Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. kovas

Popiežiaus Pranciškaus žinia 2014 metų gavėniai

Jis tapo vargšu, kad taptume turtingi per Jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9) Mieli broliai ir seserys, artėjant gavėniai, norėčiau pasiūlyti jums keletą minčių vildamasis, kad jos padės asmeniniame ir bendruomeniniame atsivertimo kelyje. Šios įžvalgos įkvėptos šventojo Pauliaus žodžių: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Apaštalas rašė Korinto krikščionims, drąsindamas juos būti dosnius ir padėti vargstantiems Jeruzalės tikintiesiems. Ką šie šventojo Pauliaus žodžiai reiškia mums, krikščionims, šiandien? Ką reiškia mums šiandien šis paraginimas gyventi neturte, neturte evangeline prasme?

Kristaus malonė Šie žodžiai pirmiausia atskleidžia mums Dievo veikimo stilių. Dievas apsireiškia ne per šio pasaulio galybę ir turtą, bet per silpnybę ir neturtą. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu…“ Kristus, amžinasis Dievo Sūnus, galia ir šlove tolygus Tėvui, tapo vargdieniu; Jis nusileido tarp mūsų ir tapo artimas kiekvienam iš mūsų; Jis apiplėšė, „ištuštino“ save, idant visuose dalykuose galėtų būti panašus į mus (plg. Fil 2, 7; Žyd 4, 15). Dievo tapimas žmogumi yra didžiulis slėpinys! To priežastis yra Dievo meilė – meilė, kuri yra malonė, dosnumas, artumos troškimas, meilė, kuri nedvejoja savęs dovanoti ir pasiaukoti dėl mylimų kūrinių. Meilė reiškia viskuo ir visiškai dalytis su mylimuoju. Ji leidžia supanašėti, sukuria lygybę, sugriauna sienas ir panaikina atstumus. Dievas tai padarė mūsų atžvilgiu. Iš tikrųjų Jėzus „darbavosi žmogaus rankomis, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo“ (GS, 22). Tapdamas vargšas, Jėzus nesiekė neturto dėl jo paties, tačiau, kaip sako šv. Paulius, „kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“. Tai nėra tik žodžių žaismas ar efektinga frazė. Čia apibendrinama Dievo logika, meilės logika, Įsikūnijimo ir Kryžiaus logika. Dievas nenuleido išganymo tiesiog iš dangaus, tarsi žmogus su filantropiniu pietizmu duotų išmaldą iš savo pertekliaus. Kristaus meilė yra ne tokia! Jėzus įžengė į Jordano vandenis ir buvo Jono Krikštytojo pakrikštytas ne todėl, kad Jam būtų reikėję atgailos ar atsivertimo. Jis tai padarė tam, kad būtų tarp žmonių, kuriems reikia atleidimo, kad būtų tarp mūsų, nusidėjėlių, kad priimtų ant savęs mūsų nuodėmių naštą. Tai kelias, kurį Jis pasirinko mums paguosti, išgelbėti, išvaduoti iš mūsų vargo. Mus sukrečia apaštalo žodžiai, kad buvome išlaisvinti ne per Kristaus turtus, bet per Jo neturtą. Vis dėlto šventasis Paulius labai gerai žino apie „nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8), to, „kurį paskyrė visatos paveldėtoju“ (Žyd 1, 2). Taigi, kas yra tas neturtas, per kurį Jėzus mus išlaisvina ir praturtina? Tai Jo būdas mus mylėti, būti mums artimu, panašiai kaip gailestingasis samarietis buvo artimas žmogui, leisgyviam paliktam šalikelėje (plg. Lk 10, 25 ir toliau). Tikrą laisvę, tikrą išgelbėjimą ir tikrą laimę mums duoda Jo užjaučianti, švelni ir solidari meilė. Mus praturtinantis Kristaus neturtas yra Jo įsikūnijimas, prisiimant mūsų silpnybes bei nuodėmes ir perduodant begalinį Dievo gailestingumą. Kristaus neturtas yra didžiausias turtas: Jėzus turtingas dėl beribio pasitikėjimo Dievu Tėvu, dėl to, kad Jis kiekvienu momentu Juo pasitiki ir visuomet trokšta vykdyti Tėvo valią, siekdamas Jį pašlovinti. Jis yra turtingas kaip vaikas, kuris jaučiasi mylimas ir pats myli savo tėvus, neabejodamas jų meile bei švelnumu nė akimirką. Jėzaus turtas glūdi Jo sūnystėje, unikalus Jo santykis su Tėvu yra viršiausia šio neturtėlio Mesijo prerogatyva. Kai Jėzus prašo mūsų imti Jo jungą, kuris „yra švelnus“, Jis taip pat kviečia, kad būtume praturtinti Jo „turtingu neturtu“ ir „vargšo turtu“, tapti Jo sūnystės ir brolystės Dvasios dalininkais, tapti sūnumis Sūnuje, broliais pirmagimyje Brolyje (plg. Rom 8, 29). Pasak Leono Bloy, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia liūdėti, yra tai, kad nesu šventas; galėtume taip pat sakyti, jog vienintelis tikras skurdas – negyventi kaip Dievo vaikams, Kristaus broliams ir seserims.

tęsinys 6 p.

›

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Kronika Teisusis vyras Juozapas

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Aštuntoji diena

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Ukraina po Maidano

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Visų draugystė Dievuje

Antanas GAILIUS Sekmadienis

Antanas SAULAITIS SJ Dėkingai džiaugtis, džiaugsmingai dėkoti

Romanas KAZAKEVIČIUS Neleiskime sekmadieniui surūdyti

Vytautė MACIUKAITĖ Poilsis ar šventė?

Zita VASILIAUSKAITĖ Džiaugsmo anatomija

Klausimai ganytojams

Tik kunigėliai sekmadieniais dirba

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Veidu į vaiką Rūta LAZAUSKAITĖ Skaitome vaikams. Perkame vaikams 21 Paul LEMOINE Darželis

Tėčio dienoraščiai. Neišeik

Jaunimo iššūkis Lina LENKUTĖ Kodėl skaistumas?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Gintautas VAITOŠKA Ką Bažnyčia sako apie homoseksualumą?

Vargai dalijasi, džiaugsmai dauginasi 28 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Slaptasis Kristaus agentas (I)

Akiračiai Fizikas Levas Landau

Bet grįžkime į Lietuvą, į jau kovo „Artumą“, o ji štai... ir vėl su litanija, tik šįkart – šventojo Juozapo! Tiesą sakant, ją dėti buvome nutarę dar iki šių įvykių (kurie tik patvirtino maldos akcijų galią), mat ją ir surasti galima toli gražu ne visose maldaknygėse, ir pãčios datos – nuo Kovo 11-osios iki 19-osios, Šv. Juozapo liturginės iškilmės – tiesiog prašosi dar vieno devyndienio: už laisvės trokštančius, už Tėvynę mylinčius, už šeimas, kuriomis Šventos Šeimos globėjas taip rūpinasi! Kita vertus, ar daug kas beprisimena, ar žino, kad kovo mėnuo tradiciškai skiriamas Juozapo garbei? Kad Lietuvos vidury – Kėdainiuose – yra ypatinga Švento Juozapo šventovė, kur malonėmis garsus jo atvaizdas (žr. viršelį), kur Kauno arkivyskupijos II sinodo siūlymu ir ganytojo nutarimu kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį meldžiama šv. Juozapo ypatingo užtarimo šeimoms! Taigi, visus trokštančius daugiau malonės dovanų „Artuma“ kviečia į dar vieną maldos akciją – nieko nekainuoja, o sugrįžta šimteriopai arba baigiasi stebuklingai... Tiesa, ne tik apie maldas šis numeris, bet labiausiai apie 3-iąjį Dekalogo žodį – sekmadienį švęsk. Sakysit, prasideda gavėnia, o jie štai čia apie šventimą?! Tikrai, gal kas pasipiktins, bet jeigu paskaitys, tuomet nebepyks, bet ims dar labiau sekmadienį švęsti ir kitiems padės tai daryti. Sykį pradėjom su tom akcijom, tai kviečiam Jus į dar vieną – gavėnios pasninko proga pasižadėkime neiti sekmadieniais į parduotuves: ir patys daugiau laiko švęsti turėsim, ir tūkstančiams pardavėjų šventadienį laimėsime! Sakysit – nesąmonė, taip lengvai nieko nebus?! O, jeigu tik visi tai išdrįstume – stebuklai vėl tęstųsi... O, šventas Juozapai, drąsus vyre, melski už mus! Darius Chmieliauskas

Sveikata Dingęs apetitas

aišku, tai visiškas sutapimas ir jokios mistikos čia tikriausiai nėra, tačiau niekaip negaliu susiturėti su Jumis nepasidalydamas tuo džiaugsmu, kad šitokie dramatiški, kraupūs ir tragiški įvykiai Ukrainoje staiga, na, jei ne stebuklingai, tai tiesiog neįtikėtinai, pasikeitė į laisvės trokštančiųjų pergalės pusę kaip tik tomis dienomis, kai mes baigėme galingiausio Jėzaus Vardo garbei skirtą devyndienį! Kad ir kaip ten būtų, ačiū Dievui už tą malonę, be kurios tokie staigūs ir palaimingi netikėtumai neįmanomi – mes, katalikai Lietuvos, tai ne tik tikime, bet ir žinome, ir net esame patyrę! Nors kai mūsų ganytojai, jau pirmąją kruvinų įvykių naktį tikinčiuosius pakvietę maldai, palygino tai su Sausio 13-ąja, kažkas sakė, jog čia nesulyginama, tačiau galiausiai ne tik pralietas nekaltų žmonių kraujas, bet dar panašesnis buvo tas nuo Maidano pasklidęs laisvės pergalės dieviškas kvapas... na, tikrai stebuklingas! O kas atstovėjo ir tikrai išmeldė tą pergalę – tai pirmiausia patys ukrainiečiai ir jų dvasininkai: argi ne fantasmagorinis vaizdas skriejo per visą pasaulį iš Kijevo, kur dieną ir naktį, aikštėje ir nuo scenos, nuolat meldėsi dvasininkai, gi dar visai neseniai jie, net tarpusavyje taip skausmingai nesutarę, staiga ėmė vienu balsu, viena Dvasia melstis, palaikyti, vesti tautą! Na, mielieji, menkas mano tikėjimas, nes niekaip nepatikėsiu, kad tai gali vykti be Dievo malonės!

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Ne į temą

Viršelyje – Šv. Juozapas su Kūdikiu. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia, XVIII a. Artuma 2014 m. kovas

Kronika

Teisusis vyras Juozapas Apie jį nežinome nieko tikro, išskyrus tai, ką papasakojo evangelistai Matas ir Lukas: Juozapas yra Mergelės Marijos sužadėtinis; Dovydo giminės palikuonis, karališkos kilmės. Bet šis kilmingumas tik žodinis, nes gyvenimui Juozapas turėjo užsidirbti pats ir buvo paprastas kaimo amatininkas.

Jos vyras Juozapas <...> teisus, – sako evangelistas Matas. Hebrajiškai teisusis yra tsadiq: tos pačios šaknies yra žydų etikos raktinis žodis, reiškiantis teisingumą, tikslumą ir gailestingąją meilę. Teisusis yra tas, kuris besąlygiškai pripažįsta Įstatymą ir jo moralinę vertę. Juozapas vadinamas teisiu, nes visa širdimi yra atsidavęs Dievui, visa siela į Jį atsigręžęs, visomis jėgomis besistengiantis būti tyras ir ištikimas. Tai, jog Juozapas vadintas tsadiq, byloja, kad jis atliko svarbų viešą socialinį vaidmenį. Galima numanyti, kad Nazareto žydų bendruomenei jo dvasinė įtaka buvo žymi, jo mokymo buvo klausoma, nes žmonės laikė jį bendrystės su Dievu pavyzdžiu ir galėjo mokytis iš jo, kaip gerbti Torą ir tarnauti Dievui. Evangelistas Morkus Jėzų vadina dailide; paprastai sūnus išmokdavo tėvo amato. Žodis dailidė (gr. tekton, aram. naggar) reiškia ir statybininką, ir architektą. Beje, Jėzus savo pamoksluose mėgo vartoti palyginimus apie namų statymą. Žydų bendruomenėje kiekvienas privalėjo mokėti dirbti rankų darbus. Amato būtinai reikėjo išmokyti ir savo sūnus. Matome jį besimeldžiantį triskart per dieną, kas savaitę lankantį sinagogą, ten skaitantį Torą, švenčiantį šabą ir visas hebrajų šventes, keliaujantį į Jeruzalę švęsti paaukojimo šventykloje ir naujagimio išpirkimo, taip pat didžiųjų piligriminių švenčių. Nebūtų buvę praktikuojančio žydo Jėzaus, jeigu nebūtų buvę praktikuojančio žydo Juozapo: tai yra vienas Įsikūnijimo slėpinio, Žodžio, tapusio žydu, aspektų. Iš savo įtėvio Jėzus gavo visą savo žydiškumą, širdies ir kūno struktūrą pagal žydų Halakha (tai apibūdina Įstatymo praktiką ir taisykles, pagal kurias turi vykti visas žydo gyvenimas). Per ritą, taisyklę, tikslų nurodytą ir iš tėvo Jokūbo gautą bei Jėzui ištikimai įteigtą elgesį Juozapas įskiepijo Jėzui Izraelio Dievo žodį ir Artuma 2014 m. kovas

Jo artumo suvokimą. Malonės paremtas Juozapo darbas buvo pratinti Jėzų-žmogų gerbti Torą, ją aiškinti, mokyti elgesio, kuris kiekvieną Izraelio sūnų padaro tarnu ir Dievui pašvęstu kunigaikščiu. Juozapo atliktas pagimdymo Tradicijai darbas yra skirtas Jėzaus žmogystei susiderinti su Jo dieviškosios prigimties išsiskleidimu. Šeimos tėvas namuose kaip sinagogoje gieda nesuskaičiuojamas maldas, psalmes ir pranašystes, o vaikas žavisi jo balsu, kuris jam yra pavyzdys. To anaiptol nėra moderniuose Vakaruose, kur vaikas veltui ieško to žmogaus, kuris perdavė jo vyriškąją savastį. Ši tapatybė atrandama tik santykyje su Dievu ir bendruomenėje, kuri meldžiasi ir be jokios gėdos save išreiškia. Izraelio susirinkime gerbiama atmintis formuoja tapatybės šaknis. Biblinėje antropologijoje gimdytojai pirmiausia yra tikri Dievo atstovai vaikams; iš to aiškėja, kodėl vaikai turi gerbti tėvus. Vis dėlto konstatuojama, kad tėvo funkcijos nėra natūraliai įgimtos. Tėvais ne gimstama, bet tampama. Auklėti reiškia teigti vaikui, kad jis yra vaikas, idant galėtų tapti tėvu. Jei nemoka būti vaiku, jam labai pavojinga tapti tėvu. Tą patį galėtų reikšti ir Evangelijos žodžiai: Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane [t. y. per Sūnų] (Jn 14, 6). Kaip Tėvas, esantis danguje, taip ir Juozapas turi tikrą autoritetą, vadinasi, ugdo ir teikia gyvybę, t. y. padeda atsiskleisti Jo būčiai. Manoma, kad Juozapas savo žemiškąją kelionę baigė prieš Jėzui pradedant rodytis viešai. Jis mirė laiminga mirtimi, paguostas Jėzaus buvimo šalia bei įsitikinimo, kad jam teko nepaprasta privilegija būti laikomam Mesijo tėvu, kad jis gynė, mylėjo ir išlaikė tą, kuris savo mirtimi atpirks pasaulį. Juozapas – šeimos tėvų globėjas, o kadangi dėl ypatingų savo vedybų turėjo

Šv. Juozapas su Kūdikiu. Giudo Reni, 1625 m.

susilaikyti, globoja ir viengungius. Jis ir visų dirbančiųjų globėjas, ypač tų, kurie apdirba medieną – stalių, dailidžių, dėžių, statinių, seifų meistrų, račių; globoja benamius, nes pats ieškojo prieglobsčio; keliautojus, nes bėgo į Egiptą; tiltų statytojus. Jo prašoma laimingos mirties ir nuginti jos baimę. Norintieji išsaugoti skaistybę ir nugalėti instinktus po drabužiais nešiodavo šv. Juozapo raištį. Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi ir migdolo žiedais pražydusia lazda, kurią visada laiko rankoje. Ikonografijoje yra ir lelija, reiškianti tyrumą, skaistybę ir, prisimenant palyginimą apie lauko lelijas (Mt 6, 28), – visišką atsidavimą Dievo valiai.

Liturginė iškilmė – tai didžiausia pagarba, kokią tik šventajam gali pareikšti Bažnyčia. Būtent iškilmė skiriama šv. Juozapui, Švč. Mergelės Marijos Sužadėtiniui. Jo kultas prasidėjo IV a. Rytuose, Šv. Sabo vienuolyne (netoli Jeruzalės). Vakaruose jis ėmė plisti nuo VIII a., o XI ir XII a. suklestėjo pranciškonų mokyklose. 1870 m. popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą Visuotinės Bažnyčios globėju ir paskyrė jo šventę, kuri yra privaloma, kovo 19 d. (jam skiriamas ir visas kovas). Vėliau įvesta Šv. Juozapo Darbininko šventė (gegužės 1 d.). Popiežius Jonas XXIII, buvęs ypač pamaldus šiam šventajam, jo vardą įtraukė į Mišių kanoną šalia Jėzaus, Marijos bei tų šventųjų, kurių užtarimo Bažnyčia kasdien švęsdama Eucharistiją šaukiasi. Pagal Ephraïm knygą „Juozapas“ parengė kun. Juozas FAKĖJAVAS

Kronika

Kovo kalendorius 1 Š Jok 5, 13–20; Ps 141; Mk 10, 13–16 2 S VIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Iz 49, 14–15; Ps 62; 1 Kor 4, 1–5; Mt 6, 24–34 3 P 1 Pt 1, 3–9; Ps 111; Mk 10, 17–27 4 A ŠV. KAZIMIERAS, Lietuvos globėjas Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17 5 T Pelenų diena (IV sav.) Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18 6 K Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25 7 P (Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės) Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 8 Š (Šv. Dievo Jonas, vienuolis) Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32 9 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.) Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51; Rom 5, 12–19; Mt 4, 1–11 10 P (Šv. Pranciška Romietė, vienuolė) Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 11 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 12 T Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 13 K Est 14, 1. 3–5. 12–14; Ps 138; Mt 7, 7–12 14 P Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 15 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 16 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.) Pr 12, 1–4a; Ps 33; 2 Tim 1, 8b–10; Mt 17, 1–9 17 P (Šv. Patrikas, vyskupas) Dan 9, 4b–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 18 A (Šv. Kirilas Jeruzalietis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas) Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 19 T ŠV. JUOZAPAS, Marijos sužadėtinis 2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89; Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a arba Lk 2, 41–51a 20 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 21 P Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28; Ps 105; Mt 21, 33–43. 45–46 22 Š Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103; Lk 15, 1–3. 11–32 23 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.) Iš 17, 3–7; Ps 95; Rom 5, 1–2. 5–8; Jn 4, 5–42 24 P 2 Kar 5, 1–15a; Ps 42; Lk 4, 24–30 25 A VIEŠPATIES APREIŠKIMAS ŠVČ. MERGELEI MARIJAI Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10; Lk 1, 26–38 26 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 27 K Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 28 P Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 29 Š Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 30 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.) 1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13a; Ps 23; Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41 31 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 Popiežiaus intencijos kovo mėnesį: Bažnyčios – kad visose kultūrose būtų gerbiamos moterų teisės ir orumas; misijų – kad daug jaunų žmonių priimtų Viešpaties kvietimą paskirti gyvenimą Evangelijos skelbimui.

Aštuntoji diena Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Kai dar neprašvitus moterys skubėjo prie Jėzaus kapo, jau buvo prasidėjusi nauja era, tik niekas dar nežinojo. Supras, kai pamatys akmenį, nuristą nuo kapo, kai pastebės numestas drobules ir skarą, suvyniotą ir padėtą atskirai, kai susitiks Sodininką, kai Prašalaitis lydės į Emausą. Kad Nukryžiuotasis yra Prisikėlusysis, krikščionys supras lauždami Duoną ir dalydamiesi Vyno taure. Krikščionys visada sakys: „Mes negalime be sekmadienio.“ Ir susirinkimus pradės maldomis. VIII eilinis sekmadienis. Tai ir maldų už pasaulio lietuvius diena. „Jie [krikščionys] gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę, kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima“ (iš Laiško Diognetui, II a.). Suteik, gerasis Viešpatie, malonę, kad ir pasaulis pagal tavo valią taikingai tvarkytųsi, ir Bažnyčia džiaugtųsi pilna laisve. Pelenų trečiadienį pasninku ir pelenų ženklu pradedame gavėnią – pasirengimo Viešpaties Prisikėlimo iškilmei laiką, o atnaujinti savo krikščioniškumą įmanoma tik Dievui padedant. Suteik mums, Viešpatie, paramos krikščioniškąją gyvenimo kovą pradėti šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis. Skaičius 40 ir Biblijoje, ir Bažnyčios Tradicijoje reiškia ne mūsų, o Dievo veikimo laiką. Tik netrukdykime Jam! Štai kodėl primygtinai kviečiama į santūrumą. Visagali Dieve, tegul pradėtoji metinė gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes ir padeda elgesiu sekti jo darbais (I gavėnios sekmadienis). Dieve, įsakęs klausyti tavo mylimojo Sūnaus, prabilk į mūsų sąžines, nuskaidrink dvasios žvilgį, kad galėtume išvysti dangiškąją tavo garbę ir ja džiaugtis (II gavėnios sekmadienis). Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, liepęs pasninkais, maldomis ir gerais darbais gydyti sužeistas sielas, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk naštas, kurios slegia mūsų sąžines (III gavėnios sekmadienis).

Dieve, per savo Sūnų nuostabiai sutaikinęs su savimi nuodėmingą žmoniją, padėk krikščionijai artėjančias Velykų šventes pasitikti uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu (IV gavėnios sekmadienis). Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas – mums reikšmingas ir kaip lietuvis, ir kaip krikščionis, ir kaip pavyzdys, ir kaip užtarėjas. Šventajam Kazimierui užtariant, suteik mums, visagali Dieve, malonę visą gyvenimą teisia ir tyra širdimi tavęs klausyti, nes tau tarnauti – tai viešpatauti. Š v . J uozapas yra leidimo Dievui veikti pavyzdys. Visagali Dieve, tu šventojo Juozapo ištikimai globai patikėjai žmonijos atpirkimo daigus; tegul jo globojama tavoji Bažnyčia visuomet stropiai saugo bei vykdo išganymo slėpinius. Išpažindami Dievo tapimą žmogumi žemai nusilenkiame, o švęsdami Viešpaties Apreiškimą – priklaupiame (kaip per Kalėdas). Didis tai slėpinys, ypatingas ir mūsų pašaukimas. Dieve, tavo valia amžinasis Žodis prisiėmė žmogaus kūną iš Mergelės Marijos, idant mus atpirktų; leisk tapti dieviškosios prigimties dalininkais visiems, kurie jį tiki esant tikrą Dievą ir tikrą žmogų.

Suradus tuščią kapą, krikščionys suprato, kad Dievas, priimdamas Jėzaus auką, atkūrė žmogaus suniokotą pasaulį, sukurtą per septynias dienas. Diena po septintosios dienos – pirmoji savaitės diena – jiems tapo naujos dieviškosios kūrybos laiku – aštuntąja diena, Kristaus prisikėlimu pradėta ir tebesitęsiančia mūsų mintimis, žodžiais ir darbais. Tai pajėgiame tik Tame, kuris mus stiprina savo Eucharistija. Artuma 2014 m. kovas

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Dėmesingumas kitam Vasarį sukako metai nuo popiežiaus Benedikto XVI sprendimo atsisakyti Petro Įpėdinio tarnystės. Apie ramiai sąžinėje subrandintą sprendimą Benediktas pranešė pernai vasario 11 d., o vasario 28 d. vakarą oficialiai baigėsi jo pontifikatas ir prasidėjo trumpas sosto vakavimas, pasibaigęs popiežiaus Pranciškaus išrinkimu. Ar dar nors kartą pamatysime popiežių Benediktą, – klausė ne vienas, žvelgdamas į virš šilta saulėlydžio šviesa nuspalvinto Romos miesto skrendantį grakštų Italijos valstybinio protokolo tarnybos sraigtasparnį, kuriuo sosto atsisakęs popiežius keliavo į savo laikinąjį būstą, Kastel Gandolfo vasaros rezidenciją. Dabar, metams praėjus nuo ano atsisveikinimo, pats faktas, kad Vatikane yra du popiežiai – vienas valdantis, kitas – emeritas, jau nelabai stebina. Benediktas XVI savo privatų gyvenimą gyvena diskretiškai atsiribojęs nuo žiniasklaidos dėmesio, tačiau nėra visiškai izoliuotas. Popiežius Pranciškus kelis kartus jį aplankė, keliskart pakvietė kartu dalyvauti iškilmingose apeigose. Pritaikius tam tikras analogijas gal net galima pasakyti, kad Vatikane turime panašią situaciją, kokią matome daugelyje pasaulio vyskupijų, kur po vienu stogu su vyskupu ordinaru gyvena ir vyskupas emeritas, talkinantis įpėdiniui savo patirtimi ir gyvenimo išmintimi. Šiemet gavėnia prasideda kiek vėliau negu paprastai – kovo 5-ąją, rytoArtuma 2014 m. kovas

jaus dieną po Kazimierinių. Vasario 4 d. Vatikane buvo paskelbta tradicinė gavėniai skirta popiežiaus žinia (ją skaitykite 2 vir. p.). Šiemet jos tema: „Jis tapo vargšu, kad taptume turtingi per Jo neturtą“ (plg. 2 Kor 8, 9). Pranciškus, pirmą kartą skelbdamas tokį dokumentą, kviečia atkreipti dėmesį į asmeninio atsivertimo ir socialinių problemų sprendimo sąsajas. Materialinis, moralinis ir dvasinis skurdas tarpusavyje susipynę. Žmogaus asmeninis atsivertimas veda į diakoniją – pagalbą kenčiantiems skurdą žmonėms. Neturtas Kristaus pavyzdžiu yra geriausias vaistas, gydantis žmogaus ir visuomenės materialines, moralines ir dvasines žaizdas. Vasario 6 d. paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulio jaunimo dienai. Šiemet ji bus švenčiama vyskupijų mastu Verbų sekmadienį, balandžio 13-ąją. Popiežius Pranciškus visų pirma dalijasi labai šiltais pernai vasarą Rio de Žaneire vykusio susitikimo su jaunimu atsiminimais; mini ir ateinantį tokį pat didį pasaulinį susitikimą 2016 m. vasarą Krokuvoje. Trejus pasirengimo būsimam pasauliniam jaunimo susitikimui metus popiežius Pranciškus pasiūlė medituoti Kristaus Kalno pamokslo palaiminimus. Šiemet Šventasis Tėvas kviečia jaunimą mąstyti apie pirmąjį palaiminimą: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Popiežius primena, kad geriausias „turinčiojo

vargšo dvasią“ pavyzdys yra pats Jėzus. Jei norime, kad „vargdienio dvasia“ darytų įtaką mūsų gyvenimui, turime stengtis būti nepriklausomi nuo daiktų, gyventi santūriai, „atsiversti į vargšus“, tai yra būti dėmesingi savo aplinkos žmonių materialiniams ir dvasiniams poreikiams. Atkreipdamas dėmesį į paskutinę šio Kristaus palaiminimo dalį – „jų yra dangaus karalystė“, popiežius Pranciškus primena jaunimui, kad Dievo Karalystė yra dovana ir pažadas, o evangelinis neturtas yra esminė sąlyga, kad Dievo Karalystė augtų. Tą pačią dieną Pranciškus atnaujino Popiežiškosios pasauliečių tarybos sudėtį. Šią tarybą sudaro devyni kardinolai ir vyskupai bei šeši pasauliečiai, tarp jų – lietuvė Vilniaus universiteto docentė, sociologė Irena Eglė Laumenskaitė. Vasario 14 d. ne tik Kaune, bet ir Šv. Petro aikštėje buvo minima Šv. Valentino diena kitaip. Daugiau kaip 10 tūkst. sužadėtinių porų iš trijų dešimčių pasaulio šalių, taip pat ir iš Lietuvos, dalyvavo Popiežiškosios šeimos tarybos surengtame susitikime su popiežiumi. Pranciškus šia proga atsakė į kelis santuokai besirengiančio jaunimo klausimus, drąsino nebijoti viso gyvenimo įsipareigojimo, priminė jau ne kartą visų pirma sutuoktiniams duotą patarimą dažnai kasdieniame gyvenime kartoti tris raktažodžius: „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Vasario 20–21 d. į Romą sukviesti kardinolai su popiežiumi kalbėjosi apie krikščioniškos šeimos ateitį. Šiai temai skiriamas ir rudenį Vatikane vyksiantis Vyskupų Sinodas. Kardinolai ir popiežius Pranciškus solidarizavosi su Ukrainos gyventojais, nes kaip tik tomis dienomis Kijeve buvo pralietas laisvės ir teisingumo reikalaujančių žmonių kraujas. Galiausiai, vasario 22 d. įvyko pirmoji popiežiaus Pranciškaus paskelbta naujų kardinolų skyrimo konsistorija. Kardinolų kolegiją papildė 19 naujų narių. Vasario 23 d. popiežius Pranciškus aukojo Mišias su naujais kardinolais ir visais šia proga į Romą atvykusiais Kardinolų kolegijos nariais. Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Meilės pamokos

Lurdo Dievo Motinos ir Pasaulinę ligonių dieną, vasario 11-ąją, daugumoje Lietuvos gydymo bei slaugos įstaigų ligonius ir medikus kaip brolius ir seseris Kristuje suvienijo šv. Mišios. Medikų bendruomenes ir jų gydomus, slaugomus pacientus tomis dienomis guodė ir stiprino popiežiaus Pranciškaus žinia bei palaiminimas, kurį perdavė juos lankę vyskupai, ligoninių kapelionai ir į palatas atnešdami Viešpaties bei žmogiškąjį artumą. Kaune

Eltos nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Kristaus Paaukojimo iškilmių šviesa priminė nuolatinius gyvenimo šviesoje liudytojus Bažnyčioje – Dievui gyvenimą pašventusius vyrus ir moteris. Tądien drauge su ganytojais Vilniaus kurijoje susirinkus broliams ir seserims vienuoliams, minėta jų misija „padėti išjudinti, pabudinti ir atnaujinti visą Bažnyčią“, linkėta tiek Šventosios Dvasios šviesos, kad žmonės matytų liudijamą džiaugsmą ir juo užsikrėstų. Kauno arkikatedroje ir Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje arkivyskupijos ganytojų žodžiais, pašvęstieji ypač pasitarnauja Bažnyčiai ir jau šiandien stengiasi gyventi pagal Dievo karalystės įstatymus, todėl yra regimas Jo artumo ženklas pasauliui. Vilkaviškio vyskupijoje ši šventė vyko Šv. Mato gimnazijoje ir Panemunės bažnyčioje Kaune, iškeliant ir šeimoms svarbų pašvęstojo gyvenimo liudijimą, bylojantį: vien Dievo gana, Jis yra ir gali būti vienintelis gyvenimo džiaugsmo Šaltinis. Šviesos švente ši diena pavadinta Panevėžio katedroje, atkreipiant dėmesį, jog Bažnyčioje, be uždarų ir veiklių vienuolinių bendruomenių, ir nesukūrusieji šeimų gali pasišvęsti pasirinkdami pasauliečių institutus, o Kristaus Paaukojimo iškilmė visų gyvenimui sako: „apsispręsti už Jį ar prieš Jį, atsigręžti į šviesą ir ją priimti ar užsimerkti ir pasitraukti“.

politas Gintaras Grušas priminė ne tik pastatui (nepamirštinas jos šventųjų globėjų Stanislovo ir Vladislovo skulptūrų nugriovimas), bet ir tikintiesiems padarytą ilgametę žalą, – jie neturėjo ne tik katedros, bet ir vyskupo (Julijonas Steponavičius nuo 1961 m. 27 metus buvo ištremtas į Žagarę); po penkių šimtmečių buvo sudrumsta ir šv. Kazimiero ramybė, perkeliant jo palaikus į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Kas šiandien yra Katedra, susigrąžinusi savo vertybes ir žmones, ką byloja šių Dievo namų istorijos drama? Apie tai mąstyti kviesdamas ganytojas sakė: „Ant tvirto pamato pastatytai Bažnyčiai reikia ir tvirtų gyvųjų akmenų. Šis svarbiausias mūsų Bažnyčios atnaujinimo darbas tebevyksta. <...> Kaip šio pastato konstrukcijos turi būti tvirtos, lygiai taip ir mūsų tikėjimas turi būti toks stiprus, kad jokie gyvenimo sūkuriai jam neleistų susvyruoti.“

Vilniaus arkikatedra bazilika prieš 25-erius metus ir dabar

Vilniaus arkivyskupija vasario 5-ąją minėjo 25-ąsias Arkikatedros atšventinimo metines. Švintant laisvės aušrai 1988-ųjų spalį atgauta šventovė net 65 metus negalėjo būti gyva sostinės ir arkivyskupijos širdimi, nes nuo 1949 m. buvo uždaryta ir tapo okupacinės politikos liudininke bei auka. Vilniaus arkivyskupas metro-

tądien buvo palaiminti ir naujagimiai bei jų sulaukusios motinos, sykiu rūpinantis, kad Krikščioniškieji gimdymo namai galėtų turėti savo koplyčią. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė vasario 13 d. surengė maldos vakarą, į jį pakviesdama ne tik sužadėtinius ir šeimas, bet ir išsiskyrusius, kurie skausmingai

priima atitolimą nuo Bažnyčios, gyvendami naujame, jos nepalaimintame ryšyje. Vasario 14-ąją per 11 tūkst. žmonių atvykdami į „Žalgirio“ areną atvira širdimi atsiliepė į Kauno arkivyskupijos kvietimą švęsti Šv. Valentino dieną kitaip – prasmingiau ir blaiviau, priėmė penkių Lietuvos vyskupų suteiktą Bažnyčios palaiminimą gyventi ir mylėti taip, kad džiaugsmui nieko netrūktų (plg. Jn 15, 11). Aistros ir jausmai nėra visa meilė, pats Dievas yra meilės šaltinis, atvirumas gyvybei – gražiausia šeimų savybė, – taip skambėjo liudijimuose tą vakarą, o arkivysk. Grušas, be kita, pabrėžė, jog žmogus pirmąsias meilės pamokas gauna tėvų namuose. Muzikinę programą, iš vietų arenoje pakėlusią jaunimą, užbaigė Ronanas Johnstonas. Svečiai iš Airijos netruko įtraukti į Viešpaties šlovinimą – „Tavo šlovė tepripildo šią vietą“ – siųsdami paties dangaus meilės žinią: Dievas myli kiekvieną žmogų. Vasario 16-osios idealai minėti už Tėvynę ir jos žmones tądien aukotų šv. Mišių homilijose. Panevėžio katedroje vyskupas Lionginas Virbalas SJ sakė: „Išmintinga ir gera mylėti, rinktis gėrį, būti ištikimam, branginti tėvus ir Tėvynę. Tačiau ši meilė ir pasirinkimas ne visuomet yra pats lengviausias ir paprasčiausias.“ Po kruvinosios nakties Maidano aikštėje Kijeve vasario 19 d. LVK išplatino vyskupų kreipimąsi, kuriame pabrėžta, jog „smurtas neišsprendžia problemų, o tik kėsinasi panardinti visa į baimę ir neapykantą“, pakviesta vienytis su ukrainiečiais bei melsti šaliai taikos ir susitaikymo, prisiminti žuvusius ir kenčiančius šv. Mišiose. Marijos radijas, iš vakaro prasidėjus neramumams, pradėjo maldos akciją kviečiant melstis per visą naktį ir primenant, kaip anuomet su malda išgyvenome Sausio 13-osios žiaurumus. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2014 m. kovas

Kronika 2 vir. p.

› Popiežiaus Pranciškaus žinios 2014-ųjų gavėniai tęsinys

Mūsų liudijimas Galėtume pagalvoti, kad šis neturto „kelias“ buvo skirtas tik Jėzui, o mes, atėję po Jo, galime gelbėti pasaulį rinkdamiesi atitinkamus žmogiškuosius išteklius. Tačiau taip nėra. Kiekvienu laiku ir kiekvienoje vietoje Dievas tęsia žmonijos ir pasaulio gelbėjimą per Kristaus neturtą, kuris tapo vargšu sakramentuose, Žodyje ir savo Bažnyčioje, kuri yra vargšų tauta. Dievo turtai gali būti perduoti ne per mūsų turtingumą, bet visada ir išskirtinai tik per mūsų asmeninį ir bendruomeninį neturtą, atgaivintą Kristaus Dvasia. Mes, krikščionys, sekdami savo Mokytoju esame kviečiami žvelgti į savo brolių neturtą, paliesti jį, prisiimti ir konkrečiai darbuotis jį lengvindami. Skurdas yra ne tas pats, kas neturtas: skurdas yra neturtas be tikėjimo, be paramos, be vilties. Galima išskirti tris skurdo tipus: medžiaginį, moralinį ir dvasinį skurdą. Medžiaginis skurdas yra tai, kas įprastai vadinama vargingumu; jį patiria žmonės, gyvenantys žmogiškojo orumo neatitinkančiomis sąlygomis: stokojantys pamatinių teisių ir būtiniausių dalykų – maisto, vandens, higienos sąlygų, darbo ir asmeninio bei kultūrinio ugdymosi galimybės. Šio skurdo akivaizdoje Bažnyčia siūlo savo tarnystę, diakonia, atsiliepdama į šiuos poreikius ir rūpindamasi žmonijos veidą darkančiomis žaizdomis. Vargšuose ir atmestuosiuose mes matome Kristaus veidą; mylėdami vargšus ir jiems padėdami, mes mylime Kristų ir Jam tarnaujame. Mūsų pastangų tikslas yra taip pat užkirsti kelią kėsinimuisi į žmogiškąjį orumą, diskriminacijai ir piktnaudžiavimams pasaulyje, nes šie dalykai dažnai yra skurdo priežastis. Kai galia, prabanga ir pinigai tampa stabais, jie užgožia teisingą gėrybių paskirstymą. Todėl būtinas sąžinės atsivertimas į teisingumą, lygybę, nuosaikumą ir dalijimąsi. Ne menkesnį susirūpinimą kelia moralinis skurdas, kurio esmė – vergavimas nedorybei ir nuodėmei. Kiek daug skausmo šeimose sukelia tai, kai vienas iš šeimos narių, dažniausiai jaunas žmogus, patenka į alkoholio, narkotikų, lošimų ar pornografijos pinkles! Kaip daug žmonių nebemato gyvenimo prasmės ar ateities perspektyvų ir prarado bet kokią viltį! Kiek daug žmonių įstumArtuma 2014 m. kovas

ti į skurdą dėl neteisingų socialinių sąlygų, dėl nedarbo, kuris atima iš jų orumą ir neleidžia uždirbti duonos, taip pat dėl nelygių galimybių įgyti išsilavinimą ar pasiekti sveikatos apsaugą. Tokiais atvejais moralinis skurdas gali pagrįstai būti laikomas savižudybės pradžia. Tokia skurdo forma, sukelianti taip pat finansinę griūtį, visuomet siejasi su dvasiniu skurdu, kurį patiriame nusigręždami nuo Dievo ar atmesdami Jo meilę. Mūsų manymas, kad mums nereikia Dievo, kuris Kristuje mums tiesia ranką, kad galime išsigelbėti savo jėgomis, veda mus į žlugimo kelią. Vienintelis Dievas iš tikrųjų gelbsti ir išlaisvina. Evangelija yra tikras priešnuodis prieš dvasinį skurdą: krikščionis pašauktas visur nešti ir skelbti išlaisvinančią žinią, kad yra įmanomas padarytų nuodėmių atleidimas, kad Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmingumą, kad Jis myli mus besąlygiškai, visuomet, ir kad mes sukurti bendrystei ir amžinajam gyvenimui. Viešpats prašo mus būti džiugiais gailestingumo ir vilties žinios šaukliais! Gražu patirti džiaugsmą skleidžiant šią Gerąją Naujieną, dalijantis mums patikėtu lobiu, guodžiant sudaužytas širdis ir dovanojant viltį tamsybių gaubiamiems mūsų broliams ir seserims. Tai reiškia sekti Jėzumi ir panašėti į Jį, atėjusį ieškoti vargšų ir nusidėjėlių, panašiai kaip piemuo ieško pražuvusios avies, atėjusį su visa meile. Būdami vienybėje su Jėzumi galime drąsiai atverti naujus evangelizacijos ir žmogiškosios plėtros kelius. Brangūs broliai ir seserys, šiuo gavėnios laikotarpiu visa Bažnyčia visiems, išgyvenantiems medžiaginį, moralinį ir dvasinį skurdą, tebūna pasirengusi uoliai paliudyti Evangelijos žinią apie gailestingojo Tėvo, pasirengusio Kristuje apkabinti kiekvieną iš mūsų, meilę. Mes tai galime padaryti tokiu mastu, kiek sekame Kristų, tapusį vargdieniu ir praturtinusį mus per savo neturtą. Gavėnia yra tinkamas laikas atsižadėti; bus gera, jei paklausime savęs: ko galime atsisakyti, kad kitiems padėtume ir kitus praturtintume savo neturtu? Nepamirškime, tikras neturtas yra skausmingas: atsižadėjimas be atgailos aspekto būtų beprasmis. Aš nepasitikiu išmalda, kuri nieko nekainuoja ir nėra skausminga. Tegu Šventoji Dvasia, per kurią mes, „būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (2 Kor 6, 10), palaiko mūsų pasiryžimus ir padidina mūsų dėmesingumą bei atsakomybę už žmogiškąjį skurdą, kad galėtume tapti gailestingi ir vykdyti gailestingumą. To linkėdamas aš taip pat meldžiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena bažnytinė bendruomenė vaisingai nueitų gavėnios kelią. Taip pat prašau jūsų melstis už mane. Tepalaimina jus Viešpats, teapsaugo Dievo Motina. Iš Vatikano 2013 m. gruodžio 26 d. Per Šventojo diakono ir kankinio Stepono šventę

Kronika

Ukraina po Maidano Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, Laisvos visuomenės institutas

Ukrainos įvykiai nepalieka abejingų Lietuvoje. Mes taip pat kovojome už laisvę ir dėl to gebame atjausti ukrainiečius, kurie nori gyventi be Rusijos įtakos, korupcijos ir laisvai pasirinkti savo ateitį. Tiesa, Lietuvoje komunistinis režimas buvo silpnas ir turėjo pasiduoti, o vėliau Lietuva pasinaudojo galimybe įstoti į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. ES yra vienas iš veiksnių, kodėl pas mus nevyksta tokių dalykų kaip Ukrainoje. Nepaisant pastaruoju metu pasigirstančios kritikos ES atžvilgiu dėl tokių dokumentų, kaip Estrelos ar Lunacek rezoliucijos, reikia pripažinti, kad Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis gera todėl, kad 25 proc. mūsų biudžeto lėšų gaunami iš ES fondų. Padėtis, kurioje yra Ukraina, gerokai skiriasi nuo tos, kurioje Lietuva gyveno prieš 24 metus, ar net ir nuo tos, kurioje Ukraina buvo 2004-aisiais, kai vyko oranžinė revoliucija. Dabar padėtis buvo sudėtingesnė, nes valdžioje – pinigingesnė prezidentui lojalių politikų grupė. 2004-aisiais įvyko labai aiškus skilimas – daug politinio elito palaikė Viktorą Juščenką, nemažai Viktorą Janukovyčių, dabar gi tokio skilimo valdžioje bent jau nebuvo akivaizdžiai matoma. Ukrainos prezidentas nesijautė silpnas, todėl iki paskutinių dienų elgėsi neatsargiai – priėmė pačius blogiausius, gyventojus kiršinančius sprendimus, pvz., mitingų ir demonstracijų uždraudimą, jėgos panaudojimą prieš žmones. Per oranžinę revoliuciją 2004 m. viskas vyko subtiliau – buvo kreiptasi pagalbos į tarptautinę bendruomenę, tarpininkauti nuvyko Lenkijos bei Lietuvos prezidentai Aleksanderis Kwaśniewskis ir Valdas Adamkus. Elitas skilo apylygiai. Dabar Janukovyčiaus pusėje buvo pakankamai stipri dauguma. Opozicija gi gana nevienalytė, joje trys žinomos partijos: „Batkivščyna“, „Svoboda“ ir „Udar“. Opoziciją vienija tai, kad yra „prieš“ kažką. Partijų vizijos labai skiriasi. Be to, yra tokių darinių, kaip radikalūs dešinieji, – nežinia, ar jie susiję su „Svoboda“ ir kas juos valdo. Yra dar mažesnių grupuočių, jų lyderiai visai neaiškūs. Tarp opozicijos gali būti provokatorių, taip pat ir iš Rusijos. Įvairiais būdais siekta atnaujinti konfrontaciją. Gal tai provokatorių ir atskalūnų darbas?..

O kaip įvykiai gali klostytis ateityje? Nepaisant žmonių didvyriškumo, politinis elitas per naktį nepasikeitė; oligarchai, kurių rankose pramonė ir žiniasklaida, niekur neišnyko. Labai tikėtina, kad iš kalėjimo paleista buvusi šalies premjerė Julija Tymošenko taip pat turi daugiau strateginį, o ne nuoširdų interesą atstovauti demokratinėms vertybėms. Esant tokiai situacijai, labai svarbu, kad patys piliečiai išliktų aktyvūs, sektų padėtį ir sugrįžtų protestuoti, jei valdžia nuo jų nutoltų. Atrodo, kad Janukovyčius nebeturės realios įtakos, nes Charkovo ir kitų Ukrainos rytinių miestų vadovai drįsta apie jį kalbėti kaip apie muštą kortą. Gal anksčiau buvo galima spekuliuoti, kad jis sugrįš Rusijos padedamas, bet tam reikia palaikymo, kurio neteko. Kita vertus, svarbus klausimas, kokį vaidmenį vaidins jo partija ateities Ukrainoje, – į ją susibūrę turtingi ir įtakingi veikėjai, kontroliuojantys visą rytinę šalies dalį. Turint tai galvoje, jie gali dėl nacionalinės vienybės reikalauti, kad būtų įtraukti į naująją koaliciją. Visos partijos turi savo kozirių. „Svoboda“ yra stipri Vakarų Ukrainoje ir, atrodo, turi sąsajų su „Dešiniuoju sektoriumi“; dėl to jos neįtraukimas į kabinetą galėtų sukelti ginkluotų protestų. Tymošenko partija „Batkivščyna“ šiuo metu labai populiari, ir neįtraukti jos partijos į koaliciją būtų

neįmanoma. Kiekvienas žaidėjas turi savo argumentų, kodėl turėtų priklausyti koalicijai. Tikėtina, jog koalicija bus sudaryta iš partijų, kurios prisidėjo prie Janukovyčiaus nuvertimo. O gegužę vyksiančius prezidento rinkimus laimėti daugiausia šansų turi Tymošenko. Tikimybė, kad įvyks šalies skilimas, pastebimai sumažėjo. Tačiau ir tikimybė, kad gyvenimas labai pagerės, taip pat nedidelė: koalicija bus marga, tad mažai tikėtina, kad dirbs efektyviai; už koalicijos stovės tie patys oligarchai; vargu ar žmonės išlaikys tokį budrumą ir įsitraukimą, kaip pastaraisiais mėnesiais. Mažai tikėtina, kad jie naują valdžią stebės, rems. Greičiausiai pasitrauks į virtuves, kol naujoji valdžia taps tokia nepopuliari, kad ją reikės nuversti.

Tačiau naujoji valdžia, jei norės išvengti Leonido Kučmos ar Viktoro Janukovyčiaus patirties, turės užsimauti minkštesnes pirštinaites ir nekartoti kvailysčių. Norėdama išvengti tokio trečio įvykio, valdžia turės geriau elgtis su žmonėmis. Tačiau gali būti, kad ji taps ne geresnė, o tik rafinuotesnė.

Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Visų draugystė Dievuje Šventasis Raštas šeimoms Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą (Apd 2, 44–47).

Iš visuomenės daugumos nuostatų ir šiandieninės pasaulio situacijos matyti, jog vis plačiau toleruojamos antišeimiškos bei lyties tapatybę ardančios vertybės. Skleidžiamas iškreiptas požiūris į gyvybę ir šeimą, skatinamas geidulingumas. Šie mirties kultūros veiksniai remiasi postmodernios visuomenės pasaulėžiūrinėmis teorijomis: hedonizmu (kuris teigia kančią esant bevertę), individualizmu, skepticizmu, materializmu, egoizmu, „seksualine revoliucija“, kuri ragino „išsilaisvinti“ iš bet kurio seksualumo varžymo. Šeima nėra privati, savyje užsidariusi tikrovė, ji pagal savo pašaukimą vykdo nepaprastą ir esminę tarnystę visuomenei ir Bažnyčios misijos gerovei. Jei palygintume šeimą su mokykla, nustebtume

miausia šeimoje žmogus mokosi kreiptis į kitą, išgirsti jį ir suprasti, pats būti išgirstas, suprastas. Kiekvienoje mokslo ir lavinimosi srityje yra tiek daug „antimokytojų“, kurie taip šiandieniškai ir uoliai stengiasi mokyti, dėstyti, įtikinėti priešingai, negu šeimoje. Praktinis krikščionių tėvų rūpestis – kaip atlaikyti tą „antimokytojų“ spaudimą vaikams – kol kas lieka daugiau stebuklo nei metodikos, labiau tikėjimo nei prognozės klausimas. Krikščioniško gyvenimo slėpinys artimai susijęs su malda ir ja remiasi. Malda – pokalbis su Dievu. Vargu ar įmanoma, kad žmogus sugebėtų užmegzti brandų pagal savo amžių bendravimą su Kūrėju ir Viešpačiu, jei tai nebūtų ugdoma šeimoje nuo mažens. Kiekviena šeima pašaukta melstis kartu – ji turi būti pirmoji maldos mokykla. Šeimoje vaikai nuo mažens gali mokytis Dievo pajautos klausydamiesi tėvų pamokymų bei sekdami jų pavyzdžiu – gyvendami Dievo artumu paženklintoje aplinkoje. Tikrai krikščioniškas ugdymas negali atsisakyti maldos patirties. Neišmokus melstis šeimoje, bus sunku užpildyti šią tuštumą. Šventoji Šeima yra namų Bažnyčios pavyzdys. Tad Nazareto Šeimos mokykloje mūsų laikų šeimos gali iš naujo atrasti bendros maldos šeimoje grožį. Per tai tampama tikra – vienos širdies ir dvasios – šeima. Sekmadienio šventimas parapijoje suteikia galimybę ne tik norėti gero savo šeimai, bet ir kurti bei stiprinti krikščioMarijos Stanulytės nuotrauka

įvardydami daugybę temų, užduočių, kurios tenka „šeimos mokyklai“ ir kurias skiria jai Dievas, Bažnyčia, visuomenė. Nei vienoje aukštojoje mokykloje nedėstoma tiek dalykų, nelaikoma tiek egzaminų ir nėra tiek mažai „mokytojų“, kiek šeimoje. Jei mokėjimu kalbėti laikysime ne tik gebėjimą tarti žodžius, bet ir gebėjimą susikalbėti, turėsime pripažinti, jog pirArtuma 2014 m. kovas

niškųjų šeimos vertybių poziciją visuomenėje. Krikščioniška šeima pirmiausia parapijos bendruomenėje sustiprėja tiek, kad gali atverti savo vertybių lobyną visuomenei ir perteikti esminę krikščionybei gyvybės kultūrą. Tokiai užduočiai labiausiai tinka krikščioniškas sekmadienio šventimas: bendrystėje nuo mažiausiųjų iki Dievo, tarnystėje ne tik kūno poreikiams, bet ir sielos meilingam alkiui malšinti. Susitikimo tradicijos kūrimas ir puoselėjimas kiekvienoje šeimoje, giminėje, visuomenėje virsta Dievo karalystės žemėje regimybe, jei iš daugialypių asmens laimės paieškų ir nerimo atveda į susitikimo džiaugsmą, virstantį visų draugystės Dievuje atspindžiu. Jei šv. Mišių šventimas sekmadienį yra tik sunki, nepatogi pareiga, tai jau rodo, kad nėra kasdienės gilios maldos, vis gyvesnio ryšio su Išganytoju. Jei šv. Mišios švenčiamos trokštant susivienyti su Dievo Sūnumi – tai gilus atsinaujinančio tikėjimo ženklas. Visos kitos nuostatos, pvz., „aš kitaip švenčiu: gamtoje, muzikoje ar kitur matau Dievą“, byloja, jog toks Dievas yra be vardo, be kūno, be įsikūnijimo – nuasmenintas, negyvas Dievas.

„Šeima, darbas, šventė – tai trys Dievo dovanos, trys mūsų gyvenimo matmenys, kuriuos reikia harmoningai suderinti. Jei norime sukurti tikrai žmonišką visuomenę, turime suderinti reiklų darbo ir šeimos laiką, profesiją ir motinystę/tėvystę, darbą ir šventę. Šito siekdami visuomet pirmenybę skirkime buvimo, o ne turėjimo logikai, nes pirmoji kuria, o antroji griauna. Pirmiausia šeimoje, kupinoje tikrosios meilės, reikia ugdyti tikėjimą, tai, kas iš Dievo, kas mus vienija su Juo, kad ‘Dievas būtų viskas visame kame’ (plg. 1 Kor 15, 28)“, – sakė popiežius Benediktas XVI viso pasaulio šeimoms. Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Sekmadienis

Antanas GAILIUS

Sekmadienį švęsk. Įsakymas trumpas ir, regis, toks aiškus, kad nieko čia nebepridursi. Lyg ir nėra ko dėl to galvos sukti. Bet kad yra. Štai ir pasakiau žodį, kuris, mano nuomone, turbūt labiausiai tiktų į porą su žodžiu „švęsti“. „Minėti“ arba „atminti“ – štai, ko gera, vienintelis dalykas, kuris tinka, mėginant suprasti, ką reiškia „švęsti“. Tačiau ir tai mūsų neišvaduoja nuo didžiojo galvosūkio, kaip deramai įvykdyti trečiąjį Dievo įsakymą. Juk mes minime ir atmename didesnius ar mažesnius dalykus kiekvienas savaip. O sekmadienį minime ir atmename juk ne šiaip didį, bet krikščionims visų didžiausią ligšiolinės istorijos įvykį. Ir taip pat kiekvienas savaip. Vido Venslovaičio nuotrauka

Dėl sekmadienio galvosūkis nedidelis. Visi žinome, kada jis ateina, žinome veikiausiai ir tai, kodėl krikščionys švenčia ne paskutinę, bet pirmą savaitės dieną. Bet štai jau ir čia klausimėlis: švenčiame tai pirmąją, bet mūsų kasdieniame kalendoriuje ši savaitės diena juk yra paskutinė? Abejoju, ar dažnai apie tai susimąstome. Tačiau didysis klausimas – tas žodelis švęsk. Ką su juo daryti, man regis, šiandien gerai ir aiškiai nežinome nė vienas. Aišku, katalikas jaučia pareigą sekmadienį švęsti šventąsias Mišias. O kas toliau? Mano ir, manau, dar daugelio mūsų tėvams buvo lyg ir aišku. Sekmadienį nederėjo arti laukų, kapoti malkų. Aš, pavyzdžiui, kažkodėl prisimenu, kad tik sekmadieniais kartais drauge su tėvu ėjome į Nemuną meškerioti. Tiems krikščionims, kurie ir šiandien aria laukus ar kapoja malkas, veikiausiai aišku, kad sekmadienį to daryti nedera. Bet kaip turi elgtis tokie kaip aš, kurių pagrindinis darbas yra ne rankomis, o galva? Nedirbti, taigi švęsti, kitaip sakant, duoti atilsį rankoms ir kojoms, yra lengvai padaromas dalykas. Bet kaip sekmadienį negalvoti, nemąstyti apie tai, kas tebetveria mintyse nuo visos praėjusios savaitės? Arba apie tai, kas tavęs laukia ateinančią? Man regisi, kad „švęsti“ ir „nedirbti“ nėra – ar bent nebėra – tokie sinonimai, kaip mūsų tėvams, kurie taip ir sakė: „Kelkis, kelkis, šiandien nešventa.“ Gyvenimui kintant, neišvengiamai kinta ir mūsų supratimas apie viską, taigi ir apie šventimą. Beje, kad šis žodis mums yra sunkiai suprantamas, byloja ir nuolatinės viešos diskusijos, kaip dera švęsti ne šiaip sekmadienį, bet, pavyzdžiui, ir Vasario 16-ją ar Kovo 11-ją. Viešumoje nuolat kalbama, kad tų švenčių nemokame švęsti, kad jos nuobodžios, kad trūksta linksmybės ir panašiai. Kitaip sakant, turėtume suprasti, kad žodžių „švęsti“ ir „nedirbti“ porą derėtų keisti „švęsti“ ir „linksmintis“ pora. Apie Vasario 16-ją kalbėti nedrįstu, anuomet manęs dar nebuvo. Bet Kovo 11-ją pats patyriau ir žinau, kad tai nebuvo linksmybės diena. Buvo be galo daug jaudulio, buvo nerimo, buvo ryžto, buvo baimės – ir dar visko. Dar ir per pirmąsias tos dienos metines tikrai negalėjome linksmintis. Taigi kažkaip man vis dėlto neišeina žodžio „švęsti“ tiesiog rikiuoti į gretą su „linksmintis“. Tokia išeitis, ko gera, labai paviršutiniška ir net nuobodesnė už nuobodžius minėjimus.

Todėl ir klausimą, ką reiškia šis trečiasis įsakymas, palieku atvirą sau ir jums. Žinau, kaip pats sekmadienį švenčiu, bet žinau ir tai, kad maniškis būdas nebūtinai tinka kitiems. Man atrodo, kad nėra vieno recepto, kaip tą dieną minėti. Gal tokio recepto ir nereikia. Nė nemėginu suprasti, kaip švenčia sekmadienį penkių mažamečių vaikų motina, kaip jį švenčia kareivis fronto linijoje ar lagerio kalinys. Esu skaitęs liudijimų, bet tai ir tėra vien liudijimai, nes mano gyvenimas yra kitas. Tyčia miniu tokias ekstremalias situacijas, nes taip gal aiškiau suvokti, kokie tie mūsų gyvenimai skirtingi. Galbūt galiausiai tik tai ir tėra iš tikrųjų svarbu: sekmadienį švęsk.

Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Dėkingai džiaugtis,

džiaugsmingai dėkoti Antanas SAULAITIS SJ veikia. Kai turime už ką Dievui dėkoti, susirenkame drauge giedoti, melstis, kalbėtis, klausytis, dalytis. Juk sekmadienio esminė reikšmė – ne tik mes esame atsakingi už savo likimą. Dievui ir kitiems dėkojame už jų pastangas mūsų labui. Tos valandėlės nukeliauti bažnyčion, švęsti Mišias (t. y. Eucharistiją – džiaugsmingai dėkoti, dėkingai džiaugtis), su šeima bei draugais, draugėmis šventadienį maloniai laiką praleisti, savanorišką tarnystę atlikti liudija, kad galima atsitraukti nuo darbų ir kasdienių rūpesčių nors trumpam, nereikia septynias dienas po 24 val. nertis iš kailio. Daug krikščionių sekmadienį supranta kaip Dievo ir Bažnyčios įsakytą poilsio nuo apmokamo darbo dieną. Mat sukūręs pasaulį, Visatą ir žmogų, Dievas septintą dieną ilsėjosi. Tačiau žinome, kad tai buvo šeštadienis. Pirmaisiais amžiais ir net šiandien esama tikinčiųjų, švenčiančių šeštadienio poilsį kaip žydai, o sekmadienį einančių į krikščionių bažnyčią Eucharistijos švęsti. Pagal „normalų“ kalendorių sekmadienis – pirmoji savaitės diena, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo diena. Arba „aštuntoji diena“ – Dievui veikiant žmonijos istorijoje, ir mes drauge bendradarbiaujame Dievo karalystės taikos ir teisingumo plėtroje. Retai ar niekad bažnyčios (sinagogos, mečetės, šventyklos) nelankantieji gali remtis stačiatikių ir kitų Rytų krikščionių nuostata – negalėdami dalyvauti, šventadienį vienytis su bažnyčioje susirinkusiais Dievui dėkoti ir Jo garbinti. Galime prisiminti bažnytinį įsakymą Vengrijoje lygiai 1000-aisiais metais – bent vienas iš šeimos, vienkiemio ar kaimelio turėtų sekmadienį Mišiose dalyvauti. Gražų sekmadienio šventimo pavyzdį rodo kepykloje dirbantis jaunos šeimos tėvas, kuris kaip tik šventadienį kepa duoną ateinančiai savaitei. Antradienis jo laisvadienis. Aštuntą ryto ateina bažnyčion Mišiose dalyvauti pasipuošęs eilute, kaklaraiščiu, nuvalytais batais. Tai jo „sekmadienis“ – Viešpaties diena. Negalėdamos dėl kelionės,

Labai nuoširdžiai katalikiškos mokyklos auklėjimą įsisavinęs berniukas, pagal tuometinių seserų vienuolių mokymą, vos įžengdavo Šv. Juozapo bažnyčios suolan, susigūždavo melstis. Su tėveliu, mama, seserimi kas sekmadienį panašioje vietoje, trečdalis kelio iki altoriaus, dešinėje pusėje. Viskas pavyzdinga, išskyrus tai, kad tėvelis ne tuoj pat atsiklaupdavo susitelkti, o apsidairydavo po visą bažnyčią. Tokia gėda prie neišauklėto tėvo tame pačiame suole būti, kai bažnyčioje geram katalikui netinka dairytis ir blaškytis (nors šiandien pirmos mintys maldoje būna, ar išjungiau krosnį, uždariau langus ir užrakinau duris, įsidėjau akinius bei dantis). Tėtė žiūrėjo, ar Karanauskienė jau pasveiko, Mauručių šeima atėjo, Vaitkevičiai savo vietoje, Augaitis atvykęs... Po 60 metų iš mokslininkų sužinai pagrindinį bažnyčios (šventyklos, mečetės, cerkvės) lankymo dėsnį – žmonės išgyvena bendrystę pažįstamų ir brangių bendrijoje, ateina dėl žmonių. (Pastaraisiais metais plinta nereliginiai ateistų subuvimai sekmadienio rytą. Čikagoje prie miesto eglutės, prakartėlės, menoros šiemet pastatyta didelė raidė „A“ – ateistams.) Žinoma, šiais laikais ne taip svarbu susitikti, kai galima dieną naktį el. paštu, reginčiu ar laidiniu telefonu ir, be to, ekstrasensiškai bendrauti. Visų tikėjimų bažnyčios Vakarų pasaulyje mažiau lankomos nuo maždaug 1968 m. Net uolioje Čikagos arkivyskupijoje kas sekmadienį renkasi tik 21 proc. katalikų. Gal tai baigminė nesuvokto Šviečiamojo amžiaus išdava, lyg žmogus pirmas viską gali, viską suvaldys. Iš tikrųjų viskas, ką turime, kas esame ar ką pasiekėme, ką pažįstame, atrodo nelengvų mūsų pastangų vaisius. Galima džiaugtis, bent širdyje didžiuotis, tačiau negi sau dėkosi? Mūsų šeimoje tikima, kad Dievas mus per karą išgelbėjo. Vaikystėje, jaunystėje dėkodavome Dievui už kiekvieną dieną, žinodami apie galimas staigias motinos silpnos širdies pasekmes. Pirmųjų gėlyčių žiedai pamiškėje, paukščiai prie lango, ant stalo sudėti kuklūs meilingai ruošti valgiai, tėvelio bičių dūzgesys, snaigėmis nukloti medžiai, maloni laikraščio ar radijo naujiena juntami dėkinga mažos bendruomenėlės širdimi. Pasirodo, esama platesnio akiračio, kuriame kiti ir Kitas Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

ligos ar kitos priežasties sekmadienį su kitais Dievo šlovinti, svarbiausia – dėkoti, šeimos namie paskaito Šventojo Rašto ištrauką, sukuria maldą savais žodžiais, pabūna tyliai, susitelkia savu, kad ir triukšmingu, bet džiaugsmingu, šeimynišku būdu. Senais laikais teko talkinti kaimo parapijose. Be pagrindinės bažnyčios su savaitinėmis pamaldomis, esama 120 koplyčių, mūrinių, šiaudinių pastogių ar kaimelių mokyklėlės patalpų. Kai kurias koplyčias kunigas aplanko kas mėnesį, kitas tik kartą per metus. Tų bendruomenėlių sekmadienio pamaldas „veda“ vietiniai, nuo 17 metų mergaitės iki 70-mečio senuko, kas mėnesį dalyvaujantys vienos dienos kurseliuose su naujom giesmėm, liturginio laikotarpio medžiaga, pasitariantys apie rūpimus klausimus, pasiūlantys vieni kitiems veiksmingų išeičių (pvz., vargstančių šeimų vaikams parūpinti apavo ne per šalpą, bet lyg per loteriją ar žaidimą, kad tėvai, ypač tėčiai, nesijaustų pažeminti). Kai klebonas nuvyksta, randa Krikštui, Santuokai, Komunijai pasiruošusius asmenis ir šeimas.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais niekam nė į galvą nebūtų atėję išleisti įstatymą Viešpaties Prisikėlimo dieną švęsti, lyg reikėtų žmogui įsakyti kvėpuoti, miegoti ar valgyti. Jeigu tokie įsakymai ir įstatymai veiksmingai jungtų krikščionis, mūsų bažnyčiose, vyskupijose, šalyse viskas kitaip atrodytų. Užtat visur kuo giliau stengiamasi Krikštui paruošti ir prižiūrėti, kad būtų aiškus vidinis įsipareigojimas su brangiais žmonėmis tikėjimu dalytis gyvenime ir Bažnyčioje. Gavėnia gi – metas rengtis iškilmingai, šventiškai Kristaus Prisikėlimo šventei Krikšto pažadus su žvakute rankose atgaivinta dvasia atnaujinti.

Neleiskime sekmadieniui surūdyti Romanas KAZAKEVIČIUS

Gal esate matę seną aprūdijusį indą, papuošalą ar kitą daiktą, kuris patenka į restauratoriaus, tikro meistro, rankas. Rūdys nuvalomos, o pats daiktas staiga atgauna savo pradinę išvaizdą, nušvinta tikrosiomis spalvomis, atsiskleidžia savo pirminiu grožiu. Jis yra kaip naujas, ir kiekvienas jį matydamas pasakytų: norėčiau ir aš jį turėti... Toks yra Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas Dies Domini apie Viešpaties dienos pašventinimą (1998 gegužės 31). O aprūdijęs papuošalas – tai mūsų būdas praleisti sekmadienį. Popiežius – tai kruopštusis meistras, kuris tas rūdis nuvalo. Ne kartą teko skaityti verslininkų ir ekonomistų pastabas, kad per daug ilsimės: „Kiekviena šventinė, nedarbo diena valstybės mastu kainuoja milijonus litų, atsiliekame nuo konkurentų etc.“ Šie skaičiavimai turbūt teisingi. Kita vertus, teisingas prieš pusšimtį metų vieno filosofo iškeltas paradoksalus klausimas: žmogus pradėjo kurti technologijas ir naudotis ekonomika, kad išsilaisvintų iš prievolės be pertraukos triūsti dėl duonos kąsnio ir kad turėtų daugiau laiko sau. Tad kodėl mūsų, kaip mėgstame sakyti, moderniose visuomenėse, kuriose technologijų ir ekonomikos pažanga tokia didelė, to laiko nebėra? Kodėl jose daug dirbantis žmogus tarsi stumiamas dirbti dar daugiau, kol sudega, tarsi nebūtų kitų svarbių dalykų? Ar tai nėra kažkokio sutrikimo, nukrypimo ženklas? Klausimo autorius, vokiečių kilmės JAV politikos filosofas Herbertas Marcuse buvo įsitikinęs, kad taip.

Viešpaties diena Žmogaus laikas sau, savo poilsiui ir savęs auginimui yra ir pal. Jono Pauliaus II Laiško apie sekmadienį – Viešpaties dieną – tema. Tik, žinoma, žvelgiant į ją iš krikščioniškos perspektyvos. Marcuse plėtoja industrinių visuomenių kritiką, popiežius kalba apie žmogų kaip Dievo kūrinį ir kaip krikščionį. Jam skirti laiką Dievui reiškia skirti laiko sau pačiam kaip nuo Dievo priklausančiai būtybei, Dievo kūriniui. Jonas Paulius II Laiško pradžioje skuba priminti tai, koks yra sekmadienio branduolys mums, krikščionims. Tai – Kristaus prisikėlimo diena, „savaitės Velykos“, Jo pergalės prieš mirtį ir nuodėmę, Naujosios Sandoros ir naujos kūrinijos paminėjimas. Tai pamatas, kuriuo remiasi krikščioniškas tikėjimas ir viltis. Tokia yra sekmadienio prasmė, ir krikščionis, švęsdamas sekmadienį, turi jos siekti (1–3). Kita vertus, sekmadienis turi prasmę ne vien tikėjimo perspektyvoje. Pačiai žmogaus prigimčiai būdingas poreikis ilsėtis ir švęsti. Ir tai Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

atspindi jo, Dievo kūrinio, prigimtį. Vis dėlto krikščionis turi nepainioti sekmadienio šventimo su tiesiog savaitgaliu, skiriamu atsipūsti nuo darbo savaitės rūpesčių. Šventadienio šventimas turi daug tikinčiajam svarbių reikšmių. Žydų šabas nėra krikščionių sekmadienis, tačiau daug šabo akcentų į sekmadienį perkelta, išplėtota ir atbaigta.

dokumentuose, bet kad Dievo veikimas buvo istorinis. Viešpats veikia žmogaus istorijoje: Abraomo, Izraelio ir visuotinėje Bažnyčioje, Tautoje, kuri peržengė visų tautų sienas. Dievas padarė labai konkrečių dalykų, kurie pakeitė (ir kiekvieno mūsų) istorijos eigą. Šis labai konkretus istoriškumas neretai mums išsprūsta iš akių, daugiau įsimename žodžius, sąvokas, doktrinas. Todėl popiežiai nuolatos primena: tikėjimo šerdis yra ne etinių ar religinių sąvokų sistema, bet susitikimas su Dievu ir mano santykis Dievo poilsis yra su Juo, Asmeniu. Tai ne abstrakti idėtarsi stabtelėjimas ja, o konkretus susitikimas, tampantis priešais kūriniją žmogaus asmeninės istorijos dalimi. bei žmogų Toks susitikimas perkeičia. ir pasidžiaugimas Apie Dievo veikimo istorijoje atliktu darbu. konkretumą aštriai ir tiesmukiškai Panašiai turi sako apaštalas Paulius: „Jei Kristus stabtelėti ir žmogus, nebuvo prikeltas, tai tuščias jūsų tikėpasidžiaugti kūrinija jimas <…>, tai mes labiausiai apgailėir pašlovinti Viešpatį. tini iš visų žmonių“ (žr. 1 Kor 15, 17– 19). Nors Kristaus prisikėlimo faktas tikinčiajam yra tiesa kiekvieną akiAtminties diena mirką, sekmadienis – ypač puiki ir tinkama diena tai priViena pagrindinių šabo reikšmių – pasaulio sukūrimo siminti – ne vien kaip kažkada buvusį įvykį, o kaip įvypriminimas. Išėjimo knygoje (žr. Iš 20, 8–11) aptiksime kį, kuris lemia mano gyvenimą dabar. Tai reiškia Dievo tiesioginį sugretinimą: Dievas šešias dienas kūrė pasau- sandorą su žmogumi. lį, o septintą ilsėjosi. Taip ir žmogus dirba šešias dienas, o septintą ilsisi. Dievo „poilsis“ nereiškia, kad Jis nustojo veikti: Viešpaties veikimas yra nenutrūkstantis. Dievo poilsis yra greičiau tarsi stabtelėjimas priešais kūriniją bei žmogų ir pasidžiaugimas atliktu darbu. Panašiai per šabą turi stabtelėti ir žmogus, pasidžiaugti kūrinija ir pašlovinti Viešpatį. Kaip minėta, šis akcentas yra dar labiau išplėtotas krikščionybėje. Krikščionis, be to, džiaugiasi Dievo darbu, kuris buvo atliktas Kristaus ir per Kristų, gėrisi prisikėlusio Kristaus šlove. „Kūrėjo plane tarp kūrinijos ir išganymo tvarkos egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys“ (12), – rašo Jonas Paulius II. Sekmadienį minime ir nuostabųjį Dievo kūrimo darbą, ir mūsų išgelbėjimo pamatą. Tačiau ir darbo savaitė nėra atskirta nuo Dievo. Pradžios knygoje pasakojama, kad Viešpats paveda žmogaus valdžiai ir globai kūriniją. Dirbdamas ir keisdamas ją, žmogus tarsi toliau tęsia Dievo darbą. (Ar kokybiškai žmogus šį darbą daro – kitas klausimas.) Sekmadienį pripažįstame savo ir viso kosmoso priklausomybę nuo Dievo, savo santykį su Juo. Atsakome į tai maldos ir padėkos žodžiais. Jau vien todėl šventadienio šventimas nėra vien paprastas kultinis ar bendruomeninės drausmės potvarkis. Tai trečiasis Dekalogo įstatymas, vienas iš dorovinio gyvenimo kertinių akmenų, tai pamatinė etinio gyvenimo dalis. Jonas Paulius II pabrėžia šį žodį: atsiminti. Sekmadienis yra atminimo diena. Krikščionybė yra istorinė religija ne todėl, kad jos gyvavimas yra užfiksuotas istoriniuose Artuma 2014 m. kovas

Bažnyčios diena Todėl Bažnyčios Tradicijoje šventadienis, Viešpaties diena, natūraliai ir glaudžiai susijusi su šventosiomis Mišiomis, kuriose skaitomas Dievo žodis ir aukojama Eucharistija. Senojo ir Naujojo Testamento ištraukos primena Dievo veikimo istorijoje konkretumą tiek prieš daugybę amžių, tiek dabar. Eucharistija yra daugiau nei simbolis ar priminimas: Dievas tampa Duona, kaip tikėjimo tikrovė Jis yra tarp mūsų, – primena popiežius (39 ir toliau). Mišios ir šventadienis ne tik puikiai dera, bet ir vienas kitą stiprina: šventadienis skirtas sustoti darbuose, kad atsimintume Dievo veikimą savo gyvenime, dėkotume ir šlovintume, melstume ir belstumės. O Mišiose kas kartą primenamas svarbiausias Dievo gelbstintysis veiksmas – Jo įsikūnijimas ir išgelbėjimas per Kristaus auką. „Eucharistija yra sekmadienio šerdis“, – apibendrina popiežius (46). Tikėjimą turintis žmogus nėra vienas, vienišas ir izoliuotas. Jis – bendruomenės narys. Ne tik sociologiniu atžvilgiu, bet ir dvasiniu, Dievo galia susijęs su kitais tikinčiaisiais, savo amžininkais ir tais, kurie amžiams jau užmigo šiame pasaulyje, tačiau neišnyko. Tai išreiškiame sakydami, jog Bažnyčia yra „Kristaus Kūnas“. Tai ne atsitiktinė aplinkybė, bet organiška tikėjimo tikrovė. Todėl Jonas Paulius II priduria, kad sekmadienis, „Viešpaties diena“, taip pat yra „Bažnyčios diena“, bendruomenės diena (35). Galima pasakyti ir kitais žodžiais: tai žmogaus vienybės diena – su Dievu ir su kitais. Ne tik su tais,

Didelės ir mažos kryžkelės

kurie šalia, bet ir su tais, kurių niekad asmeniškai nepa- krikščionims švęsti „Viešpaties dieną“. Kita vertus, tai žinome, tačiau norime dalytis ta pačia lemtimi: išvysti nėra bereikšmė aplinkybė ar prievarta tiems, kurie netą sekmadienį, kuris niekada nesibaigs, kai būsime pa- švenčia sekmadienio krikščioniškai: kaip minėta, pačioje žadėtame Dievo artume ir beribiame džiaugsme. Tokia žmogaus prigimtyje įrašytas darbo ir poilsio kaitos poreiyra krikščioniškos vilties perspektyva, kurią vadiname kis. Sekmadienis turi ne vien krikščionišką, bet ir „visuo„eschatologine“, apimančia laikų pabaigą. Taip, sekma- meninę“, žmogiškąją vertę: leidžia atitrūkti nuo materiadienis yra ir vilties diena, kai tikintieji prisimena, kad yra linių daiktų ir rutininių užduočių, ugdyti savo dvasią, piligrimų tauta pakeliui į amžinybę (37). dalyvauti kultūros iniciatyvose ir pramogose, pabūti su Nenuostabu, kad šventadienio šventimas tapo Baž- artimais žmonėmis, atrasti gamtos grožybes. Toks turi nyčios gyvenimo dalimi nuo pat ankstyviausių laikų. būti sekmadienio poilsis. Tie, kuriems sekmadienis yra Iliustracijai Jonas Paulius II pasitelkia nekrikščionišką nuobodulio ir tuštumos diena, galėtų išmokti ilsėtis. istorinį šaltinį – Plinijaus Jaunesniojo, Bitinijos provin„Tarp krikščioniškojo džiaugsmo ir autentiškų žmogišcijos (dabartinėje Turkijoje) vietininko laišką imperato- kų džiaugsmų nėra jokios priešpriešos“ (58), – rašo Jonas riui Trajanui, rašytą II a. pradžioje (Epistularum, X, 96). Paulius II; galima pridurti, kad tai galioja ir autentiškam Gubernatorius kreipiasi į imperatorių, prašydamas tikslesnių nurodyNors Kristaus mų, kaip jam elgtis su krikščionimis, prisikėlimo faktas kurių ne vieną, neišsižadėjusį tikėjitikinčiajam yra tiesa mo, atsisakiusį pagarbinti dievaičius kiekvieną akimirką, ir imperatoriaus atvaizdą, jis jau nusekmadienis – ypač baudęs mirties bausme. Plinijus pritinkama diena tai verstas kreiptis į imperatorių ir dėl prisiminti – ne vien krikščionių skaičiaus: jų jau ne du ar kaip kažkada buvusį trys, bet daugybė, įvairaus amžiaus, įvykį, o kaip įvykį, lyties ir socialinės padėties, miestuose kuris lemia mano ir kaimuose. Tardydamas įtariamuogyvenimą dabar. sius jis sužinojo, kad krikščionys buVido Venslovaičio nuotraukos vo įpratę „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinan- poilsiui. Krikščioniška sekmadienį pramogauti taip, kad čią Kristų kaip Dievą“. Dar aiškiau šventadienio šventi- tai turtintų dvasią. Bet galima žengti ir dar tolėliau. Sekmas pabrėžiamas krikščioniškuose šaltiniuose: netgi ri- madienis yra džiaugsmo diena, Mišios – jos širdis. Tačiau zikuojant gyvybe, kaip ir šiandien kai kuriuose pasaulio kokia širdis ir koks džiaugsmas be meilės? Yra daug būdų regionuose. sekmadienį praturtinti meilės darbu: kažkuo pasidalyti su Jonas Paulius II kreipiasi į vyskupus, kunigus, atsakin- vargšu ar neturtinga šeima, aplankyti vienišių ar ligonį, gus už sekmadienio liturgiją, prašydamas sudaryti tikintie- skirti valandą savanorystei. Krikščioniška vienybė skleisiems patogias sąlygas dalyvauti Mišiose, pasirūpinti, kad džiasi per broliškumą ir tampa solidarumu. Sekmadienis jos perduotų šventišką, pakylėtą ir linksmą nusiteikimą, tampa dalijimosi kultūros – kai ko daugiau, nei „skatiko kylantį iš paties švenčiamų dalykų turinio. Kaip krikščio- paaukojimas“ – mokykla ir dalimi (69–73). niui nesidžiaugti, susitinkant su Viešpačiu?! Ypač sekma„Sekmadienis – imant visą jo reikšmių bei sąsajų vidienį auklėkite save ir mokykitės džiaugtis (57), – ragina sumą – yra savotiška krikščioniškojo gyvenimo sintezė Šventasis Tėvas. Džiaugsmas yra sekmadienio ir viso krikš- ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas tinkamai“ (81), – apičioniško gyvenimo dalis, ir jį mes turime atrasti. bendrina popiežius. Popiežius ragina išlaikyti šventadieninius bendruomeninius susitikimus ir ten, kur nėra kunigo. Ligoniai ir Toli gražu neišsėmėme apaštališkojo laiško Dies kiti, dėl įvairių priežasčių negalintys tiesiogiai dalyvauti Domini apie Viešpaties dienos pašventinimą temų. sekmadienio bendruomenės susirinkime, gali būti kartu Šis dokumentas netrumpas, jo skaitymas pareikalaus su kitais troškimu, klausydamiesi Mišių radijo ir televilaiko, apmąstymo ir, žinoma, konkrečių veiksmų. zijos kanalais. Tačiau restauravimas, iš tiesų kruopštaus rūdžių valymo darbas ir neturi būti trumpas. Neleiskime Visų ir dalijimosi diena savo sekmadieniui aprūdyti. Jei šį sekmadienį „Išsaugokime sekmadienį.“ Tai dar vienas Jono Pautai nepavyko, pavyks kitą ar dar kitą, ypač jei liaus II kvietimas (64–68). Vakaruose per šimtmečius susipažinsime su išmintimi ir patarimais to, kuriam sekmadienis palengva tapo poilsio ir nedarbo diena taip netrukus bus pripažinta šventojo garbė. pat ir pasaulietiniu atžvilgiu. Tai didelis palengvinimas Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Poilsis ar šventė? Silvijos Knezekytės nuotrauka

Vytautė MACIUKAITĖ

Raineris Maria Rilke, poetas, simbolistas, 1904 m. išleido trumpų istorijų rinkinį „Pasakojimai apie gerąjį Dievą“. Pirmoji istorija „Pasakojimas apie Dievo rankas“ apie tai, jog po žmogaus nuopuolio rojaus sode Dievo rankos susiginčijo, kuri iš jų, kairioji ar dešinioji, paleido žmogų, jo gerai neprižiūrėjo. Dievui nepatiko šis ginčas, ir Jis labai supyko ant savo rankų bei nutraukė su jomis bet kokius santykius. Rilke sako, kad tai mums, žmonėms, atrodo kaip Dievo neveiklumas arba Jo poilsis. Iš Biblijos Pradžios knygos žinome, kad septintą dieną Dievas ilsėjosi, – po to, kai sukūrė pasaulį, visa, kas jame yra, ir galiausiai žmogų.

Kodėl septynių dienų ritmas? Skaitydami trečiąjį Dievo įsakymą – švęsk sekmadienį, – mąstome apie darbą ir poilsį bei jų santykį. Judaizme poilsio diena yra šabas, krikščionys poilsiui pasirinko sekmadienį. Septynių dienų ritmas yra bendras abiem religijoms. Kodėl Dievas parinko būtent tokį ritmą? Turbūt ne vien todėl, kad Jis pats, sukūręs pasaulį, septintą dieną ilsėjosi, ar dėl to, kad septintą dieną prisikėlė Dievo Sūnus Jėzus Kristus, nukryžiuotas penktadienį. Galbūt ir ne todėl, kad Biblijoje skaičius septyni yra tobulumo, pilnatvės simbolis. Šis rityra tiesiog tinŽmogus be poilsio dirbdamas mas kamiausias žmogaus pavargsta ir išsisemia, bet prigimčiai. Islame, nebepajėgia sustoti. Galbūt jis pvz., poilsio diena bijo atsilikti ir pasijusti beverčiu yra penktadienis, bet ar tiesiog nepajėgia akis į akį ir musulmonai turi tą susidurti su savimi. patį septynių dienų ritmą. Istorijoje būta mėginimų poilsiauti kas dešimtą dieną (tai įvyko racionalizmo epochoje po Prancūzų revoliucijos), bet žmonės pervargo ir tokio ritmo neatlaikė.

Kodėl Dievui reikėjo duoti tokį įsakymą? Negi žmogus pats nesuprato, kad poilsis ne tik svarbus, bet ir būtinas? Nejaugi jis nejautė nuovargio ir poreikio daryti pertraukėles, atgauti jėgas? Juolab kad žmogus iš prigimties yra gana tingus, ieškantis progos pailsėti, nieko neveikti. Juk ne poilsiui, bet darbui jis turi prisiversti arba tai padaro kiti. Kodėl nėra įsakymo: „Dirbk penkias ar Artuma 2014 m. kovas

šešias dienas“ arba: „Nedaryk nieko“? Dievas pasirenka aukso viduriuką tarp darboholizmo ir tinginystės. Žmogus yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė. Per darbą jis auga, stiprėja, bręsta, užsidirba sau pačiam ir šeimai pragyventi. O vieną dieną yra labai svarbu pamaitinti ir savo dvasią, t. y. ne tik nedirbti, bet ir skirti laiko savo šeimai, artimiesiems, draugams ir, nepaskutinėje vietoje, Dievui. Tik negalvokime, kad kūno ir dvasios santykis lygus 6 ir 1 santykiui; tai akivaizdi disproporcija teikiant kūnui kur kas daugiau laiko nei dvasiai. Melstis kiekvienas krikščionis raginamas kasdien ryte ir vakare, tiesiog kiekvieną akimirką, kai tik mūsų mintys yra laisvos. Taip nepakliūsime į pavojų tapti sekmadieniniais krikščionimis.

Kodėl svarbu dirbti? Vis dėlto kodėl Dievas įsako ilsėtis ir švęsti, o ne dirbti? Juk darbštumas yra dorybė, o tinginystė – yda! Mūsų laikais į šį klausimą nesunku atsakyti. Niekada anksčiau neturėjome tiek galimybių kažką įsigyti, kažką sau leisti. Kiek prigaminta įvairiausios technikos, kuri padeda sutaupyti laiką ir palengvina gyvenimą, kiek galimybių maloniai praleisti laiką, rūpintis sveikata, sportuoti, keliauti! Kuo daugiau turi, kuo daugiau įspūdžių prisirenki, kuo geriau atrodai, tuo svarbesnis pasidarai kitų akyse. Nesvarbūs žmonės lieka visuomenės pakraštyje, niekas jiems neskiria dėmesio (išskyrus Motiną Teresę ir pan.), jie vieni, visų užmiršti. O svarbiais sekama, jie diktuoja madas, daro įtaką. Taip buvo visais laikais, bet šiandien šis reiškinys ypač ryškus. Ir būtent mūsų dienomis, pinigų amžiuje, asmenybės svarbą lemia nebe kilmė, netgi ne išsilavinimas, o turtas. Jei turi pinigų, turi draugų, moki bendrauti, galbūt esi gudrus, apsukrus, ganėtinai darbštus, talentingas ar tiesiog „kietas“. Logiška, bet norint uždirbti reikia ir dirbti. Ir be atvangos, be poilsio, jei tik reikia nukonkuruoti kitus. Rezultatai, skaičiai apibūdina žmogų. Tėvai, kaip ir visa visuomenė, įpranta į savo vaikus žiūrėti tomis pačiomis akimis. Svarbūs vien jų pasiekimai ir gabumai.

Didelės ir mažos kryžkelės

Dar keistesnis reiškinys, kai darbas tampa darbu dėl paties darbo, kai jis nebetarnauja niekam – juo nesiekiama nei užsidirbti pinigų, nei gauti tam tikrų rezultatų. Kad ir kaip keistai skambėtų, žmogus gali tapti priklausomas nuo... darbo. Net jei pavargsta ir stipriai krenta jo darbo našumas, net jei supranta, kad pailsėjęs pasiektų geresnių rezultatų, nebepajėgia sustoti. Galbūt jį užkrečia nuolat skubanti visuomenė, bijoma atsilikti ir pasijusti beverčiu, galbūt, kaip minėta, tiesiog nepajėgia akis į akį susidurti su savimi. Bet visuomenė, sukurdama vis naujų galimybių darbus atlikti greičiau ir lengviau, nepastebi, kaip įsisuka į voverės ratą, įgaunantį vis didesnį pagreitį. Taip žmonės nustoja gyventi, vien tik funkcionuoja, kaip rašo čekų filosofas Janas Patočka.

Ar poilsis – sekmadienio prasmė? Kuo daugiau žmogus dirba, kuo daugiau bėga, skuba, tuo labiau įsitempia ir ilgisi poilsio. Kas į šį normalų žmogaus organizmo poreikį ilgai nekreipia dėmesio, jį ignoruoja, tas rizikuoja visiškai išsisemti ir ilgam susirgti arba tapti visiškai nedarbingas. Kai kurie žmonės ieško greitos atgaivos, siekdami kuo greičiau susigrąžinti prarastas jėgas ir toliau vaikytis sėkmės, siekti rezultatų. Kas griebiasi alkoholio, kas narkotikų ar kitokių prasiblaškymo būdų, o kas meditacijos. Kai kas tvirtina, kad pabuvimas miške ar paprasčiausias pasikapstymas sode padeda atsipalaiduoti. Bet ar tikrai, ištikus rimtoms problemoms, tokie „poilsio“ būdai jas išsprendžia? Gal ir galima trumpam viską pamiršti, bet kai vėl tenka prabusti iš gražaus, bet apgaulingo sapno ir priešais akis vėl iškyla mus slegiančios bėdos, tuomet jos užgula pečius dar didesniu svoriu. Taigi kyla klausimas, ar vien poilsis yra sekmadienio prasmė? Tikrai ne. Juk ne veltui trečiasis Dievo įsakymas kalba ne apie poilsį kas septintą dieną, bet būtent apie šventimą.

sumas. Italų kalboje sekmadienis yra Viešpaties diena. Meditacija, kuri yra susidūrimas su nežinoma beasmene tikrove, kai nemąstoma apie nieką ar įsivaizduojami malonūs vaizdai, nepadės mums, jei sirgsime sunkia liga, jei mus kankins baimė, nežinia ir pan. Arba mes tiesiog nepajėgsime atsipalaiduoti pavojaus akivaizdoje. Bet Kristaus asmuo mus visuomet pakvies atiduoti viską į Jo rankas ir pasitikėti Jo pagalba. Kiekvienas Labai svarbu vieną dieną susitikimas su Juo mus perkeis, apva- pamaitinti ir savo dvasią, – ne tik nedirbti, bet ir skirti laiko lys, padės į viską pažvelgti nauju viltinsavo šeimai, artimiesiems, gu žvilgsniu, atvers draugams ir Dievui. mūsų mąstymą naujiems sprendimams, netikėtoms galimybėms, kurių dėl savo ribotumo anksčiau nepastebėjome. Galbūt tos akimirkos kartais bus skausmingos, bet svarbiausia, jog kiekviena situacija turi išeitį. Ir kaip tik dėl šios priežasties akcentas turi būti ne ilsėjimasis, bet šventimas. Poilsis, jėgų atgavimas pasiekiamas ne tiesiogiai, bet kyla iš šventimo. Būdami Dievo akivaizdoje suprantame, kad negalime ir neprivalome visko spręsti savo jėgomis. Dievas siūlo mums pasikeisti su Juo savo našta, nes Jo jungas yra švelnus ir Jo našta lengva (plg. Mt 11, 29–30). Ir neverta siekti žmonių pripažinimo. Jei atliksime savo pareigas pagal Dievo valią, pripažinimas ateis savaime arba mums jo net nereikės. Bet jeigu plėšysimės, siekdami vis daugiau ir daugiau, kur kas daugiau, nei mums reikia, tuomet tapsime priklausomi nuo to, ko siekiame, tai užvaldys, pavergs mus ir mūsų gyvenimą.

Šventimas – akistata su šventumu „Šventimas“ yra kilęs iš žodžio „švęsti“. Toji kas septinta savaitės diena skirta susitikti su Tuo, kuris pats yra Šventumas. Skirtingai nuo lietuvių kalbos, kai kuriose kitose kalbose savaitės dienos pavadintos ne skaičiais, o planetų, t. y. dievybių, vardais. Sekmadienis anglų, vokiečių ir prancūzų kalbose yra Saulės diena. Krikščionybėje Kristus yra mūsų saulė, kuri nušviečia tirščiausias tam-

Teko girdėti tokį posakį: „Koks tavo sekmadienis, tokia ir mirties diena.“ Todėl gyvenkime taip, kaip norėtume mirti: ar kaip daiktų ir veiklos vergai, kurių priklausomybė kartkartėmis, ritmiškai išauga į neapykantą mėginant savo priklausomybę nuo darbo nugramzdinti į gilią užmarštį, ar kaip laisvi šventieji ir palaimintieji? Nesvarbu, kuo baigiasi pradžioje minėtas konfliktas tarp Dievo ir jo rankų. Rilkės pasaka turi atomazgą, o mūsų tikrovė kol kas dar ne.

Ar norėtumėte nesenstančios dovanos sau ir artimiesiems? Siūlome dailiai įrištą 2013 metų „Artumos“ žurnalų komplektą. Teirautis redakcijoje Rotušės a. 23, Kaune, tel. (8 37) 20 96 83, el. p. redakcija@artuma.lt www.artuma.lt Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Džiaugsmo anatomija, arba Džiaugsmas... džiaugtis Zita VASILIAUSKAITĖ

Nežinau, ar daug atsirastų mūsų aplinkoje žmonių, kurie prisipažintų, kad džiaugsmo gyvenime nestokoja. Deja, daugelis pabrėžia, kad gera nuotaika, džiaugsmas ir linksmumas – nedažni mūsų gyvenimo palydovai. O ir mes patys, ypač pasižvalgę po svečias šalis, turime pripažinti, kad niūrumu, nepasitenkinimu ir šiaip nuolatine vidine įtampa lenkiame daugelį kitų šalių gyventojų. Tik pažiūrėkime, kas darosi keliuose (besišypsantis ir padėkojantis vairuotojas – reta išimtis), kaip nervinasi prekybos centre eilėje stovintys pirkėjai, jei kuris ilgėliau sugaišta prie kasos... Ir taip – kur tik pažvelgsi. Žodžiu, nervų ir nepasitenkinimo net viešajame gyvenime (manau, namuose, už uždarų durų, jų yra dar daugiau) nors vežimu vežk. O džiaugsmo?.. Apžvelgę viešas diskusijas apie valstybines šventes, išeigines dienas, pamatytume, kad žmonės, nors teoriškai suvokia prasmę, bet praktiškai švenčių neišgyvena, o ir nuoširdžiai jas švęsti moka tik mažuma. Mat šventės prasmė – tai šventimas ir džiaugsmo išgyvenimas, o pastarojo kaip tik dažniausiai ir pasigendama. Surengti gražią ir tikrą šventę nėra paprasta, tačiau juk labai daug priklauso nuo mūsų pačių – kiek patys sugebame ir esame nusiteikę nuoširdžiai džiaugtis ir linksmintis.

Pamatinis gyvenimo džiaugsmas Kiekvieno mūsų gyvenimas vyksta jau dabar, mano – kai rašau, jūsų – kai skaitote šį tekstą. Šiuolaikinės psichologijos požiūriu žmogaus laimė dažniausiai apibūdinama jo pamatiniu pasitenkinimu gyvenimu ir patiriamo džiaugsmo kiekiu. Apie pamatinį pasitenkinimą gyvenimu jau esame kalbėję (2013/6), tik prisiminkime, kad jis susijęs su žmogaus savo gyvenimo prasmės suvokimu bei savirealizacijos poreikio patenkinimu. O tai ir yra vienas pagrindinių džiaugsmo šaltinių. Esu sutikusi uolių katalikų, kurie prisipažino, kad tikrą džiaugsmą jiems teikia meilės darbai artimui, nes tik taip jie jaučiasi Kūrėjo bendradarbiais. Bet ne tik. Kaip rodo gausūs tyrimai, atviri, pasitikintys ir palaikantys tarpusavio santykiai šeimoje, su artimaisiais yra ne mažiau svarbus džiaugsmo šaltinis. Dažnai į klausimą „Kokiu gyvenimo periodu jauteisi laimingas?“ žmonės atsako, kad tuomet, kai visi šeimos nariai susirinkdavo švęsti prie bendro stalo, visi gyveno taikiai ir sutardami. Deja, tokia patirtimi pasigirti gali vis mažiau jaunų žmonių, nes jie jau auga šiuolaikinėje skubėjimo ir sparčiai svetimėjančių santykių aplinkoje. Ir vis dėlto nuo ko pradėti, mokantis gyvenimo džiaugsmo? Artuma 2014 m. kovas

Ar mokame švęsti šventadienius?

Šventė yra tiesiog būtina mūsų gyvenimo dalis. Ji atlieka mažiausiai dvi funkcijas – tai džiaugsmo šaltinis ir atokvėpio būdas. Kiekvienoje kultūroje ir religijoje yra šventinių dienų, į kurių prasmę ne visada įsigiliname. Tikrai išgyventa šventė mus atgaivina ir sustiprina. Ji – didžiulis energijos potencialas, nes būtent švęsdami išgyvename stiprią jausminę sąsają su kitais (tautiečiais, tikėjimo broliais ir sesėmis, šeimos nariais ir kt.), dėl to patiriame ramybę ir taiką. Tokios dienos – tai proga pabūti tarp tų, kurie tau artimi savo vertybėmis, pabūti su tais, kurie tau brangūs. Pabuvimas kartu – talpūs žodžiai, apimantys ne tik fizinį artumą, bet ir buvimą kartu mintimis ir širdimi. Ar susimąstėte, kodėl kai kurie lanko artimųjų kapus ir žiemą? Arba kodėl mėgstama lankytis gyventose vietose, pvz., tėviškėje, kur jau seniai nebėra gimtojo namo, gal tik likęs vienas kitas medis? Tai būdas atgaivinti geriausius atsiminimus apie artimuosius ir mintimis pabūti su jais. Šventinė diena būtinai skiriasi nuo kasdienos ne tiek ir ne tik savo forma, t. y. tuo, ką žmogus veikia, bet ir turiniu, t. y. tuo, kuo tą dieną užpildytas jo vidinis gyvenimas. Tik tas sugeba švęsti, kuris moka šventinę dieną padaryti išskirtinę ir joje išgyventi kuo daugiau tikro džiaugsmo ir pakylėjimo.

Ar mokame ilsėtis? Kita šventės prasmė – tai poilsis. Žmonės įvairiai suvokia darbo ir poilsio santykį. Štai vieni mano, kad šiuolaikinis gyvenimas, ypač jei turi nemažų ambicijų karjeros srityje, reikalauja iš žmogaus intensyvaus darbo visas septynias savaitės dienas. Kiti galvoja, kad darbas jų gyvenime yra blogis, ir yra linkę ilsėtis net darbo vietoje, pvz., sėdėdami prie kompiuterio ir simuliuodami veiklą (deja, yra ir tokių šiltų darbo vietelių), už kurią gauna atlyginimą. Dar vieni taip nusivylę gyvenimu, kad negatyviai žiūri į visa, kas jame vyksta – darbą („Dirbu sukandęs dantis, bet ar čia darbas? Ar čia atlyginimas?“), poilsį („Kitose šalyse žmonės leidžia savaitgalius Alpėse arba šiltuose kraštuose, o čia koks gali būti poilsis? Koks šventimas?“).

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio nuotrauka

Galiausiai dar kiti mano, kad švęsti gyvenimą reikia ne tik džiaugsmą teikiančiu uoliu ir prasmingu darbu, bet ir geru poilsiu. Pasirodo, kad gyvenimo pilnatvę išgyvena tik pastarieji. Ilsėtis ir švęsti nėra taip jau paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Psichologijoje vartojamas „sekmadieninės neurozės“ terminas, apibūdinantis vidinę tuštumą ir nerimą, kuriuos išeiginėmis dienomis patiria nemažai žmonių. Jie išdrįsta iššokti iš kasdienių darbų rato sekmadienį ir surizikuoja atsidurti akistatoje su savimi bei savo gyvenimu. Tada iškyla jų gyvenimo

vertybių, prioritetų ir prasmės klausimai, į kuriuos būtina rasti atsakymą. O atsakymo paieškos gali būti ilgos ir skausmingos, kartais reikalaujančios esminių gyvenimo pokyčių. Gal todėl daug kas, bėgdami nuo tų klausimų, atsisako šventės, praleisdami išeigines dienas nesibaigiančiuose kasdieniuose darbuose, taip nuskriausdami save patys to neįtardami. Minėtų klausimų sprendimas irgi yra procesas, o šventadienis būna kiekvieną savaitę. Todėl planuojant savaitgalį, reikėtų tik atsakyti sau į klausimą: „O ką iš tiesų norėčiau nuveikti per poilsio dienas? Kokia veikla man suteiktų tikro džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo?“ Atlikti tyrimai parodė, kad tie, kurie moka ilsėtis, džiaugsmą atranda labai įvairiose veiklose: tenkina savo religinius, estetinius poreikius, dalyvaudami šv. Mišiose, lankydamiesi kultūriniuose renginiuose, užsiima jiems miela kūrybine ar savanoriška veikla, pagelbėdami silpnesniems ir realizuodami savo gyvenimo vertybes, ieško veiklos, suteikiančios naujų pojūčių (pvz., keliauja, lanko naujas vietas), sportuoja, skiria laiko pabendrauti su artimaisiais... Kiti, ypač tie, kurių darbas susijęs su intensyviu bendravimu, atokvėpį randa vienumoje, praleisdami laiką su knyga, melsdamiesi ar pan. Jie mėgaujasi tyliu džiaugsmu. Savo aplinkoje lengvai atpažįstame džiaugsmą patiriantį žmogų – jį išduoda šypsena ir linksmas, džiugus nusiteikimas. Žmogaus gebėjimas išgyventi kuo daugiau džiaugsmo susijęs ir su kitomis jo savybėmis, tokiomis kaip geranoriškumas, taikingumas, pakantumas kitų atžvilgiu. Džiugius žmones palankiau vertina aplinkiniai,

jie populiaresni ir labiau geidžiami draugai. Tai suprantama, nes emocijos užkrečia, todėl džiugus draugas irgi gali pradžiuginti, juolab jei turi gerą humoro jausmą.

Humoras kaip džiaugsmo šaltinis Patirtis ir gerų komedijų populiarumas rodo, kad humoras gali būti geros nuotaikos šaltinis. Gyvenime jis naudojamas dvejopai. Kartais humoras gali būti priešiškumo priemonė, apnuoginanti neigiamas kito savybes. Kita vertus, bendras juokas suartina žmones, sušildo tarpasmeninius santykius, sukuria draugiškumo atmosferą. Maža Tik tas sugeba to – žmogaus gebėjimas juoktis ir pasijuokti iš savęs – vienas iš psišvęsti, kuris moka šventinę chinės ir fizinės sveikatos požydieną padaryti mių. Šiuolaikinėje psichologijoje išskirtinę ir joje atsirado net nauja psichologinės pagalbos rūšis – juoko terapija. išgyventi kuo Įsivaizduokite, kartą per savaidaugiau tikro tę žmonės renkasi į grupę, idant džiaugsmo kartu į valias pakvatotų! ir pakylėjimo. Psichologijoje teoriškai tyrinėjant humorą, išskiriami šie jo aspektai: žmogaus gebėjimas suvokti humorą, gebėjimas sukurti humoristines tikrovės interpretacijas bei gebėjimas panaudoti humorą sunkioms situacijoms įveikti. Retai visi šie aspektai būdingi tam pačiam asmeniui, tačiau būtent šių savybių visuma apibūdina konkretų žmogų kaip turintį gerą humoro jausmą. Tyrimais parodyta, kad tokiems žmonėms būdingas aukštesnis intelektas, geresni bendravimo įgūdžiai, jie lengviau užmezga artimesnius santykius, o aplinkiniai juos suvokia kaip patrauklesnius. Ypač vertinga ši savybė tiems, kurių darbas susijęs su kitais žmonėmis, vieša kalba ar paskaitomis, vadovavimu. Dažnai klausiama, ar humoro jausmą galima išsiugdyti. Kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad gebėjimas suvokti humorą gali būti išugdoma savybė, o kiti humoro aspektai, t. y. gebėjimas sukurti humoristines aplinkos interpretacijas ar humoro panaudojimas sunkioms situacijoms įveikti, yra mažiau pasiduodančios ugdymui savybės; jos susijusios su žmogaus kūrybiškumu, reakcijos greičiu ir pan.

Niekaip nepasiteisinamas noras niurzgėti, jaustis nelaimingiems, nes džiaugsmo šaltiniai yra šalia mūsų. Nepamirškime, kad laisvadienis žmogui duotas tam, kad atsikvėptume ir savo širdį pripildytume būties džiaugsmo, kurio visi pritrūkstame įsisukę kasdienėje darbų skuboje. Ir apskritai – būti laimingam ir džiugiam yra ne tik natūralu, bet ir labai... džiugu.

Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Klausimai ganytojams Sekmadienio Mišios vadinamos suma, votyvinėm etc. Ką reiškia šie pavadinimai? Ar kurios nors šių Mišių yra svarbesnės? Ar katalikas turi visišką laisvę rinktis patinkantį sekmadienio Mišių laiką? Ar dalyvavimas šeštadienio vakaro Mišiose reiškia sekmadieninės Mišių pareigos atlikimą? Justas Šis klausimas aktualus ne tik tikintiesiems, bet ir kunigams. Kažkodėl iki šiandien sekmadienio Mišios turi savo pavadinimus, nors po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos nebeliko sekmadienio Mišių laipsniavimo. Prisimintina, kad iki šios reformos Mišios būdavo švenčiamos tik rytais, iki pietų (dėl eucharistinio pasninko, kai buvo negalima valgyti nuo vidurnakčio iki Komunijos). Tridento Susirinkimo liturginė reforma (XVI a.) numatė, kad rytinės sekmadienio Mišios gali būti švenčiamos įvairiomis intencijomis (lot. votum); jas būdavo galima skirti ir melstis šventiesiems. Visos savaitės pagrindinės Mišios, vadinamoji Summa („visuma, pilnatvė“), turėdavo aukščiausią visų savaitės Mišių laipsnį. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos visos sekmadienio Mišios turi vienodą vertę. Negana to, negalintys dalyvauti sekmadienio Mišiose, gali dalyvauti šeštadienio vakaro Mišiose, kurios vadinamos sekmadienio išvakarių Mišiomis. Tačiau nepamirština, kad jos skirtos dėl rimtos priežasties negalintiems dalyvauti Mišiose sekmadienį. Kai kuriuose kraštuose tikintieji įprato švęsti Mišias išvakarėse, ir Bažnyčia tokią praktiką kritikuoja. Sekmadienis yra Viešpaties Prisikėlimo laikas ir jį reikia švęsti krikščionių eucharistiniame susirinkime. Parapijų klebonai turi pasirūpinti, kad Mišios būtų švenčiamos tikintiesiems patogiausiu laiku. Šiandien pastebima, kad daugumoje parapijų 12 val. Mišios nėra populiarios, tad gal vertėtų paankstinti visų Mišių laiką. Atrodo, toks paankstinimas pastoraciškai pasiteisintų. Artuma 2014 m. kovas

Kuo vadovaujantis atskirti, kuris darbas yra sunkus ir netinka dirbti sekmadienį? Ar, pvz., darbas vasarą sode, kapinių tvarkymas, pietų gaminimas sekmadieniais yra nuodėmė? Dalė Sekmadienis yra ne poilsio, bet šventės diena. Dieviškojo poilsio diena švenčiama šeštadienį – tai septintoji savaitės diena (šabas). Krikščionys labai anksti perėjo iš šabo į sekmadienio šventę. Sekmadienis yra ne paskutinė, bet pirmoji savaitės diena; diena po šabo, po septintosios dienos. Net civiliniai JAV ir olandų kalendoriai dažnai sekmadienį žymi kaip pirmąją savaitės dieną, kuri pradeda naują savaitę. Krikščionys sekmadienį švenčia kaip Kristaus pergalės dieną, kaip savaitės Velykas, kaip savo šventę. O šventė gali būti suprantama kaip gyvenimas kitaip, nei įprasta. Štai kodėl kasdien atliekami darbai netinka sekmadieniui – jie neleidžia patirti šios dienos kitoniškumo. Nereikėtų suprasti draudimą dirbti sekmadieniais tik kaip draudimą laužyti poilsio nuostatą. Greičiau tai laiko kitaip išgyvenimo priemonė. Natūralu, kad sekmadienio pietūs galės būti iškilmingesni nei kasdien. Juos ir pagaminti reikia daugiau laiko ir dėmesio, bet dėl šventiškumo balta staltiesė ir ilgi pietūs su pokalbiais šeimynoje ar draugų rate apdovanoja gyvenimo pilnybės pojūčiu. Paskui, aišku, atpalaiduojamai veikia lėkščių plovimas. Labai krikščioniška pasisiūlyti šeimininkei pagelbėti ruošoje. Nuodėmė būtų nešvęsti sekmadienio kaip šventės, padaryti jį kasdienybe. Pakviesti palinkėti vieni kitiems ramybės per Mišias, kai kurie sako: „Kristaus ramybės“, kiti tiesiog „ramybės“. Kaip iš tiesų? Rimas Liturgijoje linkime ramybės, kuri yra ne koks nors daiktas ar idėja, bet pats Kristus. Jis sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Taigi po ramybės maldavimo esame paraginami ir vieni kitiems palinkėti ramybės, kurios meldėme. Li-

turgija nenurodo privalomo ženklo ir konkrečių žodžių, kaip jos linkėti. Kiekvienas kraštas turi savas tradicijas. Europietiška lietuviškoji tradicija, atrodo, galėtų būti dešinės paspaudimas pasižiūrint į akis. Visiškai laisvai galima pasakyti ką nors ar tyliai paspausti ranką. Dėmesingas žvilgsnis į akis pasako daugiau nei paviršutiniški žodžiai. Galima sakyti: „Ramybė Tau“ arba: „Kristaus ramybės!“ Atsakyti galim: „Ramybės ir Tau“ arba: „Kristaus ramybės!“ Čia svarbiausia žmogiškas santykis, juk liturgijoje dalyvaujame kaip žmonės. Netrukus Komunijos dovaną priimame fiziškai, t. y. susivienijame ne tik su Dievu, kurį valgome kaip duoną ir vyną, bet ir su tais, kurie valgo tą patį Kristaus Kūną ir Kraują. Kristus mus suvienija ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis. Reikėtų pasakyti, kad ramybės pasveikinimas padovanojamas šalia besimeldžiantiems broliams ir seserims. Artimiausieji gali būti ir apkabinami. Linkint ramybės nederėtų vaikščioti. Ar yra kaip nors reglamentuojama homilijų trukmė? Laura Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium nemenką dokumento dalį skyrė homilijos temai. Pirmą kartą Romos vyskupas taip giliai išanalizavo homileto tarnystę. Vatikano II Susirinkimo nutarimuose pažymima, kad homilija yra liturgijos dalis. O tai reiškia, kad ji yra liturgijos visumos dalis, nei svarbiausia, nei mažiau svarbi. Svarbu, kad „neiškristų“ iš konteksto ir nesugadintų visų liturgijos dalių proporcijų. Liturgistai paskaičiavo, kad optimalus homilijos laikas – 7–10 min. O homiletai juokauja, kad homilija turi būti kaip mini sijonas – trumpa ir daug pranešanti. Į „Artumos“ skaitytojų klausimus atsakė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie trečiąjį Dievo įsakymą Beatričė, 5 metai – Beatriče, ar tu šventi sekmadienį? – Kartais švenčiu. Bet tada neinu į darželį, tai švenčiu namuose. Juk sekmadienį nedirba nei tėtis, nei mama, visi būna namuose. Tada būna labai smagu padraugauti su mama ir tėčiu. Ir dar močiutė kartais atvažiuoja pas mus sekmadienį, tai tada visai tikra šventė pasidaro. Mes pietaujame kartu. Kartais einame į vandens parką, kartais net į kavinę pasėdėti nueiname. Tik močiutei nepatinka kavinėse būti. Tada ji sako, kad jai labiau patinka namuose kavą gerti. Ji mano, kad kavinėse kava brangi, tai kai nusiperki tos kavos, visa šventinė nuotaika kažkur dingsta. Man tai nedingsta: aš kavinėje mėgstu valgyti tokius blynelius, ir šokoladinis kokteilis ten labai skanus būna. Tada man tėtis to kokteilio nuperka, ir jau būna tikra šventė. – O kaip manai, kodėl reikia švęsti sekmadienį? – Todėl, kad aš jo labai ilgai laukiu. Net šešias dienas. Tai kai sulaukiu, labai didelė šventė būna. Nes man patinka būti su mama, neiti į darželį ir dar patinka eiti į svečius, žaisti. Man patinka sekmadienis. Tada galima eiti net į parką pasivaikščioti. Kartais sekmadienį su mama keliaujame į greito maisto restoraną. Tada tai jau tikra šventė būna. Man labai patinka visokie sumuštiniai, kurių ten galima nusipirkti. Man patinka ten pietauti. Ten ir ledai labai skanūs, bet jų ne visuomet mama leidžia pirkti. Tik tada, kai būnu neužkimusi ir nesloguoju. – O į bažnyčią sekmadieniais ar einate? – Kartais nueinu su močiute, bet nelabai dažnai. Bažnyčioje man švęsti sekmadienį nelabai patinka. Bažnyčioje reikia melstis, o ne švęsti. Ten juk negalima nei garsiai kalbėti, nei žaisti, nei su

drauge šnabždėtis. Saldainių valgyti per Mišias močiutė man taip pat neleidžia. Nors kartais po Mišių su močiute einame į parapijos namus atsigerti arbatos ir kokių sausainiukų pavalgyti. Tada gal ir šventė būna.

Arnas, 8 metai – Arnai, kaip sekmadienį šventi tu? O gal manai, kad jo nereikia švęsti? – Sekmadienį švęsti reikia, nes taip daryti žmonėms liepė Dievas. Yra toks Dievo įsakymas: sekmadienį švęsk. Todėl visi tikintys žmonės turi švęsti sekmadienį. Žiūrėk, žmonės nuo pirmadienio iki šeštadienio turi dirbti, o sekmadienis – tai Dievui skirta diena, tada reikia švęsti. Aš švenčiu visus sekmadienius. Kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią ir ten dalyvauju vaikų Mišiose. Kartais einu ir į paprastas Mišias, bet dažniausiai tai į vaikų. Ir taip, per Mišias mes švenčiame Dievo dieną. Manau, kad sekmadienį švęsti – tai nebūtinai prisivalgyti, prisigerti ir prisidūkti. Man atrodo, kad švęsti – tai pabendrauti su kitais vaikais, padėkoti Dievui už tai, kad Jis davė gerą sveikatą ir labai neblogą visą savaitę. Mano močiutė sako, kad gera sveikata – tai pati didžiausia šventė žmogui, todėl, bent jau sekmadienį, Dievui už ją reikia padėkoti. – O gal nebūtinai švęsti kiekvieną sekmadienį? Gal šventė kartą per savaitę per daug dažna? – Manau, kad ne per dažna. Aišku, jei kiekvieną sekmadienį valgytume torto ir gertume kokakolos, tai gal ir per dažnai tos šventės būtų. Bet jeigu žmogus švenčia bažnyčioje, tai vieną kartą per savaitę ateiti pašvęsti sekmadienį tikrai nėra per dažnai. Yra tikinčių žmonių, kurie tik du kartus per metus švenčia bažnyčioje. Jie į bažnyčią ateina tik per Kalėdas ir dar per Velykas, nes margučius reikia

šventinti. Aš manau, kad švęsti reikia kiekvieną sekmadienį. Juk norint gerai atšvęsti sekmadienį, nebūtina kiekvieną kartą torto nusipirkti. Gali užtekti ir paprasčiausių sausainių ar nedidelio pyragėlio. Dievas juk neliepė nuolat su tortais sekmadienio švęsti.

Deimantė, 6 metai – Aš ne visada švenčiu sekmadienius, bet šiandien tai tikrai švęsime, nes šiandien ne tik sekmadienis, bet ir Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės gimimo diena. Va, bažnyčioje mes jau buvome, močiutė, matyt, meldėsi už tai, kad iš Lietuvos niekada niekas neatimtų laisvės, o aš tai šiaip Mišiose pabuvau. O dabar eisime su močiutės drauge kaip nors atšvęsti tos Vasario 16-osios. – O kaip švęsite? – Nežinau, dar nesugalvojome, bet turbūt eisime į kavinę pyragėlio valgyti ir arbatos gerti. – O šiaip sekmadienių nešventi? Tik kai kokia proga būna? – Na kaipgi, kartais švenčiu. Mamos gimimo diena buvo sekmadienį, tai irgi šventėme; ir savo gimtadienį švenčiau sekmadienį. Bet jau seniai. Mama sako, kad sekmadienis – tai tikra šventė, nes į darbą eiti nereikia. Tada galima ir į kaimą nuvažiuoti, ir pas pusseserę į svečius nueiti. Juk sekmadienį niekas nedirba, visi švenčia arba ilsisi. Tik kunigėliai sekmadieniais dirba. Jie sekmadieniais turi daug darbo. Aukoja Mišias ir kartais net su vaikais neturi laiko susitikti. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2014 m. kovas

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams Senovės Babilono belaisviai Dviejų šeimų stovyklėlėje išaušo linksmas sekmadienio rytas. Mamos, jaukiai plepėdamos, virš laužo maišė košę, o tėčiai su vaikais turškėsi upėje ir taip klykavo, kad miškas skambėjo. Šeimos pavalgiusios rengėsi plaukti iki artimiausios bažnytėlės švęsti šv. Mišių. Staiga suskambo Jorio ir Urtės tėčio telefonas ir džiaugsmą lyg vėjas nupūtė: skambino žaislų fabriko, kuriame tėtis dirbo, direktorius. Jis vaikų tėtį iškviesdavo į darbą tuojau... po darbo, per atostogas, net sekmadienį! Visi tai žinojo ir po valandėlės viską susipakavę važiavo namo. Visą kelią tėvai tylėjo, o vaikai kažką šnibždėjosi. Pirmadienį žaislų fabriko direktorius savo kabinete sėdėjo už stalo ir žaidė kompiuteriu, todėl ne iš karto išgirdo „Laba diena!“, o kai išgirdo, labai nustebo išvydęs Jorį, Inesą ir Urtę. Kai atsigavo, suriaumojo: – Prašau netrukdyti man darbo! – Čia dirba mano tėtis, kurį jūs išnaudojate. Atėjau pasakyti, kad neturite teisės jam ir mums gadinti poilsio, – pareiškė Joris. – Mes neišeisime, kol nepažadėsite laikytis trečiojo Dievo įsakymo! – pridūrė Inesa, ir vaikai susėdo ant grindų. Direktorius įtūžo ir bandė vaikus išnešti, bet kai vieną išnešdavo ir palikdavo už durų, šis vėl sugrįždavo. Staiga direktorius pajuto, kad jį patį kažkas neša.

Taip visi pateko į Įsakymų šalį senoviniame Babilono mieste prie Eufrato upės. Vaikai jau nutuokė, kas vyksta, bet direktorius buvo priblokštas. Visus darbus Babilone atlikdavo vergai. Kad upe priešai nepatektų į miestą, karalius nutarė pagaminti geležinius vartus ir nuleisti juos iki pat dugno. Žaislų fabriko direktorius dabar ir darė tuos vartus su kitais vergais. Išvargęs čia pat krisdavo pamiegoti, o valgyti gaudavo mažiau ir labai neskaniai. Rankos delne skaudėjo išdegintas šeimininko vardas... Artuma 2014 m. kovas

O vaikai buvo pristatyti į rūmus kaip Babilono princo žaidimų draugai. Inesai labai patiko bendrauti su rūmų matematikais. Joris prijaukintą tigrą išmokė duoti „labas“. Urtė mokė papūgą sakyti: „Švęsk sekmadienį!“ Galiausiai vaikai nusprendė, jog metas namo ir princo padedami susirado nelaimingąjį direktorių. Direktorius maldavo grąžinti jį namo. – Mes negalime jūsų išvaduoti ir patys negalime grįžti, jei Gelbėtojas to nepanorės, – liūdnai ištarė Inesa. – Noriu, kad grįžtumėt ir būtumėt laisvi, – pasigirdo pažįstamas balsas. Dabar Jėzus atrodė kaip skaudžiai nuplaktas vergas – mergaitės net apsiverkė. Priėjęs Jis palietė degantį direktoriaus delną. – Būk laisvas, – tarė. Bjauri vergo dėmė išnyko. Tada Jėzus parodė savo delnus: – Žiūrėk, įrėžiau tavo vardą savo rankos delne! Atpirkau tave. Direktorius parpuolė ant kelių dėkodamas: „Ačiū! Ačiū! Ir kaip atsidėkosiu?!“ Viešpats pakvietė: – Kiekvieną sekmadienį ateik į šv. Mišias ir padėkosi! Aš ten būsiu! Nuo to laiko žaislų fabrikas sekmadieniais nebedirbo, darbuotojams buvo mokamas teisingas atlyginimas, o direktorius kiekvieną sekmadienį dėkojo bažnyčioje. Fabriko darbuotojų vaikams jis įkūrė žaidimų kambarį, kur jie sekmadienių popietėmis galėjo žaisti į valias – nemokamai!

Paskaityk Lk 17, 11–19 ir sužinosi, kaip elgiasi tie, kurie nešvenčia sekmadienio.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Veidu į vaiką

Skaitome vaikams. Perkame vaikams „Auksas ir pelenuose žiba“ – taikliai byloja patarlė. Bet ir antraip: „Ne viskas auksas, kas auksu blizga“ – ir kalbant apie vaikams skirtą literatūrą, deja, daug aktualesnė yra ši antroji. Aktualesnė, nes paprastai knygas su vaikais skaitome ne knygyne, bet namuose, – jau po įsigijimo. Šiandien, kai knygų prekystaliai spalvomis ir viršelių žvilgiu traukia akį kaip niekad, kyla praktiniai klausimai: kaip nepasimesti tėvams ir seneliams gausioje pasiūloje? Kokius pavojus ir nusivylimus kartais maskuoja patraukli prekinė išvaizda? Kas apskritai vyksta vaikams leidžiamų knygų rinkoje Lietuvoje? „Artuma“ siūlo skaitytojams trumpą vaikiškų knygelių pirkimo gidą pelams nuo grūdų atskirti. Tikslas – ne perskaityti visas knygynų naujienas (nors bus stengiamasi), o lavinti tėvų-pirkėjų kritišką žiūrą, sveiką jų priekabumą. Pradėkime nuo knygos nugarėlės teksto ir paprasto pavyzdžio. Bernardinai.lt portale, šalia suaugusiųjų literatūros naujienoms skirtos skilties „Lentyna“, jau esama ir vaikų lektūrai dedikuotos „Lentynėlės“, – tai sveikintina iniciatyva. O pavyzdys toks: sausio pradžioje čia, viena greta kitos atsirado dvi visiškai skirtingos, labai nelygiavertės knygos, aprašytos vienodai patraukliai. Abu aprašomieji tekstai – reklaminiai. Mat šiandien internetinė žiniasklaida kuria vis mažiau informacinio turinio ir vis dažniau perspausdina: pranešimus spaudai, kitus šališkus („patys apie save“) tekstus. Publikuoja ir minėtas leidyklų savireklamas nuo knygų nugarėlių (neabejoju, jog dauguma skaitytojų tai atpažįsta). Ar tai blogai? Didžioji painiava atsiranda, kai greta šių reklamos perspaudų įterpiama viena kita autorinė kritinė apžvalga – tuomet paprastam mirtingajam (t. y. ne filologui) tampa sunku susivokti, kuriame gi tekste mintis reiškia tas, kuris iš tikrųjų skaitė knygą, o kur – savo prekę giria leidėjas. Grįžkime prie gretimųjų knygų ir jas palyginkime.

Pasakų lobynas. Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė; iliustracijos: Mirela Tufan, Omar Aranda, Anton Petrov, Suzie Byrne, Melissa Webb, Stevie Mahardhika, Brijbasi. – Kaunas: Vaiga, 2013, 193 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 39 Lt) „Pasakų lobynas“ – tobulas pavyzdys, kaip lobstama iš knygų. Tai aštuonių

pasakų rinkinys, jame „perskaitysite kelias tradicines pasakas iš vokiečių brolių Grimų leidinių <…>, nukeliausite į dano Hanso Kristiano Anderseno sukurtą stebuklų šalį <…>. Nesvarbu, kieno jos sukurtos <…>. Stengėmės, kad šio rinkinio pasakos būtų kaip galima autentiškesnės, nors kiekvienas pasakotojas perteikia jas savitai“ (p. 6) – o perteikia taip „savitai“, kad leidėjas net pamiršo paminėti jų pavardes! Jei ne cituota pretenzija į „autentiškumą“, prikibti būtų sunkiau; dabar gi užteks paminėti, kad nėra kito motyvo pasakas „perteikinėti“, kaip tik vengimas mokėti autorių teisių mokesčius. „Vaiga“, skandalingai pagarsėjusi leidinių nekultūringumu, šįkart netgi nustebino – paminėdama iliustruotojų pavardes. Tikrai daug kritikų priverkta dėl klišėmis tapusių, Walto Disney’aus braižą mėgdžiojančių iliustracijų. Šio „lobyno“ iliustracijos ir tiek netempia, nes, pvz., gamta sukurta kompiuteriu dedant vienos gėlės šabloną prie kitos... Nėra abejonės: piešiniai spalvingi, vaikas šią knygą į rankas čiups su dideliu entuziazmu – bet su tokia estetika jo skonio nepalavinsi. Nepirkti (nebent nepasitikite savo atžala ir baiminatės, kad nepakaks nuovokos suprasti pasakų originalus – pvz., iš brolių Grimų autorinių redakcijų).

Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai: medinuko istorija [apysaka-pasaka]. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 144 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 29,99 Lt) Tai puiki knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio, didaktiką joje atsveria smalsaus nenuoramos patiriamų nuotykių lavina ir puikus humoras. Vyksta nuostabus tapsmas – medinukas (egocentriško vaiko įvaizdis) perpranta savo silpnybes, mokosi ir galiausiai tampa tikru berniuku tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Liūdna skaičiuoti, kiek dešimtmečių prireikė, kad galėtume skaityti visame pasaulyje mėgstamą kūrinį – ir gimtąja kalba, ir verstą iš originalo, ir vertingai iliustruotą. Pirmą kartą apie Pinokį lietuviai skaitė 1926 m. – tuomet tekstas buvo išverstas iš prancūzų kalbos. Vėliau buvo ne viena publikacija Aldonos Liobytės vertimo iš… lenkų kalbos. Šis 2014 m. leidinys – džiugus įvykis ir sektinas leidybos praktikos pavyzdys, pasižymintis kokybiška poligrafija, sąžiningu informavimu, jog tai antrasis leidimas (pirmas 2002 m., bet su juodai baltais ir ne taip gausiais Kasparavičiaus piešinėliais), o iš visų ankstesnių bandymų dar išsiskiria meniškomis, didelėmis ir detaliomis, daugybės šalių vaikams atpažįstamo lietuvių dailininko iliustracijomis. Tai vaikų literatūros klasika; leidinys, kuris be priekaištų (pagaliau!) ir kuris nepasens. Pirkti! Rūta LAZAUSKAITĖ

Artuma 2014 m. kovas

Veidu į vaiką

Darželis Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Kadaise buvę tiesiog vaikų priežiūros vieta, darželiai tapo ikimokyklinio ugdymo įstaigomis. Tiesa, kad žaidimas, piešimas, kiti rankų darbeliai skatina mažylio psichomotorinę raidą, geresnę judesių koordinaciją, orientavimąsi erdvėje ir kalbos raidą. Per šią pirmąją socialinę patirtį vaikas įpranta prie gyvenimo kolektyve – su draugais ir auklėtoja. Tačiau tai turi vaiką praturtinti, o ne išgąsdinti. Ši patirtis vertinga ir padeda vaikui tobulėti tuomet, jei jis jau pakankamai tam subrendęs. Visų pirma būtina emocinė branda, idant mažylis be didelių sunkumų sugebėtų kelias valandas per dieną pabūti be mamos. Daug vaikų per anksti pradeda lankyti darželį. Kartais iš tiesų tai tenka daryti dėl pagrįstų priežasčių, apie kurias jau kalbėjau (2013/01).

Kaip vaikas reaguoja į darželio lankymą? Vaiko reakcijos neretai būna dviprasmiškos. Štai pagaliau jis pateko į naują aplinką, naują pasaulį. Dažniausiai tuo džiaugiasi, nes tikisi galėsiąs pažinti, išmokti daug gražių dalykų; jį traukia naujovės – graži kuprinėlė, draugai, troškimas praplėsti akiratį. Tačiau visa tai būna sumišę, todėl svarbu gerai suprasti vaiką, idant išvengtume pavojaus nusivylimu, nemalonia ar net bauginančia prievole paversti tai, kas turėtų teikti džiaugsmą. Pažinimo džiaugsmas! Kiek galima, stenkimės jį išsaugoti. Žinoma, vaikas labai rimtai jums pasakos apie „savo darbą“ (jis puikiai sugeba mėgdžioti suaugusiuosius). Gali būti, jog dar nelankęs darželio, kalba apie jį (ypač jei turi vyresnių brolių ar seserų), išsamiai pasakodamas, kaip atrodo patalpos ir pastatas, nors iš tiesų pasakoja tiesiog tai, ką mato savo kambaryje! Tegul tai ir lieka žaidimu, kad išvengtume išankstinio prievolės įvaizdžio. Draugai irgi yra džiaugsmo šaltinis, jie teikia dinamiškumo. Tačiau kartu mažylis įžengia į konkurencijos, pavydo, pirmųjų užgaulių pasaulį. Pritapti ne visada lengva, vaiko kiti gali nepriimti arba jis pats dar gali būti nepakankamai subrendęs būti su kitais, dėl to neretai mažylis būna suglumęs, ypač laisvalaikiu. Troškimas praplėsti akiratį, lavintis būna sumišęs su apgailestavimu, jog tenka palikti šeimą, kurį beveik visuomet lydi tam tikras ilgesys, liūdesys, galintis virsti net išgąsčiu. Auklėtoja yra tas žmogus, kuris viską žino. Darželyje vaikui ji pakeičia mamą, parodo autoritetą, o kartu ir meilę. Ji turėtų stengtis sukurti meilės atmosferą, drauge sugebėdama šiek tiek suvaldyti šį naują emocinį prisirišimą prie jos.

Sunkumai Kartais pradėjus lankyti darželį, kyla ir sunkumų, beveik visuomet susijusių su nepakankama branda. Artuma 2014 m. kovas

Nepakankama psichomotorinė branda: koordinacijos, orientacijos erdvėje, lateralizacijos (vaikas nerangus, netvirtas) arba kalbos sutrikimai… Tai nėra labai rimta. Svarbiausia to nesureikšminti, kad koks nors tuo tarpsniu normalus dalykas nevirstų patologiniu. Juk vaikas ir ateina į grupę, idant tobulėtų ir bręstų minėtais aspektais bei taip ruoštųsi tikrai mokyklai. Tad jokiu būdu nereikia mažyliui baksnoti pirštu į tai, kas jam dar nepavyksta, būtina atsižvelgti į jo ritmą, stiprinti pasitikėjimą savimi ir taip padėti jam bręsti, nieko neskubinti. Rimtą, savaime nepraeinantį, ypač kalbos, sutrikimą reikėtų stengtis ištaisyti iki parengiamosios grupės, bet tokių sutrikimų pasitaiko gana retai. Dėl lateralizacijos: tik jokių bausmių, jokio bereikalingo susirūpinimo. Net iki penkerių–septynerių metų nenusistovi dominuojanti vaiko ranka – jis ima daiktus tai viena, tai kita ranka. Leiskime šiam procesui vykti, švelniai pamokydami naudotis dešiniąja ranka. Jei tai daroma negrubiai, vaikui nepakenkia. Rimtų sutrikimų kairiarankiai kadaise turėdavo būtent dėl bausmių, įžeidinėjimų ir pažeminimų, dėl jų imdavo manyti esą nenormalūs. Laimei, dabar kairiarankiškumo nebereikia bijoti. Šiais laikais kartais vyksta priešingas procesas. Ne kartą mačiau, kaip vaikus, kurie beveik neabejotinai buvo dešiniarankiai, versdavo rašyti kaire ranka, nes darželyje jie pirmiausia kaire ranka paėmė pieštuką. Nenukrypkime nuo vieno kraštutinumo į kitą! Tuo tarpu parengiamojoje grupėje, jei vaikui tikrai geriau rašyti kaire ranka, leiskime tai daryti. Nuovargis, pervargimas. Jau darželyje esu matęs tikrų mokyklinio pervargimo atvejų: užuot džiaugęsis, vaikas pradeda jaustis tarsi atliekantis prievolę (o tai juk be galo vargina!) arba, priešingai, mažylis ateina su tokiu troškimu mokytis, jog stengiasi nepraleisti pro ausis nė vieno auklėtojos žodžio, trumpai tariant, per rimtai žiūri į savo „darbą“. Į tai dera pažiūrėti rimtai: tegul viskas tokio amžiaus vaikams lieka žaidimu; ir nepraleiskime popiečio miego, kuris maždaug iki ketverių, o kartais ir ilgiau yra būtinas. Šešerių vaikas negali sukaupti dėmesio ilgiau kaip dvi valandas per dieną (geriausiu atveju) ir ilgiau kaip 20 minučių nepertraukiamai, o darželinukas – daug mažiau.

Veidu į vaiką Dažniausi – emociniai sunkumai

apsilankius darželyje, susipažinus su auklėtoja, direktore; šiek tiek pakurstant vaiko smalsumą, jo troškimą pažinti, rasti naujų draugų… Tačiau visa tai tegul vyksta labai paprastai ir natūraliai, nesistengiant per daug ką nors sureikšminti. Reikėtų atkreipti dėmesį į mamų nerimą. Mama, kuri baisiai bijo, kad jos vaikui bus neramu, pati savo per dideliu susirūpinimu sukelia šį nerimą. Čia tas pats, kai vaikas atvedamas pas gydytoją: jis be jokios baimės leidžiasi apžiūrimas, jei tėvai elgiasi natūraliai ir nemeluoja bei neperdeda: „Eisime pas gydytoją, kad mus pagydytų/palengvintų ligą“, ir nieko pridurti nereikia. Vaikai nesileidžia apžiūrimi tuomet, kai susirūpinę tėvai mano esą geriau nuslėpti vizito priežastį; arba dar dažniau nepaprastai susirūpinę tėvai taip stengiasi „padrąsinti“, jog sukelia priešingą poveikį! Vaiko nerimas yra ne kas kita, kaip tėvų nerimo atspindys. Tad dėl savo vaikų elkimės paprastai, natūraliai ir išsaugokime vaikui būdingą dvasios būseną.

Jie reiškiasi įvairiai: kartais agresyvumu; palikimo trauma: sumišimu, nerimastingumu, priešinimusi, šauksmais; somatiniais sutrikimais: vėmimu, stipriais pilvo skausmais (primenančiais skrandžio opą, o kartais net ją sukeliančiais), astmos priepuoliais… Tačiau dažniausiai pasireiškia tylus ilgesys: vaikas noriai arba nesipriešindamas eina į darželį (nes kitaip jis negali), tačiau tampa irzlus, nervingas, niekuo darželyje neužsiima, namie būna piktas ir kaprizingas. Arba mažylis užsiveria savyje, ima regresuoti: visaip stengiasi į save patraukti auklėtojos dėmesį, imasi veiklos tik tuomet, kai ji būna šalia; tas pats namuose – reikalauja mamos dėmesio: pats nebeapsirengia, vaidina komedijas valgydamas, naktį vėl ima šlapintis. Beveik visuomet to priežastis būna nepakankama branda arba emocinės pusiausvyros neturėjimas: vaikas dar per mažas eiti į darželį arba dar nepajėgia iš meilės pripažinti jam keliamų reikalavimų, arba dar neperėjo Edipo laikotarpio ir labai stipriai, išskirtinai tebėra priVaikas ateina sirišęs prie mamos, o galbūt dar neį darželį, idant pasirengęs savo meile mamai dalytis tobulėtų, bręstų su jaunesniuoju broliuku (sesute), ir taip ruoštųsi tikrai kuris lieka namie. mokyklai. Tad būtina Perdėtai globojamas vaikas ilgai atsižvelgti į jo ritmą, būna tarsi kūdikis, negali vystytis stiprinti pasitikėjimą tokiu pačiu tempu, kaip kiti; arba, savimi ir taip padėti priešingai, nepakankamai globojamas jam bręsti, nieko užsidaro savyje; gali būti viena ir kita vienu metu, šie dalykai visai vienas neskubinti. kitam neprieštarauja. Gali būti laikinų regresijų dėl tam tikrų emocinių traumų (persikraustymas, jaunesniojo gimimas…). Trumpai tariant, tegul darželyje lavinimas būna Jei šios emocinės problemos nepastebimos arba ignonukreiptas į harmoningą vaiko vystymąsi, ruojamos, vaikui gali susiformuoti atstūmimo nuostata atsižvelgiant į jo temperamentą, poreikius, darželio atžvilgiu ir kartais ji išlieka ilgai, net visą mogebėjimus, pomėgius, į tai, ką jam malonu daryti, kymosi laikotarpį. ir į jo emocinę pusiausvyrą, idant visais įmanomais būdais būtų išsaugotas vaikui būdingas troškimas Svarbu vaikui padėti pažinti pasaulį, kuris bus svarbi varomoji jėga ir daug Lengvesniais atvejais pakanka pagerinti emocinį klivėliau, studijuojant. matą: tiek darželyje, geranoriškai bendradarbiaujant aukTęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numery. lėtojai, tiek namuose: grįžusį iš darželio pasitikti paroIš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ dant meilę, domėtis jo atradimais, pagirti už pirmuosius (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, narsius žygius, sugrąžinti pasitikėjimą įvykus nemalonu© Nouvelle cité, 2007). mams su draugais (bet nerodyti gailesčio), niekad nesaVertė Ilona VALUJEVIČIENĖ kyti: „Tu jau esi didelis...“ (jis toks nenori būti) arba „Tu dar mažas“ (to jis ir trokšta). Publikacijų ciklą remia privatus vokiečių fondas Jei sutrikimas rimtesnis, geriausia laikinai atsisakyti darželio ir palaukti, kol vaikas bus jam labiau subrendęs arba kol praeis emocinio šoko pasekmės. Tai palankus laikas ištaisyti kai kurias nedideles ugdymo klaidas. Kai kurių sunkumų, ypač palikimo traumos, būtų galima išvengti atlikus keletą paruošiamųjų darbų: iš anksto Artuma 2014 m. kovas

Veidu į vaiką

Tėčio dienoraščiai Vido Venslovaičio nuotrauka

Neišeik,

arba Kai prireikia angelų pagalbos tėčiui Nurengęs eidavau su juo pabūti grupėje, pažaisti ir, jei reikia, pavalgydinti, bet tik ne šį kartą. Tomukas įsikabino ir paleidęs visą gerklę įsiraudojo: – Neišeeik, neišeeeik... Trūko kantrybė. Susižvalgęs su auklėtoja, įdaviau jai Tomuką, pabučiavau, palaiminau ir beveik verkdamas išbėgau iš darželio. Einu ir maldauju: – Dieve, padėk Tomui nurimti... – o nuriedėjus šykščiai ašarai, pridedu, – Dieve, ramink ir mano širdį. Jau norėjau pasiduoti savigraužai, kai kažkur viduje pradėjo kilti žodžiai: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (Mt 5, 4), o beskubėdamas į darbą atradau, kad kaip tik tądien minima Šv. Angelų Sargų diena. Skaitau psalmę ir jaučiu, kaip paprastai Dievas mane per ją ramina; šią psalmę (Ps 91, 9–11) perkūriau savaip: Tu atiduok Tomą į Viešpaties prieglaudą,/pasirink Aukščiausiąjį savo užuovėja,/todėl neištiks Tomuko žala,/nepalies jo jokia nelaimė,/nes Viešpats palieps savo angelams/saugoti Tomą visur, kur tik jis eitų... Žinau, kad negaliu būti visada šalia Tomuko, tad Dievo prašau, kad mane pavaduotų angelai. Jaučiu, kad jie savo darbą tikrai geriau atliks, negu aš, būdamas tėtis. Praeina trys dienos, penktadienis... Tomas atsikelia pats anksti, niekieno neraginamas. Pareiškia: – Eisim į darželį. Ir pasitikrindamas sunerimęs klausia: – Ar bus šiandien močiutė Onutė? Taip jis vadina auklėtoją. Ir, gavęs teigiamą atsakymą, nusiramina, patupi ant puoduko, pasidžiaugia sukauptu turiniu, vėliau suvalgo pusryčius ir gana ramus išeina į darželį. Grupėje nusirengęs, išbučiuotas nueina pas auklėtoją, pasiima jos ranką ir man trumpai pamojavęs skuba žaisti. Apšalęs stebiu ir negaliu patikėti vykstančiu stebuklu. Tomukas susitaikė su išsiskyrimu ir pritampa darželyje!

Antradienis... Sunku širdyje, akyse kaupiasi ašaros. Bėgu kaip koks nusikaltėlis. Atsisuku – gal mato mane pro langą? Ne? Tai ir gerai. Nors kaltės jausmas neapleidžia, negrįžtu ir einu toliau, vis sau kartodamas, kad tai laikina. O Dieve, sumažink šį kaltės jausmą! Tai dėl darželio – Tomas pradėjo jį lankyti. Po kelių dienų, praėjus džiaugsmui ir supratus, kad darželis ne tik žaislų vieta, bet ir vieta, kur nėra tėvų, Tomas užprotestavo: „Nenoriu į darželį!“ Vis pavykdavo nušnekinti, kad žaislai jo laukia arba bus smagu su naujais draugais, tačiau neilgam. Vakar ryte atsikėlęs ir tik išgirdęs žodį darželis, pravirko. – Nenoriu į darželį, – kūkčioja. – Noriu mamos! Mažylis taip įsiverkė, kad nepadėjo nei nešiojimas, nei guodimas, nei mylavimas. Žinau, tai normalus reagavimas į išsiskyrimą; vakare atėjusiam pasiimti Tomuko auklėtojos pasakodavo, kad, man išėjus, jis greit nurimsta, džiaugiasi ir žaidžia su vaikais. Jaučiu, kad jam darželyje nėra blogai. Tačiau kaip išbūti toje išsiskyrimo kančioje, kai vaikas tiesia rankas ir prašo nepalikti? O šiandien... Parpęs iki aštuntos ryto, pabudęs Tomukas atšlepsėjo pas mane ir paėmęs už rankos pareikalavo kasdienio ritualo. – Noriu šilto pienuko, – ir atsisėdęs virtuvėje ant kėdės paragino, – dabar noriu. Žinodamas, kad atsigėręs būna ramesnis, puolu šildyti pieno. Tačiau apsižiūrėjęs, kad namuose tyku, brolis ir sesė išėję į mokyklą, o mamos irgi nesimato, Tomas susigraudina ir pradeda raudoti: – Noriu mamos. Ašaroms riedant kaip pupoms priduria: – Nenoriu į darželį! Noriuuu mamoooos! Ir ko tik nebandžiau daryti... Ir pienuko siūliau, ir nešiojau, ir žiūrėjom pro langą – niekas nepadėjo. Matydamas, kad neišeina nuraminti, o ir taip vėluoju į darbą, verkšlenantį aprengiau ir nešte išnešiau į darželį. Žiūrėdamas, kaip virsta garai iš burnos, Tomukas aprimo. Tačiau, tik įėjus į grupę, nurengiamas Tomas, žiūrėdamas man į akis, vėl susigraudino. – Būsi su manimi, – ir tyrinėdamas man akis pridūrė, – neišeik... Nerodydamas susijaudinimo ir besikaupiančių ašarų, stengiausi ramiai pasakyti: – Aš tik trumpam, padirbsiu ir tuoj atvažiuosiu. Artuma 2014 m. kovas

O aš? Juk aš dar nesu pasiruošęs tokiam ramiam išsiskyrimui. Aišku, iš visos širdies juo džiaugiuosi ir mintyse tariu: šlovė Dievui ir Jo angelams, kurie atėjo ir perkeitė skausmą į ramybę. Tik įdomu, koks to Tomuką globojančio angelo vardas? Gal ir ant mano sunkiai pakeliančios išsiskyrimą širdies galėtų išlieti gydančio balzamo... Amen.

Jaun imo iššūkis

Kodėl SKAISTUMAS? Lina LENKUTĖ 2013 m. atlikto tyrimo metu jaunuoliai, paklausti, kokia, jų manymu, lytinių santykių prasmė, dažniausiai įvardydavo, kad tai dauginimasis arba malonumas, retas pasakydavo, jog tai meilės išraiška ir jai subręsti reikia laiko. Paklausti, ar verta susilaikyti nuo lytinių santykių ir palaukti iki santuokos, jaunuoliai dažniausiai atsakydavo, kad neverta, nes santuoka – tik nereikalingas formalumas, pririšantis ir neleidžiantis džiaugtis laisve, arba teigė: kam laukti, jeigu jautiesi tam subrendęs?! Deja, anksti viską išbandęs jaunuolis kažkodėl netampa laimingesnis. Priešingai, nustatyta net sąsaja tarp ankstyvos seksualinės patirties ir prastos psichoemocinės būsenos: lytiškai aktyvūs paaugliai statistiškai dažniau nei šios patirties neturintys bendraamžiai jaučiasi nelaimingi, nuolat išgyvena pyktį ir agresiją, nerimą ir įtampą mokykloje. Savižudybės bandymai irgi dažnesni tarp seksualiai aktyvių paauglių: mergaičių beveik tris kartus, berniukų – aštuonis kartus (S. Ustilaitė, V. Juškelienė ir A. Petronis, „Paauglių lytinės elgsenos ir psichoemocinės būsenos sąsaja“, straipsnis žurnale „Soter“ Nr. 2007/21). Žinoma, visada yra du keliai – išbandyti viską, kas tik įmanoma gyvenime, arba suprasti, kad išbandyti visko neverta. Kiekvienas renkasi savo kelią. Šiandien žiniasklaida, televizija, internetas mirga nuo provokuojančių vaizdų. Apstu nuogo kūno, žaidžiama žmogaus juslėmis. Kūnas yra tarsi daiktas, padedantis parduoti prekę arba pats tampantis preke. Filmuose matome laimingus įsimylėjėlius, jau pirmąją pažinties dieną sušokančius į vieną lovą. Kam gi laukti?! Visi jauni, gražūs ir laimingi, jokio įsipareigojimo, viskas lengva ir paprasta?.. Jaunas žmogus ieško meilės ir dažnai patiki tuo, ką mato aplinkui. Jeigu visi jo draugai sako, kad skaistumas – atgyvena ir visai nereikalingas, kodėl gi netikėti?

Šventasis karalaitis Kazimieras, gydytojų patariamas nuo ligos gydytis lytiniais santykiais, geriau rinkosi mirti, negu prarasti skaistumą, todėl mene yra vaizduojamas su lelija – skaistumo simboliu – rankose. Šiandien būti skaisčiam nemadinga. Garsiai ištarus šį žodį, pasitinka spengianti tyla arba pašaipus juokas. Pradėję apie tai kalbėti greičiausiai liksite nesuprasti arba būsite palaikyti keistuoliais, gyvenančiais praėjusiame šimtmetyje. Tačiau kai kuriems tai vis dar didelė vertybė. Jau trečius metus gyvuoja iniciatyva „Kaziukas kitaip“, šiemet kovo 2 d. kviečianti į maldos už skaistumą susitelkimą. Ta proga Kaune ir Kaišiadoryse bus aukojamos Mišios ir vyks maldos akcija, o Vilniuje jaunimas rengia žygį „Už skaistumą“. Visgi, kodėl tai svarbu? Reikėtų pradėti nuo to, kad skaistumas – tai ne vien tik lytinių santykių neturėjimas. Pirmiausia tai skaisčios mintys ir žvilgsnis į kitą žmogų, kai nesiekiama kitu pasinaudoti, bet trokštama kitam vien gėrio. Skaistus žmogus gali ir netgi turi būti ir santuokoje, – nesinaudoti sutuoktiniu savo poreikiams tenkinti, bet suvokti, jog santuokinis aktas šventas. Kaip teigia Jonas Paulius II, sutuoktinių troškimai turi atitikti tikrąjį asmens kilnumą ir tikrąją santuokinės meilės prasmę. Skaistumas padeda subręsti jauno žmogaus asmenybei. Paauglystėje pabundančios lytinės galios gali būti valios pastangomis suvaldomos ir perkeičiamos į kūrybines galias. To reikia, kad žmogus tobulėtų ir dvasiškai augtų. Ankstyvi lytiniai ryšiai iškreipia jausminį, emocinį paauglių brendimą, sudaro prielaidas psichiniam ir dvasiniam nebrandumui, kuris pasireiškia baime prisiimti atsakomybę, ir sukuria tam tikrą vartotojiškumu grįstą tarpasmeninio bendravimo kultūrą (B. Obelenienė, K. Pukelis, G. Vaitoška, „Lytinio susivaldymo svarba ir jo vaidmuo asmens emocinei brandai“, straipsnis žurnale „Sveikatos mokslai“ Nr. 2007/2). Lytinė trauka – fizinis gėris, kuris moraliniu gėriu žmogui tampa tik perkeistas į meilę ir atsakomybę. Šį potraukį galima palyginti su ugnimi: neapdairiai naudojama, ji gali virsti galinga naikinančia jėga. Tačiau ugnis yra ir šiluma bei šviesa. Negebantis valdyti šios galingos, jam patikėtos jėgos rizikuoja sudegti. Žmogus sukurtas laisvai pasirinkti ir būti laisvas nuo instinktų, gali kontroliuoti save ir apsispręsti, kaip elgtis! Tam reikia treniruotis ugdant valią ir valdant instinktus. Norėdamas laimėti varžybas, sportininkas privalo daug treniruotis. Taip ir žmogus, ugdantis valią, lengviau atsispirs kūno geiduliams, nei tas, kuris niekada nesistengė to daryti. Šių varžybų laimėjimas galėtų būti tvirti santykiai, kuriems sukurti taip pat reikia daug valios pastangų.

Tačiau galimas ir kitoks gyvenimo būdas: visų pirma pažinti ir gerbti save, po to – pažinti ir gerbti kitą, o draugystės pagrindas gali būti skaistumas, kuris tik stiprina bendravimą, nes į kitą žmogų mokomasi žvelgti ne kaip į daiktą, bet kaip į dovaną. Tik tuomet gali atrasti tai, kas gyvenime brangiausia, ir su šv. Kazimiero užsidegimu ginti savo vertybes.

Artuma 2014 m. kovas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ką Bažnyčia sako apie homoseksualumą? Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (II) Gintautas VAITOŠKA*

Nekalbant apie senesnius laikus, moralinis potraukio tai pačiai gimčiai vertinimas pateikiamas dviejuose Katalikų Bažnyčios dokumentuose, paskelbtuose 1975 ir 1986 metais. 1975-ųjų Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų Persona humana („Žmogaus asmuo“) kalbama, jog bet koks su gimtiškumu susijęs veiksmas, tam, kad būtų moraliai geras, turi atitikti du kriterijus: išreikšti pilną abipusės savęs dovanojančios meilės prasmę bei būti atviras gyvybės pradėjimui (PH, 5). Kadangi homoseksualūs santykiai šių prasmių neįgyvendina, jie laikomi nuodėme. Kita vertus, tik potraukis tai pačiai gimčiai nėra laikomas nuodėme. Tokio potraukio žmogus nepasirenka laisva valia: jį savyje vyras ar moteris gali jausti ir prieš savo valią. Remiantis požiūriu, jog nuodėmės sunkumas priklauso nuo veiksmo vertės supratimo bei vidinės laisvės, taip pat ir vertinant homoseksualius santykius pabrėžiama, jog nuodėmės „svorį“ gali reikšmingai lengvinti į tokius santykius kreipiantis emocinis spaudimas – aistra, kurią nėra paprasta suvaldyti valia. 1986 m. kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė Laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Homoseksualumo klausimas“). Jo pradžioje sakoma, jog 1975 m. Deklaracijoje pabrėžtas klasikinis veiksmo ir polinkio moralinės vertės skirtumas – t. y. kad tik santykiai, o ne homoseksualus potraukis yra nuodėmė – neretai buvo suvokiamas neteisingai. „Po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje, – rašoma Laiške, – pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera“ (HP, 3). Bet juk tikrai, moralinės teologijos požiūriu, pats polinkis arba potraukis tai pačiai gimčiai dar nėra nuodėmė. Tad kaip čia yra? Kodėl „tas konservatorius Ratzingeris“ kvestionuoja tokį švelnų ir „pažangų“ požiūrį?

Homoseksualaus polinkio moralinis vertinimas Paradoksalu, tačiau požiūris, kad homoseksualūs polinkiai niekam nedaro žalos ir yra vos ne geras dalykas,

kai kuriuose kraštuose buvo ginamas iš Bažnyčios vidaus. Štai vienas jaunas amerikietis, atvažiavęs studijuoti teologijos į Tarptautinį teologijos institutą Austrijoje, pasakojo, jog Jungtinėse Valstijose XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje stoti į kunigų seminariją mėgino du kartus. Pirmą kartą jis nebuvo priimtas dėl to, kad priėmimo metu į klausimą, ar homoseksualumą laiko nuodėmė, atsakė „taip“. Kitais metais į kitą seminariją įstojo, tačiau pirmame kurse buvo laikomas balta varna bei kritikuojamas už tai, kad nepritarė seminarijoje vyravusiai „gėjų kultūrai“. Neištvėręs seminariją metė ir išvyko studijuoti į užsienį. Bent jau Amerikoje panašių pasakojimų galima išgirsti daug. Tad nesunku matyti ryšį tarp palankaus potraukio tai pačiai gimčiai vertinimo bei vaikų išnaudojimo tragedijos Bažnyčioje. 2004 m. JAV Vyskupų Konferencija paskelbė savo užsakyto pedofilijos tyrimo duomenis. Tyrimą atliko garsi Johno Jay kriminalinės teisės kolegija. Iš tyrimo paaiškėjo, jog net 81 procentas išnaudotų vaikų buvo berniukai arba paaugliai. Nors pasaulietiškai nusiteikusi kolegija niekaip negalėjo pripažinti akivaizdžios tiesos, kad jos pačios atlikto tyrimo duomenys kalba apie homoseksualumo skandalą, susijusį su nusižengusiais kunigais, yla, kaip sakoma, išlindo iš maišo. Tad Tikėjimo mokymo kongregacijos pastoraciniame laiške išsakomą neigiamą ne tik homoseksualių veiksmų, bet ir paties polinkio vertinimą nesunku suprasti. Trečiame Laiško skyriuje teigiama, jog „nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu esmingai blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu“. Lotyniškai – oficialia Laiško kalba – homoseksualus polinkis vadinamas propensio (potraukis), obiective inordinata. Lietuviškame vertime vartojamas žodis „netvarkingas“ gal ne visai tobulai atspindi sąvokos prasmę, nes inordinatus gali reikšti ir „nukrypęs“, „sumišęs“. Bet kokiu atveju čia aiškiai

* Straipsnio autorius yra gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas. Artuma 2014 m. kovas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

pasakoma, kad homoseksualus polinkis nėra nei neutralus, nei geras dalykas. Pasakymas „objektyviai sutrikęs“ reiškia, jog homoseksualus potraukis yra moraliai netvarkingas, nepriklausomai nuo aplinkybių ar kokių nors asmens gyvenimo detalių. Kaip sakė viena danų teologė, taip šį polinkį reikėtų vertinti net tada, jei jį būtų turėjęs šventasis. 2005 m. jau Katalikiškojo auklėjimo kongregacija paskelbė Instrukciją dėl asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant

na reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims“. Kalbant apie emocijų įtaką veiksmų moralinei vertei, drįsiu pašmaikštauti, prisimindamas žymaus austrų teisės psichiatrijos specialisto Reinhardo Hallerio pastebėjimą: kai nesuvaldome savo impulsų ir viršijame greitį, mus sustabdęs policininkas išrašo kvitą ne mūsų smegenų prefrontalinei skilčiai (tai smegenų struktūra, kuri atlieka savikontrolės funkciją), bet mums patiems. Tad, kaip ir kalbant apie kitas problemas, Bažnyčia gerbia ir homoseksualų polinkį turinčių asmenų laisvę: šios pamatinės laivės iki galo nesunaikina netgi vienaip ar kitaip stipriai žmogų veikiantys emocijų nuAdomo sukūrimas. Michelangelo Buonarroti freska Siksto koplyčioje, Vatikanas, 1508–1512 m. lemti impulsai. jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus. „Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksuaJoje nurodoma, jog į seminarijas negali būti priimami ir lai?“ – klausiama Laiške. „Svarbiausia, jie yra pašaukti šventimai negali būti teikiami trim atvejais: jei asmuo vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo popraktikuoja homoseksualius santykius, jei jo asmenybėje linkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiehomoseksualūs polinkiai yra giliai įsišakniję ir jei jis remia si su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra „gėjų kultūrą“. Šias sąvokas smulkiai aptarsime vėliau, kai vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasbūsime aptarę potraukio tai pačiai gimčiai priežastis. ti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, Kiti Laiško dėl homoseksualių asmenų verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi pastoracijos teiginiai kelias į amžinąjį gyvenimą“ (HP, 12). Dokumente teigiama: „Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir Kenčiantiems dėl tokio potraukio ir neturintiems išankstiveiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgenio nusistatymo šį tikrai Šventosios Dvasios įkvėptą dokusį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam mentą verta paskaityti. Pridursiu, kad žymus moralės tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems teologas amerikietis prof. Williamas E. May atkreipia dėmesį pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žoį čia cituojamo 12 skyrelio paskutinio paragrafo sakinį: džiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvie„Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pakviesti no žmogaus vidinį orumą“ (HP, 10). Tačiau čia taip pat gyventi skaisčiai.“ Jei skaistumą suprasime kaip susilaikymą sakoma, kad pagarba tokiems asmenims nereiškia, jog nuo gimtinių santykių, į tai kviečiami visokio amžiaus homoseksualumo būklė nėra moraliai problemiška. Kiir padėčių žmonės, kurie nėra vedę: paaugliai, našliai, taip tariant, laikomasi klasikinio krikščionybės principo: senberniai, labai sveiki jaunikio amžiaus vyrai, ligoniai, „Mylėk nusidėjėlį, nekęsk nuodėmės.“ „pensininkai“... O ir vedusius krikščionis Bažnyčia kviečia 11-ame skyriuje nagrinėjamas laisvos valios klausibūti skaisčius – taikyti periodinį susilaikymą, jei negalima mas: jei homoseksuali orientacija yra nulemta tam tikrų turėti daugiau vaikų. Kristus yra radikalus: Kalno pamoksle nuo paties žmogaus nepriklausančių priežasčių, tai gal vyrams Jis draudžia susidomėjus net pasižiūrėti į pusnuotoks žmogus yra priverstas elgtis homoseksualiai? Į tai gės merginos paveikslėlį ant žurnalo viršelio perkant sviestą atsakoma, jog „svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios maisto prekių parduotuvėje (plg. Mt 5, 27–28). (Juk ten tie moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų vyrai ir nuperkami...) Nė vienas skaistumo nepasiekia nepasmerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar prakovojęs geros kovos, bet tikra laisvė, kaip sako Jeanas eities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti Vanier, yra laisvė nuo nuodėmės. žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaiArtuma 2014 m. kovas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vargai dalijasi, džiaugsmai dauginasi Vitos Tamoliūnės Jankauskienės nuotrauka

džiūgauju, kad Dievas mums patikėjo tikrai nuostabius vaikus. Su kiekvienu iš jų jaučiuosi vis laimingesnė ir turtingesnė. Kai sužinojome, kad laukiamės pirmosios dukters – sudrebėjo širdis, atrodė, kad nesu pasiruošusi, bet iš Vytauto sulaukiau labai gražaus palaikymo. Vytautas: Visas džiaugsmas, mūsų gyvenimo turtas atVytautas: Situacija nebuvo geriausia. Gyvenome eina per žmones: gimines, artimuosius, bendruomenę ir net pas tėvus ir tikrai buvo neramu. Tik žengėme pirmuoper tuos, kurių nepažįstame. Esame ateitininkai, susipaži- sius žingsnius į savo šeimos stabilumą. Tuomet prasidėjo nome stovykloje, o stovykla yra intensyvus metas. Dienos stebuklai – kiekvienas vaikas atkeliaudamas atsinešdavo įtemptos ir nebegali būti toks, koks nori būti, o esi, koks kažkokį sprendimą. Pvz., mūsų vyriausioji Saulė su saviesi. Taip ir pažinome vienas kitą. Buvo labai nedrąsu Jurgitą mi atsinešė... namą – iki šiol nesuprantame, kaip mums pakviesti į pasimatymą, nes esu devyneriais metais vyresnis. davė jam paskolą?! Net negalėčiau pasakyti, kad kažkaip stebuklingai pajutau, Jurgita: Vaikai yra dovana ir tą patvirtina jie patys. jog tai man skirtas žmogus, mes tiesiog sugebėdavome iš- Kiekvieną kartą, kai pranešame, kad laukiamės, jų reakklausyti vienas kitą. Esu impulsyvaus charakterio, kartais cija būna šilta ir džiaugsminga, tada dingsta nerimas. Visi šoku į akis. Ji sugebėdavo atsitraukti ir neduoti man į kak- sprendimai tampa gyvenimo nuotykiais. Net beviltiškose tą. Per tuos dešimt santuokos metų nepatyrėme didžiulės situacijose yra išeitis, tad širdyje gyvename su ramybe, jaukrizės. Buvo įvairiausių sunkumų, bet pripažindavome savo čiame Dievo pasitikėjimą, kuris drąsina keliauti tolyn. klaidas ir nevengdavome pasakyti: Vytautas: Artimieji džiaugėsi, kai „Taip, aš klydau.“ Dievas mums patikėjo tikrai susilaukėme pirmosios dukters, vėliau Jurgita: Kartu esame šio to paantrosios. Bet pasakius, kad laukiame nuostabius vaikus. tyrę, gavę daug dovanų, kurios mus trečiojo, šypsena nuo veidų dingdavo, Su kiekvienu iš jų jaučiuosi vis pradėdavo žiūrėti su užuojauta, ir tai daro džiaugsmingus ir laimingus. laimingesnė ir turtingesnė. buvo tam tikras iššūkis. „Trys vaikai, ir Kalbėti apie tai – mums didelė atsakomybė, ir labiausiai prieš vaikus. ką jie darys toliau?“ Palaikymo norėPrisiminti gražiausius dalykus smagu, bet vaikai yra arti- jome ir jo trūko, tačiau nerimas artimųjų veiduose greit miausi žmonės, kurie mus mato kasdienoje, išbandymuose, dingdavo ir jį pakeisdavo džiaugsmas. Kai laukėmės ketir kartais net suabejojame, ar jiems tikrai smagu ir gera su virto vaikelio, tai atsargiau visiems pranešdavome, bet, mumis. Ypač, kai esam pavargę, pritrūkstam kantrybės ir matyt, su trečiuoju įvyko lūžis ir ketvirtą priėmė lengišminties. Viliamės ir prašome Dievo gydyti, kad visų pir- viau, o apie penktą išgirdę visi vėl džiūgavo. Juokaudami ma vaikai jaustųsi laimingi, tuomet ir kitiems galime liudyti drąsiname kitus, kad kritinė riba yra trys vaikai. tą laimę. Mūsų vyriausiai dukrai – aštuoneri su puse, o kiti Jurgita: Rafaelis Pichas, 16 vaikų tėvas, pasakė: „Vigimę kas dvejus metus. Prieš santuoką buvome tikri, kad si vargai dalijasi, o džiaugsmai dauginasi iš šeimos narių norime vaikų ir jų laukėme. Bet jei kas nors būtų sakęs, kad skaičiaus.“ Galime tik patvirtinti. Atvirumas gyvybei turėsim penkis vaikus, būčiau sakiusi – nesąmonė. Dabar mums didžiulė dovana, kuri leidžia jaustis apdovano-

Šią šeimą „Artumos“ skaitytojai iš veidų gerai pažįsta, todėl nutarėme susipažinti ir iš arčiau. Puiki proga pasitaikė, kai jie buvo pakviesti dalyvauti Šeimos metams skirtoje Atsinaujinimo dienoje Kaune „Kas padarys mus laimingus?“. Penkis vaikus auginančių Jurgitos ir Vytauto SALINIŲ rengėjai paprašė pasidalyti vienu klausimu: kas gi jiems padeda būti laimingiems šeimoje? Jie liudija, jog neturi laimės recepto, tačiau... Pasinerkim į šios šeimos istoriją.

Artuma 2014 m. kovas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

tiems. Per šias dovanas gauname daugybę kitų. Ir daugiau žmonių mus užkalbina, ir naujų pažinčių atsiranda, ir gimsta noras dalytis. Taip ir bendruomenė buriasi. Kartą draugė pakvietė mane į mamų klubą. Šis klubas išaugo į šeimų maldos grupę. Rinkdavomės kas savaitę, vienos iš šeimų namuose. Tai būdavo iššūkis priimančiai šeimai, nes triukšmo buvo sočiai, užtat malda labai nuoširdi. Vytautas: Man nebuvo lengva – kažkoks mamyčių klubas. Kurgi aš ten eisiu? Bet Trijų Karalių šventės vaidinime reikėjo karaliaus, tai kaipgi nepabūsi juo. Apsidairiau ir pamačiau, kad nėra ten taip blogai. Vėliau drauge susėsdavome dalytis, melstis. Po to pradėjome tai daryti pagal Dievo Motinos bendruomenių patirtį ir šiuo metu renkamės kartą per mėnesį, kartu vakarieniaujame, dalijamės tuo, kuo gyvename, o kasdieniniai santykiai, rūpesčiai ir džiaugsmai tampa mūsų bendros maldos intencijomis. Kartais važiuojam nežinodami, ką pasakyt apie prabėgusį mėnesį: nei maldai, nei sutuoktinių pokalbiui laiko neradom... Bet visiems pasidalijus, kitus išgirdęs suprantu, jog ne mes vieni susiduriam su iššūkiais. Jurgita: Kartais širdyje gyvena rūpestis, tuomet gali parašyti žinutę bičiuliui ir paprašyti maldos. Žinojimas, kad už tave nuolat meldžiasi, yra didžiulė dovana ir padrąsinimas. Vytautas: Tos žinutės kaip virusas nueina ir kartais atgal pareina. Tačiau būtume neteisūs, jei kalbėtume tik apie gražius dalykus. Antai sekmadienio rytas – šventa diena: atsikėlei, papusryčiavai, išvažiavai į Mišias su visa šeima, atrodo, kaip gražu – reikėtų tik džiaugtis. O realybė, pvz., tokia: vienai nepatiko pėdkelnės, antrai dar kažkas, trečiasis apsirengė ir jau lauke pardribo, ketvirtas iš viso nesuprato, kam čia reikia rengtis ir kažkur trenktis, o penktas į kelnes prisidirbo! Tad iš rytinio džiaugsmo liko tik šnipštas. Pasigirsta triukšmas: kas tau su tom pėdkelnėm negerai? Pasiimk kitas! Kur megztinis? Kur pirštinės? Kur eini kaip be galvos? Finalas toks, kad sėdam į automobilį ir žiūrim – šv. Mišios prasideda 12 val., o jau penkios po... Spėsim! Kasdienybė kur kas dažniau būna iššūkis, o ne džiuginanti palaima. Kitas didelis iššūkis – finansai. Dabartinė situacija tokia, kad vaikai maži, reikia nupirkti vieną kitą striukę, pėdkelnes, tačiau visa kita keliauja iš vienos šeimos į kitą. Tai yra vienas iš bendruomenės privalumų. Juk patys žinote, kiek kainuoja batai ar suknytė. Ketvirtas mėnuo esu be darbo, tai kelia papildomą įtampą. Jurgita: Nepaisant to, išgyvename itin palaimingą laiką, kartais sėdime žado netekę. Vytautas gali praleisti daug laiko su manimi ir vaikais. Turime ką valgyti. Pagalvojom – juk gyvename geriau, nei tada, kai jis turėjo darbą. Štai kartą atėjo žmogus ir sako: „Uždirbau daugiau nei planavau, tad noriu padovanoti.“ Tiesiog Dievo stebuklas! Niekas kitas negali šitaip suplanuoti. Esam labai dėkingi. Gimiau ir augau tikinčioje šeimoje, mano tėvai rezistentai, abu seneliai giliai tikintys, tačiau pati turėjau atrasti asmeninį santykį su Dievu.

Vytautas: O aš augau šeimoje, kurioje tikėjimo nebuvo. Tėtis buvo komunistas ir tikėjo tuo, ką darė. Buvau pakrikštytas slapta, bet tuo viskas ir baigėsi. Tik matydavau močiutę, kalbančią rožinį. Nuolat ėjau ieškojimų keliu, bet atsivertimas įvyko sulaukus 30-ies. Susipažinau su Jėzumi ir pradėjau su Juo draugauti. Man buvo svarbu, kad Jurgita iš tikinčios šeimos. Kai sukūrėme savo šeimą, diskutavome apie tai, ar eisime į Mišias sekmadieniais. Iš pradžių nejaučiau jokio poreikio eiti kas savaitę. Vėliau Jurgita man padėjo įsivardyti, kad reikia tai daryti dėl vaikų. Po truputį man tas klausimas dingo ir viskas tapo aišku. Didžiulė dovana, kad galime drauge keliauti tikėjimo keliu, ieškoti būdų, kaip melstis poroje ir su vaikais. Pvz., per advento maldą vaikai, padarę gerų darbų, traukdavo šiaudelį ir dėdavo jį į ėdžias – įvardydami gerus darbelius, jie gerai pasijausdavo (užtat buvo krizė, kai šiDidžiulė dovana, kad galime tai baigėsi ir ėdžias reikėjo drauge keliauti tikėjimo keliu, supakuoti). ieškoti būdų, kaip melstis Jurgita: Būna dienų, poroje ir su vaikais. kai per vakaro maldas vienas ant galvos lipa, kitas rėkia, trečias bando melstis, kitas dar ką nors sugalvoja. Pavedu Jėzui ir sakau, kad dabar tai ir Jo reikalas. Atsipalaidavom ir žiūrim vieną vakarą – ateina vaikai ir klausia: „Tai šiandien melsimės?!“ Mes gyvename malda – stengiamės savo pareigas atlikti kuo geriau, prašome Dievo vedimo kasdienoje. Tuomet pati diena tampa malda. Vytautas: Bendra malda yra siekiamybė. Jos patirtis nuostabi, bet ir sunki. Ateini į maldą plikas, visiškai atsiveri. Nors dešimt metų esame susituokę, man vis tiek nėra lengva, tačiau matome ir vaisius. Šiuo metu atliekame Ignaco Lojolos pratybas su kasdiene asmenine malda. Tai didžiulė kova, reikalaujanti didelių pastangų. Jurgita: Retai liekame dviese, nes mažasis ant rankų. Kartu augti padeda bendri užsiėmimai: esame Šeimų universiteto moderatoriai, savanoriaujame Šeimos centre, sužadėtinių rengimo programoje. Kalbėdami kitiems pirmiausia pasižiūrime, kaip patys gyvename. Ši savanorystė priverčia „nusipūsti dulkes“. Sykiu tai ir galimybė daugiau laiko praleisti kartu. Vienu metu net buvome pradėję lankyti šokių pamokas. Vaikai man leido atrasti savyje to, ko nemaniau turinti: energijos, kantrybės bei lankstumo įvairiose situacijose ir įkvėpimo kurti.

„Viešpatie, kupini džiaugsmo stovime Tavo akivaizdoje ir prašome, kad lydėtum, siųstum Šventąją Dvasią ir kreiptum mus savo keliais“, – šiais maldos žodžiais Jurgita ir Vytautas pradėjo pasidalijimą, o mes neradome gražesnių pabaigai. Ir ačiū jiems už liudijimą. Spaudai parengė Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2014 m. kovas

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Slaptasis Kristaus agentas (I)

Giovannino GUARESCHI GREVINECAS buvo pasiruošęs sutikti svečius italus: agitpropo skyriaus vedėjas laukė jų kaimo gale; ten pasitikęs, nulydėjo į kaimo tarybą, kur rajono pirmasis partijos sekretorius ir kolchozo pirmininkas sutiko juos gerai parengtomis kalbomis, o jas žodis žodin vertė draugė Petrovna. Peponis atsakė trumpa, mandagia kalbele, kurią buvo rūpestingai įsikalęs atmintin, ir, pabaigęs ją, pats paplojo, kad savieji būtų dar labiau visų pagerbti. Be partijos viršūnių, ten buvo ir daug kitų asmenybių; kaip paaiškėjo iš draugės Petrovnos paaiškinimų susipažįstant, būta vedėjų, atsakingų už įvairius sektorius: galvijų auginimą, kiaulininkystę, daržininkystę, sodininkystę, mašinų remontą ir taip toliau. Susirinkimo salė, kur vyko priėmimas, buvo tuščia ir plika daržinė. Visi jos baldai buvo paprasčiausias stalas viduryje, kėdės abipus jo ir kabantis ant sienos Lenino portretas. Priėmimo komitetas pasirūpino, kad Lenino portretas būtų papuoštas žalumynais. Jų vainiku buvo apgaubti rėmai, šie paauksuoti iškilmingai švytėjo pro lapus. Tačiau ir to blizgėjimo toli gražu nebūtų pakakę salės jaukumui sukurti, jeigu stalas nebūtų buvęs pagražintas didinga tuščių stiklinių ir pilnų degtinės butelių dekoracija.

* * *

Kai įsiverti vidun rusiškos degtinės stiklinę kaip Lambrusco taurę, tau tuojau užkaista ausys. Po kelių sekundžių ir Peponio dvasinis motoras veikė didžiausiomis apsukomis. Vos tik draugė Petrovna baigė savo aiškinimus, esą Grevineco kolchozas vienas pajėgiausių, daugiausiai pasiekęs pagal pieno gavybos, kiaulių ir javų auginimo punktus, jis pasiprašė žodžio, atsistojo priešais Oregovą ir prakalbo tvirtu balsu, sustodamas prie kiekvieno sakinio, kad draugė Petrovna galėtų jį sekti. – Drauge, – kalbėjo jis, – aš esu iš Emilijos; šioje apylinkėje italai lygiai prieš penkiasdešimt metų įsteigė žemės ūkio arteles, kurios, taip sakant, tuo metu buvo vienintelės pasaulyje. Emilijos rajonas turi stipriai mechanizuotą žemės ūkį ir savo sūrio, dešrų bei javų gaminiais yra vienas pirmųjų pasaulyje. Mūsų kaime aš su draugais įsteigiau žemės ūkio artelę, kuri neseniai buvo pagerbta puikia Sovietų Sąjungos dovana! Peponis išsiėmė iš portfelio pluoštą nuotraukų ir perdavė jas draugui Oregovui. Jos vaizdavo Nikitos, tai yra Sovietų Sąjungos padovanoto traktoriaus, iškilmingą atvykimą į kaimą ir jo darbą laukuose. Nuotraukos buvo paleistos per rankas ir sulaukė visų susižavėjimo. Artuma 2014 m. kovas

– Taip nesulaikomai žengia pirmyn kapitalizmo griovimas, – tęsė Peponis, – ir jeigu mes dar nesame sulaukę galutinės jo sutriuškinimo fazės, tai esame pakeliui į ją, kaip draugas Klastūnas, kuris irgi iš tos pačios apylinkės, galėtų paliudyti. Neišvengiamai ši pažanga nuo istorijos arenos šluoja vieną po kitos žemvaldžių ir klerikalų privilegijas ir kasdien artina naują laisvės erą. Netrukus žemės ūkio artelės bus pakeistos kolchozais, ir valstybiniai projektai, sudaryti sovchozų pavyzdžiu, pašalins vergijos sąlygas, kurios yra gėdinga praeities liekana. Jūs suprasite, kodėl aš taip domiuosi rusų kolchozais. Norėčiau prašyti draugo Oregovo ir kitų vadų, kad man būtų nušviesta kiekviena Grevineco operacijų detalė.

* * *

Draugas Oregovas atsakė neabejotinai suprantantis, kad draugo italo prašymas labai svarbus, ir visomis išgalėmis stengsis jį patenkinti. Jis pasitarė su kolchozo vedėjais, ir draugė Petrovna perdavė pasitarimų rezultatus. – Drauge, tavo nepaprastas susidomėjimas mūsų įmonės techniniais ir organizaciniais aspektais buvo visų įvertintas ir priimtas. Tačiau, jei versčiau visa, ką kolchozo vadovai tau sakytų, tai atimtų iš tavęs visą tavo laiką ir tavo draugai negalėtų įvykdyti programoje numatyto apžiūrėjimo plano. Laimė, turime vieną techniką, kuris tau viską galės paaiškinti be vertėjo. Petrovna mostelėjo ranka, ir iš rusų grupės išėjo liesas, tamsaus gymio vyriškis, maždaug trisdešimt penkerių-keturiasdešimties metų amžiaus, dėvįs mechaniko drabužius. – Jis vadovauja mašinų remonto ir atsarginių dalių aprūpinimo skyriui, – supažindino Petrovna. – Steponas Pūkelis, italas... – Steponas Pūkelis, Sovietų Sąjungos pilietis, – pertraukė liesasis vyras, paduodamas ranką Peponiui, tačiau net nepažvelgdamas į draugę Petrovną. – Taip, aš esu sovietų pilietis, kaip ir mano vaikai. Draugė Petrovna bandė savo sumišimą nuslėpti šypsena. – Visiškai teisingai, Steponai Pūkeli, – pasakė ji. – Aš turėjau pasakyti: italų kilmės. Mums toliau tęsiant apžiūrėjimą, tu liksi draugo senatoriaus Statiniaus žinioje. Ji nutolo su grupe. Don Kamilis norėjo prisijungti prie jų, bet Peponis pastojo jam kelią. – Drauge Klastūnai, tu liksi su manimi ir užsirašysi viską, ką tau pasakysiu.

Atokvėpio valandai

– Klausau, drauge, – pro dantis iškošė Don Kamilis. – Ar tu esi partijos narys, drauge? – paklausė Peponis, žingsniuodamas iš barako greta liesojo vyro. – Ligi šiol dar neturėjau garbės, – atsakė vyras svetimu balsu.

* * *

Pilietis Pūkelis atsakinėjo labai tiksliai, ir Don Kamilis užsirašinėjo pagal Peponio nurodymus, tačiau matėsi, kad jis stengiasi vartoti kuo mažiausiai žodžių. Kolchozo operacijos jam buvo žinomos iki menkiausios smulkmenos, ir jis citavo datas ir skaičius nedvejodamas, tačiau ir nepridurdamas savo paaiškinimų. Peponis jam pasiūlė cigarą, tačiau jis mandagiai atsisakė. Mandagiu „ačiū“ atmetė ir Nazionale cigaretę, kurią jam siūlė Don Kamilis. Bet abiem svečiams užsirūkius Pūkelis pagaliau išsitraukė laikraščio skiautelę, machorkos žiupsnį ir iš jų vikriai pasigamino suktinę. Jie apžiūrėjo javų silosą, po to daržinę, kurioje buvo laikomas specialus pašaras, vaismedžių purškimo skysčiai ir kiti įrankiai. Viskas buvo gražiai sutvarkyta ir suženklinta popieriaus kortelėmis.

* * *

Viename kampe stovėjo keistos išvaizdos naujutėlė mašina, ir Peponis paklausė, kam ji naudojama. – Medvilnei karšti, – atsakė sovietų pilietis Pūkelis. – Medvilnei? – nustebo Don Kamilis. – Ar norite pasakyti, kad šiame klimate galima auginti medvilnę? – Ne, – trumpai atsakė Pūkelis. – Tai ką jūs veikiate su ta mašina? – Paskirstymo klaida. Mes buvome prašę fuchtelio kviečiams valyti. Peponis paleido atominį žvilgsnį į Don Kamilį. Tačiau pastarasis jau buvo užmetęs kabliuką ir nesiruošė jo paleisti. – Tai javus valote medvilnės karšimo mašina? – klausė toliau. – Ne, – šaltai atrėžė vyras. – Mes naudojame mašiną, kurią pasigaminome patys. – O ką daro tie, kurie gavo javų valymo mašiną vietoj karštuvų? – Tas klausimas Grevineco kolchozo nedomina. – Tokių klaidų neturėtų įvykti, – pamaldžia mina mestelėjo Don Kamilis. – Jūsų kraštas yra trijų šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų dydžio, – oficialiu balsu atsakė vyras. – O Sovietų Sąjunga apima dvidešimt du milijonus kvadratinių kilometrų. Tuo metu įsikišo Peponis. Negailestingai užmynęs Don Kamiliui kairiosios kojos nuospaudą paklausė: – Pilieti Pūkeli, ar tu valdai šią daržinę? – Ne, mano atsakomybė čia ribota. – Aš norėčiau pamatyti didesnių mašinų, – tarė Peponis.

* * *

Milžiniška daržinė, kurioje stovėjo tos mašinos, iš tolo atrodė neįspūdingai, – ant medinių griaučių šiaudais nuklotos sienos ir surūdijęs skardinis stogas. Tačiau vidun įėjęs išsižioji. Ant grendymo nesimėtė jokio šiaudelio, tvarkingai sustatytos mašinos blizgėjo, tartum būtų skirtos pavyzdinei parodai. Sovietų pilietis Steponas Pūkelis apie kiekvieną mašiną išmanė iki smulkmenų. Jis vardijo jų amžių, pajėgumą, degalų sunaudojimą, arklio jėgų skaičių ir taip toliau, tarytum būtų skaitęs iš smegenyse įspausto inventorizacijos sąrašo. Daržinės gilumoje matėsi dirbtuvė, vienintelė iš plytų statyta dalis. Tai buvo varginga kalvė su keliais reikalingiausiais įrankiais ir mašinomis, bet taip švariai laikoma, kad Peponiui net akys sudrėko. Joje buvo taisomas milžiniškas vikšrinis traktorius, ir jo motoro dalys buvo tvarkingai išdėliotos ant darbo stalo. Peponis pakėlė vieną, apžiūrėjo ir pažvelgė į sovietų pilietį Pūkelį. – Kas ją nutekino? – paklausė. – Aš, – vis dar abejingu balsu pasakė Steponas. – Šituo tekintuvu? – paklausė Peponis, rodydamas į seną, sugedusį aparatą, kuris tik iš tolo priminė tekinimo mašiną. – Ne, – atsakė Pūkelis. – Brūžuokle. Peponis iš naujo apžiūrėjo daiktą. Paskui pakėlė antrą ir vėl apžiūrėjo su tuo pačiu pasigėrėjimu. Virš darbo stalo kabojo velenas, virve pririštas prie sienoje kyšančio geležies gabalo. Steponas paėmė kirtiklį ir juo kaukštelėjo veleną. Tas suskambėjo lyg varpas. – Neišbalansuotas. Iš skambesio matyti, – pasakė, padėdamas kirtiklį. Peponis nusiėmė skrybėlę ir nuo kaktos nusišluostė prakaitą. – Būčiau atkakliai tvirtinęs, kad pasaulyje buvo tik vienas žmogus, kuris iš klausos nustatydavo darbo kokybę, o dabar čia, Rusijos viduryje, sutikau kitą. – O kas pirmasis? – pasmalsavo Don Kamilis. – Toričelos automechanikas, – atsakė Peponis. – Jis buvo savo srities specialistas. Taisydavo lenktyninius automobilius, kuriuos jam net iš užsienio atgabendavo. Buvo mažas žmogelis, ir iš išvaizdos neatrodė, kad kam būtų tikęs. Antraisiais karo metais anglų artileristas nutaikė sviedinį į jo namą, nes palaikė jį Stivonės tiltu. Ir vargšas liko ten gulėti po griuvėsiais su žmona ir abiem sūnum. – Tik su vienu, – pataisė sovietų pilietis Steponas. – Antrasis laimingu sutapimu buvo kareivis. Sovietų pilietis Steponas Pūkelis pasakė tai kitokiu balsu. – Malonu, jog kas nors dar prisimena mano tėvą, – pridūrė jis. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija Artuma 2014 m. kovas

Akiračiai

Fizikas Levas Landau ir jo laimės formulė

Gyvenimas

Levas Landau yra vienas iš penkių garsiausių XX a. fizikų. Tai universalus fizikas teoretikas, jo veiklos sričių labai daug. Ši nepaprastai ryški asmenybė ir mokslo titanas mirdamas pasakė: „Aš neblogai nugyvenau gyvenimą. Man visada sekėsi.“ Išties pavydėtinas optimizmas! Turint galvoje, kad Rusijoje ir visoje SSSR žydai buvo nuolatos persekiojami, o pats mokslininkas nežinia kiek būtų sėdėjęs KGB kalėjime, jeigu jo iš ten nebūtų ištraukę garsiausi pasaulio fizikai, su kurių nuomone sovietams teko skaitytis. Be to, imperijai verkiant reikėjo vandenilinės bombos, o čia jau be Landau neįmanoma apsieiti. Kaip įprasta Sovietijoje, mokslininku pasinaudojo, bet jo antistalinistinės pažiūros smarkiai erzino KGB. Juolab kad visame pasaulyje šlovinamas fizikas (beje, puikiai kalbantis keliomis užsienio kalbomis) buvo sunkiai kontroliuojamas. Kyla daug įtarimų dėl galimai suorganizuotos automobilio avarijos, kuri turėjo nutraukti Landau gyvybę. Pasaulio fizikai padėdami medikams padarė neįtikėtinų dalykų, ir mokslininkas liko gyvas. Deja, dar ilgokai negalėjo dirbti, o pradėjusį sveikti jį sklandžiai nugydė Kremliaus ligoninės daktarai...

Levas Landau gimė 1908 m. sausio 22-ąją Baku mieste, Azerbaidžane, kur gyveno ir dirbo jo tėvai. Motina buvo gydytoja, tačiau publikavo ir farmakologijos srities darbų. Tėvas, labai kietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Olandijoje ir Danijoje. gabus žmogus, užėmęs aukštus postus naftos pramonėje Bendradarbiauja su fizikų elitu: Werneriu Heisenbergu, inžinierius, taip pat reiškėsi savo srities moksle. Wolfgangu Pauli, Pauliu Diracu, Rudolfu Peierlsu, o jo Vaikas augo palankioje aplinkoje. Nuo mažens jį mo- mokytoju visam gyvenimui tampa pats Nielsas Bohras. kė užsienio kalbų, pratino skaityti klasikinę literatūrą. Užsienyje Landau ne tik daug ko išmoko, bet ir išgarsėjo. Visą gyvenimą jis labai daug skaitys ir, turėdamas puikią O juk išvažiavo vos dvidešimtuosius einantis jaunuolis! atmintį, cituos ilgiausias klasikų kūrinių ištraukas. Tėvai Landau, draugų vadinamas Dau, 1931 m. grįžta į Lepabandė jį mokyti groti pianinu ir sulaukė griežto pasi- ningradą, bet netrukus persikelia į Charkovą dirbti Teopriešinimo. Visai kitas dalykas – matematika! Trejų–ket- rinės fizikos skyriaus vadovu mokslinio tyrimo institute verių metų berniukas jau žaidė su skaičiais, atlikdamas bei Teorinės fizikos katedros vedėju vietos universitete. sudėtingus veiksmus. Pats apie save vėliau sakys: „Tryli- 1934 m. be jokių disertacijų gauna habilituoto daktaro, kos išmokau integruoti, o diferencijuoti mokėjau visa- o dar po metų – profesoriaus laipsnį. da.“ Matematinis talentas vėliau jam 1937 m. akademikas Piotras Kapica, Su tėvais 1910 m. labai pravertė fizikoje. susipažinęs su Dau dar Kembridže, paPer rekordiškai trumpą laiką baisikviečia jį į Maskvą vadovauti Teorinės gęs Baku žydų gimnaziją, keturiolikos fizikos skyriui naujai įsteigtame Fizikiįstojo į universitetą studijuoti fizikos, nių problemų institute. Darbas sekasi matematikos ir chemijos, bet pastarąpuikiai, Landau jau plačiai pasaulyje žiją greit metė (žinoma chemike taps nomas fizikas. Bet... Sovietai be represijo sesuo, kuri nesipriešino ir muzikos jų juk negali. Charkove KGB suima ir pamokoms...). Kaip ypač gabų stusušaudo talentingiausius Landau bendentą jį išsiunčia tęsti studijų į Ledradarbius bei mokinius. Dauguma šių ningrado universitetą. 1927 m. Lanfizikų žydai. Tad Dau irgi atsiduria KGB dau jį baigia, būdamas dar studentas šešėlyje. 1938 m. Maskvoje jį suima. Kapaskelbia keletą itin vertingų darbų. lėjime už antisovietinę ir antistalininę Absolventui vos devyniolika. veiklą mokslininkas praleidžia metus ir 1929 m. Baku mieste už antisovisai neaišku, kuo viskas būtų baigęsi, jeivietinę veiklą areštuojamas jo tėvas. gu ne jo garsiojo mokytojo Nielso Bohro Bet iki tėvo arešto jauną mokslininpasauliniu mastu sukeltas triukšmas ir ką spėja išsiųsti trejų metų stažuotės akademiko Kapicos įsikišimas. Pastaruoju į užsienį. Jis stažuojasi ir dirba VoStalinas kažkodėl pasitikėjo... Artuma 2014 m. kovas

Akiračiai

Fizikas grąžinamas į pareigas. Aišku, jis netaps prisitaikėliu. Po kelerių metų dalyvaus aršioje sovietų „biologo“ Lysenko ir jo pseudomokslo kritikoje. Tam reikėjo nemažai drąsos. Landau (save vadinantis Asilu Dau) daro vieną atradimą po kito. Pasaulis aikčioja. Mokslininkas veda savo garsiuosius seminarus, kuriuose per 30 metų išugdo 40 garsių fizikų. Ironiška, kad antistalinistas Levas Landau tris kartus tapo Stalino premijos, vieną kartą Lenino premijos laureatu, Socialistinio darbo didvyriu, SSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu, gavo daugybę aukščiausių sovietinių apdovanojimų, įskaitant du Lenino ordinus. 1962 m. sausio 7 d. kelyje iš Maskvos į fizikų miestelį Dubną įvyksta automobilio avarija. Landau personalinės „Volgos“ vairuotojas neva nesuvaldė automobilio, šis slydo ir trenkėsi į nežinia iš kur atsiradusį sunkvežimį. Landau buvo sutraiškyta galva, sulaužytas dubuo, šonkauliai ir t. t. Gydytojų išvada: traumos nesuderinamos su gyvybe. Vis dėlto rusų medikai kovėsi iš visų jėgų. Sujudo pasaulio fizikai. Garsūs mokslininkai siuntė į Maskvą reikiamų vaistų, skubiai buvo sušauktas tarptautinis neurochirurgų konsiliumas. Landau mokiniai ir bendradarbiai prisiėmė visas apsaugos, organizatorių, koordinatorių funkcijas. Jie buvo apsaugininkai, vertėjai, vairuotojai, nešikai, telefonistai ir t. t. Du mėnesius Levas Landau buvo ištiktas komos, bet jo gyvybę išgelbėjo. Tiesa, potrauminių bėdų liko daug. Dar beveik dvejus metus fizikas praleido ligoninėse, akylai saugomas savo kolegų mokslininkų. Fizikai organizavo tokią apsaugą ir kontrolę, kad prie Landau net uodas nosies nebūtų prikišęs. 1962 m. Levui Landau paskirta Nobelio premija pirmą kartą šio apdovanojimo istorijoje laureatui buvo įteikta ligoninėje, o ne Stokholme. 1968 m. sveikstantis Landau susirgo žarnyno nepraeinamumu. Pirmą kartą buvo paguldytas į Kremliaus ligoninę (iki tol gydėsi kitur). Čia jį operavo, o po to numarino. Geriausioje SSSR ligoninėje, geriausi gydytojai... Apie tai, kaip ir apie avariją iki šiol esama įvairių nuomonių.

Darbai Levo Landau darbai aprėpia tokius plačius fizikos laukus, kad net sunku visus ir išvardyti. Į jo platų mokslinių krypčių diapazoną patenka superlaidumo ir supertakumo reiškiniai, kosminių spindulių liūčių, kietųjų kūnų virsmo iš vienos modifikacijos į kitą tyrimai, fundamentalios elementariųjų dalelių fizikos problemos, plazmoje vykstantys procesai ir daugybė kitų dalykų. Jį pagrįstai vadina fizikos legenda. Nėra kito fiziko, kuris būtų dirbęs kvantinės mechanikos, kietojo kūno fizikos, magnetizmo, žemų temperatūrų fizikos, kosminių spindulių fizikos, branduolinės fizikos ir daugybėje kitų, atrodytų, atskirų, fizikos sričių.

Nobelio premija jam paskirta už jo novatoriškas kondensuotųjų medžiagų teorijas, ypač už skystą helį.

Asmeninis gyvenimas Kaip jau minėta, Levas Landau (Dau) – žydas. Patikimų žinių, buvo ar nebuvo praktikuojantis judėjas, nėra. Be to, nepamirština, kokiais laikais gyveno. Paauglystėje laikė save marksistu, vėliau jo „raudonosios pažiūros“ dingo. Dau būta labai išsiblaškiusio. Galėjo išeiti su vienu batu ar kojine, purvinom kelnėm, apdriskęs ir t. t. Žmonai nuolat teko tikrinti, ar jis apsiavė tos pačios poros batus, kojines ir pan. Labai mėgo teatrą, tapybą, bet pripažino tik klasiką, nepakentė modernizmo. Sakydavo, jog visi tie „išsidirbinėjimai“ tereiškia, jog režisierius ar dailininkas neturi talento. Nepakentė operos, kur, pasak jo, „baisiai staugia“. Apie ypatingą Levo Landau humoro jausmą ir sąmojus sklido istorijos. Buvo aštrialiežuvis, negailėjo kitų, bet savęs taip pat. Pirmoje vietoje jam buvo tiesa. Netoleravo melo ar pusiau tiesos. Toks buvo moksle, gyvenime, buityje. Jaunystėje nepripažino santuokos, vadino ją kooperatyvu. Kai įsimylėjo Konkordiją (Korą) Drobancevą, jį taip pat nepaprastai įsimylėjusią ir dėl jo Sveikstantis po avarijos su sūnumi ir žmona išsituokusią chemikę, su ja 12 metų gyveno nesusituokęs. Oficialiai susituokė tik prieš gimstant sūnui. Pradedant bendrą gyvenimą, Dau pareiškė, kad jiedu abu privalo turėti seksualinę laisvę. Tada jis jau buvo garsus fizikas ir... toks pat garsus mergišius! Kora tai toleravo, bet pati buvo jam ištikima. Gimus sūnui Igoriui, Dau tapo ištikimiausiu vyru, pavyzdingu tėvu ir šeimą iki savo dienų pabaigos tiesiog garbino. Pagal sovietmečio sąlygas gyveno prabangiai. Garsėjo kaip draugiškas, itin nuoširdus ir svetingas žmogus. Rasdavo laiko ne tik paprastam studentui, bet net ir mokinukui, nors buvo pasaulinio garso įžymybė. Šis genijus – optimizmo įsikūnijimas. Niekada nenusimindavo, be galo mėgo humorą, pokštus. Dau nepatiko rašyti, todėl klasika tapusias jo knygas rašė draugas, irgi fizikas Jevgenijus Lifšicas. Landau perskaitydavo rankraščius, koreguodavo, taisydavo, pildydavo. Puikią atsiminimų knygą apie vyrą parašė Kora Drobanceva-Landau (1908–1984), paliko žinių sūnus Igoris (1946–2011), fizikos mokslų daktaras, bei sesuo Sofija Landau-Broderzon (1906–1971), jos duktė Ella Ryndina.

Apdovanojimai, pareigos ir laimės formulė Levas Landau visą gyvenimą buvo tikras, kad žino laimės formulę. Pagal Dau, laimę sudaro trys komponentai: Artuma 2014 m. kovas

meilė, darbas ir bendrystė su žmonėmis. Pasak mokslininko, kiekvienas žmogus gali ir net privalo būti laimingas. Tam tereikia nuoširdžiai atsidėti darbui, mylėti žmones ir nuolat su jais bendrauti, atiduodant dalį savęs kitiems. 1956 m. Olandijos karališkoji mokslų akademija jį išrinko savo nariu. 1958– 1960 m. Landau išrenkamas Britanijos fizikų sąjungos, JAV nacionalinės mokslų akademijos, Londono karališkosios mokslininkų sąjungos, Amerikos mokslo ir menų akademijos nariu. 1961 m. jis apdovanojamas Fritzo Londono (Didžioji Britanija) medaliu ir Maxo Plancko (Vokietija) medaliu. Kaip jau minėta, 1962 m. jam skirta Nobelio premija. Sovietų Sąjunga Levą Landau du kartus apdovanojo Lenino ordinu, „Raudonosios vėliavos darbo“, „Garbės ženklo“ ordinais, tris kartus skyrė Stalino premijas. Kalinimas, NKVD persekiojimai ir panašūs dalykai nesiskaito... Taip jau pas juos buvo ir yra. Landau vardu pavadinta: asteroidas 2142 (1972 m.), mineralas landauitas (1966 m.), krateris Mėnulyje ir Teorinės fizikos institutas Maskvoje. Šio mokslininko fundamentalios knygos nesensta, jomis naudojamasi ir dabar, bus naudojamasi, matyt, dar labai ilgai, o darbai iki šiol stulbina žmoniją. Levas Landau ilsisi Maskvos Novodevičės kapinėse drauge su žmona Kora ir sūnumi Igoriu.

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ

Parengė Vanda IBIANSKA

Dingęs apetitas Gydytojo Petro patarimai Štai ima ir pasidaro viskas nebeskanu! Valgyti nesinori, nes maistas tapo tarsi muilas. Oi, gal man vėžys?! Nebūtinai. Apetitas priklauso nuo daugelio dalykų. Mūsų liežuvis skiria tik šiuos skonius: saldų, rūgštų, kartų, sūrų ir vadinamą umami, būdingą baltymams. Visa kita – nosies reikalai. Joje yra apie šešis milijonus (!!!) uoslės receptorių. Tai nosis mums pasako, kad geriame kavą, o ne birzgalą, valgome tik ką iškeptą bandelę, o ne senuose riebaluose virtą spurgą. Kai prarandame uoslę, valgis tampa beskonis. Kada gi taip nutinka? Visų pirma... senstant. Sulaukus 65 metų amžiaus, palaipsniui apmiršta daugelis uoslės ir skonio receptorių. Liežuvis, kad ir keista, sensta drauge su visu kūnu, nors malasi, juda, kruta nuo gimimo iki mirties. Kartu sensta ir nosis. Kai kada skonis ir uoslė prarandami po galvos traumų. Žmonės ima liesėti, nes valgymas jiems neteikia jokio malonumo. Dar viena priežastis – sunki depresija. Taigi, senstant, po galvos didesnės traumos ar susirgus gilia depresija nebejaučiame skonio, todėl blogstame arba... tunkame! Persivalgome, nes nejausdami skonio tarytum „kompensuojame“ valgymą didesniu maisto kiekiu. Dar viena priežastis – pražūtingasis rūkymas. Tabake esančios medžiagos pažeidžia nosies gleivinę, pablogina kraujotaką ir uoslės receptoriai nukenčia. Dėl rūkymo burnoje sumažėja seilių kiekis, o tai vėlgi veikia liežuvyje esančius re-

* * *

Kaip rašyti, kad nebūtų klaidų? Labai mažom neįskaitomom raidėm.

* * *

Tik gimtadienių dėka gali sužinoti, kiek nereikalingų dalykų yra parduotuvėse.

* * *

Mokydamiesi išmokstame taisyklių, įgydami patirties – išimčių. Artuma 2014 m. kovas

Vido Venslovaičio nuotrauka

Sveikata

ceptorius. Svarbi žinia rūkaliams: metus rūkyti, jau po savaitės skonis jaučiamas daug ryškiau. Beje, kai kurie vaistai irgi džiovina burną. Juos vartojant reikia gurkšnoti daugiau vandens. Štai pastebėjote, kad norisi sūriau, saldžiau. Sūrūs ir saldūs valgiai bei gėrimai slopina skonio ir uoslės receptorius. Čia jau viskas jūsų pačių valioje. Gerkite tik natūralias sultis, susilaikykite nuo druskos, cukraus, kitaip tikrai „pamesite“ skonį. Druską, kuria dauguma piktnaudžiauja, galima pakeisti aštresniais prieskoniais. Po poros savaičių skonį tikrai atgausite. Skonį nužudo ir labai karšti ar labai šalti valgiai. Mūsų receptoriai į juos reaguoti tiesiog nepajėgia. Be to, taip valgyti labai nesveika.

Tad priežastys, dėl kurių maistas tapo nebeskanus, lyg ir aiškios. Dalį jų galima pašalinti, išskyrus senatvę... Atėjus gyvenimo priešžiemiui, maistą vertėtų rinktis atsargiau. Druską, cukrų šalin, o prieskonių – kuo daugiau. Juolab kad Lietuvoje auga daugybė prieskoninių daržovių, žalumynų. Kaip gerai! Nes visi chemizuoti parduotuviniai mišiniai tikrai neišeis į gera, jei valgiai prarado skonį, o valgymas malonumą.

* * *

Darbas – tai tokia vieta, kurioje nuo pat ryto norisi valgyti, po pietų – miegoti ir visą laiką toks jausmas, kad laikas namo.

* * *

Rojus... Šventas Petras, atėjęs pas Dievą sako: – Dieve, pas Tave atėjo būrelis ateistų. Ką jiems pasakyt? – Pasakyk, kad manęs nėra.

Gyvenimas kaip senas vynas

Ne į temą

Vanda IBIANSKA

Nors šių metų „Artumos“ kryptis yra Dešimt Dievo įsakymų, bet vis nepataikau į temą. Na ką aš, nuodėmingoji, galiu protingo ir pamokančio pasakyti apie I, II, III Dievo mums duotos „konstitucijos“ – Dekalogo straipsnius? Suregsiu kelias banalybes, tai ar bus įdomu skaityti? Šituos reikalus išmano kunigai, teologiją studijavusieji pasauliečiai, tad tą reikalą palieku jiems. Laikui atėjus pradėsiu (irgi savaip) gal nuo IV ar V įsakymų, ne anksčiau. Ir taip jau mano nuodėmių sąrašas ilgesnis už LR Konstituciją... Tad kol kas rašysiu apie tai, kas mane sujaudino. Mat naiviai galvoju, jog maži, bet svarbūs dalykai yra vienodai svarbūs visiems vienodai. Ar nėra?

* * *

Taigi, linksmų žinių neturiu. Gal išskyrus tai, kad gyvenu gerai. Sveikata bloga pagal amžių, plius kitos papildomos rimtos problemos. Bet esu gyva! Nors seniai turėjau numirti. Ar tu, mielasis ir ištikimasis skaitytojau (-a), irgi džiaugiesi panašia situacija? O kodėl nesidžiaugi? Gal darai klaidą? Štai šiandien šlykšti, apniūkusi diena, šildymas ir vanduo brangūs, maisto produktų kainos kyla, Seimo laikinoji Loreta, apgirtėjusi nuo pergalės vyno, išdarinėja nei šį, nei tą, jaunimėlį ir vidutiniokus užauginom tokius, kad 80 proc. jų protas prilygsta infuzorijos ar kito vienaląsčio protui (žr. komentarus internete) ir... Ir ką?! Ir nieko! Prisimenu tai, kad turiu stogą virš galvos, nebadauju, kaip kokiame Sudane ar Somalyje, nevaikštau pėsčia, dar neperskaičiau nei 0,0001 proc. reikiamų knygų, galiu net atostogų pietuosna pas arabus nuvažiuoti. Krosnies kūrenti nereikia, vandens šildyti irgi, parduotuvėse netuščia, seni automobiliai kuo puikiausiai važiuoja. Gyvenimas yra gražus! Ne, jis tiesiog puikus, todėl drybsau skaudančiu stuburu kaip sotus smauglys ir rašau šitą opusą. Gal jums blogai? Siūlau gerai pagalvoti ir tikrai prisiminsite nemažai pozityvių dalykų.

* * *

Tiek prisiskaitau apie mokslo laimėjimus, kad ne juokais suima baimė. Štai sužinojau, kad kuriamas preparatas, radikaliai (!) pagerinsiantis atmintį ir dėmesio koncentraciją. Čia tau ne Higso bozonas! Bet to dar maža. Jau daromi (ar tik planuojama daryti, nebepamenu) pirmieji bandymai su elektronika įsibrauti į žmogaus smegenis, siekiant pagreitinti jų darbą. Galvojama, kaip kompiuteriu aktyvuoti smegenų veiklą. Teisinamasi, kad tai būtų taikoma tik psichoterapijos efektyvumui didinti. Na ir na! Greit studentai prieš egzaminą turės pasiusioti į buteliuką, nes teks tikrinti šlapimą: ar tikrai egzaminuojamasis nenaudojo dopingo? Aišku, prasta atmintis – didelė blogybė. Dar blogiau Alzheimerio liga. Bet į mano smegenis, mokslo korifėjai,

nelįskite nei su chemija, nei su savo aparačiukais, nei su kompiuteriais. Geros ar blogos, jos yra mano! Gavau dovanų iš Dievo. Jos ne instrumentas, kuriuo galima manipuliuoti. Pabandykit tik. Sužvėrėsiu kaip rudoji meška viduriams užkietėjus. Maža jums nepasirodys. Pamanykit! Mano smegenis reguliuoti ir keisti sugalvojo. Ieškokit sau zombių ar mankurtų kitur. Geriau susirūpintumėte, kaip Alzheimerio ligą išgydyti ar badu kasdien mirštančius vaikelius ir senelius Afrikoje pamaitinti.

* * *

Dar iš mokslo. Dabar jau mokslininkai tvirtina, kad žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo atsiradimas senovėje pakenkė žmonių sveikatai! Nomadų, t. y. visokių klajoklių ir piemenų, genčių gyvenimo trukmė buvo ilgesnė nei žemdirbių ir sveikata kur kas geresnė. Neva medžioklė, gamtos gėrybių rinkimas, grūdinimasis (kuo jis čia dėtas? Juk romėniškose pirtyse nesilepino) lėmė įvairiapusišką, visavertę mitybą, natūraliai atsirandančias pasninko dienas (kai neturėjo, ką valgyti...) ir kur kas geresnę fizinę formą. Archeologai, antropologai kraipo galvas, bet iškasti kauleliai ar net griaučiai nenuginčijamai liudija buvus šį faktą. Kažkodėl niekas neužsimena apie kūdikių, gimdyvių mirtis, žvėrių sudraskytus žmones. Pamanykit tik! Žemę dirbti žmogui buvo kenksminga, geriau medžioti, grybauti, uogauti, žoliauti. Hm... Gal.

* * *

Nutūpiau ant mokslo ir negaliu nulipti. Maža to, urzgiu, kaip alkana pantera prapuolus pienui. Betgi kas tiesa, tas tiesa. O tiesa ta, kad daug bėdų pridaro Nobelio premijos laureatai. Taip, taip! Štai Knutas Hamsunas (1920 m. nobelistas) protestavo ir piktinosi, kad norvegai karšta meile nepamilo įsiveržusios į jų šalį Hitlerio kariuomenės. Mat jis Adolfu labai žavėjosi... Jeanas-Paulis Sartre’as (1964 m. nobelistas) tiesiog putojo iš įtūžio, jog Vakarai nemyli komunistų, SSSR, JAV kariauja Vietname (o rusai – ne?), šlovino drg. Fidelį Castro, drg. Mao Zedongą ir kitų draugų vorą Lotynų Amerikoje. Ir gerai, kad atvažiavęs į Kauną ir Eduardo Mieželaičio nuvestas apžiūrėti griūvančių sugriuvusios Kauno pilies griuvėsių, geru prancūzišku batu įmynė į šviežią krūvą. Taip jam ir reikia. Jo sugyventinė Simone de Beauvoir irgi įmynė Artuma 2014 m. kovas

Gyvenimas kaip senas vynas

ir paslydo. Irgi gerai. Va, jums socializmas su netolimu komunizmu! Keisčiausias buvo Aleksandras Solženicynas (1970 m. nobelistas). Tas kovojo prieš JAV demokratiją (kai ten jį priėmė ir priglaudė), mokesčių mokėjimą, o sugrįžęs į Rusiją protestavo, kad joje... per daug laisvės, nes reikėtų tiek, kiek buvo caro laikais. Še tau ir „Gulago archipelagas“. Bet čia tai vis rašto žmonės, literatai, filosofai. O štai mokslininkai nobelistai Georgo Busho laikais susibūrė į kelių dešimčių grupę ir ėmė šūkalioti, rašyti peticijas, kad JAV skriaudžia raudonąją Kubą ir ypač Fidelį Castro. Norom nenorom prisimena sena tiesa: dideli gabumai ir išmintis yra skirtingi dalykai. Jie retai derinasi tame pačiame individe. Victoro Iglesias nuotrauka

* * *

Dar šis tas iš mokslo-ne mokslo srities. Irgi ne į temą, bet įdomu. Jungtinėje Karalystėje gyvena toks britas mokslininkas (biologas, zoologas ir t. t.) bei ypač populiarių televizijos laidų vedėjas profesorius Desmondas Morrisas. Jis tvirtina, kad evoliucija labai nepalanki vyrams ir net stumia juos išnykimo link. Profesorius sumąstė, kad vienas vyras gali apvaisinti 50 moterų (įdomu, kaip paskaičiavo). Nerašo, per kokį laiko intervalą ir kokiu našumu turėtų triūsti tas darbštuolis. Taigi, pasak mokslininko, 50-čiai moterų užtenka vieno vyro, o kiti tegul eina kariauti ir išžudo vienas kitą. Gerai skaičiuojantis britas primena, kad jei pirmykštėje bendruomenėje būtų susiklosčiusi tokia situacija, jog liktų 50 vyrų ir 1 moteris, tai žmonių šiandien mūsų Žemelėje nebūtų. Štai taip! Dar tas britų taip mėgstamas biologas leidžia sau viešai konstatuoti, girdi, moterų genijų žmonijos istorijoje visai mažai, tačiau lygiai taip pat mažai ir idiočių. Vyrų tarpe, pasak jo, viskas atvirkščiai, t. y. daug genijų ir daug idiotų... Prof. Morrisas pataria gerbti moteris už atsakingumą, protingą atsargumą, nes šiomis savybėmis vyrai retai pasižymi. Antra vertus, sako jis, anoks čia silpArtuma 2014 m. kovas

nosios lyties nuopelnas: juk šių bruožų formavimąsi nulėmė motinystė ir atsakomybė už vaikus. Še tau. Tai mums, Ievos dukroms, džiaugtis ar liūdėti?

* * *

Reikia grįžti „į temą“, t. y. į Lietuvą. Manau, kiekvienas dažnokai pagalvoja, kokią ją turėtume šiandien, na, šiemet, jeigu mumyse būtų tiek vienybės, atjautos, brolybės ir Tėvynės meilės, kaip tą Sausio 13-ąją ar Sąjūdžio laikais. Buvome Lietuvos vaikai, seserys ir broliai. Net šešėlinio pasaulio atstovai veržėsi ginti laisvės ir nepriklausomybės. Geriausias žmonių savybes suaktyvino ir dorybes iškėlė pavojus. Kaip neilgai angelai sklandė virš mūsų... Pasirinkome tą patį, kaip prieš tūkstantmečius Senajame Testamente aprašyti žydai, – aukso veršį. Klastingas Šėtonas įniko sukiotis tarp mūsų ir skatina nuodėmes, manipuliuoja žmonių silpnybėmis. Jam paklusti lengva, turėti tvirtą stuburą ir kasdien perskaityti po evangelijų ištrauką – kur kas sunkiau. Kristus rodo tiesų kelią į gėrį, bet tas kelias pėstiesiems. Eiti reikia sunkiu keliu ir ilgai. Į amžiną viešnagę pas Šėtoną, kurią vaizdžiai aprašė Dante Alighieri, švilpiama prabangiais automobiliais, jachtomis, lėktuvais. Keliai į ten puikiai išasfaltuoti, bet kreivi, su daugybe posūkių, akligatvių.

Vis vien viskas bus gerai. Esu optimistė iki kaulų smegenų. Tokia, kuri net patikėtų dvasinga narkomano ir prostitutės meile. O kodėl ne? Argi nebūna pasaulyje stebuklų? Jie vyksta kasdien, tik mes praeiname pro šalį jų nepastebėdami, nematydami Dievo veikimo per žmones ir vis bambėdami, aimanuodami, dejuodami, nežinia, ko norėdami ir nesusimąstydami, ar esame to verti. Praeis metai, kiti, treti, ir išsivalys toji mūsų Lietuva. Prisvilusių prie turto, profesionalių aimanuotojų liks mažiau, dar nepraregėjusieji supras, kad išsijuosus, uoliai dirbant Lietuvoje galima visai neblogai gyventi, universiteto diplomas į geresnį gyvenimą startas tėra vos kas 30-jam ir t. t. Kitaip sakant, pamatys realybę ir galimybes, o ne vien savo norus. Aišku, vagys vogs, girtuokliai gers, politikai meluos, bet jau mažiau. Čia jau niekur nedingsi. Taip yra visame pasaulyje, o mes esame jo dalis. Baigiu. Kitą kartą pasižadu būti arčiau temos.

Mūsų draugai

ŠV. JONO BOSKO RELIKVIJŲ PILIGRIMINĖ KELIONĖ LIETUVOJE KOVO 2–12 d. PROGRAMA KAUNO ARKIVYSKUPIJA Kovo 2 d. ATVYKIMAS į Kauno arkikatedrą Kovo 2–3 d. Kauno arkikatedra Kovo 3 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kovo 3–4 d. Kauno Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) bažnyčia Kovo 13 d. Šiluvos bazilika VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA Kovo 4 d. Marijampolės bazilika Kovo 4 d. Alytaus Angelų Sargų bažnyčia Kovo 4–6 d. Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA Kovo 6 d. Vilniaus arkikatedra Kovo 6–10 d. Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčia PANEVĖŽIO VYSKUPIJA Kovo 10–11 d. Panevėžio katedra KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA Kovo 11 d. Molėtų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Kovo 11–13 d. Kaišiadorių katedra ŠIAULIŲ VYSKUPIJA Kovo 13–14 d. Šiaulių katedra TELŠIŲ VYSKUPIJA Kovo 14 d. Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazija Kovo 14–15 d. Telšių katedra Kovo 15 d. Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Kovo 15–16 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia Kovo 16 d. Žemaičių Kalvarijos bazilika. IŠVYKIMAS iš Lietuvos

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 3 (290) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 43913 Tiražas 10 500 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Šv. Juozapo litanija

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison! Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų! Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Marija,

| melski už mus! Šventasis Juozapai, Garbingasis Dovydo palikuoni, Patriarchų šviesybe, Dievo Gimdytojos sužadėtini, Drovusis Švenčiausiosios Mergelės saugotojau, Dievo Sūnaus maitintojau, Stropusis Kristaus gynėjau, Šventosios šeimos galva, Juozapai teisingasis, Juozapai tyrasis, Juozapai išmintingasis, Juozapai tvirtasis, Juozapai klusnusis, Juozapai ištikimasis, Juozapai kantrusis, Neturto mylėtojau, Darbininkų pavyzdy, Šeimos gyvenimo puošmena, Nekaltųjų saugotojau, Šeimų stiprybe, Vargdienių paguoda, Ligonių viltie, Mirštančiųjų užtarėjau, Piktųjų dvasių baime, Šventosios Bažnyčios globėjau,

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,

atleisk mums, Viešpatie! Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie! Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

Viešpats paskyrė jį savo namų tvarkytoju! Ir visų savo turtų valdytoju!

Melskimės. Dieve, savo nuostabia Apvaizda Tu išrinkai šventąjį Juozapą savo Švenčiausiajai Gimdytojai sužadėtiniu. Mes žemėje jį garbiname kaip globėją, o jis danguje tebūna mūsų užtarėjas. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai