Artuma

Artuma 2013 m. bir탑elis

6

Ganytojo žodis

Brangūs jaunieji draugai!

Marijos Stanulytės nuotrauka

<...> Jaunam žmogui meilė yra esminė sąvoka, nes leidžia rasti atsakymą į esminius klausimus, kuriuos anksčiau ar vėliau privalo sau užduoti: kokia mano gyvenimo, mano darbo, mano kančios prasmė? Kodėl atsiradau šiame pasaulyje ir kur einu? Kaip privalau elgtis? Kokie turi būti mano santykiai su kitais? Kokius tikslus turiu kelti sau? Kaip įgyvendinti savo troškimus?

Jei užduodate sau panašius klausimus ir ieškote atsakymų, turiu jums gerą žinią. Atsakymą į šiuos ir panašius klausimus randame Šventajame Rašte, toje Knygoje, kurioje užrašytas Dievo žodis žmogui. <...> Šventasis Jonas tiesiai sako: „Meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra Meilė“ (1 Jn 4, 7–8).

Apaštalas taip pat kalba mums, kokiu būdu Dievas mums pilniausiai, aiškiausiai parodė savo meilę: „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Atsiminkime: mums nesuprantamo Dievo meilė turi veidą ir vardą. Dievo meilės mums veidas ir vardas yra Jėzus Kristus.

Apie Jį – Jėzų Kristų – mums kalba visa Evangelija. Jis pats – Jėzus Kristus – yra žmogui, mums visiems Dievo siųsta Geroji Naujiena. Evangelija padeda mums suprasti, kokios meilės iš mūsų laukia Jėzus. Visų pirma, Jis vadina mus savo draugais. Tai svarbi žinia. Jėzus yra tas draugas, kuris nenuvilia. Jis yra uola, ant kurios galime statyti savo gyvenimo pastatą ir realizuoti savo gyvenimo siekius. Vienintelė sąlyga – priimti Jo programą, Jo gyvenimo ir tarnystės, Jo meilės stilių. Tą programą, tą stilių, tą meilę Jėzus užrašė mums paliktame įsakyme: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Šiais žodžiais Jėzus paliko mums meilės pavyzdį ir matą. Privalome vienas kitą mylėti taip, kaip Jis mus pamilo. O Jis mus pamilo iki galo, tai reiškia – atidavė už mus gyvybę, kad apsaugotų mūsų likimą nuo naikinančių blogio, nuodėmės ir mirties jėgų. Mylėti kitą žmogų – tai ne vien jausmas, nors ir jis yra svarbus. Mylėti kitą žmogų – tai tapti dovana jam, pasidalyti su juo ne tik tuo, ką turime, bet visų pirma tuo, kas esame. Tokiu meilės supratimu galima ir reikia grįsti santuokinio gyvenimo, kurio esmė yra tai, kad iš dviejų asmenų, vyro ir moters, istorijų pradedama kurti viena istorija, planus. Tai meilės, bendro gyvenimo kelio, bendrų idealų, bendros aukos istorija. <...> Daugeliui iš jūsų, brangūs jaunieji draugai, pagrindinis krikščioniškas pašaukimas bus santuoka ir šeima. Bažnyčiai reikia sveikų ir šventų santuokų, reikia sveikų ir šventų šeimų, kaip esminių gyvenimo ir meilės bendruomenių. Tačiau, jeigu jaučiate, kad Jėzus šaukia jus į ypatingą tarnystę kunigystėje arba pašvęstajame gyvenime, neatsisakykite. Kilniai atsiliepkite į Jo balsą. Bažnyčiai, taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, reikalingi šventi ir pasiaukojantys kunigai bei vienuoliai ir vienuolės, kad liudytų visiems: Dievas yra meilė ir ta meilė gali visiškai patenkinti žmogaus širdies troškimus. <...> Pavedu jus Jėzaus Motinos, Gražiosios Meilės Motinos, globai. Pavedu jus Dievui, užtariant šventajam Kazimierui, kuris jaunystėje pasiekė šventumo viršūnes. Prašau, kad jus užtartų palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, jaunimo draugas visame pasaulyje, o tai reiškia – ir jūsų draugas.

Iš kardinolo Stanisławo DZIWISZO žodžio jaunimui Kaunas, 2013 m. gegužės 5 d.

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji,

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kad visada būtum jaunas

3

Bažnyčios pulsas

4

„Jokio Pranciškaus – tik Jėzus“

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Ekonomika ir moralė: ar Bažnyčia turi ką pasakyti?

8

Algimantas RAMONAS Ką gali ir ko negali pačios šeimos?

9

Dievas turi problemą. O mes?

10

In memoriam Vincas KOLYČIUS Palaimintas nuolankumas

11

Susitikimai Pokalbis su kard. Stanisławu DZIWISZU Visų pirma – tarnauti 12 Tikiu. Padėk mano netikėjimui Kun. Danielius DIKEVIČIUS Dievo vieta tik bažnyčioj?

14

Zita TRUČIONIENĖ Ateik ir sek mane

15

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Po žvaigždėtu Viešpaties dangum

16

Vytautė MACIUKAITĖ Jaunystė – nebūtinai kvailystė

17

Antanas GAILIUS Labai blogi laikai

19

Valdonė MINCIŪTĖ Su Dievu linksmiau?

20

Zita VASILIAUSKAITĖ Įsipainioję sėkmėje

22

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Jaunoms širdims – aukšti siekimai

24

Jauni kunigai – jėga!

25

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Ar reikia jaunimui Bažnyčios?

26

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Vaikų naktinis šlapinimasis

28

Tu man neaiškink!

29

Akiračiai Linksmasis Dievo paukštelis

vakar, visai bebaigiant rengti šį „Artumos“ numerį, paskambino viena bičiulė ir žurnalo gerbėja bei talkininkė, nors jau trečią kadenciją dirbanti motinystės „atostogose“, bet vis dar uoliai skaitanti ir siūlanti mums pagalbą, išsakė savo pastabassumanymus, o pokalbio gale ir sako: „Žinai, bet žmonės kalba ir man taip pat atrodo, kad „Artumoje“ kažkaip per daug... senimo kulto ir per mažai jaunatviškumo!“ Neišsiaiškinęs tiksliau, iš ko susidaro toks įspūdis, paskubėjau jai atsakyti: „Žinai, tiesiog Tavo ir tų žmonių geidavimui patenkinti – visą birželio numerį skiriame jaunimui!“ Taip smagiai ir atsilabinome, tik jai nepasakiau iki galo, o Jums, mielieji, išduosiu: iš tiesų šią temą – ar jaunimui reikia Bažnyčios? O Bažnyčiai – ar reikia jaunimo? – šį kartą „primetė“ čia pat mėnesio pabaigoje Kaune vyksiančios Lietuvos jaunimo dienos.

Nežinau, ar tenkins tokia „Artumos“ svarstymų tema tuos, kas troško jaunatviškumo... Tačiau jau šįryt įsitikinau, kad apie šitai kalbėti būtina: geriame „tarnybinę“ kavutę su kitais kolegomis bažnytiniais „profesionalais“, prakalbame apie liturgines apeigas ne bažnyčiose, pasipiktiname bedievių katalikų „religinės egzotikos“ ieškojimu gamtoje, net kai kurių kunigų patarnavimu tokiems; štai viena kolegė sako: „Žinau, žinau, antai, vienoj stovykloje kunigėliai išsidirbinėja – su jaunimėliu ant ežero kranto Mišias net valtyje laiko, nors bažnytėlė ten – čia pat, vos už kilometro!“, kažkas jai atitaria: „Taip, taip, pripranta jaunimas ir paskui nenori normaliai ateiti į bažnyčią!“; bandžiau prasižioti, kad kaip tik ruošiam žurnalo numerį, kuriame pats jaunimas prašo: „Nekraukite, susimildami, mums iš karto visų taisyklių ir įstatymų svorio, padėkite susidraugauti, pažinti vieniems kitus ir Kristų, o tada gal mes išdrįsime...“ Turbūt nesugebu rimčiau kontrargumentuoti, nes tuoj kitas kolega pusiau rimtai pro ūsą nukerta: „Nieko tokio, tegu ateina iš pradžių per jėgą, o paskui – pripras ir vaikščios.“ O, taip, galvojau tyliai sau, prašovėm vėl su numerio tema – reikėjo klausimą formuluoti šitaip: ar jaunimui reikia Dievo? O Dievui – ar reikia jaunimo?..

Na, bet šįkart teks grįžt prie jau paruoštos „Artumos“; viršelyje – šv. Jonas Krikštytojas ne tik todėl, kad „laisvas Jonines“ birželio pabaigoj turime jo dėka; ne tik dėl to, kad jis – Kauno arkivyskupijos ir šių Jaunimo dienų globėjas, kurio misija – paruošti Viešpačiui kelią ir net numirti dėl Jo; bet dar ir todėl, kad būtent apie šį įvykį skaitome štai šią Evangeliją: Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 10–11).

O, kad išgirstų ir jaunos, ir „profesionalios“ širdys iš tų pačių lūpų: Tu mano mylimasis Sūnus/Dukra, tavimi aš gėriuosi! – dievaži, daugiau nebesiginčytume apie nieką... O, kad išgirsčiau tai ir aš – Darius Chmieliauskas

31

Sveikata Godos apie cholesterolį

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Tvinkčiojimai

35

Viršelyje – Jėzaus krikštas. Nežinomas lietuvių liaudies menininkas, 1837 m.

Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

Artuma 2013 m. birželis

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais

Dievui – visa, kas geriausia – Po pamokslo ir bendruomeninės maldos nuo sakyklos kunigas ateina prie altoriaus – dailaus, puošnaus stalo matomiausioje bažnyčios vietoje. Tai ženklas, kad prasideda antroji Mišių dalis – Aukos liturgija, – sako tėtis.

– Tai dabar paaukosime pinigų? – klausia Benedikta.

– Pinigai – žmonių darbo ženklai. Per Aukos liturgiją sekmadieniais ir per iškilmes savo darbų dalį skiriame Dievo garbei, – paaiškina tėtis. – Taip padėkojame ir prisidedame prie bendruomenės išlaikymo, atnešame savo dalį, kad bažnyčioje degtų šviesa, būtų švaru, o žiemą – šilta.

– Kai žmonės pinigų neturėjo – atnešdavo obuolių, kiaušinių, sūrio ar duonos, žąsį ar net avinėlį. Tai atiduodavo neturintiems ką valgyti ar tiems, kurie tvarko, remontuoja bažnyčią, lieja žvakes, skalbia bažnytinius drabužius, – pasakoja mama.

Tėtis priduria: – Už paaukotus pinigus nuperkama duonos ir vyno Mišių šventimui.

Benediktai atrodo, jog vaikams geriausia – kokakola arba sultys. Tada mama papasakoja vaikams: – Kai buvo švenčiamos pirmosios Mišios, daug gėrimų nebuvo. Žmonės gėrė vandenį, o per šventes – truputį vyno. Jis gaminamas iš vynuogių, primena pokylio džiaugsmą. Duona – kasdienis maistas, maitina mūsų kūną.

– Po Žodžio liturgijos ant altoriaus paauksuotuose induose atnešama duona ir vynas – tai mūsų kasdienybės ir švenčių ženklai. Indai paauksuoti, puošnūs – Dievui skiriame tai, ką turime geriausio. Visada grožiuosi puošniais indais, – džiaugiasi tėtis.

Mama paaiškina: kaip grūdas turėjo būti malamas, kepamas, kad nuėjęs sunkų kelią taptų duona – mūsų maistu, taip ir vynuogės, gavusios gyvybę, sodrumą iš vynmedžio, buvo trinamos, spaudžiamos, brandinamos, kad taptų džiaugsmą teikiančiu vynu. Dominykas dabar prisimena tai, ką jau žino: – Panašiai ir Jėzus buvo žmonių nepriimtas, skriaudžiamas, galiausiai prikaltas prie kryžiaus numirė, bet Artuma 2013 m. birželis

prisikėlė, pasilieka bendruomenėse ir stiprina mus Mišiose.

– Aukodamas duoną ir vyną Dievui, kunigas prašo, kad tai taptų mūsų dvasiniu maistu, – sako tėtis.

– Kodėl per iškilmes vis kas nors dega, nes prie altoriaus rūksta dūmai? – nesupranta Benedikta.

– Tai smilkalai – degant ypatingoms pašventintoms žolelėms, sakams, dervoms, kyla kvapnūs dūmai, kurie primena mūsų maldas, kylančias į Dievą, – mosteli ranka tėtis. – Pašventintų smilkalų dūmai apvalo, nuveja visa, kas mums trukdo būti arti Dievo. Todėl smilkomos ne tik ant altoriaus padėtos dovanos – duona ir vynas, bet ir melstis susirinkusi bendruomenė bei kunigas.

Dominykas šypteli.

– Pastebėjau, jog kunigas, paaukojęs dovanas ir pasmilkęs, nusiplauna ir nusišluosto rankas. Turbūt vis nepasisaugo ir išsipurvina.

– Tai primena ypatingą pagarbą Dievui: prie Jo artinamės ne tik švariomis rankomis, bet nuoširdžiai atsiprašymu nuvalę savo nuodėmes, – moko tėtis. – Kiekvienose Mišiose to tyliai prašo kunigas.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ......................................................................

Kronika

Birželio kalendorius

Kad visada būtum jaunas Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Dažnai prisimenu seną pokalbį. Jame buvo pasakyta, kad seneliai, kurie šiandien yra svarbiausi bažnyčių lankytojai, vieną dieną numirs ir bažnyčios liks tuščios. Užsiminiau, kad sensta visi ir vienus senelius keičia kiti seneliai. Taip pat ir bažnyčiose.

Nežinau, ar mano pašnekovas planavo pradėti lankyti bažnyčią senatvėje. Ar ir Jums taip – kai mokaisi vidurinėje, svajoji apie universitetą, universitete – apie darbą po mokslų, kai dirbi, lauki poilsio, kai ilsiesi – mąstai apie darbą, kai žiūri koncertą, spektaklį, esi Mišiose, galvoje – vakarienė?

Kai esi jaunas, nori būti senas ir atvirkščiai? Kodėl jaunimą vadinam „mūsų ateitimi“?

Ar jis ne dabartis? Turbūt svarbiausia – dabartis. Šis laikas, šiandiena, ši valanda, dabar. Kažin ar ne taip reikėtų suprasti amžinybę? Juk šituo skonėtis moko ir liturgija, įvesdama mus į kairos – dievišką laiką, kai sudabartinami tūkstantmečiai įvykiai.

Kristus mums duoda valgyti savo Kūną ir gerti iš savo Kraujo taurės kaip tada, per Paskutinę vakarienę apaštalams. Tai kartodami mes atsisėdame su Viešpačiu aname valgomajame Jeruzalėje ir atsistojame po kryžiumi už Jeruzalės sienų. Sėdime prie bičiulystės stalo, kad pajėgtume apsiginti nuo priešiškumų ir kančios. Kaip Jis tada, taip mes šiandien. Tai – didžioji Devintinių iškilmės prasmė. Gatvėmis nešdami Švenčiausiąjį Sakramentą visiems rodome savo stiprybės šaltinį. Mes išpažįstame, kad rūpime Viešpačiui, nes Jis mus myli, t. y. nori gero ir stengiasi padaryti mus laimingus jau dabar, ne ateity. Šitai išreiškia Jėzaus Širdies iškilmė. Tai ir kunigų šventėjimo diena. Meldžiame, kad kiekvienas Bažnyčios tarnas – vyskupas ir kunigas – turėtų širdį, panašią į Jėzaus Širdį. Juk jie – Švenčiausiosios Širdies sakramentas pasaulyje.

Vienas teologas pastebėjo, kad iš numirusių Jėzus prikelia tik jaunuolius, nes guodžia sielvartaujančius. Kažin ar ne čia – veikliame mūsų sielvarte – gali būti nuoroda, kaip prikelti mirusius gyvus jaunus žmones (X eilinis sekmadienis)?

Kada išmoksime dieviško meno – pasmerkti nuodėmę, o ne nusidėjėlį?

Atleisti nuodėmę iš meilės nusidėjėliui (XI eilinis sekmadienis)? Aišku, kad tai dažnai sunki ir nepakeliama kančia, tačiau būtent tokią naštą mums uždeda Tas, kurį mes laikome Dievo Pateptuoju (XII eilinis sekmadienis). Jį parodė pasauliui Jonas, vadinamas Krikštytoju, kelio Jam ruošėjas, pranašas, nužudytas dėl Tiesos. Po Jėzaus ir Jo Motinos Bažnyčia švenčia tik Jono Krikštytojo Gimimą. O du didžiuosius skirtinguosius apaštalus Petrą (žydų) ir Paulių (pagonių) – kartu, nes juos suvienijo ta pati Evangelija, ta pati Roma ir ta pati kankinystė – vienam kryžiumi, kitam kalaviju. Kodėl Jėzus nenubaudžia tų, kurie Jo nepriima (XIII eilinis sekmadienis)?

Jis gerbia žmogaus laisvę ir save.

Paskutinį birželio savaitgalį Kaune tūkstančiai jaunuolių drauge švęs krikščionių tikėjimą – draugystę su Jėzumi. Tik dabar supratau, kodėl Jėzus pažadėjo palaiminimą beturčiams. Kaip paduosi ranką Jam, jei ji užimta? O Jo rankos pervertos vinimis. Trisdešimt trejų mūsų Viešpats – amžinas, tad ir jaunas.

Kaip ir tas, kuris vykdo Jo Tėvo įsakymus ir pasilieka Jo meilėje.

Birželį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad tarp tau­tų vy­rau­tų dia­lo­go, įsi­klau­sy­mo ir abi­pu­sės pa­gar­bos kul­tū­ra; misijų – kad ten, kur su­pa­sau­lė­ji­mas yra stip­riau­sias, krikš­čio­nių ben­druo­me­nės veiks­min­gai ska­tin­tų evan­ge­li­za­ci­ją.

1 Š Šv. Justinas, kankinys Sir 51, 12cd–20; Ps 19; Mk 11, 27–33 2 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS

(DEVINTINĖS)

Pr 14, 18–20; Ps 110; 1 Kor 11, 23–26;

Lk 9, 11b–17

Tėvo diena 3 P Šv. Karolis Luanga ir jo draugai, kankiniai

IX eilinio laiko savaitė (I sav.)

Tob 1, 3; 2, 1–8; Ps 112; Mk 12, 1–12 4 A Tob 2, 9–14; Ps 112; Mk 12, 13–17 5 T Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys

Tob 3, 1–13. 16–17a; Ps 25; Mk 12, 18–27 6 K Šv. Norbertas, vyskupas

Tob 6, 10–13a; 7, 1b. 8–14; 8, 4–8;

Ps 128; Mk 12, 28–34 7 P ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS

Ez 34, 11–16; Ps 23; Rom 5, 5b–11;

Lk 15, 3–7 8 Š Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdis

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 9 S X EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

1 Kar 17, 17–24; Ps 30; Gal 1, 11–19;

Lk 7, 11–17 10 P 2 Kor 1, 1–7; Ps 34; Mt 5, 1–12 11 A Šv. Barnabas, apaštalas

Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98; Mt 10, 7–13 12 T 2 Kor 3, 4–11; Ps 99; Mt 5, 17–19 13 K Šv. Antanas Paduvietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

2 Kor 3, 15 – 4, 1. 3–6; Ps 85;

Mt 5, 20–26 14 P 2 Kor 4, 7–15; Ps 116; Mt 5, 27–32 15 Š 2 Kor 5, 14–21; Ps 103; Mt 5, 33–37 16 S XI EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

2 Sam 12, 7–10. 13; Ps 32; Gal 2, 16. 19–21;

Lk 7, 36 – 8, 3 17 P 2 Kor 6, 1–10; Ps 98; Mt 5, 38–42 18 A 2 Kor 8, 1–9; Ps 146; Mt 5, 43–48 19 T Šv. Romualdas, abatas

2 Kor 9, 6–11; Ps 112; Mt 6, 1–6. 16–18 20 K 2 Kor 11, 1–11; Ps 111; Mt 6, 7–15 21 P Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis

2 Kor 11, 18. 21–30; Ps 34; Mt 6, 19–23 22 Š Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas; šv. Jonas

Fišeris, vyskupas, ir Tomas Moras, kankiniai

2 Kor 12, 1–10; Ps 34; Mt 6, 24–34 23 S XII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Zch 12, 10–11; 13, 1; Ps 63; Gal 3, 26–29;

Lk 9, 18–24 24 P ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

Vigilija: Jer 1, 4–10; Ps 71; 1 Pt 1, 8–12;

Lk 1, 5–17

Diena: Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26;

Lk 1, 57–66. 80 25 A Pr 13, 2. 5–18; Ps 15; Mt 7, 6. 12–14 26 T Pr 15, 1–12. 17–18; Ps 105; Mt 7, 15–20 27 K Šv. Kirilas Aleksandrietis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Pr 16, 1–12. 15–16; Ps 106; Mt 7, 21–29 28 P Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys

Pr 17, 1. 9–10. 15–22; Ps 128; Mt 8, 1–4 29 Š ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI

Vigilija: Apd 3; Ps 19; Gal 1, 11–20;

Jn 21, 15–19

Diena: Apd 12, 1–11; Ps 34;

2 Tim 4, 6–8. 17–18; Mt 16, 13–19 30 S XIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

1 Kar 19, 16b. 19–21; Ps 16;

Gal 5, 1. 13–18; Lk 9, 51–62

Artuma 2013 m. birželis

3

Kronika

4

Odilijos Bartlingaitės nuotrauka

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Bažnyčios turtas Gegužės mėnesį popiežius Pranciškus pradėjo ir užbaigė asmeniškai vadovauta malda Marijai. Pirmąjį mėnesio šeštadienį jis jau antrą kartą aplankė Romos Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką, į kurią buvo nuvykęs rytojaus dieną po išrinkimo, ir vadovavo Rožinio maldai. Paskutinę gegužės mėnesio dieną popiežius Pranciškus Rožinį kalbėjo su maldininkais Šv. Petro aikštėje.

Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse gegužinės pamaldos – tai visų pirma Švenčiausiosios Mergelės Marijos (Loreto) litanija, o Rožinis kalbamas spalį, kai minima Švč. Mergelė Marija, Rožinio Karalienė. Popiežius Pranciškus ir gegužės mėnesį iškėlė Rožinio maldą. Anksčiau jis yra išsitaręs, kad labai pamėgti šią maldą jam padėjo palaimintojo Jono Pauliaus II pavyzdys. Būsimasis popiežius prieš keliolika metų dalyvavo Jono Pauliaus II vadovautose Rožinio pamaldose. Palaimintojo susikaupimas, „pasinėrimas“ į kalbant „Sveika, Marija“ kontempliuojamus slėpinius taip jį paveikė, kad nuo tada popiežius Pranciškus kasdien meldžiasi visą Rožinį.

Gegužės 2 d. popiežius emeritas Benediktas XVI sugrįžo į Vatikaną. Atsisakęs Petro tarnystės, vasario 28 d. jis pasitraukė į popiežių vasaros rezidenciją Kastel Gandolfo miestelyje netoli Romos. Per du mėnesius jam buvo įrengtas naujas būstas – vienuolynas Vatikano kalArtuma 2013 m. birželis

vos šlaite, kuriame iki praėjusių metų lapkričio klauzūroje gyveno keletas seserų vienuolių. Skirtingai negu per televiziją tiesiogiai transliuotas išvykimas vasario paskutinę dieną, Benedikto XVI grįžimas į Vatikaną buvo labai santūrus, užfiksuotas tik keliose oficialiose nuotraukose. „Vatikane – du popiežiai!“ – bandė skelbti spauda. Reaguojant į tai dar kartą buvo patikslinta, kuo skiriasi popiežiaus emerito ir valdančiojo popiežiaus statusai, ir priminta, kad prie Petro laivo vairo stovi vienas popiežius – Pranciškus.

Gegužės 10 d. Vatikane įvyko svarbus ekumeninis susitikimas – popiežių Pranciškų aplankė Aleksandrijos popiežius ir Šv. Morkaus sosto patriarchas Teodoras II (Tawadros II). Ši senoji Bažnyčia save kildina iš evangelisto Morkaus pačioje krikščionybės pradžioje tuometinio helenizuoto Egipto sostinėje suburtos pirmosios bendruomenės. Egipto koptai priklauso grupei vadinamųjų Rytų Ortodoksų Bažnyčių, dar vadinamų „ikichalkedoninėmis“. Chalkedono mieste (šiandien – Stambulo kvartalas dešiniame Bosforo krante) 451 m. vykusiame visuotiniame Susirinkime buvo pasmerktas monofizitizmas, tai yra tikėjimas, kad Jėzus buvo ne tikras žmogus ir tikras Dievas, bet Dievas žmogaus kūne. Tarp Susirinkimo pasmerktų klaidatikių atsidūrė ir Aleksandrijos koptai. Ir tik po pusantro tūkstančio metų pavyko išsiaiškinti, kad Chalkedone

Bažnyčias supriešino ne skirtingai suvokiamas tikėjimas, o tik filologiniai skirtumai tą patį tikėjimą formuluojant. 1973 m.

Romoje susitikę popiežius Paulius VI ir Aleksandrijos popiežius Šenuda III iškilmingai pareiškė, jog abi Bažnyčios tiki „Jėzų Kristų, įsikūnijusį Žodį, tobulai Dievą ir tobulai žmogų“. Šio pareiškimo, atkūrusio tikėjimo vienybę, keturiasdešimtąsias metines dabar paminėjo Vatikane susitikę Romos ir Aleksandrijos popiežiai Pranciškus ir Teodoras II. Aleksandrijos popiežius iš Romos nukeliavo į Milaną ir dalyvavo tenai vykusiame kito svarbaus krikščionybės istorijos įvykio – imperatoriaus Konstantino edikto 1700 metų sukakties minėjime.

313 m. kovo mėnesį imperatorius Konstantinas Vakarų Romos imperijoje ir tuo pat metu Licinijus Rytų Romos imperijoje suteikė kulto laisvę krikščionims, panaikino visus anksčiau taikytus apribojimus ir grąžino krikščionių bendruomenėms konfiskuotą nuosavybę.

Gegužės 12 d. popiežius Pranciškus vadovavo pirmajai savo pontifikato kanonizacijai. Buvo paskelbtos dvi Lotynų Amerikos Bažnyčios šventosios – Meksikoje ir Kolumbijoje artimo meilės darbais pagarsėjusios seserys vienuolės.

Tą pačią dieną popiežius Pranciškus šventaisiais paskelbė ir aštuonis šimtus Otranto kankinių – turkų osmanų užimtame pietų Italijos mieste 1480 m.

Kristaus neišsižadėjusius ir dėl to galvas padėjusius krikščionis.

Dalyvių skaičiumi didžiausias gegužės mėnesio, o kol kas ir viso pontifikato, renginys buvo per Sekmines vykęs didysis naujų bažnytinių judėjimų susitikimas, jų piligrimystė į Romą Tikėjimo metų proga. Daugiau kaip 200 tūks. įvairių, pirmiausia posusirinkiminių katalikiškų judėjimų narių iš viso pasaulio dalyvavo Sekminių išvakarėse vykusioje vigilijoje su popiežiumi ir jo aukotose iškilmės Mišiose. Pašaukimų ir charizmų įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei, bet yra didis Bažnyčios turtas, – pabrėžė popiežius Pranciškus.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Su tikėjimu – per istoriją ir šiandieną

Marijos Stanulytės nuotrauka

Su Žemaičių Krikšto jubiliejumi sutapęs Kauno arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejus ir sykiu pal. Jono Pauliaus II apsilankymo 20-metis, paminėti gegužės 4–5 d., paliudijo šią katedrą ilgus amžius, pasak arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, buvus tarsi plakančia Kauno arkivyskupijos tikinčiųjų širdimi. 1413 m. paminėta kaip parapinė bažnyčia, per šešių šimtmečių istoriją išaugusi į arkikatedros ir bazilikos titulus turinčią šventovę, ji ypatingu dvasios ramsčiu daugeliui buvo sovietmečiu, iš čia po kunigystės šventimų po visą Lietuvą pasklisdavo vienintelės tuomet Kunigų seminarijos auklėtiniai.

Ir istorikai šiandien ypač iškelia ypatingą Bažnyčios vaidmenį būti reikšmingu visuomeninio ir dvasinio gyvenimo centru, kaip buvo matyti iš š. m. nacionalinės premijos laureato prof. Zigmunto Kiaupos pranešimo šiam jubiliejui skirtoje konferencijoje.

Garbusis iškilmių svečias – Šventojo Tėvo ypatingasis pasiuntinys Krokuvos arkivyskupas metropolitas kardinolas Stanisławas Dziwiszas jubiliejaus proga padovanojo arkikatedrai pal. Jono Pauliaus II relikvijas ir ypatingą popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. „Atvežu taip pat ir Krokuvos Bažnyčios sveikinimus <...> ir tas dovanas nuo švento-

jo vyskupo ir kankinio Stanislovo bei šventosios karalienės Jadvygos, kurių relikvijos ilsisi Vavelio katedroje, kapų.

Seseriška, kiek vyresnė už jus Krokuvos Bažnyčia džiaugiasi jūsų jubiliejumi“, – sakė kardinolas, per savo vizitą nuolat pabrėždamas, jog Lietuva iš tiesų visad buvo Jono Pauliaus II širdyje ir maldoje (apie tai išsamiau – pokalbyje su kard. Dziwiszu, p. 10–11). Ypač jautrų žodį kardinolas pasakė jaunimui (daugiau žr. II viršelyje).

Gegužės 7–9 d. Vilniaus Trinapolyje posėdžiavusi Vyskupų Konferencija pranešė apie naują liturginę Kristaus Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo šventę, kurią drauge su visa Bažnyčia nuo kitų metų švęsime pirmąjį ketvirtadienį po Sekminių. Ganytojai taip pat nusprendė, kad LVK vicepirmininko pareigas eis Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis toliau vadovaus Šeimos reikalų tarybai.

Esant sielovados būtinybei, leista tinkamai pasirengusiems asmenims ordinaro leidimu nešti šv. Komuniją ligoniams, dalyti ją apeigose (beje, Kaune pirmoji grupė žmonių jau praėjo tam reikalingus mokymus). Į Lietuvos Biblijos draugijos valdybą vietoj atsistatydinusio t. Vaclovo Aliulio MIC deleguotas kun. Danielius Dikevičius („Artumos“ skaitytojams gerai pažįstamas lakoniškos, gaivios minties Šventojo Rašto komentarų autorius).

Vis augant priešiškumui krikščioniškoms vertybėms Europoje, taip pat ir jos vėjų genamoje mūsų visuomenėje, Lietuvos vyskupai paskelbė Kreipimąsi dėl ketinimo pasirašyti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, paragindami valstybės institucijas ir pareigūnus nesiimti skubotų veiksmų ir neleisti „smurto prieš moteris prevenciją paversti pavienių grupių ideologinių tikslų, priešingų tautos savitumui ir gyvybiniams interesams, įgyvendinimo priedanga“, sykiu pabrėždami, jog Lietuvos kultūrinė bei religinė tradicija anaiptol nėra kažkoks grėsmės moterims šaltinis.

Sekminių sekmadienį per porą valandų beveik 200 katalikų tėvų pasira-

šė ir išsiuntė aukščiausiems šalies vadovams skirtą Kreipimąsi dėl minėtosios konvencijos, primindami teisę būti konstituciškai garantuotais pagrindiniais savo vaikų auklėtojais, kuriems, kaip ir daugumai šalies gyventojų, nepriimtini bandymai eksperimentuoti ir diegti mokyklose bei darželiuose su prigimtiniais dalykais nederančias programas.

Trijų pagrindinių krikščioniškų Bažnyčių Lietuvoje – katalikų, ortodoksų ir liuteronų – pastangas dėl bendrojo gėrio atspindi jų pasirašytas Pareiškimas dėl žmogaus gyvybės apsaugos vienu, tvirtu balsu jame pasakant: „Žmogaus gyvybės apsauga yra nelygstamos moralinės svarbos uždavinys, peržengiantis tautų, religijų, pasaulėžiūrų, ideologijų, partinės priklausomybės ribas.“ Kaune tęsiami Šventojo Rašto skaitovų mokymai, kuriuos veda kun. Algirdas Akelaitis, besirūpinantis Dievo žodžio skaitymo ir skelbimo kultūra mūsų bažnyčiose, raginantis atsakingai mokytis, į pirmą vietą iškelti ne išorinę retoriką ar save, bet skelbiamą Dievą. Švenčiant Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną per Šeštines jau penkioliktą kartą arkivyskupas Tamkevičius paskelbia apie „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimus žiniasklaidos darbuotojams. Šiemet jie skirti: Sauliui Kubiliui – Vatikano radijo lietuvių programos ilgamečiam bendradarbiui, už ištikimą tarnystę nepaliaujamai skelbiant vilties žinią Lietuvos žmonėms, ypač nušviečiant Bažnyčios visuotinumą ir misijinę prigimtį, bei už tautinės tapatybės puoselėjimą; o už daugiašakę ir vaisingą raišką įvairiose medijose – dr. Andriui Navickui, vadovaujančiam bernardinai.lt, kuris nuolat skleidžiasi įvairiomis iniciatyvomis, atverdamas „liudijimo, dialogo ir bendro tiesos ieškojimo“ erdves. Sveikiname kolegas ir dėkojame už jų tarnystę!

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2013 m. birželis

5

Kronika

6

„Jokio Pranciškaus – tik Jėzus“ to neužtenka. Svarbus mūsų susitikimas su Jėzumi, nes Jis duoda mums tikėjimą.

Visuomet būkite su Viešpačiu!

Ir kai sakome „su Viešpačiu“, turime omeny su Eucharistija, su Šventuoju Raštu, su malda. Tačiau taip pat su šeima, su savo Mama, nes ji yra ta, kuri palydi mus pas Viešpatį; ji žino viską.

Melskitės ir Švenčiausiajai Mergelei ir prašykite, kad ji kaip mama stiprintų. Mane kiekvieną dieną stiprina tai, kad aš meldžiuosi Rožinį.

Sekminių išvakarėse Šv. Petro aikštėje Romoje susirinko Bažnyčios naujųjų judėjimų ir bendruomenių atstovų šimtatūkstantinė minia kartu su popiežiumi Pranciškumi budėti ir laukti Šventosios Dvasios. Vigilijos metu Šventasis Tėvas atsakė į asmeniškai jam pateiktus klausimus. Atsakinėdamas popiežius labai atvirai dalijosi savo tikėjimo kelione, patirtimi, išgyvenimais...

Kaip neabejoti savo tikėjimu?

Pirmasis iš keturių klausimų, užduotų popiežiui, – apie jo tikėjimo kelią, apie tai, kaip pasiekti tikėjimo tikrumą.

Atsakydamas popiežius Pranciškus papasakojo savo tikėjimo patirtį: „Turėjau malonę augti šeimoje, kurioje tikėjimas buvo išgyvenamas paprastai ir konkrečiai.

Ir ypač senelė, tėvo mama, paženklino mano tikėjimo kelią. Ši moteris kalbėjo, aiškino mums apie Jėzų, mokė Katekizmo. Visuomet prisimenu, kad Didžiojo penktadienio vakare ji pasiimdavo mus į procesiją su žvakėmis; jos pabaigoje senelė liepdavo mums, vaikams, atsiklaupti ir sakydavo: „Žiūrėkite, Jis mirė, bet rytoj prisikels.“ Taip aš pirmąjį krikščioniškąjį skelbimą išgirdau iš šios moters, savo senelės. Tai tikrai labai gražu! Pirmasis skelbimas išgirstas namuose, šeimoje! Tai verčia mane galvoti apie daugelio motinų ir senelių meilę perduodant tikėjimą.

Jos yra tos, kurios perduoda tikėjimą! Visos čia esančios motinos ir senelės turėtų galvoti, kaip perduoti tikėjimą, nes Dievas šalia mūsų pastato žmones, kurie padeda mūsų tikėjimo kelyje. Tokia buvo ir mano patirtis.

Itin svarbi mano gyvenime 1953 metų rugsėjo 21 diena; buvau beveik septyniolikmetis. Prieš eidamas į pirmosios mokslo metų dienos šventę, užėjau į savo parapijos bažnyčią, ten atradau laukiantį nepažįstamą kunigą ir pajutau poreikį atlikti išpažintį. Man tai buvo susitikimo patirtis. Suvokiau, jog kažkas manęs laukia. Aš negaliu paaiškinti, kas atsitiko, nepamenu; nežinau, kodėl būtent tas kunigas, kurio aš nepažinojau, buvo ten ir kodėl panorau eiti išpažinties. Tačiau tiesa yra tai, kad Kažkas manęs laukė. Jau kurį laiką manęs laukė. Atlikęs išpažintį pajutau, jog kažkas pasikeitė. Jau nebebuvau tas pats. Aš išgirdau tarsi balsą, tarsi kvietimą. Buvau įtikintas, kad turiu tapti kunigu. Ši tikėjimo patirtis yra svarbi. Mes sakome, kad turime ieškoti Dievo, eiti pas Jį ir prašyti atleidimo, tačiau kai mes nueiname, Jis pirmas laukia mūsų! Jis laukia, kad mus sutiktų ir pasiūlytų mums savo meilę. Tai pripildo širdis tokios nuostabos, kad sunkiai gali tuo patikėti, ir būtent taip auga tikėjimas – per susitikimą su Asmeniu, su Viešpačiu. Svarbu skaityti apie tikėjimą, tačiau vien Artuma 2013 m. birželis

Kaip skelbti Gerąją Naujieną?

Antrasis popiežiui užduotas klausimas – kaip kalbėti apie tikėjimą šiandienos žmonėms, kai gyvename aplinkoje, kuri giliausius žmogaus klausimus paverčia į viską norintį turėti materializmą arba į niekuo nepatenkintą nihilizmą. Šventasis Tėvas kalbėjo, kad atsakymas į šį klausimą gali sutilpti trijuose žodžiuose. Pirmiausia – Jėzus. Jis yra svarbiausias. Galima organizuoti, daryti kitų gražių dalykų, tačiau be Jėzaus niekur nenueisime. „Norėčiau jums šiek tiek broliškai papriekaištauti, – sakė popiežius. – Aikštėje šaukėte: „Pranciškus, popiežius Pranciškus!“ O kur Jėzus?! Būčiau norėjęs, kad jūs šauktumėte: „Jėzus, Jėzus yra Viešpats, Jėzus yra tarp mūsų!“ Tad nuo dabar jokio Pranciškaus, tik Jėzus.“ Antrasis žodis yra malda. „Žvelkite į Dievo veidą, – sakė popiežius, – tačiau ypač supraskite, kad Jis žvelgia į jus. Viešpats pirmas žvelgia į mus. Tokia yra mano patirtis, kurią patiriu prieš Tabernakulį, kai einu melstis vakare prieš Viešpatį. Kitą kartą trumpam nusnūstu. Tai tiesa, nes jaučiasi dienos nuovargis. Tačiau Jis supranta. Jaučiu tokią didelę paguodą, kai galvoju, kad Jis į mane žiūri.

Mes manome, kad turime melstis ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... Ne, leisk, kad Viešpats į tave žvelgtų. Kai Jis į mus žvelgia, teikia stiprybės ir padeda Jį liudyti.“ Tai yra atsakymas į klausimą apie liudijimą, – pabrėžė Pranciškus. Pirmiausia – Jėzus, paskui malda, – galvokime apie Dievą, laikantį mus už rankos, dėmesio – leiskimės Jo vedami! Tai svarbiau už planus ir skaičiavimus. Kuomet leidžiame Jam mus vesti, tampame tikrais evangelizuotojais. Mūsų vadovas yra Jėzus. Liudijimas yra trečiasis žodis. Tačiau... kai leidžiamės Jėzaus vedami, Jis pateikia siurprizų. Galime galvoti, kad turime rūpestingai parengti evangelizacijos programas, apmąstyti strategijas ir sukurti planus, bet tai yra tik įrankiai, maži įrankiai.

Kronika

Antraeiliai dalykai. Kas iš tiesų svarbu – tai Jėzus ir leistis Jo vedamam.

O tikėjimas yra liudijamas ypač per meilę, ne per mūsų idėjas. Liudijama su Evangelija, kuri išgyvenama vidujai. Kaip sakė Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, šiuolaikiniam pasauliui reikia liudytojų. Labiau nei mokytojų, – liudytojų, kalbėjimo ne žodžiais, – nuosekliu gyvenimu.

Ką reiškia būti neturtinga Bažnyčia?

Trečiuoju klausimu priminti anksčiau sakyti popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Kaip norėčiau neturtingos ir neturtingiems pasišventusios Bažnyčios.“ Kaip atsakyti į žmogišką kančią? Į dabartinę krizę?

Pirmasis dalykas, kurį Bažnyčia gali duoti, yra gyvenimas Evangelija, – atsakydamas pakartojo popiežius.

Bažnyčia nėra politinė struktūra, nėra gerai organizuota nevyriausybinė organizacija. Ir jeigu taptų tokia, prarastų savo sūrumą, o tai yra aktyvizmo pavojus – manyti, kad viskas yra tik veikimas ir veiksmingumas. Tačiau Bažnyčia bus visuomenėje Dievo Karalystės raugu tada, kai liudys pirmiausia brolišką meilę, solidarumą. Šiandienė krizė nėra vien ekonominė – tai kultūros krizė, žmogaus krizė. Iškilo pavojus, kad pats žmogus gali būti sugriautas! O juk žmogus yra Dievo atvaizdas. Todėl ši krizė labai gili. Ir šiuo momentu negalime užsidaryti, rūpintis tik savimi, pasiduoti nusivylimui ir bejėgiškumui.

Užsidarymas yra didelis pavojus. Taip pat užsidarymas parapijoje, tarp draugų, bendruomenėje, savo mintyse.

Jei Bažnyčia užsidaro, ji suserga. Atsitinka panašiai kaip su kambariu, kuris buvo uždarytas metus: jame tvyro drėgmės kvapas. Bažnyčia turi išeiti iš savęs. Egzistencijos periferijų link, kad ir kur jos būtų, svarbu išeiti. Ir Jėzus sako: „Eikite į visą pasaulį, skelbkite!“ (plg.

Mk 16, 15). Kas gali atsitikti, kai išeiname iš namų į gatvę? Avarija. „Tačiau šiandien jums sakau, – sakė popiežius, – aš tūkstantį kartų labiau už Bažnyčią, kuri patiria avarijas, nei Bažnyčią, susirgusią dėl savo užsidarymo.

Išeikite laukan!“ Išeiti reiškia susitikti. Susitikti, o ne atmesti, kaip dažnai pasitaiko mūsų kultūroje. Atmesti tai, kas man

nenaudinga (pvz., senoliai, nors jie saugo tautos išmintį, ar vaikai...). Vietoj atmetimo kultūros mums reikia susitikimo ir draugystės kultūros, kurioje kitą suvoktume kaip brolį ir sesę, kaip Dievo vaiką. Tad labai svarbu yra susitikti vargšą. Negalime likti ramūs ir prie arbatos kalbėtis apie tikėjimo dalykus, kai girdime, kad nuo šalčio miršta benamis, kad kažkur vaikai neturi ko valgyti.

Krikščionys turi būti drąsūs, eiti ir liesti Kristaus kūną, taip pat ir benamyje. Nes skurdas krikščioniui yra ne vien ekonoAš tūkstantį minė kategorija, bet ir teologinė. kartų labiau Jėzus, priimdamas žmogystę, save už Bažnyčią, apiplėšė, nuskurdino, tačiau taip pat perėmė kiekvieno žmogystę. kuri patiria Tad svarbu, duodant išmaldą beavarijas, namiui, tai padaryti ne atsainiai, nei Bažnyčią, tačiau pažvelgiant jam į akis, pasusirgusią imant jį už rankos. Nes tai yra ir dėl savo Kristaus kūnas. užsidarymo.

Mūsų krizė šiandien yra ta, kad jei kiek nusmunka indėliai banke, klausiame, kaip tai įmanoma, tačiau kad žmonės miršta iš bado – tai normalu.

Neturtinga Bažnyčia ir Bažnyčia vargšams turi kovoti su tokiu mentalitetu.

Liudyti tikėjimą iki kankinystės?

Ketvirtasis klausimas – apie tikėjimo išpažinimą, liudijimą, kuris mums dažnai yra trikdantis, tarsi gėdingas: tiek ten, kur krikščionys gyvena taikoje, dar labiau ten, kur už buvimą krikščionimi gali rizikuoti gyvybe.

Evangelijai skelbti, – atsakė Šventasis Tėvas, – reikia dviejų dorybių: drąsos ir kantrybės. Kenčiantieji dėl tikėjimo yra „kantrybės“ Bažnyčioje. Ir šiandien yra daugiau kankinių nei pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Tačiau tikėjimas, kuris atveda iki kankinystės, nėra pralaimėjimas. Tai aukščiausias liudijimo laipsnis. Visi einame kankinystės keliu, atsisakome to ar kito, tačiau kai kurie atiduoda ir gyvybę, liudydami Jėzų. Krikščionis visada turi stengtis būti nuolankus ir romus, atsakyti į blogį gerumu, nors tai sunku. Ir tais atvejais, kai religinė priklausomybė išnaudojama dėl kitų interesų.

Ką galime padaryti dėl mūsų kenčiančių brolių ir seserų? Ar meldžiamės už juos? Ar meldžiamės už tą ar kitą kenčiantį brolį ar seserį, kurie patiria ribinę patirtį, atsiduria tarp gyvenimo ir mirties? Ši patirtis mus turi skatinti skleisti religijos laisvę visiems, bet kokiam tikėjimui. Nes kiekvienas yra Dievo vaikas. „Ačiū jums ir neužmirškite: „Ne!“ uždarai Bažnyčiai. „Taip!“ Bažnyčiai, kuri eina laukan, eina į egzistencijos periferijas. Tegu Viešpats mus veda“, – baigdamas sakė popiežius Pranciškus.

Parengta pagal Vatikano radijo medžiagą

Artuma 2013 m. birželis

7

Kronika

8

EKONOMIKA IR MORALĖ: ar Bažnyčia turi ką pasakyti?

Esate ne kartą kalbėjęs apie ekonominę ir moralinę politikos dimensijas. Tačiau ar galima ekonomines problemas išspręsti nekreipiant dėmesio į moralę? Ar Lietuvoje katalikai ne per mažai rūpinasi socialiniu teisingumu, daugiausia dėmesio skirdami šeimos apibrėžimams ir panašiems klausimams?

Iš tiesų jokia ekonominė sistema neveiks, jeigu ja naudosis amoralūs žmonės. Kaip sako vienas mano bičiulis, pastarųjų metų finansų krizė yra ne finansų, o moralės krizė. Įdomu tai, kad esant moralės krizei ekonominių jos padarinių išvengti nepadės nei tobuliausi įstatymai, nei juos įgyvendinančios institucijos. Išsiderinus visuomenės moraliniam kompasui kaipmat bus sugalvota būdų, kaip įstatymus legaliai apeiti; o tokių būdų neradus bus masiškai papirkinėjami įstatymų leidėjai ir sergėtojai. Taigi ekonomikos gyvavimas plačiąja prasme yra neatsiejamas nuo moralės.

O kaip yra siaurąja prasme? Ar egzistuoja, tarkime, moraliai teisingas užmokestis už darbą? Egzistuoja – atsako Katalikų Bažnyčios katekizmas. Tai užmokestis, užtikrinantis darbuotojo orumą.

Produktyvaus darbininko išnaudojimas mokant jam pragyvenimo nelaiduojančią algą yra nuodėmė, kuri šaukiasi dangaus keršto (plg. KBK, 1867). Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje šį perspėjimą pamiršo ne tik prekybos centrų, bet ir, pavyzdžiui, kai kurių valstybinių mokslo įstaigų vadovai.

Kodėl tuomet Katalikų Bažnyčia, turėdama aiškią moralinę poziciją ekonominiais klausimais, aktyviau neišreiškia šios pozicijos politiniame valstybės gyvenime (turiu omeny katalikus pasauliečius)? Atsakymą į šį klausimą, ko gero, Artuma 2013 m. birželis

lemia sudėtingi techniniai ekonominių problemų sprendimo aspektai. Õrų atlyginimą, pavyzdžiui, galima užtikrinti (ar bent priartinti) didinant minimalią algą, didinant neapmokestinamą pajamų minimumą arba apskritai nieko nereguliuojant, bet skatinant konkurenciją tarp darbdavių ir iš jos kylantį atlyginimų augimą. Kiekvieno sprendimo efektyvumas bei tvarumas priklauso nuo konkretaus laikotarpio, regiono ir net pramonės šakos specifikos.

Be to, kiekvienas orios algos užtikrinimo būdas yra priimtinas skirtingoms interesų grupėms.

Tačiau kuris sprendimas yra moraliai priimtiniausias, atsakyti vargu ar įmanoma.

Galima į šią problemą pažvelgti iš kitos pusės. Demokratinės partijos atstovauja daugiau ar mažiau plačioms interesų grupėms. Dėl to partijoms yra paprasčiau siūlyti ir įgyvendinti ekonominę politiką. Partijų lyderiams svarbiausia patenkinti savo pagrindinių „užsakovų“ (darbininkų, darbdavių, valstiečių, oligarchų ir pan.) pageidavimus. Tuo tarpu Bažnyčia, būdama mistinis Kristaus kūnas, privalo atstovauti visiems žmonėms ir rūpintis jų fiziniu ir ypač dvasiniu klestėjimu.

Pavyzdžiui, Bažnyčios socialinio mokymo skelbiamas ypatingas rūpestis vargšais nėra tapatus socialistų užmojui atimti iš turtingųjų ir duoti vargšams. Bažnyčia moko, kad pagalbą vargšams motyvuojantis solidarumo principas turi eiti išvien su subsidiarumo principu (pagal šį principą atsakomybė ir sprendimų priėmimo teisė priklauso mažiausiai socialinei bendruo-

menei, galinčiai spręsti problemas: individui, šeimai, bendruomenėms, visai valstybei). Rūpindamasi vargšais valdžia neturi sukurti išlaikytinių kultūros – valdžia padeda tik tais atvejais, kai bendruomenės objektyviai negali padėti pačios sau.

Dėl gilaus požiūrio į žmogaus poreikius Bažnyčiai sunku arba apskritai neįmanoma sukurti unikalios katalikiškos ekonominės programos – kartais tokia programa sutaptų su konservatyviomis ekonominėmis pozicijomis, kartais su socialdemokratinėmis. Taigi, Algirdo Kazlos nuotrauka

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS toliau atsako į „Artumos“ skaitytojų jam užduotus klausimus. Šįkart – ar galima kalbėti apie ekonominę politiką, atsiribojant nuo moralės klausimų.

užuot kūrusi unikalią katalikišką ekonominę programą, Bažnyčia (t. y. aktyvūs katalikai pasauliečiai) galėtų perimti ir palaikyti kai kuriuos kitų siūlomus sprendimus, galinčius pagerinti konkrečių stokojančių žmonių fizinį ir dvasinį gyvenimą. Tai gali būti ne tik vieno ar kito įstatymo palaikymas, bet ir, tarkime, katalikiškų profesinio perkvalifikavimo centrų kūrimas, stipendijų gabiems neturtingiems vaikams steigimas, įvairių savitarpio pagalbos organizacijų plėtra.

Kad atliktų tokius darbus, aktyvūs katalikai privalo turėti bent jau pamatinių ekonomikos bei vadybos žinių ir būti nusistatę savo moralinius kompasus pagal Bažnyčios socialinį mokymą.

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

Ką gali ir ko negali pačios šeimos?

Algimantas RAMONAS

Gegužės 13-ąją Tarptautinės šeimos dienos proga Seime vyko diskusija „Šeimos politika – ką gali ir ko negali pačios šeimos“. Joje diskutavo nevyriausybinių šeimų organizacijų atstovai bei parlamentinės grupės „Už šeimą“ nariai. Diskusiją išprovokavo jau senokai kylantys klausimai, kurie tapo ir šio renginio ašimis: ar šeimos politika Lietuvoje yra sėkminga? Ar vykdomos pavienės priemonės ir padriki sprendimai – tai šeimos politika? Ar politikų sprendimai gali būti savaime palankūs šeimai?

Ar vien tik politikai formuoja šeimos politiką? Kiek aktyvus šeimų veikimas gali nulemti mūsų vaikų ateitį? Ko trūksta, kad šeimos politika taptų nuosekli ir ilgalaikė?

Kaip galėtų būti kuriama šeimai palanki aplinka? Kaip užtikrinti šeimas vienijančių ir su jomis dirbančių organizacijų įtraukimą į šeimos politikos klausimų sprendimą?..

Diskusijos paskirtis buvo ne tik rasti atsakymus į šiuos klausimus, bet ir dar kartą pateikti konkrečių siūlymų politikams, jiems papasakoti apie šeimų bei jų organizacijų realybę. Renginyje išsakytos mintys ir rezoliucijoje raštu išdėstyti gausūs prašymai bei siūlymai turėtų tapti gera darbo medžiaga Seimo nariams.

Nors vyko parlamente, ši diskusija pasižymėjo neįprastumu: Seimo nariai prezidiumą bei moderavimą užleido Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovams, o pats turinys remtas ne moksliniais pranešimais ar politiniais lozungais, bet konkrečiomis realiomis šeimų gyvenimo patirtimis, išdėstytomis šeimų laiškais renginio dalyviams – jaunų, visuomeniškai aktyvių, gausių bei krizes išgyvenančių šeimų istorijomis. Tai visam susitikimui suteikė gan neformalų turinį ir dvasią. Beje, susirinko palyginti rekordinis Seimo narių skaičius – dešimt...

Organizacijų atstovai išsakė daug pasiūlymų, jie surašyti į 39 punktų rezoliuciją. Pateiksiu tik aktualiausias mintis, o visą rezoliuciją rasite internete (www.lrs.lt).

Visi sutaria, kad dabar daugiausia dirbama su pasekmėmis, o ne teikiama savalaikė pagalba šeimai, idant tų pasekmių nebūtų. Paskaičiuota, kad prevencinės priemonės yra pigesnės ir veiksmingesnės, nei darbas su padariniais, o stipri ir atsakinga šeima pajėgi pati įveikti savo problemas. Pastebėta, kad vis dar trūksta šeimos politikos koordinavimo, tad

Diskusiją savo įžvalgomis apibendrino Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Ji sakė, kad rengiami ir priimami įstatymai turi būti orientuoti į pagalbą realiam žmogui ir jo realioms problemoms, o ne abstrakčioms sistemoms. Doc. Laumenskaitė kvietė kalbėti ne tiek apie šeimos politiką, bet apie politiką šeimai, jos stiprinimui. Ragino skatinti visų lygmenų valdžios struktūrų bendradarbiavimą su šeimų organizacijomis, kurios realiai dirba su šeimomis – sprendimai šeimos politikoje turėtų būti priimami tik gavus jų pritarimą. Mokslininkė akino stiprinti organizacijų tarpusavio bendradarbiavimą, ugdyti visuomenės sąmoningumą. Taip pat ji pakvietė „nuvalstybinti“ šeimos politiką, tai yra nepalaikyti valstybės kišimosi į šeimą – prigimtinę bendruomenę, pirmesnę už valstybę. Todėl būtina stiprinti subsidiarumo principą. Tėvus drąsino imtis iniciatyvos mažinti smurtą viešojoje erdvėje, ypač – žiniasklaidoje.

pasiūlyta sudaryti Nacionalinę šeimos tarybą, kuri, be kita ko, garantuotų šeimų organizacijų dalyvavimą sprendžiant šeimos politikos klausimus.

Atliepiant į šių dienų aktualijas – grėsmes šeimos institutui, pasiūlyta nepritarti griežtesnių vaiko teises ginančių įstatymų priėmimui, kas galėtų sukelti perteklinį institucijų kišimąsi į privatų šeimos gyvenimą. Dabar galiojanti teisinė bazė yra pakankamai išsami ir gera, tereikia ją tinkamai taikyti praktiškai. Bet kokie įstatymų projektai, apimantys tokias jautrias gyvenimo sritis kaip vaikai, gyvybė ir šeima, privalo būti atvirai aptariami su kuo platesniu visuomenės atstovų ratu, nes kitaip jie skaldo ir šiaip trapią tautos vienybę.

Dauguma kalbėtojų pabrėžė, kad aibės problemų kyla dėl nepasirengimo šeimos gyvenimui. Todėl būtinas neatidėliotinas sistemingas tėvų švietimas, jaunimo rengimas šeimai ir tam skirtų specialistų ruošimas. Siūlyta aktyviai taikyti ne tik socialinės paramos, bet ir šeimų Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova) skatinimo priemones. Sutarta, Ačiū politikams, kad priėmė, išklausė, gal kad reikalinga atskirti socialinę ir šeimos net išgirdo ir ką nors įgyvendins – juk politiką. Būta ir palyginti išradingų pasiūštai yra konkretūs 39 rezoliucijos punktai lymų, pvz.: šeimai, auginančiai daugiau 40-čiai parlamentinės grupės „Už šeimą“ mažų vaikų, būtų patraukli galimybė už narių! (Beje, įgyvendinimas labai priklausys simbolinį mokestį ar nemokamai sulaukti ir nuo mūsų – šeimų – aktyvumo toliau periodinės pagalbos buityje (namų tvarbendraujant su politikais.) kymo, maisto pirkimo, patarimų vaikų auklėjimo klausimais).

Artuma 2013 m. birželis

9

Kronika

10

Dievas turi problemą. O mes? tenka spręsti žengus tokį žingsnį, pabrėžė, jog ši patirtis neįkainojama, – ji atveria ir augina pačią šeimą. Panašiai savo laiške rašė ir vyskupai: „Kartais manoma, jog į savo namus tėvų globos netekusį vaiką priima tik tie, kurie pasiryžę pasiaukoti, atsisakyti savo poreikių. Tačiau mažai kalbama, kad šeimos, tapusios vaiko globėjomis, pačios daug gauna ir atranda. Jokie turtai neprilygsta tam, kai matoma, jog vaikai atsitiesia, auga, gyja jų fiziniai ir emociniai sužeidimai, kai jie, kasdien darydamiesi vis saugesni, tampa vis dėkingesni globėjams, o jų elgesys – vis geresnis. Šeima, susidurdama su sunkumais bei iššūkiais, kiekvieną dieną turi progą atrasti savyje vis daugiau galimybių dalytis meile. Taip šeima auga kartu su globojamu vaiku.“ Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimoje ir kiekvienam iš jų galima padėti, nes vaikas turi ne tik motinos ir tėvo, bet ir penkias Dievo chromosomas: vaikas yra santykyje; vaikas yra užprogramuotas meilei; teisingi dalykai jį džiugina, neteisingi liūdina; visada galima pradėti iš naujo; labai svarbi yra dabartinė akimirka: tik būdami čia ir dabar įgausime jėgų ir drąsos padėti vaikui.

Tą patį sekmadienį, kai Kauno arkivyskupijos bažnyčiose Pasaulinės gyvybės dienos proga buvo skaitomas vyskupų laiškas tikintiesiems, raginantis atkreipti dėmesį ir pasirūpinti globos institucijose augančiais vaikais, Kaune vyko seminaras „Vaiko orumas – kelias į socialiai atsakingą visuomenę“ apie vaiko ugdymo galimybes šių dienų visuomenėje ir galimus pagalbos būdus augantiems institucijose. Tai reikšmingas sutapimas, rodantis, kad rūpinimasis vaikais yra visų mūsų reikalas; tai, kaip pasakytų seminarą vedęs profesorius iš Italijos Ezio Aceti, – ir Dievo reikalas, nes Dievas turi vieną didelę problemą, – Jis beprotiškai mus myli.

Lisa Fanucchi nuotrauka

Ezio Aceti – psichologas, vystymosi psichologijos, mokyklinės psichologijos, negalios psichologijos, psichologinio tarpininkavimo šeiminėje ir kultūrinėje aplinkoje ekspertas; daugiau nei 15 knygų autorius ir bendraautoris – atvyko į Lietuvą su žinia: vaikas yra gėris, tad kuo geriau pažįsti vaiką, tuo labiau jį pamilsti. Svečias drąsino: įrodyta, jog tik 5 proc. suaugusiųjų yra gimę būti tėvais, 5 proc. niekaip nesugebės jais būti ir 90 proc. jų tinkamai ugdyti vaiką reikia žinių ir pagalbos, – jie gali išmokti būti gerais tėvais (taip pat ir globėjais ar įtėviais). Jei svarstome, kaip auginti vaiką, skaitome knygas, lankome paskaitas apie jo raidą, tai reiškia, kad esame iš tų 90 proc. normalių žmonių ir mūsų vaikai turi galimybę būti laimingi. Kartais įsivaizduojame turį būti idealūs, tačiau vaikui reikia ne tobulų, bet žmogiškų tėvų, kurie daro viską, ką gali, o kai suklysta, pradeda iš naujo.

Per dvi seminaro dienas profesorius skirtingais aspektais kalbėjo apie vaiką, jo raidą, sužeistą vaiką, jo priėmimą ir pagalbą jam, vaiko ugdymą, tėvo (vyro) vaidmenį ugdyme, įtaką asmenybės raidai, gilinosi į vaiko ugdymo galimybes šių dienų visuomenėje, galimus pagalbos būdus institucijose augantiems vaikams.

Kita itin pabrėžta žinia – mes galime ir turime ištuštinti vaikų namus ir sukurti Lietuvoje kultūrą, teigiančią, kad įvaikinti yra gražu. Šiandien Lietuvoje yra daugiau kaip 10 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų, iš jų apie pusė gyvena globos įstaigose. Kasmet tėvų globos netenka daugiau kaip 2 tūkst. vaikų.

Prof. Aceti, įvardydamas sunkumus, su kuriais susiduria globoti ar įvaikinti apsisprendusi šeima ar asmuo, ir problemas, kurias Artuma 2013 m. birželis

Birželį švenčiame Tėvo dieną. Tėvui ir jo vaidmeniui vaiko gyvenime prof. Aceti skyrė itin didelį dėmesį; jis kalbėjo, kad motina vaikui yra svarbiausia iki septynerių metų, tačiau vėliau ji turi atsitraukti ir ugdymą atiduoti tėvui. Tai tėvas turi vaikui padėti žengti žingsnį į visuomenę, jis tarytum išveda vaiką iš šeimos ir supažindina jį su pasauliu, taisyklėmis, normomis, tikrove.

Vaikų, augančių globos institucijose, skaičius taip pat yra susijęs su tėvo, vyro vaidmens susilpnėjimu. Todėl jei mums rūpi mūsų visuomenė ir vaikai, būtina stiprinti ir didinti tėvo vaidmenį ir įtaką šeimoje ir vaikų ugdyme.

Matydami, kokia aktuali ši tema Lietuvai, kituose „Artumos“ numeriuose ketiname išsamiau pateikti prof. Aceti patirtį ir mintis.

Parengė Vilma BANYTĖ ir ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Palaimintas nuolankumas

Pauliaus Kolyčiaus nuotrauka

In memoriam

Vincas KOLYČIUS Jėzus yra pasakęs: Palaiminti romieji: jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Kai kur žodis „romieji“ verčiamas „nuolankieji“. Naujajame Testamente žodis „nuolankus“ arba „romus“ yra vienas iš gražiausių. Tik nepainiokime nuolankumo arba romumo su silpnumu. Šiuolaikinėje kalboje žodis „nuolankus“ turi neigiamą atspalvį.

Naujajame Testamente jis pabrėžia jėgą, kylančią iš nuoširdaus pasitikėjimo Dievu. Tokie žmonės galėtų, jei pasirinktų, ryžtingai ginti save, tačiau renkasi to nedaryti. Tikrasis nuolankumas sunaikina išdidumą. Šventojo Rašto aiškintojas Williamas Barclay sako: „Romus žmogus yra žmogus, suvaldęs visus savo instinktus. Jis suvaldo bet kokį staigaus entuziazmo protrūkį, kiekvieną aistrą ir kiekvieną jėgos lašą. Palaimintas žmogus, kuris sugeba susivaldyti. Palaimintas žmogus, kuris visuomet pyksta tinkamu metu ir niekada nepyksta netinkamu laiku. Palaimintas, kuris yra nuolankus ir suvokia savo paties neišmanymą ir savo silpnumą.“ Kaip svarbu praktiškai taikyti šiuos principus.

Jėzus yra pats geriausias nuolankumo pavyzdys. Matome, jog kabėdamas ant kryžiaus jis nelaiko savo širdyje jokio apmaudo ar pagiežos. Jėzus visiškai atsiduoda į Tėvo rankas. Jis galėjo pasikviesti dešimtis tūkstančių angelų, bet pasirinko melsti: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą (Lk 23, 34). Jis turėjo begalinę jėgą, bet sugebėjo ją suvaldyti. Pamąstykime, kas valdo mūsų gyvenimą – aš pats ar Šventoji Dvasia? Jei viskas sukasi apie aš, mane, mano, man, tuomet dominuos ir neš vaisių nuodėminga prigimtis. Tačiau kai paklūstame Šventajai Dvasiai,

mūsų gyvenimas atspindi patį Kristų. Štai kelios praktiškos mintys. Nuolankumas gali būti dviejų rūšių: netikras – dirbtinis, išorinis ir tikras – grynas, vidinis. Netikras nuolankumas, kai žmogus vengia, kad jį kas nors pagirtų ar pagerbtų tik norėdamas kitiems parodyti, koks jis nuolankus. Kai toks žmogus kalba kitiems apie savo menkumą, silpnybes, tai tik tam, kad kiti pagalvotų, koks jis geras. Širdies gilumoje supranta savo menkystę, bet vengia net minties apie tai, kad kas nors kitas tai pamatytų ar sužinotų. Tai dirbtinis nusižeminimas, kuris iš tikrųjų tėra slepiamas išdidumas ir daugiau nieko.

Kas yra tikrasis nuolankumas? Pirmiausia tikrai nuolankus žmogus niekada negalvoja ir nekalba apie nusižeminimą. Nuolankusis juo gyvena, veikia ir miršta Dievuje. Jis nesirūpina savimi ir nekreipia dėmesio į tai, ką kiti apie jį mano. Jis kantriai ištveria įžeidimus, nepriėmimą, atmetimą ir visa priima su džiaugsmu, sekdamas taip pat atmesto Viešpaties Jėzaus pėdomis. Jam nesvarbu, kad pasaulis apie jį negalvoja gerai, ir yra patenkintas tuo, ką turi ir ką Dievas jam siunčia. Jis gerai žino savo silpnybes, ramiai jų gėdijasi ir jas išpažįsta Dievui.

Nėra tokio įžeidimo, kuris jo ramybę sudrumstų, arba problemos, kuri jį sujaudintų, suerzintų, supykintų. Joks pasisekimas ar atliktas geras darbas nepadaro jo išdidaus ir jais jis nesigiria.

Tikrasis nuolankumas yra vidinė žmogaus būsena, neturinti nieko bendro su tokiais išviršiniais veiksmais, kaip rinktis paskutinę vietą, mažai kalbėti, prastai rengtis, būti akis nunarinusiam,

Sekminių išvakarėse, gegužės 15 d., Viešpats pasišaukė Vincą KOLYČIŲ, katalikiškos spaudos ir Dvasios ypatingą mylėtoją, aktyvų Dievo Žodžio skelbėją, evangelizuotoją, užtarėją, su užsidegimu siekusį, kad Šventasis Raštas būtų mūsų skaitomas (jis įkvėpė ir rėmė liturginių skaitinių meditacijų žurnalą „Žodis tarp mūsų“). Turbūt ne vienam Lietuvos katalikui jo vardas asocijuojasi su Šventąja Dvasia – kasmet per Sekmines aplankydavęs savo mylimus ir visokeriopai remtus gimtinės žmones, šįmet juos apglėbė jau iš Tėvo prieglobsčio.

Siūlome Jums Vinco tekstą apie romumą, kuris dabar įgauna ypatingą skambesį.

dūsauti, kalbėti apie savo silpnybes ir pasirodyti menkam bei vargingam. Šitoks elgesys ir laikysena neįtikins Dievo, kad žmogus yra nuolankus.

Tikrasis nuolankumas yra žmogaus širdies gilumoje, jos tyloje. Jis ten randasi ir gyvena. Šis žinojimas yra labai subtilus ir neturi būti reklamuojamas.

Du dalykus reikia atrasti ir įsisąmoninti – tai Dievo didybė ir žmogaus nuopuolio padariniai, kurie nuolat veikia mumyse. Kai šią tikrovę per apreiškimą žmogus gauna, tada pajunta ir Dievo malonę, jį visą apgaubiančią tyru gerumu ir meile.

Geriausia yra visai netrokšti, kad kiti mane įvertintų. Atsiminkim, kad įsikūnijęs Dievas buvo vadinamas kvailiu, net velnio apsėstu. Mes esame jo sekėjai, tačiau ieškome tik džiaugsmo, pasitenkinimo ir kitų pripažinimo. Net jeigu dar tikrai nesuprantame Jo kančios, Jo kryžiaus, paniekinimų, kuriuos Jis išgyveno dėl mūsų, Jo nuolankumo, vis tiek turime Juo sekti.

Jeigu aš dar ieškau pasiteisinimų, jeigu bandau į viską rasti atsakymus, noriu save apginti ar kitam ką nors primesti, jį atakuoti, tai reiškia, kad mano širdis dar nėra nuolanki. Teisinimasis kitiems dėl pastabų ir replikų ar atsakymai į jas kyla iš slepiamo, mumyse gyvenančio išdidumo. „Palaiminti romieji...“

Artuma 2013 m. birželis

11

Susitikimai

12

Visų pirma – TARNAUTI Gegužės 5 d. šventėme Kauno arkikatedros bazilikos 600 m. jubiliejų ir minėjome pal. Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtmetį.

Neatsitiktinai ypatinguoju popiežiaus pasiuntiniu šiose iškilmėse buvo paskirtas Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas DZIWISZAS. Šio kardinolo vardas glaudžiai susijęs su Jono Pauliaus II asmeniu. 1963 m. dar tuometinio Krokuvos arkivyskupijos augziliaro Karolio Wojtyłos įšventintas į kunigus, po trejų metų tapo jo kapelionu ir sekretoriumi. Išrinktas popiežiumi, Jonas Paulius II pasirinko jį savo asmeniniu sekretoriumi; juo buvo iki pat Šventojo Tėvo mirties. 1993 m. jis lydėjo popiežių apaštalinėje kelionėje į Lietuvą. Šįkart atvykęs į Kauną, padovanojo palaimintojo Jono Pauliaus II relikvijas naujai įrengtam Arkikatedros altoriui.

Su popiežiaus pasiuntiniu kalbėjosi „Artumos“ redaktorė Vanda IBIANSKA. Kadangi laiko pokalbiui tête-à-tête buvo itin nedaug, antroje dalyje pateikiame atsakymus į klausimus, užduotus išvakarėse ta proga surengtoje konferencijoje.

Sveikinu atvykus į Lietuvą. Labai džiaugiuosi matydama Jūsų Eminenciją.

Labai ačiū!

Koks buvo Jūsų pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą tada – prieš 20 metų?

Galiu palyginti su savo dabartiniais įspūdžiais. Šiandien matau daugiau besišypsančių žmonių – akivaizdu, jog kartu su laisve jie įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. Tada vis dar buvo jaučiamas išgyvenamas pavojus ir nerimas.

Dabar krinta į akis išlaisvėję žmonės ir kur kas geresnė materialinė padėtis. Lietuva juda pirmyn ir vejasi Europos šalis.

O koks buvo Šventojo Tėvo įspūdis apie Lietuvą? Ar jo nenustebino lietuvių santūrumas?

Jis svajojo aplankyti Lietuvą, tad išsipildė jo svajonės.

Tiesa, jis tikėjosi daugiau entuziazmo, emocijų, bet suprato, kad jausmai išgyvenami įvairiais būdais.

Jei katalikai stengsis būti Vieni prapliumpa išopanašūs į Kristų, jie taps riniu entuziazmu, anlabai paveikiu pavyzdžiu. tri – verkia, treti – visa saugo širdyje. Šventasis Tėvas suprato, kad čia gyvenančių žmonių būdas kitoks, jie santūriai reiškia savo jausmus.

Ar Jūsų Eminencija pastebėjo skirtumų tarp lenkų ir lietuvių tikėjimo raiškos?

Sunku palyginti, nes lenkiškąjį religingumą gerai pažįstu, o lietuviškojo nepažįstu tiek, kad galėčiau tai padaryti. Tačiau yra daugybė bendrų bruožų: kad ir šventovės, požiūris į Bažnyčią, kuris turi įtaką tikėjimui ir tautos tapatumui. Tiek praktikuojantys, tiek nepraktikuojanArtuma 2013 m. birželis

tys katalikai Lenkijoje ir Lietuvoje į Bažnyčią žiūri palankiai. Mus jungia krikščionybė – Lenkija, kaip ir Lietuva, be krikščionybės nebūtų savimi.

77 nuošimčiai lietuvių deklaruoja esą katalikai, tačiau gyvenančių gilų dvasinį gyvenimą nėra daug. Kokias priemones, Jūsų Eminencija, matote esamai padėčiai pataisyti?

Manau, kad viena iš Bažnyčios siūlomų priemonių yra bendruomeninis gyvenimas, t. p. domėjimasis šventųjų gyvenimu ir Evangelijos grožiu bei turtais.

Apskritai, jei gyvenantys gilų dvasinį gyvenimą katalikai stengsis būti panašūs į Kristų, jie taps labai paveikiu pavyzdžiu.

Kokią reikšmę ar gal net pranašumą turi katalikiška spauda palyginti su pasaulietine?

Gerai, kad ji yra, nes vertina pasaulį objektyviai. Katalikiška spauda atskleidžia kitokias vertybes nei pasaulietinė ir padeda žmogui matyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Pasaulietinė spauda dažnai kelia ir skleidžia idėjas, kurios nesiderina su žmogaus prigimtimi ir yra jam žalingos. Dabar Europoje, o gal net ir pasaulyje vyrauja moralinio reliatyvizmo idėjos, plinta savotiška tolerancija. Tai gimė pavienių žmonių galvose ir plintant daro didžiulę skriaudą žmonijai, žaloja žmones. Tad mūsų dienomis katalikiška, Bažnyčios spauda, kalbanti tiesą, yra priešnuodis prieš kitokias vertybes išpažįstančią spaudą.

Mat Bažnyčia turi atsinaujinimo galią. Čia žmonės ne tik apsivalo. Bažnyčia padeda jiems eiti keliu, kuris veda pas Kristų.

Negaliu nepaliesti Lietuvos lenkų klausimo. Pastaruosius keletą metų jaučiamas lietuvių ir lenkų santykių pablogėjimas. Pati esu lenkė, bet tarp lietuvių jaučiuosi puikiai. Juk abi tautos gali tarpusavyje sugyventi taikiai be didelių sunkumų. Tai ne klausimas, o mano prašymas: labai prašau Jūsų Eminenciją nelikti šio klausimo nuošalėje – juk Jonas Paulius II čia atvykęs į tai kvietė lietuvius ir lenkus.

Pažvelkime visi į save objektyviai – išaugome iš tų pačių šaknų. Gerbkime vieni kitus. Noriu lenkams pasakyti, kad jie, be jokios abejonės, yra Lietuvos piliečiai ir privalo visi drauge su lietuviais prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. O Lietuva turi gerbti jų šaknis.

Susitikimai

Tai būtina. Būtinas lenkų pilietinis lojalumas Lietuvai, o iš kitos pusės lietuviai privalo saugoti lenkų tautines tradicijas.

Ką Eminencija patartų kunigams lenkams, dirbantiems Vilniaus krašte, kad jie galėtų prisidėti prie taikaus gyvenimo palaikymo?

Lenkai kunigai Vilniaus krašte yra misionieriai, dažniausiai vienuoliai. Jie turi tarnauti visų pirma Dievui.

Būdami ištikimi Dievui, jie prisidės ir prie santykių tarp žmonių gerinimo. Nutolęs nuo Dievo žmogus kenčia.

* * * Kaip prisimenate pasikėsinimą į Joną Paulių II Šv. Petro aikštėje 1981 metais?

Pasikėsinimo niekas nesitikėjo. Todėl Šventasis Tėvas nekreipė dėmesio į perspėjimus. Važiuojant per Šv. Petro aikštę staiga pasigirdo šūviai. Žmones ištiko šokas.

Pasigirdo riksmai, verkimas, net balandžiai pakilo į orą...

Greitosios pagalbos automobiliu tuoj pat nuvažiavome į Gemelli ligoninę. Ten paaiškėjo, kad padėtis nepaprastai sunki. Gydytojas man pasakė: „Vos jaučiamas širdies plakimas, o kraujo spaudimas nukrito beveik iki nulio“ ir paragino suteikti Ligonių sakramentą. Šventasis Tėvas buvo įsitikinęs, kad jį išgelbėjo Dievo Motina.

Pasikėsinimas buvo surengtas itin profesionaliai. Po tokio šūvio galimybių išgyventi praktiškai nebuvo. Žudikas savo darbą atliko tobulai. Marksistinei sistemai Šventasis Tėvas tapo pavojingu žmogumi ir norėta jį pašalinti fiziškai. Tai suprantama, nes šis asmuo sukėlė marksizmo griūtį ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Marksizmas buvo iš tikrųjų pavojingas visam pasauliui.

Jonas Paulius II pasipriešino tam, teigdamas, kad ateitis nepriklauso marksizmui, kuris žmogų pavergia, atima iš jo orumą, laisvę, meilę. Ateitis, kaip teigė popiežius, priklauso žmogaus ir tautų teisėms. Nuo pat pirmosios savo kelionės (tai buvo kelionė į Meksiką) Šventasis Tėvas šitai pabrėždavo. Lotynų Amerikai grėsė išlaisvinimo teologija, t. y. žmonių išsilaisvinimas, pasinaudojant marksizmu. Todėl Meksikoje jis sakė: „Bijokite šito vaisto, nes jis gali būti daug pavojingesnis už ligą.“ Dar noriu pridurti, kad po pasikėsinimo važiavau greitosios pagalbos automobilyje jį laikydamas, ir kol dar turėjo sąmonę, jis meldėsi ir ištarė: „Atleidžiu savo broliui, kuris pasikėsino į mano gyvybę.“ Paskui jis ne kartą sakė, kad laiko malone, jog galėjo pralieti kraują už Kristų, Bažnyčią ir žmoniją.

Visi žinome, kad jis buvo gilios maldos žmogus ir mistikas; gal plačiau pasidalytumėte apie Jono Pauliaus II asmenybę?

Be jokios abejonės, tai buvo ypatingas žmogus. Ne todėl taip kalbu, kad per 40 metų buvau jo sekretoriumi, – tai buvo tikrai talentingas žmogus. Puikus rašytojas, poetas, aktorius, menininkas. Tačiau šiandieną labiausiai iškyla jo

malda, šventumas ir kontempliacija. Stebino jo ramybė. Tai galima paaiškinti tuo, kad viską darė ir sprendė remdamasis malda ir Dievu. Meldėsi ne tik žodžiais, kalbėdamas rožinį.

Jo malda visų pirma buvo įsiklausymas į Dievą, ko Jis nori.

Niekada nedemonstruodavo, kad meldžiasi. Ar Romoje, ar Krokuvoje – visur norėdavo būti su Kristumi, esančiu tabernakulyje, vienu du, dažnai užsidarydavo koplyčioje.

Bet mūsų seselės labai domėjosi, ką jis ten veikia, ir pažiūrėdavo pro rakto skylutę. Dažnai ir aš matydavau jį gulintį kryžiumi ir besimeldžiantį. Pats girdėjau, kaip giedodavo Jėzui tada, kai niekas negirdi. Buvo labai vaikiškas, paprastas.

Kokias maldas mėgo labiausiai?

Nuo vaikystės jautė didelį pamaldumą Šventajai Dvasiai – to jį išmokė tėvas karininkas. Buvo labai jautrus liturgijai, giliai išgyvenJuozo Kamensko nuotrauka davo Kalėdas, gavėnią, Velykas. Noriu pasakyti kunigams: niekada neapleido Šventosios valandos – kiekvieną ketvirtadienį adoracijos valandą taip melsdavosi, o klierikams sakydavo: „Apaštalai tuo momentu užmigo.

Reikia „išlyginti“ tą valandą, kurią jie miegojo.“ Jis melsdavosi taip, kaip buvo išmokytas seminarijoje, neskaičiuojant kitų papildomų jo maldų, bet niekada, pabrėžiu, niekada neapleisdavo Šventosios valanLenkai tikrai jaučia didelę dos. Malda jo neapsimpatiją lietuviams, myli juos sunkindavo. Tai buvo ir tas jausmas yra nuoširdus jo gyvenimas.

ir nesavanaudiškas.

Krokuvos Lagevnikose puoselėjamo Dievo Gailestingumo šventovėje yra įvairių tautų koplyčių. Ar galima tikėtis, kad ten bus ir lietuvių koplyčia, – juk Gailestingumo žinia labai susijusi su Lietuva?

Taip, prasidėjo Vilniuje, o iš Vilniaus perėjo į Krokuvą. Toje šventovėje išties jaučiami tie Jėzaus dialogai su šv. Faustina; žmonės šitai jaučia ir atsiverčia. Jums, lietuviams, dėkoju, kad taip lengvai mums padovanojote Faustiną. Bet manau, kad šiek tiek liko ir Vilniuje. Tad lietuviškoji koplyčia Dievo Gailestingumo šventovėje taip pat gali atsirasti. Turiu pasakyti, kad lenkai tikrai jaučia didelę simpatiją lietuviams, myli juos ir tas jausmas yra nuoširdus ir nesavanaudiškas.

Artuma 2013 m. birželis

13

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

14

Dievo vieta tik bažnyčioj?

Tikėjimo problematika Biblijoje (III) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Praeitame „Artumos“ numeryje, tęsdami aukso veršio ištraukos nagrinėjimą (Iš 32, 1–35), priėjome išvadą: aukso veršis – visagalio Dievo įvaizdis. Tai iš esmės teisinga. Biblinis Dievas yra visagalis Dievas: „VIEŠPATIE Dieve, visagalis Karaliau, visata yra tavo galioje! Nėra kas galėtų tau pasipriešinti“ (Est 12, 2). Vėlyvasis judaizmas netgi vartodavo žodį galybė (gr. dynamis) kaip Dievo asmenvardį. Kita vertus, tai irgi yra problemiška: Šventojo Rašto Viešpats Dievas yra gi šventai, t. y. kitaip, visagalis. Švenčiausioji Mergelė Marija, savo garsioje giesmėje Magnificat vos prabilusi apie Dievo visagalybę, tuojau pat paminėjo ir Jo šventumą: „Nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 49), tai labai gerai buvo įsisavinusi.

Tačiau aukso veršis kaip visagalio Dievo įvaizdis išreiškia dar vieną teologinę mintį. Norėdami tai suprasti, prisiminkime biblinę stabmeldystės sampratą. Tai labai plati tema. O mus domina tiktai du jos aspektai: 1) stabmeldystė nėra vien tiktai stabų sudievinimas; 2) stabmeldystė pasireiškia ir per Viešpaties Dievo įtakos apribojimą. Štai vienas pavyzdys. Savo istorijos aušroje išrinktoji tauta dar neturėjo monoteizmo sampratos. Jinai atsirado tik VI amžiaus antroje pusėje kaip Jeruzalės šventyklos sugriovimo, Pažado žemės netekimo ir tremties į Babiloniją dramatiškų įvykių pasekmė (597–539 m. pr. Kr.).

Aišku, jau netgi iki šeštojo šimtmečio žydai išpažindavo vieną Dievą (žr. Pr 15, 6). Tačiau tai dar nebuvo tikėjimas į vienintelį Dievą (žr. Iš 20, 3) – tikėta taip pat ir kitų dievų egzistavimu. Garsiausias iš jų buvo Baalas – derlingumo bei vaisingumo dievaitis, su kuriuo išrinktoji tauta ypač glaudžiai „susibičiuliavo“ apsigyvenusi Pažado žemėje (žr. 1 Kar 18, 21), maždaug nuo XIII a. pr. Kr. Kas gi paskatino šią „draugystę“? Ogi Viešpaties Dievo kaip galiūno samprata. Toks Dievas buvo žydams naudingas tiktai priešams įveikti, pavyzdžiui: padėti išsprukti nuo gerai išlavintos ir moderniausia technika ginkluotos egiptiečių kariaunos gniaužtų (žr. Iš 14, 1–31),

užkariauti Kanaaną (žr. Joz 6, 1–27; 10, 1–43), apsiginti nuo filistinų (žr.

1 Sam 14, 1–46) etc.

Bet toks Dievas buvo visiškai nereikalingas taikos metu. Tuo metu svarbi buvo ne karybą, bet ūkininkavimą išmananti dievybė. Tiesa, per dykumos klajones Jahvė jau bandydavo parodyti išrinktajai tautai savo „kulinarinius“ sugebėjimus. Parūpindavo jai putpelių, manos ir vandens (žr. Iš 16, 1 – 17, 7).

Dykumoje to pakakdavo, Kanaane – ne, nors Kanaanas buvo pienu ir medumi tekantis kraštas (žr. Iš 13, 5). Tiesa, tik esant vienai sąlygai – jeigu iškrisdavo pakankamai kritulių.

O lietus buvo dievaičio Baalo valdžioje. Jam išmelsti reikėdavo aukoti įvairių aukų. Viena buvo itin savita – turėti santykių su kunige (sakraline prostitute). Gal būtent dėl šios priežasties Baalo religija ir buvo taip gerai įsišaknijusi išrinktojoje tautoje? Kad ir kaip buvo, tiesa, jog ši religija ištisus šimtmečius buvo praktikuojama tarp žydų. Nepadėjo netgi tokių garsių pranašų kaip Elijo ir Eliziejaus (IX a. pr. Kr.) religinės reformos.

Tiktai VI a. pr. Kr., kaip minėjome, išrinktoji tauta pagaliau suprato, kad Jahvė yra visų ir visko Viešpats: „Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito, – be manęs, nėra Dievo!“ (Iz 45, 5a).

Taigi Jis išmano ne tiktai karybą, bet ir žemdirbystę: „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje <...>“ (Pr 2, 8–9).

Deja, mūsų tikėjimas labai dažnai išgyvena panašią problemą: neretas katalikas vis dar įsivaizduoja, kad Dievui – tik bažnyčios getas!

Anne-Marie Le Bourhis, kun. Benoît Caulle Ateik ir sek mane. Nuoseklus katechezės kelias Gyvenkite kaip šviesos vaikai

Pirmieji katechezės metai (septynerių–aštuonerių metų vaikams)

Pasilikite mano meilėje

Antrieji katechezės metai (aštuonerių–devynerių metų vaikams) Išleido Panevėžio vyskupijos katechetikos centras Marijonų g. 24, LT–35138 Panevėžys. Tel. (45) 50 77 92, 50 77 93

Artuma 2013 m. birželis

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Ateik ir sek mane Zita TRUČIONIENĖ

Kasmet gegužės sekmadieniais gyvenimas mūsų parapijose pagyvėja – prasideda Pirmosios Komunijos šventės. Pasipuošę vaikai, parapijose lankę katechezės užsiėmimus beveik visus mokslo metus, švenčia ypatingą įvykį – priima į savo širdis Jėzų. Džiugioje šventėje dalyvauja visa šeima. Toks pirmas, gražus įspūdis. O paskui?..

Vieni su palengvėjimu atsidūsta – nebereikės anksti keltis, skubėti į pamokėles ir „kalti“ įsakymų, nelabai suprantant, kam to reikia; kiti džiaugsis – sekmadienis taps laisva diena, nebebus prievolės dalyvauti Mišiose. Treti nešios savo širdyje Pirmąjį susitikimą su Jėzumi ir kartu su šeima skubės sekmadieniais į bažnyčią švęsti Eucharistijos. Šis kasmet iškylantis Pirmosios Komunijos šventės vaizdas paskatino giliau pažvelgti į katalikiškąjį vaikų ugdymą ir pamąstyti, koks katechezės kelias atvestų vaiką į sąmoningą susitikimą su Jėzumi, kad, Pirmosios Komunijos dieną priimdamas pasislėpusį ostijoje Jėzų, galėtų džiaugsmingai tarti: „Jėzau, Tu esi mano gyvenimo Viešpats!“ Tikybos pamokose vaikas gauna tikėjimo pradmenis, jie vėliau papildomi rengiantis sakramentams parapijoje. Jam tenka daug išmokti, dalyvauti sekmadienio liturgijoje bandant suprasti tikėjimo slėpinius. Bet ar to pakanka, kad jis išgyventų asmeninės bendrystės su Jėzumi tikrovę, kuri yra esminė tikėjimo patirtis? Šiai tikrovei išgyventi būtinas tikėjimo ugdymas, kuris padėtų vaikui pažinti Dievą – Meilę, nes „visas mokslo ir mokymo tikslas turi būti meilė, kuri nesibaigia. Galima gerai išdėstyti, ką reikia tikėti, ko viltis ar ką daryti, bet visuomet reikia ypač pabrėžti mūsų Viešpaties meilę, kad kiekvienas suprastų, jog visi tobuli krikščioniškų dorybių aktai kilę ne iš kur kitur kaip tik iš meilės, ir tik meilė yra jų galutinis tikslas“ (KBK, 25). Toks ugdymas turi būti ne fragmentinis, o nuoseklus, kitaip tariant, „būtinai reikalinga gerai sutvarkyta ir nuosekli katechezė“, ne improvizuotas, o sistemiškas mokymas, nukreiptas į esmę, „pilnutinis įvedimas

į krikščionybę, apimantis visas krikščioniškojo gyvenimo sudedamąsias dalis“.

Koks gi šis kelias?

Atsakant galima vadovautis ugdytojų, kurie jau nuėjo tam tikrą ieškojimų kelią, patirtimi. Prancūzijos katechetų grupelė (daugiausia mamos), matydamos mažų (4–5 metų) vaikų troškimą pažinti Dievą, ieškojo būdų, kaip šį troškimą palaikyti ir stiprinti. Jas įkvėpė tėvo Kūdikėlio Jėzaus Marijos Eugenijaus (karmelito, Notre Dame de Vie instituto įkūrėjo) mokymas. Jis tvirtino: „Vaikai tikrai gali bendrauti su Dievu, Jį pažinti ir mylėti. Tai esminis patyrimas, kurį mes jiems galime pasiūlyti.“ Kad vaikai patirtų šią Dievo meilę, svarbu padėti jiems užmegzti ryšį su Dievu, mokyti Jį atrasti savo širdies gelmėje, nuolatos žadinti, ugdyti jų tikėjimą. Taip gimė tokiam ugdymui pritaikyta nuosekli katechezė, jos svarbūs ugdymo etapai atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnius, brandą. Pvz., pirmajame etape, ankstyvojoje vaikystėje, sužadinamas vaiko tikėjimas, troškimas pažinti Dievą bei Mergelę Mariją pradedant ugdyti svarbiausias vidines nuostatas – mokant jį trokšti, klausytis, žavėtis, šlovinti, melstis ir atsiliepti į Dievo meilę. Antrajame ir trečiajame etape (7–8 bei 8–9 metų amžiaus vaikams) ugdymo turinys plečiamas, atsižvelgiant į vaikų tikėjimo brandą. Šiuos du vėlesnius etapus vadiname ikisakramentine katecheze, kurioje dedami pamatai Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams. Tuomet jau galima pradėti sakramentinę katechezę – vaikų rengimą išpažinčiai, Pirmajai Komunijai. Šis nuoseklios katechezės kelias yra skirtas 5–11 metų amžiaus vaikams, o ugdymo šaltinis jame yra Dievo žodis ir Bažnyčios Mokymas.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Nuosekli katechezė pradedama ankstyvojoje vaikystėje, ir čia ypatingas vaidmuo tenka šeimai. Tėvų tikėjimo liudijimas lydi vaiką į asmeninę susitikimo su Dievu patirtį, rodo kelią į maldą, tyliąją maldą, kurioje užsimezga meilės pokalbis su Dievu. Kad gyventų šia džiaugsminga patirtimi, šeimoms tinka burtis į parapijų bendruomenes, kur mama ar tėtis būtų katechetu ir tikėjimo liudytoju. Šitaip vaikai patirtų maldos, susitikimo su Dievu ir dalijimosi tikėjimu džiaugsmą mažoje bendruomenėje, kuri lydėtų į Bažnyčios bendruomenės šeimą.

Ugdant vaikų tikėjimą, labai svarbu atrasti bendrystę tarp esminių katechezės vietų: šeimos, mokyklos ir parapijos, kurios būtinos visuose vaiko tikėjimo ugdymo etapuose. Tuomet galima tikėtis, kad Pirmosios Komunijos šventė nušvis džiaugsmingu tikėjimo patyrimu, ir ne vienas vaikas širdies gilumoje ištars: „Jėzau, pasilik su manimi!“

Kun. Benoît Caulle ir vaikų tikėjimo ugdytoja Anne-Marie Le Bourhis parengė nuoseklios katechezės programą „Ateik ir sek mane“. Ją sudaro trumpas katecheto vadovas „Ateik ir sek mane“, „Vaikai, šlovinkite Dievą“ (rengiama), „Gyvenkite kaip šviesos vaikai“, „Pasilikite mano meilėje“.

O dar artimiau pažinti šį nuoseklų katechezės kelią kviečiame seminare, kuris liepos 12–14 d. vyks Šv. Jono Teologo vienuolyne (Vilnius, Antakalnio g. 27).

Registracija ir išsamesnė informacija – www.pvkcentras.lt arba tel. (45) 50 77 92.

Kviečiame tėvus, katechetus, tikybos mokytojus, ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogus, kunigus – visus, norinčius lydėti vaikus į džiaugsmingą susitikimą su Dievu.

Artuma 2013 m. birželis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Po žvaigždėtu Viešpaties dangum

16

Antanas SAULAITIS SJ

Jaunimui, auklėjamam krikščioniškai, kaip teigia mokslininkai, svarbu iki 23–24 m. amžiaus dalyvauti parapijoje, tarnystėse, namuose patirti kasdienį krikščionišką pavyzdį ir gyvenimą, studijų metais išlaikyti ryšius su Bažnyčia, nes tada išlieka veiklus jos dalyvis visą gyvenimą. Aišku, jauno žmogaus tikėjimo branda nevyksta pagal savaitinį kalendorių.

Kaip kūnu šokteli ryškiais tarpais, taip ir dvasia bręsta savo ritmu.

Lemtingai paveikti gali šventkelionė, jaunimo religinis renginys, tarnystė kitoje aplinkoje ar kultūroje, kitoks gilus išgyvenimas. Štai jaunimo maldos būrelis sugalvoja savaitgalio rekolekcijas dviračiais, laiveliais ar pėsčiomis. Sukviečia panašaus amžiaus draugus, ištiria visas kelionės aplinkybes ir reikmes, apskaičiuoja išteklius ir reikmenis. Nuvykę pradžios vieton ežero pakrantėje, susėda ant dviračių kelionės maldai – trumpam Šventojo Rašto skaitinėliui, paruoštai maldai ir maldelėms savais žodžiais. Po kelių valandų dviračiais ar laiveliais iškylaudami sustoja pailsėti, pasigrožėti gamta.

Vėl pritaikyta ištrauka, kelios tylos minutės, maldelė. Paruošę vidudienio užkandį, kartais susikabina rankomis maldai prie patiestos ant žolės ar akmens staltiesėlės. Po kelių stotelių ruošiasi nakvoti palapinėse, mokykloje, draugingos parapijos pastate. Vieni pasirūpina malkomis, kiti maistu, dar kiti – nakvynės aplinka. Pavalgę vėl darbeliais dalijasi, plauna indus, sutvarko likusį maistą. Kažkada dienos metu ar vakarą švenčiamos Mišios susėdus ratu, savais žodžiais, mintimis, visuotine malda, giesmelėmis, gal ir kokiomis apeigomis, pvz.: atnešti kokį nors gamtos daiktelį, vaizduojantį vidinę įžvalgą ar jausmą. Iš šakelių, geldelių, kankorėžio, akmenėlio, žievės ar lapų išeina visas pamokslas – pasidalija Dievo žodžio, dienos mintimis su visais, nesivaržydami, be baimės būti nesuprasti.

Po poros dienų kelionės pradeda net sąmoningai aiškėti, kad pagrindinė dvasinė įžvalga yra ne tik žavinga gamta, sunkus dviračio minimo, žingsnio ar irklavimo darbas, bet savitarpio pagalba, susiklausymas, dėmesys viso būrelio bendram labui. Tai kaip tik krikščioniška ir bažnytinė patirtis – žmonės, susibūrę apie Kristų, Jėzaus vardu, Dievo globojami saulei šviečiant ir lietui pilant.

Didesnėje skautų stovykloje pakanka vienodo amžiaus jaunimo taikliau paruoštiems užsiėmimams rengti. Saulėtą liepos Artuma 2013 m. birželis

dieną vyresnių skaučių (maždaug nuo 16 m.) didelis būrys pasidalija į septynis būrelius. Kiekviena grupelė gauna Šventojo Rašto ištrauką apie žymią Šventojo Rašto moterį. Uždavinys kaip tik popietei: perskaityti, paruošti plakatą su vardu, žymiausia dorybe ar asmenybės bruožu, simboline ar kita iliustracija, paruošti vedančia mintimi trumpą vaidinimėlį. Po 45 min. visos susirenka laužavietėje. Drąsesnis būrelis pasisiūlo pradėti kartais vaidinimu, kartais nupieštu plakatu – žymios Šventraščio moters „reklama“. Juditos grupelė parodo šiosios veiksmus Holoferno palapinėje, kaip su tarnaite išsineša rankšluosčiu apvyniotą karvedžio „galvą“. Esteros maldos žodžiai skamba aikštėje tarp pušelių. Angelas kalbina Mariją, jauna moteris atsiliepia... Ir taip visi septyni vaizdai.

Prie kiekvieno plakato padėti spalvoti vilnoniai siūlai, kiekvienai moteriai pritaikyta spalva – Marijos, aišku, mėlyna, Deboros žalia, nes teisėja sėdėdavo po palme, Rutos – gelsva kaip grūdai... Tada mergaitės viena po kitos apeina užrašus, prisimena ką tik matytą inscenizaciją, paskaito jaunuolių įžvelgtą dorybę. Kiekviena, nešina žiogeliu, pasirenka spalvotą siūlelį vienos moters ar kelių, kurių pavyzdžiu – drąsa, ištikimybe, išmintimi, maldingumu – norėtų sekti. Tylomis įveria siūlą žiogelin ir prisisega prie marškinėlių, kepurės. Apsižvalgiusios mato, kad visos siekia kažko svarbaus.

Kitoje stovykloje vasarišką dieną numatytas susitelkimo takelis su keliomis stotimis. Užsiėmimo vedėjai iš anksto pakabina lentelę su užrašu, Šventojo Rašto ištrauka, mintimi. Takeliu kiekvienas eina savo greičiu, tačiau nesikalba. Nešini užrašų knygute, sustoja ties užtikta stotele, perskaito mintį ar klausimą (pvz.: Kam esi labiausiai dėkinga/s? Ko labiausiai trokšti? Ko norėtum Dievo ar Marijos paklausti? Kas šiuo metu svarbiausia?..). Vieni praeina, kai klausimas ar mintis neranda vidinio atgarsio, kiti sustoja, atsisėda, keliolika minučių mąsto, rašo, keliauja tolyn. Pakeliui sugalvoja nupinti vainikėlį, suranda įdomų daiktelį, sustoję žvelgia tolyn ar seka vabalo, drugelio kelionę... Sutartu laiku, baigę ar nebaigę, susirenka vienoje vietoje įspūdžiais Kristinos Šmukštytės nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

pasidalyti. Kartais tik vienu kitu žodžiu, kartais ilgėliau dalijasi mintimis ar net paskaito iš užrašų.

Ne paslaptis, kad vyresniosios skautės, skautai vyčiai įžodį (skautišką priesaiką) duoda pagal senas tradicijas ir tik tarp savų, dažniausiai po ilgesnio budėjimo naktį ar auštant. Jeigu dalyvauja kapelionas, vyrukai sugalvoja apeigas švęsti su Mišiomis.

Tada tariamasi, kaip suderinti visas priimtas tradicijas, papročius su Mišių eiga – kaip ruoša, budėjimas atspindi Žodžio liturgiją, kur įpinti pagrindinę dalį – įžodžio priesaiką. Visi žino, kad sakramentai ir siuntimai švenčiami prieš, per arba po visuotinės maldos. Kitos įprastinės apeigos apipina dalyvaujančių ir naujai į ratelį priimamų veiksmus. Po žvaigždėtu Viešpaties dangumi pažadama tarnauti Dievui, Tėvynei, žmonėms.

Tačiau ne visos tokios dvasinio poveikio programos suplanuojamos. Paaugliai pušyne stebi gamtą. Užsimerkę klausosi vabzdžių, voveraičių, dygstančių grybų.

Apžvelgę šakas, viršūnę, spyglius ar lapus, suranda tinkamą medį. Rankomis, pirštais apveda kamieną – šiurkštų, švelnų, apaugusius randus... Po kelių pasiūlytų žaidimo dalių atsigula ant spyglių, prašomi įsivaizduoti, kaip būdami vovere koptų ir bėgiodami, šokinėdami šakomis persikeltų per pasirinktą plotą. Pasibaigus numatytiems gamtos pažinimo pratimams, nebeatsiliepia į žaidimo vedėjo pastabas – tik nutyla. Taip 12, 13, 14 metų vaikinai visai tyliai žvelgia į viršų tylėdami ir susikaupę, tarsi ką švento patyrę.

Praeina daug metų. Jau savo vaikus auklėdami prisimena jaunystės reikšmingą patirtį. „Atsimeni, kai šventėme Mišias ant marių kranto saulei leidžiantis?“ „Neužmirštu saulėtekio Mišių parugėje Vilniaus studentų rekolekcijose.“ „Susikaupimo vakaras su Sutaikinimo sakramento bendruomeninėmis apeigomis prie laužo buvo kažkas ypatingo.“ Dalyvavę europiniuose Taizé susitikimuose ar Lietuvos jaunimo dienose pajunta tikėjimo bičiulystę, gaivią dvasią, vidinį potraukį širdies akis kreipti į Tą, kuris su meile į kiekvieną ir Jo vardu susirinkusius žvelgia.

Jaunystė – nebūtinai kvailystė Vytautė MACIUKAITĖ

Pasiteiravę žmonių ir ypač vyresnių moterų apie jų amžių, dažnai sulauksime atsakymo, kad svarbu ne metų skaičius, o jauna širdis. Ilgėjant vidutinei žmogaus gyvenimo trukmei, kuri įvairiuose kraštuose yra skirtinga, jaunystė tampa vis svarbesnė. Ir ne vien jauna širdis, dvasia laikoma vertybe, bet ir kūnas. Tikriausiai visi sutiksime su tuo, jog nė vienas žmogus nenorėtų būti senas ir bjaurus. Bet ką reiškia iš tiesų būti jaunam ar senam? Kur slypi tikrosios vertybės? Kas nuo seno buvo vertinama Bažnyčioje?

Jaunystės kultas ir mirties perspektyva Paradoksalu, tačiau būtent ten, kur klesti jauno žmogaus kūno kultas, visuomenė senėja. Daugelyje Vakarų kultūros šalių kyla pensijų mokėjimo problema, nes gimstamumas sparčiai mažėja. O ir pati jaunystė, kad ir kiek į ją kabintumės, – tik prabėganti akimirka. Žmonės daro viską, kad tik ji tęstųsi kuo ilgiau. O jai prabėgus, ne vienas pasijunta viską praradęs, tarsi būtų nebe žmogus.

Kad ir kaip žvelgtume į jaunystę ar senatvę, aišku viena – visi mirsime. Galbūt todėl ir verta mintimis nusikelti į galutinį savo gyvenimo tikslą ir, žvelgiant iš jo perspektyvos, atrasti, kas iš tiesų yra svarbu, dėl ko verta kovoti, į ką verčiau nekreipti dėmesio, kaip siūlė vokiečių filosofas Martinas Heideggeris (1889–1976). Šis pasiūlymas nėra toks keistas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk jaunas žmogus turi mažai gyvenimiškos patirties, daugiausia bendrauja su savo bendraamžiais, o vyresniųjų nuomonė jam dažnai atrodo tarsi iš šalies primesta. Tik pačiam giliai įsimąsčius, kas gyvenime esmingiausia, kito protingo žmogaus patarimas nebebūna jau toks svetimas ir nepriimtinas.

Gyvenimo pavyzdžiai Protingus žmones galima drąsiai imti sau pavyzdžiu. Žinoma, ne kiekvienas gali būti pavyzdys kitam, nes visi esame skirtingi ir patys turime atrasti savo kelią į laimę. Bet klausydami išmintingų žmonių patarimų, išvengtume didelių klaidų, užkertančių tam kelią. Išmintingi dažniausiai būna senoliai, kurie seniau gyvena, yra susidūrę su panašiais sunkumais, kėlę panašius klausimus. Tokių asmenų sutinkame ne tik tarp savo pažįstamų, giminių, Bažnyčioje, bet ir atrandame įamžintų įvairiuose raštuose: skirtingo žanro literatūros kūriniuose, filosofijoje, ypač Šventajame Rašte. Šitaip tas, kuris kelia amžinus, nuolat aktualius klausimus, niekada nepasensta ir, galima drąsiai teigti, niekada nebūna per jaunas ar pernelyg nepatyręs gyventi. Taip ir skirtingos kartos nesunkiai susikalba, nesusvetimėja tarpusavyje. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris juokiasi iš Artuma 2013 m. birželis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

„pasenusių“, „atgyvenusių“ kito žmogaus minčių, težiūri, kad nebūtų lygiai taip pat ar dar greičiau „nurašytas“ ateinančios kartos, kad ir kokiu didžiuliu momentiniu populiarumu mėgautųsi.

Bažnyčios trauka jaunimui Deja, užėję į bažnyčias, greičiausiai pamatysime vyresnio amžiaus pamaldų dalyvius. Jaunam žmogui dažnai rūpi kiti dalykai: meilė, mokslai, draugai, karjeros planavimas. Pasitaiko ir kitokio jaunimo, ir kitokių bažnyčių, bet tai yra ir tikriausiai visada bus išimtis.

Nuotrauka iš LJD 2010 archyvų

18

Kaip žinome, jaunimą labiau veikia emocijos, o ne proto argumentai, nors taip būna gana trumpą tarpsnį.

Tad būtų klaidinga Bažnyčios skelbimą dėl to padaryti išskirtinai emocinį. Juk jos perduodama žinia yra apie Dievą ir Jo teikiamą mums gėrį, kuris ne tiek pajuntamas, kiek suprantamas. Gal vertėtų ne svarstyti, kaip pritraukti jaunimą į Bažnyčią, bet galvoti, kaip jį subrandinti, kad būtų pajėgus priimti Gerąją Naujieną, skelbiamą ne emociniu pagrindu? Tam reikia prakalbinti žmogaus protą. O pasiremiant juo, priimant tinkamus sprendimus, ateis ir laimės pojūtis, kaip tai jau seniai yra sakęs antikos filosofas Aristotelis „Nikomacho etikoje“. Einant priešingu keliu, t. y. siekiant jaunimą paveikti vien per emocijas, galima pasiekti greitų, bet labai trumpalaikių rezultatų.

Dėl to kiltų neigiamas poveikis – galėtų būti prarasti kiti Bažnyčią lankantys žmonės. Juk Bažnyčia nėra tam tikros grupės norų tenkintoja. Ji surenka į viena labai skirtingus narius. O tai, kas juos vienija, yra Dievo žodis, kurį apmąstome, padedami kunigo homilijos, dalyvavimas tikėjimo slėpiniuose. Savaime suprantama, tuo nenorima pasakyti, kad jausmus apskritai reikia eliminuoti iš gyvenimo ir tikėjimo. Taip pat ir jausmai turi būti kreipiami į Dievą, nes Jis trokšta viso žmogaus atsidavimo, bet jie neturi tapti tikėjimo pagrindu ir varikliu.

Visai kas kita, kai dirbama mokyklose, universitetuose ar Bažnyčioje su tam tikromis jaunimo grupėmis.

Artuma 2013 m. birželis

Čia galima taikyti ir specialius, toms grupėms tinkamus metodus. Apskritai tariant, vengtina sekti praeinančiomis pasaulio madomis, kad Bažnyčia netaptų jų auka.

Juk kaip vyresnio amžiaus žmogus gali būti jaunas savo širdyje, lygiai taip pat ir jaunuolis gali būti sustabarėjusio mąstymo, gyvendamas be tikėjimo ir sekdamas įvairiomis ideologijomis.

Kova ir įtampa – normalus reiškinys Jėzus Kristus buvo atmestas, todėl ir Bažnyčia dažnai atmetama. Noras visiems įtikti būtų ne tik klaidingas, bet ir ydingas. Tikėjimo dažniausiai ieško savo ribotumą jaučiantis žmogus. Tik toks pradeda suvokti, kad kryžiuje slypi išganymas. Vaikas dažnai būna atviras Dievo veikimui, nesipriešina Jam, dažnai natūraliai jausdamas, kad yra kažkas daugiau, nei galima pamatyti vien kūno akimis. Vėliau, jaunystėje, padaroma klaidų ir suabejojama Dievo meile nusidėjėliams. Bažnyčios skelbimas žmogui nuskamba kaip moralizavimas ar noras suvaržyti jo laisvę. Ir tik pajutęs, kad pats iš savęs laisvas būti negali, jis leidžia Dievui perlaužti pasipriešinimo kiautą. Būtina skelbti Evangeliją, tačiau mėginti tikėjimą priartinti prie žmogaus tiek, kad dėl to šis neturėtų jokių klausimų ar sunkumų, – tai pramušti kiaušinio lukštą, siekiant išlaisvinti besiritantį viščiuką.

Juk ir šv. Tomas Akvinietis „Sumoje prieš pagonis“ rašo apie pagonių pasipriešinimą krikščioniškoms pamaldoms todėl, kad jos neskatindavo emocijų kaip jų misterijų kultai. Krikščioniškose pamaldose protas nuo pat pradžių buvo iškeltas aukščiau už emocijas, o įveikus vien žmogiškosios vaizduotės bei projekcijų ribą – iki abstrakcijos lygmens, kurio pradmenų ligi tol buvo galima aptikti beveik vien antikinės Graikijos ir Romos teritorijoje. Todėl nepraraskime to, kas taip nelengvai buvo iškovota, nors vadovautis protu ne visuomet lengva, malonu ir patogu.

Jei Bažnyčia, sekdama pasaulio pavyzdžiu, sureikšmins jaunystę ir lankytojų kiekybę, tai veikiausiai sulauks panašių pasekmių, kokias patiria dabartinė Vakarų visuomenė, išgyvenanti savo narių senėjimą ir skaičiaus mažėjimą. Be abejo, jaunimas yra mūsų ateitis, o pareiga pasiekti Evangelijos žinia kuo daugiau žmonių – nepaprastai svarbi. Bet to siekti reikia netiesiogiai. Pirminis tikslas – skelbti tiesą ir ieškoti Dievo karalystės, o visa kita, ko mes taip trokštame, bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Mūsų uždavinys yra sėti gerą sėklą, Dievo darbas – ją auginti. Todėl jaunimo ir apskritai didelio žmonių skaičiaus pritraukimas yra ne mūsų, o Dievo rankose.

Didelės ir mažos kryžkelės

Labai blogi laikai Antanas GAILIUS

Turbūt nėra nuobodesnio dalyko kaip tūkstantmetės dejonės apie visai pagedusius laikus. Bene dar iš meto prieš Kristų griaudžiais aidais vis atskamba ir atskamba tie patys motyvai, tarp kurių, greta aimanų, kad ir saulė nebe tokia šilta, nuolatos vis išgirstame kalbų apie pagedusį jaunimą. Jei kam dar tų kalbų negana, tegu kada atsisuka radiją, kai klausytojai raginami reikšti savo nuomonę.

Kad ir koks būtų laidos klausimas, būtinai, žiūrėk, vis atsiranda balsas visai ne į temą apie baisiai, baisiai blogą jaunuomenę.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Šis amžinas verkšlenimas byloja tik apie mūsų baimę gyventi. Juk jeigu laikai iš tikrųjų taip vis blogėtų, mūsų šiandien turėtų jau nebebūti.

Nesu joks jaunuomenės reikalų ekspertas, taigi turėdamas šiuo klausimu ką nors parašyti, pirmiausia prisiminiau savo paties jaunystę ir žmogų, anais laikais buvusį man itin svarbų. A.a. kun. Zigmas Grinevičius MIC mėgo kartoti, kad visi mes esame tik citatų rinkiniai. O tada pagalvojau, kokios gi man citatos įstrigusios svarstomuoju klausimu. Žinoma, Petro Kimbrio žodžiai, pasakyti kalbant apie vaikus. Vieną vėlyvą valandą mano mansardoje jis pasakė: „Nejau manai, kad vaikai yra tavo? Jie tau tik laikinai dovanoti.“ Tuos žodžius įsidėmėjau ir vis retsykiais pasikartoju.

Paskui dar galvon atėjo trumpa gyvenimo istorija, kurią man papasakojo kitas mano bičiulis iš Hildesheimo, šiandien jau amžinatilsis Andresas Freytagas. Tai buvo itin tvarkingas ir atidus žmogus. Kartą jis ėjo per miestelį su savo gal kokių penkerių metų sūnum. Buvo paliję, o vaikas gražiais ir tvarkingais drabužėliais, be abejo, vis stengėsi pataikyti koja į balą. Andresas nervinosi, nervinosi, o kai vaikas jau tikrai apsitaškė, staiga pagalvojo: „Tai ne aš toks murzinas.

Tai jis – o jis yra kitas žmogus.“ Ir jam palengvėjo.

Abi tas istorijėles pasakoju ne todėl, kad manyčiau, jog jaunuomenės ugdymu visai nereikia rūpintis. Jos man tiesiog padeda tais kartais, kai jau pradedu panikuoti, kai ir man pradeda rodytis, kad laikai labai labai blogi.

Tiesą sakant, man taip rodosi labai retai. O kai ima taip rodytis, skubu taisytis, nes manau, kad tai yra ženklas, jog esu pernelyg įstrigęs praeityje ir nebeįstengiu keistis.

Juk jeigu rimčiau pagalvosime, tai mes patys per gyvenimą tiek sykių keitėmės, kad šiandien jau gali tik drauge su austrų poetu Hugo von Hoffmannsthaliu stebėtis, jog esi atsiradęs iš vaiko, kuris tau „svetimas ir keistas kaip šuva“.

Man regisi, kad ir dabartinė jaunuomenė gyvena daugmaž taip, kaip kitados gyvenome mes patys. Tiesa, aplin-

ka smarkiai pasikeitusi, bet visi didieji klausimai, kurie rūpėjo ir teberūpi mums patiems, juos irgi kamuoja. Žinia, šiandien esama daugiau šaltinių, iš kurių jie gali semtis atsakymų į tuos klausimus. Apie tai prieš keletą metų Vilniuje kalbėjo Bavarijos katalikų akademijos direktorius mons. Florianas Schulleris. Tąsyk jis savo pranešimui apie studentų sielovados uždavinius davė anglišką pavadinimą, pasiskolintą iš vienos Didžiosios Britanijos skrydžių bendrovės šūkio: We never forget you have a choice – atseit, „Mes niekad nepamirštam, kad jūs galite rinktis“. Jei kuo nors ir turėtume labai rūpintis, mąstydami apie mūsų jaunuomenę, tai būtent tuo – kad atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus mūsų dienomis jiems siūloma daugiau ir įvairesnių. Čia tarstelsiu žodį, kad viena iš labiausiai apleistų sielovados sričių šiandien ir bus, ko gera, būtent akademinė sielovada. Mokyklose tikyba geriau ar blogiau vis dėlto dėstoma, o paskui, išėjusi iš mokyklos, jaunuomenė turbūt neretai atsiduria tiesiog interneto glėbyje. O ten tikrai turi iš ko rinktis – ir nebūtinai vien iš geriausių dalykų.

O pabaigoje, kad jau įsileidau į citatas, tebus paminėta ir ta, kuri man, kalbant apie jaunuomenę, atrodo visų įspūdingiausia. Ji parašyta prieš 2000 metų, kai apie psichologiją ir jos plonybes, rodos, dar visai nebuvo kalbama. Bet tokia svarbi, kad ją, ko gera, visi galėtume užsirašę laikyti sau kur nors po akimis: „<...> tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 21).

Artuma 2013 m. birželis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Su Dievu linksmiau?

Valdonė MINCIŪTĖ

Praėjusį rudenį į Raudondvario parapiją (Kauno r.) susirinko trys dešimtys jaunuolių, norinčių ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Paauglių lūkesčių būta įvairių, o kai kurie neturėjo jokių ir paklausti, ko atėję, teigė, kad „susitvarkyti“ liepė tėvai. Įpusėjus pasirengimui, dalis paauglių susimąstė – kokią vietą jų gyvenime užima Dievas, kurį krikščionys vadina pačiu Gyvenimu?

Kalbinu jaunuolius Gretą ir Vilių, kurie, ruošdamiesi Sutvirtinimui, susitiko Dievą. Šis pokalbis apie tikėjimą, laimę, santykius su tėvais ir apie tai, kas svarbu jaunimui.

Viliau, pasikviečiau tave sakydama, jog kalbėsime tikėjimo temomis. Kodėl sutikai?

Tik dėl to, kad neturiu ką veikti. Man visiškai vienodai, apie ką šnekėsime, man svarbu žmonės, bendravimas.

Aš noriu bendrauti... Tik tiek.

Kodėl nusprendei rengtis Sutvirtinimo sakramentui?

Iš pradžių pakvietė draugas. Jis nesakė, kas čia bus; prašė palaikyti kompaniją ir tiek. Teko nueiti, – juk draugas. O jis ėjo dėl to, kad mama liepė, sakė, kad reikia dėl vestuvių ir dar kažko, nors galiausiai sužinojo, kad to nereikia. Galvojau – tiesiog palaikysiu jam kompaniją, o dabar einu, nes noriu. Man reikia kažko, kas užpildytų.

Jaučiu tarsi detalės trūkumą dėlionėje.

Ar prisimeni, kai pirmą kartą sutikai Dievą?

Pirmo karto nepamenu, bet pamenu paskutinį, kai buvome Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro teminiame vakare. Tai va ten aš pirmą kartą įtikėjau. Jis parodė, kad Jis yra... Tada ėjau gatve ir šypsojausi, buvau laimingas.

Kažką prieš tai gyvenime dariau ne taip, tikrai... daug ką.

Norėčiau tiesiog nebedaryti tų klaidų, kurias kiekvieną dieną darau. Dabar norisi daugiau ramybės, nes anksčiau norėdavau „išsitaškyti“. Na, ir dabar norisi, bet anksčiau labiau to norėjau. Ir su tėvais pradėjome ramiau bendrauti.

Keičiasi tai, kad norisi vidinės ramybės. Aš ieškau Dievo, ieškau Jo ramybės, man neužtenka pamatyti baltą balandį, man dažnai reikia akivaizdaus įrodymo ir Jam sakau: „Tu man parodyk, kad esi“, o Jis ir parodo. Gyvenu dėl to, kad man reikia to kažko vidinio, ko man vis dar trūksta.

Prisiminei savo tėvus. Kaip jie reaguoja matydami besikeičiantį tavo gyvenimą?

Dažniausiai išeinu anksti, kai mama miega, o grįžtu, kai dirba. Tėčio neturiu, yra patėvis, jis man labiau kaip brolis.

Kai įtikėjau, mama sakė: „Maladec, bent radai veiklą. Šaunu! Gal atrasi Dievą.“ Mano mama tikinti, bet ji man leiArtuma 2013 m. birželis

džia rinktis pačiam, duoda laisvą valią, o man vienodai... gal taip ir geriau. Sekmadieniais ji neina į bažnyčią, – arba miega, nes būna pavargusi, arba tiesiog neturi laiko, nes reikia tvarkyti namus.

Mama daug patarinėja, kas, jos nuomone, būtų geriau, bet aš mėgstu rinktis kitą kelią, nei man pataria. Jei kažką veikiu, o mama ateina ir pradeda klausinėti, man nepatinka. Nors su vaikais reikia bendrauti, nežinau, ar reikia taip gilintis: kas, kaip ir dėl ko. Jei reikės pagalbos, vaikas visada ateis ir paprašys.

Juk mes patys augam. Bet kai ką nors pasirenki, reikėtų, kad tėvai palaikytų, nesvarbu, koks tavo pasirinkimas (nebent eini blogu keliu), bet... svarbiausia – palaikymas.

Dažnai girdžiu tave kartojant: „Dabar aš tikintis!“ Dabar lengviau. Ir kai Dievas nusisuko nuo manęs (na... šiaip, tai aš nusisukau nuo Jo), man tada buvo sunku, bet dabar vėl pradedu grįžti į tą patį kelią, ir tai gerai. Dabar, kai pasakau draugams, kad aš tikiu, jie sako: „Geras prikolas, Viliau“, o aš sakau: „Ne, žmonės, aš čia rimtai!“ Jiems sunku patikėti, kad įtikėjau, bet man jie yra draugai. Bijau, kad vėl nenusigręžčiau nuo Dievo, kad vėl kokia gyvenimo problema, – išsiskyrimas, susipykimas su tėvais, nusivylimas kitais, – nepastūmėtų į blogą kelią.

Kaip, tavo manymu, apie tikėjimą reikėtų kalbėti jaunimui?

Tiesiog pasakyčiau, kad su Dievu gali būti linksmiau nei be Jo. Reikia į Dievą tikėti linksmai, su dainom! Reikia jaunimui pateikti Dievą iš priimtiniausios pusės, o ši ir yra tokia. Nors blogosios pusės kaip ir nemačiau, bet ši – džiaugsmingoji Dievo pusė – yra labai patraukli jaunam žmogui. Kol netikėjau, tai maniau, kad tikintys žmonės yra tokie atšokę nuo pasaulio. Išprotėję, keisti. Kaip galima tikėti į kažką, kurio nėra?! Sakydavau: „Jopapa, žmonės, aš ir buvau iškritęs iš medžio, o gal jūs galvą susitrenkėt?“ Ar pavadintum save laimingu? Kas tau yra laimė?

Joo... Laimė – kai einu gatve išsišiepęs, nežinodamas dėl ko, kai pabendrauju su tikinčiu žmogumi. Tame džiaugsme atrandu vidinę ramybę, kuri man dabar svarbiausia. Keista, kad ją randu būry žmonių, kurie gali linksmintis be alkoholio ir būti laimingi. Tai tikra laimės dozė! Bendraudamas su draugais, šeima, patiriu tą išori-

Didelės ir mažos kryžkelės

nę laimę. Man daugiau reikia pokalbio su tais, kurie yra tvirtai įtikėję į Dievą, nes aš tikiu, bet dar taip, na... galiu grįžti atgal. Būtų daug paprasčiau, jei draugai tikėtų.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kokį save įsivaizduoji kitais metais tuo pačiu laiku?

Tikriausiai prisijungsiu prie tų, kurie eina ir moko; save galėčiau pateikti kaip pavyzdį, nes kas mane pažįsta, žino, kad buvau visiškai netikintis ir kasdien ginčydavausi su tikybos mokytoja, kiekvieną pamoką ir net per pertraukas; jie pamatytų, kad dabar jau tikiu! Stengčiaus perteikti, ką išmokau ir ką dar išmoksiu. Nežinau, koks būsiu po savaitės, gyvenu šia diena, bet labai noriu būti pavyzdžiu. Noriu būti geras kulinaras, bet, kalbant ne apie profesiją, būčiau tas „išplaukęs“ žmogus, kuris eina ir skelbia Dievo žodį, bet ta linksmąja forma. Iš pradžių pateikčiau viską labai linksmai, nes tuo, kas linksma, visi susižavi, o paskui eičiau vis rimtyn ir galiausiai pateikčiau visus tuos įsakymus. Tada atsiras pusiausvyra tarp džiaugsmo ir rimties.

Greta, o kodėl Tu pradėjai ruoštis Sutvirtinimo sakramentui?

Atėjau dėl tėvų, kurie sakė, kad privalau eiti, nes negalėsiu susituokti. Jie nežinojo, kad to visai nereikia.

Pradžioje buvo sunku, nes nelabai bendravau su visais, bet laukui bėgant viskas pasikeitė. Jei dabar kurį sekmadienį nereikia eiti, net liūdna būna. Man labai įdomu ruoštis Sutvirtinimui; visi linksmi, gera nuotaika, nesinori išeiti.

Ateiti tave pastūmėjo tėvai, – ar jie tikintys?

Tiki, kad yra Dievas, per didžiąsias šventes pasimeldžia šeimos rate, bet į bažnyčią neina. Kai pradėjau lankyti užsiėmimus, sakiau mamai, kad reikia eiti. Žinojau, kad tėtis nepaklausys, tai mamos prašiau. Sakiau, kad reikia eiti išpažinties, ir pasakojau, kad, atlikęs išpažintį, geriau pasijunti, pamatai viską kitom spalvom, kunigas pataria, ką daryti, pasikalba. Raginau melstis, bet kas manęs klauso...

Kalbėtis su mama lengviau, nei su tėčiu. Įtikėjusi jai pasakojau beveik viską, taip pat – kad meldžiausi už ją.

Po to mama buvo man atidesnė, gal dėl to, kad už ją pasimeldžiau. Ta akimirka, kai mama suprato, kad ji man svarbi, buvo labai graži. Tėtis nieko neklausė, jis net nežinojo, kad kažkur buvau, man atrodo, jis nesidomi tokiais reikalais, ir mama po kurio laiko elgėsi kaip anksčiau...

Norėčiau, kad mano tėvai būtų atviresni, nes mes retai pasikalbam. Kartais kalbamės, bet atvirai, iš širdies – tai ne. Tėvai turėtų išklausyti vaikus. Ne sakyti: „Mhm, aš tave girdžiu...“; svarbu, kad nepradėtų rėkti, kaip dažnai būna, arba sakyti: „Nelįsk, nieko tu nesupranti.“ Norėtųsi, kad tėvai rastų viduriuką tarp kišimosi į vaikų gyvenimą ir visiško abejingumo. Tėvai galėtų ateiti, pasikalbėti, bet nereikia, kad lįstų, nes tada būna labai nemalonu. Tačiau kartais jie visai nesidomi, tada norisi, kad prieitų ir paklaustų, bet lauki, ir neprieina, nes neįdomu... Įtikėjai Sutaikinimo pamaldų ir užtarimo maldos metu; ką prisimeni iš to vakaro?

Joo... Nebuvo laimės, kai susitikome su Dievu. Kalbant su Juo, man buvo labai liūdna, verkiau.

Kai kalbėjausi su Dievu, turėjau laiko pamąstyti ir supratau daug dalykų daranti ne taip, norėjau taisytis. Man net silpna pasidarė tuo metu, kai įtikėjau. Tai labai išvargino mane. Šalia manęs buvo ir kiti žmonės, ne visus pažinojau, bet jie prieidavo, paguosdavo, apkabindavo. Tas suartėjimas įrodo, kad Dievas yra.

Koks yra Dievas, į kurį tiki?

Dievas yra labai dėmesingas.

Jis su kiekvienu žmogumi bendrauja tiek, kiek reikia. Taip pat Jis labai teisingas, nedaro visko, ko žmogus užsimano, nes turi savo planą. Jis ramus... Sutikusi Dievą tapau kitokia, pradėjau stebėti, su kuo bendrauju, tapau ramesnė. Kai meldžiuosi, dažniausiai nieko neprašau. Aš Jam pasakoju viską, išsilieju, tada „susakau“ kokią maldą ir einu miegoti. Sakau, kas ateina į galvą. Būna ramiau, nes Jis išgirsta. Stengiuosi, kad ir kiti šeimos nariai pasikeistų.

Kokia tavo svajonė?

Norėčiau, kad visi būtų drąsūs atsiverti, pasikalbėti, ne tik vieni su kitais, bet ir su Dievu. Didžiausias trukdis esame mes patys ir mūsų baimė. Bijome įvardyti klaidą, pasitaisyti, galvojame, kad ta klaida savaime dings, bet taip nebus.

Dėkoju už pokalbį.

Artuma 2013 m. birželis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Įsipainioję sėkmėje, arba „Aš nežinau, ko noriu...“ Zita VASILIAUSKAITĖ

Paprastai psichologinės pagalbos kreipiasi ne itin laimingi žmonės ir dėl įvairių priežasčių. Vieni kenčia nuo pykčių šeimoje, kiti – nuo nesutarimų darbe, treti – nuo artimųjų abejingumo ir pan. Tačiau yra žmonių, ypač jaunų, kurie jaučiasi nelaimingi, nors regimos išorinės priežasties lyg ir nėra. Jie supranta, kad iš pirmo žvilgsnio viskas jų gyvenime klojasi lyg ir gerai, tačiau jų neapleidžia vidinis nepasitenkinimas. Po trumpo įžanginio pokalbio, dažnai lyg gėdydamiesi ir jausdami kaltę, prisipažįsta: „Man atrodo, kad aš pats(-i) nežinau, ko noriu...“

Prekyba „sėkme“ Nemažai žmonių išaugo iš reklamos magijos, ir raginimas, jog kažkoks šokoladukas padės pajusti laimės skonį, jau nesuvilioja. Mąstantis žmogus šiandien paliudys, kad daikto, net ir labai norimo, įsigijimas geriausiu atveju suteikia tik trumpalaikį džiaugsmą. Kiekvienas namuose rastume knygų ar kitokių daikčiukų, į kuriuos pažiūrėję savęs paklaustume: „Ir ką aš galvojau tai pirkdamas?“ Aišku, čia nekalbama apie tokių šiandien gyvybiškai būtinų dalykų, kaip būsto, transporto priemonės, telefono ar kompiuterio, įsigijimą, – jų neturėjimas vienaip ar kitaip apsunkintų kasdienį gyvenimą. Ir vis dėlto daiktai, kaip rodo patirtis, nėra mūsų patiriamos laimės šaltinis, neužpildo vidinės tuštumos, kurią išgyvena vis didesnė visuomenės dalis.

Tačiau atsiranda kitas dalykas, žadantis mums laimę.

Tai sėkmė. Ar patirti sėkmę reiškia būti laimingam? Tai klausimas, į kurį ieško atsakymo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir psichologijos mokslas. Dar visai neseniai laimė buvo siejama su sėkme. Manyta, kad žmogus, kuriam sekasi tam tikroje srityje, savaime yra laimingas. Todėl atsirado įvairiausių paskaitų, seminarų, mokymų pasiūla, juose siekiama išmokyti, kaip tapti „sėkmingiems“. Šitokio posūkio visuomenės gyvenime vaisių nereikėjo ilgai laukti. Atsirado „sėkmingų“ organizacijų, kuriose dirbo vien „sėkmingi“ darbuotojai, įsikūrė privačios aukštosios mokyklos, kurios žadėjo iš silpniausių „trejetukininkų“ ir šiaip jau mažaraščių turtingų tėvelių vaikų už didelius pinigus parengti ne tik diplomuotus, bet ir „sėkmingus“ vadybininkus, ekonomistus ir pan. Kitaip sakant, sėkmė tapo labai patrauklia preke ir ne mažiau pelningu verslu. Tad ir mūsų gyvenime nuaidi žinia (beje, Vakarų pasaulyje jau gerokai pasenusi ir išsisėmusi): „Būk sėkmingu žmogumi!“ Šitaip visuomenėje atsirado naujas žmogaus tipas – sėkmingasis. Jis tapo svarbiausiu TV gyvenimo būdo laiArtuma 2013 m. birželis

dų herojumi, įvairiausių renginių dalyviu ir pagrindiniu šalies gyvenimo kronikos veikėju, jo nuotraukos puošia blizgių žurnalų viršelius, jis save laiko „elito atstovu“...

Mūsų laikų herojus iš arčiau

Sėkmingasis – tai žmogus, kuris įveikia visas gyvenimo „aukštumas“, pasiekia visko, ko nori, ir yra tikras priekaištas tiems, kurie gyvenime nėra tiek pasiekę. Per gyvenimą eina lengvai, nerūpestingai ir nuolat šypsodamasis. Tie, kurie ėmėsi prekybos „sėkme“ verslo, savo laikysena tarytum sako: „Kiekvienas gali tapti sėkmingas, ateikite ir mes jus to išmokysime! Aišku, tai daug kainuos, bet ar gali būti geresnė investicija nei į savo laimę?“ Žiūrint į šiuos žmones apima keistas jausmas – lyg susidurtum su tuo, ką anksčiau jau matei. Paskui prisimeni, kad taip elgėsi tie, kurie traukė žmones pirmaisiais nepriklausomybės metais į įvairias sektas, kiek vėliau – ir „tinkliniai prekeiviai“, siūlydami „stebuklingus“ maisto papildus, buitinės chemijos ar kosmetikos priemones.

Vienas iš pagrindinių sėkmingojo priesakų – spindėti sėkme visur ir visada. Net kai nepasiseka, kai susiduri su tais, kurie nesugeba įvertinti tavo pasiekimų „aukštumų“, net kai vėl perskaitai žiniasklaidos tinklalapiuose neigiamus komentarus, turi puikiai atrodyti ir šypsotis, spindėti sėkme. Ir tai neatsitiktinai, nes sėkmingasis... pats yra prekė. Juk tiek, kiek jis populiarus ir „madingas“ visuomenėje, tokia yra jo „vertė“, kitaip sakant, tiek uždirbs; todėl jis visada pasiruošęs būti toks, kokio reikalauja situacija, kiti žmonės.

Kitas sėkmingojo priesakas – „Aš esu tas, kurio jums reikia“. Tokio žmogaus pastangos eikvojamos tam, kad įsiteiktų nuolat besikeičiantiems aplinkiniams. Todėl sėkmingasis yra labai lankstus ir greitai prisitaikantis, neturi savo vertybių ir tampa bestuburis, nes visa matuoja paprasčiausia nauda. Pažintys su kitais jį domina tiek, kiek tai gali būti naudinga jo verslui arba populiarumui, draugauja tik su naudingais žmonėmis, net myli tik tuos, kurie jam naudingi, ir tol, kol naudingi. Todėl nesistebėkime sėkmingųjų tarpasmeninių santykių viražais (beje, juos nuolat seka ir aprašo spauda). Skaitydami apie tokių žmonių iširusius santykius, žinokime, kad išsisėmė ne jausmai, kurių ir ne-

Didelės ir mažos kryžkelės

Ko dar jam trūksta?

Kreipdamiesi psichologinės pagalbos, tokie žmonės nuoširdžiai prisipažįsta, kad vadinamoji sėkmė jiems neteikia džiaugsmo, kad išoriškai blizgančiame gyvenime (populiarios studijos, išspręstos materialinės ir karjeros problemos, gausūs draugai, madingos laisvalaiLaimingi kio formos, kelionės) patiria vidinę žmonės tuštumą bei nusivylimą. Sėkmė, džiaugiasi kurios taip uoliai siekė, nesuteikia dabartimi. jiems nei džiaugsmo, nei laimės.

Jie pastebi Maža to, pavargo save įtikinėti, kad gyvenimas jiems suteikė viską, nepaprastumą kasdienybėje apie ką aplinkiniai tik svajoja, taigi jau vien todėl turėtų būti laimin- ir kaip dovaną suvokia gi. Kartais bando ieškoti artimųjų supratimo, bet paprastai išgirsta tik susitikimus nuostabą ir pasmerkimą: „Ko tau su kitais. dar trūksta?“ Teoriškai jie supranta, kad turi būti laimingi, o praktiškai gyvenimas tampa vis svetimesnis ir tuštesnis. Tokia būsena rodo pirmuosius depresijos požymius. Nesulaukęs aplinkinių supratimo, toks žmogus palaipsniui užsisklendžia vienatvėje, kartais vidinį skausmą bando įveikti alkoholiu, medikamentais, bėgimu nuo savęs į virtualią erdvę. Neretai tokio „sėkmingo“ gyvenimo baigtis būna tragiška. Todėl šiuolaikinėje psichologijoje yra brėžiama aiški takoskyra tarp žmogaus sėkmės ir laimingo gyvenimo. Tyrimų rezultatai rodo, kad sėkmės gyvenimo laimei nepakanka, o laimingas gyvenimas gali apsieiti ir be vadinamojo sėkmingo ir žibančio išorinio gyvenimo. Kodėl?

Laimingo gyvenimo dėmenys Laikas, kai psichologijoje vyravo nuostata, kad svarbiausia yra įveikti vidines asmenybės problemas, pvz., nerimą, baimes, nepasitikėjimą savimi, įvairius kompleksus ir t. t., kurie trukdo žmogui jaustis laimingam, jau praeityje. Per pastarąjį šimtmetį žmonijos patirtis parodė, kad to nepakanka. Negana to – net sėkmė neužtikrina laimingo gyvenimo. Naujausių tyrimų duomenimis, laimingas šiuolaikinio žmogaus gyvenimas turi tris pagrindinius dėmenis.

Pirmiausia, laimingi yra tie, kurie sugeba džiaugtis savo praeitimi. Jie gerbia save todėl, kad, nepaisant sunkumų, jiems gyvenimas teikia pasitenkinimą. Yra laimingi, nes išsaugojo žmogiškąjį orumą, neišdavė savo vertybių

ir neapgaudinėjo savęs. Laimingi žmonės neplaka savęs dėl nerealizuotų planų, nekaltina dėl įvykusių nesėkmių, o į savo praeitį žiūri su pagarba ir dėkingumu.

Antra, laimingi žmonės sugeba džiaugtis savo ateitimi, nes jiems būdingas optimizmas, viltingas pasitikėjimas Dievu ir savimi. Ateitis jų nebaugina ir neliūdina, nes jie žino, kad iškilusius sunkumus turės jėgų įveikti patys, Dievo padedami.

Trečia, laimingi žmonės džiaugiasi dabartimi. Jie sugeba gėrėtis supančiu pasauliu, naudodamiesi visais penkiais pojūčiais. Tai žmonės, kurie pastebi nepaprastumą kasdienybėje ir kaip dovaną suvokia susitikimus su

Vido Venslovaičio nuotrauka

buvo, bet kažkuriam baigėsi nauda, dažniausiai – materialinė, gaunama iš šių santykių. Draugystė ir meilė yra tik naudingas abipusis sandoris, todėl nė neverta kalbėti apie meilę artimui, pasiaukojimą, ištikimybę, rūpinimąsi silpnesniu, pagarbą kitam. Šiuolaikiniam sėkmingajam gyvenimas yra azartiškas žaidimas, paremtas asmenine nauda ir seilę varvinančių žiūrovų aplodismentais.

kitais. Jų veikla – profesinė ir buitinė, susijusi su pomėgiais ir dvasiniu gyvenimu – teikia jiems džiaugsmą. Tokiems žmonėms vaikų auklėjimas ar savanoriška veikla pagelbstint silpnesniems gali būti daug didesnis džiaugsmo šaltinis, nei tiems, kuriems darbas atneša didelį pelną. Todėl labai svarbu užsiimti ne vien ta veikla, kurią numato pareigos ar būtinybė, bet ir ta, kuri teikia vidinį pasitenkinimą ir tikrą džiaugsmą.

Laimingi žmonės yra ir tie, kurie atrado aukščiausią gyvenimo prasmę (tą, kuri susijusi su tarnyste kitiems) ir ją mato veikloje, kuriai pasišventė. Aišku, kartais tas užsiėmimas atneša sėkmę, bet tai jau antraeilis dalykas.

Didžių išradėjų, finansinių magnatų, menininkų ar šventųjų biografijose matome, kad jie užsiėmė ta ar kita veikla todėl, kad ji buvo įdomi, teikė vidinį džiaugsmą, o vėliau atrado ir tos veiklos prasmę.

Tad kai jaunas žmogus, kreipdamasis psichologinės pagalbos, sako: „Aš nežinau, ko noriu...“, nuraminu jį sakydama: „Užtat aš žinau, ko jūs norite, tiksliau – ko mes visi norime!“ O norime laimės. Tad turime būti gailestingi savo praeičiai, viltingi dėl ateities ir džiaugsmingi dabartyje, t. y. atrasti tuos užsiėmimus gyvenime, kurie teikia tikrą džiaugsmą ir kuriuose mes įžvelgiame aukščiausią prasmę.

Artuma 2013 m. birželis

23

Didelės ir mažos kryžkelės

24

Jaunoms širdims – aukšti siekimai Šventasis Raštas šeimoms Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs (Jn 15, 15).

Svarstyti jaunimo dvasinės brandos ar krikščioniškos pasaulėžiūros temą be šeimos refleksijos – tai tarsi kurti dar vieną virtualios realybės ir sąlyginių vertybių pasaulį. Lygiai taip pat būtų ir su katalikiškąja pedagogika, jei iš jos dingtų sąsaja su vaiką, jaunuolį auginančia šeima. Dabartiniame šeimos griovimo, krikščioniškųjų moralės principų naikinimo joje fone tai būtų madinga ir viliojanti „naujovė“.

Prieš einant šia kryptimi tereikia pažvelgti į probleminių jaunimo situacijų statistiką ir pamatysime akligatvio perspektyvą su daugybe „taisymo“, „gelbėjimo“, „sugrąžinimo į gerą pradžią“ metodikų. Šitaip lyg susitaikytume su išankstine nuostata, jog jaunimas negali būti normalus, psichiškai sveikas, emociškai tvirtas ir moraliai principingas bei sąmoningai religingas.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kartą pokalbyje su katalikiškų šeimų būrelio nariais pabandėme iš įvairių klausimų, problemų, užduočių išrinkti patį svarbiausią dalyką šiuolaikinei katalikiškai šeimai ir gavome atsakymą: svarbiausia – vertybės ir bendravimas. Tai ištarė gausios, jau studentus ir moksleivius auginančios katalikiškos šeimos tėvas.

Priimti šią užduotį jaunam žmogui – tai reiškia šeimoje ir jį supančioje aplinkoje subręsti tiek, jog galėtų visu savo gyvenimu pasiaukoti tinkamoms idėjoms, principams, užduotims ir įsipareigojimams. Vertybinis jauno žmogaus pasaulėžiūros turinys, savaime suprantama, privalo apimti siekimą, kilimą, daugiau negu hedonistinį „aš noriu, nes man smagu“. Jo aš turi išaugti į mylintį kitą.

Religinė šios užduoties dimensija neišvengiama, o šventumas ir Dievo meilė jaunąją asmenybę ne supančios, bet Artuma 2013 m. birželis

organizuos, sutelks, orientuos ir motyvuos kitam žingsniui: dalytis iš meilės ir įsipareigoti. Taip atsiranda potekstė ir bendravimo, kuris veda ne į kito išnaudojimą, o į abipusę dovaną, tobulėjimą ir šventumą, siekinys.

Toks trumpas principų sąvadas reikalauja nemažų pastangų, kad išdėstytume ir prisitaikytume iki asmenine patirtimi praturtintos ar nuskurdintos kasdienos ir jai suteiktume krikščioniškąsias skaistumo, sąžiningumo, šventumo, draugiškumo, pasiaukojimo užduotis. Nereikia išsigąsti: žodis užduotis yra savesnis žmogui, esmingesnis krikščionybei apibūdinti, negu pasitenkinimas, nuopelnas, turėjimas. Krikščionybė yra įsakmios užduoties religija ir tuo nuostabiai atitinka veržlią, aistringą, kūrybišką, socialią žmogiškąją prigimtį.

Priimdami krikščioniškąją tobulumo, šventumo užduotį, tampame reikalingi kitiems ir mums prireikia kitų. Tampame pajėgūs kurti meilės bendruomenę, o ne „laukinius kapitalizmus“ ar „totalius socializmus“ bei jų lyderių, pirmūnų, laimėtojų, lipančių vieni per kitus, kultus. Nežiūrint stiprių pagundų savintis, pasinaudoti savo malonumui kitu žmogumi, daug patrauklesnė tampa galimybė subręsti kartu su kitu draugiškam pasidalijimui ir savęs dovanojimui meilėje. Aukščiausiasis to lygmuo būtų „šventųjų bendruomenė“, o iš tikrųjų iš dalies tai yra – ir kuo pilniau galėtų būti – kiekviena šeima ar kiekviena bendrija mūsų visuomenėje. Krikščioniškosios asmeninės ir socialinės brandos užduotis – subręsti gebėjimui gyventi žodiniais įsipareigojimais (ne vien įstatymo ar teisės prievarta) – yra neatsiejama nuo bendrumo, bendravimo su kitais, o ypač – su Dievu. Maldos ir šv. Komunijos vienybėje su Viešpačiu nesunkiai rasime kitus žmones ir nebūsime liguistai priklausomi nuo komunikacinių technologijų pasiekiamumo.

Siekdami bendravimo su kitais pasiremiame krikščioniškojo solidarumo ir subsidiarumo – papildymo, kitų sustiprinimo principais. Šiame kelyje mažės vienišųjų ir atmestųjų, o daugės meilės pastiprintų, tikėjimo pakylėtų ir draugyste besidžiaugiančių jaunų širdžių.

Labiausiai vienija, suartina bendrai kuriamas gėris ir prasmingai kartu pakeliama kančia. Tokioje vienybėje ir bendrume jaunystė patiria gerų darbų, kilnių poelgių ir švento gyvenimo vaisingumą.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie jaunimą Bažnyčioje Jorė, 14 metų – Jore, kaip manai, ar Bažnyčia ir jaunimas – tai suderinami dalykai? Gal poreikis eiti į bažnyčią atsiranda jau solidesnio amžiaus žmonėms? Gal, kol esi jaunas, greitas, užimtas, tos Bažnyčios nelabai ir reikia?

– Ir taip, ir ne. Mūsų bažnyčios bendruomenėje daugiau pagyvenusių žmonių nei jaunų, bet yra ir jaunimo grupelės.

Manau, tie, kurie vaikščioja į bažnyčią, tai daro todėl, kad jiems to reikia. Nežinau, man gal net sunkiau būtų iš viso gyventi, jei nevaikščiočiau į bažnyčią. Nežinau...

– Esi puiki mergaitė, turi daug veiklos, tad ko tau į bažnyčią? Gal mama ar močiutė liepia?

– Visai ne. Pirmiausia, kai kuri mano veikla yra būtent Bažnyčioje, parapijos bendruomenėje. Kartą per savaitę su mama einu į parapijos valgyklą, kur padedu seserims dalyti maistą vargstantiems žmonėms. Man tas darbas patinka, smagu ir visai nesunku. Tik kai plaunu indus didelėje ir nepatogioje kriauklėje, nuolat namo pareinu šlapiu pilvu. Net prijuostė nepadeda. Bet tai smulkmena. Man smagu padėti kitiems; o ir seserys būna patenkintos, kad ir vaikai joms į pagalbą atskuba. Tiesą sakant, dalyti maistą man labiau patinka, nei būti Mišiose. O pasimelsti kartais noriu, bet tai galiu padaryti ir namuose. Bet Mišios jaunimui man patinka. Ten mes ir giedame patys, ir skaitinius skaitome patys, ir pamokslas įdomesnis, nei per suaugusiųjų Mišias. Ten jaučiuosi gerai, kartais – net reikalinga, ir šiaip visai smagu pasimelsti, padėkoti Dievui už gražias akimirkas ir už tai, kad esu sveika, turiu mamą ir tėtį, greitai turėsiu brolį.

Arnas, 10 metų – Kaip manai, ar Bažnyčiai reikia jaunų žmonių? O gal jauniems žmonėms labiau reikia Bažnyčios?

– Manau, mums reikia vieniem kitų. Žmonės dažnai į bažnyčią ateina ne tik

melstis. Ateina tada, kai kas nors nutinka ir reikia pagalbos arba šiaip pabendrauti. Aš irgi ateinu, nes parapijoje turiu būrį draugų. Aš jų pasiilgstu, man labai smagu susitikti. Mes pasikalbam, kartais pažaidžiam, kartais darome gerus darbus, o kartais – meldžiamės ir prašome visokiausių malonių.

– Gal malonių žmogus prašo tada, kai pasensta? Gal jaunimui malonių reikia mažiau?

– Tai aišku, kad mažiau, bet vis vien reikia. Jei jauni žmonės neis į bažnyčią ir nebendraus su Dievu, tai jiems gyventi bus labai sunku. Juk daug lengviau, kai gali savo svajones, tikslus pasakyti ir savo draugams. Paskui kartu su jais pasimelsti, kad tos svajonės išsipildytų. Manau, tada jos greičiau išsipildo. Jei bažnyčioje nebūtų jaunų žmonių, būtų kažkaip keista. Mūsų bažnyčioje net kunigai skiriasi.

Vienas labai jaunas, o kitas jau toks pagyvenęs. Man tas jaunas labiau patinka. Jis dažniau ateina pasikalbėti, daugiau būna su vaikais ir su jų tėveliais. Tas senesnis jau, matyt, sveikatos nebeturi daug bendrauti, bet vis vien jis labai geras ir visos močiutės kažkodėl pas jį eina.

– Tai gal to jauno parapijai nelabai reikia?

– Ką tu, jei nebūtų to jauno kunigėlio, tai ir jaunų žmonių bažnyčioje nebūtų. Manau, ir aš ten neičiau. Su tuo senu kunigu įdomu kartais pasikalbėti, bet jis kalba lėtai ir vis ko nors moko. Pažaisti futbolo jis niekada neateina, o tas jaunas labai dažnai su jaunimu ir vaikais futbolą žaidžia. Mes prieš jį esame laimėję tik du kartus. Jis ne tik geras jaunas kunigas, bet dar ir futbolininkas neblogas.

– Bet eiti į bažnyčią, kad su kunigu galėtum futbolą pažaisti...

– O ką? Mes ne tik futbolą žaidžiame. Koncertą mamoms surengėme, jaunas kunigas Mišias už jas aukojo. Mamos net apsiverkė iš džiaugsmo – joms labai

gražu ir jautru buvo. Net ir aš susigraudinau, nes labai gražios buvo tos Mišios. O futbolą su kunigu žaisti man patinka net labiau nei su kiemo ar klasės draugais.

Gytis, 15 metų – Ar jaunimui reikalinga Bažnyčia?

– Man net toks klausimas nekyla. Aš turiu vyresnį brolį. Jei nebūtų Bažnyčios, jis, matyt, niekada nebūtų universiteto pabaigęs. Bent mama taip nuolat juokauja. Jis prieš kiekvieną egzaminą bėgdavo melstis į bažnyčią. Viską išlaikė puikiai, bet šeimoje visi įsitikinę, kad jei ne malda ir susikaupimas prieš egzaminus, nieko doro jam būtų neišėję. Ir pats brolis taip mano. Į universitetą jis eidavo pro katedrą ir dalyvaudavo Mišiose, o paskui – į egzaminą. Taip jis meldėsi ir mokėsi visus ketverius metus.

– O po išlaikyto egzamino – ar užeidavo į bažnyčią padėkoti Dievui?

– Na, gal ne kiekvieną kartą, bet, manau, užsukdavo. Juk nebūtina Mišiose dalyvauti, kai nori Dievui padėkoti už ką nors. Galima šiaip užsukti į bažnytėlę ir pasimelsti.

– Galima. Tik ar tai svarbu, kai egzaminas jau išlaikytas?

– Aišku, kad svarbu, nes po kurio laiko juk bus kitas egzaminas. Nežinau, bet manau, kad Dievas tikrai atsimena – padėkojai ar ne Jam už suteiktą pagalbą.

– Jaunimui Bažnyčios reikia. O kaip manai, ar Bažnyčiai reikia jaunų žmonių?

– Na, tu čia įdomiai paklausei. Jei Bažnyčiai nereikėtų jaunimo, manau, nekrikštytų mažų vaikų ir netuoktų jaunų žmonių. Tada kunigai tik laidotų senelius ir aukotų Mišias už ligonius. O jauni kunigai tai iš viso jėga! Šiandien dauguma jų modernūs, labai draugiški ir net labai gerus telefonus turi. Ir per skaipą su jais galima pabendrauti. Ir mes kartais pasišnekame.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2013 m. birželis

25

Jaunimo iššūkis

26

Ar reikia JAUNIMUI Bažnyčios?

Nuotrauka iš LJD 2010 archyvų

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Tikėjimo metų proga dar popiežius Benediktas XVI pakvietė į Romą Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje bendruomenes ir judėjimus drauge švęsti Sekminių. Į šią tikėjimo šventę, kurią jau popiežius Pranciškus pavadino „Sekminių kambariu po atviru dangum“, iš naujo vieningoje maldoje galėjome patirti gimdančią Bažnyčią. Sekminių išvakarėse susirinko beveik 200 tūkst. žmonių iš įvairių pasaulio šalių. „Bažnyčia nėra politinis judėjimas, <...> nesame nevyriausybinė organizacija, – tada būtume kaip druska, kuri neturi sūrumo“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jo išsakytos mintys drąsina dar kartą pažvelgti, kokia Bažnyčia esame ir kokios jos nori jaunimas, ko jai trūksta ir ką ji gali duoti, bei ką jaunimas yra pasiruošęs jai padovanoti.

Tad artėjant Lietuvos jaunimo dienoms, norėtųsi drįsti paklausti – ar jaunimui reikia Bažnyčios ir ar Bažnyčiai reikia jaunimo?

Laukianti Meilė

Popiežius Pranciškus Sekminių dieną išskyrė tris žodžius, būdingus Šventosios Dvasios veiksmams: naujumas, darna ir misija. „Šventoji Dvasia kuria Bažnyčios darną. <...> Jei leidžiamės vedami Šventosios Dvasios, turtingumas, įvairovė, skirtingumas niekuomet nevirsta konflikto šaltiniu, nes Ji kviečia įvairovę išgyventi Bažnyčios bendrystėje. Žengimas kartu su Bažnyčia, vedama savo ganytojų, turinčių ypatingą charizmą ir tarnysNe kartą teko išgirsti – „jaunimas nenori eiti į bažny- tę, yra Šventosios Dvasios veikimo ženklas. Bažnytiškučią, jaunimui nereikia jos...“, bet ar tikrai??? Tad keliolikai mas yra pagrindinis kiekvieno krikščionio, kiekvienos jaunų žmonių uždaviau klausimą: Ar tau reikia Bažny- bendruomenės, kiekvieno judėjimo bruožas. Bažnyčia čios? Žinoma, kai kurie jaunuoliai sako, kad Bažnyčia rei- man atneša Kristų ir mane veda pas Kristų. Paraleliniai kalinga tik silpniems, seniems, ligotiems, tiems žmonėms, keliai yra labai pavojingi! Kai žengimas nuveda už dokkurie nesugeba gyventi vieni, nepasitiki savo jėgomis, yra trinos ir bažnytinės bendruomenės, <...> nebesame viesužeisti ir pan. Taip, tokių žmonių yra, ir jiems Bažnyčia nybėje su Jėzaus Kristaus Dievu. Tad klauskime savęs: taip pat atvira. Klausimas kitas: kaip mes, tikintieji, pri- ar esu atviras Šventosios Dvasios darnai, atsisakydamas imame jaunimą? Ką darome, kad jis pažintų tikrąjį Baž- bet kokio išskirtinumo? Ar leidžiu, kad Ji vadovautų nyčios veidą? Deja, dažniau kritikuojame ir atmetame, mano gyvenimui Bažnyčioje ir su Bažnyčia?“ – kalbėjo o netyčia užklydusius į bažnyčią neformãlus – su auska- Šventasis Tėvas. ru nosyje ar suplyšusiais džinAr mes, tikintieji, vykdome savo sais – paauklėjame, kaip derėtų misiją skelbti Evangeliją – ne naują, o Tenoriu, kad mane priimtum joje elgtis... Tik ar tai darome su tą pačią žinią – Gerąją Naujieną, bet kaip žmogų ir leistum meile, nekritikuodami? Ar leinauju būdu? Ar norime ir dirbame, patikėti, kad esu mylimas ir džiame jiems pasijusti sūnumis kad mūsų Bažnyčia, kurioje yra pair dukromis Tėvo namuose, ar reikalingas, kad Dievas manęs čių įvairiausių Kristaus Kūno narių, vis dar laukia sugrįžtančio. pasitinkame kaip samdinius, mabūtų darni? žiau vertus mūsų (bet ne Dievo) Jei išdrįstame paklausti jaunų, vis akyse? O gal vis dėlto per mažai juos mylime, menkai už dar neatradusių asmeninio ryšio su Jėzumi žmonių, ko jie juos meldžiamės?.. Gal neparodome tikro, džiaugsmin- tikisi iš Bažnyčios, dauguma atsako: „Noriu, kad visų pirgo ir viltingo krikščionio gyvenimo liudijimo, tad jaunas ma tu (tu, krikščioni, Tu, Bažnyčia) mane priimtum tokį, žmogus netrokšta keisti savo gyvenimo ir tapti panašus į koks esu. Priimtum kaip sūnų palaidūną, kai ateisiu pasimus – laimingus krikščionis? ilgęs tiesos, meilės, ramybės, kai išlįsiu iš savo purvino gyArtuma 2013 m. birželis

Jaun imo iššūkis venimo, ieškodamas išsigelbėjimo, kai būsiu išbandęs viską, bet vis dar neradęs gyvenimo prasmės, kai tetrokšiu savo gyvenimą pabaigti pats... aš tenoriu, kad mane priimtum kaip žmogų ir leistum patikėti, kad esu mylimas ir reikalingas, kad Dievas manęs vis dar laukia sugrįžtančio. Taip norėtųsi, kad man, sugrįžusiam prie Jėzaus ir suklupusiam atgailai, Tu neuždėtum „rėmų“, nebandytum įsprausti į savo susikurto šventumo supratimą; taip norėtųsi pirmiau pasijusti mylimam ir tik paskui išgirsti įsakymus; leiskite būti savimi – nusilenkti Kūrėjui savu būdu ir iš džiaugsmo, kaip mažam vaikui, iškelti rankas; taip norėtųsi nuoširdžiai džiaugtis ir atpažinti Tave, Jėzau, besišypsantį, nes širdies gilumoje vis dar tikiu, kad Tu, Didžioji Meile, savo gyvenimą mirtimi ant kryžiaus paaukojai ir dėl manęs.“

Viskas savo vietoje „Mes, krikščionys, suprantame, kad turime eiti, ieškoti Dievo. Bet iš tiesų turime suvokti, kad Jis pirmas mūsų laukia, – Sekminių išvakarėse kalbėjo popiežius Pranciškus. – Kai mes Jo ieškome, sutinkame tą tiesą, kad Jis pirmas nori mus priimti, apkabinti. Svarbu studijuoti tikėjimą, bet svarbiausia susitikti su Jėzaus Asmeniu. Būtent iš šio susitikimo gimsta tikėjimas. Didžiausias priešas yra baimė, jog esame silpni; bet Jis yra stipresnis – jei su Juo kalbi, su Juo gyveni, tada viskas gerai. Jei esame su Viešpačiu – esame saugūs. Jei norime gyventi savo jėgomis, galime pažvelgti, kas nutiko Petrui: sugiedojo gaidys ir jis išsigynė Viešpaties. Visada būkime su Juo, su malda, su Eucharistija. Mūsų, krikščionių, šeimoje yra mama – Marija mums yra kaip mama, – kuri veda pas Viešpatį. Prašykime jos užtarimo ištarti: „Esu silpnas, padėk man.“ Visi stipriai išgyvename šio laiko iššūkį – kaip perduoti mūsų tikėjimą, ypač nūdien, bet pirmiausia žinia yra Jėzus. Svarbiausia žiūrėti į Dievo veidą, jaustis, kad Jis į mus žvelgia; tai galime išgyventi prieš Jėzų, esantį Švenčiausiajame Sakramente.“ Tad pirmiausia, pasak popiežiaus, yra Jėzus, malda ir tada liudijimas. Tai svarbu ir mums patiems, ir naujai į Bažnyčią atėjusiems žmonėms, – atrasti santykį su Jėzumi kaip su Asmeniu, išdrįsti žvelgti į Jį, kalbėtis su Juo, neapsimetinėti geresniais ar šventesniais, bet būti savimi.

Nekalbėti daug, bet byloti gyvenimu, ir tada Bažnyčia taps visų mūsų namais.

Jeigu, kaip priminė Šventasis Tėvas Sekminių išvakarėse, Bažnyčia man atneša Kristų ir mane veda pas Kristų, tai kodėl mes vis dar bijome, kodėl „bijome išeiti iš namų“ – nes gali atsitikti kažkas blogo, galime papulti į avariją? „Bet aš esu tūkstantį kartų labiau už Bažnyčią, papuolusią į avariją, nei dėl savo uždarumo sergančią Bažnyčią“, – drąsino popiežius Pranciškus.

Išpakuota dovana Ką gauna jaunas žmogus, kai atranda Bažnyčią? Atsakydami jaunuoliai pabrėžė, kad tikėti be Bažnyčios būtų neįmanoma, nes ji maitina jų tikėjimą. Lina sako:

„Bažnyčios reikia ir tam, kad regimai išpažinčiau savo tikėjimą ir per sakramentus jį stiprinčiau, palaikyčiau.“ Beveik visi pašnekovai minėjo, kad pirmiausia Bažnyčia dovanoja sakramentinį gyvenimą; žinojimas, kad gali rasti Jėzų, esantį Švenčiausiajame Sakramente, traukte traukia jaunimą. Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas – tai kasdienis jų maistas, kuris maitina, kad išliktų tikėjimo kelyje. Trečia – tai Gyvoji Bažnyčia – bendruomenė, žmonės: tikėti vienam beveik neįmanoma, nes brolių ir seserų tikėjimas, matymas, ką Dievas daro jų gyvenimuose, sustiprina ir augina tikėjimą bei pasitikėjimą. „Bažnyčioje išgyvenu bendrystę, brolystę, mokinystę, jaučiuosi tikru Kristaus sąnariu – esu Bažnyčios Kūno dalis, – dalijasi Milda. – Bažnyčios reikia, kad neklaidžiočiau ir nesiblaškyčiau šiame pasaulyje be vietos, Dievas per Bažnyčią mane patvirtina Leiskite būti savimi – ir priima kaip savo vaiką, nusilenkti Kūrėjui savu būdu sudaro galimybę tarnauir iš džiaugsmo, kaip mažam ti. Tai – meilės mokykla, vaikui, iškelti rankas. kurioje galiu pamatyti savo silpnumus ir stiprybes, atrasti dovanas, kuriomis esu kviečiama tarnauti.

Bažnyčios mokymas, pamokslai – tai galimybė teisingai pasirinkti, ypač šiandieniniame pasaulyje, kur pasiūlos yra labai daug. Magisteriumas mus pasuka teisingų pasirinkimų ir apsisprendimų link. Bažnyčia moko mane pažinti save per santykį su kitu ir veda į šventumą. Ji tartum kelio ženklas, lydintis mane į amžinybę ir nurodantis kryptį gyvenime.“ Jaunimui reikia patirti Bažnyčią kaip patikimų draugų ratą, žmonių, su kuriais gali dalytis viskuo, rasti ir vienmečių, ir vyresnių draugų, kurie būtų bendražygiai kelyje pas Kristų. Jaunimui reikia kitų žmonių tikėjimo liudijimų, ypač jei to negali gauti savo šeimoje. „Mums reikia Bažnyčios ir kaip pastato, kuriame susirinktume, švęstume Mišias, o čia esančios freskos ir paveikslai bylotų apie žmonių gyvenime vykusius stebuklus, žmonių, kurie pasirinkę gyventi su Jėzumi, tapo šventi – tai dar labiau stiprina mūsų santykį su Dievu. Tik su Bažnyčia galime visiškai patirti Dievo mums siūlomą pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą. Tik bendruomenėje galime pamatyti, kad Dievas ne tik egzistuoja, bet ir veikia – šiandien ir labai realiai“, – dalinosi jie. Jis veikia ir Tavo gyvenime, tik būnant vienam tai labai sunku pamatyti.

Ar galiu mylėti Bažnyčią, kurios vis dar nepažįstu? Ar aš tik laukiu, kad Bažnyčia man ką nors pasiūlys ir duos, ar esu pasiryžęs jai save dovanoti? Jai – nebūtinai pastatui, bet Gyvajai Bažnyčiai, kurios galva – Kristus, o mes esame Jo kojos, kurios gali eiti ir skelbti Evangeliją, rankos, kurios gali apkabinti nuliūdusį, akys ir lūpos, kurios gali savo šypsena padrąsinti nuliūdusį, širdys, kurios gali mylėti. Mes – Tu ir aš, brangus broli ar sese, esame Kristaus Bažnyčia.

Artuma 2013 m. birželis

27

Veidu į vaiką

Vaikų naktinis šlapinimasis Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Balandžio ir gegužės „Artumose“ rašėme, kada ir kaip pratinti vaiką prie puoduko. Šįkart kalbėsime apie enurezę – reguliaraus šlapimo nelaikymo naktį problemą, ištinkančią vyresnius nei ketverių metų vaikus. Iki ketverių to dar negalime vadinti patologine enureze. Tuo laikotarpiu pakanka keleto paprastų tyrimų siekiant nustatyti ir pašalinti įgimtas šlapimo organų sistemos formavimosi ydas, bet svarbiausia – nuraminti tėvus, kad nerodytų jokios reakcijos į šį juos šiek tiek varginantį simptomą ir palaikytų gerą emocinę atmosferą. Tai geriausia priemonė, idant šis dalykas kuo greičiau baigtųsi. Sulaukus ketverių, jau reikėtų susirūpinti.

28

Visų pirma reikia įsitikinti, ar nėra organinės priežasties: šlapimo organų sistemos formavimosi ydos, galinčios trikdyti šlapinimąsi, arba šlapimo infekcijos, sukeliančios pūslės uždegimą ir staigų norą šlapintis, ar neurologinės ligos arba diabeto, kurį neretai galima įtarti, ypač kai enurezė atsinaujina (dėl šios ligos šlapimo prisikaupia labai daug, ir vaikas naktį, kietai miegodamas, nepajėgia jo sulaikyti). Tačiau dažniausiai būna psichologinės-emocinės priežastys.

Enurezė gali būti dvejopa: pirminė, prasidedanti nuo gimimo (80 proc. atvejų), ir antrinė, išryškėjanti po trumpesnio ar ilgesnio gebėjimo susivaldyti laikotarpio (20 proc.).

Pirminė enurezė Trys pagrindinės pirminės enurezės priežastys – nebrandumas, priešinimasis ir nerimas.

Nebrandumas Nebrandumas, be abejo, yra svarbiausias veiksnys ir gali pasireikšti įvairiais aspektais: – motorinės sistemos nebrandumas – dažniausiai tokie vaikai turi žemą raumenų tonusą ir silpnai koordinuoja judesius; – funkcinis nebrandumas (su juo susipažinti labai svarbu ir verta) – šie vaikai nebeprisišlapinti dieną išmoksta šiek tiek vėliau nei kiti, bet dažniausiai neperžengdami normos ribų (bent taip sako tėvai). Tačiau juos apžiūrėdami dažnai aptinkame, jog kelnaitės sudrėkusios, Artuma 2013 m. birželis

ir taip būna visą dieną, nes dauguma jų dar ne visai išmokę savęs kontroliuoti, atrodytų, lyg jie nepajustų noro šlapintis. Stebėdami šiuos vaikus, matome, kaip žaisdami ima kraipyti užpakaliuką, akivaizdžiai norėdami šlapintis, tačiau tęsia savo užsiėmimą, tarsi nieko nebūtų. Paskui staiga puola į tualetą, nes jau pradeda bėgti į kelnaites. Tenai jiems pavyksta ištuštinti pūslę, tačiau pasyviai, nededant jokių pastangų. Jie tarsi užsilikę kūdikystės pakopoje, kai persipildžius pūslei šlapindavosi nevalingai, spontaniškai. Žinau, kad nemažai gydytojų ir psichologų čia įžvelgia autoerotizmo problemą – daugiau ar mažiau sąmoningą troškimą sulaikyti šlapimą siekiant tam tikro pasitenkinimo. Be abejo, kai kuriais atvejais taip būna; – intelekto nebrandumas – „Jam visuomet reikia priminti“; „Mokykloje jis viską pamiršta“; – ir, svarbiausia, emocinis nebrandumas – vaikas pasilieka kūdikystės etape, per daug priklausomas nuo mamos.

Dėl šio nebrandumo elgesyje atsiranda pasyvumo: konsultuojami šie vaikai būna sumišę, apatiški, su viskuo susitaikę; namie nieko nepadeda; mokykloje jiems trūksta drąsos, nemoka apsiginti, kenčia bendraamžių patyčias.

Tokio nebrandumo priežastis būna emocinis apleistumas (kai mamos pervargusios, vaikai lieka pusiau apleisti, visą dieną prabūna šlapiuose vystykluose) arba perdėtas rūpestingumas (mamos nerimastingos, pernelyg globojančios sa-

vo vaikus, o tai jiems kelia baimingumą, nepasitikėjimą savimi, kartais dėl fizinio aktyvumo trūkumo silpnėja raumenys); kartais susipina ir vienas kitam neprieštarauja abu veiksniai.

Pasipriešinimo reakcija Antroji galima enurezės priežastis – pasipriešinimas reikalavimams: jis gali kilti dėl per ankstyvo vaiko dresavimo; dėl per didelio tėvo griežtumo: mažylis, siekdamas to išvengti, bėga slėptis pas mamą, siekia jos dėmesio, vaidina kūdikį…

Nerimas Nerimas taip pat labai svarbus veiksnys, galintis apsunkinti dėl pirmų dviejų priežasčių susiklosčiusią situaciją: – visų pirma tėvų nerimas, stipriai persiduodantis vaikui. Sutikau tėvų, kuriuos lydėjo labai prasti prisiminimai apie jų pačių šlapimo nelaikymą vaikystėje, todėl jie, labai bijodami, kad taip neatsitiktų jų vaikui, akivaizdžiai prisidėdavo prie enurezės atsiradimo ir užsitęsimo; – vaiko nerimas irgi turi lemtingas pasekmes: jei užmiega bijodamas prisišlapinti, tikrai prisišlapins!

Antrinė enurezė Neįgimtos ir staiga pasireiškusios enurezės priežastys panašios: – emocinė regresija, paprastai kylanti dėl emocinio šoko: neretai dėl mažesnio brolio (sesers) gimimo, mamos ligos, persikraustymo, mokyklos lankymo pradžios ir pan. įvyksta nedidelių atsitiktinių nelaimių, bet tai gali būti ir ilgalaikės enurezės pradžia; – pasipriešinimas vieno iš tėvų per dideliam griežtumui; pastebėtam faktui, kad tėvai labiau myli brolį (seserį); atidavimui į internatą, kas vaikui atrodo neteisinga…

– galiausiai bet koks nesaugumo, pažeminimo jausmas.

Prieš aptariant gydymą, svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus. Svarbu žinoti, kokį poveikį vaikui daro jo enurezė.

Kai kurie su ja visai apsipranta ir klausinėjami nuoširdžiai šypsodamiesi prisipažįsta, kad jiems tas pats, arba sakosi, kad tai juos vargina, bet tokiu tonu, kad iškart suabejoji!

Kartais apsipranta tiesiog iš tingėjimo keltis naktį: „Mama išskalbs paklodę!“ (svarbu, kad ir jie skalbiant dalyvautų).

Kai kurie į seksualumą susitelkę gydytojai tame mato tam tikrą pasitenkinimą, susijusį su šlapimo sulaikymu ir malonumu būti šiltoje drėgmėje. Galimas daiktas!

Tačiau, mano nuomone, taip visų pirma patenkinamas troškimas grįžti į kūdikystę, o kitos dėl enurezės kylančios pasekmės (pasilikimas su mama ar tėčiu, vystyklų nešiojimas ir pan.) tai tik skatina. Žinoma, nereiškia, jog enurezė yra valingas dalykas (išskyrus galbūt tingėjimo atvejį). Ne, šlapimo nelaikymas yra visiškai nevalingas ir vyksta miegant.

Tai pasąmoninis dalykas.

Kai kurie vaikai dėl to nepaprastai kenčia, nes iš jų šaiposi broliai, seserys ir draugai, arba jie labai bijo, kad pastarieji to nepastebėtų, ir iš to kyla didelis pažeminimo jausmas, dėl kurio enurezė tik dar labiau įsitvirtina.

Esu sutikęs vaikų – tikrų kankinių, jie buvo persekiojami baimės išeiti iš namų, dvejojo, ar gali pasilikti nakvoti pas gimines, draugus. Kai kurie be galo troško dalyvauti skautų ar kitoje veikloje, bet atsisakydavo iš baimės miegoti vienoje palapinėje su kitais. Tai siaubingas kompleksas. Tad svarbiausia – išlaisvinti juos iš šio nerimo.

Kitas svarbus momentas, galintis padėti nustatyti, kokių gydymo priemonių reikės, – vaikų miegas: vieni miega labai giliai ir neprabunda šlapintis; dauguma miega labai negiliu, neramiu miegu ir dažniausiai pasišlapina prabusdami, dar pusiau miegodami.

Kitame numeryje aptarsime, kaip atrasti enurezės priežastį ir gydyti šią kankinančią ligą.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour.

L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Jones Zimkutės nuotrauka

Veidu į vaiką

Tėčio dienoraščiai

Tu man neaiškink!

Galėčiau girtis dideliu žinių bagažu, kaip reikėtų elgtis su vaikais sunkiose situacijose, tačiau kai gyvenimas paliečia mane ir mano vaikus, kai tam tikromis aplinkybėmis savo vaiką turi mylėti iki galo, – viskas pasikeičia...

Pavasaris. Gegužė. Pamažu artėjo vakaro vėsuma. Atėjusi kaimynų mergaitė pasiguodė, kad mano geroji dukra tampė jai už plaukų. Pradėjus kalbėtis, Aistė visų pirma bandė išsiginti.

– Nieko aš jai nedariau, – tvirtino, bet pamačiusi mano ir žmonos nepatiklius žvilgsnius bandė teisintis, – o ko ji ėmė Jurgitos daiktus?

Jos mielas veidelis persikreipė, ant kaktos susimetė raukšlės, ir aš supratau, kad šį kartą ji vėl lengvai nepasiduos. Nelaukdama atomazgos, žmona pasiūlė puikų sprendimą.

– Na, ką darysi... einam jos atsiprašyti, – o paskatindama pridūrė, – o kartu galėsi dar pabūti dešimt minučių lauke...

Aistė jau buvo beeinanti, bet matydama, jog mama ruošiasi drauge, labai supyko ir pareiškė: – Ko tau eit? Aš galiu pati atsiprašyti...

Mačiau, kad ji labai nori, jog mama nepamatytų, ar atsiprašė, todėl pasakiau: – Žinai, Aiste, bus taip: arba tu eini viena atsiprašyti ir tada pabūni tik penkias minutes, arba su mama – tai dešimt minučių...

– Ko jūs man čia aiškinat, – supyko ir atsisėdo prie lango mūsų miegamajame.

Kurį laiką stebėjo aplink langą skraidančias muses ir vartė akis, norėdama parodyti, kaip ant mūsų pyksta. Negalėdamas pakęsti, kad jau kelintą kartą ji stengiasi išvengti keblios situacijos jos neišsprendusi, priėjęs ramiai tariau: – Aistute, tada sutariame taip: arba tu nueini viena, atsiprašai ir pabūni penkias minutes lauke, arba tai rodo, kad tu esi pavargusi ir nebeturi jėgų eiti atsiprašinėti, tad eisi miegoti.

– Niekur aš neisiu, – jau beveik su įtūžiu atsiliepė. – Ir tu man čia neaiškink...

Artuma 2013 m. birželis

29

Veidu į vaiką

30

Palaukiau penkiolika minučių ir, matydamas, kad nesiruošia nusileisti, grumdamasis paėmiau Aistę ant rankų ir nunešiau į lovą. Ji labai supyko, puolė mane gnaibyti, bet šį kartą nusprendžiau nepasiduoti jos provokacijoms ir vis kartojau: – Aš tave myliu, bet negaliu tau leisti daryti, ką nori, ir tu turi išmokti manęs klausyti...

Aistė tik sužaibavo akimis ir tėškė jau ne kartą girdėtus žodžius: – Nemyliu aš tavęs ir tu man ne tėvas!

Stengdamasis nepakelti tono, bet jau gerokai griežčiau tariau: – Na, matau, kad mums teks eiti miegoti...

Toliau viskas rutuliojosi tarsi koviniame filme. Protestuojančią paguldžiau ją į lovą ir apgaubiau antklode. Aistė visaip stengėsi lipti lauk iš lovos; mano laikoma taikėsi vis man įgnybti, o paguldyta – įspirti ar suduoti.

Dažnai, kad nusiraminčiau, kai būna sunku, giedu kokią Taizé giesmę. Matydamas, kad Aistė nerimsta, maža to – vis labiau pyksta ir nori man suduoti, griebdamasis paskutinio šiaudo, besigrumdamas užgiedojau „Dievas – tai meilė“.

– Negaliu pakęsti tų tavo giesmių, – ir sėkmingai išslydusi man iš glėbio spyrė į ranką. Žodžiai įstrigo gerklėje, ranką nudiegė, suskaudo visą raumenį. Žiūrėjau į savo vaiką ir nepažinau. Viduje kraujas jau kunkuliavo, bet raminausi: „Pykti galima, o man tereikia jai padėti išbūti su šiuo jausmu – padėti išreikšti jausmus.“ Niekaip neapleido mintis: „Bet kaip, Viešpatie? Jau taip skauda širdį. Viešpatie, Tu tik vienas žinai, kaip elgtis šioje beprotiškoje situacijoje. Kaip išbūti meilėje?“ Šaukdamasis pagalbos, jaučiau, kad atsiranda jėgų, ir pradedu mažiau kreipti dėmesį į jos pykčio protrūkius. Suteikiu erdvės ir lyg juokaudamas pradedu klausinėti: – Pala, gal tu čia ne pyksti, o tik nori su manim padūkti ir todėl manęs neklausai? – Ir pridedu, – galim dūkti, bet atmink: tu turi išmokti paklusti. Lieki lovoje ir atsigulusi gali dūkti, kiek tik širdis geidžia. Bet atmink – gulėdama...

– Nekenčiu tavęs, – ji tik surinka ir vėl sėkmingai man spiria į ranką.

– Na, nors ir pyksti tu ant manęs, o aš tave vis tiek myliu... net ir pykstančią...

Aistė nurimo. Jau pagalvojau: matai, kaip stebuklingai veikia šie žodžiai. Paleidau, o ji tik stryktelėjo ir išrėžė: – O aš vis tiek tavęs neklausysiu, – ir pradėjo šokinėti lovoje.

Vėl teko pradėti iš naujo, naujos grumtynės, maži įžnybimai, manęs užgauliojimas. Jaučiu, kad viduj kažkas virpa. Pavargau. Pamažu paliečia jos žodžiai ir mano širdį, o Aistė lyg nujausdama sušunka: – Neapsimesk, kad tau neskauda, matau ašaras tavo akyse...

Artuma 2013 m. birželis

Viskas. Raktas į mano sielą. Pabyra ašaros. Suspėjęs sušukti: „Gulėk, sakau!“, lekiu į tualetą pasiimti popieriaus. Raudu ir negaliu sustoti – taip skauda. Dieve, kodėl taip gelia širdį...

Bekūkčiodamas prisimenu šv. Pranciškaus pasakojimą apie tobulą džiaugsmą, jaučiu, kaip pradedu kurti istoriją, kurią mintyse pasakoju žmonai: „Žinai, atrandu, kas yra absoliutus tėvų džiaugsmas... Jei staiga kiekvienoje situacijoje vaikai pradėtų mūsų klausyti ir iš jų lūpų nekiltų jokio pikto žodžio, atmink, – tai ne tobulas džiaugsmas.

Jeigu vaikai kiekvieną dieną tvarkytųsi kambarius, iš pusės žodžio visur padėtų ir jeigu patys norėtų eiti miegoti, o atsikėlę be spyriojimųsi valytųsi dantis, atmink, – tai ne tobulas džiaugsmas. Ir net jeigu vaikai daugiau nebesipyktų tarpusavyje, o tik gražiai žaistų, – atmink, tai nebūtų tobulas džiaugsmas.

Kalbėdamas su savimi, įsivaizduoju žmonos klausimą „Tai kas tada?“ ir savo atsakymą: „Žinai, jei po sunkios darbo dienos sugrįžusį namo mane Tadas apkaltintų, kad vėl neištesėjau pažado, o Aistė dėl kokio menkniekio vėl pasipiktintų bei išvadintų negražiais žodžiais ir galų gale pasiųstų mane „kur botai ant medžių auga“, ir jei matyčiau, kad mūsų mažylis nenorėtų būti su manimi, o tik su tavimi, prisimink, kas yra tobulas tėvų džiaugsmas!

Jei tada aš nenusiminsiu, nepriekaištausiu ir su džiugesiu pulsiu tesėti Tadui duoto pažado, ir nepasidavęs pykčiui, imsiu bendrauti su Aiste, kol jos širdelė atsileis, o tau nepavydėsiu ir tik gėrėsiuos, kaip mažyliui gera būti su tavimi... Ir jei visą laiką būsiu džiugus, mylintis, be jokio pykčio viduje ir tik gailestingas, – žinok, va tada ir bus tobulas tėvų džiaugsmas.“ Jaučiu, kad nurimau. Jaučiu, kad dar tiek daug turėsiu tobulinti savo meilę. Jaučiu, kad sunkioje situacijoje be Dievo malonės neatsiras meilės savo vaikams. Jaučiu jos dvelkimą ir pastiprinimą... Nuėjęs pas Aistę į jos kambarį, pasakiau: – Na ir kas, kad tu dabar ant manęs pyksti. Vis tiek aš tave myliu ir mylėsiu, kad ir kokia tu būtum...

– Net ir tokią?! – išrėžė ji.

– Net ir tokią, – tramdydamas ašaras, bet tvirtai atsakiau. – O dabar einam miegoti.

Pasiėmiau pagalvę, atsiguliau jos kambaryje ant grindų. Jaučiau jos žvilgsnį, miegą, besibeldžiantį pas mus, o mintyse vis murmu: „Meilė kantri, meilė maloninga... ji nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga... Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (plg. 1 Kor 13, 4–7). Giliai jaučiau, tikrai žinojau – rytoj išgirsiu gražius ir meilius žodžius: „Atleisk, aš myliu tave, tėti.“

Akiračiai

Linksmasis Dievo paukštelis Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos, Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo: „Popiežius paskelbė šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

Šešiasdešimčiai metų į Romą

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojola džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras – tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, buvo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medici šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi visai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į užmiesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuolyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rinktis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsiskyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią.

Tada jis patraukė į Romą.

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas.

Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija.

Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popiežių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos.

Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologijos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuoširdumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei viena jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Beje, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas – vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisakydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, Artuma 2013 m. birželis

31

Akiračiai

32

Aktyvus apaštalavimas

Oratorionų Naujoji bažnyčia (Chiesa Nuova) Romoje

ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimines keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonėse, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skelbia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis.

Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksaveru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja ligonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos.

Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsirasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuose namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga – nuo elito Pilypo Sekminės iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuniŠv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda- gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams. vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-aiPačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašaukisiais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, PilyŠventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver- pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten- po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausyka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir ėmė sklisti stiprus karštis. Šis feį jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyPilypo Nerio koplyčia Naujoje bažnyčioje nomenas išliko visam gyvenimui. rė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių Joks gydytojas negalėjo paaiškinnebardavo, stengdavosi juos suprasti, ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindanpadėti išspręsti problemas, dėl kurių tis karštis, kodėl taip nenatūraliai jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų užgarsiai plaka širdis ir tokia išsiplėsimegzdavo artimas ryšys, kuris truko tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. dešimtmečiais.

Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui Jo žavesys ir patrauklumas buvo ir padarius jo kūno skrodimą, patokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlinamžininkai rašė: „Jis traukė žmones kę išorėn, padarydami vietos neįkaip magnetas.“ Tas „magnetas“ – tai prastai didelei širdžiai. beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas Pats Pilypas nenorėjo kalbėti humoras, meilė bei supratingumas. Iš apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik jo spinduliuote spinduliavo džiaugsprieš mirtį vienam mokiniui. Bet mas, ir pats būsimas šventasis sakymanoma, kad būtent tada Šventoji davo, kad linksmam žmogui lengviau Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo priartėti prie Dievo. įrankiu. Šis įvykis katakombose jo Didžiulis Pilypo Nerio populiamokinių vėliau buvo pavadintas rumas kėlė nemenką dalies dvasininPilypo Nerio Sekminėmis. kų pavydą. Šventajam teko perbristi Artuma 2013 m. birželis

Akiračiai

per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliepdavo ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindinė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazės jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv. Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo Šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8– 10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas. Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėlyje. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų. Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari, gana ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas. Be to, jam nepatiko Pilypo draugystė su dominikonais. Tai buvo pirmasis Pilypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas dominikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sunkumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasauliečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skaudulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, – Pilypo laikais tokių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunkmetis. 1569 m. net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą. Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti išrenkamas palankus oratorijai popiežius – Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios.

Pilypas sensta Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka. Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia. Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis. Ką gi, perkoptas septyniasdešimtmetis...

Kai sueina78-eri, Pilypą vis labiau traukia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, kurių liudininkais buvo gausus būrys žmonių. 80-aisiais gyvenimo metais prasidėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1595 metų gePilypas Neris aukoja Mišias gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, – jos buvo tarsi tėviško atsisveikinimo ženklas. Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“ Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti. Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai bendruomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje.

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m. jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m., kanonizuotas 1622 m. Jo dieną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi ir Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g. 4).

Jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo – šv. Pilypo Nerio – dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

33

Sveikata

Godos apie cholesterolį Gydytojo Petro patarimai Visi žino, kad aukštas cholesterolis yra blogai, net labai blogai. Kodėl blogai, irgi kiekvienam aišku. Lygiai taip pat nerasi nežinančio, jog cholesterolis „užauginamas“ stresais, riebiu ir saldžiu maistu, alkoholiu ir – kurgi ne! – prakeiktuoju rūkymu.

34

Nuo jo, t. y. cholesterolio, užsikemša kraujagyslės, o kas nutinka joms susiaurėjus, patys žinote. Tiesa, ne kiekvienas kaltas dėl didelio cholesterolio kiekio savo kraujyje, – kartais organizmas elgiasi keistai ir dėl jam vienam žinomų priežasčių piktybiškai. Tačiau tokie atvejai reti. Už tai dažnai pasitaiko netinkama dieta (čia pasakiau mandagiai, o iš tikrųjų tai yra besaikis kimšimas riebių ir, ką čia kalbėti, skanių, bet žalingų valgių į skrandį, kol šis net išsipučia), gyvenimo spalvų ryškinimas su taurele rankoje, cigaretė (ir dar kontrabandinė!) dantyse ir vadinamieji nervai.

Nebūkite agresyvūs, daugiau pasitikėkite Dievu, gyvenkite, kaip Kristus prisakė, ir tapsite ne tokie irzlūs, nervingi, sumažės tų stresų. Aišku, uoliu kataliku per savaitę netampama, pačiam save ugdyti reikia laiko, bet faktas lieka faktu, jog tikėjimo ir mūsų psichinės sveikatos (atsparumo, tvirtumo) sąsajos yra labai stiprios. Gi nuo psichinės „kondicijos“ priklauso ir kūno sveikata, gal kiek mažiau – infekcinės ir panašios ligos. Dvasine ramybe pasižyminčio žmogaus sveikata paprastai esti geresnė, o susirgęs gyja taip pat greičiau.

Taigi – cholesterolis. Bendras cholesterolio kiekis kraujyje neturi viršyti 5 mmol/l (amerikiečiai kalba net apie 4,5 mmol/l). Mažo tankio lipoproteinų

cholesterolio turėtų būti iki 3 mmol/l, o didelio tankio – tik iki 1 mmol/l. Trigliceridų – iki 2 mmol/l. Bet čia tik apie sveikus žmones kalbant.

Kai kamuoja širdies ir kraujagyslių ligos arba priklausote didelės rizikos grupei, jūsų rodikliai privalo būti daug mažesni. Gresiant ligai, leistinas „amerikoniškas“ bendras cholesterolio kiekis, t. y. iki 4,5 mmol/l, nors sveikiems, kaip minėjau, gali būti iki 5 mmol/l.

Kada cholesterolį reikia tikrinti? Sveikiems, drūtiems ir ne senoliams sykį per 5 metus. Širdininkams bent du kartus per metus būtina padaryti išsamią lipidogramą nevalgius, imant kraują iš venos.

O kaipgi sumažinti cholesterolio kiekį, t. y. gydyti dislipidemiją? Pirmiausia sumažinti antsvorį (vyrams KMI iki 25, moterims – iki 23), keisti dietą, mitybos įpročius, didinti fizinį aktyvumą ir... Norite gyventi? Tada sudie, alkoholi ir cigaretės!

Jeigu per pusmetį šios priemonės negelbėjo, gausite gerti statinų grupės vaistų.

Statinų visi purtosi. Pirma, jie brangūs, antra, nekompensuojami, trečia – ėste ėda kepenis. Na, ne taip jau žaibiškai, bet vis dėlto... Antra vertus, kas geriau: numirti nuo širdies ligos, insulto su sveikomis kepenimis ar gyventi šioje ašarų pakalnėje su retkarčiais pastreikuojan-

čiomis? Čia jau rinktis jums patiems. Aš pasisakau už svorio mažinimą, mitybos keitimą ir žalingų įpročių atsisakymą.

Apie stresus jau kalbėjau. Statinai yra kraštutinė priemonė. Jie neskiriami sergantiems kepenų ligomis, nėščiosioms, vaikams, besigydantiems grybelines ligas, vartojantiems kai kuriuos antibiotikus. Šiaip jau šie vaistai nėra nekaltos tabletėlės, todėl primygtinai siūlau pirmiausia pasinaudoti mano išvardytomis natūraliomis priemonėmis. Patikėkite, tai tikrai ne taip baisuokliškai sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir jokios plieninės valios tam neprireiks – užteks racionalaus nusiteikimo. Natūralūs būdai nepadės tik tais retais atvejais, kai organizmas turi polinkį į dislipidemiją dėl genetinių ar kitų nežinomų priežasčių.

Kanos savaitė VISOMS POROMS Rugpjūčio 12–18 d. „Gintaro“ poilsiavietėje, Jurgežeriuose, Marijampolės r. Ši savaitė suteiks galimybę: • iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris ir šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Registracija iki rugpjūčio 1 d. tel. 8 609 87575 (Alina). Daugiau informacijos: www.kana.lt

Artuma 2013 m. birželis

Sutinku, kad vyrams alaus bokalo kartais taip norisi! O dar su šonine, kepta ant grotelių, ar rūkyta žuvimi, džiovintu sūriu! Taigi, bet gyventi norisi dar labiau, o mirti baisu. Ar norėtumėte šūkalioti aikštėje: „Keičiu alų ir puikius, riebius kepsnius į sveikatą! Nemokamai pridedu aterosklerozę, insultą, nualintą širdį ir užakusią arteriją carotis!“ Taigi kas antras galėtų taip šūkalioti... Ak, žmonės gerieji...

Gyvenimas kaip senas vynas

Tvinkčiojimai Vanda IBIANSKA

Jau dabar kad pilsiu aperkotu! Ponioms, panelėms bei literatams aiškinu: aperkotas – tai toks bokso smūgis. Mat, pritvinko. Žinote, kas mane taip užknisa?

Ogi vadinamoji demokratija. Nes kuo užsiima mūsų demosas (senoviškai – liaudis)? Taigi visi žinome. Nuolatos lieja kulkas, tik ir taikosi, kaip ką nors sutraiškyti ar bent kam nors įkąsti, blogiausiu atveju – viduramžiškai srutomis apipilti. O jau protingi visi tai tiesiog kaip Saliamonas.

* * *

Štai jums pavyzdukai, kurių tėvynainiams niekaip negaliu atleisti.

Kaip gerai žinoma, apie 65 proc. mūsų valdžios vyrų beigi moterų yra arbūzai, t. y. viršus žalias, gelsvas ar dryžuotas, o vidus raudonas. Buvo, yra ir bus amžina mūsų bėda šalia maurojanti gazpromais ir imperinėmis nuotaikomis Rusija. O Lietuva buvo, yra ir bus jai itin skanus kąsnelis. Nedidelis, bet delikatesinis. Natūralu, jog baltoji meška visais įmanomais būdais, snukiu ar letena, stengiasi tą gardėsį pasiekti. Aišku, zyzia NATO, Europos Sąjunga – kaip kokios įkyrios širšės. Bet meškos letenoje koziris – energetika. Dujų, naftos virvelėmis galima pamažėle, lėtai ir užpainioti tuos „labusus“ (taip rusai mus vadina dėl sveikinimosi „labas“). Bet vėlgi! Išlenda visokios atominės elektrinės, terminalai, skalūnų dujos... Kad jį kur! Nors kai yra pinigų, anokia čia bėda. Kokia nors forma pamoka tam, anam, trečiam ir surengia „labusai“ mitingus, piketus, referendumą. Kodėl gi negali septynias klases ar net visą vidurinę baigęs pilietis išmanyti apie branduolinę fiziką ir atominę energetiką?! Pamanyk tik, Niutono binomas!

Tai piliečiai ir reiškia savo nuomonę. Girdi, vaikai, anūkai, provaikaičiai į orą išlėks, gimsiantieji (arba negimsiantieji) ainiai gal net ir apsišvitins. Aš tai, žinote, mokiausi fizikos tik pagal Frišo ir Timorevos vadovėlius, dar ten kažką, na, gal kokius penkis semestrus, todėl nelaikau savęs atominės energetikos žinove. Tos srities specialiųjų studijų nebaigiau.

O štai mūsų valdžios arbūzai įkalbėjo pensininkus, literatus, šaltkalvius, floristus ir t. t. pasisakyti gyvybiškai svarbiu valstybei išlikti klausimu, ir tie pasisakė – baltosios meškos džiaugsmui. Va jums turkų maršas su būgnais!

Dabar tas pats vyksta su skalūnų dujų žvalgyba. Aršiai įsitraukė vienas Seimo narys, beje, turbūt vienintelis, neturintis aukštojo mokslo diplomo, jei pamiršime praeitas kadencijas, Šustauską ir kt., aišku. Tada buvome prisirankioję visokių. Mat, demokratija. Ne, ką ten, komunizmas, kai virėja gali valdyti valstybę!

Dabar nukrypstu nuo maršruto, nors oi, kaip norėtųsi pasidalyti pamąstymais apie Uspaskichą, Paksą ir kitas Egipto bausmes.

* * *

Jau kaip visi susirūpinę tuo jaunimo nedarbu, net širdis džiaugiasi. Štai kur tikras rūpestis, atjauta, artimo meilė (dažniausiai savam vaikui ir anūkėliui). Žinoma, kad bėda didelė.

Daugelio tų jaunų žmonių profesija yra žvirblių melžimas, o atlyginimo jiems reikia mažiausiai 2 500 Lt į rankas. Tai kaip nebus bėda? Juolab kad seniai (mokantys dirbti, bjaurybės!) užsėdę kėdes. Nesu nusistačiusi prieš jaunimą, buvau juk ir pati jauna (net keista!). Žinia, visko reikia: stogo virš galvos, drapanų, pavalgyti, automobilio, tegu ir seno. O jei dar mažyliai į pasaulį pasiprašo... Ką čia kalbėti! Suprantu juos, dar ir kaip suprantu. Mane piktina kitkas. Kodėl tie jauni, jų tėvai ir ypač močiutės nori daug, iš karto ir ne pagal sugebėjimus?! Juk kažką mokėti dirbti gal vis dėlto reikia, ką? Na, picą turbūt išmoks per kelias savaites kepti (o gal ir ne, bala žino), bet sudėtingesnių profesijų mokomasi metų metus, nors tą diplomėlį ir turi. Beje, mokomasi iš šalia dirbančių patyrusių bendradarbių, t. y. senių. Tai kodėl jaunimas išsyk nori gauti tiek, kiek ir seniai, a?

Bet ko čia piktintis! Kai buvau šešiolikos, turėjau aiškią ir nepajudinamą nuomonę: jaunas specialistas daug vertingesnis už vidutinio amžiaus, nekalbant apie senius (t. y. tuos, kuriems per 50), nes... vyresnieji jau seniai mokėsi, todėl viską pamiršo! Be to, dar ir naujovės (dabar sako – inovacijos). Trumpai sakant, nieko naujo po saule! Tik tėvai ir seneliai negalvojo, kad jauniems turi būti mokama žiauriai riebiai ir storai. Nežinau, kodėl tada buvo toks jų mąstymas. Visai neteisingas. Dabar galvojama teisingai.

Maždaug taip: „Nejau senatvėje būsiu kaip tėvai? Atsilikęs, neišmanantis, neklausysiu protingų vaikų patarimų ir viską darysiu savaip?“ Čia tuo atveju, kai tėvai (močiutės nesiskaito, jos niekada nepaveda) liepia mokytis, pasitenkinti mažesniu ir pan. Na, laikai ir žmonės tada buvo kiti, todėl maždaug apie 23–24 metus „teisingas“ mąstymas išplaukdavo, po truputį imdavo skverbtis, kol visai užvaldydavo didesnė ar mažesnė kuklumo dozė. Tada kažkaip tas jaunimas (ir senimas, senimas irgi!) susitupėdavo.

Sako, tempai, tempai! Ne visur, oi, ne visur! Nūnai žmonės infantilūs esti ilgiau. O agresyvūs – dar ilgiau.

Kodėl infantilūs, nežinau. Agresyvūs? Tai kad kas antram siela ant peties tupi, taip žmoneliai bijo visko, visų ir dar nežinia ko. Galvoja, kad pinigai ir tik jie gali suteikti galią, užtikrinti saugumą. Kai šlamančiųjų, jų galva, kišenėje per mažai, tai ir šiepia iltis. Kam? Nusišypsotų ir visiems Artuma 2013 m. birželis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

būtų geriau. Gyvybės, sveikatos, proto už pinigus nenupirksi. Tai empiriškai įrodytas faktas. Nebent gali tik silikoninio ar botulininio grožio įpirkti. Na, dar linzes, nagus. Tik kas iš to? Bet aš ir vėl nukrypau „nuo maršruto“. Šitoj vietoj jaunimas niekuo dėtas. Todėl sustoju.

* * *

Kad būtų linksmiau, pakalbėkime apie kapines. Apskritai, kapinės gana rami vieta. Čia nesimato priešų nei draugų, nereikia mokėti už šildymą, ieškoti darbo, nerūpi pinigai, politika, Mantas Petruškevičius anei Asta Valentaitė. Bunkei čia nuolatos esantieji abejingi ir net į benzino kainas jiems nusispjaut. Guli sau žmonės be rūpesčių ir laukia Paskutiniojo teismo. Jei atvirai, tai rūpesčio yra: į kairę eiti Kristus parodys ar į dešinę? Na, bet kol kas ošia medžiai, žydi gėlės, čiulba paukšteliai. Bet juk niekada nebūna viskas gerai! Ima ir pasitaiko siaubo. Bent jau Kaune. Mat kapinės – mano miesto silpnoji vieta. Štai prestižinės Petrašiūnų kapinės. Visi nori jose atgulti. Čia ilsisi įžymybės, nusipelnę Tėvynei ir šiaip visuomenei žmonės, vieną kitą banditą irgi rasi. Bet banditas tai ką ten! Na, nukalė jam skulptorius paminklą ir tuo viskas pasibaigė. Toliau jau Dievo ir jo reikalas.

Yra čia kur kas blogesnių dalykų – pasityčiojimo iš žmonių, mirties, spjaudymo ant palaikų. Turiu galvoje garsųjį kolumbariumą, apie kurį kauniečiai daugiau kaip pusmetį reiškia tvirtą nuomonę. Oi, nenorėčiau, jogei taip vertintų manąjį darbą! Ne kauniečiams ir nemačiusiems

šios nesąmonės (kitaip to nepavadinsi) pasakoju, kas tai tokio. Be tvarkos išmėtytos stovi tokios, mandagiai pavadinant, garstyčių spalvos būdelės, iš tikrųjų surūdijusiais metaliniais šonais. Vieni sako, kad tie daiktai panašūs į lauko tualetus, kiti – kad į šiukšlių konteinerius, treti – kad į kaimo alaus kioskus. Man tos būdelės jokių asociacijų nekelia, tiesiog kelia pasipiktinimą. Būdeles projektavo vietinio populiaraus (?!) architekto studijos jaunimėlis.

Na, autoriai gal per jauni, o gal ir antitalentai, visaip būna.

Bet juk turėjo kažkas tą „projektą“ tvirtinti! Turėtų būti ne tik autorinė lentelė, įamžinanti projektuotojų gėdą, bet ir užrašas, kas šią nešvankybę akceptavo. Nėra čia ko postringauti apie postmoderną, sąlyčių su gamta ieškojimus, konceptualią architektūrą, nes reika kalbėti apie tai, kas leido tyčiotis iš mirties, mirusiųjų ir šventos lietuviams vietos – kapinių. Na taip, studijos šefas gražiai suprojektavo Šiluvos bazilikos aikštę, vieną kitą gyvenamąjį namą, bet kauniečiai niekada jam neatleis už baubą šalia Muzikinio teatro, pragaišinusį vienintelį išlikusį Kauno barbakano bokštą, o juolab – už jaunų jo darbuotojų padarytą nei daug, nei mažai – nusikaltimą. Kokie arogantai turi dirbti toje studijoje? Ir kas duoda tokį toną?!

Entuziastų pasilaidoti tose būdelėse nėra daug. Didesnė dalis vietų laisva. Nemanau, kad dėl nemenkos kainos. Palaidojusieji artimųjų urnas greičiausiai tai padarė iš nevilties, neturėdami kitos išeities ar dėl panašių priežasčių.

Na, gal aš čia per piktai? Gal tų „menininkų“ (visiems aišku, kad architektūra yra menas) siela tauri, tik smegenys kinų gamybos? Kad ir kaip būtų, Kaunas su šia „modernybe“ susimovė taip, kad tik verkti norisi. Štai jums ir „nevidutinybių“ „nebanalūs“ sprendimai.

Tvinkčioja ir tvinkčioja, nes abejingi negalime būti.

Juk esame visi tarpusavyje susiję, nors iš pirmo žvilgsnio taip gali ir neatrodyti. Įsivaizduoju, kad skaitydamas šį mano tekstą koks testosteroninis vyras jau rankoves raitojasi sąskaitoms suvesti.

Ai, užmuš, tai užmuš, na ir kas? Mažiau žmonių – daugiau deguonies.

Pakaks. Emigruoju iš šito puslapio.

Vido Venslovaičio nuotrauka

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Nemėgstu sėdėti be darbo. Be darbo aš mėgstu gulėti.

* * *

– Vakar mano žmonai pavyko sudeginti penkis tūkstančius kalorijų. Kartu su puodu, kuriame ji tas kalorijas gamino.

Artuma 2013 m. birželis

* * *

– Klausykite, – netekęs kantrybės sako docentas studentui, rašydamas dvejetą, – kodėl jūs nenorite mokytis?

Juk nuo mokslo dar niekas nemirė!

– Žinau, bet geriau nerizikuoti…

* * *

Nori prajuokinti Dievą? Susiplanuok gyvenimą.

Mūsų draugai

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 6 (281) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 40610 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83). www.artuma.lt ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai