Artuma

Artuma 2014 m. sausis

1

Lietuvos ganytojų laiškas Šeimos metų proga

ŠEIMA – TIKĖJIMO VARTAI Brangieji, pradėdami naujus liturginius metus esame vėl kviečiami leistis į tikėjimo kelionę.

Kas yra tikėjimas?

Tai – kiekvieno iš mūsų atsakas į Dievo troškimą susitikti su žmogumi. Tikėjimo metais popiežius Pranciškus mus ragino naujai atrasti tikėjimo spindesį savo gyvenime. Tikėjimo metų dóvana tapo enciklika Lumen Fidei, priminusi mums tikėjimo reikšmę ir jo brendimo sąlygas. Joje popiežius ypač pabrėžė, kad „pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima“ (LF, 52).

Mes, Lietuvos vyskupai, šios popiežiaus Pranciškaus įžvalgos padrąsinti ir norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbėme šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais. Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ – natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas. Popiežius Pranciškus sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška“ (LF, 52). Tik tikėjimo apšviestas žmogus gali suvokti visą šio slėpinio grožį ir turtingumą. Tikėjimas suteikia santuokiniam meilės ryšiui neapsakomos Dievo meilės patirtį, o vaikų atėjimas į šį pasaulį – bendrystės ir bendradarbiavimo su Kūrėju džiaugsmą. Tikėjimo šviesoje santuoka ir vaikų priėmimas išvystami kaip gyvenimas, pranokstantis paprastą vyro ir moters susitarimą gyventi kartu susidėjus ar vaikų pradėjimą tik kaip biologinį vyksmą. Tikėjimas suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį“ (LF, 52). Tik taip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jų vaikams tampa tikėjimo vartais į gilesnį Dievo bei šeimos misijos pasaulyje pažinimą. Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į su-

sitikimą su Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai. Tėvas, motina ar vaiko globėjai yra pirmieji asmenys, perduodantys vaikučiui tikėjimo slėpinį. Todėl šeima dar vadinama „namų Bažnyčia,“ nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda“ (Evangelii Nuntiandi, 71). Šeima yra naujosios kartos tikėjimo lopšys, todėl tiek, kiek ji priima tikėjimą ir Evangeliją, tiek tampa ir „evangelizuojančia bendruomene“ (Familiaris Consortio, 52). Jai tenka ypatingas uždavinys perduoti tikėjimą ne tik savo aplinkoje, bet ir visuomenėje, nes, pasak popiežiaus Pranciškaus, „krikščioniškosios šeimos yra šeimos misionierės“ (Šv. Mišių pamokslas 2013 m. spalio 27 d. Šv. Petro aikštėje).

Rūpinimasis šeima visad buvo Bažnyčios dėmesio centre. Nors kai kurios problemos ne naujos, tačiau iššūkių šeimai šiandien taip padaugėjo, jog atėjo metas ginti negimusią gyvybę, šeimą, pagarbą moteriai ir vaikų teises. Pastaruoju metu besikartojantys raginimai peržiūrėti santuokos ir šeimos sąvokų turinį arba nustatyti, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė, yra ne kas kita, kaip pavojingas socialinis eksperimentas. Sulyginti vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą su įvairiais kartu gyvenančių asmenų dariniais reikštų pačios santuokos institucijos panaikinimą. Šeimos sandara kyla iš pačios žmogaus prigimties; teisė į šeimą – prigimtinė žmogaus teisė.

Valstybinės valdžios galia turi būti ir toliau saistoma bei ribojama žmogaus prigimtinių teisių viršenybės. Šeimos prigimtis nepakliūva į žmonių sukurtos teisės reguliuojamą sferą. Atvirkščiai, Valstybės valdžia turi tapti šios pagrindinės visuomenės ląstelės saugotoja. Vyro ir moters santuokos institucija rodo didelį žmonijos kultūros išsivystymą jos civilizacijos kelyje. Pagarba ir meilė šeimoje formuoja civilizuotos visuomenės stuburkaulį. Šiais Šeimos metais ypač raginame krikščioniškas šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei negimusių vaikų teises.

Ginkime šeimą, nes ji yra žmogaus gerovės, tikėjimo ir jo brandos lopšys. Šv. Pauliaus paraginimas „pabusti iš miego“ šiandien gali būti konkrečiai įgyvendinamas drąsiai ginant ir puoselėjant krikščioniškos šeimos kultūrą.

Tebūna mūsų veidas giedras, rūpinantis šeimos vertybe: Viešpats rūpinasi, kad savyje turėtume Jo džiaugsmo pilnatvę (plg. Jn 17, 13b)! Šventoji Mergele Marija, Šeimos Karaliene, melski už mus!

Lietuvos vyskupai

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ Bičiuliai,

Skaitytojų laiškai Susipažinkime...

2

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Būti Dievo ekspertais

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Jolanta RAMONIENĖ Laukiam ar veikiam?

6

Toma BRUŽAITĖ Kieno rankose negimusio žmogaus gyvybė?

7

Antanas GAILIUS Krikščioniška politika

8

Dievo patriotas

9

Pašaukė mane Gyvenimas, pilnas Dievo stebuklų

10

Piligrimai drauge Romanas KAZAKEVIČIUS Apsikabinti iš naujo

12

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Pirmasis žodis, kad būtum laisvas

15

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tai kiek iš tiesų Dievas davė įsakymų? 16 Antanas SAULAITIS SJ Veiklusis visur veiklus

17

Vytautė MACIUKAITĖ Išlaisvinimas įsakymais

18

Silvija KNEZEKYTĖ „Nedirbsi sau jokio paveikslo“?!

20

Dešimt Dievo žodžių vaikams

22

Aš tikiu į Dievą, dar tikiu mama, močiute ir auklėtoja

23

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Mano Dievas ne toks

24

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Nevalgiukų gydymas

26

Atokvėpio valandai Ar mokslas ir religija tikrai priešai?

27

Giovannino GUARESCHI Politika ant kelio (I)

29

Akiračiai Karolis de Fuko

31

Sveikata Nemalonumai su lūpomis

34

sveiki, atšventę mūsų Gelbėtojo ir nuostabiausios Dievo dovanos – Jėzaus Kristaus, tikros Ramybės kunigaikščio, Gimimo šventes, iškilmes ir fiestas! Sveiki, sulaukę ir naujųjų to paties Viešpaties dovanojamų 2014-ųjų skaičiuojant nuo to paties Įvykio! Ir sveiki, sulaukę Šeimos metų, kuriuos mums dovanoja bei švęsti kviečia mūsų ganytojai – ne tik katalikai, bet kone visų Lietuvos krikščioniškų Bažnyčių ir bendrijų vadovai! Gi šitokio konkretaus ekumenizmo dar nebuvome regėję per visą mūsų bendrąją istoriją. Tikrai, tai Viešpaties palaimos ženklas, kai sunkumų ir iššūkių dykuma tik dėka Dievo gali pamažu tapti dar neregėtu sodu!

Ačiū Jam už tai, ir ačiū mūs ganytojams už jų drąsius žingsnius! Telieka dabar mums žengti savuosius ir tuos metus vaisingai išgyventi, gyventi ta Dvasia, kurios dvelkimą akivaizdžiai regime.

Na, o kur ir kaip keliauti šįmet „Artuma“ pakvies Jus, ištikimieji ir naujieji mūsų Skaitytojai? Praėjusiais – Tikėjimo – metais buvome nustebinti, kaip svarbu, pasirodo, aptarti kad ir paprastus, tačiau svarbiausius mūsų tikėjimo ir gyvenimo klausimus. Tad šiais metais nutarėme eiti panašiu, visai paprastu keliu ir drauge su Jumis peržvelgti seną kaip Mozė Dekalogą... Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti baisi nuobodybė – argi kas nors naujo gali būti apie tai pasakyta? Ir apskritai – ar jie dar kam nors svarbūs, juk visi gyvename šiame pasaulyje su jo taisyklėmis, o ne gūdžiais viduramžiais?! Bet, uj, mielieji, neskubėkite su išvadomis, nes pirmiausia, prisipažinkit sau, ar tikrai juos žinote – tuoj pat galėtumėte visus išvardyti?! O jeigu dar paklausčiau, kaip jie atsirado ir kurgi jie dabar yra?.. Jums gal tik atrodo, kad žinote, o štai ką sako naujausi Išrinktosios tautos „tyrimai“ apie Įsakymų genezę: Dievas tarė Mozei ant kalno: – Moiša, duosiu jums gerą įsakymą, gerai?

– Bet ar tikrai jis geras?

– Na štai, visai simpatiškas: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį.“ – Žinai, ale tikrai neblogas, tik kaži kiek kainuoja?

– Už dyką atiduodu!

– Kaip tai – už dyką?! Tada duok dešimt!

Tai štai, mielieji, ir čia dar tik pradžia – nenustebkite kaip aš, kai berengiant šią „Artumą“ išsiaiškinau, kad vis dėlto Mozė galiausiai pasiėmė jų net ne dešimt, o visus penkiolika! Be humoro – patikimi biblistai rašo, žr. puslapį 16. Ir dar daug kitų atradimų padarysite, jeigu tikrai skaitysite šį žurnalą. Bet jeigu dar ir mums parašysite savo nuomones, patirtis, įžvalgas ar apie tai, ko čia neradote, ale visai norėtumėte rasti, – tai tuomet ir mes atradimų padarysime, o po to ir vėl su Jumis pasidalysime (čia kaip giedodavo šviesiaisiais viduramžiais: O admirabile commercium – o, nuostabieji mainai, lot.)!

Taigi, mielieji, užbaigiant belieka man sušukti tuo šūkiu, kurį mūsų ganytojai pasiūlė mums šįmet vis kartoti: Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų!

Džiugiai Jūsų – Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Tada ir dabar

35

Viršelyje – Mozė gauna Įstatymo lenteles.

Markas Šagalas, 1960–1966 m. © ADAGP/LATGA, Vilnius 2013 Artuma 2014 m. sausis

1

Skaitytojų laiškai

Susipažinkime...

Labai norėtųsi pažinti „Artumos“ skaitytojus – išspausdinkite ištraukas iš atsiliepimų.

Suprantu, kad būtų keista, jei už tai, kaip kiti žurnalai, pasiūlysite šampūno ar lėkščių, bet tikiu, kad pasisakyti norisi ne vienam, – tokį prašymą gavome iš skaitytojos Ingos, rengdami šį žurnalo numerį. Tad šis puslapis įkvėptas Jūsų, brangieji, laiškų ir atsiliepimų, pasidalijimų ir komentarų.

2

Taigi, mus įkvėpusi Inga rašo: Jau kurį laiką vis neįsigyju „Artumos“ – tačiau gruodžio mėnesio numeris kažkoks kitoks, įsigijau ir nesupratau, kas kitaip – ogi šiluma ir jaukumu papuoštas viršelis. Ačiū, kad nusprendėte, jog skaitytojai verti tiesiog kažko šilto.

Prisipažinsiu – iš tiesų pradedu skaityti nuo pabaigos: anekdotai, Vandos Ibianskos paprastai neprastas straipsnis, medicininiai dalykai, tik po to rimtesni tekstai. Ne visus ir įveikiu. Gal todėl, kad esu pavargusi nuo krikščioniškų (ir ne tik) taisyklių, reikalavimų – turiu būti puiki mama, evangelizuojanti apaštalė, darbšti darbuotoja, paslaugi dukra, mandagi kaimynė, supratinga draugė ir t. t., ir pan. Gal todėl stuburas palinkęs – nebepanešu, o apie šypseną prisimenu pavėluotai. Ir kas labiausiai gąsdina – pradedu panašėti į daugumą (nesupykite, įžeisti nieko nenoriu) sekmadieninės Sumos dalyvių. Apie džiaugsmingą meilę ir lengvą naštą nesinori net galvoti...

Labai gera perskaityti kokį paprasto žmogaus tikėjimo pavyzdį – ne švento, bet nuoširdžiai besistengiančio keliauti Viešpaties keliu. Žinau, kad tokių yra. Gal galėtumėt mus supažindinti? Juk „Artuma“, man rodos, ir skirta kasdieniam keliavimui – be aukštų frazių, be to, kas privaloma pasakyti, bet kas eina iš širdies. Nuo tokių straipsnių gera. Ačiū Jums visiems.

Miela Inga, ačiū Jums. Tikimės, kad atliepsime abu Jūsų prašymus – supažindinti su kitais skaitytojais ir papasakoti apie žmones, kurie stengiasi eiti Dievo keliais, gyventi su Juo. Sausio „Artumoje“ pradedame skiltį „Pašaukė mane“, kurioje spausdinsime tokių žmonių liudijimų. Malonaus skaitymo!

Artuma 2014 m. sausis

* * *

Štai skaitytoja Rimutė rašo mėgstanti skaityti apie kitas šeimas ir, atsiliepdama į praėjusiais metais „Tikiu. Padėk mano netikėjimui“ skiltyje išspausdintą skaitytojos atvirą pasidalijimą tikėjimo paieškomis, siūlo pakalbinti žinomą šeimą, kuri yra „puikus tikėjimo ir vienybės pavyzdys, kuri, nepaisant sunkumų, sugebėjo išsaugoti darną, pasitikėjimą Dievu ir kūrybingumą“: Esu nuolatinė „Artumos“ skaitytoja. Su nekantrumu laukiu kiekvieno numerio, o tada jau skaitome jį visi – aš, vyras ir vaikai. Džiaugiamės Jūsų ir viso kolektyvo darbu, dėkojame už šiltą, atvirą toną bei aktualias temas. Jau beveik užauginome penkis vaikus, todėl visuomet labai įdomu skaityti apie kitas šeimas. <...> Akivaizdu, kad nūdienos visuomenėje tradicinės šeimos vertybės vis labiau kvestionuojamos kaip atgyvenusios ir trukdančios skleistis individo saviraiškai. Kadangi „Artumos“ žurnalas skirtas Lietuvos šeimoms, manau, pažintis su šiais kukliais ir dvasingais žmonėmis būtų puiki dovana skaitytojams.

Dėkojame Jums, miela Rimute, ir netgi Jūsų vyrui bei vaikams! Iš tiesų šeimos instituto stiprinimą ir puoselėjimą esame gavę kaip misiją iš palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II dar 1996 metais, kai tuometinė vyriausioji redaktorė Vanda Ibianska susitiko su juo Vatikane. Todėl šiais Šeimos metais ir toliau rašysime šeimai aktualiais klausimais ir bandysim pateikti jų liudijimų.

* * *

Skaitytojas Danas, paskaitęs lapkričio „Artumoje“ straipsnį „Kaip elgtis su

šefu?“, sunerimo, kad kai kurie patiklūs skaitytojai gali pradėti taip netinkamai pataikūniškai elgtis: Iki pat jo galo dairiausi aplinkui skilties pavadinimo „Pasijuokime“ ar „Šypsenos be raukšlių“. Taip ir nepavyko identifikuoti, jog esu humoro skyrelyje. Straipsnis tikrai juokingas, kai skaitai kaip humoristinį. Tačiau reikėtų kažkaip pažymėti, kad jis toks yra, nes, neduok, Dieve, kas nors už tikrus patarimus priims.

* * *

Nuolat ir jau seniai skaitanti „Artumos“ žurnalą Ona iš Vilniaus rašo: Visada nekantriai laukiu naujo numerio ir perskaitau jį nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Džiaugiuosi kiekvienu straipsniu – visi jie įdomūs ir naudingi.

Už tai dėkui redakcijai ir visiems, kurie juos rengia. Atskirai norėčiau padėkoti Vandai Ibianskai. Žaviuosi jos straipsnių kalba – sodria, vaizdinga, išmoningai papuošta gražiais lietuvių kalbos perliukais. Net ir gvildendama tamsias ir skaudžias problemas ji sugeba sušildyti dvasią, skleisti šviesą. Jos straipsniai prisodrinti gero ir gražaus humoro, išsiskiria turiningumu, pateiktų faktų įdomumu.

Vandos Ibianskos straipsnius būtinai perskaitau ne vieną kartą ir duodu perskaityti draugams. Linkiu, gerb. Vanda, kad Jūsų talentas dar ilgai džiugintų „Artumos“ skaitytojus.

Ačiū Jums visiems, kurie skaitote „Artumą“, ir net draugams duodate paskaityti! Labai ačiū, kad dalinatės su mumis savo džiaugsmu ir pamąstymais. Žinokite, išsakydami savo nuomonę – kartu kuriate žurnalą. Tik pažindami ir Jūsų troškimus, galėsime į juos atsiliepti.

Būkime drauge ir naujaisiais 2014 metais!

Kronika

Sausio kalendorius

Būti Dievo ekspertais Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Šiais metais norime pasiūlyti Jums, brangūs Skaitytojai, apmąstyti svarbiausias mėnesio kolektas. Kolekta (nuo lotyniškojo „surinkimas“) yra malda, kuria pradedami Eucharistiniai bei kiti krikščionių susirinkimai. Joje labai glaustai (kaip, beje, ir visose Romos liturgijos maldose) atskleidžiama švenčiamo slėpinio esmė, reikšmė ir prasmė krikščionio gyvenimui.

Prisipažinkime, šventuosiuose susirinkimuose – Mišiose – šios maldos dažniausiai neišgirstamos… O juk jos suteikia prasmę visam sambūriui. Maža to, visų mūsų vardu jas atlieka vadovas, lotyniškai vadinamas prezidentu (praesidens – „sėdinčiuoju priešais“), o visi į jo žodžius atsiliepiame „Amen“ (iš hebrajiškojo Aman – „tai mano pamatas, tuo remiuosi, tai mano tvirtybė“). Pirmiausia prezidentas pakviečia: „Melskimės.“ Tada būtina kelių akimirkų tyla, kai išsakome Dievui savo intencijas, troškimus, idėjas. Paskui visos mūsų mintys sutraukiamos į tuos trumpučius Bažnyčios oficialiosios maldos sakinius. Ir galiausiai atskleidžiamas krikščioniškos maldos būdas.

Pirmąją naujų „civilinių“ metų dieną Mariją sveikiname aukščiausiu titulu – Dievo Gimdytoja: Dieve, nekalta Švenčiausiosios Marijos motinyste tu suteikei žmonijai amžinojo išganymo lobį; leisk pajusti galingą užtarimą tos, kuri mums dovanojo gyvybės Davėją, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, Jėzų Kristų.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė atskleidžia mums, kad Dievas trokšta išgelbėti kiekvienos tautos kiekvieną žmogų; ir kad Tas, kurį dabar regime žmonių vaiku, pasirodys dieviškame spindėjime: Dieve, tu šiandien kelrode žvaigžde tautoms apreiškei savo vienatinį Sūnų; teikis mus, tave tikėjimu jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime visą tavo didybę.

Per Kristaus Krikšto šventę, užbaigiant Kalėdų laiką, suvokiame, jog Krikštas yra mūsų tapimas Dievo įsūniais ir įdukromis Kristuje, Dievo Sūnuje: Visagali amžinasis Dieve, tu Jėzų Kristų, šiandien Jordane pasikrikštijusį, Šventajai Dvasiai ant jo nusileidžiant, iškilmingai paskelbei esant tavo mylimąjį Sūnų; padaryk, kad ir

mes, tavo įsūnytieji vaikai, iš vandens ir Šventosios Dvasios atgimę, visada tau mieli būtume.

Eilinio laiko sekmadienis duoda maldą ir visiems tos savaitės liturginiams sambūriams. II eilinį sekmadienį turime suvokti, kad Dievo dovanos yra išmeldžiamos, Jėzus ne rekomendavo, o liepė melstis: Visagali amžinasis Dieve, dangaus ir žemės Valdove! Išklausyk savo tikinčiųjų maldas ir suteik mūsų laikams taiką ir ramybę.

III eilinis sekmadienis moko, kad visos mūsų veiklos ir gyvenimo būdo pavyzdys yra Jėzus ir tik Jis: Visagali amžinasis Dieve, tvarkyk mūsų kelius pagal savo valią, idant sekdami tavo mylimojo Sūnaus pavyzdžiu, pereitume žemę, darydami gera.

Lotynų apeigų (t. y. mūsų) maldose beveik visada yra kreipiamasi į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje.

Nes šitaip išpažįstame savo Dievą – vieną Trejybėje. Nes Kristus mums Jį padovanojo. Nes esame Tokio Dievo ekspertai!(?) Amen.

Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi skatintų autentišką ekonomikos plėtrą, gerbiančią visų tautų orumą; misijų – kad skirtingų denominacijų krikščionys siektų vienybės, kurios troško Kristus.

1 T ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 Maldos už taiką diena 2 K Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis,

vyskupai, Bažnyčios mokytojai

1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 3 P Švč. Jėzaus Vardas

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98; Jn 1, 29–34 4 Š 1 Jn 3, 7–10; Ps 98; Jn 1, 35–42 5 S KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

(TRYS KARALIAI)

Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12 6 P 1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2; Mt 4, 12–17. 23–25 7 A Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas

1 Jn 4, 7–10; Ps 72; Mk 6, 34–44 8 T 1 Jn 4, 11–18; Ps 72; Mk 6, 45–52 9 K 1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72; Lk 4, 14–22a 10 P 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Lk 5, 12–16 11 Š 1 Jn 5, 14–21; Ps 149; Jn 3, 22–30 12 S KRISTAUS KRIKŠTAS

Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29; Apd 10, 34–38;

Mt 3, 13–17 13 P I eilinė savaitė (I sav.)

Šv. Hiliaras, vysk., Bažnyčios mokytojas

1 Sam 1, 1–8; Ps 116; Mk 1, 14–20

Laisvės gynėjų diena 14 A 1 Sam 1, 9–20; 1 Sam 2, 1. 4–8; Mk 1, 21b–28 15 T 1 Sam 3, 1–10. 19–20; Ps 40; Mk 1, 29–39 16 K 1 Sam 4, 1–11; Ps 44; Mk 1, 40–45 17 P Šv. Antanas, abatas

1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89; Mk 2, 1–12 18 Š 1Sam 9,1–4.17–19;10,1a; Ps21; Mk 2,13–17

Maldų už krikščionių vienybę

aštuondienio pradžia 19 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 49, 3. 5–6; Ps 40; 1 Kor 1, 1–3; Jn 1, 29–34 20 P Šv. Fabijonas, popiežius, kankinys;

Šv. Sebastijonas, kankinys

1 Sam 15, 16–23; Ps 50; Mk 2, 18–22 21 A Šv. Agnietė, mergelė, kankinė

1 Sam 16, 1–13; Ps 89; Mk 2, 23–28 22 T Šv. Vincentas, diakonas, kankinys

1Sam17, 32–33. 37.40–51; Ps144; Mk3,1–6 23 K 1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7; Ps 56; Mk 3, 7–12 24 P Šv. Pranciškus Salezas, vysk., Bažnyčios m.

1 Sam 24, 3–21; Ps 57; Mk 3, 13–19 25 Š Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas

Apd 22, 3–16 arba Apd 9, 1–22; Ps 117;

Mk 16, 15–18 26 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 8, 23b – 9, 3; Ps 27; 1 Kor 1, 10–13. 17;

Mt 4, 12–23 27 P Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas

Kol 1, 24–28; Ps 40; Lk 10, 1–12. 17–50 28 A Šv. Tomas Akvinietis, kun., Bažnyčios m.

2 Sam 6, 12b–15. 17–19; Ps 24; Mk 3, 31–35 29 T 2 Sam 7, 4–17; Ps 89; Mk 4, 1–20 30 K 2 Sam 7, 18–19. 24–29; Ps 132; Mk 4, 21–25 31 P Šv. Jonas Boskas, kunigas, vienuolis

2 Sam 11, 1–4a. 5–10a. 13–17; Ps 51;

Mk 4, 26–34

Artuma 2014 m. sausis

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas Brolystė – taikos pagrindas

Gruodžio 12 d. Vatikane buvo pristatyta prieš 46 metus Pauliaus VI pradėtai minėti Pasaulinei taikos dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia. Pirmojoje šia proga savo skelbiamoje žinioje jis kalba apie brolybę kaip taikos pagrindą ir kartu kaip kelią į taiką. Pasak Šventojo Tėvo, žmonių brolybė yra visų pirma antropologinė duotybė, išplaukianti iš fakto, kad visi žmonės priklauso vienai žmonijos šeimai. Tą patį sako ir Apreiškimas, Biblijos pradžioje pasakodamas apie pasaulio sukūrimą.

Tačiau kalbėdama apie brolius Kainą ir Abelį, Biblija primena, kad žmonijos, pašauktos gyventi kaip broliai, tyko ir dramatiškų išdavysčių pavojus. Biblinis brolybės aiškinimas pasiekia viršūnę Jėzuje Kristuje, kuris savo kančia ir prisikėlimu sutaikindamas žmones su Dievu savyje atnaujino ir žmonių tarpusavio brolybę. Savo žinioje Taikos dienai popiežius Pranciškus kviečia iš naujo atrasti brolybės vertę ir ją priešpriešinti įvairioms šiuolaikinio socialinio egoizmo formoms, ja remtis siekiant sumažinti prarają, kuri šiandien vis labiau skiria tuos, kurie visko pertekę, ir tuos, kurie priversti tenkintis trupiniais.

Kitas gruodžio mėnesį pasirodęs popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumentas – tai šįkart be datos paskelbta žinia, skirta vasario 11 d. minimai Pasaulinei ligonių dienai. Jos tema – šv. Jono Pirmojo laiško žodžiai: „Ir Artuma 2014 m. sausis

mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

Gruodį dar buvo gyvai komentuojamas lapkričio gale paskelbtas lig šiol pats svarbiausias popiežiaus Pranciškaus dokumentas – apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium. Praėjusio mėnesio apžvalgoje, remdamiesi tik anonsais, pasiskubinome jį pristatyti tik kaip 2012 m. rudenį Vatikane vykusio Vyskupų Sinodo apie naująjį evangelizavimą rezultatą. Tai tiesa, kad šis dokumentas parengtas remiantis popiežiaus Benedikto XVI patvirtintomis Vyskupų Sinodo išvadomis, tačiau popiežius Pranciškus neapsiribojo tik tuo, apie ką buvo kalbėta Sinode, o savo dokumente sintetiškai pakartojo savąją džiugios, tarnaujančios, nebijančios susidurti su pasaulio iššūkiais Bažnyčios viziją. Dėl to ir anonsuojant šį dokumentą lapkričio gale vartotas techninis pavadinimas „posinodinis apaštališkasis paraginimas“, dokumentą paskelbus, virto tiesiog „Popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu“ (be žodžio „posinodinis“).

Gruodžio 12 d. popiežius Pranciškus priėmė net 17 šalių ambasadorius prie Šventojo Sosto, reziduojančius ne Romoje, bet kitose sostinėse. Naujieji ambasadoriai įteikė popiežiui savo valstybių vadovų pasirašytus skiriamuosius raštus ir kartu pradėjo oficialiai eiti pareigas. Kitą dieną, gruodžio 13-ąją, nauji ambasa-

doriai, taip pat visas Romoje reziduojantis diplomatinis korpusas prie Šventojo Sosto susitiko su naujuoju popiežiaus Valstybės sekretoriumi arkivysk. Pietro Parolinu. Tai buvo proga diplomatams pirmą kartą susitikti su naujuoju pagrindiniu popiežiaus bendradarbiu ir „politinio“ Šventojo Sosto aparato vadovu.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kard. Kurtas Kochas gruodžio 14–19 d. lankėsi Rusijoje, kur susitiko su Ortodoksų Bažnyčios vadovu, Maskvos patriarchu Kirilu ir su Patriarchato Išorinių ryšių departamento vadovu metropolitu Hilarionu. Jau gerus keliolika metų kalbama apie galimą būsimą Romos ir Maskvos Bažnyčių vadovų susitikimą. Dėl ne iki galo išsiaiškintų tarpusavio santykių, kartais gal ir dėl be reikalo pernelyg sureikšminto žmogiškojo principingumo, toks susitikimas dar neįvyko. Kol kas taip ir neaišku, kada galėtų susitikti popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas (beje, 2014 m. sausio 5 d. sukanka 50 metų nuo popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro susitikimo – apie tai išsamiau žr. p. 12–14).

2013 m. pabaigoje įvyko svarbus poslinkis katalikų santykiuose su islamu.

Gruodžio 3 d. buvo atnaujinti Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos santykiai su Kairo Al Azharo islamo universitetu. Šis universitetas yra pats svarbiausias musulmonų sunitų teologijos ir formacijos centras visame pasaulyje.

Nuo 1998 m. buvo rengiami kasmetiniai dvišaliai Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos ir Al Azharo universiteto delegacijų susitikimai. Islamo atstovai kasmetinius kontaktus nutraukė reaguodami į popiežius Benedikto XVI pasisakymus po teroristinių išpuolių prieš Aleksandrijos koptų bendruomenę. Ryšių atnaujinimas dabar vėl žada stabilų bendradarbiavimą.

Popiežius Pranciškus vadovavo pirmosioms savo pontifikato Kalėdoms. Pirmą kartą jam teko Romoje aukoti Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišias.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Artimo meilės ir solidarumo žinia Viešpaties Gimimo šviesa kaip ramybės ir džiaugsmo žinia Lietuvai sklido iš Prakartėlių jos miestų ir miestelių bažnyčiose. Kalėdų iškilmėse vyskupų ganytojiškaisiais laiškais buvo pasveikinti visi, kurie atvira širdimi artinosi prie šios šviesos, tapo jos nešėjais savo aplinkoje.

Nors Kalėdas kaip įprasta „ankstino“ prekyba, šventiniai koncertai bei eglučių įžiebimai, ganytojai ragino nepamiršti, jog advento metas pirmiausia kviečia atsiversti – atsigręžti į Dievą ir artimą, daryti gerus darbus nepaliekant vienišų, kenčiančių žmonių tik Carito, Maltos ordino pagalbos tarnybos, kitų labdaringų organizacijų rūpesčiui. Be jau plačiai žinomos Lietuvos Carito akcijos „Gerumas mus vienija“, Vilniaus arkivyskupijos Caritas rengė akciją „NEvienišos Kalėdos“.

Artėjant šventėms pamąstyti apie dvasinius dalykus, savo pačių ir miesto triukšmą nutildyti Viešpaties artumoje kvietė Miesto misijų renginiai (taip pat ir kavinėse) Kaune.

Su artimo meile ir solidarumu pažvelgti į savo kaimynus Ukrainoje, išgyvenančius neramų laisvės siekimo metą, paragino Lietuvos vyskupai iš karto po LVK plenarinio posėdžio Kaune gruodžio 12 d. Šiame posėdyje vyskupai, kurių ganytojiškuoju laišku (žr. II viršelyje) I advento sekmadienį pradėjome Šeimos metus, patvirtino ir tų metų šūkį – „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Metų programa dar laukia visos tikinčiųjų bendruomenės pasiūlymų. Vienas jų – nepaliaujama malda už šeimas, tęsiant Tikėjimo metų iniciatyvą – nuolatinė Švč. Sakramento adoracija paeiliui visose šalies bažnyčiose.

Nuostabu, kad šeimos gynimo reikalas Lietuvoje suvienijo bene visas krikščionių Bažnyčias ir bendrijas. Jų vadovai Vilniuje lapkričio 26 d. pasirašė bendrą memorandumą dėl Šeimos metų paskelbimo, išreikšdami savo artumą šeimoms, jų sunkumų bei kančios atjautimą ir

atkreipdami visuomenės dėmesį į prigimtines ir nediskutuotinas šeimos bei žmogaus gyvenimo vertybes. Į advento rimtį bene labiausiai sutrikdžiusį įvykį – portugalės Edite Estrelos Memorandumo dėl Šeimos metų paskelbimo pasirašiusieji Lietuvos krikščionių Bažnyčių ir bendrijų vadovai pareiškimo svarstymą Europos Parlamente – aktyviai protesto mečiam „Bažnyčios žinių“ redaktoriui ir laiškais sureagavo net 30 mūsų šalies vertėjui, Vatikano radijo korespondentui šeimų, tėvų ir kitų visuomeninių organi- ir mielam „Artumos“ bičiuliui; nuoširzacijų, tvirtai pasisakydamos prieš pačių džiai sveikiname! mažiausių europiečių lytinio „švietimo“ VDU Katalikų teologijos fakulteto pasibaisėtinas užmačias. kvietimu Lietuvoje lankėsi žymus teolo Gruodžio 4-ąją Kauno arkivyskupi- gas, Oksfordo universiteto profesorius, jos kurijoje kartu su Lietuvos žurnalistų molekulinės biologijos daktaras, beje, draugija paminėtas Vatikano II Susirin- buvęs ateistas, Alisteris E. McGrathas. kimo Dekreto dėl visuomenės komuni- Svečias skaitė pagrindinį pranešimą kavimo priemonių Inter mirifica 50-me- LR Seime surengtoje konferencijoje tis. Ta proga surengtoje konferencijoje apie mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo „Krikščioniškųjų vertybių sklaida ir žur- sąsajas, o ne mirtiną priešpriešą, kuri nalistika“ žiniasklaidos darbuotojams ir tikėjimo, ir mokslo pasaulyje, kaip pristatytas menkai lig šiol jų pažįstamas teigta, iš tiesų seniai nebeegzistuoja.

Bažnyčios prieš pusę amžiaus žengtas Vyskupai sveikino tokios temos konfežingsnis į dialogą su pasauliu, savalaikė renciją, pripažindami, jog mokslas yra ir pranašiška žinia, jog žiniasklaida svar- dar vienas pažinimo būdas, o tikintis bi ir Gerajai Naujienai skelbti, ir žmonių žmogus turi džiaugtis jo atradimais, kubendrystei puoselėti. Konferencijoje pa- rie savaime kelia klausimą apie Kūrėją. brėžta, jog Bažnyčia nestato sienų tarp Prof. McGrathas sakė, jog šiandien vis krikščioniškos ir pasaulietiškos žiniasklai- daugiau mokslininkų domisi religijos klaudos, bet pirmenybę teikia dialogui. Sykiu simais, o mokslas nėra greitkelis į ateizapgailestauta, jog katalikiškumas žinias- mą (pokalbį su juo skaitykite p. 27–28). klaidos erdvėse, deja, neretai pristatomas Lietuvos žydų bendruomenė Vilkaip regresas, o krikščioniškąsias vertybes skleidžianti žiniasklaida yra per mažai re- niuje dvyliktąjį ciklo „Likimai“ susitikimą gruodį skyrė palaimintajam Jurgiui miama net ir pačių krikščionių.

Susirinkę žurnalistai pasveikino ar- Matulaičiui, prisimindama ir pagerbdakivyskupą Sigitą Tamkevičių SJ, kuriam, ma jį kaip Vilniaus vyskupą, kuris per bakaip pogrindinės spaudos kūrėjui ir re- dmetį šelpė žydus ir gelbėjo gyvybes. daktoriui, politiniam kaliniui ir tremti Prieš pat didžiąsias šventes Lietuvą niui, kaip tik tądien LR Seimo nutarimu buvo skirta šių metų Laisvės premija pasiekė popiežiaus Pranciškaus žinia: po beveik penkerių tarnystės metų Baltijos (įteikiama Sausio 13-ąją).

Džiugų draugiškumo krikščioniška- šalyse apaštališkasis nuncijus arkivyskujai žiniasklaidai ženklą vėl parodė Lie- pas Luigi Bonazzi paskirtas Šventojo Sostuvos žurnalistų draugija, 15-ąją Stasio to atstovu Kanadoje. Ačiū jam už ypatinLozoraičio premiją paskirdama kukliam, gai uolią tarnystę mūsų Tėvynėje! tačiau itin subtiliam ir talentingam kataDalė GUDŽINSKIENĖ likui žurnalistui Kastantui Lukėnui, ilgaArtuma 2014 m. sausis

5

Kronika

6

Laukiam ar veikiam? Šeimos politikos 2013-aisiais apžvalga Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė

2013-uosius metus pradėjome laukimu. Metų pradžioje naujoji Vyriausybė skaičiavo pirmąjį veiklos šimtadienį ir rengė konkrečias priemones savo programai įgyvendinti. Laukėme stebėdami, ką gi valdantieji darys šeimos politikos srityje. Metų pabaigoje jau galime susipažinti su Vyriausybės darbų TOP 10 ir pirmuoju jos parengtu šalies biudžetu. Taigi, ar pagerėjo šeimų gyvenimas?

Uždirbantieji minimalią mėnesinę algą (MMA) galėjo nudžiugti, nes ji buvo gerokai padidinta. Tačiau ekonomistai perspėja, kad būtų geriau, jei MMA augimas būtų susietas su ekonomikos augimu ir MMA augtų kartu su vidutine alga.

Dabar gi šis dydis priklauso nuo politikų sprendimo ir gali būti naudojamas reitingams auginti. Padidėjęs MMA ir pasikeitęs neapmokestinamasis pajamų dydis ženklaus poveikio šeimų pajamoms neturėjo. Vėlgi, pasak ekonomistų, mokestinė reforma galėtų ir turėtų būti ryžtingesnė, nepakanka eiti teisinga linkme priimant mažai reikšmingus sprendimus.

Paminėsiu ir „socialiai jautrų“ biudžetą: kuo mažiau jautrumo bus rodoma šeimos stiprinimui, jos autonomiškumui pripažinti, kaip ir kartų solidarumui, bendruomeniškumui ugdyti, tuo labiau mūsų valstybės biudžete didės išlaidos socialinei bei sveikatos apsaugai, tuo daugiau bus progų politikams demonstruoti jautrumą piliečių poreikiams. Būtų galima vardyti daugiau rodiklių ir skaičių, bet to nedarysiu, nes nebuvo ženklaus nedarbo lygio mažėjimo nei ryškaus atlyginimų augimo, pensijų ar išmokų didinimo. Būkime kantrūs, ateityje tikrai gyvensime geriau, juk nuo 2014-ųjų pabaigos ketinama „vykdyti kompleksines veiklas, prisidedančias prie demografinės situacijos gerinimo“, o štai jau 2015–2016 metais ketinama pradėti „plėsti pagalbos šeimai prieinamumą“.

Tarptautinės šeimos dienos proga Seime vykusioje diskusijoje buvo svarstoma, „ką gali ir ko negali pačios šeimos“.

Ką gi nuveikė pačios šeimos? Pradėsiu, deja, nuo nemalonios žinios. Nepaisant Artuma 2014 m. sausis

Lietuvos šeimų, vyskupų bei įvairių organizacijų argumentuotų kreipimųsi, buvo pasirašyta Stambulo konvencija.

Apie jos keliamus pavojus dėl socialinės lyties įteisinimo „Artumos“ skaitytojai buvo informuoti ne kartą. Kadangi dar laukia šios konvencijos ratifikavimas Seime, turime toliau sutelktai veikti, jau dabar darydami įtaką Seimo nariams.

Kita mažai džiuginanti žinia – apie šeimoms svarbų Nacionalinį susitarimą. Šeimų organizacijų atstovai atlieka jo įgyvendinimo priežiūrą ir pastebi, kad valstybės institucijos tik imituoja susitarimo įgyvendinimą. Realiai jos ataskaitose prirašo savo vykdomus darbus prie tam tikrų susitarimo uždavinių įgyvendinimo, o ne atvirkščiai – planuoja darbus pagal susitarime įvardytus šeimų poreikius. Gal padėtis pasikeistų, jei susitarimas įgautų juridinę galią, taptų privalomai įgyvendinamu teisės aktu?

Visus metus gaudė vaikų bausmių ir vaikų atėmimo iš tėvų temos. Šeimų balsas čia tikrai buvo stiprus. Kilo netgi šeimų sąjūdis. Išsakyta daug argumentų, pateikta pasiūlymų, tačiau trūko įstatymų pakeitimų iniciatorių įsiklausymo į kitokią nuomonę, siekio suprasti tėvus, noro ieškoti visiems tinkamo sprendimo, o ypač – iš esmės spręsti problemą.

Net nejauku prisiminti metų pradžioje vykusį namuose gimdžiusių šeimų ir joms padėjusių medikų baudžiamąjį persekiojimą bei visišką nesusikalbėjimą nestacionarinio gimdymo tema. Džiugu, kad metų pabaigoje padėtis pasikeitė: medikai, politikai ir šeimos susėdo prie diskusijų stalo, specialistai ir šeimos drauge parengė rezoliuciją politikams ir valdi-

ninkams, bendraminčiai susitelkė koncerte švelnaus gimimo idėjai palaikyti.

Svarbu, kad skėtinės šeimų organizacijos tęsė darbą savivaldybėse, sutelkdamos ir stiprindamos vietines šeimų organizacijas bendrai veiklai: tinkamai atstovauti šeimų interesams, spręsti problemas, bendradarbiauti su vietos politikais. Ir toliau kūrėsi Šeimos tarybos savivaldybėse, o Seime pradėtas svarstyti Nacionalinės šeimos tarybos steigimas.

Metų pabaigoje vėl prabilta apie Konstitucijos keitimą siekiant atskleisti šeimos sąvokos turinį. Net 108 seimūnai pritarė iniciatyvai pateikti Seimui svarstyti siūlymą, jog šeima sukuriama sudarius santuoką, šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, o valstybė saugo ir globoja ne tik šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir santuoką. Karštos diskusijos ir balsavimai šiuo klausimu laukia 2014-aisiais. Be to, laukia diskusijos dirbtinio apvaisinimo ir partnerystės įteisinimo temomis; akylai stebintieji perspėja, kad tam buvo nuosekliai rengiamasi visus metus.

Apžvelgiant praėjusius metus džiugina kylančios pilietinės iniciatyvos, sąjūdžiai, steigiamos naujos įstaigos, juntamas sujudimas dėl vertybinių klausimų. Tai pavadinčiau suvokimo, kad pavieniui nuveikti nelabai ką galėsime, mokymosi telktis ir veikti kartu pradžia. Žvelgiant į 2014-uosius daugiausia vilties teikia tai, jog kone visos Lietuvos krikščionių Bažnyčios ir bendrijos juos paskelbė Šeimos metais. Prisijungsiu prie katalikų vyskupų, kurie Šeimos metais „ypatingai ragina krikščioniškas šeimas ir visus geros valios žmones pagal savo galimybes ginti šeimos ir gimusių bei negimusių vaikų teises“.

Kronika

Kieno rankose negimusio žmogaus gyvybė?

Toma BRUŽAITĖ, „Laisvos visuomenės instituto“ vadovė

Prabėgę metai buvo reikšmingi kuriant Gyvybės kultūrą Lietuvoje ir Europoje.

Turbūt svarbiausias ir nemažas diskusijas įsiūbavęs įvykis Lietuvoje – dar kartą pateiktas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti negimusio žmogaus apsaugą. Gegužę Seime projektui pritarta, o tai atvėrė kelią tolesnėms diskusijoms. Šiam įstatymui svarstyti Seimo komitetai organizavo ne vieną viešą klausymą, kuriame savo poziciją, argumentus, pasiūlymus išsakė įvairios visuomeninės organizacijos.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Džiugu, kad 2013 m. kūrėsi daug iniciatyvų, kurios įvairiai prisideda prie Gyvybės kultūros kūrimo bei puoselėjimo. Vilniuje įsteigtas Krizinio nėštumo centras, perėmęs gerą ir ilgametę panašaus centro Kaune patirtį. Šiuose centruose krizę dėl nėštumo išgyvenančios moterys gali kreiptis psichologinės, materialinės pagalbos ar tiesiog draugiško palaikymo (daugiau apie tai – žiūrėti www.neplanuotasnestumas.lt).

Pilietinė akcija Renkuosi gyvybę telkia aktyvius piliečius diskutuoti ir išreikšti savo poziciją dėl negimusio žmogaus gyvybės ir jos apsaugos. Pagrindiniai šios akcijos, po truputį tampančios judėjimu,

tikslai – šviečiant visuomenę išsaugoti gyvybes; teikiant informaciją padėti moterims, kurios patyrė abortą ar svarsto apie jį; telkti bendruomenę, neabejingą žmogaus gyvybės apsaugai. Spalio pabaigoje akcija prasidėjo renginiu 6033 liepsnelės, kai visoje Lietuvoje užsidegė žvakutės kiekvienam praėjusiais metais dėl aborto teisės gyventi netekusiam kūdikiui. Akcijoje dalyvavo beveik trisdešimties Lietu-

vos miestų ir miestelių gyventojai (daugiau apie ją – žr. www.gyvybe.lt).

Verta pasidžiaugti ir kitomis iniciatyvomis, dėl kurių žmogaus gyvybės apsauga tampa aktualia tema viešojoje erdvėje.

Studentų bendruomenė Vilniuje (korporacija Iustitia) ir Kaune (Lietuvos medicinos studentų asociacija) organizavo diskusijas apie negimusiojo apsaugą ir abortus.

Gruodžio 17 d. Seime vyko abortų prevencijai skirtas seminaras, jame apie savo patirtį kalbėjo iš Vokietijos trumpam į Lietuvą grįžusi psichologė Palmira RepšytėScharf. Savo įžvalgomis dalijosi medikai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, politikai. Akcentuota, jog negimusio žmogaus gyvybės apsauga neatsiejama nuo konkrečios ir tinkamos pagalbos besilaukiančiai moteriai.

Gruodžio pradžioje „Laisvos visuomenės institutas“ drauge su „Šeimos institutu“, VDU Teisės fakultetu bei Parlamentine grupe „Už žmogaus orumą“ surengė tarptautinę konferenciją „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“. Dalyvavo Europos teisės ir teisingumo centro direktorius Gregoras Puppinckas (Prancūzija) ir buvęs Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Javieras Borrego-Borrego (Ispanija). Diskutuojant apie negimusios gyvybės apsaugą, dažnai manipuliuojama žinia, kad abortų draudimas prieštarautų tarptautinei žmogaus teisei. Minėtos konferencijos svečiai argu-

mentavo, jog abortas niekada ir jokiais tarptautiniais dokumentais nepripažįstamas kaip žmogaus teisė ir jokie tarptautiniai dokumentai ar teismų sprendimai neįpareigoja šalių padaryti ar išlaikyti abortus legalius.

Europa keičiasi ir vis labiau saugo negimusio žmogaus gyvybę. Tai rodo ilgiau nei metus trukusi pirmoji Europos Sąjungos pilietinė akcija Vienas iš mūsų.

Visoje ES surinkta 1,9 mln. parašų piliečių, pritariančių, kad ES savo kompetencijos srityse saugotų žmogaus embriono gyvybę ir nefinansuotų tyrimų, kuriuose naudojami embrionai.

Nuo spalio Europos Parlamente netilo diskusijos apie vadinamąjį Estrelos pranešimą. Be daugelio kitų diskutuotinų ir europiečiams nepriimtinų nuostatų, dokumente raginta valstybes nares pripažinti abortą žmogaus teise, o gydytojams apriboti sąžinės laisvę ir neleisti atsisakyti atlikti aborto. Po balsavimo Europos Parlamente šis dokumentas atmestas priimant alternatyvią rezoliuciją, kuri dar kartą patvirtina, jog ES palieka narėms spręsti, kaip jų šalyse turi būti reglamentuojama žmogaus gyvybės apsauga. Tačiau ši diskusija ir dokumento priėmimo procesas buvo reikšmingas ne tik dėl pasiekto rezultato – įvairios pilietinės akcijos prie Europos Parlamento bei socialiniuose tinkluose rodo, kad europiečiai pasiryžę ginti ir saugoti negimusius bei kurti Gyvybės kultūrą.

Ateinantys metai neturėtų būti ramesni.

Vis dar laukiame Seimo narių balsavimo dėl Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo; būtina atrasti geriausius būdus padėti besilaukiančioms ir įvairių sunkumų patiriančioms moterims. Nemažiau svarbu telktis ir išreikšti savo poziciją viešojoje erdvėje, kad Lietuvoje žmogaus gyvybė būtų gerbiama ir saugoma vertybė. Negimusių kūdikių gyvybė yra mūsų rankose!

Artuma 2014 m. sausis

7

Kronika

8

Krikščioniška politika Antanas GAILIUS krikščioniška mintis gali mūsų gyvenimui pasiūlyti. Turėtume svarstyti, kokia turėtų būti krikščioniška pozicija visais viešojo gyvenimo klausimais – nuo ūkio ir biudžeto, iki tokių tariamai specifinių sričių, kaip atliekų tvarkymas, pagarbus elgesys su gamta ar kelių tiesimas.

Tikrai neketinu čia tokios politinės krikščionių programos formuluoti. Tam būtų reikalingos sutelktinės pajėgos – ir dar nežinia, ar turime jų pakankamai šiam darbui nuveikti. Tačiau man regisi, kad pajėgų jau galėtų rastis. Per šios Nepriklausomybės metus jau užaugusi nauja ir šviesi tikrai išsilavinusių ir šviesių krikščionių karta. Jiems, matyt, ir teks tas darbas – jeigu tik jie nemanys, kad politika nėra krikščionių reikalas. Deja, tokių nuotaikų iš tikrųjų esama – ir ne tik tarp krikščionių. Nenoras domėtis politika yra viena mūsų viešojo gyvenimo ydų, kuri, nors ir suprantama, gali būti kraštui pavojinga.

Juk be politikos nė vienas negalime išsiversti. Vienu ar kitu aspektu politikos reikalai paliečia net ne vien mus, krikščionis pasauliečius, bet ir vienuolijas, kunigus ir vyskupus. Šiems, žinia, tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje nederėtų, nors kartais vieną kitą jų vis pamatome jau minėtose gynybinėse ar draudžiamosiose akcijose. Tačiau pasauliečiams krikščionims ne tik derėtų, bet ir pareiga būtų imtis tiesioginės politikos, kurioje, kaip žinome, tuščios vietos niekad nebūna. Kai skundžiamės, kad mūsų Seimo intelektualiniai pajėgumai vis menksta, kai piktinamės nuolat besirandančių naujų partijų populizmu, gebančiu susukti galvas rinkėjams, turėtume pagalvoti, ar neatėjo laikas rastis krikščioniškai politikai.

Prasidedant naujiems kalendoriniams metams, o drauge su jais įsibėgėjant ir prezidento bei Europos Parlamento rinkimų vajui, nejučia imi kartais ir pagalvoji: o kurgi pragaišęs Lietuvos politikoje krikščionių balsas? Ar jiems rinkimai nesvarbūs, ar jie mano esą tokie silpni, kad nė nemėgina kištis į viešąsias diskusijas?

Vido Venslovaičio nuotrauka

Taip klausti šiandien, ko gera, galima tik ironiškai ar geriausiu atveju tik retoriškai, nes neturime politinio darinio, kuris galėtų vadintis krikščionišku. Šios Nepriklausomybės pradžioje, kai iš Sąjūdžio radosi partijos, atsikūrė ir krikščionių demokratų partija. Tai buvo partija, kuriai rinkėjai iš anksto, vien dėl tokio vardo, davė tiek kreditų, kad ji tikrai turėjo visas galimybes tapti tvirta ir labai reikalinga mūsų politikos jėga. Deja, šią partiją pražudė vidinė nesantarvė, negebėjimas rasti kompromiso savo pačios viduje. Prasidėjo didysis nuosmukis, kuriuo net labai puikiai naudojosi visi, kas tik netingėjo – nuo Bobelio iki Vagnoriaus. Žodis „krikščionių“ buvo valkiojamas po visas pelkes ir balas, kol pavirto į tikrą skudurą, nelabai tinkamą net kojoms nusišluostyti. Šiandien „krikščionys demokratai“ lyg dar ir gyvuoja kaip antrasis „TS-LKD“ dėmuo. Tačiau ir ši paguoda nėra didelė, nes konservatorių partija sutelkusi kone visas vadinamąsias dešiniąsias jėgas – ir dalį tautininkiškai mąstančių žmonių, ir neokonservatorius, ir krikščionių demokratų likučius, ir net tam tikros pakraipos liberalus. Krikščionių demokratų balsas nuolat paskęsta tokiame šurmulyje.

Ar ne todėl krikščionys politikoje, jei ir pasirodo, tai tik ginamojoje pozicijoje? Jei paklaustumėte šiandien vadinamojo paprasto žmogaus, kuo politikoje užsiima krikščionys, jis tikrai jums atsakytų, kad krikščionys pirmiausia yra draudikai. Visos bent kiek rimtesnės politinės krikščionių iniciatyvos buvo mėginimai ką nors sukliudyti. Net tokį platų mūsų gyvenimo lauką iš tikrųjų turinti aprėpti Šeimos koncepcija, kaip regime iš viešųjų diskusijų, baigia pavirsti išskirtiniu ir siauru klausimu, ar kyla grėsmė, kad bus įteisintos vienos lyties asmenų santuokos.

Tačiau tokia gynybinė, stabdomoji ir draudžiamoji politika juk nėra politika. Jei svajotume apie tikrą krikščionišką politiką, pirmiausia turėtume mąstyti, ką Artuma 2014 m. sausis

Tikrai nemanau, kad šiandien prasminga mėginti vėl iš naujo steigti kokią nors krikščionių partiją.

Tačiau būtų didžiai reikšminga, jei imtume nors viešai kalbėti ir diskutuoti, kokia turėtų ir galėtų būti krikščioniška politika, jei krikščionys, kaip ragina ir popiežius Pranciškus, imtų ir išeitų iš bažnyčių ir zakristijų į viešumą su savo idėjomis, jeigu jie pasiryžtų dalyvauti ten, kur tvarkomas mūsų gyvenimas. Kol to nėra, turbūt turėsime muštis į krūtinę ir sakyti, kad nusižengiame pirmajam Dievo įsakymui. Ar šiaip, ar taip žiūrėsi, mūsų gyvenimas darosi lyg perskeltas perpus – mes patys, kiekvienas kaip išmanome, privačiai garbiname Dievą, bet viešajame gyvenime nesiūlome nieko, kas padėtų įveikti Mamonos viešpatiją.

Kronika

Dievo patriotas, arba „Formulikė gyvenimo neišganys“, – sakydavo pal. Jurgis Sausio 27-ąją švenčiame mūsų mylimo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui dieną. Esame pripratę girdėti ir skaityti apie Matulaičio ramų, giedrą būdą, stojišką reakciją į įžeidimus, įskaudinimus bei grasinimus. Tai liudija ir jį pažinojusieji asmenys. Tačiau kaip jis iš tiesų jautėsi ir kodėl pasirinkdavo tokį būdą reaguoti? Pateikiame jums keletą prisiminimų apie palaimintąjį ir jo paties laiškų ištraukas artimam bičiuliui, bendražygiui kun. Pranciškui Būčiui MIC. Į arkivyskupą Jurgį Matulaitį pirmiausia turime žiūrėti kaip į Dievo vyrą, žmogų, nuo vaikystės gyvenantį giliu tikėjimu Dievo globa ir galia, dėkingą už gautas malones, visada veikiantį su Dievo palaima. Jis tapo Bažnyčios žmogumi ir sunkiausiomis akimirkomis sakydavo: „Dabar jaučiuosi išskirtinai Katalikų Bažnyčios patriotu, Kristaus – Dievo patriotu.“ <...> Visada regėjau ypatingą jo psichinę pusiausvyrą, visišką susivaldymą, ramybę, daug gerumo, nuoširdumo ir atlaidumo žmonėms; pasišventimą, meilę ir nesavanaudišką pasiaukojamą paslaugumą kiekvienam, kam reikėjo jo pagalbos ir kam galėjo pasitarnauti. Pokalbiuose visada parinkdavo žodžius, draugiškai, atidžiai ir dėmesingai klausydavo kalbančiojo, leisdamas jam išsikalbėti, o paskui palankiai pasakydavo vieną ar du sakinius, bet juose glūdėjo pati reikalo esmė; jo žodžiai ilgam įkrisdavo į protą ir širdį ar net tapdavo gyvenimo kelrodžiu.

Buvo juose išminties šviesos ir išlavinto proto gelmės bei dar didesnė širdis, puošiama kuklumo, paprastumo ir nuostabaus, pavergiančio nuolankumo.

Plačiuose Europos ir Amerikos sluoksniuose elgėsi laisvai, kukliai ir tyliai, tarsi nepastebimas. Jam neimponavo ir jo neapakindavo išoriniai kitų žmonių veiksmai, vertino juos ramiai, blaiviai, sąžiningai, tikrovės kontekste, teisingai, mokėdamas parodyti susidomėjimą ir pagarbą kiekvienam pozityviam pasiekimui.

Jo protą, širdį ir valią visada valdė ramybė ir pusiausvyra.

Mokėjo kitus paskatinti ir įkvėpti pasitikėjimo. „Tobulumas yra ne vienos die-

nos, o viso gyvenimo reikalas“, – guosdamas sakydavo tiems, kurie jam skundėsi savo netobulumu ir tuo, jog nepavyksta žengti į priekį. Kai kas nors ilgai jam liedavo širdį dėl savo siekių, norų, įkvėpimų, klausydavo tylėdamas ir nepasakydavo daugiau kaip vieną sakinį: „Na taip, iš tikrųjų dėl Viešpaties Dievo reikia mokėti ‘paskęsti’.“ Ir tai nulemdavo visą gyvenimą, užtekdavo visam gyvenimui. Bet šitaip tik jis vienas ir sugebėdavo pasakyti.

Jei matydavo, kad kai kurie vienuolijoje per daug sureikšmindavo kokius nors nurodymus ir taisykles, ieškodami juose panacėjos, tada mėgdavo sakyti: „Formulikė gyvenimo neišganys.“ Norėjo tuo pasakyti, jog iš gražiausių ir švenčiausių taisyklių gali likti tik „formulikė“, jei pamiršime jų esmę bei tai, kad jos turi gyvinti ir ugdyti mūsų gyvenimą, praktinius veiksmus.

Bronislawas Załuskis MIC, Bielianai, 1952

pripratau, taip paskiau gal sunkesni prikaišiojimai ir įtarimai jau beveik jokio įspūdžio nedarė. Gal ir tau Dievas taiso dar sunkesnių kryželių, o tai tik įžanga, kad apsiprastum. Tai tik žinok, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gerą.

Iš pal. J. M. laiško kun. Būčiui, 1912 09 20

Ką gi, brolau, darysi? Per daug sunkumų reikia įžengti į Dievo karalystę. Žinoma, kryžius tik paveikslėliuose išrodo gražus, gėlėmis papuoštas; tikrasis kryžius, gyvenimo kryžius visuomet sunkus, slegia. Aš pats nežinau, ką būčiau daręs tokiame atsitikime. Bet ką gali žinoti, kai man pirmą kartą pranešė rimtas kunigas, kad aš esu Varšuvos konsistorijoj už bedievį laikomas, kad aš net aprobatos negausiąs, man buvo tai labai skaudu, tiesiog susirgęs jaučiausi, kaip nesavas vaikščiojau kokias dvi savaites. Bet tai išėjo į gerą. Gerai įsigilinau į save, į savo gyvenimą, žodžius ir darbus; apsipratau su tokiais prikaišiojimais ir net prie jų

Man čia trošku ir be galo sunku. Nuolatiniai šmeižtai ir užsipuolimai laikraščiuos ir šiaip jau – savo daro. Gal Šv. Tėvas pasigailėjęs mane paims iš Vilniaus. Dievo valia. Kiek čia tenka iškentėti, tai tik vienas Dievas mato ir žino. Tuo tik save raminu, kad Kristui dar blogiau buvo šiame pasaulyje, nors nekalčiausias buvo.

Iš pal. J. M. laiško kun. Būčiui, Vilnius, 1925 06 15

Man rodos, kad gal per jautrus esi kai kuriems mažmožiams, per greit užpyksti ir įsižeidi. Aš tai stengiuosi tokius mažmožius nutylėti, net nė neparodau, kad juos jaučiu; patyriau, kad tai geriausias būdas su žmonėmis: dažnai jie patys atsipeikėję nori paklaidas atitaisyti ir dar paskui švelnesni, mandagesni esti. „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 19). Nuo kryžių ir kryželių niekur žmogus negali pabėgti, visur jų randasi, kad ne tokių, tai kitokių.

Iš pal. J. M. laiško kun. Būčiui, 1913 02 11

Iš tikrųjų graži siela. Nieko man neatsisakė, kad ir ko paprašyčiau, nors tai buvo sunkūs reikalai.

Popiežius Pijus XI, 1928 m.

Privati audiencija lenkų dvasininkams Artuma 2014 m. sausis

9

Pašaukė mane

10

Gyvenimas, pilnas Dievo stebuklų „Palikite parapiją dvidešimt metų be kunigo, ir ten pradės garbinti gyvūnus“, – sakė šventasis Arso klebonas. Jau kuris laikas tiek Europoje, tiek Lietuvoje stipriai tuštėja seminarijos ir vienuolynai; vienas kunigas aptarnauja tris, keturias ar net daugiau bažnyčių... 2010 m. minint Pašaukimų dieną, popiežius Benediktas XVI kalbėjo, kad pašaukimus ugdo malda ir liudijimas. Todėl šiais metais „Artumoje“ pradedame naują skiltį – „Pašaukė mane“ – ir joje spausdinsime labiau ar mažiau žinomų kunigų ir vienuolių liudijimus apie savo gyvenimą ir pašaukimą. Daug kalbėta ir rašyta, kas yra kunigiškas, vienuoliškas pašaukimas, kaip jį atpažinti, bet sunku jį paaiškinti teoriškai, nes pašaukimas – Dievo malonė, atrandama labai asmeniškai.

Apie savo gyvenimą ir Dievo artumą pasakoja karo kapelionas, majoras, teologijos mokslų daktaras, egzorcistas, kunigas Arnoldas VALKAUSKAS. Kiekvieno žmogaus gyvenimo ir pašaukimo istorija prasideda šeimoje. Kokioje šeimoje Jūs augote?

Vaikystė prabėgo Kaune. Visko toj vaikystėje buvo: ir darželiai, kurie mane kažkaip žlugdė (juokiasi), ir mokykla, ir kiemas.

Buvau ir pašėlęs, ir jautrus vaikas, paskendęs įvairiuose ieškojimuose, net sunku būtų viską keliais sakiniais prisiminti... Mano senelis tarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, Antrajame pėstininkų pulke, buvo viršila; dalyvavo 1926 metų sukilime. Senelė buvo tikra vokietė. Kai caro laikais vokiečiai kėlėsi į Rytus, ji atsidūrė Garliavoje. Susipažino su seneliu, vėliau už jo ištekėjo ir apsigyveno Kaune, Šančiuose. Ji buvo liuteronė, bet vėliau priėmė katalikų tikėjimą.

Susitikome kalbėtis apie Jūsų pašaukimą, todėl tiesiai ir paklausiu, kodėl tapote kunigu?

Cha, nežinau (juokiasi)… Manyčiau, pagrindinis motyvas buvo tas, kad ieškojau gyvenimo prasmės. Man pasisekė su tėvais ir seneliais, – jie buvo nuostabūs žmonės.

Su savo pažiūrom, galbūt aštriais charakteriais, bet jie buvo tikri ir turėjo tikėjimą. Mano seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės buvo patriotai ir taip pat tikintys. Iš jų perėmiau vyrišką pamaldumą. Saldaus pamaldumo nebuvo šeimoje, buvo mąstymas, kaip gyventi, kuo viltis, kokios vertybės svarbios. Mano tėvas su seneliu dažnai susėsdavo prie stalo kalbėtis apie gyvenimą. Ir aš tame dalyvaudavau, klausydavau, ką jie kalba. Jie kalbėdavosi ne tik apie politiką, bet ir apie tai, kaip žmogus, vyras turi elgtis. Ten buvo daug meilės, vedimo, nurodymo. Tai man padarė didelę įtaką. Teorijos man nereikėjo, nes mačiau Artuma 2014 m. sausis

praktiškus pavyzdžius. Senelis nepersižegnojęs nepradėdavo valgyti. Kiti šeimos nariai taip pat melsdavosi. Iš šeimos pasiėmiau tai, kas gyvenime svarbiausia. Senelis mokėjo išlaikyti vidinę ramybę. Man tai darė didelį įspūdį. Žinojau, kad pas jį atėjęs visada galėsiu pasikalbėti ir nusiraminti.

Po to supranti, kad esminis dalykas yra santykis su Dievu. O daiktai nedaro man įspūdžio.

Grįžtant prie pašaukimo, buvo nelengva apsispręsti tapti kunigu. Kai kuriuos savo gyvenimo gabalus atsimenu nuo dvejų su puse metų. Jau tada žinojau, kad Dievas yra, mokėjau žegnotis. Žinojau, kad Lietuva okupuota. Keistai atrodo, bet aš tą puikiausiai supratau. Šeimoje klausydavomės Amerikos balso, Laisvosios Europos, Vatikano radijo. Mokykloje bendraklasiai buvo panašios dvasios. Kai atėjo laikas galvoti, ką gyvenime veikti, buvo mintis tapti chirurgu, nes patiko medicina. Kadangi viskas buvo labai politizuota, tai viena mintis širdyje buvo ypač ryški: „Šitiems (t. y. komunistų valdžiai) aš netarnausiu.“ Atrodė, kad vienintelis kelias – kunigų seminarija. Maždaug šešiolikos pradėjau patarnauti Mišiose Kauno Šančių bažnyčioje. Tai irgi turėjo įtakos. Patarnaujant Mišiose, žiūrint į Švenčiausiąjį Sakramentą širdyje kildavo klausimas: „Viešpatie Jėzau, kur Tu esi?“ Visada troškau tikro tikėjimo. Man niekada nerūpėjo, kiek uždirbsiu, ar gausiu algą, norėjosi tik vieno: „Viešpatie, duok malonę tikėti ir gyventi prasmingą gyvenimą.“ Ar tuometinė sovietinė valdžia netrukdė Jūsų apsisprendimui?

Vieni stebuklai mano gyvenime… Įdomiai Viešpats vedė. Saugumas bandė verbuoti. Pasisakiau Šančių klebonui Alfonsui Lapei, kad mane kviečia į miliciją. Jis pasakė: „Laikykis ir niekur nepasirašinėk nei ant tuščio lapo, nei ant pilno, kad nesuklastotų, jog jiems pasižadėjai dirbti.“ Aišku, baimės buvo, nes 22 metų reikėjo atsistoti prieš visą sistemą ir dar atsilaikyti. Žodžiu, ateinu į miliciją, ir KGB karininkas, skirtas darbui su kunigais ir klierikais, pradeda ant manęs žiauriai rėkti. Jaučiuosi kaip mokinukas, nors jau buvau garbingai atitarnavęs armijoje ir turėjau seržanto laipsnį. Stoviu prieš jį ir jaučiu,

Pašaukė mane

kaip iš gelmės kyla didelis pykčio kamuolys. Kyla, kyla...

Kai pasiekė gerklę, aš jam drąsiai ir garsiai pasakiau tokį trumpą rusišką posakį iš trijų raidžių. Stojo nejauki tyla.

Staiga karininkas nurimo, pakeitė temą ir toną. Pokalbis truko gal apie porą valandų, bet taip ir išsiskyrėm, – nieko man nepasiūlė ir niekada daugiau nekvietė. Gal aplinkui ir sukosi agentų, bet aš jų nemačiau...

Kunigystės šventimus teikia vysk. J. Preikšas, 1988 m.

Po to seminarija, pirmoji parapija Šiauliuose. Dar vėliau studijos prestižiniame Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

Tai buvo puiki patirtis. Studijuoti Romoje nebuvo lengva: nemokėjau kalbos, kultūriniai skirtumai. Bet ten sutikau nuostabių tėvų jėzuitų, kurie man parodė tai, ko trūksta Bažnyčiai, – asmeninį rūpinimąsi žmogumi. Mūsų žmonės neįpratę rūpintis vienas kitu. O jie man padėjo suprasti, kaip svarbu žmogumi domėtis ir stengtis jam padėti. Toks yra jėzuitiškas principas. Galiu drąsiai pasakyti, kad jie mane mokė asmeniniu pavyzdžiu rūpindamiesi manimi. Tai labai mane keitė ir kvietė rūpintis kitais.

Dievas Jus apdovanojo ypatingomis patirtimis. Kalbu apie Afganistaną.

Vėlgi, sakyčiau, itin praturtinanti patirtis. Gal tris ar keturis kartus teko patirti apšaudymus. Ten karo zona ir saugumo nėra jokio. Suvokimas, kad esi pavojaus zonoje, veikia visą laiką. Bet tai paveikė ir teigiamai. Iš naujo įvertini gyvenimą, baimes, net savo tikėjimą. Supranti, kad esi tik žmogus. Pamatai, jog deklaruoti tikėjimą lengva, bet juo gyventi, ypač tokiomis sąlygomis, kai gali tekti staigiai pasiaukoti už kitą, – visai kas kita.

Teisingai suformuotas tikėjimas ateina su jėga ir paliečia vidų. Nustoji žavėtis deklaruojamu savo gerumu. Ateini pas Dievą toks, koks esi, ir prašai: „Dieve, padėk būti pagal Tavo valią.“ Paskyrimas egzorcistu, kaip pats sakote, stipriai pakeitė Jūsų gyvenimą.

Dievas kalba per Bažnyčios vadovus. Ėmė JE Sigitas Tamkevičius ir paskyrė, va ir visa romantika (juokiasi).

Reikėjo egzorcizmo maldos, ir arkivyskupas nutarė skirti

tris egzorcistus. Paskambino, paklausė, ar neprieštaraučiau. Pasakiau, kad jeigu jis pasitiki – sutinku. Pirmą kartą su apsėdimu susidūriau dar 1989 m. Šiauliuose. Bet pasimeldžiau ir tiek. Tai ir dėl paskyrimo nesukau galvos, tačiau jis tikrai stipriai pakeitė gyvenimą. Sutinku daug žmonių. Vieni atvažiuoja su tikrom problemom, kiti išbandyti „mano galios“. Žmonės patys nežino, ko nori.

Kartais klausiu: „Ko norite?“ O jie: „Mes girdėjom, kad čia padeda...“ Bet nesupranta, kad tai – tikėjimo kelias, kad stengtis reikia pačiam ir kiekvieną dieną. Aš neturiu jokių galių. Yra vienintelė Kristaus galia, duota Bažnyčiai – šitai reikia labai aiškiai suvokti, bet žmonės nenori to girdėti. Paskui nusivilia, viltis ne ten sudėdami... O iš tiesų didžiausias egzorcizmas – tai gyvas žmogaus tikėjimas Jėzumi Kristumi, nuolatinis sakramentų praktikavimas ir meilės kupinas rūpinimasis kitais!

25 metai kunigystės. Ar išgyvenote pašaukimo krizę?

Visko buvo. Viena rimta krizė buvo susijusi su meile. Galvojau, viskas, nors širdy visada buvo aišku, kad kunigystė yra mano kelias. O kitas momentėlis, kuris anksčiau labiau kankindavo, dabar jau nebeužeina, – tai pasipiktinimas Bažnyčioje esančiomis blogybėmis. Bet ramybė atėjo su mintimi, kad Bažnyčioje iš tiesų veikia Šventoji Dvasia. Tik reikia melstis. Ir paskyrimas egzorcistu – tai tarsi užtvirtinimas, kad Viešpats pastatė tokioje pozicijoje, kai neturi kur dėtis. Melskis, pasitikėk Dievu ir atlik, kas priklauso. Nežiūrėk nei į kairę, nei į

Miesto misijos – kunigai kavinėse, Kaunas, 2013 m.

dešinę. Kiekvienas atsakys už save. Ir pasijutau laimingas, nors matau savo silpnumą ir ribotumą. Paniurzgu pats ant savęs, kad daugiau klaidų padarau, nei gerų dalykų, bet į priekį varo giliai nusėdusi mintis: „Jėzau, Tu mane vedi.“ Kartais vis dar bijau pasitikėti Viešpačiu. Bijau Jo teismo. Tikrai bijau. Matyt, meilė dar netobula, bet vis tiek jaučiuosi laimingas...

Kalbino Diana ADOMAITIENĖ.

Parengta pagal „Marijos radijo“ laidą „Pašaukė mane“

Artuma 2014 m. sausis

11

Piligrimai drauge

12

Apsikabinti iš naujo Romanas KAZAKEVIČIUS

Kam reikalingas Vatikano II Susirinkimo Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis Redintegratio (lot. „Vienybės atkūrimas“), geriau suprasti padės aistringas ir įtemptas JAV vyskupo Stepheno Aloysius Leveno pasisakymas debatuose (1963 11 26): „Pastarųjų dienų diskusijos gerai parodė, koks būtinas dialogas ne tik su nekatalikais, bet ir tarp mūsų, vyskupų. Yra [Susirinkimo] Tėvų, kurie kalba taip, tarsi vienintelis Šventojo Rašto tekstas būtų eilutė iš Evangelijos pagal Matą: ‘Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.’ Jie iš kiekvieno pasisakymo ištraukia argumentą prieš kolegialumą; pamokslauja mums ir priekaištauja tarsi būtume prieš šv. Petrą ir jo įpėdinį, tarsi norėtume išbandyti savo kaimenės tikėjimą ir skleisti abejingumą. Jie kalba taip, tarsi Jonas XXIII niekad nebūtų mūsų laikams pritaikęs šv. Augustino posakio: ‘Nori ar nenori, jie yra mūsų broliai ir nustos jais būti tik tada, kai nustos kalbėti Tėve Mūsų.’ Kalba taip, tarsi visas Jono XXIII mokymas apie kiekvieno žmogaus sąžinės laisvę, taip aiškiai išreikštas enciklikoje Pacem in terris (lot. „Taika žemėje“), būtų įžeidimas pamaldžioms ausims! <...> Garbingieji Susirinkimo broliai, meldžiu jus: neilginkime abipusių kaltinimų skandalo. Tvarkingai ištirkime ir studijuokime apvaizdišką ekumeninį judėjimą, kantriai ir nuolankiai ieškokime tos vienybės, už kurią Jėzus meldėsi vakarienbutyje, o šv. Paulius rašė: ‘dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė’. Et dixi – pasakiau.“ Ganytojo iš JAV kalba palydėta tiek entuziastingų plojimų, tiek niūrios tylos... O lygiai po metų (1964 11 21) Dekretas dėl ekumenizmo 2 137 balsais už ir 11 prieš buvo patvirtintas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kartu su Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae (lot. „Žmogaus asmens orumas“) šis dokumentas kalba ir apie mūsų gyvenamojo meto esminius klausimus bei iššūkius.

Ekumenizmo istorijos štrichai Su Vatikano II Susirinkimu Katalikų Bažnyčia įsiliejo į jau egzistuojantį, struktūras ir tradicijas įgijusį ekumeninį sąjūdį. Terminas „ekumenizmas“ kyla iš graikiškojo oikoumene, kuris reiškia „gyvenama žemė“ – žemė, kurioje gali gyventi žmonės. Ekumenizmas yra tarsi ieškojimas tos „žemės“, kurioje galėtų gyventi visi krikščionys. Tai krikščionių vienybės siekis.

Nors susitaikymo tarp krikščioniškų konfesijų bandymų būta ir anksčiau, sutariama, kad šiuolaikinio ekumeninio sąjūdžio pradžia buvo 1910-ųjų Pasaulinė konferencija Edinburge ir 1921-aisiais įkurta Tarptautinė misionieriška taryba. Lygiagrečiai kilęs judėjimas „Tikėjimas ir konstitucija“ sprendė teologines ir doktrinines problemas, surengė svarbias pasaulines konferencijas Lozanoje (1927) ir Edinburge (1937). Trečias judėjimas Artuma 2014 m. sausis

„Gyvenimas ir darbas“ siekė praktinio, kasdieniško ekumenizmo, surengė svarbius susitikimus Stokholme (1925) ir Oksforde (1937). Minėti ekumeniniai judėjimai 1948 m. įkūrė Pasaulinę Bažnyčių tarybą, su kuria glaudžiai bendradarbiavo, o nuo 1961 m. į ją įsiliejo ir Tarptautinė misionieriška taryba. Šiandien Pasaulinei Bažnyčių tarybai priklauso 349 ortodoksiškos ir protestantiškos Bažnyčios.

Susirinkimą sušaukęs popiežius Jonas XXIII krikščionių vienybei skyrė privilegijuotą dėmesį. 1960 m. birželio 5-ąją Vatikane jis įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą, jo vadovu paskyrė vokiečių biblistą ir jėzuitą kardinolą Augustiną Bea, kurio sunku nepaminėti kalbant apie iškiliausias Susirinkimo asmenybes. Naujasis sekretoriatas tuo pat metu veikė kaip viena iš komisijų, parengusių Susirinkimą, apie kurio sušaukimą buvo paskelbta prieš šešis mėnesius. Kitaip tariant, popiežius norėjo ekumeninei dimensijai suteikti esminį ir pirmaeilį, o ne papildomą pobūdį Susirinkime.

Taip ir įvyko: „Vienybės atkūrimas tarp visų krikščionių yra vienas pagrindinių Šventojo Visuotinio Vatikano II Susirinkimo tikslų“ – tvirtai skelbia pirmoji Dekreto dėl ekumenizmo eilutė. Vadinasi, Bažnyčios pareiga – o ne laisvas pasirinkimas ar laisvalaikio darbas – yra siekti tos vienybės, kurios norėjo jos Steigėjas.

Prieš ekumenizmą Skaitant dešimtis Susirinkimo tėvų iš įvairių šalių ir kultūrinių kontekstų pasisakymų galima tiesiog pajusti gyvą, karštą bendravimo ir vienybės su nekatalikais troškimą, kaip cituotoje vyskupo Leveno kalboje. Tačiau šią kalbą pacitavome ir todėl, kad ji aštriai iliustruoja polemiką su tais, kurie priešinosi Dekretui dėl ekumenizmo.

Piligrimai drauge

Reikia tuoj pat pasakyti, kad šis priešinimasis nebuvo kokiu nors būdu piktavalis, greičiau priešingai – jo intencijos buvo dėl Bažnyčios. Jis pirmiausia susijęs su pačia samprata, kas yra Bažnyčia, kokia jos sąranga. Be to, kėlė daug teisingų bei nelengvų klausimų, kuriuos iliustruoja popiežiaus Pijaus XI enciklika Mortalium animos (lot. „Mirtingųjų sielos“), paskelbta 1928 m. sausio 6-ąją. Šioje enciklikoje apie „Jėzaus apreikštos tiesos gynimą“ popiežius, rašydamas jau minėtų ekumeninių pasaulinių konferencijų kontekste, pareiškia, kad Romos Apaštališkasis Sostas „jokiu būdu“ negali dalyvauti tuose susirinkimuose. Pijus XI taip argumentuoja savo poziciją: katalikai negali remtis klaidinga teorija, pagal kurią visos religijos (ir krikščioniškos konfesijos) yra vienodai geros ir girtinos, atmetant vieną tikrąją Bažnyčią ir jos mokymą. Juo labiau kad „disidentų“, kaip jie vadinami enciklikoje, nuomonės tarpusavyje skiriasi, prieštarauja viena kitai ir dažnai iš esmės. Krikščionių bendruomenių, kurios pritaria tarpusavyje priešingoms doktrinoms, konfederacija nėra ta Bažnyčia, kurią įsteigė Kristus ir kuri turi pasižymėti tikėjimo, mokymo, įstatymo ir valdymo vienybe. Kaip, klausia popiežius, visiškai prieštaringai galvojantys žmonės gali sudaryti vieningą ir lygią konfederaciją? Popiežius taip pat pamini kaltinimus Katalikų Bažnyčiai, jog ji yra korumpuota, sugedusi autentiškos krikščionybės versija. Tokį vidujai prieštaringą ekumenizmą, pasak Pijaus XI, nuo aptakaus natūralizmo, abejingumo ar ateizmo skiria nedidelis žingsnis. Jis mato kitokį kelią: disidentai turi pripažinti savo klaidas ir grįžti į tikrąją Bažnyčią – Katalikų, kuri mielai užmirš jai išsakytus keiksmus ir priims juos iš visos širdies...

Už ekumenizmą Vatikano II Susirinkimas išsprendė Pijaus XI klausimus ir abejones dėl ekumenizmo, pagilindamas Bažnyčios sampratą (2). Čia perimta esminė Susirinkimo Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen Gentium (lot. „Tautų šviesa“) nuostata, kad „vienatinė Kristaus Bažnyčia“ iš esmės „laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (LG, 8).

Esminis akcentas tenka būtent žodžiui laikosi. Kristaus Bažnyčia laikosi Katalikų Bažnyčioje, bet nėra vien Katalikų Bažnyčia. Ši formuluotė atvėrė kelią, viena vertus, išlaikyti Katalikų Bažnyčios savimonę, jog ji yra tikroji Bažnyčia. Kita vertus, leido pripažinti, kad „už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei“ (LG, 8). Ši pagilinta Bažnyčios samprata buvo ir yra išlaisvinanti. Ji leidžia visiškai pripažinti kitų krikščionių nekatalikų tradicijų vertingumą, juos paliečiančius malonės bei tiesos elementus, ir laiko nekatalikus oriais dialogo dalyviais. Kaip Susirinkimo diskusijose kalbėjo Libano Tripolio vyskupas maronitas Antoine’as Abedas, „nereikia pamokslauti mūsų broliams tiesų, kurie jas išpažįs-

ta, ir nenaudinga priminti katalikams, kad jie jas turi.

Niekam iš mūsų nėra teisėta užmiršti, kad atsiskyrusieji broliai nėra pagonys, tarp kurių reikia skatinti atsivertimą skelbiant mūsų religijos tiesas, bet yra krikščionys, kurie, deja, nepasitiki mumis, galbūt ir savimi pačiais. Tad yra broliai, kuriuos reikia iš naujo apkabinti, o ne atversti. Čia yra visa teologinė esmė realistinio ekumenizmo, vienintelio verto Katalikų Bažnyčios; be jos liktų tik paprastas užtušuotas prozelitizmas“ (1963 11 21).

Dekrete Unitatis Redintegratio pripažįstama, kad pats krikščionių vienybės troškimas, ekumenizmas, nėra kilęs iš žmonių klaidos ar iliuzijų, tai – „Šventosios Dvasios malonė“: „Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“ (3). Sykiu užbaigta nevaisinga ir įstrigusi, nes buvo vienpusė, „kvietimo sugrįžti“ retorika. Katalikų Bažnyčia neatsisako savo tiesos pilnatvės, bet pabrėžia, kad jos link reikia eiti kartu, per dialogą, Atsiskyrusieji broliai nėra pagonys, pažįstant ir pripatarp kurių reikia skatinti atsivertimą žįstant tai, ką turi skelbiant mūsų religijos tiesas, bet kitas (9). Kitos dikrikščionys, kurie, deja, nepasitiki alogo prielaidos ir mumis, galbūt ir savimi pačiais. Tad sąlygos: „Nėra tiyra broliai, kuriuos reikia iš naujo kro ekumenizmo apkabinti, o ne atversti. be vidinio atsivertimo“, atsinaujinimo ir maldos (6–8); katalikų tikėjimo raiškos metodas ir būdas jokiu būdu neturi tapti kliūtimi dialogui su broliais (10–11); nuo šių, sakytume, vidinių, sąlygų reikia pereiti prie išorinių: „Daugelyje kraštų jau pradėtą bendradarbiavimą reikia vis labiau tobulinti“ ginant žmogaus orumą ir taiką, šalinant socialines neteisybes (žr. 12).

Dialogo dalyviai Dekrete iš istorinės katalikiškos perspektyvos dialogo dalyvius galima priskirti dviem kategorijoms: pirmajai priklauso Rytų Bažnyčios, atsiskyrusios po Efezo (431 m.) ir Chalkedono (451 m.) Susirinkimų, ir vėliau nutraukusios ryšius su Romos Sostu. Antrajai priklauso tos krikščionių bendruomenės, kurios susikūrė per Reformą (XVI a.) ar jai pasibaigus. Šios kategorijos „skiriasi ne vien kilme, vieta bei laiku, bet ypač su tikėjimu ir bažnytine santvarka susijusių klausimų prigimtimi bei svarba“.

Siekdami įvardyti teigiamas, o ne neigiamas dialogą „grindžiančias ir skatinančias“ sąlygas, Susirinkimo tėvai rašo, jog „Rytų Bažnyčioms nuo pat pradžios priklausė lobynas, iš kurio Vakarų Bažnyčia yra gavusi daugelį liturgijos, dvasinės tradicijos ir teisinės sanklodos dalykų“.

Pagrindinės krikščionių tikėjimo tiesos priimtos Rytuose surengtuose Susirinkimuose (žr. 14–18).

Artuma 2014 m. sausis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Kalbėdami apie atsiradusias po Reformacijos krikščioniškas konfesijas, Susirinkimo tėvai rašo, kad „krikščionišką šių brolių gyvenimą maitina“ tikėjimas į Kristų, Krikšto malonė, Dievo žodžio skelbimas. Tai reiškiasi asmeniška malda, Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu, Dievo šlovinti susirinkusios bendruomenės kultu, kuriame, beje, matyti bendrosios senovinės liturgijos elementų (žr. 19–23).

kė apima labai dažnus susitikimus su kitų krikščioniškų konfesijų aukščiausiais vadovais, jau nekalbant apie bendravimą per atstumą. Susitikimai vyksta pagarbiai ir dažniausiai tikrai šiltai. Eretikų, schizmatikų ir disidentų terminologijos seniai atsisakyta. Šiandien mums 2014-ųjų paskelbimas Šeimos metais Lietuvoje dalyvaujant katalikų, ortodoksų, evangelikų liuteronų, reformatų, sekmininkų, adventistų, baptistų, laisvųjų krikščionių, „Tikėjimo žodžio“ Bažnyčių ir bendrijų vadovams bei atstovams atrodo beveik natūralus ir savaime suprantamas.

Tačiau taip pat pripažįstama, kad yra dar daug skirtumų, kuriems iš tiesų išspręsti vien abipusio geranoriškumo nepakanka. Reikia laiko, studijų, ieškojimo, neretai atgailos ir atleidimo. Vienas iš pagrindinių ir senų klausimų yra būtent popiežiaus pirmumo problema. Prisideda ir naujų dilemų dėl doktrininių ir ypač etinių pozicijų.

Vienybė nėra vienodumas

Popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras

Dialogas prasidėjo, bet nesibaigė Kai Jono XXIII įpėdinis, tvirtas Susirinkimo darbų ir ekumenizmo rėmėjas popiežius Paulius VI bei Konstantinopolio patriarchas Atenagoras paskelbė, jog 1964 m. sausio 5-ąją susitiks Jeruzalėje, tuometinis Atėnų graikų ortodoksų arkivyskupas Chrizostomas parašė Atenagorui laišką, perspėdamas „nesmeigti žudikiško peilio į Bažnyčios, į ortodoksijos širdį“. Taip pat Atėnuose aplink graikų ortodoksų Moni Petraki vienuolyną susirinkę apie 800 ortodoksų visą naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją meldėsi, kad tas susitikimas kaip nors sužlugtų. Panašias akcijas surengė ir keli kiti vienuolynai. Tačiau patriarchas ir „priešas“ susitiko. Ne tik broliškai tuosyk apsikabino, bet paskutinę Susirinkimo dieną atšaukė abipuses ekskomunikas, kurios slėgė abi – Katalikų ir Ortodoksų – Bažnyčias nuo pat 1054-ųjų – didžiojo skilimo (schizmos) metų.

Maldos už tai, kad popiežius nesusitiktų su kitos Bažnyčios vadovu, epizodas (lygiai prieš 50 metų!) šiandien turbūt kelia šypseną ir nusistebėjimą. Tačiau kai 2010 m. popiežius Benediktas XVI vyko į Kiprą, vienas iš ortodoksų vyskupų, remiamas kelių kitų, pareiškė, kad jis negalės susitikti su popiežiumi, nes tai reikštų, kad pagerbia ir suteikia lygias teises eretikui. O jei ir susitiktų, tai tik tam, kad iš krikščioniškos meilės pabandytų paaiškinti jo klaidas ir pakviestų atgailauti. Kipro ortodoksų primui Chrizostomui II teko ta proga pasakyti ganėtinai griežtų žodžių savo broliams. Žinoma, pastarasis įvykis yra reta išimtis. Ir Vatikano II Susirinkimo kronika, ir dabartinė popiežių dienotvarArtuma 2014 m. sausis

Daug Dekreto dėl ekumenizmo Unitatis Redintegratio akcentų atrasime kitame Susirinkimo Dekrete dėl Rytų Katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum (lot. „Rytų Bažnyčios“). Esminis skirtumas tarp ekumenizmo ir Katalikų Bažnyčių Rytuose temų yra akivaizdus: kadangi tos Bažnyčios yra katalikiškos, užmezgusios ryšį su Romos Bažnyčia ir pripažinusios Apaštalų Sosto autoritetą, ekumeninis dialogas su jomis iš principo nereikalingas.

Jos yra Katalikų Bažnyčios dalis.

Tačiau esminis panašumas yra Rytų Bažnyčių tradicijų savarankiškumo ir autentiškumo pripažinimas. Kalbėjome apie „Kristaus Bažnyčios“ skyrimą nuo „Katalikų Bažnyčios“ ekumenizmo kontekste. Čia reikia atkreipti dėmesį į kitą skyrimą: Katalikų Bažnyčia nėra vien lotynų (arba Romos) apeigų Bažnyčia. Ji yra platesnė tikrovė, kurioje lotynų apeigų Bažnyčia yra viena iš dalinių Bažnyčių.

Galima būti kataliku ir turėti kitokias apeigas, katechezę, discipliną, doktrinos išraiškos būdus, nei tuos, kurie yra pažįstami ir įprasti didžiajai daliai Europoje esančių katalikų. Bažnyčios vienybė nėra vienodumas. Ji nepaneigia laisvės ir skirtingumo. Maža to, Katalikų Bažnyčia rūpinasi, kad skirtingumas išliktų, nes tai yra jos turtas ir paveldas. Apie tai kalbama didžiojoje Dekreto Orientalium Ecclesiarum dalyje, pridedant įvairių praktinių nurodymų. Dalinės Rytų ir Vakarų Bažnyčios yra „lygiavertės, nė viena už kitas ne aukštesnė savo apeigomis ir turi vienodas teises bei pareigas, Romos popiežiaus vadovaujamos, skelbti Evangeliją visam pasauliui“ (OE, 3). Greta šio bendro Bažnyčios uždavinio, „bendrystėje su Apaštalų Sostu esančios Rytų Bažnyčios turi ypatingą uždavinį – puoselėti visų krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę“ (24). Šiuo metu gyvuoja 23 savarankiškos Rytų apeigų katalikiškos Bažnyčios, priklausančios penkioms liturginėms tradicijoms: koptų katalikų, maronitų, armėnų katalikų, chaldėjų ir graikų katalikų.

Didelės ir mažos kryžkelės

Pirmasis žodis, kad būtum LAISVAS Šventasis Raštas šeimoms „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“ (Mt 7, 21–27).

Marijos Stanulytės nuotrauka

Ką tik iš Egipto nelaisvės išvesta žydų tauta buvo pilna vidinės nelaisvės – dėl nuodėmių, netobulumų, vergiškos baimės ir prisitaikėliškumo. Žydų tradicijoje, mūsų „šiuolaikišku“ supratimu, buvo ne dešimt įsakymų, o dešimt Dievo laisvai ištartų žodžių laisvinamai tautai, ką tik išvestai iš Egipto vergijos. Viešpats ir toliau konkrečiai rūpinosi tauta, per Mozę paskelbdamas jai dešimt tezių, kurių nesilaikydamas asmuo iš tiesų netenka esmiškai jį palaikančio santykio su Dievu.

Pirmasis – Neturėk kitų dievų, tik mane vieną – aiškiai kreipia į Naująjį Testamentą; ne tik neturėk, bet jau krikščioniškai, visiškai priešingai elkis, gyvenk Dievo vaikų laisvėje: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13). Savo širdyje kitokių stabukų, dievukų, nedorų pomėgių, įnorių, nuodėmių, ydų turinčius žmones Dievas gelbsti per visą žmonijos istoriją. Juos atpirkęs Sūnaus krauju, per Kristaus Bažnyčią, šventus sakramentus kviečia laisva valia apsvarstyti savo laisvės paskirtį bei tikras ir iliuzines jos ribas. Jis gailestingai ir besąlygiškai tiesia ranką, duoda galimybę žmogui atgimti pagal Dievo paveikslą ir net sugrąžina savo kūriniui dieviškąjį orumą dėl Sūnaus atperkamosios aukos.

Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia: „Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui.

Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veikimu, derančiu ‘pagal Dievo paveikslą ir panašumą’ (Pr 1, 26) sutvertam kūriniui“ (2085).

Kai žmogus, bendraudamas su artimu ar aplinka, laisva valia sąmoningai ar iš nežinojimo renkasi ne Dievą, tuomet jis renkasi stabmeldystę – tiesioginę (būrimai, magija, okultizmas etc.) arba netiesioginę (neteisingi, Dievo valios nepaisantys siekimai, neteisingas santykis su laikinosiomis vertybėmis, „nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“; 1 Jn 2, 16).

Tikėjimo į Dievą išpažinimas turi virsti gyvenimo keliu. Negalima sakyti: „Dievas yra vienintelis Viešpats“, o gyventi taip, tarsi Jis nebūtų vienintelis mūsų gyvenimo Dievas. Esame gundomi tikėti ne tik Dievu, bet ir pasaulio dvasia, kliautis tuo, ką ji siūlo. Ištikimybė Dievui įrodoma pirmiausia besąlygiškai atmetant stabus. Šeima, kuri ne tik suteikia gyvybę žmogui, bet ir garantuoja žmogiškąjį orumą, nuoseklią brandą, atvirumą visuomenei ir geriausią, koks tik įmanomas, asmeninio šventumo bei pasiaukojamos meilės pavyzdį, yra tarsi apgulta tvirtovė. Ją supantieji nori įsigauti į vidų, o joje esantys – į išorę. Tačiau ir tada, kai iš tos tvirtovės pabėgama, ir tada, kai į ją įsibraunama, ši tvirtovė pralaimi.

Kiekviena šeima nuo pat savo susikūrimo gauna užduotį būti visuomenėje maža tvirtove ir lyg namas ant uolos privalo atlaikyti savo gyvenamojo meto puolimą, klastas, išgyventi ir išaugti į šventąjį miestą, gausingą vienybę Dievo tautoje. Ši užduotis prilygsta esminei kiekvieno žmogaus gyvenimo užduočiai – susitikti su Esančiuoju, su Dievu, kuris tėra vienas. Visada, kai sudievinsime tai, kas nėra Dievas, prasilenksime, išduosime, įžeisime Jį, Esantįjį. Religingumas, kaip įvairių bendravimo su Dievu simbolių naudojimas, dar nereiškia dvasingumo – susivienijimo, asmeniško susitikimo su Juo.

Žmogaus gyvenimo santykį su Dievu ugdantis dvasingumas reikalauja tiesos, kuri yra apreikštajame Žodyje, malonės, kurią gauname gyvenimą pašventinančiais sakramentais, ir atleidimo, kuris iš nuopuolio tamsos vėl sugrąžina mus į Dievo veido akivaizdą. Tokio pilnutinio tikėjimo reikia kiekvienai šeimai, kad ji taptų tikrais vartais kelionėje į meilingą susitikimą su tikrai esančiu Dievu – Meile.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2014 m. sausis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Tai kiek iš tiesų Dievas davė įsakymų?

Dekalogas biblisto akimis (I) Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Dekalogas – tai viena žinomiausių žmonijos sąvokų. Pirmą kartą šį terminą savo veikale Prieš erezijas (PG 7, 1012) pavartojo II amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas šv. Ireniejus Lionietis. Paraidžiui išverstas iš graikų kalbos, jis reiškia tiesiog dešimt žodžių ir iš tiesų yra Dešimties Dievo įsakymų sinonimas: „Tada VIEŠPATS tarė Mozei: ‘Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau sandorą su tavimi ir su Izraeliu.’

Jis išbuvo ten su VIEŠPAČIU keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nei duonos, negerdamas nei vandens. Jis užrašė ant lentelių Sandoros žodžius – Dešimt įsakymų“ (Iš 34, 27–28; plg. t. p. Įst 4, 13; 10, 4).

kūriniją, pasakė dešimt žodžių, o formuodamas Izraelio tautą davė dešimt įsakymų. Kūrinija atsirado, nes pakluso dieviškajam žodžiui. Lygiai taip pat turėtų elgtis išrinktoji tauta (ir visa žmonija) Dešimties Dievo įsakymų atžvilgiu.

Jų nepaisantiems gresia išnykimas.

Iš pirmo žvilgsnio antroji hipotezė skamba labai gražiai ir pamokomai.

Vis dėlto jinai turi savo Achilo kulną: Tačiau atidus Dekalogo tekstų skaitytojas turėtų paste- pirmasis pasakojimas apie kūrimą turi ne dešimtį Dievas bėti, kad tiek Iš 20, 1–17 ištraukoje, tiek Įst 5, 1–21 peri- tarė, o tik devynis (Pr 1, 3. 6. 9. 11. 14. 20. 24. 26. 29). kopėje esama ne dešimt, o bene penkiolika įsakymų. Tad Todėl, mūsų manymu, pirmasis spėjimas yra patikimeskyla klausimas: kiek gi iš tikrųjų įsakų turi Dekalogas? Atsa- nis. Tačiau tai nereiškia, kad vienintelis. kymas yra ganėtinai paprastas. Dekalogo versija Katekizme Galėtų būti dar ir šitoks spėjimas, jog Dekalogo pavaturi dešimt paliepimų, o Šventraštyje – penkiolika. Užtat dinimo atsiradimo pagrindas yra ne senovinis įstatų ir ne bibliniams Dešimties Dievo įsakymų tekstams labiau tiktų literatūrinis posakio Dievas tarė dešimtukai, bet žmogaus ne tradicinis Dekalogo, bet Dekapentelogo pavadinimas. rankų pirštų skaičius. Tokį paaiškinimą pagrindžia hebraBet kodėl gi Iš 34, 27–28; Įst 4, 13 ir 10, 4 ištrauko- jiškojo Senojo Testamento įstatymų skaičius. Anot rabinų, se rašoma, kad Mozė bus gavęs dešimt, o ne penkiolika jame yra 613 įstatų (micwot): 365 draudžiančių (hebr. lo dieviškųjų potvarkių? Tai galėtume paaiškinti dvejopai: taase – nedaryk) ir 248 įsakančių (hebr. ase – daryk). Piristoriškai ir teologiškai. Kalbant istorine prasme, pačioje moji suma sutampa su metų dienų, o antroji – su žmogaus pradžioje senovinis Dekalogo tekstas iš tikrųjų buvo su- kūno organų skaičiumi. Pirmą kartą šis skaičiavimas buvo darytas tiktai iš dešimties trumpų įsakymų, kaip antai: padarytas rabino Simono ben Kajara (VIII a.), o paskui „Nežudysi. Nesvetimausi. Nevogsi. Neliudysi melagin- garsiojo Mozės Maimonido (1135–1204) patvirtintas. gai <…>“ (Iš 20, 13–16; plg. taip pat Įst 5, 17–19) etc.

Savaime aišku, 613 yra simbolinis skaičius. GreiIlgainiui, matyt, dėl didesnio aiškumo poreikio ar naujų čiausiai šitaip žydų rabinai norėjo pasakyti, kad dievišistorinių aplinkybių kai kurie iš kasis įstatymas atitinka žmogiškosios Mozė gauna Įsakymus. Miniatiūros šių įstatų buvo praplėsti bei papilfragmentas, Vivien Biblija, Prancūzija, IX a. prigimties poreikius. Dekalogas irgi dyti. Taip dešimtukas tapo penperteikia panašią mintį: „Tikrai šis kioliktuku, bet pavadinimas liko įsakymas, kurį šiandien tau duodu, senas. Panašią kilmę, kaip tvirtina nėra tau nei per sunkus, nei per toližinovai, patyrė ir romėniškoji teimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sė. Jos ištakose irgi buvo glausti sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užlipti į danpotvarkiai. gų jo mums parnešti ir perduoti, kad Pagal teologinį paaiškinimą, galėtume jo laikytis?’ Jis nėra nei anaDekalogo pavadinimo kilmės papus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas grindų reikėtų ieškoti Pradžios iš mūsų gali persikelti anapus jūros knygos pirmojo skyriaus pasakojo mums parnešti ir perduoti, kad jime ir būtent ritmingai pasikargalėtume jo laikytis?’ Ne! Tas žodis tojančioje frazėje: Dievas tarė. Payra tau labai arti, – jis yra tavo lūposirodo, bent taip teigia Dekalogo se ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ pavadinimo teologinio paaiškini(Įst 30, 11–14). mo šalininkai, šis pasakymas Pr 1, 1 – 2, 4a ištraukoje pasikartoja dešimt kartų. Dievas, sukurdamas Artuma 2014 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Veiklusis visur veiklus Antanas SAULAITIS SJ dą“, – sako indėnai. Popiežius Pijus XII prieš beveik 60 metų nurodė, kad netinka chorui giedoti visas nekintamas dalis („Garbė Dievui Aukštybėse“, „Tikėjimo išpažinimas“, „Šventas“, didysis „Amen“, „Tėve mūsų“, „Dievo Avinėli“), teįsitraukia ir žmonės. Mėgstantys tikrus koncertus ir rečiau bažnyčią lankantys kartais pertraukia sklandžią pamaldų eigą plodami kaip teatre. Kai gera dalis didžiųjų švenčių dalyvių tik tada dalyvauja, tenka parūpinti lapelių su maldų, atliepų ir giesmių žodžiais bei paraginti jais pasinaudoti (arba ant sienos tekstus projektoriumi parodyti, per išmaniuosius telefonus pateikti).

Lietuviai mėgsta šventas keliones, atlaidus, procesijas. Čia reikia vaikščioti, prieiti, arti kitų laikytis. Ne visi pasiduoda pagundai kaip rašantysis atsilikti procesijose ir dalyvauti šalia esančių kalbose. Jeigu Kryžiaus keliai, Prisikėlimo ar Advento stotys švenčiamos bažnyčioje, ne

Vienas liturginio atsinaujinimo pradininkų benediktinas Virgilis Michelis (Minesota, JAV) prieš šimtmetį įžvelgė dėsnį: veikliai ir sąmoningai dalyvaujantis liturgijoje krikščionis veikliai ir gyveniman neša Kristaus vertybes. Liturgijos žinovas suvokė, kad viduramžišką katalikų liturgiją atnaujinti būtina, kad žmonės galėtų aktyviai dalyvauti, visiškai įsitraukti į išganingąjį vyksmą, krikščioniškosios dvasios esminį šaltinį, kaip vėliau Vatikano II Susirinkimas paskelbė. Jei anksčiau Mišios galėjo atrodyti kaip iš tolo tikinčiųjų stebimas kunigo ir Dievo privatus bendravimas prie altoriaus, tai prieš 50 metų vyskupų nuspręsti pakeitimai palengvino tikintiesiems bendruomeniškai įsitraukti į Mišias.

Kai kurie išreiškia rūpestį, kad sunku bažnyčioje susitelkti, kai garsiai skaitomas Šventasis Raštas, reikia atsakinėti ar maldas garsiai su visais kalbėti, įsijungti į giedojimą. Nuo seniau įžiūrėta, kad Mišios – susitelkimo metas, vidinio ir asmeninio bendravimo su Dievu laikas, nekliudomas vaikučių čiulbėjimo ar senelių kosulių. Tikintieji rado išeitį – namuose, gamtoje, prieš Mišias ar po Mišių pačioje bažnyčioje susikaupti arba surasti valandėlę ryte, vakare ar kitu įprastiniu metu asmeniškai maldai.

Tada bažnyčioje galime bendruomeniškai nuo pradžios iki pabaigos kuo geriau ir sąmoningiau dalyvauti, – ieškoti nebe asmeninės paguodos ar nuraminimo, bet sutartinai Dievą šlovinti, dėkoti ir išpažinti Jo veikimą savo mylimoje tautoje, siųstoje į pasaulį dalytis Gerąja Naujiena.

Ne dėmesys sau, o veikli nuostaba Dievo meilinga didybe, pasiekiančia širdis, šeimas, bendruomenes, kaimą, miestą, pasaulį.

Lietuvių chorinė tradicija stipri ir jų labai vertinama.

Dėl šių gražių lūkesčių kartais choro vedėjai bei choristai krypsta į koncertą. Patinka Mišios bažnyčioje, kur labai gražiai gieda, galime visi pasiklausyti. Kitaip veikia giesmės, giedamos kartu per artimųjų laidotuves, vestuves, krikštynas ar kitas apeigas. „Muzika pasaldina mal-

Marijos Stanulytės nuotrauka

Bažnyčioje žvelgiant nuo altoriaus matyti kitoks vaizdas, nei iš suolų: negausiose kasdienėse pamaldose tikintieji išsisklaidę, nebent būtų tos pačios šeimos nariai ar draugai; sekmadienį pavėlavusieji stovi bažnyčios gale ar tarpduryje, nors ir būtų vietos suoluose. Nuo altoriaus matyti, kaip rūpestingai susitelkę Mišių lankytojai. Nors širdies ar minčių be dvasinio „rentgeno“ neįžvelgsi, kažką liudija per Mišių šventimą pusbalsiu meldžiamas rožinis ar bendrai kalbama Tėve mūsų malda, palydima neatvertomis lūpomis. Tikinčiųjų vaidmenį Viešpatį garbinant ir Aukščiausiajam dėkojant galima pajusti, kai jie gieda (savaime arba priminus) kartu su choru, kai į giesmę įsijungia visa bažnyčia.

visada patogu visiems įsitraukti, bažnyčioje judėti kaip Kalvarijose. Jei dėl oro ar kitų priežasčių kuri nors procesija vyksta viduje, baisu savo suolą palikti, nes užims vėliau atėję ar anksčiau eiseną ėję. Liekama vietoje, nebe taip judriai ir veikliai dalyvaujama.

Didelėse parapijose įdomiai sprendžiamas laidotuvių ir Mišių už mirusiuosius klausimas. Kunigas nespėja ir nepajėgia visų atskirai palydėti. Tad į Mišias kviečiami visi pastaruoju metu palaidotųjų artimieji, galintys vieni kitus atjausti, paguosti ir palaikyti. Toks bendravimas gražiai atitinka „komunijos“ reikšmę, pagal lotynų kalbą Artuma 2014 m. sausis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

cum-munio lietuviškai „są-rama“. Kitus paremti, palaikyti yra veiksmas, sąmoningos pastangos.

Vienokia nuotaika atėjus ant gatavo, kita – iš anksto ruošiantis. Kur pamaldos dėl nuotolio ar kitos priežasties vyksta rečiau, bendruomenė pati sutvarko bažnyčią ar kitą patalpą, atrenka giesmes, suranda skaitytojus, patarnautojus. Kur auginamos vynuogės, šeimos parūpina savo vyno Mišioms. Kiti paruošia kavos, užkandėlių, programėlę po Mišių. Žmonės sąmoningai iš išteklių atideda bažnytėlės reikalams, vargstantiems.

Svetingumo tarnyba prie bažnyčios durų gali ateinančius jautriai nuteikti.

Nematytiems veidams pasakoma, kur pasidėti švarką ar daiktus, kur vaikučiams religinę knygelę pavartyti ar paspalvinti, paduodamas giesmynas. Matytų žmonių klausia, ar močiutė pasveiko, duktė įstojo, anūkas gavo darbą, paspaudžia ranką ar paglosto. Modernios ar pritaikytos bažnyčios turi erdvę burtis prieš įžengiant į Mišių šventimo erdvę. Toks pabendravimas atgaivina pirmojo krikščionijos tūkstantmečio sąlygas ruoštis Eucharistijai savitarpio ryšiais, kai dar nebuvo skatinama pačioje bažnyčioje labai tyliai ir nejudriai apsieiti.

Teisinga benediktino kunigo įžvalga, kad veikliai Eucharistijoje dalyvaudami krikščionys yra labiau pasiruošę ir linkę savo katalikiškas Kristaus vertybes įgyvendinti namie, darbe, mokykloje, visuomenėje. Neveiksmingai bažnyčioje „prabuvusieji“ gali „prabūti“ ir Krikšto užduotį nešti šviesą į tamsą, gailestingumą – į nuoskaudas ar erzelį, gyvybę – į netaikingą aplinką. Sutartinai šlovindami Dievą ir dėkodami, krikščionys išpažįsta Dievą, esantį ne teorijų erdvėse, o gyvą Jėzaus vardu susirinkusioje bendrijoje.

Išlaisvinimas įsakymais Vytautė MACIUKAITĖ

Dauguma žmonių bet kokius įsakymus laiko apsunkinančiais pančiais. Nenorime būti kažkieno išoriškai veikiami bei valdomi, trokštame viską įžvelgti ir atrasti patys. Tie, kurie pasisako prieš Dievo įsakymus ir mano, kad be jų greičiau pasieks išsilaisvinimą, dažniausiai tik parpuola. Jokių ribų nepaisantys žmonės nuolat pažeidžia kitų žmonių teises, todėl jų laisvę tenka riboti įstatymais. Moralės normų nepaisantis žmogus vis tiek stengiasi apeiti įstatymą, taigi kiekvieną iš jų tenka pagrįsti ir sustiprinti dar kitais. Taip atsiranda tūkstančiai įstatymų, kurie apibrėžia kone kiekvieną žmogaus žingsnį ir tik dar labiau jį įkalina. Nepakeldamas Dešimties Dievo įsakymų, kurių devyni, galima sakyti, yra tik pirmojo išskleidimas ir paaiškinimas, žmogus mėgina susidoroti su milijonais įstatymų, kurių daugumos net nežino, bet vis tiek būna įsitikinęs, kad taip gyventi geriau, nes jų autorius yra ne kažkoks Dievas, o jis pats.

Ir vis dėlto gal galima Dievo įsakymuose įžvelgti ir kai ką pozityvaus?

Vienintelis įsakymas Ne veltui Dievo įsakymas žmogui neturėti kitų dievų, tik vienintelį Dievą, kuris apsireiškė Izraelio tautai, įsakymų sekoje yra pats pirmas.

Jo nesilaikymas tiesiogiai atsiliepia žmogaus laikinajam ir amžinajam likimui, jo gerovei. Be to, pažeidus šį įsakymą, pažeidžiami ir kiti. Ir atvirkščiai, pažeidus bet kurį kitą įsakymą, pažeidžiamas ir šis. Tai gerai iliustruoja Jėzaus pokalbis su turtingu jaunuoliu (Mk 10, 17–22).

Kai pastarasis paklausia, ką jam daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, patikindamas, jog visų įsakymų laikosi nuo pat jaunystės, Jėzus pakviečia jį viską parduoti ir sekti paskui Jį. Tuomet jaunuolis, kurio vardo nežinome, nuliūsta, nes suvokia dėl Dievo negalįs palikti savo turtų. Ar jis išties laikėsi visų kitų įsakymų?

Senajame Testamente gausu liudijimų, kaip Dievo tauta nusigręžė nuo Viešpaties, ėmė remtis stabais ir pasiklydo. Bet Dievas jai vėl pasirodydavo kaip vienintelis Viešpats, šalia Jo nėra jokio kito dievo; tereikia paskaityti Nojaus, Abraomo, Mozės, Dovydo, Elijo ir pan. istorijas.

Todėl svarbu suprasti, ko šiuo įsakymu reikalaujama. Ko ir kiek turime atsisakyti, kad Dievas būtų vienintelis Viešpats mūsų gyvenime, o kuo ir kaip galime naudotis, nes tai mūsų nuo Jo neatriboja?

Skirtingi keliai į vieną Dievą Bažnyčia turi daug šventųjų, kurie gyveno labai skirtingai. Kai kurie visiškai atsiskyrę nuo šio pasaulio, atsidėjo maldai: tai įvairūs atsiskyrėliai, kontempliatyvūs vienuoliai. Kiti gyveno pasaulyje niekuo neišsiskirdami. Treti netgi labai domėjosi supančiu pasauliu ir jį moksliškai analizavo. Nors jų gyvenimo būdas labai skyrėsi, jie visi ieškojo Dievo ir nebuvo svetimi žmogui ir pasauliui. Tik vieni gebėjo Dievą Artuma 2014 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio nuotrauka

pažinti daugiau ar mažiau tiesiogiai, t. y. maldoje ir per ją padėti žmonėms, juos užtarti pas Dievą. Kiti Dievą įžvelgė kūrinijoje, kuri taip pat yra Dievo veido atspindys. Juk krikščionys tiki, kad Dievas yra visų pirma pažįstamas protu iš Jo kūrinių (plg. Rom 1, 20).

Graikų filosofas Plotinas irgi panašiai mokė, kad iš Dievo, kuris yra Vienis, kilo daugis: protas, pasaulinė siela, visata, materija. Visa tai yra Vienio atspindžiai, per kuriuos palaipsniui, tarsi kokiomis pakopomis, galima artėti prie Vienio (Absoliuto). Nors Plotinas, kaip ir dauguma antikos graikų filosofų, materiją tapatino su blogiu, nes ji labiausiai nutolusi nuo dvasios, krikščionybėje taip nemanoma. Mūsų tikėjime tiek šeima, vaikų gimimas ir auginimas, tiek paprastas rankų darbas (netgi įvairios poilsio ar pramogų formos), tiek (mokslinis ar filosofinis) pasaulio pažinimas nėra beverčiai. Viskas, ko siekiama pagal žmogaus individualų pašaukimą, kuo naudojamasi su saiku ir protu, yra gera, sukurta Dievo ir skirta mums augti ir tobulėti. Net jei mūsų galutinis tikslas yra Dievas bei amžinasis gyvenimas Jo artumoje, į Dievą vedančius tarpinius tikslus kiekvienas žmogus gali pasirinkti pagal savo supratimą ir polinkį.

Laikinumas nepasotina Vis dėlto reikia atsargiai viskuo naudotis, kad tai mūsų nepavergtų.

Kažkam, kas yra tik Dievo kūrinys, suteikdami ypatingą, net svarbiausią reikšmę savo gyvenime, nebesugebame garbinti tikrojo Dievo ir pažeidžiame pirmąjį Jo įsakymą.

Dievas yra kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindas.

Visa, kas nėra Dievas, yra baigtiniai, riboti dalykai, negalintys pasotinti mūsų amžinybės alkio, kad ir koks nuostabus būtų jų akimirkos blizgesys. Kai viltį sudedame į tą, kas jos negali pateisinti, apsigauname ir prarandame savo laiką, tapdami to daikto vergais. Todėl šis įsakymas tiesiogiai susijęs su žmogaus likimu. Ką garbinu, tas ir esu. Ne veltui Kristus pasakė palyginimą apie būsto statymą ant smėlio ar ant uolos (plg. Mt 7, 24–27). Kol diena rami, giedra, skirtumo tarp jų nepastebėsi, bet prapliupus liūčiai, užėjus audrai vienas iš jų lieka stovėti, kitas nušluojamas nuo žemės paviršiaus. Žmogus, kuris statosi savo namus ant smėlio, t. y. netvirto pagrindo, remiasi juslėmis ir nesugeba vadovautis protu. Apaštalas Paulius kalba, kad dauguma žmonių pasidavė jausmams ir „nenykstančiojo Dievo šlovę“ išmainė „į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“ (Rom 1, 23). Taip pat ir visi šventieji panašiai įspėdavo žmones nesivaikyti tuštybių; pvz., šv. Kryžiaus Jonas patarė žmogui kelyje į Dievą nesustoti prie jokios, kad ir nuostabiausios, gėlės. Juk

dažnai žmonės, ilgėdamiesi begalybės, tikisi ją pasiekti kolekcionuodami ribotus daiktus.

Mūsų stabai ir dievaičiai Kas yra tie daiktai, kurie mus atitraukia nuo Dievo, ir kodėl jie daro neigiamą įtaką mums? Nė vienas daiktas nėra blogas savaime. Netgi velnias buvo sukurtas Dievo kaip nuostabus angelas. Pinigai irgi nėra joks blogis.

Blogiu gali tapti viskas, priklausomai nuo to, kaip mes tuo naudojamės. Išlaidus ar godus žmogus ne pats tvarko savo pinigus, bet pinigai jį valdo. Pinigai tampa jo dievu, o tikriau – stabu. Taip pat yra ir su bet kokia priklausomybe nuo malonumų. Tuomet pasitikime ne Dievu, ne iš Jo laukiame pagalbos, išganymo, bet iš visko, kas dirgina mūsų pojūčius: iš alkoholio, narkotikų, lošimo, lytinių santykių už šeimos ribų, persivalgymo, nieko neveikimo ir pan. Žmogus ir pats sau gali tapti stabu, save laikydamas aukštesniu ir svarbesniu už kitus, įsivaizduodamas save visatos centru, kuriam kiti žmonės nuolat turi rodyti dėmesį, tik apie jį kalbėti ir, žinoma, vien pozityviai. Tą patį galima pasakyti ir apie savo talentų sureikšminimą, perdėtą polinkį dirbti, kas galiausiai atveda į išsekimą.

Net patį teisingiausią ir geriausią tikėjimą galima paversti stabmeldyste, jei suabsoliutinsime tam tikras tikėjimo formas, praktikas, vietas, kunigus ir t. t.

Juk tikėjimas yra ne vien išorinis ritualų atlikimas, įsakymų laikymasis, draudimų paisymas, bet ir asmeninis santykis su Dievu, vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Juo, meilės aktas.

O ką jau kalbėti apie ezoteriką, magiją, įvairias okultines praktikas, satanizmą ir pan., kurie savo esme yra nukreipti prieš viską, kas dieviška ir krikščioniška.

Jei tikime Dievo gerumu ir geranoriškumu, Jo įsakymų negalime laikyti noru pavergti žmogų. Atvirkščiai, tai, kad jaučiamės suvaržyti įsakymų, yra mūsų nusigręžimo nuo Dievo, santykio su Juo praradimo padarinys. Iš Pradžios knygos pasakojimo žinome, kad tai nutiko pirmiesiems žmonėms rojaus sode. Adomas ir Ieva galėjo rinktis glaudų santykį su Dievu ir to vaisius būtų buvęs gilus viso ko pažinimas, arba atitrūkimą nuo Jo ir skausmingą dalykų išbandymą, vadovaujantis vien savo bedievišku protu, sukeliantį tik dar didesnę sumaištį. Dėl savo klaidingo pasirinkimo ir ryšio su Dievu praradimo įsakymai ir yra tas vienintelis būdas, padedantis mums neišklysti iš kelio ir teikiantis viltį, kad dėl jų pamažu atsiversime Dievo meilės šviesai.

Artuma 2014 m. sausis

19

Didelės ir mažos kryžkelės

„Nedirbsi sau jokio paveikslo“?!

Silvija KNEZEKYTĖ

„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ir kas yra čia, žemėje <...>. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ – štai taip griežtai Pakartoto Įstatymo knygoje (5, 8–9) Dievas perspėja Mozę ir visą tautą. O mūsų bažnyčiose pilna visokiausių paveikslų bei skulptūrų!

Ir namuose ne vienas turime maldos kampelį, papuoštą Mergelės Marijos bei kitų savo bičiulių šventųjų atvaizdais. Kaip visa tai suprasti?

Ikonodulų ir ikonoklastų kovos

Daugėjant krikščioniškų vaizdų, garsėjo ir diskusijos apie krikščioniškąjį meną. Liaudies pamaldume jau paplitęs atvaizdų garbinimas tapo smarkios nesantaikos priežastimi. „Dievas negali būti pavaizduotas. Jis Krikščioniškojo meno ištakos pranoksta bet kokį materialų vaizdavimą ir yra aukščiau Krikščionybė užgimė brandžioje antikinėje kultūroje, kūrinijos, neaprėpiamas ir nesuvokiamas. Jūs darote ir kuri jau turėjo savo estetinį supratimą ir vertybes. Krikš- garbinate stabus!“ – šaukė ikonų priešininkai (ikonoklasčionims reikėjo iš naujo apmąstyti ir pritaikyti prie savo- tai) ir jas tiesiog naikino.

Ikonų garbintojai (ikonodulai) gynėsi keletu argujo tikėjimo įprastas to meto tradicijas, gyvenimo būdą, mąstymą, o sykiu ir meno formas. Nors ir persekiojami, mentų. Pirma, jie aiškino, kad nutapytas atvaizdas tėra pirmieji krikščionys dailino savo aplinką, kūrė ženklus, tik netobulas bandymas pavaizduoti matomas neregiatspindinčius Šventąjį Raštą ir liudijančius tikėjimą. mybės išraiškas: Dievo apreiškimą Šventojo Rašto įvyPvz., Romoje tradiciniuo- kiuose, Išganytoją, šventuosius bei jų gyvenimų įvykius. se antikiniuose sarkofagų Antra, dėl savo ribotumo žmogus nematerialius dalykus bareljefuose (panašiai kaip gali suvokti tik kūniškai, todėl ikonose dvasiniai dalykai mūsų antkapiai) iškaldavo ir vaizduojami kūniškai. Gerbiamas ne pats atvaizdas, o ir krikščioniškų simbolių: tai, ką jis vaizduoja, ta tikrovė, į kurią jis nurodo.

Svarbiausia ikonų garbintojų atrama buvo Įsikūnijižuvį, inkarą, balandį ar net pritaikydavo pagoniškas mo slėpinys: jei Dievo Sūnus tikrai įsikūnijo ir priėmė piemenų scenas Gerajam žmogaus atvaizdą, tai sykiu jis priėmė ir regimą vaizdą, Kristaus monograma tarp dviejų balandžių. Ganytojui pavaizduoti. kuris gali ir turi būti pavaizduotas. Kitaip turėtume abeIII a. sarkofago detalė Egipte krikščionys perė- joti, ar Jėzus Kristus buvo tikras žmogus.

Nežinia, kiek meno kūrinių ir ypač ikonų buvo sunaimė kiek kitokią meno tradiciją. Tais laikais jau buvo primirštas mumifikavimo menas, tačiau ant mirusiojo veido kinta per kelis amžius trukusias kovas (išliko vos kelios vis dar pritaisydavo lentelę su jo portretu. Gedintiems ankstyvosios ikonos, laikytos atokiuose vienuolynuose). šie portretai primindavo miruKristus Pantokratorius. Tačiau dėka to turime visapusiškai apmąstytą siojo asmenybę (panašiai ir mes Šv. Kotrynos vienuolynas, krikščioniškojo meno teologiją. Visuotinis NikėSinajaus kalnas, VI a. jos II Susirinkimas 787 m. įteisino Kristaus, taip savo brangių mirusiųjų nuotraupat Dievo Motinos, angelų ir šventųjų paveikslų kas laikome pagarbiai įsirėminę). gerbimą. Po šio nutarimo krikščioniškasis menas Manoma, kad iš šių portretų kilo suklestėjo ir laikui bėgant tapo itin įvairus. pirmosios ikonos, nes kompozicija, technika ir stilius yra tokie Krikščioniško meno įvairovė patys. Pirmiausia gerbti tie miruRytuose ir toliau plėtojosi ikonų menas, IX– sieji, kurie buvo laikomi šventais.

XI a. nusistovėjo tam tikras ikonografinis kanoTaip pat pradėti atvaizduoti ir Jėnas, apibrėžtas teologinėmis bei estetinėmis taizus, Mergelė Marija, apaštalai. syklėmis. Ikonose nekopijuojama gamta, tačiau Kai 313 m. Konstantinas sukompozicija, vaizdo stilizavimas, net medžiateikė laisvę krikščionims, prasigos – viskas jose turi tam tikrą simbolinę kalbą, dėjo nuostabių bažnyčių statyba. kuria atskleidžiama dangiškoji tikrovė. Čia nėra Dėl grožio ir tam, kad paprasnieko nereikalingo. Ikonose vaizduojama idėja, titiems žmonėms būtų lengviau kėjimo esmė, todėl jos kopijuojamos nuo pirmasuvokti tikėjimo slėpinį, jos pravaizdžio. Ikona tarsi sakramentas, sudabartinantis dėtos puošti įvairiais vaizdais iš Įsikūnijimo slėpinį. Šventojo Rašto.

20

Artuma 2014 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vakaruose krikščioniškasis atvaizdas neįgavo tokios aiškios sakramentinės prasmės.

Menininkus labiau veikė jų meto kultūrinė aplinka. Čia skleidėsi įvairiausi meno stiliai.

Viduramžių bažnyčios yra tarsi Biblija paveikslėliuose, puiki katechezės priemonė nemokantiems skaityti. Jose kiekvienas kampelis ir lopinėlis paprastais, aiškiais, kartais beveik vaikiškais piešiniais pasakoja Išganymo istoriją, rodo šventųjų gyvenimo pavyzdžius. Lietuvoje, nors ir menkai, tai galime patirti žvelgdami į Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskų likučius. Vėlesniais laikais vis labiau domintis žmogumi, gamtinio pasaulio ir istorijos tikrove, krikščioniškasis menas vis labiau kopijuoja Gotikinės Elmelunde bažnyčios freskos, Kristus įteikia Petrui raktus. gamtą. Nebelieka apibendrinto vaizdo, nereDanija, XV a.

Peteris Paulius Rubensas, apie 1614 m. alios erdvės, išryškėja anatomijos ir perspekKaip ir pirmaisiais amžiais, taip ir dabar tenka nautyvos tikslumas. Tačiau savaime tai nekelia pavojaus krikščioniškajam tikėjimui – įsikūnijimu Kristus tik dar labiau jai apmąstyti mus supančią kultūrą ir ją įkrikščioninti.

Svarbu pasirūpinti, kad į Dievo namus nebūtų įsileidžiapakėlė žmogaus vertę, jo kūniškumo kilnumą.

Mūsų laikais menas tarsi visai atsitolino nuo krikščiony- mi dailės kūriniai, prieštaraujantys tikėjimui, dorai arba bės. Šiuolaikiniai menininkai mažai domisi Šventojo Rašto krikščioniškajam pamaldumui. Meninėmis išraiškos fortemomis, o jei ir susidomi, tai kuria labai keistus, sunkiai su- momis (jų iškraipymu) šventieji paveikslai neturi perdėm prantamus kūrinius. Tačiau pal. popiežius Jonas Paulius II stulbinti paprastų tikinčiųjų, tačiau negali ir pataikauti pastebi, kad „autentiškas menas net ir anapus tipiškai re- abejotinam maldingumui. Religinį jausmą lygiai taip pat liginių raiškos formų yra labai artimas tikėjimo pasauliui, įžeidžia ir stokojantys meniškumo, menkaverčiai paveikstoks artimas, kad net didelio Bažnyčios ir kultūros atotrūkio lai ar imitacijos (plg. SC, 124). Dailininkai sykiu raginaaplinkybėmis lieka savotiškas tiltas į religinę patirtį. Kaip mi atminti, jog jų veikla bažnyčiose susijusi su savotišgrožio paieška, kasdienybę pranokstančios vaizduotės vai- ku šventu Kūrėjo sekimu ir su kūryba, skirta krikščionių sius menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slė- kultui, tikinčiųjų dvasiniam ugdymui, jų pamaldumui bei pinį. Net ir tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai religiniam lavinimui (plg. SC, 127).

Kiek vėliau Jonas Paulius II Laiške menininkams pasukrečiančius blogio aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti išganytiems balsu“ (iš tvirtino, kad Bažnyčiai reikia meno. Juk „menui būdingas savitas gebėjimas pasirinkti vieną ar kitą Naujienos Laiško menininkams, 1999 m. balandžio 4 d.). aspektą ir paversti jį spalvomis, formomis, garsais, sustipŠiuolaikinis menas bažnyčiose rinančiais žiūrovo ar klausytojo intuiciją. Ir tai daroma Privalu skirti sakralinį meną nuo to meno, kuris tik neatimant iš Naujienos jos transcendentinės vertės ir ieško įkvėpimo krikščioniškose temose. Meno bažnyčiose slėpinio aureolės“. vaidmenį dar sykį aiškiai apibrėžė Vatikano II SusirinkiKaip ir ankstyvaisiais amžiais ikonodulai, taip ir mes, mas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum suklupę prieš šventą paveikslą, meldžiamės ne jam, Concilium: „Bažnyčia nė vieno dailės stiliaus nelaikė sau daiktui, – jis mūsų žvilgsnį tik kreipia į įsikūnijusį būdingu, bet, atsižvelgdama į tautų būdą bei sąlygas ir į Kristų. Įdomu, kad pats Dievas pripažįsta šį mūsų įvairių apeigų reikalavimus, priėmė kiekvieno laikotarpio ribotumą, liedamas įvairias malones per stebuklinformas ir šitaip per šimtmečius sukrovė visokeriopai saugais vadinamus paveikslus. Tik nepamirškime: mūsų gotiną dailės lobyną. Tebūnie leista nekliudomai reikštis maldos išklausomos ne dėl konkretaus paveikslo, Bažnyčioje ir mūsų laikų visų tautų bei šalių dailei, jei tik ne dėl to, kaip jame pavaizduotas Jėzus ar Mergelė ji su derama pagarba ir taurumu tarnauja bažnytiniams Marija. Visi, net ir patys nuostabiausi paveikslai yra pastatams ir šventoms apeigoms, idant šitaip galėtų savo tik kūrinio kūriniai. Jie menkai atspindi tą tikrovę, balsu įsijungti į tą nuostabią garbės giesmę, kurią katalikurios aprėpti nepajėgiame, ir parodo tik labai netokų tikėjimui praėjusiais amžiais giedojo iškiliausi kūrėjai“ bulą bei netikslų Dievo atspindį. Svarbu, kad meno (SC, 123). Tikslas nepakito: menas bažnyčiose turėtų iškūrinyje būtų kažkas, kas skatintų vis labiau pažinti, reikšti ir simbolizuoti aukštesniąją tikrovę, begalinį Diegarbinti ir asmeniškai susitikti Gyvąjį Dievą. vo grožį, skatinti Jį garbinti bei šlovinti, įkvėpti maldai ir kuo labiau kelti žmogaus dvasią bei širdį Dievop.

Artuma 2014 m. sausis

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Pirmasis – įtraukia... stačia galva į žvaigždes!

Kartais vaikai turi labai įdomius tėvus. Joriui ir Urtei – broliui ir sesutei bei Inesai – jų pusseserei Dievas kaip tik tokius ir davė. Štai dabar jie sėdi palei upę aplink laužą ir dainuoja. O vaikai gulėdami žolėje žvelgia į žvaigždėtą dangų.

– Kokia erdvė, jaučiuosi tokia maža... – atsidūsta Inesa.

– Gali būti, kad mes žiūrime žemyn į žvaigždes, o ne aukštyn, nes žemė apvali, – mąsliai nutęsia Joris.

– Aaaa! – šūkteli Urtė. – Krentu, krentu… į žvaigždes!

Ir tai nebuvo vaizduotės pokštas: vaikai krito, laužas mažėjo, o tėvų daina tilo. Galiausiai žvaigždės ėmė gesti, o horizonte įsiplieskė pažįstama žvaigždė – saulė. Žemė vėl ėmė artėti. Bet kokia žemė! Vienos uolos! Inesa pirmoji atsistojo ant kojų, tiksliau – ant uolos viršūnės, ir atgavo žadą.

– Ar čia tas kalnas, kur Dievas kalbėjo su Moze ir iš vergovės išlaisvintai tautai padovanojo Dešimt įsakymų?

– Tai bent dovanėlė! Įsakymai! – purkšteli Urtė.

– Aha! Kojinės ir įsakymai nėra dovanos! – jai pritaria Joris jau lėkdamas šlaitu.

– Tačiau dovana yra gyvenimas ir draugystė su Dievu ir žmonėmis. Atmetus Dievo įsakymus, gyvenimas būtų Artuma 2014 m. sausis

panašus į... į... jovalą, – vydamasi jį šaukia Inesa.

– Ei! Radau kažkokias senas lenteles. Sudužusios, bet sudėlioję galėsim perskaityti, kas čia parašyta! – sušunka Joris, jau leisdamasis į kalno papėdę.

Sudėliojus akmens nuolaužas, išryškėjo keisti rašmenys... Inesa perskaitė: „Neturėk kitų dievų, tik mane Vieną!“ – Ar yra kitų dievų? – klausia Joris.

– Aaaa! Jautis! – tą akimirką vėl suspinga Urtė.

Tačiau auksu spindintis jautis nepuolė, o subaubė: – Booo, aš esu dievas! Mane žmonės garbino šiame slėnyje ir vis dar garbina. Užaugsit ir jūs pagarbinsit.

– Traukis iš kelio tu, auksine karve! Yra tik vienas Viešpats, kuris mus sukūrė! – suriko Inesa (ir iš kur jai tiek drąsos staiga atsirado?).

Jautis čia pat subyrėjo į tūkstančius auksu žvilgančių duženų.

Joris – praktiškas berniukas – jau buvo jas berenkąs, bet Inesa čiupo abiem vaikams už rankų, tardama: – Eime, reikia rasti vandens ir kelią namo.

Jie patraukė į saulės deginamą slėnį, kuriame kažkas dėjosi... Pirmiausiai priėjo širdies formos kambarėlį. Viduje atrodė labai jauku, stovėjo du minkšti foteliai su užrašu: TAU ir DIEVUI. Ten užeiti galima po vieną, išsprendus užduotį gretimame puslapyje Paeiliui vaikai pabuvojo Širdkambarėlyje. Iš ten išėjo švytinčiais veidais, bet vienas kitam nieko nesakė.

Iš toli vaikus pasitiko trys rytietiškai apsitaisę jaunuoliai ir pakvietė į puotą, patiektą po medžiu ant kilimo. Medis buvo vieneto formos. Ant jo parašyta DIEVAS. Kažin kodėl?.. O!!! Koks malonumas, kai esi toks ištroškęs. Vaikams begeriant ir bevalgant jaunuoliai papasakojo savo istoriją. Jų vardai: Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas. Atsiversk Bibliją ir sužinok jų istoriją! Čia raktas: Danieliaus knyga 3, 1–30.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie pirmąjį Dievo įsakymą Simonas, 8 metai – Simonai, ar girdėjai tokį Dievo prašymą: neturėk kitų Dievų, tik mane vieną?

Ar svarbu, kad žmogus turėtų tik vieną Dievą ir Juo tikėtų bei pasitikėtų?

– Svarbu, nes kitaip žmonės pradeda tikėti visokiais burtais ir horoskopais, visokiom raganom ir būrėjom. Net mūsų kaimynė moka burti iš kavos tirščių, o kai kurie žmonės ja tiki. Ateina pas ją kavos atsigerti, paskui kavos tirščius išpila ant lėkštutės, ir ta kaimynė papasakoja žmonėms, kas jų laukia, kas jiems jau buvo nutikę. Viską ji mato toje lėkštutėje.

– O tu iš kur žinai, kaip ji ten buria?

– Kartą, kai mama ėjo pas ją gerti kavos, ir mane pasiėmė. Kol gėrė kavą, žaidžiau su katinu. Bet kai pradėjo mamai pasakoti iš kavos tirščių, tai man pasidarė įdomu ir aš viską girdėjau, ką ji sakė.

– Ir ką sakė?

– Viską apie mano mamos ir tėčio gyvenimą papasakojo ir dar sakė, kad gal po kokių dvejų metų aš turėsiu sesutę, tiksliau – kad mama pagimdys mergytę.

– Tu tiki, kad taip ir bus?

– Ką aš žinau? Bet mama tai tiki.

Apibrauk tuos, kuriuos dievini, o į langelius surašyk, kas gali nutikti

– Bet tau neatrodo, kad tavo mama tiki tais burtais, o ne Dievu?

– Ne, tai ji ir į Dievą tiki. Ir į bažnyčią kartais nueina, bet pas kaimynę tai šiaip sau vaikšto. Jos draugės, todėl ir geria kavą, buriasi ir skaito žurnalus kartu susėdusios.

Dėl tų jos burtų labai pyksta mano močiutė. Ji mamai ne kartą sakė, kad niekais užsiima, nes negalima sužinoti iš kavos tirščių, kas žmogui gali nutikti arba kas jau nutiko. Bet mama juokiasi ir mano, kad čia tik toks žaidimas, nieko rimto.

Beatričė, 7 metai – Kai buvau dar visai maža, tikėjau visokiomis fėjomis ir magais. Ir dar sapnais tikėjau. Man močiutė sakė, kad sapnai pildosi, todėl jais reikia tikėti. Dabar tai jau burtininkais nebetikiu, nes jie būna tik pasakose. Dabar tikiu į Dievą ir dar Kalėdų Seneliu tikiu. Juk jis ateina pas vaikus per kiekvienas Kalėdas. Be to, per televizorių mačiau, kaip tikras Kalėdų Senelis atskrenda iš Šiaurės ir čia, Vilniuje, oro uoste, išlipa iš lėktuvo. Tai kaip juo galima netikėti, jeigu jis yra?

– O kuo labiau tiki – Dievu ar Kalėdų Seneliu?

– Ir tuo, ir tuo. Juk Dievas tikrai yra, Jis gyvena danguje, o Kalėdų Senelis irgi yra, bet jis gyvena Šiaurėje. Kai būna Kalėdos, atskrenda į Lietuvą ir aplanko vaikus. O Dievas – Jis tai nuolat žmones saugo, globoja ir jiems padeda.

– O kai tu turi kokių nors prašymų, į ką kreipiesi – į Dievą ar į Kalėdų Senelį?

– Visaip būna.

Kai susergu ir rei-

kia greičiau pasveikti, tai prašau, kad Dievas man padėtų, o kai labai prireikė dviratuko, tai net laišką Kalėdų Seneliui parašiau. Ir jis man tą dviratuką atnešė per Kalėdas.

– O kodėl Kalėdų Senelis tik vaikams dovanas neša, o suaugusiems ne?

– Juk Kalėdų Senelis – visai ne suaugusiųjų reikalas. Man močiutė sakė, kad Kalėdų Senelis galioja vaikams iki dešimties metų. Su suaugusiais ir su dideliais vaikais jis net neprasideda. Tai va, man iki dešimties liko dar treji metai.

Paskui, kai užaugsiu, aš jau tik į Dievą tikėsiu, bet dabar žinau, kad Kalėdų Senelis tikrai yra. Aš jį paprasčiausiai mačiau, todėl negaliu juo netikėti.

Gabija, 6 metai – Gabija, kaip manai, kodėl sakoma, kad žmogus tikėtų tik į vieną Dievą?

– Jei vienas žmogus tikės daug dievų, tada gali susimaišyti, todėl geriau jau tikėti į vieną Dievą.

– O tu ar į vieną Dievą tiki, ar daugiau jų turi?

– Aš tikiu į Dievą, dar tikiu savo mama, močiute ir dar auklėtoja. Nes mano auklėtoja labai gera. Jei ką nors pažada vaikams, visada savo pažadus išpildo.

Kartą pasakė, kad vaikus nuves į spektaklį. Ir nuvedė. Pamatėm labai gražų vaidinimą apie princą ir princesę. Abu labai gražiai apsirengę, o princesės sijonas buvo labai pūstas ir toks ružavas.

– Tai gal dabar jau gali ir ta princese tikėti, ir princu, ne tik Dievu ir mama?

– Ne, princesė ir princas būna tik spektaklyje. Tai persirengę paprasti žmonės. Jie suvaidina spektaklyje ir vėl tampa paprasti. Jais tikėti neverta, tik kai vaidina, labai gražiai atrodo. Bet pasižiūri spektaklį ir viskas, princai ir princesės pasibaigia. Ne, aš jais netikiu.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2014 m. sausis

23

24

Mano Dievas ne toks Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Kiekvienas žmogus turi gilų vidinį troškimą susitikti su Kūrėju. Tik kartais šio troškimo nesuvokiame, o gal sąmoningai ignoruojame, pasirenkame jį slėpti, kad nereikėtų apsispręsti keisti gyvenimo. Vieni žmonės Dievo visai nepažįsta, net nebando ieškoti, antri susikuria savo Dievo-Kūrėjo įvaizdį ir bando perteikti kitiems. Kiti, neatpažinę tikrojo Dievo, leidžiasi į Kūrėjo pakaitalo paieškas, ieško kažko, kas padėtų būti laimingiems.

Nagrinėjant pirmąjį Dievo įsakymą, kuris mus ragina neturėti kitų dievų, o tik vieną, skaitytojus kviečiu pažvelgti į dvi temas: susikurtą Dievo įvaizdį ir į Dievo pakaitalus, kurie patys savaime nebūtinai yra blogis.

Neatpažintas Dievas

sio į dangų ir ramiai pasiliekančio, iki vėl panorės ateiti į žemę. Daugeliui jaunų žmonių siūloma bičiulystė su Jėzumi atrodo kaip pavojus prarasti gyvenimo skonį ir spalvas, o skelbiama Geroji Naujiena – kaip rimta grėsmė jų suprantamam gyvenimo džiaugsmui.“ Todėl dažnam apsisprendimas rinktis Jėzų atrodo nereikalingas ir beprasmis veiksmas: kaip aš galiu dovanoti savo gyvenimą kažkam, ko nepažįstu, o gal ir nenoriu pažinti?

Šiuolaikinius žmones, ypač jaunimą, vis sunkiau pasiekia tradicinė sielovada. Kodėl taip yra? Ar žmogus ieško Dievo mažiau nei anksčiau? Labai abejotina. O gal tas Mylintis ar baudžiantis Tėtis Koks Dievas pateikiamas jaunam žmogui? Labai Dievas, kuris pristatomas, jau „nepagauna“ jauno žmogaus ir neįkvepia radikaliai keisti savo gyvenimo? Atrodo, ne tik dažnai – baudžiantis, draudžiantis, atimantis laisvę. Nuo jaunimui, bet daugumai Lietuvos katalikų reikia atsiversti, mažų dienų ne vienas girdėjome, jog ypač per adventą t. y. užmegzti asmenišką ir sąmoningą ryšį su Jėzumi kaip ir gavėnią negalima linksmintis, negalima valgyti mėsos, Dievu ir Gelbėtoju. Tai reiškia apsispręsti priimti Jėzų ne negalima eiti į šokius, negalima to, ano; daug „ne“, kukaip istorinę asmenybę, bet kaip gyvą ir šiomis dienomis rie mums Dievą parodo kaip teisėją, skaičiuojantį mūveikiantį Dievą, kuris keičia gyvenimą ir teikia prasmę; tai sų nuodėmes. Bet retai kuris išgyveno malonę dar paauglystėje suvokti, kodėl negalima, ir pažiūrėti į Dievo kvietimas į santykį su Dievu per Jėzų Kristų. įsakymus ne kaip į „taisyklių rinkiRasa Palaimaitė savo straipsnį“, bet kaip į pagalbą žmogui būti nyje „Kai kurie Jėzaus skelbimo Atsiversti – tai užmegzti laimingam.

Ne vienas iš mūsų ėjojaunimui pliuralistinėje visuomeasmenišką ir sąmoningą me į bažnyčią arba melsdavomės ne nėje kristologiniai aspektai“ reliryšį su Jėzumi gijos mokslo žurnale „Soter“ teikaip Viešpačiu ir Gelbėtoju, iš meilės, bet iš baimės, kad Dievas nubaus. Galbūt mums tai ir padėjo gia: „Daugeliui jaunuolių, – tiek apsispręsti priimti Jėzų šiek tiek mažiau nusidėti, galbūt tai tų, kurie dalyvauja pasirengime ne kaip istorinę asmenybę, ir buvo Dievo meilės, nors gal nesuSutvirtinimo sakramentui, tiek bet kaip gyvą ir šiomis prastos, patyrimas. tų, kurie atvyksta į masinius rendienomis veikiantį Dievą.

Evangelizuodami ir kalbėdami ginius – pristatoma Jėzaus istorija apie Dievą kaip mylintį Tėtį, vis dažgeriausiu atveju lieka įsisąmoninta informacija, tokios pat svarbos, kaip ir bet kurio kito niau renkamės atsargesnius žodžius, ir štai dėl ko. Pusė svarbaus istorinio personažo, tačiau mirusio ir, nežinia, jaunų žmonių ne tik negyvena su tėčiais, bet niekada ar iš tikrųjų prisikėlusio. O jei prisikėlusio, tai įžengu- taip ir nepatyrė jų meilės. Kai kalbame apie Dievą kaip Artuma 2014 m. sausis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Jaunimo iššūkis

Jaun imo iššūkis apie Tėtį, kokios mintys ateina į jiems į galvą: tėtis baudžiantis, paliekantis, pykstantis, neištikimas, tas, kuris neapkabina, nepaguodžia, nesididžiuoja savo vaiku?.. Ne vienam, kuris nepatyrė savo gyvenime žemiškojo tėvo meilės (tie, kuriems pasisekė, nepamirškite už juos padėkoti Dievui), sunku patikėti, kad dangiškasis Tėtis yra mylintis ir ištikimas, besididžiuojantis savo vaikais, norėjęs kiekvieno gimusio po šia saule ir būtent tokio – su tokia šypsena, nosimi, tokiu gyvenimu.

„Nusaldintas“ Jėzus Daug metų, žvelgdama į įvairius Jėzaus atvaizdus bažnyčiose, vis galvodavau, koks tas mano „svajonių jaunikis“; rinkdavausi Dievo paveikslą, kaip tikriausiai dabar daug paauglių renkasi savo išrinktąjį(-ąją) žurnalų viršeliuose ar interneto erdvėje; rinkausi to asmens, kuriam nebūtų gaila padovanoti savo gyvenimą, įvaizdį. Radau panašių ir stipriai kitokių, radau karingų ir „pasaldintų“, vaizduojamų tarp gėlių, radau kenčiantį ant kryžiaus ir prisikėlusį, apleistą ir gailestingą, laukiantį ir mylintį, bet tikriausiai nei vienas paveikslas neatspindėjo to mylinčio Dievo, kuris apsigyveno mano širdyje.

Kviesdami jauną žmogų pažinti Dievą, negalime perteikti tik „savojo“ Dievo įvaizdžio. Turime padėti jam pačiam atrasti Dievą, kurį geriausiai atspindi Šventasis Raštas. Svarbu nesistengti Dievą apibūdinti kaip viską leidžiantį, „patogų“, bet kartu ir nepasilikti vien tik prie kenčiančio ir baudžiančio Jėzaus įvaizdžio. Svarbu jaunam žmogui parodyti Jėzaus radikalumą, kiek įmanoma atskleisti Jo Asmenį. Jaunuoliui svarbu suprasti, kad Dievas buvo tapęs žmogumi, pamatyti visas Jo žmogiškąsias savybes, kartu atrasti Jo išgelbėjimą ir beribę meilę. Taip jaunas žmogus nustoja bijoti savo žmogiškumo ir suvokia, kad yra laukiamas Dievo pirmiausia toks, koks yra.

Tik tada, kai atrandamas santykis su Dievu, palengva, su meile Dievas keičia žmogų. Negalime pristatyti Jėzaus kaip „patogaus“ Dievo, nes Šventajame Rašte gausu jo radikalaus gyvenimo ir mokymo liudijimų. Mes, Jėzaus mokiniai, esame kviečiami išgyventi radikalaus apsisprendimo momentus, ir kiekvieną dieną vėl iš naujo apsispręsti taip, kaip rinktųsi Jėzus.

Nėra Dievo, yra „dievai“? Šiandienis žmogus ieško savęs, gyvenimo prasmės, laimės, bet kartais paieškas pradeda ne ten, kur reikėtų, – pradeda ieškoti nuo savęs, o ne nuo Dievo. Tam, kad kuo geriau suvoktų save, dažnai renkasi įvairias „pagalbas“ – būrėjų, astrologų. Nors pradžioje dauguma pas juos eina tik dėl įdomumo, ilgainiui pastebi, kad pradeda gyventi ne savo, bet Palmyros, Janinos ar dar kurios nors „visažinės“ reguliuojamą gyvenimą. Nors daug kas pradžioje nepatiki, bet vėliau supranta, kad tampa marionetėmis ateities spėjikų ir būrėjų rankose, pasirinkdami ir pasitikėdami jais labiau, nei pasitiki Dievu, savo Kūrėju.

Egzistuoja daug „nuostabių“ būdų, kuo galima pakeisti Dievą. Tai visiems gerai žinomi interneto portalai, televizorius, pinigai, karjera, draugai ar net svarbūs mūsų gyvenime žmonės. Nors šie dalykai patys savaime yra geri, tačiau greitai gali atimti Dievui skirtą laiką, o vėliau ir Dievui skirtą vietą bei tapti „dievais“, be kurių neįsivaizduotume savo gyvenimo. Jei bent dalele to, kuo dalijamės facebook’e vos spėjus įvykti renginiui, mes dalytumės su realiais žmonėmis, galbūt keistųsi mūsų santykiai. O jei su kiekvienu džiaugsmo pliūpsniu, kurį nunešame į facebook’ą, nubėgtume pas Dievą ir Jam padėkotume, manau, tada dažniau Jį šlovintume, nei ko nors prašytume.

Juk stabas yra ne blogas daiktas, o gal kartais ir reiškinys, bet labiau netinkamai naudojamas. Interneto erdvė yra nuostabi galimybė skleisti informaciją, netgi evangelizuoti, diskutuoti, bet tol, kol ji mūsų „nesuvalgo“, arba tol, kol ji neužima Dievo vietos. Jei mums atrodo, kad neišlaikius egzamino visas gyvenimas netenka prasmės, kas atsitinka?.. Net mokslai gali nepastebimai užimti Dievo vietą ir tapti stabu, dėl kurio gyventume Kviesdami jauną žmogų pažinti ar vien savo jėgomis Dievą, negalime perteikti bandytume susikurtik „savojo“ Dievo įvaizdžio. ti tą gyvenimą. Tik, deja, jame nebeliktų Turime padėti jam pačiam atrasti Dievą, kurį geriausiai atspindi vietos Kūrėjui. Šventasis Raštas.

Lesterio universiteto Didžiojoje Britanijoje mokslininkai atliko apklausą ir nustatė, kad 13–24 metų amžiaus jaunimas savo idealais šiandien laiko ne poetus, mokslininkus ar politikus, o žvaigždes ir žvaigždutes. Apklausoje dalyvavo 2,5 tūkst. jaunuolių. Į labiausiai dievinamųjų dešimtuką Jungtinėje Karalystėje pateko futbolininkas Davidas Beckhamas, aktorius Bradas Pittas, popmuzikos atlikėjai Justinas Timberlake’as, Michaelas Jacksonas, Britney Spears ir Jennifer Lopez.

Jėzus Kristus ir JAV prezidentas atsidūrė populiariausiųjų sąrašo apačioje – 123 vietoje, teigia vienas interneto portalas.

Akivaizdu, kad šiais laikais tam tikru mastu kiekvieną, taip pat ir mūsų jaunimą, traukia daugybė stabų, kurie užima Dievo vietą ir tartum teikia viltį. Deja, tik reliatyvią, nes tikroji viltis neįmanoma be To, kuris yra didžiausias mūsų gyvenimo troškimas. Svarbu sąžiningai pažvelgti į save ir savo apsisprendimus: kas užima pirmą vietą mano gyvenime ir kuo pasitikiu labiau – Dievu ar... O gal tiesiog nepatikiu tuo Dievu, kuris yra man pristatomas, nes mano Dievas ne toks...

Artuma 2014 m. sausis

25

Veidu į vaiką

26

Nevalgiukų gydymas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Galbūt kai kuriems skaitytojams pasirodys, jog per daug dėmesio skiriu grynai medicininei nevalgymo problemai. Tačiau labai dažnai pasitaikanti apetito stoka kenkia ne tiek vaiko sveikatai, kiek jo auklėjimui ir šeimyninei atmosferai; o argi to neapima siekis perduoti meilę? Tai būtent tas atvejis, kai tėvai dėl savo vaiko turi išdrįsti: išklausyti tokius patarimus, kurie griauna jų auklėjimo metodus; pripažinti tokius valgymo įpročius, kurie aukštyn kojom apverčia jų įprastus; išeiti iš gydytojo kabineto be recepto, kurio buvo atėję.

Tinkamas valgiaraštis Praėjusį kartą kalbėjome apie tai, kaip svarbu išlaikyti ramybę ir abejingumą, kai vaikas nevalgo. Tinkamas valgiaraštis taip pat labai naudingas, dėl jo tėvus įtikinti šiek tiek lengviau.

Trumpas valgymo laikas Svarbu neužtęsti vyresnių vaikučių valgymo laiko: kai vaikas valgo vienas su mama ir atsisako pirmojo patiekalo, pereiname prie antrojo, o jei ir to atsisako, baigiame valgyti. Kai valgoma su visa šeima ir nurenkamos lėkštės, iš jo be jokių pastabų, tarsi tai būtų įprastas dalykas, paimama lėkštė, nesvarbu, ar ji pilna, ar tuščia.

Maisto kiekis: neduodu jokių skaičių, pats vaikas žino, ko jam reikia. Vienintelė sąlyga – kad jo mityba būtų subalansuota, tai yra įvairi (išskyrus labai retus ir sunkius atvejus, kai iš pradžių kurį laiką derėtų vaikui duoti tai, ką įpratęs valgyti, stengiantis nieko nedaryti per jėgą, pvz., taip, kaip pradedant duoti daržovių; apie tai rašėme 2013 m. spalio „Artumoje“).

Dažniausiai mažylis turi valgyti visko po truputį. Jei jis nepalietė pirmojo patiekalo, jokiu būdu nereikia to kompensuoti, duodant daugiau antrojo ar deserto. Ne, ir tuomet duodama įprastinė, gal net mažesnė, porcija.

Tam, kad vaikui nesusidarytų įspūdis, jog tai bausmė (iš to jis suprastų, jog mums rūpi jo apetitas), negalima sakyti: „Kadangi nieko nevalgei, negausi deserto.“ Ne, duodame šiek tiek mažesnę deserto porciją tiesiog stengdamiesi prisitaikyti prie nedidelio jo apetito. Jeigu vaikas nieko neparagavo, gali pabūti ir nevalgęs, tačiau tai netaikoma gėrimams: gerti būtina duoti tiek, kiek nori, tačiau vandens, o ne saldžių gėrimų.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. sausis

Tačiau svarbiausias dalykas – dėti į lėkštes nedideles porcijas: jau sakiau jums, kas atsitinka bent kiek perpildžius vaiko lėkštę: jis tarsi įstringa ir neima nieko, tad svarbu nepridėti per daug. Be to, labai svarbu pirmomis nevalgumo gydymo dienomis į lėkštę įdėti nepakankamai, taip pavyks užtikrintai įveikti priešinimąsi ir pats mažylis pareikalaus valgyti. Žodžiu, reikia daryti atvirkščiai.

Civeljero centre teko gydyti nemažai labai sunkios apetito stokos atvejų (dvimetinukai sverdavo 4–5 kilogramais mažiau nei vidurkis), pirmą dieną vaikui būdavo duodama tik skysčių: vandens arba sultinio. Antrą dieną pasiūlomas kąsnis. Trečią dieną – keli šaukštai, o po 5–6 dienų jau valgo normaliai ir pirmą gydymo mėnesį priauga pusantro ar net du kilogramus, vėlesniais mėnesiais – po kilogramą.

Nemažai buvo ir tokių atvejų, kad po vienos–dviejų parų vaikai pasidarydavo tikri smaližiai. Atrodydavo kaip pergalė, tačiau pastebėjau, jog tai irgi yra patologiška, kaip ir ankstesnis nevalgumas: priešindamiesi tėvams, kurie bet kokia kaina stengėsi pavalgydinti, vaikai neimdavo nieko.

O priešindamiesi tam, kad neduodame pakankamai, jie norėdavo kuo daugiau. Tačiau galiausiai, pasitelkus šiek tiek diplomatijos (abejingai reaguojant į jų valgymą ir rodant daug meilės tarp valgymų), viskas susitvarkydavo. Štai ir visa gydymo esmė.

Vaistų atsisakymas Gydant nevalgumą, vaistai yra visiškai nereikalingi ar net kenksmingi, nes garsūs „stiprinamieji“ dažniausiai tonizuoja ir tik apsunkina vaikų nervinę būklę, o to kaip tik mažiausiai reikia!

Vadinasi – nieko neišrašyti? Man taip norėtųsi. Vis dėlto manau, kad reikėtų ką nors skirti. Juk vargšai tėvai ateina nuoširdžiai tikėdamiesi stebuklingo vaisto. Leisti jiems be jo išeiti – to, manau, iš jų reikalauti būtų per daug. Paskirkime ką nors, bet aiškiai pabrėžkime, jog ne vaistai yra tikrasis gydymas, jie gali tik šiek tiek padėti. Žiemą vaikams reikia nedidelės vitamino D dozės.

Taigi, jo galime ir paskirti. Aš taip pat dažnai išrašydavau B grupės vitaminų, ypač mielių miltelių forma, iš to kai kurie gydytojai ir farmacininkai juokdavosi, tačiau, mano nuomone, jie daro akivaizdų poveikį apetitui ir, jei būna nekenksmingų medikamentų, tai šie yra būtent tokie!

Atokvėpio valandai

Daug gydytojų mano laikais išrašydavo Cyproheptadinum preparatų, kurie veiksmingai pagerina apetitą, greičiausiai sukeldami tam tikrą hipoglikemiją.

Tai ne taip baisiai kenksminga, tik visada laikina, nes nutraukus jų vartojimą vaikutis vėl numeta priaugtą svorį. Tad, mano nuomone, naudos iš to mažai.

Taigi, apetito stokos gydymas labai paprastas, bet tėvams labai sunku tai pripažinti. Ne kartą sakiau, jog nevalgumo problema per 40 pediatro praktikos metų man išsklaidė daugiausia iliuzijų ir suteikė daugiausia džiaugsmo.

Iliuzijų greitai nelikdavo: pamatęs laukiamajame vieną iš nevalgiukų ir išgirdęs pirmuosius mamos žodžius, o kartais vos pamatęs jos žvilgsnį, žinodavau, kad laukia mažiausiai valandą truksianti konsultacija ir kad dažniausiai ta valanda bus prarasta: vos išėjusi mama ieškos kito, „rimtesnio“, gydytojo. Daugybę kartų jau tikėdavausi įtikinęs mamą, o išeidama ji man pasakydavo: „Tikiu, jog jūs esate teisus, bet vis dėlto, jei jis valgytų tiek, kiek jo pusbrolis!“ (tai parodo, jog ji nieko nesuprato) arba: „Taip, pamėginsiu!“ (Ne, neverta, taip nieko neišeis, nes pirmąjį kartą mažylis nieko nevalgys, ir mama liausis mėginusi.)

Vis dėlto nevalgiukų gydymas per visą mano karjeros laiką suteikė ir daugiausia džiaugsmo. Ne kartą, kai kalbėdavau įtaigiau ar kantriau (o tai irgi svarbu), mama išeidavo užtikrinta, kad jos vaikas niekuomet neleis sau mirti iš bado, ir tik džiaugdavosi sužinojusi, jog jai pasisekė, nes augina „taupų“ vaiką. Tuomet būdavau tikras, jog vaikas greit pasveiks. Būdavau be galo patenkintas, galėdamas perkeisti mamos ir visos šeimos gyvenimą, sugrąžinti jiems ramybę, o valgymo akimirkas, kurios buvo tapusios košmaru, praturtinti šeimyniniu atsipalaidavimu ir ugdymu. Ko gero, nebuvo nuoširdesnių, kaip šių mamų, padėkų.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Ar mokslas ir religija tikrai priešai?

Gruodžio pradžioje Lietuvoje lankėsi mokslininkas, teologijos profesorius, anglikonų kunigas Alisteris E. McGRATHAS, Seime bei VDU kalbėjęs apie mokslo ir tikėjimo sąsajas bei pristatęs jau antrąją 2013 m. lietuvių kalba išleistą savo knygą „Mokslas ir religija. Naujasis įvadas“. Anksčiau pats buvęs ateistu, dabar jis – vienas žymiausių krikščionybės apologetų.

Jūsų viešnagės programa Jus pristato kaip mokslininką chemiką ir krikščionių teologą. Kaip suderinate abi šias sritis?

Pradėjau nuo gamtos mokslų studijų universitete, baigiau chemijos studijas, vėliau apsigyniau doktoratą molekulinės biofizikos srityje, o tada persimečiau prie teologijos, nes labai norėjau ištirti santykį tarp mokslo ir religijos.

Tad gal kiek ir neįprastas kelias, bet esu tikras mokslininkas tyrėjas, kuris daugybę metų stengėsi perprasti krikščioniškosios teologijos paslaptis ir kuriam labai maga sujungti abi šias sritis, o tas sujungimas atrodo itin masinantis ir vertingas dalykas. Stengiuosi padėti ir kitiems patirti tą patį.

Lietuvoje daugybę dešimtmečių, ypač sovietinės okupacijos metais, buvo pabrėžiama mokslo ir religijos priešprieša. Jūs esate ir gamtos mokslų atstovas, ir teologas. Kaip pats sau atradote, kad šios žmogiškojo pažinimo sritys neprieštarauja viena kitai, o papildo?

Kai buvau ateistas ir giliai persiėmęs marksizmo idėjomis, taip pat maniau, kad mokslas būtinai turi būti materialistinis ir ateistinis. Tačiau pradėjęs rimčiau domėtis pačiu mokslu, gilintis į jo istoriją bei filosofiją, o ypač rimtai pastudijavęs Oksforde, supratau, kad marksizmas yra tik vienas – ir ne pats geriausias – mokslo aiškinimo būdas, kad yra ir kitų būdų. Ėmiau suprasti, kad krikščionių tikėjimas ir gamtos mokslai pateikia turtingą tikrovės vaizdą, jei supranti, kad kiekvienas jų nurodo į skirtingą tos tikrovės plotmę: mokslas aiškina, kaip dalykai veikia, o tikėjimas – ką jie reiškia. Mokslas yra puikus būdas tyrinėti tikrovę, bet jis neatsako į klausimus, kokia gyvenimo prasmė, ar yra Dievas. Labai gerai, kai mokslas užsiima savo reikalais ir palieka vietos kitiems dalykams.

Dėstant gamtos mokslus mokyklose, būtina pabrėžti du dalykus: mokslo laikinumą ir jo ribas. Sakydamas laikinumą, turiu omenyje tai, kad šiandien mes galvojame taip, bet galbūt rytoj galvosime kitaip, nes atsiras daugiau įrodymų. Sakydamas ribos, turiu galvoje tai, jog visada išliks gerų ir rimtų klausimų, į kuriuos mokslas nebus pajėgus atsakyti. Pvz., kas yra etiška? Kokia gyvenimo prasmė? Kas aš esu? Kam esu čia?.. Mokslas negali to atsakyti, bet tai Artuma 2014 m. sausis

27

Atokvėpio valandai

28

ne problema, nes mes pripažįstame, jog atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti kitur.

Ar šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje religijai skiriama pakankamai dėmesio?

Daug kur Vakarų pasaulyje matome, kaip religija išstumiama iš viešosios į privačią sferą. Tokiai tendencijai būtina priešintis. Religija privalo atlikti savo vaidmenį viešojoje srityje. Tiesą sakant, jos dalyvavimas būtinas, kai vyksta viešos diskusijos apie vertybes, politines strategijas. Čia tikintys žmonės turi užtikrinti, kad strategijų kūrėjai rimtai atsižvelgtų į jų vertybes bei idėjas. Pavieniai tikintieji nedaug ką gali padaryti, bet religinės organizacijos gali rengti kampanijas ir sakyti: „Tai yra teisingas reikalas, mes turime teisę būti išgirsti; jei kitų išklausoma, kodėl gi mūsų ne?“ Jūsų knyga „Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“, beje, 2012 m. išleista ir lietuviškai, demaskuoja garsųjį Richardą Dawkinsą – savotišką naujojo ateizmo „prekės ženklą“. Ar Dawkinsas Vakaruose vis dar tebėra populiarus?

Manau, kad jo šlovės dienos blėsta, o ir pats naujasis ateizmas pamažu praranda įtikimumą. Bent jau britų žiniasklaida tikrai prarado susidomėjimą Dawkinsu. Dabar tarsi vyrauja nuomonė, kad Dawkinsas pasakė labai įdomių dalykų prieš aštuonerius devynerius metus, bet tai jau girdėta, nebeįdomu, metas judėti toliau.

tys tiesiog nusibodo, ar paaiškėjus, kad jos klaidingos ir nepamatuotos? Čia yra du dalykai. Pirma, stiprioji naujojo ateizmo pusė buvo jo naujumas, bet tai netruko ilgai, ta naujumo vertė greitai išblėso. Bet sykiu naujasis ateizmas buvo pernelyg viską supaprastinantis. Paskelbti religiją didžiausiu blogiu – juk tai netiesa. Žmonės tiesiog pavargo nuo tokios supaprastinančios kritikos. Vyrauja nuomonė, jog naujasis ateizmas iškėlė gerų klausimų, bet jo pasiūlyti atsakymai netenkina, tad diskusija tęsiasi.

Esate pristatomas ir kaip krikščionių apologetas. Kaip manote, ar šiais laikais Vakaruose esama pakankamai auditorijos, kuri būtų pasirengusi priimti krikščionišką apologetiką ir ją įsisavinti?

Manau, ta auditorija auga. Ką tik minėjome Clive’o Stapleso Lewiso 50-ąsias mirties metines. Šiandien daugiau žmonių skaito jo veikalus, negu skaitė jam gyvam esant, – žmonės suvokia, kaip stipriai Lewisas gina krikščioniškąjį tikėjimą ir ta gynyba galima pasinaudoti ir dabar. Kultūrinė padėtis pasikeitė, privalome mokėti paaiškinti, kokia yra krikščionybė ir kodėl ji veikia. Lewisas čia labai pasitarnauja. Naujasis ateizmas ir tokie veikėjai kaip Dawkinsas mums priminė, kaip svarbu parodyti, kad krikščionių tikėjimas prasmingas, kad esama daugybės argumentų už tikėjimą ir kad tikėjimas tikrai keičia gyvenimą.

Žiniasklaida greitai praranda susidomėjimą ir gerais dalykais. Ar dėmesys Dawkinsui blėsta dėl to, kad jo min-

Katalikų radijo „Mažojoje studijoje“ kalbino ir spaudai parengė Rūta TUMĖNAITĖ

Alister McGrath, Joanna Collicutt McGrath DAWKINSO ILIUZIJA? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas Iš anglų kalbos vertė Asta Petraitytė Knygoje krikščioniškuoju požiūriu apžvelgiamas pasaulinio garso mokslininko Richardo Dawkinso veikalas „Dievo iliuzija“. Pagrindinis knygelės autorius Alisteris McGrathas, molekulinę biologiją išmainęs į teologiją, įtikinamai griauna argumentus, kad mokslas neišvengiamai veda prie ateizmo, ir parodo, jog Dawkinsas minėtame veikale iš tikrųjų atstovauja fundamentalistinio ateizmo pozicijai.

Alister E. McGrath MOKSLAS IR RELIGIJA. Naujasis įvadas Iš anglų kalbos vertė Gediminas Žukas Mokslo ir religijos sąlytis šiuo metu yra viena patraukliausių tyrinėjimo sričių. Didėjantį susidomėjimą šia sritimi liudija užsienyje kilusi įspūdinga knygų ir televizijos dokumentinių filmų apie Dievą ir fiziką, dvasingumą ir mokslą, didžiąsias žmogaus prigimties paslaptis ir galutinę paskirtį banga.

Vienas geriausių pasaulyje šios srities žinovų labai aiškiai ir prieinamai supažindina su pagrindiniais mokslo ir religijos sąveikos klausimais. Aprėpiant platų probleminį lauką, nagrinėjami abiejų šių sričių santykio istoriniai, teologiniai, filosofiniai ir moksliniai aspektai. Pagrindinis dėmesys skiriamas krikščionybės ir gamtos mokslų dialogui, padariusiam didelį poveikį Vakarų kultūros formavimuisi. Glaustai pristatomos ir problemos, susijusios su keturiomis kitomis pasaulio religijomis. Knyga sumanyta taip, kad būtų prieinama skaitytojui, neturinčiam išankstinių žinių mokslo ar religijos srityje.

Knygas išleido leidykla „Vox altera“

Artuma 2014 m. sausis

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Politika ant kelio (I) Giovannino GUARESCHI

– KLAUSYK, DRAUGE, tu tikrai turi mūsų grupės sąrašą su ištraukomis iš partijos narių kartotekos?

Peponis, kuris tuo metu skutosi, staigiai atsisuko, mesdamas rūstų žvilgsnį į Don Kamilį.

– Tai mano reikalas! – atkirto jis.

– Tai mūsų reikalas, – pataisė Don Kamilis. – Dabar esu pirminės partinės organizacijos politinis sekretorius, ir mano pareiga – pažinti žmones.

– Tu turi tik vieną pareigą, – atšovė Peponis, – nešdintis į pragarą su visa savo prakeikta organizacija!

Don Kamilis pakėlė akis į dangų.

– Viešpatie, – sušuko jis, – ar Tu girdėjai?! Iš visų pasauly veikiančių komunistų pirminių partinių organizacijų tik viena turi kapelioną, ir jis tą patį siunčia į pragarą.

Viskas turi ribas. Ir skutimosi mašinėlė, naudojama kaip kauptukas, gali virsti pavojingu ginklu. Peponis taip smarkiai ją truktelėjo, kad smakras pradėjo kraujuoti.

Nenuostabu, nes pačiame Rusijos viduryje komunistų senatoriui buvo priminta, kad vietoj patikimo partiečio jis pasiėmė į kelionę užsimaskavusį kunigą ir kad tas velniškas Vatikano agentas netgi tapo pirminės partinės organizacijos politiniu sekretoriumi. Įniršusiam Peponiui tebestabdant kraują įpjautame smakre, Don Kamilis padėjo į Peponio lagaminą sąrašą, kurį vikriai buvo ištraukęs anksčiau.

– Drauge, – pareiškė jis, – jei tas sąrašas toks labai jau privatus, užmirškim jį. Bet tu nepyk, jei padarysiu kokią nemalonią klaidą.

Tuo metu kaip tik atėjo Gemzius ir pranešė, kad autobusas jau laukiąs priešais viešbutį.

* * * Buvo pilkas rudens rytas. Gatvėse vyriškomis kelnėmis apsimovusios moterys vairavo senus, apdaužytus tramvajus. Jos asfaltavo nedidelę aikštę, kitos apdulkėjusios padavinėjo plytas vienoje statyboje. Prieš vieną gastronomą kantriai stovėjo ilga moterų eilė; šios dėvėjo labai paprastus, bet vis dėlto moteriškus drabužius.

Don Kamilis pasilenkė ir pašnibždėjo Peponiui į ausį: – Čia moterys turi lygias teises ne tik su vyrais; jos turi lygias teises ir su moterimis!

Peponis į jį net nepažiūrėjo. Jis ir Don Kamilis sėdėjo pačiame autobuso gale. Draugas Oregovas ir draugė Pet-

rovna buvo užėmę vietas priekyje, prie pat vairuotojo.

Kiti aštuoni „išrinktieji“ buvo susėdę abiejose praėjimo pusėse pačiame autobuso viduryje.

Toks išdėstymas leido draugei Petrovnai lengvai apžvelgti visą būrelį, kai ji atsistodavo ir versdavo draugo Oregovo pranešimus. Tas pats išdėstymas leido Peponiui, kuris sėdėjo šalia kunigo, ir draugams Sparvai bei Gemziui, kurie buvo užėmę artimiausią priekinę sėdynę, gerai girdėti Don Kamilio žodžius, o jų negalėjo nugirsti kiti, ypač komisaras ir vertėja. Don Kamilis, likvidavęs draugą Poveržlę iš Milano ir palaužęs draugo Svarstykliaus iš Genujos tikėjimą, dabar savo taikiklį nukreipė į draugą Sparvą.

Sparva, Antanas, keturiasdešimt dvejų metų amžiaus, gimęs ir gyvena Pranove, Venecijos provincijoje. Partijos narys nuo 1943 metų. Ūkių nuomotojas. Aktyvus, lojalus, patikimas. Naudotinas tik ūkininkų sluoksniuose, nes ribotai suvokia ekonomines ir socialines problemas. Tėvas socialistas. Jo šeima dirba tame pačiame ūkyje jau 120 metų.

Kruopštus ir darbštus ūkininkas.

Taip buvo parašyta partijos kartotekoje, ir pagal ją Don Kamilis planavo savo akciją. Grupėje Sparva buvo vienintelis ūkininkas.

Išvažiavus iš miesto, autobusas slinko begaline, liūdna lyguma. Kelias vėl buvo siauras ir dumblinas.

– Šiuo metu važiuojame per Raudonosios vėliavos sovchozą, – aiškino draugė Petrovna. – Jis priklauso prie tų, kurie įsikūrė tuoj po Spalio revoliucijos. Jis apima šešiolika tūkstančių hektarų, iš kurių šeši tūkstančiai yra dirbami. Jo mašinų parkas susideda iš 54 traktorių, 15 kuliamųjų, 15 sunkvežimių. Jame visus metus dirba 380 darbininkų. Tokių didelių žemės ūkio įmonių, kurios vadinamos sovchozais, visoje Sovietų Sąjungoje yra draugiau kaip šeši tūkstančiai. Jie visi turi keturis milijonus karvių, šešis milijonus kiaulių ir dvylika milijonų avių...

Lyg iš žemės išlindusi tolumoje pasirodė gyvenvietė: maži nameliai ir milžiniški barakai skardiniais stogais; javų sandėliai, pašiūrės, tvartai, dirbtuvės. Didysis autobusas siūbavo moliniu keliu prie tų pastatų; šlapiuose, šviežiai suartuose laukuose buvo matomi grubios gamybos traktoriai, apnešti purvu ir surūdiję, apleisti.

Priartėjus prie pastatų, likusiose laisvose prieš barakus vietose buvo matyti daugiau traktorių, sunkvežimių ir žemės ūkio mašinų, paliktų lietui ir saulei.

Artuma 2014 m. sausis

29

Atokvėpio valandai

30

Don Kamilis atsiduso.

– Keturi milijonai karvių! – sušuko jis.

– Gražus būrelis, – atsakė Peponis.

– Priskaičiavus dvidešimt septynis iš kolchozų, bus trisdešimt vienas milijonas.

– Tiesiog kolosalu! – pasakė Peponis ištiktas susižavėjimo priepuolio.

– 1960 metų pabaigoje bus keturiasdešimt milijonų, – klastingai tęsė Don Kamilis. – Bet, deja, vis dar dviem milijonais mažiau, negu 1928 metais, prieš kolektyvizacijos pradžią.

Peponis vis dar negalėjo suvokti, kur Don Kamilis suko.

– Drauge, Sovietų Sąjunga yra vienintelis kraštas pasaulyje, kuriame yra žinoma apie viską, ar tai būtų malonu, ar ne, – aiškino jam Don Kamilis. – Tai, ką pasakiau, galima rasti oficialiose statistikose. Ir čia turime dideliam mūsų apgailestavimui konstatuoti, kad Sovietų Sąjungos pramonė, mokslas ir visa kita padarė milžinišką šuolį į priekį, bet kova su atsilikimu žemės ūkio sektoriuje tebesitęsia. Sibiran žemės plėšti turėjo būti siunčiami savanoriai iš Maskvos, Kijevo ir kitų europinių miestų.

Don Kamilis atsidusdamas skėstelėjo rankomis, paskui, skirdamas žodžius priekyje sėdinčio ūkininko ausims, liūdnu balsu kalbėjo Peponiui: – Tu, drauge, matei čionykščių traktorių būklę ir, būdamas mechanikas, turėjai šį tą pagalvoti. Pats matai, jog ta beviltiška būklė atsiranda tik dėl to, kad ūkininkai visur tokie pat kvailiai. Kas pas mus labiausiai atsilikę? Ūkininkai! Taip, tik žemės ūkio darbininkai yra judrūs, jie kovoja petys į petį su miestų darbininkais. Apie juos aš nekalbu. Bet ūkininkai! Pusininkai! Pabandyk juos sukviesti į demonstraciją. Neįmanoma. Pabandyk tose galvose jų pačių labui sukelti susidomėjimą didžiuoju proletariato reikalu. Tuščios pastangos.

Draugo Sparvos klausa paaštrėjo, ir jo ausys nepraleido nė vieno skiemens.

– Ir čia, šiame krašte, kaip tu matai, – giliai susirūpinęs tęsė Don Kamilis, – tie patys bukapročiai ūkininkai trukdo visą krašto pažangą. Kolchozininkai visiškai nesirūpina visuomenine žeme ir tik suka galvas, kaip iš tų sklypelių, kuriuos jiems geraširdiškai perleido valstybė, išspausti kuo daugiausia naudos. Drauge, čia yra aštuoniasdešimt tūkstančių kolchozų ir šeši tūkstančiai sovchozų. Tačiau kolchozininkų laikomų privačių karvių skaičius siekia septyniolika milijonų, o kolchozai ir sovchozai drauge turi tik keturiolika milijonų sulysusių karvučių. Todėl aš nuolat tvirtinu, kad iš jų reikia atimti ir tuos sklypelius, kurių jie nėra nusipelnę. Ir tu pamatysi, vieną dieną bus tai padaryta.

Draugo Sparvos ausys pamažu raudo.

– Ar tu atsimeni, kaip pas mus buvo? – negailestingai tęsė Don Kamilis. – Kas karo metu aprūpino juodąją rinką? Ūkininkai! O kas čia savo produktus suneša į juodąją Artuma 2014 m. sausis

rinką? Kolchozininkai! Kuriuose sluoksniuose pas mus kunigai randa didžiausią šalininkų skaičių? Tarp ūkininkų!

Ir kodėl Sovietų Sąjungoje kunigams sekasi išsilaikyti ir užkirsti kelią į pažangą? Todėl, kad kolchozininkai jų kišenes prikemša rublių.

Draugo Sparvos ausys dabar buvo tamsiai raudonos kaip prinokusios vyšnios. Ta pačia spalva žėravo ir Peponio veidas.

– Drauge, – baigė savo žlugdančius išvedžiojimus Don Kamilis, – krašte, kuris visomis sritimis pirmauja pasauly ir kuriam net kelionė į Mėnulį pasisekė, vis dar tebėra kategorija žmonių, bukaprotiškai atsilikusių ir be paliovos griaunančių komunizmą. Tai kolchozų ūkininkai! Na, juk tu ir pats žinai, kad ūkininkai yra tiesiog maras!

– Visiškai teisingai, drauge, – karštai pritardamas sušuko Gemzius, – ir aš galiu tik juoktis iš tų, kurie nori ūkininkams duoti žemės. Tik duok jiems, ir pamatysi, kas atsitiks. Mus išmarins badu! Žemė priklauso visiems ir turi būti visuomeninė nuosavybė! Ir ūkininkai turi būti traktuojami taip, kaip darbininkai. To dar betrūko. Ar vien dėl to, kad ūkininkas apdirba žemę, jam turi priklausyti javai, pienas, agurkai ir vištos? Kodėl tada nepriklauso automobilių fabrikų darbininkams ir automobiliai? Kas rėmė fašizmą? Ar juodieji marškiniai nebuvo mūsų ūkininkų darbo drabužiai Emilijos-Romanijos srityje, iš kur judu kilę?.. Tik pasižiūrėkit į tą valkatą, kaip jis elgiasi su traktorium!..

Traktorininkas tikrai savo mašiną tvarkė taip, kad net siaubas ėmė. Jis greičiausiai ir nebuvo ūkininkas, o Mašinų-traktorių cecho specialistas. Bet jo veikla tikrai nedaug prisidėjo prie penkmečio plano įgyvendinimo, tik labiau paskatindama Don Kamilio planus.

– Driskius! – sušuko jam Gemzius, autobusui pravažiuojant pro traktorių. „Draugas driskius“ palaikė tai pasveikinimu ir atsakė, draugiškai pamojuodamas ranka ir kvailai išsišiepdamas.

Draugo Sparvos ausys pabalo. Peponis parašė keletą žodžių popierėlyje ir, perduodamas draugui Don Kamiliui, pasakė: – Drauge, savo referate neužmiršk ir šio dalyko.

– Ačiū, drauge, – atsakė Don Kamilis, žvilgterėdamas į raštelį, kuriame buvo parašyta: „Arba tuoj pat nustosi, arba aš tau išsuksiu blauzdą!“ Tačiau pavojus, kad Gemzius tęs savo polemiką prieš ūkininkus, išsisklaidė, kai pradėjusi kalbėti draugė Petrovna sutelkė visą Gemziaus dėmesį.

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Akiračiai

Karolis de Fuko

(Negeras berniukas, tapęs palaimintuoju) Tai ypatingos biografijos žmogus. Dėl jo paskelbimo šventuoju ir dabar purkštauja kai kurie Alžyro arabai, manantys jį buvus prancūzų šnipu, nors įrodyta, jog toks tikrai nebuvo. Mažasis brolis Karolis – Dievo žmogus, neapsakoma meile pamilęs Jėzų iš Nazareto ir vargšus, kenčiančius. Jis evangelizavo ne žodžiais, pamokymais, įtikinėjimais, o gyvu savo paties gyvenimo pavyzdžiu. Karolio de Fuko darbai yra ne tik nuopelnai katalikų tikėjimui, Bažnyčiai, bet ir labai svarus indėlis į mokslą tiriant Šiaurės Afrikos tautų etnologiją, kultūrą, civilizaciją.

Kas jis toks? Prancūzų misionierius, eremitas, kunigas, vienuolis, Mažųjų Jėzaus brolių ir Mažųjų Jėzaus seserų kongregacijų kūrimo iniciatorius, Naujojo Testamento vertėjas į tuaregų kalbą, tuaregų-prancūzų kalbų žodyno sudarytojas, tuaregų poezijos vertėjas į prancūzų kalbą, Šiaurės Afrikos tyrinėtojas. Daug autorių jį apibūdina būtent taip. Nemažai vienam žmogui ir dar europiečiui Afrikos dykumoje, tiesa?

1858–1876 metai Karolis de Fuko (Charles de Foucauld) gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Strasbūre kaip vikontas senoje aristokratų šeimoje. Jam buvo lemta anksti tapti našlaičiu. Netekusį abiejų tėvų šešiametį berniuką pasiima auginti senelis pulkininkas Charles de Morlet. Šeima katalikiška, vaiką supa senelių ir kitų artimų giminaičių meilė. Jo vaikystė nerūpestinga ir šviesi. Tačiau 1870 m. prasidėjus karui su prūsais tenka palikti gražųjį Strasbūrą, keltis į Berną, vėliau į Nansì. Čia jau dvylikametis Karolis priima pirmąją Komuniją.

Deja, berniukas tinginys... Jis storuliukas, nes judėti irgi nelinkęs, už tai mėgsta skaniai ir gausiai pavalgyti! Seneliai sielojasi, kad vaikaitis nelinkęs nei į mokslą, nei į darbštumą.

1874 m. vargais negalais išlaiko abitūros egzaminus ir įstoja į Jėzuitų mokyklą Paryžiuje. Ten šiaip ne taip jį įtaisė senelis. Bet viskas vyksta ne taip, kaip norėtų gerasis pulkininkas. Karolis taip tinginiauja, jog jėzuitai perspėja pašalinsią jį iš mokyklos. Žalojamai veikia ir Paryžius. Karolis įsilieja į audringą bohemos gyvenimą. Jo tikėjimas išblėsta, rūpi tik linksmybės, lėbavimai, moterys... Karolį išmeta iš mokyklos. „Saldus gyvenimas“ įgyja vis platesnį mastą. Sunerimęs pulkininkas de Morlet per savo pažintis 1876 m. įtaiso jaunuolį į Sen Siro karininkų mokyklą netoli Versalio.

1876–1886 metai Kadetas ir čia linksminasi iš peties! Atsitiktinės pažintys, laisvo elgesio gražuolės, rafinuota virtuvė, seni vynai...

Kai 1878 m. miršta senelis ir Karolis de Fuko paveldi didelius turtus, gyvenimas tampa dar palaidesnis. Kadangi Sen Sire geležinė drausmė ir reikia daug mokytis, tų pačių metų rudenį jis pereina į Somiūro kavalerijos mokyklą. Čia irgi karinė tvarka, bet Karolis jos per daug nepaiso.

Lėbavimai, ekscentriškas turtingo storulio elgesys, nepa-

klusnumas ir nesimokymas veda tiesiai į... areštinę. Per vienus metus joje Karolis praleido net 70 parų. Galiausiai vos ne vos baigia mokyklą ir gauna jaunesniojo leitenanto laipsnį. Apie tikėjimą nėra ko nė kalbėti.

De Fuko išvyksta į Alžyrą, veždamasis sugyventinę ir ją visiems pristatydamas kaip žmoną. Drausmės nesilaiko, toliau lėbauja, elgiasi arogantiškai. Nenuostabu, kad iš kariuomenės irgi išmetamas ir iškeliauja į Šveicariją. Oficialus verdiktas: už nedrausmingumą ir amoralų gyvenimą. Po kelių mėnesių de Fuko prašosi priimamas atgal. Su konkubina atsisveikinta, ji palikta Šveicarijoje. Karolis dalyvauja ir pasižymi keliose karinėse operacijose. Leitenantas Karolis de Fuko yra didelis patriotas (toks liks iki mirties) ir jau užburtas dykumos kerų, taip pat susidomėjęs islamu.

Dabar kariuomenėje jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. De Fuko vertinamas, gauna apdovanojimą.

Galiausiai lėbautoją pradeda graužti sąžinė. Jam gėda už praeitį prieš gimines ir save patį. Be to, parūpo kiti dalykai – Afrika jį užkrėtė savo „bacila“. Tad 1882 m. išeina į atsargą ir pradeda rengtis tyrinėtojo darbui Maroke. Jau kuris laikas mokosi arabų kalbos, studijuoja islamą.

Kadangi prancūzui keliauti per arabų žemes pavojinga, jis persirengia rabinu ir samdyto mokyto žydo lydimas patraukia per dykumą ir kalnus. Laimei, de Fuko tuo metu jau gerai moka ir hebrajų kalbą. Tos kelionės vaisius – nuostabi knyga „Pažintis su Maroku“ (dar verčiama kaip „Dėkingumas Marokui“ – V. I.), už kurią gaus Geografijos draugijos aukso medalį. Jį traukia Sachara, Afrika. Karolis jau moka hebrajų, arabų, berberų kalbas, turi platų akiratį. Kažkur išnyko tingumas, palaido gyvenimo pomėgiai.

Beje, kaip ir storumas. Tiesa, jį dar kartą aplanko meilė moteriai, bet jau kitokia. Ji gana greitai išblėsta.

1886 m. Karolis de Fuko apsigyvena Paryžiuje.

Artuma 2014 m. sausis

31

Akiračiai 1886–1901 metai Dabar Karolis jau nuoširdžiai ieško Dievo. Tas praradęs tikėjimą žmogus meldžiasi: „Dieve, jei Tu esi, padaryk, kad Tave pažinčiau!“ 1886 m. Šv. Augustino bažnyčioje susitinka su kunigu Huvelinu, kuris taps jo dvasios vadovu visam gyvenimui. Kun. Huvelinas pataria Karoliui nedelsiant atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Tai jo atsivertimo akimirka.

Praėjus dar vieniems metams, de Fuko nusprendžia tapti „paskutiniuoju“ (vargšu tarp vargšų) ir charizmatiškas kunigas pataria jam pagalvoti apie vienuolystę.

Be to, didelį poveikį Karoliui daro giliai ir autentiškai tikinti pusseserė Marie de Bondy, kurios pilyje jis dažnai lankosi.

1888 m. de Fuko išvyksta į piligriminę kelionę Šventojon Žemėn. Po pustrečio mėnesio Jeruzalėje, Betliejuje ir Nazarete grįžta į Paryžių. Dabar jis gyvena Dievu ir tikėjimu.

Po kelių rekolekcijų (Soleme, Solinji), maldų bei apmąstymų Dievo Motinos Penkiametis, su mama ir sesute apie 1863 m. Snieginės trapistų vienuolyne 1890 m. sausį įstoja į trapistų (cistersų) ordiną. Beveik po pusmečio paprašo leidimo tęsti naujokyną Afrikoje ir išvyksta į Akbesą (dabartinėje Sirijoje). Ten būdamas atsisako narystės Geografų draugijoje, galutinai pasitraukia iš prancūzų kariuomenės karininkų rezervo, likdamas atsargos eiliniu.

Akbeso vienuolyne išbūna šešerius metus.

Brolio Marijos Alberiko (toks Karolio vardas Ordine), nepaisant griežtos trapistų regulos, netenkina „turtinga“ buitis. Trapistai gyvena daugiau nei kukliai, bet už vienuolyno sienų Karolis mato kraštutinį skurdą ir tai jį jaudina. Jis trokšta būti „paskutiniuoju“. Ypač sunkią dvasinę krizę dėl to patiria 1893–1895 m.

Karolis Alberikas jau metai studijuoja teologiją. Paskui viskas suksis tarsi kaleidoskope: jau kilusios minties apie Mažųjų Jėzaus brolių bendruomenę rutuliojimas, dokumentų jai rengimas, teologijos studijos Romoje, pasitraukimas iš trapistų ordino, skaistybės ir visiško neturto įžadai.

1897 m. pradžioje Karolis vėl atvyksta į Šventąją Žemę. Čia įsidarbina tarnu klarisių vienuolyne Nazarete.

Gyvena sodo padargų būdelėje, miega ant aslos, pagalvę atstoja platus plokščias akmuo. Patarnauja šv. Mišioms, rašo ir meldžiasi, meldžiasi. Klarisės, kaip ir trapistai, laiko jį šventu žmogumi. 1898 m. bando nusipirkti žemės sklypą Palaiminimų kalne, kad įkurtų planuojamos

32

Artuma 2014 m. sausis

bendruomenės namus. Nepavyksta. Ir šį kartą ištaško šeimos surinktus pinigus. Vėl rekolekcijos. Daug ilgų rekolekcijų.

1901 m. gauna Kunigystės sakramentą. Tai įvyko Prancūzijoje. Tada Karoliui de Fuko buvo 43 metai.

1901–1914 metai 1901 m. spalį Karolis atvyksta į Beni Abą Alžyre, esantį visai prie Maroko sienos. Jis dirba karitatyvinį darbą, kovoja už faktiškai esančios vergijos (XX amžiuje!!!) panaikinimą, redaguoja planuojamos įkurti vienuolijos dokumentus. Karoliui neramu, jog milžiniškuose Šiaurės Afrikos plotuose beveik nėra kunigų. Jam labai rūpi ir musulmonai tuaregai. 1905 m. persikelia į Tamanrasetą pas tuaregus. Rengia kalbos žodyną, užrašinėja poeziją, tyrinėja jų civilizaciją. Keliauja per neaprėpiamas Afrikos platybes, kur niekada nebūta katalikų kunigo.

Karolio gyvenimas vyksta pagal principą: liudyti Kristų ne žodžiais, o savo pavyzdžiu, darbais. Šis karo kapelionas gyvena maksimaliai asketiškai, paskutinį kąsnį atiduodamas vargšams ir jais rūpindamasis. Tuaregams jis daro didžiulį įspūdį. Jų kunigaikštis net vyksta su Karoliu į Paryžių savo akimis pažiūrėti, kokie gi tie „kiti“ katalikai.

1914 m. nusprendžia pasilikti su tuaregais. Per tą laiką išgyvena dvasinę krizę, po jos sunkią ligą. Tuaregai badmečiu, ištikusiu dėl porą metų užsitęsusios sausros, kelis šimtus kilometrų gabena ligoniui po stiklinę ožkos pieno, taip yra jų mylimas ir gerbiamas. Jau mirė jo dvasios vadas kun. Huvelinas, tiesioginis viršininkas ir nuodėmklausys Afrikoje vyskupas Guerinas. Karolis liko Afrikos tyruose su Dievu ir pats su savimi. Pastatytas eremas Hogaro kalnuose Asekreme. Užbaigtas didelis tuaregų leksikologijos darbas, sudaromi žodynai. Jo namai atviri visiems. Čia gali apsistoti visų religijų, rasių žmonės. Skurdu, bet stogas virš galvos ir gurkšnis vandens yra. Sacharoje ir jos kalnuose tai gyvybiškai svarbu.

1914–1916 metai Tuaregai kreipiasi į Karolį visais jiems svarbiais klausimais. Dabar jis – vienas iš jų. Tamanrasete pragyvena 11 metų.

Karolis nori taikos, todėl praneša prancūzų kariškiams apie vietinių gyventojų būriavimąsi ar įtartinus veiksmus.

Lygiai taip pat jis perspėja ir tuaregus. Būtent dėl to kai kurie alžyriečiai ilgai laikė jį prancūzų šnipu. Prieš paskelbiant palaimintuoju Vatikano iniciatyva buvo nuodugniai patikrinti visi dokumentai apie Karolio de Fuko sąsajas su kariškiais, išgvildenta kiekviena smulkmena, poelgis.

Ne, jis nešnipinėjo. Tiesiog išmintingai stengėsi užbėgti už akių žudynėms, išsaugoti santarvę ir taiką.

Dabar Karolis labai liesas (badauja, nes viską išdalija vargšams), be dantų, dažnai ir sunkiai serga. Tik akys šviečia meile ir gerumu jo sunykusiame veide. 58 me-

Akiračiai

tų vyriškio gyvybę palaiko Viešpats ir malda. Jis atrodo kaip visiškas senelis. Šis žmogus neturi nieko bendro su kadaise turtingu aristokratu, kariškiu, lėbautoju ir storuliu arogantu Karoliu de Fuko. Visi žavisi ir stebisi jo šventumu.

Karolis skausmingai išgyvena Pirmojo pasaulinio karo pradžią, sielojasi dėl Prancūzijos, nes jis toks pat patriotas kaip jaunystėje.

Afrikoje taip pat neramu. Čia tarpusavyje pradėjo kariauti gentys, sektos, religiniai judėjimai. Žudoma ir ypač dažnai plėšikaujama. Viena iš tokių grupių 1916 m. gruodžio 1 d. užpuola Karolio eremą. Kol suaugę vyrai plėšė koplyčią, mažutį Karolio kambarėlį ir ieškojo turtų, kurių nebuvo, 15 metų sargybinis, saugantis kunigą, sutriko išgirdęs kažkokius garsus ir nušovė kažkada jį iš vargo gelbėjusį žmogų. Kai atjojo prancūzų kariai, Karolis de Fuko gulėjo ištaškytomis smegenimis, o šalia jo dulkėse voliojosi monstrancija su Ostija. Visi suklaupė, persižegnojo, o karininkas su didžiule pagarba nugabeno monstranciją su Švenčiausiuoju į fortą.

Kūną tuaregai buvo savaip pašarvoję: apdėję lentomis, padėję akmenis po galva ir kojomis. Prancūzai palaidojo, pastatė kryžių. Taip iškeliavo pas Viešpatį katalikų kunigas, arabų pagarbiai vadintas marabutu (šventuoju – V. I.).

Beatifikacija Procedūra pradėta 1927 m. Praėjo beveik 80 metų, kol Bažnyčia paskelbė jį palaimintuoju. Reikėjo nuodugniai ištirti, ar tikrai de Fuko nebuvo šnipas, be to, įprastiniai procesai trunka irgi ilgai. Kandidato (Dievo tarno) gyvenimas buvo išnagrinėtas labai smulkiai, iš pagrindų. Į paskelbimo jų marabuto palaimintuoju šventę Romoje atvyko musulmonų tuaregų. Jie nuoširdžiai džiaugėsi drauge su katalikais, net gal daugiau už pastaruosius, nes marabuto Karolio atminimas jų tautoje itin gyvas ir ypatingu būdu puoselėjamas. Čia yra proga pasakyti, kuo Bažnyčia domėjosi Karolio de Fuko gyvenime. Kai kurių abejonių kėlė jo maksimalizmas, pernelyg didelis asketiškumas: gal tai dvasinės pusiausvyros nebuvimas? Nustatyta, kad jokių psichikos nukrypimų nebuvo. Kliuvo ir keli jo pasisakymai, nukreipti prieš Vokietiją. Tam yra konkrečių paaiškinimų.

Tokių „kabliukų“ būna kiekvienoje beatifikacijos byloje.

Karolio de Fuko atveju į juos buvo labai konkrečiai atsakyta. Pagaliau liko svarbiausia: reikia stebuklo. Jis ir įvyko. 1984 m. italė Giovanna Citeri Pulici karštai meldėsi, prašydama Karolio de Fuko užtarimo pas Dievą. Kartu meldėsi ir jos vyras. Moteris išgijo nuo vėžio be jokio medicininio gydymo. Tai irgi buvo nuodugniai patikrinta.

Taigi, Bažnyčia skubotai palaimintaisiais neskelbia...

2005 m. lapkričio 13 d. Benediktas XVI jį paskelbė palaimintuoju.

1933– ... metai Karolis de Fuko labai išgyveno, kad neatsiranda norinčių prie jo prisijungti. Naujos vienuolijos konstituciją ir kitus dokumentus parengė, ilgai tobulino, o žmonių kaip nėra, taip nėra. 1908–1909 m. Karolis de Fuko parašė nurodymus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies brolių ir seserų draugijoms, bet jos egzistavo tik popieriuje. Taip buvo ilgai. Sėkla, pasėta į dirvą, apmirė iki 1933 m. Tais metais įsikūrė Švč. Jėzaus Širdies Mažųjų seserų draugija, o po mėnesio Alžyre įsisteigė Mažieji Jėzaus broliai.

Dabar pasaulyje yra per 15 000 mažųjų Jėzaus brolių ir seserų, kurie eina Karolio de Fuko keliu, laikydamiesi Brolis Karolis su Abd Jėzumi ir Pauliumi Embareku neturto, paprastumo, nuolankumo, paklusnumo, ypač mylėdami ir padėdami tiems, kurie atsiduria varge ir nedalioje. Jie gyvena kaip Karolio idealas – Jėzus iš Nazareto iki sulaukdamas 30 metų amžiaus. Broliai ir seserys liudija Kristaus mokslą savo darbais ir gyvu pavyzdžiu. Nuo 1964 m. Mažosios Jėzaus seserys, o nuo 1967 m. Mažieji Jėzaus broliai tapo popiežiaus teisių vienuolijomis.

Kas buvo Karolis de Fuko?

Jį oficialiai vadina misionieriumi, bet misijų de Fuko nesteigė. Kūrė eremus, bet nebuvo eremitas, t. y. atsiskyrėlis. Gal tiesiog jį dera vadinti šventu žmogumi, kurio „suklasifikuoti“ neįmanoma?

Gyvenimą pagal Jėzų Nazarete jis suprato ne tik kaip sekimą, bet ir mėgdžiojimą. Sekti Kristumi gali ir turi visi, bet imituoti prieš du tūkstantmečius buvusią buitį vargu ar verta, tvirtina dauguma mūsų laikų krikščionių. Be to, tai vargiai ir įmanoma. Karolis de Fuko šitai sugebėjo. Jo šventumas niekam nekelia abejonių. Maža to, jo asmenybė negali nežavėti. Šis žmogus, nuėjęs sunkų ir skausmingą kelią, kažkam atrodęs keistas, kažkam ypatingas, iš tikrųjų šventas ir nepaprastai išmintingas. Kol gyveno, buvo žinomas pažįstamų žmonių ratui, miręs žavi visą pasaulį ir kviečia žengti į šventumą. „Apmirusi sėkla“ sudygo ir davė vaisių. Kitaip ir negalėjo būti.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2014 m. sausis

33

Sveikata

34

Nemalonumai su lūpomis Gydytojo Petro patarimai Atrodytų, bėda nedidelė, bet bėda! Pakalbėsime apie herpes simplex, t. y. išbėrimus ant lūpų, populiariai vadinamus herpesu arba pūsleline.

Taigi, iš kur ir kaip atsiranda tų pūslelių, išbėrimų?

Juos sukelia virusas HSV-1. Užsikrečiama lašeliniu būdu, kartais per indus ar per artimą kontaktą, kitaip sakant, bučiuojantis. Kas ketvirtas žmogus yra šio viruso nešiotojas, bet simptomų atsiranda tik kai kuriems. Viruso atakas sukelia nusilpęs imunitetas, šaltis, vėjas. Jis suaktyvėja peršalus, pavargus, stokojant miego, esant didelėms fizinėms pastangoms, stresui, ryškiam temperatūrų svyravimui. Įdomu tai, kad pūslelinė „iššoka“ nesaikingai kaitinantis saulėje, kuri gerokai susilpnina mūsų odos apsaugines galias. Saulė kenkia lūpoms ne tik vasarą, bet ir žiemą, todėl jas reikia nuolat tepti higieniniu lūpų pieštuku (perkamas vaistinėse).

Viruso pūslelės laikosi 7–10 dienų. Susirgus pirmą kartą gali net pakilti temperatūra. Ligos pasikartojimai būna lengvesni. Jeigu sykį užsikrėtėte herpes simplex, tai jau visam gyvenimui. Vaistų nuo šio viruso nėra.

Kaip gelbėtis? Jeigu pūslelinė pasirodo retai, pakanka tepti nereceptiniu antivirusiniu kremu. Taip pat tinka cinko tepaliukas, o neturint nieko kito – net ir kokybiška dantų pasta. Svarbu pradėti gydymą kuo anksčiau.

Jeigu virusas atakuoja 5–6 kartus per metus, reikia skubėti pas odos ligų gydytoją (dermatologą). Jums paskirs receptinių vaistų, nuo kurių liga kartosis rečiau ir lengvesnės formos.

Maža pastabėlė: pūslelinės metu naudoto lūpų balzamo neišmeskite, bet kitiems skolinti nevalia. Užkrėsite!

Ar šis virusas pavojingas, ar tai tik kosmetinė problema? Taip, pavojingas. Visų pirma naujagimiams, taip pat

besilaukiančioms mamoms trečiajame nėštumo trimestre, nes gali sukelti dar negimusiam kūdikiui plaučių ar net smegenų uždegimą. Suaugusiems komplikacijų sukelia retai. Blogiau ligoniams po organų transplantacijos, sergantiems reumatu. Kartais žmogus netyčia patrina akį, prieš tai ranka palietęs lūpas. Taip virusas patenka į labai jautrų organą – akį. Tai labai pavojinga, nedelsiant reikia akių ligų gydytojo (oftalmologo) pagalbos.

Kaip elgtis paūmėjus pūslelinei? Visų pirma žinotina, kad kremus, tepaliukus tepame ne pirštu, kaip dauguma daro, o kosmetiniu pagaliuku. Labai rūpestingai plauname rankas. Tuo metu turite naudoti atskirus indus, tik savo individualius rankšluosčius (ypač skirtus rankoms), stalo įrankius. Ir jokių bučinių, glamonių! Maža to, kol sergate pūsleline, jums privalomas lytinis susilaikymas, nes virusas lengvai patenka į lytinius organus. O tada jau didelė bėda!

Jeigu einate pas kosmetologą, turite perspėti apie pirmus pūslelinės simptomus. Beje, sąžiningi kosmetologai klientų, turinčių jos požymių, ir patys nepriima.

Tuo metu neleistina lankytis pas stomatologą, nes galite sau gerokai pakenkti.

Taigi, kaip matome, herpes simplex yra ne estetinė bėda, o tikrų tikriausia virusinė liga, į kurią dera žiūrėti rimtai. Ypač tai pasakytina apie besilaukiančias mamas ir naujagimius.

Ir kaip visada, svarbiausia – švara, švara, švara ir higiena!

Sausio 26–29 d. Lietuvoje viešės garsus rašytojas, publicistas kun. BRUNO FERRERO SDB Savo viešnage jis be kita ko nori sužadinti didesnį žmonių dėmesį ir jautrumą į Lietuvą netrukus atkeliausiančioms šventojo kunigo Jono Bosko relikvijoms. Kunigas Ferrero skaitys pranešimus ugdymo ir katechezės klausimais, ypatingą dėmesį skirdamas saleziečių prevencinei ugdymo sistemai. Svečias kalbės ir apie asmeninę savo patirtį, apie išskirtiniu stiliumi parašytas pasakojimų knygas, tarnaujančias katechezei.

Bruno Ferrero SDB viešnagės Lietuvoje renginiai: Sausio 26 d. Atsinaujinimo diena VDU Didžiojoje salėje, Daukanto g. 28, Kaune. Pradžia 10 val.

Sausio 27 d. skaitys pranešimą VDU Teologijos fakultete Sausio 28 d. popietę ves seminarą Vilniuje, Lietuvos edukologijos universiteto Tikybos katedroje Sausio 29 d. ves atsinaujinimo seminarą Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centre

Norintieji dalyvauti renginiuose turėtų kreiptis į organizuojančias institucijas arba informacijos ieškokoti www.katalikai.lt

Artuma 2014 m. sausis

Gyvenimas kaip senas vynas

Tada ir dabar

Vanda IBIANSKA

Tai buvo taip seniai, kad net gėda prisipažinti. Gal prieš kokias penkias dešimtis metų? Bent jau tikrai ne mažiau.

* * *

Tada Palanga buvo kitokia. Kamerinė, jauki, skendinti negudriose, paprastose lietuviškose gėlėse. Jokių automobilių (juos reikėjo palikti miesto prieigose), isteriškos nevispročių muzikos, sudarkytos Basanavičiaus gatvės. Aišku, visur pilna rusų, kurie piktinosi, girdi, čia per daug priešiškai jiems nusiteikusių lietuvių. Veikė inteligentiška „sausa“ „Jūra“, „Vasara“, kur grojo gyva muzika, be kita ko, nedraskanti ausų būgnelių, o jaunimas nešokinėjo pagal ją nelyg beždžionės. Moterų pliaže nebuvo kur obuoliui nukristi... Pliažas buvo visai netoli nuo tilto, žvelgiant į jūrą – dešinėje. Už jo, dar šiauriau, būta kito, didelio, „laukinio“, jau bendro pliažo be jokių gelbėtojų ir panašių dalykų.

Kai be apsauginių kremų (apie kuriuos tada nė nenumanėme) svilinomės saulėje, iš to „laukinio“ pliažo atbėgo tiesiog paklaikę jauni vyrai šaukdami: „Gydytojo! Reikia gydytojo!!! Ištraukėme du skęstančius!“ Tada įvyko pats humaniškiausias dalykas. Gal dvi dešimtys visiškai nuogų moterų gydytojų, lietuvės, rusės, žydės, pašoko ir šuoliais nulėkė į aną paplūdimį. Nė vienai iš jų nerūpėjo maudomukais ar bent rankšluosčiais prisidengti kūno. Ir niekam nešovė galvon tų nuogutėlių moterų apžiūrinėti ar krizenti.

Ant suoliukų gulėjo dviese – vyras ir žmona. Ji murktelėjo į duobę, jis puolė gelbėti. Prigėrė abu. Ką gali nuoga gydytoja? Daryti dirbtinį kvėpavimą, primityviai bandyti sužadinti kraujotaką. Tai jos ir darė. Atskubėjo kitos, kas su stetoskopu, kas su kraujospūdžio matavimo aparatu. Nelaimėliai buvo negyvi. Nei pulso, nei AKS. Širdys jau nebeplakė. Bet tos gydytojos atkakliai kovėsi, laukdamos stebuklo. Vienas iš gelbėjančių, gal kokių 35 m. vyriškis verkė, antrasis blaškėsi siūlydamasis padėti. Išgirdo: „Nuvarykite smalsuolius, kad mums netrukdytų.“ Tai buvo visoms vadovavusi energinga pusamžė žydė. Praėjus gerai valandai atvažiavo greitukė su apsnūdusia felčere, tada jau ir milicija – reikėjo surasti skenduolių daiktus, kad nustatytų asmenybes. Rado – išvykimo bilietus rytdienos rytui.

Tą valandą niekam nerūpėjo, kad moterys nuogos.

Gydytojos, jų nuogutėlės draugės ar kolegės, atbėgusios su stetoskopais. Buvo tik vienas rūpestis: atgaivinti du žmones.

Kažin kaip būtų dabar? Abejoju, ar šitaip urmu visi pultų gelbėti. Pati turėjau progų tuo įsitikinti, tiesa,

ne skęsdama. Esu beveik tikra, kad pamačius būrį Ievos kostiumais vilkinčių moterų būtų pasigirdę nešvankių juokelių, užgaulių replikų, žvygavimo.

Laisvė ir pakantumas, kuriuos suprantame iškreiptai, savo juodą darbą daro kasdien.

* * *

Tai, kas glūdi pasąmonėje ar nustumta į smegenų pašales, išlenda per sapnus.

Sovietiniais laikais mane įkyriai persekiojo vienas sapnas. Atsirandu toje vietoje, kur buvo mano vaikystės namai. Ten visada būna ir mano močiutė. Toji, kurios nepažinojau, nes mirė iki man gimstant. Sakau jai, kad tuos namus turiu atstatyti. Močiutė mane protina: „Vaikeli, tu gi neturi pinigų, niekas kitas šito irgi nenori, esi vienui viena. Kaip gali viena moteris atstatyti namus?“ Bet aš atkakliai laikausi savo ir sakau, jog privalau atstatyti, nes tai mano pareiga. Po kokio mėnesio vėl sapnuoju tą patį, tik jau yra pamatai, dalis sienų. Ir vėl neviltis pramaišiui su atkaklumu. Taip prisapnavau iki gegnių. Stogo uždengti nespėjau...

Praėjo šiek tiek laiko ir vėl sapnuoju: važiuoju duobėtu šunkeliu... Zaporožiečiu. Privažiuoju savo pastatytus namus, o ten jau gyvena kiti, svetimi žmonės.

Tada Lietuva jau buvo nepriklausoma.

Kažkodėl dabar tų namų nebestatau. Ir nevažinėju nei Zaporožiečiu, nei Bugatti, nei savo Toyota. Nevažinėju, nestatau, tik vis kalbuosi su brangiais ir artimais žmonėmis, išėjusiais į Amžinybę. Aiškinuosi, ko nespėjau išsiaiškinti, kol jie buvo čia. Bet jie tik šypsosi ir tyli.

Artuma 2014 m. sausis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

* * *

Stebina ir stebina mūsų žmonių nacionalizmo apraiškos. Mažos, blankios, pavienės, bet kodėl jų yra? Mažos tautos savigyna? Okupacijų padariniai? Bala žino. Bet aš niekaip negaliu pamiršti Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano, pasaulinio garso litvakų Chaimo Soutine’o, Emmanuelio Lévino, Arbit Blato, brolių Minkowskių. Jeigu išgirsiu kokį diabetiką žodžiuojantis žydų tema, tada jis išgirs iš manęs, ko negirdėjęs. Apie vieną iš brolių Min-

kowskių, Oskarą, garsų gydytoją. Tą, kurio dėka milijoninė diabetikų armija gyvena, o ne numiršta visai jauni, kaip būdavo tada, kai niekas dar nežinojo, kas čia per liga ir kaip ją gydyti. Kad kitas brolis, Hermannas Minkowskis, padėjo reliatyvumo teorijos pagrindus ir be jo darbų Einsteinui nieko nebūt išėję, jau net nekalbu. O filosofai-mėgėjai tepaskaito kai kurių vadinamą egzistencialistu Emmanuelį Léviną, vieną iškiliausių XX a. filosofų, gimusį Lietuvoje, Kaune. O kur dar kuklesnio ryškumo žvaigždės, tokios kaip Eretas? Aišku, apie lenkus geriau neužsiminti, bent man tai jau nedera. Tik kad jų mūsų kultūroje irgi pilna. Tiesa, vieną dieną pratrūksiu ir žiauriai, visai nekrikščioniškai, tokia smala išterliosiu visokius tomaševskius, kad dešimt metų nenusigrandys.

Gal neturime nieko prieš, pvz., indus, persus ar indėnus beigi mongolus, nes nė vienas iš jų Lietuvoje ilgiau negyveno. O štai su kaimynais prastai.

Ai, bet kaimynai ir yra kaimynai. Juos dergti ir jiems pavydėti netgi priklauso. Jei ne proto, talento, tai bent turto.

Aš pavydžiu. O jūs – ne?! Ak, slepiatės kaip grybai po lapu...

Romualdo Rakausko nuotraukos

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

– Aš savo mylimajai prieš Kalėdas po egle dovaną palikau.

– Apsidžiaugė?

– Dar ne. Ieško. Miškas didelis, eglių daug...

* * *

Per vyro gimtadienį žmona sako jam iš kito kambario: – Tu net neįsivaizduoji kokią nuostabią dovaną aš tau nupirkau!

– Nagi, rodyk jau!

– Palauk, tuoj apsivilksiu.

* * *

Važiuoja sunkvežimis, jį sustabdo kantrybės netekęs kelių policininkas.

– Klausyk, ar tu kvailas? Trečią kartą tave stabdau ir sakau: tau iš kėbulo kažkas byra!

– Žinai, stabdyk tu mane nors ir aštuntą kartą, bet pasakysiu tą patį: ŽIEMA! PLIKLEDIS! VAŽINĖJU! BARSTAU!!!

* * *

Ekskursijos vadovas vedžioja turistus po senovinę pilį. Giliame rūsyje parodo keletą skeletų.

– Kaip jie čia atsirado? – klausia vienas turistas.

– Šykštuoliai. Nesamdė ekskursijos vadovo...

Artuma 2014 m. sausis

* * *

Šokuoja kengūra per pievą. Paliuoksi, pasikaso pilvą. Šokuoja toliau. Netekusi kantrybės sustoja, išsitraukia iš sterblės kengūriuką, pliaukšteli jam per užpakalį ir sako: – Kiek kartų tau sakiau, kad lovoje nevalgytum sausainių!

* * *

Girtas žmogus bando užsėsti ant arklio, tačiau jam vis nesiseka. Tuomet jis pradeda prašyti pagalbos visų šventųjų iš eilės: – Šventas Petrai, padėk! Šventas Mykolai, padėk! Šventas Jurgi, padėk!

Pagaliau, sukaupęs visas jėgas, jis dar kartą pabandė, tačiau persistengė ir perskrido į kitą arklio pusę.

– Ramiau, ramiau! – sumurmėjo jis. – Ne visi iš karto!

* * *

Važiuoja blondinė mašina ir klausosi radijo. Staiga radijas groja šaukinį: – Jūs klausotės radijo stoties M-1.

Blondinė: – O iš kur jie žino?

Mūsų draugai

2014-uosius, ŠEIMOS METUS, drauge išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje ir internetu (indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).

www.artuma.lt

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 1 (288) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 43269 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

© Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ŠEIMOS METAI

j ūs ų

I U DŽIAUGSM

nieko

0SAUSIS 0P

A

T

K Pn Š

netrūktų

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

, 11 Jn 15

T

K Pn Š

S

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 KOVAS

0P

A

T

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 BALANDIS 0P

A

T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 0GEGUŽĖ 0P

A

T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 BIRŽELIS

0P

A

T

0P

A

T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 ISSN 1392-382X

0P

A

T

K Pn Š

S

K Pn Š

S

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Šventoji Šeima. Ivano Marko Rupniko SJ mozaika, 2012 m.

A

LIEPA

0RUGPJŪTIS

VASARIS 0P

2014

Ka d

RUGSĖJIS 0P

A

T

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena

SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 5 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

KOVAS

4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 5 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis

BALANDIS 17–19 d. – Didysis Velykų tridienis

20 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos) BIRŽELIS

1 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės) 8 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 15 d. – Švenčiausioji Trejybė 22 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

LIEPA

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 6–13 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 27 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

Didieji atlaidai – Pivašiūnuose (15–22 d.) ir Krekenavoje (14–21 d.)

RUGSĖJIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas

Didieji atlaidai – Trakuose (1–8 d.) ir Šiluvoje (7–15 d.)

LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji

2 d. – Vėlinės

9–16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose, Vilniuje

23 d. – Kristus, Visatos Valdovas

30 d. – Advento pradžia GRUODIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos)

SPALIS 0P

A

T

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 0LAPKRITIS 0P

A

T

K Pn Š

S

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 GRUODIS

0P

A

T

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai