Artuma

Artuma 2013 m. rugsÄ—jis

9

Ganytojo laiškas „Artumai“

Mieli „Artumos“ Skaitytojai, pradėdamas naują – vyskupo – tarnystę vis iš naujo mąstau apie Bažnyčią. Tą, kurią vadiname Motina ir Mokytoja, per sakramentus gimdančią ir auginančią savo vaikus, ir dėl kurios taip dažnai dejuojame: dėl mažėjančio tikinčiųjų būrio, pašaukimų stokos, nepajėgumo prakalbinti jaunimą ir pan. Jei pažvelgtume ne tik į savo aplinką, o visą pasaulį, trūkumų pastebėtume dar daugiau. Šioje situacijoje stebina, o kartu vilties teikia pavyzdys to, kuris geriausiai pažįsta Bažnyčios problemas – popiežiaus. Akivaizdus popiežiaus Pranciškaus paprastumas, noras būti su žmonėmis, patrauklus ir suprantamas žodis. Drauge, visų Bažnyčios problemų akivaizdoje, matyti jo entuziazmas ir energija. Pakvietęs tikinčiuosius melstis už jį, ėmėsi konkrečių darbų ir pradėjo kurti naują popiežiaus darbo ir gyvenimo stilių. Bažnyčiai kylančių pavojų paminėjimą jo kalbose visada lydi nauja jos vizija. Jis nuolat primena, kad Bažnyčia neturi būti susirūpinusi tik savimi, užsidariusi savo aptvare. Šventoji Dvasia skatina atverti duris ir išeiti, skelbti ir liudyti Evangelijos gyvenimą, dalytis tikėjimo ir susitikimo su Kristumi džiaugsmu. Bažnyčiai reikia būti tikėjimo skatintoja, o ne jį kontroliuojančia pastoracine muitine, jos centre turi būti Kristus. Mes gi esame kviečiami eiti į visus tuos pakraščius, kur nuklydusi ne viena, o gal net visos devyniasdešimt devynios avys.

Gražus paraginimas. Tik kaip jis gali tapti tikroviškas mūsų pačių bendruomenėse, parapijose? Nuvykus į Švč. Mergelės Marijos atlaidus Krekenavoje pasitiko savanoriai, nurodantys, kur sustoti, kur atsigerti vandens, tvarkantys aplinką. Ar tai negalėtų būti svetingos Bažnyčios paveikslas ir drauge paskatinimas? Carito programų bendradarbiai be atlygio padedantys stokojantiems, neįgaliems, Motinos Teresės seserų talkininkai – ar nėra Bažnyčios dalis, iš šventoriaus keliaujanti į pasaulio kryžkeles? Katalikiškos šeimos, nepaisant visų sunkumų išlaikančios drąsą ir viltį, – ar nėra tikėjimo liudytojos?

Net jei tai maži grūdai, jiems norisi palinkėti, kad sėkmingai augtų išvengdami mūsų nusiminimo ir kritikos šalnos. O mums visiems – mokėjimo pastebėti vilties daigus ir pajutimo, kad Bažnyčia yra daugiau už mūsų planus ir net darbus, kad joje pasilieka Tas, kuris ją įkūrė, priimdamas visus, atvira širdimi pas Jį atėjusius. Bažnyčia išlieka Slėpinys – Dievo veikimo ir žmogaus pašaukimo slėpinys, kurį priimame su tikėjimu, išlaikome viltimi ir įgyvendiname meile.

Vyskupas Lionginas Virbalas SJ Panevėžio vyskupijos ordinaras

Laiškas skaitytojams

Turinys

Tegu vasara niekada nesibaigia!

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Motina ir Mokytoja

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Tikrasis „tikėjimo laukas“

6

Juos draugais vadina Jėzus

8

Janina KUKAUSKIENĖ Šv. Jokūbo ir gyvenimo keliu

10

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Kun. Danielius DIKEVIČIUS Regėti Neregimąjį

11

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Klausyti ir paklusti? Kodėl turėčiau? 12 Antanas SAULAITIS SJ Pažinti save ir kitą

13

Vytautė MACIUKAITĖ Ranka pasiekiamas Dievas

14

Romanas KAZAKEVIČIUS Katalikiškas ugdymas

16

Viktutė SILIŪNIENĖ Atskirų lyčių mokyklos

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Šiandieninės vaikų ugdymo grimasos 20 Ses. Viktorija VOIDOGAITĖ CC Meilės uždarbiai

22

Jolanta RAMONIENĖ Dirbkime su jaunimu

23

Iš redakcijos pašto – pamąstymai, kaip kurti mokyklą

24

Bažnyčios klausantys yra laimingi

25

Veidu į vaiką Vargas su... tėvais

26

Paul LEMOINE Vaikas nevalgo!

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Priverstinis poilsis (I)

29

Judie GULLEY Niekados nesibaigianti meilė

30

Akiračiai Antonio Stradivari mįslė

32

Sveikata Sezono metu ir ne metu

Leiskite būtent taip, lyg užsispyrusiam vaikui, pasisveikinti su Jumis, mielieji, į rankas paėmusiais povasarinę „Artumą“.

Ech, kokios vis tik trumpos tos lietuviškos vasaros – regis, ką tik atšilo oras ir jau tuoj tuoj pasimėgausi, kai žiū, brrr, ūtata ir vėl – šaltosios naktys, ūkanotosios dienos... Net susigėsti žmogus prisiminęs, jog vos porai su puse dienų stojus tikrai karštokiems orams ėmei dejuoti: „per karšta!“ Ak, kaip čia dabar bent pusdieniui į tą vidurvasario karštį sugrįžus?! Bet kur tau – dabar tik į darbus sugrįžti gali. Tai dar gerai tokiems laimingiesiems kaip man, kuris ne tik turi darbo, bet ir džiaugsmo iš jo; o kaip tiems vargšams, kuriems tai ištisas lažas?! Dar labiau brrr... Belieka užsikaisti arbatos, užsikurti židinį ir skaityti gerą žurnalą!

O gal toji vasara šitaip greitai pabėgo dėl to, kad tiek daug visokių nuostabių įvykių būta, išgyventa: tai ir didžiausios jaunimo fiestos Kaune su Jėzaus draugais bei Rio su Šventuoju Tėvu; tai ir akivaizdus Bažnyčios Lietuvoje jaunėjimas su naujojo vyskupo konsekracija Panevėžy; tai ir Žemaičių Krikšto jubiliejaus audringi šventimai visuose didžiuosiuose atlaiduose, o Tēlšiuos – tai net su popiežiaus legatu! Apie visa tai bent po truputį rasite ir šioje „Artumoje“, ir netgi tokių keistų dalykų, pvz., kaip kvietimą pagalvoti, ar neverta Lietuvoje atgaivinti atskirų gimnazijų mergaitėms ir berniukams? Tačiau pagrindinė šio numerio tema kita, nors rugsėjis ir verčia mus prisiminti mokyklos vargus bei džiaugsmus.

Mat vis neužmirštam, kad esame Tikėjimo metų kelyje ir pažadėjome Jums drauge apmąstyti mūsų tikėjimo svarbiausius klausimus. Tad šįkart bandome imtis vieno, kai kam itin sunkaus: kodėl turėtume klausyti Bažnyčios? Ir dar kaip Motinos ir Mokytojos?! Juk esame suaugę ir protingi, netgi Kristų tikintys, tai kodėl turim elgtis taip, kaip mums nurodinėja nusidėjėlių apsti Bažnyčia?.. Kažin, ar užtektų tokiam suglumusiam, jeigu jam pateiktume kad ir didžiojo Katekizmo atsakymą: Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, visų pakrikštytųjų bendrijoje. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį su „Kristaus įstatymo“ (Gal 6, 2) nurodymais; gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Bažnyčioje jis randa šventumo pavyzdį; koks tas šventumas ir kas jo šaltinis, sužino iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos; mato jį, šventai gyvenančių žmonių autentiškai paliudytą; jo mokosi iš prieš mus gyvenusių šventųjų dvasinės tradicijos ir ilgos jų istorijos, o jų atminimas kasdien liturgijoj švenčiamas“ (KBK, 2030).

Man tai užtenka ir apaštalo Pauliaus griežto žodžio apie Dievo namus, „kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15b), bet juk žurnalas skirtas ne tik man, tai gal ir Jūs ką nors sau naudingo jame rasite?

O štai kodėl viršelis šį kartą toks – paliksiu atspėti Jums patiems (bet tikrai ne dėl mano noro sugrįžti į tuos vidurvasario karščius, kuomet švenčiama Jėzaus močiutės liturginė šventė). Gi vasara telieka bent širdyje!

Darius Chmieliauskas

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Kruša

35

Viršelyje – šv. Ona (būsimos Dievo Motinos motina ir mokytoja). Spalvintas medžio raižinys, nežinomas liaudies dailininkas. XIX a. Iš Lietuvos dailės muziejaus archyvų

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

Šv. Mišios su vaikais Kada nuaidi Paskutinės vakarienės žodžiai?

– Kodėl visi atsiklaupė? Tikriausiai kažkas iškrėtė kokią išdaigą, tai dabar visi turėsime klūpėti... – sunerimsta Benedikta.

– Gal ir ateina į Mišias kokių neklaužadų, blogai besielgiančių, bet ir jie nori būti geresni, prisimena, ką Jėzus nuveikė, prašo Jo pagalbos. O atsiklaupėme – Tikriausiai Dievas nenori mūsų išgąsdinti, – svarsto todėl, kad pagerbtume patį Dievą, kuris pasilieka ant mama. – Jis laukia mūsų drąsaus tikėjimo, kad pasikliaualtoriaus Jam paaukotoje duonoje ir vyno taurėje, – pa- tume Jo pažadais. Jėzus nemeluoja. Kiekvienose Mišiostebi mama. se Jis kviečia prisiminti, čia ir dabar išgyventi tai, ką Jis – Kaip gali didelis Dievas įlįsti į mažą duonos paplo- padarė dėl mūsų. tėlį? Gal Jis koks nykštukas ar ką? – šypteli Benedikta.

– O koks Jo darbas pats svarbiausias? – klausia – Kunigas ištiesia rankas virš žmonių atneštos ir Die- Dominykas. vui pavestos duonos ir vyno ir visos Bažnyčios vardu mel– Mirtis ant kryžiaus už visus žmones ir prisikėlimas. džiasi, – sako tėtis. – Jis prašo Dangaus Tėvą, kad siųstų Kai per Mišias kunigas iškelia pašventintą Duoną ir paŠventąją Dvasią, kuri visa atgaivina. Tik nematomos, bet šventintą Taurę, visi susirinkusieji išgyvena tą akimirką, kai tikrai veikiančios Šventosios Dvasios galia duona ir vynas Jėzus ant kryžiaus už visus pasiaukojo ir pakilo iš kapo. tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.

Tuo metu tyliai savo širdyse tariame: „Jėzau, Tu už mane – O kodėl kažkas skambina varpeliais? – suklūsta Bene- ir visus žmones savo gyvybę atidavei“, – moko mama. dikta. – Gal kas pavėlavo ir niekaip negali įeiti į bažnyčią?

– Ši akimirka vadinama pakylėjimu. Kunigas, pakel– Į Mišias stengiamės nevėluoti, – pastebi Dominy- damas virš altoriaus, parodo mums patį Kristų ir primekas, – kai bendruomenė jau seniai susirinkusi. Mišių pa- na, kad tai, kas čia įvyko – slėpiningas dalykas, priimamas tarnautojai skambina tam, kad atkreiptų visų dėmesį, vien tikėjimu, – aiškina tėtis. primintų šios akimirkos iškilmingumą ir svarbumą.

– Visi pritariame: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo – Kunigas sako tuos pačius žodžius, kuriuos paėmęs mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, duoną ištarė Jėzus per Paskutinę vakarienę: „Imkite ir val- laukdami Tavęs ateinant“, – prisimena gykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiDominykas. duodamas.“ Visi tuo metu nutyla, net maži vaikai nekrebžda, – pasakoja tėtis. – Tada iškelia ir visiems parodo Duoną – Jėzaus Kristaus Kūną. Tada kunigas, paėmęs taurę, ištaria žodžius, pasakytus Jėzaus: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.“ Kunigas iškelia ir parodo Vyno Taurę – Jėzaus Kristaus Kraują.

– Bet matome tik Duoną ir Taurę, o kur Jėzaus Kūnas ir Kraujas? – smalsauja Benedikta.

– Jėzus pasilieka toje baltoje Duonoje ir Vyno Taurėje, nes taip pažadėjo per Paskutinę vakarienę, apie tai ne kartą yra kalbėjęs savo mokiniams: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas“, – primena mama.

– O kodėl nepasikeičia tos Duonelės išUžrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija Knezekytė, vaizda? Tada mums būtų lengviau tikėti, – siūlo Benedikta. nuspalvino ......................................................................

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

Rugsėjo kalendorius

Motina ir Mokytoja Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Šitaip Bažnyčią vadina Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Motina, nes iš savo įsčių – krikštyklų – gimdo Dievo sūnus ir dukteris. Mokytoja, nes gerai išmokusi Jėzaus pamoką Jo yra pasiųsta į pasaulį ištikimai perduoti tai, ką Jis yra sakęs.

Kažkada buvo labai populiarūs aštrialiežuviai posakiai: „Jėzus skelbė Dangaus karalystę, o štai atėjo Bažnyčia...“ ar „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne“. Man giliai įstrigo Apaštalų darbuose papasakotas susitikimas su Prisikėlusiuoju prie Damasko vartų, kai Saulius/Paulius jojo sunaikinti tikėjimo kelio sekėjų. Jų pokalbyje aiškiausiai supranti, kad Jėzus ir krikščionys – neatskiriami (žr. Apd 22, 6–11). Jie – vienas kūnas ir viena siela. Štai Bažnyčios pamokos rugsėjį.

XXII eilinį sekmadienį – apie nuolankumą. Nereikia manyti, jog esi labai reikšmingas. Tu toks esi iš tikrųjų, bet tik tada, kai sugebi pamiršti save, o pastebi kitus. Ypač vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus. Tuos, kurie neturi kuo atsilyginti. Šitaip elgiasi ir Dievas.

O švęsdami Dievo Motinos Gimtadienį mokomės apie Dievą, kuris tapo žmogumi ir gimė iš Mergelės Marijos.

Didžiausias svajones pranokusi krikščionybės tiesa skelbia apie Dievo artumą žmonėms, apie meilę kiekvienam, apie troškimą išgelbėti pasmerktuosius.

XXIV eilinį sekmadienį – pamoka apie išmintį. Apie tai, jog pats svarbiausias visada turi būti Dievas, paskui – kitas žmogus, o tik tada aš. XXV eilinis sekmadienis moko apie atleidimą. Kai Dievas atleidžia – tai daro be priekaištų, be pagrasinimų. Svarbiausia Jam – kad tu būtum su Juo, o Jis galėtų būti su tavimi. Gailestingumo pamoka, beje, yra viena sudėtingiausių ir sunkiausių. XXVI eilinį sekmadienį laukia mokymas apie artimo meilę.

Kažkas neseniai pradžiugino primindamas Jėzaus mokymą apie Paskutinį teismą. Pirmiausia būsim

klausiami, ką esame gera padarę. Paskui – ką galėję padaryti gero, bet nepadarę. O tik paskui bus pasižiūrėta į nuodėmes. Tad kvietimas: skubėkime daryti gera!

Gražiausias Bažnyčios paveikslas – moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas (žr. Apr 12, 1). Labai panašu į Mariją, kuri gimdė pasauliui Dievą ir dėmėjosi visus Jo žodžius bei svarstė savo širdyje. Tik šitaip įmanoma būti mokytoja. Kiekvieną dieną, kiekvieną sekmadienį reikia daug ką apsvarstyti širdyje, kad galėtum daug ką perduoti. Reikia daug turėti, kad galėtum daug perduoti. Reikia daug priimti, kad daug turėtum. Juk viskas yra malonė. Kaip ir Bažnyčia.

Rugsėjį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis:

1 S XXII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Ps 68; Žyd 12, 18–19. 22–24a; Lk 14, 1. 7–14 2 P 1 Tes 4, 13–18; Ps 96; Lk 4, 16–30 3 A Šv. Grigalius Didysis, popiežius,

Bažnyčios mokytojas

1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27; Lk 4, 31–37 4 T Kol 1, 1–8; Ps 52; Lk 4, 38–44 5 K Kol 1, 9–14; Ps 98; Lk 5, 1–11 6 P Kol 1, 15–20; Ps 100; Lk 5, 33–39 7 Š Kol 1, 21–23; Ps 54; Lk 6, 1–5 8 S ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS

(ŠILINĖ)

Mch 5, 1–4a arba Rom 8, 28–30; Ps 13;

Mt 1, (1–16.) 18–23

XXIII eilinio laiko savaitė (III sav.)

9 P Šv. Petras Klaveras, kunigas

Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62; Lk 6, 6–11 10 A Kol 2, 6–15; Ps 145; Lk 6, 12–19 11 T Kol 3, 1–11; Ps 145; Lk 6, 20–26 12 K Švč. Mergelės Marijos Vardas

Kol 3, 12–17; Ps 150; Lk 6, 27–38 13 P Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

1 Tim 1, 1–2. 12–14; Ps 16; Lk 6, 39–42 14 Š Šv. Kryžiaus Išaukštinimas

Sk 21, 4b–9 arba Fil 2, 6–11; Ps 78;

Jn 3, 13–17 15 S XXIV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iš 32, 7–11. 13–14; Ps 51; 1 Tim 1, 12–17;

Lk 15, 1–32 16 P Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas,

vyskupas, kankiniai

1 Tim 2, 1–8; Ps 28; Lk 7, 1–10 17 A Šv. Robertas Belarminas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

1 Tim 3, 1–13; Ps 101; Lk 7, 11–17 18 T 1 Tim 3, 14–16; Ps 111; Lk 7, 31–35 19 K Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys

1 Tim 4, 12–16; Ps 111; Lk 7, 36–50 20 P Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas,

ir kiti Korėjos kankiniai

1 Tim 6, 3–12; Ps 49; Lk 8, 1–3 21 Š Šv. Matas, apaštalas, evangelistas

Ef 4, 1–7. 11–13; Ps 19; Mt 9, 9–13 22 S XXV EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Am 8, 4–7; Ps 113; 1 Tim 2, 1–8; Lk 16, 1–13 23 P Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas

Ezd 1, 1–6; Ps 126; Lk 8, 16–18 24 A Ezd 6, 7–8. 12b. 14–20; Ps 122; Lk 8, 19–21 25 T Ezd 9, 5–9; Tob 13, 2–4. 7–8; Lk 9, 1–6 26 K Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai

Ag 1, 1–8; Ps 149; Lk 9, 7–9 27 P Šv. Vincentas Paulietis, kunigas

Ag 2, 1–9; Ps 43; Lk 9, 18–22 28 Š Šv. Vaclovas, kankinys;

šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai kankiniai

Zch 2, 5–9. 14–15a; Jer 31, 10–13;

Lk 9, 43b–45 29 S XXVI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Am 6, 1a. 4–7; Ps 146; 1 Tim 6, 11–16;

Lk 16, 19–31 30 P Šv. Jeronimas, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Zch 8, 1–8; Ps 102; Lk 9, 46–50

Bažnyčios – kad šiandienos žmonės, dažnai skęstantys triukšme, vėl atrastų tylos vertę ir įsiklausytų į Dievo balsą bei savo brolius ir seseris; misijų – kad daugelyje pasaulio vietų persekiojimus kenčiantys krikščionys savo liudijimu būtų Kristaus meilės pranašai.

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Nuolat bendrystėje Ką tik praėję liepos ir rugpjūčio mėnesiai – poilsio, atostogų metas. Taip pat ir popiežiaus Pranciškaus viešosios veiklos mastai buvo gerokai sumažėję, nors oficialiai jis neatostogavo. Du mėnesius nevyko bendrosios audiencijos, gerokai praretėjo kitų oficialių susitikimų, porą mėnesių buvo nutrūkusi ir visai neseniai pradėta nauja tradicija – rytinės Mišios su trumpa homilija. Tačiau, skirtingai nei pirmtakai, popiežius Pranciškus nepersikėlė į Kastel Gandolfo vasaros rezidenciją. Atsisakymas persikelti į ją neliko nepastebėtas, panašiai kaip ir vos išrinkto popiežiaus Pranciškaus sprendimas nesikelti į popiežiškuosius apartamentus Vatikano rūmuose. Vis dėlto pats popiežius keliomis progomis paaiškino, kad šiais atvejais sprendimus lėmė ne tiek noras duoti saiko ir santūrumo pavyzdį, kiek praktinės priežastys, visų pirma noras daugiau bendrauti su žmonėmis. „Nemanykite, kad tie apartamentai Vatikano rūmuose labai prabangūs. Ne. Aš paprasčiausiai negaliu būti vienas“, – sakė per vieną susitikimą vasaros pradžioje.

Nors į vasaros rūmus popiežius Pranciškus nebuvo persikėlęs, tačiau du kartus – liepos 14 d. ir rugpjūčio 15 d. – aplankė šią senąją popiežių rezidenciją.

Pirmą kartą, po susitikimų su Kastel Gandolfo rezidencijos personalu ir su Artuma 2013 m. rugsėjis

miestelio gyventojais kalbėtos sekmadienio „Viešpaties Angelo“ maldos, popiežius taip pat aplankė rūmuose prieš kelis šimtmečius įrengtą astronomijos observatoriją ir pietavo kartu su joje dirbančiais jėzuitais. (Kastel Gandolfo observatorija šiandien – tik muziejus, bylojantis apie tuos laikus, kai XVI a. pabaigoje popiežius Grigalius XIII patikėjo tėvams jėzuitams kalendoriaus reformos darbą.

Tuo tarpu tikra, didelė observatorija su naujais milžiniškais teleskopais, jėzuitų vadovaujama, visu tempu dirba Arizonos dykumoje JAV.) Nors Pranciškus vasaros rezidencijoje negyveno, antrą kartą į Kastel Gandolfą sugrįžo kartu su miestelio gyventojais švęsti Žolinės. Tokį paprotį prieš penkis dešimtmečius buvo įvedęs popiežius Paulius VI. Nuo tada vasarą Kastel Gandolfe gyvenantys popiežiai kasmet per Žolinę ateidavo į parapijos bažnyčią aukoti Marijos Ėmimo į dangų iškilmės Mišių.

Liepos 5 d. buvo paskelbta popiežiaus Pranciškaus enciklika Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Savo pirmosios enciklikos įvade Šventasis Tėvas paaiškina, kad šį Tikėjimo metų kontekste skelbiamą oficialaus Bažnyčios mokymo dokumentą pradėjo rašyti jo pirmtakas Benediktas XVI, o Pranciškus broliškai perėmė pradėtą darbą ir jį papildė savuoju indėliu.

Liepos 22–29 d. popiežius Pranciškus buvo išvykęs į pirmąją savo pontifikato tarptautinę apaštališkąją kelionę – aplankė du Brazilijos miestus Rio de Žaneirą ir Aparesidą, dalyvavo Pasaulio jaunimo dienų pagrindiniuose renginiuose. Taip jau susiklostė, kad tam tikra prasme pasikartojo situacija, kurią matėme prieš aštuonerius metus, kai PJD buvo švenčiamos Kelno mieste Vokietijoje. Tąkart pasirengimas Jaunimo dienoms buvo pradėtas tikintis Kelne sutikti Joną Paulių II, tačiau į susitikimą su jaunimu keliavo jau Benediktas XVI. Panašiai ir dabar: pasirengimas šiemetinėms PJD buvo derinamas su pradėta rengti Benedikto XVI kelione, tačiau į Rio de Žaneirą keliavo jau popiežius Pranciškus. Čia vykusių Jaunimo dienų organizatorių duomenimis, baigiamosiose Mišiose sekmadienį, liepos 28 d., dalyvavo apie 3,7 mln. žmonių. Toks didelis maldininkų skaičius paskutinį kartą matytas per 1995 m. PJD Filipinų sostinėje Maniloje.

Kalbant apie vasaros meto Visuotinės Bažnyčios gyvenimo įvykius būtina paminėti rugpjūčio 17 ir 18 d. kunigaikščio šv. Vladimiro Krikšto 1025 metų sukaktį Kijeve, kur, kaip ypatingasis popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys, dalyvavo Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis, dar kaip Šventojo Sosto Valstybės sekretoriate dirbęs monsinjoras, lydėdamas tuometinį Valstybės sekretorių kard. Agostino Casaroli, 1988 m. yra dalyvavęs ir to paties įvykio – Rusios Krikšto – 1000 m. sukakties minėjime Maskvoje. Šį kartą Kijeve vykusioje šventėje labiau apsiribota Ukrainos ir ypač graikų apeigų Katalikų Bažnyčios kontekstu. Iškilmių metu Kijevo Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas padėkojo Lietuvos katalikams už pagalbą, suteiktą sovietų valdymo laikais uždraustai Ukrainos unitų Bažnyčiai: „Pasinaudosiu šios iškilmės proga, kad būtų patenkintas persekiojamos Bažnyčios vyskupų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių prašymas. Jie mūsų Bažnyčiai pavedė uždavinį padėkoti Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Dabar išmušė tinkamiausia istorinė valanda visos Bažnyčios vardu pareikšti jums ‘ačiū!’.“ Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Apaštališkuoju palaiminimu – „Dvasia vienijuosi su jumis, būdamas tikras, kad ši džiaugsminga sukaktis pagyvins Viešpaties malonę, suteiks naujų dovanų jūsų krikščioniškajam gyvenimui“ – šią vasarą popiežius Pranciškus antrąkart apkabino Lietuvą ir ypač žemaičius, kurie rugpjūčio 1–4 d. Telšiuose minėjo Krikšto 600 metų jubiliejų, švęsdami vyskupijos IV Eucharistinį kongresą. Šventojo Tėvo legatas Budapešto ir Estergomo arkivyskupas kardinolas Péteris Erdö iškilmių Eucharistiją koncelebruojantiems vyskupams bei sykiu švenčiančiai miniai miesto aikštėje sakė:

Krikštą ir visos Europos įkrikščioninimo užbaigimą įamžino atminimo lenta Telšių katedroje. „Tegu bendravimas su Dievu Kristumi, kuris <...> per 600 metų buvo mūsų stiprintojas gerame, buvo mūsų protėvių sielų šviesa <...> – tegu Jis būna ir šiais laikais mūsų stiprybė, šviesa ir džiaugsmas“, – sakė Telšių ganytojai pojubiliejiniame laiške.

Didžiuosiuose vasaros atlaiduose šiemet minėtas ir pal. Jono Pauliaus apsilankymo Lietuvoje 20-metis. Žemaičių Kalvarijoje pagrindinė diena skirta jaunoms šeimoms. Ganytojų žodyje per Pal. Jurgio Matulaičio atlaidus pastebėta ir nuostabiai popiežiaus Pranciškaus

mintį apie vargšų Bažnyčią vargšams atliepianti mūsų palaimintojo dvasia. Kryžių kalne per atlaidus pašventinta pirmoji čia kuriamo Kryžiaus kelio stotis.

Krekenavoje, paminint ir 1863 m. sukilimo 150-uosius metus, jo vadui, buvusiam šios parapijos vikarui, kun. Antanui Mackevičiui pašventintas paminklas.

Pivašiūnuose minėta, jog Dievo Motina ir šiandien yra arti žmonių, viltis vilties netenkantiems: „Nuliūdusiųjų Paguoda, jau ne vienam atsiliepusi stebuklais, kviečia <...> įtikėjus pavesti Viešpačiui visus savo rūpesčius. Šie stebuklai paliudija Marijos užtarimo galią ir rūpinimąsi viltį praradusiais vaikais“, – homilijoje sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Pilnutėlėje Panevėžio katedroje rugpjūčio 10 d. malda ir sveikinimais į vyskupo sostą palydėtas naujasis ganytojas Lionginas Virbalas SJ. „Visų darbų Šeimininkas yra Dievas ir tik Jam vienam priklauso Bažnyčia ir misija, kurią Jo šlovei atliekame žemėje. Todėl iš visos širdies meldžiu visiems jums darnos ir vienybės

Vytauto Kandroto nuotrauka

Tikėjimo metų vasarą vykusios VI Lietuvos jaunimo dienos Kaune buvo tikra 8 tūkst. jaunųjų katalikų tikėjimo manifestacija. LJD dalyvius ir visą Lietuvą ta proga palaimino popiežius Pranciškus laišku, kuriame rašė: „Jauskitės gyva Bažnyčios dalimi, dalyvaujančia evangelizacijoje ir būnančia vienybėje su savo broliais bei seserimis tikėjime ir bendrystėje su savo ganytojais. Nebijokite gyventi tikėjimu!“ Apaštališkasis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi pavadino jaunimą Bažnyčios ateitimi – „aušros, kuri jau švinta, gražiausiais spinduliais“. Puikiai pasidarbavę 500 LJD savanorių suskubo užrašyti ir jaunų žmonių liudijimų, tarp jų – ir viltingą nuncijaus žodžių atliepą: „Jaučiau pakylėjimą, džiugesį ir ašaros kaupėsi dėl to, kad nesam vieni ir laukia graži ateitis“ (daugiau įspūdžių žr. p. 8–9).

Apie 70 asmenų Lietuvos jaunimo grupė, lydima trijų vyskupų, drauge su milijonais jaunųjų Bažnyčios narių dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose Rio de Žaneire. 2016 m. PJD vyks Krokuvoje, mūsų kaimynėje Lenkijoje.

Edvino Bružo nuotrauka

Atvira visiems Bažnyčia

Laimos Penekaitės nuotrauka

„Atviras tikėjimas ir Krikštas – tai didinga realybė, kurią švenčiame. <...> Istorijos Viešpats mums atvėrė duris.“ Krikšto bei tikėjimo dovaną žemaičiai paakinti skirti „ypatingam tikslui: dalytis savo tikėjimo patirtimi ir su tais mūsų broliais, kurie gyvena kitose pasaulio dalyse, ar su tais, kurie gyvena čia, tarp mūsų, bet galbūt yra abejingi ar dar neprisilietę prie tikėjimo patirties“.

Tomis dienomis Telšiuose Krikštą išganymo istorijos ir nūdienos kontekste plačiai aptarė mokslinės konferencijos; krikščionybės triumfą krašte ir jo žmonių širdyse švęsti kvietė gausiai lankytos evangelizacinės, krikščioniškos kultūros ir meno programos. Jaunoji žemaičių karta ištikimybę tikėjimui paliudijo piligrimyste nuo Šatrijos kalno į istorinę Žemaičių vyskupystės vietą – Varnius. Žemaičių

darbuojantis Viešpaties vynuogyne“, – sakė konsekracijai vadovavęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, linkėdamas vyskupui tėviškos širdies, o vyskupijos bendruomenei – būti Dievo vaikų šeima, pirmųjų amžių krikščionių pavyzdžiu liudijant Kristų meile ir atjauta. Į naują tarnystę naujasis Panevėžio ordinaras (vysk. Virbalo SJ žodį mūsų skaitytojams žr. virš. p. 2) ateina su atvirų vartų simboliu savo herbe: Bažnyčia yra atvira visiems.

Rugpjūčio 22 d. Šiauliuose iškilmingai pašventintas naujasis vyskupijos Pastoracijos centras ir kurijos pastatas.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

Tikrasis „tikėjimo laukas“ Jaunimas iš viso pasaulio, liepos 22–29 dieną susirinkęs Rio de Žaneire, Brazilijoje, šventė Pasaulio jaunimo dienas, kurių tema buvo: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Popiežius Pranciškus ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu skatino jaunuolius eiti ir nešti Jėzų visiems žmonėms: jau nuo pat oro uosto jis persėdo į itin kuklų automobilį, aplankė ligoninėje besigydančius nuo narkomanijos bei alkoholizmo ir Rio de Žaneiro lūšnynus.

Siūlome Jums Vatikano radijo lietuvių redakcijos parengtą jaunimo vigilijos su Šventuoju Tėvu ir pagrindinių Mišių homilijos apžvalgą. Šeštadienio vakarą popiežius Pranciškus dalyvavo Rio de Žaneiro Kopakabanos paplūdimyje vykusiame jaunimo maldos budėjime. Šis susitikimas turėjo vykti specialiai šia proga įrengtuose „Tikėjimo laukuose“ – Campus Fidei – Guaratiba priemiesty, tačiau lietūs patvindė laukus ir baigiamuosius susitikimus teko perkelti į Kopakabanos paplūdimį.

Budėjimas prasidėjo brazilų jaunimo parengta programa pagal šv. Pranciškui Kristaus tartus žodžius: „Atstatyk mano namus.“ Pradžioje keli jaunuoliai liudijo; paskui jaunimas klausėsi Šventojo Tėvo kalbos, o baigtas susitikimas malda ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Popiežius savo kalbą pradėjo nuo šv. Pranciškaus istorijos. Melsdamasis priešais Nukryžiuotąjį šventasis išgirdo balsą: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus.“ Ir šiandien Viešpats kreipiasi į tikintį jaunimą. „Ir šiandien kiekvienas iš jūsų esate kviečiamas sekti Viešpatį Bažnyčioje ir būti Jo misionieriai. <...> Manau, – sakė popiežius, – kad galime pasimokyti iš to, kas įvyko šiomis dienomis. Turėjome atsisakyti planų šį susitikimą surengti „Tikėjimo laukuose“ Guaratiboje. Gal Viešpats tuo nori mums pasakyti, kad tikrasis „tikėjimo laukas“ esame mes, kiekvienas iš mūsų!

Būti misionieriumi, būti mokiniu – reiškia pripažinti, kad mes esame Dievo laukas.“ Šventasis Tėvas ir toliau plėtojo tikėjimo lauko simbolį, pasitelkdamas dirvos, sporto aikštės ir statybų aikštelės įvaizdžius.

Dirva. Jėzus palyginime kalba apie žmogų, kuris išėjo į laukus sėti. Vieni grūdai nukrito ant kelio, ant akmenų, tarp erškėčių ir nesudygo, bet kiti krito į gerą dirvą ir davė didelį derlių (plg. Mt 13, 1–9). „Tikrasis Campus fidei, tikrasis „tikėjimo laukas“, yra kiekvieno iš jūsų širdis, jūsų gyvenimas“, – kalbėjo popiežius. „Jėzus nori ateiti į jūsų gyvenimą nešinas savo Žodžiu, savo artumu. Leiskite Kristui ir Jo Žodžiui įeiti į jūsų gyvenimą, leiskite jam sudygti ir Artuma 2013 m. rugsėjis

augti! <...> Kokia dirva mes esame ir norime būti? Norime būti gera dirva, o ne laikinais krikščionimis. Nenorime būti „iškrakmolintais“ ar fasadiniais krikščionimis, bet trokštame autentiškumo. Žinau, kad jūs nenorite gyventi laisvės iliuzijoje, pasiduoti madoms ir tik tam, kas šią akimirką naudinga. Žinau, kad jūs norite siekti aukštumų, galutinių pasirinkimų, kurie padaro gyvenimą prasmingą. Kiekvienas tyloje pažvelkime sau į širdį ir sakykime Jėzui, kad norime būti Jo sėjos laukas. Sakykime Jėzui: štai čia ir akmenys, ir erškėčiai, bet kartu yra ir derlingos žemės lopinėlis, kurį Tau aukoju, kad į jį bertum sėklą. Būkime Jėzaus sėjos dirva.“ Sporto aikštė. „Jėzus prašo, – aiškino popiežius Pranciškus, – kad mes Jį sektume visą gyvenimą, kad būtume Jo mokiniai, kad „žaistume Jo komandoje“. <...> Į komandą pakviestas žaidėjas turi treniruotis, turi save tobulinti. <...> Jėzus mums siūlo daugiau negu pasaulio čempionų taurė!

Jis mums siūlo gyventi laimingą ir vaisingą gyvenimą, Jis mums siūlo nesibaigiančią ateitį kartu su Juo, amžinąjį gyvenimą. Bet kartu Jis prašo, kad būtume „geros formos“, kad nuolat lavintumės nebijodami jokių gyvenime pasitaikančių situacijų.“ Popiežiaus mintimi, Jėzus prašo, kad liudytume tikėjimą, palaikytume su Juo nuolatinį dialogą: malda, sakramentais, broliška meile, sugebėjimu suprasti, atleisti, priimti, padėti kiekvienam žmogui, nė vieno neatstumti.

Statybų aikštelė. „Kai mūsų širdis yra gera dirva, priimanti Dievo žodį, kai stengiamės gyventi kaip krikščionys, pajuntame, kad nesame vieni, kad priklausome didelei tuo pačiu keliu einančių brolių šeimai: priklausome Bažnyčiai, tampame Bažnyčios statytojais ir jos istorijos veikėjais. <...> Šv. Petras mums sako, kad Bažnyčioje mes esame gyvieji akmenys (plg. 1 Pt 2, 5). Jėzus mus prašo statyti Jo Bažnyčią. Jis mus prašo statyti ne mažą koplytėlę, kurioje tilptų maža žmonių grupelė, bet prašo statyti gyvą Bažnyčią, tokią didelę, kad joje tilptų visa žmonija, kad ji būtų visų namai!

Jis man ir jums sako: ‘Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.’ Šį vakarą Jam atsakykime: ‘Taip, Viešpatie, ir aš noriu būti gyvasis akmuo; visi drauge norime statyti

Kronika

Jėzaus Bažnyčią.’ Nuo ko pradėti?“ – klausė Šventasis Tėvas ir priminė palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos pavyzdį. Kai kartą jos paklausė, ką reikia pakeisti Bažnyčioje, nuo ko pradėti, ji atsakė: „Nuo jūsų ir nuo manęs.“

* * *

Sekmadienio Mišių homiliją popiežius Pranciškus pradėjo pakartodamas PJD temą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ „Šiandien, – sakė Šventasis Tėvas, – Jėzus kreipiasi į kiekvieną iš jūsų: ‘Gera mums buvo dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose, būti kartu su jaunimu, atvykusiu iš visų žemės pakraščių, bet dabar tu privalai eiti ir dalytis šia patirtimi su kitais.’“ Toliau šią temą Pranciškus plėtojo komentuodamas žodžius: eikite – nebijodami – tarnauti.

Eikite. „Šiomis dienomis Rio de Žaneire jūs gyvenote susitikimo su Jėzumi ir tikėjimo džiaugsmu, sutikote Jį visi kartu. Tačiau susitikimo patirtis negali likti uždaryta tik jūsų pačių, jūsų parapijos, judėjimo ar bendruomenės gyvenime. Toks užsidarymas būtų ne kas kita kaip neduoti deguonies degančiai liepsnai. <...> Jėzus nesako: ‘jei galite, jei turite laiko’, bet sako: ‘Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.’ Dalytis gyvenamu tikėjimu, liudyti tikėjimą, skelbti Evangeliją – tai misija, kurią Viešpats suteikia visai Bažnyčiai, taip pat ir tau. <...> Jis mus ne tik siunčia, bet ir palydi, yra su mumis šioje meilės misijoje. Nėra jokių sienų, jokių ribų: Jis mus siunčia pas visus žmones. Evangelija yra skirta visiems, o ne tik kai kuriems. Ne tik tiems, kurie atrodo mums artimesni, dėmesingesni ir svetingesni. Ji skirta visiems, iki pat toliausių gyvenimo periferijų, net ir tiems, kurie labiausiai nutolę ir abejingi“, – kalbėjo Pranciškus.

Nebijodami. „Kai kam gali tuoj pat ateiti į galvą mintis: ‘Aš nesu pasiruošęs, neturiu jokio specialaus išsilavinimo, tad kaipgi galiu eiti ir skelbti Evangeliją?’ Brangus bičiuli, tavo baimė nedaug skiriasi nuo Jeremijo baimės, kai jis pačioje jaunystėje buvo pašauktas tapti pranašu. ‘Viešpatie, aš

nemoku kalbėti, esu tik vaikas’, teisinosi jis. Dievas šiandien ir jums sako tai, ką anuomet pasakė Jeremijui: ‘Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu’ (plg. Jer 1, 6. 8).

Nebijok! Kai einame skelbti Kristaus, Jis pats eina pirma mūsų ir mus veda. Siųsdamas savo mokinius, Jis pažadėjo būti su jais per visas dienas (plg. Mt 28, 20). Tai galioja ir mums. Jėzus mūsų nepalieka. Jis visą laiką mus lydi.

Jėzus nepasakė: ‘eik!’, bet: ‘eikite!’ Esame siunčiami visi kartu. Brangus jaunime, šioje misijoje su jumis yra visa Bažnyčia ir visa šventųjų bendrija. Kai darbuojamės visi kartu, tuomet esame stiprūs ir savyje atrandame sugebėjimus, apie kuriuos net nežinojome. Jėzus pašaukė apaštalus ne tam, kad jie gyventų atsiskyrę, bet kad sudarytų bendruomenę“, – tikino popiežius.

Tarnauti. „‘Giedokite Viešpačiui naują giesmę’ (Ps 95, 1), kviečia psalmininkas. Kas yra ta nauja giesmė? Ne tik žodžiai, ne tik melodija, bet mūsų gyvenimo giesmė. Mūsų gyvenimas tebūna panašus į Jėzaus gyvenimą, Jo jausmai tebūnie mūsų jausmai, Jo mintys – mūsų mintys, Jo veiksmai – mūsų veiksmai. Jėzaus gyvenimas yra gyvenimas kitiems, tarnavimo gyvenimas. Apaštalas Paulius sako: ‘aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau’ (1 Kor 9, 19). Norėdamas skelbti Kristų, Paulius tapo visų vergu. Evangelizuoti, – mokė Šventasis Tėvas, – reiškia savo gyvenimu liudyti Dievo meilę, įveikti savo egoizmą, pasilenkus nuplauti broliams kojas, taip kaip padarė Jėzus.“

Savo žodį popiežius baigė įkvepiančiu padrąsinimu: „Eikite nebijodami tarnauti. Vadovaudamiesi šiais trimis žodžiais evangelizuosite ir patys būsite evangelizuojami, skelbsite tikėjimo džiaugsmą ir džiaugsitės jūs patys. <...> Skelbti Evangeliją reiškia skelbti Dievo galią, griauti ir rauti su šaknimis blogį ir smurtą, griauti egoizmo, nepakantos ir neapykantos barjerus, kurti naują pasaulį. Jėzus Kristus šito iš jūsų laukia! Bažnyčia šito iš jūsų laukia! Popiežius iš jūsų šito laukia! Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, su meile jus telydi.

‘Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.’“

Popiežius Pranciškus Tikėjimo metų proga kviečia į pasaulinį šeimų susitikimą Romoje 2013 m. spalio 26–27 d.

Šeimas iš Lietuvos piligrimystei kviečia Šeimos centrai, kelionę organizuoja kelionių ir pažinimo centras „Albora“ Kelionės trukmė spalio 23–30 d., numatoma kaina apie 1300 Lt Daugiau informacijos tel. +370 615 48216 arba el. paštu vita@albora.lt Platesnės informacijos apie kelionę ir pasirengimo medžiagos šeimų susitikimui ieškokite www.lietuvosseimoscentras.lt Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

Juos draugais vadina Jėzus Šią vasarą Lietuvos jaunimas turėjo galimybę švęsti net dvi tikėjimo šventes – Lietuvos jaunimo dienas (LJD) birželio 28–30 d. Kaune ir Pasaulio jaunimo dienas (PJD) liepos 23–28 d. Rio de Žaneire, Brazilijoje. Abejos prasidėjo Misijų savaite, skirta savo tikėjimui išgyventi, gilinti ir skelbti, o Pasaulio jaunimo dienose – net ir lietuvybei.

Jaunimo dienos neįvyktų be Jėzaus draugų – savanorių. Būtent jie prisideda prie šventiškos nuotaikos kūrimo, priima, pagelbsti, pasirūpina, kad ir renginys vyktų sklandžiai, ir jo dalyviai jaustųsi jaukiai ir galėtų susitikti Tą, pas Kurį atėjo.

Paprašėme keletą LJD ir PJD renginius mačiusių ir iš vidaus išgyvenusių savanorių bei dalyvių pasidalyti savo patirtimis bei įspūdžiais iš šių Jaunimo dienų.

Gediminas URBONAS, LJD ilgalaikis savanoris: „Jaunimo dienoms pasibaigus (o jose buvau atsakingas už vaizdo medžiagą ir reportažus), aplankė jausmas, kad šis aštuonis tūkstančius jaunų žmonių sutraukęs renginys pavyko. Kaunas buvo tapęs viena didele bažnyčia, be sienų ir su daug jaunimo, kuris liudijo Jėzų savo bendraamžiams.

Su džiaugsmu prisimenu Bažnyčios hierarchų dėmesį jaunimui ir nuoširdumą. Kaip gera buvo matyti arkivyskupą Sigitą Tamkevičių su savanorio marškinėliais, tarp kitų savanorių besišnekučiuojantį ir besišypsantį. Toks jo bei kitų vyskupų ir kunigų paprastumas jaunimui buvo ypač priimtinas ir artimas; šios patirtys mumyse griovė įsišaknijusius stereotipus apie Bažnyčią ir kartu kūrė naują, draugišką tikrovę.

Laimos Penekaitės nuotrauka

Labai įsiminė procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu, kuri prasidėjo Santakoje ir baigėsi Nemuno saloje prie „Žalgirio“ arenos. Ne tik per senamiestį, bet ir per Kauno centrą driekėsi tikinčio jaunimo minios. Tai buvo didelis liudijimas miestiečiams ir miesto svečiams.“ Jurgita STECKYTĖ, Šiaulių vyskupijos Jaunimo centro vadovė: „Mūsų centras jau antrą kartą buvo atArtuma 2013 m. rugsėjis

sakingas už LJD atidarymą. Jautėme didelę atsakomybę, nes turėjome sukurti bendrystės jausmą ir pakviesti į draugystę su Juo, vienų su kitais ir su pačiais savimi. Aktyviai ruošėmės metus, o mintimis keliavome į renginį net dvejus metus. Pasirengimo laikotarpiu, filmuodami kiekvieną vyskupiją pristatančius filmukus, daugybę kartų įsitikinome, jog Lietuvos jaunimas yra nuostabus, kūrybingas, imlus, teatrališkas, turintis gerą humoro jausmą, žodžiu – žavingas.

Renginyje buvo daug akimirkų, kurias ilgai atminsiu.

Per jaunimo rankas į sceną atkeliavo LJD kryžius, ant kurio užkalėme šių Jaunimo dienų lentelę. Įspūdingai nuskambėjo kalimo dūžiai ir Tikėjimo išpažinimas. Man tai buvo galingiausias atidarymo momentas – kai visi susirinkusieji garsiai išpažino, į ką tiki ir dėl ko susirinko.

Mano širdį labai palietė ir šeštadienio vakaro adoracija bei sekmadienio šv. Mišios su galingu choru: jutau, kaip Dievas gėrėjosi mumis.

Suprantu, kad jei ne Šventoji Dvasia, tai atidarymas nebūtų pavykęs. Tai Ji pripildė visas ertmes ir tuštumas. Šiuo mūsų bendru kūriniu labai džiaugiuosi.“ Ses. Evelina LAVRINOVIČIŪTĖ MVS, LJD ilgalaikė savanorė: „Mūsų atsakomybė buvo „pašaukimų projektas“ – sudaryti galimybę jauniems žmonėms kalbėti su šeimomis, vienuoliais ir kunigais apie savo pašaukimo ir tikėjimo klausimus.

Tarnyste LJD visi siekėme suteikti galimybę jaunuoliams susitikti su Dievu ir švęsti savo tikėjimą su kitais jaunais žmonėmis ir visa Bažnyčia. Kiekvienas, kuris buvome organizacinėje komandoje, bandėme sukurti tinkamą aplinką, pakviesti galinčius tarnauti jauniems žmonėms, tačiau mes nė vienas negalėjome padaryti taip, kad jauni žmonės tikrai pasinaudotų šia galimybe – tai visiškai priklausė jų laisvei. Svarbu daryti, ką gali, o kaip viskas pavyks – patikėti Dievui, priimti ir tai, kad gali niekas nepavykti. Kad ir koks gražus būtų renginys, kad ir kokie profesionalai darbuotųsi jame, LJD turi prasmę tik tada, kai jų centre yra susitikimas su Dievu. Labai įspūdinga matyti, kai jauni žmonės ateina susitaikyti su Dievu, priima atleidimą per kunigų rankas, leidžia Dievui keisti jų gyvenimus, kelia prasmės klausimą ir ieško atsakymų į jį.

Mano pačios tikėjimo kelionei daugiausia įtakos turėjo pats darbas LJD komandoje ir susitikimai su žmo-

Kronika

nėmis, santykis su konkrečiu asmeniu – tai keičia, priverčia mąstyti, atrasti, pažinti Dievo veikimą ir Jo grožį kituose.“

Marijos Stanulytės nuotrauka

Gintas PETKEVIČIUS, LJD ilgalaikis savanoris: „Man tai trečiosios Lietuvos jaunimo dienos ir išskirtinės tuo, kad pirmą kartą patekau į tikrąją LJD virtuvę.

Buvau atsakingas už organizatorių komandos transporto logistiką – žmonių ir krovinių pristatymą laiku ir netrikdant komandos darbo bei LJD programos. Tikrai neužmiršiu savo komandos darbo ir šypsenos netgi tada, kai buvau nemiegojęs ir piktas. Dievas lydėjo mus nuolat.

Pirmą kartą dirbau su tokia atidžia ir darbščia komanda.

Tik nuolatinis šurmulys vadovų štabe arba kelyje tikrai ilgainiui varė iš proto, todėl buvo tikra avantiūra dingti pusvalandį ir patylėti adoracijoj.

Per šias LJD vyko daug gražių dalykų. Viena muzikantė Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje buvo palikusi savo natų stovą ir tai pastebėjo tik prieš lipdama ant scenos „Žalgirio“ arenoje. Su Dievo pagalba mūsų komandos žmogus buvo toje bažnyčioje, greitai surado stovą ir atvežė jį. Atsimenu merginos veidą, kai jai jau lipant ant scenos pribėgau ir padaviau – ji atrodė taip, tarsi būtų gavusi dovaną iš dangaus. Mergina nušvito, matėsi, kad ant scenos lipa su tvirtu tikėjimu. Ir daugiau gražių atsitikimų buvo, kai Dievas leido padėti žmonėms laiku ir vietoje. Tikras džiaugsmas padėti, kad renginys sklandžiai vyktų.

Ir pats tvirtai įsitikinau, kad Viešpats tikrai yra negalimų dalykų Dievas. Žvelgiant į LJD atrodo, kad tai žiauriai gremėzdiškas ir baisus renginys, jam reikia nepaprastai daug žmonių ir darbo, o pasirodo, kad reikia tikėjimo ir Jėzaus draugų. Kaip gera būti vienu iš jų.“ Lina LENKUTĖ, PJD dalyvė: „Pasaulio jaunimo dienos Brazilijoje buvo tarsi stabtelėjimas įgyti daugiau drąsos, pasitikėjimo; atrodo, kad tai buvo tikrai auginantis laikotarpis. Pradžioje šių dienų šūkiu pasirinkti žodžiai „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19) atrodė per sudėtingi, skirti

ne man, nes aš nesugebėsiu, bet grįžusi pamačiau, kad skelbti Evangeliją galima labai įvairiais būdais; Dievą liudyti kitiems galima ir mažais darbeliais.

Atvykę į Rio de Žaneirą buvome sutikti labai maloniai: šeimos atvėrė savo namų duris, stebino svetingumu.

Pavyzdžiui, pusryčiams mums kepė kiaušinienę, virė skirtingas sriubas, laukdami piligrimų šeimininkai internetu ieškojo įvairiausių maistų ir norėjo, kad jaunimas jaustųsi kaip savo šalyje.

Penktadienio vakarą Kopakabanos paplūdimyje piligrimai drauge su popiežiumi ėjo Kryžiaus kelią, o šeštadienio vigilijoje dėl oro sąlygų kilo šiek tiek chaoso, nes teko nukreipti beveik tris milijonus žmonių į naują vietą – iš lietumi permirktos erdvės perkelti visą susitikimą į paplūdimį. Aišku, toks sprendimas ne tik mokė mus dar labiau pasitikėti Dievu, bet ir suteikė neišdildomų įspūdžių – atsibusti pajūryje saulei tekant tarp dviejų milijonų žmonių arba adoruoti Švenčiausiąjį žvelgiant į ekraną, tačiau išgyvenant tikrą Dievo artumą. Tą vakarą popiežius jaunimą kvietė būti revuliucionieriais!

Man labai įstrigo popiežiaus Pranciškaus žodžiai, kuriais jis užbaigė sekmadienio Mišių homiliją: „Brangūs jaunuoliai, Kristus pasitiki jumis! Bažnyčia pasitiki

jumis! Popiežius pasitiki jumis.“ Ir tas pasitikėjimas vienų kitais buvo akivaizdus. Per visas dienas jautėsi Dievo meilė ir rūpestis, širdyje stiprėjo ir augo ramybė bei pasitikėjimas Dievu. Ir iš popiežiaus sklido visiškas pasitikėjimas žmonėmis. Kai kažkas iš žmonių padavė puodelį su šiaudeliu, popiežius visiškai pasitikėdamas atsigėrė.

Jis atrodė toks savas, pirmas einantis pasitikti žmogaus, einantis pas žmones, žmonių tarnas.“ Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ ir Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kronika

10

Šv. Jokūbo ir gyvenimo keliu Janina KUKAUSKIENĖ, Lietuvos Caritas generalinė direktorė

Dar žiemą pamačiusi Emilio Estevezo filmą „Kelias“ (The Way, 2010) pagalvojau, kad norėčiau nueiti šį kelią, bet tuomet tai atrodė vargiai įgyvendinama. Pasidalinau įspūdžiais su bendradarbiais karitiečiais, ir užsidegėme dar Tikėjimo metais nukeliauti šį kelią. Į Santjago de Kompostelą veda daug kelių – mes pasirinkome keliauti 300 km bene labiausiai pamėgtu piligrimų keliu nuo Leono miesto, kasdien po 20–30 km. Pradžioje plieskiant saulei keliavome kalnų keliukais, kur vienintelė augmenija tebuvo žemos pušelės, krūmokšniai ir paunksnės neteikiantys kiti augalai. Netrukome patirti įvairių nepatogumų: pūsles ant padų, sąnarių ir kuprinių nuspaustų pečių skausmą, kartais sunkiai pakeliamą nuovargį.

Iškeliaudavome dar neprašvitus, kai ryškiai šviesdavo žvaigždės, aplink viešpataudavo tyla, tik po kojomis girgždantis žvyras drumsdavo ramybę. Kartais tarpusavyje užmegzdavom pokalbį egzistencinėmis temomis. Švintant kartu su rausvėjančiu dangumi pabusdavo paukščiai. Vėl eidavome tyliai, klausydamiesi gamtos ir savęs pačių, beveik ištirpę paslaptingame rūke, kuris smulkiais lašeliais nusėdavo plaukus ir drabužius. Taip nukeliaudavome apie 10 km. Mintys apie puodelį kavos su pienu ir bandele tuomet įkyriai atakuodavo: skaičiuodavau, kiek kelio liko iki artimiausio kaimelio kavinukės.

Antroji kelio atkarpa negailestingai kepinant saulei ilgesnė. Kelias neretai stačiai kildavo kalnu į viršų, tada staigiai leisdavosi žemyn. Kartais net suabejodavau, ar įveiksiu. Turėdavome dažniau stoti ir laukti, kol praeis įkyrus skausmas.

Mus pralenkdavo piligrimai, kuriuos netrukus vėl sutikdavome besiilsinčius, persimesdavome keliomis frazėmis ir eidavome, eidavome, eidavome...

Pasirinktą miestelį ir nakvynės namus pasiekdavome jau gerai įdienojus.

Artuma 2013 m. rugsėjis

Įsivaizduokite didelę salę, kurioje greta viena kitos sustatytos dviaukštės lovos.

Tačiau nuovargis ir bendras tikslas jungia visus, ištirpdo nepatogumus, tampame tarsi viena šeima, išgyvenanti tuos pačius sunkumus. Gavę vietas, skubame nusiprausti, krentame į lovas iš nuovargio, po to tvarstome kojas, valgome. Vakare – Mišios senovinėje miestelio bažnyčioje. O ryte vėl kelionė...

Kartą kalnų miestelyje nakvojome lauke. Susisupome į miegmaišius ir įsitaisėme ant bažnyčios slenksčio. Nors visai šalia kapinaitės, jautėmės saugiai ir patogiai. Naktį pabudę grožėjomės vaizdu: pro šalį, tiesiog skrosdami mus, ritosi debesys, o lempos, apšvietusios bažnyčią, dar paryškino šį mistinį vaizdą.

Viena gražiausių kelionės patirčių – sutikti žmonės. Susidarė įspūdis, kad Šv. Jokūbo kelią eina visas pasaulis. Sutikome piligrimų iš Amerikos, Australijos, Afrikos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Latvijos, pačios Ispanijos. Dažnai užsimegzdavo pokalbis. Kaskart prasilenkdami kartojome: Buen camino – „Gero kelio“...

Patyrėme piligrimų gerumą, tarpusavio solidarumą, užuojautą. Netikėtai kalnuose sutikau kolegę iš Vilniaus. Ši papasakojo, kad jos sportinius batus pradangino šunys nakvynės kaimelyje. Moteris iš Čikagos, pamačiusi basutėmis apsiavusią einant akmenuotais kalnų takeliais, primygtinai paprašė paimti jos sportinius batelius. Panašių istorijų girdėjome ir daugiau. Viena afrikietė pametė dokumentus ir pinigus. Liūdnu įvykiu pasidalijo su ispane; ši staiga išsitraukusi padavė 300 eurų. Ir paliko savo elektro-

ninio pašto adresą: maria.angel@... Afrikietė nubraukė ašarą ir tyliai tarė: „Aš tikrai sutikau angelą.“ Žmonės dėl įvairių priežasčių pasiryžta keliauti šią kelionę. Vieni nori geriau pažinti Ispaniją, kiti – išbandyti jėgas ar sutikti naujų žmonių. Dauguma nešėsi savas intencijas. Su penkiais vaikais keliaujantys tėvai pasakojo, kad jų tikslas – parodyti vaikams, įnikusiems į televizorių, kompiuterį ir gerą maistą, tikrojo gyvenimo prasmę. Vaikai nešėsi savo kuprines, ir kai vienam iš jų ant padų iššoko pūslės, kiti keturi turėjo pasidalyti jo daiktus. Nebuvo patenkinti, bet išmokta pamoka jiems liks visą gyvenimą.

Sunku vienu sakiniu atsakyti, kokius įspūdžius parsivežiau iš kelionės, nes patirtis labai įvairialypė ir turtinga. Šis kelias – tai mūsų gyvenimo kelio simbolis, tik labai išgrynintas ir intensyvus. Mūsų gyvenime daug pasiūlos, antraeilių dalykų. Jokūbo kelias padėjo peržiūrėti ir atskirti tikruosius ir neesminius savo poreikius.

Beveik visi grupės nariai pasiryžę eiti kelią dar kartą. Ir visų nuomonės sutampa: dabar kelio atkarpa turi būti gerokai ilgesnė.

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Regėti Neregimąjį Tikėjimo problematika Biblijoje (V) Kun. Danielius DIKEVIČIUS „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“, – skaitome Evangelijoje pagal Joną, pirmojo skyriaus aštuonioliktoje eilutėje. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys skamba labai kompromituojamai. Ypač Senojo Testamento atžvilgiu, kuriame, pavyzdžiui, štai taip rašoma: „VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11a). Tad nejaugi Biblija meluoja? Juk parašyta: veidas į veidą, tad kaipgi galima teigti, kad niekas ir niekada? O gal Evangelijos pagal Joną autorius nebuvo nei skaitęs, nei girdėjęs šios ištraukos? Jokiu būdu! Iš visų Naujojo Testamento rašytojų jis – vienas geriausių Senojo Testamento žinovų.

Greičiausiai šitaip Jonas tiktai norėjo pavaizduoti Naujojo Testamento apreiškimo pranašumą Senojo Testamento atžvilgiu. Bet svarbiausia ne tai. Mūsų tematikai svarbiau kitkas. O būtent tai, kad Jono tradicijai priklausantis sakinys primena gerai žinomą patarlę: geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Dievas nėra jokia išimtis. Į Jį žmogus irgi norėtų bent vieną kartą žvilgtelėti. Aišku, kai kuriems, – pavyzdžiui, mistikams – tai netgi pavyksta. Tačiau tai tiktai retos išimtys, patvirtinančios bendrą taisyklę: Dievo niekas niekada nėra matęs.

Tad kyla klausimas: kaipgi vis dėlto būtų galima patenkinti šį natūralų žmogaus poreikį ir pamatyti Neregimąjį? Klasikinis atsakas – kurkime Dievo atvaizdus. Iš vienos pusės, tai labai geras sprendimas. Taip iš tikrųjų darė beveik visų kultūrų bei visų laikų žmonės. Tačiau iš kitos pusės, tai irgi labai problemiškas religingumo raiškos būdas.

Daugiausia kliūva trys dalykai. Pirma, atsiranda stabmeldystės pavojus: „Todėl saugokis ir nesudaryk sandoros su gyventojais krašto, į kurį eini, idant jie netaptų jums žabangomis. Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, iškirskite jų šventuosius stulpus. Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas. Nedirbsi sau jokių liedinamų dievų“ (Iš 34, 12–14. 17). Antra, nuvertinamas dieviškas žmogaus paveikslas: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį <…>“ (Pr 1, 27).

Trečia, nuskurdinama tikėjimo dorybė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29bc).

Kaip tai? Viskas labai paprasta! Jeigu kas tiki, kad Dievas yra, tai kam gi jam reikia Dievo buvimą patvirtinančių ženklų? O jeigu vis dėlto jam jų reikia, tai reiškia,

kad jo tikėjimas yra mažas arba jo išvis nėra.

Kitaip tariant, kiekvienas Dievo atvaizdas yra netikėjimo Dievo buvimu įrodymas. Taigi užuot padėjęs, tik trukdo.

Bet ar tai neprieštarauja žmogiškajai prigimčiai? Žmogui – psichosomatinei būtybei – gi reikia apčiuopiamų ženklų. Prieštarauja! Užburtas ratas? Tiktai iš pirmo žvilgsnio. Ši dilema yra išspręsta. Ir vilkas liko sotus, ir avys sveikos.

O sprendinys yra žinomas Sandoros skrynios vardu.

Netikinčiam žmogui reikia ženklo – prašom: akacijos medžio iš lauko ir iš vidaus paauksuota skrynia su dviem kerubais viršuje (žr. Iš 25, 10–22). Tikinčiajam nereikia ženklo – prašom: Sandoros skrynioje esantis iš gryno aukso padarytas tuščias malonės sostas (žr. Iš 25, 17). Tuščias? Taip, tuščias! Tenai nebūta jokio Viešpaties Dievo

Sandoros skrynia, apsupta kerubų. Germigny-Des-Prés bažnyčios mozaika, Prancūzija, apie 806 m.

atvaizdo, nes jeigu Dievas yra... Tačiau vis dėlto kūniškam žmogui reikia regimų ženklų, tad ši tuščia lenta ir buvo neregimojo Dievo buvimo regimas ženklas: „Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams“ (Iš 25, 22).

O ar Naujasis Testamentas turi panašią skrynią? Be abejo!

Ir netgi ne vieną! Tai yra septyni sakramentai...

Artuma 2013 m. rugsėjis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Klausyti ir paklusti?

Kodėl turėčiau? Šventasis Raštas šeimoms „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 1–6).

Gerokai ankstesniais laikais, kai žinios, išmintis ir gyvenimo principai buvo didžiąja dalimi perduodami per kartų ryšį, net ir klausimo nekildavo, jog klausyti ir paklusti būtina, antraip – nueisi blogais keliais, nugyvensi tuščiai savo geriausius metus. Kartų ryšys šeimoje labiausiai pasireikšdavo vaiko arba jaunesniojo klusnumu, pasitikėjimu, gera valia ir meile, vyresniųjų – atsakingumu, ištikimybe, pasiaukojimu ir meile. Šios savybės būtinos ir reikalingos, kad visuomenės, valstybės pagrindas – šeima – galėtų atlikti ne tik žmogaus gimdymo, bet ir ugdymo užduotį. Didžioji mūsų civilizacijos istorijos dalis kaip tik ir buvo kuriama tokios sąrangos, persiėmė bendražmogiškosios kultūros principais ir praturtėjo tautinėmis bei religinėmis vertybėmis. Šie procesai priklausė ir nuo susiformavusių tradicijų bei šeimos, giminės ar dar didesnės bendruomenės. Dievo vardu perduota išmintis „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) nusako esminę žmogaus ir žmonijos kokybę – bendruomeniškumą. Ši savybė žmogaus prigimčiai atitenka dėl naujai atskleistos tiesos apie Dievą: Jis yra vienas savo prigimtimi, bet trijuose Asmenyse. Tai sužinojome iš Apreiškimo, nes teisingai ir iš esmės kalbėti apie Dievą geba tik Dievas. Žmogus gali kalbėti apie save, savo patyrimus, pažintus dalykus. Dievo tikrovė žmogaus protui tiesiogiai nepasiekiama. Šią užduotį atliko žmogumi tapęs Dievas. Tęsti šį darbą Dievo Žodis pavedė apaštalams ir siuntė jiems Šventąją Dvasią, kuri, kaip ir Dievo Sūnus, ateina iš klusnumo Tėvo valiai. Bendruomeniškoji žmogaus prigimtis parodo, jog bendruomenė reikalinga ne tik gimimui, išgyvenimui, bet ir išganymui. Ne tik tam, kad ateitume iki stalo ar krėslo, reikia šeimos, santuokos, kelių kartų sambūvio – ir tam, kad ateitume iki Dievo, reikia šventųjų bendruomenės – Bažnyčios.

Nuo tam tikro istorinio laikotarpio, kuris teapima keletą šimtmečių, bandoma žinias, raštingumą, informacijos sankaupas kitokiomis formomis pateikti kaip būtiną sąArtuma 2013 m. rugsėjis

lygą ir pakankamą principą asmeniui ir visuomenei žmogiškai tobulėti. Iš pradžių įtikinėjo, kad mokslas, įvairios jo metodikos daiktams ir reiškiniams pažinti sunaikins moralinį blogį. Nepasitvirtino. Naujausi mokslo išradimai neapsaugojo nuo jų panaudojimo piktiems tikslams. Vėliau patikėta, jog technologijos ir jų išmanymas – „raštingumas“ – sunaikins blogį. Iljičius su bolševikais pažadėjo kiekvienai trobai po elektros lemputę; mums pastatė Elektrėnus – miestą plynėj be bažnyčios.

Kiti bedieviškos švietėjystės ideologai žengė koja kojon su technologijomis, manipuliavo tiesos ir netiesos kombinacijomis. Ir štai jau turime kultūrines apystovas visuomenėje, kurios atrodo tokios „natūralios“, kad net „pažangios, mokslinės ir šiandieniškos“. Siekis sugriauti civilizacijos žmogiškuosius principus iki pamatų tapo pasaulinis, politinis ir jau nesvarstomas kitaip, kaip būtinybė ar laisvės sąlyga.

Tokiame fone šiandien pateikiami Dievo įsakymai, Bažnyčios mokymas. Krikščionybės užduotis žmogui ar visuomenei virsta greičiau klausimu nei atsakymu. Bažnyčia tebeturi užduotį vykdyti aiškią Dievo pasiuntinybę: skelbti Dievo žodį, dalyti Kristaus sakramentų malonę žmonių šventumui ir Dievo įsakymais per kiekvieno sąžinę ugdyti žmogaus, šeimos, tautos moralę.

Jei svarstytume šiandieniškai, tai klausti reikėtų su abejone: „Kam dar tos Bažnyčios klausyti?“ Bet jei priimame Dievo užduotį ir rengiamės vykdyti Jo valią savo ar visuomenės gyvenimu, klausimo nelieka ir atsakymas tampa akivaizdus: klausyti Bažnyčios, kad paklustume Dievui priimdami Jo įsakmią valią ir kad iš Dievo Sūnaus bendruomenės – Bažnyčios – gautume ištikimiausią ir geriausią pagalbą. Jei kokius nors religinius pojūčius ir galime patirti įvairiose sektose, pagoniškose apeigose, tai išganingos sėkmės, apeidami Kristų, viso gyvenimo kelionėje pasiekti tikrai negalėsime.

Tad klausyti Bažnyčios reikia, nes ji vykdo Dievo valią ir sėkmingai bei ištikimai veda mus į išganymą Dievo nurodytu šventumo keliu. Judėti į tikslą neteisingu keliu galima, o pasiekti tikslą – ne. Kristus – Dievo Sūnus – mums atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Pažinti save ir kitą Antanas SAULAITIS SJ

Japonijos Jokohamos uoste pritvirtinta lenta su Antrojo pasaulinio karo vaizdu, menančiu labai skautišką įvykį. Kalnynuose per mūšį amerikietis kareivėlis sunkiai sužeistas guli tarp uolų. Priešais jį – jaunas japonas, ką tik aprišęs bendraamžiui petį, atsisveikina skautų saliutu – trimis iškeltais pirštais. Pasirodo, japonas ruošėsi durklu nudobti amerikietį, kuris iš niekur nieko nesužeista ranka iškėlė skautų sveikinimo ženklą, tą patį, kuriuo antrasis atsisveikino. Pasibaigus žiauriam karui, amerikietis apie įvykį papasakojo savo šeimai, ši visaip ieškojo japono, tačiau nerado jokių žinių. Paminklinė padėkos lenta – visiems pasaulio skautams žinomas vaizdas.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Vaikščiodami po skautų ir skaučių stovyklas, stebėdami sueigas, iškylas, savanoriškas gamtos globos ar kitas tarnystes, uniformuotus eisenų, procesijų, švenčių dalyvius, matome, kad vaikai, jaunimas ir suaugę sąjūdžio nariai bei narės užsiima laisvalaikiu gamtoje užuot dienas ir naktis leidę prie kompiuterių, televizorių, kitos veiklos bei pareigų. Matydami su visokiais ženklais, skirtingais kaklaraiščiais, švilpukais ar apranga būrius, galime pamanyti, kad tai lyg kariška organizacija, kurioje aukštesnius laipsnius pasiekę mankština ir šokdina jaunesnius.

Skautų sąjūdžio pradininko lordo Roberto BadenPowello dvi įžvalgos padėtų suprasti, kas tikrai vyksta ir ugdoma stovyklose ir kitų skautiškų nuotykių metu. Patyręs karus keliuose žemynuose, generolas mąstė: jeigu skirtingų tautų, šalių žmonės vieni kitus labiau pažintų kaip draugus, sumažėtų progų kariauti, žudyti, smurtu nesutarimus spręsti. Tarptautinėje skautų stovykloje, sąskrydyje ar kursuose toks pirminis siekis labai akivaizdus.

(Man pačiam prireikė pro šalį ėjusio japono skauto talkos sudėtingą palapinę pastatyti; visai be žodžių.) Pernelyg panašu į mūsų išpažįstamą šventųjų bendravimą.

Antroji įžvalga atpažįstama visų, girdėjusių Senojo Įstatymo pranašų balsą: Dievo įsakymai įrašyti širdyje, ne tik išorėje; tai ir vidinis nusiteikimas, nuostata. Apie tai pagalvojama, kai nesilaikoma pasninko, neklausoma mamos, nedalyvaujama sekmadienio Mišiose – iš nežinojimo, užmaršties, apsileidimo ar griežto nuosprendžio nevertinti, atmesti, tyčiotis. Vidinis auklėjimas vykdomas kitaip negu policinė jaunų žmonių priežiūra tiek bažnyčioje, tiek skautybėje. Maži vaikai į klausimą: „Kodėl sekmadienį renkamės bažnyčioje?“ išmoksta atsakyti: „Nes mes Dievą mylime ir norime dėkoti“, o ne: „Toks Dievo ir Bažnyčios įsakymas.“ Vidinį auklėjimą, savitvardos ugdymą skautijoje užtikrina vadovavimo būdai ir lavinimasis. Tiek mažame būrelyje, tiek jaunimo bei suaugusiųjų lavinimo kursuose nuolat keičiamasi pareigomis. Pirmąją dieną vienas yra

viso būrelio vadovas, kitas – padėjėjas, trečias – raštininkas, kitas – virėjas, dar vienas – malkanešys, kitas – laužavedys ir t. t. Kitą dieną, savaitę ar kitą tarpsnį apsikeičia pareigomis, suvokdami, kad ne vadovavimo piramidė, o susiklausymas neša naudos visam būreliui, skilčiai, draugovei, tuntui, stovyklai. „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“, – vis dainuojame. Visiems girdėtas taisykles, tvarką, nuostatus keičia dėmesys kitiems, jautrumas aplinkai, vidinė jėga stengtis, kiek gali, nuolat lavintis, atida bendram uždaviniui, reikalui, gerovei.

Skautiškų nuotykių tikslas žiemą ir vasarą – sudaryti sąlygas jaunuoliams atrasti, mokytis, lavintis, imtis naujų iššūkių. Palaipsniui suprantama, kad vidinė drausmė, savitvarda – tai pagrindas, kuriuo remiasi visos bendrijos veikla ir gyvenimo būdas; pajuntamas ir pasitenkinimas gerai atliktu uždaviniu. Nori tapti skautu, skaute? Einame iškylauti, dainuoti, ko nors prasimanyti gamtoje, iš virbalo išvirti skanėstų.

Panašiai ir Bažnyčioje sudaromos sąlygos įsijausti į krikščionišką gyvenseną. O ką, jei eitume ne į mirštamai nuobodžius mokymus, bet mazgoti puodų Motinos Teresės seserų valgykloje vargdieniams, kaimo močiutei sutaisyti tvoros ar lango, grįždami iš mokyklos kiekvieną ketvirtadienį užsuktume į senelių namus, puoštume bažnyčią šventei, savo žaislelius atrinktume jų stokojantiems, su kitais grotume jaunimo Mišiose, svajotume apie misionierišką tarnystę kitoje kultūroje? Duomenys tvirtina, kad jaunas žmogus įsisavina krikščioniškas, Artuma 2013 m. rugsėjis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

bažnytines vertybes visų pirma patirdamas, ką reiškia padėti kitiems – panašiai kaip nuo mažens skautų kasdienis gerasis darbelis.

Galima pagalvoti, kad abejingumas tikėjimo, Bažnyčios reikalams kyla iš pasitikėjimo savimi kaip kataliku, krikščioniu trūkumo ar yra glaudžiai su juo susijęs. O teigiamas dalyvavimas Bažnyčios reikaluose pagrįstas pakankamomis žiniomis, ryšiais, apsvarstytais siekiais. Panašus ir piliečio, pilietės vaidmuo – kas nieko nesitiki iš savo įnašo, balso, pastangų, vargu ar jausis valstybės ar kurio kito vieneto nariu.

Prisimena skautų stovyklų patirtis, kai visi jauniausieji būtinai nori naktį „eiti sargybą“. Bijodami tamsos, varlių šnekų, šešėlių, kažkokių netikėtumų, ryžtasi savo jėgas ir ištvermę valandėlę išbandyti.

Rytą jau didžiuojasi, kad kitus saugodami drąsiai budėjo. Tokiems bus lengviau pabudėti virtuvėje, prie maudyklos, iškyloje, gatvėje, mokykloje. Šiek tiek patyrę ir pažinę save, drąsiau imasi naujo uždavinio, sudėtingesnių pareigų.

Kaip ir parapijoje kažkaip „įsikabinę“ žmonės eina per pamaldas skaityti, lankyti ligonių parapijos vardu, nešti šv. Komuniją iš namų neišeinantiems. Pasitikėjimas ugdo pasitikėjimą savimi ir kitais, bendro reikalo verte, įtvirtina savitvardą gyvenime ir veikloje.

Ranka pasiekiamas Dievas Tai kam tada Bažnyčia?

Vytautė MACIUKAITĖ

Be Bažnyčios (už Bažnyčios ribų) nėra išganymo, – šis posakis ne sykį kartotas ir aiškintas, skamba arogantiškai. Kai kam tai atrodo net akibrokštas ir netgi tampa paskata ieškoti išganymo visur kitur, tik ne Bažnyčioje. Visuomenei vis labiau mėginamas įteigti Bažnyčios, draudžiančios žmogui suaugti, išsiskleisti, naudotis savo protu bei laisve, šaltos ir vien valdžios bei pinigų godžios institucijos, įvaizdis.

Ar reikalingas Dievas?

Išties, logiškai mąstant, svarbiausia yra santykis su Dievu (nors ir tai ne kiekvienam savaime suprantama). Nereikia ir diskutuoti, kad tam, kuriam atrodo, jog Dievas apskritai nereikalingas, apie Bažnyčią nebus ir kalbos. Bet jeigu Dievo reikia, tai galima pamėginti parodyti, jog Jis yra „gaunamas“ tik kartu su Bažnyčia. Panašiai kaip perkant mobilųjį telefoną reikia ir įkroviklio, kitaip neveiks. Juk Dievas – tai mūsų tiesioginis, Bažnyčia – antraeilis, bet neaplenkiamas tikslas.

Dažnai įsivaizduojame save arba kaip gyvulius, arba kaip angelus.

Tiesiog taip lengviau, patogiau. Ir pagal tai, kokį savo įvaizdį esame susikūrę, arba pasitenkiname tik regimąja tikrove, arba ieškome visiškai su niekuo nesusijusios abstrakčios Dievo idėjos. Būti žmogumi ir save suvokti esantį tuo pat metu ir kūniška, ir dvasine būtybe – tai kelia įtampą, nes verčia pripažinti savo neišbaigtumą.

Ar bendravimui su Dievu reikia tarpininkų? Įrodinėti, kad žmogui reikia Bažnyčios kaip Motinos, yra prasminga tik tam, kuris save supranta kaip angelą. Vien materija pasitenkinančiajam Dievas neegzistuoja. Todėl apsistokime prie „angelo“ tipo. Jis nori turėti tiesioginį santykį su Dievu be jokių tarpininkų. Nežinia, kokios priežastys lemia šį jo troškimą. Gal jis jaučiasi žeminamas, kai tarpininkai jį moko, auklėja, gal tiesiog dar nesuprato, kad jis, kaip kūniška būtybė, negali tikėtis tiesioginio santykio su absoliučia dvasia.

Save angelais laikantiems žmonėms artimiausia, priimtiniausia religija dažnai būna budizmas. Vakarų kultūroje jis plinta proporcingai su individualizmo, subjektyvizmo ir reliatyvizmo kultu. Minimalių, paviršutiniškų ir niekuo neįpareigojančių santykių su kitais žmonėmis rezultatas – Dievas, kuris niekaip neprisiliečia prie mano gyvenimo.

Vieno olando, kelerius metus praleidusio budistų vienuolyne ir ieškojusio nušvitimo, patirtis buvo ta pati kaip ir senovės romėnų, – niekas iš nieko neatsiranda (lot. ex nihilo hihil fit).

Artuma 2013 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės Nepaprastai konkretus Dievas

Marijos Stanulytės nuotrauka

vis mažesni, nesupratingesni, silpnesni ir priklausomesni.

Judaizme Dievas visuomet buvo suvokiamas kaip Tik pasiekę šį tikslą (ir tai įvyksta ne tiek mūsų pastankonkrečiai veikiantis istorijoje. Jis prabyla per kitus žmo- gomis, kiek Dievo malonės dėka), Bažnyčią suprasime ne nes, įvykius, Jo darbai ir stebuklai minimi šventėse, Jam vien kaip pastatą ar instituciją, bet ir kaip Motiną.

Tiesa, Bažnyčia, nors ir vadinama šventa, šio savo tiksmeldžiamasi šventykloje, aukos aukojamos ant aukuro, besimeldžiančiai bendruomenei vadovauja kunigas. lo dar nėra pasiekusi. Kiekvienas jos narys susiduria su Krikščionybėje, tiksliau katalikybėje, tų ženklų tik pa- tam tikrais sunkumais ir nueina tam tikrą kančios kelią. daugėjo. Atsirado sakramentai, per kuriuos Dievas ypa- Labiausiai žeidžia ir piktina ne tik kitų žmonių klaidos, padarytos iš silpnumo ar nesutingu būdu prisiartina prie žmogaus pratimo, bet ypač bloga valia. kasdienybės, taip pat Jis kalba ir per Apaštalas Paulius ne veltui rašė, bažnytinį meną, simbolius, apskritai kad kenčiant vienam nariui kartu per bet kokį gėrį ir grožį (todėl katalikenčia ir kiti (plg. 1 Kor 12, 26). kams neteisingai priekaištaujama, esą Taip yra todėl, kad esame vieni jie garbina viską, kas tik kruta). Galisu kitais susiję, vieni nuo kitų prima sakyti, kad Jėzaus Kristaus dėka klausomi. Kaip būdami giminingi nebeliko nieko, kas būtų eliminuota savo tėvams paveldime ne tik geiš sakralumo erdvės. Net vargšai, nuras savybes, bet ir trūkumus bei sidėjėliai, visi priešai yra tie žmonės, ligas, taip, priklausydami Bažnyper kuriuos Dievas gydo mūsų žaizčiai, negalime laukti vien džiaugsdas. Bet kokia kančia, absoliuti tyla, mų, bet tenka patirti ir skausmo. viskas, kas bjauru, nemalonu, nėra beSunkumai ar kitų tikinčiųjų, ypač prasmiška. Ir kuo viskas konkrečiau, kunigų, klaidos niekada neturi tuo Dievas mums yra arčiau. Galima tapti narių atsiskyrimo priežassakyti, kad judėjų-krikščionių tradicitimi. Juk niekas nesako: „Kadanjoje Dievo veikimas siejamas su kongi oras užterštas, nesu įpareigotas krečiais įvykiais ir simboliais. kvėpuoti.“ Galbūt kai kas pasakytų, kad gamKoks santykis su Bažnyčia, tą, žmones ir savo istoriją turime ir Dievas yra „gaunamas“ toks santykis ir su Dievu. Jei nobe Bažnyčios. To lyg ir pakaktų. Bet tik kartu su Bažnyčia. rime artimo santykio su Juo, tuar tuomet mūsų gyvenimo įvykiai, rime būti susijungę su Bažnyčia mūsų aplinka turėtų kokį nors ryšį su Dievu, kuris yra absoliuti Dvasia? Mes gyventume tar- kaip embrionai su motinos įsčiomis. Ne veltui Bažnyčios si suskilusį gyvenimą. Bažnyčia kaip tik ir yra ta jungtis tėvai ją neretai vadindavo įsčiomis, kurios mus kaip netarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Per ją Dievas šventina ir gimusius kūdikius išnešioja dangui. laimina visus mūsų gyvenimo įvykius, žmones; jos dėSavaime suprantama, kad iškreipto Bažnyčios vaizdo ka tampame pajėgūs įžvelgti gėrį ir grožį, slypintį visur, pristatymas visuomenei ne visai teigiamai atsiliepia pakelti tiesos, gėrio ir grožio trūkumą, kur jie dar nepaieškantiems gyvenimo prasmės. Klaidinga samprata sireiškė. Bažnyčia – susirinkimas – perkelia neregimąjį kelia baimę ir skatina atitolimą nuo tos, iš kurios Dievą į mūsų gyvenimą. gauname tiek daug gero, galima sakyti, net ir savo Gimties skausmas dvasinę gyvybę. Bet kiekvienas neigiamas dalykas turi ir savo teigiamų pusių. Dažnai šiukšlių dėžėje Galbūt kas nors paprieštaraus sakydamas, kad net ir kažką gero bandęs surasti žmogus įsitikina, kad gerų lankant Bažnyčią kiekvieną dieną gyvenimas nebūtinai dalykų niekas neišmeta. Taip pat ir pats save išganyti pasikeičia. Tai gali nutikti dėl vartotojiško mūsų požiūpamėginęs tikintysis sugrįžta „namo“ ir vėliau eina rio į viską. Kaip vartojami daiktai, lygiai taip pat galima tikėjimo keliu su dar didesniu užtikrintumu. Tuomet tapti ir kitų žmonių ar netgi religijos vartotoju. Jeigu einu sūnaus palaidūno patirtis pasirodo esanti svaresnė ir į bažnyčią vien tik tam, kad kažką gaučiau, kažką malovertingesnė už vyresniojo brolio neklaidingumą. naus pajausčiau, tai manęs neperkeis. Bažnyčios atžvilgiu reikalinga ne vartotojiška, o atsidavimo laikysena.

Dar vienas svarbus aspektas – turiu ne augti, o mažėti. Jeigu esame pripratę, kad mūsų kūnas su metais auga, stiprėja, kad mes vis daugiau sužinome, įgyjame patirties, išlaviname valią, tampame mažiau priklausomi nuo kitų žmonių, tai tikėjimo kelyje yra priešingai – turime tapti Artuma 2013 m. rugsėjis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Katalikiškas ugdymas, arba Kodėl galime didžiuotis savo Bažnyčia

Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUS

Jeigu jūs būtumėte XII amžiaus pradžios Šartro (Prancūzija) katedros arba vienos iš šimtų vienuolinių mokyklų studentas, jūsų studijų programa susidėtų iš septynių „laisvųjų menų“: pirmieji trys, trivium, yra trys proto ir išraiškos keliai: gramatika arba menas tiksliai pasakyti tai, ką norima; retorika – kitiems tave suprasti leidžiantis menas; dialektika – įtikinimo menas.

Greta šių minties ugdymo kelių studijuotumėte keturis pasaulio pažinimo kelius, quadrivium: skaičių ir analizės mokslą – aritmetiką; erdvių mokslą arba geometriją; stebėjimo ir dedukcijos mokslą – astronomiją, galiausiai – visuotinės harmonijos meną – muziką. Puikiai išmoktumėte senąsias kalbas, skaitytumėte lotyniškai Ciceroną ir graikiškai Ptolemėjų. Arba galėtumėte savo žinias tobulinti viename iš su Bažnyčia glaudžiai susijusių universitetų – Bolonijoje, Oksforde ar Paryžiuje, tapti mediku, teisininku, istoriku. Universiteto bibliotekoje atrastumėte nemažai mechanikos, botanikos, žemės ūkio ir architektūros veikalų, jei jums nepakaktų antikos ir amžininkų žinių, galėtumėte žvilgtelti, ką rašo arabų eruditai.

Kas bendra tarp XII ir XXI amžių?

Daug kas neatpažįstamai pasikeitė nuo Šartro katedros mokyklos laikų, pradedant nuo sąvokų ir disciplinų apibrėžimų. Tačiau bendra išliko tai, kad Bažnyčia tęsia savo tūkstantmetį darbą švietimo srityje, tik nepalyginamai didesne apimtimi, visame pasaulyje. Tai istorinis procesas, kurį įtakojo daug veiksnių. Kai Švietimas yra toks pat svarbus kurie iš jų buvo išomeilės artimui darbas, kaip ir riniai – žlungant Roišalkusio pamaitinimas, nuogo mos imperijai ir jos aprengimas, ligonio gydymas. struktūroms, Bažnyčia buvo praktiškai vienintelė dvasinė ir kultūrinė jėga, galėjusi organiškai perimti, išsaugoti ir išplėtoti antikos išminties lobius. Kitas veiksnys yra vidinis – tai sąmoningumo subrendimas, jog švietimas yra toks pat svarbus meilės artimui darbas, kaip ir tie, kuriuos Bažnyčia vykdo nuo savo gyvavimo pradžios: išalkusio pamaitinimas, nuogo aprengimas, ligonio gydymas.

Vatikano II Susirinkimo Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis (priimta 1965 m.

Artuma 2013 m. rugsėjis

spalio 28-ąją) ženklina reikšmingą etapą būtent šiame istoriniame procese. Atkreipkime dėmesį – Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas skyrė atskirą dokumentą švietimo temai. Tad pažvelkime iš arčiau į tai, kas gi čia deklaruojama.

Mažumos ar visuotinė teisė?

Pirmiausia tai, kad „visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į auklėjimą“ (1). Šiame teiginyje svarbūs keli akcentai: lengvai atpažįstame prigimtinių teisių doktriną – kiekvienas žmogus yra orus iš prigimties, o ne todėl, kad jam tokį kilnumą suteikė (tuomet galėtų ir atimti) valstybė ar visuomenė; tačiau tas orumas turi išsiskleisti, o tam reikia palankių sąlygų – ekonominių, politinių, kultūrinių. Valstybė bei visuomenė turi tiesioginę pareigą šias sąlygas sudaryti ir užtikrinti. Asmens orumo poreikiai, konkrečiai – žmogiškojo išsiskleidimo poreikis – valstybinėje terpėje tampa „teise į švietimą bei ugdymą“. Ši teisė yra visuotinė, tačiau nėra abstrakti: ji turi atsižvelgti į kiekvieno „būdą, lytį, kultūrą ir tradicijas“, į „psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą“ (pvz., vaikai ir jaunuoliai turi gauti pozityvų ir protingą, amžiui pritaikytą lytinį ugdymą (1)). Gero lavinimo vaisiai yra ne tik atsakomybė, drąsa susidūrus su gyvenimo kliūtimis, tikra laisvė, sugebėjimas laikytis moralinių principų, bet ir tarpasmeninė taika bei vienybė.

Teisė į ugdymą turi užtikrinti asmens brandą. Panašiai krikščioniškas auklėjimas turi užtikrinti brendimą sąmoningame tikėjime, mokymąsi Dievą garbinti dvasia ir tiesa. Per Krikštą asmuo pradeda naują (krikščionio) gyvenimą naujoje visuomenėje (Bažnyčioje). Tad krikščionys turi teisę į krikščionišką auklėjimą.

Didelės ir mažos kryžkelės Kas gali ir turi ugdyti?

Gravissimum educationis pabrėžia, jog egzistuoja ugdytojų hierarchija (3). Jos viršūnėje yra tie, kurie vaikams perdavė gyvybę: tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai auklėtojai, pirmoji socialinių dorybių mokykla, pirmoji aplinka, kur vaikas gali išmokti pajusti Dievo buvimą ir Jį garbinti. Per šeimą vaikas įvesdinamas tiek į žmonių visuomenę, tiek į Dievo tautą.

Antroje vietoje yra visuomenės bei valstybės teisės ir pareigos. Privalu padėti tėvams ugdyti vaikus, gal net juos pavaduoti, kai tėvai negali ar nesugeba būti auklėtojais. Tačiau negali pretenduoti jų pakeisti iš principo.

Tai būtų prigimtinių ir tėvų teisių pamynimas. Deklaracijoje užsimenama, jog valstybė, kuri būtų įtvirtinusi ugdymo monopolį, iš principo neigtų savo pretenziją būti demokratine santvarka (6). Demokratija nesuderinama su švietimo monopoliu, nes neigtų tėvų teisę perduoti savo įsitikinimus vaikams. Kur nėra laisvės reikštis įsitikinimams, nėra ir demokratijos. Įsitikinimų laisvė gali būti apribota tik dėl viešosios tvarkos poreikių, tačiau negali būti paneigta ar pasisavinta valstybės. Švietimo monopolis panaikina pliuralizmą – visuomenės demokratiškumo požymį.

Ko galima tikėtis iš mokyklos?

Privilegijuotas ugdymo įrankis yra mokykla. Šia priemone naudojasi tiek valstybė, tiek Bažnyčia. Mokykloje persidengia tėvų ir visuomenės atsakomybė.

Kalbant apie nekatalikišką, pasaulietinę mokyklą, Susirinkimas pabrėžia, jog tėvai turi teisę pasirūpinti ir pareikalauti, kad greta pasaulietinės formacijos jų vaikai gautų ir krikščionišką, pvz., galimybę pasirinkti tikybos pamokas. Tai nėra pretenzija pasaulietinę mokyklą sureliginti. Tai šeimos teisė suteikti savo atžaloms auklėjimą pagal savo moralinius ir religinius principus. Ne tik teisė, bet ir pareiga. Didelę auklėjimo vertę turi pačių katalikų tėvų, mokytojų ir mokinių gyvenimo liudijimas.

Susirinkimo tėvai katalikišką mokyklą nusako kaip „evangeline laisvės ir meilės dvasia įkvėptą mokyklos bendruomenės aplinką“, kuri padėtų mokiniams tapti tikrais krikščionimis tiek dvasiniame gyvenime, tiek gyvenimo praktikoje (8). Tačiau šis idealas turi būti pritaikytas konkrečiose situacijose. Daugybė katalikiškų mokyklų veikia šalyse, kuriose gyventojų dauguma nėra katalikai, net ne krikščionys. Tad ir mokinių dauguma yra iš nekrikščioniškų šeimų. Čia svarbu pabrėžti, kad Bažnyčiai mokykla nėra, kaip dažnai prikišta praeityje (o neretai dar ir šiandien) nesąžiningas būdas nekrikščionis priversti būti katalikais, mainais už suteikiamą išsilavinimą. Susirinkimo tėvų požiūris labai aiškiai išdėstytas kitoje, Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae: tikėjimas negali būti įbruktas mainais už kažką. Jis yra skelbiamas dovanai, o asmuo laisvai atsiliepia į kvietimą. Todėl katalikiškoje

mokykloje netikinčio asmens arba kitos religijos išpažinėjo laisvė visada turi būti gerbiama. Tokiu atveju mokyklos – taip pat ir aukštesniosios, ir universiteto – misija yra išskleisti to mokinio žmogiškąjį orumą, jo fizines, moralines ir intelektualines gebas, suteikti jam geras profesines žinias, paruošti moksliniam darbui.

Krikščionys – tamsybininkai ar švietėjai?

Vatikano II Susirinkimo tėvai ir vėlesnis Bažnyčios mokymas tvirtina, kad švietimas bei ugdymas turi būti visuminis. Šiandien dažnai išsilavinimas aprašomas kaip įgijimas profesijos, kuri padėtų įsiterpti į darbo rinką ir užtikrintų asmens bei jo šeimos išsilaikymą. Niekas neginčys, kad tai labai svarbu, tačiau tai nėra pakankama, nes toks ugdymas nepadeda augti visoms žmogaus asmens geboms, kurioms priklauso ir moraliniai pasirinkimai, ir sugebėjimas megzti žmogiškus santykius su kitais, savo galutinės gyvenimo prasmės ieškojimas ir religinio atsakymo atradimas.

Kad žmogaus teisės neliktų pakibusios ore, reikia, viena vertus, visuotinio jų įsisąmoninimo, o šis nėra pasiekiamas savaime. Antra vertus, reikia palankių politinių ir ekonominių sąlygų. Skelbiant Krikščioniškojo auklėjimo deklaraciją Gravissimum educationis kai kuriose šalyse jau buvo sąlygos švietimui tapti visuotiniu, visiems vaikams suteikiant tam tikrą išsilavinimo lygį. Bet dar ir šiandien ne visose. Kasmetinės UNESCO ataskaitos rodo, kad dešimtys milijonų vaikų visai negauna išsilavinimo, dešimtys milijonų apleidžia mokyklą arba ją lanko labai nereguliariai. Jei išsivysčiusiose šalyse dažniauŠeimos teisė ir pareiga siai taip atsitinka dėl prosuteikti savo atžaloms auklėjiblemų pačioje šeimoje, mą pagal savo moralinius tai daugybėje kitų regioir religinius principus. nų tokia situacija nulemta struktūrinių priežasčių, nepriklausomų nuo vieno asmens ar šeimos: dėl skurdo, dėl politinio nestabilumo, dėl valstybės nepajėgumo išlaikyti švietimo ir kitas institucijas. Šiose situacijose katalikiška ar krikščioniška mokykla, dažnai dėl savanorių pasiaukojančio darbo, yra vienintelės durys į išsilavinimą. Pasak „Fides“ (Tautų evangelizavimo kongregacijai priklausančios žinių agentūros), pasaulyje 2012 metais veikė per 92 000 katalikiškų pagrindinių mokyklų, per 70 000 pradinių mokyklų, dešimtys tūkstančių vidurinių mokyklų, antra tiek profesinių, techninių mokyklų. Universitetinio lygio institucijų yra per 1800. Visose jose mokosi kelios dešimtys milijonų vaikų ir jaunuolių.

Turime tai žinoti ir galime pagrįstai tuo didžiuotis, nes mūsų Bažnyčia, kartu su kitomis krikščionių Bažnyčiomis, daro tai, ką skelbia, ir yra milžiniška gėrio skleidimo, švietimo bei ugdymo jėga pasaulyje.

Artuma 2013 m. rugsėjis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Atskirų lyčių mokyklos Galimybės, apie kurias nekalbame Viktutė SILIŪNIENĖ

O ko šiandien norėtume iš gimnazijos, ką jos laikotarpis galėtų suteikti mūsų jaunimui? Kokie turėtų būti svarbiausi gimnazijos tikslai ugdant jaunimą mokykloje, kad iš jos išėjęs būtų laimingas, pasiruošęs žengti į pasaulį ne tik tolesniems mokslams arba darbui, bet ir gyvenimo sunkumams, šeimos bei bendruomenės gyvenimui? Ar galėtume pamąstyti apie tai, kas kažkodėl retai ištariama pedagogikos kursuose – vertybes? Apie strategijas, kurios padėtų globaliame šiandienos pasaulyje augančiam jaunam žmogui bręsti ne tik įgyjant žinių, bet visapusiškai: emociškai, atpažįstant vertybes, kurios lydės visą gyvenimą? Gal vertėtų pažvelgti ir į tai, ką atskirų lyčių gimnazijų abiturientai sako apie ypatingą šių mokyklų misiją.

tų įvardytų teigiamų prisiminimų – savęs realizavimą. Iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad vien mergaičių aplinkoje mergaitės, pereidamos ketverių metų gimnazijos kelionę, artimiau susipažįsta su ta savimi, kuri kartais, iš noro patikti kitiems, gali nepastebimai išnykti. Jos tampa drąsesnės, išmoksta pasakyti, kai kas nors ne taip, ir jaučiasi įvertintos už savo gabumus. Mergaičių apsuptyje kyla aktualių temų, kurios niekada nebūtų paliestos mišrioje aplinkoje. Jų baimė būti kitokia – tylia arba uoliai tikinčia, beprotiškai susidomėjusia chemija arba Hario Poterio knygomis – tiesiog dingsta. O kai baimės nebėra, įmanoma pasijusti tikrai mylimam ir pagaliau įsigilinti į tikslą, įsigilinti į mus supantį pasaulį, suprasti, kaip ir kur mes tinkame. Nesakau, kad mergaitės bijo berniukų ar berniukai mergaičių. Tačiau kai norime patikti kitiems, kai kito nuomonė mums labai rūpi, akivaizdu, kad bijome pasireikšti, bijome pasirodyti kvaili ar kitokie. Kiekvienam žmogui reikia erdvės, kuri leidžia atsiskleisti, pasisakyti, pasireikšti. Gimėme skirtingi, turėdami įvairių dovanų, ir tos dovanos lemia prasmingą, laimingą gyvenimą. Pačiam save atskleisti labiausiai reikia palaikančios ir saugios erdvės.

Savęs pažinimas ir drąsa būti savimi

Vadovavimo įgūdžiai

Nerūpėjo, ką kiti pagalvos. Aš daug išmokau apie save ir tikrai nemanau, kad būčiau tuo laiku tą supratusi, jei nebūčiau lankiusi mergaičių gimnazijos.

Viena kitos pažinimas (nors ir nebuvome visos geros pažįstamos) mus suartino. Tai buvo laikas išmokti, kas asmeniškai mums svarbu gyvenime, kaip mąstyti, tikrai įsigilinti į mokslus (Monika M., pedagogė).

Monika – jauna pedagogė, kurios liudijimas apie savo gimnaziją Mičigano valstijoje gana tipiškas ir pabrėžia vieną iš svarbiausių atskirų lyčių gimnazijos abiturien-

Mano patirtis berniukų gimnazijoje labai gera, man ten labai patiko. Buvau „įsivėlęs“ į popamokinę veiklą: orkestrą, chorą ir spektaklius. Kažkaip ten suradau savo vietą. Jaučiu, kad man asmeniškai padėjo, jog gimnazijoje nebuvo mergaičių, nes ypač devintoje–dešimtoje klasėse buvau gana nedrąsus (Darius P., muzikas, inžinierius).

Kalbėdama su Dariumi, kuris baigęs berniukų gimnaziją tęsė mokslus inžinerijos srityje, su žmona laimingai augina tris vaikus, dirba vadovaujamą darbą informati-

Kartais smalsaudami žmonės manęs klausia: „Kaip atrodo atskirų lyčių gimnazija?“ O toliau: „Ar nemanot, kad tai keista?“ Po daugiau nei dvidešimties metų mokytojavimo katalikiškoje mergaičių gimnazijoje jau pripratau prie tokių klausimų. Tuomet dažniausiai atsakau: „Pasikalbėk su jaunimu.“ Iš tiesų, nėra geresnio būdo pažinti atskirų lyčių gimnazijos erdvę.

Rašydama šį straipsnį, rengiau apklausą ir rinkau įvairių kartų Amerikos lietuvių, lankiusių katalikiškas atskirų lyčių mokyklas JAV, įspūdžius*. Įdomu, kad mokiniai ir suaugusieji, lankę tokias gimnazijas, vis kartoja panašias teigiamas patirtis. Tačiau, nepaisant šių teigiamų patvirtinimų, atskirų lyčių mokyklų tradicija, kuri beveik visur pasaulyje egzistuoja, Vakaruose kelia itin karštas diskusijas apie lyčių lygybę, civilines teises ir valdžios atsakomybę ugdyti visus savo piliečius. Dauguma mato šį mokyklos modelį kaip senamadišką, diskriminuojantį ir keistą.

* Mintimis dalijosi: Rūta Giedraitytė-Mikulionienė, Notre Dame Academy, OH; Ramunė Kubiliūtė, Maria High School, IL; Roma Kuprienė, Immaculate Heart of Mary High School, IL; Monika Mikulionytė, Ladywood High School, MI; Svaja Mikulionytė, Ladywood High School, MI; Dr. Dalia Garūnaitė-Sadauskienė, Maria High School, IL; Daine Narutytė-Quinn, Maria High School, IL; Darius Polikaitis, Brother Rice High School, IL; Kristina Quinn, Mother McAuley Liberal Arts High School, IL; Andrėja Siliūnaitė, Trinity High School, IL; Dr. Donatas Siliūnas, St Ignatius College Prep, IL; Vitas Underys, St Ignatius College Prep, IL; Rita Venclovienė, J. W. Hallahan High School, PA. Artuma 2013 m. rugsėjis

Didelės ir mažos kryžkelės

kos srityje ir pasižymi ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje kaip chorvedys bei muzikas, šypsausi. Ar jis supranta, jog lengvai galėtų tapti katalikiškų atskirų lyčių gimnazijų pavyzdiniu asmeniu? Darius dirba vadovaujamą darbą, imasi atsakomybės įvairiuose savo gyvenimo pašaukimuose. Kodėl atskirų lyčių gimnazijų abiturientai jaučiasi sugebantys ir norintys vadovauti? Gali būti, kad įgijus drąsos būti savimi mums pavyksta atsipalaiduoti, nusimesti baimę, kuri kyla, kai reikia atsistoti prieš kitus ir mokyti to, ką esame patyrę. Pirmokas, matydamas priešais save vadovaujantį dvyliktoką, kurio įgūdžius vadovauti ugdo prasminga praktika bei katalikiškos charizmos, tampa šio jaunuolio mokiniu. Ar nenuostabu

Tik mergaičių ar tik berniukų apsuptyje kyla aktualių temų, kurios niekada nebūtų paliestos mišrioje aplinkoje.

joje gerai paaiškina, ką žinome apie brandžių pavyzdžių svarbą, ypač mažumų, skurdo ir įvairių socialinių problemų paliestiems vaikams. Žvelgiant į JAV didmiesčių išgyventas tragedijas (prastėjančias valdiškas mokyklas, iš kurių jaunuoliai iškrenta ir dažnai prapuola gatvėse) ir į jas sureaguojančius sėkmingai dirbančių mokyklų pavyzdžius, matome, jog aukščiausios rizikos grupių vaikinams mokykloje reikia ne tik konkrečių sričių ekspertų, bet ir gerų, drąsių, mylinčių vyrų, kad berniukai turėtų ir pažintų gerą sektiną pavyzdį. Dėl panašaus įsitikinimo JAV didmiesčiuose įsikūrė eilė katalikiškų berniukų ir mergaičių gimnazijų, kurios sėkmingai teberuošia jaunuolius aukštesniesiems mokslams bei sąmoningai ugdo juos kaip aktyvius šeimos ir bendruomenės narius. Šios gimnazijos suteikia jaunuoliams svarbių žinių apie tai, kas mes esame kaip moterys ir vyrai ir kaip įmanoma išlikti ištikimiems savo krikščioniškai formuotam pašaukimui.

Ir kodėl?

suprasti, kaip mokykla gali tapti viena didele šeima, kurios vyresnieji tampa ne tik autoritetais, bet ir pozityviais vadovavimo pavyzdžiais? Vadovavimo įgūdžiai svarbūs ne tik dėl to, kad visi pasiektume aukštus postus; vadovaudami klasėje, chore, klube, sporte, šeimoje, patiriame tą krikščionišką paradoksą: tarnaudami kitiems (tai svarbiausia krikščioniško vadovavimo savybė) išsilaisviname ir tampame laimingesni.

Svarbūs ryšiai Labiausiai iš gimnazijos atsimenu kelis mokytojus ir trenerius, kurie man asmeniškai buvo labai įspūdingi. Jie man atrodė labai gabūs ir išsilavinę žmonės, galėję daug pasiekti kitose srityse. Tačiau jie pasirinko mokyti 14–18 amžiaus berniukus, nes jiems rūpėjo, kad mes būtume net tik išsilavinę, bet ir geri visuomenės nariai (Donatas S., gydytojas).

Artimos bendrystės su savaisiais mums daro didžiulę įtaką. Pavyzdžiai mokykloje yra itin svarbūs, parodo tvirtą, nesitraukiantį, subrendusį žmogų, kuriuo patys galėtume tapti. Be tokių glaudžių ryšių kažin ar įmanoma ugdyti subrendusį jaunimą, kuris sugebėtų pasipriešinti įvairioms jiems patrauklioms pagundoms. Donato liudijimas apie savo patirtį katalikiškoje berniukų gimnazi-

Mergaičių gimnazija man suteikė teigiamus savivertės jausmus. Ir dar... Stiprų tikėjimą, pasitikėjimą savimi, savęs pažinimą, atsakomybę ir norą padėti artimui (Rita V., pedagogė, organizacijos „Vaiko vartai į mokslą“ steigėja).

Nelengva plaukti prieš srovę. Tačiau tūkstančiai jaunų žmonių pasirenka šį neįprastą kelią. Ten, kur atskirų lyčių ugdymo tradicija tebegyvuoja, pats jaunimas renkasi ne tai, kas populiaru, bet tai, kas, nujaučia, būtų jiems gera. Ką tai pasako mums, suaugusiesiems? Ar kartais galvodami apie savo vaikų ateitį neužmirštame, kam juos rengiame? Charakterio ugdymas, emocinė, dvasinė, intelektinė branda yra pagrindinė katalikiškų mergaičių ir berniukų mokyklų tradicijos misijos dalis, kuri papildo tai, ką šeima turėtų, tačiau kartais nepajėgia jaunuoliui suteikti.

Ar atskirų lyčių gimnazijos geresnės negu mišrios?

To negalėčiau pasakyti. Ar pagal mano patirtį bei remiantis abiturientų liudijimais katalikiškoms atskirų lyčių gimnazijoms JAV pavyksta suteikti savo abiturientams sveikos savivertės, vadovavimo įgūdžių, krikščioniškų vertybių bei teigiamo požiūrio į aukštesniojo mokslo siekius? Taip, pavyksta.

Jau ilgiau nei 100 metų.

Artuma 2013 m. rugsėjis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Šiandieninės vaikų ugdymo Zita VASILIAUSKAITĖ ta, kad klasėje dėl aukšto ūgio ir lieknumo patirdavo patyčias. Garsus rašytojas, nuo vaikystės buvęs apkūnus, pasakoja, kad dėl to mokykloje gavo progą užsigrūdinti, nes norėdamas išlikti turėjo išmokti pakelti patyčias, smurtą ir sugebėti apsiginti. Šiandien vis dažniau pasitaiko, jog klasės branduolį sudaro turtingų tėvų vaikai, kurie apranga, pinigų turėjimu, brangiomis pramogomis ir gyvenimo būdu primeta kitiems savo gyvenimo standartus. Kadangi jų tėvai remia mokyklą, neretai patys mokytojai jiems pataikauja.

Paplitęs visuomenėje materializmas palietė ir vaikų pasaulį. Vis daugiau jų priversti jaustis „bjauriaisiais ančiukais“ todėl, kad bendraamžių akyse jie, tiksliau – jų šeima neatitinka tam tikrų turtinių standartų. Atrodytų, na ir kas... Tačiau, deja, gyvenime tik retas bjaurusis ančiukas virsta gulbe; dažniausiai patirta psichologinė trauma taip sužaloja vaiką, kad jis visam gyvenimui praranda pasitikėjimą savimi, aplinkiniais, net artimaisiais, kartais netenka savigarbos ir susitaiko su jam primestu nevisavertiškumu. Ši patirtis stipriai sužaloja asmenybę, vėliau net ir profesionali psichologinė pagalba ne visada būna veiksminga. Toks žmogus ir suaugęs jaučiasi užguitas, vienišas ir nelaimingas. Tad kaip pagelbėti vaikui, kad jis nesijaustų „bjauriuoju ančiuku“ vien todėl, kad neatitinka konkrečios vaikų grupės standartų?

Vaikų ugdymo sunkumams daugumoje šeimų skiriamas nepakankamas dėmesys. Neretai tėvų nejaudina vaikų auklėjimo subtilybės tol, kol negauna „signalų“ iš išorės, t. y. iš mokymo ar gydymo įstaigų. Be to, daugelis šeimų mano, kad vaikų auklėjimo klausimai – vien privatus šeimos reikalas. Deja, tokia pozicija nėra nei teisinga, nei pateisinama.

Tėvų užduotis Europoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad tik apie 5 proc. tėvų turi įgimtą vaikų auklėjimo talentą, padedantį jiems puikiai atlikti pavestą darbą. Juk, žiūrint iš esmės, tėvų pareiga, pašaukimas, užduotis – pagelbėti Dievo padovanotam ir pavestam jiems vaikeliui užaugti visaverčiu žmogumi, kuris turėtų tinkamus orientyrus (vertybes) gyvenime, sugebėtų savarankiškai pasirūpinti savimi bei užmegzti ir puoselėti artimus santykius su kitais. Ši užduotis nėra lengva, ir kitiems 90 proc. tėvų, kaip rodo tyrimo rezultatai, reikia papildomų žinių ir profesionalų patarimų, ypač iškilus sunkesnėms ugdymo situacijoms. Deja, apie 5 proc. tėvų yra visiškai abejingi vaikams. Guodžia tik tai, kad net ir šiuo atveju jie retai yra vienos šeimos atstovai, todėl vienas tėvų gali sėkmingai kompensuoti šį kito trūkumą.

Taigi, devyni iš dešimties tėvų pasirengę mokytis būti gerais tėvais, nors, tiesą sakant, nemaža dalis jų yra sutrikę ir susipainioję šioje srityje. Vienas iš tai įrodančių argumentų – mokinių susiskirstymas į vadinamuosius „bjauriuosius ančiukus“ ir „turtingų tėvelių vaikus“ mokykloje. Suprantama, ir labiau pasiturinčių, ir mažiau pasiturinčių tėvų vaikai nepatenka nė į vieną iš šių grupių, jei yra tinkamai ugdomi ir materializmas nėra užnuodijęs jų santykių šeimoje. Vis dėlto šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje turtinės padėties grimasos palietė ir vaikų tarpusavio santykius mokykloje, iškreipia ir žaloja daugelio vaikų asmenybes. Ar galima to išvengti?

„Bjaurusis ančiukas“ Visi prisimename pasaką, kai iš bjauriojo ančiuko (nes buvo nepanašus į kitus ančiukus) išaugo nuostabi gulbė. Visais laikais konkrečioje vaikų grupėje (darželyje, mokykloje ar būrelyje) kažkam iš vaikų tenka „bjauriojo ančiuko“ vaidmuo. Toks jis tampa todėl, kad neatitinka priimtų, vyraujančių toje grupėje standartų, susijusių su įvairiausiomis sritimis. Viena žymi manekenė prisipažįs-

20

Artuma 2013 m. rugsėjis

Padėti vaikui galime keisdamiesi patys Gera psichinė vaiko savijauta pirmiausia susijusi su jam brangiausių ir artimiausių žmonių – tėvų – savijauta. Bent iki paauglystės, t. y. tuomet, kai klojami asmenybės psichologiniai pamatai, vaikai savo tėvus suvokia kaip didžiausią autoritetą ir gyvenimo etaloną. Jei tėvai jaučiasi nevisaverčiai, nuolat skundžiasi sunkiu gyvenimu, pinigų stygiumi, kaltina kitus dėl patiriamų sunkumų, vaikas irgi nesąmoningai perims panašias nuotaikas. Tačiau jei, nepaisydami sunkumų, tėvai išsaugos savo orumo jausmą, aukštą savigarbą, tai ir vaiką bus sunku pažeminti tuomet, kai kiti vaikai jam demonstruos prabangų drabužį ar telefoną. Iš tėvų laikysenos jis žinos, kad tokių daiktų tikroji vertė yra nedidelė.

Paprastai vaikų problemos tėra tik suaugusiųjų problemų tąsa, todėl pasistenkime savo vaikų nenuodyti bloga nuotaika ir pesimizmu. Labai svarbu mums patiems, suaugusiems, nustoti save lyginti su kitais, ypač materia-

Didelės ir mažos kryžkelės

„Turtingų tėvelių vaikas“ Šiandien jau nemažai vaikų auga neribotų finansinių galimybių atmosferoje ir gauna visa, ko trokšta. Jie mokykloje jaučiasi „elitu“ ir diktuoja bendramoksliams drabužių, elgesio, bendravimo madas; žino savo teises, bet nieko nežino apie pareigas. Bendraudami su kitais daž-

nai būna ciniški, grubūs, žeidžiantys ir atvirai tyčiojasi iš nepanašių į save. Dauguma vaikų jiems pavydi, o ir kai kurie suaugusieji mano, kad jie – „laimės kūdikiai“.

Tokio gyvenimo tragedija turi savų spalvų. Paprastai materialių dalykų svarba tose šeimose akcentuojama todėl, kad taip siekiama kompensuoti draugiškumo bei meilės trūkumą tarpusavio santykiuose. Tokie vaikai nežino, ko norėti, nes daiktų atžvilgiu gauna viską, o šiltų žmogiškųjų santykių sritis jiems nepažįstama; jie nuolat jaučia artimųjų meilės alkį. Todėl jie dažnai būna labai pikti ir ant tėvų, ir ant aplinkinių, nes nežino, kaip pasotinti šį alkį.

Vido Venslovaičio nuotrauka

liai „sėkmingesniais“. Nepamirškime, kad iš pirmo žvilgsnio materialiai labai „sėkmingose“ šeimose dažnai būna skaudžių, giliai slepiamų problemų. Kiekvienas žmogus ir šeima turi savo privalumų ir trūkumų. Remkimės savo privalumais gyvenime ir nebijokime jais dalytis su savo augančiais vaikais.

Viena mama konsultacijos metu pasidalijo, kaip ji augančiam sūnui taikliai atsakė, kodėl jų šeima nėra tokia turtinga, kaip jo klasės draugo. Ji paaiškino: kai reikėjo rinktis, ką daryti – „eiti į verslą“ ar likti ištikimai savo mylimai profesijai (ji dirbo mokytoja muzikos mokykloje), pasirinko pastarąją. Ir nesigaili, nes mėgstamas darbas suteikia daugiau džiaugsAugame mo nei turtai, kurie, beje, irgi per ugdymąsi, kelia daug rūpesčių. Jei suaut. y. darbštumas gusieji sugebėtų patys suprasti ugdomas savo gyvenimo sprendimus ir dirbant, juos paaiškintų vaikams, labai atsakingumas – pasitarnautų jų brendimui. atsakingai Pinigai – svarbi gyvenimo dalis ir žmogus turi stengtis geelgiantis, rai ir uoliai dirbi, kad galėtų oriai veltėdiškumas – gyventi, bet nepervertinkime veltėdžiaujant jų reikšmės. Apie tai nebijokiir taip toliau. me kalbėtis su savo vaikais, o svarbiausia – parodykime savo gyvenimo pavyzdžiu. Jei vaikai matys, kad mes, nebūdami nei turtingi, nei populiarūs visuomenėje, esame laimingi ir džiugūs, gaus stiprų patvirtinimą, jog tie dalykai, kuriuos demonstruoja klasės „elitas“, iš tiesų nėra labai svarbūs. Nepraleiskite progos vaikams priminti, kad dideli pinigai yra labai brangūs ir už juos mokama pirmiausia laiku, skirtu tarpusavio bendravimui. Štai turtingas draugo tėtis nuolat išvykęs, o mama, nerimaudama, jog dėl to gali sugriūti šeima, taip rūpinasi savo išorės tobulinimu, kad neišeina iš grožio specialistų kabinetų...

Nenuvertinkite savo vaikų – jie tikrai supras visa, ką norite pasakyti, jei būsite nuoširdūs. Galbūt vertėtų pasikalbėti ir apie tai, kad jo turtingas draugas giliai širdyje ilgisi jūsų šeimoje vyraujančios šiltos darnos, pasitikėjimo vienas kitu, draugiškumo ir meilės atmosferos, kurios nenusipirksi už pinigus. Kitaip sakant, tiktai būdami tvirti ir džiaugdamiesi savo vertybėmis, tokie tėvai sugebės jas perteikti savo vaikui. Jam bus lengviau suprasti, kad pasaulyje yra įvairių žmonių, šeimų ir kad jis nėra nei prastesnis, nei geresnis už kitus, kaip ir šie už jį.

Įžūliu elgesiu siekia įrodyti savo „sėkmingumą“, išskirtinumą, ieško aštrių pojūčių svaigaluose ar rizikingose pramogose. Jų tėvai mano, kad vaikas savaime užaugs „normaliu žmogumi“, o dabar tegul džiaugiasi gyvenimu. Ši tėvų pozicija yra žalinga vaikui. Pirma, taip elgdamiesi, jie atima iš vaikų galimybę svajoti, o svajones paversti tikslais, kurių siekis – įprasmintų jų gyvenimą. Antra, tokie vaikai turi iškreiptą santykį su pinigais (gaudami jų, kiek tik nori, praranda galimybę mokytis apsiriboti ar užsidirbti patys). Anksčiau ar vėliau jų materialūs poreikiai išaugs tiek, kad jų jau negalės patenkinti net labai dideli pinigai.

Tokią situaciją jie suvoks kaip katastrofą, nes gyventi kažko stokodami jie bus neišmokę, o dirbti ir užsidirbti – tuo labiau. Ir trečia, mes augame per ugdymąsi, t. y. darbštumas ugdomas dirbant, atsakingumas – atsakingai elgiantis, veltėdiškumas – veltėdžiaujant ir t. t. Tenkindami vaiko užgaidas, tėvai ugdo „šiltnamio gėlelę“, kuria turės rūpintis visą gyvenimą, antraip ji pražus. Tad gimdytojai turėtų savęs nuoširdžiai paklausti, ar iš tiesų to linki savo vaikui.

Vaikų ugdymas yra kūrybiškas darbas, reikalaujantis ne tik kasdieninių pastangų, laiko, žinių, bet ir rūpestingos bei atsakingos meilės, neatsižvelgiant į tai, kokia šeimos turtinė padėtis. Negana to – tai įdomus, kartais džiugus ir sunkus, bet visados labai prasmingas ir nuopelningas darbas, aišku, jei yra gerai atliekamas.

Artuma 2013 m. rugsėjis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

Meilės uždarbiai Ses. Viktorija VOIDOGAITĖ CC

Dažnai kartojame, kad Dievas sukūrė žmogų iš meilės, – meilė buvo ir tikroji priežastis, ir tikslas, ir „statybinė medžiaga“. Žmogaus stiprybė kuriama iš tvirto žinojimo, kad jis yra mylimas, mylėtinas, pats myli. Ankstyvosios vaikystės metais asmuo nė kiek neabejoja, jog yra mylėtinas. Jam tai nuolat liudija mama, tą patį patvirtina namiškių dėmesys ir pagalba. Tačiau augantis ir besikeičiantis žmogus kviečiamas bręsti per santykį, iš „aš“ ir „man“ pažvelgti į „tu“ ir „tau“. Trečiųjų metų – kriziniu – laikotarpiu vaikas įsitikina, jog pasaulis sukasi aplink meilę, kuri yra ne reikalavimas, bet dovana.

Kai ateina tas laikas, tėvų auginama auksinė kantrybė mainoma į plastikinį pataikavimą – duodame vaikui viską, bet neduodame meilės tiesoje. Pritrūkstame jėgų ir kantrybės. Dažnai girdžiu derybas: „Jurgutė pabus gera mergaitė, ir tėvelis nupirks jai meškiuką.“ Jurgutė, žinoma, be vargo pademonstruoja puikią savitvardą ir gana lengvai suvaldo ožiukus. Šis būdas įveikti ožius menkina tėvų savigarbą ir iškreipia ikimokyklinuko meilės sampratą. Jei toks „versliukas“ pasirodo naudingas abiem pusėms, auga nauja problema, kurią būtų galima pavadinti „jei tu..., tai aš...“. „Verslas su sąlygomis“ pamažu virsta šantažu: „Jei neklausysi, nevešiu tavęs į būrelį“; „Jei tuoj pat nebaigsi, paliksiu tave gatvėje“; „Po to, ką padarei, nenoriu su tavimi kalbėti, nes esi negeras“; „Išeik, negaliu į tave žiūrėti“. Taip mažieji išgirsta per sunkius sau žodžius. Tai būna paveiku, nes stojama į kovą lyg su lygiaverčiu varžovu. Bet taip pralaimime visi. Vaikas pradeda „užsidirbinėti“ jau ne mielą žaisliuką iš parduotuvės vitrinos, bet tai, kas ką tik jam visiškai teisėtai priklausė – tėvų priėmimą, meilę be išlygų.

Tokių santykių sukrėstas vaikas greitai įgunda šantažuoti. „Aš su tavimi nebedraugausiu, jei man neduosi, ko noriu“; „Aš tavęs nebemyliu“. Baisūs žodžiai, bet teisingi. Jei meilė virto prizu ar ginklu, vadinasi, tikrai meilės nebeliko.

Sakysite, perdedu. Juk nusiraminę suvokiame, jog savo vaikus mylime, jais rūpinamės... tik kartais pritrūkstam kantrybės.

O vis dėlto, jei prekiaujame, nemylime.

22

Artuma 2013 m. rugsėjis

Iš tiesų vengiame savo prieraišiąją meilę subrandinti ir žengti į agapę.

Juk šis žingsnis reikalauja pačių tėvų kovos, – kad meilė nebūtų užsidirbama, kad sutuoktiniai mylėtų vienas kitą dovanai, neskaičiuodami vieno kitam patarnavimų, nekaupdami atleistų, bet nepamirštų nuoskaudų, draugiškai pasidalydami buitines pareigas, dėkodami už meilės ženklus.

Trimetinukas po 10 metų bus paauglys, o 20 – jaunuolis. Jei vaikystėje neišmoks priimti aiškaus ir ramaus tėvų „ne“, užaugęs kaskart kankinsis, negavęs trokštamo daikto, santykio ar išsvajoto žmogaus (kaip iš blizgaus žurnalo viršelio). Jo širdyje, kur turėtų spindėti pasitikėjimas, kad yra mylimas be sąlygų, keros kaprizas viską pirkti tuoj pat ir už kuo pigesnę manipuliacijos ir pataikavimo kainą.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Keli būdai išvengti „verslaus“ santykio su mažyliu (verta pabandyti): kalbėkitės su vaiku nuolatos atsimindami: jis yra vaikas; jis mokosi bendrauti; jis nežino, kad šiandien jums sunki diena, ir jam šitos naštos tiesiogiai ar netiesiogiai neužkraukite; nesumuokite vaiko nusižengimų.

Išvenkime skaudžių priekaištų, kurie dažnai lydimi tokių žodžių, kaip „visada“, „niekada“, „ir vėl“, „kiek galima“; didžiausia klaida, – kai, norėdami kuo greičiau „neutralizuoti“ konfliktą viešumoje, pasiduodame vaiko reikalavimams (jei kartą ši strategija suveiks, mažasis bandys paversti ją nuolatine praktika).

Net jei kristi ant grindų jau tapo tradicija, pasistenkite negalvoti, ką apie jus mano aplinkiniai, bet veikite pagal kantrybės ir meilės principą. Nepraraskite kantrybės, kalbėkite ramiai arba nekalbėkite. Leiskite vaikui nurimti, skirkite laiko, kad vaikas grįžtų prie jūsų su pasitikėjimu. Leiskite jam sugrįžti, niekaip nepriekaištaukite: tai bus ženklas, kad toks „pokštas“ jūsų neveikia, tad dar po kelių nesėkmingų bandymų pasikeis ir viešumos tradicijos; jei negalite su vaiku kalbėti ramiai, nekalbėkite. Atsitraukite (neatstumkite, nepabėkite bausdami, bet atsitraukite) ir nurimkite, kvieskitės į pagalbą sutuoktinį, kad jis ar ji kantriai pabūtų su vaiku; venkite sąlyginių sakinių. Negrasinkite ir nemanipuliuokite meile; kartu su vaiku stebėkite aplinką, įvykius ir mokykitės pamatyti, kas gera visiems.

Kartu su vaiku mokykitės kantrybės.

Jis (ir mama) gali palaukti. Jis (kaip ir tėtis) gali dalytis. Jis (ir tėtis, ir mama, ir sesė, ir brolis) pajėgus atsisakyti mažų dalykų ir gali tai pasirinkti. Ašaros ir reikalavimai rodo, kad vaikas turi jėgų siekti užsibrėžto tikslo – nukreipkime jį į gerą tikslą. Nepasiduokime nekantrumui: meilė kuria mus kasdien.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dirbkime su jaunimu Jolanta RAMONIENĖ

Ir vėl... tie patys, kalba taip pat, kalba tiems patiems... Šitaip atsidūstu jau ne vienus metus dalyvaudama didesniuose ar mažesniuose renginiuose šeimoms arba apie šeimas.

Mūsų, viduriniosios ir vyresniosios kartų atstovų, aktyviai veikiančių šeimos stiprinimo ir šeimų atstovavimo srityje, nėra daug. Tai natūralu, nes ir tyrimai liudija tos kartos pasyvumą visuomeninėje veikloje. Žinoma, mūsų ratas plečiasi. Kiekvienąkart pastebiu ir naujų veidų, sužinau apie naujas idėjas ar iniciatyvas. Daugumą mūsų aktyviai veikti skatina labai stipri ir aiški vertybinė motyvacija. Mums savaime aišku, kad šeima yra vertybė, kad ją reikia stiprinti ir saugoti, idant gyvuotų pati valstybė.

Retai diskutuojame, kodėl šeima svarbi kiekvienam asmeniškai arba kodėl šeima yra valstybės pamatas. Tai paliekama kaip savaime suprantamas, nesvarstytinas, vertybinis mūsų gyvenimo ir veiklos pamatas. Bet taip yra mums. Tačiau jaunimas jau mąsto kitaip – jam reikia argumentų, nepakanka mūsų įsitikinimų, vidinių nuostatų, rėmimosi susiklosčiusiomis tradicijomis.

Kodėl prabilau apie jaunimą? Mat viskas jų rankose. Juk akivaizdu, kad būtent jaunimas kurs šeimas arba jų nekurs, bus vertybiškai brandus arba pakantus gyvybės kultūrą neigiančiam požiūriui, vadinamajai mirties kultūrai, kurs savo ir mūsų visų ateitį arba bus pasyvus.

Jaunimas papildys mūsų gretas, įneš gaivaus oro gūsį ir užtikrins organizacijų gyvybingumą arba lauks, kol mes viską padarytume už juos... Tad ką daryti?

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs, savo šeimos bei vaikų. Džiugu matyti nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvaujant tėvus su vaikais. Be abejo, mūsų vaikai dažniau yra tie, kuriems irgi savaime aišku, kas yra šeima ir kodėl ji svarbi. Juk vaikai namuose girdi mūsų pokalbius, žiniasklaidos komentarus, stebi, į kokias veiklas įsitraukiame, bendrauja su mūsų draugais ir jų vaikais, kartu dalyvauja renginiuose šeimoms ir pan. Taip jie susiformuoja savo požiūrį. Svarbiausia, kad vaikai neliktų nuošalyje, kad su jais nuolat bendrautume, aiškintume, suteiktume progą klausti ir sugebėtume jiems ramiai bei suprantamai viską paaiškinti. Iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad vaikai svarsto tikrai rimtas temas. Pamenu, džiaugiausi išgirdusi skautų vadovės pagyrimus dukrai dėl užtikrinto negimusios gyvybės gynimo. Tačiau ne viskas būna taip puiku. Štai mūsų paauglė, socialinės integracijos programoje „Gyvoji biblioteka“ kalbėjusi su gėjumi, turėjo sau pripažinti, jog pokalbį lygiavertiškai tęsti gali tik pasitarusi su mumis. Gerai, kad tąkart į jai kilusius klausimus gebėjome atsakyti,

ir kitą dieną ji išdrįso nueiti ir tęsti pokalbį. Tačiau daug tėvų atvirai nesikalba su vaikais ir jų auklėjimą bei brendimą palieka savieigai, „gatvei“. Tad kyla klausimas, ar galima jaunimo rengimą aktyviai veiklai palikti vien šeimos atsakomybei?

Manau, kad būtinas ir kitas žingsnis – tai mūsų, šeimų organizacijų atstovų, sąmoningas atsigręžimas į jaunimą ir jaunas šeimas. Juk kartų solidarumas gali puikiai pasireikšti ne tik šeimos aplinkoje, bet ir visuomeninėje veikloje. Ne kartą įvardijome, kad mūsų veikla skirta ne mums patiems, o mūsų vaikams bei anūkams. Tik ar nepersistengiame viską darydami patys? Aukodami savo šeimos ir asmeninį laiką, kartais net atsidurdami ties perdegimo riba, stengiamės viską aprėpti. Ar neatėjo laikas pradėti sistemingai dirbti su jaunąja karta, jų šeimomis?

Pradžiai gal reikėtų tiesiog išdrįsti pripažinti, kad jaunimas mums svarbus, kad jis tęs valstybės kūrimą ir nuo mūsų priklauso, kokiomis vertybėmis bus grįstas tos valstybės pamatas. Diskutuodami su jaunimu turėtume į jį įsiklausyti, kad sužinotume, kuo jis gyvena, kas jam svarbu, ko tikisi iš mūsų kartos, kuo nusivylęs. Suteikime jaunimui galimybę garsiai kalbėti apie tai, kas gyvenime svarbiausia, vertingiausia. Turime padėti jiems atrasti argumentus, kodėl asmeniui svarbi šeima, kodėl ji svarbi visuomenei, valstybei. Taip jaunimą parengtume debatams su kitaip manančiais bei argumentuotam viešam kalbėjimui.

Galiausia, gal net svarbiausia – turime jaunimą įtraukti į bendrą veiklą ir nebūti pasyviais jo paties veiklos stebėtojais. Išmokime nedominuoti, neužgožti, pasitikėti, palaipsniui perduoti darbus, didinti prisiimamą atsakomybę. Nebijokime leisti suklysti, padėkime tas klaidas ištaisyti. Dirbdami kartu, dalykimės savo patirtimi, perspėkime, kai matysime, jog pasirinkimai daromi nepastebint svarbių aplinkybių, platesnio konteksto.

Ir niekuomet nepamirškime – savaime niekas nevyksta.

* Autorė yra neseniai veiklą pradėjusio VšĮ „Šeimos instituto“ vadovė. Instituto vizija – Lietuva, kurioje gera gyventi šeimoje ir auginti vaikus; to siekiama bendrai veiklai telkiant palankius šeimai asmenis bei organizacijas, skatinant visuomenėje pagarbą šeimai, organizuojant viešus renginius aktualiais šeimos gyvenimo klausimais; skatinant valdžios institucijas tobulinti teisės aktus bei koreguoti kitas politikos priemones, kad būtų kuriama kuo palankesnė aplinka šeimoms.

Artuma 2013 m. rugsėjis

23

Didelės ir mažos kryžkelės

Iš redakcijos pašto –

pamąstymai, kaip kurti mokyklą Kaip kurti mokyklą, kad nė vienas mokinys joje praleistų metų nelaikytų negrįžtamai prarasta savo gyvenimo dalimi? Kaip turėtų dirbti mokytojas, kad mokiniai neprarastų gebėjimo jausti, džiaugsmo kurti, nepristigtų pasitikėjimo savimi ir augtų laisvi, atviri sau ir aplinkiniams? Apie tai savo mintimis bei patirtimi pasidalyti su Jumis nori „Artumos“ skaitytojos – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinės mokyklos mokytojos metodininkės Vaida GABALIENĖ ir Rūta GADECKIENĖ.

Mokytojai sutaria, kad pagrindinis mokyklos tikslas yra ne vien suteikti žinių, bet ir ugdyti sugebantį pažinti žmogų. Ugdydama asmenybę, mokykla pirmiausia turėtų padėti kiekvienam suprasti save, rasti gyvenimo tikslą, tapti atsakingu ir iniciatyviu savo valstybės piliečiu. Tam reikšmingai pasitarnauja mokyklos mikroklimatas, kuris labiausiai priklauso nuo mokytojo ir mokinių santykių. Gera dirbti mokykloje, kurioje visi siekia to paties tikslo – humanistinio požiūrio į bręstančią asmenybę.

Todėl niekas šiandien neabejoja, kad humanistinis ugdymas skatina pažinti ir suvokti vaiką kaip vienintelį unikalų asmenį, laukiantį kompetentingos auklėtojo paramos. Auklėtojas rūpestingai tobulina teigiamus moksleivio bruožus.

Atimk vieną bruožą – liks blanki asmenybė, atimk jausmus – užaugs išsilavinęs, veiklus, valingo charakterio beširdis, atimk valingą charakterį – liks sentimentalus diletantas.

Mokymo ir auklėjimo esmė yra tai, kas vyksta mokytojo ir mokinių sielo-

24

Artuma 2013 m. rugsėjis

se. Suvokti subtilius jausmus, tobulinti juos galėsime tik išmokę suprasti greta esantį žmogų. Todėl klasės auklėtojui bene geriausiai gali pasitarnauti mokinio pažinimas. Nustatęs savo mokinių temperamentus, pedagogas gali grupėmis susodinti mokinius klasėje pagal charakterius (žinoma, mokiniams to neįtariant) ir taip pasiekti neblogą rezultatą – lavinti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.

Klasės vadovas daro įtaką ugdydamas visuomeniškai aktyvų mokinį, nes perduoda jam vienodus mokyklos ir šeimos reikalavimus, kad šis, pats veikdamas, tyrinėdamas, atrasdamas ir priimdamas sprendimus, pajustų sėkmę ir atsakomybę. Skirtingo amžiaus mokiniams skiriamos įvairios integruojamosios į mokomuosius dalykus ir klasės valandėles prevencinės programos (pvz., Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo ar Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos). Kūrybiškai dirbdamas mokytojas sugeba įtraukti mokinius į debatus arba diskusijas, siūlomas šių programų rengėjų, ir padeda mokiniui atrasti svarbiausias gyvenimo vertybes.

Asmenybė – žmogus su individualiomis charakterio, intelekto, temperamento, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis. Todėl kiekvienam mokiniui tenka ieškoti tik jam būdingų, tik jo asmenybę atitinkančių mokymo

ir auklėjimo būdų bei metodų. Dėl šios priežasties mokytojas turi būti visapusiškas: juk ne vien tik žinios, tačiau ir menas bendrauti veikia mokinius. Pažindamas save ir mokinius, mokytojas turi būti kaip geras aktorius – nuolat besikeičiantis, viską suprantantis ir nuoširdus. Tačiau mokytojas neturi pamiršti, kad jo sėkmės paslaptis – veikti kartu su mokiniu, o ne prieš jį. Nereikia stengtis nugalėti mokinį ar mėginti pakeisti jo charakterį. Kur kas geresnė išeitis – kurią nors kelio dalį eiti kartu, o tik vėliau stengtis atsargiai paveikti galimus neteisingus sprendimus.

Ne mažiau nei mokinio pažinimas ar mokytojo asmenybė svarbu mokinių saviraiškai palanki aplinka. Mokiniams turi būti sudaryta daugiau galimybių išmokti mokytis, o ne išmokti dalyko turinio. Tikriausiai dažnas mokytojas patvirtins, kad mokinys mokosi tik tada, kai nejaučia baimės, kad jam nepasiseks. Reikia pripažinti, kad kiekvienas mokinys, net ir silpnai besimokantis, turi įgimtų gabumų, interesų, ir juos pastebėjęs gali sėkmingai mokytis. O jeigu pakeistume mokymosi aplinką? Todėl dalį mokymosi proceso galima ir netgi naudinga perkelti į kitas erdves, pvz., muziejus ar parodų sales, kino teatrus.

Juk daugelis šių institucijų yra parengusios puikių edukacinių programų, padedančių mokiniui savarankiškai mokytis netradicinėje aplinkoje.

Nuoširdus, atviras mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimas mokymo(si) procese dažnai lemia ir mokymo(si) rezultatus. Todėl visapusiškas pasitikėjimas ir supratimas, geranoriška, tačiau ne prievartinė pagalba kuria teigiamą darbo aplinką, kurioje ir mokinys, ir mokytojas būtinai patiria sėkmę.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie Bažnyčios autoritetą Justina, 12 metų

Augustinas, 14 metų

– Justina, sakoma, kad tikintieji turi, net privalo klausyti Bažnyčios taip, kaip vaikai privalo klausyti savo mamos. Ar girdėjai apie tai ir ką manai?

– Girdėjau, tik nežinau, kaip tai reikėtų padaryti. Juk Bažnyčia – tai bendruomenė arba Dievo namai. Kad galima klausyti bendruomenės – tai dar gal kaip nors, bet kaip galima klausyti Dievo namų – nežinau. Juk namas – tai pastatas.

Manau, kad klausyti galima tik į tą pastatą ateinančių žmonių, o namo klausyti... Na, nežinau. Manau, beveik neįmanoma.

– Bet aš kalbu apie Bažnyčią, kuri moko tikinčiuosius būti gerais katalikais, kurios įsakymų turi laikytis kiekvienas tikintis žmogus?

– Aš žinau tik Dešimt Dievo įsakymų. Žinau, kad žmonėms, kurie jų laikosi, yra viskas gerai. Tai geri žmonės. Bažnyčios įsakymų kažkodėl nepamenu. Matyt, pamiršau. Būtinai pasidomėsiu, savo kunigo paklausiu. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, tai kažko mokiausi, bet dabar jau pamiršau. Nors truputį pamenu: atrodo, Bažnyčia liepia kiekvieną sekmadienį ateiti į Mišias, dar, atrodo, liepia gerbti Bažnyčią kaip Motiną. Manau, kad gerbti reiškia rūpintis ja, atėjus į Bažnyčią gražiai elgtis, nešiukšlinti ir per Mišias nekramtyti kramtomosios gumos, nes tai labai negražiai atrodo ir tiesiog nemandagu.

– Na štai, beveik atsiminei Bažnyčios įsakymus. O kodėl jų turime laikytis?

– Manau, tam, kad vaikai ir kiti būtų geresni žmonės ir uolesni katalikai. Jei žmonės sekmadieniais nevaikščios į Mišias, manau, nebus gerai. Jie būtų piktesni, blogesni ir net nemokėtų normaliai mylėti. Juk Bažnyčia moko visus būti paslaugius, jautrius ir padėti visiems, silpnesniems už save. Manau, jos reikia klausyti, kitaip blogiau bus tiems, kurie jos neklauso, o ne Bažnyčiai.

– Augustinai, ar tikrai Bažnyčios turime klausyti kaip Motinos ir kodėl?

– Manau, kad turime. O kodėl? Todėl, kad ji moko visokių gerų dalykų.

Todėl, kad vyresnio žmogaus vaikai turi klausyti, nes tas žmogus turi didelę gyvenimo patirtį. Juk galima pasimokyti ir iš vyresnių žmonių padarytų klaidų ir taip pačiam tų klaidų išvengti. Mano močiutė visada sako, kad blogiausia, kai žmonės nebenori nieko klausyti ir nieko nebebijo. Tada jau vargas. Juk Bažnyčia nieko blogo nemoko. Ji sako, kad reikia sekmadieniais ir per šventes eiti į Bažnyčią ir dar kažko ten moko, bet nieko bloga tikrai žmonėms neliepia daryti.

Juk jei neklausysime Bažnyčios ir sekmadieniais neisime į Mišias, žmonės pamirš, kad reikia melstis ir bent retkarčiais pasikalbėti su Dievu. Manau, jog tiems, kurie klauso Bažnyčios, dėl to dar niekada nieko blogo nenutiko.

– O tu pats visuomet klausai Bažnyčios ar visaip nutinka?

– Aš labai stengiuosi klausyti. Sekmadieniais visada su mama savo parapijoje dalyvauju Mišiose. Per Kalėdas ir Velykas irgi visada ateinu į bažnyčią.

Bažnyčia moko mylėti visus žmones, net ir tuos, kurie yra padarę nuodėmių, net ir priešus. Jeigu žmonės mylėtų vieni kitus, niekada nekeršytų ir nedarytų kitiems nieko bloga. Būtų labai gerai, visi gyventų gražiai ir laimingai.

– O tu ar niekada nekeršiji, nesugalvoji kaip nors atsilyginti tam žmogui, vaikui, kuris, tarkim, tave nuskriaudė?

– Aš nekeršiju. Nes jei tau kažkas negera padarė ir tau buvo blogai, na, skaudėjo ar dar kas nutiko, tai jei keršysi – kitam žmogui irgi skaudės. Negalima atsilyginti tuo pačiu. Nors vieną kartą tai atkeršijau vienam berniukui. Jis sugadino mano piešinį, ir aš labai supykau. Tai

vėliau, kai atėjome pietauti į mokyklos valgyklą ir jis sėdosi valgyti, aš jam tyčia kėdę patraukiau. Tas berniukas pargriuvo ant žemės ir dar kompotą ant savęs išsipylė. Vėliau dėl to įvykio aiškinomės su mamomis. Paaiškėjo, kad negalima gadinti kitų vaikų piešinių, o traukyti kėdes, kai vaikas sėda valgyti, tai iš viso gėdinga. Man tai buvo gera pamoka.

Dabar nebekeršiju niekam.

Morta, 13 metų – Manau, kad Bažnyčios reikia klausyti, nes Bažnyčia – tai Dievo namai, todėl tie, kurie neklauso Bažnyčios mokymų, neklauso paties Dievo.

Tas neklausymas dažnai labai liūdnai pasibaigia.

– Kaip liūdnai pasibaigia?

– Paprasčiausiai žmonės, kurie neklauso Bažnyčios – labai nelaimingi. Jei žmogus nesilaiko Bažnyčios įsakymų, tai ir Dievas tokiam nepadeda arba padeda mažiau. O kai žmogus nesulaukia Dievo pagalbos, jam labai sunku išgyventi visokiausius sunkumus. Manau, tikinčiam žmogui geriau negu netikinčiam.

Kai jam sunku, jis gali pasiguosti, pasipasakoti Dievui, nueiti į bažnyčią ir ten ramiai pasimelsti ir paprašyti, kad jam padėtų angelai, visi šventieji ar net visa Bažnyčia. Juk netikintis žmogus neprašys pagalbos nei Dievo, nei Bažnyčios. Jis gi netiki, kad Dievas yra, tai kaip gali su Juo kalbėti arba pagalbos prašyti.

– Ar girdėjai posakį, kad tikintieji Bažnyčios turi klausyti kaip savo Motinos?

– Nežinau, gal taip gali būti, bet aš manau, kad visų žmonių Motina yra Marija, o žmonijos Tėvas yra Dievas. O Bažnyčia – Dievo namai. Juk kai ateinu į bažnyčią, jaučiuosi tarsi į svečius pas Dievą atėjusi.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. rugsėjis

25

Veidu į vaiką

Vargas su... tėvais Visai kitaip yra su šešerių–septynerių metų vaiku. Jis jau nebe vaikas.

Jo suvokimas, gebėjimas racionaliau mąstyti ir vis geriau suprasti kitą teikia jam naujo bendravimo su aplinkiniais galimybę. Su vaiku jau ne tik galima, bet ir reikia tartis, derėtis. Bet ir dabar iš jo negalima reikalauti besąlygiško paklusimo arba į jo klausimą „kodėl“ atsakyti „nes aš taip pasakiau“. Toks mūsų bendravimo būdas gali arba sukelti vaiko pasipriešinimą, agresiją, arba jis užsisklęs savyje, todėl nesukursime su juo nuoširdaus pasitikėjimo ryšio.

Su vaiku nuo septynerių metų reikia susitarti kaip su darbdaviu. Abu turime savo norų, bet galiausiai pasiekiame susitarimą, kuriuo abu liekame patenkinti.

Per šį nuolatinės diskusijos, derybų santykį, kuriame abu esame teisūs ir verti pagarbos bei meilės, vaiko gebėjimas bendrauti, priimti sprendimus auga; jis pajunta, jog savo gyvenime ir pasaulyje yra ne pasyvus stebėtojas ar kitų nurodymų vykdytojas, bet toks pat kūrėjas kaip ir kiti. Taip ugdoma ir vaiko atsakomybė, nes įsipareigojimai, pareigos, susitarimai nebuvo jam primesti – tai jo pasirinkimas, jis pats taip nusprendė. Vaikas gebės laikytis susitarimų net ir tuomet, kai mūsų nebus šalia.

Lietuvoje gegužę viešėjęs italų psichologas Ezio ACETI nuolat savo paskaitose ir knygose kalba apie vaikų vystymąsi, remdamasis įvairių laikmečių ir krypčių psichologinių, medicininių, sociologinių tyrinėjimų rezultatais bei žinomų vaikų ugdymo specialistų, dvasinių lyderių patirtimi, įžvalgomis. Mokslininkas stengiasi ne ką nors paneigti ar patvirtinti, bet susisteminti tas žinias ir patirtis. Šįkart aptarsime keletą labai artimų mūsų kasdienybei jo įžvalgų apie vaiką.

Dauguma nesusipratimų ir konfliktų tarp tėvų ir vaikų, daugybė nesėkmių ir ugdymo sunkumų kyla vien iš nežinojimo, kas yra vaikas. Tikriausiai kiekvienam teko matyti mamą, beviltiškai bandančią įrodyti savo trimečiui tiesą, savaime suprantamą suaugusiajam. Galbūt ir patys prarandame savitvardą, kai vaikas į mūsų klausimus, prašymus ar siūlymus atsako vieninteliu žodžiu „ne“. O juk turėtų paklusti, būti geras. Kaip galima nesusitvarkyti su savo vaiku? Tačiau geri vaikui turėtume būti mes, kad padėtume jam užaugti ir pažinti tikrąjį Gėrį, nes vaikas ir taip yra geras.

Ezio Aceti neretai kartoja: „Kiek daug kantrybės vaikams reikia su mumis.“ Skamba neįtikėtinai, ar ne? Juk tai mes aukojamės, esame kantrūs su vaikais. Tai tiesa, tačiau vaikui dar sunkiau, nes jis negali suvokti daugybės mūsų reikalavimų. Vaikas paprasčiausiai kalba kita kalba nei mes.

Vaikas iki šešerių–septynerių metų gyvena dabartimi.

Todėl mūsų pastangos su juo susitarti dažnai lieka be atsako. Visi tėvai, seneliai iki kaulų smegenų žino, ką reiškia apsipirkimas su vaiku. Prieš įžengdami į parduotuvę, su kokių trejų metų žmogučiu lyg ir susitari, kad nieko nelies, bus geras. Tačiau vos tik įėjęs vaikas pradeda viską liesti, imti, krauti, prašyti... Kodėl? Jis mus apgavo? Ne. Vaikas gyvena dabartimi ir negali suvokti ryšio tarp prieš ir po (susitarimas prieš įeinant į parduotuvę ir jo elgesys parduotuvėje – jam du skirtingi dalykai). Žinoma, yra vaikų, su kuriais „galima susitarti“. Tačiau tokio amžiaus vaikai klauso tėvų tik dėl dviejų motyvų: iš pagarbos arba iš baimės. Labai abejotina, kad trejų–ketverių metų vaikas suvokia, kas yra pagarba, ir labai tikėtina, kad jis paklūsta tėvams iš baimės. Ar norime, kad vaikai mūsų bijotų?

Kitas tokio amžiaus vaiko bruožas – tai jo egocentriškumas; jam sunku suvokti, ką jaučia kitas. Dažnai girdime: „Toks mažas, o jau egoistas.“ Iš tiesų, tai natūralu.

Pagrindiniai elgesio su tokiu vaiku principai yra prevencija ir tolerancija. Aš renkuosi, ar visai neiti su vaiku į parduotuvę (prevencija), ar eiti, žinodamas, kad jis viską ims, lies, o aš ramiai imsiu ir dėsiu į vietą daugelį kartų (tolerancija).

Prieš einant į parduotuvę, vaikui pasakysiu, kad šiandien pirksime tik maisto, kad jis žinotų; bet ir aš turiu žinoti, kad vaikas viską lies ir aš jam tai leisiu. Svarbu kalbėtis su vaiku – žodis suteikia jam saugumo.

26

Artuma 2013 m. rugsėjis

Kristinos Šmukštytės nuotrauka

Buvimas šalia vaiko, jo ugdymas – tai nuolatinis darbas. Galėtume pasakyti, jog šių dienų pasaulyje tėvai yra per daug užsiėmę, kad galėtų tiek laiko skirti vaikui, prevencijai, tolerancijai, susitarimams.

Tačiau vaikai labai greitai užauga, ir šis buvimas šalia jo, nuolatinė diskusija su savimi ir aplinkiniais ieškant tinkamiausio atsakymo į kasdienybės iššūkius, – tai investicija, kurios nauda vaikui, mums patiems ir visai visuomenei neįkainojama.

Parengė Vilma BANYTĖ

Veidu į vaiką

Vaikas nevalgo!

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Dažnai į vaikų gydytoją kreipiamasi dėl apetito stokos. Priežastys gali būti įvairios, tačiau reikėtų išskirti du dalykus: pirma, kai apetito trūkumas atsiranda dėl kitos ligos ar organinio sutrikimo; antra, psicho-emocinės kilmės apetito sumažėjimas, kai nerandama jokios organinės priežasties.

Gydytojas turi išsiaiškinti, ar apetito stoka nėra susijusi su kokia nors liga, kruopščiai išklausinėti ir atlikti visus tyrimus. Apie tai nesiplėsiu, nes tektų nuobodus darbas peržvelgti visas galimas vaikų patologijas nuo paprastos slogos iki sunkiausių infekcijų, mitybos klaidas, ūmius ar lėtinius virškinimo sutrikimus, svarbių organų anomalijas…

Dažniausiai tokiais atvejais apetito stoka būna neįsisenėjusi ir laikina (išskyrus ilgą ir sunkią ligą, bet tokia greitai pastebima). Tuomet esminis dalykas – gydyti apetito sutrikimą sukėlusią ligą, laikinai duodant šiek tiek mažiau valgyti. Čia kalbėsiu tik apie tokius atvejus, kai apetitas sumažėja ne dėl ligos. Būtent tai tėvams sukelia daugiausia nerimo, nes užsitęsia mėnesius ir metus. Dažniausia vaiko sveikatai tai nepadaro didelio poveikio, bet labai veikia jo paties bei mamos psichiką ir bendrą šeimos atmosferą. Todėl dera panagrinėti šį dažną simptomą.

Anksčiau tai buvo vadinama vaikų nervine anoreksija, tačiau dabar gydytojai nebenori vartoti šio termino, nes jis taikomas tik kalbant apie paauglius bei jaunuolius ir sutrikimo eiga tuomet kitokia. Tai pavadinčiau iš pasipriešinimo kilusia vaikų apetito stoka.

Kai vaikas nenori valgyti Tai visada atrodo panašiai: visi pažįstate mažylių, kurie iš esmės jaučiasi gerai, būna gal kiek smulkesni, bet gyvybingi, žvalūs, nors jau mėnesių mėnesius ar metus atsisako valgyti, tuo varydami tėvus į neviltį. Pastarieji, tuščiai išbandę daugybę būdų, kreipiasi į pediatrą stebuklingų vaistų. Dažniausiai tai prasideda apie šeštą–septintą mėnesį.

Valgymas pasidaro sudėtingas Nors iki tol valgymo problemų nebūdavo, staiga darosi vis sudėtingiau ir sudėtingiau. Iš pradžių būna inertiškumo etapas: vaikas norėtų tiesiog šiek tiek palikti, bet tėvai siekia, kad ištuštintų visą buteliuką. Tad po kelių gurkšnių jis nustoja traukti, kandžioja žinduką arba išstumia jį liežuviu. Motinos paskatintas dar patraukia du tris kartus ir nustoja. Tuomet mama įlašina dar kelis lašus pieno į burną, tačiau mažylis jų nenuryja, jie išteka pro lūpas.

Dažniausiai taip darydamas vaikas šypsosi, žaidžia ir visai nesistengia valgyti.

Paskui, dėl tėvų atkaklumo, prasideda tikrasis pasipriešinimas: vaikas ima pykti, gintis, nusuka galvą. Jei valgo iš šaukštelio, stumia liežuviu. Mama per jėgą įdeda šaukštelį į burną, o mažasis iškart išspjauna; galima taip mėginti kad ir dešimt kartų, rezultatas toks pat. Arba sugalvoja purkšti į šaukštą, džiūgaudamas murzina mamą, kuriai tai atrodo visai nejuokinga, o galiausiai viskas vis tiek baigiasi ašaromis. Valgoma iš pradžių pusvalandį, paskui valandą (esu matęs ir pusantros–dvi...), pakaitomis maldaujant, grasinant, baudžiant, linksminant (dainelėmis, pasakojimais, juokavimais…). Į ką nors nukreipiant dėmesį mėginama netikėtai įdėti kąsnį į burną.

Metodų įvairovė begalinė, priklausomai nuo tėvų vaizduotės, o šie įsitikinę, jog tik dėl to mažylis paima kelis kąsnius.

Vėliau gana dažnai prasideda vėmimas: kai po valandą trukusių pastangų ir gudrybių mama, matydama beveik tuščią lėkštę ar buteliuką, ima mėgautis savo pergale, mažylis staiga, be didelių pastangų, netgi su pasitenkinimu išvemia visą to vargo rezultatą. Ne kartą

mamos pas mane vaikus atvesdavo vien dėl vėmimo, nepastebėdamos jokių kitų simptomų. Jos neužsimindavo apie apetito trūkumą, mat jį nesunkiai įveikdavo, nes vaikas nesipriešindavo, rasdavo šį paprastesnį apsigynimo būdą.

Laikas tarp valgymų Tarp valgymų vaikas būna visiškai linksmas, mielas, gyvas, tačiau šeima išgyvena košmarą. Mama nuolat nerimauja, nervinasi, daugiau nebeištveria ir pati ima netekti svorio. Kiaurą dieną mąsto, ką vėl paruošti mažyliui ir kokių gudrybių sugalvoti. Kai užsuka pasišnekėti draugė, pagrindinė tema tampa mažylio apetitas (o šis girdi ir mėgaujasi tuo). Tėtis reikalauja ramybės, tačiau vos grįžęs iš darbo pirmiausia teiraujasi, kaip šiandien sekėsi valgyti. Močiutė dalija patarimus. Senelis išranda vis naujų dėmesio nukreipimo būdų. Žodžiu, šitaip dažnai įsisuka tikra šeimyninė drama, kartais galinti baigtis net katastrofa. Tačiau net tada, kai visa šeima būna nebetekusi jėgų, mažylis jaučiasi gerai, sveria gal kiek mažiau nei vidurkis, tačiau yra atsparus kaip ir kiti, nes iš tikro niekada neleis sau mirti iš bado.

Norint suprasti, kokio tam reikia gydymo (jis labai paprastas, bet taip sunku įtikinti tėvus), būtina gerai perprasti šio apetito sutrikimo esmę ir priežastis.

Pasipriešinimo reakcija ir jos priežastys Visa tai kyla iš pasipriešinimo: viena vertus, tėvai siekia, kad mažylis bet kokia kaina suvalgytų nustatytą kiekį, o šis nuolat atsisako, nes yra verčiamas. Priežastys būna sudėtingesnės. Šis sutrikimas susiformuoja esant specifinėms aplinkybėms ir priežastims, kurios kiekvienu atveju gali skirtis. Todėl, man rodos, būtina tokius apetito sutrikimo atvejus iškart suskirstyti į dvi grupes pagal sunkumą.

Pirma – tai įprasti, nepavojingi apetito Artuma 2013 m. rugsėjis

27

Veidu į vaiką

stokos atvejai, kuriuos mano mokytojas Lelongas vadino „storuliukų“ apetito trūkumu (nes šie mažyliai būna gana normalaus svorio), kurį gydyti santykinai lengva. Antra – sunkūs apetito neturėjimo atvejai, kai atsisakančių valgyti mažylių svoris ima kristi, kai tai susiję su rimtomis psichologinėmis problemomis, bet tai jau išimtiniai atvejai.

Įprasta, nepavojinga apetito stoka Viskas yra normalu Ji išsivysto normalioje aplinkoje.

Vaikutis visais požiūriais normalus: psichologiniu požiūriu šiek tiek nervingas, mėgsta, kai juo rūpinamasi, ir greit pripranta, kai šeimos nariai jį maldauja, bei išmoksta puikiai tuo pasinaudoti – visa tai būdinga normaliam vaikui. Fizinės raidos požiūriu – puikios sveikatos, normalaus ar šiek tiek mažesnio nei vidutinis svorio, taigi, valgantis pakankamai, bet tėvai nenori to pripažinti.

Kyla kitas klausimas – ar normalūs tėvai? Žinoma, kad taip! Jie trokšta gero savo vaikui ir baiminasi dėl jo sveikatos, tad yra visiškai normalūs. Tačiau jie laikosi savų auklėjimo principų ir nenori pripažinti pirmųjų vaiko atsisakymų teisėtumo, taigi, patys sukuria sąlygas, dėl kurių sutrinka vaiko apetitas, ir tai gali užsitęsti, jei tėvai nepripažins savo klaidos. Suprantu tokius tėvus, ko gero, būčiau elgęsis kaip jie, jei nebūčiau buvęs pediatras. Tačiau sunkiau suprantu jų užsispyrimą ir nenorą matyti savo klaidą. Bet ar dėl to jiems galime priekaištauti? Juk jiems neteko stebėti tūkstančių vaikų elgesio.

Vis dėlto – kokios apetito stokos priežastys?

Daugybė priežasčių gali sukelti apetito stoką, tačiau dažniausiai tai susiję su paprasčiausiu mėginimu permaitinti.

Vaikas jaučiasi labai gerai, bet tėvai nori, kad valgytų daugiau. Neretai mano, kad maisto kiekio vaikui nepakanka, ir randa, kuo tai pagrįsti.

Vieni jų remiasi pavyzdiniu maisto kiekiu, kuris nurodomas knygose ar paskiriamas gydytojo. Galbūt jis būna labai gerai apskaičiuotas, bet tai tik nuoroda, kiek vidutiniškai reikia maisto mažyliui; jos reikia

28

Artuma 2013 m. rugsėjis

iš pradžių, kai nežinome savo vaiko poreikių. Tikrovėje vieno vaiko poreikiai nuo kito gali skirtis dvigubai, jei ne daugiau.

Tad nereikia bijoti šio kiekio koreguoti, kartais net smarkiai, idant, atsižvelgdami į apetitą ir priaugamą svorį, prisitaikytume prie realių vaiko poreikių.

Iš tiesų daug tėvų remiasi tiesiog kito vaiko suvalgomu kiekiu ir, keistas dalykas, beveik visada lygina su tuo vaiku, kuris suvalgo daugiau! Tačiau tai suprantama, nes dauguma žmonių mano, jog kuo daugiau vaikas valgo, tuo yra sveikesnis, nors tai visiškai netiesa.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Reikia pripažinti, kad būna tikrai stebinančių atvejų. Pavyzdžiui, mano vaikai Ana ir Lukas, tarp jų pusantrų metų tarpas. Kiek tėvų būtų jaudinęsi, kad sesė, palyginti su broliu, valgė miniatiūrines porcijas, o šiam reikėjo beveik dvigubai daugiau nei vidutinė norma. Vis dėlto būdama tokio amžiaus kaip Lukas, Ana svėrė daugiau. Reikėjo iš tiesų rimtai susiimti, siekiant į tai nereaguoti, norint išvengti lyginimo su broliu, nes tai, be abejonės, būtų sukėlę prieštaravimo reakciją; tuo metu mums tiesiog pasisekė turėti „taupią dukrą“.

Galiausiai, manau, daug tėvų remiasi tiesiog savo pačių nustatytu maisto kiekiu. Kai prie stalo kartu sėdi dvimetis ar trimetis, šeimos tėvas nedrįsta jam į lėkštę įdėti keturgubai mažiau nei sau ir vis stengiasi įdėti daugiau. Tai visai normalu!

Tačiau nelabai normalu versti vaiką visa

tai suvalgyti. Kai konsultuotis atėjusi mama išvardydavo, ką kiekvienąkart suvalgo jos vaikas, padaugindavau tai iš trijų ar keturių ir klausdavau, ar ji tiek suvalgytų. Ji nustebdavo, ir kartais pavykdavo jai padėti suprasti savo klaidą. Svarbu žinoti vieną faktą – pakanka įdėti nors kiek per daug, ir vaikas gali užsispirti, visiškai prarasti norą valgyti. Tai pastebėjau daugybę kartų su kiekvienu iš savo vaikų.

Lukas turėjo įspūdingą apetitą!

Kartą, būdamas trejų ar ketverių, jis sustingęs sėdėjo priešais perpildytą košės lėkštę. Žinodamas jo apetitą, įdėjau tiek pat, kiek sau. Kai beveik visi buvo užbaigę savo porcijas, pastebėjau, kad Lukas tyliai tebesėdi žiūrėdamas į lėkštę, o jo veidas byloja: „Aš tiek negaliu“, – jis nevalgė, nes nesugalvojo, kad gali suvalgyti tik dalį. Nesusilaikiau nenusišypsojęs ir sudėjau atgal į puodą pusę jo košės. Tada sūnus spėriai suvalgė ir ištiesė man tuščią lėkštę, prašydamas dar, nes dabar jau buvau įdėjęs per mažai. Ši linksma istorija labai pamokanti: matome, kad net labai valgus vaikas, matydamas per didelį maisto kiekį savo lėkštėje, gali užsiblokuoti, visai ne dėl prieštaravimo reakcijos, o tiesiog suprasdamas, kad neįveiks, todėl net nepradeda. Ir tai tinka kalbant ne tik apie maistą!

Reikėtų dažniau apie tai susimąstyti!

Tokią visų savo vaikų reakciją stebėjau daugelį kartų: gavę nors kiek per didelę porciją, jie nevalgydavo, sukiodavo šakutę ar knaisiodavo šaukštu lėkštėje. Pakakdavo pusę tos porcijos nustumti į šoną ir pasakyti: „Įdėjau per daug“, ir likusi dalis būdavo iškart praryjama. Ne kartą buvo taip, kad ištuštindavo beveik visą lėkštę, likdavo tik šaukštelis, tačiau būtent tas nedidelis perviršis iš pradžių atimdavo apetitą (ir niekad neprašydavau to mažo likučio užbaigti, nes tikrai nebūtų to darę…

Juk jie normalūs vaikai!).

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Priverstinis poilsis (I) Giovannino GUARESCHI In mense autem sexto missus est angelus Gabriel a Deo in civitatem Galilaeae, cui nomen Nazareth, ad virginem desponsatam viro, cui nomen erat Ioseph, de domo David, et nomen virginis Maria. Et ingressus angelus ad eam dixit: Ave, gratia plena, Dominus tecum...1 Lėktuvas, kuriuo keliavo su vaistininku, slystelėjo taip smarkiai, kad Peponis neteko kvapo. Susimaišęs jis pats sau mąstė, iš kur tokia apstybė ore lotynų kalbos ir kaip tas susiraukęs reakcionierius vaistininkas pateko su juo išvykon į Rusiją. Bet, nespėjus jam išspręsti tų klausimų, į jo sąmonę vėl įsiskverbė keista lotynų kalba.

Quae cum audisset, turbata est in sermone eius et cogitabat qualis esset ista salutatio. Et ait angelus ei: Ne timeas, Maria; invenisti enim gratiam apud Deum...2 Su didžiausiomis pastangomis Peponis kilstelėjo vieną blakstieną, kuri atrodė sverianti pusę tonos. Palaipsniui akies lėlytė susikoncentravo į išblukusius tapetus ant sienos su rusiškais įrašais juose. ... et vocabis nomen eius Iesum. Hic erit magnus et Filius Altissimi vocabitur...3 Peponis atplėšė ir antrąją akį, staigiai apsivertė ant kito šono ir pajuto, kaip jam užėmė gerklę: ant stalo, kurį viešbučio administracija buvo paskyrusi šiam kambariui, draugas Kamilis Klastūnas aukojo Mišias, tuo metu iš raudonojo Lenino minčių tomelio skaitydamas Evangeliją pagal Luką.

Peponis pašoko iš lovos ir, pribėgęs prie durų, klausėsi pro rakto skylutę. Jo širdis daužėsi kaip pašėlusi, iš karto jį buvo apnikusi vienintelė mintis: užmesti antklodę Don Kamiliui ant galvos. Bet greit susigriebė ir pradėjo vaikščioti po kambarį, keldamas kuo didesnį triukšmą, kad pridengtų lotynų kalbos garsus. Jis tai būtų tęsęs iki begalybės, jeigu jam ausyse nebūtų pasigirdęs tas prakeiktas varpelis. Jis nenorėjo jo girdėti, bet buvo priverstas pripažinti tikrovę ir, kai Don Kamilis pakėlė aukštyn aliuminį puodelį, tarnaujantį vietoj taurės, sustojo ir nulenkė galvą. Kaip tik tą akimirką koridoriuje pasigirdo žingsniai, bet Peponis nesujudėjo. „Dieve, gelbėk mus“, – sumurmėjo sau vienas.

Tačiau taip atsitiko, kad žingsniai sustojo ties durimis; kažkas pasibeldė ir darkyta italų kalba prabilo: – Draugai, laikas keltis!

Peponis suniurzgėjo atsakymą, ir žingsniai nutolo.

– Ite, missa est... – pagaliau ištarė Don Kamilis.

– Užteks, – nukirto Peponis, kuriam prakaitas liejosi iš visų ląstelių. – Palaiminimą gali pasitaupyti.

– Viešpatie, atleisk jam, – šnibždėjo Don Kamilis, nusilenkdamas prieš įstatytą į vandens butelį krucifiksą. – Jis taip dreba, kad nebegali galvoti.

– Norėčiau žinoti, ar tu nedrebėjai, kai beldėsi į duris, – niršo Peponis.

– Ar kas beldėsi? Aš negirdėjau.

Peponis daugiau nebeklausinėjo, nes žinojo, kad Don Kamilis kalba tiesą. Jis pasijuto nepaprastai pavargęs ir tenorėjo vėl kristi lovon ir užmigti, net jeigu ir vėl tektų atnaujinti kelionę lėktuvu drauge su reakcionieriumi vaistininku.

– Kadangi esi jau visai apsirengęs, tai susitvarkyk tuos daiktus ir išeik iš kambario, kad ir aš galėčiau apsirengti.

– Drauge, tu atrodai susinervinęs, – taikiai prabilo Don Kamilis. – Gal tau netinka Sovietų Sąjungos klimatas?

– Tu nervini mane! – sušuko Peponis, stumdamas jį prie durų.

Bet tą akimirką jį dar labiau sunervino kitas dalykas: durys buvo neužrakintos. Vyrui, kuris beldė, tereikėjo tik paspausti rankeną...

Draugė Nadia Petrovna jų jau laukė prie pusryčių stalo. Visiems susirinkus, pareiškė: – Galime pradėti. Draugas Oregovas atvyks vėliau.

Draugė Petrovna slėpėsi po biurokratine mina, kuri kiekvieną atstumdavo. Ji kalbėjo įsakmiu tonu, niekam nežvelgė į veidą, buvo visiškai formali ir šalta. Kaip sustirusi atsisėdo prie stalo, darydama tik reikalingiausius judesius. Mažais gurkšneliais vien gėrė arbatą iš puodelio, tartum atlikdama valdišką pareigą.

Trumpai tariant, ji atrodė lyg būtų įlindusi į nepralaužiamus, nepermatomus šarvus, bet, laimei ar nelaimei, kai kurios tų šarvų siūlės skleidė švelnų, malonų kvapą, kuris vėl gadino tą nepralaužiamumo įspūdį. Nadia Petrovna per savo rytinį tualetą užmiršo, kad buvo sovietų valstybės tarnautoja, ir apsipurškė keliais iš draugo Jonelio Gemziaus gauto vandenėlio lašeliais.

Draugas Gemzius sėdėjo prideramu atstumu nuo draugės Nadios, tačiau turėjo jautrią nosį ir tuoj užuodė permainą.

1 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ 2 Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ 3 Kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.

Artuma 2013 m. rugsėjis

29

Atokvėpio valandai

Draugas Jenko Oregovas įžengė, kai jie buvo jau papusryčiavę. Jis atrodė labai susirūpinęs. Skubiai pasisveikinęs labu rytu, nusivedė šalin draugę Petrovną. Jie susijaudinę ilgai kalbėjosi, gana dažnai tikrindami antspauduotą popieriaus lapą, kurį draugas Oregovas buvo išsitraukęs iš portfelio. Pagaliau, kai atrodė, kad jiedu aptarė procedūros kryptį, draugė Petrovna kreipėsi į Peponį.

– Draugas Oregovas iš Inturisto gavo galutinę jūsų kelionės programą. Šiandien rytą, devintą valandą, jūs lankotės traktorių fabrike „Raudonoji žvaigždė“.

Peponis išpūtė akis: – Drauge, jei neklystu, tai tas fabrikas, kurį lankėme vakar.

Draugė Petrovna vėl nuėjo tartis su draugu Oregovu.

– Programa, kurią mes šį rytą gavome, – pasakė ji Peponiui, rodydama lapą, – labai aiškiai sako, kad draugai italai vakarykštę popietę praleido, ilsėdamiesi po varginančios kelionės, ir kad šią priešpietę jie pašvęs traktorių fabrikui „Raudonoji žvaigždė“ apžiūrėti. Ankstesnioji programa pakeičiama nauja, tad vakarykštį apžiūrėjimą reikia laikyti neįvykusiu.

Draugas Peponis skėstelėjo rankas iš įniršio, ji vėl tarėsi su savo viršininku ir tada pranešė pasikeitimo mintimis rezultatus.

– Draugas Oregovas negali peršokti programos, pagal kurią miesto apžiūrėjimas numatytas šiandien po pietų. Bet jis nereikalauja, kad jūs antrą kartą vyktumėte apžiūrėti traktorių fabriko, ir siūlo šią priešpietę pašvęsti poilsiui ir tą pertrauką praleisti viešbučio patalpose.

Keleiviai dar nebuvo atsigavę po įtemptos ir nuobodžios kelionės, tad visi šiuo pasiūlymu apsidžiaugė.

– Draugas Oregovas vyks į fabriką pakeisti jūsų vizito datos, – dabar papildė draugė Petrovna. – O aš, jei jums ko prireiktų, būsiu šio viešbučio vestibiulyje.

Ir ji nuėjo prie sudėvėtos sofos, pro kurią kiekvienas, įeidamas į viešbutį ar išeidamas, turėjo praeiti. Eidama ji vis dar buvo tiesi ir įsitempusi, tačiau paskui save paliko lengvą odekolono kvapą. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

30

Artuma 2013 m. rugsėjis

Niekados

nesibaigianti meilė Judie GULLEY Betsė, pirmokų mokytoja, kitados gavo geltoną raštelį iš vienos savo mokinės mamos...

Saulės šviesa švelniai srūva pro miegamojo langą, šiltu raudoniu nutvieksdama vis dar gražų senyvos moters veidą. Ji pasisuka į mane, nusišypso, o kai prieinu prie jos lovos, siekia mano rankos, stipriai suspaudžia man pirštus... bet jos akys be žvilgsnio, sumišusios. Ji dabar net nežino, kas aš tokia.

Nusišypsau kambario kampe sėdinčiai slaugytojai ir įsispraudžiu į kėdę šalia lovos.

– Labas, Betse, – sakau. – Kaip laikaisi?

Kvailas klausimas, bet nieko daugiau negaliu sugalvoti, ką jai pasakyti. Betsė sunkiai serga Alzheimerio liga. Žiauri ta negalia, atimanti iš sergančio žmogaus ne tik jo gyvenimo prisiminimus, bet ir jį patį iš šeimos ir draugų...

* * *

Betsė trisdešimt penkerius metus buvo pirmokų mokytoja ir džiaugėsi kiekviena tų metų diena. Ir tik paskutiniais savo darbo metais ji visiems papasakojo apie liūdną savo diagnozę. O dar po kelių mėnesių ji jau nebedirbo.

* * *

Dabar sėdėdama šalia jos, laikydama jos gležną ranką savojoje, liūdžiu dėl to, ko mes visi netekom.

Ir tuomet ji pasisuka į mane... šįkart jos akys gyvos.

– Ta miela mergytė, kurią vežiodavai savo autobusu, – sako ji. – Andžela? Kaip jai dabar sekasi?

Man užima kvapą. Aš pasijuntu nublokšta dvidešimčia metų praeitin ir tartum Betsė... prisimenu.

* * *

Ta maža mergaitė, laukianti mano autobuso aną rudens rytą, buvo naujokė mūsų kvartale. Aš jau žinojau, kad turėsiu naują keleivę senajame Karltone, tad kai atvažiavusi į stotelę sustojau ir atidariau autobuso duris, pajutau, tarsi koks gumulas užspaudė man gerklę... Nors jau šešiametė, ji buvo labai smulkutė, apvilkta suplyšusiu megztinuku,

Atokvėpio valandai visa virpanti, o jos nesušukuoti plaukai draikėsi aplink liesą veidelį, išblyškusį nuo šalčio... bet jos skaidri šypsena buvo pilna vaikiškos vilties.

– Labas, vairuotoja, – tarė ji. – Aš esu Andžela.

Liepiau jai sėstis į kėdę iškart man už nugaros, nes žinojau, kad iš ten esančio šildytuvo srūvanti šilto oro srovė sušildys jos nuogas kojas. Pažvelgusi į seną namelį, stūksantį ant kalvos, tarpduryje pamačiau siluetą. Po to durys užsidarė.

Išvažiavusi iš stotelės ir įsukusi į kelią, pažvelgiau į galinio vaizdo veidrodėlį virš galvos. Sunku buvo patikėti, kad motina galėtų savo dukrelę šitaip išleisti į mokyklą – aprengtą drabužėliais, kurie atrodė kaip ką tik ištraukti iš skalbinių dėžės, o ant mergaitės veido ir kaklo matėsi įsisenėjusio purvo dėmės. Jos mažos rankelės atrodė taip, lyg ji būtų raususis purve – juo buvo aplipę ir pirštai, ir nagai.

Kai atvažiavom į mokyklą, paėmiau Andželą už purvinos rankelės ir nuvedžiau į Betsės pirmokų klasę. Mums įeinant pro duris, Betsės akys išsiplėtė iš nuostabos. Ji žvelgė į mane netardama nė žodžio, ir aš mačiau, kad buvo labai priblokšta. Betsė pasilenkė prie Andželos ir tarė: – Labas, mieloji, tu turbūt Andžela.

Pirmokėlė linktelėjo, o Betsė nusišypsojo.

– Na, Andžela, dabar eisime į mokytojų kambarį ir paieškosim tau ko nors užkąsti. Jaučiu, kad šiandien dar nepusryčiavai.

Mačiau, kaip nušvito mergaitės veidelis.

– Mamytė buvo pavargusi, – pasakė ji. – Ji liepė man eiti į mokyklą, kad pati galėtų pamiegoti.

Betsė vėl pažvelgė į mane pro Andželos petį ir akimis parodė, kad viską suprato.

– Gerai, būtinai rasim tau ko nors skanaus, – tarė ji.

Betsė paėmė ją už rankos ir nusivedė koridoriumi.

Tos dienos pavakary, kai Andžela vėl įlipo į mano autobusą, jos rankos ir veidas buvo švarutėliai. Kaklas apvyniotas šaliku, ji mūvėjo pirštines, buvo apvilkta nebe nauju, truputį didoku, bet švariu paltuku. Skruosteliai rausvi ir šilti.

– Man mokytoja visa tai davė, – pasakė didžiuodamasi ir apsisuko aplink, kad man pasirodytų.

Nusišypsojau ir mintyse padėkojau Betsei. Visi žinojo, kad ji priglaudžia po savo sparnu tokius apleistus ėriukus.

* * *

– Andželai viskas gerai, – sakau Betsei. – Ji baigė vidurinę mokyklą su pagyrimu, mokėsi koledže, po to – medicinos mokykloje. Dabar ji slaugytoja, gelbsti kitiems.

Bet šį kartą kalbu tuščiai erdvei. Betsė vėl ne čia, jos akys nereginčiai žvelgia pro langą į ryto šviesą. Paliečiu jos ranką, keliuosi nuo kėdės, ruošdamasi išeiti.

Mergina, sėdinti priešais, taip pat atsistoja ir nusišypso man. Aukšta ir liekna, tamsiais plaukais, siekiančiais pečius, ji vis dar primena tą smulkutę pirmokę, kurią vežiodavau savo autobusu.

– Labas, Andžela, – tariu. Ir priduriu švelniai: – Dievas iš tiesų tau davė tinkamą vardą.

Merginos skruostai parausta.

– Ne visai, – sako ji. Andžela linkteli Betsės pusėn. – Tai ji tikras angelas. Ji mane išgelbėjo. Kaip būčiau gyvenusi be jos?

Ji prieina prie tualetinio stalelio priešais lovą kitoje kambario pusėje ir atidaro stalčių.

– Pažiūrėkit, – sako, ištiesdama ranką su pageltusiu sulankstytu popieriaus lapeliu. – Ji tai išsaugojo. Ji sakydavo, kad tas lapelis jai vis primena, jog nereikia spręsti apie žmones per daug skubotai.

Mano pirštai virpa, kol išlankstau lapelį. Net ir po tiek daug metų aš jį vis dar atpažįstu.

* * *

Vieną rytą po to, kai Betsė aprengė Andželą šiltais žieminiais drabužiais, mažoji pirmokė įlėkė laipteliais į autobusą, rankoje laikydama sulankstytą popieriaus lapelį, taip, kad ir aš jį pamatyčiau.

– Mamytė prašė, kad jį atiduočiau savo mokytojai, – tarė ji.

Sunerimau dėl Betsės, baiminausi, jog Andželos mama bus įsižeidusi dėl dovanotų jos dukrai drabužių, ir kai Betsė tądien po pietų atėjo prie mano autobuso, jos susirūpinęs veidelis patvirtino mano nerimą.

Ji padavė man tą raštelį, ir man užėmė kvapą. „Man vėžys. Aš greitai mirsiu“, – nelygiomis, skausmingai išvedžiotomis didžiosiomis raidėmis buvo parašyta raštelyje. „Aš neturiu šeimos ir nieko čia nepažįstu.

Jūs buvote tokia gera Andželai. Ar negalėtumėte jos pagloboti? Nežinau, į ką dar galėčiau kreiptis. Labai prašau jūsų. Jūs vienintelė viltis mano dukrai.“ Mudvi su Betse, netardamos nė žodžio, žvelgėme viena į kitą. Žiūrėdama jai į akis, mačiau, koks bus jos apsisprendimas.

* * *

– Aš tikrai esu palaiminta, – sako Andžela. – Turėjau dvi nuostabias mamas.

Ji kruopščiai sulanksto raštelį, vėl įdeda jį į stalčių ir pasisuka į mane.

– Aš negalėjau padėti savo pirmajai mamai, – sako ji, – bet Dievas man suteikė galimybę pagelbėti savo antrajai mamai. Ji išaugino mane, išleido į mokslus, davė man galimybę tiesiog gyventi.

Merginos akyse susitvenkė ašaros.

– Bet svarbiausia – ji mylėjo mane. Ir dabar aš būsiu prie jos tol, kol jai manęs reikės.

Išėjusi iš kambario į saulės nutviekstą rytą, dėkoju Dievui už tas tris moteris, kurių širdis Jis pripildė niekada nesibaigiančios savo meilės.

(Iš žurnalo Messenger of Saint Anthony 2012 m. gegužės nr., p. 44–45. Spausdinama Messenger of Saint Anthony leidimu. Išvertė Petras Jankevičius) Artuma 2013 m. rugsėjis

31

Akiračiai

Antonio Stradivari mįslė Bene paslaptingiausias ir labiausiai jaudinantis muzikos instrumentas yra smuikas. Jame, skirtingai nei vargonuose ar fortepijone, nėra jokių „mechanizmų“, nedideli ir matmenys. Tiesiog kelios suklijuotos lentelės, stygos, strykas ir tiek. Atrodytų, visai paprasta, net primityvu. Tačiau smuikas slepia tokią jėgą ir galią, kad akimirksniu žmogų pajėgia pravirkdinti, pradžiuginti, sujaudinti iki sielos gelmių, pakylėti ir priversti susimąstyti.

Maža to, nėra pasaulyje dviejų vienodų smuikų. Kiekvienas skamba kitaip.

Toks jau yra tas paslaptingasis smuikas.

Stradivari dirbtuvėje. Romantinė XIX a. litografija

Šiaurės Italijoje, Lombardijoje, nedideliame Kremonos miestelyje, susiformavo smuiko meistrų mokykla, kurios iškiliausių atstovų darbai nepralenkiami iki mūsų dienų. Jų pagaminti instrumentai nepaprastu skambėjimu žavi muzikos mėgėjus, jais groja garsiausi muzikantai, o kai kurių XVI–XVIII a. padirbdintų smuikų, altų, gitarų, violončelių kainos siekia kelis milijonus dolerių. Smuikus gamino trys šeimos: Amati, Stradivari ir Guarneri. Garsiausias iš visų buvo Antonio Giacomo Stradivari.

Gyvenimas Apie Antonio Stradivari išliko ne itin daug žinių. Nežinoma tiksli jo gimimo data, vieta, nebėra net kapo. Vis dėlto šis tas mūsų laikus pasiekė. Šeima gyveno Kremonoje nuo XII a., buvo pasiturintys žmonės, gerbiami miesto piliečiai. Antonio protėvių būta muitininkų, giminėje niekas nesidomėjo muzika nei instrumentų gamyba.

Pagal susitarimą meistro gimimo metai laikomi 1644-ieji. Gimė ne Kremonoje, kažkur kitur, bet kur – niekas nežino. Spėjama, kad šeima buvo pabėgusi nuo miestą ištikusio karo, po jo kilusio bado ir epidemijos (maro?). Žinoma tik tiek, jog būdamas paauglys Kremonoje pradėjo mokytis pas garsų smuikų meistrą Nicolò Amati ir 16 metų pagamino pirmąjį savo smuiką. 1666 m., taigi, būdamas 22 m. (pagal kitus šaltinius – 27 m.), vedė jauną našlę Francescą Feraboschi. Su ja susilaukė šešių vaikų. Deja, keli mirė vaikystėje. Gyveno toli gražu ne skurdžiai, nes nuomojo didoką namą, paskui nusipirko kitą, dar didesnį. Savo mokytoją greit pralenkė ir ėmė sparčiai turtėti. Užsakymų gaudavo iš turtingų feodalų ir net karalių. Neilgai trukus Kremonoje paplito posakis: „Turtingas kaip Stradivari.“ Visas jo gyvenimas buvo instrumentų gamybos menas. Netapo maloniu, patraukliu žmogumi. Kremonie-

32

Artuma 2013 m. rugsėjis

čiai jo nemėgo. Aukštas, lieknas, dažniausiai vilkintis darbiniais drabužiais meistras būdavo užsidaręs, bjauraus būdo, labai šykštus. Tvarkingai mokėjo tik dešimtinę Bažnyčiai, visur kitur garsėjo kaip atstumiantis nagas.

Neypatingai domėjosi net savo vaikais, tad ką jau kalbėti apie kitus žmones.

Pirmajame namo aukšte buvo dirbtuvės, antrajame ir trečiajame – gyvenamosios patalpos, palėpėje, stogo terasoje – džiovyklos, rūsiuose – sandėliai. Ilgas valandas Stradivari praleisdavo dirbtuvėje. Jis patobulino smuiką, išgaudamas idealų skambėjimą, pakeitė išmatavimus savaip „pailgindamas“ jį, padarė kitokį efą.

1698 m., po daugiau nei 30 bendro gyvenimo metų, mirė jo žmona Francesca. Vis dėlto žmoną turbūt mylė-

Stradivari smuiko etiketė

jo, nes surengė jai karališkas laidotuves. Išliko jų sąskaita, kurios galutinė suma tikrai įspūdinga. Dalyvavo 14 kunigų, 150 vienuolių, skambėjo visų Kremonos bažnyčių varpai, vyko itin iškilmingos Mišios ir t. t. Tik... Vyrai yra vyrai. Meistras ilgai nelaukė ir greit vedė jaunutę Antonią Marią Zambelli. Senam nykūnui ir vėl pasisekė. Antroji žmona pagimdė penkis vaikus: dukrą, keturis sūnus, ir buvo tvirta atrama beveik iki pat meistro gyvenimo galo. Mirė jis sulaukęs 93 metų. Dirbo iki pat dienų pabaigos. Antonia Maria iškeliavo pas Viešpatį du mėnesiai prieš vyro mirtį. Šeimos kapui Antonio Stradivari nusipirko dominikonų bažnyčios presbiterijoje Šv. Rožinio koplyčią. Ten ir

Akiračiai

buvo palaidota antroji žmona, vaikai, jis pats. Deja, kaip neretai nutinka, išsikėlus tėvams dominikonams, po beveik šimto metų neprižiūrima sena bažnyčia ėmė griūti, šalia jos būti ar eiti tapo nesaugu. Miesto valdžia pasitarusi ją nugriovė ir toje vietoje įrengė parką, pastatydama jame akmenį su užrašu, jog kadaise čia buvo bažnyčia. Ją griaudami darbininkai sumetė į vytelių krepšį Stradivari šeimos kaulus ir užkasė kažkur už miesto. Taigi, smuiko genijaus kapo nėra.

Kremonoje tebestovi Stradivari namas, muziejuje veikia ekspozicija.

Smuikai Didieji smuikų, altų, violončelių meistrai instrumentų gamybos paslaptis akylai saugojo. Jas perduodavo tik savo sūnums ar kitiems labai artimiems bei patikimiems giminaičiams – mokiniams. Stradivari mokė du sūnus, tačiau nesėkmingai. Jie ne tik netapo genijais kaip jų tėvas, bet net nepakilo aukščiau pameistrių lygio. Beje, kiti du meistro sūnūs tapo kunigais (iš viso sūnų turėjo septynis).

Kur slypi Stradivari instrumentų skambesio paslaptis, nežinoma iki šiol.

Kadaise sklandė legendos, kad meistras gamino instrumentus iš nuskendusių laivų medienos, bet paaiškėjo, jog tai netiesa. Klaidinga pasirodė ir nuomonė, esą viską lėmė ypatingas lakas. Jau mūsų laikais, ištyrus smuikus moderniosiomis technologijomis, paaiškėjo, kad tai paprasčiausias lakas, panašus į tą, kuriuo anais laikais lakuodavo baldus. Kurį laiką gyvavo net toks pramanas, kad instrumentus Stradivari darė iš nežinia kur gautos Nojaus arkos medienos!

Tačiau tvirtai žinoma štai kas. Per Mėnulio pilnatį meistras važiuodavo į Alpių miškus, ilgai ieškodavo būtent 75 metų senumo medžių. Tada, nulupęs žievę, barškindavo į kamieną įvairiose vietose ir ilgai, įdėmiai klausydavo. Medį, plataninį klevą, eglę, kartais net kriaušę ar tuopą atidžiai apžiūrėdavo, kreipdamas dėmesį ne vien į kamieną, bet įvertindamas visumą.

Kurgi toji paslaptis? Mediena, lakas? Turbūt jos reikia ieškoti kitur – tai meistro genialumas. Stradivari nežymiai pakeitė instrumentų matmenis (tik milimetrais), suplonino dekas (lenteles, iš kurių suklijuotas smuikas), pakeitė efas („f“ formos angos viršutinėje dekoje). Kai kada, tiesa, retai, panaudodavo ne tik klevą ir eglę, bet ir visiškai, atrodytų, netinkamą tuopos ar kriaušės medieną. Jokių grubių, radikalių revoliucijų! Per ilgą savo gyvenimą Stradivari tobulino instrumentus labai subtiliai. Pakeitimus darė mikroskopinius, bet kokį efektą jais išgaudavo! Dėl milimetro, kartais net jo dalies skirtumo smuikas užgrodavo toli lenkdamas įstabiausius gamtos garsus.

Per 80 (!) darbo metų Antonio Stradivari pagamino 1 116 instrumentų. Kai kas spėja jų buvus net 1 500 vnt., bet solidūs tyrinėtojai laikosi anksčiau nurodyto skaičiaus. Šiuo metu yra išlikę 650 instrumentų. Dalį jų naudoja muzikantai, bet yra ir tokių, kurie guli seifuose kaip kapitalo investicija...

Stradivarijaus smuikais grojo Niccolò Paganini, Pablo de Sarasate, Pablo Casalsas, Henrykas Wieniawski, Davidas Oistrachas ir kiti virtuozai. Turėjo, nors grojo kaip mėgėjas, kunigaikštis Michałas Kleofas Ogiński.

Geriausieji smuikai turi vardus. Garsiausias ir nepralenkiamas yra „Mesijas“. Jį užsakę prancūzai laukė taip ilgai, jog patys sakė laukiantys kaip žydai Mesijo. Ypatingi taip pat yra „Alard“ (1715 m.), „Rode“ (1722 m.), „Imperatorius“ (1715 m.), „Lenkų karalius“ (1715 m.), „Merkurijus“ (1688 m.), „Mediči“ (1690 m.), „Delfinas“

Stradivari smuikas, kuriuo grojo Niccolò Paganini

(1714 m.) ir t. t. Paskutinysis, meistro padirbdintas prieš mirtį, vadinamas „Gulbės giesme“ (1737 m.).

Ateitis Styginiai instrumentai mediniai, o medis neamžinas.

Visų pirma smuikas pavargsta. Taip nutinka dėl ilgo ir dažno grojimo. Jam reikia poilsio. Bet muzikantai retai gali leisti instrumentui ilsėtis. Jų darbas yra groti...

Nors su amžiumi smuikai, altai, violončelės darosi vis geresni, bet ateina tam tikras kritinis laikas, kai mediena ima trūnyti. Stradivari smuikai artėja prie 300 metų amžiaus. Jie tarnaus dar 50–70 metų, o paskui ateis laikas gesti. Nejau žus šie žmogaus genijaus sukurti stebuklai?

Britų fizikai tiria garsiojo meistro instrumentus pasitelkdami pačias moderniausias technologijas.

Jie tvirtina, kad greit įmins visas mįsles ir identiškus Stradivari instrumentų „klonus“ bus galima gaminti masiškai. Argi?! Aš tuo netikiu. Šedevrai ant konvejerio juostos negimsta.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. rugsėjis

33

Sveikata

Sezono metu ir ne metu Gydytojo Petro patarimai

Mūsų lietuviškosios mitybos įpročiai nėra patys geriausi. Prisikertame bulvių plokštainio su spirgais ir grietine, užgulame cepelinus, čiaumojame vėdarus, maukiame alų, srebiame riebias sriubas ir pan. Nekalbėsiu apie primirštą žuvį, daržoves. Bet priminsiu produktus, esančius pasiekiamumo ribose, tačiau deramai neįvertintus.

Tad odė žaliajai arbatai. Jeigu „sėda akumuliatorius“, jėgelių mąžta, užsiplikykite puodelį žaliosios. Joje tonizuojamųjų medžiagų daugiau nei kavoje, tačiau jos veikia švelniau ir nepalyginti ilgiau. Jeigu kavą pavadintume botago pliaukštelėjimu, tai žaliąją arbatą reikėtų vadinti avižomis ir arklio sprando glostymu. Žmogui reikia vitaminų, ir septynis iš jų turi žalioji arbata (įskaitant vitaminą C). Kadangi mus nuolatos veikia elektromagnetiniai laukai (buitinė technika, garso ir vaizdo aparatūra, kompiuteriai, mobilieji telefonai ir t. t.), gauname spinduliuotės daugiau nei reikėtų. Ją neutralizuoja toji pati žalioji arbata.

Dėmesio, lieknėjantieji! Žalioji arbata slopina alkio jausmą, o kalorijų joje – katės ašaros. Be to, alkis kaipmat išnyksta. Ir čia dar ne viskas, nedorėliai!

Ji detoksikuoja padauginus vyno, surūkius cigaretę ar prisikvėpavus, pvz., dažų garų. Be viso to, arbata stiprina kraujagysles, užbėga už akių dantų ėduoniui ir net gelbsti nuo galvos skausmo. O kad arbata ypač teigiamai veikia psichiką ir nervų sistemą, prieš tūkstančius metų įsitikino kinai ir japonai. Štai kokia ta žalioji arbata!

Į auksinių produktų sąrašą įeina morkos ir saldžiosios paprikos. Jos nukenksmina laisvuosius radikalus. Bent tris kartus per savaitę reikėtų išgerti po stiklinę morkų sulčių su pora lašų aliejaus arba suvalgyti po pusę saldžiosios paprikos.

Juodieji serbentai – labai stiprus antioksidantas, tad jų irgi būtinai reikia.

Dar du ypač mums naudingi produktai yra alyvuogės ir avokadai. Pirmosios valo organizmą (10 uogų kas antrą dieną), antrieji stiprina omega-3 riebalų rūgščių poveikį.

Cukrų ir saldainius siūlau keisti medumi. Nors patekęs į virškinimo sistemą jis virsta ta pačia gliukoze, bet šis bitelių darbo vaisius turi tiek vitaminų ir mikroelementų, kad oho!

Ir ko tik negydo petražolės ir krapai!

Pirmosios pamalonina inkstus, šlapimo sistemą (įskaitant pūslę), dantenas, burnos gleivinę ir dar yra antikancerogenas.

Antrieji naudingi visiems, bet ypač mažakraujams vaikams, skrandininkams.

Ak, nepatogu apie tai kalbėti (jums, ne man), bet krapai tiesiog išganymas, kai žarnyne kaupiasi dujos ir kyla grėsmė viešumoje paleisti dūlį...

Sklerotikai ir kandidatai į juos turėtų neribotais kiekiais šlemšti žalių salotų la-

pus, net ir išaugintų hidroponiniu būdu, t. y. vandenyje. Prie daikto pasakysiu – salotos taip pat saugo kepenis.

Pavargusiems rekomenduoju ridikėlius. Juose yra visko po truputį, bet ypač daug geležies, kalio ir kalcio. Česnakai ir svogūnai yra užsitarnavę iškilaus himno, bet apie juos jau rašiau anksčiau.

Ir dar šis tas. Sergantiems hipertenzija, širdies ligomis tenka riboti druską.

Jos galima visai atsisakyti valgant aitriosios paprikos ir kario.

Tiems, kuriems laikas pagreitėjo, todėl jo nuolat pritrūksta, patariu šaldiklyje visada turėti šaldytų daržovių, o lentynose – konservuotų pupelių (būtina!), agurkų ir pomidorų. Nereikia valyti, greit pagaminama ir naudinga.

Nėra čia ko apsiriboti vien bulvėmis, nuo kurių tunkama, tirštinančiais kraują burokėliais beigi kopūstais. Šios daržovės reikalingos, bet negi galima valgyti vien jas?!

Taigi skanaus ir sveiko!

Naujas „Katalikų pasaulio leidinių“ knygynas 2013 m. birželio 26 d. naujai duris atvėrusiame knygyne rasite religinės ir filosofinės, grožinės ir turistinės literatūros, leidinių šeimai bei vaikams, tikybos vadovėlių. Knygyne prekiaujama religinių apeigų reikmėmis, žvakėmis, čia rasite garso ir vaizdo įrašų, suvenyrų, meno kūrinių bei albumų. Visus nuoširdžiai kviečiame į naująjį knygyną.

Darbo laikas I–V 10–19 val. Šventaragio g. 4, Vilnius

34

Artuma 2013 m. rugsėjis

www.katalikuleidiniai.lt

Katalikų pasaulio leidiniai

Gyvenimas kaip senas vynas

KRUŠA Vanda IBIANSKA

Nežinia kodėl, mus visada nustebina smarki liūtis su kruša, nors nieko ypatingo joje nėra. Turbūt taip nutinka dėl to, kad ji kažin kodėl primena anomaliją: juk pavasaris ar vasara, o čia su lietumi krenta ir ledukai! Nenormalu! Tačiau kasmet kartojasi gi! Kaip ir kiti įvairūs dalykai mūsų gyvenime – netikėtas, atrodė, patikimo žmogaus melas, išdavystė, avarijos, ligos, gaisrai, politiniai kataklizmai. Kruša greit praeina, išnyksta net jos pėdsakai, o tų „kitų įvairių dalykų“ padariniai, deja, išlieka.

Kaip čia išeina? Gamta tobulesnė už žmogų? Tai jau taip. Nes ir esame gamtos dalis, ir tuo pat metu nesame. Labai jau komplikuoti, sudėtingi ir... laisvi. O su laisve gali pridaryti visko. Ji saldi, bet sunki ir pavojinga.

* * *

Ir ko tik žmonės neprisigalvoja! Kvailumui, kaip ir protui, nėra ribų. Antai per radiją kalbėjo karininkas išminuotojas. Šnekėta apie žemėje, miškuose slypinčių senų sprogmenų keliamus pavojus, kur jų esama, kaip elgtis suradus. Karininkas papasakojo, kad vienas keistuolis (?!) įmūrijo į naujai pastatyto namo sieną nenukenksmintą, pavojingą sprogmenį ir labai didžiavosi tokiu „originaliu“ dekoro elementu. Komentarų čia nereikia.

* * *

Nuvažiavome į susitikimą su skaitytojais vienoje parapijoje netoli Vilniaus. Žinia, lenkų kraštas. Žmonių atėjo nedaug, nors visi labai simpatiški, itin malonūs. O jau ministrantai! Į tuos klapčiukus žiūrėdamas galėjai jaustis kaip danguje. Lenkas kunigas puikiai, be jokio akcento kalba lietuviškai. Pamokslą pasakė trumpą ir tokį, kad vienu pirštu už juostos užkišo ilgai ir nuobodžiai ūturiuojančius, bet taip nieko doro ir nepasakančius kunigėlius.

Gerai nusiteikę po susitikimo išsiskirstėme, bet grįžtant į Kauną galvojau: kodėl tas kunigas nepakvietė lenkų?

Nes buvo susirinkę tik lietuviai. Lenkiškai gal jau susišnekėčiau neblogiau už vietinius, ką? Ir už jį. Neabejoju, kad jaunas kunigas tai puikiai žinojo.

* * *

Visi pyksta dėl reklamų kvailumo per TV. „Šventoji“ Maxima pasirūpina ir pagalvoja apie visus ir viską, tik ne apie savo pelną; skalbimo miltelius perkanti porelė elgiasi kaip silpnapročiai, į rojaus angelėlius išvirtę vaikai šlemščia margariną, kuris (suprask!) geriau už sviestą ir t. t., ir pan. Negi tas reklamas kuria protiškai neišsivystę žmonės? Ne. Jos kuriamos ribotų protinių galimybių žmonėms. Nes tokiais mus visus laiko. Jei jūs tikite, kad, būdamas 80-ies ir užvalgęs gliukozamino tablečių, imsite striksėti kaip jaunas kumeliukas, prasti jūsų popieriai. Nepadės jokie gliukozaminai ir ki-

ti -minai, kai pasas rodo, kad jūsų bilieto galiojimas baigiasi. Užuot papildę farmacijos biznierių sąskaitas, geriau dėkite ant tų skaudamų sąnarių karštų bulvių ir žvalgykitės į gražias moteris (galima tik žiūrėti, ne daugiau!). Tiesa, dar ir pasivaikščiojimai su šunim. Bet ne į parduotuvę.

Tas reklamas laikau mūsų visų užgauliojimu. Juk ne kiekvienas žiūrovas nevisprotis.

* * *

Senatvė yra negraži. Raukšlėtas veidas, sudribęs kūnas, apsunkusi eisena, senamadiški drabužiai. Moterys jau ne kažin kas, o vyrai – tai ir visai nepatrauklus vaizdas. Tai stumdosi, tai krenkščia, tai dūlį paleidžia. Bet į jaunutes mergaičiukes vis vien spokso! Ką ten spokso!

Kabina gi. Nėra didesnį pasibjaurėjimą, o kartu ir gailestį keliančio vaizdo, negu jauną vaizduojantis senis, aktyviai kabinantis jaunikliukes. Tas koketavimas toks apgailėtinas, graudus, kad plinkančiųjų ir pilvūzų net ir nebegaila.

Net jei ir ne pilvūzai, ir ant galvos dar laikosi augalijos liekanų. Esi antrojo ar trečiojo amžiaus, tai ir vaikščiok oriai, kaip likimas, taip sakant, andante maestoso, būk malonus, besišypsantis ir žiūrėk į gyvenimą filosofiškai, o ne mergas kirkink, kaip sakydavo a. a. prof. Antanas Žmuidzinavičius.

* * *

Vagystės nuodėmė amžina kaip hemorojus ar tuberkuliozės bacila. Lyg ir pagydoma, bet vis tiek linkusi atsinaujinti. Turėjau tokį nuotykį. Nusipirkau prekybos centre knygą, perskaičiau, užrašiau „Vandos“ ir paleidau per rankas kitiems skaityti. Atsidūrė pas giminaitę. Ji perskaitė, įsidėjo į rankinę ir eina pas mane. Susitinkam prie to paties prekybos centro. Sakau: „Užeikim, aš apsipirksiu ir važiuosim pas mane kavos.“ Taip ir padarėm. Išeinant vartai ima pypsėti ir mus nutveria apsaugininkai. Jau kad apsidžiaugiau! Įdomumėlis, jergau! Pasirodo, pypsėjo tas romanas giminaitės rankinėje, mat, „nepraėjo pro kasą“.

Kol išsiaiškino, kad tai skaityta nuskaityta ir dar pažymėta knyga, užtruko. Bet ir smagumėlis apsaugininkų kambaryje! Per tuos monitorius visi užkaboriai matosi. Klausiu, ką vagia. Sako: „Viską!“ Negi kinišką plastmasinį vazoną ar dirbtines gėles irgi? „Irgi.“ Domiuosi, Artuma 2013 m. rugsėjis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

kokie žmonės vagia. Ir vėl girdžiu: „Visi: jauni, senukai, nuplyšę ir elegantiški, moterys ir vyrai.“ Mūsų atsiprašė ir... mandagiai išprašė. Gaila. Nes pasiutusiai norėjau pamatyti per tą gausybę monitorių nors vieną vagišių ir kaip atrodo tas „procesas“. Pavyzdžiui, plikį, vagiantį šukas. Ar mielą senučiukę, gvelbiančią mėlynos spalvos nagų laką. Tačiau su apsaugininkais tau ne chemijos egzaminas. Mandagiai, bet „pavarė“.

* * *

Gyvename vienkartinių daiktų kultūroje. Ne tik indų. Visi daiktai gaminami trumpalaikiam naudojimui, tai seniai žinome. Susidėvėjo (greit) – mesk, pirk naują. Kažkodėl tie daiktai visai nepigūs! Jokios logikos. Už tai mėgstu visa, kas sena (išskyrus vyrus). Seni daiktai patikimi, patvarūs ir nostalgiškai senamadiški. Beje, su ta mada. Drabužiai, avalynė, šukuosenos, net veido paišyba (vizažisčių daromas makiažas) „išeina iš mados“, o baldai, pastatai – ne. Susidėvėti gali, bet nemadingi netampa. Laiko patina padengia juos taurumu. Na, jei vi-

Vido Venslovaičio nuotrauka

sai šlamštas, dar lieka fantazija ir dažai. Gali sugalvoti tokių mielų nesąmonių, kad ne tik akiai, bet ir širdžiai bus gera. Nors neturiu nieko bendro su Garliava, bet violetinę kėdę turiu. Pati nusidažiau, dar iki to. Gražu. Jei būčiau aiškiaregė, dažyčiau ryškiai mėlynai. Gal net dar gražiau būtų. Esmė ta, kad kėdė sena, kaip aš, klibėjo ir buvo bevertė. O dabar!!! Čia jums ne vienkartinė plastmasė ir ne minimalistinis nejaukus, šaltas kaip operacinė nei šis, nei tas.

* * *

Visada mėgau kapines. Turbūt pratinuosi nuo jaunystės prie būsimo adreso. Nors visokie istorikai, etnografai, archeologai irgi mėgsta. Tiesa, jie profesionaliai, aš tik mėgėjiškai. Nesakysiu kur, bet radau tai vienose provincijos kapinėse. Ant moters antkapinio akmens iškalta: „Netrukus gulėsiu su tavimi. Mylintis vyras.“ Čia dar nieko. Kitas poetas baltosiomis eilėmis iškalė: „Tavo akys švytėjo, dabar užgeso, Tavo rankos glamonėjo, dabar nusviro.“ Nieko sau. Kažkokia nekrofiliška erotika. Ir kodėl „nusviro“, jei guli horizontaliai, plius sunertos? Mirtį ir mirusius reikia gerbti, nes jie gintis nei sudrausminti mūsų negali. Savo jausmų ir poetiškos prigimties iškalinėti akmenyse nederėtų. Tebūnie ten siauresnė ar platesnė informacija apie velionį, fotografija, na, gal dar prašymas sukalbėti „Amžinąjį atilsį“. Daugiau nieko. Nors kas tau melsis! Dabar net elgetos nesimeldžia. Šiom dienom prie automobilio nutvėrė vienas mane (jau visai išpurtęs) ir atvirai sako: „Nemoku melstis nei meluoti. Nesakau, kad pirksiu batoną ir pieno. Ponia, duokit kelis litus ant pilstuko, man tikrai labai reikia.“ Čia tai sąžininga. Gerbiu.

Mat kaip čia išėjo – nuo kapinių prie elgetų.

Vadinasi, laikas baigti.

Iki kito mėnesio, mielieji.

Šypsenos be raukšlių * * *

Įkaušęs žmogelis naktį užklysta į kapines ir įkrenta į iškastą duobę. Niekaip nepavyksta išlipti. Šaukiasi pagalbos. Netrukus prie duobės prieina taip pat įkaušęs kapinių sargas.

– Na, ko čia dabar šauki?

– Bloga, baisu ir dar šalta!

– Ir kaip tau nebus šalta? Juk visas žemes nusispardei!

* * *

Įniršusi žmona įsibrauna į vyro biurą.

– Aš viską žinau!

Vyras nesutrinka: – Tikrai?! Na, ir kiek intakų turi Dunojus?

36

Artuma 2013 m. rugsėjis

* * *

Džentelmenas kreipiasi į damą – savo kaimynę: – Ponia, aš vakar girdėjau jūsų dainavimą.

Ji koketiškai: – Na ką jūs! Aš viso labo tik laiką užmušti norėjau!..

– Jūs pasirinkote baisų ginklą, ponia.

* * *

Mama išvažiuoja pailsėti į Kiprą. Tėtis ryte veda Petriuką į darželį. Į vieną veda – nepriima, į kitą – nepriima.

– Tėti, kiek tu mane vedžiosi po darželius? Aš į mokyklą pavėluosiu...

Kviečiame

TRAKŲ DIEVO MOTINOS – LIETUVOS GLOBĖJOS ATLAIDAI (Trakinės) 2013 m. rugsėjo 1–8 d.

Kiekvieną dieną Šv. Mišios 10 ir 17 val. – lenkų k.

12 ir 18 val. – lietuvių k.

Rugsėjo 1 ir 8 d. vakarinių šv. Mišių nebus.

Rugsėjo 7 d. – tik lietuvių k. 18.30 val.

Rugsėjo 1 d., sekmadienis

Pirmoji atlaidų diena

Kviečiame paremti sudegusios Balbieriškio parapijos bažnyčios atstatymą

10 val. šv. Mišios (lenkų k.)

Kitos pamaldos

11 val. Spalvotųjų šypsenų šventė Trakinių atlaiduose (prie Trakų bažnyčios)

Švč. M. Marijos valandų malda – prieš rytines šv. Mišias

12 val. šv. Mišios (lietuvių k.)

Švč. M. Marijos litanija bei malda į Trakų Dievo Motiną – po rytinių šv. Mišių Rožinio malda – prieš vakarines šv. Mišias

13 val. Spalvotųjų šypsenų šventė Trakinių atlaiduose (tęsinys)

Akatistas Švč. M. Marijai – rugsėjo 8 d. 11 val.

Išsamesnė informacija www.trakubaznycia.lt

Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai LABANORE (Labanorinės) 2013 m. rugsėjo 6–8 d.

Rugsėjo 6 d., penktadienį, melsimės už ligonius Šv. Mišios 12 ir 17 val.

Balbieriškio parapijos žmonės ir klebonas kun. Remigijus Veprauskas nuoširdžiausiai dėkoja visiems, kurie parems bažnyčios atstatymą!

Dosnusis Dievas teatlygina Jums visiems savo palaima ir amžinomis gėrybėmis.

Rugsėjo 7 d., šeštadienį, melsimės už šeimas Šv. Mišios 12 ir 17 val.

Rugsėjo 8 d., sekmadienį, melsimės už geradarius ir aukotojus Šv. Mišios 10 ir 12 val.

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

Paramą siųsti: Balbieriškio Švč. M. Marijos Rožančinės parapijai, A. s. LT464010041100476000

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė Gudžinskienė

Nr. 9 (284) / 2013

Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda Ibianska

Korektorė Rūta Lazauskaitė Dailininkė Silvija KnezekytĖ Vyr. buhalteris Arūnas Urniežius Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 41663 Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Šiluvos atlaidai švenčiant Tikėjimo metus ir Žemaičių Krikšto jubiliejų

2013 m. rugsėjo 7–16 d.

Rugsėjo 7 d., šeštadienis VIENUOLIŲ IR KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ DIENA Rugsėjo 8 d., sekmadienis, Švč. Mergelės Marijos Gimimas, Šilinės TIKĖJIMO METŲ IR ŽEMAIČIŲ KRIKŠTO 600 metų Jubiliejaus IŠKILMĖs Rugsėjo 9 d., pirmadienis POLICIJOS, valstybės sienos apsaugos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybų DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 10 d., antradienis KARIUOMENĖS DIENA Rugsėjo 11 d., trečiadienis KUNIGŲ DIENA Rugsėjo 12 d., ketvirtadienis UŽ LIETUVOS GYVENANČIŲ TAUTIEČIŲ DIENA Rugsėjo 13 d., penktadienis LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 14 d., šeštadienis, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas ŠEIMŲ ir JAUNIMO, MOKYKLŲ, KOLEGIJŲ ir UNIVERSITETŲ DIENA

Rugsėjo 15 d., sekmadienis, Švč. M. Marija Sopulingoji POLITIKŲ, verslininkų, žemdirbių, KULTŪROS, ŠVIETIMO IR MOKSLO, žiniasklaidos DARBUOTOJŲ ir NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ DIENA PAMALDŲ TVARKA Atlaidų METU ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 11.15–11.50 val. Rožinio malda ir katechezė aikštėje 12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje arba aikštėje ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ROŽINIO MALDA 11.15 val. aikštėje 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką KITI RENGINIAI 14 val. dokumentinis filmas kultūros namų salėje

Išsamesnė informacija www.siluva.lt „Šiluvos šventovė“ – naujas fotoalbumas lietuvių ir anglų kalbomis apie Šiluvą – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Šiluvoje, kur įvyko šis gilų pėdsaką Lietuvos krikščionybės istorijoje palikęs stebuklas, pastatyta didinga Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, apsireiškimo vietoje – grakšti koplyčia. Knygoje aprašomos Šiluvos šventovės, maldos erdvę jungianti aikštė, piligrimystės Šiluvoje tradicijos, trumpai pristatoma miestelio istorija, iškiliausi Šiluvos istorijos įvykiai.

Leidinio „Šiluvos šventovė“ pristatymas vyks svarbiausių Šiluvos atlaidų – Šilinių – metu rugsėjo 7 d. 14 val. Šiluvos muziejuje (M. Jurgaičio 17A, Piligrimų centras, Šiluva).

Išleido VšĮ „Terra Publica“, bendradarbiaudama su Kauno arkivyskupija

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai