Artuma by Artuma

Artuma 2014 m. balandis

Iš šventojo vyskupo Melitono Sardiečio († 190 m.) Velykų homilijos

Paaukotas Avinėlis išvedė mus iš mirties į gyvenimą

Dievo Avinėlis. Mozaika iš San Vitale bazilikos Ravenoje, Italija, VI a.

Daug kas pranašų buvo skelbta apie Velykų slėpinį, tai yra apie Kristų, kuriam garbė per amžių amžius. Amen. Jis atėjo iš dangaus žemėn dėl kenčiančio žmogaus; Mergelės įsčiose jis apsivilko jo prigimtį ir gimė žmogumi; jis patyrė kenčiančio žmogaus skausmus priimdamas nuo kančios priklausomą kūną ir nugalėjo kūno kentėjimus, o savo nemirtinga dvasia įveikė žudikę mirtį. Atvestas it ėriukas ir papjautas lyg avinėlis, jis išpirko mus iš pasaulio stabmeldystės tarsi iš Egipto nelaisvės ir išlaisvino mus nuo šėtono vergystės kaip nuo faraono rankos; jis pažymėjo mūsų sielas savąja Dvasia, mūsų kūno narius – savuoju krauju. Tai jis sugėdino mirtį ir privertė šėtoną raudoti, kaip Mozė faraoną. Tai jis nukovė nuodėmę ir neteisybę pasmerkė nevaisingumui, kaip Mozė ištiko Egiptą. Tai jis išvedė mus iš vergijos į laisvę, iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą, iš tironijos į amžinąją Karalystę ir padarė mus nauja kunigyste bei amžinai išrinktąja tauta. Štai kas yra mūsų išganymo Velykos. Tai jis daugelyje asmenų patyrė visokiausių kančių; tai buvo jis, kai buvo žudomas Abelis, kai Izaokui buvo surištos kojos, kai pabėgo Jokūbas, kai buvo parduotas Juozapas, ir kai buvo grasinama Mozei. Tai buvo jis, kai buvo aukojamas avinėlis, kai buvo persekiojamas Dovydas, kai buvo niekinami pranašai. Tai jis, kuris įsikūnijo Mergelėje, buvo prikaltas prie medžio bei palaidotas žemėn, prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į dangaus aukštybes. Tai jis yra nebylusis avinėlis; tai jis – papjautasis avinėlis; tai jis gimė iš Marijos, gražiosios avelės; jis buvo paimtas iš bandos, atvestas papjauti, vakare paaukotas ir nakčia palaidotas; prikalus jį prie medžio, jam nebuvo sulaužyti kaulai, o jo kūnas po žeme nesuiro; jis prisikėlė iš numirusių ir prikėlė žmogų iš kapo gelmių.

Laiškas skaitytojams

Turinys Kantrusis Skaitytojau,

Kronika Klausimai ganytojams

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ramybė Jums!

Bažnyčios pulsas

Balsas už gyvybę

Vygantas MALINAUSKAS Šaltasis karas prieš santuoką?

Ses. Linda CEPLE SJE Kas yra adoracija?

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Mūsų Tėvas danguje

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Gerbk savo tėvus, kad...

Vytautė MACIUKAITĖ Ne mūsų reikalas teisti autoritetus

Antanas SAULAITIS SJ Senelių patirtis ir išmintis

Dr. Ramunė JURKUVIENĖ Tėvų valdžia?

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie pagarbą vaikui

Antanas GAILIUS Vargas su tėvais

Tėti, aš tave labai myliu...

Dešimt Dievo žodžių vaikams

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Metas į mokyklą?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Vylėmės, kad turėsime vaikų

Gintautas VAITOŠKA Naujoji pasaulio tvarka?

Akiračiai Romanas KAZAKEVIČIUS Jono XXIII „žiedeliai“

Jaunimo iššūkis Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Jei taip pasielgsi...

Atokvėpio valandai Inesa VAITKŪNAITĖ Donelaitis rankinuke

Rūta LAZAUSKAITĖ Andersenas mažiesiems

Giovannino GUARESCHI Slaptasis Kristaus agentas (II)

nerasčiau, kaip geriau Tave apibūdinti. Tikrai – ką dar galėčiau pridurti prie to, ką jau parašė garbieji šio ir ankstesnių „Artumos“ numerių autoriai, naujai pažvelgdami į sena ir amžina – tai, ką vis tolstantys nuo Sinajaus kalno amžiai ir besiblaškanti žmonija taip ir nepajėgia „pertvarkyti“ savaip. Taip, tai Dekalogas. Tačiau jo įsakymų lakoniškumas šiek tiek ir trikdo. Ar jie tikrai nieko nepasako daugiau, nei... pasako? Ar jie tikrai neaugina mūsų, neakina naujam, skvarbiam žvilgsniui į savo gyvenimą, o tik nurodo, įsako, prikerpa sparnus ir įkalina tarsi narve, iš kurio nei patys sau atrodome žmogiški, nei kitiems norisi prie mūsų ilgėliau pabūti? Atrodo, ką čia bepridursi ir prie IV įsakymo: Gerbk savo tėvą ir motiną. Pasakysi, kad tėvus gerbei ir dabar jau gali viltis palaimintos amžinybės? Ir tai bus tiesa, nes paties Šventojo Rašto mums pažadėta. Pasakysi, kad juos mylėjai ir dabar jau iškeliavusių anapus labai gedi ir ilgiesi? Ir tai bus tiesa – taip jaučiasi dauguma mūsų, jau mirusių tėvų vaikai. Pasakysi, kad jautiesi šiek tiek ar labai kaltas, kad vis dėlto meilės ir dėmesio savo tėvams galėjai parodyti ir daugiau? Ir tai bus tiesa – argi meilės būna per daug? Tad kas dar naujo, ypač mūsų šiandienai svarbaus ar pamiršto, ką būtų verta pasakyti apie tą IV įsakymą, ypač dar jaunų, gyvų tėvų vaikams ir... vaikų tėvams? ...Visą gyvenimą žinojau, kad myliu savo tėvus, kad tiesiog privalu juos mylėti ir gerbti, klausyti be išlygų ir paklusti be žodžių. Ir ne diržu mokė – kažkaip nejučia, taip savaime, be didesnių pedagogikų jiems išėjo. Ir tikrai nuo to, dėkui Dievui, ne šunkeliais mudviejų su sese kol kas gyvenimai ėjo. Ieškojau atsakymo, kaip mūsų tėvams tai pavyko, ir nieko geriau neradau, kaip tik tą, kurį, visai nesusitarę, bet dažniausiai minėjo šios „Artumos“ straipsnių autoriai ir dėl ko mūsų redaktorius Darius jau kelias dienas vaikščioja už galvos susiėmęs, nes beveik apvertėm aukštyn kojom tą IV įsakymą: pasirodo, pagarbos šiandien labiausiai stokoja ne tėvai, bet... vaikai. Be to, gerbti ir mylėti kiekvieną – didelį ar mažą, jauną ar seną, nuo pradžios iki pat pabaigos, bent truputį taip, kaip tas nuolankusis Velykų avinėlis žurnalo viršelyje, kuris paaukotas už visus, – mylėti iki galo, kad ir kas atsitiktų, kad ir kokie niurzglūs, paliegę senukai taptume, kad ir kokie sūnūs palaidūnai užaugtume, nepateisindami tėvų lūkesčių. Argi ne tokia meilė iki galo ir mums buvo pažadėta pradžioj ir bus ištesėta pabaigoj, kai susitiksime jau kaip vieno Tėvo ir vienos Motinos vaikai? Argi ne ją išgyvename, švęsdami mūsų Viešpaties Velykas?! Kartu su visais kasdien mylėti besimokančiais redakcijos kolegomis linkime Jums, mielieji, tikrai palaimingų Velykų! Dalė Gudžinskienė

Sveikata Banalūs dalykai, kurių nepaisome

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Apie tėvus, motinas ir pagarbą

Viršelyje – Dievo Avinėlio pagarbinimas. Veliumas iš Kauno arkikatedros bazilikos „Pontifical Angelique“ komplekto. Lionas, Prancūzija, 1889 m., XX a. I dešimtmetis Artuma 2014 m. balandis

Kronika

Klausimai ganytojams

Artuma 2014 m. balandis

Tądien švenčiama Viešpaties kančios liturgija, kurioje klausomasi Dievo žodžio, pagerbiamas Kryžius, maitinamasi šventąja Komunija, palikta po vakarykštės Eucharistijos, kuri buvo saugota ir adoruota bažnyčioje (kai kur ir pernakt). Didįjį šeštadienį Bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąstydama Jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus, malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Bažnyčioje pagerbimui gali būti išstatomas nukryžiuoto, kape besiilsinčio arba nužengusio į pragarus Kristaus, taip pat skausmingosios Motinos atvaizdas. Tądien Bažnyčia griežtai susilaiko nuo Mišių aukos, o Komunija maitinami tik mirštantieji. Velykų sekmadienis švenčiamas dviem liturgijomis – naktį ir dieną. Pagal seniausią tradiciją Velyknaktis yra „budėjimas Viešpaties garbei“ ir tąnakt švenčiama vigilija (lot. „budėjimas“) – „visų šventųjų vigilijų motina“, primenanti Viešpaties prisikėlimo naktį. Šią naktį Bažnyčia budėdama laukia Viešpaties prisikėlimo ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus. Vigilija prasideda nusileidus saulei ir baigiasi dar rytui nebrėkštant. Bažnyčia nuo pat pradžių ypač šia nakties vigilija švęsdavo kasmetinę Paschą, iškilmių iškilmę. Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas; per Krikštą ir Sutvirtinimą esame įskiepyti į Kristaus

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kada iš tiesų švenčiamas Kristaus Prisikėlimas – Velyknaktyje, Velykų ryto Mišiose ar per visą Tridienį? Darius Lietuviškasis Velykų pavadinimas tikriausiai atėjo iš slaviško apibūdinimo velykij – „didis, didingas“. Jis nusako įvykio didingumą, bet nenusako jo prasmės. Pascha reiškia perėjimą – angelo naikintojo perėjimą Egipte išžudant pirmgimius ir išgelbstint pirmgimius tų namų, kurių staktos paženklintos avinėlio krauju. Dėl to gali prasidėti kitas perėjimas – iš Egipto vergovės (priklausymo faraonui) į Pažado žemės laisvę. Dar vienas svarbus perėjimas yra Raudonosios jūros, – tada Dievo tauta visiškai išsivaduoja iš egiptiečių. Jėzus duoda naują Paschą. Tai – Jo perėjimas per atmetimą, kančią, mirtį, palaidojimą į prisikėlimą ir gyvenimą su Tėvu danguje ir su mumis, nužengus Dvasiai. Taigi Velykos yra ne Jėzaus Prisikėlimo šventė (sekmadienį), bet mirusio, palaidoto ir prikeltojo Viešpaties Didysis Perėjimo Tridienis, prasidedantis Didžiojo ketvirtadienio vakarą ir pasibaigiantis Velykų sekmadienio vakare. Dievo tauta kviečiama į specialias liturgijas, kurios yra pagrindinės visų liturginių metų apeigos, leidžiančios išgyventi Kristaus atpirkimo darbą. Nedalyvaujant Tridienio liturgijoje, neįmanoma suvokti prisikėlimo didingumo. Didžiojo ketvirtadienio Mišiose Bažnyčia atmena Paskutinę vakarienę. Visas dėmesys skiriamas Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui ir Viešpaties duotam artimo meilės įsakymui. Dieną, kai „yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“, Bažnyčia, apmąstydama savo Viešpaties ir Sužadėtinio kančią ir pagerbdama kryžių, prisimena savo gimimą iš nukryžiuoto Jėzaus šono ir maldauja viso pasaulio išgelbėjimo. Didysis penktadienis yra Bažnyčiai privaloma atgailos diena, pažymima pasninku ir abstinencija. Šią dieną vienintelį kartą per metus neaukojamos Mišios ir švenčiami tik Atgailos bei Ligonių patepimo sakramentai. Laidotuvių apeigos tą dieną atliekamos be giesmių, vargonų ir varpų.

Velykų slėpinį: su Juo mirę, palaidoti ir prikelti, su Juo ir karaliausime. Vigilija yra ir Viešpaties atėjimo laukimas. Velykų dienos Mišios švenčiamos labai iškilmingai. Per atgailos aktą šlakstoma vigilijos metu palaimintu vandeniu. Tuo pačiu vandeniu bažnyčios prieangyje pripildomi indai tikintiesiems pasišlakstyti. Prie skaitymų pakylos ar prie altoriaus dega Velykų žvakė. Nuo šios žvakės švenčiant Krikštą uždegamos krikštijamųjų žvakės. Velykų dienos šventimas baigiamas vakarine Krikšto malda, o jos metu giedant psalmes procesija einama į krikštyklą – vietą, kurioje kiekvienas krikščionis patiria Kristaus ir savo Velykas. Ką reiškia Velykų sekmadienio ryto Mišių – vadinamosios Rezurekcijos – procesija, kuri rengiama kone visose Lietuvos bažnyčiose? Ar dalyvaujant Velyknakčio liturgijoje dar būtina dalyvauti Velykų ryto Mišiose? Mykolas Lietuvoje, greičiausiai atėjusi iš Rusų ortodoksų tradicijos, rengiama Velykų ryto eucharistinė procesija triskart apeinant bažnyčią. Kai kurie ją mato kaip minėjimą Evangelijos moterų, skubančių patepti mirusio Viešpaties kūno (kai kuriuose kraštuose, minint bėgančius prie tuščio Viešpaties kapo apaštalus, tądien rengiami Prisikėlusiojo statulų nešimai bėgte...). Mišių, kurios vadintųsi Rezurekcija, šiandien Bažnyčia nešvenčia. Velykų iškilmės, kaip ir bet kurios sekmadienio Mišios, yra Viešpaties Jėzaus Prisikėlimo šventė. Dalyvavusieji Velykų budėjime jau neprivalo (nors yra kviečiami, kaip visada) dalyvauti Velykų sekmadienio Mišiose (nebent Velyknakčio vigilija neleistinai švenčiama tik kaip truputį ilgesnės „Didžiojo šeštadienio pamaldos“ vakare). Tas, kuris dalyvauja Didžiojo Tridienio liturgijoje, perpranta ir kiekvienos Eucharistinės aukos prasmingumą bei vertingumą. Ir dalyvauja visada, kai gali – kad gyvenimas būtų didingas. Į „Artumos“ skaitytojų klausimus atsakė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Kronika

Balandžio kalendorius

Ramybė Jums! Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Vienas kunigas pasakojo apie mokinuką, per tikybos pamoką atsisakiusį pasakoti apie savo tėtį: „Apie savo tėvą – tokį gyvulį – nekalbėsiu.“ Idant būtume panašūs į savo Tėvą danguje, reikia ne prigimties, bet antgamtės. Tam ir sekmadienio liturgija – kad mus paliestų ir perkeistų. V gavėnios sekmadienis moko meilės – savo interesų atsisakymo ir kito gerovės žiūrėjimo: Viešpatie, mūsų Dieve, duok mums ryžto eiti meilės keliu, kaip Jėzus Kristus, kuris iš meilės panorėjo už pasaulį numirti. Kristaus kančios – verbų sekmadienį mokomės nuolankumo. Sėkmės kulto pasaulyje tai neišpasakytas iššūkis. Bet vienintelis, galintis mus išgelbėti: Visagali amžinasis Dieve, norėdamas duoti žmonijai nusižeminimo pavyzdį, tu leidai mūsų Išganytojui tapti žmogumi ir numirti ant kryžiaus; suteik mums malonę sekti jo kantrybe ir tapti jo prisikėlimo dalininkais. Paskutinė gavėnios diena – Didysis ketvirtadienis – sukviečia visą vietinę Bažnyčią aplink vyskupą, kad palaiminę aliejus ir atnaujinę kunigystės pasiryžimus kunigai vakare su savo bendruomenėmis pradėtų švęsti Velykų iškilmę: Dieve, tu savo vienatinį Sūnų patepdamas Šventąja Dvasia padarei Viešpačiu ir Mesiju; stiprink mus, jo įšventinimo dalininkus, idant būtume geri atpirkimo liudytojai pasaulyje. Vakare pradedama svarbiausioji krikščionių iškilmė – Velykų tridienis: Dieve, susirinkome paminėti šventosios Vakarienės, kurioje tavo vienatinis Sūnus Jėzus Kristus, prieš eidamas mirti, visiems laikams paliko Bažnyčiai naują Auką ir savo meilės pokylį; leisk mums, Viešpatie, iš šios paslapties semtis meilės dvasios ir gyvenimo pilnatvės. Didysis penktadienis, Viešpaties kančios ir mirties diena:

Viešpatie, tu visuomet gailestingas, tad nuolat globok ir šventink savuosius žmones, kuriems tavo Sūnus Jėzus Kristus, praliedamas savo kraują, įsteigė Velykų paslaptį. Didįjį šeštadienį, nusileidus saulei, prasideda velykinis budėjimas: Dieve, šią šventąją naktį nušvietęs garbingu Kristaus prisikėlimu, išlaikyk gyvą įsūnystės dvasią naujoje savo šeimos kartoje, kad ji, atnaujinta kūnu ir dvasia, visu nuoširdumu tau tarnautų. Naktį pradėtas Bažnyčios džiūgavimas išsilieja į Velykų oktavą – aštuonias dienas tarsi vieną: Dieve, tavo Sūnus, nugalėjęs mirtį, šiandien atkėlė vartus amžinybėn; duok mums, švenčiantiems jo prisikėlimo iškilmes, Šventosios Dvasios šviesoje prisikelti naujam gyvenimui. Velykų antrasis – Dievo Gailestingumo – sekmadienis šiemet išskirtinis ir dviejų popiežių – Jono XXIII ir Jono Pauliaus II – kanonizacija: Amžinai gailestingas Dieve, tu kasmet Velykų šventėmis pastiprini savosios tautos tikėjimą; padaugink mums duotąją malonę, kad visi gerai suprastume, kokiu vandeniu esame nuplauti, kieno dvasia atgimdyti, kieno krauju atpirkti.

Jėzus parodė Dievo meilę. Tris tūkstantmečius aidi pažadas: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15). Ramybė Jums!

Balandį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad vyriausybės skatintų kūrinijos apsaugą ir teisingą gamtinių išteklių paskirstymą; misijų – kad prisikėlęs Jėzus pripildytų vilties širdis tų žmonių, kurie kenčia skausmo ir ligos išmėginimą.

1 A Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–16 2 T (Šv. Pranciškus Paulietis, atsiskyrėlis) Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 3 K Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 4 P (Šv. Izidorius, vyskupas, Bažnyčios mokytojas) Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34; Jn 7, 1–2. 10. 25–30 5 Š (Šv. Vincentas Fereras, kunigas) Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 6 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.) Ez37,12–14;Ps130;Rom8,8–11;Jn11,1–45 7 P (Šv. Jonas Salietis, kunigas) Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62; Ps 23; Jn 8, 1–11 8 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 9 T Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95; Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 10 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 11 P (Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys) Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 12 Š Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–56 13 S VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS (II sav.) Procesija: Mt 21, 1–11; Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11; Mt 26, 14 – 27, 66 Pasaulinė jaunimo diena 14 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 15 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 16 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 17 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS Krizmos Mišios: Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9; Ps 89; Apr 1, 5–8; Lk 4, 16–21 Paskutinės vakarienės Mišios: Iš 12, 1–8. 11–14; Ps 116; 1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 18 P DIDYSIS PENKTADIENIS Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16; 5, 7–9; Jn 18, 1 – 19, 42 19 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS , VELYKNAKTIS, KRISTAUS PRISIKĖLIMAS Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16; Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18; Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6; Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19; Ez 36, 16–17a. 18–28; Ps 42; Rom 6, 3–11; Ps 118; Mt 28, 1–10 20 S VELYKŲ SEKMADIENIS, KRISTAUS PRISIKĖLIMAS  Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4 arba 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9 arba Lk 24, 13–35 21 P Apd 2, 14. 22–33; Ps 16; Mt 28, 8–15 22 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 23 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 24 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 25 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 26 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 27 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (II sav.) Apd2,42–47;Ps118;1Pt1,3–9;Jn20,19–31 Dievo Gailestingumo šventė Pasaulinė gyvybės diena 28 P Šv. Petras Šanelis, kunigas, kankinys; Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis, kunigas Apd 4, 23–31; Ps 2; Jn 3, 1–8 29 A Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 103; Mt 11, 25–30 30 T Šv. Pijus V, popiežius Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 Artuma 2014 m. balandis

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas vakarą, pirmą kartą pasirodęs tikinčiųjų miniai, naujasis popiežius pasisveikino „labas vakaras“, jau vien šiuo paprastu, kasdienišku ir nė kiek neiškilmingu pasisveikinimu laimėjęs sau daugybės žmonių simpatijas. Nors popiežiaus išrinkimo metinės Vatikane yra iškilminga – pagal analogiją su pasaulietinėmis valstybėmis – „nacionalinė“ šventė, Pranciškus tą dieną tyliai tęsė rekolekcijas. Panašiai kukliai praėjo ir kovo 19-ąją sukakusios jo tarnystės iškilmingos pradžios metinės.

„Perplėškite sau širdis“ Kovo 5 d. prasidėjus gavėniai, Pelenų trečiadienio liturgijoje nuskambėjo pranašo Joelio raginimas: „Perplėškite sau širdį, o ne drabužius“ (Jl 2, 13), kurį tądien kartojo ir popiežius Pranciškus, vadovaudamas tradicinei pirmajai gavėnios stočiai Romos Aventino kalvos bazilikose. Gavėnios stočių tradicija Romoje siekia pirmojo krikščioniškosios istorijos tūkstantmečio vidurį. Kaip žinoma, krikščionių persekiojimų laikais (iki 313 m.) kankiniai laidoti katakombose už miesto ribų, ir ten jų pagerbti susirinkdavę Romos tikintieji. Suteikus krikščionybei laisvę, Romoje pradėtos statyti kankiniams dedikuotos bažnyčios ir į jas iš katakombų perkeliamos relikvijos. Tuo laikotarpiu atsirado paprotys kiekvieną gavėnios dieną rinktis į maldą vis kitam kankiniui dedikuotoje Romos bažnyčioje, pradedant Aventino kalvos Šv. Sabinos bazilika. Ilgainiui iš visą gavėnią apimančios tradicijos liko tik pirmoji stotis, kuriai vadovauja pats popiežius. Pirmą kartą Pranciškus šiose gavėnią pradedančiose apeigose vadovavo procesijai, prasidėjusiai prie Aventino kalvos Šv. Anzelmo bazilikos, ir aukojo Mišias netoliese esančioje Šv. Sabinos bazilikoje. Šventojo Tėvo esame kviečiami įveikti rutiną, atverti akis ir ausis, bet visų pirma atverti širdis Dievui ir broliams, išeiti iš savo „darželio“. Rytojaus dieną, po Pelenų trečiadienio, įvyko irgi tradicinis, bet popiežiui Pranciškui pirmas gavėninis susitikimas su Romos vyskupijos kunigais. Šia proga Artuma 2014 m. balandis

vėl nuskambėjo jau anksčiau keletą kartų Šventojo Tėvo pavartota Bažnyčios kaip karo lauko ligoninės metafora. Nereikia iškvėpintos, švara blizgančios Bažnyčios. Ji neturi būti kaip išdezinfekuota laboratorija. Bažnyčia turi gydyti kasdieniame gyvenime sužeistų žmonių žaizdas. Kunigas turi būti kaip Gerasis samarietis, kuris nieko neklausdamas pasilenkia prie sužeisto žmogaus. Kai susiduri su sužeistuoju, nepuoli nustatyti diagnozės, nepradedi nuo tyrimų – visa tai padarysi vėliau, bet pirmiausia sutvarstai kraujuojančią žaizdą. Taip, pasak Pranciškaus, Bažnyčia turi liudyti Dievo gailestingumą. Kovo 9–14 d. popiežius Pranciškus su Romos kurijos kardinolais ir vyskupais dalyvavo gavėnios rekolekcijose. Tradicinės rekolekcijos šiemet vyko netradiciškai. Popiežius su kardinolais ir vyskupais susėdo į du autobusus ir iš Vatikano nuvažiavo į tėvų pauliečių Dieviškojo Mokytojo rekolekcijų namus Aričijos miestelyje šalia Romos. Netradiciškai pasirinktas ir rekolekcijų vadovas. Anksčiau gavėnios rekolekcijų vadovais būdavo kviečiami garsūs Bažnyčios vyrai, tituluoti teologai, kardinolai ir vyskupai; šiemet Pranciškus vadovauti rekolekcijoms pakvietė vienos Romos parapijos kleboną, buvusį Romos kunigų seminarijos dvasios tėvą. Vykstant rekolekcijoms sukako popiežiaus Pranciškaus išrinkimo pirmosios metinės. Prieš metus, kovo 13-osios

Kovo mėnesį užbaigiantis, gavėniškas, bet naujas įvykis buvo popiežiaus Pranciškaus iniciatyva pirmą kartą surengtos Sutaikinimo pamaldos „24 valandos Viešpačiui“, prasidėjusios penktadienio, kovo 28-osios, vakarą Šv. Petro bazilikoje ir tęsiamos keliose Romos centro bažnyčiose, kur visą naktį tikintiesiems klausyklose patarnavo nuodėmklausiai. Viso pasaulio vyskupijos taip pat buvo paragintos kartu švęsti šią Atgailos ir sutaikinimo šventę. Tikimasi, kad tokia Atgailos šventė pasitinkant ketvirtąjį gavėnios sekmadienį taps kasmetine tradicija visoje Bažnyčioje. Apžvelgiant kovo mėnesio Bažnyčios gyvenimo Romoje įvykių panoramą, būtina paminėti ir Lietuvoje ilgokai lauktą naujo nuncijaus paskyrimą. Kovo 8 d. pranešta, kad naujuoju apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje skiriamas ispanas arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana. Kovo 22 d. jis taip pat paskirtas nuncijumi Estijoje bei Latvijoje. Naujasis nuncijus prieš paskyrimą į Baltijos šalis keletą metų tarnavo Kanadoje, dar anksčiau – Indijoje, o prieš konsekravimą vyskupu buvo vienas artimiausių popiežiaus Jono Pauliaus II padėjėjų. Vatikano radijui duotame interviu arkivyskupas sakė, kad į Vilnių atvyks balandžio vidury ir Didžiąją savaitę švęs Lietuvoje. Čia jis sutiks ir Jono Pauliaus II kanonizaciją. Misiją Lietuvoje pradedančiam nuncijui tai bus ypatinga diena, nes ir kunigystės šventimus 1980 m., ir konsekravimą vyskupu 2003 m. jis priėmė iš Jono Pauliaus II rankų. „Esu šventojo Jono Pauliaus II kunigas ir vyskupas“, – sakė Vatikano radijui arkivysk. Pedro Lópezas. Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Švento pavyzdžio galia Šiemet kovo 2-ąją pirmąkart minėjome Lietuvos vyskupų paskelbtą Maldos už lietuvius visame pasaulyje sekmadienį. Vilniaus arkikatedroje šv. Mišias su arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu koncelebravo ir LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas, šia proga primindamas skaudžią tikrovę: ketvirtadalis tautos gyvena nebe savo gimtojoje žemėje. Gi pasak Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ, „malda – tai nematomos, bet stiprios gijos, jungiančios mūsų tautos žmones“. Ir iš tiesų lietuvių bendruomenės beveik 70-yje parapijų bei misijų išeivijoje džiugiai ir su pagarba palaikė šią kuriamą dvasinės vienybės tradiciją. Lietuvoje nuo seno gerbiamas šventasis kunigas Jonas Boskas, garsus tėviška meile jos stokojančiam jaunimui ir savo auklėjimo gebėjimais, apvažiavęs 132 kraštus, kaip piligrimas – relikvijų urna ir, žinoma, savo dvasia – kovo 2– 16 d. lankėsi visose Lietuvos vyskupijose. Susitikti su Viešpačiu savo šventumo

galia jis sutraukė nemenkus pasitinkančiųjų būrius, tarp jų ir vaikus, jaunimą, moksleivius. Savo kongregacijos steigėjo relikvijas lydėję saleziečiai bei jas pagerbę vyskupijų ganytojai akino žvelgti į iškalbingą šventojo liudijimą šiandienai: kad didžiausias dvasininkų rūpestis, pagal Jono Bosko kunigystės pavyzdį, būtų žmonių išganymas; kad jaunimas būtų laisvas ir laimingas, bijodamas tik vieno – nuodėmės; kad ir mūsų dienomis nelengvą vaikų auklėjimo užduotį tėvai pavestų ir šventųjų pagalbai, o visi ir patys kaip vai-

kai labiau pasitikėtų dangaus Tėvu, ir nebijotų įsipareigoti realiai artimo meilei. „Įvykių Kryme kontekste Kovo 11-osios minėjimas nebėra tik mandagus istorijos prisiminimas ar duoklė mūsų praeičiai. Tai diena, kai turime sudabartinti mūsų protėvių ryžtą ir įkvėpimą dirbti dėl Tėvynės laisvės ir vienybės“, – Seime sakė Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas iškilmingai minint Kovo 11-ąją. Už laisvo gyvenimo grožį dėkota Viešpačiui pamaldose šalies bažnyčiose, mąstant ir apie laisvės trapumą, ir prigimtinę visų tautų teisę gyvuoti laisvoms. Nemenčinėje, Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre, kovo 3–7 d. vyko tarptautinės Baltijos šalių karo kapelionų pratybos, o jose įvairių krikščioniškų konfesijų kapelionai dalyvavo ekumeninėse pamaldose. Kovo 15 d. konferencijoje „Šeimos metai – dirbkime geriau!“ Kaune apie 300 Šeimos centrų Lietuvoje bendradarbių bei savanorių aptarė sužadėtinių rengimą santuokai, įsiklausydami į LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininko kardinolo Audrio Juozo Bačkio padrąsinimą ieškoti būdų, kaip besituokiantiems liudyti šeimos gyvenimo džiaugsmą, padėti iki galo suvokti Dievo planą šeimai ir santuokinės sandoros prasmę, toliau dvasiškai lydėti Bažnyčios palaimintas šeimas ir netgi įkvėpti kunigus uolesnei šeimų sielovadai. Sužadėtinių rengėjai – savanorių sutuoktinių poros – sakė, jog dalijimasis apie savo gyvenimą yra paveikiausias būdas padedant kitiems atrasti tikėjimą kaip šeimų gyvenimo pagrindą. Konferencijoje paminėtas ir Šeimos centrų Lietuvoje gyvavimo 25-metis nuo kuklios, tačiau pasišventimu paženklintos pradžios Carito Šeimos sekcijoje.

Šv. Mišiomis su Lietuvos vyskupais kovo 16 d. Vilkaviškio katedroje paminėti Vilkaviškio vyskupo emerito Juozo Žemaičio MIC vyskupystės 25-erių metų ir kunigystės 65-erių metų jubiliejai, o kovo 23 d. Kaišiadorių katedroje – Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio vyskupystės 25-erių metų ir kunigystės 50-mečio jubiliejai. Šia proga sveikinant jubiliatus, iš tiesų tarnaujančius pagal šv. Juozapo pavyzdį, prisiminta, jog atgimstant Tėvynei ir Bažnyčiai iš naujųjų vyskupų buvo tikimasi plačios veiklos, tėviškos išminties, kurių nestokojo ganytojai, dabar malda lydintys savo vyskupijų žmonių gyvenimą. Panašiai iškilmingai Kauno arkikatedroje bazilikoje kovo 8-ąją paminėtas profesoriaus, habilituoto daktaro, ilgamečio Katalikų teologijos fakulteto VDU dekano, dabar prodekano bei Kauno kunigų seminarijos studijų dekano prelato Vytauto Stepono Vaičiūno OFS 70-metis, dėkota Dievui už jo tarnystę ir ištikimybę savo pašaukimui. Kovo 26 d. LR Seime Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija surengė mokslinę konferenciją apie medicininius, etinius ir teisinius žmogaus gyvybės iki gimimo aspektus. Gavėnios sekmadieniais vilniečiai savo parapijų bažnyčiose aukoja maisto produktų nepasiturintiems, palikdami juos Vilniaus arkivyskupijos Carito sumanytoje „Pasninko dėžėje“. Ir kitose Lietuvos bažnyčiose gavėnia yra ypač gyvas atsiteisimo ir gerų darbų metas, į kurį kviečiamas kiekvienas. Ir Lietuvos vyskupijos atsiliepė į naują Šventojo Tėvo evangelizacinę iniciatyvą kuo plačiau atverti bažnyčių duris priešvelykinei atgailai. Sutaikinimo sakramentui švęsti vienoje iš vyskupijų bažnyčių kovo 28–29 d. buvo skirta visa para su budinčiais nuodėmklausiais, pasirengusiais patarnauti klausyklose ir ne patiems dažniausiems bažnyčių lankytojams. Ši naktis, rengta Eucharistinio Jėzaus artumoje, tikėkimės, ne vieną pakrikštytąjį sugrąžino į taikos bei ramybės su Dievu šviesą. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2014 m. balandis

Kronika

Šeimos politikos aktualijos

Neseniai prie Seimo buvo suorganizuota fotosesija, o vėliau ir protesto akcija, kurioje visuomenininkai, laikydami rankose plakatus su argumentais už teisę į abortą, siekė atkreipti dėmesį į Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Įstatymas bus svarstomas netrukus, Seimo pavasario sesijoje.

Akcijos organizatoriai siekė įtikinti, jog uždraudus abortus būtų „paneigtos moterų teisės į privatų, šeimos gyvenimą, kūno vientisumą, abortų draudimas sukeltų nelegalių abortų protrūkį, kuris baigtųsi moterų mirtimis ir sveikatos sužalojimais“. Tiek šis argumentas, tiek plakatų frazės emociškai paveikūs, tačiau neparemti statistika, teisine logika ar kitais svariais įrodymais. Pasisakoma klausimu, kuris tiesiogiai susijęs su žmogaus teise į gyvybę, tad remtis tik įtaigia retorika nesąžininga ir neteisinga. Ginti moterį, jos teisę į privatumą, laisvą pasirinkimą, saugumą ir gerovę siekia tiek abortų, tiek gyvybės apsaugos šalininkai. Tačiau pastarieji primena, jog asmens teisės nėra absoliučios ir beribės, žmogaus laisvę riboja kito žmogaus buvimas ir jo turimos teisės. Negimęs kūdikis jau pradėjimo akimirką yra žmogaus gyvybė, turinti unikalų, besiskiriantį nuo motinos genetinį kodą. Manipuliacija apibrėžimais, kas yra žmogus ir kas jis nėra, nepaneigia, jog naujo žmogaus gyvybė objektyviai atsiranda nuo jos pradėjimo akimirkos. O jeigu teisė gyventi nėra kiekvieno žmogaus teisė, tuomet atsiranda plačių ir pavojingų interpretacijų, kam tokia teisė priklauso, galimybė. Taip žmogaus teisės tampa itin pažeidžiamos ir trapios, nes atmetus objektyvius kriterijus politinis režimas laisvai sprendžia dėl teisės gyventi, tokios politikos pasirinkimo niekas neriboja. Istorijoje gausu skaudžių iliustracijų, kaip lengvai įteisinama net žiauriausia politika, pvz., Holokausto tragedija. Kartais tvirtinama, kad abortas yra pripažinta tarptautinė žmogaus teisė, tačiau iš tikrųjų nėra nė vieno tarptautinės teisės akto, kur tokia teisė būtų Artuma 2014 m. balandis

įtvirtinta. Interpretacijas, jog tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose apie tai kalbama netiesiogiai, pastangas skaityti „tarp eilučių“ išsklaido Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurioje vienareikšmiškai įtvirtinta nuostata, kad valstybės, priimdamos bet kokius sprendimus, privalo atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui (3 str.). Ar bereikia pridurti, kad žiauriausias veiksmas vaikų atžvilgiu yra jų žudymas? Pasisakantieji už teisę į abortą dažnai pabrėžia, jog toks draudimas paveiktų moters gerovę, atneštų baisių padarinių ir neatgrasintų moterų nuo pasirinkimo nutraukti negimusią gyvybę: jos esą vyktų į kaimynines šalis arba darytųsi abortus nelegaliai, rizikuodamos savo sveikata ir gyvybe. Tai ne tik klaidingi argumentai siekiant įteisinti žmogaus gyvybės žudymą, o jos nutraukimo procesą padaryti patogesnį ir saugesnį – tokius teiginius lengva atmesti remiantis ir statistiniais duomenimis, kuriuos yra surinkusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Pvz., mažiausiai abortų 2010 m. atlikta Maltoje ir Lenkijoje – šalyse, kur ribojama teisė į abortą. Lenkijoje, kur tokios įstatymų pataisos priimtos tik nuvertus sovietinį režimą, atliktų abortų skaičius ėmė drastiškai mažėti: 1985 m., dar galiojant komunistų nustatytam liberaliam abortų reguliavimui, tūkstančiui gimusių vaikų tekdavo 199,33 abortų, o 2010 m. – 1,56. Teiginio, kad tokius skaičius lemia praktika vykti į kaimynines valstybes daryti aborto, ir vėl nepatvirtina statistiniai duomenys. Visose Lenkijos kaimynėse (Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Čekijoje ir Vokietijoje) per praėjusius du dešimtmečius abortų skaičius nuolat mažėjo. Nelegalių abortų ir dėl jų nu-

Emily Cahal nuotrauka

Balsas už gyvybę

kentėjusių moterų statistika skurdesnė bei sunkiau pasiekiama, tačiau, PSO duomenimis, Lenkijoje moterų mirčių dėl nesėkmingai atlikto aborto sumažėjo net 13 kartų – nuo 3,29 iš šimto tūkstančių sėkmingų gimdymų 1990 metais iki 0,24 2010-aisiais. Minėti faktai ir skaičiai savaime iškalbingi, be to, leidžia objektyviai ir teisingai vertinti situaciją, atsiriboti nuo emocijomis grįstos diskusijos. Abortų šalininkų pasitelktos tokios meninės instaliacijos, kaip drabužių pakabos, emociškai veikia ir baugina visuomenę nepateikiant jai jokių argumentų ir nesigilinant į klausimą. Vis dėlto netrukus Seime bus svarstomos įstatymo pataisos dėl negimusios gyvybės apsaugos, tad laikas nuodugniai ir sąžiningai pažvelgti į įstatymo nuostatas, įvertinti jo galimus padarinius, kalbėti teiginiais, kurie paremti įrodymais.

Tad Laisvos visuomenės institutas kviečia į pilietinę akciją „Balsas už gyvybę“, kuria siekiama paraginti Seimą priimti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą. Labai svarbu, kad gyvybės šalininkai išreikštų politikams tvirtą ir argumentuotą nuomonę už vaikų gyvybės ir moterų poreikių apsaugą. Daugiau sužinoti apie akciją ir joje dalyvauti galite apsilankydami mūsų puslapyje: www.laisvavisuomene. lt/balsas-uz-gyvybe. Jolanta VYŠNIAUSKAITĖ ir dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS, LVI bendradarbiai

Kronika

Šaltasis karas prieš santuoką? Vygantas MALINAUSKAS, Laisvos visuomenės instituto valdybos narys

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvos politiniame ir visuomenės gyvenime, galima apibūdinti kaip šaltąjį karą prieš santuoką. Karas šaltasis todėl, kad niekas viešai prieš santuoką nekovoja. Viešajame gyvenime santuoka toleruojama, kartais net susilaukia pagiriamojo žodžio. Tačiau, kaip ir būdinga tikram šaltajam karui, kova vyksta pasitelkiant veiksmus, kurie iš pažiūros net neatrodo kaip kova. Tam, kad veiksmai neatrodytų kaip prieš ką nors nukreipta kova, reikia sugalvoti „teisingų“ pretekstų. Pavyzdžiui, sakyti, jog kovojama ne prieš santuoką, bet už lygybę ir prieš diskriminaciją. Viena iš paskutinių tokių užmaskuotų kovos prieš santuoką akcijų – Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės inicijuotas Lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siūloma nustatyti draudimą diskriminuoti dėl šeiminės padėties. Kadangi šiais laikais visi esame už lygybę ir prieš diskriminaciją, toks pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai neblogas...

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Seimo narė siūlo, kad būtų draudžiamas bet koks palankesnis traktavimas dėl šeiminės padėties nenumatant jokių išimčių. Ką tai reiškia? Kadangi šeiminė padėtis, be kita ko, reiškia ir buvimą ar nebuvimą susituokus, jei Seimas priims tokį Lygių galimybių įstatymo pakeitimą, visi atvejai, kai susituokusieji asmenys turės kokių nors teisių, kurių neturi nesusituokusieji, teisiniu požiūriu bus laikomi diskriminacija. Bet ar susituokusieji asmenys

laisvoje ir lygioje valstybėje turėtų turėti kokių nors teisių, kurių neturi nesusituokusieji? Atsakyti galima dvejopai. Viena vertus, jei santuoka nesukuria jokių teisių, kurios neegzistavo iki jos sudarymo, kam tada ją įstatymais reglamentuoti? Kitaip tariant, kokia prasmė valstybei teisės aktais reguliuoti santuokas, jeigu jos viso labo tik graži ceremonija? Antra ver-

tus, teisingumo principas reiškia, kad vienodi atvejai turi būti traktuojami vienodai, o skirtingi – skirtingai. Santuoka yra ne tik maloni, džiaugsminga ceremonija, bet ir nauja moralinė bei teisinė atsakomybė, kurios nebuvo iki santuokos sudarymo. Kartu gyvenančios nesusituokusios poros paprastai nesituokia ne todėl, kad neturi laiko nueiti į civilinės metrikacijos skyrių, o todėl, kad nenori ar nemato reikalo prisiimti visam gyvenimui iš santuokos kylančių įsipareigojimų. Todėl vadovaujantis teisingumo principu yra teisinga susituokusius asmenis traktuoti skirtingai nei nesusituokusius. Juk teisinga prie įėjimo į kino teatrą skirtingai traktuoti tuos, kurie susimokėjo už bilietą, ir tuos, kurie nesusimokėjo. Ir kol kas niekam nešovė į galvą mintis tokiu atveju skųstis dėl diskriminacijos. Žinoma, tam tikrais atvejais skirtingas susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų traktavimas nėra nei teisingas, nei pagrįstas. Antai, nebūtų teisinga leidimą įsidarbinti kokioje nors gamykloje arba teisę kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas sieti su šeimine padėtimi. Net

ir labiausiai angažuotos lygioms galimybėms valstybės nesiima visiškai panaikinti iš skirtingo teisinio statuso kylančio skirtumo tarp susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų teisių. Taigi jei Seimas priimtų Pavilionienės siūlymą, Lietuva taptų ypatinga valstybe – valstybe, kurioje santuoka nebegalėtų turėti jokios išskirtinės teisinės reikšmės. O jei kokiuose nors įstatymuose dar liktų skirtingų susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų teisių, tai valstybės institucijos, vykdydamos Lygių galimybių įstatymo reikalavimus, turėtų užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant šeiminės padėties. Kitaip tariant, santuokos, kaip teisinę reikšmę turinčio instituto, naikinimas turės būti įtrauktas į valstybės ir savivaldybių institucijų strateginius planus.

Toks įstatymo projektas, kokį siūlo Pavilionienė ir kurį su nereikšmingais pakeitimais teikia Seimo Žmogaus teisių komitetas, atveria galimybę kiekvienu atveju, kai susituokusieji asmenys turi kitokias teises, skųstis Lygių galimybių kontrolieriui dėl „diskriminacijos“. Pavyzdžiui, skųstis kad ir dėl to, jog sutuoktiniai turi teisę paveldėti vienas kito turtą, o šiaip bendrai gyvenantys artimi draugai ar bičiuliai tokios teisės neturi. Tačiau dar blogiau yra tai, kad valstybė, priimdama siūlomą Lygių galimybių įstatymo pakeitimą, įtvirtintų nuostatą, jog kuriant šeimą laisva valia prisiimti moraliniai ir teisiniai įsipareigojimai valstybėje yra nereikšmingi. Šitaip būtų ne tik nuvertinta santuokos reikšmė, bet nuvertinta ir paties įsipareigojimo šeimoje vertė ir prasmė. Tai tik dar labiau paskatintų šeimos gyvenimo nepastovumą bei eroziją, o tai ilgainiui neigiamai atsilieptų ne tik šeimoms, bet ir jose augančiai jaunajai kartai bei visai visuomenei.

Artuma 2014 m. balandis

Kas yra ADORACIJA?

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kronika

Ses. Linda CEPLE SJE

Lietuvoje tęsiama Tikėjimo metais pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Šiais Šeimos metais esame kviečiami melstis ypač už jas. Dažnai pasakojamas įvykis iš šv. Jono Vianėjaus gyvenimo bene labiausiai atskleidžia, kas yra adoracija. Paprastas Arso kaimo valstietis, šventojo klebono paklaustas, ką veikiąs taip ilgai ir tyliai sėdėdamas bažnyčioje, atsakęs: „Aš žiūriu į Jį, o Jis – į mane.“ Lietuvių kalboje yra puikus žodis įsižiūrėti, kuris galėtų reikšti: „Pamačiau, pažiūrėjau atidžiau ir pamilau.“ Adoracijoje įsižiūrime į Jėzų, kuris į mus jau įsižiūrėjęs. „Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Paskutinės vakarienės metu Dievo Sūnus paliko mums save Eucharistijoje – Duonos ir Vyno pavidaluose. Nuo tada galime valgyti ir gerti Dievo meilę (plg. Gg 5, 1) šv. Komunijoje. Tačiau, kaip sakydavo šv. Augustinas, „niekas šio kūno nevalgo, pirma jo neadoravęs“. „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą“ – rašė popiežius Benediktas XVI (Sacramentum caritatis, 66). Įsižiūrėjimas yra būtina meilės susitikimo dalis, jo sąlyga. Kvietimas į Švenčiausiojo Sakramento adoraciją yra kvietimas į gilų ir sąmoningą meilės ryšį su Jėzumi, kuris pirmas mus myli ir nuolat save už mus ir mums atiduoda. Adoracijoje išreiškiame tikėjimą Dievu ir pripažįstame Jo pirmenybę. Šėtonas labai trokšta būti adoruojamas. Už vieną menką adoracijos veiksmą jis siūlė Jėzui atiduoti visą pasaulį. Jėzus atsiliepia griežtai ir aiškiai: „Eik šalin! Viešpatį, savo Dievą, tegarbink!“ (plg. Mt 4, 8–10). Sužeista žmogaus prigimtis trokšta būti adoruojama. Kiek valandų bergždžiai esame praleidę maldoje, žiūrėdami ne į Dievą, o į save! Jėzaus, Dievo kukliame Duonos pavidale, adoracija yra vienintelė tikroji, žmogaus verta Artuma 2014 m. balandis

adoracija – garbinimas To ir meilė Tam, kuris už mus nepalyginti aukštesnis ir kurio matoma meilė kviečia ir vilioja – nurimti, pasitikėti, atsiduoti. Jėzų Eucharistijoje galime adoruoti įvairiai, nes meilės raiška neturi griežtų rėmų, tai nuolatinė kūryba. Dvasinė adoracija ir komunija. Galėtume tai pavadinti dieviškuoju Skype’u. Internetu šiandien bendraujame su bet kuriame pasaulio kampelyje esančiais draugais ir artimaisiais. Šventoji Dvasia panašiai gali bet kada sukurti gyvą ryšį tarp mūsų ir Eucharistinio Jėzaus bet kurioje pasaulio bažnyčioje, nors mes šiuo metu darbuotumės virtuvėje, biure, fabrike, gulėtume ligoninėje ar žaistume su vaikais, o gal mūsų mėgstamo serialo metu kaip tik būtų reklamos pauzė. Tam turime trumpą akimirką nutilti savo viduje, o širdyje sužadinti troškimą pagarbinti Meilės Dievą, Eucharistiją. Galime sukalbėti trumpą maldą, išreikšti savo tikėjimą, atsidavimą, pagarbinimą, permaldavimą. Paprašyti, kad Jėzus ateitų į mūsų širdį. Šis dieviškasis Skype’as gali trukti kelias sekundes, bet tai bus tikra meilės kupina adoracija, Šventosios Dvasios veikimu keičianti mus ir pasaulį. Malda prieš šventąsias Mišias ir po jų. Kadangi turime automobilius ir gerai nustatytus laikrodžius, į Mišias šiandien galime atvykti labai laiku ir labai laiku išvykti. Juk paprastai turime dar

daug nuveikti tą dieną. Bet prisiminkime šv. Augustiną: „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą (Komunijos) priėmimą.“ Maldos laikas iki Mišių pradžios ir po jų visada buvo Bažnyčios dvasinių mokytojų labai vertinamas. Tai iš tiesų adoracijos laikas. Prieš Mišias kviečiamės į pagalbą Šventąją Dvasią, kad su tikru tikėjimu ir meile įžengtume į Dieviškąją liturgiją, sąmoningai priimtume didžiausią ir svarbiausią Jėzaus darbą, kuris tuoj vyks ant altoriaus. Po Mišių, tyloje adoruodami Jėzų savo širdyje, atsiduodame Jo siuntimui – eiti dabar į pasaulį ir nešti Eucharistijos vaisius. Galime prisiminti ir pavesti Eucharistiniam Jėzui žmones ir aplinkybes, parapijos ir pasaulio reikalus. Adoracija po Mišių – tai misionieriaus adoracija. Esame kaip tie vyrai ir moterys, kurie rengdamiesi svarbiai užduočiai prisėda prieš kelionę, – kad sąmoningai ir su Jėzaus meile išeitume pro bažnyčios duris. Garbinimui išstatyto Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Tai ilgesnis tiesioginis buvimas Eucharistijos akivaizdoje ir laiko skyrimas Meilei. Todėl tikras adoracijos „ekspertas“, šv. Petras Julijonas Eimaras, pataria pradėti šį laiką meilės aktu Viešpačiui. Tai minčių, žodžių, proto ir valios pakėlimas Dievo meilės link. Tai adoracijos esmė. Ilgiau melsdamiesi galime naudoti skirtingas maldos formas – skaityti Šventąjį Raštą, maldas, medituoti, melstis Rožinį – naudoti visa, kas mums paprastai padeda. Tačiau kaip raudona gija tegul nuolat tęsiasi širdies pakėlimas į Jėzaus meilę, į jos pagarbinimą ir atsidavimą jai. Tai Dievo reikalas ir darbas, kada šis širdies atsidavimas ir atsivėrimas tampa paprastu įsižiūrėjimu į Eucharistinį Jėzų, kuris yra labai įsižiūrėjęs į mus.

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų Tėvas danguje Šventasis Raštas šeimoms Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto (Mt 6, 7–13). Kalbant apie tėvystę neįmanoma išsemti minčių ir patirčių, nes temos apie meilę talpiausios. Iš meilės kyla ir didžioji, esminė bei tobuliausia tėvystės apraiška – dieviškoji tėvystė. Dievas yra Tėvas. Tėvų meilė labiausiai ugdo asmenybę, brandina atrasti ir pažinti kitą, pasiaukoti kito meilei. Todėl apie tėvystę esminės kalbos turėtų būti ten, kur labiausiai sužydi meilė, kur ji daugiausiai svajoja, ja labiausiai tikima – tarp sužadėtinių. Kaip tik šioje susitikimo meilėje, lyg takoskyroje, atsiranda numanoma perspektyva, kuriama ateitis, rengiamos aplinkybės ir nujaučiama, jog bus trečias – kitas, jog du taps viena ir tasai naujos būties tapsmas virs meilės bilietu į ateitį. Mums, žmonėms, Tėvo meilė dėl mūsų prigimties netobulumo teikiama tarsi dalimis, išdėstant laike, aplinkybėse, paskleidžiant ją per kelias kartas. Taip mus apsupa daugiaasmenė tėvų meilė, sklindanti iš kelių kartų pagal laiką ir iš būrio aplinkinių pagal giminystės laipsnį. Dėl kartų ir giminystės ryšio daugelis žmonių imasi vykdyti, atrodytų, neaprėpiamą tėvų meilės užduotį. Taip šeimoje ir visuomenėje kuriama gyvastinga šeimos kultūra, kurios paskirtis ne vien estetinė ar socialinė, bet daug labiau – žmogaus ir žmonijos gyvastingumas bei amžinasis išgelbėjimas. Joje veikia ne tik žmogus, bet ir Dievas su savo planu ir užduotimi žmonėms. Nemažai šeimų šiandien yra išsisklaidžiusios po visą pasaulį. Štai viena į šeštą dešimtį įžengusi sutuoktinių pora su džiaugsmu laukia Velykų: atvyks į svečius jo sesuo iš

pilnatvei. Pavadinimas „Pilnų namų bendruomenė“ asocijuojasi su senomis lietuviškomis žemdirbių tradicijomis, kai kelios kartos gyvendavo viename dideliame name. Anūkai bendraudavo ir su seneliais, ir net su proseneliais. Daugiau žmonių galėjo išlaikyti didesnį ūkį. Žinoma, toks gyvenimas turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Tačiau ne tiek svarbu gyvenimo forma, kiek toje bendruomenėje gyvenančių asmenų branda, jų elgesio stereotipai, puoselėjamos prigimtinės vertybės. Nutraukus ryšius tarp kartų, atsivėrė naujos galimybės kurti nepriklausomas savo šeimos mažąsias bendruomenes (tėtis, mama ir vienas vaikas, geriausiu atveju – du). Tačiau be privalumų – saviraiškos laisvės, nepriklausomybės ir kt., atsiranda nemažai trūkumų. Atskirta nuo vyresniųjų kartų, dar nebrandi šeima dažnai neatlaiko jai kilusių išbandymų, nematydama tvirto giminės pavyzdžio.

Olandijos, jos sesuo – iš Norvegijos, grįš abi dukros – viena su šeima iš Anglijos, kita, jaunesnė, dar netekėjusi – su drauge iš Kuveito. Tai bus smagios Velykos: krykštaus keturi anūkai, liesis nesibaigiančios šnekos, vaišės, gėrimai. O po to – vėl visi į savus kraštus išvyks kurtis savos laimės, kurios pagrindas dažniausiai būna materialinė gerovė. Kuo atskiresnė, vienišesnė šeima, tuo didesnė jai tenka tėvystės, motinystės užduotis. Vadinamosiose nepilnose šeimose (pridurčiau – nepilnose giminėse, turėdamas galvoje emigracijos padarinius) tėvystės užduotis ima telkti į pagalbą įvarius pakaitalus, padirbinius ir, net sunku įvardyti, visokiausias (ne)įmanomas atmainas. Vyrauja dvi kraštutinės nuomonės: susituokus gyventi kuo toliau ir atskirai nuo tėvų, kad šie nesikištų į jaunos šeimos reikalus, su tėvais palaikyti kuo mažiau santykių neleidžiant jiems kištis į anūkų auklėjimą – kad neišJolantos Klietkutės nuotrauka lepintų, nesugadintų (mus tėvai anksti atidavė į darželį, mes juos irgi Sakramantine malone pašventintos atiduosime į „darželį“ – senelių namus, santuokinės tėvystės/motinystės kai jie nebegalės rūpintis savo buitimi); užduotis kartu yra ir nuostabiausia susituokus gyventi su tėvais, nes taip ir galimybė. Tokia šventos meilės galimybė finansiškai labiau apsimoka – tėvai išlaivirsta tikrove krikščioniškoje santuokoje ko ūkį ir anūkus gali prižiūrėti – nemoir įgauna pajėgumą tėvų meilėje kamos auklės. gimusiuosius subrandinti iki dangiškojo O išmintis yra viduryje. Ir šeimos verTėvo meilės tobulumo, iki amžinos giška priklausomybė, ir jos asocialumas – meilės bendrystės Tėvo namuose. neįpareigojanti, amorali laisvė – kelia paKun. Kęstutis K. BRILIUS MIC vojų tėvystės užduoties vientisumui ir Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gerbk savo tėvus, kad... Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Įst 5, 16). Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visą, ką jie tau yra davę? (Sir 7, 27–28). Ketvirtasis Dekalogo įsakymas, raginantis gerbti savo tėvą ir motiną, pateikia šią nuostatą kaip moralinę normą, kurią senovėje žinojo labiausiai išsivysčiusios Artimųjų Rytų tautų civilizacijos ir kuri įpareigojo kiekvieną geros valios žmogų. Šis įsakas eina po pirmųjų trijų paliepimų pirmosios plokštės, kalbančių apie įsipareigojimus Dievui, ir yra pirmasis įsakymas apie įsipareigojimus artimui. Pačiõs įsakymo pradžios veiksmažodžio kabbēd (liet. „gerbk“) tiesioginė reikšmė: išpažink žodžiu ir veiksmu, kad kažkas yra svarbus, reikšmingas. Jis vartojamas tekstuose apie Viešpaties garbinimą (Ts 13, 17; Iz 29, 13; 43, 20. 23; Ps 22, 24; 50, 23; 86, 9; Pat 3, 9; 14, 31). Todėl įsakymas atiduoti pagarbą tėvams sietinas su Senojo Testamento įsaku gerb-

ninkas, tai kur yra man priklausanti pagarba, – taip Galybių VIEŠPATS sakė jums“ (Mal 1, 6a). Didelė pagarba tėvams išsakoma Biblijos puslapiuose, kai Dievas pristatomas kaip tėvas (Oz 11, 1–4; Iz 1, 2; 63, 16; Jer 3, 19; 31, 9; Mal 1, 6; 2, 10) arba kaip motina (Iz 49, 15; Iz 66, 13), tačiau Izraelio tėvu Jis laikomas santykinai (Įst 32, 6b; plg. 32, 18). Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pristato Dievą kaip tėvą, kalbėdamas tautai: „Žinok tad savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus kad baudžia savo sūnų“ (Įst 8, 5; plg. 4, 36; 11, 2). Dievo teisynas įpareigoja, tolygiai ir be jokių išlygų, gerbti vienodai ir tėvą, ir motiną. Tad motina turi būti vaikų gerbiama kaip ir tėvas. Antrosios plokštės pirmosios nuostatos privalo laikytis vaikai ir suaugusieji. Sunku įsivaizduoti, kad suaugę vaikai rūpintųsi tėvais, jei vaikystėje jų niekas taip būtų neauklėjęs. Tačiau šis paliepimas visų pirma skirtas suaugusiems vaikams. Štai kokios pasekmės būna tiems, kurie nesilaiko šio įsakymo: „Kas užgauJokūbo ir Juozapo susitikimas. Williamo de Brailes Biblijos iliustracija, apie 1250 m. Anglija na tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. Kas keikia ti patį Dievą. Tai aiškiai matyti pranašo tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi“ Malachijo tekste, kur lygiai taip pat kal- (Iš 21, 15. 17). Tokia pati bausmė skirbama apie pagarbą tėvui ir pagarbą Die- ta tam, kuris žemina ar įžeidinėja savo vui: „Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo gimdytojus (plg. Kun 20, 9; Įst 27, 16). šeimininką. Taigi jei esu tėvas, tai kur yra Jei sūnus neklausydavo tėvų pamokymų man priklausanti garbė? Ir jei esu šeimi- ir toliau gyveno pasileidėlio ir girtuoklio Artuma 2014 m. balandis

gyvenimą, jį užmėtydavo akmenimis: „Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, tada jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietos vartų. Jie pareikš miesto seniūnams: ‘Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis.’ Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis“ (Įst 21, 18–21a). Už savo tėvų įžeidinėjimą yra numatyta tokia pati bausmė, kaip ir už piktžodžiavimą Dievui: „Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi“ (Kun 24, 16a). Juozapas yra tobulai įvykdęs ketvirtąjį Dievo įsakymą žmogus, – gelbėdamas savo tėvą nuo bado Kanaano krašte, pasikviečia į Egiptą, aprūpina jį ir savo brolius išlaikymu, o pačiame gyvenimo saulėlydyje surengia iškilmingas laidotuves (Pr 45–50). Palaidoti savo tėvus buvo šventa vaikų pareiga (Pr 47, 29–31; plg. Tob 4, 3). Kas vykdo šį įsaką, tam Kūrėjas duoda pažadą – „ilgai gyvensi ir tau seksis žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria“ (plg. Įst 5, 16). Beje, prie kitų įsakymų nerandame jokio Dievo įsipareigojimo, taip yra tik prie šio. Dievo pažadas išplėstas Siracido knygoje; joje pridedama ir išvadavimas iš nelaimių, maldų išklausymas, vaisingumas, turtingumas, iš vaikų kylantis džiaugsmas bei nuodėmių atleidimas (Sir 3, 1–7). Šis pažadas atsispindi ne tiktai žemiškajame, bet ir amžinajame gyvenime: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2).

Dievo išpažinėjas, skaitantis ketvirtajame Dekalogo įsakyme ilgo gyvenimo pažadą vaikams, kurie gerbia tėvus, gali laukti šio atlygio dabartiniame gyvenime ir viltis visiško jo išsipildymo amžinybėje.

Didelės ir mažos kryžkelės

Ne mūsų reikalas teisti AUTORITETUS Vytautė MACIUKAITĖ

Šiais Šeimos metais labai tinka apmąstyti ketvirtąjį Dievo įsakymą, raginantį gerbti tėvą ir motiną. Psichologijos mokslo raida irgi skatina naujai pažvelgti į daugelį su šiuo įsakymu susijusių aspektų. Ne viskas taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų tiems, kurie užaugo puikiose šeimose. Jie, regis, savaime jaučia dėkingumą ir pagarbą savo tėvams. Bet ką daryti tiems, kuriems ne taip pasisekė? Būtent šiai žmonių grupei, kuri tikriausiai sudaro nemažą žmonijos dalį, svarbu rasti atsakymus, tinkančius mūsų šiandieniam gyvenimui. Kalbėsime ne tik apie tėvų ir vaikų santykius, bet ir bandysime išplėsti šią temą iki autoriteto apskritai ir teisės/pareigos jam paklusti.

Tėvų kaltė? Galbūt ir tiesa, jog mūsų karta ne tik jaučiasi, bet iš tiesų ir yra nelaimingesnė už praėjusias kartas, kaip teigia vokiečių filosofas Jörgas Splettas. Mūsų santykis su Dievu sutrūkinėjęs, lygiai kaip ir tėvų santykiai su vaikais dėl įvairių istorinių aplinkybių. Kartas verčia susvetimėti ir technikos išradimai bei vis greitesnis jos tobulėjimas. Daug žmonių sužeisti nuo ankstyvos vaikystės, neretai ir nuo motinos įsčių. Ir vis dėlto gera žinia tiems, kurie jaučiasi likimo nuskriausti ir tėvų mažai mylėti, arba tiems, kurie apskritai nepažino savo tikrojo tėčio ar mamos, – net geriausia šeima neišvengia auklėjimo klaidų, net tobuliausi tėvai ne visada geba perduoti savo vertybes vaikams. Kita vertus, net asocialiausia šeima ne visuomet palieka neigiamus pėdsakus savo palikuonių gyvenime. Neverta nagrinėti, kodėl vienaip ar kitaip nutinka, nes vargu ar rasime mus patenkinantį atsakymą. Svarbiausia – suprasti, kad joks žmogus neliko nepaliestas gimtosios nuodėmės, kuri mus pasiekia nuo Adomo ir Ievos. Jei kažkuo kaltiname savo tėvus, tai norom nenorom mums galiausiai tenka „prisikasti“ ir iki pirmųjų tėvų, o galbūt netgi ir iki jų Kūrėjo, leidusio įvykti šiai tragedijai.

Žmogus sukurtas laimei Klausimas, kodėl turiu kentėti dėl to, ką padarė mano gimdytojai ar pirmieji tėvai, tikriausiai senas kaip žmonija. Dauguma nerandančių atsakymo numoja ranka į tokį „neteisingą“ Dievą ir į bet kokią religiją. Tačiau jeigu atsakymo dar neradau, toli gražu nereiškia, kad tai neišsprendžiama dilema. Jeigu tikime Dievo gerumu, jeigu Gėrį laikome ne tik Dievo savybe, bet pačia Jo esme ir jei šią tiesą laikome esmine, tuomet atsakymo toli ieškoti neteks. Dievas žmones sukūrė laimei. Sukūrė juos ir vienus

nuo kitų priklausomus, vienus su kitais susijusius – tam, kad galėtume vieni iš kitų perimti gėrį, juo dalytis, bendrai juo džiaugtis. Tas pats nutinka ir su blogiu, kuris lygiai taip pat užkrečia ir plinta. Žinoma, nereikia manyti, kad Dievas buvo toks neapdairus ir, kurdamas žmogų, neapsvarstė šio neigiamo „šalutinio poveikio“. Vis dėlto Jis, norėdamas išvengti blogio, nenaikina gėrio, kaip kad elgiamės mes. Dievas iš anksto žinojo sprendimą, nes turėjo blogio priešnuodį.

Blogio priešnuodis Pirmiausia verta paminėti, kad nė vienas žmogus nėra vien savo tėvų „produktas“. Nors sakoma, kad obuolys nuo obels netoli ritasi, taip būna tik tada, jei pats to nori. Esame ne tik susiję su tėvais, bet ir nepriklausomi nuo jų. Kuo labiau bręstame, tuo tvirčiau imame savo likimą ir ateitį į rankas. Problema ta, kad vaikams, kurie yra gavę mažai meilės savo šeimose, sunku atsistoti ant kojų ir priimti tinkamus sprendimus. Tačiau išeitis yra. Mums prieinami įvairiausi informacijos šaltiniai, to trūko visoms kartoms iki mūsų. Daug žmonių savo patarimais ir supratimu bent jau iš dalies ar kurį laiką gali atstoti mums tėvus. Negana to, gyvename krikščioniškame krašte, turime Bažnyčią, kurios tarnai kunigai, nebūtinai asmeniškai su mumis bendraudami, palydi mus augimo kelyje. Per juos ir per žmogumi tapusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų randame kelią į Dievo širdį. Juk Jėzus sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Klusnumo vertė Tėvus daugiau ar mažiau mums gali pakeisti įvairūs kiti autoritetai: giminės, mokytojai, kunigai ir pan. Ne tik tėvų nemylėtiems, bet ir visiems reikia kitų žmonių ir jų paramos. Fiziškai ir dvasiškai bręstame visą gyvenimą ir mums reikia, kad kažkas mus augintų. Terminas „autoritetas“ lotynų kalboje yra kilęs iš žodžio „augti“ (auctoritas – augere). Kad autoritetas padėtų mums augti, reikia vienos būtinos sąlygos – klusnumo, kuris leistų atsiverti Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

tiems, kurių klausome. Štai kodėl reikia rimtai žiūrėti į ketvirtąjį Dievo įsakymą. Klusnumas tikrai nėra ankstyviausia pavergimo forma, kuria pasinaudodami blogi tėvai traumuoja savo vaikus ir dėl to ją reikėtų pakeisti antiautoritariniu auklėjimu (antiautoritarinio auklėjimo idėjos pradininkas Jeanas-Jacquesas Rousseau, ją išdėstęs veikale „Emilis, arba Apie auklėjimą“, savo penkis vaikus atidavė į prieglaudą pasiteisindamas tuo, kad negalės jų išauklėti taip, kaip reikalauja jo aukšti idealai). Kas neišmoksta klausyti nuo pat vaikystės, tas menkai galės atsiverti kitiems autoritetams, kuriuos galbūt vėliau sutiks savo gyvenimo kelyje. Tą patį galima pritaikyti ir santykiui su Dievu.

Klusnumo ribos

klausyti ir paklusti. Kas paklūsta žmogiškajam autoritetui, tas sugeba išgirsti Dievą. Kas klausosi, tas pripažįsta kitą žmogų, jo viršenybę, auga per klausymąsi, atsiveria naujoms įžvalgoms, kurių pats neatranda. Klusnumas yra vienas iš pamatinių žmogaus poreikių – jo nepatenkinęs žmogus jaučiasi labai negerai. Klausome savo tėvų, vyrų ir žmonų, valstybės vadovų, paklūstame Bažnyčiai, Dievui, savo sąžinei. Todėl antiautoritarinis vaiko auklėjimas gali būti žmogui pražūtingas. Taip išauklėtas žmogus tampa nepajėgus kažkam nusilenkti, išskyrus savo ego, ir jaučiasi be galo vienišas. Neretai nutinka taip, jog jis ima garbinti antiautoritetus, t. y. žmones, skleidžiančius destrukciją. Kai pasitikėjimas pažeistas ar visiškai sugriautas, ant tokio pamato neįmanoma kurti pasitikėjimo savimi, kitais žmonėmis ir Dievu. Tai sukelia tik begalinį skausmą. Tik jis yra ne bausmė už tėvų nuodėmes, o greičiau paskata ieškoti ir keistis.

Tačiau klusnumas, kaip matyti ir iš kai kurių Evangelijos vietų (Lk 15, 11–32; Mt 21, 28–32), negali būti besąlygiškas ar aklas, kylantis iš baimės ar prievartos. Kristus žengia toliau, nei reikalauja Nei tėvai, nei pats popiežius negali reikalauti iš mūsų dalykų, ketvirtasis įsakymas Senajame kurie nesiderina su sveiku protu Testamente. Kad ir kokie ir mūsų sąžine. Žmogui svarbu nuostabūs mūsų tėvai, būdami atrasti asmenišką santykį su Dieneprisirišę prie jų, atrasime kur kas vu, pačiam laisvai išmėginti įvainuostabesnį Dievą. Jei iš izraelito rias situacijas. Tikras klusnumas buvo reikalaujama gerbti tėvus, tai Klusnumo pagrindas yra kyla iš pagarbos autoritetui. ToNaujojoje Sandoroje Jėzus Kristus ne autoriteto moralinis dėl sunku tikėtis, kad tėvai, patys tobulumas ar jo inteligencija, parodo būdą, kaip tai padaryti, kai, nenusilenkiantys jokiems autoriakimis žiūrint, nėra bet tiesiog jo paskirtis būti žmogiškomis tetams (nors tai būtų ir jų pačių jokio pagrindo pagarbai. Jis siūlo autoritetu. sąžinės balsas), galėtų reikalauti palikti, paleisti, atleisti. Jis kviečia pagarbos ir pasitikėjimo iš savo mus mylėti Jį labiau už tėvus (plg. vaikų. Vis dėlto tai galioja tik tuomet, kai žmogaus proMt 10, 37) ar net „laikyti juos neapykantoje“ (plg. tas ir valia yra pasiekę tam tikrą brandą. Lk 14, 26), leisti mirusiems laidoti savo numirėlius Kad turėtų teisę iš savo nesubrendusių vaikų reika(plg. Lk 9, 59–60) ir sekti paskui Jį. Tai padaryti lauti klusnumo, tėvai neprivalo būti visiškai neklystantys. privalome ir dėl savęs, kad mūsų gyvenimą lydėtų Kaip yra pasakęs ispanų filosofas Francisco Suárezas SJ, sėkmė. Sakoma, kad tik netekę tėvų įvertiname, net ir nedoras įstatymų leidėjas geba leisti teisingus įstaką jie mums davė ir kiek dėl mūsų padarė. Todėl tymus. Klusnumo pagrindas yra ne autoriteto moralinis verta mirtį išgyventi dar gyvenime. Paleisdami savo tobulumas ar jo inteligencija, bet tiesiog jo paskirtis būtėvus, atleidžiame jiems ir kartu laimime santykį su ti autoritetu. Todėl ne mūsų reikalas teisti autoritetus. Dievu – mūsų žemiškieji tėvai yra Jo tėviškumo ir Vaikai privalo klausyti, kol to iš jų reikalauja jų amžius, motiniškumo atspindžiai. Dievas dovanoja mums o suaugusieji – kol vienaip ar kitaip priklauso nuo tam pasitikėjimą ir klusnumą, kurių galbūt neatsinešėme tikro autoriteto. iš savo šeimos. Taip įgauname pagarbos savo tėvams, o tėvai savo ruožtu įvertina, koks turtas yra Klusnumo trūkumas pragaištingas jų vaikai. Taigi ne tik klusnumas, bet ir pasitikėjimas yra svarbi vaikų auklėjimo dalis. Amerikiečių psichoanalitikas Erikas Eriksonas teigia, kad pats ankstyviausias jausmas, kurį atsinešame iš savo šeimos, yra būtent pasitikėjimas. Juo remiasi laisvas klusnumas. Tik laisvas žmogus geba Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Senelių patirtis ir išmintis Antanas SAULAITIS SJ draugai, užsiėmimai, pramogos, jausmai, viltys, pergalės. Kai esi senesnis, pasaulis gali sumažėti. Vieną senelį teko lankyti septyniolika metų. Jo didžiausias rūpestis, atrodo, būdavo tuoj pat atkreipti dėmesį į paklodės ar antklodės raukšlę, kurios ištiesinti pats negalėjo. Iš šeimos, bendruomenės, visuomenės, žmonijos liko šis kambarėlis, netgi tik ši lovytė ir šalia jos maldingai prisiklijuoti šventųjų paveikslėliai. Ne visi vienodai į vyresnio amžiaus žmones, į kiek ribotai galinčius pajudėti žvelgia. Antai amerikietiškos prieglaudos kelių asmenų kambaryje artiniesi prie ramiai sėdinčio senelio. Netoliese praeinantis tarnautojas pataria: „Neverta su juo prasidėti – jam maišosi.“ Kaip tik pagalvoji, labai puiku, nes man irgi dažnai maišosi: apstu klausimų, mažai atsakymų, daug dalykų, paaiškėsiančių tik žiloje senatvėje. Pakalbini šalies vietine kalba, žmogus atsako lietuviškai. Nuo to laiko šis kampelis tapo kiekvieno ketvirtadienio trauka. Su angliakasiu kalbamės, kiek mandagumas leidžia, nes reikia dar sustoti prie sava kalba kalbančio čeko, kuris mano, kad jį kas savaitę lankąs svečias supranta.

Žmogus prisimeni akmens amžių ir šiandieninius pirmykščius žmones. Sumedžioję beždžionę ar stirną, maistingiausias laimikio dalis atiduoda senoliams, nebegalintiems medžioti, nešantiems visos genties patirtį ir išmintį, pagal išgales prisidedantiems prie smulkesnių darbelių bei pareigų. Mažose, kaimiškose bendruomenėse gyvena labiau kaip šeimyna, apimanti visas kartas; vaikų auklėjimas, genties maitinimas bei apsauga, senesniųjų globa – visų bendras uždavinys. Seniems žmonėms patarnauti nelengva. Viena 92 m. savanorė kasdien ištikimai lanko senelių globos namus, kalbasi, patarnauja. Paklausta įspūdžių, atsidūsta: „Nuvargstu vis su senais žmonėmis užsiimdama.“ To nuovargio nejauti tik kartą per savaitę senelius lankydamas ar džiaugdamasis, kai mokinių chorelis ar skautų, ateitininkų būrelis ateina padainuoti ar kalėdinių giesmių pagiedoti, apdovanoja savo pagamintais sveikinimais ar rankdarbėliais. Sunku būdavo šaukšteliu maitinti žmogų, nebegalintį maisto pasisemti ar kramtyti. Šaukšteliu dedi prie lūpų kąsnio dydžio maltos mėsos, maltų morkų, bulvių košės. Karštas patiekalas taip skaniai kvepia, seilės savanoriui varva, o kartais reikia kantriai prikalbinti dar vieną šaukštą priimti – už dukrą, už sūnų, už anūkus, vieną po kito. Imtum ir pats užbaigtum skanėstus... Įspūdingiausias simbolis vis būna rankos. Savo baltomis kaip lelijos rankytėmis paimi raukšlėtas rankas, krumpliuotus pirštus. Matomos visos gyslos, kai paties rankas gaubia sandariai prilipusi oda. Kiek daug istorijos ir išgyvenimų pasakoja senolių rankos – kiek kartų skalbė savo šeimai, plovė indus, glostė vaikus bei anūkus, kaito prie puodų, šalo prie malkų, darbų, šluostė savo ir kitų ašaras, talkino vargstantiems... Jau nekalbant apie karą, priespaudą, imigraciją, šeimos sėkmes ir nesėkmes, vidines baimes dėl savęs ir kitų, nežinią, esminius žmogaus klausimus bei mįsles. Jaunystėje atrodydavo, kad visas pasaulis mūsų. Tik keliauk, skaityk, žiūrėk, klausyk, siek. Mokslai, darbai,

Marijos Stanulytės nuotrauka

Grįžtu namo, kaimyninėje parapijoje kartu su kitais šešiais kunigais talkinęs pomokyklinių tikybos pamokų vaikų išpažintims. Mieliausi būna mokinių pasisakymai: „Pešiausi su broliais, seserimis“, žinoma, iš meilės – vaikai namie palaipsniui išmoksta dalytis saule su kitais. Kone kiekvienas prisipažįsta: „Neklausiau mamos, nedariau, ko tėveliai prašė, atsikalbinėjau mamai ir tėčiui“ (močiutei niekad neatsikalbinėja). Tada pagalvoji apie ketvirtąjį Dievo įsakymą, kuris tikrai netaikomas vaikams, o suaugusiems vyrams, kaip ir visi Senojo Testamento skelbiami Dievo įstatymai. Vėliau išaiškinta, kad šie dešimt gairių išreiškia žmogaus prigimtinį įstatymą, savaiminę žmogiškumo dorą, galiojančią nuo Rojaus laikų iki pasaulio pabaigos.

Gal rytiečiams lengviau, bet romietiškos bažnytinės kultūros asmeniui svetima tą patį kartoti. Kartą pasakei, meldei, aptarei, sutarei, išgirdai – užtenka. Atrodo, kaskart senukas ar senelė pereina vis tuos pačius įvykius, nuoskaudas, prisiminimus. Galėtum atmintinai jo ar jos pasakojimą tęsti, o tenka pagarbiai, kantriai klausytis. Kaip ir kitais žmogiškųjų santykių atvejais, kova vyksta Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

ne su anuo ar anais, o su savimi. Tada paguodžia mažų vaikų nuojauta, kad reikia pasakoti lygiai taip pat – kai vyresnė sesuo ar broliukas, tėvai ar seneliai pasakoja ar skaito tą pačią pasaką, pastebėjęs kitokį turinį ar net žodį, mažasis iš karto įspės: „Ne taip.“ Labai linksma tyčia įterpti pasakai nepriklausantį veikėją ar vaizdą vaikučio pastabai paskatinti. Tai gal nėra taip baisu tų pačių istorijų daug kartų klausytis? Dauguma vyresnio amžiaus ir paliegusių asmenų gyvena namuose. (Vien JAV apie 60 mln. žmonių savo šeimos ar šeimynos narį globoja namie.) Vienaip slaugyti ar lankyti svetimą žmogų, kitaip – savo tėvą, motiną, tetą, senelį ar prosenelę. Įsivelia visokie jausmai, kai vaikai tampa savo tėvų globėjais lyg tėvais. Visą jaunystę ir gyvenimą tėvai buvo toji stipri atrama, šaltinis, o dabar sūnus ar duktė tampa atsakingaisiais, vaidmenys pasikeičia. Viena rūpintis silpnučiu kūdikėliu, kita – silpnu suaugusiuoju. Vėl tenka atsirinkti savo žvilgsnį, siekius, laikyseną ir elgesį, atspindėti dėkingumą, pagarbą, viltį mūsų visų dalyvavimu Kristaus Prisikėlime, kaip meldžia sakramentiniai Ligonių patepimo žodžiai: „Dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia.“

Pažvelgę į kryžių tuo pat metu matome Kristaus pergalę, nugalėjusią mirtį ir nuodėmės vergiją. Išmokstame ir palaipsniui suvokiame: Dievas tapo silpnas, kad būtume stiprūs malonės dalininkai. Ne veltui kai kurios Amerikos indėnų gentys į Dievą kreipiasi: „Seneli!“

Artuma 2014 m. balandis

Tėvų valdžia? Dr. Ramunė JURKUVIENĖ

Vis rečiau autoriteto sąvoka skamba mūsų kalboje, mirga laikraščių puslapiuose. Gali susidaryti įspūdis, kad autoritetas mums vis mažiau reikalingas. Ar taip yra iš tikrųjų? Kartą teko būti tam tikro nesusikalbėjimo liudininke. Užsieniečiai vedė seminarą ir buvo paminėtas žodis authority. Paaiškėjo, kad vakariečiai šią sąvoką tapatina su valdžia ir galia. Lietuviai ėmė įrodinėti, kad autoritetą turintis asmuo mūsų šalyje suprantamas kaip pelnęs pripažinimą, tikrai vertas didelės pagarbos ir pasitikėjimo, sakantis tiesą, į jį norisi lygiuotis. Deja, valdžią ir galią turinčius mūsų šalyje retai laikome autoritetais ir nuoširdžiai gerbiame. O ką mes gerbiame? Ar dažnai mūsų santykį su kitais galima pavadinti pagarbiu? Neretai bendraudami su kitais norime būti pirmesni, pranašesni, stipresni. Stengiamės tai parodyti aplinkiniams ir taip priversti juos su mumis skaitytis. Kitas būdas valdyti padėtį bendraujant su stipresniais ir galingesniais už save – įsiteikimas, pataikavimas. Tačiau nuoširdumo tokiuose santykiuose nedaug.

Tėvų autoritetas Iš tikrųjų bendravimas su kitais turėtų būti grindžiamas nuoširdžia pagarba. Gerbti kitus gali tas, kuris pats yra patyręs aplinkinių pagarbą. Gerbiamas nuo vaikystės žmogus išsiugdo savigarbą. Pagrindinė pagarbos mokanti terpė yra šeima. Šeimoje žmogus išmoksta gerbti kitus ir būti gerbiamas. Šeimoje autoritetas yra labai svarbus. Ross Campbell plačiai pasaulyje žinomoje knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“ teigia: „Pirmoji tėvų pareiga yra padėti savo vaikams jaustis tikrai mylimiems. Antroji pareiga – būti savo vaikams autoritetu ir su meile juos disciplinuoti.“ Būti savo vaikams autoritetu nėra labai paprasta, ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Autoritetu sunku tapti tėvui ar motinai, kurie elgiasi autoritariškai arba priešingai – labai liberaliai. Autoritariškai besielgiantys tėvai yra labai griežti, nekreipia dėmesio į vaiko jauseną, išgyvenimus, neatsižvelgia į sūnaus ar dukros suvokimą, galimybes, reikalauja labai sėkmingų mokymosi ar kitos veiklos rezultatų, viską nusprendžia už vaiką ir neugdo jo sugebėjimo mokytis iš savo patirties ir klaidų. Tokius tėvus vaikai dažniausiai ne tiek gerbia, kiek jų bijo, stengiasi išvengti artimesnio ryšio su jais, nenori dalytis savo mintimis, nuomone, išgyvenimais, jaučiasi vieniši ir tėvų nesuprasti. Ypač pavojinga, kad tokių tėvų vaikai, iškilus rimtoms gyvenimo problemoms, ieško ne tėvų, kurių gėdijasi ar jų bijo, patarimo ar pagalbos, bet draugų, kurių gyvenimo patirtis labai ribota. Kartais kreipiasi į kitus asmenis, kurių ketinimai ne visuomet geri, tad gali patirti ne pagalbą, bet pasinaudojimą jų sunkia padėtimi. Pastaraisiais metais daug dažniau sutinkame ne autoritariškai, bet labai liberaliai nusiteikusius tėvus. Pasiskaitę knygų ar straipsnių apie psichologinį smurtą, apie vaiko žalojimą įvairiais reikalavimais ir spaudimais, jie ima vaikui viską leisti, tenkinti visus jo norus. Deja, tėvai,

Didelės ir mažos kryžkelės

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

tikėdamiesi, kad vaikas, kurio visi norai tenkinami, bus laimingas, neišvengiamai patirs nusivylimą. Vaikas, tampantis pagrindiniu šeimos valdovu, nurodinėjantis, ką jam pirkti, nebus patenkintas, nes turi ne tėvą autoritetą, o tėvą tarną, daugiau ar mažiau paklusniai tenkinantį jo įgeidžius. Vaikas neturi tiek supratimo ir gyvenimo patirties, kad galėtų atskirti, ko jam gyvenime tikrai reikia, o kas tik gražiai blizga ir traukia akį. Jeigu tėvai nepadės vaikui susigaudyti pagundų ir pasiūlymų jūroje, kaip jis išmoks svarbiausio gyvenimo mokslo – tinkamai pasirinkti?

Ką gali ir ko negali pats vaikas? Vis daugiau mokslininkų ir praktikų prieina išvadą, kad autoritetą tėvas ar motina įgyja tuomet, kai stengiasi suprasti vaiką, jo jausmus ir pasaulėvoką, bet prisiima atsakomybę spręsti, kiek ir kur vaikas pajėgia pats daryti sprendimus. Tėvas ir motina turi mokyti vaiką rinktis tada, kai jis pajėgus apsispręsti, ir nepalikti vieno tada, kai jo gyvenimo patirties ir žinių dar nepakanka. Suprantame, kad dvejų metų vaikelis gali pasirinkti, kokios spalvos palaidinę apsivilkti ryte, bet nepajėgia nuspręsti, ar gali žaisti su ugnimi. Tokiam sprendimui jis neturi pakankamai išmanymo. Tėvai privalo neleisti jam rizikuoti, nes jo žinios per mažos, kad įvertintų pavojų. Panašiai ir penkiolikmetis – yra dalykų, kuriuos jis gali išmėginti. Tačiau yra daugybė viliojančių dalykų, kai penkiolikmečiui neužtenka supratimo atpažinti žaidimo su ugnimi pavojų. Atsakinga motina ar tėvas neužkraus vaiko pasirinkimais, kurie viršys jo sugebėjimus. Kaip tai atrodo realybėje? Motinos ar tėvo pareiga įvertinti pavojus, kurie slypi vaiko aplinkoje. Ne įkyriais klausimais ar persekiojimais – tai skatina vaikų uždarumą. Tačiau skyrus laiko nuolat palaikyti šiltą santykį su vaiku, nesunku suvokti, kokioje aplinkoje jis būna už šeimos ribų. Tuomet labai svarbu, kad matytų aiškią ir suprantamą tėvų poziciją. Tėvas, kuris gerbia save ir tikrai rūpinasi savo vaiku, nedarys problemos, kad vaikas pasirinko vienokią ar kitokią šukuoseną, bet neleis dalyvauti tūsuose, kurių negalima pavadinti nei skaisčiais, nei blaiviais. Neleidimo motyvas labai paprastas: „Todėl, kad aš (tavo tėvas ar motina) taip pasakiau.“ Verta pa-

rodyti, kad suprantame savo vaikų-paauglių norą, netgi troškimą, tačiau turime gyvenimo patirties tiek, kad suvoktume, jog išmintingo pasirinkimo padaryti jie dar nepajėgia. Mes atsakingi ir turime padėti, neužkraudami daugiau, negu vaikai gali panešti. Be to, neprivalome jiems aiškintis. Kuo aiškesnis ir ryžtingesnis mūsų sprendimas, tuo lengviau mūsų vaikams patikėti mumis, tėvais. Jei rodysime savo pyktį, susierzinimą, priekaištausime, atskleisime vaikams tik savo silpnumą. Kuo šiltesni ir malonesni būsime, tuo tvirčiau nustatysime ribas ir tvarką. Tačiau šiluma turi būti neatsiejama nuo tvirtumo ir aiškumo. Jei tėvai patys abejoja savo teiginio pagrįstumu, kodėl Atsakingi tėvai vaikas turėtų jam paklusti? Paneužkraus radoksalu, kad tėvas ar motina, vaiko aiškiai parodantys vaikui jo elgepasirinkimais, sio ribas, bus didesnis autoritetas kurie viršys jo savo vaikui, negu tie, kurie nuolaidžiauja ar jaučiasi bejėgiai. sugebėjimus. Kur pasisemti tėvams jėgų tėviškai atsakomybei – rimtas klausimas ir jam reikia gilesnių ieškojimų. Svarbu, kad tėvai nebijotų atsakomybės ir atskirtų, kur vaikas nepajėgus jos prisiimti, ir paliktų jam spręsti ten, kur gali tai padaryti. Daug tėvų šokinėja apie savo vaikus ir neleidžia jiems pabandyti patirti natūralių gyvenimo nepriteklių ar sunkumų, bet palieka jiems pasirinkimą, kai tam reikia didelių pastangų – pažaboti savo aistrą, pasipriešinti milžiniškam bendraamžių spaudimui.

Autoritetas tikrai skiriasi nuo dirbtinai kuriamo tėvų įvaizdžio, kai tėvai slepia savo silpnybes, vaizduoja save geresnius, negu yra iš tikrųjų. Tai tikrai nesustiprina tėvų autoriteto. Įvaizdis gali būti sutapatinamas su išore. Deja, žavus namo fasadas ar žmogaus išvaizda nebūtinai kalba apie vertingą visumą. Dažnai būna priešingai. Clive’as Staplesas Lewisas savo veikale „Didžiosios skyrybos“ vaizduoja pragarą kaip gatvę, kurioje vietoj namų yra tik jų fasadai tarsi dekoracijos. Ko verta namu tik vadinama fasadinė siena? Ar tai namas? Ko vertas žmogus, jeigu visas dėmesys sutelktas tik į įvaizdį? Autoritetą gali įgyti ne įvaizdį kuriantis žmogus, bet tas, kuris iš tikrųjų kažkuo yra. Jam būdinga savitvarda, emocinis tvirtumas, nuolatinis siekis rinktis ištikimybę Dievui ir tiesai. Pagarba tokiam žmogui kyla matant jo atsakingumą, orų elgesį, pasitikėjimo vertą laikyseną. Suprantama, tai neatsiranda iš karto. To mokomės visą gyvenimą. Svarbu, kad neprarastume vilties tapti savo vaikams autoritetais. Tai dar viena kūrybos rūšis, kurios apstus gyvenimas šeimoje.

Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Apie pagarbą vaikui, arba Kaip šauksi, taip atsilieps Zita VASILIAUSKAITĖ

Savo aplinkoje greičiausiai rastume nedaug tėvų, kurie prisipažintų, kad jaučia pakankamą savo ūgtelėjusių vaikų pagarbą. Dažniau girdime atsidūstant, kad dabartinis jaunimas nesiskaito su vyresniaisiais. Net sėdimosios vietos užleidimas troleibuse pagyvenusiam žmogui, pripažinkime, sparčiai nykstantis reiškinys. Bet užuot piktinęsi, pasvarstykime, kodėl taip yra.

Pagarba ir savigarba Apie pagarbą tėvams prirašyta daug knygų, ji yra kiekvienos kultūros vaikų auklėjimo sudedamoji dalis. Tačiau bent mūsų krašte tai daugiau teorinis, nei praktinis dalykas. Mūsų akivaizdžiai netenkina, kaip paaugę vaikai elgiasi su savo tėvais, seneliais, mokytojais, vyresniaisiais. Skundžiamės, ir ne be pagrindo, pagarbos, dėmesio, supratingumo ir mandagumo stoka jaunimui bendraujant su vyresniaisiais. Aišku, galime piktintis sugedusiais laikais, prasta televizijos ir filmų moraline verte, žalojančiu interneto poveikiu, ugdytojų ir mokytojų abejingumu, nepakankamu profesionalumu... Bet gal mes patys ugdydami vaikus darome kažką ne taip, jei auklėjimas duoda tokius vaisius? Nepagarbus vaikų elgesys su tėvais dažniausiai atsiskleidžia paauglystėje. Iki tol daugeliui vaikų dėl silpnumo ir tėvų pagalbos būtinumo tėvų autoritetas yra neginčijamas, o ir patys tėvai savo rankose laiko auklėjimo svertus – vaiko elgesio vertinimą pagyrimu, apdovanojimu ar kritika ir bausme. Vaikų bei tėvų santykiai paprastai yra (ar turėtų būti) grindžiami abipuse meile, rodomu švelnumu, dėmesiu, pagalba vaikui, supratingumu ir pagarba jam. Gerbiami vaikai mokosi pagarbiai elgtis pirmiausia su tėvais, o paskui ir su kitais bei patys su savimi. Jau nuo vaikystės pradeda formuotis vaiko savigarba, kuri yra viena svarbiausių asmenybės savybių, daranti įtaką ne tik jo laikysenai, gyvenimo pasiekimams, bet ir santykiams su kitais. Suaugusiesiems reikia pagaliau liautis vienpusiškai reikalauti iš savo vaikų pagarbos. Jei vaiką suvokiame ne kaip asmenį, o tik kaip auklėjimo, tiksliau – dresūros objektą, nėra ko vėliau tikėtis vaiko pagarbos. Ar mes gerbiame tuos, kurių pagarbos stokojame?

Nematoma, bet juntama (ne)pagarba Kiekvienas gana tiksliai galime įvardyti pašnekovo pagarbos mums laipsnį. Jei su mumis bendraujantis žmoArtuma 2014 m. balandis

gus yra „pasikėlęs“, kalba „iš aukšto“ arba melagingai saldžiai, pabrėžia savo vertę bei pasiekimus, o mūsų ignoruoja ar nuvertina, tuoj pajuntame, kad esame negerbiami. O ką jau kalbėti, jei su mumis kalbama pakeltu tonu ar net tyčiojamasi... Vaikai tai irgi jaučia. Tik mes tokiose situacijose esame atsparesni ir galime pasiguosti, kad tas žmogus turi psichologinių problemų, trukdančių jam palaikyti pagarbius santykius su aplinkiniais (dažnai išskyrus tuos, kurie užima aukštesnes pareigas ir nuo kurių jis tiesiogiai priklauso). O vaikai, ypač jei tokius santykius patiria savo šeimose su svarbiausiais jiems žmonėmis – tėvais, galvoja: „Esu nevertingas ir nevertas pagarbos.“ Tokios „žinios“ pagrindu formuojasi žema savigarba ir nevisavertiškumo kompleksas, ateityje apsunkinsiantys to žmogaus gyvenimą. Pagarbus ir nepagarbus santykis su šalia esančiuoju beveik nematomai įaustas į bendravimą; plika akimi ne visada jį pamatysi, bet jis visada nujaučiamas ir nusakomas. Pagarbos raiška santykiuose su vaiku yra labai įvairi. Mūsų santykiai ir drauge pagarbos būdai kinta vaikui augant, todėl suprantama, kad vienaip pagarba reiškiama trimečiui ir visai kitaip – trylikamečiui. Tačiau mylintys tėvai visada ras, kaip tai padaryti, svarbu nepamiršti, jog tik pagarba vaikui padės išugdyti psichologiškai sveiką ir laimingą žmogų.

Svarbiausi pagarbos vaikui būdai Kalba yra vienas svarbiausių būdų, kuriais parodome pagarbą. Čia svarbu ir tai, kas kalbama ir kaip kalbama su vaiku. Šeimose dažnai stokojama gerų, įvertinančių padėkos žodžių ir visų pirma – sutuoktinių tarpusavio santykiuose. Atrodytų, ar sunku pasakyti vienas kitam gerų žodžių, prisipažinti meilę, pasidžiaugti vienas kitu, padėkoti. Tačiau jei tik kas ne taip, tuojau iškalbingai pratrūkstame. Nerodydami pagarbaus bendravimo pavyzdžio vaikams, sutuoktiniai negali tikėtis, kad vaikai juos gerbs. Viena iš esminių sėkmingo ugdymo sąlygų – tėvų pavyzdys. Kai kurie tėvai persistengia kritikuodami vaikus, pamiršdami juos įvertinti ir pagirti. Tokie paprasti žodžiai vaikui, kaip „mes didžiuojamės tavimi“, „aš tikėjau, kad tu gali“ ir pan., ir yra pagarbos jam ženklai. Tai nereiškia, kad vaiko negalima kritikuoti. Priešingai, be

Didelės ir mažos kryžkelės

kritikos vaikas neišmoks skirti gėrio nuo blogio. Tačiau kritikavimas ar net gėdinimas pašalinių akivaizdoje yra skaudus nepagarbos jam ženklas. Visi šeimos nariai yra ir turi jaustis lygiaverčiai ir verti pagarbos. Šeimos nario pareigas lemia jo amžius, o ne nelygiavertiškumas. Būtina, kad vaikas turėtų tam tikras pareigas bendrame šeimos ūkyje. Patikėjimas pareigų, kurios, vaikui augant, kinta, – netiesioginis pagarbos ir pasitikėjimo vaiku požymis. Tėvai, linkę viską daryti už vaiką, jį netiesiogiai nuvertina ir atima iš jo galimybę jaustis visaverčiu šeimos nariu. Dažnai tėvai skundžiasi, kad Vienintelis vaikai nesupranta, jog suaugusieji turi teisę į laiką sau. Tačiau ir vaibūdas kas turi tokią teisę. Aišku, visada išmokyti rasime laiko besikreipiančiam į vaikus gerbti mus žmogui, jei jį gerbsime. Tai jus ir kitus – galioja ir vaiko atžvilgiu. Skirdami tai rodyti laiko rodome vaikui meilę ir pagarpagarbaus bą. Taip mokome vaiką skirti savo bendravimo laiko ir mums, kai į jį kreipsimės. šeimoje ir su Neretai suaugusysis negali tuoj pat kitais pavyzdį reaguoti į vaiko kreipimąsi ir tada paprastai paprašo palūkėti. Tačiau bei gerbti patį vaiką. kartais suaugusieji nesusimąsto, kad tuo metu, kai jie kreipiasi į vaiką, šis gali būti lygiai taip užsiėmęs pamokų ruoša ar žaidimu. Todėl savo pavyzdžiu tėvai, mokydami vaiką, bei vyresnieji sesės ar broliai turėtų pirmiausia jo paklausti, ar galėtų jį sutrukdyti. Neabejokite, kad taip vaikas labai greitai išmoks elgtis ir su jumis.

Požiūris į vaiko privatumą Kiekvienas žmogus turi savo privatumą, kurį būtina gerbti, net jei tas žmogus – jūsų vaikas. Pirmiausia ši pagarba susijusi su asmeninės erdvės – jei ne kambario, tai bent savo spintelės, stalčiaus, lentynos – turėjimu. Toje erdvėje šeimininkauti turėtų tik vaikas. Galbūt jam reikės kartais priminti, kad palaikytų tvarką toje erdvėje, bet vaikas pats turi jaustis čia šeimininku. Tai galioja ir aprangai. Jau nuo mažumės tėvai turėtų skaitytis su vaiko skoniu bei norais ir šioje srityje. Aišku, kol vaikas išmoks suprasti oro temperatūros ir drabužių paskirties sąsajas, reikės jam pagelbėti. Mažesniems vaikams, jei jiems tai svarbu, reikia leisti pasirinkti iš kelių variantų, pvz.: „Šiandien rengsiesi tuo megztiniu ar tuo?“ Taip suaugusieji parodo pagarbą jo skoniui (leidžia pasirinkti), o kartu moko supratimo apie drabužių paskirtį, kuri susijusi ne tik su metų sezonu, bet ir su numatomais užsiėmimais, šventėmis ir pan. Jei norite, kad vaikas prieš įeidamas į jūsų miegamąjį pasibelstų, pirmiausia jūs prieš įeidami pasibelskite į jo kambario duris. O kaip su pagarba vaiko skoniui ir nuomonei? Neverskite valgyti to, ko jis nemėgsta. Nepamirškite į šeimos valgiaraščio, ypač savaitgalinio, planavimą įtraukti

visų šeimos narių ir stenkitės, kad į visų nuomones būtų atsižvelgiama – jei ne iškart, tai paeiliui („gerai, šį savaitgalį pietums ruošime tai, o kitą – tai“). Į šeimos laisvalaikio, pramogų, atostogų planavimą taip pat būtina įtraukti visus šeimos narius, aišku, suaugusiesiems pasiliekant galutinio sprendimo teisę. Gerbkite vaiko svajones. Čia pagelbės jam skiriami kišenpinigiai, kuriais irgi parodome pagarbą. Juk visi turime norų, kuriems įgyvendinti reikia pinigų. Net jei vaikas svajoja įsigyti laivą ar lėktuvą, parodykite supratimą

Romualdo Rakausko nuotrauka

ir pritarimą („tu tam jau gali pradėti taupyti iš savo kišenpinigių“), jokiu būdu neišjuokite jo. Nors augant vaikui keisis ir dalykai, kuriuos jis ketins įsigyti, gerbkite jo planus. Beje, kaip ir paslaptis. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikas beveik nepasakoja, kas vyko mokykloje, kaip jam sekėsi. Tėvai, paklausti, ar jie patys tokio amžiaus būdami daug pasakodavo savo tėvams, prisipažįsta, kad irgi ne. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę teritoriją, į kurią nieko neįsileidžia. Vienų ta teritorija didesnė, kitų mažesnė, tačiau jei pasižiūrėtume, kokia ji yra, pamatytume, kad tai dažniausiai banalūs ir gyvenimiški dalykai, tik juos žmogus suvokia kaip asmeniškus ir svarbius. Be to, jei vaikas patikėjo savo paslaptį, pateisinkite tą pasitikėjimą ir niekada gauta informacija nepiktnaudžiaukite, net didžiausio barnio metu.

Aišku, vaikui įtaką daro ne tik šeimyninė aplinka, bet ir kitų santykiai su juo. Tačiau jei daugiau skirsime dėmesio šiam santykių aspektui, kalbėsime apie taktišką ir netaktišką jo paties ir kitų elgesį konkrečiose situacijose, vaikui labai pagelbėsime. Nemanykime, kad vaikas turi savaime gerbti vyresniuosius. Dažniausiai vaikai vėlesniame gyvenime tik grąžina tėvams tai, ką iš jų būna gavę vaikystėje. Vienintelis būdas išmokyti vaikus gerbti jus ir kitus – tai rodyti pagarbaus bendravimo šeimoje ir su kitais pavyzdį bei gerbti patį vaiką. Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vargas su tėvais Antanas GAILIUS

Su tėvais visada vargas. Be jų mūsų nebūtų, bet kiek ištvermės, kantrybės, atidos ir nuovokos reikia, kai mes vieną dieną suaugame ir turime pradėti jau nebe jų, bet savo pačių gyvenimą. Apie tai, kokių bėdų ir vargų tuo metu patiriame, galėtų visą giesmę pagiedoti psichologai, bet man šį kartą svarbu tik du kraštutiniai blogi atvejai, kuriais kartais baigiasi, regis, toks natūralus dalykas, kaip branda. Vienas tų atvejų – tikra neapykanta tėvams, kai nusprendžiame, kad viskas, ką jie darė ir ko mus mokė, yra neteisinga. Žinia, tokių dalykų paauglystėje pasitaiko vos ne kiekvienoje šeimoje, bet juk būna, būna ir taip, kad mes niekados taip ir nesubręstame, taip ir liekame paaugliškai maištauti prieš tėvus iki pat savo pačių senatvės. Antrasis atvejis yra tiesiog priešingas. Iš baimės pradėti savo gyvenimą – kartais ir tėvų paskatinami – visą gyvenimą nuo tėvų atsiskirti nepajėgiame ir statomės jiems altorėlius. Tai, žinoma, irgi nebrandos ženklas. Tik nemanykite, kad ketinu čia skaityti pamokslą, kaip turime elgtis su tėvais – ar kaip tėvai turėtų elgtis su vaikais. Esu pakankamai pagyvenęs, kad

Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma 2014 m. balandis

žinočiau, jog tokie pamokslai nėra nei veiksmingi, nei reikalingi. Šeimose visi tas problemas kaip nors išsisprendžiame, o patarinėjimai iš šalies greičiausiai gali tik suerzinti kaip nederamas kišimasis į labai intymius kitų žmonių reikalus. Bet ne apie šeimas iš tikrųjų ir ketinu čia kalbėti. Esu įsitikinęs, kad esama paralelių tarp šeimos ir valstybės ar, jei norite, tautos gyvenimo. Ir istorijoje nuolat turime vis iš naujo permąstyti savo santykį su tais žmonėmis, kuriuos kartais tiesiog ir pavadiname „tautos tėvais“. Kai kuriuos pavadiname net dar iškilniau – patriarchais. Tačiau tokie nusakymai yra gana pavojingi. Pakeldami ką nors į tėvų ar juolab patriarchų rangą, pasidarome iš gyvų žmonių šventąsias karves, kurios paskui gali atsistoti mums skersai – dabar jau mūsų – kelio, o mes droviai mėginame jas apeiti arba, dar blogiau, tiesiame kelią aplink jas, kad tik prie jų neprisiliestume. Gyvas tokių dalykėlių pavyzdys iš visai nesenos mūsų istorijos yra Nerijos Putinaitės knyga apie „Šiaurės Atėnų tremtinius“. Tikriausiai dar prisimename, kokių prakeiksmų ji sulaukė vien todėl, kad pamėgino pakrapštyti tautos patriarcho Jono Basanavičiaus paveikslą. Prieš geras dvi dešimtis metų pirmą kartą susitikau Miunchene garsų baltistą Jocheną D. Range. Praleidau pas jį vos kelias dienas, bet iki šiai dienai prisimenu, kaip jis piktinosi mūsų požiūriu į Martyną Mažvydą. Tai buvo kaip tik tas metas, kai labai dažnai Lietuvoje buvo kalbama apie Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“ ir joje nupieštą pirmosios lietuviškos knygos autoriaus paveikslą. Pats Range tuo metu buvo užsiėmęs Jono Bretkūno Biblijos vertimo leidimu ir aistringai aiš-

kino man, kad Bretkūno nuopelnai lietuvių kalbai ir Lietuvai kur kas didesni, nei Mažvydo, kuris, pasak jo, tiesiog padarė tai, ką jam buvo už pinigus pavedęs padaryti tuometinis prūsų kurfiurstas. O Bretkūnas dirbęs iš tikrųjų iš atsidavimo lietuvybei, nesitikėdamas jokio atlygio. Man tie naktiniai pašnekesiai buvo labai reikšmingi. Ko gera, tai buvo pirmas kartas, kai aš pats pradėjau kritiškiau vertinti mūsų istorijos altorėlius, kai supratau, kad tikrai brandus yra tas žmogus, kuris, žinoma, ir toliau supranta, jog Mažvydo darbas yra be galo reikšmingas tiesiog vien todėl, kad jo, o ne Bretkūno triūsas pavirto į pirmąją lietuvišką knygą. Ir kad Mažvydą dera ne garbinti, o būtent gerbti.

Apie visa tai prisimenu ir mąstau šiomis dienomis todėl, kad štai ir vėl, kaip nebe pirmą kartą nuo 1991 m. kovo 11-sios, jaučiu tikrą nerimą dėl to, kaip mes suprantame savo tautos istoriją ir kas yra pagarba mūsų tautos paveldui. Kol kliedime romantiškomis kunigaikščių istorijomis, kol į savo kalbą žvelgiame ne kaip į turtą, kuris, kaip ir viskas šiame pasaulyje, nuolat keičiasi, o kaip į nekintamą ir sustingusį paveldo luitą, gyvenimas eina toliau. 300 000 žmonių, pasirašiusių raginimą rengti referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, tikrai nėra visi iki vieno Rusijos agentai ar mūsų valstybės priešai. Didžioji dauguma jų tiesiog apimti dabarties ir ateities baimės, baimės gyventi. Kirsčiau lažybų, kad labai daug tarp jų tokių, kurie savo žemes jau seniai pardavė, ilgai nemąstydami, kam jos atiteks. Tikrai daug tarp jų turbūt ir tokių, kurie savo vaikus išleido ieškotis emigranto duonos, gal net skatino juos taip padaryti. Bet dėl gyvenimo baimės jais buvo lengva manipuliuoti, diegiant jiems mintį apie Lietuvos išpardavimą ir visus kitus pavojus, kuriuos Lietuvai neva kelia Europos Sąjunga, be kurios mūsų valstybės – taigi ir dažno iš mūsų – biudžetas būtų kone perpus liesesnis. Mano amžiną atilsį mama apie šį referendumą, manau, būtų pasakiusi: „Nepasimisliję tėvą peša.“

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie ketvirtąjį Dievo įsakymą Renata, 6 metai – Renata, ką tu labiausiai gerbi? – Močiutę ir kitus senus žmones. Gerbiu, nes jie jau seni, ilgai gyvena ir daug visokių dalykų moka. Be to, seni žmonės labai protingi. Jie pataria, kaip reikia elgtis, ir visada pasako, ko negalima daryti. Juos reikia labai gerbti ir saugoti: padėti atsistoti nuo kėdės, surasti pamestą televizoriaus pultelį. Kartą močiutei net akinius suradau. Ji paliko juos vonioje ir paskui labai ilgai nerado. Bet aš suradau. Įeinu į vonią, o ten matau – kažkas blizga. Taip ir radau močiutės akinius. Ji man už tai padėkojo ir sakė, kad esu gudrus ir geras vaikas. – Bet Dievas sako, kad reikia gerbti savo tėvą ir motiną, ne tik senus žmones? – Tai būtinai reikia gerbti tėtį ir mamą. Nes jei jų negerbsi, gerai nebus. Jie gali supykti. Tada, na, paprasčiausiai liūdna bus ir reikės atsiprašyti. – O už ką jų reikės atsiprašyti? – Kai vaikai neklauso tėvelių, tada jų negerbia. Pridaro visokių išdaigų, ir tėveliams tai labai nepatinka. Jie net supyksta už tai ant vaikų. Aš kartą mieste valgiau saldainį ir numečiau ne vietoj popieriuką. Mama supyko ir man pasakė, kad aš jos negerbiu, nes nemoku saldainių valgyti. Tą popieriuką turėjau pakelti, ir tą dieną mama saldainių man daugiau nebedavė, kol nepažadėjau, kad daugiau niekuomet nešiukšlinsiu ir visus popieriukus mesiu į šiukšlių dėžę arba mamai į rankinę sudėsiu.

Motiejus, 8 metai – Dievas sako žmonėms: gerbk savo tėvą ir motiną. Motiejau, kaip manai, kodėl Jis taip liepia elgtis? – Todėl, kad be tėčio ir mamos nebūtų atsiradęs nė vienas vaikas. Todėl, kad tėvai labai rūpinasi ir stengiasi, jog vaikai augtų sveiki ir jiems nieko netrūktų.

Juk kai kas nors nutinka vaikams, suserga sloga arba nuvirsta nuo dviračio ir nusibrozdina kelius, tėvai labai susijaudina ir iš karto puola tvarstyti žaizdų, nori, kad kuo greičiau užgytų. Kai vaikai išalksta, tai irgi eina pas mamą ir pasako jai, kad nori valgyti. Mama juk visada ką nors duoda užkąsti. Net jei pietūs būna dar nepagaminti, vis tiek greitai sutepa bent jau sumuštinį. Kartą, kai sirgau, mama net į darbą nėjo ir visaip mane gydė, virė arbatų ir davė vaistų. Ir aš pasveikau – todėl, kad mama labai rūpinosi manimi. Tėvai iš tikro labai rūpinasi vaikais, todėl juos reikia gerbti, mylėti ir padėti jiems dirbti visokius darbus. – O kaip tėvus gerbti? – Na, visaip. Kai būna mamos gimtadienis, ją būtinai reikia pasveikinti. Dar pasveikinti Mamos dieną. Kai tėtis po darbo grįžta į namus, tai aš jam visada atnešu šlepetes, nes jis jas visuomet po stalu palieka. Dar kartais ryte parašau tokį raštelį tėčiui: „Tėti, aš tave labai myliu, visą dieną būsiu geras, o vakare labai norėsiu ledų.“ Tą raštelį prisegu ant šaldytuvo, ir su mama iškeliaujame – aš į mokyklą, jinai į darbą. Vakare, kai jau pavalgau vakarienę, dažniausiai visada iš kažkur atsiranda ledų. Tėtis dar kartais pasitikslina, ar tikrai nieko blogo per dieną nenutiko, bet dažniausiai būna viskas gerai. Kai tėtį iš ryto pagerbiu tokiu rašteliu, tai vakare būna labai smagu tuos ledus laižyti.

Šarūnas, 9 metai – Aš manau, kad gerbti reikia visus draugus, tėtį, mamą, močiutę ir net mažąjį brolį, kuris kartais trukdo man žaisti arba ruošti pamokas.Gerbti – tai rūpintis visais, saugoti ir labai mylėti visus. Mama sako, kad kai brolis užaugs, bus protingesnis ir nebetrukdys man. Užaugęs bus tikras mano draugas: su juo vi-

sada galėsiu pasikalbėti, jis gal net man padės, kai reikės kokios nors pagalbos. Gerbti reikia tuos, kurie tau brangūs, juos reikia saugoti ir pasistengti elgtis taip, kad jie tave gerbtų. – O ką reikia daryti, kad tave gerbtų? Gal reikia tapti žvaigžde ar dar kokiu nors žinomu žmogumi, kokia nors įžymybe? – Ne, manau, kai nori, kad tave gerbtų, reikia būti geram, visiems padėti ir niekam nemeluoti. Melagių niekas negerbia. Meluoti negarbinga. Manau, kad tie, kurie meluoja, tai priešai. Juk draugai tai tikrai nemeluoja. – O kodėl Dievas liepia gerbti savo tėvą ir motiną? – Žinoma, kad reikia gerbti tėtį ir mamą. Net gal labiau nei kitus žmones. Aš tai juos gerbiu už tai, kad jie mane myli, per gimimo dieną man surengė šventę ir leido pasikviesti daug draugų. Tėtis mane išmokė važinėtis dviračiu, o mama nupirko tokį nedidelį kompiuterį. Jie manimi rūpinasi, todėl aš juos ir gerbiu. – O kaip tu juos gerbi ir ką darai, kad tai parodytum? – Pavyzdžiui, kai jie kartais anksčiau už mane nueina miegoti, tai stengiuosi nebildėti, būti labai tyliai. Mamai padedu iš parduotuvės pirkinius parnešti ir visada pirmą praleidžiu pro duris, kai kur nors einame. Jai tai labai patinka. Man irgi patinka ją gerbti. Visai nesunku! Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2014 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Dešimt Dievo žodžių vaikams kliūtį, reikėjo perskaityti iš Biblijos Sir 3, 11 ir surasti žodį, kuris veda į duobę, o kuris iš jos. Inesa surado tekstą ir surašė po raidę ant kiekvienos pakopos.

Joris neklauso ir tampa priklausomas Tą dieną Joris su Urte buvo tarsi pagedę – visai nepanašūs į tuos narsius ir išmintingus vaikus, kuriuos pažįstate. Joris įniko į kompiuterinį žaidimą su gladiatoriais, o Urtė šokinėjo per virvutę garsiai šūkaudama: „Oplia, oplia!“ Ir nė vienas negirdėjo mamos, gal jau penktą kartą šaukiančios: – Jori, Urte, prašau liautis žaidus! Man reikia jūsų pagalbos. Tuo metu į pusbrolių kambarį įpuolė laiminga Inesa ir jau žiojosi sakyti: „Mes turėsime br...“, bet nebaigė, nes išvydo Urtę, kuri sustingusi spoksojo į kompiuterio ekraną. – Žaidimas prarijo brolį... Kompiuteris... – sudrebėjo Urtė. – Turbūt įvyko tai, ko mama ir bijojo, – Joris tapo priklausomas. Priėjusios arčiau jos pamatė mažytį Jorį, nešiojantį gladiatorių kalavijus pirmyn ir atgal, o stambus romėnų kareivis vis sušerdavo berniukui rimbu, kad paskubėtų. – Vargšas Joris! – aiktelėjo Inesa, – gal mes galime žaisti ir jam padėti? Klikt! – kuoka numuša pikčiurną kareivį; Urtė tyliai spygteli, o Joris lekia, kiek kojos neša. Pribėga prie langelių, kuriuose įrašyta patarlės kas antra raidė. Inesa, sumojusi, kad reikia atspėti ir įrašyti trūkstamas raides, imasi darbo.

Taip Joris įveikė kliūtį, nors ir nusirito stačia galva duobėn. „III lygis“! Inesa spragteli pele prie milžiniškų šventyklos durų. – Betgi čia šventasis Juozapas ir Marija! – sušunka Urtė. – O štai ir dvylikametis Jėzus tarp mokytojų! – Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Pasilikai šventykloje nieko mums nepasakęs! Mes sielvartavome tris dienas! – kalbėjo Marija Jėzui. – Kam manęs ieškojote, man reikėjo būti savo Tėvo reikaluose! – atsakė Jėzus. Juozapas apkabino jį stipriai per pečius ir tarė: – Taip, tavo Tėvas yra Dievas, ne aš. Bet kiekvienas Dievo vaikas patikėtas tėčiui su mama – mes tau esame dangiškojo Tėvo atstovai. – Man regis, aš susipainiojau... – sumurmėjo berniukas. Inesa kliktelėjo „Pabaiga“; Joris ekrane ėmė didėti, kol permetė kojas per kompiuterio ekraną ir liuoktelėjo ant grindų. Tą akimirką į kambarį įpuolė karingai nusiteikusi mama. Čia Inesa džiugiai pranešė: – Mes turėsim broliuką! Mama staiga pamiršo, ko atėjusi, tik nusistebėjo: – Berniukai sugeba išsipurvinti net ir žaisdami kompiuteriu.

Ekrane nušvito: „II lygis“! Čia laukė kita kliūtis – duobė su laiptais, vedančiais į ją ir iš jos. Norint įveikti šią Artuma 2014 m. balandis

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Veidu į vaiką

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Metas į mokyklą? Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE

Lietuvoje sausio 1-ąją vaikui turi būti suėję šešeri metai, kad jis galėtų pradėti lankyti priešmokyklinio ugdymo grupę (galima ir anksčiau, tačiau jam turi būti ne mažiau nei penkeri). Svarbu, kad vaikas tam būtų pakankamai subrendęs emociškai, intelektualiai, fiziškai (gera judesių koordinacija, orientacija erdvėje, rašiklio valdymas, ritmo jutimas, tikslus vaizdo suvokimas), o tai kiekvienam individualu. Nuvesti vaiką į priešmokyklinio ugdymo grupę anksčiau, nei jis tam subrendo, vadinasi, neišvengiamai sukelti jam sunkumų. Galbūt jam pavyks pasivyti mokslo draugus, bet tai bus padaryta varginančiomis pastangomis, ir mokymosi džiaugsmas gali virsti lažu; o jei nepavyks pasivyti, vaikas bodėsis mokymusi. Kurso pakartojimas gal išgelbės sveikatą, bet vargu ar padidins savivertę. Kada pradėti? Iš tiesų šešiamečiai paprastai būna sulaukę pakankamos brandos. Bet kai kuriems naudinga dar metus palaukti. Jei būtina, nebijokime to daryti. Tiesa, kai kurie vaikai būna pakankamai subrendę ir penkerių, tad pradėję šešerių tik nuobodžiautų ir gaištų laiką, kadangi jiems nebeįdomu (esu sutikęs net tokių talentų, kurie per pamoką likdavo paskutiniai, nes nesugebėdavo prisitaikyti prie pernelyg vaikiškų metodų ir mąstymo!), tačiau akivaizdu, kad tokių mažuma. Išmintingiausia manyti, kad mūsų vaikai nebūtinai priklauso paskutiniesiems. Pernelyg dažnai tėvai prašo išimties dėl jaunesnio amžiaus. Per ankstyva pradžia kur kas dažniau būna žalinga. Nemažai daliai šių vaikų anksčiau ar vėliau tenka kartoti kursą su nuoskauda, jog veltui praleido pirmuosius metus. Kai kurie ir visai neblogai įsisavina, netgi būna pirmūnai, bet ne kartą tėvai pas mane yra atvedę tokių nuo per didelių papildomų pastangų per daugelį metų nuvargusių mokinukų. Palikti juos kartoti kurso, matant rezultatus, visiems atrodytų juokinga! Ir, žinoma, vargu ar naudinga, nes pačiam

vaikui tai nepriimtina! Bet negi vienintelė išeitis – tikėtis ligos ar kokios kitos nelaimės, kad vaikas šitaip liktų antrus metus? Kai kurie jų, turėdami gerą atmintį ir miklų protą, vis dėlto gana sėkmingai metais anksčiau baigia mokyklą ir tęsia studijas! Bet kaip gaila, kad jie neturėjo tų dar vienų metų labiau subręsti ir pasirengti mokyklai! Būdami brandesni jie kitaip žiūrėtų į mokymąsi ir išsilavinimą. Išleidus vaiką į mokyklą anksčiau atsiranda daugiau šansų jam atsilikti ir kyla pavojus įgyti prastesnį išsilavinimą. Štai mūsų vaikas jau įžengė į priešmokyklinio ugdymo grupę: tuo jis tarsi įveikia dar vieną laiptelį, dar vieną išbandymą. Tikimės, jog jam tebėra būdingas pažinimo, atradimo džiaugsmas. Deja, čionai žinios įgyjamos pagal tam tikras mokymosi taisykles, nebe taip, kaip anksčiau – kaip norėjo, ką norėjo. Tad gali kilti prieštaravimas tarp vaiko troškimo įgyti žinių ir tam tikrų mokymo tikslų ar metodų. Vaikas turi savus poreikius, o visuomenė nori jam primesti suaugusiųjų mąstymo būdus. Čia jo vaikiškas būdas susiduria su reikalavimais. Vaikas tebeturi lakią vaizduotę, pasižymi pomėgiu svajoti (deja, „grupėje ne vieta svajoti!“), yra gyvybingas (bet savo judrumu neturi trukdyti kitiems); jis dar labai nepastovus, negali sutelkti dėmesio ilgiau kaip dvidešimt minučių, o reikės ilgai sėdėti vienoj vietoj; vaikas tebetrokšta žaisti, o… Akivaizdu, kad tas džiaugsmas, su kuriuo jis įžengė į grupę, ilgainiui gali virsti sumišimu, o dažniausiai – prievartine suaugusiųjų sugalvota pareiga. Kokia svarbi yra priešmokyklinio ugdymo grupė, o ypač pirmosios savaitės! Nuo to, kaip vaikas jautėsi joje, daugiausia priklausys tolesni mokymosi metai. Tad neužgniaužkime vaiko troškimo pažinti, išsaugokime jo susidomėjimą mokymusi. Nemėginkime pirmuosius nusivyli-

mus patyrusio vaiko skatinti abstrakčiais žodžiais apie ateitį (sąmoningumas, sėkmė…): jie jam dar neturi jokios prasmės, troškimas užaugti gali jį tik dar labiau slopinti. Tolima ateitis? Tai tik juokina jį, jis nemato jokio ryšio tarp ateities ir to, ko iš jo reikalaujama. Prisimenu, kaip Lukui, kovojančiam su pirmaisiais sunkumais mokykloje, mama pasakė: „Tau reikia mokytis, idant vėliau įgytum profesiją.“ O jis mamai labai ramiai ir užtikrintai pasakė: „Gerai! Tai aš būsiu jūreivis!“ Per daug nesistenkime apeliuoti į jausmus, neskatinkime savimeilės, troškimo įtikti, gauti atlygį ir negąsdinkime bausmėmis… Taip darydami sužadiname nelabai kilnius jausmus: puikavimąsi atlygiu, bausmės baimę, virstančią nuolatiniu kaltės jausmu. Tai negatyvu ir dažniausiai nepedagogiška, tuomet vaikas stengiasi ne suteikti džiaugsmo kitiems, o įtikti, ne tapti geresnis, bet būti gerai vertinamas. Tokio amžiaus vaikams aktualu tik konkretūs dalykai, tik dabartis, troškimas tyrinėti per žaidimą, smalsumas, noras skaityti gražias istorijas. Tad ir reikia jiems skaityti, idant skaitymas išliktų patrauklus (ir kartkartėmis stabtelėti priėjus kvapą gniaužiančią vietą, padėti knygą į šalį). Deja, žinau, jog šiais laikais skaitymui atsiranda daug kliūčių – televizija, kompiuteriai…

Kalbant praktiškai – einantis į priešmokyklinio ugdymo grupę vaikas turi būti pasiekęs tokį brandumą, jog norėtų skaityti ir sugebėtų paklusti tam tikriems reikalavimams; tegul visa bendra veikla bus nukreipta ne į tolimą tikslą, o į patį vaiką ir dabartį; mokykimės ugdyti ne paklusnumą, o pasitikėjimą. Stenkimės bet kokia kaina išsaugoti vaiko troškimą mokytis. Tęsinys. Iš knygos „Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer“ (© Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ Artuma 2014 m. balandis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vylėmės, kad turėsime VAIKŲ Kukli gamtos, kaimiško gyvenimo bei gyvūnų mylėtoja, ilgametė evangelizacijos tarnaitė, mylinti žmona ir... ilgaplaukis Katalikų teologijos fakulteto dekanas, kai ką šokiruojančios sunkiosios muzikos gerbėjas ir atlikėjas, Šiaurės Amerikos indėnų tautomis besidomintis vyras. Jau dešimt metų aktyvų gyvenimą mieste su paprastu gyvenimu kaime derinantys Dalė ir Benas ULEVIČIAI džiaugiasi sėkminga santuoka. Sykiu jų istorija pranašiška tiems, kurie bando apsisaugoti nuo šeimos pagausėjimo, daro abortus arba bet kokiomis priemonėmis siekia turėti vaikų, nes jau trylika metų laukiantys savo vaikų sutuoktiniai liudija, kad gyvybė ypač brangi ten, kur ji yra. Suskubkime susipažinti! Kai pirmą kartą vienas kitą pamatėte, kokios mintys sukosi galvoje? Benas: Prieš mūsų draugystę Dalę pažinojau aštuonerius metus ir įsivaizdavau, kad ji rūsti, nepasiekiama, griežta. Vieną žiemą eidamas Vilniaus gatve Kaune nusprendžiau užsukti į „Gyvųjų akmenų“ būstinę, kur sutikau Dalę ir dar kelis žmones, kartu pajuokavome. Man patiko, kaip į mano juokus reaguoja būtent ši mergina. Nuo to laiko čia pradėjau lankytis dažnai. Dalė: Benas daug pasakojo, susidomėjusi jo klausiausi. Prieš tai matydavau jį giedant giesmes, renginiuose vedant šlovinimą, tačiau artimiau bendrauti neteko. Nuo tos dienos laukdavau Beno apsilankymų. Kokios vienas kito savybės labiausiai žavėjo? Dalė: Žavėjausi Benu, kuris lengvai, atvirai ir šiltai bendravo su žmonėmis. Tai įkvėpdavo, uždegdavo artimiau bendrauti su kitais. Stebėjausi ir jo paprastumu, – sykį Benas išsitraukė sumuštinių ir pakvietė atsisėsti ant šaligatvio jų suvalgyti. Benas: Dalė buvo žavinga, tyli klausytoja ir gera pašnekovė, pamaldi, daug mokėjo ir išmanė, gamino skanius sumuštinukus. Kai pavykdavo ją pralinksminti, mane apimdavo didelis džiaugsmas. Toji autoritetinga asmenybė, kurią tiek metų stebėjau iš toli, pasirodė esanti švelni ir kilniai atlaidi. Krėsdavau kvailus pokštus, juk buvo apsisukusi galva, o ji, kaip besišypsantis angelas, skleidė gėrį – šalia jos jaučiausi laisvas. Ji tapo pirmu žmogumi, kuriam norėjau papasakoti apie savo idėjas. Noras dalytis yra didelis džiaugsmas. Artuma 2014 m. balandis

Dalė: Skirtingose vietose patyrėme panašią dvasinę patirtį. Lengvai vienas kitą supratome, mums rūpėjo panašūs renginiai, kartu važiuodavome į misijas. Pradėjome nuo nuoširdžios draugystės, daug kalbėdavomės, ir Benas leido suprasti, kad nesvarsto apie santuoką. Todėl tiesiog džiaugiausi bendra veikla ir bendru draugų ratu. Benas: Mano draugai, ilgaplaukiai, metalistai ir visokie indėnai, įvertino Dalę aukščiausiais balais, sakė: „Tu jos nevertas, seni, ji tau per aukštai, bet jei kas sugebėtų su tavimi gyventi, tai tik ji.“ Kartu skaitėme Dievo žodį, misionieriavome Amerikoje. Suvalgėme daug druskos kartu. Iš kur atradote drąsos pasakyti vienas kitam taip Dievo akivaizdoje? Benas: Esu XX amžiaus miesto suformuotas vyras; kaip daugelis vyriokų, bijojau tuoktis. Manyje pradėjo cypti iliuzinis egoizmas, neva prarasiu laisvę (nė pats nežinojau, kokia tai laisvė ir ką galėčiau prarasti). Mes, vyrai, įsivaizduojame, kad santuoka pareikalaus 100 procentų, kurių neturime, kad nepavyks moters išlaikyti laimingos ir padarysime kažką ne taip. Sakiau Dalei, koks esu netinkamas santuokai, ir gerai prisimenu jos atsakymą: „Tu dėl manęs nebijok, aš gerai žinau, ko noriu ir kas man tinka, tik pats apsispręsk.“ Jaučiau, kad kito tokio žmogaus galiu ir nerasti. Vienas mano bičiulis įvertino Dalės privalumus ir pradėjo rodyti simpatiją. Mėginau save įtikinti, kad ji su juo bus laiminga, tačiau sielą draskė panika ir pasimetimas. Įsitikinau, kad buvimas su mylimu žmogumi nėra duotybė, tuomet užsimerkęs pasakiau: tuokiamės. Prisiverčiau padaryti teisingą sprendimą, nes egoizmas tiesiog nenorėjo manęs paleisti. Susituokėme po savaitės. Dalė: Norėdama ištekėti, turėjau žengti aiškius žingsnius to link. Viską apgalvojau ir ruošiausi rimtai su Benu pasikalbėti, kad sužinočiau, ką jis galvoja. Jis paprašė atidėti pokalbį, galiausiai taip ir nepasikalbėjome, o susituokėme.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Kuo skiriasi gyvenimas iki ir po santuokos? Kokie santuokos pliusai ar/ir minusai? Dalė: Benas įspėjo apie savo baimes ir apie tai, koks jis netinkamas santuokai, bet iš tiesų viskas klostėsi geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Tikrąjį vyro ir moters skirtingumą patyriau tik santuokoje. Susipirkome daugybę literatūros apie vyro ir moters santykius, nes domėjomės tuo, kas tarp mūsų vyksta. Benas: Pagrindinis minusas, kuris iš tiesų yra pliusas, – noras visą laiką būti su žmona. Kartais atsiranda kaltės jausmas, kad ne muziką kuriu, o su ja būnu, nes vis dar gera grįžti namo, žinant, kad ji ten yra. Santuoka mane minkština, daro mažiau kategorišką, ir tai vyksta natūraliai, nes užuot darius viską vienam su savimi, dėl savęs net ir šventus dalykus, nuolat tenka derintis, o tai neįmanoma be susiklausymo. Taip atrandu vertingas savybes, kurias verta praktikuoti, ir dalykus, kurių be santuokos išmokti sunku. Mūsų sėkmingam santuokiniam gyvenimui padeda du dalykai. Gyvename kaime ir kasdien apie valandą važiuojame į miestą ir atgal, – tai puiki proga kalbėtis. Antras dalykas – esame labai skirtingi. Skirtingumą spręsti galima dviem būdais: mėginti kitą „laužti“ ir įtikinti, kad tai, kaip matai pats, yra geriau, arba nuspręsti kito skirtingumu žavėtis, domėtis ir duoti erdvę jam skleistis. Yra daugybė sričių, kur nekišu nė piršto. Gerai žinau, kad, pvz., gėlynuose mano, kaip eksperto, paslaugų ar nuomonės nereikia. Ateinu pasigrožėti tuo, kaip žmona mato pasaulį. Taip pat yra sričių, kurių parodyti aš pasikviečiu Dalę. Padėtis pavojinga, jei nėra nieko, kas jungia. Mus jungia gyvenimas Katalikų Bažnyčioje. Daug svarbių dalykų darome kartu, ir malda – vienas iš jų. Santuokoje gyvenate 13 metų ir neturite vaikų. Kaip tai keitė Jūsų gyvenimą? Dalė: Esu iš didelės šeimos, svajojau turėti daug vaikų. Pirmaisiais santuokos metais jaučiausi rami, vėliau iškilo klausimų, į kuriuos neradome atsakymų, tačiau manęs tai neišmušė iš vėžių, gal todėl, kad abu buvome labai užsiėmę. Pasitikėjome Dievu ir tikėjome, kad Jis turi mums planą. Neturėjome vaikų, bet mokėmės save dovanoti. Bendrai sudėjus turime 16 krikšto vaikų. Mano sūnėnai ir dukterėčios dažnai atvažiuodavo pas mus, gyvybės namuose netrūkdavo. Vylėmės, kad turėsime vaikų, tą intenciją nešiojomės maldoje. Padarėme viską, kas įmanoma Lietuvos sąlygomis, bet rezultato nebuvo, o įsivaikinti nesiryžome. Sulaukėme daug palaikymo ir maldos iš draugų, nes nevengėme apie tai kalbėtis. Tačiau visada likdavo viltis, nors kartais ji susvyruodavo. Benas: Desperatiškai to nesiekėme, nes visi geriausi dalykai mūsų gyvenime nutiko netikėtai ir jaučiant tikrą gyvojo Dievo vedimą. Giliai širdyje gyvavo viltis, ir iš savo pusės mėginome padaryti viską, ką galime, pereiti medicininius patikrinimus. Turėjome padėti Dievui, nes žmogus yra Jo kūrybos bendrininkas. Pastangų nebuvi-

mas iš mūsų pusės reikštų atšiaurumą Kūrėjui. Pats šios problemos beveik nejaučiau, gyvenimas dėl to netapo neprasmingas, tačiau man rūpėjo žmonos savijauta, teko ir susitaikinimo etapą išgyventi. Mano uždavinys buvo padėti ir palaikyti. Dalė: Pradžioje buvo tikrai sunku, suvokus, kad vaikų galime neturėti. Keitėsi ir socialiniai ryšiai. Daug bendraujame su draugais, kurie taip pat yra vedę. Gimus jų vaikams jų gyvenimas pasikeitė, jiems aktualesnės pasidarė kitos temos. Sunku įsivaizduoti kito žmogaus gyvenimą, jei skiriasi patirtys. Kita vertus, lygiai tiek pat energijos, dėmesio, valios pastangų, persiorientavimo, kiek žmonės atiduoda įprasdami gyventi su vaikais, įdeda ir šeima, kuri suvokia, kad neturės vaikų. Ji mokosi gyventi su šiuo faktu. Negali nešti kito žmogaus kryžiaus, nes jo nepaneštum, bet kai jis tavo, nesunku. Dažnai žmonės sako: „tokia Dievo valia...“ Benas: Reikia pasakyti, kad... Dievas padarė stebuklą ir šiuo metu laukiamės vaikelio! Ačiū Jam už katalikišką kliniką Lenkijoje, kuri pagal katalikiškus principus, su daugiau dėmesio ir vilties, padėjo šiam stebuklui įvykti. Greta savo išmanymo, daktaras vis primindavo, kad viskas Dievo rankose. Lietuvoje susilaukėme paraginimų darytis dirbtinį apvaisinimą, atrodė, kad kitokių priemonių jie nesvarsto. Dabar išgyvenam nuostabų džiaugsmą. „Nerovėme“ dovanos žmogiškomis jėgomis, palikome erdvės stebuklui ir Jo valiai. Kokią žinią reikėtų nešti poroms, kurios neturi vilties? Dalė: Niekada nereikia nuleisti rankų, kai iš žmogiškos pusės nepadaryta viskas, kas įmanoma. Gali kilti pagunda manyti, kad Dievas nenori to, ko mes norime, kad laikmetis sudėtingas, pasaulyje vykstančios katastrofos kelia grėsmę. Pati gyvybė yra už viską brangiau ir svarbiau. Jei tikrai nėra galimybės susilaukti vaikelio, reikia apsispręsti: gyventi be vaikų ar įsivaikinti. Linkiu poroms išdrįsti apie tai kalbėti. Benas: Mūsų gyvenimą įprasmina savęs dovanojimas meilėje. Vyrai ir moterys tai skirtingai supranta, tačiau reikia kalbėti apie tai, kur būtų galima save dovanoti, kur mylėti daugiau. Reikia ieškoti, kokių galimybių Dievas palieka esamoje situacijoje, nes Jis visada kviečia žmogų. Ačiū už šiltą pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2014 m. balandis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Naujoji pasaulio tvarka? Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (III) Gintautas VAITOŠKA*

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose norima parodyti, kad homoseksualumą nulemia genetinės arba kitokios kūniškos priežastys, ir stengiamasi paneigti psichologinių bei moralinių priežasčių svarbą šiam potraukiui atsirasti. Apie šiuos dalykus ir kalbėsime keliuose mūsų ciklo skyriuose. Noras surasti „homoseksualumo geną“ ir paneigti psichologines potraukio priežastis, regis, susijęs su visuomenės požiūriu į psichinę sveikatą, psichologinius sutrikimus ir į juos nagrinėjančius mokslus. Mokslas turi didelį prestižą: štai 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualų potraukį iš psichinių ligų sąrašo, ir, kaip tada numatė vienas amerikiečių psichoanalitikas, homoseksualūs santykiai ėmė plisti anksčiau neregėtu mastu. Diagnozės panaikinimo istorija išsamiai aprašyta sociologo Ronaldo Bayerio monografijoje „Homoseksualumas ir Amerikos psichiatrija. Diagnozės politika“ (išleista 1987 m.). Joje, išsamiai analizuodamas audringus ir agresyvius gėjų judėjimo protestus Amerikos psichiatrų asociacijos metinėse konferencijose 1970–1973 m., autorius parodo, kad sprendimas homoseksualumą laikyti sveiku dalyku buvo politiškai motyvuotas, jam įtakos neturėjo nė vienas klausimą išmanantis specialistas, ir „psichiatrai kapituliavo prieš minios spaudimą“ (p. 91). Amerikos psichiatrai nėra nei bailūs, nei neišmanėliai. Ne vienas specialistas manė, jog potraukio tai pačiai gimčiai nebelaikant patologišku būtų padedama jį jaučiantiems žmonėms atsikratyti stigmos – būti laikomiems psichiškai sutrikusiais. Iš tiesų tokia stigma egzistuoja: „turintis diagnozę“, „patekęs į psichiatrinę“ ir pas mus nėra vertinamas gerai, lyg mes, visi kiti, būtume tobulos psichinės sveikatos pavyzdžiai. Galvodami apie psichikos ligas, patenkame į kalbines pinkles – panašiai, kaip ir vartodami žodį lytis vietoj žodžio gimtis, kaip rašėme pirmame ciklo straipsnyje. Psyche graikiškai reiškia sielą, pathos – kentėjimą, logos – mokslą. Kalbėdami apie psichikos patologiją, kalbame apie sielos kentėjimą. Tokį terminą kai kada tebevartoja rusų arba vokiečių psichiatrija, psichinę ligą vadindamos duševnoje stradanije ar boleznj arba geistliche Krankheit. Būtų galima perfrazuoti Evangeliją: jei kas iš jūsų jaučiatės neturįs jokio sielos skausmo, pirmas meskite akmenį į prieš jus pastatytą patiriantįjį sielos kančią (t. y. „psichinį ligonį“). Žinoma, toks žmogus gal ir atsirastų, bet šiuo savo veiksmu tik

patvirtintų, kad jo siela („psichika“) nesveika. Sielos negalia būna skirtingo laipsnio, tad „diagnozę gauna“ tie, kuriems jų kentėjimas nebeleidžia, perfrazuojant austrų psichiatro Alfredo Adlerio sveikatos apibrėžimą, normaliai dirbti, mylėti ir draugauti. Tačiau riba slidi, ir lietuviškas patarimas – niekada neatsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos (o tarp jų ir „beprotnamio“ ar narkologinio dispanserio) – yra suprantamas bent kiek mąstančiam žmogui.

Tiesos geografija „Teisinga“ kova su AIDS, paauglių „reprodukcinės sveikatos“ teisės, pasaulio populiacijos reguliavimo strategijos, teisė į seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę (teisė laikyti save vyru, moterimi ar dar kuo nors, nepriklausomai nuo to, kas esi) – šie principai ateina iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir psichologijoje bei psichiatrijoje vyrauja šios šalies specialistų pažiūros. Pasaulinė sveikatos organizacija yra Niujorke, – iš ten visam pasauliui sakoma, kas sveika, o kas ne. Amerikos kultūrinio dominavimo pasaulyje priežastis – ekonominis bei karinis dominavimas, ypač sustiprėjęs po Antrojo pasaulinio karo. Šio dominavimo, kaip ir kiekvieno reiškinio, pozityvieji ir negatyvieji aspektai susipynę. Amerikoje yra idealizmo ir entuziazmo palaikyti gėrį: galingas judėjimas už gyvybę, skaistumo programų jaunimui gausa, katalikybės mastai ir energija, padarę popiežiui Benediktui XVI didžiulį įspūdį lankantis toje šalyje, palyginti su Europos bažnyčių ištuštėjimu ir droviais pasisakymais prieš abortą, atrodo lyg sveikas stipruolis prieš kažką negarsiai veblenantį berniuką. Kita vertus, laisvė Amerikoje itin įsisiūbavo ir priešingon pusėn: tai ten, San Francisko gėjų bendruomenėje, kilo AIDS epidemija devintojo dešimtmečio pradžioje (mokslininkai žmogaus imunodeficito virusą iš pradžių vadino su vyrų homoseksualiais santykiais susijusiu imunodeficito virusu: GRID – Gay Related Immunodeficiency). „Playboy“ ir „Cosmopolitan“ skleidžiamas falo garbinimas, Alfredo Kinsey pedofiliją reklamuojantys tyrimai, į visų mūsų namus įsiveržusi pornografija – tai dažniausiai amerikietiškas „produktas“. Kaip ir masyvus gėjų, „prieš“ ir „po“ operacinių transseksualų (t. y. vyrų, laikančių save mote-

* Straipsnio autorius yra gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas. Artuma 2014 m. balandis

Akiračiai

Vis dėlto „ne tik genas“ Kaip matome, JAV homoseksualumo ir panašiais klausimais vyksta kova tarp sveiko proto, objektyvaus mokslo bei politinio korektiškumo ir jos baigtį sunku nusakyti. Negalima atmesti scenarijaus, kad melas laimės. Paradoksalu, tačiau, kalbant apie teises į „reprodukcinę sveikatą“ (teisė į abortą, taip pat ir paauglėms, neinformavus tėvų, tokia pati mergaičių teisė į kontracepciją ir dideles, sveikatai rizikingos hormonų dozes naudojančią „urgentinę kontracepciją“) arba LGBTI (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų) teises, Jungtinių Tautų būstinė Niujorkas, kur mus pasitinka žymioji Amerikos Laisvės statula, pasaulyje yra tapęs „Naująja Maskva“: šios, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, mirties kultūros „vertybės“ diktuojamos pasauliui kaip vienintelės teisingos, o už jų nevykdymą žmonės sodinami į kalėjimus. Gal tai ir nekeista, nes, kaip kalbėsime vėliau, komunistinę Maskvą, JAV ir ne vieną įžymų praeito šimtmečio Europos intelektualą (Simone de Beauvoir, Her-

bertą Marcuse ir kt.) sieja nelengvai įžvelgiama, tačiau labai reikšminga rausvos spalvos juostelė: trans, gender, homoseksualinio ir proabortinio judėjimų filosofinis pamatas yra marksistinis žmogaus supratimas. Pabaigoje pacituosime aktyviai progėjiškos, įtakingos Amerikos psichologų asociacijos teiginį apie homoseksualaus potraukio priežastis. Jis buvo išspausdintas 2009 m. oficialiame šios asociacijos biuletenyje, ir, nepaisant didelio noro įrodyti, kad homoseksualumas yra genetiškai nulemtas (įdomu, kodėl tai taip svarbu? Negi garbingoji asociacija „stigmatizuoja“ sielos kentėjimą?), vis dėlto teigia, kad potraukio tai pačiai gimčiai priežastis nėra mitinis „homoseksualumo genas“: „Mokslininkai nesutaria dėl tikslių priežasčių, dėl kurių individas Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

rimis prieš kastraciją ar po jos) judėjimas, sukaupęs galingus finansinius srautus ir nukariavęs iš pradžių Jungtinių Tautų, o paskui per amerikietiškų vertybių „eksportą“ ir Europos Sąjungos politikus. Jaunumas, kaip šmaikštavo Oscaras Wilde’as, yra seniausia Amerikos tradicija. Tie žmonės tikrai tiki, kad skleidžia pažangą ir išsivadavimą iš „represiškos krikščionybės“ varžtų. Be jokios abejonės, JAV telkiasi tūkstančiai puikių psichiatrijos, psichoterapijos ir psichologijos mokslų specialistų (tiesa, didelę įtaką JAV psichiatrijai padarė prieš karą iš Vokietijos emigravę specialistai), ir jų sielos kentėjimo supratimas vertingai gilina šios srities žinias. Kita vertus, gaila, kad Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos psichiatrija po karo buvo pastebimai nustumtos į paribį. Klausimas daugialypis, tačiau viena jo dimensija aiški: ar pasaulio psichinės sveikatos specialistai privalo sekti amerikiečių sprendimu nebematyti su homoseksualiu potraukiu arba lytinės tapatybės sutrikimu susijusio žmogaus kentėjimo? Patys amerikiečių mokslininkai skelbia, jog psichiatrija JAV pateko į politinio korektiškumo spąstus. Ir tokia yra ne tik konservatyvių, bet ir ne vieno liberalių politinių pažiūrų mokslininkų nuomonė – tokių, kaip, pvz., buvusio Amerikos psichologų asociacijos prezidento Nicholas Cummingso, redagavusio garsiąją publikaciją apie „Destruktyvias tendencijas [Amerikos] požiūryje į psichikos sveikatą“. Tose pačiose JAV yra ir galingiausia pasaulyje homoseksualizmo mokslinio tyrimo ir terapijos asociacija, vienijanti tūkstančius Amerikos ir kitų pasaulio šalių specialistų (NARTH: National Association for Research and Therapy of Homosexuality). Tiesa, pastaruoju metu ji tampoma po teismus, norinčius uždrausti psichoterapiškai padėti jaunuoliams, kurie savo asmenybėje atradę homoseksualų potraukį nenori gyventi gėjų gyvenimo.

išsivysto turėdamas heteroseksualią, biseksualią ar homoseksualią orientaciją. Nors buvo atlikta daug tyrimų, analizuojančių galimas genetines, hormonines, psichologines, socialines ir kultūrines įtakas seksualinei orientacijai, jų rezultatai neleido mokslininkams nustatyti, kad seksualinę orientaciją nulemia kuris nors vienas faktorius ar faktoriai. Daug mokslininkų galvoja, jog čia sudėtingai susipina prigimties ir ugdymo (nature and nurture) įtakos.“ Kitaip kalbant, gali turėti įtakos ir biologiniai (prigimtis), ir psichologiniai (ugdymas) veiksniai. Kad homoseksualus potraukis atsiranda sielos skausmą išgyvenančiam vaikui arba jaunuoliui, Amerikos psichologų asociacija, šiaip jau kartais subtiliai pasisakanti ir už tokius dalykus kaip pedofilija, neatmetė. Apie šį skausmą kalbėsime kitąkart.

Artuma 2014 m. balandis

Akiračiai

Jono XXIII

„žiedeliai“ Nerimti juokai ir rimtas gerumo dvasingumas

Romanas KAZAKEVIČIUS buvo cituojamos, perpasakojamos, papildomos kitose knygose, šiandien jos pasakojimų įvairiomis kalbomis užtiktume ir internete. Tiesa, dažniausiai be deramos išnašos, bet Fesquet tam turbūt neprieštarautų – juk svarbiausias tų pasakojimų kūrėjas yra ne jis, bet pats Jonas XXIII. Paskaitykime ir mes šį tą iš šios nerimtosios popiežiaus biografijos. Žmogus, kuris mėgtų juokauti tik apie kitus, bet ne apie save, būtų nevertas tikro pokštininko vardo. Sąžiningas humoro mėgėjas turi mokėti linksmai (ir kreivai) pažiūrėti ir į save. Jonui XXIII tokio sąžiningumo netrūko. Posakis „rimtas kaip popiežius“ jam nebūtų tikęs.

„Ar girdėjote šią naktį audrą? Dieve mano, kokia audra! Visi tie griausmai ir žaibai! Patikėkite, brangūs broliai, ir popiežius buvo išsigandęs. Atsikėliau iš lovos ir pradėjau melstis. Giedojau šventųjų litanijas ir tada baimė praėjo. Vėliau pavyko užmigti ir, galiu pasakyti, sapnavau ugdančius sapnus“, – tokiais žodžiais, su šypsena, 1959 m. lapkričio 13 d. pradėjo audienciją vienos italų organizacijos nariams Jonas XXIII (1881–1963; apie jo gyvenimą „Artuma“ rašė 2013/04). Balandžio 27 dieną jis ir popiežius Jonas Paulius II bus paskelbti šventaisiais – tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiais mums visiems. Jonas Paulius II mums geriau pažįstamas, apie jį daug rašyta, o štai apie Joną XXIII lietuviškai dar labai nedaug turime... Pvz., ar daug kas žinome, jog visą gyvenimą popiežius Roncalli labai mėgo pokštauti – kartais atvirai, kartais kiek paslėptai, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, iškrisdamas iš įprastinių stereotipų ir schemų. Dėl savo paprastumo ir nuoširdumo jis vadintas Papa buono – pažodžiui būtų „geruoju popiežiumi“, o pagal prasmę taikliau – „tėveliu“. Angelo Giuseppe Roncalli – toks Jono XXIII pasaulietiškas vardas – popiežiumi išrinktas 1958 m. spalio 28 d., po Pijaus XII mirties. Iš pirmo žvilgsnio šie vyrai iš tiesų labai skyrėsi. Pijus buvo aristokratų šeimos atžala, o Jonas – didelės valstiečių šeimos vaikas. Pijus buvo kampuoto, aštrokų bruožų, asketiško veido ir figūros. Jonas, priešingai, kaip reikiant apkūnus, mėsingos nosies, plačių žandų. Pijus, pasak amžininkų, dvelkė šventumu, dažnas jo akivaizdoje pajusdavo pagarbą ir kažkokį nedrąsumą, nežinojimą, kaip elgtis; Jonas XXIII tryško nuoširdumu ir kaipmat atrasdavo ledus ištirpdantį žodį, kuris ilgai išlikdavo žmonių atmintyje ir būdavo perpasakojamas kitiems.

Puokštė „žiedelių“ Daugybę istorijų, paradoksų, anekdotinių nutikimų iš Jono XXIII gyvenimo surinko ir 1963 m., praėjus dviem mėnesiams po jo mirties, išspausdino prancūzų „vatikanistas“ Henri Fesquet, knygelės Popiežiaus Jono „žiedeliai“ pavadinimą perfrazuodamas pagal trumpų pasakojimų apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo artimiausius bičiulius rinkinį. Knygelė sulaukė didžiulio populiarumo, istorijėlės Artuma 2014 m. balandis

* * *

Kaip kūdikėlis. Jonas XXIII ne kartą pašiepdavo savo apkūnią figūrą, kuri jam iškrėtė pokštą, vos tik buvo išrinktas popiežiumi: iš trijų paruoštų baltų sutanų visos jam buvo per mažos (niekas nesitikėjo, kad jis rimtas kandidatas). Kai galiausiai pavyko jį įsprausti į vieną iš tų „standartų“ ir Jonas XXIII išėjo palaiminti minios Šv. Petro aikštėje, jo gestai buvo menki ir neišraiškingi. Priežastis buvo banaloka: per mažas drabužis neleido normaliai pakelti ir ištiesti rankų… Kita proga paklaustas, kaip jautėsi išrinktas popiežiumi, Jonas XXIII prisipažino išgyvenęs pakylėtumą ir nerimą tuo pat metu, bet sykiu jautęsis ir kaip „kūdikėlis vystykluose“: čia vis apie tą pačią per siaurą sutaną.

* * *

Tik popiežius. Kai kas nors paprašydavo Joną XXIII to, ko jis negalėdavo duoti, dažnai atsiprašydamas atsakydavo: „Galų gale esu tik popiežius.“ Panašiai, kartą ne-

Akiračiai

tikėtai ir spontaniškai įsiveržęs į kliniką, kurioje gulėjo jo bičiulis, jį pasitikusiai ir sutrikusiai vienuolei Jonas tarė: „Neišsigąskite, sesele, pakvieskite vyresniąją. Galų gale, esu tik popiežius!“ Kitą kartą lankėsi vienos moterų kongregacijos administruojamoje ligoninėje, pavadintoje Šventosios Dvasios vardu. Vyresnioji taip ir prisistatė: „Šventenybe, esu Šventosios Dvasios valdytoja!“ „Tarčiau, kad jums pasisekė. O aš – tik Jėzaus Kristaus atstovas“, – atsakė popiežius. Turbūt kiekvienas pasikalbame su savimi, kartais garsiai. Taip ir Jonas XXIII papasakojo apie tokį dialogą su savimi, praėjus nedaug laiko, kai buvo išrinktas popiežiumi. Naktį pabusdavęs su kokia nors mintimi ir pagalvodavęs: „Būtinai reikia pasakyti popiežiui.“ Tada atsimindavęs – juk popiežius tai jis... Tada belikdavo kreiptis į Viešpatį. Kai vienas berniukas parašė jam laišką ir sakė, kad nori būti policininku arba popiežiumi, Jonas XXIII patarė pirma tapti policininku, o dėl popiežiavimo esą pamatysiąs vėliau. „Kiekvienas gali tapti popiežiumi, tai įrodo faktas, kad juo tapau aš“, – pridūrė jis.

koje Bulgarijoje, musulmoniškoje Turkijoje ir neramioje pokario Prancūzijoje: „Yra tik du būdai būti geru diplomatu: arba būti tyliam kaip kurmiui, arba tokiam iškalbiam, kad viskas, kas sakoma, neatrodytų taip svarbu. Būdamas italas pirmenybę teikiu antrajam metodui.“

* * *

Čia ir ten. Kas buvo Šv. Petro aikštėje, žino, kad priešais baziliką, iš abiejų šonų, stovi ir į aikštę žvelgia apaštalų Petro ir Pauliaus statulos. Jonas XXIII komentavo: „Pirmasis dešinės rankos smiliumi rodo į žemę, tarsi sakydamas: čia priimami įstatymai. Kitas smiliumi rodo į horizontą, tardamas: tenai, tolumoje, jie taikomi.“ Kartą bendrojoje audiencijoje popiežius buvo priverstas kreiptis į anglų grupę jų kalba. Tačiau jos gerai nemokėdamas netrukus užsikirto. Tad paprašė vieno prelato atsiprašyti auditorijos, pranešti, kad jis mokosi anglų kalbos ir kad kitą kartą kalbės geriau. Paskui, manydamas, kad mikrofonai išjungti, burbtelėjo: „Pakaks! Jei mano, kad pradėsiu mokytis anglų, lauks ilgai!“ Tačiau anglų kalbos popiežius iš tiesų mokėsi.

* * *

Kas valdo Bažnyčią? Tą vakarą, kai paskelbė sušauksiąs Vatikano II Susirinkimą, popiežiui sunkiai sekėsi užmigti dėl neramių minčių. Jis pasakojo, kaip tada kalbėjosi su savimi: „Jonai, ko nemiegi? Ar tu, popiežius, valdai Bažnyčią, ar tai Šventoji Dvasia? Taigi, kad Dvasia. Tai ir miegok, Jonai!“ Vatikano II Susirinkimas buvo milžiniškas įvykis – dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai vyskupų iš viso pasaulio su savo patirtimi, mintimis, patarėjais, idėjomis. Istorikams, siekiantiems aprėpti visą tą gyvą, judančią, verdančią tikrovę, retai pavyksta ją įkalinti mažiau nei keliuose tomuose, kurių kiekvienas yra daugiau kaip keli šimtai puslapių. Tad pirmoje Susirinkimo sesijoje Jonas XXIII, žvelgdamas į auditoriją ir nujausdamas, kad ši istorija greitai nesibaigs, pasakė: „Man labai patiktų, kad mūsų Viešpats man apsireikštų ir pasakytų, kada Susirinkimas baigsis. Pradžiai aš vadovauju, bet pabaigai...“ Užbaigė Susirinkimą, žinoma, su Viešpaties pagalba jau jo įpėdinis Paulius VI. Kitą kartą, paklaustas, ką norėtų veikti užbaigus Susirinkimą, popiežius tarė: „Visą dieną dirbti laukuose su savo broliais.“

* * *

Viengungis? Ne visai... Kartą audiencijoje priimdamas ambasadorių iš Azijos, Jonas XXIII, kaip buvo įpratęs, draugiškai jį pašnekino. Sužinojęs, kad ambasadorius nesusituokęs, šūktelėjo: „O, esate viengungis! Visai kaip aš!“ Tačiau ambasadorius atsakė sąžiningai: „Ne visai, Šventasis Tėve...“ Kartą Jonas XXIII taip apibūdino diplomatinę tarnybą, kurios patirties pats tiesiogiai buvo įgijęs ortodoksiš-

„Kiekvienas gali tapti popiežiumi, tai įrodo faktas, kad juo tapau aš.“

* * *

Prašau obuolį! Pasakojama, kad dar būdamas apaštaliniu nuncijumi Paryžiuje Roncalli dalyvavo bankete, kuriame elegantiškai sukinėjosi dosnių formų moteris su itin didele iškirpte. Tada damai nuncijus paslaugiai pasiūlė obuolį. Nustebusiai poniai jis pakomentavo: „Prašau, meldžiu jus paimti! Ieva tik obuolį suvalgiusi suprato esanti nuoga!“ Kai kita proga per vakarienę nuncijaus paklausė, ar nėra papiktinamas, kai svarbiuose susitikimuose šmėžuoja moteris su gilia iškirpte, jis nusistebėjo: „Papiktinimas? Visiškai ne. Kai dalyvauja moteris su iškirpte, ne į ją visi žiūri, o į nuncijų...“ Kartą nuncijus Roncalli pasitiko Henri Daniel-Rops, prancūzų katalikų rašytoją ir mąstytoją, tokiu atsidusimu: „O, brangusis Daniel-Rops, turėtume kartu pasimelsti gerajam Dievui: tepaima pusę riebalų iš mano perviršiaus ir duoda jums!“ Rašytojo stotas buvo iš tų, kuriuos apibūdiname žodžiu „kaulėtas“. Artuma 2014 m. balandis

Akiračiai

Gerumo dvasingumas Ar jums dar nekilo paprastas klausimas: o kodėl Jonas XXIII buvo linksmas žmogus? Kokia yra jo linksmumo prigimtis? Pažinodami vieną kitą linksmuolį savo aplinkoje, žinome, kad dažnai tai yra psichologinės prigimties dalis. Kartais linksmumas yra susikurtas įvaizdis, bendravimo taktika, socialinės kaukės dalis: ar nesame girdėję apie tokius, kurie draugijoje linksmi, o namuose, tarp savų – pikti ir sugižę? Būtų galima pasakyti ir tai, kad linksmumas yra nelabai atsakingų, išsiblaškiusių žmonių savybė, o daug ant savo pečių atsakomybės – šeimyninės ar politinės – nešančiam žmogui mažai progų šypsotis.

„Budrus gerumas, kantrus ir atlaidus, pasiekia daugiau ir greičiau nei griežtumas ir rykštė.“

Tačiau turbūt visi sutiks, kad atsakomybės popiežiui netrūksta. Maža to – nedaugeliui žmonių pasaulyje tenka tokia didelė atsakomybė. Jonas XXIII niekad nebuvo lengvabūdis ar naivus. Jis daug kartų iš arti prisilietė prie žmonių skausmo: jaunystėje, vykstant karui, būdamas ligoninės kapelionu, budėjo šalia tų, kuriems karas buvo suluošinęs kūną ir dvasią. Būdamas nuncijumi Bulgarijoje, vežimu keliavo per kaimus, dalydamas pagalbą 1928 m. žemės drebėjimo aukoms. Dar vėliau, jau nuncijus Turkijai ir Graikijai, kito pasaulinio karo metu vėl ėjo į ligonines, neaplenkdamas nė vieno – vokiečio ar brito. Kalbant apie pagalbą žydams, neatsitiktinai 1944 m. didysis Jeruzalės rabinas Isaacas Herzogas atvyko į Stambulą susitikti su Roncalli ir jam padėkoti už tuos žmones, kurie ir jo dėka išsaugojo gyvybę. Atsakymą atrasime pavartę Jono XXIII raštus, išleistus dienoraščius, rašytus tik sau, pasakytas kalbas. Taip, biografai konstatuoja, kad nuo jaunumės Roncalli buvo, kaip sakoma, linksmų plaučių ir įgimto optimizmo. Tačiau šis, sakytume, psichologinis polinkis buvo tik prielaida. Jono XXIII linksmumas atspindėjo kai ką giliau iš jo vidinio pasaulio – gerumo dvasingumą. Jonas XXIII visada norėjo būti geras žmogus. Linksmumas, žmogiškas šiltumas buvo šio gerumo apraiškos. Šis gerumas yra gilesnis už socialinį bendravimo įgūdį ar vienos dienos nuotaiką. Jonui XXIII tai buvo esminė Viešpaties pamoka. Jis troško, kad gerumas būtų jo mąstymo ir gyArtuma 2014 m. balandis

venimo būdas, jo savastis visose, taip pat ir sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.

Didelis linksmumas gimsta iš didelio rimtumo Leiskime prabilti pačiam popiežiui Jonui. Roncalli, 22 metų seminaristo, užrašuose skaitome: „Tyras ir švelnus džiaugsmas, kuris turi visada gyventi mano širdyje, nuoširdžiausiu būdu pasirodys mažiausiuose veiksmuose. Būk atidus: prieštaravimuose nepakanka kantrybės, tačiau aš pats turiu jausti džiugumą ir švelnumą, kurie manęs neapleistų ir išskleistų šypseną lūpose. <...> Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi! Padaryk mano širdį, panašią į savo Širdį!“ Būdamas 31 metų, po aštuonerių metų kunigystės, Roncalli pasižymėjo: „Gyvas savojo mažumo jausmas turi mano dvasioje subrandinti ir paruošti gerumo, plataus gerumo dvasią, kantrybę ir atlaidumą mano būde kitus vertinti ir su jais elgtis.“ 1927-aisiais, jau 46 metų arkivyskupas ir nuncijus Bulgarijoje, Roncalli rašo: „Dar daugiau ramybės, švelnumo ir taikos mano reikaluose. <...> Jėzus moka viskuo pasinaudoti dėl savo Karalystės, taip pat mano nesugebėjimu padaryt daugiau. <...> Ramybė, taika – aš turiu ir kitus įkvėpti žodžiu ir elgesiu. Santykiuose su visais – katalikais ir ortodoksais – aš rūpinsiuos palikti orumo ir gerumo įspūdį, šviesaus gerumo ir mielo orumo.“ Dar po trejų metų: „Didelis gerumas, begalinė kantrybė, atsimenant, kad joks kitas jausmas neatitinka Evangelijos dvasios ir evangelinio tobulumo.“ Praėjus dar dešimčiai metų, jau būdamas nuncijumi Stambule: „Aš ištvermingai ir ramiai toliau stengsiuosi būti geras, geranoriškas, be silpnumo, kantrus su visais. Sielovadinio gerumo praktika – būti ganytoju ir tėvu – turi apibendrinti mano vyskupiško gyvenimo idealą.“ Jau sulaukęs 66 metų, nuncijus Paryžiuje, dienoraštyje pasižymėjo: „Mano temperamentas ir išsiugdymas padeda su visais elgtis meiliai, atlaidžiai, mandagiai ir kantriai. Aš neišeisiu iš šio kelio.“ Paskirtas Venecijos patriarchu 74 metų amžiaus Roncalli dar kartą sau pasižymi: „Budrus gerumas, kantrus ir atlaidus, pasiekia daugiau ir greičiau nei griežtumas ir rykštė. Neturiu iliuzijų ar abejonių šiuo klausimu. <...> Tarp kitko, ganytojas labiausiai turi būti geras, geras, geras.“ Ir kita proga: „Nėra mokslo, turto, nėra žmogiškos galios, kuri prilygtų gerumui, švelniam, meiliam, kantriam.“

„Labiausiai pasauliui reikia gerumo. Viešpats nužengė ant žemės, kad mus jo išmokytų. Gerumas yra auka, paklusnumas, kantrybė, dvasios, šeimos ir viso socialinio kūno disciplina“, – rašė 81-erių popiežius, vadintas geruoju. Gerumas neatskiriamas nuo išmintingumo, tiesos ir teisingumo; subrandintas per pasiaukojimą, susivaldymą, nuolankumą, supratimą, ištvermę ir atleidimą yra pamoka, kurią mums suteikia šventasis, kitaip tariant – žmogus, kurį Bažnyčia iškelia kaip dvejopą – žmogaus kelionės Dievo link ir Dievo kelionės žmogaus link – pavyzdį.

Jaun imo iššūkis

Jei taip pasielgsi... Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ da, kasdienės Mišios, berniukų patarnavimas Mišiose, krikščioniškos vertybės – yra natūralūs. Tokiose šeimose ir kunigystės pasirinkimas yra natūralus, ir kiekvienas apsisprendimas priimamas su pagarba ir palaikymu. Teko susipažinti su broliu pranciškonu iš Irano. Jo giminėje septyniolika kunigų bei vienuolių, ir tai atrodo natūralu, niekas neišgyvena, kad nebus anūkų. Visi tik džiaugiasi, kad vaikas pasirenka prasmingą gyvenimą. Kalbėdamasi su kunigų mamomis, išgirdau daug nuoširdžių istorijų. Kai kurios jų atrodė labai asmeniškos ir jautrios – atsiprašau, jog neišdrįstu dalytis visomis. O štai motinos pasakojimas, kaip buvo brandinamas jos sūnaus kelias į kunigystę. „Šeimoje apie kunigystę nekalbėjome iki tos dienos, kol nepasakė: ‘Stosiu į seminariją’, bet mažas užuomazgas galėjome pastebėti. Dar vaikystėje, kai močiutė paklausdavo: ‘Ar būsi kunigėliu?’, jis visada patempęs lūpas atsakydavo: ‘Būsiu.’“ Akyloji mama sakė ne kartą mačiusi, kaip sūnus paslapčia pasiimdavo į Mišių taurę panašią vazą, palaikydavo rankose ir aukštai iškeldavo; tokie žaidimai šeimoje būdavo priimami pagarbiai.

Mano vaikas protingas Pasirinkimo akivaizdoje vieni tėvai palaiko bet kokį vaiko sprendimą. Net iš netikinčio tėvo, palydinčio savo vaiką į pašvęstąjį gyvenimą, galima išgirsti: „Mano vaikas protingas, ir jei jis taip renkasi, šis sprendimas jam geriausias“; o kartais suskamba ir tokie tikinčių tėvų žodžiai: „Jei taip pasielgsi – tu man kaip sūnus esi miręs.“ Patys suvokiame, kur slypi tikra pagarba, o kur egoizmas. „Mano tėvai – labai geri žmonės, tačiau jie labiau tradiciniai katalikai. Tėtis nesidžiaugė, o buvo akimirkų, kai pyko dėl mano apsisprendimo; prieš pat šventimus dar bandė atkalbėti“, – dalijosi jaunas kunigas. Manau, tai išgyveno ne vienas dvasininko kelią pasirinkęs jaunuolis. Kiek atlaidesnės būna mamos. „Kad tik geras žmogus būtų“, – atremia jos tėvo prieštaravimus. O močiutės dažnai malda ar padrąsinimu palydi į kunigystę. Atsitinka, kad tėvai vaiką nuo mažens augina kaip kunigą; galime išgirsti vos kelerių metų berniukui sakant, kad jis sukurtas „aukštesniems tikslams“ (kartais tai pačių tėvų neišsipildžiusios svajonės). Toks jaunuolis renkasi kunigystę, nes nenori įskaudinti ir nuvilti tėvų. Negerbdamas savo pasirinkimo, jis dėl to gali jaustis nelaimingas. Kartais tam tikras „užprogramavimas“ nėra blogai, tai gali vykti net nesąmoningai, tėvui dalijantis, kas jam brangu ir vertinga. Svarbu paprastu tiesos žodžiu padėti suvokti ir auginti Dievo įdėtą troškimą į vaiko širdį.

Norma ar nukrypimas? Paprastai augindami vaikus tėvai svajoja apie jų karjerą, nuostabią šeimą, laimingus anūkus, o kunigystę neretas vertina kaip nukrypimą nuo visuomenei įprasto kelio. Vieną dieną išgirdusi: „Stoju į seminariją“ ne viena mama apsiverkia, tačiau ne dėl to, kad nenorėtų, jog jos vaikas tarnautų Dievui. Ji bijo, kad tikrovė gali neatitikti savo vaizduotėje susikurto „normalaus“ vaiko gyvenimo. O jei dar iki tol sūnus gerai mokėsi, baigė aukštąjį mokslą, turi darbo vietą, būstą, aprūpintą gyvenimą... Tačiau gali būti, kad jo širdis nerami, nes neatsiliepė į esminį savo gyvenimo kvietimą. Dažnai girdime liudijant: „Augau tradicinėje katalikų šeimoje“, kurioje daugelis krikščioniškų aspektų – mal-

Silvijos Knezekytės nuotrauka

„Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų <...>. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 20–21). Šis paraginimas, padalijantis atsakomybę abiem pusėms, puikiai paaiškina ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tad ir šiame straipsnyje, pasikalbėjus su keleto kunigų tėvais, kviečiu pamąstyti, kaip tėvai gerbia vaikų apsisprendimą. Ar tikėdamiesi kito pagarbos patys priimame kitą žmogų ir jo pasirinkimą?

Angelo palydėjimas, dovanojimas ir rūpestis Tikriausiai ne vienas mylintis tėtis ar mama, o dažnai močiutė ar senelis, tarsi tylieji angelai, kasdien melsdamiesi už savo vaiko ar anūko pašaukimą, nieko neklausinėdami ir nespausdami, leidžia jam pačiam pasirinkti ir atrasti savo pašaukimą. Viena mama, paklausta, ar nebuvo gaila, kad sūnus pasirinko kunigystę, atsakė: „Vieną paaukojau Dievui ir žmonėms, o kitą turiu kaip sargybinį šalia savęs. Atiduota Artuma 2014 m. balandis

Jaunimo iššūkis

ir baigta, net nekeli tokio klausimo; tik suvoki, kad kunigystės kelias iš tiesų nėra lengvas. O dabar džiaugiuosi (apie garbę negalvoju), kad jis yra paaukotas dėl kitų, kažkam svarbus ir reikalingas.“ Kunigo šeimą lydi ne tik garbė, bet dažnai ir apkalbos bei pavydas, nors kunigystė – didelė atsakomybė, o ir per šventes retai sulauksi savo vaiko, nes jis paaukotas kitiems. Neretai išgirsime: „Mūsų parapija padovanojo Lietuvai tris kunigus!“, bet paklausti, kur tas kunigas dabar, ar dar meldžiasi už jį, dažnai nutyla. O jei, neduok Dieve, kunigas suklumpa, tai pasakymas „iš mūsų parapijos...“ pavirsta tik „kaip jis galėjo...“ Kunigo tėvus, iš pradžių parapijoje labai gerbtus, kaimynų žvilgsniai kartais net išveja iš vietinio kaimo. Ta pagarba greitai dingsta, o iš „mūsų“ belieka „tas“. Pašaukimų atsiranda ir netikinčiose šeimose. Dievas naudoja įvairiausius būdus: gerą filmą bendruomenės salėje, kunigą krepšinio aikštelėje, besišypsančią bažnyčios tarnautoją, krikščionišką renginį, visas vietas, kur vaikas arba jaunuolis gali užduoti jam rūpimų klausimų ir gauti atsakymą, būti padrąsintas. Svarbiausia, kad jo pasirinkimas būtų gerbiamas. Pasitaiko, kad pirma Dievą atradęs vaikas padeda ir savo tėvams susipažinti su Jėzumi, tačiau tam reikia abipusės pagarbos.

Vieno kunigo mama papasakojo linksmą ir pamokomą nutikimą jo Pirmosios Komunijos dieną: „Krikšto tėtis nusivedė jį į parduotuvę ir leido bet ką išsirinkti. Kadangi sūnus labai mėgo puoštis, užsimanė raudono kaklaraiščio. Ir išgirdo savo tėvą sakant: ‘Sūneli, jei stosi į pionierius, tai į bažnyčią neisi, man dviveidžio nereikia.’ Ir septynmetis vaikas ištaria: ‘Tada nereikia.’“ Štai tokios mažos pamokos, duodamos su meile ir pagarba, ne tik padeda apsispręsti, bet ir ugdo pašaukimą. Tik svarbu gerbti ir neerzinti vieni kitų, juk tada daug lengviau atrasti savo pašaukimą, o ne patenkinti tėvų, deja, galbūt egoistiškus norus.

Artuma 2014 m. balandis

Donelaitis rankinuke Inesa VAITKŪNAITĖ

Tiesą sakant, paprastai vartoju žodį rankinė, bet pavadinime parašiau rankinuką, nes pastarasis liaudiškesnis ir švelnia šmaikštumo gaidele nuskamba šalia solidžios klasiko figūros. Taigi pastaruoju metu tikrai smagu kur minutėlę nugvelbus išsitraukti iš rankinės Donelaičio „Metus“ ir pasimėgauti hegzametro peizažais, sodria kalba, ryškiais charakteriais. Knygos rankinuke tradiciją pradėjau neseniai, bene prieš kokį ketvertą metų, kai atradau, jog kartais užsilaukiu kokioje eilėje arba per ilgai tenka važiuoti troleibusu, o su keturiais mažais vaikais namie knygų savo malonumui per daug nepaskaitysi; na, neblogas laikas maitinant krūtimi, kol dar maitini. Namų bibliotekoje turiu keletą lentynėlių su ne per storom ir mažo formato knygelėm, kurios kaip tik patogiai telpa rankinuke, be to, ne visos dar ir perskaitytos. Beje, ne visos knygos tinka ir rankinuko „bibliotekai“ – turi užkabinti kiekviename puslapyje, o suspėjus perskaityti vos keletą jų – vis sukti galvą, ką gi dar ten autorius sugalvojo toliau. Būna, kad pasirenku knygą, vežiojuos, mėginu skaityti, o ji neužkimba, nesiskaito, nepakviečia būti perskaitoma – tokias dedu atgal. O būna knygų, kad negali sulaukti, kada vėl kur teks išeiti ir gausi progą ją paskaityti. Pvz., paskutiniu metu tokia skaitoma knyga buvo Virginijos Woolf „Savas kambarys“. Taigi dabar mano rankinėje Donelaitis. „Metai“, „Baltų lankų“ mažaformatė knygelė. Žinoma, tokį pasirinkimą nulėmė ir šių metų literatūrinė dedikacija, ir tai, kad literatūrologas Gytis Vaškelis mane gan įtaigiai per radiją bei spaudoje įtikino, jog derėtų šiais jubiliejiniais metais ne tiek kalbėti apie Donelaitį, bet tiesiog jį perskaityti. Be to, suintrigavo ir vieši Donelaičio skaitymai. Sykį virtuvėje sukinėdamasi aplink puodus išgirdau „Metus“ skaitant aktorius Rolandą Kazlą ir Vladą Bagdoną – taip ir atsisėdau tešluotom rankom ant taburetės, apsalusi nuo to įstabaus senovinio kūrinio skonio ir kvapo. Pakviečiau nuo kvailos televizijos ekrano paklausyti savo grubijoną ir, aišku, žemaitį, bet mylimą (ką čia slėpti) vyrą, kuriam nuolat priekaištauju dėl visokių subinių ir pan. grožybių vartojimo. Sakau, paklausyk, tavo storžieviškai šnekai artimas rašytojas, – tau patiks. Ir vyrui patiko. Jis užsiplikė kavos, ir mes kartu susėdome virtuvėje prie radijo klausytis „Metų“. Paskaičiavau, kad mažiausiai „Metus“ esu skaičiusi kokius keturis sykius. Skaičiau mokykloje, paskui universitete, o vėliau porą kartų vėl mokykloje, tik jau dėstydama literatūrą. Bet visi anie suskaičiuoti kartai buvo iš reikalo. Turėjau sau prisipažinti, jog mūsų klasiko nė sykio nebuvau atsivertusi tiesiog, savo malonumui arba dėl asmeninio intereso. Koks saldumas skaityti Donelaitį tiesiog! Skaityti ir mėgautis – ir žodžiais, ir mintimi, ir dvasine gelme. Ir dabar ši poema man įdomi ir prabylanti pirmiausia kaip dvasinis tekstas, vis noris ir noris sugrįžti prie jos paukštelių, kurie „glūpas muses prisigaudę“ ar „prastai vabalu margu pasisotinę“, dargi „kelias varles bei rupuižes paragavę“, „Dievui iš širdies viernai dėkavoja“. O man „niekingam žmogui“ telieka „mokytis pasikakyt“.

Atokvėpio valandai

Andersenas mažiesiems Skaitome vaikams. Perkame vaikams Hansas Christianas Andersenas tiek davė vaikų literatūrai apskritai ir literatūrinei pasakai konkrečiai, jog Tarptautinei vaikų knygos dienai švęsti pasirinktas jo gimtadienis (balandžio 2-oji), o Anderseno medalis (kartais vadinamas „mažuoju Nobeliu“) tebėra pats svarbiausias iš apdovanojimų, teikiamų vaikų rašytojams ir dailininkams. Visas pasaulis pamilo šį neišvaizdų keistuolį už subtilias jo pasakas. Pamilo ir leidėjai, tik dėl kitų priežasčių… Todėl tęsiame trumpą gidą po plačias lentynas. Kokia prasmė kalbėti apie blogas knygas? Argi nepakaktų išvardyti gerąsias? „Nepakaktų, nes blogos knygos vagia laiką“, – Vilniaus knygų mugėje akcentavo Kęstutis Urba, iškiliausias vaikų literatūros specialistas Lietuvoje. Tęsiant mintį, blogos knygos vagia ir pinigus – ne kiekviena šeima galės sau leisti įsigyti dar vieną Anderseno knygą, kai lentynoje jau guli kažkas andersenišku pavadinimu. Tą kažką ir apžiūrėkime.

Gražiausios Anderseno pasakos. Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Šeškuvienė; iliustravo Jean-Noël Rochut. – Kaunas: Vaiga, 2013, 224 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 29 Lt) Formaliai žiūrint (ir ieškant knygos ikimokyklinukui), knyga turi du privalumus: trumpos, stambiu šriftu atspausdintos istorijos ir gausios iliustracijos, kuriose – Anderseno sukurti personažai. O kas dar? Daugiau nieko! Tai ypatingai skurdžia kalba atpasakoti, iki koktumo sutrumpinti 25 pasakų siužetai, iš kurių eliminuoti moraliniai veikėjų pasirinkimai ir emociniai išgyvenimai, ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Jokių poteksčių ir jokio anderseniškojo svajingumo. „Apkaltinta raganavimu, ji buvo nuteista sudeginti ant laužo. Kalėjimo vienutėje jai davė numegztus marškinius ir likusias dilgėles; karalaitė galėjo tęsti darbą, nors beveik neturėjo vilties kada nors pamatyti savo brolius. Bausmės vykdymo dieną broliai ją rado ir, pavirtę laukinėmis gulbėmis, skraidė virš vežimo“ („Laukinės gulbės“, p. 108) – daugiau

panašumo su policijos raportu, o ne Anderseno plunksna. „Čia daroma dvejopa skriauda: ir Andersenui, ir tiems, kurie tą knygutę nupirktų. Perskaitęs ją gali manyti, kad Andersenas visai nemokėjo rašyti pasakų, kuomet po teisybei jis gerai jas rašė“, – skirtumas toks, kad Kazys Grinius šitaip 1905 m. „Varpe“ rašė apie leidinį, pasirodžiusį iš skurdo (ir spaudos draudimo metu); šiandien gi tokie leidžiami iš gobšumo. Apgaulės būdu, Anderseną afišuojant ant viršelio (bet ne kaip autorių! Mat tekstą atpasakojo kažkokia Agnès Wandewiele, kurios pavardė nepatenka į bibliografinius duomenis), knygą spausdinant Kinijoje, sukuriamas paklausus produktas. Jei šį beviltišką ir glebų tekstą leidėjas išdrįso pavadinti „Gražiausiomis Anderseno pasakomis“, kodėl tad nedrįstama pavadinti to ciniška Anderseno profanacija? Nepirkti!!! Geriau jokio teksto negu toks. Knygoje nutylėta (dar vienas nesąžiningo verslo bruožas), bet tai, deja, jau antras knygos leidimas (pirmas 2011, libis.lt informacija). Kaip šaunu būtų, jei tokių knygų pirkėjų mažėtų, ir trečiasis tiražas nebepasirodytų…

Hans Christian Andersen. Pasakos [Coliukė. Undinėlė. Bjaurusis ančiukas. Laukinės gulbės. Lakštingala]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; dailininkė Kaarina Kaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 152 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 27,99 Lt) Leidyklos el. svetainėje yra galimybė šią knygą (ne tik šią) pavartyti. Reikia

pasakyti, realybėje ji – dar net gražesnė. Suomės Kailos iliustracijos (kiekviename atvarte – bent po vieną) subtiliai papildo tekstų lyriškumą ir paslaptingumą; neužgožia savąja interpretacija ir, kas retai pasitaiko – nenusaldina Anderseno personažų, kurių dažniausi bruožai – kantrybė, širdies gerumas, pamaldumas. Taip! Labiausiai nustebsite skaitydami taip labai visiems pažįstamą pasaką – „Laukines gulbes“. Teksto įtaigumas tikrai kitoks, kuomet naujame vertime Dievo vardas rašomas didžiąja raide, Elzytės tikėjimas tampa pasitikėjimu Viešpačiu, anoniminis visagalis – geruoju Dievu (kuriam karštai meldžiamasi kas vakarą)… Išvada: daugybę kartų išauginęs Balčikonio vertimas iš tarpinės – vokiečių – kalbos redaguotas ir kupiūruotas pagal komunizmo cenzūros principus (pvz., iš „Undinėlės“ dingo kunigai, smilkymas bažnyčioje ir pan.). Įvado autorės žodžiais kviečiu: „Neuždarykime Anderseno vaikystėje. Skaitykime jį ir suaugę. Ypač suaugę.“ Ir ypač – verstas iš originalo kalbos, perteikiančias tikrąsias pasakininko idėjas. Pirkti! Dėl savotiško pasakų netrumpumo knyga tinkamesnė mokyklinio amžiaus vaikams; skaitymui su jaunesniais labiau tiktų kitos – pavieniui, kaip paveikslėlių knygos – „Nieko rimto“ leidyklos išleistos pasakos („Skiltuvas“, „Coliukė“, „Mergaitė su degtukais“). Rūta LAZAUSKAITĖ Artuma 2014 m. balandis

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Slaptasis Kristaus agentas (II) Giovannino GUARESCHI Don Kamilis, Peponis ir Steponas Pūkelis tylėdami išėjo iš daržinės. Lauke juos pasitiko pilkas dangus, pranašaująs audrą ir lietų. – Gyvenu aname name, – pasakė Steponas. – Patarčiau jums ten pasislėpti, kol dar neprasidėjo liūtis. Kol lietus pasibaigs, galėsiu jums suteikti duomenis, kurių jums dar trūksta. Jie pasiekė namą tą akimirką, kai pradėjo kristi pirmieji dideli lašai. Namas buvo kuklus ir skurdus, tačiau švariai laikomas ir jaukiai įrengtas. Didelėje virtuvėje stovėjo milžiniška krosnis, o po lubomis dunksojo juodai aprūkusios sijos. Peponis vis dar nebuvo atsigavęs iš nustebimo. Jie susėdo prie ilgo stalo. – Toričelos dirbtuvėje, – kalbėjo Peponis lyg ir sau, – paskutinį kartą lankiausi 1939 metais. Buvau pigiai gavęs nusipirkti seną Balilą ir negalėjau surasti, ko stigo motorui. – Blogai subalansuotas velenas, – pareiškė Steponas. – Aš jį ištiesinau. Tokias smulkmenas tėvas visada perleisdavo man. Ir kaip jis veikė paskui? – Jis ir šiandien tebeveikia, – atsakė Peponis. – Tai tu buvai tas šmaikštus berniokas juodais plaukais, kurie vis krito ant akių? – Aš tada buvau tik devyniolikos metų, – sumurmėjo Steponas. – O tamsta tuomet nenešiojai ūsų. – Ne, – įsimaišė Don Kamilis. – Jis pradėjo ūsų neskusti nuo tada, kai už baisų gėrimą ir antifašistinį triukšmavimą jį įmetė kalėjiman. Už tai jis gavo politiškai persekioto liudijimą, kuris vėliau suteikė jam teisę tapti komunistų sekretoriumi. Peponis trenkė kumščiu į stalą. – Aš atlikau ir kitų dalykų, – piktai šūktelėjo. Steponas stebėjo Don Kamilį. – Ir tamsta, – sumurmėjo jis, – man lyg pažįstamas. Ar ir tamsta iš tos pačios apylinkės? – Ne, – pasiskubino atsakyti Peponis. – Tiesa, jis gyvena toje apylinkėje, bet į ją atsikėlė vėliau. Tu jo negali pažinti. Geriau sakyk man, kaip čia patekai. Steponas truktelėjo pečiais. – Kam mums minėti praeitį, kurią rusai taip geraširdiškai pamiršo, – pasakė balsu, kuris vėl padvelkė lediniu šalčiu. – Jei jums reikia daugiau žinių apie kolchozą, mielai patarnausiu. Artuma 2014 m. balandis

Tačiau Don Kamilis kaip tik norėjo daugiau išgirsti apie tą praeitį. – Mielas bičiuli, – pasakė jis, – nekreipk dėmesio, kad jis komunistų sekretorius. Pasikalbėkime, kaip žmogus su žmogum. Palikime politiką nuošaly. Steponas iš karto pažvelgė į Don Kamilį, o vėliau Peponiui į akis. – Aš neturiu ko slėpti, – pareiškė. – Mano istorija čia, Grevinece, yra kiekvienam žinoma, bet, kai niekas apie tai nekalba, mielai ir aš būčiau nutylėjęs. Don Kamilis jam ištiesė Nazionale pakelį. Lauke prasidėjo tikra liūtis; vėjas kibirais švaistė vandenį į mažus langelius. – Jau septyniolika metų svajojau surūkyti vieną Nazionale, – pasakė Steponas užsidegdamas cigaretę. – Negaliu priprasti prie tos machorkos ir laikraštinio popieriaus. Jie tiesiog sprogdina man skilvį. Jis godžiai užtraukė keletą dūmų ir žiūrėjo į melsvus dūmus, kurie sklido jam iš burnos. – Mano istorija? – kalbėjo jis. – Aš buvau autorinktinės kareivis. Vieną dieną rusai mus paėmė nelaisvėn. Tai buvo 1942 metais: sniegas ir šuniškas šaltis. Jie varė mus kaip avių bandą. Mūsiškiai vienas po kito krito. Tas, kuris nepajėgdavo atsikelti, būdavo kulka į kaktą prikalamas prie žemės. Vienu metu parkritau ir aš. Mokėjau porą žodžių rusiškai. Priėjęs rusų kareivis paspyrė gulintį ant žemės ir sušuko: „Stokis!“ „Tovarišč, – sakiau, – aš negaliu daugiau, palik mane čia ir leisk man ramiai numirti.“ Kolonos galas – buvau vienas iš paskutiniųjų – jau buvo nutolęs nuo mūsų. Jis paleido šūvį per pusmetrį man nuo galvos ir sumurmėjo: „Žiūrėk, kad tuoj nudvėstum ir nepridarytum man jokių sunkumų.“

* * *

Steponas nutraukė savo pasakojimą: virtuvėn įgriuvo keistas, į maišą susivyniojęs šlapias ryšulys. Kai maišo apdanga nukrito ant žemės, pasirodė stambi moteris – jai galėjo būti apie 30 metų. – Mano žmona, – pasakė Steponas. Moteris nusišypsojo, kažką skubiai paaiškino svetima kalba, užlipo kopėčiomis ant aukšto ir ten pradingo. – Dievas nusprendė, kad likčiau gyvas, – pasakojo toliau Steponas. – Kai atsipeikėjau, jau buvau šiltoje kaimiečio trobelėje. Gulėjau už puskilometrio nuo trobelės, pusiaukelėje tarp miško ir kaimo, kai septyniolikos

Atokvėpio valandai

metų mergina, rinkdama miške šakas, išgirdo mano vaitojimus. Jos būta stiprios. Ji paėmė mane už apykaklės ir kaip bulvių maišą atvilko trobelėn, tuo pat metu ant pečių nešdama ir malkas. – Geri žmonės rusų ūkininkai, – tarė Peponis. – Ir Bagas Malūnėlis buvo šitaip išgelbėtas. – Teisingai, – pritarė Steponas. – Daugelį jie išgelbėjo tokiu būdu. Bet ta mergina buvo lenkė, ne rusė. Kartu su tėvu ir motina ji buvo atvežta į šią apylinkę, nes čia trūko darbo jėgos. Jie davė man truputį valgyti iš to, ką patys turėjo, ir laikė mane paslėpę dvi dienas. Supratau, kad ilgai tai nesitęs. Šiaip taip su mergina susikalbėdamas rusiškai, paprašiau, kad ji surastų kaimo seniūną ir praneštų jam, jog prieš valandą į jų trobelę atklydęs italas kareivis. Labai nenoromis ji išėjo. Netrukus vėl pasirodė, lydima kažkokio berno, kuris buvo ginkluotas pistoletu, ir dviejų vyrų su šautuvais. Pakėliau rankas – jie man parodė, kad turiu išeiti. Lenkaitės trobelė buvo pačiame kaimo pakraštyje, ir aš turėjau gerą kelio galą pabėgėti, nuolat lydimas dviejų šautuvų ir vieno pistoleto. Pagaliau pasiekėme aikštelę, kur šiandien matėte silosą. Ten stovėjo grūdų maišų prikrautas sunkvežimis, jo viduje sėdįs kažkoks driskius be pertraukos „kirkino“ starterį, norėdamas užvesti motorą. Aš viską pamiršau ir galvojau tik apie motorą. Sustojau ir vienam iš trijų pasakiau: „Tovarišč, tas vyras išeikvos bateriją, ir sunkvežimis nebevažiuos. Pasakyk jam, kad pirma išvalytų užsikimšusią pompą.“ Išgirdęs mane kalbant rusiškai, vyresnysis net išsižiojo iš nustebimo, o paskui šiurkščiai paklausė: „Ką tu išmanai apie tai?“ Aš atsakiau: „Gana daug, nes tai mano profesija.“ O tas kvailys nesiliovė zirzinęs starterį, ir baterija jau visiškai silpo. Tada vyresnysis stumtelėjo mane pistoleto vamzdžiu į priekį ir šūktelėjo vairuotojui, kad jis liautųsi ir pažiūrėtų pompą. Pro vairuotojo kabinos langą pasirodė nustebusio raudonskruosčio kareivio veidas. Jis nieko nesuprato apie pompą, nes tai buvo pirmas sunkvežimis, kurį vairavo. Paprašiau rakto, pakėliau motoro dangtį ir tuoj pat išvaliau degalų pompą. Tada uždariau dangtį ir atidaviau raktą. „Dabar gali važiuoti“, – pasakiau jam. Po poros sekundžių sunkvežimis pajudėjo. Jie nugabeno mane į kolchozo raštinės kambarėlį ir ten užrakino. Dar paprašiau cigaretės, ir jie man davė.

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia į renginius Guronių rekolekcijų namuose

Po dešimties minučių vėl grįžo ir nuvedė mane, vis dar įrėmę nugaron šautuvų vamzdžius, į skarda dengtą pašiūrę, kur stovėjo traktoriai ir kitos ūkio mašinos. Vyresnysis parodė vieną traktorių ir paklausė, kodėl jis neveikia. Aš paprašiau vandens, pripildžiau aušintuvą ir paspaudžiau starterį. Netrukus turėjau nulipti nuo sėdynės. „Guolis sudilęs, – pasakiau. – Reikia viską išardyti ir padaryti naują guolį. Paskui viską vėl atgal sudėti. Tai užtruks ilgokai.“ Su pora nudilusių įrankių, kuriuos jie man davė, dirbau kaip pamišėlis ir po dviejų parų baigiau sutaisyti. Tada vėl pasirodė karininkas su dviem kareiviais, visi trys buvo ginkluoti pistoletais. Jie stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš pripildžiau aušintuvą ir užlipau ant traktoriaus. Dievas buvo nusprendęs mane išgelbėti bet kokia kaina: motoras tuojau užsivedė ir dirbo kaip laikrodis. Apvažiavau ratą daržinės viduje ir išjungiau motorą. Skuduru nusivaliau rankas, nušokau nuo sėdynės ir iškeltomis rankomis prisiartinau prie karininko. Jie garsiai nusijuokė, ir karininkas tarė civiliui: „Tu gali jį pasilaikyti, drauge. Savo atsakomybe. Jei jis pabėgs, tai tu atsakysi.“ Dabar nusijuokiau ir aš. „Kapitone, Italija yra toli, o jeigu pabėgčiau, tai nueičiau tik iki anos trobelės – joje gyvena graži mergina, kuri man patinka, nors ir išdavė mane partijos rajono sekretoriui.“ „Tu esi apsukrus italų darbininkas. Kodėl atvažiavai šaudyti į sovietų darbininkus?“ Atsakiau, jog atvykau dėl to, kad buvau atsiųstas: būdamas autorinktinės mechaniku, savo sąžinę esu apsunkinęs tik dviem rusiškom gyvybėm, būtent dviem vištom, kurios pakliuvo po mano sunkvežimio ratais...

Balandžio 4–6 d. seminaras sielovadininkams „SIELOVADINĖ PAGALBA KRIZĖSE: NUO KANČIOS TEOLOGIJOS IKI PRAKTIKOS“ Balandžio 25–27 d. dvasinės atgaivos savaitgalis „APIE KEISTAS ŠVENTOJO RAŠTO VIETAS“

„Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

Gegužės 9–11 d. dvasinės atgaivos savaitgalis „APIE TIKĖJIMĄ KITAIP“ Gegužės 23–25 d. dvasinės atgaivos savaitgalis su menu „ŠLOVINU TAVE, NES ESU NUOSTABIAI PADARYTAS“ (Ps 139, 14)

Smulkesnę informaciją rasite mūsų svetainėje www.sje.lt; pasiteirauti ar registruotis galite tel. 8 600 56206 arba el. paštu rekolekcijos@sje.lt

Artuma 2014 m. balandis

Sveikata

Banalūs dalykai, kurių nepaisome Gydytojo Petro patarimai Vienoje srityje lietuviai neatsilieka nuo turtingiausių šalių. Tai nutukimas ir antsvoris, trumpinantys mūsų gyvenimą ne mažiau, nei alkoholis bei rūkymas. Jei jūsų kūno masė didesnė už leistiną 10 kg, vadinasi, dieną ir naktį tampote „smetonišką“ kibirą vandens. Tą kibirą tampo jūsų širdis, sąnariai, stuburas ir net liaunoji, atrodytų, niekaip su tuo nesusijusi kasa. Ką ten kibirą! Daugelis tampo du kibirus akmenų ar vieną akmenų, o kitą vandens. Jei norite blogai jaustis, sunkiai sirgti ir koketuojate su giltine (o ne su ilgakoje blondine), tai yra ne tik jūsų asmeninis, o visų mokesčių mokėtojų reikalas. Oi, suryja ligonių kasos jūsų ir mūsų pinigėlių, ojojoj! Tų pačių, už kuriuos būtų galima duobes gatvėse išlyginti, švietimą pertvarkyti, senelių ir vaikų namų sąlygas pagerinti ir daugybę kitų naudingų dalykų padaryti. Bet ir taip varganą biudžeto kruopelę, skirtą sveikatos apsaugai, išpustom gydyti linkusiems į savižudybę (!!!) rajūnams.

Bet šį kartą noriu pakalbėti ne apie suaugusius apsileidėlius, o apie niekuo nekaltus vaikus, kuriems suaugusieji gadina sveikatą ir gyvenimą. Nutukusių ir turinčių antsvorį vaikų sparčiai daugėja. Priežastys banalios ir visiems gerai žinomos. Apmaudu, kad daugumoje namų išnyko bendri pusryčiai. Kaip neišnyks, jei tėtis dar neišaušus skuta į vieną iš trijų savo darboviečių, vos išaušus išlekia mama. Kas belieka mokinukams? Pasitenkinti jau paruoštais sumuštiniais arba pasišildyti gatavą maistą. Koks kvailys tai darys, jei pasaulyje egzistuoja traškučiai, bandelės, šokoladukai ir saldieji gėrimai? Taip mūsų mažųjų sveikatai suduodamas pirmas stiprus smūgis. Gerai, jei vaikas valgo priešpiečius mokykloje, bet dažniausiai už tam skirtus pinigus perkami šokoladiniai batonėliai, senuose riebaluose virtos, bet užtai saldžios spurgos, džemu įdarytos bandelės ir tie patys traškučiai.

Pareina žmogutis iš mokyklos namo, o ten stovi žudikas televizorius ir dar didesnis budelis kompiuteris. Abu banditai piktdžiugiškai laukia. Tada mažylis ima maitoti savo smegenis visokiausiu šlamštu, prie daikto kenkdamas savo kūnui. Juk spokso į ekraną ar monitorių šlemšdamas vėl tą patį žalingą maistą. Kemša nejausdamas skonio nei sotumo, nes daro tai automatiškai. Vakare grįžta tėvai. Sėda prie stalo pietų ir vakarienės. Vakarykštės sriubos mama pašildo, įdrebia didelį šaukštą 40 proc. grietinės. O paskui... Ak, pica! Ak, makaronai su gatavu padažu! Ak, koldūnai iš pakelio su daug grietinės ir sviesto! Prieš naktį vėl traškučiai, bandelės, batonėliai. Ar mažylis išsidūko iki soties? Kur tau! Taigi užuot lakstęs kieme, žaidęs, šėliojęs, jis kiurksojo priešais televizorių arba prie kompiuterio. Aišku, tėvai postringauja apie treniruočių, būrelių ir pan.

naudą, bet tikro vaikystės šėlsmo iki devynių prakaitų neatstos joks būrelis nei pora, trejetas treniruočių per savaitę. Tad susumuokime. Maisto produktai visiškas šlamštas, be to, nesveiki. Reguliaraus valgymo tam skirtomis valandomis nė pėdsako. Judėjimo mažiau nei būtinasis minimumas. Ir ką gi mato pediatrai? Daug silpnesnius vaikus, nei tie, kurie augo alkanais pokario metais. Vaikų sveikata nepavydėtina, klasėse sėdi nemažai storuliukų su jau krypstančiais stuburais. Kuprinės! Nepamirškime, jog mokinukai tampo per daug sunkias kuprines! Higienistai apie tai rėkte rėkia. Vaikai ne sunkumus turi kilnoti, bet privalo lakstyti, dūkti ir laiku valgyti sveiką maistą, ne „kalorijas“. Be to, skaityti knygas. Kiekvienas žino, kad neskaitantis knygų žmogus prilygsta beždžionei. O mes ką darom? Skatinam vaikus ne skaityti, o vėpsoti į snukiadaužius ir poravimosi aktus televizoriaus ekrane bei „smaguriauti“ įvairiasmarvį purvą kompiuterio monitoriuje.

Na, bet tesirūpina tėvai ir pedagogai didele bėda – augančiomis vis naujomis beraščių kartomis. Man labiau rūpi vaikų sveikata, o tiksliau – nesveikata, už kurią atsakingi tėvai, nemokantys suskaičiuoti kainos, kiek sumoka už tuos savo uždarbius dviejuose ar trijuose darbuose.

Alexandre Havard DORA LYDERYSTĖ. Asmenybės formavimo kelias Iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė Knygoje pristatomos svarbiausios žmogiškosios dorybės, kurios būtinos lyderiams. Aptariama, kaip lyderiai jas ugdo, parodoma, kokią įtaką dorybės daro savirealizacijai, kalbama apie dieviškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių didingumą bei poveikį lyderystei. Dora lyderystė skirta tiems, kurie trokšta gyvenime turėti didelį tikslą. O koks tikslas yra kilnesnis už asmeninio tobulėjimo siekį?

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. balandis

Gyvenimas kaip senas vynas

Apie tėvus, motinas ir pagarbą Vanda IBIANSKA

Kai mintyse perkratau savo ne visai trumpą gyvenimą, kažkodėl nedaug prisimenu besąlygiškos pagarbos tėvams atvejų. O juk pažinojau daugybę žmonių! Išeitų, kad ne itin gerbiame savo tėvus? Na, gal ir nesame tokie blogi, bet... Vyresnioji karta buvo auklėjama tradiciškai, be psichologų (jų tada nė nebuvo) pagalbos, o pedagogai, tiesą sakant, buvo mokytojai, bet visai ne jokie ten edukologai. Neaiški ir mokslo neištirta sritis: vaikai tėvų kirviais nekapojo, jų nemušdavo ir nežinia kodėl juos išlaikė. Gal todėl, kad dar nebuvo išrasta SODRA? Ba! Netgi tylėdavo, kai tėvai būdavo akivaizdžiai neteisūs. Bet ar gerbė? Įvairių vaikų būta ir esama. Manau, kad buvo, yra ir bus visais laikais: su ar be – psichologų, edukologų, pedagogų ir vaikų teisių gynėjų. Kaip pas šumerus, taip ir pas XXI a. lietuvius. Tik kad esame katalikai, mielieji... Bet kodėl būtinai pas lietuvius? Kitataučiai niekuo nesiskiria. Tačiau pradėkime nuo gražių ir jaudinančių dalykų.

* * *

Redakcijos kolegė sesuo Teresė andai papasakojo skaičiusi Viktoro Franklio prisiminimus ir priminė vieną jo gyvenimo epizodą. Taigi, Franklis, humanistas, vienas iškiliųjų XX amžiaus mokslo ir moralės autoritetų. Kai Austrijoje, Franklio tėvynėje, pradėjo siautėti naciai, jis, žydas, suprato, jog išsigelbėtų tik pabėgdamas į JAV. Paprašė vizos. Po kurio laiko iš ambasados gavo žinią, kad jau gali ateiti jos užsisakyti. Grįžęs namo rado tėvą, kuris sėdėjo žvelgdamas į gulintį ant stalo marmuro gabalą. Franklis paklausė: „Kas čia?“ Tėvas atsakė, kad naciai sugriovė sinagogą, o šis akmuo atskilo nuo lentos, kurioje buvo iškalti Dievo įsakymai. Franklis paklausė, kuris įsakymas ant to akmens iškaltas. Tėvas atsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte...“ Tai buvo aiškaus ir nekeičiamo apsisprendimo akimirka. Mokslininkas tėvų nepaliko ir į Ameriką nevažiavo. Paskui buvo koncentracijos stovyklų pragaras, tėvų ir žmonos mirtys ir... daugybė išgelbėtų bepalūžtančių įvairių tautybių bei tikėjimų žmonių, kuriems Franklis nacių mirties fabrikuose padėjo išgyventi – kaip gydytojas ir kaip žmogus. Šis nepaprastas humanistas paliko mums 31 knygą, mokančią, kaip išlikti žmogumi, neprarasti orumo net klaikiausioje situacijoje ir surasti gyvenimo bei kančios prasmę. Štai tokia asmenybė besąlygiškai pakluso ketvirtajam Dekalogo įsakymui, nors ėjo į beveik tikrą mirtį.

* * *

Kadaise turėjau bičiulę rusę Niną, nepaprasto likimo ir grožio moterį. Jos tėvas žuvo, o ji su broliu ir motina liko blokados metu Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Atsiradus galimybei, moteris su vaikais vežė ežero ledu, paskui traukiniais į Rusijos gilumą. Vokiečių lėktuvai subombardavo traukinį, dangus maišėsi su žeme. Šeima pasimetė.

Ketverių metukų mergytė atsidūrė vaikų namuose prie Uralo. Baigė mokyklą, atvažiavo į Leningradą stoti institutan. Per stojamuosius pristigo vieno balo. Neįstojo. Liko gatvėje, avėdama kreida balintais sportinukais, vilkėdama perkeline suknele, su pusantro rublio kišenėje. Nesiplėsiu ir nepasakosiu apie niekam nereikalingos, kaimo moterų, tų vaikų namų darbuotojų, griežtai išauklėtos septyniolikmetės vargus. Ją išgelbėjo grožis, nes jis padėjo įsidarbinti stiuardese. Mergaitė mokėsi, mokėsi ir visą laiką ieškojo motinos, brolio – visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Brolį surado, jau gana žinomą mokslininką. Jis irgi tuos ilgus metus ieškojo motinos ir sesers. O paskui jie abu surado motiną. Kur? Tame pačiame Leningrade. Jau palaidojusią savo antrą vyrą ir labai pasiligojusią. Nina pasiėmė motiną pas save. Nepaisydami nuoskaudos, kad motina savo vaikų nė neieškojo, abu labai ja rūpinosi. Mirė brolis. Diabetu sergančiai motinai nupjovė vieną koją, paskui antrą. Nina, tada jau aukštosios mokyklos prorektorė mokslo reikalams, taigi, apsikrovusi

darbais, nuoširdžiai pati slaugė motiną. Kaprizingą, piktą. Ačiū Dievui, turėjo gerą vyrą, kuris kantriai pakentė uošvės išsidirbinėjimus. Sykį paklausiau: „Natalija Nikolajevna, kodėl taip daug metų neieškojot savo vaikų?“ Atsakė: „Ak, Vanda Vincentovna, kas galėjo tikėtis, kad jie gyvi? Be to, vyko karas, buvo pokaris, turėjau pati išgyventi. Bet kaip Artuma 2014 m. balandis

Gyvenimas kaip senas vynas

gerai, kad jie mane susirado, o tai kas dabar slaugytų?“ Tataigi. Manote, marginalė, girtuoklė? Visai ne. Baigusi universitetą, dirbusi atsakingus darbus. Atėjus jos valandai, mirė toji Natalija Nikolajevna. Cerkvėje buvo atgiedota, gražiai palaidota. Kai po septynerių metų Nina, dar jauna moteris, merdėjo nuo vėžio, prieš mirtį vyro paprašė: „Palaidok mane šalia motinos.“ Nepasakė „Mamos“, bet vis dėlto...

* * *

O šita istorija lietuviška, tad turiu būti atsargi, nes vyras, apie kurį pasakosiu, yra gana žinomas žmogus. Pavadinkime jį Jonu. Gimė kaip nesantuokinis sūnus. Motina mėgo vyrus, linksmas draugijas, alkoholį. To, ką matė augantis berniukas, priešui nelinkėtum. Motina sparčiai ritosi žemyn, degtinė darė savo juodą darbą. Atrodytų, tokioje aplinkoje augęs vaikas būtinai bus girtuoklėlis, veltėdis, asocialas. O ir ne, nors vienu metu motina jį net vertė elgetauti ir pirkti jai pigų vyną. 15 metų vaikinukas pradėjo rimtai uždarbiauti. Dirbo juodus, sunkius darbus. Nupirkdavo maisto, bet pinigus nuo motinos slėpė. Mokėsi vakaRomualdo Rakausko nuotraukos

rais. Subrendo. Paskui disertacijos, santuoka, vaikai, karjera. Augo pats, augo ir rūpinimasis motina. Seniai buvo išvaikytos girtos kompanijos, motina apgyvendinta šalia jo namų. Atėjo laikas, kai senstanti moteris suprato, kad gerti daugiau nebegali ir paprašė pagalbos. Dėl sūnaus rūpesčio ją gydė nuo alkoholizmo ir daugybės sunaikinusių kūną ligų. Galiausiai sūnus perkėlė ją į savo šeimos namus. Negalėdavau atsistebėti, su kokia meile aplink tą moterį šokinėdavo ne tik jos sūnus, bet ir marti, anūkai. Juolab kad toji motina Jono šeimos „interjere“ labai nepritiko. Vulgaroka, girtuoklystės ir palaido gyvenimo metų užantspauduota moteriškė. Bet buvo mylima ir gerbiama! Sykį nuo dūšios išsikalbėjome su Jonu. Jis ir sako: „Tau bepigu, tu turėjai puikią mamą, o aš...“ Nustebau: „Bet juk tu ją myli! Ir kaip rūpiniesi!“ Išgirdau: „Nes ji – mano motina. Kokia, tokia, bet motina. Kitos neturiu ir neturėsiu. Kas žino, kodėl šitaip susiklostė jos gyvenimas? Gal ji ir nelabai kalta? Juk buvo jauna...“ Kai motina mirė, verkė sūnus, marti ir anūkai. O broliai ir sesuo, jų vaikai, atlikdami jiems nemalonią pareigą, stovėjo pasipūtę. Demonstravo savo panieką kadaise smukusiai giminaitei. Irgi mat Kastilijos karaliaus dvaras, hercogai atsirado! Visi iki vieno turime tėvams neišmokėtą skolą. Visų pirma – gyvybės skolą. Išvystame pasaulį per motinos kančias, tėvo jaudulį. Tai neatlyginami dalykai. Mūsų egzistavimas vaikystėje besąlygiškai priklauso nuo tėvų. Jų pasiaukojimas – psichologinis, fizinis, materialinis yra neišmatuojami. O meilė? Meilė kainos neturi. Tai kaip galime atsilyginti tėvams? Tik tokia pačia meile. Ir pagarba, kurią pernelyg dažnai pamirštame...

Savo neišmokėtos skolos tėvams mastus suvokiame tik jiems iškeliavus pas Viešpatį. Deja. Tada belieka melstis už juos. Daug ir nuoširdžiai. O kur buvome iki tolei? Kaip elgiamės šiandien? Kaipgi taip, žmonės..?

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Žmona ruošiasi kepti kiaušinienę. Grįžta namo vyras ir pradeda: – Daugiau aliejaus! Aliejaus, sakau, pridegs! Apversk, apversk, sakau! Ar išprotėjai? Dieve! Druskos, druskos... Žmona susinervinusi jį nutraukia: – Negi manai, kad aš nemoku kepti kiaušinienės? Vyras: – Aš tik noriu, kad suprastum, kaip man reikia vairuoti, kai tu sėdi šalia. Artuma 2014 m. balandis

* * *

Žmona: – Matei, brangusis, nupirkau naują tualeto šepetį! – Mačiau, bet aš geriau po senovei naudosiu tualetinį popierių.

* * *

– Mama, šiandien mus skiepijo! – Tu juk neverkei, tiesa? – Žinoma, ne. Jie manęs net nepasivijo.

Mūsų draugai

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

remia kai kurias šio numerio skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 4 (291) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 44325 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ŠEIMOS METAIS KVIEČIAME PAREMTI ŠEIMOMIS BESIRŪPINANČIAS ORGANIZACIJAS

ir skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio! Jau 25 metus CARITO vykdomą veiklą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą „Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“ Įm. k. 300560436 www.nsta.lt

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias žmones su įgimta proto negalia, jų tėvus ir draugus Asociacija „Tikėjimas ir Šviesa“ Įm. k. 193011091 ts.lcn.lt

2014-uosius, ŠEIMOS METUS, išgyvenkime Dievo ir žmonių artumoje „Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! „Artumą“ užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83)

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai