Artuma

Artuma 2014 m. vasaris

2

Jėzaus Vardo litanija Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!

Jėzau, išgirsk mus! Jėzau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų! Švč. Jėzaus Vardas. Žemaičių Kalvarijos bazilika, XVIII a. vid. – XIX a.

Jėzau, Dievo Sūnau,

| pasigailėk mūsų!

Jėzau, Tėvo atspindy, Jėzau, amžinai spinduliuojančioji šviesa, Jėzau, garbės valdove, Jėzau, teisingumo saule, Jėzau, Mergelės Marijos Sūnau, Jėzau meilingasis, Jėzau nuostabusis, Jėzau, galingasis Dieve, Jėzau, ateities Tėve, Jėzau, išganymo skelbėjau, Jėzau galingasis, Jėzau kantrusis, Jėzau klusnusis, Jėzau romusis ir nuolankiaširdi, Jėzau, skaistumo mylėtojau, Jėzau, mūsų mylėtojau, Jėzau, uolusis sielų gelbėtojau, Jėzau, mūsų Dieve, Jėzau, mūsų priegloba, Jėzau, vargšų tėve, Jėzau, tikinčiųjų brangenybe, Jėzau, gerasis ganytojau, Jėzau, tikroji šviesa, Jėzau, amžinoji išmintie, Jėzau, begalini gerume, Jėzau, mūsų kely ir gyvenime, Jėzau, angelų džiaugsme, Jėzau, patriarchų valdove, Jėzau, apaštalų mokytojau, Jėzau, evangelistų įkvėpėjau, Jėzau, kankinių tvirtume, Jėzau, išpažinėjų šviesa, Jėzau, mergelių skaistume, Jėzau, visų šventųjų vainike,

Būk mums maloningas, atleisk mums, Jėzau!

Būk mums maloningas, išklausyk mus, Jėzau!

Nuo visokio blogio

| gelbėk mus, Jėzau!

Nuo visokių nuodėmių Nuo Tavęs įžeidimo Nuo velnio žabangų Nuo neskaisčių polinkių Nuo amžinosios mirties Nuo Tavo įkvėpimų niekinimo Savo gimimu iš Marijos Savo kūdikystės žavesiu Savo dievišku gyvenimu Savo darbais ir sielvartais Savo kančia ir kruvinu prakaitu Savo vienatve, kenčiant ant kryžiaus, Savo merdėjimu Savo mirtimi ir palaidojimu Savo prisikėlimu iš numirusių Savo įžengimu į dangų Švenčiausiojo Sakramento dovana Savo džiaugsmais ir palaima Savo garbe amžinąja

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,

atleisk mums, Jėzau!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Jėzau!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

Jėzau, išgirsk mus! Jėzau, išklausyk mus!

Melskimės. Leisk mums, Viešpatie,

visuomet Tavęs išganingai bijoti ir Tave nuoširdžiai mylėti, nes Tu niekuomet nenustoji vadovavęs tiems, kurie Tave myli.

Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji,

Kronika Kun. Alessandro BARELLI SDB Atvyksta šv. Jonas Boskas?

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Dievo vardo malonumas

3

Bažnyčios pulsas

4

Arkivysk. Sigitas TAMKEVIČIUS SJ „Už laisvę reikia nuolat kovoti“

6

Dr. Andrius NAVICKAS Tartis ir veikti

7

Teisės slapčia

8

Modesta PAKLONSKAITĖ Naujas žingsnis...

10

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Šventas yra Jo vardas

11

Vytautė MACIUKAITĖ Vardo galia ir šventumas

12

Dalė GUDŽINSKIENĖ Krikščionio vardas

14

Romanas KAZAKEVIČIUS „Nostra Aetate“

16

Antanas SAULAITIS SJ Pripažinti, išsaugoti ir ugdyti

18

Neduok, Dieve, kad košė prisviltų

20

Dešimt Dievo žodžių vaikams

21

Dr. Rima VALINČIŪTĖ-VARNĖ Kad kiekvienas kelis priklauptų!

22

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Nuo gimimo rengtis mokyklai

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Valdonė MINCIŪTĖ Kai pasakiau, kad tave myliu

24

Dr. Gintautas VAITOŠKA Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė?

26

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ Vertingas darbštumas

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Politika ant kelio (II)

29

Akiračiai Periklis ir Atėnų demokratija

30

Sveikata Sezoninės ligos ir darbas

Tėvynėj mylimoj sulaukę pagaliau žiemiškų speigų, tikiuosi, nesušalome, o tik dar labiau suartėjome?! Kaip ir tikiuosi, kad „Artuma“ Jus šildė ir dar, oi, kaip šildys iš vidaus! Gi jau paskutiniam šįmet speigų mėnesiui – vasariui – parengėme Jums ne tik skaitymo, bet ir veiksmo... Tik apie viską geriau nuo pradžių.

O pradžia, kaip pamenate, buvo praeitą mėnesį, kai sausio numeryje Jums pasiūlėme šįmet permąstyti Dešimt (?)

Dievo žodžių – Dekalogą. Aptarę I-ąjį („Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ – primenu, nes net kai kurie mano mylimi jėzuitai per Mišias prisipažįsta, kad vis dar neatsimena, kuris yra kuris), dabar bandysim apmąstyti II-ąjį: Netark Dievo vardo be reikalo. Tiesą sakant, iš pradžių galvojau, jog kalbėsime, kaip negražu vis kartoti (kad ir nesąmoningai) tokius atodūsius, kaip „Jėzau-Marija“, ar vis kaišioti Dievą ir Jo vardą, kur nereikia... Tačiau vos įpusėjus rengti numerį supratau, kad jau daug metų nebegirdžiu tų „jėzaumarijų“ (gal juos pakeitė anglosaksiškasis „ou, džyzas“); bet dar nuostabiau, kai susivokiau, kad nūnai su Dievo vardu gal yra visai atvirkščiai – Jo bijomasi (gėdijamasi?) ištarti, užrašyti, pamatyti! Suprasčiau dar vyresniuosius brolius – žydus, kurie taip myli ir brangina Jį, ir todėl negali tarti. Betgi mes, kodėl mes – krikščionys, katalikai – turintys Dievo mums padovanotą, tą nuostabiausią, „saldžiausią vardą ant lūpų“, kaip giedame vienoj giesmėj, gyvenime Jo tiesiog vengiame!?! Ar tuomet iš tiesų tikiu, kad Jis yra tas, kurį šventėme per Kalėdas, ar Jį uždarėme į spintą kartu su prakartėlės asiliukais iki kito karto? Ar tikrai noriu, kad Jis liktų su manimi po visų švenčių ir būtų mano Viešpats kasdien, čia ir dabar?!?

O tuo metu mūsų dailininkė Silvija, labai laiminga, kad jai pavyko sugalvoti, kaip viršelyje pavaizduoti II-ąjį Dievo įsakymą (įsivaizduokite, kaip Jūs kankintumėtės jos vietoje!), apskriejus pusę kalvotosios Žemaitijos apledėjusių keliukų, parsivežė štai šiuos Švenčiausio Jėzaus Vardo ikonografinio tipo atvaizdus – tiesiog kūdikiškai paprastus ir aiškius: Jo Vardas – it aštriausias egzorcizmo dūris – kiaurai persmeigia bet kokio blogio giltines!..

O tuo metu, visai dar šito nežinodamas, Jūsų nuolankus tarnas, sėdėdamas tylos rekolekcijose, pabėgo... ir mintimis nupuolęs prie darbų, galvojo apie vasario „Artumą“... kai išgirdo kito mielo jėzuito kvietimą rekolektantams sugrįžti prie Švč. Jėzaus Vardo litanijos! Ir tuomet, mielieji, supratau, kad nenurimsiu, kol šituo atradimu su Jumis nepasidalysiu: kalbėkime ją, melskimės, kartokime tą Švenčiausią Vardą lūpomis, širdimi, gyvenimu (ir su tikėjimu).

O kad mūsų malda būtų dar stipresnė, brangieji, melskimės drauge – „Artuma“ siūlo Jums bendrą maldos akciją: melskimės Švč. Jėzaus Vardo litaniją visą devyndienį nuo vasario 14-osios (ne tik Šv. Valentino, bet ir šventųjų Europos globėjų Kirilo ir Metodijaus) iki vasario 22-osios (Šv. Petro Sosto – pagrindinės popiežiškosios šventės) – melskimės už įsimylėjėlius, už sužadėtinius, už susituokusius ir vienišus, už šeimas visoje Europoje, pakeliui – Vasario 16-ąją – melskimės už Lietuvą, kaip vieną šeimą, ir galiausiai – melskimės už popiežių Pranciškų, taip džiugiai vedantį Bažnyčios ir žmonijos šeimą tikrojo džiaugsmo pilnatvės link!

O Tu – galingas, Jėzau, mielas Jėzau, mieliausias Jėzau!

34

Su Tavimi, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Nuodėmės ir bėdos mūsų kasdienės 35

Viršelyje – Švenčiausias Jėzaus Vardas. Kantaučių bažnyčia (Plungės r.), XVIII a. pradžia (?). Apie paveikslą skaitykite p. 22 Artuma 2014 m. vasaris

1

Kronika

Atvyksta šv. Jonas Boskas?

Kun. Alessandro BARELLI SDB

Netrukus į Lietuvą atkeliaus šv. Jono Bosko relikvijos. Kokia šios piligrimystės reikšmė? Ką ji gali suteikti tikintiesiems? Kaip tam įvykiui pasirengti?

2

Kodėl svarbios relikvijos?

Prakalbus apie relikvijas, mintys krypsta į paslaptis ir magiją. Sovietų valdžia, suprasdama regimų religinių ženklų svarbą ir dvasinę naudą, buvo uždraudusi platinti bei gerbti relikvijas. Kartais jas netgi nugvelbdavo ir sunaikindavo; taip, pavyzdžiui, nutiko su Vilniaus Bernardinų bažnyčioje saugomomis garsiomis relikvijomis. Žodis relikvijos iš tiesų reiškia palaikų liekanas, taigi jų pagerbimas yra šventojo, prie kurio kapo pirmosios bendruomenės rinkdavosi melstis, prisiminimas, meilės ir pagarbos aktas. Tad kun. Jono Bosko relikvijų piligrimystė – proga prisiminti šventojo liudijimą ir leistis įkvėpiamiems jo meilės Dievui bei artimui.

Statulos viduje pagarbiai patalpintos šventojo relikvijos – kun. Bosko dešiniosios rankos kaulai. Dešine ranka šventasis jaunimo globėjas daugybę sykių drauge melsdamasis laimino vaikus, geradarius, bičiulius ir kt. Urna, 199 cm ilgio, 80 cm pločio, 82 cm aukščio ir sverianti 570 kg, pagaminta taip, kad būtų matoma iš visų pusių.

Lietuvoje urna aplankys ne tik parapijas, kur darbuojasi saleziečiai (Kauno Palemono ir Vilniaus Lazdynų), bet ir visas septynių vyskupijų katedras. Daugelyje iš jų vietos vyskupas melsis prie relikvijų kartu su tikinčiaisiais.

Šv. Jono Bosko relikvijų kelionė

Ką veikti prie urnos?

Relikvijų piligrimystė po pasaulį, prasidėjusi 2009 m. balandžio 25 d. Turine ir pasibaigsianti ten pat Italijoje, iš tiesų ypatinga. Šiuo metu vyksta baigiamasis jos etapas.

Kelionės tikslas – suvienyti skirtingų kraštų istorijas, kultūras, pasaulėjautą ir drauge švęsti reikšmingą sukaktį: prieš 200 metų gimęs ir prieš 80 metų paskelbtas šventuoju Jonas Boskas – tai sėkla, iš kurios išaugo didžiulė giria. Jo gimimo jubiliejų švęsime 2015 m. rugpjūčio 16 d. O dabar turime galimybę susiburti prie jo relikvijų, pasimelsti, apmąstyti ir atnaujinti tikėjimą, prašyti šventojo užtarimo, kad Dievas suteiktų gausių dvasinių malonių.

Svarbu suvokti, kad malda visuomet turi būti kreipiama į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią ir kad dėmesys, kurį skiriame šventiesiems bei jų relikvijoms, – krikščioniui yra šventojo užtarimo prašymas. Ne šventieji daro stebuklus, bet Dievas per šventųjų artumą.

Relikvijas galime pagerbti kartu su bendruomene, kai Dievo tauta arba tikinčiųjų grupės susirenka dalyvauti liturgijoje. Taip pat galima melstis individualiai: prieiti prie relikvijų ir per šį regimą ženklą kreipti į Dievą prašymus, apgailestauti dėl paklydimų, melsti atleidimo, nuoširdžiai dėkoti. Svarbu atminti, kad tai reiškia tikėjimą, troškimą ieškoti Dievo valios, pastangas atsiversti.

Jau ne vienus metus relikvijų kelionę lydi ir malda už mūsų bažnytinių bendruomenių dvasinį atsinaujinimą, kad Viešpats laimintų savo Bažnyčią ir suteiktų naujų pašaukimų į kunigystę bei vienuolystę. Brangūs bičiuliai, štai čia ir slypi paslaptis, kaip urnos kelionė gali atnešti gausių dvasinių vaisių visai Lietuvai: jau dabar jų melskime...

Ką pamatysime? Šventojo relikvijos saugomos urnoje, vaško statuloje, kuri yra tiksli statulos Turino Marijos Krikščionių Pagalbos šventovėje (skulptorius Gabriele Garbolino) kopija. Statulos veidas – Jono Bosko pomirtinės kaukės kopija. Tad matysime ne šventojo kūną ar mumiją!

Artuma 2014 m. vasaris

Šv. Jono Bosko relikvijų kelionės Lietuvoje kalendorius Kovo 2 d. Kauno arkikatedra Kovo 3 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Palemono bažnyčia Kovo 4 d. Marijampolės bazilika, Alytaus Angelų Sargų ir Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios Kovo 5 d. Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Kovo 6 d. Vilniaus arkikatedra, Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčia Kovo 7–9 d. Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčia Kovo 10 d. Panevėžio katedra Kovo 11 d. Panevėžio katedra, Molėtų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Kaišiadorių katedra Kovo 12 d. Kaišiadorių katedra Kovo 13 d. Šiluvos bazilika, Šiaulių katedra Kovo 14 d. Šiaulių katedra, Telšių katedra Kovo 15 d. Telšių katedra, Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Kovo 16 d. Išvykimas iš Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Kalendorius gali keistis, todėl pasitikslinkite informaciją bažnyčiose, į kurias urna atkeliaus.

Praneškite apie relikvijų piligrimystę ir savo draugams bei artimiesiems.

Primename, kad Šventasis Sostas suteikė visuotinius atlaidus visiems, kurie įvykdę įprastines sąlygas pagerbs relikvijas.

Kronika

Vasario kalendorius 1 Š 2 Sam 12, 1–7a. 10–17; Ps 51;

Mk 4, 35–41 2 S KRISTAUS PAAUKOJIMAS

(GRABNYČIOS)

Mal 3, 1–4; Ps 24; Žyd 2, 14–18; Lk 2, 22–40

Pašvęstojo gyvenimo diena 3 P IV eilinė savaitė (IV sav.)

Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys;

Šv. Ansgaras, vyskupas

2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a; Ps 3;

Mk 5, 1–20 4 A 2 Sam 18, 9–10. 14b. 24. 31 – 19, 3; Ps 86;

Mk 5, 21–43 5 T Šv. Agota, mergelė, kankinė

2 Sam 24, 2. 9–17; Ps 32; Mk 6, 1–6 6 K Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

1Kar2,1–4.10–12;1Kr29,10–12;Mk6,7–13 7 P Sir 47, 2–11; Ps 18; Mk 6, 14–29 8 Š Šv. Jeronimas Emiljanis, kunigas;

Šv. Juozapina Bachita, mergelė

1 Kar 3, 4–13; Ps 119; Mk 6, 30–34 9 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 58, 7–10; Ps 112; 1 Kor 2, 1–5; Mt 5, 13–16 10 P Šv. Skolastika, mergelė

1 Kar 8, 1–7. 9–13; Ps 132; Mk 6, 53–56 11 A Lurdo Švč. Mergelė Marija

1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 84;

Mk 7, 1–13 12 T 1 Kar 10, 1–10; Ps 37; Mk 7, 14–23 13 K 1 Kar 11, 4–13; Ps 106; Mk 7, 24–30 14 P Šv. Kirilas, vienuolis, ir Metodijus,

vyskupas, Europos globėjai

Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 Š 1 Kar 12, 26–32; 13, 33–34; Ps 106; Mk 8, 1–10 16 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Sir 15, 15–20; Ps 119; 1 Kor 2, 6–10;

Mt 5, 17–37

Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 P Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai

Jok 1, 1–11; Ps 119; Mk 8, 11–13 18 A Jok 1, 12–18; Ps 94; Mk 8, 14–21 19 T Jok 1, 19–27; Ps 15; Mk 8, 22–26 20 K Jok 2, 1–9; Ps 34; Mk 8, 27–33 21 P Šv. Petras Damijonas, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Jok 2, 14–24. 26; Ps 112; Mk 8, 34 – 9, 1 22 Š Šv. Petro, apaštalo, Sostas

1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 S VII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Kun 19, 1–2. 17–18; Ps 103;

1 Kor 3, 16–23; Mt 5, 38–48 24 P Jok 3, 13–18; Ps 19; Mk 9, 14–29 25 A Jok 4, 1–10; Ps 55; Mk 9, 30–37 26 T Jok 4, 13–17; Ps 49; Mk 9, 38–40 27 K Jok 5, 1–6; Ps 49; Mk 9, 41–50 28 P Jok 5, 9–12; Ps 103; Mk 10, 1–12 Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Bažnyčia ir visuomenė gerbtų vyresnių žmonių išmintį ir patirtį; misijų – kad kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai nuoširdžiai darbuotųsi kartu skleisdami krikščionybę.

Dievo vardo malonumas Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Visiems malonu, kai žino, mini, taria jų vardą, kai vardu kreipiasi.

Psichologai ir vadybos specialistai net pataria dažniau minėti pašnekovo vardą. Tai gerų santykių pagrindas. O kaip su Dievu? Taip pat! Senieji (Rytų) vienuoliai šventąjį Įsikūnijusio Dievo vardą minėdavo su kiekvienu oro įkvėpimu: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“ Panašiai 99 Dievo vardus kartoja islamo išpažinėjai. Beje, ir Mergelės Marijos rožinyje Jėzaus vardas yra kiekvieno Sveika, Marija centre.

Kristaus Paaukojimo šventėje Dievas vadinamas Visagaliu, Amžinu, Didžiu, žmogiškąjį kūną Prisiėmusiuoju, šventykloje Paaukotuoju, vienu žodžiu, pažįstamu iš veikimo istorijoje.

Visagali amžinasis Dieve, nuolankiai maldaujame tavo didybę: kaip vienatinis tavo Sūnus, žmogiškąją prigimtį priėmęs, šiandien yra paaukotas šventykloje, taip ir mums leisk tyromis širdimis tau pasiaukoti.

Kristaus kylantis tikėjimas, mus pasiekęs per apaštalus ir jų įpėdinius. Vyskupai yra apaštalų kolegijos įpėdiniai, vadovaujami pirmojo iš apaštalų – Petro. Romos katedra yra laikoma Petro įpėdinystės vieta.

Dievas yra Bažnyčios Sumanytojas ir Statytojas. Todėl meldžiamės: Visagali Dieve, neleisk jokioms audroms sukrėsti savosios Bažnyčios, kurią esi pastatęs ant tvirtos apaštalų tikėjimo uolos.

V eilinio sekmadienio maldoje Dievas įvardijamas kaip stiprinantis ir globojantis Tėvas. Čia atskamba ir Jėzaus pasitikėjimo mokykla – Dievą vadinti Aba – Tėtuku.

Viešpatie, tėviškai globok ir nuolatine pagalba stiprink savo vaikų šeimą, kuri remiasi vien dangaus malonės viltimi.

VII eilinis sekmadienis moko, kad Dievas yra taurus, todėl ir sau, ir vieni kitiems meldžiame, idant visada gyventume pagal Jo valią ir būtume panašūs į Jį: Padaryk, visagali Dieve, kad visada gyventume tauriomis mintimis, kad kalbėtume ir darytume, kas tau patinka.

VI eilinio sekmadienio susirinkimai pradedami prisimenant Dievo pažadą gyventi drauge su žmonėmis. Pastebime savo nevertumą dieviškojo artumo akivaizdoje. Kaip tas šimtininkas kartojame: „Nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, kad būčiau vertas“ (plg. Mt 8, 8). Ne mes pasidarome verti, Dievas tokius mus padaro savo malone, neužtarnautai.

Dieve, tu žadėjai pasilikti tiesiose ir kilniose širdyse; savo malone ir mus padaryk tokius, kad mielai mumyse gyventum.

Vasario 22 d. minimas Šv. apaštalo Petro Sostas. Pirmosiose krikščioniškosiose bazilikose, apsidės centre, vietoj imperatoriaus ar romėnų dievo statulos buvo statoma katedra – kėdė vyskupui (vėliau katedra pradėta vadinti mokymo vieta). Taigi Bažnyčios – ne vien pastato, bet ir tikinčiųjų bendrijos centre – iš

Senovėje žmonės tikėjo, kad, žinodamas vardą, žinai ir asmens esmę. Štai kodėl ir Mozė prie nesudegančio krūmo klausė Viešpaties vardo. Ir išgirdo. Tetragrama – šventasis keturraidis JHWH – visiems, kas mokėjo skaityti, pasakojo apie Dievą, kuris yra dėl mūsų, ne pasyvus, bet veikiantis. Ir ne tik šiandien, bet ir vakar, ir rytoj. Popiežius Benediktas XVI priminė žydiškąją tradiciją netarti keturraidžio ir kvietė krikščionis tęsti šią tradiciją. Knygoje „Jėzus iš Nazareto“ jis rašė, kad Izraelyje šis Dievo savivardis, išgirstas žodyje JHWH, visiškai teisingai būdavo netariamas, nenužeminamas iki dievų vardų. Todėl neteisinga naujuose Biblijos vertimuose šį Izraeliui visada slėpiningą ir netariamą vardą rašyti kaip kokį nors kitą vardą.

Ir sau, ir Jums, mielieji Skaitytojai, linkiu, kad Dievo Vardo malonumą išgyventume kiekvieną gyvenimo akimirką!

Artuma 2014 m. vasaris

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas žiaus Valstybės sekretorius Pietro Parolinis; dvylika būsimų kardinolų vadovauja vietinėms Bažnyčioms penkiuose žemynuose; už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai popiežius kardinolais skiria tris jau iš aktyvios sielovados pasitraukusius ganytojus. Tarp pastarųjų yra buvęs popiežiaus Jono XXIII sekretorius, beveik šimtametis arkivyskupas Loris Capovilla.

Džiaugsmas dėl dovanų, skausmas dėl nevienybės

Kasmet sausio 18–25 d. minima Maldos už krikščionių vienybę savaitė, prieš daugiau kaip 100 metų pradėta švęsti pirmiausia tarp anglosaksiškų charizminių bendruomenių, o vėliau išplitusi į visą vis dar susiskaldžiusią krikščioniją. Popiežius Pranciškus, pernai Ekumeninę savaitę šventęs dar kaip Buenos Airių arkivyskupas, šiemet, jau kaip visos Bažnyčios ganytojas, pirmą kartą vadovavo tą savaitę užbaigiantiems Šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems mišparams apaštalo relikvijas saugančioje ir jam dedikuotoje bazilikoje.

Apie krikščionių vienybę buvo kalbama ir Ekumeninės savaitės viduryje, sausio 22-osios trečiadienį, vykusioje popiežiaus bendrojoje audiencijoje. „Turime nuoširdžiai ir su gailesčiu pripažinti, kad krikščionių nevienybė yra skandalingas dalykas“, – sakė popiežius Pranciškus ir ragino drąsiai atpažinti kitų krikščioniškų bendruomenių gaunamas malones, džiaugtis kitiems krikščionims Dievo suteikiamomis dovanomis.

jis šių metų gegužės 24–26 d. keliaus į Šventąją Žemę, o vienas pagrindinių būsimos kelionės momentų bus susitikimas su dabartiniu Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi.

Kai popiežius Paulius VI keliavo į Šventąją Žemę, Jeruzalės rytinė dalis dar priklausė Jordanijai, dėl to ir kelionė 1964 m. sausį prasidėjo nuo Jordanijos sostinės Amano. Karaliaus Huseino lydimas Šventasis Tėvas pėsčiomis įžengė į Jeruzalę pro Damasko vartus, aplankė Kristaus kapo baziliką. Po to, žengęs per demarkacinę liniją, perėjo į Izraelio teritoriją ir po pusdienio, praleisto Nazarete, vakarinėje Jeruzalės dalyje susitiko su patriarchu Atenagoru. Prieš išvykdamas, Paulius VI dar aplankė tuo metu Jordanijos valdytą Betliejų. Dabar, po penkių dešimtmečių, panašiai keliaus ir popiežius Pranciškus. Šiandien politinė geografija kitokia. Būsimos popiežiaus kelionės programoje – Jordanijos sostinė Amanas, Izraelio sostinė Jeruzalė ir jau beveik laisvos Palestinos miestas Betliejus.

Šių metų sausio 5-ąją sukako 50 metų nuo Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių ekumeniniams santykiams lemtingo įvykio – popiežiaus Pauliaus VI ir tuometinio Konstantinopolio patriarcho Atenagoro susitikimo Jeruzalėje. Sausio 6-ąją, Trijų Karalių šventės vidudienį, popiežius Pranciškus pranešė, kad minint šio įvykio penkiasdešimtąsias metines ir

Sausio 12 d. popiežius Pranciškus pranešė apie 19 naujų kardinolų skyrimą. Jau anksčiau buvo paskelbta, kad pirmoji šio pontifikato kardinolų skyrimo konsistorija vyks šių metų vasario 22 d., per Šv. Petro Sosto šventę. Dabar jau žinoma, ir kas yra būsimieji kardinolai: keturi vadovauja Romos kurijos institucijoms, vienas jų – naujasis Popie-

Artuma 2014 m. vasaris

Nemenko dėmesio sulaukė Šventojo Sosto spaudos tarnybos sausio 18 d. paskelbta lakoniška žinutė, kad sausio 17-ąją baigė darbą prieš beveik ketverius metus popiežiaus Benedikto XVI įsteigta vadinamoji „Medžiugorjės komisija“.

Bosnijos ir Hercegovinos Medžiugorjės miestelis jau tris dešimtmečius garsėja kaip Bažnyčios nepatvirtintų Mergelės Marijos apsireiškimų vieta. Nuo pat pradžių gana skeptiškai į šiuos galimus ar tariamus apsireiškimus žiūrėjo vietos vyskupai. Atlikus tyrimą, 1991 m. jų nuomonei pritarė ir Tikėjimo mokymo kongregacija, tačiau kartu buvo paraginta deramai pasirūpinti piligrimais, kurie vis tiek kasmet labai gausiai lankosi Medžiugorjėje. 2010-ųjų sausį ten apsilankęs ir susižavėjęs žmonių pamaldumu Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas įtikino popiežių Benediktą XVI pradėti naują tyrimą. Ką nustatė ketverius metus dirbusi komisija, dar nežinoma, nes jos išvados kol kas perduotos šioje srityje kompetentingai Tikėjimo mokymo kongregacijai.

Kita, irgi nemažai komentuota sausio naujiena – popiežiaus sprendimas pakeisti bažnytinių garbės titulų teikimo tvarką. Ligi šiol, pagal Pauliaus VI prieš beveik penkis dešimtmečius nustatytą ir, palyginti su ankstesniais laikais, jau gerokai supaprastintą tvarką, kunigams būdavo suteikiami Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro), Garbės prelato ir Apaštališkojo protonotaro garbės titulai.

Dabar popiežius Pranciškus paliko tik vieną – monsinjoro titulą, ir jis gali būti suteikiamas tik 65 metų sulaukusiems ypatingai nusipelniusiems kunigams.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Vidmanto Šimkūno SJ nuotrauka

Bažnyčios Lietuvoje pulsas sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas iškilmingame Seimo posėdyje Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją. Ji paminėta su neatidėliotina būtinybe šiandien taip pat atkakliai ginti ir moralines vertybes, o Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, kuriam tądien Seime įteikta Laisvės premija, sakė: „<..> tarnaudami Lietuvos žmonėms, ir toliau stiprinsime laisvos visuomenės moralinius pamatus ir bendradarbiausime su visais, kuriems brangi Lietuva, kad jos dukros ir sūnūs būtų laisvi ne tik išorėje, bet ir savo dvasia“. Ganytojas dėkojo už įvertintą Bažnyčios indėlį laisvės kovose (kurį atspindėjo ir Seime surengta paroda „Tiesa išlaisvina“) sakydamas, jog jam skirtasis apdovanojimas priklauso ir daugeliui drąsių Bažnyčios žmonių – nuo vyskupų tremtinių iki mokinukų, kurie sovietmečiu drįsdavo viešai išpažinti tikėjimą (visą kalbą žr. p. 6).

Sausio 13-ąją Šiluvoje (kaip ir daugelyje mūsų bažnyčių) buvo meldžiamasi už žuvusius laisvės gynėjus, o prieš 23 metus nelygiomis jėgomis laimėtoji laisvė, pasak vysk. Eugenijaus Bartulio, yra tikras Dievo meilės stebuklas mūsų Tėvynei.

Tik ar ja teisingai naudojamės? Mat tą pačią dieną LVK išplatino ganytojų kreipimąsi į Seimo vadovus, išreiškiant rūpestį dėl naujojo Azartinių lošimų įstatymo projekto, palengvinsiančio lošimų prieinamumą ir tik padidinsiančio neigiamą poveikį Lietuvos žmonių ir ypač jaunimo sveikatai.

Melstis ir veikti išvien Tikėjimo metais prasidėjusi nuolatinė Švč. Sakramento adoracija Lietuvos vyskupų kvietimu tęsiama ir Šeimos metais – sausį ji vyko 13-oje sostinės, 19-oje Kauno, didžiumoje Vilkaviškio vyskupijos miestų bažnyčių. Ši nepertraukiama malda Eucharistinio Jėzaus artumoje vėl jungia Lietuvos tikinčiuosius parapijose bei rektoratuose nauja aktualia intencija – meldžiamės už šeimas, idant jos atlieptų savo pašaukimą, išgyventų džiaugsmo pilnatvę, o Lietuva atsilaikytų prieš kėslus ardyti prigimtinę žmonių gyvenimo tvarką. Šiais metais dar ypatingiau suskambo jau tradicinėmis tapusios ir Šeimų šventės Šiauliuose (sausio 5 d.) bei Marijampolėje (sausio 11 d.). Šiaulių arenoje šeimas sveikinęs Lietuvą paliekantis apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi pavadino Bažnyčią „šeimų šeima“, o šeimą ta vieta, kur priimama Dievo meilė; jis taip pat paragino senelius rūpintis tikėjimą kaip dvasinį testamentą perduoti vaikaičiams.

Vilkaviškio vyskupijos šeimos Marijampolės kultūros namuose dalyvavo džiaugsmo, labai svarbaus šeimų gyvenimui, „treniruotėje“, o svečias vysk. Kęstutis Kėvalas paragino savo kasdieną remti keturiomis taisyklėmis: kalbėtis, patarnauti, atleisti ir kartu melstis. Šv. Jono broliai Vilniuje savo vienuolyne sausio 19-ąją pakvietė į Šeimų dieną tema „Santykiai tarp tėvų. Santykiai tarp tėvų ir vaikų“.

Kad šeima yra ir Tėvynės meilės židinys, primindamas garbinguosius laisvės gynimo puslapius mūsų istorijoje,

Beveik 500 jaunuolių dalyvavo bendraamžių rengtoje Jaunimo susitikimų dienoje „Žmogus: mylėti, NE naudoti“ Kaune, gyvai domėjosi savęs pažinimo, draugystės ir meilės temomis, o vakare susitiko krikščioniškos muzikos ir šokių vakare.

Pasaulinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu regimos vieny-

bės Kristuje troškimą liudijo ir Lietuvos tradicinių konfesijų, ir mažesnių bendruomenių krikščionys, kaip broliai drauge melsdamiesi Ekumeninėse pamaldose Klaipėdoje, Šakiuose, Biržuose, Tauragėje, Kaune, Vilniuje, Kėdainiuose, Šiauliuose ir kt., o Panevėžio muzikiniame teatre surengta net ekumeninė šlovinimo popietė „Giedu Tau, mano Viešpatie“.

Ekumeniškoje dvasioje ir Seime vyko konferencija „Gyvybės kultūros puoselėjimas ir pilietinis apsisprendimas“, kurią surengė skirtingų konfesijų atstovus siekiantis suvienyti Krikščionių pilietinio veikimo forumas, be kita ko, deklaravęs pastangas aktyviai stebėti tiek savų, tiek ES politikų pasisakymus ir veiksmus bei į juos reaguoti (išsamiau apie tai žr. p. 7).

Krikščionišką solidarumą Lietuvos žmonės parodė, paremdami nukentėjusius nuo taifūno Filipinuose. Dėkodama jiems LVK pranešė, jog beveik 322 tūkst. litų mūsų tikinčiųjų surinktą auką perdavė Filipinų Vyskupų Konferencijai.

Liudydamas džiaugsmą ir laimę tikėti, Lietuvoje viešėjo garsus rašytojas salezietis kun. Bruno Fererro. Svečias lankėsi universitetuose, vedė Atsinaujinimo dienos „Kas padarys mus laimingus?“ Kaune konferencijas, o jaunimo ugdytojams priminė paveikiąją salezietiškąją pedagogiką, neatskiriamą nuo šv. Jono Bosko minties – skubėti iš anksto, prevenciškai, ugdyti jaunimą.

Sausio 27-ąją Pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui diena ypatingai minėta Marijampolėje, Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje (jos koplyčioje prieš 80 metų atgulė palaimintojo palaikai, 1934 m. parvežti iš Kauno arkikatedros). Marijampolės dramos teatre vykusiame Matulaičio draugijos VII suvažiavime Švč. Mergelė Marija, žemėje buvusi ir danguje esanti palaimintojo Motina, buvo pristatyta ir kaip Šeimų globėja, mokytoja bei vadovė. Tebūnie ji ir mums visiems.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2014 m. vasaris

5

Kronika

6

„Už laisvę reikia nuolat kovoti“ Olgos Posaškovos/LRS nuotrauka

Kai 1972 m. pradėjau leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, neatėjo net mintis, kad nepraeis nė 30 metų ir Lietuva bus laisva. Anuomet nei aš, nei mano bendražygiai nemąstėme apie ordinus ir premijas, bet mąstėme apie vienintelę galimą „premiją“ – tardymą, teismą ir lagerį. Šitai išsipildė su kaupu: už Kroniką buvo nuteista net keturiolika asmenų. Šiandien sunku patikėti, kad už tiesos žodį galima skirti griežto režimo lagerio bausmę. Anuomet šią kainą reikėjo mokėti už pastangą laisviau kvėpuoti ir neprarasti vilties, kad bet koks melas, prievarta ir neteisybės turi užprogramuotą galą. Su melu ir prievarta, tarsi su buldozeriu, galima traiškyti tautų ir žmonių likimus, bet negalima laimėti galutinės pergalės; ji visuomet būna tiesos ir laisvės pusėje. Prieš dvidešimt trejus metus mes tą kovą laimėjome.

Dėkoju, kad neliko nepastebėtas Bažnyčios žmonių prisidėjimas prie laisvės kovos. Ši Laisvės premija, nors skirta man, priklauso daugeliui – nuo tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus iki tikinčių mokinukų, kurie per sovietmetį drįsdavo klasėje viešai išpažinti savo tikėjimą, o sekmadienį – ateiti į bažnyčią. Kronikos leidimas per septyniolika metų buvo įmanomas tik todėl, kad buvo daug bendradarbių, kurie buvo pasiryžę už savo pagalbą, jei reikės, mokėti nelaisvės kainą. Kai kas mąsto, kad mes gynėme Bažnyčios interesus. Bet juk ta Bažnyčia buvo daugumos Lietuvos žmonių bendruomenė. Mes gynėme Lietuvos žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, bet kartu kasėmės po melu ir prievarta paremtos santvarkos pamatais.

Anuometinis Baudžiamasis kodeksas turėjo net 68 straipsnį: „Antitarybinė agitacija ir propaganda su tikslu susilpninti tarybinę valdžią.“ Tiesos žodis buvo laikomas valstybiniu nusikaltimu, o pagal šį straipsnį kaltinamieji – valstybiniais nusikaltėliais, pavojingesniais už vagis, prievartautojus ir žmogžudžius. Drauge su visais lietuviais, kalėjusiais už laisvės siekį, gerai žinau nelaisvės skonį, bet kartu žinau ir tai, kas gali pavergti žmogų net laisvoje šalyje. Šitas žinojimas šiandien neduoda ramybės.

Mūsų žmones pavergia alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai, pinigų ir valdžios geismas. Sovietiniais laikais kaltinome okupacinę valdžią, kad ji Lietuvos žmones girdo alkoholiu ir siekia, jog jie nemąstytų ir būtų lengviau valdomi. Apmaudu, kad alkoholio vartojimo mastai laisvoje Lietuvoje yra tapę tiesiog stichine tautos nelaime.

Peršasi mintis, kad alkoholio ir azartinių lošimų verslo magnatų pinigai dažnai būna visagaliai. Greitai neeilinėje Seimo sesijoje bus balsuojama dėl 3 500 lošimo automatų įteisinimo lengvai prieinamose vietose. Viliuosi, Artuma 2014 m. vasaris

kad pritarusieji mano Laisvės premijai, nebalsuos prieš Lietuvos interesus. Tegul šį kartą laimi Lietuva.

Mes tampame mažiau laisvi, kai tuštėja mūsų miesteliai ir kaimai, kai Lietuvos ateitį turį kurti jauni žmonės palieka Tėvynę, kai silpnėja mūsų šeimos arba jos net griaunamos. Šeimos griovėjai yra labai išradingi, kai po laisvės ir žmogaus teisių vėliava net maži vaikai stumiami į seksualinę vergovę. Geras, tvirtas ir atsakingas šeimas gali kurti ne savo aistrų vergai, bet dvasiškai brandūs žmonės. Jei neturėsime normalių šeimų, neturėsime ir laisvos Lietuvos. Per maži mes esame, kad galima būtų eksperimentuoti su Lietuvos visuomene visokiomis Gender ir Happy Days programomis. Jau net Rusija yra išsigandusi dėl tragiškų demografinių rodiklių. O Lietuvoje slapta, kad nekiltų visuomenės pasipriešinimo, praėjusią vasarą buvo įteisintas cheminis abortas (vadinamoji piliulė RU-486 – red. past.). Kokios apgailėtinos netikrõs laisvės grimasos; šitaip elgiasi tarnaujantys ne Lietuvai, bet pinigams. Laisvos Lietuvos ateitį ir gerovę galės sukurti tik dvasiškai laisvi žmonės.

Su dideliu nerimu stebime visuomeninius ir politinius procesus Europos valstybėse, kurios didžių vyrų – Roberto Schumano, Konrado Adenauerio, Alcide de Gasperi ir kt. buvo vienijamos ant krikščioniškų pagrindų, o dabar joms ne kartą tiesiog primetamos visuomenę demoralizuojančios ir mirties kultūrą nešančios idėjos. Mums, lietuviams, pažinusiems utopinio komunizmo grimasas, su žmogaus prigimtimi nesiskaitančios ideologijos turėtų būti atgrasios, nes jos niekur neveda.

Tačiau Lietuvos padangėje yra daug vilties ženklų.

Palaiko viltį Lietuvos žmonės, kurie, žinodami už laisvę sumokėtą kainą, rimtai rūpinasi Lietuvos dabartimi ir ateitimi. Duok, Dieve, kad panašių vyrų ir moterų Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse ir visuomeninėse organizacijose atsirastų vis daugiau ir daugiau, kad mažėtų dejuojančių ir daugėtų kuriančių Lietuvą. Žadina viltį jaunimas, branginantis istorinę atmintį, nepaliekantis Lietuvos dėl sotesnio duonos kąsnio ir dirbantis jos labui. Vakar Seimo rūmuose vyko forumas „Gyvybės kultūros puoselėjimas ir pilietinis apsisprendimas“. Forume dalyvavo įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai, daugiausia jauni žmonės, kuriems ne vis tiek, kokia bus rytdienos Lietuva.

Mes, Lietuvos vyskupai ir kunigai, tarnaudami Lietuvos žmonėms, ir toliau stiprinsime laisvos visuomenės moralinius pamatus ir bendradarbiausime su visais, kuriems brangi Lietuva, kad jos dukros ir sūnūs būtų laisvi ne tik išorėje, bet ir savo dvasia.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ Kalba pasakyta iškilmingame LR Seimo posėdyje 2014 m. sausio 13-ąją, įteikiant Laisvės premiją

Kronika

Tartis ir veikti Dr. Andrius NAVICKAS

Sausio 11-ąją Vilniuje daugiau nei šimtas įvairių Lietuvos konfesijų, organizacijų, vietovių krikščionių svarstė, kaip kartu galėtų prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Šį krikščionių forumą derėtų vertinti kaip itin svarbaus įvykio – praėjusių metų pabaigoje Lietuvos krikščionių Bažnyčių ir bendruomenių lyderių priimtą memorandumą dėl Šeimos metų paskelbimo – pratęsimą. Iš esmės visų krikščioniškų konfesijų atstovai susėdo prie vieno stalo ir pripažino, jog, nepaisant teologinių skirtumų, vienodai suvokia šeimos ir apskritai gyvybės kultūros svarbą.

Evgenios Levin nuotrauka

Garsiai ištartas žodis įpareigoja. Labai svarbu, kad jis įsikūnytų, taptų vaisingas, tačiau tam būtina, kad bendrai veikti sutartų ir įvairioms konfesijoms priklausantys aktyvūs pasauliečiai.

Sovietmečiu krikščionybė buvo svarbiausia atsvara totalitarinei sistemai. Deja, atgavę Nepriklausomybę, regis, įtikėjome iliuzija, kad dabar atėjo materijos, o ne dvasios laikas, ir šiandien tenka skinti karčius šios iliuzijos medžio vaisius. Per daugiau nei du dešimtmečius mes, Lietuvos krikščionys, praradome net ir tuos bendro veikimo įgūdžius, kurie buvo labai svarbūs kovojant pogrindyje. Šiandien didelei daliai Lietuvos krikščionių tikėjimas ir gyvenimas yra tarsi du nesusisiekiantys indai.

Piktinamės, jog politikai, mokytojai, verslininkai ar dar kažkas nesielgia taip, kaip dera uoliems krikščionims, tačiau ar dažnai susimąstome, jog mes patys nevykdome savo krikščioniškų prievolių.

Forumas „Gyvybės kultūros puoselėjimas ir pilietinis apsisprendimas“ buvo sumanytas ne dar kartą atsidusti, jog gyvename netobulame pasaulyje, bet veikiau siekiant geriau pažinti vieni kitų darbus, pasidalyti viltimis bei rūpesčiais ir tartis dėl bendrų talkų. Teorinę forumo dalį (joje kalbėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, europarlamentaras Algirdas Saudargas, pranciškonas kun. Arūnas Peškaitis, „Tikėjimo žodžio“ atstovė Sonata Aleksandrovienė, Lietuvos evangelikų reformatų superintendentas Tomas Šernas, bendruomenės „Panevėžio vynuogynas“ pastorius Žilvinas Škulevičius ir Lietuvos ortodoksų kunigas Eugenijus Rudenko) papildė diskusijos darbo grupėse ir joms pasibaigus apibendrinimas vėl susirinkus kartu. Šiame forume dalyvavo bent šešių krikščioniškų konfesijų atstovai (ne visi dalyviai įvardijo, kuriai krikščionių bendruomenei atstovauja), penki Seimo nariai (priklausantys net trims Seimo frakcijoms), nemažas būrys teisininkų, žurnalistų, įvairių krikščioniškų organizacijų atstovai. Tai, kad daugiau nei šešias valandas besitęsiančio forumo pabaigoje salėje vis dar buvo daugiau nei aštuonios dešimtys žmonių, taip pat geras ženklas, jog susirinko tie, kuriems tikrai svarbu tai, apie ką kalbama.

Po renginio girdėjau trejopas reakcijas. Dauguma dalyvių džiaugėsi galimybe susitikti su bendraminčiais, sakė, kad tai juos labai sustiprino. Dalis dalyvių buvo kiek sutrikę dėl kalbų, informacijos gausos ir sakė, jog jiems reikės laiko viską apmąstyti ir susivokti, ką derėtų daryti toliau. Buvo ir kiek nusivylusių tuo, jog nepavyko sutarti dėl konkretaus veiksmų plano. Tiesa, visi sutartinai pritarė, jog prasminga kurti tradiciją kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, Maldų už krikščionių vienybę savaitės išvakarėse įvairių krikščioniškų bendruomenių, organizacijų aktyvistams, taip pat ir tiems krikščionims, kurie iki šiol buvo labiau įsisukę į savo profesinę veiklą, bet jaučia, kad galėtų daugiau įsipareigoti bendrajam gėriui, susirinkti pasidalyti, kas nuveikta per praėjusius metus, pasitarti ir numatyti veiklos prioritetus, bendras iniciatyvas.

Ar forumas pateisino mano lūkesčius? Iš dalies. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu gyvai bendrauti. Vis skundžiamės, jog Lietuvoje trūksta aktyvių bendrajam gėriui tarnaujančių krikščionių, tačiau, pasirodo, menkai pažįstame ir tuos, kurie yra, bei jų daromus darbus, todėl

neretai įvairios iniciatyvos dubliuoja viena kitą, nepasinaudojama proga veikti kartu ir pasiekti kur kas geresnius rezultatus. Kita vertus, kalbėti mėgstame labiau, nei veikti, ir neretai pamirštame, kad krikščionybė yra ne teorija, bet kasdienė praktika. Abstraktumo buvo gerokai per daug ir šiame forume. Kaip ir noro planuoti darbus kitiems, bet ne sau.

Tiesa, neturėtume kelti pusdienio susitikimui nerealių lūkesčių. Forumą palyginčiau su verta dėmesio receptų knyga. Tačiau pati knyga gardaus maisto neparuoš, ji tik Artuma 2014 m. vasaris

7

8

pagalbininkė. Dabar esminis klausimas – ar norime ir sugebame šiais receptais pasinaudoti? Iššūkiai, į kuriuos turėsime išmintingai ir sutelktai reaguoti, jau labai arti: Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pataisos, iš esmės draudžiančios valstybės institucijoms remti šeimas, šeimos apibrėžimo patikslinimas Konstitucijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos ir sunkiai kuriama Nacionalinė šeimų taryba.

Svarbu nepamiršti ir anksčiau sukurtų, bet, deja, įvairių institucijų stalčiuose įstrigusių gyvybės kultūrai puoselėti reikšmingų dokumentų. Turiu galvoje pirmiausia lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programas, kuriose aiškiai pabrėžiama, kad ugdymas yra visai kas kita, nei supažindinimas su kontraceptikais bei pastangos trinti ribas tarp lyčių.

Akivaizdžiai ignoruojamas ir Nacionalinis sutarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Tad viena iš svarbių užduočių – padėti tiems Lietuvos politikams, kurie įvardija save krikščionimis, susėsti prie apskrito stalo ir sutarti dėl bendro veikimo gyvybės kultūros puoselėjimo srityje, nesvarbu, kokioms frakcijoms jie priklausytų. Šiemet vyks dveji svarbūs rinkimai.

Mes, aktyvesni krikščionys, turime padėti susigaudyti politinės informacijos jūroje ir pasiūlyti gaires, į ką labiausiai derėtų kreipti dėmesį renkantis atsakingai. Nepamirškime, kad ir po rinkimų turime nuolat priminti politikams, kad jie atstovauja ir mums, krikščionims.

Nesiteisinkime, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, laikų pabaigoje niekas neklaus, ar kovojome spragilais, ar nendre, klaus – kieno pusėje kovojome.

Viešpats mums siunčia išbandymų ne tam, jog sugniuždytų, bet tam, kad sutvirtintų ir leistų mums įrodyti, jog turime drąsos ir pasitikėjimo sekti Kristumi, o ne klaidžioti iliuzijų šunkeliais.

Artuma 2014 m. vasaris

Teisės slapčia

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Kronika

Pasak lietuvių liaudies išminties, blogi darbai tamsą mėgsta. Pasirodo, šviesos bijo ir abortų aktyvistai, kurių darbus atskleisti kai kada ne lengviau, nei valstybės paslaptis. Štai Lietuvoje 2013-ųjų vasarą (?!) patyliukais, nesitarus su visuomene, Vyriausybės įteisinta ir leista vartoti abortą sukelianti tabletė RU-486. Pabandykite paguglinti šią naujieną – nerasite nė vieno žiniasklaidos pranešimo apie šį lemtingą sprendimą... Svarbu žinoti, kad tokia slaptumo taktika – tarptautiniu mastu taikomas būdas prastumti savo vertybes vengiant viešumos ir apeinant demokratines procedūras. Tad pateikiame Jūsų dėmesiui JAV atlikto tyrimo santrauką (autoriai dr. Douglas Sylva ir dr. Susan Yoshihara) – jis atskleidžia milžiniško masto abortų lobistų pastangas interpretuoti tarptautines žmogaus teisių sutartis taip, tarsi jos numato teisę į abortą, ir versti valstybes tą – iš tiesų neegzistuojančią – teisę integruoti į vietos įstatymus. Tad būkime budrūs ir aktyviai reaguokime į panašius bandymus Lietuvoje.

1948 m. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pirmąsyk išreiškusią prigimtines žmonių teises, kurias gerbti privalo visos valstybės. Deklaracija tapo pamatiniu JTO dokumentu, turėjusiu įtakos visai tarptautinei teisei. Tačiau nei šiame, nei vėlesniuose JTO žmogaus teisių dokumentuose kaip pamatinė neminima žmogaus teisė į abortą – abortai JTO sutartyse apskritai neminimi! Kaip tada paaiškinti Kolumbijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą legalizuoti šalyje abortus, remiantis JTO nutarimais, kurie neva garantuoja moters teisę nutraukti nėštumą? Įvairios nerenkamos ir žmonėms tiesiogiai neatskaitingos organizacijos, aktyviai siekiančios įteisinti „abortą pagal pageidavimą“, nuo 1990 m. stengėsi savaip interpretuoti visuotinai priimtinas žmogaus teises ir sukurti įvaizdį, jog teisė į abortą – pamatinė asmens teisė. Tai daryta tendencingai interpretuojant esamus JTO aktus ir formuojant viešąją nuomonę žmogaus teisių klausimu.

Radikalaus žmogaus teisių interpretavimo politikai pradžią davė 1996 m. JTO ekspertų konferencija „Žmogaus teisių sutarčių komitetų susirinkimas žmogaus teisių, susijusių su moters sveikata dėmesį skiriant reprodukcinei sveikatai, klausimais“ Glen Cove (JAV). Esminis konferencijos tikslas buvo „įtvirtinti šalių teisinį atskaitingumą už moterų reprodukcinės ir seksualinės sveikatos teisių pažeidimus ar apsaugos stoką“. Prieštaringas ir ambicingas tikslas.

Pirmiausia, „teisinis šalių atskaitingumas“ iki šių dienų yra neapibrėžtas, o jį užtikrinsiantys mechanizmai – nenumatyti arba tiesiog

Kronika

prieštaraujantys JTO įstatams. Dar daugiau diskusijų su- mokslininkai. Suprantama, pasisakančių prieš pastangas kėlė faktas, jog „reprodukcinės ir seksualinės sveikatos įtvirtinti visuotinę teisę į abortą šiame tinkle nebuvo. Neteisės“ konferencijos metu nebuvo tarptautiniu lygiu pri- buvo ir nė vieno diplomato, iš tiesų atstovaujančio kuriai pažįstamos teisės. Nė viena JTO žmogaus teisių sutartis nors suvereniai šaliai. (Tai nestebina, žinant, kad daugujų neminėjo, tad siekta bausti šalis už neegzistuojančių ma šalių pagrindine vertybe laiko teisę į gyvybę.)

Kiti du tarpusavyje susiję žingsniai – įtikinti atitinteisių nesilaikymą. Taip suinteresuoti asmenys stengėsi apeiti sudėtingą naujų teisių pripažinimo visuotiniu kamus JTO komitetus, jog žmogaus teisių sutartys yra mastu procesą. kintantys dokumentai, ir pateikti „tinkamas“ žmogaus Nekintamos, visuotines žmogaus teises apibrėžiančios teisių sąvokos interpretacijas. Taip pamatinė teisė į gysutartys vertintos ne kaip pastovūs dokumentai, kuriuos vybę tapo pretekstu įteisinti abortus (esą juos uždraudus moterys siekia nesaugių abortų ir kaip pagrindą tarptautinei politikai todėl neišvengiamai pažeidžiama sukūrė šimtų šalių diplomatai, o kaip Įvairios nerenkamos jų teisė į gyvybę). Priimant žmopažangūs ir kintantys dokumentai. ir žmonėms tiesiogiai gaus teisių deklaraciją, to niekas Be to, „pažanga“ užsiėmė ne suvereneatskaitingos organizacijos, neturėjo omenyje. Reprodukcinių šalių, kurioms taikomos naujos aktyviai siekiančios įteisinti nių teisių centras (RTC), aktyvi sutartys, atstovai, o neatskaitingi nei „abortą pagal pageidavimą“, ir finansiškai pajėgiausia NVO šalims, nei jų gyventojams JTO konuo 1990 m. stengėsi savaip agentų tinkle, vidaus dokumenmitetų nariai. tuose pripažįsta, jog tarptautinėje Šie savo tikslų siekė keturių žingsinterpretuoti visuotinai nių strategija. Pirma, konferenciją priimtinas žmogaus teises teisėje niekada nebuvo (ir vis dar inicijavę JTO Žmogaus teisių, Popunėra) įpareigojančios teisinės norir sukurti įvaizdį, liacijos kontrolės ir Moterų sąlygų jog teisė į abortą – pamatinė mos, kuri pripažintų moters teisę gerinimo komitetų nariai „surado“ sanutraukti nėštumą. asmens teisė. vo kampanijos pateisinimą: 1994 m.

Bandymas apeiti demokratinius JTO procesus smarkiai neaTarptautinę populiacijos ir vystymosi konferenciją Kaire ir 1995 m. Ketvirtąją pasaulio fišuotas. Vidaus dokumentuose, paviešintuose 2003 m., moterų konferenciją Pekine. Kaire pirmininkavusi Nafis RTC teigia, jog vienintelis kelias jiems pasiekti tikslus Sadik Niujorke ragino „į žmogaus teisių sutartis įtraukti buvo veikti slapčia: „Mūsų darbo esmė – mažais pasievisuotinį sutarimą dėl reprodukcinių ir seksualinių tei- kimais išvengti stiprios visuomenės opozicijos… Šios sių, pasiektą Kaire ir Pekine“. mažos pergalės vėliau užtikrins stiprią poziciją teigti, Tik jokio „visuotinio sutarimo“ nei Kaire, nei Pekine jog mūsų ginamos vertybės pripažįstamos visuotinai.“ pasiekta nebuvo. Kairo konferencijoje abortų legaliza- Taigi RTC ir kitos suinteresuotos grupės siekė, jog plavimui (esminei „reprodukcinės sveikatos“ sąlygai, kaip čiajai visuomenei, kai ji sužinotų apie „teisę į abortą“, paaiškėjo konferencijoje) priešinosi įvairios pasaulio ša- beliktų priimti šią teisę kaip visada egzistavusią, pripalys (Marokas, Argentina, Malta ir t. t.), o Saudo Arabija, žintą ir gintą.

Turkija, daug kitų musulmoniškų šalių atsisakė joje dalyvauti. Tai nesutrukdė suinteresuotiems asmenims jomis Tik ar tikrai teisė į abortus yra pripažinta visuotine ir remtis teigiant, kad teisė į abortą – visuotinai pripažįsprigimtine, kai, norint ją įtvirtinti, reikia paminti kone tama, pamatinė žmogaus teisė. visą demokratinę teisinę sistemą?

Antrasis etapas buvo sukurti vienas kitą remiančių Pagal Rights by Stealth parengė agentų tinklą – jį sudarė kai kurie JTO komitetų, atsa„Laisvos visuomenės instituto“ (www.laisvavisuomene.lt) kingų už žmogaus teisių sutarčių įgyvendinimą ir mobendradarbis Justinas MICKUS ters reprodukcinės sveikatos teisių gynybą, nariai, įvairių nevyriausybinių organizacijų (NVO) nariai bei kai kurie

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia SEMINARAS POROMS „PER JUOKUS Į GERESNĘ SANTUOKĄ“ Vasario 14–15 d. Kaune

KELIONĖ PO NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ 12 savaičių nuotolinio mokymo kursas nuo vasario 19 d.

Informacija ir registracija: Rotušės a. 7, LT-44280, Kaunas; tel. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77824; el. paštas gti@lcn.lt

„SAKRAMENTAI – MALONIŲ ŠALTINIAI IR ŽENKLAI“ Septynių seminarų ciklas nuo vasario 24 d.

Kaune www.gtinstitutas.lt Artuma 2014 m. vasaris

9

Kronika

Naujas žingsnis pilietinės visuomenės link Šeimos politikos aktualijos Modesta PAKLONSKAITĖ, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija

Visi sutaria, kad darni šeima – gyvybės lopšys, geriausia vieta augti ir vystytis vaikams, esminis visuomenės ir valstybės pagrindas. Kaip ir visur, tam tikrų krizių ištinka ir šeimose.

Užbėgti už akių problemoms yra daug veiksmingiau ir pigiau, nei spręsti jau įsisenėjusias. Šeimos, gaunančios reikiamą palaikymą, paskatinimą, pačios pajėgios daug ką nuveikti.

Už reikalingas paslaugas ir jų plėtrą atsakingos savivaldybės. Todėl svarbu, kad šeimos joms išsakytų problemas ir kartu su valdininkais rastų veiksmingiausius sprendimus.

10

Vienas iš tokių sprendimo būdų tampa Šeimų tarybos (apie jas rašėme 2013 m. sausio „Artumoje“). Jos jau veikia penkiose Lietuvos savivaldybėse prie vietos savivaldos Tarybų. Šie dariniai atstovauja šeimų interesams ir padeda vietos politikams bei valdininkams formuoti palankią šeimai aplinką. Šeimų tarybos jungia iniciatyvius žmones, šeimų tėvus, geriausiai žinančius, ko reikia šeimoms, ir gebančius tai išsakyti valdžios atstovams. Taip žengiame dar vieną žingsnį į demokratiją pačia plačiausia prasme, – stiprinamas santykis tarp iniciatyvių piliečių bei vietos politikų.

Nuo 2013 m. vasaros visos Lietuvoje įsikūrusios Šeimų tarybos reguliariai susitinka. Pirmasis toks susitikimas vyko Kernavėje rugpjūtį, kitas – Kaišiadoryse lapkričio pabaigoje. Susitikimuose žmonės gali geriau susipažinti, drauge su bendraminčiais pasidalyti gerąja patirtimi. Išsamiai aptarta Šeimų tarybų situacija Lietuvoje, jų bendro tinklo kūrimas, apžvelgtos galimybės skleisti šią idėją ir kituose miestuose. Daug diskutuota apie Šeimų tarybų veiklos perspektyArtuma 2014 m. vasaris

vas, gaires, svarbiausius ateities darbus bei kokią įtaką jos turėtų savivaldybių Tarybų sprendimams ateityje. Trečiasis susitikimas vyks kovą Kaune.

Šeimų taryba kvietė į Maldos pusryčius Vilkaviškio Šeimų tarybą sudaro 12 iniciatyvių, savanoriškais pagrindais dirbančių nevyriausybinių organizacijų bei Vilkaviškio rajono savivaldybės atstovų. Šie iniciatyvūs piliečiai susibūrė dar 2012 m. gruodį, – tai pirmoji Šeimų taryba Lietuvoje. Prieš šias Kalėdas ji kvietė rajono gyventojus į Maldos pusryčius tema „Ką galime pasiūlyti šeimai šiandien“. Sumanymas kilo įsiklausius į žmonių keliamas problemas ir išsakomus rūpesčius. Buvo aišku, kad reikia dialogo. Nesvarbu, kokiai politinei partijai ar kokiai organizacijai žmonės atstovauja, svarbiausia – susitelkti ir dirbti vienam tikslui: kurti palankią, sveiką bei gyvybės kultūrą palaikančią aplinką, kad šeimos galėtų su džiaugsmu priimti naują gyvybę, būtų atviros Kūrėjo planui, gyventų visavertį šeimos gyvenimą bei savo vaikus auklėtų sąmoningais valstybės piliečiais. Tai ir būtų palankios šeimai aplinkos kryptis. Tokiomis mintimis dalijosi Irena Naujokienė, Vilkaviškio rajono Šeimų tarybos sekretorė.

Renginį globojo kun. Deividas Baumila, dalyvavo Šeimos centro ir savivaldybės darbuotojai bei rajono seniūnijų šeimos su vaikais, jaunimas ir seneliai.

Katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ nariai ir VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Valdas Mackela

mielai dalijosi savo tikėjimo patirtimi su vilkaviškiečiais. Padiskutavę ir pasidaliję žmonės skirstėsi su viltimi, kad tokių susitikimų ateityje bus ir daugiau. Išryškėjo, kad reikia naujo žvilgsnio į šeimų sielovadą, ypač rajonuose. Būtinas savivaldybių švietimo, socialinės paramos ir sveikatos, pagalbos centrų, medicinos, kultūros institucijų susitelkimas ugdant ir skleidžiant gyvybės kultūrą.

Stipri šeima – stipri Lietuva Kaišiadorių rajono Šeimų taryba įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje. Pirmasis viešas jos renginys, tarsi prisistatymas visuomenei, vyko gegužę minint Tarptautinę šeimos dieną. Suvokdamos neįkainojamą darnios šeimos vertę vaikams, tautai ir valstybei, Šeimų tarybos iniciatyva kartu su visuomeninėmis organizacijomis pečius surėmė rajono savivaldybė ir surengė Šeimos dienos šventę su šūkiu „Stipri šeima – stipri Lietuva“. Šventėje pagerbtos Kaišiadorių rajono savivaldybės seniūnijų darnios šeimos, apdovanoti moksleivių konkurso „Šeima, kokią norėčiau sukurti“ nugalėtojai. Šventėje dalyvavusios šeimos ir jų atžalos galėjo pasivaržyti rungtyse bei estafetėse, o moksleivių darbų mugėje buvo galima ne tik pasigrožėti ar paskanauti, bet ir įsigyti jų rankdarbių ar pagamintų skanėstų.

Padaryta puiki pradžia, tad kitose savivaldybėse Šeimų tarybų kūrimas turėtų būti kur kas lengvesnis, juk turime puikių pavyzdžių, galime bendradarbiauti, semtis patirties iš kitų tarybų praktikos. Kiekvieno iš mūsų pastangomis galima pasiekti, kad šeimai palanki politika taptų prioritetu Lietuvoje. Ypač turime vilties šiais Šeimos metais.

Didelės ir mažos kryžkelės

Šventas yra Jo vardas Šventasis Raštas šeimoms

ir reikia! Evangelistas Lukas patvirtina: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Tokio džiaugsmo kupini išgelbėtieji bus atrandami kaip tinkantys stotis prieš Dievo veidą ir jį matyti. Dievas tada ištars kiekvieno vardą kaip savo, nes „jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas“ (Apr 22, 4). Šiuo metu mes net negalime įsivaizduoti, kaip skambės Dievo ištartas mūsų vardas, tačiau neabejotina, kad dėl Dievo šventumo mūsų varde bus tik tai, kas šventa, dieviška, o dėl Jėzaus žmogiškumo – ir tai, kas yra mūsų asmenyje žmogiška, silpna, taip pat bus ištarta Žodyje.

Mūsų kultūroje savaime suprantamas asmens vertės sąryšis su vardu įgyja dar didesnę vertę Dievo atžvilgiu – tiek dėl dieviškojo Asmens šventumo, tiek dėl žmogiškojo asmens vertės išaukštinimo Dievuje. Reikia tik dar rimčiau žvelgti į perspėjimą, jog Dievo ar šventųjų vardai – ne magijos priemonės gėrybėms kurti ar saugoti, bet dalis užduoties, kurią žmonės privalo atlikti ugdydami savo vertumą Dievo link. Mums užduota ne Dievo vardais „burtininkauti“, o Jo valią vykdant meilės tarnyste paversti dabartinį savo gyvenimą ir laimėti amžinąjį: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 17, 23).

Vardo suteikimas per visą civilizacijos istoriją buvo apipintas įvairiausiais papročiais ir apeigomis. Tačiau visada ir visose kultūrose pirmiausia dėmesio buvo skiriama tam, kad vardas būtų geras, o ne blogas, garbingas, o ne žeminantis. Ypač giliai buvo suvokiama, kad vardas būtinai turi kultūriškai „suaugti“ su įvardijamuoju. Trumpas lietuvių priežodis „Pavadinsi – nepagadinsi“ reiškė ne abejingumą ar netikslumą, ne atsainumą parenkant vardą, bet įsitikinimą, jog galiojamai suteiktas, tikrai gautas vardas jau „neatsiklijuos“, „neatkris“ dėl klaidingo, žeminančio, netinkamo asmens įvardijimo. Beje, pasakytina, kad mūsų civilizacijos ir kultūros istorijoje dažniausiai vertintas ne vardas, o titulas, nes žmogus tapdavo asmeniu, vertybe tik suteikus jam titulą. Titulas tiek daug reiškė, kad jo neturintis ar jį praradęs žmogus visuomenės akyse savaime atrodydavo nebe toks vertingas ir netekdavo pagrindinių teisių bei privilegijų. Mums taip pat žinoma sąvoka „tituluotieji vardai“ ir panašia reikšme suprantami „karališkieji vardai“. Šiuos kultūrinius dalykus verta žinoti, kad suprastume, kodėl Šventajame Rašte, ypač Senajame Testamente, Dievas turi tiek skirtingų kreipinių, vardų. Taip yra dėl to, kad Dievui labiausiai tinka vertybiniai, išminties, pagyrimo, šventumo požymiai, kurie esmiškai siejasi su Jo asmeniu ir net prigimtimi. Panašų suvokimą atspindi ir Jėzaus pasveikinimas: „Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: ‘Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!’“ (Lk 11, 27).

Gilindamiesi į Senojo Testamento žinią apie Dievą, atrandame ir daugiau Jo įvardijimų, nuspėjamų savybių, labiau paremtų žmonių protu, negu gautų iš Jo paties.

Pranašystėse taip pat atsispindi labiau numanomosios Jėzaus savybės ir vardai, susiję su to meto kultūrine aplinka ir požiūriu bei santykiu su Jo asmeniu dėl Jo vardo.

Didysis Jėzaus darbas – iš įvairių Dievo vardo personifikacijų, palyginamųjų reikšmių nuo ESANČIOJO perduoti žinią apie Dievo vardą ir šį vardą skirti žmogaus ir žmonijos išsigelbėjimui: „Didžiuokitės jo šventu vardu; tedžiūgauja širdis tų, kurie ieško VIEŠPATIES“ (1 Kr 16, 10).

Ar mus gali praturtinti Jėzaus vardas? Ar tai būtina?

Be jokios abejonės – taip! Kaip tik tokio rezultato mums

Marijos Stanulytės nuotrauka

Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 6–11).

O į klausimą, kaip geriausiai atsiliepti, jei Dievas taria tavo vardą, galima atsakyti: ogi Jėzaus ir Mergelės Marijos pavyzdžiu – teesie Tavo valia, tebūnie man, kaip Tu pasakei, Viešpatie!

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Artuma 2014 m. vasaris

11

Didelės ir mažos kryžkelės

VARDO galia ir šventumas Vytautė MACIUKAITĖ Žmonės manė egzistuojant daugybę dievų, kurie atlieka skirtingas funkcijas, įvairiai padeda ar net kenkia jiems, taip pat gyvūnams, vietoms.

Manyta, kad dievus galima patraukti savo pusėn, vienaip ar kitaip paveikti. Graikų, vėliau ir romėnų dievai turėjo žmogišką pavidalą. Vis dėlto senovės graikų filosofai nujautė, kad išties egzistuoja tik vienas Dievas, ir bandė Jį pavadinti. Tarkim, Anaksimandras vadino apeironu (begaliniu), Platonas pritaikė demiurgo (Kūrėjo, kuriančio iš jau egzistuojančios pirminės medžiagos), Aristotelis – nejudančio judintojo (viso, kas egzistuoja, traukiančio į save) titulą. Dauguma jų laikė Jį Gėriu, Plotinas, be to, kalbėjo apie Jį kaip apie Vienį. Taigi tai, ką bent jau mėginame suvokti, turime kaip nors pavadinti, nesvarbu, ar gerai pažįstame, ar tik truputį.

Esame visuomenė, linkusi beatodairiškai viską vartoti ir viskuo naudotis. Tačiau bet koks vartojimas turi turėti ribas. Ypač tai pasakytina apie Dievo vardo vartojimą, nes, nepaisydami jokių ribų, galime labai sau pakenkti. Todėl pakalbėkime apie antrąjį Dievo įsakymą, kuriuo draudžiama Jo vardą tarti be reikalo. Ką tuo norima pasakyti? Akivaizdu, kad šiuo įsakymu ne visiškai uždraudžiama tarti Dievo vardą, o tik raginama jį vartoti tam tikrais atvejais. Kada Dievo vardą galima tarti, o kada tai daroma be reikalo?

Vardų kilmė ir reikšmė Žmonės nuo pradžių suteikdavo pavadinimus įvairiems daiktams, augalams, gyvūnams. Taip pat ir žmonių vaikai gimę gauna vardus, kad galėtų būti šaukiami ir skiriami vieni nuo kitų. Užrašytas vardas, ypač kai po juo pasirašoma, atstovauja jo turėtojui. Žmogus ir jo vardas yra susitapatinę. Tai, ką pavadiname, sykiu ir pažįstame, turime tam galią, įtaką, tą valdome. Šventajame Rašte pasakojama, jog Dievas atvedė žmogui gyvūnus ir paukščius, kad šis juos pavadintų (žr. Pr 2, 19–20). Tuo pasakoma, kad visa, kas regima, yra žemiau už mus arba mums tolygu.

Izraelitai vieninteliai Dievui vardų nesugalvojo – pats Dievas jiems jį apreiškė.

Mozė prieš degantį krūmą. Bizantijos laikų mozaika

12

Bet kaip su Dievu, kuris yra nepalyginti aukščiau už mus? Ar turime teisę Jį kaip nors pavadinti? Ar galime teigti, kad Jį pažįstame, juo labiau – kad Jį valdome? Menkai pažįstame ne tik Dievą, bet ir mus supantį pasaulį bei save pačius. Bet vis tiek viskam duodame pavadinimus.

Graikų filosofai apie Dievo vardą Pagonių tautos turėjo savo dievų, panašių į roplius, gyvūnus bei paukščius, ir juos vadino tam tikrais vardais.

Artuma 2014 m. vasaris

Dievo vardo apreiškimas Izraeliui Izraelitai, pradedant nuo Abraomo, taip pat tikėjo tik į vieną Dievą, bet Jį vadino įvairiopai: El, Eloah, Elohim, Jahweh, Jah, El Schaddai, Adon, Adonim, Adonai, Elyon, Olam, Jahweh Zebaoth. Dauguma šių vardų reiškia Viešpatį, Šventąjį, Esantįjį, Visagalį. Skirtingai nuo graikų, izraelitai tų vardų nesugalvodavo. Dievas istorijos eigoje pats juos apreikšdavo. Populiariausias pavyzdys būtų degantis krūmas, per kurį Dievas Mozei dykumoje prisistatė kaip „tas, kuris Yra“, kaip „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas“ (plg.

Iš 3, 13–15). Žydiška Dievo samprata ir Jo vardai kur kas labiau išreiškia ir Dievo asmeniškumą. Graikų Dievą įmanoma įsivaizduoti ir kaip šviesą, energiją, principą, kalbant apie Izraelio Dievo sampratą – ne.

„Aš esu“ Šis vardas „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14), iš vienos pusės, tarsi nusako Dievo esmę, iš kitos – tarsi ir nieko nepasako arba netgi paslepia ją. Kur kas vėliau gyvenę krikščionių teologai bei filosofai laužė galvas, mąstydami, ką šis vardas galėtų reikšti. Vieni jų aiškino, kad tai nuoroda į Dievo egzistavimą apskritai. Tai reiškia, kad Dievo egzistencija ir logiškai yra būtina. Kiti teigė, kad šis vardas išreiškia Dievo norą paguosti žmogų, patikinti jį, jog nuolat yra su juo, visada yra jo pusėje kiekviename jo gyvenimo įvykyje. Visi šie aiškinimai nėra klaidingi.

Didelės ir mažos kryžkelės

Skaitydami Mozės istoriją toliau, matome, kad pats Dievas nustato savo vardo vartojimo ribas. Jis duoda Mozei Dešimt įsakymų, antrasis jų skamba taip: „Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“ (Iš 20, 7). Ankstesnis (pirmasis) įsakymas draudė gaminti bet kokį Dievo atvaizdą, nes Dievas nėra į nieką panašus, kas tik egzistuoja šioje žemėje. Izraelitai labai griežtai laikėsi šių įsakymų.

Ar įmanomas Dievo pažinimas?

Iš kur kyla pagarba Dievui ir Jo vardui? Ankstyvųjų viduramžių krikščionių rašytojas Pseudodionizas Areopagitas yra parašęs trumpą veikaliuką De divinis nominibus – „Apie Dievo vardus“. Būtent jame ir kalbama apie neįmanomybę išreikšti ir perprasti Dievą. Šis Pseudodionizas buvo stipriai paveiktas neoplatonizmo filosofijos, o toji savo ruožtu paliesta budizmo religijos, kurioje Dievas yra Nežinomasis arba Jo netgi apskritai nėra. Plotinas Dievą vadino Vieniu, kuris yra už mūsų suvokimo ribų, iš esmės transcendentalus (lot. transcendentalis – peržengiantis) pasaulio atžvilgiu. Norą suprasti ir, maža to, pavadinti Dievą būtų galima palyginti su taško noru suprasti liniją arba su linijos noru suprasti apskritimą ir t. t. Tai skirtingų dimensijų būtys, kai žemesnioji negali perprasti aukštesniosios. Tokia teologija, kuri rodo didžiulę pagarbą Dievui ir net nedrįsta Jo apibūdinti, nes jaučiasi bejėgė išsemti Jo savybes, vadinama apofatine (negatyvia) teologija. Joje teigiama, kad daugiau galime pasakyti, koks Dievas nėra, nei koks Jis yra. Pozityvi teologija, vadinama katafatine, optimistiškai teigia, jog iš dalies galime pažinti savo Kūrėją.

Dievo vardo apreiškimo kulminacija Katafatinė teologija remiasi principu, kad Dievas yra viso ko Kūrėjas, todėl Jo pažinimas nėra visiškai neįmanomas. Ypač šv. Tomas Akvinietis rašė, kad Dievas savo esmę atskleidžia per kūrinius ir labiausiai per žmogų, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Žinoma, ir čia reikia geros nuolankumo dozės nepervertinti savo galios pažinti Dievą. Dievo kūriniai, drauge ir žmogus, labiau neatspindi Jo esmės, nei ją atspindi. Dauguma šventųjų teigia, kad net ir po mirties nebus įmanomas visiškas Dievo pažinimas, nes ribota būtybė paprasčiausiai yra neįgali savo protu apimti beribį Dievą.

Dar geriau nei per kūriniją galime pažinti Dievą iš Jo Apreiškimo. Dievas apreiškia save per Šventąjį Raštą, taip pat ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Jis siunčia savo šviesą, tuo padėdamas mums artintis prie Jo. Labiausiai Jis mums save apreiškė per savo Sūnų Jėzų Kristų.

Jo vardas – ne piktam Per Jėzų Kristų žinome Dievo vardą, šio vardo galia didžiulė. Vardas „Jėzus“ reiškia „Jahvė yra išgelbėjimas“,

o „Kristus“ – tai Mesijas, Pateptasis. Dievas tapo žmogumi, ir mes žinome Jo vardą. Tuo Jis ne tik parodė savo begalinį artumą mums, žmonėms, bet ir atidavė save bet kokiam piktnaudžiavimui. Ne tik galime kreiptis į Jį, šlovinti, šauktis Jo vardo, patekę į bėdą, bet ir turime galimybę Jį keikti, keiksnoti mums neparankius gyvenimo įvykius, žmones, pasinaudodami Jo vardu. Galime šį švenčiausiąjį vardą tarti ir be jokios priežasties ar tiesiog juokaudami. Tam, kad būtų arti mūsų, Dievas tapo silpnas, atidavė save į rankas tiems, kuriems trūksta nuovokos, sąmoningumo ir pagarbos. Nuo tada, kai Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį, ne tik turime galimybę

Dievas tapo žmogumi, ir mes žinome Jo vardą.

Kristus Karalius. Mozaika Praksedės bazilikoje. Roma, IX a.

Jį vaizduoti, nes daugiau ar mažiau žinome, kaip Jis atrodė, bet ir drąsiau bei dažniau tariame Jo vardą. Kai jaučiamės kuo nors nepatenkinti, susierzinę, šis vardas tampa pačiu parankiausiu įrankiu, geriausiai išreiškiančiu mūsų neigiamas emocijas. Tuomet net nesusimąstome, kad tuo žeidžiame patį didžiausią ir mus labiausiai mylintį Asmenį.

Kaip ir kiekvienas vardas, taip ir Dievo vardas išreiškia Jo esmę, Jį apibūdina, nors Dievą ir menkai pažįstame. Ne mes davėme Dievui vardą. Jis turėjo jį nuo amžių ir apreiškė mums, žmonėms, savo protingiems kūriniams. Antruoju įsakymu draudžiama tarti Dievo vardą be reikalo ne todėl, kad Dievas dėl to įsižeidžia ir nenori su mumis turėti jokių reikalų, nebemyli mūsų. Taip Jis elgiasi norėdamas apsaugoti mus pačius. Darydami bet kokią nuodėmę, atsitoliname nuo Dievo, griauname santykį su Juo. Juo labiau tai nutinka piktam naudojant Jo vardą, nes šitaip išreiškiame nepagarbą Jam, Visatos Kūrėjui ir Valdovui. Taigi antrasis Dievo įsakymas atkreipia mūsų dėmesį į šventą Dievo vardą, kuriam turime teikti deramą pagarbą ir tarti tik kai iš tiesų Dievo šaukiamės.

Artuma 2014 m. vasaris

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Krikščionio vardas Dalė GUDŽINSKIENĖ tų krikščioniški vardai, tačiau žinome, jog lietuviai ir iki krikščionybės atėjimo į Lietuvą turėjo savo vardus.

Kaip nurodoma „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (2008), tai buvo senieji dvikamieniai asmenvardžiai su pasikartojančiais ir lengvai vietomis susikeičiančiais kamienais, pvz.: Tautginas – Gintautas, Rimgaudas – Tautrimas ir kt. Būta ir vienkamienių: Jaunutis, Traidenis, Vytenis ir kt.

Lietuvos ir Žemaičių Krikštas (1387 m. ir 1413 m.), kaip mini enciklopedija, šiuos senuosius vardus, „buvusį pagoniškąjį vardyną per palyginti trumpą laiką pakeitė nauju, krikščioniškuoju“ (p. 585). Krikščioniškoje mūsų istorijoje „lietuviai ir lietuvės buvo krikštijami tik krikščioniškais vardais“ (ten pat). Čia pat minima, jog šis procesas vyko itin sparčiai: jau XVI a. tik trečdalis lietuvių turėjo senuosius vardus.

Taigi kai įsiliejome į didžiąją europinę krikščionijos šeimą, sykiu paveldėjome ir gausų, įvairiopą krikščionišką vardyną, perimdami anksčiau už mus pasikrikštijusių tautų vardus. O tai reiškia, kad priėmėme į savo tarpą ir tą gausų dangaus užtarėjų savo žemiškajam gyvenimui ir būsimai amžinybei būrį. Jį mums pristato liturginiuose maldynuose randamos šventųjų vardų rodyklės.

Po kūdikio gimimo antra džiugi akimirka šeimoje – vardo parinkimas ir Krikštas. Tuomet, neretai dar ir gerokai anksčiau, įninkama į žodynus, užverda diskusijos ir ginčai. O kai kada to ir neprireikia: vardas, kaip ir vaikas, ateina neplanuotai, tarsi savaime ir iškart prigyja kaip labai savas, artimas ir tinkantis.

Vardą rinkti – ir krikščioniška užduotis?

Tačiau krikščionims, be vardų žodynų ar diskusijų, verta žinoti, ką apie vardo parinkimą moko Katalikų Bažnyčios katekizmas. Pažvelgę jame atrastume keturis glaustus, tačiau krikščionio vardo svarbą bylojančius paragrafus (2156–2159) ir tai, ką jie esmingai sako: kad krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje per Krikštą; kad Dievas kiekvieną šaukia vardu ir kiekvieno vardas yra šventas; kad vardas – tai tarytum mūsų atvaizdas, gerbtinas ne mažiau kaip ir pats žmogus.

Be to, pagal KBK, gautas vardas yra „vardas amžinatvei“. Šis sakinys gal labiausiai verčia suklusti ir pamąstyti, jog vardo parinkimas – labai rimta užduotis, siekianti ir tą toliausią, dabar dar neaprėpiamą mūsų mintimis laiką, kai Dievo akivaizdoje mūsų „slaptingas ir nepakartojamas savitumas nušvis visu aiškumu“. Kas galėtų lydėti mus šioje aiškią pabaigą turinčioje kelionėje? Ogi mūsų bendravardžiai šventieji, kurių vardus Krikštui rinktis ir pataria tas pats KBK: „Tai gali būti vardas šventojo – Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui paDievas kiekvieną šaukia vyzdys. Šventasis globėjas mums vardu ir kiekvieno vardas yra meilės pavyzdys ir užtikrina yra šventas. savo užtarimą.“

Ar turime iš ko rinktis?

Lengvai prieinamų ir patikimų vardų šaltinių yra nemenkai, daug šioje srityje pasidarbavę kalbos tyrinėtojai. Turime daugiau kaip keturis tūkstančius vardų apimantį „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ (1987, 2003, 2007), „Vardų kalendorių“ (1996, 2001), sudaromą „Lietuvos Respublikos Piliečių vardų sąvadą“ (prieiga internete vardai.vlkk.lt) ir kt.

Krikščionis šiuose šaltiniuose pirmiausia, be abejonės, dominArtuma 2014 m. vasaris

Koks yra mūsų krikščioniškasis vardynas? Šią mus dominančią ir sykiu gausiausią lietuviško vardyno dalį – krikščioniškus vardus – išsamiai aptaria knyga „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“ (autorius prof. Zigmas Zinkevičius, 2010). Joje, be kita, sakoma, jog krikščioniški vardai į Lietuvą „plūdo tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų visą laiką ir vėliau po oficialaus Lietuvos krikšto“ (p. 8). Šie vardai daugiausia buvo hebrajų, graikų, lotynų, germanų ir slavų kilmės.

Hebrajų kilmės vardai sudaro apie 11 proc. vardyno, iš jų kilo net 31 proc. pavardžių. Šie vardai dar vadinami bibliniais, tiesiogiai paveldėtais iš Biblijos laikų. Tai plačiai žino-

Didelės ir mažos kryžkelės

mi Adomas, Dovydas, Jokūbas, Juozapas, Tomas, Marija, Ieva, Ona, Morta ir kt. Graikiški krikštavardžiai, manoma, Vakarų Europoje plito ne tiesiogiai, bet per lotynų kalbą. Tai krikščioniškame pasaulyje labai paplitę Sofija, Elena, Teresė, Jurgis, Petras (beje, iš Petro atsirado net 140 lietuviškų pavardžių) ir kt. Įdomi lotynų kilmės vardų kelionė į Lietuvą. Keturi žinomiausi jų – Antanas, Laurynas, Povilas ir Valentinas, kaip teigia prof. Zinkevičius, „atėjo į Lietuvą anksčiausiai iš Rytų pusės, bet vėliau buvo priimti Vakarų krikščionybės ir tebėra ligi šiol vartojami“ (p. 54). Lotynų kilmės vardai davė pradžią ir lietuviškoms pavardėms, ir kai kuriems gyvenviečių pavadinimams. Pvz., turime Augustiną ir Augustavą, Fabijoną – ir Fabijoniškes. Germanų kilmės vardus daugiausia gavome per lenkų kalbą, tai populiarieji Alfonsas, Karolis, Pranciškus, Raimundas, Adelė, Jadvyga ir kt. Nemažai jų yra knyginiai, plitę per religinę literatūrą, ypač šventųjų gyvenimų aprašymus. Slavų kilmės vardai, nors sudaro tik nedidelį procentą visų vardų, Lietuvoje buvo labai mėgstami, dėl to turime daugybę slaviškos kilmės pavardžių.

Be Vaclovo, Stanislovo, Mečislovo ir kitų, tai, žinoma, ir mūsų vienintelio šventojo vardas Kazimieras.

gaičių – šiek tiek mažiau nei pusė. Apie vardų davimo 2006–2010 m. tendencijas rašęs žurnalas „Gimtoji kalba“ (2011 m. Nr. 10 ir 12, autorė dr. Daiva Sinkevičienė) teigia, jog, pvz., krikščioniškais Jono, Tomo vardais kasmet pavadinama bent po 200 berniukų. Beje, pastebima, jog mergaičių vardyne daugėja baltiškų vardų, ir atvirkščiai – berniukų vardyne daugėja krikščioniškų vardų.

Ką pasirinkimas byloja apie krikščioniškąją tapatybę?

Jolantos Klietkutės nuotraukos

„Krikščioniškąjį vardyną gerai ištirti, nušviesti jo kelius į Lietuvą yra labai svarbu. Juk tai dalis mūsų kultūrinio paveldo“, – tvirtina minėtoje knygoje prof. Zinkevičius. O mes pridurtume: krikščioniškas vardynas – tai ir mūsų krikščioniškosios savasties dalis. Juk krikščionims žmogaus asmens ir jo vardo sąsaja – ne beprasmė ar betikslė, o gerbtina ir neatsiejama. Kita vertus, krikščioniui ne vis tiek, ar jo atžala gali viltis kurio nors šventojo užtarimo savo gyvenimo kelionėje. Juk neretai laiminga šeima žvilgteli, kokį vardą „atsinešė“ kūdikis gimimo dieną, kokie šventieji minimi netoli šios datos, ir pasirenka būtent kurį nors kalendoriaus O ką dažniausiai renkamės? „pasufleruotą“ švento ir pavyzAčiū Dievui, kad per daugiau kaip dingo asmens vardą. Renkantis 600 metų krikščioniškosios Lietuvos Krikščioniui ne vis tiek, ar jo krikščionišką vardą, rūpinamasi istoriją mūsų vardyne prigiję krikščiožinoti ir jo reikšmę, kuri neretai atžala gali viltis kurio nors niški vardai taip įsišaknijo, kad kiekširdį paglosto prakilniu apibūdišventojo užtarimo savo viena nauja karta naujai atranda jų nimu, trokštama ar linkima žmogyvenimo kelionėje. gui savybe, dorybe. Juk kiekviegrožį, jei tik nesivaiko svetimų kultūrų įtakų ar madų. Ne vienas pastenam malonu būtų išgirsti, kad jo bime, jog ne tik vyresnio amžiaus vyriškiai šiandien yra vardas reiškia, pavyzdžiui, „palaimintas“ (kaip BenedikJonai ar Mykolai ir ne tik pagyvenusios damos yra Bar- to), „ištvermingas“ (kaip Konstantino), „kuklus, padorus“ boros ar Elenos, o laikas, kai madinga buvo nustebinti (kaip Modesto), „tyra ir švari“ (kaip Kotrynos) ar „gera ir įmantriu, nelietuviško skambesio ir darybos vaiko vardu kilni“ (kaip Agotos). Nuo to greičiausia tik laimime ir as(netgi filmų veikėjų), tikėkime, jau praeityje. Juk rinktis meniškai, ir kultūriniu atžvilgiu šiandien ir galbūt – prie tikrai turime iš ko. Mūsų vardyne, be jau minėtos turtin- amžinybės slenksčio. giausios krikščioniškosios dalies, yra naujų, iš bendrinės Žinoma, tai nereiškia, kad ir kiti mums tėvų kalbos žodžių pasidarytų skambių, trumpų vardų, pvz.: Audrius, Goda, Banga. Nepamirštini ir vadinamieji tautiparinkti vardai negerbtini, negražūs ar kuo nors niai vardai, kurie ypač atgijo ir paplito Lietuvoje prieškablogi. Svarbu, jog kūdikiui – ne tik mūsų, bet ir riu. Tai Vytautas, Aldona, Algirdas, Gediminas, Danutė.

Dievo vaikui – vardas būtų parinktas su pagarba, Ir šiek tiek statistikos – vis dėlto krikščioniškų varpasižvalgant į amžinesnius, nei trumpalaikiai madų dų „naudai“. Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM vėjai, dalykus. duomenimis, 2013 m. pradžioje daugiausia gyventojų Lietuvoje turėjo populiariuosius krikščioniškus vardus.

Vyrų ir moterų vardų dešimtukuose pusė vardų yra krikščioniški. Taip pat ir kūdikiams duodamų vardų dešimtukuose dauguma berniukų vardų yra krikščioniški, merArtuma 2014 m. vasaris

15

Didelės ir mažos kryžkelės

Nostra Aetate,

arba Brolybė nesuderinama su diskriminacija Romanas KAZAKEVIČIUS

Kai kurių Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) dokumentų atsiradimą būtų galima pavaizduoti kaip didžiulės upės baseiną: šaltinėliai neša savo vandenis į upelius, upeliai į upes, o upės – į vieną didžiulę upę, kuri, organiškai sujungusi savo tolimų ir artimų intakų vandenų įvairovę, galingai ir nesustabdomai ją plukdo jūros link, vandenyno link, Dievo link.

Taip iš mažų, tarsi atsitiktinių šaltinių, tokių kaip popiežiaus Jono XXIII susitikimas su istoriku žydu Jules Isaacu, kilo savo apimtimi nedidelė, bet svarbi Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra Aetate (NA), už kurią balsavo 2 221 (prieš 88) Susirinkimo tėvai 1965 m. spalio 28-ąją, prieš uždarant Susirinkimo darbus.

Tekstą apie santykius su žydais ir kitomis religijomis rengti buvo patikėta Krikščionių vienybės sekretoriatui, kuriam vadovavo kardinolas Augustinas Bea SJ, viena iš raktinių Susirinkimo figūrų. Susirinkimui baigiantis buvo įsteigtas Sekretoriatas santykiams su nekrikščionimis.

Iš pradžių ši tema turėjo būti integruota į Dekretą dėl ekumenizmo, vėliau pateikta kaip jo priedas, galiausiai nuspręsta suteikti jai atskiros deklaracijos pavidalą, kaip ir tikėjimo laisvės temai.

Nostra Aetate yra pirmieji Deklaracijos žodžiai lotynų kalba, reiškiantys mūsų laikais: „Mūsų laikais, kai žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau Klausimas, kaip man, vienijasi ir plečiakrikščioniui, elgtis su kitos si ryšiai tarp įvairių religijos išpažinėju, nebėra Bažnyčia atiskirtas misionieriui ar keliautojui, kraštų, džiau apsvarsto savo tai tampa kasdieniu klausimu santykius su nekrikšdaugybės žmonių gyvenime. čionių religijomis“ (NA, 1). Nors nuo Susirinkimo praėjo pusė amžiaus, šių žodžių tiesa nesumenko, priešingai, padidėjo: kasmet migruoja milijonai skirtingų tikėjimų ir kultūrų žmonių, jie apsigyvena tarp krikščionių arba krikščionys tarp jų. Klausimas, kaip man, krikščioniui, elgtis su kitos religijos išpažinėju, nebėra skirtas misionieriui ar keliautojui, tai tampa kasdieniu klausimu daugybės žmonių gyvenime.

16

Mūsų laikų žvilgsnis Vis dėlto, žvelgiant chronologiškai, pirmąjį impulsą Deklaracijai atsirasti suteikė būtinybė patikslinti Bažnyčios nuostatas žydų atžvilgiu. Pažvelkime į šias dvi citatas.

Artuma 2014 m. vasaris

1933 m. kardinolas Michaelis von Faulhaberis, Miuncheno arkivyskupas, advento pamoksle sakė: „Po Kristaus mirties Izraelis buvo atleistas nuo tarnavimo Apreiškimui. Izraelis neatpažino savo aplankymo laiko. Jis atmetė Viešpaties patepimą, išvilko Jį lauk iš miesto ir prikalė prie Kryžiaus. Tada suplyšo Šventyklos uždanga, o kartu su ja ir sandora tarp Viešpaties ir Jo tautos. Siono dukterys gavo skyrybų raštą.“ 1986 m. balandžio 13 d. popiežius Jonas Paulius II istoriniame apsilankyme Romos žydų sinagogoje ir susitikime su žydų bendruomene sakė: „Kristaus Bažnyčia atranda savo „ryšį“ su judaizmu, „mąstydama apie savo pačios slėpinį“. Žydų religija mums nėra „išorinė“, bet tam tikra prasme „vidinė“. Mūsų santykiai su ja tokie, kokių neturime su jokia kita religija. Esate mūsų išskirtiniai broliai, būtų galima pasakyti, mūsų vyresnieji broliai.“ Apie pusė amžiaus skiria šiuos du pasisakymus, labai skirtingus savo perspektyva, o tarp jų įsiterpia Nostra Aetate, kurią Jonas Paulius II ne kartą cituoja. Ji iš tiesų ženklino lūžį. Tiesa, tas lūžis subrendo anksčiau, o Susirinkimas jį pripažino, pagilino ir patikslino.

Absurdas apie dievžudystę Pastangos kardinolo von Faulhaberio požiūrį sujungti su nacistiniu antisemitizmu, turint galvoje jo pasisakymo laikotarpį ir kontekstą, būtų bergždžios: nei tada, nacizmui stiprinant savo pozicijas Vokietijos visuomenėje, nei vėliau, nacizmui tapus vienvalde tironija, kardinolas nebuvo nacių bičiulis, priešingai, nuolatos savo kritika jiems trukdęs priešgyna. Kaip pamoksle patikslino pats kardinolas, jis kalba keliolikos metų asmeninių Biblijos studijų perspektyvoje. Jis turėjo puikių asmeninių bičiulių žydų.

Tačiau vėlesnės studijos, krikščionių ir žydų intelektualų susitikimai, viena po kitos įsikūrusios draugystės asociacijos palengva atvedė prie kitos išvados, kurią parėmė tokia daugybė Susirinkimo tėvų: „Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto. Todėl visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia“ (NA, 4).

Deja, ir ankstesniais amžiais, ir Susirinkimo metu kai kurių teologų, dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenių, to-

Didelės ir mažos kryžkelės

li gražu ne vien katalikų, galvose teologinė diskusija apie Apreiškimo ir Dievo tautos santykį nusmuko iki pareiškimų, kad žydų tautos išgyventos visos nelaimės yra jų pačių nusipelnyta Dievo bausmė už neteisingą Kristaus nužudymą: pradedant nuo 70 m. romėnų imperatoriaus Tito įsakyto Jeruzalės šventyklos sugriovimo ir baigiant

simas IV ne kartą išsakė nerimą, kad arabų šalys Deklaracijos lygio dokumentą suvoks kaip politinę paramą neseniai įsteigtai Izraelio valstybei ir pagilins jų žaizdas, nepamirštant milijono arabų, kurie dėl Izraelio veiksmų tapo pabėgėliais. Jei Deklaracija bus taip interpretuojama, tai krikščionių gyvenimas tose šalyse labai apsunks. Šventojo Sosto pareigūnai ir popiežius asmeniškai susitikimuose ir raštu visas suinteresuotas šalis ne kartą užtikrino, kad Deklaracija nėra politinė parama naujajai Izraelio valstybei, tačiau religinis ir teologinis žvilgsnis.

Sugriauti kiekvienos diskriminacijos pamatai Vykstant diskusijoms dėl Bažnyčios santykių su žydais, ne vienas ganytojas išsakė pasiūlymą, kad Susirinkimas pridurtų keletą žodžių apie islamą ir apie kitas didžiąsias religines tradicijas. Tai, beje, būtų dar vienas saugiklis nuo galimos politinės Deklaracijos interpretacijos.

Jau prieš paskutiniuosius balsavimus kardinolas Bea dar kartą apžvelgė paskutinę sanPopiežius Jonas Paulius II ir Romos rabinas Elio Toaffas, 1986 m. balandžio 13 d. tykių su nekrikščionių religijomis Deklaracijos baisiu XX a. holokaustu. Tokiems pareiškimams, tik iš redakciją ir Susirinkimo tėvams komentavo, jog ji „neprekitos pusės, prilygo tarp žydų pasirodžiusios nuomonės, tenduoja pateikti išsamų religijų, tarp jų ir tarp katalikų kurios nacistinį antisemitizmą ir rasizmą dedukavo iš religijos, egzistuojančių skirtumų pristatymą. Susirinkimas labiau trokšta parodyti tą ryšį, kuris egzistuoja tarp krikščioniškojo tikėjimo ir doktrinos.

1964 m. balandį kardinolas Francis Spellmanas, Niu- žmonių ir religijų, kaip dialogo ir bendradarbiavimo pajorko arkivyskupas, šitaip komentavo tariamą visų žydų matą. Todėl skiriama daugiau dėmesio tam, kas vienija kaltę ir bausmę: „Tai nėra krikščioniška. Aš nežinau, iš žmones ir padeda jiems tarpusavyje susikalbėti. Žinoma, kur žmonės to išmoko: tikrai ne iš jų Bažnyčios mokymo. reikia atsargaus išmintingumo, bet sykiu pasitikėjimo ir Tai yra viena iš tų klaidingų ir labai pavojingų sąvokų, meilės. Jūsų pateiktos pastabos ir pasiūlymai mums bukurios sklinda ir plečias tarsi vėžys tarp tam tikrų žmo- vo didelė pagalba stengiantis, kad Deklaracija, per kurią nių, kurie taip pateisina savo fanatizmą. Atsakomybė už Katalikų Bažnyčia pirmą kartą siūlo brolišką dialogą su Jėzaus nukryžiavimą, kaip istorinį faktą, yra tik tų, kurie nekrikščioniškomis tame dalyvavo ir prisidėjo prie Jo mirties. Paprasčiausiai religijomis, geriau Tiesos elementų atpažinimas yra absurdiška tvirtinti, kad egzistuoja kažkokia kaltė, atitiktų šį tikslą“. ir pripažinimas kitose religinėse kuri tenka tam tikrai žmonių grupei, tarsi prakeikimas, Deklaracijos pratradicijose nereiškia pritarimo dėl kurio jie turi kęsti. Krikščioniškas tikėjimas, priešin- tarmėje pabrėžiama, požiūriui, pagal kurį visos religijos gai, moko, kad Kristus, mūsų Išgelbėtojas, mirė už visus kad Bažnyčia, „vykdydama savo uždamus, dėl visos žmonijos nuodėmių atpirkimo.“ yra vienodai geri (arba blogi) „Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo vinį – tarp žmonių keliai Dievo link.

Kristaus mirties, tai, kas įvykdyta Jo kančios metu, nega- ir net tarp tautų uglima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenu- dyti vienybę ir meisiems, nei šiandieniams žydams. <...> [Bažnyčia] gailisi lę, – pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra dėl bet kada ir bet kieno žydams rodytos neapykantos, jų ir veda į tarpusavio draugystę“ (NA, 1). Čia bei paskutipersekiojimų ir antisemitizmo apraiškų“, – skelbia Susirin- niame skyriuje atrandame krikščioniškojo humanizmo kimo tėvai (NA, 4). Galų gale, kaltinimas dėl dievžudystės mokymą: kiekvienas asmuo yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, Dievas yra visų žmonių Tėvas ir tikslas. Iš bendros yra savaime prieštaringas: Dievo neįmanoma nužudyti.

Reikia pridurti, kad dauguma tų, kurie pasisakė prieš tėvystės plaukia praktinė išvada: krikščionis turi elgtis su Nostra Aetate, nebuvo kolektyvinės kaltės dėl dievžudys- visais broliškai. „Šitaip sugriaunami pamatai visų teoritės doktrinos ar antisemitizmo šalininkai: daugiausia tai jų ir praktikų, diegiančių žmonių ir tautų diskriminaciją buvo tarp arabų ir musulmonų gyvenantys Rytų Bažny- žmogaus orumo ir iš jo kylančių teisių atžvilgiu“ (NA, 5). čių ganytojai. Graikų melkitų apeigų patriarchas Mak- Žmogaus orumo tema plačiau išskleista Konstitucijoje Artuma 2014 m. vasaris

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes. Apie santykius su kitaip manančiais ir tikinčiais kalba Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae.

Priimti, kas tikra „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa“, – rašoma Nostra Aetate, kurioje trumpai kalbama apie induizmą, budizmą, islamą ir „kitas religijas“. Pasaulio religijos apčiuopia tą „paslaptingą galią“, kuri veikia mūsų gyvenime, kuri persmelkia jį religiniu jausmu, atsiliepiančiu į didžiuosius egzistencinius ir prasmės klausimus. Šioje Susirinkimo nuostatoje atpažįstame pirmųjų amžių krikščionių požiūrį į graikų filosofiją ir pasaulėžiūrą, kuri, viena vertus, buvo pagoniška, kita vertus, joje buvo „Tiesos spindesio“ (NA, 2).

Tiesos elementų atpažinimas ir pripažinimas kitose religinėse tradicijose nereiškia pritarimo požiūriui, pagal kurį visos religijos yra vienodai geri (arba blogi) keliai Dievo link, nereiškia reliatyvizmo. Susirinkimo tėvai aiškiai deklaruoja, kad Bažnyčia „skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi“ (NA, 2). Religijos išreiškia įžvalgas apie dievišką galią, žmonių paieškas. O Bažnyčia save suvokia ne tik kaip Dievo ieškojimą iš žmonių pusės, bet kaip paties Dievo darbą per tiesioginį Įsikūnijimą.

Apie tai kalbama dviejose didžiosiose Susirinkimo Dogminėse konstitucijose apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum ir apie Bažnyčią Lumen Gentium.

Artuma 2014 m. vasaris

Pripažinti, išsaugoti ir ugdyti Antanas SAULAITIS SJ

Biblijos mokslininkai susėdę skaito Šventąjį Raštą. Kai dalyvauja žydai, iš pagarbos jų įsitikinimui sako ne keturraidį Dievo vardą YHWH (Jahvė), bet „Adonai“.

Dievo ar asmens vardą minėti reikštų turėti tam tikrą galią įvardijamajam paveikti, o tai priešinga Viešpaties Dievo visagalybei (žydų ir islamo tikėjimuose dėl tos pačios priežasties neleidžiami atvaizdai). Žegnone melsdami „Vardan...“ šaukiamės Dievo meilingos ir maloningos galios, suprasdami, kad visa Viešpats teikia dovanai, ne priverstinai ar užsitarnautai. Įvairių senovės kultūrų žmonės iki šių dienų nemini mirusiųjų vardo, palikdami juos ramybėje dausose ar nenorėdami jų prisišaukti. Lakotai ir gyvą žmogų retai vardu šaukia, pvz., bičiulis lakotas savo dukrytę vadina „bėbė-la“ (kūdykė-le).

Net nepagalvodami darome tą patį. Vargšas vyskupas niekad nebegirdi savo Krikšto vardo, nes vadinamas ekscelencija, parapijos vadovas – klebonu, ne Jonu ar kun. Jonu, prelatas, kapelionas, provincijolas, direktorius ir kiti tampa bevardžiai. Kunigo motina savo išnešiotą sūnų vadindavo „kunigėli“, vyskupo brolis šį vadindavo „prakilnybe“... Neretai ir su krikštijamais vaikais panašiai būna – tėvai parenka jų Krikštui šventojo, šventosios „Krikšto vardą“, o iš tikrųjų šeimoje, mokykloje ir visur vaiko vardas yra Arūnas ar Rasa. Tėvai nepagalvoja, kad Dievas jų vaiką vadina ir išklauso tuo pačiu vardu, kaip jie. Nebereikalaujama pridėti kitokį Krikšto vardą, kurio niekad nevartotų, lyg Krikštas būtų tik močiutės reikalaujamos apeigos vaikeliui nuo pražūties gelbėti, ne Jėzaus sekėjų, mokinių gyvenimo būdas. Įdomu, kad lakotų katalikų Krikšto liturgijoje galima suindėninti šventųjų vardus, pvz., evangelisto Jono simbolis – erelis, tad vaiką krikštija Baltu (ar kitokiu) Ereliu, mergaitę – Spindinčiomis Akimis pagal šv. Liucijos vardą.

Antrasis įsakymas apima ir pagarbą daiktams, simboliams, apeigoms. Gražu, kai kaklo grandinėlei, segei ar kitam būdui krikščionys panaudoja kryžių. Tačiau piktinamės, kai kryžių po kaklu kabina ar kitur išpaišo neišpažindami tikėjimo, tik kaip papuošalą, kartais neįprastomis sąlygomis, kaip kokių miesto gaujų nariai. Įdomiai XVII– XIX a. sutapo, kad prancūzai kanadiečiai prekeiviai Šiaurės Amerikos čiabuviams mainais už bebrų kailius siūlydavo karoliukų, metalinių įrankių, medžiagų, pakabukų ar segių. Kai kurios indėnų tautos labai mėgo Lotaringijos kryželius su dviem skersiniais, nes joms laumžirgis – šventa būtybė. Nešiojo labai pagarbiai, ne kaip bet kokį blizgutį. Panaši pagarba rodoma ir vėliavoms. Islamo sekėjai savo šventraštį Koraną namuose laiko pačioje aukščiausioje vietoje, ne įterptą tarp kitų knygų lentynoje.

Jautrumą simboliams, daiktams bei apeigoms įdomiai parodė Rapid City vyskupijos (JAV, Pietų Dakotos valstija) Lakotų įkultūrinimo

Didelės ir mažos kryžkelės

komisija. Pasiremdama Vatikano II Susirinkimo deklara- kino bizonus nuo 35 mln. iki paskutinio tūkstančio). Čia cijos Nostra Aetate nuostata, pagal kurią krikščionys, ben- prisimintume Jėzaus pro-pro-pro...senelę Rutą su Boazu draudami su nekrikščionimis, raginami „liudijant krikš- ir santuokinę antklodę (žr. Rut 3, 1–13). čioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir Lakotų tradicinės kultūros bruožai labai gražiai dera ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes liturgijoje. Krikštui ruoštis pamaldos vyksta kas du mėbei visuomenines kultūrines vertybes“ (2), komisija ra- nesius. Per šešis susitikimus įteikiamas pasmilkytas kryšo: „Lakotų religiniai simboliai bei tradicijos pavestos želis, rūkoma pypkė, prisegama erelio plunksna, vietoj tik jiems. <...> Tvirtiname, kad čiabuvis vyskupas, kuni- Krikšto balto drabužio – tinkamo dydžio žvaigždės skiaugas ar diakonas turėtų šiuos simbolius panaudoti. Pra- tinys. Sulaukę, tebesilaukiantys tėvai ir visa bendruomenė šome, kad nečiabuviai kunigai, vyskupai ir diakonai dėl meldžiasi, kad vardą išrinktų. Sutvirtinimo kandidatai kas rimtų sielovadinių priežasčių šių simbolių nenaudotų. savaitę vieną dieną pasninkauja ir gilinasi į savąją lakotų Pirma, šie simboliai priklauso lakokultūrą. Šermenys – įprasta vieta mokyti ir mokytis pokalbiais tų paveldo žmonėms. <...> Antra, apie lakotų kultūrą, tradicijas, Lakotų bendruomenė pasipiktinusi, katalikišką paveldą. Karstas taip nes daug ne indėnų pasisavino šiuos pat dengiamas ne balta drobe, o šventus simbolius, panaudodami netinkamais ir neatsakingais būdais. tradicine skiautine. Įkapės būna <...> Trečia, pabrėždama, kad tik drabužiai, sausas maistas, rankdarbiai, dalyvių plaukų pluoštečiabuviai šiais simboliais naudotųliai, paveikslėliai, rožinis, kryžius. si, komisija nori lakotų tarpe ugdyti Mirusio/s plaukų pluoštas laikoįšventintus ir nešventintus vadovus“ mas vienus metus, vėliau sudegi(vadovas lakotams yra asmuo, suvienamas mirusiojo dvasiai paleisti. nijantis kitus). „Ašarų nušluostymo“ apeigos paNeseniai teko keliskart prie liededa gedintiems pratęsti ir įveikti tuviškų Kūčių ar panašaus kalėdinio gedulą, nebėgant nuo netekties ar renginėlio gausaus stalo sėdėti. Visus šešis kartus kilo klausimas, kuria kito skausmo. Bendruomenė šukuoja gedinčiųjų plaukus, gaivina kryptimi patiekalus apie stalą siųsti. vandeniu bei valgiu, susigrąžindaTai baltų klausimas, į kurį atsakytum: ma juos į visuomenę, kasdienio saldumynus čia, silkes su svogūnais gyvenimo eigą. anan galan. Lakotai visuomet juda Dievas yra Viešpats, saulės kryptimi, taip numato ir liturneprivatus, tačiau Dievo Nenuostabu, kai moderni visuomenė ginė komisija – bažnyčioje, apie altobaimė reiškia nuostabą, rūpinasi, kad nebūtų pavogta banko rių ar kitoje šventoje vietoje visuomet žavesį Jo didybe kortelė, be sutikimo skelbiamas telefosaulės kryptimi. Kai Mišiose, sakrair gailestingu solidarumu no numeris ar elektroninis, o kartais mentų teikime ir kitose apeigose lasu žmonija ir žmogumi. ir gyvenamosios vietos adresas, net kotų bendruomenė pageidauja ir turi, namai fotografuojami iš erdvės palydokas tas pareigas atliktų, tinka naudoti vo. Privatumas reiškia pagarbą asmeniui, šeimai, bendruopypkę, erelio plunksną, smilkyti. Lakotams ne laikrodis menei. Dievas yra Viešpats, neprivatus, tačiau Dievo baimė nustato pamaldų ilgumą, nes tai, kas dabar daroma ir reiškia nuostabą, žavesį Jo didybe ir gailestingu solidarumu vykdoma, svarbiausia – maldos turi būti išmelstos. su žmonija ir žmogumi. Dievas kitoks negu mes, žmonės, Savaime suprantama, kad tradiciniai instrumentai – kaip pats dažnai per pranašus sako; tai turime už ką dieną būgnai, erelio kaulo švilpynė, moliūgo garsai – lydėtų naktį ir ypač Eucharistijoje (Mišiose) dėkoti. apeigas; altorius, Evangelija, žmonės smilkomi šalaviju, monažole, kedru; Evangelijos knyga dar pagerbiama erelio plunksna. Pypkė palydi visuotinę maldą (prisimename, kad įprastinė malda – keturiomis pasaulio kryptimis traukti bei pūsti dūmą, nusilenkti). Altoriaus šluostukai bei dangalai – raudonos, ne baltos spalvos. Santuokos apeigose vienodos erelio plunksnos (iš tos pačios abiejų sparnų vietos) įteikiamos jauniesiems, prisegamos prie vyro dešinės, moters kairės; jaunieji apgaubiami čionykščio stumbro kailiu arba skiautine antklode su žvaigžde (sugalvota jėzuitų misijoje tarp lakotų, kai baltieji išnaiArtuma 2014 m. vasaris

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Vaikai apie antrąjį Dievo įsakymą Gerda, 8 metai – Gerda, kaip manai, ar dažnai žmonės Dievo vardą mini be reikalo? Na, tiesiog iš įpratimo sako: „Dieve mano...“ – Manau, dažnai. Bet taip daryti negalima, nes Dievui gali atsibosti tas nuolatinis pagalbos šauksmas. Manau, be to, kad Dievas padeda žmonėms, Jis turi ir savo darbų. Žmonių gi labai daug, o Dievas tik vienas. Tai jeigu jie visi arba daug žmonių nuolat šaukiasi kokios nors pagalbos, tai Dievas gali ir nesuspėti visiems padėti.

– O kodėl manai, kad be reikalo šauktis Dievo negalima?

– Todėl, kad Dievui irgi gali viskas atsibosti. Mano močiutė sako, kad jeigu žmogus nuolat dėl visokių smulkmenų šaukiasi Dievo pagalbos ir mini Jo vardą, tai tuomet, kai jam kas nors nutinka ir tos Dievo pagalbos tikrai reikia, gali Jo ir nebeprisišaukti. Ir taip tikrai kartais nutinka. Tada žmonės stebisi, kodėl jų Dievas nebegirdi. Aš galvoju, kad tokie įkyrūs, kurie nuolat visai be reikalo mini Dievo vardą, Jam tiesiog atsibosta.

– O ar tu Dievo vardo niekada be reikalo netari?

– Aš netariu beveik niekada. Su Dievu kalbuosi tik per Mišias ir dar ryte, kai atsikeliu ir trumpą maldelę sukalbu, ir vakare, kai už visą dieną Jam padėkoju.

Bet močiutė tai daro visai kitaip. Ji sako, kad negalima Dievo vardo be reikalo minėti, o pati tai nuolat kartoja: „Dieve mano“ arba „Neduok, Dieve“, arba dar sako: „Bijok tu Dievo.“ Ir taip Dievo vardą kartoja nuolat, reikia to ar ne.

– Ar bandei tartis su močiute, kad ji šitaip nesielgtų?

– Ne, nebandžiau, nes ji vis vien manęs neklausytų. Ji sako, kad kai kas nors nutinka, kai skauda galvą arba kai susilaužai ranką, tai jau niekas kitas, tik Dievas gali padėti. Todėl ji prašo ir prašo, kad Jis padėtų.

Artuma 2014 m. vasaris

– O gal močiutė teisi?

– Man tai atrodo, kad ne. Bet kartą, kai labai prastai pasijuto, pradėjo skaudėti galvą, koją ir spaudimas pakilo, močiutė nuėjo į bažnyčią, ten pasikalbėjo su Dievu ir paprašė, kad Jis padėtų. Parėjusi sakė, kad jaučiasi kaip naujai gimusi. Jau nieko jai nebeskaudėjo. Tai tada labai gerai buvo. Močiutė man net kompiuteriu leido pažaisti.

Jokūbas, 10 metų – Jokūbai, kaip manai, ar žmonės dažnai kartoja Dievo vardą be reikalo?

– Ne visi, bet manau, kad pasitaiko.

Kartą, kai mokiausi Dešimt Dievo įsakymų, pas mano mamą atėjo kaimynė. Jos ten apie kažką kalbėjosi, gėrė arbatą ir šiaip žiūrėjo televizorių. Ir aš tą jų pokalbį girdėjau, ne visą, aišku, bet vis vien girdėjau. Tai ta mamos draugė, nežinau, gal dešimt kartų, pakartojo: „Neduok, Dieve, jei košė virtuvėje prisviltų“, dar: „Neduok, Dieve, jei grįždama namo paslys ir susilaužys koją“, dar: „Neduok, Dieve, jei rytoj nebus lietaus ir reikės važiuoti į sodą laistyti pomidorų.“ Manau, toks Dievo vardo kartojimas tikrai nereikšmingas ir nereikalingas. Aišku, blogai, kai žmogui kas nors blogo nutinka, gal tada tikrai gali tik Dievas padėti. Bet kad košė neprisviltų, tai tikrai ne Dievo pagalbos reikia prašyti. Reikia stovėti prie viryklės ir tą verdančią košę maišyti, prižiūrėti.

– O tu pats ar dažnai Dievo pagalbos šaukiesi?

– Taip, kartais. Bet tikrai ne tada, kai reikia kokią smulkmeną atlikti. Aš Dievo prašau, kad duotų sveikatos mano mamai, tėčiui ir močiutei, dar prašau, kad man gerai sektųsi, ir dar prašau, kad Jis padarytų taip, kad man tėtis leistų akvariumą su žuvytėmis laikyti. Nes tėtis dar vis kažkaip abejoja, o aš tai labai norėčiau akvariumo su sraigėmis ir žuvytėmis.

Marijus, 9 metai – Kodėl negalima Dievo vardo kartoti be reikalo?

– Gal ir nieko baisaus, jei žmogus ar vaikas ko nors nori paprašyti Dievo, bet jei tą Dievo vardą kartoja nuolat ir tada, kai to visai nereikia, tai jau nieko gero.

Juk Dievo vardas yra šventas, o švento vardo be reikalo kartoti negalima. Aš net nežinau kodėl, bet man taip ir močiutė, ir kunigas per tikybos pamokėlę sakė.

– O kaip žinoti, kada žmogus Dievo vardą taria tik šiaip sau, iš įpratimo, o kada jam tikrai reikia Dievo pagalbos?

– Ne kartą girdėjau, kaip Dievo šaukiasi visai netikintys žmonės. Manau, jie taip pasako, na, paprastai, spontaniškai kažkaip jiems tai išeina. Toks Dievo vardo minėjimas atrodo kaip koks bambėjimas. Na, pavyzdžiui, eina žmogus į namus pavargęs ir burba sau po nosimi: „Dieve, Dieve...“ Na, kuo čia dėtas Dievas, jei žmogus pavargo? Taigi reikia pareiti į namus, pavalgyti, gerai išsimiegoti, ir nuovargis pradings. Jokio čia Dievo visai nereikia šauktis.

– O tu pats ar dažnai šaukiesi Dievo pagalbos, ar pasitaiko, kad mini Dievo vardą be reikalo?

– Ne. Kai kas nors man nepasiseka arba reikia pagalbos, dažniausiai pasikviečiu mamą arba brolį. Jie visuomet man padeda, pataria, ir visos mano problemos išsisprendžia. Dažniau Dievo šaukiasi suaugusieji. Matyt todėl, kad turi didesnių problemų nei vaikai. Kai užaugsiu, aš turbūt irgi Dievo pagalbos šauksiuosi, kai man kas nors nepasiseks. Bet man greičiausiai viskas bus gerai, nes dėl to už mane kasdien meldžiasi močiutė.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Ant erelio sparnų Saulė kepino akmeningą dykumą. Joje plyšavo trys vaikai.

– Šadrachai! – šaukė Joris.

– Mešaaaachai! – rėkė Inesa.

– Abed Negai! – maldavo Urtė, bet vaikai buvo vieni.

– Gal čia buvo tik miražas? – galop sušnabždėjo nusiminęs Joris (jis daug nusimanė apie gamtą). Tačiau Inesa su Urte paprieštaravo.

– Ne, jie buvo tikri. Dar ir dabar jaučiu granato sultis ant liežuvio! – užsimerkusi pratarė Inesa.

– O mano didžiajame tarpdantyje tebestyro gabalėlis apelsino, – iššiepė dantukus Urtė ir pridūrė: – Jėzau Marija...

– Netark... – pradėjo Inesa.

– Dievo vardo be reikalo, – pabaigė Joris.

Vaikai susikibo rankomis ir tylėdami patraukė per dykumą. Sutemo. Košė žvarbus vėjas. Tarp akmenų nuvingiavo kobra.

– Turime reikalą. Kreipkimės į Dievą vardu, – drebėdama pasakė Inesa.

Vaikai susikabino ir ėmė melsti: „Jėzau, Gelbėtojau, ateik mums padėti!“ Tuo pat metu pasigirdo šnaresys. Leidosi milžiniškas erelis. Nuo jo sparnų ūžesio sklido šiluma ir ramybė. Akimirka, ir vaikai pasijuto saugiai apglėbti didžiulių sparnų, įsikniaubę į minkštas plunksnas.

– Dabar parnešiu jus namo, – pasakė jaukus balsas.

Vaikai sėdo ant erelio nugaros ir, nors buvo tamsu, aiškiai girdėjo balsus.

„Mes tau priklausom!“ – sududeno kalnai. „Tu mane padarei šššššš...“ – suošė jūra.

Skrendant per upes girdėdavosi švelnus teškenimas. Urtė suprato, kad jos ploja iš džiaugsmo ir sveikina: „Tu Karalius! Šventas Tavo vardas!“ Ir ji sumurmėjo: – Karaliau, atsiprašau dėl to tarpdančio... dėl Tavo vardo.

– Jau atleidau, Širdele, – išgirdo balsą pro vėjo švilpesį. – Tu mano Širdelė.

– O kas aš Tau? – paklausė Inesa.

Išbrauk kas antrą raidę, pradėdamas iš kairės į dešinę, ir sužinosi, kokiais vardais Jėzus pavadino Inesą ir Jorį.

* * *

Erelis tylutėliai nusileido netoli nuo stovyklos. Tėvai tebesėdėjo prie laužo. Inesos mama užsisvajojusi pratarė: – Norėčiau turėti vaikų, kaip žvaigždžių danguje.

– O kur mūsų žvaigždės? – paklausė tėtis.

Bet vaikai susijaudinę jau bėgo pas tėvus per rasotą žolę.

Paskaityk Bibliją ir sužinok, kodėl Dievas vaikams pasirodo draugiško erelio pavidalu. Raktas: Įst 32, 7–12.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Artuma 2014 m. vasaris

21

Didelės ir mažos kryžkelės

22

Kad kiekvienas kelis priklauptų!

Dr. Rima VALINČIŪTĖ-VARNĖ

Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Jėzaus vardui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jo monogramomis ženklinti krikščionių liturginiai reikmenys, o Bažnyčios tėvai savo laiškus ir homilijas, sekdami apaštalo Pauliaus Laišku romiečiams, dažnai užbaigdavo doksologija – Dievo šlovinimo himnu, išaukštinančiu Jėzaus vardą. Viduramžiais itin pabrėžiant Kristaus žmogiškąją prigimtį, labai išaugo pamaldumas Švč. Jėzaus Vardui. Prie jo skatinimo pastebimai prisidėjo vienuoliai cistersai, dominikonai, pranciškonai, vėliau – jėzuitai.

Pamaldumas Švč. Jėzaus Vardui klestėjo nuo XV amžiaus, tačiau ilgą laiką oficialioje Bažnyčios liturgijoje nebuvo jam skirtos šventės (išskyrus šventę, 1530 m. patvirtintą pranciškonų observantų vienuolijai). Tik 1721 m. pop. Inocentas XIII pakėlė jos rangą iki visos Bažnyčios šventės, paskirdamas ją švęsti antrą sekmadienį po Kristaus Apsireiškimo. Po Vatikano II Susirinkimo šventė panaikinta, tačiau 2002 m. pal. Jonas Paulius II sugrąžino ją, nurodydamas švęsti kiekvienų metų sausio 3 dieną.

Lietuvoje Jėzaus vardo monograma IHS (pagal graikiškai rašomo Jėzaus vardo ΙΗΣΟΥΣ pirmąsias raides) puošti įvairūs liturginiai reikmenys (tabernakuliai, liturginiai indai ir drabužiai), metaliniai bažnyčių bokštų kryžiai; monograma IHS su kryželiu ir trimis vinimis vaizduota jėzuitų spaustuvės parengtose knygose. Skulptūrinė ar tapyta monograma iškildavo ir Jėzui skirtų altorių viršutiniuose tarpsniuose. Šį pamaldumą Lietuvoje itin skleidė dominikonų steigiamos Švč. Jėzaus Vardo ir Šv. Rožinio brolijos, veikusios vienuolijų ir parapijų bažnyčiose. Brolijos nariai dažniausiai turėdavo savo atskirą altorių, prie kurio melsdavosi, jį puošdavo ir savo lėšomis išlaikydavo. Būtent toks XVIII a. pradžios altorius, kitados priklausęs Šv. Rožinio brolijai, yra išlikęs Kantaučių parapijos (Plungės raj.) bažnyčioje. Pirmajame jo tarpsnyje vaizduojama Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, įteikiantys rožinį šv. Dominykui, antrajame – Švč. Jėzaus Vardo atvaizdas (jis yra šios „Artumos“ viršelyje).

Kantaučių paveikslo centre nutapytas Kūdikėlis Jėzus, stovintis ant skaisčia ugnimi liepsnojančios savo vardo monogramos IHS. Kūdikėliui už nugaros, tamsiame nakties fone, ryškėja kryžius – Išgelbėjimo ženklas. Kūdikėlis abiem rankom pergalingai neša raudoną Prisikėlimo vėliavą, simbolizuojančią Jo ant kryžiaus pralietą kraują.

Vėliavos kotu Jėzus laiko prismeigęs giltinę, kuri, rankoje laikydama prakąstą obuolį nuo Pažinimo medžio, įkūnija nuodėmę, blogį ir mirtį, kurią Jėzus nugalėjo savo ant kryžiaus pralietu krauju ir Prisikėlimu, grąžindamas žmonijai amžinąjį gyvenimą. 1715 m. inventoriuje Artuma 2014 m. vasaris

šis paveikslas įvardytas kaip „Pasaulio Išganytojas, sulaikąs marą“. Išgelbėjimas per Kryžių, Jėzaus Vardo pergalė prieš blogį, nuodėmes ir mirtį – tokia mintis buvo itin išplėtota baroko literatūroje. Koncentruota forma ji atsiskleidžia Švč. Jėzaus Vardo litanijoje, kurios viename iš XVII a. variantų į Jėzų kreipiamasi prašant apsaugoti nuo įvairių blogio apraiškų (šiandienėje litanijos versijoje blogio apraiškų sąrašas gerokai trumpesnis): nuo visokio blogio/nuo rūstybės Tavo/nuo velnio žabangų/nuo staigios ir netikėtos mirties/nuo pykčio ir neapykantos/nuo bet kokios blogos valios/nuo maro, bado ir karo/nuo nusižengimo priesakams Tavo/nuo visų nuodėmių/nuo amžinosios mirties/baisiąją Teismo dieną [Gelbėk mus, Jėzau!].

Kyla klausimas, kodėl Švč. Jėzaus Vardo atvaizduose Jėzus vaizduojamas būtent kaip Kūdikėlis, stovintis ant IHS monogramos? Svarbiausiems Išgelbėjimo istorijos asmenims vardus suteikė pats Dievas. Taip ir Gelbėtojui turėjo būti parinktas ne atsitiktinis, bet Dievo paskirtas vardas, kuriuo įvardyta Jo misija. Todėl arkangelas Gabrielius, apreiškęs Marijai Gerąją Naujieną, pasakė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 31), o jos sužadėtiniui Juozapui atskleidė ir šio vardo prasmę: „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Jėzus yra graikiška hebrajiško Jehōšua, arba „Dievas yra išgelbėjimas“, forma. Taigi, būtent Jėzaus varde yra užkoduota Jo kaip Gelbėtojo-Išganytojo misija. Ir tik po krikšto Jordano upėje, t. y. būdamas jau brandaus amžiaus, Jėzus gavo teologinį titulą Kristus, arba Mesijas – „pateptasis“, kuris ilgainiui tapo tikriniu vardu. Tad Jėzaus vardas yra Jo prigimtinės, dar Senajame Testamente pažadėtos misijos įprasminimas ir išpildymas. Kartu vardas Jėzus žymi Gelbėtojo nusižeminimą priimant žmogiškąjį pavidalą, jo tarnystę, „mažumą“.

Švč. Jėzaus Vardo šventėje skaitoma Naujojo Testamento ištrauka nurodo mums Jėzaus šlovinimo gaires: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!’“ (Fil 2, 8–11).

Veidu į vaiką

Nuo gimimo rengtis mokyklai Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Nusprendžiau parašyti šį skyrių, nes tėvai ne kartą konsultavosi su manimi dėl mokymosi problemų, o ir aš pats bei ne vienas iš mano vaikų buvo su jais susidūręs. Nesėkmės mokykloje sukelia daug sunkumų, o kartais net tikrą sąmyšį šeimoje: tėvai nusimena dėl žlungančių vilčių, teisėtai nerimauja dėl vaiko ateities, nebegali juo didžiuotis ir galiausiai ima niršti ant vaiko; vaikas irgi kenčia, net jei to nesimato, jis sunkiai pakelia šeimoje tvyrantį apmaudą, užkietina savo būdą ir nebevysto savo gebėjimų. Aptarsiu tik esminius dalykus, bet jie aprėps daugumą normalaus intelekto vaiko patiriamų mokymosi sunkumų.

Visų pirma, mokyklai reikia tinkamai pasirengti, ir šis pasirengimas prasideda nuo gimimo, padedant vaikui vystytis visais atžvilgiais, leidžiant jam ugdytis vaikiškus gebėjimus. Esmę būtų galima apibendrinti vienu sakiniu: ištikus nesėkmei, svarbu parodyti vaikui, kad juo pasitikite, ir sugrąžinti jo pasitikėjimą savimi.

kėjimo savimi, padedančio įveikti kliūtis, vaikas įgis; jo neturėdamas, jis nuleis rankas susidūręs su menkiausiu sunkumu, nes šis jam pasirodys neįveikiamas, o visos pastangos – bevertės; patyręs nesėkmę, jis nusivils ir tikėsis pagalbos iš šalies.

Pripažinkime vaiko gyvybingumą ir drąsą

Padėkime vaikui išsaugoti pažinimo ir mokymosi džiaugsmą tuomet, kai jis mokosi kalbėti, laikyti ir valdyti daiktus, tyrinėja aplinką, nuolat klausinėja „kodėl“. Šio džiaugsmo padaugėja, jei tėvai sugeba paploti, išgirdę pirmuosius garsus, jei leidžia mažyliui beveik viską paimti, jei padėkoja už pagalbą, kurią jis taip trokšta parodyti (net jei tai jiems trukdo), geranoriškai ir tiksliai atsako į

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Net jei šios savybės mus erzina, leiskime šiai veržliai tėkmei lietis, jos neužtvenkdami, o tiesiog pamokydami vaiką laikytis kai kurių jo brandai ir socialiniam gyvenimui reikalingų ribų. Leiskime jam susitelkti į tai, kas jį domina, taip sudarysime tinkamas sąlygas patirti sėkmės džiaugsmą. Mokykime jį priimti klaidą, nepavykusį mėginimą, negrabumą ne kaip nesėkmę, o kaip tobulėjimui būtiną dalyką.

Be galo svarbu, kad tėvai susivaldytų, kai vaikas rizikuoja ir jam nepavyksta – nebartų, nesišaipytų, juo labiau nepultų iš karto artyn, neimtų gailėtis; toks tėvų elgesys iš karto sukelia ašaras, ir vaikas nebedrįsta mėginti iš naujo, neberodo iniciatyvos, o tik ramiai laukia mamos pagalbos ir globos. Reikia tiesiog džiugiai pasveikinti vaiką, kad jam beveik pavyko, tada ir jis džiugiai vėl stojasi, net pamiršta, jog šiek tiek skauda ir sėkmingai mėgina toliau.

Atrodytų, tai mažai susiję su mokymosi sunkumais, o vis dėlto būtent taip vaikas ruošiamas ateičiai ir ypač mokyklos laikotarpiui. Tai nulemia, kiek pasiti-

Išsaugokime pažinimo džiaugsmą

visus „kodėl“. Elgdamiesi priešingai, šį džiaugsmą be didelių pastangų galime nuslopinti, sulaukdami ne jo, o ramaus pasyvumo, kuris tuo metu kai kuriems tėvams visai gali patikti, tačiau vaikui turėti dramatiškų pasekmių.

Rodykime daug meilės Visa tai turi vykti palaikant tikros meilės atmosferą. Tik meilė padeda vaikui stengtis, pripažinti reikalavimus ir savosios laisvės apribojimus.

Vaikas, kurio emociniai poreikiai patenkinami, sugeba iš meilės paklusti tam tikriems apribojimams ir šiek tiek pabūti be mamos.

Kai atsižvelgiama į vaiko poreikį judėti (džiaugsmingai, savu ritmu, kartais suaugusiajam parodant kryptį), mažylis išmoksta koordinuoti savo judesius, šiek tiek kontroliuoti savo gyvybingumą ir išlaikyti dėmesį jį dominančiam dalykui.

Būdamas pakankamai laisvas, mažylis sugeba pripažinti šios laisvės apribojimus ir jiems paklusti.

Pasitikėdamas ugdytojais ir savo paties gebėjimais, vaikas išsaugo pažinimo džiaugsmą ir tą džiaugsmą, kurį teikia įdėtos pastangos. Tuomet jis sugeba į klaidą pažvelgti ne kaip į žlugdančią nesėkmę, o kaip į priemonę tobulėti.

Toks vaikas jau subrendęs eiti į ugdymo įstaigą.

Kitame „Artumos“ numeryje skaitykite apie darželių privalumus bei trūkumus ir kaip padaryti, kad ši patirtis vaiką praturtintų, o ne išgąsdintų.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ.

Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ Artuma 2014 m. vasaris

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

24

Kai pasakiau, kad tave myliu „Santuoka – tai tikras ir autentiškas pašaukimas, toks kaip kunigystė ar vienuolystė. Du krikščionys, kurie tuokiasi, savo meilės istorijoje atpažino Dievo kvietimą, – pašaukimą iš dviejų, vyro ir moters, sudaryti vieną kūną ir vieną gyvenimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus jaunuoliams. Šventasis Tėvas viso pasaulio sužadėtinius pakvietė šįmet Šv. Valentino dieną švęsti drauge Romoje. Šventėje dalyvaus ir sužadėtiniai Rusnė bei Ąžuolas. Ši jauna pora nebijo drąsių apsisprendimų, su džiaugsmu bei pasitikėjimu kalba apie kertines šeimos vertybes. Tad kviečiame Juos pokalbio apie meilę, atsakomybę, ikisantuokinį skaistumą bei jautrias ir vieninteles gyvenimo akimirkas.

Rusne, Ąžuolai, kaip susipažinote? Ąžuolas: 2009 m. drauge vykome į Taizé susitikimą Vilniuje, tačiau tuomet taip ir nesusibendravome. Vėliau Rusnės mama pasiūlė važiuoti į Pakutuvėnų šeimų stovyklą, kur ir pradėjome bendrauti, išeidavome dviese pasivaikščioti.

Rusnė: Pradžioje vienas kitam nepatikome. Tik vėliau pradėjome šnekėtis, eiti į bendrą jaunimo grupę. Tai mano pirmoji draugystė. Žinojau, kad Viešpats man paruošė geriausią, visada tuo tikėjau. Susižavėjimas Ąžuolu atėjo staiga. Tikėjau, kad tai neeilinė draugystė. Supratusi, jog įsimylėjau, nusprendžiau tai puoselėti ir nebarstyti. Šią vasarą susižadėjote bažnyčioje. Kas yra bažnytinės sužadėtuvės ir ką pažadėjote vienas kitam?

Rusnė: Per Mišias viešai pasižadėjome eiti santuokos link skaisčiai draugaudami ir tirdami pašaukimą kartu. Žiedą palaimino t. Severinas OFM; į šv. Mišias pasikvietėme artimuosius, bendruomenės narius. Ąžuolas užmovė man ant rankos žiedą, kaip savo pažado ženklą. O pasipiršo savaitę prieš tai. Vieną vasaros penktadienį sprendėme, ką gero nuveikti, internete ieškojau bilietų į kiną. Staiga jis paprašė ateiti. Prieinu: klaupiasi; nesuprantu, kas darosi... Paklausė, ar tekėsiu. Pravirkau... Atsakiau taip. Tik kiek vėliau pažvelgiau į žiedą, pasimatavau, – tiko.

Ilgai draugavote, lankėte sužadėtinių kursus. Kam Jums reikalingas pasiruošimas santuokai?

Rusnė: Santuoka – žingsnis visam gyvenimui, kai pasižadi ir įsipareigoji vienam žmogui, apsisprendi mylėti iki galo. Šiam apsisprendimui pasiruošti reikia laiko, sužadėtinių kursų. Jie tikrai priverčia naujai susimąstyti, kodėl ir ar tikrai myli. Šie kursai vertingi, augina draugystę. Žinai, ateityje nebus lengva, nebus visas sužadėtuvių laikotarpis gražus kaip dabar... Ąžuolas: Įsimylėjimo laikotarpiu lyg skraidai. Pati Santuoka yra sakramentas; būdamas tikintis, negalvoju, Artuma 2014 m. vasaris

kad bus daugiau santuokų, tuokiuosi su ta vienintele, kuriai prieš Dievą prisiekiu.

Visuomenėje vis rečiau girdimas žodis „skaistumas“. Dažnai jis įgyja neigiamą reikšmę. Kas yra skaistumas Jums kaip krikščionims?

Rusnė: Taip, tai nelengva ir reikalauja valios. Skaistumas nesiremia kūniškais malonumais. Dabartinė kultūra siekia naudoti žmogų, – jis laikomas ne tikslu, bet priemone malonumui pasiekti, naudojamas kaip daiktas. Pagarbus santykis, susilaikymas iki santuokos yra lyg nepopuliarus, atgyvenęs. Dauguma netikinčių draugų nesupranta, kodėl taip apsisprendėme, penkerius metus skaisčiai draugaujame. Skaistus atėjimas į santuoką yra Santuokos sakramento privaloma dalis. Pasižadam vienas kitam ir prieš Dievą draugauti skaisčiai, ne naudoti vienam kitą, bet mylėti. Ąžuolas: Kai nėra skaistybės, tai ir santuoka neaktuali, nes juk gali pagyventi su vienu, atsibos – nueisi pas kitą. Nei skaistumo, nei santuokos, nei įsipareigojimo. O kur dar žaizdos dėl neskaisčių draugysčių...

Su kokiais sunkumais susiduriate draugaudami? Ąžuolas: Kai kuriems mūsų pažadas vienas kitam atrodo nesuvokiamas, jie nesupranta, kam to reikia. Tačiau tikintys draugai, kurie taip pat susižada, tuokiasi, supranta mus, nes patys tuo gyvena.

Rusnė: Vieni kitus palaikome ir skatiname, o iš netikinčiųjų patiriame spaudimą ir nesuvokimą. Kartais jie net bando įrodinėti, kad lytinių santykių nebuvimas iki santuokos yra praeitis. Netikinčiam sunku atsilaikyti, o bendruomenėje, kur skaistumas – skatinama vertybė, nėra taip sunku, tačiau kaskart turi iš naujo apsispręsti už Dievą ir skaistumą. Mes palaikome vienas kitą. Apsispręsti dviese daug lengviau nei būti vienam ir nuolat jausti spaudimą. Tikinčioje poroje vienam paslydus kitas puola gelbėti.

Ką skaistumas iki santuokos gali suteikti būsimai šeimai? Ąžuolas: Visų pirma – dovaną ir ištikimybę. Juk pats, be Dievo pagalbos, žmogus negali būti ištikimas. Kai supranti tikslą, apsisprendi ir kartu su kitu eini tikslo link – skaistumas iki santuokos ir ištikimybė santuokoje yra neatsiejami dalykai.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Protas ir jausmai labai skirtingi dalykai. Jei vadovaujiesi protu, ar neliūdi jausmai? O jei priešingai – ar neliūdi protas?

Rusnė: Pirmasis mūsų bučinys buvo po pusmečio draugystės. Kai nori draugauti Dieve, kartais užtenka tik žiūrėti vienam į kitą. Viskas vyksta lėtai. Nesame gyvuliai, mūsų protas niekuomet nedingsta; norėdamas išlaikyti skaistumą, tikrai gali. Turi žinoti, už ką apsisprendi, daug šnekėtis tarpusavyje, bendrauti ir melstis. Ypač kai kyla sunkumų, sėdi ir kalbiesi. Bendras susitarimas ir yra tas raktas. Ąžuolas: Atvirumo labai reikia. Kol nepasakai, neįvardiji, tol negali rasti išeities. Kartais galvoji, kad gal savaime išsispręs, bet taip nebus. Pradžioje kai ką nutylėdavau, tačiau kai pradėjome šnekėtis, mūsų draugystė pagražėjo. Vienu metu turėjome sunkumų; viskas kaupėsi, nebuvome išsišnekėję iki galo, nepažinome vienas kito taip, kaip dabar.

Rusnė: Viename renginyje visą savaitgalį išbuvome kartu, drauge giedojome chore, meldėmės. Kažkodėl būtent po šio renginio pradėjome kalbėtis ir pagaliau vienas kitam viską išsakėme. Įvyko lūžis... Ąžuolas: Kai pasakiau, kad tave myliu? Pagaliau įsivardijau ir išdrįsau pasakyti. Mes turėdavome bendrų veiklų, kartu eidavome adoruoti, tarnauti bažnyčioje, dažnai susitikdavome kelioms valandoms. Toks bendravimas vis tęsėsi ir norėjau pasakyti, ką iš tiesų jaučiu, bet nedrįsau. Dievas suteikė drąsos. Tą sekmadienį spaudė širdį, norėjau su Rusne pasikalbėti ir vis nepavyko. Ji nuėjo į vakarines Mišias, aš nenorėjau važiuoti namo, lijo lietus, prastai jaučiausi, stovėjau prie bažnyčios ir liūdėjau, kad ir vėl nepavyko. Kartojau sau: „Dieve, juk Tu sakei ‘Prašykite, ir gausite’.“ Rusnė: Tą dieną jau buvau dalyvavusi Mišiose, todėl išėjau anksčiau, net nežinau kodėl... Ąžuolas: Tuo metu kaip tik Dievo prašiau pagalbos ir staiga išgirdau Rusnės balsą, ji stovėjo šalia. Prisipažinome, kad mylime. Labai paprastai!

Sužadėtuvės – pakilimo laikotarpis. Santuoka yra priesaikos įgyvendinimo pradžia, bet po to prasideda gyvenimas be šventinių rūbų. Ką nešatės į gyvenimą iš sužadėtuvių laikotarpio?

Rusnė: Nuo tos akimirkos, kai Ąžuolas pasipiršo, jaučiuosi kitokia. Negaliu nustoti žiūrėjusi į žiedą; sužadė-

tinės statusas įpareigojantis, tačiau labai malonus. Į santuoką nešamės vienas kito pažinimą ir suvokimą, kad apsisprendžiame mylėti, nenorėdami vienas kito keisti.

Sužadėtuvių laikotarpiu suvokiau, kad Ąžuolo nepakeisiu ir pažadu Viešpačiui jį priimti tokį, koks jis yra. Ąžuolas: Norisi pakreipti kokį bruožą, kad man būtų geriau, bet Dievas duoda būtent šį žmogų ir turiu mokytis priimti. Abu esame karštakošiai, galime greitai užsidegti ir greitai išsiaiškinti, bet reikia laiko, kuriuo ir naudojamės per šį laikotarpį, pradedame jausti, kada ir ką sakyti vienas kitam, kad neįžeistume.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Rusnė: Sužadėtinių kursuose mums sakė, kad susilaikymas iki santuokos moko ir tolesnio santuokinio gyvenimo, nes tai natūralaus šeimos planavimo metodas ir jį taikyti daug sunkiau nesusilaikiusiems iki santuokos.

Gyvenimas santuokoje, jei nori gyventi kaip tikintis žmogus, daug dovanoja, atveria kelius. Jei galėjai susilaikyti iki santuokos, galėsi ir po jos. Išlauktas vaisius saldesnis. Ąžuolas: Visuomenės akimis, lytinis aktas yra banalus, nevertinamas taip, kaip turėtų būti. Juk jis yra didžiulė Santuokos sakramento dovana! Tai savęs dovanojimas be išlygų, visą save atiduodant ne tik dėl malonumo. Tai meilės perdavimas ir pilnatvė.

Jūsų tikslai drąsūs ir įkvepiantys. Ko palinkėtumėte jaunoms poroms?

Rusnė: Drąsos. Ypač merginoms, kurioms trūksta savivertės. Linkiu nebijoti apsispręsti. Viešpats pažadėjo duoti, kas geriausia. Visoms merginoms duotas troškimas mylėti ir būti mylimoms, turėti gražią šeimą. Linkiu nepasiduoti ir nesitenkinti vidutinybe. Atversti naują lapą, pradėti nuo dabar. Net jei santykiai anksčiau buvo neskaistūs, gali viską pradėti iš naujo. Ąžuolas: Žaviuosi Rusnės saviverte. Kartais merginos kariasi vaikinui ant kaklo, – to neturėtų būti. Vaikinas turi išsikovoti merginą, o ne atvirkščiai. Poroms linkėčiau nebijoti sunkumų, nes jų tikrai būna, kai nepritaria tėvai ar nejauti aplinkinių palaikymo. Per sunkumus Dievas mus stiprina. Nebijokite santuokos. Linkiu atvirumo, nes tik tiesa padarys laisvus, be atvirumo negali būti ir tikrai nebus geras santykis.

Abu svajojame apie didelę šeimą, gražų medinį namą. Mes kalbamės apie svajones. Pradėdamas draugauti su Rusne, negalvojau, kaip viskas bus. Rusnė sulaukė, kol pasikeičiau. Per mūsų draugystę Dievas gydo žaizdas, ši patirtis nepakartojama. Draugystė atveria viską, ką slepiame, apie ką nenorime kalbėtis, taip turime progą keistis, augti drauge. Trūkumus Dievas užpildo kitomis dovanomis.

Dėkoju Jums už drąsų, jaunatvišką ir tiesiog šiltą pokalbį!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2014 m. vasaris

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Homoseksualumas:

nuodėmė, liga ar natūrali savybė?

Dr. Gintautas VAITOŠKA

Šį straipsnių ciklą pradėsime teiginiu, kuris trumpai, bet tiksliai apibūdina reiškinio esmę: homoseksualūs jausmai yra susiję su nepatenkintų emocinių poreikių ir sužeidimų seksualizacija. Šitaip teigiama naujame dokumentiniame filme, kurį galima rasti internete (žr. Understanding Same Sex Attraction, netrukus pasirodysiantį ir lietuvių kalba). Šis teiginys reziumuoja daugiau kaip per šimtą metų sukauptą potraukio tai pačiai gimčiai supratimą tokių psichologijos autoritetų, kaip Sigmundas Freudas, Alfredas Adleris, Carlas G. Jungas, Erikas Eriksonas, Johnas Bowlby; taip reiškinį supranta ir tie mūsų laikų dirbantys specialistai, kurie nepasiduoda politiniam spaudimui mąstyti kitaip. Teiginys įrodomas ir empiriniais tyrimais.

Tačiau gyvenimas neapsiriboja psichologija, todėl homoseksualumą nagrinėsime plačiau – biologiniu, istoriniu, moraliniu ir socialiniu požiūriais.

Suprantama, tiek straipsnių ciklo pavadinimas, tiek tokie lyg neklystamumo aureolę turintys teiginiai gali nuteikti priešiškai tuos skaitytojus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gina požiūrį, jog homoseksualūs jausmai yra natūrali kai kurių žmonių savybė. Vis dėlto tikiu, kad dažniausiai apie šį reiškinį trūksta išsamesnės informacijos, ir pritariantys homoseksualumo plėtrai tai daro ne tiek arba ir visai ne dėl netinkamos moralės, kiek dėl to, kad apie šį daugialypį klausimą turi nepakankamai žinių. Kartais svarbūs ir kitokie niuansai: sunku homoseksualumui nepritarti turint kokį simpatišką draugą su šiuo jam būdingu polinkiu. Apie tai kalbėsime jau ciklo pradžioje: žmogaus vertė ir jo veiksmų vertinimas, veiksmų ir jausmų skirtumas, amžinoji kaltės ir atleidimo tema. Tačiau pradėkime nuo žodžių reikšmės.

Gimtis ar lytis?

Lietuvių kalbos žodyne šie žodžiai pateikiami kaip sinonimai. Pirmasis yra vartotas seniau ir rečiau; panašiai vietoj „lytinis“ galima sakyti „gimtinis“. Kodėl verta dažniau vartoti šį mūsų laikams neįprastą žodį? Žodis tuo geresnis, kuo geriau perteikia savo apibūdinamą reiškinį. „Lytis“ kalba apie pavidalą ir formą, o gi akivaizdu, kad vyras ir moteris šiuo požiūriu skiriasi. Tačiau žodis „gimtis“ dar pasako, kodėl gi jie skiriasi: berniuko organizmą jau motinos įsčiose veikia vyro vaisingumą nulemiantis hormonas testosteronas, o mergaitės – estrogenas. Dėl šių hormonų susiformuoja tiek pirminiai, tiek antriniai vyro ar moters lytiniai požymiai. Pirmieji – tai organai, įgalinantys moterį pastoti, o vyrą – apvaisinti; antrieji – moteriška ar vyriška kūno forma, skirtingas plaukuotumas, balso tembras etc. Pagal klasikinį krikščionišką asmenybės modelį – jo supratimą, tiesa, nemažai paveiktą graikiškosios žmogaus sampratos, galutinai įtvirtino šv. Tomas Akvinietis – vaisingumo galia vadinama ne vis sexualis, bet vis generativa, t. y. gimdančia, „generuojančia“ galia. Akviniečio laikais žodis sexus – „lytis“ lotynų kalboje buvo vartojamas (kaip ir sexualis), tačiau Artuma 2014 m. vasaris

didysis teologas jo nepasirinko. Panašiai kaip „lytis“ lietuvių kalboje, taip ir sexus byloja apie skirtumą (lot. secare – atskirti), nieko nepasakydamas apie to skirtumo priežastį. Sakydami „lytis“, „lytiškumas“ ar „seksualumas“ sąmonėje įtvirtiname vyro ir moters skirtumus, visų pirma pasireiškiančius skirtinga išvaizda. Tačiau tam, kad atsimintume, jog lytiškumas yra susijęs su vaisingumu, turime apie tai daugiau pagalvoti. Sakydami „gimtis“ ar „gimtiškumas“, tai pasakome ir be papildomo paaiškinimo. Įrodinėti, kad žodis formuoja pasaulio supratimą, manau, nereikia.

Tai darosi aišku vien pagalvojus, kokią vietą ir reikšmę mūsų gyvenime užsikariavo angliškasis sex; pridėkime dar „oralinį“ ir „analinį“ jo variantus ir nesunkiai suprasime, kad lietuviškai tai pasakyti nebūtų taip paprasta.

Regis, ir mūsų jaunuoliams būtų lengviau susigaudyti pasaulyje, jei jie suprastų, kad pabunda ne „seksualiniai“ arba „lytiniai“, o jų gimtiniai troškimai.

Vadindami merginas tiesiog gražiomis ar patraukliomis, ir nuo jų trapių pečių nuimtume tam tikrą naštą, kylančią iš „pareigos“ būti „seksualia“. Žodį „gimtis“ savo veikale „Gimdymo slėpiniai“ vartojo giliai vyro ir moters meilę nagrinėjęs Vydūnas. Nors jo rytietiška analizė ir pasižymi orientalizmui būdingu gnostiniu – išrinktųjų išminties – atspalviu, žodį filosofas vartojo tiksliai suprasdamas jo vertę. Dėl visų šių priežasčių straipsnių cikle stengsimės dažniau kalbėti apie „gimtį“, „gimtinius santykius“ bei „gimtiškumą“, nei apie „lytį“, „lytinius“ ar „seksualinius“ santykius, nors visai ir neatsisakydami pastarųjų, tvirtai įaugusių į mūsų kalbą žodžių.

Homoseksualumas ir kontracepcija Tačiau ar verta tiek daug dėmesio skirti žodžiui kalbant apie jausmus ir santykius, kurie su kūdikio pradėjimu nėra susiję? Nors iš pirmo žvilgsnio ši mintis netikėta, ne vienas žymus autorius, pvz., amerikiečių filosofė Janet E. Smith ar Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

studijų instituto Romoje rektorius Livio Melina, homoseksualumo išplitimą sieja su XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusiu masiniu kontracepcijos naudojimu.

Kūdikio pradėjimą „iškėlus už skliaustų“, intymūs santykiai tapo malonumo dalyku – tad kieno reikalas, kaip kas nori patirti „savo“ malonumą? Kontracepcijos epochoje įvairių malonumų moralinė vertė daugiau ar mažiau išsilygina. Intymius santykius vadinant gimtiniais, o ne lytiniais ar seksualiniais, pats žodis primena, kokia yra jų fiziologinė prasmė ir tikslas.

Angliakalbėje literatūroje žodis „homoseksualumas“ reiškia „potraukį tai pačiai gimčiai“ (Same Sex Attraction). Kitas oficialus terminas – homoseksualai – tai „vyrai,

LGBTI – ?

Šiame cikle kalbėsime ir apie transseksualumą, glaudžiai susijusį su potraukiu tai pačiai gimčiai. Jungtinių Tautų bei Europos institucijų dokumentuose mirganti santrumpa LGBTI reiškia lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų teises. Žinome, jog „socialinė lytis“ veržiasi ir į mūsų mokyklas. Kalbant apie transseksualus ir interseksualus, reikia pasakyti, kad interseksualių asmenų kūnišku apsigimimu manipuliuojama „trečiajai“ gimčiai ir transseksualų „teisėms“ įtvirtinti. Kaip byloja moksliniai šaltiniai (pvz., amerikiečių „Psichikos sutrikimų diagnostinis statistinis žinynas DSM-5“, Melburno universiteto „Vaikų urologijos žinynas“ ir kt.), vaikams, kurie dėl vystymosi sutrikimų gimsta su neaiškios gimties organais, daugiausia priskiriama genetinė gimtis (t. y. vyriška, jei 23-ioji chromosomų pora yra xy, moteriška – jei xx); šie žmonės dažniausiai yra nevaisingi, turi įvairių kūniškų negalavimų ir beveik niekada nenori keisti savo gimties bei retai yra ja nepatenkinti. Tačiau tokį norą turi dėl psichologinio sutrikimo, vadinamo „transseksualizmu“ (10-oje Tarptautinėje liAdomo ir Ievos gundymas bei išvarymas iš Rojaus. gų klasifikacijoje žymimas koMichelangelo Buonarroti freska Siksto koplyčioje, Vatikanas, 1508–1512 m. du F 64.0), kenčiantys asmenys, kurie yra visiškai sveiko kūno. santykiaujantys su vyrais“ (MSM – Men who have Sex Šie bičiuliai jaučiasi gimę „ne tame kūne“ ir prašo, kad mewith Men). Vartojant žodžius „gimtis“ ir „gimtiškumas“, dikai juos iškastruotų arba kitaip sužalotų. Galime džiaugtis, lietuviškai reikėtų apibūdinti taip: vyrai, gimtiškai san- kad, ir esant tarptautiniam spaudimui, Lietuvos medikai ir tykiaujantys su vyrais. Suprantama, skamba keistai, nes valdžia taip žaloti šiuos žmones atsisakė. su gimimu tokie santykiai nesusiję. Bet juk tokia ir yra Tačiau šiandien (sausio 9 d.), pavyzdžiui, atidarius visažinį žodžio paskirtis: paaiškinti, kas vyksta. Toks sveikintinas google puslapį, ten puikuojasi, sakytum, „trečios“ gimties keistumo jausmas dingsta, kai intymius santykius tarp asmenybės piešinėlis. O jei norėsite užregistruoti naują elektos pačios gimties asmenų vadiname homoseksualiais. troninio pašto adresą, google.com jums suteiks galimybę Tad skaitytojų ir atsiprašau už neįprastą žodžio vartoužsiregistruoti ne tik kaip vyrui arba moteriai, bet ir kaip „kitos“ jimą, ir prašau turėti kantrybės mąstyti gimtąja kalba; ˜ gimties asmeniui. Vadinasi, garbusis tinklapis mano, kad jūs viliuosi, kad tai prasminga. Juk kalbà kalba, kaip sakė galbūt išėjote iš proto. Tad visiems linkime sveikatos!

Martinas Heideggeris.

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į seminarus Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Bioetikos seminaras visiems (teol. dr. kun. Andrius Narbekovas) Kovo 1 d. 10–16 val.

Seminaras sutuoktiniams „Kaip neužmiršti vienam kito: šeimos santykiai ir darbas“ (psichologijos mgr. Algis Petronis) Kovo 2 d. 10.30–17 val.

Seminaras „Aiškaus bendravimo gebėjimų ir savigarbos ugdymas“ (doc. dr. Nijolė Liobikienė) Balandžio 4–6 d.

Informacija ir registracija: el. paštu sen.trakai.registracija@gmail.com arba tel. 8 646 833 63 Artuma 2014 m. vasaris

27

O mes kitokie

28

Vertingas darbštumas Inesa VAITKŪNAITĖ

Mano prosenelė praėjusio amžiaus pradžioje nutekėjo į turtingą ūkį: jos žmogus buvo pasiturintis, turėjo nemažai žemės, dar augino tris mažamečius vaikus, likusius nuo pirmosios žmonos. Pirmosios prosenelio moters išėjimo anapilin istorija šeimoje buvo saugoma, kaip tuo laiku ir visi intymesni dalykai, patriarchalinėje kultūroje nukišami į slaptąją ir tyliąją erdvę, per daug neskleidžiami ir nereflektuojami.

Pasakodami vaikaičiai pusbalsiu, kaip ir pridera anos kaimiškosios kultūros žmonėms, prasitardavo, jog greičiausiai tai bus susiję su moteriškumo slaptimi: sunkus nėštumas arba gimdymas.

Galvodama apie savo prosenelės nutekėjimą į tokią šeimą, šį veiksmą suprantu kaip moters nuolankų prisiėmimą pareigos, kuri buvo nediskutuotina vyro valdomo to meto gyvenimo kontekste. Juk XX a. pirmoje pusėje geras nutekėjimas buvo susijęs su didžiausia vertybe – žeme. Kaip Žemaitės kūriniuose: gera žemė – gero šeimos gyvenimo pagrindas.

Tik atėjusi į naujus namus prosenelė turėjo perimti jau esamą gyvenimo ritmą ir iškart tapti mama trims vaikams, kurių vienas buvo „truputį neprotingas“. Taip tame krašte vadino ir tebevadina proto negalią turinčius asmenis. Kadangi tuo metu vertybė buvo žemė, tai ir žmogus vertintas pagal santykį su ja: kiek turi žemės, ar yra darbštus, pajėgus iš jos išsiauginti sau pragyvenimą.

Gal todėl kaimo bendruomenė nesureikšmindavo protinių asmens galių ir pirma vertindavo jo gebėjimą dirbti, bendrauti. Patriarchalinėje santvarkoje svarbiausia buvo moters nuolankumas, ištvermė, darbštumas.

Būtent taip išauklėta buvo Albina, vyriausioji mano prosenelės podukra, mano močiutės netikra sesuo, turinti proto negalią. Apie ją močiutė man niekada nepasakodavo, gal kad Albina tuo metu jau buvo mirusi, o gal kad ši buvo kitokia, bet kitus du netikrus savo brolį ir seserį labai mylėjo.

Mane nusiveždavo pas juos, rodydavo nuotraukas ir pasakodavo. Mano močiutė gimė pirmoji iš šešių savų prosenelės vaikų, todėl jos ryšys su trimis vyresniaisiais, kitos mamos broliu ir seserimis, buvo nepaprastai artimas. Jau ištekėjusi močiutė Albiną iškart po karo parsikvietė į savo namus, kad Silvijos Knezekytės nuotrauka

Artuma 2014 m. vasaris

pagelbėtų ūkio darbuose, nes senelis nuolat buvo siunčiamas į sovietinius kolūkių kūrimo mokymus. Kai per vežimus mano prosenelius su jaunesniais, dar iš namų neišėjusiais vaikais ištrėmė į Rusijos stepes, Albina, neturėdama, kur sugrįžti, taip ir pasiliko senelių namuose. Todėl mano mamos vaikystės prisiminimuose tebėra gyvi vaikiški vaizdiniai apie darbščią, bet „truputį neprotingą“ tetą. Ją nuolat pristatydavo prie daržų, gyvulių, laukų priežiūros – tuos darbus ji ir mėgo, ir gerai mokėjo nudirbti. Prie vaikų ar kokių rimtesnių darbų jos nepalikdavo, nes kartais jai užeidavo blogumų: pradėdavo blaškytis, šaukti, nervintis, galėdavo sulaužyti ar išvartyti, kas pakliūdavę po ranka. Bet su tais priepuoliais pati ir susitvarkydavo, išbėgdama kur toliau nuo namų ir žmonių. Vėliau ji persikėlė pas tolimą giminaitę, sunkiai pasiligojusią našlę, padėti prie namų ir mažo ūkelio, ten ir pasimirė.

Šita istorija, netyčia iškilusi vieną popietę vakarojant pas mamą, paskatino susimąstyti, kaip per gerą šimtmetį pasikeitė mūsų požiūris į vertybes ir į asmenis, turinčius negalią. Mus dabar labai sutrikdo mūsų vaikų intelekto stygius (nebaigs universiteto!), išvaizda, neatitinkanti grožio etalonų ir kilogramų.

Pavadindami sutrikusio intelekto asmenis (ir kitus) neįgaliais, padarome juos vargšeliais, bejėgiais, beveik nieko negalinčiais, stengiamės pritempti prie akademinių adaptuotų programų, kad kaip nors ištemptų iki dvyliktos klasės. Na, o rankų darbas vis dar nevertinamas, profesiniai arba amatų centrai vis dar laikomi „menkaverčių“ jaunuolių „neprestižinėmis“ mokyklomis.

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Politika ant kelio (II) Giovannino GUARESCHI – Mes per Raudonosios vėliavos sovchozą pravažiavome nesustodami, nes tai yra tik javų ferma, kuri nedaug ką įdomaus gali parodyti, ypač dabar, kada derlius jau nuimtas.

Mes vyksime tolyn, į Grevineco kolchozą, kuris dviejuose tūkstančiuose hektarų kultivuoja įvairias kultūras, be to, augina kiaules ir karves. Kolchozas yra visiškai autonomiškas ir gali nekliudomas vykdyti savo planą, nes jis nebepriklauso nuo Mašinų-traktorių cecho, kurio visą mašinų parką jis nupirko. Čia, draugai, prasideda Grevineco laukai...

To būtų nereikėję nė sakyti, nes jau iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėti, kad čia visai kitokia padėtis: viskas daug švariau, tvarkingiau, dirvų vagos tiesesnės, laukai geriau suplanuoti, ganyklose gražūs, įmitę galvijai.

Grevineco kaimo namai buvo panašūs į kitų rusų kaimų skurdžias lūšnas. Jie buvo sukumpę prie žemės ir turėjo medinius stogus, tačiau kiekvieną jų supo gerai išdirbti žemės sklypeliai, juose buvo matyti vaismedžių ir daržovių. Kiemuose buvo kiaulių ir vištų, tvarteliuose stovėjo po karvę.

Vienų vienas pastatas buvo didesnis ir puošnesnis už kitus: kaimo sovietas, dengtas banguota skarda. Kiek toliau stovėjo jau kuklesnė mokykla.

Draugė Petrovna paskelbė, kad 93 proc. kolchozų yra elektrifikuoti, tačiau, deja, Grevinecas priklausąs prie tų 7 proc.

Kaimą buvo galima pasiekti įprastiniu rusišku keliuku. Kai autobusui iki kaimo liko tik maždaug kilometras, tarpplanetinė pirminė partinė organizacija paprašė Oregovo, kad jiems leistų likusį kelio galą nueiti pėsčiomis, nes jie norį pramankštinti nutirpusias kojas. Kelio dumblas buvo apdžiūvęs ir sukietėjęs ir, rūpestingai pasisaugant nuslydimų į pusmetrio gylio vėžes, buvo galima visai padoriai žingsniuoti pirmyn.

Pakeliui juos pralenkė arklio tempiamas vežimas. Jame sėdėjo apskrito veido vyras, apsiavęs ilgais batais, užsivilkęs brezentinį apsiaustą su kailine apykakle, užsimaukšlinęs kailinę kepurę. Don Kamilis akylai peržvelgė jį nuo galvos iki kojų ir paskubėjo pasivyti draugę Petrovną.

– Kas yra tas puikus džentelmenas, drauge? – paklausė ją.

Draugė Petrovna nusijuokė. Ji pakartojo klausimą draugui Oregovui, kuris, atrodė, taip pat linksmai nusiteikė.

– Drauge, tu turi erelio akis, – atsakė ji. – Tas „puikus džentelmenas“ yra kunigas.

– Ką? Kunigas? – sušuko draugas Gemzius, kuris, suprantama, žingsniavo šalia draugės Petrovnos. – Ką jis čia veikia?

Ji griežtai pažvelgė į jį.

– Drauge, ar tu atsimeni konstitucijos 128 paragrafą: Sąžinės laisvei užtikrinti Bažnyčia atskiriama nuo Valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Kiekvienas pilietis turi teisę, pagal savo pasirinkimą, atlikinėti religinę praktiką arba vykdyti antireliginę propagandą.

– Bet tas sutvėrimas nėra pilietis, jis – kunigas! – paniekinančiai sušuko Gemzius.

Draugė Petrovna vėl nusijuokė, ir, kai savo linksmumo priežastį išaiškino draugui Oregovui, tas dar kartą išsišiepė.

– Drauge, – pasakė ji, – Sovietų Sąjungoje kunigai turi tas pačias teises, kaip ir visi kiti. Tol, kol jie nevykdo kenksmingos veiklos, niekas jų neliečia. Jei kas nori kunigo, temoka jam už tarnybą.

Gemzius atsisuko į Don Kamilį.

– Drauge, tu buvai teisus. Tik pagalvok, kad viena mano kelionės priežasčių buvo noras nematyti kunigų!

– Kunigai yra žemiausi sutvėrimai žemėje, – užbliovė Peponis. – Nojus, lipdamas į arką, nenorėjo su savimi imti gyvačių, bet Dievas Visagalis sušuko jam: „Nojau, kaip aš išsilaikysiu be kunigų?“ Draugas Oregovas, painformuotas apie šį anekdotą, nusijuokė garsiau, negu bet kada, ir užsirašė jį į savo knygelę. Don Kamilis nusijuokė taip pat, tačiau be entuziazmo, ir atsiliko eilės gale, kur žingsniavo Peponis.

– Drauge, tai apgaudinėjimas! – užprotestavo. – Aš tau ne taip pasakojau tą istoriją. Nojus nenorėjo imti asilų, ir Dievas jam tarė: „Be komunistų senatorių aš neturėsiu linksmybės!“ – Mano versija yra geresnė, – atkirto Peponis. – Tik aš turiu atsiprašyti gyvačių.

– Tu sukčiau! – sušnypštė Don Kamilis. – Tu išnaudoji faktą, kad aš esu pirminės partinės organizacijos politinis sekretorius!

* * * Jie ėjo kurį laiką tylėdami, paskui Peponis pradėjo naują puolimą.

– Aš mačiau tą niekšą pats, ir visi mes matėme. Bet tik tu vienas užuodei kunigo kvapą. Kraujo šauksmas, be abejonės! Bet nedžiūgauk. Kai mes paimsime valdžią, tu nevažinėsi nei karieta, nei automobiliu, tu net nevaikščiosi savo kojom. Mirusieji nejuda.

– Gerai, gerai, – šaltai atsakė Don Kamilis, užsidegdamas cigarą. – Žinau, kad komunistams miršta visi, kas tik Artuma 2014 m. vasaris

29

Atokvėpio valandai

30

pajuda, nes jiems tik negyvi yra geri.

Jiems pasiekus kaimo namus, Gemzius atsisuko į Don Kamilį sušukdamas: – Drauge, tu buvai visiškai teisus sakydamas, kad ilgaskvernių išsigelbėjimas yra ūkininkai. Tik žvilgterk ten.

Darže, prie vieno namo, stovėjo kunigas ir gyvai kalbėjosi su senių pora.

Don Kamilis pažvelgė į tą pusę, ir pirma ėjęs draugas Sparva pažvelgė ten.

Jo didžiulės ausys vėl tamsiai paraudo.

Draugė Petrovna papurtė galvą.

– Nesijaudink, drauge, – prabilo ji, – jis turi ryšių tik su keliais seniais. Čia visur taip. Kai jie išmirs, turės mirti ir Dievas.

Jau ir dabar Jis tebėra gyvas tik mintyse tų, kurie užaugo prietarų eroje. Kai Dievas mirs, nebeliks ir kunigų. Sovietų Sąjunga turi daug laiko ir gali ramiai palaukti.

Ji tai pasakė taip garsiai, kad išgirdo ir Don Kamilis, ėjęs eilės gale.

– Dievas taip pat gali palaukti, – sumurmėjo jis tylinčio Peponio kryptimi.

Tačiau netoliese žingsniavo draugas Salvatorė Taršaitis, trisdešimt vienų metų gyvų akių neapolietis, ir Don Kamilis jam sušuko: – Ar girdėjai tai, drauge Taršaiti? Ar ji ne žavi mergina, ta Petrovna?

– Tikrai puiki, – su nuoširdžiu susižavėjimu atsakė draugas Taršaitis. – Ji man labai patinka.

Don Kamilis nusišypsojo.

– Aš manau, kad ir tu jai kritai į akis, – pasakė klastingai. – Ji vis žvalgosi į tavo pusę.

Draugei Petrovnai niekad nė į galvą neatėjo taip išskirti draugą Taršaitį, bet šis Don Kamilio pareiškimą priėmė už gryną pinigą.

– Drauge, tu esi pastabus, – džiaugsmingai sušuko jis. – Pagaliau moteris visur lieka moterimi.

Ir jis paknopstomis nuskubėjo į grupės priekį, artyn Petrovnos.

– Tu maišai, kiek tik pajėgi, ar ne? – pyko Peponis.

– Drauge, – atsakė Don Kamilis, – aš turiu paskubėti, kol Dievas dar gyvas.

Rytoj gali būti per vėlu. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Artuma 2014 m. vasaris

PERIKLIS

ir Atėnų demokratija

Periklį kartais pavadina demokratijos tėvu. Tai netiesa, nes demokratija pradėjo formuotis gerokai iki jo. Tiesiog jis ištobulino šią santvarką iki įmanomo pagal tuos laikus tobulumo. Periklio nuopelnas yra ir tai, kad jo valdymo laikais (Atėnų aukso amžius!) Atėnai tapo dominuojančia regiono valstybe, pasiekė neregėtą gyventojų gerovę, suklestėjo mokslas, menai. Didžiausi antikos šedevrai buvo sukurti Periklio laikais. Tai išskirtinė asmenybė savo išmintimi, politine veikla, erudicija ir ypatinga dorove.

Atėnai V a. prieš Kristų Kaip atrodė Atėnai, polis, miestas-valstybė, prieš dvejus su puse tūkstančio metų?

Piliečiais buvo vos apie 50 tūkst. gyventojų. Kiti – moterys, vaikai, metoikai (nuolatiniai gyventojai svetimtaučiai) ir, aišku, vergai – pilietinių teisių neturėjo. Valdė pakaitomis aristokratija (gr. aristoi – „geriausieji, kilmingiausieji“) ir jos oponentas demas (demos, t. y. tauta, liaudis, eiliniai piliečiai). Visi atėniečiai puikiai vieni kitus pažinojo ir akylai stebėjo, todėl valdininkams sukčiauti arba piktnaudžiauti valdžia buvo beveik neįmanoma. Kas mėnesį pareigūnai turėjo atsiskaityti Tautos susirinkimui (eklesijai) už kiekvieną savo poelgį ir smulkiausią to meto monetą obolą. Tarnauti tėvynei buvo garbės reikalas, piniginio atlyginimo už tai nebuvo. Apskritai laisvas pilietis už pinigus, t. y. samdomo darbo, nedirbo, tai buvo laikoma gėda. Pragyvendavo iš turimo turto, žemdirbystės, amatų, prekybos ir pan., oficialios pareigos – nesavanaudiškas (!) darbas tėvynei ir didelė garbė.

Heladę kamavo dvi bėdos: pradžioje 50 metų trukęs karas su persais, paskui tarpusavio karai tarp miestų-valstybių. Amžinas Atėnų priešas buvo Sparta. Atėniečiai garsėjo išmintimi, atsirandančiais mokslais, menais, spartiečiai – karingumu, agresyvumu, brutaliais papročiais ir tamsumu. Atėnų piliečiai berniukus nuo septynerių metų leisdavo į trijų pakopų mokyklas, lavindavo, o spartiečiai tokio pat amžiaus savo vaikus atiduodavo į tam tikrus internatus, kur mokė kovos, pačių negarbingiausių įgūdžių išgyventi, besąlygiškos drąsos. Atėnai kūrė, Sparta kariavo, plėšė, žudė. Beje, čia net savo pačių silpnesnius ar ligotus kūdikius be gailesčio mesdavo į bedugnę, nes garbinta buvo tik jėga.

Aukščiausioji Atėnų valdžia buvo Tautos susirinkimas, nors šiaip jau valdė 500 taryba, kurią išrinkdavo tauta. Išvis į bet kurias pareigas piliečiai būdavo renkami, o ne skiriami. Kad išvengtų sukčiavimų, graikai buvo prigalvoję įvairiausių per balsavimus naudojamų rinkiminių gudrybių. Ir jos veikė! Tėvynė buvo visa ko viršūnė, pilvo reikalai

Akiračiai

kur kas tolesnėje vietoje. Visuotinis hiperpatriotizmas visai nestebino. Atėnai gyveno nuolatinės karo grėsmės atmosferoje, o karas – tai žudymai, plėšimai, prievartavimai ir patekimas į vergiją... Pavojaus akivaizdoje vienijasi gerieji ir blogieji, tokie jau žmonės yra visais laikais.

Periklis. Marmurinis biustas. Romietiška Kai įsigali ramykopija pagal graikišką V a. pr. Kr. originalą bė, taika ir kyla gerovė, prasideda rietenos, pjautynės, žmonių protus užvaldo turto troškimas, tuščiagarbiškumas. Nieko naujo po saule, taip buvo visada.

Gyvenimas Apie Periklį nemažai rašė jo amžininkai ir vėlesnių laikų istorikai. Keista: literatūros daugybė, tačiau niekas tiksliai nežino jo gimimo datos. Manoma, kad gimė apie 495 m. pr. Kr. Jo motina Agaristė buvo garsiojo Atėnų politiko ir reformatoriaus Kleistenio giminaitė, tačiau apie ją pačią daugiau žinių neišliko. Tėvas Ksantipas – kilmingas ir turtingas, aktyviai reiškęsis politikoje.

Berniuką augino kaip ir kitus atėniečių vaikus. Iki septynerių metų jis gyvena „moterų pusėje“ su motina, ugdomas išsilavinusio vergo pedagogo. Vaikas guvaus proto, imlus, tad greit išmoksta graikų literatūros pagrindų, gražaus elgesio taisyklių. Vėliau pradeda lankyti mokyklą. Pradžioje „mūzinę“, kurioje mokoma literatūros, rašybos, muzikos, matematikos, dainavimo, šokių. Šioje mokykloje iki 16 m. Periklis daug ko išmoko ir tvirtai įsisąmonino septynias gyvenimo taisykles: būk saikingas; nieko neviršyk; laimėje būk nuosaikus, nelaimėje išmintingas; valdyk savo malonumus; geram būti sunku, bet reikia; turto reikia tiek, kiek gali kasdien nešiotis su savimi; pažink save ir išmok suvaldyti pyktį.

Tai Talio iš Mileto, Solono, Pitako ir kitų garsių vyrų išmintis. Visa tai ir suformavo Periklio charakterį. Jis labai anksti išmoko didelės kantrybės, saikingumo ir reto apdairumo. Suprato dar vieną dalyką: žmones ne tik suvienija, bet ir sulaiko nuo nusikaltimų... baimė!

Nuo 12 m. berniukui tenka lankyti dar vieną mokyklą – palestrą. Čia lavinamas kūnas. Toliau bus dar ir gimnazija. Joje vienodai dėmesio skiriama fizinei formai ir mokslams. Šioje mokykloje dėsto garsūs filosofai. Aštuoniolikmetis Periklis, baigęs gimnaziją, stoja karo tarnybon ir tampa piliečiu. Paskui, dar po dvejų metų jis išlaikys egzaminus ir dvidešimties gaus teisę dalyvauti valstybės gyvenime.

Pirmosios žinios apie suaugusį (maždaug 28 m. amžiaus) Periklį yra įrašai apie tai, kad Periklis, Ksantipo sūnus, 472 m. pr. Kr. organizavo ir apmokėjo Aischilo tragedijos „Persai“ pastatymą, t. y. buvo jo choregu. Pareigos tais laikais labai garbingos, atsakingos ir svarbios. Jis jau reiškiasi ir politikoje. Periklio pažiūros ir linija aiškios.

Jis vienareikšmiškai yra demo pusėje. Periklio nuomone, vienintelė teisinga santvarka – demokratija.

Seniai supratęs, jog iškalba – galingesnis ginklas už skydą ir kalaviją, ir iki tobulumo įvaldęs oratorinį meną, Periklis iš tribūnos kritikuoja savo oponentą aristokratą Kimoną. Periklis atsargus, apskaičiuojantis savo jėgas.

Nors oponentas daug populiaresnis ir amžiumi vyresnis, taigi, ir patyręs, Periklis kantriai sulaukia jo klaidos. Kai tauta garsų karvedį ostrakizmu ištremia – kelias Perikliui laisvas. Tiesa, kol kas vadovauti Atėnams gyventojai išrenka nepaperkamą ir dorą Efialtą, tačiau kažkas jį nužudo jo paties namuose. Periklis lieka vienas prie demo vairo. Jis jau yra pripažintas demagogas, t. y. liaudies vadovas (žodis „demagogas“ vėliau įgys visai kitą, neigiamą prasmę).

Ostrakas su Periklio vardu. Atėnai, V a. pr. Kr.

Periklis apsisprendžia. Nuo šiol jo vienintelis prioritetas bus Atėnų valstybė. Visa kita, taip pat ir šeima, antraeiliai dalykai. Beje, jis jau vedęs, turi du sūnus. Žmoną pagal papročius išrinko tėvai, tad apie meilę nė kalbos būti negali. Sūnus myli, bet jaunėlį daugiau. Jis nebedalyvauja puotose, suėjimuose, tuščiose pramogose. Viską, ko jį išmokė garsieji mokytojai Zenonas ir Anaksagoras, pritaiko gyvenime. Kiekvienas žodis apgalvotas, argumentai ir logika geležiniai, kalboje jaučiama jėga. Pasak Plutarcho ir Platono, žmonėms didžiulį įspūdį daro jo ramybė, kantrybė, rimtumas, ori laikysena ir... nepaprastai kuklus gyvenimo būdas.

Artuma 2014 m. vasaris

31

Akiračiai

32

Persai vėl žvangina ginklais. Atėniečius sukausto karo baimė. Periklis pasiūlo išeitį: sudaryti Heladės valstybių sąjungą, bendrą iždą laikyti Atėnuose. Ir taip 454 m. pr. Kr. Atėnai pradeda valdyti milžiniškus turtus.

Tačiau graikų kolonijos vis dėl ko nors konfliktuoja, poliai daro tą patį. Bręsta graikų karas su... graikais. Atsargusis Periklis nelinkęs rizikuoti, kariauja tik tada, kai tai neišvengiama. Periklio posakis „Geriausias patarėjas – laikas“ išliko iki mūsų dienų.

Dabar jis jau besąlygiškai gerbiamas kaip išmintingas, doras, nepaperkamas, ne pataikaujantis masėms, o jas įtikinantis.

Jis didžiulius pinigus skiria miestui puošti. Periklis puikiai žino, jog pasaulį galima užkariauti ne tik ginklais, bet ir grožiu. Nesivaržydamas sako: „Kas nematė Atėnų – kelmas, kas matė ir nesižavėjo – asilas, kas sava valia juos paliko – kupranugaris!“ Ir tai tiesa. Atėnai jau Aspasija. Marmurinis biustas. Romietiška pribloškia savo grožiu. kopija pagal graikišką originalą Perikliui visi paklūsta.

Aikčiojama dėl jo ramybės, šaltakraujiškumo, argumentuotų kalbų ir kilnumo. Kartą jo nekenčiantis žmogus vėlų vakarą grįžtantį namo sekė iš paskos ir visą kelią plūdo bjauriausiais žodžiais. Atidaręs namų duris, Periklis pašaukė vergą ir liepė su žibintu palydėti žmogų, kad šis saugiai parsirastų namolei. Kartą oponentų lyderį paklausė, kas kovoje stipresnis: jis ar Periklis? Šis atsakė: „Jei aš jį pargriaučiau, jis įtikintų žiūrovus, kad nepartrenkiau, ir taip laimėtų.“ Žinoma, atsirasdavo ir purkštaujančių. Nors Periklio sąžiningumas buvo tiesiog skrupulingas, demas ėmė burbėti, jog jis švaisto pinigus statyboms, pastatų puošybai, menams, švietimui, mokslui. Tada Periklis išaiškino atėniečiams, kiek darbo vietų atsirado prasidėjus minėtiems darbams. Dykinėtojų strategas nemėgo... Nenuostabu, kad šie, pasitelkę sėbrus, surengė jam ostrakizmą. Ką gi, graikams patikdavo tremti protingesnius ir doresnius už save! Jie to ir neslėpė. Bet balsavimo šukės (gr. ostrakon, iš čia terminas ostrakizmas – balsavimas, kuriuo piliečiai buvo ištremiami iš Atikos dešimčiai metų) krito į oponento, o ne į Periklio krepšį. Jo amžininkas istorikas Tukididas taip išvardijo Periklio privalumus: labai iškalbus ir moka valdyti minią; išsilavinęs, protingas, nuspėja įvykius ir įvertina jų padarinius; galvoja ne apie šlovę, o apie tėvynę; nesavanaudis ir nepaperkamas.

Artuma 2014 m. vasaris

Nesėkmės ir sėkmės Imperijoje visai ramu nebūdavo. Tai sukildavo kokia sala, tai miestas. Sukilimus tekdavo malšinti karine jėga.

Periklis to labai nemėgo, bet kito kelio nebuvo.

Jis steigė graikų kolonijas Juodosios jūros pakrantėse, klestėjo prekyba. Buvo išplėstas Pirėjo uostas, kuris greit tapo labai svarbia valstybės vieta. Viskas sekėsi tarsi gerai, bet išmintingajam Perikliui kėlė nerimą visur tuščias diskusijas vedantys sofistai ir jų įtakon patenkantis jaunimas.

Periklis nesikišo, bet suprato, kad auga karjeristų, prasisiekėlių, kuriems tėvynė ir idealai nė motais, karta.

Atsirado ir vis daugėjo nepatenkintųjų strategu. Juk žmonės nemėgsta ne vien tų, kuriuos nuskriaudė, bet ir tų, kurie jiems daro gera. Prasidėjo intrigų rezgimas. Patį strategą liesti buvo nejauku, tad demas susidorojo su Periklio draugais filosofu Anaksagoru ir garsiuoju skulptoriumi Feidiju.

Dėl vidinių neramumų į Atėnus suplaukus ieškantiems prieglobsčio aplinkinių miestų gyventojams, čia kilo trys didelės epidemijos. Spėjama, jog tai buvo dėmėtoji šiltinė. Ji nusinešė abiejų vyresnių Periklio sūnų Ksantipo ir Paralo bei jo sesers gyvybes. Mirė ketvirtadalis Atikos gyventojų. Žmonės neviltyje pradėjo dėl visko kaltinti Periklį. Jį net patraukė teisman ir skyrė didelę baudą. Strategu nebeišrinko. Bet greit suprato, kad padarė didelę klaidą ir praėjus metams vėl išrinko.

Finišo tiesioji Tais pačiais metais Periklį pakerta nelemtoji epidemija. Jis tyliai gęsta apsuptas draugų. Kai visai nusilpo ir draugai manė jį esant be sąmonės, tarpusavyje ėmė šlovinti jo išmintį, dorybes, nuopelnus. Periklis atmerkė akis ir tarė: „Jūs minit nuopelnus, kurių gali turėti kiekvienas, bet pamiršote svarbiausią dalyką: dėl manęs nė vienas atėnietis neapsivilks gedulo rūbu.“ Žinios apie jo laidotuves šykščios ir prieštaringos. Tačiau faktas, kad po Periklio mirties Atėnai pamažėle pradės smukti. Jie neteks ne tik politinės galios. Atsiras socialinė atskirtis, du luomai – turtingų ir vargšų. Tiesa, statybos vyks, bet nebebus antro Feidijo, Iktino, Kalikrato, neatsiras tragikų, prilygstančių Sofokliui, Euripidui, Aischilui.

Aukso amžius baigėsi kartu su žmogumi, vardu Periklis, Ksantipo sūnus.

Socialiniai klausimai Perikliui teko žengti nemenkos drąsos reikalaujantį žingsnį, prieštaraujantį papročiams ir viešajai nuomonei. Jis įvedė atlyginimus vyriausybei (500 tarybai), valdininkams, puikiai suprasdamas, kad, dirbdami tėvynės labui, žmonės apleidžia savo reikalus. Demas nustebo, bandė prieštarauti, bet Periklis įtikino Tautos susirinkimą savo teisumu. Tai išėjo tik į gera. Maža to, jis pasiekė, kad algas gautų teisėjai, kariai, jūrininkai, miestų sargybiniai ir kt.

Akiračiai

Bet ir to nepakako. Kadangi iždas taupaus ir sumanaus Periklio laikais niekada nebuvo tuščias, neįgaliesiems, seniems vienišiems gyventojams, našlaičiams imta mokėti po 2 obolus per dieną – sumą, kurios pakakdavo maistui. Periklis pasirūpino ir žuvusiųjų karuose šeimomis.

Karių vaikai gaudavo visą išlaikymą iki pilnametystės, o sulaukę jos vaikinai – ir ginkluotę. Tais laikais (prieš du su puse tūkstantmečių!) tokie dalykai stulbino.

Šeima Periklio tėvo būta labai energingo ir veiklaus, per žmonos dėdę jis pateko į įtakingųjų tarpą. Apie motiną ir pirmąją žmoną žinoma nedaug. Kaip minėta, iš pirmos santuokos turėjo du sūnus. Šeimą jis aprūpindavo tik būtinais dalykais, nes prabangą laikė gėdingu nuosmukiu.

Na, bet vyrai visais laikais panašūs. Tų laikų graikai oficialiai pripažino, kad vyrui reikia trijų moterų: žmonos vaikams gimdyti, vergės kūno malonumams, heteros širdžiai ir protui. Tad apie heteras. Šios laisvos moterys gyveno išlaikomos gerbėjų, bet tai nebuvo prostitutės,

Aspasiją Periklis labai mylėjo. Jų namai tapo atviri visiems, ten galėjo užeiti bet kuris pilietis. Juose knibždėjo filosofų, mokslo, meno žmonių, politikų, vyravo nuoširdi, šilta atmosfera. Tačiau demas ant Aspasijos pylė pamazgas cisternomis. Ją apšaukė bedieve, paleistuve, viešnamio šeimininke ir pan. Visa tai, aišku, buvo šmeižtas.

Po Periklio mirties Aspasija vėl ištekėjo, turėjo dar vieną sūnų. Apie tolesnį jos gyvenimą žinių nėra.

Jaunesniojo Periklio istorija tragiška. Kaip ir tėvas, tapo strategu, laimėjo didelį jūrų mūšį. Iš pradžių atėniečiai jį šlovins, apdovanos, o paskui nuteis mirti. Nes liko nepalaidota dalis žuvusių jūrininkų...

O pats Periklis?

Nebuvo gražuolis. Dėl didelės ir pailgos galvos jo išvaizdą nuolat išjuokdavo komikai ir visi, kas Periklio nemėgo. Į užgaulias pajuokas nekreipė jokio dėmesio.

Pasižymėjo taupumu, vos ne šykštumu. Atėniečiai šaipėsi, kad Periklio sūnūs vaikšto apsirengę kaip vergai. Jo namų ūkį tvarkė išsilavinęs vergas graikas. Šeimininkui jis kasdien pateikdavo numatomų rytdienos išlaidų sąmatą – minimalių išlaidų, suspaustą, kiek įmanoma.

Bet Periklis iš jos vis vien išbraukdavo dar kelis punktus... Šmeižiamas ar šlovinamas Periklis išlikdavo vienodai ramus. Jam visi buvo lygūs prieš įstatymą, tą taisyklę taikė sau ir savo šeimai. Rūpinosi tėvyne kaip niekas kitas. Apie tai, kaip suklestėjo Atėnų piliečių gerovė, jau minėta. Radikalių valdymo naujovių Periklis neįvedė. Jis tobulino ir įgyvendino tai, ką buvo sumanę jo pirmtakai, ir visas idėjas įkūnijo taip, kad antikos Atėnai isPartenonas – šventykla miesto deivei Atėnei. Atėnai, 447–432 m. pr. Kr. torijoje liko amžiams. Plutarchas jį apibūdina kaip narsų karvedį, bet nes intymių santykių su jais neturėdavo. Heteros pasi- šiek tiek nedrąsų prieš minią. Nepaisant to, kaip itin gežymėjo protu, žavesiu ir grožiu. Jų namuose rinkdavosi rą oratorių ir labai išmintingą žmogų.

O Periklis statytojas ir menų globėjas? Tad baipolitikai, filosofai, menininkai, vykdavo diskusijos, būdagiant jo didieji darbai šioje srityje. Periklio rūpesčiu vo sprendžiami svarbūs klausimai.

Su garsiausia Atėnų hetera Aspasija Periklį supažin- atsirado Hefaisto šventovė Atėnuose (pradėta statyti dino Sokratas. Tai buvo itin skvarbaus proto, milžiniškos 449 m. pr. Kr.), Partenonas (447–432 m. pr. Kr.), Odeoerudicijos ir reto grožio moteris. Nenuostabu, kad Periklis nas (446–442 m. pr. Kr.), Atėnės statula (aut. Feidijas, pametė galvą. Iki tol buvęs ištikimas vyras, pagal to me- 438 m. pr. Kr.). Aišku, galima vardyti dar ilgai.

Kai būdami Atėnuose žiūrėsite į Partenono didybę to įstatymus žmoną atleido, t. y. sumokėjo skyrybų kompensaciją, surado jai kitą vyrą ir ištekino, o pats gyveno su ir tobulumą, prisiminkite, kad šio žmogaus genijaus šeAspasija. Jos būta ne atėnietės, o atvykėlės iš Mileto. Tuo devro nebūtų, jei ne ypatingasis valdovas, kadaise gyvemetu santuoka laikyta teisėta, jei abu sutuoktiniai – tre- nęs Periklis. čios kartos atėniečiai. Tik tokioje santuokoje gimę sūnūs Parengė Vanda IBIANSKA galėjo tapti piliečiais. Tautos susirinkimas vis dėlto padarė Aspasijos ir Periklio sūnui Perikliui jaunesniajam išimtį ir suteikė ne tik teisėto sūnaus, bet ir piliečio teises.

Artuma 2014 m. vasaris

33

Sveikata

Sezoninės ligos ir darbas Gydytojo Petro patarimai

34

Šitaip elgiasi apie 10 proc. Europos Sąjungos gyventojų ir apie 70 proc. amerikiečių. Tai skandalas, nes kenkiame ne tik sau, bet ir kitiems. Užuot sunegalavus vienam darbuotojui, suserga keli, nukenčia būtent tas pats darbas ir darbovietė! Taigi, blogai visais atžvilgiais, o darbdaviui (kartu ir darbuotojams) ypač prastai ekonominiu.

Pažvelkime į sezonines ligas šaltai ir blaiviai.

Užsitęsusi infekcija Manome, kad peršalimas praeis savaime. Tai galėtų būti tiesa, bet tam reikia tam tikrų sąlygų: a) neatvėsti; b) neperkaisti; c) vengti streso.

To negana. Būtina labai gerai išsimiegoti. Pailsėjęs organizmas geriau kaunasi su virusais. Įrodyta, jog išmiegojus 4–5, o ne reikiamas 7–8 val. mūsų imunitetas staiga nusilpsta ir nestiprėja tol, kol kūnas negauna trūkstamo poilsio.

Jeigu to laikysitės, per tris dienas, gydydamiesi kojų kaitinimu, liepžiedžių ar kita arbata su citrina ir medumi, pasveiksite. Tačiau nepaisant šių sąlygų, infekcija užsitęs iki keliolikos dienų. O kur dar komplikacijos? Patys matote, kad tas tris dienas gulėti lovoje būtina, jei nenorite ilgiau sirgti ir bjauriai jaustis.

Sloguojantis, kosintis ir čiaudintis darbuotojas neginčijamai užkrės bendradarbius. Nepaneigiamas faktas, jog kai kurie jų po kelių dienų ar savaitės irgi susirgs. Nepadės patalpų vėdinimas ir bendravimas per poros metrų atstumą.

Artuma 2014 m. vasaris

Kas dešimtas suaugęs žmogus yra pneumokokų nešiotojas. Peršalus šie suaktyvėja, tad gresia komplikacijos ir bent kelių kolegų susargdinimas. Pirmąsias tris peršalimo dienas virusą perduodate per orą vos metro atstumu. Ar pagalvojate, ką tai reiškia?

Kodėl reikia gulėti namuose? Pasveiksite greičiau, nes darbovietėse varstomos durys, darinėjami langai, norom nenorom keliami skersvėjai, daug kur veikia ir kondicionieriai. Vykstančius į darbą ir grįžtančius iš jo paveikia temperatūrų svyravimai. Tos trys dienos lovoje namuose būtinos be jokių diskusijų.

Vaistai nuo kosulio, ypač su kodeinu, malšina atsikosėjimą, todėl kvėpavimo takuose lieka gleivių su daugybe mikrobų. Geriau vartokite skystinančių sekretą ir lengvinančių atsikosėjimą preparatų, o slopinančių kosulį tik tada, kai juos skirs gydytojas.

Piktnaudžiaujant paracetamoliu ar aspirinu (jų yra medikamentuose „nuo peršalimo“, „nuo gripo“) pakenkiama kepenims, inkstams ir skrandžio gleivinei.

Bakterinės infekcijos Danų medikai atliko išsamius tyrimus ir įrodė, kad sergantys vaikščiotojai į darbą patenka į 75 proc. didesnę rizikos grupę atkristi. O jau tada – ilgalaikis nedarbingumo lapelis. Štai nuogi faktai.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Su savo sveikata elgiamės labai lengvabūdiškai, nors gydytojai nuolat perspėja.

Rudenį ir žiemą dažnai jaučiamės nusilpę, tiesiog išgręžti tomis trumpomis, apniukusiomis dienomis. Nosis varva, čiaudime, skauda galvą, laužo kaulus, karščiuojame, bet vis vien einame į darbą. Kodėl? Niekas nepadarys mūsų darbo?

Ar jis toks svarbus, kad nepadarius gali nustoti suktis Žemė? Bijome nedarbingumo lapelio, nes gali atleisti iš darbo? Tokiam elgesiui pavadinti atsirado net terminas: prezenteizmas. Tik ką laimime šiuo perdėtu uolumu? Ar greičiau pralaimime?

Vaistai Ką darome susirgę? Sliūkiname į vaistinę ir perkame nosies lašų, tablečių nuo kosulio ir vaistų su paracetamoliu, aspirinu. Manote, kad gydotės? Nė truputėlio! Tai simptominiai vaistai, kurie tuos simptomus ir sušvelnina, bet nė per nago juodymą neveikia ligos priežasties. Tas pats pasakytina ir apie didelį kiekį vitamino C (dabar labai madinga).Vien juo ligos neišgydysi.

O su tais vaistukais yra taip. Jei kokias 10 dienų vartosite nosies lašus, tikėtina, kad įsitaisysite nesibaigiančią slogą, kai kada net lėtinę, ir išgydyti ją bus tikrai nelengva. Nosies lašus ar purškalą galima vartoti tik kelias dienas.

Užsitęsusios slogos padarinys dažniausiai būna sinusitas. Tai liga visam gyvenimui, ji kartosis iki mirties. Beje, pasitaiko ir mirčių nuo sinusito (infekcijos židiniai arti smegenų, o tai ne juokai).

Užleisto peršalimo komplikacija dažnai būna ausies uždegimas. Negydomas jis gresia iš dalies prarasta klausa.

Gripas Sergant peršalimo ligomis kūno temperatūra paprastai aukštai nepakyla. Tačiau pasigavus gripą ji kartais šokteli ir iki 39oC. Jeigu vaistais skubėsite „mušti“ temperatūrą, sau tik pakenksite. Temperatūrą iki 38oC reikia iškęsti, nes nuo jos

Gyvenimas kaip senas vynas

žūsta virusai. Gydytojas gali paskirti ir antivirusinių vaistų (kursas – septynios dienos), bet jie ne visada padeda. Jei ir padėjo, tai nereiškia, kad po savaitės galite šuoliuoti į darbą. Bus labai silpna ir namie teks likti dar savaitę. Komplikacijos? Dažniausiai tai plaučių, ausų, inkstų uždegimai. Maža to, visada paaštrėja jau turimos lėtinės ligos.

Pastebėta, kad siaučiant gripui padaugėja miokardo infarktų. Jie ištinka ne tik turinčius kardiologinių bėdų, bet ir tuos, kurių širdis neva yra sveika.

Be to, visi vaistai nuo gripo silpnina mūsų imunitetą. Antrą kartą susirgus jie veikia kur kas silpniau.

Apie skiepus nuo gripo sklando įvairiausi gandai ir paskalos. Nekomentuosiu jų, bet konstatuosiu faktus: pasiskiepijusieji rečiau peršąla, neserga gripu, o jei suserga, ligos eiga būna daug lengvesnė. Tai įrodyta.

Sirgdamas ir eidamas į darbą žmogus kenkia (smarkiai!) savo sveikatai, amoraliai elgiasi bendradarbių atžvilgiu ir daro nuostolių darbovietei. Paskaičiuokite: Jūsų „nepakeičiamumas“, baimė (dažniausiai nepagrįsta) būti atleistam iš vienos pusės ir tai, kas čia parašyta, iš kitos.

Tai ar verta sąžiningam žmogui ir dar katalikui lakstyti į darbą snarglėjantis, pakeliui purškiant į visas puses virusus, darant nuostolių darbovietei (sergančiųjų darbo kokybė laba prasta), maitojant savo ir kitų sveikatą? Ar tai liudija mūsų didelį protą ir padorumą?!

Nuodėmės

ir bėdos mūsų kasdienės Vanda IBIANSKA

Su nuodėmėm yra taip: kitų – aiškios, matomos, kaip dramblys žalioj pievoj saulėtą dieną, savos – juoda katė tamsią naktį be mėnesienos. Kadangi situacija šitokia, pradedu burnoti, nes savus griekus galiu laikyti statistiškai nereikšmingu dalyku. Iš tikrųjų tai jų sąrašas ilgesnis už Konstituciją, bet juk niekas šito nežino, argi ne? Jeigu jums įdomu kokios, tai išsyk pranešu: nebūkite smalsūs kaip žvirbliai pavasarį, nes katinas pagaus. Taigi – apie kitų nuodėmes.

* * *

Visai išėjo iš mados gražus elgesys. Chamina beraščiai ir inteligentai, technokratai ir humanitarai. Pateikiu pavyzdėlį iš gyvenimo.

Kadaise žinoma architektė (IQ apie 150) vienoje iš Kauno bibliotekų pasirenka knygų. Leidžiama paimti penkias. Bibliotekininkės atneša ir pirmoji sako: „Jūs tokioms knygoms per sena!“ Skaitytoja praranda amą. Paskui antroji kultūros fronto darbuotoja pareiškia: „Ne, penkių neduosiu. Su senais žmonėmis visko būna. Numiršta, o paskui gaudyk vėją laukuose! Taip knygos ir prapuola!“ Nors toji architektė ir nebuvo galudienė senolė, bet kraujospūdis jai pakilo. Norėjo eiti pas direktorę, bet nusprendė, kad nesižemins. Geriau naudosis kuklesnės bibliotekos paslaugomis. Aišku, galima pasakyti, kad tų abiejų bibliotekininkių „lubos kreivos“ (čia tam, kad nesakyčiau – trenktos, nes dar užsigaus, juk net nesupranta, ką pašnekėjo), bet ką sau mano vadovybė? Ir dar visos nori didelių atlyginimų! Na ir na!

* * *

Dar apie kultūristes, besidarbuojančias muziejų sferoje.

Kadaise parengiau straipsnį apie vyskupą Motiejų Valančių. Asmenybė ryški, straipsnis pavyko neblogai, tad mūsų redakcijos dailininkė norėjo gerų ir retesnių iliustracijų. Kai nerado kitur, nuėjo pas muziejinę ponią. Grįžo be iliustracinės medžiagos, užtai pilnom ašarų akim ir griežtai patikino, jog į tą moteriškę niekada daugiau nesikreips. Nesuprasi, kaip čia yra. Žmogus tarsi kultūros srityje darbuojasi, bet kultūringą elgesį iš tos srities eliminuoja.

Ir apskritai su tais kultūristais kažkas negerai. Vaikšto tokiom veido išraiškom, tarsi ką tik vietoj nugarinės būtų suvalgę kaliošą. Kitaip sakant, niūrūs ir „pasikėlę“.

* * *

O dabar persikelsiu į pirmuosius Nepriklausomybės metus, gal net perestrojką. Klestėjo kooperatyvai, gaminantys prekes su etiketėmis Artuma 2014 m. vasaris

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

Made in Italy, Made in USA, Made in UK ir pan., o Made in China dar neegzistavo. Turguose jau buvo visko pilna, ne taip, kaip okupacijos laikais. Einu pirkti džinsų. Jauni vyrai ne tik šiaip linksmai, bet su gera humoro doze siūlo: „Ponia, prekiaujame tik garsių amerikietiškų firmų džinsais. Prašome rinktis: šie Rokų siuvimo, anie Karmėlavos, o treti Garliavos.“ Na, tada prekiavo visi: filologai, ornitologai, dendrologai, klimatologai, postmodernistai ir kitokie artistai. Buvo linksmi ir mandagūs. Todėl dabartiniai turgaus prekeiviai irgi mandagūs. Jaučiama senoji mokykla! Beje, aukštoji. Žinau ne vieną ponią, baigusią KPI (nūnai KTU) ar Pedą (LEU) ir uždirbančią duonos kąsnį turguje. Na ir kas? O tie, baigusieji menotyrą, etnokultūrą ar kitokią chaltūrą, Londone greitojo maisto restoranuose grindis plauna arba Vokietijoje senukams apatinę kūno dalį mazgoja. Kuo geriau? Pirmieji bent Lietuvoje, namuose gyvena.

* * *

Dabar tai jau apie atlaidus. Per daug po juos nesivažinėju, bet Šiluvoje kasmet bent vieną dieną būnu. Štai pernai sėdime mes, trys žurnalistės, tose neva privilegijuotose

Vido Venslovaičio nuotrauka

vietose, paliktose seimūnams, vyriausybei, žiniasklaidai ir vėlgi tiems patiems kultūros fronto darbininkams. Žinoma, publikos daug, visi „eiliniai“ nesutelpa, o mūsų zonoje dar yra kelios laisvos kėdės. Vienas katalikas (?!) sukelia šlykštų skandaliuką, sumala į miltus vargšę mergaitę – savanorę – ir tiesiog jėga pasodina ant dviejų dar laisvų kėdžių savo nėščią žmoną ir kokių šešių metukų sūnų. Akivaizdu, jog moteriai ir vaikui atlaidai buvo tiesiog atrakcija, ir jiems ji greitai įkyrėjo. Berniukas garsiai birbina žaislą, rėkauja, kad jam nuobodu, mama irgi gana garsiai guodžia: „Žinau, kad neįdomu. Dar kokias 10 minučių pabūsime, nes dabar negražu iš karto išeiti, ir tada eisime pirkti ko nors skanaus.“ Patriukšmavę atsikelia ir per patį Pakylėjimą stumdydami klūpančius išeina. Aplinkiniams melstis, aišku, sunkoka. Kyla natūralus klausimas: ko atlaiduose reikėjo tiems žmonėms?

Nors ko čia stebėtis. Atvažiavo, nes dabar tapo madinga atlaiduosna nukakti.

Ak! Antai prieš kelerius metus aš, ir nuodėminga, ir nekultūringa, vos suvaldžiau pagavusį mane pyktį ir geismą užtvatyti rankine ir parasoliu rusą, kuris lygiai taip pat visus išstumdė eilėje prie Juodosios Madonos Montserato vienuolyne Ispanijoje, tempdamas žmoną, dukterį ir garsiai plūsdamasis. Aš, nuodėmių pritvinkusioji ir kultūros nepalytėtoji, jam į ausį tyliai sušnypščiau: „Visur jūsų, kaip tarakonų, pilna. Čia katalikų bažnyčia, tu, biologine substancija!“ Paskui teko išpažinties eiti. Dvejus metus toje eilėje po kelias valandas išstovėjau, trečią kartą nenoriu. Kodėl? Ogi galiu vėl ką nors išplūsti, o tada su lengva atgaila neišsisuksi. Gali tekti vilktis ašutinę, galvą – pelenais ir su lazda, džiūvėsiais beigi vandeniu atgailauti. Privengiu atlaidų, nes ten gali pasitaikyti ieškančių turistinės ar kitokios atrakcijos.

Viskas, galutinė stotelė. Maršruto pabaiga. Išlipu.

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Vyras grįžta namo. Jį sutinka žmona su plakatu rankose: „Aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Vyras gūžteli pečiais ir atsisėda į fotelį priešais televizorių. Po 5 minučių tarp jo ir TV atsiranda žmona su kitokiu plakatu: „O ar žinai kodėl?“

* * *

Lėktuve labai kuklus jaunuolis niekaip nedrįsta užkalbinti išvaizdžios kaimynės. Pagaliau pasiryžta: – Atleiskite, o jūs taip pat skrendate šiuo lėktuvu?

* * *

Kiek mums reikia miego?

Vidutiniškai 10 minučių daugiau.

Artuma 2014 m. vasaris

* * *

Tikybos mokytoja klausia vaikų: – Kur gyvena Jėzus?

Jonukas pakėlė ranką ir atsakė: – Danguje.

Marytė: – Mano širdyje.

Petriukas irgi pakėlė ranką: – Aš žinau, žinau, kur Jėzus! Mano vonioje.

Klasėje tyla, mokytoja sutrikusi klausia: – Iš kur tu žinai?

Petriukas: – Na… kiekvieną rytą mano tėtis atsikėlęs beldžiasi į vonios duris ir šaukia: „Jėzau Kristau, tu vis dar ten?!“

Mūsų draugai

Jėga ir grožis jo šventovėje...

Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje Knygos sudarytoja – dailėtyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė Knygoje pirmą kartą išsamiai pristatomas Bažnytinio paveldo muziejuje sukauptas Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių dailės vertybių rinkinys – meno, istorijos ir liturgijos raidos požiūriu reikšmingiausi jo eksponatai.

Leidinio tikslas – ne tik sužavėti skaitytojus itin kokybiškomis gražiausių dailės kūrinių nuotraukomis, bet ir jas trumpai komentuojančiais bei įvadiniais tekstais supažindinti su Katalikų Bažnyčios tradicijomis, liturgijos ir papročių kaita, Lietuvos katalikybės istorija ir Vilniaus arkivyskupijos sakralinio paveldo situacija.

Knygos parengimą ir leidybą finansavo: Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos mokslo taryba, Vilniaus arkivyskupija

Leidinį galite įsigyti Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje (Šv. Mykolo g. 9), Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, knygynuose „Katalikų pasaulis“, „Pegasas“

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

2014 m. mūsų leidyklos tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 45 tūkst. litų. Remiamos kai kurios šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijos

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 2 (289) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 43558 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

© Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

KAZIUKAS KITAIP

KOVO 2 D.

AR šv. Kazimieras, Lietuvos karalaitis, prekeivių globėjas?

AR Lietuvos ir jaunimo globėjas?

Jis, išsaugojęs savo jaunystės skaistumą, kviečia į susitelkimą maldai už jaunimo, šeimų, klierikų, kunigų ir visų pašvęstųjų Dievui skaistumą; už neištikimybės, paleistuvystės, negimusios gyvybės žudynių nuodėmėje gyvenančius žmones, jų atsivertimą ir išgijimą.

VILNIUJE Maldos žygis Vilniaus Kalvarijose „UŽ SKAISTUMĄ“ 15 val. renkamės prie Šv. Juozapo kunigų seminarijos.

Apsiaukite šiltais batais ir šiltai apsirenkite.

Baigsime 18 val. arbatėle seminarijoje (užkandį turėkite savo) KAUNE 12 val. šv. Mišios Kauno arkikatedroje ir malda prie šventojo kunigo Jono Bosko, jaunimo globėjo, relikvijų bei maldos akcija Jono Pauliaus II piligrimų namuose KAIŠIADORYSE 10 val. šv. Mišios Kaišiadorių katedroje ir maldos akcija su jaunimu ir šeimomis LIETUVOJE Kviečiame organizuotis maldai ir kitas Lietuvos parapijas, ypač visų grėsmingų šeimai ir vaikams įstatymų projektų akivaizdoje Kviečia Lietuvos šeimos centras ir Moksleivių ateitininkų sąjunga

Šv. Kazimierai, skaistusis nekaltybės karžygy, melski už mus!

VASARIO 14 D. 19 VAL.

(Jn 16, 23b–28)

SU MUMIS DŽIAUGSIS: QUORUM SWEETBAND AURA RONAN JOHNSTON (AIRIJA) ARKIVYSK. GINTARAS GRUŠAS IR KITI ...

RENGINĮ ORGANIZUOJA KAUNO ARKIVYSKUPIJA

GLOBĖJAI: Kauno arkivyskupas metropolitas

Sigitas Tamkevičius

BILIETUS PLATINA WWW.KAJC.LT

Kauno miesto meras

Andrius Kupčinskas

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai