Artuma

Artuma 2014 m. gegužė

5

Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus Apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium – „Evangelijos džiaugsmas“ Mergele ir Motina Marija,

kuri, vedama Dvasios, į savo nuolankaus tikėjimo gelmę priėmei gyvybės Žodį, padėk ištarti mums „taip“ primygtinesniam nei kada nors anksčiau kvietimui skelbti Jėzaus Gerąją Naujieną.

Kupina Kristaus artumo,

tu pradžiuginai Joną Krikštytoją, priversdama jį šoktelėti savo motinos įsčiose.

Virpėdama iš džiaugsmo, giedojai apie Viešpaties įstabius darbus.

Sklidina nepajudinamo tikėjimo, tu tvirtai stovėjai kryžiaus papėdėje ir sulaukei džiugios prisikėlimo paguodos, kartu su mokiniais laukei Dvasios, kad gimtų evangelizuojanti Bažnyčia.

Marija – naujosios evangelizacijos Žvaigždė <...> Kaskart, kai pažvelgiame į Mariją, įtikime revoliucine švelnumo ir meilės galia. Joje išvystame, kad nuolankumas ir švelnumas yra ne silpnųjų, bet stipriųjų dorybės ir kad norint pasijusti svarbiam nebūtina blogai elgtis su kitais. Žvelgdami į ją atrandame, jog ta, kuri šlovino Dievą, nes Jis „numeta galiūnus nuo sostų“ ir „turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53), yra ta pati, kuri mūsų teisingumo paieškoms suteikia namų šilumos. Ji taip pat rūpestingai „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija moka atpažinti Dievo Dvasios pėdsakus didžiuosiuose įvykiuose ir tuose, kurie atrodo nepastebimi. Ji kontempliuoja Dievo slėpinį pasaulyje, žmonijos istorijoje ir kasdieniame mūsų kiekvieno gyvenime.

Nazarete ji yra maldos ir darbo moteris, taip pat moteris, pasirengusi nedelsdama „skubiai“ (Lk 1, 39) iškeliauti iš kaimo padėti kitiems. Ta teisingumo ir švelnumo, kontempliavimo ir keliavimo pas kitus dinamika ir yra tai, kas ją daro bažnytiniu evangelizacijos pavyzdžiu. Prašome jos motiniško užtarimo, kad Bažnyčia taptų namai daugeliui, motina visoms tautoms ir įgalintų naujo pasaulio gimimą. Prisikėlusysis galingai, pripildydamas mus didžiulio pasitikėjimo bei tvirčiausios vilties, taria: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Su Marija, kupini pasitikėjimo, žengiame to pažado link tardami jai:

Išprašyk mums naujo iš prisikėlimo kylančio užsidegimo visiems nešti gyvybės Evangeliją, nugalinčią mirtį.

Suteik šventos drąsos ieškoti naujų būdų, kad visus pasiektų neblėstanti grožio dovana.

Išklausymo ir kontempliacijos Mergele, meilės Motina, amžinųjų vestuvių Nuotaka, užtark Bažnyčią, kurios esi tyriausiasis paveikslas, kad ji niekada savyje neužsisklęstų ir nenustotų aistringai statydinusi Karalystės.

Naujosios evangelizacijos Žvaigžde,

padėk suspindėti bendrystės, tarnystės, karšto ir dosnaus tikėjimo, teisingumo ir meilės vargšams liudijimui, kad Evangelijos džiaugsmas pasklistų po visą žemę ir nė vienam pakraščiui nestigtų jos šviesos.

Gyvosios Evangelijos Motina,

džiaugsmo mažutėliams Versme, melski už mus.

Amen. Aleliuja.

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS EVANGELII GAUDIUM Apaštališkasis paraginimas apie Evangelijos skelbimą šiandieniame pasaulyje Išleido Katalikų interneto tarnyba.

Ieškokite katalikų knygynuose

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Prisikėlęs Nužudytasis

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Gabriele KUBY Gender revoliucija

6

Romanas KAZAKEVIČIUS Mūsų kūnai pradžioje

7

Giedrė JANKEVIČIŪTĖ, Sigita MASLAUSKAITĖ Šventasis Jonai Pauliau II, melski už mus

10

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas GAILIUS Kaip aš nuskriaudžiau vaiką

12

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Tautų naikinimo rykštės

13

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kaip gyvieji tampa amžinaisiais

14

Antanas SAULAITIS SJ Džiaugtis ir globoti kūriniją

15

Vytautė MACIUKAITĖ Baisiausia – ne žmogžudystė, o...

16

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Ar Kristus mirė ir už juos?

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Žodis žudo, žodis gydo

20

Valdonė MINCIŪTĖ Mirtį išstumia gyvenimas

22

Dešimt Dievo žodžių vaikams

24

Visi, kas gyvi, turi teisę gyventi

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Diana ADOMAITIENĖ Stebuklas gimti, pašaukimas mylėti 26 Gintautas VAITOŠKA Berniuko kentėjimas

28

Akiračiai Motinų ir žmonų globėja šventoji Monika

30

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Slaptasis Kristaus agentas (III)

32

Sveikata Vanda IBIANSKA Žmogžudystė

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Mamos

35

Šypsenos be raukšlių

36

Aleliuja, mielieji „Artumos“ Bičiuliai!

Nors ir gerokai po Velykų skaitysite šias eilutes, tačiau rašau Jums dar Velykų savaitėje ir taip gera vis sveikinti Jus, nes Kristus iš tiesų prisikėlė! Juolab kad šiuo laiškeliu turiu Jums pranešti tokią... kraupią šio numerio temą – mat sykį šįmet pradėję su Jumis iš naujo peržvelgti Dešimt Dievo įsakymų, štai ir atėjome iki penktojo: nežudyk... Regis, kas galėtų būti keisčiau ir nemaloniau, nei gegužę – gyvybės žiedais tiesiog siautėjančio gamtos grožio, Dievo Motinos Marijos ir mūsų žemiškų Motinų mėnesį – svarstyti apie... žudymą?! Bet ir čia štai Viešpaties Prisikėlimas viską išriša – juk ar ne tai ypatingu būdu išgyvenome Didžiąją savaitę?! Argi ne šitai ir dabar visą Velykų oktavą Bažnyčia skelbia tą pačią sekvenciją, kuri vis primena: Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.

Kristaus pergalė prieš mirtį išties mums visiškai naujai nušviečia ir baisųjį priesaką „nežudysi“. Tačiau po tokio palengvėjimo berengdami šį numerį supratome, kaip menkai tepalietėme ir, žinoma, toli gražu neišsėmėme tos temos, kuri šiurpi šiandien turbūt ne tiek krauju, kiek savo rafinuotu ir kone visa apimančiu paplitimu pasaulyje ir gyvenime. Mat štai kaip Vatikano II Susirinkimas jau prieš 50 metų aiškiai įvardijo ir pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius.

Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“ (GS, 27).

Ir štai į pagalbą ateina didis Gyvybės ir žmogaus orumo apaštalas – šventasis Jonas Paulius II! Taip, nuostabus džiugesys yra jo kanonizacija ne tik tiems milijonams piligrimų Romoje ir visame pasaulyje, bet ir mums Lietuvoje – mylim mes jį, nors tu ką! Ir ačiū Dievui, ir gerai, kad jau ir pamaldumas jam, ir jo ikonografija plinta po mūsų Tėvynę!.. Bet ar netrūksta mums dar iki tikros, pilnos meilės jam – pažinti jo mokymą, įsiklausyti ir įgyvendinti jo priesakus (kurie, tiesą sakant, tie patys kaip Viešpaties Jėzaus, tik ištarti mūsų laikams)?

O Marija, Šviesioji naujojo pasaulio aušra, gyvųjų Motina, tau patikime gyvybės bylą: pažvelk žemyn, o Motin, į daugybę kūdikių, kuriems neleidžiama užgimti, vargdienių, kurių gyvenimas sunkus, vyrų ir moterų, kuriuos ištinka nežmoniški žiaurumai, senelių ir ligonių, kuriuos žudo abejingumas ar netikras gailestis.

Padaryk, kad tie, kurie tiki tavo Sūnų, galėtų skelbti Gyvybės Evangeliją garbingai ir su meile mūsų laikų žmonėms.

Išmelski jiems Malonę priimti šią Evangeliją kaip nuolat naują dovaną, džiaugsmą ją dėkingai švęsti per visą gyvenimą ir drąsą ją ryžtingai liudyti, kad būtų sukurta kartu su visais geros valios žmonėmis tiesos ir meilės civilizacija Dievo, gyvybės Kūrėjo ir mylėtojo, garbei ir šlovei.

Tokia malda Jonas Paulius II užbaigė savo didžiąją encikliką Evangelium Vitae – „Gyvybės evangelija“. Melskimės drauge su juo ir melskime jo užtarimo, idant taip ir gyventume.

Darius Chmieliauskas Viršelyje – Šv. Jonas Paulius II. Paulius Juška, Kauno arkikatedra bazilika, 2014 m.

Artuma 2014 m. gegužė

1

Kronika

2

Klausimai ganytojams Š. m. kovo „Artumoje“ rašėte, kad „negalintys dalyvauti sekmadienio Mišiose, gali dalyvauti šeštadienio vakaro Mišiose, kurios vadinamos sekmadienio išvakarių Mišiomis. Tačiau nepamirština, kad jos skirtos dėl rimtos priežasties negalintiems dalyvauti Mišiose sekmadienį“. Kanonai aiškiai nusako, kad Mišiose galima dalyvauti pačią šventės dieną arba jos išvakarėse, kaip kam patogiau. Tai kaip vis dėlto yra? Juozas Atsakydamas į Jūsų klausimą, mielas Juozai, prisiminiau teologijos studentus, kurie moralės teologijos dėstytojo reikalavo, kad šis pasakytų, kada bus sunki nuodėmė: ar kai per mėnesį vieną kartą nedalyvausi Mišiose sekmadienį, ar kai du, ar tris, ar visus keturis...

Kai kuriuose kraštuose yra tikinčiųjų paprotys visada dalyvauti Mišiose išvakarėse ir niekada sekmadienį (ar šventę). Prievolė atlikta, bet kaip švenčiamas pats sekmadienis?

Kodėl katalikai žegnodamiesi paliečia kairį petį, o ortodoksai – dešinį. Ką tai reiškia? Irena Krikščionybė gimsta tuo pačiu metu Rytuose ir Vakaruose. Skirtingose kultūrose ji turi ir skirtingas išraiškos formas. Jos abi kupinos neaprėpiamų turtų ir prasmių.

Rytuose žegnojantis sujungiami trys dešinės rankos pirštai – nykštys, smilius ir didysis – į vieną, šaukiantis Trejybės.

Kaip tie pirštai yra trys, atskiri, bet sujungti, taip ir Trejybė – yra trys atskiri Asmenys ir vienas Dievas. Kiti du pirštai, priglausti prie delno, primena Kristaus dvi neatskiriamas, bet nesumišusias – dievišką ir žmogišką – prigimtis.

Kadangi negalime pakilti į dangų pašlovinti Trejybės su angelais, paliečiame kaktą, kuri yra apvalios, kaip dangus, galvos pradžia. Nuleisdami ranką iki pilvo, sakome: „Šlovinu Tave, mano Viešpatie, kuris teikeisi nužengti iš dangaus pas mus ir įsikūnijai Theotokos (Dievo Gimdytojos) įsčiose dėl mūsų nuodėmių.“ Paskui uždedame ranką ant dešinio peArtuma 2014 m. gegužė

ties ir tariame: „Maldauju pastatyti mane savo dešinėje su teisiaisiais, Tave, kuris atsisėdai Tėvo dešinėje“, o dėdami ant kairio peties išpažįstame: „Kairys šonas yra sužeistas Tavo skaudžia kančia. Meldžiu, nepastatyk manęs į savo kairę su nusidėjėliais.“ Paskui, ranką nuleisdami iki žemės, sakome: „Šlovinu Tave, mano Dieve, ir aš būsiu paguldytas į kapą.“ Kai atsitiesiame, išpažįstame prisikėlimą, tardami: „Garbinu Tave, mano Viešpatie, prikeltasis iš numirusiųjų, kad padovanotum mums amžinąjį gyvenimą.“ Romos katalikai kryžiaus ženklą, kaip maldos formą, pažįsta jau seniai. Šventajame Rašte jis nenurodomas, todėl krikščionys protestantai, kaip tikėjimo versmę vertinantys vien Bibliją, jo atsisakė.

IV a. šv. Bazilijus tvirtino, kad kryžiaus ženklas mus pasiekė iš Apaštalų laikų ir buvo naudojamas krikštijant. Šv. Kirilas Jeruzalietis kvietė krikščionis nesigėdyti Kristaus kryžiaus: jei drąsiai ir atvirai paženklinsime kaktą kryžiumi, demonai pasitrauks prieš šį karališką ženklą. Jis kviečia daryti šį ženklą, kai valgome ir geriame, kai sėdime ir ilsimės, kai judame, kalbame, keliaujame, vienu žodžiu, visais atvejais, kad padarytume esančiu čia Jį, kuris buvo nukryžiuotas, o dabar yra danguje. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad kryžius yra Kristaus kančios ženklas ir jį darome ne vien palaiminimui ar pašventinimui, bet ir išpažindami asmeninį tikėjimą Viešpaties kančios galybe. Žinome du kryžiaus ženklus. Pagal seniausiąjį, mažąjį, nykščiu pažymime kaktą (o prieš Evangelijos skelbimą – ir lūpas bei krūtinę. Tai reiškia – protu priimame, lūpomis išpažįstame, gyvenimu skelbiame Evangeliją). Ezechielis kalba (Ez 9, 4) apie T (TAU) raide pažymimas kaktas; šią pranašystę Bažnyčios tėvai skaitė drauge su Apreiškimu Jonui (7, 3; 9, 4; 14, 1). Ši raidė reiškia Dievą savo tobulybėje. Iki Kristaus laikų ji buvo užrašoma kaip kryželis. Pažymėtieji šia raide iš karto Dievo atpažįstami.

Dabartinis didysis kryžiaus ženklas nustatytas XVI a. Tridento Bažnyčios re-

formos metu. Iki tol nebuvo vieningos žegnojimosi praktikos. Šis ženklas reiškia, kad Kristaus išganymas apima visą mūsų asmenį – dvasią, sielą ir kūną, mintis, valią ir visa turi būti perkeista ir pašventinta Kristaus galybe vieno Dievo Trejybėje vardu. Ypač reikšmingos šios kryžiaus ženklo prasmės: tikėjimo išpažinimas, Krikšto atnaujinimas, buvimas Jėzaus mokiniu, kančios priėmimas, apsigynimas nuo Šėtono, pergalė prieš savigailą. Tai švenčiausias mūsų ženklas, tad būtina jį gerbti – atlikti iš lėto, plačiai, sąmoningai.

O kodėl katalikai ir ortodoksai žegnojasi skirtingai, – tai susiformavusi tradicija, kurios ištakos neaiškios.

Kodėl anksčiau Bažnyčia nelaidodavo savižudžių, o dabar laidoja? Ar pasikeitė jos požiūris į savižudybę? Elena Bažnyčia niekada neatsisakydavo melstis už mirusįjį, net ir savižudį, tik nelaidodavo jo su bažnytinėmis apeigomis. Anksčiau savižudžiai būdavo laidojami ne palamintose kapinių žemėse, netgi karstas į kapines būdavo įnešamas ne pro vartus, bet keliamas per tvorą.

Taip buvo išreiškiamas neigiamas Bažnyčios požiūris į savo noru išėjusio iš gyvenimo veiksmą, nes šitoks veiksmas yra sunki nuodėmė – prieštaravimas įsakymui nežudyk. Toks Bažnyčios elgesys su savižudžio kūnu turėjo taip pat ir auklėjamąjį pobūdį. Griežtai neigiamas žvilgsnis į savižudybę buvo suprantamas kaip skatinimas labiau vertinti gyvybę.

Dabartinė medicina iškelia šiek tiek kitokį požiūrį į savižudžio atliktą veiksmą: savižudybė vertinama kaip ligos padarinys, kai dažnai žmogus negali būti atsakingas už savo savižudiškus veiksmus. Todėl šiandien Bažnyčia laidoja kiekvieną mirusį dėl ligos, melsdamasi už jį bei teikdama paguodą šios mirties prislėgtiesiems. Ji visus mirusiuosius paveda Viešpaties, kuris geriausiai žino mūsų mintis ir veiksmus, gailestingumui. Į „Artumos“ skaitytojų klausimus atsakė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Kronika

Gegužės kalendorius

Prisikėlęs Nužudytasis Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Pradžios knyga pasakoja apie pirmąją brolžudystę – Kainas nužudo Abelį (Pr 4, 1–16). Biblijos pasakojimas taip sukonstruotas, kad supranti priežastį: abu tų pačių tėvų vaikai labai skirtingi. Štai kodėl kyla neapykanta: kodėl jis kitaip mąsto nei aš, kitaip kalba nei aš, kitaip nei aš elgiasi? Norėčiau, kad mąstytų ir kalbėtų, ir darytų kaip aš. Kad nebūtų jo. Kad būčiau aš. Pažįstama? O Jėzus norėjo išmokyti meilės kiekvienam žmogui. Dėl to net numirė. Todėl buvo prikeltas. Taip, mylėti mokomasi. Nes gimstama su Kaino (egoizmo, neapykantos) žyme.

Kas ją pašalins, kas suminkštins akmenines mūsų širdis? Malda ir sakramentai.

III Velykų sekmadienis primena Adomo mentalitetą – slėpimasis nuo Dievo kaip Tėvo, vienatvė (nesirūpinimas kitais), neviltis dėl ateities (senatvė), mirtis. O štai kaip atrodo Jėzaus mentaliteto žmogus – Dievo įsūnių ir įdukrų Jėzuje savivoka, bažnytinė brolybė, dėkingumas, jaunystė, prisikėlimo viltis. Iš savo motinų įsčių (tepajėgs jos būti motinomis Marijos pavyzdžiu!) gimstame Adomui, iš Bažnyčios krikštyklų – Kristui.

Tegul džiaugiasi, Dieve, tavieji žmonės, atgavę tavo vaikų garbę ir sielos jaunatvę, ir su dėkinga viltimi tegul laukia prisikėlimo dienos.

IV Velykų sekmadienis Jėzų vadina Geruoju Ganytoju. Jis pats yra sakęs, kad Jo misijos tikslas – visavertis, apstus gyvenimas. Kaip jis atrodo? Kaip buvimas drauge su Dievu. O Jame – su visais mums Jo padovanotais broliais ir seserimis.

Visagali amžinasis Dieve, nuvesk mus į džiaugsmo kupiną dangaus viešpatiją, kad ir klusnioji kaimenė būtų ten, kur yra nuėjęs jos didingasis Ganytojas Jėzus Kristus.

V Vely k ų sek m a dienis primena apaštalo Pauliaus idėją – „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Dievo vaikas per Kristų yra veiklios meilės žmogus, skirtas paveldėti Dievo bendrystei (nepamirškime Paskutiniojo teismo scenos; Mt 25).

Dieve, tu atsiuntei žmonijai Atpirkėją ir padarei mus mylimais savo vaikais; pažvelk tad maloniai į visus Kristaus išpažinėjus, suteik jiems tikrąją laisvę ir amžinąjį paveldą.

VI Velykų sekmadienio Surinkimo malda primena Velykų esmę – Perėjimą.

Kaip Viešpats perėjo per atmetimą, kančią, mirtį, palaidojimą, prisikėlimą, kad gyventų su Dievu Danguje, o per Šventąją Dvasią – su mumis širdžių šventovėse, taip mums reikia pereiti sunkų kelią, kad galėtume džiaugtis ne tik mes, bet ir kiekvienas žmogus. Ir Dievas... Juk nuo Krikšto valandos mes – ne Adomo, o Jėzaus palikuonys.

Visagali Dieve, tegul džiaugsmas dėl Viešpaties prisikėlimo pripildo mūsų gyvenimą, kad ir savo darbais visuomet laikytumės to, ką Velykomis minime.

Evangelistas Jonas pasakoja, kad Prisikėlusysis, atėjęs pas mokinius, rodė jiems žaizdas. Ir šiandien, sėdėdamas Dievo šlovės soste, Jis su žaizdomis. Visatos Valdovas žaizdotas. Nes reikėjo numirti, kad būtų pertraukta nuo Kaino ir Abelio pinama brolžudysčių grandinė. Reikėjo numirti iš meilės, kad pasibaigtų mirtys iš neapykantos. Tai įmanoma? Tik per Kristų, su Kristumi ir Kristuje. Tik naujai atgimus Jame.

Teužtaria mus prisikėlusio Nužudytojo Motina Marija, kurios garbei skiriama gegužė.

1 K Šv. Juozapas Darbininkas Pr 1, 26 – 2, 3 arba Kol 3, 14–15. 17. 23–24; Ps 90; Mt 13, 54–58 2 P Šv. Atanazas, vysk., Bažnyčios mokytojas

Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 3 Š Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.)

Apd 2, 14. 22–28; Ps 16; 1 Pt 1, 17–21;

Lk 24, 13–35

Motinos diena 5 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 6 A Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 7 T Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 8 K Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 9 P Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 10 Š Apd 9, 31–42; Ps 116; Jn 6, 60–69 11 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.)

Apd 2, 14a. 36–41; Ps 23; 1 Pt 2, 20b–25;

Jn 10, 1–10 12 P Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai;

šv. Pankratas, kankinys

Apd 11, 1–18; Ps 42; Jn 10, 11–18 13 A Fatimos Švč. Mergelė Marija

Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 14 T Šv. Motiejus, apaštalas

Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 K Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 16 P Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys

Apd 13, 26–33; Ps 2; Jn 14, 1–6 17 Š Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 18 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.)

Apd 6, 1–7; Ps 33; 1 Pt 2, 4–9; Jn 14, 1–12 19 P Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 20 A Šv. Bernardinas Sienietis, kunigas, vienuolis

Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a 21 T Šv. Kristoforas Magaljanesas, kunigas,

ir jo draugai, kankiniai

Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 22 K Šv. Rita Kašietė, vienuolė

Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 23 P Apd 15, 22–31; Ps 57; Jn 15, 12–17 24 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 25 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 8, 5–8. 14–17; Ps 66; 1 Pt 3, 15–18;

Jn 14, 15–21 26 P Šv. Pilypas Neris, kunigas

Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 27 A Šv. Augustinas Kenterberietis, vysk., vienuolis

Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 28 T Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 29 K Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 30 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 31 Š Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas

Sof 3, 14–18 arba Rom 12, 9–16b;

Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Popiežiaus intencijos gegužės mėnesį: Bažnyčios – kad žiniasklaida būtų tiesai ir taikai tarnaujantis instrumentas; misijų – kad Marija, Evangelizacijos Žvaigždė, vestų Bažnyčią, skelbiančią Kristų visoms tautoms.

Artuma 2014 m. gegužė

3

Kronika

4

Visuotinės Bažnyčios pulsas Šventieji evangelizuotojai

Balandis prasidėjo ir baigėsi kanonizacijomis: balandžio 3 d. popiežius Pranciškus kanonizavo tris Amerikos žemyno evangelizuotojus, gyvenusius XVI–XVII amžiuje; balandžio 27-ąją šventaisiais buvo paskelbti du XX a. popiežiai.

Balandžio 27-ąją, Atvelykio sekmadienį, Romoje vykusių popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II skelbimo šventaisiais iškilmių aidas dar nenutilęs.

Kartu su tūkstančiais vyskupų ir kunigų, su šimtais tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio dalyvavo ir visų Lietuvos vyskupijų ganytojai, Respublikos Prezidentė, keli Seimo nariai, kunigai su nedidelėmis piligrimų grupėmis, pavieniai maldininkai. Į Bažnyčios gerbiamų šventųjų sąrašą įrašyti du naujausių Bažnyčios laikų popiežiai. Šv. Jonas XXIII sušaukė Vatikano II Susirinkimą ir davė pradžią iki šiandien vykstančiam procesui, atnešusiam naują sielovados stilių, naują kalbą santykiuose su padalyta krikščionija, su kitomis tikybomis ir su pasauliu. 26 metus trukęs šv. Jono Pauliaus II pontifikatas – tai maždaug pusė visos posusirinkiminės Bažnyčios istorijos. Tai, kas šiandien Bažnyčia yra, kaip save suvokia ir pristato pasauliui, kaip su juo bendrauja ir kaip evangelizuoja – didele dalimi šių dviejų šventų popiežių charizminių įžvalgų ir darbų rezultatai.

Tačiau šventaisiais jie paskelbti ne tik dėl nuveiktų darbų, bet pirmiausia dėl kitiems palikto asmeninio šventumo liudijimo. Jonas XXIII iki šiandien Italijoje vadinamas tiesiog „Geruoju popiežiumi“. Dauguma katalikų nuo seno įsitikinę ir Jono Pauliaus II šventumu. Jau jo laidotuvių dieArtuma 2014 m. gegužė

ną Šv. Petro aikštėje minia šaukė: „Santo subito“ (it. „Šventas tuoj pat“). Jį, kaip labai dvasingą, išmintingą ir drąsų ganytoją, asmeniškai matė žmonės jo aplankytose šalyse, dalyvaudami jo audiencijose ir Mišiose Romoje, o visų pirma jį labai nuoširdžiai ir karštai pamilęs jaunimas, ypač jo pradėtų Pasaulio jaunimo dienų dalyviai.

Kukliau negu šiedu popiežiai, balandžio 3-ąją buvo kanonizuoti trys Amerikos apaštalai: pirmasis katalikų ganytojas Šiaurės Amerikoje, Kvebeko vyskupas Pranciškus de Laval, Kanadoje dirbusi uršulietė sesuo Įsikūnijimo Marija ir Brazilijoje misionieriavęs jėzuitas kun. Juozapas de Anchieta. Žiniasklaida, tiek daug kalbėjusi apie šventuosius popiežius, šių trijų naujų šventųjų paskelbimą nuleido negirdomis. Iš dalies dėl to galbūt kalta šiuo atveju taikyta neiškilminga „ekvivalentinė“ kanonizacijos forma. Tuomet, kai nuo kandidatų į šventuosius mirties yra praėję daug laiko, kai nuo seno plinta jų šventumo garsas ir kai tikintieji jų užtarimu susilaukia malonių, popiežius turi teisę paskelbti juos šventaisiais be ilgo

kanoninio proceso. Popiežius Pranciškus balandžio 3 d. pasirašė dekretus, kuriais minėti trys Amerikos evangelizuotojai nuo dabar visoje Bažnyčioje gali būti minimi kaip šventieji. Šia teise Pranciškus jau prieš tai buvo pasinaudojęs du kartus – šventaisiais skelbdamas Angelę Folinjietę ir jėzuitą Petrą Faberį. Dar anksčiau popiežius Benediktas XVI tokiu pat būdu kanonizavo Hildegardą iš Bingeno.

Balandį popiežius Pranciškus vadovavo antrosioms savo pontifikato Velykoms, kurios šiemet ypatingos, nes jas kartu su katalikais ir visa Vakarų krikščionija šventė ir nereformuoto Julijaus kalendoriaus besilaikančios Rytų Bažnyčios. Su krikščioniškosiomis Velykomis šiemet sutapo ir biblinis jų prototipas – hebrajiškoji Peisacho šventė, Išrinktosios tautos išvadavimo iš Egipto vergijos minėjimas, žydų Velykos. Popiežius Pranciškus šia proga parašė laišką Romos vyriausiajam rabinui ir pasveikino žydų bendruomenę, kurios istorija Romoje tokia pat sena, kaip ir krikščionių bendruomenės istorija.

Didžiąją savaitę pradedančio Verbų sekmadienio Mišių metu Šv. Petro aikštėje, popiežiaus Pranciškaus akivaizdoje, brazilų jaunimas – Rio de Žaneire vykusių Pasaulio jaunimo dienų organizatoriai – perdavė PJD kryžių Lenkijos jaunimui, kuris pradeda pasirengimą 2016 m. Krokuvoje vyksiančiam pasauliniam jaunimo susitikimui.

Didžiosios savaitės ir Velykų iškilmės Romoje vyko įprastine tvarka, popiežius vadovavo visoms apeigoms ir galiausiai Velykų sekmadienio vidudienį suteikė iškilmingą palaiminimą Urbi et orbi. Paskutinės vakarienės Mišias Pranciškus ir šiemet šventė kartu su kenčiančiaisiais. Pernai šia proga jis buvo nuvykęs į nepilnamečių koloniją; šiemet – į katalikišką ligoninę vakariniame Romos priemiestyje, kur gydomi lėtinėmis ligomis sergantys žmonės ir slaugomi neįgalieji.

Jonas MALINAUSKAS

Kronika

Bažnyčios Lietuvoje pulsas Viltis, skelbiama visiems katedroje, o sveikindamas su Viešpaties Prisikėlimu sakė: „Norėčiau, kad šis pasveikinimas popiežiaus vardu pasiektų kiekvienus namus, kiekvieną šeimą šioje šalyje, o ypač tuos namus, kuriuose yra kančios, taip pat ligonines, kalėjimus. Popiežius nori, kad ši žinia pasiektų kiekvieną širdį, nes būtent ten Šventasis Tėvas nori pasėti šią gerąją žinią – Kristus prisikėlė. Viltis skelbiama visiems, nes nebesame nuodėmės vergovėje, nesame pavergti blogio. Nugalėjo meilė, nugalėjo gailestingumas, nugalėjo Dievas.“ Į velykinį džiaugsmą kviečiant visus visuomenės narius, Pravieniškių kalėjime Didįjį ketvirtadienį numazgodamas kojas kaliniams, vysk. Kęstutis Kėvalas ne tik jiems, bet ir plačiajai visuomenei paliudijo prie kiekvieno žmogaus pasilenkiančią Dievo meilę, kiekvieno nelygstamą vertę ir kiekvienam prieinamą Dievo gailestingumą, kurį įvairiais sielovados projektais jau beveik du dešimtmečius į kalėjimus neša Lietuvos Caritas. Tikėjimą atrasti ir keltis naujam gyvenimui kviečia laisvės atėmimo vietose sėkmingai vedamo evangelizacinio Alfa kurso savanoriai.

Minias įvairiakalbių piligrimų per Gailestingumo savaitę priėmė visą parą nuo rudens Vilniuje atvira Dievo Gailestingumo šventovė. Šiemet minimas jos atšventinimo dešimtmetis, kai sostinėje buvo užgydyta dar viena sovietmečio žaizda Bažnyčiai atkuriant šią šventovę ir į ją sugrąžinant Gailestingojo Jėzaus paveikslą, prieš 80 metų dail. Eugeniuszo Kazimirowskio nutapytą pagal šv. Faustinos regėjimus. Visą savaitę iš Vilniaus sklido ir labiausiai nutolusią bei atšalusią sielą gelbstinti ir prikelianti Dievo Gailestingumo žinia.

Ta proga Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ragino skleisti ją ne tik malda, bet ir gerais darbais: Juozo Garlos nuotrauka

Su krikščionimis pasaulyje, laukiančiais savo tikėjimo ir gyvenimo vilties – Kristaus Prisikėlimo, ir katalikai Lietuvoje – šiemet dar ir tą patį sekmadienį drauge su broliais ortodoksais – sulaukė neįprastai šiltų ir saulėtų Velykų. Šių brangiausių krikščionims švenčių proga Lietuvos vyskupai, sveikindami velykiniais laiškais, vis minėjo viltį, kurią Kristus savo prisikėlimu atneša į žmonių gyvenimą, ragino kiekvieną sekmadienį švęsti kaip Viešpaties Velykas, o Jį patį šiais Šeimos metais drąsiau įsileisti į savo šeimų kasdienybę. Ganytojai, be kita, priminė, jog Velykas švenčiame neramiame pasaulyje, „kuriame daug nelaimių, sąmyšio, grėsmės. Atrodo, kad šiemet ypatingai sunku džiaugtis, kai matome tai, kas dedasi Ukrainoje, girdime apie krikščionių persekiojimus ir net žudynes Artimuosiuose Rytuose, Afrikos šalyse“. Bet sykiu pabrėžiama: „tuo labiau mums reikia džiugios Prisikėlimo žinios“, o pasaulis yra „mūsų Galilėja“, kur „turime liudyti ir skelbti“.

Didžiąją savaitę Lietuvoje jau šventė balandžio 14 d. čia atvykęs naujasis apaštališkasis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana. Žiniasklaida pristatė pirmąjį draugišką susitikimą su Lietuvos vyskupais ir besišypsantį naująjį nuncijų, o balandžio 16 d. susitikime su LR Prezidente Dalia Grybauskaite, pasidžiaugta glaudžiu LR ir Vatikano bendradarbiavimu, apibrėžtu tarpvalstybinėmis sutartimis.

Arkivyskupas Quintana dalyvavo Velykų Tridienio pamaldose Vilniaus arki-

pamokant, pasirūpinant, paguodžiant, net ir pakrikštytuosius palydint į asmenišką susitikimą su Prisikėlusiuoju. Jo šlovę miestui skelbė ir kasmetinis ekumeniškasis Šviesos kelias į Gailestingumo šventovę nuo Aušros Vartų.

Balandį, gyvybės mėnesį, kai minime Pasaulinę gyvybės dieną, visose Lietuvos vyskupijose rūpintasi kuo plačiau skleisti gyvybės kultūrą. Tam, be abejonės, pasitelktas ir gyvybės apaštalas, jau iš dangaus laiminantis šį šventą darbą, šv. Jonas Paulius II ir ypač jo mokymas. Susitikimuose su mokytojais, tėvais, moksleiviais, studentais dalytasi apie žmogaus gyvybę, krikščionišką lytiškumo supratimą, dorą, šeimos vertybes. Konferencijoje Šiaulių universitete gyvybės klausimai minėti kaip tie, kuriuos pats žmogus atranda „savo sąžinės gelmėse“, pabrėžiant prigimtinį žmogaus norą gyventi bei jam prieštaraujančių abortų, eutanazijos nemoralumą.

Gyvybės diena minėta ir bažnyčiose malda už šeimas bei jų atvirumą gyvybei, ir netgi išsirengiant į piligriminį žygį iš Alytaus į Pivašiūnus. Gyvybės dienai, kaip ir kasmet, vieną koncertą bažnyčioje (Vytautinėje) skyrė Kaunas Jazz 2014 programa. Vilniaus Rotušėje per Atvelykį pirmąkart įteikti „Gyvybės apdovanojimai“ asmenims, labiausiai nusipelniusiems bendram visuomenės gėriui. Šeimų vargui mažinti Lietuvos Carito paramos akcijoje „Įžiebkime viltį kartu“ už velykines žvakeles gauta 70 tūkst. litų. Dar 239 tūkst. litų Bažnyčios artimo meilės darbus parėmė LRT televizijos žiūrovai per tiesioginę paramos koncerto transliaciją trečią Velykų dieną. Šeimos gyvenimo grožį, nepaisant visų sunkumų, įvertinti, už jį dėkoti ir visuomenei šitai paliudyti rengiamasi Šeimų šventėje 3D: Dovana, Dėkingumas ir Džiaugsmas, kuri vyks gegužės 15 d.

Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Skubėkime įsigyti nebrangius bilietus ir susitikime pirmąkart rengiamoje nacionalinėje, ekumeniškoje ir gyvenimo džiaugsmą teigiančioje šeimų šventėje!

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2014 m. gegužė

5

Kronika

6

Gender revoliucija, arba Buldozerinis reliatyvizmas religijoje nepriimtomis seksualinėmis elgsenomis, kurios siūlomos būsimoms kartoms kaip gyvenimo projektas.

Seksualinę revoliuciją, išsprogdinusią santuoką kaip socialinę lytiškumo erdvę, ir iškėlusią palaidumo, vaikų seksualizacijos, abortų ir homoseksualumo vėliavą, pradėjo 1968-ųjų karta.

Situacija radikaliai pakito 1973 metais, Amerikos psichiatrų sąjungai (APA) nutarus išbraukti homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo. APA nusileido agresyviai veikusių homoseksualų sąjungų, turėjusių savo aktyvistų APA gretose, spaudimui. Sprendimas buvo politinis, ne mokslinis! Tada buvo sukurta veikimo bazė karui, griaunančiam mūsų kultūros vertybinį pamatą. Šiandien jaunoji karta turi žinoti: moralinis pasaulis, kuriame ji gyvena, išrastas neseniai, būtent kartos, gimusios paskutinio šimtmečio viduryje, komunistinių, seksualinių ir feministinių šūkių vėzdu 1968-aisiais, sudaužiusios savo tėvų vertybinę tradiciją ir po „ilgo žygio per institucijas“ galop įgavusios galios pozicijas valstybėje, žiniasklaidoje, teismuose ir auklėjimo sistemoje.

Apšvietos kovos šūkis buvo: Protas vietoj tikėjimo.

Tačiau protas pasirodė bejėgis apsaugoti nuo diktatūrų.

Vėl matome, kad, atsiskyręs nuo Dievo, jis neturi galios atvesti žmogaus į protą.

Pagrindas, kuriuo remdamasi krikščioniškoji kultūra galėjo pasiekti neprilygstamų aukštumų, yra Dešimt įsakymų. Jau iš pat pradžių dėl tautos kietakaktiškumo supykęs Mozė sudaužė lenteles su Dievo užrašytais įsakymais, bet Dievas juos užrašė ir antrąkart. Kaip anuomet, taip ir šiandien žmonės maištauja prieš tai, kad gėris turi kainą, t. y. prieš būtinybę dabar kažko atsisakyti, kad vėliau laimėtų daug. Kai tik kultūra nuo to nusigręžia ir savo elgesio įstatymu padaro malonumo paiešką, ji jau kasa sau kapo duobę.

Gegužės 11–15 dienomis Lietuvoje lankysis garsi vokiečių publicistė, sociologė, konferencijų pranešėja, viešųjų debatų dalyvė Gabriele KUBY (išsamiau apsilankymo programą žr. IV viršelyje). Ji viena pirmųjų pastebėjo ir pagarsino grėsmingus gender ideologijos skleidimo padarinius. Savo knygose ir straipsniuose atskleidžia, kad šia ideologija, deklaruojant visuotinai priimtinus „nediskriminavimo“ ar lyčių „lygybės“ siekius, iš tikrųjų siekiama grėsmingų tikslų: sunaikinti žmogaus lytiškumo tapatybę, drauge paveikiant giliausią visuomenės sanklodą ir ypač šeimos instituciją. „Artumos“ leidykla išleidžia šios autorės pirmąją į lietuvių kalbą išverstą knygą „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“. Pateikiame keletą šios knygos ištraukų. Tekste dažnai vartojama lotyniška sąvoka gender, kuria nusakomas socialiai konstruojamos „lyties“ atitikmuo, į lietuvių kalbą neverstina. Sąvokos sulietuvinimas tik pasitarnautų ja peršamai ideologijai platinti (neva lytis nėra biologinė duotybė, o pačių žmonių „konstruojama“ realybė). Apskritai pastebėtina, kad pastaraisiais dešimtmečiais, ypač žmogiškojo orumo ir lytiškumo srityje, į teisės aktus ir viešąjį diskursą diegiamomis kalbinėmis sąvokomis (pvz., „reprodukcinės sveikatos“ ir pan.) siekiama ideologinių ir strateginių tikslų...

Ar yra tokių žmonių, kurie trokštų: „O, kad būčiau pradėtas mėgintuvėlyje ir mane būtų užauginę du vyrai arba dvi moterys?“ Ar yra tokių vaikų, kurie nesigėdytų, jei į tėvų susirinkimą kaip jų tėvai ateitų du vyrai ar dvi moterys, ir kiti mokiniai iš jų nesityčiotų? Kiek procentų gyventojų turi tapti homoseksualūs, kad tai pasikeistų?

Trečdalis, pusė, dauguma?

Akivaizdu, kad artimiausios kartos gerovė aukojama homoseksualios mažumos, sudarančios du procentus gyventojų, interesų naudai.

Seniai nediskriminuojama, bet diskriminuojanti homoseksualų, biseksualų, transseksualų mažuma per istorijoje pavyzdžio neturinčią socialinę revoliuciją siekia primesti savo vertybes daugumai.

Gyvenantys bent kiek normaliomis sąlygomis visa tai palaikys jų ir jų vaikų nepaliečiančiais pavieniais atvejais. Tačiau pažvelgus, kokia sparta seksualinėje srityje peržengiamos vis naujos ribos ir kaip sėkmingai kovojama, kad visa tai kaip „žmogaus teisė“ būtų globaliai įtvirtinta įstatymų ir visų amžiaus grupių ugdymo institucijų mokymo programose, nenoromis susidaro įspūdis, jog globaliai kėsinamasi į žmonių giminės socialinę tvarką, kuri visais laikais, visose kultūrose bei religijose rėmėsi vyro ir moters skirtybe ir jų susivienijimu prokreaciniame akte.

LGBT (gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų) mažumos kova yra pavyzdžio neturintis triumfo žygis; jų tapatybė yra susijusi su jokioje gyvybingoje kultūroje ir jokioje Artuma 2014 m. gegužė

Kronika

Omar Franco nuotrauka

Mūsų kūnai pradžioje, arba Jono Pauliaus II palikimas Romanas KAZAKEVIČIUS

Vienas seniausių Bažnyčios simbolių yra laivas arba laivelis, bandantis išlaikyti kryptį audringoje jūroje. II–III amžiaus kontekste audringa jūra reiškė persekiojimus, kuriuos kelis kartus imperijos mastu buvo paskelbę Romos imperatoriai. Senuosiuose tekstuose ši metafora išplėtota: tikintieji yra tarsi keleiviai, kunigai ir diakonai tarsi jūreiviai ir irkluotojai, vyskupai tarsi apžvalgos lieptelis, o Kristus prilyginamas laivo kapitonui ir, kaip šiandien pavadintume, locmanui – laivo vedliui. Jo pareiga – saugiai plukdyti laivą per pavojingas vietas.

Audra aplink mus Šiandien šią metaforą galbūt patobulintume. Antai, vis labiau įsisąmoninama, kad Bažnyčios laivo „irklavimas“ yra ne vien kunigų, bet ir kiekvieno tikinčiojo pasauliečio atsakomybė. Tačiau pati metafora vis dar galioja: Bažnyčia yra tarsi laivas, kuris kartais plaukia per ramius istorijos vandenis, o kartais jo bortai traška nuo smarkių bangų. Kas yra tos bangos? Ir šiandien kai kuriuose regionuose šios bangos reiškia tiesioginį, fizinį ir brutalų krikščionių persekiojimą.

Tačiau šiomis bangomis taip pat galime laikyti idėjas, mintis, ideologijas, kultūrines sroves, kurios meta iššūkį Bažnyčios Mokymui ir jos savivokai. Neabejotinai pastaraisiais dešimtmečiais naujos vyrų, moterų, kūno ir šeimos supratimo idėjos yra tos bangos, kurios iš tiesų kaip reikiant blaško Bažnyčios laivą: viduje esantiems neretai pasidaro taip nejauku ir nesaugu, kad net linkstama laivą palikti...

Siaučiant audrai kiekvienas turi būti pasiruošęs imti irklą į rankas, tačiau ne kiekvienas (net ir norėdamas) gali užimti locmano vietą. Regimų ir dar labiau povandeninių uolų pažinimas įgyjamas per patirtį, mokymąsi ir pašaukimą. Būti locmanu yra viena iš apaštalų įpėdinių, vyskupų, ir ypač Romos vyskupo, Katalikų Bažnyčios aukščiausio vedlio, popiežiaus misijos sudedamųjų dalių.

Du šventieji, du kontekstai Balandžio 27-ąją šventaisiais paskelbti du Romos vyskupai, du popiežiai – Jonas XXIII ir Jonas Paulius II. Šventasis yra tas, kurį Bažnyčia iškelia kaip gyvenimo ir mokymo pavyzdį. Kalbant apie šeimą, apie vyrus ir moteris, žvilgsnis krypsta į Joną Paulių II. Žinoma, ir Jono XXIII pontifikato, trukusio nuo 1958 iki 1963 me-

tų, dokumentuose rasime mokymą apie šeimą. Tačiau jis labiau išsibarstęs ir įterptas tarp tų temų, kurios išdėstytos jo didžiojoje enciklikoje apie taiką ir vystymąsi Pacem in terris bei kituose raštuose ar pasisakymuose. Juose, viena vertus, aptiksime skaudų ir gyvą Antrojo pasaulinio karo prisiminimą, 1962 metų branduolinių raketų Kuboje krizę, kita vertus, naują viltį vaduojantis kolonijoms, mokslui ir technologijoms atveriant naujų galimybių.

Jono Pauliaus II pontifikate, aprėpiančiame 1978– 2005 metus, karų taip pat netrūko, tačiau kultūrinis kontekstas jau buvo kitoks, ypač Vakarų pasaulyje. Čia jau plačiai paplitęs 1960 metais išrastos cheminės kontracepcijos naudojimas. Jau nusiritusi socialinė ir politinė 1968-ųjų revoliucija, kuri apibūdinama ir kaip „seksualinė“. „Lengvos“ ar „sunkios“ erotikos žurnalai ir filmai tapo kasdienybe. Daugelio valstybių teisėje įteisintos skyrybos ir abortai, ši tendencija plinta toliau. Vystomos dirbtinio apvaisinimo technologijos. Vėliau įteisinamos civilinės partnerystės, kuriomis pasinaudoja ir homoseksualių asmenų poros. Jono Pauliaus II pontifikato pabaigoje, 2001 ir 2003 metais, įteisintos ir homoseksualų santuokos Olandijoje ir Belgijoje. Žmogaus, lytiškumo, žmonių santykių samprata keičiasi kartu su naujomis socialinėmis, psichologinėmis ar kultūrinėmis teorijomis, kurios neretai siekia šiuos reiškinius ne vien paaiškinti, bet ir argumentuoti bei pastūmėti pirmyn. Pastaruoju metu ir Lietuvoje dažnai minima gender teorija – viena iš jų. Štai tos bangos, kilusios prieš daugelį dešimtmečių, anaiptol nenuslūgusios ir šiandien, per kurias teko plukdyti Bažnyčios laivą Jonui Pauliui II, taip pat jo įpėdiniui Benediktui XVI ir šiandien tenka Pranciškui. Dar būdamas Krokuvos arkivyskupu, kaip geras locmanas, Karolis Wojtyła nenorėjo plukdyti laivo kaip papuola, tačiau stengėsi gerai ištirti ir jūros dugną, ir kryptį, kuria reikia kreipti laivą. Šį darbą jis kantriai ir ilgai tęsė išrinktas popiežiumi.

Artuma 2014 m. gegužė

7

Kronika

8

129 katechezės Santuokos ir šeimos, kūno ir lytiškumo, vyriškumo ir moteriškumo temos yra daugelio Jono Pauliaus II raštų, laiškų ir pasisakymų temos, tačiau žiūrint chronologiškai popiežiaus mokymas „startuoja“ 1979–1984 m. katechezių, skaitytų trečiadieniais, bendrųjų audiencijų metu, ciklu, kurį šiandien įprasta vadinti kūno teologija.

Ciklas susideda iš 129 katechezių ir savo ruožtu dalijasi į šešis mažesnius ciklus: apie pradinę vyro ir moters vienybę, apie žmogų, puolusį ir prikeltą, atpirktą ir perkurtą, apie krikščionišką mergeliškumą, krikščionišką santuoką, meilę ir vaisingumą.

Pradžioje

Pirmojo ciklo pavadinime „Pradinė moters ir vyro vienybė“ ypač svarbus yra žodis „pradinė“. Jonas Paulius II kuria savo katechezes gretindamas dvi Šventojo Rašto vietas. Viena, tai Jėzaus pokalbis su fariziejais apie „žmonos atleidimą“ (skyrybas). Fariziejai argumentuoja, kad Mozė tai leidęs. O Jėzus atsako: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 3–9; žr. Mk 10, 1–12).

Ką reiškia šis pradžioje? Pradžioje yra žmogaus būvis po sukūrimo, bet dar prieš nuopuolį. Apie tai kalbama trijuose Pradžios knygos skyriuose. Pirmuosiuose dviejuose yra du sukūrimo pasakojimai, o trečiajame – nuopuolis. (Beje, sutariama, kad antra„Vientisa žmogaus vizija sis sukūrimo pasakojimas yra užrašytas gali būti lengvai atmesta anksčiau už pirmąjį.) Jėzaus ginčo su ar pakeista dalinėmis fariziejais gretinimas su Pradžios knysampratomis, kurios, gos pasakojimais yra svarbiausia šio cikpabrėždamos vieną ar kitą lo katechezių atrama. Jonas Paulius II žmogaus struktūros aspektą, taip apibendrina savojo metodo taisykneaprėpia žmogaus visumos lę: „Istorinio žmogaus šaknys, galima ar palieka ją už savo regėjimo sakyti, yra apreikštojoje teologinėje priešistorėje ir todėl kiekvienas jo istolauko ribų.“ rinio nuodėmingumo aspektas yra paaiškinamas (kalbant apie sielą ar kūną) Nors katechezės, tarp kurių kartais būta ilgesnių atsižvelgiant į pradinį nekaltumą“ (1979 m. rugsėjo 26 d. pauzių, priklausomai nuo liturginių metų ritmo ar Baž- katechezė). Suprasdami, kaip buvo pradžioje, suprasime, nyčios gyvenimo įvykių, ar sveikatos būklės (pvz., po kaip turėtų būti dabar. Suprasdami, kaip buvo pradžioje, pasikėsinimo), skaitytos plačiajai publikai, reikia pasa- įgysime vientisą ir visuminį žmogaus supratimą. kyti, kad jos nėra lengvas maistas. Jos gan sudėtingos ir savo žodynu, ir minties linija. Tačiau visose aiškiai at- Mūsų didžiausia problema? rasime ketinimą nauju bei savitu būdu apmąstyti BažKaip asmuo suvokia savo kūną? Kaip krikščionis sunyčios Tradiciją žmogaus, šeimos ir lytiškumo srityse, vokia savo kūną? Visiems mums pažįstama patirtis, kai atrasti tą rimtą ir solidų pagrindą, kuris atlaikytų bangų dėl kūne esančių troškimų, o gal baimių padarėme tai, ko smūgius. Vienoje iš paskutinių pirmojo ciklo katechezių nenorėjo mūsų protas ir širdis. Apaštalo Pauliaus žodžiais Jonas Paulius II rašo: „Šiuolaikinio žmogaus klausimai tariant, „mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš yra ir krikščionio klausimai: tų, kurie ruošiasi Santuo- nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. kos sakramentui ar jau gyvena santuokoje. Labiau nei Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį mokslo, tai – žmogiškojo gyvenimo klausimai. <...> su mano proto įstatymu“ (Rom 7, 18–19. 23a). Dažnai Esame vaikai epochos, kurioje dėl įvairių disciplinų išgyvename šią psichologinę patirtį: mūsų protas ir širdis vystymosi (ši) vientisa žmogaus vizija gali būti lengvai tarsi rungiasi su kūnu, kuris riboja ir nepaklūsta, mus taratmesta ar pakeista dalinėmis sampratomis, kurios, pa- si priverčia padaryti blogį, kurio nenorime, arba neleidžia brėždamos vieną ar kitą žmogaus struktūros aspektą, padaryti gėrio, kurio norime – pradedant nuo rytinio praneaprėpia žmogaus visumos ar palieka ją už savo regė- miegojimo ar popietinio patingėjimo. Todėl dažnai jaučiajimo lauko ribų. Čia įsiterpia ir įvairios kultūrinės ten- mės tikinčiais asmenimis savo širdimi, protu, siela, tačiau dencijos, kurios, remdamosi tomis dalinėmis tiesomis, ne savo kūnu. Bažnyčios Tradicijoje žinomos asketinės ar teikia praktinius pasiūlymus ir gaires žmogaus elgesiui apsimarinimo praktikos yra naudojamos kūno „savivalei“ ir, dar dažniau, elgesiui su žmogumi“ (1980 m. balan- suvaldyti. Kartais ši patirtis buvo pernelyg, iki kraštutinudžio 2 d. katechezė). mo užaštrinta teigiant, jog kūnas yra didžioji sielos probPagrindinė kūno teologijos pastanga yra pristatyti vien- lema. Tai viena iš priežasčių, kodėl kartais krikščionims tisą bei visuminę žmogaus viziją, remiantis ir filosofijos metamas kaltinimas: „Jūs demonizavote kūną.“ įrankiais, ir iš Dievo gautu pažinimu, užfiksuotu BibliTačiau savo katechezėse Jonas Paulius II siekia pažvelgti joje ir Bažnyčios Tradicijoje. Šio straipsnio rėmuose pa- toliau (arba giliau) už šios kovos tarp mano valios ir mano žvelgsime į pirmąjį ciklą. kūno „savivalės“ patirtį. Tai būvis, kuris atsirado po nuopuoArtuma 2014 m. gegužė

Kronika

Asmuo turi kūną ar asmuo yra kūnas?

Asmuo yra kūnas, pabrėžia Karolis Wojtyła. Žinoma, tai nėra materializmas, kaip tų, kurie tvirtina, kad žmogus yra tik kūnas ir jį tiria gamtamoksliai bei medicina.

Popiežius, priešingai, gina žmoguje esantį dvasinį pradą, tačiau taip pat pasisako prieš dvasios prado ir kūno atskyrimą. Asmens visumai priklauso dvasia ir kūnas.

Gana populiari mąstymo schema, jog esame asmenys ar tiesiog žmonės savo protine veikla, sąmone, valia ir sugebėjimu mylėti. Tuo išsiskiriame ir esame unikalūs mūsų planetoje. O kūnu priklausome gyvūnijos pasauliui, kaip tai šimtais būdų iliustruoja biologijos mokslai.

Tačiau Jonas Paulius II patikslina, kad šis patogus skirstymas netikslus: būtent mūsų kūnas leidžia mums būti protingiems, sąmoningiems, leidžia mylėti. Ne tik savo dvasiniu pradu, bet ir kūnu išsiskiriame iš kitų. Esame asmenys per savo kūną. Būtent apie tai savo būdu, mitologine kalba, pasakoja Pradžios knygos pirmieji skyriai. Žmogaus kūną ir Pagrindinė gyvybę jame Dievas sukuria ypakūno paskirtis tingu būdu. Tik žmogaus kūnas yra toks, kad jam leido patikėti Žemės yra ne valdymą ir rūpinimąsi ja. Ne, kūnas egzistuoti sau, nėra žmogaus problema ar priešas. tačiau būti Nebuvo pradžioje, nėra ir dabar. dovana kitam: Nes asmuo yra ir kūnas.

Pradinė vienatvė ir pradinė vienybė

pilna, iki galo, be išimčių.

Nuo pat pradžių kūniškas asmuo suvokė savo išskirtinumą tarp kitų gyvybės formų.

Jis yra tas, kuris gali duoti kitiems vardus, bet ne atvirkščiai. Jis skiriasi nuo kitų ir tai supranta. Tarp kitų būtybių nėra nei vienos, kuri jam prilygtų, galėtų palaikyti jam tinkamą draugiją. Šį būvį Jonas Paulius II pavadino „pradine vienatve“, dar viena jo teologijoje svarbia sąvoka.

Vienas „pradinės vienatvės“ aspektas yra asmens išsiskyrimas iš kitų gyvybės formų, kitas – tai poreikis susisiekti su panašiu į save. Dievas į šį poreikį atsiliepia tokiais žodžiais: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Greta Adomo, vyro, sukuriama moteris, Ieva. Jų kūnų vyriškumas ir moteriškumas yra tai, per ką jie gali „tapti vienu kūnu“, tapti vyru ir žmona,

bendrauti. Žmogus panašus į Dievą ne vien tomis savybėmis, kuriomis pasižymi kaip pavienė būtybė. Žmogus yra panašus į Dievą taip pat susivienijimu su kitu žmogumi, kai užmezga „pradinę vienybę“. Tokia vienybė taip pat yra tai, kas yra Dieve – ne vienišame Absoliute, tačiau vienas kitą mylinčių dieviškųjų Asmenų Trejybėje. Pagal Dievo „paveikslą ir atvaizdą“ sukurtas vyras nėra vienas ir vienišas. Jis iki galo tampa savimi būdamas su moterimi.

Ir atvirkščiai. Dar labiau jie panašūs į Kūrėją, kai iš jų vienybės gimsta trečias asmuo. Kūnas, vyriškas ir moteriškas, padaro asmenų bendrystę ir vienybę įmanomas. Pagrindinė kūno paskirtis, padaro išvadą popiežius, yra ne egzistuoti sau, tačiau būti dovana kitam: pilna, iki galo, be išimčių.

Todėl nuo pat pradžių kūnas turi santuokinę reikšmę – tai dar viena pamatinė kūno teologijos sąvoka.

Kur įsikibti? Čia vertėtų paminėti ir kitą temą, apie kurią užsimena Jonas Paulius II – apie vyro ir moters lygybę. Žinome, kad XX a. teorijos, kritikavusios vyrų dominavimą moterų atžvilgiu ir religijų bei kultūrų vaidmenį tokį būvį įtvirtinant, Pradžios knygos sukūrimo pasakojimus interpretuodavo būtent taip: moters sukūrimas iš vyro šonkaulio yra ženklas, kad vyras pranašesnis ir viršesnis. Jonas Paulius II tai koreguoja: biblinėje kalboje vyro žodžiai moteriai – „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ – reiškia ne viršumo ar savo valdžios, bet priklausymo tai pačiai giminei pripažinimą.

Omar Franco nuotrauka

lio. Pradžioje jo nebuvo. Pradžioje „kūno įstatymas“ nesirungė su „proto įstatymu“. Pradžioje kūnas nebuvo kliūtis. Koks yra tas kūnas, kokia jo reikšmė Dievo sukūrimo plane? Štai čia Jonas Paulius II primena keletą, rodos, paprastų dalykų, kurie kaipmat koreguoja mūsų sampratą: asmens kūniškumas, žmogaus kūnas yra norėtas Dievo nuo pat pradžių. Tai yra „gera“, – taria Viešpats, apžvelgdamas savo darbą. Antra, Dievas pasirinko kūną kaip būdą save apreikšti. Galiausiai Kristaus prisikėlimas taip pat yra kūno prisikėlimas.

Jeigu skaitytojai/ui nors kiek išryškėjo kontūrai tokio asmens, koks buvo jis, jo kūnas ir jo vienybė su kitu asmeniu iš pradžių, prieš nuopuolį, nesužeistas tų savybių, kurios atsirado po nuopuolio, tuomet šio straipsnio tikslas yra pasiektas, nes toks buvo ir Jono Pauliaus II tikslas. Kaip įvyko nuopuolis ir kokios jo pasekmės, kaip jis suardė asmenų vienybę ir sugebėjimą save dovanoti, kaip gydo Dievas, kaip kūne išgyvenami įvairūs pašaukimai, kas laukia kūno – tai kitų katechezių temos. Tačiau supratimas apie žmogų, tad apie save iš pradžių, jau yra tas tvirtas turėklas, į kurį įsitvėrus bangos jūsų lengvai neįveiks. (Laukite tęsinio.)

Artuma 2014 m. gegužė

9

Kronika

10

Šventasis Jonai Pauliau II, melski už mus Pauliaus Juškos eskizo fragmentas

Giedrė JANKEVIČIŪTĖ, Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ ir portretiški. Nuo XIX a. turime ir šventųjų fotografijas. Jas pasitelkiame savo maldai taip pat, kaip ir paveikslus. Vis dėlto foto atvaizdai liko asmeninės maldos erdvėje, į bažnyčias jų neperkėlėme. Jie gali būti naudojami beatifikacijos ar kanonizacijos iškilmėse, kai nėra kuo jų pakeisti, nes tapytas atvaizdas dar būna nesukurtas arba įtaigumu neprilygsta fotografijai. Šventojo portretiškumas įauga į mūsų tradicijas; įsivaizduodami popiežių Joną Paulių II, norime matyti jį tokį, kokį prisimename iš gausybės fotografijų, filmų, televizijos laidų, kai kas ir asmeninių įspūdžių. Kita vertus, dailės kūrinys, portretas keičia vaizduojamojo asmens būtį. Portretas visada sako: „Aš esu čia, nors iš tikrųjų manęs čia nėra.“ Svarbiausia portreto paskirtis yra priminti – priminti ne tik vaizduojamąjį, bet ir mūsų santykį su juo, tuos jo bruožus ir savybes, kurie reikšmingi mums ir kitiems jo atvaizdo vartotojams, sieja portretuojamąjį ir jo portreto turėtojus.

Joną Paulių II atvaizduose norime matyti kaip ganytoją, išgyventi jo charizmą, kurią jautėme jam esant gyvam, norime, kad jis būtų savas Lietuvoje, kurią pažino, aplankė, prisimindavo. Žinome, kad šventieji nepriklauso vien mums ir vien mūsų laikui. Šis žinojimas turi būti užfiksuotas jų atvaizduose, bet sykiu mums reikia „įvietinimo“ ir sudabartinimo.

Iki šiol Lietuvos dailininkai nelabai drįso imtis tokio sunkaus uždavinio. Mūsų Bažnyčia svarbiausius popiežiaus atvaizdus Šiluvoje ir Kauno Santakoje patikėjo didesnę patirtį šioje srityje turintiems lenkų dailininkams, pirmiausia skulptoriui Czesławui Dźwigajui. Tačiau artėjant popiežiaus kanonizacijai katalikų bendruomenė Kaune prisiminė prieškario Bažnyčios Lietuvoje tradicijas ugdyti nacio-

Ką reiškia malda šventajam? Šiuo atveju teologinę klausimo dalį palikime teologams. Mūsų tema – šventųjų ATVAIZDO vaidmuo ir reikšmė maldos gyvenime. Dar tiksliau – klausimas, koks šių laikų šventojo atvaizdas nuteikia mąstyti apie to asmens šventumą.

Patricijos Jurkšaitytės eskizas

Šis klausimas kyla matant augantį šventojo Jono Pauliaus II kultą. Gausėja jo atvaizdų Lietuvos bažnyčiose, statomi paminklai viešojoje erdvėje. Vienus kūrinius priimame besąlygiškai, kitus matome tik kaip nepavykusius užsakovų ir menininkų pastangų vaisius.

Bažnyčios ir dailės istorijoje visais laikais užsakovai kreipdavosi į geriausius dailininkus, t. y. tuos, kurie išmano dailės tradiciją, kartais ją pranoksta ir praplečia, turi reikiamų dailės medžiaginės kūrybos įgūdžių ir geba sudabartinti amžinybėn išėjusio asmens bruožus, tai yra suteikti atvaizdui portretiškumo. Šventųjų atvaizdus atpažinti rūpėjo net labiausiai kanoniškoms, vaizdavimo būdus itin nuasmeninusioms epochoms. Pvz., garbanos, barzda ir, aišku, raktai padeda atskirti šv. Petrą, kai jis vaizduojamas kresnas arba laibas romėniškose stiklo plokštelėse ar katakombų sienų tapyboje.

Pagal būdingus atributus išskiriame konkrečius šventuosius schemiškose ortodoksų ikonose ir dekoratyviosiose kodeksų bei inkunabulų (rašytinių ir pirmųjų spausdintų knygų) miniatiūrose.

Nežinome, kaip atrodė šv. Steponas ar šv. Laurynas, bet juos atpažinti padeda akmuo, paleistas pirmajam į galvą, ir kepimo grotelės (ant kurių buvo nukankintas) antrojo rankoje. Renesansas, barokas, klasicizmas paliko mums galybę tapybos ir skulptūros kūrinių, vaizduojančių šventuosius kaip tam tikros epochos žmones. Tuomet, kai tai amžininkų atvaizdai, galime būti tikri, jog jie yra Artuma 2014 m. gegužė

Kronika

Patricijos Jurkšaitytės eskizas

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) baigė Vilniaus dailės akademiją tais metais (1993), kuomet ne tik Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, bet ir kai čia dirbo JAV lietuvių kilmės dailininkas Kęstutis Zapkus. Mokytojas paskatino mokinę stengtis pažinti įvairių epochų ir įvairių šalių kultūras.

Patricija ypač domisi italų dailininko Caravaggio kūriniais ir XVII a. olandų tapyba, tačiau žvelgia į praeities meno šedevrus šiuolaikinės lietuvės akimis. XVI–XVII a. dailės įdėmus stebėjimas padėjo jai išlavinti akį ir ranką. Šie įgūdžiai pravertė tapant ne tik pamėgto interjero žanro paveikslus, bet ir portretus. Patricija puikiai perteikia erdvę, šviesą, įvairias medžiagas – akmenį, medį, aksomą, brokatą, šilką. Kurdama interjerų vaizdus ji remiasi garsiais senais paveikslais, ypatingą dėmesį skiria daiktams ir daiktiškumui.

Vaizduodama daiktus, pasiilgsta žmogaus.

Tai, matyt, lemia portreto žanro reikšmę jos kūryboje. Ji yra nutapiusi prezidentės Dalios Grybauskaitės portretą, kūrė Vilniaus universiteto rektorių portretus, dažnai tapo savo artimuosius ir draugus. Kaip portretistė, Jurkšaitytė dirbo Švedijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje. Menininkė prisipažįsta, kad norėtų padirbėti bažnytinės dailės srityje, kad jai tai artima, tačiau be Bažnyčios paskatinimo nedrįsta. Pasiūlymas nutapyti popiežiaus Jono Pauliaus II atvaizdą dailininkę labai sudomino. Ji sukūrė keletą įvairių eskizų, kurie galėtų būti išplėtoti iki didelio formato paveikslo kuriai nors Lietuvos šventovei.

Paulius Juška (g. 1975) baigė monumentaliąją tapybą (freskos mozaikos specialybę) Vilniaus dailės akademijoje. Nuo studijų laikų garsėja kaip išskirtinių gabumų piešėjas. Jo kūriniai – natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos, portretai – pagrįsti virtuozišku gebėjimu

perteikti tikrovės formas ir pavidalus. Prislopinta tonacija, rimtis tarsi kokia laiko migla sutaurina jo kuriamus vaizdus ir uždaro meninės realybės aplinkoje. Kai kurie Pauliaus nutapyti portretai primena šventųjų atvaizdus, šventumo aura gaubia jo tapytas kompozicijas su besimeldžiančiais varguoliais, tad truputį keista, kad šio dailininko dar nėra atradę mūsų bažnytinės dailės mecenatai. Tiesa, 2001 m. Juška nutapė Švč. Mergelės Marijos atvaizdą Šimonių bažnyčiai (Panevėžio vyskupijos Kupiškio dekanatas). Pauliui rūpi krikščionybė, jis gilinasi į krikščioniškojo meno patirtį, kurdamas paveikslus Šventojo Rašto temomis: „Sūnus palaidūnas“, „Abraomo auka“, „Kristaus apraudojimas“.

Ir nors šaltoka akademistinė Juškos tapymo maniera kartais stokoja šventiesiems atvaizdams taip reikalingos šviesos ir spalvos dermės, tačiau žiūrovui jo tapymo būdas priimtinas, nes leidžia nesunkiai atpažinti nutapytus personažus, daro įspūdį piešinio technikos išmanymas, kūrinio išbaigtumas. Būtent Pauliaus Juškos sukurtas popiežiaus Jono Pauliaus II atvaizdo eskizas buvo pasirinktas galvojant apie būsimą paveikslą Kauno arkikatedros bazilikos altoriui. Šis kūrinys prikelia mūsų atmintyje tokį Šventojo Tėvo paveikslą, kurį prisimename geriausiai: švelniai šypsodamasis jis tiesia į mus dešiniąją ranką, tarsi kviesdamas nurimti, patikėti savo rūpesčius Viešpačiui, kreipiantis į Jį per šventuosius mūsų globėjus. Į mus žvelgia pasitikėjimą keliantis tvirtos dvasios ganytojas, stovintis šviesos sraute, kuriame vos vos išryškėja jo galvą gaubianti aureolė. Šie ženklai primena, kad popiežius priklauso anapusybei, tačiau jo povyza ir veido išraiška sako, kad jis atviras mūsų mintims, troškimams, išpažinimui ir maldai.

Patricijos Jurkšaitytės eskizas

nalinę bažnytinę dailę, pasitelkiant ryškiausius savo meto talentus. Kreiptasi į kelis pripažintus viduriniosios kartos tapytojus. Šiandien „Artuma“ supažindina savo skaitytojus su dviejų iš jų – Patricijos Jurkšaitytės ir Pauliaus Juškos – popiežiaus atvaizdo vizija.

Dviejų garsių Lietuvos menininkų bandymai pavaizduoti šventąjį popiežių Joną Paulių II – gaivus ir naujas gūsis šiuolaikinėje bažnytinėje Lietuvos dailėje. Kauno arkikatedros šoniniame altoriuje esantis Juškos tapytas Jono Pauliaus II atvaizdas (jis yra šio numerio „Artumos“ viršelyje) palankiai nuteiks estetinį skonį ir meninį išsilavinimą turinčiuosius, maldininkams padės susikaupti ir iš visos širdies prašyti: „Šventasis Jonai Pauliau, melski už mus!“

Artuma 2014 m. gegužė

11

Didelės ir mažos kryžkelės

12

Kaip aš nuskriaudžiau vaiką Antanas GAILIUS ateina iš mūsų praeities. Bijome, kad, leidus Lietuvos piliečiams lenkams rašyti savo vardus lenkiškai, kada nors sulauksime ir Lenkijos pretenzijų į Vilniaus kraštą. Tačiau su savo istorinėmis baimėmis ar nuogąstavimais neišvengiamai turime ir visados turėsime gyventi. Tokių baimių pilna Europa, kurioje beveik niekur tautų gyvenamos teritorijos nesutampa su valstybių sienomis.

Pats esu, pavyzdžiui, Austrijoje matęs ant sienos ištepliotą užrašą: „Laisvę Pietų Tiroliui!“ (Tiems, kas gal nežino, pasakysiu, kad Pietų Tirolis, kuriame gyventojų dauguma kalba vokiškai, yra Italijos teritorijoje.) Europa todėl ir susivienijo į Europos Sąjungą, kad dėl tokių dalykų nekiltų konfliktų. Jei norite, užsidėjo apynasrį savo nežabotiems tautiniams jausmams ir nežabotoms tautinėms baimėms. Kol Europos Sąjunga ir NATO gyvuoja, Lenkija tikrai nereikš pretenzijų į Vilniaus kraštą, nors joje gal ir esama žmonių, kurie to norėtų. O jeigu šie tarptautiniai dariniai kada nors sugriūtų, dar nežinau, ar mums būtų liūdniau gyventi „po lenku“, ar „po rusu“.

Seniai, seniai, gal net prieš keturias dešimtis metų, vos baigęs universitetą, buvau paskirtas mokytojauti Vilniaus rajono Rudaminos mokykloje. Anuomet pirmą kartą susidūriau su tuo, kas vadinama Vilniaus kraštu. Mokykla buvo trikalbė: „priauganti“ lietuviška (regis, jau iki aštuntos klasės) ir visa lenkiška bei rusiška. Pradedančiam mokytojui, žinoma, teko prasčiausios, rusiškos, klasės. Mokytojų kambaryje buvo aišku, kad lenkiškos ir lietuviškos yra smarkiai geresnės. Mat tose klasėse buvo mokiniai, bent jau suprantą, kas jie tokie. Rusakalbiai dažniausiai vadino save „čionykščiais“.

Kartą buvau paprašytas pavaduoti kitą susirgusią mokytoją septintoje lenkiškoje klasėje. Ten susidūriau su mokiniu, pavarde Vanagiel. Buvau jaunas ir kvailas, tad, nieko pikta negalvodamas, ėmiau ir paklausiau jį, ar jis žino, ką ši pavardė reiškia lietuviškai. Jis atsakė nežinąs, ir aš jam tada išverčiau. Staiga vaiko akyse sužibo ašaros, jis pasijuto labai įskaudintas. Nebeprisimenu, kaip iš tos situacijos išsisukau. Tik gerokai vėliau supratau, kad šitaip netyčia visos klasės akyse pareiškiau abejonę jo tapatybe.

Tą istoriją dažnokai prisimenu šiandien, girdėdamas štai jau dvidešimt metų trunkančias nepaliaujamas diskusijas, ar galima leisti nelietuviams Lietuvos piliečiams rašyti savo vardus taip, kaip jie patys manosi turį juos rašyti. Per tas dvi dešimtis metų prigalvota visokiausių argumentų, primąstyta visokiausių gudrybių. Jei nebūtų graudu, būtų labai juokinga matyti, kaip visiems mums baugu, kaip stumdome šį klausimą iš Seimo į Konstitucinį teismą, o iš ten – vėl atgalios į Kalbos komisiją. Tas stumdymas rodo, jog visi daugmaž suprantame, kad leisti reikia, bet niekas nenori būti išplūstas esąs nepatriotas ir parsidavėlis.

Juk visi suprantame, kad čia ne kalbos ir ne tų trijų ar penkių lotyniškų raidžių klausimas. Tai politikos ir mūsų santykių su kaimynais klausimas. Visi suprantame ir tai, kad tuo klausimu nedorai manipuliuojama. Kad taip žaidžiama tautiniais jausmais, nors dvidešimtasis šimtmetis turėjo mus išmokyti, kad šiais jausmais žaisti yra labai pavojinga. Ko gera, vis dėlto dauguma mūsų suprantame ir tai, kad žaidėjas čia ne vienas. Visai neseniai su Vytautu Ališausku svarstėme, ar Waldemar Tomaszewski ir Gintaras Songaila yra tik paprasti, ar Siamo dvyniai. Tas pats Ališauskas, beje, atkreipė mano dėmesį į labai svarbų visų šių diskusijų aspektą – į tai, kad kalbos klausimas yra ne rašyba, o morfologija ir fonetika, ir kad šiuo požiūriu mes jau seniai įteisinome nelietuviškus vardus ir pavardes. Juk pase rašome ne „Valdemaras Tomaševskis“, bet „Valdemar Tomaševski“.

Imkime ir tiesiai pasakykime, ko mes bijome ir kokiomis mūsų baimėmis žaidžia nedori lošėjai. Tos baimės Artuma 2014 m. gegužė

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Jei kam nors kiltų klausimas, ar mano svarstymai yra kaip nors susiję su penktuoju Dievo įsakymu, tegu pasiklauso, kokia korta šiandien Ukrainoje taip sėkmingai žaidžia Rusija ir kaip lengva pakurstyti rusakalbių Ukrainos piliečių baimes, kad juos tuoj tuoj suvalgys ukrainietiškai kalbantys „fašistai“.

Grįždamas Lietuvon, turiu dar pridurti, jog labai skaudu matyti, kad į nelemtąjį ginčą dėl lotyniškųjų raidžių didžiai tautininkiškai įsivėlę tie, kurie save vadina krikščionimis demokratais. Jeigu tokių Lietuvoje tikrai būtų, gal būtų šiek tiek linksmiau.

Didelės ir mažos kryžkelės

Tautų naikinimo rykštės Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

„Nežudysi“ (Iš 20, 13). „Atnašauti auką iš beturčių indėlių yra lygiai nedora, kaip ir užmušti sūnų jo tėvo akyse. Labdaros duona yra vargšų gyvastis, kas ją iš jų atima, išlieja kraują. Kas atima iš artimo pragyvenimą, padaro žmogžudystę; kas neišmoka samdiniui jo algos, išlieja kraują“ (Sir 34, 20–22).

Biblijos tradicija labai plačiai interpretuoja Dekalogo V įsakymą. Sustokim prie trijų aspektų: nėštumo nutraukimo, savižudybės ir girtuoklystės.

Nėštumo nutraukimas, mūsų laikais tapęs tautų naikinimo rykšte, senovės Izraelyje buvo be galo retas reiškinys.

Vienintelė nuoroda, kalbanti šia tema Senojo Testamento įstatymų leidime, yra Išėjimo knygoje: „Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje.

Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę“ (21, 22–23). Priežastis, kuri apsaugojo izraelitus nuo nėštumo nutraukimo, turėjo būti įsišaknijusi jų sąmoningume, – jie tikėjo didele tėvystės ir motinystės verte, kuri pasireiškė daugelio palikuonių troškimu (Pr 15, 5).

Vėliau Septuagintos (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą, III a. pr. Kr.) vertime atsirado hebrajiško teksto reinterpretacija: „Taigi jeigu besimušdami du vyrai, užgautų nėščią moterį ir gimtų jos kūdikis pilnai nesusiformavęs, bus nubaustas nuobauda pagal tai, kaip reikalautų moters vyras; [ją] duos po pareikalavimo. Taigi jeigu [tas kūdikis] buvo pilnai susiformavęs, atiduos gyvybę už gyvybę“ (pažodinis straipsnio autoriaus vertimas, LXX: Iš 21, 22–23).

Graikiškas naujadaras ekseikonídzomai – „pilnai turėti pavidalą ar formą, pilnai būti susiformavusiam“ – kildinamas iš daiktavardžio eikōn (hebr. selem), tai „paveikslas, atvaizdas, panašumas; kokio nors dalyko visuma“. Jis vartojamas žmogaus sukūrimo scenoje, kai Dievas žmogų kuria pagal savo paveikslą, panašų į save

žudybę suformavo Jėzaus paskelbtas mokymas (Mt 5, 21– 24). Pasakojimas apie Judo Iskarijoto išdavystę ir jo savižudybę nuo apaštalų laikų mokinius ugdė laikytis atokiau nuo šios nuodėmės (Mt 27, 3–5).

Girtuoklystė ne tik žudo gyvybę, bet ir griauna daugelio žmonių moralės pamatą. Apie tai kalba ir Šventojo Rašto autoriai. Išskirtinį dėmesį šiai problemai rodo Senojo Testamento pranašai (Am 2, 8; Oz 4, 11; Iz 5, 11). Jėzus įspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Apaštalas Paulius priskyrė girtuoklius žmonėms, kurie nepaveldės Dievo karalystės: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10).

(Pr 1, 26). Septuagintos interpretacija aiškiai nukrypsta nuo hebrajiško teksto ir perkelia akcentą prasidėjusiai vaiko gyvybei. Originaliame tekste visai nekalbama apie vaiką, tik apie motiną. Šioje ištraukoje atsiskleidžia įsitikinimas, kad žmogiškasis vaisius jau yra vaikas. Teiginys apie pradėto vaiko svarbumą buvo plačiai žinomas tuometiniame judaizme.

Savižudybė Senajame Testamente glaudžiai surišta su didvyriška mirtimi, todėl nelaikyta dideliu nusikaltimu. Pvz., Samsonas sugriovė šventyklą, jos griuvėsiuose palaidojo filistinus ir žuvo pats (Ts 16, 23–31). Saulius ir jo ginklanešys krito nuo savo kalavijo, kad nepatektų filistinams į rankas (1 Sam 31, 3–5). Ahitofelis nusižudė, nes Absalomas, kovodamas su Dovydu, nepaklausė išmintingo jo patarimo (2 Sam 17, 23). Jeruzalės seniūnas Razis Makabėjų susirėmimuose pats pasirinko mirtį, ne nelaisvę ir gėdą (2 Mak 14, 37–46).

Naujasis Testamentas, priešingai, savižudybę smerkia. Žmogaus gyvybė ir mirtis priklauso Dievui, nes žmogus yra kūrinys, o ne kūrėjas. Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogiškos būtybės siekimui išsaugoti ir pratęsti saNekaltų vaikelių žudynės. Giotto di Bondone freskos fragmentas vo gyvybę. Savižudybė yra Asyžiaus šv. Pranciškaus bazilikoje, Italija, 1310 m. gili prieštara sveikai savęs meilei. Tai yra artimo meiŽmonės, kurie laikosi įsakymo „Nežudysi!“, lės įžeidimas, nes nepagrįstai nutraukiami visų pirma brangina pačią gyvybę. Jie prisolidarumo saitai su šeima, tauta, žmoima visus gyvuosius kaip Dievo dovaną, nija, kuriems turima įsipareigojimų. Samyli ir palaiko savo bei artimo gyvybę. Jie vižudybė yra priešprieša gyvajam Dievui ieško ir siekia ramybės tarp visų žmonių. ir Jo meilei. Krikščioniškąjį požiūrį į saviArtuma 2014 m. gegužė

13

Didelės ir mažos kryžkelės

14

Kaip gyvieji tampa amžinaisiais Šventasis Raštas šeimoms Būtent dvasinė asmens prigimtis bei jo dieviškojo Kūrėjo valia ir pašaukimas į amžiną meilę Dievo ir šventųjų bendrystėje žmogui ir jo gyvybei suteikia nelygstamą vertę tiek daiktų ar gyvybių, tiek savosios bei kitų žmonių gyvybės atžvilgiu. Tokia Dievo valia yra išreikšta įsakymu nežudyk. Žmogus savo labui gali pasinaudoti augalais, gyvūnais, kad prasimaitintų, tačiau jokiu būdu ne kito žmogaus gyvybe. Savigynos teisė kyla ne iš leidimo nužudyti kitą už blogą elgesį, bet iš teisėtų pastangų ginti savo ar kito asmens gyvybę nuo užpuoliko, net jei dėl kitaip neatremiamo puolimo įvyktų užpuoliko mirtis. Puolamasis turi teisę gintis; tačiau užpultąjį žmogų ginti gali ir stipresnysis ar bendruomenė. Niekada nebus moralu ginant gyvūną nužudyti žmogų.

Deja, žmogaus teisė į gyvybę taip pažeidinėjama ir prieš ją nusikalstama, kad didžioji dalis šio laikmečio civilizacijos kultūros įvardijama kaip mirties kultūra. Mes, žmogiškosios civilizacijos kultūroje neatsižvelgdami į Dievo-Kūrėjo valią ir gyvenimo užduotį žmogui, gyvybės klausimuose tiek išsiplėtėme į šalis, kiek apleidome esminę žmogaus pareigą – kurti Dievo (mylinčio, gyvastingojo Viešpaties) karalystę žemėje.

Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis. Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje. Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus. Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą (Jn 5, 21–28). Žvelgdami į kosmosą su astrofiziko prietaisais ir žiniomis, susidurtume su įspūdingo dydžio, apimties ir trukmės reiškiniais. Tačiau kosmose neaptiktume gyvybės. Ji yra tik Žemėje savo daugybe formų ir apraiškų bei vienintele ir išskirtine rūšimi, protaujančia būtybe – žmogumi.

Tik žmogus gali suvokti save kaip asmenį, o laikydamas asmeniu ir kitą žmogų – kurti žmonių bendruomenę, visuomenę, civilizaciją. Tik žmogui būdingas gebėjimas gyventi žodiniais įsipareigojimais, kurių laikymasis – bendruomenės sambūvio pamatas.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Didžiausias žmogaus išskirtinumas yra tai, kad kiekvienas turi nebiologinę, nematerialią sielą, nemirtingą dvasinę prigimtį, kuri lieka tvari amžinai ir yra asmeninės būties pagrindas. Gavę nemirtingą sielą, išpažįstame Kūrėją bei Viešpatį. Vieni – su didesniu, pilnesniu suvokimu ir bendravimu, Šventosios Dvasios padedami įtikėję Jo apreikštąjį Žodį, kiti mažiau išgyvena dieviškąją tikrovę ar atranda ją savarankiškomis proto pastangomis ir patirtimi. Suvokdami save kaip asmenį, kaip bendruomenės narį tarp žmonių, priimame ir įsipareigojame visuomenei puoselėti žmogiškumą kitų atžvilgiu. Tai nemaža ir labai svarbi užduotis, kad civilizacija išliktų ir tobulėtų.

Artuma 2014 m. gegužė

Krikščionybė, kilusi iš Dievo Apreiškimo per Žodį, pasauliui padovanojo kultūrą, teigiančią gyvybės pilnatvę iki žmogaus amžinojo gyvenimo.

Kiekvienas krikščionis turi pareigą ir nuostabią galimybę kurti gyvybės kultūrą pirmiausia savo aplinkoje – šeimoje, o dalydamasis tuo, kas vertingiausia, su kitais – ir visuomenėje.

Dalyvaudami pagal Dievo planą Santuokos sakramentu palaimintoje gyvastingoje šeimos meilėje, labiausiai prisidedame prie visokeriopo gyvybės puoselėjimo. Teigdami visuomenei šį Dievo planą ir bendradarbiaudami su visais geros valios žmonėmis, kuriame gyvybės iki amžinybės kultūrą, priešingą mirties kultūrai. Taip gyvenantys gyvieji tampa amžinesni.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Didelės ir mažos kryžkelės

Džiaugtis ir globoti kūriniją Antanas SAULAITIS SJ

Žmogus eini pasivaikščioti į draustinį Šimtmečio taku. Pamoji prūdo pakraštyje skubančiai audinei, kitoje prūdelio pusėje mama ar tėtė ondatra (bebrų pusbroliai) kažkuo užsiima, kol du mažyliai pasinėrę kramto šviežius daigus. Už poros metrų dvi sterblinės žiurkės neskubiai šnekučiuodamosi praeina savo keliu; kitoje tako pusėje švelniai pamoji baltajam garniui, laukiančiam povandeninio skanėsto. Pavasario potvynio neužlietoje aukštumoje veša žolė, sukviečianti stirnas pasimaitinti. Pakalbintos sustoja pakramtyti, pastačiusios ausis ir žvelgdamos didelėmis akimis tyliai klausosi praeivio žodžių. Kitoje tako pusėje stirna meiliai laižo ką tik pasaulį išvydusį dėmėtą stirniuką. Ne visai kaip pranašo Izaijo aprašomas liūto ir avies, vaiko ir angies, meškos ir karvės taikingas vaizdas – virš galvos išsikišusioje šakoje vanagas peri savuosius, laumžirgis siuva pirmyn atgal, saugodamas savo erdvę, vėžlienė rūpestingai žvyro ir smėlio plotelyje iškrapšto lizdą, nekreipdama dėmesio į ją lietuviškai pagarbiai kalbinantį praeivį. Bebras kramto nuvirtusio medžio kamieną, gal dėl jaunystės nežinodamas, kad pavasarinis prūdas išdžius.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Priartėjus prie plačios upės vagos įlankos, atsiveria šiuolaikinis vaizdas – sraunaus potvynio sunešti rąstai prilaiko pakrantėje atplukdytų 17 įvairaus dydžio padangų.

Tarp šakų plastikiniai buteliai, viena kita metalinė statinė, plastikiniai ar mediniai daikteliai. Primena kelionę autobusu Neringoje, kai Klaipėdos LCC universiteto pagrindiniai rėmėjai bei patarėjai užsieniečiai teiravosi, ar pušyne auga grybų. Žinoma, auga, lietuviai dar uogauja, grybauja, renka vaistažoles, arbatžoles. „O ar ten po medžiu grybai?“ – klausia keleiviai. Tenka atsakyti, dar ne, kai akį (ir širdį) rėžia numestas pilnas šiukšlių maišas.

Visi yra girdėję patarlę apie pagalbą artimui, – užuot alkanam davęs žuvies, parūpink meškerę. Žinoma, kartais reikia staiga apnakvindinti, pavalgydinti, atiduoti atsarginį ar net vienintelį švarką, padėti parkritusiam atsistoti, aprišti žaizdelę, padėti ryšulį autobusan įnešti. Geriau sudaryti sąlygas žmogui dirbti, aprūpinti saviškius, saugiai gyventi ir bendrauti. Meškerė nelabai naudinga, kai vandenys neprieinami, užteršti kenksmingomis medžiagomis, pavojingais daiktais, kai žuvys, ropliai, paukščiai, vėžiukai, vėžliai ar kiti maistui naudingi gyvūnai neribota medžiokle išnaikinti ar nesveikų sąlygų be atodairos žudomi. Širdį gaivina spalvingai iliustruotas plakatas rinktis pakrantės valyti ir draustinio tvarkyti. Savanoriai, dažnai šeimomis su visokio amžiaus vaikais, vilki oro sąlygoms tinkama apranga, avi botus, rengėjai vietoje parūpina darbui pirštinių, įrankių. Tikras artimo meilės darbas, tačiau norisi daugiau šiukšlių maišų pripildyti, negu gretima šeima ar draugų būrelis. Kitas būrys seka paskui gamtininką ar eigulį išrauti, nukirpti ar iškasti svetimkūnių augalų, sodinti savaiminių, sėti rudenį savanorių surinktų vietos augalų sėklų.

Kur daug prikritusių šakų šakelių, sumetamos krūvon lėtai sunykti ir tuo parūpinti slėpynę mažiesiems žinduoliams,

vabzdžiams, gal ir ropliams.

Kiek džiaugsmo po kelerių ar keliolikos metų, kai buvęs melioracijos griovys vėl tampa jaukia, gyvybės pilna pelkyte.

Ribotos pastangos gamtą gydyti ir globoti įmanomos tik tuomet, kai besisielojantieji dėl jos globos, sveikos ekonomijos bei gyvensenos stengiasi diegti šiuolaikinius gamtos įstatymus, atnaujinti gamtos išteklius veikiančias sąlygas, priežastis, techniką, gyventojų sąmonę, jaunimo ugdymą, savanorišką veiklą, tarpžinybinius ryšius.

Kai iškylaujama, laiveliais plaukiama, dviračiais, slidėmis ar kitaip keliaujama gamtoje, draustiniuose, laikomasi taisyklės po kelionės ar stovyklos palikti tik padėką ir nieko – visa išsivežti, kas atsivežta. Tikrai lengviau, kai maistas, reikmenys sudėti plastikiniuose maišeliuose, be stiklainių ar skardinių. Jau visai tobula būtų be indų kepti bei virti, kaip mūsų proprotėviams be lėkščių, be šakučių gamtoje valgyti. Visai įmanoma išsivirti skanios, maistingos sriubos ar kvapnios arbatos iš pievų, miško, vandens augalų, atsinešus tik šiek tiek prieskonių ir puodą, jei kartais nemokėtų popieriniame maiše šalia laužo virti. Įdomi pamoka mokėti išgauti geriamojo vandens, su plastikine plėvele apvyniotom kojom rasą rinkti, mokėti atpažinti geriamą šaltinėlio ar upelio vandenį.

Nebūtina būti ekoteologijos žinovu, norint neužmiršti padėkoti sutikusiai keptuvėje savo gyvybę atiduoti žuvytei, grybų šeimynai, aviečių ar mėlynių krūmui, rūgštynių pridygusiai pievelei, kaip ir pagarbą bei padėką širdingai išreikšti visų gerų dovanų Davėjui, pavedusiam šį gražų pasaulį globoti, mus Krikštu subūrusiam Viešpačiui.

Artuma 2014 m. gegužė

15

Didelės ir mažos kryžkelės

16

Baisiausia – ne žmogžudystė, o...

Vytautė MACIUKAITĖ

Dekaloge nuo penktojo įsakymo eina trys patys trumpiausi įsakymai iš vieno žodžio. Pirmasis iš jų, kuris sykiu yra penktasis dešimties įsakymų sekoje, skelbia: „Nežudyk!“ Daugumai šis įsakymas atrodo ypač svarbus, o jo sulaužymas – didžiausias nusikaltimas. Juk jo padariniai skaudžiausi ir labiausiai regimi. Išties, nužudžius kitą žmogų, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis ar dėl kokių priežasčių, tyčiomis ar ne, aplinkiniai būna labiau sukrėsti, nei įvykus kitokiai nelaimei. Šis veiksmas labiausiai paliečia nužudytojo šeimą, giminaičius, taip pat dauguma atvejų labiausiai atsiliepia ir paties kaltininko sielai. Todėl dauguma žmonių, kurių rankos nesuteptos kito žmogaus krauju, neretai linkę save laikyti tyrais, be nuodėmės. Bet ar šį Dievo įsakymą galima suprastai vien tiesmukai?

Įsakymo svarba

ištyrina. Viena vertus, siela gyvena iš santykio su Dievu, antra vertus – iš bendrystės su kitais žmonėmis. Siela miršta, pašalinus iš jos Dievą. O susikomplikavus ar nutrūkus santykiams su žmonėmis, priklausomai nuo jų artumo laipsnio, ji daugiau ar mažiau sužeidžiama, blogiausiu atveju gali ir pražūti. Šitaip penktasis Dievo įsakymas apima ne tik kūno, bet ir sielos nužudymą.

Dvasinio žudymo būdai ir priežastys

Ką reiškia nužudyti kito žmogaus kūną, visiems aišku.

Išties, nužudyti žmogų – tai ne pavogti iš jo daiktą. Žmogžudyste atimama gyvybė. Vis dėlto, šis įsakymas – Bet kaip galima nužudyti sielą? Apie Dievo išvarymą iš ne pirmas, o tik penktas. Ir tai parodo, kad jis, nors ir žmogaus gyvenimo, tarkim, atsisakant tikėjimo, prarankeistai skambėtų, yra ne toks sunkus nusikaltimas, kaip dant viltį ar netenkant meilės, čia nekalbėsiu, nes apie tai svetimų dievų ar stabų garbinimas arba, kitais žodžiais jau buvo užsiminta nagrinėjant pirmojo Dievo įsakymo tariant, vienintelio Dievo nužudymas savo sieloje. Taip, reikšmę. Tikėjimas, viltis ir meilė – ženklai, jog Dievas Dievą galima išstumti iš savo sielos. Tik Jis yra didesnis yra mumyse ir mūsų siela gyva. Tai dieviškosios dorybės, kurias pats Dievas įlieja į mūsų sielą. Bendraudami už fizinę žmogaus gyvybę. Žinoma, joks žmogus neturi teisės pareikalauti iš kito su kitais, taip pat galime pakenkti savo sielai. Kas gali ją dėl tikėjimo paaukoti savo gyvybę, – tai būtų prievarta. žeisti? Įvairios nedorybės: pyktis, neapykanta, apkalbos, Tik pats gyvenimo savininkas savo gyvybę laisva valia gali šmeižtas, pavydas, godumas, puikybė, tinginystė, abejingumas. Pyktis ir neapykanta yra tieatiduoti už tai, kad nebūtų išduotas tikėjimas ir draugystė su Die- Piktos mintys mūsų protuose siogiai nukreipti prieš tam tikrą žmovu, jei to pareikalauja aplinkybės. dauginasi ir kyla kaip kokios gų. Šios nedorybės gali greitai virsti fiziniais veiksmais, todėl visada yra Juk ir pats Kristus yra pasakęs: mielės, siekdamos išsiveržti fizinio pasikėsinimo priežastys. Tai „Nebijokite tų, kurie žudo kūną veiksmais ar žodžiais, todėl parodo, kad žudymo net ir mintimis ir paskui nebegali daugiau kenkti. jos nėra nereikšmingos. ar kalbomis reikia vengti pačioje jų Aš parodysiu, ko turite bijoti: biužuomazgoje. Nepasitenkinimas kijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą“ (Lk 12, 4–5). Čia išsakoma mintis, jog tu žmogumi labai greitai virsta kalbomis, nukreiptomis galima nužudyti ne tik kūną, bet ir dvasią. Žmogus yra prieš jį. Kartais jos būna visiškai išgalvotos, neturinčios kūno ir sielos vienovė. Kūno gyvybė kyla iš maitinimosi, nieko bendro su tikrove, tarkim, siekiant sunaikinti to judėjimo ir poilsio santykio bei kitokios priežiūros. Sielos žmogaus gerą vardą, garbę. Piktos mintys mūsų protuogyvybė kyla iš to, kad ji dvasiškai maitinasi ir savyje palaiko se dauginasi ir kyla kaip kokios mielės, siekdamos išsišvarą. Pats Dievas yra jos dvasinis maistas ir ją susitepusią veržti veiksmais ar žodžiais, todėl jos nėra nereikšminArtuma 2014 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Didysis meilės priešas Pyktį ir neapykantą paminėjau pirmus, o tinginystę ir abejingumą – paskutinius, nes mums tokia seka suprantamesnė. Vis dėlto įvairūs krikščionys rašytojai teigia, kad ne pyktis, o būtent abejingumas yra didžiausias meilės priešas.

Jeigu žudymą apibrėžtume kaip bet kokį veiksmą, žodį ar mintį, nukreiptą prieš meilę, tai suvoktume, jog kitą žmogų labiausiai žudo ne pyktis. Pyktis bent jau neignoruoja kito žmogaus, jis kartais gali būti geras ir teisingas, kai yra sveika reakcija į neteisybę, padarytą mums. Dar daugiau, pyktis gali reikšti net meilę, kuri gali eiti koja kojon su neapykanNe pyktis, ta. Tai puikiausiai išreiškia senovės o būtent aberomėnų poetas Katulas savo žyjingumas yra miausiu eilėraščiu, prasidedančiu didžiausias žodžiais: Odi et amo (lot. „Myliu meilės priešas, ir nekenčiu“). Abejingumas visada nes signaliyra negeras, nes signalizuoja apie egoizmo liga susirgusio žmogaus zuoja apie pakankamumą pačiam sau. Filosoegoizmo liga fas Antanas Maceina lygiai tą patį susirgusio sakė apie ateizmą ir ignoravimą, žmogaus pakurie abu yra nukreipti prieš tikėkankamumą jimą. Bet ignoravimas yra didesnis pačiam sau. tikėjimo priešas. Ateizmu bandoma kovoti prieš Dievą, o tai reiškia, kad Jis bent jau pripažįstamas, netgi įvertinamas kaip svarbus priešininkas, o ignoravimu parodoma, jog Jam neteikiama jokios reikšmės, tarsi Dievo apskritai nebūtų.

Juodoji skylė Kodėl žmonės vieni kitus žeidžia? Kaip minėjau, dėl įvairių nedorybių, kurioms leidžiame tarpti savo sielose. Išties kiekvienas žmogus, kuriam trūksta Dievo artumo išgyvenimo, kuris išstumia Dievą iš savo gyvenimo, nebūtinai tiesiogiai, jaučiasi tuščias ir suserga dvasiškai.

Jo sieloje, iš kurios turėtų sklisti šviesa, palaima kitiems žmonėms, meilė, veriasi tuštuma, panaši į juodąją skylę visatoje, gebančią praryti bet ką. Žmogui kyla neišpasakytas noras, poreikis tą skylę užpildyti. Nežinodamas, ko griebtis, jis „meta“ į ją įvairias emocijas, kurios trumpam suteikia dvasinį pasitenkinimą. Bet tai apgaulė, panaši į saldumynų teikiamą fizinį sotumą. Jie ne maitina, o tik plečia, išpučia. Panašiai plečiasi ir dvasinė tuštuma, reikalaudama dar daugiau ir dar aštresnių emocijų. Kuo

stipresnės emocijos į ją metamos, tuo didesnė skylė, tuo daugiau ji reikalauja. Žmogus atsiduria tarsi užburtame rate, iš jo išeiti sunku, jei apskritai įmanoma. Į šį užburtą ratą beveik visuomet įtraukiami ir kiti žmonės, ypač tie, kurie tampa neapykantos ar abejingumo aukomis, kai sužadinamas jų keršto troškimas. Šią dvasinę tuštumą ir poreikį gali užpildyti tik vienintelis begalinis Dievas. Jis gydo mūsų paklydimus, kai gailimės ir juos Jam išpažįstame, ypač sakramentinėje išpažintyje. Jis mus maitina savo Žodžiu, teikia gyvybę ir atnaujina mūsų dvasią savo Kūnu ir Krauju. Kad ir kaip nutoltume nuo Jo, niekad nebūsime taip toli, kad negalėtume sugrįžti.

Nė vieno pasiklydusiojo tamsoje Jis nesmerkia, bet skuba sugrąžinti į savo šviesą. Būdas, kaip išvengti siekio „mesti“ trumpalaikes emocijas į savo sielą ir gyventi vien jomis, yra susitaikymas su Dievo valia, tikėjimas, jog Jis turi planą mūsų gyvenimui ir neleidžia įvykti niekam, kas pakenktų mums. Kasdienė malda padeda pasisemti reikalingų jėgų priimti Dievo valią bei įžvelgti Jo išmintį.

Vido Venslovaičio nuotraukos

gos. Nereta blogų minčių priežastis būna pavydas, kai lyginamės su kitais žmonėmis ir pastebime, jog kažkuo jiems nusileidžiame (inteligencija, valia, talentais, turtu ar gyvenimo sėkme). Arba godumas, kai mums niekaip nepakanka to, ką gavome iš Dievo, ir trokštame daugiau.

Puikybė verčia nuolat žeminti esantį aukščiau. Tinginystė ir abejingumas ignoruoja kitą žmogų, kuriam priklauso mūsų meilė, pagalba bei rūpestis.

Vis dėlto sužeidimų neišvengsime. Jei norime mylėti kitus ir patirti jų meilę, neturėtume siekti sužeidimų išvengti.

Tikėdami Kristaus galia išgydyti dvasines žaizdas, galime drąsiai eiti pas žmones, nors jie greičiausiai mūsų meilės nesugebės tinkamai įvertinti arba galbūt net už gėrį atsilygins piktu. Atsisakydami kentėjimų bei sužeidimų, užsidarysime ir nuo meilės. Žymus krikščionių rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas teigia: „Mylėti – tai būti pažeidžiamam. Mylint tavo širdis neabejotinai bus išplėšta ir galbūt sudaužyta. Jei tu nori ją išsaugoti nepažeistą, privalai jos neatiduoti niekam, netgi gyvūnams. Kruopščiai įpakuok ją į pamėgtus užsiėmimus, truputį patogumo ir prabangos, venk visų keblumų, užrakink ją saugiai dėžutėje arba savo savanaudiškumo karste... Vienintelė vieta, kur širdis gali būti saugi nuo bet kokių meilės trikdymų ir pavojų, yra pragaras.“

Artuma 2014 m. gegužė

17

Didelės ir mažos kryžkelės

18

Ar Kristus mirė ir už juos

?

Šarūno Mažeikos nuotraukos

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ

Kalbant apie žmogžudystę, yra tokia rūšis žmonių, kurie pasako ir laikosi žodžio; toks žmogus prieš duodamas žodį gerai pagalvoja, ar ištesės.

Taip buvo ir man, žodis – ne mazgotė. Mes susiginčijom su ta auka, pasakiau: ‘Aš tave užmušiu atėjus laikui’ ir tai padariau, nes buvau davęs žodį. O kiti negalvoja: kažkas atsitinka, pasiima plytą, buch buch ir staiga atsipeikėja, – ką aš padariau?! Dar kiti yra kileriai, kurie žudo už pinigus, – jiems šventa tik pinigai.“ O paklaustas, ką jauti, suvokęs, jog nužudei žmogų, Gytis atsakė: „Priklauso nuo to, koks stiprus esi. Aš po žmogžudystės jaučiausi normaliai. Ir dabar naktimis nesisapnuoja. Nesididžiuoju, bet įvykdžiau savo duotą žodį. Tikriausiai nė vienas žmogžudys nepasakys, kad gaila aukos. Nes apie tai reikėtų galvoti prieš ją nužudant, o ne tada, kai pramerki akis ir pamatai grotas ant langų; tada: ‘Ką aš padariau?’, ir pradedi ieškoti kaltų.

Pats žmogus pasirenka tokią aplinką. Jei jis netikintis, jo niekas neveda už rankos. Matot, nusikaltimus žmonija darė ir darys, taip jau sutverta, o Dievas kur tada būna?

Galbūt Dievas ir leidžia padaryti nusikaltimą, bandydamas išgelbėti nuo kažko dar baisesnio. Daug nuteistųjų žinau, kurie dėkoja Dievui, kad sėdo, nes būtų numirę patvoriuose, nusikaifavę nuo narkotikų, numirę prie konteinerių. Kiti, aišku, kaltina policiją, kad pagavo, kaltina teisėją, o kiti dėkoja. Nors kalbant apie žmogžudystę galima sakyti, kad velnias koją pakišo.“

„Nežudyk“... Kalbamės su tais, kurie šio Dievo įsakymo neišgirdo ar nesuvokė. Kas pastūmėja į tokį nusikaltimą, ką išgyvena gyvybę kitam atėmęs žmogus, ką reiškia gyvenimas ir mirtis, – klausiu Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje trijų nuteistųjų už žmogžudystes. Šių vyrų istorijos skirtingos ir labai asmeniškos, visos mane giliai palietė, o kai kurie atsakymai taip nustebino, kad norėjosi tik pasakyti: „Niekada nepagalvočiau.“

Mirtis nėra tokia baisi Gytis (pašnekovų vardai pakeisti) nuo mažumės tikėjo į Dievą, net klapčiuku buvo, kažkada jam siūlė stoti į kunigų seminariją. Tačiau, kaip pats pasakoja, nuo mažens augo kaip gatvinis, tėvų neturėjo, augino nuostabūs diedukai, bet gal per daug laisvės davė, išpaikino, norėjo visko daug ir tuoj pat. Jis labiausiai kaltina save, nes pats pasirinko tokį gyvenimą, draugus – juk žmogus renkasi viską. Nesako, kiek kartų teistas, nes, pasak jo, nėra čia ko girtis, pats durnas, kad taip gyveni. Tad ir klausiu – kaip čia gyvena? „Kai daug metų praleidi tokiose įstaigose, atrodo, išgyvenai viską, kas įmanoma. Vienas didžiausių išgyvenimų – prarasti laisvėje artimą žmogų. Mirtis nėra tokia baisi, baisus jos laukimas, nežinau, ar išėjęs į laisvę dar pamatysiu žmoną gyvą“, – dalijasi Gytis. Į klausimą, ar ką nors keistų savo gyvenime, šis beveik penkiasdešimtmetis vyras atsakė: „Keisčiau viską, radikaliai. Pirmiausia reikia pradėti keisti aplinką. Jei matai, kad brendi į kažkokį liūną, tai vienintelė išeitis – pakeisti gyvenimą, nes anksčiau ar vėliau ta sistema įtrauks. Su manimi dirbę psichologai sakė: ‘Jei grįši į seną gyvenamą vietą, vėl sėsi.’ Taip ir buvo: tik grįžau, po metų vėl aš čia. Jei grįši į tą pačią aplinką, net jei ir turi šeimą, likę seni draugai įtrauks tave į tą patį, arba pats nueisi pas juos.“

Žodis – ne mazgotė Reikėjo pačiai apsiprasti su zonos aplinka, kol išdrįsau paklausti Gyčio apie gyvenimą ir mirtį, jo įvykdytą nusikaltimą ir savijautą paskui. „Mirtis yra visa ko pradžia, o gyvenimas turi prasmę, jei jis prasmingas, t. y. tave myli, gerbia; o jei esi niekam nereikalingas, tada ir gyvenimas beprasmis.

Artuma 2014 m. gegužė

Dešimt metų už dyką „Anksčiau norėjau surasti teisybę, dabar jau nenoriu.

Kai pradedu kalbėti ta tema, toks pyktis pradeda imti, net velnią išvarinėjo. Už dyką dešimt metų davė ir niekam neįdomu; vienintelė mintis – kerštas“, – taip prasidėjo mūsų susitikimas su Romu. Išklausius jo istoriją, sunku suvokti, kur slypi tiesa, tad kalbėdamiesi Didžiąją savaitę apsistojame prie pokalbio apie tikėjimą. „Nu kaip pasakyti? Jei atvirai, ir tikiu, ir netikiu... Mama vesdavo į

Didelės ir mažos kryžkelės

bažnyčią nuo mažų dienų, ėmęs Pirmąją Komuniją, ėmėme ir šliūbą, vaikai krikštyti. Čia, zonoje, elgiuosi kaip ir laisvėje elgdavausi: pasikalbu su Dievu, pasvajoju ir pasimeldžiu kiekvieną vakarą, atsigulu, pasimeldžiu, porą poterių sukalbu“, – tikėjimo patirtimi, o gal tradicija dalijasi Romas. Tačiau atrodo, kad poterių kalbėjimas ir žodžių „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ tarimas sunkiai keliasi į realybę, ypač jei esi neteisingų parodymų auka. Tad ir Romo žodžiuose nuskamba kerštas: „Neatleisiu, išeisiu ir atkeršysiu, ir nesvarbu, kad po to vėl pasodins, kad ir iki gyvos galvos, man juk suėdė gyvenimą.“ Džiaugiuosi, kad mūsų pokalbis, pradėtas apie tai, jog Jėzus Judui atleido, pasibaigė ne tik sakiniu: „Jėzus atleido, bet aš neatleisiu“ – pabaigoje nuskambėjo: „Dar daug laiko...“ Tad lieka tikėjimas, jog Dievas daro stebuklus: žmonės atsiverčia ir išmoksta ne tik paprašyti atleidimo, bet ir patys atleisti.

Išalkusį pavalgydinti, kalinį sušelpti...

Vytas atvykęs iš Kazachstano. Jis dar nevaikščiojo, kai su broliu pateko į vaikų namus. Tėvas juos paliko stotyje, kai po eilinių išgertuvių sudegė namas. „Dabar suprantu, kad prarandu pačius gražiausius savo gyvenimo metus, – niekada nebuvau vedęs, neturiu vaikų. Atitarnavęs armijoje niekada negalvojau, kad sėsiu. 22 metų atvykau į Lietuvą ieškoti savo mamos ir seserų. Negalėjau rasti nei darbo, nei maisto; augau tokiose vietose, kad nebuvau pasiruošęs gyventi normalaus gyvenimo. Norėjosi valgyt, taip ir prasidėjo viskas – pirmas kartas, antras... ir vis už vagystes. Paskutinį kartą pasodino už žmogžudystę. Atsitiko taip, kad vėl atsiradau gatvėje, prieš tai metus dirbau pas ūkininką, susipykome ir naktį išėjau. Taip ir gyvenau – šaltis, alkis, neturėjau, kur eiti. Buvau toks nusivylęs, alkanas, purvinas, sušalęs, valgiau apelsinų žieveles nuo gatvės. Tikrai nesiruošiau nieko žudyti, norėjau tik pavalgyti... Už žmogžudystę sėdžiu pirmą kartą, taip pat poreikis prispaudė; aišku, tai ne pasiteisinimas užmušti žmogų. Bet koks nusikaltimas – nepasiteisinimas, negalima daryti žmonėms blogo, bet tik pirmą kartą aš tai suvokiau, ankščiau trumpesnis laikas būdavo kalėti. Keturis mėnesius slėpiausi miškuose, nesupratau, kad nužudžiau žmogų – tiesiog išėjau padegęs namą. Visada buvo kaip akmuo dūšioje, labai norėjau kam nors prisipažinti, bet bijojau. Kai pagavo policija, tapo lengviau, nereikėjo slėptis ir bijoti, kad kas seka...“ – pasakojo Vytas.

Pažinti laisvę nelaisvėje „Gyvenimas – brangiausia, ką žmogus turi, ir, jei galėčiau, paprašyčiau atleidimo visų, kam ką bloga padariau. Čia būdamas supratau savo gyvenimo prasmę, kaip norėčiau gyventi, kaip reikia mokėti atleisti, ir noriu, kad man atleistų. Tik čia aš pažinau Dievą, gal dėl to viskas mano gyvenime pradėjo keistis. Kai man pasakojo apie Dievą, klausiau ir, atrodo, kažkas mano viduje sprogo. Norėjosi

verkti, atsirado noras pakeisti gyvenimą“, – savo atsivertimo istoriją prisiminė Vytas ir į klausimą, ar mano, kad Dievas jam atleido, su tikėjimu atsakė: „Žinau, kad nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei iš visos širdies prašai atleidimo. Manau, net už žmogžudystę, jei gailiesi iš visos širdies, atleidžia.“ „O tuo metu, kai labai nesisekė, ar nepykote ant Dievo, kad Jo nėra su Jumis?“ – klausiu siekdama suprasti, kas Vyto širdyje, ir išgirstu atsakymą: „Jis visada buvo su manimi, tik aš nebuvau su Juo. Nepykstu ant Jo, tik nuolat kas vakarą dėkoju, kad apsaugojo mane šią dieną. Čia labai padeda santykis su Dievu. Kai kažkas nesiseka, anksčiau, būdavo, nors stalą sulaužytum, o dabar iš karto meldžiuosi, prašau, kad Dievas perkeistų mane, nenoriu būti toks, koks anksčiau. Net ir tada, kai blaškiausi kaip valkata, be darbo, be namų, buvo toks momentas, kai pykdavau ant Dievo, kodėl man taip nesiseka, gal ką ne taip darau, bet ir tada melsdavausi. O dabar viskas pasikeitė: meldžiuosi kambaryje, po antklode, dar silpnas tikėjime, kitiems to nepasakoju, bet kartais meldžiuosi iki Gyvename krikščioniškoje ašarų, jaučiu, kad Dievas šalyje, bet išalkusį taip valo sielą nuo visos praeities“, – baigia savo pavalgydinti, vargšą aprengti, kalinį sušelpti dažnai istoriją Vytas. Jei galėtų atrodo tolimi dalykai, ką pakeisti, išėjęs į laisvę kaip ir šie žmonės. norėtų tiek nedaug: stogo virš galvos, darbo ir surasti mylimą žmogų, sukurti šeimą. Nors pats suvokia, kad su tokia praeitimi tai sunku, bet tiki, kad mūsų Dievas stiprus, tik piktasis kartais mesteli abejonių. Ir čia pagalvoji, kokie nesuvokiami Dievo keliai, kaip Jis leidžia tiek visko žmogui patirti, kad kalėjime susitiktų su Jėzumi ir apsispręstų už Jį kaip savo gyvenimo Viešpatį.

Šie susitikimai man buvo galimybė pagalvoti, kaip jaučiasi žmogus, išėjęs iš zonos, kai prie vartų niekas nelaukia, kai nėra kur eiti, o noras išgyventi atveda atgal į kalėjimą, nes laisvėje jis niekam nereikalingas. Paskutinė istorija labiausiai palietė man širdį. Juk gyvename krikščioniškoje šalyje, bet išalkusį pavalgydinti, vargšą aprengti, kalinį sušelpti dažnai atrodo tolimi dalykai, kaip ir šie žmonės, ir daugelis kitų, – vien Lietuvoje įkalintųjų apie dešimt tūkstančių. Atrodo, būtų lengviau apie juos negalvoti, tartum jų visai nebūtų, tartum Jėzus už juos nebūtų miręs, bet!..

Artuma 2014 m. gegužė

19

Didelės ir mažos kryžkelės

20

Žodis žudo, žodis gydo Kritikos menas – pagelbėti nesužeidžiant Zita VASILIAUSKAITĖ

Žodis kritika dažniausiai siejasi su nesėkme, vidine įtampa, pykčiu, kartėliu, nuoskauda, priešiškumu... Ir ne be pagrindo. Dauguma turime tokios mums išsakytos kritikos patirties; mūsų gyvenime jos neproporcingai daug. Jei mintyse pabandytume ant vienos svarstyklių lėkštės sudėti bent per pastarąjį mėnesį išgirstus pagyrimus, teigiamus įvertinimus bei gerus žodžius apie save, o ant kitos – tų pačių žmonių nepasitenkinimą, kritiką, pasipiktinimą mūsų atžvilgiu, tikriausiai lengvai suprastume, kad pastarieji gerokai nusveria „pozityviąją“ svarstyklių lėkštę.

Kritika yra aštri tarpusavio santykių priemonė. Dažniausiai ji pažeidžia žmogaus savigarbą, sumenkina savivertę, ypač jei išsakoma skubotai ir šiurkščiai. Kritika – viena labiausiai paplitusių nesutarimų priežasčių.

Kritikuojamas asmuo, siekdamas ginti savo orumą, dažniausiai sieja išsakytą kritiką ne su savo elgesiu ar veiklos rezultatu, o su kritiko asmeninėmis savybėmis – nuotaika, būdu, išankstiniu neigiamu nusistatymu ar noru atkeršyti. Kartais taip ir būna.

Dažniausi kritikos motyvai Kai kuriems žmonėms būtina ką nors kritikuoti ir žeminti, ypač kitų akyse. Psichologiniu atžvilgiu toks elgesys dažniausiai reiškia viena – juodindami kitus, jie patys jaučiasi baltesni. Tai nelaimingi žmonės, augę pernelyg kritiškoje aplinkoje ir todėl stokojantys pasitikėjimo savimi. Puldami aplinkinius jie lyg iš anksto apsisaugo nuo savęs pačių kritikos. Aplinkiniai tokių žmonių vengia ir stengiasi neįsivelti su jais į santykių aiškinimąsi ir teisybės ieškojimą. Intelektualesnėje aplinkoje „kritikas“ dažnai kritikuoja kitus, kad pasirodytų pranašesnis ir pademonstruotų savo žinias bei išskirtinumą.

Plačiai paplitusi kritika, kuria siekiama suvesti sąskaitas, pažeminti kitą. Kai kurie vadovai, jausdamiesi nepakankamai kompetentingi konkrečioje organizacijos veikloje, linkę profesionalius darbuotojus kritikuoti, kad patys apsisaugotų nuo pastarųjų kritikos. Kartais žmogus kritikuoja kitą vien todėl, kad pastarojo nuomonė nesutampa su jo paties ir jį tai asmeniškai žeidžia, nes jis visada įsitikinęs savo teisumu. Žodžiu, kritika nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Kai bendrauja kurios nors srities žinovai, nuomonių raiška bei susidūrimas siekiant geriausio bendro darbo rezultato suvokiami kaip bendradarbiavimas, o ne kritika.

Deja, tai nedažnai būna šiandienėje aplinkoje. Pasitaiko, jog patenkame į tokias aplinkybes, kai nutylėti savo nuoArtuma 2014 m. gegužė

monę ir toleruoti neteisingus sprendimus gali būti nesąžininga, o kartais ir nusikalstama. Tada iškyla paveikios kritikos klausimas – t. y. kaip išsakyti kritiką, kad ji pasiektų tikslą. Juk iš esmės kritika – tai siekimas kalbos priemonėmis pagerinti konkretų veiklos rezultatą ar elgesį.

Sėkminga ir nesėkminga kritika Konstruktyvios kritikos tikslas – bendras gėris; ja atkreipiamas dėmesys į veiklos klaidas ar nepageidaujamą elgesį, kad šie, jei įmanoma, būtų ištaisyti arba ateityje nepasikartotų. Tačiau ar šis tikslas bus pasiektas, priklauso nuo to, kaip kritika išsakoma.

Nesėkmingos kritikos priežastys yra keturios. Pirma – kritikos fatališkumas, kai, pvz., sakoma: „Tu viską sugadinai“, „Tu turėjai taip ir taip pasielgti, o tu ką padarei?“ Tokia kritika sukelia jos adresatui beviltiškumo, bejėgiškumo, kaltės jausmą bei pyktį ir skatina jį gintis, o ne taisyti padėtį. Antra – pamokymai ir pamokslaujamas tonas, pvz.: „Aš tave perspėjau, paaiškinau, o tu nieko nesupratai?“, „Ir iš viso nieko nedaryk, nepasitaręs su manimi.“ Trečia – emocijos. Kritika, išsakoma piktu tonu, stipriai susierzinus, nepasiekia adresato, nes šis išsakomus žodžius suvokia kaip puolimą ar net siekimą jį pažeminti, sužlugdyti. Ketvirta – negatyvūs apibendrinimai. Kritikuojant reikėtų vengti tokių klaidingų pasakymų, kaip „Tu amžinai...“, „Tu niekada...“. Taip kritikuojamam asmeniui priklijuojama beviltiško nevykėlio etiketė ir jam belieka tik „pateisinti“ tokius lūkesčius ateityje. Šitokia kritika tikrai neįkvepia taisyti klaidų ar keisti elgesio. Būdama nemokšiška ji tik sugadina santykius, įžiebia konfliktą ir neatneša naudos.

Sėkminga kritika ne tik nurodo klaidas, bet ir išreiškia pasitikėjimą, kad ateityje jos bus ištaisytos ir nepasikartos. Prieš išsakydami kritiką, būtinai įvertinkite žmogaus pasiekimus ir padėkokite už juos. Išreiškus susirūpinimą, gerai būtų išklausyti kritikuojamojo pasiteisinimą. Kalbos tonas turėtų būti dalykiškas ir geranoriškas. Kritikuoti reikia poelgį, veiklos rezultatą, bet jokiu būdu ne asmenį ir tuo labiau neklijuoti jam tokių etikečių, kaip „tinginys“, „žioplys“ ir pan. Kalbos turinys turėtų būti susijęs ne su kaltinimais, bet su bendro sprendimo, galinčio ištaisyti padėtį, paieška. Maža to, – kaip rodo patirtis, rimtas ir

Didelės ir mažos kryžkelės

dalykiškas pokalbis prie keturių akių daug veiksmingesnis, nei vieša kritika. Rengdamiesi tokiam pokalbiui gerai apsvarstykite, ar dėl esamos padėties nesate kaltas ir jūs. Jei yra ir jūsų kaltės – pokalbyje tai įvardykite ir pasidalykite atsakomybe.

Labai svarbu, kokiais žodžiai išsakoma kritika. Ji bus veiksmingesnė, jei skambės pozityviai, pvz.: „Na ką gi, tikiuosi, kad kitą kartą padarysi geriau“ arba „Darbas atliktas gerai, bet nepakankamai gerai šioje atsakingoje situacijoje.“ Kai kada pravartu kritikuojant išsakyti ir savo emocijas, pvz.: „Aš jus suprantu, bet...“ arba „Labai apgailestauju, bet...“. Kritika gali būti paveiki ir tuomet, kai išsakoma neasmeniškai („Mūsų namuose dar ne visi išmokę panaudotą daiktą padėti atgal į vietą“) arba netiesiogiai („Man labai nepatinka, kai prapuola nuo mano darbo stalo rašikliai“), nes ji neskatina gynybos ir padeda kiekvienam kritiškiau pažvelgti į savo elgesį ir jį taisyti. Čia paminėti tik kai kurie kritikavimo pavyzdžiai, jų formų, aišku, kiekvienas atras kur kas daugiau, jei tik gerai apgalvos savo žodžius iš anksto.

Į šį klausimą turi sau atsakyti kiekvienas, ketinantis išsakyti kritiką. Jei esi prastai nusiteikęs, pavargęs, supykęs, geriau atidėk tai kitam kartui. Juk dažniausiai kritika tampa neveiksminga būtent dėl neigiamų emocijų. Kritikuoti verta tik tuomet, kai esame įsitikinę kritikos veiksmingumu, t. y. jaučiame, jog sugebėsime ją išsakyti taip, kad išgirdęs žmogus nepasijus pažemintas ar nuvertintas.

Kritika neišvengiama šeimoje. Nekritikuodami vaikų netinkamo elgesio, neišugdysime jų visaverčiais, atsakingais žmonėmis. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose kritika skatina žmogų keistis, o be to neįmanomas asmens augimas ir tobulėjimas. Juk šeimoje esame atsakingi vieni už kitus, juolab kad vienas kitam norime gero. Darbiniuose santykiuose kritiką naudoti verta tik tuomet, jei esate atsakingas už bendro darbo rezultatą. Tačiau net tada svarbu įvertinti, ar kritikuojamas darbuotojas gebės pasinaudoti išsakytomis pastabomis ir patobulins

Sėkminga kritika ne tik nurodo klaidas, bet ir išreiškia pasitikėjimą, kad ateityje jos bus ištaisytos ir nepasikartos.

Kritika nelygi kritikai. Konstruktyvi padeda pamatyti savo darbo trūkumus ir juos ištaisyti.

Išgirdus kritiką, pirmiausia reikėtų įvertinti savo „nusižengimo“ dydį.

Jei manote, kad suklupote, reikėtų tai pripažinti ir paaiškinti aplinkybes, kurios tam turėjo įtakos. Juk svarbu pasakyti, kad neturėjote piktavalių tikslų, o paprasčiausiai suklydote, ir tai yra žmogiška. Savo atsaku pripažįstate klaidą ir stengsitės, jei įmanoma, ją ištaisyti arba nekartoti jos ateityje. Tokia laikysena parodys jūsų jėgą, kompetenciją, o ne silpnumą.

Tačiau būna ir negatyvi kritika, kuria siekiama išvesti žmogų iš pusiausvyros, pažeisti jo orumą, sumenkinti ir pakirsti pasitikėjimą savo jėgomis. Tada svarbiausia išsaugoti savo orumo jausmą ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Čia galėtų pagelbėti vidinė pauzė, per kurią mintyse suskaičiuotumėte bent iki dešimt. Tokia jūsų laikysena atvėsintų kritiką ir bent kiek neutralizuotų bendravimo atmosferą. Patylėkite ir sudarykite sąlygas kritikui išsisakyti ir nuleisti garą. Jokiu būdu nesivelkite į diskusijas, tiesiog pasakykite, kad supratote, ką kritikas pasakė, ir pasistenkite pakreipti pokalbį kita linkme. Netapatinkite savęs su išgirstais žodžiais, supraskite, kad jūs kritikui „pagelbėjote“ tapdamas jo blogos nuotaikos, sunkaus būdo ir pan. objektu.

Paprastai išliejęs emocijas toks kritikas nurimsta ir toliau geba bendrauti dalykiškai. Todėl kuo žmonės vienas kitą geriau pažįsta, tuo lengviau pakelia tarpasmeninių santykių įtampas, atsiradusias ir dėl išsakytos kritikos.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Reakcija į kritiką

Kada reikia, o kada nereikia kritikuoti?

savo darbą ar pakeis elgesį. Juk kartais atsitinka taip, kad žmogus stengiasi ir daro, ką gali, o jo pastangų rezultatas nebūtinai atitinka darbui keliamus reikalavimus. Tad vadovas labiau pasitarnautų tokiam žmogui, patobulindamas darbo organizaciją ir sumažindamas jo atsakomybę, nei spausdamas jį kritika. Tai puikiai žino patyrę vadovai.

Jei dirbate komandoje, siekiate bendro rezultato, kritika neišvengiama. Tačiau čia ji paprastai priimama neskausmingai, nes visiems aišku, kad tai vienas iš būdų pasiekti pačius geriausius bendrų pastangų rezultatus.

Taigi gera kritika yra mūsų tobulėjimo šaltinis įvairiose srityse, jei tik mokame ją meistriškai naudoti bei išmintingai pasinaudoti.

Artuma 2014 m. gegužė

21

Didelės ir mažos kryžkelės

Mirtį išstumia GYVENIMAS

Gedo Malinausko nuotrauka

Pasaulyje kas trečias, o Lietuvoje kas penktas pradėtas vaikas abortuojamas. Abortas palieka itin skaudžius pėdsakus tai išgyvenusiai moteriai ir jos vyrui. Labai dažnai sykiu ateina skausmas, kaltės išgyvenimas, baimė, tuštuma, tamsa, depresija. Po šio sukrėtimo neretai moteris negali atleisti sau, netiki, kad Dievas gali jai atleisti. Rachelės vynuogynas – tai vieta, kur abortą išgyvenę asmenys gali susitaikyti su šiuo skausmu, išgyventi atleidimą, susigrąžinti viltį ir gyti. „Artuma“ pakalbino Rachelės vynuogyno rekolekcijų koordinatorę Lietuvoje Lilijaną bei šių rekolekcijų dalyvę Rasą.

22

Rachelės rekolekcijos – kas tai?

Lilijana: Pirmosios rekolekcijos įvyko 1995-aisiais JAV. Jų pradininkė – psichoterapeutė Theresa Burke (lietuviškai išleistos knygos apie poabortinę traumą „Uždraustas sielvartas“ bendraautorė). Ji ilgai stebėjo abortą patyrusias moteris, psichologų darbą su jomis ir matė, kad daug svarbių dalykų nepaliečiama. Ji teigė, kad tokiame sielvarte būti per sunku, todėl kvietė moteris atvažiuoti ir dalyvauti savaitgalio programoje. Rachelės vynuogynas – tai vieta išgedėti, išbūti su skausmu. Pripažįstame vaikelį kaip žmogų, kuris mirė. Rekolekcijų pabaigoje būna pamaldos už mirusiuosius, kitaip tariant – laidotuvės, kurios vyksta prisikėlimo viltyje. Džiaugsmas susipina su skausmu, bet juk mūsų gyvenimo tikrovė ir yra tokia.

Programa skirta ne tik moterims, bet ir visiems, kurie kuriuo nors būdu paliesti aborto: vyrams, artimiesiems, gydytojams. Lietuvoje šią programą pradėjome rengti, kai sugrįžome iš tokių rekolekcijų Austrijoje. Tarp mūsų yra viena psichologė, kitos komandos narės labiau išmano grupinį darbą, į pagalbą kviečiame vienuoles, kunigus. Viskas remiasi Dievo malone, Šventuoju Raštu, meditacija. Lietuvoje jau įvyko šešios šių rekolekcijų programos.

Ar daug žmonių domisi šiomis rekolekcijomis?

Lilijana: Žmonės registruojasi, tačiau antplūdžio nėra, nes sunku pasiryžti. Rekolekcijų metu vyksta intensyvus darbas grupėje, daug asmeninių pasidalijimų, – su didele grupe būtų neįmanoma to padaryti. Atvažiavusios moterys teigia, kad atvykti nebuvo lengva, nesinorėjo gilintis į skausmą. Akivaizdu, kad abortas palietęs labai daug šeimų ir ne kiekvienas išdrįsta apie tai kalbėti.

Kokios dažniausios aborto priežastys ir padariniai?

Lilijana: Neretai abortas yra tam tikrų moters išgyventų traumų padarinys. Rekolekcijų metu iškyla vaikysArtuma 2014 m. gegužė

tės prisiminimai apie galbūt patirtą smurtą šeimoje, santykių ir meilės trūkumą. Šie dalykai yra ilgalaikiai, kartais moterims prireikia psichologo konsultacijų. Rekolekcijose dalyviai susigrąžina viltį, tačiau neišvengiamai patiria ir gėdos jausmą, skausmą. Tam reikia laiko, tačiau galiausiai mirtį išstumia gyvenimas. Mūsų komandoje yra moterų, kurios patyrusios abortą gali ramiai apie tai kalbėti. Jos liudija, kad skausmas lieka visada, kaip netekus mylimo žmogaus. Normalu, kad skauda, nes kažko trūksta, ir tokio pobūdžio skausmas nepranyksta.

Gera stebėti, kaip Dievas gydo. Mes dovanojame savo laiką, jėgas, bet didžiausią darbą padaro Jis. Dalyvės dalijasi, kaip patyrė Dievo meilę, kaip vėl atrado viltį. Jeigu tikime, kad abortuoti vaikeliai yra danguje su Dievu, tai aišku, kad jie nori turėti ryšį su savo tėveliais. Mes esame ryšio ir santykio žmonės ir labai kenčiame, kai to santykio nėra. Santykio atkūrimas ir yra vilties sugrąžinimas – Kristaus pergalė.

Iš rekolekcijų išėjusios moterys noriai liudija savo patirtis, drąsiai skelbia Dievo pergalę prieš visą tą siaubą.

Koks tėvo vaidmuo tokio sprendimo akivaizdoje?

Lilijana: Tėčio vaidmuo labai svarbus, nes jis yra TĖTIS. Vieni vyrai klūpodami meldžia moterų nesidaryti aborto, o kiti reikalauja tai daryti. Vyrui, kuris nori vaiko, o jo žmona ar draugė pasidaro abortą, yra didžiulė trauma, jo laisvės ir troškimų pažeidimas. Yra moterų, kurios dėl karjeros padarytų bet ką, ir dėl to pateisina abortą. Kitos, pateisinusios pirmą abortą, ir toliau darosi kitus, – tai vadiname traumos atkartojimu. Dar kiti aršiai kovoja už abortus ir bando užkietinti širdį.

Rasa, kaip jautėtės prieš ir po aborto?

Rasa: Apie pirmąjį abortą žinojo tik mano vyresnioji sesuo, ji pritarė, siūlė kuo greičiau jį pasidaryti. Su mama apie tai nekalbėjome, o mano draugas, vaikelio tėtis, verkė, prašė nevažiuoti. Pirmaisiais kartais nemaniau, kad elgiuosi neteisingai. Klinikoje, kur man atliko abortą, buvau šiek tiek pajuokiama, tad normalu, kad po visko grįžau blogai nusiteikusi, tačiau neįsigilinau į tai, ką padariau.

Daug vėliau atėjo suvokimas ir liūdesys.

Didelės ir mažos kryžkelės Ir tada apsisprendėte vykti į rekolekcijas?

Rasa: Važiuodama jaučiau nerimą ir baimę. Klausiau savęs, kas ten vyks ir ko iš manęs norės, pagaliau – kas su manimi atsitiks. Norėjau susitaikyti su tuo, ką padariau, susitaikyti su savimi, nors, kita vertus, maniau, kad esu susitaikiusi su savo padėtimi. Ramiai gyvenau nesigilindama į atlikto aborto padarinius. Perėjus vieną iš pirmųjų rekolekcijų etapų jaučiausi siaubingai, į mano gyvenimą sugrįžo skausmas, ir buvo keista iš rekolekcijų psichologės girdėti, kad visos po šios programos išeina pasveikusios.

Tuo metu apsidairiusi mačiau liūdnas, verkiančias, bejėges moteris ir negalėjau patikėti, kad visa tai išgyvenus galima jaustis gerai. Kai reikėjo kalbėti apie vaikystę, jaučiausi lyg krentanti žemyn, nes teko prisiminti viską nuo mažens: kas mane skaudino ir kaip augau. Išsikalbėjau ir pagaliau suvokiau, ką praradau aborto metu. Rekolekcijos padėjo viską pripažinti, iki tol buvau tai uždariusi savyje ir neišjautusi, man paaiškėjo, kas iš tiesų įvyko mano gyvenime.

Kas labiausiai padėjo?

Rasa: Mano šeimoje nebuvo tikėjimo, meilės, dėmesio, buvo akivaizdžiai juntama tėvo nepagarba mamai, vaikystėje patyriau daug traumų, kurios lėmė mano poelgius, tad didžiausią pagalbą atradau grįžusi į tikėjimą; po to atramos ieškojau bendrystėje, savo parapijos bendruomenėje, rekolekcijose. Po jų mano gyvenime atsirado kur kas daugiau džiaugsmo ir maldos. Atlikau išpažintį ir susitaikiau su Dievu, su savimi ir abortuotais vaikeliais, gavau palaiminimą. Pasijutau kaip su sparnais.

jausis blogai, nes nužudys... Bet kai prisimenu save tokioje situacijoje, kaip jaučiausi, ko bijojau, nežinau, ar man būtų pagelbėjęs žmogus, kuris prieitų ir tai pasakytų. Čia iš tiesų reikia daugiau, platesnio visuomenės švietimo, nes tik kalbomis sudėtinga ką nors pakeisti. Moterį, apsisprendusią darytis abortą, slegia per daug gilūs ir stiprūs dalykai. Darytis abortą nėra lengvas apsisprendimas, tam ryžtis reikia daug pastangų. Moteris, atsidūrusi tokioje situacijoje, nepajėgi keisti savo sprendimo, reikia didelės aplinkinių pagalbos.

Gyvybė?..

Rasa: Gyvybė yra viskas... Nuo gyvybės viskas ir prasideda. Gyvybę mums duoda Dievas, Jis pats ją pradeda. Man išeinant kalbėtis su Jumis, dukra klausėsi mažos mergaitės dainuojamos dainelės: „Mamyte, aš tavo įsčiose esu maža sėklytė, man dar tik trys savaitės, bet mano širdelė plaka tau.“ Ta sėklytė ir yra gyvybė, kurioje plaka širdelė ir to mums užtenka, kad patirtume didžiausią džiaugsmą gyvenime.

Kartais pasidariusios abortą moterys nedrįsta eiti išpažinties.

Pasitaiko, kad ir kunigai atsisako išrišti šią nuodėmę. Kreipėmės į vyskupą Kęstutį KĖVALĄ ir paprašėme jo paaiškinti, kas gali išrišti šią nuodėmę ir kokių sąlygų tam reikia.

Ar aborto nuodėmę gali išrišti kunigas, ar reikia vyskupo leidimo?

Paprastai aborto nuodėmę atleidžia kunigas, veikiantis Bažnyčios vardu. Lietuvoje kunigams suteiktas bendras leidimas išrišti šią nuodėmę, tai nėra rezervuota tik vyskupui.

Kodėl vis dėlto ne visi kunigai suteikia išrišimą? Kaip elgtis negavus išrišimo?

Jei moteris negavo aborto nuodėmės išrišimo, gali būti, kad nebuvo įvykdytos bendros būtinos gerai išpažinčiai atlikti sąlygos. Idant gautų išrišimą, žmogus turi suprasti, jog padarė blogį, dėl to gailėtis ir ryžtis to nebekartoti. Jei šios sąlygos neįvykdomos, abortą pasidariusios moters išpažinties metu kunigas ar vyskupas išrišimo neteikia. Negavus išrišimo, reikėtų paklausti kunigo, ko trūksta, kad išrišimas neteikiamas.

Ką pasakytumėte moteriai, svarstančiai apie abortą?

Lilijana: Užsienyje yra įvairiausių prakAkivaizdu, kad aborto problema paliečia ne tik moterį, kuri pasiryžta šiam žingstikų, pvz., JAV šią programą praėję žmoniui, bet ir vaikelio tėtį, artimuosius, gydytojus. Kuo skiriasi nuodėmės sunkunės organizuoja mitingus su liudijimais, mas tų, kurie žino apie abortą, pritaria ir prisideda? yra daug organizacijų prieš abortus, AusJei artimieji skatina ar net verčia moterį darytis abortą, jie turi išpažinti, kad trijoje rengiamos maldos akcijos už gyvyprisidėjo prie šios nuodėmės. Nuodėmės sunkumas priklauso nuo to, kaip buvo bę prie abortų klinikų. O Vilniuje neseniai bendradarbiaujama ją padarant. Jei tiesiogiai, pvz., gydytojas darė abortą, vaiko įkurtas pirmasis Krizinio nėštumo centras, tėvas aktyviai vertė darytis abortą, nuvežė į kliniką ir pan., tada šie žmonės daKauno arkivyskupijos Šeimos centre veikia lijasi lygiai ta pačia atsakomybe su abortą pasidariusia moterimi. Gali būti, kad Krizinio nėštumo programa. Tai pati praartimieji prisidėjo ir netiesiogiai, pvz., buvo abejingi, moteriai nepadėjo, sakė: džia Lietuvoje, ir jai reikia daug geros va„Daryk, kaip išmanai.“ Nors tai ir nėra aktyvus dalyvavimas, ir atsakomybė malios žmonių. Sąžinė mus įpareigoja padėti žesnė, vis dėlto ir tokią nuodėmę reikėtų išpažinti, nes pasyvumas ir nieko netokioms moterims. Reikia nebijoti klausti, veikimas šiuo atveju taip pat yra pakaltinami. išklausyti, o išgirdus tokį sprendimą nesutrikti ir ieškoti pagalbos. Reikia leistis į paguodos kelionę: moteris spręs pati, bet mes galime pa- Širdingai dėkoju mūsų pašnekovams. Dėl rekolekcijų gaveikti tą sprendimą. Reikia nebijoti kito žmogaus ašarų lite kreiptis el. paštu racheles.vynuogynas@gmail.com ir skirti laiko išsikalbėti. arba telefonu 8 675 75 372.

Rasa: Neįsivaizduoju, ką galėčiau pasakyti moteriai, kuKalbino Valdonė MINCIŪTĖ ri ruošiasi darytis abortą. Patarčiau nedaryti, įspėčiau, kad Artuma 2014 m. gegužė

23

Didelės ir mažos kryžkelės

24

Dešimt Dievo žodžių vaikams Pasmerktas suolas

Kai Inesa su Joriu įėjo į tikybos kabinetą, Antanas stovėjo prie lango ir kažką veikė. Jis jų klasės draugas, mokslingas, bet paniuręs berniokas. Dabar pyko ant Inesos, nes pavydėjo, kad Kengūros olimpiadoje ji pasirodė geriau. Niekas nežinojo, kodėl jis lankė tikybą, nes pabrėždavo esąs netikintis. Inesa priėjo prie savo suolo ir rado užrašą: „Inesa – beprotė!“ – Antanai, tai tu parašei?! – rūsčiai paklausė Inesa.

– Aš, – pasigirdo abejingas balsas. Inesa ir Joris grėsmingai priėjo prie pikčiurnos. Ant palangės rėplinėjo musės ištraukytais sparnais.

– Ak tu, nenaudėli, kankini muses! – kibo į atlapus Joris.

– O tavo draugužė Inesa gyrėsi padėjusi mėsinėti kiaulę pas diedukus ir šitaip išmokusi apie organus ir jų padėtį. Argi ji ne žiauri? Kiaulė daug didesnis gyvis nei musė.

– Pjauti kiaulę maistui – tai ne ją kankinti nutraukiant sparnus, – įraudo Inesa. – Kodėl taip padarei?

– Todėl, kad kiaulių su sparnais nebūna, Inesa, – sukikeno Antanas. – O ir šiaip su tais akiniais tu atrodai kaip tikra vėžlė.

Joris įtūžęs smarkiai pastūmė Antaną, ir šis trenkėsi į lentą, virš kurios kabėjo masyvus kryžius.

Kapt, nukrito Antanui ant rankos kraujo lašas, kapt ant veido.

– Tu mane sužeidei!!! – sustugo Antanas. Bet Inesa su Joriu žiūrėjo į Jėzaus galvą, pažvelgė ir Antanas. Iš po erškėčių spyglio sunkėsi kraujas.

– Atidaviau už jus gyvybę, nes esat brangesni už visus kūrinius žemėje, – tarė Nukryžiuotasis. Tuo metu lentoje atsirado nuoroda Mt 5, 21–22.

Balandžio numerio atsakymai: 1) patarlė: KAS TĖVŲ NEKLAUSO, VALGO DUONĄ SAUSĄ; 2) žodis, vedantis į duobę – GĖDA; iš duobės – GARBĖ.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Artuma 2014 m. gegužė

– Paskaityk, Antanuk, – tarė Jėzus. Antanas skaitė ir pamažu blyško. Kai baigė, tiesiai po kryžiumi atsivėrė siera ir karščiu tvoskianti kiaurymė, o į ją dundėdamas nusirito suolas su užrašu: „Beprotė.“ Netrukus atėjo mokytoja su kitais vaikais. Nustebusi paklausė: – O kur dingo suolas?

– Pragare, – tarstelėjo Antanas.

– Oi, Antanai... – sudejavo mokytoja, mat manė, jog berniukas eilinį kartą siekia ją suerzinti. Kai kurie vaikai kikeno, o du liko visiškai rimti. Ant lango linksmai sudūzgė visiškai sveikos musės, o mokytoja davė vaikams užduotį nuspalvinti teiginius, kurie atitinka penktąjį Dievo įsakymą geltona spalva, o kurie ne – raudona. Antanas užduotį atliko teisingai, o ne atvirkščiai, kaip buvo pratęs.

Atlik ir tu šią užduotį.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie penktąjį Dievo įsakymą Greta, 10 metų – Penktasis Dievo įsakymas skelbia – nežudyk. Kaip manai, kodėl Dievas paliko tokį įsakymą žmonėms?

– Todėl, kad tie, kurie žudo, daro labai blogą darbą. O blogas darbas yra todėl, kad bet kokia gyvybė – Dievo dovana.

Juk žmogus negali kito žmogaus prikelti iš mirusiųjų. Jei jau žmogus mirė, tai baigta, jo niekas nebeprikels. O žudymas – tai gyvybės atėmimas. Gyvybė – pats brangiausias daiktas, kurį turi žmogus, o atimti patį brangiausią daiktą iš žmogaus arba iš gyvūno, arba net iš kokios skruzdėlės – tai jau labai didelė nuodėmė. Visi, kas gyvi, turi teisę gyventi, ir niekas negali jų žudyti. Kai tu paklausei apie žudymą, tai man net pagaugai nuėjo.

Tai labai baisu, ir aš žinau, kad žmonės žudo vieni kitus ne tik filmuose, – iš tikrųjų taip būna. Manau, tuos, kurie taip daro, reikia bausti ir sodinti į kalėjimą. Jie pavojingi visiems: ir vaikams, ir suaugusiems, ir seneliams, ir net kunigams.

– O gal tokiems žmonėms galima paaiškinti, pasikalbėti su jais, ir jie daugiau taip nebesielgs?

– Nemanau. Aš tai tokių žmonių bijau. Jei žmogus gali nužudyti, tai labai baisu. Nežinau, ar jis patikės pasakymu, kad negalima žudyti kito žmogaus, kad taip jam padaroma skriauda. Juk kai žudo, tai ir taip žino, kad skriaudžia kitą žmogų, bet vis vien kažkodėl taip daro.

– O tai kodėl?

– Mano močiutė sako, kad žudikais tampa tie, kurie neturi ką veikti, arba tie, kurie yra labai pikti ir kerštingi žmonės.

Na, supyksta dėl ko nors ant kito žmogaus ir norėdami atkeršyti nužudo. Tai labai baisus kerštas, bet taip kartais nutinka. Man mama pasakojo liūdną nutikimą, kai kažkokie plėšikai nužudė vieną kunigą. Iš pradžių apiplėšė, paėmė visus jo paveikslus, o paskui jį surišo ir įmetė į

upę. Tas kunigas nuskendo. Plėšikus policininkai sugavo. Jie dabar sėdi kalėjime, bet nužudytas kunigas tai jau miręs. Jau nieko nebepakeisi. Jam žmonės net paminklą pastatė, bet jis to paminklo net nepamatė. To žmogaus jau neįmanoma atgaivinti. Jis jau palaidotas, užkastas po žeme. Mes kartais per Mišias meldžiamės už to kunigo sielą, kad Dievas jį į dangų pasiimtų, ir man atrodo, kad jau pasiėmė, nes tai buvo labai geras kunigas.

Justinas, 8 metai – Kartą labai supykau ant savo draugo Roko ir mamai pasakiau, kad kai jį sutiksiu, tai tikriausiai užmušiu. Tada susipykau ir su mama, nes ji sakė, kad taip kalbėti negalima ir kad visi, kurie mušasi ir užmuša kitą žmogų, laisvėje negyvena.

Visi nuteisti ir sėdi kalėjime. Mama labai barėsi ir sakė, kad negalima taip pykti ir net pagalvoti negalima apie jokius užmušimus. Liepė man gerai galvoti, ką kalbu, ir daugiau niekada taip nekalbėti.

– O už ką tu supykai ant Roko?

– Jis paslėpė mano kompiuterį, ir jo neradau, kai norėjau pažaisti. Rokas praktiškai pavogė mano kompiuterį. Paskui, aišku, atidavė, bet man jau reikėjo eiti į treniruotę. Todėl labai supykau.

– Bet gal tikrai per žiauru sakyti draugui, kad užmuši jį, nes jis paslėpė kompiuterį?

– Tai aš Rokui taip ir nesakiau, aš tik mamai pasakiau, nes buvau ant Roko labai supykęs. Ir mama ant manęs dėl to labai supyko. Aš juk net negalvojau nieko užmušti, net muštis neketinau. Juk mes su Roku esame labai geri draugai.

Bet už tą jo pokštą labai supykau.

– Ir kuo pasibaigė tavo istorija?

– Mamos atsiprašiau ir pažadėjau daugiau taip niekada nebekalbėti, o Rokui tai aš dar atkeršysiu. Bet aš jo nemušiu. Aš jam neskolinsiu savo kompiuterio, kai jis

paprašys juo pažaisti. Rokas manęs neatsiprašė, o slėpti svetimus kompiuterius tai irgi negražu. Mane tai labai sunervino.

– Na gerai, o Rokui apie tai sakei?

– Kad supykau, pasakiau, bet kad užmušiu, tai nepasakiau, nes mamai pažadėjau taip daugiau nekalbėti. Aš daugiau niekam taip nesakysiu.

Gabrielė, 7 metai – Gabriele, kaip tu manai, ar ką nors nužudyti – tai labai baisus nusikaltimas?

– Žiūrint ką nužudysi. Kai vasarą mane užpuola uodai, tai aš juos visus sutraiškau. Ir musei kartą per galvą užplojau, nes ji labai įkyriai į mano stiklinę lindo.

Ir neliko tos musės, nes labai gerai pataikiau. Man močiutė sakė, kad tai – visai ne nusikaltimas, nes jei nesigintum nuo uodų, tai jie gali stipriai sukandžioti.

– Na gerai, musės, uodai tiek to, bet kai kalbame apie žmones?

– Ne, žmonių žudyti negalima. Kai buvau maža ir dar ėjau į darželį, auklėtoja, supykusi ant vieno berniuko, jam pasakė, kad jei skriaus mergaites, tai jam bus galas. Tas berniukas pasiskundė savo mamai, ir po to auklėtoja turėjo pasiaiškinti jai, kodėl taip negražiai kalbėjo su tuo vaiku.

Nors, tiesą sakant, jis tikrai buvo labai išdykęs ir visai neklausė auklėtojos.

– O auklėtoja rimtai ruošėsi tą berniuką nubausti?

– Nemanau. Turbūt tik pagąsdinti norėjo. Bet iš to išėjo tokia nemaloni istorija.

Juk negalima gąsdinti ir skriausti vaikų.

– O auklėtojos neklausyti galima?

– Irgi negalima. Tai aš ir klausiau jos visada, bet tas berniukas toks buvo. Jis nieko neklausė, su visais mušėsi ir nieko nebijojo. Bijojo tik savo tėčio, bet šis dirbo tokį darbą, kad labai dažnai išvažiuodavo ir ilgai negrįždavo į namus. Nuo to berniuko kentėjo visi vaikai ir net auklėtoja.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2014 m. gegužė

25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

26

Stebuklas gimti,

pašaukimas mylėti

Tai dar viena nuostabi ir neįtikėtina Dievo ir žmogaus meilės istorija. Skaitydami ją patirsite tikrą Dievo apkabinimą per brolius ortodoksus. Savo istorija dalijasi Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro parapijos diakonas tėvas Konstantinas Pankrašovas ir jo žmona diakonienė (rus. diakonisa) VU KHF Germanų filologijos katedros profesorė Tatjana Solomonik-Pankrašova. Jie pasakoja apie savo – mokinuko ir mokytojos – pažintį, draugystę, apsisprendimą kurti šeimą, apie operos solisto tapimą dvasininku, ir, galiausiai, apie savo stebuklingą gimimą po nepavykusio aborto...

Kaip Ortodoksų Bažnyčioje suprantamas pašaukimas?

Tėvas Konstantinas: Pašaukimas ortodoksijoje pirmiausia yra tai, kad esi pašauktas gimti. Pašauktas gyventi tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, tam tikroje šeimoje, nes šį gimimą nusprendžia Dievas. Antra, pašaukimas – kai žmogus ieško ir Dievas jį veda. Kalbant apie dvasinį pašaukimą ir dvasinio kelio pasirinkimą – ne tu pasirenki tarnystę, bet tave pasirenka Dievas ir kviečia tarnauti Jam. Tėve Konstantinai, kaip Jūs atpažinote savo pašaukimą?

Tėvas Konstantinas: Aš jo neatpažinau, tai jis mane atpažino. Augau tikinčioje šeimoje ir visas mano gyvenimas nuo pat vaikystės susijęs su Bažnyčia ir tarnyste joje. Tad galiu drąsiai sakyti, kad Bažnyčia yra visas mano gyvenimas: aš joje ir ji manyje. Kito kelio neįsivaizduoju ir apie kitą pasirinkimą net nesvarsčiau. Vaikystėje patarnaudavau šv. Mišiose, vėliau giedodavau, bet apie kunigystę negalvojau, – nesijaučiau vertas. Nežinojau, kuo būsiu Bažnyčioje, bet neabejojau, kad tarnausiu joje. Jei žmogus nors kartą, nors vieną sekundės dalelę savo širdyje patyrė Dievo artumą, jis niekada negalės to pamiršti ir gyventi be Dievo.

Tatjana: Pašaukimas – tai begalinė meilė Dievui. Ir aš manau, kad tėvas Konstantinas turi tą begalinę meilę Dievui, jo siela atsiliepia į dieviškosios meilės kvietimą, todėl jis Bažnyčioje. Mes ir susitikome Bažnyčioje...

Papasakokite, kaip susipažinote.

Tėvas Konstantinas: Tai buvo nuostabus įvykis, kuris nutiko labai labai seniai... Tada man buvo vos 14 metų, mokiausi devintoje klasėje. O Tatjana toje mokykloje dirArtuma 2014 m. gegužė

bo anglų kalbos mokytoja. Tarp mūsų devynerių metų amžiaus skirtumas. Kai keturiolikmetis pirmą kartą pamačiau Tatjaną, mano širdyje kažkas pabudo ir pasakiau sau – ši moteris bus mano!

Tatjana: Praėjo ilgas laiko tarpas, bet taip ir atsitiko… Jis buvo ypatingas mokinys. Nepasakyčiau, kad labai gerai mokėsi, bet – labai žavus, charizmatiškas. Mačiau, kad labai nori bendrauti ir turi puikią savybę – moka išklausyti. Žodžiu, buvo jaunas, malonus žmogus, mokantis sužavėti.

Bet ar pagalvojote apie tai, kad vieną gražią dieną šis jaunuolis gali tapti Jūsų vyru?

Tatjana: Tikrai ne. Mes bendravome tik kaip draugai.

Nors mačiau, kad tas vaikas siekia manęs. Mane labiausiai papirko jo jautrumas grožiui: muzikai, dailei, literatūrai.

Nepamenu, kas pasakė šią mintį, bet man ji labai patinka: „Ypatingai jautri grožiui siela prisimena savo gyvenimą Dangaus karalystėje.“ Ir tas Dangaus karalystės grožis, kuris atsispindi čia, žemėje, mane labiausiai papirko žvelgiant į Konstantiną. Na, ir, be abejo, jo puikus balsas. Jis jau tada, keturiolikmetis, giedojo, grojo akordeonu. O mane prisiviliojo į svečius pasakydamas, kad turi įdomių knygų.

Tėvas Konstantinas: Iš pradžių ji nenorėjo eiti, bet sakiau, jog turiu labai gerų religinio turinio knygų. Nemelavau. Pasikvietęs namo, rodžiau knygas, tada dar mokiausi ir muzikos mokykloje, gerai grojau akordeonu, tad jai dar ir pagrojau. Mus labai suartino tai, kad Tatjana giedojo chore, o aš patarnavau cerkvėje. Vieną kartą mokytoja pamokos metu manęs klausia: „Ar ten jūs patarnaujate cerkvėje?“ „Taip, aš. O jūs giedate chore?“ „Taip, giedu...“ Taip ir prasidėjo mūsų gražus bendravimas, kuris tęsėsi ir po bažnyčios skliautais. Tatjana mane mokė ne tik anglų kalbos, bet ir giedoti. Vėliau abu ir dar viena mergina sudarėme trio ir giedojome šv. Mišiose. Kartu važinėjome po Lietuvą, cerkvėse giedodami pamaldų metu. Tas buvimas, giedojimas kartu mane pakerėjo, jaunuolio širdyje įsilieps-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Tuokėtės, kai dar nesimokėte Varšuvos dvasinėje seminarijoje?

Tėvas Konstantinas: Ne, tada aš studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Muzikos fakultete, Dainavimo katedroje.

Tatjana, Jūs ištekėdama už Konstantino net nenutuokėte, ką jis pasiūlys vėliau?

Tatjana: Ne, aš maniau, kad išteku už operos solisto.

Operos solistas nusprendė tapti kunigu. Kaip jis pasakė, kad ruošia Jums naują atsakomybę – tapti dvasininko žmona (rus. matuška)?

Tatjana: Tai buvo galima nujausti, nes visus savaitgalius praleisdavome cerkvėje. Mačiau, kad jam tai artima.

Jo sprendimas manęs nenustebino, bet, žinoma, turėjau ruoštis naujam gyvenimui. Iš tiesų, tai išgyvenau didelį džiaugsmą. Nerimą kėlė tik užgriūsianti atsakomybė. Kai vyro diakonystės šventimų dieną arkivyskupas Inokentijus paklausė, ar esu pasiruošusi tapti matuška, atsakiau, kad turbūt niekada nebūsiu tiek pasiruošusi, kiek norėčiau būti. Bet, be abejo, tai buvo didelė laimė ir džiaugsmas.

Kol kas jūs esate diakonisa, bet kai Jūsų vyras priims kunigo šventimus, Jūs tapsite matuška. Ir diakonisa, ir matuška – Ortodoksų Bažnyčioje žmonai suteikiami titulai vyrui priimant šventimus. Ar patyrėte pasikeitimą po vyro šventimų?

Tatjana: Jaučiu didelę atsakomybę. Viskas prasidėjo įšventinimo metu. Kai mano vyras, tėvas Konstantinas, buvo šventinamas diakonu, jaučiausi taip, tarsi ir manyje kažkas keitėsi. Tai buvo sukrėtimas mums abiem. Nors manęs prie altoriaus nebuvo, aš stovėjau cerkvėje kartu su kitais žmonėmis. Visa tai, ką išgyveno mano vyras, jaučiau ir aš. Mes Dievą pažįstame tiek, kiek Jis leidžia save pažinti. Tai drįsčiau manyti, kad per šį įvykį, per šventimus, Viešpats leido save kiek daugiau pažinti. Todėl galiu dar labiau Jį mylėti.

Kartu su titulu gaunate ir pareigas...

Tatjana: Manau, svarbiausioji mano pareiga – kad grįžusiam namo vyrui būtų gera ir ramu. Jis turi pailsėti, nes jo laukia tarnystė, žmonės.

Tėvas Konstantinas: Dar būtų galima paminėti, kad diakono, kunigo žmona – tai geras ir stiprus užnugaris bei palaikymas malda.

Ar šeimos, kuriose augote, buvo tikinčios?

Tatjana: Mano šeima nebuvo labai tikinti. Buvau auklėjama kitaip: teko būti ir pioniere, ir komjaunuole...

Besimokydama mokykloje, norėjau eiti į cerkvę, mane traukė tikėjimas, bet man neleisdavo tėvai, nes jie užėmė tam tikras pareigas. Bet aš vis tiek eidavau. Vienų šv. Mišių metu patyriau stiprų sukrėtimą ir daugiau nebegalėjau palikti cerkvės... Mano tikėjimo ugdymu rūpinosi

tik močiutė. Ji mane mokė: „Vaikeli, eisi į mokyklą, tau sakys: ‘Dievo nėra’, – netikėk!“ Ir man to užteko.

Tėvas Konstantinas: Man buvo paprasčiau, nes šeima buvo tikinti. Aš ir gimiau per stebuklą... Šią istoriją mama papasakojo, kai man buvo 16 metų.

Pasibeldžiau į šį pasaulį, kai abortas buvo laikomas ne nuodėme, bet paprasta medicinine procedūra. Mano mama pastojo ir apsisprendė negimdyti. Pasidarė abortą. Po šios procedūros toliau gyveno savo gyvenimą ir darė tai, ko moterys nėštumo metu paprastai nedaro. Bėgo laikas.

Ji sunerimo tik tada, kai nesulaukė mėnesinių. Nuėjo pas gydytoją, o gydytojas jai ir sako: „Kaip galite jų sulaukti, jei esate nėščia?“ Mamą ištiko šokas. Vėliau paaiškėjo, kad ji laukėsi dvynukų. Vieną abortavo, o manęs nepastebėjo.

Buvau tarsi paslėptas ir likau mamos pilve.

Po apsilankymo pas gydytoją mano mama nubėgo pas savo seserį, papasakojo visą istoriją. Sesuo pasakė tik tiek: „Palik jį ramybėje, nes Dievas nori, kad jis gyventų.“ Visą nėštumo laikotarpį mama gyveno baimėje, kad vaikelis gali gimti neįgalus – be kojos ar be rankos. Bet praėjus devyniems mėnesiams gimiau visiškai sveikas ir normalus. Štai tokia istorija. Vėliau mama, matydama, kad man Bažnyčia yra tarsi antrieji namai, pasakė: „Matyt, dėl to tu nori būti Bažnyčioje, kad Dievas paliko tave gyventi.“

Silvijos Knezekytės nuotraukos

nojo jausmai ir visa tai baigėsi... santuoka. Tad vienas kitą pažįstame 22 metus, o santuokoje gyvename 11 metų.

Neįtikėtina istorija! Tėve Konstantinai, ar galime šiuo liudijimu pasidalyti su kitais?

Tėvas Konstantinas: Matyt, tokia Dievo valia. Papasakojau, darykite, kaip norite. Jeigu tai padės nors vienam žmogui, bus išgelbėta nors viena gyvybė – verta apie tai kalbėti. Mes labai sudėtingai ieškome Dievo ir Jo valios.

O reikia paprastai: aūū, ir Jis atsilieps. Kuo sudėtingesnė mūsų kalba Jam, tuo sunkiau mums Jį suprasti. Ir tada gaunasi pššš. Viskas yra paprasta. Mūsų Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats.

Kalbino Diana ADOMAITIENĖ.

Parengta pagal „Marijos radijo“ laidą „Pašaukė mane“

Artuma 2014 m. gegužė

27

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

28

Berniuko kentėjimas Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė? (IV) Gintautas VAITOŠKA*

Vieno berniuko istorija

ri. Jam nesmagu, kad tėtis su mama daug ginčijasi; karJurgiui penkeri metai ir jis yra geriausias savo ma- tais bijo, kad tėtis nebegrįš iš darbo. Kad nemoka gerai mos draugas. Jis jautraus būdo, švelnus, mamą paguo- spirti kamuolio, jam irgi nesmagu. Triukšmingus, kardais džia, kai jai liūdna, – tikras jos džiaugsmas. Jos vyras, ir skydais apsiginklavusių bendraamžių karus jis dažnai Jurgio tėtis, daug dirba, grįžęs dar krapštosi prie ma- stebi pro langą; kartais ir pasvajoja, kad pats galėtų būti šinos arba žiūri žinias, paprastai gerokai paniuręs. Išo- stiprus ir visus nugalėti.

Kai Jurgiui sukako trylika, jį ėmė labai žavėti anksti riškai trapi ir švelni Julija bei stiprus, vyriškai lakoniškas pradėjęs bręsti, stiprus, žodžio kišenėje neieškantis klaArūnas atrodo labai graži pora. Bet jam gerokai įgriso jos nuolatiniai prašymai suremontuoti dar vieną kam- sės draugas Saulius. Su mergaitėmis Jurgis toliau palaikė barį, šiemet jau tikrai nuvažiuoti atostogų prie Adrijos gerus santykius, nors kartais jausdavosi lyg ne visai savijūros ir kad reikia naujos skalbimo mašinos. Kaip ir jai mi, lyg turėtų su jomis visada sutikti ir joms pataikauti. jo žinios ir krepšinio rungtynės per televizorių, dažni Pavyzdžiui, nusirašyti namų darbus duodavo net grubopasilikimai su draugais po darbo, iš kurių grįžta su alko- kai šaipūnei Ugnei, nors viduje jautė: daug mieliau būholio kvapu, arba „sekso“ reikalavimai – lyg nesuprastų, tų jai jų neduoti. Mokytojai Jurgį mėgo už tylų ir gerą kad ji negali jausti aistros tokiam niūriam ir nedėmesin- būdą, mergaitės – už tai, kad su juo galima pasikalbėti gam vyrui. Tad jei ne Jurgiukas, sunku jai būtų ištverti. ir pasiskolinti pinigų (ir nebūtinai atiduoti), berniukai, O gal ir šiaip neištvers – ji dar jauna ir ne kartą paste- išskyrus tylenį Petrą, į jį nekreipė dėmesio ir į savo kobėjo susidomėjusį vieno ar kito maloniai bendraujančio mandą per fizinį priimti nenorėdavo – kokia iš jo nauda!

Tačiau labai ir neujo, nes Jurgis gerai mokėsi ir duodavo kolegos žvilgsnį.

Tėvas, matydamas, kad žmona popina savo sūnelį, nusirašyti ir jiems. Apsiskaitęs ir meniškas Jurgis, klasėje mano, kad šis užaugs lepšis. Toks ir atrodo – liaunas, jaut- nesijausdamas labai gerai, manydavo, kad jo bendraklarus, mieliau kažkokius paveikslėlius spalvoja, nei su tėčiu siai primityvoki, o jų pašaipios replikos dėl jo mergaitiškamuolį spardo. „Nenoriu“, – dažkumo jį buvo ne kartą įskaudinusios. niausiai atsako Jurgis į tėvo paKai pavasarį klasėje mergaitės vis laKai ryšys su tėčiu kvietimą; išgirdęs tėvo atsakymą: biau atidengdavo savo bundantį grožį neužsimezga, sūnus „Jei nenori, tai ir nereikia“, eina ir berniukai komentuodavo jį pamireaguoja skausmingai. parodyti piešinėlio mamai. Kienėdami „seksą“ ir kitokius „tarptaume Jurgis žaisti nemėgsta, nes už Jis trokšta ir ilgisi vyriškos tinius terminus“, jis pastebėdavo, jog jį kiek vyresnių berniukų dažnai nė viena mergaitė jam tokių minčių draugystės, tačiau kartu būna apstumdomas ar ir mergaite gali ir pykti ant tėvo, kad šis nekelia. Tačiau su Sauliumi – nors tai pavadinamas. Geriau, jei smėlio nekreipia į jį dėmesio arba buvo ir visiškai nereali svajonė – jis dėžėje susitelkusios tikros merelgiasi grubiai ir įžeidžiamai. norėtų būti ir būti. O kartą pamatęs gaitės: Jurgis mielai atneša vanvyrų homoseksualius santykius interdens pilims statyti, pažaidžia nanete, nebegalėjo susilaikyti nuo masmus, su jų lėlėmis, o kartais net pats labiau mama nori turbacijos. Ypač jį traukė stiprių, atletiškų vyrų vaizdai. žaidime būti, negu tėčiu. Mergaitės laiko jį savu, jo ne- Jurgis suprato: jis yra gėjus. stumdo ir iš jo nesišaipo. Kita vertus, Jurgiui atėjus, jokių Jo santykiai su mama tebebuvo artimi; tėvui palikus savaip džiaugsmingų pasibaisėjimo garsų, kuriuos sukelia juos, mama dar daugiau Jurgiui pasakodavo apie savo kitų berniūkščių „invazija“ į jų gražų smėlio pasaulį, ne- darbą, sveikatą ir kitus dalykus. Nors ji jam ir pabosdavo, pasigirsta; jis nieko negriauna ir nieko negąsdina. visada iš jos galėdavo gauti pinigų ir visko, ko tik reikėdaVis dėlto Jurgiukas neatrodo linksmas. Su mama vo. Jurgis buvo tikras, kad mamos jo homoseksualumas dažnai būna kaprizingas ir, beje, gauna iš jos tai, ko no- nešokiruos. Jis toks gimė. Tiesa, jei dabar mokykloje pa* Straipsnio autorius yra gydytojas psichoterapeutas, teologijos licenciatas, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovas.

Artuma 2014 m. gegužė

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

siskelbtum esąs gėjus, primityvūs bendraklasiai apipiltų pašaipomis, o gal dar ir apstumdytų. Tačiau yra gėjų lyga, ir iš tikrųjų jis jaučiasi esąs aukštesnio intelekto, nei daugelis tų bendraamžių. Kadangi mokslai jam sekasi labai gerai, atėjus laikui jis visiems jiems nušluostys nosį, studijuodamas garsiame užsienio universitete ir vėliau uždirbdamas krūvą pinigų. Gal ten ir liks, nes atsilikusiai Lietuvai tolerancija dar toli gražu.

„Emocinio trikampio“ šeima

Ned Horton nuotrauka

Žinoma, kiekviena gyvenimo istorija skirtinga, ir tai, ką čia labai apibendrintai vaizduojame, gali labiau ar mažiau atitikti konkrečią kieno nors situaciją. Tarkime, Jurgis, jei jo tikėjimas buvo ugdomas, gali išgyventi dėl

tokio savo polinkio ir nenorėti gėjaus gyvenimo. Neretai taip nusimena ir silpniau tikintis ar visai netikintis vaikinas: širdies gilumoje gali rusenti meilės moteriai ir santuokos ilgesys, gėjų gyvenimo tikrovė, nepaisant patrauklaus jos pateikimo, gali nevilioti savo rūsčia realybe, o iš klasės draugų galima sulaukti ir pasityčiojimo. Tačiau dabar pažvelkime į šią istoriją atidžiau ir pasistenkime įvardyti joje atsispindinčius gausius psichologinius dėsningumus. „Trikampio šeima“ (angl. triadic family) aprašyta daugelio šeimos ir homoseksualumo psichologijos specialistų: Murray Boweno, Irvingo Bieberio, Charleso W. Socarideso ir kitų. Apie ją kalba ir Jeanas Vanier: kai žmona nesiglaudžia prie vyro, jos dėmesys nejučia krypsta į vaikus. Taip pat ir draugystės su žmona nesugebantis palaikyti vyras gali per daug dėmesio skirti savo vaikams; motina dažniau per daug prisiriša prie sūnaus, tėvas – prie dukros. Kai mama prie sūnaus labai prisirišusi, berniukui sunku užmegzti draugystę su tėvu. Mama jo nenori tėvui „atiduoti“, o ir pats tėvas gali būti kone vaikiškai supykęs ant sūnaus, kad tas „pagrobia“ visą žmonos dėmesį. Sunku, kai sūnus netampa tavo draugu.

Vyriškosios tapatybės trūkumas Paprastai jau kelių mėnesių berniukas susidomėjęs žiūri į tėtį ir turi jo atžvilgiu kitokius lūkesčius. Juk tėtis jį pakalbins kitaip, paims ant rankų ir, žiūrėk, dideliam mažylio pasitenkinimui (ir mamos siaubui) pamėtys aukštyn ar kitaip „paskraidins“ po kambarį. Kai kurie tyrimai fiksuoja kūdikio pulso padažnėjimą, pasirengimą nuotykiui kūdikio kūne, kai į kambarį įeina tėtis, o ne mama; su tėvu augantys vaikai turi geresnius motorinius – judėjimo – įgūdžius.

Jei tėtis nėra paniuręs, prislėgtas ar piktas, abipusis jo ir sūnaus susidomėjimas, ryšys ir toliau auga, daugėja bendros veiklos. Berniukas mėgdžioja tėvą ir vyresnius brolius, jei tokių turi, ir jau baigdamas antruosius savo gyvenimo metus būna išsiugdęs gerą vyrišką tapatybę: jis yra berniukas, jam patinka juo būti, o su bendraamžiais jis jaučiasi kaip lygus tarp lygių. Šis jausmas toliau stiprėja trečiais ir tolesniais jo gyvenimo metais. Pasitikėdamas savimi berniukas auga laimingas.

Kai ryšys su tėčiu neužsimezga, sūnus reaguoja skausmingai.

Jis trokšta ir ilgisi vyriškos draugystės, tačiau kartu gali ir pykti ant tėvo, kad šis nekreipia į jį dėmesio arba elgiasi grubiai ir įžeidžiamai. Kaip jau minėjome, mama taip pat turi įtakos tėvo ir sūnaus draugystei: dažniausiai, kai jos santykiai su vyru būna geri ir apskritai ji, kaip asmenybė, jaučiasi pakankamai saugi, jai negaila sūnelio „atiduoti“ tėvui. Ji džiaugiasi ir savo berniuko energija bei judrumu, ir kad jos vyras jaučiasi laimingas turėdamas sūnų. Nors tai nereiškia, kad tėtis nėra laimingas augindamas dukrą, šios laimės yra skirtingos ir vargu ar galima tėvo džiaugimąsi sūnumi, kaip mūsų mylimi oponentai mėgsta, nurašyti kaip stereotipinio ir mačo tipo vyriškumo išaukštinimą.

Vaikas save suvokia kaip berniuką arba kaip mergaitę, todėl supratimas, kad esi ne „berniukiškas“, yra skausmingas – ir ne dėl filosofinių nuostatų, kaip dabar mėginama parodyti. Kaip kalba žymiausio gimtinės tapatybės specialisto kanadiečio Kennetho Zuckero tyrimai, „vykusiais“ nesijaučiantys berniukai yra labiau linkę izoliuotis, turi aukštesnį nerimo lygį, dažniau kenčia nuo atsiskyrimo nerimo (angl. separation anxiety), t. y. negali išleisti mamos ar tėčio į darbą ar likti darželyje ir yra labiau egocentriški, nei jų bendraamžiai. Kitaip sakant, jie yra mažiau laimingi. Apie tai toliau kalbėsime kitame ciklo straipsnyje.

Artuma 2014 m. gegužė

29

Akiračiai

30

Motinų ir žmonų globėja

šventoji Monika

Šv. Monika. Benozzo Gozzoli freska Šv. Augustino bažnyčioje San Gimignano, Italija, 1464–1465 m.

Kiekvienam žmogui Dievas šiame pasaulyje skiria kuklią ar didelę užduotį.

Monikai buvo skirta didžiulė – Bažnyčiai išugdyti toli regintį didį filosofą, neregėtos erudicijos žmogų, įtikinantį krikščionybės apologetą, ypatingos moralės asmenį, iškilų pamokslininką, išmintingą administratorių, vieną iš didžiųjų Bažnyčios mokytojų. Ir ji puikiai šią užduotį atliko; maža to, atvedė į Jėzaus glėbį klaidžiojančius tamsoje artimuosius. Šventosios Monikos pavyzdys mums visiems akivaizdžiai rodo, kokia visagalė yra nuoširdi malda.

Kilmė, jaunystė, šeima Monika gimė apie 331 m. numidų krikščionių šeimoje Tagastės mieste Šiaurės Afrikoje (dabar buvusios Tagastės teritorija priklauso Alžyrui). Motiną vadino Fakonda, tėvo vardas pamirštas. Numidų gyvenimas dykumose itin rūstus, pilnas netikėtumų ir pavojų. Ši tauta pasižymi griežtumu, nežabotu būdu, kovingumu. Tokią ją išugdė dykuma, kur gyvybė dieną ir naktį kabo ant siūlelio. Nors Monikos tėvai gyveno mieste ir buvo atsidavę krikščionys, negalima sakyti, kad šeimoje buvo išnykę per ilgus šimtmečius susiklostę tautiniai būdo bruožai. Kelias augančias dukteris auklėjo asketiškai, joms kėlė aukštus reikalavimus. Šv. Monikos tėvų negalima pavadinti ypač turtingais, tačiau nebuvo ir vargšai, gyveno pasiturimai. Mergaitei milžinišką įtaką darė auklė, kuri buvo auginusi ir jos tėvą.

Senoji numidė, nors giliai tikinti krikščionė, bet ir tikra dykumų dukra, buvo labai griežta, net drausdavo gerti vandenį ne pietų metu (dykumose kiekvienas lašas brangus). Ir tai karštame Afrikos klimate, spiginant deginančiai saulei!

Trumpai sakant, Moniką rengė garbingos matronos, turtingų namų šeimininkės vaidmeniui – būti uolia krikščione, askete, atsakinga ir taupia žmona bei motina. Tačiau didelis griežtumas prie gero neveda. Nors auklė įskiepijo Monikai gilų tikėjimą, išmokė daugybės gerų dalykų, bet... Nuolat troškulio kamuojama Monika įjunko gerti vyną! Paauglė jo smagiai patraukdavo pildama į ąsotį. Iki apsvaigimo. Tarnaitė, kuri tai matė, išvadino mergaitę girtuokle. To pakako, kad Monika visiems laikams pamirštų vyną.

Kai atėjo laikas tekėti, tėvai dvidešimtmetei dukrai surado, atrodytų, tinkamą jaunikį. Tai buvo neturtingas miestelėnas. Tiesa, dvigubai vyresnis už Moniką, tačiau tais laikais į tokį dalyką niekas nekreipė dėmesio. Šis vyras, vardu Patricijus, buvo pagonis. Tai irgi tais laikais nebuvo svarbu; santuokos tarp krikščionių ir pagonių laikytos įprastu dalyku.

Taip Monika ištekėjo. Netrukus paaiškėjo, kad vyras yra labai ūmaus ir pikto būdo, karštakošis. Lyg to ne Artuma 2014 m. gegužė

gana – beviltiškas mergininkas. Tad Monikos laukė toli gražu ne šviesus ir laimingas šeimyninis gyvenimas. Buvo dar viena bėda: anyta negalėjo pakęsti savo marčios Monikos. Ir tai ne viskas. Tais laikais numidai vyrai „nuo dūšios“ kuldavo žmonas, tad šitai galėjo grėsti ir Monikai.

Ką gi darė atsidūrusi tokioje padėtyje jaunamartė?

Visų pirma stengėsi pamilti savo ne patį geriausią vyrą Patricijų. Namuose kūrė jaukią, ramią atmosferą ir stengėsi susitvardyti, tylėdama pralaukti vyro pykčio priepuolius, o jiems praėjus gražiuoju kalbėtis. Jos susivaldymas, ramus ir orus nuolankumas bei nuolatinės ilgos, nuoširdžios maldos darė stebuklus. Nekentusi Monikos anyta ne tik pamilo marčią, bet ir tapo jos didžiausia užtarėja. Patricijus niekada nepakėlė prieš žmoną rankos, nors jo bičiuliai be gailesčio mušdavo savo moteriškes. Tiesa, jis ir toliau su pasimėgavimu leido laiką su svetimomis moterimis. Monika kantriai kentė jo neištikimybę ir vis daugiau, karščiau meldėsi. Ateis laikas, kai mergišius pagonis pamatys žmonos vidinį grožį, išmintį, stiprybę, galiausiai taps doru vyru ir pats panorės priimti Krikšto sakramentą. Bet to reikės dar ilgokai palaukti, kenčiant vyro pykčio priepuolius ir neištikimybę.

O vaikai? Jų Monika pagimdė keturis, užaugo trys.

Tai dovana žmonijai, Bažnyčiai, jos pasididžiavimas, bet drauge ir ilgą laiką motinos širdies sopulys šventasis Augustinas, antrasis sūnus, doras krikščionis Navigijus, ir jaunėlė dukra, kai kurių šaltinių teigimu, vardu Perpetua.

Pastaroji, anksti likusi našle, taps vienuolyno abate. Su dviem vaikais vargo nebuvo, o štai Augustinas...

„Ašarų sūnus“ Laukdamasi pirmagimio Monika patyrė regėjimų, kurie bylojo, kad ji pagimdys kūdikį, tapsiantį įrankiu Dievo rankose. Ji pasidarė dar pamaldesnė, tyraširdingesnė.

Vaikelį įrašė į katechumenus, tačiau krikštyti delsė. Bet Dievo keliai nežinomi. Išskirtinių gabumų jaunuolis paveldėjo tėvo būdą: buvo savavalis, genamas kūno aistrų, ieškojo malonumų. Sugyveno nesantuokinį vaiką su žemo luomo moterimi, kurios pagal to meto tvarką net

Akiračiai

negalėjo vesti. Augustinas išdavė šeimos tikėjimą, tapo manichėjininkų sektos nariu. Kas beliko daryti Monikai?

Ji plūsdama ašaromis meldėsi, meldėsi, meldėsi. Karštai ir ištvermingai. Prašė išmintingų dvasininkų paveikti jos paklydėlį sūnų. Vienas vyskupas Monikai pasakė: „Gyvenk, kaip gyveni. Negali būti, kad šitaip apverkiamas sūnus žūtų.“ Monika liejo ašaras ir meldėsi 10 metų. Važiavo paskui sūnų į Kartaginą, Milaną, bijodama, kad jis neįklimptų į dar didesnę pelkę. Dievas išklausė Monikos maldas ir nušluostė jai ašaras. Paklydėlis Augustinas sugrįžo pas Dievą ir tapo tuo, kuo žinome jį esant: šventuoju, vienu didžiausių Bažnyčios mokslininkų ir jos šulų.

Gyvenimas Našle Monika tapo būdama 39-erių. Antrą kartą tekėti nepanoro. Visą save atidavė vaikams, o ypač jaunystėje klystkeliais pasukusiam vyresnėliui Augustinui, kurį pagimdė būdama 22 metų.

Gyvendama su Patricijumi, skaudžiai kentėjo dėl jo būdo, neištikimybės, bet niekada nedarė jam jokio spaudimo, nesikivirčijo. Pradžioje vyrui atrodė keisti jos pamaldumas, vargšų šalpa ir rūpinimasis jais, nuolatinės taikdarės veikla. Laikui bėgant įžiūrėjo jos dvasinę stiprybę, kurios žmona sėmėsi iš tikėjimo, ir didelę išmintį. Pats ėmė domėtis krikščionybe, kol nuoširdžiai įtikėjo ir, pragyvenęs su Monika 18 metų, priėmė Krikšto sakramentą. Į šeimą atėjo laimė. Deja, ji truko neilgai. Patricijus sunkiai susirgo ir mirė. Monika meldėsi už vyrą, kapavietėje paruošė sau vietą šalia Patricijaus. Tačiau ten ji neatguls... Šventasis Augustinas apie motiną rašo, kad ji rūpinosi ne tik savo šeima, globojo pavargėlius. Monika širdingai bendravo su sūnų draugais, bičiuliais. Jais rūpinosi taip, lyg jie irgi būtų buvę jos vaikai.

Kai „ašarų sūnus“ grįžo į tiesos kelią, Monika aktyviai dalyvavo jo ir draugų diskusijose teologijos ir filosofijos temomis. Buvo aštraus ir imlaus proto. Reikia pabrėžti, kad visą gyvenimą Monika niekam nepiršdavo savo nuomonės. Jos elgesys pasižymėjo neįkyrumu, diskretiškumu. Nemoralizuodavo ir nebardavo net supykusi. Ji pati stengėsi būti pavyzdžiu, kuriuo norisi sekti. Šventasis Augustinas daug rašė apie motiną, o apie tėvą tik užsiminė, kad jo būta begalinio gerumo, bet ir nevaldomo pykčio žmogaus. Didis Bažnyčios ir žmonijos vyras „Išpažinimuose“ (ir ne tik!) nepraleidžia progos su didele ir pagarbia meile prisiminti savo motiną.

Išėjimas Nuo sūnaus Krikšto dienos Monika vis dažniau patiria maldos ekstazę. Kartais visą dieną praleidžia melsdamasi, o jos vienintelis valgis yra šventoji Komunija. Pradeda kalbėti apie tai, kad šioje žemėje jos misija atlikta. Ji sugrąžino Bažnyčiai pasimetusį sūnų, vyrą, atliko daugybę gerų darbų. Monikai atrodo, jog jai čia neliko kas veikti.

Visa tai ji pasako sūnums ir vaikaičiui.

56-erių metų Monika su sūnumis Augustinu, Navigijumi ir vaikaičiu Adeodatu Ostijos uoste laukia laivo, kad išplauktų į gimtąją Afriką. Čia ją ištinka karštinė, dideli pilvo skausmai. Akivaizdu, jog ji nepasveiks. Sūnų ir vaikaičio prašo palaidoti jos kūną čia, Ostijoje. Paklausta, kodėl nenori, kad jos palaikai grįžtų į gimtąją Tagastę, atsako: „Kad ir kur būtum, Dievas visur arti. Nereikia bijoti, jog iki Paskutiniojo teismo Jis pamirš, kur aš guliu, ir neprikels manęs.“ Paskutiniai Monikos žodžiai buvo prašymas ne tik palaidoti ją ten, kur numirs, bet ir prisiminti kiekvienose šv. Mišiose, kuriose dalyvaus sūnūs, duktė ir vaikaitis. 387-aisiais, laikydama rankose kryžių, Monika iškeliavo pas Viešpatį.

Augustinas su broliu ir sūnumi jos kūną akmeniniame sarkofage palaidoja Ostijos Šv. Aurėjos bažnyčioje.

Ten jis ilsėsis ilgai. Daugiau nei po tūkstantmečio Monikos kūnas atguls Romoje, Šv. Augustino bažnyčios atskiroje koplyčioje, prabangiame bronzos ir žalio marmuro sarkofage, kur ilsisi ir dabar.

Šventosios Monikos liturginė šventė minima rugpjūčio 27-ąją. Ikonografijoje šventoji dažniausiai vaizduojama su našlės nuometu ir knyga bei kryžiumi rankose. Ji yra motinų, nelaimingų žmonų globėja. Ją gerbia katalikai, stačiatikiai, evangelikai ir anglikonai.

Parengė Vanda IBIANSKA

Maldos šv. Monikai devyndienis (kalbama 9 dienas) Šventoji Monika, rūpestingoji žmóna ir motina, kaip daug skausmo strėlių pervėrė tavo širdį per visą gyvenimą! Bet tu nepuolei į neviltį ir nepraradai tikėjimo. Su pasitikėjimu, ištverme ir giliu tikėjimu kasdien meldeisi, prašydama atsivertimo malonės savo vyrui ir mylimam sūnui Augustinui. Tavo maldos buvo išklausytos. Išprašyk ir man tokios dvasios stiprybės, kantrybės, pasitikėjimo Dievu, kokius turėjai tu. Užtark mane, brangioji šv. Monika, kad Dievas palankiai išklausytų mano prašymą už ............................ ir išmelsk man malonę visame kame priimti Jo valią. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

Malda už vyrą Šventoji Monika, kantrybės ir maldų padedama, tu išprašei Dievą savo vyrui atsivertimo ir gyvenimo taikoje su juo malonės. Meldžiu tave, išprašyk man ir mano vyrui Dievo malonę, kad ir mūsų namuose įsivyrautų tikra harmonija, taika ir kad visi mūsų šeimos nariai atėjus metui laimingai pasiektų amžinąjį gyvenimą. Amen.

Motinos ir žmonos malda Dieve, Tu, kuris matei šv. Monikos ašaras, maldavimus ir atsiliepei jos vyro bei sūnaus atsivertimu, suteik man malonę, kad ir aš pajėgčiau Tau melstis su tokiu pačiu nuoširdžiu užsidegimu ir, kad kaip ji, išmelsčiau sau ir savo šeimai, už kurią esu atsakinga, sielų išganymą. Per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja. Amen.

Artuma 2014 m. gegužė

31

Atokvėpio valandai

32

Draugas Don Kamilis

Slaptasis Kristaus agentas (III) Giovannino GUARESCHI Lauke audra virto tikru uraganu. Steponas atsistojo ir pakalbėjo lauko telefonu, kuris stovėjo vienoje virtuvės kertėje. Paskui grįžo atgal.

– Jūs turite čia pasilikti. Kiti sėdi tvarte Nr. 3, o tas yra pačiame pasaulio gale.

Jis atsisėdo.

– Ir tada? – paklausė Don Kamilis.

– Taip, ir tada... Tada man prasidėjo velniškai sunkus darbas. Aš turėjau taisyti mašinas, iš naujo įrengti dirbtuvę ir sandėlį, o kai pagaliau sugrįžau į save, karas buvo pasibaigęs prieš dvejus metus. Lenkaitės tėvas buvo miręs, ir ją buvau vedęs. Slinko metai po metų, mano žmonai ir man buvo suteikta sovietinė pilietybė.

– Ir tu niekad nepagalvojai apie grįžimą į tėvynę? – paklausė Don Kamilis.

– Kam? Ar pamatyti tos griuvėsių krūvos, po kuria trūnija mano tėvas, motina ir brolis? Čia mane vertina, lyg būčiau vienas iš jų. Net geriau, nes jie pasitiki mano darbu. O kas mane dar atsimena ten? Aš jiems dingau, kaip daugybė tų, kurie prapuolė Rusijoje...

Tą akimirką įvyko kurtinantis spektaklis: staiga atsivėrė durys ir kartu su vandens kamuoliu įsiveržė keistas žvėris, kažkokios rūšies šimtakojis slidžia, juoda, šlapia oda.

Iš kažkur atsiradusi Stepono žmona klaikiai suriko ir puolė daryti durų. Bet slidi baidyklės oda nuslydo ant grindų, ir iš po suplyšusio brezento, kuris saugojo nuo lietaus, išlindo šeši žvalūs, vienas už kitą gražesni vaikai, išsirikiavę gražia eile pagal amžių, nuo dvylikos iki šešerių metų.

– Matau, kad tavo dingimas Rusijoje nebuvo veltui praleistas! – sušuko Don Kamilis.

Steponas vėl stebėjo jį.

– Kažkur aš tamstą mačiau, – pakartojo jis.

– Greičiausiai ne, – atsakė Don Kamilis. – Bet jeigu ir būtų taip atsitikę, tai dabar užmiršk.

* * *

Tai buvo šeši gerai išauklėti vaikai. Nors iš karto jie triukšmavo kaip jauni gaidžiukai, bet trijų motinos žodžių pakako jiems nutildyti. Jie ramiai susėdo ant priekrosnio ir tyliai šnibždėjosi.

– Jie dar maži, – pasakė moteris gražia italų kalba. – Jie nepagalvoja, kad viršuje serga jų senelė.

Artuma 2014 m. gegužė

Don Kamilis atsistojo.

– Ar mes galime ją aplankyti? – paklausė jis.

– Ji labai nudžiugtų, – džiaugsmingai sušuko moteris. – Ji taip retai mato žmones.

Jie užlipo kopėčiomis ir atsirado žemame pastogės kambaryje. Liesa moterėlė gulėjo mažoje lovoje, kuri buvo paklota švaria patalyne.

Stepono žmona lenkiškai pasakė jai keletą žodžių, ir senoji kažką sušnibždėjo jai atgal.

– Ji sako, kad Dievas telaimina tuos, kurie lanko ligonius, – pareiškė Stepono žmona. – Ji yra sena moteris, ir jai reikia atleisti, kad tebegalvoja praeities sąvokomis.

Lovos galvūgalyje kabojo šventas paveikslas, ir Don Kamilis smalsiai priėjo artyn pažiūrėti.

– Tai Juodoji Madona! – sušuko jis.

– Taip, – tyliai atsakė Stepono žmona. – Ji yra Lenkijos globėja. Visi senieji lenkai yra katalikai. Reikia tuos senius suprasti.

Stepono žmona pasakė tai labai atsargiai, ir jos akyse blykstelėjo susirūpinimas.

Peponis pakreipė pokalbį į tikras vėžes.

– Čia nėra ko atleisti, – užtikrino jis. – Italijoje ne tik seniai yra geri katalikai, bet ir jauni. Svarbiausia, kad jie garbingi žmonės. Mūsų priešai yra tik tie prakeikti ilgaskverniai, kurie, užuot tarnavę Dievui, varo politiką.

* * *

Senutė kažką pašnibždėjo dukteriai į ausį ir ši, prieš prabildama, klausiamai pažvelgė į savo vyrą.

– Jie neatvyko mums pakenkti, – nuramino ją Steponas.

– Ji nori žinoti... – kalbėjo moteris rausdama, – kaip sekasi popiežiui.

– Jam? Karališkai! – juokdamasis atsakė Peponis.

Don Kamilis, pasirausęs savo liemenėje, ištraukė atviruką ir padavė senolei. Ši žvilgtelėjo į jį plačiai išplėstomis akimis, ištraukė iš po antklodės mažą kaulėtą ranką ir paėmė. Paskui susijaudinusi kažką vėl sušnibždėjo dukteriai į ausį.

– Ji klausia, ar jis tikras, – gėdindamasi ir delsdama pasakė jaunoji moteris.

– Taip, tai jis, – patvirtino Don Kamilis. – Popiežius Jonas XXIII.

Atokvėpio valandai

Peponis pabalo ir apsidairė. Jis matė sumišusį Stepono žvilgsnį.

– Drauge, – įsakė jam Don Kamilis, paimdamas už alkūnės ir vesdamas durų link. – Eik su tuo vyru į virtuvę ir pasižiūrėk ten, kaip lauke lyja.

Peponis norėjo paprieštarauti, bet Don Kamilis nukirto: – Nesirūpink mano reikalais, drauge, jei nenori turėti nemalonumų.

Don Kamilis, Stepono žmona ir senolė liko kambaryje.

– Pasakyk jai, kad gali be baimės su manimi kalbėti, nes aš esu toks pat geras katalikas, kaip ir ji, – įsakmiai paliepė Don Kamilis.

Abi moterys ilgai tarėsi, paskui jaunesnioji prakalbo.

– Ji nori pasakyti, kad dėkoja tamstai ir laimina tamstą. Su tuo paveikslu, kurį jai davėte, ji jaučiasi geriau pasiruošusi mirti. Ji labai kentėjo, kad mano tėvas turėjo mirti kaip šuo, be Bažnyčios palaiminimo.

– Bet juk turite kunigų čia, apylinkėje, – nustebo Don Kamilis.

Stepono žmona papurtė galvą.

– Jie tik atrodo kaip kunigai. Jie priklauso ne Dievui, o partijai, – pareiškė ji. – Jie mums, lenkams, nėra geri.

Lauke vis dar pliaupė lietus. Don Kamilis atsisagstė liemenę, ištraukė iš plunksnakočio krucifiksą su perlenkiamu skersiniu, įkišo į butelio kaklelį ir pastatė ant staliuko, kuris stovėjo prie sienos, šalia ligonės lovos. Paskui ant jo padėjo aliuminį puoduką, kuris buvo jam taurė.

Po ketvirčio valandos, negirdėdami viršuje jokio garso, Steponas ir Peponis užlipo kopėčiomis ir be žado sustingo tarpdury: Don Kamilis aukojo šventas Mišias.

Senolė sekė jas, pamaldžiai sudėjusi rankas, ašarų pilnomis akimis. Kai ji priėmė Komuniją, atrodė, kad į jos bekraujes gyslas grįžta gyvybė.

– Ite, missa est...

Senoji pasišnibždėjo su dukterimi, ir toji vienu šuoliu atsirado šalia savo vyro.

– Kilnybe, – prabilo ji, vos pratardama žodį iš susijaudinimo, – sutuokite mus prieš Dievą. Šiandien esame sutuokti tik prieš žmones.

Lauke kaukė vėjas ir plakė lietus: atrodė, kad visos Rusijos debesys būtų susitelkę virš Grevineco.

Trūko vedybinio žiedo, bet senolė ištiesė ranką ir parodė ploną sidabrinį žiedą, kuris greitai atsirado ant dukters piršto.

– Viešpatie, – meldėsi Don Kamilis, – nekreipk dėmesio, jei praleisiu kokį žodį arba net ir sakinį!

Peponis stovėjo prie durų kaip gipsinė statula. Don Kamilis akimirką nutraukė šventąsias apeigas ir stumtelėjo jį kopėčiomis žemyn.

– Bėk žemyn ir atgabenk čia visą būrį.

* * *

Lietus pagaliau apstojo, bet Don Kamilis buvo pačiame darbo įkarštyje: tokiu greičiu, kuris kitam būtų atėmęs kvapą, krikštijo visus šešis vaikus. Ir apeigose neišleido nė vieno žodžio, nekalbant jau apie sakinį. Kas jam davė tiek daug kvapo, težino vienas Kristus.

* * *

Visa tai galėjo tęstis valandą, o gal tik minutę – Don Kamilis tikrai nežinojo. Jis atsipeikėjo tik tada, kai sėdėjo prie virtuvės stalo, šalia Peponio ir priešais Steponą.

Pro debesis prasiveržė saulė, ir vaikų akys sublizgėjo tamsioje kertėje. Don Kamilis suskaičiavo jas: dvylika vaikų akių, keturios – jų tėvų ir dvi – senosios moters. Ji nenulipo žemyn, bet jos akys buvo neužmirštamai įspaustos jo atmintin, nes jis niekada anksčiau nebuvo tokių akių matęs.

Tuo metu tarpdury pasirodė draugė Nadia Petrovna.

– Ar viskas gerai praėjo? – paklausė ji.

– Nepaprastai gerai, – atsakė Don Kamilis, pakildamas iš vietos.

– Mes esame labai dėkingi draugui Oregovui, kad jis paskyrė mums tokį specialistą, kaip pilietis Steponas Pūkelis, – pridūrė Peponis, žengdamas prie durų.

Don Kamilis iš trobelės išėjo paskutinis. Prie slenksčio dar atsisuko, skubiai padarė kryžiaus ženklą ir sumurmėjo: – Pax vobiscum.

Ir senutės akys atsakė: – Amen. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. Autoriaus iliustracija

C. S. Lewis TIESIOG KRIKŠČIONYBĖ Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas ir Kęstutis Pulokas. Trečiasis leidimas lietuvių kalba C. S. Lewisas septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo įvardytas vienu iš penkių iškiliausių planetos protų. Jo knyga „Tiesiog krikščionybė“ – laikoma XX amžiaus šedevru – pateikia neprilygstamą galimybę ir mūsų dienų tikintiems bei netikintiems žmonėms išgirsti galingą, racionalų krikščionių religijos pristatymą. Tai ypač aktualu dabar, naujų iššūkių akivaizdoje, vis sparčiau žengiant link kultūriniu bei religiniu pliuralizmu pagrįstos visuomenės. Knyga sudaryta iš radijo laidų, per kurias Antrojo pasaulinio karo metu autorius kalbėjo apie krikščionybę.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2014 m. gegužė

33

Sveikata

34

ŽMOGŽUDYSTĖ Šis straipsnis nebus ilgas moralizavimas, smerkimas, įgrisę graudenimai. Tai tiesiog pluoštelis žinių apie abortą. Tik minimumas to, ką reikia žinoti kiekvienam vyrui bei moteriai ir ypač tiems, kurie sako, jog „moteris turi teisę disponuoti savo kūnu“. Esu tikra, kad įsigilinę į reikalo esmę taip nesakytų. Daugybė negerų dalykų padaroma dėl nežinojimo. Deja, tai ne pasiteisinimas.

Rengiant šį straipsnį keturios (!) gydytojos ginekologės, kurias tikrai žinau kaip dariusias abortus, kategoriškai atsisakė apie tai kalbėti, nepaisydamos ilgų pažinties metų, diskretiškumo užtikrinimo. Siūlėsi pakalbėti apie moterų ligas, nevaisingumą, ką tik nori, tik ne apie abortą. Ką tai reiškia – spręskite patys.

Manau, akivaizdu, kad jos geriau už kitus žino, kokia tai šiurpi žmogžudystė. Viena nuleidusi akis klausė, ar duotų vyskupas išrišimą ir kaip pas jį patekti išpažinties.

Bet pradėkime nuo pat pradžių. Taigi, kūdikio pradėjimas.

Patekę į moters makštį vyro spermatozoidai per 5 min. pasiekia kiaušintakius. Dar apie 15 min. jie keliauja į kiaušides. Įvyksta kiaušinėlio apvaisinimas: 23 spermatozoido chromosomos susijungia su 23 kiaušinėlio chromosomomis ir atsiranda nauja ląstelė. Užsimezgė gyvybė! Po paros ši ląstelė pradeda dalytis. Toji ląstelė jau yra žmogus, nes turi ne tik lytį, – tai asmuo, kuriam neįmanoma ką nors pridėti ar atimti. Iki gimimo ir paskui iki žilos senatvės tam žmogaus organizmui reikės tik deguonies ir maisto. Daugiau jame nieko nebepakeisi. Praėjus savaitei nuo apvaisinimo, žmogutis patogiai įsitvirtina gimdoje. Jis sudarytas jau ne iš vieno šimto ląstelių.

Iki spermatozoido prasiskverbimo į kiaušinėlį yra tik genetinė medžiaga, nuo susijungimo akimirkos – jau žmogus.

Tai nepaneigiamas bei kiekvienam medikui ir biologui žinomas faktas. Neapvaisintas kiaušinėlis yra moters kūno, o spermatozoidas – vyro kūno dalis. Jiems susijungus atsiranda žmogus.

Kas vyksta toliau? Po 18 dienų pradeda plakti širdutė, po 40 dienų encefalografas jau pajėgia fiksuoti smegenų darbą. Šeštą savaitę kūdikis pradeda judėti, bet motina to dar nejaučia (pajus ketvirtą, penktą mėnesį). Šešių savaičių kūdikis turi visų pieninių dantukų užuomazgas. Aštuntą savaitę skrandukas pradeda skirti sultis. Praėjus aštuonioms savaitėms, visos kūdikio sistemos Artuma 2014 m. gegužė

jau susiformavusios. 10 savaičių vaikelis turi nagučius, blakstienas, o 17 savaičių miegodamas sapnuoja. Kaip vaikelis auga toliau – nesigilinsime.

Ką reiškia gimimas? Negimęs ir gimęs kūdikis yra visiškai toks pat. Pasikeičia tik gimusio kūdikio gyvybės palaikymo sistema: maistą ir deguonį jis gauna nebe iš motinos, o iš išorės. Vos tiek.

Taigi, kad paaugtų ir išsivystytų, apvaisintas kiaušinėlis vien tik panaudoja, tarsi „išsinuomoja“ motinos kūną, tačiau pats yra visiškai skirtinga, atskira gyvybė – naujas žmogus, kuris negali savęs apginti, nes dar yra visai bejėgis.

O dabar apie tai, kaip „nutraukiamas nėštumas“, „pašalinamas nepageidaujamas embrionas“, „išoperuojamos ląstelės“. Kitaip sakant, kaip nužudomas kūdikis.

Abortų būdai yra trys: a) kūdikis nunuodijamas cheminiais preparatais, o po to jau negyvas išstumiamas iš gimdos; b) į gimdą patenkama („įeinama“) per gimdos kaklelį; c) chirurginis abortas, arba ankstyvasis cezario pjūvis.

Pirmuoju būdu vaikelis nužudomas į vaisiaus vandenis suleidžiant nuodingo preparato. Maždaug per valandą kūdikis miršta. Po paros motina gimdo negyvą kūdikį.

Antrasis būdas gali būti trijų variantų. Pirmasis – kai išplėtus gimdos kaklelį įkišamas vamzdelis aštriu galu ir siurbiama. Kūdikio kūnelis suplyšta į gabalus, placenta nuskutama. Siurbiama 30 kartų galingesniu už buitinį siurbliu. Lavo-

Dešimties savaičių vaikelis. Pagal LR teisę iki 12 savaičių embrionai gali būti žudomi

nėlio likučiai surenkami į indą ir patikrinama, ar gimdoje nieko neliko. Antrasis šio būdo variantas yra gimdos kaklelio išplėtimas, po to įvedant kilpos formos peilį. Aborto atlikėjas supjausto kūdikį į gabalus ir juos ištraukęs kartu su placenta sumeta į dubenį. Paskui apžiūrima, ar dubenyje yra visos kūnelio dalys.

Trečiasis variantas – į gimdą įkišamos plokščios replės, jomis suimama kojytė, rankutė ir sukamuoju judesiu su jėga išplėšiama. Taip gabalais ištraukiamas visas sudraskytas kūdikio kūnelis. Kadangi stuburą ir galvutę išplėšti sunku (kaulai!), tai jie abu sutraiškomi gimdoje ir ištraukiami po gabalą. Trečiasis būdas – naudojant cezario pjūvį – yra moters pilvo perpjovimas ir kūdikio išėmimas su placenta. Kad kūdikis mirtų, prieš išimant iš gimdos nukerpama virkštelė.

Vaikelis numiršta per 5 minutes. Kai kurie virkštelės nekerpa, bet kūdikį įmeta į kibirą su vandeniu ar tiesiog uždusina marlės gabalu. Štai ir viskas žiniai tų, kurie kalba apie „moters teisę disponuoti savo kūnu“. Už abortą Lietuvoje mokama nuo 200 iki 1 000 Lt. Nuo 1955 m., kai Lietuvoje legalizuoti abortai, vien ligoninėse nužudyta 2 900 000 vaikų. Kiek milijonų nužudyta neoficialiai, nežinoma.

Tiek žmonių nežuvo lageriuose, tremtyje ir avarijose drauge sudėjus.

Dėkoju už dėmesį tiems, kurie nepristigo drąsos perskaityti šį straipsnį.

Vanda IBIANSKA

Gyvenimas kaip senas vynas

Mamos

Vanda IBIANSKA apie jų mamas. Mažas, liesutis, išblyškęs, varganai vilkintis berniukas, paklaustas, ar graži jo mama, atsakė: „Kai negirta, tai pati gražiausia pasaulyje.“ Nežinau, kaip susiklostė jo gyvenimas, bet tą vaikelį vis prisimenu ir prisimenu. Ir liūdesį, skausmą jo išplėstose akutėse. Jis mylėjo net retai išsiblaivančią mamą, o tėčio ir visai nepažino.

Gražios, išpuoselėtos dvyliktokės skundėsi, kad mamos suteikia „išorinį saugumą ir materialiai aprūpina“, bet niekada su jomis nuoširdžiai nepasikalba ir „jokio dvasinio artumo nėra, nors taip norėčiau“. Argi tai ne „standartinės“ mamų klaidos?

Lyg ir dorų, protingų jaunavedžių pora neleidžia mamai nė prisiliesti prie savo kūdikio, šiaip ar taip, jos vaikaičio. Jaunimas man sakėsi, kad mama senamadiška ir apie modernų kūdikių auginimą nieko neišmano. Hm. Kažkaip jai sėkmingai pavyko užauginti tris sveikus vaikus ir 40 metų dirbti vertinama pediatre. Susivėlusi, nesipraususi marti prišnerkštame bute „moderniai“ keičia kūdikiui sauskelnes, stebėdamasi, ko šis klykia („juk sausas ir pamaitintas!“), bet anytos pagalbos nenori, nes toji „nuseno ir nieko nebeišmano“. Jaunas tėtis pritaria žmonai. Jo 64 metų mama, suprask, kvėša. Štai kaip būna.

Arba dar viena tipiška istorija, nuolat besikartojanti, tapusi tiesiog permanentiška. Kiek mamų, įspraustos į kampą geltonsnapių sūnelių, užstatė bankams namus, butus! Sūneliai su savo „genialiais“ verslo planais sudegė kaip švedai prie Poltavos, mamos liko su paskubomis iš giminių paskolintais pinigais nupirktuose vieno kambario buteliuose kažkur Vilijampolės pakraščiuose ar jau visai prie Lampėdžių. Be viso gyvenimo santaupų ir po kiauru stogu virš galvos.

Ar rūpinasi tie „verslininkai“ mamomis? Kai kurie iš jų retsykiais aplanko, kiti myli tik žodžiais telefonu. O mamos galvoja apie juos dieną, naktį, meldžiasi...

Visi mes esam daugiau ar mažiau nusidėję, skolingi mamoms.

Jeigu jos ką nors ir darė ne taip, tai kas mums davė teisę reikalauti iš mamos, kad ji būtų Sokratas, Tomas Akvinietis, Sophia Loren

Kokios jos? Mamų esti visokių – nepaprastų ir paprastų. Nepaprastomis pavadinčiau tas, kurios priglobia būrį paliktų likimo valiai „niekieno“ vaikų ir užaugina juos dorais žmonėmis. Visos „paprastos“ irgi yra nepaprastos. Jas pažįstame dar negimę: girdime jų širdies plakimą, balsą, juntame nuotaiką ir jaučiamės jų kūne visiškai saugūs. Kol esame bejėgiai, mama yra vienintelis prieglobstis, dėl kurio būname visiškai tikri, absoliučiai pasitikime. Jos bus mūsų skydas visą gyvenimą, net jei to ir nenorėsime. Nėra kito žmogaus, mus mylinčio tokia besąlygiška ir nesavanaudiška meile.

Kartais cinikai pasako: „Tai tik motinystės instinktas.“ Taip, jis egzistuoja. Galingas, stipresnis už savisaugos ir lytinį instinktus. Tačiau taip yra gyvūnijos pasaulyje. Užaugintus, jau galinčius savimi pasirūpinti palikuonis gyvūnų patelės ramiai palieka. Gal išskyrus dramblius, kurių moteriškoji populiacija giminiuojasi iki dienų galo. Žmogaus instinktą papildo Dievo dovanota išmintis, atsakomybė ir, žinoma, meilė. Kai kada dėl pastarosios būna daug vargo. Kai pernelyg stipri meilė susilieja su instinktu, nieko gero nesitikėk. Tokiais atvejais vaikui visada padaroma didelė žala, nes, nelikus išminties, gero nebūna. Bet apie tai nesinori kalbėti. Norisi pasakoti apie tą vienatinę, kuri gimdė kančiose, nemiegojo naktimis, virpėjo dėl kiekvieno mūsų kostelėjimo, spuogelio. Tą, kuri paaukojo mums savo gyvenimą ant motinystės aukuro, nelaukdama jokio atlygio. O jo ir negali būti, nes toji auka tokia didelė, kad yra tiesiog neatlyginama. Už ją galima sumokėti tik tokia pačia bekrašte meile. Tačiau ar visada pakankamai mylime? Klaiku, kai mūsų širdyse motiną išstumia vyras, žmona, vaikas. Taip nutinka neretai, ir tai – dvasinis bankrotas, nes kiekvieno žmogaus širdyje turi sutilpti visi: vyras, žmona, vaikas ir motina. Vietos tose širdyse daug, tik ne visada mokame ja naudotis.

Mamos. Rūpestingos ir lengvabūdės, griežtos ir atlaidžios, atsakingos ir nelabai, gražios ir šiaip sau, mokslo korifėjai ir kuklios valstietės. Jas vienija keli bruožai. Nė viena iš jų nesvajoja užauginti žmogžudį, vagį, sukčių, paleistuvį, išdaviką. Nė viena! Net jei pati nuklydo klystkeliais ir atsidūrė prie griovio. Antra savybė: mama visada bandys pateisinti savo vaiką, matyti jo gerąsias puses. Ji ne Temidė, o meilės įsikūnijimas. Trečias ypatumas – visos mamos tikisi ir laukia vaikų meilės, dėmesio ar bent palankumo.

O vaikai? Jie margi kaip pasaulis.

Prieš kokius 20 metų vienoje kaimo mokykloje klausinėjau pradinukų

Artuma 2014 m. gegužė

35

Gyvenimas kaip senas vynas

36

ir Billas Gatesas vienu metu?! Jos visą gyvenimą stengiasi dėl mūsų, kaip išmano ir sugeba. Tiek, kiek išgali.

Daugiau tiesiog nebegali.

Tų, kurias mylime, taip iš tikrųjų ir nemylime kaip reikia. Vis pritrūkstam joms skirti laiko ir dėmesio. Šeima, darbai, įsipareigojimai, pareigos... Nėra kada! Mamos laukia, jaudinasi: „Vaikeli, ar tau viskas gerai?“ Ateina laikas, kai mamos susensta, pasiligoja ir našlauja vienišos, nors pagimdė vaikų. Kaip tada joms reikia ne „užbėgimų trumpam“, o ilgesnio pabuvimo ir paprastos buitinės pagalbos! Skaudu, bet daugelį lanko, pagelbsti visai svetimi žmonės, ne „kūnas ir kraujas“. Ateina draugės, kaimynės, buvę bendradarbiai. Paskui – slaugos ligoninė, nors medicininiu požiūriu jos ir nereikia. Kas, kad nereikia? Užtai patogu. Galiausiai laidotuvės. Pagal galimybes kuo prabangesnės. Kai pakasynų šurmulys nutyla, ima krebždėti sąžinė ir išlenda skausmas. Kodėl nepadariau to ir to? Kodėl neparodžiau daugiau meilės ir atidumo? Kaip galėjau?! Bet laikas eina viena, tik viena kryptimi – į priekį. Atgal nebepasuksi. Tada telieka melstis už brangiausią žmogų. Ir vėl – ar pakankamai meldžiamės?

Juk iš tikrųjų apie savo mamas žinome visai nedaug.

Per mažai su jomis kalbėjomės, menkai dalyvavome jų gyvenime. Dabar jau nieko nebepataisysi.

Vido Venslovaičio nuotraukos

Tarytum Dievo nurodymu kažkokie nematomi milžinai suktų mūsų gyvenimų laikrodžių strėles. Vis pirmyn, pirmyn. Ir staiga suvokiame, kad mūsų suaugę vaikai elgiasi su mumis lygiai taip, kaip mes elgėmės su savąja motina. Tada daugelis prisimena: „Ak, juk kažkur skaičiau, jog vaikai perima tėvų santykio su seneliais modelį...“ Tik bėda, kad ne „perima“, o jau perėmė. Taigi, susipratome po laiko.

Kai mano Mama merdėjo vėžio iškamuota, o aš naktimis prie jos budėjau, pramerkus akis vis silpnu balsu kartojo: „Eik į kitą kambarį, pamiegok, nes susirgsi.“ Kančioje vis vien rūpinosi manimi, tada jauna ir sveika, kad nepervargčiau. Ir paskutinę naktį prieš mirdama, jau nesąmoninga, šaukė: „Mama, mama!“ Šaukėsi vienintelio ištikimiausio ją kadaise saugojusio žmogaus – motinos.

Matau jaunas, gražias mamas mini sijonėliais, avinčias aukštakulnius ir stumiančias vežimėlius su papūstžandžiais „lėliukais“. Tai pats gražiausias vaizdas. Ne man vienai. Pati įspūdingiausia muzika skirta motinystei. Prisiminkite, kiek kompozitorių prikūrė tų nuostabiųjų „Ave Maria“, kiek popso kūrėjų padovanojo mums jaudinančių dainų! Apie dailininkus nė kalbėti nėra ko. Kaip klasikas, taip būtinai Madona. Nes ši tema negali nevirpinti širdies.

Ir tos jaunutės, dažnai dar naivios mamytės irgi kentėjo gimdydamos, nemiega naktimis, kai suserga Kiprai, Jokūbai, Nojai, Vincai ar Emilijos, Žemynos, Austėjos. Taip pat, kaip nemiegojo ir išgyveno Gintarų, Darių, Vidmantų, Eglių, Ramunių, Astų mamos.

Jos gražios savo meile, atsidavimu, pasiaukojimu ir naivumu, gyvenimiškos patirties stoka. Dar nežino, kad užauginti gerą žmogų yra titaniškas darbas. Pats sunkiausias Žemėje, todėl Dievas ir skyrė jį ištvermingiausiam savo kūriniui – moteriai. Dauguma tų jaunų moterų su užduotimi susidoros. Tuo neabejoju, nes esu nepagydoma optimistė.

Sveikinu Motinos dieną, mamos! Jaunos, pusamžės ir senos! Būkite laimingos!

Ilsėkitės ramybėje, iškeliavusios pas Viešpatį, tešviečia jums amžinoji šviesa!

ŠYPSENOS BE RAUKŠLIŲ * * *

Po eilinio ginčo žmona sako vyrui: – Dabar aš susidedu daiktus ir išvažiuoju pas mamą, bet perspėju, – MES grįšime.

* * *

Bankas.

– Visiems rankas į viršų, stovėt ir nejudėt!

– Ar čia apiplėšimas?

– O jūs manot – grupinė fotografija?!

Artuma 2014 m. gegužė

* * *

Bakterijos yra vienintelė kai kurių žmonių turima kultūra.

* * *

Dukrytė sako mamai: – Mamyte, tu jau turi kelis žilus plaukus.

– Taip, vaikeli. Jie atsiranda, kai tu manęs neklausai.

Dukra pagalvoja ir sako: – Dabar jau suprantu, kodėl močiutė tokia žila.

Mūsų draugai

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasieks ir pasaulio lituanistines mokyklas

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (292) / 2014

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidėjas – Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 44772 Tiražas 10 300 egz.

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalo kaina 3,5 Lt (atsiimant redakcijoje – 3,4 Lt)

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010

© Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Gegužės 11–15 dienomis Lietuvoje viešės vokiečių publicistė, sociologė, knygų autorė Gabriele KUBY 11 d. 10 val. pradžia. Atsinaujinimo diena „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai mūsų laikmečio iššūkių akivaizdoje?“ (VDU Didžioji salė, Daukanto g. 28, Kaunas); 12 d. 18.30 val. paskaita Klaipėdos Universitete (Aula magna salė, Herkaus Manto g. 84, Klaipėda); 13 d. paskaita Šiaulių pastoraciniame centre (Žvejų skg. 2, Šiauliai); 14 d. 13–15 val. konferencija „Naujieji stabai: genderizmas ir seksualinė revoliucija“ (Kovo 11-osios akto salė; LR Seimas, Vilnius);

16–18 val. susitikimas su NVO atstovais „Kodėl aš?“ (Viešbutis Domus Maria, Aušros Vartų g. 12, Vilnius);

15 d. 13 val. kvalifikacinis seminaras dorinio ugdymo mokytojams, klasių auklėtojams, socialiniams pedagogams.

Būtina išankstinė registracija. Tel. 8 615 72032 (VDU Didžioji aula, Gimnazijos g. 7, Kaunas);

ISSN 1392-382X

19–21 val. Šeimų šventė Kauno Žalgirio arena.

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai