Artuma

Artuma 2013 m. kovas

3

Iš popiežiaus Benedikto XVI žinios šių metų gavėniai

Tikėjimas meile žadina meilę Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnios šventimas Tikėjimo metų kontekste teikia puikią progą apmąstyti santykį tarp tikėjimo ir meilės: tarp tikėjimo į Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, ir meilės, kylančios iš Šventosios Dvasios veikimo ir vedančios atsidavimo Dievui ir kitiems keliu. <...> Visas krikščioniškasis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilę. Pirmasis atsakas yra būtent tikėjimas, kuriuo nuostabos bei dėkingumo kupinas žmogus priima negirdėtą už mus pirmesnę ir mus skatinančią Dievo iniciatyvą. Tikėjimo „taip“ žymi mūsų visą gyvenimą pripildančios ir jai prasmę suteikiančios šviesios draugystės su Viešpačiu pradžią. Bet Dievui neužtenka to, kad mes priimame Jo besąlygišką meilę. Jis mus ne tik myli, bet ir trokšta mus patraukti prie savęs, perkeisti taip giliai, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Padarydami vietos Dievo meilei, tampame panašūs į Jį, dalyvaujame Jo meilėje. Atsiverti Jo meilei reiškia leisti Jam gyventi mumyse ir įgalinti mus mylėti su Juo, Jame ir kaip Jis; tik tada mūsų tikėjimas „veikia meile“ (plg. Gal 5, 6) ir Jis apsigyvena mumyse (plg. 1 Jn 4, 12).

Tikėti reiškia pažinti tiesą ir jai pritarti (plg. 1 Tim 2, 4); mylėti reiškia eiti tiesos keliu (plg.

Ef 4, 15). Tikėdami pradedame draugauti su Viešpačiu, mylėdami tą draugystę įgyvendiname ir puoselėjame (plg. Jn 15, 14 ir t.). Tikėjimas skatina mus paklusti Viešpaties ir Mokytojo įsakymui; meilė dovanoja laimę mums jį įgyvendinti praktikoje (plg. Jn 13, 13–17). Per tikėjimą tampame Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12 ir t.); meilė įgalina konkrečiai laikytis dieviškojoje sūnystėje ir duoti Šventosios Dvasios vaisių (plg. Gal 5, 22). Tikėjimas leidžia atpažinti gero ir dosnaus Dievo mums patikėtas dovanas; meilė padaro jas vaisingas (plg. Mt 25, 14–30). <...> Krikščioniškojo gyvenimo esmė yra nuolatos kopti į kalną susitikti su Dievu ir tada, praturtintam dovanotos meilės bei jėgos, vėl nusileisti žemyn ir su ta pačia Dievo meile tarnauti savo broliams ir seserims. <...> Kartais iš tiesų linkstama „meilės“ sąvoką apriboti solidarumu ar tiesiog humanitarine pagalba. Priešingai, svarbu neužmiršti, kad didžiausias meilės darbas yra kaip tik evangelizacija, t. y. „žodžio tarnyba“. Nieko nėra naudingesnio – vadinasi, ir geradariškesnio – artimui, kaip kartu laužyti Dievo žodžio duoną, dalytis su juo Evangelijos Gerąja Naujiena, įvesdinti jį į santykį su Dievu. <...> Besąlygiška Dievo meilė tapo žinoma per Evangelijos skelbimą. Su tikėjimu priimdami Evangeliją, patiriame pirmą ir nepamainomą sąlytį su dieviškumu, galintį paskatinti mus „įsimylėti Meilę“, paskui toje Meilėje apsigyventi bei augti ir džiugiai perteikti ją kitiems. <...> Tikėjimas be darbų yra lyg medis be vaisių: abi dorybės reikalauja viena kitos. Gavėnia tradiciniais krikščioniškojo gyvenimo nurodymais kviečia mus maitinti tikėjimą dėmesingiau ir ilgiau klausantis Dievo žodžio bei priimant sakramentus ir kartu augti meile Dievui ir artimui konkrečiai praktikuojant pasninką, atgailą bei išmaldą.

Tikėjimas – dovana ir atsakas – leidžia mums pažinti Kristų kaip įsikūnijusią ir nukryžiuotą Meilę, visišką ir tobulą klusnumą Tėvo valiai ir begalinį dieviškąjį gailestingumą artimui; tikėjimas įšaknydina širdyje ir prote tvirtą įsitikinimą, kad ta Meilė yra vienintelė tikrovė, nugalinti blogį ir mirtį. <...> Visa prasideda nuo tikėjimo nuolankaus priėmimo („žinojimo, kad esi mylimas Dievo“), bet turi pasiekti meilės tiesą („mokėjimo mylėti Dievą ir artimą“) – meilės, amžiams atbaigiančios visas dorybes (plg. 1 Kor 13, 13).

Brangūs broliai ir seserys, šią gavėnią, kai rengiamės švęsti Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykį, per kurį Dievo Meilė atpirko pasaulį ir apšvietė istoriją, visiems linkiu šiuo brangiu laiku atgaivinti tikėjimą į Jėzų Kristų, įžengti į jo paties meilės Tėvui ir visiems mūsų gyvenime sutinkamiems broliams bei seserims apytaką. To siekdamas keliu savo maldą į Dievą ir kiekvienam asmeniškai bei kiekvienai bendruomenei meldžiu Viešpaties palaiminimo!

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ bičiuliai,

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Dievas patarnauja žmogui

3

Jonas MALINAUSKAS Benedikto XVI dovanos Bažnyčiai

4

Arkivysk. Luigi BONAZZI Dėl didesnio Bažnyčios gėrio

6

Lietuvos vyskupų laiškas popiežiui

7

Dalė GUDŽINSKIENĖ Kai meilė vienija

8

Algimantas RAMONAS Gimdymo namuose tema

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Viešpatie, Tu viską žinai...

10

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas GAILIUS Mūsų iškilnūs žaidimai

12

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tikėjimas ir Biblijos skaitymas

13

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kas išmokys bendrystės?

14

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Dievo ir Bažnyčios darbas

15

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Amžinasis dėkojimas

17

Antanas SAULAITIS SJ Jėzų minim – Jėzus čia

20

Vytautė MACIUKAITĖ Liepsna, trokštanti uždegti kitus

21

Zita VASILIAUSKAITĖ Ritualai mūsų gyvenime

23

Yra laikas žaisti, yra laikas melstis

25

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Ypatingas metas tapti Jo draugais

26

Akiračiai Antanas Baranauskas

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Don Kamilio kerštas

31

Gabrielė GAILIŪTĖ Skanus ir sveikas nostalgijos penas

33

Sveikata Grybeliai

34

kai praeito numerio viršeliui mūsų dailininkė Silvija pasiūlė Švento Petro bazilikos kupolo vaizdą, niekas net nesapnavome, kad tai taps kone pranašiška, nes beveik visą mėnesį nuo to vasario 11-osios pirmadienio rytmečio viso pasaulio žvilgsniai tiesiog smigte smigo būtent į šį kupolą – bažnyčios, kuri yra Bažnyčios simbolis ir kurios žemiškasis vadovas – popiežius – savuoju žingsniu, kaip pats sakė – dėl senatvės bei silpnumo, paliudijo tos Bažnyčios jaunatviškumą ir stiprybę! Per tas kelias savaites jau tiek visko gražaus ir teisingo pasakyta, kad beliko tik prasmingai patylėti beigi apmąstyti. Na, nebent dar ir dar kartą įsiklausyti į Benedikto XVI žodžius ir galbūt išgirsti, ką pats Viešpats mums nori per jį pasakyti: Mano sprendimas atsisakyti Petro tarnystės aktyvaus vykdymo nereiškia jos atsižadėjimo. Aš negrįžtu į privatų gyvenimą <...>. Nebėgu nuo kryžiaus, bet nauju būdu pasilieku su Nukryžiuotu Viešpačiu. Atsisakau vadovavimo Bažnyčiai tarnystės galių, bet pasilieku tarnauti malda. <...> Raginu visus atnaujinti tvirtą pasitikėjimą Viešpačiu, būti kaip vaikams Dievo rankose, tikint, kad šios rankos visada mus palaiko, kad jų dėka mes galime kasdien keliauti net ir per sunkumus. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi mylimas Dievo, kuris dėl mūsų atidavė savo Sūnų ir parodė mums savo begalinę meilę. Norėčiau, kad kiekvienas džiaugtųsi, jog yra krikščionis.

Tai Šventojo Tėvo žodžiai, ištarti tarsi testamentas paskutiniojoje, atsisveikinimo audiencijoje Šv. Petro aikštėje. Tačiau tuoj pat atsirado tokių mūsų tautiečių, kurie, užuot įsiklausę į juos, iškart pradėjo dejuoti – kodėl popiežius neištarė jų lietuviškai?! Bet ar kas atkreipė deramą dėmesį į tai, kad vienas iš paskutinių Benedikto XVI popiežiškųjų potvarkių tą pačią vasario 27-ąją buvo skirtas būtent Lietuvai, nes tądien jis paskyrė J. Em. kardinolą Stanisławą Dziwiszą, Krokuvos arkivyskupą, ypatinguoju pasiuntiniu Kauno katedros 600 metų jubiliejaus iškilmėse, kurios bus švenčiamos gegužės 5 d.

Na, bet sugrįžkime į kovo „Artumą“: šįkart viršeliui mūsų dailininkė pasiūlė Vilniaus arkikatedros tabernakulio atvaizdą. Nežinau, ar ir šįsyk tai bus kaip nors pranašiška, tik žinau, jog praėjusiam numery pabandę pažvelgti į Bažnyčios kupolo vidų, t. y. kas ji yra iš vidaus, o ne kaip atrodo iš išorės, šį kartą bandom suprasti: kas tos Bažnyčios centre? – altorius; o kam jis? – Mišioms švęsti; o kam tos Mišios? – dėkoti!

O štai ir paskutinieji testamentiniai Benedikto XVI žodžiai: Kiekvienoje širdyje tebūnie džiugus tikrumas, kad Viešpats yra su mumis, kad Jis mūsų nepalieka, kad Jis mums artimas ir mus apgaubia savąja meile. Ačiū!

Ačiū, mielas mūsų Šventasis Tėve, ačiū Tau ir ačiū mūsų Viešpačiui, dangiškajam Tėvui, už viską!

Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Įvairaus skonio kąsneliai Šypsenos be raukšlių

35 36

Viršelyje – Paskutinė vakarienė. Vilniaus arkikatedros bazilikos tabernakulio durelių plaketė. Auksakalys Matthias Wallbaumas. Vokietija, Augsburgas, apie 1623–1625 m.

Tomo Vyšniausko nuotrauka Artuma 2013 m. kovas

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais Atsiprašymo ir garbinimo malda Pradėdamas šv. Mišias – gražiausią krikščionišką maldą, – kunigas primena, kokia proga esame susirinkę, praneša, už ką melsimės jose dalyvaudami. Be to, pakviečia visus pagalvoti apie savo klaidas ir melstis atsiprašymo malda.

Dominykas klausia: – Kodėl reikia vis iš naujo atsiprašyti? O gal aš jau neblogai elgiuosi?

– Atgailos malda atveria žmonių širdis, kviečia pamąstyti apie savo mintis, žodžius, darbus, kuriais nebuvome draugiški, pamiršdavome Dievą, – aiškina tėtis.

– Atsiprašymo malda lyg prausimasis, pasirengimas šventei, net jei ir nesi labai murzinas, – vaizdžiai lygina Benedikta.

Jos broliukas džiaugiasi dabar jau suprasdamas: – Tai štai kodėl kartais kunigas pereina per bažnyčią ir visus pašlaksto vandeniu – kad apvalytų pamiršusius nusiprausti.

Bet mama dar primena: – Praustis ir gražiau apsirengti reikia dar namuose, rengiantis į Mišias. Šlakstymas vandeniu primena Krikštą. Kai mus krikštijo – paskandino visas nuodėmes, ypač pirmųjų žmonių neklusnumą Dievui, norą priešintis Jam. Šią gimtąją nuodėmę, kurią pasirinko pirmieji žmonės, mes paveldime.

– O kam dar triskart prašyti: pasigailėk, pasigailėk, pasigailėk? Gal Dievas neišgirsta? – susirūpina Dominykas.

– Taip kreipiamės į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią ir prašome ne tik pasigailėjimo, bet ir maloningo, stiprinančio Dievo artumo. Juk visi norime, kad Dievo meilė mūsų gyvenime niekada nesibaigtų, – moko tėtis vaikus.

Mama, džiaugdamasi tėčio mintimis, sako: – Per šventes ir sekmadieniais šloviname Dievą Garbės himno žodžiais. Taip skelbiame, koks yra Dievas ir kaip mes Jį gerbiame.

– Vienam Dievui tinka žodis „garbinti“, – tvirtina tėtis. – Tik vienas Dievas yra pats tobuliausias, geriausias ir išmintingiausias, visų Kūrėjas, Gelbėtojas ir Globėjas.

Dominykui atrodo, kad jei Dievas toks šaunus ir visais taip rūpinasi, tai himną skelbti reikėtų gerokai džiugiau.

Artuma 2013 m. kovas

O sesutė jam primena: – Bet juk kunigas iš to džiaugsmo melsdamasis net rankas iškelia!

Mama papasakoja vaikams, jog nuo seniausių laikų melsdamasis žmogus keldavo rankas. Tai rodo atvirą, prašančią, pasitikinčią žmogaus širdį.

Dabar ir Dominykas prisimena: Kristus ant kryžiaus taip pat ištiesė rankas ir už visus žmones savo gyvybę atidavė. Tėtis atkreipia dėmesį: – Iškėlęs rankas kunigas meldžiasi už mus ir prašo su tos dienos švente susijusių dalykų.

– Nepamirškime pritarti, garsiai sušukdami: „Amen!“ – džiugiai ragina Dominykas visą šeimyną, susirinkusią švęsti Mišių.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino..........................................

Kronika

Kovo kalendorius

Dievas patarnauja žmogui Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Mano liturgijos dėstytojas, aiškindamas terminą liturgija, mėgdavo pasakoti apie viešbutį, kuriame ant vienų durų kabojo užrašas liturgija. Atsidarius duris paaiškėdavo, kad tai ne koplyčia, o vonios kambarys. Aptarnavimo vieta, – pasakytume.

Liturgija – tai laikas ir erdvė, kai atliekama ypatinga tarnystė. Tai Dievo tarnavimo žmogui, Kristaus tarnavimo Bažnyčiai laikas ir erdvė. Šokiruoja tik girdint tai pirmą kartą. Bet kai įsigilini į Naująjį Testamentą, supranti, ką reiškia Viešpaties žodžiai: „Aš atėjau ne kad man tarnautų, bet pats tarnauti“ (plg. Mk 10, 45). Šitaip turėtume suprasti kiekvieną sekmadienį.

Kai mūsų gyvenimas nevaisingas, kaip nevaisingi būna vynmedžiai, kuriuos kiti tuomet iškerta ir sudegina, Dievas visokiais būdais stengiasi, kad vaisių būtų.

Dievo kantrumas visada viltingas. O visa, kas vyksta mūsų gyvenime, skirta mūsų vaisingumui (III gavėnios sekmadienis).

Panašų vaisingumą, kylantį ne iš jo paties, bet iš Dievo, matome Lietuvos ir jos jaunimo globėjo – šventojo Kazimiero – gyvenime. Įsižiūrėdami į šį jauną karalaitį, kaip ir į kitus šventuosius, šloviname Dievą už malonės dovanas, kurias jie priėmė (Šv. Kazimieras, pirmasis Lietuvos globėjas).

Kai mokomės dieviškojo gailestingumo, suprantame, kad jis skiriasi nuo mūsiškio. Pats svarbiausias dalykas Dievui – kad mes būtume drauge su Juo. Mums nereikia teisintis už savo nuodėmes. Mums reikia sugrįžti į Jo namus. Šitas sugrįžimas – didelės šventės Dievui priežastis. Kaip ir stovėjimas prieš Jo veidą (IV ir V gavėnios sekmadieniai).

Jėzus ir Jo Evangelija buvo patikėta šventojo Juozapo globai. Tai buvo svarbiausia jo gyvenimo tarnyba. Štai kodėl ir Bažnyčia jį vadina ypatingu savo globėju (Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis).

Didžiąją savaitę išgyvename pačius svarbiausius krikščionio istorijos įvykius – Viešpaties Paschą, Perėjimą, Velykas. Per atmetimą, kankinimą, nužudymą, pa-

laidojimą – į prisikėlimą ir išaukštinimą.

Labai prasmingas pavadinimas Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis. Minia, šaukusi: „Osana!“, paskui šauks: „Ant kryžiaus jį!“ Bet po mirties ant kryžiaus Dievas į Jėzaus rankas įduos visą visatos valdžią.

Velykų naktį švęsime Viešpaties pergalę, kurios ir mes esame paliesti savo Krikšto valandą. Mes jau esame mirę, kaip pasakytų apaštalas, ir mūsų gyvenimas yra paslėptas Dieve (plg. Kol 3, 3). Štai kodėl krikščionys turi būti Jėzaus liudytojai – ne savo pačių, bet Kristaus jėgos, ramybės ir meilės. Ir niekad nepamiršti, kad Prisikėlusiojo rankos, kojos ir šonas visada perverti. Jo žaizdomis esame išgydyti (plg. Iz 53, 5).

Dievas nori susikviesti savo tautą ir jai patarnauti savo Žodžiu, Kūnu ir Krauju. Evangelistas Jonas perduoda Paskutinės vakarienės metu mokinius sukrėtusį Jėzaus poelgį – pakilęs nuo stalo, jis nusivilko viršutinius drabužius, įsipylė vandens į praustuvą ir ėmė mazgoti mokiniams kojas.

Jėzus parodė, jog Dievas į žmogų žiūri taip, kaip žiūri mazgojantysis kojas. O tam, kuris neturi laiko liturgijai, labai tinka Simonui Petrui, sušukusiam: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“, pasakyti Viešpaties žodžiai: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“ (plg. Jn 13, 1–20).

Kovą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad aug­tų pa­gar­ba gam­tai ir su­pra­ti­mas, jog vi­sa kū­ri­ni­ja yra su­kur­ta Die­vo ir pa­ ti­kė­ta žmo­nių at­sa­ko­my­bei; misijų – kad vys­ku­pai, ku­ni­gai ir dia­ko­nai ne­pails­da­mi skelb­tų Evan­ge­li­jos ži­nią lig pat že­mės pa­kraš­čių.

1 P Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28a; Ps 105; Mt 21, 33–43. 45–46 2 Š Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103;

Lk 15, 1–3. 11–32 3 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.)

Iš 3, 1–8a. 13–15; Ps 103;

1 Kor 10, 1–6. 10–12; Lk 13, 1–9 4 P ŠV. KAZIMIERAS,

LIETUVOS GLOBĖJAS

Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14;

Jn 15, 9–17 5 A Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 6 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 7 K Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės

Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 8 P Šv. Dievo Jonas, vienuolis

Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28–34 9 Š Šv. Bonifacas (Brunonas), vyskupas, kankinys

Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 10 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.)

Joz 5, 9a. 10–12; Ps 34; 2 Kor 5, 17–21;

Lk 15, 1–3. 11–32 11 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 12 A Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–16 13 T Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 14 K Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 15 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34; Jn 7, 1–2. 10. 25–30 16 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 17 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 43, 16–21; Ps 126; Fil 3, 8–14; Jn 8, 1–11 18 P Šv. Kirilas Jeruzalietis, vysk., Bažnyčios mok.

Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62; Ps 23;

Jn 8, 12–20 19 A ŠV. JUOZAPAS, ŠVČ. MERGELĖS

MARIJOS SUŽADĖTINIS

2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a 20 T Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95;

Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 21 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 22 P Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 23 Š Šv. Turibijus Mongrovietis, vyskupas

Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–56 24 S VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ)

SEKMADIENIS (II sav.)

Procesija: Lk 19, 28–40

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Lk 22, 14 – 23, 56

Pasaulinė jaunimo diena 25 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 26 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 27 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 28 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Krizmos Mišios: Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9; Ps 89;

Apr 1, 5–8; Lk 4, 16–21

Paskutinės vakarienės Mišios: Iš 12, 1–8.

11–14; Ps 116; 1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 29 P DIDYSIS PENKTADIENIS

Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31;

Žyd 4, 14–16; 5, 7–9; Jn 18, 1 – 19, 42 30 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS – Velyknaktis

Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18;

Ps 16; Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18;

Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11;

Iz 12, 2–6; Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19;

Ez 36, 16–17a. 18–28; Ps 42;

Rom 6, 3–11; Ps 118; Mk 16, 1–8 31 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS

Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4;

Jn 20, 1–9

Artuma 2013 m. kovas

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas

ELTA nuotrauka

neturėtų atsistatydinti, Benediktas XVI atsakė, kad nevalia bėgti nuo problemų ir palikti jas spręsti įpėdiniui. Tačiau Seewaldo paklaustas, ar išvis įsivaizduojamas popiežiaus atsistatydinimas, Benediktas XVI ramiai atsakė: jei aiškiai suvokia, kad senkant fizinėms, protinėms ar dvasinėms jėgoms nepajėgia vykdyti pareigų, popiežius turi teisę ar netgi pareigą atsistatydinti.

Dovanos Bažnyčiai „Žaibas iš giedro dangaus“ – tokiais žodžiais žinią apie Benedikto XVI sprendimą atsistatydinti sutiko kard. Angelo Sodano. Jam, kaip Kardinolų kolegijos dekanui, teko pareiga pasisakyti tą vasario 11-osios rytą išklausius popiežiaus ramiai perskaityto lotyniško teksto, kuriuo jis kardinolus ir visą katalikų pasaulį informavo, kad nusprendė atsisakyti Petro įpėdinio tarnystės.

Benedikto XVI sprendimas pribloškė. Istorijoje, tiesa, būta keleto apytiksliai aiškiomis aplinkybėmis atsistatydinusių popiežių, tačiau visi tie atvejai priklauso kitoms epochoms, kurių net neįmanoma gretinti su mūsų laikais ir dabartine Bažnyčia. Paskutinis toks atvejis įvyko XV a. pradžioje, kai viduramžių pabaigos sumaištyje skirtingos kardinolų grupės skirtingose vietose maždaug tuo pačiu metu buvo išrinkusios net tris popiežius. Teisėtai išrinktu popiežiumi laikomas Grigalius XII, nenorėdamas, kad įvyktų schizma, atsistatydino, paragino atsistatydinti ir kitus du pretendentus, o tvarkai atkurti ir naujam popiežiui rinkti sušaukė visuotinį susirinkimą.

Tačiau pats žinomiausias atsistatydinęs popiežius buvo Celestinas V – valdęs keturis mėnesius 1294 m. ir po mirties greit paskelbtas šventuoju.

Nors pats Benedikto XVI atsistatydinimo faktas tikrai visiems buvo „žaibas iš giedro dangaus“, vis dėlto greit Artuma 2013 m. kovas

susivokta, kad iš tiesų tai mostas, kurio iš šio popiežiaus buvo galima tikėtis. Televizijos kanalai iš savo archyvų ištraukė šiandien kone žadą atimančius vaizdus: Benediktas XVI 2009 m. balandžio 28 d. lankosi žemės drebėjimo gerokai apgadintoje vidurio Italijos L’Akvilos miesto bazilikoje, kurioje 1294 m. buvo vainikuotas Celestinas V, ir priėjęs prie stiklinės urnos su atsistatydinusio šventojo popiežiaus relikvijomis ant jos padeda savo vyskupiškąjį palijų. Jau pirmojoje po žinios apie atsistatydinimą paskelbimo Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje cituotas ir plačiai komentuotas Benedikto XVI pokalbis su vokiečių žurnalistu Peteriu Seewaldu knygoje-interviu „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia, laiko ženklai“, išleistoje 2010 m. rudenį (2011 m. išverstoje ir į lietuvių kalbą). Į klausimą, ar bėdų prislėgtas (tuo metu didžiausia bėda laikytas kunigų pedofilų skandalas) popiežius

Kokius pėdsakus Benediktas XVI palieka Bažnyčios istorijoje? Kas jo neilgame pontifikate svarbiausia? Kaip pastarosiomis dienomis kalbėjo iš arčiau šį popiežių pažinoję ir artimiau su juo bendradarbiavę Bažnyčios ganytojai, Benediktas XVI nesugebėjo nei pastatyti tvirtų užtvankų vis labiau plintančiam nukrikščionėjimui, nei į savo pusę patraukti šiandieninių viešosios nuomonės formuotojų, nei galutinai išspręsti visų iš pirmtakų paveldėtų problemų, bet vis dėlto šio popiežiaus dėka daug žmonių sugebėjo pagilinti tikėjimą, kritiškai jį peržiūrėti, rimtai pamąstyti, kaip pirmiausia sau patiems jį pagrįsti, kaip jį liudyti dabartiniam pasauliui. Šiuo atžvilgiu tikrai nepaprastai įdomios ir „pedagogiškos“ buvo visos Benedikto XVI homilijos, katechezės, įvairūs, kartais net iš anksto neparuošti improvizuoti pasisakymai. Ne mažiau prie tokio nebanalaus krikščionybės populiarinimo prisidėjo ir trilogija „Jėzus iš Nazareto“ – paprastas, bet pagaunantis, išradingas ir gilus Evangelijų komentaras, pasakojimas apie istorinį Jėzų, kuris kartu yra tikėjimo Kristus. Svarbūs ir labiau „instituciniai“ popiežiškieji tekstai – enciklikos, kurios vis dėlto lieka neužbaigtos, nes Benedikto XVI sumanymas buvo pasiūlyti irgi tarsi triptiką apie tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, meilę ir viltį. Pirmojoje enciklikoje Deus caritas est („Dievas yra meilė“), paskelbtoje 2005 m., Benediktas XVI aiškina, kaip suprasti apaštalo Jono šūkį „Dievas yra meilė“. Labiau praktiniams DievoMeilės aspektams, ekonominėms, socialinėms ir politinės implikacijoms skyrė savo trečiąją encikliką Caritas in veritate („Meilė tiesoje“), paskelbtą 2009 m. Vilčiai buvo skirta antroji enciklika Spe salvi

Kronika

(„Esame išgelbėti viltimi“), paskelbta 2007-aisiais. Dieviškųjų dorybių triptiką turėjo užbaigti ketvirtoji enciklika apie tikėjimą. Deja, nesužinosime nei jos pavadinimo, nei turinio. Enciklika tikrai buvo rašoma – tai buvo patvirtinta pranešus apie popiežiaus atsistatydinimą – tačiau Benediktas XVI jau nesuspėjo jos paskelbti.

Benediktas XVI sėkmingai tęsė ekumenizmo procesą, didesnį akcentą skirdamas santykiams su reformacijos pagimdytomis bendruomenėmis, su kuriomis istoriškai išsaugota mažiau bendrumo nei su tą patį tikėjimą ir tuos pačius sakramentus švenčiančiomis Rytų Bažnyčiomis. Vienas svarbiausių įvykių buvo vizitas Erfurte 2011 m. rudenį ir ekumeninė malda buvusiame augustijonų vienuolyne, kuriame gavo išsilavinimą ir kunigo tarnystę pradėjo Martinas

tarsi atsakymas: Aš Esu ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien.“ Santykių su islamu svarbą iškėlė nesusipratimas, kai 2006 m. rugsėjį Benediktas XVI lankėsi Rėgensburgo universitete. Iš konteksto išimti keli žodžiai, netgi ne jo paties mintys, o tik cituojamas kelių šimtų metų senumo dialogo fragmentas tapo pretekstu mesti kaltinimą, kad jis islamą laikąs smurtą skelbiančia religija. Nesusipratimą pavyko išspręsti po kelių mėnesių lankantis Turkijoje, Benedikto XVI maldingos tylos minute Stambulo Mėlynojoje mečetėje.

Kaip vėliau komentavo pats popiežius, „dialoge su islamu turime atsiminti, jog musulmoniškas pasaulis šiandien turi spręsti panašias problemas, kurias katalikybė buvo priversta spręsti iliuminizmo laikais ir su kuriomis galutinai susidorojo

Lutheris. Šiame pontifikate gana dinamiškai klostėsi bendravimas su kitomis religijomis. Santykiuose su judaizmu įvyko keletas neeilinių dalykų. Benediktas XVI aplankė Kelno ir Romos sinagogas, meldėsi Auschwitzo mirties lageryje. Ypač pastarojo apsilankymo metu visų akys buvo įbestos į popiežių vokietį, nes dar ir šiandien kai kas mėgsta kaip pikantišką detalę priminti, kad vaikystėje Josephas Ratzingeris prieš savo ir prieš tėvų valią buvo įrašytas į „Hitlerio spaliukus“. Vėliau kalbėdamas apie apsilankymą tame lageryje, Benediktas XVI yra pasakęs: „Toje baugioje vietoje pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtai įsitikinęs, kad ir tylėdamas Jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo

per Vatikano II Susirinkimą“. Tai puikiai supranta ir islamo elitas, nes vos aprimus diskusijoms dėl popiežiaus pasisakymo Rėgensburge, 138 musulmonai intelektualai pasirašė laišką, kuriame deklaravo norą pradėti dalykišką dialogą.

Viena svarbiausių Benedikto XVI pontifikato tarpreliginių iniciatyvų buvo 2011 m. Asyžiuje surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo apie 300 įvairių religijų lyderių. O kalbant apie santykių su islamu tąsą ką tik pasibaigusio pontifikato metais, reikia paminėti ir Benedikto XVI kelionę į Libaną pernai rudenį. „Turime sakyti „ne“ kerštui, turime pripažinti savo klaidas, turime patys atsiprašyti, nelaukdami, kad kiti mūsų atsiprašytų, turime atleisti. Tik suteiktas ir gautas atleidimas padės tvirtus susitaikinimo ir taikos pamatus. Tik tuo-

met stiprės kultūrų ir religijų santarvė, be įsivaizduojamo pranašumo, gerbiant kiekvieno teises“, – kalbėjo popiežius lankydamasis Libane.

Kad ir labai bendrais bruožais kalbant apie Benedikto XVI pontifikatą, būtina paminėti jo metu ir pirmiausia paties popiežiaus iniciatyva spręstas dvi skaudžias Bažnyčios vidaus problemas.

Viena – tai bandymas užgesinti rusenančią schizmą. Popiežius panaikino ekskomunikas keturiems vyskupams, neteisėtai konsekruotiems dar Jono Pauliaus II laikais sumaištavusio arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o. Deja, ekskomunikos panaikinimas nepaskatino atskalūniškos bendruomenės galutinai susitaikyti su Bažnyčia ir šį klausimą teks spręsti jau Benedikto XVI įpėdiniui. Kita skaudi problema – tai dešimtmečiais vyskupų įvairiose šalyse dangstyti kunigų pedofilijos atvejai. Benediktas XVI šioje srityje buvo kategoriškas: tokių nusikaltimų dangstymas absoliučiai nepateisinamas; ligoniams reikia padėti gydytis, o ištvirkėlius ir nusikaltėlius – lauk iš kunigiškos tarnystės; juos pagal savo įstatymus turi teisti valstybinės institucijos. Į Bažnyčios istoriją įeis ir paskutinis Benedikto XVI pontifikato aktas – atsistatydinimas. Viena vertus, tai tam tikras popiežystės „sudemokratinimas“, panašus į ankstesnių popiežių sprendimus atsisakyti nešiojimo soste ar tiaros. Tačiau būtų klaida manyti, kad savo sprendimu Benediktas XVI kaip nors sumenkina ar nuvertina Petro įpėdinio tarnystę. Kaip tik priešingai – tokiu poelgiu jis teigia, kad šita tarnystė tokia kilni ir svarbi, tokia didi ir atsakinga, kad ji ne seno ir pavargusio žmogaus jėgoms.

Jonas MALINAUSKAS

Artuma 2013 m. kovas

5

Kronika

6

Dėl didesnio Bažnyčios gėrio Apie tai, ką reiškia Bažnyčiai ir mums visiems popiežiaus pasitraukimas, kalba jo atstovas Lietuvoje arkivyskupas Luigi BONAZZI. Šventojo Sosto apaštališkąjį nuncijų Baltijos šalims Marijos radijo eteryje š. m. vasario 15 d. kalbino programų direktorius kun. Gintaras Blužas OFS.

amžiaus nebeturi reikiamų jėgų tinkamai vykdyti Petro tarnystės, jis atlieka šį nuolankų ir drąsų, o svarbiausia – kupiną tikėjimo gestą: užleidžia vietą naujam popiežiui. Priimdamas šį sprendimą, Benediktas XVI, kaip jis pats sako, jaučiasi palaikomas ir apšviestas tikrumo, kad Bažnyčia yra Kristaus, kuris visada jai vadovaus ir ja rūpinsis.

Tai didingas gestas, kuris parodo gilų popiežiaus Benedikto tikėjimą ir jo nuoširdžią meilę Bažnyčiai.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI vasario 11-ąją, Pasaulinę ligonių dieną, paskelbė apie savo ketinimą pasitraukti iš Petro Sosto. Daug Kristaus tikinčiųjų liūdi dėl šios naujienos, nesupranta, „kaip tėvas gali palikti savo šeimą“...

Kaip mums, tikintiesiems, reiktų priimti šią žinią – ne žiniasklaidos, bet paties popiežiaus žinią?

Pal. Jonas Paulius II savo pavyzdžiu labai aiškiai kalbėjo Prieš atsakant į šį klausimą, manau, būtų apie kančios prasmę. Na, o ką mums dabar sako popiegera visiems prisiminti trumpus, bet gilius žo- žius Benediktas XVI šiuo savo veiksmu? džius, kuriais vasario 13 d. trečiadienio benNėra jokio kontrasto tarp to, ką darė palaimintasis Jodrojoje audiencijoje Benediktas XVI dar kartą nas Paulius II, ir to, ką daro popiežius Benediktas XVI. paaiškino mums netikėtą ir stulbinantį savo Tarp kitko, jie buvo dideli bičiuliai. Popiežius Jonas sprendimą. Popiežius Benediktas sakė: Paulius II norėjo, kad šalia jo visada būtų kardinolas RaBrangūs broliai ir seserys, kaip žinote, nu- tzingeris, o popiežius Benediktas nuolat kalbėjo apie sprendžiau <...> atsisakyti tarnystės, kurią Vieš- popiežių Joną Paulių II kaip apie savo mylimą ir garbinpats man patikėjo 2005 m. balandžio 19 d. Tai gą pirmtaką. padariau visiškai laisvai dėl Bažnyčios gėrio, Tai du būdai mylėti Bažnyčią atiduodant už ją gyvyilgai meldęsis ir ištyręs savo sąžinę prieš Die- bę. Jonas Paulius II tai darė apkabindamas fizinės kančios vą, gerai suprasdamas tokio veiksmo pasekmes, kryžių ir išgyvendamas ją kaip Visuotinės Bažnyčios ganybet taip pat suvokdamas, jog nebesu pajėgus vykdyti Petro tojas iki pat galo. Benediktas XVI, beveik aštuonerius metarnystės su tokia jėga, kokios jai reikia. Mane palaiko ir tus dirbęs negailėdamas savęs, kaip paprastas ir nuolankus apšviečia žinojimas, kad Bažnyčia yra Kristaus, kuris vi- Viešpaties vynuogyno darbininkas, apkabino kitą kryžių – sada jai vadovaus ir ja rūpinsis. Dėkoju visiems už meilę pripažino, jog, sulaukęs 86 metų, nebeturi reikiamų jėgų ir maldą, kuria mane lydėjote. <...> Ir toliau melskitės už ir nuolankiai sutinka, kad pjūties Šeimininkui ir Bažnyčiai mane, už Bažnyčią ir už būsimąjį reikia naujų darbininkų. popiežių. Dievas mus ves.

Kaip jau minėjau, Benedikto XVI Benediktas XVI palieka mums poelgį matome kaip ženklą jo tikėjiTaigi, Popiežius Benediktas didį liudijimą ir mokymą visiškai laisvai, ilgai meldęsis ir išmo į Jėzų, kuris yra tikrasis Bažnyčios apie tikėjimo pagrįstumą Ganytojas, išmintingo ir nuolankaus tyręs savo sąžinę prieš Dievą priėir grožį, apie tikėjimą žmogaus, žmogaus gestą, tikrovės pripažinimo ir mė sprendimą dėl Bažnyčios gėpasaulio ir Bažnyčios ateitimi, kuklumo gestą. Tokio gesto jėga duos rio. Šventasis Tėvas nepalieka savo didžių vaisių Bažnyčiai ir ne tik jai. šeimos. Priešingai, kaip tik todėl, nes istoriją lydi ir palaiko Šis Šventojo Tėvo sprendimas jokad myli savo šeimą – BažnyDievo meilė. kiu būdu nėra „bloga žinia“! Jis kaip čią, matydamas, jog dėl garbingo Artuma 2013 m. kovas

Kronika

tik visus mus moko, jog valdžia bei galia yra ir turi būti tarnystė, ir kai nebėra jėgų jos vykdyti, o Dievas to prašo, – tada ji užleidžiama kitiems. Pirmojoje savo, kaip popiežiaus, homilijoje Benediktas XVI sušuko: Bažnyčia yra jauna, Bažnyčia yra graži! O dabar popiežius Benediktas XVI atliko kitą gestą, kuris leidžia mums matyti, kad Bažnyčia nuolat atsinaujina, nuolat atgimsta, nes ji yra Dievo, ir ne mes ją statome, o Dievas.

Todėl iš tiesų popiežiaus Benedikto XVI gestas visame pasaulyje buvo priimtas su pagarba ir įvertintas, daugybę žmonių privertė sušukti: „Tai tikrai didis popiežius!“

ti tai, kas svarbiausia: nešti Dievą žmonėms, o žmones vesti pas Dievą. Ir už tai esame jam nuoširdžiai dėkingi.

Kaip manote, kokie iššūkiai laukia naujo popiežiaus? Juk dėl jų Benediktas XVI ir atsisako šv. Petro tarnystės, kurią vykdyti jaučiasi nepajėgus „su tokia jėga, kurios jai reikia“...

Kaip sakė pats popiežius Benediktas XVI, jis nusprendė atsisakyti Romos vyskupo, apaštalo Petro įpėdinio tarnystės dėl Bažnyčios gėrio. Toks yra tikrasis, labai paprastas motyvas, nėra kitų. O per aštuonerius savo pontifikato metus, kaip tą pačią dieną pasakė Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone, savo pavyzdžiu ir savo mokymu Benediktas XVI buvo tarsi langas, atvertas į Bažnyčią ir į pasaulį, per kurį galėjo lietis tiesos ir Dievo meilės spinduliai, nušviečiantys ir sušildantys mūsų kelią net ir tada, o gal ypač tais momentais, kai dangų aptraukia tankūs debesys.

Kokie iššūkiai laukia naujojo popiežiaus? Manau, kad kaip Šventoji Dvasia padėjo Benediktui XVI nuostabiai atsiliepti į žmogaus ir Bažnyčios poreikius, lygiai taip Šventoji Dvasia rūpinsis ir naujuoju popiežiumi, padėdama jam priimti naujus iššūkius, su kuriais jam teks susidurti.

Mes neturime abejoti Šventąja Dvasia, kuri nuolat iš naujo augina Bažnyčios medį.

O dabar vėl grįžkime ir užbaikime popiežiumi Benediktu XVI: reikia pasakyti, kad jo buvimas Bažnyčioje nesibaigia. Jis bus Bažnyčioje kitokiu, bet ne mažiau reikšmingu būdu. Kaip jis pats sakė: Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateity norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai. Popiežius Benediktas XVI taps užtarėju, tarpininku tarp Dievo ir žmonių.

Kaip apibūdintumėte popiežiaus Benedikto XVI pontifikatą? Ką jis palieka Bažnyčiai? Šiuo atžvilgiu gali būti įdomu prisiminti „neeilinę programą“, kurią pats Benediktas XVI paskelbė savo pontifikato pradžios homilijoje. Jis sakė, kad jo programa yra neturėti programų. Štai jo žodžiai: Mano tikroji valdymo programa yra ne vykdyti savo valią, įgyvendinti savo idėjas, bet kartu su visa Bažnyčia įsiklausyti į Viešpaties žodį bei valią ir leistis būti Jo vedamam, idant Jis pats vestų Bažnyčią šią mūsų istorijos valandą. Šis įsiklausymas į Viešpaties žodį ir Jo valią padėjo Benediktui XVI įgyvendinti paprastą ir tuo pat metu esminę programą: sustiprinti tikinčiuosius jų tikėjime. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad dėl individualistinio, vartotojiško ir, svarbiausia, reliatyvistinio šiuolaikinės visuomenės mentaliteto žmogus atsidūrė pavojuje prarasti ryšį su Dievu, tapti kurčias Viešpaties balsui. Todėl Dievo klausimas, Jėzaus asmuo ir Evangelijos skelbimas tapo jo, kaip ganytojo, veiklos centru. Popiežius Benediktas tapo didžiu tikėjimo liudytoju ir pasišventė – daugybe būdų, skirtingiems asmenims, skirtingose vietose – aiškinti, kodėl reikia tikėti, padėjo mums vėl atrasti tikėjimo ir jo liudijimo džiaugsmą. Dėl to paskelbė Tikėjimo metus, kuriuos galime laikyti jo palikimu Bažnyčiai.

Jūsų Šventenybe, Kardinolas Josephas Ratzingeris mus giliai sujaudino pasiekusi žinia apie Jūsų sprendimą atsistatydinti iš apaštalo buvo pasaulinio garso teologas. Tapęs Petro Įpėdinio tarnystės. Dėkojame Jums, kad turėjome tokią nuostabią Dievo dovaną popiežiumi, buvo ganytojas, kuris moJus matyti kaip Kristaus Bažnyčios Vadovą. Pagarbiai ir su meile priimame Jūsų ilgai kėjo padaryti teologiją prieinamą visvarstytą, tikėjimo ir maldos šviesoje subrandintą sprendimą, melsdami Jums visokesiems, žinojo, kaip teologiją paversti riopos Dievo palaimos ir jėgų tęsti savo tarnystę Bažnyčiai nauju būdu. dvasingumu. Tai akivaizdu jo trijose Lietuvos tikinčiųjų vardu norime pareikšti mūsų nuoširdžią padėką už Jūsų neįkaiknygose apie Jėzų iš Nazareto, kuriose nojamą tarnystę Šventojoje Bažnyčioje ir Lietuvos tikintiesiems per šiuos intensyvius ir galime pajusti, kaip jis dalijasi su muvaisingus Jūsų pontifikato metus. Tas laikotarpis buvo paženklintas Jūsų kaip rūpestingo mis savo giliu asmeniniu ryšiu su JėGanytojo ženklu: Jūsų sugebėjimo skelbti Evangelijos žinią šių dienų pasaulyje bei ryžto zumi. Benediktas XVI palieka mums tiesti tiltus tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų; ieškoti dialogo su kitų religijų ir konfesijų atstodidį liudijimą ir didį mokymą apie tivais, siekiant taikos ir tarpusavio supratimo. Jūsų aiškus Mokymas buvo skaidrus spinkėjimo pagrįstumą, apie jo grožį, apie dulys visiems, ieškantiems tikrosios Tiesos. tikėjimą žmogaus, pasaulio ir BažnyLiekame kartu su Jumis maldos bendrystėje. Tegul Lurdo Marija, kaip Vilties čios ateitimi, nes istoriją lydi ir palaiko Žvaigždė, telydi Jus ir kartu testiprina visą Bažnyčią tolesnėje kelionėje.

Dievas, Dievo meilė. Jis palieka mums Lietuvos vyskupai, šviesų pavyzdį krikščionio ir ganytojo, 2013 m. vasario 14 d. kuris kiekvieną akimirką mokėjo dary-

Lietuvos vyskupų laiškas popiežiui BENEDIKTUI XVI

Artuma 2013 m. kovas

7

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

8

Kai meilė vienija Ir Lietuvą didžiai sujaudinus nelauktai žiniai apie Benedikto XVI atsistatydinimą, tikinčiųjų vardu ganytojai, vasario 14 d. susirinkę į plenarinį posėdį Kaune, pasiuntė popiežiui laišką su nuoširdžia padėka už vaisingą tarnystę ir pažadėjo maldos bendrystę: juk su šiuo nuolankiu Kristaus Bažnyčios vadovu bei tarnu nuo šiol susitiksime tik maldoje – jo už mus, mūsų – už jį (vyskupų laišką žr. p. 7).

Už dvasinę lyderystę pasaulyje, žmogiškojo orumo gynimą, dialogo tarp kultūrų, religijų ir valstybių skatinimą Benediktui XVI vasario 21 d. laišku padėkojo ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kad Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, guodė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, sykiu paliudydamas, jog Lietuva, nors ir nesuspėta aplankyti, visada buvo ir šio popiežiaus širdyje. Arkivyskupas prisiminė, kaip šiltai 1996 m.

Rėgensburge, dar būdamas kardinolas, Josephas Ratzingeris minėjo mūsų istoriją, o giliai sujaudintas Marijos nuolankumo Šiluvoje pasirodyti mažiesiems, sakė, jog išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją istorijos žaisme. „Taip anuomet popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią – būdamas didis, laisvai pasitraukia į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose. Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!“ – rašė arkivyskupas Tamkevičius.

Artuma 2013 m. kovas

Kasmetinės „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių Šviesos šventės (šįsyk Panevėžio katedroje vasario 3 d.) svečias apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi sakė: turime pavargti, kad pragyventume, bet verta pasistengti ir dėl pagalbos vieni kitiems. Artėjančios Gavėnios ženklas buvo ir šias bendruomenes lydinčio kardinolo Audrio Juozo Bačkio raginimas parodyti daugiau meilės mažutėliams – tos pačios Bažnyčios nariams.

Vasario 6 d. Kauno Įgulos kapelionato bažnyčioje specialia ceremonija ir LR kariuomenės ordinaro vyskupo Gintaro Grušo palaiminimu į Afganistaną išlydėti specialiosios misijos karo policininkai. Tarptautinėje konferencijoje Stokholme drauge su 29 šalių atstovais dalyvavo ir mūsų kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. kun. Rimas Venckus. Karo kapelionų tarnystės istorinės ištakos Lietuvoje siejamos su šiemet ypač atmintinu 1863 m. sukilimu.

Vasario 12-ąją, ką tik minėjus Ligonių dieną, Vilkaviškio vyskupijos kunigų susirinkime paliesta priklausomybės nuo alkoholio problema, prelegento kun. Aušvydo Belicko mintimi spręstina būtinai su meile bei pasitelkiant specialistų pagalbą.

95-ųjų Valstybės atkūrimo metinių proga Vilniaus arkikatedroje malda užtarta tėvynės ateitis ir amžinojo džiaugsmo prašyta per amžius už ją ir Bažnyčią kovojusiems vyrams bei moterims. Kristaus Prisikėlimo šventovėje Kaune dėl tė-

vynės ir savęs pačių kviesta labiau gerbti vieni kitus, vengti visokio susipriešinimo, kuris ir šiandien, deja, supulsuoja kaip atvira žaizda. Tėvynė maldoje minėta ir kituose toli nuo jos pasklidusiuose lietuvių telkiniuose. Tautiečiai Vašingtone ta proga tradiciškai rinkosi į pamaldas pagrindinėje katalikų šventovėje JAV sostinėje – Šv. Mato katedroje. Šventės džiaugsmą Kaune skleidė Ateitininkų federacija, kvietusi į tradicinį labdaros pokylį bei Šeimų šventę Pal. Jurgio Matulaičio namuose. Čia Šv. Kazimiero kuopos vaikų spektaklyje buvo nuoširdžiai suvaidintas visas Jono Basanavičiaus gyvenimas ir net patys mažiausieji giedojo Lietuvos himną.

Apie tikėjimo dovaną sau ir visai Bažnyčiai šiais Tikėjimo metais mąstė ir bendrose rekolekcijose dalyvavę vienuoliai. Penktą kartą Lietuvoje viešėjęs t. Fabio Ciardi OMI Vilniuje jas vedė broliams, o Kaune – seserimis. Beje, čia VDU Menų fakulteto studentai parodė ir spektaklį „Kafarnaumo pasakojimai“ (rež. Dalia Michelevičiūtė), kurio autorius – pats t. Fabio.

Be to, jis vedė rekolekcijas Lietuvos vyskupams ir šiemet skyrusiems tris, kad ir labai užimto gavėnios laiko, dienas Šiluvoje.

Evaldo Lašio nuotrauka

Karolio Sokolovo nuotrauka

Dar iki šių netikėtų posūkių Visuotinės Bažnyčios istorijoje, drauge su ja šventėme Jėzaus Paaukojimą šventykloje, vyskupijų katedrose minėdami ir Pašvęstųjų dieną. Tą dieną Žemaičių Kalvarijoje buvo surengtas vienuolių kongresas, o Vilniuje jie gilinosi į savo gyvenimo idealus pagal Dykumos tėvų mokymą.

Marijampolėje, atsimindami amžinuosius įžadus, vienuoliai žvelgė į radikalų, kaip savo kraštiečio palaimintojo Jurgio, sekimą Kristumi, o Kauno arkikatedroje Grabnyčių pamaldų dalyviai drauge su sesėmis ir broliais vienuoliais liko jų giedamo Akatisto liturgijoje.

Vasario 16-ąją Vilniuje, Litexpo rūmuose, su šeimomis susitiko Opus Dei Lietuvoje svečias prelatas vyskupas Javier Echevarria.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija, surengdama katalikiškų katekizmų parodą, atkreipė visuomenės dėmesį į Tikėjimo metus – niekam neprilygstančią dovaną, Benedikto XVI paliekamą ir Bažnyčiai, ir pasauliui.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

Gimdymo namuose tema: pilietiškumo testas Algimantas RAMONAS Beveik prieš metus „Artuma“ pristatė šeimų iniciatyvą „Gimimas LT“ – gerą pilietinės visuomenės veikimo pavyzdį. Primenu, kad 2012 m. balandžio 17 d. Lietuvos šeimų organizacijos kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), prašydamos spręsti gimdymo ne ligoninėje reglamentavimo klausimą. Deja, visa tolesnė istorija parodė visišką mūsų politikų ir valdininkų nepasirengimą bendrauti ir bendradarbiauti su visuomenės atstovais. Vis girdime nuogąstavimus, kad Lietuvoje trūksta pilietiškumo. Tačiau susitelkę, aktyvūs ir pasirengę diskusijoms piliečiai niekaip nesulaukia tinkamo valdžios atsako, todėl užtarimo turi ieškoti net tarptautinėje erdvėje.

SAM 2012 m. liepos 4 d. pateikė atsakymą, kad „neplanuoja inicijuoti teisės aktų pakeitimų, kurie reglamentuotų akušerijos paslaugų teikimą namuose“, nes tai „būtų tam tikras žingsnis atgal“.

Ministerija be diskusijos nukirto galimybę bendrauti. Tai sukėlė šeimų pasipiktinimą, todėl prie SAM įvyko šeimų piketas bei spaudos konferencija, inicijuota elektroninė peticija, kurią jau pasirašė daugiau nei 4,5 tūkst. asmenų.

Valdžios atstovų atsisakymas kalbėtis keturias Lietuvos pilietes, nesuradusias užtarimo dėl jų teisių nepaisymo Lietuvos institucijose, 2012 m. pabaigoje paskatino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir taip apginti savo teises. Teismas skubos tvarka pradėjo pirminį bylos prieš Lietuvą nagrinėjimą ir Vyriausybei pateikė su byla susijusių klausimų. Ši žinia šių metų pradžioje Lietuvoje sukėlė didelį ažiotažą. Žiniasklaida užsipildė laidomis ir straipsniais gimdymo namuose tema. Šitaip viešumon iškviesti SAM valdininkai bei kai kurie Seimo nariai užėmė tvirtą gynybinę poziciją. Be to, SAM kaip grasinimą pasitelkė šiuo metu

vykstančio šeimų ir medikų baudžiamojo persekiojimo temą. Netrukus ir prokuratūra paskelbė tokį pranešimą spaudai, kad namuose gimdžiusios šeimos pasijuto nusikaltėlėmis, nors namuose gimdyti nedraudžia įstatymai! Tai sukėlė klausimų, kodėl SAM atsiriboja nuo problemos sprendimo – ar dėl nenoro keisti sistemos ir žmones laikyti jos įkaitais, ar vedama kokių nors viešai neįvardytų interesų.

Reikia pažymėti, kad šiuo metu atliekamas plataus masto ikiteisminis tyrimas dėl sunkių sveikatos sutrikdymų gimdant namuose, kūdikių mirčių ir dokumentų klastojimo. Neseniai įvyko visuomenę šokiravusios kratos pas gimdymo namuose

šalininkus, tarp jų – žymius menininkus.

Viena teisėsaugos persekiojamų ir įtariamų gydytojų viešu laišku kreipėsi į visuomenę, išdėstydama savo nuostatas bei papasakodama apie neadekvatų teisėsaugos pareigūnų elgesį. Šeimas šokiravo tai, kaip galima elgtis su Hipokrato priesaikos besilaikančiu specialistu vien dėl to, kad tokia veikla nereglamentuota. Šią gydytoją viešu laišku parėmė ir jos bendradarbiai – Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojai. Pastarosiomis dienomis su viešais pareiškimais jau išstojo politikai, žurnalistai, šeimų organizacijos, menininkų elitas ir netgi kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Lietuvos Respublikos Prezidentei JE Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui P. Algirdui Butkevičiui, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui P. Vydui Gedvilui

Dėl namuose gimdyti norinčių šeimų žeminimo ir bauginimo Vilnius, 2013-02-26 Pastaruoju metu nuolat viešai pranešama apie daugelyje šeimų vykdomas kratas ir tardytojų apklausas dėl gimdymo namuose. Skelbiama, kad gydytojoms, besilaikančioms Hipokrato priesaikos ir padedančioms namuose gimdančioms šeimoms, pradėtos baudžiamosios bylos. Tenka tik stebėtis, kodėl Lietuvoje nėra teisės aktais numatyta pagalba šeimoms, kurios apsisprendžia pasitikti ateinančią gyvybę namų aplinkoje, nes daugumoje Europos šalių toks pasirinkimas ne tik gerbiamas, bet dargi skatinamas. Maža to, neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismo paskelbti sprendimai dėl panašių bylų Vengrijoje patvirtina teisę gimdant namuose sulaukti profesionalios medicininės pagalbos kaip tiesiogiai išplaukiančią iš pamatinių žmogaus teisių sampratos.

Esame labai susirūpinę dėl Lietuvos teisėsaugos institucijų elgesio, kurį sunku suvokti kitaip, nei siekį žeminti ir bauginti namuose gimdančias šeimas. Teisėtai pasipiktinusiai visuomenei nebuvo paaiškinti tyrimo tikslai ir taikomų griežčiausių priemonių būtinybė. Ankstyvo ryto kratos šeimose, auginančiose mažus vaikus, šimtų šeimų tardymas trypia žmogišką orumą, žemina šeimos instituciją, menkina pačią demokratiją, skaldo visuomenę ir skatina nepasitikėjimą savo Valstybe. Neadekvatus ikiteisminio tyrimo priemonių naudojimas ir pats bylų pobūdis perauga į patyčias iš šeimų, rūpestingai pagal savo supratimą ir įsitikinimus ieškančių geriausių sąlygų gimdymui, ir tampa vis labiau panašus į kitamanių persekiojimo recidyvą.

Todėl prašome padaryti viską, kas nuo Jūsų priklauso, idant būtų gerbiama šeimos institucija, atkurta visuomenės santarvė, užkardytas teisėsaugos ir kitų institucijų elgesys, dėl kurio Valstybė supriešinama su piliečiais, o medicina su motinyste. Mūsų bendras siekis turėtų būti pagarba visiems Lietuvos žmonėms, ypač silpniausiems, idant jie ateitų į šį pasaulį meilės ir rūpesčio apsuptyje.

Su pagarba ir viltimi – Šeimos reikalų tarybos prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos vardu Pirmininkas Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Artuma 2013 m. kovas

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

10

Mieli skaitytojai, nuoširdžiai džiaugiamės ir dėkojame Jums, kad atsiliepėte į mūsų kvietimą dalytis savo tikėjimu ir iškylančiais klausimais, kaip tai drąsiai padarė redakcijai žinoma Autorė savo atviru pasidalijimu vasario „Artumoje“. Sulaukėme laiškų ir matome, kad aktualu dalytis ne vien tikėjimo džiaugsmu – norime įveikti ir jo sunkumus! Be to, akivaizdu: mūsų tikėjimas visuomet gali ir turi augti bei bręsti – padėkime sau ir kitiems! Dalijamės su Jumis gautais laiškais ir mintimis.

Viešpatie, Tu viską žinai...

Pastebėjus naują rubriką „Artumoje“, galvoje šmėstelėjo: „Na, na, ar tik ne per daug dvasingai užsigriebta?“ Kalbintos moters klausimai visokie: vieni labai artimi ir man suprantami, kiti – keliantys šypseną, dar kiti – beveik ir pasipiktinimą (katalikė, mat, atsirado!). O greta atspausdintas atsakymas, tiesa, gražus ir teisingas, bet ar tikrai jai padedantis? Šios mintys ilgai man nedavė ramybės.

Kodėl mes visi turime įvairiausių, net ir neprotingų tikėjimo abejonių, ir kodėl kitų atsakymai ne visada mus nuramina?..

Daugiau nei prieš 20 metų sąmoningai nusprendžiau tikėti: Dievas yra, ir tai, ką moko Katalikų Bažnyčia, yra tikra. Paaugliškas tikėjimo įkarštis pamažu augo ir tapo pastovia pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu. Trokštu būti šventa, trokštu sekti Jėzumi, būti tokia kaip Jis. Tai paprasčiausias atsakas į patirtą Dievo meilę. Ne veltui apaštalas Paulius krikščionis vadino šventaisiais. O mane pažįstantieji dar niekad neapkaltino, kad skraidžioju padebesiais, esu pernelyg sentimentali, saldi, davatkiška ar pan.

Kol mokiausi, prieš akis buvo aiškus tikslas ir Dievo buvimą jaučiau šalia. Baigus studijas, pradėjus dirbti, kartu su rutina atslinko ir ta gausybė būties klausimų, neduodančių ramiai gyventi... Trokštu viską daryti Dievo garbei, bet dažnai nesu tikra, ar esu teisingame kelyje. Noriu daryti kažką daugiau, geriau, bet nepajėgiu, nesugebu, dažnai ir patingiu. Darbas mielas, įdomus, bet ne svajonių. O lipti kitiems per galvas, siekdama svajonės, nenoriu. Visą gyvenimą maniau, kad šeima – mano pašaukimas, bet jos vis dar neturiu. Esu tikra intravertė, ganėtinai uždara, nesugebanti plepėti ir paprastai žiūrėti į gyvenimą. Bet sykiu ir labai stengiuosi neužsisklęsti, būti atidi, išklausyti, pagelbėti kitiems. Žodžiu, stengiuosi būti normali krikščionė.

Bet dažnai užgriūva sunkios abejonės: kodėl niekaip nesuprantu, ko konkrečiai Dievas iš manęs nori? Kodėl nesijaučiu patenkinta savo gyvenimu ir nežinau, kaip tai pakeisti? Ką turėčiau daryti? Kodėl nemoku bendrauti?

Dieve, kodėl mane tokią sukūrei? Kodėl davei man tokį sudėtingą charakterį? Kodėl aš neturiu šeimos, artimų draugų? Kodėl man neparodai manojo kelio? Juk žinai, kaip Artuma 2013 m. kovas

kartais man negera, kad labiau noriu negyventi, nors ir suprantu, kad tai jau piktžodžiavimas prieš Tave. Bet kodėl Tu vis tyli? Kodėl neatsakai?

Ir tada visai nepaguodžia pasakymai, kad Dievas – mylintis Tėvas, kad Jis geriau žino, ko mums reikia ir tai parūpina. Taip, sutinku. Bet vis tiek man liūdna, vis tiek to nejaučiu, tad neramu. Meldiesi, beldiesi, ieškai išeities, o Jis tyli. Jauti, kad šalia, bet nieko nesako. Kad ir kaip stengiesi suprasti, išgirsti, atrasti...

Sunku tada džiaugtis. Vasarą dalyvavau (ir nebe pirmą kartą) ignaciškose tylos rekolekcijose. Savaitę tyloje meldžiausi, mąsčiau, bandžiau įsiklausyti, atrasti ramybę ir atsakymą... TYLA. Žinau, jaučiu, kad Jis šalia, netgi šypsosi, bet tyli. Žinot, apima siutas ir neviltis: nesuprantu, kas ne taip, nežinau, kaip tai ištverti, kaip atlaikyti?

Tada, kaip tyčia, garbūs ir šventi pamokslininkai vis primena, kad tikras krikščionis turi būti džiaugsmingas: juk Kristus prisikėlė, ir tai mūsų skelbiama Džiugioji naujiena.

O kokia nors linksma, viskuo patenkinta sesuo vienuolė pradeda aiškinti, kad tikro krikščionio gyvenime „vieno Dievo gana“! O man reikia ir paprasto žmogiško bendravimo, apkabinimo, padrąsinimo, pagyrimo, įvertinimo ir niekaip negaliu apsimesti, kad „vieno Dievo gana“. Deja, Dievas neturi kitų rankų ir aiškiu balsu retai prakalba. Negi aš tokia niekam tikusi? Negi mano tikėjimas ir meilė Dievui tik įsivaizduoti? Bet negali būti, juk Kūrėjas pamatė Adomo vienatvę ir jos nepasmerkė. Tik kodėl manosios nepamato?

Pykstu ant Dievo, kad Jis neatsako, nepamoko, nenuramina. Kodėl Tu mane pamiršti? Kodėl Tu tyli? Kodėl Tau nerūpiu? Kodėl taip su manim elgiesi?.. Bet tuo pačiu metu kažkur giliai širdyje glūdi nepajudinamas tikrumas, kad Dievas mane myli, kad Jis nori man geriausio, kad kada nors viskas paaiškės. Jei ne dabar, tai po mirties, kai susitiksiu Jį veidu į veidą. Ir suprantu, kad jei ne tas tikėjimo pamatas, ant kurio stoviu, būtų dar blogiau, nie-

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

kas negalėtų to trūkumo užpildyti. Siaubas, ar išvis dar gyvenčiau? Tada imu dėkoti bei melsti malonės niekada nenusigręžti nuo Dievo. Ir kiek susigėdusi atsidūstu: „Viešpatie, Tu viską žinai. Žinai, kad Tave myliu.“ Negaliu sakyti, kad visada gyvenu tokiame chaose. Mažiau mane pažįstantys net neįtartų, jog kartais man taip bloga. Būna ir gerų, lengvų laikotarpių, kai širdyje džiugu, o gyvenimas paprastas ir aiškus. Tik staiga, ar dėl nuovargio, ar dėl kieno nors kvailos replikos, vėl prasiveria žemė po kojom. Jau atsibodau artimiausiems savo draugams. Vieni sako: „Kiek tai gali tęstis? Tau depresija, eik gydytis.“ Pas psichoterapeutą buvau – ne depresija man dar. Ir ilgiau vaikščioti pas jį nematau prasmės. Apie Dievo planus psichologas nieko nepasakys, ne ta profesija. Dvasios tėvas ramina, kad dviem pagrindiniais pašaukimais jau gyvenu: esu žmogus ir krikščionė – tikiu Dievu. Bet man vis neramu. Kai kas pavargęs net prisipažino: „Nebesuprantu, ko tau reikia? Kad ir ką pasakau – atšauni, kad žinai.“ Tai ir kvailiausia, kad į visus šiuos mane kankinančius klausimus atsakymus žinau. Per rekolekcijas, konferencijas, Šv. Rašto, Katekizmo ir kitų teologinių knygų skaitymą, pokalbius. Tik dažnai tai lieka neįgyvendinama teorija. Protas dėlioja faktus ir argumentus, kad viskas gana normalu ir ne taip jau blogai, o širdis žliumbia ir sako: „O man vis tiek negera, vieniša, labai liūdna ir jaučiuosi niekam nereikalinga.“ Atrodo, kad iš draugų reikia išklausymo, palaikymo ir maldos, bet ne pamokslų. Tiesiog buvimo kartu, kai susvyruoja tikėjimas Dievo meile, kai vėl prispaudžia apleistumo ir nesveiko nevertumo jausmas. Kažkodėl visi nori greitai išspręsti problemas ir atsakyti į tik vienam Dievui atsakomus klausimus. Gal ne visada reikia steng-

tis išspręsti kito žmogaus tikėjimo abejones? Gal kitą sykį daug veiksmingiau tik pabūti šalia? Kantriai išklausyti kad ir šimtą kartų girdėtus klausimus bei skundus. Pasimelsti nereikalaujant, kad viskas staigiai ir stebuklingai pasikeistų. Nesibarti, kad vėl nuliūdo ir nemato prasmės gyventi.

Nesipiktinti, jog kito neveikia tavo atsakymų vaistai, kad netyčia nebūtum sugėdintas kaip tie Jobo draugai.

Psalmių eilutės, pal. Motinos Teresės pavyzdys primena, kad nesu išskirtinė, kankinama blaškymosi tarp juodo netikrumo Dievu ir nuoširdaus pasitikėjimo Juo. Naujai ir logiškai suskambėjo lietuvių filosofo Naglio Kardelio mintys knygoje „Pažinti ar suprasti?“. Jis teigia, kad mums nėra nieko egzistenciškai svarbiau, nei Dievo buvimas, nuo kurio viskas priklauso. Mes kruopščiausiai tikriname ir labiausiai nepasitikime tuo, kas mums labiausiai rūpi.

Pasak Kardelio, nuolatines abejones reikia priimti kaip natūralų, neišvengiamą mūsų tikėjimo išbandymą.

Taip pat dėkojame parašiusiam mums laišką Vytautui Smagurauskui iš Švenčionių rajono. Jis kaip „sunkius paprastus“ klausimus iškėlė mūsų politinio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo skaudulius. „Kad to nebūtų, – teigia ponas Smagurauskas, – manau, reikalingi visi Dešimt Dievo įsakymų – pirmiausia išrinktai valdžiai.“ Irena Insodienė iš Kauno rašo, kad„mes, kiekvienas Dievo vaikas, esame individualūs, su savo mąstysena, požiūriu, polinkiais. Ką patartume vienam, gal netiks kitam“, o visus atsakymus turi tik Dievas: „Gal geriausias vaistas būtų <...> suklupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, tyloje išgirsti, ką sako, pataria, ramina, guodžia, moko pats Dievas. Šie Tikėjimo metai duoda mums daug progų tai padaryti, nes visoje Lietuvoje vyksta adoracijos.“ Ji taip pat pasidalijimui akstiną davusiai Autorei siūlo pasikalbėti su kun. Artūru Kazlausku.

Romualdas Kasnauskas iš Vilkaviškio irgi mano, kad visus atsakymus galime surasti Dievo Tėvo meilėje mums ir mūsų meilėje Jam: „Dievo Tėvo Širdis trokšta būti visų žmonių, teisiųjų ir nusidėjėlių, žinoma, mylima ir garbinama. Norisi

garbinti Tėvą, dėkoti Jam, šlovinti Jį už tai, kad davė mums Savo Sūnų. Vienu žodžiu, garbinkim Jį, dėkokim Jam ir šlovinkim Jį kaip Išganymo Kūrėją.

Dėkoti Tam, Kuris taip labai pamilo pasaulį, kad atidavė Savo Vienatinį Sūnų, kad visi žmonės, suvienyti Mistiniame Kristaus Kūne, <...> taptų vaikais Jame.“ Ypač dėkojame atsiliepusiam kunigui. Jis pasakojo, kad pats mokydamasis seminarijoje kėlęs sau ir Dievui panašių klausimų. Dabar, jau radęs į juos atsakymus, mielai pasidalytų jais su Autore (šią žinią jai perdavėme).

Ir toliau laukiame Jūsų laiškų, atsiliepimų, pastebėjimų ir minčių, tikėdami, jog žurnalo puslapiai verti būti dalijimosi ir pagalbos vieni kitiems erdve!

Visai neseniai sėdėjau priešais Švenčiausiąjį ir vėl visa sugniuždyta, nepasitikinti, su visomis savo dvejonėmis, vienatve ir neišmanymu, o labiausiai – su niūriu slegiančiu klausimu: „Ir kam aš tokia reikalinga?..“ Ir tik tylus, ramus, švelnesnis nei tas vėjelis pranašui Elijui, širdy padvelkė vos girdimas, bet tikras žodelis: „MAN.“

Artuma 2013 m. kovas

Kristinos Šmulkštytės nuotraukos

N. N.

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Mūsų iškilnūs žaidimai Antanas GAILIUS

Gyvename laikais, kurie skelbiasi esą labai pragmatiški ir racionalūs.

To, kas neracionalu, apsimetame išvis nenorį pripažinti. Per tą savo baisų troškimą viską išsiaiškinti ir suprasti, kartais net leidžiamės į sudėtingiausias sąmokslų teorijas. Gerbiame, kartais net garbiname pozityvųjį mokslą, vis tikėdamiesi, kad jis mums iki galo paaiškins pasaulį. Jei ne mums, tai mūsų vaikams. Jei ne vaikams – gal anūkams.

Kita vertus, tie, kurie budriomis širdimis dalyvavome Sąjūdyje, kurie patyrėme Sausio 13-ją ir kitus, tegu net lengvesnius, bet reikšmingus jaudulius, gerai juk žinome, kad tada labai dažnai išvis nemėginome racionaliai ir pragmatiškai pasvarstyti, ar eiti į mitingą arba budynes prie Aukščiausiosios Tarybos yra protinga ir naudinga. Ėjome, nes tiesiog žinojome, kad turime eiti. O šiandien, ir dviem dešimtim metų praėjus, ilgimės tų laikų – tos nuotaikos, to bendrystės jausmo, kurį labai lengvai užgožia, regis, tokie neapsakomai svarbūs – bet kad ir tikrai svarbūs – dabartinės kasdienos rūpesčiai ir reikalai.

Užtat, bent minėdami Sausio 13-ją, deginame laužus, renkamės ir būriuojamės. To, ką patyrėme tada, aišku nebepatiriame. Tačiau mėginame parodyti vienas kitam ženklą, kad tai nepražuvo, kad visi ano meto išgyvenimai mums tebėra tiek pat vertingi, kaip ir andai.

Jeigu mums tokie svarbūs šiaip jau paprasti žemiški reikalai, kaip tada turėtume minėti įvykį, kuris, kaip tikime, iš esmės pakeitė ne vien mūsų asmeninį, ne vien mūsų valstybės, ne vien kad ir Europos, bet apskritai žmonijos gyvenimą? Tame įvykyje, tiesa, patys nedalyvavome, apie jį gavome tik Naujieną. Bet jeigu Naujiena tikime, tai juk suvokiame, kad šiam įvykiui niekas neprilygsta.

Susirinkę į Mišias, mes, kaip sako liturgijos tekstas, „švenčiame išganymo paslaptis“. Ir dar patys garsiai liudijame: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Štai čia, man regisi, ir prasideda liturgija. Suvokdami, kad mūsų gyvenimą vis dėlto valdo ne pragmatiškas

ir pozityvus pažinimas, bet paslaptis, susiduriame su būtinybe tą paslaptį kaip nors išreikšti. Negalime nuolatos tverti toje būsenoje, kurioje buvome Sausio 13-ją – tiesiog negalime, nes esame žmonės, o ne dvasios. Juo labiau negalime ne tik prisiminti – juk ten nebuvome, – bet net racionaliai suvokti, ką reiškė įvykis, kurį vadiname Išganymu. Apie tai teologai per du tūkstantmečius yra prirašę tomų tomus, bet vis tiek mes nuolat sakome, kad tai yra mūsų tikėjimo slėpinys.

To slėpinio racionalia ir aiškia kalba neįstengė nusakyti net tie, kurie buvo apdovanoti ypatingomis mistinėmis dovanomis. Ir jie tik skurdžiai ir blankiai mėgina nusakyti tai, kas nenusakoma, ką jie patyrė, bet tik miglotomis užuominomis mėgina ir mums perteikti.

Man atrodo, kad būtent šį mūsų žmogiškosios būties skurdą turėjo galvoje Viešpats, kai įsakmiai liepė: „Tai darykite mano atminimui“ (plg. 1 Kor 11, 24–25).

Kitaip sakant, man regisi, kad liturgija reikalinga ne Dievui, bet mums. Kad Viešpats liturgijos pamatus Didįjį ketvirtadienį padėjo, buvo dar vienas iš gausybės Jo gailestingumo ženklų. Matyt, mums neužtenka ką nors tiesiog atsiminti. Augindami vaikus, dirbdami kasdienos darbus, bėgiodami po parkus ar skraidydami lėktuvais, esame taip išblaškomi, kad mus tenka įsakmiai surinkti bent sekmadienį į Mišias, kurių liturgiją mes jau patys kaip išmanydami dailiname ir gražiname, priklausomai nuo savo išmonės ir laikų kaitos. Tai jau mūsų iškilnūs žaidimai, dėl kurių mes kartais ir vėl gebame taip susikibti, kad kyla abejonių, ar mes tikrai skelbiame, ar tikrai išpažįstame ir – ypač – ar tikrai laukiame.

LAISVĖ IR TIKĖJIMAS: krikščioniški trileriai sovietmečiu Knygą sudarė Andrius Navickas ir Reda Sopranaitė Tai dešimt gyvenimo istorijų, kurias jungia bendra epocha – sovietmetis, taip pat ryžtas priešintis ateistinei melo imperijai. Ši knyga – pagarbos ženklas žmonėms, itin sudėtingomis sąlygomis išsaugojusiems meilės druską ir tikėjimo šviesą, kartu liudijimas, kad Viešpats beldžiasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimą, ragindamas nebijoti ir atverti širdį, surizikuoti eiti laisvės ir tikėjimo keliu, net tada, kai visi didžiuojasi einantys blizgiais šunkeliais.

Išleido Ateities leidybos centras ir VŠĮ Bernardinai.lt Artuma 2013 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Tikėjimas ir Biblijos skaitymas Kun. Danielius DIKEVIČIUS Antras žingsnis. Baimės apimtas žmogus įvairiai reaguoja: sustingsta, sudreba, surinka, leidžiasi bėgti, slėptis ir t. t. O Marija išsigandusi „galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1, 29). Net apimta dieviškos baimės, neprarado savitvardos. Drąsi moteris! Tvirto būdo! Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ji šitaip parodo, kad dieviškajam žodžiui suprasti reikia intelektinių pastangų. Šiandien sakytume – mokslinių žinių. Todėl prieš pradedant skaityti Bibliją, pravartu perskaityti, pvz., prelato Antano Rubšio „Raktus“ į Šventąjį Raštą ar kitą prieinamą literatūrą, aptariančią įvadinius bei kitus pagrindinius biblinius klausimus. Šis Marijos galvojimas turi dar vieną prasmę. Jis atskleidžia, kad Šventraštis negali būti traktuojamas fundamentalistiškai. Skaitymas paraidžiui – tai aklavietė.

Pvz., raidiškai skaitydami Pradžios knygos sukūrimo pasakojimus, t. y. 1 ir 2 skyrius, bei teigdami, kad Dievas sukūrė tiktai du žmones – Adomą ir Ievą, negalėsime paaiškinti, iš kur atsirado Kaino žmona (plg. Pr 4, 16–17).

Trečias žingsnis. Mergelė Marija ne tik samprotauja, bet ir klausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Tai vienas sudėtingiausių Naujojo Testamento tekstų. Tikras egzegetų kryžius. Esama apie 20 skirtingų šio klausimo hipotezių. Pvz., pal. Jonas Paulius II palaikydavo vadinamąją amžinos skaistybės įžado hipotezę, anot gi Benedikto XVI, tai paslaptis, kurios mes greičiausiai gyvenime prieš Gyvenimą niekada negalėsime įminti.

O mums ir nereikia. Mums svarbiausia kitkas – tai, kad Marija išgirstą Dievo žodį pritaiko savo gyvenime: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24).

Vasario „Artumos“ numeryje nagrinėdami perėjimo nuo tikėjimo iš Krikšto prie tikėjimo iš klausymo temą teigėme, kad siekiant šio tikslo reikia kompetentingo skelbėjo ir besidominčio klausytojo, nes tikėjimas iš klausymo remiasi skelbiamo dieviškojo žodžio – kerigmos – priėmimu. O kas gi įvyksta po šio priėmimo ir įtikėjimo?

Tuomet prasideda katechezė – kerigmos gilinimo procesas, kuriam, kaip ir kerigmai, būtini du veiksniai: mokantysis ir klausantysis. Vis dėlto esama vieno esminio skirtumo. Katechezės procese, skirtingai nei kerigmos, mokančiojo funkciją gali (privalo) atlikti ir Šventasis Raštas – tikėjimo dorybės penas: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 3– 4). Bet skaityti biblinius tekstus nėra lengva. Todėl reikia pagalbininko – egzegeto: „Jie skaitė iš knygos – iš Dievo Mokymo, išversdami jį ir paaiškindami jo prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma“ (Neh 8, 8). Vieną tokį turime – Jėzų Kristų: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose <...> pasakyta“ (Lk 24, 27). Jėzus Kristus yra didžiausias visų laikų dieviškosios tikrovės aiškintojas: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (gr. eksēgēsato)“ (Jn 1, 18).

Bet didžiausias nereiškia pirmojo. Šiuo atveju pirmenybė priklauso kitam asmeniui, būtent – Švenčiausiajai Dievo Motinai: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. <...> Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 19. 51c). O kadangi kiekvienas egzegetas laikosi tam tikro metodo, tad ir Marija iš Nazareto nėra jokia išimtis. Štai jos trijų žingsnių metodas.

Pirmas žingsnis. Per apreiškimą Nazarete „išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo“ (Lk 1, 29). Aišku, tas sumišimas pirmiausia reiškia išgąstį: „Nebijok, Marija“ (Lk 1, 30b).

Bet ne tik – tai ir antgamtinės tikrovės patyrimas. Taigi iš esmės tuo atskleidžiama, kad Marija angelo žodžius priėmė kaip dieviškąjį žodį: „mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį“ (1 Tes 2, 13). Skaitydami Bibliją mes irgi turėtume nepamiršti: Šventasis Raštas yra pirmiausia Dievo žodis. Geriausiai tai padeda įsisąmoninti malda. Štai, pavyzdžiui, žydai prieš pradėdami skaityti Bibliją, taip meldžiasi: „Tebūnie palaimintas tas, kuris davė Įstatymą savo tautai Izraeliui per savo šventumą.“

Yra įvairių Šventojo Rašto skaitymo bei aiškinimo metodų. Plačiau apie tai galima paskaityti Popiežiškosios Biblijos komisijos išleistame dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ (nuo kurio paskelbimo šįmet balandžio 15 d. sukaks 20 metų). Tačiau tai sudėtingas tekstas. Jam perskaityti ir suprasti reikia laiko. Bet iš esmės jame yra rašoma apie tai, ką kalbėjome apie Marijos trijų žingsnių egzegetinį metodą.

Laikykimės jo skaitydami Šventąjį Raštą, ir mūsų tikėjimas augs...

Artuma 2013 m. kovas

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Kas išmokys bendrystės? Šventasis Raštas šeimoms „Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios! Anksčiau pasakęs: Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tų nebenori, nemėgsti, – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, – jis paskui paskelbė: Štai ateinu vykdyti tavo valios.

Jis panaikina viena ir nustato kita. Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 4–10).

14

Visuomenei tolstant nuo krikščioniškojo gyvenimo tradicijos, papročių ir pasaulėžiūros, vis dažniau tenka atsakinėti į klausimus: kam? Kodėl? Kas tai? Po dviejų tūkstantmečių krikščionybės pasaulyje ir šešių šimtmečių Lietuvoje dabartinėms kartoms atiteko metas gyventi religingumui nepalankiomis sąlygomis. Užuot atsakinėjus į klausimą: „Kaip giliau, prasmingiau dalyvauti?“, tėvams, katechetams, kunigams pirmiausia tenka jiems pavestuosius pritraukti, privilioti ir dar tvirtai motyvuoti paties dalyvavimo šv. Mišiose būtinumą. Beje, žodis „dalyvauti“ irgi turi savo prasmę, nes visa teisinė ir liturginė Mišių sankloda orientuota būtent į dalyvavimą pamaldose.

Tai, kad nuo „Mišių išklausymo“, kuomet jos būdavo aukojamos lotynų kalba, pereita prie „dalyvavimo Mišiose“ gimtąja kalba, be jokios abejonės, yra didžiulis Bažnyčios gyvastingumo liudijimas, kurį atliko Vatikano II Susirinkimas. Kol kas dar liturgijos „naujadaras“ yra Mišių klausymo per radiją ar žiūrėjimo per televiziją būdas.

Net ir geriausiu atveju tai tik vaizdumui skirta asmeninės maldos, religingumo priemonė, ji netenkina esminės Mišių sąlygos – bendruomeniškumo. Žinoma, pagirtina žiūrėti į gerus, šventus vaizdus, tačiau Bažnyčia liturginių vaizdų netapatina su išgyvenamu įvykiu dalyvaujant bendruomenės susirinkime.

Atskirumas, vienišumas, nesugebėjimas bendrauti ištiko visą civilizuotą virtualiosios realybės kartą. Ne anekdotas, bet veikiau juokas pro ašaras atrodo vienos motinos pasidalijimas apie sūnaus „šventinę“ patirtį: ji išleido sūnų į draugų vakarėlį, paskolino automobilį, susitarė, kad neužsibus per ilgai; nepraėjo nė poros valandų, o sūnus jau namie.

Klausiamas, ar nebuvo vakarėlio, atsakė: „Nebuvo ką veikti.“ Pasirodo, sėdėjo visi kambariuose, telefonų mygtukus spaudė, susirašinėjo, nesikalbėjo, kartais sukikendavo.

Daugybė požymių liudija apie civilizuotų jaunų žmonių nesugebėjimą iš asmeninio ir šeimos privatumo įžengti į visuomenės bendruomeniškumu paremtą gyvenimą. Siūloma begalė pakaitalų šiai užduočiai iš esmės spręsti ir sulaukiama labai nesėkmingų rezultatų. Dažnai viešumoje elgiaArtuma 2013 m. kovas

masi tarsi privačioje aplinkoje – ne tik viešinami intymūs dalykai, kartais net ir gamtiniai reikalai atliekami viešosiose vietose. Rodomas negebėjimas vienytis, aukotis kilniems tikslams, visuomenės labui, nenoras tausoti gamtą, bendruosius įrenginius, viešąjį transportą.

Nevertėtų iki nesuprantamumo „giliai“ aiškinti liturgijos gražiai liaudiškai besimeldžiančioms močiutėms tuščiose bažnyčiose, jei nesugebama į jas pakviesti ateiti tų, kuriems būtinai reikia dalyvavimo ir sakralios bendruomeniškumo PATIRTIES. Matydamas kartu su tėvais Mišiose dalyvaujančius jų sūnus ir dukras, pažinodamas jų šeimas, galiu pasakyti: jos geriausiai IŠSPRENDŽIA šiandienio jaunuolio ugdymo ir auklėjimo uždavinius. Tikinčiųjų nenustebinsiu, o mažiau tikintiems tik pridursiu: akivaizdus yra ir Šventosios Dvasios, Dievo malonės veikimas tokioje šeimoje ar visų Mišiose dalyvaujančių sielose. Tai gyvenime tikrai daug geriau veikia už visokias karmas ir amuletus, gausiai plintančius net katalikų namuose.

Bendruomeninėje Mišių aukoje vienijantis Dievo malonės veikimas, kuriantis ir visame pasaulyje palaikantis Bažnyčios bendruomenę vieningoje narystėje su Kristaus Kūnu, tikrai vaisingai vienys, pašventins, kurs ir ugdys kiekvieną Mišiose dalyvaujančią šeimą, visų jos narių pilietiškumą ir šventumą.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Būtų įdomu, kaip statistika pagrįstų teiginį, jog daug išsiskyrusių, išsibarsčiusių šeimų nedalyvaudavo kartu sekmadienio šv. Mišių aukoje. Papildau atsakymą iš asmeninės patirties: šeimos, kurių santuokos 25, 50 metų jubiliejų laiminau, stengdavosi nuolat dalyvauti sekmadienio Mišiose.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

DIEVO ir Bažnyčios darbas Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Liturgijai skirta konstitucija Sacrosanctum Concilium buvo pirmoji Vatikano II Susirinkime, priimta baigiantis antrajai sesijai, 1963 m. gruodžio 4 d. Už ją balsavo 2147 Susirinkimo tėvai, prieš pasisakė 4.

Popiežiaus Jono XXIII valia Susirinkimas neatsitiktinai darbą pradėjo nuo liturgijai skirto dokumento svarstymo. Susirinkimas buvo sušauktas svarstyti tikėjimo skelbimo dalykų, o būtent liturgijoje tikėjimas yra iki galo išgyvenamas ir skelbiamas. Maža to, liturgijoje, visų pirma Eucharistijoje, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“ (IX sekmadienio po Sekminių atnašų malda).

Liturgijos esmė ir vaidmuo Sacrosanctum Concilium sudaro pratarmė, 7 skyriai ir priedas dėl kalendoriaus peržiūrėjimo (jame Susirinkimas pareiškia neprieštaraujantis dėl nekintamos Velykų datos įvedimo ir nekintamo visuotinio pasaulietinio kalendoriaus nustatymo, jei tam pritartų ir kitos krikščioniškos Bažnyčios). Ji aptaria pagrindinius liturgijos atnaujinimo ir puoselėjimo principus, sakramentus, atskirai – Eucharistijos slėpinį, Officium Divinum vadinamą Dievo tarnyba arba Valandų liturgija, liturginius metus, bažnytinę muziką, dailę ir bažnytinius reikmenis – taigi visą Dievo garbinimą.

Konstitucija pabrėžia, kad liturgija labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį, kuriai būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome. Todėl esančiuosius Bažnyčioje liturgija kasdien stato į šventovę Viešpatyje, į Dievo buveinę Dvasioje, kol bus pasiektas Kristaus pilnatvės saikas, drauge stebėtinu būdu stiprina jų jėgas skelbti Kristų (SC 2).

Pakiliame ir giliame tekste apie Bažnyčios ir liturgijos neatsiejamumą atsispindėjo Susirinkimo tėvų patirtis. Kiekviena Susirinkimo diena Šv. Petro bazilikoje

prasidėdavo liturgija. Skirtingų apeigų Eucharistijos šventimas padėjo Susirinkimo tėvams ne tik įsigilinti į liturginius Bažnyčios turtus, bet ir pajusti, koks galingas Bažnyčios ginklas gali būti liturgija sekuliariame ir globaliame pasaulyje.

Liturgija skatina tikinčiuosius, kad, „velykinių sakramentų pasotinti“, jie taptų vienos maldingos širdies; meldžia, kad „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“ <...>. Taigi iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais (10).

Liturgijos atnaujinimas Įvardijusi liturgijos neprilygstamą vaidmenį Bažnyčioje, Konstitucija daug dėmesio skyrė jos atnaujinimui, siekė sugrąžinti ir atverti jos tikrąją vertę tikintiesiems. Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios liturgijos dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios, laiko būvyje gali ar net turi kisti jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama. Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti (21).

Konstitucijos tekste esama daug trumpų nurodymų, ką reikės keisti, tačiau konkretūs pakeitimai neaptariami.

Vykdant šias nuorodas jau po Susirinkimo buvo peržiūrėtas Mišiolas, pertvarkyta Valandų liturgija, sakramentų teikimo apeigos atnaujintos siekiant tikintiesiems suprantamesnės jų esmės.

Be to, įsakmiai pabrėžiamas sekmadienio išskirtinumas: Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena. Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris „atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų...“ (1 Pt 1, 3) Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos šventės, išskyrus pačias reikšmingiausias, neturi būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys (106).

Daug dėmesio skiriama liturginiam ugdymui ir sielovadai. Susirinkimas numatė deramą liturginį būsimų kunigų rengimą, nusakė nacionalinių ir atskirų vyskupijų liturginių, taip pat ir bažnytinio meno bei muzikos komisijų steigimą bei daugybę kitų praktinių dalykų. Tačiau Konstitucija jokiu būdu nėra instrukcijų rinkinys, bet teologinis ir ganytojiškasis visai Dievo tautai skirtas dokumentas.

Tikintieji ir liturgija Savo teologiniu kalbėjimu apie liturgiją ir Bažnyčią ši Konstitucija yra akivaizdi Dogminės konstitucijos Lumen Gentium pirmtakė. Sacrosanctum Artuma 2013 m. kovas

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Concilium iškėlė liturgiją į Bažnyčiai esminį – Išganymo darbo – lygmenį, pabrėždama, kad liturgijoje visuomet yra Bažnyčios galva – Kristus: Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą, Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus“, ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda.

Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.

se apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“ (1 Pt 2, 9; plg. 2, 4–5) teisė ir pareiga (14).

Visoje liturgijoje, o ne kurioje nors vienoje jos dalyje veikia pats Kristus – kalba, meldžiasi ir gieda ir pats save aukoja. Tad viskas liturgijoje yra vienodai svarbu ir reikalauja supratingo bei pilno dalyvavimo. Todėl ir pamaldose turi būti numatytos tikinčiųjų atliekamos dalys.

Šventojo Rašto svarba Pabrėždama Viešpaties kalbėjimą liturgijoje, Konstitucija sako, kad liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė. Taigi siekiant liturgijos atnaujinimo, pažangos ir pritaikymo, reikia ugdyti tą karštą, gyvą Šventojo Rašto meilę (24). Todėl nurodyta atnaujinti liturgines knygas taip, kad jose derama vieta tektų Biblijai.

Pamokslas buvo įtrauktas į Mišių liturgiją, nurodant, kad jis turi remtis Mišių skaitiniais ir juos aiškinti.

Sacrosanctum Concilium skelbia, jog Bažnyčios gyvenime Eucharistija ir Biblija yra svarbiausi dalykai. Liturgija negali būti susiaurinta tik į vadinamąjį eucharistinį momentą – Pakylėjimą. Mat iki Vatikano II Susirinkimo dalyvavimas Mišiose buvo „įskaitomas“ ir tikintysis galėjo priimti Komuniją, jei į Mišias ateidavo iki Pakylėjimo. Liaudies kalba buvo skaitomas tik Evangelijos skaitinys ir pamokslas sakomas jau po Mišių. Tiesa, popiežius Pijus XII prieš pat II Pasaulinį karą jau buvo pradėjęs kai kuriuos liturginius pakeitimus, turėjusius stiprinti sąmoningą tikinčiųjų dalyvavimą, bet Lietuvos, kaip ir kitų komunisTomo Vyšniausko nuotrauka

Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą.

Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir Jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui (7).

Būtent dėl tokio liturgijos išaukštinimo Susirinkimo tėvai siekė labai svarbaus tikslo teigdami: Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėArtuma 2013 m. kovas

tų valdžioje atsidūrusių Bažnyčių, šios naujovės nepasiekė.

Bažnytinis menas Dievo kulto grožiui Konstitucija skiria net du skyrius. Šis dėmesys paaiškinamas tuo, kad liturgija suprantama ne kaip veiksmų ir formulių rinkinys, reikalingas tam tikro apipavidalinimo. Liturgija yra ypatinga tikrovė, tad viskas, kas joje vyksta, – ypatinga veikla.

Istoriškai žvelgiant, liturgija yra krikščioniškojo meno šaltinis, o meninė raiška Bažnyčioje – neatskiriama liturginio veiksmo dalis. Šitoks radikalus bažnytinio meno supratimas buvo tikras iššūkis modernaus meno pasauliui, nes meno tikslu skelbė ne menininko saviraišką, o Dievo šlovę. Prie kilniausių žmogaus kūrybinės dvasios reiškimosi būdų visai pagrįstai priskiriama dailė, ypač religinė dailė ir jos viršūnė – bažnytinė dailė. Dėl savo prigimties ji linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę, siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą (122). Susirinkimas, pripažindamas menininkams suteiktas dovanas, nesupriešina jų, kaip kad būdinga moderniems laikams, su kita Dievo tautos dalimi, o laiko tokiais pat tikinčiais, kurių pilno, sąmoningo ir bendruomeniško dalyvavimo liturgijoje siekia Sacrosanctum Concilium. Visi dailininkai, savo talento vedami norintys tarnauti Dievo garbei šventojoje Bažnyčioje, visada teatmena, jog tai susiję su savotišku šventu Kūrėjo sekimu ir su kūryba, skirta katalikų kultui, tikinčiųjų dvasiniam ugdymui, jų pamaldumui bei religiniam lavinimui (127). Todėl Konstitucija numato ir krikščionių menininkų ugdymą, ir klierikų rengimą, kad išmoktų branginti bei saugoti garbingus Bažnyčios paminklus ir sugebėtų deramai patarti kuriantiems dailininkams (129).

Liturgija ir Bažnyčia pasaulyje Susirinkimas aiškiai suvokė du pavojus ir pagundas, nuolat kylančias Bažnyčiai. Pirma – pernelyg susitapatinti su pasaulio dalykais, siekiant pažangos ir pamirštant savo tikslą – „būsimąjį am-

Didelės ir mažos kryžkelės

žiną gyvenimą“. Antra – pernelyg atsiriboti nuo pasaulio dėl dvasinių dalykų, pamirštant vargšus ir Evangelijos skelbimą.

Todėl Konstitucija, aptardama liturgiją kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir pagrindą, pabrėžia, kad Bažnyčia joje dalyvauja žemėje ir Dievo akivaizdoje: Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi (8).

Kad ir kaip patrauklu pasinerti į dangiškosios liturgijos šviesą, primenama, jog Šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo, nes žmonės, dar prieš galimybę dalyvauti liturgijoje, turi būti pašaukti įtikėti ir atsiversti <...>. Bažnyčia netikintiesiems skelbia išganymo žinią, kad visi žmonės pažintų vienintelį tikrąjį Dievą bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą. O tikintiesiems ji visuomet privalo skelbti tikėjimą ir atgailą, be to, parengti juos sakramentams, mokyti laikytis visko, ką Kristus įsakė, ir skatinti imtis visų meilės, pasišventimo ir apaštalavimo darbų, iš kurių aišku, jog krikščionys, nors ir nebūdami iš šio pasaulio, yra jo šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje (9).

Galima sakyti, kad būtent konstitucija Sacrosanctum Concilium ryškiai parodo, kad Vatikano II Susirinkimas – ne praeities, ne istorijos, o dabarties dalykas, nes jo iškelti liturgijos atnaujinimo uždaviniai yra nepraeinantys, kadangi esminės šios Konstitucijos užduotys skirtos kiekvienam tikinčiajam kiekvienu istorijos momentu.

Amžinasis

dėkojimas

Kartais mums kyla klausimų: kam reikia kiekvieną sekmadienį eiti į Mišias? Kas vyksta Mišių metu? Ar reikia ir kiek reikia aukoti Bažnyčioje? Šiuos klausimus uždavėme puikiai „Artumos“ skaitytojų jau pažįstamam kunigui, sakramentų teologijos studijas baigusiam Romoje, Popiežiškajame Šv. Anzelmo institute, Artūrui KAZLAUSKUI. Ar galėtumėte pasidalyti savo stipriausia šventų Mišių patirtimi?

Ruošdamasis įšventinimui, galvojau, kokią mintį užrašyti kunigystės šventimų paveikslėlyje, ir įrašiau žodžius: „Tėve, dėkoju Tau.“ Vėliau skaičiau, jog kunigas yra Eucharistijos žmogus. Eucharistija graikiškai – „dėkojimas“, o dėkojimas geriausiai nusako ir krikščionybės esmę.

Ir šiandien švęsdamas Mišias visada esu kupinas dėkingumo.

Mišios turi savo nekintamą ritualą, o kunigas jas švenčia kiekvieną dieną, tad jos gali tapti rutina. Todėl visada stengiuosi įsimąstyti į kiekvieną sakinį, skaitomą šventajame liturgijos tekste. Taigi man Mišios – ir meditacija, ir kartu naujų dalykų atradimas, nes Mišių tekstai yra labai prasmingi. Pati stipriausia patirtis ir yra pačios Mišios, kuriose dalyvauja bendruomenė, suprantanti ir mylinti tai, ką daro.

Kas iš tikrųjų vyksta Mišių metu?

Atminimas. Jis yra raktas ne tik į Mišių, bet ir visų sakramentų supratimą. Tai atminimas bibline prasme – ne psichologine, bet ritualine. Šitaip žydai, 2013 metais valgysiantys Velykų vakarienę pagal ritualą, aprašytą Išėjimo knygoje, galės sakyti: ne mūsų protėviai, o mes buvome Egipte, ne mūsų protėvius, o mus Dievas išvedė iš Egipto, ne mūsų protėviai, o mes perėjome dykumą, ne mūsų protėviai, o mes apsigyvenome Pažado žemėje. Jėzus, švęsdamas Velykų vakarienę, mums palieka šitokį atminimą. Jis keičia Velykų prasmę. Dabar Velykos – jau Jis pats, Kristus. Taigi, Mišiomis atmename Kristaus Velykas. Ir galime sakyti, kad, valgydami Kristaus Kūną ir gerdami iš Jo Kraujo taurės, mes sėdime prie Velykų vakarienės stalo kaip apaštalai, mes stovime prie Jo kryžiaus kaip Jonas ir moterys. Tai galimybė dalyvauti įvykyje, kuris įvyko prieš 2000 metų.

Reikėtų suprasti ir kitą svarbų dalyką – laiko prasmę. Chronos – tai mūsiškis laikas, o kairos – tai Dievo laikas – amžinybė. Mišios yra kairos laikas. Tai, kas įvyko prieš 2000 metų, vyksta dabar. Jei dalyvauju Mišiose, Kristaus įvykis vyksta dėl manęs.

Artuma 2013 m. kovas

17

Didelės ir mažos kryžkelės Šv. Mišios turi du aspektus – tai auka ir puota. Kaip jie dera tarpusavyje?

Savo aukos atminimą Jėzus palieka puotos forma. Pirmiau palieka atminimą, o paskui įvykdo tai, ką atminimas reiškia – auką. Religijų istorijoje aukojimo puotos yra dažnas reiškinys. Ir Senajame Testamente jų turime apsčiai. Auka vyksta tik puotaujant, šiedu aspektai neatsiejami. Aukojama auka, paskiriama Dievui, o paskui valgoma, išreiškia vienybę su Juo. Tu valgai tai, kas dieviška, ir taip esi sudievinamas.

Neatsitiktinai mūsiškiai Eucharistijos aukos altoriai yra stalo formos. Esmė – auka, kuria atmenama puota.

Daugeliui kyla klausimas – kodėl kas sekmadienį turiu eiti į Mišias?

Kiekvienas sekmadienis yra Velykos. Tai Kristaus pergalės prieš mirtį ir nuodėmę diena. Todėl tai Eucharistijos diena. Čia dera pabrėžti, kad sekmadienis – ne savaitgalis, o priešingai – pirmoji savaitės diena. Ne Dievo poilsio, šabo, diena, bet pirmoji diena, kai Dievas sukūrė šviesą. Sekmadienis nušviestas Kristaus pergalės.

Evangelijos liudija, kad susitikimai su Prisikėlusiuoju vykdavo Jėzaus mokiSilvijos Knezekytės nuotraukos nių susirinkimuose.

Valgydami Kristaus Kūną ir gerda- Mokslininkai sako, mi iš Jo Kraujo taurės, mes sėdime kad jei mokiniai nebūtų rinkęsi į draugę, prie Velykų vakarienės stalo kaip Prisikėlusysis nebūtų apaštalai, mes stovime prie Jo atėjęs, ir jei Prisikėkryžiaus kaip Jonas ir moterys. lusysis nebūtų atėjęs, mokiniai būtų nustoję rinktis. Akyliau skaitydami Evangelijų pabaigas pastebėsime, kad susirinkimas turi Eucharistijos kontekstą. Iš Evangelijos pagal Joną suprantame, kad nedalyvavimas mokinių susitikime neleidžia patikėti Jėzaus gyvybe (prisiminkime apaštalą Tomą). Senas krikščionių posakis „Mes negalime be sekmadienio“ reiškia „Mes negalime be Eucharistijos“, t. y. be Eucharistijos negaliu tikėti, nepajėgiu būti krikščioniu. Mišios gaivina tikėjimą, jo moko ir jį stiprina.

18

Kaip tinkamai pasiruošti Mišioms, kad sąmoningai jose dalyvautume? Pamokslai ir Eucharistijos malda kartais tikintiesiems tampa tikru išbandymu. Kas padėtų sąmoningai jų klausyti ir juos priimti?

Pačios Mišios mus paruošia, įveda „į vidų“. Žinoma, labai svarbu žinoti ženklų ir simbolių prasmes, išgirsti ir suprasti tekstus, užuosti kvapus ir pajusti skonį. Mišios turi ir grynai žmogiškąjį aspektą, kuris įtraukia ir leidžia patirti.

Artuma 2013 m. kovas

Liturgijoje pamokslo nėra, bet po Vatikano II Susirinkimo į ją iš Bažnyčios tėvų laikų sugrįžo homilija (graikiškai reiškianti bičiulišką pokalbį). Susirinkimo konstitucija apie liturgiją Sacrosanctum concilium apibrėžia homiliją kaip liturgijos dalį. Tai reiškia, kad ji negali būti ilgesnė nei kuri kita dalis. Homilijos trukmė – 7–15 min., o visa kita, kaip pasakytų kai kurie komentatoriai, – kalbėjimas šėtonui. Homilijai klausyti reikia ir nuolankumo, bet drauge ir reiklumo. Jei tikintieji pagarbiai leistų kunigui suprasti savo poreikius, homilija nebūtų kančia.

Eucharistijos malda yra esminė Mišių malda. Ją kalba kunigas visų vardu. Tad įsiklausymas į kiekvieną jos frazę, supratimas, jog sakoma ir mano vardu, leistų išgyventi ją kitaip. Maža to – ši malda baigiama triskart visų tikinčiųjų giedamu amen, o hebrajiškai amen reiškia „remiuosi tuo, kas pasakyta, tai mano pamatas ir mano stiprybė“.

Pirmieji krikščionys Eucharistiją švęsdavo daug paprasčiau – kaip vakarienę. Dabar Mišios vyksta oficialiau. Gal galėtumėte trumpai papasakoti Mišių istoriją?

Naujajame Testamente apaštalas Paulius perspėja, kad kai vieni susirinkę valgo savo atsineštą maistą ir taip persivalgo bei persigeria, o kiti lieka alkani, tai nėra Eucharistija (plg. 1 Kor 11, 20–22). Apaštalų laikais vakarienė ir Eucharistija greičiausiai nebuvo atskirta, bet jau II amžiuje šv. Justinas pateikia aprašymą Eucharistijos, beveik identiškos Vatikano II Susirinkimo reformuotoms Mišioms. Svarbus Mišių istorijos liudijimas yra ir pasakojimas apie trijų kelionę į Emausą (plg. Lk 24, 13–35), kai pakeliui buvo aiškinamas Raštas, o atėjus – laužoma duona. Taigi dvi Eucharistijos dalys: Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija, kurios ir sudaro Mišias. Pirmoji dalis – Šventojo Rašto skaitymas ir aiškinimasis, antroji – Jėzaus vakarienės atminimas. Ši antroji dalis sudaryta iš Jėzaus veiksmų. Jėzus paėmė duoną ir vyno taurę – tai atnašavimas, dėkojo – Eucharistijos malda, laimino – užtarimai Eucharistijos maldoje, laužė – duonos laužymas, ir davė mokiniams – komunija.

Vieni dalykai liturgijoje yra dieviškos kilmės, todėl nekeičiami, kiti – žmogiškos kilmės, tad ne tik gali, bet ir privalo keistis. Liturgijos tvarką nustato ir prižiūri Bažnyčios vadovybė, o Dievo tauta privalo ją ištikimai atlikti.

Tokiu būdu tai Visuotinės Bažnyčios liturgija.

Neretai girdime sakant „užpirkti Mišias“. Tad kiek „kainuoja“ Mišios?

Mišių vertė neįkainojama, ir jos visad aukojamos už visą Bažnyčią. Kiekvienos Mišios būna ir už gyvuosius, ir už mirusiuosius, už popiežių ir už vyskupą, ir už visus tikinčiuosius. Tačiau tikintieji gali paprašyti ypatingo jų intencijos prisiminimo. Tuomet paprastai paliekama auka. Šiuo metu Lietuvos vyskupai yra nustatę orientacinę Mišių auką – 50 litų. Nepamirština, jog kunigas gali celebruoti tik vienerias Mišias per dieną (kitas – tik esant būtinybei, ir auka už jas paskiriama vyskupo nustatytiems tikslams), tad tai suma jam pragyventi. Kitokių aukų jis negauna. Auka

Didelės ir mažos kryžkelės

už sudėtines Mišias, kai celebruojama daugybės tikinčiųjų intencijomis, yra visiškai laisva ir nenustatyta.

Lietuvoje paprastai užsakomos Mišios už mirusiuosius. Tačiau malonu konstatuoti, kad daugėja Mišių ir už gyvuosius, padėkos intencijomis. Užsakomos Mišios patiriant rūpesčių ir sunkumų – didelė paguoda ir pastiprinimas tikintiesiems.

Daugelyje bažnyčių sekmadienio Mišios skirstomos pagal kartas (Mišios su vaikais, Mišios su jaunimu, „Mišios su seneliais“). Ar neturėtume kartu puotauti prie Dievo stalo?

Dar ir dabar pasakoma: votyva, suma. Po Vatikano II Susirinkimo reformos visos sekmadienio Mišios turi vienodą vertę, skirtos visai bendruomenei. Pastoraciniais motyvais švenčiamos vaikų Mišios kartais tampa labai „vaikiškomis“ Mišiomis. Iš tiesų pastebėjimas apie visos bendruomenės Mišias yra svarbus. Kiekvienose Mišiose kiekvienas tikintysis turi turėti savo vietą. Vaikai taip pat. Mums vertėtų pasinaudoti užsienio Bažnyčios patirtimi – vaikai dalyvauja Mišiose drauge su tėvais ir persikelia į kitą salę katecheto vadovaujami dalyvauti jiems skirtoje Žodžio liturgijoje. Tikėjimo išpažinimo sugrįžta pas tėvus. Taip vaikai pratinasi dalyvauti drauge su savo šeima, o kartu šitaip padedama jiems labiau susikaupti, nei būnant su draugais.

Kada galima priimti Komuniją?

Komuniją priimame visada, kai dalyvaujame Mišiose (net du kartus per dieną), jei turime gerą intenciją, esame atlikę išpažintį ir nepadarę sunkios nuodėmės, valandą iki Komunijos išlaikėme eucharistinį pasninką – nieko nevalgėme ir negėrėme (išimtis – vaistai ir vanduo).

Išpažintis – kataliko gyvenimo dalis. Ją reikia atlikti kuo skubiau, padarius sunkią nuodėmę. Jei lengvas nuodėmes atleidžia malda, atsiprašymas, geri darbai, tai sunki nuodėmė, t. y. sąmoningai padarytas netinkamas krikščioniui veiksmas, gali būti atleista tik per išpažintį. Kai kurie asmenys, pavyzdžiui, antrą kartą sudarę santuoką, kai pirmoji santuoka buvo sakramentinė, arba gyvenantys krikščioniui nederamą gyvenimą, negali gauti nuodėmių atleidimo, nes nesiryžta nieko keisti. Tad natūralu – jie negali priimti ir sakramentinės Komunijos. Sakramentinę Komuniją galima priimti tik pagal aukščiau išdėstytas taisykles, tačiau kiekvienas krikščionis gali daugybę kartų per dieną priimti dvasinę Komuniją – t. y. maldauti, kad Šventoji Dvasia nužengtų į širdį ir perkeistų ją ir visą gyvenimą. Juk tai ir yra svarbiausias liturgijos uždavinys – daryti mus panašius į Kristų Dievo Tėvo šlovei.

Ar Mišių šventumas priklauso nuo kunigo ir bendruomenės šventumo, liturgijos grožio?

Jau Bažnyčios tėvų laikais klausta apie sąsajas tarp kunigo šventumo ir sakramento įtakingumo. Ir buvo atsakyta, jog kiekviena liturgija yra ne kunigo, o Bažnyčios darbas, nepriklausantis nuo kunigo asmens. Tačiau liturgijos grožis, jos parengimas, įdėta širdis daro įtaką, ir didelę.

Užsienio parapijose veikia liturgijos paruošimo grupės,

kurios ruošia sekmadienio Mišias. Ne tik parenkamos giesmės, Šventojo Rašto skaitovai, komentarai, bet aptariama ir kunigo homilija. Šitaip liturgija tampa paruošta ir labiau prakalbina. Dievas juk naudojasi žmogiškomis priemonėmis; o mums iššūkis jomis pasinaudoti. Reikia pripažinti, jog ne visi tikintieji yra reiklūs savo kunigams, o reiklumo norėtųsi. Tai būtų naudinga ir patiems kunigams, kad jų tarnystė netaptų rutina.

Visai netrukus pati iškilmingiausioji Bažnyčios švenčiama liturgija – Velyknaktis. Kuo ji ypatinga?

Velyknakčio budėjimas yra pats svarbiausias ne tik Velykų švenčių, bet ir visų metų budėjimas. Jame dalyvauja visa kūrinija. Velykos nustatomos pagal mėnulio pilnatį (švenčiamos sekmadienį po pirmosios pavasario lygiadienio pilnaties). Velykų pradžia – ne tada, kai nori kunigas, bet kai nusileidžia saulė, o pabaiga – prieš auštant. Pats

Jolantos Klietkutės nuotrauka

pirmasis susirinkimas aplink laužą, aplink ugnį, nuo kurios užsidegamos žvakės, – mūsų tikėjimo Kristaus prisikėlimu ženklas. Svarbiausias Velyknakčio akcentas yra Krikštas; laiminamas vanduo, kuris išreiškia mirtį Kristaus mirtyje ir prisikėlimą Jo prisikėlime. Čia ir Senojo Testamento tekstų skaitymas, stengiantis suprasti konkrečius Dievo darbus. Ir, žinoma, kulminacija – Eucharistijos auka, kuri yra ypatingas Kristaus Velykų išgyvenimas. Ši naktis vienintelė, kai tikintieji nemiega. Jie panašūs į žmones su uždegtais žiburiais rankose, laukiančius sugrįžtančio šeimininko (plg. Lk 12, 35–36). Tai mūsų gyvenimo slėpinys. Juk turime būti visada pasiruošę susitikti su Viešpačiu, kuris gali ateiti bet kurią akimirką. Šį Velyknaktį atnaujinsime įsipareigojimą gyventi Krikšto gyvenimą, t. y. to, kuris panardintas Kristuje, gyvenimą. Kiekvienas pakrikštytasis yra panardintas į Kristų. Taigi, naujas žmogus Kristuje, o tokio žmogaus gyvenimo linkiu ir sau, ir kiekvienam jūsų.

Artuma 2013 m. kovas

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Jėzų minim – Jėzus čia Antanas SAULAITIS SJ

Kad ir labai sudėtingos būtų apeigos ir bažnyčios aplinka su vitražais, statulomis, visada tenka Eucharistijos šventimą (Mišias) vesti į vieną tikrovę, kai prisimename Jėzų (kaip sakoma Mišių su vaikais Eucharistijos maldoje). Ir suvokti, kad ši vieta šventa ne tiek dėl kryžiaus, altoriaus, puošmenų, o dėl dešimtmečiais ir šimtmečiais čia susirenkančiųjų maldų, maldingumo švenčių džiaugsmo ir gedulo valandomis.

Eucharistija vyksta tikinčiosios bendruomenės pagrindu ir joje pačioje, kai duona ir vynas Šventosios Dvasios veikimu perkeičiami į Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, o vietinė bendrija (žmonės) – vis labiau į Kristaus Kūną – Bažnyčią.

Suvienyti, sujungti ir įtraukti – Šventosios Dvasios uždavinys, kuriam talkina ištisa eilė veikėjų. Visų pirma veiklūs parapijiečiai, Mišių dalyviai, savo laikysena, šviesiu maldingumu, svetingu elgesiu, dėmesiu ir vaizdžiu dalyvavimu maldose bei giedojimu duoda nepakartojamą pavyzdį nuošalėje besilaikantiems, nepratusiems, atsitiktinai apsilankantiems. Pakilia rimtimi patarnautojai, skaitytojai, giesmininkai, muzikantai, zakristijonai, diakonas, rinkliavos krepšelių nešiotojai, puošėjos, Komunijos dalytojai, popamaldinės arbatėlės ruošėjos ir kiti kuria kultūringą ir pakančią dvasią.

Kai žmogus buvai jaunas, dar daugumai „Artumos“ skaitytojų negimus, tekdavo skautų ir skaučių stovyklose vesti vakarines programas, dažniausiai laužus su dainomis, šūkiais, vaidinimais, apeigomis, kartais papuošimais, pasakomis, pasakojimais, susitelkimo minutėmis, vakarine giesme. Laužavedžio arba laužavedžių būrelio uždavinys – po dienos nuotykių visus draugėn suburti, suartinti Dievo ir žmonių akivaizdoje pačių džiaugsmui ir visų labui. Panašiai ir Mišiose. Liturginis būrelis ar komitetas drauge su kunigu, muzikos vadovu ar vadove ir kitais supina tradicinį tos valandėlės vyksmą į vieną įvykį – Jėzui Tėvo dešinėje ir gyvam tarp mūsų prisiminti.

Svarbus stovyklos vakarinės programos, ypač laužo, bruožas – visus įtraukti. Neatvyksta kažkoks teatras, keli chorai, orkestras, šokėjai, oratoriai, o patys skautai, skautės, ateitininkai, jaunimas ar kas jie būtų sukuria vaidinimėlių, inscenizacijų, žaidimų, spėlionių, užtraukia dainą ir kitų uždainuotas dainuoja, palydi savais muzikos instrumentais, uždega laužą, sutelkia baigiamąsias mintis prieš angeVido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2013 m. kovas

lų globojamą ramų miegą. Ir Mišioms būdinga, kad maži bei dideli įsitraukia į maldas, giesmes, apeigas (pvz., procesiją ar maldą bei giesmę su judesiais).

Mūsų bažnyčioje mažiausieji labai mėgsta giesmę „Viešpats pakrantėj stovėjo“, nes erdvėj šalia suolų ar už suolų gali pagal linksmą muziką šokti, nepapiktindami jautresnių parapijiečių.

Mišių dalyviai yra Kristaus aukos dalininkai. Kristaus auka sujungia Dievą su žmogumi, o žmones tarpusavyje. Tad kartu giedoti, maldas kalbėti, atsiliepti priklauso dalyvių vaidmeniui (ne žiūrovų koncerte ar teatre, nors Mišiose esama choreografijos, muzikos ir balsų). Vyresnieji atsimename šv. Augustino pasakojimą apie Eucharistiją jo bažnyčioje: didysis AMEN būdavo kaip perkūnijos dundesio aidas, Aleliuja giedodavo kiekvienas savaip, kol visa bendruomenė savaime susiderindavo į džiaugsmingą Viešpaties pergalės Aleliuja. Todėl kunigui gali būti nesuprantama, kai tarp Mišiose esančių būna taip susikaupusių, neprisidedančių prie bendrai kalbamų Tėve mūsų, Tikėjimo išpažinimo ar bendro giedojimo. Giedojimas per artimo žmogaus laidotuves gaivina sielą, ramina dvasią, padeda į Dievo meilingą glėbį šeimos narį ar bičiulį atiduoti. Per vestuves palaimos giesme linkėti ir į visuotinės maldos prašymus aiškiai, garsiai atsiliepti – galinga malda. Krikštynose Viešpatį giesme šlovinti yra už ką ir dėl ko. Ir taip kiekvieną eilinį sekmadienį ar kita proga.

Ne veltui popiežius Pijus XII ragino nekintamas Mišių dalis giedoti ne vien chorui dar prieš Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie liturgiją, kaip visų tikinčiųjų veiksmą (arba darbą, graikiškai). Žinoma, būdami kuklūs, retas mūsų save laikome operos solistu, kuriam chore – ne vieta.

Tai būtų panašu, jei kuris nors prie šeimynos stalo atsisakytų valgyti, nes nėra iškiliausių receptų žinovas ar pasaulinio garso virėja. Kai visi – tai visi.

Jauna šeimynėlė džiaugiasi, kad jų kūdikėlis savo balsu giesmes palydi, dar nesuvokdamas apie žodžius, gaidas ar turinį, tik jausdamas pakilią artimųjų ir visos bendrijos nuotaiką Dievą garbinti ir Viešpačiui dėkoti.

Eucharistija (Mišios) yra tikra, kad ir kokia netobula bendruomenė būtų

Didelės ir mažos kryžkelės

susirinkusi švęsti, dėkoti, šlovinti, Viešpačiu kliautis. Tai nėra nei vaidyba, nei pagal dramos bei apeigų tekstą atliekamos apeigos, o šiandien daugybės suneštų gyvenimų visuma, siekianti šviesos, tiesos, darnos.

Dievo žodžio – Šventojo Rašto – skaitinių atspindyje matome ir jaučiame savo būseną, elgseną, tikinčios šeimos tūkstantmetėje tėkmėje vertybes. Tai nėra pasakojimai apie praeitį ar vien iš praeities, o šiandienis žodis, suprantamas pasitelkiant į pagalbą asmeninį skaitymą, apmąstymą ir homiliją. Velyknaktį Senojo Įstatymo skaitymas apie perėjimą per Raudonąją jūrą yra skaitinys apie čia sąmoningai dalyvaujančiųjų ir jų užtariamųjų perėjimą iš vergijos į Dievo vaikų laisvę kitiems apdairiai džiugia širdimi tarnauti. Labai klydo pernai iš Velyknakčio išėjęs vyriškis, kartu nueinančiai taręs: „Tik bobų skaitytos nesąmonės“ (iš devynių vigilijos skaitinių skaitytojų šešios buvo moterys).

Kunigai nepėsti. Jie yra girdėję apie patarimą kalbėtojams – apsiriboti dviem prakalbomis per metus. Parapijoje esi laimingas, jei reikia tik dukart per dieną Dievo žodį bendruomeniškai aptarti. Geroje parapijoje pirmadienį susirenka keli skirtingi parapijiečiai kartu su pamokslą sakysiančiu kunigu sekmadienio skaitinių aptarti, šiokiadienio, to pilkojo gyvenimo, pavyzdžių ar atspalvių Biblijos ištraukose atpažinti ir išryškinti. Tokios homilijos gali būti taiklesnės negu kartą kalėjime Mišių pamokslas apie Dievo įsakytą šventadienio poilsį ir tai, kad mėgstantiems techniką sekmadienį netinka žemės traktoriumi arti ar medžius žemrause versti, kai kaliniai iš už grotų tik ir svajoja išeiti į gryną orą ir niekad neprieina prie žemės ūkio padargų.

Ne visada kunigui pasiseka įveikti laužavedžio uždavinį, taikliai prisidėti prie sąlygų darniai, maldingai ir šventiškai valandai patirti. Pačius dalyvius veikia orai, gandai, ekonominiai klausimai, kažkokie įvykiai, neaiškumai pačioje Bažnyčioje, nuovargis. Kartais net ir kukliausios pamaldos, liūdniausios laidotuvės ar kitoks Eucharistijos šventimas – o tiesiog juntama palaima. Svarbiausia, kad išeinant ir persižegnojant būtų galima vieni kitiems pasakyti: „Prisimename Jėzų.“

Liepsna, trokštanti uždegti kitus Vytautė MACIUKAITĖ

Mąstant apie šv. Mišias, pirmiausia krinta į akis jų panašumas į aukojimą, egzistuojantį ir kitose religijose. Aukos buvo ir yra aukojamos tiek pagoniškų, tiek ir apreikštųjų religijų kultuose. Dažniausiai aukojami gyvuliai, augalai, kartais net žmonės. Taip pat ir judaizmas, artimiausia krikščionybei religija, turi savo aukojimo tradiciją.

Krikščionybėje nėra nieko panašaus į kitur praktikuotą aukojimą, nes čia pats Dievas Jėzaus Kristaus Asmenyje tapo auka. Ir tik Jis vienintelis yra išties pajėgus žmogų sutaikinti su Tėvu, visuomene ir pačiu savimi. Nei ribotas žmogus, nei juo labiau neprotingas gyvūnas negalėjo būti laikomas pajėgus nuplauti žmonių kaltę. Todėl pirmaisiais amžiais krikščionybei plintant už Izraelio ribų, būdavo perimamos ar perstatomos pagonių šventyklos arba tiesiog statomos krikščioniškos bažnyčios pagoniškų aukurų vietoje, taip aiškiai ženklinant aukos prasmės perkeitimą.

Tad pirmiausia turėtume pabandyti suprasti, kodėl gi Mišių auka mums yra toks didis gėris.

Iš kur kyla tas gėris? Žymus graikų filosofas Platonas teikė gėriui tokią didelę reikšmę, jog net teigė, kad be gėrio idėjos neįmanomas joks pažinimas ir žmogiškas gerumas. Savąja olos alegorija, kurią randame plačiausiame jo veikale „Valstybė“, jis lygina gėrį su saule, apšviečiančia visa, kartu ir mūsų protą. Platonas giliai įsitikinęs, jog šis regimas pasaulis yra tik menkas tikrovės, kuri pasiekia mus iš idėjų pasaulio, atspindys. Būtent į jį turime atsigręžti ir ieškoti šviesos, sklindančios iš regimųjų daiktų idėjų. Tarsi vergai privalome nusimesti grandines ir nukreipti akis nuo šešėlių karalystės, jei norime džiaugtis saule, šviečiančia už olos ribų.

Vėliau krikščioniškieji Platono sekėjai, pvz., šv. Augustinas, šv. Bonaventūra ir kt., perėmė šią gėrio sampratą. Augustinui atrodė, kad be Dievo šviesos, kurią gauname su tikėjimu, neįmanomas ne tik antgamtinis, bet ir natūralus pažinimas. Mums, gyvenantiems postracionalizmo epochoje, tai labai sunku suvokti. Esame įpratę manyti (o gal mums tiesiog taip yra įskiepyta), kad protas tiesą suvokia pats vienas, tarsi jo veikimo principas būtų kaip negyvo kompiuterio. Kita vertus, šių dienų psichologai pamažu jau prabyla apie emocinį intelektą. Vis dėlto, net ir suvokiant, ką tuo norima pasakyti, negalima visiškai sutikti su tokiu pavadinimu. Teisinga jame yra tik tai, kad protas, kuris nesijungia su gėriu, nėra jo apšviečiamas, neišvengiamai vienijasi su emocijomis arba aistromis, kurios dažniausiai tik iškreipia tiesos supratimą. Tapdami aistrų vergais, esame verčiami matyti dalykus taip, kaip naudinga mums.

Tai, deja, gimtosios nuodėmės pasekmė mumyse.

Tikrasis gėris ateina ne iš gerų pojūčių ar pozityvių emocijų, bet iš Dievo ir iš to, kiek mes Jį įsileidžiame į savo gyvenimą, kai vykdome Artuma 2013 m. kovas

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

ne savo, o Jo valią. Ir būtent šitą gėrį gauname Mišių metu, būdami tinkamai nusiteikę, net jei to ir nejaučiame. Protestantai akcentuoja Dievo buvimą sudabartinantį tikinčiųjų susirinkimą. Katalikai ir ortodoksai, be to, itin pabrėžia duoną ir vyną, Mišių metu perkeičiamus į Kristaus Kūną ir Kraują: būtent Jis – Kristus – yra bendruomenę jungiantis centras. Dievo gėris mums – tai Jo teikiamas išgelbėjimas man, kurį priimu šv. Komunijos pavidalu.

Kur slepiasi gėrio esmė?

Taigi Eucharistijoje mums yra dovanojamas pats didžiausias gėris. Iš katekizmo žinome, kad šv. Mišios – Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas, tik nekruvinu būdu. Tai, kas Jam buvo didžiausias blogis, skaudžiausia neteisybė, mums tapo didžiausiu gėriu. Šv. Tomas Akvinietis „Teologijos sumoje“, cituodamas Dionizą Areopagitą, paskelbia tokią gėrio formuluotę: „Gėris yra savikomunikacija, savęs atidavimas ir išdalijimas“ (Bonum est commuTikrasis gėris nicativum et diffusivum sui). Joks ateina ne gėris neegzistuoja sau ir dėl saiš gerų pojūčių vęs, jis visada būna kažkam skirar pozityvių tas. Lygiai taip pat ir kiekviena emocijų, bet iš auka šiame pasaulyje aukojama Dievo ir iš to, kiek ne vieno asmens ir ne vienam asmeniui. Natūrali aukojimo mes Jį įsileidžiame aplinka, kontekstas yra žmonių į savo gyvenimą, grupė, kurią jungia bendras tikėkai vykdome ne jimas. Krikščionybėje tikinčiųsavo, o Jo valią. jų bendruomenė yra vadinama Bažnyčia arba mistiniu Kristaus Kūnu. Tardami žodį „bažnyčia“, dažniausiai jį vartojame pastato prasme, bet pagrindinė jo reikšmė yra kita: ir graikų ekklesia, ir hebrajų qahal reiškia susirinkimą.

Bažnyčia kaip pastatas ir institucija neprieštarauja susirinkimo reikšmei. Juk turi būti tam tikra vieta, kur žmonės galėtų rinktis ir melstis, turi būti tam tikra tvarka ir tie, kurie koordinuoja veiklą. Bažnyčia turi būti graži, kad teiktų Dievui garbę ir keltų žmonių dvasią į Jį. Bažnyčia kaip pastatas yra regima mūsų akims, bet ji kartu yra ir neregimo mistinio Kristaus Kūno įvaizdis, simbolis. Panašiai ir kalbant apie Eucharistiją – ji yra Bažny-

čios bendruomenės centras. Ši Dievo dovana mums yra iš dalies regima (Švč. Sakramento pavidalu), iš dalies neregima (nes po Perkeitimo duonos ir vyno pavidalai išoriškai nepasikeičia). Tai išlaisvina mus iš priklausomybės nuo mūsų juslinės prigimties – esame kviečiami gyventi ir vadovautis ne tik juslėmis, ne tik tuo, ką matome, bet tikėti ir tuo, ką mums sako Dievas.

Mišių pabaigoje kunigas ištaria žodžius: Ite, missa est! (lot. – „Mišios baigtos. Eikite [ramybėje]“). Tai reiškia mūsų pasiuntinybę dalytis gautu gėriu su visais, kurie nedalyvavo Eucharistijoje. Šv. Mišių gėris neapsiriboja tik tam tikra vieta ar tiesiogiai jame dalyvaujančių tikinčiųjų skaičiumi. Tas gėris, vykstantis Eucharistinėje aukoje, yra skirtas kiekvienam žmogui, net labiausiai nutolusiam, kuris tik turi galimybę kokiu nors būdu jį perimti iš mūsų. Negana to, privalome skelbti Gerąją išgelbėjimo Naujieną visai kūrinijai.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Šv. Mišių prasmė yra kur kas platesnė, bet čia sąmoningai pasirinkom tik kelis vienas nuo kito neatsiejamus aspektus, siekdami juos labiau išryškinti. Gėris, kuris niekada nebūna pats sau ir vien dėl savęs, ypač negali būti suvokiamas be bendruomenės. Tas gėris yra ne mūsų žmogiškas gerumas. Dievas dalijasi su mumis savuoju gėriu, t. y. pačiu savimi, savuoju gyvenimu. Mes esame tik jo gavėjai, todėl turime juo dalytis su kiekvienu žmogumi, kuris pasiruošęs jį priimti. Juk nepasidalytas gėris pražūsta, panašiai kaip liepsna, kuri neturi ką uždegti.

Stasys Yla. KOMUNIZMAS LIETUVOJE Naujo leidimo tekstą parengė, įvadą ir komentarus parašė Nerijus Šepetys 1937 m. Lietuvoje pasirodė Juozo Dauliaus slapyvardžiu prisidengusio kunigo Stasio Ylos veikalas, kurį galime drąsiai vadinti geriausia ir profesionaliausia iš iki šiol parašytųjų Lietuvos autorių studijų apie komunistus, komunizmą, jo grėsmę ar kovą su ja. Nerijus Šepetys Valstybė, atsižvelgdama į tai, koks komunizmas yra ir kokias priemones jis vartoja savo idėjų platinimui, turėtų ir toliau, kaip iki šiol yra dariusi, drausti mūsų krašte viešąjį komunistų veikimą.

Kokia vyriausybė ir koks režimas bebūtų, komunistiniam veikimui neturėtų būti duodama laisvė, lygiai kaip neduodama laisvė tiems, kurie siekia mūsų tautos pamatų griovimo. Stasys Yla

Artuma 2013 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Ritualai mūsų gyvenime Zita VASILIAUSKAITĖ

Jei stabtelėtume savo kasdienoje ir pabandytume labiau patyrinėti save, nustebtume, matydami, kiek daug atliekame sunkiai paaiškinamų veiksmų. Gyvename ir veikiame tam tikrų, kartais labai individualių ritualų kontekste, pradedant rytiniu kavos/arbatos gėrimu iš „savo“ puodelio ir baigiant pasivaikščiojimu prieš miegą būtinai tuo pačiu keliu. O ką jau kalbėti apie šventes! Taigi koks vaidmuo ritualams tenka mūsų gyvenime?

Kas yra ritualas?

Ritualų paskirtis

Ritualas (lot. ritus – apeiga) – tai griežta simbolinių veiksmų seka, kurią atliekame tam tikru laiku ar tam tikrose aplinkybėse. Šie veiksmai dažniausiai atliekami kiek kitokia nuotaika – vidinio pakylėtumo, reikšmingumo ir šventiškumo atmosferoje. Ritualai gali būti susiję su asmeninių, šeimyninių ar visuomeninių vertybių pabrėžimu, kito asmens statuso pripažinimu ir pan. Jie paprastai remiasi kokiais nors gestais, judesiais, specialių tekstų ar maldų sakymu arba skaitymu. Psichologijoje ritualas dažniausiai suprantamas kaip specialią paskirtį atliekantis nežodinės kalbos elementas.

Ritualai būdingi visoms kultūroms, giminėms, šeimoms, asmenims. Vienus ritualus susikuriame patys, kitus perimame iš gimtų namų, trečius – iš naujos aplinkos, į kurią patenkame, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms (šeimyninei padėčiai, gyvenamajai vietai, darbovietei, sveikatos būklei ir pan.). Ritualas skiriasi nuo įpročio tuo, kad turi paslėptą prasmę, kurią visiškai ar beveik sąmoningai jam suteikiame. Štai svečiuodamiesi kitoje šalyje jos valstybinės šventės metu, į ten vykstančias šventines ceremonijas arba nekreipiame dėmesio, arba susinerviname dėl pasikeitusio muziejų, parduotuvių darbo laiko; geriausiu atveju į tai žiūrime kaip į egzotišką nuotykį ir tikrai neišgyvename šventės taip pakiliai, kaip savo Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios!

Ritualai glaudžiai susiję ir su emocijomis, nes dažnai išreiškia konkretų santykį su tuo, kas asmeniui svarbu ar net sakralu. Tačiau skirtingai nei magijoje, ritualiniais veiksmais nesiekiama jokio konkretaus rezultato, greičiau demonstruojama priklausomybė kuriai nors socialinei, religinei ar kitokiai žmonių grupei. Ritualų yra beveik visose gyvenimo srityse, o viena jų prasmių – perduoti tradicijas. Pavyzdžiui, valstybinės šventės neįsivaizduojame be vėliavų iškėlimo, paradų, iškilmių ir pan.

Neatsiejama religinių švenčių dalis – dalyvavimas šv. Mišiose, kartais procesijose ar kitose specialiose apeigose, kurios yra tiksliai reglamentuotos. Moksleiviai, studentai, įvairių profesijų atstovai švenčia savo „gildijos“ šventes, turinčias nusistovėjusius ritualus.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje, priklausomai nuo to, apie kokius ritualus kalbama, išskiriama labai įvairių jų atliekamų vaidmenų. Aptarsime tuos, kurie glaudžiausiai susiję su mūsų gyvenimu.

Pirmoji ritualų paskirtis – padėti asmeniui pereiti iš vieno statuso, būsenos į kitą. Religiniame gyvenime tai, pvz., atlieka Krikštas ar šventimai. Įstaigoje tai gali būti naujo darbuotojo sutiktuvės ar nusipelniusiojo išleistuvės laikantis tik šiai įstaigai būdingų taisyklių (sveikinimų, dovanų ir pan.). Šeimoje, kur yra mokyklinio amžiaus vaikų, tai gali būti Rugsėjo 1-osios ar vaiko pilnametystės šventimas laikantis ritualų. Jie šeimoje perduodami iš kartos į kartą arba kuriami nauji.

Sekmadieninis apsilankymas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose gali pagelbėti kiekvienam žmogui, šeimai iš kasdieninės-rutininės būsenos pereiti į šventiškesnę, pakilesnę, džiaugsmingesnę. Būtent ji kuria nuotaiką, kuri skatina į savo gyvenimą pažvelgti kitu, amžinojo gyvenimo aspektu. Ši nuotaika padeda mums atitraukti mintis nuo eilinių rūpesčių ir stabtelėjus susimąstyti apie savo gyvenimą. Kadangi jo intensyvumas ir tempas nepaliaujamai auga (ach, kiek mes per dieną sutvarkome reikalų, kiek nudirbame darbų, su kiek žmonių pabendraujame internetu ar mobiliuoju telefonu, kiek informacijos „pasisemiame“ iš kompiuterio, televizijos ir t. t.), tad sekmadieninis stabtelėjimas psichologiniu atžvilgiu yra nepaprastai vertingas. Nemažai žmonių yra taip įsukti į gyvenimo verpetą, kad patys jau negalėtų pasakyti, kodėl tiek laiko skiria vienai ar kitai veiklai, kokia jos prasmė, ar dar gyvena savo gyvenimą ir apskritai – ar tikrai gyvena. Tikras sekmadienis išsiskiria iš kitų savaitės dienų pirmiausia tuo, ką mes veikiame, tad sekmadienio ritualai – geri pagalbininkai.

Antroji ritualų paskirtis – integruoti, suvienyti bei sutelkti asmenis, priklausančius vienai šeimai, giminei, bendruomenei, tautai ar valstybei. Konkretaus žmogaus ritualinis elgesys atspindi tai, su kuo jis save tapatina, kokiai bendruomenei priskiria, galiausiai, kokios valstybės Artuma 2013 m. kovas

23

Didelės ir mažos kryžkelės

gyventoju save laiko. Jei tarp kasdienių ritualų „įrašytas“ susipažinimas su Lietuvos spauda, toks žmogus yra mūsų valstybės gyventojas, nepriklausomai nuo pilietybės ar gyvenamosios vietos. Kai tik pradeda nerūpėti tai, kas vyksta Lietuvoje, psichologiniu požiūriu žmogus nustoja būti jos piliečiu. Dalyvavimas bažnytiniame gyvenime bei religinėse šventėse taip pat paremtas įvairiomis apeigomis, kurios tampa būdu susieti save su kitais religinės bendruomenės nariais. Tas pats galioja ir šeimų

Marijos Stanulytės nuotrauka

24

gyvenime – konkrečiai šeimai būdingos šventės, ritualai padeda jos nariams labiau susitelkti, tapti artimesniems, o tai reiškia – saugesniems. Vienas labiausiai paplitusių šeimos gyvenimo ritualų yra dovanos, teikiamos šeimos nariui gimtadienio ar kitų švenčių proga kaip meilės ir pagarbos ženklas.

Trečia labai svarbi ritualų paskirtis – padėti įveikti nerimą, kylantį susiduriant su naujomis, neapibrėžtomis aplinkybėmis. Jei mėgstate prieš miegą paskaityti, į kelionę būtinai įsidėkite šiuo metu skaitomą knygą. Ji labai pagelbės tiems, kurie sunkiai užmiega naujoje vietoje. Jei jūsų gyvenime įvyko permainų, stenkitės kuo daugiau įpročių išsaugoti naujose aplinkybėse, nes jie suteiks tam tikrą stabilumo, padėties valdymo ir pasitikėjimo savimi pojūtį, kurio labai prireikia prisitaikant prie naujų aplinkybių. Aišku, vėliau atsiras naujų ritualų ir jie galbūt išstums kai kuriuos senuosius, bet svarbu, kad tai vyktų palengva ir natūraliai.

Ritualinis elgesys ypatingą reikšmę įgyja krizių, netekties atveju. Jei dėl mirties netekome mylimo artimo žmogaus, labai svarbu išsaugoti tradicijas ir ritualus, kurie buvo brangūs ir jam, toliau švęsti šventes taip, kaip buvo švenčiama anksčiau. Toks elgesys ne tik išreikštų pagarbą mylimam žmogui, bet ir pratęstų su juo ryšį, kuris yra labai svarbus mums patiems, mus turtina. Bet jei netekome mylimo žmogaus dėl to, kad jis mus išdavė, įskaudino, reikėtų stengtis nutraukti mus skaudinančius vidinius ryšius, iš savo gyvenimo išbraukti kuo daugiau ritualų, susijusių Artuma 2013 m. kovas

su bendra praeitimi. Taigi ritualai gali padėti mums tiek gydyti praeities žaizdas, tiek jas aitrinti.

Kodėl ritualų reikia vaikams?

Ritualai itin svarbūs ir vaikų gyvenime. Vaikai yra pernelyg silpni, kad jaustųsi ganėtinai užtikrintai ir saugiai didžiulio ir nenuspėjamo išorinio pasaulio akivaizdoje, tad pasikartojantys ritualai jiems labai reikalingi.

Visi pastebime ikimokyklinukų norą žinoti, kur, kada, kaip ir kas vyks. Jiems labai patinka ritualai, pvz.: vakare prausiasi, persirengia, gulasi su mėgstamu žaisliuku į lovytę ir klausosi mamos ar tėčio skaiRitualai gali padėti tomos pasakos, paskui bučinukas ir... labanaktukas. Viskas gerai, viskas kaip mums tiek gydyti visada, galima miegoti. Bet jei vaikas neranda norimo žaislo ar niekas nepraeities ateina pasekti pasakos – jau aliarmas. žaizdas, Tai žinodami tėvai nebando įtikinti tiek jas vaiką, kad galima užmigti neturint aitrinti. pašonėje įprasto žaisliuko, ir stengiasi, kad kas vakarą būtų kaip visada.

Net ir tuomet (o tai būna gana dažnai), kai vaikas prašo keliskart sekti tą pačią pasaką, tėvai turėtų neprieštarauti ir suprasti tai kaip jo siekimą, kad būtų kaip kasdien. Būtent šie ritualai vaikui padeda įveikti nerimą, kylantį prieš naują dieną, kuri atneš nežinomybę ir permainas (pasikeitė auklėtoja darželyje, atsikraustė nauji kaimynai su dideliu šunimi, gimė maža sesytė ir t. t.). Šiuo atžvilgiu suaugusieji nedaug kuo skiriasi nuo vaikų.

Šiuolaikinis mus supantis pasaulis yra nenuspėjamas ir dažnai atšiaurus. Ritualai mums, kaip ir vaikams, padeda bent iš dalies susikurti pastovumo ir saugumo jausmą. Jie padeda mums labiau susitelkti ne tik šeimoje, bet ir konkrečioje bendruomenėje, susisieti su tais, kurie mums artimi ir brangūs. Be to, ritualai gali labai pagelbėti ir sunkiais gyvenimo laikotarpiais, ypač kalbant apie ryšių su praeitimi pratęsimą ar nutraukimą.

Neretai susiduriu su žmonėmis, kurie save laiko protingais, bet į ritualus žiūri iš aukšto, net ironiškai.

Aišku, ritualų nedera perdėtai sureikšminti, tačiau nebūkime pašaipūs ir kandūs. Ritualai gali būti vertingi gyvenimo palydovai, stiprinti mūsų vertybes ir padėti jaustis tvirčiau nuolat kintančiame pasaulyje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie Mišias Simonas, 10 metų – Simonai, ką manai apie Mišias?

– Man per Mišias būna nuobodu, be to, jos labai ilgai užsitęsia. Man patinka tik greitos Mišios, o kai reikia valandą jose išbūti, labai atsibosta. Kartais mano močiutė po Mišių sako, kad Mišios jai praėjo labai greitai ir ji nespėjo pasimelsti tiek, kiek reikia. Aš tai visada suspėju ir net atsibosti tos Mišios spėja. Geriausia, kai būna Mišios, skirtos vaikams. Tada įdomiau.

Ateina daug vaikų ir visi galime drauge melstis ir giedoti. Kartais didesni vaikai per Mišias net gitara arba kokia dūdele pagroja. Tada įdomiau, smagiau.

– O kodėl per Mišias tau nuobodu?

– Todėl, kad man patinka ką nors veikti, o per Mišias nėra ką daryti. Kartą manęs ir vienos mergaitės paprašė, kad per Mišias kunigui atneščiau žmonių suaukotus pinigus. Tada buvo įdomu. Eini per bažnyčią ir neši tokį pintą krepšelį, kuriame sudėti pinigėliai. Man visai patiko jį nešti. Tos Mišios man daug greičiau praėjo.

– Tai gal iš viso jų nereikia?

– Na ne. Manau, kad Mišių reikia, tik gal šiek tiek trumpesnių, kad vaikams neatsibostų. Aš turiu draugą, kuris irgi sakė, kad Mišios jam labai ilgos. Kartą per Mišias jis net sumanė pažaisti mamos telefonu. Na, bet už tai jį mama nelabai pagyrė.

Sakė, kad jei žaidi su telefonu per Mišias, jos nesiskaito, yra nieko vertos. Per Mišias reikia dalyvauti, o ne žaisti.

– O kaip tu dalyvauji Mišiose?

– Labai stengiuosi, bet ne visuomet pasiseka. Telefono man mama niekada neduoda, nes per Mišias reikia klausyti, ką sako kunigas, ir atsakinėti į jo maldas.

Reikia melstis ir giedoti drauge su visais.

Yra laikas žaisti, yra laikas melstis, – taip sako mano mama. Maldos dažniausiai ir būna tada, kai esi bažnyčioje, per Mišias.

Tie žmonės, kurie nenori eiti į Mišias, lieka skolingi Dievui, nes niekada su

Juo nesusitinka, neaplanko ir į svečius neužeina. Manau, kad Mišios – kiekvieno tikinčio žmogaus arba vaiko pareiga.

Jei nori vadintis tikinčiu žmogumi, tai ir į Mišias turi eiti.

na giesmė, kurią visada gieda per Mišias.

Bet jos dar neišmokau. Bet jei dar truputį ilgiau pavaikščiosiu į bažnyčią, tai būtinai išmoksiu. Ji visai nesunki ir labai graži.

Paulius, 8 metai

– Reda, kaip manai, ar tikrai reikia, kad bažnyčioje būtų aukojamos Mišios?

– Manau, kad reikia. O tai ką tada kunigai veiktų, jei Mišių bažnyčioje nebūtų? Žinau, jie turi ir kitokių darbų: krikštija, eina pas sergančius žmones ir su jais šnekasi, be to, tuokia, bet, manau, Mišios – vienas svarbiausių jų darbų. Žodžiu, jei neliktų Mišių, kunigams darbo labai sumažėtų. Manau, kad ir tikintieji į bažnyčią neitų. Juk žmonės susirenka į Mišias, kad galėtų drauge pabūti, pasimelsti, savo prašymus ir visokias bėdas Dievui išsakyti, o svarbiausia, kad per Mišias gali pasakyti intenciją – savo prašymą – ir dėl jos meldžiasi visi į bažnyčią susirinkę žmonės. Gal tokie prašymai greičiau išgirstami, nes daugiau žmonių to prašo?

– Bet ar tikrai per Mišias lengviau „įkalbėti“ Dievą, kad Jis tave išklausytų?

– Man tai atrodo, kad lengviau. Čia kaip ir paprastame gyvenime. Kartą labai užsinorėjau tokio kompiuterinio žaidimo. Paprašiau, kad mama nupirktų. Ji pasakė, kad tas žaidimas brangus ir nupirkti negali. Kai pas mane atėjo pusbrolis, paprašiau, kad jis padėtų. Mes prašėme drauge, ir mama pažadėjo. Tiesa, ne iš karto, bet per gimtadienį tą žaidimą gavau dovanų. Tai ir per Mišias panašiai būna. Kai visi žmonės meldžiasi už tai, kad santarvė būtų, pavyzdžiui, Emilio šeimoje, jau kitą savaitę ateina į bažnyčią Emilis ir sako, kad jo tėvai jau nebesibara ir gyvena ramiai. Manau, kad ir tėvams smagu taikiai gyventi, ir Emiliui labai faina, nes namuose niekas nesibara.

– Pauliau, kaip manai, ar vaikams ir visiems žmonėms reikalingos Mišios?

– Man nelabai, tik kartais reikalingos, bet jei nebeliktų Mišių, tai mano močiutė turbūt numirtų tą pačią dieną. Ji kasdien eina į bažnyčią ir visada dalyvauja Mišiose. Net nežinau, kas būtų, jei Mišių nebeliktų. Tai kaip tada ji su kunigu arba su savo bažnyčios draugėmis susitiktų?

– O tau Mišių ar reikia?

– Kartais smagu ateiti į bažnyčią ir pabūti Mišiose. Bet man labiau patinka Mišios per Kalėdas. Tada po Mišių pas vaikus ateina Kalėdų Senelis, būna šventė ir visiems labai smagu. Mūsų bažnyčioje net kunigas per Mišias labai linksmas būna, pasveikina visus Kalėdų proga, o man kartą net ranką padavė.

– Bet Kalėdų Senelį galima ir ne bažnyčioje sutikti, tad kam dar į Mišias eiti?

– Ne, tas Kalėdų Senelis, kuris ateina po Mišių per Kalėdas, daug geresnis. Jis linksmesnis, labai draugiškas ir gražiai dainuoja. Per šias Kalėdas man padovanojo stalo žaidimą ir labai gražią knygutę apie Dievą ir Jo mokinius. Tas, kuris ateina į mokyklą, kitoks, nelabai linksmas ir labai trumpai su vaikais pabūna.

– Kas Mišiose tau labiausiai patinka?

– Man patinka, kai reikia palinkėti ramybės. Tada visi pasidaro labai geri, šypsosi vieni kitiems ir kartais net apsikabina.

Man tai labai patinka. Aš visada visiems palinkiu ramybės ir man labai daug kas palinki. Dar man patinka duoti pinigų kunigui arba tam žmogui, kuris per Mišias pinigėlius renka. Kunigas mane net paglosto, o jei pinigėlius renka ne kunigas, tada tyliai ačiū pasako. Patinka ir vie-

Reda, 12 metų

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. kovas

25

26

Ypatingas metas

tapti Jo draugais

Nuotrauka iš LJD 2010 archyvų

Jaunimo iššūkis

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Rengiantis Lietuvos jaunimo dienoms, kurios šiais metais birželio 28–30 dienomis vyks Kaune, norėtųsi pažvelgti į Jaunimo dienų kilmę, raidą, indėlį į Bažnyčią ir jauno žmogaus tikėjimo kelionę.

Pasaulio jaunimo dienos (PJD) prasidėjo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva 1984 metais Romoje ir nuo 1997 metų švenčiamos kas trejus metus. Jos sutraukia milijonus jaunuolių. Įvairiose pasaulio šalyse jau vyko tūkstančiai susitikimų, šiandien vadinamų Jaunimo dienomis.

Jaunimo dienos – naujoji evangelizacija 1993 m. per vizitą Lietuvoje Jono Pauliaus II susitikimas su jaunimu Dariaus ir Girėno stadione Kaune tapo impulsu rengti Lietuvos jaunimo dienas (LJD). Prasidėjusios 1997 m., jos vyko Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje. Į jas susirenka vis daugiau jaunų žmonių, vis dažniau užsimezga gražių draugysčių ne tik tarpusavyje, bet ir su Jėzumi. Entuziastingi, geranoriški dalyviai teikia vilties vyresnio amžiaus žmonėms ir savo elgesiu laužo dėl kartų konflikto atsiradusius neigiamus stereotipus apie jaunimą.

Popiežius Benediktas XVI tęsė savo pirmtako tradiciją. 2011 m. gruodžio mėnesio Kreipimesi į Romos kurijos narius tradicinių kalėdinių sveikinimų proga, įvardydamas PJD Madride patirtį, jis apibrėžė Jaunimo dienas kaip dar vieną vaistą mūsų nukamuotam tikėjimui, kaip naujosios evangelizacijos įgyvendinimą nauja, jaunatviškesne krikščionybės raiška, apibūdinamą penkiais bruožais. Aptarkime, kaip šie bruožai atsiskleidžia ir Lietuvos jaunimo dienose.

Bažnyčios universalumas ir tarnystė Jaunimo dienose katalikybę imta išgyventi naujai, atsižvelgiant į Bažnyčios universalumą. Atkeliaujame iš skirtingų žemynų, kalbame skirtingomis kalbomis, priklausome skirtingoms kultūroms ir akimirksniu esame suvienyti, meldžiamės tuo pačiu būdu. „Susitikimas su Jėzumi Kristumi mus visus paveikia taip pat: per protą, valią ir širdį.

Ir galiausiai, bendra mūsų liturgija kalba mūsų širdims ir Artuma 2013 m. kovas

jungia mus į vieną didelę šeimą. Tuomet sakyti, kad visa žmonija yra broliai ir seserys nėra tik idėja – tai tampa tikra, kartu išgyvenama patirtimi, kuriančia džiaugsmą“, – Kreipimesi savo įžvalgomis dalijasi Benediktas XVI. 2006 metais Romos vyskupų suvažiavime jis kalbėjo: misija, dėl kurios egzistuoja Bažnyčia, – tai Dievo šeima ir draugų kompanija. Dalyvaudamas Jaunimo dienose jaunuolis gali atrasti savo tapatybę, lengviau suvokti, ką reiškia būti Bažnyčios dalimi.

Antras svarbus Jaunimo dienų bruožas – savanorystė, kai tūkstančiai jaunų žmonių dovanoja savo gyvenimo dalį kitiems. Tik savanorių dėka daugelis renginių vyksta taip sklandžiai. Savanoriai dovanoja savo laiką ir jėgas ne dėl pripažinimo, ne dėl to, kad kažkas jų prašo, bet kad yra tikintys, trokšta pasitarnauti ir atiduoti save kitiems.

Savanoriai yra didelė dovana ir Lietuvos jaunimo dienose – jose šiemet lauksime 500 jaunų žmonių, trokštančių pasitarnauti kitiems. Mokymai ir darbas tokioje didelėje komandoje sudaro galimybę jauniems žmonėms išreikšti save, prisiimti atsakomybę, ugdytis socialinius, asmeninius, darbinius įgūdžius. Ši patirtis motyvuoja tolesnei savanorystei ir aktyviam dalyvavimui ne tik pačius savanorius, bet ir juos nuolat stebinčius renginio dalyvius. Pasaulio jaunimo dienose Madride kreipdamasis į savanorius, popiežius sakė, kad savanorystė – savotiška gyvenimo mokykla, mokanti kasdien vis daugiau savęs dovanoti Dievui ir kitiems.

Pažinti Dievo veidą „Trečiasis elementas, kuris užima vis svarbesnę vietą Pasaulio jaunimo dienose ir jų inicijuojamame dvasingume, – tai adoracija. <...> Dievas visuomet yra tarp mūsų, tačiau vėlgi, fizinis Kristaus buvimas yra kažkas naujo, kitokio. Prisikėlęs Viešpats įžengia tarp mūsų. Ir tuomet mums

Jaun imo iššūkis belieka tarti tą patį, ką kadaise tarė šv. Tomas: ‘Mano Viešpats ir mano Dievas.’ Adoracija pirmiausia yra tikėjimo aktas, paties tikėjimo aktas“, – dalijosi Benediktas XVI. Adoracija užima vis svarbesnę dalį ir Lietuvos jaunimo dienose. Joms vykstant Panevėžyje, Švč. Sakramento garbinimas palapinėje tęsėsi 40 valandų. Kaune adoracija bus pradėta birželio 21 d. ir truks devynias paras; ja prasidės savaitę truksiantys katechetiniai-evangelizaciniai renginiai – Miesto misijos. Tai bus galimybė ne tik patiems augti tikėjime, draugystėje su Jėzumi, bet ir kitus pakviesti į šią draugystę – liudijant, šlovinant, per įvairius renginius: koncertus, plenerus, katechezes, meldžiantis už Kauno miestą, miesto svečius ir visą jaunimą.

Ketvirtas svarbus Jaunimo dienų elementas – Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Dievas duoda įsakymus, nes trokšta mus išmokyti tikrosios laisvės; kartais iš žmogiškojo silpnumo nesugebame tinkamai pasinaudoti šia laisve, dėl to mums kaskart iš naujo reikia atleidimo ir sutaikinimo. Sutaikinimo pamaldos taip pat yra labai svarbus momentas Lietuvos jaunimo dienų programoje – tai galimybė išgyventi bendruomeninį šio sakramento šventimą su asmenine išpažintimi. Tam dažnai pasitarnauja daugiau nei šimtas kunigų. Jie klauso išpažinčių kelias valandas, dažnai net vakarienės ar vakaro koncerto metu.

Tai geriausias liudijimas, kad jaunimas nori eiti išpažinties. Benediktas XVI sako: „Mes turime būti geri, patikimi liudytojai. Jeigu kalbame apie maldos ir Mišių prasmę, bet patys neiname į Mišias ir nepriimame šv. Komunijos, nesame patikimi. Jeigu kalbame jaunimui apie dosnumą, patys turime būti dosnūs.“ Jauni žmonės, matydami kitus einančius išpažinties ir pastebėdami Sutaikinimo sakramento teikiamus vaisius, tikrai išgyvena šį sakramentą kaip malonę ir tą maistą, kuris augina ir atnaujina santykį ne tik su Dievu, bet ir su kitais bei savimi.

Gera būti žmogumi Popiežius iškelia dar vieną jaunimo renginių bruožą, be kurio neįmanomas jaunimo susitikimas, – tai džiaugsmas. „Iš kur jis atsiranda? Kaip jis gali būti paaiškinamas? Žinoma, čia veikia daugybė veiksnių. Tačiau, mano manymu, – teigia Benediktas XVI, – esminis iš jų yra tas užtikrintumas, paremtas tikėjimu: aš esu reikalingas, turiu užduotį žmonijos istorijoje, esu priimtas, esu mylimas. <...> Save žmogus priima tik tada, jei jį priima kitas. Jam reikia kito žmogaus, kalbančio jam daugiau nei žodžius: gera, kad tu esi. <...> Tik būdamas priimtas, gali priimti save. Tik tada, kai Dievas mane priima ir aš pats tuo įsitikinu, galiu drąsiai sakyti: gera, kad aš esu.“ Tikro, vidinio džiaugsmo mums gali suteikti tik Dievas, bet tam reikia ir mūsų širdžių. Kristus nieko neatima ir duoda viską. „Svarbu, kad jaunuoliai rastų žmonių, tiek vienmečių, tiek vyresnių, kuriuose šie galėtų matyti, jog ir šiandien krikščionio gyvenimas yra įmanomas, priimtinas ir pagrįstas“, – kalbėjo Benediktas XVI susitikime

su Romos dvasininkais. Mums reikia liudytojų, reikia draugų, kad geriau pažintume tikrą džiaugsmą ir šio džiaugsmo šaltinį.

Būti Jėzaus draugu Masinis jaunimo susitikimas, jame išgyvenama vienybės ir bendruomeniškumo jėga, nėra pats sau tikslas.

Krikščioniškosios jaunimo organizacijos ir parapijų jaunimo grupės dažnai sako, kad jaunuoliai, dalyvavę ar savanoriavę Lietuvos jaunimo dienose, atnaujina jų veiklą ir suteikia naujos gyvybės; vyskupijų Jaunimo centrai pasibaigus šioms dienoms sulaukia vis daugiau norinčių savanoriauti ir kituose projektuose. Tam, kad jauni žmonės, paskatinti geros šių dienų patirties, turėtų į ką įsitraukti, svarbus ir pasiruošimo etapas (jau prasidėjęs) ir tęstinumas (tam jau dabar turime pradėti ruoštis).

Viskas prasideda nuo susitikimo su Jėzaus asmeniu.

2012 m. Lietuvos jaunimo sielovados forumo Kaune svečias kun. Ericas Jacquinet, Popiežiškosios pasauliečių tarybos jaunimo skyriaus vadovas, kalbėdamas apie tai, kaip Jėzus skelbtų Evangeliją šiandien, priminė, kad „Jėzus padaro mus savo draugais. ‘NebevadiEsame kviečiami atsakyti nu jūsų tarnais <...>. į Jėzaus kvietimą tapti Jo draugu, Jus aš draugais vadibranginti ir auginti šį santykį. nu’ (Jn 15, 15), – sako Kristus. Svarbiausia pastoracijoje – leisti žmonėms tapti Jo draugais.Prieš dvidešimt metų <...> Jonas Paulius II sakė: Pradėkite nuo Kristaus – ne nuo vertybių. 2007 m. popiežius Benediktas XVI Portugalijoje susitikęs su vyskupais sakė: ‘Mes labai daug dirbame su tikėjimo pasekmėmis, nes mums atrodo, kad žmonės širdyje jau turi tikėjimą. Tačiau klystame. Reikia pradėti nuo tikėjimo, nuo asmeninio santykio su Jėzumi, o ne nuo to, kas jau yra tikėjimo pasekmės’.“ Esame kviečiami atsakyti į Jėzaus kvietimą tapti Jo draugu, branginti ir auginti šį santykį. Benediktas XVI pakeliui į Madridą lėktuve vieno žurnalisto buvo paklaustas: „Kaip jums atrodo, kokių vaisių neš PJD Madride?“ Šventasis Tėvas atsakė: „Žinau tiek, kad per PJD užgims nemažai draugysčių. O šios draugystės bus kaip sėkla, kurią Viešpats panaudos tam, kad tikėjimas augtų.“

Jaunimo dienos – ypatingas metas pažinti Dievą ir tikėjimo džiaugsmą ar dar vienas renginys? Manau, negali atsakyti nepabuvęs jose. Įvertinti tai, kas įvyksta jauno žmogaus širdyje po šio susitikimo, labai sunku. Tačiau patys dalyviai dažnai pamini, jog šis jaunimo susitikimas buvo svarbus įvykis, poslinkis, impulsas jų gyvenime, perkeitęs požiūrį į tikėjimą, Bažnyčią, bendruomenę.

Jei Tau 14–35 m. ir Tu nori atnaujinti, o gal pradėti draugystę su Jėzumi, registracija ir pasirengimas LJD Kaune jau prasidėjo, tereikia apsilankyti www.jaunimodienos.lt/ljd2013.

Artuma 2013 m. kovas

27

Akiračiai

28

Antanas Baranauskas Ką žinome ir ko nežinome

Vyskupas Antanas Baranauskas, 1885 m.

Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Pradžia

Reta kuriam kitam iškiliam lietuviui šitaip buvo stengtasi ir net dabar stengiamasi įgelti, bent truputėlį sumenkinti. Nors jau stojosi antras šimtmetis nuo jo mirties, šio nusipelniusio asmens gyvenimo ir darbų nagrinėjimuose gausu, švelniai tariant, keistų interpretacijų, iškreiptų faktų, paviršutiniškų vertinimų. Atrodytų, nebuvo skandalinga asmenybė, nepadarė nieko smerktino, tačiau priekaištų amžininkai jam surasdavo. Po vyskupo mirties ant jo pabambėjo Mykolaitis-Putinas, Maironis, Jakštas-Dambrauskas, Tumas-Vaižgantas ir eilė kitų.

Mūsų dienomis kai kurie Baranausko darbų tyrinėtojai irgi pripaisto nei šio, nei to.

Didis lietuvis, poetas, mokslininkas, vyskupas tikrai nenusipelnė tokio lengvabūdiško traktavimo. Jis buvo didis tikrąja šio žodžio prasme. „Anykščių šilelis“ garbingai užėmė savo vietą greta Donelaičio „Metų“, Baranauskas klojo pamatus lietuvių dialektologijai, lietuviškajai matematikos mokyklai, pirmasis išvertė Senąjį Testamentą. Visa tai nuveikė stropiai eidamas dvasininko pareigas ir drauge atlikdamas daug administracinių darbų. Buvo puikus kunigas. Ir turėjo neeilinį viršininką. Jo vardas – Motiejus Valančius. Švęsime Kovo 11-ąją. Užstalėje dainuosime ne tik Ant kalno mūrai, bet ir Tenai Lietuva per amžius buvo, kaip sako mūsų seneliai. Ši antroji daina jau didžiojo lietuvio Antano Baranausko sudėliota. Ar visi apie tai žinome?

Antano Baranausko tėvai buvo karališkieji valstiečiai. Tai reiškia – ne baudžiauninkai. Maža to, už juokingai menką sumelę jiems pardavė 20 ha žemės ir trobesius, tiesa, palaikius, Ažupiečių kaime, kitoje Šventosios pusėje, priešais Anykščius. Nors mėgstama užsiminti, kad šeima skurdo, tai neatrodo tiesa. Tėvas Jonas Bernardas Baranauskas-Baronas buvo raštingas, dirbo mokesčių rinkėju. Žemės gabalas irgi nemažas, beveik valakas. Sūnus tėvai leido mokslan. Taigi, pagal tų laikų, t. y. XIX a., sąlygas didelio skurdo ir norėdamas neįžiūrėsi. Tiesa, prabangos irgi nebuvo.

Gimė jis 1835 m. sausį Anykščių priemiestyje, vadintame Jurzdiku. Buvo trečiasis iš penkių užaugusių vaikų, keturių berniukų ir vienos mergaitės. Nuo 5 metų gyveno jau minėtuose Ažupiečiuose. Rašto pamokė tėvas ir vyresnis brolis gimnazistas Jonas. Dvejus metus lankė lenkišką pradžios mokyklą, trejus – rusišką. Anksti išryškėjo išskirtiniai vaiko gabumai matematikai. Jo apskritai būta imlaus, pagavaus, galvoto berniuko ir... itin judraus! Antanuką visi mėgo, nors jis buvo kaip reta nevalyvas, išoriškai apsileidęs, dažnai su nutįsusiu snargliu...

Kad įvertintų, ko vaikas vertas, tėvas pasiuntė jį tarnauti pas kleboną į kitą parapiją. Po pusmečio „liokajus“ (į tokias pareigas buvo priimtas) grįžo su neigiamais įvertinimais. Trejus metus padirbėjo ūkyje, ir tada tėvas jį atidavė į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Ten Antanas praleido dvejus metus. Jam mokytis žiauriai nepatiko (kam gali patikti raštvedyba?!), tačiau mokėsi gerai. Rumšiškėse Baranauskas jau intensyviai eiliavo. Net laiškus tėvams rašydavo eilėmis!

Artuma 2013 m. kovas

Savarankiškas 18-metis Antanas Baranauskas pradeda savarankišką gyvenimą. Jį išsiunčia į Šilutės apylinkėse esantį Vainuto miestelį, paskui į Raseinius, Sedą, Skuodą. Trumpai sakant, nuobodus ir sekinantis darbas užkampiuose. Taip praeina treji metai. Jaunuolis skaudžiai išgyvena valdininkėlių nesiskaitymą su žmonėmis, nuolatinius kyšių reikalavimus iš valstiečių, kaimiečių niekinimą. Per visą tą laiką jis lenkiškai rašo dienoraštį. 1855 m. Baranauskas susipažįsta su pirmąja lietuvių moterimi poete Karolina Praniauskaite.

Ji su savo broliu kunigu Otonu tarsi pasuko Antano gyvenimą kita kryptimi. Praniauskai ne tik praplėtė jo akiratį aprūpindami knygomis, bet ir skatino rašyti gimtąja kalba.

Bunda jo tautinė savivoka, formuojasi tvirtos moralinės vertybės. Viena po kitos gimsta eilės lietuvių kalba.

Neilgai trukusi Baranausko draugystė su Praniauskaite vėliau tapo biografų spekuliacijų objektu. Kas juos jungė? Kas tarp jų buvo? Ogi viskas paprasta. Jungė intelektiniai ir dvasiniai ryšiai, jų paskatintas Baranauskas (taigi jau 21-erių) įstojo į Varnių kunigų seminariją, prieš tai pas Sedos kleboną pasimokęs lotynų kalbos. O Karolina neilgai trukus mirs pakirsta tuberkuliozės.

Kuniguosna Mokslas Varniuose truko dvejus metus. Tai buvo puikūs laikai. Vertinga seminarijos biblioteka, slaptai per klierikų rankas keliaujančios draudžiamos knygos, intelektinė aplinka – visa tai ugdė, prusino labai imlų ir

Akiračiai

įvairiapusišką jauną protą. Ir, žinoma, poezija. Tada prasidėjo vaisingiausias ir brandžiausias, iki 1859 m. trukęs Antano Baranausko – poeto – kūrybos laikotarpis. O kur dar draugystė su klieriku Klemensu Kairiu, besitęsusi iki pastarojo žiaurios tremties ir mirties Rusijoje...

1858 m. gabus ir daug žadantis klierikas išsiunčiamas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją studijuoti teologijos. Atostogas jis praleidžia Anykščiuose. Ten gimsta „Dainu dainelė“ („Dainuoju dainelę“), „Kelionė Petarburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir malonė“.

1862 m. Antanas Baranauskas baigia akademiją, gauna kunigystės šventimus ir netrukus išsiunčiamas į užsienį išmokti kalbų, susipažinti su Europos kultūra, pagilinti teologijos žinių. Jis studijuoja Miunchene, Romoje, Insbruke, Luvene. Daug laiko praleidžia bibliotekose, muziejuose, kultūriniuose renginiuose. Grįžta labai praturtėjęs intelektualiai ir dvasiškai. „Anykščių šilelis“ jau parašytas (1858–1859 m.), nugriaudėjo 1863 m. sukilimas (jam skirtas eilėraštis „Ko gi skaudžia man širdelę“), du broliai ir artimiausias draugas kun. Klemensas Kairys velka sunkų tremties jungą carinės Rusijos tolybėse. Kadangi buvo užsienyje, Baranauskas sukilime nedalyvavo, bet skaudžiai išgyvena dėl sukilėlių likimo. Tuo laikotarpiu jį globoja išmintingasis vyskupas Motiejus Valančius.

Sugrįžėlis 1865 m. paskiriamas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. Tačiau jo ir vadovybės pažiūros skirtingos, tad profesoriavimas tęsiasi vos metus. Valančius jį atšaukia į Kauną, kur tuo metu pats reziduoja, savaip represuotas carinės valdžios.

Darbas ir karjera Kaune Antanas Baranauskas praleido 32 metus. Dirbo vikaru (Paulius Subačius knygoje „Antanas Baranauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai“ (Aidai, 2010) tvirtina, kad šis teiginys yra klaida, atsiradusi dėl to, kad neteisingai buvo išverstos pareigos mansioner – iš tiesų tai reiškia reziduojantį kunigą), Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi, inspektoriumi. Dėstė moralinę teologiją, homiletiką ir... lietuvių kalbą! Pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigams!

Būtent Kaune Baranauskas pasinėrė į lietuvių kalbos mokslus. Tyrinėjo tarmes, jas suklasifikavo, išvertė Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“, parengė gramatikos vadovėlį ir t. t. Ypač svarus buvo jo indėlis į dialektologiją. Paskaitas skaitydavo monotoniškai, nuobodokai, bet atgydavo dėstydamas lietuvių kalbą.

1879 m. Antanas Baranauskas paskiriamas kanauninku, 1883 m. prelatu, o 1884 m. įšventinamas vyskupu ir paskiriamas Žemaičių sufraganu. Faktiškai per visą gyvenimo Kaune laikotarpį jis buvo antras asmuo vyskupijoje po ordinaro, o vyskupijai priklausė apie milijonas katalikų! To žmogaus darbštumas, uolumas ir pareigingumas buvo išties neišmatuojami.

1897 m. vyskupas Antanas Baranauskas paskiriamas Seinų vyskupijos ordinaru. Čia jis praleis paskutinius penkerius savo gyvenimo metus. Antanas Baranauskas mirė 1902 m. lapkritį nuo insulto, būdamas 67-erių. Palaidotas Seinų katedroje.

Koks?

Aukštas, lieknas, žilas asketas. Vaikystėje būto judrumo neliko nė pėdsako. Ne itin kalbus, uždaro būdo. Nepaisant to, pamokslus sakydavo temperamentingai, net ugningai. Pasižymėjo kaip ypač uolus, išskirtinai pareigingas ypatingo darbštumo dvasininkas. Nors buvo poetas, matematikas, lietuvybės gaivintojas, save laikė visų pirma kunigu. Jam pirmučiausia rūpėjo Bažnyčia ir tikėjimas.

Gal todėl ir Baranausko aukojamos šv. Mišios būdavo iškilmingos, ilgos, nuoširdžios, jokiu būdu ne rutininės, kaip tai kartais nutinka kai kuriems kunigams. Į pinigus ir turtus žiūrėjo abejingai. Gyveno labai kukliai. Parėmė tik jauniausią brolį Anuprą, grįžusį iš ilgos tremties Sibire ir likusį kaip stovi, bet ir tai neapipylė auksu, sidabru.

Lietuviai jį vadino lenkomanu, o lenkai litvomanu. Kai Seinų vyskupijoje įvedė Mišias lietuviams lietuviškai, o lenkams lenkiškai, saviškiai to nesuprato.

Dzūkai kalbėjo: „Gal vyskupėlis iš mūsų šydijasi? Mišios lietuviškai, kur tai matyta?“ Savo Pranciškus Viksva, Klemensas Kairys ir Baranauskas Varnių seminarijoje, 1858 m. ruožtu lenkai irgi pikIš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko tinosi: kam lietuviams memorialinio muziejaus archyvo Mišios jų gimtąja kalba?! Ir vėl ant Baranausko iš visų pusių krito akmenys...

Daugelis radikalų buvo nepatenkinti, jog vyskupas lankosi aukštuomenės pobūviuose, kur kalbama lenkiškai.

Kiti smerkė už tai, kad nedalyvavo sukilime, o kaip ir Valančius atkalbinėjo nuo kraujo praliejimo ir neišvengiamo smurto. Ką gi, kai nori mušti, lazdą visuomet rasi...

Poezija Apie literatūrinį Antano Baranausko palikimą rašė tiek daug profesionalų, kad žurnalistei jį gvildenti būtų ne tik kad nekuklu. Tepriminsiu, kad didingas himnas Lietuvai ir jos gamtai užima jam deramą vietą romantizmo laikotarpio poezijoje. Apie tai iškalbingai liudija faktas, jog „Anykščių šilelis“ yra daugiausiai vertimų sulaukęs lietuviškas kūrinys.

Poema išversta į 17 kalbų, ir net į japonų bei korėjiečių.

Kai kuriomis kalbomis išėjo po du ar tris leidimus. Nieko nuostabaus. Kaip gali nejaudinti kad ir tokios eilutės: Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Artuma 2013 m. kovas

29

Akiračiai

30

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta. Žavimasi ne tik mūsų Tėvynės gamtos grožiu, žmonių kilnumu, bet ir poetizuojama Lietuvos praeitis. Autorius tiki lietuvio patriotizmu, laisvės troškimu, jo žmogiškomis vertybėmis. „Anykščių šilelis“ – tai odė ne vien gamtai, kraštui, bet ir jo žmonėms.

Keturiolikos giesmių kūrinys „Kelionė Petarburkan“ tapo emigrantų, rekrūtų dainomis. Jame gana nedviprasmiškai pasisakoma prieš carinę okupaciją. „Pasikalbėjimai Giesminyko su Lietuva“ skirti vedlio, vedančio tautą į atgimimą, kultūrinės pažangos, gerovės siekio temoms, tačiau juose skatinamas ir nuolankumas. Šis kūrinys daugeliui sukėlė nepasitenkinimą.

Poema „Dievo rykštė ir malonė“ parašyta kaimo žmonėms. Joje kalbama apie jų varganą buitį, tačiau dėl jos visa kaltė suverčiama girtavimui. Argi nebuvo poetas beveik teisus? „Dainų dainelė“ apdainuoja Lietuvos senovę, idealizuoja LDK. Ir šiandien traukiame: Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų Kalnai ir maži kalneliai: Tenai Lietuva per amžius buvo, Kaip sako mūsų seneliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė Kasdien lietuviai iš seno. Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo Ten, kur lietuviai gyveno.

Ji akino mylėti Tėvynę ir Bažnyčią. „Dainu dainelė“ parašyta 1857 m., Baranauskui besimokant Varnių kunigų seminarijoje.

1898 m. vysk. Baranausko verstos giesmės rankraščio fragmentas

Negalima nepaminėti ir jo sukurtų giesmių „Artojų giesmės šventos“, itin vykusios sakralinės poezijos, parašytos vyskupo Valančiaus pavedimu. Čia išvardytais kūriniais Antano Baranausko poezija, žinoma, neapsiriboja.

Kalbos mokslas Kaip jau minėta, poetas rinko tautosaką, aprašė tarmes ir jas suklasifikavo knygelėje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ (1898 m.), parengė lietuvių kalbos gramatiką. Baranausko supratimu, lietuviška rašyba turėjo būti bendrinė, bet šnekamoji kalba tarmiška, idant nebūtų prarasti kalbos lobynai. Lingvistikos klausimais Antanas Baranauskas susirašinėjo su iškiliausiais Vokietijos, Artuma 2013 m. kovas

Lenkijos, Austrijos, Čekijos, Rusijos kalbininkais ir buvo jų labai vertinamas. Drąsiai galima sakyti, kad jis padėjo pagrindus lietuvių kalbos dialektologijai.

Antroje gyvenimo pusėje poetas paliko ramybėje kalbos mokslus, nes jį pagavo vaikystės laikų pomėgis.

Matematika Antanas Baranauskas negavo sisteminio išsilavinimo, nebaigė net gimnazijos, ką jau kalbėti apie universitetinį išsimokslinimą. Nors matematika jį traukė nuo mažumės, bet šios srities žinių neturėjo, buvo savamokslis.

Vis dėlto ši įvairiapusiškai talentinga asmenybė matematikoje nuveikė nemažai. Bėda, kad kalnus, kuriuos jis nuvertė, iki jo jau buvo nuvertę kiti... Stokodamas matematinių žinių, Baranauskas atradinėjo (pats vienas, savamokslis!) dalykus, kuriuos jau buvo atradę pasaulinio garso matematikai. Į matematiką Baranauskas įniko būdamas penkiasdešimties. Taigi, aiškiai per vėlai. Nepaisant to, savarankiškai atrado Paskalio trikampį. Deja, prieš 200 metų jį jau buvo atradęs Blaise’as Pascalis. Nagrinėjo ir pirminius skaičius, tyrinėjo eilučių teoriją (ją galima prilyginti filosofijai ir, aišku, muzikai), sukūrė Baranausko formulę pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Pastaroji yra pati reikšmingiausia iš jo matematinių darbų.

1891 m. Antanas Baranauskas pradėjo domėtis geometrija, o nuo čia jau netoli ir skaičius π („pi“). Šio skaičiaus reikšmę bandyta nustatyti dar Senojo Testamento laikais (plg. 1 Kar 7, 23). Paskui plūkėsi Mesopotamijos matematikai, graikai, įskaitant Archimedą, persai ir t. t. iki XIX a. vokiečių mokslininko Ferdinando von Lindemanno. Viso to Baranauskas nežinojo – jo žinios baigėsi Archimedu. Įdėjęs daug darbo suprato, kad reikia sustoti.

Pasimeldė ir paliko π ramybėje... Dar viena Baranausko domėjimosi sritis buvo begalybės sąvoka ir visa, kas su ja susiję. Šia tema net išspausdino darbą.

Baranauskas – matematikas ir Baranauskas – lingvistas. Tai šį tą reiškia! Jo sukurtus žodžius: dalyba, erdvė, trikampis, smailus ir status kampai, daugiakampis, lankas, – vartojame ir šiandien. O štai pirmaskaitlys (pirminis skaičius), veikslė (veiksmas), trupskaitlys (trupmena), tvirtybė (laipsnis), gija (styga) ir kt. neprigijo. Čia paminėta tik dalis Baranausko darbų matematikoje. Būdamas savamokslis, jis atliko Sizifo darbą. Gaila, kad „nauja“ buvo tik Baranausko formulė. Matematikai jis paskyrė apie 10 metų. Ir už tai irgi gavo barti! Girdi, nedera vyskupui mokslais užsiimti, aveles ganyti reikia!

Tarsi jis nebūtų jų ganęs.

Tokių Dievo apdovanotų žmonių kaip Baranauskas pasitaiko retai. Tai lietuvių tautos pasididžiavimas. Jis buvo ne tik poetas, matematikas, kalbininkas, nugyvenęs teisiojo gyvenimą, bet visų pirma bemaž tobulas kunigas.

Gal todėl jam taip ir norėjo daugelis įgelti?

Parengė Vanda IBIANSKA

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Don Kamilio kerštas Giovannino GUARESCHI – Viešpatie, – kalbėjo Don Kamilis, – šį kartą jis nuėjo per toli, ir aš turiu jam duoti atkirtį.

– Don Kamili, – atsakė Nukryžiuotasis virš altoriaus, – per toli nuėjo ir tie, kurie mane pakabino ant kryžiaus, o aš vis dėlto jiems atleidau.

– Bet jie nežinojo, ką darė. O Peponis viską puikiai supranta. Ne, tokia niekšybė nenusipelno jokio pasigailėjimo.

– Ar tau, Don Kamili, neatrodo, – nusišypsojo Kristus, – kad tu Peponiui pasidarei nepaprastai griežtas po to, kai jis tapo senatoriumi?

Tie žodžiai giliai ir skaudžiai palietė Don Kamilį. Jis liūdnai atsakė: – Viešpatie, tu nekalbėtum taip, jei mane geriau pažintum.

– O, aš pažįstu tave! – atsiduso Kristus.

Don Kamilis visada jautė, kada reikia sustoti. Jis persižegnojo, paskubomis kluptelėjo ir pasitraukė. Bet išėjusio iš bažnyčios laukė naujas smūgis. Šalia klebonijos durų kažkoks niekšas buvo priklijavęs plakatą, ir jis taip suerzino Don Kamilį, kad privertė prisiminti istoriją, įvykusią mažiausiai prieš dvejus metus.

* * *

Vieną niūrų žiemos vakarą, kai Don Kamilis buvo jau besirengiąs lovon, kažkas pasibeldė į klebonijos duris. Don Kamilis pamatė, kad tai buvo Peponis. Pakvietė jį atsisėsti, ištiesė jam stiklą vyno, Peponis ištuštino vienu gurkšniu. Tačiau reikėjo dar dviejų, kad atsirištų liežuvis, ir tik tada prapliupo: – Aš daugiau nebegaliu!

Iš po skverno išsitraukė gniužulą.

– Nuo tada, kai jie atsidūrė mano namuose, aš nebegaliu miegoti.

– Tai nunešk juos į banką.

Peponis karčiai nusišypsojo.

– Menki juokai. Kaip komunistas viršaitis gali banke deponuoti dešimt mili-

jonų lirų, nepaaiškindamas, iš kur gavo?

– Tai iškeisk į auksą ir kur nors užkask!

– Tada kapitalas nebeneš palūkanų.

Don Kamilis tikrai norėjo miego, bet jo kantrybė dar nebuvo išsisėmusi.

– Drauge, – taikiai prabilo jis, – sakyk patį reikalą.

– Gerai, klebone. Tu pažįsti tą garsųjį biznierių, kuris jam patikėtus kitų žmonių pinigus sugeba taip pelningai investuoti...

– Ne, aš nepažįstu jo.

– Turėtum pažinti. Jis priklauso jūsų stovyklai. Jis gauna daug biznio iš bažnytininkų, o vėliau savo sąžinę palengvina dosniomis aukomis...

– O, žinau, ką turi omenyje, bet aš su juo neturiu jokių ryšių.

– Bet tuos ryšius gali lengvai užmegzti. Vienas jo agentų yra Toričelos klebonas.

Don Kamilis susimąstęs palingavo galvą.

– Drauge, – pasakė jis, – ar dėl to, kad Dievas tau ištiesė vieną pirštą, tu nori visos rankos?

– Dievas čia niekuo dėtas, klebone.

Man nusišypsojo laimė, ir aš dabar noriu ją išnaudoti.

– Tai labai lengva. Nueik pas Toričelos kleboną ir paprašyk, kad supažindintų su biznieriumi.

– Ne, aš negaliu. Aš esu pernelyg gerai pažįstamas. Jei žmonės pamatys mane slankiojantį aplink Toričelos kleboniją ar biznieriaus kontorą, aš prarasiu savo reputaciją. Įsivaizduok: komunistas, įsivėlęs į bažnytininkų ir didžiojo biznio istorijas! Jei galėčiau neįvelti savo vardo – tai liktų grynai piniginis reikalas. Bet jei žinomas komunistas – tai jau pasidaro politinė afera.

Don Kamilis nebuvo palankios nuomonės apie biznierių, plėšiantį dideles palūkanas ir vėliau iš pelno aukojantį

bažnyčių statybai. Bet Toričelos klebonas buvo padorus vyras, ir jeigu jo parapija įsigijo sporto aikštę, plaukiojimo baseiną, kiną ir kitas pramogas, kurios konkuravo su raudonųjų siūlomomis, tai tik turtingojo parapijiečio dėka. Ir todėl Don Kamilis viešai savo nuomonės neskelbė.

– Aš nenoriu veltis, – pasakė jis. – Bet rytoj vakare tamsta rasi mano kambaryje Toričelos kleboną. Aš nueisiu gulti, o visa kita – judviejų reikalas.

Kitą vakarą Peponis susitiko su Toričelos klebonu Don Kamilio kambaryje.

Atrodo, kad jiedu susitarė, nes Don Kamilis nieko daugiau apie juos negirdėjo. Tačiau praėjus metams Peponis buvo išrinktas senatorium, ir kažkoks velnias apsėdo Don Kamilį. „Peponis tau net nepadėkojo, – be pertraukos šnibždėjo į ausį velniūkštis. – Iš tavo pusės buvo labai kilnu, kad nuvykai inkasuoti lažybų laimėjimo, bet kuo jis tau atsidėkojo? Vos tik išrinktas, aikštėje pasakė tokią kalbą, kad net plaukai šiaušėsi!“ Kai kas toje kalboje ypač atkreipė Don Kamilio dėmesį. Išpūsdamas savo rinkimų pergalę, Peponis kartojo užuominas apie tūlą ilgaskvernį, naudojantį visokius religinius prietarus, kad sukliudytų liaudies pergalei; tas ilgaskvernis geriausiu atveju būtų galėjęs tikti tik į varpininkus, jeigu būtų sugebėjęs varpais skambinti. Be abejo, Don Kamilis pajuto pagundą atkeršyti paskelbdamas istoriją apie slaptuosius Peponio laimėjimus.

Ištisus metus Don Kamilis kovojo su ta pagunda. Ir pagaliau jau buvo ją benuvejąs, kai pamatė naują komunistų plakatą. Kaip tik tomis dienomis buvo sprogęs garsiojo spekuliantas burbulas.

Visi laikraščiai buvo pilni antraščių apie skandalą. Triukšmui neregėtai įsisiūbavus, Peponis užsipuolė jį, rėkdamas apie tūlus biznio ieškančius ilgaskvernius, Artuma 2013 m. kovas

31

Atokvėpio valandai

32

kurie, norėdami pasipelnyti, nevengia pasidaryti sukčiaus bendrininkais, viliodami iš tikinčiųjų sunkiai uždirbtas santaupas.

Tokio begėdiško antpuolio Don Kamilis negalėjo ištverti ir nusprendė susprogdinti savo bombą.

Peponis dažnai grįždavo į miestelį.

Jis dabar buvo visai kitas žmogus: vaikščiojo su dokumentų prikimštu portfeliu tokiu mįslingu veidu, lyg jo pečius slėgtų pati sunkiausia pasaulio našta. Su žmonėmis sveikindavosi iš aukšto; tai gąsdino net jo partiečius. Jei kas iškeldavo problemą, jis iškilmingai pareikšdavo: „Aš pasidomėsiu Romoje.“ Peponis dėvėjo tamsų dvieilį kostiumą, tvirtą skrybėlę ir jau niekada nepasirodydavo be kaklaraiščio. Įžūliajame plakate knibždėte knibždėjo gausybė gramatinių klaidų, bet jo asmenybė jau buvo ganėtinai užgožusi jo stilių, tad niekas ir nedrįso šaipytis.

Don Kamilis surengė pasalą ir vieną naktį, vienuoliktą valandą, sugriebė jį grįžtantį namo.

– Atleisk, – pareiškė Don Kamilis, Peponiui nesėkmingai bandant pataikyti raktą į skylutę, – ar tik nebūsi vienas iš tų pamaldžių tikinčiųjų, kuriuos apiplėšinėja nesąžiningi ilgaskverniai, tapę sukčiaus bendrininkais?

Peponiui pasisekė atrakinti duris, ir dabar jis geruoju ar bloguoju turėjo kunigą įsileisti. Vos tik peržengęs slenkstį, Don Kamilis prapliupo: – Drauge senatoriau, dabar mano eilė. Visas kraštas juoksis, kai papasakosiu visą tiesą. Tik luktelk, kol rinkėjai sužinos, kad apgavai mokesčių rinkėjus ir komunistų partiją. Ir kaip apgavai – dešimtį milijonų perleisdamas garsiajam spekuliantui ir paremdamas tuos, kuriuos skelbi esant liaudies priešus.

Peponis vos nesprogo iš pykčio.

– Aš tave paduosiu teisman už garbės plėšimą! Nieko negalėsi įrodyti!

– Aš galiu viską įrodyti. Tavo pavardė yra spekulianto užrašuose. Palūkanos buvo siunčiamos pašto perlaidomis, ir aš žinau jų numerius.

Peponis nusišluostė staiga išrasojusią kaktą.

– Tokios niekšybės tu nepadarysi.

Artuma 2013 m. kovas

Don Kamilis atsisėdo ir užsidegė pusę toskaniškojo cigaro.

– Čia nėra nė menkiausios niekšybės, – pareiškė jis. – Tai tik teisingas atsakymas į tavo plakatą.

Peponis netvėrė iš pykčio ir karščio: nusiplėšė švarką ir nusviedė jį ant sofos, nusirišo kaklaraištį ir atsisėdo priešais Don Kamilį.

– Tau nereikia keršyti, – sumurmėjo. – Aš viską praradau.

– Bet dvejus metus gavai tokias riebias palūkanas, kad jos beveik viską išlygino.

Peponis pasijuto spąstuose ir iš nevilties padarė kvailystę.

– Klebone, ar tau pakaktų trijų milijonų?

– Drauge, nereikia manęs įžeidinėti tokiais pasiūlymais. Už tai dar teks atskirai apmokėti.

Jis ištraukė iš kišenės laikraštį, atskleidė ir parodė Peponiui pranešimą paskutiniame puslapyje.

– Matai, senatoriau, mes esame gerai informuoti. Mes žinome, kad tau teko svarbios pareigos parinkti dešimtį partiečių, kurie tave lydės nemokamoje išvykoje į Sovietų Sąjungą. To kilnaus projekto mes nesukliudysime. Tačiau, vos tik jūs išvyksite, mes paleisime katę iš maišo. Partijos viršūnių sumišimas nepaprastai mus pralinksmins.

Peponis neteko žado. Šitiek metų pažinodamas Don Kamilį, suprato, kad jo jau nesustabdys. Jo žiopčiojimas Don Kamiliui net sukėlė užuojautą.

– Drauge, – pasakė dar, – laikyk save likviduotu. Nebent...

Peponis pakėlė akis.

– Nebent? – paklausė bailiai.

Don Kamilis jam ramiai ir glaustai išdėstė vienintelį būdą, kaip išvengti nelaimės. Peponis klausėsi išsižiojęs.

– Klebone, tu juk juokauji, – prabilo, kunigui baigus.

– Tai ne juokai! Tai – žūti ar būti!

Peponis pašoko.

– Tu pamišai! – baubė jis. – Tau reikia į beprotnamį!

– Teisybę sakai, drauge! Tad geriau du kartus pagalvok, prieš neigiamai atsakydamas. Pamišėliai gali būti pavojingi.

Laukiu tavo atsakymo rytoj vakare.

* * *

Po dviejų dienų Don Kamilis nuvyko pas senąjį vyskupą, šis kantriai išklausė jo istorijos.

– Ar tai viskas? – paklausė. – Tikiu, kad poilsis kalnuose padėtų tamstai atgauti sielos ramybę.

Don Kamilis energingai papurtė galvą.

– Ekscelencija, – pasakė jis, – tai, ką sakiau, jau rimtai apgalvojau. Tai nepaprasta proga. Įsivaizduokite: dvi savaitės tiesioginio ryšio su karščiausiais komunistais ir dar rusais!..

Senasis vyskupas liūdnai žiūrėjo į Don Kamilį.

– Sūnau, kas tau galvon įpūtė tokią idėją?

– Niekas. Ji pati atėjo. Kas žino, gal ją įkvėpė pats Dievas.

– Netikiu, – murmėjo senasis vyskupas. – O jeigu jie išsiaiškins, kas tu esi?

– Jiems nepasiseks, Ekscelencija, pažadu. Aš rūpestingai užsimaskuosiu. Turiu omenyje ne išorinį persirengimą, bet vidinį užsimaskavimą: perimti komunistinę galvoseną, veido mimiką, balso toną, atitinkantį komunistų stilių.

Senasis vyskupas baksnojo lazdele į krėsliuką po kojomis. Tai tęsėsi ištisą valandėlę, kol pagaliau prabilo.

– Sūnau, tai tikra kvailystė.

– Taip, Ekscelencija, – atvirai pripažino Don Kamilis.

– Na, tai eik vardan Dievo.

Don Kamilis atsiklaupė prieš savo vyskupą, ir tas uždėjo jam ant galvos mažą kaulėtą ranką.

– Tesaugo tave Dievas, drauge Don Kamili, – kalbėjo jis, keldamas akis į dangų.

Jis kalbėjo taip tyliai, kad Don Kamilis girdėjo tik šnabždesį. Bet Dievui nebuvo sunku išgirsti.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Autoriaus iliustracija

Atokvėpio valandai

Skanus ir sveikas nostalgijos penas Gabrielė GAILIŪTĖ

Jau kuris laikas suku galvą, kodėl niekaip nesivysto lietuviška pramoginė literatūra. Sakyti, kad jos visai nėra, būtų perdėta: vis dėlto yra buvę šiokių tokių šmėstelėjimų, bet visada pavienių, o ne nuolatinių, sparčiai viena kitą keičiančių literatūrinių madų. Man susidaro įspūdis, jog svarbiausia to priežastis – Lietuvoje labai trūksta nuoseklesnių svarstymų, kodėl ir kaip literatūra gali teikti pramogą.

Reikalas tas, kad pramoginė literatūra, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, iš tikrųjų yra daug griežtesnė už rimtąją.

Detektyvas privalo prasidėti nuo lavono ir baigtis žudiko išaiškinimu. Detektyve turi būti pakankamai užuominų, kad skaitytojas galėtų rungtyniauti su išraiškingu policininko ar seklio personažu, spėlioti ir aiškintis, bet kartu ir neatspėti iki pat pabaigos. Kiekvienas nukrypimas nuo tokios sausos schemos – netgi klišės ar šablono – jau bus literatūrinė autorefleksija, ir pramoginė vertė tuojau sumenks. Pramoginė literatūra privalo būti „perregima“ – daug labiau negu rimtojoje tekstas turi būti skaidrus ir neatitraukti dėmesio nuo to pasaulio, į kurį veda. Būtent lengvas ir nevaržomas „išėjimas“ į tą „kitą“ pasaulį ir yra pagrindinė skaitymo pramoga.

Justino Žilinsko knyga „KGB vaikai“ (VšĮ Aukso žuvys, 2013) tokį skaidrumą pasiekia gana sėkmingai. Įdomu tai, jog kaip tik fantastinė knygos pusė atrodo silpniausia, nors autorius – vienas seniausių ir gerbiamiausių Lietuvos fantastų. Neįprastos galios, – neva pagrindinė knygos tema, – lieka kažkaip per menkai paaiškintos – iš kur, kodėl jos atsiranda; pabaigoje prikergto (neva) istorinio priedo, kažkodėl dar ir apie žydus, ligi tol knygoje nė sykio nepaminėtus, mano galva, buvo galima ir visai atsisakyti, nes jis ne tik nieko nepaaiškina (nors lyg ir dedasi paaiškinąs), bet ir beveik nieko bendra neturi su knygos veiksmu. Sąmokslo teorijos motyvas pernelyg gudriai užsuktas ir per menkai plėtojamas, kad būtų įmanu nuosekliai jį sekti – ko tie kagėbistai norėjo ar tebenori iš tų vaikų, lyg ir užsimenama, bet arba nepakankamai įtikinamai, arba nepakankamai išsamiai. Ne iki galo paaiškintų yra ir smulkesnių epizodų – pavyzdžiui, knygos pradžioje tarsi mėginama sudaryti

įspūdį, jog jos tekstas yra garso įrašas, bet taip ir nepateikiama jokio paaiškinimo, kas ir kodėl tokį įrašą turėtų daryti arba jo klausyti. Ir, ko gero, labiausiai mane suerzinusi smulkmena: kodėl per siautulingą pasivažinėjimą užsidegė tas žavingasis mersas? Tai tyčia ar netyčia Plikis pasirodo avarijos vietoje? O jei tyčia, tai ar jis padegė automobilį? Mįslingas personažas, toks kaip Plikis, knygai labai dera, tačiau mįslės vis dėlto turėjo būti įmintos knygoje, nebent autorius paslapčia taikosi rašyti tęsinį.

Tačiau tokie trūkumai yra arba per daug stambūs, arba per daug smulkūs, kad rimtai gadintų malonumą skaityti. Be to, yra kas juos su kaupu atsveria. Visų pirma veikėjai nepaprastai išraiškingi ir puikiai „subalansuoti“ – patrakusi mergiotė yra labai patraukli, „paprastas vaikinas“ mielas ir simpatiškas, paslaptingas Plikis kelia prieštaringus jausmus, ištižėlis vienturtėlis atgrasus lygiai tiek, kiek reikia, bet ne per daug, esama netgi apgaulingai geros moterėlės. Galbūt silpniausiai „sukaltas“ atrodo ponas daktaras, tačiau jis, nors ir būdamas svarbus „veiksnys“ knygoje, asmeniškai pasirodo tik kelis kartus, tad per daug akių nebado.

Dar didesnis knygos privalumas yra pati siužeto konstrukcija. Paprasčiausias būdas patikrinti, ko verta knyga, – tai savęs paklausti, ar norisi sužinoti, kas bus toliau. „KGB vaikų“ skaitytojo smalsumu manipuliuojama tiesiog meistriškai: vos išnarpliojamas vienas įvykis, jau mezgasi kitas, įtampa kyla ir slūgsta tiksliai apskaičiuotomis dozėmis, juokingų, mąslių, rimtų, baisių, įtemptų, net svajingų epizodų

esama ne tik užtektinai – jie dar ir išdėstyti tolygiai, kad banguojanti nuotaika maloniai kutentų, o ne erzintų ar dirgintų.

Galiausiai, net pati mažumėlę nusistebėjau keliose vietose atkreipdama dėmesį į romano kalbą. Apskritai poetinės vingrybės trileriuose dažniau suerzina negu pradžiugina – jos atrodo vien pretenzingas laiko gaišimas, bandantis kantrybę ir neleidžiantis skriete skrieti per puslapius. Tačiau, pavyzdžiui, Vėlinių šurmulio aprašymas „KGB vaikuose“ pasirodė vertas stabtelėti, nors ir kaip rūpėjo sužinoti, kaip seksis pavojingasis pasimatymas.

Išraiškinga, spalvinga kalba literatūroje, paradoksalu, yra rizikingas dalykas – vos perlenksi lazdą, ir tekstas virsta tuščiu pasimėgavimu savo paties iškalba. Tad vietos, kai tokia rizika pasiteisina, ypač lengvo pobūdžio tekste, privalo būti itin meistriškos.

Bet didžiausias knygos koziris, be abejo, yra veiksmo laikas. „KGB vaikų“ atmosfera primena klasės susitikimą: o siaube, kokie mes visi tada buvom juokingi, kaip kvailai rengėmės, kaip reikšminga atrodė visai ne tai, kas atrodo reikšminga dabar; o prisimeni tą barą ir aną dainą – ir apskritai, kaip keičiasi pasaulis! Man atrodo, kad nostalgija yra labai svarbi, gal net svarbiausia kolektyvinės atminties atmaina. Ji – daugiau nei istorija, žinios ir faktai, ji turi emocinę spalvą – atlaidumo, šiltumo, simpatijos. Ir ji neišvengiama: vienas iš tvirčiausių ryšių tarp žmonių yra bendri prisiminimai. Kol turėsime šeimas ir draugus, tol pasiduosime nostalgijai.

Dauguma lietuvių vis dar neturi kur daugiau nukreipti nostalgijos, kaip tik į sovietmetį. O tai labai keblu: jame nėra beveik nieko neutralaus. Beveik viskas vienaip ar kitaip apnuodyta visur prasiskverbusios ir visas gyvenimo sritis apėmusios veidmainysčių, melo, išnaudojimo Artuma 2013 m. kovas

33

34

ir priespaudos sistemos. Tačiau tokia formuluotė, be abejo, skamba kone įžeidžiamai žmonėms, kurie tą metą prisimena nostalgiškai, – lyg būtų juodinama tai, kas jiems brangu. Ir šitaip galima be galo suktis ratu, nes apsieiti visai be nostalgijos niekaip negalim, o sovietmečio nostalgija negali nebūti mažų mažiausiai prieštaringa. Bet kuo labiau jausimės spaudžiami į kampą, tuo aršiau reikšime tik vieną iš tų prieštaringų jausmų. Kažkaip reikia iš to išsivaduoti.

Todėl tikra kultūrinė misija, kurios Justinas Žilinskas, ko gero, ėmėsi sąmoningai, tik galbūt pats iki galo nesuvokdamas jos masto, yra suteikti sveiko peno mūsų nostalgijai. Tai, ką atskleidžia „KGB vaikai“, yra, kaip kartais nutinka, savaime suprantamas dalykas, kurio niekas nepastebi, kol pirštu prikišamai neparodomas.

1996 m. jau yra praeitis, į kurią galima atsigręžti su nostalgija. Man atrodo, kad ši knyga gali šiek tiek padėti „reabilituoti“ nostalgiją, primindama, kas ji iš tikrųjų yra: jaučiame tik to nostalgiją, su kuo turime asmeninį ryšį. Ji nepretenduoja į objektyvų vertinimą ir net į nuomonę apie tai, kokia valdžia ko verta. Jei autoriui, kaip pats pasakoja knygos svetainėje ir interviu, 1996 m. yra jauno žmogaus laisvės ir lengvumo metai, man tai buvo visokių – vidinių ir išorinių – paauglystės vargų ir nerimo laikas. O jei dar pažiūrėtume į kokius nors objektyvius skaičius ar rodiklius, pamatytume, kad nebuvo tas metas nei ekonomiškai saugus, nei politiškai stabilus. Tikriausiai yra ir žmonių, kuriems 1996-ieji buvo didžiausios tragedijos gyvenime metai. Tačiau visa tai netrukdo pažvelgti į juos nostalgiškai ir suprasti, kad visi išgyvenome juos kartu, net jei nebuvome pažįstami. O nuo to užsimezga bendrumas: o kur tu buvai, kai aš?.. Galbūt šitaip suprastas jau nuvalkiota fraze virtęs „gręžiojimasis į praeitį“ gali atrodyti normali žmogiška savybė, o ne politinių pažiūrų išraiška.

O gal ir ne. Gal to netgi visai nereikia. Galbūt užtenka poros vakarų su smagia knyga – tai taip pat labai padeda gyventi geriau.

Artuma 2013 m. kovas

Grybeliai Gydytojo Petro patarimai

Jorge Oliveira nuotrauka

Sveikata

Kas ne kas, o grybeliai kamuoja dažną lietuvį, kartais to nė neįtariantį. Grybelių priskaičiuojama beveik 30 rūšių. Kas sukelia šią ligą? Ne, ne bakterijos, virusai, o... aerobiniai žemės augalai! Jie greit auga, sparčiai dauginasi ir pažeidžia žmogaus bei gyvūnų odą, nagus, pėdas, kirkšnis, plaukus ir t. t. Užsikrėsti grybeliu visiškai paprasta. Tereikia pasinaudoti bendru dušu, paplaukioti baseine, pasivaikščioti basomis, paglostyti benamį šunį ir pan. Labai gerai, net „derlingai“ grybeliai dera viešosiose pirtyse. Jei vienas šeimos narys parsinešė grybelį, labai tikėtina, kad užsikrės ir kiti. Na, jei dezinfekuosite vonią, dušo kabiną, grindų plyteles, neavėsite vienas kito šlepečių, gal ir pavyks šio užkrato išvengti.

Palankios sąlygos grybelinėms ligoms atsirasti susidaro, kai dėvimi sintetiniai drabužiai, kojinės, avima ankšta avalynė; jas paskatina dėl sulėtėjusios kraujotakos šąlančios galūnės, padidėjęs prakaitavimas, cukrinis diabetas, lėtinės ligos, senyvas amžius, vitaminų stoka, ilgas gydymasis antibiotikais ir ypač kontraceptikų vartojimas.

Susirgus grybeline liga, atsiranda niežulys, gali kilti alerginės reakcijos.

Jei pažeista nugaros oda (dažnai užsikrečiama paplūdimiuose), ant jos atsiranda dėmelių. Jei pažeista pėdų ir delnų oda – ji storėja, skilinėja, ragėja, peršti. Kai susergama plaukų grybeline liga, jie pasidaro tarsi nusėti glindomis.

Gali būti ir pleiskanojanti oda, nedideli išplikę židinėliai, juodi taškeliai. Tai kitos rūšies grybelis.

Labiausiai yra paplitęs kojų nagų grybelis. Tuomet nagai sustorėja, po jais susidaro raginis sluoksnis. Paprastai grybelis apninka didįjį ir mažąjį (I ir V) pirštus.

Būna ir gleivinės, lytinių organų bei vidaus organų grybelių. Tai dar blogesnis dalykas.

Grybelinės ligos gydomos išoriškai ir geriamaisiais vaistais. Pastarieji yra receptiniai, nes toksiški, kenkia kepenims, inkstams. Apskritai grybelio savigyda neleistina. Šių ligų įvairovė yra tokia didžiulė, kad diagnozei nustatyti būtini laboratoriniai tyrimai. Pagal jų rezultatus skiriamas gydymas. Tai daro dermatologas. Jei jis nusprendžia skirti

tablečių, prireiks ir šeimos gydytojo, nes ne visi pacientai gali ištverti jų veikimo padarinius.

Išvada aiški: atsargiai su pirtimis, bendrais dušais, griežtai laikykitės sanitarijos reikalavimų ir asmens higienos.

Susirgus vienam, reikia tikrintis ir saugotis visai šeimai. Nesiaukite svetimų batų, šlepečių, nedėvėkite svetimų drabužių, ypač apatinių; kaip įmanydami venkite sintetikos, prakaitavimo. Atminkite, jog daugelis grybelinių ligų yra sunkiai išgydomos ir linkusios atsinaujinti.

Prieš kokius 18 metų lankiausi garsiosiose Vokietijos kurorto Baden Badeno maudyklėse. Prieš įeinant į baseinų kompleksą, teko pastovėti po „cheminiu“ dušu, paskui kojomis perbristi per ne itin malonaus kvapo putas, ir tik tada, nusiprausęs švariu vandeniu, patekdavai į maudyklių teritoriją.

Vokiečiai žinojo, ką darė. O pas mus? Tame pačiame baseine murkdosi spuoguotieji, dėmėtieji ir švarios odos savininkai. Taip ir plinta odos ligos. Ir ne visas jas pavyksta lengvai išgydyti.

Gyvenimas kaip senas vynas

Įvairaus skonio kąsneliai Vanda IBIANSKA Turiu savo ir savo draugų gydytojų (ne vieno ir ne dviejų!) nuomonę apie gimdymus namuose. Tiesą sakant, ir pati gimiau namuose, dalyvavo gydytojas bei akušerė.

Mane namuose gimdė iškilių ginekologų-akušerių Zubrienės, Rabinovičiaus ir tada jau garsėjančio Mažylio rekomendavimu. Nemanau, kad jie buvo tokie jau žiopliai.

Mama pasakojo, jog profesorius Mažylis atsidusęs pasakė: „Ak, ponia, kiekviena gimdyvė čia kokių nors „gyvių“ palieka, o savi namai yra savi namai.“ Manau, kad įprastinė aplinka, šalia esantys artimieji, medikai, kuriais pasitiki gimdyvė, nėra tokie jau menkaverčiai dalykai. Gal kovingieji ginekologai labiau vertina streptokokus, stafilokokus ir kitokius „gyvius“, kurių apstu akušerijos skyriuose?

Nesuprantu, kaip čia išeina. Albertas Einsteinas, Norbertas Wieneris, Nielsas Bohras, net Alfredas Nobelis gimė namuose ir dėl to netapo nei daugiau ligoti, nei mažiau genialūs. Pagaliau gal vertėtų pagalvoti ir apie žmogaus teises?! Jau taip įsijautėme kitus „mylėti“, kad visi urmu leidžiame ar neleidžiame spręsti motinai, kur ji turi gimdyti! Tai gal kažkoks vyriausias Lietuvos ginekologų ginekologas visų mūsų kūdikių tėvystę ruošiasi prisiimti, jei jau apsiima už motiną ir tėvą spręsti?! Na ir darbštuolis! Ir kaip nepavargsta, besirūpindamas ne tik akušerija, bet, išeitų, ir demografija?

Aišku, priežastys slypi kitur. Svarbiausios – pinigai.

Ir neapsimetinėkite, stropieji akušerijos kariai, kad taip ardotės iš altruizmo, besirūpindami negimusiais kūdikiais. Gal geriau būtų sutelkti jėgas ir užgniaužti abortus Lietuvoje, ką?

gražuolė dviejų vaikų motina Sandra Chlevickaitė.

Pasirodo, galima būti ne tik išoriškai gražiai. Kiti buvo labai patenkinti savimi ir aplinkiniais. Ačiū Dievui, kad mane į tokius balius retai kviečia. Sveikatai ir nervams geriau.

* * *

Visi nori turėti daug pinigų. Kaip nenorėsi? Jie suteikia nepriklausomybę. Kaip jų prasimanyti, irgi aišku, nes būdai vos keli. Galima išlošti loterijoje (tikimybė itin maža), gauti palikimą (ne kožnam pabažnam pavyksta), apiplėšti banką (retam garantuota sėkmė, daugumai garantuotos Lukiškės), surasti lobį (pamirškite metalo detektorius, jie atgyvena, dabar viską lemia atsitiktinumas). Yra dar vienas būdas, bet jis nepopuliarus. Išlavinti savo profesiją iki tobulybės ir užsidirbti. Fe, kokia nuobodybė...

Kai turi pinigų, imi galvoti apie valdžios siekį. Jei pavyksta – smagu! Gali manipuliuoti kitų gyvenimais, net likimais, o jau gerove tai beveik visada. Pabandykime praventiliuoti šį klausimą. Tvarkyti kitų gyvenimus, hm...

O kelintas esi dorovės, proto ir sąmonės ringe? Na taip, suprantu, pats sau atrodau visada galintis ir pajėgiantis laimėti. Bet gal tik pats sau? Čia ir visa bėda. Derėtų nepamiršti, kad manimi irgi gali pradėti manipuliuoti.

Kitas, stipresnis, ir dar suktesnis. Nepajusiu, kaip tapsiu instrumentu kažkieno rankose. Išvada aiški: eikit sau su ta valdžia! Patys žinot kur.

* * *

Sykį per klaidą patekau į labdaros pokylį, surengtą daugiavaikėms mamoms paremti. Vienoje salės pusėje susėdo galimi rėmėjai (tuometinis meras, teisėjas, verslininkai ir kt.). Kitoje nedrąsiai, droviai – mamos su vaikeliais. Kadangi nesupratau, kodėl ne visi pramaišiui, tai atsisėdau mamų pusėje. Ir prasidėjo. „Ponai“ pradeda prakalbas kreipdamiesi vieni į kitus. Vis titulais, vis pareigom, lankstydamiesi vienas kitam. Mamos čia tarp kitko, niekas jų nė nemato, joms dėmesio nulis sveikų ir trys ženklai po kablelio. Kai „elitas“ atsilankstė kits kitam, gyvai padainavo porą kūrinių bosas (beje, puikus) ir porą populiarus tenoras akomponuojant „fanerai“. Paskui buvo kuklus furšetukas: vienoj pusėj „ponai“ (mano akimis žiūrint, plebsas), o gale droviai stovėjo nedrįstančios prisiartinti prie stalo mamos ir vaikai. Žinote, kas pamatė to renginio tono bjaurastį? Kadaise buvusi misė,

Tuos pinigus geriausia užsidirbti minėtu nepopuliariuoju būdu. Sielos maudulys nekamuoja, o su prokuroru gali net į žvejybą važiuoti. Alų gerti irgi.

* * *

Dabar kai ką papasakosiu keikiantiems Lietuvą ir gyvenimą joje. Viskas blogai, visi vagys, plečiasi finansų dykuma, artėja saulėlaida, baigia užspausti krūsnys bėdų, Artuma 2013 m. kovas

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

ir apskritai – į Žemę gali atsitrenkti asteroidas... Kai bumbtels, visi nugarmėsime į mirtį, gyvastis išnyks. Kitas sau galvoja: „O gal ir gerai? Benzino kainos nukris.“ Kažkodėl atrodo, jog toji pragarmė laukia visų, tik ne manęs. Jei ištiks.

Laimei, gyvena mūsuose ir kitokių žmonių. Jie nė nepastebi to apeigavimo niūros.

Raudokliai, keikūnai ir juodieji pranašai!

Ar žinote, kad ne Amerikose, o Lietuvoje (!!!) sugalvoti ir gaminami visame pasaulyje naudojami preparatai tam tikroms vėžio atmainoms gydyti? Įmonė „Sicor Biotech“ nėra didelė, čia tau ne „Vilniaus prekyba“, bet sugeba pagaminti preparatą baisiausiai ligai gydyti. Gal ir ne visada išgydo, bet kol kas pasaulyje nieko geresnio nėra. Atkaklus tas profesorius! Dirba ir dirba su savo kolektyvu, o lietuviškos biotechnologijos užkariauja vis didesnę rinką. Visa tai vyksta tuo metu, kol jūs, dejuokliai, nieko neveikiate, tik keikiate valdžią, politikuojate ar ruošiatės be druskos praryti savo tėvynę. Žinoma, ne kiekvienam įkandamos tos biotechnologijos. Bet jei taptumėt baldžiumi – gal ir ne tokio lygio kaip koks Lisztas muzikoje, na, bet, tarkim, kad ir kaip Richteris, Arthuras Rubinsteinas? Oho, kaip garbstytų tokį! Bet ne. Reikia

keikti Lietuvą, kurioje, girdi, nieko gero ir gyvenimas visai blogas. Pačiam nepersistengiant, nepersidirbant.

* * *

Niekaip nesuprantu, kokia toji mūsų visuomenė. Kad kas antras mūsuose Sokratas ar koks Platonas, seniai aišku. Pasikalbėk tik su kuklios profesijos ir išsilavinimo žmogumi atviriau ir išgirsi, jog jis laisvai galėtų darbuotis Seime, o jau meru tai tikrai. Tiesos tame yra, nes daugelis merų dorove neblizga, Seime vėlgi kokių tik individų neprisirinko. Antra vertus, kas juos išrinko? Juk net Šustauską Seime ir meruose turėjome. Dabar dar spalvingesnių turime. Ar tai ne rinkėjų „sokratiškumo“ rodiklis?

Bet nepavadinsi juk 1,5 ar 2 milijonų žmonių kvaileliais!

Suprask, kad gudrus, ką jie galvojo balsuodami.

Kiekvienas kažką moka, išmano, sugeba, žino. Taip ir turi būti. Jeigu visi būtų tais sokratais, tai gryna pragaištis ištiktų. Kas tada tokius naudingus ir reikalingus darbus nudirbtų? Kodėl beveik kiekvienas nori valdžion, niekaip nesuprantu. Juk valdžioje esant reikia labai sunkiai ir daug dirbti, be to, prisiimti titanišką atsakomybę. Kitaip būsi Uspaskicho parteicu. Man atrodo, kur kas geriau tapti itin geru laikrodininku, juvelyru, darželio auklėtoja, puikiu vairavimo mokytoju. Blogiau gal tik duobkasiams, nes darbas per daug sunkus, o emocijos neigiamos. Į duobkasius neičiau, bet juos gerbiu. Į Seimą bei merus irgi ne.

Gerai, kad niekas ir neprašo.

Atėjo kovas. Ne tik kovai atskrenda – tą mėnesį kaskart nutinka ir kitas šviesus dalykas.

Apniukusį ir šlapią vakarą prieš 23 metus atgavome Nepriklausomybę. Lietuva vėl yra pasaulio žemėlapyje kaip laisva šalis. Ar visi iki galo įsisąmoninome, ką tai reiškia? Tuos, kurie priėmė laisvę atvira širdimi ir protu, sveikinu šios neeilinės šventės proga. Visus kitus – irgi.

Gražios šventės, mieli „Artumos“ skaitytojai!

Silvijos Knezekytės nuotrakos

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Platonas sukūrė tokį žmogaus apibrėžimą: „Žmogus yra dvikojis, beplunksnis gyvūnas.“ Tada priėjo Diogenas, paklojo nupeštą vištą jam prieš akis ir paklausė: „Ar tu tai vadini žmogumi?“ Platonas sutriko ir skubiai pridėjo: „Ir su apvaliais nagais.“

* * *

Neabejotinai trumpiausia korespondencija istorijoje įvyko 1862 metais tarp rašytojo Victoro Hugo ir jo leidėjo Hurst & Blackett. Pasakojama, kad kai buvo išleista knyga „Vargdieniai“, rašytojas atostogavo. Norėdamas sužinoti, kaip vyksta knygos pardavimas, leidėjui jis nusiuntė telegramą: „?“ ir gavo atsakymą: „!“ Artuma 2013 m. kovas

* * *

Kartą Antaną Baranauską rekolekcijų metu pradėjo kankinti mintis, kiek žmonių telpa pragare. Turėdamas neeilinių matematinių gabumų, jis apskaičiavo Žemės rutulio tūrį (mat tikėjo, kad pragaras yra Žemės gelmėse) ir jos gyventojų skaičių. Tai užtruko pustrečių metų!

Apskaičiavęs gavo tokį atsakymą: net jei nuo pasaulio pradžios visi žmonės būtų ėję tik į pragarą, tebūtų užimtas nedidelis kampas, tad į jį telpa ir būsimos nusidėjėlių kartos. Kai apie skaičiavimus papasakojo savo sekretoriui kun. Juozui Laukaičiui, šis ironiškai šyptelėjo: „O kaip talpinti žmones pragare, ar kaip silkes bačkoje?“ Įsižeidęs Baranauskas atkirto: „Kvailas esi!“

Mūsų draugai

Kadangi žmogus atsiranda nuo prasidėjimo momento, embriono ar vaisiaus sunaikinimas kamieninių ląstelių paėmimo tikslu yra visiškai nepriimtinas. Nemoralu sunaikinti vieno žmogaus gyvybę kitų žmonių gydymo tikslu.

Kun. prof. dr. Andrius Narbekovas

Europos piliečių iniciatyva „Vienas iš mūsų“ Siekiant pažangos, Europos Sąjungoje skatinami įvairūs moksliniai tyrimai.

Deja, šalia kilnių tikslų numatytas ir finansavimas žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimų projektams, kurių metu gali būti sunaikinamas žmogaus embrionas.

Pavyzdžiui, 2011 m. Europos Sąjunga skyrė 24 milijonus eurų embrionų tyrimams.

Iniciatyva „Vienas iš mūsų“ siekiama, kad iš Europos Sąjungos biudžeto nebūtų finansuojami žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimų projektai. Lietuva yra viena iš 7 Europos Sąjungos šalių, dalyvaujančių šioje iniciatyvoje.

Kiekvienas sulaukęs 18 m. LR pilietis iki 2013 m. lapkričio 1 d. gali pasirašyti už iniciatyvą dviem būdais: vyskupijų šeimos centruose, kai kuriose parapijose LR Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytuose popieriniuose parašų rinkimo lapuose; elektroniniu būdu – Lietuvos šeimos centro interneto svetainėje www.lietuvosseimoscentras.lt Daugiau informacijos www.lietuvosseimoscentras.lt ir www.oneofus.eu

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTO GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS „SUSITIKIMAS SU KRISTUMI” (TEK rekolekcijos) Kovo 9–11 d. Šiluvoje Pradžia šeštadienį 10 val., pabaiga pirmadienį 16 val.

Kaina 180 Lt

REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS SU BIBLIODRAMA „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31) Kovo 15–17 d. Šiluvoje Pradžia penktadienį 10 val., pabaiga sekmadienį 16 val. Kaina 160 Lt

Daugiau informacijos ir registracijos anketą galite rasti internetiniame puslapyje www.gtinstitutas.lt arba skambindami tel. (8 37) 28 05 30

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

2013 m. mūsų leidyklos tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 40 tūkst. litų. Remiamos kai kurios šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijos.

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 3 (278) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda IBIANSKA

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 39374 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Sveikiname mūsų bičiulius iš KAUNO KRIKŠČIONIŠKŲJŲ GIMDYMO NAMŲ!

Prieraišiosios tėvystės centro inicijuojamos mamų apklausos rezultatais, Kauno krikščioniškieji gimdymo namai 2012 metais išrinkti draugiškiausia naujagimiams ligonine. Šie gimdymo namai jau antrąkart (pirmą kartą 2010 m.) sulaukė daugiausiai gimdyvių teigiamų vertinimų dėl tinkamo dėmesio naujagimio bei mamos ryšiui, kūdikio žindymo svarbos ir personalo supratingumo.

Abejojate, kur konsultuotis nėštumo metu ar gimdyti? „Artuma” pataria – Krikščioniškuose gimdymo namuose! Čia rasite: gimdymo skyrių – kuriame išskirtinis dėmesys natūraliam gimdymui ir specialūs kambariai šeimoms – beveik kaip namie; motinystės skyrių – dienos stacionaras, nėščiųjų konsultavimas, pokalbiai-pamokėlės, psichologinis parengimas motinystei, kiti mokymai besilaukiančioms šeimoms; ginekologinį skyrių – diagnostika ultragarsu, gimdos kaklelio ištyrimas videokolkoskopu, konsultacijos dėl operacinio gydymo, šiuolaikinės ginekologinės endoskopinės operacijos.

Adresas: Miško g. 27, Kaunas LT–44313 Skambinkite: dieną (8 37) 22 92 33, (8 37) 22 76 11, visą parą – (8 37) 22 56 72 Rašykite: info@gimdymas.lt Daugiau informacijos: www.gimdymas.lt

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir krikščoniškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Kviečiame skirti „Artumai“ 2 procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio!

Vienintelį Lietuvoje katalikišką mėnraštį šeimai užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje.

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Įm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553

www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai