Artuma

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis 7/8

Kaip žemaičiai Krikšto prašė

Šviesiausias kunigaikšti ir tautų karaliau, šventai gerbiami Kristuje tėvai ir dievobaimingi ponai! Kadangi ta šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, tik tada pradėjo apšviesti mūsų aklumo tamsumas, kai tos šviesos Autoriui patiko pakviesti lietuvių gentį į tikrosios šviesos pažinimą, t. y. į katalikų tikėjimą. Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios kūnas ir kraujas esame, šventuoju Krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo, suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą. Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę Telšių katedros durų fragmentas. tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų Skulptorius Romualdas Inčirauskas, 2009 m. broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką, kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepatinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš ko galima spręsti, ar kas nors yra tikras krikščionis.

Taigi, į šiuos dalykus atkreipę dėmesį ir juos gerai apsvarstę, daugelis iš mūsų buvo patraukti priimti katalikų tikėjimą atgimdyti šventuoju Krikštu, ir jau beveik visi būtų tapę katalikais, jeigu tai, apie ką su visu nusižeminimu ir dievotumu jūsų šventenybei toliau išdėstysime, nebūtų kliudę ir davę priežastį pasipriešinti. Buvo tokie žmonės, kurie atvyko į mūsų kraštą, ėmė valdyti mūsų žemes, ir mes vylėmės, kad jie atpirks mūsų tėvynę iš drakono nasrų bei tamsybių kunigaikščio velnio ir mūsų tėvynės gentį per Krikštą atvers į Dievo malonę. Tačiau savo dvasia jie labiau norėjo ne katalikų tikėjimą plėsti, bet gobšiai pripildyti savo sandėlius, o ne dangų.

Jų neteisingame, iškrypusiame ir beprotiškame valdyme mes buvome tarsi klaidžiojančios avys, nes nebuvo, kas mus išgelbėtų ir kas atvestų į katalikų tikėjimą, nes galbūt dar nebuvo atėjęs laikas. Dabar gi atėjo laiko pilnatvė. <...> Taigi priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami esame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam mokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į gyvenimo kelią. <...> Nors nuo pat mūsų atsiradimo pradžios mes esame kilę iš laisvų tėvų ir esame tikrai laisvi, ir savo turtą bei nuosavybę turime paveldėjimo teise legaliai visiška ir pilna laisve, niekam nebuvome pririšti vergyste, tačiau Prūsijos teutonų ordino broliai, puikiai žinodami mūsų kilmę iš laisvų tėvų ir pilną laisvę, labai stengėsi atimti iš mūsų laisvę ir taikų gyvenimą, priešiškiausiu ir žiauriausiu būdu mus nusiaubdami, nekreipdami dėmesio į mūsų jau seniai turimą pamaldų ir karštą norą bei pastangas prisijungti prie katalikų tikėjimo. Jie nesistengė laimėti tikrajam Dievui mūsų sielų, bet norėjo okupuoti ir pasisavinti mūsų paveldą ir mūsų žemes, kaip ir kitais atvejais buvo neteisėtai darę. <...> Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ar parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal Jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis kaip krikščionys. Aiškiai ir specialiai pareiškiame, kad nenorime, jog tie broliai mus valdytų <...>. Kadangi trokštame tapti tikrais krikščionimis, norime ištikimai ir nuolankiai tarnauti pirmiausia Dievui, po to tam, kuris mums patiks. <...> Ištraukos iš žemaičių laiško, rašyto 1416 m., Konstanco Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui

Laiškas skaitytojams

Mieli „Artumos“ Skaitytojai ir Bičiuliai, į Jūsų rankas atiduodame tradiciškai storąjį – vasaros numerį; jis gimsta su dvigubais skausmais, nes ir pats dvigubas, ir tvyrant šiaurietiškiesiems baltams sunkiai pakeliamiems karščiams... Užtat gaivinami esame ne tik svaiginamai dvelkiančiais liepų kvapais, bet ir Kauną užtvindžiusių neregėtų Miesto misijų savaitės evangeliniu gaivumu bei LJD jaunatvišku džiugesiu! Pagalvojau – Lietuva tikrai dar nežlugusi, jeigu krikščionys katalikai gali šitaip smagiai siautėti viešojoje erdvėje, jei tik patys eina ir daro, nebijo skelbti, ką gavo iš savo Viešpaties, dalijasi tuo džiaugsmu ir ta viltimi, kurią dovanoja jiems Kristus, o per juos – nori perduoti visai Tautai! Atrodo, mūsų Tėvynėje pasėta krikščionybės sėkla per šešis šimtmečius ima ir duoda jau vaisių.

Būtent Žemaitijos Krikšto jubiliejus ir mus paskatino šioje „Artumoje“ apmąstyti ne tik tuos istorinius įvykius (apie kuriuos, beje, mes irgi dažniausiai težinome iš sovietinio ateizmo propagandinių klišių), bet ir iš esmės klausti: kas gi yra Krikštas? Net aš pats berengiant šį numerį ne sykį apstulbdavau – kaip vis tik menkai tesuvokiam ir įvertinam tiesiog atominę ar branduolinę Krikšto jėgą bei reikšmę mūsų gyvenimui! O, kad išlaisvintume bent dalį tos Dievo malonės galios, mumyse trykštančios per Krikštą – tai bemat išsprogdintume aplink tvyrantį blogį, tamsumas, pyktį...

Antai garbieji mūsų protėviai žemaičiai savąja iniciatyva jau prieš 600 metų visą tuometės Europos dvasinį, kultūrinį, politinį elitą tiesiog privertė diskutuoti apie tokius modernius dalykus kaip tautų laisvė, teisė joms pačioms pasirinkti kurti suverenias valstybines ir bažnytines struktūras. Manding, o šiandien?! Juk ES Tarybai šią vasarą pradedanti pirmininkauti Lietuva lygiai taip pat galėtų nūdien išjudint Europą diskutuoti ne tik labai esminiais energetinio saugumo reikalais, bet ir dar esmiškesniais žmogaus prigimties saugumo, asmens orumo išsaugojimo, demografinio susinaikinimo, krikščioniškųjų Europos ištakų ir pan. klausimais?.. Tereikia tik žemaitiškos drąsos ir gyventi Krikšto malone!

To ir linkiu – J. E. Prezidentei, Seimui, Vyriausybei, Jums visiems ir sau pačiam – Jūsų, Darius Chmieliauskas P. S. Gruodžio „Artumoje“, užbaigdami pal. Jurgiui Matulaičiui skirtuosius metus, pasvajojome ir maldavome, kad išnyktų baisi Lietuvos žaizda – kūdikių bei vaikų globos namai? Atrodo, kad misija po truputį tampa įmanoma: ir viešojoje erdvėje, ir valdžios koridoriuose apie tai vis drąsiau kalbama; o štai „Artuma“ su šiuo numeriu išleidžia atskirą priedą, skirtą įvaikinimui ir globai. Atrodo, ir Tėvas Jurgis čia bus prisidėjęs.

Turinys Kronika

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Panardinti Kristuje

2

Šv. Mišios su vaikais

4

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas Tomas SVALBONAS Naujiena Lietuvoje Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Nuo kalbų prie darbų?

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Išsinerti iš savimeilės kailio

Antanas SAULAITIS SJ Ar tikrai atsižadi nuodėmės?

27

Antanas GAILIUS Deja, krikščionys

28

6

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

28

8

Krikštas yra geras sakramentas ir labai geras darbas

33

9

Romanas KAZAKEVIČIUS Džiaugsmas ir viltis

34

10

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Paprastai apie save, gyvenimą ir Kažką 14 Kun. Danielius DIKEVIČIUS Ką gi renkamės?

15

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kristus ir Lietuva Dr. Darius BARONAS Bendras visų lietuvių laimėjimas

Rūta LAZAUSKAITĖ Pasakojimas, vertas detektyvo plunksnos Jaunimo iššūkis Mums reikia naujų Sekminių

18

Vytautė MACIUKAITĖ Primesta krikščionybė?

21

Kan. Andriejus SABALIAUSKAS Malonės metų kronika

23

Krikštas – vartai į gyvenimą

25

38

Inesa VAITKŪNAITĖ Atsisėsti šalia kitokio

Veidu į vaiką Sužeistas vaikas

42

Paul LEMOINE Enurezės gydymas

43

47

Už gyvenimą ir gyvybę Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Pasirinkimo dilema?

48

Atokvėpio valanda Giovannino GUARESCHI Operacija „Poveržlė“

50

Akiračiai 54

Sveikata Stebuklingas skystis

40

46

O mes kitokie

Martynas Mažvydas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Bendruomenė, panaši į Dangaus karalystę

16

37

Tėčio dienoraščiai. Ir tai buvo gera

57

Mandagumas mūsų kasdieninis Mados ir kojos

58

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Pasidalijimai patirtimi

59

Viršelyje – Žemaičių krikštas. Varnių katedros altoriaus antepedijaus fragmentas. Petras Repšys. Sidabruotas varis, žemas reljefas. 2008 m.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

1

Kronika

2

Liepos–rugpjūčio kalendorius

Panardinti Kristuje Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Nežinau, ar ir Jūs esate girdėję ilgaliežuvišką mūsų brolių Kristuje pasvarstymą apie Romos katalikus ir jų nesugebėjimą gyventi pagal Evangeliją. Dėl Krikšto formos. Juk dauguma mūsų esame krikštyti ne panardinimu, o vandens užpylimu. Čia niekas nekelia klausimo apie Krikšto galiojimą – kalbama vien apie sakramentinį ženklą, pasiimantį mūsų kūną į dvasios erdves. Graikiškai baptizein – pakrikštyti – reiškia panardinti į vandenį, o drauge – ir į „reikalą“. Mes esame panardinti į Jėzaus reikalą, į Jo misiją, maža to – į Jo gyvenimą, Krikštu palaidoti Jo mirtyje, prikelti Jo prisikėlime. Iš čia mūsų gyvenimo kitoniškumas – šventumas, kurį atskleisti galima tik padedant malonei, kylančiai iš maldos, Dievo žodžio skaitymo, sakramentų šventimo.

Prisimenu popiežiaus Benedikto XVI žodžius apie Krikštą – jį gavome ne sau, bet kad pasidalytume. Nė vienas negalime pamiršti, kad savo misiją – Evangelijos skelbimą – Viešpats patikėjo kiekvienam iš mūsų. Didis Jo pasitikėjimas! (XIV eilinis sekmadienis).

Kodėl reikia skelbti Evangeliją? Paprasčiausiai, iš meilės artimui! Mylėti artimą kaip save patį? Bet juk mes turime naują įsakymą: mylėti, kaip mylėjo Kristus! Kas mano artimas – tas, kuris dabar šalia (XV eilinis sekmadienis). Šitokiai artimo meilei jėgų ir supratimo galima pasisemti tik iš Dievo. Nepajėgtume patys savo jėgomis, per sunku. Štai kodėl Vatikano II Susirinkimas primena, kad liturgija – viso krikščioniškojo gyvenimo centras ir šaltinis (XVI eilinis sekmadienis). Ir maldos šaltinis. Natūraliai melstis mes nemokame, reikia išmokti iš Dievo. Dievas, mus kalbindamas, mokina maldos. Štai kam reikia kasdienio Šventojo Rašto skaitymo. Ir dar. Malda – pirmiau klausyti, paskui – kalbėti.

Nors ką jau ten. Kai nuoširdu, nepataikūniška – visada išklausyta (XVII eilinis sekmadienis).

Apaštalas Paulius visa laikė sąšlavomis, palyginti su Kristumi (plg. Fil 3, 8).

Ir mes pirmiausia rūpinkimės Dievo karalyste ir Jo teisybe, o visa kita bus mums pridėta. Juk mūsų tikslas – ne šio pasaulio, bet Dievo karalystė (XVIII eilinis sekmadienis). Panašiai kaip su BažArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

nyčia, – kai ji labiau viešpatauja pasaulyje, savyje silpsta, bet vos prispaudžiama, tvirtėja.

Mūsų Krikšto drabužio spindėjimas – kurį matė apaštalai ant Taboro kalno spindint Jėzaus drabužiuose – ne išorės, o vidaus spindėjimas, bet matomas išoriškai (Kristaus Atsimainymo šventė).

Mažoji kaimenė, – šitaip Jėzus vadino savo Šeimyną – Bažnyčią. Kai pasaulis užsiima savais reikalais, kiekvienas mažosios kaimenės narys užsiima Kristaus reikalu. Vien Juo! (XIX eilinis sekmadienis). O tai labai sunku! Tai neša ir nesantaikos skausmą. Ne vien tarp artimiausiųjų, bet ir mumyse pačiuose.

Taip turi būti (XX eilinis sekmadienis).

Ir ištveria ne visi. Kaip ir pro ankštus

vartus visi nepralįs. Nei sakramentinis gyvenimas, nei malda nėra pakankami patys sau. Jei jie neperkeičia mūsų gyvenimo, jo neugdo, nesuvienija mūsų su broliais, seserimis ir mūsų pačių su savimi. Piktadariai – ar ne baisus pasmerkimas iš Viešpaties lūpų? (XXI eilinis sekmadienis).

Ar maža bus išgelbėtų? Šį klausimą Jėzui jau buvo uždavę apaštalai. Įsižiūrėkime į mūsų brolius, seseris šventuosius ir į Motiną Mariją, padovanotą mums Jėzaus ant kryžiaus. Ji, po Jėzaus, pirmoji su kūnu ir siela yra paimta į Dangų (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė – Žolinė). Kaip ir mes būsime laikų pabaigoje. Štai kodėl mums rūpi ne vien siela, bet ir kūnas. Štai kodėl mūsų kūnas prausiamas Krikšto vandenimis, tepamas aliejais – katechumenų, ligonių ar kvėpinamas kvepalais – šventąja krizma, smilkomas smilkalais, rengiamas baltu naujo gyvenimo drabužiu, vainikuojamas žiedais (ant galvos ir ant piršto), maitinamas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Štai kodėl gerbiamos šventųjų mūsų brolių, seserų relikvijos. Jų kūnai pašventinti Dievo artumu ir sakramentiniu prisilietimu. Kaip ir mūsų.

Gyvenimo kelionėje dulkės ir kaitra nuvargina, supurvina, daro nepanašius į Dievo sūnus ir dukteris.

Nenusiminkim, Viešpats savo Krauju vėl iš naujo mazgoja mūsų baltą Krikšto drabužį. Reikia tik ateiti pas Jį ir pasakyti, kad to reikia.

Juk tokią gyvenimo kelionę išreiškia ir tokią malonę suteikia piligrimystės į parapijų atlaidus ar į didžiąsias Lietuvos šventoves – Žemaičių Kalvariją, Marijampolę, Kryžių kalną, Pivašiūnus, Krekenavą, o šiemet – ir į Žemaičių Krikšto jubiliejaus iškilmes. Kad pakrikštytieji būtų pasinėrę į Jėzų.

Kronika

8 K Šv. Dominykas, kunigas, vienuolis Sk 20, 1–13; Ps 95; Mt 16, 13–23 9 P Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, mergelė,

kankinė, Europos globėja

Oz 2, 16b. 17b. 21–22; Ps 45; Mt 25, 1–13 10 Š Šv. Laurynas, diakonas, kankinys

2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Išm 18, 6–9; Ps 33; Žyd 11, 1–2. 8–19;

Lk 12, 32–48 12 P Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė

Įst 10, 12–22; Ps 147; Mt 17, 22–27 13 A Šv. Poncijonas, popiežius, ir Ipolitas,

kunigas, kankiniai

Įst 31, 1–8; Įst 32, 3–4. 7–9. 12;

Mt 18, 1–5. 10. 12–14 14 T Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė,

kunigas, kankinys

Įst 34, 1–12; Ps 66; Mt 18, 15–20 15 K ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS

Į DANGŲ (ŽOLINĖ)

Vigilija: 1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16, 1–2;

Ps 132; 1 Kor 15, 54b–57; Lk 11, 27–28

Diena: Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10;

Ps 45; 1 Kor 15, 20–27; Lk 1, 39–56 16 P Šv. Steponas Vengras

Joz 24, 1–13; Ps 136; Mt 19, 3–12 17 Š Šv. Hiacintas, kunigas

Joz 24, 14–29; Ps 16; Mt 19, 13–15 18 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Jer 38, 4–6. 8–10; Ps 40; Žyd 12, 1–4;

Lk 12, 49–53 19 P Šv. Jonas Eudas, kunigas, vienuolis

Ts 2, 11–19; Ps 106; Mt 19, 16–22 20 A Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas

Ts 6, 11–24a; Ps 85; Mt 19, 23–30 21 T Šv. Pijus X, popiežius

Ts 9, 6–15; Ps 21; Mt 20, 1–16 22 K Švč. Mergelė Marija Karalienė

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 P Šv. Rožė Limietė, mergelė

Rut 1, 1. 3–6. 14–16. 22; Ps 146; Mt 22, 34–40 24 Š Šv. Baltramiejus, apaštalas

Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51 25 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 66, 18–21; Ps 117; Žyd 12, 5–7. 11–13;

Lk 13, 22–30 26 P 1 Tes 1, 1–5. 8b–10; Ps 149; Mt 23, 13–22 27 A Šv. Monika

1 Tes 2, 1–8; Ps 139; Mt 23, 23–26 28 T Šv. Augustinas, vyskupas, Bažnyčios

mokytojas

Jer 1, 17–19; Ps 71; Mt 23, 27–32 29 K Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas

Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 P 1 Tes 4, 1–8; Ps 97; Mt 25, 1–13 31 Š 1 Tes 4, 9–11; Ps 98; Mt 25, 14–30

Vido Venslovaičio nuotraukos

Liepa 1 P Pr 18, 16–33; Ps 103; Mt 8, 18–22 2 A Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–51 3 T Šv. Tomas, apaštalas

Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 K Šv. Elzbieta Portugalė

Pr 22, 1–19; Ps 115; Mt 9, 1–8 5 P Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas

Pr 23, 1–4. 19; Ps 24; Mt 9, 9–13 6 Š Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė

Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135; Mt 9, 14–17

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) diena 7 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 66, 10–14; Ps 66; Gal 6, 14–18;

Lk 10, 1–12. 17–20 8 P Pr 28, 10–22a; Ps 91; Mt 9, 18–26 9 A Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Pr 32, 23–33; Ps 17; Mt 9, 32–38 10 T Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a; Ps 33;

Mt 10, 1–7 11 K Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas

Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a; Ps 33;

Mt 10, 1–7 12 P Pr 46, 1–7. 28–30; Ps 37; Mt 10, 16–23 13 Š Šv. Henrikas

Pr 49, 29–32; 50, 15–26a; Ps 105;

Mt 10, 24–33 14 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Įst 30, 10–14; Ps 69; Kol 1, 15–20;

Lk 10, 25–37 15 P Šv. Bonaventūras, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Iš 1, 8–14. 22; Ps 124; Mt 10, 34 – 11, 1 16 A Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija

(Škaplierinė)

Iš 2, 1–15a; Ps 69; Mt 11, 20–24 17 T Iš 3, 1–6. 9–12; Ps 103; Mt 11, 25–27 18 K Iš 3, 13–20; Ps 105; Mt 11, 28–30 19 P Iš 11, 10 – 12, 14; Ps 116; Mt 12, 1–8 20 Š Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

Iš 12, 37–42; Ps 136; Mt 12, 14–21 21 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Pr 18, 1–10a; Ps 15; Kol 1, 24–28;

Lk 10, 38–42 22 P Šv. Marija Magdalietė

Gg 3, 1–4a; Ps 63; Jn 20, 1. 11–18 23 A Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja

Gal 2, 19–20; Ps 15; Jn 15, 1–8 24 T Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

Iš 16, 1–5. 9–15; Ps 78; Mt 13, 1–9

25 K Šv. Jokūbas, apaštalas

2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 P Šv. Joakimas ir Ona,

Švč. Mergelės Marijos tėvai

Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17 27 Š Iš 24, 3–8; Ps 50; Mt 13, 24–30 28 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Pr 18, 20–32; Ps 138; Kol 2, 12–14;

Lk 11, 1–13 29 P Šv. Morta

1 Jn 4, 7–16; Ps 34; Jn 11, 19–27 arba

Lk 10, 38–42 30 A Šv. Petras Auksažodis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28; Ps 103;

Mt 13, 36–43 31 T Šv. Ignacas Lojola, kunigas

Iš 34, 29–35; Ps 99; Mt 13, 44–46

Rugpjūtis 1 K Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Iš 40, 16–21. 34–38; Ps 84; Mt 13, 47–53 2 P Šv. Euzebijus Vercelietis, vyskupas;

šv. Petras Julijonas Eimaras, kunigas

Kun 23, 1. 4–11. 15–16. 27. 34b–37;

Ps 81; Mt 13, 54–58 3 Š Kun 25, 1. 8–17; Ps 67; Mt 14, 1–12 4 S XVIII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Koh 1, 2; 2, 21–23; Ps 90;

Kol 3, 1–5. 9–11; Lk 12, 13–21 5 P Švč. Marijos bazilikos pašventinimas

Sk 11, 4b–15; Ps 81; Mt 14, 13–21 6 A Kristaus Atsimainymas

Dan 7, 9–10. 13–14 arba 2 Pt 1, 16–19;

Ps 97; Lk 9, 28b–36 7 T Šv. Sikstas II, popiežius, ir jo draugai,

kankiniai; šv. Kajetonas, kunigas

Sk 13, 1–2. 25 – 14, 1. 26–30. 34–35;

Ps 106; Mt 15, 21–28

Liepą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nos Bra­zi­li­jo­je vi­sus jau­nus krikš­čio­nis pa­ska­tin­tų tap­ti Evan­ge­li­jos apaš­ta­lais ir mi­sio­nie­riais; misijų – kad vi­so­je Azi­jo­je at­si­ver­tų du­rys ne­šan­tiems Evan­ge­li­jos ži­nią.

Rugpjūtį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad tė­vai ir mo­ky­to­jai pa­dė­tų jau­na­jai kar­tai aug­ti są­ži­nin­gai ir gy­ven­ti do­rai; misijų – kad vie­ti­nės Af­ri­kos Baž­ny­čios, iš­ti­ki­mai skelb­da­mos Evan­ge­li­ją, ska­tin­tų tai­ką ir tei­sin­gu­mą.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

3

Kronika

4

Šv. Mišios su vaikais

Laikas dėkoti – Mišių vidury kunigas kviečia į liturginį pokalbį.

Taip netenka nuobodžiauti ir yra proga drąsiai ir garsiai atsiliepti, aktyviau maldose dalyvauti, – pastebi mama.

– Tai dabar jau galėsiu kunigo arba Dievo ko nors paklausti? – nudžiunga Benedikta.

– Kunigo paklausime po Mišių, – atsako tėtis. – Dievo klausti galime, kai meldžiamės vieni. O šiuo pokalbiu pradedama Dėkojimo – Eucharistijos malda. Kiekvienos Mišios yra išskirtinis įvykis, nes jose vis iš naujo patiriame, ką Dievas nuveikė pasaulyje.

– Didelėse šventėse tuos žodžius kunigas gieda ir žmonės atsiliepia giedodami, nes visi nori džiaugtis, gėrėtis ir švęsti, – dalijasi Dominykas.

– Kaip ir kitais svarbiausiais Mišių momentais, pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kunigas sušunka: „Viešpats su Jumis!“ – Nejaugi žmonės taip greitai pamiršo, kad Dievas visada su mumis?! – stebisi Benedikta.

– Kai kartoji svarbius dalykus, tai primeni sau ir kitiems. Atsakome: „Ir su Tavimi“, nes prašome, kad ir kunigas liudytų Dievo darbus, – moko tėtis.

– Tada kunigas kviečia mus: „Aukštyn širdis!“ – primena mama.

Dominykas apgailestauja: – Ak, jos negaliu nei pajudinti, nei pakelti. Ji ten taip giliai krūtinėje pasislėpusi.

Mama paaiškina: – Kai Mišiose minime širdį, primename slapčiausią susitikimo su Dievu vietą, pabrėžiame tai, kas kitiems nematoma, o mums svarbu.

– Kaip tą širdį kelti? – rūpi ir Benediktai.

– Tais žodžiais savo mintis, troškimus, darbus ir visa, kaip įpakuotą savo dovaną, pavedame Dievui.

– Patikime gyvenimą Dievui, kad už jį pirmiausia padėkotume kaip už nuostabią dovaną. Todėl kunigas kviečia: „Dėkokime Viešpačiui Dievui“, – sako tėtis.

– Jau žinau, ką atsakome: „Verta ir teisinga.“ Dėkoti mandagu ir gražu, – mano Dominykas.

– Kunigas visiems primena, kad Dievui labiausiai dėkojame už pasaulio sukūrimą, palaikymą, o ypač už Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, taip iš blogio išgelbėtas kiekvienas žmogus, – atitaria tėtis.

Mama primena, jog Dėkojimo maldą užbaigiame giedodami giesmę apie Dievo šventumą. Dievas yra šventas – tai pakartojame net tris kartus, nes pagal senovinį paprotį pabrėžiame, kad Viešpats yra pats geriausias ir kilniausias žemėje ir danguje.

– O kas ta Osana ir kodėl ji gyvena aukštybėse? Kiekvienose Mišiose ją prisimename, – neaišku Benediktai.

– Osana – tai žodis, kuriuo žmonės pasitiko į Jeruzalę įžengiantį Viešpatį. Tai senas hebrajų kalbos šūksnis, kuriuo ilgesingai prašoma pagalbos iš Dievo, – šypsodamasi sako mama.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ......................................................................

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

Naujo Kristaus draugo kelionės pradžia Vasara – ne tik atostogos, saulė, ežerai, uogos ir vaisiai. Tai nuostabus laikas susitikti ir švęsti kartu su draugais ir artimaisiais. Ypač kai tam pasitaiko ypatingų progų. Turime ir mes vieną džiugią žinią: Dominykas ir Benedikta sulaukė broliuko, kurį visa šeima pavadino Pranuku. Šeimoje gauname ne tik gyvybės dovaną.

Tėveliai nuo mažens vaikams dovanoja ir savo vertybes. Tikėjimo dovana teikiama ne tik per maldas, bet ir per Krikšto sakramentą. Kaip švenčiama ši tikėjimo šventė?

Iš pradžių kunigas užrašo apie ją Krikštų knygoje, kad niekas nepamirštų naujojo Kristaus sekėjo. Krikšto apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu.

Kunigas paklausia vardo, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Pranukui visa šeima parinko šventojo Pranciškaus vardą, kad vaikelis visą gyvenimą turėtų globėją.

Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip pradedama krikščionio kelionė. Krikštas – lyg vartai į Bažnyčią. Kai krikščionis auga – švenčia ir kitus sakramentus. Vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo žodžio. Kunigas trumpai paaiškina Šventojo Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį ir garsiai atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Tada kunigas kreipiasi į šventuosius – pavyzdingus Kristaus sekėjus, kad jų globa lydėtų naująjį Kristaus draugą. Juk joks krikščionis nėra vienišas.

Tada krikštijamojo krūtinė patepama Krikštą priimančiųjų aliejumi. Kaip imtynininkas visą kūną išsitepa aliejumi, kad iš priešininko rankų išslystų, taip ir būsimas krikščionis patepamas Kristaus vardu, kad Jo pagalbos šauktųsi ir visas pagundas nugalėtų. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius dideli

ir maži garsiai atsako: „Atsižadu!“ Tada kunigas pakviečia išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą. Į jo klausimus visi kartu atsako: „Tikiu!“ Krikšto apeigos – atrodo kuklios – vandens užpylimas tris kartus Švč. Trejybės vardu ištariant vaikelio vardą. Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę – tą pirmųjų žmonių neklusnumą, puikybę, kuri ir mus atskiria nuo Dievo.

Vandens užpylimas – tai priminimas, kad žmogus pasineria į gyvenimą kartu su Dievu, kuris tapo mūsų broliu, už mus numirė ir prisikėlė. Po Krikšto jau esame tikri Kristaus draugai, Jo bendražygiai ne tik šioje kelionėje, bet net ir po mirties. Juk Kristus prisikėlė!

Pakrikštyto vaikelio kakta patepama krizma – kvapniu aliejumi, vardą gavusiu nuo Kristaus. Tai lyg antspaudas, kuris primena, kad visą gyvenimą liksime Kristaus draugais. Baltas drabužis, kuriuo apgaubtas vaikelis, – lyg apsauga, mūsų gaunama iš Dievo.

Uždegama Krikšto žvakė – tikėjimo šviesos ženklas. Kaip šviesa apšviečia tamsą, taip tikėjimas į Kristų nušviečia visą gyvenimą. Drauge meldžiamės Tėve mūsų malda, nes jos išmokė Kristus, priimame kunigo palaiminimą ir einame valgyti šventinio pyrago.

Geros krikščioniškos kelionės, mažasis Kristaus bičiuli Pranuk!

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

5

Kronika

6

Visuotinės Bažnyčios pulsas Pranciškus tęsė savo pirmtako Benedikto XVI pradėtą katechezę apie Tikėjimo išpažinimą. Kiekvieną sekmadienį vadovavo tradiciniams susitikimams Viešpaties Angelo maldos proga. Ir trečiadienių audiencijose, ir sekmadienių vidudienio maldoje dalyvaujančių maldininkų skaičius dažniausiai viršija 50 tūkst. Ir vargu ar galima tai paaiškinti vien neseniai išrinktojo popiežiaus „naujumu“ ar pigių oro linijų bendrovių siūlomais iš tiesų nebrangiais bilietais į Romą...

Būkite šventi!

Birželio mėnesį Šventojo Tėvo veikloje net trys lietuviški akcentai: jau birželio 1-ąją oficialiai paskelbta, kad popiežius Pranciškus skiria Budapešto ir Estergomo arkivyskupą kardinolą Péterį Erdo savo ypatinguoju pasiuntiniu į rugpjūčio pradžioje Telšiuose vykstančias Žemaitijos Krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes; birželio 6-ąją priimtas emerito amžiaus sulaukusio vyskupo Jono Kaunecko atsistatydinimas ir tą pačią dieną naujuoju Panevėžio ordinaru paskirtas t. Lionginas Virbalas SJ; birželio 15-ąją paskelbta, jog Kijevo Rusios Krikšto 1025 metų jubiliejuje popiežiui Pranciškui atstovaus Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Pastarasis Šventojo Tėvo sprendimas neatsitiktinis, nes prieš 25 metus kard. Bačkiui, tuomet dar monsinjorui, Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybos pasekretoriui, yra tekę dalyvauti Kijevo Rusios 1000 metų jubiliejuje.

Dabar jis, kaip popiežiaus Pranciškaus legatas, keliaus į laisvos Ukrainos sostinę Kijevą. Tąkart lydėdamas Šventojo Sosto Valstybės sekretorių kard. Agostino Casaroli mons. Bačkis keliavo į Maskvą, nes būtent Sovietų Sąjungos sostinėje ta sukaktis buvo minima.

Birželio 2 d. popiežius Pranciškus vadovavo pasaulinei Švenčiausiojo Sakramento adoracijai, kuri tą pačią valandą vyko ir daugumoje pasaulio katalikų katedrų, ir daugelyje kitų vietinių bendruomenių. Ši adoracija, panašiai kaip ir birželio 17 d. kartu su Šventuoju Tėvu Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

paminėta Gyvybės Evangelijos diena, jau pernai buvo įrašyta į Tikėjimo metų renginių kalendorių.

Birželio 6 d. įvyko kasmetinė Šventojo Tėvo Pranciškaus audiencija Popiežiškajai bažnytinei akademijai, t. y. jau ketvirtąjį veiklos šimtmetį pradėjusiai aukštajai mokyklai, rengiančiai Šventojo Sosto diplomatus, būsimus nunciatūrų pareigūnus ir nuncijus. Tokiomis progomis visada kalbama apie būsimųjų Bažnyčios pasiuntinių laukiančią misiją, apie pareigą skirti pirmenybę kunigo tarnystei ir kunigiškajai savivokai, tačiau šį kartą būsimiems nuncijams iš popiežiaus lūpų kone nugriaudėjo labai kategoriškas ir sykiu labai paprastas patarimas: „Jokių asmeninių ambicijų! Jokio karjerizmo! Arba būkite šventi kunigai, arba grįžkite į savo vyskupijas.“ Birželio 14 d. popiežių Pranciškų aplankė kovo mėnesį savąją tarnystę pradėjęs naujasis pasaulinės anglikonų bendrijos vadovas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby. Tai buvo antrasis tokio masto ekumeninis vizitas Vatikane po Aleksandrijos koptų ortodoksų patriarcho Teodoro (Tawadros) II apsilankymo gegužės mėnesį.

Birželis, kaip kasmet, baigiasi iškilmingai minimomis Petrinėmis – šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilme.

Prieš šį mėnesį vainikuojančią šventę, kiekvieną birželio trečiadienį, vyko bendrosios audiencijos, kuriose popiežius

Prasidėjus Pranciškaus pontifikatui atsirado ir nauja, pusiau oficiali popiežiškojo mokymo forma – rytinių Mišių homilijos. Skirtingai nuo ankstesnių popiežių, kurie kiekvieną rytą Mišias aukojo visiškai privačiai arba tik kartais dalyvaujant nedidelėms svečių arba maldininkų grupelėms, popiežiaus Pranciškaus kas rytą aukojamose Mišiose Šv. Mortos namų (kuriuose, beje, jis ir toliau gyvena bei nesikelia į apaštališkųjų rūmų rezidenciją) koplyčioje kasdien dalyvauja po kelias dešimtis žmonių ir per jas jis pasako po trumpą homiliją. Kitaip nei iš anksto parengtų oficialių kalbų, homilijų tekstų nebūna. Pagaliau ir jų parengimas kiekvieną dieną būtų nemažas darbas popiežiaus Pranciškaus bendradarbiams. Šventasis Tėvas ekspromptu keliais sakiniais kiekvieną rytą komentuoja Mišių skaitinius. Šie trumpi komentarai neturi oficialių homilijų statuso, bet nepaisant neoficialumo jų fragmentus leidžiama skelbti Vatikano radijui ir Šventojo Sosto dienraščiui „L’Osservatore Romano“.

Kai kas šiame „ekskliuzyvume“ bandė įžvelgti ketinimą cenzūruoti Šventąjį Tėvą. Tačiau greitai buvo paaiškinta, kad pats popiežius Pranciškus pasiūlęs tokią jo minčių publikavimo formą. Jis supranta, kad jei prireiktų kiekvieną rytą parengti po homiliją arba redaguoti ir autorizuoti be išankstinio teksto per Mišias sakomus žodžius, tektų gerokai pasidarbuoti nemažai pagalbininkų komandai. Tad surastas kompromisinis sprendimas: Šventasis Tėvas kalba improvizuodamas, o svarbesnes ištraukas arba santraukas paviešina Šventojo Sosto radijas ir laikraštis.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Šitoks yra mūsų Dievas!

Birželio 6-ąją, dieną, kai Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui sukako 75-eri, popiežius Pranciškus patenkino jo atsistatydinimo prašymą ir naujuoju ordinaru paskyrė t. Lionginą Virbalą SJ. Vyskupas Kauneckas, konsekruotas 2000-aisiais, 11 metų tarnavo gimtojo krašto ganytoju. Tačiau ši tarnystė – tai svari, bet nedidelė dalis jo didžių darbų ir ištikimybės Bažnyčiai, kurią ypač drąsiai paliudijo aktyviu įsitraukimu į katalikų

pogrindinę veiklą sovietmečiu ir su kuria atėjo į aukštos bažnytinės hierarchijos tarnystę spręsti naujųjų laikų iššūkių. Šiandien galime tik dėkoti Dievui už tą ganytojų kartą, kuri gynė persekiojamą Bažnyčią, o jos augimą jau laisvoje Lietuvoje skatino idealizmu ir tikėjimu sava tauta: juk „kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukia net prieš tankus?“ (iš vysk.

Kaunecko žodžio Seime 2004 m.). Atsisveikindamas per Šv. Joną Krikštytoją, vysk. Kauneckas su jam būdingu jautrumu sakė: „Sunkiai ėjome pirmyn visoje vyskupijoje. Patį mano pirmąjį pusmetį <...> turėjome palaidoti net 12 kunigų.

O ir paliekančių mūsų gretas vis buvo, ir suklumpančių, ir nenorinčių bendrauti su žmonėmis, su jaunimu... Gerieji žmonės, mačiau jūsų skausmą, kai kunigas vietoj meilės Dievui, bendruomenei ar Bažnyčiai apsiribojo meile vienam asmeniui. Jums skaudėjo ir man skaudėjo, ir skaudės net amžinybėje.“ Paskirtasis vyskupas Virbalas SJ į gimtojo Aukštaitijos krašto žmones pirmuo-

ju laišku kreipdamasis rašė: „Savo vyskupiška tarnyste noriu būti arti jūsų visų.“ Jo pirmieji žingsniai dvasinio pašaukimo keliu buvo žengti dar sovietmečiu, tačiau kunigystė (jos siekė ir pogrindžio sąlygomis) suteikta sulig pirmaisiais Nepriklausomybės metais, o prieš dešimtmetį duoti paskutiniai amžinieji įžadai Jėzaus Draugijoje. Į vyskupo sostą su ganytojišku nuolankumu jis ateina iš ankstesnių vadovaujamų pareigų Vilniaus bei Kauno jėzuitų bažnyčiose, vėliau Vyskupų Konferencijoje, o pastaruoju metu rektoriaus tarnystės Popiežiškojoje rusų kolegijoje Romoje. Naujojo vyskupo konsekracija ir ingresas vyks rugpjūčio 10 d. 12 val.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.

Atmintinų sukakčių paminėjimų progomis ganytojai kaskart aktualiai primena visuomenei svarbiausią jos istorijos ir šiandienos veikėją – Viešpatį. Ištikimybės Dievui ir Tėvynei sėkla, kaip sakė minint Sąjūdžio 25-metį LR Seime Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, išaugino ir patį Sąjūdį, ir patį didžiausią vaisių – Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau, kaip pabrėžta, nors didžiõs jos dovanos – „tikėjimo laisvės padėtis yra gera <...> vis gausiau matome su europiniu prekės ženklu mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama“.

Tremtims ir genocidui atminti skirtą birželio 14-ąją Seimo tribūnoje susirūpinimą, kad prisidengiant kova su smurtu prieš moteris, buvo atlapotos durys žmogaus prigimtį neigiančiai ideologijai, išsakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, tokius projektus sulyginęs su komunistinės bei fašistinės socialinės inžinerijos eksperimentais su gyvais žmonėmis. Tačiau savo kalbą ganytojas baigė viltingai: „113 visuomeninių organizacijų, per 100 mokyklų bei vaikų darželių, šimtai pavienių piliečių kreipėsi į mūsų valdžios moteris ir vyrus, išsakydami savo susirūpinimą minėtąja Konvencija, kviesdami į diskusiją,

bet... tai buvo tyruose nuskambėjęs balsas.

Konvencija pasirašyta greitai ir be diskusijų. Kažkas net pasidžiaugė, kad ‘Vyriausybė nepabijojo Lietuvos vyskupų’. Tačiau vyskupai ne gąsdino, o tik kvietė neskubėti ir padiskutuoti apie kontraversiškus Konvencijos straipsnius. <...> Viliuosi, kad Lietuvos visuomenė dar pakankamai sveika ir sugebės atskirti grūdus nuo pelų, įvertinti, kas yra tikroji pažanga, o kas – tik jos imitacija ir net karikatūra.“ Birželio 16 d. pilietine akcija „Apginkime šeimą – išsaugokime Lietuvą“ jos dalyviai Katedros aikštėje Vilniuje stojo ginti vaikų ateities ir tos šeimos, kuri įtvirtinta LR Konstitucijoje.

Telšių vyskupija geografiškai ir sielovadiškai plačia visą žemaičių kraštą atnaujinančia programa pasitinka savo Krikšto 600 metų jubiliejų (išsamią jubiliejaus renginių apžvalgą žr. p. 23–24).

Tikėjimo metų proga į Romą kaip piligrimai keliavo Lietuvos kariuomenės kapelionai; jiems vadovavęs arkivysk. Grušas, asmeniškai susitikęs su Šventuoju Tėvu, Vatikano radijui sakė: „[Popiežius Pranciškus] nustebo dėl mano jaunatviškumo, tačiau pats paskyrė tokį arkivyskupą. [Audiencijoje] popiežius kalbėjo apie Dievo tautą, tad perdaviau mūsų Dievo tautos Vilniuje maldą už jį, džiaugiamės jo visais darbais.“ 25-erius gyvavimo Lietuvoje metus Anoniminių alkoholikų draugija paminėjo tarptautiniu autoturu ir asmenišku vilties liudijimu, jog galima grįžti į gyvenimą iš pražūtingosios ligos, o saikingo gėrimo propaganda yra tik mitas.

Prieš pat Lietuvos jaunimo dienas Kaune surengta Misijų savaite (jos jau 10-metį vyksta didžiuosiuose Europos miestuose) siekta sukurti šventę kauniečiams, kurie visai netrukus svetingai priėmė tūkstantines LJD dalyvių minias. Misijų savaitė apėmė plačias miesto erdves, tarp jų – ir senamiesčio kavines, kur lankėsi dvasininkai, jauni misionieriai, jaunatviškai pasidalydami: Šitoks yra mūsų Dievas! (išsamiau skaitykite p. 38–39).

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

7

Kronika

8

Naujiena Lietuvoje Šventosios Komunijos ekstraordinarinė tarnystė Tomas SVALBONAS

Šv. Komunijos teikėjų tarnystės pradžia – jau pirmaisiais krikščionybės gyvavimo amžiais. Tuo metu nebuvo didelių suvaržymų dalijant Komuniją. Šv. Mišių pabaigoje kunigas duodavo norintiems parnešti Komuniją į namus tiems artimiesiems, kurie dėl rimtų priežasčių (ligoniai, slaugytojai, budėtojai, darbininkai ir pan.) negalėdavo jos priimti kartu su bendruomene. Taip visa bendruomenė mistiniu būdu buvo Kristuje, su Kristumi, ir Kristus buvo su ja.

Ypatingas pavyzdys – šv. Tarcizijus, patarnautojų globėjas, kankinys, kuris III amžiuje už Kristų paaukojo gyvybę eilinį kartą nešdamas Komuniją tikintiesiems. Jis buvo pagonių užpultas ir nužudytas. Mirė spausdamas prie krūtinės Komuniją.

Iki XX a. labai nedaug žmonių priimdavo Komuniją per sekmadienio šv. Mišias. Popiežius Pijus X pakvietė reguliariai priimti Komuniją, ir tikintieji į tai atsiliepė. Kaip tik todėl ši pasauliečių tarnystė tapo reikalinga – kilo iš didžiulio tikinčiųjų troškimo priimti Eucharistinį Jėzų.

Vatikano II Susirinkimas pakeitė žodžio „ekstraordinarinis“ vartojimą. Iki tol šitaip buvo vadinami diakonai, ir jie, kaip pašventintieji tarnai, tapo ordinariniais Komunijos teikėjais. Susirinkimas leido vyskupams paskirti pasauliečius šiai tarnystei ir juos pavadino ekstraordinariniais teikėjais. Tai nereiškia, kad ši tarnystė yra ypatinga ar išskirtinė, bet vykdoma be šventimų, kurie tam įpareigoja.

Susirinkimo tėvai nurodė keletą priežasčių, kodėl šią tarnystę gali atlikti pasauliečiai: tikinčiųjų poreikis priimti Komuniją ne per Mišias ir pas juos negali atvykti pašventintieji Bažnyčios tarnai; kartais pašventintieji tarnai yra silpnos sveikatos, garbaus amžiaus ir negali patenkinti šių sielovadinių bendruomenės poreikių; Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

kartais šv. Mišiose daug tikinčiųjų nori priimti Komuniją ir jos dalijimas ilgai užtrunka; pagal atnaujintas 1972 m. Ligonių patepimo sakramento teikimo sąlygas mirštančiajam Komuniją gali suteikti ir pasaulietis. Ši tarnystė, atsiradusi iš praktinio poreikio, tapo Šventosios Dvasios dovanų, tarnysčių įvairovės Bažnyčioje išraiška. Tai galimybė pasauliečiams asmeniškai paliudyti bendruomenei savo pagarbą Jėzui, tikrai esančiam Komunijoje, ir išgyventi džiaugsmą, kad per Komuniją esame suvienyti į gyvąją bendruomenę.

Pirmieji žingsniai į šios tarnystės atsiradimą buvo žengti 2010 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje priėmus nuostatas dėl ekstraordinarinių Komunijos teikėjų. Esant svarbiai pastoracinei būtinybei, vyskupijos ordinaras gali leisti parapijos klebonui deleguoti Komunijos nešimą ligoniams ar dalijimą pasauliečiams apeigose. 2013 metų vasarį šis nutarimas pradėtas įgyvendinti pirmiausia Kauno arkivyskupijoje. Šį pavasarį Kaune buvo pradėta ekstraordinarinių Komunijos teikėjų rengimo programa. Ją vedė kunigas Stasys Kazėnas SJ ir Aistė Balčiūnaitė (Gyvenimo ir tikėjimo institutas). Dalyvavo 24 vyrai ir moterys iš 10-ies arkivyskupijos parapijų klebonų kvietimu (šio-

je programoje teko garbė dalyvauti ir straipsnio autoriui).

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ypač rūpinosi, globojo ir domėjosi pirmą kartą mūsų Bažnyčios istorijoje parengta programa. Jai pasibaigus asmeniškai pasveikino kiekvieną dalyvį, pasidalijo savo patirtimi ir priminė, kad ši tarnystė yra labai atsakinga, laukia daug darbų: ugdyti save (malda, Šventojo Rašto skaitymas, nuolatinis bei nenutrūkstamas Eucharistijos bei Atgailos ir Sutaikinimo sakramentų malonių priėmimas); tikėtis, kovoti ir nebijoti galimų pavojų (pasauliečių požiūrio, įvairių dvasinių ir/ar fizinių sunkumų); būti ištikimiems Jėzui Kristui, gyventi, tikėti, viltis, mylėti Jį.

Ekstraordinarinių Komunijos teikėjų tarnystė apima Komunijos dalijimą Mišiose bei nešimą seniems ir ligotiems asmenims į namus ar ligonines. Komunijos teikėjai yra parapijos siunčiami, kad neštų Bažnyčios atjautą ir Eucharistinį Jėzų sergantiems ir negalintiems išeiti iš namų. Bet sykiu jie yra įpareigoti liudyti parapijai apie jos narių kentėjimus, apie Kristaus kentėjimus. Taip tampa „dovanų nešėjais“ vieno parapijiečio kitam, skleidžiančiu Dvasios dovanas kiekvienam pagal poreikį.

Ekstraordinariniai Komunijos teikėjai yra paprasti parapijos nariai, pašaukti patarnauti tokiems pat paprastiems bendruomenės nariams ir taip prisidėti prie gyvosios Bažnyčios kūrimo.

Kronika

Nuo kalbų prie darbų?

Krikščionys moralinių iššūkių akivaizdoje

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Pastaruoju metu pasipylė teisės aktų projektai, klibinantys Lietuvoje šimtmečiais gyvavusį krikščionišką žmogaus lytiškumo ir šeimos idealą.

Prisidengiant moterų apsauga nuo smurto, siūloma įteisinti socialinę lytį (transvestizmą ir kitus psichikos sutrikimus traktuojant kaip teisėtą tapatybės pasirinkimą). Mokyklose ir darželiuose ketinama įvesti krikščioniškam požiūriui priešingas lytiškumo pamokas, o tėvus, nepritariančius primetamoms vaikų auklėjimo taisyklėms, prievarta atskirti nuo jų atžalų. Kodėl grėsmės akivaizdoje vadinamosios dẽšiniosios partijos it stručiai sukišusios galvas į smėlį garsiai nepasisako prieš tokius radikalų bandymus ir negina krikščioniškųjų vertybių?

Visų pirma, netiesa, kad krikščioniškajai pasaulėžiūrai atstovaujantys politikai snaudžia grėsmės akivaizdoje. Pavyzdžiui, konservatorius Rimantas J. Dagys ne tik viešai pasisako prieš Lietuvai Briuselio aktyvistų brukamus teisės aktus, bet ir drauge su grupe Seimo narių įregistravo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, skirtas užtikrinti vaiko teisei turėti tėvą ir motiną. Toks įstatymas – akivaizdus teisinis barjeras homoseksualų siekiams įsivaikinti.

Eurokomisarei Viviane Reding pareiškus, kad Briuselis griežtai reaguos į Lietuvoje svarstomus neva homofobiškus įstatymus, jos kišimąsi į Lietuvos vidaus politiką viešai sukritikavo vienas Darbo partijos lyderių Artūras Paulauskas, pareikšdamas, jog „Briuselio valdininkai nuėjo taip toli, kad net nesupranta normalios gyvenimo logikos, pagrindinių gamtos dėsnių“. Reikia paminėti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pateiktą pasiūlymą dėl abortų ribojimo.

Kad ir ką galvotume apie taktinius šio pasiūlymo motyvus, akivaizdu, kad jis atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą ir bent jau provokuoja reikalingą diskusiją šiuo Lietuvai opiu klausimu. Žinoma, keli vieši pasisakymai bei pasiūlyti teisės aktai gali pasirodyti menku atsaku tai propagandos lavinai ir įstatymų projektams, kurie užgrius Lietuvą pirmininkavimo Europos Tarybai pusmečiu. Tačiau nepamirškime, kad atstovavimas Bažnyčios pozicijai yra ne

tiktai krikščionių politikų, bet ir kiekvieno tikinčio žmogaus pareiga.

Lietuvos gyventojų politinei kultūrai, deja, didelį poveikį daro normatyvinis požiūris, esą demokratinėje valstybėje politikai privalo įsiklausyti į savo rinkėjų valią ir ją įgyvendinti. Tai, žinoma, būtų labai gražu. Taip pat būtų labai gražu, jei niekas nesirgtų gripu. Vis dėlto realybėje demokratiškieji politikai privalo padaryti tik du dalykus – būti išrinkti ir perrinkti. O valdymo turinys priklauso ne nuo (dažnai fantastinių) rinkiminių pažadų, o nuo to, kuri interesų grupė sugeba efektingiau spausti politikus per jų kadenciją. Spausti politikus – tai sudaryti realią grėsmę, kad nebus perrinkti, jei nevykdys interesų grupės keliamų reikalavimų. Tokia yra demokratijos mechanika – jos neišmokę liksime prie suskilusios geldos, dūsaudami, kad valdžioje vien vagys (ar iškrypėliai).

Užtenka palyginti, kokius resursus savo interesams ginti skiria ekonominės interesų grupės – Laisvosios rinkos institutas, Pramonininkų konfederacija, didžiosios įmonės – su kukliomis (švelniai tariant) katalikiškų nevyriausybinių organizacijų (NVO) galimybėmis, kad suprastume, kodėl ir politinė dešinė, ir politinė kairė, ir įtakingoji žiniasklaida daugiausia dėmesio skiria ekonominėms problemoms. Taip pat užtenka pažiūrėti, kokias pajėgas į kovą meta ES finansuojamos „žmogaus teisių“ agentūros, ir pasidaro aišku, kodėl menka diskusija apie moralinius klausimus viešojoje erdvėje ir

valdžios koridoriuose krypsta ne krikščioniškosios pozicijos naudai.

Taigi šiuo atveju žuvis pradeda gesti ne nuo galvos. Jei raštingi katalikai užtvindytų įvairių lygių (nekatalikišką) žiniasklaidą Bažnyčios poziciją ginančiais straipsniais, diskusijos moraliniais klausimais garsas ir kokybė būtų visai kitokie.

Jei krikščioniškosioms vertybėms atstovaujančios NVO organizuotų bent elementarią lobistinę veiklą, padėtų politikams generuoti kokybiškus argumentus, paremtus ne vien tradicijos akcentavimu, bet ir moksliniais faktais, – kur kas lengviau būtų priimami krikščioniškąsias vertybes gerbiantys įstatymai ir pasipriešinama Briuselio emisarų ideologiniam fanatizmui.

Šį tekstą norėčiau baigti kvietimu visiems krikščioniškų pažiūrų žmonėms imtis veiklos, vienytis ir koordinuoti veiksmus. Jei galite, tarkime, parašyti laišką į savo miesto ar rajono laikraštį, organizuoti parašų rinkimą ar kitą veiklą ir jei norite pasitarti, koordinuoti veiksmus su bendraminčiais, brūkštelkite man el. paštu Vincentas@hotmail.com. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31).

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

9

Kronika

10

Išsinerti iš savimeilės kailio Broliai ir sesės vienuoliai pagal pal. Jurgį Matulaitį Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS kad tai gali daryti tik tada, jei nuolat sieki šventumo ir nepaliauji lavinęsis kaip žmogus. Wiśniewskis ir jo draugai atėjo Matulaičio pasiteirauti, ką jiems su tuo savo užsidegimu veikti: vienas visuomenei įtakos nepadarysi. Norėtų organizuotis, bet kaip?

Sakoma, profesorius nusišypsojęs ir atsakęs: „Galvokite, galvokite, ir aš galvoju.“ O kai sugalvojo (tai buvo 1910 m.), pasikvietė Wiśniewskį ir laimingas įteikė atnaujintus vienuolių marijonų įstatus tardamas: „Ko ieškojai, štai turi.“ Tai buvo atsakymas: vienuoliai gali padėti pasotinti visuomenės teisingumo, gailestingumo ir šviesos alkį.

Pal. Jurgio litanijoje girdime kreipinį: Vienuolijų atnaujintojau ir kūrėjau, melski už mus! Dar būtų galima pridėti: globėjau, vizitatoriau, mylėtojau... Tik baigęs mokslus Fribūre, jaunasis profesorius iš tėvo kapucino Honorato Koźmińskio gavo sąrašą 20 slaptų vienuolijų, kurioms reikėjo parengti įstatus, jau nekalbant apie „ponias iš Gražiosios gatvės“, kurios Varšuvoje pasiligojusiam kun. Jurgiui teikė pastogę ir dalijosi svajonėmis apie visuomenės ugdymą ir atnaujinimą. Tose svajonėse pynėsi paties Matulaičio pašaukimas į tobulumą ir vienuolijų, kaip visiškai „išsinėrusių iš savimeilės kailio“ ir „įrūgusių Kristaus dvasioje“ Viešpaties kareivių, atnaujinimą ir orientavimą į darbą dėl Dievo garbės „visur įlendant“.

Revoliucijos pagimdytas... vienuolis Su slaptąja vienuole Cecylia Plater-Zyberk – „ponia iš Gražiosios gatvės“ – jis lindo ten, kur Bažnyčia dar nebuvo pasirengusi kišti nosies – į 1905 m. revoliucijos sukeltas darbininkų protesto bangas. Skurstantys darbininkai buvo palikti socialistų malonei. Tai kun. Matulaitį labai jaudino. Laiške dvasios tėvui Koźmińskiui jis rašė: „Dėl tų visur siaučiančių neramumų, dėl socialistų veiklos ir dėl apskritai silpnos kunigų įtakos liaudžiai jaučiu dar didesnį poreikį burtis į draugiją (kunigų, siekiančių tobulumo – aut. past.) ir to visa širdimi trokštu.“ Vietoj socializmo Varšuvos darbininkams jiedu pasiūlė Bažnyčios mokymą, kuris pasirodė esąs gerokai pranašesnis. Tačiau būsimasis vienuolis ir vienuolė buvo paskųsti Romos kurijai kaip modernistai ir socialistai. Kadangi Šventasis Tėvas taip pat troško permainų, tie du Varšuvos veikėjai liko nenubausti. Mat popiežius Leonas XIII pats buvo enciklikos Rerum novarum, kuri aptarė Bažnyčios socialinį mokymą ir padėjo krikščioniškosios demokratijos pagrindus, autorius. Tėvui Jurgiui ji davė impulsą visam gyvenimui – ir kunigystei, ir vienuolystei. Jiedu troško revoliucijos: VISA atnaujinti Kristuje. Visa širdimi pritarė darbininkų troškimams, bet tik su Dievu, kuris vienintelis „visa daro nauja“. Tėvas Jurgis šią Bažnyčios socialinio mokslo revoliuciją matė įmanomą vienuolijų dėka.

Vienuoliai – visuomenę perkeičianti Dievo jėga Marianas Wiśniewskis MIC, pal. Matulaičio auklėtinis Peterburgo dvasinėje akademijoje, o vėliau – marijonas ir, sakoma, dvasios sūnus, prisimena per populiariąsias sociologijos paskaitas profesorių kartojant žodžius: „Duokit mums žmonių, duokit mums žmonių.“ Karštagalvius vaikinus jaunasis profesorius nuo pirmos dienos uždegė eiti į žmones ir juos mylėti, prieš tai meiliai įspėdamas, Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Degą ir lankstūs Kokie tie vienuoliai pagal tėvą Jurgį? Matulaičio atnaujintus marijonų įstatus gavęs paskutinis marijonų vienuolis senasis generolas Vincentas Senkus nuliūdo – nieko iš senosios regulos nebelikę. Ne tik balto abito – jo nebuvo galimybės nešioti dėl caro valdžios persekiojimų.

Tačiau tai Matulaitis vertino kaip privalumą – prasibrauti ten, kur su sutana negalėtum. Jei ne Romos kurija, tai ir ypatingo pamaldumo už skaistyklos sielas nebūtų likę.

Užtai apaštalavimo dalį atnaujintojas išplėtė iki „neregėto dydžio“. Ir dar – visus sulygino: nebeliko skirtumo tarp brolių ir kunigų, ir visi, net senasis Senkus, turėjo pasirašinėti „brolis“. Argi ne šokas?! Demokratijos vėjai vienuolyne! Bažnyčioje jie stipriai padvelkė tik po Vatikano II Susirinkimo.

Buvo tikras modernistas. Netoleravo vienuolynuose jokio bereikalingo galios demonstravimo. Vizituodamas Švč. Veido Atsiteisimo seseris Varšuvoje, atleido generalinę vyresniąją Magdaleną Z. Szczepkowską dėl despotiško valdymo. Dėl panašios priežasties pirmoji jo įsteigtųjų Vargdienių seserų vyriausioji vadovė buvo pakeista vos 21 metų laikinųjų įžadų sesele. Vėl kitos vienuolijos vadovybę jis kvietė dirbti kolegialiai, leisti dirbti jaunesnėms seserims... Negalėjo pakęsti taisyklių dėl taisyklių: apaštalavimo priemonės, būdai, drabužiai – viskas turėjo tarnauti tikslui – didesnei Dievo garbei. Dėl šio tikslo eiti visur, visa panaudoti, kas geriausia. Nieko nebijoti. Tas VISA kartojasi daug kartų. Ir tai pasiekti turi padėti Mergelės Marijos ir apaštalo Pauliaus pavyzdys. Marija beveik

Kronika

nematoma – mama – bet kokia artima ir kiek pasitarnavo žmonijai! O Paulius – vadas, gebantis organizuoti bažnyčias didžiulėje teritorijoje, neturėdamas nei interneto, nei automobilio, neišsigąsdamas jokių kliūčių.

Vienuolis pagal Matulaitį – tai Marijos ir Pauliaus derinys. Todėl nenuostabu, kad Vargdienių seserims darbų, įkūrėjo numatytų, „pakaktų penkioms vienuolijoms“, – taip rašo kun. Tadeuszas Górskis MIC. Nenuostabu, kad jis turėjo svajonę, jog jų nesimatys išoriškai, visai kaip „ponių iš Gražiosios gatvės“ (jos nedėvi jokių abitų), kaip Mergelės Marijos – iš pirmo žvilgsnio atrodys niekuo nesiskiriančios. Dėl tokių savybių marijonams ir

įkurtoms seserų vienuolijoms negali priklausyti bet kas.

Bailūs netinka. Reikia vengti „menkos dvasios“ žmonių.

Nes būsi siunčiamas eiti ten, kur Bažnyčiai labiausiai reikia, kur sunkiausia. Jei nesiųs – turėtum pats pasisiūlyti.

Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau asmeninės atsakomybės. VISA pagal jį apėmė ir buitį, kasdienį gyvenimą kaip raktą į žmogaus sielą, tikrą meilę žmogui.

Tėvui Jurgiui įžadai buvo jėga, kuri sutelkia norus, mintis, jausmus ir išlaisvina Karalystei. Po savųjų įžadų jis galėjo pasakyti: „Manasis mylimasis – mano, o aš – jo“ (Gg 2, 16). Pats Matulaitis sakosi po įžadų galįs daryti tai, ko anksčiau neprisiversdavo.

Brolių ar seserų bendruomenė padeda siekti tobulumo, labiau mylėti Dievą ir daugiau nuveikti Jo garbei.

Galiausiai, ištikus sunkumams, nesi vienas ir nepalūžti, – nors ir likęs vienas, gali ištverti, nes niekad nesi vienas.

Norėdami sužinoti, kaip dabar sekasi palaimintojo atnaujintai marijonų bei įkurtoms vargdienių seserų ir seserų eucharistiečių vienuolijoms gyventi pagal steigėjo iškeltus tikslus, kreipėmės į jų šiandieninius vyresniuosius ir uždavėme tris klausimus.

Generalinė marijonų kapitula Dancige.

Pal. Jurgis Matulaitis viduryje. 1923 m. liepa

Vienuolijos steigėjas, Šventosios Dvasios akinamas, suburia bendruomenę kuriam nors tikslui – misijai, kuri yra Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Ji per kongregacijos gyvenimą turi skleistis ir nešti vaisius. Kokią misiją jūs paveldėjote iš palaimintojo Jurgio? Kokie jos vaisiai? Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vyresnysis kun. Vytautas BRILIUS MIC. Kunigų marijonų vienuoliją prieš 340 metų įsteigė pal. Stanisławas Papczyńskis, apibrėždamas jos misiją kaip pagalbą dieceziniams kunigams, švietimą, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinio skelbimą ir pagalbą mirusiesiems.

Pal. Matulaitis šią vienuoliją atnaujino, reformuodamas ir pritaikydamas naujiesiems laikams. Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas jau buvo paskelbtas kaip dogma, tad atnaujintos vienuolijos uždaviniuose buvo mažiau pabrėžtas. Šalia to, išliko pamaldumo už mirusiuosius ir švietėjiška misija, taip pat pagalba dieceziniams kunigams. „Nuosavos“ palaimintojo Matulaičio gairės – tai veiklos bruožas „blogį nugalėti gėriu“ ir pasišventimas „Dievui ir Bažnyčiai“. Tas pasišventimas kintančių laikų Bažnyčioje skatina nuolat jausti jos aktualijas bei priori-

tetus, taip išliekant visada šiuolaikiška, aktualia vienuolija. Vienuolijos atsinaujinimo vaisiai geriausiai matomi jos pačios išplitime ir daugybėje darbų, kuriuos tėvai ir broliai marijonai atliko ir atlieka įvairiuose pasaulio kraštuose (19-oje šalių) pagal savo dvasią.

Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacijos vienuolinių namų Lietuvoje vyresnioji ses. Irena SAPUN SJE. Palaimintasis Jurgis Matulaitis, pradėjęs eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas (1918–1925), kaip uolus diecezijos ganytojas, savo teritorijoje nukreipė žvilgsnį į žmones, gyvenančius prie Latvijos sienos. Šioje teritorijoje prie Dauguvos krantų ir aplink Breslaujos ežerą nebuvo jokių vyrų ir moterų vienuolynų. Nebuvo nė vienos vidurinės mokyklos, išduodančios brandos atestatą. Arkivysk. Jurgio Matulaičio tikslas buvo darbas tarp įvairių konfesijų žmonių ir tautybių – katalikų ir stačiatikių – steigiant mokyklas, dirbtuves, internatus ir prieglaudas, mokant katekizmo, platinant geras knygas arba tarnaujant ligoniams ligoninėse.

Palaimintasis troško, kad seselės, kilusios iš vietinės liaudies, atsidėtų vietos žmonių išganymui. Tad 1923– 1924 m. Drujoje (Vakarų Baltarusija) jis įkūrė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją. Mūsų vienuolijos įkūrimo tikslas – visiškai atsiduoti mylimojo Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

11

Kronika

12

Dievo nuosavybėn ir skleisti Jo garbę evangeliniu gyvenimu ir pasiaukojama meile artimui, pasiduodant Bažnyčios vadovavimui ir atsižvelgiant į jos reikalus; taip pat katechizuoti vaikus, jaunimą, suaugusiuosius, plėsti Kristaus mokslo dvasią ir palaikyti sakramentinį, ypač eucharistinį, gyvenimą. Po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietinė valdžia nusavino seserų vienuolyną, dalis seserų buvo priverstos išvykti į Lenkiją, kad būtų galimybė kongregacijai veikti toliau. Vėliau sunkiomis sąlygomis seserys pradėjo apaštalauti Gruzijoje, kur jų kentėjimai ir ištvermė davė daug gražių vaisių. Dar vėliau įsikuria Rusijoje, Vidurinės Azijos šalyse. Šiuo metu seserys įvairiuose kraštuose rengia sakramentams, buria grupes (procesijų, ministrantų, mergaičių, moterų ir kt.) parapijose, organizuoja rekolekcijas bei susikaupimo dienas, globoja ligonius ir vargšus, tarnauja parapijose vargonininkėmis, zakristijonėmis, referentėmis ir kt.

ir apaštalinis gyvenimas, tai, kaip šiandien išgyvename Dievo ir artimo meilę, kaip tarnaujame, ar, greičiau, tai, kaip Viešpats jau ištisą šimtmetį veikia per mūsų mažumą ir silpnumą, ir yra tas vaisius, ištryškęs iš pirmosios Šventosios Dvasios paskatos steigėjui ir subrendęs vienuolijos patirtyje.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausioji vadovė ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS. Vienuolijos ypatingasis uždavinys, paveldėtas iš steigėjo, – teikti žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą. Seserys darbavosi ir darbuojasi įvairiose krikščioniško gyvenimo srityse: labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, žiniasklaidos, taip pat talkindamos katalikiškiems sambūriams. Kaip ir tėvams marijonams, mums steigėjas įskiepijo tam tikrą esminę minties ir širdies kryptį – kad ir ką darytume, visų pirma turime stengtis atpažinti, kas Bažnyčiai konkrečiu momentu svarbiausia.

O mums – dar ir savitą kryptį: rinktis tai, kas geriausiai atitinka mūsų vardą – Vargdienių, t. y. vargšų, seserys.

Tačiau padėti kitiems keliauti Dievo link galime tik tiek, kiek pačios ištikimai žengiame šiuo keliu. Tad bendrasis, visa apimantis mūsų gyvenimo, kaip ir paties mūsų steigėjo gyvenimo, tikslas – siekti šventumo, tai yra Dievo ir artimo meilės pilnatvės, ir skleisti Gerąją Naujieną, sekant Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos pavyzdžiu ir pasitikint jos globa.

Tikruosius, dvasinius vienuolijos gyvenimo ir apaštalavimo vaisius Viešpats mums parodys amžinybėje. Ir tuos, kurie subrendo ir bręsta visų kartų seserų širdyse, ir tuos, kurie išsiskleidė tarp tų, kam įvairiai tarnaujame, kurie iš tiesų kaip nors pamaitino Bažnyčią. O žmogiškomis akimis matomi vaisiai – tai ir intensyvi vienuolijos darbuotė iki Antrojo pasaulinio karo steigiant įvairias įstaigas ir jose darbuojantis – spaustuvę, vaikų darželius, vaikų ir senelių prieglaudas, per kurias prisiliesta prie daugybės žmonių gyvenimo. Taip pat seserų tarnystė pogrindžio sąlygomis sovietinės okupacijos laiku; jau prieškaryje prasidėjusi seserų tarnystė Šiaurės Amerikoje, dvasiškai ugdant ištisas lietuvių išeivių kartas. Be abejo, ir visas šiandienis mūsų bendruomenės dvasinis

Vargdienių seserys Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Paskaitęs atkurtosios Marijonų vienuolijos tikslus, Vargdienių seserų bei Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių kongregacijos uždavinius gali atrasti Jurgio Matulaičio giliausius asmeniškus troškimus. Be abejonės, esate vienuolijos-giminės. Kaip išgyvenate šią giminystę? Ar palaimintasis įsivaizdavo jus kaip atskirus vienetus, ar kaip glaudžius bendradarbius?

Kun. Vytautas Brilius MIC. Mūsų vienuolijos nėra formaliai susietos, tačiau, įsteigtos ar atnaujintos vieno žmogaus dvasia, turi daug bendro. Pal. Matulaičio asmenybėje labai ryškūs uolumo Bažnyčiai, atvirumo ir bendruomeniškumo bruožai, kuriuos jis perdavė visoms savo vienuolijoms. Todėl labai suprantama, kad jas vienija aktyvi veikla Bažnyčios dirvoje, bendradarbiavimas viena dvasia ir tarpusavio pagalba. Mano žiniomis, pal. Matulaitis kūrė ir atnaujino tris visiškai atskiras ir nepriklausomas vienuolijas, gebančias ir siekiančias bendradarbiauti su visais, bet ne trijų vienuolijų sąjungą.

Ses. Irena Sapun SJE. „Pasitikėkite Dievo gerumu ir gailestingumu, ir tada pamažėl viską pasieksite“, – savo laiške seserims rašė įkūrėjas. Pasitikintys Dievo meile išsilaisvina iš savo aplinkos apribojimų. Esame vienos kitoms reikalingos, kitaip mūsų širdys užkietėtų ir meilė neneštų savo palaimintų vaisių kasdieniame seserų darbe.

Padedame vienos kitoms ligoje ar iškilus kitiems sunkumams. Viskuo dalijamės, palaikome vienos kitas malda.

Susitinkame per šventes ir iškilmes. Materialiai esame nepriklausomos. Nesame priklausomos ir nuo tėvų marijonų, tačiau jaučiamės kaip viena šeima ir nuolat patiriame jų gerumą bei dvasinę globą.

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS. Pradedant su trupučiu humoro, reikėtų pasakyti, kad pal. Jurgis draudė Marijampolės marijonams per daug globoti besikurian-

Kronika

Vido Venslovaičio nuotraukos

čias Vargdienių seseles, nes norėjo, kad jos išmoktų būti savarankiškos ir kad broliai nesupainiotų savo apaštalavimo su rūpesčiu seserų bendruomene. O jei rimtai, tai tiesa, ko gero, yra ir viena, ir kita. Nuo pat pradžių visos trys vienuolijos juridiškai yra savarankiški, atskiri vienetai. Bet kartu ir dvasingumo, ir apaštalinio veikimo giminiškumas ir bendrystė akivaizdūs. Štai visų pirma ir tėvų marijonų (po atnaujinimo), ir mūsų dvasingumo pamatuose – tas pats pal. Matulaičio tekstas Vedamoji mintis ir dvasia. Tėvai marijonai nuo pat mūsų vienuolijos pradžios vedė rekolekcijas, skaitė konferencijas, buvo dvasios vadais. Seserys įvairiai yra pagelbėjusios ir pagelbsti tėvams marijonams ar pasidalija kai kuriais bendrais apaštalavimo uždaviniais. Na, o mūsų „pusseserės“ (taip vadiname seseris Jėzaus Eucharistijoje tarnaites) visuomet daug bendradarbiavo su tėvais marijonais parapijose Gudijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur. O svarbiausia – pats steigėjas, jo kulto sklaida, troškimas sulaukti tos dienos, kai bus paskelbtas šventuoju, sieja visas tris vienuolijas į ypatingą bendrystę.

Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserys Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose

Palaimintasis jums nubrėžė itin plačius apaštalavimo uždavinius. Kaip susidorojate su tokiais jo keltais tikslais ypač šiais laikais, kai pašaukimų į vienuolystę mažėja? Kokiais žodžiais ar veiksmais kviečiate, pvz., jaunimą prie darbo „didesnei Dievo garbei“ šiandien?

Kun. Vytautas Brilius MIC. Veikli vienuolija visada turi daugiau darbų, negu jėgų, tenka prisitaikyti prie galimybių neribotų poreikių akivaizdoje. Einama dviem keliais: siekiant tęsti kažkada pradėtus ir darytus darbus, nesiskaitant su turimomis galimybėmis, nuo ko gali nukentėti atliekamų darbų kokybė bei neturinčių laiko susikaupti vienuolių dvasinis gyvenimas, arba siaurinant veiklos sritis ir ieškant naujų veiklos formų ar net specifinių veiklos sričių.

Pal. Jurgio Matulaičio vienuolijos supranta ir vertina jaunimo, kaip tikėjimo ir Bažnyčios su visomis institucijomis nešėjo į ateitį, svarbą, tačiau daug dėmesio ir darbo skiria ir kitoms socialinėms grupėms. Be abejo, yra ir darbo su jaunimu, pašaukimų programos ir pasauliečių bei jaunimo telkimas bendradarbiauti Bažnyčios labui pagal

vienuolijų pobūdį ir dvasingumą. Vienuolių aktyvumas ir pasišventimas, atvirumas ir vienuolijų vykdomos veiklos aktualumas bei svarba Bažnyčiai turėtų būti pagrindiniai dalykai, pritraukiantys ir išlaikantys jaunus žmones.

Ses. Irena Sapun SJE. Šiuo metu seserys dirba įvairiuose kraštuose: Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Sibire, Kazachstane, Vokietijoje. Iš viso yra 30 vienuolinių bendruomenių ir per 200 seserų.

Visuose namuose pagal įkūrėjo mintį seserys organizuoja ir rengia apaštalavimui geros valios atsidavusius Bažnyčiai žmones, perduoda jiems savo idėjas. Tylaus, diskretiško darbo pobūdis įrašytas į mūsų charizmą, todėl dirbame santūriai, subtiliai, kaip mokė palaimintasis. Su jaunimu taip pat tiesiog stengiamės būti drauge, mokomės nešti gėrį, džiaugsmą vieni kitiems, skatinti viltį ir pasitikėjimą Kristumi, nebijoti atsiverti Jam iki galo. Tik būdami Dievo vaikais turime jėgos sukurti ką nors naujo.

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS. Iš tiesų, žmonių visada per maža, todėl meldžiame, kad Dievas siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį. Tiesa ir tai, kad steigėjo nubrėžto uždavinio platumas nuolat reikalauja ypatingos drąsos ir pasitikėjimo Dievu. Mes negalim, nesugebam, bet Viešpats gali. Ir Jis veikia. Tačiau steigėjas nuo pat pradžių ir marijonams, ir mums yra įdavęs specialų įrankį: „Siekdamos savo tikslo teišmoksta panaudoti ir pasauliečius ir per juos, per įvairias draugijas veikti žmones“ (Vedamoji mintis ir dvasia, 53). Seserys stengiasi šiuo steigėjo priesaku sekti, pastaruoju metu ypač kviesdamos moteris, norinčias dalytis mūsų dvasingumu ir apaštalavimu, tapti mūsų bičiulėmis drauge su marijonais telkiant Pal. Jurgio Matulaičio draugiją. Dabar, kai pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą mažiau, dar aiškiau suvokiame, kokią nuostabią dovaną šiuo savo paraginimu mums dovanojo steigėjas.

Su jaunimu mėginame atrasti būdų tiesiog dalytis tuo, kas esame, ir tuo, ką darome. Pavyzdžiui, kviečiame į savanoriškas tarnystes mūsų įstaigose, programose, stovyklose, vadovaujame studenčių bendruomenėms. Visų pirma stengiamės padėti jauniems žmonėms keliauti susitikimo su Dievu link. Kai įvyksta tas asmeninis susitikimas, užsimezga bendrystė, Viešpats prakalbina ir kvietimu. Ne visada – į pašvęstąjį gyvenimą, į vienuoliją, bet visada – „didesnei Dievo garbei“.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

13

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

14

Paprastai apie save, gyvenimą ir K A Ž K Ą

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Štai jau pusę metų gyvuoja ši skiltis, kurioje Jūs, mielieji, dalijatės savo tikėjimu.

Pokalbis, kurį šįkart siūlome, turbūt labiau tiktų į skiltį „Netikiu. Ir man nereikia“. Bet ar tai tik vieno mūsų kalbinto Vytauto, ar daugelio Lietuvos katalikų nuostata?..

Keistas paradoksas: tūlas krikštytas lietuvis nūdien – visai nebūtinai tikintis krikščionis; Vytautai, Tu irgi buvai kažkada pakrikštytas, bet ar laikai save tikinčiu?

Galbūt ir yra Kažkas, bet aš jo nemačiau ir nežinau. Ir man nėra poreikio įvardyti, kas jis. Vieniems galbūt to reikia, kitiems – ne. Kaip ir bažnyčios. Kas tiki – nuėjęs ten nusiramina, sielą apvalo, o jei netiki – tai kam to reikia? Apie naudą čia šnekėti nėra ko – ne tik nieko negausi nuėjęs į bažnyčią, bet dar turėsi ir susimokėti.

Jei aš savaitę intensyviai dirbau, man norisi poilsio. Bet gal su amžiumi pasikeisiu?..

Bobutės visos eina į bažnyčią, nuėjusios su kunigu paplepa, pasibėdavoja. Neįsivaizduoju, ką jos per išpažintį sako, – pagalvojo apie nuogą vyrą ar nusikeikė slapta?

Kas pamatys? Bet jei galvoji, kad Dievas yra, iš aukštai į tave žiūri ir nubaus, jei kunigui nepasakysi?.. Man tai nesuprantama.

Geriau nuvažiuoti į gamtą, pasodinti medį, pagrybauti, pažvejoti – ir atrasi ramybę.

Vienas eina į futbolą, kitas lošia kortom, trečias mezga, ketvirtas eina į bažnyčią.

Anksčiau esu giedojęs bažnyčiose su choru tiek Mišių metu, tiek ir ne Mišiose. Bažnyčioje gerai klausytis vargonų, bet eiti ten melstis neturiu poreikio.

Pasaulyje yra apie 1,2 mlrd. katalikų, kitų krikščionių – dar gal antra tiek, tarp jų daug jaunų. Ką jie visi veikia bažnyčioje?

Kažką gal tikisi sutikti? Juk anksčiau į bažnyčią eidavo susipažinti, vieni į kitus pažiūrėti. Neįsivaizduoju, ko ten eiti jaunai mergai. Bet jeigu jai gerai, ją ramina, lengviau gyventi – pirmyn. O kam kišti tikėjimą per prievartą?

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Ar bandai atsakyti sau į klausimus – kas tu, iš kur ateini ir kur link eini? „Iš dulkės kilęs, dulke ir virsi!“ Gyvenu kaip skruzdėlytė skruzdėlyne. Aišku, esame labiau išsivystę nei skruzdėlės, – gimėme žmonėmis. Bet iš kur tas mūsų kitoniškumas – aš tiek nesigilinau. Jei atsiradome iš beždžionių, mes ištobulėjome, o skruzdės tokios ir liko. Joms, matyt, neskirta tobulėti. Gamta taip sukūrė.

Negalvoju, iš kur atsiradau. Iš tėvo ir mamos. Nesuprantu Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Bandžiau skaityti Senąjį Testamentą, bet man pabodo ir supratau, kad ne man skirta. Visi skaito Bibliją ir randa atsakymus į situacijas, kurios galbūt pasikartoja šiame gyvenime. Kiekvienoj knygoj gali surasti situacijų, kurios gali būti panašios į tavo gyvenimą...

Sakai „gamta taip sukūrė“, o kur jos pradžia? Kaip viskas prasidėjo? Ar klausi savęs apie tai?

Kaip ir kodėl mes atsiradome – nesu mokslininkas, negaliu paaiškinti. Labai į tai nesigilinau. Mokslininkai patys negali atsakyti į klausimą, kaip visata susiformavo, kiek ji tęsiasi ir kodėl mes egzistuojam.

O mes nugyvensim savo, ir sliekai mus suvalgys. Viskas sudūlės ir liks... Na, kas liks? Dulkės ir liks... O jei kažką būsi pasiekęs – tai gal prisimins.

Kokia tada prasmė gyventi?

Neisi gi dabar žudytis. Jei būtų neįdomu gyventi, tuomet... Man nesvarbu, ką su manim padarys, kai numirsiu. Turėjau bičiulį, visiškai netikintį, nešiojo žiedą su pentagrama, apverstą kryžių ant kaklo, ir kas iš to? Žuvo eismo avarijoje, guli su

ta pentagrama, tėvai pasamdė kunigą, o tas ir meldėsi: „...tavo tarnas, mūsų brolis...“ – parodija! Jis juk buvo netikintis.

Kam to reikia? Man to nereikia. Aš ramybę galiu surasti žvejodamas, miške vaikščiodamas, grybaudamas, uogaudamas.

Bet juk tavo Jurgita pradėjo vaikščioti į bažnyčią... Kas gali atsitikti žmogui, kad jis staiga pradeda tikėti į Dievą?

Nežinau, kas jai šovė į galvą?! Gal tikintys draugai padarė įtaką, gal mada. Kai susipažinom, jai tas visai nerūpėjo. Tik staiga užsimanė vaiką pakrikštyti, dabar ir pati nori krikštytis, lanko kursus. Dar ir mane nori įtraukti. Aš nueisiu, jai bus ramiau, bet man nuo to ramiau nebus.

Jaučiuosi, lyg pusiau per prievartą mane ten neš. Pas mus viskas atvirkščiai „gavosi“ – pirma vaikai, o po to jau turėtų būti santuoka. Ji nori tuoktis bažnyčioje, o aš nenoriu. Jei ji nori parašo – galime eiti į Santuokų rūmus. Ko į tą bažnyčią? Kai krikštijome vaiką, ji pasakė kunigui, kad taip pat norėtų pasikrikštyti. Sužinojęs, kad gyvename nesusituokę, paaiškino: „Tai apsikrikštijusi gyvensi toliau nuodėmėje, netekėjusi. Kol gyvenate nesusituokę, negali krikštytis.“ Suprask, esi nuodėminga ir negali būti krikščionė! Mano brolis negalėjo būti krikštatėviu, nes gyvena nebažnytinėje santuokoje. Nesąmonė! Anksčiau nebuvo mados tuoktis bažnyčioje.

Tai ką dabar čia – gyvenime – veiki?

Vaikus auginu. Iš pradžių galvojau, – sustosim ties dviem vaikais, tai bus lygybė – du buvom, du ir paliksim. Dabar turim jau tris – vadinasi, kažką paliekam po savęs daugiau. Taip liks daugiau ir lietuvybės.

Ačiū Tau už atvirą pokalbį ir už Tavo atvirumą Tiesai.

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Ką gi renkamės?

Tikėjimo problematika Biblijoje (IV) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

„Visų religijų Dievas yra kalbus“ – šitaip, nagrinėdamas lietuvių kalbos filosofinius aspektus, rašė įžymus filosofas bei teologas Antanas Maceina („Daiktas ir žodis“, Aidai, 1998, p. 11). Iš vienos pusės, tai labai gerai, – šnekų Dievą gi lengviau pažinti bei su Juo užmegzti santykį. Tačiau kita vertus, tai labai problemiška: yra indų Vedos, Bhagavadgyta, Upanišados, žydų Tanachas, Septuaginta, krikščionių Naujasis Testamentas, musulmonų Koranas, Mormono knyga... Šį sąrašą galėtume tęsti iki devynių begalybių. Tad turbūt žmogui būtų daug paprasčiau, jeigu vis dėlto ne visos dievybės kalbėtų. Bet yra kaip yra.

Gyvenimas yra būtent toks. O jeigu gyvenimas yra toks, kaip moko italų patarlė – priimkime jį tokį, koks jis yra.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Todėl kalbančių dievybių fenomenas priverčia žmogų kurti hermeneutinius (teksto aiškinimo) principus, kuriuos pasitelkdamas galėtų nustatyti tam tikros dievybės apreiškimo autentiškumą. Biblinis žmogus šiuo atžvilgiu nebuvo jokia išimtis. Gyvendamas religinio pliuralizmo pasaulyje (Jahvė, Astartė, Baalas, Mardukas, Molochas etc.; žr. taip pat Ts 10, 6), jis irgi turėjo apsispręsti (ir ne vieną kartą), kuriai dievybei tarnauti: „Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: ‘Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį! Žmonės neatsakė jam nė žodžio’“ (1 Kar 18, 21; žr. taip pat Joz 24, 1–28).

Aišku, laiko tėkmėje buvo siūloma įvairių hermeneutinių principų. Tačiau du iš jų tapo klasikiniai: 1) malonė remiasi prigimtimi (lot. gratia supponit naturam) ir 2) malonė tobulina prigimtį (lot. gratia perficit naturam). Iš pirmo žvilgsnio tai skamba labiau scholastiškai, negu bibliškai.

Bet taip yra tiktai iš pirmo žvilgsnio.

Kadangi tai, kas vėliau buvo išpopuliarinta scholastikos teologų (ypač šv. Tomo Akviniečio), gerokai anksčiau buvo žinoma Šventraščio autoriams, o tiksliau sakant – tiems, kurie parašė tekstą, šiandien vadinamą Pirmuoju pasakojimu apie Kūrimą. Tradiciškai jis yra datuojamas VI a. pr. Kr. ir priskiriamas vadinamajai kunigiškajai tradicijai (moksliniuose straipsniuose žymima P raide nuo vokiško žodžio Priesterquelle). Šitame laikotarpyje išrinktoji tauta turėjo pasirinkti tikėjimą į Jahvę ar-

ba tikėjimą į Marduką (babiloniečių aukščiausiąją dievybę). Nebuvo lengva. Pranašesnis atrodė Mardukas – dievaitis, kurio globojama kariuomenė užkariavo 587 m. pr. Kr. Judo karalystę, sugriovė Jeruzalės šventyklą, o dalį gyventojų ištrėmė.

Vis dėlto tremties teologai ragino pasilikti prie „nacionalinio“ Dievo – Jahvės. Apsisprendimui palengvinti buvo pateikiama įvairių argumentų. Vienas jų teigė: Marduko kultas prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Jo atvaizdai yra žmogaus rankų darbas. Tad jų garbinimas žemina žmogų (plg. Iz 44, 9–20). Taigi buvo suprasta, kad tikrasis Dievas ir tikroji religija gerbia žmogaus prigimtį (gratia supponit naturam) bei ją ištobulina (gratia perficit naturam).

Panašių minčių užrašyta anksčiau minėtame Pirmajame pasakojime apie Kūrimą. Štai vienas iš kelių galimų pavyzdžių. Dievas, sukūręs žmones, davė jiems vieną iš pirmo žvilgsnio labai keistą įsaką: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28b). Kodėl gi Dievas įsakė žmonėms daugintis? Nejaugi jie ir patys to nežinojo? Žinojo. Tačiau įkvėptasis autorius šitaip pasako, kad dieviškasis įstatymas ir žmogaus prigimtis yra viena (gratia supponit naturam). Negana to, vaisingumas buvo ne vien tiktai įsakytas – buvo netgi palaimintas: „Dievas juos palaimino, tardamas“ (Pr 1, 28a). Taigi, kaip šiandien sakytume, kanonizuotas (gratia perficit naturam).

Mes, kaip ir išrinktoji tauta, taip pat gyvename religinio pliuralizmo pasaulyje. Pasiūla didžiulė. Tiesa, pliuralizmas egzistuoja ne tik religinėje srityje. Turime ir naujovių, pvz.: genderizmas, I tėvas, II tėvas etc. Tad biblinių autorių taikytas kalbios dievybės nustatymo kriterijus neprarado savo aktualumo...

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Kristus ir Lietuva Šventasis Raštas šeimoms „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: ‘Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių’“ (Lk 22, 24–30).

Gerosios Naujienos skverbimasis į Lietuvą Jei į vandenį bristume pamažu, apsiprastume, ir jis nebeatrodytų labai šaltas. Krikščionybė į Lietuvą smelkėsi tarsi dviem būdais: misionierišku-kultūriniu ir politiniu-kultūriniu. Taip jau sutapo, kad pirmasis būdas buvo demokratiškesnis ir labiau pageidautinas, žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis, bet ne toks sėkmingas. Misionieriai, nešę krikščionybę į Lietuvą, kankinių krauju pašventino šią pagonių žemę ir nuėjo dangun melstis, kad jų kraujo sėkla sudygtų tikėjimo ir meilės vaisiais. Jei būtų paisyta jų žodžių, daug seniau būtume pradėję kurti krikščioniškąją Europą kartu su kitomis tautomis. Deja, liko antrasis būdas – šokte šokti į vandenį. Jis nei labai malonus, nei labai kultūringas, kaip norėtų dabartiniai krikščionybės kritikai, bet yra ganėtinai sėkmingas.

Geroji Naujiena atėjo iš Dievo – ją skelbė Jo Sūnus.

Lietuvai jos „paštininkais“ buvo vyskupai, karaliai, didikai, vadai. Lyg ir nieko naujo iki mūsų laikų. Juk visas XX amžius ir buvo tik tokių metodų „virtuvė“. Okupantų valdžios viską diegė prievarta, įsakmiai paskelbdamos, kas ir kaip „geriausia“. Vienoms teko įvardijimas „blogio imperija“, kitos pasivadino „tūkstantmetėmis karalystėmis“, o teroro bangos paliko giliausius randus mūsų ir kitų tautų istorijose.

Lietuvos Krikštu rūpinosi sava, o ne okupantų vyriausybė ir pagal savojo meto sąlygas tuometę europinę krikščioninimo politiką derino su savos tautos interesais bei galimybėmis. Kartu su Jogaila pradėjęs Žemaičių Krikštą, Vytautas iš keleto tūkstančių pakrikštytų žemaičių atrinko 60 kilmingų vyrų delegaciją ir ją pasiuntė į 1414 m. prasidėjusį Bažnyčios Susirinkimą Konstance. Jame dalyvavo ir visų Vakarų Europos valstybių vadovai, jų atstovai ar net delegacijos. Žemaičiai jame apskundė kryžiuočius ir kartu pateikė prašymą pripažinti teisę patiems pasirinkti, kas juos valdys, jiems vadovaus ir atstovaus, be to, dar prašė atsiųsti Bažnyčios aukščiausios vadovybės įgaliotų vyskupų – žemaičių pageidaujamus, t. y. Vilniaus ir Lvovo ganytojus, pabaigti žemaičių krikštijimą, įsteigti atskirą Žemaičių vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią Romos popiežiui Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

ir nepriklausomą nuo svetimų kraštų bažnytinių centrų. Susirinkimas ta proga plačiai diskutavo apie tautų teisę pačioms pasirinkti sau valdovus ir kurti suverenias nacionalines valstybines ir bažnytines struktūras.

Krikšto vaisiai

Nereikėtų stengtis paaiškinti krikščionybės nei vien istoriškai, nei vien tautiškai, nei vien žemaitiškai. Tiesa, Krikštas žemaičiuose pradėjo naują Kristaus karalystę jų pagoniškoje kultūroje. Tačiau krikščioniškoji kultūra nesunaikino baltiškosios, o tik atvėrė jai naują prasmę, įvilkdama į kilnesnį drabužį. Žinoma, teko atsisakyti kai kurių pagoniškų elementų, papročių, kurie tikrai nesusiję su žmogiškąja prigimtimi, priešingai – pažeidžia ją ir net žemina žmogaus orumą bei gyvybės vertę.

Krikšto esmė – sakramentinės dovanos (dvasinės malonės) ir asmens (tautos) atsivėrimas, pritarimas Kristaus pasiūlytam keliui. Kaip giliai ir nuoširdžiai jį priėmė tauta, liudija istorija: su Kristaus kryžiumi lietuviai gynėsi nuo okupantų, bado, ligų ir visokių negandų. Kristaus keliu eidami suformavo turtingą pasaulėžiūrą, asmens, šeimos ir bendruomenės moralės principus. Todėl nenuostabu, kad kova prieš tikėjimą buvo vienas svarbiausių frontų visiems, kas mėgino pavergti ar sunaikinti lietuvių tautą, nes tai buvo aiškiai suvokiama kaip labai svarbi tautos savimonės dalis.

Šių laikų kova su krikščionybe Dabarties metui būdinga dar rafinuotesnė antikrikščioniška veikla. Švietėjų laikų volteriškasis metodas „demoralizuoti, nužmoginti, nukrikščioninti“ tautas Europos valstybių konstitucijose ne tik nepasmerktas, bet vis labiau įsitvirtina įgaudamas įvairias teisines garantijas tautų kultūroje ir politikoje. Savaip žaidžiant žodžiui „laisvė“ priskiriamomis prasmėmis, kuriama globali persekiojimo sistema ir keliamos vis naujos ginamųjų kategorijos, kurioms būtini šie naujieji „gynėjai“. Kažin ar „neginamieji“ apskritai turės teisę gyventi? O jei pažvelgtume į pasaulinių demografijos politikų reiškimąsi skurdžiose šalyse – kaip tik teisė gimdyti ir gimti patiria galingiausią kontraceptinę ir finansinę ataką.

Nepateikiau išsamios krikščionybės istorijos apžvalgos, nes manau, jog šiandien svarbiau yra pažvelgti į vis problemiškesnę krikščionybės perspektyvą dabartinėje mūsų valstybėje ir visuomenėje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Apsispręsti ir atsinaujinti Šiandien aktyviai siekiama tautiškumą apriboti tik istorinio paveldo samprata, o krikščionybę išjuokti, sukurti kuo labiau atstumiantį jos paveikslą, mėginant atsieti nuo turinio esmės ir pateikti tik kaip beprasmius asmenybės ar tautos pančius. Gyvenimo be aukštesnių principų, mažavaikės šeimos be įsipareigojimų propaganda yra įgavusi milžinišką mastą. Tačiau dvasingumo nepakeisime technologiniais efektais. Šventumo, sąžiningumo, geranoriškumo ir pasiaukojimo neatstos sutartinės elgesio taisyklės be objektyvios moralės, o kova už asmeninę gerovę nesukurs visuomenei pagrindo, kuris padėtų atsilaikyti prieš istorinius sukrėtimus ir išaugintų vilties kupiną naująją kartą. Todėl Lietuvos Krikštas turėtų ne likti vien tik istoriniu faktu, bet

įgauti naują tęstinumą ir šiandien būti kiekvieno iš mūsų atgailos ženklu ir Kristaus – Kelio, Tiesos ir Gyvenimo – pasirinkimu. Taip atsinaujindami ne tik praturtinsime savo gyvenimą, bet ir įkvėpsime gyvybės Lietuvos ateičiai.

Nuo Krikšto šaltinio žengę prie Viešpaties stalo, privalome apsispręsti krikščionybei iki šventumo! Kaip ir praėjusių kartų mūsų tautiečiai, kurie liko ištikimi krikščioniškajai Tėvynės ateičiai ir neprisiėmė išdavikiško, bevaisio jos menkinimo, juodinimo, vaizdavimo lyg beprasmės kultūrinės ataugos. Deja, modernizmas, siekiantis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Aiškiai pasisakanti už neardomos, vaisingos, sakramentinės santuokos moralinius ir teisinius pagrindus, už pedagogiką su krikščioniškais sąžinės ugdymo principais, už moralę, grindžiamą objektyviais doros pagrindais – Dievo įsakymais, Lietuvos vyskupų, kunigų, vienuolių ir visų tikinčiųjų krikščionių pozicija pamažu stumiama į užribį.

Dabartinė politinė agresija veda prie esminio klausimo: ar kelių buvusiųjų imperijų priespaudą kentėjusi ir kovojusi mūsų tauta nedavė pakankamai įrodymų, jog ateities viltis kilo iš tikėjimo ir krikščioniškai atsakingos laisvės supratimo?

Jau nebe taip svarbu keleto šimtmečių istorinis ar architektūrinis paveldas; daug svarbiau krikščioniškųjų vertybių ir moralės kūrimas, išsaugojimas, perdavimas ateities kartoms. Krikščioniškasis Tėve mūsų kreipinys „teateinie tavo karalystė, <...> kaip danguje, taip ir žemėje“ šiandienos krikščionims ir netikintiesiems nusako marksizmui priešingą gairę: siekiame ne „išardyti iki pat pamatų“, bet kad kiekvienas žmogus ir visa kūrinija atitiktų Kūrėjo pirmavaizdį.

Tokia nuostata krikščionims leidžia eiti į pasaulį su taika, kūrybiškumu, atvirumu gyvybei ir Dievo tiesa. Krikščionybė ragina ir moko ne skirstyti vienų į „toleruojančiųjų“, kitų – į „pažeidėjų“ vežėčias, o visus Dievo vaikus ugdyti šventumui ir atsakingai suvokiamai žmogiškojo pašaukimo laisvei.

Lietuvos Krikštas turėtų ne likti vien tik istoriniu faktu, bet ir šiandien būti kiekvieno iš mūsų atgailos ženklu ir Kristaus pasirinkimu.

krikščionybę padaryti vien „patogumo“ religija, teikiančia tik teigiamas emocijas ir daugmaž padorią etiką, ją labai sumenkina. Krikščionybė nuo pirmųjų kankinių ir išpažinėjų iki dabarties šventųjų pavyzdžiais liudija esanti pajėgi ne tik eiti į susitarimus, bet ir valingai pasipriešinti nuodėmei bei šiuolaikiškai, pasiaukojamai, sąmoningai brandinti šventumą. Su tokiu pasiaukojimu, kaip mūsų tėvai ir proseneliai mokėjo ginti savąjį tikėjimą dėl tautos ateities, dera ir mums atitekusį krikščioniškąjį tikėjimą ginti ir puoselėti. Tikėjimas, kaip ir gyvenimas, negali būti vien toleruojamas, pakenčiamas – juo reikia gyventi ir pasišventus darbuotis, kad neregimoji Dievo karalystė per mūsų darbus jau dabar kurtųsi žemėje.

Duok, Dieve, kad Lietuva pelnytai vadintųsi Marijos žeme, o jos vaikai, žvelgdami į vieni kitų veidus, atpažintų ir darbais liudytų Kristų.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS: tyrimai ir refleksija Leidinys dedikuojamas Žemaičių Krikšto ir Žemaičių vyskupijos įsteigimo 600 metų sukakčiai paminėti.

Knygoje skelbiami svarbiausi XV–XXI a. pradžios istoriografiniai tekstai apie Žemaičių Krikštą ir Žemaičių vyskupijos įkūrimą (1413–1417). Skirtingų laikotarpių ir įvairių istoriografinių tradicijų tekstai pateikia faktus, prasmingas įžvalgas ir diskutuotinus vertinimus. Jie bus įdomūs mokytojams, naudingi mokiniams ir studentams, pravers visiems, besidomintiems savo krašto istorija.

Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Bendras visų lietuvių laimėjimas Dr. Darius BARONAS radimu pradėta suvokti, jog ir valstiečio siela vertinga tiek pat, kiek ir karaliaus. Be krikščioniškosios žmogaus sampratos nebūtų buvusi įmanoma ir viduramžiais sėkmingai gyvavusi bei visuomenę nuo anarchijos saugojusi senjoro ir vasalo santykių sistema. Jos derinių ir apraiškų įvairovė yra praktiškai neišsemiama, tačiau kalbant mūsų tema svarbu pabrėžti, kad šio modelio poveikis reiškėsi taip pat ir Vokiečių ordino bei Lietuvos santykiuose. Tad neatsitiktinai Mindaugas, 1253 m. perleisdamas kai kurias Žemaitijos žemes Ordinui, nurodė, kad taip elgiasi todėl, kad jam Ordino broliai padėjo sunkią valandą ir kad ateityje jam taip pat reikės Ordino pagalbos atsilaikyti prieš savo karalystės priešus. Taigi dokumentai byloja taip, lyg Ordinas būtų buvęs Mindaugo vasalas... Ką gali žinoti, gal Ordinas, jei ankstyvoji Lietuvos monarchija būtų buvusi tokia stipri ir tvirta kaip, pavyzdžiui, Vengrijos karalystė XI–XIV a., būtų tapęs naudingu įrankiu Lietuvos valdovams vystant ekspansiją į Rusios žemes? Žinome, kad taip neįvyko, ir, Mindaugui 1263 m. žuvus, Ordinui taip ir liko galioti tik jo teisės (į Žemaitiją), bet ne pareigos.

Panašų abipusiškumą galima įžvelgti ir Jogailos santykiuose su Ordinu. Už suteiktą pagalbą susigrąžinant sostą ir įveikiant Kęstutį, Jogaila pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Dubysos, bet pažado taip ir neištesėjo, nes 1383 m. sutarties neratifikavo: atvykęs, kaip buvo sutarta iš anksto, į Veliuoną, jis pasivargino susitikti su Ordino didžiuoju magistru Konradu Zöllneriu, kuris Jogailą veltui kvietėsi, kai įstrigo ties Skirsnemune, mat toliau negalėjo plaukti dėl tą vasarą neįprastai nusekusio Nemuno. Nepaisant to, kad net Nemunas pabuvo Jogailos sąjungininku, niekas negalėjo šiaip sau, be niekur nieko, ištrinti raštu įtvirtintų pažadų. Žvirblis jau buvo

Lietuvių tautos kelias į krikščionių tikėjimą nebuvo paprastas. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas ir jo aplinkos žmonės 1251 m. priėmė Krikštą, po dvejų metų Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna, o lietuviams paskirtas pirmasis vyskupas Kristijonas, įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Iki šiol dar nėra visai aišku, ar Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės, ar liko ištikimas jai iki mirties. Aišku tik viena – jam mirus Lietuva vėl tapo pagoniška šalimi ir ją daugiau kaip šimtmetį valdė valdovai pagonys. Dalis pagonių buvo atviri Gerajai Naujienai, ir tai leido Jogailai, Vytautui bei jų giminaičiams ir patiems atsiversti, ir kartu patraukti į tikėjimą likusią tautos dalį (1386–1387). Daugiausia pastangų reikėjo padėti dėl žemaičių Krikšto. Kodėl ir kaip tai vyko, aiškinamės toliau.

Kodėl žemaičiai Krikšto malonės negavo 1387 m.?

Evangelijos skelbimas ir Bažnyčios organizacijos kūrimas galėjo vykti tik ten, kur Lietuvos valdovo valdžios nelaikė ginčytina jokia kita tarptautiniu mastu pripažinta jėga. Šiuo atveju, žinoma, kalbame apie Vokiečių ordiną, kuris savo rankose turėjo ne tik 1382 m. Jogailos išduotą Dubysos taikos sutartį, bet disponavo ir stropiai išsaugotomis dar karaliaus Mindaugo duotomis privilegijomis, kuriomis buvo pripažintos šio ordino teisės į Žemaitiją. Tiesa, turėtina omenyje, kad mūsų visuomenėje plačiai žinomi Žemaitijos „dovanojimai“ ar „atidavimai“ vokiečiams kryžiuočiams nebuvo tokie tiesmuki ir trumpai drūtai nukirsti. Viduramžių Europoje tiek santykiams tarp žmonių, tiek ryšiams tarp valstybių ar valdovų buvo būdingas abipusiškumo principas, pasižymintis tuo, kad pareigas ir įsipareigojimus turėjo abi šalys. Tai buvo didžioji krikščioniškosios Europos naujovė. Iki tol santykiai tarp „silpnesnio“ ir „stipresnio“, tarp pono ir pavaldinio buvo grindžiami vergo ir jo šeimininko santykių modeliu. Pagal jį vergas galėjo tikėtis iš esmės tik tiek, kad fizinę jo egzistenciją laiduos tai, jog gyvas yra naudingesnis negu miręs. Tokiame pasaulyje sąvokos „žmogaus orumas“ ar „žmogaus teisės“ būtų skambėjusios kaip tuščias, beprasmis garsas. Ir tik su krikščionybės atsiArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

Žemaičių krikštas. Varnių katedros altoriaus antepedijus.

Petras Repšys. 2008 m.

išskridęs. Kol Jogaila formaliai vis dar buvo pagonis, tol galėjo jaustis nesaistomas nepatvirtintos sutarties, tačiau, jau prisijungęs prie krikščioniškų valdovų šeimos, su visa Lietuva pateko į tokią aplinką, kurioje ne taip retai daug svarbesnė buvo ne pliko kumščio jėga, bet smailios plunksnos ir aštrių argumentų galia. 1387 m. krikštijant Lietuvą dar buvo toli net iki šio ginčo sprendimo pradžios, todėl ir žemaičių Krikštui nebuvo jokių teisinių prielaidų. Kadangi Katalikų Bažnyčia visais laikais pripažino ir laikėsi nešališkumo principo, teko palaukti, kol bus išsiaiškinta, kas iš tikrųjų yra teisus, o kas – ne.

Žemaičių Krikštas tapo įmanomas tik po Žalgirio mūšio 1398 m. Salyno sutartimi Vytautui pakartotinai „perleidus“ žemaičius Vokiečių ordinui, pastarajam pavyko įtvirtinti savo valdžią dovanotoje žemėje tik Vytautui 1400 m. parėmus jį karine jėga. Tuo metu Vytautas jau žaidė didelius politinius žaidimus ir savo partijas lošė ne pėstininkų, bet rikių, bokštų ir karalienės ėjimais. Reikia „nusipirkti“ Ordino pagalbą prieš totorius – prašom, žemaičiai – jūsų, nepavykus pasimušti su totoriais prie Vorsklos (1399), žemaičiai – išlaukus reikiamos akimirkos – vėl mūsų. Šitokios peripetijos tęsėsi iki pat 1409 m. žemaičių sukilimo, kuris davė tiesioginę dingstį didžiajam 1409–1411 m. karui, pažymėtam svaiginama Žalgirio pergale. Trapios Ordino valdžios Žemaitijoje metais ir juo labiau sukilimų ir konfrontacijos laikotarpiais negalėjo būti nė kalbos apie krikščionių tikėjimo diegimą ir Bažnyčios organizacijos kūrimą.

Vėliau žemaičiai Ordinui nepamirš prikišti, kad per visus valdymo metus jis taip ir nepastatė nė vienos bažnyčios jų krašte. Ordinas to ir negalėjo padaryti, nes, norint pastatyti ir išlaikyti bažnyčią, suburti ją lankančią ir išlaikančią bendruomenę, būtinai reikėjo bendradarbiauti su vietos gyventojais. Nors būta tokių žemaičių, kurie bendravo ir/ ar bendrininkavo su Ordinu, tačiau daugumai svetimšalių

valdžia buvo nepriimtina, tad, nepaisant pavienių atsivertimų į krikščionių tikėjimą, krašto christianizacijos byla praktiškai nepajudėjo iš mirties taško.

Po Žalgirio pergalės, 1411 m. vasario 1 d., buvo sudaryta Torunės taika. Nors ji paprastai vertinama kaip nederanti prie Žalgirio pergalės masto (nes Žemaitija buvo pripažinta Jogailai ir Vytautui tik iki jų gyvos galvos), Torunės taikos sutartyje atsirado plyšys, leidęs Lenkijos ir Lietuvos valdovams pasireikšti kaip krikščionybės platintojams būtent Žemaitijoje – žemėje, kurios vieninteliais „krikštytojais“ kryžiuočiai norėjo būti 150 metų. Metai po Torunės taikos bėgo ginčijantis, kur tikrosios ribos tarp Žemaitijos ir Vokiečių ordino žemių, kas geresni krikščionys – lenkai ar vokiečiai. Toks susirūpinimas atsispindėjo ir 1413 m. tarp Lenkijos bei Lietuvos pasirašytoje Horodlės sutartyje, kuri turėjo stiprinti abiejų šalių sąjungą ir bendradarbiavimą – svarbia jo plotme buvo krikščionybės platinimas tarp pagonių. Būtent tokio tikslo vedami Jogaila ir Vytautas su savo palydovais 1413 m. lapkritį atliko trumpą misijinę kelionę į Žemaitiją. Anot Jano Długoszo, valdovai iš Kauno nuplaukė Nemunu pasroviui, o pasiekę Dubysos žiotis toliau leidosi Žemaitijos gilumon. Tolesnius įvykius Długoszas aprašo ypač vaizdžiai. Esą valdovai bus sukvietę „visus Žemaitijos žmones“ ir jiems paaiškinę, kaip gėdinga žemaičiams laikytis pagonybės, kai kiti lietuviai jau seniai išpažįsta tikrąjį krikščionių tikėjimą. „Po to jie išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės – ugnies, kurią, be jokios abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, o ugnį išžarstė ir užgesino.“ Długoszo pasakojimas, rašytas praėjus pusei amžiaus nuo aprašomų įvykių ir neturint nei patikimų šaltinių, nei liudininkų, yra per daug „gražus“, kad būtų tikras. Per trumpą laiką (savaitę) valdovai geriausiu atveju galėjo pakrikštyti tik vieną kitą žemaitį, bet tuo kartu svarbiausia buvo parodyti savo nusiteikimą – krikštyti pagonis. Ne mažiau svarbus buvo ir palankus pačių pagonių nusiteikimas krikščionių tikėjimo atžvilgiu.

Žemaičiai Konstance Vykstant Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui Konstance (1414–1418), Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos ginčas pasiekė geriausią tuometinį tarptautinį forumą. Lenkų intelektualai kaip tik laikotarpiu po Žalgirio mūšio labiausiai išplėtojo taikių krikščioniškų misijų teoriją, priešpriešindami ją Vokiečių ordino naudotam prievartiniam atvertimo į krikščionių tikėjimą būdui. Jų raštai ir veikla gerai išpureno viešosios nuomonės dirvą, kurioje galėjo reikštis tautų (tarptautinės) teisės idėjos. Tam ir reikėjo būtent pačių žemaičių delegacijos, kuri visos krikščionijos akivaizdoje pareikštų laisvą savo valią tapti krikščionimis. 1416 m. vasario 6 d. per Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

audienciją Konstanco katedroje žemaičių pasiuntiniai bylo- abu vyskupai neslėpė džiaugsmo dėl netikėtai sėkmingai jo: „Taigi, priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, ir džiugiai vykusios krikštijimo akcijos. Žmonės masiškai tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo plūdo prie jų apylinkėse pasirodžiusių krikštytojų. Toks tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, nie- reiškinys buvo galimas tik esant gerai valiai, nes to meto kieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami sąlygomis net ir Vytauto jėgos nebūtų užtekusios imituoesame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų ti „džiugių minių“, kaip kad tai tapo įprasta moderniuose išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam išplėtoto totalitarizmo režimuose.

Svarbu pasakyti, kad, regis, kaip tik 1417 m. Žemaitimokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į joje iškilo pirmosios parapinės bažnyčios. Klausimas, kada gyvenimo kelią.“ Žinoma, mintį apie mirties ir gyvybės kelią ir kur jos buvo pastatytos, yra vienas sunkiausių. Labiaužemaičiams padėjo suformuoti Vytauto ir Jogailos raštinėse siai tikėtina, kad buvo suręstos svarbiausiuose to meto dirbę mokyti krikščionys, tačiau tiek ši, tiek ir kitos panašios Žemaitijos centruose, tokiuose kaip Ariogala, Raseiniai, mintys gerai dera su paprasčiausio, pamatinio teisingumo Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai. Medininkuose Vytauto lėšomis pastatyreikalavimais, kurie aidi iš žemaičių lūpų per visą „Žemaičių skunta bažnyčia iš anksto buvo numatyta do“ ilgį ir plotį. „Teikitės suprasti, kaip katedrinė naujai kuriamos vyskupijos bažnyčia. Kad Vytautas atsidėkad mes esame tikri žmonės, o ne jo bažnyčių statyboms, akivaizdu ir iš gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, to, kad 1418–1421 m. jis pasirūpino nupirkti ir parduoti, esame Dievo pirmąja mūrine Žemaitijos bažnyčia kūriniai, padaryti pagal jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, KrisVeliuonoje. Tad čia ir paklauskime: taus tikėjime atnaujinti ir atgimę, nejaugi Vytautas buvo ir daug turtingesnis, ir disponavo pajėgesniu techninorime naudotis ir džiaugtis kaip niu personalu, negu Vokiečių ordinas, ir kiti krikščionys.“ Čia žemaičiai kuriam taip ir nepavyko, kaip pameatkreipė dėmesį į savaiminę kiekvieno žmogaus vertę, kuri, kaip name, pastatyti nė vienos bažnyčios jau minėta, tapo įmanoma tik dėl Žemaitijoje? Aišku, kad ne. Todėl šią krikščioniškos žmogaus sampraVytauto sėkmę lėmė ne pinigai ir statos. Taip pat reikia pabrėžti, kad tybinės medžiagos, bet „minkštesnis“ Vytautas Didysis ir žemaičių vykupas žemaičiai kalbėjo auditorijai, kuri Motiejus. Varnių katedros altoriaus antepedi- dalykas – bendradarbiavimas su žejaus šoninis reljefas. Petras Repšys. 2008 m. maičiais. Ir ne tiek svarbu, ar tai buvo tokią jų kalbą galėjo geriausiai suprasti. Todėl neatsitiktinai Susirinpasiekta subtiliai naudojant „botago ir kimo tėvams žemaičių prašymas paliko kuo geriausią įspū- meduolio“ metodą, – kur kas svarbesnis galutinis rezuldį. Jis veiksmingai prisidėjo prie to, kad Jogailos ir Vytauto tatas: Vytautui, Jogailai ir jaunai Katalikų Bažnyčiai Liepasiūlyti kandidatai dar tais pačiais 1416 m. buvo paskirti tuvoje pavyko per trumpą laiką pasiekti tai, ko Ordinas Susirinkimo, tuo metu atstovavusio Visuotinei Bažnyčiai, neįstengė padaryti per 150 metų. Žemaičių Krikštas, taip, legatais. Jais tapo Lvovo arkivyskupas Jonas Žešovietis ir kaip jis įvyko – be kraujo praliejimo ir laisva valia, – būtų buvęs neįmanomas be pačių žemaičių bendradarbiavimo Vilniaus vyskupas Petras. su Lietuvos valdovais, be žemaičių pajautos, kad jie ir jų Lemiami žingsniai: gentainiai anapus Nevėžio yra tos pačios tautos nariai. įsteigiama Medininkų (Žemaičių) vyskupija Tais pačiais metais žemaičiai sulaukė ir pirmojo savo Vilniaus vyskupas Petras dar tų pačių metų pabaigo- vyskupo. Juo tapo Motiejus I (1417–1422), kilęs iš Vilje pradėjo savo misiją – jo vyskupijos dvasininkai mokė niuje nuo seniau įsikūrusios Livonijos vokiečių šeimos. žmones tikėjimo tiesų ir teikė Krikšto sakramentą. Jau Ano meto šaltiniuose jis vadinamas „lietuviu“. Jo parin1417 m. pavasarį Jogaila ir Vytautas Romos karaliui Zig- kimą pirmojo Medininkų vyskupo pareigoms nulėmė mantui Liuksemburgui pranešdavo džiugių naujienų apie tai, kad jis puikiai mokėjo vietos gyventojų kalbą. Taigi tai, kad jau vien bajorų 2000 priėmė Krikštą. Krikštijimo žemaičiai jau nuo pirmųjų savo krikščioniškojo gyveniakcija savo apogėjų pasiekė 1417 m. vasaros pabaigoje, kai mo dienų Dievo žodį girdėjo gimtąja kalba. Taip buvo į Žemaitiją, lydimi Vytauto, atvyko abu vyskupai Jonas ir užbaigtas 1387 m. pradėtas lietuvių krikštijimo darbas.

Petras bei juos lydintys dvasininkai ir vienuoliai. Aktyvus apaštalavimas, mokymas ir krikštijimas vyko tris mėnesius Pirmieji tikėjimo išbandymai Panašiai kaip lietuviams aukštaičiams po 1387 m. iki lapkričio pradžios. Tada didesnioji Žemaitijos gyventojų dalis priėmė Krikštą. Svarbu pabrėžti, kad savo praneši- Krikšto, taip ir lietuviams žemaičiams teko patirti ne muose Susirinkimui, rašytuose ką tik grįžus iš Žemaitijos, pačių maloniausių išbandymų iš karto po nepaprastai Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

sėkmingų ir Europoje didelio atgarsio sulaukusių 1417 m. Dideli pertvarkymai visada sukelia ir atoveiksmį. Ne išimtis ir Žemaitija. Vytautas protegavo tuos žemaičių bajorus, kurie su juo artimai bendradarbiavo. Todėl buvo nepatenkinti tie, kurie jautėsi stumiami nuošalėn.

Dalis valstiečių buvo perleisti tarnauti Vytauto globojamiems bajorams. Tarp nepatenkintųjų būta ir tokių, kuriems plėšikauti atrodė kur kas mieliau negu nuolat dirbti žemės ūkyje. Šios negatyvios nuotaikos prasiveržė 1418 m. sukilimu. Jį, neįgavusį platesnio palaikymo ir mastų, Vytautas greitai nuslopino. Tačiau naujakrikštams nemalonumų, o kai kuriems ir mirtiną pavojų kėlė iš Prūsijos ar Livonijos į Žemaitiją atslinkdavę plėšikai. Kaimynai vokiečiai neskubėjo žemaičių pripažinti tikrais krikščionimis, todėl krašto destabilizacija jiems buvo paranki, juo labiau kad kryžiuočiai vis laukė, kol Žemaitija po senstančių Jogailos ir Vytauto mirties vėl atiteks jiems. Žemaičių pagalbos ir užtarimo šauksmai pasiekė patį popiežių Martyną V, kuris 1421 m. jiems paskelbė apie savo apaštališkąją globą, jų reikalų gynėjais paskyrė Lvovo ir Vilniaus vyskupus, paragino Prūsijos ir Livonijos vyskupus neleisti skriausti žemaičių. Žemaičiai nebebuvo vieni. Galiausiai po trumpai trukusio 1422 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Vokiečių ordinu pastarasis visiems laikams išsižadėjo savo pretenzijų į Žemaitiją. Ji amžiams tapo Lietuvos dalimi. 1423 m. popiežiui paskyrus Mikalojų Trakiškį naujuoju Medininkų vyskupu, Žemaitija ir bažnytinės organizacijos atžvilgiu tapo Lietuvoje veikiančios Katalikų Bažnyčios dalimi.

Nuo to laiko žemaičiai (kaip ir kiti lietuviai) patys galėjo kurti savo gyvenimą, kurio pamatų nesugriovė nei švedų invazija XVII a. viduryje, nei rusiškos meškos glėbys XIX a. viduryje, nei bolševikų siautėjimai XX a. Tikėkimės, kad jų neįveiks ir visomis vaivorykštės spalvomis nusidažę mūsų dienų naujieji bolševikai.

Primesta krikščionybė?

Vytautė MACIUKAITĖ

Pastaraisiais dešimtmečiais aiškiai pastebimas abejojimas krikščionybės verte, nauda ir teisingumu. Juntamas lyg pagonybės ilgesys – ji prisimenama tarsi aukso amžius, kai visi sugyveno santarvėje, harmonijoje, kai nebuvo karų, ir kiekviena tauta išlaikė savastį, turėjo galimybę laisvai mąstyti, elgtis, kaip tinkama. Dažnai girdimas argumentas, kad krikščionybė yra labai jauna ir dėl to negali prilygti pagoniškųjų religijų, pvz., induizmo, budizmo ar konfucianizmo išminčiai. Bet ar tikrai krikščionybė atnešė vien karus, nesantaiką ir apribojo individo laisvę?

Ar iš tiesų ji tik nukopijavo prieš ją buvusių religijų išmintį ir moralę?

Prieštaringos reakcijos į Krikštą Žemaičių Krikštas (jo istoriją galima pasiskaityti p. 18–21) įvyko nedaug vėliau už visos Lietuvos Krikštą, žvelgiant iš dabarties perspektyvos. Į akis krinta tai, kad Lietuva buvo paskutinė pakrikštyta valstybė Europoje, vadinasi, Žemaitija – tikrai paskutinis europietiškos žemės lopinėlis. Gal pagoniškai mąstančiam žmogui keltų pasididžiavimą, kad neva buvome labai narsūs ir iš paskutiniųjų gynėmės nuo kažkieno primestos, mums svetimos ideologijos. O kuris nors krikščionis galbūt nusimintų dėl to, kad pasikrikštyta taip vėlai ir tai lėmė lietuvių atsilikimą, daugybės žemių praradimą bei priklausomybę nuo kaimyninių kraštų. Abu požiūriai būtų gana kraštutiniai, todėl, manyčiau, nevisiškai pateisinami. Pagoniško mąstymo atstovui reikėtų priminti, kad krikščionybės vėlavimą lėmė ne vien mūsų narsa, bet ir Lietuvos nuotolis nuo Romos imperijos, taip pat ir krikščionybės plitimo kryptis, kuri mus aplenkė iš visų pusių. O krikščionį būtų galima paguosti, jog Dievo akyse nėra nei pirmų, nei paskutinių.

Atvirkščiai, paskutiniams tam tikru atžvilgiu galėjo ir labiau pasisekti, nes mus pasiekė jau gerokai subrendusi religija, mes turėjome lotyniškosios ir graikiškosios krikščionybės formų pasirinkimą. Galima sakyti, jog pasikrikštijome nei per anksti, nei per vėlai.

Krikšto vertė suvokiama ne iš karto Kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje bei Žemaitijoje jų gyventojai ne iš karto suvokė Krikšto prasmę. Atkreiptinas dėmesys į naujakrikštų elgesį. Tuo metu nebuvo pasiruošimo Krikštui – tai gyvavo tik iki Konstantino Didžiojo, paskelbusio krikščionybę valstybine religija Romos imperijoje. Prasidėjus masiniams krikštams, katechumenatas savaime sunyko, nes stigo jėgų ruošti minias. Todėl neretai Krikšto motyvas vieniems buvo ne tik tikėjimo ieškojimas, bet ir mada būti krikščioniu, gauti dovanų baltus marškinius, o gal net smalsumas tiesiog išmėginti kažką naujo. Kiti manė galį tarnauti dviem dievams ir praktikuoti abu tikėjimus – krikščionybę ir Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

stabmeldystę vienu metu, nepastebėdami tarp jų esminio skirtumo.

Vis dėlto, nežiūrint šių netobulumų ir trūkumų, gal net ne visai geros valios, daug žmonių įgijo autentišką tikėjimą ir atrado nekompromisinį santykį su Dievu. Mūsų tauta išugdė ne vieną šventąjį, nors labai nedaugelis iš jų yra tokiais pripažinti. Kad ir kaip būtų, turime galimybę sekti daugybe kitų kraštų šventųjų pavyzdžiais, nes šventumas nėra nacionalinis dalykas. Dorybės, meilė Dievui ir žmonėms, tiesos troškimas yra bendražmogiški, nors ir pasižymi tam tikrais laiko ir vietos atspalviais.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

22

Ar gali būti tai, kas bendra visai žmonijai, svetima ir nepriimtina kuriai nors kultūrai? Dažnai mėginama klaidinti žmones, neva krikščionybė atėjusi iš kažkur ir buvusi primesta, mums jos neprašius. Norėdami atsakyti į klausimą, ką reiškia savitumas ar kitoniškumas, iš tikėjimo plotmės persikelkime į žmoniškųjų santykių. Tuomet viskas taps paprasčiau, konkrečiau ir akivaizdžiau.

Ir „kitas“, ir savas Ne vien tikėjime, bet ypač bendraudami su kitais žmonėmis išgyvename svetimumo, laisvės apribojimo jausmą.

Ne veltui prancūzų filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as yra pasakęs: „Pragaras – tai kiti.“ Kitas žmogus dažnai sumaišo mūsų planus, verčia keisti mąstymą, kartais net sugriauna mūsų pasaulėžiūrą. Kitas gali įgauti nepaprastą galią ir įtaką mūsų gyvenimui, iki minimumo apriboti mūsų laisvę, netgi atimti gyvybę. Susidūrimas su kitu žmogumi neretai išgyvenamas kaip grėsmė, juntama įtampa, gal net baimė, nes nežinoma, ko tikėtis – vilko ar Dievo. Bet žmogus žmogui nėra daiktas, kuris išstumtų kitą daiktą, vos atsidūręs ano vietoje. Žmogus ne vien apriboja kito laisvę, bet ir suteikia kitam kryptį, drauge ugdo jį, net jei tai priimama negatyviai. Be kito žmogaus negalėtume būti savimi. Kitų esame praturtinami, iš kitų gauname savo mintis, pasaulėžiūrą, net jei su kitų mąstysena nesutinkame. Lygiai tą patį galima pritaikyti ir krikščionybei.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Krikščionybė – seniausia religija?

Jeigu krikščionybė nereiškia žmogaus stagnacijos ir apribojimo, bet, atvirkščiai, yra jo autentiškumo ir pilnutinio išsiskleidimo priežastis, ar gali būti, kad ji ne pati seniausia religija pasaulyje? Neįmanoma paneigti, kad tarp krikščioniškos ir nekrikščioniškos išminties bei moralės yra daug bendrumo, tačiau krikščionybė yra visiškai savita ir kitokia, kai kas daugiau nei moralės kodeksas ar protingų aforizmų rinkinys. Krikščionybė – tai ir santykis su mus mylinčiu Dievu, kuris pirmas ir pradeda šį ryšį. Ji labiausiai atitinka žmogaus prigimtį, tad negali būti jaunesnė už kitas religijas. Ir iš tiesų, misionieriai, mėginę nešti krikščionybę į kitus kraštus, įvairiuose žemynuose aptikdavo ne vieną tautą ar gentį, kurios būdaKrikščionybė – vo išsaugojusios pirmykščio motai ir santykis noteistinio tikėjimo prisiminimą. su mus Iš tokių tautų paminėtina Kinija, mylinčiu kur išties buvo garbinamas vienas Dievu, kuris Dievas prieš įsigalint konfucianizmui. Tik vėliau žmonės pasidavė pirmas šio pasaulio daugumos įtaigai ir ir pradeda ėmė aiškinti pasaulį pliuralistiškai. šį ryšį.

Jie labiau rūpinosi pasaulio reikalais ir savo asmenine savijauta nei tuo, kas esmingiausia. Šitai puikiai supratęs apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašė: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“ (1, 18–23).

Taigi, galima daryti išvadą, kad krikščionybė mums nėra svetima ir nebuvo prievarta primesta. Tiesa, kad pasiklydusi tarp daugybės dievų žmogaus prigimtis gynėsi nuo tiesos, nes ši atrodė jam svetima ir nuobodi. Bet tiems, kurie ja patikėjo ir ją priėmė, ji tapo tikrąja savastimi. Panašiai kaip ir pats Jėzus Kristus, kuris Jį atmetančius sutriuškina, o Jį priimantiems tampa kertiniu akmeniu.

Didelės ir mažos kryžkelės

Malonės metų kronika, arba Kaip žemaičiai Krikšto jubiliejų švenčia Prieš 600 metų Žemaitijoje pasklidusios Gerosios naujienos šviesa šiandien duoda impulsą švęsti, džiaugtis, analizuoti ir, žinoma, patirti Jubiliejų. Taigi 2013 m. sausio 6 d. – Kristaus Apsireiškimo arba Trijų Karalių sekmadienį – Telšių vyskupijoje iškilmingai pradėtas švęsti Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus.

Tądien visose Telšių vyskupijos bažnyčiose buvo aukojamos Jubiliejaus pradžios iškilmingos pamaldos. Pagrindinės šv. Mišios švęstos Telšių katedroje. Čia svečias iš Vatikano, Kunigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta perdavė nuoširdžius Šventojo Tėvo Benedikto XVI sveikinimus ir linkėjo žemaičiams Jubiliejaus šventimo metais dar geriau pažinti savo tikėjimą, atsiverti Šventosios Dvasios malonėms ir džiugiai išgyventi krikščioniškąjį tapatumą. Suvokdamos, kaip svarbu ir būtina nuolat atsinaujinti ir gilinti tikėjimo praktiką, daug vyskupijos parapijų ėmėsi organizuoti Alfa kursus.

Vyskupijoje atsigręžta ir į jos įkūrėją pal. Jurgį Matulaitį, tad sausio 27 d. surengta žemaičių piligriminė kelionė į palaimintojo minėjimą Marijampolėje. Vasario 2 d. Žemaičių Kalvarijoje surengtas vienuolių kongresas iš naujo atkreipiant dėmesį į pašvęstuosius, kurie krikščionio kelyje yra svarbi pagalba Dievo veikimui savo gyvenime atpažinti.

Jubiliejiniais metais Telšių vyskupui Jonui Borutai SJ uoliai vizituojant dekanatus, per gavėnią vyko susitikimai su parapijų sielovados centrų darbuotojais ir savanoriais, katechetais bei tikybos mokytojais. Visą gavėnią meldėmės už Jubiliejaus sėkmę, dvasinį atsinaujinimą, pašaukimus, šeimas. Bendruomenėse, gatvėse, bažnyčiose dalytasi, diskutuota apie senąją Kalnų maldą, kurios tradicija gyva jau beveik 400 metų.

Kovo 2–7 d. Romos gatvėse ir didžiosiose Šv. Petro ir Šv. Pauliaus už Miesto sienų bazilikose suskambo žemaičių tarmė. Vadovaujami Telšių vyskupų apie 700 žemaičių piligrimų atvykę į Romą dėkojo Dievui už Krikšto malonę, lankė sakralinius objektus, išgyveno bendrystės ir tikėjimo vienybės džiaugsmą. Kelionėje dalyvavo daugelio savivaldybių darbuotojai, merai, kitų sričių atstovai.

Tikintieji turėjo puikią progą išgyventi savo priklausymą Visuotinei Bažnyčiai. Malda prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, prisilietimas prie krikščionybės ištakų tapo didžiule dovana ir švente ne tik piligrimams, bet ir visai vyskupijai.

Tai buvo malonės metas, atnešęs atsinaujinimo patirtį ir troškimą puoselėti krikščioniškąją dvasią ir kultūrą.

Kasmet Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesijos miestų ir miestelių gatvėmis ypač šiais metais tapo

tvirto apsisprendimo už tikėjimą ir ištikimybės Kristui ženklu. Didįjį šeštadienį budint prie Kristaus kapo, adoruojant Jį, giedant Kalnus ir susitinkant su parapijas tądien vizituojančiais ganytojais vyksta gilusis tikėjimo Prisikėlimu liudijimas, sutvirtinantis atvirumą Dievo meilei šiais sekuliarizuotais laikais.

Balandžio 1–7 d. išgyvenome Dievo Gailestingumo aštuondienį bei piligrimystę į Gailestingumo šventovę Vilniuje. Visose bažnyčiose kalbėjome Dievo Gailestingumo vainikėlį, melsdami Viešpaties gailestingumo už nusikaltimus ir nuodėmes Žemaičių žemėje.

Su džiaugsmu sutiktas Jubiliejui skirtas Telšių vyskupijos IV Eucharistinis kongresas, – į visas parapijas keliauja nešiojamasis altorėlis su Trakų ir Varnių katedros Dievo Motinos atvaizdų kopijomis. Sykiu vyksta ir nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, prasidėjusi balandį Akmenės dekanate ir keliaujanti iš dekanato į dekanatą, iš parapijos į parapiją. Eucharistinis kongresas truko daugiau nei du mėnesius (iki birželio 30 d.). Tai ypatingas tikėjimo atnaujinimo metas – gausūs būriai tikinčiųjų pamaldose, iškilmingos procesijos miestų gatvėmis, nuoširdi malda ir aktyvus dalyvavimas naktinėse Švč. Sakramento adoracijose.

Balandžio 16–18 d. vyskupijoje Jubiliejaus proga lankėsi Rygos arkivyskupas ir Elko, Lomžos, Drohičino bei Vilkaviškio vyskupai. Jie dalyvavo dvišalės Lenkijos ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos darbe, lankėsi svarbiausiose šventovėse ir istorinėse vietose, įžvalgomis dalijosi su vyskupijos kunigais bei tikinčiaisiais. Žemaičių piligrimai Romoje

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

23

Didelės ir mažos kryžkelės

24

Palangoje gegužės 4 d. vyko Jubiliejaus temai skirtas šiųmetis vyskupijos parapijų ministrantų susitikimas, teminiai užsiėmimai jame. Prieš šv. Mišias nuo Palangos klebonijos pajudėjo procesija, kurioje dalyvavo daugiau nei aštuoniasdešimt liturginiais drabužiais vilkinčių patarnautojų. Šv. Mišioms vadovavo vysk. Jonas Boruta SJ, koncelebravo augziliaras vysk. Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovai.

Gegužės 17 d. istorinėje Žemaitijos vietovėje ant Šatrijos kalno iš visos Lietuvos rinkosi maldininkai giedoti gegužinių pamaldų. Atvyko didžiulis būrys parapijų kunigų, Marijos legiono narių, ateitininkų.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje gegužės 24 d. atidaryta paroda Žemaičių vyskupijos istorija, skirta Žemaičių Krikšto 600 metų sukakčiai, kuri veiks iki spalio 27 d. Joje pristatoma vyskupijos istorija nuo jos Eucharistinis kongresas Akmenės dekanate įkūrimo 1417 m. iki 1926 m., kai įkurta Telšių vyskupija, apimanti didžiąją buvusios vyskupijos teritorijos dalį. Parodoje daug įspūdingų su Žemaitijos Krikštu susijusių eksponatų, pvz.: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis Žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus; caro dovanotas vyskupo Motiejaus Valančiaus žiedas, 40 Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys. Nemažai eksponatų, tokių kaip išsaugoti bažnytiniai dokumentai, rodomi pirmą kartą ir iki šiol dar netyrinėti mokslininkų.

Per Devintines, birželio 2-ąją, vyko iškilmingos Eucharistinės procesijos ir Švč. Sakramento adoracija. Kartu su popiežiumi Pranciškumi, kuris meldėsi tuo pačiu laiku Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, Telšių katedroje adoravo Kunigų seminarijos vadovai ir klierikai, kunigai ir nemažas būrys tikinčiųjų.

Birželio 13 d., švenčiant parapijos dangiškojo globėjo šv. Antano Paduviečio atlaidus, Telšių katedroje per iškilmingas Mišias vysk. Boruta SJ konsekravo naują Žemaičių Krikšto jubiliejaus proga Telšių katedroje įrengtą altorių, kuriame įdėtos Ugandos kankinių šventųjų Karolio Luangos ir Motiejaus Mulumbos kaulų relikvijos.

Visi momentai – jau įvykę ir dar vyksiantys – šiais jubiliejiniais metais yra akivaizdus ženklas, jog Dievo malonės nepraėjo veltui. Žemaitijoje žmonės gieda, meldžiasi, parapijos organizuoja koplytstulpių, kryžių, paminklų statymą prie bažnyčių, miestelių erdvėse, augančiame Kryžių miškelyje, Kęstaičiuose. Tikintieji renkasi į Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Švč. Sakramento adoracijas, parapijose organizuojamos katechezės, rekolekcijos, skaitomi pranešimai įvairiais krikščionybės klausimais. Jubiliejaus ir Tikėjimo metais atsinaujinama, įsisąmoninama, iš naujo išgyvenama krikščioniškoji dvasia.

Džiugu, kad Žemaičių Kalvarijoje šiemet vyks Ateitininkų kongresas, Marijos legiono sambūris, Šeimų centrų darbuotojų bei savanorių sąskrydis, nacionalinė Skautų stovykla prie Telšių ir daug kitų didesnių ar mažesnių su Jubiliejumi susijusių renginių.

Jubiliejiniai metai tarsi didysis varpas įsisiūbuoja ir skelbia žinią ne tik Žemaitijai, bet ir visam krikščioniškam pasauliui liudija, jog Gegužinės pamaldos ant Šatrijos kalno žemaičiai, priėmę Krikštą prieš 600 metų, išsaugoję tikėjimą sunkiais priespaudos metais, gynę bažnyčias, neleidę sugriauti Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčių, iš naujo išgyvena katalikiškąją tapatybę. Tai malonės metas, kurį vainikuos pagrindinės jubiliejinės iškilmės Žemaičių Kalvarijoje liepos 29–rugpjūčio 1 d., Varniuose rugpjūčio 3 d. ir Telšiuose rugpjūčio 1–4 d., prieš tai, žinoma, atšventus didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus liepos 1–12 d.

Tomis dienomis jubiliejinius renginius ir pagrindinę Telšių vyskupijos IV Eucharistinio kongreso dieną švęsime kartu su Šventojo Tėvo Pranciškaus paskirtu ypatinguoju pasiuntiniu, Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos pirmininku kard. Péteriu Erdo, Budapešto ir Estergomo arkivyskupu. Šie metai – gera pradžia, nes 2017-aisiais minėsime Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 m. jubiliejų. Iki tol dar daug ką reikia nuveikti, nes šventimas veda atgal į įprastą gyvenimą, kuriame ir pasireiškia tų išgyvenimų ir patirčių vaisiai. Jubiliejaus šventimo uždaviniai yra rimta paskata atsigręžti į Tą, kuris nuolat mums primena: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Prieš šešis šimtmečius atneštoji Kristaus Evangelija suteikė amžinojo gyvenimo viltį ir uždegė meilės Dievui, Bažnyčiai, artimui ir Tėvynei ugnimi. Tikimės, kad toji per ilgus metus neužgesusi ugnis neužges ir toliau, o Jubiliejaus šventimo pakurstyta atsinaujins tikinčiųjų širdyse ir su nauja tikėjimo jėga įžengs į septintąjį žemaičių krikščioniškumo amžių. Švęskime kartu!

Kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS, Antano Šneideraičio nuotraukos

Didelės ir mažos kryžkelės

Krikštas – vartai į gyvenimą Rengiantis Krikštui, neretai kyla įvairių rūpesčių – ką pasikviesti krikštatėviais, kokioje bažnyčioje krikštyti, kaip surengti gražią, įsimintiną šventę. Visa tai svarbu.

Tačiau svarbiausia yra kas kita. Apie tai, kas vis dėlto svarbiausia, kalbamės su sakramentų teologijos žinovu kun. Artūru KAZLAUSKU. Tai kas gi vis tik yra Krikštas, kas vyksta jį teikiant?

Galbūt aiškiausiai būtų kalbėti apie naują gimimą arba atgimimą. Evangelijoje pagal Joną fariziejus Nikodemas Jėzaus klausia: „Argi jis [žmogus] gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ (Jn 3, 4). Jėzus paaiškina, kad tai įmanoma dėl Dvasios. Tam Bažnyčia turi savo įsčias – krikštyklą; štai jau gimęs žmogus – suaugęs ar kūdikis – įeina į Motinos Bažnyčios įsčias ir tris kartus yra panardinamas vandeny, ir tai reiškia naujo žmogaus gimimą. Tai pradžia. Tai mirtis senajam žmogui Adomui ir prisikėlimas naujam žmogui Kristui. Šitai įmanoma mirštant kartu su Kristumi Jo mirtyje ir prisikeliant kartu su Juo Jo prisikėlime. Todėl ir baltas drabužis, kurį mes, kunigai, nuolat dėvime liturgijoje, – tai naujo gyvenimo (ne šio pasaulio, bet šiame pasaulyje) ženklas. Krikščionys visada turi prisiminti, kad yra mirę (plg. Kol 3, 3), ne šio pasaulio piliečiai. Jie priklauso Kristui. Todėl krikščionys gyvena ne kaip „normalūs“ žmonės, bet kaip panašūs į Kristų.

Tačiau atrodytų, kad daugumai Krikštas nepadaro jokio regimo poveikio...

Apaštalas Paulius rašė, kad malonės lobį mes nešiojamės moliniuose induose ir kad Dievo galybė geriausiai pasirodo mūsų silpnume (plg. 2 Kor 4, 7). Žinoma, atsivertimas yra ne vienkartinis, bet kasdienis kiekvienos akimirkos iššūkis ir uždavinys. A t s i v e r t i m a s yra pirmieji ir pagrindiniai Jėzaus žodžiai. Atsivertimas, įvykęs per Krikštą, yra nuolatinio atsivertimo pradžia ir šaltinis. Būti panašus į Kristų privalau ne apskritai, bet konkrečiai. Artėju prie krikščioniškosios tobulybės tik konkrečiai kiekvieną kartą pasirinkdamas Kristų, o ne pasaulio dvasią. Tad net jei nesame tobuli, mes galime priimti Dievo mums dovanojamą tobulumą konkrečiais savo pasirinkimais. Žinoma, tai priklauso nuo mūsų ugdymo, draugų, aplinkos. Būti krikščioniu be krikščioniškos grupės paprasčiausiai neįmanoma. Tad būti krikščioniu yra mokomasi ir stiprinamasi, kad pajėgtum. Tam skirta kasdienė malda ir sakramentai, be kurių būti krikščionimis nepajėgtume. Ir visai natūralu, jog tas, kuris nesinaudoja šiomis malonės priemonėmis, ne tik negyvena krikščioniškai, bet net ir nežino, kaip tai

daroma. O Krikštas ir yra visų kitų sakramentų vartai.

Krikštijant naudojami vanduo, aliejus, ugnis. Ką reiškia šie ženklai?

Dievas naudojasi medžiaginėmis priemonėmis, kad prakalbintų dvasią, ir žmogiškais žodžiais, kad žmogus suprastų, kur pučia Dvasia. Šitie sakramentiniai ženklai yra malonės versmė, kaip pasakytų šv. Augustinas, „žodį sujungus su materialiu elementu, atsiranda sakramentas“.

Paprasčiau tariant, žmogui apie dvasinius dalykus kalba ir Dievo sukurtojo pasaulio elementai. Pvz., druska naudota ankstesnėje liturgijoje (krikštijamasis turėdavo jos paragauti), kad primintų, jog būti krikščioniu yra sūru, nelengva. Tai tiesioginė aliuzija į Jėzaus žodžius – „Jūs žemės druska“ (plg. Mt 5, 13) ir kas atsitiktų, jei druska nustotų sūrumo. Panašus ženklas ir žvakės ugnis – tai Jėzaus žodžių priminimas – „Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).

Mes turime šviesti savo gyvenimu Kristaus šviesa. Arba aliejus – pasiskolintas iš sporto. Mat imtynininkų kūnus ištepdavo aliejumi, kad matytųsi jų sveikata, stiprumas, grožis. Šitaip krikščionys yra tepami, kad ne tiek fiziškai, bet dvasiškai būtų sveiki, gražūs ir tvirti. Juk dažnai tenka matyti gražios išvaizdos, bet bjauraus vidaus, sveikų fiziškai, bet paliegusių dvasiškai ir labai tvirtų kūniškai, bet lepšių dvasiškai. Pakrikštytasis patepamas kvepalais, sumaišytais su aliejumi – šventąja krizma; tai reiškia gerą Kristaus kvapą, kurį žodžiais ir darbais turi nešti pakrikštytasis – savo gyvenimu jis turi naikinti smarvę, kurią skleidžia nuodėmė. Pagaliau vanduo – esminis Krikšto ženklas. Vanduo – gyvybės šaltinis, be jo gyventi neįmanoma, tačiau jo perteklius neša mirtį. Ir štai jums mūsų minėta mirties ir prisikėlimo žinia.

Krikščionybės pradžioje Krikštą priimdavo apsisprendę žmonės. Dabar gi dauguma krikštijami dar kūdikystėje.

Kaip pakeitė Bažnyčios veidą kūdikių Krikštas?

Taip, iš pradžių buvo krikštijami suaugusieji, bet labai greitai pradėti krikštyti ir visi namai – su vergais ir kūdikiais. Apie kūdikių Krikštą skaitome ir Jėzaus žodžiuose: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

25

Didelės ir mažos kryžkelės

26

nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10, 14). Bažnyčios nuostatoje, atsižvelgiant į kūdikių situaciją, t. y. kūdikis nenori krikštytis ir yra netikintis, jie krikštijami tėvų valia ir pagal jų tikėjimą. Tėvai įsipareigoja nuo pat pradžios ugdyti savo kūdikio krikščioniškąjį tikėjimą. Jei matoma, jog to nebus, Krikštas nukeliamas vėlesniam laikui – kai tėvai bus pasiruošę ugdyti arba Krikšto paprašys pats suaugęs žmogus. Pakrikštyti vaikai bėgant metams įvedami į Bažnyčios tikėjimą per sakramentus – Sutvirtinimą ir Eucharistiją, kaip tapimo krikščioniu kulminaciją. Šitaip jie ugdomi bažnytinei bendruomenei ir Bažnyčios tikėjimui. Pastaruoju metu Lietuvos Vyskupų Konferencija svarstė Sutvirtinimo sakramento teikimo galimybę vyresniems – šešiolikmečiams. Tai ir būtų tinkamesnis laikas pareikšti savo tikėjimą, priimtą per Krikštą, ir sąmoningai įsipareigoti juo gyventi. Tad ir kūdikystėje pakrikštytas žmogus privalo prisiimti savąjį tikėjimą.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Jolantos Klietkutės nuotrauka Jolantos Klietkutės nuotrauka

O kaip yra su kūdikiais, neišgyvenusiais iki Krikšto? Ar tiesa, kad jie pragaruose ir nemato Viešpaties veido? Šv. Augustinas manė, jog be Krikšto mirę vaikai visam laikui įmetami į pragaro ugnį, nors ten tik švelniai baudžiami už paveldėtą iš tėvų nuodėmę. Mirusieji, Dievo nei apdovanoti palaima, nei nubausti pasmerkimu, yra pakraštyje, lotyniškai limbus – pragaruose. Šitaip teologijos mintį susistemino šv. Tomas Akvinietis. Bažnyčia kalba apie pragarus, kuriuose iki Jėzaus gyvavo teisieji, o Jėzus savo mirtimi juos iš tų pragarų išvedė. Tačiau šiuose pragaruose kitaip gyvena nekrikštyti nepilnamečiai, kurie neatsakingi už save. Vis dėlto šiandien nebekalbama apie pragarus kaip apie apreikštąją žinią. Beje, pragarų niekada nebuvo ir Bažnyčios Magisteriume. Šiandien viliamės Viešpaties išgelbėjimu per kryžių ir tuo, kad kūdikiai, kurių nespėjo pakrikštyti, dėl tėvų troškimo bus nuteisinti. Tačiau apie tai nieko nežinome.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Koks yra krikšto tėvų vaidmuo? Žinome anksčiau buvus net keturis krikšto tėvus, dabar gali „pakrikštyti“ ir vienas...

Man viešint JAV, filipiniečių šeimos savo vaikams parinkdavo kartais net dvylika krikštatėvių. Mūsų tradicijoje yra du – vyras ir moteris, o Kanonų teisė reikalauja bent vieno. Tai Bažnyčios atstovas krikštijamojo šeimoje ir gyvenime, todėl jį parenkant pirmiausia žiūrima į jo krikščioniškumą. Jis/ji turi pagelbėti tėvams ugdyti pakrikštytojo tikėjimą bei, reikalui esant, pasirūpinti jo visapusišku žmogiškuoju ugdymu. Jei patys tėvai ar krikštijamasis nesuranda tinkamo kandidato krikštatėvio tarnystei, Bažnyčia pati jį paskiria, savaime aišku, priimtiną krikštijamajam ar jo šeimai.

Ar skiriasi katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų Krikštas? Pvz., jei žmogus buvo pakrikštytas ne Katalikų Bažnyčioje, ar jam reikia „persikrikštyti“?

Abejotina dėl tų konfesijų, kuomet nėra žinoma, ar Krikšto sakramentinė forma yra atliekama Trejybės vardu, t. y. – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Tačiau jei Krikštas priimtas vienoje iš tradicinių Bažnyčių ir Švč. Trejybės vardu – jis niekuomet nekartojamas. O jeigu numatoma, jog Krikštą reikia kartoti, tuomet gali būti krikštijama su sąlyga, kai sakoma: „jei esi nekrikštytas, aš tave krikštiju...“ Ar įmanoma atsisakyti Krikšto?

Prieš kelerius metus tai buvę populiaru Vokietijoje, nes atsisakius nereikėdavo mokėti Bažnyčios mokesčio.

Bet šitaip atsisakoma ir krikščioniško gyvenimo įvykių atspalvio, pvz., laidotuvių, santuokos.

Formaliai atsisakyti priklausymo Bažnyčiai įmanoma, ir tai kiekvieno krikščionio teisė. Turbūt geriau išpažinti, jog esu ne katalikas, nei būti nusiteikus abejingai. Negaliu pamiršti Apokalipsės žodžių: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 15–16). Ir vis dėlto kiekvienas pakrikštytasis, net ir atsižadėjęs tikėjimo, formaliai ar praktiškai visada išlieka artimas Dievui ir Bažnyčiai. Netgi tada, kai jis Dievo netiki, netgi tada, kai sakosi nebepriklausąs Bažnyčiai.

Atsisakymas atsisakymu, tačiau pakrikštytas žmogus visada išlieka pakrikštytu žmogumi. Krikštas kaip visa pakeičiantis faktas išlieka, jo niekaip niekada „nenuplausi“ ir Dievo malonė veikia mums nesuprantama forma ir būdais.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Didelės ir mažos kryžkelės

Ar tikrai atsižadi nuodėmės?

Antanas SAULAITIS SJ amžiaus, nuotaika, dvasia yra ta pati, kaip pirmykštėje bendruomenėje ir kaip Velyknaktį (ir daug kur per visas Velykų Mišias) su degančiomis žvakutėmis rankose atnaujinami Krikšto įsipareigojimai.

Labai miela, kai tėvai iš anksto paaiškina ir net parepetuoja Krikšto vandens pylimą ant galvelės, kaktos patepimą švęstu aliejumi. Pasitaiko, kad vaikelis mėgsta praustis (tuo nebūtinai būdamas panašus į krikštijantį kunigą) ir delnai krikštyklon „pliaukš, pliaukš“, pilant vandenį ir girdint lemtingus Krikšto žodžius, arba nuostabiai nusišypso tarp veidu riedančių lašų. Jei vaikelis kiek didesnis, greičiausiai tėvai jį jau buvo bažnyčion įsinešę pamažėle prie aplinkos, apeigų, garsų, žmonių ir giedojimo prijaukinti. Kiek liūdniau, kai į kreipimusis ir maldas labiau atsiliepia šeimynos moteriškoji pusė, negu galimi biblinio Jozuės ryžto palikuonys vyriškiai.

Mūsų misijos (parapijos) mišri šeima savo berniukus krikštijo graikų stačiatikių bažnyčioje. Malonus kunigas sutiko šeimos draugą katalikų kunigą priimti ir į apeigas įtraukti – paskaityti Pauliaus laiško skirsnelį. Tačiau viskas prasideda taip, kaip ir pas mus: atsižadama nuodėmės ir išpažįstamas tikėjimas. Kunigas ir vaiko tėvai užsivelka išvirkščią plastmasinį lietpaltį, nes į didžiulę krikštyklą panardinamas visas krikštijamasis. Krikšto tėvas laukia krikštyklos prieangyje. Prieblanda, senoviška architektūra, plytų skliautai. Kunigas visu balsu klausia: „Ar atsižadi nuodėmės?“, krikšto tėvas: „Atsižadu.“ Kunigas antrą kartą dar garsiau klausia. Trečią kartą: „Ar tikrai atsižadi nuodėmės?“ taip garsiai, kad net šiurpas nueina. Neužteko to, darsyk labai tvirtai: „Ar tikrai visai atsižadėjai nuodėmės?“ aidi į rūsį panašiais skliautais. Iš tolo krikštatėvis: „Taip, tikrai atsižadėjau.“ Jeigu ir nebūtum manęs visai atsižadėti nuodėmės, pikto, vergauti nuodėmei, tai tikrai pasižadėtum, tokio skardaus šaukimo sukrėstas. Žinoma, mūsų kunigas nepėsčias, susipažinęs su Rytų apeigomis, pagarbia elgsena kitos bendrijos pamaldose.

Jam prisimena pirmykščiai krikščionys, kai krikštydavosi visa šeimyna, nuo seneliukų iki kūdikėlių, šeimininkai, tarnai, vergai, giminaičiai. Visi namai pasisako už Jėzų Kristų, jaudinančiai ir kaip Senajame Testamente Jozuė drąsiai pasisako: „aš ir mano šeimyna – mes tarnausime VIEŠPAČIUI“ (Joz 24, 15). Įsipareigojimas toks šakninis, kad kone keturis šimtmečius buvo įmanoma „eiti išpažinties“ (kaip mes sakome) tik kartą gyvenime, dažniausiai „pataupytą“ iki mirties slenksčio.

Visus devyniolika šimtmečių mažyliai krikštyti suaugusiųjų apeigomis, lyg tebebūtų tikėjiman visų Krikštu žengusi visa šeimyna. Ir tikrai, krikštydama vėliausią vaikelį, šeimyna atnaujina giluminį įsipareigojimą sekti Kristų savo kasdieniu gyvenimu, pašaukimu ir tarnyste, ypač labiau vargstantiems. Vatikano II Susirinkimas įvedė dvi negirdėtas liturgines naujoves – kūdikių krikšto apeigas ir atgailos maldas Mišių pradžioje, anksčiau buvusias kunigų asmenine ruoša. Nors naujosios apeigos taikomos kūdikiui ar vaikeliui iki septynerių metų

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Krikštijame kūdikėlį. Dar nepradėjus už krikšto apeigas ilgiau trunkančių fotografavimo apeigų, močiutė su meile ir pasitikėjimu taria: „Turime naują krikščionį.“ Prieš tai kunigas šeimos atsiklausė, ar vaikeliui pasakė, kad svetimas dėdė, bažnyčios kunigas, pils vandens ant galvos. Tėtis atsako: „Ne, jis nieko nesupranta.“ Beveik prabėgomis susirinkusi šeima Krikšto metu į Tikėjimo išpažinimo klausimus atsiliepė „Atsižadu“ tris kartus, kaip ir „Tikiu“ tris kartus.

Labai katalikiška.

Krikštą supa daugybė kultūrinių ir liaudiškų dalykų, papročių, apraiškų, prielaidų, kaip ir didžiulės šeimų įvairovės – nuo močiutės ašaromis priragintų krikštynų iki šviesaus žvilgsnio tėvų ir Krikšto globėjų drąsaus nuosprendžio kiekvienam teikiamą tikėjimo dovaną pripažinti ir viltingai išpažinti: „Mes ir mūsų namai pasisako už Viešpatį Jėzų Kristų dabar, visados ir per amžius.“

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

27

Didelės ir mažos kryžkelės

28

Deja, krikščionys Antanas GAILIUS Šis keistas, gal ir gražiai romantiškas, bet tikrai nekrikščioniškas požiūris reiškiasi taip plačiai, kad mes kartais nebežinome, ar esame krikščionys lietuviai, ar, veikiau, lietuviai, bet, deja, krikščionys. Ir kalbu čia ne vien apie keistokus mėginimus atgaivinti pagonybę. Šį požiūrį reguliariai skleidžia žiniasklaida kad ir didžiųjų krikščioniškų švenčių – Kalėdų, Velykų – proga. Taip ir neaišku, ar mes švenčiame žiemos saulėgrąžą, ar Atpirkėjo gimimą, ar gamtos atgimimą, ar Kristaus prisikėlimą, kuris juk krikščionišku požiūriu turėtų būti laikomas apskritai visų reikšmingiausiu pasaulio istorijos įvykiu.

Nežinau, ar esu visai teisus, bet man regisi, kad XIX šimtmetyje ir pirmojoje XX šimtmečio pusėje mūsų krikščionybė buvo aiškesnė. Tiesa, tautininkų valdymo metais būta mėginimų romantizuoti pagonybės laikus, bet man sunku įsivaizduoti, kad anuomet kokių aštuonių dešimčių metų senutė, stropiai kalbanti rožinį, būtų galėjusi pasisakyti, kad ji sykiu esanti ir pagonė – aš tą visai neseniai išgirdau per televiziją.

O kad ir pats Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus.

Jis galėtų ir, mano nuomone, turėtų būti švenčiamas ne vien Bažnyčios. Šis jubiliejus – tai ir didelės Lietuvos dalies įsiliejimo į Vakarų krikščioniškąją kultūrą jubiliejus, taigi ir politinis įvykis. Bet politikai apie jį vengia kalbėti. Kokiais tik metais nėra paskelbti šie metai – ir Tarmių, ir Sveikatingumo, ir dar kažin kokiais. Kai kitąmet minėsime Donelaičio jubiliejų, tai irgi greičiausiai išvis neprisiminsime, kad jis buvo krikščionių pastorius ir kad jo „Metai“ – didžiai krikščioniškas veikalas.

Patyręs, kad „Artuma“ gana rimtu veidu klausia, ar mes buvome pakrikštyti laisva valia, ar per prievartą, nejučia šyptelėjęs prisiminiau anekdotą, seniai seniai skaitytą viename tuometinėje Rytų Vokietijoje išleistame Rytų Europos žydų anekdotų rinkinėlyje. Šioje istorijukėje pasakojama, kad jaunas žydas, banko tarnautojas, susiruošia krikštytis ir klausia savo kolegą krikščionį patarimo, kaip jam derėtų tokia proga apsirengti. „Kad nė nežinau, – atsako kolega. – Mūsų šeimoje tokia proga įprasta dėvėti vystyklus.“ Paskui dar galvon atėjo nesena ir, mano galva, taip pat truputį juokinga istorija apie grupę žmonių, prieš metus ar dvejus ėjusių į Vilniaus arkivyskupijos kuriją reikalauti, kad būtų išbraukti iš pakrikštytųjų sąrašų.

Ir tarp krikščionių esama tokių, kurie mano, kad Krikštą žmogus privalo priimti tik tada, kai iš tikrųjų suvokia, kas per jį įvyksta. Tačiau tokių yra mažuma – ir, ko gera, ne todėl, kad manoma, jog suvokti čia nieko nebūtina, o todėl, kad pripažįstama tėvų (ir krikštatėvių) teisė atstovauti savo vaikams ne tik visuose šio pasaulio, bet ir – ir net juo labiau – dangiškuosiuose reikaluose. Krikštas, kaip ir kiti sakramentai, krikščionių yra suvokiamas kaip Dievo malonė, kurią kiekvienas iš mūsų galime ir priimti, ir nepriimti. Kol patys apsispręsti negalime, už mus ir apsisprendžia tėvai ar – kaip Lietuvos ar Žemaičių Krikšto atvejais – kiti autoritetai. O kai jau galime apsispręsti patys, nėra reikalo bėgti pas vyskupą Krikšto atšaukti. Suteiktosios malonės niekas neatšauks, o pareikšti Dievui, kad jo malonė nepageidautina, galima juk ir be jokių tarpininkų.

Dėl to ta grupelė žmonių ir tokia juokinga – juk jie nė kiek ne daugiau už kūdikį supranta, kas per Krikštą įvyksta.

Bet, žinoma, nesunku numanyti, kad klausimas, ar buvome pakrikštyti laisva valia, ar per prievartą, „Artumai“ kyla ne dėl tokių istorijų. Minint Žemaičių Krikšto 600-ąsias metines, šis klausimas atsiranda viešojoje erdvėje kaip politikos, o ne tikėjimo klausimas. Ir man regisi, kad jis kur kas reikšmingesnis už minėtosios grupelės maištą, kuris, aišku, irgi buvo politinis.

Mat nors praėjo 600 metų nuo Žemaičių Krikšto, kai kuriems mūsų vis dar regisi, kad tasai Krikštas kažką iš mūsų atėmė.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kodėl taip yra, mėgino aiškintis Nerija Putinaitė, rašydama knygą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“. Man visai nekeista, kad daugeliui mūsų ši knyga net labai nepatiko. Juk mes iš pačių aukščiausių tribūnų vis dar girdime pasididžiavimo kupiną pasigyrimą, kad buvome paskutiniai Europos pagonys.

TIKĖJIMO METAI

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS DIDIEJI ATLAIDAI

Liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., pirmadienis

Liepos 9 d., antradienis

16 val. šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką Liepos 2 d., antradienis

Liepos 10 d., trečiadienis

Atlaidų išvakarės

Caritas darbuotojų, savanorių ir ligonių diena Liepos 3 d., trečiadienis

Kunigų, kunigų seminarijų auklėtinių ir ministrantų diena Liepos 4 d., ketvirtadienis

Katechetų diena

Liepos 5 d., penktadienis

Policijos ir teisėsaugos darbuotojų diena Liepos 6 d., šeštadienis

Brolių latvių diena

Liepos 7 d., sekmadienis

DIDŽIOJI KALVARIJA Jaunimo ir jaunų šeimų diena Liepos 8 d., pirmadienis

Vienuolių diena

Žemdirbių ir transporto bei kelių priežiūros darbuotojų diena Verslininkų, Savivaldybių darbuotojų diena Liepos 11 d., ketvirtadienis

Anoniminių alkoholikų diena Liepos 12 d., penktadienis

Žemaičių Kalvarijos parapijos ir jos kaimynių: Barstyčių, Sedos, Platelių, Alsėdžių, Gegrėnų parapijų diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – Suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios (paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus)

Išsamesnė informacija

www.zemaiciukalvarija.lt

PAL. JURGIO MATULAIČIO ATLAIDAI MARIJAMPOLĖJE Liepos 6–14 d.

Viešpatie! Tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs! (Pal. Matulaitis)

Liepos 6 d., šeštadienis

Minėjimo išvakarės

15 val. – piligriminis žygis nuo Bazilikos į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje 17 val. – šv. Mišios Lūginės koplyčioje 18 val. – vakarienė 18.30 val. – teminis užsiėmimas 20 val. – vakaronė 22 val. – liturginės valandos. Adoracija Liepos 7 d., sekmadienis

Liepos 9 d., antradienis

Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 10 d., trečiadienis

Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 11 d., ketvirtadienis

Kunigų ir pašvęstųjų diena Liepos 12 d., penktadienis

Ligonių, slaugytojų ir medikų diena

Jaunimo diena

Liepos 13 d., šeštadienis

13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie Palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 8 d., pirmadienis

Liepos 14 d., sekmadienis

Katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena

Šeimų diena

PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA 14 val. – koncertas marijonų vienuolyno kieme

DIENOTVARKĖ 11 val. – šv. Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 11.40 val. – katechezė Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė (marijonų vienuolyno kieme) (liepos 7 ir 14 d. – 13.30 val.)

13.30 val. – pasivedimo pal. Jurgio Matulaičio užtarimui pamaldos Bazilikos pal. Matulaičio koplyčioje 14 val. – išvykimas į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje (liepos 7 d. – 14.30 val. ir liepos 14 d. – 15 val.)

Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne.

Darbo laikas 10–17 val.

Išsamesnė informacija

www.marijampolesbazilika.lt

Eikime į jo Artumą su padė iš džiaugsm šlovės giesme

www.artuma.lt

ėka, mo traukime

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

es!

Erlendo Bartuli onuotrauka

Ps 95, 2

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

liepos 27–28 d.

Liepos 27 d., šeštadienis

Pal. Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės Lietuvoje 20-mečio minėjimas, Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus

19 val. – Vakarinė vigilija. Kryžiaus kelias Kryžių kalne

Liepos 28 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 14 val. – klausomos išpažintys 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne Autobusai „Šiauliai–Kryžių kalnas–Šiauliai“ kursuos nuo 12 iki 18 val.

(Išvykimas iš Šiaulių autobusų stoties ir iš stotelės „Centras“ Tilžės g. 170)

Išsamesnė informacija www.kryziukalnas.lt

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI PIVAŠIŪNUOSE rugpjūčio 14–22 d. Švč. M. Marijos „Nuliūdusiųjų paguodos“ paveikslo vainikavimo 25 m. jubiliejus, Pal. Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės Lietuvoje 20-mečio minėjimas Rugpjūčio 14 d., trečiadienis 18 val. šv. Mišios. Atlaidų atidarymas Rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ) Pagrindinė atlaidų diena Rugpjūčio 16 d., penktadienis ŠV. MIŠIOS IR PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Švč. Sakramento adoracija, Rožinio malda nuo 11 iki 12 val.

Išpažinčių klausoma nuo 8 iki 19 val.

Išsamesnė informacija www.pivasiunai.lt

Jaunimo diena

Rugpjūčio 17 d., šeštadienis

Katechetų, tikybos mokytojų ir pedagogų diena 12 val. teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Caritas, ligonių, medicinos darbuotojų ir slaugytojų diena Rugpjūčio 20 d., antradienis

Dievo tarno arkivysk. Teofiliaus Matulionio minėjimas.

Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Žemdirbių diena

Rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

ŠVČ. M. MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Gyvojo Rožinio ir maldos grupių diena

Šeimų diena

KREKENAVOJE rugpjūčio 14–21 d.

Pal. Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės Lietuvoje 20-mečio, Žemaičių krikšto 600 m. jubiliejaus ir 1863-ųjų sukilimo 150-mečio minėjimas Rugpjūčio 14 d., trečiadienis

Bazilikos konsekravimo metinių paminėjimas

Rugpjūčio 17 d., šeštadienis

Bendruomenių diena

PAMALDOS ATLAIDŲ METU

Rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. (rugpjūčio 18 ir 21 d. 18 val. Mišių nebus)

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (ŽOLINĖ), Didžioji Krekenavos atlaidų diena

Rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Švenčiausiojo Sakramento adoracija – rugpjūčio 15, 16 ir 18 d. po 10 val. Mišių

Rugpjūčio 20 d., antradienis

Rugpjūčio 16 d., penktadienis

Bažnytinių organizacijų, judėjimų, chorų ir maldos grupių diena

Marijos valandos – rugpjūčio 15 ir 16 d. 11.30 val.

18 val. – atlaidų pradžia Rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Šeimų diena

Kunigų, pašvęstojo gyvenimo, katechetų ir kitų Bažnyčios patarnautojų diena 13.30 val. – Bazilikos šventoriuje atidengiamas koplytstulpis kun. Antanui Mackevičiui, vienam iš 1863 m. sukilimo vadų, atminti

TIKĖJIMO METAI

Ligonių ir Carito diena

Rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Jaunimo diena

12 val. – atlaidų užbaigos pamaldos

Užtarimo pamaldos – rugpjūčio 19 d. 13.30 val.

Katechezės – rugpjūčio 17, 19–21 d. 11 val.

Išsamesnė informacija panevezys.lcn.lt ir krekenavosbazilika.lt

„Artuma“ kviečia į didžiuosius atlaidus!

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie Krikštą Adomas, 14 metų – Adomai, kaip manai, kam žmogui reikalingas Krikšto sakramentas? Na, kodėl kažkas sugalvoja, ima ir pakrikštija vaiką?

– Manau, kad ne kažkas sugalvoja, o vaiką krikštyti nusprendžia tėvai. Juk jei tėvai nenorės, tai niekas vaiko ir nepakrikštys. O vaikus krikštija todėl, kad ir patys tėvai dažniausiai būna krikštyti, juos pakrikštija jų tėvai, tiksliau – krikštatėviai, bet juos vis vien suranda tėvai.

Juk vaikus dažniausiai krikštija mažyčius ir jie patys negali susirasti sau krikšto tėvelių. Dar tėvai nori, kad jų vaikai augtų ir būtų dori katalikai. Kad jie tokie būtų, tai juos reikia pakrikštyti. Tada, kai pakrikštija, vaikas tampa tikru krikščioniu ir gali dalyvauti bažnytiniame gyvenime, eiti į Mišias ir gauti kitus sakramentus, pavyzdžiui, Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą ir net vestuves gali kelti bažnyčioje, aišku, jau tada, kai užauga. O jei žmogus nekrikštytas, tai ir Santuokos sakramento jam niekas neduoda.

– O savo Krikšto dieną ar pameni? Tu pats norėjai būti pakrikštytas?

– Ne, aš savo krikštynų nepamenu, nes buvau labai mažiukas. Mama sakė, kad man buvo tik dešimt mėnesių. Bet mane tikrai pakrikštijo ir aš turiu krikšto mamą ir krikšto tėvelį.

– O iš kur jie žinojo, kad tu nori būti pakrikštytas, jei tau tik dešimt mėnesių buvo?

– Jie, matyt, jautė. Be to, mano tėvai labai norėjo mane greičiau pakrikštyti. Ir tikrai, jeigu manęs dabar paklaustų, ar aš noriu, kad mane pakrikštytų, tai, aišku, pasakyčiau, kad noriu. Nenorėčiau būti nekrikštytas, man kažkaip nelabai patinka, kai žmonės nekrikštyti. Net nežinau kodėl. Močiutė sako, kad pakrikštyti vaiką reikia tam, kad jį Dievas labai mylėtų.

Matyt, taip ir yra, mano močiutė juk jau

sena, turi patirties. Ji viską žino geriau nei jauni žmonės.

Liucija, 10 metų – Liucija, o tu ar pakrikštyta?

– Tai aišku. Mane kunigas pakrikštijo, kai man buvo šešeri metai. Savo krikštynas aš labai gerai atsimenu. Buvo labai didelė ir graži šventė. Atvažiavo svečių, aš kaip kokia princesė gavau daug dovanų. Krikšto mama padovanojo tokį auksinį pakabuką – angeliuką, o krikšto tėtis – mobilųjį telefoną. Tėvelis ir mamytė nupirko dviratį, o močiutė padovanojo pinigėlių. Mes šventėme kavinėje prie ežero, o vakare, kai sutemo, leidome į dangų labai gražius baltus degančius žibintus. Mano dėdė tą šventę nufilmavo, tai dabar, kai ką nors pamirštu, galiu pasižiūrėti filmuką apie savo krikštynas.

– O tu pati norėjai, kad tave pakrikštytų?

– Tai aišku. Man mama nupirko labai gražią rauktą, ilgą suknelę, dar nupirko gėlių, o kunigas, kuris krikštijo, davė labai gražią žvakę. Kai mane pakrikštijo, tai sakė, kad dabar jau esu tikras Dievo vaikas, nes visi vaikai, kai juos pakrikštija, tampa Dievo vaikais.

– Kaip manai, ką reiškia būti tikru Dievo vaiku, kaip jautiesi juo tapusi?

– Kai tampi Dievo vaiku, tada reikia kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose ir melstis, kad Dievas padėtų. Aš jau moku kelias maldeles, bet kai ko nors noriu paprašyti, pavyzdžiui, kad Dievas man padėtų greičiau išmokti eilėraštį, tada meldžiuosi savo žodžiais, pati sugalvoju, kaip man pasikalbėti, pasitarti su Dievu. Dar reikia labai stengtis būti geru žmogumi: nesimušti, neskriausti mažų vaikų ir tikrai jau nesiožiuoti ir klausyti, ką tau sako vyresni. Aš visada prašau, kad Dievas

man atsiųstų daugiau gerumo. Tada ir man geriau būna, ir Dievui su manimi lengviau susitarti.

Nojus, 12 metų – Nojau, o tu savo Krikšto dieną ar pameni?

– Ne, nepamenu. Mama sakė, kad tada buvau dar tik dvejų metukų, toks visai mažas vaikas. Bet aš atsimenu savo brolio krikštynas. Jis dar labai nedaug kalbėjo ir buvo visai mažytis. Kai per krikštą jam ant galvos kunigas švęstą vandenį pylė, jis taip verkė, kad net visa bažnyčia skambėjo. Žmonės atsisuko ir žiūrėjo, kas tam vaikui pasidarė.

– O kai brolį krikštijo, klausė, ar jis nori būti pakrikštytas?

– Taip, kunigas klausė, bet brolis buvo mažiukas ir neatsakė tam kunigui nieko. Tik krikšto mama ir krikšto tėtis pasakė, kad nori, jog mano brolį kunigas pakrikštytų. Manau, kad pats brolis dar nesuprato, kas tas Krikštas ir kodėl jį krikštija.

– Bet ar gerai, kai vaiką krikštija, o jis net nepasako, kad to nori?

– Aišku, kad gerai. Juk kai pakrikštija mažą vaiką, tai paskui, kai jis užauga, krikštyti nebereikia. Krikštas yra geras sakramentas, ir dar manau, kad labai geras darbas. Brolį krikštijo mano teta, mamos sesuo, tai mama sakė, kad vos priprašė būti mano brolio krikšto mama.

– O kodėl ji nenorėjo krikštyti tavo brolio?

– Ji sakė, kad ir taip jau daug krikšto vaikų turi, net penkis. Matyt, jai paprasčiausiai atsibodo būti visų krikšto mama.

Ta krikšto mama dar labai jauna ir labai graži, bet jau prisiekė, kad daugiau vaikų nebekrikštys.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

33

Didelės ir mažos kryžkelės

34

Džiaugsmas ir viltis, arba Už horizonto yra dar vienas horizontas

Romanas KAZAKEVIČIUS

Tu, žmogau, moterie ir vyre, jaunas ir senas, esi gražus ir geras. Taip, yra tavyje trapumo ir silpnumo, dėl kurio kartais apjuodini, apsunkini save ir kitus, bet tavyje taip pat esti jėgos ir veržlumo būti geram, kurti gražius dalykus, parklupus atsikelti. Pasakytina ir dar daugiau. Esi geras ir vertingas ne vien todėl, kad darai gerus dalykus, bet geras esi pats savaime – netgi jei nieko nedarai, nepadarei ir nepadarysi. Netgi jei kiti sako, kad esi nieko nevertas. Ir nesi vienas gėrio ir grožio ieškojimo kelyje. Tu visada rasi pagalbą ir atramą. Štai tokią žinią nori perduoti pasauliui vienas iš paskutinių Vatikano II Susirinkimo tėvų pasirašytų dokumentų – Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes („Džiaugsmas ir viltis“). Būtent ši žinia yra Bažnyčios misija šiuolaikiniame pasaulyje ir skirta šiuolaikiniam žmogui.

Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje Konstitucijos pamatas yra kristologinė žmogaus samprata. Ja remiasi, iš jos kyla visa kita. Pažvelkime iš arčiau, ką reiškia šis „triaukštis“ terminas.

Iš patirties žinome, kokią galią supratimas turi mūsų elgesiui. Mums labai svarbu suprasti. Mums sunku daryti tai, ko nesuprantame – tai mums atrodo nereikalinga, neprasminga, nevertinga. Ir priešingai, supratimas tampa vidiniu balsu, sąžinės balsu. Tokie jau esame, kad jaučiame poreikį tuo balsu sekti (kitas dalykas, kad dažnai atrandame pasiteisinimų to nedaryti).

Kaip suprantame žmogų? Ne tik tą, kurį mylime, bet ir tą, kurio nemylime, nepažįstamąjį gatvėje. Kaip jį vertiname? Ką priimsime savyje ir kitame kaip vertę, o ką atmesime kaip nereikalingą dalyką? Nuo to, kaip kiekvienoje epochoje atsakoma į šį klausimą, daugiausia priklauso, kaip žmogus elgiasi ir kaip elgiamasi su juo.

Mūsų epochos ženklas yra nepaprastas žmogaus galių išsiplėtimas. Dalis šių galių susijusi su žmogaus kūryArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

biškumu: technologijomis, ekonomika, socialine tvarka, pasaulio valdymu. Kita dalis – su žmogaus vidumi: jo sąmoningumu, laisvės ir teisingumo poreikiu.

Tačiau gerai žinome, kad dažnai materialinė pažanga nesutampa su dvasine. Juk sutinkame, kad laimingiausias žmogus yra ne tas, kuris įsigyja naujausią mobilųjį telefoną. Prasmės ir laimės receptas yra ne tuose dalykuose. Ir, nepaisydami to, vis tiek dažnai manome, kad medžiaginiai atsakymai išspręs mūsų dvasinius klausimus.

Ne tik manome, bet pati mus supanti kultūra verčia taip manyti, bandydama daiktais užpildyti mūsų dvasinius poreikius. Į žmogaus skundą, kad jis prarado gyvenimo kryptį, kad kažkas nebegerai jo bendravime su kitais žmonėmis, ši kultūra dažnai atsako pasiūlymu nuskristi į Egiptą ir pasivažinėti džipu dykumoje. Arba atsako... antidepresantais.

Atpažinti dvasinį horizontą Šitokių prieštaravimų sukeltoje sumaištyje Bažnyčia kreipiasi į žmogaus širdį. Ne, nesako jai, kad Egipto dykuma negraži ir nevertà aplankyti ar kad nereikia psichiatrijos. Sako, kad tai tik dalinės priemonės ir negalutiniai atsakymai. Didžiojo atsakymo link žmogus žengia tą akimirką, kai pripažįsta savyje dvasinį horizontą. Antrasis žingsnis yra pripažinti šiuos dvasinius poreikius ir bandyti pagal juos gyventi.

Didelės ir mažos kryžkelės

Bažnyčia, sakoma konstitucijoje Gaudium et spes, nori padėti žmogui atpažinti savąjį dvasinį horizontą.

Bažnyčia kreipiasi į visus žmones, taip pat į netikinčius.

Ji kreipiasi ne iš aukšto, ne arogantiškai, o kaip dialogo partnerė. Ji kalba pasitikėdama savo išmintimi, gauta iš dieviškojo Apreiškimo, ir tūkstantmete patirtimi. Ji taip pat nori išklausyti kitus ir mokytis iš jų.

Kalbėdama apie žmogaus dvasinį horizontą ir remdamasi Biblija, Bažnyčia kalba apie žmogų – sukurtą pagal Dievo „atvaizdą“. Šiame viename sakinyje telpa daugybė dalykų. Štai keletas jų. Pirmiausia, žmoguje yra kažkas kilnaus ir dieviško. Žmogus yra medžiaginio ir biologinio pasaulio dalis, tačiau nėra vien medžiaga ar biologinių procesų visuma. Antra, žmogus kaip atvaizdas yra priklausomas nuo pirmapradžio Atvaizdo, susijęs su Dievu. Trečia, tarp žmonių yra gili giminystė – visi yra vieno Kūrėjo vaikai. Bet sykiu jie unikalūs, kaip ir jų Kūrėjas, o ne vienodai štampuoti produktai. Žmogus yra ne izoliuotas, uždaras monolitas, o su Kūrėju ir kitais kūriniais susisiekiantis indas.

Asmens orumas yra tas dažnai vartojamas terminas, kuriuo apibūdinamas žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, kilnumas ir jo kilniosios galios: protu suprasti tiesą, įgyti išminties, pažinti pasaulį, kurti įrankius; girdėti sąžinės balsą ir klausyti jo, mylėti save ir kitą. Svarbu pridurti, kad asmens kilnumas ir jo kilniosios galios nėra priešpriešinamos jo kūnui. Priešingai, asmens orumas apima kūną, jame ir per jį skleidžiasi. Todėl „žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo“, moko Gaudium et spes (14).

Nuodėmės tikrovė Asmens orumas, kilnumas yra neatimamas, visada glūdi žmoguje, tačiau visi esame patyrę, kad mūsų kilniosios galios dažnai yra tarsi sukaustytos. Elgiamės laisvai, o vėliau suprantame, kad piktnaudžiavome laisve. Jaučiamės kažką tariamai supratę, o vėliau paaiškėjo, kad klydome, supratome tik dalį. Jaučiame poreikį išsiveržti iš drungnumo, tačiau nematome krypties, nežinome, kaip tai padaryti. Esame sumišę, viduje pasidaliję. Tai yra ta tikrovė, kuri vadinama nuodėme. Ji kyla iš kelių šaltinių: iš dalies – iš mūsų įgimto ribotumo, iš dalies – iš mūsų pačių klaidingų pasirinkimų ir sprendimų, iš dalies – iš aplinkos sąlygų, kurios neleidžia būti oriems. Štai tokį tikrovišką žmogaus paveikslą tapo Gaudium et spes: kiekvienas žmogus yra šviesa. Toji šviesa gali būti pritemdyta ar visai užtemdyta, tačiau negali visiškai išnykti. Autentiškos laimės ir prasmės atradimas yra susijęs su dvasiniu horizontu ir su šio horizonto Autoriumi.

Tik nėra lengva būti laisvam ir suvokti tiesą.

Kurti žmogaus orumą atitinkantį pasaulį Kitos konstitucijos Gaudium et spes įžvalgos susijusios su šia asmens samprata, kuri yra šio dokumento branduolys. Ji suformuluoja didįjį uždavinį, kurį atlikdami

turėtų bendradarbiauti visų įsitikinimų žmonės, – kurti žmogaus orumą atitinkantį pasaulį. Ši nuostata toli nuo tos, pagal kurią krikščioniškasis gyvenimas turi vykti tik tarp bažnyčios sienų arba tik tikinčiojo galvoje, tačiau neturi apimti tos žmogiškųjų santykių erdvės, kurią vadiname viešąja erdve, ir tos, kurią vadiname politika.

Ne, tai nereiškia, kaip kad ne kartą girdime, kad Bažnyčia nori užvaldyti politines institucijas, paneigti asmenų laisvę ir dėl rojaus žemėje kurti teokratinę-represinę diktatūrą. Šių pretenzijų atsisakyta. Ir ne todėl, kad šiuo konkrečiu laikotarpiu Bažnyčia neturi jėgų tai pasiekti, o todėl, kad tai prieštarauja pačios Bažnyčios esmei ir misijai. „Gyviau įsisąmoninus žmogiškąjį orumą, įvairiose pasaulio šalyse stengiamasi įvesti tokią politinę-teisinę santvarką, kuri geriau saugotų asmens teises“, o Bažnyčia, kaip mokoma Gaudium et spes (73), prie to nuoširdžiai nori prisidėti skatindama šį sąmoningumą – suvokimą, kad žmogus gėrio gali siekti tik laisvai, kad žmonės tarpusavyje yra lygūs ir vienodai orūs, kad turi vienas kitą gerbti ir kad tarp jų yra gili vienybė. Ir kad iš šio suvokimo kyla poreikis šalinti kliūtis, kurios jam prieštarauja, – bet kokią vergovę, karus, ekonominę ir politinę nelygybę, švietimo trūkumą. Šimtais tūkstančių skaičiuojamos švietimo, sveikatos apsaugos ir kitokios Kalbėdama apie žmogaus pagalbos žmonėms dvasinį horizontą Bažnyčios institucijos liudija, kad ji pa- ir remdamasi Biblija, Bažnyčia ti į tokį poreikį žiūri kalba apie žmogų – sukurtą rimtai. pagal Dievo „atvaizdą“.

Gali būti, kad dauguma konkrečios politinės bendruomenės narių, krikščionys, taip pat kitokių religinių įsitikinimų arba netikintys asmenys, tačiau manantys panašiai kaip krikščionys, pavyzdžiui, šeimos klausimais, teisėtu, demokratiniu būdu suteiks sau tokias politines ir visuomenės gyvenimo taisykles, kurios bus suderinamos su Bažnyčios nuostatomis. Tai yra jų teisė.

Ir krikščionys pasauliečiai turi vidinę pareigą ir išorinę teisę veikti šia kryptimi. Tačiau, kaip kelis kartus pakartojama konstitucijoje, Bažnyčia – regima, struktūruota visuma – neketina sutapti nei su kuria nors partija, nei su kokiu nors konkrečiu visuomenės ir valstybės modeliu. Ji yra pasaulyje, tačiau ne iš pasaulio. Bažnyčia apibrėžia asmens laisvės, kilnumo, lygybės, teisingumo koordinates ir ragina – iš moralinės perspektyvos – daryti politinius pasirinkimus jų viduje. Tačiau šie pasirinkimai yra politinės bendruomenės, o ne jos kompetencija. Tai pripažįstama ir tais atvejais, kai politinė bendruomenė ryžtasi daryti tai, su kuo Bažnyčia negali sutikti ir su kuo karštai polemizuos. Bet vėlgi – kaip moralinis balsas, kuris veikia per įtikinimą, o ne per užvaldymą.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

35

Didelės ir mažos kryžkelės

36

Pažinti kūrinį per Kūrėją Toli gražu neišsėmę Gaudium et spes temų gausos ir argumentų turtingumo, sugrįžkime į pradžią: šios konstitucijos branduolys yra kristologinė žmogaus samprata. Apie žmogaus sampratą ir jos padarinius asmenų ir Bažnyčios gyvenime, visuomenės organizavime šį bei tą pasakėme. Tačiau dar trūksta pagilinimo, ką reiškia „kristologinė“.

Romualdo Rakausko nuotraukos

Vatikano II Susirinkimo tėvai, kalbėdami apie visų bendradarbiavimą dėl žmogaus orumą atitinkančios santvarkos, neignoravo fakto, kad egzistavo ir tebeegzistuoja žmogaus sampratos, neigiančios tą jo kilnumą bei laisvę, kuriuos jie įvardijo kaip neatimamas, įgimtas žmogaus savybes. Daugelis iš jų asmeniškai grūmėsi su totalitarinėmis nacizmo, o vėliau komunizmo ideologijomis. Žinoma, taip pat pažino ir kitas sampratas, kurios buvo daug taikesnės, bet labai skyrėsi nuo krikščioniškosios.

Tačiau tuo pat metu jie rėmėsi įsitikinimu, kad jei visi žmonės turi savyje panašumą į Dievą, tą patį kilnumą, tokį pat laisvės ir teisingumo troškimą, tai įmanoma pasiekti sutarimą dėl principinių dalykų. Žmogus kaip Dievo kūrinys, nors ir neatpažįsta ar nepripažįsta Dievo, vis dėlto veikia pagal savo, kaip Dievo atvaizdo, poreikius ir siekius. Čia yra bendras atsparos taškas.

Būtų galima paklausti: jeigu taip, tai gal pakanka tiesiog teisingų, tiesių ir išmintingų žmonių dialogo ir dar-

bo – Bažnyčia nieko naujo ir nieko daugiau už juos nepasakys ir nepadarys? Šio klausimo šviesoje išryškėja Bažnyčios argumentas: apie žmogų suprasime daugiau, sužinodami tai, ką Dievas apreiškė apie save. Apie kūrinį suprasime daugiau, pažindami Kūrėją. O Kūrėjas leido save pažinti įsikūnydamas į žmogų, įgydamas Jėzaus Nazariečio veidą: viena vertus, be galo apiplėšdamas savo didybę, kita vertus, be galo išaukštindamas žmogiškumą.

Krikščionis yra tas, kuris patikėjo, Žmogus kad Jėzus, būdamas tikras žmogus, kaip Dievo taip pat yra tikras Dievas. Todėl kūrinys, nors Bažnyčia gali pasakyti apie žmogų ir neatpažįsta šiek tiek daugiau, nei iš gyvenimo ar kylanti išmintis: ji yra Dievo savęs nepripažįsta apreiškimo saugotoja ir perdavėja.

Dievo, vis Bažnyčia pažįsta žmogų per Kristaus pažinimą. Todėl jos samprata dėlto veikia yra kristologinė. pagal savo,

kaip Dievo atvaizdo, poreikius ir siekius.

Pasakyti daugiau – tai reiškia ne paneigti ar sumenkinti šią išmintį, bet ją pagilinti, suteikti aiškesnį pavidalą, sustiprinti ir parodyti naujas sklaidos galimybes, naujus prasmių klodus tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime. Jei kas pradeda nujausti, kad „ne vien duona“ žmogus gyvas, Bažnyčia šiai nuojautai suteikia vardą ir formą: žmoguje prabilo jo dvasinis horizontas, kviečiantis gyventi sąmoningą sielos gyvenimą. Jei kas nors šį horizontą jau pripažįsta, Bažnyčia šį pripažinimą dar labiau papildo, pasidalydama, kad žmogaus dvasinis horizontas nėra plati, uždara dėžė – veikiau yra su kitais žmonėmis ir dar Kažkuo didesniu susisiekiantis indas. Jei kas pripažįsta savo santykį ir vienybę su kitais ir Absoliutu, Bažnyčia papildo ir tai, parodydama, kad ši vienybė gali turėti dar gilesnę, meilės kokybę, o nepasiekiamas Absoliutas – skleisti artimą Tėvo Veido šilumą džiaugsme ir viltyje, liūdesyje ir sielvarte. Tokia yra Bažnyčios misija šiuolaikiniame pasaulyje.

PALAIMINTOJO JURGIO MOKYKLA Kviečia vaikus į 5-tą ir 6-tą klases Tėvų iniciatyva nuo rugsėjo Kaune atidaromos katalikiškos pagrindinės mokyklos ugdymo procese numatoma taikyti Marijos Montessori pedagogikos elementus. Tad ugdymas vyks remiantis vaiko savarankiškumo, atsakomybės ir pareigingumo principais, atsižvelgiant į vaiko vidinio pasaulio individualumą, teisę savitai reikštis ir mokytis pagal savo galimybes ir ritmą. Mokyklos mokytojai – jauni ir aktyvūs projekto „Renkuosi mokyti!“ dalyviai, nuolat tobulėjantys savo profesijoje.

Mokyklėlė įsikūrs Palaimintojo Jurgio namuose – jaukioje Vargdienių seserų vienuolyno aplinkoje (Žeimenos g. 6, Kaunas) su uždaru sodu, kuriame vaikai galės žaisti ir ilsėtis.

Prašymus galite pateikti el. paštu: zita.krivickiene@gmail.com Telefonas pasiteirauti: 8 612 03883 Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasakojimas, vertas detektyvo plunksnos Rūta LAZAUSKAITĖ

Šiandien galime tai, ką okupacinis komunistų režimas pusę šimtmečio draudė. Galime ieškoti tiesos apie dingusius be žinios žmones, persekiotus tikinčiuosius. Tiesos apie išniekintas, sugriautas bažnyčias... Ir tik ją radę pradedame suprasti – omenyje turiu savo kartą, – kiek daug kultūros tęstinumo ir tikėjimo palaikymo procese sovietmečiu lėmė konkrečios asmenybės, jų sumanymai, pasiryžimas veikti rizikuojant savo padėtimi, sveikata ir gyvybe, net artimųjų saugumu. Pavyzdys laiku ir vietoje galėtų būti Pivašiūnų Marijos vainikavimo istorija: juk, visų pirma, vasara – atlaidų ir piligrimysčių metas, antra – lygiai ketvirtis amžiaus mus skiria nuo momento, kai popiežius Jonas Paulius II karūnomis pagerbė dangiškąją Motiną Pivašiūnuose, viename iš reikšmingiausių maldininkų traukos centrų Lietuvoje.

Rodos, visai neseni ir paprasti įvykiai.

O vis dėlto… Iki kardinolui Vincentui Sladkevičiui 1988 m. rugpjūčio 14 d. malonėmis garsėjančiam paveikslui prisegant popiežiaus dovanotas karūnas ir suteikiant Nuliūdusiųjų Paguodos titulą, kai kam turėjo kilti pati vainikavimo idėja, vėliau turėjo atsirasti, kas ją palaikytų, – kas išdrįstų palaikyti. Taip, ieškant tiesos apie vainikavimo užkulisių detales, nusivijo keliai pas monsinjorą Vytautą Kazimierą Sudavičių. Paaiškėjo, jog pasakojimas, užrašytas gūdžiai šaltais žiemos vakarais, vertas detektyvo plunksnos.

Jaunas kunigas, 1983 m. atkeltas iš Merkinės, jokios pagalbos iš valdžios nesulaukdamas, savo iniciatyva, parapijiečių ištikimai talkinamas, pradėjo medinės bažnytėlės tvarkymo darbus. Tačiau kaip Pivašiūnai be stebuklų? „Netikėtai, 1987 metais, atvažiavo, – ministras kažkuris. Sako savo padėjėjui: ‘Rašyk viską, ką klebonas pasakys.’ Ėjau per miestelį ir rodžiau pirštu. Taip atsirado asfaltas ir cementuoti takai Pivašiūnų parapijoje“, – prisimena monsinjoras Sudavičius, Pivašiūnuose klebonavęs 1983–1992 metais. „Kitas tų metų stebuklas – mane išleido į Romą vyskupas.

Vyko Vatikane Lietuvos Krikšto jubiliejaus 600 metų minėjimas. Devyni kunigai išvykome atstovauti. <…> Ten, po Romą, bevaikštinėjant, ir visos karūnuotos Marijos į akį, o dar labiau – širdį, – krito. Mąsčiau: kokia Dievo dovana, kad aš, Sibire augęs, iš taigos – staiga patekau į Romą… Bedėkojant, mintyse dingtelėjo: ‘Kaip būtų gerai, jei Dievo Motiną

vainikuotume Pivašiūnuose!’ Taip ir įsikabino ta mintis, nepaleido.“ Iki 1988 m. Lietuvoje tebuvo keturios popiežiaus vainikuotos Marijos, – reikėjo drąsos garsiai išsakyti tokiai nekasdieniškai idėjai. Ir karšto tikėjimo, susiduriant su kritiškais, nepritariančiais žvilgsniais. Galų pagalėje prašymas karūnuoti buvo surašytas ir Vincento Sladkevičiaus nuvežtas į Vatikaną. O tada?

Mons. Sudavičius prisimena: „Būdavo, vyskupas grįžta iš Vatikano, tą pačią dieną 20–30 kunigų suvažiuodavom, apstodavom ratu, – džiaugdavomės kaip vaikai jo įspūdžiais iš Romos. O dabar – grįžo, dvi savaitės praėjo, – tyli. Nebeiškentęs pats nuvažiavau pas vyskupą į Kaišiadoris...

Jis gyveno tokiam mažam namely Kęstučio gatvėj, dabar ji vadinasi Sladkevičiaus gatvė. Sako jis man, – karūnuoja Mariją, bet… Maskvoj viešbuty dingo karūnavimo raštas. Dar baltiniai kunigiški, keli laikrodukai. <…> Atsitiktinumas, kad skyrimo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininku raštas liko, o karūnavimo – dingo... O gal lemtingas sutapimas, gal antrasis raštas čemodane giliau įkištas gulėjo? Bet visa tai, kol išgėrė arbatos stiklinę bufete, spėjo įvykti…

Ką gi, aš nusiminęs, vyskupas pasimetęs. Klausia, ką dabar darysim. Drąsinau: ‘Rašykim į Romą atvirą laišką, gi kelionėse visko pasitaiko. Atsiprašykim ir praneškim, kad kelionėje dingo keletas daiktų ir… pats karūnavimo raštas.’ Po poros savaičių – atėjo dublikatas, kad Pivašiūnų Marija yra vainikuojama. Deja, savo akimis ir šio rašto man neteko pamatyti, mat

ir tas dublikatas… dar po dviejų savaičių dingo. Iš vyskupijos kurijos, kovo mėnesį dingo. Tąkart Sladkevičius labai jau nustebęs buvo, kad aš vėl rašto nepamatęs likau, ir dar labiau pergyveno. Kas žino, kas nuo stalo jį ‘pasiskolino’... <...> Dabar bažnyčioje esantis po stiklu, auksiniuose rėmeliuose – jau trečiasis, atėjęs dar po metų“ (visas tekstas numatomas publikuoti parapijiečių iniciatyva rengiamame, Pivašiūnų karūnavimo jubiliejui skirtame leidinyje).

Tokie istoriniai niuansai... O vis dėlto žinome, jog Pivašiūnų Švč. Mergelė buvo vainikuota, tad tegul skaitytojai patys pasidarys išvadas, ar 1988 m. kovo mėn. dingus popiežiaus brevės dublikatui, lengva buvo rugpjūtį parvežti ir išsaugoti popiežiškąsias karūnas, rengtis pačiai iškilmei…

Grįžtant prie svarbiausio – Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimo 25 metų jubiliejaus – dera prisiminti, jog vainikavimo faktas savo esme yra tikinčiųjų pamaldumo tradicijos įvertinimas, jų atsidavimo pripažinimas (atlaidų vainikų pynėjos – kai kurios pina trisdešimt ir daugiau metų – sako, jog Marija išpildo jų su maldomis į vainikus įpintus prašymus...). O jubiliejus – atsinaujinimo, naujos refleksijos metas. Proga prakalbinti šios istorijos dalyvius. Rugpjūčio 14–22 d.

Pivašiūnuose bus švenčiami jubiliejiniai karūnavimo atlaidai. Tad monsinjoro Sudavičiaus pasakojimas tebūna kvietimas mums visiems tęsti Pivašiūnų pamaldumo tradicijas, gausiai susirinkti prie Nuliūdusiųjų Paguodos kojų.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

37

Jaunimo iššūkis

38

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Mums reikia naujų Sekminių Tikra tikėjimo šventė virė Kaune paskutinę birželio savaitę, kur pirmą kartą surengtos Miesto misijos: žmonės buvo kviečiami į koncertus, šokius, spektaklius, filmus, šlovinimus, liudijimus, pokalbius su kunigais kavinėse, katechezes, parodas, kūrybinius užsiėmimus, dailininkų plenerus, evangelizacines programas gatvėse...

Krikščioniška žinia skelbta įvairiausiose Kauno vietose ir pačiais įvairiausiais būdais visiems: vaikams, jaunimui, suaugusiems, seneliams. Šiose misijose dalyvavo ir svečias iš Slovakijos, teologijos ir pedagogikos daktaras Bohušas ŽIVČÁKAS, jaučiantis begalinį troškimą evangelizuoti ir jį įgyvendinantis „Gyvenimo upės“ (Rieka Života) bendruomenėje, kuri drauge su redemptoristų vienuolija organizuoja misijas ne tik gimtojoje Slovakijoje, bet ir Kazachstane bei Afrikoje.

Su juo kalbamės apie tai, kaip ir kur Bažnyčia gali skelbti Gerąją Naujieną, kas ją gali įkvėpti tai daryti.

Kaip šiandien skelbti Gerąją Naujieną?

Prieš 50 metų Bažnyčia matė vykstant daug pokyčių ir dėl to susirinko į Vatikano II Susirinkimą pasitarti. Ji suprato: jei norime išlikti, turime keistis. Užtruko penkias dešimtis metų, kol Bažnyčia susivokė, kokia turi būti. Prof. Jozefas Tishekas sakė, kad pati revoliucingiausia Susirinkimo mintis buvo dialogas kaip gyvenimo nuostata. Jei nori dialogo, turi užmegzti su kitu santykį: pirmiausia ateiti, užduoti klausimų. Būdas, kai vienas kalba, o kiti klauso, jau nebeveiksmingas. Turime nužengt nuo ambonos, eiti pas žmones, atsisėsti šalia jų ir pradėti dialogą.

Tai nėra nauja, tačiau Bažnyčia užtruko du tūkstantmečius, kad suvoktų, jog taip veikia Dievas.

Dievas bandė pasakyti tai pasauliui per Šventąjį Raštą, paskui nusprendė nužengti ir būti su žmonėmis: valgyti, miegoti, praleisti su jais gana netrumpą laiką, kad jie suprastų, jog ir Bažnyčia turi šitaip veikti. Tokį būdą būti pasaulyje pabrėžia Bažnyčia. Tai priminė ir primena popiežiai Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus.

Pastarasis dar labiau žengia iš ambonos į žmones.

Mums tai reiškia išeiti iš bažnyčios, išeiti iš savo saugių bendruomenių, saugių grupių, išeiti iš saugios kalArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

bos apie Dievą ir stengtis padaryti Jį esamą pasaulyje – parodyti Dievą pasauliui. Ar mes tam pasirengę? Esame kviečiami nešti Gerąją Naujieną pasauliui. Ar esame dėl to tikri ir apsisprendę tai daryti? Kito kelio nėra.

Palaimintasis Jonas Paulius II sakė, kad Bažnyčia egzistuoja dėl misijos.

Tai yra mūsų esmė, mes esame siunčiami į šią misiją. Kartais bažnyčiose mes auklėjame tuos, kurie jau yra jose, pykstame ant jų; mes moralizuojame ir baramės, kad niekas neina į bažnyčią, kad žmonėms nereikia Dievo, tačiau neiname ieškoti nutolusiųjų, tų, kuriems Gerosios Naujienos labiausiai reikia. Popiežius Pranciškus, pradėdamas Romos vyskupijos suvažiavimą, ragino: „Eikime ieškoti pasiklydusių devyniasdešimt devynių avių...“ Reikia drąsos ir kantrybės šiame kelyje – drąsos žengti pirmyn ir liudyti, kantrybės – kai ne viską galime pakeisti.

Kas įkvėptų ir padėtų ieškoti nutolusiųjų, pasiklydusiųjų?

Buvo laikas, kai Jėzus surinko apaštalus būti kartu. Tada mokiniai geriau Jėzų pažino, nes drauge leido naktis ir dienas, stebėjo, kaip Jis daro stebuklus, gydo žmones. Bet to nepakako... Ko reikėjo? Sekminių. Taip, mes Šventąją Dvasią gavome per Krikštą, Sutvirtinimą... Bet kažkodėl sakome: „Ne, ši misija ne man.“ Kažkas blogai. Kas? Krikštas ne toks ar Sutvirtinimas? Šie sakramentai yra kaip supakuota dovana, nes Dievas gerbia mūsų laisvą valią. Dievas sudeda savo dovanas per Krikštą, Sutvirtinimą, bet kad jos „išsipakuotų“, reikia Šventosios Dvasios Krikšto.

Tai yra ne naujas sakramentas, bet dovanos, kuri mumyse jau yra, išskleidimas. Šventoji Dvasia, nužengdama ant apaštalų, neatnešė naujų žinių; tai veikiau buvo kaip durų atidarymas išlaisvinti tam, kas juose jau buvo. Kas gi įvyko? Apaštalai išėjo, pradėjo kalbėti apie Jėzų, skelbti

Jaun imo iššūkis Jo nuostabius darbus, kuriuos patyrė būdami su Juo. Tai buvo labai autentiška – apaštalai kalbėjo apie tai, kas buvo tikra, autentiška, patirta. Kartais jų skelbimas būdavo patvirtinamas Dievo ženklais ir stebuklais, bet ne visada.

Kai kurie žmonės teigia, jog tokie dalykai vyko seniai, jų reikėjo, kai kūrėsi Bažnyčia, o dabar jau to nebereikia...

Net popiežius Benediktas XVI keletą kartų sakė: mums reikia naujų Sekminių. Nemanau, kad jis priklausė Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimui. Mums iš tiesų reikia Sekminių. Be Sekminių malonės neišeisime iš bažnyčių, mums reikia drąsos. Mes nežinome, kaip kreiptis į pasaulį, kaip prieiti prie žmonių. Net Jėzui reikėjo Sekminių: Evangelijoje pagal Luką, pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus atvertė Raštą ir skaitė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18).

Tai svarbu, nes kartais mes kreipiamės ne į tuos žmones; bandome skelbti tiems, kuriems nereikia arba atrodo, kad nereikia. Bet Jėzaus misija – nešti Gerąją Naujieną vargdieniams. Jėzus baigdamas sako: tai yra mūsų darbas, mūsų pašaukimas. Kaip Jį siuntė Tėvas, taip Jis siunčia mus (plg. Jn 20, 21). Jėzus savąjį pašaukimą perduoda mums.

Gera pažinti savo pašaukimą, kam esame siunčiami. Ir ne tik pašaukimą, bet ir galią, nes Jėzus sako: „Viešpaties Dvasia ant manęs.“ Kad galėtume nešti Gerąją Naujieną, mums reikia Šventosios Dvasios, kaip ir Jėzui Jos reikėjo. Žinau, kad be Šventosios Dvasios aš negaliu išeiti iš bažnyčios, negaliu netgi būti joje. Kartais žmonės galvoja: „Aš ne charizmatikas, čia ne man.“ Atrodytų, nesu apaštalas, neprisimenu visos šv. Pauliaus teologijos, – ką aš galiu padaryti? Ir ką gi mes galime pasiūlyti? Jei paskaitytume Apaštalų darbus, kas įvyko po Sekminių, rastume daug įvairių būdų, kaip skelbiama Geroji Naujiena. Prisiminkime Pilypą – jis pradėjo dialogą su Raštą skaitančiu etiopu eunuchu: „Ar supranti, ką skaitąs?“ (žr. Apd 8, 26–40). Arba mokiniai kelyje į Emausą – nusiminę, palūžę, tada dar nepasiruošę skelbti Gerosios Naujienos. Jie buvo mokiniai, bet neturėjo tos Gerosios Naujienos, buvo taip nusiminę, kad neatpažino savo Mokytojo. Ir staiga atpažįsta Jėzų. Tą pačią valandą viską palikę grįžta į Jeruzalę: jie sutiko Jėzų! (žr. Lk 24, 13–35). Štai dar vienas pavyzdys. Samarietė moteris nieko nebuvo girdėjusi apie Jėzų, tačiau kartą susitiko Jį prie šulinio. Kokia buvo jos Geroji Naujiena?

Ką ši moteris paliudijo savo kaimo žmonėms? „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“ (žr. Jn 4, 5–42). Gerosios Naujienos turinys – ne žinios apie Dievą, bet žinia, kad Jis gyvas, – to reikia žmonėms. Naujoji evangelizacija – tai skelbti gyvąjį Jėzų. Mums nereikia daug studijuoti, kad eitume skelbti, bet kažkokiu būdu patys turime sutikti gyvąjį Jėzų savo gyvenime ir perduoti tai kitiems.

Esu patyręs, kad net įsitraukęs į satanizmą žmogus turi didelį troškimą susitikti Dievą. Šėtonas maišo protą, bet širdies gilumoje toks žmogus ilgisi Dievo.

O ką turėtume daryti mes, pasauliečiai?

Bažnyčia dar nėra tikra, koks pasauliečių pašaukimas, bet viena tikrai aišku – pasaulietis negali bėgti iš pasaulio, jo palikti. Mes, pasauliečiai, esame siunčiami į pasaulį, mūsų pašaukimas – nešti ten Jėzų. Mes turime statydinti Bažnyčią, esame kaip monstrancijos. Monstrancijos paprastai būna bažnyčioje, bet mes, pasauliečiai, esame kviečiami būti gyvomis monstrancijomis, įžengti į tą purviną, sumišusį pasaulį ir jį pašventinti. Jėzus pakeitė kryptį: Jis liesdavo raupsuotuosius, ir šie išgydavo.

Tas pats ir mums: mes nešame Jėzų į nešventą pasaulį ir šitaip jį – mokyklą, universitetą, darbą, draugus, galbūt net barą – pašventiname. Neturiu strategijos, kaip evangelizuoti barą, bet ten eidamas negaliu palikti savo krikščioniškumo už baro durų. Jėzus nebijo baro.

Miesto misijų idėją iškėlė keletas kardinolų, diskutavusių apie Europos – Vienos, Budapešto, Paryžiaus, Briuselio, Lisabonos – situaciją; jie tarėsi, ką galima padaryti: „Mums reikia misijų, tai darykime pačias sunkiausias misijas sostinėse.“ Vienoje 2 500 parapijų įsitraukė į šias misijas. Budapešto kardinolas dalijosi savo patirtimi – jis pritarė misijoms, bet komandos žmonės sakė: „Jūs turite jungtis prie mūsų.“ Jis nebuvo tikras, bet išėjo – sėdėjo prekybos centre ir per visus prekybos centro garsiakalbius buvo transliuojamas pokalbis su juo apie Mes, pasauliečiai, esame Dievą. Jį labai pakviečiami būti gyvomis lietė tai, kad žmomonstrancijomis, įžengti nės domisi tikėjimu. į tą purviną, sumišusį pasaulį Mes, kaip Bažnyčia, ir jį pašventinti. pradedame gyventi tada, kai einame pas žmones, bet jei to nedarysime, mirsime. Skelbti Gerąją Naujieną – viena esminių Bažnyčios funkcijų, panašiai kaip kūnui kvėpavimas ar širdies plakimas. Privalome nešti Gerąją Naujieną įvairiais būdais, net ir tie, kurie niekada to nebandėme ankščiau. Ir popiežiai mus ragina ieškoti būdų, kaip dalytis šia naujiena. Svarbu būti pasirengusiems, daryti tai, į ką Dievas kviečia.

Kad ir kokios būtų mūsų dovanos, būkime pasirengę jomis naudotis. Tam reikia drąsos ir kantrybės. „Tačiau ką veikti su drąsa ir kantrybe? Reikia išeiti iš savęs. Išeiti iš savo bendruomenių, eiti ten, kur vyrai ir moterys gyvena, dirba ir kenčia ir skelbti jiems Gailestingumą, kuris apsireiškė žmonėms per Jėzų Kristų“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, atidarydamas Romos vyskupijos suvažiavimą. To linkiu ir kiekvienam iš mūsų – išeiti iš savęs, iš savo patogios aplinkos ir išdrįsti būti gyvu krikščioniu ten, kur esame.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

39

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

40

Bendruomenė, panaši į Dangaus karalystę Turbūt visi norėtume matyti daugiau džiugių, ramybe dvelkiančių veidų visuomenėje, mūsų bendruomenėse ir bažnyčiose. Tačiau kas padėtų patirti, išgyventi džiaugsmą? Kanos šeimų bendruomenė (apie ją išsamiai rašėme „Artumoje“ dar 2007 m. Nr. 7/8) – tai vieta, kur šeimos sutinka Jėzų ir leidžia Jam gyvenimo kasdienybės vandenį pakeisti į brangiausią santuokos vyną. Ši bendruomenė, šiek tiek panaši į Dangaus karalystę, nes čia ateini, kad nesijaustum vienišas, kad galėtum įgyvendinti savo talentus ir atskleisti dovanas, kad giedotum ir žaistum su to paties pašaukimo žmonėmis. Čia Viešpaties veikimu ilgus metus trukę nesusipratimai, barniai, neatleidimas, priešiškumas, nesusišnekėjimas palaipsniui virsta draugiškumu, šiltais santykiais, įsiklausymu, pastangomis priimti kitą tokį, koks jis yra, o laikas, praleistas bendroje maldoje, suteikia prasmę santuokai bei skatina dalytis šiais stebuklais su kitais. Sutuoktiniai savo jėgą ypač išbando vasaros stovykloje-rekolekcijose.

Apie Kanos pobūdį ir veiklą geriausiai byloja jos narių liudijimai – štai keletas jų.

Neseniai supratau, kad kiekvieną kartą, kai svarstome, ar dalyvausime savo bendruomenės vasaros stovyklojerekolekcijose, turime atsakyti į labai paprastą klausimą – dalysimės ar nesidalysime? Pirmiausia – ar dalysimės laiku, trumpu ir brangiu vasaros atostogų laiku, kurį galėtume prasmingai praleisti su vaikais arba atlikti kokį seniai eilės laukiantį didesnį namų ūkio darbą...

Praėjusi vasara mūsų porai buvo ketvirtoji, kai savaitę tarnavome Kanos šeimų bendruomenės stovykloje. Jokios patetikos. Visada žinome, kad važiuojame dirbti ir melstis.

Išmintinga bendruomenės praktika, kad, nežiūrint tarnystės, į kurią būtume kviečiami (ar globoti vaikų, ar palydėti naujų sutuoktinių porų, ar vesti mokymo), vyras ir žmona visada darbuojasi kartu. Štai čia ir prasideda įvairovė ir netikėtumai! Atrodo, seniai pažįstu savo žmogų, o staiga atrandu tokias jo būdo savybes, tokius sugebėjimus ar, liūdniau, sužeidimus, kad esu apstulbinta! Arba štai situacijoje, kai tikrai būčiau „paskandinusi“ bendrą reikalą, vyras tyliai ir paprastai taip viską „išrišo“, kad net nesitikėjau! Nors imk ir įsimylėk kasdien iš naujo! Tai – galutinis rezultatas. O procese visko būna. Kanos šeimų stovykla – tikrai neromantiškas pasivaikščiojimas dviese gražiame pušyne, nors pušynas ir labai gražus. Susirenkame tokie, kokie esame: kartais pavargę, kartais susipykę ar įkliuvę į kokias problemas... Atsivežame lyg ir ne kažin ką tam pasidalijimui, kartais patys netikime, kad galėtume ar norėtume būti kam naudingi, ir žiū – tokia geranoriškumo, kūrybiškumo, artimo meilės puota prasideda! Šią vasarą ir vėl žavėjomės kiekvienu bendruomenės broliu ir sese. Kaip džiaugsmingai kiekvienas stengėsi!

Visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis triūsė savo darbų baruose ir kokiais talentais žėrėjo! Ir padedantys vaikus prižiūrėti savanoriai, kurie, sakyčiau, neturėtų būti užsikrėtę Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Kanos bendruomenės „infekcija“, su tokiu entuziazmu ir jautrumu įsisuko į bendrą veiklą, tarsi koks reikiamos krypties vėjas stovyklos burėse...

O savi vaikai? Jie irgi puikiausiai tilpo ir klestėjo, kiekvienas kaupdamas sau reikalingą patirtį. Du vyresnieji savanoriavo, jaunesniosios lavinosi vaikų grupelėse.

Toks tas dalijimosi stebuklas – visada gaunu daugiau negu būnu atidavusi. Lyg grodama orkestre: įsiklausydama į kitus, stengiuosi kaip sugebėdama geriau atlikti paprastutę savo partiją, už tai dovanai galėdama gėrėtis orkestro šedevru. Tik esant vienai sąlygai – kad kūrinys būtų Tas ir dirigentas – Tas. (Daliuta ir Arturas)

* * *

Mūsų šeima vyko į stovyklą dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, esame Kanos šeimų bendruomenės nariai ir norėjome pasitarnauti naujoms sutuoktinių poroms.

Vasaros stovykla – mūsų vaikų visų metų svajonė ir prašymas, – jiems ten tiesiog gera. O galiausiai vykome ten todėl, kad duodami patys gauname šimteriopai. Matydami pasikeitimus naujų porų veiduose ir širdyse, buvome patys, kaip sutuoktiniai, dar labiau sustiprinti ir praturtinti. Tokių dalykų niekur negausi, nenusipirksi ir neišmoksi. Tai gavome dovanai iš Viešpaties ir iš naujų porų. Kiek pavargome, bet grįžome labai laimingi ir jau kuriame planus, kaip galėtume dalyvauti kitąmet. (Marija ir Petras)

* * *

Kanoje esame nuo 2009 metų vasaros rekolekcijų.

Nesitikėjau, kad rekolekcijos, į kurias važiavau prikalbintas žmonos, taip išjudins mano vidų, suteiks naujo džiaugsmo ir noro likti su bendruomene. Būčiau tiesiog sau ir gyvenęs su žmona, šeima, nes man tai visai patiko, kol nesužinojau, kaip į savo tarpą pasikviesti Jėzų, ką duoda malda dviese, kaip „vandenį paversti vynu“.

Turbūt todėl ir nebaugina toji tarnystė ir atsakomybė dalyvaujant bendruomenės gyvenime, nes čia apstu Dievo pagalbos, ir kiekvienas veikia su ja, nors kartais ir neprisiruošiame jos paprašyti. Praeitose rekolekcijose nebuvo lengvà ,,šeimininkų“ atsakomybė, bet vis tiek jaučiausi kaip „laimės saloje“, nes čia per žmones veikia Dievas,

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

čia net rūpesčiai, abejonės ar pykčiai virsta laimingomis akimirkomis, duoda jėgų, stiprina tikėjimą ir dvasią. Šiose rekolekcijose labiausiai įstrigo tai, kaip mane kažkas traukė dalyvauti naujų porų Dvasios krikšte, kaip Dievas suvedė su nuostabiais užtarėjais Virgilijum ir Danute, kaip kartu su jais meldžiantis užtarimo malda Viešpats veikė mano mintis ir jausmus, manyje kirbėjo vaizdiniai, maldos žodžiai ir kalbos. Man atrodė, kad savo giliomis (ir ne visai) intencijomis užtarimo maldos prašę naujokai keitėsi tiesiog akyse.

Visiškai suprantu Jėzaus tiesą, kad būdamas ištikimas mažuose dalykuose būsi patikimas ir dideliuose (plg.

Mt 25, 23). Bet piktasis vis dar nepaleidžia, tiesiog nenori, kad aš keisčiausi, neleidžia pajausti Dievo stebuklų ir malonių, grąžina į senąjį gyvenimą. Dažnai atrodo, kad gaunam ir duodam tik smulkmenas, bet Dievas daro savo darbą, apipila malonėmis, kai esame poroje, šeimoje ir bendruomenėje. (Edmundas ir Dalytė)

Kana vienija sutuoktinių poras, siekiančias puoselėti savo pašaukimą šeimai ir gyventi Evangelijos dvasia.

Bendruomenė didžiausią dėmesį skiria poros santykiams ir ragina vyrą ir žmoną nebijoti pasikviesti į savo tarpą Jėzų – Viešpatį ir Gelbėtoją. Tad poros kviečiamos įsipareigoti asmeninei maldai, dėmesingam Dievo žodžio skaitymui ir nuolatinei maldai dviese. Kartą per mėnesį sutuoktiniai susitinka mažose grupelėse, meldžiasi bei kalbasi su šeimos gyvenimu susijusiomis temomis. Kartą per metus rengiamos rekolekcijos, pavasarį ir rudenį vyksta du teminiai savaitgaliai. Kasmet organizuojama

* * *

Patirtis, kurią išgyvenome Kanoje, pakeitė mūsų tiek santuokinį, tiek asmeninį gyvenimą. Kana padėjo mums įtvirtinti krikščioniškąsias vertybes, pajusti bendruomenės, maldos jėgą. Kana padėjo mūsų širdyse apsigyventi Jėzui. (Jūratė ir Aidas)

Kas yra Kana?

Kana, šiuo metu gyvuojanti daugiau nei 50 pasaulio šalių, yra tarptautinės Chemin Neuf („Naujojo kelio“) bendruomenės šeimoms skirta misija. Chemin Neuf bendruomenė, šįmet Prancūzijoje per Sekmines šventusi 40-metį, priklauso Katalikų Bažnyčios Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimui, siekiančiam dialogo tarp įvairių krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių. Dauguma narių yra katalikai, tačiau kartu gyvena, meldžiasi bei dirba ir kitų konfesijų krikščionys. Chemin Neuf bendruomenės pagrindą sudaro ignaciškasis dvasingumas ir atvirumas Šventosios Dvasios veikimui. Bendruomenės tikslas – jaunimo ir sutuoktinių evangelizacija, dvasinio gyvenimo ir maldos gilinimas, supažindinimas su Šventuoju Raštu ir gyvenimu bendruomenėje. Misija šeimoms – sutuoktinių tarnystė, pavadinta „Kanos brolija“ (prancūziškai – La Fraternité CANA), o Lietuvoje registruota kaip Kanos šeimų bendruomenė.

vasaros stovykla-rekolekcijos naujoms sutuoktinių poroms. Stovyklos programa sudaryta taip, kad daugiausia laiko vyras ir žmona galėtų skirti vienas kitam, atnaujintų ar pagilintų tarpusavio santykius, atkurtų santykį su Dievu, pabūtų vienumoje.

Kanoje kiekviena pora, aktyviai dalyvaudama bendruomenės jai siūlomoje veikloje, auga ir tvirtėja. Dalydamasi savo patirtimi, tarnaudama kitoms poroms per 3–4 metus formaciją užbaigia ir gali keliauti dvasingumo keliu tolyn, įsitraukdama į kitas bendruomenės misijas.

P. S. Jei susidomėjote Kana, kreipkitės į Aliną Urbutienę, tel. 8 655 47497, el. p.: alina.jurbarkas@gmail.com Parengė Kanos šeimų bendruomenė

Kanos savaitė VISOMS POROMS

Rugpjūčio 12–18 d. „Gintaro“ poilsiavietėje, Jurgežeriuose, Marijampolės r. Ši savaitė suteiks galimybę: • iš naujo atrasti gyvenimo santuokoje ir šeimoje prasmę, pasitelkiant dialogo, lytiškumo ir pasišventimo principus; • dalintis santuokinio gyvenimo turtais ir sunkumais su sutuoktiniu bei kitomis poromis; • labiau atsiverti Dievo veikimui, kuris ir šiandien yra pajėgus atnaujinti ryšius poroje bei moko mylėti ir atleisti; • švęsti gyvenimo kartu tiek poroje, tiek šeimoje džiaugsmą.

Registracija iki rugpjūčio 1 d. tel. 8 609 87575 (Alina). Daugiau informacijos: www.kana.lt Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

41

Veidu į vaiką

42

Sužeistas vaikas Vaikystės žaizdos yra labai gilios. Negydomos jos kaip dūris perveria visą žmogaus gyvenimą ir gali būti perduodamos iš kartos į kartą apie tai net nesusimąstant. Tėvai, globėjai, įtėviai stengiasi mylėti vaikus taip, kaip geba. Bet iš kur atsiranda žaizdų? Kas yra sužeistas vaikas? Ar tai tik globos įstaigose gyvenantys vaikai? O gal su žaizda gyvename dažnas iš mūsų?

Tęsiame italų psichologo Ezio ACETI įžvalgas, šįkart – apie vidinius vaikų sužeidimus.

Svečias pateikė dvi tokių žaizdų atsiradimo priežastis. Pirmoji – tai ankstyvas vaiko palikimas. Vaikai, likdami be tėvų globos kūdikystėje, negali tinkamai patenkinti pagrindinių poreikių: priklausymo, savigarbos, tapatinimosi. Antroji priežastis, būdinga daugeliui, – vaiko nerimas. Nerimas atėjus į šį visiškai nepažįstamą, svetimą pasaulį natūralus – jį išgyvena kiekvienas kūdikis. Motina yra tas žmogus, kuris atveria vaikui vartus į pasaulį ne tik tiesiogine prasme, jį pagimdydama, bet ir pasiimdama jo nerimą. Ką daro viso pasaulio motinos?

Kai kūdikis verkia, nes yra nešvarus, alkanas, sušalęs, motina paima jį ant rankų, maitina, prausia, glaudžia prie savęs. Kitaip sakant, ji sau pasiima vaiko nerimą.

O ką daro motina, kai vaikutis linksmas, ramus, gerai jaučiasi? Ji glamonėja savo vaiką, kalbasi su juo, vadina meiliais vardais. Motina atiduoda vaikui tai, ką turi pozityvaus, ir taip jį stiprina, palaiko. Kiek kartų kiekviena motina tai darė – sau pasiėmė vaiko nerimą ir atidavė jam tai, ką turi pozityvaus. Tai ir yra meilė.

Ką išgyvena to nepatyręs vaikas? Jis jaučiasi nereikalingas ir vienišas su savo nerimu. Augdamas jis arba užsidaro savyje, arba pyksta ant pasaulio. Būtent šitai dažniausiai išgyvena vaikai, augantys institucijose. Darbuotojai neturi galimybės besąlygiškai priimti vaiko, jo nerimo, atsiliepti į jo poreikius. Vaikų žaizdos gilėja, kaip gilėja ir kiekviena negydoma žaizda. Jie tampa nerimastingi, užsispyrę, reikalauja meilės įvairiais būdais, jų prieraišumas sutrinka, nerimas auga.

Jie bando savo nerimą nukreipti į išorę. Tai natūralu, – visi esame linkę nemalonias emocijas ir patirtis projektuoti į išorę, o malonias perkelti į savo vidų. Tai daro ir vaikas. Reikia džiaugtis, jei Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

vaikas išreiškia savo nerimą, baimę, pyktį. Taip, tai nelengva tėvams, įtėviams, vaikų globos namų darbuotojams. Tačiau taip vaikas pasveiks, taip mes jam padėsime įveikti nerimą. Turime labiau susirūpinti vaikais, kurie yra sužeisti, bet pasilieka ramūs, geri, paklusnūs. Jie savo nerimą slepia viduje ir jiems vis sunkiau jį išreikšti, o neišreikštas gali sukelti psichinių sutrikimų.

Geroji žinia – mes galime vaikui padėti, tai niekada ne per vėlu! Tačiau kartais reikia padėti sau, kad galėtume padėti vaikui, nes ant mūsų pačių vaikystės žaizdų galėjo būti užsidėjęs šašas, o po juo vis dar kaupiasi pūliai. Ir kuo vėliau pradėsime gydyti vaiko žaizdas, tuo ilgiau jos gis. Vis dėlto galiausiai pats vaikas turės paimti gyvenimą į savo rankas. Nuostabu, jei sugebėsime jam padėti įgyti tai, ko kiekvienas tėvas ir motina linki savo vaikui: pakankamos savigarbos, savęs vertinimo ir gerų bendravimo įgūdžių. Pagarba sau ir gebėjimas užmegzti ir išlaikyti pagarbius, konstruktyvius santykius su kitais žmonėmis – tai geriausia dovana, kurią galime padovanoti vaikui.

Kaip padėti vaikui, išgyvenančiam nerimą, neturinčiam saugaus prisirišimo? Svarbiausia – ugdymas. Vaikas ugdosi bendraudamas su suaugusiu žmogumi. Paradoksalu, bet individas save realizuoja tik palaikydamas santykius su kitais. Vaikui šis santykis su jį supančiu pasauliu ir šalia esančiu žmogumi yra neatsiejama augimo ir vystymosi dalis.

Netinkamas santykis vaiką žeidžia, o tinkamas ugdo ir gydo.

Ugdymo santykius galima skirti į griežtus, atlaidžius (viską leidžiančius) ir ugdančius. Pirmasis ir antrasis ugdymo tipai nėra visiškai tinkami, taip vaiką ugdydami padarome vienokią ar kitokią žalą jo asmenybės augimui. Trečiasis ugdymo tipas yra tinkamas mūsų (tėvų, globėjų, mokytojų) santykiui su vaiku ir gali natūraliai padėti užgyti jo žaizdoms.

Pagrindiniai šio ugdymo veiksniai – klausymas, žodis, auka (pasiaukojimas), palaikymas. Juos aptarsime kituose straipsniuose.

Pasak Ezio Aceti, pirmoji ir esminė pagalba vaikui – tai jo savigarbos, Romualdo Rakausko nuotrauka

Veidu į vaiką

pozityvaus savęs vertinimo ugdymas.

Jis pateikia penkis žingsnius vaiko savigarbai ugdyti: išklausyti vaiką, tai yra atkreipti dėmesį į jo mintis, žodinę ir nežodinę kalbą; stengtis, kad vaikas pajustų sėkmę, o ne nesėkmę; ne tik nuolatos pabrėžti vaikui tai, kas jam sekasi ir pavyksta, bet ir sąmoningai kurti tokias situacijas, kuriose jis patikėtų savo gebėjimais ir galimybėmis; suteikti gyvenimui prasmę ir kontrolę; ugdyti vaiko tikėjimą, kad gyvenimas turi prasmę ir žmogus gali jį kontroliuoti; tai suteikia vaikui saugumo jausmą, o šitai geriausiai perduodama patirtimi ir pavyzdžiu; būti vertiems meilės; turime būti verti vaiko meilės, sudaryti jam galimybę mus priimti ir pamilti; pateikti save teigiamai; vaikui svarbu matyti mumyse pozityvius dalykus, taip jis patikės, kad pasaulis nėra jau toks blogas ir niūrus, jame galima gyventi ir jaustis laimingiems.

Ezio Aceti pabrėžė, kad netinkamas vaiko elgesys, užsispyrimas, nerimastingumas, perdėtas dėmesio ir meilės reikalavimas nėra nukreipti prieš mus.

Klystame manydami, kad tai vaiko priešinimasis mums arba mūsų, kaip tėvų, ugdytojų, nesėkmė, negebėjimas ugdyti vaiką. Ne. Tai yra vaiko nerimo, vidinės žaizdos išraiška, jis taip atveria savo žaizdą ir prašo pagalbos. Dažnai, jei vaiko žaizda gili ir pagalbos teko ilgai laukti, gali nepakakti tik tėvų, globėjų, įtėvių meilės – reikės specialistų pagalbos ir bendruomenės paramos. Tačiau visada galima padėti vaikui, tai niekada ne per vėlu.

Parengė Vilma BANYTĖ

Enurezės gydymas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Enurezei (reguliariam šlapimo nelaikymui naktį) gydyti taikoma labai daug priemonių. Jas visas galima suskirstyti į keturias grupes: medicininės rekomendacijos, vaiko bauginimas, gėdinimas ar mušimas, mokymas iš naujo (reedukacija), enurezės priežasties atradimas ir gydymas.

Medicininės rekomendacijos Dažniausiai jos neveiksmingos ir kartais net pavojingos. Paminėsiu tris atvejus. a) Po 16 val. – jokių skysčių?

Skysčių ribojimas vakare reiškia bet kokių skysčių atsisakymą po 16 val. (t. y. ne tik gėrimų, bet ir sriubos bei kitų skystų produktų), taigi, duodama valgyti kuo sausesnių produktų. Dauguma gydytojų netgi pataria vakare valgyti sūriai (sūrūs kepiniai, rūkytas kumpis… žodžiu, tai, kas sulaikytų vandenį organizmo audiniuose). Tokio gydymo tikslas – kaip įmanoma labiau sumažinti šlapimo kiekį naktį, idant vaikui nebūtų poreikio šlapintis.

Labai gundanti rekomendacija, ją siūlo dauguma gydytojų, net neuropsichiatrų (o tai itin stebina). Prieš kelerius metus girdėjau vieną gydytoją sakant, jog tai vienintelė rekomendacija, dėl kurios visi medikai sutaria! Nenorėjau jo erzinti, sakydamas, kad yra vienas, kuris tikrai nepritaria (dabar manau, jog tokių yra daugiau).

Iš tiesų labai prieštarauju tokiam gydymui. Visų pirma, dažniausiai jis neveiksmingas, nes koncentruotas šlapimas tik dar labiau dirgina pūslę. Bet svarbiausia, jis kenksmingas, nes labai apsunkina vaikui gyvenimą. Šis „gydymas“ jam kas vakarą primena ir pernelyg sureikšmina jo negalavimą, kuris šiaip nėra labai sunkus. Todėl vaikas išgyvena dar stipresnį pažeminimą ir nerimą, iš kurio bet kokia kaina norėčiau jį išvaduoti.

Tad leidžiu vaikui gerti įprastai, tik perspėju nepadauginti. Kai kurie vaikų gydytojai, anksčiau siūlę sausą ir sūrią dietą, pagaliau suprato, kaip tai absurdiška, tad dabar siūlo kitą kraštutinumą – pastatyti vaikui prie lovos butelį su vandeniu. Nepamirškime, brangieji, sveiko proto! b) Per gilus miegas?

Kitas klasikinis, atrodantis gana logiškas gydymo būdas siūlomas, kai vaikas miega labai giliai – vakare duoti tonizuojančių medikamentų, idant miegotų ne taip giliai ir nubustų pasišlapinti. Ar besugalvotume didesnę kvailystę – trukdyti vaikui gerai miegoti?! Ar galima sulyginti šį nedidelį, nereikšmingą nenormalumą, t. y. naktinį šlapinimąsi (žinoma, jei to nedramatizuojame), su didžiuliu nepatogumu, kurį visiems ir ypač vaikui sukelia miego sutrikimai?!

Vis dėlto daug net ir garsių neuropsichiatrų išrašo tokių medikamentų. Dar prieš kelerius metus būdavo skiriami amfetaminai: anksčiau, prieš kelis dešimtmečius – Maxiton, kurio gamyba buvo uždrausta, paskui – Corydrane, kitas amfetamino preparatas (dabar Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

43

Veidu į vaiką

44

irgi uždraustas), mačiau receptų, kuriuose 7–10 metų vaikui būdavo skiriama po tabletę kas vakarą!

Nūdien populiarus preparatas Anafranyl, jo vartojimas gal mažiau išderina nei anksčiau minėtieji, nes iš principo veikia pūslę ir net padidina jos talpą. Tačiau kad ir kaip būtų, iš esmės tai antidepresantas, turintis daug šalutinio poveikio. Jis vartojamas tam pačiam tikslui kaip ir amfetaminai – veikia vaikų miegą ir nuotaiką! Taigi, manau, kad ir šis, atrodytų, veiksmingas preparatas turi ne tiek pranašumų, kiek neigiamų aspektų! Dėl Dievo meilės – leiskime vaikams ramiai miegoti!

to simptomo priežastis. Todėl ši emocinė priežastis garantuotai sukels kitokį nervinį sutrikimą, gal mažiau varginantį tėvus, bet dažniausiai daug žalingesnį vaikui.

Atlikus apyvarpės įpjovimą berniukams enurezės dažniausiai greit nelieka, nes, viena vertus, parą ar dvi vaikui skauda šlapinantis, todėl jis pabunda, bet dar labiau bijo, kad operacija nepasikartotų.

Tuo galutinai įsitikinau prieš keletą metų. Ketverių–penkerių metų berniukui, kurį, be kita ko, vargino ir naktinis šlapimo nelaikymas, atlikau apyvarpės įpjovimą. Kai po pusmečio vėl apsilankė, patenkinti tėvai pasakojo, jog po šios nesudėtingos intervencijos jis daugiau nė karto neprisišlapino. Tačiau šįkart vaiko nebuvo įmanoma apžiūrėti (žinoma, iš baimės, kad vėl darysiu tą patį!), todėl paprašiau tėvų mus palikti vienus; jis netrukus nurimo, ir mes išsiskyrėme kaip geriausi draugai. Deja, tėvai buvo daug mažiau patenkinti pastarąja mano konsultacija, kadangi tą patį vakarą jam pasikartojo enurezė (nes gydytojas nebesielgė taip žiauriai!).

Tad, kaip matote, dvi pirmosios gydymo priemonių grupės yra abejotinos, o tos, kurias netrukus aptarsime, labai svarbios.

Mokymas iš naujo

c) Per daug paviršutiniškas miegas?

Kita medikamentų rūšis, išrašoma vaikams, kurie miega pernelyg paviršutiniškai, yra raminamieji. Šių vaistų atžvilgiu nebūčiau toks priešiškas, nes jie drauge gali sumažinti ir nerimą, bet tik tuomet, jei bus vartojami visiškai nekenksmingi preparatai, ir – pageidautina – skiriami visų pirma tėvams!

Trumpai tariant, kuo mažiau vaistų, tuo geriau. Vis dėlto, kaip gydytojas, sakyčiau, jog vieną tabletę verta išrašyti kaip placebą. Tegul vaikas iš gydytojo išeis nešinas receptu. Tai jį nuramins, suteiks pasitikėjimo. Šiuo atveju svarbiau pats davimas, o ne tai, kas duodama.

Agresyvūs metodai Kai kurie mano vadinami „agresyvūs“ metodai gali pasirodyti veiksmingi. Jų esmė – bauginti arba mušti vaiką, norint atpratinti „daryti į lovą“ – visi jų sugalvoja savų, daugiau ar mažiau žiaurių, pagal sadizmo lygį. Tai bausmės, grasinimai, vaiko gėdinimas, gąsdinimas ampulėmis, įvairios elektroninės sistemos, kai nustatomas toks kontaktas, kad vaikui pradėjus šlapintis įvyktų nedidelė elektros iškrova arba čaižiai suskambėtų skambutis (tartum sakant: „stop“)… Tai gali būti labai veiksminga, ir kartais naktinis šlapinimasis baigiasi jau kitą dieną.

Tačiau matau didelę žalą, nes taip pašalinamas tik simptomas (jis iš tiesų yra varginantis), bet ne emocinė Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Mokymas iš naujo (reedukacija) gali būti labai naudingas, ypač tiems vaikams, kurie tebesišlapina refleksiškai, jei tik jie iš tiesų nori tame dalyvauti. a) Reedukacija naktį Dauguma gydytojų siūlo mokyti iš naujo nakties metu. Vaikas pažadinamas šiek tiek anksčiau, nei įprastai šlapinasi, ir pasiūloma nusišlapinti. Kitomis dienomis žadinimo laikas vis vėlinamas, kol pavyksta visą naktį praleisti nesišlapinus.

Aš asmeniškai esu prieš: viena vertus, neteko susidurti su gerais tokio griežto metodo rezultatais, be to, tėvai retai ištveria iki galo; kita vertus, manau, jog jis padaro daugiau žalos nei naudos, nes gali suerzinti vaiką ir pernelyg pabrėžti jo bėdą! Be to, vis girdėdavau iš tėvų, jog patys atsibunda, bet vaikas pasišlapina pusiau miegodamas, tėvų prilaikomas, ir ne visada prisimena apie tai rytojaus rytą. Man tai neatrodo pedagogiška, nes vaikas skatinamas šlapintis miegodamas. Mano siekis visai priešingas – išmokyti vaiką šlapintis visiškai sąmoningai.

Padaryčiau išimtį nebent gerokai vyresniam vaikui, kuris nori pats imtis gydymosi, pats nusistato žadintuvą. b) Reedukacija dienos metu Dažniausiai taikau reedukaciją tik dieną; jos esmė – išmokyti vaiką tvirtai kontroliuoti savo tuštinimosi reikalus.

Visų pirma, tai reiškia išmokyti jį šlapintis sąmoningai ir valingai (o ne beveik refleksiškai, kai persipildo pūslė ir šlapinantis nebereikia dėti jokių pastangų). Tam reikia prašyti vaiką dviejų dalykų: šlapintis tada, kai dar nėra no-

Veidu į vaiką

ro, tomis pačiomis valandomis, idant tai pasidarytų tikrai valingas veiksmas, paskui vis po truputį ilginant tarpus; antras dalykas – šlapintis energingai, veržliai, tarsi norint užgesinti gaisrą (toks palyginimas vaikui daug pasako), būtina, kad šis pasyvus veiksmas pasidarytų aktyvus.

Taip pat reikia pamokyti jį retkarčiais susilaikyti, tai yra ne laukti kuo ilgiau, bet kartais paprašyti nustoti šlapintis dar nebaigus (dažniausiai iš pradžių nepavyksta, tačiau pasitelkus šiek tiek kantrybės vėliau pavyktų geriau, ir tai padėtų išmokti tikro susivaldymo).

Vienintelis pozityvus metodas – atrasti enurezės priežastį Vis dėlto svarbiausia pamėginti atrasti emocinę priežastį ir į ją atsiliepti; žinoma, tai sunkiausias, bet vienintelis pozityvus metodas. a) Kai susiduriama su pasipriešinimu. Prieštaravimo reakciją pakoreguoti gali būti ganėtinai lengva, jei įsitraukia abu tėvai – jei stengiasi malšinti savo nerimą, švelninti per griežtus reikalavimus ir kaip tik rodyti daugiau reikiamo švelnumo bei kurti džiugią, pasitikėjimo kupiną atmosferą. b) Padėti vaikui bręsti. Jei enurezė susijusi su nebrandumu, padėkime vaikui jo įgyti, bet tai neįvyksta per dieną. Fizinį nebrandumą įveikti padės ir daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi suteiks raumenų stiprinimo pratimai, kitokia sportinė veikla, buvimas gryname ore.

Bet svarbiausia – stiprinti intelekto ir emocijų brandą. Pašalinkime viską, kas skatina vaiką jaustis kūdikiu, būti žeminamam ir priklausomam, tai yra nuimkime vystyklus, liaukimės lyginę su jaunesniu broliu ar sese ir nutraukime perdėtą globą.

Drauge pasistenkime, kad sumažėtų visų vaikui pasitenkinimą teikiančių dalykų, netiesiogiai kylančių dėl enurezės: tai užsitęsęs vaiko pasilikimas namuose; elgimasis su juo kaip su kūdikiu, gailėjimas; dauguma vaikų būna labai laimingi, kai mama vakare uždeda jiems vystyklą...

Elkimės priešingai, stenkimės padėti vaikui pajusti nepriklausomybės skonį, skatinkime iniciatyvą, leiskime protingai rizikuoti, paprašykime jo tam tikrų paslaugų, ypač kartu skalbti prišlapintus patalus (tai turi būti ne bausmė, o vienas iš namų ruošos darbų, į kurį jis įtraukiamas).

Kompensuodami tuos malonius dalykus, kuriais jis mėgavosi dėl šlapimo nelaikymo ir kurių dabar neteko, turime padėti jam patirti dabartinius privalumus – kad į jį dabar labiau atsižvelgiama, jis labiau įtraukiamas į šeimos gyvenimą, klausiama jo nuomonės… Ypač venkime sakyti, kad jis jau didelis, – tegul pats suvokia, jog didesnis brandumas teikia savų privalumų, stiprina savivertę. c) Nerimo malšinimas. Mažinkime nerimą, nuramindami vaiką, paaiškindami jam, kad šlapimo nelaikymas dažnai pasitaiko, ir tikrai ne vienas jo draugas panašiai kenčia, o bet kokiu atveju tai greitai praeis. Jei kartais bent vienam iš tėvų irgi taip būdavę, gerai būtų jeigu ir vaikas žinotų, ypač kai dėl to labai išgyvena. Tai jį nuramins, nes tokio amžiaus vaikams ypač tėvas atrodo supermenas.

Kiek įmanoma mažiau priminkime tą enurezę: nekalbėkime apie ją iš viso arba kalbėkime labai natūraliai, kaip apie greitai praeinantį ir nesvarbų dalyką (nebent vaikas prie jos labai priprato). Todėl man ir nepatinka nei agresyvūs metodai, nei skysčių ribojimas vakare, nei paplitęs įprotis žymėti kalendoriuje naktis, kai vaikas neprisišlapina.

Dėl tos pačios priežasties ir bausmės man atrodo nepageidautinos. Visiškai nepedagogiška taikyti bausmes vaikui, kuris prisišlapina! O šalinti padarinius kartais būna labai naudinga, tačiau tik tuomet, jei išlaikoma pagarba vaikui.

Apibendrindamas pasakyčiau, jog svarbiausia – nedramatizuoti, kuo mažiau apie tai kalbėti.

Vien frazė „prišlapinta lovytė“ vienam teikia pasitenkinimą, kad jis kaip kūdikis gali išsireikalauti mamos dėmesio, kitam žadina norą priešintis ir vėl kelia nerimą. Visa tai dažniausiai vyksta visiškai nesąmoningai, nes vaikas prisišlapina miegodamas, tačiau palieka pėdsaką jo pasąmonėje, o tai – rimta.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Clemens Pilar. JOGA. ASTROLOGIJA. HOMEOPATINIAI ŽIRNIUKAI Krikščionių tikėjimas ir ezoterika kasdienybėje Iš vokiečių kalbos vertė Zofija Stanevičienė Namus įsirengėte pagal fengšui, skaitote horoskopus, lankote jogos kursus ar vartojate Bacho žiedų esencijas bei homeopatinius žirniukus, tikite magišku akmenų poveikiu ir pan. Šie ir panašūs ezoterinės minties „turtai“ jau seniai atrado kelią į mūsų kasdienį gyvenimą ir daugumai žmonių yra savaime suprantamas dalykas. Ezoterikos parodos bei astrologijos seminarai labai paklausūs net ir tarp krikščionių.

Tėvas Clemensas Pilaras, kuris jau daugiau nei 20 metų gilinasi į ezoteriką, „Naujojo amžiaus“ ir alternatyviosios medicinos idėjas, į šią temą žvelgia su švelnia ironija, tačiau ramiai ir išmaniai. Jis nesmerkia ir nekeikia, bet informuoja. Taip tampa aišku, kas iš tikrųjų yra nepavojinga, o ko geriau vengti.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

45

Veidu į vaiką

Tėčio dienoraščiai

Ir tai buvo gera Vyskupas Kęstutis Kėvalas per vienas iškilmes yra pasakęs: „Malonė, kurią patiriame šiuo metu, yra atspindys to, kas mūsų laukia Dangaus karalystėje.“ Ir pabrėžė: „Tokių Dangaus karalystės spindulėlių patiriame kasdienybėje, tik mes jų dažnai nepastebime...“

Vido Venslovaičio nuotrauka

46

Nors čia netinka galvoti apie save, savo buitį, negalėjau susilaikyti nuo užplūstančių minčių. Ne, taip negali būti – pradžioje nepatikiu. Šiek tiek pamąstęs sau pusbalsiu pasakau: „Tikra tiesa. Kiek būna gražių, mielų, jausmingų, paprastų, įkvepiančių situacijų šeimoje... tik vėliau supranti – su manimi buvo Dievas...“ Prisiminęs kelias mielas situacijas, nusprendžiu: „Pakaks. Nuo rytojaus atveriu akis ir pradedu tokias akimirkas sekti bei apčiuopti...“ Rytas. Dičkiai jau išlėkę į mokyklą, džiaugiuosi ramia akimirka. Smagu trumpam suklupti ir pasinerti į maldą ar, tiesą sakant, į maldingą trūnijimą. Vis miego trūksta, mažius keliasi naktį bent tris ar net daugiau kartų, o ryte kaip koks karalius parpia ilgiausiai. Didžiulėmis pastangomis perskaitęs psalmę pereinu prie asmeninių maldavimų: „O Dieve, na būk toks geras, suteik man kantrybės ir meilės. Apšviesk mane, esantį tamsoje, ir liek man ant galvos savo malonę...“ Norėtųsi tęsti maldą, bet kitame kambaryje išgirstu patalų šlamėjimą ir mažų pėdučių lapsėjimą.

Pamanau: „Na ir nuėjo šuniui ant uodegos toji mano malda.“ Dargi pabumbu: „Galėjo bent dešimt minučių pamiegoti, o dabar...“ Neišsiduodu, kad jį matau ir stengiuosi vėl panirti į maldą. O Tomas, pamatęs degančią žvakę, ikoną, apsidžiaugia.

– Fvakė, – šypsosi, pabando užpūsti ją.

Nepasisekus to padaryti su džiaugsmu rodo į ikoną.

– Dievas!

Paskui atlapsi pas mane, užsiropščia ant kelių, prašo paimamas ant rankų. Atsigula ir žiūri į mane. Spėju pagalvoti: negi reiks man čia taip ir melstis? Pažvelgiu į ikoną ir maArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

tau Mergelę Mariją, laikančią Jėzų. Nurimstu ir širdį užlieja šiluma. Pažvelgiu į Tomą, o jis į mane... Žiūrime vienas į kitą ir atskamba Taizé giesmės žodžiai: „Ten, kur gailestis ir meilė, Dievas ten yra.“ Niūniuoju ir staiga savo nuščiuvusiu kūnu pajaučiu, kad mes esame jau ne dviese...

Vakaras. Aistės migdymas. Pradžioje ji nenori eiti į lovą, nes buvome apsipykę. Leidus pasirinkti – eiti miegoti vienai ar su manimi, pusėtinu mamos pakaitalu (Giedrė tuo metu migdo mažylį), – paaiškėja, kad migdyti Aistės eisiu aš. Ir nors pačiam akys net limpa nuo nuovargio, sumurmu maldos žodelius: „Dieve, ateik.“ Pagalvojęs dar paprašau: „Padėk man su meile užmigdyti šį vaiką...“ Pažaidžiam mums įprastų lenktynių, kuris pirmas atsiguls į lovą, vėliau galynėjamės dėl antklodės, atseit, man negana, reikia daugiau. Po šiek tiek linksmybių rimstam.

Aistė paprašo: – Papasakok ką nors iš vaikystės...

Pirmi prisiminimai, kurie ateina į galvą, – tai žiemos atostogos kaime. Ėjimas į lauko tualetą žiemą, kai sėdi, skubi, nejauti pusės kūno, bet žiūri pro plyšius ir gėriesi žvaigždėmis nusėtu dangumi... Neiškentusi Aistė krizendama pertraukia: – O tu užpakalio nenušaldavai?

– Neee... eidavau, kai tik nebūdavo labai šalta...

Ji patenkinta atsakymu. Pradeda suktis, raivytis, žiūri, kaip savo laibu kūneliu pakartoti mano kūno linijas.

Priglunda. Nurimsta. Įspraudžia galvą man į rankas ir nutyla. Dar prieš užmigdama paprašo: – Pagiedok tą giesmę, kurią giedodavai, kai buvau maža.

Pradedu niūniuoti.

– Bogorodice Devo, radujsia... – ir nors neprisimenu visų žodžių ir traukiu pro šalį, mus užlieja didžiulė ramybė...

Išsibarsto buvusio nesutarimo nuotrupos, jaučiu begalinį artumą. Apžvelgiu savo dieną ir matau, kad pridariau aibę klaidų, bet jaučiu plevenančią mintį: buvo keletas akimirkų, kai leidau Dievui kurti mano kasdienybėje. Tikrai buvo! Ir mes abu iš tikrųjų matėme, kad tai buvo labai gera (plg. Pr 1, 31).

Spėjęs pagalvoti – argi tai ne Dangaus karalystės spindulėliai? – greičiau negu Aistė su džiugesiu krentu į sapnų karalystę.

O mes kitokie

Atsisėsti šalia kitokio Inesa VAITKŪNAITĖ

Kai autobuse prisėda vaikinas, keistai judinantis ranką arba leidžiantis keistus garsus, kai parke ant suoliuko prisėda žmogysta, ilgus mėnesius nekeitusi drabužių, veidu ir rankomis, nepamenančiomis vandens gaivos, ir nosį užgniaužia šlapimo kvapas, kai šaligatviu einant prisiartina pažeistos psichikos praeivis, garsiai koneveikiantis valdžią, visus aplink, galop ir patį Dievą – tikrai nelengva atlaikyti tokių brolių buvimą šalia.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kartą paskambino sūnaus klasės draugo mama ir paklausė, ar išleisčiau savo sūnų į jos vaiko gimtadienį. Kodėl gi ne, aišku, kad išleidžiu. Ruošdamasis gimtadieniui sūnus papasakojo, kad tas berniukas nėra jam „labai jau draugas“, be to, jis kitoks: „Sunkiai kalba, kartais išvis negalima suprasti, ką sako – na, vienu žodžiu, jis su negalia.

Proto ar kaip ten ji vadinasi.“ Man patiko tai, kaip sūnus pasakojo apie savo klasės draugą, turintį negalią: tai nebuvo koks nors pažeminimas ar pasityčiojimas, ar šiaip atgrasumas, o tik vaikiška kalba, kaip jis supranta ir priima kitoniškumą. Manau, kad, mokėdamas priimti turinčius negalią, sūnus mokės blaiviai reaguoti, priimti ir kitus, kitokius žmones. Ir už tai, ko gero, pirmiausia turime būti dėkingi Dauno sindromą turinčiam Deividui, mūsų globotiniui, kuris augo kartu su mūsų vaikais, kartu žaidė, vartaliojosi lovoje dūkdamas, išgyveno broliškumą kartu su kitais mūsų vaikais. Labiausiai man įsiminęs nuoširdaus vaikų bendravimo vaizdelis ir vaidmenų atradimas – tai Deivido jodinimas. Kadangi mūsų tėtis po darbo beveik visada jaučiasi „nujodytas“ ir niekada nenusileidžia ant keturių, šį trūkumą vaikams atpirko mūsų globotinis, dievinantis arklius, nepaprastai mėgstantis juos prižiūrėti ir jodinėti, nes kažkada turėjo galimybę. Jam be galo malonu pamėgdžioti arklio žvengimą ir prunkštimą, ir tai jis daro tobulai. Taigi pats nuostabiausias arklys, o sūnus, apsišarvavęs ir įsitaisęs ant „arklio“, jausdavosi esąs pats tikriausias riteris, mergaitės pasidabindavo princesėmis, ir viduramžiai įsiverždavo į mūsų namus.

Neseniai svečiavomės draugų šeimoje. Sūnaus bendraamžis ir draugas prie vakarienės stalo atsisėdo greta jo, o iš kitos pusės klestelėjo Deividas. Septynmetis berniukas mandagiai neprasitarė, jog jam nemalonu sėdėti šalia Deivido, tik užsispyręs prašė mamos atsisėsti šalia. Mama, turėdama patarnauti svečiams, negalėjo. Supratau, kad jam norisi sėdėti šalia draugo, bet yra per sunkus neįgalaus Deivido artumas. Ir tai taip suprantama: kol nepažįsti kito ir dar kitokio, santykį kurti gali būti ir nedrąsu, ir nemalonu, ir baisu, ir tiesiog neaišku – kaip?

Mėginau ieškoti paaiškinimų: šalia Deivido sėdėti yra nepaprasta. Kodėl? Jis ypatingas. Kuo jis ypatingas? Jis

kitoks. Koks? Turintis negalią.

Ką tai reiškia? Jis daug ko negali, ką galime mes. Ko negali? Ne viską supranta, neišlaiko pusiausvyros, negali daug kalbėti ir važinėtis dviračiu... Ir kažkaip nebeatėjo tada daugiau minčių apie tai. Visi aplink nutilo. Bet vėliau prisiminus vis sukosi ir sukosi galvoje: o juk galėjau nukreipti pokalbį į Evangeliją. Deividas ypatingas tuo, jog šalia tokių kaip jis, šalia kitokių žmonių, visada rinkdavosi vietą Jėzus.

Ir dabar Jis sėdasi arti jų, todėl taip ypatinga pasirinkti Dievo vietą ir atsisėsti šalia žmogaus, kuris turi negalią.

Apie tai tada mąsčiau ir kitą sykį jau pasakysiu daugiau argumentų. O tąkart tiesiog pasiūliau vaikui pasirinkti kitą vietą, šalia mamos.

Šitokios įtampos – atsisėsti šalia kitokio – mokyklinukams, manau, pasitaikys patirti vis dažniau (prisimenu savo darbo integruotoje mokykloje patirtį), bet vis tiek būtina apie tai su jais kalbėtis, kad augant į širdį ir protą būtų įdėta geros, kryptingos medžiagos. Pamenu, mokykloje paaugliai pasityčiodavo iš neįgalaus klasės draugo ar išliedavo ant jo pagiežą. Bet apie tai visad diskutuodavome. Ir jie išaugo, įgiję drąsos bent jau neišsigąsti negalios, suvokę, jog gyvenime pasitaiko visaip, ir tai normalu.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

47

Už gyvenimą ir gyvybę

48

Pasirinkimo dilema?

Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ mentuoti šią sritį iš tų pačių lūpų pateikiami tie patys emocijomis, bet ne mokslu grįsti kontrargumentai embriono apsaugos atžvilgiu. Analizuojant įvairius oficialius dokumentus ir pasisakymus, susijusius su šio klausimo svarstymu (viešus kreipimusis į LR Seimo narius, pareiškimus žiniasklaidai, pasisakymus spaudos konferencijose), galima atrasti tam tikrus pasikartojančius pseudomokslinius argumentus, kuriais net mokslininkais save laikantys asmenys grindė bet kokį aborto ribojimo neleistinumą. Šiuos argumentus galima pavadinti politine retorika. Dažniausiai pasikartojančius galima suskirstyti į penkias grupes: 1. netiesa apie žmogaus gyvybės pradžią („embrionas – moters kūno dalis“, „tai tik konceptas“, „moters kūno vientisumas“ ir pan.); 2. moters teisių ir lygybės argumentai („moters reprodukcinės teisės“, „moters teisė kontroliuoti savo kūną, vaisingumą ir gyvenimą“, „valstybė prisideda prie moters nelygios ir pažeidžiamos padėties įtvirtinimo“); 3. aborto padarinių moters sveikatai ir gyvybei argumentai („abortas saugesnis nei gimdymas, abortas visiškai nekenksmingas moteriai“, „uždraudus abortus, daug moterų mirs nuo nelegalių abortų“, „priverstos gimdyti patirs gilią psichologinę krizę, kuri gali atvesti į savižudybę“); 4. padarinių kriminalizavus abortą argumentas („padaugės nelegalių abortų“, „klestės aborto turizmas“, „padaugės vaikžudysčių ir naujagimių šiukšlių konteineriuose“); 5. aborto priežasčių argumentas („pagrindinė priežastis, dėl kurios moterys darosi abortus, – tai neplanuotas nėštumas“, „didelė dalis moterų nėštumą nutraukia dėl socialinių priežasčių“).

Naujosios monografijos „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ skaitytojai atras tyrimais pagrįstus šių kontrargumentų paneigimus, ypač pirmojoje jos dalyje, kurioje LSMU ir VU mokslininkai medikai, remdamiesi naujausiais moksliniais tyrimais, atskleidžia vaiko prenatalinę raidą, aptaria embriono genetiką, moters organizmo pokyčius nėštumo metu ir nėštumo nutraukimo įtaką moters psichinei sveikatai.

Kas kartą, kai LR Seimas ima svarstyti žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos klausimus, viešojoje erdvėje užverda itin karštos diskusijos. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto svarstymas, trukęs beveik ketverius metus, atskleidė, jog aborto klausimas mūsų šalyje yra labai opus. VDU leidykla išleido kolektyvinę mokslinę monografiją „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“, kurioje medicinos, etikos ir teisės mokslų žvilgsniu nagrinėjama žmogaus iki gimimo problematika.

Monografijos sudarytojai ir autoriai – Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai prof. dr. Andrius Narbekovas ir prof. dr. Birutė Obelenienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai prof. dr. Angelija Valančiūtė ir dr. Danielius Serapinas, Mykolo Romerio universiteto mokslininkai prof. dr. Jonas Juškevičius, prof. dr. Kazimieras Meilius, doc. dr. Palmira Rudalevičienė ir Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Daiva Bartkevičienė.

Praėjo daugiau nei pusšimtis metų, kai Lietuvoje legalizuotas abortas (1955 m. lapkričio 23 d.). Nors abortų skaičius per praėjusį dvidešimtmetį, remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, sumažėjo daugiau nei aštuoniskart, tačiau žmogaus gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje problema šalyje tebėra dviprasmiška. Lietuvoje iki šiol nėra nacionalinių teisės aktų, apibrėžiančių žmogaus gyvybės iki gimimo statusą, užtat aborto atlikimo procedūrą reglamentuoja 1994 m. išleistas LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ (pakeitęs TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos 1982 03 16 d. įsakymą Nr. 234), nustatantis, jog moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Tačiau šiame teisės akte nėra minima, kokiais aukštesnės galios teisės aktais Sveikatos apsaugos ministras remiasi, spręsdamas šio klausimo reglamentavimą. Šiame įsakyme pateiktas sąrašas ligų, grėsmingų nėščios moters ir vaisiaus gyvybei bei sveikatai, parengtas vadovaujantis tarptautine ligų klasifikacija, kuri nebegalioja daugiau nei dešimtmetį. Deja, Lietuvoje iki šiol nėra ir jokios sistemingos pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, t. y. nei konsultacinės pagalbos, nei privalomo apsisprendimo laikotarpio po konsultacijos, kaip priimta kitose Europos šalyse.

Gvildenant žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematiką, galima sudaryti mirties kultūros melo chrestomatiją, nes kiekvieną kartą mėginant reglaArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

Už gyvenimą ir gyvybę

Emily Cahal nuotrauka

Žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra pats svarbiausias gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematikoje. Žinojimas, jog žmogaus embrionas yra žmogaus gyvybė – tai ašinis veiksnys, formuojantis žmogaus sąžinę, nes tik ji padiktuoja žmogui, atsidūrusiam dviprasmiškoje situacijoje, kuris veiksmas yra geras, o kuris blogas. Sąžinė, kuri remiasi klaidingomis žiniomis, pavergia ir griauna asmens laisvę. Jei pripažįstama, jog žmogaus gyvybė prasideda ne nuo apvaisinimo momento, vadinasi, per abortą bus nutraukiama ne žmogaus gyvybė ir jokios moralinės problemos neturėtų kilti. Tačiau jei tai žmogaus gyvybė, tuomet jai taikytini pagarbos ir neliečiamumo principai. Kaip teigia šią monografiją recenzavęs filosofas doc. dr. Krescencijus Stoškus, „medicinos

mokslas greitai suprato, kokioje veidmainiškoje padėtyje jis atsidūrė: išaiškino, kad egzistuoja prenatalinio gyvenimo stadijos žmogus ir kartu teikė gyvybės nutraukimo paslaugas. Kad pateisintų tokios žudymo funkcijos teisėtumą, jai reikėjo įtikinti viešąją nuomonę, kad pirmųjų gyvybės stadijų būtybė dar nėra žmogus“. Kaip tik gamtos mokslai ir įrodė, kad embrionai yra nuo pradžių žmogiškosios būtybės. Šiuolaikinių technologijų vystymasis atskleidė, kad mes galime manipuliuoti šiais embrionais daugeliu būdų. Tačiau kas turėtų nuspręsti, ar šios manipuliacijos moraliai geros? Tik moralinė filosofija, embriono etika yra pajėgi atsakyti į šį klausimą.

Visuomenės ir moters „teisių gynėjų“ spaudimas moteriai rinktis abortą gali įgauti įvairiausiais išraiškas: tai ir pagalbos moteriai nebuvimas, neteisingos informacijos apie vaisiaus vystymąsi ir nėštumą pateikimas (pvz., teigimas, jog nėštumas ir gimdymas moteriai mirtinai pavojingas), melavimas apie galimą alternatyvą, mokslinės tiesos iškraipymas teigiant, jog embrionas yra tik konceptas ar moters kūno dalis. Sprendžiant iš to, kokias „tiesas“ garsiai skelbia moters teisių į abortą gynėjai, galima teigti, jog jie pateko į paradoksalią situaciją: kovodami už laisvą moters pasirinkimą, patys tą pasirinkimą ir padarė prievartinį. Maža to, tokiõs neva moters laisvės deklaravimas net neleidžia pradėti diskusijų dėl pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, sistemos kūrimo.

Kitaip sakant, žmogaus iki gimimo apsaugos problematikoje, labiau nei bet kur, atsiskleidžia, kad moters teisių gynėjų rūpinimasis moterimi yra apsimestinis. Jų tikslai – toli gražu ne moters sveikata ir gerovė. Žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, ir tai mokslo nepaneigiamai įrodytas faktas. Todėl save gerbiančiam mokslininkui, gydytojui ar kitam asmeniui šiandien jau būtų labai nesolidu teigti, jog tai – moters kūno dalis ar pan. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema, – tai jau moralės klausimas. Hipokratas jau 400 metų prieš Kristų suformulavo būsimųjų gydytojų priesaiką, kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado gerokai anksčiau, nei Žmogaus atsirado krikščionybė (tiems, iki gimimo kurie teigia, jog „tai, kad žmoapsaugos gyvybė prasideda nuo approblematikoje, gaus vaisinimo, yra tikėjimo dalykas labiau nei bet ar Bažnyčios dogma“, šis istokur, atsiskleidžia, rinis faktas dažniausiai būna kad moters didelė naujiena). teisių gynėjų Monografijos dalyje „Žmorūpinimasis gaus iki gimimo teisiniai asmoterimi yra pektai“ pradėto, bet negimusio vaiko teisinis statusas analiapsimestinis. zuojamas teisinio mąstymo kaitos kontekste. Šioje dalyje atsakymų ieškoma antikinėje ikikrikščioniškoje kultūroje bei teisėje, bandant rekonstruoti romėnų teisės požiūrį į negimusįjį ir kartu pateikiant šio požiūrio sąsajas su šiuolaikine teise.

Kaip teigia prof. Stoškus, „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ – tai „neabejotinai pats solidžiausias darbas, parašytas šia tema lietuvių kalba. Ši ryžtinga kritinė monografija, išeidama į viešumą, ne tik etiškai pagrindžia prenatalinės žmogaus būties neliečiamumą, bet ir skelbia energingą pasipriešinimą žmogaus orumą ir garbę diskredituojančioms gyvenimo bei kontrkultūros formoms. Tokio pasipriešinimo reikia ne tik medicinos studentams, gydytojams, bet jo jau ilgai laukia ir visa sveikesnioji visuomenės dalis, o ypač jaunos šeimos ir mokyklinis jaunimas“.

Džiugu, jog ši monografija LKRŠ fondo dėka pasieks net tūkstančio Lietuvos mokyklų bibliotekas.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

49

Atokvėpio valanda

50

Draugas Don Kamilis

Operacija „Poveržlė“ Giovannino GUARESCHI Trimotoris lėktuvas, paėmęs mažąją grupę iš vieno Rytų Vokietijos oro uosto, kėlė tokį triukšmą, kad keleiviai negalėjo girdėti net savo balsų. Draugas Don Kamilis buvo pasmerktas laikyti liežuvį už dantų, ir Peponis mėgavosi sąlygine ramybe.

Vis dėlto jis nė akimirkai nepaleido jo iš akių, nes Don Kamilis pavojingas ir tylėdamas. O šis tuo metu savo antisovietinę veiklą buvo apribojęs Lenino minčių skaitymu, ir Peponio širdis tik tada sudrebėjo, kai, užvožęs raudonąją knygą, kunigas pakėlė dešinę ranką prie kaktos. Bet greitai šį pavojų keliantį gestą sušvelnino, pirštų galais perbraukdamas plaukus ir paskui nupurtydamas dulkes nuo krūtinės ir švarko atlapų.

– Amen, – pagalvojo Peponis, lengvai atsidusdamas.

Lėktuvas palaipsniui žemėjo, ir netrukus jo ratai pasiekė sovietinę žemę. „O, Viešpatie, kaip toli liko mano bažnytėlė“, – pagalvojo Don Kamilis, nulipdamas laiptais. „Bet dangus labai arti“, – užtikrino jį Viešpats.

Don Kamilis susikaupė ir vėl virto draugu Klastūnu.

– Drauge, – rimtai prabilo Peponiui, – ar tu nematai reikalo pasisemti šios žemės saują ir ją pabučiuoti?

– Taip, – sugriežė dantimis Peponis, – ją pabučiuoti ir užkimšti tavo prakeiktą srėbtuvę!

Jų jau laukė. Priekin išėjo jauna mergina, lydima vyro, kuris buvo susisukęs į plevėsuojantį, vietomis jau netekusį spalvos, suglamžytą apsiaustą.

– Sveiki atvykę, draugai! – prabilo mergina. – Aš esu Nadia Petrovna iš vertėjų centro, o čia – draugas Jenko Oregovas, Inturisto atstovas.

Mergina puikiai kalbėjo itališkai, ir jeigu ji savo apranga nebūtų per daug atsilikusi, galėjai ją palaikyti tikra itale.

Peponis susipažino ir pristatė dešimtį atsigabentų draugų. Kai visi pačiupinėjo daug atkištų rankų, draugas Inturisto valdininkas broliams italams perdavė sveikinimus brolių rusų, kurie petys petin su jais didvyriškoje kovoje dėl laisvės, socialinio teisingumo, taikos ir taip toliau žygiuoja pirmyn, susivieniję tvirtai, tarsi granitas.

Draugas valdininkas buvo stambus, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus. Jis turėjo niūrų buldogo veidą, plikai skustą didelę galvą, kampuotą smakrą, plonas lūpas, šviesias akis ir trumpą kaklą; jau per mylią savo plazdenančiame ilgame apsiauste jis dvokė policijos agentu. Kalbėjo šaltai, šykščiai, o gestai buvo tokie mediniai, kad jo kalbą, jeigu ji nebūtų buvusi verčiama, greičiau galėjai palaikyti prokuroro kaltinamojo akto skelbimu, negu svečių pasveikinimu. Draugė Nadia Petrovna taip pat buvo persmelkArtuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

ta oficialumo, tik joje dar galėjai pajusti kažką švelnesnio.

Draugas Jonelis Gemzius spoksojo į ją lyg apdujęs, nors ji jokiu būdu nebuvo pirma graži mergina, pasipainiojusi šio širdžių ėdiko kelyje. Jis buvo dvidešimt aštuonerių metų, romėnas nuo galvos iki kojų, blizgančiais juodais garbanotais plaukais, kiek primerktomis akimis, kurias dengė ilgos blakstienos, su ironiška šypsena lūpų kertelėje, plačių pečių, siaurų strėnų su mažomis, lyg baleto šokėjo, kojomis.

Jis dėvėjo elegantiškai kirptas kelnes ir odinę striukę virš liepsningai raudono nertinio; jo burnos kamputyje styrojo cigaretė, aiškiai bylojanti: nebandyk lįsti! Gemzius buvo vienas iš tų kiek apsitrynusių kaimiečių, kurie sugeba greitai panaudoti kumščius ir nesiduoda vedžiojami už nosies.

Kai būrys pajudėjo per didžiulę oro uosto pievą, priekyje žingsniuojant Peponiui, draugui Oregovui ir draugei Nadiai Petrovnai, Gemzius vėl atgavo savo balsą.

– Drauge, – kreipėsi jis į Don Kamilį, – ar tu matai tą atominę bombą? Ar ji netraukia ir tavo akių kaip mano?

– O taip, – atsakė Don Kamilis, mintyse maldaudamas Dievą atleidimo. – Taip gražiai nuaugusią merginą retai sutiksi.

Jis kalbėjo garsiai, kad išgirstų draugas Poveržlė, kuris tuoj kibo į meškerę.

– Ji gana graži, – prisipažino, – bet ir namie turime tokių gražių merginų.

– Namie jos žino, kaip apsirengti, – tęsė Don Kamilis. – Bet paimk vieną iš jų ir įkišk į draugės Petrovnos drabužius – pamatysi, kokia baidyklė prieš tave atsiras. Ši mergina tikrai klasiško grožio; tai ne viena tų lėlių, kurias matai mūsų miestuose. Ypač Milane, kur visos klastingos ir sugadintos.

– Nesąmonė, drauge! – karštai užprotestavo Poveržlė. – Milane tu sutiksi tokių merginų, apie kokias net nesvajojai.

– Nesijaudink, drauge, – vėl įsikišo Gemzius. – Tiesa, mes turime gražių merginų, bet ši yra kažkuo ypatinga.

Neapsakoma žodžiais, bet taip yra.

– Tai priklauso nuo dvasinio klimato, kuriame jos išaugintos, – pareiškė Don Kamilis. – Aplinka veikia tiek vyrą, tiek moterį. Tai elementari tiesa, bet jos, kaip atrodo, labai daug žmonių nesupranta.

Draugas Poveržlė norėjo dar kažką sakyti, bet būrys staiga sustojo.

– Muitinės patikrinimas, – pareiškė Peponis, įsiskverbdamas atgal tarp jų.

Prisiartinęs prie Don Kamilio, jis pašnibždėjo: – Tikiuosi, kad lagamine neturi nieko kompromituojamo.

Atokvėpio valandai

– Drauge, – užtikrino Don Kamilis, – žinau, kaip žemė sukasi.

Inspekcija greit pasibaigė, nes Peponis iš anksto, dar Romoje, buvo ganėtinai pasiruošęs. Kiekvienam grupės nariui buvo nupirkta po vienodą, nebrangų lagaminėlį, ir jų turinys vienodai svėrė. Klausimas kilo tik dėl Gemziaus lagamine rasto buteliuko. Muitininkas atkimšo jį, pauostė ir atkišo Petrovnai, ši taip pat pauostė.

– Jis nori žinoti, kodėl jūs nešiojatės moteriškus kvepalus, – paaiškino ji.

– Tai ne moteriški kvepalai, – atsakė jai Gemzius. – Tai odekolonas, kurį naudoju po skutimosi. O ką jie tam reikalui naudoja čia? Benziną?

Mergina buvo bepradedanti kažką atsakyti, bet prieš tokį liūtą kaip Gemzius kiekvienai moteriai stoja širdis krūtinėje; tad ji pasitenkino išversdama tik pirmąją jo paaiškinimo dalį. Muitininkas sumurmėjo kažką nesuprantamo ir nuleido buteliuką atgal į lagaminą.

– Čia jie naudoja gryną alkoholį, – painformavo ji Gemzių. – Jis sako, kad tamsta gali pasilaikyti ir naudoti tik sau, bet jokiu būdu ne parduoti.

Jiems išėjus iš oro uosto, Gemzius sustojo ir atidarė lagaminą.

– Palauk minutę, – prabilo jis. – Jei čia įprasta, kad vyrai naudoja gryną alkoholį, tai ir aš paseksiu jų pavyzdžiu. O jei šis buteliukas laikomas moteriškais kvepalais, tai jis priklauso moteriai.

Jis ištiesė buteliuką, bet mergina atitraukė ranką.

– Ar nesi moteris? – paklausė Gemzius.

– Žinoma, esu, – sumurmėjo ji.

– Tai paimk. Aš nepardavinėju – tai dovana.

Mergina valandėlę abejojo, bet vėliau paėmė ir įsikišo į rankinuką, kuris buvo pakabintas ant diržo per petį.

– Ačiū, drauge, – nedrąsiai sumurmėjo.

– O, prašau, gražuole!

Draugė Petrovna bandė jam parodyti biurokratės miną, tačiau jai tepasisekė nurausti kaip kokiai kapitalistinei moterėlei. Ji nubėgo, vydamasi grupę, o Gemzius uždarė lagaminą, užsidegė cigaretę ir su pasitenkinimu įsikišo ją į patį tolimiausią burnos kampelį.

Jų laukė autobusas, į kurį jie sulipo. Kai Peponis kėlė lagaminą ant lentynos, Don Kamilis patapšnojo jam per petį: – Šefe, – tarė jis, – ar tik nebus susimaišę. Atrodo, kad aš turiu tavo lagaminą.

Peponis patikrino kortelę ir pamatė savo pavardę. Jis nuėmė uždėtąjį ant lentynos, ir tas turėjo Kamilio Klastūno kortelę.

– Nieko baisaus, – kalbėjo Don Kamilis. – Kaip sakiau, tai tik paprastas neapsižiūrėjimas.

Peponis atsisėdo priešais Don Kamilį. Autobusui pajudėjus, jį apniko kita mintis.

– Tai tavo lagaminą aš turėjau per patikrinimą, – pašnibždėjo.

– Atsitiktinai, taip.

– Ir atsitiktinai jame nebuvo kokios velniavos?

– O, nedaug. Pluoštelis šventų paveikslėlių, popiežiaus paveikslas ir šiek tiek komunikantų.

Peponį nukrėtė drebulys.

* * *

Autobusas važiavo per beribę lygumą, jos rudeniškai plikose pievose ganėsi liesos karvės.

Draugė Petrovna atsistojo ir paskelbė, kad pagal nustatytą programą draugai pirmiausia apžiūrėsią traktorių fabriką, o po to būsią nugabenti į viešbutį pavalgyti ir pailsėti.

Fabrikas buvo miesto R. pakraštyje ir susidėjo iš grupės niūriai pilkų cementinių pastatų, nelauktai iškylančių šiauriniame gamtovaizdyje. „Tokios pabaisos vadinamos ‘pramoninės civilizacijos’ produktu ir yra vienodos visose pasaulio dalyse“, – liūdnai galvojo Don Kamilis, staiga pajusdamas, kaip pasiilgo toli palikto bažnytkaimio, kur kiekviena plyta buvo žmogaus rankos nuglostyta, kur žmonės ir daiktai buvo susieti glaudžiais, nematomais ryšiais.

Darbininkai cementinėse halėse atrodė viskam abejingi ir nuobodžiaują. Kai kuriuose fabriko skyriuose dirbo vien moterys, kresnos ir mažos, toli gražu neprilygstančios draugei Petrovnai. Draugas Poveržlė nebeištvėrė ir priėjęs prie Don Kamilio tarė: – Drauge, ar tos moterys taip pat išaugintos tame palankiame dvasiniame klimate, kaip ir mūsų žavioji vertėja?

Don Kamilio žvilgsnis trenkė kaip žaibas.

– Drauge, į fabriko darbininkes nežiūrima kaip į gražuolių parado varžoves. Kiekvienas save gerbiąs komunistas tai žino.

Daugiau jie nebesiginčijo, nes ir Peponis nuolat svaidė aštrius žvilgsnius jų pusėn.

Apžiūrėjimas užsitęsė nepaprastai ilgai, nes per daug uolus jaunas direktorius aiškino kiekvieną smulkmeną, net ir nereikalingą aiškinimo, su gausybe statistinių duomenų, kuriuos draugė Petrovna turėjo kruopščiai, iki paskutinio išversti. Pagaliau jie pasiekė montavimo skyriaus galą. Čia Don Kamilis įsmigo, susižavėjęs vienu ką tik iškeptu egzempliorium, ir, atsisukęs į Peponį, prabilo: – Drauge senatoriau, tai visiškai toks pat modelis, kaip ir ana puikioji mašina, kurią sovietų vyriausybė padovanojo tavo žemės ūkio artelei!

Peponis mielai būtų Don Kamilį sukapojęs į gabalėlius. Ir tuoj pat atpažino tą prakeiktą traktorių, kuris jokia kaina nenorėjo veikti, sukeldamas juoką visoje provincijoje. Bet jam dar pikčiau buvo, kad čia turėjo šypsotis ir su didžiausiu susižavėjimu girti tą garsųjį traktorių.

Atlikusio tą žygdarbį viduje vis dėlto atbudo mechanikas ir paprašė žodžio. Kitiems kiek nutolus, jis pagriebė už rankovės juos lydintį techniką ir, nuvedęs prie baigto traktoriaus, bandė pirštais paaiškinti, kodėl viena pompos dalis neveikia. Technikas tylėdamas ir su užuojauta žiūrėjo į jį, pagaliau trūktelėjo pečiais. Laimingas sutapimas, kad prie Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

51

Atokvėpio valanda

52

jų priėjo draugė Petrovna. Technikas kažką jai paaiškino.

– Jis sako, kad tave suprato, – pareiškė ji Peponiui. – Jie turi laukti leidimo, kad galėtų tą dalį pakeisti.

Technikas nusišypsojo ir merginai vėl kažką paaiškino. Ji akimirką delsė, bet pagaliau pusbalsiu pasakė Peponiui, nežiūrėdama jam į akis: – Jis sako, kad leidimas galįs ateiti kitais ar dar kitais metais.

Ji greit nutolo, bet jai dar nespėjus prisijungti prie grupės, kelią pastojo Gemzius.

– Drauge, – prabilo jis, išsišiepdamas lyg visos Holivudo žvaigždės vienu metu, – aš nenugirdau paskutiniųjų skaičių apie atsargines dalis. Ar negalėtų technikas vėl pakartoti?

Užklaustas technikas vėl pradėjo spjaudyti skaičiais, ir draugė Petrovna turėjo jų išversti tiek daug, kad net elektroninė skaičiavimo mašina būtų nuo tos gausybės užspringusi. Draugas Gemzius pamaldžiai išklausė, svariai linktelėjo, paskui paspaudė technikui ranką ir padėkojo vertėjai.

– Ačiū, drauge. Tu nenujauti, kokį malonumą man suteikei.

– Ar tu turi reikalų su žemės ūkio mašinomis? – naiviai paklausė mergina.

– Ne, vaikuti, bet man taip malonu klausytis tavo kalbos.

To jau buvo per daug! Tikra šventvagystė šioje darbo šventovėje! Draugė Petrovna virto valdininke iki kaulų smegenų; ji susiraukė, ji sustingo, ji pabalo ir prabilo kietu, metaliniu balsu: – Drauge...

Bet ji juk niekada nėra buvusi Užupyje! Ji niekada nėra mačiusi tokių dviejų akių! Kai susidūrė su Gemziaus žvilgsniu, ji nuskendo jame kaip musė išrūgose...

* * *

R. buvo tipiškas Rusijos miestas, turįs maždaug šimtą penkiasdešimt tūkstančių gyventojų, keletą automobilių ir dar mažiau eismo šviesų gatvėse. Viešbutis buvo mažas ir apleistas, o kambarys, kurį Don Kamilis gavo, niūrus. Jis nežinojo, kam skirta antroji lova, tačiau tai patyrė netrukus, kai jam besiprausiant kambarin įžengė Peponis.

– Klausyk, klebone, tai yra drauge, – prabilo jis, vos tik uždaręs duris, – liaukis erzinęs Poveržlę. Pagaliau jis nekaltas, kad nepatinka tau.

– Bet jis man patinka, – atsakė Don Kamilis. – Tačiau kai reikalas liečia partiją, aš nepripažįstu jokios atodairos.

Jis dar pilnas visokių buržuazinių prietarų, ir aš laikau savo pareiga juos išnaikinti. Vyrukas turi būti įstatytas į vagą, supranti?

Peponis sviedė savo skrybėlę į sieną.

– Kurią nors dieną aš tave pasmaugsiu, – pašnibždėjo kunigui į ausį.

* * *

Grupė susirinko į nešvarų valgomąjį. Draugas Oregovas atsisėdo stalo gale, jo dešinėje buvo pasodintas Peponis, Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

o kairėje – draugė Nadia. Don Kamilis pasistengė atsisėsti priešais Poveržlę, tuo užkaitindamas Peponio temperatūrą iki virimo. Antrą kartą jis užvirė, matydamas, kaip Don Kamilis kelia ranką prie kaktos, lyg ruoštųsi žegnotis.

– Draugai, – sprogo jis, – aš viską atiduočiau už tai, kad tie kvaili reakcionieriai, niekiną Sovietų Sąjungą, galėtų būti su mumis. Savo akimis pamatytų tai, ką mes matome.

– Nebūtų naudos, drauge, – atsiliepė Don Kamilis. – Jų pačių akys nepajėgtų jų įtikinti. O jie vaikšto užmerktomis akimis.

Draugė Petrovna išvertė tuos žodžius, ir Inturisto valdininkas palingavo skustą galvą, iškilmingai pritardamas, o paskui kažką atsakė.

– Draugas Oregovas sako, kad labai tiksliai pasakei, – atsisuko ji į Don Kamilį, o šis atsakė į komplimentą lengvu linktelėjimu.

Gemzius, kuris visą laiką buvo pasiruošęs pritarti draugui Klastūnui, pridūrė savo pastabą.

– Mūsų kraštas yra šimtmečiu atsilikęs. Tie dvėsenos pramonininkai įsivaizduoja viską žiną vien tik dėl to, kad pagamina keletą prastų mašinų. Jeigu jie pamatytų tokį fabriką, kokį mes aplankėme šiandien, juos ištiktų širdies smūgis. O šis nėra jūsų pats didžiausias ir geriausias, ar ne, drauge Petrovna?

– O ne, tai tik vienas antraeilių, – atsakė ji. – Tiesa, tai paskutinis moderniosios technikos žodis, bet jo produkcija yra santykinai maža.

Don Kamilis liūdnai palingavo galvą.

– Mes, italai, turime susigėsti matydami, kad net mūsų Fiatas nublanksta prieš vieną mažesnių Sovietų Sąjungos fabrikų. O juk Fiatas didžiausias mūsų automobilių fabrikas.

Draugas Geležius iš Turino, lig šiol beveik neturėjęs ką pasakyti, pasijuto užgautas.

– Būkim objektyvūs, draugai. Gal traktorių sektoriuje Fiatas ir pralenktas, bet automobilių sektoriuje jis yra neabejotinai didelė įmonė. Mes negalime žeminti italų darbininkų, kurie savo prakaitu sukūrė ir išgarsino Fiatą.

– Tiesa yra aukščiau už viską! – paskelbė Don Kamilis. – Tiesa yra svarbesnė už Fiatą. Kol mes būsime veikiami nacionalinių ir regioninių šališkumų, kol mes ginsime savo socialinės ir ekonominės sistemos atsilikimą, tol mes negalėsime aprėpti ir suprasti tos pamokos, kurią mums teikia Sovietų Sąjunga. Vienas vyras, kurio mylimoji turėjo tik vieną koją, kalbėjo, kad moterys, turinčios abi kojas, yra išsigimusios.

Lygiai taip ir mes dangstom savo pramonės atsilikimą. O čia, Rusijoje, pramonė stipriai stovi ant abiejų kojų.

– Ir tokių gražių! – papildė Gemzius, atkakliai žvelgdamas į draugę Petrovną.

– Aš nesuprantu, drauge, ką nori pasakyti, – kreipėsi Poveržlė į Don Kamilį.

– Komunistas turi visur pripažinti tiesą, nors ji jam būtų ir nemaloni, – paaiškino Don Kamilis. – Ir mes atvykom Sovietų Sąjungoje ieškoti tiesos, o ne pataikauti sentimentalumui.

Atokvėpio valandai

Inturisto valdininkas atidžiai sekė diskusijas, prašydamas draugę Petrovną išversti kiekvieną žodį. Peponis nervingai sėdinėjo ant kėdės krašto, bet, laimei, tuo metu buvo atneštas valgis, ir išalkusi minia godžiai puolė jį.

Kopūstų sriuba buvo ne jų skonio, bet kepta aviena atgaivino. Sovietų Sąjunga reiškėsi plačiu mostu – ant stalo pasirodė net vyno, kuris išsklaidė įtampą ir atpalaidavo liežuvius. Vėl kilo kalba apie traktorių fabriką, ir draugas Geležius išsklaidė prastą įspūdį, sukeltą Fiato fabrikų išgyrimu, atkreipdamas Don Kamilio dėmesį į kažkurios rusiškos konvejerio dalies genialumą.

– Ir tai visiškai suprantama, – atsakė Don Kamilis, – rusų tauta yra geniali ir išradinga. Ji pademonstravo savo talentą, ne tik išrasdama radiją ir sputniką, bet ir patobulindama kai kuriuos mažesnius dalykus. Pavyzdžiui, paimk praustuves mūsų kambariuose. Vietoj dviejų šilto ir šalto vandens čiaupų jie sujungė į vieną, ir tai leidžia vandenį sumaišyti iki pageidaujamos temperatūros. Tai gali atrodyti smulkmena, bet kur kitur ją rasi?

Poveržlė buvo vandentiekio montuotojas, tad pasipiktinęs atkirto: – Nekalbėk nesąmonių, drauge. Jau mano senelis montavo mišrius čiaupus. Iš kur pagaliau esi?

– Iš tos Italijos dalies, kuri turi daugiausia komunistų; kitais žodžiais – iš pačios pažangiausios krašto dalies. Be to, jei aš kalbu nesąmones, tai esu geroje draugijoje, nes lygiai tą patį savo atsiminimuose iškėlė Čerčilis, ir niekas negali tvirtinti, kad Čerčilis yra komunistas.

Tačiau Poveržlė turėjo aiškų ir preciziškai veikiantį protą, tad nevengė pasisakyti.

– Spjaunu į Čerčilį! Sakau, kad perdėdamas tuos dalykus pasitarnauji mūsų priešams. Jei tiesa aukščiau už viską, kaip sakai, tai reikia jos laikytis.

Don Kamilis nusiėmė aprasojusius akinius, nuvalė juos ir vėl užsidėjo ant nosies. Tada pertraukė tylą iškilmingais žodžiais: – Tiesa? Yra tik viena tiesa; tai toji, kuri sutampa su darbo klasės interesais. Drauge, tu savo akimis tiki labiau, negu protu. Ir tavo protas dar negali nuosekliai apsispręsti, nes tavo smegenyse dar yra per daug kapitalistinių voratinklių.

– O tavo galvoje arbūzų sėklos! – piktai atkirto Poveržlė. – Ir iš viso – tu mane užkabinėji nuo pat pirmo susitikimo. Patikėk, kad apskaldysiu tau ausis, vos tik grįšim namo.

– Nesu toks kantrus kaip tu, – ramiai tarė Don Kamilis. – Aš tau vieną užtvosiu dabar.

Viskas įvyko žaibo greitumu. Poveržlė pašoko ir smogė į žiauną, o Don Kamilis jam atsakė tiesioginiu smūgiu, kuris priešą vėl patupdė kėdėn. Valdininkas pasakė keletą žodžių Petrovnai, kuri juos išvertė Peponiui. Pastarasis atsistojo, pagriebė Poveržlę už sprando ir ištempė laukan.

– Drauge, – pasakė jis, kai Poveržlė kiek atsipeikėjo, – komisaras tiki, kad tavo nervams reikia poilsio. Galbūt

šis klimatas netinka tau. Už valandos išskrenda lėktuvas į Berlyną, ir jis tau parūpins vietą jame. Iš ten galėsi tiesiausiu keliu vykti namo.

– Su malonumu! – šaukė Poveržlė. – Neįsivaizduoji, koks būsiu laimingas, daugiau nebematydamas jūsų kvailų veidų.

– Nesikarščiuok. Pasimatysime, kai grįšime.

Poveržlė išsiėmė savo piniginę, ištraukė partijos nario bilietą ir, draskydamas į gabalėlius, šaukė: – Galbūt susitiksime. Bet aš jau būsiu kitame krante.

Peponis turėjo kojos smūgiu į užpakalį nutildyti karštuolį. Ir tai jis darė su nuoširdžiu gailesčiu. Bet grįždamas valgyklon, išspaudė šypseną.

– Viskas gerai. Jis yra sujaudintas draugo Oregovo paslaugumo ir nuoširdžiai dėkoja.

Paskui pakėlė taurę ir pasiūlė tostą už pergalingąją Sovietų Sąjungą. Draugas Oregovas atsakė tostu už taiką ir artėjantį italų darbo klasės išlaisvinimą iš kapitalistinės priespaudos.

– O kaip tostas už Nadią? – pašnibždėjo Gemzius Don Kamiliui į ausį.

– Neskubėk, drauge, – atsakė Don Kamilis.

* * *

Pietūs baigėsi linksmai. Praėjus valandėlei, kai draugas Poveržlė sujaukta galva ir skaudančiu užpakaliu išskrido į Berlyną, Peponis ir Don Kamilis parėjo į savo kambarį.

– Užgesink šviesą, drauge, – pasakė Don Kamilis. – Kai nusirengsim ir atsigulsim, galėsi vėl ją užžiebti.

– Nesąmonė! – sušuko Peponis.

– Nesąmonė? Na, na! Komunistų senatorius nori pamatyti kunigą su apatinėmis kelnėmis. To jis neužsitarnavo.

Kai šviesa vėl buvo uždegta, Don Kamilis pasiėmė užrašų knygelę ir įrašė: „Išgelbėtas ir atverstas draugas Valteris Poveržlė.“ Ir garsiai pridūrė: – Vėl vienas raudonskūris atkando dantis.

– Tik ilgaskvernis gali išdarinėti tokias niekšybes, – niršo Peponis. – Bet tai bus paskutinis tavo pokštas.

Don Kamilis atsiduso.

– Tai tik jis vienas težino, – tarė, parodydamas Peponiui storą plunksnakotį.

Peponis išplėtė iš nuostabos akis, kai Don Kamilis atsuko plunksnakočio kamštelį ir ištraukė siaurą, ilgą daiktelį, kuris netrukus virto mažu krucifiksu.

– Viešpatie, – kalbėjo Don Kamilis, keldamas akis į dangų, – atleisk, kad turėjau Tau pridėti lankstomas rankas. Bet Tu esi mano vėliava, ir tik taip galiu dabar nešioti Tave prie savo širdies.

– Amen, – suurzgė Peponis, įtraukdamas galvą po antklode.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Autoriaus iliustracija

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

53

Akiračiai

54

Martynas Mažvydas Neišmatuojamą indėlį į lietuvišką kultūrą įnešęs pirmosios mūsų knygos sudarytojas ir leidėjas Martynas Mažvydas, deja, yra paslėptas praeities ūkanų, tad apie jį žinoma visai nedaug. Likę tik jo laiškai (o ir tų ne per daugiausia) ir netiesioginiai šaltiniai, bylojantys apie šio iškilaus vyro gyvenimą bei veiklą.

Jo žemiškąją kelionę dengia užmaršties šydas ir visa, kas rašoma apie Mažvydą, paremta šykščių žinių saujele, tegu ir tikėtinomis prielaidomis bei hipotetiškais spėjimais. O juk tai mūsų tautinės raštijos pradininkas, lietuvių kalbos įtvirtintojas, jos mylėtojas, kuris visą gyvenimą stengėsi ją išsaugoti.

Jo biografijoje nėra nieko pikantiško, jokios intrigos. Vien darbas ir itin kuklus kuklaus žmogaus gyvenimas. Tačiau svarbūs, daug nusipelnę žmonės dažnai pasižymi tokiomis biografijomis, juolab jei nugyveno savo amžių ne didžiūnų dvaruose, kultūros centruose, dideliuose miestuose, o XVI a. Lietuvos giliame užkampyje. Taigi, laikais, kai dar nebuvo geležinkelio, o susitikti su kitais galėjai tik ilgai važiuodamas per purvynus kaimo keliais.

Kilmė, jaunystė Apie tai tik spėliojama. Manoma, kad gimė 1510 m. (nors data abejojama), greičiausiai Švėkšnos miestelėno, amatininko, kilusio iš seniai nuskurdusių bajorų, Vaitiekaus (žemaitiškai – Vaitkaus) Mažvydo šeimoje. Atrodo, kad buvo vienturtis. Tėvas buvo uolus katalikas, o motina, lietuvė iš prūsų žemių, liuteronė. Atkaklus, senbernystėje užsibuvęs žemaitis savo jaunutę žmoną greit atvertė į katalikybę.

Judviejų vaiko būta silpnos sveikatos, tačiau ypatingai gabaus. Manoma, kad buvo išmokslintas didikų dvaruose. Matyt, atkreipdavo dėmesį retai pasitaikantis proto guvumas, muzikalumas, jei vietiniai turčiai pasirūpino jo lavinimu. Puikiai mokėjo lotynų, lenkų, rusėnų, bet visai nemokėjo vokiečių kalbos, kuri buvo vyraujanti greta Žemaitijos. Vėliau teks ją išmokti.

Mažvydo būta balsingo, itin muzikalaus. Gal todėl taip rūpinosi giesmėmis?

Vaikinas troško gauti sistemingą išsilavinimą, jį labai traukė mokslai. Kažkokiu būdu, greičiausiai tų pačių bajorų padedamas, atsidūrė Vilniuje. Nuo tada ir prasidėjo ryškus posūkis Martyno Mažvydo Vaitkūno (Vaitkaus sūnaus) gyvenime.

XVI a. Vakarų Lietuva ir Prūsija To meto Vilniuje visi buvo pablūdę dėl neva romėniškos lietuvių kilmės (atseit, Palemonas, Kernius ir t. t.). „Gimė“ pirmasis Lietuvos Statutas – bene pažangiausias Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

teisynas to meto Europoje, prasidėjo rimti judėjimai kultūriniame gyvenime. Į Lietuvą prasiskverbė reformacija, ėmė sklisti Lutherio ir Kalvino idėjos, atsirado evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai (kalvinistai). Reformatų tikėjimą perėmė dalis didikų (Radvilos ir kt.). Bet palankiausia terpė jam buvo Prūsija, kurios hercogas Albrechtas Brandenburgietis (jo motina – Jogailaitė) artimai susijęs su Lietuva. Jis tapo liuteronu ir ėmė labai domėtis Lietuva, Latvija, Estija. Ir ne vien dėl reformacijos sklaidos.

Tikslai buvo ir politiniai, t. y. naudojantis religija išplėsti savo valdas. Ir vis dėlto! Tai jis 1544 m. įkūrė Karaliaučiuje universitetą, skatino vietinių kalbų išsaugojimą, rėmė gabaus nepasiturinčio jaunimo lavinimą, pritraukdavo į savo miestą intelektualus, eruditus, mokslo žmones. Nukariauti prūsai, skalviai, nadruviai ir emigrantai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ėmė kalbėti lietuviškai, atsirado nauja lietuvninkų tautybė. Nesulietuvėjo tik Prūsijoje gyvenę lenkai. Taigi, reikėjo mokančių lietuvių kalbą liuteronų kunigų.

Tokioje aplinkoje atsirado iš katalikų atvirtę liuteronai eruditai lietuviai Abraomas Kulvietis (jo nuopelnų neįmanoma pervertinti), irgi bajoras buvęs pranciškonas Stanislovas Rapolionis, nuo Eišiškių kilęs edukacijos fanatikas Jurgis Zablockis, neturintis vaikų, todėl besirūpinantis jaunų bajorų mokslinimu užsienio universitetuose.

Draugystė su šiais trimis vyrais ir jų bičiuliais pakreipė Martyno Mažvydo gyvenimą kita kryptimi.

Akiračiai

Vilniuje Atvykęs į Vilnių, Mažvydas čia jau rado įsteigtą Abraomo Kulviečio kolegiją; vieni rašo, kad Mažvydas ten studijavęs, kiti, – kad dėstęs, tačiau tikslesnių duomenų apie Mažvydo dalyvavimą šios kolegijos veikloje nėra. Tik spėliojimai. Kaip ir didesnė dalis Mažvydo gyvenimo įvykių...

Vilniaus vyskupas ir kunigai energingai kovojo su reformacija, todėl neilgai trukus Kulviečiui, Rapolioniui ir Zablockiui beliko sprukti į užsienį. Likusiam Vilniuje Mažvydui teko nukentėti: vieni šaltiniai sako jį buvus įkalintą, kiti persekiojamą (pats Mažvydas 1548 m. laišką Karaliaučiaus universiteto rektoriui pasirašo protomartyr – „pirmasis kankinys“). Tačiau gyvenimas Vilniuje, pilnas intelektualių ir patriotinių pokalbių, galutinai suformavo naują pasaulėžiūrą. Martynas Mažvydas galutinai atsisakė katalikybės ir tapo liuteronu. Na, o materialine prasme liko „ant ledo“. Pragyventi nebuvo iš ko, todėl uždarbiaudavo kaip aristokratų vaikų namų mokytojas. Jis darė tai puikiai. Kiek laiko truko toks gyvenimas, duomenų nėra.

jau kažin kada buvo pasimiręs). Taip Mažvydas atsidūrė Ragainėje (dabar Rusijos Federacijos Kaliningrado srities miestas Nemanas). Čia jis praleis visą savo likusį gyvenimą, nuo 1554 m. eidamas ir arkidiakono pareigas.

Bet... Toks jau liuteronų paprotys, kad naujai atvykęs kunigas turi vesti buvusio klebono našlę ar vyriausiąją dukterį ir užauginti bei aprūpinti mirusiojo vaikus.

Na štai! Ir nesiseka gi Mažvydui! Maža to, kad toji našlė metuose, ji dar ir akla! O vaikų nei daug, nei mažai – devyni... Ir niekur nedingsi. Tačiau neilgai trukus našlė pasimirė, paskui motiną iškeliavo ir trys vaikai. Palaidojęs keturias praūžusios epidemijos aukas, Mažvydas veda vyriausiąją našlės ir mirusio klebono dukterį Benigną.

Toji jam bus gera ir ištikima žmona. Vaikų su ja nesusilauks, bet penkis jos brolius ir seseris deramai išauklės ir išleis į gyvenimą.

Karaliaučiuje 1546 m. hercogas Albrechtas pakvietė Mažvydą studijuoti į Karaliaučių. Čia lietuvis gyveno nei šiokiom, nei tokiom sąlygom. Užmokestį už mokslą jam nustatė tik simbolišką – 1 grašis. Gavo atskirą kambarį, stipendiją. Bet kambarys buvo šaltas, stipendijos nepakako, tad nuolat zaunijo iš hercogo pinigų – tai kurui, geresniam maistui, tai drabužiams. Nepaisant visko, universiteto aštuonių semestrų kursą užbaigė per tris. Maža to, per tą laiką parengė savo pirmąją knygą. Tai išties stulbinantys dalykai, bylojantys, kad iš Lietuvos Mažvydas atvyko puikiai išsilavinęs, išmanantis tikėjimo dalykus, be to, susipažinęs su sakraline muzika, o tai protestantams labai svarbu.

Nors pinigų nuolat stigo, kaip minėta, kaulijo jų iš hercogo, bet kaupė biblioteką, o knygų brangumo tais laikais būta neapsakomo!

Kada buvo parengtas „Katekizmas“, gerai nežinoma.

Oficialiai pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo data laikoma 1547 m. sausio 8 d.

Manoma, kad medžiagą knygai Mažvydas atsivežė iš Lietuvos, o Karaliaučiuje ją tik taisė, šlifavo, nes surinkti medžiagą ir parengti ją spaudai per tokį trumpą laiką fiziškai neįmanoma. Baigęs universitetą ir gavęs kunigo šventimus, Mažvydas dar bemaž metus gyveno Karaliaučiuje išlaikomas Albrechto Brandenburgiečio.

Ragainėje Silpną liuteronų kunigo sveikatą neigiamai veikė drėgni ir vėjuoti pajūrio orai. Todėl 1549 m. hercogas pranešė Ragainės apskrities valdytojui, kad į Ragainę klebonu skiria Martyną Mažvydą. Parapija didelė ir be kunigo (šis

Ragainė XVII a. Raižinys iš Christopho Hartknocho knygos „Alt und Neues Preussen oder Preussischer Historien zwei Teile“.

Ragainėje Mažvydas gaudavo algą, papildomą atlygį už vertėjavimą ir raštvedybą iš apskrities valdytojo. Be to, jam buvo duotas ir žemės sklypas, kuris kunigui tapo tikru galvos skausmu. Na, nemokėjo Mažvydas ūkininkauti, visai nemokėjo... Užuot pramaitinęs šeimą, prisidarydavo skolų. Tai jam, girdi, pievas vanduo užlieja, tai prašalaičiai iškopinėja medų, ištrypia pasėlius, tai vėl kokia bėda. Taip ir kaulydavo po senovei pinigų iš hercogo, o tas pasigailėjęs vis atkišdavo. Mat vertino mokytus žmones, nors ir nepraktiškus. Nors priimta sakyti, jog Ragainėje Mažvydas skurdo, tuo tikėti nesinori. Gal pradžioje ir buvo sunku, bet vėliau vargu ar galima vadinti skurdžiumi kleboną, kuris turi kelis tarnus, žemės sklypų (jau ne vieną), o testamente kalba apie paliekamus auksą, auksinius ir sidabrinius papuošalus.

Martynas Mažvydas mirė labai pasiligojęs, bet staigia mirtimi 1563 metais gegužės 21 arba 31 d. Spėjama, kad nuo insulto. Iki mirties buvo jau beveik apakęs, silpnas, bemaž leisgyvis. O metų jam tada buvo 43 arba 53. Toks intervalas yra dėl neaiškios gimimo datos: pagal vienus duomenis gimė apie 1510 m., pagal kitus apie 1520 m.

Tais laikais gyvenimas būdavo trumpas.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

55

Akiračiai

56

Ragainės krikščionys Su tikėjimo problemomis Ragainės klebonas plūkėsi visą kunigavimo laiką, taigi iki pat mirties. Nenorėjo žmonės to liuteronų tikėjimo, nors tu ką! Į bažnyčią kai kurie ateina, bet, vykstant Šiluvos ar kitiems atlaidams, visi masiškai traukia į katalikiškas šventes pas „popiežininkus“. Kai reikia krikštyti vaikelį ar sutuokti, klebonas egzaminuoja iš Katekizmo, tikrina, ar moka kaimiečiai poterius. Kur tau mokės! Mažvydas liepia išmokti ir ateiti kitą kartą. O tie tada važiuoja pas katalikus ar dar blogiau – pas kokią pamaldžią bobutę arba dieduką, kurie pakrikštija, net sutuokia neegzaminuodami. Ir tie žmoneliai ne tik nešvenčia sekmadienių! Jie meldžiasi pagoniškiems dievams, jiems atnašauja ir juos garbina!

Mažvydas prašo hercogo Albrechto Brandenburgiečio, kad įsakytų (!!!) kaimiečiams lankyti bažnyčią, išmokti poterius, nelandžioti pas katalikus, negarbinti pagonių dievų. Priverskite, hercoge! Kaip žinoma, prievarta nedaug ką teišgausi...

Taigi, kunigystė Mažvydui greičiausiai sekėsi neypatingai. Nors buvo uolus ganytojas, besisielojąs dėl savo ganomųjų sielų išganymo.

Mažvydo parašas 1554 m. rugsėjo 19 d. dokumente: „Ego Martinus Mossuidius districtus Ragnetensis Archipres=// byter mea p[ro]pria manu huicscripto subscripsi: Et testor de=//inde meo corde, mente et sanguine meam esse // etiam huius scripti sententiam.“ (Aš, Martynas Mažvydas, Ragainės apskrities arkidiakonas, sava ranka šį raštą pasirašiau. Ir netgi savo širdimi, protu ir krauju taip pat paliudiju, kad šio rašto sakinys yra mano.)

Darbai Pirmoji lietuviška knyga pavadinta „Catechismusa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas“. Knygelė yra 79 puslapių, 18 x 11 cm formato. Puslapiai pagal to meto paprotį sužymėti ne skaičiais, bet signatūromis, t. y. panaudojant pagal tam tikrą sistemą raides. Spėjama, jog tiražas buvo nuo 200 iki 300 egz.

Meniniu požiūriu knygelė labai paprasta. Ji dedikuota Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Išliko du egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose.

Knygoje pasinaudota lenkų liuteronų Jano Seklucjano, Jano Maleckio, vokiečių Jodoco Willicho ir Georgo Sauromanno darbais. Ją sudaro šios dalys: lotyniška dedikacija „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, lotyniška prakalba (prozinė), lietuviška prakalba (eiliuota; jos pirmoji eilutė: „Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet“), Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

skaitymo ir rašymo pradžiamokslis, glaustas katekizmas, pabaigos tekstas ir 11 giesmių su natomis. Kalba pagal tuos laikus turtinga, graži, žodinga, nors joje ir yra polonizmų, slavizmų, germanizmų, lotyniškų žodžių.

Antrasis Mažvydo darbas – tai trys jo išverstos velykinės giesmės. Rinkinėlis verstas iš lotynų kalbos ir pavadintas „Giesme S. Ambrazeijaus bey S. Augustina, kurę wadin: Te Deum laudamus“. Jį išleido 1549 m.

Trečioji Mažvydo knyga – Krikšto sakramento teikimo tvarkos aprašymas „Forma Chrikstima“, išleistas 1559 m. Ją Mažvydas išvertė iš vokiečių kalbos.

Ketvirtas darbas, kurį pats Mažvydas laikė itin reikšmingu, vadinasi „Gesmes Chriksczoniskas“. Liuteronams giedojimas – labai svarbi pamaldų dalis, todėl į giesmyną Mažvydas įdėjo ypač daug triūso. Deja, gyvas būdamas šio giesmyno nepamatė. Rankraštį paveldėjo pusbrolis kunigas Baltramiejus Vilentas. Jis padalijo giesmyną į dvi dalis ir išleido Karaliaučiuje: I dalis – „Gesmes Chriksczoniskas gedomas Baszniczosu per Aduenta ir Kaledas ik Gramniczu“; II dalis – „Gesmes Chriksczoniskas gedomas Baszniczosu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta“. Tai XVI a. lietuvių poezijos ir muzikos paminklas. Jį sudaro 76 giesmės ir 30 psalmių. Vėliau jį išstūmė Jono Bretkūno giesmynas, neturintis jokių katalikybės pėdsakų, o Mažvydo tekste jų dar būta.

Dar vieną Mažvydo knygelę „Paraphrasis, permanitina poteraus malda, per Martina Moswida ischguldita“ išleido jau Bretkūnas 1589 m., nors yra nuomonių, jog būta ir ankstesnių jos leidimų. Joje autorius aiškina, kaip reikia suprasti maldos „Tėve mūsų“ žodžius, kaip melstis, giedoti ir t. t. Išlikęs vienintelis egzempliorius saugomas Upsalos (Švedija) universiteto bibliotekoje.

Tokie tad buvo didžiojo lietuvio darbai ir gyvenimas.

Augo, jaunystę praleido neturte, mokėsi tik dėl savo išskirtinių gabumų, neturėdamas tam pinigų.

Gyveno atšiauriomis XVI a. sąlygomis, kai net didžiūnų buitis dabar mus kartais verstų nusipurtyti.

Mūsų laikais atrodanti netolima kelionė tada buvo įvykis. Ir prie žvakių, o gal ir prie balanos žmogus, vardu Martynas Mažvydas Vaitkūnas, pradėjo mūsų raštiją...

Parengė Vanda IBIANSKA

Sveikata

Stebuklingas skystis Gydytojo Petro patarimai Laisvio Karvelio nuotrauka

Pakalbėkime apie dalykus, tarytum nereikšmingus, betgi be jų ilgai neišgyventume. Rašau ne apie orą, maistą, judėjimą, miegą, bet apie vandenį.

Be vandens žmogus žūtų greit. Kad kūnas gerai funkcionuotų, jis turi gauti mažiausiai du litrus vandens per parą. Kai orai karšti, sausi, dideli fiziniai krūviai ir gausiai prakaituojama, tada daugiau. Stebėtina, kokiais netikėtais ženklais organizmas praneša, kad jam trūksta vandens.

Jei gavome tik (!!!) dviem procentais per mažai vandens, prasideda dehidratacija.

O jau tada kam kas: vieniems skauda galvą, kiti pajunta nuovargį, silpnumą, tretiems sopa nugarą, raumenis ar sąnarius. Tačiau prieš griebdamiesi tablečių, išgerkite porą stiklinių vandens.

Nesišaipykite, kad patariu stebėti savo šlapimą. Kai jis stipraus kvapo ir intensyvios spalvos, organizmui stinga skysčių, inkstų veikla apsunkinta, jie dirba prastai.

Kai kurie kolegos teigia, jog nuolatinis vandens trūkumas (kai apsiribojama vienu litru ar dar mažiau) sukelia artritą, net astmą ir gali sukelti hipertenziją (aukštą kraujospūdį). Kartais (nors retai) taip nutinka.

Mūsų kūnui reikia vandens, o jo trūksta, nes negeriame. Ką tada daro kūnas? Ogi pasiima skysčių iš... kraujo! Tada nukenčia širdis, taip pat ir smegenys.

Kūnui pristigus vandens, užsiteršia inkstai, kepenys, virškinimo sistema.

Labai kenčia oda (dėmesio, ponios ir panelės!), regimai sulėtėja medžiagų apykaita, imame pilnėti, prasideda slogos, atgyja snaudę sinusitai, sausėja ir raukšlėjasi oda, užkietėja viduriai (vėl antsvorio grėsmė!), nutinka ir kitų negerumų. Ir viskas dėl to, kad neišgėrėme reikiamo kiekio skysčių...

Manoma, kad per dieną būtina išgerti du litrus vandens. Na gerai, visiški džiūsnos ir smulkaus kūno sudėjimo žmonės tegu išgeria pusantro. Kodėl tiek? Su šlapimu ir prakaitu būtent tiek skysčių praran-

dame per parą. O kur dar tie, kurių reikia žarnyno peristaltikai palaikyti bei išgaruojantys kvėpuojant? Taigi du litrai vandens reikalingi kaip amen poteriuose. Daugiau skysčių reikia besilaukiančioms mamoms ir sunkų fizinį darbą dirbantiems vyrams.

Savaime suprantama, ir žindyvėms.

Kai kas teigia, jog įprotį gerti skysčius nelaukiant, kol atsiras troškulys, įvedė prekeiviai mineraliniu vandeniu.

Netikėkite. Dauguma žmonių geria vandenį iš čiaupo ir su jokiais mineraliniais nesiterlioja. Taigi, prekeiviai čia niekuo dėti. Jie tiesiog daro biznį iš nieko, nes mes tą nieką mielai perkame. Juk esame stebėtini lengvatikiai!

Siūlau prisiminti ir ekologiją. Gyvename užterštoje aplinkoje, valgome chemizuotą maistą; net į muilą, šampūnus pridėta visokio nuodo (ne veltui atvykę atostogauti amerikiečiai dideliais kiekiais perka lietuviškas higienos prekes, kosmetiką kaip mažiau užterštus produktus). Taigi, organizmas turi išsivalyti. To jis padaryti negali, jei negauna pakankamai vandens. Būtent šis išplauna iš mūsų kūno toksinus. Čia turiu priminti, kad į skysčių sąrašą negalima įtraukti alaus, kavos, natūralios arbatos, kokakolos, energinių gėrimų, limonadų. Detoksikuoja tik geriamasis vanduo.

Kada ir kaip reikia gerti?

Tik pabudę išgerkite stiklinę vandens.

Nebūsite mieguisti ir pagelbėsite žarnynui. Pusryčiams būtinai suvalgykite nors vieną vaisių, nes jame daug vandens (ne vien vitaminai ir mineralai svarbūs!).

Dieną stenkitės gurkšnoti jei ne vandenį, tai žolelių arbatų. Jei nepajėgiate išgerti reikiamų dviejų litrų, pratinkite save po truputį – nepajusite, kaip įprasite. Labai sveika į stiklinę įmesti griežinėlį citrinos.

Prieš miegą išgerkite stiklinę drungno

vandens su šaukšteliu medaus. Daug mano pacientų virtuvėje turi dviejų litrų talpos ąsotį su vandeniu. Jame vanduo sušyla iki kambario temperatūros, o ir išgertą kiekį lengva kontroliuoti. Aršūs higienistai šauks: „Bakterijos! Šviesa!“ Jie ir teisūs, ir neteisūs. Jei ąsotis švarus ir uždengtas, ne tiek jau ten tų bakterijų per dieną prisiveis, o išgertas reikiamas kiekis duos daugiau naudos, nei tos bakterijos žalos. Ne iš balos juk gersite! Jei taip jau labai norite mineralinio – prašom! Tik labai atidžiai skaitykite jo etiketėje apie mineralizacijos rodiklius. Bet tai jau kita tema. Apie šiuos dalykus rašiau prieš keletą metų.

Tad primenu: jei staiga per daug nukrito kraujospūdis, skauda galvą, maudžia sąnarius, jaučiate nuovargį, silpnumą, užkietėjo viduriai, sopa nugarą, išsausėjo oda, kamuoja dažnos slogos, sinusitai – pirmiausia jums reikia gerti daugiau vandens. Jei tai nepadės, tik tada griebkitės vaistų.

Ir negalvokite, kad tunkate šiaip sau.

Greičiausiai jūsų medžiagų apykaita lėtėja dėl skysčių stygiaus. Bet perspėju: jei springdami kimšite angliavandenius, riebalus, tai ir kibiras vandens per dieną negelbės. Tačiau jei tunkate, nors nepersivalgote, tada tikrai jums reikia daugiau vandens.

Kauniečiams pakanka geriamojo vandens iš čiaupo, nes mūsų vandenviečių produktas pakankamai saugus. Skundžiasi vilniečiai, šiauliečiai, bet juk vandenį galima užvirinti, – kas neleidžia? Jei labai jau norite to mineralinio – irgi prašom.

Sėkmės ir skanaus!

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

57

Mandagumas mūsų kasdieninis

Mados ir kojos Mados, aišku, galima nepaisyti, bet padorumo reikia. Privalu žinoti, kuo kur dera vilkėti, nes apranga išreiškiame pagarbą kitiems asmenims, savo požiūrį į įvykį, savąją elgesio kultūrą. Taigi, kaip mes rengiamės?

58

Pradėkime nuo jaunimo ir moterų.

Gūdi paslaptis, kurios niekas iki šiol neįminė ir vargu ar kada įmins, yra mini sijonėliai. Gražu! Ir pigu, nes iš dviejų nosinių gali pasisiūdinti sijoną. Bėda slypi kitur – kojose. Miniakai žavi tik tada, kai kojos gražios ar bent pakenčiamos.

Niekas pasaulyje negali paaiškinti, kodėl mini sijonėlius segi (atkakliai!) tos, kurių kojos drambliškos, kreivos, o šlaunys storos it Žydrūno Savicko. Arba plonos kaip voriuko. Bet segi! O jei dar tuo pat metu plonos ir kreivos ar storos ir kreivos? Mielosios, pasigailėkite mūsų!

Pasižiūri, ir toks gailestis pagauna, nors raudok! Žiemą šiek kiek padėtį pataiso ilgi aulinukai, bet ne itin, ne itin...

Tas pats su iškirptėm. Jei galima kaulus suskaičiuoti, tai tokį pusnuogį kūną galite rodyti nebent pirmo kurso studentui medikui. O jei aplink liemenį riebalų gelbėjimosi ratai, liemenėlė apkritusi lajumi, tai permatomų palaidinių gal irgi, sakau, vertėtų atsisakyti?

Pereiname prie pagrindinės lyties – vyrų. Jiems geriau, nes kelnės daug ką užtušuoja. Bet štai užspigina egiptietiški karščiai ir visi kaip vienas kreivakojai bei plonakojai apsimauna šortus! Negi negalima pasirūpinti drobinėmis kelnėmis? O tai tarp kojų geležinkelio tunelis, arba galingą stuomenį bei įspūdingą pilvą neša plonyčiai šakalėliai... Būkite atsargūs, sakalai! Visi žino, kad vyro vertė ne kojose ir ne ten, kur jūs pagalvojote, bet jų gatvėje neparodysi.

Mėgstu džinsus, deja, jie nėra universalūs. Džinsų, kaip ir apsmukusių, atsipalaidavimą bei laisvumą bylojančių drabužių negalima vilkėti iškilmingomis progomis – per vestuves, jubiliejus, iškilmingus priėmimus, krikštynas, pagaliau laidotuves. Ar matėte kada jaunąją be kojinių, krikštatėvį, mūvintį šortais, Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

džinsuotą Prezidentę, kabinete sėdintį treninguotą ministrą? Jeigu jiems nevalia, tai kodėl man valia? Ar žvelgiu į save kaip į antrarūšį? O gal rodau nepagarbą vietai, įvykiui, kitiems žmonėms ir spjaunu į juos? Fui. Tai ne jaunystės maištas, originalumo vaikymasis, o paprasčiausia nuovokos stoka. Įdomu, kad taip niekada nepasielgs žmonės kaime ar provincijoje, kur giluminė elgesio kultūra nepalyginti aukštesnė už Prousto skaitytojų, „Narnijos kronikų“ vertintojų ir minimalistinio stiliaus dizaino mėgėjų. Progai pasitaikius pranašauju: grįšite, oi, grįšite, mielieji, prie patogių sofų, tradicinių lovų, užuolaidų ir kitų jūsų niekinamų „seniokiškų“ daiktų.

Vietoj Barucho Spinozos ir Martino Buberio skaitysite trilerius, pamatysite!

Tai ką gi vilkėti iškilmingomis progomis? Viską, nors ir fraką! Bet ką, kas elegantiška ir neprasilenkia su tradicijomis, kurių negerbia tik paikšiai. Vyrams tinka kostiumas, smokingas, originalus stilingas drabužis, varlikė, įdomesni marškiniai (po švarku), kokarda, bet kas.

Tačiau netradiciniai drabužiai turi būti stilingi, originalūs ir neprovokuojantys.

Neiname gi laidotuvėsna ryškiai raudona suknele su didele iškirpte ar apsimovę šortus ir užsivožę beisbolo kepuraitę!

Kas toji elegancija? Apie tai, atrodytų, turi visi žinoti. Visų pirma švara, idealus tvarkingumas, spalvų bei drabužių dermė ir... atsilikimas nuo mados puse žingsnio.

Bet tik per pusę žingsnio! Elegantiškas žmogus niekada nežengia mados avangarde, bet nuo jos ir neatsilieka. Seka ją, bet vos vos atsilieka. Mažą truputėlį.

Nebūsite elegantiški, jei jūsų kelnės nelygintos, marškiniai antro švarumo, avite sportinukus, palaidinės tarsi iš šuns gerklės ištrauktos, klubai aptempti miniaku, o po juo – gandriškos ar hipopotamiškos kojos ir t. t. Nevalyvi ir ne-

Silvijos Knezekytės nuotrauka

tvarkingi žmonės atgrasūs kaip kiekviena nešvara, ir jokia mada ar originalumo vaikymasis čia nepadės. Tiesiog jie nemalonūs, fiziškai ir morališkai.

O kaip gi mada? Tai klausimas be atsakymo. Čia jau kažkokia chemija ir geografija. Nesigilinsime į šias džiungles, nes prapulsime. Noriu tik pateikti vieną pavyzdį. Mūsų mados karalius Juozas Statkevičius kuria nuostabius drabužius, nors ne viską iš to, ką matome ant podiumo, galima pritaikyti gyvenime. Tačiau pasiutusiai estetiška ir madinga. Bet ar matėte kada nors patį dizainerį išsidarkiusį? Jis visada vilki santūriai ir labai elegantiškai.

Yra mados, elegancijos ir estetiškumo etalonas. Va jums aukštoji mada.

Taigi, kuo vilkėti? Atsakymas paprastas ir senas kaip pasaulis: tuo, kas tinka jums ir esamai situacijai. Geležinė taisyklė yra tokia: apdaras turi gražinti žmogų, o ne bjauroti jį. Drabužio paskirtis ne vien saugoti kūną nuo oro sąlygų, bet ir paryškinti, kas gražu, bei paslėpti tas vietas, kurios gamtai nepasisekė. Kodėl šitai pamirštame? Aklai vaikomės kažkokios efemeriškos mados ir išeina visiškas šnipštas. Nesakau, kad vyrams ir jaunimui dera vien tik klasika. Toli gražu. Tačiau bent jau slėpkite negražias kojas, lašininį, lajumi aptekusį ar konclagerio aukos kūną. Jūsų dideli pilvai taip pat nėra gėrėjimosi objektai, kaip ir meškutės eigastis.

Ak, moterys turi būti gražios!

O vyrai dar gražesni, nes kas, jei ne jie, yra pasaulio turtas, jėga, protas, išmintis, varomoji galia, gynėjai, maitintojai, žemės druska. Be jų ir vaikų nebūtų, čia jau nepasiginčysi, nors su mada tai nieko bendro ir neturi. Bet su kojomis netiesiogine prasme turi ir net labai.

V. I.

Gyvenimas kaip senas vynas

Pasidalijimai patirtimi

Vanda IBIANSKA

Reikalai tokie, kad kai tik sutinku kokį seniau matytą pažįstamą (apie gimines bei kaimynus nė nekalbu), tuoj laukiu klausimo: „Sakyk, kiek kainuoja Mišios?“ arba: „Kiek mokėti už krikštynas (pakasynas, šliūbą)?“ Tada mane ištinka nervinis drebulys, nes pailsau aiškinti, kad sakramentai pinigais nevertinami, jie neparduodami ir neperkami, o kunigo dalyvavimas lydint į paskutinę kelionę yra pagarbos ženklas mirusiam parapijiečiui. Nesupranta ir basta! Visi juk žino, kad šiame pasaulyje bet ką nusipirksi ir klausimas slypi tik kainoje. Kurgi ne!

Ir neįkalbėsi, kad Dievui pinigai nė motais. Žinoma, Dievui. Kunigams truputį kitaip, nes jie, kaip ir mes visi, yra žmonės, turi organizmą (smulkesnį ar stambesnį) ir pamatinius gyvybės palaikymo poreikius.

Tad primenu, ko reikia tiems baisiai, neišpasakytai gobšiems baisūnams kunigams. Štai nepilnas sąrašėlis, taip sakant, sutrumpintas variantas: 1) triskart per dieną pavalgyti; 2) nusipirkti kelnes, marškinius, batus ir net triusikus; 3) sumokėti mokesčius (šildymas, vanduo, elektra, dujos, telefonas ir t. t.); 4) nusipirkti vaistų ir higienos priemonių.

Nutyliu atostogas, išlaidas knygoms, kultūrai, degalams ir dar daug kitų dalykų.

Klebono išlaidos kaip ir vikaro, bet jam daug blogiau, nes į jo pareigas įeina: 1) išlaikyti kunigus altaristus (tarpusavyje jie prasivardžiuoja artileristais); 2) sumokėti mokesčius už bažnyčios pastato sunaudotą elektrą (nepatikėsite, siaubingos sumos!), vandenį, pagalbinių patalpų šildymą, telefoną, internetą ir t. t.; 3) sumokėti atlyginimus vargonininkui (didesnėje parapijoje dviem), chorvedžiui, zakristijonams, šeimininkėms, valytojoms, pročkelei, teritorijos tvarkytojui, elektrikui, buhalterei ir kitiems, aišku, ir Sodrai; 4) pamaitinti stokojančių šeimų vaikus (mano parapijoje maitina); 5) kaupti fondą remontams; 6) nunešti tam tikrą sumą į kuriją, per kurią remiami skurdžių kaimo parapijų kunigai; 7) prisidėti prie kunigų seminarijos išlaikymo.

Visko nevardysiu, nes tų išlaidų galybė.

Kaip tyčia, valgyti nori visi: kunigai, zakristijonai, valytojos ir net senutės šeimininkės, nes tokie jų organizmai, t. y. kaip ir mūsų. Batų, kelnių ir jau minėtų triusikų irgi verkiant reikia. Naktį pas ligonį ar į kitą parapiją, kur nutiko bėda, pėsčias vėlekos nenueisi. Ratus kurti tenka banaliu benzinu (4,67 Lt už litrą), kitaip nevažiuoja. Galima

ir dyzelinu, nors ne kažką pigiau, o žiemą gali ir neužkurti. Štai jums viena kunigo gyvenimo pusė. O dabar apie kitą.

Keltis reikia su pirmaisiais gaidžiais, kai buhalteriai, vadybininkai, mokytojai, šaltkalviai ir net profesoriai dar miega (nekalbu apie mokinius ir studentus), nes pirmos Mišios prasideda 7 val., bet dievobaimingų ir stropių moterų pulkelis prie durų pradeda trepsenti gerokai prieš septynias. Paskui šaltoje bažnyčioje, vilkėdami storą paltą, su dviem porom vilnonių kojinių ir šiltais aulinukais beigi pirštinėmis ilgas valandas sėdi klausykloje ir tarpais nežymiai šluosto liūlį, o mes per groteles šnabždame visokią bjaurastį ar visiškas kvailystes. Malonių dalykų klausykloje kunigui į ausį gi niekas nepasakoja.

Ar galėtumėte taip? Sąžiningai sakau: aš negalėčiau!

Neištverčiau, palūžčiau. O kur dar kasdien nabašnikai, slogi laidotuvių niūra ir skausmas, mirštančių ligonių lankymas?! Oi. Čia jau nieko nepridursi. Kunigo gyvenimo lengvu nei geru nepavadinsi. Dvidešimt metų dirbu katalikiškame leidinyje, bet striksintį kaip žiogas mačiau tik vieną kunigą. Tik kad aš pas jį tai jau nesispavedočiau!

Taigi, po visko prieinu prie to, už kiek galima „nusipirkti“ Dievo malonę ir Dangaus karalystę. Neturėkite iliuzijų, nenusipirksite. Sakramentai, Mišios neparduodami.

Nei Rockefelleriui (tiesa, jis žydas, tai čia jau kita kalba), nei Billui Gatesui, nei Petrauskui, Ivanauskui ar Kazlauskui. Už visa tai mokėti nereikia. Tačiau kunigai turi valgyti, tapkes ar tų vaistų „nuo spaudimo“, gal dar ir Prostamol uno nusipirkti. Todėl kiekviena parapija ir išlaiko jai patarnaujančius kunigus. Tai ne paslaugos, o tarnystė, nepamirškime to. Kunigai negeria šampano Veuve Clicquot. Ką gi, turi gyventi kaip ir mes visi, nieko už dyką negaudami.

Tiems skaitytojams, kurie smalsūs kaip žvirbliai pavasarį, apie išlaidas pasakiau. Tad tenesklando jūsų mintys Everesto aukštyje, nes viskas paprasta, kaip taburetė.

Ypač smalsiems ir sustiprintai besidomintiems galiu pasakyti, kad Kauno arkivyskupijoje dar 2008 m. išleistas Metropolito Dekretas dėl šv. Mišių stipendijų, kitų aukų bei jų pasidalijimo ir dvasininkų pragyvenimo normų. Jame kalbama apie rekomenduojamą (!!!) aukos dydį. Aukoti siūloma 5–30 Lt už sudėtines Mišias, o celebrantas iš surinktos sumos pasiima 40 Lt (plius 30 Lt buitinėms išlaidoms), už „įprastines“ Mišias rekomenduojama aukoti 40 Lt. Už Mišias laidotuvių dieną, 30-ąją dieną po laidotuvių bei mirties metinių proga – 70 Lt. Už Krikštą patariama 50 Lt auka, Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

59

Gyvenimas kaip senas vynas

60

o už santuoką – 150 Lt. Pabrėžiu: tai tik rekomenduojami aukų dydžiai. Jeigu parapijietis neišgali, jo kūdikį kunigas privalo pakrikštyti, stokojančią porą sutuokti ir neturte mirusį velionį palaidoti už simbolinę auką ar visai be jos.

Tačiau jei žmogus nori paaukoti daugiau, kunigas turi teisę priimti auką, bet privalo ir paaiškinti, koks rekomenduojamos aukos dydis. Parapijiečiui būtina tai žinoti.

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti štai ką. Nors puikiai žinau, koks rekomenduojamos ar įprastinės aukos dydis, visada aukoju gerokai daugiau. Dar nesutikau kunigo, su kuriuo nereikėtų stumdytis. Būtinai sako: „Per daug, gal dvejų Mišių norėtumėte?“ Žinote, kodėl aukoju daugiau? Nes su ta mano vienos auka išlaikyti parapijos bažnyčią yra tas pats, kaip mineralinio vandens buteliu gesinti gaisrą miške.

Nesakau, kad absoliučiai visų kunigų reputacija prilygsta Šveicarijos banko reputacijai. Pagal perfrazuotą šauniojo kareivio Šveiko posakį, ir tarp kviečių pasitaiko kukalių, t. y. berniukų dabartinukų. Jų vienetai, tai statistiškai nereikšmingi individai, deja, šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Antra vertus, neilgai jiems muzika gros.

Kad skaitytojui iki galo būtų aišku – parapija kartais apmoka kunigo komunalines išlaidas. Bet tik tada, jei jis

gauna mažiau nei 900 Lt. Už degalus sumokama tiek, kiek automobilis buvo naudotas sielovados reikmėms.

Oi, nenoriu, kad mano parapijos kunigai vaikščiotų nuklaipytais ar kiaurais batais, blizgančiom alkūnėm, nubrizgusiom apykaklėm. Juk mačiau kurijoje tokių, atvykusių iš provincijos kunigų ne vieną ir ne du. Jų darbas sunkus, nes tai net ne darbas, o pasiaukojama tarnystė.

Todėl bent minimalų pragyvenimo lygį mes, parapijiečiai, turime jiems užtikrinti. Jie to nusipelnė. Na, o tie 30, 40, 70, 150 Lt nėra tokios jau didelės sumos, nes jas aukojame tikrai ne kas mėnesį ir ne kas ketvirtį. Toli gražu.

Prieš keliolika metų atostogaudavau Prancūzijoje.

Vietiniuose laikraščiuose matydavau skelbimų, kuriuose buvo rašoma, kiek kurioje bažnyčioje prašoma aukoti už Mišias, pabrėžiant, jog neturint lėšų galima aukoti, kiek kas išgali. Vietos gyventojai pasakojo, kad aukoja daugiau, nes yra vargšų, asocialų, narkomanų kurie prašo Mišių, bet neturi nė vieno franko (eurų tada dar nebuvo). Tokie skelbimai ten buvo normalus dalykas. Žmonės nesipiktindavo, o džiaugdavosi žinodami, kad antradienį bus meldžiamasi už Pjerą, penktadienį už Žiuljetą, gi šeštadienį už Antuaną, nes ir apie tai parapijos pranešdavo vietiniuose laikraščiuose. Gaila, kad mūsuose vietinė spauda apsiriboja vienu laikraščiu, o parapinių išvis nėra...

Na, o grįžtant į Lietuvą siūlau štai ką. Nedarykite iš Bažnyčios pramogos. Jei ji jums reikalinga tik vaikeliui pakrikštyti, susituokti („nes taip gražiau, tikriau“) ir palaidoti artimui („kad Dievas pasigailėtų“), vadinasi, esate nutolę nuo Kristaus per 100 parsekų (įdomumo dėlei aiškinu: 1 pc = 3,086 x 1013 km, trumpai sakant – kosminiai atstumai). O drauge aišku, kad atsitiktiniai susitikimai su Juo vargu ar daug padės eilėje į Dangų.

Teks stovėti ilgai. Čia aš šiaip, kad pamoralizuočiau, nes pati, ko gero, lauksiu dar ilgiau. Kas žino? Viena aišku: su Dievu pokerio nesuloši, juolab iš pinigų.

Viskas. Emigruoju ir iš šito puslapio.

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Vaikams rūpi, iš kur viskas atsiranda. Suaugusiems – kur viskas dingsta.

* * *

Anglų lordas grįžta namo. Jį pasitinka dvariškis: – Na, senas kelme, tai vėl su mergom trankeisi?

– Ne, Džonai, buvau išėjęs nusipirkti klausos aparato.

* * *

– Šiandien sugavau va tokią lydeką – kaip mano ranka!

– Baik melavęs, tokių plaukuotų lydekų nebūna.

Artuma 2013 m. liepa–rugpjūtis

* * *

Pesimistas: – Kaip tas laikas pašėlusiai lekia! Nespėji apsižvalgyti, o mėnuo jau ir praėjo...

Optimistas: – Tikrai! Vos spėji algą pasiiminėti!

* * *

Mažasis Petriukas dar nemoka ištarti žodžio trys. Nuėjęs į parduotuvę sako: – Duokite keturias bandeles, vienos nereikia.

Mūsų draugai

Ateik ir sek paskui mane!

Lk 18, 22

Jaunuoli, o gal čia Tave Kristus kviečia, ir pasirinkęs sekti Jį būsi pats laimingiausias ir geriausiai pasitarnausi kitiems žmonėms?

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (A. Jakšto g. 1, Kaunas) iki rugpjūčio 16 d., darbo dienomis 9–13 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 19 d. (pirmadienį) 10 val.

Informacija tel. (37) 32 37 34. Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Katedros a. 6, Telšiai) nuo liepos 15 d., darbo dienomis 9–12 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 16–17 d., atvykti rugpjūčio 16 d. 10 val.

Informacija tel. 8 616 01275. Plačiau internete www.tks.lt VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) rugpjūčio 5–9 dienomis 9–15 val.

Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 13–14 d.

Plačiau internete www.seminarija.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Nr. 7/8 (282/283) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 40988 Tiražas 10 500 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 5 Lt (atsiimant redakcijoje – 4,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ŽEMAIČIŲ KRIKŠTO 600 METŲ JUBILIEJAUS IŠKILMĖS Rugpjūčio 1–4 d. Telšiuose Rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Rugpjūčio 2 d., penktadienis

10 val. – iškilmingos šv. Mišios Telšių katedroje 11.30 val. – mokslinė teologinė konferencija „Žemaičių Krikštas išganymo istorijos kontekste: evangelizacija, tikėjimas, tradicija, išganymas“ (Žemaitės dramos teatras, Respublikos g. 18) 11.30 val. – Vysk. Jono Borutos SJ įžanginis žodis 12.00 val. – Ingrida Gudauskienė „Stovėti santykyje. Biblinio tikėjimo matmenys – tikėjimo skelbimo prielaida“ 12.30 val. – kun. Giovanni Tangorra „Krikšto ekleziologinė dimensija“ 13.30 val. – pietūs 14. 30 val. – kun. Vidas Balčius „Moralinis tikinčiojo gyvenimas: pakrikštytojo sąžinės fenomenologija“ 15 val. – kun. Arvydas Ramonas „Evangelizacijos iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje“ 15.30 val. – diskusijos

8 val. – šv. Mišios katedroje 9.30 val. – mokslinė istorinė konferencija „Evangelijos šviesa žemaičiuose: šeši Krikšto istorijos amžiai“ (Telšių rajono savivaldybės salėje, Žemaitės g. 14) 9.30 val.– vysk. Jono Borutos SJ. Įžangos žodis; Darius Baronas „Žemaičių krikštas ir pirmosios parapinės bažnyčios“; Vytautas Ališauskas „Pasakojimas apie Žemaičių krikštą: Dlugošas, Stryjkovskis, Kojalavičius“; Mangirdas Bumblauskas „Žemaitijos visuomenės konversijos pabaiga: kelios XVII a. pradžios datos“ 11.30 val. – kavos petrauka 12 val. – Alfredas Bumblauskas „Apie nesikalbėjimus Žemaičių christianizacijos plente: istoriografinės ir geografinės pastabos“; Liudas Jovaiša „Kritinis diskursas ar literatūrinė vaizduotė?

XVII a. Žemaičių vyskupijos istorija Motiejaus Valančiaus Žemaičių vyskupystėje“; Mindaugas Paknys „Žemaitijos bažnyčių dailė ir architektūra Vincento Juzumo Žemaičių vyskupijos istorijoje“ 13.30 – pietų petrauka 14.30 val. Artūras Grickevičius „Žemaičių kunigų seminarija (1864–1926 m.): istoriografijos ir šaltinių paralelės“; Lijana Birškytė „Šv. Onos brolijos Žemaičių vyskupijoje“; Jonas Vilimas „Žemaitiškasis ir kiti Patrem XVII–XVIII a. LDK giesmynuose“; Girėnas Povilionis „Vargondirbystės menas Žemaitijoje: tradicijos ir gyvasis paveldas“

16 val. – senųjų dievdirbių parodos atidarymas Žemaičių muziejuje „Alka“ 18 val. – šv. Mišios Telšių katedroje 21 val. – evangelizacinis koncertas amfiteatre

16 val. – archyvo parodos atidarymas menų inkubatoriuje 18 val. – šv. Mišios Telšių Mažojoje bažnyčioje 19 val. – teatralizuotas Kryžiaus kelias miesto gatvėmis 21 val. – sakralinės muzikos vakaras amfiteatre

Rugpjūčio 3 d., šeštadienis

Rugpjūčio 4 d., sekmadienis

8 val. – šv. Mišios Telšių katedroje 10 val. – kryždirbių mugė Turgaus aikštėje 11 val. – šiandienos dievdirbių parodos atidarymas Telšių parodų salėje 15 val. – kryždirbių konferencija Žemaitės dramos teatre 21.30 val. – roko opera „Prisikėlęs“ amfiteatre

8 val. – šv. Mišios ir adoracijos pabaiga Telšių katedroje 11 val. – šlovinimas ir katechezė Turgaus aikštėje 13 val. – iškilmingos šv. Mišios ir Eucharistinė procesija (Turgaus aikštėje) 15 val. – koncertas „Tautos gyvybės giesmė“ Turgaus aikštėje

Daugiau informacijos: www.telsiuvyskupija.lt ir www.zemaiciukrikstas.lt

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83). www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai