Artuma

Artuma 2013 m. gegužė

5

Iš Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo ingreso Mišių homilijos, 2013 04 23

<...> Pradedame naują Vilniaus arkivyskupijos kelionės tarpsnį. Šiandienai apmąstyti labai tinka keliaujančios Dievo tautos įvaizdis, kurį Vatikano II Susirinkimo tėvai pasirinko kaip svarbiausią Bažnyčios apibūdinimą. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie šios kelionės galutinį tašką – Kristus, „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, skelbia: „Įvyko“ (Apr 21, 6), Dievo tautos tikslas pasiektas. Apreiškime mums jau atskleista laiminga pabaiga – Pažadėtoji žemė. Į ją keliauja labai skirtingi asmenys ir grupės, skirtingos gentys, atradę vienybę ir bendrystę, būdami tos vienos Dievo tautos nariais.

Kaip žydų tautai bėgant iš Egipto nelaisvės, taip ir mūsų Tėvynei atsitolinant nuo praėjusio amžiaus okupacinės vergijos, šis kelias lydimas sunkumų ir vargų. Pats Kristus Evangelijoje mums sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Apie tai byloja ir mūsų arkivyskupijos globėjo šv. Jurgio pavyzdys – karys ir kankinys, pažinęs Tiesą, nepabūgo jos liudyti iki mirties. Tikrieji taikdariai nėra pacifistai, kurie leidžia visiems daryti, ką nori, bet kariai, kurie narsiai atremia puolimus siekdami apginti ir išsaugoti Tiesą net mirties akivaizdoje. <...> Dabartinė visuomenė dažnai užgniaužia kiekvieno žmogaus viduje turimą Dievo alkio, Dievo troškulio pajautimą.

Nuodėmingų ar tiesiog lengvabūdiškų pasiūlymų antplūdis numarina šį Dievo, be kurio žmogaus likimas netenka galutinės prasmės, poreikį. Todėl popiežius mus ir kviečia į naująją evangelizaciją – padėkime sau ir kitiems atrasti dvasinei gyvybei taip reikalingą Dangaus malonių ryšį. Šis ryšys atsispindi mano pasirinktame vyskupo šūkyje: „Malonė, gailestingumas ir ramybė.“ Malonė – visa ko pradžia. Krikšto dovana ir tolesnis Šventosios Dvasios veikimas mus įgalina, įpareigoja gyventi Kristaus laisvėje ir žengti per gyvenimą bendrystėje su Juo. Gailestingumas, – kuris taip įspūdingai apreikštas Vilniuje, – byloja mums, kad kiekvienas, patyręs Dievo meilę, nuodėmių atleidimą, naudotumės sakramentine dovana, leidžiančia likti vienybėje su Juo, ir skleistume Dievo gailestingumą: atleisdami vieni kitiems, padėdami vieni kitiems, dalydamiesi tuo, ką Dievas mums yra suteikęs. Ramybė – tai mūsų visų kelionės tikslas, nes siekiame ne tik šiame gyvenime patirti vienybę ir harmoniją su Dievu, o per ją – su savimi bei artimaisiais, bet ir likti Jo prieglobstyje amžinybėje.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Visu savo gyvenimu rengdamiesi ramybei amžinybėje, einame kartu – tai mūsų bendra Dievo tautos Vilniaus arkivyskupijoje kelionė. Pirmiausia patys turime būti sustiprinti iš Gyvojo vandens šaltinio – Dievo malonės, tik tada galėsime padėti kitiems. Todėl atsinaujinimas turi prasidėti nuo mūsų pačių. Pirmiausia – nuo vyskupų ir kunigų, kad su uoliu užsidegimu tarnautume Dievo tautai. Nuo pašvęstojo gyvenimo seserų ir brolių, kad su visišku atsidavimu gyventumėte maldos, aukos ir tarnystės dvasia. Taip pat ir nuo pasauliečių, kad namų bendruomenėje kurdami tikėjimo aplinką, gaivindami parapijas, jungdamiesi į įvairius judėjimus liudytumėte ir skleistumėte Evangeliją. Tada galėsime iš tiesų padėti tiems, kurie nebejaučia dvasinę gyvybę palaikančios pagalbos poreikio, kurie neprisileidžia artyn Jėzaus Kristaus, bėga nuo Gyvojo vandens versmės.

Kunigo Stasio Ylos sudaryto maldyno, iš kurio meldžiausi vaikystėje, žodžiais noriu kreiptis užtarimo į Vilnių globojančią Gailestingumo Motiną: O Skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir savo malonius spindulius bėrei! Išprašyk iš savo mieliausiojo Sūnaus kalčių atleidimą, sužadink mūsų viltį, sukelk tarp lietuvių vienybės ir galingo pasiryžimo dvasią nugalėti visoms kliūtims.

O Marija, dangaus ir žemės karaliene, sergėk, globok mūsų Tėvynę ir jos vaikus.

[Po to pasakyto kreipimosi lenkų kalba vertimas]: Brangūs broliai ir sesės! Augau lietuvių emigrantų šeimoje JAV, todėl gerai suprantu savos kultūros bei kalbos išsaugojimo rūpestį, ir įsipareigojimo bei meilės šaliai, kurioje gyveni, svarbą. Tik Kristus padeda tame ir veda mus į vienybę – asmeninės tapatybės ir bendruomenės dermę. Jis yra mūsų kelionės tikslas ir veda mus kaip Ganytojas. Kviečiu arkivyskupijos tikinčiuosius, kaip Dievo tautos narius, keliauti Kristaus ramybės link. Dievo gailestingumo spinduliai, sklindantys iš Gailestingojo Jėzaus širdies, tenušviečia šį kelią.

Dievo malonė, gailestingumas ir ramybė tebūna su Jumis visais (plg. 1 Tim 1, 2). Amen.

Gintaras GRUŠAS Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji mūsų Skaitytojai,

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pradžioje buvo žinia

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Jolanta RAMONIENĖ Smurtu prieš smurtą prieš moteris?

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Kairė–dešinė?

7

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Kun. Danielius DIKEVIČIUS Pažinti ir užvaldyti

8

Vis dar ieškau

9

Didelės ir mažos kryžkelės Trys motinos

10

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Meilės dialogas

12

Vytautė MACIUKAITĖ Pradžioje buvo Trys...

13

Antanas SAULAITIS SJ Popietė su Dievu vėjeliui dvelkiant

14

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ Nuostabusis išradimas

16

Pokalbis su Petru KIMBRIU Skelbti prisikėlimą

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Ach, ta miela begėdė žiniasklaida!

20

Antanas GAILIUS Antrasis Dievo įsakymas

22

Dievas yra trigubas

23

Jaunimo iššūkis Pažink save Veidu į vaiką Paul LEMOINE Džiaugsmas teikti džiaugsmą

24

26

Akiračiai Išradimas, sukėlęs pažangą

28

Už gyvenimą ir gyvybę Inesa VAITKŪNAITĖ Nėštumas su nuolatine malda

30

Atokvėpio valandai Kun. Justas JASĖNAS Sustabdyti įsižiūrėjimai

31

Giovannino GUARESCHI Žygis į Rytus (II)

32

Na, bet nuostabiausia yra tai, kad Motina Bažnyčia, kalbėdama apie žiniasklaidą, pirmiausia rodo į Švč. Trejybę: „Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu žmonių vienybės ir bendrystės – bet kurio komunikavimo pagrindinio tikslo – pirmapradė versmė ir tartum pirmavaizdis yra amžinosios bendrystės Dieve tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, gyvenančių vieną dieviškąjį gyvenimą, aukščiausiasis slėpinys“, – taip skelbia žiniasklaidai aptarti skirta posusirinkiminė instrukcija Communio et progressio, bendrystę ir pažangą iškelianti kaip esminius komunikavimo priemonių tikslus. Ar kada nors įsivaizdavote, kad Bažnyčios dokumentai būtent šitaip byloja apie žiniasklaidą?! Man tiesiog galva svaigsta nuo tokių tekstų (ten pat): „Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. Įsikūnydamas Jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta Jo naujiena, perteikta ir Jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, Jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų. Komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ar jausmų rodymas; giliausiąja savo prigimtimi – tai meilės kupinas savęs dovanojimas. Kristaus komunikavimas yra dvasia ir gyvenimas. Įsteigdamas Eucharistiją, Kristus mums dovanojo aukščiausią žemėje bendrystės formą – Dievo ir žmogaus bendrystę, ir dėl to artimiausią bei tobuliausią pačių žmonių tarpusavio bendrystę. Galiausiai Kristus suteikė mums savo gaivinančią Dvasią, rinkimosi į viena ir vienybės principą. Bažnyčioje, kuri yra Kristaus mistinis Kūnas ir slėpininga išaukštintojo Kristaus pilnatvė, jis pats visur visa pripildo. Tad Bažnyčioje, stiprinami žodžio ir sakramentų, artinamės prie vilties galutinio susivienijimo, kai Dievas bus viskas visame kame.“ Bet ne tik apie aukščiausią mūsų tikėjimo slėpinį ši „Artuma“ – argi galėtume užmiršti žemiškiausią ir sykiu dieviškiausią mūsų gyvenimo slėpinį – Motinas?! Bučiniais ir maldomis būkite labiausiai palaimintos, Mylimiausios mūsų!

Sūniškai Jūsų, Darius Chmieliauskas

Sveikata Sveikatos bėdos pavasarį

gegužės „Artuma“ Jus pasitinka tokiu šiuolaikinio sakralinio meno kūriniu, vaizduojančiu Švenčiausiąją Trejybę, ne tik todėl, kad šį mėnesį švenčiame ir Prisikėlusio Kristaus žengimą į dangų – sugrįžimą pas Tėvą, ir Šventosios Dvasios mums atsiuntimą, ir galiausiai – Švč. Trejybės iškilmę; tačiau ir šitai įkvėpė mus, tęsiant Tikėjimo metų klausimyną, šįsyk klausti: tai į ką mes tikime – vieną Dievą ar Tris? O sykiu labai norėjome atkreipti dėmesį, jog Katalikų Bažnyčia jau nuo pat Vatikano II Susirinkimo švenčia Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių (paprasčiau – žiniasklaidos) dieną. Ir būtent sekmadienį tarp Šeštinių bei Sekminių Visuotinėje Bažnyčioje vyksta šis minėjimas, kurio metu katalikai bando geriau suvokti, ką, kodėl ir kaip komunikuoja, renka aukas savo žiniasklaidai palaikyti ir meldžiasi už joje besidarbuojančius. Nors mūsų vyskupai taip pat yra paskelbę, kad Lietuvoje Šeštinių sekmadienį švenčiame ją, tačiau... Padovanosime visų metų „Artumos“ prenumeratą tiems, kas pirmieji mums praneš, jog jų parapijoje buvo švenčiama ši diena.

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Apie tai, kas panašu į rojų

35

Viršelyje – Švenčiausioji Trejybė. Emalės plaketė, dalininkas Egino Weinertas, Vokietija, XX a. pab. (Perspausdinti draudžiama) Artuma 2013 m. gegužė

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais

Pamokslai: įdomūs ir nelabai

pasakojo apie tai, jog žmogus skiriasi nuo gyvūnų.

– Pagalvojau apie mūsų katiną ir kelis kartus iškišau liežuvį kaip Murkis. Kunigas kažkaip susipainiojo. Išsigandau ir palindau po suolu, o močiutė supyko.

– Pokštus geriausiai krėsti laisvalaikiu, – mano tėtis. – Juokaujant reikėtų stengtis, kad kiti nenusimintų.

– Kristų mylintys žmonės dažnai po Mišių aptaria, ką įsiminė, geriau suprato iš Evangelijos ar pamokslo, – pasakoja mama.

Tėtis primena, jog sekmadieniais po pamokslo visi žmonės atsistoję garsiai meldžiasi Tikėjimo išpažinimą.

– Ši malda labai ilga. Gal geriau tyliai palauksiu, kol visi pasimels? – išsisukinėja Benedikta.

– Melsdamiesi kartu su kitais išgyvename tikrą draugystę. Lūpomis tariami žodžiai tampa mums artimi, išreiškia, kas tikėjime svarbiausia. Taip geriau suprantame, sau pritaikome, – aiškina tėtis.

– Visada laukiu visuotinės maldos. Prie garsiai skaitomų prašymų tyliai pridedu ir visų Jūsų vardus... – sako šypsodamasi mama.

– Nors Dievas geriau žino, ko iš tiesų reikia, bet mums patiems svarbu suprasti, kas rūpi, tyliai ar garsiai pasakyti keletą savo svajonių, troškimų, skirtų pasauliui, Bažnyčiai ir kitiems žmonėms, ypač vargšams, silpniesiems.

Taip per maldą junkimės į bendrystę su daugeliu žmonių, – kviečia tėtis šeimyną.

– Žodžio liturgija baigiama pamokslu, Tikėjimo išpažinimu ir bendruomenine malda, – paaiškina tėtis.

– Mišiose labiausiai laukiu kunigo pamokslo, kai jis paaiškina Evangeliją, papasakoja pavyzdį iš gyvenimo ar juokingą istoriją.

Gali tik sėdėti ir klausyti, – sako Benedikta.

– Ką veikti, – klausia Dominykas, – jei tie pamokslai būna ilgi ir neįdomūs? Tada noriu dairytis, kartais nusižiovauti arba eiti pasivaikščioti.

Sesutė paprieštarauja: – Darželyje, mokykloje ar su draugais irgi ne viską iš karto suprantame. Nemandagu žiovauti, išUžrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, dykauti, kai kiti kalba. nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, – Kai labai sunku ištverti, pagalvok, kaip tu paaiškintum kitiems Šventąjį Raštą, – siūlo išeitį tėtis. – Tyliai paprašyk Šventonuspalvino .................................................... sios Dvasios pagalbos kunigui, kitiems žmonėms ir sau, kad laikas nepraeitų veltui. Galima ir taip: „Šventoji Dvasia, padėk suprasti Šventąjį Raštą. Amen.“ Mama paragina klausantis būti kantresniems, juk net nuobodžiausiame pamoksle būna bent vienas sakinys, kuris atnaujina mūsų tikėjimą, padeda suprasti Šventąjį Raštą.

– Išsirinkime bent vieną mums svarbiausią pasakytą mintį, žodį ar Išspręskite rebusą; į langelius įrašykite tai, ką sako kunigas pavyzdį, – moko ji.

Dominykas prisimena, jog kartą, kai buvo mažas, sėdėjo pirmame suole, o per pamokslą kunigas Artuma 2013 m. gegužė

Kronika

Gegužės kalendorius

Pradžioje buvo žinia Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Pavadinimą nusirašiau nuo popiežiaus namų pamokslininko. Tai Evangelijos pagal Joną pradžios parafrazė (plg. Jn 1, 1). Kaip čia neprisiminsi ir šių metų Gerojo Ganytojo sekmadienį skambėjusių Evangelijos žodžių iš tos pačios Evangelijos: „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27).

Klausytis balso – tai bendrauti su asmeniu, su konkretaus balso savininku, „palaikyti ryšį“, suprasti, nustebti, pradžiugti (net kai sužinai nemalonų, bet teisingą dalyką), perimti informaciją, perkeisti savo pažiūras, viltis ir likimus, atsiliepti, tapti panašiu į asmenį ir Asmenį, su kuriuo bendrauju. Kai kurie balsai niekad nebūna bergždi (plg. Iz 55, 11). Kaip ir kiekvieną mūsų sekmadienį. Šventoji Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, primena mums visa, ką Jėzus yra pasakęs. Tai – ir ramybės šaltinis. Tik ne tokios ramybės, kokią duoda pasaulis. Jo ramybė – Jis pats. Jis save visą mums atidavęs ir savo Tėvą, ir jų tarpusavio Dvasią (VI Velykų sekmadienis). Keturiasdešimtąją Velykų dieną (o pas mus – sekmadienį po 40-osios dienos), kai švenčiame Viešpaties Žengimą į dangų, prisimename ir per apaštalus mums perduotą siuntimą paskelbti Evangeliją visai kūrinijai. Ar ne iš čia ir popiežiaus Pranciškaus prašymas-linkėjimas: „Saugokite gamtą“? Taip, ir ekologija iš Jėzaus! Penkiasdešimtoji Velykų diena (Sekminės) jau beveik du tūkstantmečius minima kaip Šventosios Dvasios išliejimo iškilmė, tad ir kaip Bažnyčios gimtadienis. Kai nužengia Dvasia, Dievas pasirodo taip arti, kad niekas nebaisu. Atsiveria durys. Kalbama niekad negirdėtomis kalbomis. Visi viską supranta. Ir svarbiausia – ateina džiaugsmas ir šventė. Net kasdienybėje.

Pasibaigus Velykų laikui, kitą sekmadienį švenčiamas Švenčiausiosios Trejybės sekmadienis – jog suvoktume, kad pasaulio sukūrimas ir atpirkimas buvo Dievo – Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios – darbas. Kažkas yra pasakęs, kad (tik) Dievas leidžia suvokti žmogų. Pagal Jo paveikslą sukurti ir į Jį panašūs esame.

Dievo, kuris pats savyje yra meilė ir mylėjimas, bendrystė ir bendravimas, žodis ir atsakymas, kalbėjimas ir klausymas. Čia apie Dievą: prigimties vienumas, Asmenų skirtingumas ir bendrumas, lygus jų garbingumas. O apie žmogų – ne taip?

Tik šitaip būnama žmonėmis.

Gegužė – gražiausias metų mėnuo – skiriama Dievo Motinai pagerbti. Iš Šventojo Rašto pasiskolintais titulais apgiedama pagimdžiusi Dievą, tapusį Žmogumi.

Moteris, padovanojusi ne vien motiniškus, bet per juos ir žmogiškuosius Dievo bruožus. Todėl pirmąjį gegužės sekmadienį minimos (o katalikai apkabina jas malda) ir mūsų motinos – gyvos ir mirusios.

Ne tik Marijai, kiekvienai Motinai leiskit padovanoti kažkada išverstą poeziją: <...> esu kupinas tavo žodžių/žodžių, amžinų kaip laikas/kaip materija/žodžių, sunkių kaip ranka/spindinčių kaip žvaigždės./Iš tavo galvos į tavo kūną/iš tavo širdies/pasiekė mane tavo žodžiai/tavo žodžiai, pripildyti tavęs/tavo žodžiai, motina/tavo žodžiai, meile/tavo žodžiai, bičiule./Buvo liūdni, kartūs/buvo linksmi, pilni vilties/buvo drąsūs, herojiški/tavo žodžiai/buvo žmonės (Nazymas Hikmetas, „1948“).

Gegužę popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad tei­si­nių ins­ti­tu­ci­jų pa­rei­gū­nai vi­sa­da veik­tų do­rai ir są­ži­nin­gai; misijų – kad se­mi­na­ri­jos, ypač mi­si­jų Baž­ny­čių, ug­dy­tų ku­ni­gus pa­gal Kris­taus Šir­dį, vi­siš­kai pa­si­šven­tu­sius skelb­ti Evan­ge­li­ją.

1 T Šv. Juozapas Darbininkas Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 2 K Šv. Atanazas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 3 P Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 5 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.)

Apd 15, 1–2. 22–29; Ps 67;

Apr 21, 10–14. 22–23; Jn 14, 23–29

Motinos diena 6 P Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 7 A Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 8 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148;

Jn 16, 12–15 9 K Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 10 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23 11 Š Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 12 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

(ŠEŠTINĖS)

Apd 1, 1–11; Ps 96;

Žyd 9, 24–28; 10, 19–23; Lk 24, 46–53

Visuomenės komunikavimo priemonių diena 13 P Fatimos Švč. Mergelė Marija (III sav.)

Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 14 A Šv. Motiejus, apaštalas

Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113;

Jn 15, 9–17 15 T Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 16 K Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys

Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16;

Jn 17, 20–26 17 P Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 18 Š Šv. Jonas I, popiežius, kankinys

Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11;

Jn 21, 20–25 19 S ŠVENTOSIOS DVASIOS

ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Vigilija: Pr 11, 1–9; Ps 104; Rom 8, 22–27;

Jn 7, 37–39

Diena: Apd 2, 1–11; Ps 104;

1 Kor 12, 3b–7. 12–13 arba Rom 8, 8–17;

Jn 20, 19–23 arba Jn 14, 15–16. 23b–26 20 P Šv. Bernardinas Sienietis, kunigas, vienuolis

VII eilinio laiko savaitė (III sav.)

Sir 1, 1–10; Ps 93; Mk 9, 14–29 21 A Šv. Kristoforas Magaljanesas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Sir 2, 1–11; Ps 37; Mk 9, 30–37 22 T Šv. Rita Kašietė, vienuolė

Sir 4, 11–19; Ps 119; Mk 9, 38–40 23 K Sir 5, 1–8; Ps 1; Mk 9, 41–50 24 P Sir 6, 5–17; Ps 119; Mk 10, 1–12 25 Š Šv. Beda Garbingasis, kunigas, Bažnyčios

mokytojas; šv. Grigalius VII, popiežius;

šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė

Sir 17, 1–15; Ps 103; Mk 10, 13–16 26 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Pat 8, 22–31; Ps 8; Rom 5, 1–5; Jn 16, 12–15 27 P Šv. Augustinas Kenterberietis,

vyskupas, vienuolis

VIII eilinio laiko savaitė (IV sav.)

Sir 17, 20–24; Ps 32; Mk 10, 17–27 28 A Sir 35, 1–12; Ps 50; Mk 10, 28–31 29 T Sir 36, 1. 4–5a. 10–17; Ps 79;

Mk 10, 32–45 30 K Sir 42, 15–25; Ps 33; Mk 10, 46–52 31 P Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas

Sof 3, 14–18; Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Artuma 2013 m. gegužė

3

Kronika

4

Geriau apkulta, nei pasiligojusi Prasidėjo antras popiežiaus Pranciškaus pontifikato mėnuo. Po konklavos ir šventiško pirmųjų dienų šurmulio, po iškilmingų tarnystės pradžios Mišių prasideda naujo pontifikato „kasdienybė“.

Nusistovi popiežiaus kasdienio darbo ritmas, audiencijos, vyskupų skyrimai.

Beje, vienas pirmųjų popiežiaus Pranciškaus pasirašytų potvarkių buvo naujo Vilniaus arkivyskupo paskyrimas balandžio 5 d. Ypatingą dėmesį popiežius skiria susitikimams su artimiausiais bendradarbiais – Romos Kuriją sudarančių kongregacijų ir tarybų vadovais. Balandžio 12 d. pats Šventasis Tėvas asmeniškai apsilankė Valstybės sekretoriate.

Pastarosiomis savaitėmis taip pat vyko gana ilgi susitikimai ir su kitų institucijų vadovais. Popiežius Pranciškus neskubėdamas atidžiai susipažįsta su paveldėtu iš pirmtako Bažnyčios valdymo aparatu.

Labai didelio dėmesio sulaukė jo sprendimas paskirti kardinolų patarėjų grupę. Apie aštuonių kardinolų grupės sudarymą pranešta balandžio 13 d. Ta pačia proga taip pat buvo paaiškinta, kad tokios patarėjų grupės sukūrimo pageidavo dauguma kardinolų dar prieš konklavą vykusiuose pasitarimuose. Į šią nedidelę popiežiaus patarėjų grupę paskirti kardinolai atstovauja visų žemynų Bažnyčiai: po vieną iš Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos, po vieną iš Europos, Artuma 2013 m. gegužė

Claudio Celli, intermirifica.net nuotrauka

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Afrikos, Azijos ir Okeanijos, o aštuntasis – dirbantis Vatikane.

Pristatant popiežiaus sprendimą sukurti kardinolų patarėjų grupę buvo pabrėžta, kad jai nesuteikiamos jokios administracinės galios kaip nors liesti tas sritis, kurias pagal savo kompetenciją paprastai tvarko Romos Kurijos institucijos.

Kardinolai bus tik popiežiaus patarėjai ir jų grupė sąmoningai pavadinta ne komisija, taryba ar komitetu, bet „grupe“, kad būtų pabrėžtas neinstitucinis jos pobūdis. Ši grupė taip pat turi padėti popiežiui parengti Romos Kurijos pagrindinio įstatymo reformos projektą.

Dabartinė Šventojo Sosto institucijų struktūra buvo sukurta 1988 m. Jono Pauliaus II paskelbta apaštališkąja konstitucija Pastor bonus. Ar prieš 25 metus sukurta tvarka šiandien jau netinkama?

Kritikai sako, kad permainos būtinos.

Kritikuojamas ne tiek pats Šventojo Sosto institucijų „formatas“, kiek tam tikras „centro“ ir „periferijos“ nesusikalbėjimas. Kartais nusiskundžiama, kad Roma gyvena savo uždarą gyvenimą, ne visada sugebėdama jausti vietinių Bažnyčių gyvenimo pulsą.

Nesunku įsivaizduoti, kad praeityje kartais panašiai galėjęs pagalvoti ir kardinolas Jorge Mario Bergoglio, vadovaujantis didelei Pietų Amerikos vyskupijai su didžiuliais kontrastais, kiekvieną

dieną skaudžiai suvokiamu būtinumu skelbti Kristų ne tik žodžiais, bet pirmiausia įtikinamu liudijimu. Iš tos perspektyvos, ko gero, ir jam kartais galėjo kilti mintis, kad ne viskas Romoje veikia taip, kaip turėtų veikti. Tad tapęs popiežiumi, dabar jis ir bando spręsti ir savo paties, ir kitų kardinolų prieš konklavą įvardytą problemą. Tik skirtingai negu kartais pasigirsta iš šalies, popiežius Pranciškus nežada skubėti. Pirmasis kardinolų patarėjų susitikimas numatytas tik spalio mėnesį.

Nors dar tik pontifikato pradžia ir popiežius Pranciškus dar nepaskelbė nė vienos enciklikos ar kito stambesnio oficialaus magisteriumo dokumento, kuriame būtų išdėstyta jo tarnystės programa, tačiau jau iš keleto per pirmąsias pontifikato savaites girdėtų homilijų ir kalbų, taip pat ir iš neformalių trumpų pasisakymų galima susidaryti tam tikrą nuomonę apie jo turimą Bažnyčios viziją ir apie jo siūlomus atsakus į šiandien Bažnyčiai metamus iššūkius.

Bene sodriausiai jis tai pavaizdavo neseniai rašytame laiške Argentinos vyskupų konferencijai, pirmą kartą susirinkusiai į plenarinį posėdį po buvusio savo nario kard. Bergoglio išrinkimo Petro Įpėdiniu. Bažnyčia turi būti misionieriška, turi išeiti iš savęs, turi eiti į žmogaus gyvenimo periferijas, – rašė popiežius Argentinos episkopatui. Jei Bažnyčia lieka užsidariusi, ji anksčiau ar vėliau suserga nuo nevėdintų patalpų oro. Aišku, išėjimas laukan visada susijęs su tam tikra rizika. Tačiau jau geriau Bažnyčia tebūnie apkulta ir aplamdyta, negu pasiligojusi. Popiežius įspėja, kad negalima visko matuoti vien pagal save.

Narcisizmas veda arba į supasaulėjimą, arba į rafinuotą klerikalizmą, trukdantį pajusti, koks saldus ir guodžiantis yra evangelizacijos džiaugsmas. Kita proga kalbėdamas apie Bažnyčios ganytojų misiją, jis pavartojo ne mažiau išradingą metaforą: geras Dievo tautos ganytojas, pasak popiežiaus, yra tas, nuo kurio sklinda Kristaus patepimo balzamo ir sykiu – avių prakaito kvapas.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Malonė, gailestingumas ir ramybė pareigas ėjęs kard. Bačkis kūrė sovietmečio sugriautą bažnytinį gyvenimą sulig pirmaisiais Nepriklausomybės žingsniais, ypač rūpinosi kunigų ugdymu (įsteigė Šv. Juozapo seminariją), tikybos mokymu bei švietimu (daug prisidėjo prie Tikybos katedros VPU bei Religijos studijų centro VU atsiradimo), tarnavo vargšams, neįgaliesiems, šeimoms (atidarė Betanijos valgyklą, pradėjo ar palaikė daugybę karitatyvinių iniciatyvų, nuolat įvairiapuse pagalba lydėjo „Versmės“ mokyklą, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes bei daugelį šeimyninių ir vienuolinių bendruomenių), įkūrė Bažnytinio paveldo muziejų, žodžiu – itin gerai jautė laiko pulsą ir iššūkius nūdienos Bažnyčiai. Savo įkurtoje Dievo Gailestingumo šventovėje Atvelykio sekmadienį kardinolas drąsino: „kai patys nesugebame mylėti, būti gailestingi, nemokame padėti ar bijome prisiliesti prie kitų vargo“ drauge su Gailestinguoju Jėzumi galime įveikti savo ribotumą ir blogį, „kuris kaip drumzlina upė liejasi į šeimas, visuomenę“, deja, pažeidžia ir Bažnyčią, todėl Eminencija prašė melstis už sielovados rūpesčiuose pavargstančius, užgęstančius ganytojus.

Kardinolui Bačkiui, iš kurio rankų priėmė diakono, kunigo ir vyskupo šventimus, už tėvišką rūpestį bei globą sau asmeniškai ir arkivyskupijai dėkingumo žodžius skyrė naujasis ordinaras Gintaras Grušas, taip apibendrindamas 21 metų tarnystę: „Įvykdyti milžiniški darbai padedant vyskupijai ir Bažnyčiai visoje Lietuvoje atsigauti po ilgų komunistinės sistemos persekiojimo metų.“ Ingreso iškilmėse sveikinęs apaštališkasis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi sakė: „Šiandien didžiojoje Bažnyčios istorijos, kuri iš tiesų yra Dievo buvimo su mumis istorija, knygoje atverčiamas naujas puslapis. Šventoji Dvasia trokšta įrašyti jame nuostabių naujienų.“ Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Balandžio 5 d. vienu iš pirmųjų savo paskyrimų popiežius Pranciškus skyrė Vilniaus arkivyskupijai naująjį ganytoją.

Arkivyskupu metropolitu nominuotas buvęs Lietuvos kariuomenės ordinaras Gintaras Grušas tikėjimo atliepą į šį paskyrimą išsakė netrukus išplatintame savo pareiškime: „Čia bus reikalingas Šventosios Dvasios vedimas, kad mes visi kartu malda ir darbu galėtumėm įveikti tautinius, ekonominius, politinių požiūrių skirtumus bei savanaudiškumo pagundas, o dalydamiesi savo talentais ir kryžiais

atsinaujintume patys ir atnaujintume vietinę Bažnyčią ir visuomenę.“ Tad balandžio 23-ąją, Vilniaus arkivyskupijos globėjo šv. Jurgio dieną, naujojo arkivyskupo metropolito ingreso šv. Mišiomis Arkikatedroje atverstas naujas Vilniaus bažnytinės provincijos istorijos puslapis.

Prieš pat šias iškilmes, balandžio 21 d. (simboliška – Gerojo Ganytojo sekmadienį), toje pat Arkikatedroje padėkos ir atsisveikinimo Mišias šventė iš Vilniaus arkivyskupo metropolito pareigų dėl amžiaus atsistatydinęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Dėkodamas bendradarbiams už broliškus santykius, sielovados uolumą ir ištikimybę, nuoširdžiai atsiprašydamas ir pažadėdamas maldos pagalbą, kardinolas sakė, jog jam „nereikėjo už ganomuosius rizikuoti gyvybe ir laisve, kaip pirmtakams arkivyskupui Mečislovui Reiniui ir Julijonui Steponavičiui. Tačiau teko gyventi nelengvus atsikūrimo metus“.

Nuo 1991 m. pabaigos pal. Jono Pauliaus II paskyrimu, tuomet įsteigusio ir Vilniaus bažnytinę provinciją, ordinaro

O naująjį arkivyskupą drąsino: „Drąsos ir pasitikėjimo! Viešpats tikrai pats rodys kelią, kuriuo turi eiti.“ Iškilmėse dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos vyskupai, stačiatikių ir liuteronų Bažnyčių vadovai, dabartiniai ir buvę valstybės vadovai, gausiai atvyko kunigų iš visų vyskupijų, brolių ir seserų vienuolių bei tikinčiųjų. Arkivysk. Gintaras Grušas, kurį popiežius Pranciškus savo bule pavedė palaimintojo pirmtako – Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio – užtarimui, homilijoje apžvelgė savo pirmtakų Vilniaus soste garbingą praeitį, trumpą kreipimąsi pasakė ir lenkų bei anglų kalbomis, meldė vaikystės maldyno invokacija Aušros Vartų Gailestingumo Motiną globos (išsamiau žr. II viršelio puslapyje).

Balandžio 16–18 d. Telšių vyskupijoje lankėsi Rygos arkivyskupas bei Elko, Lomžos, Drohičino vyskupai, dalyvaudami dvišalės Lenkijos ir Lietuvos vyskupų konferencijų komisijos darbe, kuriam vadovavo vyskupas Rimantas Norvila.

Jau tradiciškai balandžio pabaigoje Lietuvos vyskupijose paminėta Gyvybės diena, iš bažnyčių pasklido į miestų aikštes, sales, atkreipdama visuomenės dėmesį į įvaikinimą, „gyvybės ir gyvenimo lopšį – šeimą“.

Tragedijos sukrėsto Bostono (JAV) arkivyskupui kardinolui Seánui O’Malley užuojautos telegramą nusiuntė LVK Pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „Jungiamės su Jūsų arkivyskupija į bendrą maldą už nukentėjusius.

Tegu bendrystės dvasia tampa skaidriu vilties spinduliu.“ Apie Lemonte (JAV) vykusią užjūrio lietuvių katalikų IV sielovados konferenciją „Pasauliečių vaidmuo Bažnyčios pastoracijoje“ pranešęs „Artumos“ bičiulis t. Antanas Saulaitis SJ įžvalgiai nurodė, kas dar, be kalbos ir tautybės, gali burti žmones ir toli nuo tėvynės: „Triasmenis Dievas su meile žvelgia ir pagarbiai elgiasi su kiekvienu žmogumi, suburdamas mus vienybėn, kaip pati Švč. Trejybė neapsakomai vieninga, bendruomeniška.“ Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2013 m. gegužė

5

Kronika

6

Šeimos politikos aktualijos

Smurtu prieš smurtą prieš moteris?

Jolanta RAMONIENĖ

Tikiuosi, kad šio straipsnio informacija gerai informuotiems „Artumos“ skaitytojams nebus naujiena, ją tik atnaujinsiu ir surikiuosiu.

Tačiau norėčiau išlieti pasipiktinimą žmogaus prigimties priešų ir griovėjų įžūlumu. Kaip toje pasakoje: nepraėjo pro duris – lipa per langą. Neįlipo per langą – ropščiasi per kaminą. Kas bus toliau?

Su tankais per sienas? Ar ir tankų nebereikės?

Pastarųjų mėnesių aktualija – sujudimas dėl Europos Tarybos konvencijos „Dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto prevencijos bei kovos su juo“.

Tai labai kontroversiška konvencija, kuria lyg ir siekiama mažinti smurtą, ypač akcentuojant moterų apsaugą artimoje aplinkoje. Šis tarptautinis dokumentas ne vienus metus kurtas, derintas aukštame lygyje tarp Europos Tarybai priklausančių valstybių, palaikomas dalies jų vadovų bei globojamas įvairių tarptautinių ir nacionalinių organizacijų, lobistinių grupuočių.

Keisčiausia tai, kad šią konvenciją „stumia“ ne tik klasikinės feministinės, bet ir seksualinių mažumų interesams atstovaujančios organizacijos. Štai ir Lietuvoje ją aktyviai palaiko „Įvairovės ir edukacijos namai“, „Lietuvos gėjų lyga“, be abejo – ir jų interesams atstovaujantys politikai. Ar jiems parūpo sumažinti vien tik smurtą prieš moteris?

Labai abejoju.

Interesų „ausys“ išlenda išsamiau nagrinėjant konvenciją ir dar pridedant iš patirties sukauptas žinias. Ratifikavus konvenciją, į Lietuvos teisines sąvokas turėtume įtraukti tokį naujadarą kaip „socialinė lytis“ (gender). Būtų įtvirtinama nauja diskriminacijos forma dėl socialinės lyties tapatumo ir drauge įteisinamas transseksualumas ir transgenderizmas. Dėl to transseksualumas, kuris iki šiol klasifikuojamas psichikos sutrikimų kategorijoje, būtų prilyginamas normaliai būsenai. Minėti naujadarai remiasi morališkai pasenusia, XX a. paArtuma 2013 m. gegužė

baigoje suklestėjusia genderizmo ideologija ir jos esminiu teiginiu, jog lytis nėra nulemta biologiškai ir priklauso nuo socialinės aplinkos įtakos. Paprastai tariant, būtų nebe dvi, bet bala žino, kiek lyčių. O ratifikuodama konvenciją Lietuva įsipareigotų diegti „nediskriminavimo dėl lyties tapatumo“ ideologiją švietimo įstaigose, taip pat ir vaikų darželiuose. Tokios programos kaip Gender Loops arba naudojančios knygeles „Diena, kai Frederikas buvo Frida“ taptų privalomos visiems darželinukams!

Tokią konvenciją bei vykstančią ar, tiesą sakant, imituojamą kovą prieš smurtą sukritikuoja argumentas, kad ne smurtu prieš smurtą reikia kovoti. Ne tai mažina smurtą. Juk reikia kaip tik skirti daugiau energijos asmenybei ugdyti, o tai efektyviausiai vyksta sveikoje šeimoje. Todėl pirmiausia reikia stiprinti šeimą, rengti jaunimą santuokai, ugdyti pagarbos kitam asmeniui mentalitetą ir įgūdžius. Reikia daugiau prevencinių priemonių, o ne karu dvelkiančių šūkių ir represinių struktūrų, kurios kelia dar didesnę įtampą visuomenėje. Kartais visa tai atrodo taip: surašyti represinius teisės aktus, finansuoti policiją ir asmenų atskyrimo nuo visuomenės įstaigas, sukurti policinę vaikų prieš tėvus skundimo sistemą, sukurti efektyvų vaiko paėmimo iš šeimos ar sutuoktinių atskyrimo mechanizmą, palengvintas skyrybų sąlygas, leisti tuoktis vienos lyties asmenims ir leisti jiems įvaikinti vaikus. Šitaip jie žada išspręsti vaikų namų problemas?!

Graudus ir nejuokingas vaizdelis...

Guodžia tai, kad daug Europos valstybių neskuba pritarti šiai konvencijai.

Tačiau neramu dėl to, kaip tarptautiniu ir vietiniu lygiu neskubančios arba nepritariančios valstybės yra sutartinai ir organizuotai spaudžiamos ją pasirašyti.

Tam tikslui netgi vežamos Europos Parlamento delegacijos.

Lietuvoje vertybes ginančios aktyvios organizacijos jau tarė savo žodį.

Prašydamos nepritarti konvencijai, raštus institucijoms parašė ir viešus kreipimusis išplatino šeimų organizacijos.

Etninės kultūros globos taryba konvencijoje įžiūrėjo pavojų tradicijoms ir kultūriniam tapatumui, o smurto problemas pasiūlė spręsti be tokių konvencijų, nacionaliniais teisės aktais, labiau atitinkančiais mūsų visuomenės tradicijas, vyraujančias pažiūras ir papročius.

Kad nenurimtume, papasakosiu dar šį tą. Kol šeimos, nurimusios dėl sustabdytų švietėjiškų genderinių programų, ilsėjosi, mažumų gynėjai, kovotojai už neva moterų teises bei prieš smurtą apsėdo įvarius tarptautinės finansinės paramos mechanizmus. Štai nevyriausybinių organizacijų finansinės paramos skirstyme dalyvauja organizacijos – akivaizdžios tokių teisių gynėjos, o šiai paramai įsisavinti skirtų seminarų prezidiume sėdi gėjų interesų „advokatai“.

Paskaitykite paramos teikimo kriterijus ir juose įžvelgsite, jog nebus remiami projektai, skatinantys „homofobiją“. Ką tai reiškia? Kad bet kuris pasisakymas nevyriausybinių organizacijų projektuose už vyro ir moters santuoka grįstą šeimą bus atmestas ir pasmerktas...

Kronika

Kairė–dešinė? „Artumos“ skaitytojai ne tik pamėgo dr. Vincento VOBOLEVIČIAUS, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovo, mintis apie šiandienę Lietuvos politinę bei socialinę padėtį, bet ir patys nori užduoti jiems rūpimus klausimus, kuriuos mielai perduodame dr. Vincentui (politikos ir ekonomikos mokslus ėjusiam JAV ir savo daktaro disertaciją apgynusiam Niujorko universitete). Kadangi daugelis klausimų reikalauja išsamių komentarų, į juos bus atsakoma keliuose straipsniuose.

Kokie esminiai skirtumai turimi galvoje, kai sakoma: „kairieji“, „dešinieji“, „centras“, „populistai“? Kuriais aspektais „dešiniosios“ pažiūros iš esmės atliepia krikščioniškąją pasaulėžiūrą, o „kairė“ – prieštarauja?

Politinės dešinės ir kairės sąvokos yra artimai susijusios su visuomenėje gyvuojančiomis socialinėmis takoskyromis – dideliais vertybiniais disputais, o skirtingose jų pusėse esantys žmonės turi savitus kultūrinius-socialinius bruožus, bendrą tapatybę ir gebėjimą organizuotis politiškai. Garsus sociologas Seymouras Martinas Lipsetas Vakarų Europos istorijoje pastebi keturias takoskyras, iš kurių dvi iki šiol daro poveikį politikai daugelyje šio regiono valstybių. Tai takoskyros tarp Bažnyčios ir (sekuliarios) valstybės bei tarp kapitalo ir darbo jėgos. Bažnyčios–valstybės takoskyrą lemia požiūris į gyvybę, šeimą ir religijos laisvę.

Kapitalo–darbo jėgos takoskyra skiria kairiuosius, ginančius darbininkų interesus, ir dešiniuosius, atstovaujančius verslo interesams. Pastaroji skirtis yra pagrindinė politikos organizavimo ašis Vakarų Europoje. Tiek Vokietijoje, tiek Italijoje (tiek, beje, ir Lietuvoje) koalicijas sudaro panašų požiūrį į ekonomiką propaguojančios partijos.

Be abejo, toks požiūris į „kairės“ ir „dešinės“ turinį yra pernelyg eurocentriškas. Net ir Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais tradicinės socialinės takoskyros ėmė šiek tiek aižėti. Tuo labiau kituose geografiniuose regionuose Bažnyčios–valstybės ir ypač kapitalo–darbo jėgos santykiai klostėsi kitaip, nei Londone, Berlyne ir Paryžiuje. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kuriantis demokratinei politinei santvarkai, beveik nebuvo darbininkų judėjimo, kairiosios partijos buvo tapatinamos su nekenčiamu komunistiniu režimu. Todėl tikėtis tokio artimo ryšio tarp kairiųjų partijų ir darbo jėgos, koks egzistavo kuriantis demokratinėms santvarkoms Vakarų Europoje, buvo nerealistiška.

Kai kurie apžvalgininkai tikisi, kad, laikui bėgant, Lietuvoje taip pat susiformuos aktyvi, organizuota darbininkija, gebanti ne tik reikalauti geresnių sąlygų, bet ir kontroliuoti, kaip jų rinkti kairieji politikai vykdo savo įsipareigojimus. Vis dėlto sunku tikėtis tokio optimistinio scenarijaus išsipildymo. Pirmiausia, nūdienos ekonominės problemos yra gerokai menkesnės, nei vargas, kuris

slėgė darbininkus XIX–XX a. sandūroje. Taigi mažiau tikėtina, kad dabartiniai darbininkai skirs tiek laiko ir išteklių dideliam organizaciniam darbui. Taip pat svarbu, kad mūsų laikais valstybės ekonominė gerovė didele dalimi priklauso nuo globaliai mobilaus kapitalo investicijų. Siekdami „neišbaidyti“ darbo vietas kuriančio kapitalo, net ir savo rinkėjų spaudžiami kairieji ne visada išdrįs įgyvendinti darbininkijos keliamus reikalavimus.

Toks lūkesčių ir galimybių neatitikimas atveria kelią į politiką vadinamiesiems populistams – politikams, ciniškai žadantiems neįgyvendinamus dalykus (per 111 dienų padarysim...). Vis dėlto manau, kad populistinių partijų sėkmė nebus ilgalaikė. Rinkėjai, matydami, kad pažadukai neišvengiamai nuvilia, pasirinks mažiau žadančias, bet šį tą nuveikiančias partijas arba apskritai nustos balsuoti. Be abejo, populizmo grimasos gali pasireikšti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, maža partija, norėdama sukelti ažiotažą, gali pasiūlyti įstatymą, kuris beveik užtikrintai nesulauks daugumos parlamentarų palaikymo, tačiau sukels daug triukšmo.

Esant palankiai institucinei aplinkai šiokį tokį poveikį politikai daro ne tik kapitalo–darbo jėgos, bet ir Bažnyčios–valstybės takoskyra (ir kitos). Dviejų kertinių takoskyrų sąveiką galima pavaizduoti grafiškai kaip statmenai susikertančias „ekonominę“ (dešinės–kairės) ir „moralinę“ (religijos–sekuliarumo) ašis. Taigi, tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos gali atstovauti katalikiškajai Bažnyčios–valstybės takoskyros pusei. Todėl praktikuojantys katalikai vienmandatėse apylinkėse gali ramia sąžine balsuoti ne vien tik už dešiniuosius politikus. Svarbu susipažinti su konkrečiu kandidatu ir jo pažiūromis bei nuopelnais gyvybės ir šeimos apsaugos, taip pat religijos laisvės srityse. Prieš balsuojant daugiamandatėje apylinkėje derėtų paskaičiuoti, kurios partijos sąraše yra daugiausia katalikiškas vertybes ginančių politikų. Kad rinkėjams būtų lengviau apsispręsti, katalikiškos visuomeninės organizacijos turi paruošti politikų ir kandidatų veiklų suvestines ir jas viešinti artėjant rinkimams.

Kitame „Artumos“ numeryje dr. Vincentas atsakys į klausimą, ar galima kalbėti apie ekonominę politiką, atsiribojant nuo moralės klausimų.

O gal visdėl to mokesčių klausimai yra ne mažiau moraliniai nei ekonominiai?

Artuma 2013 m. gegužė

7

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

8

Pažinti ir užvaldyti Tikėjimo problematika Biblijoje (II) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Praeitame „Artumos“ numeryje, pasiremdami pasakojimu apie aukso veršį (Iš 32, 1–35), pradėjome nagrinėti tikėjimo problematiką Biblijoje. Tęskime pradėtą analizę.

Aukso veršio tema yra daug platesnė. Aukso veršis stebuklus, taigi Jo jėgą, mielai Jį sekdavo: „Jėzus vaikšsimbolizuoja norą tikėti į prijaukintą Dievą ir ne tik. čiojo <...> gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Šitoje biblinėje istorijoje slypi kur kas daugiau teologi- <...> Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Denių prasmių. Norėdami jas suprasti, turėtume prisiminti kapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės“ (Mt 4, 23.25). pasakojimą apie pirmąjį žmogaus nupuolimą. Apie tai O matydami Jį kabantį ant kryžiaus, taigi Jo didžiausio skaitome Pr 3, 1–7 ištraukoje. Tai vienas seniausių švent- silpnumo metu, tyčiojosi: „Praeiviai užgauliojo Jėzų, krairaštinių tekstų, datuojamas maždaug X a. pr. Kr. Iš jo at- pydami galvas ir sakydami: ‘<...> Kitus gelbėdavo, o pats aidi žalčio ir moters pokalbis apie negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo krygero ir pikto pažinimo medžio žiaus, kad pamatytume ir įtikėtume’“ vaisių valgymą ir jų naudingumą.

(Mk 15, 29–32a).

Posakis „gero ir pikto pažinimas“ Bet kas gi čia blogo, kad išrinkyra literatūrinė priemonė, vadinama poliarizmu, kuri, sugretindama toji tauta norėjo tikėti Dievo visagalybe? Gi mūsų tikėjimo išpažinimas du vienas kitam prieštaraujančius elementus, išreiškia visumos irgi pabrėžia: „Tikiu į Dievą Tėvą mintį. Taigi gero ir pikto pažiniVisagalį“? mo medis – tai visumos pažinimo Lyg ir nieko blogo – bet tiktai iš medis. O pažinti Biblijoje nereišpirmo žvilgsnio. Problema ta, kad kia vien tiktai įgyti arba turėti žimes (beje, labai dažnai) atskiriame nių apie ką nors. Veiksmažodžio Dievo visagalybę nuo Jo šventumo. pažinti reikšmė Šventajame Rašte Taip, Dievas visagalis, bet ir šventas. taip pat yra valdyti. Taigi gero ir O kadangi šventumas Biblijoje reiškia Aukso veršis. Niurnbergo Kronikų iliustracija pikto pažinimo medis – tai visukitoniškumą, – apie tai jau esame ne (medžio raižinys), 1493 m. mos valdymo medis. Būtent todėl kartą rašę, – tai pasakymas „šventas šito medžio vaisiai ir buvo žmogui uždrausti. Viską gi tu- visagalis“ reiškia tiek, kiek kitaip visagalis. Jėzaus Krisrėti savo valdžioje, anot Biblijos, gali vien tik Dievas. taus kryžius tai geriausiai įrodo: „Kristus nesiuntė maTačiau ne tai svarbiausia. Esminga yra kitkas – kad, nęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių pasak žalčio, būti kaip Dievui reiškia būti visagaliam. Tą išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios. Mat pačią mintį perteikia ir pasakojimas apie aukso veršį. Jį žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailysnuliedama išrinktoji tauta pareiškė norą tikėti į Dievą vi- tė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ sagalį, t. y. tokį, kuris, tariant vienos Gintauto Tautkaus (1 Kor 1, 17–18). parašytos giesmės žodžiais, yra jėga. Ir netgi daugiau. Seniausi bibliniai tekstai, kaip antai Mozės pergalės giesmė Kitaip tariant, pasakojimas apie aukso veršį (Iš 15, 1–18), irgi vaizduoja Viešpatį Dievą kaip galinprimena, jog kiekvienam iš mūsų drauge su polinkiu gą karžygį: „VIEŠPATS yra <...>. Tavo dešinė, VIEŠPAtikėti į prijaukintą Dievą būdinga tikėti į visagalį TIE, yra nuostabi jėga – tavo dešinė ranka, VIEŠPATIE, Dievą. Iš vienos pusės tai gerai: tikrasis Dievas yra triuškina priešus!“ (Iš 15, 3.6). Kai kurie egzegetai netvisagalis. Tačiau iš kitos pusės, tikėdami Dievo gi sako, kad Dievo gelbėtojo įvaizdis yra daug senesnis visagalybe, neužmirškime jos kitoniškumo aspekto, negu Dievo kūrėjo. antraip mums tikėjimas į gerąjį Dievą niekaip Kad ir kaip yra, panašių tendencijų aptinkama ir Naunederės su blogio buvimu pasaulyje... jajame Testamente. Minios, matydamos Jėzaus Kristaus Artuma 2013 m. gegužė

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Vis dar ieškau Viskas dėl tų Tikėjimo metų. Gal dar todėl, kad pernai rudenį mano vaikas nusprendė – jam jau laikas Pirmajai Komunijai, ir taip mes atradom kitokią Bažnyčią.

Tikriausiai dar ir todėl, kad tokia buvo Aukščiausiojo valia. Dėkoju Dievui, kad gyvą ryšį su Juo ir tikėjimą atsinešiau dar iš vaikystės. Manau, kad tikėjimas nėra tik duotybė. Tai pirmiausia įgytis, atsinešama iš šeimos ar mokyklos. Man Švenčiausioji Trejybė visada buvo ir yra nedaloma visuma. Gal todėl lig šiol jokių abejonių, kuo tikiu, nebuvo. Abejonių atsirado vėliau, pradėjus gilintis į kitus dalykus.

Nuodėmė ir atsakomybė Buvau geras vaikas. Uoliai vaikščiojau bažnyčion, prieš atlaidus pindavom vainikus bažnyčiai papuošti, valėm dulkes nuo altorių ir šventųjų statulų, dalyvavom procesijose. Metams bėgant ir tam pačiam išpažinties „tekstui“ kartojantis, suvokiau, kad kažkas su mano tikėjimu ne taip. Kažką reikėjo keisti. Tvirtai nusprendžiau nebekartoti tų pačių nuodėmių. Dievo padedamai man išties pavyko laikytis savo įsipareigojimo keletą mėnesių, gal pusmetį. Tik didžiam nusivylimui po šio „eksperimento“ teko sau pripažinti, kad, uoliai laikydamasi visų Dievo ir Bažnyčios įsakymų, geresnė netapau!

Mane tebekankina klausimas, kiek nuoširdumo ir apsimetimo yra tūlo krikščionio sąmonėje, gailintis dėl nuodėmių ir pažadant jų nebekartoti. Ar nėra taip, kad krikščionis, jei nuoširdžiai atgailautų ir deramai suvoktų savo pažado/įsipareigojimo rimtumą, į tą pačią nuodėmę grįžti nebeturėtų? Teoriškai, sąmoningam gyvenimui įpusėjus, net išpažinčių turėtų vis retėti. Taip, mes klystantys žmonės, bet Dievas mus apdovanojo ypatinga valios malone, kuri turėtų sustiprinti mus ir padėti nebenusidėti... Priešingu atveju reikštų, jog krikščionys nesubrendę prisiimti atsakomybės už savo mintis, žodžius, darbus...

Apsimestinis tikėjimas?

Stebėdama sekmadienio Mišiose gausiai susirinkusius žmones, mintyse klausiu, kodėl statistinėje XXI amžiaus Lietuvos krikščionio šeimoje vos 2–3 vaikai? Laikantis atvirumo gyvybei mokymo, krikščioniškose šeimose galėtų augti 12–15 vaikų. Kiek šiandien Lietuvoje šeimų, taip suvokiančių ir vykdančių Dievo valią? Aš griežtai prieš abortatyvią kontracepciją, bet natūralus šeimos planavimo metodas atvirumo gyvybei kontekste irgi nėra panacėja. Tai greičiau sąžinės maskuotė, nes šiuo būdu (su Bažnyčios pritarimu) planuojanti šeima nuo šeimos, planuojančios gyvybę bet kurioje jos prasidėjimo fazėje išsaugančiais metodais, skiriasi nebent stipria valia ir natūralių dauginimosi instinktų ignoravimu, sielos gelmėse likdama uždara Dievo siunčiamai gyvybei ir naujo žmogaus prasidėjimo malonei.* Grįžtu prie to paties klausimo – kiek nuoširdus ir atviras yra tasai „sekmadieninės krikščionybės“ propagavimas? Ar gyvename tuo, ką teigiame tikį, ar tik deklaruojame formą be turinio? Ko reikia, kad krikščionio religija nebūtų tik parodomoji?

Puikybė ir artimo meilė Tik amžinojo gyvenimo kontekste nebelieka vietos puikybei, o artimo meile apdovanojami ne tik savieji, bet ir kiekvienas šalia esantis, praeivis, išmaldos prašantis.

Dėkoju Dievui už Jo siunčiamas pamokas ir po kruopelę per patirtį kaupiamą išmintį. Vienu metu į kai kuriuos žmones žvelgiau tarsi iš aukšto, kritikuodama, o kartais

* Į nuogąstavimą dėl natūralaus šeimos planavimo (NŠP) paprašėme atsakyti VDU Santuokos ir šeimos studijų centro profesorę dr. Birutę OBELENIENĘ.

NŠP yra nepalyginama su šeimos planavimu kokiomis nors „technikomis“. Iš esmės tai atsakinga tėvystė ir motinystė, kai sutuoktiniai pagal savo ir savo vaikų poreikius, galimybes, pažindami savo prigimtį, stebėdami vaisingumo ženklus, priklausomai nuo visų šių sąlygų dermės, atsakingai ir iš meilės vienas kitam pasirenka tinkamą laiką santuokiniam aktui. Žmogus gali pažinti savo vaisingumą ir valdyti (ne slopinti!) ne vien pagal asmeninius poreikius. Tik naudodamasis Kūrėjo duotu protu ir laisve, žmogus išties gyvena pagal Dievo tvarką, todėl yra atviras Jo siunčiamai malonei. Bažnyčia moko, kad NŠP nėra kontracepcija, „natūralių dauginimosi instinktų ignoravimas“ ar „uždarumas prasidedančiai gyvybei“.

NŠP taikymas nepateisinamas, jei sutuoktiniai, turėdami visas galimybes auginti daugiau vaikų, augina tik vieną ir vengia jų, naudodami NŠP. Kita vertus, atsakingai žvelgiant į moters, vyro ir vaikų poreikius, nedaug krikščionių šeimų galėtų auginti 12–15 vaikų.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2013 m. gegužė

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

10

menkindama jų būtį. Kai važiuojant viešuoju transportu šalia tavęs įsitaiso apsišlapinęs ir visų bjauriausių kvapų palete dvokiantis valkata, pirmoji reakcija paprastai retai kada būna krikščioniška. Šis mano požiūris kardinaliai pasikeitė, kai vieną dieną būtent tas dvokiantis valkata toli gražu ne tuščiame troleibuse pasirodė esantis vienintelis žmogus, kuris padėjo man iškelti vaiko vežimėlį.

Buvau pasirengusi jam kojas nuplauti.

Tebesu lig šiol. Kiekvienas žmogus dabar man – brolis ar sesė, jiems mintyse linkiu ramybės.

„Man 36-eri, ir Dangus mane yra gausiai apdovanojęs“, – tikriausiai maždaug taip mano mintis užrašytų Vanda Ibianska. Net anyta man irgi kliuvo kaip tikra Dievo dovana.

Ir tikėjimą laikau dovana tiesiogine šio žodžio prasme. Tik dar nesu visiškai tikra, kaip su ta dovana gyventi. Suvokiu, kad tam tikriausiai prireiks ne tik maldos, vidinių pastangų, bet ir laiko. Kol kas nesuprantu, kodėl, mylėdama artimą, nesu pasirengusi tos meilės išreikšti ir materialiai. Tikras krikščionis turėtų aukoti kiekvienam ne tiek, kiek gali, o tiek, kiek reikia. Kol kas to padaryti negaliu. Negaliu stokojantiems vaikams ir savo vaikams dalyti po lygiai. Tai būtų nenuoširdu.

Nerandu atsakymo į esminį klausimą: kas trukdo taip pasitikėti Dievo valia, kad galėčiau kiekvienam aukoti tiek, kiek jam trūksta?

Kas trukdo taip pasitikėti Dievo valia, kad sutikčiau priimti visas mums siunčiamas gyvybės dovanas?

Vis dar intensyviai ieškau – teisingų atsakymų, gilesnio ryšio – tikėdama, kad, atėjus laikui, Viešpaties malonės veikimu sugebėsiu išgirsti...

Asta

Artuma 2013 m. gegužė

Trys MOTINOS Gyvenime nėra nieko tikriau už motinų meilę. Ši istorija – tik keli tikro gyvenimo štrichai. Tai, kuo iš savo vaikystės pasidalijo viena mūsų kolegė ir „Artumos“ bičiulė, skiriama visoms geroms mamoms, o kitokių turbūt ir nebūna. „Aš noriu tų vaikų“, – į savo žmonos Anastazijos prašymą, sklindantį iš pačių širdies gelmių, Kazimieras negalėjo atsiliepti paprastais žodžiais – reikėjo širdies atsakymo. Dėl to su žodžiais vyras ir neskubėjo. „Aš padėsiu tau juos užauginti“, – tai atsakymas žmonai, ištartas kiek vėliau tą vakarą, kai abu, paskubomis apsirengę, išvažiavo ieškoti tų nepažįstamų namų, kuriuos, kaip girdėjo žmones kalbant, tada šalčiu stingdė atsiskyrimo skausmas ir nežinia: šalia mirusios motinos baugščiom akelėm sėdėjo du vienuolikmečiai dvyniai – Dalė ir Benius.

Kaip tie vaikai gyvens toliau?..

Mamytė Taip ir šiandien ją tebevadina. Nors tas vakaras Dalei ir Beniui jau buvo paskutinė atsiskyrimo nuo mamytės akimirka, pamažu ji tolo nuo jų ir geso jau visus metus. Dėl greitai progresuojančio kaulų retėjimo tą netrumpą laiką moteris nebepakilo iš lovų ligoninėse, o vaikus – brolį ir sesę skyrium – glaudė krikšto mamos. Niekas nebesužinos, bet galime nujausti, apie ką tuomet galvojo 44-erių moteris, kuriai gydytojai dar turėjo atlikti sudėtingą operaciją, deja, nesėkmingą – jos komplikacijos trečiąją dieną baigėsi mirtimi.

Kad nori gyventi – tiesiog privalo! – ji buvo supratusi kur kas anksčiau, nei ėmė sekti jėgos.

Turbūt tada, vos prieš ketverius metus, kai sunkiai sirgęs mirė jos vyras. Jam tebuvo 41, dvyniams – šešeri. Kokios pagalbos galėjo tikėtis našlė gūdžiu sovietmečiu? Vienas kitas geradarių gestas neįstengė pakeisti varganos kasdienės buities. Teliko dirbti už du – kad prasimaitintų, ir kliautis vien Dievu – vaikai daugybę vakarų likdavo vieni.

Nors ir labai nuilsusi po darbų, iki užmiegant abipus šonų prigludusiems mažiesiems ji skaitydavo šventųjų gyvenimus. Šių knygų parūpindavo netoliese slapta įsikūrusios vienuolės, iš jų kaip šventenybę parnešdavo dvyniams ir komunikantų atraižėlių. Širdis troško, kad tikėjimas ir jiems būtų stipri atrama gyvenimo vėjuose, o sykiu – ir jautri sąžinė, Tėvynės meilė, atsparumas viešumoje viešpataujančiam melui. Kartu su dvyniais versdama roželėmis apipaišytą gimnazistišką pokario draugų atminimo albumėlį, ji vesdavo geriausias istorijos pamokas: štai, šis – doras ir gabus vaikinukas – dėl Lietuvos išėjo į mišką, ir šis, ir šitas – visi jie nebegrįžo.

Didelės ir mažos kryžkelės

Aštuntojo dešimtmečio sovietinėje mokykloje tokios istorijos nemokė, bet visus penkerius pirmuosius metus našlaičiams netrūko geranoriško pedagogų rūpesčio. Į tą pačią mokyklą atkeliavo ir negandos žinia: mamytės nebėra... Mokytojos apkabinimas, giminių, kaimynų akyse klausimas: kas priglaus? Abu? Po vieną? Nejau vienintelė išeitis – vaikų namai?..

Mama Apie vaikus galvojo ir Anastazija. Bet tada – tikrai ne apie tuodu našlaičius. Svajojo ir laukė savų vaikų – kelis santuokos dešimtmečius, nors gydytojai sakė, jog sveikatai nepataisomai pakenkė karo sąlygomis atlikta operacija. O gal išsekino dešimt savanoriškos tremties metų Sibire, į kurį išvažiavo praėjus dviem savaitėms po vestuvių drauge su vyru, nors jos pačios dar nebuvo tuose tremtinųjų sąrašuose.

Taip ir bėgo gyvenimas – tais laikais nė minties nebuvo apie būdus susilaukti vaikų kaip nors „dirbtinai“. Be to, jaunystėje vaikų auginimo rūpesčių ji jau buvo patyrusi globodama pulkelį jaunesnių savo brolių ir sesių, kurių mažiausiajai, kai karo metais mirė tėvas, tebuvo keli mėnesiai.

Kas tuomet galėjo pamanyti, jog tų darbščių, paprastų žmonių gyvenime beveik pasikartos didi Šventraščio istorija, nutikusi kūdikio susilaukusiai senyvai Elzbietai, ir Anastazija taip pat galės pasakyti: „Tai Viešpats man davė“ (plg. Lk 1, 25)? „Nastute, tikrai čia tau tie vaikai“, – pirmosios padrąsino moterys, vaistų fabriko bendradarbės, kai eilinę darbo pamainą sutrikdė žinia apie vienos jų kaimynystėje visiškais našlaičiais likusius dvynukus. Tą vakarą, kai Anastazija, patylomis ir nieko nelaukusi, su vyru atsirado šermenyse ir paprašė atiduoti auginti abu vaikus, giminaičiai dar svarstė – „juk yra artimųjų“, – ir nebuvo tam pasiruošę.

Jų rankose liko tik nepažįstamųjų adresas. Tačiau jau po keleto savaičių brolis ir sesė, atvežti čia tik trumpam, liko visam – su mama (taip ėmė ją vadinti) ir tėčiu, kurie pasidalijo viskuo, ką tik turėjo.

Motina Naujuose namuose pirmąkart susėdus prie stalo naujieji tėvai išgirdo, kaip gražiai Dalės ir Beniaus mamytė buvo juos auginusi, auklėjusi. Nedelsdami išleido vaikus į muzikos mokyklą toliau mokytis akordeono, kaip

ir buvo pradėję. Bet labiausiai džiaugėsi, kad mamytė jau buvo pasirūpinusi pirmaisiais sakramentais; vaikai pripratinti lankyti bažnyčią ir negalėjo būti nė kalbos apie sekmadienį be šv. Mišių. „Tikėjimą esu gavusi tarsi su mamytės pienu“, – prisimena Dalė šiandien, sakydama, jog abi gerosios mamos ir Bažnyčia, joje sutikti žmonės – ir kunigas, Velyknaktį paauglei įdavęs į rankas rimtą religinę knygą, po kurios ji pradėjusi kaupti jau savo, ne mamytės, bibliotekėlę, ir Dievo Apvaizdos kongregacijos vienuolė, kantriai dalyvavusi visuose merginos tikėjimo ir pašaukimo svarstymuose, ir daugeliui žinoma disidentė Jadvyga Bieliauskienė, parūpindavusi pogrindinės spaudos ir prieš areštą palikusi pasaugoti tuomet retą knygą – Naująjį Testamentą, – bylojo didžiausią žmogaus gyvenimo paguodą, kad Dievas jame veikia labai realiai.

Naujoje mokykloje, į kurią teko pereiti, šiedu našlaičiai pasirodė esąs kliuvinys gražioms sovietinio auklėjimo ataskaitoms. Vieni vertė atsisakyti aktyvesnio dalyvavimo liturgijoje (akis badė ne tik sekmadieniais arti altoriaus matomi našlaičiai), tad visaip ujo, spaudė ašaras ir, versdami stoti į komjaunimą, šaukė: „Kaip jūs galite tą Dievą tikėti – juk jis šitaip jus nuskriaudė!“ O kai imta trukdyti naujajai šeimai juos įsivaikinti, radosi ir užtariančių balsų: „Vaikai gerai prižiūrimi, geri mokiniai...“ Bet didžiausia gynėja buvo pati mama – ji be jokios baimės lėkdavo į mokyklą: „Ar suprantat, kad našlaičiai nėra malkų glėbys – negali dėlioti iš kampo į kampą? Ar turit sąžinės – juos virkdyti ir skriausti... Buvo vaikai auginami su Bažnyčia nuo mažens – ir bus!“ Bažnyčia jau buvo tapusi trečiąja Dalės ir Beniaus Motina, o antroji jų savo išmintimi tesėjo šiems vaikams tai, ko nespėjo pirmoji. Netgi tada, kai mokytojai skaudžiai replikavo: „Ai, ką jūs išmanot apie tą Dievą, laikotės tik kvailai įsikibę nežinia ko“, pasak Dalės, „pažadėjau sau – padėsiu visas jėgas dar labiau Jį pažinti.

Tikėjimas jau buvo ne tik brangiausias mamytės atminimas, bet ir svarbiausia mano savasties dalis. Nieko taip netroškau, kaip jame vis giliau įsišaknyti“.

Užrašė Dalė GUDŽINSKIENĖ Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Artuma 2013 m. gegužė

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Meilės dialogas Šventasis Raštas šeimoms

Jolantos Klietkutės nuotrauka

„Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.

Jonas jį atkalbinėjo: ‘Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!’

Bet Jėzus jam atsakė: ‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.’ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens.

Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’“ (Mt 3, 13–17).

Benediktas XVI pokalbių knygoje „Dievas ir pasaulis“ štai ką sako apie Trejybę: „Matyt, ne tik paprastiems žmonėms, bet ir išminčiams neįmenama paslaptis, kad Dievas tikrai yra vienas, tačiau egzistuoja trijuose Asmenyse, kaip trigubas meilės santykis. Svarbu tai, kad krikščionių tikėjimas pažymi du dalykus: Dievas yra vienatinis ir yra aukščiausioji vienybė. Tačiau tada pati aukščiausioji vienybė yra nebe to, kas nedaloma, vienybė, bet vienybė, kylanti iš meilės dialogo.“ Krikščionis pasauliui tebėra nuostabą ir netgi baimę keliantis žmogus. Jame atrandamas patrauklus, tačiau kartu ir įsakmiai prabylantis Dievas, kuris save tiesiogiai sieja su kiekvieno žmogaus asmeniu. Slėpiningasis krikščionybės ženklas, kuriuo Dievas Krikšto sakramento metu pažymi kiekvieną krikščionį ir kuriuo šis pats save laisvai paženklina, yra Švenčiausiosios Trejybės ženklas.

Mes tikime į Kristų, išpažįstame Nukryžiuotąjį, priklausome Jo dvasinei bendruomenei, o ženklinamės ne vien Juo, bet paties didžiausio apreikštojo slėpinio ženklu – Švenčiausiąja Trejybe. Jau daugiau kaip 2000 metų nešame mums ir pasauliui Apreiškimu duotos begalinės Tiesos ir neaprėpiamos tikrovės žinią apie trijų vienos prigimties Asmenų tobulą meilę, laisvę, orumą. Matyt, dar nesame nuėję net pusės kelio istorijoje, kad pakankamai atskleistume patraukliausią žinią apie Dievą, kurią Jis mums perdavė įsikūnijusio Žodžio dėka.

Ties paslaptimi suklūstama, surimtėjama, į ją atkreipiamas žvilgsnis, jai skiriama laiko, nes paslaptis kartu yra ir lūkestis. Pastarasis gali būti baimingas, viltingas, džiaugsmingas. Pasaulis, nusprendęs įveikti Dievą, tik praliejo daug kraujo (pradedant nuo Švenčiausiojo), bet nepajėgė Jo ištremti už žmogaus sąžinės, baimės ir vilties, už visuomeninės kultūros ribų. Taip radosi posakis: nėra tautos, kurioje nebūtų kokios nors religijos.

Pasaulis, nepanorėjęs su Dievu gyventi savo sąžinės ir visuomenės lygmenyse, tebėra pasimetimo, susiskaldymo, prieštaravimų, manipuliacijų pinklėse, o krikščionybę įtarinėja turint rašytojo Dano Browno išgalvotus simbolinius „kodus“ ar slepiamus „laimės receptus“.

Artuma 2013 m. gegužė

Krikščionybė per Švč. Trejybės dogmą pasauliui liudija žinią: kas gimė asmeniu, tvers amžinai. Begalinėje, jokių skirtingumų nedalomoje dieviškosios prigimties vienybėje visa kyla kaip Dievas, virsta meile ir tampa Žodžiu tai pačiai Meilei, bet lieka skirtingu Asmeniu, – tai mums yra asmens nedalumo, tvarumo ir vertės garantija amžinybei.

Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią nusakyčiau taip: kuriančioji Meilė ištaria žodį „myliu“, ir šis žodis nuo pat amžinybės kartu su jį tariančiuoju būna Meilėje – Šventojoje Dvasioje. Visiška laisvė traukia prie mylimojo, jo neužvaldo, nesunaikina jo asmenybės, nepavergia ir nemanipuliuoja, atvirkščiai – išsaugoja asmens vertę, laisvę, išskirtinumą ir nedalijamumą. Ši Meilė nieko nepasiima sau, tik viską atiduoda ir visiškai atsiduoda iš tobulo klusnumo, nes kas yra Tėvo, tas yra ir Sūnaus – jų abiejų Meilės Dvasioje – Šventojoje Dvasioje.

Nuodėmės ir netobulumo atskirti vieni nuo kitų, mes, žmonės, ėjome ir einame, ir eisime ilgą kelią savo kultūroje kiekvieno asmens link nešini dovana – tobuliausio Asmenų santykio Švenčiausiojoje Trejybėje pavyzdžiu.

Komunikacija, bendrystė tarp žmonių neretai reiškia įvairias iš egoistinio „aš“ kylančias valdymo, vartojimo, manipuliavimo apraiškas. Šventoji Komunija reiškia šventą bendrystę su atsiduodančiu mums Dievu ir krikščioniškąjį bendravimo su kitu pavyzdį, pamokymą.

Svarstant apie šiandienių technologinių komunikacijų „galias“, neretai tenka atviriau jas įvardyti kaip „negalias“ asmens tobulumo, meilės ar „šventojo komunikavimo“ atžvilgiu. Padėti „galingam silpnajam“, kuris užvaldo žmonių protus ir širdis, bet nepakylėja žmogaus aukščiau už jo ydas ir silpnybes, gali krikščionybė. Ji neša žinią apie dieviškai išaukštintą asmens vertę, žmogiškojo pašaukimo šventumą, o šios žinios šaltinis – tai Švenčiausiosios Trejybės apreikštos tikrovės grožis, išminties ir meilės bendrystė.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Pradžioje buvo TRYS...

Vytautė MACIUKAITĖ bendrumo bei atskirumo santykį. Sakydami žodį „asmuo“, iš karto įsivaizduojame atskirą individą, tokį, kokie esame patys. Todėl teologas Karlas Rahneris netgi siūlė vietoj „asmens“ vartoti „trijų subsistencijos būdų“ terminą. Tik čia vertėtų paklausti, ar sugebėtume melstis kažkam, kas būtų vadinama „antruoju subsistencijos būdu“. Tačiau reikėtų prisiminti, kad „asmens“ sąvoka graikų kalboje („prosopon“) reiškia kaukę. Ji savaime nėra individuali, bet leidžia įgauti individualumo tam, kuris be kaukės neišsiskirtų.

Kai kas savo nenorą tikėti į krikščionių Dievą grindžia jaunu krikščionybės amžiumi, palyginti su budizmu ar induizmu. Iš tiesų, kad Dievas yra Trejybė, galima

Iš pat pradžių reikia atsisakyti įsivaizdavimo, jog temą apie Trejybę galima išsemti taip, kad nebeliktų jokios paslapties. Ne veltui daugelį amžių svarstoma ir ginčijamasi, kaip šią paslaptį tinkamai suprasti. Noras padėti tašką šioje diskusijoje prilygtų mėginimui šaukštu išsemti vandenyną.

Biblijoje nerasime žodžio „Trejybė“. Dėl to Jehovos liudytojai kaltina krikščionis Trejybę paprasčiausiai išgalvojus. Atidžiau įsiskaitę Šventraščio tekstus, rastume įvairių nuorodų ir užuominų į tris Asmenis: Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią. Jokia kita religija neturi tokio įstabaus Dievo!

Krikščionybė yra monoteistinė religija, t. y. mes tikime į vieną Dievą, o ne tris dievus (kaip mūsų tikėjimą interpretuoja musulmonai). Taip pat ir judaizmas bei islamas yra priskiriami prie monoteistinių religijų. Krikščionių Dievas, toks, koks apsireiškė pasauliui, drauge yra ir vienas, ir trejybinis. Ir judaizme Dievas nebuvo visiškai vienas: šalia Jahvės neretai Dievas minima ir Dievo Dvasia, kuri yra Išsavo esme mintis, dalyvavusi pasaulio sukūrime; yra vienas, taip pat kalbama apie Mesiją, kuris bet Jo ateis išvaduoti savo žmonių iš nuodėmės vergijos. gyvenimo Tokia judaistinė-krikščioniška ir veikimo Dievo samprata visiškai neatitinka būdai yra Alacho, kaip absoliutaus monarcho, trys. suvokimo islame. Vienišas Dievas arba visai nesugebėtų turėti santykio su kūrinija, arba neturėtų poreikio jos kurti. O jei ir kurtų, jausdamasis vienišas ir trokšdamas draugijos, jo elgesys nebūtų laisvas ir kiltų ne iš meilės, bet iš egoizmo. Trejybinis Dievas nesugretinamas ir su politeistinių religijų dievais, kurie dažnai taip pat būna trys pagrindiniai; pvz., induizme tai Brahma, Višnu ir Šyva.

Vienas Trejybėje – tai skamba tarsi savaiminis prieštaravimas. Bet ši paslaptis nėra nukreipta prieš protą. Ji tik viršija protą – tai reiškia, jog iš dalies ją įmanoma suvokti ir protu. Vieną Dievą Trejybėje būtų galima palyginti su trikampiu: jis vienas, o jo kampai – trys. Dievas savo esme yra vienas, bet Jo gyvenimo ir veikimo būdai yra trys. Ir tai nėra vien būdai – sykiu jais ir gyvena, ir veikia trys savarankiški Asmenys. Jų vienybę išreiškia meilės ir absoliučios, laisvos ir vieningos valios ryšiai. Labai sunku suvokti ne tik įtampą tarp Vieno ir Trijų, bet ir jų

Glorija su Švč. Trejybės simboliu. Mikaelio Toppelius freska Senojoje Kempelės bažnyčioje, Suomija, XVIII a. pab.

suvokti tik Kristaus Apreiškimo dėka, bet tai nereiškia, jog Dievas tapo Trejybe nuo tada, kai atsirado krikščionybė. Tačiau kad Jis yra vienas ir pasaulio Kūrėjas, galima suprasti ir grynu protu, kaip tai pavyko ne vienam graikų filosofui. Vieno Dievo suvokimas yra netgi senesnis ir už graikų kultūrą, ir už budizmą bei induizmą, taip pat ir už bet kokį politeizmą, panteizmą ar animizmą.

Tuo galima įsitikinti iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams ištraukos: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, [žmonėms] aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio Artuma 2013 m. gegužė

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų ir šliužų atvaizdus (1, 18–23). Įvairūs krikščionių misionieriai aptikdavo nemažai tautelių, kuriose rasdavo vienintelio Dievo pirmykščio garbinimo pėdsakų. Viena Afrikos gentis aiškino žinanti apie vieno pasaulio Kūrėjo egzistavimą, bet Jo negarbina, nes Jis esąs kažkur toli. Ji yra labiau priversta atlikti visokiausius ritualus dvasioms, kad jas apramintų. Kadangi žmonės tarnauja sau, savo įgeidžiams, nesivadovaudami protu ir kartu nepripažindami vienintelio Dievo egzistavimo, Jis pats nepriartėja prie jų tiek, kad jie pamatytų ne tik Jo vienumą, bet ir trejybiškumą.

Sakysit – daug teorijos, bet ar tai turi ką bendro su mano gyvenimu?

Be abejo. Visų pirma tikėjimas labai paliečia visuomenės santvarką.

Sakoma, kad demokratija yra labiausiai paplitusi krikščioniškuose kraštuose. Ji atsirado antikinėje Graikijoje ir tai tik todėl, kad ši kultūra buvo racionali, sugebėjusi protą iškelti aukščiau už aistras ir pagimdžiusi mąstytojų, kurie turėjo vieno Dievo suvokimą.

Asmeniniame gyvenime tikėjimas vienu ir trejybiniu Dievu praplečia žmogiškuosius tarpusavio santykius. Netgi būdami priversti tam tikras užduotis atlikti vienatvėje, ir tuomet neliekame vieniši. Nesame uždaryti savyje ir pasmerkti vienatvei dviese ar pražūčiai beveidėje minioje. Visada būname santykyje, nors ir kas atsitiktų. Todėl joks žmogus negali nusivilti, jei tik turi tikėjimą, nes, kaip sakė Benediktas XVI, „kas tiki, tas nėra vienišas“.

Artuma 2013 m. gegužė

Popietė su Dievu vėjeliui dvelkiant Antanas SAULAITIS SJ

Mišiose dalyvavo daug jaunų šeimų su savo angeliukais. Liturgiją beveik be pertraukos lydėjo čiulbesiai, mažų batukų tapsėjimai, nuolatinis judėjimas ant rankų, suoluose, tarp suolų, bažnyčios prieigose. Žiemą mažiau paukščių čiulba, o bažnyčia pilna gyvybės.

Trokštam su Dievu susisiekti Pastaraisiais metais prisidėjo ir anksčiau neregėtas reiškinys – žmonės palieka įjungtus nešiojamuosius telefonus, jei kartais Dievulis paskambintų ten pat, į bažnyčią. Kartais jaunuoliai sėdi suolelyje, maigydami stebuklingųjų prietaisų raidyną. Paklausti, ar meldžiasi, kartais teigiamai atsiliepia, tikriausiai rašydami dienoraštį ar siųsdami gerus „blogus“. Nenuostabu, šiais laikais skaitytojai bei kunigai Šventąjį Raštą telefonėliu skaito tiesiai iš tinklalapių. Esama kompiuteriu besimeldžiančių – susiranda dienos maldas, paspaudžia mygtuką, prietaisas it uždegta žvakutė „meldžiasi“, kol žmogus ruošiasi dienai, namelį tvarko ar slaugo ligonį.

Troškimas su Dievu susisiekti, abipusiškai bendrauti – nenumaldomas. Kodėl Dievas mano maldos neišgirsta ar neišklauso – viena dažniausių maldingų minčių, ne vienos psalmės aidas.

Matthew Linnas SJ kartu su broliu Dennis prieš daugelį metų išleido nedidelę knygą, kuri išversta ir lietuviškai „Gyvenimo žaizdų gydymas“ (Katalikų pasaulis, 2003). Būdas, kuriuo autoriai joje kalba apie gydymą(si) ir bendravimą su Dievu, labai jaukus ir veiksmingas.

Dauguma pasinaudojančių šia knygele ar metodu žino, į kurį dieviškąjį Asmenį ar šventąjį kreipsis, apžvelgdami jautresnes savo gyvenimo kelionės patirtis. Gražu, kai dieną žmogus pradeda ne nuo nulio, o nuo šiandienos supratimo, nuojautos ir vilčių.

Knygelėje siūloma žmogui įsivaizduoti save tuo metu, kai buvo skriaudžiamas, skaudinamas, pats ar pati sunkiai suklupo, nusivylė savimi ar kitais, buvo apgautas ar išduotas, sunkios ligos apimtas. Tarkime, kad tada buvo 19 metų amžiaus, o šiandien jam dukart tiek. Suradęs ramią bei patogią vietą, žmogus imasi prisiminti visą skaudaus įvykio eigą. Tačiau per ją keliauja ne vienas ir žvelgia į save jauną šiandieniu supratimu, tikėjimu ar įsitikinimu, išmintimi. Suaugęs žmogus mato save, o bendrakeleiviu pasirenka Jėzų, savo bendravardį šventąjį, Mariją ar kitą asmenį. Jiedu – žmogus ir palydintysis – su meile žvelgia į tą jaunuolį, kuris patiria kažkokį kryžių. Kai įvykis ar išgyvenimas gilus ir sunkus, tąkart pasiseka tik dalį visos eigos drauge su palydovu išgyventi. Po kiek laiko – dienų ar savaičių – žmogus vėl sugrįžta, pradeda nuo pradžios, lengviau žengdamas per jau apmąstytą dalį, kibdamas į tolesnį žingsnį ar laiptelį.

Didelės ir mažos kryžkelės

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Šis pavyzdys – neišsamiai išdėstyta priemonė sugraudintai širdžiai gydyti – primenamas tik tam, kad pamatytume, jog kelių valandų ar net ilgesnis tarpsnis vyksta kaip pasikalbėjimas su Dievu, kartais tarpininkaujant pasirinktam šventajam ar angelui sargui. Kiek atsimenu, Adomas ir Ieva su Dievu po vidudienio karščio eidavo popietę vėjeliui dvelkiant pasikalbėti. Tokie jaukūs pokalbiai mums perduoti Evangelijose, vienur kitur juos nujaučiame Apaštalų darbų knygoje. Šventųjų gyvenimai bei raštų palikimas liudija panašų bendravimą saulėtą ar lietingą dieną.

Ruošiamės tarsi kelionei į kitą šalį Mes turbūt esame labiau pripratę prie piramidinės sampratos – visuomenėje yra tokių garbingų sluoksnių, į kuriuos einama iš anksto pasiruošiant. Pakviestas į prezidentūrą, būtinai nusiprausiu, šventiškai pasidabinu, plaukus pasitaisau, nusiteikiu iškilmingai rūmuosna ar pievelėn žengti. Kai reikia pas vyskupą, nusiteikiu nuolankiai, bibliniu aliejumi pasitepu galvą ir mimiką, savo gyvenimo šešėlius – spintelėn. Pas kietą darbdavį ar direktorių žengiu kuo tvarkingiau ir iš baimės – kuo drąsiau. Vienu žodžiu, ruošiamės, rengiamės, nusiteikiame atitikti ten, aukštai, laukiamą pagerbiančio eilinio žmogaus įvaizdį.

Prisimename, kad reikia sakyti: „Jūsų Ekscelencija“, o ne „Juozai“, „Jūsų Šventenybe“ – ne „Pranai“, „didžiai gerbiama ministre“ – ne „Teresėle“ ar „Arūnai“.

Tą pačią tvarką tad taikome ir bendraudami su dievybe, Dievu, Aukščiausia jėga. Prieš atverdami džiugią ar palūžusią širdį, ruošiamės tarsi kelionei į kitą šalį, neprisimename, ko Jėzus moko apie Dievo artumą. Iš indėnų genčių nesame išmokę savo minčių ar maldos pradėti vaikišku „Seneli!“, ištiesti rankas Senoliui, kuris pasisodina mus ant kelių, švelniai glosto mums galvą, rankose laiko žaisliuką ar kitą brangų mūs sielai taikinį. Nors gali būti, kad mums labai baugu tikėti ar įsivaizduoti, jog Dievulis sėdi šalia manęs vežime, angelas sargas šalia – prie darbo

įrankio, šventoji – prie mano slaugomojo lovos ar vežimėlio, gal net sėdi tuose ratukuose, yra kartu su manimi už grotų kalėjime. Lengviau palikti visagalį Dievą ant ar už debesų, ilgai atidėlioti tą popietinį ar tamsios nakties pokalbį, nepajusti dar didesnio džiaugsmo, kai su Dievu, angelu sargu ar šventuoju dalijamės.

O gal įmanoma tiesiog dabar, šiandien ir čia?

Pastebiu, jog žmonės yra įpratę kreiptis į savo mirusiuosius. Jauna našlė su savo vyru tariasi dėl vaikų auklėjimo, jaunuolis įsivaizduoja tėtės ar mamos nuomonę apie profesijos ar gyvenimo bendrės pasirinkimą, mamos ar tėtės vidinė kalba krypsta į Dievo prieglobstin nukeliavusį sūnų ar dukrą, kartais – į neleistą gimti vaikelį. Tad nieko nuostabaus, kad įmanoma tiesiog dabar, šiandien ir čia, be jokios ruošos (išskyrus patį gyvenimą) kreiptis į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų, Šventąją Dvasią.

Prieš 50 ir daugiau metų buvo rašoma, kad Šventoji Dvasia – užmirštasis Trejybės Asmuo. Tada katalikiškąjį pasaulį paveikė charizminis sąjūdis, kuris iškėlė Šventosios Dvasios vaidmenį Bažnyčioje, pasaulyje ir gyvenime. Žinoma, mūsų senelė Lietuvos kaimo trobelėje, nemokėdama net rašyti, prieš šimtą ir daugiau metų žinojo ir mokėjo kas trečiadienį melsti Šventosios Dvasios savo sūnui ir jo šeimai. Negi mes, raštingieji, nuo jos atsiliktume dėl kokios išankstinės nuotaikos, puikybės ar nedrąsos?

Anksčiau minėtos brolių Linnų pratybos praeities prisiminimams gydyti, aišku, remiasi Šventraščio vaizdais apie gailestingąjį tėvą ir sūnų palaidūną.

Tėvas nepriekaištaudamas puola netikusio sūnaus apkabinti, paguosti ir atgal į šeimos židinį įtraukti. Čia mums padėtų labai taiklūs, kone kasdien Mišiose kartojami žodžiai: „Visagali Tėve“. Kaip mažam vaikui, kuris mano ir mato, jog jo ar jos tėtė viską gali, moka ir myli, taip ir čia visa galia sutampa su Tėte ar Tėveliu (Abba). Kas namie išgyveno sunkumų savo tėtės atžvilgiu, gali pasinaudoti anuo gydymo būdu arba prisiminti Jono Pauliaus I teigimą, jog Dievas yra mūsų Tėvas ir Motina.

Kalendorinį ar sielos pavasarį dera išeiti popietinio pokalbio su Dievu, kuris labiausiai mus gerbia ir vertina.

Artuma 2013 m. gegužė

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Nuostabusis išradimas Claudio Celli, intermirifica.net nuotrauka

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ buvo kalbama apie žiniasklaidos laisvės keliamą grėsmę moralei ir tikėjimui. Pasakytina, kad Bažnyčia ryškiau matė socialinės komunikacijos pavojus nei jos teikiamas galimybes. Gana ilgai nepastebėta, jog ši komunikacija gali sieti žmones, daryti įtaką asmens ir bendruomenės raidai, kurti bendruomenes, pagrįstas komunikuojama žinia. Nežiūrint to, į Bažnyčios gyvenimą socialinė komunikacija skverbėsi gana sparčiai.

Pakaktų paminėti įspūdingą katalikiškos spaudos plėtrą XX a. pirmojoje pusėje bei katalikų žengimą į radijo ir kino pasaulį nuo XX a. vidurio. Tiesa, šis naujų komunikavimo priemonių įvaldymas buvo asmeninės, dažniausiai pasauliečių arba visuomeniškai aktyvių kunigų iniciatyvos. Ir pati visuomenės komunikavimo priemonių teorija klostėsi daug lėčiau nei praktika, ir tik XX a. antrojoje pusėje atsirado gilesnių komunikacijos apmąstymų ir medijų kritikos. Tad Susirinkimo tėvai labai mažai kuo galėjo remtis.

Inter mirifica yra, sakytume, takoskyra tarp Bažnyčios įtarumo ir teikiamų galimybių suvokimo kontrolei nepaklūstančio medijų pasaulio atžvilgiu. Dekretą svarstant būta gana įdomių ankstyvų įžvalgų – pavyzdžiui, kad žodžio kultūrą Vakaruose pradeda stumti vaizdo kultūra.

1963 m. gruodžio 4 d. buvo paskelbti du pirmieji Vatikano II Susirinkimo dokumentai – konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium ir dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica.

Pirmąkart per visą Bažnyčios istoriją Susirinkimas pasisakė apie visuomenės komunikavimo priemones. Apsisprendimas šią temą svarstyti Bažnyčios sielovadai atnaujinti skirtame Susirinkime liudijo, jog Susirinkimo tėvai suvokė vis didėjantį socialinės komunikacijos vaidmenį.

Pavojai ar galimybės?

Inter mirifica rengimas ir diskusijos parodė esant rimtų nuomonių skirtumų. Galutinė šio dokumento versija, palyginti su kitais, susilaukė gana daug nepritariančių balsų – prieš balsavo 164 Susirinkimo tėvai. Už balsavo 1960, tad nebuvo abejonių dėl Susirinkimo pritarimo dekretui. Tačiau jau pati jo pradžia nusakė gana atsargų santykį su aptariamuoju objektu. Tarp nuostabiausių technikos išradimų, kuriuos, ypač mūsų laikais, Dievo padedamas žmogaus genijus padarė kūrinijoje, Motina Bažnyčia itin rūpestingai priima ir stebi (išskirta autorės) pirmiausia tuos, kurie labiau susiję su žmogaus dvasia ir kurie atvėrė naujus kelius nepaprastai lengvai perduoti bet kokias žinias, mintis bei nuostatas. Iš tų išradimų ypač išsiskiria tokios priemonės, kurios dėl pačios savo prigimties gali pasiekti ir paveikti ne tik atskirus žmones, bet ištisas minias bei visą žmonių visuomenę, kaip antai spauda, kinas, radijas, televizija ir kitos, kurias galima vadinti visuomenės komunikavimo priemonėmis (1) – sakoma dekreto pratarmėje.

Nuo XVIII a. pabaigos, įsibėgėjant Vakarų pasaulio sekuliarėjimui ir stiprėjant žiniasklaidos kultūrai, Katalikų Bažnyčia daugiausia dėmesio skyrė žiniasklaidos laisvei ir ją vertino neigiamai, pabrėždama, kad nekontroliuojamas visuotinai prieinamas turinys gali būti žalingas visuomenei.

Tad gana reguliariai įvairiuose Bažnyčios dokumentuose Artuma 2013 m. gegužė

Teisė būti informuotam dėl bendrojo gėrio Pradinė dokumento versija buvo daug ilgesnė ir sudėtingesnė, tačiau dauguma Susirinkimo tėvų nesijautė kompetentingi vertinti įvairias medijas (kiną, teatrą, radiją...), tad jis buvo gerokai sutrumpintas, paliekant tik esminį Bažnyčios mokymą apie moralų medijų naudojimą ir ganytojiškąsias nuorodas dėl katalikiškųjų komunikacijos priemonių. Teorinių, teologinių įžvalgų stygių atspindėjo

Didelės ir mažos kryžkelės

ir dekreto statusas, nors iš pradžių ketinta rengti konstituciją. Dekretą sudaro pratarmė, du skyriai ir pabaiga.

Pirmoji dekreto dalis skirta moraliam medijų naudojimui. Ji pabrėžia visuomenės teisę į informaciją ir medijų vartotojų ir teikėjų bei valdžios atsakomybę už informacijos laisvę ir bendrąjį gėrį. Šios dalies mokymas gana aštriai kertasi su libertinistine ir individualistine socialinės komunikacijos laisvės ir teisės į informaciją samprata. Teisė į efektyvią ir pilną informaciją yra ne teisė žinoti bet ką, o teisė būti iki galo informuotam dėl bendrojo gėrio. Todėl informacijos turinys, tai, kas komunikuojama, turi būti tikras, patikimas ir pagrįstas teisingumo ir gailestingumo principais. Informacija turi gerbti asmens teises ir orumą. Laužyti viešąją dorovę ar asmens teises dėl abstrakčios informacijos teisės nėra teisinga. (Renkant žinias ir jas skelbiant, turi būti laikomasi moralės įstatymų ir nepažeidžiama žmogaus teisių bei orumo. Juk ne kiekvienas žinojimas naudingas, „užtat meilė ugdo“ (1 Kor 8, 1); (5).

Susirinkimas kūrėjo laisvę susieja su moraline tvarka, kuri yra aukštesnė už kitas žmogaus veiklos sritis: Visi privalo absoliučiai pripažinti objektyvios moralinės tvarkos pirmenybę, nes tik ji pranoksta ir tinkamai suderina visas kitas, nors ir iškilias, žmogaus veiklos sritis, neišskiriant nė meno (6).

Kas atsakingas už žiniasklaidos turinį?

Dekretas pripažįsta žiniasklaidos vartotojų atsakomybę vengti moraliai ar dvasiškai žalingo turinio, tačiau pagrindinę atsakomybę vis dėlto priskiria informacijos bei turinio rengėjams ir tiekėjams. Ypatinga moralinė pareiga teisingai panaudoti visuomenės komunikavimo priemones tenka žurnalistams, rašytojams, aktoriams, scenaristams, režisieriams, programų kūrėjams, platintojams, prodiuseriams, pardavėjams, kritikams ir visiems kitiems, kaip nors dalyvaujantiems komunikavimo įgyvendinime ir plėtojime. <...> Tegul jie visuomet atmena, kad didelė skaitytojų ir žiūrovų dalis yra jaunuoliai, kuriems reikia skaitinių bei reginių, teikiančių doro džiaugsmo ir keliančių dvasią. Be to, jie tesirūpina, kad religinės srities dalykai būtų pavedami vertiems ir patyrusiems asmenims ir traktuojami su derama pagarba (11).

Susirinkimo tėvai atmetė aiškinimą, kad pagrindinė atsakomybė dėl komunikuojamo turinio tenka vartotojams, nes teikėjai „tik tenkina paklausą“. Iš tiesų informacijos teikėjai investuoja nemažas lėšas formuodami auditorijos skonį bei jį kreipdami į lengvą ir pigų turinį.

Nepritarta ir išplitusiam etikos ir estetikos atskyrimui, primenant meno kritikams, kad, palaikydami amoralų turinį, jie kuria įspūdį, jog amoralumas gali būti meniškai ar intelektualiai vertingas. Tik moralinė tvarka aprėpia žmogų, protingą Dievo kūrinį, turintį antgamtinį pašaukimą, su visa jo prigimtimi ir, jei jis visiškai bei tvirtai laikosi jos reikalavimų, veda jį į tobulybės ir laimės pilnatvę (6).

Dekretas ragino masinės komunikacijos rengėjus bei savininkus kurti profesinės etikos kodeksus, dėl bendrojo gėrio turinčius reguliuoti komunikacijos priemonių

veiklą. Tuo metu pasaulietinė valdžia turi garantuoti tikrą ir teisingą informacijos laisvę, būtiną demokratinės visuomenės nariams sąmoningai veikti.

Visokeriopa parama katalikiškai žiniasklaidai Antroji dekreto dalis skirta ganytojiškajai Bažnyčios veiklai ir pabrėžia būtinybę naudoti visuomenės komunikacijos priemones Gerajai naujienai skelbti. Ragindamas tikinčiuosius visokeriopai remti katalikiškąją komunikaciją, Susirinkimas pabrėžia ir būtinybę rengti katalikus – šios srities profesionalus, išmanančius tikėjimo dalykus ir Bažnyčios socialinį mokymą.

Dekrete nurodyta kasmet kiekvienoje vyskupijoje skirti vieną dieną katalikiškai visuomenės komunikacijai. Tą dieną tikintieji turi būti skatinami finansiškai remti katalikiškąją žiniasklaidą ir už ją melstis: Idant būtų veiksmingiau stiprinamas įvairiopas Bažnyčios apaštalavimas visuomenės komunikavimo priemonėmis, vyskupų nutarimu visose pasaulio vyskupijose kasmet tebūnie skiriama viena šventinė diena tikintiesiems supažindinti su jų pareigomis šioje srityje ir pakviesti šia intencija melstis bei remti reikalą piniginėmis aukomis. Surinktos aukos tebūnie skiriamos palaikyti ir plėtoti Bažnyčios įkurtoms šios srities įstaigoms bei darbams, atsižvelgiant į viso katalikiškojo pasaulio reikmes (18). Vėlesniais metais ši diena tapo Pasauline visuomenės komunikavimo priemonių diena, kurios proga popiežiai reguliariai skelbia pareiškimus. Tačiau dekreto raginimas nesulaukė nuoseklaus įgyvendinimo. Panašiai nutiko ir kitoms ganytojiškosioms antrosios dekreto dalies iniciatyvoms.

Didžiausiu Inter mirifica nuopelnu derėtų laikyti nubrėžtą bažnytinę atsakomybę už socialinės komunikacijos sritį, kuri iki tol buvo tik kritikuojama. Nors, kaip minėta, daugelis dekreto rekomendacijų ir po 50 metų nėra įgyvendintos, dokumentas įvardija vyskupų atsakomybę telkti ir koordinuoti katalikų žmogiškuosius ir medžiaginius resursus šioje srityje. Dekreto numatyta ir po Susirinkimo įsteigta Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba irgi ilgus metus iš esmės nekontroliavo ir nekoordinavo net Šventojo Sosto komunikacijos. Tiesa, parengė dekreto pabaigoje minimą ganytojiškąją instrukciją, kurią vėliau išplėtė ir Inter mirifica teorinę dalį esmingai pagilino popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II dokumentai Communio et progressio ir Aetatis novae.

Tačiau Bažnyčios ir socialinės komunikacijos priemonių santykis po Vatikano II Susirinkimo, ko gero, yra daug labiau komplikuotas ir net priešiškesnis, negu iki jo. Tad neatsitiktinai nuo XXI a. pradžios vis daugiau vyskupijų telkiasi katalikus profesionalus ne tik bendravimui su pasaulietine žiniasklaida koordinuoti, bet ir konsultuoti dėl vidaus ir išorės komunikavimo strategijos. Taigi, palyginti nedidelis, kuklus Vatikano II Susirinkimo dekretas, ko gero, yra ne mažiau pranašiškas už kitus, daug iškilesniais laikytus dokumentus.

Artuma 2013 m. gegužė

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Skelbti PRISIKĖLIMĄ Artėjant Bažnyčioje minimai Visuomenės komunikavimo priemonių dienai, „Artuma“ pakalbino kultūrininką, vertėją, redaktorių, redagavusį ir Biblijos ekumeninio leidimo vertimą, „Naujojo Židinio“ steigėją ir pirmąjį vyriausiąjį redaktorių Petrą KIMBRĮ, nuo sovietmečio bendradarbiavusį pogrindžio žiniasklaidoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tebesidarbuojantį įvairiuose krikščioniškosios kultūros skleidimo baruose. Kalbinome, viena vertus, žiniasklaidos profesionalą, bet svarbiausia, turtingos gyvenimiškos patirties turintį krikščionį, kaip ir daugelis mūsų, veikiantį medijų apsuptyje ir šioje dabartyje liudijantį savo tikėjimą.

Komunikavimo priemonių aplinka krikščionims yra drauge iššūkis ir dovana. Kaip į tai atsiliepti tikėjimu?

Viskas yra komunikacija – Dievo Žodžio skelbimas, katechizacija, tikybos mokymas, moksliniai tyrimai. Krikščionybę kai kurie žmonės (beje, susiaurindami) vadina knygos religija. O knyga – taip pat medija, per kurią tikintysis komunikuoja su kitu tikinčiuoju, su tradicija, su interpretacijos tradicija ir idealiu atveju bendrauja su Dievu. Argi tai gali išnykti?! Jei išnyktų tikėjimas, nebebūtų su kuo komunikuoti. Kokias formas gali įgauti komunikavimas? Kadaise tai buvo papiruso ritinėliai, pergamentai, paskui pradėjo juos segti į vadinamuosius kodeksus, ir taip atsirado knyga. Galbūt ji ir nunyks, įgavusi elektroninės laikmenos pavidalą (man asmeniškai popieriaus šiugždėjimas visiškai nebūtinas). Dabarties laikais būtent dėl kompiuterio teikiamų galimybių paskelbta ir išanalizuota daugybė krikščioniškosios klasikos veikalų. Turime džiaugtis ir visapusiškai palaikyti šias iniciatyvas. Viso pasaulio periodinė spauda migruoja interneto link. Be paliovos auga elektroninių knygų prekyba. Laikyčiau tai ne iššūkiu, bet pagalbos priemone, įgalinančia užmegzti ryšį su naujais žmonėmis kitokiu būdu.

Keičiasi laikai, keičiasi gyvenimo būdas. Nesikeičia krikščioniškoji žinia, bet keičiasi jos efektyvaus perteikimo būdai. Mes juk esame gavę įpareigojimą nuolat ja dalytis. Ta Žinia turi būti transliuojama visais įmanomais būdais. Ir mums tai negali nerūpėti. Pamenu, kaip kadaise paklausiau tėvo Vaclovo Aliulio MIC: „Kaip įsivaizduojate, ką apaštalas Paulius veiktų mūsų laikais?“ Pasigirdo atsakymas: „Būtų žiniasklaidos magnatas.“ „Naujojo Židinio“ (at)kūrimo laikais tu subūrei visą ekipą ir buvai vienas iš jos stulpų. Iš sovietmečio buvome paveldėję daug krikščioniškos kultūros spragų, todėl ją puoselėti norėjosi visomis įmanomomis priemonėmis.

Tada mačiau tokį steigiamo mėnraščio vaidmenį – užpildyti išsilavinimo ir informacijos spragas, suburti Artuma 2013 m. gegužė

žmones, kurie moka kalbas, prieina prie knygų ir gali padėti bent pristatyti nežinomas asmenybes, prijaukinti skaitytojus prie tokios literatūros.

Bet antras ir ne mažiau svarbus uždavinys buvo mokytis rišliai mąstyti ir kalbėti religijos temomis. Sovietmečiu pogrindyje turėjome galimybę lavinti savo iškalbą ir mąstyseną, bičiulių susiėjimuose nebūdavo jokios cenzūros, kalbėdavome tai, ką norėdavome. Tad „Naujasis Židinys“ tiesiog buvo bandymas visa tai pratęsti viešojoje erdvėje.

Kristaus žinią kiekviena karta skelbia savo kultūrinėje aplinkoje…

Neveltui Bažnyčios gimimo diena laikoma Sekminės, nes per jas visi šio įvykio dalyviai viską suprato, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, kalbos, ligtolinės tikybos. Tai idealu ir religijoje, ir kultūroj. Taip turėtų būti. Kas kita, kaip tai įgyvendinti.

Dabar turime kalbėti ypač apie sąžinės dalykus, reaguodami į pasaulyje kylančius iššūkius. Turiu omenyje visas skaudžias Bažnyčios vidaus gyvenimo bėdas, susidūrimus su nepaliaujamu spaudimu dėl kontracepcijos, abortų ir pan. dalykų įteisinimo. Naujoviško tipo komunikacija suteikia galimybę į vyraujančią pasaulyje mąstymo kryptį įterpti kitokios spalvos. Tai leidžia krikščionims pasitikrinti savo nuomonę, ugdyti intelektą ir gryninti sąžinę. Paradoksaliu būdu išliaupsintoji liberalioji pažiūra viską pakenčia, išskyrus neliberalus. Neverta visur su jais kautis, bet būtina nuolat liudyti kitokio požiūrio galimybę.

Man kadaise įstrigo Antano Maceinos mintis, kad kultūra yra mūsų religijos išgyvenimo būdas. Šia prasme, man rodos, tikras tikintysis turi būti kultūringas žmogus.

Jis turi savyje ugdytis kultūrą. Kartu su tikėjimu ugdoma žmogaus dvasinė kultūra, civilizacinė kultūra.

Tačiau sekuliarioji žiniasklaida tarsi nekelia sau nei ugdymo, nei kultūrinimo užduoties?

Ji turi du atsakymus į atitinkamą klausimą. Viena, jie sako turį atitikti vartotojo poreikius, antra, tvirtina esą verslininkai. Krikščioniškoji žiniasklaida iš prigimties turi būti ugdomoji. Mes – Kristaus mokiniai, taigi katalikas yra amžinas mokinys. Čia įeina ir kultūros dalykai. Kadangi tikėjimas su kultūra turi daug sąlyčio taškų, vadinasi, mums privalu išmanyti ir apie kultūrą, kiek leidžia mūsų prigimtiniai sugebėjimai, darbo ir gyvenimo aplinkybės.

Didelės ir mažos kryžkelės Kokia turėtų būti krikščioniška spauda bei žiniasklaida, kad ji padėtų žmogui ir kultūrėti, ir tapti geresniu krikščioniu?

Pirmiausia – profesionali; antra – kaip galima įvairesnė. Kuo žiniasklaidos priemonių bus daugiau, tuo geriau. Yra svarbių dalykų, kurie tampa aiškūs tik rodomi ir svarstomi visais prieinamais būdais. Irena Vaišvilaitė dar 1992 m. kalbėjo, kad katalikams svarbios temos turėtų būti gvildenamos įvairiais lygiais visose plotmėse – dienraščio,

„Aš norėčiau, kad Bažnyčia būtų kukli ir neturtinga.“ Man tai ir yra tikrasis atsakymas. Krikščionių niekuomet pasaulyje nebuvo dauguma. Mes niekada nebūsime tokie įtakingi, kokie norėtume. Beje, prisiminus tuos laikus, kai Bažnyčia buvo politiškai įtakinga, kai popiežiai skirdavo karalius, ne tiek jau daug ten rastume kuo didžiuotis. Jei praeityje ir esama kuo didžiuotis, tai tie dalykai susiję anaiptol ne su Bažnyčios įtakingumu, o su brandžiomis unikaliomis asmenybėmis, jų šventu gyvenimu ir nuostabiais kūriniais.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Keičiasi laikai, keičiasi gyvenimo būdas.

Nesikeičia krikščioniškoji žinia, bet keičiasi jos efektyvaus perteikimo būdai.

savaitraščio, mėnraščio, metraščio, radijo, televizijos. Ne viską iš šių dalykų mes šiandien turime, pvz., katalikų dienraštis taip ir neįsisteigė. Bet atsirado tinklavietė bernardinai. lt, iš dalies ir atliekanti dienraščio vaidmenį. Vieni žmonės būna imlesni, intensyviai skaitantys arba daugiau komunikacijos kanalų aprėpiantys. Kitiems pakanka tik retkarčiais pasižiūrėti, pasiklausyti, pavartyti. Man labai patinka, kad sugyvena „Mažoji studija“ ir „Marijos radijas“. Manau, dėl tokio tarpusavio sugyvenimo jie abu tik išlošė.

Dauguma žmonių turi polinkį į tai, kas lengviau. O lengviau yra žiūrėti televizorių, nes jo vaizdai neįpareigojantys. Skaityti visuomet sudėtingiau, tam reikia daugiau pastangų, didesnio susitelkimo.

Nežinau naujausių visuomenės apklausos rezultatų, bet prieš gerą dešimtmetį JAV jaunuoliai, tyrėjų klausiami, kaip jie susiformuoja savo nuomonę pasaulėžiūriškai, egzistenciškai svarbiais klausimais, atsakė einamosios informacijos linkę semtis iš televizijos, o apsispręsti svarbiais klausimais – tik skaitydami knygas arba kalbėdamiesi su artimais žmonėmis. Vadinasi, televizija nėra visagalė. Sakoma, kad ji pavergianti protą. Galbūt tam tikro sukirpimo protą? Ne taip seniai kalbėta, kad niekas nebemoka skaityti, visi tik žiūri televizorių. Bet štai atsirado bei paplito kompiuteriai, ir vartotojai buvo priversti vėl mokytis skaityti.

Neturime pakankamai įtakingo katalikiško kanalo, kuris ir išreikštų Bažnyčios poziciją, ir aptartų katalikams bei visai visuomenei svarbius klausimus.

Man labai įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakymas:

Žvelgiant į palyginti negausią krikščioniškosios žiniasklaidos auditoriją, kartais gali ir nusvirti rankos – nejaugi tiems žmonėms, kurie per statistikos apklausas sakosi esą katalikai, nė nereikia Gerosios Naujienos?

O kas puolė ieškoti Kristaus žinios Jo gyvenimo laikais ir Jo gyventame krašte? Jis pats ėjo ir skelbė. Žinios niekas neieškojo, net išgirdusieji nenorėjo girdėti. Jis darė net stebuklus, bet ir jais nedaug kas tikėjo. Nejaugi mes tariamės galį būti „kietesni“ už Jį? Taip, ateidavo pas Jį vienas kitas, prispirtas bėdos. Bet juk ir pas mus ateina ir prispirtų, ir sudomintų. O atėję dažniausiai ima ir pasilieka. Taip, jie neplūsta miniomis. Tačiau kas iš to, kad jeruzaliečiai plūdo miniomis Verbų sekmadienį – žinome, kas įvyko po savaitės. Galima sakyti, kad vienur buvo viena pusė Jeruzalės, o kitur – kita? Bet jeigu vis dėlto tai buvo viena ir ta pati Jeruzalė? Tai tiesiog reikštų, kad daugeliui žmonių apskritai svarbu nueiti ten, kur kažkas įdomaus vyksta. Reikia to nepamiršti: krikščioniški renginiai gali būti įdomus vyksmas.

Man daug labiau rūpi, kaip Lietuvą pripratinti prie to, kad krikščionybė ne baigiasi nukryžiavimu, o prasideda prisikėlimu, tiksliau – Dvasios gavimu. Per dvidešimt metų Lietuvoje, kai pradėta viešai kalbėti apie krikščionybę, aš nematau jokios pažangos šioje srityje. Kaip norėjo Lietuva atsisėdusi verkti dėl to, kad Jėzus nukryžiuotas, šitaip absoliutindama bet kokią kančią, taip ir toliau nori verkti! Mes kažkaip pernelyg retai atmename, kas pasakyta Pauliaus laiške: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Užuot raudojus, kad Jis buvo nukryžiuotas, reikėtų daug labiau džiaugtis, kad prisikėlė. Kaip tik prisikėlimas įprasmina Jo buvimą tarp mūsų, o ne Jo kančia. Prisikėlimas turėtų būti mums daug svarbesnis įvykis už nukryžiavimą. Būtent už prisikėlimą mes turime dėkoti Jam, šlovinti ir liaupsinti Jį, džiaugtis su Juo, trykšti laime ir kitiems apie tai pasakoti.

Dėkojame už pokalbį.

Artuma 2013 m. gegužė

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Ach, ta miela begėdė žiniasklaida!

Zita VASILIAUSKAITĖ žurnalisto darbo specifikos nesuvokimas bei netinkamas bendravimas su juo. Dauguma ne visiškai supranta šio bendravimo taisykles. Todėl ir pažvelkime į žurnalistų ir mūsų santykius kiek įdėmiau.

Taigi ko reikia į jus besikreipiančiam žurnalistui? Pirmiausia – įdomios ar net sensacingos informacijos. Kam įdomiõs? Auditorijai, kuriai rengia medžiagą. Vienas svarbiausių sėkmingo žurnalistinio darbo principų – aiškus įsivaizdavimas, kam adresuota informacija. Jei į jus kreiptųsi leidinio, skirto „aukštuomenės“ gyvenimui, žurnalistas, jūsų gilios įžvalgos apie kūdikio maitinimo krūtimi naudą jam būtų bevertės, nors jūs ir manytumėte, kad šią informaciją skleisti labai svarbu. Bet jei pasidalysite žiniomis apie kaimyną, pas kurį kiekvieno mėnesio paskutinį savaitgalį suvažiuoja daug įžymybių prabangiais automobiliais ir naktį su degančiais fakelais rankose vaikštinėja paežere – jau bus tai, ko jis ieško. Jei žurnalistas neaiškiai pristato žiniasklaidos priemonę, kuriai atstovauja, reikia būti itin atsargiems, nes jūsų žinios gali būti panaudotos jums arba jūsų organizacijai ar profesijai diskredituoti.

Viena kolegė pasakojo buvusi pakviesta dalyvauti moksleiviams skirtos televizijos laidos diskusijoje apie interneto keliamus pavojus jaunimui. Moteris atsisakė dalyvauti, nes nesijautė pakankamai kompetentinga šiuo klausimu jaunimo, kuris daug geriau už ją moka naudotis interneto galimybėmis, akyse. Ji pasielgė atsakingai, nes „plaukiodama“ šio reiškinio subtilybėse ne tik pati būtų apsijuokusi, bet ir būtų diskreditavusi savo profesinę gildiją. Jauni žmonės būtų susidarę įspūdį, kad visi psichologai (arba bent jau dauguma) neišmano šiuolaikinių kompiuterinių technologijų. Juk kalbėdami su žurnalistais atstovaujame ne tik sau patiems, bet ir savo organizacijai, aplinkai, vertybėms. O žurnalistas, perteikdamas gautą informaciją, interpretuoja ją, kaip pats supranta, dažniausiai elgiasi kaip tinkamas – sutrumpina, pabrėžia tai, kas, jo manymu, svarbu, nors, jūsų nuomone, tai antraeiliai dalykai. Neretai, norėdamas pritraukti kuo didesnės auditorijos dėmesį, parenka sensacingas ir tiesos neatitinkančias antraštes, jūsų pateiktą informaciją iškraipo ar net falsifikuoja.

Gyvenimas be žiniasklaidos priemonių šiandien neįsivaizduojamas.

Patirtis, kai tenka praleisti kelias dienas be kompiuterio, televizoriaus ar radijo, tampa gyvenimo įvykiu, apie kurį dar ilgai pasakojama kaip apie ypatingą nuotykį ar iššūkį. Tuomet paprastai dalijamasi, kaip neįtikėtinai pasikeitė aplinkinio pasaulio bei savęs suvokimas („ach, kaip pasidarė tylu“, „staiga gimė daug įvairiausių minčių“), nežinia iš kur kilo naujų išgyvenimų („iš pradžių buvo labai keista ir nejauku“, „atėjo kažkokia ramuma/nerimas/baimė“), atsirado naujos veiklos („pradėjau įdėmiau tyrinėti aplinką, gaudyti kiekvieną garsą“). Tačiau greitai toks žmogus vėl pajunta ilgesį komunikacijos priemonių prisodrintai informacijos aplinkai, nuo kurios bėgo ir slėpėsi.

Tikriausiai nėra kito šiuolaikinio gyvenimo reiškinio, kuris būtų taip plačiai aptarinėjamas kaip žiniasklaida.

Darbovietėse pokalbiai dažniausiai prasideda: „Matei vakar per TV?“, „Jau skaitei internete?“ Aptarinėjama ne tik pateikta žiniasklaidoje informacija, bet ir tai, kaip ir kodėl ji pateikta, kas ir ko tuo siekia. Jau senokai pati žiniasklaida tampa mūsų domėjimosi, džiugesio ar nusivylimo dalimi.

Paradoksalu, kad įsileisdami ją į savo gyvenimą, dažnai jai skirdami tiek daug dėmesio, menkai ją tepažįstame. Dėl to bendraujant su žurnalistais kyla nesusipratimų, įtampų, o kartu ir nepagrįstų pykčių bei džiaugsmų, tuo labiau, kad dažnas šiuolaikinis žmogus ja naudojasi ne tik semdamasis iš jos informacijos, bet ir pats ją skleisdamas.

Ar teisingai suprantame žurnalistų siekius?

Kasdieniame gyvenime dažniausiai susiduriame su pagrindiniu žiniasklaidos atstovu – žurnalistu. Žurnalistai „gamina“ žinias ir jas pateikia mums, vartotojams.

Dažniausiai žinių šaltinis yra tam tikros srities profesionalai, ekspertai, įvykio liudytojai ar „eiKasdienis didžiulis naujos liniai žmonės“, išsainformacijos srautas kantys savo požiūrį žiniasklaidoje nuplauna į žurnalistui rūpimą ne tik iškraipytą, bet, deja, reiškinį. Kam teko ir vertingą informaciją. susidurti su žurnalistais, toli gražu ne visada juos mini geru žodžiu. Mat neretai žmogus nusivilia ar net supyksta, matydamas galutinį bendravimo su jais rezultatą – tą žinią, kurią jis paskleidė. Tokį rezultatą, deja, lemia ne tik ir gal ne tiek žurnalisto neprofesionalumas ar net piktavališkumas, kaip kartais atrodytų eiliniam pašnekovui, tačiau ir paties pašnekovo naivus Artuma 2013 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės Kodėl mielai dalyvaujame laidose?

Aišku, kiekvienas žmogus turi savas priežastis, kuriomis grindžia tokį apsisprendimą, tačiau kelios jų būtų dažniausios. Pirma, žurnalisto kreipimąsi žmogus suvokia kaip savo kompetencijos ir nuomonės svarumo pripažinimą. Kitaip tariant, bent trumpai pasijunta reikšmingas ir svarbus visuomenėje. Antra, supranta, kad jam suteikta tribūna, iš kurios gali skleisti savo gyvenimo supratimą, nuostatas, vertybes. Jis mano, kad, pasidalydamas profesine informacija ar gyvenimo patirtimi, gali pasitarnauti kitų žmonių gėriui. Trečia, žiniasklaida yra puiki ir kone vienintelė teikiamų paslaugų, prekių ar net gyvenimo būdo reklamos vieta. Ketvirta, nemažai Pravartu žmonių tai daro iš smalsumo, norėgerai dami pažinti žiniasklaidos „virtuvę“, pasiruošti o kartais – tikėdamiesi išgarsėti ir iš susitikimui to gauti naudos. Bent iš to, kiek daug su jų savanoriškai dalyvauja įvairiausiožurnalistais se, kartais net gėdingose programose, ir apmąstyti, galime manyti, kad jie turi tam tikrai apie ką svarių priežasčių.

Ką svarbu žinoti bendraujant su žurnalistais?

stoka. Tad jei į jus kreipęsis žmogus prisistatė žurnalistu ir pasakė: „Man įdomi jūsų nuomonė, todėl, tikiuosi, neprieštarausite, jei įjungčiau diktofoną“, prieš kalbant reikėtų pamąstyti, ar verta nepasiruošus pradėti pokalbį. Žurnalistas nėra nei geras pažįstamas, nei jūsų draugas.

Jis dirba darbą, t. y. renka informaciją, kurią panaudos, kaip norės. Jis neprivalės vėliau ruošdamas straipsnį ar reportažą derinti su jumis atrinktą iš jūsų kalbos informaciją. Maža to – dažniausiai atrinks jūsų žodžius, kurie, ištraukti iš konteksto, gali prarasti savo pirminę prasmę.

Dažnai žmogus, ypač užkluptas nepasiruošęs, pasako

ir kaip kalbėti, kokią žinią perduoti.

Pravartu gerai pasiruošti susitikimui su žurnalistais ir pačiam sau tiksliai išsiaiškinti, koks yra pokalbio tikslas, numatyti geriausius būdus jam pasiekti, t. y. gerai apmąstyti, apie ką ir kaip kalbėti, kokią žinią perduoti.

Būkite užtikrintas savo tiesa ir nesivelkite į diskusijas, siekdamas pakeisti žurnalisto įsitikinimus.

Labai svarbi išorė, tad pasistenkite kuo geriau atrodyti: demonstruokite puikią nuotaiką, sudarykite žmogaus, kuriam sekasi, kuris klesti asmeninėje ir profesinėje gyvenimo srityje, įspūdį. Neturite apsimetinėti. Tačiau sėkminga informacijos sklaida įmanoma tik tuomet, kai informacijos šaltinis, t. y. jūs, esate itin „geros formos“.

Kalbėkite trumpais sakiniais, lyg sakytumėte dalykus, dėl kurių jau seniai niekas neabejoja. Tai suteiks jūsų kalbai vidinės jėgos, įtaigumo.

Jei į mus kreipiasi žurnalistas, visada turime teisę atsisakyti su juo bendrauti. Tai padaryti reikia mandagiai, bet tvirtai. Neužmegzti pokalbio yra daug lengviau, nei jį nutraukti. Priežastys nesikalbėti su konkrečiu žurnalistu gali būti įvairios. Viena svarbiausių – tai žiniasklaidos priemonės, kuriai jis atstovauja, reputacija. Manau, ne vienas skaitytojas prisimins karčią patirtį, kai davęs tam ar kitam leidiniui arba televizijos laidai interviu vėliau su siaubu pamatė, kad pateiktame galutiniame „žinios“ variante jo žodžiai įgavo visai kitą prasmę. Atsisakymas duoti interviu gali būti susijęs ir su jūsų savijauta (nuovargiu, prasta nuotaika, baime kalbėti viešai), su nepakankamu tos srities, kuri domina žurnalistą, išmanymu, laiko

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

daugiau, nei norėjo. Paskui jau vėlu prašyti žurnalisto „to nerašyti“ ar „tai iškirpti“. Nepamirškime, kad vienas žurnalistinio darbo tikslų – pateikti įdomią informaciją, ir tam tarnauja visa jo surinkta medžiaga.

Guodžia tik viena – į situaciją pažvelgdami be ypatingo susireikšminimo, suprasite, kad net netiksliai žurnalisto pacituota jūsų mintis neprišauks pasaulio pabaigos.

Kasdienis didžiulis naujos informacijos srautas žiniasklaidoje nuplauna ne tik iškraipytą, bet, deja, ir vertingą informaciją. Žinoma, tai nereiškia, kad žiniasklaidos priemonėse galime sau leisti neatsakingai kalbėti ar rašyti.

Vertėtų prisiminti, kad vienas didžiausių šiuolaikinio žmogaus gyvenimo spąstų yra žiniasklaida. Vis daugiau jaunų žmonių kreipiasi psichologinės pagalbos suprasdami, kad yra priklausomi net nuo betikslio naršymo internete, nekalbant apie priklausomybes nuo virtualių žaidimų ar panašių spąstų. Šiandien žiniasklaida atima iš mūsų daugiausia laiko, nes mes dažnai ne tik neatsakingai ją vartojame, bet kartais nepakankamai atsakingai dalyvaujame ir jos kūrime. Todėl pasvarstykime, gal iš tiesų vertėtų daugiau energijos ir laiko skirti tam, kad geriau suprastume save, susivoktume gyvenime, turiningiau bendrautume su artimaisiais, be kurių kokybiškas gyvenimas yra neįmanomas.

Artuma 2013 m. gegužė

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Antrasis Dievo įsakymas Antanas GAILIUS

Po dvylikos metų galėsime švęsti didelį jubiliejų: bus praėję 1700 metų nuo Visuotinio Nikėjos I Susirinkimo, kai buvo patvirtintas tas Tikėjimo išpažinimas, kurį ir šiandien kalbame.

O štai ir kita: „Saugoti Dievą nuo žmonių įkyrumo naujaisiais laikais darėsi vis svarbesnė užduotis. Vėlių vėliausiai Per tuos 1700 metų tikrai buvo prirašyta kalnai nuo XVI ir XVII šimtmečių konfesinių karų žodis „Dietraktatų apie Dievą ir Švenčiausiąją Trejybę. Tiek, kad vas“ vis dažniau virto sudėtine žmogiškiesiems interesams jau esu linkęs nieko daugiau šia tema nebesakyti. Visus pavaldžių ideologijų dalimi. XIX ir XX šimtmečiais ši šiuos mokslo metus važinėdamas po mokyklas ir kalbė- padėtis ir toliau aštrėjo. Bemaž nėra nė vienos partijos, damas ten apie krikščionybės atšvaitus poezijoje – tai eu- nė vieno sąjūdžio, kurie žodžio „Dievas“ nebūtų kaip ropinis projektas, turintis leisti mokiniams pamatyti, kaip kiaulės tampę po savo kaimą. Jis naudotas kertiniu paatrodo gyvi vadinamosios aukštosios kultūros atstovai, – vis čių įvairiausių statinių akmeniu – paveikslų naikintojų ir klausiu mokinių, kurie skelbiasi esą krikščionys, koks yra paveikslų garbintojų, papistų ir sekmininkų, nacionalistų antrasis Dievo įsakymas. Katekizmą jie, rodos, dar ne taip ir antisemitų, pacifistų ir belicistų, nacionalsocialistų ir seniai mokėsi, bet šį įsakymą prisimena tik vienas kitas. socialinių krikščionių, kairiųjų ir dešiniųjų.

Tokie dalykai negali nepadaryti žalos kalbai. Žodis Man regisi, kad dėl to kalti tikriausiai ne jie. Čia ne stropumo stoka – juk kitus įsakymus tai jie prisimena. Ko gera, „Dievas“ pavirto pigia moneta. Poetikos požiūriu jis apsčia kalta visa mūsų aplinka – ir viešasis, ir privatusis gyve- kritai nieko nevertas. Ir tikintis žmogus jo viešai bemaž nimas. Ar tik nebus taip, kad kiti įsakymai mums atrodo negali vartoti, išskyrus vieną svarbią išimtį – liturgijos prieglobstyje, sakralioje erdvėje.“ reikšmingesni už šį. Todėl jį ir galima pamiršti.

Prie šių pastraipų ne kažin ką galėčiau pridurti. Jos Šioje vietoje kažkaip nejučia prisiminiau, ką prieš kelerius metus per Thomo Manno vasaros festivalį kalbėjo taikytinos ir visai Europos kultūrai, ir, žinoma, tai jos davokiečių literatūros tyrinėtojas ir katalikų teologas, profe- liai, kurią vadiname Lietuva.

Bet juk šio „Artumos“ numerio tema tiesiog verste sorius Hermannas Kurzke. Jis ten svarstė klausimą, ar Thomas Mannas buvo tikintis, ar ne. Bet kartu pasakė dalykė- verčia mus apie Dievą kalbėti. Negi tikrai turėtume visiškai nutilti? lių, kurie man seniai knietėjo. Štai viena jo pastraipų: Aš taip nemanau. Nemano taip ir Kurzke. Jis tik per„Esama draudimo kurti atvaizdus, privalančio ginti Dievo nesuvokiamumą nuo žmonių įkyrumo, ir esama sergi mus apie Dievą nepliurpti.

O kad šio numerio tema yra Švenčiausioji Trejybė, tuo pačiu tikslu skelbiamo draudimo kalbėti. Įvardinti – vadinasi, įvaldyti, padaryti pavaldų. Tam, apie ką galiu tai ir užbaigsiu tekstu, kuris, mano nuomone, apie Trejykalbėti, aš turiu valdžią. Draudimas tarti Dievo vardą sau- bę – ir apie mūsų santykį su šiuo slėpiniu – pasako tiek, go Dievo laisvę. Dievui aš valdžios neturiu. Sakralinė kal- kiek galbūt ir šiandien dar įmanu pasakyti. Tai trumpas XX šimtmečio vidurio austrų poeba visados yra kalAbraomas susitinka tris angelus. tės Christine Busta eilėraštis: bėjimas sukant ratu Mozaika, Monrealės katedra, Sicilija, apie 1180–1190 m. aplink paslaptį; ji Mano motina ir Trejybė niekados neskelbia apibrėžimo, kas Mano motina Viešpatį Dievą tikėjo Dievas yra ir kaip ir lig pabaigos su Juo vaidijos, Jis atrodo, ji bylosu Tėvu, ja palyginimais ir Sūnus pernelyg jai bejėgis buvo. parabolėmis, vaizTačiau pageidavo, kad mirusiai dais ir metaforoį rankas kryžių įdėtume. Priglobė jį mis, ji kalba pariDvasion Šventojon. byje ir iki tos ribos, už kurios tveria paslapties erdvė – jos saugoma ir nuo jos sauganti.“ Artuma 2013 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie Švenčiausiąją Trejybę Donatas, 14 metų – Donatai, ką tau reiškia Trejybė? Ką tu apie ją žinai? Juk sakoma, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse? Kaip gali taip būti?

– Aš niekada nemačiau Trejybės, bet apie ją man pasakojo močiutė. Man tai nelabai aišku, kaip ten Ji veikia ir kaip gali taip būti: vienas Dievas, bet pasidalijęs į tris Asmenis. Kaip viename žmoguje gyvena ir Dievas Tėvas, ir Dievas Sūnus, ir Dievas Šventoji Dvasia? Aš nelabai suprantu, bet visi – ir mano mama, ir močiutė, ir tikybos mokytoja – visada pabrėžia, kad mes tikime į vieną Dievą, bet Jis gyvena trijuose Asmenyse. Nežinau...

Jei taip sako, gal taip ir yra... Melsdamasis visuomet prašau, kad man padėtų Dievas, o Trejybės nieko neprašau. Mūsų bendruomenėje, parapijoje, yra tokia „šventoji trejybė“ – mes taip vadiname tris neišskiriamus draugus. Jie labai geri, paslaugūs, visada linksmi, visur vaikščioja trise. Tad mes juos ir vadiname trejybe, kuri niekuomet neišsiskiria. Iš tikrųjų taip tik juokaujame, visai nepiktai juos taip vadiname. Pagaliau ir tie vaikai dėl to visai nepyksta. Man tai smagu, kad bendruomenė turi savo „šventąją trejybę“. Bet čia tik juokai.

Renata, 12 metų – Aš žinau tokią giesmelę: „Dievo Tėvo globa ir Sūnaus malonė, Šventosios Dvasios meilė jus telydi visada.“ Tai reiškia, kad Dievas, į kurį aš tikiu, yra trijuose Asmenyse. Na, Jis toks „trigubas“.

Dievas Tėvas – tai Dievas, kuris globoja žmones, yra už juos atsakingas. Dievas Sūnus – tai Dievas, kuris teikia žmonėms visokiausių malonių. O tos malonės – tai sveikata, gyvenimo džiaugsmas ir kitokie geri dalykai, kuriais žmonės džiaugiasi. Dievas Šventoji Dvasia atsakingas už tai, kad visi žmonės būtų my-

lintys, mylėtų vieni kitus ir Dievą. Juk kiekvienas tikintis žmogus, net ir vaikas, puikiai žino, kad net jei labai tikės, dažnai melsis, eis į bažnyčią, bet tai darys be meilės, nemylėdamas, iš to nieko gero neišeis. Būtinai reikia mylėti žmones, savo artimą, klasiokus ir net gyvulėlius, nes juos irgi sukūrė Dievas. Juk negalima skriausti net pačių mažiausių.

– O kaip tu supranti tą „trigubą“ Dievą? Kaip gali būti, kad Jis vienas, bet trijuose Asmenyse?

– Apie Trejybę mums daug pasakojo tikybos mokytoja. Ir kunigas kartais truputį apie ją papasakoja, kai ateiname į bažnyčią. Bet ne tik pasakoja apie ją.

Kartą bažnyčioje tokiame būrelyje žaidėme žaidimą ir atsakinėjome į klausimus. Laimėjo tie, kurie daugiausiai kartų atsakė teisingai. Vienas klausimas buvo – kas yra Švenčiausioji Trejybė? Vaikai nežinojo, kaip teisingai į jį atsakyti. Ir aš nežinojau. Bet vėliau kunigas mums paaiškino, kad Trejybė – tai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Man atrodo, kad Jie visi trys visuomet būna kartu – kaip vienas, todėl ir sakoma, kad mes tikime į vieną Dievą ir į Švenčiausiąją Trejybę.

Juk žegnodamiesi irgi darome kryžiaus ženklą ir tuo parodome, kad savo maldą, prašymą pradedame vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Tai reiškia, kad savo maldas skiriame Švenčiausiajai Trejybei.

Tėvas – tai toks seno veido, labai protingas žmogus, Sūnus – tas, kuris buvo nukryžiuotas už žmonių nuodėmes ir yra vaizduojamas prikaltas prie kryžiaus, o Šventoji Dvasia vaizduojama kaip baltas balandis, nuolat skraidantis virš žmonių galvų ir juos saugantis nuo visokių negandų. Švenčiausiąją Trejybę visada prisimenu žegnodamasis. Juk tada sakau: vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

– Jei Šventoji Dvasia mus visada saugo, tuomet ką veikia mūsų angelai sargai?

Juk kiekvienas turime savo angelą sargą?

Ar tu kitaip manytum?

– Žinai, angelas sargas ir Šventoji Dvasia greičiausiai yra vienas ir tas pats. Juk abu nematomi, o tik juntami širdimi. Na, jų globą ir siunčiamą stiprybę žmogus junta savo vidumi. Kai „suveikia“ Šventoji Dvasia, aš pasijuntu tvirčiau, stipriau, pasidarau drąsesnis.

Pajuntu, kad iš kažkur atsiranda jėgų, drąsos, pavyzdžiui, padaryti kokį nors darbelį, kurio lyg ir bijojau, manydamas, kad neišeis, nepasiseks. Kai paprašau Šventosios Dvasios pagalbos, beveik visada viskas baigiasi gerai. Pavyksta ir net labai gerai pavyksta! Man Jos pagalba labai svarbi. Aš tikiu, kad Šventoji Dvasia padeda ir vaikams, ir seniems žmonėms, ir net tokiems dar vidutinio amžiaus tikintiesiems.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Gabrielius, 15 metų – Gabrieliau, kaip tu supranti pasakymą: vienas Dievas trijuose Asmenyse?

– Suprantu sunkiai, bet, matyt, Dievas todėl ir yra Dievas, o ne žmogus, kad gali būti vienas trijuose Asmenyse. Aš žinau, kad tie trys Asmenys viename – tai Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dar žinau, kaip Jie vaizduojami šventuose paveikslėliuose.

Artuma 2013 m. gegužė

23

24

Pažink save, arba Kam reikia rengtis šeimai?

Kaip draugauti? Kodėl santuoka yra svarbi? Kodėl kontracepcija yra blogai?

Gyvybė – ar visada vertybė? Skaistumas – ar dar egzistuojantis dalykas mūsų visuomenėje? Su šiais ir panašiais klausimais susiduriame kaskart susitikdami su jaunimu, mat mūsų darbas – jaunimo lytiškumo ugdymas. Dirbame pagal Lietuvos šeimos centro jaunimo lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą „Pažink save“, kuri apima savivertės, lyties tapatybės, šeimos vertybių, meilės, skaistumo, santuokos, gyvybės temas. Dažnai vedame vienkartinius teminius susitikimus mokyklose, jaunimo renginiuose. Visų vyskupijų Šeimos centrai vienaip ar kitaip irgi dirba su jaunimu šioje srityje. Minėta programa paremta aktyviais metodais ir vyksta principu: jaunimas – jaunimui.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimo iššūkis

namas, dažniau išgirsdavau patyčias, nei tai, kad žmogus yra vertingas. Mano pačios savivertė nebuvo pakankamai aukšta. Ir tikrai buvau sukrėsta, atėjusi į „Pažink save“ seminarą, kai jauni žmonės kalbėjo apie savo šeimas, kai net vaikinai drąsiai kalbėjo apie tai, jog jie pasirinko gyventi skaisčiai. Jaučiausi kaip kitoj planetoj. Bet laikui bėgant, matyt, tos, sakykime, „rodyklės“ iš tiesų pravertė Mintis rengti jaunimą šeimai kilo Šeimos centruo- gyvenime. Priimdama sprendimus jau apsvarstydavau ir se prieš du dešimtmečius. Didėjantis skyrybų skaičius, jų galimas pasekmes, nepasikliaudavau aklai viskuo, ką santuokos ir skaistumo nuvertinimas skatino tobulinti man demonstravo aplinka, išsiugdžiau kritinį mąstymą ne tik programas, bet ir sutelkė savanorius jaunimo ren- ir susidėliojau prioritetus. Tai pakeitė mano gyvenimą, gimo šeimai ir lytiškumo ugdymo srityje. Jei ne nuolan- daug ko išmokė. Būtent dėl to tikiu, kad labai prasminga kios širdys ir aštrūs protai, susibūrę Šeimos centruose kalbėti apie tai su jaunimu.

Ignas: Į šią programą mane atvedė prieš 10–15 metų, šiandien lytišmano žmona, kai tik pradėjome draukumo ugdymas būtų kaip vaikas Didelę įtaką jaunam žmogui gauti. Taigi pirma priežastis, kodėl čia be mamos – Dievo malonių kiekdaro aplinkos spaudimas, pasilikau, yra Sandra. Šioje programovienam prisidėjusiam! įvairūs mitai, kuriuos girdi je sutikau žmonių, kurie gyvena tais Kaip ir dažnai Bažnyčioje, iš bendraamžių, televizijos pačiais dalykais kaip ir aš. Kadangi Šeimos centruose darbuojasi viar interneto. man patiko dalytis su kitais tuo, kuo sas būrys savanorių. Savanoriai, gyvenu, man ši savanorystė labai tiko. mūsuose vadinami „pažinksaviukais“, – tai vyresniųjų klasių moksleiviai ir studen- Be to, po kiekvieno seminaro, matydamas, kokį svarbų tai, nusprendę pasilikti Šeimos centre ir vesti seminarus darbą darome, tiesiog negalėjau tame nedalyvauti. jaunimui lytiškumo temomis. Kalbinu ilgamečius KauDaug laiko skiriate bendravimui su jaunimu, savo patirno arkivyskupijos Šeimos centro jaunimo programos ties liudijimui. Taigi matote, su kokiais lytiškumo srities savanorius Sandrą ir Igną ŽILINSKUS, kurie susituokė sunkumais dažniausiai susiduria jaunimas.

2012 m. vasarą.

Ignas: Ir iš savo patirties, ir iš to, ką pastebime benIgnai, Sandra, kodėl pasirinkote savanorystę programo- draudami su jaunimu, galime teigti, kad didelę įtaką je „Pažink save“? jaunam žmogui daro aplinkos spaudimas, įvairūs mitai, Sandra: Kai pirmą kartą dalyvavau šioje programoje, kuriuos girdi iš bendraamžių, televizijos ar interneto. buvo labai keista išgirsti apie visa tai kitaip, nei buvau Jie patys tarpusavyje retai pasikalba apie tai, ką iš tieįpratusi. Mano aplinkoje skaistumas nebuvo labai verti- sų mano apie savivertę, vertybes, skaistumą. Problema Artuma 2013 m. gegužė

Jaun imo iššūkis ta, kad yra labai nedaug informacijos apie neskaistumo, kontraceptikų, gyvenimo susidėjus ir panašaus „laisvo gyvenimo“ neigiamas pasekmes. Tokia informacija nepopuliari, nes nėra tokia pelninga ir patogi, kaip šiuo metu vyraujantis požiūris į žmogaus kūną, lytinius santykius, šeimą ar gyvybę.

Ignas: Pritariu Sandrai, kad laikytis skaistumo buvo didžiausias iššūkis mums abiem. Dar vienas nemažas sunkumas man buvo įsivardyti, jog esam pora. Čia daug ką apsunkino tai, kad Sandra nebuvo tokia mergina, kokią tikėjausi sutikti kaip būsimą žmoną. Iš pirmo žvilgsnio mes buvome labai skirtingi, ir reikėjo laiko pamatyti, kad tie skirtumai yra tik paviršutiniški ir slepia daug bendrų dalykų.

Kaip manote, ar jaunimui reikia ruoštis šeimai ir kodėl?

Sandra: Taip, manau, jog būtina. Šeimos, kurios pasiruošia santuokai, yra daug tvirtesnės. Du jauni žmonės, O kas jums padėjo susidoroti su tais sunkumais? kad ir gražiausių jausmų vedami, gali priimti netinkamus Sandra: Man padėjo patirtis „Pažink save“ savanoryssprendimus. Taip jau yra, kad kai žmogus įsimyli, iš ki- tėje, bet dar labiau – pats Ignas. Labai sunku būtų buvę, to nori kuo daugiau. Šeima, kuriama vien tik tų jausmų jeigu jis nebūtų tokių pačių vertybių kaip ir aš. Šeimos pagrindu, nebus tvirta, nes ir patys jausmai nėra pasto- centre atradau savo moteriškumą, įvertinau save kaip vūs. Reikia suprasti, ką iš tikrųjų reiškia sukurti šeimą asmenį, išmokau ieškoti teisingiausio, o ne lengviausio su šiuo žmogumi, kas yra Santuokos sakramentas. Tam sprendimo. Bet kai sutikau Igną ir įsimylėjau, viskas vėl reikia laiko ir pasiruošimo. naujai pasidarė aktualu. Patys Ignas: Šis pasiruošimas suteikia Jaunuoliai patys tarpusavyje sunkumai privertė ieškoti kitogalimybę pamąstyti apie daugelį daretai pasikalba apie tai, ką iš kio vienas kito pažinimo ir įgavom daug patirties, mėgindami lykų, kurie bus labai svarbūs sukūrus tiesų mano apie savivertę, nukreipti seksualinį potraukį kišeimą, ir mėginti atsakyti, kaip turėvertybes, skaistumą. tur. Daug kur važiavom, daug kur tumėm elgtis, atsidurdami įvairiose dalyvavom, net namus suremonsituacijose. Pvz., ar verta neturėti lytinių santykių iki santuokos? Vartoti kontraceptikus ar tavom! Nuolat kartojom seminare ištartą draugo frazę: pasirinkti natūralų šeimos planavimą? Nutraukti nepla- „Reikia daugiau vaikščioti, nes kai vaikštai – neguli.“ Tad nuotą nėštumą ar gimdyti? Ir panašiai. daug vaikščiojom, kalbėjom ir stengėmės atrasti vienas kitą kuo giliau.

Atrodytų, visuomenėje nebeliko nieko švento. Ar verta Ignas: Taip, išlikti skaistiems padėjo savanorystė pas dar kalbėti apie skaistumą? „pažinksaviukus“. Kas kartą kalbėdami su jaunimu apie Ignas: Būtent dėl to, kad taip atrodo, ir reikia apie tai, kodėl verta laukti iki santuokos, atsakydavome į šį tai kalbėti. Mūsų misija – išsaugoti kiek galima daugiau klausimą patys sau iš naujo. Na, o pamatyti tai, kas tarp šventumo. Aišku, dažnai susimąstom, ar tikrai verta. Tada mūsų bendra, padėjo laikas ir dalyvavimas toje pačioje prisimenam „Pažink save“ seminarus ir juose dalyvavusių veikloje. jaunuolių reakcijas į tai, ką mes su jais kalbėjom. Nors atrodytų, kad taip nėra, bet jaunuoliai ypač ieško kažko Kiekvienas trokšta mylėti ir būti mylimas. Ko palinkėtutikro. Jie jaučia, jog kažko trūksta, bet dažnai patys ne- mėte šių dienų besiblaškančiam jaunimui? gali to įvardyti. Todėl verta apie tai kalbėti.

Sandra: Pamąstyti apie tai, ko iš tiesų nori. Nebijoti ieškoti atsakymų į aktualius klausimus. Išdrįsti turėti Asmeniškas klausimas – su kokiais iššūkiais judu susidūsavo nuomonę, kad ir ne tokią populiarią, ne tokią, kaip rėte draugaudami? daugumos. Tikrai įmanoma mylėti ir būti mylimam! IšSandra: Sunkoka buvo viešpatauti savo pačių insdrįskite to siekti. tinktams. Abu buvom apsisprendę už skaistumą iki santuokos ir tik draugaudami supratome, kad tai reikalauja Ačiū jums už atsakymus ir pasiaukojamą savanorystę, net labai daug pastangų. Iš šono gali atrodyti, kad kata- o susidomėjusieji daugiau apie programą „Pažink save“ likai yra kažkokie belyčiai žmonės, kurie turi tokius gi- galite rasti www.pazinksave.eu. lius principus, jog net nejaučia potraukio vienas kitam.

Parengė Jurgita ŠČIUKAITĖ, Oi, patikėkit, tikrai taip nėra. Tuo metu mūsų principų Lietuvos šeimos centro jaunimo programų koordinatorė ir lytiškumo konfliktas vedė iš proto ir reikėjo kažką daStraipsnis spausdinamas Socialinės apsaugos ir darbo ryti, kad nesijaustum nugalėtas. Be abejo, taip pat buvo ministerijos projekto NVOŠG1-2/1 lėšomis šioks toks spaudimas iš aplinkos. Daug kas klausė, kodėl dar negyvename kartu, kodėl gyvename skaisčiai, juk reikia išbandyti, sužinoti, ar esame suderinami. Patys pradėjome svarstyti, kaip mums seksis, kai abu esam tokie skirtingi... O kai apsisprendėme tuoktis, dauguma puolė klausinėti, kam mums to reikia, kam skubėti?!

Artuma 2013 m. gegužė

25

Veidu į vaiką

26

Džiaugsmas teikti džiaugsmą Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Praėjusį kartą kalbėjome, jog tinkamiausias metas pratinti vaiką prie puoduko yra tuomet, kai mažylis pasiekia pakankamą fizinę, intelekto ir emocinę brandą.

Tiek skubėjimas, tiek per ilgas delsimas gali būti žalingi. Na, o jau pradėjus mokyti, reikia kantrybės ir įvertinimo.

Suprasti, kad būtum suprastas Svarbiausia – padėti mažyliui suprasti, jog mamai patinka, kai jo užpakaliukas būna sausas. Ilgainiui ir jam tai ims teikti šiokį tokį pasitenkinimą, bet vėliau.

Vienintelė priemonė tai pasiekti – pakeisti vystyklus vos tik sušlampa, o idealiausia (tai visuomet darė mano žmona) – maždaug penkiolikos mėnesių mažylį laikyti dieną tik su kelnaitėmis. Tai įpareigoja iššluostyti vos atsiradusią balą ir pakeisti kelnaites, jokiu būdu nebarant ir nepriekaištaujant, vien tik pasakant: „Užsimausime sausas.“ Mažylis greit supranta, jog mamai patinka, kai jo kelnaitės sausos, ir tuomet ji šluosto šlapias grindis.

Galbūt kurią nors dieną jums teks stebėti tokį žavingą vaizdelį, kurį man irgi ne kartą teko matyti: penkiolikos– aštuoniolikos mėnesių mažylis labai patenkintas skuba pas mamą, vienoj rankoj nešdamas šlapias kelnaites, kitoj – grindų skudurą. Tai žavingas, daugiareikšmis gestas, tik reikia tinkamai, kaip tai supranta vaikas, jį išsiaiškinti: norėdamas suteikti mamai malonumo, jis pats jau viską sutvarkė – nusimovė kelnaites ir, kaip mama, iššluostė balą ant grindų, o dabar patenkintas ateina savo atlygio. Puiku, vaikas suprato, tikslas pasiektas… Jei tik mama irgi tinkamai supras, jog tai pirmas jo pasiaukojimo veiksmas.

Kone pusė mamų, mano paklaustos, atsakė, kad tokią lemtingą akimirką, kai vaikas džiugiai praneša, ką padarė, jos daro esminę klaidą: suduoda per užpakaliuką, išbara, sako, kad tai negražu, norėdamos… „dresuoti“ vaiką! Tuomet viskas prarasta: mažylis, kuris buvo supratęs esmę, vėl nieko nebesupranta (iš tiesų suaugusieji tokie sudėtingi žmonės!) ir, žinoma, nebešluostys balos, nes nepanašu, kad mamai tai patiktų, nebeeis pas ją su savo dovana, o ramiausiai bus šlapiomis kelnaitėmis, nes tai ne taip jau labai ir erzina. Reikės ne vieno mėnesio, norint ištaisyti šią klaidą.

Tačiau jei mama švelniai paima kelnaites ir padeda prie nešvarių, tada užmauna sausas ir atneštu skuduru sausai iššluosto balą, reikalas laimėtas. Keletą dienų mažylis, padaręs į kelnaites, vis ateis pasakyti (iš pradžių ir negali būti kitaip), tačiau netrukus jau atskubės prieš pat padarydamas, kraipydamas užpakaliuką arba griebdamasis ranka už kelnyčių.

Artuma 2013 m. gegužė

Taip gana lengvai pasiekiama, kad sulaukęs pusantrų ar net anksčiau mažylis nebeprisišlapintų. Tik, aišku, iki tol kurį laiką teks pavargti. Tačiau šis vargas daug mažesnis nei tada, kai pustrečių ar net vyresnis vis dar daro į kelnaites! Be to, tai labai svarbu jo emocinei raidai. Žinoma, kyla šiokių tokių problemų dėl grindų. Mūsų name buvo tik plytelės ir parketas, todėl jas lengva prižiūrėti. Šiek tiek kebliau, kai namai iškloti kilimine danga. Tokiu atveju patariu mamoms dėti vystyklus, bet vos sušlapusius juos pakeisti. Paprastai nesunku pastebėti, kai vystyklai sušlampa. Tik dažniausiai mama neskuba iš karto keisti, ir tai labai žmogiška, – juk yra tiek skubesnių reikalų.

Gerai pamenu, kai vieną sekmadienį, papietavęs su kitais vaikais, mano pusantrų metukų anūkas ramiai žaidė svetainėje. Staiga stabtelėjo, veidas kiek paraudo nuo pastangų, o visi ėmė juoktis, suprasdami, kas atsitiko, tačiau niekas nepajudėjo: labai norėjosi pirma pabaigti valgyti. Tik tada mama pakeitė jam vystyklus.

Tačiau tai nebeturėjo jokios ugdomosios prasmės: mažylis žinojo, kad vystyklai retkarčiais keičiami ir yra skirti būtent tokiems dalykams.

Emocinių veiksnių svarba Už švaros laikymąsi mažylis mainais turi gauti mamos meilę, pasijusti jos vertinamas, taip pat pajusti savo paties vertę, pasididžiavimą. Taigi, labai svarbu atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurios atrodo nereikšmingos, tačiau turi milžiniškas pasekmes, ir vengti lengvai padaromų klaidų.

Mažylis nori pelnyti aplinkinių meilę. Vaiko galvoje kakutis, sysiukas turi būti susiję su maloniais dalykais, pagirtinu tikslu, suteikiančiu malonumo mamai ir padedančiu mainais už tai pelnyti jos meilę. Tad tegul jis aiškiai pajunta mamos meilę, pasitenkinimą! Tam būtina ir išoriškai išreikšti šį savo pasitenkinimą ir džiaugsmą.

Nereikia rodyti pasibjaurėjimo; nekalbėti apie kakutį kaip kažką bjauraus, nešvaraus. Kitaip vaiko galvoje troškimas patikti mamai bus prislopintas: argi galima jai rodyti, dovanoti tai, kuo ji bjaurisi! Taigi, kakutis turi būti trokštamas dalykas, „puikus kakutis“.

Taip pat nereikia rodyti savo nusivylimo, įvykus nesėkmei, kad vaikui nesusidarytų įspūdis, jog nesėkmės mamai

Veidu į vaiką

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

dėmesio, tai greitai praeina. Bet gali ir užsitęsti bei rūpi labiau nei pirmieji sėkmingi bandymai. Jeigu nesėkmėmis sulauks daugiau dėmesio, tai taps lengva priemone išsivystyti ilgalaikė enurezė; išsikovoti mamos dėmesiui, ir jis to nenorės atsisakyti! mamos liga; Be to, vaikutis turi jausti pasididžiavimą naujuoju gebėjimu, taigi, kuo daugiau girkime jį, nežeminkime jo, jei dar Margarita išmoko daryti ant puoduko būdama penkiolikos mėnesių, o pusantrų metukų nebereikėjo vystyknesuspėjo to išmokti, nesakykime žeidžiančių palyginimų, lų nei dieną, nei naktį. Tačiau kai ji buvo dvejų, manes kiekvienas yra labai individualus. Jei šeimoje yra mažesnis kūdikis, jokiu būdu nelyginkime su juo, nesakykime: no žmona susilaužė koją, ir dviem dienom ją pasiėmė „Darai į vystyklus kaip kūdikis“ (būtent toks jis dabar ir teta. Mažylė labai džiaugsmingai išvažiavo ir visą šią trokšta būti), nes vaiko reakcija būtų tik tokia: „Juo geriau, trumpą viešnagę buvo labai patenkinta, kad visi šoka darysiu taip ir toliau“; taip pat nesakykime: „Tu jau didelis“ pagal jos norus! Tačiau ji parvažiavo su vystyklais, kurių reikėjo ir dieną, ir naktį. Viskas (nes jis dėl to tik apgailestauja) ir ypač sugrįžo į savo vėžes per parą, tiesiog tada, kai išbūna sausas, jokiu būdu netarkime: „Puiku, tu jau didelis!“ buvo nuimti vystyklai ir nepasakyta jokia užuomina. Tačiau šlapiniŠantalė nustojo daryti į kelnaites naktį tik būdama trejų aiškiai masis naktį užtruko šešis mėnesius dėl to, kad turėjo trylika mėnesių (esu tikras, jei būtume jai priekaištavę, kalbėję apie tai, būtų užtrukę jaunesnį brolį Pilypą. Kai ji jau metus ir ilgiau). dvi ar tris savaites naktį išbuvo sausa, išgirdau vieną vakarą prieš miegą žmoną jai sakant: „Puiku, bet kokiu staigiu susierzinimu. tu jau didelė mergaitė, jau nebeBe to, esu sutikęs nemažai vaiprišlapini lovytės“ (visi juk padakų, kurie, išmokę daryti į puorome klaidų!). Kai buvome vienu duką, prasidėjus jūros potvyniui du, pasakiau žmonai (jos didelei dvi–tris dienas vėl šlapindavosi nuostabai): „Šantalė šiąnakt pridaį kelnes! Mėnulio fazės ir dideli rys į lovytę“, ir būtent taip atsitiko. potvyniai (nežinau, kas labiau) Man atrodė aišku, kokio rezultato akivaizdžiai turi įtakos vaikų, o galima laukti pasakius: „Tu jau kartu ir suaugusiųjų nervų sistedidelė“ prieš pat miegą. Ji galėjo mai… Tai gerai žinoma.

Vaikutis turi jausti pasakyti: „Šaunuolė mažytė“, bet pasididžiavimą naujuoju geriau nereikėjo iš viso nieko sa- gebėjimu, taigi, kuo daugiau Kai smarkiai vėluojama įgyti tuštikyti. O juk tokia pagunda ištarti girkime jį. nimo įgūdžius, tai nesunku paaiškinti tokius žodžius! mano jau minėtomis klaidelėmis, ypač per dideliu mamos nerimastingumu arba noru palengvinti Kai vėluojama išmokti sau gyvenimą per ilgai nenuimant šlapių vystyklų. AtrodyNereikia nerimauti dėl gana dažnų, bet laikinų atkritų, tai sukelia tik vieną neigiamą pasekmę – vaikas užsibūtimų, kurie gali būti susiję su daugeliu priežasčių: na vystykluose metus ilgiau! Tačiau iš tiesų pasekmės daug sąlygų pasikeitimu (pvz., persikraustymu). Iš pradžių rimtesnės, sutrikdomas labai svarbus emocinės raidos etamažyliui dažnai reikia tam tikrų sąlygų: jam būtinas pas. Vaikas metus vėliau išmoksta būti sausas ir daro tai dėl jo puodas, padėtas konkrečioje vietoje… (tai sąlygisavo paties naudos, o nebe norėdamas suteikti malonumo nio reflekso likučiai); mamai. Kaip gaila, kad buvo praleista ši pirmoji pasiaukojiAna išmoko nebedaryti į kelnaites maždaug metukų mo dėl kito galimybė, ir tai gali palikti atgarsį ir ateityje! Tai ir 10 mėnesių. Kai jai sukako dveji, išvykome visą dieną vienas iš tų ugdymo etapų, kai verta savęs paklausti: ar siepabūti prie jūros, žinoma, pasiėmėme jos puoduką. Bet kiame savo pačių ramybės, ar darome tai dėl vaiko? per visą dieną ji ten nieko nepadarė ir, priešingai, nei mes manėme, neatsitiko jokių nelaimių, ji visą tą laiką susilaikė. Grįžus į Nantą ir padėjus puoduką į įprastinę vietą, ji pagaliau gausiai nusilengvino! Tad galima įsivaizduoti, kokį poveikį kartais padaro persikraustymas.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

broliuko (sesutės) gimimu. Ar atsirastų dvejų–trejų metų mažylis, kuris tuomet išbūtų, kelias dienas nepadarydamas į kelnaites? Jei į tai visai nekreipiame Artuma 2013 m. gegužė

27

Akiračiai

Išradimas, sukėlęs pažangą Apie Johanną Gutenbergą Kiekvienas didelis išradimas suteikia postūmį vystytis mokslui ir žmonijos gerovei. Johannas Gutenbergas, išradęs spaudą, dovanojo pasauliui gerokai daugiau. Spausdintų knygų ir laikraščių atsiradimas sukėlė raštingumo protrūkį ir spartų mokslo šuolį. Dėl jo civilizacija perėjo į naują etapą. Štai kodėl Gutenbergas vadinamas genijumi ir pasaulis jam amžinai dėkingas.

Imaginacinis Gutenbergo portretas. XVI a. graviūra

28

Iki spaudos atsiradimo

1396 m. Išradėjo tėvai, kilmingi ir turtingi, priklauRašyto žodžio kelias ilgas ir labai sunkus. Kai žmonės sė Mainco miestą valdančiųjų klanui. Jų pavardė buvo sugalvojo raštą, nors rašyti ir nebuvo ant ko, jau tada su- Gensfleisch. Jo tėvas apie 1420-uosius metus prisidėjo prato, kad žinių perdavimas per klausą, t. y. pasakojant, yra pavardę Gutenberg, nes taip vadinosi dvaras, kuriame visai neefektyvus, palyginti su jų perdavimu per regėjimą. gyveno, o tokia praktika tais laikais buvo nereta.

Gyvenimas Maince tekėjo neramiai. Vyko nuolatinė Smegenys nevienodai priima tai, ką girdi ir ką mato (per ausis ir akis). Deja, klausos nenaudai. Tad stengtasi rašyti. kova bei ginkluoti susirėmimai tarp valdančiųjų ir biurgeBet ant ko? Naudojo lenteles, audeklą, papirusą, odą, tačiau rių (pirklių bei amatininkų). Juos lydėjo plėšimai, gaisrai, ant visko buvo galima rašyti tik ranka. Galiausiai iš Kinijos smurtas. Per vieną ginkluotą konfliktą šeima prarado viską, ką turėjo, ir, gelbėdama savo gyvybes, pabėgo į Strasbūrą. atkeliavo popierius. Jį imta gaminti ir Europoje, tik...

Kaip atrodė knygų perrašinėjimas? Tuo paprastai už- Spėjama, kad Johannas gavo gerą išsilavinimą, be to, pasisiimdavo vienuoliai. Didelėje patalpoje sėdėdavo nuo 20 žymėjo aukšta kultūra. Kaip kartais nutinka, iš prabangaus iki 60 raštininkų ir užrašinėdavo diktuojamą tekstą. Kiek gyvenimo jis buvo nublokštas į skurdą. Teko visiškai svetiraštininkų, tiek ir egzempliorių. Nepaisant rūpestingos ko- moje aplinkoje rūpintis duonos kąsniu. Prie dūšios neturėjo rektūros, įsiveldavo daugybė klaidų. Piešėjai išdailindavo nė skatiko. Tačiau darbštus ir gabus jaunuolis greit išmoko pirmąsias skyrių raides, paraštėse nupiešdavo iliustracijų. juvelyro amato. Jis šlifavo brangakmenius, kūrė papuošaĮrišdavo prabangiai, kartais į sidabro ar net aukso plokšteles, lus, gamino prabangius veidrodžius – tada tai buvo labai įtaisydavo sklendikę, o kartais ir spynelę. Aišku, kad tokiu pelninga. Bet išradėjo prigimtis kėlė galvą, ir mintys vis subūdu nukopijuota ir įrišta knyga būdavo pasakiškai brangi kosi apie tai, kaip sugalvoti knygų tiražavimą mechaniniu ir prieinama tik didžiūnams. Tai- Spaustuvė. Medžio raižinys, XV a. pab.–XVI a. būdu, užuot jas vargingai perrašinėjus ranka. Vienoje Kelno kronikoje yra žigi, žinioms plisti kelių nebuvo ir nių apie tai, kad dar 1440 m. Strasbūžmonija skendėjo tamsoje. Atsirare Gutenbergas pradėjo pirmuosius dus spaudai, pratrūko žinių lavina, spaudos eksperimentus. pažadinusi spartų minties, mokslo Sugalvoti būdą, kaip mechanišir menų vystymąsi. Pasaulis radikakai pagaminti daug knygos kopijų, liai pasikeitė. Už tai nenuilstamai ir sukonstruoti įrangą ilgai užtruko, turime dėkoti vokiečiui iš Mainco bet pavyko! Ir, kaip paprastai, viskas Johannui Gutenbergui. rėmėsi pinigais, kurių Gutenbergas, Apie išradėją aišku, neturėjo. Iš likusių dokumentų žinoma, kad 1448 m. jis jau grįžęs į Apie vieno iš didžiųjų žmogimtąjį Maincą, kur tikisi sulaukti ginių gyvenimą žinome labai neminių paramos. Ką ten pirmus keledaug. Neaiški net jo gimimo darius metus veikė Gutenbergas, jokių ta. Susitarta sąlyginai laikyti, kad žinių nėra. Bet 1450 m. sudaro santai 1400 metai, bet, rimčiausių dorį su turtingu Mainco gyventoju tyrinėtojų nuomone, jis gimė Artuma 2013 m. gegužė

Akiračiai

Johannu Fustu, šis paskolina jam 800 aukso guldenų su 6 proc. palūkanomis. Taip pat Fustas įsipareigojo duoti Gutenbergui gyvenamąjį plotą, pinigų darbininkų atlyginimams, medžiagoms ir t. t. Taigi, idėja, darbas ir įranga Gutenbergo, o lėšos Fusto. Po dvejų metų išradėjas pinigų pristigo ir teko skolintis iš Fusto dar 800 guldenų, įkeičiant jam spausdinimo įrengimus.

Pirmieji Gutenbergo darbai – Turkų kalendorius (manoma, kad atspausdintas 1454 m.), Elijaus Donato Lotynų kalbos gramatika, indulgencijos. Tai buvo Gutenbergui tik rimtesni bandymai. Toliau sekė beveik 5 metus trukęs pirmosios knygos – Šventojo Rašto spausdinimas. Ji buvo 2 tomų, 324 ir 317 lapų, taigi, 1282 puslapių apimties. Ši Biblija dar vadinama 42 eilučių Biblija. Išliko 49 egzemplioriai (iš jų 21 nepilnas, tik po vieną tomą). Išradėjo gimtajame Mainco mieste, Gutenbergo muziejuje lankytojai turi unikalią galimybę pamatyti dvi Gutenbergo Biblijas vieną šalia kitos ir jas palyginti (atspausdinus knygą, vadinamieji iliuminatoriai paryškindavo pirmąsias skyrių eilutes, nupiešdavo dailių ornamentų, dėl to kiekviena knyga skirdavosi viena nuo kitos).

Spausdinant Bibliją, prisijungė Fusto žentas Peteris Schoefferis, dailininkas, sumanus ir veiklus pagalbininkas.

Jis daug prisidėjo prie šrifto tobulinimo bei grafinės dalies.

Ir štai Biblija tuoj tuoj išeis! Tada nutiko keistas dalykas.

Vienuoliai paskelbė, kad tokį darbą galėjo padaryti tik... šėtonas! Maža to, paaiškėjo, kad laukto staigaus ir didelio pelno nėra ko tikėtis, tad Fustas ir Schoefferis padavė Gutenbergą į teismą. Johannas neteko savo įrengimų, o teismas priteisė sumokėti Fustui 2020 aukso guldenų, kurių išradėjas, savaime suprantama, neturėjo. Reikėjo būti išties tvirtam, kad atlaikytų tokį smūgį. Užgrobę spaustuvę, Fustas su Schoefferiu ėmė spausdinti patys. Tuo tarpu Gutenbergas rado naują kompanioną ir 1460 m. išleido didelį lotynų kalbos žodyną su gramatika „Catholicon“.

O Fustas tuo metu drauge su Schoefferiu Gutenbergo įrengimais našiai spausdino ir greitai lobo.

1465 m. kurfiurstas (Šventosios Romos imperijos kunigaikštis, turėjęs teisę rinkti imperatorių; šiuo atveju tai buvo arkivyskupas – V. I.) Adolfas von Nassau priėmė Johanną Gutenbergą į tarnybą prie savo dvaro su solidžia renta ir pilnu aprūpinimu iki gyvos galvos. Jis tapo privilegijuotas, turėjo kamerherio titulą, nedaug pareigų, bet daug pagarbos ir net kasmet gaudavo prabangius drabužius bei dvi statines geriausio Reino vyno. Dabar Gutenbergui nieko netrūko, jį labai gerbė. Deja, 1468 m. didysis išradėjas mirė.

Apie jo šeimą nėra jokių žinių, spėjama, kad vedęs nebuvo. Kurfiursto dvaras jį palaidojo su didelėm iškilmėm Mainco Šv. Pranciškaus bažnyčioje. Einant antram šimtmečiui po išradėjo mirties bažnyčią nugriovė, ir kur dabar ilsisi Johanno Gutenbergo palaikai, niekas nežino.

Tačiau visi žino, kad pirmoji pasaulyje spausdinta knyga – Biblija – pasirodė apie 1455 metus ir ją atspausdino Johannas Gutenbergas.

Spaudos atsiradimo padariniai Imtos spausdinti knygos smarkiai atpigo ir tapo daugeliui prieinamos. Prasidėjo skaitymo bumas. Masiškai plito rašto mokymasis. Neilgai trukus jau spausdino ne tik religines, bet ir mokslinio turinio bei grožinės literatūros knygas.

Johanno Gutenbergo išrastos spausdinimo mašinos ir technologija su nežymiais patobulinimais tarnavo per 300 metų, tokio tai būta tobulo išradimo. Dėl jo iki tol snūduriavęs mokslas pagyvėjo. Spauda atvėrė naujus akiračius. Iki jos atsiradimo žinios sklido tik iš bažnyčių sakyklų ir profesorių katedrų, dabar jas ir visas mokslo naujienas galėjo perskaityti daugybė žmonių.

Tipografijos sparčiai steigėsi visoje Europoje. Įprastinis knygų tiražas, tiesa, tebuvo 300 egzempliorių, bet vėliau, esant paklausai, jį kartodavo.

Gutenbergo Biblijos fragmentas, saugomas Bridwello bibliotekoje JAV

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmą spaustuvę įkūrė Pranciškus Skorina. 1522 m. Vilniuje jis bažnytine slavų kalba atspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, o 1525 m. „Apaštalą“, pats parašydamas abiem knygoms pratarmes.

Johannui Gutenbergui turime būti dėkingi už tai, kad jo išradimas leido žmonijai padaryti neįtikėtinai didelį ir staigų šuolį visose srityse. Spauda paveikė ne tik mokslus, bet ir netiesiogiai, tačiau itin rezultatyviai pastūmėjo pramonės vystymąsi. Maža to, ji skatino ir dabar skatina žmones protauti, mąstyti, veikti.

Atėjo kompiuterių era. Atrodytų, ką jau ten popierinės knygos! Palaukit, palaukit! „Kompiuteriniai“ žmonės, ypač vaikai nebemoka be klaidų rašyti, nes kai kurias jų taiso speciali kompiuterinė programa. Jie nebemoka atmintinai padauginti 12x11 ir t. t. Be naudos, kompiuteriai atnešė ir daug paties įvairiausio blogio. Tad nenuvertinkime gerų, senų popierinių knygų, kurios ugdo mūsų vidų, protą, lavina smegenis.

Knyga liks žmonijai visiems laikams, kad ir kokių transformacijų patirtų, kad ir kaip ištobulėtų spausdinimo technologijos.

Taigi, tvirto ir labai galvoto vokiečio Johanno Gutenbergo įnašas į žmonijos civilizaciją ir kultūrą yra neišmatuojamas.

Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2013 m. gegužė

29

Už gyvenimą ir gyvybę

30

Nėštumas su nuolatine malda Inesa VAITKŪNAITĖ ant kulnų lipo keturiasdešimtieji, nuliūdusi klausiau gydytojos, ar dar galėčiau gimdyti. „Oi, – ramino ji, – tu dar gimdyk ir gimdyk, neseniai priėmiau keturiasdešimt šešerių metų moters kūdikį – ir puikiai. Tu dar turi laiko.“ Šie patikimos gydytojos žodžiai mane labai sustiprino, ir paskui pagimdžiau dar du vaikus. Nešiodama paskutinįjį irgi ruošiausi klausimui dėl genetinių tyrimų, bet šį sykį nusprendžiau kalbėtis kitaip, nors nerimas buvo kaip niekad didelis. Metų man dar daugiau, o vienas iš dviejų vaisių, nežinia kodėl, žuvo per savaiminį persileidimą. Kitas vaikutis liko, bet mėnesį besitęsiantis kraujavimas – rimtos indikacijos. Taigi pasiūlius važiuoti į Genetikos centrą, paklausiau gydytojos – o kas paskui? „Na, jei tyrimai būtų neigiami, jūs galėtumėte apsispręsti dėl tolesnio nėštumo iki 22-os savaitės“, – paaiškino ji. „Gydytoja, o jūs įsivaizduojate, kokius jausmus man tada tektų išgyventi? Juk po tyrimo vis tiek nieko nepakeisi, tiesa? Ar aš, mama, galėsiu žudyti savo vaikelį? Kaip aš

Gimdyti pradėjau po trisdešimt penkerių. Medicinoje tai ypatinga moters metų riba: nuo tada joms rekomenduojama daryti prenatalinius genetinius tyrimus, nes nustatyta, jog gimdant vyresnėms moterims apie keturiasdešimtuosius metus dažniau pasitaiko apsigimimų.

Visada tai žinojau. Būdama „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėje, vėliau dirbdama socialinį darbą, susitikdama su šventomis šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus, žinojau, kad vyresniems tėvams dažniau gimsta kitokie vaikai. Juos mylėjau, jie man buvo gražūs ir paslaptingi savo kitoniškumu, dėl jų daug dariau, priėmėme į savo šeimą globoti Dauno sindromą turintį berniuką. Bet priimti ir auginti yra visai kas kita, nei pagimdyti savo. Niekada, niekada nenorėjau, kad man gimtų vaikas, turintis negalią...

Ir šis noras normalus. Visi tėvai nori, kad jų vaikas gimtų sveikas. Bet, susidūrus su daugybės neįgalių vaikų gimimo istorijomis, tas žinojimas, patirtis slėgė ir sakė, jog kitokie vaikai gali gimti bet kam, nepriklausomai nuo sveikatos, amžiaus, socialinės padėties, kokių nors nesklandumų nėštumo ar gimdymo metu. Nė vienas nesame apsaugotas nuo kitokio vaiko atėjimo. Ir nepriklausomai nuo žinojimo ar pasiruošimo, gimus neįgaliam vaikui, laukia ta pati ilga jo priėmimo istorija, apimanti gedėjimą, nepaliaujamą įtampą, kančios stigmą ir išmokimą su ja gyventi. Todėl man visada būdavo labai neramu ir baugštu nėštumo pradžioje. Vargindavo nuolatinė minčių kova, o kas būtų, jeigu būtų?.. NuoAš latinis galynėjimasis su savimi ir apsisprendžiau savęs įtikinėjimas – tai įmanoma. gyventi Save drąsindavau, jog mylėsiu tone su žinojimu, kį vaikelį, koks gims, koks mums bet su viltimi. bus duotas, ir su vyru kalbėdavomės apie tai. Jis visada mane palaikydavo – išauginsime, kad ir koks būtų.

Bet vis tiek įtampa nerimdavo pirmuosius tris mėnesius, kai apsilankius pas gydytojus pokalbis pasisukdavo apie genetinius tyrimus. Pirmus keturis kartus gydytojams pasakydavau iškart: tyrimų nedarysiu – mes pasiruošę priimti kūdikį, koks mums duotas, ir pasirašydavau gydytojos pakištą dokumentą.

Vienos medikės į šį atsisakymą žvelgdavo gan ramiai, nepradėdavo diskusijų, o kelios (kadangi taip išėjo, jog nėštumo priežiūrai teko lankytis vis pas kitą gydytoją) nesuprato ir buvo nepatenkintos mano kategoriška nuomone dėl nustatyto medicinos reglamento.

Vaikų norėjome turėti daugiau negu vieną ar du, todėl kai trečias nėštumas buvo nesėkmingas, o man jau Artuma 2013 m. gegužė

Jolantos Klietkutės nuotrauka

gyvensiu paskui? Ir mes abu su vyru esame apsisprendę už gyvybę. Tai su kokiu jausmu man reikės vaikščioti visą nėštumą? Aš apsisprendžiau gyventi ne su žinojimu, bet su viltimi.“ Mačiau, jog gydytoją tai palietė, paskui visą nėštumo laiką jutau jos švelnų palankumą sau.

Taigi gimdžiau, ir visi vaikeliai gimė sveiki.

Nėštumus išgyvenau su nuolatine malda, kuri mane artino prie Dangaus.

Atokvėpio valandai

Sustabdyti įsižiūrėjimai Knygų lentynose užtikau puikaus pamokslininko – taikliai kalbančio ir rašančio – dėstytojo, vienuolio pranciškono, disidento, „Mažosios studijos“ direktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus Juliaus Sasnausko knygą „Pagaunama ir nepagaunama“ (Alma littera, 2013). Skaičiau brangaus bičiulio knygą visą nuobodžią gavėnią, skaičiau važiuodamas autobusu į Kauną ir grįždamas atgal į Kupiškį. Aišku, skaitysiu ją ir vėliau, nes knyga kitoniška – nieko nenuteisia, nepasmerkia, pasakojimuose ir kalbėjimuose nė su žiburiu nerasi nukaltų ir nušlifuotų tiesų, laisvė mąstymui, daugybei „taip“ ir „ne“, plačios erdvės klausimams, abejonėms, tylai, daugtaškiams... Atviras, nuoširdus susikalbėjimas, primenantis, kad mes visi tuose pačiuose laukuose vaikštome.

Didelė prabanga klausytis Juliaus Sasnausko homilijų, didelė prabanga skaityti jo tekstus. Todėl ir visa tai, kas sugulė į šią knygą, yra darbštaus autoriaus pastangos – jam vienodai gerai sekasi žodį pasakyti ir užrašyti. Knygoje skelbiami maži sakymai, ištarti įvairiomis progomis katedroje, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, Lietuvos Respublikos Seime, publikuoti interneto svetainėje bernardinai.lt, „Šiaurės Atėnuose“ ir kt.

Gera, kad jie nepasimetė, neužsimiršo, o dabar naują, savitą gyvenimą jau gyvena minimoje knygoje. Čia rasime mąstymų apie Bažnyčios ir Tautos šventes, amžinai gyvą ir tokį artimą lietuviškajai pasaulėžiūrai šv. Pranciškų, pranciškonų gyvenimą mūsų šalyje, nežinomą, tolimą prancūzų šventosios Marijos Eugenijos Milleret misiją ir kt.

Rodos, kalbama apie paprastus, kasdieniškus įvykius, vis tas pačias šventes ir progas, bet tekstai sudėlioti meistriškai.

Visi svarstymai prasideda nuo mūsų patirties širdyje ir kieme, nuo mūsų namų ir žingsnių. Vadinasi, nuo to, kas mums

artima, jautru, sutinkama, suprantama.

Didžioji teologija ir išmintis pasakojimuose atsiranda žmonių bendrystėje ir kasdienybėje. Vėliau – intriga, paradoksas, nesutapimai, konfliktai su tuo, kas išguldyta Raštuose. Ir Julius randa daug būdų, kaip visa tai pakelti iki Dangaus.

Randa mažą užuominą, liauną siūlelį, kuris atskleidžia ir pagrindinę mintį, ir raktą, ir kelią į tolesnius svarstymus. Jis toje kasdienybėje, įvykiuose nujaučia, kad čia yra kažkas pasislėpęs ar paslėptas, naudingas, atveriantis krikščioniškąjį lobyną. Tai vėl knygos stiprybė, tekstų šviežumas ir šviesumas.

Kalbėjimas glaustas, aiškus, daug analogijų ir nuorodų į mūsų elgesį, papročius, jausmus. Juk tos patirtys taip pat gali būti unikalus šansas priartėti prie krikščioniškųjų šaknų, tapatybės, Bažnyčios tradicijos, slėpiningojo Švč. Trejybės gyvenimo.

Julius pastebi. Pastebi ir mūsų klaidas, ir visokias priklausomybes, bet vis randa kelią, kuriuo galima išeiti arba susitikti naujoje šviesoje save ir kaimyną. Nerasime čia jokio lėkštumo, trafa-

retinių šablonų, dogmatinių išvedžiojimų, tekstai kvepia gyvu kalbėjimu ir gyva, aktualia mintimi.

Knyga kviečia naujai apmąstyti tai, ką švenčiame, įsileisti širdin slėpinio ir nežinomybės skeveldrų. „Pagaunama ir nepagaunama“ – kvietimas ieškoti to, kas bendra, dėl ko jaučiame ir galime susikalbėti – lengvai, paprastai, iš širdies, be jokio erzelio ir susipriešinimo. Kodėl nesudalyvavus toje žaismėje – mąstyme ir kalbėjime, kur žodis teisingas ir sveikas, kur žodžio, savo patirties ir kitų žmonių galvojimų nereikia bijoti.

Brangūs ir brandūs knygoje paskelbti įvairių autorių pasikalbėjimai, pasišnekėjimai su Juliumi – jo asmeniniai išgyvenimai, įžvalgos, kunigiškosios tarnystės susitikimai, mintys apie Velykas ir Sekmines, – jokio nuobodulio. Ir dar.

Joje yra tekstas apie Vilnių – pasakymai, kas gražu ir kas skaudina. Taip gali kalbėti tik žmogus, kuris myli savo miestą ir jo žmones. Vėl stiprybė.

Sustabdyti Juliaus Sasnausko įsižiūrėjimai – taip tinkantys vaistai mums, kai melstis nedrįstam, nemokam, neturim kada, kai nukeliam ryt ir poryt, kai sergam nuo skubėjimo, nematydami nei savęs, nei namiškių, nei švenčių tiesos.

Kun. Justas JASĖNAS

MARIJAMPOLĖ. PALAIMINTASIS JURGIS MATULAITIS Parengė Stanislovas Sajauskas Palaimintojo Jurgio Matulaičio charizmatiška asmenybė, dvasingas ir pasiaukojantis Bažnyčiai gyvenimas žadina menininkų vaizduotę. Prof. Stanislovui Sajauskui kilo mintis įamžinti jo atminimą istorinių vaizdų albumu, atspindinčiu jo nuopelnus Dievui, Tėvynei, Marijonų vienuolijai ir kiekvienam žmogui. Šiame leidinyje pirmą kartą paskelbtas ir Jurgio Matulaičio nežinomas Dienoraštis, rašytas 1911–1912 m. Fribūre (Šveicarija), taip užpildant spragą jo biografijoje.

Naujasis lankas, 2013

Artuma 2013 m. gegužė

31

Atokvėpio valandai

32

Draugas Don Kamilis

Žygis į Rytus (II) Giovannino GUARESCHI

Po savaitės draugas Kamilis Klastūnas gavo žinią, kad jis pasirinktas išvykai į Rusiją. Nešinas pigiu lagaminėliu, Kamilis atvyko į komunistų partijos būstinę ir ten susitiko su kitais devyniais išvykos nariais. Jaunas partijos viršininkas apžiūrėjo būrelį, kurį jam pristatė senatorius, ir pasakė trumpą, griežtą kalbą.

– Draugai, jūs turite atlikti įsakmią misiją. Laikykite atviras akis ir ausis – ne tik dėl savęs, bet ir dėl namie liekančių draugų. Kai grįšite, turėsite tiek draugams, tiek priešams perteikti garbingosios Sovietų Sąjungos technikos laimėjimus ir taikingumo dvasią.

Tuo tarpu Peponis mirtinai išbalo, nes Don Kamilis pasiprašė žodžio.

– Drauge, – prabilo jis, – kažin ar verta keliauti taip toli vien tik dėl to, kad grįžę galėtume papasakoti savo draugams tai, ką jie jau seniai žino, ir priešams tai, kuo jie nenori tikėti. Mano nuomone, mūsų misija būtų perduoti Rusijos šaliai džiugius ir dėkingus italų liaudies sveikinimus už išvadavimą iš karo grėsmės.

– Žinoma, drauge, – susierzinęs sumurmėjo partijos valdininkas, – tai jau savaime suprantama.

Valdininkas išėjo, išpūtęs krūtinę ir regimai įsižeidęs, o Peponis rūsčiai atsisuko į Don Kamilį.

– Jei kas jau savaime suprantama, tai to nereikia net kelti. Be to, kalbėdamas turi rodyti pagarbą asmeniui, su kuriuo kalbi. Greičiausiai net nežinai, kas yra šis draugas.

Don Kamilis šaltai atsakė: – Puikiai žinau: dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris buvo tik dešimties metų, kai karas prasidėjo. Jis niekada nekovojo kaip mes, kalnuose, todėl neturi jokio supratimo, koks baisus daiktas yra karas ir kaip psichologiškai svarbi buvo draugo Chruščiovo kelionė į Ameriką siekiant taikos ir nusiginklavimo.

– Gerai pasakyta, – prabilo draugas Jonelis Gemzius, stiprus žaliūkas iš Romos užupio – proletariškosios dalies, nuo galvos iki kojų tikras „spjaut į viską“ tipas. – Kai reikės kovoti, jūs mūšio lauke niekad nematysite partijos tūzų.

– Ir kai biurokratai pradeda kurti biurokratiją... – pridūrė draugas Valteris Poveržlė, darbininkas iš Milano. Tačiau jam nespėjus baigti, Peponis nukirto: – Čia ne kompartijos susirinkimas. Paskubėkim, kad nepražiopsotume traukinio.

Jis energingai pasuko durų link, paleisdamas į Don Artuma 2013 m. gegužė

Kamilį tokį atomus skaldantį žvilgsnį, kad jo jėgos būtų užtekę ir dangoraižiui sutrupinti. Bet Don Kamilis šaltai išlaikė miną viskuo patenkinto partiečio, kuris visada ir visur kalbės, kaip L’Unità rašo, už jokią kainą nenukrypdamas nuo partijos linijos.

* * *

Traukinyje didysis Peponio rūpestis buvo neišleisti iš akių to prakeikto draugo Kamilio Klastūno. Jis atsisėdo tiesiai priešais jį, kad galėtų, reikalui ištikus, užstoti išėjimą. Bet Don Kamilis, atrodė, nė nesiruošia sukelti sunkumų. Išsitraukė iš kišenės knygą raudonu viršeliu, kuriame buvo įspausta auksinė kūjo ir pjautuvo emblema, užsibarikadavo nepermatoma mina ir įsigilino į skaitymą.

Retkarčiais jis pakeldavo akis ir pažvelgdavo į laukus ir kaimus, kurie slinko pro traukinio langus. Kai jis užvožė knygą, ruošdamasis įsikišti kišenėn, Peponis prabilo: – Turėtų būti gera lektūra.

– Pati geriausia, – atsakė Don Kamilis. – Tai Lenino minčių rinkinys, – ir, duodamas knygą Peponiui, pridūrė, – tik gaila, kad prancūzų kalba. Bet aš galiu, jei nori paklausyti, tau kai kurias vietas išversti.

– Ačiū, drauge, – pasakė Peponis, užversdamas knygą ir ją grąžindamas savininkui.

Jis atsargiai apsidairė aplink ir lengviau atsiduso matydamas, jog kiti draugai arba snūduriavo, arba vartė žurnalus. Nė vienas nebus pastebėjęs, kad, nepaisant raudono viršelio ir prancūziškos antraštės Pensées de Lénine, iš tikrųjų tai buvo lotyniškas brevijorius.

* * *

Traukiniui pirmą kartą sustojus, kai kurie grupės nariai išlipo. Draugas Gemzius grįžo su vyno buteliu, o draugas Poveržlė su vakaro laikraščio ekstra laida ir nepaprastai rūgščia veido mina. Pirmajame puslapyje buvo nuotraukos iš paskutinių Chruščiovo dienų Amerikoje, rodančios įprastinius besišypsančių politikų veidus aplink jį.

– Nežinau, ką reiškia, bet, pamačius jį besišypsantį tų išsiviepusių kapitalistinių kiaulių gaujoje, man suskausta pilvą.

– Politika yra smegenų, ne jausmų reikalas, – pasakė Don Kamilis. – Sovietų Sąjunga visada kovojo už taikingą koegzistenciją. Kapitalistams, kurie pelnėsi iš šaltojo karo, nebėra ko šypsotis: šaltasis karas baigsis kapitalizmo žlugimu.

Atokvėpio valandai

Bet Poveržlė buvo tipiškai atkaklus Milano partietis.

– Tai labai gerai. Bet aš turiu pilną teisę pasakyti, kad nekenčiu kapitalistų ir mieliau juos užmuščiau, negu šypsodamasis spausčiau jiems rankas.

– Be abejo, tu turi teisę sakyti, kas tau patinka. Bet nesakyk to mums. Pasakyk tai Chruščiovui. Kai mes pasieksime Maskvą, jau ir jis bus sugrįžęs tenai. Tu gali pasiprašyti audiencijos ir tada išdrožti jam į akis: „Drauge Chruščiovai, tu eini klaidingu keliu.“ Don Kamilis buvo suktas kaip pats sukčiausias agitpropo agentas. Draugas Poveržlė išblyško.

– Tu arba negali, arba nenori suprasti manęs, – užprotestavo. – Jei man reikia mėšlu patręšti žemę, tai aš tręšiu. Bet niekas negali manęs priversti kalbėti, kad mėšlas kvepia.

– Drauge, – ramiai kalbėjo Don Kamilis, – tu kovojai kalnuose, žinau tai. Kai tau buvo įsakyti eiti pavojun, ką darei?

– Aš ėjau.

– Ir savo draugams kalbėjai, kad labai nejauku nešti savo kailį skerdyklon?

– Žinoma, ne. Bet ką tai turi bendro?

– Karas lieka karu, drauge. Nesvarbu, ar jis būtų karštas, ar šaltas. Ir kare tas, kuris žino kovojąs dėl teisingo reikalo, užmiršta savo asmeninius jausmus ir nuomones.

– Mesk tą temą, drauge Poveržle, – įsikišo Peponis. – Mes keliaujame į kraštą, kuriame tu tikrai nesutiksi jokio kapitalisto.

– Ir todėl jau dabar jaučiuosi žymiai geriau, – prisipažino Poveržlė.

– O mane labiausiai džiugina tai, – paskelbė draugas Gemzius, – kad per dvi savaites nematysiu jokio ilgaskvernio.

Don Kamilis papurtė galvą.

– Aš nebūčiau toks tikras, drauge. Sovietų Sąjungoje yra tikėjimo laisvė.

– Tikėjimo laisvė. Cha, cha, cha! – nusikvatojo Gemzius.

– Nesijuok, Sovietų Sąjunga sąžiningai vykdo savo laisves.

– Nori pasakyti, kad ten yra ir kunigų? Nejaugi tos niekšų veislės niekas neišnaikins?

– Ji pati dings, drauge, kai tik dings skurdas ir prietarai, – įsiterpė Peponis. – Tie prakeikti krankliai gyvena iš žmonių skurdo ir prietarų.

Don Kamilio veidas pasidarė tiesiog ledinis.

– Drauge senatoriau, tu geriau negu aš žinai, kad Sovietų Sąjungoje jau išnaikintas skurdas ir prietarai. Bet jeigu ten vis dar tebėra ilgaskvernių, tai reiškia, kad jie turi jėgos, kurios nė stipriausiems komunistams nepasisekė įveikti.

– Kokios jėgos? – sušuko Gemzius. – Ar jie nėra tokie pat žmonės iš kaulų ir mėsos, kaip ir mes visi?

– Ne, – subaubė Peponis. – Tie niekšai sudėti iš prasčiausio purvo. Tai bailių, veidmainių, vagių ir žudikų

gauja. Net ir nuodingosios gyvatės traukiasi jiems iš kelio, kad nebūtų įgeltos.

– Tu perdedi, drauge senatoriau, – pasakė Don Kamilis. – O gal už tavo žodžių slypi kokia asmeninė patirtis?

Lažinkimės, kad koks nors ilgaskvernis tave priveikė...

– Ilgaskvernis, kuris mane priveiktų, dar nėra gimęs! – užprotestavo Peponis.

– O tas ilgaskvernis, kuris tave krikštijo?

– Tada aš tebuvau tik vienos dienos!

– O tas ilgaskvernis, kuris tave sutuokė? – klastingai tęsė Don Kamilis.

– Nesiginčyk su juo, šefe, – nusijuokė Gemzius. – Tas draugas turi dialektikos, jis gali mus visus sukišti į maišą.

Ir, atsisukęs į Don Kamilį, pridūrė: – Drauge, tu man patinki: esi dantingas ir nekenti ilgaskvernių kaip ir aš.

Jis įpylė vyno į popierinį puodelį ir pasiūlė: – Už Sovietų Sąjungą!

– Šalin kapitalistus! – pridūrė draugas Poveržlė.

– Mirtis kunigams! – užbliovė Peponis, žvelgdamas Don Kamiliui tiesiai į akis.

Don Kamilis pakėlė puodelį, tuo pat metu nukreipdamas Peponiui į blauzdą tokį spyrį, kuris buvo iškalbingesnis už visas knygas.

* * *

Vėlai naktį traukinys pasiekė sieną. Mėnulio pilnatis maudė blankioje šviesoje kaimus, įspraustus tarp kalnų.

Vietomis pasirodydavo ir nutolusios lygumos su žvilgančiomis upių juostomis ir miestais – mirguliuojančių šviesų puokštėmis.

Don Kamilis stovėjo prie vienintelio lango koridoriuje, papsėdamas toskaniškąjį cigarą ir gėrėdamasis reginiais. Peponis priėjo prie jo ir kurį laiką žiūrėdamas pro langą atsiduso: – Tesako, kas ką nori, bet tik apleisdamas tėvynę pamatai, kokia ji žavi.

– Drauge, – iškilmingai prabilo Don Kamilis, – tai, ką tu kalbi, yra kenksminga buržuazinė retorika ir nacionalizmo atgyvena. Neužmiršk, kad mūsų tėvynė yra visas pasaulis.

– Tai kodėl atsiranda tiek daug kvailių, norinčių iškeliauti į mėnulį? – išsprūdo Peponiui.

– Drauge, kažkas nukreipė mano dėmesį, ir aš nesupratau tavo klausimo.

– Ir gerai, kad nesupratai, – sumurmėjo Peponis.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Autoriaus iliustracija

Artuma 2013 m. gegužė

33

Sveikata

Gydytojo Petro patarimai Kol esame jauni, pavasariui atėjus, pažvalėjame, širdį pripildo toks pakilimas, kad taip ir norisi bėgti laukais su transparantu! Tiesą sakant, šitaip būdavo anksčiau. Dabar jaunimas nebe toks guvus, daug silpnesnis fiziškai ir psichiškai. Jį taip pat pakamuoja pavasarinės negandos. O jų tikrai nestinga. Per žiemą mūsų kūnas nusilpsta: vitaminų gavome per mažai, mineralų irgi, o saulėtų dienų ir šviesos stygius visai nustekeno. Natūralu, kad atsiranda ir pavasarinių bėdų. Silpna, kankina nuovargis, pablogėja miegas, dieną traukia prigulti, akys taip ir klijuojasi. Jėgų visai nėra. O kur dar sezoninė depresija! Ir kaipgi ji neatsiras, jeigu gerosios saulutės matėme mažai, dienos buvo trumpos, apniūkę. Nenuostabu, kad smegenų biocheminiai procesai ėmė darytis vangūs ir to taip reikalingo serotonino bei noradrenalino svarbiausias mūsų organas pagamina mažiau. Joks šokoladas nebepadeda, nors visada pagelbėdavo tam serotoninui rastis. Aišku, vasarai atėjus tos bėdos savaime išnyks, bet dabar savijauta sumauta, o gyventi reikia. Vadinasi, turime patys sau padėti.

34

Kadangi pagalbos priemonės atrodo banaliai, numojame į jas ranka. Ir visai neprotingai elgiamės.

Pradėkime nuo to, jog kasdien suraskime nors 30 min. paprastam pasivaikščiojimui ore. Ne eiti į parduotuvę, tvarkyti reikalus, o tiesiog pasivaikščioti.

Trasą pasirinkime be įkalnių ir nuokalnių, lygią. Eikime ne lėtu žingsniu, bet ir nelėkime per greitai. Žingsniuokime sau linijiniu, t. y. tolygiu greičiu.

Antras dalykas – fizinis aktyvumas.

Jei kas išgalite, lankykite sporto klubą bent dukart per savaitę. Jei ne, tai nors rytinės mankštos neapleiskite. Ji būtina!

Tegu lengva, nors gulomis, bet be jos geros savijautos nesulauksite.

Trečia, nepamirškite, jog pagrindų pagrindas yra miegas. Čia jau kaip Amen poteriuose. Taigi, jokių „neatidėliotinų“, „skubių“ darbų vakare, jokio įtempto siužeto knygų skaitymo prieš miegą (filmų taip pat) ir jokių kavų, arbatų. Žaliosios irgi. Atėjo 23 val., na, vėliausiai 23.30 ir šviesa turi būti gesinama. Viskas, kvit!

Ketvirta: jei kieno oda nėra išsausėjusi, neblogai prieš miegą savo sielos buveinę perlieti šiltu (ne karštu!) dušu. Neišmiegoję 7–8 val. geru, be prabudimų miegu, gerai nesijausite, – neturėkite iliuzijų.

O dabar šis tas apie valgius bei gėrimus. Daržovės pavasarį jau būna išdvisusios, nieko ypatingai gero jose nėra. Joms toli iki rudeninių. Išskyrus raugintus kopūstus! Atvežtinės irgi ne kažin kas, nes Artuma 2013 m. gegužė

vežamos nesunokusios, chemizuotos, kaip, beje, ir dauguma vaisių. Na, bet daržovių vis dėlto reikia, tik stenkitės valgyti lietuviškas! Ne todėl, kad gal mažiau chemizuotos. Bala žino, kaip čia yra, bet mūsų organizmui naudingiausios savose geografinėse platumose auginamos daržovės ir vaisiai. Nieko ypatingai gero nėra tuose egzotuose, išskyrus citrinas. Na, nebent kokių apelsinų ar ananasų kvapas.

Jei jau visai pavargote, išgerkite stiklinę neskiestų vynuogių sulčių. Gausite gerą dozę gliukozės. Kartais padeda. Bet nepamirškite, jog sultys tukina... Labai patariu nusipirkti gumbą saliero, nuplovus nulupti, supjaustyti riekelėmis ir iš abiejų pusių pakepinti aliejuje. Ir skanu, ir pamačlyva.

Yra ir liaudiškų, per šimtmečius patikrintų vaistų. Nors vaistais jų ir nepavadinsi, nes iš tiesų tai maisto produktai, tačiau jie atlieka efektingų vaistų vaidmenį. Receptai keli ir visi patikimi.

Pirmasis: sutrinkite 0,5 kg graikinių riešutų, išspauskite penkių citrinų sultis ir viską gerai išmaišykite su 300 g medaus. Trys arbatiniai šaukšteliai šios tikrai skanios tyrės per dieną tonusą pakelia, patikrintas reikalas!

Antrasis: sumalkite penkias gerai nuplautas, bet nenuluptas citrinas, sutrinkite penkias skilteles česnako, užpilkite du litrus atvėsinto virinto vandens ir dvi paras laikykite tamsiame sandariame inde šaldytuve (neturi gauti nė trupučio šviesos).

Rafał Walczak nuotrauka

Sveikatos bėdos pavasarį

Nukošę pagal skonį įpilkite skysto medaus. Česnakų kvapo neliks nei pėdsako, jį bus sunaikinusios citrinos, o naudingosios medžiagos išliks nepaliestos. Antpilas skanus, bet nepiktnaudžiaukite. Gerkite per dieną du kartus po 100 g. Po 5–6 dienų savijauta akivaizdžiai pagerės, bet šį antpilą reikia vartoti mažiausiai dvi savaites.

Trečiasis: jei parsliūkinote vos kojas vilkdami ir jėgų visai, na, visai nėra, verta pasitelkti tokią „greitąją pagalbą“ – užplikykite kokybiškos (ne maišeliais) juodosios arbatos ir įberkite bent pusę arbatinio šaukštelio savo pačių sumaltų juodųjų pipirų. Maltų nepirkite, šiam reikalui jie netinka. Tokia „raketa“ kaipmat pastatys ant kojų! Bet tai galima daryti tik retsykiais ir netvirtinu, jog tai labai skanu. Užtai padeda!

Ketvirtasis: bene populiariausia ir paprasčiausia priemonė jėgoms atgauti (deja, trumpalaikė) yra kojų mirkymas šiltoje vonelėje su druska.

Penktasis: kasdien stenkitės suvalgyti kelis gabalėlius silkės. Nesvarbu kokios: su padažu, marinuotos ar keptos. Nežinau, ko joje yra, bet nuo neatmenamų laikų šiauriečiai visą žiemą ir pavasarį ją valgo ir sako, kad tai padeda išgyventi, sulaukti vasaros.

Jeigu kišenė leidžia, pavasarį labai pravartu nuvažiuoti (nors trumpam) į pietų kraštus. Jei sakytume tiesą, tai pavasaris, o ne vasara yra atostogų metas.

Labiausiai poilsio mums reikia kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais.

Taigi, nuo neatmenamų laikų pavasarinis nuovargis, išsekimas, depresijos mūsų klimatinės zonos gyventojus lydėjo ir lydės. Nepaguodžiau, tačiau tokia yra tiesa. Gera naujiena tai, kad turime ir šiokių tokių priemonių nuo to apsiginti. Nenusiminkite, vasara vis vien ateis!

Gyvenimas kaip senas vynas

Apie tai, kas panašu į rojų

Vanda IBIANSKA

turto, nevertiname. Atrodo, savaime suprantama, jog jo yra.

Ten kitaip. Sūrų jūros vandenį reikia apdoroti, kad taptų gėlas. Įsivaizduojate, kiek tai kainuoja?! Ir vis tiek jam toli iki to, kuris teka iš čiaupų Lietuvoje.

Taigi, Maltos riterių ordinas seniai išsikraustė iš salų, bet pasiliko jo darbai: besąlygiškai krikščionybę išpažįstanti tauta, kvapą gniaužiančios bažnyčios, miesteliai, panašesni į teatro dekoracijas nei į realybę, ir ypatinga tų salų atmosfera. Nemoku įvardyti tos ramybės, agresijos nebuvimo, aplink viešpataujančios taikos, geranoriškumo.

Kunigų Maltoje net per daug, todėl dalis jų važiuoja į misijas. Sakralių vietų – vos ne kiekviename kaime, ir tai rimtas reikalas, ne kokie išmislai. Bene didžiausią įspūdį daro grota, kurioje kalėjo šv. Paulius, apaštalo Luko tapyta Madonos ikona ir, žinoma, Ta Pinu bažnyčia su stebuklinguoju Švč. Mergelės paveikslu. Prie jo meldėsi Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, abu paliko aukas. Pirmasis – auksinę karūną, antrasis – auksinę rožę prie Dievo Motinos kojų.

O buvo taip. Mane apdovanojo – gavau piligriminę kelionę į Maltą. Taigi, išvažiavau, juolab kad grupę lydėjo „Artumos“ kapelionas kun. Artūras Kazlauskas.

Man netgi pavyko sugrįžti, ir tai yra nemenkas laimėjimas, nes šiai piligrimystei reikia arklio (kumelės?!) jėgų ir ištvermės. Krūvis savo ruožtu, bet patyriau tokį dvasinį, psichologinį ir net psichinį komfortą, kad dabar jėgų turėtų užtekti ilgam.

Akumuliatorius gerai pasikroviau.

Apie tai ir noriu papasakoti. Na, Malta. Ką, Malta? Žinome, jog ten 400 tūkst. gyventojų, beveik visi katalikai. Jos pasakišką grožį sukūrė Maltos riteriai, kitaip vadinti hospitaljerais. Iš tikrųjų tai nieko jie nesukūrė, nes viską sukūrė Dievas: tas pasakiškas salas ir tuos pačius turtų pertekusius aristokratus. Jie tikėjo į Dievą, todėl elgėsi priešingai nei mūsų laikų turtuoliai. Na, riteriai savo turtus atiduodavo ordinui (iki paskutinio skatiko!), gyveno asketiškai ir pagal ypač griežtus moralinius principus. Be to, pradžioje slaugė pasiligojusius kelyje į Šventąją Žemę piligrimus, paskui jau visus paliegėlius ir vargetas. Ar įsivaizduojate hercogą, valantį ir perrišantį supūliavusias žaizdas porą mėnesių nesipraususiam, apiplyšusiam, utėlėtam, visiškam skurdžiui maldininkui? Jie tai darė. Koks gilus, autentiškas turėjo būti didžiūnų tikėjimas, kad nusileistų į skurdo, ligų, kančios pragarmę! Iš milžiniškos prabangos! Nieko sau, viskas artimui: meilė, atjauta, jėgos ir didžiuliai turtai. Va taip. Aišku, gretutinės veiklos irgi buvo. Visų pirma šie riteriai (beje, jie buvo ir puikūs jūrininkai) karine jėga gynė krikščionis nuo musulmonų antpuolių. Kitų šios veiklos padarinių liko iki mūsų laikų – nuostabi architektūra, tarsi susapnuotos bažnyčios ir dar daug kitų dalykų.

Svarbiausias iš jų – mūsų laikų Maltos gyventojų katalikiškas gyvenimas. Vos atsikėlę, visi kaip vienas dirbantys ir nedirbantys 6 ar 7 val. skuba į Mišias. Visi: vyrai, moterys, seni, jauni, vaikai. Kadangi yra „atsilikę“ ir „negerbia moters teisės apsispręsti“, nedaro abortų. Net įstatymais juos uždraudė. 10 vaikų čia yra norma, neretai būna ir daugiau.

Jei vaikų tik 4, šeima jau mažoka. Esant tokiai padėčiai, jokia emigracija nebaisi ir demografinių bėdų nėra. Tačiau iš Maltos emigruotų nebent visiškas nenuovoka. Klimatas puikus, visą laiką vasara, 3–4–5 derliai per metus, jokių nusikaltimų (kaip Dievą myliu!), ramybė, taika, niekas neskuba, nesinervina. Pasakysiu dar vieną dalyką: antroje pagal dydį saloje ir šiandien niekas net nakčiai nerakina durų, raktai kyšo spynose iš lauko pusės!

Dirbamos žemės lopinėliai maži kaip delnas, už tai tik spėk derlių nuimti. Viena bėda yra: vanduo čia žvėriškai brangus, o laistyti laukus reikia, nes nuolatos spigina saulė.

Beje, apie vandenį. Mes vandens, Lietuvos neįkainojamo

Gyvenome vienuolyne pas seseris juozapietes. Sąlygos spartietiškos, pusryčiai kontinentiniai, o vakarienė tokia, tarsi mus ruoštų skersti. Jau ten tai nesublogsi! Išlipusius iš lėktuvo mus pasitiko su saldžių, kvepiančių braškių dubeniu mieloji Inga, ten dirbanti ir gyvenanti mūsų rūpintojėlė. Grupę lydėjo besišypsanti ir sauganti piligrimus kaip žąsis savo žąsiukus kaunietė Viktorija. Turėjome ir lietuvę gidę Daivą, jau seniai gyvenančią Maltoje. Apie rekolekcijų vadovą net kalbėti baugoka, kad kas jo nepasiglemžtų.

Konferencijos kasdien buvo superinės! Per tokias nenusnūsi, kaip kad man nutinka Kaune, kai prireikia kovoti su miegu per pamokslus. Netgi tokia kritiška davatka ir cinikė Artuma 2013 m. gegužė

35

Gyvenimas kaip senas vynas

kaip aš, klausiausi atidžiai, įdėmiai ir su tikru (!) malonumu. Tas malonumas toks, kad kai imi mąstyti, tai paskui per Mišias apsiverki. Ir nosinės neturi. Ėjai pas Viešpatį į balių, o prie Dievo stalo žliumbi. Et! Trumpai sakant, visiems patariu: važiuokite! Grįšite atsigavę, nusikalę ir laimingi. Patikrintas reikalas.

Atsiprašau mielų skaitytojų, kad rašau chaotiškai ir emocingai. Kitaip negaliu, pristigau laiko: žurnalo numeris baigiamas maketuoti. Tad ką greitosiomis prisimenu, tą ir rašau. Dar apie kalbą. Maltiečių kalba kažkodėl priskiriama semitų grupei. Jos pagrindas – italų, anglų ir arabų kalbų žodžiai, raidynas lotyniškas. Bet kas ją ten žino, tą kalbą, ir iš ko ji susiformavo. Juk Maltoje žmonės gyvena jau daugiau nei 7 tūkst. metų. Įdomu tai, kad vietiniai gyventojai beveik poliglotai: vos ne kiekvienas, be maltiečių, dar kalba anglų (privaloma), italų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Žmonės nėra gražuoliai. Jie nedidelio ūgio, juodaplaukiai, stambiomis nosimis, daug storulių. Mat niekas nekreipia dėmesio į figūrą, svorį, lieknumą, bet visi daug laiko skiria valgiams gaminti ir pataikauja gomuriui. Todėl aišku, kad po 30-ies maltiečiai pradeda apvalėti. Pilvūzai būna geraširdžiai, taigi, dauguma maltiečių šypsosi, labai malonūs ir šilti. Ai, čia net ir šunys draugiški, linksmi, meilūs.

Miškų fanus nuvilsiu – čia jų nėra, nes nėra gruntinio vandens. Tuo tarpu laistomos gėlės veši taip, kad atrodo net riebios... Dobilai auga toooookie, jog galima merkti į vazą. Kalijos prie „mūsų“ vienuolyno auga ilgose, plačiose lysvėse ir kuo puikiausiai žydi kelis kartus per metus. Beje, balandžio mėnesį čia viskas: migdolų, persikų, obelų medžiai, įvairiausios gėlės, pražysta visu smagumu.

Nežydi tik kaktusai, kuriuos Maltoje sodina vietoj tvorų, kad atskirtų vieną lauką nuo kito.

Turiu stabdyti savo logorėjišką žodžių srautą, nes noriu „įsūdyti“ jums maldą, kalbamą prie stebuklais garsėjančio jau minėto Mergelės Marijos paveikslo Ta Pinu vietovėje. Šventoji Mergele Marija, Dievo Motina, kuri buvai paimta į dangų su kūnu ir siela!

Išgirsk mūsų maldas, gailestingai pažvelk į šį pasaulį, kupiną baimės ir pasimetimo. Kaip Kanoje apsaugojai sutuoktinius nuo gėdos, apsaugok žmones nuo visų sielos ir kūno pavojų.

Padėk visiems žmonėms mylėti vienas kitą broliška meile.

O Gailestingoji Motina, saugok mūsų šeimas, per kurias atsirado žmonių visuomenė, kad jos gyventų sąžiningą, šventą ir laimingą gyvenimą.

Pirmiausia meldžiu pasigailėti manęs, kenčiančio (-ios) dėl kryžiaus naštos. Jeigu tatai nebus kenksminga mano sielai, padėk man.............. (pasakyti, kokios malonės prašote).

Tačiau jei tai prieštarauja Viešpaties valiai, kad gaučiau šią malonę, suteik man jėgų nešti tą naštą. Sujunk ją su savo mylimo Sūnaus Jėzaus Kristaus Kryžiumi. O Palaimintoji Mergele, padėk, kad, kaip ir Tu, galėčiau visa širdimi priimti Dievo valią ir ištarti: „Teesie, kaip Tu pasakei.“ O Palaimintoji Mergele Marija, apsupk mane savo motiniška globa, kad galėčiau būti tikra (-as), jog šio gyvenimo išbandymai nuves mane į amžinąjį gyvenimą dangiškuose namuose. (Sukalbėti tris Sveika, Marija.)

O po maldos noriu pasveikinti visas mamas Motinos dienos proga! Mylintis kiekvieną žmogų Dieve, siųsk joms gausių malonių! Priimk į savo Karalystę amžinuoju miegu užmigusias mamas!

P. S. Niekaip negaliu sustoti, tad dar šį tą pridursiu. Jei kas panorėtų į rekolekcijas ir piligrimystę Maltoje, pateikiu kontaktus: +370 658 24558 (Viktorija), +356 7777 9222 (Inga).

El. paštas sv.pauliaus.malta@gmail.com.

Pasinaudokite šia galimybe, juolab kad nebrangu. Živilės Kisielytės nuotraukos

36

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

– Mielasis, eik valgyt, košė atauš.

– Košė? Betgi tu sriubą virei.

– Maža ką aš viriau!..

Artuma 2013 m. gegužė

* * *

Karosas – karosui: – Klausyk, aišku tu nepatikėsi, bet tas žvejys, nuo kurio kabliuko aš nutrūkau, svėrė maždaug 90 kilogramų.

Mūsų draugai

Aš klausau! Ar tavo kaimynas klausosi? Tapk Marijos radijo misionieriumi!

GIRDIMAS:

Alytuje 107.4 MHz Anykščiuose 95.0 MHz Druskininkuose 107.6 MHz Ignalinoje 99.0 MHz Kaune 95.7 MHz Klaipėdoje 106.0 MHz Laukuvoje 106.7 MHz Mažeikiuose 92.7 MHz Nidoje 92.1 MHz

ADRESAS:

TELEFONAI:

M. Daukšos 21/ V. Sladkevičiaus 1, Kaunas LT-44282

Redakcijos (8 37) 41 04 01 Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30 SMS (8 650) 49 107 Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08 Administracijos (8 37) 37 71 60 Vilniaus studijos (8 683) 42 727

Panevėžyje Raseiniuose Skuode Šiauliuose Telšiuose Vilniuje Visagine

95.0 MHz 105.2 MHz 91.6 MHz 91.8 MHz 101.1 MHz 93.1 MHz 105.4 MHz

Taip pat galima klausyti internetu Visą naujausią programą galite rasti interneto svetainėje

www.marijosradijas.lt

Marijos radijo KLAUSYTOJŲ LINIJA: (8 37) 42 84 08, skambinkite nuo pirmad. iki šeštad. 10–12 ir 19–21 val.

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 5 (280) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda IBIANSKA

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 40223 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Melskis su YOUCAT maldynu jaunimui ir ruoškis LJD! Lietuviškai išleido Katalikų pasaulio leidiniai

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83)

www.artuma.lt ISSN 1392-382X