Artuma

L'Osservatore Romano nuotrauka

2013 m. balandis

Artuma 4

Iš popiežiaus Pranciškaus tarnystės pradžios Mišių homilijos, 2013 m. kovo 19 d.

Nebijokime gerumo ir švelnumo

ELTA nuotrauka

<...> „Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24). Šiuose žodžiuose telpa Juozapui Dievo skirta misija būti globėju. <...> Kaip Juozapas globoja? Santūriai, nuolankiai, tyliai, tačiau nuolat ir ištikimai, taip pat ir tuomet, kai globa nesuprantama. Nuo sutuoktuvių su Marija iki dvylikamečio Jėzaus atradimo šventykloje Juozapas su meile juos lydi kiekvieną akimirką. Jis yra su Marija ramybės akimirkomis ir sunkiais gyvenimo momentais, kelionėje į Betliejų, gimdymo metu, bėgant į Egiptą, ieškant sūnaus šventykloje, taip pat ir Nazareto namų kasdienybėje, dirbtuvėje, kurioje Jėzų išmokė amato. <...> Juozapas yra globėjas, nes sugeba klausyti Dievo, paklūsta Jam savo valia ir dėl to jis dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems žmonėms, jis realistiškai supranta įvykių prasmę, yra dėmesingas aplinkiniams, moka priimti išmintingus sprendimus. Jame, brangieji, matome, kaip atsiliepti į dieviškąjį pašaukimą: noriai, nuolat pasiruošus. Taip pat matome, kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras: tai Kristus! Saugokime Kristų savo gyvenime, kad galėtume saugoti, globoti ir kitus, kad galėtume saugoti kūriniją!

Pašaukimas saugoti kūriniją skirtas ne tik krikščionims – tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas visiems skirtas pašaukimas. Tai pareiga saugoti visą kūriniją, jos grožį, taip, kaip mums sako Pradžios knyga ir kaip moko šv. Pranciškus. Tai pareiga gerbti kiekvieną Dievo kūrinį ir aplinką, kurioje gyvename. Tai pareiga globoti žmones, su meile rūpintis visais, ypač vaikais, senais žmonėmis, tais, kurie yra silpniausi ir dažnai lieka mūsų širdies periferijoje. Tai pareiga globoti vieniems kitus šeimoje: sutuoktiniai tegloboja vienas kitą, tėvai tegloboja vaikus, o laikui bėgant vaikai tetampa tėvų globėjais. Tai ir nuoširdžiai gyvenama bičiulystė, pasitikėjimas, pagarba ir gerumas. Iš tiesų juk viskas yra atiduota žmogaus globai. Tai mums visiems skirta atsakomybė.

Būkite Dievo dovanų sergėtojai! <...> Prašau visų, kurie eina atsakingas pareigas ekonomikos ir politikos srityse bei visuomenės gyvenime, kreipiuosi į visus geros valios vyrus ir moteris: būkime kūrinijos „globėjai“, sergėkime gamtoje įrašytą Dievo planą, globokime vieni kitus, aplinką; savo kelyje per šį pasaulį nepalikime griovimo ir mirties ženklų. Tačiau norėdami vykdyti šitą misiją, pirmiausia turime rūpintis pačiais savimi. Atsiminkime, kad neapykanta, pavydas, išdidumas teršia gyvenimą. Globoti reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina geri ir blogi ketinimai, tie, kurie kuria ir kurie griauna. Nebijokime gerumo ir švelnumo!

Norint globoti, saugoti – būtinas gerumas, švelnumas. Evangelijos kalba apie Juozapą kaip apie stiprų, drąsų vyrą, darbininką, bet nepaprastai švelnios dvasios. Švelnumas – tai ne silpnojo dorybė. Jis byloja apie dvasios tvirtumą, apie dėmesingumą, užuojautą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę. Nereikia bijoti gerumo ir švelnumo! Šiandien kartu su Šv. Juozapo švente švenčiame ir manosios Romos Vyskupo, Petro Įpėdinio tarnystės pradžią. Ši tarnystė susijusi su valdžios vykdymu. Taip, Jėzus Kristus suteikė Petrui galią. Kokia tai galia? Po trijų Jėzaus klausimų: „Ar myli?“ tris kartus seka žodžiai: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis.“ Niekada neužmirškime, kad tikroji valdžia yra tarnavimas ir kad popiežius, vykdydamas savo valdžią, turi vykdyti tą tarnystę, kurios kilniausia viršūnė yra Kryžius; turi tarnauti nuolankiai, kupinas to paties tikėjimo kaip šv. Juozapas, kaip jis paimti ant rankų visą Dievo tautą, su meile ir švelnumu priimti visą žmoniją, ypač silpniausius, mažiausius, tuos, kuriuos mini evangelistas Matas, kalbėdamas apie paskutinį teismą: alkstančius, trokštančius, svetimšalius, nuogus, ligonius, kalinius (plg. Mt 25, 31–46). Tik tas sugeba globoti, kuris su meile tarnauja!

Globoti Jėzų su Marija reiškia saugoti visą kūriniją; globoti kiekvieną žmogų, ypač vargstantį, reiškia saugoti mus pačius. Štai tokios tarnystės vykdyti pašauktas Romos vyskupas. Šiai tarnystei visi esame pašaukti, kad visiems šviestų vilties žvaigždė. Su meile sergėkime tai, ką Dievas mums dovanojo!

Prašau Mergelės Marijos, šv. Juozapo, šventųjų Petro ir Pauliaus, šv. Pranciškaus užtarimo, kad Šventoji Dvasia lydėtų mano tarnystę ir jums visiems sakau: melskitės už mane! Amen.

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Aleliuja, mielosios, aleliuja, mielieji!

Šv. Mišios su vaikais

2

Prisikėlimo liudytojai

3

Jonas MALINAUSKAS Habemus Papam!

4

Dalė GUDŽINSKIENĖ Pavasario pranašai

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Katalikiškas tautiškumas?!

7

Algimantas RAMONAS Ar gerbiami rinkėjai?

8

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Kun. Danielius DIKEVIČIUS Prijaukintas Dievas?

9

Sunkūs paprasti klausimai...

Atsako kunigas

10

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Įsimylėję Dievą ir artimo sielą

12

Antanas SAULAITIS SJ Visų tarnystė – DOVANA

13

Vytautė MACIUKAITĖ Nereikalinga profesija?

14

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Žmogus visiems

16

Nuolatiniai diakonai – kas jie?

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Tikri ir tariami autoritetai

21

Be jų mums būtų labai liūdna

23

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Atrasti pašaukimą – tai būti laimingam

24

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Vaikas ir puodukas

26

Akiračiai Gerasis Tėvelis Palaimintasis popiežius Jonas XXIII 28 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Žygis į Rytus

32

Sveikata Piktybiniai navikai

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Žiūrėjimas pro akinius Šypsenos be raukšlių

Ar čia tik man taip atrodo, ar iš tiesų šioji gavėnia pralėkė tiesiog žaibo greitumu? Tiesą sakant, tai Velykos šįkart, manding, kaip ir dvigubos: nors Kristaus Prisikėlimą šįmet švenčiame kovo 31-ąją, betgi ir kovo 13-oji tapo kone velykinio džiaugsmo kupina diena! Tiksliau – vakaras, naktis, kuomet visam pasauliui ir mums nušvito: turim popiežių! Tereikėjo vos keleto akimirkų, kai, išgirdus tą keistą ispaniškai-itališką kardinolo vardą pavardę, per Šv. Petro aikštę iš nuostabos nuvilnijęs aiktelėjimas iki pat Žemės pakraščių virto visuotinu džiūgavimu! Iš tiesų kažkoks neregėtas džiaugsmas surėmė strėnas, pervėrė širdį ir pirmąsyk gyvenime nutik tu man šitaip, kad staiga, žiū, imu ir keliu rankas televizoriaus link – taip nuolankiai ir įtaigiai naujasis Romos vyskupas paprašė visų melsti Viešpatį laimintį jį! Ir nuo tos akimirkos, regis, ne tik katalikai, bet ir daugelis – tiesiog broliškai apkabino jį. O jis – juos, mus – kaip tikrus brolius ir seseris, net labiau nei sūnus ar dukteris. Ir daugybę nuostabių dalykų vis girdime apie jį šiomis dienomis, vis pridedant – „pirmas“: Pranciškus, jėzuitas, iš Lotynų Amerikos, cituojantis savo močiutę popiežiškuose pamoksluose... O kiek visko dar išgirsime – net sunku įsivaizduoti – ir nuostabu!

Su šiuo popiežium bus tikrai lengva visiems, mylintiems Dievą ir Bažnyčią, o daug nemylinčiųjų – pamils Jį, ims gerbti Ją!

Tik štai koksai dalykas man neišeina iš galvos... nuo tos akimirkos, kai visas dėmesys susmigo į naują Šventąjį Tėvą – ir visai teisėtai; už jį net Dievą šlovinome – irgi labai gerai darėme; tačiau lyg ir užmiršome, kad Šventoji Dvasia juk pasirinko popiežių Pranciškų ne kokiu nors ekstraordinariniu būdu, bet pačiu paprasčiausiuoju – kardinolų rankomis, išmintimi, širdimis! Būtent tų kardinolų, apie kuriuos net ir katalikų komentatoriai mintijo, rašė, apkalbėjo – kokie tie Bažnyčios kunigaikščiai susiskaldę, kokios ten intrigos, vardijo „popiežiškiausiųjų“ dešimtukus...

O štai tie „senukai“ kardinolai staiga, niekam nesitikint per tokį trumpą laiką (vadinasi – itin vieningai!) ėmė ir išrinko tą, kurio nebuvo „žinovų“ sąraše, tačiau tikrai buvo kardinolų, t. y. Dievo, sąraše. Ir basta. Ir ačiū Jums, mielieji tėvai Kardinolai, kuriems popiežius, kaip pats sakė, atleido už tai, ką jam padarėte! Jis jus vadina broliais. Kažkas tomis dienomis gražiai pavadino kardinolus – popiežiaus kunigais-pagalbininkais.

O šitai – beveik tai, ką „Artuma“ buvo suplanavusi balandžio numeryje su Jumis svarstyti, tęsdama jau pradėtus Tikėjimo metų banaliuosius klausimus: aptarę „kam tikėjimas, kam Bažnyčia, kam tos Mišios“, šįkart norim klausti: kam tie kunigai?..

Taigi, nors už lango pagal meteorologinę akivaizdybę dabar – vasario 53-ioji, tačiau ir širdyje, ir Bažnyčioje – jau tikrai pavasaris! Prisimenate, ką popiežius Pranciškus mums sakė dar Velykų išvakarėse: „Neleiskite, kad iš jūsų pavogtų džiaugsmą. Neleiskite, kad atimtų viltį. Tą viltį, kurią duoda Jėzus.“ Aleliuja, mielos ir mieli!

35

Jūsų, Darius Chmieliauskas

36

Artuma 2013 m. balandis

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais Dievo Žodžio skaitymas

– Visi susėdo tarsi būtų labai pavargę, – atsidūsta Dominykas.

– Susėdome, kad visi drauge pailsėtume Dievo namuose. Mes panašūs į mokinius, kurie susėdę prie kalno ar ant žolės klausėsi Jėzaus, – palygina Benedikta.

– Kiekvienose Mišiose skaitoma ištrauka iš Biblijos – Šventojo Rašto – Dievo meilės laiško žmonėms. Visi patogiai įsitaiso, kad galėtų įdėmiau klausytis ir vieną kitą mintį pritaikyti savo gyvenime, – paaiškina mama.

Dominykas mano, jog tie skaitiniai iš Šventojo Rašto apie labai jau senus laikus.

– Nors Šventojo Rašto knygos parašytos ir seniai, jose svarstomos temos svarbios visais laikais, – moko tėtis. – Ten rasi atsakymą, kas yra Dievas, ką reiškia būti žmogumi, kaip gyventi amžinai ir laimingai.

Mama priduria, jog skaitiniai padeda suprasti, kad Dievas vedė pasaulį per įvairius laikus, didelius išbandymus.

Tai Dievo ir žmogaus pokalbių bei draugystės knyga.

– Po tų skaitymų paprastai labai gražiai giedama. Čia tikriausiai tam, kad niekas nenuobodžiautų, – giedojimą bando pagrįsti Benedikta.

– Tai Dievo šlovinimo giesmės iš Senojo Testamento – psalmės. Jomis meldėsi ir pats Jėzus. Ir dabar gieArtuma 2013 m. balandis

dančio vadovo kviečiami visi drauge pakartojame vieną psalmės eilutę, – primena mama.

Benedikta nustemba: – Kodėl visi atsistojo? Ar jau eisime namo? Juk Mišios dar nesibaigė.

– Atsistojome tam, kad pagerbtume Jėzų Kristų, kuris per skaitomos Evangelijos ištrauką kalba mums visiems, – į žmones mosteli ranka broliukas.

– Kunigas primena, kad pats Viešpats dalyvauja mūsų susirinkime: „Viešpats su jumis“, – paaiškina tėtis. – Jam pritariame ir linkime, kad per kunigą mums Dievas bylotų: „Ir su tavimi.“ – Tuo metu žmonės pabraukia kaktą, lūpas ir krūtinę.

Ar jie baido uodus, o gal pasikaso? Bet kodėl visi vienu metu? – neaišku Benediktai.

– Žmonės mažais kryželiais pažymi sau kaktą, lūpas ir krūtinę, – nykščiu rodo tėtis. – Tai ženklas, kuriuo išreiškiame, jog Kristaus Žodis svarstomas mūsų protu, skelbiamas kitiems žmonių lūpomis ir pasilieka širdyse, kad maitintų, stiprintų ir guostų mus.

– Kunigas skelbia: „Girdėjote Viešpaties Žodį“, o susirinkusieji pagerbia Jėzų – Dievo Sūnų – ir atsiliepia: „Šlovė Tau, Kristau.“ Jei neatsiliepiame, dairomės ir nesiklausome – nemylime Jėzaus, – padaro išvadą mama.

O tėtis pasidžiaugia: – Evangelijos – tai Geroji naujiena apie Dievo meilę ir pagalbą kiekvienam žmogui. Nėra kitos tiesos, kuri būtų nuostabesnė ir brangesnė už Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Tai labiausiai skaitoma knyga visame pasaulyje.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino..........................................

Gintaro Česonio nuotrauka

Kronika

Balandžio kalendorius

Prisikėlimo liudytojai Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Rengdamasis liturginiais drabužiais, visada mąstau apie tarnystę, kurią atliksiu.

Ir gerai žinau, kad tai ne mano, bet Kito tarnystė. Jam aš paskolinu save – kad Jis būtų matomas, girdimas, paliečiamas. Todėl drabužiais paslepiamos mano kūno formos. Visi manyje turi pamatyti-atpažinti Kristų. Manyje? Čia didžioji sukūrimo ir atpirkimo logika. Kad galėtų perkeisti žmogų, Dievas pats tapo žmogumi. Kad galėtų tęsti šį darbą, Jis pasiuntė savo mokinius – pačius paprasčiausius žmones, Jo žinią įsimylėjusius. O toji žinia – Jis pats, numiręs ir prisikėlęs. Šitaip tęsiamas Jo darbas. Bet mūsų žmogiškasis trapumas yra keičiamas – per sakramentinius įvykius, kurie mus perkelia į dieviškąją logiką.

Balandis dovanoja mums susitikimus su Prisikėlusiuoju. Velykų naktį perskaitę Senojo Testamento istoriją Kristaus šviesoje, dabar penkiasdešimt dienų vartysime vien Naujojo Testamento puslapius, mokydamiesi suprasti, ką reiškia prisikelti iš numirusiųjų. Velykų sekmadienį įeiname į aštuonias dienas trunkančią vieną svarbiausią metų dieną. Nesutelpa mūsų džiaugsmas į dvidešimt keturias valandas.

Tęsiasi iki Atvelykio, kai pasibaigia didžioji iškilmė, kai neofitai (Velykų naktį pakrikštytieji) nusirengia savo baltus drabužius, kai prasideda kasdienybė. Dėmesio! Kitokia? Jei Kristus prisikėlęs, visa mūsų būtis kitokia! Kitokios viltys, kitokie planai, kitokie džiaugsmai (ir skausmas!). Dabar Atvelykis vadinamas ir Gailestingumo sekmadieniu. (Ypač mes, turintys sostinę Vilnių – Gailestingumo miestą, – turime persiimti Kristaus padovanotu atleidimu.

Ir nepamiršti, kad ši dovana kainavo labai brangiai.) Klausykloje mes vis iš naujo numazgojami Kristaus Krauju.

Iš kovo 25 d. perkelta Viešpaties Apreiškimo iškilmė švenčiama iš karto, pasibaigus didžiajam Aštuondieniui. Mums reikia gerai įsisąmoninti neįtikėtiną, daugeliui religijų neįmanomą tikėjimo tiesą, – Dievas tapo Žmogumi. Mūsų tikėjimas stiprinamas per valgymą. Ši logika nešiandieninė. Vartydami Naująjį Testamentą, atkreipėme dėmesį, kad šitaip buvo nuo pradžių. Ir stalas buvo padengiamas ne

vien menėse ar vakarienbučiuose, bet ir prie ežero. Ir šį stalą padengia Jis. Tik papusryčiavus drauge su Juo, įmanoma atsakyti, ar labiau už viską yra mylimas Jis, Prisikėlusysis (III Velykų sekmadienis). Nes Jis yra kaip tas gerasis ganytojas, kuris pažįsta savo avis ir žino visus jų rūpesčius bei lūkesčius (IV Velykų sekmadienis). Neatsitiktinai nuo garbingojo Dievo tarno popiežiaus Pauliaus VI dienų šią dieną skiriame maldai už vyskupus ir kunigus bei pašaukimus tarnauti Bažnyčiai. Jie juk – Gerojo Ganytojo Kristaus veidas. Bet tik jei laikomasi Kristaus įsakymo: mylėti vieni kitus Kristaus meile (V Velykų sekmadienis). Čia ir mūsų atpažinimo ženklas.

Mes visi Krikšto valandą buvome apvilkti baltu drabužiu, liturgijoje vadinamu alba. Nepatogus (bet, kaip sakė vienas baltą abitą nešiojantis vienuolis, efektingas) nuolat nešioti, jis vis apsirengiamas iškilmėms – Pirmajai Komunijai, Santuokai. Kunigai, rengdamiesi jį kiekvienai liturgijai, primena, kad visi esame apsivilkę Kristumi. Todėl liturginėse tarnystėse šis drabužis būdingas visiems, vyrams ir moterims. Vyskupas ir jo kunigai turi mokyti ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip padaryti, kad Kristus būtų pamatytas, išgirstas, paliestas. Kad visa kūrinija apsčiai turėtų gyvenimo (plg. Jn 10, 10).

1 P Apd 2, 14. 22–33; Ps 16; Mt 28, 8–15 2 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 3 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 4 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 5 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 6 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 7 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Dievo Gailestingumo šventė

Apd 5, 12–16; Ps 118;

Apr 1, 9–11a. 12–13. 17–19; Jn 20, 19–31 8 P VIEŠPATIES APREIŠKIMAS

ŠVČ. MERGELEI MARIJAI

Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10;

Lk 1, 26–38 9 A Apd 4, 32–37; Ps 93; Jn 3, 7b–15 10 T Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 11 K Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys

Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 12 P Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 13 Š Šv. Martynas I, popiežius, kankinys

Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 14 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.)

Apd 5, 27b–32. 40b–41; Ps 30;

Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19 15 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 16 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 17 T Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 18 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 19 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 20 Š Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 21 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.)

Apd 13, 14. 43–52; Ps 100; Apr 7, 9. 14–17;

Jn 10, 27–30

Maldų už dvasinius pašaukimus diena 22 P Apd 11, 1–18; Ps 42; 43, 3–4; Jn 10, 1–10 23 A Šv. Jurgis, kankinys

Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 24 T Šv. Adalbertas (Vaitiekus),

vyskupas, kankinys

Apd 12, 24 – 13, 5a; Ps 67; Jn 12, 44–50 25 K Šv. Morkus, evangelistas

1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 P Šv. Fidelis Sigmaringietis, kunigas, kankinys

Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 27 Š Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 28 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.)

Apd 14, 21b–27; Ps 145; Apr 21, 1–5a;

Jn 13, 31–33a. 34–35

Pasaulinė gyvybės diena 29 P Šv. Kotryna Sienietė, mergelė,

Bažnyčios mokytoja, Europos globėja

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 103; Mt 11, 25–30 30 A Šv. Pijus V, popiežius

Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a Balandį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad vie­šas pa­mal­dus ti­kė­ji­mo šven­ti­mas kel­tų ti­kin­čių­jų dva­sią; misijų – kad mi­si­jų Baž­ny­čios bū­tų vil­ties ir pri­si­kė­li­mo žen­k­las ir į­ran­kis.

Artuma 2013 m. balandis

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas nustebino naujo popiežiaus vardas – Pranciškus, – kurio iki šiol dar nė vienas popiežius nebuvo pasirinkęs.

Minią, tą vakarą buvusią Šv. Petro aikštėje, kaip ir milijonus prie televizijos ekranų, „įelektrino“ nelauktai paprasti pasisveikinimo žodžiai: „Labas vakaras“, o visa aikštė pagarbiai nutilo, kai prieš palaiminimą Šventasis Tėvas paprašė: „Prieš vyskupo palaiminimą, suteikiamą Dievo tautai, prašau, kad jūs melstumėte Viešpatį laiminti mane.

Prašau Dievo tautos maldos, kad prašytų palaiminimo savo vyskupui.“ Dauguma atkreipė dėmesį, kad tą vakarą iš naujojo popiežiaus lūpų nė karto nesigirdėjo žodžio „popiežius“, jis save vadino tiesiog vyskupu, Romos vyskupu.

Habemus Papam!

Po trylika dienų trukusios Apaštalų Sosto vakansijos vėl habemus Papam. Kovo 13-ąją, jau antros konklavos dienos vakarą, kardinolai naujuoju Petro įpėdiniu išrinko Argentinos sostinės arkivyskupą jėzuitą Jorge Mario Bergoglio. Šv. Petro sostas tuščias buvo labai trumpai. Žinoma, pirmiausia tai lėmė aplinkybės, kuriomis prasidėjo vakansijos laikotarpis. Iki šiol, išskyrus tik kelias ir labai senas išimtis, naujo popiežiaus rinkimai būdavo skelbiami tik mirus ankstesniajam. Paskelbus apie popiežiaus mirtį, pirmoji kardinolų užduotis būdavo pasirūpinti pas Viešpatį iškeliavusio Šventojo Tėvo laidotuvėmis, po kurių dar buvo numatytas devynių dienų gedulo laikotarpis (novendiales), kasdien aukojamos gedulinės Mišios. Šį kartą popiežiaus Benedikto XVI sprendimas atsisakyti tarnystės vertė prie naujos situacijos priderinti senus ritualus, taip pat ir dar ganėtinai naujas popiežių rinkimų taisykles. Prireikė sukurti ir tokį precedento neturėjusį formalų statusą kaip „popiežius emeritas“.

Kas bus naujas popiežius? Italas ar neitalas? Europietis ar neeuropietis? Teologas ar ganytojas? Nuo pat vasario 11 d. paskelbto Benedikto XVI sprendimo pasitraukti kunkuliavo visokie komentarai ir spėliojimai.

Iškildavo tai Milano arkivyskupo, tai Brazilijos San Paulo arkivyskupo, tai kurio nors iš JAV kardinolų vardai.

Kartais būdavo paminimas ir Buenos Airių arkivyskupas, tik šįkart gal rečiau negu ankstesnės konklavos proga, kai buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI. Po penkių balsavimų, kovo 13 d. vakarą, virš Siksto koplyčios pasirodė balti dūmai, ir kardinolas pirmasis diakonas Jean-Louis Tauranas, išėjęs į Šv. Petro bazilikos balkoną, pranešė, kad nauju popiežiumi išrinktas kardinolas Jorge Mario Bergoglio. Greit buvo atsiminta, kad tai tas pats charizmiškasis ganytojas ir vargšų globėjas, apie kurį jau buvo nemažai kalbėta prieš aštuonerius metus. Labiau Artuma 2013 m. balandis

Pirmasis popiežius amerikietis, jėzuitas Jorge Mario Bergoglio yra viena ryškiausių viso žemyno Bažnyčios figūrų, – šitaip specialiame, jau išrinkimo vakarą išėjusiame Šventojo Sosto dienraščio L’Osservatore Romano numeryje buvo pristatomas naujasis popiežius. Buvo paminėta ir tai, kad jis, atsisakęs automobilio su vairuotoju, po savo vyskupiją keliaudavo metro ir autobusais, taip pat ir tai, kad, vyskupaudamas Argentinos sostinėje, gyveno ne rūmuose, bet paprastame bute ir pats gamindavosi maistą. Savo kunigams jis visuomet primindavo, kaip svarbu gailestingumas, ganytojiška drąsa, kaip svarbu niekam neužtrenkti durų. Pats blogiausias dalykas, koks gali nutikti Bažnyčiai, kartą aiškino kard. Bergoglio, yra tai, ką Henri-Marie de Lubacas vadino „pasaulietišku dvasingumu“, tai yra savęs iškėlimas į dėmesio centrą.

Kodėl Pranciškus? Kurį Pranciškų naujasis popiežius pasirinko savo globėju? Asyžietį? O gal jėzuitą šv. Pranciškų Ksaverą? Į daugelio žmonių klausimą atsakė pats Šventasis Tėvas kovo 16 d. pirmojoje savo pontifikato audiencijoje priimdamas naujojo popiežiaus rinkimų proga į Romą atvykusius žiniasklaidos darbuotojus. Jis papasakojo, jog per konklavą Siksto koplyčioje šalia jo sėdėjo buvęs Brazilijos San Paulo arkivyskupas kard. Cláudio Hummes OFM. Šis kardinolas guodė jį ir palaikė, kai skaičiuojant balsus buvo vis labiau aišku, kad dauguma pasiryžusi jį išrinkti popiežiumi. Kai naujasis popiežius

Kronika

buvo išrinktas, kardinolas Hummes apkabino jį ir pasakė: „Neužmiršk vargšų.“ Ir kaip tik tą akimirką atėjo į galvą Pranciškaus – vargšų globėjo ir bičiulio Pranciškaus Asyžiečio – vardas.

Apie vardo pasirinkimą dar kartą, tik jau gerokai platesnei auditorijai – 150 tūkst. žmonių, susirinkusių į Šv. Petro aikštę ir gretimas gatves, – popiežius Pranciškus kalbėjo kovo 17 d., pirmą kartą vadovaudamas sekmadienio vidudienio maldai. „Pasirinkau Italijos globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą, ir tai sustiprina mano dvasinį ryšį su šia šalimi, iš kurios, kaip žinote, yra kilusi mano šeima“, – kreipdamasis visų pirma į italus tąkart pasakė popiežius ir tuoj pat, tarsi pasitaisydamas, kad juk krikščionybėje tautybė nesvarbi, pridūrė: „bet Jėzus mus pakvietė būti naujos šeimos – Jo Bažnyčios nariais.“ Per Juozapines popiežius Pranciškus aukojo savo tarnystės pradžios Mišias, kuriose dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių – taip pat beveik du šimtai oficialių delegacijų, atstovaujančių Bažnyčioms ir krikščionių bendruomenėms, kitoms religijoms, valstybėms ir tarptautinėms delegacijoms. Lietuvos Respublikai atstovavo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Inauguracijos Mišios – tai proga, kad ir labai bendrais bruožais, pristatyti pontifikato programą. Pranciškus pasirėmė šv. Juozapo – Jėzaus su Marija ir visos Bažnyčios globėjo – pavyzdžiu. Šv. Juozapas yra Redemptoris custos, – „Išganytojo globėjas“ – tasai, kuris globoja, saugo, rūpinasi Šventąja Šeima ir visa Bažnyčia. Tačiau ši šv. Juozapo įkūnyta globa Bažnyčioje įgauna daugiau prasmių ir vykdoma įvairiose plotmėse ir įvairiais būdais, o pagaliau ir vykdyti ją turi visi, kiekvienas pagal savo pašaukimą. Visų pirma popiežius kvietė šv. Juozapo pavyzdžiu saugoti Kristų mūsų pačių gyvenime, saugoti visą kūriniją ir kiekvieną žmogų, o ypač silpniausiuosius (popiežiaus tarnystės pradžios Mišių homilijos ištraukas skaitykite viršelio p. 2).

Tarnystės pradžios Mišių homilijoje paskelbta popiežiaus Pranciškaus programa, nors formaliai taip ir nevadinama, savaime pratęsia tai, ką iki šiol darė kardinolas Bergoglio, būdamas vienas žinomiausių Bažnyčios ganytojų ekonominių ir socialinių kontrastų slegiamoje Argentinoje. Kaip vargšų draugas ir globėjas, jis garsėjo ir platesniame viso žemyno kontekste, būdamas vienas pagrindinių prieš keletą metų Pietų Amerikos Bažnyčios pradėtos kontinentinės misijos autorių. Tą patį patvirtino ir didelio dėmesio sulaukęs, nors iš tiesų tik simboliškas gestas – popiežiaus Pranciškaus sprendimas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišias aukoti ne Romos katedroje (į kurią, beje, iki Velykų jis dar nebuvo oficialiai įžengęs), bet nepilnamečių pataisos kolonijoje Romos miesto periferijoje.

Belieka paminėti naujojo popiežiaus biografijos faktus: Jorge Mario Bergoglio gimė Buenos Airėse 1936 m. gruodžio 17 d. imigrantų iš Šiaurės Italijos Pjemonto šeimoje, užauginusioje penkis vaikus. Baigęs vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti chemiją, bet greit pasuko rengimosi kunigystei keliu. Pirmiausia įstojo į diecezinę kunigų seminariją, bet 1958 m. perėjo į Jėzaus Draugijos noviciatą. Jį baigęs, buvo pasiųstas studijuoti į Čilę.

Grįžęs į Argentiną, 1963 m. apsigynė filosofijos doktoratą. Porą metų dėstė jėzuitų kolegijoje. 1967–1970 m. studijavo teologiją. Dar studijų metais, 1969 m. gruodžio 13 d., priėmė kunigo šventimus. 1973 m. balandžio 22 d. davė amžinuosius vienuolinius įžadus Jėzaus Draugijoje.

Tėvas Bergoglio SJ pirmiausia paskirtas noviciato magistru. Jau tais pačiais metais išrinktas Argentinos jėzuitų provincijolu. Nuo 1980 iki 1986 m. – jėzuitų kolegijos rektorius. Nuo 1986 m. tęsė studijas ir stažavosi Vokietijoje. 1992 m. gegužės 20 d. popiežius Jonas Paulius II t. Bergoglio paskyrė Buenos Airių arkivyskupijos augziliaru. Konsekruotas vyskupu tų pačių metų birželio 27 d.

1997 m. vyskupas Bergoglio paskirtas savo arkivyskupo koadjutoriumi, o 1998 m. vasario 28 d. tapo Buenos Airių arkivyskupu. 2001 m. vasario 21 d. vykusioje Jono Pauliaus II sušauktoje konsistorijoje arkivyskupas Bergoglio paskirtas kardinolu.

Popiežių Pranciškų išrinkę kardinolai puikiai suprato, kad po Benedikto XVI išplėtotos aukšto intelektinio lygio apologetikos, po sėkmingai pradėtų fides et ratio (tikėjimo ir proto) dialogų, ryžtingai išspręstų arba pradėtų spręsti iš anksčiau paveldėtų kai kurių rimtų vidinių hierarchinės Bažnyčios problemų dabar reikia didesnio dėmesio kasdieniams Dievo tautos gyvenimo sunkumams ir naujo apaštalinės veiklos stiliaus. Dėl to ir buvo Bažnyčios vairas atiduotas ganytojui, sukaupusiam nemažai patirties dabartiniame bažnytinės bendruomenės ir pasaulio gyvenime įtikinamai pagrįsti mumyse gyvenančiai vilčiai (plg. 1 Pt 3, 15).

Jonas MALINAUSKAS

Artuma 2013 m. balandis

5

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas paprastumo, kurį dar būdamas kardinolas nuolat liudijote savo ganomiesiems, pasilenkdamas prie mažutėlių, laukiančių nuoširdumo ir supratingo dėmesio.

Kartu su visa Bažnyčia jungiamės į tą brolybės, meilės, tarpusavio pasitikėjimo kelionę.“ Pasauliui ir Bažnyčiai dvasinio atsinaujinimo savo sveikinime palinkėjo LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri dalyvavo ir iškilmėse Vatikane.

Mindaugo Lingės nuotrauka

6

Istorinį kovą sveikinę naująjį popiežių Pranciškų, Lietuvos tikintieji drauge su Visuotine Bažnyčia atėjo ir į Velykų džiaugsmą. Viešpaties pergalės ženklas buvo pilnutėlės šalies bažnyčios Velyknaktį ir Prisikėlimo rytą, o jo troškimą prikelti kiekvieną žmogų liudijo ir gausios gavėninės eilės prie klausyklų dar gerokai iki Didžiosios savaitės.

Nuo pat kovo pradžios, kai Vatikanas ir visas milijardinis katalikų pasaulis jau alsavo naujojo popiežiaus laukimo dvasia, ir Lietuvos tikintieji, paraginti Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, iki pat istorinės kovo 13 d. meldė Šventosios Dvasios šviesos popiežių rinkusiems kardinolams, tarp jų, žinoma, ir Audriui Juozui Bačkiui, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolui nuo 2001 metų.

Nesuklystume pasakydami, jog konklavos dienos, pirmosios žmogiškai paprastos popiežiaus Pranciškaus susitikimo su žmonėmis iš balkono Šv. Petro aikštėje akimirkos, pontifikato pradžios iškilmės milijonams katalikų ir mūsų šalyje buvo neįtikėtinai stiprių išgyvenimų metas. Jie liko dėkingi LRT televizijai ir Marijos radijui, daugybe transliacijų padėjusiems ypač pajusti Bažnyčios visuotinumą, o jos nepažįstantiems – pamatyti, kad ir šiandien Bažnyčia yra jauna ir tvirta, kad ji turi ką pasakyti pasauliui.

Lietuvos katalikų vardu naująjį Petro įpėdinį laišku pasveikino LVK Pirmininkas, rašydamas: „Pirmieji Jūsų žodžiai ir malda visiems geros valios žmonėms yra išraiškingas ženklas to kuklumo ir Artuma 2013 m. balandis

Dar iki jų Šventąjį miestą kovo 2– 7 d. aplankė apie 700 žemaičių drauge su savo vyskupais Jonu Boruta SJ ir Linu Vodopjanovu OFM. Skirtingai nuo protėvių, kurie 1415 m. į Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą Konstance vežė skundą dėl kryžiuočių skriaudų ir trukdymų priimti krikštą, jie tomis dienomis didžiosiose Romos šventovėse dėkojo už Krikštą ir liudijo gyvą tikėjimą, perkeičiantį vėliausiai Europoje pakrikštytos tautos gyvenimą.

Roko Balsio nuotrauka

Pavasario pranašai

Tikėjimo metų piligrimystę Romoje kovo 2 d. užbaigė ir Vilkaviškio vyskupijos dvasininkai. Šiais metais, kai Bažnyčios jaunatvę gyvai liudys Lietuvos jaunimo dienos, Vilniaus jaunimas savitai paminėjo kasmet pirmą pavasario mėnesį kalendoriuje atverčiantį šv. Kazimierą. Vilniaus Kalvarijose surengtas ateitininkų žygis už skaistumą. Jaunuoliai visą naktį praleido Arkikatedroje adoruodami Švenčiausiąjį Sakramentą – pasak atsiliepimų, tąnakt ten, kur gerbiamos Lietuvos jaunimo globėjo relikvijos, „buvo daug jaunų širdžių, bandžiusių kalbėtis su Viešpačiu“.

Susitikimui su Kristumi laiko skyrė ir Kaišiadorių vyskupijos jaunimas, dalyvaudamas gavėnios rekolekcijose Birštone.

Nemenką dalį jaunimo pasiekiančios krikščioniškos organizacijos neliko nepastebėtos ir šiemetiniuose pilietinių bei tautinių jaunimo iniciatyvų apdovanojimuose LR Seime. Jų laimėtoja (už sėjamą mintį, jog „tikėti XXI amžiuje neprivalo būti baisu“) tapo Ateitininkų federacija. „Būkime vilties pranašais savo tėviškėje“, – sakė vyskupas Arūnas Poniškaitis Kovo 11-osios iškilmėse sostinės Arkikatedroje. Vilniuje XXIII Nepriklausomybės pavasaris ateitininkų ir Nacionalinės filharmonijos iniciatyva minėtas šventiniu koncertu. Laisvės džiaugsmo žinią visam Kaunui po iškilmingų Mišių Arkikatedroje nešė spalvinga moksleivių, jaunų žmonių, šeimų su vaikais eisena. Šventinę popietę Kaune tą dieną surengė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija bei Jaunimo pilietiškumo platforma.

Kai kuriems seimūnams netikėtai iškėlus privalomo tikybos mokymo klausimą nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės žingsnių turint demokratišką šio dalyko pasirinkimą mokyklose, LVK Pirmininko pranešimas netrukus išsklaidė abejones ir išreiškė nepritarimą tokiems siūlymams, nes „esanti dorinio ugdymo pamokų pasirinkimo ir jų įgyvendinimo tvarka pilnai įgyvendina galimybę visiems norintiems pasirinkti savo konfesijos tikybos arba etikos pamokas, tuo pačiu nepažeisdama niekieno laisvės apsispręsti“.

Tikėjimo metai paskatino ir gilesnį krikščioniškojo Credo pažinimą – tam Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija paskyrė tarptautinę konferenciją. Kauno kunigų seminarijoje visą savaitgalį (kovo 15–17 d.) praleidę per 30 jaunuolių turėjo progą pamąstyti apie gyvai paliudytą įvairių pašaukimų grožį, pagyventi pagal seminarijos tvarką, susipažinti su kunigystei rengiančios įstaigos šiandiena, plačiomis jauno žmogaus ugdymo galimybėmis.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Kronika

Katalikiškas tautiškumas?!

Taigi, Tautinio jaunimo eitynės: sveika jaunatviška reakcija į globalizacijos ekscesus ar pavojinga šovinistinė grimasa? Šios eitynės – sudėtingas reiškinys. Šiemet tarp dalyvių matėme žinomą katalikų kunigą, taip pat – žmones, protestuojančius prieš neva prievartinį Žemaitijos krikštą. Tai parodo, kad eitynėse dalyvauja itin įvairi publika, tad vertinti jų kategoriškai, apibendrintai negalima.

Tarp žygiuojančiųjų buvo daug gražaus, drąsaus jaunimo. Jo rūpestis dėl Lietuvos ir abejonės Europos projekto ateitimi yra aktualūs, jaudinantys, ypač tikintiesiems. Kita vertus, susidaro įspūdis, jog kai kurie judėjimo vadovai nevengia abejotinų kontroversijų. Tokie lozungai kaip „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ negali nesukelti dviprasmių jausmų nuosekliai mąstantiems bet kokios tautybės žmonėms. Didžiausias tokio įvairialypumo pavojus – kad fašistuojančio nacionalizmo etiketė viešojoje erdvėje bus klijuojama bet kokiam didžiavimuisi lietuviškumu.

Kai kurie politologai sako, kad už kivirčų dėl tautiškumo kyšo Rusijos ausys. Esą priešiškumas Briuselyje kuriamai vieningos Europos vizijai stumia Lietuvą į Maskvos glėbį... Čia galima paminėti klasika tapusį prof. Vytauto Landsbergio klausimą – „kas galėtų paneigti?“ Tačiau teisingai suprantamas ir reiškiamas tautiškumas gali mus vienyti ir daryti atsparesnius bet kokioms provokacijoms.

O koks tas „teisingas“ tautiškumo supratimas?

Katalikiškas. Yra toks nuostabus paradoksas: Katalikų Bažnyčia – globali

organizacija, propaguojanti ne tautines, o dvasines vertybes – buvo vienas tvirčiausių lietuvių priešpriešos carinei ir komunistinei okupacijai ramsčių. Tai ypač įdomu, nes Bažnyčiai tautų etninės savimonės ir laisvės klausimai buvo aktualūs ne patys savaime, bet kaip priemonė užtikrinti evangelizacijos ir sielų gelbėjimo sąlygoms. Tokią poziciją randame, pavyzdžiui, skaitydami palaimintojo Jurgio Matulaičio biografiją.

Manau, ir dabar tautinių vertybių puoselėjimas turi būti ne savaiminis tikslas, o būdas sukurti sąlygas tam tikros tautos ar kultūros žmonėms dvasiškai tobulėti. Viena vertus, tautiškumas – iš esmės konservatyvus – apsaugotų dvasines paieškas nuo tokių klaidingų „tikėjimų“ kaip marksizmas ir jo šiuolaikinės atmainos. Kita vertus, katalikiškas dvasingumas – iš esmės bendražmogiškas – būtų priešnuodis prieš šovinistes tautiškumo grimasas, tokias kaip fašizmas.

Vis dėlto ar neatrodo, kad tokios vizijos yra nerealios? Laikai keičiasi, globalizacijos garvežys rieda. Kur dėtis, tarkime, lietuvių patriotui, dvasinių ieškojimų kelyje atradusiam, pavyzdžiui, Bhagavad Gitą?

Kaip sakė mano dėstytojas, amžiną jam atilsį, Gintaras Beresnevičius, lietuvis niekada netaps indu; net jei ir persilaužtų stuburą, kad juo taptų, jis tebus lietuvis sulaužytu stuburu. Teisingai suvokto tautiškumo puoselėjimas padėtų lietuviams nesusilaužyti stuburo skaitant Bhagavad Gitą. Be to, nenugalimai dun-

dančio globalizacijos traukinio vaizdinys nebūtinai yra teisingas. Jame slypi pasenusios XIX a. prielaidos apie tiesinę (ir neišvengiamą) pažangos prigimtį. Tačiau yra nemažai ženklų, kad dvasinio pagrindo netekusi žmonijos dalis išsikvepia demografiškai ir ekonomiškai. Todėl laikykimės to, kas tikra ir patikrinta.

O konkrečiau – kokią poziciją valdžios institucijos, visuomenė, katalikai turėtų užimti jaunųjų tautininkų atžvilgiu?

Susidūrus su tokiu delikačiu reiškiniu, „platūs mostai“ nedera. Valdžios įstaigos neturėtų drausti eitynių; žiniasklaida ir visuomenė neturėtų klijuoti neigiamų etikečių šiam judėjimui. Priešingu atveju rizikuotume radikalizuoti didžiąją Tautinio jaunimo sąjungos dalį sudarančius gerus patriotiškus žmones.

Jei kai kurie elementai judėjimo gretose iš tiesų kursto šovinistines nuotaikas, jais turėtų individualiai užsiimti atitinkamos tarnybos.

Na, o katalikai privalo džiugiai ir viešai švęsti tautines šventes, organizuoti

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Jau kelerius metus Lietuvos Nepriklausomybės ir jos Atkūrimo šventės neapsieina be diskusijų apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos rengiamas eitynes. Vieniems tai atgrasi nacionalistų akcija, kitiems – gražaus jaunimo žygis.

Kaip yra iš tikrųjų? Apie tai diskutuojame su dr. doc. Vincentu VOBOLEVIČIUMI, ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovu.

tautinius kultūrinius renginius ir tuo pat metu liudyti mūsų tikėjimą, kad aukščiau už viską yra Kristus, kuris trokšta išgelbėti kiekvieną žmogų, kad ir kokios jis būtų rasės ar tautybės.

Kalbino Ingrida VOBOLEVIČIENĖ

Artuma 2013 m. balandis

7

Kronika

8

Ar gerbiami rinkėjai?

Algimantas RAMONAS

Naujajai Vyriausybei suskaičiavus 100 veiklos dienų, būtų verta ir aktualu pasidomėti, kaip įgyvendinamos rinkiminės programos.

Tad bandykime pasiaiškinti, ar politikai pakankamai gerbia ir vertina mus kaip rinkėjus. Žinomiausi pagrindinių politinių partijų atstovai yra Seimo nariai. Jie visi, nepriklausomai nuo to, ar yra valdančiosios daugumos, ar dirba opozicijoje, kasmet turi prievolę išnagrinėti valstybės biudžetą ir yra atsakingi už jo tvirtinimą. Be to, kiekvienas Seimo narys dirba kuriame nors Seimo komitete ir vėlgi kasmet susipažįsta su to komiteto kuruojamos srities ministerijų biudžetais. Vadinasi, visos Seime atstovaujamos politinės partijos puikiai žino valstybės finansinę padėtį ir, rengdamos savo rinkimines programas, gali pasiūlyti realią situaciją atspindinčiais skaičiavimais grįstus pažadus. Tai svarbu, nes kaip rašiau dar prieš rinkimus – „rinkiminės nuostatos virs politikų darbų tikslais ir priemonėmis“.

Norėdamas pateikti išsamesnę apžvalgą, paanalizuosiu tik dabartinės valdančiosios daugumos lyderės – socialdemokratų partijos – rinkimų programos nuostatas šeimos politikos srityje, palygindamas jas su Vyriausybės programa ir jos įgyvendinimo prioritetinėmis priemonėmis.

Rinkimų programoje ši partija išdėstė siekius paramos šeimai ir vaikams srityje.

Be abejo, šiuos ir kitus su šeima susijusius siekius randame ir dabartinės Vyriausybės programos šeimos politikos skyriuje. Vyriausybės programoje yra ir daugiau siekių, kurie skiriami šeimų ir vaikus auginančių asmenų padėčiai pagerinti ir buvo kitų valdančiąją daugumą sudarančių partijų programose. Žinoma, rinkėjai tikisi, kad visa tai bus įgyvendinama. Juk dėl to už šias partijas balsavo, kad pasitikėjo jų pažadais. Tačiau reali situacija glumina.

Peržvelgiau projektą, kuriame numatytos konkrečios Vyriausybės proArtuma 2013 m. balandis

gramos įgyvendinimo priemonės. Pirmiausia ieškojau, kaip bus sprendžiamas elementarus socialdemokratų žadėto nemokamo pradinukų maitinimo klausimas. Deja, pasiūlymus dėl nemokamo maitinimo mokyklose galimybių ketinama svarstyti... tik 2016 m. I ketvirtį.

Nejaugi dar rengiant rinkimų programą nebuvo įmanoma apskaičiuoti, kiek lėšų reikės siekiant grąžinti nemokamą maitinimą? O jei bus nustatyta, kad tokių galimybių yra, tai nemokamas maitinimas sugrįš 2016 m. rudenį, t. y. prieš pat kitus rinkimus!

Toliau rūpėjo atrasti, kaip bus įgyvendinamas pažadas siekti, kad šeimose neliktų smurto, prievartos ir nedarnos. Ir vėl akivaizdus valdančiųjų akibrokštas – padėti šeimoms ugdyti vaikus, įveikti prievartą, nedarną ir krizes bei plėsti pagalbos šeimai prieinamumą numatoma nuo... 2015 m.

O kaip bus iki tol? Ar vilkinant prevencinio darbo su šeima plėtrą nenutiks taip, kad, svarstant valstybės biudžetą 2015 m., lėšų užteks tik Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui įgyvendinti? O kur kiti šeimoms aktualūs pažadai – padidinti vaikų darželių skaičių ir palengvinti šeimos bei darbo įsipareigojimų derinimą? Nieko konkretaus surasti nepavyko... Tik kažkoks miglotas ketinimas nuo kitų metų pabaigos „vykdyti kompleksines veiklas, prisidedančias prie demografinės situacijos gerinimo, prioritetą teikiant vaikų priežiūros bei šeimos ir darbo įsiparei-

gojimų derinimui“. Deja, šios kompleksinės veiklos yra pavestos vienintelei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM), nors esu tikras, kad vaikų darželių, ypač nedidelių privačių, plėtra priklauso nuo sąlygų, kurias nustato ir Aplinkos, Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Šeimos ir darbo įsipareigojimams derinti svarbūs ne tik SADM artimiausiu laikotarpiu numatomi darbo sutarčių rūšių, darbo laiko, lankstaus darbo organizavimo nuostatų patikslinimai, bet ir Ūkio bei Žemės ūkio ministerijų sprendimai. Matyt, tikrų kompleksinių šeimos politikos problemų sprendimų dar teks palaukti.

Galbūt žadėtų paskatų kurti šeimas ir gimdyti vaikus reikėjo ieškoti „tarp eilučių“? Galbūt tos paskatos yra minimalios mėnesinės algos padidinimas?

(Beje, opozicijos teigimu, tai sulėtino ar net sustabdė nedarbo mažėjimą.) O gal naujieji mokesčių sistemos pakeitimai bus palankūs šeimoms ir vaikus auginantiems? Belieka tikėtis, kad tikrai dar šiais metais bus nustatytos palankesnės sąlygos šeimoms įsigyti būstą. Žinoma, geriausios paskatos šeimoms auginti vaikus yra bendras ūkio augimas bei darbo užmokesčio didėjimas, kurie nebūtinai priklauso nuo Vyriausybės veiklos.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Šeimos politikos aktualijos

Drįstu teigti, kad nepamatuotų rinkiminių pažadų dalijimas yra akivaizdi nepagarba rinkėjams.

Deja, kartu tenka konstatuoti, kad šiuo metu toks kelias yra politiškai sėkmingas. O rinkėjai per daug nesijaudina, kad jiems prieš rinkimus duoti pažadai nebus įgyvendinami. Tai liudija vis augantys Vyriausybės lyderio populiarumo reitingai. Pelnytai?

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Prijaukintas Dievas?

Tikėjimo problematika Biblijoje (I) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Kiekvienas reiškinys turi savo problematiką. Tikėjimas nėra jokia išimtis. Pamėginkime tad su ja susipažinti. Aišku, nepavyks aprėpti visko, – tema perdėm plati. Todėl susitelkime tik į tai, kas esmingiausia. O kad būtų paprasčiau ir suprantamiau, pasitelkime į pagalbą Senojo Testamento ištrauką iš Išėjimo knygos apie aukso veršį (32, 1–35).

Joje pasakojama apie XIII a. pr. Kr. vykusius įvykius.

Tuo metu išrinktoji tauta keliavo iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Keliauti nebuvo lengva. Dykuma... O dar ir Mozė kažkur pradingo (plg. Iš 24, 12–18). Žmonės pradėjo nerimauti: „Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“ (Iš 32, 1c). Norėdami įveikti sunkumus, nutarė kreiptis į Aaroną – Mozės brolį – ir prašyti: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų“ (Iš 32, 1b). Aaronas pakluso: „Jis, paėmęs jiems iš rankų auksą, suliejo į veršio panašumą, paskum raižymo įrankiu padarė iš jo lietinį veršį“ (Iš 32, 4a). Visi buvo patenkinti: „Žmonės <...> aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, paskui kėlėsi ūžauti“ (Iš 32, 6), išskyrus Viešpatį Dievą: „<...> tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė“ (Iš 32, 7c). Tad Mozė nusileido nuo kalno ir sunaikino aukso veršio atvaizdą: „Kai prisiartino prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozė įniršo. <...> Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbarstė į vandenį ir pagirdė juo izraeliečius“ (Iš 32, 19a. 20). Kodėl?

Tradicinis atsakymas: tai buvo stabmeldystė. Užtat apaštalas Paulius ir rašo: „Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, – kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti“ (1 Kor 10, 6–7). Tačiau nūdien galvojama kitaip: „Aukso veršis nebuvo stabas, bet paties Viešpaties simbolis“ (prelatas prof. Antanas Rubšys). Ir iš tikrųjų, tauta, pamačiusi nulietą aukso veršį, sušuko: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ (Iš 32, 4c).

Kurgi tad glūdėjo šio poelgio blogybė? Iš pirmo žvilgsnio – tai vieno iš Dekalogo įsakų sulaužymas: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme“ (Iš 20, 4). Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Dekalogas uždraudžia stabmeldystę būtent tikrąja šio žodžio prasme, o ne turint galvoje tik Viešpaties Dievo simbolių dirbdinimą (plg. Iš 20, 3–6). Kur tad buvo problema? Ji kyla iš Viešpaties Dievo šventumo suvaržymo. Biblijos Dievas yra šventas (plg. Iz 6, 3), o šventumas nėra Šventraštyje vien tik moralinė kokybė. Tai ontologinė kategorija, išreiškianti

Dievo būties kitoniškumą: „‘Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai’, – VIEŠPATIES žodis“ (Iz 55, 8).

Kitaip tariant, aukso veršio liejimas simbolizavo išrinktosios tautos troškimą turėti ne tik regimą, bet ir Jobas. Hanso Leonardo Schäufeleino piešinys prijaukintą Dievą, t. y. totušu. Vokietija, apie 1507–1510 m. kį, kuris elgtųsi tiktai pagal tam tikras taisykles. Štai vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Jobo knyga pasakoja mums apie vieną dorą ir dievobaimingą žmogų, vardu Jobas (plg. 1, 1). Iš tikrųjų būtų galima sakyti, kad joje esama dviejų Jobų. Pirmasis Jobas – tai prozos Jobas (plg.

Job 1, 1 – 2, 13; 42, 7–17; taip vadinamas dėl to, kad šios ištraukos parašytos prozine kalba), o antrasis – poezijos (plg.

Job 3, 1 – 42, 6; ištraukos parašytos poetine kalba). Tai du skirtingi asmenys, turintys labai skirtingą Viešpaties Dievo įsivaizdavimą. Pirmojo samprata apie Dievą yra autentiška.

Antrojo – ne. Todėl pirmasis, visko netekęs, sako: „VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!“ (Job 1, 21b), o antrasis klausia: „Kodėl <...>, kodėl <...>?“ (Job 3, 11). Bet žmogus juk yra homo interrogans – klausianti būtybė! Tai kas gi čia blogo, kad poezijos Jobas užduoda Dievui klausimus?

Ne klausimai yra problema, bet jų uždavimo aplinkybės. Jobas kláusė, nes Dievas pasielgė su juo nepaisydamas vienos labai svarbios taisyklės, kuri skelbdavo, kad Viešpats už blogą baudžia, o už gerą atlygina. Kitaip tariant, antrojo Jobo Dievas buvo apribotas vadinamojo retribucijos (t. y. atpildo) principo – iš esmės gero, bet – kaip antai paaiškėjo – neveikiančio automatiškai ir turinčio įvairių išimčių. Taigi poezijos Jobo turima Dievo samprata buvo savotiška aukso veršio atmaina.

Aišku, Jobo klausimai neliko be atsako. Dievas atsakė.

Tačiau Jo atsakymo esmė buvo daugmaž tokia: Aš esu Viešpats Dievas ir elgiuosi, kaip noriu (plg. Job 38, 1 – 41, 26).

Keista, bet Jobui to pakako (plg. Job 42, 1–6). O koks yra mūsų Viešpaties Dievo įvaizdis?

Artuma 2013 m. balandis

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

10

Sunkūs paprasti klausimai...

Atsako kunigas

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Šių metų vasario „Artumoje“ publikuotas interviu „Sunkūs paprasti klausimai...“ sukėlė gyvą reakciją. Redakcija sulaukė laiškų, skambučių. Atsakyti į Autorės klausimus maloniai pasisiūlė Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas teol. lic. kun. Audrius MIKITIUKAS – kadangi, kaip pats sakė, visi tie klausimai ir jį kankino dar seminarijos laikais. Su kunigu kalbėjosi redaktorė Vanda IBIANSKA. Taigi, nuo kurio Autorę jaudinančio klausimo pradėsime?

Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą.

Dievas ruošė Mariją savo Sūnaus (taigi, savo paties) atėjimui į šį pasaulį. Jei ji nebūtų gimusi be gimtosios nuodėmės, tai paprasčiausiai nebūtų atlaikiusi savyje Dievo šventumo. Ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėl būsimos Jėzaus veiklos bei Jo aukos. Šventajame Rašte neparašyta, kad Marija mirė. Ji su kūnu buvo paimta į dangų. Dievas leido Marijai gimti be gimtosios nuodėmės, nes ji savo kūne turėjo išnešioti ir pagimdyti Mesiją, kuris atpirks pasaulį. Tai ir yra Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Kitaip Dievas nebūtų galėjęs ateiti pas mus per nuodėmingo žmogaus kūną.

Dėkoju, kad pasakėte labai vertingą žinią eiliniams žmonėms, kurie galvoja visai kitaip. Paprastai daugelis Nekaltąjį Prasidėjimą sieja su lytinių santykių fakto nebuvimu. Jie turi galvoje Marijos pastojimą („Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“; Lk 1, 34), kuris daugeliui kažkodėl atrodo neįtikėtinas.

Man keista, kai girdžiu žmones taip sakant. Dievas sukūrė tokią didingą kūriniją, Visatą, pasaulį, įmantriausias gyvybės formas ir t. t. Tuo jie neabejoja. Bet visai menka smulkmena (juk Visagaliui tai niekų niekas) – pastojimu be vyro – linkę abejoti! Tada kyla klausimas, ar tie žmonės išvis tiki į Dievą. Kalbėdami Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį, pripažįsta Jį dangaus ir žemės Kūrėju, bet abejoja, ar Jis pajėgė padaryti tokį mažą pagal Artuma 2013 m. balandis

Dievo darbų mastus dalyką, kaip moters pastojimas be lytinio akto.

Autorė skundžiasi, jog nepajėgia suvokti Dievo Tėvo...

Aišku, reikėtų žiūrėti jos tėvų šeimos patirties, bet... Dievas nuo mūsų nieko nenuslepia. Naujus Dangų ir Žemę mes perkeltine prasme turime jau čia, dabar, t. y. matome Dievo atsiskleidimą per kūriniją. Kaip tėvai savo DNR perduoda vaikams, taip ir Dievas savąsias savybes perdavė kūrinijai.

Jei kalbėtume apie šeimą, tai visiems žinoma, kad ji negali būti laiminga, būdama sudaryta iš dviejų asmenų.

Normaliai šeimai reikia nors trijų asmenų. Šventąją Trejybę taip pat galime įsivaizduoti kaip šeimą. Pora, t. y. tik vyras ir žmona, nepatirs šeimyninės laimės pilnatvės, jei nebus trečio – vaiko ar kelių vaikų. Nebus visiškai laiminga mama su vaiku be tėvo ar tėvas su vaiku be mamos. Gražiausiai Trejybė atsiskleidžia šeimoje.

Savaime suprantama, kad Dievas Tėvas yra Asmuo.

Tai tiesa, jog iki galo Jo suvokti neįmanoma, nes kūrinys negali prilygti Kūrėjui. Tačiau Dievas mums leidžia suvokti tiek, kiek išgali mūsų intelektinės ir dvasinės jėgos.

Kaip tai suprasti?

Jeigu štai aš, kunigas, iki galo suvokčiau ir emociškai pajausčiau tai, ką laikau rankose šv. Mišių metu, tikrai neištverčiau ir numirčiau. Laimei, man leista suvokti tik tiek, kiek pakelia mano žmogiškas protas ir dvasia. Įsivaizduokite sau: laikau rankose Kūrėją ir Atpirkėją!!! Ar galima suprasti, pajusti viso to pilnatvę ir nežūti?! Ačiū Dievui už tai, kad Jis pridengia savo šydu tai, ko ausis negirdėjo ir akis neregėjo (plg. 1 Kor 2, 9).

Kitaip sakant, Dievas mums visko (!) duoda pagal mūsų pačių jėgas ir galimybes?

Taip. Yra daug dalykų, kurių mūsų protas neišgali

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

aprėpti, bet dėl to sau per daug galvos nelaužome. Taip yra su begalybės, laiko sąvokomis. Bet tai viso labo tik kūrinijos elementai. Su Kūrėju daug sudėtingiau. Per Eucharistiją aš dėkoju Dievui, kad neleidžia mano sąmonei visko (!) iki galo pažinti. Jei atsiskleistų visiškas pažinimas, kaip minėjau, to nepakeltume.

Na, o dabar apie tai, dėl ko neramu Autorei: kodėl Dievas leido taip žiauriai nukankinti savo Sūnų, kodėl nepasirinko ne tokios kruvinos aukos? Čia reikėtų pasižiūrėti į Pradžios knygą, kurioje kalbama apie tai, jog žmogui visko duota, kol jis pasitikės savo Kūrėju. Jei ne – „mirte numirsi“ (2, 17). Susitarimas toks: jei tu viršysi savo kūriniškumą, tapsi mirtingas.

Kai mes išleidžiame įstatymą, už jo visada yra sankcija. Jei jos nėra, įstatymas tampa tik rekomendacija. Pavyzdžiui. Karalius išleidžia įstatymą, pagal kurį niekas jo karalystėje neturi teisės meluoti. Bausmė melagiui – 50 rykščių miesto aikštėje. Ir nutinka taip, kad pirmas pagautas meluojant žmogus yra karaliaus motina. Aišku, jog senyva mama tokios bausmės metu numirs. Karaliui iškyla neišsprendžiamas klausimas: ką daryti? Negali bausti, nenubausti taip pat negali! Karalius išsprendžia šią problemą taip. Jis išeina į aikštę ir paskelbia: kad būtų paklusta įstatymui ir laikomasi teisingumo, jis prisiima mamos kaltę ir pareikalauja nuplakti jį. Nusimeta drabužius, gauna 50 rykščių. Turime įstatymo įvykdymą ir kito žmogaus kaltės atpirkimą.

Jėzaus kančios reikėjo tam, kad per mirtį ir Prisikėlimą išvaduotų žmoniją nuo susitarimo sulaužymo, kurį padarė pirmieji žmonės. Jėzus mums savo auka pranešė, jog mūsų laukia ne tik kančia, mirtis, bet ir prisikėlimas.

Kalbant apie žeminančią, žiaurią kančią ir mirtį, tereikia prisiminti, koks tuo metu buvo pasaulis. Tais laikais daug žmonių buvo baudžiami nukryžiuojant. Prieš 2000 metų tai nebuvo išskirtinis dalykas. Kankinimų, mirčių tiek tada, tiek dabar esti įvairių. Tereikia prisiminti holokaustą ar daug kartų šiurpesnius KGB kankinimus ir žudynes. Tačiau tik Dievas laisva valia prisiėmė kančią iš meilės, o Jo mirtis turi atpirkimo galią.

O kaip dėl to „pagaunu save smalsiai dėbčiojant į svetimus vyrus“?

Mes, žmonės, pastebime viską, kas mums gražu: kitus asmenis, gamtą, daiktus; žavimės automobiliais, žirgais, gėlėmis. Tai nieko blogo, tokia mūsų prigimtis. Jeigu toji ponia planuotų svetimavimo nuodėmę, tai jau būtų blogai, bet jei tik gėrisi?

Ta pačia proga – šiek tiek apie seksualumą. Žmogaus seksualumas panašus į atominę energiją. Teisingai naudojama, ji duoda daug naudos, o nesuvaldžius įvyksta katastrofa. Jeigu lytiškumo nebūtų, žmonija išnyktų. Tačiau tam, kad neatsirastų seksualinės netvarkos, turime santuoką, kuri tarsi įrėmina mūsų lytiškumo energiją,

ją suvaldo. Ne nuodėmė grožėtis kitos lyties žmogumi.

Nuodėmė atsiranda tada, kai bet kokia kaina norima išeiti iš santuokos ar moralės rėmų. Jeigu aš sutinku gražią moterį ir nereaguoju į jos estetiškumą, vadinasi, man blogai, mano psichika serga.

Autorė skundžiasi, kad Dievas jos maldų neišklauso, todėl ji mananti kažką daranti ne taip. Ką galėtumėte į tai atsakyti?

Nevalia kreipiantis į Dievą stebėtis, kad Jis pasako: „Ne!“ arba tyli. Daug žmonių skundžiasi, – girdi, Dievas jų neišklauso, negirdi. Tada jiems sakau: „O jūs turite teisę pasakyti Dievui: Ne“? Arba ateina žmogus pas kunigą kažko paklausti. Kai sulaukia neigiamo atsakymo, nusimena, net pravirksta. Tada jam sakau: „Jūs atėjote išsireikalauti, o ne paklausti.“ Jie ateina iš kalno įsitikinę, kad gaus, ko nori. Panašiai ir su prašymais Dievui. Mes dažnokai prašome mums per sunkių dalykų, to, ko nesame verti, ar tiesiog kvailysčių. Lygiai taip vaikai prašo tėvų visko, ko tik įsigeidžia, bet tėvai juk ne visada jų norus tenkina. O jei patenkina neprotingus norus? Ar maža tėvų, nupirkusių vaikams motociklus, su kuriais šie užsimušė? Dievo tikslas nėra būti geram mūsų atžvilgiu.

Jis mums netarnauja, nors mes to dažnai norėtume. Kai nuolat turėsime omenyje: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33), tada viskas gerokai supaprastės. Mes visi esame susiję vienas su kitu, veikiame vieni kitų gyvenimus ir tame dalyvauja Dievas. Jis visiems mums trokšta laimės, bet nenori mūsų meilės „nusipirkti“ dalydamas dovanas.

Dievo atsakas į mūsų maldą gali ateiti po 10 metų, ir čia nieko keisto.

Niekada nežinome, ar esame arti to uosto, ar tik sukiojamės kažkur. Sužinosime tik po mirties. Visas gyvenimas yra kelionė į tą uostą. Nereikia tikėtis būsenos, kad jau pasakytume: „Aš jau pilnai pažinau Dievą.“ Tokios būsenos niekada nebus. Dievą sutiksime akis į akį tik amžinybėje, o žemėje joks locmanas nepadės.

Kažkaip prašokome puikybės nuodėmę.

Krikščionys labai mėgsta save nuvertinti. Kai kas net sako, jog krikščionybė yra kaltės religija. Jie neteisūs. Nuskriaudę žmogų, privalome atsiprašyti ir atsiteisti.

Kiekvienas iš mūsų kurioje nors srityje esame puikūs, tačiau kitose, deja, šlykštukai. Puikybė atsiranda tada, kai imame galvoti esą protingesni, doresni, gražesni už kitus.

Gali būti. Bet jei Dievas parodytų visą mūsų vidinį „portretą“, imtume jaustis ir galvoti apie save kitaip. Tas „mažiau vertingas“ gal turi tokį tikėjimą, nuolankią širdį, jog galėtų net ryžtis kankinystei, ko mes nepajėgtume.

Tikiuosi, kad bent į dalį Autorei ramybės neduodančių klausimų tikrai įtaigiai atsakėte. Klausytis Jūsų buvo malonu. Dėkoju.

Artuma 2013 m. balandis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Įsimylėję Dievą ir artimo sielą Šventasis Raštas šeimoms sėti ir duoti vaisių tampa įmanoma tik atsiliepiant šventumu, pasiaukojimu ir besąlygišku pasišventimu sielovados tarnystei. Reikia artimo sielą, kaip ir Dievą, įsimylėjusių kunigų. Tokiai meilei neatsispiriama, tokia meilė ištirpdo individualizmą. Jau nebeįmanoma remontais, statybomis vaidinti kunigiškojo veiklumo. Jau kraštutinai reikia alkio ir nemigos, nuovargio ir pervargimo dėl tos sielos, kuri pas tave ateis, arba dėl tos, pas kurią tu dar neatėjai. Vis daugiau žmonių supranta, jog „palinksminanti, patobulinanti“ krikščionybė ar pagal New Age ezoterikas pritaikoma „gyvenimui pagerinti“, kaip viena iš religijų, žaibiškai išsisemia, nusibosta. Tikrosios krikščionybės ir autentiškos-besąlygiškos kunigystės lyg grynuolio ieškoma daugelio gyvenimų pelenuose. Manau, tautos istorikai šiuo požiūriu neabejotinai teigiamai įvertins Lietuvos vyskupų pastangas puoselėti autentišką krikščionybę ir Lietuvos krikščioniškąsias tradicijas.

Kiekviena bažnyčios žvakelė tepavirsta ŠVYTURIU, ir tada nevirkausime, jog „mažai“ kunigų. Kas gi siekia, kad švyturių būtų daug? Siekiama, kad jie nušviestų toli net ir giliausioje naktyje, baisiausiose audrose.

„Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina.

Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (2 Kor 6, 2–10).

Dažnai bažnyčiose girdimas prašymas dangui: „Daugiau pašaukimų į kunigus.“ Bėgant laikui ir senstant bei retėjant Lietuvos kunigijai, šis prašymas šaukte šaukiasi pataisos: „Kad išmoktume dirbti su mažiau kunigų.“ Nesustosiu prie vertinimo, kaip ir kodėl šiandienė išlaisvėjusi, bedievėjanti europinė, ir ja taip pat sekanti lietuviškoji visuomenė savo gyvenimu išsižada šio pasiaukojamos tarnystės pašaukimo. Neabejotinai prie to prisideda ir perdėtas dvasininkijos ydų, trūkumų sureikšminimas. Bažnyčios atstovų oficialia statistika pagrįsti paaiškinimai niekaip neperšaukia vienpusiškai išpūstos ir šališkos kritikos.

Vido Venslovaičio nuotrauka

12

Sovietmečiu buvo daugiau priešinamasi brutaliems bandymams atimti tai, kas šventa, negu šiandien savanoriškam Dievo ignoravimui ir viešam moraliniam palaidumui. Idealizmas daugumai virto individualizmu.

Koks galimas dvasininkijos atsakymas? Kuo atsiliepti į šio gyvenamojo meto naštą, prislėgusią savosios tautos pečius? Naujomis statybomis, kunigais-vadybininkais, „elitiniais ir subtiliais vartotojais“? Ne. Kunigystėje išteArtuma 2013 m. balandis

O kaip atsiliepti pasauliečiams? Nesiimsiu atsakinėti ir patarinėti – ir taip dauguma jų jau žino; tai šalia stoti, darbais talkinti. Labiausiai mane pagauna dvasinio įsūnijimo, įvaikinimo mintis: katalikės motinos, katalikai tėvai, įsūnykite mus kaip savo dvasinius vaikus! Kiekvienas klierikas, kunigas tetampa širdyje dvasiniu sūnumi savo ganomiesiems. Juk tėvai vaikus, o sūnūs tėvus ir motinas labiau myli, rečiau išduoda, daugiau pasiaukoja, ištikimiau tarnauja, mieliau globoja, nuolankiau pakenčia.

Gyvame tautos ryšyje su dvasininkija ištirps visi susvetimėjimai ir valdininkiškumas, bręs meilė visam gyvenimui.

Kaip didžiausių priespaudų, tremties sąlygomis lietuviškoji dvasininkija įrodė savo meilę tautai, taip ir šiandienių išbandymų sąlygomis turime nė kiek neprastesnių progų šventumui, meilei, pasišventimui ugdyti. Stiprinkime tuos tiltus, kurie labiausiai griaunami. Atitolimas vienų nuo kitų tebūna atliepiamas meiliu artumu su ištikimybe kančiose ir visokiuose išbandymuose, kad visa, ką duoda žemė ir žmonių širdys, pakeltume iki dangaus.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Visų tarnystė – DOVANA Antanas SAULAITIS SJ akivaizdoje įteikiami vyskupo įgaliojimai. Stengiamasi kviesti ar siūlyti šią tarnystę vyrui ir žmonai, kad vienas kitą pavaduotų; visi turi būti priėmę Sutvirtinimo sakramentą ir sulaukę 16 metų. Tokie pat pažymėjimai ir kortelė su vyskupijos antspaudu duodami ligonių lankytojų devynias valandas trukusius kurselius baigusiems (dažnai ir Komunijos dalytojų seminarus lankiusiems, kad galėtų nešti Komuniją ligoniams namie, prieglaudose, ligoninėse). Mūsų nedidelės bažnytinės bendruomenės kunigas per metus patepa ir su Komunija aplanko 30 ligonių šeimų; su pasauliečių talka per metus ligoniams išdalijame 1500 Komunijų. Kiekvienos tarnystės asmenys laiminami ir siunčiami, kaip ir nuolatiniai skaitytojai, zakristijonai bei kiti pamaldų rengėjai, vedėjai, katechetai ir mokytojos. Parapijos tarybos bei finansų komisijos nariai taip pat viešai įsipareigoja metus, dvejus ar kiek numatyta eiti pareigas visų bendram labui. (Tokia švente baigsis Lemonte, JAV, balandžio 12–13 d. vyksianti JAV lietuvių katalikų IV sielovados konferencija.)

Tokių angeliukų ir kiek paūgėjusiųjų religiniam auklėjimui ypač tinka nežodinė Mišių ruošos patirtis. Kai šeima ar žmogus lanko bažnyčią (kaip muziejų, paskaitą, senovišką pamoką), randa visa paruoštą – tereikia pastovėti, atsisėsti, atsiklaupti, persižegnoti, litą rinkliavai pasidėti. Kai maži ir didesni tikintieji susirenka dalyvauti Mišiose, turi progą suvokti, kiek reikia ruošos ir tarnystės, kad visi drauge džiugia širdimi Dievui veikliai dėkotų. Todėl stovykloje, jaunimo rekolekcijose sukviečiame būrelius vietos bei aplinkos paruošti, skaitinių parinkti, skaityti ir paaiškinti (kartais po būrelį kiekvienam skaitiniui, jei būtų keli), visuotinių maldų kurti, giesmėmis bei muzikine palyda pasirūpinti, rinkliavos padaryti, lapelių ar giesmynėlių išdalyti, kai kurių apeigų pritaikyti maldoms ar Mišių dalims, atnašų paruošti ir atnešti. Jeigu tokiai Mišių ruošai skiriamas pusvalandis, o rengėjų esama apie 50, tai užtrunka 25 valandas, visa para – ne tas pats, kaip ateiti, pabūti, išeiti. Tikimasi, kad jauni žmonės, įžengę į suaugusiųjų pasaulį, šeimyninį gyvenimą, veiklų dalyvavimą parapijoje ar kitoje bažnytinėje bendruomenėje, šiuos vaidmenis atsimins.

Jaunų žmonių religinio ugdymo šaltiniai pataria skaitinius (ir Evangeliją) skaityti vaidmenimis, kaip Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį. Kartais pranašo žodžius skaito antklode ar kitaip senoviškai apsisiautęs skaitovas. Rinkliavai neretai užduoda kiekvienam surasti dalykėlį iš gamtos (arba kokį simbolį iš molio nulipdyti), kuris vaizduotų su Dievu ryšį ar save Dievo akivaizdoje.

Pavyzdžiui, nedidelį dvišakį parodyti reiškia, kad noriu pasirinkti teisingą kelią ar krikščioniškai apsispręsti, nenuklysti. Arba save – molinuką parodyti didesniame delne – pasakyti, kaip Dievas mane ar mus globoja. Kartais sugalvojama „atvirkščia“ rinkliava, kai pamaldų pabaigoje iš krepšelio visi pasiima po saldainį ar paveiksliuką.

Komunijos dalytojams pasauliečiams, baigusiems šešių valandų kurselius, tinkama proga visos bendruomenės

Dainos Čyvienės nuotrauka

Kunigams ir nedidelių vaikų tėvams žinoma, kaip maži angeliukai iš pradžių mano ir sako, kad bažnyčioje būdinga apranga pasipuošęs kunigas esąs „Dievulis“ („žmoniškai“ apsirengusio to paties kunigo neatpažįsta). Klausiamas, ar pažįsta, mažylis neretai taip ir atsako: Dievulis. Mišiose tėvai eina Komunijos, o mergaitė ir berniukas ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis – palaiminimo ir kimba Komuniją dalijančiam kunigui į kojas: „Aš tave labai myliu.“ Lietuvių kalba įprasta vienuolijos kunigą vadinti „tėvu“ (angliškai visi katalikų kunigai vadinami tėvais).

Kita mažytė mergytė nugirdo savaip, tad vadina savo bažnyčios kunigą „Dievo Petraitis“ (tokia kunigo pavardė). Tai jau pradžia suvokti, jog kunigas ir kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, tarnas, tarnaitė, bendradarbis ar talkininkė.

Prisidedantiesiems gera valia dar reikia ir lavinimosi, dvasinio ir sielovadinio ugdymo. Tikybos mokytojos turi savo programą bei vyskupijos švietimo tinklo paramą. Savanoriaujantieji mokykloje, kurseliuose, rekolekcijose kviečiami lankyti studijų dienas ir universitetinio lygio (pvz., dvejų metų) sielovadinius kursus (savo lėšomis, parapijos ir vyskupijos remiami). Atsakingiausioms pareigoms jau reikia sielovadinės tarnybos magistrinio išsilavinimo pagal vyskupijos programą. Pasauliečių Artuma 2013 m. balandis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

sielovadinės tarnybos ruošą, akademinę ir dvasinę, baigęs asmuo, moteris ar vyras, įtraukiamas į parapijų administravimą, darbą vyskupijos raštinėse, tarnybose, suaugusiųjų religinį ugdymą, dėstymą kursuose, seminaruose, studijų dienose. Labai naudingi kunigų nuolatinio ugdymosi kursai, vedami patyrusių kunigų ir įsipareigojusių, išsilavinusių pasauliečių bei vienuolijų vyrų ir moterų. Seminarijose, kaip ir teologijos fakultetuose, dėsto ne tik kunigai profesoriai; dvasines, teologines, religines knygas rašo visokių rūšių katalikai, krikščionys.

Neretai sakoma, kad Bažnyčios gyvybei reikia pasauliečių talkos dėl didelio kunigų stygiaus Vakarų pasaulyje, misijose, vargingose srityse.

Tokiu aiškinimu leidžiama suprasti, kad šiaip viską turi daryti kunigas ar klebonas, kaip XIX amžiuje, tačiau kai dėl pareigų apimties nespėja ir neįstengia, tai tenka kreiptis į pasauliečių „žemesnį luomą“ padėties gelbėti. Toks supratimas – iš Krikšto reikšmės, įsipareigojimo ir svarbos nejautimo. Kaip apaštalas Paulius sako, skirtingos dosnios dovanos, tarnystės ir ta pati Dvasia, jungianti visa darniai ir išmintingai (plg.

1 Kor 12, 4–6). Šiuolaikinis dvasininkų vaidmuo – įgalinti ir ugdyti pasauliečius imtis Krikštu priimto siuntimo Evangelija gyvenimu dalytis. Jonas Paulius II, teigdamas, kad XXI amžius būsiąs Bažnyčioje pasauliečių amžius, pranašavo ne kunigų bei vienuolių trūkumą, o bręstantį Vatikano II Susirinkimo Mokymą apie esminį Krikšto pašaukimą, išreiškiamą įvairiausių tarnysčių dovana.

Nereikalinga profesija?

Vytautė MACIUKAITĖ

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje įvyko nemažai permainų, kurios sykiu buvo ir natūrali pasikeitimų visuomenėje pasekmė. Krikščionims labai svarbu skaityti laiko ženklus, prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo iššūkių ir aplinkybių, gebėti išgirsti prasmės ieškančiųjų klausimus (ir gal net pasiūlyti atsakymus).

Vienas iš tų pasikeitimų yra Vakarų pasaulyje mažėjantis pašaukimų skaičius ir į kunigystę, ir į vienuolinį gyvenimą. Tai atrodo gana negatyvus reiškinys, bet galbūt jame galima įžvelgti ir teigiamų dalykų? Juk didis vokiečių teologas Karlas Rahneris SJ yra taikliai išpranašavęs, kad, mažėjant tikinčiųjų skaičiui, jų tikėjimas gilės bei tvirtės. Todėl pamąstykime, ar reikalingi kunigai šiuolaikiniam pasauliui, o jei taip, tai kiek ir kodėl?

Kunigai nereikalingi?

Neretai tenka išgirsti, neva kunigai nieko gero neduoda visuomenei. Bet kunigystė neapsiriboja tik tam tikromis funkcijomis ar apčiuopiama nauda.

Kunigystė – ne šiaip profesija, kurią būtų galima bet kada numesti ar pakeisti kuria nors kita. Visuomenėje nerastume kunigystės pakaitalo. Maža to, ji – paties Kristaus įsteigtas sakramentas, t. y. neregimosios dieviškos tikrovės regimas ženklas. Tai pašaukimas, reikalaujantis visiško atsidavimo. Savaime suprantama, kad šis radikalus apsisprendimas nepanaikina galimybės suklysti, apsirikti, suabejoti. Žmonės dažnai bijo rizikos ir klaidų, todėl stengiasi iš gyvenimo pašalinti bet kokią galimybę suklysti, kad netektų dėl to kentėti.

Tad natūraliai kyla noras panaikinti kunigystės kaip sakramento sampratą. Šitaip žmogus pats save uždaro į tariamai saugų narvelį. Bet ar šitaip jis nenusileidžia iki gyvulio lygio, vos tik praranda bet kokius idealus?

Nereikalinga antgamtė?

Bijomasi ne vien kunigystės, bet ir kitų sakramentų, sakramentalijų. Bijomasi celibato, Bažnyčios ir apskritai Dievo. Bijomasi mirties. Žmogus kaip materiali ir dvasinė būtybė yra dviejų pasaulių pilietis. Pasak lietuvių filosofo Antano Maceinos, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar jam tapti angelu, ar gyvuliu. Kiekvieną žmogų ištinka momentas, vėliausiai mirties akimirką, kai jis susiduria su antgamte ir gali pasakyti jai ir sykiu su ja ateinančiam netikrumui „taip“. Dievas, Bažnyčia, kunigai, sakramentai skirti ne priminti mūsų neišvengiamai liūdnai pabaigai – mirčiai, ne grasinti pragaru, o padėti mums žengti šį nelengvą žingsnį laisvės link. Tačiau baimė, slypinti kiekvieno iš mūsų prigimtyje, kovoja su bet kokia nežinomybe ir netikrumu. Be pasitikėjimo Dievu tikriausiai visi būtume bejėgiai šios tikrovės akivaizdoje.

Nereikalinga būtis?

Krikščionybės istorijoje yra apstu kovos su viskuo, kas, regis, trikdo saugumo jausmą. Dar prieš Kristų Izraelio tautoje buvo persekiojami ir Artuma 2013 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gintaro Česonio nuotrauka

žudomi pranašai. Ir pats Kristus turėjo mirti ant kryžiaus. ir užverti kelią į Dievą daugeliui žmonių. Todėl kiekvieEuropoje įvairūs imperatoriai ir karaliai, o vėliau ir auto- nas, svarstantis galimybę pasirinkti kunigystę, susiduria su ritariniai režimai persekiojo krikščionis, kunigus bei tikin- dilema: kiek privalau būti vertas tapti kunigu? Iš vienos čiuosius. Kai kurios Rytų Bažnyčios atsisakė pavaldumo pusės, prieš akis – aukšti reikalavimai, iš kitos – kiekvieno popiežiui. Martinas Lutheris, be to, atsisakė pripažinti ir žmogiškas silpnumas ir ribotumas. Šv. kunigo Jono Bosko dalį sakramentų. Neseniai Lietuvoje grupelė jaunuolių at- motina savo sūnui patarė: „Verčiau jau būk geras ūkininsisakė Krikšto, sekdami Vokietijos pavyzdžiu, kur kartkar- kas nei prastas kunigas.“ Kita vertus, nereikia norėti būti tėmis žmonės net ir šį sakramentą ima tobulybe, nes be atlaidumo sau laikyti savo nenusisekusio gyvenimo ar neįmanoma suprasti Dievo gailestingumo ir būti atlaidžiam kito nelaimingumo priežastimi... klystančio žmogaus atžvilgiu.

Tai tik keletas pavyzdžių. Bet viskas prasidėjo toli gražu ne tik kaip ateisKokybė kiekybėje? tinė ar antibažnytinė laikysena. Viso, Kad ir kaip mažėtų pašaukikas dieviška, atmetimo šaknys yra kur mų į kunigystę, negalime tikėtis, kas gilesnės, jos – egzistencinės. Tai kad krikščionybės persekiojimai, pirmiausia pasireiškia filosofijoje. Po tiesioginiai ar subtilūs, tikinčiųjų to, kai šv. Tomas Akvinietis žmogaus į Kristų atmetimas kada nors paprotą paskelbė jo paties nuosavybe, sibaigs. Kad tikintieji ir iš jų taro René Descartes’as savo apmąstymų išeities tašku laikė nebe Dievą, o po ateinantys kunigai būtų rimtai žmogų, pamažu imta kovoti su meapsisprendę, reikia išbandymų ir tafizika – mokslu apie būtį. Mėginta sunkumų. Istorija rodo, kad būtent pašalinti terminologiją, kuria žymimi staigaus ir greito krikščionybės plitimo laikais dvasia išblėsdavo. O reiškiniai nėra prieinami mūsų juslėms. be radikalumo negali būti kalbos Immanuelis Kantas kalbėjo vien apie apie ištvermingą, gilų ir apmąstytą grynąjį protą. O pozityvistas Ludwigas Wittgensteinas savo „Loginį filotikėjimą. Gal tokių aukštų idealų Pašaukimas į kunigystę – tai sofinį traktatą“ užbaigė sakiniu: „Apie įgyvendinimas pasiekiamas tik nene vien sunkumai ir pareigos, daugeliui žmonių, bet verčiau neką negalime kalbėti, apie tai verčiau tai – ir Dievo palaikymas. daug ir tikra, nei daug ir netikra. reikėtų patylėti.“ Galiausiai Martinas Kristus tikinčiuosius lygino su Heideggeris knygoje „Būtis ir laikas“ apgailestauja dėl būties užmaršties apskritai. Ir nors bū- druska, kuri teikia gyvenimui skonį: „Jūs žemės druska. tis yra pati svarbiausia, jos kaip tokios negalime matyti – Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niematome tik būtybes. Todėl tokio nihilistiškai nusiteikusio kam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ žmogaus moto galėtų būti: „Ko nematau, to apskritai ir (Mt 5, 13). Ką tai reiškia? Visų pirma – kad druskos nenėra.“ Čia ir slypi visas žmogiškosios baimės paradoksalu- turi būti per mažai, ji neturi prarasti savo sūrumo, kitaip mas ir tragiškumas, kai bėgama nuo svarbiausių ir esmin- ji bus ne druska, nes neatliks savo pagrindinės paskirties. giausių dalykų. Ir kuo labiau ieškoma savo saugumo, tuo Antra, druskos neturi būti per daug, kitaip maistas bus labiau jis prarandamas. persūdytas ir neskanus. Todėl mažėjantį pašaukimų skaičių ne visuomet reikėtų vertinti tik neigiamai, nes tobuBereikalinga baimė! lumas kyla iš tinkamo kiekybės ir kokybės santykio. Ši baimė tik iš dalies turi pagrindą. Nereikia pamiršti, kad pašaukimas į kunigystę – tai ne vien sunkumai ir Kaip būtis savo konkretų pavidalą įgauna per būtybes, pareigos, tai – ir Dievo palaikymas. Juk ne pats žmogus taip ir Dievas nori konkrečiai prisiliesti prie žmogaus. Jis nėsave pašaukia: jis yra pašaukiamas. Dievas nereikalauja iš ra tik mūsų proto abstrakcija, kaip mėginame įsivaizduoti. mūsų nieko, kas viršytų mūsų jėgas. Todėl ir Kristus kvieKaip Dievo Sūnus tapo žmogumi, taip ir po Jo mirties žmočia kiekvieną žmogų visų pirma pažinti save ir protingai gui būtina kita žmogiška būtybė, kuri visiškai gyventų tikėįvertinti savo galimybes, ar yra pasiruošęs tokiam žingsniui: jimu ir perduotų jį iš kartos į kartą. Tam reikalingi kunigai „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs ir vienuoliai. Ir tikriausiai žmonijos istorijoje niekas nepasineskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti? keis mūsų polinkyje atmesti viską, kas dieviška, ypač tuoKad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami met, kai tai tampa labai konkretu ir apčiuopiama. nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti Tačiau būtent tai, kas atmetama, per atmetimą tampa ir neįstengia baigti’“ (Lk 14, 28–30). Juk žengus klaidinpagrindu, kaip sakoma psalmėje: „Akmuo, kurį statytojai gą žingsnį galima padaryti nemažai žalos ne tik sau, bet atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 22).

Artuma 2013 m. balandis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Žmogus VISIEMS

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Įšventinant vyskupą, pagal seną tradiciją turi dalyvauti bent trys vyskupai. Šitaip pabrėžiama, kad vyskupas įeina į Vyskupų kolegiją – Apaštalų kolegijos įpėdinę. Apaštalų kolegijai vadovauja Romos vyskupas – Petro įpėdinis, kurį Kristus paskyrė būti pirmuoju tarp apaštalų ir stiprinti brolių tikėjimą. Todėl, kad yra Romos vyskupas, jis yra Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios galva.

Tai mes akivaizdžiai matėme išrinkus popiežių Pranciškų. Pirmiausia jis sveikino Romos vyskupiją ir prisistatė kaip Romos vyskupas, t. y. vyskupas Bažnyčios, kuri, anot šv. Ignoto Antiochiečio, vadovauja meilėje.

Kam reikalingi kunigai, vyskupai, popiežius? Kokia jų misija ir pareigos? O gal ir mes, pasauliečiai, turime pareigų jiems?

Kodėl kunigais gali būti tik vyrai? Šiais klausimais „Artuma“ kalbina kunigą Artūrą KAZLAUSKĄ, doktorantūros tyrimo tema pasirinkusį kunigystės teologiją ir dvasingumą Romos Bažnyčios liturgijoje.

Sakoma, kad kunigas yra „žmogus visiems“. Ar tai įmanoma?

Iš pirmo žvilgsnio šis posakis gali atrodyti pretenzingas, bet iš tikrųjų jis labai krikščioniškas, suprantant krikščioniškumą kaip Kristaus sekimą. Iš čia ir celibato pažadas, kurį duoda Romos Bažnyčios kunigai, – kad kunigas kaip Kristus būtų visiems ir kiekvienam, o ne kuriam nors vienam. Ar tai įmanoma? Jei remsimės vien savo asmeninėmis savybėmis ir jėgomis – ne, bet jei Dievas padeda, tikrai įmanoma. Juk mes stiprūs ne iš savęs, ir Dievo galybė geriausiai pasirodo silpnume (plg. 2 Kor 12, 9). Žmogiškai visada linkstama į asmeniškumus, simpatijas-antipatijas, norisi žmogiškojo supratimo ir artumo, bet pats arčiausias yra Viešpats, kuriam pasiryžai tarnauti. Jis užtikrina tavo galėjimą.

Kas yra kunigystė?

Bažnyčioje – Kristaus Kūne – yra daugybė bendram labui skirtų dovanų ir tarnysčių. Tarp jų yra ir kunigystė.

Vienoje interneto svetainėje pristatant sakramentus buvo pateiktos iliustracijos: santuokos – vyras ir moteris, o tarp jų kunigas, šventimų – vyskupas, apkabinęs kunigą kryžiaus fone. Taigi, kunigystė yra pagalba vyskupui, jo tarnystei prižiūrint ir ugdant Bažnyčioje tikėjimą.

O kokia vyskupo misija? Popiežiaus?

Vyskupas, graikiškai episkopos, reiškia „prižiūrėtojas“. Senosiose maldose randame, jog tikrasis vyskupas yra pats Kristus; tad vyskupas, kaip apaštalų įpėdinis, yra Kristaus atvaizdas Dievo tautoje ir regimoji Bažnyčios galva, Kristaus paveikslas. Sakome: „Kur vyskupas, ten Bažnyčia.“ Vyskupas vadovauja Bažnyčiai Kristaus vardu ir yra sakramentinis Kristaus atvaizdas Bažnyčioje, todėl kiekvienoje Bažnyčioje gali būti tik vienas vyskupas (nereikėtų pamiršti, kad kiekviena vyskupija yra atskira Bažnyčia). Vyskupai augziliarai (pagalbininkai) yra kitų šiandien nebeegzistuojančių, todėl vadinamų titulais (pvz., Seinų), vyskupijų ganytojai. Jie siunčiami į kitą Bažnyčią padėti jos pastoraciniuose reikaluose.

Artuma 2013 m. balandis

Kartais tenka matyti kunigų, nelabai mylinčių žmones. Kaip tokiais atvejais parapijiečiai turėtų priimti savo kunigą?

Mes visi esame skirtingi. Paskutiniu metu daug kalbėta apie Bažnyčią kaip orkestrą, kurio dirigentė – Šventoji Dvasia. Kiekvienas asmuo Bažnyčioje – skirtingas instrumentas, bet jis, paklusdamas Šventosios Dvasios dirigavimui, gali suskambėti ypač gražiai. Jei Bažnyčios „muzika“ ne visada gražiai skamba, kalti atskiri instrumentai. Panašiai yra ir su kunigų luomu. Šiomis dienomis meldėmės už Kardinolų kolegiją, kad ji išrinktų tinkamiausią šiems laikams popiežių. Man vieną dieną pasirodė svarbu melstis, kad vyskupai parinktų tinkamiausius kandidatus į kunigystę. Jeigu tikintieji dėl įvairių priežasčių nepatenkinti savo kunigu, pirmiausia reikia už jį melstis. Paskui su nuolankia pagarba pasišnekėti su juo prie keturių akių; tada, jeigu niekas nesikeičia, pasiimti vieną ar du liudininkus, pasišnekėti jų akivaizdoje (tik su nuolankumu ir didele pagarba!), o jei nepaklausytų ir toliau, Viešpats pasakytų, reikia pranešti bendruomenei, bet čia labiau tinka painformuoti vyskupą. Ši taisyklė ir seka nurodyta Evangelijoje ir jos privalu skrupulingai laikytis.

Kodėl Jėzus taip rizikuoja savo Evangelija, pasitikėdamas silpnais žmonėmis ir perduodamas jiems savo galias?

Dievas pats tapo žmogumi. Kaip sakytų apaštalas Paulius, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Šv. Edita Štein sakė, kad laisvė yra toks rimtas dalykas, jog net pats Dievas prieš ją sustoja su pagarba. Iš laisvės kylantis Evangelijos skelbimas yra didelė jėga, kuria

Didelės ir mažos kryžkelės

naudojasi Dievas. Evangelijos skelbimo tarnystė prisiimama visiškai laisvai. Čia Dievas rizikuoja, kaip rizikuoja bet kada, pvz., sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Lygiai taip pat Jis rizikuoja patikėdamas Evangelijos skelbimą netobuliems žmonėms, bet pats juos tobulina.

Kodėl kunigais gali būti tik vyrai? Ar gali būti, kad ateityje Katalikų Bažnyčioje turėsime ir moteris kuniges?

Mes visi per Krikštą tampame kunigais! Tai vadinama karališkoji, visuotinė, bendroji kunigystė. Tarnaujančioji kunigystė yra susijusi su Kristaus Asmeniu. Vyskupas, o per jį kunigas yra Kristaus sakramentiškumas Bažnyčioje.

Mes, kunigai, esame Kristaus-Galvos ženklas žmonėms. Štai dėl ko kunigystė yra rezervuota vyrams. Palaimintasis Jonas Paulius II panašiai atsakė į šį klausimą apie moterų kunigystę. Tad Katalikų Bažnyčioje nėra diskutuojama apie moteris kuniges. Popiežius emeritas Benediktas XVI buvo užsiminęs apie įmanomą moterų diakonių tarnystę, bet plačiau šios temos neanalizavo. Bažnyčios istorijoje žinome buvus diakonių. Pavyzdžiui, jos ištepdavo aliejais krikštijamų moterų kūnus.

1997 metais pasirodė instrukcija Kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais. Šiame dokumente keliama pasauliečių tapatybės išsaugojimo ir jų apsaugos nuo klerikalizavimo mintis. Bažnyčia nori matyti kunigus ir pasauliečius, atliekančius savo kompetencijai ir luomui skirtą pareigą, neperimant vieni kitų pareigų. Kristaus Asmeniui atstovauti pašaukti tik kunigai, tik vyrai, o moterys Bažnyčioje turi kitokias, bet ne mažiau svarbias pareigas. Kalbėkime, pvz., apie motinų kunigystę šeimose; seserų vienuolių marijiškąjį dėmesingumą Jėzui ir Bažnyčiai; našlaujančiųjų moterų darbą įvairiose srityse; jaunystės skaistumu spindinčias krikščiones...

Ne vienas celibato panaikinimą mato kaip vaistą gydant tokias Bažnyčios žaizdas kaip pašaukimų trūkumas, pedofilija.

Kunigų celibatas – tai pažadas Bažnyčiai nekurti šeimos, t. y. būsimasis kunigas pažada rūpintis visa Bažnyčia ir kiekvienu jos nariu. Jo šeima yra Bažnyčia. Jis turi būti Kristaus pavyzdžiu, o Kristus taip pat buvo nevedęs. Kitas klausimas – kunigo skaistumas, kuris turi būti išgyventas kaip vyro skaistumas. O čia jau be askezės, maldos ir Atgailos sakramento neišsiversi. Širdies tyrumas yra ir Dievo dovanojamas, ir ugdomas. Šiandien pastebima: tose krikščioniškose bendrijose, kuriose kunigai neprivalo laikytis celibato, daugėja apsisprendžiančiųjų už celibatinį gyvenimą.

Pašaukimų trūkumas pastebimas ir kitose Vakarų bendruomenėse, o pedofilijos atvejų, pasirodo, yra daugiau šeimos aplinkoje nei tarp celibate gyvenančių dvasininkų.

Kokios iš tiesų yra kunigo pareigos? Vyskupo? Popiežiaus? Ką apie šias tarnystes kalba Vatikano II Susirinkimo dokumentai?

Visų pirma kunigas turi būti vyskupo bendradarbis.

Jis siunčiamas visur, kur vyskupas nori jį matyti, naudo-

damasis kiekvieno žmogiškomis ir profesinėmis savybėmis. Tačiau pirmiausia kunigas yra Evangelijos skelbėjas (lygiai kaip vyskupas ir popiežius). Vatikano II Susirinkimo dokumentuose daug kalbama apie vyskupo ir kunigo identitetą šiandieninės Bažnyčios kontekste. Dekretai apie kunigų luomą Presbyterorum ordinis ir dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus turi būti skaitomi kartu su dogmine konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium. Tai reiškia kiekvieną vyskupą ir kunigą matyti Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, bendruomenės kontekste ir tai yra nauja Bažnyčios bei jos teologijos istorijoje. Paprasčiau sakant, nereikia nei vyskupų, nei kunigų, jei nėra krikščionių bendrijos. Vyskupas ir kunigai skiriami bendruomenei ir visų pirma yra jos tarnai. Kaip sakė Pranciškus savo pontifikato inauguracijos homilijoje, popiežius savo valdžią vykdo tarnaudamas, o tai galioja kiekvienam Bažnyčios tarnui. Susirinkimas „atrado“ vyskupystę kaip sakramentą. Iki tol vyskupas nebuvo sakramentinis laipsnis, o tai liudijo ir sakramento pavadinimas: Kunigystė. Vyskupystės ir kartu kunigystės tikslas matomas įsižiūrint į trejopą Kristaus – Pranašo, Kunigo ir Karaliaus – tarnystę. Svarbiausios jo paKunigas pažada rūpintis visa reigos yra skelbti Evange- Bažnyčia ir kiekvienu jos nariu. liją visiems, visus šventinti Jo šeima yra Bažnyčia. ir ugdyti visų tikėjimą bei kurti krikščionių bendruomenę. Vyskupas šiems trims savo uždaviniams atlikti turi pagalbininkus – kunigus.

Kunigai turi būti panašūs į Kristų; kaip Kristus klusnus, neturtingas ir skaistus, taip ir Bažnyčios kunigai turi spindėti pastoracine meile, skaistumu ir neturtu, būti ištikimi vyskupų bendradarbiai. Kalbant apie klusnumą, čia turima galvoje ne vasališkasis klusnumas, o buvimas vienybėje su vyskupu ir persiėmimas vyskupo rūpesčiu jam pavestaisiais. Vyskupas yra renkamas iš kunigų tarpo.

Kodėl Vatikano II Susirinkimas matė esant reikalinga atkurti jau lyg ir „mirusią“ nuolatinio diakonato tarnystę?

Man įstrigo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kalba Lenkijos vyskupams, raginant net ir Lenkijoje, kurioje tikrai netrūksta kunigų, įvesti nuolatinį diakonatą.

Popiežius tada sakė, kad nuolatinis diakonatas yra ne kunigų stygiaus sprendimas, o Bažnyčios tarnyba, primenanti Kristų-Tarną. Diakonai šventinami ne kunigauti, o tarnauti. Diakonai, būdami tarp įšventintųjų ir pasauliečių, turi priminti, kad visi – tiek įšventintieji, tiek pasauliečiai, – turi tarnauti vieni kitiems. Šitas tarnavimas yra ne vergystė, o esminė Bažnyčios kaip šeimos struktūra.

Diakonais gali būti šventinami ir vedę vyrai.

O ar galima kalbėti apie kokias nors tikinčiųjų pareigas kunigui, vyskupui, popiežiui?

Bažnyčios idealas yra šeimos santykiai. O tai – visų pareigos vieni kitiems. Popiežius Pranciškus daugybę kartų šiomis savo tarnystės pradžios dienomis yra priminęs Artuma 2013 m. balandis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

mūsų pareigą. Prisimenate: „prieš palaiminimą prašau jūsų melsti Viešpatį palaiminti mane.“ Juk palaiminimas – tai laimės prašymas ir malda. Mes įpareigoti melstis vieni už kitus, nuolat priminti Dievui apie vieni kitų poreikius.

Dar viena pareiga – tai klusnumas, beje, abipusis. Bažnyčios vadovai turi būti dėmesingi savo tautos poreikiams. Kartu tikintieji pasauliečiai turi leistis vadovaujami įšventintųjų tarnų, nepamiršdami, kad įšventintieji tarnai yra Kristaus, Gerojo Ganytojo, paveikslas. Aukščiausias įstatymas Bažnyčioje yra salus animarum, t. y. sielų išganymas.

Dėkojame už pokalbį

Pašaukimas.

Tai žodis, kurį turėtum labiausiai mylėti, – jis yra ženklas tavo svarbos Dievo akyse.

Tai – tavo įpėdinystės Jame, tavo gyvenimo trapumo matas.

Taip, nes jei tave kviečia, vadinasi, myli tave.

Jam patinki, ir negali tuo abejoti.

Begalinėje žmonių maišalynėje suskamba vardas – tavasis.

Visuotinė nuostaba.

Niekas apie tave negalvojo.

Jis mąstė!

Labiau nei „pašaukimas“ – „pažadinimas“.

Pažadinimas iš niekio.

Gali visiems pasakyti: Jis prisiminė mane.

Ir per istorijos garsiakalbius (tau atrodys, kad tavo širdies slaptybėje) tau patiki pareigą, kurią tik tu vienas gali atlikti.

Tu, o ne kiti.

Pareigą, priderančią... Jam. Taip, Jam, ne tau.

Labiau nei įpareigojimas ji panaši į lažybas.

Lažybos iš tavo varganumo.

Ant uolos Jis užrašė: „Myliu tave“; Ant uolos, ne ant smėlio, kaip praeities giesmėse.

O šalia pridėjo tavo vardą.

Gal susapnavo nakčia. Tavo nakty.

Aleliuja.

Visiems gali pasakyti: „Jis manęs nesigėdija.“ + Don Tonino Bello Antonio Bello (1935–1993) – italas, katalikų vyskupas; 2010 m. jam pradėta beatifikacijos byla.

Iš italų kalbos vertė kun. A. K.

18

Artuma 2013 m. balandis

Nuolatiniai diakonai – kas jie?

2003 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija, paskatinta dabar jau palaimintojo Jono Pauliaus II bei įgyvendindama Vatikano II Susirinkimo nutarimus, nusprendė ir Lietuvoje įvesti nuolatinio diakonato tarnystę. Po to buvo parengta išsami diakonų rengimo programa, kurią patvirtino ir Vatikano atitinkamos institucijos. O 2011 m. spalio 13-ąją Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kreipėsi į tikinčiuosius ganytojišku laišku, kuriame paaiškino savo sprendimą pradėti rengti nuolatinius diakonus savo vyskupijoje (nes tik vietos vyskupas sprendžia, ar įvesti šią tarnystę savo diecezijoje). Daug kur pasaulyje ši tarnystė po pusantro tūkstančio metų (!) vėl rado savo vietą Bažnyčioje, ir pas mus jau gimsta. Todėl padėti pristatyti ir pradėti nuolatinių diakonų ugdymo programą Kauno Bažnyčioje buvo pakviesti svečiai iš Jungtinės Karalystės – Škotijos Vyskupų Konferencijos Nuolatinių diakonų ugdymo programos vadovas diakonas Tony SCHMITZAS, įšventintas prieš 10 metų Aberdyno vyskupijoje, vedęs, dviejų sūnų tėvas bei trijų anūkų senelis, ir Birmingemo arkivyskupijos Meriveilo aukštųjų religijos studijų instituto, rengiančio diakonus 22 vyskupijoms, Diakonų ugdymo programos direktorius Bernardas FARRELL-ROBERTSAS, įšventintas šįmet, vedęs, šešių įvaikintų vaikų tėvas. Juos kalbino tuometinis Marijos radijo programų direktorius, dabar vyskupas Kęstutis KĖVALAS. Kas yra nuolatinis diakonatas? Kokia šios tarnystės esmė?

Tony SCHMITZAS: Ji grindžiama dar apaštalų laikų Tradicija. Jėzus pašaukė dvylika mokinių, apaštalų, o šie paskyrė septynis diakonus patarnauti. Tas septynių diakonų paskyrimas ankstyvojoje Bažnyčioje laikytinas tarsi pirmuoju diakonatu. Apaštališkosios tarnystės pilnatvė teikiama vyskupams, kurie yra tiesioginiai Jėzaus pašauktųjų apaštalų tarnystės tęsėjai. O vyskupai apaštališkosios misijos pilnatve pasidalijo iš dalies su diakonais ir iš dalies su kunigais, kurie perėmė apaštalų tarnystės kunigiškąją dalį. Dar šv. Ignotas Antiochietis II a. pradžioje rašė, kad visos trys apaštališkosios tarnystės – episkopatas (vyskupai), presbiteratas (kunigai) ir diakonatas – yra būtinos, perteikiant apaštališkosios misijos pilnatvę. Mes visuomet darbuojamės tarnaudami tos vyskupijos vyskupui ir parapijos klebonui, bendradarbiaudami ir dalydamiesi užduotimis su vietos vyskupu, kunigu ir pasauliečiais. Mūsų tarnystė – diakonija – trejopa: Žodžio tarnystė (katechizuojame, skelbiame Dievo žodį), altoriaus tarnystė (dalyvaujame talkindami švenčiant Eucharistiją; kunigo kvietimu galime tuokti, krikštyti, laidoti; Bažnyčios įgalioti švenčiame Valandų liturgiją, ypač melsdamiesi Rytmetines ir Vakarines valandas už Bažnyčią ir parapiją) ir artimo meilės tarnystė (t. y. dalyvavimas ar vadovavimas tiems artimo meilės darbams, kuriuos vykdo Bažnyčia; puoselėjame, inicijuojame ar specializuojamės Bažnyčios socialiniame mokyme ir darbe).

Bernardas FARRELL-ROBERTSAS: Graikiškas žodis diakonia ir reiškia tarnystę. Diakonas savo tarnavimu atspindi Kristų, kuris atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama (plg. Mt 20, 28). Visas Jo gyvenimas buvo tarnavimas. Tą patį galima pasakyti apie Mariją, Jo motiną.

Didelės ir mažos kryžkelės

Daugumai diakonų Dievo Motina Marija yra puikiausias pavyzdys to, kuo jie kaip diakonai turėtų būti. Diakonas yra antrasis asmuo. Patarnaudamas prie altoriaus, jis patarnauja kunigui, celebruojančiam Šventąją auką; vyskupijos atžvilgiu diakonas yra vyskupo tarnas; artimo meilės darbuose diakonas yra tas, kuris tarnauja Dievo tautai. Taigi, visas jo gyvenimas, užduotys, pareigos nukreiptos į tarnavimą.

T. S. Sekdami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais sakytume, kad vyskupas atstovauja Kristui, aukščiausiajam Kunigui su visa pilnatve; kunigas savo ruožtu atstovauja Kristui kaip Galvai ir kaip Kunigui; o diakonas atstovauja Kristui kaip Tarnui.

Kaip ši tarnystė buvo priimta jūsų kraštuose?

T. S. Škotijoje ji įvesta prieš 25 metus, kiek anksčiau – Anglijoje. Arkivyskupas Mario Conti savo vyskupijoje Škotijoje pirmasis įsteigė šią tarnystę. Ganytojas labai gerai parengė Dievo tautą šiai naujovei – katechizavo ir kunigus, Diakonas ir pasauliečius, aiškindamas apie šią savo Bažnyčioje atgaivinamą tarnystę. Tietarnavimu są sakant, esama tam tikro pavojaus atspindi kilti minčiai, kad pradėti nuolatinio Kristų, diakonato tarnystę reikia tik tuomet, kuris atėjo kai trūksta kunigų. Tokia galvosena tarnauti, gali iškreipti diakonato sampratą. Juk o ne kad pasaulyje daugybė žmonių dar nėra Jam būtų pakankamai gerai girdėję apie Jėzų, daugybė žmonių gyvena ir dvasinia- tarnaujama. me, ir medžiaginiame skurde, daugybė nustumtų į visuomenės paribius, jiems reikia atnešti Kristaus meilę. Taigi nuolatinio diakonato tarnystės poreikis egzistuoja nuolat. Nors ir tuomet prieš 25 metus mūsų vyskupijoje trūko kunigų, tačiau į diakonus negalima žvelgti kaip į kunigų pakaitalą. Yra tam tikrų sielovados sričių, kuriose diakonai gali pavaduoti kunigus, tačiau abi šios tarnystės labai skiriasi. Net ir tuose kraštuose, kur kunigų netrūksta, visuomet reikės diakonų, kurie, popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiais, atspindėtų artimo meilės dimensiją Bažnyčioje.

B. F.-R. Diakonato kelias Anglijoje ir Velse nebuvo lengvas, nes čia – daug įvairių, skirtingų vyskupijų, ne taip, kaip Škotijoje, kur pakako vienos programos to regiono diakonams rengti. Grąžinus į Bažnyčią šią tarnystę, kiekvienam vyskupui yra palikta laisvė apsispręsti, ar ją įvesti. Vieni vyskupai tai padarė, kiti ne. Dėl to diakonų ugdymas tuomet buvo paliktas individualiai kiekvienai vyskupijai. Dėl asmens, atsakingo už nuolatinių diakonų ugdymą, ar dėl lėšų stygiaus diakonų parengimas nebuvo pakankamai gero lygio. Dėl to Anglijoje turime daug diakonų, kurių dvasinis ugdymas nebuvo pakankamas. Dabar diakono Tony vedama programa Škotijoje ir mano vadovaujama Anglijoje atsižvelgia į ankstesnius trūkumus, siekiant pilnatviškesnio būsimųjų diakonų ugdymo. Deja, pradedame

ne nuo pradžios, bet atsispirdami nuo šiek tiek neigiamų patirčių. Tačiau vis dėlto turime daugybę gerai paruoštų ir gražiai besidarbuojančių diakonų. Tokie diakonai įtikina kunigus savo geru tarnavimu. Mus džiugina, kad Lietuvoje, Kauno arkivyskupijoje, programa pradedama atsižvelgiant į visumą ir turint kitų mokymo resursų bei mokymo institucijų pagalbą. Pagrįstai tikime, kad diakonai čia bus gerai paruošti. Tuo keliu eidami išvengsite daugybės problemų, kurių patyrėme mes.

T. S. 1998 m. Šventasis Sostas išleido naujas Nuolatinių diakonų rengimo normas, parengtas Katalikiškojo auklėjimo ir Dvasininkijos kongregacijų. Jose įtvirtinta nuostata, kad nuolatinių diakonų ugdymo lygis turi būti toks pat aukštas, kaip ir būsimų kunigų rengimas seminarijose. Žmogus, įšventinamas Bažnyčios ir kalbantis jos vardu, turi gerai pažinti Bažnyčios Mokymą ir mokėti jį perteikti. Nesvarbu, kur diakonas dirba – parapijoje, kalė-

jime ar ligoninėje. Kadangi į diakonato tarnystę paprastai įsitraukia žmonės, dirbantys ir sekuliariame pasaulyje, jie negali skirti laiko tokiam ugdymui, koks yra seminarijose, todėl diakonai turi būti ugdomi pagal specialią programą.

Daugelis iš nuolatinių diakonų bus vedę vyrai, tačiau gali būti, kad šiai tarnystei bus šventinami nevedę vyrai, gyvenantys celibate. Ši įvairovė atitinka ir sekuliaraus pasaulio įvairovę su visomis esamomis profesijomis, darbais.

Diakonai turi privalumą ir galimybę, dirbdami pasaulyje, pasiekti tas sritis, kurių dažnai neįstengia pasiekti kunigas. Benediktas XVI yra sakęs, jog „Bažnyčia per diakonų tarnystę būna profesinio darbo aplinkoje“.

Kaip diakonų ugdymo programa išdėstyta laike?

T. S. Ugdymo pradžia tokia: vyras priimamas kandidatu į diakonus, prieš tai gavus jo žmonos sutikimą (kito jos sutikimo dar kartą reikės prieš priimant šventimus).

Pirmieji metai vadinami propedeutiniais, pašaukimo tyrimo. Jie skiriami maldai, dvasiniam tyrimui, mokymuisi melstis Valandų liturgiją; per tuos metus skaitomas ir studijuojamas Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuris sudaro būsimųjų studijų pagrindą. Jei po parengiamųjų metų kandidatas priimamas į tolesnes studijas, įžengiama į ketverių metų studijų etapą.

Artuma 2013 m. balandis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Tai žmogiškasis, dvasinis, pastoracinis, teologinis ugdymas. Paradoksalu, bet daugelis vyrų, ateinančių į šią tarnystę, jau iki tol būna įsitraukę į sielovados darbą savo parapijose. Pasirengimo diakonatui metu svarbu, kad jie šiek tiek atsitrauktų nuo savo ligtolinės veiklos parapijoje. Studijoms privalu skirti 15–20 val. per savaitę. Kandidatai turi apdairiai planuoti laiką – pakankamai jo skirti savo pirminiam pašaukimui, kuriam yra įsipareigoję per Santuokos sakramentą, – savo šeimai, taip pat turi tinkamą laiko dalį skirti profesiniam darbui (nebent laimingai susiklosto aplinkybės, ir asmuo gali anksčiau išeiti į pensiją). Per tuos metus kandidatai studijuoja įprastinius teologinius dalykus: dogminę, moralinę teologiją, Šventąjį Raštą, kas šešias savaites paprastai pateikia rašto darbą; Škotijoje ir Anglijoje per metus jiems rengiami keturi rekolekcijų ar studijų savaitgaliai, per juos atsitraukiant nuo kitų pareigų. Trys iš minėtų savaitgalių skiriami teologinėms studijoms, o vienas homiletikai, t. y. pamokslavimui. Vasarą savaitė skiriama pastoraciniam, liturginiam ugdymui, viešojo kalbėjimo įgūdžiams lavinti, teisiniams dalykams ir t. t. Parapijose lavinami būsimųjų diakonų organizaciniai, katechetiniai įgūdžiai ir kiti praktinio tarnavimo dalykai. Per kitus dvejus studijų metus jie mokomi atlikti liturginius veiksmus: tuokti, krikštyti, laidoti.

B. F-R. Siekiame ugdyti kandidatų gebėjimą mąstyti teologiškai, kad dalykus išmoktų ne tik teoriškai. Raginame juos dalyvauti parapijose vykstančioje įvairioje sielovados veikloje ir įvertinti, ar Kristus yra konkrečios veiklos centre. Jie kviečiami apmąstyti, kaip parapijose vykdomos veiklos veda žmones arčiau Dievo ir padeda jų išganymo darbui. Vasaros kursuose studijuojame sielovadą sveikatos apsaugos, švietimo srityse, svarstome, kaip diakonas galėtų dalyvauti mokyklų ir kitų ugdymo institucijų darbe. Taip jie susipažįsta su tokiomis darbo sritimis kaip kapelionystė

ligoninėse, kalėjimuose. Britanijoje kapelionų darbas yra apmokamas, todėl daliai diakonų tai yra galimybė už sielovadinę tarnystę gauti tam tikrą atlygį.

Ugdymo kursas tęsiasi 4 metus. Moksliniam laipsniui gauti, jei tai yra neakivaizdinis arba nuotolinis mokymas, studijos trunka 5 metus. Didžiojoje Britanijoje įprasta kandidatus į diakonystę įšventinti po 4 metų studijų, tačiau ir po įšventinimo dauguma toliau tęsia studijas, kad gautų laipsnį. Pastebime, kad daugelis diakonų, net ir gavę bakalauro laipsnį, toliau studijuoja. Kai kurie diakonai darbuojasi vyskupijų kurijų ekonomo tarnybose arba atlieka vyskupų sekretorių ar net kanclerių darbą.

Tuomet jų darbas Bažnyčioje apmokamas.

Ką palinkėtumėte mūsų būsimiems diakonams ir šiai programai, pradedančiai gyvavimą Lietuvoje?

T. S. Labai džiaugiuosi, kad galėjau jau prieš trejus metus čia atvykti kaip Tarptautinio diakonų rengimo centro narys ir jau anuomet žinojau, kad Kauno arkivyskupas rengiasi įvesti šią tarnystę. Labai gerai, kad ganytojas parengė tam įvedimui, ir esu įsitikinęs, kad, įšventinus keletą puikiai parengtų kandidatų šioje arkivyskupijoje, pasigirs kunigų balsų, kurie sakys: „Ir aš noriu turėti tokį diakoną kaip šie. Noriu, kad diakonas padėtų man susidoroti su ta didele darbo apimtimi, kurios vienas nepajėgiu aprėpti.“ Trokštu ir net esu įsitikinęs, kad per tuos penkerius metus, kai bus šioje vyskupijoje parengti ir įšventinti pirmieji diakonai, taip pat ir kitos Lietuvos vyskupijos įsitrauks ir pageidaus turėti nuolatinių diakonų tarnystę. Tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje susiduriame su panašiais poreikiais ir iššūkiais, taip pat – ir naujosios evangelizacijos būtinybe.

B. F.-R. Tiesiog akivaizdžiai matome, kaip mūsų rengiami kandidatai keičiasi, kaip Dievas juos perkeičia.

Viešpats pasinaudoja mumis, ugdytojais, mes padedame Dievui jo vykdomame darbe. Matau, kad Lietuva, Kauno arkivyskupija, pradeda labai stiprią programą, kuri užtikrins gerą būsimų diakonų ugdymą. Mano troškimas ir Lietuvai, ir Kauno arkivyskupijai, – jog šis diakonų rengimas būtų toks sėkmingas, kad pasklistų į kitas vyskupijas. Šis darbas, kurį atliekame, yra naujosios evangelizacijos užduoties dalis. Svarbu matyti, kaip mes, būdami Visuotinės Bažnyčios nariai, padedame vieni kitiems. Dėkoju už man suteiktą galimybę.

SLENKSTIS. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu SJ Parengė „Mažosios studijos“ bendradarbė Jūratė Kuodytė Kas aš esu? Mokytojas, tėvas, kasininkė, lietuvis, kunigas, politikas, pensininkė... O gal pirmiausia žmogus? Laikau save krikščioniu, bet ką reiškia juo būti kiekvieną dieną? Ar prostitutė turi teisę lankytis bažnyčioje? O kunigas, kuris paliko savo tarnystę ir tapo bankininku?

Tai klausimai, kuriuos kasdien keliame sau ir kitiems, o atsakymų į juos kviečia drauge ieškoti Antanas Saulaitis SJ. Išleido leidykla „Alma litera“, 2013

Artuma 2013 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Tikri ir tariami autoritetai Zita VASILIAUSKAITĖ

Kad ir kaip stengtųsi, šiuolaikinis žmogus be autoritetų vargu ar išgyventų.

Mat nepaliaujamai smarkėjantis mūsų gyvenimas darosi vis platesnis. Pastarąjį dešimtmetį kone kiekvienai šeimai turbūt prireikė automobilių serviso darbuotojo, kompiuterių specialisto, asmeninio finansinio konsultanto banke ir pan. paslaugų.

Kai kurie jau neįsivaizduoja gyvenimo be asmeninių trenerių, dizainerių, psichologų, užsienio kalbos mokytojų, kelionių organizatorių. Vis daugėja sričių, kuriose mums reikalinga ekspertų, specialistų, autoritetų pagalba. Todėl pasvarstykime, ką mes laikome specialistu, autoritetu, o ką – nelabai ir kodėl.

Mums nuolat prireikia specialistų pagalbos. Be autoritetingo kurios nors srities eksperto neišsiversi, susidurdamas su rimta sveikatos, teisės ar kitos srities problema. Jei kreipiamės į pirmą pasitaikiusį – gali pasisekti, o gali ir labai nepasisekti. Deja, nemažai specialistų prisidengia tariamu autoritetu, nors iš tikrųjų nėra autoritetingi. Kai galiausiai tai suprantame, kartais vėlu ką nors pakeisti, nes svarbūs sprendimai jau būna priimti. Savo psichologinės pagalbos praktikoje esu susidūrusi su labai skaudžiais atvejais teisinėje (nekompetentingo teisininko patartas žmogus priėmė sprendimus, dėl kurių patyrė didelių finansinių nuostolių), sveikatos (juk neretai pasitaiko, kad žmogus gydomas ne nuo tos ligos) ar dvasinio gyvenimo srityse. Taigi, patirtis sako, kad vien tik žmogaus profesija, išsilavinimas ar socialinis statusas dar negarantuoja kartais labai reikalingos kokybiškos profesionalios pagalbos. Kodėl?

Melagingas autoritetas Toks žmogus gali tik atrodyti autoritetas, bet iš esmės juo nebūti. Kiekvienas specialistas turi prieš mus išankstinį pranašumą – jis toje srityje dirba (vadinasi, kaip manome, yra patyręs) ir turi tos srities išsilavinimą (vadinasi, kaip manome, turi tos srities žinių). Mes į jį kreipiamės kaip į tam tikrą autoritetą, nors konkrečiu atveju gali būti, kad jis toks nėra. Kas mus suklaidina? Pirmiausia, tai mūsų lūkesčiai, t. y. manymas, kad jei žmogus dirba tam tikroje vietoje (poliklinikoje, teisme, banke, parapijoje), vadinasi, yra kompetentingas. Deja, žmogaus išsilavinimas ir įgyta profesija neužtikrina jo kompetencijos, nes pasaulis nepaprastai greitai keičiasi, nauji mokslo atradimai kone kasdien papildo žmonijos žinių aruodą. Kasdienis žmonių gyvenimas taip pat keičiasi kaskart ateinant naujoms technologijoms. Tas, kuris pasitenkina studijuojant įgytomis žiniomis, tik teoriškai yra specialistas. Toks žmogus tik simuliuoja profesinę kompetenciją, prisidengdamas įgytu diplomu ir seniai suteiktais moksliniais laipsniais bei vardais.

Kartais žmogui užtenka tik pasakyti savo profesiją, ir naujas pažįstamas keičiasi tiesiog akyse. Vienas kolega psichologas laikosi taisyklės – prisistatydamas naujoje kompanijoje, visada stengiasi bent pradžioje nuslėpti savo profesiją. Mat vos tik sužinojęs, kad bendrauja su psichologijos profesoriumi, įdomus pašnekovas virsta įsitempusiu ir užsidariusiu žmogumi – jį pradeda slėgti įsivaizduojamas autoritetas, nes mano, kad psichologas mato jį kiaurai, kad jis yra labai protingas ir t. t. Bet psichologas kitų žmonių tikrai nemato kiaurai, o protingų tarp psichologų ne daugiau, nei kurioje nors kitoje profesijoje. Klaidina ir žmogaus darbo vieta. Pavyzdžiui, mes esam linkę manyti, kad jei odontologijos klinika yra prestižinėje vietoje, prabangiai ir moderniai įrengta, ten teikiamos ir kokybiškos paslaugos. Neseniai viena mano klientė kreipėsi į privačioje klinikoje dirbančią specialistę. Tačiau prieš tai pacientė pati pasidomėjo internete apie naujausius ją kankinusios ligos gydymo metodus ir norėjo juos aptarti su specialiste. Ir koks buvo tos moters nustebimas ir nusivylimas, pamačius, kad „specialistės“ žinios pasenusios. Dažnai autoritetą padeda simuliuoti itin kokybiška specialisto apranga, papildyta brangiais aksesuarais (brangus laikrodis, papuošalai). Žiūrint į tokį žmogų, mums atrodo, kad jo išorė yra sėkmingos profesinės veiklos rezultatas. Bet demonstruojamas finansinis pajėgumas gali būti kilęs iš kitų šaltinių (paveldėto turto, sutuoktinio sėkmingo verslo...).

Dažnai simuliuojantieji autoritetą kitų atžvilgiu laikosi pernelyg oriai ir pabrėžtinai šaltai. Jie stengiasi sudaryti aukštos klasės specialisto įspūdį, savo kalboje vartodami sunkiai suprantamus profesinius terminus, tarptautinius žodžius bei žargoną. Tokių „ekspertų“ šiandien pilna televizijos laidose, mūsų valstybę valdo nemažai ne tos srities specialistų, geriausiu atveju – tai būna prieš kelis dešimtmečius įgiję specialisto diplomą ir pastaruosius dvidešimt metų nedirbę pagal specialybę, dažniausiai partijų atstovai, kurie gerai moka užsienio kalbą (tai bent kriterijus!).

Aišku, apmaudu, kad gyvename diletantizmo klestėjimo laikais, tačiau tikrų srities specialistų, tikrų autoritetų poreikis išlieka. Blogiausia, kai žmogus, susidūręs su prastu specialistu, skuba apibendrinti: ai, visi dabar tokie, Artuma 2013 m. balandis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

tik žiūri, kaip pinigą paimti, o darbo nepadaro. Taip, tariami autoritetai kitus žmones naudoja kaip pasipelnymo šaltinį, formaliai atlikdami profesines pareigas arba jas tik imituodami. Laimei, yra tikrų specialistų, todėl prireikus mes dažniausiai ieškome „gero gydytojo“, „gero teisininko“, „gero psichologo“ ar „gero kunigo“ ir pan.

Reikia įdėti daug pastangų jų ieškant, bet rezultatas visada atsiperka. Tad kaip mes randame tuos tikruosius savo srities autoritetus?

sio – rūpinimosi mumis. Kai žmonės giria vieną ar kitą specialistą, dažniausiai pabrėžia labai svarbų dalyką, sakydami, kad „jam rūpi besikreipiantis žmogus“, „jam rūpi tai, ką daro“, „dirba iš širdies“. Tokių žmonių kiekvienoje profesijoje nedaug, bet jų yra. Tik tokiais žmonėmis tikime net ir tuomet, kai, jų padedami, nepasiekiame norimo rezultato, bet savo širdyje liekame ramūs, nes žinome, kad šis specialistas padarė visa, kas tik įmanoma geriausia. Tačiau pasaulis laikosi ne tik ant jų.

Žmogus savo gyvenimo liudijimu, laiku ištartais žodžiais kartais gali labai stipriai paveikti kito gyvenimą.

Vido Venslovaičio nuotrauka

22

Tikras autoritetas Tai pirmiausia yra specialistas, turintis pakankamai aukštą profesinę kompetenciją. Paprastai mes klausiame nuomonės tų, kurie jau būna pasinaudoję to specialisto paslaugomis, arba tų, kurių nuomone pasitikime. Pavyzdžiui, jei geras, mano nuomone, mūsų šeimos gydytojas rekomenduoja kreiptis į akių ligų specialistą, tai aš būtinai paprašysiu jo patarimo ir rekomendacijos. Tai pirmas žingsnis. Susitikus su specialistu, reikėtų bandyti įvertinti jo žinias, orientaciją rūpimu klausimu. Todėl kiekvienas prieš kreipdamasis turėtume pasiruošti, t. y. nepatingėti susirinkti prieinamą internete informaciją apie mus dominančią problemą. Tai padėtų tiksliau įvertinti specialisto dalykinę kompetenciją ir nepasiduoti jau minėtų išorinių veiksnių įtakai. Juk gerai atrodantis specialistas gerai įrengtoje privačioje klinikoje gali būti tikrai puikus specialistas. Tačiau to nepakanka. Svarbu, kad aš juo patikėčiau, kad pripažinčiau jį tos srities kompetentingu žinovu. Reikėtų atkreipti dėmesį į specialisto laikyseną, kalbos manierą, bendravimo stilių. Jei kyla abejonių, geriau pasikliauti savo nuojauta ir ieškoti labiau savo lūkesčius atitinkančio profesionalo. Juk egzistuoja žmonių psichologinis suderinamumas. Vieniems reikia, kad specialistas būtų savimi pasitikintis, pabrėžtinai šaltas, mandagus ir sausai dalykiškas. Kiti laukia iš jo žmogiškos šilumos, supratimo ir lygiaverčio bendravimo. Aišku, bendravimo ypatybės nekompensuoja profesinės kompetencijos, bet yra svarbios ir jų nevalia ignoruoti.

Be puikių savo srities žinių, be tinkamo, mūsų supratimu, bendravimo, mes iš specialisto laukiame svarbiauArtuma 2013 m. balandis

Kertinis gyvenimo autoritetas

Kiekvienas suaugęs žmogus, atsigręžęs į praeitį ir atidžiai pažvelgęs į nueitą gyvenimo kelią, ras vieną ar kelis žmones, suvaidinusius jame nepaprastai svarbų pozityvų vaidmenį.

Apie tokius žmones paprastai sakome, kad jei ne jie – nežinia, kaip būtų pasisukęs mūsų gyvenimas. Dažnai juos vadiname savo tikraisiais Mokytojais – susitikus su jais, mūsų gyvenimas keičiasi. Mes pasijuntame tvirti priimdami svarbiausius gyvenimo sprendimus, abejonės išnyksta ir paaiškėja tai, kas buvo neaišku. Kartais tie žmonės net neįtaria, kokį lemtingą vaidmenį jiems teko suvaidinti kito gyvenime. Aš nekalbu apie perskaitytą knygą ar matytą kino filmą, kurie kartais palieka tokį stiprų įspūdį ir padeda permąstyti gyvenimą.

Tačiau niekas neprilygsta tam, kaip vienas žmogus kartais gali paveikti kito gyvenimą – savo gyvenimo liudijimu, laiku ištartais žodžiais. Tai ypač pasakytina apie dvasinę sritį. Visais laikais buvo piligriminių vietų, vienuolynų, kunigų, kurie traukė žmones. Ko jie ten vykdavo ir vyksta? Ne, ne tik dėl to, kad madinga, ar bent ne visi dėl to.

Vyksta genami dvasinio alkio ir autoritetingos paramos dvasiniame kelyje troškimo. Mes nepaliaujamai ieškome tų, kurie mums padėtų labiau panirti į dvasinio gyvenimo gelmę, labiau ją pažinti ir pamilti.

Tikras žmogaus gyvenimas be dvasinės kelionės ir be vedlio joje neįmanomas. O tokių dvasinio gyvenimo autoritetų ir vedlių žmonės stokojo tikriausiai visais laikais. Ne išimtis ir šiandiena.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie kunigus Jokūbas, 10 metų

Paulė, 14 metų

– Jokūbai, man kilo tokia mintis, kad gal kunigų visai nereikia šioje žemėje?

Gal iš jų žmonėms nėra jokios naudos?

O kaip tu manai?

– Tu ką? Už tokias mintis tave Dievas gali nubausti. Taip net pagalvoti negalima. Jei taip pasakytum mano močiutei, tai net nežinau, kuo tau pasibaigtų.

Ji mano, kad kunigai svarbesni netgi už tėtį arba už mamą. O kad jų nebeliktų...

Manau, tai neįmanoma.

– O kodėl be jų neįmanoma?

– Todėl, kad jei nebūtų kunigo, tai nebūtų ir mūsų parapijos bendruomenės. Juk visi, bent jau vaikai, tai tikrai ten ateina tam, kad susitiktų su kunigu.

Aišku, smagu ir su kitais vaikais susitikti, bet mūsų kunigas toks labai linksmas ir kartu labai šventas, tad mes irgi labai laukiame tų susitikimų su juo.

– O ką per tuos susitikimus veikiate?

Gal galima susitikti ir be kunigo?

– Galima, bet būtų visai neįdomu.

Manau, kad net į bažnyčią vaikai ateina todėl, kad pasimatytų su kunigėliu.

Ir, aišku, dar todėl, kad močiutė visada stebi ir skaičiuoja, ar buvai Mišiose, ar nebuvai. Bet tas mūsų kunigas tai tikrai labai šaunus. Jis suburia visus, visokiausių žaidimų vaikams prigalvoja ir visokiausių maldų ir giesmių vaikus išmoko. Jis man kartais nusišypso net Mišias aukodamas.

Tada ir aš labai stengiuosi ir noriu, kad Mišiose dalyvaučiau kaip tikras katalikas.

Aš jau moku kai kurias giesmes, net ir tas, kurios visai nevaikiškos.

– Ar skiriasi kunigas kuo nors nuo kitų žmonių?

– Aišku, kad skiriasi. Jis viskam vadovauja, aukoja Mišias. Apsirengia sutana ir dar gali dalyti šv. Komuniją. Manau, kad jis yra Dievo mums siųstas žmogus, todėl jam taip ir sekasi vadovauti. Be to, jis labai linksmas ir myli vaikus. Be jo mums būtų labai liūdna.

– Kunigas – tai tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tad, manau, jis reikalingas tam, kad paprastiems žmonėms būtų lengviau bendrauti su Dievu, drąsiau į Jį kreiptis. Juk paprastai žmonės į Dievą kreipiasi, kai jiems kas nors negero nutinka, suserga arba kokie nors labai dideli darbai užklumpa. Mano sesė gal savaitę kasdien meldėsi, kai jai reikėjo laikyti egzaminus mokykloje, o kai susirgo močiutė ir ją operavo ligoninėje, mama kurį laiką iš bažnyčios beveik neišėjo. Nuolat prašė Dievo, kad močiutė pasveiktų ir greičiau atsigautų. Štai taip. O kunigo reikia, kad jis primintų žmonėms: Dievui turime ir padėkoti, ir pabendrauti su Juo, o ne vien prašyti, kad išgelbėtų iš visokiausių nelaimių ir sunkumų. Aš manau, kad žmonės dažniau skundžiasi Dievui, nei Jam už ką nors dėkoja. Taip pat ir kunigui skundžiasi, kai tik nutinka kokia avarija, liga. Net ir mama, pavyzdžiui, kai susipyksta su tėčiu, bėga skųstis kunigui, viską papasakoja, kaip buvo, ir klausia, ką daryti.

– Kaip manai, kodėl mama bėga pas kunigą, o ne pas gerą draugę?

– Manau todėl, kad kunigą mama labai gerai pažįsta. Jis visuomet ją supranta ir sugalvoja, ką daryti. Visada išklauso, paguodžia ir taip suteikia jai jėgų, pataiso nuotaiką. Pasikalbėjusi su kunigu, mama iš karto pasidaro linksmesnė, jai tiesiog palengvėja. Su savo draugėmis ji gal irgi pasikalba, bet jų paguoda gal kiek mažiau veikia, žodžiu, mažiau padeda. Su kunigu ji kalbasi ir todėl, kad jis niekuomet nieko niekam neišplepa. Kaip mama sako, jam papasakoji ką nors – ir kaip į vandenį.

– Na, iš kur tie kunigai atsiranda?

– Žinau, kad norint tapti kunigu, reikia baigti kunigų seminariją ir gauti šventimus. Juk baigęs kokius nors kitus mokslus žmogus negali tapti kunigu. Dar negirdėjau, kad kunigu taptų koks nors matema-

tiką ar fiziką baigęs žmogus. Aišku, norint būti kunigu, reikia, kad žmogus būtų tikintis į Dievą. Juk pagrindinė kunigo pareiga – mokyti kitus žmones tikėti į Dievą, visokiais gerais darbais juos vilioti į Bažnyčią ir mokyti dvasingo, tikro gyvenimo.

– O gal būtų galima apsieiti ir be kunigų?

– Reikia jų būtinai. Manau, kad jei nebūtų kunigų, žmonės neturėtų pas ką eiti išpažinties ir netaisytų savo padarytų klaidų. Tada būtų labai blogai. Manau, kad žmonės tiesiog būtų blogesni. Dėl savo nuodėmių niekada nesigailėtų ir jų netaisytų.

Aurelija, 12 metų – Aš manau, kad kunigai – tai tokie patys žmonės kaip ir visi, bet jų darbas – rūpintis žmogaus sielos reikalais. Jei nebūtų kunigų, tai žmogaus dvasine ramybe nebūtų kam pasirūpinti. Tada žmonės neturėtų su kuo pasišnekėti, pasitarti, kai juos kokia bėda ištinka arba šiaip sau liūdna pasidaro. Dar kunigai gali iš žmogaus išvaryti piktąsias jėgas, kai jos apsėda. Jie daug meldžiasi, ir tada, kai prašo Dievo padėti žmonėms, juos Dievas gal greičiau išgirsta, išklauso ir žmonėms padeda.

– O ar tu buvai nuėjusi pas kunigą pasikalbėti, kai tau buvo liūdna?

– Ne, nebuvau. Kai man būna liūdna arba aš ko nors nežinau, tai viską papasakoju mamai arba močiutei. Bet kai užaugsiu, jei reikės, tai gal ir pas kunigą nueisiu. O gal man viskas klostysis labai linksmai ir visai nereikės dėl liūdesio tartis su kunigu?

– Sakai, kad kai tau liūdna, pasikalbi su mama, tai gal tų kunigų visai nereikia?

– Reikia. Nes jei jų nebūtų, tai seni žmonės neturėtų su kuo pasikalbėti. Juk senų žmonių mamos būna jau numirusios ir jie neturi kam pasiguosti.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. balandis

23

Jaunimo iššūkis

24

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Atrasti PAŠAUKIMĄ – tai būti laimingam Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

„Nėra rizikingesnio užmojo kaip ‘tapimo vyru’ reikalas, pilnas pavojų, klastočių ir nesėkmių. Tai didysis išbandymas, vykstantis kiekvieno vyro gyvenime, ir kiekvienas vyras, jaunas ir senas, yra šios kelionės dalyvis, nors tik nedaugelis sėkmingai pasiekia tikslą“, – savo knygos „Vyro kelionė“ pristatyme rašo Johnas Eldredge’as. Norėdami gilau pažvelgti į šį gyvenimo metamą iššūkį, keliasdešimt jaunuolių savaitgalį apsigyveno Kauno kunigų seminarijoje. Su ieškančiais atsakymo į pagrindinį klausimą – kaip gyvenimą nugyventi visavertiškai – savo liudijimais ir mintimis apie pašaukimą dalijosi arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ, vyskupas Kęstutis KĖVALAS ir kunigas Erastas MURAUSKAS.

Dieviški kelio ženklai Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius mielai dalijosi su jaunimu prisiminimais, kaip Dievas jam prakalbėjo ir pakvietė į kelią, kuriuo ganytojas eina jau 51 metus: „Mano vaikystės danguje švietė ne tik saulė, bet slinko daug grėsmingų debesų: kunigų areštai, antireliginė propaganda ir prievartinis brukimas marksistinės ideologijos, kurioje vietos Dievui nebuvo. Į seminariją stoti niekas nekvietė, bet, baigdamas vidurinę mokyklą, neabejojau, kad važiuosiu mokytis į Kauno kunigų seminariją. Kaip tai nutiko? Dievas arčiau savęs mane kvietė per geras knygas, gerus kunigus, kurių pavyzdys man buvo labai svarbus. Tačiau svarbiausia, kas nulėmė mano pašaukimą, buvo pakankamai intensyvus religinis gyvenimas: dažnai ėjau išpažinties ir kasdien priimdavau šv. Komuniją. Esu tikras, kad užsimezgęs rimtas ryšys su Jėzumi nulėmė visus tolesnius ieškojimus. Jei mano gyvenime nebūtų atsiradęs Eucharistinis Jėzus, pašaukimas tikrai nebūtų subrendęs.

Dievas ne tik pašaukė į seminariją, bet vėliau sudarė galimybę daug kartų pasitikrinti savo pašaukimą. Tai tęsėsi trejus metus kariuomenėje. Gyvendamas labai nepalankiomis tikėjimui sąlygomis, daug kartų klausiau savęs: ar kunigystė yra mano kelias, ar sugebėsiu ištikimai juo eiti? Besimelsdamas dėliojau argumentus už ir prieš, bet tų už visuomet buvo daugiau. Todėl ir tapau kunigu.

Ieškant savojo kelio, maldoje dažnai reikia prašyti: ‘Viešpatie, parodyk man tą kelią, kuriuo eidamas būčiau sauArtuma 2013 m. balandis

giausias ir daugiausia padaryčiau gero ne tik sau, bet ir kitiems.’ Bandydamas atpažinti pašaukimą, negaliu mąstyti tik apie save, kad tik man būtų gera. Savimeilė ir egoizmas nėra patys geriausi patarėjai. Todėl meldžiu Dievo palaimos jūsų ieškojimams ir atradimams.“

Vikšras kokone ar drugelis saulėje?

Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavusio kunigo Erasto Murausko filosofijos dėstytojas, išsamiai argumentuodamas, išvadino studentus amebomis, infuzorijomis, klumpelėmis. „Pasidarė baisu, – liudijo kunigas Erastas, – kad galiu likti tokia ameba ir numirti. Dar prof. Stasys Šalkauskis mokė, kad jei nesusimąstai, kas esi, kam esi šiame gyvenime ir po jo, lieki gyvuliškoje stadijoje. Tad kas aš esu iš tikrųjų? Jei Dievo nėra, tai aš – tik trąša žemei, daugiau nieko?“ Pasidalijęs šiais drastiškais klausimais, Šiluvos klebonas sakė: „Pradedi mąstyti, kad jei Dievo nėra, tai ir mūsų gyvenimas, ir meilė neturi prasmės. Krikščionybėje meilė yra gyvenimo pagrindas. Dievo akimis esi vaikas – Jo norėtas ir mylimas kūrinys. Jis puikiausiai žino, kokių gabumų, talentų užkoduota tavyje; kai bendrauji su Kūrėju, jie ‘išpakuojami’. Daugybė žmonių savo talentų net nerealizuoja. Kodėl? Nes jie lieka giliai užspausti. Jau psichiatrai Alfredas Adleris, Viktoras E. Franklis įvardijo seniai žinomą tiesą, – žmogus ieško prasmės, draugų, namų, vietos, kur galėtų išskleisti savo talentus. Ką Lietuvoje augdamas girdi dažnas vaikas savo aplinkoje? Tu nesugebėsi; tau nesigaus; pasižiūrėk, ką padarei; seniai sakiau, kad iš tavęs nieko gero nebus ir t. t.“ Kalbėdamas apie savęs pažinimą, kun. Erastas tęsė: „Mes net neįsivaizduojame, kiek daug galime, kiek dovanų esame užslėpę savyje. Jos ‘išsivynioja’ pradėjus bendrauti su Dievu.

‘Vyniojasi’ ir šiaip, bet pilnatvę įgyja

Jaun imo iššūkis tik su Dievu. Tada atrandi save kaip nuostabų ir nepakartojamą. Esi Dievo šedevras. O kas gi mums trukdo atrasti save? Įvairiausios baimės, kompleksai, prietarai, žaizdos, pasitikėjimo savimi trūkumas, ypač jei tau buvo sakoma, kad nesigaus, nemoki... Staiga patiki, ką žmonės sako. Ką tada daryti? Pirmiausia pripažinti visa tai, kas yra mano realybė, ir atiduoti ją Dievui, – Jis mus pradeda keisti.

Pradėjęs bendrauti su Dievu, sutinki žmonių, su kuriais nebijai būti savimi, tau nereikia kaukės. Tuomet pradedi laisvėti. Išpažintis, dvasinis pokalbis padeda pažinti save ir pradėti save vertinti. Ko mes negalime lengvai savyje atrasti? Žmogiškumo, vyriškumo, tėviškumo, suvokimo, kad esi Dievo vaikas. Dievas mėgsta tokias ‘aferas’ daryti, – ten, kur tu silpniausias, kur tavo baimės didžiausios, ten tampi stipriausias, ten Jis naudoja tave tarnystėje.

Gali likti tuo vikšru kokone, o gali skraidyti kaip drugelis, – pasirinkimas tavo.“

su Jėzumi, melstis, stengtis gyventi, kaip Jis mokė, ėmiau jausti, kad Jis atsiliepia. Tartum niekas nekalba, bet jauti, kad atsako. Gyvenimas nepaprastas, kai pradedi su Jėzumi diskutuoti, tartis. Pradžioje atrodo nieko, tylu, ir staiga per kokį nors žmogų, per ženklą ateina atsakymai, o tada jauti, kad Jis su tavimi švelniai kalbasi. Linkiu visiems tai patirti. Paauglystėje daug svarsčiau. Staiga suvokiau, kad Jėzus iškrenta iš visų religinių svarstymų, nes Jis valdo ne tik gyvenimą, bet ir mirtį. Baigęs mokyklą, norėjau būti garso režisieriumi, deja, tokių studijų Lietuvoje nebuvo, tad teko rinktis panašiausias – įstojau į Kauno technologijos universitetą. Jaučiausi savo vietoje, kol 1992-ųjų birželį atėjo keista mintis: gyvenimas trumpas, reikėtų gyventi taip, kad pats išgyventum džiaugsmą ir kitiems jį teiktum.

Tą vasarą būdamas kaime, įsijungiau televizorių, o ten kalbėjo vyskupas (tais laikais tai buvo labai neįprasta). Jis sakė: ‘Jaunuoliai, gal kuris galvojate apie semiJei pataikai – gyvenimas neina veltui nariją? Kviečiame, laukiame, seminarijos jau atviros.’

Vyskupas Kęstutis Kėvalas įvardija pašaukimą kaip ste- Jaučiausi, tartum man sakytų tuos žodžius. Išsigandau. buklą. „Atrodo stebuklas – mūsų nebuvo, o dabar esame, ir Išjungiau televizorių. Sekmadienį nueinu į bažnyčią, unikalūs, nepakartojami, – tai didelė dovana. Kai supran- o ten kunigas kalba apie pašaukimą. Norėjau pabėgti. ti, kad gyvenimas greitai prabėga, imi galvoti, kaip gyventi Bet nuo to sekmadienio pradėjau rimtai galvoti – gal pilnai, kokybiškai. Be abejo, kiekvienas kažkaip pragyvens tikrai būti kunigu?.. Ir ta mintis neapleido. Tęsiau studisavo gyvenimą, bet kaip – čia jau klausimas. Gyvenimas jas universitete, bet vis grįždavo mintis – kokia gyveniyra ne tik duotis, bet ir užduotis. Man iškeltas uždavinys mo prasmė? 1993-iais įstojau į Kauno kunigų seminariją. šį gyvenimą padaryti tokį, kad jis darytų ir mane, ir kitus Pašaukimo atradimas yra labai svarbus šių dienų uždavižmones laimingus. Jono Pauliaus II ne tik gyvenimas, bet ir nys, – kaip gali žinoti, kad neišsigalvoji, ypač kai nedrąsu mirtis buvo įspūdinga – visa Šv. Petro aikštė savaitę budėjo apie tai kalbėtis su draugais, tėvais? Tada prašiau Dievo ženklo ir suvokiau, kad nesu viemaldoje, o paskelbus, kad jis iškeliavo į Tėvo namus, po trumpos pauzės minia Dievas kviečia, bet paskutinis nas, Jis visada su manimi ir galiu su Juo kalbėtis. Išsivedžiau tokią pradėjo ploti, dėkodama už jo gyvenižodis yra tavo. mą. Kaip nugyventi tokį gyvenimą? formulę: kur tavo 60 procentų, Žmogaus didysis pašaukimas – būti krikščioniu. Šios ten tavo pašaukimas. Norėtųsi būti tikram šimtu procenkelionės pradžioje esi užtikrinamas, kad gyvenimas šian- tų, bet taip nėra, juk Dievas mums duoda laisvę. dien tik prasideda ir niekada nesibaigs. Dalis žmonių galDievas kviečia, bet paskutinis žodis yra tavo. Dievui voja: sulauksiu senatvės, paskui pasidomėsiu; bet kaip nereikia robotų. Nereikia, kad mes būtume nelaimingi būti tikram, kad sulauksi tos senatvės? Visų pirma esame ir tik vykdytume užduotis. Atėjęs į seminariją, atradau pašaukti būti žmonėmis, po to – krikščionimis, o kiek- ramybę. Dar vienas ženklas, – ten, kur jūsų ramybė, ten vienas krikščionis gali išgyventi specialųjį pašaukimą į jūsų pašaukimas, nors pradžioje apsisprendimas daug šeimą, vienuolystę, kunigystę, pasišventusį gyvenimą vie- kainuoja. Bet kai ateini, atrandi ramybę. Turi ‘pataikyti’ nam. Kaip apsispręsti, kaip atpažinti, kur tavo laimė? Jei į savo pašaukimą, tapti laimingas, pripildytas, šventas. pataikai – jauti, kad visas gyvenimas neina veltui.“ Atrasti pašaukimą – tai būti laimingu žmogumi“, – savo pasakojimą užbaigia vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Vieno pašaukimo istorija

Vyskupas Kęstutis liudija savo religinę patirtį, pirmąsyk išgyventą septynerių metų: „Didžiausias įspūdis – procesijos, – taip smalsu, kas čia, ir mamos paaiškinimas – tai yra Dievas. Sukrečianti pirmoji patirtis.

Vienuolikos metų ruošiausi Pirmajai Komunijai. Paauglystėje iškilo aštrus klausimas – ką daryti su savo gyvenimu? Dalis žmonių sako, kad gyvenimas – tik atsitiktinumas; gyvena, tarsi žmogus būtų tik trąša žemei. Aš taip negalėjau, jaučiau įtampą rinktis. Pradėjęs kalbėtis

Tai trijų vyrų kelionės istorijos, vyrų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, neišsigandusių atsiliepti į Jo kvietimą. Tegul tai būna mums padrąsinimas, kaip sako Johnas Eldredge’as, „gyventi iš širdies, o ne vadovaujantis sąrašu, ką privalėtume ir turėtume daryti. Dievui negalioja formulės – jis veikia visiškai savitai, kaip išties laisvas ir gyvas asmuo“. Taip savitai Jis ragina mus kiekvieną atsiliepti į Jo kvietimą, užmegzti savitą ryšį su Juo – gyvu Asmeniu.

Artuma 2013 m. balandis

25

Veidu į vaiką

26

Vaikas ir puodukas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Šį kartą kalbėsime apie tuštinimosi įgūdžių ugdymą. Panagrinėti šią temą man pasirodė svarbu, nes, viena vertus, tai būdingas pirmojo apribojimo, su kuriuo vaikas sutinka, norėdamas suteikti malonumo mamai, pavyzdys. Šių įgūdžių ugdymas esant tinkamai emocinei pusiausvyrai daro didelę įtaką tolesniems mamos ir vaiko santykiams bei jo gebėjimui vėlesnius apribojimus priimti su meile.

Kita vertus, nesunku padaryti daugybę klaidelių, galinčių gerokai sutrikdyti šių įgūdžių įgijimą, ir nukrypti į kraštutinumus: per ilgai palikti mažylį šlapiuose vystykluose arba, priešingai, skubėti per anksti „dresuoti“ vaiką.

Svarbiausia – pakankama branda Idant kiekvienas apribojimas ar reikalavimas turėtų ugdomąją vertę, vaikas turi būti pajėgus jį pripažinti, tai yra būti tam pakankamai subrendęs.

Kalbant apie švaros dalykus tenka pasakyti, jog pernelyg dažnai mamai būna garbės reikalas, kad vaikas kuo anksčiau išmoktų būti švarus. Pavėluotas šių įgūdžių įgijimas dažnai siejamas su per ankstyvais bandymais vaiką „dresuoti“ ir motinos nerimu dėl pirmųjų nepasisekimų, kurie yra visai normalus dalykas. Kad tai būtų tikras ugdymas, o ne bereikalingas dresavimas, visų pirma reikia sulaukti pakankamos fizinės, intelekto ir emocinės brandos.

Fizinė branda. Jos reikšmė neabejotina: vaikas turi patogiai jaustis sėdėdamas ant puoduko, nebebijoti prarasti pusiausvyrą, taigi, turi būti ne mažesnis kaip 10–12 mėnesių.

Svarbiausia, kad būtų pakankamai subrendusi nervų ir raumenų sistema, leidžianti vaikui valingai sutraukti ir ypač atpalaiduoti skersaruožius (tai yra valingai judinamus) raumenis. Pavyzdžiui, kalbant apie rankas, kūdikis iš pradžių išmoksta daugmaž taisyklingai paimti ir išlaikyti daiktą (apie dešimtą–vienuoliktą mėnesį), paskui valingai jį paleisti ir padėti (apie vienuoliktą–tryliktą mėnesį).

Pakankama branda reikalinga ir kalbant apie išangę, kuri sudaryta iš skersaruožio ir lygiojo raumenų: iš pradžių šlapinimasis ir tuštinimasis yra tiesiog refleksiniai veiksmai, vykstantys dėl persipildymo; vėliau dėl smegenų veiklos šis sąlyginis refleksas pristabdomas, ir tada vaikas jau gali susilaikyti ir šiek tiek save kontroliuoti (būdamas maždaug metų laiko); o dar vėliau jis pajėgia jau valingai ištuštinti pūslę ir tiesiąją žarną (penkiolikos– aštuoniolikos mėnesių). Galiausiai valingas ir sąmoningas tuštinimasis dieną, veikiant kitiems neurologiniams procesams, tampa savaiminis, todėl vaikas jau gali išbūti sausas ir naktį.

Artuma 2013 m. balandis

Taigi, anatomiškai vaikas gali išbūti sausas dieną sulaukęs penkiolikos–aštuoniolikos mėnesių, o naktį – būdamas pusantrų–dvejų metų, tačiau šlapimo nelaikymas naktį laikomas nenormalumu tik nuo ketverių. Tuštintis dažniausiai išmokstama greičiau, nuo metų iki pusantrų, tai galioja tiek nakčiai, tiek dienai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebūna atsitiktinių nelaimių.

Intelekto branda. Ji dar svarbesnė. Vaikas turi sugebėti apie tai pranešti (iš pradžių, žinoma, jis rodo ženklais, o ne pasako žodžiais, ir jau padaręs, o ne prieš tai, tačiau dėl to visai nereikėtų jaudintis).

Mažylis turi pajėgti suprasti, ko kitas iš jo nori. Tai neįmanoma anksčiau kaip dvylikos–penkiolikos mėnesių.

Emocinė branda. Ji pati svarbiausia. Kai mažylis jau pajėgia valdyti raumenis ir supranta, ko yra prašomas, jis dar turi panorėti paklusti šiam pirmajam suvaržymui – socialinei normai. Juk jis mokosi tuštintis ne savo malonumui. Vaikutis nuo gimimo įpratęs prie drėgnų vystyklų, tad jam tas pats. Pasitenkinimas tuo, kad būna sausas, jam kils daug vėliau. Iš pradžių jis to mokosi tik norėdamas padaryti malonumą mamai, ir tai jį džiugina.

Taigi, mažylis turi išmokti pirmųjų aukojimosi dėl kito pamokų: suteikdamas malonumo mamai, mainais gauna dar daugiau meilės.

Ir tai įmanoma ne anksčiau, kaip sulaukus dvylikos– penkiolikos mėnesių.

Taigi, pirmoji sąlyga – palaukti, kol vaikas subręs šiais trimis atžvilgiais ir ypač kai bus tam subrendęs emociškai, tai yra dvylikos–penkiolikos mėnesių, o kartais ir vyresnis.

Žalingas skubėjimas Vis dėlto kai kurios mamos gerokai anksčiau pasiekia, kad bent iš dalies vaikutis išliktų sausas. Daugelis jų išdidžiai man pranešdavo, kad jų šešių (o kartais trijų ar keturių mėnesių) kūdikis išbūna švarus, ir iš tiesų dažnai taip būdavo kalbant apie tuštinimąsi, kartais – ir apie šlapinimąsi: mamoms pavykdavo, kad jis automatiškai pasišlapintų į puoduką. Šioms mamoms paprastai atsakydavau: „Ak, kaip gaila!“ Galbūt tai šiek tiek nemandagu, bet paskui aš joms paaiškindavau: „Toks per ankstyvas ugdymas yra nenaudingas ir pavojingas.“

Veidu į vaiką

Vytauto Salinio nuotrauka

Tai nenaudinga, nes nesąmoninga ir todėl neturi joTaigi, šių įgūdžių galime pradėti mokyti mažylį nuo kios ugdomosios vertės. Tai palyginti lengvai atliekamas metukų ar penkiolikos mėnesių, atsižvelgdami į spar„dresavimas“. Reikia tik pataikyti, kada kyla sąlyginis tesnę jo raidą ir, itin svarbu, reakcijas, nieko nedarant refleksas: iš pradžių mažyliai dažniausiai tuštinasi ir šla- per prievartą. pinasi valgydami. Taigi, pakanka maitinamą vaiką pasodinti ant puoduko, ir jis padarys. Paskui gana greitai net Kai mažylis tam subręsta nebūtinai per maitinimą reikia tik pasodinti vaiką ant Kai mažylis tam pakankamai subręsta, reikia kelių puoduko, kad pasireikštų šie tuštinimosi refleksai. Tai dalykų. Retkarčiais pasodinkime vaiką ant puoduko, gevadiname sąlyginiu refleksu. Tai geras dalykas dėl skalbi- riausiai tada, kai atrodo, jog nori (galbūt visaip kraiposi, mo, bet neturi jokios ugdomosios prasmės, todėl visiškai griebia už kelnyčių, o gal tiesiog jau kurį laiką jo vystyklas nenaudingas. sausas), ir, jei padaro, parodykime, Kodėl reikėtų atkalbinėti mamas kad esame tuo patenkinti. nuo šio nedidelio vargo, jei joms taip Tačiau neverta primygtinai geriau, nei keliskart papildomai pareikalauti ir per ilgai vaiką laikyti keisti vystyklus? Nes tai nepraeina ant puoduko, rodant įvairiausius be padarinių. gestus, leidžiant garsus… ReikaTai pavojinga. Viena vertus, bet las ne toks ir paprastas, kaip atrokoks reikalavimas, primestas vaikui do iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių anksčiau, nei jis subręsta tiek, kad mažylis nieko nesupranta. Jis galėtų valingai jam paklusti, gali suspontaniškai stengiasi išsiaiškinti, kelti priešingą – prieštaravimo – rekam skirtas tas keistasis įrenginys, akciją, kuri gali išlikti ir tada, kai vaiant kurio sėdi: dedasi ant galvos, kutis sulauks tinkamos tam dalykui meta ten savo žaislus ir pan. Žūtbrandos. būt siekdami išlaikyti vaiką ant Kita vertus, taip prieštaraujama puoduko, atimame iš jo bet kokį natūraliai eigai, pagal kurią pirmainorą, ir jis, kol sėdi, tol ir susilaisiais gyvenimo mėnesiais mažylis ir ko, nes gerai žino, kad „savo reituri jausti tą drėgną šilumą, kuri tokalai“ atliekami į vystyklus arba Bet koks reikalavimas, kiame amžiuje galbūt teikia šiokį tokį ant žemės! Tuo nesunku įsitikinprimestas vaikui anksčiau, malonumą (žinoma, jei mažylio užti – kai tik uždedamas vystyklas nei jis subręsta tiek, kad pakaliukas neparaudęs ir jam neskauarba vos tik atsistoja, pagaliau ir galėtų valingai jam paklusti, da). Tai jam primena laikus, kai jis papasituština. gali sukelti prieštaravimo togiai plaukiojo amniono skystyje.

Vienas faktas aiškus – kai klausi- reakciją, kuri gali išlikti ir tada, Būkime kantrūs, ir pamažu nėjame dėl enurezės (naktinio šlapi- kai vaikutis sulauks tinkamos vaikutis supras, ko iš jo norima. tam dalykui brandos. mo nelaikymo), o ypač enkoprezės Kitaip kyla pavojus, jog ilgam (kai šiaip sveikas vaikas nesulaiko išužsispirs. Žinoma, jei kurią dieną matų dieną, gali trukti nuo penktų–šeštų metų iki deper neapsižiūrėjimą ir pamirš padaryti į puoduką, šimties), labai dažnai tėvai sako: „Bet juk jis sugebėdavo vis tiek jį švelniai pagirkime, idant matytų, jog tai nepridaryti jau nuo šešių mėnesių.“ Taip, būdavo švamums patinka. Tai šiek tiek jį nustebins… Bet juk rus šešių mėnesių, o būdamas dešimties – daro į kelnaisuaugusieji tokie keisti! Galiausiai, mano nuomone, tes. Tai įrodo, jog būdamas šešių mėnesių patyrė rimtą ne tai svarbiausias dalykas. sukrėtimą.

Svarbiausia – padėti mažyliui suprasti, Bet negalima pereiti į kitą kraštutinumą. Šiandien vis jog mamai patinka, kai jo užpakaliukas lieka sausas. dažniau pernelyg užsiėmusios mamos nusprendžia, kad Ilgainiui ir jam tai ims teikti šiokį tokį pasitenkinimą, joms paprasčiau ilgiau auginti vaiką vystykluose, o tai, bet vėliau. manau, irgi turi nemažai neigiamų pusių.

Ne per seniausiai skaičiau netgi psichiatrų straipsnių, Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. jog tuštinimosi įgūdžių nereikia pradėti mokyti anksčiau Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre negu dvejų metų. Tai aiškus perlenkimas. Pusantrų mel‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). tų mažylis jau puikiai gali išbūti sausas ir švarus dieną ir Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ naktį be jokios prievartos (ir tai svarbiausia). Taip buvo visiems vienuolikai mano vaikų dieną, o ilgainiui beveik visiems – ir naktį.

Artuma 2013 m. balandis

27

Akiračiai

28

Gerasis Tėvelis Palaimintasis popiežius Jonas XXIII Kaskart, kai vyksta konklava, viso pasaulio katalikai meldžiasi Šventajai Dvasiai, kad atsiųstų kuo tinkamesnį šv. Petro įpėdinį. Kiekvienas popiežius būna kitoks, skirtinga ir jų misija. Vieni parengia dirvą ateinantiems po jų, kiti priima radikalius sprendimus. Mums, išgyvenusiems kelių popiežių išėjimą į Amžinybę ir Benedikto XVI pasitraukimą iš tarnystės, buvo neapsakomai svarbu, kas taps naujuoju šv. Petro įpėdiniu. Sulaukėme Pranciškaus, kuris pradžiugino katalikų širdis ir sielas.

Viena iš XX a. Bažnyčios padangėje spindėjusių žvaigždžių – palaimintasis popiežius Jonas XXIII, kuris ne vieno jau lyginamas su popiežiumi Pranciškumi.

Pažvelkime į visai nesenus laikus, kai šis popiežius vairavo Bažnyčios laivą ir tai, kokiais keliais Šventoji Dvasia vedė jį į tą laiką.

Kai gimė ir buvo pakrikštytas, vadinosi Angelo Giuseppe Roncalli (Andželo Džiuzepė Ronkalis). Pasaulis jį žino ir pažįsta kaip palaimintąjį popiežių Joną XXIII. Trečiąją konklavos dieną išrinktą popiežių paklausė, kaip vadinsis.

Atsakė: Vocabor Joannes („Vadinsiuos Jonu“). Kardinolai nustebo, nes jau buvo Jonas XXIII, antipopiežius, kurio popiežystė pripažinta negaliojančia. Ką gi, šis Šventasis Tėvas tapo ne tik tikru šv. Petro darbų tęsėju, bet ir atnaujino Bažnyčią pradėdamas tai, ko iki jo kiti popiežiai nepadarė. Sakoma, kad Jonas XXIII įleido į Bažnyčią šviežio oro, plačiai atvėrė langus ir duris pasauliečiams, pabrėžė šeimos vertę, pažvelgė su meile, atviromis akimis į visą pasaulį, visas religijas ir tikėjimus, rūpinosi taika, socialiniais klausimais, pritaikė liturgijoje tautines kalbas vietoj lotynų, kad žmonės melstųsi sąmoningai ir suprastų, kas vyksta prie Dievo stalo kiekvieną šv. Mišių akimirką. Šventoji Dvasia jį paakino sušaukti Vatikano II Susirinkimą. Pasaulis jį vadino Dievo siųstu žmogumi ir „geruoju tėveliu“. Net sovietai pagarbiai vadino „popiežiumi taikdariu“.

Berniuko iš kaimo vaikystė Alpių papėdėje Lombardijoje (Šiaurės Italijoje), kaimelyje Sotto il Monte, 1881 m. lapkričio 25 d. valstietė Maria Anna Mazzola Roncalli (Marija Ana Madzolia Ronkali) pagimdė ketvirtą iš trylikos vaikų. Giovanni Battista Roncalli (Džiovani Batistas Ronkalis) nudžiugo sulaukęs sūnaus, nes po namus jau bėgiojo trys mergytės. Baugino didelis tais laikais kūdikių mirtingumas, tad praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo gimdyvė, jos vyras ir šio dėdė nunešė vaikelį pakrikštyti. Klebono teko laukti 4 valandas, ir sulaukė pavargusio, todėl pikto. „Ateikit kitą kartą!“, bet po ilgų prašymų galiausiai kūdikį pakrikštijo Angelo Giuseppe vardu. Drūtas mažylis ir stipri motina atlaikė žygį į bažnyčią pliaupiant lietui, ilgą laukimą ir kunigo irzlumą. Visi keturi sėkmingai grįžo namo, būsimajam popiežiui godžiai žindant motinos krūtį.

Artuma 2013 m. balandis

Daugelis autorių pabrėžia ypatingą Roncalli šeimos neturtą. Tai netiesa. Šeima nebuvo turtinga, bet ir ne tokie jau bėdžiai. Tėvas nuomojo žemę, vėliau nusipirko ūkį ir 18 kambarių namą. Tiesa, dalis tų kambarių naudota kaip sandėliai, podėliai, svirnas. Visi šeimoje nuo mažumės sunkiai dirbo, gyveno nuostabios gamtos apsuptyje, valgė kuklų, bet sveiką maistą. Gal todėl Jonas XXIII buvo toks fiziškai stiprus ir ištvermingas?

Roncalli šeima garsėjo pamaldumu. Į šv. Mišias ėjo ne tik sekmadienį, bet ir šiokiadieniais. Kas vakarą kalbėjo rožinį. Guvus, smalsus penkiametis Angelo sakėsi būsiąs kunigu. Šešiametį jį nuvedė į pradžios mokyklą.

Ten pasižymėjo labai geru būdu, gyvumu ir... daugiau niekuo. Tėvas labiau norėjo sūnaus ūkininko nei kunigo, bet vaiko nespaudė. Suprato, kad neprošal mokytis, todėl devynerių metų berniukas kasdien žingsniuodavo jau ne tris, o visus šešis kilometrus į katalikišką kolegiją. Mokėsi vidutiniškai. Vienas mokinys jį apšmeižė, tad klebonas stipriai aptalžė Angelo ausis. Tikrai ne pati maloniausia bendravimo su kunigais patirtis nuo pat vaikystės!

Atėjo metas stoti į žemesniąją seminariją, bet pinigų mokslui nepakako. Motina kreipėsi pagalbos į gimines, kleboną, tačiau nieko, išskyrus pažeminimą, nesulaukė.

Padėjo grafas, kurio žemę kažkada nuomojo Angelo tėvas. Jis ne tik skatino berniuką mokytis, bet netgi pats pasisiūlė mokėti už mokslą. Taip Angelo tapo Bergamo seminarijos mokiniu. Tada jam buvo 12 metų. Rūsčios sąlygos ir ypač griežtas režimas berniuko nepalaužė. Įniko daug skaityti, o tai akiratį plėtė daugiau nei vien lotynų kalbos gramatika. Vis dėlto ją, kaip ir hebrajų kalbą, išmoks tobulai. Bergame susipažino su klasikine muzika ir ją pamilo visiems laikams. Kuo toliau, tuo labiau atsiskleidė iki tol niekam nežinomi išskirtiniai Angelo gabumai, fenomenali atmintis ir ypatinga vidinė disciplina.

Viskas baigėsi tuo, kad su gauta stipendija dvidešimtmetis bakalauras išvyko studijuoti į Romos garsiąją Šv. Apoli-

Akiračiai

naro popiežiškąją seminariją, kur mokėsi nemažai ypač daug žadančio jaunimo.

Jaunystė Studijuodamas Romoje, Angelo išsunkė iš Šv. Apolinaro seminarijos ir nuostabiojo miesto viską, kas tik buvo įmanoma. Jo dienoraštyje galima paskaityti, kaip sąžiningai jisai sprendė celibato problemas, koks gilus buvo jo maldos gyvenimas, kaip ypač stropiai save ugdė dvasiškai. Drauge spėjo įgyti daugybę žinių, išmokti kalbų ir net pamatyti tamsiąją gyvenimo pusę. Tai nutiko šitaip. To meto Italijoje iš seminarijų imdavo į privalomąją karinę tarnybą. 1901 m. rudenį Angelo pateko į pėstininkų pulką eiliniu. 1902 m. jį pakelia kapralu, netrukus seržantu. Jaunuolis susiduria su kareivinių realybe, jaunais žmonėmis, nugrimzdusiais į moralinį liūną.

Kadangi Italijoje tuo metu siautėja antiklerikalizmas, Angelo patiria dar daugiau įskaudinimų. Tačiau viskas praeina, jis grįžta į seminariją ir 1904 m. gauna kanonų teisės daktaro laipsnį. Tą pačią vasarą įšventinamas kunigu. Angelo nusprendžia toliau gilintis į kanonų teisę, bet Dangus reikalus sutvarko kitaip.

šv. Mišias vyskupijos parapijose, klausė išpažinčių, tuokė, krikštijo, laidojo. Dažnai lankė šeimą gimtajame kaime.

Vyskupo ir sekretoriaus santykiai tapo kaip tėvo ir sūnaus. Roncalli „savo“ vyskupu negalėjo atsižavėti. Ir jis to buvo vertas! Tai truko beveik 10 metų. O paskui…

Paskui vyskupas mirė nuo vėžio. Mirdamas meldėsi už visus ir už taiką. Buvo 1914-ieji.

Karo metai Prasidėjo pasaulinis karas. Mobilizuotas kunigas Roncalli tapo Bergamo karo ligoninės slaugytoju. Prausė sužeistuosius, perrišinėjo žaizdas, dirbo padėdamas chirurgams. Toks buvo seržanto Angelo darbas tarp priešiškų Bažnyčiai karininkų ir gydytojų. 1916 m. gavo kapeliono pareigas ir leitenanto laipsnį. Be tiesioginių pareigų, vėl dėstė Bergamo seminarijoje, slaugė sužeistuosius, teikė sakramentus, ėjo į mūšių laukus, kur užmerkdavo akis mirštantiems aplink švilpiant kulkoms ir sprogstant granatoms. Perlytas, purvinas, kruvinas, išlydėdavo į amžinybę mirštančius jaunus vyrus.

Bergamo mieste Popiežius Pijus X į Bergamą paskyrė vieną geriausių Romos kurijos diplomatų Giacomo Radini-Tedeschi (Džiakomo Radinis-Tedeskis), pirmąjį savo paties konsekruotą vyskupą. Tai buvo reto šventumo, išmintingumo ir inteligencijos grafas, atsisakęs titulo ir turtų, kad tarnautų Dievui ir žmonėms, kaip dera tikram tarnui.

Savo sekretoriumi jis pasirinko Angelo Roncalli. Darbas prasidėjo nuo piligrimystės į Lurdą, aplankant Arsą, kad nusilenktų šventajam kunigui Jonui Marijai Vianėjui, klebonų globėjui. Vyskupas, aristokratas visomis šio žodžio prasmėmis, buvo nenustygstantis, gyvas, netgi šiek tiek nervingas. O jo sekretorius pasižymėjo ramumu, visada gera nuotaika, kaimo žmogui būdingu racionalumu. Abu puikiai papildė vienas kitą. Iš vyskupo sekretorius išmoko diplomatijos vingrybių, rafinuoto elgesio, didelės išminties ir dar didesnio darbštumo. Giacomo Radini jauną kunigą formavo kaip dvasininką, diplomatą ir asmenybę.

Būsimajam popiežiui šis vyskupas padarė ypatingą įtaką. Abu pasižymėjo per kraštus besiveržiančia energija, linksmumu ir puikiu humoro jausmu.

Roncalli su vyskupu nuolat lankė visas 352 parapijas, suorganizavo biurą, per kurį dešimtys tūkstančių darbininkų susirado darbą Europoje bei Amerikoje, įkūrė dirbančių moterų lygą, ginančią moterų teises, savišalpos kasą pragyvenimo šaltinio neturinčioms nėščiosioms ir gimdyvėms, piligriminių kelionių agentūrą ir nuveikė marias kitų tuo metu labai svarbių darbų. Abu nemažai keliavo.

Angelo Roncalli miegui skyrė 4 val., o darbui ir maldai 20 val. Be tiesioginių pareigų, dėstė Bažnyčios istoriją, patristiką ir apologetiką Bergamo seminarijoje, aukodavo

Romos seminaristai, viduryje sėdi Roncalli, 1901 m.

Kun. Angelo – leitenantas ir karo kapelionas, 1916 m.

Pasibaigus karui, kunigas Angelo pasiėmė ketverių metų atlyginimą ir už gautus pinigus atidarė Studentų namus.

Mat tuo metu daugybė buvusių karių liko vieni, pažeistos psichikos, nežinantys, kur pasidėti. Roncalli pasirūpino jų studijomis, bendrabučiais ir dvasiniu gyvenimu. Tapo neregėtai populiarus tarp jaunimo, ypač tarp sugrįžusių iš karo vaikinų. Visi mylėjo nediduką, linksmą storuliuką kunigą, laidantį sąmojus ir judrų kaip gyvsidabris.

Bergame pradėta rengti Eucharistinį kongresą. Grandiozinio organizacinio darbo šerdis buvo Don Angelo. Kongresas praėjo puikiai ir linksmuolį organizatorių daug kas įsidėmėjo. Neilgai trukus dabar jau garbės kanauninkas Angelo Roncalli buvo pakviestas dirbti į Romos kuriją. Nenorėjo to. Troško būti eiliniu kunigu, o ne aukštu biurokratu. Bet važiuoti į Romą teko. Tada buvo 1921-ieji metai.

Artuma 2013 m. balandis

29

Akiračiai

30

Arkivyskupas Po 12 mėnesių bergamietis tapo prelatu. Darbas kurijoje didelio džiaugsmo neteikė. Roncalli idėjoms ir veiklai trukdė konservatyvūs senstelėję dvasininkai. Jis nesiskundė, tylėdamas dirbo toliau. Būdamas atsakingas už misijas, daug keliavo. Taip prabėgo 4 metai. 1925 m.

Don Angelo paskiriamas dirbti Šventųjų metų organizaciniame komitete. Čia jis vėl nuverčia kalnus. Ir vėl į jį atkreipiamas dėmesys. Rezultatas: Angelo Roncalli tapo arkivyskupu ir apaštališkuoju vizitatoriumi Bulgarijoje. Šioje Balkanų šalyje buvo neramu, Sofijoje siautėjo teroristai; kraštas, išvargintas karo ir vidinių neramumų, vis dar negalėjo atsigauti. Stačiatikių Bažnyčia priešiška popiežiui, katalikų tėra vos saujelė. Ir popiežiaus vizitatorius pradeda lankyti ligonines, mokyti katalikus draugiško elgesio su stačiatikiais. Pats uoliai mokosi bulgarų kalbos. Besišypsantis, su visais lengvai susidraugaujantis, atviras ir nuoširdus arkivyskupas greit užkariauja bulgarų širdis. Jis susibičiuliauja su caru Borisu III, diplomatiniu korpusu ir... iškeliauja pas savo aveles. O šios ganosi toli.

Tad ganytojui tenka dardėti patrešusiu sunkvežimiuku, kaimišku vežimu, joti arkliais, asiliukais, eiti pėsčiomis, bristi per sraunias kalnų upes. Buvusiam kaimiečiui tai visai nebaisu (beje, kaip ir kalnuose siautėjantys plėšikai),

Išlydėdami Roncalli bulgarai tiesiogine prasme verkė.

Susirinko minios, jo draugais tapę stačiatikiai, katalikai, valdžios vyrai. Jam dėkodami sakė: „Parodei mums Dovydo švelnumą ir Saliamono išmintį.“ Turkijoje laukė visai prasti reikalai. Kemalio Atatürko (Kemalio Atatiurko) valdžia nepripažino jokių religijų, net jas persekiojo. Roncalli pradėjo nuo to, kad išgelbėjo garsią mečetę nuo sunaikinimo, nes tai buvo paveldas.

Turkams toks jo poelgis patiko. Tiesą sakant, pradėjus restauruoti paaiškėjo, kad tai prieš 500 metų buvusi katalikų bažnyčia, na, bet paveldas yra paveldas.

Valdžia uždraudė nešioti sutanas, abitus. Roncalli pakluso. Kiti – ne, o jis apsivilko juodą kostiumą, užsidėjo skrybėlę, kunigišką apykaklę. Popiežiškasis legatas paprašė katalikų kunigų pamokslus sakyti turkiškai ir pats pradėjo mokytis šios kalbos. Turkai ir vėl sužavėti. Be to, ir čia jis lankė atokiausias parapijas, buvojo ligoninėse, bendraudavo su įvairių tikėjimų žmonėmis. Komunikabilus, negudraujantis, linksmas, sąmojingas, jis greit tapo visų mylimas. Net pats Kemalis Atatürkas per kitus asmenis perdavė legatui pagarbos ir simpatijos ženklą. Turkams darė įspūdį ir itin kuklus Roncalli gyvenimas. Glaudėsi prastokame name, menką ūkį prižiūrėjo dvi jo seserys.

Graikijoje buvo dar blogiau. Šalį naikino skurdas, katalikus valdžia persekiojo, Graikijos ortodoksų metropolitas Damaskinos tiesiog nekentė katalikybės. Vargstantį kraštą krėtė dideli politiniai neramumai. Legatas taip suspindėjo savo asmeniniu žavesiu, nuoširdumu, autentiška krikščionybe, kad jam leido Atėnuose statyti bažnyčią. Jį ėmė kviesti svečiuosna karalius, valdžios pareigūnai. Sugriaudėjus karui, Graikiją ištiko badas. Visų mylimas arkivyskupas įsigudrino susitarti su aukštais priešo kariškiais, kad praleistų laivus su grūdais, skirtais taikiems gyventojams, ir taip išgelbėjo šimtus tūkstančių graikų nuo bado. Metropolitas Damaskinos tapo nuoširdžiu popiežiaus legato bičiuliu.

Nuncijus Apaštalinis vizitatorius lanko Bulgarijos parapijas

netgi natūralu. Užtai bulgarai iš laimės apsalę! 600 metų šioje šalyje nebuvo Šventojo Tėvo atstovo, o dabar lanko net tolimiausias mažas kalnų parapijėles!

Bėdų pridaro caras ir... popiežius. Pirmasis netesi žodžio, nes spaudžia stačiatikių hierarchai, antrasis kietas kaip akmuo, o problemų atsirado dėl caro santuokos su katalike niuansų. Ir vis dėlto! Per 9 metus buvimo Bulgarijoje Roncalli pasiekė, kad bulgarai nustojo katalikus laikyti priešais, valstybė pripažino katalikiškų mokyklų diplomus, Bizantijos apeigų katalikai pripažino popiežiaus valdžią, sustiprėjo katalikų veikimo organizacija, buvo įkurta kunigų seminarija, pastatyta mokyklų, bažnyčių ir t. t.

Ir – po beveik 10 metų – naujas paskyrimas apaštaliniu delegatu į Turkiją bei Graikiją.

Artuma 2013 m. balandis

1944 m. gale arkivyskupas Angelo Roncalli gavo telegramą iš Romos. Pijus XII paskyrė jį nuncijumi Prancūzijoje. Teko palikti Turkiją ir Graikiją. Ir vėl ašarojo turkai, graikai, kaip kadaise bulgarai.

Prancūzijoje taip pat nieko gero. Be druskos ėdasi tarpusavyje patriotai ir kolaborantai, dalis jų tokie visai ir nebuvo. Laikinasis šalies vadovas Charles’is de Gaulle’is (Šarlis de Golis) šaltas kaip ledo luitas. Prancūzai apkaltino kolaboravimu 33 vyskupus. Nuncijui prireikė daug jėgų ir sveikatos jiems išgelbėti. Jis išaiškino, jog 30 vyskupų gelbėjo visus (!) persekiojamuosius, o kolaboravo vos 3 iš tų 33. Be to, jis pasistengė, kad kardinolo kepurę gautų pasipriešinimo judėjimo dalyvių itin mylimas Tulūzos arkivyskupas. Rezistentai ir patriotai džiūgavo. Kadangi prancūzai gurmanai, Roncalli nežinia iš kur išpaišė ypatingą virėją, ir šis priešpiečiams bei pietums nunciatūroje ėmė tiekti tokius kulinarijos šedevrus, jog visai apsalo svečių skrandžiai

Akiračiai

ir širdys, o kartu ir smegenys. Pas nuncijų pradėjo rinktis Paryžiaus elitas: garsūs mokslininkai, rašytojai, diplomatai ir t. t. Roncalli stengėsi susidraugauti su visais, kad ir kokios jie buvo religijos. Su laisvamaniais taip pat. Kai kurie istorikai teigia, kad Angelo Roncalli sugrąžino į Bažnyčios glėbį marias prancūzų, nekalbant apie tai, jog sutvirtino jos autoritetą. Beje, Prancūzijoje darė tą patį, ką ir visur: klausė išpažinčių, lankė ligonines, kalėjimus, važinėjo po tolimas parapijas, net katechizavo vaikus.

1953 m. sausį popiežius paskyrė jį kardinolu. Angelo Roncalli nuo to nepasidarė nei šilta, nei šalta. Titulams, garbei jis nuo jaunumės buvo abejingas. Aišku, jį ir vėl perkėlė kitur, o prancūzai, kaip įprasta, ašarojo. Dūsavo ir atšilęs pats Charles’is de Gaulle’is.

dieną Angelo Giuseppe Roncalli išrinko popiežiumi. Pasirinko Jono vardą. Savo pasirinkimą paaiškino taip: tai jo tėvo vardas, jis krikštytas Šv. Jono titulo bažnyčioje, Laterano bazilika yra šv. Jono vardo ir... daugiausiai popiežių rinkosi šį vardą! Tokie dalykai dėjosi 1958 m. spalio 28 d.

Daug kardinolų manė, kad išsirinko „laikiną“ popiežių (Jonui XXIII tuo metu buvo 76 metai), kuris tęs savo pirmtakų darbą ir jokių drastiškų pakeitimų neįves. Ir apsiriko! Energingas ir linksmas popiežius buvo kitoks – Vatikane iškart papūtė nauji vėjai. Pradėjo nuo mažų dalykų. Kvietė pokalbiams žurnalistus, pramonininkus, prekybininkus. Be jokių diskusijų pareikalavo, kad būtų atleisti iš darbo Vatikane kardinolų, vyskupų giminės ir bičiuliai. Greit sukontroliavo ir sutvarkė finansinius valstybės reikalus, Patriarchas paskyrė 23 naujus kardinolus, ir 1953 m. kovo 15 d. Venecija suvežimas pajudėjo! Popiežius buruošė iškilmes, kokių seniai nebuvo: vo nenustygstantis: lankė mažas miestas pasitiko naująjį patriarchą parapijėles, ligonines, universitetus; jo visur buvo pilna. kardinolą Angelo Roncalli. Šis nedelsdamas ėmėsi ganytojiško darbo. Ką gi, 1959 m. sausio 25 d. Jonas XXIII paskelbė sušauksiąs anksčiau miegojo 4 val., o 20 val. dirbo ir meldėsi. Dabar kėlėsi 5 valandą, ekumeninį Visuotinį Bažnyčios gulė, kai galėjo, bet po vidurnakčio.

Susirinkimą. Viską suvertė Šventajai Dvasiai, atseit, jis čia niekuo Nepaisant įtemptos darbotvarkės, jau dėtas. Truputėlį buvo „dėtas“, nes buvo gerokai nutukęs. Pasak jo genialaus virėjo prancūzo, „valgo kaip žvirtai jis nubrėžė pagrindines SusiPasirašo Vatikano II Susirinkimo rinkimo gaires. Tačiau Susirinblis, o tunka nuo knygų. Šitiek skaito!“ sušaukimo dekretą kime dirbo per 3 500 dalyvių, Gyveno komfortiškai ir to net nepastebėdavo, nes buvo paskendęs darbuose ir kelionėse. Rūmai tiesa, balsuoti turėjo teisę tik aukšti hierarchai. Vien parūmais, o savo gondolos ar valties neturėjo, todėl eidavo siruošimas užtruko 45 mėnesius.

Susirinkimas prasidėjo 1962 m. spalio 11 d. Popiežius pėsčias, kartais samdydavo valtį. Venecijiečiai manė jį esant minkštą žmogų, tačiau jo asmeninis sekretorius apibūdino kardinolams, vyskupams nedarė jokios įtakos ar spaudi„šefą“ kitaip: „Neapsigaukite dėl jo paprasto elgesio ir ne- mo. Veikė Šventoji Dvasia, o jis stengėsi kištis kaip galima laikykite primityviu. Jo betarpiškumas išplaukia iš šventu- mažiau, nors atidžiai sekė darbą per specialią televiziją. mo. Tai sudėtinga ir gili asmenybė. Jautrus, pastabus, gali Deja, Jonui XXIII nebuvo skirta sulaukti šio grandiozinio darbo pabaigos. Vatikano II Susirinkimą užbaigė jo atrodyti keistokas, bet toli gražu nėra naivus!“ Venecijoje patriarchas rūpinosi dorove, tad nenuos- įpėdinis Paulius VI. O Jonas XXIII per pasiruošimo ir sutabu, kad pakėlė vėją 1954 metų bienalėje, kur ekspo- sirinkimo darbo laiką spėjo parašyti dvi ypač reikšmingas nuota balansuojančių ties pornografijos riba darbų. Dau- enciklikas: Mater et Magistra (joje aptariamas Bažnyčios giau tokių dalykų nepasikartojo, panašių paveikslų niekas santykis su darbo žmonėmis) ir Pacem in terris (joje kreipiamasi ne tik į katalikus, bet ir į visus geros valios žmonebeeksponavo.

Ramiausieji kardinolo Roncalli metai prabėgo Vene- nes. Ji davė pradžią žmogaus teisių sąjūdžiams. Pasaulis cijoje; čia jis galėjo mėgautis pastoraciniu darbu. Be to, šią encikliką pavadino revoliucinga). organizavo piligrimines keliones į pamėgtą Lurdą, SantjaTačiau gamta dirbo negailestingą darbą, popiežius go de Kompostelą. Kaip visada, buvo labai aktyvus. Vos ėmė negaluoti. Skausmų priepuoliai dažnėjo, skrandžio radęs laisvą akimirką, įsimaišydavo į minią, kad pabūtų vėžys graužė stiprų kūną. Jonas XXIII nepaisė ligos ir su žmonėmis. Taip buvo iki 1958 m. spalio 9 d., kiek il- dirbo, dirbo, dirbo. Vis dėlto atėjo diena, kai jis atgulė. giau nei penkerius metus.

Mirtį pasitiko ramiai. Iki pat iškeliaudamas meldėsi. Nuskausminimo prireikė tik prieš pat mirtį. Jo paskutiniai Jonas XXIII žodžiai, ištarti žvelgiant į Čenstakavos Dievo Motinos Mirus Pijui XII, kardinolas Angelo išvažiavo į Romą. ikoną, buvo: O Mater mea, fiducia mea... („O, Motina Toliau viskas vyko sklandžiai: kardinolai konklavoje trečią mano, pasitikėjime mano“).

Artuma 2013 m. balandis

31

Atokvėpio valandai

32

Angelo Giuseppe Roncalli, popiežius Jonas XXIII, išėjo pas Viešpatį 1963 m. birželio 3 d. Palaidotas Šv. Petro bazilikos kriptoje. Palaimintuoju Jono Pauliaus II paskelbtas 2000 m. Tais pačiais metais perlaidotas bazilikos Šv. Jeronimo altoriuje.

Trumpas portretas Palaimintasis iš tėvo paveldėjo neaukštą ūgį, iš motinos – stiprią sveikatą ir ištvermę. Nors ir nutukęs, buvo guvus.

Kaip reta energingas, smalsus, mėgstantis būti tarp žmonių. Apie jo linksmą būdą ir stiprų humoro jausmą sklido anekdotai.

Visą gyvenimą save ugdė dvasiškai. Išmoko daug svetimų kalbų. Buvęs kaimietis tapo dideliu eruditu ir intelektualu. Skaitė klasiką, labai mėgo muziką, buvo net susidraugavęs su Igoriu Stravinskiu. Jį galima vadinti antikarjeristu, nes visada troško būti kaimo klebonu, o ne vyskupu, kardinolu, patriarchu, popiežiumi.

Nebuvo asketas. Sakydavo, kad reikia džiaugtis gerais ir gražiais dalykais, kuriuos mums Dievas dovanojo. Labai mylėjo savo šeimą, skaudžiai išgyveno tėvų, seserų mirtis. Biografai atkasė vieną lyg ir kilmingą protėvį, iš to palaimintasis labai šaipėsi sakydamas, jog statinė raudono valstiečių kraujo taip atskiedė mėlynojo lašą, kad šio nė pėdsakų neliko.

Tai buvo meilės žmogus. Mylėjo visus, nė vieno neatstūmė. Kai jam priekaištavo (netgi puolė), kam priėmė Chruščiovo dukrą ir žentą, skaudžiai išgyveno. Priimdavo ir susidraugaudavo su kiekvienu, tiek su Kennedy šeima, tiek su Irano šachu. Į priekaištus dėl tokio elgesio atsakydavo: „O gal jie ateina išpažinties? Iš kur man žinoti?“ Mylintis tapdavo mylimas. Nešė pasauliui taiką, ramybę, meilę ir šypseną. Toks buvo didelių darbų nuveikęs šventas žmogus, vardu Jonas.

P. S. Šv. Petro bazilikoje Šv. Jeronimo altorius yra dešinėje pusėje. Kai ten būsite, nepamirškite. Bet palaimintajam melstis galima ir čia, namuose. Išklausys.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. balandis

Draugas Don Kamilis

Žygis į Rytus (I) Giovannino GUARESCHI – LABAS RYTAS, SENATORIAU, – pasveikino jį plačiu šluotos mostu prieangio grindis šluojanti kiemsargio žmona.

– Labas rytas, drauge, – atsargiai sumurmėjo tarpuvartėje sutiktas pienvežys.

– Labas rytas, kvaileli, – užkalbino ant šaligatvio stovintis išsižergęs kresnas vyras, laukdamas jo ateinant.

Peponis nieko neatsakė, aplenkdamas jį ir nueidamas savais keliais.

Scena vyko Romoj devintą valandą ryto. Didžioji sostinės mašina išsijudina labai lėtai, ir mieguistumo šydas dar tebegaubė šviežio, permatomai giedro rudens ryto vaiskumą.

– Labas rytas, kvaily, – pakartojo kresnasis vyriškis, tačiau šį kartą truputį nuoširdžiau, beveik su užuojauta. – Ten, namie, prasideda nuostabi diena. Šviežiai suarta žemė garuoja, pievose mirguliuoja rasos karoliukai ant dobilų, ir vynuogių šakos linksta nuo prinokusių, saldžių kaip medus kekių, pusiau pridengtų rusvais lapais...

Peponis kažką sumurmėjo. Negi šis atgrasus bernas čia slankios kiekvieną rytą, tykodamas jo ties pensiono vartais ir pasakodamas, kaip viskas atrodo namie? Kad nurimtų nervai, jis užsidegė cigaretę.

– Žinoma, – pradėjo šaipytis tas. – Kas berūkys cigarus! Miesto žmonės nemėgsta stiprių kvapų, jau nekalbant apie pensiono motinėlę, kuri prarastų bet kokią pagarbą senatoriams, matydama toskaniškąjį burnoje.

Ji puiki senutė, tarp kita ko, ir tu gudriai padarei, pasisakydamas esąs „nepriklausomas“. Jai būtų didelis smūgis sužinojus, kad esi komunistas!

Peponis numetė šalin cigaretę ir atsilaisvino kaklaraištį.

– Taip, aš žinau, kad anksčiau jauteisi geriau su atvira apykakle ir šilkine skarele ant kaklo. Bet senatorius, suprantama, negali lakstyti vienmarškinis, kaip kaimo kalvis. Tu esi dabar didelis tūzas, su telefonu ant savo stalo ir marmuro plytelių grindimis įstaigoje.

Peponis žvilgterėjo į laikrodį.

– Nesirūpink, – tęsė balsas šalia. – Tu atlieki labai gerą darbą. Ir parodei puikų apdairumą, pasirinkdamas kandidatus išvykai į Rusiją. Bet vienos pavardės dar trūksta sąraše.

Peponis nusiėmė skrybėlę ir nubraukė prakaitą nuo kaktos.

– Tai tas prakeiktasis! – suniurnėjo jis.

Tačiau keistuolis jau pradėjo tampyti kitas stygas.

– Klausyk, bičiuli, – su užuojauta kalbėjo jis, – kam tau žaisti su ugnimi? Palik viską ir grįžk namo.

– Aš negaliu, – sustenėjo Peponis.

Keistuolis sustojo.

– Na, tai iki rytojaus. Laimingai!

Jie buvo jau pasiekę autobuso sustojimo vietą, ir Peponis matė įkyruolį nueinant tolyn ir dingstant minioje. Vyriškį, kuris kas rytą laukdavo jo ties pensionu – vienmarškinį ir laimingą anų dienų Peponį, kuris gražiai apsirengusį ir nelaimingą šių dienų Peponį kankino viliojančia daina: „Sugrįžk į tą kraštą, kur buvo taip žavu!“

Atokvėpio valandai

* * * Autobuse Peponis atsisėdo priešais vyrą, skaitantį komunistų laikraštį L’Unità del Popolo; laikraštį jis buvo taip plačiai ir įtemptai išskleidęs prieš save, kad tas atrodė lyg būtų ištemptas ant medinio rėmo.

Peponis negalėjo matyti keleivio veido, bet ta dramatiška, provokuojama poza vertė tikėti, kad tai turėjo būti kvailio veidas. „Partijos ženklą išdidžiai nešioti švarko atlape yra kiekvieno partiečio pareiga, bet jo įžūlus demonstravimas yra priešingas sveikam protui!“ Taip Peponis buvo nusprendęs ir deklaravęs anomis dienomis, kai Žaibas plikai nusikirpo, viršugalvyje palikdamas plaukų kuokštą, vaizduojantį kūjo ir pjautuvo emblemą.

Tai atsitiko po to, kai Don Kamilis užtvojo Žaibui antausį, kad tas nenusiėmė skrybėlės, pro šalį nešant Švenčiausiąjį. Po to Žaibas visuomet, susitikęs su Don Kamiliu, nusiimdavo skrybėlę ir žemai nusilenkdavo, kad parodytų kunigui stebuklą ant savo pakaušio. „O buvo puikios dienos, – manė sau vienas Peponis, – kai žmonės dar nebuvo taip apsėsti politikos ir geras juokas pataisydavo santykius geriau, nei karštos diskusijos.“ Nepažįstamasis nuleido laikraštį, ir Peponis turėjo pripažinti, kad jo veidas nebuvo kvailas. Jo akys neatrodė labai išraiškingos, bet tik dėlto, kad buvo paslėptos už storų akinių. Jis dėvėjo pilką skrybėlę. Darėsi kažkaip nemalonu, ir Peponis buvo labai nepatenkintas, matydamas jį išlipant toje pačioje autobusų stotelėje.

– Pone, – jis sustabdė Peponį, – ar negalėtumėte man parodyti kelio į...

Peponis neleido jam užbaigti.

– Aš galiu tau parodyti tik vieną kelią, – subaubė jis, – tai kelias į pragarą.

– Kaip tik jo aš ir ieškau, – visiškai ramiai atsakė nepažįstamasis.

Peponis skubiai spruko šalin, o tasai tipas paskui jį.

Po penkių minučių jis atsisėdo prie to paties stalelio mažoje, nuošalioje kavinėje. Peponis atgavo pusiausvyrą tik suvalgęs kupiną ledų dubenėlį.

– Jau darosi visai nebejuokinga, – pareiškė jis.

– Visai ne. Juokai dar tik prasideda.

– Nelauk, kad tuos žodžius rimtai priimčiau.

– Aš ne tik laukiu, bet ir reikalauju.

– Žiūrėk, Don Kamili...

– Prašau mane vadinti draugu Klastūnu... – ir jis išėmė iš kišenės pasą. – Čia parašyta juodu ant balto: Kamilis Klastūnas, linotipininkas.

Peponis ilgai vartė rankose pasą, žiūrėdamas į jį su pastebimu koktumu.

– Pavardė suklastota, pasas suklastotas, viskas suklastota.

– Ne, drauge. Pasas yra tikras. Jis išduotas piliečiui Kamiliui Klastūnui, o aš praktiškai esu jo paveikslas. Jei netiki, tai pasižiūrėk čia, – ištiesdamas gabaliuką popieriaus, jis dar paaiškino: – Čia komunistų partijos nario kortelė, išduota draugui Kamiliui Klastūnui. Viskas tikra ir tvarkinga.

Peponis norėjo kažką sakyti, bet šis užbėgo jam už akių.

– Nereikia stebėtis. Kai kurie partiečiai nėra tokie, kaip atrodo. Bet draugas Klastūnas yra vienas žymiausių savo skyriuje, ir tu gali jam parašyti, paprašydamas pustuzinio pavardžių, vertų paimti išvykon, o tada pasirinksi jį vietoj kitų. Tada jis paims dvi savaites atostogų, o aš išvyksiu su tavim. Aš Rusijoje viską tiksliai apžiūrėsiu ir, grįžęs atgal, galėsiu jam smulkiai papasakoti.

Peponis vos galėjo susivaldyti.

– Aš nežinau ir man nerūpi, ar pragaras iš tikrųjų yra, – sušnypštė. – Bet jeigu jis yra, tai tu ten atsidursi.

– O tada vėl susidursime būsimajame gyvenime, drauge. Šioje vietoje Peponio gynyba buvo palaužta.

– Klebone, – prabilo jis pavargusiu balsu, – kodėl užsispyrei mane sužlugdyti?

– Niekas nenori tavęs žlugdyti, drauge. Mano nuvažiavimas į Rusiją nepakeis tenykštės tikrovės nė per plauką.

Kas yra gera – ir liks gera, kas bloga – ir liks bloga, nepriklausomai nuo to, ar aš ten važiuosiu, ar ne. Tad ko nerviniesi? O gal tave ima baimė, kad ten nerasi to darbininkų rojaus, apie kurį jūsų laikraščiai nuolat trimituoja?

Peponis truktelėjo pečiais.

– Kalbant apie mane, – užtikrino Don Kamilis, – tai aš nuoširdžiai tikiuosi nerasiąs ten taip blogai, kaip pasakoja mūsų laikraščiai.

– O, kaip kilnu! – sarkastiškai sušuko Peponis. – Kaip objektyvu ir nešališka!

– O aš visiškai nesu nešališkas, – atkirto Don Kamilis. – Aš noriu, kad rusai būtų laimingi. Tada jie sėdės ramūs namie ir neturės noro visą pasaulį sujaukti.

Po savaitės draugas Kamilis Klastūnas gavo žinią, kad jis pasirinktas išvykai į Rusiją.

Tęsinys kitame numeryje.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Autoriaus iliustracija Artuma 2013 m. balandis

33

Sveikata

34

Piktybiniai navikai Gydytojo Petro patarimai Vasara visada ateina, todėl neprošal perspėti skaitytojus dėl piktnaudžiavimo saule. Jaunoms damoms derėtų gerai pagalvoti prieš einant į soliarumus. Saulė, kvarco lempos labai noriai provokuoja odos vėžį, ypač jei žmogaus oda tam palanki. O dažniausiai būna imli šviesiaplaukių, rusvaplaukių, mėlynakių oda.

Populiariausias odos vėžys yra bazaliomos. Jos sudaro net iki 70 proc. piktybinių odos navikų. Šiuo vėžiu paprastai serga vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Bazalioma formuojasi sveikoje odoje. Pradžioje navikas būna mažas.

Atsiranda veido, kaklo srityse, nors gali atsirasti ir kitur, kartais net ant delnų bei pėdų.

Bazaliomų yra daugybė rūšių. Jos diagnozuojamos tik padarant biopsiją ir ištiriant audinį. Tai lengviausiai išgydomas ir paprastai neplintantis į kitus organus odos vėžys. Gydoma vaistais, spinduliais ir chirurginiu būdu.

Antras pagal paplitimą odos vėžys yra spinalioma. Ja dažniausiai serga vyrai. Liga pažeidžia lūpas, ausų kaušelius, liežuvį, varpą, blauzdas. Spinalioma gali išsivystyti iš bazaliomos, keratozės, apgamų, karpų ir net paprastosios pūslelinės. Navikui susiformuoti „padeda“ ir ilgai trunkantys negydomi uždegimai.

Kojų (tarpupirščių) spinaliomą skatina guminė bei sintetinė avalynė.

Tai greit augantis navikas. Pradžioje ligoniai niekuo nesiskundžia, bet, jam peraugus nervus, atsiranda dideli skausmai. Auglio spalva tokia pati kaip ir sveikos odos. Kai jis tampa didelis (iš nedidelės karputės per 3–4 mėnesius suveši iki kelių centimetrų), oda

aplink parausta, auglys suragėja, atsiranda erozijų. Metastazės pirmiausia būna limfmazgiuose.

Beveik visada šie piktybiniai navikai atsiranda iš ikivėžinių odos ligų.

Dažnai – drauge su krūties bei prostatos vėžiu. Tiksli diagnozė įmanoma tik padarius biopsiją ir histologinį tyrimą.

Gydoma chirurgiškai, chemoterapija, spinduliais. Prognozės įvairios. Jei stadija ankstyva ir ligos forma pasiduodanti gydymui, žmogus pasveiksta. Ypač dažnai plinta liežuvio (apie 65 proc.), varpos (50 proc.), lūpos (35 proc.) ir ausų kaušelių (25 proc.) vėžinių ligų metastazės.

Pavojingiausias iš visų odos vėžių yra melanoma. Tai labai piktas navikas.

Jis dažniau puola moteris, vyresnio amžiaus žmones. Ją provokuoja saulė, odos tipas, kai kurie apgamai. Beje, brunetai ja serga rečiau. Tačiau dažniau – anksti pražilę žmonės. Dažnai pasikartojančios odos traumos irgi blogas dalykas. Rūkymas taip pat yra rizikos veiksnys.

Melanomos atrodo labai įvairiai. Navikai būna maži ir dideli, apvalūs, pailgi ar netaisyklingos formos. Spalva įvairuoja nuo rusvos iki juodos. Auglys gali atsirasti bet kur, tačiau daugiau tikimybės, jog tai bus galva, veidas, kojos. Rečiau – lytiniai organai, panagės.

Metastazės plinta per limfą ir kraują. Pirmiausia jos atsiranda limfmazgiuose, paskui išsisėja kepenyse, plaučiuose, smegenyse, kauluose, kasoje, net širdyje. Šį naviką diagnozuoti labai sunku.

Be dermatologo ir onkologo (ir tai tik patyrusių) šitai neįmanoma. Įtarus melanomą, negalima delsti, auglį šalinti reikia kuo skubiau. Limfmazgius, jei tik jie padidėję, taip pat. Po chirurginio gydymo taikoma chemoterapija, imunoterapija. Tačiau efektyviausias yra radikalus chirurginis gydymas. Prognozė priklauso nuo naviko stadijos. Jei išpjaunamas I stadijos navikas, pasveiksta apie 60 proc. ligonių, II stadijos – jau tik 10 proc., o III stadijos miršta visi ligoniai. Moterys sveiksta geriau. Blogiausia prognozė – senesnio amžiaus žmonių.

Na, dar viena baisoka odos ligų grupė yra sarkoma, bet šį kartą pakaks baisybių.

Kad ir kaip būtų, išvados aiškios: bent sykį per mėnesį reikia atidžiai apžiūrėti viso kūno odą. Gali nutikti taip, kad lyg menkas spuogas atrodantis darinys nulems jūsų gyvenimo trukmę. Neaikčiokime tik dėl kraujospūdžio, širdies, skrandžio, sąnarių. Oda ne mažiau svarbi, gi jos ligos gali sužaloti ne tik išvaizdą, bet ir skubos tvarka išsiųsti pas protėvius. Savo kūną reikia mylėti ir puoselėti, nes tai didžiulė Viešpaties dovana.

Thomas Merton KOPIMAS Į TIESĄ Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė Šioje knygoje Tomas Mertonas apibūdina krikščioniškojo misticizmo esmę, daugiausia remdamasis XVI a. ispanų karmelitu šv. Kryžiaus Jonu, ir siūlo kontempliatyvų patyrimą kaip atsakymą į mūsų laikų nereligingumą. „Kai tikėjimas išsiskleidžia į gilų dvasinį supratimą, − rašo tėvas Mertonas, − ir žengia už sąvokų sferos tolyn − į tamsą, kurią apšviesti gali tik meilės ugnis, tada žmogus iš tikrųjų pradeda pažinti Dievą, ir tik šitaip Jį pažinusi jo siela gali būti patenkinta.“

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2013 m. balandis

Gyvenimas kaip senas vynas

Žiūrėjimas pro akinius Vanda IBIANSKA

Jau kai reikia skaityti ar rašyti, tai be akinių nė krust. Praėjo tie laikai, kai oftalmologai sakydavo: „Su tokiu regėjimu tik jūrininku būti!“ Na ir kas, kad praėjo?

Akiniai irgi visai neblogai. Matai ryškiau, aiškiau, viskas tarsi padidėja. Kas, jeigu pažvelgtume į gyvenimą pro akinius? Na, geriau matosi net ir tai, ko visai nesinori matyti. Bet pažiūrėsiu.

Norėjau parašyti optimistiškai, linksmai, o pradėjau nuo akinių... Tačiau ką matau, tą ir rašau.

* * *

Trys dalykai yra tokie, kad su jais susidoroti ne kiekvienam įmanu. Tai meilė, pinigai ir valdžia. Čia kaip su skarlatina: užsikrėtei ir turėsi susirgti. Bacilos humaniškesnės už žmogų; kartą pasisotinusios kūno syvais, daugiau prie jo nekimba. Mirštama nuo skarlatinos irgi retai, nebent susirgsi įmetėjęs ar visai nukriošęs. O nuo meilės imuniteto nėra ir gana! Po pirmosios užgriūva antroji, paskui didžioji, vėliau paskutinė ir dar kiek tarpinių! Kad ją kur, tą priešingą lytį! Gelbsti tik gerokai pasistūmėjusi senatvė.

Pinigų ir valdžios troškulys dar baisiau. Mažai kas jų nenori. Šito visai nesuprantu, nes tuoj imu galvoti apie atsakomybę, pagundas, pragarišką darbą ir šv. Petrą, kuris būdelėje prie įėjimo į Dangų skrupulingai suskaičiuos visus dūšelės išsimozojimus ir pasiųs į skaistyklą.

Kas joje – niekas dorai negali pasakyti. Tik žinoma, kad stipriai ne kas. Ir riogsosi ten atgailaudamas gal metus, o gal tūkstantį metų, nes pas Dievą laiko kaipo tokio nėra.

Jokie Einsteino išvedžiojimai ten negalioja.

* * *

Esu patyrusi klinikų, poliklinikų, konsultantų et cetera lankytoja. Mat gyvastis silpnai laikosi. Puikiai žinau, kas ten vyksta.

Gavai siuntimą, o tada tave įrašo į eilę pas konsultantą, kuri „prieis“ po 2 ar 3 mėnesių. Žinoma, kad gali per tą laiką numirti. Aišku, galima eiti į privačią kliniką, tik kad ne visada (neapsigaukite, oi, neapsigaukite!) ten kvalifikuočiausi specialistai, dažnai ir tyrimus gali padaryti vien paprasčiausius. Kas be ko, ten personalas mandagus, aplinka tvarkinga. Pinigų irgi reikia turėti, nes be jų – piš... Jei tavo piniginė tuščia, lauk porą mėnesių. Gali, negali – lauk. Nes laidotuvės šeimai kainuos daug. Privalai ištverti be to onkologo konsultacijos, monitoringo, zondavimo, echoskopavimų, doplerių ir t. t. Maža eilė tik prie kolonoskopijų, nes jas, nežinia kodėl, Kaune kartais daro be narkozės (užsieniuose ir Vilniuje – su), todėl visi bijo ir neina. Trumpai sakant, be poros mėnesių eilės tau tik kelių metrų zondą per išangę gali sukišti, va, kaip yra!

Pasipiktinote? O ko? Juk tai gryna tiesa.

Pasakysite, jog Kubilius kaltas. Ot ir ne. Jo kaltės čia nė vieno miligramo. Kalti jūs visi, nemokantys mokesčių!

Mokėtumėte, tai ir sveikatos apsauga būtų kitokia.

* * *

Dabar iš kitos operos. Tarp daugybės menkaverčių TV laidų buvo „Vunderkindai“, „Vaikų eurovizija“ ir panašios. Dauguma žmonių nesupranta, kodėl jose iš vaikų atimamas natūralus jų žavesys (jam lygių nėra!) ir mažyliai paverčiami nei šiuo, nei tuo. Mažos mergytės pridažomos, aprengiamos kaip suaugusios ir išmokomos staipytis lyg kokios „Olialia pupytės“. Kam to reikia? Kodėl tyčiojamasi iš vaikų? Ko verti jų tėvai ir tie laidoms ruošiantys „pedagogai“? Vieni skatina ir moka pinigus, kiti gadina mažuosius. Be to, atima iš jų vaikystės grožį, patrauklumą, simpatijas.

* * *

Kai tarpukario Lietuvoje Jonas Šliūpas gydytojų konferencijoje pareiškė, kad reikėtų numarinti (!) neįgaliuosius ir psichikos ligonius, jam teko skubiai nešti kudašių, nes kolegos už tokį pasiūlymą vos nesudraskė į skutus ir, gerai nepamenu, ar tik neišvijo iš gydytojų sąjungos. Tai aprašyta tų laikų žurnale „Medicina“. Tuo tarpu mūsų dienomis atsirado seimūnas, parengęs eutanazijos įstatymo projektą. Kam tas projektas? Kuriam galui išradinėti dviratį? Juk tai jau darė naciai fašistinėje Vokietijoje. Olandijoje seniai nagus kremta tą įstatymą priėmusieji. Nėra Žemėje instancijos, turinčios teisę spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Tai išskirtinai Dievo reikalas. Bandė, bandė ir iki to „gudročiaus“ seimūno senovės Spartoje, Japonijoje, net senovės Vokietijoje, tik kas iš to išėjo? Man baisu, jog atsiranda lengvabūdžių, kurie daug ko nežinodami interneto komentaruose imasi pritarti tai šiurpiai idėjai. Neturėdami jokių žinių, nesusipažinę su klausimu, bet radikaliai reiškia savo nuomonę... Apie moralę nė nekalbu. Neblogai būtų tiems skubantiems įsivaizduoti save pačius, sergančius nepagydoma liga, ir aplink lovą apstojusius šeimos narius bei daktarus ir drauge svarstančius, kaip neskausmingai nugalabijus. Na ir kas, kad gyvybė šventa?!

Artuma 2013 m. balandis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

Suprantama, kapinėse pakastas lavonas nedaug tekainuoja. Gėlytė ir žvakelė per Vėlines, kiniškas paminkliukas.

Slaugymas – visai kita kalba. Nėra čia ko akių dumti tariamu humaniškumu, nes šioje muzikoje visas melodijas styginiais ir pučiamaisiais groja pinigai. Mušamaisiais irgi.

* * *

Keičiu leitmotyvą. Kasdien pro langus matau vedžiojamą (tiksliau – ganomą) puikų italų skaliką. Trumpaplaukis pietietis šaltukui spaudžiant vilki ryškų mėlyną kombinezoną, per didelius šalčius dar ir škotišką peleriną.

Gražu! Kiti kaimynai jau ir gauruotus, neapkirptus pudelius, kokerspanielius rūbeliais rengia. Net kai pliusinė temperatūra. Gaila tų šunelių, nes jiems ir taip karšta.

Esu šunų mylėtoja (kitokių gyvių irgi, tik tarakonų ir blakių nekenčiu, o pelių bijau), bet minimu klausimu laikausi kitokios nuomonės. Italų kunigaikštis turi vilkėti savo tualetą, nes jam šalta. Bet toji manija rengti šunis, pirkti jiems net batelius... Ne, to jau per daug. Kur gali nuvesti tuštybė, bukumas ir abejingumas artimui? Pirk-

ti „Kikoje“ ar kur kitur drabužį šuniui, kai aplink tiek skurstančių žmonių!!! Kodėl nepaaukojus to 100 litų tam, kuris vargsta? Kai turėjau biglę Herą (tai trumpaplaukis mažasis anglų skalikas), irgi buvau nupirkusi jai šalčiams tą rūbelį, bet žmonėms aukojau tiek pat kaip visada. Dabar tiesiog nepirkčiau šuns, kurį dar ir rengti reikėtų.

* * *

Kadangi esu neišprusęs žmogus, tai niekaip nesuprantu tokio fotografijos žanro kaip aktas. Dėl jaunų, dailių nuogalių gamtos fone nieko nesakau. Bet man atrodo tarsi šventvagystė nuogų nėščių moterų nuotraukos. Motinystė yra didis slėpinys, didžiulė Dievo dovana ir Jo dovanotas grožis. Tai didinga, šventa ir intymu. Tad, mano galva, jo vulgariai apnuoginti ir eksponuoti nederėtų.

Keistoki ir senų žmonių aktai. Ką gi, senatvėje kūnas tampa ne tik negražus, bet kartais ir atgrasus, ypač moters.

Nežinau, kokios čia filosofijos reikia ir kas norima pasakyti rodant senatvės nepatraukliąsias puses. Gal kokių nors man nesuprantamų minties pasažų ir yra, tačiau daugeliui žmonių tai panašu į lengvą, bet vis dėlto iškrypimą.

Aha! O kodėl jaunų, gražių vyrų aktų taip mažai? Ką?

Užteks. Krikščioniškas, vis dėlto, žurnalas, skaito daug puritoniškų bei garbaus amžiaus žmonių.

Nusiimu akinius.

* * * O apie šiuos dalykus galima rašyti ir be akinių.

Dėkojame Tau, Šventoji Dvasia, už išmintingą, šiltą, kuklų Šventąjį Tėvą, tokį, kuris šiandien ir čia mums taip reikalingas! Tai nuostabi dovana šv. Velykų proga.

Sveikinu šv. Velykų, džiaugsmingo mūsų visų atpirkimo šventės proga!

Linksmo Aleliuja, brangūs skaitytojai!

Vido Venslovaičio nuotrauka

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Jei kasdien savo vakarienę atiduosite priešui, tikėtina, kad po kurio laiko turėsite naują draugą.

* * *

Pašvęstojo gyvenimo kongreso dalyviai dalinasi savo patirtimi. Kitos vienuolijos brolis klausia jėzuito: – Jūsų Ordinas pasižymi ypatingo klusnumo įžadu. Kaip sugebate užtikrinti, kad jėzuitai liktų jam ištikimi?

– Tai paprasta. Mūsų vyresnysis tiesiog paklausia, ką norėtume daryti ir tada liepia tai daryt. Taip niekad neturime problemų su klusnumu.

– O jeigu kažkuris brolis nežino, ko nori? Kas tada?

Jėzuitas nepasimeta: – Mes padarome juos savo vyresniaisiais.

Artuma 2013 m. balandis

* * *

Viengungis skundžiasi bičiuliui: – Mano šuns kvailumas neišpasakytas. Vakar aš liepiau jam atnešti laikraštį, o jis išvirė kavos!

* * *

Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.

* * *

Pareinu namo, žiūriu – dulkės guli. Galvoju, reikia ir man prigulti.

* * *

Šliaužia dvi sraigės, viena be kiauto.

– Kur tavo kiautas? – klausia draugė.

– Et, pabėgau iš namų...

Mūsų draugai

Labdaros ir paramos fondas „Vilties kalnas“, globojantis našlaičių šeimas ir mamas (apie jo veiklą rašėme 2012 m. liepos–rugpjūčio „Artumoje“) įsteigė VšĮ „Motinos Teresės šeimų namai“, kurie tęsia pradėtus fondo darbus. Šiuo metu fondas rūpinasi 26 šeimomis, vykdo projektus: „Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlė“, „Gražinkime aplinką, kurioje auga vaikai“, kuria krizinės motinystės namus ir siekia: ugdyti tėvų atsakomybę; stiprinti mamos ir vaiko ryšį; siekia, kad valstybės įstaigose būtų mažiau paliktų vaikų.

Jūs taip pat galite prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo, pervesdami 2 proc. nuo savo pajamų mokesčio

VšĮ „Motinos Teresės šeimų namai“ Žemaitės g. 71, Šiauliai Į/k 302779592 A/S LT607300010131731766

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS KVIEČIA Į VASAROS REKOLEKCIJAS ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS (PAGRINDAS) Birželio 17–22 d. Kulautuvoje

ASMENINĖS REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU Liepos 31 d.–rugpjūčio 8 d. Kulautuvoje

REKOLEKCIJOS „DIEVO SŪNUS“ Rugpjūčio 17–24 d. Kulautuvoje

DVASINĖS PRATYBOS „Vienytis su Kristumi” Liepos 13–20 d. Kulautuvoje

Daugiau informacijos ir registracijos anketą galite rasti internetiniame puslapyje www.gtinstitutas.lt arba skambindami tel. (8 37) 28 05 30

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurios šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijos

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 4 (279) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda IBIANSKA

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 39803 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

2% 2% 2% 2% 2% 2% 2% 2% 2%

KVIEČIAME PAREMTI NET NEATVERIANT PINIGINĖS ir skiriant 2 procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio!

Iki gegužės 1 d. užpildykite ir pateikite Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytos formos FR0512 prašymą.

Blankus galite gauti apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose ir jų teritoriniuose skyriuose arba internete: www.vmi.lt; ieškokite formos numeriu FR0512 Katalikišką mėnraštį šeimai „Artuma“ VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Įm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553 www.artuma.lt

Lie­tu­vos CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas, Papilio g. 5, LT-44275 Kau­nas Įm. k. 192066334, a. s. LT407300010099679931 www.caritas.lt

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos veiklą ir plėtrą „Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“, Aušros Vartų g. 12, LT-01303 Vilnius Įm. k. 300560436, a. s. LT927300010092485960 www.nsta.lt Ateitininkų šimtmečio stovyklos kūrimą Paramos ir labdaros fondas „Ateitininkų Fondas“, Laisvės al. 13, LT-44238 Kaunas Įm. k. 301589572, a. s. LT49730001011424 8878 www.ateitininkustovykla.lt „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias žmones su proto negalia, jų tėvus ir draugus Asociacija „Tikėjimas ir Šviesa“, Aušros Vartų g. 12, LT-01303 Vilnius Įm. k. 193011091, a. s. LT107300010002447671

ts.lcn.lt

2013-uosius, TIKĖJIMO METUS, išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83)

www.artuma.lt ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai