Artuma

Artuma 2013 m. gruodis

12

Popiežiaus Pranciškaus žodis šeimoms, Tikėjimo metų proga atvykusioms į Romą, 2013 m. spalio 26 d.

Ar įmanoma šeimoje išgyventi tikėjimo džiaugsmą?

Mielos šeimos! Labas vakaras ir sveikos atvykusios į Romą!

Iš daugelio pasaulio kraštų atvykote į Romą išpažinti savo tikėjimo prie Šv. Petro kapo. Ši aikštė jus svetingai sutinka ir apkabina: esame vienos sielos tauta, suburta mus mylinčio bei palaikančio Viešpaties. Sveikinu visas šeimas, susivienijusias su mumis per televiziją ir internetu: ši aikštė išsiplėtė visomis kryptimis! Šį susitikimą pavadinote: „Šeima, išgyvenk tikėjimo džiaugsmą!“ Tas pavadinimas man patinka. Klausiau jūsų patirčių, istorijų, kurias pasakojote. Mačiau tiek vaikų, tiek senelių... Jaučiau skausmą šeimų, gyvenančių skurdo ir karo sąlygomis. Klausiausi jaunuolių, trokštančių tuoktis net tūkstančių sunkumų sūkuryje. Tad paklauskime savęs: ar šiandien įmanoma išgyventi tikėjimo džiaugsmą šeimoje? O aš jus taip pat klausiu: ar įmanoma išgyventi tą džiaugsmą, ar ne?

1. Į galvą ateina vienas Jėzaus pasakymas iš Mato evangelijos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Gyvenimas dažnai būna varginantis ir neretai tragiškas! Neseniai tai girdėjome... Darbas varginantis, darbo paieškos sekinančios. O, darbui surasti šiandien prireikia daug jėgų! Tačiau gyvenime sunkiausia ne tai: labiausiai slegia meilės stygius. Žmogų slegia tai, kad nesulaukia šypsenos, nėra priimamas. Vargina tam tikra tyla, kartais ir šeimoje tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Be meilės našta tampa dar sunkesnė, nepakeliama. Turiu galvoje vienišus pagyvenusius žmones, šeimas, kurioms niekas nepadeda rūpintis namie ypatingos globos reikalingais asmenimis. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“, – sako Jėzus.

Brangios šeimos, Viešpats žino mūsų vargus: žino! Žino mūsų gyvenimo naštas. Tačiau Viešpačiui taip pat žinomas ir mūsų gilus troškimas patirti atgaivos džiaugsmą! Pamenate? Jėzus sakė: „kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Jėzus nori, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų! Jis taip pasakė apaštalams ir kartoja šiandien mums. Tad pirmutinis dalykas, kuriuo šiandien su jumis norėčiau pasidalyti, yra Jėzaus žodžiai: „Ateikite pas mane, viso pasaulio šeimos, – sako Jėzus, – ir aš jus atgaivinsiu, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Pasiimkite šiuos Jėzaus žodžius į namus, nešiokitės širdyse, dalykitės jais šeimose. Jais esate kviečiami ateiti pas Jėzų, kad Jis jums visiems suteiktų džiaugsmo.

tęsinys 6 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji,

Kronika Šv. Mišios su vaikais

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Atsivertimo metai

3

Bažnyčios pulsas

4

Vaikų stotelė

7

Antanas GAILIUS Besibaigiantys metai

8

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Demokratijos „atbūrimas“

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui Dalė GUDŽINSKIENĖ Kasdienė Geroji Naujiena...

10

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Su nuodėmingais pranašais susidūrus 11 Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kam atiteks Kristaus pasiuntinybė? 12 Antanas SAULAITIS SJ Angelai tautiniais papuošimais

13

Vytautė MACIUKAITĖ Gėrio keliai

14

Romanas KAZAKEVIČIUS Misija – visų reikalas

16

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Pašventinti vedę vyrai?

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Būti išgirstiems

20

Bryanas BRADLEY Kad druska turėtų skonį

22

Močiutė kasdien moralizuoja ir...

23

Jaunimo iššūkis Monika ŽUKAUSKAITĖ Savanorystė – draugauti ir dirbti...

24

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ Džiaugsmo namai senatvėje

26

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Kaip gydyti apetito stoką?

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Tarpplanetinė pirminė partinė... (II) 28 Akiračiai Dievo konsulas Grigalius Didysis

31

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Patriotinis kinas

33

„ačiū Dievui, kad baigėsi Tikėjimo metai!“ – dviprasmišku atodūsiu gruodžio „Artumoje“ atsidus mūsų mielas kapelionas kunigas Artūras (ir pats paaiškins, kaži kodėl). O aš, vos pasibaigus tiems metams, po visų didingų iškilmių, ryte atsitokėjau, kad šitie metai kaži kaip, bet iš tiesų juk buvo tikro, gyvo, beveik ranka apčiuopiamo tikėjimo patyrimo vienas kitas lašas ar net vienas kitas žingsnis vandens paviršiumi! Argi ne šitaip jaučiausi, kuomet popiežius Benediktas, atvedęs mus į Tikėjimo metus, staiga paliko mus... bet ne vienišus, ne apleido, o paliko mus grynam tikėjimo egzaminui... kurį, atrodo, išlaikėme ir su kaupu, cum laude – gavom popiežių Pranciškų, apie kurį net pasvajot nedrįsome! Ir štai nuo to apsireiškimo Vatikane 2013-ųjų kovo 13-osios apie 20.13 val. vietos laiku – jau devintas mėnuo visuotiniu laiku, kai ne tik Bažnyčia, bet ir pasaulis nenustoja juo žavėtis! Arba imkim ir Bažnyčią čia, Lietuvoje: ar ne per tuos pačius Tikėjimo metus vieną po kito gauname tokius ganytojus, apie kuriuos tik pasvajot galėjome?! Argi ne tam tikra utopija atrodė pamatyti kilometrinę procesiją, daugiatūkstantinę jaunų žmonių adoraciją prie Jėzaus Eucharistijoje ar Rožinio maldoje per LJD 2013 Kaune?! Argi ne lyg sapne jauteisi tom vasaros dienom sausakimšose kavinėse, nes... čia atėjo pašnekėti kunigėlis, o ten – net vyskupėlis! Ogi asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime – argi nesijaučiau, lyg būčiau žengęs vandeniu, kuomet drauge meldėmės už taip brangių žmonių gyvenimus mirties akivaizdoje?! O Dieve, ačiū Tau už tikėjimo dovaną, kuri nesibaigia su šiais metais!

Ir visa tai – ar ne panašu į tikrąjį Jėzaus prisilietimą? O jeigu taip, jei tai bent truputį išgyvenome – kaipgi galėtume apie tai neskelbti kitiems?!

Tai – iš esmės ir šio „Artumos“ numerio tema, užbaigianti tuos Tikėjimo metų išprovokuotus klausimus. Juk ir pats Viešpats kviečia mus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“, ir ta pati Motina Bažnyčia tą tedaro, ir Vatikano II Susirinkimo tėvai aiškiai priminė, kad tai – mūsų visų ir kiekvieno, krikščionio ir net kataliko džiugioji pareiga ir pašaukimas!.. O mielieji, puikiai Jus suprantu: kaip lengva – pagalvosit sau tyliai ir teisingai – tai pasakyti, bet kaipgi šitai realiai padaryti?! Negi turime dabar eiti visi choru į gatves ir giedoti kaip kokie charizmininkai, Šventa Dvasia apkvaitę?! Ne, tikrai ne visi taip turim elgtis, bet pagalvoti – kaip? – visi turim! Žinot ką, brangieji, leiskit man pasiūlyti Jums vieną realų kaip, kuris tikrai nesunkiai įgyvendinamas: sykį prasideda adventas – vadinasi, Kalėdos jau čia pat; ogi tada – visi sveikinsim vieni kitus „su šventėmis“, gal ir su dovanom, linkėjimais ir kitokiais „formalumais“; o Jūs imkit ir pasveikinkite iš tiesų – ne šiaip su abstrakčiomis baltomis kalėdomis, o su Jėzaus Kristaus gimimu – sveikinu Jus, gerb. direktoriau, prezidente, kaimyne, broli, sese, mama, tėti...

Ir ačiū Tau, Viešpatie, kad kai nebereiks tikėjimo – liks tik meilė!

Darius Chmieliauskas

P. S. O kaži ką atneš Šeimos metai?!

Sveikata Mūsų organizmo valytojos

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Švieselių blūsčiojimai

35

Viršelyje – Prakartėlė Romoje, 2013 m. Marijos Stanulytės nuotrauka Artuma 2013 m. gruodis

1

Kronika

2

Šv. Mišios su vaikais Vakarienė su Jėzumi

– Kam tas avinėlis kviečiamas ir dar kelis kartus? Ar mes norime auginti avis? Jos mielos, bet mes neturime pievų, – stebisi Benedikta.

– Avinėliu vadinamas Kristus, nes buvo labai ramus ir nieko neskriaudė, – aiškina tėtis. – Avis nuo senų laikų skirdavo Dievui kaip padėką ar atsiprašymą.

Mama priduria: – Jėzus savo gyvybę už kitus žmones atidavė. Švęsdami Mišias ne tik prisimename, bet vis patiriame ir čia

pat dalyvaujame Jėzaus vakarienėje, Jį sutinkame pasislėpusį Duonoje ir Vyne.

– Kunigas duoda valgyti baltą apskritą paplotėlį ir vis taria: „Kristaus Kūnas“, – prisimena Dominykas.

– Tai Šventoji Komunija. Jėzus per Mišias pasilieka baltame duonos gabalėly, kad mane ir tave pamaitintų.

Komunija – tai didelės bendrystės laikas. Ypač susidraugauju su Jėzumi ir su visais Jo geriausiais bičiuliais, kuriuos vadiname šventaisiais, – pasakoja mama.

– Kai ką nors mums padovanoja, sakome: „Ačiū.“ Priimdami Komuniją, sakome: „Amen“, – palygina tėtis. – Tai reiškia ne tik padėką, bet ir tikėjimą, pritarimą Dievui. Po Komunijos žmonės padėkoja giedodami, kažkas sėdi užsimerkęs (gal pavargęs užmiega), tyliai prašo ar tiesiog pasako: „Jėzau, pasilik su manimi.“ – Baigiantis Mišioms, kunigas visus palaimina kryžiaus ženklu, – toliau aiškina mama. – Čia sutikau Kristų ir nešiu per pasaulį ne tik gražiais žodžiais, bet ir darbais. Palaiminimas – tai linkėjimas pačių geriausių dalykų.

O Benedikta garsiai pamąsto: – Galėtų dažniau Kristaus bičiuliai nuoširdžiai linkėti: „Telaimina Tave Dievas!“

Nuspalvink: 1 – geltonai, 2 – raudonai, 3 – rausvai, 4 – rudai, 5 – mėlynai, 6 – žydrai, 7 – žaliai, 8 – pilkai.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ......................................................................

Artuma 2013 m. gruodis

Kronika

Gruodžio kalendorius

Atsivertimo metai Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Ačiū Dievui, lapkričio pabaigoje, švenčiant Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, baigėsi Tikėjimo metai. Ačiū Dievui, dabar jau nebereikės kas vakarą su liūdesiu konstatuoti, kad ir vėl (beveik) neprisidėjau prie Bažnyčios tikėjimo pažinimo, gilinimo(si), aiškinimo(si), skelbimo, liudijimo. Dabar bus ramiau. Ačiū Dievui, metai baigėsi, o mes pasilikom (tokie, kokie buvom?). Ačiū Dievui, nesužinosim apie visas Tikėjimo metų iniciatyvas ir nuveiktus darbus, atradimus ir užmegztus ar jau sunokusius vaisius. Ačiū Dievui, prieš mūsų akis visada naujas laikas ir nauji liturginiai metai, prasidedantys adventu, kuris krikščioniui yra dovanojamas kaip nuolatinis iššūkis ATSIVERSTI. Liturginių metų pradžioje visada kalbama apie tą patį, apie ką buvo kalbėta metų pabaigoje. Ar čia ne kvietimas suvokti, kad svarbiausi dalykai visada tie patys ir apie juos mąstyti privaloma nuolat?

Pavyzdžiui, apie mirtį, kurią krikščionys vadina ir Viešpaties atėjimu (I advento sekmadienis). Jėzus perspėja, kad nėra tinkamesnio laiko mirti kaip tavo mirties valanda. Kitam bus kita. Ar pasiruošęs?

Mane guodžia tokia Paskutiniojo teismo scena: pirmiausia būsime klausiami apie padarytą gerą, paskui apie tai, ką galėjome gero padaryti, bet nepadarėme, o (tik) paskui apie nuodėmes.

Mus taip pat reikėtų iškeikti (išvadinti, pvz., „angių išperomis“, žr. Mt 3, 1– 12), nes mūsų veiduose ir darbuose nesimato ne vien Dievo, bet ir Abraomo atvaizdo. Štai kam skirtas nuolatinis kvietimas pakeisti kelio kryptį ir mentalitetą (II advento sekmadienis).

Tai įmanoma tik bendradarbiaujant su Dievo malone. Pavyzdys – gruodžio 8-ąją (o šiemet 9-ąją) minima Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. Marijos nekaltumas nuo pat prasidėjimo Onos įsčiose – ne iš jos pačios, bet iš būsimos Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo.

Iš čia trykštanti malonė ir mus mazgoja, keičia, daro panašius į Jėzų. Ne vien išvaizda (sako, kad Dievas nuo mūsų numazgojimo per Krikštą įžiūri mūsų

veiduose Jėzaus veido bruožus). Labiausiai – darbais. Apie juos juk reikia kalbėti, kai vertini bet kurį asmenį (ir dieviškąjį Asmenį taip pat). Jėzaus darbai ne vien anksčiau (III advento sekmadienis), bet ir dabar (mūsų gyvenimuose, jei pastebime) skelbia apie kitokią, ne šio pasaulio logiką, kuri galioja iš tikrųjų. Dieviškoji logika leidžia taip nusižeminti, kad galėtum pakelti nusižeminusį (per nuodėmę) žmogų. Štai kodėl Dievas tapo žmogumi (IV advento sekmadienis). Per Mariją, jos laisvu sutikimu. Dievas neprievartauja! Mes visada laisvi pasirinkti: sveikinti žmogumi tapusį Dievą naujo gyvenimo darbais ar... būti ES madų diktato aukomis?

Kai kalbi apie Viešpaties Gimimą, negali atsistebėti, kodėl Dievas atėjo į pasaulį per Motinos nėštumą ir gimdymą, kodėl apsupo augantį Jėzų Šeimos (turbūt ne visada idiliška) kasdienybe. Ar tai – jau pasenęs „socialinis konstruktas“?

Ačiū Dievui, nebus galima atsikvėpti. Po Tikėjimo metų skelbiami Šeimos metai vėl kvies kas vakarą pa(si)tikrinti, kiek (ne)prisidėjau prie Bažnyčios kovos už žmogiškumą ir ateitį? O ji įmanoma tik per ATSIVERTIMĄ, tai yra per (ačiū Dievui, nuolatinį) kelio krypties ir mentaliteto (pa)keitimą. Ir Jo pa(si)rodymą.

Su Naujaisiais iššūkių metais!

Gruodį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad pa­mes­ti ar prie­var­tos au­ko­mis ta­pę vai­kai ras­tų jiems rei­ka­lin­gą mei­lę ir glo­bą; misijų – kad krikš­čio­nys, ap­švies­ti įsi­kū­ni­ju­sio Žo­džio, pa­reng­tų žmo­ni­ją Iš­ga­ny­to­jo at­ėji­mui.

1 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 2, 1–5; Ps 122; Rom 13, 11–14; Mt 24, 37–44 2 P Iz 4, 2–6; Ps 122; Mt 8, 5–11 3 A Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas

Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 4 T Šv. Jonas Damaskietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 5 K Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 6 P Šv. Mikalojus, vyskupas

Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 7 Š Šv. Ambraziejus, vysk., Bažnyčios mokytojas

Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147;

Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 8 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 11, 1–10; Ps 72; Rom 15, 4–9; Mt 3, 1–12 9 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS

NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS

Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12;

Lk 1, 26–38 10 A Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 11 T Šv. Damazas I, popiežius

Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 12 K Gvadalupės Švč. Mergelė Marija

Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 13 P Šv. Liucija, mergelė, kankinė

Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 14 Š Šv. Kryžiaus Jonas, kun., Bažnyčios mokytojas

Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 9a. 10–13 15 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 35, 1–6a. 10; Ps 146; Jok 5, 7–10;

Mt 11, 2–11 16 P Sk 24, 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 17 A Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 T Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–25 19 K Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 P Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 Š Šv. Petras Kanizijus, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Gg 2, 8–14 arba Sof 3, 14–17; Ps 33;

Lk 1, 39–45 22 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 7, 10–14; Ps 24; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24 23 P Šv. Jonas Kentietis, kunigas

Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 A KŪČIOS

2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89;

Lk 1, 67–79 25 T KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS)

Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89;

Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25

Naktis: Iz 9, 1–6; Ps 96; Tit 2, 11–14;

Lk 2, 1–14

Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7;

Lk 2, 15–20

Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6;

Jn 1, 1–18 26 K Šv. Steponas, pirmasis kankinys

Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 P Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas

1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 Š Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 S ŠVENTOJI ŠEIMA

Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21;

Mt 2, 13–15. 19–23 30 P 1 Jn 2, 12–17; Ps 96; Lk 2, 36–40 31 A Šv. Silvestras I, popiežius

1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18

Artuma 2013 m. gruodis

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas Giorgio Napolitano. Susitikimas vyko Romos Kvirinalo rūmuose, iki 1870 m. buvusiuose popiežių rezidencija. Beje, šiuos rūmus pastatydino Grigalius XIII – tas pats popiežius, kuris 1579 m. įsteigė Vilniaus universitetą. Vatikanas yra Romos mieste, tad popiežiui gana dažnai tenka išeiti iš savo suvereniosios teritorijos ribų ir kelti koją į Italijos teritoriją. Be to, per aštuonis savo pontifikato mėnesius Pranciškus jau aplankė ir kelis kitus Italijos miestus – Asyžių, Sardinijos Kaljarį, taip pat Lampedūzos salą. Tačiau apsilankymas Kvirinale buvo pirmas jo oficialus valstybinis vizitas Italijos Respublikoje.

Tikėjimas, skatinantis veikti

Lapkritis prasidėjo Visų Šventųjų iškilme ir mirusiųjų minėjimu. Popiežius Pranciškus šia proga atnaujino popiežių lankymosi Romos kapinėse tradiciją, nutrūkusią Jono Pauliaus II pontifikato pabaigoje. Lapkričio 1-osios popietę Šventasis Tėvas aukojo Mišias senosiose Romos Campo Verano kapinėse. Šiose kapinėse, įkurtose Napoleono trumpo valdymo Romoje laikais, XIX a. pradžioje, ilsisi ir dvi dešimtys lietuvių: to amžiaus pabaigoje miręs archeologas, meno kolekcininkas ir keliautojas grafas Mykolas Tiškevičius, kiek artimesniais laikais gyvenę vyskupai Pranciškus Petras Būčys MIC, Pranas Brazys MIC, Vincentas Padolskis, arkivyskupas Jonas Bulaitis, Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kunigai, tėvai marijonai ir jėzuitai, taip pat ilgametis Lietuvos ministras prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis. Vėlinių dieną už juos buvo aukojamos Mišios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai priklausančioje šių kapinių koplyčioje.

Lapkričio pradžioje paskelbta apie popiežiaus Pranciškaus ketinimą paskirti naujų kardinolų. Pirmoji Pranciškaus pontifikato kardinolų skyrimo konsistorija vyks ateinančių metų vasario 22 d., minint Šv. apaštalo Petro Sosto Romoje šventę. Š. m. kovo mėnesį vykusioje konklavoje naują popiežių rinko 115 kardinolų. Dabar galimų popiežiaus rinkėjų, tai yra aštuoniasdešimties metų amžiaus Artuma 2013 m. gruodis

ribos neperžengusių kardinolų, yra 109.

Tad pagal prieš kelis dešimtmečius įvestą normą, kad kardinolų rinkėjų neturi būti daugiau kaip 120, kardinolų kolegija vasarį turėtų būti papildyta 11 naujų narių.

Lapkričio 5 d. Vatikane buvo pristatytas ateinančių metų spalio mėnesį Vatikane vyksiančios šeimai skirtos neeilinės Vyskupų Sinodo sesijos parengiamasis dokumentas – klausimynas apie šeimos padėtį pasaulyje, apie įvarius šeimos statuso visuomenėje, pačios šeimos sampratos antropologinius, moralinius ir kultūrinius aspektus, apie šeimų sielovadą ir šeimą kaip Bažnyčios misijos aktyviąją veikėją. Toks klausimynas, adresuotas visiems pasaulio vyskupams, prašant į jį išsamiai atsakyti, atlikus plačias konsultacijas vietinių Bažnyčių mastu, ankstesnėje pasirengimų Sinodams praktikoje nebūdavo viešinamas. Tad viešas klausimyno paskelbimas sutiktas kaip viena naujovių siekiant pakoreguoti Sinodo darbo metodiką, padaryti lankstesnę pačią Vyskupų Sinodo instituciją, kad ji geriau įkūnytų Vatikano II Susirinkimo pabrėžtą visų pasaulio vyskupų kolegialumą. O Sinodo darbo pertvarkymas savo ruožtu yra popiežiaus Pranciškaus pradėtų platesnių institucinių reformų visoje Romos kurijoje dalis.

Lapkričio 14 d. popiežius Pranciškus aplankė Italijos Respublikos Prezidentą

Lapkričio 24 d. popiežius Pranciškus ir vyskupai su savo bendruomenėmis visame pasaulyje šventė Tikėjimo metų uždarymą. Šventasis Tėvas aukojo visoje Bažnyčioje švęstų Tikėjimo metų, o drauge – ir liturginius metus užbaigiančios Kristaus Karaliaus iškilmės Mišias. Šia proga pirmą kartą viešai pagerbti buvo eksponuotos apaštalo Petro relikvijos, archeologų surastos po Šv. Petro bazilikos konfesijos altoriumi XX a. viduryje tyrinėjant jo palaidojimo vietą. Dalis tuo metu surastų apaštalui priskiriamų relikvijų 1971 m. buvo perduota popiežiui Pauliui VI. Nei jis, nei jo įpėdiniai niekada iki šiol šių relikvijų nebuvo viešai rodę. Tad Tikėjimo metų uždarymo proga Šv. Petro aikštėje vykęs iškilmingas relikvijų pagerbimas buvo pirmas istorijoje.

Per Tikėjimo metų uždarymo Mišias Bažnyčios atstovams iš visų pasaulio žemynų buvo įteiktas apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, kuris yra antras po enciklikos Lumen fidei popiežiaus Pranciškaus oficialaus Magisteriumo dokumentas. Kaip ir encikliką, taip ir šį naują dokumentą popiežius Pranciškus „paveldi“ iš savo pirmtako. Benedikto XVI pradėtas, o Pranciškaus užbaigtas ir paskelbtas dokumentas parengtas pagal vykusio prieš metus naujojo evangelizavimo tematikai skirto Vyskupų Sinodo išvadas.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Palaiminti visi

Marijos Stanulytės nuotrauka

„Kaip gera būti Bažnyčioje! Palaiminti visi, kurie jai priklausome“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, lapkričio pradžioje kartu su gausia bendruomene dėkodamas Dievui už 75 gyvenimo metus. Šio jubiliejaus paminėjimas tapo tarsi vienos didelės šeimos švente, nušvitusia ta pačia Viešpaties šviesa, į kurią ganytojas pamaldžios motinos buvo atvestas dar vaikystėje ir kurioje eina per visą savo gyvenimą (apie jį arkivyskupas gyvai liudija ką tik išleistoje atsiminimų knygoje „Viešpats mano šviesa“).

Tarp daugybės sveikintojų tėvai jėzuitai, pasitelkdami popiežiaus Pranciškaus šiandienės Bažnyčios palyginimą su karo ligonine, kur daug sužeistų ir kurioje veikti reikia labai greitai, apibūdino savo brolį t. Sigitą SJ kaip drąsų ir ryžtingą, gebantį įžvelgti giliai, apsispręsti greitai ir veikti tiksliai. Jį kaip tėvą ir gerąjį ganytoją sveikino kunigai ir bendradarbiai

pasauliečiai, kaip tikėjimo pavyzdį – vyskupai, kaip bendrystei įkvepiantį žmogų – bendražygiai, universitetų, mokyklų vadovai, politikai, Kauno meras (įteikęs ir I laipsnio Santakos garbės ženklą). Kaip brolį Kristuje apkabino Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje hierarchai. Sveikinimus atsiuntė ir mūsų valstybės vadovai, ir Europos Vyskupų Konferencijų Taryba. Pats arkivyskupas dėkojo už gyvenime sutiktus nuostabius žmones, patikindamas, jog Lietuvoje jų yra labai daug. Sprendimus dėl tolesnės tarnystės dar rugsėjį popiežiui Pranciškui atidavusiam ganytojui apaštališkasis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi perdavė Šventojo Tėvo kvietimą toliau išgyven-

ti tarnystę arkivyskupijoje, kol Viešpats panorės atsiųsti naują ganytoją.

Sveikinimo išlaidas jubiliatas iš anksto prašė skirti ką tik įsteigtai Pal. Jono Pauliaus II parapijai Šilainių mikrorajone Kaune, o lapkričio 17 d. čia jau buvo švenčiamos pirmosios Mišios.

Drauge su Visuotine Bažnyčia lapkričio 24-ąją, Kristaus, Visatos Valdovo, sekmadienį, užbaigti Tikėjimo metai, per kuriuos ir Lietuvoje stengtasi asmeniškai ir bendruomeniškai atsiliepti į popiežiaus Benedikto XVI kvietimą „autentiškam ir atnaujintam atsivertimui į Viešpatį“. Žmogiškas pastangas palaikė pats Jėzus per Eucharistiją, kurią visų vyskupijų tikintieji adoravo parapijų bažnyčiose, o ganytojai džiaugėsi savo ganomųjų dvasiniu augimu.

Tikėjimo metai baigėsi, tik nesibaigia Dievo meilė. Jos skelbti, liudyti, drąsiai išpažinti tikėjimą vyskupai siuntė savo palaiminimu, sykiu parapijų ir kitų bendruomenių atstovams įteikdami Credo simbolius per užbaigos iškilmes katedrose. Be to, Panevėžio vyskupija Tikėjimo metus užbaigė švente „Tavo žodis – šviesa mano takui“; Telšių katedroje žemaičiai atnaujino Krikšto pažadus; šventiniai renginiai vyko ir Kaišiadoryse, Šiauliuose ir Vilkaviškyje, o Kaune pamaldų metu skambėjo Arkikatedros 600 m. jubiliejui vainikuoti skirtos proginės Mišios – Missa pro annis sescentis archicathedrae basilicae Kaunensis (kompozitorius Gintaras Samsonas). „Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – su šia savo ganytojo vyskupiškąja žinia lapkričio 10–17 d. vilniečiai pasitiko daugiatūkstantines, daugiakalbes minias didžiuosiuose Aušros Vartų Gailestingumo Motinos globos atlaiduose.

Juose šįmet minėti ir Vilniaus vyskupijos įkūrimo 625 metai. Pro atvirą koplyčios langą arkivyskupo Gintaro Grušo žodis pagrindinėse iškilmėse kvietė mąstyti, ko reikia, kad per Krikštą žmoguje „pradėtas“ Kristus gimtų ir augtų: „Kaip be-

silaukianti motina mintimis ir žodžiais kalbasi su savo vaiku, dar labiau ir mes užmegzkime ir nuolat palaikykime meilės dialogą su mus mylinčiu Dievu.“ Artėjant Negimusio kūdikio dienai, arkivysk. Grušas taip pat atkreipė dėmesį į gyvybės perdavimo slėpinį sakydamas: „Daug kas parpuola šiame kelyje. <...> Šie žmonės sužeisti didelės nuodėmės ir turi psichologinių žaizdų. Užtarkime juos šiandien prie Dievo Motinos, išdrįsusios gimdyti tokiomis sąlygomis, kurios atrodė nepakeliamos. Marijos padėtis net ir šiandien atrodytų beviltiška.

Taip jaučiasi daug moterų. Tačiau Marijos meilė Dievui, pasitikėjimas Juo nugalėjo baimę ir nežinią, o jos užtarimas gali padėti tiems, kurie šiandien sprendžia dėl pradėtos gyvybės likimo.“ Naujus metus Lietuvos vyskupai paskelbė Šeimos metais, kurie prasidės jau gruodžio 1 d., advento I sekmadienį. Apibendrindami Bažnyčioje ir pasaulyje didelį susidomėjimą sukėlusius Tikėjimo metus ir jų dovanas, ganytojai šia proga rašo: „Ar nenuostabu, kad nemaža dalykų, pasakytų apie tikėjimą, tinka ir kitai nuostabiai tikrovei – šeimai? Juk būtent šeimoje išmokstama bendravimo, vienas kito branginimo ir kalbos, t. y. gebėjimų, be kurių nebūtų įmanomas tikras, autentiškas santykis su Dievu. <...> Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima“ (Lumen fidei, 52).

Prie šios katalikų iniciatyvos prisijungė ir ortodoksų, evangelikų liuteronų, reformatų, sentikių, baptistų, adventistų, laisvųjų krikščionių, „Tikėjimo žodžio“ ir kitų krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių vadovai, bei lapkričio 26 d. LVK sekretoriate Vilniuje pasirašė memorandumą, tuo išreikšdami bendrą siekį drauge aktyviai saugoti ir ginti prigimtines šeimos vertybes.

Be to, vyskupai kviečia į solidarumo akciją, kad „Viešpats savo galingu veikimu nušluostytų nukentėjusiųjų ašaras“ Filipinuose. Tam bus skiriama advento II sekmadienio rinkliava. Aukoti galima ir pervedant į Lietuvos Vyskupų Konferencijos (įm. kodas 193040214) sąskaitą: LT77 7044 0600 0107 0368, „Nukentėjusiems Filipinuose“.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2013 m. gruodis

5

Kronika 2 vir. p.

6

› Popiežiaus Pranciškaus kalbos šeimoms tęsinys

2. Antras pasakymas yra iš Santuokos apeigų. Švenčiantieji šį sakramentą taria: „Prisiekiu visada būti tau ištikimas (a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Šią akimirką jaunavedžiai dar nežino, nei kas nutiks, nei kokie džiaugsmai ir vargai jų laukia. Kaip Abraomas, jie drauge leidžiasi kelionėn. Būtent tai yra santuoka! Sykiu leistis į kelią ir drauge juo eiti, patikint save galingoms Viešpaties rankoms. Susikibus rankomis visada ir visą likusį gyvenimą! Nedarant nuolaidų laikinumo kultūrai, galinčiai sudaužyti mūsų gyvenimą!

Pasitikint Dievo ištikimybe, visko galima imtis be baimės ir atsakingai. Sužadėtiniai krikščionys nėra naivūs, suvokia apie galimas gyvenimo problemas ir pavojus. Tačiau nesibaimina prisiimti atsakomybės Dievo ir visuomenės akivaizdoje.

Nesprunka į šalį, neužsisklendžia, neatsisako užduoties sukurti šeimą ir dovanoti pasauliui vaikų. – Bet šiandien, Tėve, tai sunku. – Iš tiesų sunku. Štai kodėl reikia malonės, sakramentu suteikiamos malonės! Sakramentai nėra gyvenimo papuošalai – kokios gražios jungtuvės, kokios gražios apeigos, kokia graži šventė! Pastarieji dalykai nėra Santuokos sakramentas, nėra sakramento malonė. Tai – dekoracija! Malonė nėra gyvenimui papuošti, ji skirta, kad mums gyvenime suteiktų tvirtybės, įkvėptų drąsos, jėgų eiti pirmyn! Nepersiskiriant, visada drauge. Krikščionys priima Santuokos sakramentą, nes suvokia, kad jis jiems būtinas! Būtinas, kad jie išliktų kartu ir atliktų tėvų užduotį. „Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims.“ Šitai taria sutuoktiniai per santuokos apeigas ir to meldžia kartu su bendruomene. Kodėl? Todėl, kad tai įprasta? Ne! Jie tai daro, nes to reikia jų ilgai bendrai kelionei, kuri truks visą gyvenimą, o ne tam tikrą jo atkarpą. Norint drauge pasitikėjimo dvasia keliauti, kasdien vienam kitą priimti bei atleisti, jiems būtina Jėzaus pagalba! Šitai svarbu! Mokėti šeimoje atleisti, nes nė vienas nesame tobulas, nė vienas! Kartais elgiamės netinkamai ir įskaudiname kitus. Svarbu turėti drąsos paprašyti atleidimo, kai šeimoje suklystame...

Prieš kelias savaites toje pačioje aikštėje sakiau, kad norint išlaikyti šeimą būtina prieš akis turėti tris žodžius.

Juos pakartosiu: prašau, ačiū, atsiprašau. Trys raktiniai žodžiai! Sakome: „prašau“, kad šeimoje nesielgtume kaip įsibrovėliai. „Ar galiu tai padaryti? Ar tau tai patiks?“ Šitaip prašome leidimo. Sakome: „ačiū“, dėkodami už meilę! Bet pasakyk man, ar dažnai per dieną savo žmonai ar vyrui pasakai „ačiū“? Kiek dienų praslenka be „ačiū“? Ir Artuma 2013 m. gruodis

galiausiai: „atsiprašau“. Visi klystame ir kartais kas nors šeimoje įskaudinamas, kartais – sakau – laksto lėkštės, pasigirsta šiurkščių žodžių, bet paklausykite mano patarimo: neužbaikite dienos nesusitaikę. Šeimoje susitaikoma kasdien! „Atleisk man“, – ir tada taika sugrįžta.

Prašau, ačiū, atsiprašau! Gal ištarkime kartu? [Atsakoma: „taip“] Prašau, ačiū, atsiprašau! Kartokime šeimose šiuos žodžius. Kasdien atleiskite vieni kitiems! Šeimos gyvenimas kupinas gražių akimirkų: poilsio, bendro valgymo, pasivaikščiojimų po parką ar užmiestyje, senelių ar ligonių aplankymų. Bet jei nėra meilės, nėra ir džiaugsmo, nėra šventės. Meilę visada dovanoja Jėzus: Jis yra neišsemiamas šaltinis. Ten, sakramente, Jis dovanoja mums savo gyvybės žodį bei duoną, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

3. Ir baigiant: čia, prieš mus, yra Jėzaus paaukojimo šventykloje ikona.

Tai graži ir svarbi ikona. Pakontempliuokime šį atvaizdą, leiskime, kad jis mums padėtų. Šioje scenoje nutapytų pagrindinių veikėjų, kaip ir jūsų visų, irgi laukia kelias: Marija ir Juozapas, paklusdami Viešpaties įstatymui, atkeliavo į Jeruzalę; senasis Simeonas ir pranašė Ona, taip pat garbingo amžiaus, atėjo į šventyklą paskatinti Šventosios Dvasios. Scenoje pavaizduotos trys kartos: Simeonas laiko rankose kūdikėlį Jėzų, kurį atpažįsta kaip Mesiją, o Ona pavaizduota šlovinanti Dievą bei skelbianti išganymą laukiantiems Izraelio atpirkimo. Šiedu garbaus amžiaus personažai simbolizuoja tikėjimą kaip atminimą. Bet leiskite man paklausti: ar klausotės savo senelių? Ar atveriate savo širdis senelių perduodamiems atsiminimams?

Seneliai yra šeimos išmintis, tautos išmintis. Tauta, neklausanti senelių, – mirštanti tauta! Klausytis senelių! Marija ir Juozapas yra šeima, pašventinta Jėzaus, kuris yra visų pažadų išpildymas, buvimo. Kiekviena šeima, kaip ir šeima iš Nazareto, yra įterpta į tautos istoriją ir negali egzistuoti be ankstesnių kartų. Ir todėl šiandien turime senelių ir vaikų. Vaikai mokosi iš senelių, ankstesnės kartos.

Brangios šeimos, jūs irgi esate Dievo tautos dalis. Kupinos džiaugsmo keliaukite drauge su ta tauta. Visada išlikite susivienijusios su Jėzumi ir visiems Jį neškite savo liudijimu.

Dėkoju, kad atėjote. Išvien persiimkime šv. Petro žodžiais, suteikiančiais ir suteiksiančiais jėgų sunkiomis akimirkomis: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Padedami Kristaus malonės, išgyvenkite tikėjimo džiaugsmą! Tepalaimina jus Viešpats, o Marija, mūsų Motina, tesaugo ir telydi. Dėkoju!

Sulietuvino „Bažnyčios žinių“ redakcija

Kronika

Vaikų stotelė Vaikų skurdas mūsų šalyje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje...

Apie vaikų skurdą nėra kalbama daug, skurdas labiau siejamas su šeimos patiriamu skurdu. Svarbu suvokti, kad skurdas vaiką lydi kiekvieną minutę: jam nepakanka maisto, jis neturi šiltų drabužių ir batų, namuose šalta... Kaip tokiomis sąlygomis vaikas bus smalsus, motyvuotas, pagaliau – linksmas ir laimingas? Šiandienos visuomenė kol kas labiau linkusi užmerkti akis ir šio skurdo nepastebėti...

Viešojoje erdvėje vis kalbama apie smurtą prieš vaikus, jų nepriežiūrą, kitas rimtas problemas, kurių šaknys slypi giliai visuomenėje ir persiduoda iš kartos į kartą. Apie tai kalbamės su Kristina VIRBAŠIŪTE, Lietuvos Carito Dienos centro „Vaikų stotelė“ vadove, daugiau nei 10 metų dirbančia su vaikais ir jų šeimomis.

Kas paskatino „Vaikų stotelės“ atsiradimą?

Vaikų dienos centras „Vaikų stotelė“, inicijuotas Lietuvos Carito, Kaune duris atidarė 2000-aisiais. Čia lankosi vaikai ir jų tėveliai, patiriantys šeiminių, socialinių ir kitų problemų. Svarbiausias mūsų tikslas – palydėti vaiką ir šeimą tam tikrais gyvenimo etapais, kai tėvai ar augantys vaikai išgyvena sunkumų.

Juk visi tėvai norėtų būti geri, tik ne visada pavyksta. Vaikams reikia daug laiko, kurio tėvams šiandien taip stinga. Reikia mokėti augti kartu su vaiku, iš naujo pastebėti, atrasti, pažinti... Kartais šie mažiausiai apčiuopiami dalykai būna svarbiausi auginant vaikus. Tėvų ir vaikų ryšys yra be galo trapus, vien pripažinimo, kad nesi tobulas tėvas ar mama, nepakanka, reikia gerokai daugiau. Šeimoje stingant tam tikrų tėvystės įgūdžių, labai svarbi tampa Dienos centrų pagalba. Viena esminių mūsų užduočių – gyvenimiškųjų įgūdžių ugdymas. Po pamokų susirinkę vaikai mokosi bendrauti tarpusavyje, tvarkytis, laikytis higienos įpročių ir kitų elementarių dalykų, kurių ne visada išmoksta ir gauna savo šeimose ir aplinkoje.

Iš kur kyla smurto banga prieš vaikus?

Dažniausiai vaikystėje tokie tėvai patys neturėjo tinkamo pavyzdžio: jei tėtis ar mama, būdami maži, tam tikrų dalykų negavo, aišku, jie negalės jų duoti ir savo vaikams – taip susidaro užburtas ratas. Smurtą prieš vaikus sukelia pačių tėvų patirtys, sudėtinga ekonominė, socialinė situacija, žalingi įpročiai. Įvairiausių smurto formų visuomenėje, žiniasklaidoje, žmonių tarpusavio santykiuose apstu; kartais smurtas tampa vienu iš problemų sprendimo būdų. Vaikai, būdami mažiausi ir labiausiai pažeidžiami, dažnai atsiduria smurto akiratyje.

Ko pati išmokote bendraudama su vaikais?

Dirbdamas su vaikais jauti didelę atsakomybę, – jie mokosi iš tavęs, o tu iš jų. Vaikai turi savitą pasaulėžiūrą, pasaulėjautą; norint užmegzti ryšį su vaiku, svarbu sugebėti pasaulį pamatyti jo akimis. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurių vis dar mokausi.

Ar ugdote vaikų socialinį jautrumą ir suvokimą, kad gaudamas dovaną turi padėti kitam kenčiančiam?

Džiaugiamės, kad mūsų centrą lankantys vaikai yra jautrūs kitų nelaimėms ir nepritekliams. Prieš Vėlines vaikai kartu su socialiniais darbuotojais uždegė žvakeles ant iškilių žmonių bei apleistų kapų Kauno Petrašiūnų kapinėse. Kasmet per Kalėdas lankome Senelių namus, Onkologijos ligoninės pacientus. Kiekvieną mūsų veiksmą ar žodį vaikai seka ir bando vėliau pakartoti, todėl svarbu jiems rodyti kuo daugiau teigiamų pavyzdžių.

Ar sunku išlaikyti Vaikų dienos centrą? Ar sulaukiate žmonių pagalbos?

Didelę finansavimo dalį gauname pagal specialią Vaikų dienos centrų rėmimo programą iš LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuolat ieškome alternatyvių finansavimo šaltinių. Nepaisant to, centrą išlaikyti sunku, nes vis didėja vaikų maitinimo, patalpų išlaikymo kaštai.

Kartais paremia kepiniais mažos kepyklėlės arba įmonės pasiūlo nemokamų paslaugų. Norėtųsi tokios pagalbos daugiau, kad galėtume labiau ir kokybiškiau pasitarnauti vaikams ir šeimoms.

Gruodžio 1-ąją visoje Lietuvoje prasideda Carito akcija „Gerumas mus vienija“, kurios tikslas – surinkti lėšų pagalbai teikti vargingai gyvenančioms šeimoms ir vaikams. Kiekvienas geros valios žmogus gali bažnyčioje ar Carito skyriuje įsigyti už auką simbolinę akcijos žvakelę arba paramą skirti skambinant ar siunčiant tuščią SMS žinutę trumpaisiais numeriais 1406 (auka – 5 Lt) arba 1407 (auka – 10 Lt).

Kiekviename mūsų slypi gėris, tik nebijokime juo pasidalyti!

Kalbino Gediminas SALVANAVIČIUS Artuma 2013 m. gruodis

7

Kronika

8

Besibaigiantys metai Antanas GAILIUS

Besibaigiantys kalendoriniai metai, pasibaigę pirmieji naujos Vyriausybės valdymo metai, pagaliau – ką tik pasibaigę Tikėjimo metai kažkaip savaime verčia pagalvoti, kur mes dabar atsidūrę, kas aplink mus dedasi.

Artuma 2013 m. gruodis

nima žiniasklaidoje, lyg ji ir būtų centrinė mūsų valdžios dalis. Jei kam dar kiltų klausimas, ar Lietuvoje reikalinga nauja evangelizacija, Darbo partijos istorija yra akivaizdus įrodymas, kad ji ne šiaip reikalinga, bet tiesiog būtina.

Tik būtinai turiu pabrėžti – visa tai vyksta mūsų akyse ir mūsų pritarimu.

Juk, išskyrus kandesnius ar santūresnius apžvalgininkus, mes patys į tokius reikalus nesikišame – tiesiog toliau miname kiekvienas per savo dumblynę.

Galėtum sakyti, kad tas lyg ir gerai – gal pagaliau nustosime tikėjęsi, kad valdžia už mus tą dumblynę išmins. Bet kad, kita vertus, gyvename tokiame pasienyje, kur reikėtų nuolatos budėti ir mąstyti.

Didžiai liūdna man šiemet buvo matyti, kaip mūsų valdžia atstovauja ne Lietuvos, bet vežėjų ir pienininkų interesams ir taip stengiasi įsiteikti Rusijai, kad pradedi galvoti, ar šiandien – jei nebūtume įšokę į Europos Sąjungos traukinį vos vos anksčiau – negalėtų atsitikti taip, kad mes ir iš tikrųjų pasirinktume Rusijos siūlomą muitų, o ne Europos Sąjungą.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Dedasi daug ir visko, bet mes bemaž nieko nepastebime. Ne todėl, kad būtume apskritai akli, o todėl, kad dauguma dalykų yra tokie lėti, jog reikalingas būtų gal koks greitintuvas, galįs mums parodyti, kaip gyvenimas keičiasi.

Viešajame gyvenime bent jau matyti tiek, kad naujoji valdžia, viena vertus, labai nori parodyti, kiek ji geresnė už buvusią, bet, antra vertus, ne kažin ką didingo parodyti gali. Taigi rodo tai, ką jau seniai matėme ir matome – ten, kur anoji valdžia nors mėgino ką nors keisti ir spartinti, ši imasi stabdyti. Metus kitus dar pratrauksime iš to, ką senoji valdžia įstengė ir suspėjo įsukti, o paskui, žiūrėk, ir šiaip gyvenimas po truputį pradės gerėti, taigi bus galima gal net labiau paišlaidauti.

O šiaip, tai gyvename, bent kaip man regisi, kažin kokiame dumblyne. Daug tuščio mynimo kojomis, daug mėginimų pavaizduoti ką nors kaip didelį reikalą, nors tas reikalas ir visai ne kažin ten koks. Neturime net skandalų – tik skandaliukus, tad žiniasklaida irgi turi tik jais tenkintis. Tačiau, dėkui Dievui, neturime ir Garliavos. Šiaip jau, man regisi, valdžia pirmiausia užsiėmusi savo asmeninių ar bent jau partinių reikalėlių tvarkymu ir biudžeto dalybomis. Panašu, kad kol kas ir susitaria, kaip pinigėlius pasidalyti, nes nė viena koalicijos partija nei turi idėjų, nei mėgina jų turėti. Jau jeigu Darbo partija gali pati viena nuspręsti, kada ir kaip keisti ir perstatinėti Seimo vadovybės kėdes, tai ko linksmesnio galėtume tikėtis? Apskritai, man visus praėjusius metus vis retkarčiais buvo gėda, kad mes tą teismų šleifą velkančią partiją išsirinkome, kad kitiems koalicijos partneriams ši partija nelabai smirda ir kad būtent ši partija nuolat mi-

„Artumos“ skaitytojams, ko gera, turėčiau daugiau kalbėti ne apie mūsų kasdienę politiką, o apie pasibaigusius Tikėjimo metus. Per tuos metus būta visko, bet man regisi, kad pačią Tikėjimo metų mintį gerokai sutrikdė pažiūrėti, išoriški, bet veikiausiai visai ne išoriški ir net labai giluminiai įvykiai. Ko vertas vien Benedikto XVI atsistatydinimas ir popiežiaus Pranciškaus išrinkimas! Ir Bažnyčioje, kaip jaučiame, vyksta permainos, nors jos, ko gera, dar lėtesnės, nei politikos gyvenime, taigi ir dar labiau nepastebimos. Tačiau jos, net labiau nei politika, liečia mus visus, nors to galbūt nė patys nepajuntame. O jei kalbėsime apie Bažnyčią Lietuvoje, tai čia juk irgi būta tokių metų, kokių nedažnai pasitaiko ir veikiausiai negreit pasitaikys.

Drąsiai galima šiuos besibaigiančius metus Lietuvoje pavadinti tiesiog vyskupų metais. Tai, ką labiausiai matėme, buvo lyg ir vien asmenybių keitimasis ganytojų sostuose. Žinia, mūsų tikėjimo pamatai ir Bažnyčios mokymas dėl to nesikeičia taip, kaip keičiasi reikalai valstybėje, į valdžią atėjus naujai Vyriausybei. Tačiau juk neabejojame, kad ir Panevėžyje, ir Vilniuje vyksta ir dar vyks visokiausių permainų, kad vienus prioritetus galbūt keis kiti.

Aišku, kad kiekvienas su savo mintimis ir viltimis žengiame į prasidedantį adventą. Politika ir Bažnyčios valdžios keitimasis dažnam mūsų, ko gera, atrodo tokie tolimi dalykai, kad nėra ko mums dėl jų sukti galvos. Bet jei skelbiame Jo mirtį, išpažįstame Jo Prisikėlimą ir laukiame Jo ateinant, tai galėtume ir apie juos bent susimąstyti, iki pačią tamsiausią naktį mums sušvis Kalėdų žvaigždė.

Kronika

Demokratijos „atbūrimas“, arba Kad politikai vykdytų mūsų valią Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Ko gero, kiekvienas mokslininkas, nepriklausomai nuo to, ar tiki į Dievą, atlieka svarbų patarnavimą tikėjimui. Pasiskolindamas garsiąją Maxo Webberio frazę, teigčiau, kad mokslas, „atburdamas“ tikrovę nuo antgamtinių jos aiškinimų, palieka žmogų alkaną prasmės. Maža to – mokslas gali „paskiepyti“ nuo prasmės ieškojimo prietaruose, burtuose ar pusiau pagoniškame liaudiškajame tikėjime ir taip parengti žmogų tapti sąmoningu tikinčiuoju. turėtume nedelsdami perrašyti politologijos vadovėlius? Anaiptol. Demokratijos didžiausias privalumas yra tai, kad šis politinis režimas leidžia rinkėjams būti politikų „apynasriais“. Kitaip tariant, politikai gali ignoruoti žmonių valią, bet tik iki tam tikros ribos. Jei didžiulė rinkėjų dalis sutars dėl vienos ar kitos moralinės vertybės, politikui taps labai sudėtinga tą vertybę ignoruoti. Tuo demokratijos skiriasi nuo autoritarinių režimų, kurių lyderiai neprivalo net retkarčiais pademonstruoti jautrumo rinkėjų pageidavimams.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad šis demokratijos privalumas turi du rimtus apribojimus. Pirma, visuomenė turi bendrą požiūrį į gana ribotą klausimų kiekį ir tas požiūris būna bendras tik ribotą laiko tarpą. Antra, visuomenės požiūrį į klausimus formuoja ne gili tų klausimų analizė, o daugiau ar mažiau akivaizdžios viešųjų ryšių kampanijos. Štai ne per seniausiai, diskutuodamas su vienu išsilavinusiu asmeniu gyvybės apsaugos klausimais, pašnekovo buvau apkaltintas kone sadistiniu žiaurumu moterų atžvilgiu. Kaltinimo pagrindas – jauna mergina, vardu Savita Halappanavar, kuri mirė Airijos ligoninėje vien dėl to, kad „talibaniški katalikiškos Airijos įstatymai“ neleido gydytojams atlikti jai būtino aborto. Kaltinimas būtų visai rimtas, jei ne faktas, kad šios merginos mirtis buvo niekaip nesusijusi su neatliktu abortu. Tokią išvadą patvirtino specialusis Airijos Sveikatos apsaugos ministerijos tyrimas ir ne vienas žinomas mokslininkas. Nepaisydami

komisijų ataskaitų, abortų šalininkai taip išplatino tendencingą Savitos istoriją, kad Airijos politikai buvo priversti liberalizuoti abortų įstatymą; negana to – ši dezinformacija padarė didelę įtaką ir mano pašnekovo Lietuvoje nuomonei.

Apibendrinant galima pasakyti, kad demokratija ne bet kam leidžia daryti įtaką politikams. Lemiamą įtaką daro ne šiaip rinkėjai, bet tos interesų grupės, kurios turi išteklių rinkėjams pasakyti, ką reikia galvoti. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti demokratijos

Aurimo Dunausko nuotrauka

Įdomu tai, kad kalbėdami apie mokslą dažnai galvojame vien apie fiziką, chemiją ir kitas gamtamokslio šakas. Tai iš esmės klaidingas mąstymas, nes mokslas yra ne tai, kas vyksta mėgintuvėlyje, o tai, kas vyksta žmogaus galvoje. Karlo Popperio apibrėžtas mokslinis metodas – tikrovei aiškinti siūlantis tam tikrą loginių žingsnių seką – gali būti sėkmingai taikomas ir gamtos, ir socialiniuose, ir humanitariniuose moksluose.

Pasaulyje, ko gero, nerasime žmogaus, tikinčio, kad žemė yra plokščia, bet daugybė žmonių uoliai išpažįsta demokratijos, tolerancijos, kapitalizmo ar socializmo (priklausomai nuo tikėjimo rūšies) neegzistuojančias savybes.

Kaip tik todėl socialiniuose moksluose – tokiuose kaip politologija ir kiti visuomenės tyrinėjimai – „atburiantis“ mokslo vaidmuo gali būti nepaprastai naudingas.

Viena visuomenės gyvenimo sričių, ypač reikalinga apvalančio mokslinio žvilgsnio, yra žmogaus vaidmuo demokratinės valstybės valdyme. Šiais laikais nuo mokyklos suolo vaikams kalama į galvą, kad demokratinėje valstybėje žmonės renka politikus tam, kad šie vykdytų savo rinkėjų valią. Tačiau moksliniai politikos tyrimai, atlikti tokių žymių žmonių, kaip Nobelio premijos laureatas Kennethas Arrow, įtikinamai parodė, kad demokratinis politikos procesas dažniausiai atspindi valią tų, kurie sudaro politinį procesą apibrėžiančias taisykles arba moka jomis manipuliuoti.

Ar tai reiškia, kad rinkėjai politikoje nevaidina jokio vaidmens ir kad

ir pasiduoti „tvirtos rankos“ diktatui.

Teisingesnis sprendimas – siekti, kad kuo daugiau žmonėms svarbių sprendimų būtų priimama „arčiau žmogaus“; vietiniu lygmeniu, kur nuomones formuoti gali ne vien įtakingos lobistinės grupės, tokios kaip tarptautinis abortininkų judėjimas, bet ir kitos žmonių bendruomenės.

Artuma 2013 m. gruodis

9

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Kasdienė Geroji Naujiena...

Kai nurimstame kalbėję ar rašę, dalyvavę ar organizavę, ieškoję svariausių argumentų, kaip kitiems pasakyti ar gal net paliudyti, ką tikime ir kuo viliamės, Geroji Naujiena, kaip tas Kalėdų stebuklas, gali pasibelsti... į mūsų pačių širdis – netikėtai atkeliaudama iš tų, iš kurių visai to nesitikime, naujai nušvisdama ten, kur, atrodo, viskas taip įprasta ir pažįstama.

10

* * *

Troleibusas kratosi markstydamasis rytmečio gatvių žibintuose. Niekas iš keleivių tokį ankstyvą rytą jame nesišnekučiuoja, visi paskendę mintyse apie būsimos dienos rūpesčius. Troleibuse ir būtų buvę visai tylu, jei ne jaunuolių būrelis: – Ei, chebra, jei jums ne gėda, tai atvarykit prieš paskaitas į koplyčią.

– Tai ką, čia tipo gėda Dievą tikėti? Karoče, nusišnekėjai. Aš ten ir vakarais kartais užlekiu.

Jaunuoliai kalbėjosi garsiai, labai garsiai, tik, keista, šįsyk niekas jų netildė. Apie daug ką gali išgirsti, bet nelabai kada girdėjau apie Dievą... troleibuse... poliklinikoje... parduotuvėje... darbovietėje... Mums vis dar gėda?

* * *

Tąsyk autobusas prašvilpė ankstėliau. O aš labai skubėjau. Ką daryt? Kaip žūtbūt spėti į tą svarbų susitikimą?

Belieka prašyti Dievą pagalbos. Betgi tokio menko dalyko – atsiųsti kitą autobusą ar troleibusą? Kažkaip nepatogu... Be to, ar Dievas ir stotelėje su mumis? Ir gatvėje?

Ir sausakimšame autobuse, kur net uodas nosies neįkištų?

Na, nežinau, – aišku, reikia tikėti, bet... sunku.

Vakare per sporto žinias nugirstu, kaip rungtynes vos ne vos laimėjusios futbolo komandos kapitonas TV ekrane visai rimtai sako: „Vienintelis, ką galėjom padaryti, paprašyti Dievo. Ir Jis mums padėjo.“ Visai netyčia šiuolaikinėmis pasaulietiškomis medijomis ištransliuojama tikrų tikriausia Geroji Naujiena. Šiems jauniems žmonėms tikėti, pasirodo, visai nesunku.

Padėk, Viešpatie, mano (ne)tikėjime...

Artuma 2013 m. gruodis

* * *

Per visą pamokslą bažnyčioje jaunuolis visaip muistosi suole, neramiai gniaužo rankas, dairosi, kažko ieško kišenėje, o dar ta palaiminga jo šypsena...

Matosi, kad vaikinas ne šioj žemėj – savam pasaulyje gyvena, ir niekas jo nesupras. Nebent palinguos galvą: „Šitoks jaunas ir kaip Dievo nuskriaustas... Ačiū, Viešpatie, kad mes ne tokie ir galim Tave sąmoningai tikėti ir garbinti!“ Pamokslas baigiasi. Išpažįstame tikėjimą. Graibstom lapelius su ilguoju Tikiu (ir Tikėjimo metų neužteko, kad atmintinai išmoktume), gaudom ausimis paskiras vietas ir kartojam paskui.

Tas vaikinukas irgi netyli. Jo balsas aukštas ir skardus – jam nieko nereikia. Dar nebuvau girdėjusi taip tvirtai išpažįstamo tikėjimo. Ir ne iš lapelio...

* * *

Erdvi, didžiulė senosios architektūros arkikatedra pilnutėlė. Vis dėlto randu dar vietelę prisėsti. O žmonės tebeplaukia. Visai šalia stabteli gerokai vyresnė moteriškė. Užleidžiu vietą.

– Būčiau nebeėjusi šiandien, ale tam žmogui toks gražus jubiliejus – 75-eri, – lyg mėgina pasiteisinti, kam čia atėjusi, kur dauguma susirinkusių – jaunesni ir stipresni.

– Tai mūsų arkivyskupui? – bandau patikslinti.

– Taip, tam žmogui... – vėl kartoja tarsi nenugirdusi. „Nebuvau nei šventasis, nei didvyris, o tik žemės keleivis. <...> Koks nuostabus yra Viešpats, paprastą žmogų pakviesdamas Jam tarnauti...“ – kaip atliepas ataidi garbiojo jubiliato pamokslo žodžiai. Žmoniškumo pajauta šią akimirką kiaurai persmelkia – tarsi kokia jau visai nebe žemiška bendrumo šiluma...

* * *

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Tas jaunimo chorelis savo muzikiniu chaosu pranoko visus girdėtus anksčiau – kiekvienas jame giedojo sau, kiekvienas savaip. Ausį dreskianti giesmė neįtraukia, negiedu sykiu su jais. Dairaus į giedotojų veidus. Įsižiūriu. Tokie paprastučiai tie vaikai ir jaunuoliai: apsivynioję dabar madingais, bet jau gerokai apspurusiais margaspalviais šalikais; kai kurie beveik kalena dantimis iš šalčio, kiti, matosi, jau peršalę ir netgi įsigudrina išsipūsti nosį giesmės vidury.

Bet tų vaikų akys!.. Jos taip spindi. Gal čia tik dėl tos Kalėdų eglutės girliandų šviesos? O gal ne dėl tos šviesos? „Gul šiandieną jau ant šieno...“ – nebeištveriu daugiau ir pratrūkstu ta pačia nedarnia gaida. Didžiausias chaosas ausyse suskamba kaip neapsakoma harmonija.

Kalėdų šviesoj...

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Tikiu. Padėk mano netikėjimui

Su nuodėmingais pranašais susidūrus Tikėjimo problematika Biblijoje (VII) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Fiodoras Dostojevskis (1821–1881) – vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Dar nuo mokyklos suolo. Šio susidomėjimo kaltininkė – Dostojevskio antropologija. O ypač jos pagrindinė žymė – žmogaus daugialypiškumas.

Dostojevskio herojai nėra monolitinės būtybės. Tai moraliniai hibridai: gėrio ir blogio mūšio laukas, dorybių ir ydų samplaika. Išlaidūs gobšiai, drebantys iš baimės narsūs riteriai, šventas ikonas daužantys pamaldūs tikintieji etc.

Biblijoje esti panašiai. Šventraščio herojai irgi – kalbant prel. Antano Rubšio žodžiais – nėra dievnamio vitražų aureole apsupti šventieji. Dovydas – karalius pagal Dievo širdį (plg. 1 Sam 13, 14; Apd 13, 22) ir svetimautojas-žudikas (plg. 2 Sam 11, 1 – 12, 25), Saliamonas – išminties įsikūnijimas (plg. 1 Kar 3, 4–28) ir tūkstantinio haremo savininkas (plg. 1 Kar 11, 3), Petras – pirmasis popiežius (plg. Mt 16, 13–20) ir dieviškajai išganymo strategijai prieštaraujantis šėtonas (plg. Mt 16, 21–23). Šį sąrašą galėtume tęsti iki devynių galybių.

Tačiau svarbiausia yra kitkas, o būtent tai, kad šalia netikro pranašo problematikos, su kuria susipažinome praeitame „Artumos“ numeryje, esti dar ir pranašo nuodėmingumo problemų visuma. Ją galėtume suskirstyti į dvi kategorijas.

Pirmajai priklausytų pranašai-nusidėjėliai tikrąja šio žodžio prasme (pvz., karalius Dovydas), antrajai – tariami nusidėjėliai (pvz., Jėzus Kristus). Kaipgi šį sudėtingą klausimą išspręsti? Šventraštis išvardija įvairias galimybes, klasikiniai būdai yra trys: eliminavimas, pasipiktinimas ir barniai.

Eliminavimo esmė – tai nuodėmingo pranašo pašalinimas. Jis galėtų būti laikinas arba amžinas. Pranašas Jeremijas, įtariamas piktžodžiavimu prieš Jeruzalės šventyklą – mat pranašavo jos sugriovimą (plg. Jer 7, 13–14; 26, 6) – buvo pasodintas į kalėjimą (plg. Jer 37, 11–16), o paskui netgi įmestas į vandens talpyklą (plg. Jer 38, 1–6). O Jėzus Kristus už piktžodžiavimą prieš Dievą: „<...> Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus? <...> Taip, Aš Esu. <...>“ (Mk 14, 61–62) – nukryžiuotas ant kryžiaus (plg. Mk 14, 43 – 15, 47).

Pasipiktinimas taip pat reiškia atskyrimą, tačiau ne nuodėmingo pranašo, bet savęs paties arba, tiksliau sakant, savo ausų. Taip, pvz., pasielgė kai kurie Jėzaus Kristaus eucharistinės kalbos klausytojai: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66). Panašiai sureagavo ir į diakono Stepono kalbą Sinedriono nariai: „Tada, baisiai rėkdami,

Saulius ir Dovydas. Q inicialias iš Ingeborgos psalmyno, Prancūzija, po 1205 m.

jie užsikimšo ausis <...>“ (Apd 7, 57). Nepasižymėjo originalumu taip pat ir atėniečiai, besiklausydami apaštalo Pauliaus kalbos garsiajame Areopage: „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ‘Apie tai paklausysime kitą kartą’“ (Apd 17, 32).

Barniai – tai nuodėmingo pranašo palydėjimo procesas. Barnių pavadinimas kyla nuo hebrajiško daiktavardžio rîb – „ginčas, barniai, procesas“. Biblinė išrinktoji tauta pažinojo dvi bylinėjimosi galimybes: mišpat ir rîb.

Pirmosios atveju buvo kreipiamasi į teismą, o antrosios – į patį atsakovą. Taikant pirmąją bylos vedimo procedūrą buvo siekiama kaltininką nubausti, o antrąją – atsakovą perauklėti. Garsiausias šventraštinis rîb pavyzdys – tai Dovydo ir Sauliaus priešprieša. Saulius – pirmasis žydų karalius, pavydo apimtas, panoro Dovydą nužudyti. Dovydui vis tik pavyko pasprukti ir netgi pasitaikė galimybė pačiam Sauliui atimti gyvybę. Vis dėlto Dovydas pasielgė kitaip. Užuot nužudęs Saulių, nukirpo jo skraistės skverną (plg. 1 Sam 24, 1–23) ir paėmė jo ietį bei vandens ąsotį (plg. 1 Sam 26, 1–25). O paskui, visa tai jam rodydamas, barėsi su juo, t. y. vedė rîb ir tuo bandė laimėti Sauliaus atsivertimą. Deja, nesėkmingai...

Lygiai taip yra ir mūsų laikais. Šių dienų pranašai, kaip antai popiežius, vyskupai, kunigai ir kt., šventųjų Mišių pradžioje irgi sako: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.“ Kaip tai paveikia mūsų gyvenimą? Vieni greičiausiai šaukia: „Atsistatydink!“ Taigi iš esmės pritaiko pirmąjį – eliminavimo – modelį. Kiti patys pasitraukia iš Bažnyčios (pasipiktinimo modelis). Dar kiti, laimei, savo gerumu palydėdami, Dievo vardu kalbančiam žmogui bando padėti atsiversti – pagal barnių modelį...

Artuma 2013 m. gruodis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Kam atiteks Kristaus pasiuntinybė? Šventasis Raštas šeimoms Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Baigęs nurodymus dvylikai mokinių, Jėzus iškeliavo mokyti ir skelbti [Evangelijos] kituose miestuose (Mt 11, 1).

Tik kaip pretenzija nuskambėtų vyskupo ar kunigo klausimas: „Kodėl turėčiau skelbti Evangeliją?“ Vietos tokiems pretenzingiems klausimams nepalieka pati apaštalinės tarnystės užduotis, gauta iš Kristaus per vyskupus: Dievo Sūnus liepia skelbti ir siunčia, o Jo apaštalinė Bažnyčia nuosekliai ir klusniai vykdo šią užduotį. Tad ir atsakymas paprastas: todėl, kad Kristus liepia ir siunčia skelbti Dievo žodžio visiems. Skelbti Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio Gelbėtoją, „yra esminė Bažnyčios misija. Tai užduotis ir misija, kurios ypač neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties visuomenės pokyčių“ (popiežiaus Pauliaus VI enciklika Evangelii nuntiandi, 14).

Mūsų krašto Evangelijos klausytojus skirstyčiau į tris dideles ir vieną mažą grupes: praeiviai, angelai, ateiviai ir uolieji. Pirmosioms dviem grupėms Evangelijos nereikia, nes praeiviams jau nieko gyvo nevyksta, ir tik praeinant „nusinešamas“ prisiminimais gaivinamas tikėjimas, retkarčiais „pakutenamas“ mirties baime ar palaikomas

Marijos Stanulytės nuotrauka

įpročio. Angelams Evangelija irgi nereikalinga, nes jie jau „nenusideda“, o krikščionybės moralinė užduotis – tobulėti iki Dievo tobulumo – aklinai užsidaro nuolat tvirtinamame teiginyje: „Nieko blogo nepadariau.“ Taigi Gyvajam Dievui duodamos atostogos ir leidimas jų gyvenime daryti tik stebuklus ir pagydymus bei pagerinimus.

Trečioji didelė Evangelijos gavėjų grupė – ateiviai – tai jaunoji ir jauniausioji karta, kuri užauginta ir dar bus auginama individualizmo pedagogikos bei kultūros, o pastaroji nuolat moko žvelgti į save, rūpintis savimi bei puoselėti savo norus ir įgeidžius toleruojant bet kokį Artuma 2013 m. gruodis

amoralumą. Krikščionybė savo esme yra moralė, užduotis ir pedagogika, mokanti išgirsti kitą asmenį, kurti meile ir laisvu įsipareigojimu grįstą bendruomenę. Individualistui ir savo įgeidžių vergui tiesiog sunkiai suvokiama protu, jog tasai kitas yra Dievas – ne tik pirmesnis, bet ir aukštesnis už jį. Dauguma tokių jau negali, nemoka Dievui „atleisti“ ir norėtų tik Dievui „leisti“, bet va, neva „anas dar jų ne tik neklauso, bet ir įsakmiai liepia vykdyti Jo valią!“ Šiems artimiausių trijų kartų ateiviams taip įsakmiai ir taip įpareigojamai, kaip ją gavo ankstesnės kartos, skelbiama Evangelija jau nepatinka. Kaip tik jų atžvilgiu reikalingas jaunosios ir dar būsimųjų kartų Gerosios Naujienos skelbėjų išradingumas, kad sugebėtų ne įsprausti Evangeliją tarp įvairių Naujojo amžiaus ezoterikų, o perduoti ją kaip sąžinės principų ir bendruomenės sambūvio pavyzdį bei normą, kad Evangeliją priėmusiųjų bendruomenė gyventų krikščioniškai ir jos nariai taptų Kristaus sekėjais, o ne laikintojais (šiuolaikiniu feisbukiniu žargonu – tai mygtukų spaudymas prie patinkančių pareiškimų).

O ketvirtoji – dar neapibrėžto dydžio, bet mažiausia iš visų, – yra grupė tų žmonių, kurie pasižymi ne kaip žinantys didžiausią Evangelijų dalį, bet kaip ja perkeičiantys didžiausią savo kasdienio gyvenimo dalį ir tai darantys taip noriai, kad labai toli peržengia patogumų, pagerinimų, tolerancijos slenksčius ir politikas. Jie tampa Evangelijos regimaisiais (ne girdimaisiais!) skelbėjais, panašiais į apaštalus, kurie prabilo žodžiais, o paliudijo gyvenimu.

Tokiems ir atiteks – jiems ir pasiseks – įvykdyti Kristaus evangelizacinę pasiuntinybę iki galo – evangelizuoti visas tautas padarant žmones Kristaus sekėjais iki Jo kryžiaus, kad, panardinti Jo mirtyje, susitiktų Jo prisikėlime.

Mes neatsakysime žmonėms į visus jų klausimus, bet Šventosios Dvasios padedami galime sužadinti jiems Dievo ieškojimo nerimą, kuris atvestų į susitikimo džiaugsmą. Uoliai gyvendami Kristumi kalbėsime ir gyvensime jau ne vien savo individualių poreikių tenkinimo plotmėje, bet gyvens ir veiks per mus Kristus, kuris visa kuria nauja, kuriam paklūsta laikai ir amžinybė, kuris nebijo ieškoti net didžiausio paklydėlio. Visur ir visada Bažnyčios siunčiami skelbsime Evangeliją ir džiaugsimės, jei jos žodžius girdinčiųjų gretoms prilygs Dievo Žodžiu gyvenančiųjų gretos. Tokie bus vadinami krikščionimis – ir niekas tuo neabejos.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Angelai tautiniais papuošimais Antanas SAULAITIS SJ

Dalyvaudamas laidotuvėse Lietuvoje staiga supranti, kad visa užbarstoma žemė yra lietuviška. Užsienyje lietuviai net sunkiais laikais stengėsi nors žiupsnelį žemės iš Lietuvos ant laidojamo tautiečio kapo pabarstyti. Neturėdami žemės, ant nuleidžiamo karsto barsto gintarėlių. Maloningi žmonės atsinešdavo dėžutę su žeme iš Lietuvos, jei šeima neturėdavo. Dabar lengviau iš senelių tėviškės atsivežti žemės būsimoms laidotuvėms. ras ir kitų kompozitorių kūrinių. Pasitaiko, kad Lietuvoje užsieniečiai klausia: „Kodėl bažnyčiose altoriai dengiami itališko ar prancūziško stiliaus audeklais, kai jūsų lietuviški tokie gražūs?“ Norint atsakyti, reikėtų gilintis į įkultūrinimo vyksmą. Užsieniuose lietuvių kilmės žmonės altorių dengia lietuviška staltiese. Pasirūpina nuausti ar pritaiko juostas kunigo stuloms. Lietuvoje jau audžiami, siuvami lietuviškų medžiagų bei stiliaus arnotai ir kiti liturginiai drabužiai, reikmenys. Tautiškas atspalvis galioja ir bažnyčių statybai bei puošybai. Naujesnės užsienyje statytos ar pritaikytos bažnyčios bei koplyčios yra kaimo bažnyčių ar koplytėlių stiliaus, vidinė puošyba pažymima Trimis kryžiais, juostos raštais sienų pakraščiais, kur nors Rūpintojėlio statula ar Kryžių kalno vaizdelis, Šiluvos Marijos paveikslas. Kalėdoms eglutės bažnyčiose puošiamos šiaudinukais. Šventoriuje prie bažnyčių dažnai statomas lietuviškas kryžius ar koplytstulpis.

Kai prieš keliasdešimt metų pasauliniam Prakartėlių muziejui prašė parūpinti lietuvišką prakartėlę – papildyti šimto tautų tradiciniams betliejams, – nebuvo ką įteikti, tebuvo svarstoma, kaip tai atrodytų. Užsienyje gyvenantys prisimena Sekminėms prie bažnyčios durų, altoriaus pastatyti berželių šakų, o kur šie medeliai neauga, kitokių žalių šakų. Verboms JAV paprastai dalijami palmių lapai, tačiau esama atsinešančių savo gamybos kaspinėliu papuoštų šakelių bei žolelių. Brazilijoje skautai ir skautės stovykloje išmoko Vilniaus verbas pinti, aprūpindami visus lietuviškų pamaldų lankytojus. Aišku, Žolinei javų, stambių smilgų ar motiejukų vainikai, kryželiai. Vėlinių vakarą dega žvakutes, kur įmanoma, ar bažnyčioje, ar kitoje vietoje, kaip prie lietuviškų kryžių ar paminklo šventoriuje, kiemelyje.

Dainos Čyvas nuotrauka

Savotiškai senovę prisimename įkapėmis. Vietoj kardo ar karolių dedami anūkėlių piešinėliai, mėgstama senelio maldaknygė. Medžiotojas prašė įdėti neužtaisytą šautuvą, žvejui įdėjo meškerę. Pasauliniame kare paimtam į vokiečių kariuomenę lietuviui brangus pilkas šãlis lyg stula su rausvu kryželiu, nes jo priverstinis darbas buvo laidoti žuvusius karius. Kartais įdedami lietuvių skautų ženklai, kaklaraištis, juosta. Buvę skautų vadovai išlydimi giesme „Ateina naktis... Dievs yr’ čia“. Antkapiai, paminklinės lentelės neretai papuoštos lietuvišku kryželiu, Aušros Vartų Marijos atvaizdu, Vyčiu, Lietuvą menančiais žodžiais.

Vestuvės – graži proga užsieniuose lietuvišką kilmę ir paveldą apeigomis išreikšti. Toli nuo Lietuvos vis dažniau po Santuokos priesaikos ir žiedų šventinimo jaunųjų rankos apjuosiamos lietuviška juosta. Kartais nuo vyro peties iki moters juosmens užrišama jaunųjų vardais išausta juosta. Tautinius šokius lankiusiųjų bičiuliai bažnyčioje viduriniu taku ištiesia juostų vartus. Gan dažnai jaunieji savo vestuvėms paruošia programėlę su skaitiniais, maldomis, palydos sąrašėliu, muzikos atlikėjais, viršelį papuošdami porele tautiniais drabužiais. Jei santuoka mišri, gali būti nupiešti tautinių augalų sunerti žiedai – lietuviškos rūtos ar ąžuolo, airių trilapio.

Jei peržiūrėtume karo pabėgėlių Vakarų Europos stovyklose švęstų vestuvių nuotraukas – daug kur jaunieji tautiniais drabužiais. Dar šiandien vienur kitur tautiniai drabužiai liudija lietuviško paveldo svarbą jaunųjų šeimos židinio ateičiai. Įvairiose šalyse įprasta, kad tėvai Santuokos apeigose, visuotinės maldos ar atnašų paruošimo metu bažnyčioje įteikia Šventąjį Raštą ar kryžių: „Mes perduodame tikėjimą naujai kartai.“ Lietuviai šį paprotį pritaiko, dovanodami Rūpintojėlį, Aušros Vartų Marijos paveikslėlį, mažytę koplytėlę ar lietuvišką kryželį, melsdami, kad naujoje šeimoje klestėtų tikėjimas, lietuviškumas.

Sunkiau su giedojimu. Kas žinotų lietuvišką Santuokai tinkamą giesmę? Čia, užsienyje, mėgstamiausios vestuvių giesmės yra Ave Maria ir Panis angelicus, tos pačios, kaip vis prašomos laidotuvių Mišioms. Katalikams užtektų pasitelkti lietuvių liuteronų giesmyną, kol atsi-

Artuma 2013 m. gruodis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Didžiosioms šventėms spausdinti sveikinimai neretai lietuviškais motyvais – į kaimo bažnytėlę panaši prakartėlė, angeliukai lyg tautinių drabužių papuošimais, lietuviškais raštais margučiai. Tas pats kalendoriuose – Lietuvos vaizdų nuotraukos ar dailininkų kūriniai.

Dauguma šeimų namuose turi mažus kryželius, koplytėles ir panašius religinius kūrinėlius.

Lietuvių parapijos bei misijos stengiasi kuo ilgiau išlaikyti Graudžių verksmų, gegužinių bei birželinių pamaldų tradiciją. Kartais pasitelkiamos kanklės giesmėms ar apeigoms palydėti, tai puoselėjo muzikas Alfonsas Mikulskis. Lietuviško stiliaus giesmes jaunimui kūrė Faustas Strolia.

Daugialypių tautybių šalyse atsidūrę lietuviai ieško būdų savo tradicijas išlaikyti, papročius pritaikyti, savitumą išreikšti tiek savo bei vaikų labui, tiek pasireikšti bažnytinėje ir bendroje visuomenėje. Visõs kultūros, ir taip kintančios, negalėdami perkelti, parenka ar pritaiko lietuviškus muzikos, meno, rankdarbių, aprangos, papročių ir kitus bruožus.

Evangelijos, tikėjimas paveikia kiekvieną kultūrą, kiekviena kultūra daro įtaką ir tikinčiųjų bendrijos gyvenimui.

Gėrio keliai Vytautė MACIUKAITĖ

Ir protinga, ir vien instinktais besivadovaujanti būtybė gėriu, kurį turi, dalijasi savaime. Dalijimasis įdiegtas į pačią gėrio esmę. Sunkiau tuomet, kai reikia apibrėžti gėrio perdavimo būdus. Kokiais kriterijais remtis nustatant tuos būdus ir pritaikant juos krikščioniškoms misijoms?

Gėris kaip saulė Kiekvienas krikščionis tampa ir ypač lieka krikščionimi todėl, kad krikščionybę laiko geru dalyku. Juk niekas nesiekia to, ko nevertina. Bet gėris visada susijęs su tam tikra „nauda“. Juk negalime sakyti, kad kažkas yra gera, jei to gėrio nepatiriame, net jei tai būtų dvasinis, t. y. akimis nematomas ir rankomis nepačiupinėjamas, gėris. Gėris negali būti vien gėris savyje, jis visada būna skirtas kažkam. Gėris visada išsidalija.

Dauguma filosofų, ypač antikoje Platonas ir Plotinas, vėliau, viduramžiais, ir daug kitų, gėrį lygindavo su saule, kuri šviečia, sunaikindama tamsą, šildo, sutirpdydama šaltį. Ji padaro dalykus regimus, dėl jos egzistuoja visa, kas gyva. Saulė dalijasi savo šviesa ir šiluma, o visa žemė tuo naudojasi. Dėl šios priežasties saulė daugelyje religijų laikyta aukščiausia dievybe.

Ir nesudievinant saulės, ją galima palyginti su Dievu, į kurį tikime mes, krikščionys. Juk Kūrėją ne tik galima, bet ir reikia pažinti iš Jo kūrinių, kurie, nors ir ne tobulai, tačiau bent iš dalies Jį atspindi. Dievas dalijasi savo gėriu ne tik su žmonėmis, bet ir su visa kūrinija. Jis leidžia viskam, kas egzistuoja, dalyvauti Jo gėryje ir semtis iš savojo gyvybės šaltinio. Negana to, Tėvas siuntė į žemę vienatinį Sūnų Jėzų Kristų, kad palaikytume savo dvasinę gyvybę Jo Kūnu ir Krauju.

Priimti ir perduot, norint padauginti Būdami Kristaus išpažinėjai, pašaukti sekti Juo Krikšto sakramentu ir sutvirtinti Šventosios Dvasios dovanomis, trokštame būti panašūs į Jį ir dalytis gautu gėriu su jo stokojančiais. Esame tarsi saulės spinduliai, kurie dalijasi ne savo, bet saulės šiluma ir šviesa. Mes, krikščionys, suprantame, kad mūsų gėrio pilnatvė yra Dievo mums dovanota. Todėl iš visos širdies trokštame bei linkime ir kitiems žmonėms, kad jie turėtų dalį šitame gėryje. Pasidalyto gėrio nemažėja, o atvirkščiai – padaugėja.

Tuo galime įsitikinti, pvz., skaitydami apie Kristaus padarytą duonos ir žuvies padauginimo stebuklą (plg. Mt 14, 13–21).

Dvasinio maisto gauname dviem pavidalais: per Dievo žodį ir Eucharistiją. Tai du esminiai ir svarbiausi keliai, kuriais Dievo gėris pasiekia mus ir esame pašaukti jį perduoti kitiems. Vienas kelias eina per protą, kitas – per valią. Dievas paliečia mūsų protą bei valią ne tiesiogiai vien dvasiniu būdu, bet ir per jusles. Todėl labai svarbu girdėti Žodį ausimis, o skonio receptoriais ragauti Duoną ir Vyną. Tą patį ir tokiu pat būdu turime perduoti tai, ką gavome, kitiems žmonėms.

Artuma 2013 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės Ką svarbiausia perduoti?

Gintaro Česonio nuotrauka

Daugiausia ginčų ir nesutarimų sukelia ne pats perdavimo faktas (niekas neabejoja, kad gėriu galima ir privalu dalytis), bet dalijimosi juo su kitais žmonėmis forma.

Pasaulyje yra daug tautų ir kultūrų. Ir Dievas kalba ne tik visiems bendrai, bet prabyla į kiekvieną asmeniškai mums suprantamu būdu. Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad šviesa, ateinanti iš Dievo ir padedanti mums suvokti tikėjimo dalykus, kurių negalime regėti kūno akimis, yra pritaikyta mūsų žmogiškajai prigimčiai. Tiesioginės šviesos nepajėgtų pakelti mūsų silpna ir ribota prigimtis – būtų apakinta ir sunaikinta. Todėl perduodant Dievo Žodį svarbu atsižvelgti į žmonių kultūrinius skirtumus.

Bet kiek reikia atsižvelgti į kultūrinius ar net individualius žmonių skirtumus? Kaip toli galima eiti, kur yra ribos ir pagal kokius kriterijus jas nustatyti? Niekas nesiginčys, kad egzistuoja ne tik kultūriniai skirtingumai, bet ir mus vienijantys žmogiškieji dalykai. Svarbu atrasti bendrą bazę, kuri būtų esminė ir pamatinė. Tuo tarpu kultūriniai skirtumai yra antraeiliai, mažiau reikšmingi, nors taip pat neignoruotini. Atskyrę esminius dalykus nuo antraeilių, suvoksime, kuriuos galima įkultūrinti, o kurie turi išlikti nepakitę visame pasaulyje. Tad verta išskirti tris pagrindines temas, padėsiančias atsakyti į klausimą apie krikščioniškųjų elementų svarbą ir kartu įkultūrinimo galimybę.

Kur esmė, o kas – antraeiliška?

Pirma. Vienas iš gimtosios nuodėmės padarinių – vertybių apvertimas aukštyn kojomis: tai, kas turėtų būti svarbiausia, atsidūrė paskutinėje vietoje, o mažiausiai svarbūs dalykai iškelti į aukštumas. Žmogus tapo žemiausių vertybių vergu, jį užvaldė jo paties aistros. Graikų filosofai ir menininkai sugebėjo išlaisvinti protą, išvesti jį iš aistrų sutemų ir sugrąžino į savo vietą, kur jam ir priklauso būti. Romėnai, tapę graikų kultūros paveldėtojais, išplatino ją po Romos imperijos teritoriją ir paskleidė beveik po visą Europą ir, to net nežinodami, paruošė dirvą išplisiančiai krikščionybei. Žmogiškosios aistros žmones atskiria ir supriešina, o protas vienija, yra bendras žmonijos pagrindas. Todėl krikščionybė ir šiomis dienomis statoma ant šio pagrindo. Kur

studijuojama teologija, Šventasis Raštas, ten susipažįstama ir su graikų bei romėnų filosofija. Ne vien Biblija, kurios didžioji dalis yra mums bendra su judaizmo išpažinėjais, yra vertinama, bet ir natūrali žmogiška įžvalga, logika bei empiriniai mokslai, padedantys ją aiškinti. Judaizmas ir graikų filosofija krikščionybėje susiliejo į vieną. Todėl būtų neteisinga lygiai tokį patį statusą, koks yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, teikti įvairių kraštų religijoms, kurios egzistavo iki krikščionybės paskelbimo juose.

Antra. Panašiai yra ir su maistu. Faktas, kad visi žmonės maitinasi, yra bendras mums visiems, bet mes valgome skirtingus dalykus. Skirtinguose kraštuose, žemynuose auga skirtingi augalai, gyvena įvairūs gyvūnai priklausomai nuo klimato sąlygų. Visame pasaulyje švenčiant Eucharistiją vienodai naudojama duona ir vyBūdami nas, nors ne visur šie du produktai yra pagrindinis maistas, kaip ten, Kristaus iš kur kilo krikščionybė. Kai kurie išpažinėjai, trokštame būti teologai svarstė, jog galbūt Japonijoje per šv. Mišias vietoj duopanašūs į Jį ir dalytis gautu nos ir vyno vertėtų naudoti ryžius ir sakę, bet buvo prieita prie gėriu su jo išvados, kad šiuo atveju vienybė, stokojančiais. bendrumas yra svarbesni už tautinius skirtumus. Todėl, tarkim, net į Indoneziją, kur tropinėmis sąlygomis vynuogės neauga, vynas importuojamas iš Australijos, nors už tai tenka brangiai mokėti. Kartais dėl svarbių vertybių tikrai verta nemažai paaukoti.

Trečia. Didesnė laisvė galima įkultūrinant mažiau esminius elementus. Kinijoje, pvz., Marija neretai vaizduojama siauromis akimis, Afrikoje ji juodaodė, o lietuviai gali ją aprengti tautiniais drabužiais, nors tai atrodytų šiek tiek keistai. Europos tapybos istorijoje, ypač Renesanso laikotarpiu, evangelinės scenos neretai būdavo vaizduojamos ne biblinių personažų gyvenamosios epochos aplinkoje ir dėl to neatitikdavo istorinės tikrovės. Tokiems pakeitimams tikrai nėra jokios būtinybės. Labai sunku pasakyti, ar tokios įkultūrinimo pastangos pasiteisina, ar labiau iškreipia tiesą.

Juk tiek Jėzus Kristus, tiek Marija gyveno tam tikru laiku ir tam tikroje konkrečioje vietoje. Ir kiekvienos tautos žmogus turėtų pajėgti priimti faktą, kad Marija nėra jo amžininkė ar jo tautos atstovė. Dėl to net nėra reikalo nusiminti, nes ne tik šie svarbiausi mūsų tikėjimo asmenys, bet ir visi šventieji dvasiškai yra mums artimesni dabar, nei tuomet, kai dar gyveno šioje žemėje. Tai mes išpažįstame Tikėjimo išpažinime, tardami žodžius: „Tikiu šventųjų bendravimą.“

Svarbu ne tik suprasti, kad gėriu reikia dalytis, bet ir mokėti juo dalytis, žinant, kaip tai padaryti.

Svarbiausias kriterijus – išlaikyti esmę ir bendrumą, kiek įmanoma, o antraeilius dalykus pritaikyti tiek, kiek būtina.

Artuma 2013 m. gruodis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Misija – visų reikalas

Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes

Vido Venslovaičio nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUS

Pradžioje: išdžiūvę kaulai „Schema yra nepakankama: sausi kaulai, be mėsos ir be sausgyslių: tik Dievas žino, ar gyvens! Ji turi būti visiškai perdaryta! Visa Bažnyčia laukia atnaujinto misionieriško impulso; mes, misionieriai, laukiame naujo uolumo išliejimo, naujo karščio, naujos bendradarbiavimo vilties. <...> Pasakykite man, garbieji tėvai, ar šis dokumentas jumyse sužadino kokią naują auką, naują pastangą dėl misijų? Ir jei nepajudino vyskupų, dar mažiau pajudins ordinų ir vienuolijų vyresniuosius. Išdžiūvę juridiniai teiginiai nepastūmės jaunatviškų širdžių link dosnumo ir aukos. Tuščiai vylėmės išgirsti Susirinkimo tėvų balsą, aidintį iki žemės pakraščių. Susirinkime ieškojome Sekminių šviesos, o mums siūloma žvakelė; tikėjomės modernių ginklų, o mums įteikiamas lankas ir strėlinė; prašėme duonos, o mums duodama, nesakau, kad akmuo, tačiau keli teiginiai iš apdulkėjusio misiologijos traktato. Jei norime iš šio Susirinkimo evangelinio įkvėpimo, naujų apaštalinių vizijų, naujų postūmių, turime šiuos kaulus apvilkti mėsa ir įkvėpti į juos gyvybės“, – tokiais aistringais žodžiais 1964 metų lapkričio 7-ąją kalbėjo airių kilmės vyskupas Donalas Lamontas (1911–2003), girdint beveik dviem tūkstančiams Vatikano II Susirinkimo tėvų. Jo taikinys buvo Schema apie misijas, sudaryta iš trylikos abstraktokų teiginių.

Po savo kalbos vyskupas Lamontas, nuo 1946 m. darbavęsis misijose Rodezijoje (šiandieninėje Zimbabvėje), buvo netiesiogiai pabartas diskusijų moderatoriaus kardinolo Juliaus Augusto Döpfnerio, kuris paprašė kalbėtojų vengti retorinių kalbų. Tačiau daug kitų ganytojų, kalbėjusių prieš jį ar po jo, išsakė tą patį jausmą, kaip ir airių misionierius, kuris kaip analogija pasinaudojo pranašo Ezekielio regėjimu apie kaulų slėnį (žr. Ez 37).

Daugumai išsakius pastabas, nuspręsta Schemą perdaryti, nors pradėdamas diskusijas popiežius Paulius VI Artuma 2013 m. gruodis

sakė esąs įsitikinęs, jog ji bus „lengvai patvirtinta“, pridūrus būtinus papildymus.

Iš pagrindų peržiūrėta Schema, aptraukta „sausgyslėmis, raumenimis ir oda“, tapo Dekretu dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes („Tautoms“, toliau AG), patvirtintu dieną prieš iškilmingą Vatikano II Susirinkimo uždarymą, 1965 m. gruodžio 7-ąją, 2394 balsais už ir 5 prieš.

Misija iš Misijos Šis dekretas organiškai susietas su Dogmine konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium (LG), kuri aprašė, kaip Bažnyčia save supranta – kaip Dievo norėtą ir duotą vienybės su žmonių gimine įrankį ir ženklą (plg. LG, 1).

Dievas nori grąžinti žmonėms galimybę dalytis Jo paties gyvenimu – džiaugsmu, pažinimu, meile be ribų. Ši galimybė buvo prarasta su pirmųjų tėvų nuodėme. Idant šitai atkurtų, Dievas pradėjo tai, kas Bažnyčios tradicijoje vadinama išganymo planu: nuo Abraomo ir Izraelio tautos išsirinkimo iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Prisikėlimo, per kurį buvo įveiktas blogis, o žmogiškumas įtrauktas į vidinį Trejybės gyvenimą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“, – skelbia Jėzus (Mt 28, 19–20). „Keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška, nes pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos. <...> Dievas norėjo pašaukti žmones dalytis jo gyvenimu ne vien pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, bet sutelkęs į tautą, kuri suburtų draugėn išsklaidytuosius jo vaikus“ – iš šių Ad Gentes (2) eilučių kaip branduolio išrutuliojama visa kita.

Bažnyčia neegzistuoja sau ir dėl savęs. Ji – kelias į Dievo gyvenimą: tokia yra galutinė viso, kas egzistuoja Bažnyčioje – sakramentų, bendrystės, pašaukimų, hierarchijos – prasmė ir kriterijus. Bažnyčia tęsia tarpininkavimo misiją, kurią jai patikėjo Steigėjas.

Didelės ir mažos kryžkelės Evangelijos skelbimas ir Bažnyčios skiepijimas Pirmieji penki Ad Gentes skyriai yra išsami (paminėjome tik kelis akcentus) sintezė apie Bažnyčios prigimtį, kurios neįmanoma atskirti nuo „misijos“. Toliau Susirinkimo tėvai žvelgia į misiją konkrečiame žmonių ir tautų gyvenimo kontekste.

AG pateikia praktinį „misijų“ apibrėžimą: tai „ypatingi užmojai, kuriais Bažnyčia į visą pasaulį siunčia Evangelijos šauklius skelbti gerosios naujienos ir skiepyti pačios Bažnyčios tautose arba bendruomenėse, dar netikinčiose Kristaus“ (6).

Susirinkimo tėvai apibendrino dvi savo meto misijų teologijas. Viena mokykla, artima protestantiškai minčiai, misijas apibrėžė pirmiausia kaip Evangelijos skelbimą, pamokslavimą, kvietimą atsiversti. Kita – kaip bažnytinės bendruomenės skiepijimą ir auginimą. Toks apibendrinimas natūraliai kyla iš Bažnyčios, kaip Kristaus darbo tęsėjos, sampratos: Bažnyčia būtinai perduoda ir skleidžia Evangeliją; jos skelbimas ir plitimas būtinai kuria ir augina Bažnyčią. Paviršutiniška tvirtinti, kad man pakanka Evangelijos (ir Dievo) ir nereikia Bažnyčios (plg. AG, 7; LG, 14).

Kita vertus, Susirinkimo tėvai priduria, kad Dievas „jam vienam žinomais keliais“ gali atvesti žmones į tikėjimą (AG, 7) ir „kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą“ (LG, 16).

Skelbti Evangeliją kliudo krikščionių pasidalijimas, iš esmės prieštaraujantis Dievo tautos vienybei, kuri nėra vienodumas. Ad Gentes moko, kad katalikai turi bendradarbiauti su kitais Kristaus mokiniais (plg. 36) ir būti ugdomi ekumeniškai (plg. 15, 16).

Misija nėra kolonizavimas Ir Lumen Gentium, ir Ad Gentes atrasime minčių, kad misijos neturi būti prilyginamos kultūriniam ir dar mažiau politiniam kolonizavimui. Iš tiesų tai nenauja mintis.

Verta pacituoti 1659 metų Tikėjimo skleidimo kongregacijos Instrukciją apaštaliniams vikarams: „Tenebūna jokiais būdais reikalaujama iš (misijų) tautų, kad pakeistų savo ceremonijas, įpročius ir papročius, jei tik kuo aiškiausiai neprieštarauja (katalikų) religijai ir geriems papročiams, nes kas galėtų būti beprasmiškiau už norą Kinijoje įsteigti Prancūziją, Ispaniją ar Italiją? Ne tai turite nešti, tačiau tikėjimą, kuris neatmeta ir nekovoja su jokios tautos įpročiais ir elgesiu, kurie nėra blogi; priešingai, juos saugo.“ Ad Gentes keliskart nurodoma, kad misionierius turi išmanyti misijų šalies kultūrą, vertinti ją palankiai.

Deja, istorijoje pakankamai daug krikščionių nesugebėjo savo tikėjimo skirti nuo savo (amžininkų) kultūros. Europiečiai valdovai ir politikai neretai krikščionybės sklaidą suvokė kaip vieną iš būdų kontroliuoti tautas kituose kraštuose, Afrikoje ar Azijoje, kur sugebėjo primesti savo valdžią.

Vatikano II Susirinkimas vyko pasaulinės dekolonizacijos metu. Kūrėsi dešimtys naujų valstybių. Šiame kontekste tapo būtina pabrėžti, kad krikščionybė nesutampa su valstybių politiniais ar ekonominiais interesais ir nesutampa su ta forma, kurią įgijo Europoje.

Kristus ir Bažnyčia pranoksta visus rasės ir tautos ypatumus, jiedu „niekieno ir niekur negali būti laikomi svetimais“, XX a. pradžioje rašė popiežius Benediktas XV. Krikščionis savo tėvynę turi mylėti, tačiau „labai griežtai“ vengti paniekos kitiems, perdėto nacionalizmo (plg. AG, 15).

Laikinojoje žmonijos istorijoje Evangelija yra laisvės, brolybės, taikos, vienybės ir pažangos raugas (plg. AG, 8). „Kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, Bažnyčia, arba Dievo tauta, įvesdama šią karalystę, nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdama apvalo, stiprina ir pakylėja“ (LG, 13; plg. AG, 9). „Bažnyčia griežtai draudžia versti arba nederamai įkalbinėti bei vilioti priimti tikėjimą“ (AG, 13). Aišku, ir priešingai: niekam neturi būti trukdoma laisvai priimti tikėjimą.

Pradėkime nuo savęs Nemaža Ad Gentes dalis skirta misionieriui, formacijai, institutams, misijų tvarkymui, santykiams su dalinėmis Bažnyčiomis (23–34), teisingai pabrėžiant misionierių aukas ir milžiniškus nuopelnus. Primenama, kad vyskupas yra pagrindinis apaštalavimo vyskupijoBe veiklaus pasauliečių je vadovas (29–30), dalyvavimo, Evangelija negali nuolat pabrėžiamas giliai įsiskverbti į jokios tautos sąmoningumas: misiprotus, gyvenimą ir darbus. ja yra visų reikalas. „Visi Bažnyčios vaikai gyvai tejaučia savo atsakomybę už pasaulį, teugdo savyje išties katalikišką dvasią ir teskiria savo jėgas evangelizacijos darbui“ (AG, 36), – kviečia Susirinkimo tėvai, pabrėždami, kad vien misionieriai ar hierarchai pilnos bažnytinės bendruomenės nesukurs, jei su jais nebendradarbiaus „tikrai verti savo vardo pasauliečiai.

Mat be veiklaus pasauliečių dalyvavimo, Evangelija negali giliai įsiskverbti į jokios tautos protus, gyvenimą ir darbus“ (AG, 21).

Pasauliečiai gali prisidėti greta kunigų ir vienuolių darbuodamiesi misijose, materialiai remdami jas, tačiau svarbiausias ir visiems atviras kelias yra gilus krikščioniškas gyvenimas atskleidžiant žmogiškumą, paprastai ir nuoširdžiai pažįstant žmones, dalijantis su jais džiaugsmais ir vargais, liudijant Kristų šeimoje, visuomeninėje ar profesinėje aplinkoje (plg. AG, 11, 21). Tikras krikščioniškas gyvenimas, tikra draugystė su Dievu, kuri sykiu yra ne kas kita, kaip meilė artimui, kaip šventumas, savaime skleidžia žinią. Tai savaime yra misija, kvietimas dalytis gyvenimu su Dievu.

Artuma 2013 m. gruodis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Pašventinti vedę vyrai?

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Kartais teologų tarpe tenka išgirsti nuomonę, jog atėjo laikas Bažnyčiai šaukti Vatikano III Susirinkimą. Nuosaikiau mąstantys kolegos primena, kad kol kas dar iki galo neįvykdytos Vatikano II Susirinkimo nubrėžtos Bažnyčios atsinaujinimo gairės. Prie tokių Susirinkimo vaisių priklauso ir nuolatinio diakonato atnaujinimas.

Nuo seno vyravo įsitikinimas, kad yra du pagrindiniai Dievo valios vykdymo būdai: pasišvęsti Dievui per kunigystę ar vienuolystę arba rinktis šeimos gyvenimą. Dvasinio luomo žmonės siekia šventumo vykdydami savo pareigas, o šeimos žmonės – pagal Dievo valią atlikdami šeimos tėvų pareigas. Atkūrus nuolatinį diakonatą ši taisyklė neteko galios, nes vedęs nuolatinis diakonas keliauja išganymo keliu tuo pat metu būdamas ir šeimoje, ir priklausydamas dvasininkų luomui.

Vedęs ir diakonas?

Kartais matome apeigose patarnaujančius diakonus, kurie išsiskiria savo liturgine apranga, tačiau trumpai pasirodę po to kažkur pranyksta. Mat jiems diakonatas yra tik tarpinė stotelė kelyje į kunigystę. Trumpa, vos pusmetį trunkanti diakonystė naudinga būsimam kunigui, nes, iš vienos pusės, yra liturginės-sielovadinės praktikos dalis, iš kitos pusės – moko pastebėti žmonių vargus bei rūpesčius ir į juos sielovadiškai atliepti.

Bažnyčios istorijos pradžioje diakonais šventinti tiek vedę, tiek nevedę vyrai, kuriems ši tarnyba buvo nuolatinis tarnavimas artimo meilės srityje. Tyrinėtojai pastebi iškilią diakonų padėtį krikščionių bendruomenėje, nes jų tarnavimas tiesiogiai priklausė nuo vyskupo. Keista girdėti, tačiau diakono paskyrimas priimti kunigystės šventimus reiškė vos ne pažeminimą; neįprastai skamba ir tai, jog vyskupai buvo renkami iš diakonų tarpo. Tad ir popiežiai net iki IX a. buvo renkami iš diakonų. Šias tolimos praeities detales palikime tyrinėti istorikams, o patys verčiau sutelkime dėmesį į šiandieninėje Bažnyčioje atnaujintą diakonatą, kuris suvokiamas ne kaip fragmentiškas nuotykis, bet kaip Bažnyčiai nuolatinai reikalinga tarnyba, kuriai skiriami ir šventinami taip pat ir vedę vyrai. Jų tikslas – tarnauti Dievo tautai.

Tarnauti?

Tenegąsdina šis kiek senamadiškai skambantis žodis.

Mat Bažnyčios žodyne vienas svarbiausių žodžių yra tarnavimas (gr. diakonia), atspindintis net pačią Bažnyčios esmę.

Bažnyčia tarnauja ne pasauliui, bet pasaulio išganymui: visa, kas yra ir ką daro Bažnyčia, turi vykti diakoniškai, kaip tarnavimas pasaulio išgelbėjimui ir sutaikinimui.

Tad Bažnyčia yra diakonija: jei atsisakytų diakonijos, ji priverstų suabejoti pačia savimi ir prarastų egzistencijos Artuma 2013 m. gruodis

pasaulyje prasmę. Kuomet kalbame apie Bažnyčios tarnavimą, kalbame apie visa, ką ji daro, siekdama išgelbėti žmogų, kviesdama į bendrystę su Dievu. Jei Bažnyčia tikrai trokšta būti Kristaus Bažnyčia, jos vieta ten, kur „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų“ (Gaudium et spes, pratarmė).

Nors visi pakrikštytieji įpareigoti dalyvauti išganymą nešančiame tarnavime – diakonijoje, tačiau diakono tarnyba joje įgauna išskirtinį vaidmenį. Apaštalai paskyrė diakonus (plg. Apd 6, 1–6), kad jie patys vykdytų diakoniją ir būtų diakonijos įkvėpėjais ir animatoriais bendruomenėje. Taip Šventimų sakramento malone sustiprinti ir Bažnyčios įgalioti diakonai įvairiose srityse vykdo išganantį Bažnyčios tarnavimą.

Nauja patirtis: Šventimų ir Santuokos ryšys Ilgą laiką Vakarų Bažnyčioje buvę tariamai nesuderinami sakramentai – Santuoka ir Šventimai – nuolatinio diakono gyvenime tampa vienas kitą praturtinančiomis malonėmis. Prieš ką nors įšventindamas diakonu, vyskupas įvertina to asmens tinkamumą, o krikščioniškas santuokinis gyvenimas – svarbus to vertinimo matas. Todėl vartai į sakramentinį diakonatą atkeliami santuokinio gyvenimo patirties išbandytiems vyrams. Diakono santuoka turi išsiskirti emocine branda ir tik praėjus tam tikram laikui gali būti pripažįstama ištikima ir išbandyta. Todėl vedybas ir diakonato šventimus turi skirti ilgėlesnis laikas. Be to, nuolatiniais vedusiais diakonais gali būti šventinami bent 35 metų sulaukę vyrai. Pasiruošime paprastai dalyvauja ir žmonos, kurios supažindinamos su būsimais vyro įsipareigojimais.

Gyvenimas santuokoje, lygiai kaip ir celibato dovana, reikalauja ir žmogiškųjų prielaidų bei į ištikimybę orientuotų ilgalaikių saitų, ir sąlygų, darančių tokį gyvenimą mūsų laikais žmogiškai pakeliamą, dvasiškai ir dvasininkiškai prasmingą.

Pagrindinės diakonų tarnybos sritys Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie diakonus, mini, jog „sustiprinti sakramentinės malonės <...>, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ (Lumen gentium, 29).

Didelės ir mažos kryžkelės

Atrodytų, kad Susirinkimas diakonų veiklos sričių pristatymą turėtų pradėti nuo jų veiklos, nuo artimo meilės darbų, bet pradeda nuo... maldų ir liturgijos. Kodėl? Nes liturgija labiausiai padeda atskleisti Kristaus slėpinį ir tikrąją Bažnyčios prigimtį (plg. Sacrosanctum Concilium, 2). Malda suteikia veiklai šiapusinę tikrovę pranokstantį matmenį: ne tik aš veikiu, bet ir Dievas kartu su manimi ir per mane veikia. Be liturginio matmens, diakono veikla nelabai skirtųsi nuo socialinės veiklos, o tam Šventimai nebūtini.

Tai, kuo Bažnyčia gyvena ir kaip Viešpats jai kalba, turi būti skelbiama ir gyvu žodžiu. Nors šiuolaikinis žmogus sotus kalbų, tačiau skelbimas žodžiu būtinas, nes žodis visada yra aktualus, o ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė. Žodžio tarnyba diakono veikloje turi dvi pagrindines vietas: liturgiją ir kasdienybę. Diakonas skelbia Žodį ir ten, kur atlieka savo kaip diakono tarnybą – diakoniją, t. y. ligoninėse, mokyklose, globos įstaigose, kalėjimuose, tarp visuomenės atstumtųjų ir nuskriaustųjų. Diakono dalyvavimas Žodžio tarnyboje skiriasi nuo kunigo, nes pagrindinis diakoniško skelbimo akcentas yra už regimos Bažnyčios ribų: skelbti viltį ir Dievo meilę socialiai pažeidžiamiems ir sekuliarizacijos nualintiems žmonėms.

Susirinkimo tekstuose minima meilės tarnyba dažniausiai yra žinoma kaip karitatyvinė veikla bei artimo meilė, kuriai įpareigoti visi tikintieji. Jėzus, prieš reikalaudamas, kad Jo mokiniai vienas kitą mylėtų (plg. Jn 15, 12), pats parodė jiems savo meilę iki galo. Tarnaujantis Jėzus nori, kad Jo bendruomenės skiriamasis bruožas būtų meilė, pasireiškianti tarnyste. Įvairiopa tarnystė artimo meilei vadinama diakonija, kuri ir sudaro diakono tarnybos savitumą. Semdamiesi dvasinės jėgos iš liturgijos, skelbdami Dievo žodį ir kartu tarnaudami, diakonai sakramentiniu būdu sudabartina tarnaujantį Kristų ir priartina Viešpatį prie tų, kuriems labiausiai Jo reikia – prie mažutėlių bei apleistųjų.

Ko tikimasi iš diakonų Lietuvoje?

Visų pirma manoma, kad diakonai pabrėš misijinį Bažnyčios matmenį, nes jie darbuosis/tarnaus ypač tarp tų, kurie dėl įvairių priežasčių nutolo nuo Bažnyčios. Tikimasi, kad jie atliks tarpininko vaidmenį tarp Bažnyčios ir tų, kurie dar nėra arba dėl kokių nors priežasčių jau nebėra Bažnyčioje. Tad norėtųsi, jog diakonais tarnauti ateitų kuo daugiau tikrąja šio žodžio prasme charizmatiškų asmenybių. Bendruomenė turėtų savo tarpe atpažinti tokius vyrus ir rekomenduoti juos šiai tarnystei, o

kartu patvirtinti, jog jai reikia diakono, juolab kad nuolatiniai diakonai paprastai nekilnojami iš vienos parapijos į kitą, – jie glaudžiai susieti su konkrečia bendruomene.

Deja, turime konstatuoti, kad nedaug yra bendruomenių, kurios pajėgtų deleguoti asmenis į diakonus. Tad svarbiausias yra asmeninis pačių kandidatų apsisprendimas. Šiai tarnystei reikės nemenko atsidavimo. Diakonai savo šeimas turės išlaikyti iš profesinės veiklos, todėl lengvo

Diakonai sakramentiniu būdu sudabartina tarnaujantį Kristų ir priartina Viešpatį prie mažutėlių bei apleistųjų. gyvenimo ieškotojams nebus ką čia veikti. Kaip žinome, Bažnyčia Lietuvoje išsilaiko iš tikinčiųjų aukų, kurios yra labai kuklios. Parapijos vos sugeba išlaikyti jose tarnaujančius kunigus, daug parapijų neturi zakristijonų bei vargonininkų, todėl išlaikyti diakoną daugumai jų būtų nepakeliama našta. Šitaip Lietuvos Bažnyčia pasirinko diakonato modelį, pagal kurį diakonas atstovaus Bažnyčiai ten, kur darbuosis. Savaime suprantama, kad savaitgaliais ir laisvu nuo darbo metu diakonai pagelbės ir parapijose, saugodamiesi, kad nuo to nenukentėtų šeimos gyvenimas.

Iš tikrųjų diakonų tarnystė būtų naudinga didelėse parapijose, kur kunigai yra pervargę nuo sielovadinių patarnavimų ir neturi laiko grupelių sielovadai. Taip pat artėjantis kunigų trūkumas išryškins diakonato svarbą nedidukėse parapijose, kurios dėl kunigų stygiaus jau yra arba ateityje bus aptarnaujamos.

Kadangi nuolatinis diakonatas Lietuvos Bažnyčioje yra dar labai naujas, mažai žinomas ir neapsaugotas nuo nesusipratimų, pirmiesiems kandidatams tikrai nebus lengva pralaužti nesupratimo ledus tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje. Norisi jiems palinkėti sėkmės ir tvirtybės einant diakonų tarnystės Bažnyčioje keliu.

Algirdas Jurevičius DIAKONATAS. Teologija ir praktika Ši knyga – tarsi nuolatinio diakonato enciklopedija – apžvelgia jo raidą Bažnyčioje, išsamiai aptaria jo teologiją, analizuoja jo taikymo galimybes Lietuvoje.

Vox altera, 2013 m.

Artuma 2013 m. gruodis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Būti išgirstiems, arba Apie kalbėjimą, kuris pasiekia kitus Zita VASILIAUSKAITĖ

Ar pastebėjote, kad vienų žmonių sakomi žodžiai kažkaip mus paliečia ir krenta į širdį, keisdami mūsų gyvenimo, kitų žmonių bei, galiausiai, savęs pačių supratimą? Kitų kalbos, kurios būna, atrodytų, apie ne mažiau svarbius dalykus, palieka mus abejingus. Kur slypi paslaptis?..

Apie kalbėjimą Tikriausiai žmonijos istorijoje žmogaus gyvenimas dar niekada nebuvo taip stipriai persmelktas ir rašytinio (kompiuteriu, mobiliojo ryšio priemonėmis), ir sakytinio bendravimo. Kalbėjimas yra vienas svarbiausių informacijos perdavimo būdų. Kalbamės su šeimos nariais, bendradarbiais ir viršininkais, kalbamės su draugais ir mylimaisiais, su pažįstamais ir svetimais. Kalbamės kartais net patys nelabai žinodami su kuo – kai reaguojame komentaru į aptariamą politikos, kultūros, sporto ar kitą visuomeninį įvykį virtualioje erdvėje. Į ką tada kreipiamės raštu dėstydami savo mintis? Į „orą“? Na, ne – į įsivaizduojamus žmones, kurie, kaip manome, skaitys mūsų komentarus. Viešojoje erdvėje mums kalba politikai, aiškina specialistai, moko ekspertai... Tačiau toli gražu ne visada tas kalbėjimas mus pasiekia.

Kita vertus, patys esame kalbėtojai ir turime karčios patirties, kai mūsų siunčiama informacija kitų nepasiekia arba pasiekusi interpretuojama ne taip, kaip tikimės, bet suprantama klaidingai. Tokie nesusipratimai apmaudūs, nes kartais, gerai įsiklausius, ir kalbėtojas, atrodytų, turi ką pasakyti, ir mes patys siekiame būti išgirsti – o jaučiame, kad pastangos nepasiekia klausytojo. Tai gali nulemti įvairūs dalykai, bet šiuo atveju pasvarstykime, ką galime padaryti, jog mūsų siunčiama informacija viešai kalbant kitus pasiektų kuo dažniau ir būtų suprantama kuo tiksliau.

Viešajame kalbėjime didelis vaidmuo tenka išraiškai.

Vaikystėje girdėjome, kad deklamuoti eilėraštuką reikia garsiai ir aiškiai. Deja, suaugę tai dažnai pamirštame, todėl tyliai, neaiškiai tariamais žodžiais kalbama kur kas dažniau, nei įprasta manyti. Kai kurie žmonės mano, kad jų išsakomos mintys tokios svarios ir reikšmingos, kad klausytojai bus pasirengę įtemptomis ausimis gaudyti kiekvieną jų tariamą žodį. Tačiau toks manymas tik rodo, jog kalbėtojas rūpinasi ne klausytoju, o savo patogumu (kalbėti įprastu garsu yra paprasčiau). Juokinga matyti, kai toks kalbėtojas džiugiai sureaguoja į pasigirdusį iš salės balsą: „Garsiau, nieko negirdėti!“, nes tą pastaArtuma 2013 m. gruodis

bą suvokia kaip komplimentą, neva klausytojams įdomu.

Dažniausiai tyliai ir neaiškiai murma menkai pasitikintys savimi, kompleksuoti asmenys. Aišku, ir fiziniai balso duomenys, pvz., garsumas, būna nevienodi, ir žmogaus asmeninės savybės gali skirtis. Tačiau nepamirškime, kad jei jau įsipareigojome kalbėti viešai, vadinasi, atsakome ir už kalbos kokybę. Šiuolaikinėje psichologijoje įtikinamam kalbėjimui skiriama nemažai dėmesio, nes tai yra viena pagrindinių poveikio ir įtakos žmonėms priemonių politikoje, versle, vertybių bei gyvenimo būdo sklaidoje.

Keletas praktinių pastabų Atlikti tyrimai rodo, kad viešosios kalbos įtikinamumas glaudžiai susijęs su kalbos maniera. Viena iš kalbėjimo savybių yra kalbos tempas. Nustatyta, kad tinkamiausias yra trys su puse žodžių per sekundę. Jei žmogus kalba labai greitai, klausytojams kyla įtarimas, kad juos norima suklaidinti ar apgauti. Tačiau jei kalbėtojas šneka labai lėtai, rinkdamas žodžius, susidaro įspūdis, kad jo intelektas žemesnis nei vidutinis. Mūsų kalba atspindi intelektą, o vienas iš svarbiausių intelekto kriterijų yra mąstymo greitis ir tikslumas: kuo žmogus aukštesnio intelekto, tuo jo mąstymas greitesnis ir tikslesnis. Petras I buvo išleidęs įsakymą bajorų susirinkimuose kiekvienam privalomai tarti žodį, kad „kiekvieno jų kvailumo dydis būtų matomas visiems“. Lėtas mąstymas ir lėta kalbėsena klausytojams siejasi su žemu kalbėtojo intelektu, todėl jo klausytis ne tik nuobodu, bet ir neverta. Aišku, kartais lėtas kalbėjimas būna nulemtas žmogaus temperamento ar įpročio, tačiau žinant kalbos suvokimo ypatybes galima pasistengti savo kalbą paspartinti. Tačiau jei tokia kalbos maniera nulemta lėto mąstymo, tai toks kalbėtojas vargu ar gali tikėtis gero klausytojų įvertinimo.

Intonacija taip pat labai svarbi. Paprastai esame linkę manyti, kad spalvinga ir ryški kalbėjimo intonacija bei gestikuliacija stiprina kalbos įtaigumą, tačiau taip yra ne visuomet. Jei kalbėtojas pernelyg įsijaučia į intonacijos kaitą, nors tai ir daro kai kurias išsakomas mintis įtaigesnes, apskritai tokia kalbos maniera kelia klausytojams įtarimų, kad jiems siekiama įpiršti savo nuomonę. Į tokį kalbėtoją klausytojai linkę žiūrėti įtariai. Pernelyg

Didelės ir mažos kryžkelės

intensyvi kalbėtojo gestikuliacija rankomis, judėjimas, vaikščiojimas blaško klausytojų dėmesį, ir kalba tampa ne tokia įtaigi. Balso aukštis reikšmingas kalbėtojams vyrams – kuo aukštesniu balsu kalba vyriškos lyties atstovas, tuo mažiau tikėtina, kad jo kalba bus įtaigi. Moterų kalbos įtaigumui, kaip rodo tyrimai, balso aukštis įtakos neturi.

Pauzės kalboje – dar vienas svarbus viešojo kalbėjimo aspektas. Tyrimai rodo, jog kalba, kurioje yra pau-

Gintaro Česonio nuotrauka

Įtikinamas kalbėjimas yra viena pagrindinių poveikio ir įtakos žmonėms priemonių politikoje, versle, vertybių bei gyvenimo būdo sklaidoje.

zių, daug įtikinamesnė. Aišku, veiksmingos tik logiškai pagrįstos pauzės, kurios pabrėžia pagrindinius akcentus kalboje, leidžia klausytojui atkreipti dėmesį į svarbiausią informaciją. Tačiau jei kalbėtojas linkęs piktnaudžiauti pauzėmis, jo kalba praranda natūralumą ir iš dalies įtaigumą, tampa pernelyg sureikšminta.

Itin svarbi yra pokalbio (paskaitos, pranešimo) pradžia, nes tada užmezgamas (arba ne) kontaktas su klausytojais. Jei sugebėsite prabilti draugišku tonu, jei jūsų laikysena klausytojams bylos apie lygiavertį ir pagarbų santykį su jais, jūsų kalbos pradžia bus tikrai gera. Dauguma viešai kalbančių žmonių patvirtins, kad kuo šiltesnis ir natūralesnis santykis su klausytojais, tuo labiau tikėtina, jog kalba bus įtaigi ir pasieks klausytoją. Bet tai dar ne viskas.

Ką nori pasakyti?

Ir vis tik be galo svarbus yra pačios kalbos turinys. Pirmiausia kalbėtojas turi parodyti supratingumą klausytojo atžvilgiu. Tai reiškia – aiškiai suvokti, kokiai auditorijai kalba. Todėl kalbos turinys turi būti tikslingai adresuotas klausytojui. Jau pirmosios frazės turi leisti pajusti, kad ši kalba skirta būtent jam. Bet prieš tai kalbėtojas turėtų pats sau įsivardyti, ką nori pasakyti. Deja, dažnai iš tribūnos ar ekrano girdime lyg ir gražų kalbėjimą, suprantame atskirus žodžius, o kalbėjimo idėjos, minties nesuprantame. Nereto kalbėtojo tikslas ir yra tik pakalbėti, o

ne kažką pasakyti. Toks kalbėtojas dažnai guodžiasi, kad klausytojai patys atsirinks tai, kas jiems svarbu, bet tai tik iliuzija. Pasakymas „tuščios šnekos“ yra ne tik metafora, bet ir tikslus fakto konstatavimas.

Mes negalime suvokti informacijos, jei jos kalbėtojas „neįvelka“ į tikslius žodžius ir logiškai, prasmingai sujungtus sakinius. Viena svarbiausių viešosios kalbos ypatybių yra jos struktūriškumas. Paprastai kalboje turi aiškiai atsispindėti įvadas, pagrindiniai teiginiai („žinia“), jų aktualumas klausytojams, suprantamas argumentavimas bei pagrindimas ir išvados. Kitaip sakant, prieš praverdamas burną, kalbėtojas turi pats žinoti, ką ir kodėl nori pasakyti klausytojams (aktualumas auditorijai), ir numatyti būdus, kaip tai geriausiai padaryti. Jei kalba skirta platesnei auditorijai, reikėtų vengti siaurų profesinių sąvokų, įmantrių, tarptautiniais žodžiais ar profesiniu žargonu išsakomų argumentų.

Tikras savo srities profesionalas visada sugebės perteikti svarbias profesines tiesas paprasta, žmonėms suprantama kalba.

Neseniai teko dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, kuri buvo skirta gana siaurai mokslo problemai gvildenti. Po pusdienį trukusių pilkų ir nuobodžių pranešimų netikėtai vienas pranešėjas iš tribūnos prabilo: „O apie ką čia mes kalbame? Kaip tos mūsų „žinios“ atrodo mūsų gyvenime? Ką jos gali duoti ir ką jos duoda šiuolaikiniam žmogui?“ Ir salėje klausytojai subruzdo – nubudo. Deja, sukeltoje ir sveiku protu, o ne tik sausais moksliniais terminais paremtoje diskusijoje žodį tarti sugeba nedaug mokslininkų.

Tų, kurie kalba viešumoje, tykoja du pavojai – arba pernelyg teoriška, kartais net moralizuojanti ir specifiniais terminais persmelkta kalba, arba tuščias plepėjimas, kai kalbėtojas nė pats nesugebėtų paprastai paaiškinti, ką nori pasakyti.

Vadinasi, geram pranešimui reikia gerai pasirengti.

O jei pranešimo argumentai iliustruojami šiuolaikiniais gyvenimo pavyzdžiais, jei kalbėtojas nebijo pasidalyti asmenine patirtimi, nevengia humoro ar ironijos – tai labai tikėtina, kad jo kalba ne tik pasieks klausytoją, praturtins jį žiniomis, bet ir suteiks jam džiugų pasitenkinimo jausmą, kad laiką praleido ne veltui.

Artuma 2013 m. gruodis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Kad druska turėtų skonį Bryanas BRADLEY

„Ir Bažnyčios, ir visuomenės, politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo naujos situacijos šiandien ypač galingai reikalauja pasauliečių įsitraukimo“, – greitai šventuoju tapsiantis Jonas Paulius II dar 1988 m. rašė Apaštališkajame paraginime Christifideles laici („Kristų tikintieji pasauliečiai“) dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje. „Būtina, kad kiekvienas pasaulietis katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba asmuo, kuriam visų labui pavesta savita, nepakeičiama ir griežtai asmeninė užduotis“ (3; 28).

Mes, pasauliečiai, turime esminį ir nepakeičiamą vaidmenį Kristaus Bažnyčiai patikėtoje misijoje perduoti visiems visų laikų žmonėms Išgelbėjimo žinią bei vaisius.

Nesame tik tie, kurie negavo pašaukimo į kunigystę ar vienuolystę. Nesame tik avinėliai, kuriuos Ganytojai gano, ar tik vaikai, kuriuos Motina Bažnyčia dvasiškai maitina ir išlaiko. Šiuo atžvilgiu visi – taip pat hierarchijos bei pašvęstojo gyvenimo atstovai – yra avinėliai ir vaikai, kuriems nuolat reikia per Bažnyčią Šventosios Dvasios teikiamos globos. Tuo pat metu visi, kiekvienas pagal savo pašaukimą, taip pat esame Gerojo Ganytojo siųstieji darbininkai, atsakingi už mums patikėtų sielų dvasinę gerovę.

Pagalba įsisąmoninant tokią didingą pasauliečių misiją yra vienas svarbiausių Vatikano II Susirinkimo laimėjimų. Tačiau neužtenka vien žinoti apie tą misiją – ją reikia įgyvendinti, ir tai nevyksta savaime. Kaip ir kiekvienas rimtas pašaukimas, pasauliečio pašaukimas taip pat reikalauja rimto, visą gyvenimą trunkančio ugdymo. Juk niekas kitiems negali duoti to, ko pats neturi. Tai pasakytina ir apie maldos gyvenimą, tikėjimo tiesų supratimą bei pasitikėjimą Dievu. Krikščionis, kuriam trūksta šių dalykų, ne tik kad neturės savo aplinkai pasaulyje jokios krikščioniškos įtakos, bet ir pats turbūt bus veikiamas nekrikščioniškos aplinkos.

O „jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13). Štai trys būdai užtikrinti, kad mes, kaip druska, turėtume tinkamą skonį.

Visų pirma, tai gyvas asmeninis ryšys su Dievu. Pasaulietis apaštalas turi ugdytis gilų pamaldumą, puoselėti kasdienę maldą, branginti šv. Mišias, dažnai priimti sakramentus. Juk apaštalavimas Kristinos Šmukštytės nuotrauka

Artuma 2013 m. gruodis

nėra ir negali būti niekas kitas, kaip tik savo paties vidinio gyvenimo perteklius, kaip knygoje „Kelias“ yra rašęs šv. Josemaria Eskriva (jis tris dešimtmečius prieš Vatikano II Susirinkimą jau padėjo pasauliečiams suvokti ir atsiliepti į savo visavertį pašaukimą Bažnyčioje). Tik kai patys šildomės prie Dievo meilės laužo, galime skleisti šilumą kitiems. Dievo akivaizdos šviesoje galime įžvelgti tas mūsų kasdieniame gyvenime slypinčias progas ir būdus, kaip kitus prie Jo priartinti. Tuomet kyla iniciatyvos iš Jo meilės jiems patyrimo.

Be maldos, reikia ir intelektualinio ugdymo, Bažnyčios mokymo lobyno įsisavinimo pradedant nuo Katekizmo.

Dera ne tik skaityti, bet ir dalyvauti paskaitose ar diskusijose, pasitarti su žinovais apie tikėjimo tiesas, moralės klausimus, Bažnyčios socialinio mokymo principus. Ypatingą dėmesį verta skirti temoms, kurios mūsų laikais, mūsų profesinėje srityje ir gyvenamojoje aplinkoje yra itin aktualios.

Tai praturtina mūsų pačių vidinį dialogą su Viešpačiu ir leidžia padėti kitiems įveikti intelektinio pobūdžio kliūtis artėti prie Dievo ir Bažnyčios. Jonas Paulius II minėtame paraginime pabrėžia skubų pasauliečių „doktrininio ugdymo“ poreikį „dėl reikalo pagrįsti juose esančią viltį rimtų ir sudėtingų pasaulio problemų akivaizdoje“ (60).

Pagaliau ugdykimės vis tvirtesnį tikėjimą Dievo Apvaizda, Jo gerumu bei visagalybe. Turime visiškai Juo pasitikėti, kad Jis nori ir gali pasinaudoti mano netobulomis pastangomis kitų žmonių dvasinei naudai, kad tos pastangos yra Jo Apvaizdos kitų žmonių atžvilgiu dalis.

Juk galų gale esame tik įrankiai, kuriais Jis nori naudotis; teptukai, kurie savaime nieko nedaro, bet Jo rankose gali tapyti šedevrus; vokai, kuriuose Jis gali perduoti savo malones kitiems. Todėl darydami, ką galime, kad pasiruoštume savo misijai Bažnyčioje ir pasaulyje, neturime laukti, kol iš tikrųjų būsime pasirengę, tarsi kada nors būtume pasirengę iki galo arba būtų galima delsti. Pasaulis juk to laukia nesulaukia.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie evangelizaciją ir misijas Lukas, 14 metų

Lukrecija, 13 metų

– Lukai, kaip manai, ar šiais laikais Kristus kaip nors kalbina žmones?

– Aišku, kad kalbina. Tik tą Kristaus kalbinimą ne visi žmonės išgirsta.

Man kartais atrodo, kad kai kurie žmonės labai ilgai neišgirsta, ką jiems na, ne kasdien, bet labai dažnai sako Dievas.

Jie tiesiog į tai nekreipia nė mažiausio dėmesio. O paskui, kai kas nors nutinka, tada kaltina Dievą, kad jiems buvo pasiųstas toks didelis išbandymas. Manau, tokie žmonės elgiasi neteisingai: kai jiems kas nors nutinka, dėl to būna kalti jie patys, o ne Dievas.

– Stipriai tu čia pasisakei. O kaip išgirsti tą Dievo žodį? Kaip sužinoti, kad Dievas tau kažką nori pasakyti?

– Žinai, reikia tiesiog įsiklausyti. Viską, ką žmogui arba vaikui nori pasakyti Dievas, galima pajusti trečiuoju jausmu arba net susapnuoti. Mano močiutė nuolat susapnuoja visokiausių sapnų, ir dažnai jie išsipildo. Prieš senelio mirtį ji senelį, lipantį kopėčiomis į dangų, sapnavo net tris kartus. Ir aš jį vieną kartą sapnavau.

– O tu taip pat sapnavai senelį, kopėčiomis lipantį į dangų?

– Ne. Mano sapne senelis ėjo su manimi pasivaikščioti. Ir staiga jis man pasakė, kad jam jau laikas eiti kitur, paleido mano ranką ir kažkur dingo. Tai va. Kitą dieną, tiksliau vakare, senelis mirė. Aš manau, kad tie močiutės ir mano sapnai buvo mums tarsi įspėjimas, kad senelis jau tuoj išeis. Taip ir nutiko.

– Ar Dievas nesikreipia į žmones dar kaip nors kitaip?

– Manau, kad kreipiasi. Bet tai Jis daro ne žodžiais, o visokiausiais ženklais, nutikimais. Kai Dievas nebesusitvarko su žmonėmis, jiems siunčia visokiausių ženklų, gal net nubaudžia juos. Bet kas iš to, jie vis vien geresni netampa.

– Lukrecija, ar girdėjai ką nors apie naująją evangelizaciją?

– Girdėjau, nes mano močiutė kasdien moralizuoja ir evangelizuoja tėtį, mamą ir mane. Ji kiekvieną dieną vis primena, kad prieš pradedant valgyti reikia būtinai persižegnoti ir pasimelsti. Einant miegoti visada liepia sukalbėti maldą, o jei pamato, kad mama arba tėtis ką nors darbuotis sugalvoja sekmadienį, ji paprasčiausiai supyksta ir neleidžia jiems dirbti, – nes sekmadienis yra Dievo diena ir tada reikia eiti į bažnyčią, melstis, o dirbti negalima nieko. Ji sako, kad darbuotis reikia visą savaitę, tik ne sekmadienį. Močiutė sako, kad taip elgtis turi visi į Dievą tikintys žmonės. Su ja net ginčytis neįmanoma, nes ji viską žino ir viską gerai daro.

– Bet, Lukrecija, ar tai, ką sako močiutė, yra tikrasis evangelizavimas?

– Tai aišku. Juk ji moko, kad gyventume taip, kaip liepė žmonėms gyventi Dievas. Ji nori, kad Dievui labai patiktų mūsų darbai, o visi žmonės būtų tikintys ir geri vienas kitam. Manau, kad kalbėti maldas – tai evangelizavimas ir daryti gerus darbus taip pat yra evangelizavimas.

– Na gerai, o kaip dar galima evangelizuoti žmones?

– Manau, kad reikia stengtis būti geru žmogumi: padėti mažesniems, seneliams, neįgaliems žmonėms. Be to, jeigu nori būti geras evangelizuotojas, reikia nuolat melstis. Melstis ne tik tada, kai sugalvoji ko nors paprašyti Dievo, bet ir tuomet, kai turi Jam padėkoti. Juk melstis galima nebūtinai maldomis, galima ir savais žodžiais, paprastai: pasakai Dievui ačiū už, pavyzdžiui, gražią dieną arba už tai, kad pasisekė mokykloje kas nors ir tiek. Aš manau, kad Jis girdi ne tik maldas – girdi ir išklauso ir paprasčiausią žmonių kalbą.

Simonas, 7 metų – Simonai, ar tu ką nors girdėjai apie misionierius ir misijas?

– Girdėjau, ir mama man skaitė tokią knygą, kur rašo apie vieną daktarą, kuris gydė žvėris. Jo vardas buvo Daktaras Aiskauda. Mama sakė, kad čia tai jau tikras misionierius, kuris padeda žvėreliams. Man jis labai patiko. Atvažiavo į svetimą nežinomą šalį ir visą savo gyvenimą gydė žvėris, nes juos labai mėgo.

Tie žvėrys jam irgi daug padėjo. Aš dar neapsisprendžiau, bet kai užaugsiu, gal irgi norėčiau būti žvėrių gydytoju.

– O misionieriumi tapti ar norėtum?

– Na, dar nežinau, bet jeigu reikėtų, gal ir pasidaryčiau misionieriumi. Blogai tik, kad misionieriai turi skurdžiai gyventi ir viską atiduoti žvėrims, kuriuos gydo, o man labai patinka dideli dviračiai ir kai kurios mašinos. Kai užaugsiu, tai visai norėčiau turėti mašiną, o misionieriai neperka mašinų.

– Tai gal, kai užaugsi, ir misionieriai jau automobiliais važinės?

– Tada gerai. Aš ta mašina ne tik pats važinėčiau, bet ir žvėris visus vežiočiau.

Visus katijonus, šuniukus ir net papūgas ar gyvates.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2013 m. gruodis

23

Jaunimo iššūkis

24

Savanorystė –

draugauti ir dirbti iš širdies Monika ŽUKAUSKAITĖ

Šilutiškė Ieva DRUNGILAITĖ dar studijuodama Vilniaus universitete svajojo, kad „užaugusi“ bus vertėja. Sunku pasakyti, ar į kalbų pasaulį merginą atvedė savanorystė, ar priešingai – noras mokytis kalbų paskatino savanoriauti. Universitete pradėjusi studijuoti vokiečių filologiją, Ieva metams pabėgo į Italiją, kur savanoriaudama išmoko italų kalbos.

Baigusi bakalauro studijas, mergina išskubėjo į Belgiją, kur susižavėjo prancūzų kultūra. Pramokusi ir šios kalbos, drąsiai pasirinko magistro studijas Vertimo studijų katedroje. Šiandien Ievos svajonė jau išsipildė: ji – profesionali, laisvai samdoma vertėja. Bet apie viską nuo pradžių.

Savanorystė viliojo dar mokykloje Ieva užaugo didelėje šeimoje su dviem broliais ir dviem seserimis. Ji turi daug pomėgių, bet labiausiai sako mėgstanti keliauti, ypač nepatogiai. Paklausta, kaip atrado savanorystę, mergina prisimena, kad dar mokydamasi mokykloje apie tai svajojo. Savanorystė siejosi su kelionėmis ir galimybe pažinti kitas kultūras. „Turbūt bijodama sulaužyti nerašytą taisyklę, kad po mokyklos būtinai reikia stoti į universitetą, pradėjau studijuoti, bet troškimas išvykti ir kokius metus savanoriauti kitoje šalyje neblėso. Internete ieškojau informacijos ir radau organizaciją, kuri siunčia savanorius pagal ES programą – Europos savanorių tarnyba. Parašiau jiems, metams nutraukiau Tam, kad studijas ir išvažiavau savanoriaugyventume ti“, – žingsnius į savanorišką veikgeriau, turime lą prisimena Ieva.

Pirmoji savanorystės vieta bu- imtis konkrečių veiksmų. vo vaikų darželis saulėtoje Italijoje. Ten Ieva auklėtojoms padėdavo prižiūrėti vaikus. Mergina gyveno kartu su kitais savanoriais iš skirtingų pasaulio šalių, kurie dirbo įvairiose vietose. Grįžusi iš Italijos, su pagyrimu baigė vokiečių filologijos bakalauro studijas ir... išskubėjo padėti kitiems.

„Mirštančiųjų namuose“ rado daug meilės „Vieną vasarą ėjau piligriminiu Šv. Jokūbo keliu, ten susipažinau su kunigu Donaldu iš Kanados. Jis pakvietė keliauti su grupe jaunuolių į Indiją ir savanoriauti pas Motinos Teresės seseris Kalkutoje. Labai džiaugiuosi, kad sutikau, nes ten savanoriaudama labai daug išmokau. DirArtuma 2013 m. gruodis

bome vadinamuosiuose „Mirštančiųjų namuose“, į kuriuos patenka gatvėje rasti labai sergantys žmonės. Dauguma jų tokie silpni, kad negali iš lovos pakilti. Bet sunkiausia jiems dėl to, kad yra apleisti. Mes padėdavome jiems pavalgyti, nueiti iki tualeto, apskalbdavome.

Kartais tiesiog būdavome šalia, paglostydavome, palaikydavome ranką, nusišypsodavome, – tai ir buvo mūsų savanorystė. Taip pamatai tikrą gyvenimą. O jis iš tikrųjų yra gražus. Atsimenu, kai pirmą kartą ėjome į „Mirštančiųjų namus“, labai bijojau. Bijojau, kad apsiverksiu iš gailesčio.

Bet tame varge radau tiek meilės, kad įžengus į tuos namus ne liūdesys, o kažkoks gyvenimo džiaugsmas apėmė. Šypsojomės vieni kitiems ir atrodė, kad ne prie mirties, o gyvenimo slenksčio stovime...“ – prisiminė mergina.

Baigusi bakalauro studijas, Ieva metams išvažiavo į „Arkos“ bendruomenę Belgijoje. Šioje bendruomenėje savanoriai gyvena kartu su įgimtą proto negalią turinčiais asmenimis. Savanorio užduotis – lydėti juos kasdienybė-

je: padėti tvarkytis, kartu ruošti maistą, dirbti sode, lydėti į parduotuvę ir pan.

Nors daugiau laiko Ieva savanoriavo užsienyje, tačiau tai nereiškia, kad to daryti negalima ir Lietuvoje – ir pas mus daugybė organizacijų ieško savanorių.

Mergina pasakoja, jog kartais nueina pas Motinos Teresės seseris Vilniuje ir padeda benamiams dalyti maistą.

Paskui savanoriai padeda suplauti indus. Ieva mano, kad būtent tas dubenėlių plovimas įrodo, jog meilė mėgsta paprastumą.

Jaun imo iššūkis „Neturiu būti tobula, kad mane mylėtų“ Savanorystė – ne tik psichologinės stiprybės, bet ir fizinės ištvermės reikalaujanti veikla. Ką turėtų žinoti žmogus, prieš pradėdamas savanoriauti? Kokių savybių reikia norint tapti savanoriu? Ieva sako, kad tai priklauso nuo to, kur ketini savanoriauti. Vienur reikės daugiau kantrybės, kitur – fizinio pasirengimo, dar kitur – meninių gabumų. Paprastai, kai ieškoma savanorio, iš jo nereikalaujama jokios darbo patirties. „Pradžioje užtenka noro savanoriauti, tada reikia ištikimybės, o viso kito išmokstama su laiku. Reikia skirti laiko kitam, pažinti pasaulį ir save, mokytis mylėti ir stebėti. Savanorystė – tai nuotykis. Kartais – ir darbo patirtis. Aš į Belgiją išvažiavau prancūziškai nemokėdama nė vieno žodžio ir nežinodama, kaip Gali skirtis bendrauti su neįgaliais žmonėmis. Išžmonių važiavau todėl, kad vieną dieną suprakalba, tau, jog pamačiusi neįgalųjį nemoku religija, normaliai reaguoti: arba nusisuku, arba tradicijos, spoksau. Suvokiau, kad turiu išmokti bet visi elgtis kitaip“, – pasakoja mergina. žmonės Kiekviena savanorystė išmoko kažko naujo. Ieva mano, kad iš kiekturi tą patį vienos kelionės grįžo šiek tiek pasitroškimą – keitusi, labiau subrendusi. Išmoko subūti prasti, kad gali skirtis žmonių kalba, laimingi. religija, tradicijos, bet visi žmonės turi tą patį troškimą – būti laimingi. „Indijoje supratau, kad vienintelis laimės šaltinis yra meilė. Ir dar – kad meilė keičia pasaulį. Buvau tik prie Motinos Teresės kapo, bet pamačiusi jos pradėtus meilės darbus, regis, susipažinau su ja asmeniškai. Paskutinę savanorystės dieną, kai atsisveikinau su ligoniais, viena mažutė moteris, vardu Maya Dos, graudžiai apsiverkė.

Nemokėjau jos kalbos, negalėjau jai nieko pasakyti. Tik parodžiau pirštu į ją ir į savo širdį, kaip ženklą, kad ji manyje liks amžinai, ir ji tuoj nurimo. Tai buvo pati tyriausia mano gyvenime akimirka, pats gražiausias draugystės patyrimas. Belgijoje pradėjau mokytis priimti kitus tokius, kokie jie yra, save – tokią, kokia esu. Vienas buvęs „Arkos“ savanoris kartą man pasakė, kad savanoriaudamas suprato, koks gražus yra silpnumas. Kai atvažiavau, bičiuliams (taip vadiname neįgalius žmones) nerūpėjo, nei kokius mokslus baigiau, nei kokie mano gyvenimo planai. Jie mane priėmė kaip dovaną ir leido suprasti, jog neturiu būti tobula, kad mane mylėtų. Su jais galėjau dainuoti net ir nemokėdama dainuoti!“ – atvirauja Ieva.

Savanorystė ugdo pagarbą Savanoris patenka tarp svetimų žmonių, neretai ligotų ar sveikstančių nuo priklausomybių. Šalia esantys savanoriai taip pat atkeliauja iš skirtingų šalių, su savo kultūra, tikėjimu. Ar lengva priimti kitą, su juo susidraugauti, dirbti? O gal reikia „perlipti per save“? Ieva sako,

būna visko: „Man atrodo, kad nuoširdžiai bendraujant tarp žmonių visada užsimezga draugystė. Aišku, visuomet atsiranda tokių, kuriuos kažkodėl pamilsti iš pirmo žvilgsnio, su kuriais norisi bendrauti. Prie kitų reikia prisiversti prieiti, nes jie nesimpatiški, pikti. Ir darželyje, ir „Arkoje“, ir Kalkutoje buvo ir nemielų žmonių. Turėdavau prisiversti skirti jiems laiko. Ir jei sugebėdavau, tai keisdavo ir mane, ir tuos žmones.“ Paklausta, ar nesijaučia išskirtinė draugų tarpe, Ieva pripažįsta, kad savanorystė tuo metu, kai išsiruošė į pirmąją kelionę, Lietuvoje nebuvo populiari. Šiandien nemažai merginos draugų randa laiko savanoriškai veiklai. „Labiausiai žaviuosi tais, kurie savanoriauja Lietuvoje.

Man atrodo, kad išvykti savanoriauti kartais gali būti daug paprasčiau nei likti savo kasdienybėje ir rasti laiko savanorystei. Pamenu, Italijoje, tame kaimelyje, kur gyvenau, sutikau daug jaunuolių, kurie kelias valandas per savaitę skiria savanorystei ligoninėje, parapijoje. Žavėjausi, kaip jie suvokia, jog tam, kad gyventume geriau, turime imtis konkrečių veiksmų. Vokietijoje mokyklą baigę jaunuoliai privalo rinktis: metus tarnauti kariuomenėje arba metus savanoriauti kokioje nors socialine veikla užsiimančioje organizacijoje savo šalyje ar užsienyje. Per tą laiką jaunuoliai gali geriau pažinti save ir lengviau priimti sprendimą dėl studijų ir ateities. Džiugu, kad pas mus vis daugiau kalbama apie savanorystę. Manau, kad tai rodo visuomenės sąmoningumą, o pati savanorystė skatina solidarumą ir ugdo pagarbą vienas kitam“, – mintimis dalijosi savanorė Ieva Drungilaitė.

Ne vienus metus savanorišką veiklą organizuojančios įstaigos ir draugijos dėjo pastangas, kad būtų priimtas Savanoriškos veiklos įstatymas. Prieš pustrečių metų šios pastangos davė vaisių ir savanorystė tapo svarbi ne tik žmogiškuoju, bet ir teisiniu lygmenimis. Įstatymas palengvino veiklos organizavimą, o savanoriškas darbas tapo pripažįstamas kaip praktika ir mokomoji patirtis. Tačiau patys savanoriai sako, kad joks įstatymas negali pakeisti svarbiausių principų: mylėti ir dirbti negailint savęs.

Artuma 2013 m. gruodis

25

O mes kitokie

26

Džiaugsmo namai senatvėje Inesa VAITKŪNAITĖ

Senatvė vis dar paslaptis man, vis dar ieškau kalbos, kuria galėčiau atrasti bendrystę su senoliais, vis dar mokausi, kad jokie priekaištai ir pamokymai, kaip gyventi – čia nebetinka. Čia jau viskas išmokta ir išgyventa, čia jau reikia tik skirti laiko klausytis, turėti kantrybės atsakinėti kartais į tuos pačius klausimus, suteikti progų mėgautis mažomis gyvenimo akimirkomis – veidu atsigręžus į saulėlydį. Tai panašu į Mažojo Princo gyvenimą mažoje jaukioje planetoje.

Kai neseniai vėl apsilankiau vienuose iš „Arkos“ bendruomenės namų Prancūzijoje, pavadintuose Ty Levenez, o tai reiškia „Džiaugsmo namai“, mane pakvietė popiečio kavos. Dideles stiklines duris atvėrė Klodas, besišypsantis, nuolat mažais žingsniukais vietoj trypčiojantis, nepaprastai malonus seneliukas, apie 70 metų ant pečių nešiojantis. O valgomajame pasitiko šešiasdešimtmetis Runo su ilgamete bendruomenės asistente Solanž. Čia prie stalo dar sėdėjo ratukuose pririštas Žan-Pjeras, irgi panašaus amžiaus. Ratukuose – nes greitai vaikščioja, bet neišlaiko pusiausvyros, todėl pargriūna, o pririštas – nes nuolat yra pasiruošęs kur nors eiti, paskui būna sunkiai

Silvijos Knezekytės nuotrauka

surandamas, ypač jei parkrinta. Po paskutinio tokio pargriuvimo, kai eilinį sykį tiesiai pro duris išėjo į gatvę ir nusirito nuo laiptų, pusmetį gulėjo sugipsuotas...

Tai įgimtą protinę negalę turinčių vyresnio amžiaus žmonių namai. Bendruomenė neseniai persitvarkė ir vienus atokesnius namus paskyrė savo seneliukams. Čia mirtis stovi už durų ir gali užsukti kiekvieną akimirką, čia daugiau tylos ir ramybės, judama vos vos – iki automobilio, automobiliu iki kavinės, čia prie staliuko su kola, arbata ar sultimis vėl nutylama. Runo išsitraukia religinį žurnalą, Klodas tyliai šypsosi, o Žan-Pjeras aukšArtuma 2013 m. gruodis

ta nata nutęsia: „Šventėėė!“ O paskui dar ta pačia ilga nata saldžiai ir prisimerkęs, su atsidūsėjimu priduria savo mėgstamiausią: „L’amour (meilė)!“ Juk tikrai paskutinįjį gyvenimo tarpsnį norisi nugyventi kaip šventę, o ją senatvėje sukuria labai maži ir paprasti, bet malonūs dalykai. Čia kasdienis gyvenimas dėliojamas taip, kad asmenys kuo daugiau išgyventų nors ir mažų, bet nuostabių akimirkų, jusdami saldumą vis dar būti ir jaustis mylimi, nevieniši. Šitokioje bendruomenėje asistentų reikia daugiau, pavyzdžiui, vienam Žan-Pjerui jų reikia dviejų. Darbas ir priežiūra monotoniški ir sunkūs. Kasdienė rutina – kėlimas, tualetas (kai kam jau reikia sauskelnių), prausimasis arba vonia; pusryčiai ir vėl tualetas, pajudėjimas svetainės link, vėl pietūs, vėl tualetas, pogulis, ir taip iki vakaro. Atrodo, be tikėjimo ir maldos čia sunkiai paveši.

Būdamas asistentu kasdien turi kelti prasmės klausimą: kodėl visa tai darau? Kodėl tie žmonės vis dar čia? Kokia jų gyvenimo prasmė? Į juos turi kasdien sau atsakyti, o atsakymas kaskart turi gilėti, irtis į gelmę. Idant išbūtum mylėdamas ir kiti gyventų jausdamiesi mylimi. Kartais kiaurą dieną šokinėjęs aplink vieną seneliuką, vakare netikėtai gali būti jo iškeiktas. Rankos gali nusvirti dėl tokio nedėkingumo. Čia tiesiog reikia mokėti tvarkytis su savo emocijomis, nepasiduoti joms ir – neprisirišti, mylėti tuos Dievo mažutėlius taip, kaip Jis juos myli, bet sykiu ir išlaikyti atstumą, kad nesusižeistum. Turi kasdien maldoje priimti ir išgyventi Viešpaties meilę dovanai ir kasdien taip, kaip Jis, duoti.

O berods, juk mūsų visų pašaukimas ir yra – duoti.

Mes pradedame mirti, kai nebeduodame, ir taip numirštame kartais greičiau už tuos senukus.

Veidu į vaiką

Kaip gydyti apetito stoką?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE domimasi. Žodžiu, būtina, jog iš gydytojo kabineto mama išeitų manydama: „Kaip man pasisekė, kad mano vaikas taupiai valgo.“ Be abejo, neretai tėvams reikia patiems susigriebti ir akyliau stebėti save.

Aš pats ne kartą esu raginęs Aną užbaigti jau ir taip juokingo dydžio porciją! Tačiau po dviejų trijų tokių kartų iškart matydavau atvirkščią rezultatą ir būdavau priverstas sau priminti: „Nepamiršk to, ko mokai kitus“, o tada jos apetitas vėl pasitaisydavo.

Daug tėvų, kuriems patariau leisti vaikams valgyti tiek, kiek šie nori, man sakydavo: „Tai pernelyg patogu, jūs visiškai nusileidžiate vaikams.“ Tiesa, kad daugelyje dalykų (nes jie būdavo visiškai nesvarbūs) aš vaikams nusileisdavau, tačiau toli gražu ne visur. O šiuo atveju, priešingai, nei galvoja tėvai, nusileidžiu ne aš, bet vaikai!

Juk nevalgus vaikas tik ir nori, kad verstume jį valgyti, kad maldautume jo. O jei nieko netarę patraukiame nuo jo lėkštę – tai visai ne nusileidimas, o kaip tik sunkesnis kelias. Dabar aptarkime trečiąjį aspektą.

Ramybė ir abejingumas apetitui Reikėtų nuslopinti bereikalingą visos šeimos įsiaudrinimą, tegul vaiką maitina vienas asmuo, darydamas tai visiškai ramiai – neblaškydamas, negrasindamas ir nemaldaudamas, kuo mažiau kalbėdamas (tai nereiškia, jog valgymas turėtų būti liūdnas užsiėmimas; ne, valgoma palaikant šiltą ir malonią atmosferą, bet nereikia daryti cirkų).

Dažnai girdėjau priduriant – valgyti prieblandoje, bet man šis patarimas atrodo juokingas. Elkimės tiesiog natūraliai (jei tik manote, kad žmogui natūralu būti ramiam!).

Abejingumas apetitui jokiu būdu nereiškia abejingumo vaikui – jis tiek tarp valgymų, tiek valgydamas turi jaustis labai mylimas. Tačiau tegu aiškiai pajunta, kad jo apetitas mūsų visiškai nedomina, ir leiskime valgyti tiek, kiek jam norisi. Niekas geriau už patį vaiką nežino jo poreikių; jis ir tik jis pats jaučia, kada yra alkanas ir nori valgyti, ir tas jausmas niekada neapgauna. Jei tik vaikui leisime vadovautis jo paties sotumo jausmu, jis suvalgys tiek, kiek jam reikia.

Abejingumas apetitui turi atsispindėti mūsų veiksmuose ir laikysenoje: niekad nekalbėkite apie vaiko apetitą nei apie tai, kad jis daug ar mažai valgo (nei valgio, nei kitu metu). Šios frazės, kaip ir dauguma kitų mano minėtų, turėtų būti visiškai išbrauktos iš žodyno. Labai svarbu, kad tokią laikyseną perimtų ir aplinkiniai (seneliai, dėdės, tetos…) ir apsilankę nepradėtų nuo tokių pastabų kaip: „Kaip gerai šįkart pavalgei“ arba „Pagaliau valgai pakankamai!“ Nekreipkime jokio dėmesio į tai, ar lėkštė išvalgyta, ar ne. Tegul mūsų laikysena byloja: „Kadangi esi alkanas, tai valgai, ir tai normalu“, „Nesi alkanas, todėl nevalgai, ir tai normalu“, tačiau sakyti nieko nereikia; paprasčiausiai atitraukiame lėkštę, kai vaikas nebenori. Ar pavyks atsikratyti nevalgumo, labiausiai ir priklauso nuo to, ar sugebėsime išlaikyti tokį abejingumą. Deja, tai sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tas abejingumas turi būti tikras, mama turi elgtis užtikrintai. Jei mama pamėgins suvaidinti abejingą, mažylis tai supras. Pakanka žodžio, pastabos, žvilgsnio, kad vaikas pastebėtų mamos susirūpinimą, o būtent to jam ir reikia, pajunta, jog juo

Jonės Zimkutės nuotrauka

Tikrasis apetito stokos gydymas susideda iš trijų dalių: svarbiausia – pedagoginiai patarimai tėvams; kitas naudingas dalykas – tinkamas valgiaraštis; galiausiai – beveik visų vaistų atsisakymas. Daugeliu atvejų svarbiausias dalykas – tinkamai patarti tėvams, nes jei jiems pavyktų suprasti, ką sakome, vaikas pasveiktų – jam nebebūtų jokios prasmės priešintis. Tačiau kaip svarbu, kad tėvai suprastų! Apibendrintai galima išskirti tris dalykus: ramybė, abejingumas vaiko apetitui ir šiek tiek tėviško autoriteto.

Tėviškas autoritetas Kaip visuomet – turime elgtis labai švelniai, bet tvirtai, jokiu būdu ne barti ar bausti, tačiau ir nesileisti į diskusijas. Vaikas valgo, kiek jam norisi, tam visi pritaria, o kai nebenori, tiesiog kuo natūraliau patraukiame nuo jo lėkštę (net jei jis nieko nepalietė). Tačiau jei kiek nustebęs vaikas pareikalauja grąžinti lėkštę, vėl kuo natūraliau jam atsakome: „Ne, jau baigėme“; jei supyksta, visai nekreipiame į tai dėmesio.

Vaikas valgo tiek, kiek nori, bet tai, kas padėta ant stalo. Iš pradžių reikia nemažai sveikos nuovokos, idant Artuma 2013 m. gruodis

27

Veidu į vaiką

28

subtiliai prisitaikytume prie jo skonio.

Tačiau jokiu būdu nepritariu tokiems ne kartą matytiems dalykams, kai vaikas tiesiog aikštijasi ir atmeta tai, kas duodama, reikalaudamas kito maisto.

Mama nusileidžia ir eina ieškoti prašomo patiekalo, o kai atneša, mažasis ir to nebenori… Ne, yra tai, kas yra ant stalo: arba vaikas valgo, arba ne, nesvarbu, tačiau nieko kito neduodama.

Mažylis valgo, kiek nori, bet tai nereiškia, kad tik mėgstamiausius patiekalus. Būtina palaikyti subalansuotą, o tai reiškia – įvairią mitybą. Taigi, reikia valgyti visko po truputį. Labai išalkęs vaikas turi valgyti daug, bet visko. Tik vos praalkęs turi valgyti visko po truputį (skatinkime švelniai, bet tvirtai).

Valgyti tiek, kiek nori, nereiškia valgyti bet kada. Reikia tinkamo valgymų ritmo – pastovaus ir su pakankamais tarpais, idant nuo vieno valgymo iki kito skrandis spėtų pailsėti. Taigi, niekad nereikia nieko duoti tarp valgymų (net jei prieš tai vaikas nieko nevalgė, užkandis jam gali sumažinti apetitą per būsimą valgymą). Žodžiu, mažylis turi suprasti, kad kai nenori, gali nevalgyti, bet paskui reikės laukti, kol ateis kito valgymo laikas; daug vaikų atsisako valgyti prie stalo, tačiau gerai žino, jog kai po valandėlės grįš ir paprašys sausainio ar duonos riekės, mama su džiaugsmu jiems tai duos!

Tada reikia paprasto ir tvirto: „Ne, dar ne laikas valgyti“, ištarto abejingu balsu. Ir jokiu būdu nepridurti (o labai dažnai mėgstama): „Matai, jei būtum valgęs prie stalo…“ Tai pražūtinga, nes taip mama vaikui patvirtina, jog yra neabejinga jo apetitui, tad jau rytoj jis gali pradėti iš naujo spyriotis. Išlaikyti autoritetą visų pirma reiškia susivaldyti. Tai ir yra nevalgumo gydymo esmė. Jei tėvai supras šiuos tris patarimus, vaikas pasveiks.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour.

L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Artuma 2013 m. gruodis

Draugas Don Kamilis

Tarpplanetinė pirminė partinė organizacija (II) Giovannino GUARESCHI Vakarienė buvo labai puiki ir instruktyvi, nes draugas Oregovas gausiais statistiniais duomenimis pavaizdavo pažangą, kurią Sovietų Sąjunga pasieks 1965 metais. Pabaigoje, po įprastinių tostų už taiką, už tarptautinės įtampos atoslūgį ir neišvengiamą komunizmo pergalę, nuo kėdės pakilo Don Kamilis.

– Draugai, – prabilo jis, – priklausymas partijai kiekvieną komunistą įpareigoja griežtai sekti tam tikrus principus, vykdyti savikritiką ir konstruktyvią savo draugų kritiką...

Jis kalbėjo labai lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį ir žiūrėdamas į draugą Oregovą, kuriam draugė Petrovna sąžiningai vertė kiekvieną jo sakinį.

– Partijos sąžinės šviesoje komunistas turi apsvarstyti kiekvieną savo veiksmą ir savęs paklausti, ar jo negalėtų atlikti geriau. Joks komunistas neturi bijoti kalbėti tiesos, nors ir labai nemaloni ji būtų. Draugai, mano atmintis nėra pažodžiui išlaikiusi to Lenino įspėjimo, tų Lenino žodžių, kur...

Jis vaizdavo, lyg sunkiomis vidinėmis pastangomis bandytų atsiminti tikslius citatos žodžius, ir Peponis suvokė, kad šioje vietoje turi šokti į pagalbą: – Nesivargink, drauge. Leninas pasakė: Ekstremizmas niekada nėra priimtinas. Bet jeigu mums tenka pasirinkti, mums geriau absoliutus aiškumas, nors jis būtų siauras ir nepakenčiamas, negu išsisukinėjimų pilnas ir nesuprantamas miglotumas.

Draugas Jenka Oregovas linktelėjo ir pritardamas nusišypsojo Peponiui.

– Ačiū, drauge, – tęsė Don Kamilis, vėl nukreipdamas savo žvilgsnį į draugą Oregovą. – Po to įvado jaučiuosi turįs teisę kalbėti visiškai aiškiai.

Po vakarykščio nemalonaus incidento su draugu Poveržle jaučiu, kad yra reikalinga priminti penktąjį partijos įstatų straipsnį, kuris skamba taip: Kiekvienas partijos narys disciplinarinio nusižengimo atveju turi teisę, kad jį išklausytų reguliarus partijos organas, ir taip pat apeliuoti į savo organizacijos narių susirinkimą bei aukštesnes partijos institucijas. Dabar aš klausiu jus, draugai: jei vienas draugo senatoriaus Statiniaus vadovaujamos grupės narys padarytų disciplinarinį nusižengimą, kurio reguliaraus partijos organo jis turėtų būti teisiamas? Žinoma, draugas senatorius atstovauja partijai, ir jis gali nusikaltusį apskųsti federacijos, rajono komiteto ar pirminės partinės organizacijos, kuriai priklauso, vadovybei. Bet kadangi

Atokvėpio valandai

nusižengimas, padarytas sovietų žemėje, būtų susijęs su sovietiniu gyvenimu ir mūsų viešėjimo specifinėmis sąlygomis, tai kyla klausimas, ar tas tolimas organas sugebėtų tokį atvejį objektyviai ir su atitinkamu faktų pažinimu išspręsti. Aš teigiu, kad taip nebūtų. Nusikaltęs draugas turi būti čia pat, Sovietų Sąjungoje, ir nubaustas. Bet kadangi mes čia nesudarome reguliaraus partijos vieneto, kaip jis yra aptartas partijos įstatų dešimtajame skyriuje, tai primenu, kad mes galime ir turime teisę įsteigti reguliarią pirminę partinę organizaciją.

Draugė Petrovna visa tai plauko tikslumu išvertė draugui Oregovui, kuris nieko nepasakė, bet ir toliau labai atidžiai, nors ir be jokios veido išraiškos, sekė kalbantįjį.

– Draugai, – tęsė Don Kamilis. – Jūs žiūrite į mane, lyg stebėdamiesi, apie kokio pobūdžio pirminę partinę organizaciją aš kalbu. Neturėtų ji būti darbo unijos pirminė partinė organizacija, nes mes nedirbame jokiame fabrike; ir ne teritorinė pirminė partinė organizacija, nes mes čia neturime nuolatinės gyvenamosios vietos. Žinoma, draugai, reikia pripažinti: į Sovietų Sąjungą mes atvykome ne linksmintis, bet mokytis, kad vėliau galėtume kitus mokyti, o tai yra taip pat darbas, ir taip mes galėtume steigti studijuojančiųjų pirminę partinę organizaciją. Galima ir kitaip pasakyti: nors mes ir neapsigyvenę Sovietų Sąjungoje, tai ji vis dėlto mūsų tėvynė, kurioje gyvename dvasiškai – taigi ir teritorinės pirminės partinės organizacijos steigimas būtų visiškai pagrįstas. Bet, draugai! Leiskite man kalbėti su didžiausiu nuoširdumu...

Don Kamilis buvo tiesiog begėdiškai pastebimai susijaudinęs, ir visi jo klausėsi su didžiausiu atidumu.

– Draugai, mes esame mažytis taškelis, kuris tam tikrą akimirką atsipalaidavo nuo mūsų persenusios planetos, kad nuskristų į naują, nuostabiai jauną kraštą. Mes esame maža įgula didelio orlaivio, kuris paliko supuvusį kapitalistinį pasaulį ir skrenda virš stebuklingo socializmo pasaulio, kad pažintų jo žavią ir nepakartojamą tikrovę.

Tą įgulą sudaro ne izoliuoti individai, bet vyrai, kuriuos sužavėjo ir sujungė viena idėja, vienas tikėjimas ir vienas pasiryžimas: išplėsti komunizmą visame pasaulyje. Ne, mes nesame nei darbo unijos pirminė partinė organizacija, nei teritorinė pirminė partinė organizacija – mes esame tarpplanetinė pirminė partinė organizacija, erdvės pirminė partinė organizacija. Nes supuvęs kapitalistinis pasaulis, iš kurio atvykstame, yra taip toli nuo sveikojo ir žavaus socializmo pasaulio, kaip mūsų planeta nuo mėnulio. Ir todėl aš siūlau mūsų grupei susiorganizuoti į pirminę partinę organizaciją, pavadintą vardu to vyro, kuris jungia sovietų liaudies troškimus taikai ir pažangai siekti – Nikitos Chruščiovo!

Draugas Oregovas iš susijaudinimo net pabalo. Jis atsistojo, pribėgo ir kratė Don Kamiliui ranką mažiausiai dešimtį minučių. Don Kamilis pasitarė su juo per vertėją, o paskui pareiškė: – Italų komunistų partijos vardu ir visiškai pritariant Rusijos komunistų partijos atstovui, skelbiu „Nikitos Chruščiovo pirminės partinės organizacijos“ steigimą.

Tuo buvo sušauktas devyniukės steigiamasis susirinkimas, o tai buvo gana lengva, nes visi sėdėjo prie to paties stalo, ir pagal partijos įstatų dvidešimt aštuntąjį straipsnį eita prie pirminės partinės organizacijos vadovybės rinkimų. Politiniu sekretorium buvo išrinktas draugas Kamilis Klastūnas, organizaciniu sekretorium – Jonelis Gemzius, o iždininku – draugas Viktoras Orderius. Peponis nebalsavo ir, tik kartu su kitais pakėlęs tostą už naujosios pirminės partinės organizacijos vadovybę, susivokė, kad organizacijos sekretoriumi tapo Don Kamilis. Jis net užspringo begerdamas.

– Draugai, – iškilmingai paskelbė Don Kamilis, – aš dėkoju jums už parodytą pasitikėjimą ir pažadu daryti visa, kad tapčiau to pasitikėjimo vertas. Todėl siūlau skyriui tuoj pat pradėti veiklą. Ar turi kas pasiūlymų šiam susirinkimui?

Niekas neprabilo.

– Tada aš, draugai, turiu kai ką pasiūlyti, – pasakė Don Kamilis, o Peponis pajuto neapsakomą kančią. – Draugai, komunistas, kuris bijo tiesos, nėra tikras komunistas. Partija moko mus netoleruoti nuklydimų, siekti sveiko nepasitenkinimo netobulumais. Partijos narys, kuris nepajėgia į dalykus pažvelgti kritišku žvilgsniu, kuris iš savęs ir kitų nereikalauja paties aukščiausio laipsnio, negali tapti vadu ir šviesti pavyzdžiu tiems, kuriuos reikia laimėti partijos reikalui. Tarp pareigų, išvardytų partijos įstatų devintame punkte, yra nurodoma, kad narys turi vesti skaidrų ir pavyzdingą privatų gyvenimą. Drauge Svarstykliau, ar prisipažįsti, kad šiandien, mums lankantis universalinėje parduotuvėje, pirkai kailinę peleriną?

– Taip, – sumikčiojo tas, mirtinai išbąldamas. – Bet draugas Oregovas leido mums pirkti, kas tik patinka.

– Teisingai. Bet ar tu prisipažįsti, kad už peleriną mokėjai ne pinigais, o nailono kojinėmis, kurias atsigabenai iš Italijos? Jei neprisipažinsi, liksi melagiu. O jei prisipažinsi, tai juodosios rinkos spekuliantu, kuris eina prieš sovietų ūkinės vadovybės planus ir dėl to laikytinas sabotuotoju.

Nei tuo, nei kitu atveju tavo gyvenimo negalima vadinti skaidriu ir pavyzdingu. Tai štai, ką aš norėjau iškelti. O dabar susirinkimas galės išklausyti tavo pasiteisinimą.

Draugas Svarstyklius išplėstomis akimis dairėsi aplinkui, bandydamas sugaudyti savo mintis, o draugė Petrovna sąžiningai informavo draugą Oregovą apie įvykius tarpplanetinėje pirminėje partinėje organizacijoje.

Artuma 2013 m. gruodis

29

Atokvėpio valandai

30

Svarstyklius pagaliau išstenėjo keletą pasiteisinimo žodžių, bet jie vieningai buvo pripažinti nepakankamais.

Pirma, jis apgavo sovietų muitinę; antra, sabotavo sovietinį ūkį; trečia, piktam panaudojo sovietinių draugų pasitikėjimą. Draugas Oregovas atrodė kaip Robespjeras, skelbiąs sprendimą, ir draugas Svarstyklius buvo išstumtas viešai savikritikai.

– Džiugu, kad savo klaidą atvirai prisipažinai, – padarė išvadą Don Kamilis, – tačiau to neužtenka. Aš prašau draugą senatorių Statinių paskelbti partijos pažiūrą.

Padarydamas, kiek sąlygos leido, autoritetingesnę pozą, Peponis atsakė: – Partija iš visų narių laukia, kad jie savo asmeniniu elgesiu duotų pavyzdį ir kitiems. Partija negali likti abejinga komunistui, kuris menku elgesiu ją žemina. Pagal marksizmo-leninizmo principus komunistas savo asmeninį gyvenimą glaudžiai sieja su partine veikla, savo siekius – su partijos siekimais. Tikras komunistas pasižymi abejingumu nereikalingiems dalykams. Partija vykdo disciplinarines funkcijas ir atlieka auklėjamąjį darbą, smerkdama tuos komunistus, kurie per daug dėmesio kreipia į savo asmeninę gerovę, apsitraukdami kapitalizmo pelėsiais.

Taip kalbėjo Peponis ir tą atmintinai išmoktą citatą perdavė taip sklandžiai ir nesuklupdamas, kad draugas Oregovas jį vėl apdovanojo palankiu šypsniu.

– Bet savikritika ir papeikimas dar nepanaikina nusikaltimo, – tęsė Don Kamilis. – Net kunigai, kurie yra įsikūnijusi veidmainystė ir neištikimybė, iš atgailaujančio nusikaltėlio reikalauja, kad jis atitaisytų skriaudą – pavogtus daiktus grąžintų teisėtam savininkui.

– Drauge, tu nepažįsti ilgaskvernių! – piktai įsiterpė Peponis. – Jie dažniau dalijasi su vagimis, negu pasmerkia nusikaltėlius.

– Aš kalbėjau tik teoriškai, o ne apie jų praktiką, – paaiškino Don Kamilis. – Bet draugo Svarstykliaus mainai laikytini vagyste.

Po ilgesnių svarstymų draugas Gemzius pateikė įdomų pasiūlymą: – Pavogtas daiktas turi būti grąžintas Sovietų Sąjungai. Tegu draugas Svarstyklius atiduoda peleriną draugei Nadiai Petrovnai, ir bus puikiausia tvarka.

Tuoj kilo gyvos diskusijos, kurias draugė Petrovna pasiskubino nuslopinti: – Aš dėkoju už malonų pasiūlymą, nors jis vis dėlto šiek tiek dvelkia kapitalistiniais pelėsiais, kaip draugas senatorius yra pasakęs. Bet aš jau prieš minutę pasakiau draugui Oregovui, kad jūs tą peleriną norite atiduoti jo žmonai, draugei Soniai Oregovnai.

Tai buvo puikus sprendimas, ir pirminės partinės organizacijos susirinkimas jam džiaugsmingai pritarė.

Draugas Svarstyklius turėjo iš kambario atnešti peleriną Peponiui, o šis naujai įsteigtosios tarpplanetinės Nikitos Chruščiovo pirminės partinės organizacijos vardu ją įteikė draugui Oregovui. Nailonines kojines visi pamiršo, t. y. visi, išskyrus draugą Svarstyklių.

Kai Don Kamilis baigė susirinkimą, suspendavęs draugą Svarstyklių šešiems mėnesiams nuo visos partinės veiklos, pastarasis sviedė į jį pasišlykštėjimo pilną žvilgsnį. Laiptuose, pakeliui į kambarius, Svarstyklius priartėjo prie Don Kamilio ir pašnibždėjo: – Drauge, komunistų partija nėra tokia didelė, kad tilptume abu.

– Tai neištikimasis narys turėtų pasitraukti, – atsakė Don Kamilis.

Prieš užgesindamas šviesą, Don Kamilis išsitraukė iš kišenės žinomąją užrašų knygelę ir įrašė: „Nr. 2 – Morališkai likviduotas draugas Svarstyklius.“ Peponis pasirėmė lovoje, ištraukė iš rankų knygelę, perskaitė, kas įrašyta, ir metė atgal.

– Kitą įrašą formuluok: „Nr. 3 – Žemiau pasirašiusį likvidavo Peponis.“ Don Kamilis pažvelgė į jį iš aukšto: – Drauge, – atsakė jis, – tu užmiršti, kad kalbi su vienu partijos vadų. O partijos vadą likviduoti ne taip lengva.

– Tai mažai pažįsti komunistų partiją, – pašaipiai atkirto Peponis.

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Benedict Groeschel C.F.R. ŽIŪRĖKITE, JIS ATEINA Kasdieniai skaitiniai nuo advento iki Trijų Karalių Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė Knygos autorius – garsus pamokslininkas, pastoracinės psichologijos profesorius, kunigas pranciškonas Benedictas Groeschelis labai paprastai ir jautriai pasakoja mums advento ir Kalėdų laikotarpio istorijas.

Knyga padalyta į dvi dalis. Pirmoje dalyje – kasdieniai advento ir Kalėdų laikotarpio apmąstymai, susieti su dienos liturgijai skirtu Evangelijos skaitiniu. Antroje − autoriaus kruopščiai atrinktos maldos, giesmės ir kiti dvasiniai skaitiniai, skirti skaitytojo protui ir širdžiai prasmingiau susitelkti į laukimo malonę ir pasirengti Išganytojo gimimo šventei.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2013 m. gruodis

Akiračiai

Dievo konsulas

Grigalius Didysis Vienas iš keturių didžiųjų Bažnyčios mokytojų (šalia Augustino, Jeronimo ir Ambraziejaus Milaniečio), tapęs ne tik Vakarų, bet ir Rytų Bažnyčių šventuoju, padėjęs pagrindus krikščioniškajai Europai, kad ją galėtų formuoti Karolis Didysis, pasak Benedikto XVI, vienas didžiausių istorijoje Bažnyčios tėvų, nusipelnė Didžiojo titulo. Pats save vadino servus servorum Dei – Dievo tarnų tarnu, o amžininkai jį pavadino Dievo konsulu. Vėliau įvardytas kaip „sunkiųjų laikų popiežius“, „pirmasis europietis“, „žmogus, aprėpęs visumą ir žvelgęs į ateitį“. Tai VI–VII a. gyvenęs popiežius Grigalius I Didysis (Gregorius Anicius). Jo veiklos kai kuriais vaisiais naudojamės iki šiol. Nuvertė tokius kalnus, jog sunku net įsivaizduoti, kad šitokiais baisiais laikais tai galėjo padaryti vienas žmogus. Tačiau Šventoji Dvasia būtent jį buvo pasirinkusi savo instrumentu...

Visa ko pradžia Apie 540 m. Romoje labai kilmingoje ir turtingoje šeimoje gimė Grigaliaus vardą gavęs berniukas. Ši patricijų giminė tvirtai susijusi su Bažnyčia. Ji dovanojo du popiežius (Feliksą III ir Agapetą I). Šventaisiais taps berniuko tėvai Silvija su Gordijanu bei dvi tetos, tėvo seserys Emilijana ir Tarsilija. Taigi, vaikas išvydo pasaulį visais atžvilgiais sau palankioje aplinkoje. Gordijanas labai rūpinosi vaikų išmokslinimu, todėl Grigalius gavo puikų išsilavinimą. Jis ypač gerai išmanė teisę, taip pat retoriką, buvo susipažinęs su antikine kultūra. Tad tobulas tikėjimo, moralės fonas, solidus išsimokslinimas, didžiuliai turtai iš vienos pusės ir nuo vaikystės silpna sveikata iš kitos.

Aplink virė pragaras. Romą siaubė nuolat užpuldinėjantys barbarai, ligos, epidemijos, gamtos stichijos. Gyvenimas buvo baisus. Palyginti su mūsų laikų Europa – siaubų siaubas. Nelaimių bangos tai atslūgdavo, tai vėl užgriūdavo su nauja jėga. Štai kokie tada buvo laikai.

Išsiskiriantis gabumais, protu ir moralumu Grigalius sparčiai darė karjerą. Vos perkopęs trisdešimtį tapo itin aukštu pareigūnu – Romos prefektu. Jo rankose buvo didžiulė valdžia ir dar didesnė atsakomybė. Grigalius tvarkėsi puikiai. Tais kraupiais laikais jis labai gerai administravo, tačiau matė ir baisiąją gyvenimo pusę – skurdą bei tai, ką šis pagimdo.

Staigus posūkis Apie 575 m. miršta Gordijanas, ir Grigalius paveldi didelius turtus. Tuoj pat palieka aukštą pasaulietinį postą ir už paveldėtus pinigus įsteigia šešis vienuolynus Sicilijoje. Septintą – Romoje, savo iki tol buvusios rezidencijos prabangiuose rūmuose, kuriuose ir pats nuo šiol gyvena pagal šventojo Benedikto regulą. Kitus turtus išdalija sto-

Popiežius Grigalius Didysis. Titulinė Grigaliaus laiškų miniatiūra, Tryras, apie 983 m.

kojantiesiems. Jau tuo metu jo ir taip silpnoka sveikata ima smarkiai šlubuoti. Ir ji niekada nebepagerės, bet tai nesukliudys Grigaliui nuveikti didžių darbų.

Praėjus porai metų gauna diakono šventimus. Vienuoliniu gyvenimu Grigaliui ilgai džiaugtis neteko. Popiežius Pelagijus II atitraukia jį nuo maldų, kontempliacijų, gilinimosi į Šventąjį Raštą, nes Bažnyčiai žūtbūtinai reikia diplomatų. Grigalius paskiriamas apaštališkuoju nuncijumi Konstantinopolyje. Ten praleisti keleri metai nebus išeikvoti veltui: jis iš pagrindų susipažins su Bizantija, išnagrinės jos kultūrą ir barbarų langobardų problemą.

Germanų gentis langobardai – to meto Romos rykštė.

Jie puldinėja Amžinąjį miestą nusiaubdami jį taip, kad Roma po kiekvienos užpulties ištuštėja. Nuo jų kenčia ne tik miestas, bet ir aplinkinės žemės.

Konstantinopolyje Grigalius gyvena vienuolinį gyvenimą. Dar nuo pasaulietinės tarnybos laikų jis garsėja ypatingu teisingumu, gailestingumu, moralumu. Bet ir iš Bizantijos popiežius po kelerių metų Grigalių atšaukia, kad paskirtų jį savo asmeniniu sekretoriumi. Grigalius sugrįžta į iškankintą Romą.

Šv. Petro soste Nelaimėms nėra galo, jų tik daugėja. Langobardai vėl apiplėšia ir suniokoja miestą, prasideda choleros ir maro epidemijos, dėl baisių liūčių patvinsta upės, vanduo užlieja miestą, mažus miestelius, dirbamus laukus. Užsikrėtęs maru miršta popiežius Pelagijus II. Naująjį popiežių išrenka žaibiškai. Aišku, Grigalių. Jis labai nenori būti popiežiumi, net bando pabėgti, pasislėpti, bet... Grigaliaus geidžiamas maldos gyvenimas vienuolyno tyloje jam neskirtas. Viešpats numatė kitaip. Ir 590 m. rugsėjo 3 d. Grigalius tampa pirmuoju popiežiumi vienuoliu.

Artuma 2013 m. gruodis

31

Akiračiai

32

Juo Dievo tarnų tarnas bus 14 metų. Tarnaus Dievui ir žmonėms visomis savo galingo proto ir silpno kūno jėgomis.

Sunkiųjų laikų popiežius Kai Grigalius perėmė Šventąjį Sostą, langobardų nusiaubta, sutrypta, epidemijų ir gamtos gaivalo sunaikinta Roma teturėjo vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų iš buvusio pusantro milijono. Kasdien mieste mirdavo po 70–80 žmonių, tuščiose gatvėse netgi bastėsi vilkai. Štai tokias valdas gavo popiežius-vienuolis. Nedejavo, o pasiraitojo rankoves ir kibo į darbą. Labai pravertė administravimo patirtis. Grigalius greit sutvarkė bažnytinius turtus taip, kad šie duotų pelną, kurio dėka jis galėjo maitinti badaujančius gyventojus, pagelbėti skurstantiems.

Pažinojo kiekvieną žmogų, žinojo viską, nepamiršo nieko.

Pas jį ateidavo katalikų, kitatikių, jis tapo dideliu žydų ir kaimo žmonių gynėju bei užtarėju.

Trūks plyš reikėjo taikos su langobardais. Grigalius aktyviai susirašinėjo su monarchais, vedė derybas su langobardais, tačiau finansavo ir gynybą nuo jų antpuolių, išpirkdavo nelaisvėn patekusius romiečius. Derybos vyko sunkiai ir tęsėsi ilgai, tačiau santykiai su barbarais (ne vien su langobardais, bet ir su gotais, vestgotais, galais, saksais) gerėjo. Grigaliaus moralinis autoritetas buvo toks milžiniškas, kad pagarbiai į jį žvelgiantys barbarų karaliai ėmė linkti į krikščionybės pusę. Neilgai trukus vienas po kito pradėjo priimti Krikštą.

O Grigaliaus akys vis krypo į Angliją. Verkiant reikėjo misijų. Steigė jas, siųsdamas į pagoniškas šalis benediktinus. Į labai jam rūpimą Angliją pasiuntė vienuolį Augustiną Kenterberietį. Šio veikla buvo tokia vaisinga, kad visa Anglija tapo krikščioniška. Misijos veikė visur, kur tik buvo įmanoma, nes Grigalius matė ateityje krikščionišką tampant visą žemyną. Jis buvo tuo pat metu ganytojas ir politikas.

Atrodytų, jog didysis taikdarys, socialinių reikalų tvarkytojas, visur ir viską pastebintis valdininkas, teisingumo saugotojas visai nebeturi laiko savo pagrindinėms, t. y. popiežiaus, pareigoms. Tačiau tiesa kitokia. Grigaliui pirmoje vietoje kiekvieną akimirką buvo Bažnyčia. Jis ne tik skleidė Kristaus šviesą tarp pagoniškų tautų, bet ir daug nuveikė tvarkydamas liturgiją bei kitus svarbius dalykus.

Grigalius iki galo kodifikavo Romos kanoną – šis nebuvo keičiamas iki Vatikano II Susirinkimo. Pakeitė ir maldos „Tėve mūsų“ vietą Mišiose. Kadangi bažnyčiose giedodavo kaip kas išmanė (dažnai net ir balso bei klausos neturintys žmonės), Grigalius sutvarkė bažnytinį giedojimą: pradėjo steigti giedojimo mokyklas, bažnytinius chorus, net pats parašė kelis kūrinius. Daug dėmesio skyrė sakralinei muzikai. Padėjo pamatus grigališkajam choralui (iš tikrųjų toks, kokį mes žinome, atsirado gerokai vėliau (apie tai išsamiau žr. 2012 m. „Artuma“ Nr. 11), bet tradiciškai laikoma, kad jo „tėvas“ – būtent Grigalius Didysis).

Buvo neapsakomai darbštus ir paliko didžiulius rašytinius turtus. Tai daugiau kaip 60 homilijų Ezekielio knygos Artuma 2013 m. gruodis

ir Evangelijos pagal Joną temomis, 853 laiškai, traktatas apie vyskupų pareigas Regula pastoralis, veikalas „Dialogai“, didžiausias jo darbas yra Moralia in Job – 35 tomai Jobo knygos komentarų. Savo darbuose moralės mokymą sujungė su dogmatika. Dar būdamas vienuolyno abatu, už mirusį nusidėjusį vienuolį liepė 30 dienų kasdien aukoti šv. Mišias.

Taip atsirado vadinamosios grigališkosios Mišios.

Grigaliaus darbštumas ir išmintis tiesiog glumino jo amžininkus. Legenda byloja, kad diktuodavo raštininkui sėdėdamas už užuolaidos. Pažiūrėję pro plyšelį smalsūs vienuoliai pamatė ant popiežiaus peties tupintį balandį: tai buvo Šventoji Dvasia, sufleruojanti Grigaliui į ausį. Ši legenda taip prigijo, kad ikonografijoje šventasis dažnai vaizduojamas su balandžiu – Šventąja Dvasia ant peties.

Jis labai rūpinosi kunigų išsilavinimu, išgyveno dėl daugelio provincijos ganytojų neišprusimo. Pats buvo didelis eruditas, intelektualas, todėl gerai žinojo, kaip reikia rašyti. Ir rašė apie sudėtingus dalykus paprastai, t. y. taip, kad suprastų kiekvienas žmogus, nors vartojo turtingą leksiką.

Nepaisant to paprastumo, būtent Grigalius Didysis įkvėpė Dante Alighieri parašyti „Dieviškąją komediją“. Šiuo didžiuoju mokytoju rėmėsi ir Tomas Akvinietis.

Į pakalnę Popiežiaus sveikata, visada buvus ne kažin kokia, metams bėgant blogėjo. Grigalius savo ligų neslėpė, bet ir nedejavo, nesiskundė. Priėmė jas kaip natūralų dalyką. Žmogų, aprėpiantį mintimis bei darbais visumą ir kiekvieną individą atskirai, nieko nepamirštantį, tuo pat metu susidorojantį su popiežiaus, politiko, administratoriaus ir vienuolio pareigomis, kamavo podagra, sunkios virškinimo sistemos ir daug kitų ligų. Nenuostabu, kad jėgos seko. Tegyveno vos 64 metus. Mirė 604 m. kovo 12 d.

Neilgai trukus paskelbtas šventuoju. 654 m. Grigaliaus Didžiojo palaikai perkelti į Šv. Petro bazilikos Vatikane altorių. 1298 m. popiežius Bonifacas VIII paskelbė Grigalių Bažnyčios mokytoju. Šventas Grigalius I Didysis yra studentų, mokinių, mokytojų, chorų, dainininkų, muzikantų ir Anglijos globėjas.

Grigalius gyveno laikotarpiu, kurį istorikai vadina juoduoju. Nepaisydamas didžiulių visuotinių nelaimių ir savo paties menkos sveikatos, jis nepalankiausiomis sąlygomis sugebėjo žmones gelbėti nuo bado, skleisti krikščionybę barbarų tautose, pasiekti taiką, savo asmeniniu pavyzdžiu liudyti Kristų, rūpintis jam patikėtu Šv. Petro laivu taip, kad apžvelgiant jo gyvenimą ir darbus apima nuostaba. Visa tai atrodo tiesiog fantastiška. Tai buvo Dievo siųstas ypatingas žmogus, ir net sunkiausius laikus išgyvenantis pasaulis jį priėmė su didžia pagarba bei nepaprasta meile.

Parengė Vanda IBIANSKA

Gero kino kampelis

Patriotinis kinas, arba Ilga lietuviško kino kelionė namo Ramūnas AUŠROTAS

Pradžioje metodologinė pastaba – tokios sąvokos kino žodyne nerasite. Bet vis dėlto drįsiu šį terminą pritaikyti, komentuodamas dvi pagrindines šių metų lietuviško kino naujienas – tai Peterio Mullano „Laiškus Sofijai“ ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“.

Manau, kad ši apibrėžtis gali iš dalies paaiškinti ir abiejų filmų populiarumą. Galbūt per dažnai mano kolegos užmiršta, kad kinas yra ne tik meno ir technikos lydinys, bet ir tam tikras socialinis reiškinys, kurio vertinimo negalima atsieti nuo žiūrovo priėmimo. Lietuvių publikos „taip“ šiems dviem filmams pirmiausia išreiškia seniai brandintą mūsų tautos lūkestį matyti savo kiną. Panašu, kad niekas, įskaitant ir Kultūros ministeriją, kurios koridoriais ilgus metus klaidžiojo šių filmų finansavimo paraiškos, nesitikėjo, jog tokio tipo (su patriotiniu kreipiniu) kinas gali rasti nišą kino rinkoje, kur dominuoja Holivudo gigantai ir juos imituojantis rusiškas kičas.

Ir „Laiškai Sofijai“, laisvai interpretuojantys kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meilės Sofijai Kymantaitei istoriją, ir „Ekskursantė“, pasakojanti tikrais faktais paremtą, bet siužeto požiūriu fantastišką tremtinės mergaitės kelionę į tėvynę, yra istoriniai filmai. Tik pirmu atveju istorija yra labiau pretekstas, leidžiantis dar vienu kampu pažvelgti į Čiurlionio asmenybę, antru – pasakojimo kontekstui (tremties istorijai) nušviesti. Abi juostos turi akivaizdų ir sąmoningą patriotinį kreipinį, paremtą tradicine lietuvio tapatybės apibrėžtimi, apimančia tautiškumą ir katalikiškumą. Tik brito Mullano siužetas yra perpasakotos istorijos vaizdas (iš čia ir grubios istorinės klaidos), o Prano Morkaus „Ekskursantės“ puikus scenarijus akivaizdžiai remiasi žinojimu. Gal todėl tai, kas istoriniu požiūriu teisinga abiejuose filmuose, efektyvu tik antrajame. Manau, kad nemažai prie to prisidėjo ir tvirta filmo „Ekskursantė“ tikrojo autoriaus pozicija, simboliškai išreiškiama gauto iš mirštančios motinos kryželio (par)nešimu namo.

Filmo herojei neilgai lemta džiaugtis tėviškės oru, tačiau tėvų namuose pakabintas kryželis ten ir liks, liudydamas ir tikėjimo paspirtį, ir jo vietą lietuvio sąmonėje. Čia iškyla dar kitas filmo akcentas, daug svarbesnis šiuolaikinei lietuvio savimonei: ši kelionė reikalinga kaip blogio įveikos patirtis. Juk mūsų tautai, apdaužytai istorijos

verpetuose, taip sunku patikėti, jog blogio žodis niekada nėra paskutinis.

Patriotinis filmas žanro požiūriu nebūtinai yra tik istorinis filmas. To pavyzdys – vesternai. Paprastai jie kalba apie bendruomenę, turinčią savo vertybes ir bendrą tikslą, kuriam iškyla pavojus.

Siužetas yra paremtas antagonizmu tarp bendruomenės ir jos priešų. Čia paprastai atsiranda herojus, dažnai svetimas, bet dėl tam tikrų priežasčių įsipareigojantis padėti įveikti jos priešus: šitaip jis patvirtina ir bendruomenę, ir tas vertybes, kuriomis ji remiasi. Panašiai yra ir filme „Ekskursantė“, tik su vienintele variacija: priešas čia nėra iš anksto žinomas – juo apdairiai nėra laikomas „okupantas rusas“. Tai filmo sėkmė – tiek siužeto dinamikos, tiek ir komunikuojamos žinios pobūdžiu. Drįstu teigti, kad tai lietuvių ir rusų tautas sutaikantis filmas, nes visada išdavystė yra individualus moralinis aktas, kuriam daro įtaką turimos vertybės ir situacijos. Todėl filme herojumi dėl skirtingų priežasčių galima vadinti ir recidyvistą rusą, ir gydytoją žydą, ir net KGB majorą.

Kadrai iš filmų „Laiškai Sofijai“ ir „Ekskursantė“

XIX–XX a. Lietuvos istoriją galima pavadinti ne tik skausminga, bet ir turtinga. Ji apsti naratyvų, kurie sumanaus režisieriaus rankose gali tapti gerais kino pasakojimais. Čia būtų galima pasimokyti iš kaimynų lenkų: kino veterano Andrzejaus Wajdos jaunatviškumu dvelkiantis darbas „Valensa. Vilties žmogus“ (Wałęsa. Człowiek z nadziei, 2013), tapantis anarchistinį „Solidarumo“ lyderio Lecho Wałęsos eskizą skambant pogrindinio roko gabalams, gabus pagauti ir šiuolaikinio jaunimo akį. Tad kodėl negalėtų atsirasti filmas ir apie mūsų „džiazuojantį“ profesorių?..

Artuma 2013 m. gruodis

33

Sveikata

34

Mūsų organizmo valytojos Gydytojo Petro patarimai Aišku, tai ne kas kita, kaip kepenys. Valgome riebiai, gausiai, kaloringai, o paskui ryjame virškinimo fermentus. Nepaisant to, organizme prisikaupia įvairaus šlamšto, t. y. toksinų. Visus juos turi iššluoti, išplauti, išvalyti kepenys. Taigi, apie jas.

Kepenys yra viršutinėje pilvo dalyje, dešinėje pusėje po šonkauliu. Jos atlieka daug darbų: suvalgytus riebalus, baltymus ir angliavandenius paverčia gliukoze, t. y. mums reikalinga energija. Be to, gamina virškinimui reikalingą tulžį. Taip pat kepenys nukenksmina patekusius į kraują alkoholį, medikamentus, pesticidus, svetimus hormonus ir t. t. Jos dirba be perstojo. Neskauda, kol pavargusios nepadidėja. Kada tai nutinka? Kai persivalgome, piktnaudžiaujame riebalais, alkoholiu, pusgaminiais, greitu maistu, saldumynais. Tada kepenyse ima kauptis riebalai, organas padidėja ir pradeda „spausti“. Mes gi, užuot ėję pas gydytoją, skuodžiame į vaistinę pirkti fermentų.

O su šiais yra taip: vieni esti tik placebas (juose veikliųjų medžiagų labai mažai), kiti tikrai padeda kepenims dirbti, tačiau piktnaudžiauti jais nevalia. Kelios dienos – ir stop! Jeigu dėl vaistų vartojimo pasigamina per daug tulžies, galima „užsidirbti“ virškinimo sistemos uždegimą.

Kartais pacientai ateina pas gydytoją skųsdamiesi pilvo pūtimu ir diegliais, bet patys nesusieja šių bėdų su nuolatiniu tulžies gamybą skatinančių preparatų vartojimu. Kiti dejuoja, kad nebeveikia kraujotakos ligas gydantys vaistai, nežinodami, jog taip nutiko todėl, kad jie vis „padeda“ kepenims jiems skirtais vaistais. Net jei vaistai nereceptiniai, jais, nepasitarus su gydytoju, susižavėti negalima.

Persivalgei? Užsiplikyk krapų arbatos, paskui mėtų. Palik ramybėje kavą, arbatą.

Kelias dienas valgyk virtos liesos mėsos, vištienos, žuvies. Per tas dienas pamiršk svogūnus, kopūstus, žirnius, pupeles ir juodą duoną. Nusisuk nuo riebių pieno produktų, kriaušių, trešnių. Arbatėles saldyk medumi. Per tris, keturias dienas paprastai reikalai susitvarko. Jeigu nepasijutai geriau – bėgte marš pas gydytoją!

Nutukusiems, antsvorininkams, diabetikams, turintiems daug cholesterolio ir karštai mylintiems taurelę gresia kepenų cirozė. Esantiems rizikos grupėje reikėtų nors kartą per metus pasitikrinti kepenų fermentus ir atlikti echoskopinį tyrimą.

Aptikti aukšti enzimų ir bilirubino rodikliai gali būti ir hepatitų B ar C pranašai.

Mūsų dienomis atsirado daug besisiūlančiųjų mums išvalyti organizmą. Atsargiai! „Išvalys“ jums skysčius ir raumenų masę, o riebalai liks. Geriau neprasidėkite su „dietikais“, „klizmuotojais“ ir panašiais „valytojais“. Na, nebent tiesiog dievinate dietas ir klizmas, t. y. turite nuo jų nedidukę priklausomybę... Tik kad paskui ilgokai teks gydytis, nes per „valymą“ prarasite naudingąją organizmo florą ir mikroelementus. Mūsų kūnas turi savo nuosavus valytojus. Šlamštą iš jo šalina kepenys ir jų padėjėjai inkstai. O mums tereikia sumažinti maisto kiekį ir galvoti, ką valgome, užuot kimšus į burną nelyg į šiukšlių dėžę viską, kas pakliuvo. Apie vaistus irgi verta pamąstyti. Labiausiai

kepenims kenkia kontraceptikai, hormoniniai, priešgrybeliniai, mažinantys cholesterolį, nuskausminamieji ir „mušantieji“ temperatūrą (paracetamolis, aspirinas, ibuprofenas). Pastarieji nepakenks, jei vartosime tik jų kursą, o ne čiupsime vos tik kur nors sudilgčiojo.

Verta žinoti, jog yra grupė maisto produktų, kurie labai naudingi kepenims, padeda joms dirbti. Tai žalioji arbata (bent trys puodeliai per dieną, nes joje yra apie 100 kartų stipresnio už vitaminą C katechino, saugančio ląsteles nuo laisvųjų radikalų), žuvys (jose esantys baltymai padeda regeneruotis, apie omega-3 patys žinote, tad žuvies reikia valgyti tris kartus per savaitę), brokoliai (didina kepenų enzimų aktyvumą), citrusiniai vaisiai (padeda suardyti riebalus), artišokai (pas mus kol kas nepopuliarūs, o gaila, nes pagyvina tulžies išsiskyrimą ir kepenų atsinaujinimą), braziliški riešutai (juose esantis selenas valo kepenis ir tam pakanka vieno riešuto per dieną).

Na, o bendras taisykles kartoju dar sykį: a) nepersivalgykite; b) nešlemškite riebalų, angliavandenių be saiko; c) būkite atsargūs su alkoholiu (ypač jam neatsparios moterys); d) daugiau valgykite virto, troškinto, o ne kepto maisto.

Būkite sveiki ir tausokite kepenis!

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia „Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite Jam takus!“ Rekolekcijų savaitgalis Šiluvoje gruodžio 6–8 d.

„Troškimų galia“ Rekolekcijų savaitgalis Šiluvoje gruodžio 13–15 d.

„Krikščioniško dvasingumo lobynas prieštaringaisiais viduramžiais“ (nuotolinio mokymo kursas) Pradžia sausio 22 d.

Daugiau informacijos ir registraciją galite rasti internetiniame puslapyje www.gtinstitutas.lt arba skambinti tel. (8 37) 28 05 30 Artuma 2013 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas

Švieselių blūsčiojimai Vanda IBIANSKA

Rašau šį tekstą lapkričio pabaigoje, bet skaitysite jį prieš Kalėdas. Koks Lietuvoje būna lapkritis, patys žinote. Niūra, tamsa, lyja, dienos trumpos kaip buldogo uodega.

Net posakis yra: „Išgyventi lapkritį.“ O aš galvoju apie sniegą, džiugią nuotaiką, didelę šventę, ir man gera. Prieš Kalėdas noriu ištraukti iš gyvenimo ir parodyti tik gerus ir gražius dalykus. Gal ne grandiozinius, bet vis dėlto. Juk toji mūsų buitis ir būtis toli gražu nėra prakeiktys, aplink mus ne vien tik tūžmasties pritvinkę žmonės, savigriovos, vėpariai, sėdintys pačiame kvailumo duburkyje, o politinės faunos atstovai irgi ne visi iki vieno čiupnos. Čia destis kaip žiūrėsime. Gi mano žiūros kampas šiuo metu perdėm optimistiškas ir tam turiu pagrindo tegu ir dėl nedidelių dalykėlių. Taigi, pateikiu miniatiūrėlių iš kasdienybės, kurios mane maloniai nuteikė.

* * *

Mes, trys kaunietės žurnalistės, iš Šiluvos atlaidų ir traukiame namolei. Kaip dera važiuojant atlaiduosna, prisikrovėm tiek maisto ir termosų, tarsi vyktume į mėnesio trukmės piligriminę kelionę. Visko turėjome, stigo tik pašildų sąnariams, miegmaišių ir... domkrato! Na, nėra jo mano automobilyje, kaip nėra ir vilčių, kad kada nors prisiminsiu ir nusipirksiu. Užtai zapaskė yra! Čia buvo tokia nuokrypa. Bet grįžtu į trasą. Dulkame keliukais, o rodyklė kviečia: „Maironio tėviškė“. Poeto gimtinėje gerai „užkapojome“ ir nudrožėme tą kilometrą ar pusantro į Mačiulių sodybą. Oras geras, saulėtas, graži toji Lietuvėlė, nors dainuok iš džiaugsmo.

Lankytojų, suprantama, nėra. Kam rūpi Maironis?! Sklinda girdas, jog net vienas vyskupas ties kunigo poeto pagerbimu buvo suklupęs... Tad goglinėjame lydimos vienintelės darbuotojos. Žiū, ateina būrelis jaunimo. Tokie gal 17–18 metų.

Mums net žandikauliai nukaro iš nustebimo. Nei čia diskoteka, nei sunkusis rokas, nei kokį „kietą“ filmą rodo! Taigi jie sustojo kieme priešais trobą ir be jokių ten introdukcijų užgiedojo „Lietuva brangi, mana tėvyne“. Giedojo puikiai, ne mėgėjiškai. Aplink lygumos, suarti laukai, dangus toks mėlynas, mėlynas ir giesmė skamba nuščiuvusios gamtos tyloje taip, kad per nugarą šiurpuliukai bėga... Ne, ji graudulio nesukėlė. Padarė su mumis kažką kito, žodžiais sunkiai apsakomo. Tai buvo tokia meilės Tėvynei versmė, kad rodės įmanu, jog rugsėjį vieversys ims čiviruoti.

Dėkojame už šią ypatingą dovaną, kurios neįkainosi jokiais pinigais. Jausmo, kaip žinoma, nenupirksi, jis kainos neturi.

Tai buvo Vilniaus vyresniųjų klasių „jėzuitukai“ su savo choro vadovu p. Abariumi, prieš porą valandų giedoję Apsireiškimo koplyčioje Šiluvoje.

Kas karksi, kad mūsų jaunimas niekam tikęs, a?!

* * *

Prasisuko du mėnesėliai, atėjo miruolių dienos. Mano pašaukimas yra vežioti per Visus Šventuosius ir Vėli-

nes į kapines neorias tam tikro amžiaus damas, turinčias didelę proto skvarbą, bet netekusias vyrų, kurie šioje Žemelėje ilgai neužsilaiko ir nuskęsta užmarštyje kaip fokstrotas. O damos lieka. Tiesa, kraujagyslės jau ne tos, sąnariai irgi, bet gyvastis dega agnia liepsna ir centrai (galvos) veikia puikiai. Politinius klausimus, lokalius ir globalinius, taip išventiliuoja, kad oho! Ir vis skaito, skaito.

Taigi, nuvežu vieną iš damų į Romainių kapines. Pareigūnai nukreipia stovėti į pažliugusią pievą. Aplankėme kapus, iki soties prisipoteriavom, grįžom. Kaip ir reikėjo tikėtis, mašiniukas iš vietos nė krust. Dar kokie keturi automobiliai irgi „sėdi“. Stiprioji lytis stumia, silpnoji prie vairo. Stiprioji rėkia: „Gazuok!“, tai vėl: „Negazuok!“, silpnoji atsiliepia: „Pats kvailys!“ Vyrai jau aptaškyti purvais nuo galvos iki kojų, ponios piktos kaip mambos. Matau, prasti mano popieriai. Bandau prašyti pagalbos ant kietų paviršių sustojusių automobilininkų, bet visi neturi laiko.

Cha! Būtų man 25 metai, dar kaip turėtų! Tad nuėjau pas jauną policininką ir paprašiau padėti. Prašiau labai mandagiai. Pareigūnas Edvardas atėjo ir tuoj atsirado savanorių pagelbėti (turinčių laiko...). Trys vyrai neišstūmė, tada privažiavo ketvirtas visureigiu ir prikabinę trosą ištraukė. Malonus policininkas Edvardas susirūpino, kaip nuvažiuosiu iki plovyklos, nes ant ratų buvo centneris skystos, slidžios košės. Net šmotelį kelio palydėjo. Aišku, kitų užklimpusiųjų žmonos – mambos – bjauriausiais riksmais keikė, kad gelbsti ne juos. Tai kad aš buvau mandagi ir šypsojausi...

Pabandykite man keikti policininkus! Kiek susidūriau, visi nors prie žaizdos dėk. O algos skatikus gauna!

* * *

Pažįstama vos sudurianti galą su galu ponia ėmė ir pasiligojo. Šeimos gydytoja pasiuntė ją pas kardiologę į Kauno universitetines klinikas, nes giltinė smalsaudama sukiojosi jau visai netoliese. Manote, kad kardiologė buvo atkari? Visai ne. Paguldė pensininkę išsyk į skyrių, atėjo nei daug, nei mažai – slauniausias tos srities profesorius, įmontavo moteriškei stimuliatorių ir dar dvi savaites ligoninėje laikė. Sakė, rūpinosi kaip savo motina. Nelaukė toji ponia jokioje eilėje, stimuliatorių „įsiuvo“ iš geresnių, gydė profesorius, pas kurį, pasakojama, lengvai nepateksi.

Tos istorijos cvekas yra tai, kad pensininkė niekam nedavė nė vieno lito, nes neturi.

Artuma 2013 m. gruodis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

O visi šaukia, rėkia, girdi, pas aukštos kvalifikacijos gydytoją be kyšio nepateksi. Taigi patys kaišiojate, mielieji. Kai visai neturėsite, tai ir neduosite, o gydys vis vien geriausiai kaip sugeba. Blogiau negu moka tikrai nepadarys. Eilės? Taip, jos yra. Ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Ir daktarai ten toli gražu ne visi asai.

Džiaukimės, kad gyvename Lietuvoje ir negundykime daktarų vokeliais. Nes iš tikrųjų žvėrinčius gal tik skubios pagalbos skyriuje. Kitur tiesiog reikia maloniai elgtis ir nekaišioti vokelių.

* * *

Negaliu nepakalbėti apie knygų skaitymą. Visi žino ir mato skandalingą situaciją: lietuviai iki 35 m. imtinai nebemoka skaityti, rašyti. Daro šiurkščių rašybos klaidų, žodžiai nesubėga į sakinį, nepajėgia sklandžiai dėstyti minčių.

Daugelis verčia kaltę kompiuteriams. Mano galva, didžiausią meškos paslaugą padaro knygų neskaitymas. Skursta, nesivysto vaizduotė, neatsiranda loginio mąstymo pradmenų, žinios galvelėje nesikaupia, nes nuo seno visiems žinomas faktas: geriausiai iš visų informacijos priemonių įsisavinama rašytinė. Audio informacija greita, operatyvi, o vizualinė (t. y. TV) – patraukli. Tačiau abi skirtos perduoti aktualijoms ir ilgai galvoje nesilaiko. Žmogų ugdo knygos.

Tiesa, jų esama visokių. Rašo grafomanai, pataikautojai menkam skoniui, sprogstantieji iš pykčio, juodi pesimistai ir t. t. Tačiau didesnioji knygų dalis ramiai dirba savo tylų darbą – formuoja asmenybę, įtvirtina moralines vertybes,

plečia akiratį, žadina vaizduotę, aktyvina protą ir... teikia didžiulį malonumą! Nesu ypatinga kolegos Algimanto Čekuolio fanė, tačiau pajutau jam nuoširdų dėkingumą už straipsnį, publikuotą žurnale „Valstybė“ (2013 m. spalio mėn.). Garbusis kolega nesismulkino ir neskaitančiuosius pavadino bukagalviais mulkiais. Gryna tiesa!

Jei mūsų nepagaus skaitymo šišas ir toliau tik spoksosime į kompiuterį beigi sėdėsime priešais „dėžę“, jaunimo, vidutiniokų ir net seniokų laukia krachas, pravalas, klenska, tipo, ta prasme pavirsime į primatus, koroče į makakas rezus. Jo, judame ta kryptimi, nes veža, ane?

Tai štai kokie dalykėliai. Imkimės knygų kuo skubiau.

Na, nereikia eksponuoti varganos protelio apimties išsyk čiumpant Konfucijų ar naktį gvildenant „Senį ir jūrą“. (Šiaip jau senius naktimis ponioms derėtų prisiminti, nes tai viena iš vedybinių pareigų...) Vietoj to siūlau paimti gerą verstinį trilerį. Daugelis puikiai parašyti ir jau seniai tapo pagarbos vertu žanru, kaip ir detektyviniai romanai. Įsibėgėjus atsiras ir potraukis klasikai, vėliau gal net antikinei literatūrai. Po kokių 20–25 metų skaitymo prieisite iki Konfucijaus. Tiesą sakant, tiek ten jo ir tėra, viso labo viena knyga ir toji ne itin stora. Apmąstymus praleiskite, pradėkite nuo pašnekesių. Taip bus lengviau. O paskui jau galėsite taikyti į Seimą, ministrus, net prezidentus.

Tuoj Kalėdos. Prisiminsime ir švęsime mūsų Išganytojo gimimo šventę. Tai bus džiugi ir viltinga diena. Teneužgožia jos džiaugsmo dovanų vajus, pirkimo manija ir progos atsipalaiduoti. Ši šventė – tikėjimo, meilės ir vilties šventė. Ėdžiose guli papūstžandis Kūdikėlis, Tėvo siųstas išganyti, atpirkti mūsų, silpnų ir klystančių žmonių.

Užaugs, mokys, paskui Jį išduosime, kad mirtų nukankintas. Bet Jėzus prisikėlė ir laukia kiekvieno iš mūsų Dangaus buveinėje, kad atleistų, jei tik įmanoma atleisti, ir apglėbtų mus, sodintų prie savojo stalo Jo karalystėje.

Sveikinu su ateinančiomis Kalėdomis kiekvieną „Artumos“ skaitytoją, jo šeimos narius, draugus ir bičiulius! Gerų, kupinų Dievo malonių artėjančių Naujųjų 2014 metų! Būkite laimingi!

Silvijos Knezekytės nuotrauka

36

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Nori pasijusti žvaigžde? Atsisėsk ant eglutės!

* * *

Šeši iš dešimties lietuvių gyvena depresijoje, likę keturi Londone.

* * *

Pati trumpiausia diena metuose – sausio pirmoji: atsikeli, o už lango jau temsta…

Artuma 2013 m. gruodis

* * *

Kūčių vakarą vaikinukas atėjo į bažnyčią. Po pamaldų kunigas atsistojo prie durų sveikinti parapijiečių. Pamatęs vaikinuką, sušuko jam: „Tau laikas prisijungti prie Viešpaties kariuomenės!“ „Kunige, kad aš jau esu Viešpaties kariuomenėje.“ „Kad aš tave bažnyčioje matau tik per Kalėdas ir Velykas“, – suabejojo kunigas. Vaikinukas pasilenkė ir šnibžtelėjo kunigui į ausį: „Aš esu slaptojoje tarnyboje…“

Mūsų draugai

Viešpats mano šviesa ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS SJ ATSIMINIMAI

VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?

VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?

Ps 27, 1

Atsiminimuose arkivyskupas gyvai liudija apie savo gyvenimo, pašaukimo ir tarnystės metus, sutiktus žmones ir bendražygius. Knygoje atsiskleidžia, kokių persekiojimų ir represijų patyrė tie Bažnyčios žmonės, kurie vien tiesos žodžiu stojo prieš tikėjimo, tautos laisvės pavergimą sovietmečiu. Tai ir unikalus pasakojimas, kaip nelengvai, tačiau viltingai nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės žingsnių buvo kuriamas bažnytinis gyvenimas Kauno arkivyskupijoje, kaip Bažnyčia Lietuvoje ir šiandien tarnauja kaip tiesos ir sąžinės balsas.

Išleido Kauno arkivyskupija, 2013 m.

Ieškokite katalikiškuose knygynuose

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 12 (287) / 2013

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 42813 Tiražas 10 500 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

© Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Padovanokite sau ir artimiesiems puikią Kalėdų dovaną!

2014-uosius, ŠEIMOS METUS, išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje www.artuma.lt „ARTUMOS“ PRENUMERATA 2014 METAMS – PASKUBĖKITE! Užsiprenumeruoti galite redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83) arba bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt). Indeksas 5010.

Metų prenumeratos kaina – 54 Lt.

Akcijos žvakelių galite už auką įsigyti parapijose ir Carito skyriuose.

Paaukok skambindamas arba siųsdamas tuščią SMS numeriais: 1406 (auka 5 Lt); 1407 (auka 10 Lt).

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai