bausmės.

– Anksčiau prikaišiojai, kad jis nenusipelnė tokios malonės, o dabar ją vadini bausme. Atrodo, kad aš nebegaliu tau įtikti, Don Kamili!

– Aš nieko nesakau tau, Viešpatie; aš kalbėjau lažybų vykdytojams, – sumurmėjo Don Kamilis, pagaliau užmigdamas.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Viltis, Cleveland, Ohio, 1968.

Autoriaus iliustracija

Atokvėpio valandai

Apokalipsė kine ir gyvenime Ramūnas AUŠROTAS

Prieš 2012-ųjų pabaigą viešojoje erdvėje dažnai skambėjo mintis apie pasaulio pabaigą ir apokalipsę. Jai neįvykus (ją atidėjus?), dar turime laiko pasižvalgyti po kino teritoriją, kurioje galima sutikti bene spalvočiausių manipuliacijos šia idėja pavyzdžių.

Nuojauta ir nuostata, kad šis pasaulis, toks, koks yra, turi pasibaigti, lydi žmogų per visą istoriją. Skirtingose religijose sutinkame tą pačią idėją apie laikų pabaigą. Nors to įvykio „scenarijai“ skiriasi, galima užčiuopti ir kai ką bendro: 1) visose religijose apokalipsė turi įvykti pastebimai pablogėjus visuomenės moralinei padėčiai; 2) pasaulio eschatologinė perspektyva (arba vizija, kaip bus po to) vaizduojama niūri.

Krikščionybė, taip pat kalbanti apie apokalipsę, iš šio konteksto iškrinta. Visų pirma, pirmieji krikščionys laukė ne pasaulio pabaigos, bet antrojo (pažadėto) Kristaus atėjimo. Be to, ji apokalipsę sieja ne su visišku moraliniu pakrikimu, bet su Piktojo pastanga imituojant Kristų įsiviešpatauti pasaulyje (tai tampa aišku iš Apreiškimo Jonui knygos). Galiausiai, tai yra galutinė dvasinė kova tarp Piktojo ir Dievo dėl žmogaus (žmonių) sielos, o ne tarp blogio ir gėrio jėgų ar tarp dviejų priešingų stovyklų. Kaip rašo ortodoksų mąstytojas t. Aleksandras Menis, tas, kas netiki Dievo, apokalipsę supras ir matys kaip fizinę pasaulio pabaigą, kaip jo sunaikinimą, o ne kaip dvasinę kovą. Todėl – neišvengiamai – jos bijos.

Tokie ir yra kine vizualizuojamų apokalipsių scenarijai. Juos galėtume suskirstyti į dvi grupes: viena siužetų grupė kalba apie nežemiškos kilmės gyvybės formų, ateivių, invaziją į Žemę, kita grupė pasaulio pabaigą sieja su kokiu nors gamtos kataklizmu. Šįkart abiejų neaptarsime, apsistosime tik prie pirmosios, t. y. įvairaus plauko padarų pastangų įsiveržti į Žemę ir ją sunaikinti. Šiam scenarijui jau daugiau kaip 100 metų, jo autoriumi galime laiky-

ti anglų rašytoją, mokslinės fantastikos pradininką Herbertą Wellsą, kurio knyga „Pasaulių karas“ (The War of the Worlds), išleista 1898 m., davė pradžią literatūrinei, vėliau – ir kinematografinei vaizduotei. Kine pirmuoju „pasaulių karo“ epizodu reikėtų laikyti Georges Mélièso filmą „Kelionė į mėnulį“ (Le Voyage dans la Lune, 1902). Šiame filme – kurioziškai – karas vyksta ne ateiviams įsiveržus į Žemę, bet žmogui nukeliavus į Mėnulį ir susidūrus su jo gyventojais. Visų tokio pobūdžio filmų siužetai, pradedant Wellso romano ekranizacija („Pasaulių karas“, 1953, rež. Byronas Haskinas) ir baigiant šią vasarą pasirodysiančiu Guillermo del Toro filmu „Ramiojo vandenyno žiedas“ (Pacific Rim, 2013), yra nuobodžiai vienodi.

Tačiau mums svarbu ne tokių pasakojimų analizė, bet tam tikra vidinė nuostata, kurią įvardijo krikščionių mąstytojas ir rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas.

Minėtasis Wellso romanas 1937 m. buvo skaitomas per BBC radiją. Matyt, tada žmonės buvo patiklesni negu dabar, nes kai kurie tai priėmė už gryną pinigą. Kilusi panika patraukė spaudos dėmesį, o Lewisui atsirado proga su savo draugu Johnu Ronaldu Reueliu Tolkienu aptarti mokslinės fantastikos žanrą ir jo tendencijas. Kaip atsakas į tai, 1938 m. pasirodė Lewiso knyga „Toli nuo tylinčios planetos“ (Out of the Silent Planet), pirmoji iš jo parašytos vadinamosios „Kosminės trilogijos“ (The Space Trilogy), su ironija dedikuojamos Herbertui Wellsui. Siužeto pagrindas – kelionė į kosmosą. Tie, kurie skaitė šią knygą (ji išleista ir lietuviškai), tikriausiai gerai prisimena, kaip smulkmeniškai ir vaizdžiai rašytojas perteikia pagrindinio herojaus

kelionėje po kosmosą patiriamus pojūčius ir nuostabą, kylančią iš susižavėjimo kūrinijos didybe. Knygoje kartu pabrėžiama, jog ta pati kelionė buvo nemaloni jo bendrakeleiviams.

Ir visa tai neatsitiktinai. Lewisas atpažino Wellso romane (ir jo kuriamoje fantastikoje) skirtingą tikinčio ir netikinčio asmens santykį su kūrinija. Jei pasaulis yra sukurtas Dievo ir dėl žmogaus, kaip tiki krikščionys, vadinasi, priešprieša tarp kūrinijos ir žmogaus yra neįmanoma. Nežinau, ar nežemiškas gyvybės formas (jei jos ir egzistuoja) reikėtų laikyti kūrinijos dalimi, bet Wellso siužetas įtikinamas tik tada, jei vadovaujamasi materialistine nuostata, kad aukščiau už gamtą nieko nėra. Ši nuostata ir vyrauja kinematografijoje.

Kita vertus, jei kūrinija yra tik gamta, vadinasi, ji neturi tikslo. O betikslė gamta kelia baimę, nes yra nenuspėjama (nekalbu apie fiziologinę baimę, kylančią iš susidūrimo su laukiniu žvėrimi). Kodėl ateiviai priešiški žmonėms, daugumoje filmų taip ir lieka nežinoma, kaip kad yra Ridley Scotto filme „Prometėjas“ (Prometheus, 2012). Tikra tik viena – jie siekia mus sunaikinti, todėl nekontroliuojama gamta (jos formos) yra puikus veiksmo įtampos šaltinis kinematografijoje.

Šv. Ignacas Lojola sako, jog kūrinija yra tam, kad padėtų žmogui šlovinti, garbinti Dievą bei tarnauti Jam ir per tai išgelbėti savo sielą. Todėl tikram krikščioniui nereikėtų jaudintis nei dėl gamtos katastrofos (kaip filme „2012“, 2009, rež. Rolandas Emmerichas), nei dėl nekontroliuojamos demografinės padėties, (kaip juostoje „Žaliasis Soilentas“ (Soylent Green), 1973, rež. Richardas Fleisheris), nei dėl kokios nors kitos rūšies apokalipsės. Jam svarbiausia išgyventi savo paties širdies pervartą, su Dievo pagalba laimėti patį didžiausią mūšį.

Neduok, Dieve, kad mus ištiktų ši pati didžiausia apokalipsė!

Artuma 2013 m. vasaris

29

Akiračiai

30

Kunigai, Vasario 16-osios signatarai 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą inicijavę ir pasirašę 20 vyrų buvo išties drąsūs žmonės ir autentiški patriotai. Ne visi ir ne viską apie juos žinome ir, ką čia apsimetinėti, mažai domimės. Tačiau būtent jiems esame skolingi už išlikimą tiek kaip valstybė, tiek kaip tauta. Maža šalis, kuriai tų laikų kontekste atrodė neįmanoma būti nepriklausoma, beveik neturinti savo inteligentijos, sugebėjo atlaikyti milžinišką rusų bei vokiečių imperijų spaudimą ir prisikelti.

Kas buvo tie 20 vyrų? 19 iš jų turėjo universitetų dip- „Atgimimo bangos“, „Sąjūdžio žinių“, televizijos, radijo lomus, 1 studijavo vėliau, bet mokslų nebaigė, nes mi- ir tik vienas kitas laikraštis, o neretas sodietis vietoj parė. 8 teisininkai, 4 kunigai, 2 agronomai, 2 ekonomistai, rašo braukė kryželį. Štai kokioms sąlygoms esant atgimė 1 gydytojas, 1 inžinierius, 1 pramoninkas ir 1 buhalteris. Lietuva. Keturi valstybės atgaivintojai buvo kunigai. Šis Iš pasaulietiškų profesijų signatarų trys buvo studijavę straipsnis apie juos. kunigų seminarijoje, vienas iš jų net baigė ją, bet atsisakė šventimų. Taigi, 7 asmenys labai artimai susiję su Zanavykas Šakių apskrityje, netoli Naumiesčio, Tupikų kaime Bažnyčia. Apie ką tai byloja? Visų pirma, kad jie jautėsi esą Lietuvos (tegu ir okupuotos) piliečiai, tikri patrio- 1866 m. Staugaičių šeimoje gimė pirmagimis sūnus Justai ir buvo labai aktyvūs žmonės. Kunigai negalvojo, jog tinas. Šeima žemės turėjo nelabai daug, užtat derlingos. reikia apsiriboti vien savo parapija ir tik sielovada. Jiems Gyveno pasiturimai, laikė 6 samdinius. Deja, tėvas nerūpėjo ir tauta, tėvynė, visi jos žmonės. Be to, matė, kad mokėjo ūkininkauti, tad namai laikėsi ant motinos peinteligentų mažai ir tie patys išsibarstę po įvairius kraš- čių. Ji pagimdė 9 vaikus (4 mirė) ir sulaukusi vos 37 m. tus. Taigi, „pjūtis didelė, o darbimirė nuo džiovos. Vyriausias ir gabiauVysk.

Justinas Staugaitis sias Justinas tada jau mokėsi Marijamninkų maža“ (Mt 9, 37). Vadinasi, polės gimnazijoje. Berniukas buvo itin reikia pasiraitoti rankoves ir stoti jautrus gamtai ir mylėjo kaimą. Visa, prie sunkiausio, beje, ir pavojingo darbo. kas gera, jam įskiepijo mama, taip pat Kaimo žmonės ir tada dar neir nuoširdų tikėjimą. Gimnazijoje teko išsilaikyti pačiam, uždarbiaujant gausi darbininkija nelabai suprato korepeticijomis. Pasak jo paties, ypanepriklausomybės reikšmę, nebuvo prakutę. Maža to, vokiečiai, ištingo potraukio tapti kunigu nejautė, viję rusus ir patys užėmę Lietuvą, bet širdin įsirėžė mirties patale motinos pasakyti žodžiai: „Pasirūpink brospaudė karo ir taip nualintus lietuliukais ir sesute.“ Gi kunigystė buvius. Šie, nostalgiškai prisimindami vo trumpiausias ir tiesiausias kelias į rusus, klausdavo: „Kada vėl sugrįš mokslą. Taip Justinas atsidūrė Seinų rusas?“ Po daugiau kaip 130 metų kunigų seminarijoje. Jam buvo lemta trukusios okupacijos nebeįsivaizdavo gyvenimo be rusų ir nežinotapti puikiu kunigu. jo, kas toji nepriklausomybė. TaVisus guvesnio proto žmones erzino ir kėlė nerimą atkaklus lietuvių da nebuvo mitingų Vingio parke, Artuma 2013 m. vasaris

Akiračiai

lenkinimas bei rusinimas. Justinas į tai žvelgė taip pat skausmingai. Tad pasipriešinimas nutautinimui, kilęs dar Naumiesčio pradinėje mokykloje, sparčiai augo. O ir mokslas sekėsi puikiai, tad 1890 m. su aukščiausiu įvertinimu baigė seminariją. Per tų pačių metų Jonines Staugaitį įšventino kunigu.

Prasidėjo kasdienis darbas atokiose, neturtingose parapijose pradžioje Lietuvoje, paskui Lenkijoje, kur išbuvo 10 metų. Tiesa, dirbo ir Varšuvoje, geresnėmis sąlygomis, tarp išsilavinusių žmonių. Paskui vėl Lietuva. Jis mato, kaip sparčiai tauta sąmonėja, atsigauna. Staugaitis energingai plėtoja bažnytinę socialinę veiklą. Marijampolėje įkuria pirmą katalikišką vaikų darželį socialiai apleistiems vaikams, švietėjišką „Žiburio“ draugiją, katalikišką pradinę mokyklą, mergaičių progimnaziją, katalikų ūkininkų bendriją „Žagrė“, leidyklą su spaustuve, redaguoja kunigams skirtą mėnraštį „Vadovas“. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nenustoja aktyviai darbuotis švietimo ir socialinio darbo srityse.

1917 m. birželį įsitraukia į valstybės atkūrimo bylą.

Jis nuoširdžiai angažuojasi nepriklausomybės reikalams, bet tarp veikliųjų kyla daug nesutarimų. Kai kurie jų laisvamaniai ar liberalai ir visą dėmesį skiria tik lietuviškai dvasiai gaivinti bei valstybei atkurti, manydami, jog Bažnyčia turi likti nuošalėje. Staugaitis atkakliai ir energingai gina Bažnyčią, teigdamas, jog be jos dalyvavimo ir tikėjimo visuomenė, o kartu ir valstybė skaudžiai pralaimės. Jis nori valstybės, kuri tvarkytųsi pagal Kristaus mokymą, jo nustatytus moralės ir etikos dėsnius.

Nors kairėjantieji ir murma, kunigų balsas išlieka svarus.

Pagaliau Nepriklausomybės Aktas pasirašytas ir prasideda jo įtvirtinimo vargai. Staugaitis važinėja į užsienį (jis jau išmokęs kelias kalbas), taip pat ir į Vatikaną, kur stengiasi įtikinti neprijungti Vilniaus krašto prie Lenkijos bažnytinės provincijos, pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigti atskirą bažnytinę provinciją. Jis yra vienas iš veikliausių krikščionių demokratų partijos narių.

Be to, nuolatos rašo „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Šaltinyje“, „Viltyje“ ir t. t. Parašė apie 350 straipsnių ir 17 knygų, iš jų – dvi grožinės literatūros.

Nors kovojo su tautininkais už Bažnyčią, ėjo itin svarbias pareigas politikoje. Dalyvavo Pirmajame ir Antrajame Seimuose, buvo vicepirmininku, pirmininku.

Nuo 1926 m. Justinas Staugaitis – Telšių vyskupas ordinaras ir Klaipėdos prelatūros valdytojas. (Beje, įdomu paminėti, kad jo keliai ne kartą susikirto su Jurgio Matulaičio: jie kartu mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1926 m. siūlydamas kandidatus į vyskupus įkuriamoms

vyskupijoms, Matulaitis Telšių vyskupijai valdyti pasiūlė Staugaičio kandidatūrą; galiausiai buvęs klasės draugas vadovavo Palaimintojo laidotuvių procesijai.) Daug nedelsdamas įkuria kunigų seminariją Telšiuose, 12 naujų parapijų, 16 vienuolynų.

1943 metų vasarą vyskupas mirė Telšiuose. Ėjo 77-uosius metus. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Dieve, neapleisk Lietuvos!“ Nepaliko jokio turto, nes viską išdalydavo stokojantiems. Bet paliko daug darbų. Ar daug kas gali pasigirti nuveikęs tiek, kiek vyskupas Staugaitis? Turiu galvoje kunigus.

Gabus ir palaužtas Apie Vladą Mironą nėra daug ir plačiai prirašyta. Žmonės linkę greit smerkti kitus, nepabuvę jų kailyje.

Jo, signataro, komunizmo aukos, gyvenimas baigėsi tragiškai tiesiogine šio žodžio prasme.

O prasidėjo jis 1880 metų vasarą Kuodiškių kaime, Rokiškio apskrityje. Dvylikametis gabus berniukas, baigęs Panemunio pradžios mokyklą, išvažiavo į Mintaujos gimnaziją Latvijoje, išauginusią daug Lietuvos šviesuolių. Čia besimokydamas susidraugavo su Antanu Smetona, Juozu Tūbeliu ir kitais tautiškai nusiteikusiais gimnazistais, jau tada dalyvavusiais slaptoje veikloje. Po ketverių mokymosi metų jį pašalino už tai, kad atsisakė rusiškai melstis. Tokia dalia ištiko 50 gimnazistų, nukentėjo ir mokytojas Jonas Jablonskis.

Tais laikais po 4 gimnazijos klasių jau priimdavo į kunigų seminariją ir 17 metų vaikinukas įstojo į ją Vilniuje. Seminariją baigė po 4 metų ir kaip daug žadantis buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Pastudijavęs trejus metus, gavęs teologijos magistro laipsnį ir įšventintas kunigu, 24 metų Vladas Mironas parvažiavo dirbti į Vilnių. Karjerą pradėjo privačių mokyklų kapelionu. Tuoj pat įsitraukė į lietuvių inteligentų Kun. Vladas Mironas judėjimą. Tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, aktyviu „Vilniaus žinių“ bendradarbiu, dalyvavo organizuojant lietuvių dailininkų parodą. Po 3 metų Mironą išsiuntė į mažą Lenkijos bažnytkaimį netoli Balstogės. Net ir šiame užkampyje jaunas klebonas daug rašė į lietuvišką spaudą, kaip išmanydamas ją palaikė. Ypač daug jo straipsnių publikavo „Viltis“, redaguojama Antano Smetonos. Abu tapo artimi draugai.

Vėliau Mironą perkelia į Valkininkus, po to į Daugus, paskui į Merkinę. Aktyvus klebonas rengia vakarones su liaudies dainomis ir šokiais, liaudies teatro vaidinimus.

Savo lėšomis leidžia dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigia leidyklą, blaivybės draugijos skyrius, išverčia į lietuvių Artuma 2013 m. vasaris

31

Akiračiai

32

kalbą tikybos vadovėlį ir iki vokiečių okupacijos Vilniaus Alfonsas mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, Žemaičių bei Vilniaus kunigų seminarijose. Tai nesukliudė krašte įkuria apie 90 lietuviškų pradžios mokyklų.

Nuo 1917 m. pradeda aktyviai dalyvauti politinėje jam dvejus metus studijuoti veterinariją Lvove. Paskui veikloje. 1918 m. vasario 16 d. pasirašo Nepriklausomy- mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet jos nebaibės Aktą. Kai 1926 m. įvyksta perversmas ir valdžią pai- gė, nors buvo tarp pirmūnų. Sukliudė sveikata, klibėjusi ma Smetona, Vladas Mironas, artimas jo draugas, pradeda nuo vaikystės, mat sirgo širdies ir inkstų ligomis. Šaltas savo politinę karjerą. Jis eina atsakingas pareigas iki pat ir drėgnas Peterburgo klimatas bei griežtokas akadeministro pirmininko (1938–1939), gauna aukštus ap- mijos studentų režimas jam tapo nepakeliami. Kunigu dovanojimus, yra Tautininkų sąjungos narys. Pastarajam įšventino 1899 m., taigi, 26 metų amžiaus. Trumpai padirbęs Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru Vildalykui hierarchai nelinkę pritarti.

1939 m. pavasarį apsigyvena savo ūkyje netoli Daugų, niuje, buvo siunčiamas į Bagdonavą, Nalibokus, Joniškį, dirba Dauguose vikaru. 1940–1941 m. KGB kalinamas Maišiagalą, Marcinkonis. Kilnojamas iš vienos parapijos Alytuje, vėliau Kaune. Sugrįžęs į ūkį neilgai pasidžiaugia į kitą todėl, kad visur energingai skleidė lietuvybę. Ilgai, ramybe. 1944 m. jį vėl suima. Sveikata visai pašlijusi. Psi- net 16 m., išbuvo Pivašiūnų klebonu. Vėliau perkeltas į chologinio spaudimo, gal ir fizinių Paparčius, o visai nusilpęs pats pasiprašė į Musninkus. Ten po 3 mėn., paaukankinimų kunigas neatlaikė ir... kojęs šv. Mišias, mirė ištiktas infarkto. sutiko būti KGB informatoriumi.

Tai nutiko 1928 m. birželio mėn. TaGavo slapyvardį „Kuodas“. Tik kad da kunigui Petruliui buvo 54 metai. „Kuodui“ sąžinė neleidžia šnipinėti Iš signatarų laidotuvėse dalyvavo tik ir įduoti. Jis siunčia niekines ataskaitas ir įtūžę kagėbistai dar kartą kun. Mironas.

Mironą suima. 1947 m. jį nuteisia Per savo trumpą gyvenimą, nors 10 metų kalėjimo, bet vėliau nuosturėjo labai silpną sveikatą, uoliai prendį pakeičia į 7 m. kalinimą. veikė lietuvybės labui. Buvo Lietuvių O paskui garsusis Vladimiro mokslo draugijos narys, padėjo savo kalėjimas, „tinkamiausia“ vieta pabičiuliui kun. Mironui įkurti „Aušros“ liegusiam, vos gyvam politiniam bendriją ir laikraštį, dalyvavo 1917 m. kaliniui... 1953 m. vasarį kalinius Vilniaus konferencijoje, kur jį išrinko suvarius praustis į nekūrenamą (!)

Tarybos nariu, steigė lietuviškas mokyklas, blaivybės ir kt. draugijas, rašė pirtį, ištiktas insulto nuogas parkrito ant šaltų slidžių grindų, smarį „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Tėvynės kiai prasiskeldamas galvą. Mirė Kun. Alfonsas Petrulis sargą“ ir t. t. Dalyvavo nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto darbe. akimirksniu. Prie jo lediniame šaltyje suklupo melstis irgi nuogas vyskupas Mečislovas Kun. Petrulis labai principingai ir garbingai elgėsi LietuReinys. Vlado Mirono kapo nėra. Palaidotas bendrame vių konferencijose Berne bei Lozanoje, kai iš Lietuvos atvykę delegatai, ypač Augustinas Voldemaras, šiurkščiai kalinių kape.

Jo nuopelnai lietuvybei ir nepriklausomybės reikalui užgavo Šveicarijoje gyvenusius ir dosniai rėmusius neyra milžiniški. Juos užgožti priklausymas Tautininkų par- priklausomybės reikalą išeivius. tijai vargu ar gali. O kad sutiko būti KGB informatoriuNepriklausė jokiai partijai, nors palaikė krikščionis mi? Taigi nė vieno neįdavė ir nė vienam nepakenkė! demokratus. Kaip ir Staugaitis, buvo tos nuomonės, kad valstybę, atitolusią nuo Bažnyčios, ištiks didelė bėda.

Inteligentas ir eruditas Išėjo iš šio pasaulio kukliai, tyliai, kaip tikras inteliSignataras kunigas Alfonsas Petrulis buvo iš tų žmo- gentas. Juk taip ir gyveno. nių, kurie, atlikę didįjį gyvenimo darbą, sugrįžta prie kasdienių pareigų ir tobulai bei kukliai jas vykdo iki gy- Santūrusis prelatas venimo pabaigos. Be lindimo į viešumą, nesigiriant, neTai Kazimieras Šaulys, gimęs 1872 m. Tauragės apsreikalaujant sau dėmesio ar privilegijų. Amžininkų liu- krityje, Stemplių kaime, netoli Švėkšnos. Mokėsi Švėkšdijimu, tai buvo vienas iš mokyčiausių Lietuvos kunigų. nos pradinėje mokykloje, paskui baigė Palangos progimNeeilinio išprusimo, nepriekaištingų, tiesiog aristokratiš- naziją bei Žemaičių kunigų seminariją Kaune ir 1899 m. kų manierų kunigas dirbo eilinėse paprastose parapijose su aukščiausiu pagyrimu – Peterburgo dvasinę akademiją (išskyrus Pivašiūnus) ir buvo lygiai taip pat šiltas bei dė- (kur studijavo drauge su Jurgiu Matulaičiu). Už du darmesingas kaimo žmogui, kaip ir valstybės dignitoriui. bus (lotyniškai – apie Girolamo Savonarolą ir rusiškai – Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. Kateliškiuose, Čy- apie Krylovo pasakėčias) gavo teologijos ir bažnytinės pėnų valsčiuje, Biržų apskrityje. Tėvai buvo ūkininkai. teisės magistrų laipsnius. Baigęs akademiją tais pačiais Artuma 2013 m. vasaris

Akiračiai

1899 m. įšventintas kunigu. Dvejus sijoje. Dirbo ypač uoliai, iš pagrindų. Didžiajame Vilniaus Seime metus vikaravo Panevėžyje, penkerius (1905 m.), Lietuvių konferencidarbavosi kapelionu mokymo įstaigose, o nuo 1906 m. šešiolika metų dėsjoje (1917 m.), Steigiamajame tė bažnytinę teisę, moralinę teologiSeime (1920–1922 m.) ir bet kur ją, visuomenės mokslą bei sociologiją viešumoje būdavo labai santūrus, vengė kalbėti, juolab tuščiaŽemaičių kunigų seminarijoje Kaune. žodžiauti. Tai buvo darbininkas, Darbščiam kunigui tuo pat metu teko o ne kalbėtojas. Paprašęs žodžio, eiti ir kitas pareigas: vyskupo sekretoriaus, vyskupijos kanclerio, Kauno arpasisakydavo konkrečiai, iš esmės kivyskupijos generalvikaro, arkidiakono ir trumpai. ir t. t. 1926 m. gavo popiežiaus rūmų Nors nebuvo konformistas ir prelato titulą. 1922–1944 m. dirbo ir principingai gynė Bažnyčios pozicijas, politikų buvo ypač mėgsVDU Teologijos-filosofijos fakultete tamas dėl teisingumo ir mokėjimo docentu, profesoriumi, katedros vedėju. Buvo veiklus katalikiškos spausutaikyti žmones. Šie gi kivirčijosi dos bendradarbis, išleido 6 mokslines Prel. Kazimieras Šaulys ir ėdėsi be perstojo. To meto seimūnai sakydavo, kad jei Šaulys knygas.

Gerai išmanė socialinį Bažnyčios mokymą, tad daug balsuoja „už“, tai reiškia garantą, jog įstatymas ar nutarinuveikė šioje srityje. Neturtingiems gabiems jaunuoliams mas teisingas. Politikai jį labai gerbė ne tik už darbštumą, remti įsteigė draugiją „Motinėlė“, įkūrė „Saulės“ švieti- teisingumą, išmintį, bet ir už labai gerą būdą, nepaprastai mo draugiją, organizavo socialinius kursus Kaune. Pane- gražų elgesį. Turėjo pozicijos ir opozicijos taikdario revėžyje įsteigė didžiulę (200 vietų) prieglaudą elgetoms, putaciją. Jį mylėjo ir studentai, klierikai. Gražus, lieknas, kunigų savišalpos kasą ir t. t. Prel. Šaulys buvo amžinas gerai sudėtas vyras, beje, visada elegantiškas – toks buvo visų organizacijų iždininkas, nes puikiai tvarkė pinigus ir ir savo vidumi. Niekada nesinervino, nekėlė balso, nors visi žinojo apie skrupulingą jo sąžiningumą. Be išvardytų buvo laikomas reikliu ir griežtu profesoriumi. darbų, kurį laiką vadovavo Raudonajam Kryžiui.

1944 m. prof. prel. Kazimieras Šaulys pasitraukė į Kunigas Šaulys daug nuveikė, kai buvo rengiami ne- Vokietiją ir 1945 m. apsigyveno Lugano mieste, Šveipriklausomos Lietuvos įstatymai ir Konstitucija. Į poli- carijoje. Sulaukęs 92 metų, ten ir mirė 1964 m. Iki pat tiką įsitraukė 1905 m., eidamas 34-uosius metus. Sig- mirties inteligentiškasis prelatas pokalbius užbaigdavo nataras priklausė Krikščionių demokratų partijai. Po prabildamas apie Lietuvą. Nuolat apie ją galvojo, ilgė1926 m. perversmo atsisakė politinės veiklos ir dirbo josi numylėtosios Žemaitijos. Ir visada tvirtai tikėjo, kad tik Bažnyčios labui. Jo indėlis į Nepriklausomybės bylą kada nors Lietuva vėl bus laisva. itin svarus. Šauliui buvo patikėta Vasario 16-osios aktą Parengė Vanda IBIANSKA įteikti vokiečių administracijai. Tyliai, santūriai ir labai produktyviai darbavosi Konstitucijos redakcinėje komi-

Valstybės atkūrimo dienos labdaringas pokylis Vasario 16 dieną, 16.30–21 val. istoriniuose Ateitininkų rūmuose (Laisvės alėja 13, Kaunas, dabar – KTU III rūmai) PROGRAMOJE Dr. Kęstučio K. Girniaus proginė kalba „Lietuva Vasario 16-osios išvakarėse“ Koncertas: Čarlio Čaplino filmą „Mažylis“ įgarsins „Nepaklusnieji“: Rokas ir Sonata Zubovai (fortepijonas), Andrius Radziukynas (fleita), Julius Černius (klarnetas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė) Furšetas Labdaringa loterija Valsai Įėjimas tik su kvietimais. Kvietimus už auką galite įsigyti Gyvenimo ir tikėjimo institute (Rotušės a. 7, Kaunas), Ateitininkų federacijos sekretoriate (Laisvės al. 13, Kaunas) arba internetu www.ateitis.lt Pokylio organizatoriai – Labdaros ir paramos fondas „Ateitininkų fondas“ Daugiau informacijos: www.ateitis.lt (renginių skiltyje); mob. tel. 8 612 22979 ir 8 686 77824 Artuma 2013 m. vasaris

33

Sveikata

Odos ligos Per 23 metus jums, mielieji, kalbėjau apie daug ką, o dabar pradedu odos ligų epopėją. Žinote, kodėl? Todėl, kad retas iš mūsų jomis neserga. Serga ir nesigydo. Sukruntame tik tada, kai toji odos liga pasirodo esanti vėžys, psoriazė ar koks itin sunkus dermatitas.

Taip ir žengia milijoninė grybelių nešiotojų armija, keratozininkai, karpuotieji ir t. t. Nesigydo ir kitus užkrečia. Jei jau turiu progą, tai ja pasinaudosiu priminti kai kuriuos dalykus. Oda atspindi mūsų organizmo būklę. Jei mūsų oda nesveika, vadinasi, ir mūsų kūne kažkas kliba. Be to, sunkios odos ligos yra labai nepatrauklios, sukelia aplinkinių pasibjaurėjimą. Išgydyti jas irgi keblu. Todėl labai reikia paprasčiausių žinių apie odos ligas. Pradėsiu nuo dažniausiai pasitaikančių. Jos irgi savaip gėdingos.

34

Niežai Taigi, niežai, liaudyje vadinami susu, gali būti įvairių formų. Populiariausius, žmonių niežus (scabies hominis), sukelia niežinės erkės. Jų patelės rausia griovelius odos raginiame sluoksnyje ir deda kiaušinėlius. Iš jų išsirita lervos, subrendusias patinėliai apvaisina, ir ciklas vėl kartojasi. Taip mūsų odoje ir gyvena šie bjaurūs parazitai. 37°C šilumos joms tiesiog rojus. Žūva tik 60°C karštyje (per 10 min.), o esant minusinei temperatūrai lieka gyvybingi dar kelias dienas. Erkės tokios gajos, kad ir be žmogaus, tik jo drabužiuose išlieka 4–5 dienas!

Niežais užsikrečiama šeimoje, bendrabučiuose, pigiuose viešbučiuose, viešosiose pirtyse. Jei susirgo vienas šeimos narys, garantuotai užsikrės visi. Niežai atpažįstami iš niežėjimo, pūslelių, niežinių erkių takų. Bėrimai atsiranda tarpupirščiuose, aplink bambą, lytinius organus, krūtų spenelius, pažastyse, ant šlaunų, sėdmenų. Vaikams būna net ant delnų ir padų. 30 proc. vyrų išberia varpos sritį.

Tai – vaikų ir jaunimo liga. Beje, jei žmogus nepaprastas švaruolis, dažnai prausiasi po dušu su muilu, bėrimų beveik nesimato ir niežti mažiau, bet negydoma liga niekur nedingsta. Vaikams ji pažeidžia nagus. Tiek jiems, tiek ir suaugusiesiems niežai komplikuojasi į šunvotes, abscesus, o alergiškiems – net į egzemą (tiesa, retai).

Be žmogaus niežų, erkutėmis galima užsikrėsti ir nuo gyvūnų (šunų, kačių, triušių, arklių, raguočių ir t. t.). Gyvulių Artuma 2013 m. vasaris

niežai praeina savaime, išnykus kontaktui. Taip pat galima susirgti vištų niežais ir maisto produktų niežais. Maisto erkės parazituoja džiovintuose vaisiuose, miltuose, sūriuose ir t. t. Dar yra butų erkės, sukeliančios alerginę slogą, alerginį bronchitą, astmą.

Manau, kad visiems aišku, jog nuo niežų apsisaugoti galima paisant besąlygiškos švaros, higienos, vengiant nesantuokinių lytinių kontaktų. Jei jau bėda pasibeldė į duris, teks dezinfekuoti patalynę, drabužius, avalynę, asmeninius daiktus, žaislus, namus, trumpai sakant – viską. Susirgus vienam šeimos nariui, kitiems skiriamas profilaktinis gydymas.

Savigyda neleistina, nes tik kenkia. Ar jums niežai, ar alergija – gali pasakyti tik gydytojas. Visi niežai pagydomi, bet tai išties truputį gėdinga liga, nes dažniausiai prilimpa prie nevalyvų plačiąja prasme žmonių. Niežai užkrečiami, todėl į tai reikia žiūrėti labai rimtai.

Karpos Karpos – taip pat užkrečiama liga. Jas sukelia virusai. Aprašyti penki šių virusų tipai. Užsikrečiama per tiesioginį kontaktą ir daiktus. Ligą skatina traumos, sausa oda, sumažėjęs odos pH. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Karpų gali pasitaikyti odoje, gleivinėje, ant padų, po nagais.

Jos gyvena tol, kol gyvas virusas. Šiam nusigalavus, karpa arba išnyksta, arba išlieka. Supiktybėja labai retai, tai labiau kosmetinis defektas. Maža to, kai kurios

Fred Fokkelman nuotrauka

Gydytojo Petro patarimai

karpos būna skausmingos. Kartais jos auga ištisomis kolonijomis ir tada smarkiai subjauroja žmogaus kūną. Karpos gydomos chirurgiškai, išoriškai, įvairiais spinduliais. Randų paprastai nelieka. Savigyda ir šiuo atveju neleistina, nes galima prisidaryti rimtų bėdų. Dermatologas greitai ir nesudėtingai karpas pašalins.

Kondilomos Ši liga ištinka nevalas ir paleistuvius.

Ją sukelia virusai, patenkantys ant odos, kai nesilaikoma asmens higienos reikalavimų, taip pat per atsitiktinius lytinius santykius. Kondilomos greičiau ir smarkiau užpuola sergančius lėtiniais uždegimais bei gonorėja, trichomonoze, chlamidine infekcija. Užsikrečiama per kontaktus, daiktus, netgi nevalomas durų rankenas.

Kondiloma yra nedidelė, rausva išauga, dažnai turinti „kojytę“. Dažnas nesuka sau dėl jos galvos: „Ai, tai tik papiloma!“ Nieko sau! Kandilomos greitai išplinta lytiniuose organuose, išangėje.

Kadangi auga drėgnoje terpėje, tuoj pat atsiranda išskyrų, pradeda šlapiuoti ir dvokti. Negydomos sudaro didelius, į žiedinį kopūstą panašius telkinius. Menkas džiaugsmas intymioje vietoje auginti kalafiorą! Supiktybėja retai, bet sukelia įvairių komplikacijų.

Ligai gydyti yra daug būdų, bet pirmiausia reikia pašalinti priežastis: griežtai paisyti asmens higienos, skalbti drabužius ir atsisakyti palaido gyvenimo.

Kondilomos pačios neišnyksta, savaiminių išgijimų nepasitaiko.

Šiam kartui pakaks. Kokie dar pavojai (labiausiai paplitę!) tyko, papasakosiu kitą kartą. O šįsyk primenu: odos ligas reikia gydyti, vizito pas dermatologą atidėlioti nevalia!

Gyvenimas kaip senas vynas

Trumpi pasakojimai visai ne sielai Vanda IBIANSKA Sovietiniais laikais įstaigose buvo girtuokliaujama kiekviena proga, dažnai ir be progos. Šventė viską: Spalio revoliuciją, Gegužės 1-ąją, Kalėdas, Velykas, gimtadienius, vardadienius, vestuves, vaiko gimimą, jubiliejus ir t. t. Toks Petras, blaivininkas ir blaivybės skleidėjas, sulaukė 50-ies.

Jubiliejus! Žmona ta proga prigamino gardumynų (iki šiol prisimenu salotas su baravykais, ak!). Sudėjo į dėžes indų, įrankių, staltiesių, 3 butelius šampano Sovetskoje igristoje, ir Petras pilnu gėrybių žiguliuku atidardėjo minėti savo pusšimčio. Gavo dovanų įtartiną paveikslą (mat rinko jauni architektai), buvo pasakytos pagiriamosios bei humoristinės kalbos ir prasidėjo balius. Kolektyvas – beveik vieni vyrai. Kas tas šampanas?! Ir dar tik trys buteliai. Kolegos ėmė traukti iš apatinių stalčių atsargas ir įsibėgėjo kaip reikiant uliavonė. Visai netrukus, kaip įprasta, kalbėjo visi sykiu. Garsiai, įkvėptai. Vienas šūkavo dėl tada griūvančio Siesikų dvaro likimo, antras gvildeno bičių produktų gydomąsias galias, trečias rėkavo apie Gavelio romaną, o dar vienam rūpėjo jo automobilio kardanas. Kai vaišės pasiekė šią stadiją, tyliai išsmukau namolei. Kitą rytą ateinu

sitikint padarė daugiau darbų, nei prašiau. Profesionaliai padarė, o papildomą užmokestį imti atsisakė.

Girdi, „Jūs toks malonus žmogus, kad ir dirbti jums – vienas malonumas!“ O užrašas tai ilgas, ilgutėlis ir... lenkiškas! Kas sakė, kad lietuviai su lenkais negali gražiai sugyventi?! Ir dar kaip gali. Tereikia visai nedaug: pagarbos vienas kitam ir kultūringo elgesio.

* * *

Mane „užstatė“. Bandau išvažiuoti per siaurą tarpelį ir... niekaip! Išlipu pažiūrėti, kiek centimetrų galima patraukti atgal. Pro šalį eina nevalytais batais avintis, nelygintom kelnėm, IV laipsnio švarumo marškiniais vilkintis senis su beisbolo kepuraite ant galvos ir sustoja, kad mane paauklėtų: „Jūsų amžiuje, ponia, vairuoti jau negalima. Geriau pabūkite su anūkais.“ Nevala vyresnis už mane gal 15 metų. Klausiu: „Kiek anūkų turite?“ Sako: „Trys anūkai ir dvi mergikės.“ „Ar geri?“ Porina: „Labai geri. Tik kad nesiseka jiems, laimės neturi. Vienas jau treti metai bedarbis, antras Pravieniškėse sėdi, o trečias Ispanijoje prie pomidorų. Mergikės tai ką? Joms gyventi lengviau. Viena mokytoja, kita slaugytoja, žentai irgi dirba, tai ir gyvenimas kitas. Tik va, kad moteriškos. O anūkams nepavyko. Seniai darbus užsėdę, jauniems vietų nelieka, teisėjai, kyšininkai, nekaltą žmogų 8 metams pasodino.“ Klausiu: „Bet žentams tai vietų neužsėdo ir į kaliūzę nepasodino?“ „Kas iš to? Svetimas kraujas. Švogeriams nepadeda, tik auklėja ir auklėja!“ Va, kaip būna.

* * *

darban ir randu tokią mizansceną: kambarys atrakintas, jame – kūtė. Du kolegos miega ant kėdžių, blaivininkas jubiliatas prie stalo, apkabinęs dubenį su baltu vinegretu, o nuo grindų girdisi širdį draskanti aimana: „Alaus!..“ Tai Siesikų dvaro fanas. „Kėdininkai“ parpia, o ant apšnerkšto stalo puikuojasi du iš trijų Petrienės įduotų šampano butelių. Neatkimšti. Sovetskoje. Tokie tada buvo laikai.

Išvada: sunku išsilaikyti blaivybėje, kai esi jubiliatas.

* * *

Prireikė kai kurių darbų kapinaitėse, kur guli daug kas iš mano giminių. Raidžių kalėjas, pabrėžtinai vadinantis save amatininku, stebina gražiu elgesiu. Man visai to ne-

Jaunamartė kaimynė guodžiasi: „Vyras visai nieko namie nedaro, tik guli ant sofos ir spokso į televizorių. Net šiukšlių neišneša. Maža to, dar reikalauja: ‘Ryt blynelių pusryčiams, pietums pupelių sriubos ir padaryk naminių koldūnų, tokių kaip mama.’ Be to, ‘išlygink kelnes, išskalbk trumpikes, kojines, parnešk alaus ir nuvažiuok į „Žėrutį“, reikia nupirkti lemputę priekiniam žibintui’ ir t. t. Kai švelniai bandau atvesti į protą, nuoširdžiai nustemba: ‘Bet mama visa tai darydavo. Būtinai paklausdavo: „Sūneli, ar dar ko nereikia?“‘ Tai kaip man jam suprantamai paaiškinti, kad aš už jo ištekėjau, o ne įsisūnijau?!“ Mano laikais tokius vyrus vadindavo mamusiukais.

* * *

Analogiška istorija, tik iš kitos pusės. Draugės sūnaus žmona vietoj normalios vakarienės užsako picą, samdo Artuma 2013 m. vasaris

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

namų tvarkytoją, nenori gimdyti, nes, viena, neva per anksti, antra, tai grėsmė figūrai. Laiką leidžia pas savo mamą ar su draugėmis. Nemyli? Tai kad pavydi kaip Otelas! Ir visiems giriasi, kokį puikų vyrą turi. Nors jis ne George’as Clooney ir toli gražu ne milijonierius. Tiesiog eilinis tarnautojas. Ir suprask tu svetimos šeimos gyvenimą! Šeimos centrų moteriškės gal ir suprastų, aš tai ne.

* * *

Mano geriausia draugė ir aš esame aršios skaitytojos.

Bala žino kodėl, bet sulaukus tam tikro amžiaus nesinori sunkiosios artilerijos. Labiau traukia gerai parašyti detektyviniai romanai, humoras. Bet vis tik ateina laikas, kai vėl norisi griebtis gerų knygų ir kelis mėnesius tik jas ir skaitai. Dabar klasikai atrodo kitaip negu studentiškais metais. Tai štai toji mano draugė atėjusi ir sako: „Nusibodo man tas lengvas žanras!“ Aš į tai: „Gal nori Platono „Valstybės“? Duosiu.“ Išgirstu: „Iškrypėlė!!! Gal dar ir Marką Aurelijų lentynose turi?!“ „Turiu. Nori?“ Ir vėl: „Visiška iškrypėlė!“ Parėkavo, parėkavo ir išsinešė... Platoną. Mat seniai skaitė.

Kita bičiulė sako: „Skaitot kažin ką. Aš irgi turiu garaže du tomus Plutarcho rusų kalba, bet vis neprieinu.“ Ir neprieis, jeigu nepriėjo būdama 25 metų. Dabar galima tik kartoti. Štai jums kitokios mizanscenos. Ai, iš jų sudaryta visa pjesė, komedija ar drama, ir vadinasi ji – gyvenimas.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

* * *

Dauguma mūsų gyvena daugiabučiuose. Kas juos sugalvojo, nežinau, bet rusai nusičiupo kaip aukso gabalą.

Aišku, kodėl. Daugiabutyje asmuo nužmogėja. Juk kas yra toji dėžutė, suskirstyta į narvelius? Tai žmonių skruzdėlynas, kuriame knibžda pyktis, baimė, džiaugsmas, nuovargis, abejingumas, ligos, beviltiškumas, neturtas, pavydas, gerumas, viltis, atjauta, tuštybė, puikybė, meilė. Visa tai susiraizgę, susimaizgalioję ir nerasi siūlo galo. Taip nutinka, kai žmonės gyvena per arti vieni kitų. Pažeista būtinoji distancija. Dėl to dominuoja negatyvūs jausmai ir mintys. Įtūžusia minia lengva manipuliuoti, ją valdyti. To ir reikėjo komunistams. Dabar laisvė, su kuria dauguma žmonių tuose knibždėlynuose nežino, ką daryti. Būtinosios distancijos nebuvimo dėsnis veikia ir pykčio nemažėja. Neatsiranda iniciatyvų, aktyvumo. Jų tiesiog nėra. Tėra maža alga, pensija, nesugebėjimas ką nors organizuoti ir neadekvatūs savo galimybėms norai. Taip ir verda kiekvienas savyje, sudarydami didelį, burbuliuojantį negatyvumu katilą.

Už tai žmonės nenori pažinti kaimynų, burbteli „Labas“ (arba neburbteli) laiptinėje ir turime nulį bendravimo bei visuomeniškumo, rūpinimosi artimu.

O ką čia galima pakeisti?

Na, gal save. Pas psichologą nereikia. Viskas yra evangelijose. Skaityti reikia atidžiai ir mąstant.

Prirašiau tokių vaizdelių, kad nei čia linksma, nei čia ką. O kodėl turėtų būti visą laiką linksma? Liūdesį irgi Dievas davė. Kaip ir gebėjimą mąstyti.

Tačiau tarp visų liūdesių iškyla ir džiaugsmo banga. Ji pakyla kasmet Vasario 16-ąją. Nereikia priminti, ką ji mums reiškia. Tą dieną sunaikinta Lietuva tapo Feniksu ir pakilo iš pelenų. Įvyko stebuklas. Gerbiame ir žemai lenkiamės prieš tuos 1918-ųjų metų Nepriklausomybės Akto signatarus.

Su Vasario 16-ąja, laisvi Lietuvos piliečiai!

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Atveda moteris pas gydytoją dukrelę.

– Daktare, padarykit ką nors, mano dukra jau trečią dieną nebemirksi ir nuolat šypsosi...

Gydytojas įdėmiai apžiūri pacientę ir sako: – O jūs nebandėt jai kasyčių laisviau pinti?

* * *

Studentas iš pradžių nesupranta, vėliau pripranta.

* * *

Jei šviesa išsijungia su garsu „Eee“, vadinasi, tualete kažkas yra.

Artuma 2013 m. vasaris

* * *

Ateina pas dantistą vienas labai išsigandęs žmogelis.

– Ar bijote? – klausia gydytojas.

– Taip, labai, – atsako tas.

Gydytojas duoda jam konjako taurelę.

– Ar dar bijote?

– Lyg ir mažiau…

Gydytojas duoda jam antrą, paskui trečią taurelę.

– Ar dar bijote?

– Nė velnio! Tegu tik pabando kas prie manęs prisiliesti!

Mūsų draugai Trečiasis žurnaliuko „Magnificat vaikams“ numeris skirtas gavėniai ir šv. Velykoms. Jis padės prasmingai išgyventi šį laiką ir bus puikus vadovas šv. Mišiose bei tikėjimo kelyje.

Jame rasite: • gavėnios sekmadienių ir Velykų Tridienio šv. Mišių knygelę su paaiškinimais ir užduotimis; • Kryžiaus kelio mąstymus; • patarimus, kaip geriau pasirengti Sutaikinimo sakramentui; • komiksų Šv. Rašto temomis; • gavėnios žaidimą; • maldą šeimoje; • pasakojimo „Paslaptys Glorijos cirke“ tęsinį Žurnaliukas skirtas 8–14 metų vaikams. rasite krikščioniškuose knygynuose bei vyskupijų katechetikos centruose Leidinio kaina – 9 Lt, prenumeratoriams – 8 Lt, o prenumeruojant grupėmis – nuo 5 Lt. Daugiau informacijos: • internetinėje svetainėje www.magnificat.lt; • tel. 8 677 58513, 8 679 89044 ; • info@magnificat.lt.

LKMA MAŽOJI AKADEMIJA

KVIEČIA Į KRIKŠČIONYBĖS, BAŽNYČIOS ISTORIJOS IR BIBLIJOS STUDIJAS 2013 metų pavasario semestre siūlomi kursai: • „Šventasis Raštas. Pranašai“ (dr. Ingrida Gudauskienė); • „Teologijos įvadas“ (mons. teol. lic. Robertas Šalaševičius); • „Liturgika“ (kun. Eitvydas Merkys SJ).

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

Kursai nemokami Daugiau informacijos ir privaloma registracija internete adresu www.lkma.lt Paskaitos vyksta Vilniuje, Pilies g. 8 (LKMA aula) Iškilus klausimams, skambinkite mob. tel. 8 683 39868 arba rašykite el. paštu akademija@lkma.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 2 (277) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda IBIANSKA

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 38957 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Vatikano radijo laidas Lietuvoje transliuoja: Marijos radijas (5.25 ir 7.40 val. – nuo pirmadienio iki penktadienio; 5.25 ir 7 val. – šeštadieniais ir sekmadieniais; 21.15 val. – kasdien); Lietuvos radijo antroji programa Klasika (6.03 val. – kasdien).

Aplankykite mus www.facebook.com/Vatikano.radijas. Apsilankę paspauskite „patinka“ ir kasdien gausite naujausias žinias apie Popiežiaus veiklą ir Bažnyčios gyvenimą. Žiūrėkite lietuviškai įgarsintas video žinias Vatikano Youtube kanale www.youtube.com/vaticanLT

2013-uosius, TIKĖJIMO METUS, išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83)

www.artuma.lt ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai